Regimantas Tamošaitis. Baisioji krizė

2010 m. Nr. 5–6

Prisimenu, kartą, dar aname tūkstantmetyje, sėdėjau Verkių parke žydinčių raktažolių pievelėje ant suoliuko su senų laikų drauge ir rūkydami kalbėjomės apie šį bei tą. Buvo vasaros pradžia, karšta, aplink medžius krūvomis telkėsi to­kie raudoni blakių giminės vabalai – vadinamieji blakės kareivėliai. Žiūrėjau į tas krutančias blakes, galvojau apie gyvenimo smulkmenas, barškinau rankose degtukų dėžutę. Įstrigo toks draugės geranoriškas patarimas: tu gal nusipirk žiebtuvėlį…

Pradėjau mąstyti apie žiebtuvėlį. Geras daiktas, bet brangoka. Gal net du li­tus tada kainavo. Kur ten man. Esu įpratęs prie degtukų. Vis neprisiruošiu, burb­telėjau, tačiau abiem buvo aišku, kad tai šiokia tokia finansinė problema Nesu turtingas, reikia taupyti.

Dar ji paklausė, kada aš pirksiu „masę“? Kaimietišku žargonu tai reiškė au­tomobilį. Net juokas suėmė. Aš ir „masė“ – kažkaip nesuderinama. Dar tebegy­venau sovietinės ekonomikos nuotaikomis: automobilis – nepaprastas prabangos dalykas. Nė nesvajojau apie tai…

Ji pati turėjo kažkokį japonišką transportą – lyg hondą, lyg mazdą, neprisi­menu, nes tada man visos mašinos buvo vienodos, – kuriuo labai didžiavosi ir, vežiodama mane po Vilnių, vis pasakojo apie to automobilio privalumus. Tuomet nesupratau jos entuziazmo, man buvo visiškai vis viena, kokie ratai mane ve­ža, – kad tik greičiau privažiuotume kokią užeigą, kur galėčiau prisėsti prie bokalo alaus ir pasvajoti apie žmogiškesnius dalykus. Vis tiek tai ne mano ma­šina ir apskritai ne mano mąstymo kategorija. Tai kitokios egzistencijos kokybė, į kurią aš visiškai nepretenduoju. Va apie žiebtuvėlį tai pagalvosiu. Šitas man įperkamas.

Šiandien, savaime aišku, degtukai kartais prisimenami, kai reikia pridegti viryklės orkaitę. Dar jų prireikia per Vėlines kapuose, nes su žiebtuvėliu nepa­sieksi žvakės dagčio indelyje. Dabar man degtukų užtenka ilgam – kelerius me­tus automobilyje vežiojuosi tą pačią dėžutę. O žiebtuvėliai yra kaip tos blakės: tai jie susibėga į kurią nors vieną kišenę, tai nė vieno nerasi. Iškaišioju juos po visus namus, kad būtų po ranka.

Kartais į redakciją ateina toks rašytojas, kuris cigaretę prisidega degtukais. Degtukai barška, pirštai dreba, bet rašytojas tikrai geras. Žiūriu akis išpūtęs ir jaučiu jam didelę pagarbą – pirmiausia dėl tų degtukų. Galvoju: koks vis dėlto ryšys tarp talento ir kuklių praktinio gyvenimo poreikių? Tada, Verkiuose, rak­tažolių pievelėje ganydamas blakes kareivėlius ir pasitenkindamas degtukų dėžute, turėjau labai daug minčių. Kirbėdavo jos galvoje keldamos neaiškų neri­mą, kartais net erotiškai dirgindamos. Juk žmogaus mintys yra labai gyvi impul­sai, kylantys iš pačių prigimties šaknų. Ir tas pasiutęs įkvėpimas, aistra rašyti viską, kas tik ateina į galvą, buvo tiesiog neįtikėtinas, visiškai neracionalus. Daug popieriaus sunaudojau tiems savo impulsyviems išsiliejimams.

Dabar tos rašliavos man kelia juoką. Nežinau, kur dėti dėžes, prikrautas visokiausių neva reikšmingų minčių. Gelstantys popieriai, primarginti citatų, išrašų, apmatų, „įžvalgų“ ir „pastebėjimų“. Kompiuterio tada neturėjau – apie jį net nesvajojau. Tai buvo kažkas iš mokslinės fantastikos srities, ne mano litera­tūros tema. Todėl ir čeža tos mintys mintelės senuose popieriuose it blakės Verkių parko lapuose. Paimi tokią blakę pirštais ir pajunti nelabai kokį praeities kvapą– Dedi ją atgal ir daugiau nebelieti, nes jos nieko nesako apie mane patį, apie buvusį tikrą gyvenimą. Vien proto puikybė. Tegul jos ten ir guli, pasaulio idėjos dauginasi be mano pastangų. Kaip tie minėti chaotiškai besiveisiantys vabaliukai, šmirinėjantys tarp raktažolių.

Beje, apie automobilį. Mano „masė“, kurią netikėtai įsigijau ant tūkstantme­čių ribos, buvo neabejotinai geresnė nei tos mano draugės. Japoniška, komforto klasės, dar ir metų mašinos titulą gavusi. Jaka pienkna mašina! – suriko kaž­koks svyrinėjantis Lentvario gyventojas, kai, ją bandydamas, važinėjau ratais aplink Vilnių, dar prisibijodamas įsilieti į miesto transporto srautus. Kol mo­kiausi vairuoti, atrodė, kad bet kuri važiuojanti mašina yra nuostabus dalykas, kad ir pati pigiausia, todėl mane stebino brolio sprendimas: tau golfas nedera. Esu kuklus humanitaras, man tas pats. Bet pamažu pradėjau atidžiau dairytis į mašinas, stebėti jas gatvėse, analizuoti jų techninius ir estetinius duomenis, kol nusprendžiau – man tinka tik japoniškas micubiši…

Bet laikas greitai bėga, viskas keičiasi, ir dabar man su ja važinėti gėda. Tebėra tokia pat manevringa ir galinga, bet labai jau surūdijusi… Joje jaučiuosi puikiai, bet kai pasižiūriu iš lauko, stovinčią greta blizgančių naujų, tai ima apmaudas. Kažkokia nedermė tarp formos ir turinio, tarp transporto ir manęs. Net ir visi kolegos mane pralenkė, kai kas įsigijo visai naujus „ratus“. Jiems, ko gero, pasaulį ir Lietuvą ištikusi krizė nė motais.

Dialektika manęs dabar nebedomina, mano problemos daugiau psichologinės. Mėginu įsivaizduoti, kokia traumą jausčiau įsėdęs, tarkim, į seną golfą. Man gal­voje vėl sukasi mintys, graužia didelis rūpestis: kas geriau – vokietis ar japonas? Švedas ar prancūzas? Na į pačius geriausius ir naujus modelius nesitaikau, vis dėlto – krizės laikai. Reikia prisiminti, kad ne materialinės vertybės svarbiausia. Džiaugsmą žmogui teikia kūryba, bendravimas su žmonėmis, dvasiniai dalykai. Tačiau tie jaudinantys dalykai pasilikę kažkur ten, su blakėmis kareivėliais Ver­kių parke. Bendravimo su žmonėmis taip pat nebėra – visi rieda savo mašinomis, kokį seną bičiulį kartais pamatysi nebent prekybos centre, ir tai bus didžiausias atsitiktinumas, taip sugluminantis, kad net pasisveikinti neprieisi iš to sutriki­mo. O ir priėjęs neturėsi ką pasakyti.

Kažkada iš didelio nepritekliaus pramokau surinkinėti tekstą kompiuteriu, kad nereikėtų pačiam mokėti pinigų už disertacijos santraukos atspausdinimą. Nuostabiai atrodė tos raidės mėlyname DOS ekrane. Paskui sužinojau apie mistinius Windows, tais metais klestėjo trečia versija. Ir netrukus jau turėjau pir­mąjį savo kompiuterį su Windows 95. Kietojo disko talpa buvo 4 gigabaitai. Ar tu iš proto išėjai, klausė manęs pažįstami, kam tau toks didelis diskas? Bet jau po metų daug kam pasidarė aišku, kad tai nėra tiek daug. Kompiuteriai keičiasi dar greičiau nei mes. Tik jie keičiasi į kitą pusę – „atsinaujina“. Mes – silpstame, jie – stiprėja. Bet kvailėjimas – panašus…

Keturi gigabaitai dabar – vienas juokas, tai tik padori USB laikmena, tokia Pupos dydžio atmintinė, kurioje telpa daugiausia trys animaciniai filmai mano vaikams. Ir tai tik DivX kodavimu suspausto formato – MPEG–4. Kad būčiau šiuolaikiškas, turiu išmanyti visus tuos elektroninius formatus, žinoti visas garso ir vaizdo medžiagos konvertavimo subtilybes. O juk kadaise, sėdėdamas ant suoliuko Verkių parko rojuje ir apspistas blakių kareivėlių, taip smagiai mąs­tydavau apie Immanuelio Kanto apriorines intelekto kategorijas. Štai kuo bai­gėsi tos kategorijos… Dabar tas į virtualios paranojos spąstus pakliuvęs intelek­tas jau manipuliuoja bitų, baitų, kilobaitų, megabaitų ir net terabaitų sąvokomis. Tai kiekybiniai, o ne kokybiniai gyvenimo apibrėžimai, nes elektroninis egzis­tencijos formatas kokybės neturi. Žmogaus gyvenimas dabar apskritai lengvai konvertuojamas į bet kurias reikšmes ir funkcijas, o visų funkcijų pagrindas, viską vienijanti ir suglemžianti „motininė“ matrica yra kapitalas. Dabar mes esame kapitalistinės sistemos funkcija, o pats kapitalas mums yra tarsi šventa dvasia – nedaiktiškas ir neapčiuopiamas, tiesiog informacinis srautas. Aš seniai nebematau savo uždirbamų pinigų – nei kaip jie ateina, nei kaip išeina. Panašiai Omaras Chajamas rašė apie jaunystę – laimės paukštę…. Tai ne Antano Škėmos aprašyti doleriai, plevenantys virš Manhatano, o tiesiog elektroniniai impulsai, mus supanti ir intensyviai pulsuojanti elektromagnetinė erdvė, kurioje nebe­lieka jokių intelektinių kategorijų.

Šiuo metu mano kompiuteriniame ūkyje – gal apie keturis terabaitus talpos. Vadinasi, apie keturis tūkstančius gigabaitų. Ir tai mano duomenims to dar ma­žoka, savo informacinių neurozių nebesutalpinu net virtualioje realybėje. Ta rea­lybė virtuali, netikra, bet ir už ją reikia mokėti. Viskas baisiai pampsta: informa­cija, programinės įrangos paketai, visokie tekstai, nuotraukos, garso ir vaizdo medžiagos (tik gyventi nėra kur). Kol pasirodys šitas tekstas, ko gero, mano elektroninės smegenys padidės dar vienu terabaitų.

Stengiuosi negalvoti apie visų tų medžiagų beprasmybę, apie varginantį kom­piuterinės informacijos triukšmą. Trijų kompiuterių priežiūra – toli gražu ne žaidimas. Nors kartais ši veikla kažkaip naudinga – padeda užmiršti krizę. De­juoji ne dėl blogo gyvenimo – juk jis vis blogėja, – bet kad tavo licencijuotuose naujausiuose Windows atsiranda kvailas užrašas, taisyklinga lietuvių kalba pranešantis, kad tavo operacinė sistema – neautentiška. Nors viskas nupirkta už tikrus lietuviškus pinigus. Koks virusas tai padarė! Seniau būtų buvę įdomu viską išsiaiškinti pačiam, dabar jau nebėra jokios motyvacijos, jokio entuziazmo. Kompiuteriai yra kvaili ir skirti kvailiams. Tiksliau, jie tikslingai žmones pa­verčia kvailiais, kad šie visiškai priklausytų nuo ekrano paveiksliukų ir nieko neišmanytų apie kompiuterio veikimo principus, kad niekaip negalėtų jo valdyti, tvarkyti pagal savo poreikius. Dabar kompiuteris – vien tik gražūs vaizdeliai, persiliejančių ekranų mirgėjimas, idiotų šypsenėlės, kvailos animacijos, silpna­pročių susitikimo vietos neva socialinio bendravimo tinklalapiuose ir t. t. Šitas animacinis idiotizmas daug kainuoja, pirmiausia begėdiškai vagia įrangos resur­sus, ir viskas daroma taip, kad tau resursų niekaip neužtektų, kad tu nuolatos dairytumeis į vis naujesnius modelius. Tačiau net ir brangiausi sprendimai proble­mų neišspręs, nes kuo modernesni kompiuteriai, tuo sudėtingesnės jų problemos. Juk kompiuteriai iš principo gaminami taip, kad su jais atsirastų ir problemų – tos problemos yra šio technologinio verslo pagrindas. Kai jau visi totališkai bū­sime priklausomi nuo informacinių technologijų, tada kilpa bus užveržta ir mus prismaugs. Informacinių technologijų vergovę kuriamės patys už savo pinigus, kvailai vypsodami ir kikendami dirbtinėmis šypsenėlėmis bei animaciniais vei­deliais „feisbukuose“, „netloguose“ ir daug kur kitur.

Kol neturėjau pinigų tiems niekams, aš nueidavau pas draugus. Dabar aš kartais nuvažiuoju į tas vietas, kur tų draugų kadaise būta. Jų ten nebėra, ma­nęs – taip pat. Jei dar netyčia kokį atrandu – gyvą ir tikrą, ne iš „feisbuko“, tai paprastai būna kvaištelėjęs, nieko neišmano apie technologijas, tebegyvena kaž­kokiose laiko sutemose, ir su tokiu aš nesusikalbu.

Aš neberandu savęs ir visiškai nebesuprantu to aš, kuria buvo. Kuris buvo tikras, organiškas, o ne sintetinis, informacinis. Žinau tik, kad visa tai padaryta už mano paties pinigus. Ir žinau tai, kad tie mano atiduoti pinigai – mano egzis­tencinis laikas. Nes pinigai daromi iš žmogaus sielos, kuri šiam informaciniam pasauliui yra tik žaliava kapitalui, ir niekas daugiau.

Grįžęs į naująjį pasaulį, taip pat matau tik bepročius, kliedinčius svetimomis, jiems nepastebimai įdiegtomis idėjomis. Programinės įrangos po truputį diegia­mos ne į magnetinius diskus, bet į žmonių sąmonę. Kad ji būtų integrali globa­linės operatyvinės sistemos dalis ir, visiškai užmiršusi, numarinusi savo gyvąją esmę, atiduotų savo kraują sistemai. Galų gale visas šis komercinis pasaulis yra vien tik pinigas, homologiška kapitalo substancija. Ir kai mes kažko nebegauname laiku, kaip esame įpratinti gauti, kai mes neturime pakankamai kraujo, t. y. pinigų, imame rėkti apie krizę.

Krizės vardas yra perteklius. Krizė taip pat yra apsirijimas genetiškai modi­fikuotais produktais.

Seniau ramiai gyvenau su savo blakėmis toje raktažolių pievelėje ir gražiai sva­jojau apie kitas šalis. Kaip nuostabu, kad jos yra. O, kad pabuvočiau šen ar ten… Dabar kapitalas sugriovė visas sienas, atvėrė visus pasaulius. Mano gyvybinės apykaitos dalis – elektroninė banko kortelė – veikia tose šalyse be jokių sutrikimų. Važiuoji per sieną – niekas net nepažiūri, kas tu toks, ko tau čia reikia, kas tave išleido? Būdamas Austrijoje ar Venecijoje rašau mobiliuoju žinutę seseriai, kad ji manęs dabar neieškotų, ji man atsako iš Egipto, kad taip pat jos neieškočiau namie. Nutarė šiek tiek pailsėti. Kiti pažįstami dar kažkur išvykę, ir šiandien kelionėmis nieko nenustebinsi. Nuostabą kelia pasiliekantys namie ir barškinantys degtukus.

Baisu tik viena: prijunkyti prie tokio besaikio vartojimo mes esame jautrūs kaip medūzos bet kokiems informacinio, technologinio ir ekonominio gyvenimo pasikeitimams, nes jau nebemokame, nebegalime gyventi kitaip. Mes jau nebe­mokame naudotis degtukais.

Krizės laikais nusipirkau naują šveicarišką laikrodį. Nors ir senasis dar buvo visai geras. Dabar jis tiksi kažkokį buvusį laiką tarp daugybės kitų nelabai rei­kalingų daiktų. Krizės laikais pagaliau nusipirkau profesionalų veidrodinį foto­aparatą su dviem baisingais objektyvais – tikra technologinė vyriškojo erotiškumo išraiška. Lyg ir galima pasidžiaugti, kažkuo didžiuotis, į kažką nusitaikyti… Daug ką tais laikais nusipirkau, nors tikrai nesu turtuolis – mane smaugia bai­mė, kad tiek mažai uždirbu. Ką tada kalbėti apie kitus, kurie uždirba tikrai nor­maliai ar net daug? Ar juos ta krizė smarkiai gąsdina?

Ką dar turiu nereikalingo? Trys spausdintuvai (skirtingiems poreikiams), trys skeneriai, visokie kompiuteriniai priedai. Neseniai aptikau, kad turiu net tris videogrotuvus. Vieną buvau pamiršęs vaikų kambaryje, o trečias, naujausias, namų kinas, keli mėnesiai guli dėžėje neišpakuotas, nes tingiu prijunginėti aibę kolonėlių ir studijuoti visokius parametrus. Net mašinos grotuvu nelabai moku naudotis, neprisiverčiu skaityti visų tų smulkmeniškų instrukcijų. Kol išstudi­juoji kokią kompiuterio, televizoriaus ar mobiliojo telefono instrukcijų, žiūrėk, jau laikas pirkti naują daiktą – niekas tau neleidžia stovėti vietoje. Nuosta­biausios technologuos, skirtos kvailiausiam žmogui: jei prarysi Šitą ličio akumu­liatorių, nedelsiant kreipkis į gydytoją; USB atmintinės nesidėk į burnų, nekišk pirštų į aparato vidų, nekrapštinėk laidų ir pan. Mano telefoną, lyg būčiau tech­nologijų išaiškintas hedonistas, nuolat atakuoja agresyvūs reklaminiai praneši­mai: pasilepink prabangiu SPA manikiūru ir pedikiūru! depiliuok savo kūną su nuolaida! gauk mūsų grožio salono auksinę kortelę! plepėk su draugais be ribų!..

Ateik pas mus ir išeik iš proto – už kainą, kurią „galima įsimylėti!“ Kodėl niekas man neparašo: taupyk pinigus, kvaily! Taip gyvendamas anksčiau ar vėliau atsidursi senukų prieglaudoje. Aušta informacinio idioto eros rytas, formuojasi – ar deformuojasi – naujojo žmogaus sąmonė. A. Škėmos aprašyta laimingo idioto šypsena jau darosi norma.

Daug daiktų – tokie yra baisūs krizės padariniai. Tų daiktų perteklius, jie nereikalingi, bet be jų mes negalime – toks yra šių dienų vartotojo gyvenimo pa­radoksas. Ir tie daiktai turi būti nuolat atnaujinami, keičiami, tobulinami, tik nesikeičia ir netobulėja jų vartotojas. Na, gal įsimena instrukcijų bei komandų rinkinius, bet tai ir viskas.

Kodėl visa tai perku, kodėl esu aptekęs daiktais? Nes nebėra kur dingti, kaip kitaip gyvensi unifikuotame ir globalizuotame vartojimo pasaulyje? Nes mane gąsdina ta vidinė tuštuma, kuri kasdien didėja mano sąmonėje. Aš ją bandau už­krauti daiktais, tarsi pasidaryti kokią kūlgrindą, kažkokius gyvenimo pamatus, kad visai neprasmegčiau į tuštumą, bet tuštuma yra nepasotinama, ji praryja viską. Daiktais bandau paslėpti savo paties lavoną, bet man nesiseka. Kodėl ne­moku pasidžiaugti mažais gyvenimo dalykais, kaip tas kunigas, kuris ką tik man į mobilųjį atsiuntė žinutę: Nesuvažinėjau ežiuko, aleliuja! Ir, aišku, šypsenėlės piktograma. Kaip kitaip be elektroninių grimasų?

Ir gyvenu pagal naujo pasaulio dėsnius: gyvas jaučiuosi tik kažką įsigydamas. O kai sutrinka to įsigijimo ritmai, šaukiame apie krizę. Negalėjimas atnaujinti tech­nologijų – tai gyvybinis nepakankamumas. Gyvendamas tarp blakių kareivėlių su degtukų dėžute net nenutuokiau, kad pasaulis taip pasikeis. O juk jau tada mane tame Verkių rojuje, geltonų raktažolių pievelėje, apspistą besimylinčių vabalėlių, ana moteriškė gundė: nusipirk žiebtuvėlį, nusipirk žiebtuvėlį… Būsi vyras…

Daug ko per tą laiką nusipirkau. Anoji moteriškė net nežinotų daugelio jų pa­skirties. Ji supratimo neturi apie visokius moduliatorius demoduliatorius ir skaitmenines saugyklas debesyse (yra ir tokios, nes iš ten ir virusai ateina). Beje, aš nusipirkau ir daug naujų knygų. Taip pat ir senų, tų pačių tikriausių. Tačiau nėra laiko jų skaityti. Nes laikas – pinigai. O pinigai – tai mes. Pinigai daromi iš mūsų gyvenimo, iš ko gi daugiau jie galėtų atsirasti?

Vėl prisimenu ištakas. Sėdėdamas Verkių rojaus raktažolių pievelėje ir žiūrėda­mas į linksmai krutančius blakių kareivėlių sambūrius jausdavau, kad ir mano min­tys smagiai kruta, jungiasi, poruojasi. Tarsi galvoje kralikai rujotų, sakydavo vienas anų laikų draugas. Atsirasdavo visokių įdomių rašinėlių, kūrinėlių. Dabar mano bitai, baitai ir kilobaitai juda mechaniškai, tai tik geležyje įmagnetinti impulsai su pliuso ir minuso sekų konfigūracijomis – iš jų niekas negimsta, nieko naujo neatsi­randa. Geležis neturi aistros, ji tiesiog vieną gražią dieną išsimagnetina ir rūdija. Tyliai miršta ir smegenys – jų vis mažiau reikia, naujasis žmogus viską susiranda ar pasidaro elektroninės informacijos sąvartynuose. Nieko nebereikia įsisąmoninti, įsi­minti, visas istorijas saugo kompiuterinės laikmenos. Vietoj gražių vabaliukų mano geležyje dabar knibžda neaiškaus plauko kirminai, virusai ir trojėnai. Išgaudau juos, išnaikinu, bet jie vėl įsiveisia. Tik dauginasi jie ne lytiškai, be jokio geismo, o kažkaip piktai, mechaniškai ir absurdiškai. Sugundyto proto beprotiškas kūrinys.

Ir vis dėlto aš esu skurdžius. Ir nekalbu apie savo surūdijusią mašiną, simbo­lizuojančią nykstančias gyvenimo pretenzijas. Aš nebeturiu to, kas svarbiausia, – tikrų, fizinių namų, ir tuo viskas pasakyta. Mano gyvenimas virtualus, iliuziškas. O šitie daiktai ir daikčiukai – tiesiog iš tuštumos baimės. Jie atsiranda iš ten – iš debesų, iš niekio – ir vėl išnyksta ten pat.