literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Verba plaka Lietuvą

2016 m. Nr. 5–6

Algirdas Verba. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis spaudos lankas ir Kauno meno kūrėjų asociacija, 2015. – 71 p.

Paėmiau į rankas Algirdo Verbos eilėraščių rinktinę po Verbų sekmadienio. Toks atsitiktinumas paskatino atidžiau įsiskaityti į poeto kūrybą, kuri šiaip man nebuvo labai artima, nors su pačiu poetu tekdavo susitikti. Prasilenkdavome lyg skirtingos salos garsiajame bohemos „Suokalbyje“. Buvo gyva legenda, emocingas, nuoširdus, visų gerbiamas ir mylimas. Matyt vienas iš jo dvasios draugų buvo ir rinktinės sudarytojas Gasparas Aleksa, papildęs knygų seriją „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ poeto eilėraščiais, parašytais maždaug 1972–1996 metais.

Pirma, kas matyti labai aiškiai, – A. Verbos eilėraštis kabinasi į tėviškės žemę, joje ieško įkvėpimo poetiniam žodžiui ir atramos žmogaus egzistencijai. Toks besąlygiškas etnocentrizmas – jo kartos bruožas, kuris šių dienų skaitytojų akyse kiek niveliuoja buvusio laiko poeziją, manyčiau, kartais ir atgraso nuo jos, kadangi tokie eilėraščiai pirmiausia pateikiami kaip pasaulėžiūra, turinti aiškius etinius pamatus, išankstines vertybines nuostatas. Gimtinė A. Verbos poezijoje yra apibrėžtas ontologinis matmuo, fundamentalių vertybių laukas, iš kurio neišeinama.

Suprantama, kad aštuntajame dešimtmetyje tokia poezija dar neatrodė etnografiškai dekoratyvi, deklaratyvi, bet šiandien tokiose deklaracijose pasigestume žmogiško natūralumo, ji etnografiškai angažuota: „Užsikabinsiu sau ant kaklo sėtuvę / Ir eisiu eisiu basas aš per Lietuvą“ (p. 7). Tai parašyta 1972 m., kurie mums reikšmingi Romo Kalantos tragiškuoju veiksmu. Todėl autentiškai skaityti A. Verbos poeziją, suvokti ją be to laiko konteksto yra sunkoka, kadangi joje trūksta individualaus žmogiškojo matmens – subjektas tiesiog suliejamas su gimtinės laukais ir tik per juos ir juose atrodo gražus ir prasmingas, visų pirma – pats sau.
Sovietmečio epochos menininkams buvo būdinga idėjinė eklektika, pasaulėžiūros nenuoseklumas. Tokios prasmių kontaminacijos matyti ir A. Verbos eilėraštyje: gamtos religijos panteistinės nuostatos pinamos su krikščioniškąja sakraline retorika, dvasinis būties matmuo tapatinamas su kraujo atmintimi:

Sveika, smagi pagoniška žegnone,
Palaiminusi pamiškes, malonės
Pilnoji: tėviškė, daina į žmones,
Pastogė, kraujo amžina kelionė.

(„Sėja tėviškėj“, p. 7)

Kelionės motyvas, kuriam agrarinė kultūra yra alergiška, čia reiškia ne progresuojantį dvasios judėjimą, bet gyvybės cikliškumą, tarsi nemirtingumą. Tokiame globojančios gyvybės rato judėjime net ir mirtis neatrodo baisi, su ja galima bičiuliautis. Taip eilėraštyje išnyra siurrealistiškai įprasminto etnografiškumo žaismė, neturinti gelmių metafizikai būdingo siaubo požymių: „Staiga į veidą iš smilties baltos / Žemaičio kaukolė nusikvatos“ (p. 7).

Tačiau šis lietuviškas A. Verbos pasaulis neištirpsta gamtos ir mito pasauliuose, istorinio laiko poveikis suteikia jam tragizmo, iškelia tautos išlikimo klausimą, o individui užduoda rūstų moralinį imperatyvą – būti čia, budėti, pajusti savo tautos būtį iki pat gelmės: „Dar pastovėkim čia / Po atmintim rūsčia, / Rankas nuleidę / Lig žemės pelenų, / Lig jūrų gelmenų, / Lig brolių veido“ („Tylos minutė“, p. 9). Tokia moralinė laikysena yra ne šiaip individualus žmogiškas apsisprendimas, A. Verbos moralinis patosas taip pat atremtas į būties sandarą, ir žmogaus buvimas laiko pabaigoje įvertinamas kosminės tėviškės matmenimis, ir apokaliptiškai, individualaus laiko pabaigoje. Klastos pasaulyje teisingas orientyras yra tėvo balsas, o teisinga žmogaus vieta yra apibrėžta žemės darbais, tik per juos žmogui atsiveria aukščiausio teisingumo instancija: „Ėjau pro aukso žiburių klastas / Į tėvo balsą aš, – šviesuolis tas, / Kas tėviškės dangaus žvaigždžių teisyną / Vagoj sukniubdamas pažino“ (p. 11).

Teisingos, ontologiškai įprasmintos moralinės nuostatos ne tik įpareigoja per eilėraštį bylojantį teisuolį, bet ir suteikia jam narčios jėgos, prasmingo pykčio, eilėraščiuose išreiškiamo ezopine kalba. Neramaus žirgo motyvu poetas įsakmiai neigia vergišką egzistenciją, kolektyvinį konformizmą, liepia žūtbūtinai priešintis išoriško pasaulio primestam blogiui: „Pajusk, kaip akimirksniu kraujas užverda / Ir kaustyta kaista narti prigimtis. / Už šilumą tvartų, už meilųjį vardą / Dantis čiupinėjusiems – žiebk į dantis“ („Arklys audroj“, p. 12). Šis eilėraštis parašytas 1980 m., kai švelnių užuominų apie gimtųjų namų gėrį ir gimtosios kalbos grožį laikas baigėsi, kai visuomenė darėsi nerami, nervinga, o poetinė nuojauta buvo įelektrinta permainų lūkesčių, todėl kaimiškąjį lietuviško eilėraščio lyrizmą vis dažniau pertraukdavo avangardistinio žodžio kirtis. Spontaniškai išrėkiamos užuominos apie tremiamos ir žudomos tautos kančias, apie braškančius vagonus, apie kraujo spalvą, kuri yra „Tarsi daržely – tarp aguonų“ (p. 13). Toks A. Verbos eilėraštis laisvinasi iš mylinčio Justino Marcinkevičiaus žodžio, jungiančio etnines ir humanistines vertybes, ir darosi artimas Antano Miškinio „Psalmių“ ekspresyviam martirologinio patoso eilėraščiui.

Ankstyvųjų eilėraščių žodynas yra tradicinis, kaip ir tiesų išsakymas tradicinėmis eilėdaros formomis. Dominuoja gamtos ir kosminės erdvės motyvai, eilėraštyje atsispindi artojo buities peizažas, kurį paįvairina liaudiška bažnytinė leksika. Eilėraščio intonacijos ryžtingos, bet maždaug nuo 1984 m. pasigirsta nuovargio ir rezignacijos gaidelės: „į šventę įsimetė kandys“, „Nebenoriu medaus. Mūsų pievos apkarto.“ Neviltis, beprasmybės jausmas dangstomas skaudoka ironija, sarkazmu: „O žadėtąjį auksą man kraukit į karstą, / Kad sudėtų velniai man dantis auksinius…“ (p. 16). Vis daugiau tekste randasi technologinių motyvų, kurie nurodo tautinės kultūros degradaciją, kaimiškosios vertybių sistemos nykimą. Į poetinį gamtinį pasaulėvaizdį įsiveržia gyvybę žudantys elementai: mazutas, tepalai, karbamidas…

Savo avangardistinės ekspresijos eilėraščiu poetas liudija lietuviškojo gyvenimo eroziją. Poeto balsas darosi neramus, eilėraščio sintaksė trūkčioja lyg būtų spazmuota, subjektas primena Lietuvos laukuose besiblaškantį paukštį, kuris, anot Juozo Apučio metaforos, neberanda protėvių kelių. Tai gimtinės praradimo nuojauta, kai žmogiškieji namai suvokiami kaip išnykę laike, sudegę ir sudeginti istorinių permainų, jie likę tik amžinybėje kaip vizija. Antai gražus posmas ta tema:

Peleną pašauk. Ir iš erdvės
Stebuklingas namas atsivers.
Ten sau motina bažnyčion rėdos –
Amžinybės sėkla, mirksnio žiedas…

(„Kelias pas motiną“, p. 18)

Dramatiška jausena: žmogiškoji būtis brandinama amžinybės, o jos egzistencija, jos žydėjimas – tik mirksnis. Tokia čia brėžiama metafizinės reikšmės asimetrija, liudijanti kažkokią būties katastrofą, kurią žmogus jaučia nuolatos vykstančią aplinkui, bet kurios jis nepajėgia suprasti.

Ilgainiui A. Verbos rinktinė ima varginti savo monotonija, tuo nepakeičiamu moralizuojančiu tonu, nes kenčiančio teisuolio pozicija poetui atrodo esanti vienintelė galima. Regis, kad eilėraštis rašomas tik iš moralinės pareigos, bet užtat rašomas atkakliai darbščiai, kaip individualios egzistencijos pateisinimas ir tribūno statuso gynimas. Jeigu poetinis žodis neprasiveržia ugningu spontanišku mostu, jis vis tiek būna priverstas atsirasti – yra išprotaujamas, sukonstruojamas, jį nukala žemaitiškai užsispyrusi poetinė valia. Antai, kaip imperatyvus klausimas apie moralinius gyvenimo matmenis: „Kas žemėje badą išrado / Kas krosnis pakurs ledines? / Aš – žvaigždė Kronštato ledo: / Koks ūgis jūsų ugnies?“ („Ugnies ūgis“, p. 29). Neabejotinai pirmoji eilutė gimsta dar iš natūralaus poetinio įkvėpimo, kaip efektinga instrumentuotė (badą išrado), antroji konstruojama semantinės opozicijos principu, išgaunamas oksimorono efektas (ledinės krosnys), bet posmo semantika kuriama sunkiasvore, išprotauta moraline metafora – ugnies ūgis. Gal originalu, bet nenatūralu.

Naujųjų laikų dvelksmas Lietuvoje poetui sukelia netikrumą, ryškiai matomas pasaulio susidvejinimas, susipriešinimas, dėl ko kaltas yra žmogaus pradėtas technologinis pasaulio perkūrimas, turintis pasibaigti paties žmogaus pralaimėjimu: „Mintis, supjudžius geležį ir medį, / Ir pačią ranką pergyvens“ (p. 36). Susipriešinęs, susidvejinęs yra ir pats žmogus, įsikibęs į du pasaulius – gimtąjį, archajinį gyvybės versmės ir į naująjį galių pasaulį: „Kažin, ar susitiks dvi mano rankos, / Neliko audroje sparnų darnos, / Viena – dar svirtį šulinio palenkus, / Ir neatplėšt nuo geležies – antros“ (p. 37). Lieka tik skausmingas klausimu išsakytas troškimas, pirmapradžio gamtinio rojaus ilgesys: „Ar dar yra pasaulyje giria, / Ar pieva, ar virš jos balta plaštakė, / Kurioj, sakyk, ar ties kuria / Besusitiktų iškankintos akys?“ (p. 37).

Civilizacijų ir vertybių konfliktas (dvipatystė) baigiasi žmogaus desperacija, prasmės ir vilties praradimu: „Aš kroviau mintį prie minties – korys / Toks tuščias, apgailėtinas toks vėjuos“ (p. 37). Tokioje situacijoje subjektą ištinka frustracija, visos vertybių opozicijos netenka reikšmės, niekas nebeverta įvardijimo, įkėlimo į sąmonę: „Nebenoriu veidų, nebenoriu vardų – / Man tas pats, ką mylėt – ar mergaitę, ar senę…“ (p. 38). Nes visa, kas atrodė kaip laimėta, dabar atrodo tik atsitiktinai pasitaikęs kito pralaimėjimas, praradimas: „Mes gyvenam seniai nugyventus metus / Ir tą vieną rūdijantį durų raktą… / Vien tik lašas skaudus,vien tik lašas skaudus – / Tas atrado, kas pamestą rado…“ (p. 38). Tokia rezignacija atrodo stipri ir poetiškai autentiška, ja pasiekiamas aukštas egotistinės lyrikos sublimacijos laipsnis. Ir ne vienoje vietoje subjekto nuoskauda prasiveržia įspūdingomis aforistiškomis eilutėmis, ypač ten, kur būties erozija jau ne deklaruojama kaip tautos likimas, o patiriama individualiai, asmeniškai, kai egzistencija suvokiama tarsi sunki pareiga be jokios laimės ir prasmės: „Gyvenimas tavo – merga su vaiku…“ (p. 32). Aforistiškai išreiškiama ir skausminga ironija: „Tariu aš poetams ir senmergėms ačiū, / Kad žemėj lig šiolei pražysta paparčiai“ (p. 32).

Ir štai, beveik nuo devintojo dešimtmečio pabaigos A. Verbos poezijoje prasideda „ryšulių Lietuva“, gyvenanti tragiškame Černobylio katastrofos šešėlyje, kuris skaudžiai palietė ir poeto gyvenimą. Išaušta „Bastardų diena“, kai menkystos ir turgaus žmonės užplūsta gatves, kai neregėta pinigo galia suriša žmones naujos, blizgančios vergovės pančiais:

Ryšuliai, ryšuliai, ryšuliai,
Ak, sausakimšos stotys ir aerouostai…
Kaip aukštai tu ant tų ryšulių iškilai
Ir slapta – lyg valdovas į sostą.

Kiek yra Lietuvoj Lietuvos?

Tualetų architektūra, girtos muitinės…
Kūdikėliui išauga ragai ant galvos
Nuo spalvoto importinio mutinio

<…>

Jau ir meilę ne meile – ryšiu vadinu,
Pats, vienišiau, ieškojai lyg kryžiaus to ryšio,
Kad kliedėtum ant jo tiek naktų ir dienų,
Tai ne kraujo ryšys, tai kraujagyslės plyšę…

(p. 56)

Nepriklausoma Lietuva poetui visų pirma yra plėšraus kapitalizmo laikas, kuris žemės žmogui visiškai svetimas ir neteikia jokios vilties. Žemdirbiui poetui tai pati tikriausia apokalipsės pradžia, o Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykis asmeninio sielvarto horizonte niekaip nefigūruoja. Atrodo, kad su šiuo įvykiu tauta yra tiesiog dar kartą apvogta, apiplėšta, išdavusi Pilėnų idealus. Regis, Lietuvos gyvenimas visuomet prasmingas tik kančioje. Kančios būsena mums tarsi turi būti prigimta, vienintelė morališkai tikra. „Ne nuo bado mus, Viešpatie, sergėk, bet, bade, / Nuo gyvenimo sergėk mus sielos bade. / Tirpsta Katedroje ašaros žvakė, gyvatė / Įvyniota į vatą auliniam bate. // O iš vikšrų neūžaugos riteriai ritas, / Aptaškydami seilių nuodais“ („Rugsėjo 28-oji“, p. 52, parašyta 1989 m.). Ką ir pridursi – labai stipru, ir poetiniu, ir tiesos sakymo požiūriu, tokios eilutės neturi būti pamirštos.

A. Verba – tikrai stiprus poetas, kurio neverta atiduoti užmarščiai. Ir vis dėlto išlieka klausimas: kaip jo neabejotinai stiprų meninį žodį vertins dabarties žmogus? Kaip galima apmąstyti A. Verbos poeziją kaip kultūrinį reiškinį mūsų dvasios istorijoje?

Manyčiau, kad A. Verba yra poetas, gimęs sielvartauti. Tai tarsi jo natūrali poetinė ir žmogiška būsena. O sielvartavimui sovietinė epocha buvo itin palanki. Tada tikrai buvo dėl ko liūdėti ir rypauti. Menininkus nuo visiško beviltiškumo tuomet saugojo ankstesnių kūrėjų įtvirtintas poetizuotas kaimo pasaulėvaizdis, mitologizuota gamta. Bet ta gamtos pajauta A. Verbos eilėraštyje nėra tokia stipri kaip, tarkim, Marcelijaus Martinaičio antropocentrinis būties laukas, ar kaip mitologinis, magiškas Sigito Gedos gaivalas, kosmosas. A. Verbos žmogus jau lyg atitolęs nuo agrarinio pasaulio, jis kiek modernesnis, todėl to žmogaus negaivina nei žemės magija, nei žemdirbio moralinė šviesa, nei kasdieniškų darbų grožis. Savo pasaulėvaizdį A. Verba daugiau kuria žodyje, poetinėje kalboje, lyg išskaito jį iš knygų, o ne perima iš tikrovės. Todėl jo kaimiškoji būtis kiek stereotipiška, tautos gyvenimo ir gamtos pasaulio metaforos – konvencionalios.

Kita vertus, poeto kūryboje neišryškėja ir individuali žmogaus esmė, jo subjektas neturi asmens substancijos, autentiškos savasties, kuri išsiskleistų su visomis aistromis, svajonėmis, geismais ir pan. Jo poezijoje nėra meilės, jausmo, jaučiamas slėpimasis nuo autentiškų asmenybinių santykių bėgant į poetinės retorikos lankas, kuriose jau galima deklaruoti beprasmybės nuotaikas, kylančias, matyt, iš vienišumo. Todėl paradoksalu, kad net Maironio žmogus yra daug ryškesnis, nuoširdesnis, unikalesnis, taigi ir modernesnis nei A. Verbos neapibrėžtas lietuviškasis subjektas. Gal tai sovietmečio reliktas – nuasmeninimas, savasties slėpimas? Valstietiškas kolektyvizmas, bendruomeniškumas?

Tad A. Verbos žmogus lieka sielvartauti savotiškoje tuštumoje, vertybių vakuume, net pats save suvokdamas kaip egzistencijos šešėlį, kaip jausmą be substancijos. Toks egzistencijos šaltis, įsikalbėtas vienišumas bei susikurta kančia darosi tarsi prigimtinė būsena, kurios keisti nebegalima, nes be jų nebeliktų ir taip padrikusių asmenybės kontūrų. Kančios savasties saugojimas pasireiškia totaliniu pasaulio neigimu, ir tik tuo neigimu palaikoma poetinė ir visokia kitokia gyvastis bei savastis. Todėl net po viltingų Lietuvos permainų poetas tautos gyvenime nemato jokios šviesos, nes ir nenori jos matyti, o selektyvi sąmonė visur ieško tik apokaliptinės tamsos ženklų. Taigi kai neigimo ir sielvartavimo būsena per daugelį metų darosi įprasta, kintantis pasaulis žmogui kelia labai daug baimių, ir tada geriau, kad toks pasaulis prasmegtų skradžiai žemę ir netemdytų šventos Pilėnų ar Romo Kalantos aukos.

A. Verba yra ypatingos vertės vardas jo bendraamžiams, draugams, literatūros istorikams, bet naujosios literatūros kontekste jo poezija gali atrodyti kaip anachronizmas. Naujojo pasaulio sveikų instinktų žmogui bus nesuprantamas jo skundas – kaip žmogaus, negebėjusio išreikšti savęs gyvenime, ir dėl kurio niekas nesijaus nei kaltas, nei pernelyg sujaudintas. Empatišką santykį su jo eilėraščiu susikurti bus sunkoka. Poetas gali būti suvoktas kaip epochos auka, kaip ir daugelis kitų tos kartos žmonių.

Taip, Algirdas Verba plaka Lietuvą, bet daug kas to plakimo nesupras.

Regimantas Tamošaitis. Tuštumos vėjas

2024 m. Nr. 8–9 / Jonas Liniauskas. Vėjo akys: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 112 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Regimantas Tamošaitis. Klaipėdos krašto išminties knyga

2024 m. Nr. 5–6 / Nijolė Marytė Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Regimantas Tamošaitis. Veidai, vardai, vaidmenys

2023 m. Nr. 8–9 / Audronė Girdzijauskaitė. Kovido meto užrašai. – Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2022. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas

2023 m. Nr. 7 / Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas.

Regimantas Tamošaitis. Kada žmogus yra laisvas?

2023 m. Nr. 3 / Sigitas Benetis. Apgaulė: novelės. – Klaipėda: Eglė, 2022. – 174 p. Knygos dailininkė – Asta Radvianskienė. Viršelyje panaudotas Emilijos Benetytės piešinys.

Regimantas Tamošaitis. Lėtas eilėraščio gyvenimas

2022 m. Nr. 8–9 / Vytautas Stulpinas. Lėtoji. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 571 p. Knygos dailininkai – Petras Gintalas, Gvidas Latakas.

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02 / Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01 / Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas.

Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6 / Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos

2021 m. Nr. 12 / Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka.

Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

2006 m. Nr. 10 / Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos…

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

2016 m. Nr. 4 / Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 / Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau…

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate

2016 m. nr. 1 / Atėjau į „Metų“ redakciją 2002 m., kaip man tada atrodė, laikinai padirbėti. Tas laikinumas smarkiai užsitęsė. Labai daug kas pasikeitė – redakcijoje, Lietuvoje, mano paties gyvenime

Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos

2015 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Dinozaurų sklaida. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Regimantas Tamošaitis. Mea culpa

2015 m. Nr. 7 / Laikui bėgant jie pamirš savo išmintį, jie irgi bus įpratinti samprotauti, tada gal ir jie ateis į auditorijas ir ten klausysis aukštųjų žodžių, jie paklus abstrakcijų pinklėms, bus apžavėti spekuliatyvinių ištarmių logika, žaidimais stiklo karoliukais…

Regimantas Tamošaitis. Vėdarų šventė Pilies gatvėje. Tikėjimo išbandymas

2015 m. Nr. 4 / Pilies gatvėje buvo surengta graži nacionalinių valgių šventė, suvažiavo tradicinės kulinarijos meistrai iš viso krašto. Pilies gatvė yra Vilniuje, nors gal tokių gatvių rastume visoje Lietuvoje, mūsų miestuose ir miesteliuose, kuriais taip didžiuojamės.

Regimantas Tamošaitis. Žmogaus trumpintelis amžius

2015 m. Nr. 1 / irmiausia tas prabangos daiktas – dorai užgyventos tavo sauskelnės – įteikiamas mylimam žmogui, o mylimas žmogus, sušildęs jas savo kūnu ir padžiovinęs ant drungno senatviško radiatoriaus, grąžina jį…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Troškimai, kurie traiško

2014 m. Nr. 5–6 / Dalia Tamošauskaitė. Vabalai. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 128 p.

Regimantas Tamošaitis. Kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę?

2014 m. Nr. 3 / Geros vartotojiškos asmenybės gyvenimo pagrindas yra pinigai. Jie kuria vartotojiškos asmenybės vertę, yra jos buvimo būdas: vienu metu ir priemonė, ir tikslas. Vartotoją sukūrė civilizacija, civilizaciją suka geismas, o pinigai geismo išraiška.

Regimantas Tamošaitis. Mažutėliai ir kupranugariai

2014 m. Nr. 2 / Kūryba yra gyvybinės energijos išraiška. Kūrybinė energija – duotybė, kažkas tokio, kas gaunama iš prigimties. Kaip tai atsiranda – galai žino. Gal iš genų, gal iš tėvų meilės, o gal net iš kokio pasiutimo, iš pasipriešinimo pasauliui.

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Donelaitis kaip duona

2013 m. Nr. 12 / Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums. O „Metų“ kalba yra polifoniška, daugiabalsė: bendruomenė prabyla skirtingais balsais ir jungia skirtingas patirtis…

Regimantas Tamošaitis. Literatūra ant debesies

2013 m. Nr. 3 / Mūsų prozininkai darosi vis profesionalesni. Rašo greitai, kuria lengvą, įtraukiantį pasakojimą, skaitant jų knygas niekas nestringa – jokių problemų. Atrodo, daugelį naujų knygų galima perversti greituoju skaitymu…

Regimantas Tamošaitis. Esmių mąstymo teritorija

2013 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos

2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…

Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Pradžia)

2012 m. Nr. 10 / Išvykau tais gūdžiais 1973 metais į sovietinę armiją vienas, niekieno nelydimas tamsų rudens rytą, lynojant nesmarkiam, bet įkyriam lietui. Nenorėjau varginti tėvų ta nemalonia karinio komisariato aplinka…

Regimantas Tamošaitis. Maironio metai. Kad klasikas nepasentų

2012 m. Nr. 4 / Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti…

Regimantas Tamošaitis. Bėgančioji su vyrais

2012 m. Nr. 2 / Genovaite Bončkutė-Petronienė. Neįvykusi terapija. – Vilnius: Vaga, 2011. – 224 p.

Lietuvių kalbos ir literatūros likimas mokykloje

2011 m. Nr. 12 / Diskusijoje dalyvavo lituanistai ir pedagogai Kęstutis Bredelis, Jurga Dzikaitė, Irena Gasperavičiūtė, Jurgita Girčienė, Vanda Juknaitė, Darius Kuolys, Nida Poderienė, Antanas Smetona, Irena Smetonienė, Regimantas Tamošaitis

Gasparas Aleksa. Žvėrynas: ir buities, ir būties metafora

2011 m. Nr. 11 / Kai pradėjau rašyti šiuos prisiminimus, atrodė, kad beveik neįmanoma bus atkurti, ką sykiu su Algirdu Verba teko patirti. Bet pabandžiau įsivaizduoti: Vytauto gatve, pro Znamenskajos cerkvę, skubriu, nors klumpančiu žingsniu eina Algirdas…

Gasparas Aleksa. Žvėrynas: ir buities, ir būties metafora (Pradžia)

2011 m. Nr. 10 / Poetui Algirdui Verbai – 70 / Kur Algirdo Verbos, žmogaus ir poeto, pradžia? Tėviškėje, kurios vietoje – žvyro karjero duobės: Mes gimėm namuose, kurių nebėr // Ir tebesmilksta sukūrentas slenkstis?

Regimantas Tamošaitis. Poezijos pseudomorfozė

2011 m. Nr. 7 / Senokai prabangavo ir nuplaukė Poezijos pavasario renginiai, bet vienas jame atsiradęs įspūdis nepaleidžia: mūsų poezija vis labiau panašėja į prozą. Joje įsitvirtina pasakojimas, siužetas, įvykis, atsiranda veikėjai, eilėraštyje…

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Regimantas Tamošaitis. Telkiamos literatūros kritikų pajėgos

2010 m. Nr. 11 / Spalio 5 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute susirinkusi literatū­rologų grupė įsteigė Kritikų klubą, kuris apibrėžiamas taip: kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūris, siekiantis stiprinti menų ir kultūros kritiką…

Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas

2010 m. Nr. 11 / Kartais atrodo, kad A. Škėmos XX a. antrosios pusės modernizmas su visa artistiška, ekscentriška bei mazochistiška ekstravagancija sugrįžta pas mus ne kaip jubiliejinio minėjimo objektas, bet kaip realybė…

Regimantas Tamošaitis. Pragaras šalia mūsų

2010 m. Nr. 8–9 / Dideli dalykai kartais nėra tokie tolimi. Geriu kavą Pilies gatvėje. Saulėtas, šiltas pavasario rytas, netoliese žaliuoja Gedimino kalnas. Tarsi architektūrinė ir gamtos puošmena, skirta mano ir panašių į mane malonumui.

Regimantas Tamošaitis. Baisioji krizė

2010 m. Nr. 5–6 / Prisimenu, kartą, dar aname tūkstantmetyje, sėdėjau Verkių parke žydinčių raktažolių pievelėje ant suoliuko su senų laikų drauge ir rūkydami kalbėjomės apie šį bei tą. Buvo vasaros pradžia, karšta, aplink medžius krūvomis telkėsi…

Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai

2010 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Išėjusios laimės ieškoti

2009 m. Nr. 12 / Birutė Jonuškaitė. Baltų užtrauktukų tango. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 286 p.

Regimantas Tamošaitis. Praėjusios vasaros debesys

2009 m. Nr. 10 / Praėjusios vasaros debesys, aišku, yra balti. Nors jų vasarą būna visokių, net ir visai tamsių, pritvinkusių lietaus, atmintis išsaugo tik akinamai baltus, kaip labiausiai atitinkančius mano sąmonės archetipus.

Regimantas Tamošaitis. Juodasis jazminas

2009 m. Nr. 8–9 / Prieš daugelį metų tiesiog svaigdavau nuo kokio seno filosofijos tomelio, jaudinamas minties, kad tuoj jį skaitysiu, dabar mieliau svaigstu nuo juodojo jazmino. Seniau galvodavau, kad gyvenimo kaip sapno metafora…

Sąžinė literatūroje ir gyvenime

2009 m. Nr. 7 / Pokalbyje dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Vincas Kudirka kaip kultūros ženklas

2008 m. Nr. 12 / Prisimenu, mokykloje man V. Kudirka nereiškė nieko, nes sovietine mokykla apskritai nepasitikėjau ir neigiau viską, kas joje būdavo brukama. Pražiopsodavau net ir užmaskuotas tautines vertybes.

Regimantas Tamošaitis. Tuštumos švytėjimas

2008 m. Nr. 11 / Lidija Šimkutė. Mintis ir uola / Thought and rock. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 143 p.

Populiariosios literatūros suvešėjimas

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Pakeista tikrovė

2005 m. Nr. 7 / Vidurinė poezijos banga – įniršis, energija, nepasitenkinimas. Ji turi būti kategoriška ir stipri, kad gerai matytųsi iš tolo, kad būtų ryškesnė už tą prie kranto, – jau lūžtančią ir senkančią.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Poetinis Druskininkų ruduo–2002

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.