Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija
2018 m. Nr. 12
Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.
Dovilės Kuzminskaitės vardas gerai žinomas ir literatų bendruomenėje, ir akademinėje aplinkoje. Kūrybinį kelią poetė pradėjo dalyvaudama Jaunųjų filologų konkurse (pirmojo laipsnio diplomas už geriausią poeziją 2009 m.), 2013 m. laimėjo „Pirmosios knygos“ konkursą – išleistas eilėraščių rinkinys „Namas su paukščio ženklu“. Dabar, po ganėtinai ilgo laiko, pasirodė antra autorės eilėraščių knyga – „Obsesijos“.
D. Kuzminskaitės eilėraštis derina jaunatvišką skaidrų lyrizmą bei žaismingumą su kultūriniais kontekstais, elegantiškas subjekto emocijas – su intelektualumu bei erudicija. Autorė dėmesinga eilėraščio formai, jautri kalbinei raiškai, pasižymi estetiniu minimalizmu. Tai darnių tiesų ir grakščių sąskambių poezija. Poetės savitumas – sklandus minties skrydis, gražus prasmės išmąstymas, intelektualinių bei kultūrinių kontekstų išskleidimas. Vienaip ar kitaip D. Kuzminskaitės eilėraštis įsijungia į klasikinės poezijos paradigmą, ji vengia drastiškesnių žodžio ar eilėdaros eksperimentų, avangardizmo nuotaikos jos tekste retsykiais randasi tik kaip kontrapunktas ramios ar net šaltokos estetikos linijai. Kartais vardan to estetinio sklandumo aukojamas jausmo spontaniškumas bei slopinami moteriškosios savasties proveržiai. Tai disciplinuota poetė, regis, esanti kultūrinių reikšmių nelaisvėje ir to visiškai nepastebinti. Taip ir randasi jos poetika: skambi monotonija, graži melancholija.
Nepalyginti produktyviau D. Kuzminskaitė reiškiasi kaip literatūros kritikė, ji yra atidi literatūrinio proceso stebėtoja ir vertintoja. Vien „Metų“ žurnale nuo 2012 m. yra publikuota daugiau nei dvidešimt jos recenzijų. Kūrybinė autorės veikla prasmingai siejasi ir su profesine pedagogine: Vilniaus universitete baigusi lietuvių ir ispanų filologijos studijas šiuo metu dirba Romanų filologijos katedroje, dėsto Lotynų Amerikos literatūrą, ispanų kalbą bei kitus kursus.
Naujoji D. Kuzminskaitės knyga skaitytoją pasitinka šaltais melsvais lašais ant viršelio (dailininkas Rokas Gelažius, regis, tiksliai atspėjo rinkinio nuotaikų koloritą). Skaidrūs ultramarino nutekėjimai knygą daro panašią į lango stiklą lietingą rudens dieną, tas vaizdas nuteikia melancholiškai dar net neatvertus knygos. Vizualinis rinkinio pavidalas yra vartai į kamerinės lyrikos pasaulį, kuriame ganėtinai šalta, tuščia ir tylu, kuriame poetinis žodis tariamas lyg sau pačiam, gal ir dar kam nors, esančiam šalia. Toks eilėraštis yra intelektinė jausmo sublimacija, sielos nuskaidrinimas ir uždraustos aistros poezija. Kraujo balso proveržiams čia yra uždėtas tabu. Tiesiog kaip Vinco Mykolaičio-Putino asketiškojo estetizmo norma: „Įvarvinti kraujo į širdį bejėgę? / – Ak, ne! Nevalia, nevalia!“ („Kapas po liepa“).
Taigi, kūno balsas, instinkto imperatyvas ir aistra čia yra uždrausta. Tačiau tai, kas uždrausta, ko išmokta neįsileisti į sąmonę, niekur nedingsta – vitališki gelmės dalykai veikia sąmonę kaip nematomas gravitacinis laukas, kaip juodoji skylė. Šis nematomas slopinamų gelmės jėgų poveikis eilėraštyje sukuria įtampas, nerimą, nepasitenkinimą, rodantį užslėptą laimės bei pilnatvės ilgesį. Tai, kas stipru, bet uždrausta, kelia susierzinimą ir veržiasi į sąmonę įvairiais pasikartojančiais pavidalais, motyvais, kuriuos būtina nuolatos įveikinėti, išstūminėti lauk – taip eilėraščio rašymas ir tampa savotišku obsesiniu veiksmu, nuolatiniu savasties įveikinėjimu, įsitikinėjimu ir prasmės ieškojimu.
Taigi emocinės tikrovės stoka gimdo įsivaizduojamą santykį su kažkuo, eilėraštyje nuolat kuriama komunikacijos situacija: lyrinė subjektė bendrauja su kažkuo kitu – tarsi realiu, tarsi tariamu, – per kurį bandoma pažvelgti į save ir, įsitikinus savo tikrumu, siekiama nusiraminti. Tas žodinis buvimas su kitu eilėraštyje yra nedrąsus buvimo prasmės klausimas.
Tačiau kadangi pilnatvės pojūtis eilėraštyje sukuriamas tik žodžiais, jis yra sąlygiškas, niekuomet netampa kūnu ir nesuteikia galutinio pasitenkinimo bei ramybės. Todėl eilėraštyje jaučiama frustracija, o nepasitenkinimas skatina nevalingai kartoti komunikacines situacijas. Tas froidistinis „nepasitenkinimas kultūra“, lemiantis būsenų kartojimąsi, ir yra tai, kaip įvardinta visa knyga, – obsesija. O dar konkretesnė tokių įkyrių minčių bei būsenų diagnozė būtų tiesiog obsesinis kompulsinis sutrikimas. Tai ypatinga kūrėjo būklė, kai meniniu žodžiu bandoma pramušti asmeninio solipsizmo sieną. Obsesija apskritai yra dažno poeto kūrybos stimulas: kol dirgiklis kamuoja sielą, tol liejasi eilės – tarsi žodžio terapija ar net liturgija.
Ir tai nėra blogai, nes tai žmogiška ir tikra. Kūryba kyla iš egzistencinės stokos, iš žmogiškosios būties trapumo. Visiškai sveikos dvasios būsena būtų tiesiog ramybė, nereikalaujanti jokių kūrybinių kančių.
D. Kuzminskaitės eilėraštis glaudžiasi prie miesto, prie kultūros žmonių, jis toli nuo gamtos, toli ir „nuo rugių“, nuo etnocentrinės lyrikos tradicijos. Tačiau lietuviškosios tradicijos pėdsakas jos eilėraštyje kartais nušvinta – tarsi tolimas aidas, tarsi koks tykiai sužaibuojantis amalas. Tai tradicija, stebima nutolusiu žvilgsniu, iš XXI amžiaus, dažnai fokusuojama per Henriko Radausko, Aido Marčėno poetikos prizmę. Egzistencinė solipsistinė tuštuma, kurioje beveik niekas nevyksta, dangstoma elegantiškais hermetiškos reikšmės tropais, grakščiomis metaforomis, kurios yra lyg puošnūs nėriniai sušalusiam kūnui:
jis neateis prie miesto mūrų
užmiega šuo iš balto plieno
kaimiečiai kirkinas ant šieno
kareivis regi sapną niūrų
per sutemas tarsi per ledą
ant rūko gijos prisirišęs
kol sklaidosi ruduo pamišęs
berniukas avį girdyt veda
(p. 13)
Šiame grakščiame Radausko-Marčėno stilistikos eilėraštyje galima įžvelgti moderniojo individualizmo ir intelektualinio subjekto dramą: toks subjektas yra išsiaukštinęs kultūroje, jis didingai sublimuotas, todėl beveik su panieka žvelgia į kūniškuosius malonumus su jų primityvia pastoraline aplinka („kaimiečiai kirkinas ant šieno“), taip pats save pasmerkdamas sutemoms, chaosui ir ledui. Kartais D. Kuzminskaitės eilėraštis kelia asociacijų su Hanso Christiano Anderseno „Sniego karalienės“ liūdna poetika – liūdnas aristokratiškas šaltų kambarių grožis.
Kadangi nieko realaus žodžio pasaulyje neatsitinka, kito asmens buvimas eilėraštyje ne papildo subjektės pasaulį, bet tik dar labiau išryškina jos vienišumą: „tavo akys kurios man atvėrė / begalybę mano / vienatvės“ (p. 9). Šiose akyse, sekant epigrafu iš Paulio Éluard’o, tiktai miegama, jose nieko nėra, niekas neišsipildo, nes „mano kūno tušti kambariai“; jie nors ir užpildyti kito alsavimu, bet akyse atsispindi tik „blausūs miesto žibintai“ (p. 9).
Lyrinės subjektės situacija – kaip miegančiosios princesės, kuri turi būti prižadinta iš melancholijos šalčio ir perkeista visagalės meilės jausmu. Maždaug to ir laukiama iš pasaulio: „ir sakei man dainuoki per naktį / dainuok mylimoji / kad paliautų šiaurys“, bet, deja, „aš dainuoti nemoku / tik save iš savęs išsilupt / iki mažo kauliuko / žvilgančio grindinio properšoj“ (p. 11). Vėl toji negyvybinga miesto aplinka, kurioje žmogus yra lyg neišsivystęs gemalas, neišsiskleidęs augalas, neturintis jėgų mylėti, šokti, džiaugtis. Dėl tokios savo būklės jis nieko negali kaltinti, jis moka tik susigraužti ir susimažinti – išsilupti save kaip kauliuką, kuris pasmerktas pranykti akmeninio urbanistinio pasaulio properšoje.
Apskritai džiaugsmas ir gyvenimo aistros, gyvybės šokis įmanomas tik svajonėje, vaizduotėje, menamajame laike: „menamasis laikas / neturi galūnių ir nuosakų / jame mes gulim ir žydi migdolai / tu žiūri ir šypsaisi / aš šoku ir šoku ir šoku / esamasis laikas / žydi migdolai / o tu tik / tariamoji“ (p. 14). Realiai yra migdolai, jie – „esamieji“, o moteris čia – tik tariamoji. Tai savotiška H. Radausko estetizmo, jo „sėdėjimo po akacija“ variacija (žydi migdolai – estetizuotas erotinis juslingumas), tik vaizdas labiau moteriškas, praturtintas plastiniu judesiu. Vyriškasis subjektas žiūri, moteriškasis – šoka (daug ir nepasotinamai), taip abi lyties kategorijos realizuoja savo archetipinius poreikius ir bent vaizduotėje, bent poezijos menamajame laike randasi laimės įspūdis.
Viena iš desperatiško obsesiškumo būsenų rinkinyje – noras norėti, geismas geisti, bet širdies troškimai dėl kažkokių blogų šio pasaulio aplinkybių neišsipildo, džiaugtis neišmokstama: „aš nemoku tavęs pasiilgti / sninga per daug / mano kūnas apeina / šerkšnu tarsi liūdesiu / nusvyra šermukšniai“. Ir geismą užmuša skaudus šaltis: „koks / raudonas / šis / sniegas“ (p. 16). Taip, subjektas yra kūnas, jautrus ir išsiilgęs šilumos, bet šalčio šiame pasaulyje yra per daug, o meilės – per mažai.
Kur ieškoma paguodos, prieglobsčio? Didžiuliuose kultūros masyvuose – ispanakalbėje literatūroje, išminint visą eilę desperatiškos patirties poetų vardų, kurie iš to paties ilgesio visi truputį pamišę, visi solidariai neįgalūs: „ilgesio aš / negaliu padaryti nieko“ (p. 17).
Kartais tekstas knygoje išdėstomas kaip iš ilgų periodų sudurstytas dienoraštinis pasakojimas. Tokia naratyvinė individuali re-fleksija yra kaip terapinis darbas, kai šiek tiek koketiškai žaidžiant su savimi koreguojama moteriškoji tapatybė, ironizuojamos bendravimo klišės, šaržuojami vyrų ir moterų santykių stereotipai („Mielas dienorašti“, p. 18–19). Lyrinė subjektė į žmonių santykius žvelgia kiek iš aukšto, įsitaisiusi ant elitinės kultūros platformos, retsykiais žybtelėdama erudicija, šį tą pacituodama iš mylimos ispanų poezijos. Šiomis kultūrinio aristokratiškumo užuominomis kompensuojama spontaniškojo vitališkumo stoka.
Taigi rinkinio intelektualinis pasaulis – globalus, dominuojantis miesto peizažas – lokalus, bet individo vienišumo jausmas – totalus. Šiek tiek keista, kad šiame urbanistiniame peizaže kartais išnyra avys, jame esama erškėčių, kranklių, varnų, nutrenktų katinų, dar šio bei to skausmingo, bet apskritai – visur šalta: „krankliai virš varpinės / labiau nei šaltis / pro odą smelkiasi šviesa“ (p. 30). Čia esama užuominos, kad toks egzistencinis šaltis stimuliuoja dvasingumą, stiprina subjekto šventumo patirtis. Nors visa būtis yra kančia, bet jos šaltis tampa šviesa – taip įvyksta dvasinė transmutacija ir taip žmogaus gyvenimas įgyja šiek tiek prasmės. Galbūt net ganėtinai daug jos įgyja, arba bent kur kas daugiau nei tie kaimiečiai, kurie „kirkinasi ant šieno“. Asketiškumas stimuliuoja poetiškumą.
Taip prieinama prie kūrybos principo apibrėžimo, prie punkto poezijos dekaloge: „9. Poetui svarbu gerai / negyventi vien sniegas ir sniegas, / zylės pramuša sąmonės stiklą“ („Dekalogas“, p. 32).
Ar ne Antanas Škėma mokė per kančią tiesiogiai patirti egzistenciją ir iš tokios skausmingos patirties kurti tikrąjį meną? Bet toks apskritai yra modernistinio meno poetinės vaizduotės principas: sugeneruoti individualaus skausmo projekcijas, pranokti visus ir visa iškilaus kūrėjo kančia, atkeršijant pasauliui už tai, kad jis yra tuščias ir netikras. Pasaulis yra ne toks, koks turėtų būti, kokio noriu aš. Jis ne taip man paduotas, jis nesušildytas: „visas šis miestas / tėra tik maketas / bandymas prieš / kitą tikresnį pasaulį“ (p. 43). Tačiau kad ir koks pasaulis yra, šioje poezijoje – kultūrinis urbanistinis – jis ir tik jis formuoja subjekto tapatybę, nes kitų buvimo pagrindų šių eilėraščių subjektas ir neturi. Kol miestas mane mąsto, įvardija, tol aš ir egzistuoju: „ar atsimeni kuo aš vardu mano mieste / yrantis griūvantis smunkantis kaskart vis gilyn / į didybę“ (p. 44).
Žmogiškasis bendravimas šioje gilioje didybėje yra tarsi Ekleziasto fatališka ištarmė: „Kiekvieną sykį, kai pučia, / Atrodo, girdžiu tave kalbant. / Visa tik / vėjas“ (p. 47).
Taip randasi net ir nihilizmo, tarkim, „Antropologijoje“ (p. 50–51). Kur intelektualumas neigia pats save, išreikšdamas neapykantą dėl savo neįgalumo, grauždamasis dėl meilės ir aistros stokos. Poezija be syvų yra nervinga. Ergo: „poezija negali išgelbėti / nuo nemigos tingėjimo ar pamišimo / nuo pamišimo gelbsti tik dar daugiau beprotystės“. Ir štai čia lyrinė subjektė prabyla apie tai, kas iš tikrųjų galėtų būti gėris, bet jos balsas darosi sentimentalus ir poezija užlūžta: „nes vienintelis dalykas kuris gali išgelbėt / tai sodint žibutes mylimose akyse / veikiausiai tai / taip pat yra vienintelis būdas / rašyti poeziją“ (p. 55). Taigi ir vėl grįžtame prie to paties, kaip visuomet: reikia rašyti poeziją…
Kažką praleidau… O, taip – pati knygos pradžia, credo priešlapyje: „sujungt taškus / lyg vaikiškoj knygutėj / tarp būti ir visai nebūti“. Šie taškai – viltingas punktyras, ištraukiantis būtį iš šitos visai nebūties. Kitaip pasakius, būtinasis sąmonės veiksmas, žmogiškosios prasmės kūrimas tarp dviejų nežinomųjų. Lyg balansavimas tuštumoje ant lyno.