Regimantas Tamošaitis. Telkiamos literatūros kritikų pajėgos

2010 m. Nr. 11

Spalio 5 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute susirinkusi literatū­rologų grupė įsteigė Kritikų klubą, kuris apibrėžiamas taip: kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūris, siekiantis stiprinti menų ir kultūros kritiką, skatinti poleminę dvasią ir kultūrinę refleksiją Lietuvoje. Steigiamajame susi­rinkime dalyvavo Nerijus Cibulskas, Jūratė Čerškutė, Ramutė Dragenytė, Gab­rielė Gailiūtė, Virgis Gasiliūnas, Uršulė Gedaitė, Laimantas Jonušys, Algis Kalėda, Laurynas Katkus, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Mindaugas Kvietkauskas, Aušra Martišiūtė, Neringa Mikalauskienė, Giedra Radvilavičiūtė, Dalia Satkauskytė, Jūratė Sprindytė, Antanas Šimkus, Regimantas Tamošaitis, Gintaute Žemaitytė. Pateikiame keletą kritikų draugijos diskusijų fragmentų.

Iniciatyvinės grupės narė G. Žemaitytė pasveikino susirinkusiuosius ir trum­pai išsakė steigiamo klubo tikslus: bus siekiama pagyvinti kritikos gyvenimą, ieškoti jai naujų takų, diskutuoti aktualiomis literatūros temomis, kviestis pra­nešėjus ir pan. Pirmame susirinkime reikėtų svarstyti tokius klausimus kaip li­teratūros kritikos reikalingumas ir prestižas, jos vaidmuo visuomenėje, taip pat – kriterijų problema. G. Žemaitytė perskaitė Marijaus Šidlausko sveikinimą („Iš Kalotės kaimo“), kuriais buvo palinkėta kritinės minties drąsos, skatinama atsisakyti verkšlenimo ir valdininkiško iškilmingumo.

R. Kmita aptarė grupės atsiradimo motyvus. Idėja kilo apmąstant daugeliui žinomą tiesą, kad Lietuvoje mažai profesionalios kritikos, į literatūrą jauni žmo­nės ateina tokiam darbui mažai pasiruošę. Rašančiųjų šiandien yra labai daug, bet nuoseklios, organizuotos, kvalifikuotos literatūros proceso refleksijos nėra. Gal organizuotos veiklos formos procesui suteiktų daugiau gyvybės, gal taip kri­tika būtų labiau matoma visuomenėje. Grupė galėtų inicijuoti kokias nors pre­mijas, paskatinimus, taip aktualizuodama geriausius kritikos straipsnius, recen­zijas ir pan.

J. Sprindytė klubo idėją pirmiausia vertino dėl konkretaus veiksmo galimy­bių. Kritikų diskusijos būtų naudingos ir patiems kritikams, suteiktų naujų po­stūmių ir pasitikėjimo. Be to, kritika turėtų būti kiek aristokratiškesnė, nepa­taikauti komerciniams užsakymams. Tikras kritikas turėtų rašyti tarsi pats sau ir, svarbiausia, saugotis, kad kūrinio vertinimas neprasilenktų su jo verte. Reikia pripažinti, kad sovietiniais laikais mus išugdė tikrai gera, rinktinė literatūra, o šiandien sunku rasti objektyvų vertės mastelį, sunku prasibrauti su savo verty­binėmis nuostatomis ten, kur kalbama ne apie knygos meną, bet apie knygos da­rymą. O klasikinis kritikos apibūdinimas esąs toks: tai meninis kalbėjimas apie meninį kūrinį.

M. Kvietkauskas paminėjo įdomią šio sambūrio potekstę. Prieš šimtą metų pasirodė pirmoji kritinė Lietuvos visuomenės ir literatūros studija – Sofijos Ky­mantaitės „Lietuvoje“. Joje pirmuoju sakiniu konstatuojama situacija: didelė krizė. Panašiai mąstome ir šiandien. Tačiau ar kartais tokio nervingo mąstymo ne­skatiname mes patys? Esame vakariečiai, o juk vakarietiškoji sąmonė nuolatos generuoja įtampas. Jeigu jų nėra, jos sukuriamos. O kritikas, anot S. Kyman­taitės, yra mazgas, surišantis menininką ir visuomenę. Tai svarbu. Šiandien galime abejoti nacionaline kritikos misija, kanono palaikymo uždaviniais, bet visa kita – išlieka. Kritika yra aristokratiškasis literatūros lygmuo, kuriame turi būti reflektuojami kūrybos procesai. Tačiau svarbu ir tai, kad kritika, kaip žodžio kūryba, turi susikurti savotišką žaidimo erdvę. Ir tai turi būti – kiek tik tai įmanoma – nesuinteresuotas, laisvas žaidimas. Be praktinių interesų įtakos. Jaučiame krizę visose srityse, ir darosi tarsi natūralu, tačiau kažkas yra ne taip. Tas kritikos žaidimo laukas šiandien kažkodėl nelabai traukia… Jis neįdomus, nepatrauklus. Kažkas vyksta, bet nežinia kodėl. Rašymas apie kūrybą yra mig­lotas, kritikų pozicijos sunkiai jaučiamos, teorinis laukas išdrikęs. Ir dar kai kas: dalyvaujantys šiame literatūrinio žaidimo lauke asmenys yra nervingi, jų veiks­mai greitai įgyja pykčio ir net agresijos. Anot M. Kvietkausko, apskritai neaišku, ką iš šio žaidimo gauna jo žaidėjai – rašytojai, kritikai. Finansinės vertės, aišku, jokios. Redaktoriai iš savo darbo negali išgyventi, o redakcijų bendradarbiai apskritai yra pakibę ore. Daug kas tiesiog nusivylę ir neturi motyvacijos rimtes­niems darbams. Kritikos veikla turi ir savo didžiuosius, išliekančius kozirius. Tai asmenybę įtraukiantis minties veiksmas (George Steiner), nekonjunktūrinė kri­tiko pozicija. Ir svarbu – kalbos menas. Šios vertybės – laisvas mąstymas ir žo­džio menas – įgyjamos per ilgą procesą. Kokybiškai kritikai subręsti reikia daug laiko, o mūsų gyvenimas tokios prabangos neduoda. Todėl mūsų kritika skubo­ta, elementari, be subtilių registrų, teorinių atramų, be polėkio, ir visa tai kritiką blogai veikia. Kritika – tai ir aukštas etinis sąmoningumas. Kritikas turi mokėti peržengti savo ego ribas.

Taigi šiandien kritika turi ieškoti savo nišos, jei ji nori būti gyvybinga. Per dvidešimt metų ši kultūrinės veiklos sritis yra nepaprastai nuslopinta. Neliko sistemingo kultūros matymo. Reikia apmąstyti – kur dabar esame ir ką dabar galėtume kurti. Kas palaiko kritikos primenamas vertybes – kultūrinė žinia– sklaida? Kritikai šiandien nepalanki ir akademinė sfera, kurioje teikiama pir­menybė globalios paskirties prekėms, realiai mokslinei produkcijai, indeksuo­jamiems straipsniams ir pan. Pakanka paminėti drakoniškus reikalavimus humanitarų lituanistų darbams. Mokslinė konjunktūra darosi nepalanki, ją val­do komerciniai interesai. O valdžios ir kapitalo galios apskritai nemėgsta žaidi­mų. Kritikos klubas turėtų per kultūrinę žiniasklaidą identifikuoti dabar nema­tomo literatūros proceso žaidėjus. Tad intelektualiniams rimtiems žaidimams reikėtų naujų erdvių ir gerų, suinteresuotų žaidėjų. Tuo tikslu ir steigiamas Kritikų klubas.

G. Kazlauskaitė pritarė, kad apie kritikos krizę jau kalbama dešimt metų, net ima rodytis, kad jos apskritai nėra, taip mes su ja apsipratę. Viena kritikos nepatrauklumo priežasčių – nėra ekspromto dvasios, ji nužudyta. Net į knygų Pristatymus ateiname su nuobodžiais moksliniais referatais. Reikėtų charizma­tinių kritikų. Kritika turėtų būti ne tik aristokratiška, bet ir paprasta, jauki. Turėtų daugiau kritikos rašyti jauni, drąsūs, pataikauti dar neįpratę žmonės. G. Kazlauskaitė suabejojo, ar premijos pagerina literatūros kokybę.

R. Tamošaitis replikavo, kad jokios premijos, jokie pinigai, aišku, literatūros nepagerina, bet jos kartais labai pagerina rašančiojo gyvenimą. Ypač kai tos pre­mijos gaunamos jų nesitikint, už jau parašytus darbus. Teisingas įvertinimas – ir pagarba kūrėjui, ir teisingos visuomenės požymis. O dėl jauno kritiko drąsos… Gal ta drąsa labiau reikalinga originaliai kūrybai, kritikas turėtų pasižymėti patirtimi ir tolerancija, jo pozicija – vertinimo požiūrio, sprendimo galios sta­bilumas. Be šitos išminties kritika bus tik rėksnių įžūlumas, nenaudingas nei autoriams, nei visuomenei. Jaunas žmogus esąs nesavarankiškas, jam dar reikia įsitvirtinti gyvenime todėl kaip tik jis dažnai būna apdairus ir konformistiškas, jis drąsus gali būti tik gatveje ar internete, bot be akademinėje bendruomenėje.

A. Kalėda koiistatavo, jog kritika yra veikla, pirmiausia grindžiama aksiologiniu požiūriu. O tai ryškėja diskusįjoje ir savitoje konkurencijoje. Turi būti kaž­koks laukas, kuriame šie procesai vyktų kvalifikuotai. Už to lauko – neišvengia­mai grafomanija, kurią taip pat reikėtų rinitai reflektuoti. Be dvylikos geriausių renkamų metų knygų turėtume rinkti ir dvylika blogiausių. Kodėl gi ne? Tokį aktyvumą ir turėtų inicijuoti Kritikų klubas. Vis dėlto kritikas turėtų būti ir „bjaurus priekabiautojas“ – tokių šiandien kaip tik labai trūksta.

Kritikų klubas, L. Jonušio nuomone, neturėtų būti provincialus. Reikėtų rašy­ti ne tik apie lietuvių autorių kūrybą, bet aptarti ir vertimus, kurių yra labai daug, o tarp jų – ir labai svarbių. Kritikos padėtis, aišku, problemiška, bet jokios krizės lietuvių literatūroje nėra, ji tiesiog klesti. Renkant metų knygos penke­tuką komisijai iškyla problema: ne kaip į tą sąrašą ką nors „įvilkti“, bet kaip atsisakyti, nes gerų knygų šiandien tikrai yra daug. Kas kita – kritikos būsena. Tai jau tikrai krizė. Na, gal ne krizė, bet, kaip sako Laurynas Katkus, sausra. Labai trūksta recenzijų. Visokių apžvalgų ir anotacijų, greičiau atliekančių rek­lamos vaidmenį, – aibės, o rimtų recenzijų mažai. Tarkim, kultūrinėje Vokietijos spaudoje jų daug. Kodėl jų mažai rašoma? Priežastis labai paprasta: recenzijos rašymas reikalauja daug laiko, daug darbo, intelektualinių pastangų, tačiau atlygis – juokingas… Juk žmonėms gyventi reikia, jie negali taip sau aukotis kitų rašomoms knygoms, ypač kad ir jų triūsą mažai kas vertina. Sunki ir kultūrinės žiniasklaidos padėtis. Turime keturis savaitraščius, bet jų būklė varginga.

R. Tamošaitis priminė žinomus dalykus: redaktoriai iš autorių reikalauja ge­ros kūrybos ir vertingų, įdomių straipsnių, bet ką jie patys gali tiems autoriams duoti? Reikalai klesti tik ten, kur už viską yra adekvačiai sumokama. Ypač šian­dien, kapitalizmo sąlygomis. Kultūros funkcionieriai patarinėja, kad leidiniai tu­ri būti naujoviški, bet už kokius pinigus? Kas mane komandiruos į literatūrinius pasaulio centrus?

G. Radvilavičiūtė paradoksaliai konstatavo, kad šiandien televizija kelia didelį pavojų: ji sunaikino banalybę, paversdama ją mūsų gyvenimo norma. Ir svarbius lite­ratūros įvykius pristato atsainiai, paviršutiniškai formuluoja pranešimus. Recenzijų esama mažai ir jos daugeliu atvejų aptakios („rapadoksai“). Antai Brigita Speičytė labai profesionaliai ir subtiliai parašė apie Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – taip šiai knygai buvo parodyta didelė pagarba – ir kokios susilaukė reakcijos? Purvo ir plūdimosi. Lengva pasakyti, kad kritikas turi būti drąsus, bet galbūt dirbtinai tos drąsos skatinti nereikia – tuoj pat užvirs visokios nereikalingos aistros. Rašytojas rinkoje? Yra puikiai prisitaikančių, net kuriančių atitinkamą filosofiją. Antai Sigitas Parulskis tiesiai šviesiai sako, kad viskas yra pramonė, o romanai – produktai. G. Radvilavičiūtė nepritaria tokiam požiūriui, nors jis šiandien visur kišamas. Bet juk mums reikia ugdyti ir skaitančiosios visuomenės skonį, kažkaip orientuoti žmones. Joks padorus restoranas jums nepateiks greitai padaromo mėsainio. O meną šiandien gali daryti bet kas? Ir tas mėsainių menas masiškai plūsta į mūsų kultūrą.

M. Kvietkauskas replikavo, kad mūsų prekybos tinkluose atsirado naujas reiš­kinys – ugdomas skonis ekologiniams produktams. Kažkas panašaus turėtų būti ir literatūroje. Vis dėlto žmonėse slypi sveikos prigimties pradai, reikalaujantys teisingų ir tikrų dalykų. Taip pat gyvenimo, kultūros ir meno aiškumo. Matyt, sveikas poreikis inspiravo ir Kritikų klubo atsiradimą.