Nijolės Miliauskaitės kūrybos ir biografijos kontekstai „Metuose“
2021 12 04
Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knygomis „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir „Sielos labirintas“ (1999). Poezijos publikacijos spaudoje skiriasi nuo išleistų tekstų, todėl siūlome dar kartą skaityti eilėraščius, įžvelgti svarbius niuansus.
Kita svarbi dalis – gyvybingi susirašinėjimai su artima drauge Gražina Ramoškaite-Gediene, parengusia išsamią dokumentinę knygą apie Nijolė Miliauskaitę „Moteris su lauko gėlėmis“ (2003), ir mokytoja Liuda Viliūniene. Šiais laiškais siekiame leisti poetei pačiai kalbėti apie save. Šiandien skaitydami viešumai atrinktus tekstus galime sekti jos reikšminius biografijos etapus: studijų metus, pažintį su Vytautų P. Blože, kalbama ir apie jų bendrą gyvenimą. Turbūt mažiausiai Miliauskaitė kalba apie kūrybą, tačiau visi šie laiškai jau neatsiejami nuo fakto, kad juos rašo garsėjanti poetė, todėl jos galime užčiuopti rūpesčius dėl dalyvavimo literatūros lauke. Miliauskaitė atskleidžia ir savo literatūros skaitymo patirtis, ir grožio išgyvenimo momentus: susižavėjimą E. T. A. Hofmanu, Franzu Kafka, Raineriu M. Rilke, Marceliu Proustu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu… Tad iš šių laiškų susidarytume gana solidų rekomenduojamos literatūros sąrašą.
Taipogi į vieną vietą sudėjome „Metuose“ skelbtas svarbiausias literatūrologų straipsnius ir išsamias recenzijas, kuriose analizuojama ir charakterizuojama Miliauskaitės poezija. Poetės sukurtos įsimenančios metaforos ir įvaizdžiai (įskaitant ir asmeninį) tvirtai gyvena kultūros atmintyje. Suskaičiavome visai nemažai atvejų, kai Miliauskaitę kūryboje cituoja ar parafrazuoja kiti poetai: Rolandas Rastauskas, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Giedrė Kazlauskaitė, Rimvydas Stankevičius, Leonardas Gutauskas ir kiti. Dalį šios fenomeno pateikiame ir šiame „Metų“ litera-ture.
Literatūrologės straipsniuose yra linkusios įžvelgti kasdieniškos ir kartu religiškos Miliauskaitės poezijos įtaką kitoms kūrėjoms (pvz., Ramunei Brundzaitei, Jurgitai Jasponytei). Dar praėjusį dešimtmetį poetė nėra pamirštama mąstant apie lietuvių poečių kūrybą, kartais jai įvardijant kaip vieną atraminių kūrėjų. Tai sąlygoja jos kūrybos temos bei poezijos modelis, artimas ir šiandien dominuojančiai prozėjimo tendencijai (pagal Kubilių).
Gerų skaitinių!
Nijolės Miliauskaitės poezija
atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi
Savu balsu apie gyvenimą ir skaitymą
„Giliai giliai manyje, kažkur pačiam esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiam lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus – atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu. O kai rašau, gal savaime ateina tai, kas tą akimirką norėtų ateiti. Deja, ne visada.
Visokiausiais vardais vadinu tai, kas slypi giliai viduje. Vieną kartą sakau – atmintis, kitą kartą – intuicija, trečią kartą – pasąmonė arba mano tikrasis aš. Iš tikro nežinau, kas tai.“
Nijolės Miliauskaitės kūrybos interpretacijos
„turbūt svarbiausias N. Miliauskaitės poetinės kalbos principas: vaizdiškumas, vaizdo (erdvės) viršenybė prieš veiksmą (laiką).“ (Brigita Speičytė, Sieloj kaip namie)
„N. Miliauskaitė renkasi nepoetišką žodį, nesklandžią gramatinę formą, vengia įvardyti, nupiginti, ir nuo to uždrausto kambario vaizdinys tampa mįslingesnis, kaip ir ieškojimas, blaškymasis, baimė peržengti slenksti pažvelgti į savo sielos bedugnę, įveikiant stabdžius „negaliu“, „nenoriu“. Bet kai baimė žengti įveikta, kai vaikiškai patikliai pravedamos durys uždraustąjį kambarį, staiga paaiškėja, „kaip tuščia“ jame. Šviečia tik siela. Gauni tiek, kiek turi savyje.“ (Janina Riškutė, Sielos rašmenys)
„Poetė savo kūrybą pavadino biografiška, bet ne tiek dėl faktinių įvykių, kiek dėl vidinės egzistencinės patirties. Tokios poezijos akivaizdoje, fenomenologiškai žvelgiant, kūryba ir gyvenimas yra kaip vienas tekstas.“ (Elena Baliutytė, Knyga apie lietuvių Persefonę)
Norėdami skaityti recenzijas, spauskite ant knygų viršelių.
Sąsajos
Nijolės Miliauskaitės figūra ir poezijos eilutės tampa ir įtakomis kitiems poetams. „Metų“ puslapiuose tokie atvejai pasitaikė du kartus:
Aidas Marčėnas
sankalba:
Nijolę Miliauskaitę atminti
Krišnos barbute,
kiek gyvenimų kęsta,
kad parašytum
tokį eilėraštį,
kiek
siaubingų gyvenimų
Robertas Keturakis
Nijolė Miliauskaitė
tada
kai saujomis krisdavo žvaigždės
tylus
liūdnas balsas
atsisuku – Ji
atėjusi mėnulio taku
su smulkiais
jeronimo žiedais
rieškutėse
kad skleistųsi
mūsų širdys
-
„Koks būna santykis su kitais, vyresniais poetais? Jų kūryba, asmenybėmis? Viena vertus, būčiau labai norėjus pabendrauti su Nijole Miliauskaite, matyti ją gyvą, kalbėtis. Paklausti visokių dalykų, kurių jaunai, rašyti mėginančiai merginai knieti paklausti vyresnės (jau įvertintos!) poetės. Ar aš būčiau buvusi jai įdomi? Kokia Miliauskaitė buvo kaip žmogus?“ (Ramunė Brundzitė, Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk)
-
„Dabar priebėgom mėginu užbaigti istorijas – juk neteisinga personažus palikti be vienos kojos, be paskutinio veiksmo posūkio. Jie nori pradėti gyventi savo atskirą gyvenimą, nebe mano galvoje. Tik kaip Nijolės Miliauskaitė eilėraštyje: „ak, ir vėl! negaliu / dirbti dviejų darbų: / jeigu rašau eilėraštį / tai būtinai / turiu prisvilinti bulves“ (1996).“ (Unė Kaunaitė, Kitoje sienos pusėje)
-
„Ypač subtili mokytoja buvo Nijolė Miliauskaitė, kuri parodė, kad bložiškas racionalių ir iracionalių konstrukcijų poetinis pasaulis gali būti sušildytas moteriška intuicija, beveik pranašišku trapumu, kai – vos prisilietus prie popieriaus – viskas atgyja. Nereikia visko išrašyti, daugiažodžiauti. Užtenka trijų frazių, fragmentų, kad pajustum visumą.“ (Vytautas V. Landsbergis, Tėra tik ieškojimas…)