Atgrąžtai, atgrąžtai… Nijolės Miliauskaitės laiškai
2004 m. Nr. 3
Kovo 25 d. sukanka dveji metai, kai netekome talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės. Praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukė atsiminimų, straipsnių etc. knyga apie ją „Moteris su lauko gėlėmis“. Tikriausiai todėl, kad gyvą ją labiau pažinojome iš poezijos. Manau, kad šis laiškų pluoštelis paryškins jos asmenybės bruožus, atskleis kasdienius rūpesčius.
Gražina Ramoškaitė-Gedienė
Gražina,
Bark, bark mane, nes reikia barti. Ir atleisk. Nes labai nebuvo nuotaikos rašyti laiško, perlaikius polit. ek., o paskui prašiojo toji katorga – taip pavargdavau, kad grįžus – 12 val. namo, tik lysdavau (ar lįsdavau?!! – visai nebemoku rašyt!) į vonia ir tuojau pat griūdavau į lovą. Tada toji Nida – ten tiek ir tiek saulės, kai vos vieną laiškutį tesugebėjau brūkštelėti. Dabar vėl esu Vilniuje (parvežė mus liepos 27 d.– 6 val. ryto), vėl vargstu toje stovykloje, bet šiandien turiu laisvą dieną (šlovė buteliui, kurį gavo viršininkas!), tai skalbiau, o dabar galiu ir Tau parašyti.
Ir didelis dėkui Tau už laiškus – jie tokie smagūs skaityti, ypač pirmasis. Džiaugiuos, kad taip mikliai susitvarkei su ta stovykla. Man rodos, kad tereiks charakteristikos – mudvi su Rima irgi tik tokį dokumentu turėsim.
Rašai apie „Taurę“ ir Hofmaną – Tavo tiesa, Gražina. Ir ne tiek jau aš garbinu Hofmaną – jis man yra labai mielas, galiu jį skaityti, norėdama nusiraminti, pasiguosti, ypač „Katino Murklio pažiūras..“
Žilas plaukas. Turėdamos 30 m., būsim kaip senutės, ko gero. Rodos, sakiau, pirmąjį žilą plauką radau, turėdama 14 metų. Juokinga,
Dieve, kol kas neturiu kada ne paskaityti. Apie rašymą visai kalbos nėra. O Tu, jei nepradedi verst, tai gal ką rašai? Matei, išėjo V. B. knyga. Kaip Tau atrodo? Ir viso – kaip Tu vertini jį kaip poetą?
Reiktų Tau apie tą stovyklą papasakot, bet geriau tai būtų žodžiu – rudenį, kai susitiksim. Iš literatų – nieko įdomaus nebuvo. Šiaip – visokių nuotykių. Džiaugiausi Nidoje atsidūrusi. Kelis sykius kopose buvau, vieną dieną ištisai ten pravaikščiojau, parsivežiau užpustytos senosios Nidos pasagą, medžių gabalėlių, visaip smėlio nugludintų, ir gintarėlį. O vieną vakarą iš tikrųjų buvau paklydusi. Buvo labai gražus vienas saulėlydis prie jūros. Vienas toks vaikinas šiek tiek sugadino mano džiaugsmą („Argi mes pirmokai?“ ir „Arba tu nenormali, arba aš“), paskui su juo visai nekalbėjau. Daugiausia bendravau su viena grafike – Gražina, kurią ir anksčiau šiek tiek pažinojau. Dar buvo vienas dailininkas, kurio žodžiuose ir elgesy nebuvo nė truputėlio meilautinio atspalvio – ko man labiausiai reikėjo. Man norėjosi tik ramybės ir paprasčiausio draugiškumo, bet jokiu būdu ne flirto, žaidimo, nes žinai, kaip dabar jaučiuosi, kai šitaip pasibaigė toji istorija. Įspūdingas buvo vakaras, kai maždaug lig pirmos valandos nakties Klaipėdoje laukėm autobuso, susėdę ant gatvės, kai vieni čia pat, patvory, miegojo, kiti gėrė, treti bučiavosi, dar kiti šūkavo, dainavo, lojo šunimis ir vadino save hipiais. Netgi aš priėjau ligi to, kad plojau į taktą delnais. Bendrai, gera buvo, tik labai greit reikėjo išvažiuot, dar nespėjus galutinai apsiprast. Kaip viena diena viskas pralėkė. O papasakosiu viską, kai susitiksim – rudenį, nes, matai, jau ir trečią puslapį baigiu prirašyt. Bet, žinai, aš tokia laukinė ir man sunku iš pradžių buvo ten apsiprasti.
Na, lik sveika. Gerų dienų Tau Palangoj.
Nijolė
1971. VII. 31, Vilnius
Gražina,
Dėkui Tau už abudu laiškus, už pirmąjį – smagų ir antrąjį – rimtą. Rašau Tau dabar lyg ir nuo mamos pasislėpus savo kambarėlyje ant aukšto, nes nenoriu, kad ji pastebėtų greta padėtą V. B. knygą (kam be reikalo ją jaudinti?).
Tai dabar jau Tu turbūt Palangoje sau vaikštai ir palaimintu veidu žiūri į bangas. Kokia laiminga (vien dėl to, kad esi prie jūros). Geri, matyt, vakarai buvo Tau pas senelį, gražūs! Tik aš kažkodėl nukabinus nosį ir niekaip nesirašo šįkart laiškas linksmai: 🙁 (net šitas veidukas, ko gero, daugiau liūdnas, nei linksmas!).
Dabar sėdžiu namie ir ryte ryju be perstojo obuolius, uogas, morkas ir kitokias gėrybes, jausdama vien tik nepasotinamą alkį. Dirbti kol kas nieko nedirbu. Pirmas rimtesnis darbas – tai, kad Tau laišką prisiruošiau parašyt. Protarpiais galvoj visokie prisiminimai lando, bet nerašau. Tik vieną eilėraštuką – netyčiuką įdedu Tau, jisai dar Vilniuje parašytas. O šitiek norėjau padaryt per atostogas! Dar nė „Odisėjos“ nepaėmiau į rankas… Taigi, jaučiuosi alkana ir nusivylusi savo užmojais.
Cha, turiu šįkart tik mažučių vokų, tai teks į kelis sudėti, jei nerasiu kokio didėlesnio.
Taip skaudžiai kerta kūną – lig saldumo
ir gludina, ir lygina. Ir užneša, užpusto
kaip statulą; ir namus, ir šulinį. Lyg burė
grįžtanti jos balzganas drabužis plazda
ir spurda šiugždančiais sparnais, o, kiek džiaugsmingos
baimės tavo žingsniuos, sužieduotine!
Jau vėliavas regi, užsižiūrėjusi į smėlį
ir džiugesį vaikų su verbomis… Ir giesmę
sapniškoj nerealybėj, smėlio užmaršties balse:
tu tavęs: tau tave tavimi tavyje
1971.VIII.1
Na, tai keliaukim toliau! Apie tą knygelę dabar. Beje, kaip Tau tos Alf. Augaičio iliustracijos? Man iš pradžių darė lyg ir geresnį įspūdį, o dabar – nekaip atrodo. Nors kai kur lyg ir nieko. Nežinau, kaip pasakyt, bet čia kažko stipresnio norėtųsi.
Iš 1 skyriaus man taipogi patikę šitiedu. „Išvardink žodžius…“, aš jį prisimenu dar iš tada, kai jis buvo lyg ir LM spausdintas. O „Jūreiviai“ tikrai gražus eilėraštis, tas vėžių kopimas, toji eisena, tik kodėl, kodėl tokia pabaiga, kodėl „žymėtomis kortomis lošia jūreiviai“, man liko neaišku.
2 skyrius „skalvių žemėse“, Tu tą mįslingumą pastebėjai III posmo. Tikrai! Dar man pabaiga:
jau keltas juos kelia į čia
ir kraujo žaizda
virš galvų
lyg suplėšytas nuometas
Ir labai patiko sekantis – „Kreivakojis berniukas“, jau pirma eilutė „o, kokia susikrimtusi keliaklupsčia klūpo prie kelio“ pagauna ir neša, žinai, šis eilėraštis man – tai lyg upės srovė, aš plaukiu, nejausdama nieko, tik tas tekėjimas („Artėja / užgavėnės, trys karaliai artėja, klojimo šešėlis“), tas tekėjimas. Tik rėžia ausį „spragilus gimdanti moteris“.
V. B., atrodo, mėgstąs kartais rašyti tokius kaip „Toli nuo kunigaikščio“, tokių nemaža ir ankstesnėj knygoj. Siužetas – taip, bet jis daro įspūdį, bent man. „Ant kupsto stovėjo nykštukas…“ – nepraeina.
O „kažkas klausėsi jų kalbos…“ labai patiko. Tas jisai tikrai keistas. Ten, kur Tu cituoji, ir dar toliau: „pažįsta / avelių jį kvapas“. Galim tiktai spėlioti. Ir labai gražu.
„Močiutės“ pabaiga man irgi patiko.
3 skyrius. Neblogas „kiek laiko tai tęsis?..“ „Pelių gyvenimas“ patiko. Ir labai man gražus „patikėk manim: man belieka susenti“. Argi jis Tau nepatiko? „Geležis“ taipogi. Dėl „Dievo ieškojimo“ – Tavo tiesa.
4 skyrius. Ką aš Tau galiu parašyti apie šitą ciklą? Tik tiek, kad jisai man labai gražus. Jis buvo P P – 68 m. išspausdintas, vadinasi, jis parašė šiuos eilėraščius, kai manęs dar nebuvo, nes į „Poezijos pavasarį“ tekstus pristato rudenį. Bet mane užaugino „Iš tylinčios žemės“ ir šisai cikliukas. Be galo gražu, be galo artima – toji „mergaitė su gėlėmis“. Ir toji pradžia, tas neskubus kuždėjimas:
žvelk man į veidą – neišsigąsk, nekrūptelėk
klausyk mano balso
lyg tylios ugnies židiny
liesk mano žvilgsnį – šaltą ir nelaukiamą
ir nieko – rudens vėsa kas rudenį grįžta – nieko nepagalvok
Ir tasai „ak, kodėl tu manęs sergančio neišgydei“ ir tasai „tik tam juk ir gyveni, kad jaustum tą amžiną gėlą“.
5 skyrius. „Sena laužavietė“, taip! Tiedu „arkliai į rūką paskęsta“ ir „tie medžiai tartum“, gražūs. Ir cikliukas „Prie Rudnios“ (anksčiau jis vadinosi „Šaukiantis balsas“, man rodos, tai buvo geresnis pavadinimas). Šis cikliukas tikrai gražus, toks, kad apie jį visai nesinori kalbėti.
Ai, Gražina, Gražina, Tu laukei, kad daugiau parašysiu apie šituos eilėraščius, daugiau! Bet mudvi abi nemokam kalbėti apie poeziją. Nei apie poeziją, nei apie dailę, nei apie ką kita. Juo labiau, kad dabar vasara ir tiesiog nemanoma ko nors rimtai nusitverti. Ką jau darysi, parašyk, kai grįši iš Palangos. Kaip Tau ten buvo, koks oras pasitaikė, ką veikei. Laukiu.
1971. VII. 11, Nijolė
Keturvalakiai
Gražina,
Būk gera ir pasiklausyk:
Atsirandu mažam tamsiam kambarėly, apgraibom prieinu prie langelio ir matau apačioje senovišką kiemą (pameni aliumnatą?). Paskui atveriu kažkokias duris ir įžengiu į keistą beformę erdvę. Viršuje regiu freską, bizantiško stiliaus bent jau spalvos tikrai bizantiškos – auksas, purpuras, kai kur žydro ir žalio lopinėliai) didžiulę freską. Priekyje stovi didelis vyras nebizantišku veidu – tokiu lyg iš gabalėlių sudėliotu ir tie gabalėliai juda. Žinau, kad tas vyras yra Judas. Kažkur toli toli, begalinėj perspektyvoj, stalas ir žmonės, aplinkui susėdę paskutinė vakarienė?). Betgi ir aš žmogus! Tai Judas surinka, iškeldamas rankas. Jisai apsisuka, ir aš matau jo nugarą, jis eina link stalo, jo figūra palaipsniui mažėja, mažėja, kol susilygina su sėdinčiaisiais. Jisai atsisėda prie stalo. Viduryje. Kristaus vietoje. Apaštalai kyla ir išbėgioja į visus šonus. Judas nekrutėdamas sėdi už stalo vienas.
Na, kaip Tau atrodo toksai sapnas, Gražina? Kaip Tau atrodo? Toks ryškus jisai buvo. Ir – keistas. Ir, žinai, rašau Tau dabar šį laišką vėlai vakare viena savo kambarėly ir man, pasakojant tą sapną, pasidarė baisu… Užtenka, kad dar daugiau neįsibaiminčiau.
Gavau Tavo laiškutį šiandien. Iš Palangos. Bet juk gerai, kad prie jūros vėjas. Tu gali vaikščioti sau užsigalvojusi. Dieve tu mano, ramybė! Ko gero, tai didžiausia šiais laikais prabanga!
Perskaičiau dabar „Tomą Nipernadį“, kurio veltui ieškojau Vilniuje. Bet dirbti – nieko! Tik ryju obuolius, vakarais melžiu karvę, mezgu. Ir jau laukiu (ir nelaukiu) rudens ir Vilniaus.
<…>
Fui, šunys loja, baimė ima – einu miegot! Kažko įsibaiminau. Labanaktis.
Nijolė
1971. VIII. 13, Keturvalakiai
Sveika, Gražina!
<… > Paėmė mane šiandien toksai noras Tau parašyti laiškutį, kad Tu galėtum pasijuokti iš mano naujų aistrų.
Taigi, parsivilkau į namus didžiulį, vos pakeliamą „Lietuvos TSR flora“ tritomį ir dabar sklaidau po truputėlį, baisiai nustebdama, jeigu po kokiu barbarišku vardu ir klaikiu aprašymu atpažįstu paprasčiausią augalėlį. Matai, pradėjau sirgti antrąsyk vaikystes ligomis. Juk visiems būna laikotarpis, kai susižavi žvėrimis ir augalais. Bet taip neprotingai – sulaukus, ačiū Dievui, dvidešimt vienerių metų!.. Prarijau kelias seniai skaitytas knygeles apie žvėris ir netveriu savo kailyje. Beje, gal čia ir tie Tavo gražieji flamingai kalti? Man rodos, aš juos kažkada sapnavau. O ir Nidoj visokie vabalai nenorėjo nuo manęs atsitraukt, vis užropodavo vorai, užlipdavo boružės. Gi čia, Keturvalakiuose, kai tik nueinu vakare pas karvę, užpuola didžiausia musių ir kažkokių mašalų kariauna, puikiai, pripažįstu, išgalandusi savo iltis ir kardus. Po kiekvieno mūšio man tenka gėdingai pasitraukti iš kovos lauko, o narsioji karvutė kantriai kenčia priešų patyčias ir kankinimus.
Ir dar vienas rimtesnis dalykas – perskaičiau dešimt „Odisėjos“ giesmių. Neįsivaizduoji, kokį patyriau malonumą, kokį dvasinį pasitenkinimą, kokį džiaugsmą ir kokią ramybę! Bet jeigu nugalės botanika, tai „Odisėją“ teks užmesti. Ruoštis kursiniam darbui – niekaip negaliu prisirengti, vis atrasdama aibę „neatidėliotinų“ darbų…
Patark, ką daryti su „Poezijos pavasariu“. Mane pakvietė, 5–6 kūrinėlius reikia pasiųsti iki rugsėjo 1 d. Kaip žinai, nieko neturiu, tik tą paskutinįjį, kur Tau atsiunčiau. Gal pabandyti surinkti ką nors iš nespausdintų? Na, „Pigmalioną“, „Pašaukimą“, gal dar kokį ir paskutinį? O gal iš viso neverta? Juk nerašau dabar nieko?.. Padėk, Gražina, nes man galva susisukus.
<…>
Parašyk kuo greičiau, nes Švyp-Švapas laukia eilinės aukos (mane jau suėdė su ragais ir nagais). Sudie.
Nijolė
1971. VIII. 21,
Keturvalakiai
Labas, Gražina,
Dėkui Tau už laiškus, kuriuos radau grįžusi iš Latvijos (o ten išbuvau 2 savaites su trupučiu, nes sutarėm, kad kitą vasarą Laima pas mane atvažiuos – lietuvių k. mokytis).
Klausyk, Gražina, gal tikrai judvi su Živile ar Tu viena atvažiuotum kiek pas mane pabūti, kol pabos? Man būtų labai smagu. O ir kavos šiek tiek iš Vilniaus parsivežiau, išvirčiau Tau „varšuvietiškai“ – taip Rygoj išmokau. O savo kambarį kaip pertvarkiau – nepažintum. Tiesa, dar nebaigiau. Matai, gavau lentynų knygoms, tai dabar jau panašiau į kambarį. Tik dieną velniškai karšta – saulė įkaitina stogą. Užtat vėlai vakare čia gera, tik, kol sėdi su žiburiu, turi langą uždaryti. Baisiai gera prie žvakių pasėdėti. O dabar aviečių kiek – pilnom saujom skinu. Ir šviežios bulvės, ir agurkai, ir kriaušės jau krinta, po savaitės bus kaip reikiant prinokę. Tai va, gal atvažiuotum?
Aš dabar rudens telaukiu. Jau, sakau, vyšnios, jau kriaušės – greit ruduo! Kad ir nemalonu, kad V kursas, kad ir pasidaro karšta, pagalvojus apie diplominį darbą, – vis tiek, kad greičiau ruduo, kad greičiau ruduo. Šiaip tvarkausi, šiek tiek mezgu, iš to vasaros karščio – „Tris muškietininkus“ skaitau… Ir dar ta botanika! Šiandien vėl radau nežinomą sau gėlelę – reiks pavartyt „Florą“, įdedu ją ir Tau.
O Ireną būtinai aplankysiu, kai būsiu Palangoj (gal žinai, kur Birutes alėja?). Žadu jai juostelę nuausti.
Latvijoj gera buvo. Penkias dienas praleidau žvejų kaime Upisgryve, kur nėra vasarotojų. Mūsų namas–pirtis stovėjo ant pat jūros kranto. Įsivaizduok: paėję tolyn maudėmės ir deginomės nuogos, nes niekas paplūdimiu nevaikšto (vietiniai – dirba!). Radom jūros išmestų gražiausių butelių, plūdžių, tinklo gabalų. Vieną vakarą jūra buvo – spėk – ruda!! O ten, kur įteka upeliukas, raudonas nuo balų rūdos, – raudona jūra, kruvina banga!
Parašyk, galgi atvažiuosi, ir kada. O aš baigiu, nes baisiai karšta,
Nijolė
1972. VI. 26,
Keturvalakiai
Gražina,
<…>
Tai nuobodžiavai pas senelį? Žinau, ką tai reiškia. Pati tik ką grįžau iš tėtės tėvų – vos nenumiriau tenai. Alyvinių, pasirodo, šįmet nėra. Pusbrolių nebuvo nė vieno, o ir su jais – užaugusiais – kažin ar rasčiau bendrą kalbą. Tai slankiojau po sodą kaip dvasia, rankiodama kur–ne–kur – suraudonavusią avietę. O čia dar teta Genutė su savo pamokymais, tai jai mano laikrodis nepatinka, tai drobinės kelnės, tai plaukai, tai parūpsta, ar aš dar nežadu tekėti, ir gąsdina senos mergos dalia. Įgriso iki gyvo kaulo.
Šiandien pas mus svečiavosi mamos pusseserė su dukterimi ir jos vyru, anądien buvau sutikusi kitą jos dukrą su vyru, abidvi neseniai ištekėję (ir pasidarę negražios, pasenusios). Pasižiūrėjau aš į tuos vyrus – vaikėzai, liauni kaip nendrės, nei jėgos, nei pasitikėjimo jais, nei saugumo jausmo – su jais. Ir – pasijuok iš manęs, kvailės! Vos neuždainavau sau, kad mano išrinktasis – „pirmasis tarp Jeruzalės sūnų“! Pati iš savęs juokiuosi, kad tokia iškvėšusi.
Ir dar vienas sapnas toks buvo. Lyg atplėšiu laišką – nuo V. B. Iš karto krinta į akis eilutė kažkur lapo viduryje – „Jei ateisi, ateik kaip mano žmona“. Betgi aš jau kito, betgi aš negaliu ateiti! – taip galvoju tada tam sapne.
Visas mano kambarys kvepia žolelėm. Prisirinkau čia mėtų, čiobrelių, dar tokių žolių, kur vardo nežinau, ir džiovinu. Ir delnai kvepia – ką tik skyniausi ir tempiau namo.
Galėtum atsiųsti man S. Gedos knygą, o dar geriau – iškart atvežti į Vilnių. Vieną turiu – sau, bet reikia man dar vienos. Vešiuosi skaityti į Palangą.
Šiandien baisiai plepu. Brūkštelėsiu Tau iš Palangos. Tu rašyk į namus. Skaitei „Pergalėj“ pradėtą spausdint Fr. Sagan romaną?
Dar čia razetos ir naktižolės vakarais kvepia. Noriu į Palangą greičiau išvažiuot, viena pabūt. Tai sudie. Parašyk.
Nijolė
1972. VIII. 9,
Keturvalakiai
Gražina, labas, rašau Tau iš Palangos, antra diena sėdžiu čia, nieko neveikdama. Vakar mačiau, kaip iššoko iš jūros ugninis žvėris ir taškėsi ant bangų. Visas dangus užsiplieskė nuo jo karčių. O paskui atskrido didelis juodas paukštis ir tupėjo ant aukso kiaušinių, kartkartėm sukrankdamas kran.
O galvoj viena – kad greičiau ateitų ruduo. Tu žinai. <…>
Nijolė
1972. VIII. 14, Palanga
Gražina, sveika!
Suvėlinau parašyti Tau laišką, nes ir vėl leidomės į klajones, ir, deja, gana beviltiškas. Taigi susikrovėm visą savo mantą, ir Juozas atvežė prie Gaišto ežero. Apsigyvenom čia tokioj sodyboj, pusėtinoj, bet vos atėjo šeštadienis – paaiškėjo, kad pakliuvom į tam tikrus spąstus, nei čia vietos yra daug, nei ramybės, ir miškas per toli, nepasiekiamas. <…>
Būtume žinoję, kiek čia žmonių susirenka, kojos nebūtume čia kėlę. Tris dienas pabuvę, ėmėm svarstyt, kurgi mums pasidėti, tokiems čigonams be stogo nuosavo. O dar tos mantos – nesėsi į autobusą ir neišvažiuosi. O ir kur? <…>
Tai va, šiandien buvom Druskininkuos ir prašėm bibliotekininkių, kad kaip nors priimtų atgal į tą kambarėlį prie vasaros skaityklos. Įgrisim joms iki gyvo kaulo, bet jos dar mums vis tik labai geros; prižadėjo įleisti į tą kambarį po savaitės. <…> Matai, išdėjau Tau visas bėdas, kurios dabar man ant širdies guli, pasiskundžiau, tai vis lyg ir lengviau.<…>
Ežeras tai čia neblogas, didžiulis, vanduo skaidrus. Vytautas perplaukė ten ir atgal (kokia pora km susidaro iš viso), tai turėjau baimės. Maudosi jis čia po keliskart, ir kol kas nepakenkė. Aš šiek tiek liepžiedžių pasirinkau vienoj apleistoj sodyboj, kur likę tik sodas, šulinys, pamatų akmenys ir tvarto molinių sienų liekanos bei didžiulis iš akmenų sumūrytas rūsys. Šiaip nežinau, ką veikiu: nei mezgu, nei neriu, tik aplink tupinėju, ir dienos eina bemat. <…> Iki artimiausio pašto 3 km. <…>
Nijolė
Vytauto vadinama Barbute (nenustebk, jei kada prie Tavęs šitaip pašauktų)
1976. VII. 27, Laibagaliai
Gražinute!
Dėkui už mielą laiškutį. Tikiuos, jau būsit abu laimingai grįžę. Taigi – kaip jaučiatės? Ar pasisekė parašyt įžangą savo knygai? Ar Sigitui sekėsi darbai? Gali pasakyt jam, kad labai jau jis galantiškas pasidaręs, sprendžiant iš Tavo laiškučio!
Čia mes baigiam paskęst balose, oras baisus, brendam gatvėmis iki kaklo, ir aš esu pikta, kad vis peršlampa kojos. Vytauto sveikata šiuo metu pagerėjusi, bando krapštytis prie savo darbų, po kelias dienas sėdi prie to paties gabalo. Aš kepu orkaitėj bulves su kmynais ir česnakais, kuo Vytautas be galo patenkintas. O taipogi siuvinėju tą velvetinę suknią, maždaug trečdalis dar likę, baisiai „marudnas“ darbas ir nežinia, koks rezultatas bus. Kada atsirasiu Vilniuj, kol kas neaišku, bet reikaliukų jau yra. Matyt, neužilgo! Įdomu, kaip judu atrodot po tų Pietų, ar pasitaisėt, o gal sumenkot? Neįsivaizduoju! Taip kad norėčiau atvažiuot. O kol kas linkėjimai judviems nuo mūsų abiejų, o aš einu kepti tų bulvių –
Nijolė
1977. II. 28,
Druskininkai
Miela Gražina,
<…> Matėm LM-yje, kad jau išėjo Sigito knyga, tik pačios knygos dar nematėm. Kaip Jūs ten gyvenat, sostinėj, kaip laikotės? Mes Jus dažnai prisimenam.
Čia buvo kelios dienos gražios, o dabar tai vis lyja. Maudėmės upeliuky keliskart, o dabar lig kelių po molį braidom. Baisiai puolėm prie uogelių, smarkiai apsirijom, tai teko palakstyt. Mamukė, mama ir Vytautas susėda visi trys ir pasikeisdami mane ūdija, girdi, sumenkus, nevalgau, turiu pasitaisyt ir t. t. Baisiai visi sutaria šiuo klausimu, bet vis tiek stengiuosi prieš juos kaip nors atsilaikyt. Šiaip tai labai norisi grynam ore būt, po medžiu gulinėt – dabar jau po biskį atsigavom, o iš pradžių net rankos drebėjo, taip norėjosi į sodą lėkt. Vytautas bando dainas rašyt, o mane pasodino prie tos nelaimingos operos iš po natų nurašinėt. Mamai prasidėjo atostogos, tai mane beveik atleido nuo pietų virimo, kuo esu be galo patenkinta. Jokių nuotykių lyg ir nebuvo, tik vieną naktį katė pro langą įlindo, tai labai išgąsdino, iš tos baimės paskui lig ryto užmigt negalėjau.
Dar kartą linkėjimai visiems.
Nijolė
1977. VIII. 3,
Keturvalakiai
P. S. Tiesa, neseniai išgirdom: kas gi atsitiko K. Ambrasui? Kaip dabar jo sveikata? Vytautą labai paveikė ta žinia.
Gražina,
Labai ačiū Tau už laišką. Ar vis dar viena tebesi Vilniuje? Labai suprantu, kaip nykiai turi jaustis, nes ir pati tą patyriau. Bet ką padarysi?!
Labai juokiausi iš to, kaip Tu „subarbutėjai“, tiesiog matau, kaip Tu tas knygas tempi, vargšelė… Bet, sakau, gal tada ir Sigitas Vilniuje, kai knyga jau yra? Kaip ta knyga atrodo, ar patenkinti esat? Baisiai įdomu perskaityt.
O kaip Tu laikaisi? Ar jau susitvarkei su Miškinio knyga? Kaip Tavo mezginys laikosi <…>.
Gerokai mums pabodo čia, tai kiekvienas laiškas ar laikraštis daug džiaugsmo suteikia. Šiaip tai ganomės sode (yra kriaušių ir obuolių) ir prie Rausvės. Kasdien 3–4 kartus, o Vytautas ir daugiau, lendam į vandenį. Ir vis chuliganėlius tvarkom. Vytauto sveikata pasitaisė, o man pievos ir vasarojaus gaila, tai ir gainiojam. Įsivaizduok: be tako važiuoja tokie motociklu per ganyklą, žuvaut, – nuvijom: pasistatyk motociklą kieme, o ne pieva, kur žmogus riša karvę, važinėkis. Arba: vėžiauja sau, o tranzistorius pilnu garsu, sode ir namuos net girdėt. Ir dar: vaikas kokių 12 m. sumanė per vasarojų pasivažinėt dviračiu nuo kalnelio, įvažiavo, užsivedė dviratį ant kalno ir vėl važiuoja. Kad užrikau! „Buožiukės“ kraujas, matyt, negaliu žiūrėt, kaip kito žmogaus triūsą – vasarojų trypia. Negirdėti dalykai! Mums pieva niekas neleisdavo eit ne taku, kad žolės neišmindžiotume. Matai, kokie laikai atėjo. Bet iš to, kad jau tvarką bandom daryt, gali spręst, kad jau gerokai atsigavom ir pailsėjom. Taip ir yra!
Įdomus tas Kubiliaus straipsnis. Apgina svarbius dalykus, bet remiasi „aukso viduriu“ – Miež., Mare., Balt., Mart., Vaič. Ir gana senais kūriniais. Kraštutinesnių reiškinių neliečia (turiu galvoj Sigito Kasandrą, Vijoną, Pikasą, iš seniau Strazdą; o ir Vytauto kai ką). Ar čia sąjunginiam skaitytojui skirta? Jokių aktualijų (išskyrus Marc. „Mažvydą“) ir nėr vertinimo, geri kūriniai ar ne, paimti tiesiog kaip literatūros faktai ir tiek. Negi jis specialiai Jums tai parašė? O gal čia jo toks tikslas buvo, tokia politika? Kitaip negaliu paaiškint, kaip jis pražiūri tuos dalykus.
Kaip tas Strielčiukas, gal jau išstenėjo ką?
Norėčiau į Vilnių atvažiuot, bet dar anksti.
Kaip Tu gyveni, parašyk. Kaip Sigitas. Kaip atrodo knyga. Galima sveikint Sigitą, knygai pasirodžius. Labai džiaugiamės, kartu su Jumis. Linkėjimai nuo Vytauto.
Barbutė
P. S. Cha, prisiminiau, Vytautas šaiposi iš manęs: buvai Nijolė Miliauskaitė, o dabar esi Barbutė Bložienė. Mamukei ta Barbutė nepatinka, negražiai, girdi, vadina.
1977. VIII. 14,
Keturvalakiai
Miela Gražina,
Ilgai neprisiruošiau Tau parašyti, nes labai intensyviai užsiėmiau gydymusi (ir aš, matai!). Gydymasis šitas yra gana sunkus, reikia daug kantrybės ir ištvermės. Tenka pakelti nemažą skausmą. Pirmiausia, atrodo, išsigydė mano migrena, o dabar daugiau kaip savaitė jaučiu skausmus vienoj vietoj ir nežinau, kas man ten skauda. Bet, matyt, būtų ten jau kas buvęs ar buvo rimtesnio. Šiaip ar taip – nevalgau mėsos, susiveržiu krūtinę ir kenčiu, kiek galiu iškęsti. Tiesa, nuo liežuvio baigia nueit visos apnašos, lyg ir pagerėjo oda. Pagal tą gydytoją išeina, kad oda turėtų labai pagerėt – šitai man labiausiai ir rūpi. Bet jau baisiai užsiplepėjau! Atleisk už tokią „medicinišką“ laiško pradžią! Esu taip įsitraukusi į šitą gydymąsi, kad man tai dabar lyg ir svarbiausia. Vytautas irgi smarkiai gydosi, jis kenčia tikrai didelius skausmus, viena po kitos skauda visos vietos, kur tik būta ligos, uždegimai ir pan. Ilga kalba! Bet net kraujagyslės galvoj gydosi, matyt, tos vietos po insulto.
O kaip Tu gyveni? Sigitas? Klausyk, Gražinute, baisiai knieti paklausti, kokią Tu pavardę sau pasiliksi? <…> Mezgu iš tų baltųjų siūlų. Labai malonūs. <.. >
Galvoju, kad jau neužilgo gegužės 15 d., o dar nelabai aišku, kur teks pasidėti, nes nežinia, ar įrengs tam laikui Valavičius kambarį. Yra dar vilties gauti kelialapį prie Elektrėnų, bet irgi nežinia. <…>
Nijolė
1978. IV. 18, Druskininkai
Miela Gražina,
Dėkui Tau už laišką ir širdingus pasiūlymus! Nežinau nė ką sakyti. Aksomas labai vilioja. Žiūrėk, dabar gegužės 14 d. Išvažiuojam prie Elektrėnų, jei viskas tvarkoj, ir būsim pora mėnesių. <…>
Mes čia vargstam toliau. Smarkiai gydomės. Tik tuo ir užsiimam. Skausmai būna nemaži, bet reikia kentėt. Arba sėdi sau vidury dienos ir staiga – knapt, nenusėdi – taip norisi miego, zirzi, unkšti, kol meti visus užsiėmimus ir atsiguli, iškart užmiegi ir porą valandų taip guli, o galvoj kažkas tuo metu darosi, pabundi – ir jautiesi gerai, smagi, energinga. Man daugiausia gydo galvą ir nervus. Gal atgausiu atmintį? Vienu metu lyg ir akys buvo pagerėję – ryškiau pradėjau matyt, be to, rašant mašinėle, klavišai pasidarė per arti akių, lyg ir stalas per aukštas. Gal visa tai neilgam, bet vilčių duoda. <…>
Baigiau siuvinėti suknią, dėkui Dievui. Negaliu net patikėt… <…> Šiaip vis tempiam pundus į Ratnyčią, pamažėle savo mantą reikia iš šito pensiono „ištarabanyt“. Atrodom baisiai komiškai su tais ryšuliais. <…>
Nijolė
1978. V. 5, Druskininkai
P. S. Labai mus nekaip nuteikė tas faktas, kad Kornelijaus knygutę atmetė. Blogi reikalai.
Gražina,
Dėkui Tau už nakvynę ir buterbrodus, kurie man labai pravertė… Kelionę turėjau klaikią: į Druskininkus ir atgal traukiniu, Vilniuj negaunu bilieto, siaubingai karšta, imu taksi ir važiuoju į Kauno plentą, čia stoviu ir laukiu, kol kas susimylės pavežėt. Šiaip taip vienas ponas pasigailėjo ir sustojo. Elektrėnuos jau visai neturėjau jėgų. Tik kitą dieną pradėjau pamaži atsigaut. Bet visa laimė, kad tą rankraštį Ratnyčioj radau ir atvežiau… <…>
Nijolė
1978. V. 21,
Abromiškės
Gražina,
Dėkui Tau už laiškutį ir už Tavo pastangas gauti man tą vadovėlį. Laką ir isp. k. gramatiką atvešiu atvažiuodama, o tą Valjecho ir Nerudos knygą būtų gerai, kad Sigitas dar leistų pasilaikyti iki rudens (vasarą turėtų būti redaguojami vertimai, tai reiktų dar viską turėti krūvoj). „Galvoju apie tave“ Vytautas Judviems užrašė, ryt išsiųsiu (registruotą banderolę, nes bijau, kad nedingtų). Tai tokie reikalai.
Tiesa, smalsu man, ar neplanuojat kokios anotacijėlės tai vertimų knygelei? Ar niekam nekrito į akį ir niekas nepasisiūlė parašyti?
Buvom nuėję pasižiūrėti savo namo. Baisiai nusivylėm. Viskas daroma atvirkščiai, negu norėtume. Labai prastai išplanuota. Ne trys kambariai, o du kambariai su kamara, toks mažytis tas trečiasis kambariukas! Aš net apsižliumbiau. Žinoma, bus stogas virš galvos, bus ramiau gyvent, lengviau, bet visa tai toli gražu ne tai, kas turėtų būti! O čia mus nelabai galės laikyto, tam pensione, atrodo, tik iki geg. 1 d. Taip kad vėl reikia ieškoti, kur mums pasidėti tuos porų mėnesių iki savo buto,
Apskritai tai sveikinu Tave, kad kriauklių kolekcija darosi vis didesne! Tiesiog nuostabu, iš kur Tu trauki tokius retus dalykus! Baisiai įdomu bus pažiūrėti. Nes žadu atvažiuot balandžio pradžioj.
Šį kartą tiek, Gražinute. Linkėjimai Jums nuo Vytauto,
Nijolė
1979,III. 22, Druskininkai
Miela Gražina,
Rytoj važiuojam į Vilnių, Živilė gavo mums bilietus į Č. Niemeno koncertą. Baisiai trokštu pasiklausyti Niemeno, dėl nieko kito nesusiruoštume į tokią varganą kelionę ir nakvynę svetimoj vietoj.
Ir dar didžiulis rūpestis: vis dar nėra I. J. atsakymo, kada leis iškraustyti Vytauto daiktus. Visą laiką vien tik nemalonumai ir bėdos, nesinori nė kalbėti.
Skaičiau K. Kafkos laiškus tokiai Felicijai Bauer iš to laikotarpio, kai rašė „Metamorfozę“ ir „Procesą“. Pirmą sykį skaitau tokį šiurpų dalyką (Apolinero laiškai yra tik žaidimas ir gryni niekai) – labai atsiskleidžia tuose laiškuose Kafkos vidus. Norėčiau iš naujo viską perskaityti (tą rusišką knygelę). O kur gauti jo „Pilį“? Spėju, kad tai geriausias jo kūrinys. <…>
Čia nieko naujo ar įdomaus. Nieko gero neskaitau laikraščiuos. Nieko nesutinku. Kornelijus sėdi Vilniuje. Orai baisūs: pernelyg karšta, šiandien išjunk radiatorius, tai vėl šalsim, nes iš sienų lendu baisi drėgmė ir šaltis. <…>
Nijolė
1979, X. 15, Druskininkai
Miela Gražina,
Labai Tau ačiū už laiškelį. <…> Baisiai apsidžiaugiau, kad Tu jau, atrodo, susirgai M. Prustu. Dabar neatrodys Tau juokingas mano žavėjimasis juo ir negalėjimas – po jo beveik nieko skaityti. Nors aš iš tiesų perlenkiu ir gal Tau jis neatrodys vertai minėti greta Homero ir Šekspyro, ką aš žinau!
Tai tiesiog nuostabu, kad J. Vaičiūnaitė taip pergiria mane. Matyt, tai dėl to, kad kiekvienam žmoguje ji nori matyti gera. Kitaip negaliu to paaiškinti. <.,.>
Perkrimtau dabar Gertrūdos Stein knygą, visas Paryžius, Pikasas, Matisas, Hugo ir visi, kas tuo metu ten kūrė. Yra užuomina į rumunų kunigaikštytę… Spėju, kad čia bus ta pati M. Prusto draugė. Bet į galą ta knygelė pasidaro nuobodi: vien pavardžių (dažniausiai man nežinomų) vardinimas. O kadangi rašo amerikonka, tai ir Paryžius kitoks.
Visai neatrodo, kad turėčiau daug kantrybės. Nes kai noriu prisilyginti prie Tavęs, tai matau, kiek man tos kantrybės trūksta.
Tiek daug dalykų norėčiau padaryti – o nieko nepadarau. Ir kai kas klausia, neturiu ką sakyti.
Nijolė
1980. II. 26,
Druskininkai
Miela Gražina,
Dėkui Tau už laišką, dėkui, kad paėmei M. Prustą, kad išvis pasirūpini manimi (turiu galvoj Tavo sumanymą dėl eilėraščių vaikams, bet ar tai ne utopija? Neturiu pasitikėjimo savimi).
Nežinau, ar yra Druskininkuos J. Stepšys. Mūsų jis neieškojo. Arba jis tenori užsiimti gydymusi ir poilsiu ir neketina papildomai sukti galvą dėl leidyklos, arba jis negali nieko gero pasakyti ir dėl to nesirodo… Greičiausiai antras atvejis arčiau tiesos. Ir dar pikčiau, kad tos nelaimingos „Naujos knygos“ ištrimitavo apie išeisiančią knygą, o visi rankraščiai guli pas mus ir Vytautas vis dar negali jų tvarkyti. Plaučiai lyg ir pagerėję, bet vis dar labai neatsparus ir viskas dar kenkia, laukan dar neišeina, kambary su vilnonėm šąla. Buvo pablogėjus savijauta dėl nekokių žinių, buvo pablogėję su nervais, vėl pradėjo imt depresija. Tai vakar įkalbėjom mudu su daktaru gerti sidnokarbą – nuotaikai pakelti, tačiau tas sidnokarbas alina širdį… Buvo kažkas negerai su vegetatyvine nervų sistema: vieną naktį baisiausiai sušalo, nors buvo užsiklojęs antklode ir kailiniais, kažkas negerai buvo širdžiai, ir pats tuo metu buvo toks apatiškas, kad neįstengė ištiesti rankos ir pažadinti mane, kad ko nors imčiausi. Šitas atsitikimas sukėlė man geroką nerimą. Be to, atrodo, kad tebėra žaizda viduriuos – naktimis kamuoja skausmas. O Vytautas vis viena nenori gultis ligoninėn, nes vis dar tikisi padirbėti prie rankraščių ir suspėt įteikt leidyklai. Bet man visa tai atrodo nelabai realu.
<…>
Po truputį skaitinėju R. M. Rilkės „Malte“, stiprus ryšys su elegijom, labai patinka.
Nieko gero nenuveikiu. O laikas eina. Visa bėda, matyt, ta, kad neturiu pasitikėjimo savim ir per daug rimtai į viską žiūriu. Sapnuoju absurdiškus sapnus, kuriuos greit pamirštu. Sukuosi savo rate. Ir viskas.
Geriausi linkėjimai Judviems nuo Vytauto.
Nijolė
1980. III. 10, Druskininkai