literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę?

2014 m. Nr. 3 

Geros vartotojiškos asmenybės gyvenimo pagrindas yra pinigai. Jie kuria vartotojiškos asmenybės vertę, yra jos buvimo būdas: vienu metu ir priemonė, ir tikslas. Vartotoją sukūrė civilizacija, civilizaciją suka geismas, o pinigai yra tavo geismo išraiška.

Pinigai – nuolatos cirkuliuojanti substancija, tai nelyg vartotojo kraujas ar oras, kuriuo tasai kvėpuoja. Ši energija vartotoją jungia su gyvenimu ir teikia jam buvimo džiaugsmą. Pinigai ateina, pinigai išeina, bet jie visada yra. Ir visados esi tu, kol tik judi su savo pinigais ir jungiesi į didžiuosius pasaulio pinigų srautus. Pinigai turi nuolatos judėti, todėl tu sakai: perku, vadinasi, egzistuoju.

Taigi jei esi sąmoningas vartotojas, šiam gyvybinės apykaitos ratui nesipriešini, tu tiesiog jame gyveni. Kiek tikras yra tavo pinigas, tiek tikras esi ir tu.

Taigi kaip šiame pasaulyje tapti reikšmingam, kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę?

Procesas turi vykti taip. Pirmiausia, jeigu nori būti geras vartotojas, reikia sukaupti pakankamai pinigų. Tau reikės valios ir ištvermės: privalėsi stengtis, atiduoti savo energiją ir gyvenimo laiką, bet tavo pastangos bus vainikuotos, – žiūrėk, pinigai ir susikaupė! Sakoma, belsk belsk, ir bus atidaryta bei paduota.

Kai jau turėsi užtektinai pinigų, pasijusi stiprus, pasitikintis savimi, keletu centimetrų lyg aukštesnis už aplinkos žmones, kurie, kaip tu numanai, pinigų nelabai turi ir moka tik skųstis dėl nepritekliaus. Kad tavo pasitikėjimas savimi visada tik stiprėtų, svarbu žiūrėti tinkama kryptimi: ne aukštyn, nes dangaus vis tiek nepasieksi, bet šiek tiek žemiau už save, kur rypauja artimas tavo.

Tačiau pinigai kaip psichinio gyvenimo energija yra ypatinga jėga, ją reikia mokėti valdyti. Pinigų apykaita patikrina tavo valios jėgą.

Antai silpnos valios žmogus pinigų atitekėjimą į jo psichikos erdvę iš karto pajaučia, nes jų energija sudirgina dvasią. Toks žmogus, aptikęs pinigų kišenėje ar sąskaitoje, iš karto ima spurdėti, jį apima nerimas, jis darosi euforiškas ir nenustygstantis. Nes pinigų apykaita analogiška seksualinei energijai: ji dirgina ir reikalauja iškrovos – orgazmą primenančio pirkimo akto. Todėl silpnas vartotojas, pajutęs savyje pinigų perteklių, tuojau pat nori bėgti į parduotuvę ir ką nors pirkti, jis nebeištveria įtampos ir trūks plyš nori iškrovos. Silpnam žmogui turėti daug pinigų yra nenatūralu, tai prieštarauja jo prigimčiai. Visiškai silpnos valios vartotojas kartais taip geidžia ką nors pirkti, kad net pinigų drįsta skolintis – smirdas toks!

Palauk palauk, menkas žmogau, neskubėk, mokėk susikaupti. Ir pasimokyk iš tinkamų pavyzdžių.

Stiprios valios žmogus yra ištvermingesnis – jis sugeba valdyti pinigų srautą, jį tarsi užtvenkia. Tai jokiu būdu nėra proceso stabdymas – tik galios didinimas. Nuslopinęs gundančias mintis apie greito pirkimo akto malonumą stiprus žmogus kaupia šitą energiją didesniems dalykams. Jis turi galią taupyti, kaip to mus mokydavo senoliai, ir kaupdamas jis darosi vis šviesesnis, oresnis, toks tarsi spinduliuojantis. Orus vartotojas ne tik nešvaistys savo pinigų menkiems malonumams, jis ir nesidalins su niekuo, niekam jų neduos. Juk pasakyta: nemėtyk savo perlų kiaulėms. Tegul pačios turi.

Pirkimo geismą labiausiai gebantis nuslopinti žmogus yra kaip koks šventasis, kaip asketas. Jo dvasinė galia – ypatinga, jo sąskaita – jaudinanti. Apie tokį žmogų sakoma: garbingas asmuo, jis kelia pasitikėjimą. Mes norime būti tokių žmonių bendrijoje, nes tarp jų jaučiamės šviesesni, įkvėpti, lyg patys spinduliuojame iš šių asmenybių sklindančia šviesa. Maždaug kaip mėnuliai, atspindintys saulės šviesą.

Bet tai tik atspindžio šviesa, nes kažkas šiame pasaulyje silpnuosius saugo nuo pernelyg intensyvių energijos srautų – kad vargšai nenumirtų iš laimės. Pinigų iš dvasios asketo lengvai nepasiskolinsi, su šventaisiais negalima bendrauti taip intymiai – skolinantis. Juk pinigas yra jo sielos substancija. Intymus savo negalioje gali būti tik su artimais žmonėmis, tokiais pačiais ubagais, koks pats esi – nes tik tokie žmonės jaučia pinigo energijos skleidžiamą šilumą ir nekantrauja ja dalintis. Taigi bėdoje glauskis prie artimo savo ir nesiartink prie tolimo – nudegsi, aukšta įtampa tave užmuš. Juk įstatymo lentelės skelbia: „Nelipk! Aukšta įtampa!“

Pinigų apykaitos proceso svarbiausia dalis yra pirkimo aktas – tavo susitvenkusio geismo patenkinimas. Jeigu nebūtų tos geismo galios, tai gal net į darbą neitum: valkatautum kur nors be naudos vartotojų visuomenei, niekam neteikdamas džiaugsmo, toks tuščias ir nereikalingas. Apie tokius sakoma: moka tik kaulyti ir tuštintis. Todėl dar sakoma: tuščia asmenybė.

Pirkimo aktas tolygus orgazmui, tokiam malonumui reikia ruoštis įjungiant visas fantazijos galias, pasitelkiant visą vaizduotės išradingumą.

Kad pirkimo aktas įvyktų sėkmingai ir subjektas patenkintų savo geismą, reikalingas adekvatus geismo objektas. Pirmiausia jis turi būti nepraktiškas, beveik nenaudingas, turėti tik kokią estetinę ar simbolinę reikšmę. Žiūrėk į tas prabangos parduotuves prekybos šventyklose ir būtinai rasi, ko tau nereikia.

Bet jeigu nuėjai į parduotuvę ir prisipirkai paprasčiausių maisto produktų – bulvės, miltai, riebalai, – tiesiog išlieji savo pinigus, o malonumo nepatiri. Jokio pasitenkinimo iš tokių pirkimų, jie tokie kasdieniški, buitiniai, menki. Grįžti namo su maišais apsunkęs, išvargęs ir piktas. Sakai artimiesiems: gyvenimas mane nualino, man reikia daugiau džiaugsmo, reikia emocijų.

Arba jeigu nuėjai į parduotuvę ir tiesiog nusipirkai kokį dulkių siurblį – toks praktiškumas tiesiog banalus. Kultūringas vartotojas taip nedaro, kultūringas vartotojas turi fantaziją. Jis rafinuotai mėgaujasi procesu, susikuria visą pirkimo etiketą. Antai prieš ypač svarbų įvykį tu turi būti dvasiškai ir visapusiškai švarus, nusiprausęs, atlikęs visus kūno reikalus, kad pirkimo akto metu tavęs netrikdytų jokie fiziologiniai dirgikliai. Taip pat reikia pamiršti visus rūpesčius, nesusijusius su pirkimo aktu. Pirkimo aktas bus sėkmingas, kai būsi visiškai atsipalaidavęs, nerūpestingas.

Visapusiškai nusiraminęs ir pajutęs savyje geismą eini į spindintį prekybos centrą – tarsi į viešnamį, – klausaisi tave hipnotizuojančios muzikos, ilgesingai dairais į prekes, kurios tau yra lyg moterys gatvėje. Jos visos tavęs laukia, ir kuri nors iš jų tikrai gali būti tavo, jei tik turi pakankamai potencijos, jei esi ekonomiškai įgalus.

Prekės šiose vietose būna nušviestos ypatinga šviesa, jos gundamai supakuotos, tyros ir nekaltos – tu gali jas užvaldyti, ir pasirinktai prekei būsi vienintelis. Prekybos šventovėje skambančioje muzikoje yra įpintas motyvas: negailėk pinigų, negailėk pinigų, pirk ir patirk malonumą, viskas čia atsiduoda tau, nes tu esi nuostabus, geidžiamiausias… Pirk ir mėgaukis… Kas turi vidinę klausą, tas tą motyvą išgirsta ir jam paklūsta.

Fantazijos stokojantys ir šiaip nepoetiški žmonės dabar dažnai apsipirkinėja internetu, neva pigiau. Bet šitie dvasios ubagai nežino gyvenimo skonio, jie nesuvokia, kaip svarbu pajusti prekę fiziškai, kaip kūną, kurį reikia apčiupinėti, priglausti prie savęs, pasimėgauti prieš įvykstant pačiam pirkimo aktui.

Taigi tose spindinčiose salėse, toje vartotojų šventovėje turi pirmiausia sukelti savyje stiprų geismą, norą ką nors nusipirkti ir užvaldyti, ir net nesvarbu ką, svarbu pats pirkimo procesas, pats įvykis – tavęs laukiantis orgazmas. Jaudina? Taip!

Ir labai svarbu neturėti išankstinių nuostatų, ypač nugalėti kvailą prisirišimą prie pinigų, kuriuo serga gyvenimo džiaugsmą praradę senoliai ir taupios bobutės. Nes šis prisirišimas kelia baimę, baimė įjungia protą, o tada visa potencija nuslopsta. Na, kas tokio akto metu gali būti racionalus? Protas vartotojui reikalingas tik tiek, kad tasai mokėtų skaičiuoti pinigus ir rastų būdus jiems užsidirbti.

Tikras vartotojas, didindamas geismą prekei, turi galvoti taip: kvaili pinigai, tuščia vieta – jie ateina, jie išeina, o aš esu vienas vienintelis ir nepakartojamas. Tad džiaukimės, kaip sakė šv. apaštalas Paulius laiške korintiečiams. Neramaus džiugesio nuotaika pirkimo aktui yra būtina. Tavo akys prekybos šventovėje turi spindėti. Nes ten viskas spindi, ten nėra blogio, nėra tamsos. Ten nebus liūdesio ir kančios.

Kad dar labiau padidintume savo geismą, prekių šventovėje kartais mums reikalingas toks tarsi sąvadautojas. Ramiai, neskubėdami einame prie šitų individų, kuriems ant nugaros užrašyta: „Aš galiu jums padėti“ ir oriai klausiame: Gerbiamasis, ką jūs galvojate apie štai šitą dulkių siurblį?

Siurblį, aišku, reikia nusižiūrėti iš anksto ir tarsi truputį jį įsimylėti, bent simpatizuoti jam – dėl gražaus vardo, dėl estetinės išvaizdos ir dėl kurių nors ten jo vakuuminių parametrų. Bet kuri prekė, nesušildyta mūsų geismo, iš esmės yra vakuumas, tiesiog tuščias, žmogiškosios vertės neturintis pasaulio faktas. Prekę būtina užpildyti žmogiškuoju jausmu, suderinti ją su mūsų seksualine, t. y. ekonomine pirkimo galia. Geismo objektas neturi būti nei per pigus, nei per brangus – jis turi atitikti mūsų lūkesčius ir būti adekvatus mūsų geismo įtampai, kurią rūpestingai pasitikriname dar prieš eidami į prekių šventovę.

Ir sąvadautojas su užrašu ant nugaros, jeigu yra patyręs, turi aiškiai pamatyti mūsų geismo dydį, pajusti mūsų norus ir švelniais pritarimo žodžiais dalyvauti mūsų džiaugsme. Tikrai taip, puikus pasirinkimas, tas siurblys neabejotinai yra visų mėgstamiausias, mylimiausias, perkamiausias, iš šios klasės – geriausias… Mintyse kaip jėzuitas jis dar pridurs: geriausias tau, neturtingas suski! – bet tu to negirdėsi, svaigulio apimtas būsi visas paniręs į savo jausmą, žiūrėsi tik į savo prekę.

Linksėdamas galvą imi ir nešiesi jau beveik savo daiktą prie kasos, kur ir turi įvykti tavo sukauptos energijos išsiliejimas, jau pradedi jausti, kad gyveni, kad esi situacijos viešpats. Patartina rūpestingai pasirinkti ir atitinkamą kasą – kur tavęs lauktų visapusiškas pritarimas, šypsena, grožis, meilė…

Ir štai – tu jau perki. Pats netiki savimi, bet perki. Dar vakar apie tą prekę nė nenutuokei, kad tokia yra, bet šiandien ji tapo tavo egzistencine būtinybe, ir jau greit ją turėsi! Tu užvaldai tą daiktą, dabar jau jis tavo, tu esi padėties šeimininkas.

Perki, vadinasi, gyveni. O gyvenimas toks geras, toks svaiginantis – stebuklingos erdvės be ribų! Jeigu negali pakilti iki aukštumų, mokėk džiaugtis ir mažais dalykais – bent ausų krapštukų retsykiais nusipirk!

Ir dabar ateina svarbiausia minutė: tu moki pinigus. Geriausia mokėti banko kortele, nes tada tavo gyvybinės substancijos praradimas ne toks skaudus, nėra fiziškai apčiuopiamas. Popierinių pinigų vis dėlto gaila, jie irgi yra daiktiška realybė, arti mūsų kūno. Kartais juos būna sunku atplėšti nuo savęs. Vartotojiška asmenybė nesukuriama taip lengvai – be aukos čia nieko nebus.

Kas vis dėlto įvyksta perkant? Nors pribrendus laikui jau negali susivaldyti ir nepirkti, nes pinigai veržiasi iš tavęs, bėga, tačiau kiekvienas pirkimo aktas baigiasi frustracija, ir tai neišvengiama. Animal post coitum triste est, gyvulys po kergimosi būna liūdnas, taip mums aiškina psichologai. Juk užvaldžius daiktą pinigų tavyje ūmai sumažėja, tu nebetenki jėgų ir žiūri, kad neišdribtum prie kasos, o tas tavo įsigytas daiktas jau kaip ir nelabai reikalingas.

Tačiau šalin abejonę, jeigu pasiryžai! Reikalą reikia užbaigti, reikia įveikti savo negalią, laikiną silpnumą, ir grįžti su daiktu į namus tarsi kokiam nugalėtojui, išsaugant euforiškos nuotaikos likučius.

Svarbu, kad po to kas nors nesugadintų mums mūsų džiaugsmo likučių. Antai grįžti namo su nauju dulkių siurbliu, ramiai ir oriai sakai žmonai: štai, mano žmona, pagaliau turėsime naują puikų dulkių siurblį… gavau pigiai, su nuolaida… labai geras siurblys… ypač už tokią kainą… man, kaip lojaliam pirkėjui, nuleido…

Žinoma, apie kainą atvirai nebūtina kalbėti, kam to reikia? Nėra ko girtis dėl iššvaistytų pinigų, tuštybei čia ne vieta… Tau nuleido? – klausia žmona. – Ar reikėjo? Juk senas dulkių siurblys dar visai geras?..

Praktikuojančiam vartotojui reikia iš anksto žinoti, kad kas nors iš artimųjų būtinai norės sugriauti tavo džiaugsmą, sunaikinti tavo aukštąsias gyvenimo akimirkas. Todėl reikia mokėti tuos artimuosius iš karto užčiaupti, kol dar neprasižiojo. Išpakavęs siurblį ir jį švelniai glostydamas aiškini apie visus jo privalumus, atkreipi dėmesį į perlamutrinę spalvą, rodai, kaip nusiiminėja visokie ten dangteliai, atsidaro vidinės ertmės ir pan. Čia irgi reikia fantazijos ir poetinio įkvėpimo.

Paskui patyliukais kiši tą siurblį kur nors į tolimiausią kampą, kad nebadytų akių, ir bandai gyventi toliau.

Nors stengiesi nieko negalvoti, bet instinktai veikia patys, malonumą norisi pakartoti iš naujo, toks mat yra gyvybės dėsnis. Malonios būsenos siekiame ir siekiame, nemalonios – norime išvengti. Nemalonu yra dirbti, bet be darbo nebus ir pinigų. Fatališkas šventos priklausomybės ratas…

Todėl vėl grįžti į savo darbus, nuolankus ir nusižeminęs, vėl gyveni dėl pinigų, skaičiuoji bėgančias savo gyvenimo dienas, kantriai stebi, kaip tavyje po truputį kaupiasi, tvenkiasi energija, vėl po truputį imi augti, stiprėti ir lauki tos dienos, kada galėsi įžengti į spindinčias sales ir išsirinkti naują geismo objektą.

Pinigų apykaita yra gyvenimo ratas, o tu esi jo ašis. Viskas šiame pasaulyje sukasi ratu, tai labai geras sumanymas. Tai ir fizika, ir metafizika vienoje vietoje, kaip tik ten, kur esi tu, visada čia ir dabar.

Kartais egzistencinio nuovargio valandėlėmis vartotojiška asmenybė dėl įvairovės užsimano pakeisti savo geismo objektus, tarkim, prekių šventyklose renkasi ne kūniškojo pasitenkinimo reikmenis, bet kokias nors rafinuotas subtilybes. Antai dėl pikantiškų pojūčių ima ir nusiperka knygą.

Knyga kaip geismo objektas taip pat yra perkama ne banaliam praktiniam skaitymui, bet tyram turėjimo džiaugsmui. Į vartotojo asmenybę knygos vaizdinys įsiskverbia su magiškais reklamos spinduliais, o perkama ji tiesiog iš ilgesio – norint pajusti skaitančiojo žmogaus būsenas. Juk tai kažkas keisto, pamiršto, nekasdieniško, tai kartais net jaudina. Bet koks žmogaus noras visų pirmiausia yra tiesiog noras, kurio šaknys slypi labai giliai, pačioje būties tamsoje, iš kur viskas atsiranda – ir geidžiantys kūnai, ir trokštami daiktai. Įsižiūrėk į vartotojišką asmenybę ir pamatysi begalinę instinktų bedugnę – tokia yra tikro vartotojo pradžia ir pabaiga.

Jeigu jau prekybos šventovėje nusiperki knygą, tai tikrai esi ne šiaip sau pigus masinis vartotojas, bet vartotojas su asmenybės reikšme. Ir pirkdamas knygą gražiai galvoji, kad dabar tu ją turėsi ir net skaitysi, ir visam pasauliui bus gera! Ji tave praturtins! Knyga bus geriausia tavo sugulovė. Ji visuomet šalia, ji visuomet tavo, ji niekuomet neišduos tavo tamsių paslapčių. Be to, ji nepasens.

Tačiau kur tu ją ten skaitysi, jei dirbti reikia!

Regimantas Tamošaitis. Tuštumos vėjas

2024 m. Nr. 8–9 / Jonas Liniauskas. Vėjo akys: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 112 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Regimantas Tamošaitis. Klaipėdos krašto išminties knyga

2024 m. Nr. 5–6 / Nijolė Marytė Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Regimantas Tamošaitis. Veidai, vardai, vaidmenys

2023 m. Nr. 8–9 / Audronė Girdzijauskaitė. Kovido meto užrašai. – Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2022. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas

2023 m. Nr. 7 / Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas.

Regimantas Tamošaitis. Kada žmogus yra laisvas?

2023 m. Nr. 3 / Sigitas Benetis. Apgaulė: novelės. – Klaipėda: Eglė, 2022. – 174 p. Knygos dailininkė – Asta Radvianskienė. Viršelyje panaudotas Emilijos Benetytės piešinys.

Regimantas Tamošaitis. Lėtas eilėraščio gyvenimas

2022 m. Nr. 8–9 / Vytautas Stulpinas. Lėtoji. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 571 p. Knygos dailininkai – Petras Gintalas, Gvidas Latakas.

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02 / Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01 / Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas.

Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6 / Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos

2021 m. Nr. 12 / Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka.

Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

2006 m. Nr. 10 / Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos…

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.