literatūros žurnalas

Nijolės Miliauskaitės kūrybos ir biografijos kontekstai „Metuose“

2021 12 04

Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knygomis „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir „Sielos labirintas“ (1999). Poezijos publikacijos spaudoje skiriasi nuo išleistų tekstų, todėl siūlome dar kartą skaityti eilėraščius, įžvelgti svarbius niuansus.

Kita svarbi dalis – gyvybingi susirašinėjimai su artima drauge Gražina Ramoškaite-Gediene, parengusia išsamią dokumentinę knygą apie Nijolė Miliauskaitę „Moteris su lauko gėlėmis“ (2003), ir mokytoja Liuda Viliūniene. Šiais laiškais siekiame leisti poetei pačiai kalbėti apie save. Šiandien skaitydami viešumai atrinktus tekstus galime sekti jos reikšminius biografijos etapus: studijų metus, pažintį su Vytautų P. Blože, detalių apie jų bendrą gyvenimą. Turbūt mažiausiai Miliauskaitė kalba apie kūrybą, tačiau visi šie laiškai jau neatsiejami nuo fakto, kad juos rašo garsėjanti poetė, todėl jos galime užčiuopti rūpesčius dėl dalyvavimo literatūros lauke. Miliauskaitė atskleidžia ir savo literatūros skaitymo patirtis, ir grožio išgyvenimo momentus: susižavėjimą E. T. A. Hofmanu, Franzu Kafka, Raineriu M. Rilke, Marceliu Proustu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu… Tad iš šių laiškų susidarytume gana solidų rekomenduojamos literatūros sąrašą.

Taipogi į vieną vietą sudėjome „Metuose“ skelbtas svarbiausias literatūrologų straipsnius ir išsamias recenzijas, kuriose analizuojama ir charakterizuojama Miliauskaitės poezija. Poetės sukurtos įsimenančios metaforos ir įvaizdžiai (įskaitant ir asmeninį) tvirtai gyvena kultūros atmintyje. Suskaičiavome visai nemažai atvejų, kai Miliauskaitę kūryboje cituoja ar parafrazuoja kiti poetai: Rolandas Rastauskas, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Giedrė Kazlauskaitė, Rimvydas Stankevičius, Leonardas Gutauskas ir kiti. Dalį šios fenomeno pateikiame ir šiame „Metų“ litera-ture.

Literatūrologės straipsniuose yra linkusios įžvelgti kasdieniškos ir kartu religiškos Miliauskaitės poezijos įtaką kitoms kūrėjoms (pvz., Ramunei Brundzaitei, Jurgitai Jasponytei). Dar praėjusį dešimtmetį poetė nėra pamirštama mąstant apie lietuvių poečių kūrybą, kartais jai įvardijant kaip vieną atraminių kūrėjų. Tai sąlygoja jos kūrybos temos bei poezijos modelis, artimas ir šiandien dominuojančiai prozėjimo tendencijai (pagal Kubilių).

Gerų skaitinių!

Nijolės Miliauskaitės poezija

atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1992 m. Nr. 12 / namų apyvokos daiktai, patvarūs nuzulinti daugybės rankų rakandai patikimi, tvirti kada jau virtę pelenais kasdieniai net nepastebimi darbai ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus užkimus nuo lojimo Bitė kaliausė, įkelta į vyšnią

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 5 / tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj

Nijolė Miliauskaitė. Atsisveikinant

1995 m. Nr. 8–9 / apleista, užmiršta vieta
gal tik netyčia
kokie įsimylėję
kartkartėm užklyst galėtų

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1998 m. Nr. 7 / tyla / prieš pradedant skaityti
„Bhagavad-Gitą“ / kai brahmano delnas padėtas šalia
knygos, jau atverstos reikiamoj vietoj

Nijolė Miliauskaitė. Kelionė Karaliaučiun. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

Savu balsu apie gyvenimą ir skaitymą

„Gi­liai giliai manyje, kažkur pačiam esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiam lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus – atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu. O kai rašau, gal savaime ateina tai, kas tą akimirką norėtų ateiti. Deja, ne visada.
Visokiausiais vardais vadinu tai, kas slypi giliai viduje. Vieną kartą sakau – atmintis, kitą kartą – intuicija, trečią kartą – pasąmonė arba mano tikrasis aš. Iš tikro nežinau, kas tai.“

Atgrąžtai, atgrąžtai… Nijolės Miliauskaitės laiškai

2004 m. Nr. 3 / Kovo 25 d. sukanka dveji metai, kai netekome talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės. Praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukė atsiminimų, straipsnių etc. knyga apie ją „Moteris su lauko gėlėmis“.

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui: meistrystės dvasia ir klampinantis egzistencializmas

1994 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.

Gražina Ramoškaitė-Gedienė. Nijolytė

2003 m. Nr. 8–9 / Pirmieji mano studijų metai universitete. 1968-ieji. Šviesus, saulėtas rugsėjis. Mes abi su Nijole einame pro senąjį telegrafą centro link. Atrodo, ketinome kažkur išgerti kavos. Žiūriu, kad prieš mus ateina mano Tėvelis.

Nijolės Miliauskaitės kūrybos interpretacijos

Jurga Perminaitė. Savojo identiteto paieška (Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“)

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums at­rodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

Virginija Cibarauskė. Monograma ant senoviškos staltiesės (Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas)

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

Audinga Peluritytė-Tikuišienė. Lietuvių poezija kasdienybės išbandymuose

2019 m. Nr. 10 / Tikroji šventė – tai rami kasdienybė, su savo ritmu ir tvarka, netgi rutina, kurios tėkmėje staiga ima ir atsiveria įstabus gelmės pojūtis, kylantis tiesiog be priežasties, iš paprastų ir įprastų dalykų.

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?

Vytautas Kubilius. Daiktavardėjanti poezija

2000 m. Nr. 3 / Ji turėtų bent akimirkai atverti gyvenimo visumos iliuziją, kurios taip trūksta pairusiai šių dienų žmogaus savimonei, gyvenančiai, pasak W. Gombrowicziaus, „tik fragmentais – nuolaužomis“.

„turbūt svarbiausias N. Miliauskaitės poetinės kalbos principas: vaizdiškumas, vaizdo (erdvės) viršenybė prieš veiksmą (laiką).“ (Brigita Speičytė, Sieloj kaip namie)

„N. Miliauskaitė renkasi nepoetišką žodį, nesklandžią gramatinę formą, vengia įvardyti, nupiginti, ir nuo to uždrausto kambario vaizdinys tampa mįslingesnis, kaip ir ieškojimas, blaškymasis, baimė peržengti slenks­ti pažvelgti į savo sielos bedugnę, įveikiant stabdžius „negaliu“, „nenoriu“. Bet kai baimė žengti įveikta, kai vaikiškai patikliai pravedamos durys uždraustąjį kambarį, staiga paaiškėja, „kaip tuščia“ jame. Šviečia tik siela. Gauni tiek, kiek turi savyje.“ (Janina Riškutė, Sielos rašmenys)

„Poetė savo kūrybą pavadino bio­grafiška, bet ne tiek dėl faktinių įvy­kių, kiek dėl vidinės egzistencinės patirties. Tokios poezijos akivaizdoje, fenomenologiškai žvelgiant, kūryba ir gyvenimas yra kaip vienas tekstas.“ (Elena Baliutytė, Knyga apie lietuvių Persefonę)

Norėdami skaityti recenzijas, spauskite ant knygų viršelių.

Sąsajos

Nijolės Miliauskaitės figūra ir poezijos eilutės tampa ir įtakomis kitiems poetams. „Metų“ puslapiuose tokie atvejai pasitaikė du kartus:

Aidas Marčėnas

sankalba:
Nijolę Miliauskaitę atminti

 

Krišnos barbute,
kiek gyvenimų kęsta,
kad parašytum

tokį eilėraštį,

kiek

siaubingų gyvenimų

Visa publikacija

Robertas Keturakis

Nijolė Miliauskaitė

 

tada
kai saujomis krisdavo žvaigždės
tylus
liūdnas balsas
atsisuku – Ji
atėjusi mėnulio taku
su smulkiais
jeronimo žiedais
rieškutėse
kad skleistųsi
mūsų širdys

Visa publikacija

  • „Koks būna santykis su kitais, vyresniais poetais? Jų kūryba, asmenybėmis? Viena vertus, būčiau labai norėjus pabendrauti su Nijole Miliauskaite, matyti ją gyvą, kalbėtis. Paklausti visokių dalykų, kurių jaunai, rašyti mėginančiai merginai knieti paklausti vyresnės (jau įvertintos!) poetės. Ar aš būčiau buvusi jai įdomi? Kokia Miliauskaitė buvo kaip žmogus?“ (Ramunė Brundzitė, Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk)
  • „Dabar priebėgom mėginu užbaigti istorijas – juk neteisinga personažus palikti be vienos kojos, be paskutinio veiksmo posūkio. Jie nori pradėti gyventi savo atskirą gyvenimą, nebe mano galvoje. Tik kaip Nijolės Miliauskaitė eilėraštyje: „ak, ir vėl! negaliu / dirbti dviejų darbų: / jeigu rašau eilėraštį / tai būtinai / turiu prisvilinti bulves“ (1996).“ (Unė Kaunaitė, Kitoje sienos pusėje)
  • „Ypač subtili mokytoja buvo Nijolė Miliauskaitė, kuri parodė, kad bložiškas racionalių ir iracionalių konstrukcijų poetinis pasaulis gali būti sušildytas moteriška intuicija, beveik pranašišku trapumu, kai – vos prisilietus prie popieriaus – viskas atgyja. Nereikia visko išrašyti, daugiažodžiauti. Užtenka trijų frazių, fragmentų, kad pajustum visumą.“ (Vytautas V. Landsbergis, Tėra tik ieškojimas…)