literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Žmogaus trumpintelis amžius

2015 m. Nr. 1

Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis
Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.

Kristijonas Donelaitis, „Metai“, VD, 94–95


Iš tikrųjų žmogaus amžius nėra trumpintelis, jis toks beprotiškai ilgas, kad primena sapną. Bet tas sapnas trunka akimirką, šitą tiesą sužinai prabusdamas. Visgi iki prabudimo – ilgas laikas, be to, neaišku, koks tas prabudimas yra. Tik juodi medžiai pasislenka prie mūsų, tik šviesūs sapnai vaikšto aplinkui.

Sunku prisiminti, kas buvau vakar, dar sunkiau – koks buvau prieš metus, o sunkiausia prisiminti vaikystę, jaunystę. Kažkokie mitiniai laikai, kur aš buvau visai ne aš, tai tokie laikai, kurių nepajėgiu protu suvokti, kuriuos galiu tik įsivaizduoti, susapnuoti, pajusti kaip tolimą kvapą. Ir susapnavęs šitą švytintį pradžios laiką įtikiu rojumi. Jis tikrai buvo, ir jis, reikia tikėti, dar bus – jo šviesa artėja į mane, jis įtraukia mane kaip koks amžinojo laiko verpetas…

Ir gera, ir baugu tai nujausti, nes metų rate grįžtama į didžiausio intymumo laikus.

Ir buvo žolelių žydėjimo amžius, ir bus jų kritimas, o tau bus duota patirti ir viena, ir kita: ir žydėjimo džiaugsmą, ir kritimo susitaikymą, tą prasmingą pabaigos išmintį, kai daraisi geras visiems be išimties ir jau nebeturi priešų, nes visi jie sukasi su tavimi vieno laiko verpete.

Mūsų gyvenime krintančių žolelių amžius bus pats intymiausias, nes jo sulaukęs daliniesi su artimu žmogumi ne tik lova, kurioje buvai pradėtas ir kurioje nekaltai pradėjai kitus, pradėjai juos tiesiog iš džiaugsmo ar kvailumo, šio amžiaus sulaukęs daliniesi ne tik savo jausmais ir mintimis, kurių jau nebereikia slėpti, daliniesi viskuo – trupiniais nuo kuklaus stalo, taupiais paguodos žodžiais, daliniesi vaistų receptais, buteliukais, sauskelnėmis…

Gerumas amžiaus pabaigoje yra taupus, bet tikras, nes ir tavo buvimas tuomet yra pats tikriausias. Eini sau neskubėdamas atodūsių tiltais ir viską viską supranti.

O dalintis reikia, nes amžiaus pabaigoje nebežinai pertekliaus, ir tau pradeda visko nebeužtekti. Mitiniais pradžios laikais dosniai dalindavaisi su visais savo sapno bendrais vyno taure, apipildavai mylimą žmogų tikrais ir netikrais perlais, apgaubdavai jį prabangiais nėriniais, apglėbdavai minkštutėliais kailiais, apiberdavai karštais bučiniais – rojuje visko buvo per akis. Ir jausmo, ir geismo, ir pinigų, o tas rojaus laikas buvo amžinas. Jis ir yra amžinas, tik tavęs jame jau nebėra, tave iš jo jau išstūmė kiti, ir visa, kas buvo tavo, pasisavino tie, iš kažkur vis atsirandantys – jauni, pranašūs, įžūlus. Jie taip pat yra nemirtingi, koks visada buvai ir tu. Juk ir dabar esi nemirtingas, tik tavo pavargęs protas to nebesuvokia. Tik tavo akys aptemusios mato žemės purviną ratą.

Iš tikrųjų viskas aplinkui žydi, bet jau be tavęs, nes tavo mintis yra taupi, nepajėgi fantazijoms. Amžiaus pabaigoje žmogus nustoja svajoti, jis yra skaičiuojantis žmogus.

Skaičiuoti amžiaus pabaigoje sunku, bet būtina. Antai tu stovi kaip koks nematomas šešėlis prie duonos lentynų ir skaičiuoji savo centus. Žiūri į varškės pakelį ir svarstai, kiek jame būtų trupinių, kaip tu juos pasidalintum su mylimu žmogumi. Šaukštelis tau, šaukštelis man. Ir dar cukraus trupinėlis, nes buvimas dviese yra saldus. Be to artimo žmogaus, su kuriuo gali viską dalintis, tavo gyvenimas būtų nesuvokiama tuštuma ir juoda bedugnė, joje nebūtų laiko ir šviesos. Tavo žvilgsnis nerastų ten į ką atsiremti.

Perki varškės pakelį, kuris tikrai nesuges ir nebus išmestas į šiukšlių konteinerius – o, kad kas galėtų iš jų sugrąžinti visus tavo gyvenimo turtus! – ir pėstute kūprini namo, bandydamas prisiminti, kurioje pusėje tie tavo namai, kurioje šio pasaulio vietoje yra tavo lova ir tavo žmogus, su kuriuo daliniesi visą savo gyvenimą, nepalikdamas jame sau jokio atskiro kampelio.

Pats intymiausias laikotarpis prieš rojų – galėjimas visiškai nesigėdyti, galėjimas dalintis net sauskelnėmis. Taip nenumaldomai keičiasi žmogiškoji galia ir valia.

Pirmiausia tas prabangos daiktas – dorai užgyventos tavo sauskelnės – įteikiamas mylimam žmogui, o mylimas žmogus, sušildęs jas savo kūnu ir padžiovinęs ant drungno senatviško radiatoriaus, grąžina jį tau, ir tu išeini į pasaulį ieškoti duonos ir varškės, apsigaubęs savo žmogaus šiluma, kvėpdamas į save tą slėpiningą jo kvapą, kuris tave traukė nuo pat vaikystės, kuris ir ištraukė tave iš rojaus.

Ir tai jau ne žydinčių žolelių kvapas, kurio apsiuostęs svaigai laiko pradžioje, o tavo kūno gyvastis, kaip ypatinga buvimo malonė, kurioje esi tikras ir kurioje save daliniesi su artimu žmogumi, kuris tik vienas tave gali pakęsti toje trumpintelio amžiaus pabaigoje.

Dabar prasmingo gyvybę kuriančio veiksmo nebėra, dabar gyvenimas plevena kaip kvapas, kaip geismo šilta gelmė, kuri visada su tavimi. Giliai įkvėpęs savo kūno kvapą pajauti aną labai tolimą žolelių žydėjimą ir supranti, kad laiko nebėra, kad viskas jau yra susigėrę tavyje ir ten išliks per amžius.

Tas geismo kvapas kyla iš to paties verpeto, viskas jame sukasi, ir viskas kartojasi. Nes tokia jau mano ir tavo valia – būti kartu didžiausio intymumo gelmėje.


Post scriptum
: išmintingas skaitytojas supras, kad čia rašau ne apie save – man ir mums, savaime suprantama, niekas negresia.

Regimantas Tamošaitis. Lėtas eilėraščio gyvenimas

2022 m. Nr. 8–9 / Vytautas Stulpinas. Lėtoji. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 571 p. Knygos dailininkai – Petras Gintalas, Gvidas Latakas.

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02 / Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01 / Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas.

Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6 / Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos

2021 m. Nr. 12 / Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka.

Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

2006 m. Nr. 10 / Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos…

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.