literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Vėdarų šventė Pilies gatvėje. Tikėjimo išbandymas

2015 m. Nr. 4

Vėdarų šventė Pilies gatvėje

Tą dieną prisimenu su keistu jauduliu ir grauduliu – lyg būčiau kažką praradęs ar apgavęs, o gal net išniekinęs.

Pilies gatvėje buvo surengta graži nacionalinių valgių šventė, suvažiavo tradicinės kulinarijos meistrai iš viso krašto. Pilies gatvė yra Vilniuje, nors gal tokių gatvių rastume visoje Lietuvoje, mūsų miestuose ir miesteliuose, kuriais taip didžiuojamės.

Valgių šventėje buvo įvairių, bet mano dėmesį patraukė didelis vėdaras vienoje iškaboje. Gražiai atrodė, paskrudintas keptuvėje, net seilė ištįso.

– Kas tas yra? – klausė manęs bičiulis iš svetimos šalies. – Nesu tokio matęs. Atrodo skanus, looks tasty

Jis mokėjo lietuviškai, bet silpnai. Aš irgi mokėjau jo kalbą, bet nelabai. Abu buvome silpni. Dar ir praalkę.

Klausėme nacionalinės kulinarijos meistro, ten esančio, kas yra tas gražiai atrodantis, toks blizgantis ir apskrudęs patiekalas, iš ko jis pagamintas? Labai panašus į dešrą, bet ne dešra.

Aš apsimečiau, kad nežinau, nes kam čia atvirauti svetimšaliams, tegul jie gėrisi mūsų gyvenimu truputį iš toliau, kaip turistai.

Nacionalinės kulinarijos meistras paaiškino lietuviškai, iš ko ir kaip daromi lietuviški vėdarai, bet mano draugas nieko nesuprato. Jis nesuvokė ryšio tarp bulvių ir kiaulių. Aš tai žinojau tą ryšį, bet nemokėjau paaiškinti jo kalba. Vaikystėje ir man pačiam tekdavo plauti kiaulės žarnas, tarkuoti bulves, čirškinti spirgus ir visa kita. Vaikystėje buvo namai, buvo šeima ir jokie svetimi ten nesitrainiodavo. Valgydavome vėdarus ir be tų skambių komercinių švenčių, kuriose kiekvienas šūdniekis paverčiamas stebuklinga nacionaline brangenybe. Dabar ir paprasčiausi dalykai brangiai kainuoja, net kumpis, tas anuomet kasdieniškas mūsų maistas, tapo aukso vertės. Supjaustytas popieriaus plonumo lapeliais, tokiais galima tik pasigrožėti, bet ne pasisotinti. O anais laikais lipdavai ant aukšto atsipjauti kumpio ar rūkytos dešros tik tada, kai nieko namie gatavo ant stalo nerasdavai. Atsipjaudavai to kumpio negailėdamas, netaupydamas ir nieko negalvodamas apie jokias chemijas. Niekas nežinojo, kas yra nitratai, konservantai, dažikliai ir visa kita. Tik stebuklingas kadagių kvapas, tik alksnio dūmų aromatas vaidenasi man iš praeities, ir to skonio sintetinio maisto pasaulyje beveik niekas nebežino ir neprisimena. Tai ne pyragaičio skonio banalybė, bet kaimiškos sveikatos – pasaulio be alergijos ir alergenų – jėga.

Na, bet ko čia dejuoti, juk viskas praeina.

Nacionalinės kulinarijos meistras aiškino iš naujo, jau kiek kitaip, tačiau abu vėl likome nesupratę.

Pagaliau meistras supykęs suriko kita kalba, kad mano bičiulis suprastų:

– Shit out, potato in! Štai kas yra vėdarai… Šūdą – lauk, bulves – vidun! Velniop jus…

Taigi receptas labai paprastas, visi ingredientai tradiciški, net ekologiški – juk viskas iš mūsų kaimo. Bulvės, žarnos ir spirgai. Vienoje vietoje susitinka augalas, gyvūnas ir alkanas žmogus.

Mano bičiulis užsienietis ėjo iš tos nacionalinės valgių šventės skersas, nežiūrėdamas į mane, ir aš supratau, kad mes liksime amžinai svetimi, įsišakniję visiškai skirtinguose pasauliuose. Perfect strangers

Vis dėlto apėmė liūdesys, kad kažkas buvo išduota, tarsi paviešinta mano esmė ir paniekinta mano vaikystė. Graudu…

Kai kas nuo žmogaus vis dėlto turi būti paslėpta. Visų pirmiausia tai, ką žmogus valgo, su kuo jis tapatinasi. Kaip į mus kas nors įeina ir kaip išeina. Geriau tegul niekas to nemato ir nežino.

Aš apsimesiu, kad nežinau to bičiulio mėgstamo maisto – sintetinių mėsainių cheminės sudėties, o jis mano nacionalinio pasididžiavimo ir taip niekada nežinos, nesupras. Juk sintetika organikos nevirškina.

 


Tikėjimo išbandymas

Pas mane į namus atėjo draudimo agentas, toks zombis, kaip ir visi kiti tokie. Juos atpažinsi iš tolo: yra perdėtai rimti, oficialūs, absoliučiai nužmogėję ir ieško gyvų žmonių, šilto kraujo. Apie tokius yra sudėtas iškalbingas eilėraštis:

Šaltą naktį neramus,
Kaip šuva sustiręs,
Vienišus tiriu namus –
Ar nebus kas miręs…

Na, tas eilėraštis – tautosaka, bet agentas buvo realus ir užklupo mane visai netikėtai. Po galais, reikės įsitaisyti duryse akutę, šiais laikais niekuo negali pasitikėti. Esu lengvabūdiškas, jei kas tik pabeldžia į duris, tuojau pat atidarau. Atrodo, lyg už jų manęs kokia laimė lauktų. Aš juk tikiu gėrio buvimu ir manau, kad jis yra begalinis.

Tas agentas įkalbinėjo mane apdrausti visokias vertybes: namus, brangesnius daiktus, taip pat apsidrausti pačiam. Toks mat jo vampyriškas metodas – išgąsdinti žmogų, jį nuliūdinti, o paskui iš bejėgio ir sutrikusio čiulpti kraują – iki pat mirties. Ir tai jis vadina draudimu…

Na, vertybės būna skirtingos – materialios ir dvasinės. Materialios, visi žinome, mažiau svarbios, laikinos. Tai kam jas drausti? Ir tų namų neturiu… O štai pačiam apsidrausti gal ir protinga mintis.

Tam agentui tada pasakiau:

– Norėčiau apsidrausti nuo moralinių nelaimių. Nuo kokio nors savo paties netikėto poelgio. Kuris mane pažemintų žmonių, visuomenės ir tautos akyse. Matote, laikas bėga, darausi neatidus, neatsparus, silpnas. Visko šiame pasaulyje gali atsitikti. Kaip sakoma: velnias galvon, žilė uodegon.

Agentas zombis mane pataisė. Atseit pirmiau būna žilė, paskui ateina velnias. Ir pabeldžia į duris. Tuo metu jis atrodė tarsi gebantis mąstyti.

– Na, matote, – pasakiau jam. – Taip viskas ir prasideda. Nuo velnio galvon. Paskui visa kita. Jau nieko nesusigaudau. Kaip man nuo to apsidrausti?

Jis ilgai žiūrėjo į mane. Žinoma, jo akys nieko nematė, jis tik bandė įvertinti mano galimybes, nustatyti kraujo kiekį. Paskui, dėliodamas savo popierius, paklausė:

– Ar esate tikintis?

– Šiek tiek. Bet stengiuosi.

– Tada pasimelskime.

Ir mes karštai pasimeldėme, suklupę ten pat, kur stovėjome, koridoriuje.

Buvo šiek tiek keista: draudimo zombis, o išpažįsta mūsų tikėjimą. Na, bet juk zombių visur pasitaiko, net ir bažnyčioje. Juk jie tik imituoja gyvuosius, mėgdžioja jų elgsenas.

Kai po karštos maldos atsistojome, jis pasakė:

– Na, štai. Dabar tavo siela apdrausta. Daugiau nesirūpink. Dabar gali apsidrausti nuo gaisrų, potvynių ir infekcinių susirgimų. Ar esi girdėjęs apie erkinį encefalitą? Ir dar: ar santechnika šitame name gera, nepasenusi? Vamzdžiai netrūkinėja?

– Gal vis dėlto geriau jūs apdrauskite mano uodegą! – pasakiau supykęs. – Juk man žilė galvon! Tai pats tikriausias mano rūpestis. Visa kita nesvarbu. Visa kita – tegu skradžiai žemę…

Išsiskyrėme susipykę, bet šiaip esu jam dėkingas. Jis mane privertė susimąstyti: kas aš toks esu, dėl ko turiu rūpintis ir kokia yra mano esmė bei gyvenimo prasmė.

Jis išbandė mano tikėjimą. Jeigu sugundytas to nelabojo būčiau apdraudęs savo kūną, imčiau fatališkai laukti blogio išsipildymo, ir visas mano tikėjimas gėriu bei visos mano maldos nueitų niekais. Mane visą neišvengiamai pasiglemžtų nelabasis. Tegul jis eina uodegon, kur jam ir vieta.

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Regimantas Tamošaitis. Verba plaka Lietuvą

2016 m. Nr. 5–6 / Algirdas Verba. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis spaudos lankas ir Kauno meno kūrėjų asociacija, 2015. – 71 p.

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

2016 m. Nr. 4 / au ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 / Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau…