Sąžinė literatūroje ir gyvenime

2009 m. Nr. 7

Pokalbyje dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis

 

Regimantas Tamošaitis. Pirmiausia šiek tiek minčių sąžinės tema. Nesu moralistas, atmetu idėjiškai orientuotą literatūrą. Tikiu dorove, bet netikiu dorovingais autoriais. Nors, kai mąstau apie literatūros vertę, man vis svarbesnis darosi kūrėjo ir kūrinio sąžiningumo kriterijus. Kadaise Albertas Zalatorius teigė, kad kūrinio meninė vertė yra jo semantinis informatyvumas. Tačiau tas informatyvumas atveria žmogiškųjų prasmių gelmę, o be sąžinės matmens nėra jokios žmogiškosios prasmės. Be sąžinės jausmo apskritai nėra žmogaus.

Gyvenimo prasmės ir dorovės klausimai yra filosofiniai, egzistenciniai. Jie yra tikrojo meno turinys. Jeigu literatūros kūrinys nenukreipia manęs prie žmogaus buvimo klausimų, jis man ir nereikalingas. Tačiau mums reikalingos ir pramoginės knygos, kurios neieško jokių vertybių, nes jose visos vertybės ir taip yra aiškios, pateiktos tarsi ant lėkštutės. Jos yra teisingos ir neginčijamos. Kaip sukramtytas maistas: vartotojiški produktai vartotojiškam skaitytojo tipui. Tokios knygos mus linksmina, ramina, užgožia visus tuos neramius gyvenimo klausimus. Bet jos nekeičia mūsų sąmonės ir nebudina sąžinės jausmo. Užtat padeda gerai išsimiegoti. Tačiau ilgai miegodamas gali imti ir numirti, net nesusivokęs, kad gyvenai, buvai žmogus ir kad buvo visas šis pasaulis.

Tikra literatūra neleidžia miegoti, ji kreipiasi tiesiai į mūsų egzistencijos esmę – į mūsų sąmonę, aukštuosius jausmus, taip pat ir į sąžinę. Menas, kaip ir religija, yra aukštoji dvasinė įtampa, purtanti mūsų dvasią – tai lyg jos reanimacija.

Menas yra kaip veidrodis: jis parodo žmogui pasaulį, o tame pasaulyje žmogus pamato save. Ir giliausia egzistencinė savivoka, pati žmogaus prigimtis, yra jo sąžinės balsas.

Neatsitiktinai šio žodžio etimologija slepia ir epistemologinius, ir etinius prasmės pagrindus. Sąžinė – tai savižina. Savosios buvimo tiesos žinojimas. O sąžinės nebuvimas – tai lyg savasties užmarštis ir mirtis (šie žodžiai etimologiškai taip pat susiję). Aš, neturėdamas sąžinės jausmo, prarandu ir savižiną – iškreiptai suvokiu savo ir pasaulio santykius. Juk savižina (kaip savimonė) visada kyla iš konteksto: savęs žinojimą formuoju pažindamas kitus, bendraudamas su kitais, – tai reliacinis santykis. Nesuvokdamas tiesos, kad save kuriu tik per santykį su kitais, aš atsiskiriu nuo kitų, susireikšminu. Uždara savimonė – tai ir deformuota sąžinė, kuri reiškia puikybę. Tada jau gyvenu ne su pasauliu, bet naudojuosi pasauliu savo tikslams tenkinti, nes aš esu lyg svarbesnis, reikšmingesnis. Juk sąžinė yra moralinės atsakomybės jausmas.

Taigi iškreiptos sąžinės vardas yra puikybė, jos veiksmas – nusikaltimas, o pasaulio realybės atsakas – bausmė. Mes visi turime kažkiek puikybės ir visada susilaukiame bausmės, toks jau gyvenimo dėsnis. Ši tema visada svarbi tikrajai literatūrai. Didieji rašytojai pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, apie egzistencinę problemą ir jos išsprendimą. Esminis literatūros rūpestis – žmogaus dvasinis prabudimas. Literatūra keistai siejasi su religija, – juk ir religinė praktika yra ypatingos rūšies literatūra, žodinio ritualo menas.

Kaip šiandien yra mūsų literatūroje ir gyvenime? Koks dabar sąžinės vaidmuo, balsas? Kaip tai siejasi su krikščioniškaisiais Vakarų civilizacijos pagrindais?

Manau, kad stiprus menininkas yra tas, kuris turi drąsos būti asmenybe, yra atviras savo paties problemoms, tačiau jomis nespekuliuoja, nesipuikuoja ir neprekiauja. Geras menininkas yra nuoširdumo, aistros ir talento jungtis. Juk yra ir tokių rašančiųjų, kurie nei nusidėti, nei atgailauti nesugeba, kurie yra šiaip sau, tiesiog „drungni“.

Kiek dabar yra tokių rašančiųjų, kurie sąžiningi, t. y. jautrūs ir sau, ir kitiems?

Taigi, kas ta sąžinė? Pirmiausia pamėginkime kiekvienas apibrėžti šią sąvoką: ką ji mums reiškia, kas ji yra teoriškai ir praktiškai…

Vytautas Rubavičius. Man atrodo, kaip nežinojome, kas yra sąžinė, čia susitikdami, taip ir nežinosime išsiskirstydami. Kažin ar mums padės apibrėžimai. Sąžinę galime nebent apibūdinti kokiomis nors stipriomis metaforomis. Sąžinė yra veikli, ji veikia kaip kažkoks balsas, kartais nutylantis, kartais prabylantis. Kad ir koks sunkus būtų mūsų gyvenimas, sąžinė visada išlieka, niekada neišnyksta. Paklaustas žmogus kažin ar galėtų aiškiai pasakyti, kas yra sąžinė, bet konkrečių jos apsireiškimo ar jos stokos pavyzdžių tikrai pateiktų. Tai toks mumyse esantis aiškus dalykas, kuris nesileidžia apibrėžiamas jau dėl savaiminio aiškumo. Sąžinė nesileidžia nusakoma ir filosofams. O šios sąvokos apibrėžimai kokiuose nors etikos vadovėliuose dažniausiai yra juokingi. Daugelį žmogaus prigimčiai būdingų dalykų apskritai sunku apibrėžti. Sąžinės sąvoką suvokti man labiausiai padeda pati kalba: sąžinė – tai są- ir žinia. Kalba iš karto kreipia į bendrumą. Tai visiems būdinga kažkokia žinia, kuri susijusi ir su sąmone. Tai sąmonės turinys, sąmonės gilioji žinia, kuri visą laiką kažką mums praneša ir kuri mus sieja su kitais žmonėmis. Žmogui būdinga būti su kitu ar kitais – tai sambūvis. Kadangi būtis visada teisi, tai ir sambūviui būdinga teisingumas. Sąžinė – būtiškojo teisumo ir teisingumo balsas, pasveriantis mūsų veiksmus ir poelgius. Arba – dieviškojo teisumo. Ir visos teisinės normos taip pat kyla iš visiems bendros teisingumo pajautos. Visuomenės įstatymus palaiko labai neapibrėžta pajauta. O kas palaiko įstatymų taikymą? Taigi teisėjų sąžinė, kuri į jokias juridines normas neįspraudžiama. Tai bendras jausmas, kuris sieja mane su kitais.

Vanda Juknaitė. Būtent – sieja su kitais.

V. R. Sąžinės galia yra nukreipta į visiems bendrą dalyką, tai gerumo ir blogumo skirtis. Pirmiausia ji tikslina, gerai ar blogai tu veiki. Veikdamas darai kitam gera, arba ką nors nuskriaudi…

R. T. Vadinasi, sąžinės nėra be kito sąvokos? Tai jau šiokia tokia apibrėžimo struktūra.

V. R. Sąžinė nuolat palaiko šios skirties suvokimą ir, aišku, yra susijusi su tikėjimu. Ji neleidžia mums pereiti kažkokių ribų, nes dėl sąžinės savo veiksmuose visą laiką matome kito šešėlį. Ką nors darant visada suvokiama, ką darai kitam, ką gero galėjai padaryti, o nepadarei. Pasitelkę filosofines kategorijas sakytume, kad sąžinė yra pačios egzistencijos – teisios ir teisingos egzistencijos – balsas, kuris bendras visiems žmonėms. Tas balsas mus visus ir sieja. Nors kai kurie filosofai gali sakyti, kad sąžinė yra mums įdiegtas socialinės kontrolės mechanizmas. Tai būdas, kuriuo visuomenė kontroliuoja asmenis pagal kažkokį bendrą savo paveikslą, išugdo žmogų, kuris tarsi natūraliai prisitaiko prie kitų. Tokios kontrolės, arba valdymo, reikšmės, kalbant apie sąžinę nereikėtų paneigti, bet vis dėlto, stebėdami visuomenės gyvenimą, matome, kad sąžinė dažniausiai kertasi su visuomenei priimtinomis žaidimo taisyklėmis – ji kažkaip nepasiduoda toms taisyklėms. Jei galvotume, kad sąžinė yra vien socialinės kontrolės būdas, tai žmones auklėtume pagal gan aiškų visuomenišką paveikslą ir nebūtų jokių sąžinės dilemų, problemų, sankirtų. Pavyzdžiui, turtas kaip vertybė. Sąžinė paprastai kertasi su turto reikšme, liepdama jo nekaupti, nebūti gobšiam ir pan. Taip buvo anksčiau, tai tebegalioja ir dabar, materialinės gerovės laikais. Pažvelkime į politikos sritį: pradėję klausinėti politikų apie jų darbus, tikslų siekimo būdus, netrunkame pajusti, kad jiems tie klausimai dažniausiai yra nepatogūs. Kodėl? Todėl kad kažkas būna padaryta ne taip – einant į valdžią, kaupiant turtus, nuskriaudžiant ar apgaudinėjant kitus. Tad šis skriaudos kitiems veiksmas priverčia veikti ir sąžinę, ją tarsi prabudina. Sąžinės veikimas labai individualus, kylantis iš pačios sąmonės.

Julius Sasnauskas. Pamėginsiu ir aš pateikti sąžinės sampratą, nors tyčia nežiūrėjau jokių filosofijos, etikos, religijos ar kitų žodynų. Tiesiog pasikliauju ta sąžinės idėja, kuri ateina iš mano pirmųjų katekizmo pamokų, kad sąžinė yra visur glūdintis Dievo balsas. Paskui seminarijoje buvo pateiktos įvairios sąžinės definicijos, daug visokių jos padalų, visa tai primiršau, tik žinau, kad sąžinė gali būti įvairi: pakaltinama nežinanti, nepakaltinama nežinanti, mieganti, prabudusi, laisva ir visokia kitokia. Aišku, kad sąžinę kiekvienas iš mūsų jaučiame skirtingai, ji skiriasi ir istorinėje perspektyvoje. Tarkim, XIX a. žmogaus sąžinė nebuvo visai tokia pat kaip mūsų. Ir kituose kraštuose gyvenančio žmogaus sąžinė turėtų būti kiek kitokia nei mūsų. Dažnai sąžinę susiejame su religinėmis idėjomis, su tikėjimu. Man pirmiausia – tai Kūrėjo balsas kūrinyje. Gal ne kaip savaiminė mus reguliuojanti jėga, o kaip mūsų galimybė, mūsų noras tą balsą išgirsti ir jam paklusti, arba pasipriešinti. Jei ieškotume šio jausmo pradžios, man būtų svarbus išvarymo iš rojaus motyvas, kai Adomas ir Ieva pasijunta nuogi, susigėsta, – štai tada ir atsiranda tas keistas sąžinės jausmas. Žmogui atsiranda galimybė kažką rinktis, svarstyti, tada žmoguje ir gimsta tas Dievo balsas.

R. T. Galimybė rinktis ir svarstyti – štai ir šios sąvokos žinojimo elementas. Pirmiausia aptinkame kitą, kitoniškumą, po to jau svarstome, norime žinoti, koks turi būti mūsų santykis su tuo kitu.

J. S. Sąžinę apibūdina daugybė veiksnių. Svarbi ir paties žodžio etimologija. Lotyniška conscientia siejama su žinojimu, pažinimu.

R. T. Šiek tiek pasikapsčiau knygose. Oksfordo žodynas apie sąžinę rašo: tai angliškas viduramžių kilmės žodis conscience („asmens moralinis teisumo ar neteisumo jausmas“), jis per senąją prancūzų kalbą ateina iš lotynų kalbos žodžio conscientia (conscient, conscire – būti susietam, dalyvauti), kur con- reiškia su, o scire – žinoti. Taigi ta pati lietuviška sąžinė, moralinė savižina, patiriama per būtinąją sąsają su kitu. S. Ožegovo rusų kalbos aiškinamajame žodyne sąžinė apibrėžiama taip: moralinės atsakomybės už savo elgesį prieš kitus žmones ir visuomenę jausmas. Reikšmė ta pati, ko gero, ir etimologija bendra: sąvokos sovest’ (совесть) skambesys leidžia išgirsti lengvai atpažįstamą prasmę: sau esti. Sanskrito kalba skambėtų: sva-asti, svastika, savaimiškumo principas.

J. S. Taip, ir rusiškas žodis sovest’ taip pat susijęs su žinojimu, kuris mus riša su kitais žmonėmis. Kol negalvoji, kad pasaulyje tiek daug žmonių vargsta ir badauja, gali sau ramiai šlamšti saldainius, pyragaičius, gert ką nori ir kiek nori, o tie badaujantys žmonės tau visai nerūpės. Bet kai visa tai žinai, jau negali ramiai gyventi, sau mėgautis gėrybėmis. Sąžinė susijusi ir su pareiga: ją reikia ugdyti, brandinti. Bet kartais ji prabunda pati, ir visai netikėtai. Dar vaikystėje pažinojau tokią moterį, garsią karo metų didvyrę, kuri bendravo su mūsų šeima. Danutė Stanelytė-Barkauskienė, garsi Antrojo pasaulinio karo kulkosvaidininkė, turėjo šlovės ordinų, visokių apdovanojimų, – tokių taip kare pasižymėjusių moterų buvo gal kokios trys. Ji pasakodavo, kad senatvėje jai pradėjo sapnuotis tie vokiečių kareivukai, kuriuos ji pakirto savo kulkosvaidžiu. Prabudo kažkokia sąžinė, nors tada, kai juos šaudė, ir dar daug metų po to, jai jokių moralinių klausimų nekildavo. Taigi sąžinės jausmą sunku suabsoliutinti, aiškiai apibrėžti, – jis keičiasi. Kaip ir žmogaus noras teisingai gyventi, vadovautis aukštesniu bal-su. Jis susijęs su gyvenimo prasmės klausimu ir, žinoma, jo esmė – žmogaus ryšys su kitu žmogumi. Sąžinė atremta į didžiuosius gėrio ir blogio klausimus, į amžinybės idėją. Ji nukreipta ne tik į šios žemės reikalus, ji peržengia kasdie-niškų santykių ribas. Sąžinės sprendimai daromi labai giliai žmogaus viduje, pasikliaujant toliau siekiančiu, iš aukščiau ateinančiu vertinimu, kurio šiandien aiškiai negalime suprasti. Religija taip pat gali atlikti savo vaidmenį, padėdama tą sąžinės jausmą stiprinti, suteikti jam formą, pagrįsti vertybėmis, tarsi auklėti žmogų. Bet sąžinė yra kažkas daugiau, kažkas subtiliau ir jautriau, nei tik religinių vertybių ar įsitikinimų sistema. Tai ypatingas pasaulio matymas, žmonių, savęs vertinimas ir iš to kylantys moraliniai uždaviniai, kurie, aišku, gali keistis. Koks nors laukinis kanibalas, valgantis žmogieną, tikriausiai nejaučia sąžinės priekaištų.

R. T. Tokiam individui per instinktus vadovauja gamta, jis dar neturi savižinos ir paklūsta tik fiziologiniams poreikiams, klauso „pilvo balso“, todėl morališkai yra nepakaltinamas. Kaip koks vilkas ar šuo. Kanibalas yra nesukultūrinta, natūrali gamta, iš tokio nieko nepareikalausi, nepaimsi. Bet panašiais principais vadovaujasi ir daug mūsų kultūringos visuomenės individų, kurie taip pat minta žmogiena. Žinoma, jie valgo ne mūsų kūnus, bet jau subtilesnius dalykus – ryja mūsų gyvenimą. Už sąžinę gal aiškesnis garbės jausmas – dar vienas individų santykius reguliuojantis mechanizmas. Jis žinomas ir tokiam kanibalui, ir samurajui, juo retoriškai manipuliuoja mūsų politikai, visuomenininkai, visokie aktyvistai. Net ir nusikaltėliai turi garbės kodeksą ir juo griežtai vadovaujasi. Manau, kad garbės jausmas – kažkoks archajiškas ir nykstantis visuomeninis instinktas, ypač svarbus primityvioms kultūroms ir subkultūroms (tradiciniam, jau mirštančiam kaimui, gangsteriams, kariškiams ir kitoms mechaniškoms bendruomenėms), kurios neišaugo iki sąžinės jausmo. Garbės jausmas – ne vien laukinių privalumas, tai ir klasikinė vertybė. Vis dėlto garbės sąvoka dvelkia archaika. Jos namai – didieji epai: „Iliada“ ir „Odisėja“. Patetiškai ir kategoriškai ji tvirtinama Ramajanoje (o Biblijoje kažkodėl jos nematau, ten tik dievobaimingumas). Garbės subjektas yra herojus. Šiandien žmogus yra daug lankstesnis, mikliai prisitaiko prie aplinkybių, todėl dažniausiai neturi principų ir mažiausiai galvoja apie garbę. Sąžinė atsirado vėliau, bet yra patvaresnė. Tokia yra moralinių mechanizmų evoliucija: garbės jausmas nueina į istoriją, o su sąžinės jausmu auga naujas žmogus. Kolektyvistinis individas transformuojasi į individualistinį asmenį. Galbūt sąžinė – personalistinės savimonės iškilimas, ypatinga vakarie-tiškosios asmens tapatybės forma? Ar galime įsivaizduoti europietiškąją tapatybę be sąžinės matmens? O azijietišką, afrikietišką – galiu kuo puikiausiai. Ir tai joks europocentrizmas, tai tiesiog kultūrų evoliucija, žmonijos, kaip ypatingos gyvybės rūšies, adaptacijos mechanizmai. Sąžinė yra imanentiškas gyvybės savireguliavimo mechanizmas. Beje, ir mūsų Dievo idėja yra radikaliai personalistinė. Na, aš čia jau nukrypau.

J. S. Sąžinė tikrai veikia labai individualiai, ji susijusi su asmenybės matmeniu.

V. R. Mes nežinome, ar tam kanibalui sąžinė neprikaišioja, ar jis tiesiog moka taip gyventi.

J. S. Visgi svarbu žinojimas: kol nežinai, kol nejauti vidinio balso, tau viskas gali atrodyti kitaip. Sąžinė – ypatingas žinojimas.

V. J. Aš kitaip nei jūs, ruošdamasi šiam pokalbiui, buvau įlindusi į visus žodynus, kokius tik turėjau. Būdingiausias apibrėžimas: sąžinė yra dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas. Bet kas šiandien žino, ką reiškia dorovinis, koks yra to žodžio turinys? Moralinis savo elgesio vertinimas privalo turėti atspirties, ataskaitos tašką. Šiuolaikinėj tikrovėj nejudančio atramos taško nebėra.

 Prie vieno sąžinės sąvokos apibrėžimo radau puikų žodžio vartojimą iliustruojantį sakinį: „Įrodinėti, aiškinti, kas tau pačiam neaišku, mažų mažiausiai nesąžininga.“ Vis dėlto manęs nenustoja stebinti, kad net labiausiai puolusiame, amoraliame žmoguje kažkas labai aiškiai žino, kas yra sąžininga ir teisinga. Tikriausiai artimiausias sąžinei yra žodis teisinga. Mėgindama rasti metaforiškų sąžinės apibūdinimų, sakyčiau, jog tai virš bedugnės kabančio, suvokiančio savo kabėjimą virš bedugnės, žmogaus reikalas.

R. T. Primena moralines Levo Tolstojaus pasakėčias.

V. J. Tai akistata su savimi. Ir žodynai pabrėžia, kad tai pats asmeniškiausias, pats subjektyviausias žmogaus išgyvenimas, paradoksaliu būdu kaip tiltas jungiantis mus su kitais žmonėmis. Tik neaišku, kaip sąžinė pasigauna žmogų ir kodėl labai dažnai – prieš jo norus bei valią. Kam gi tos sąžinės reikia? Visiškai aišku, kad niekam jos nereikia.

R. T. Man reikia. Kitaip galiu prieiti liepto galą…

V. J. Sąžinė visiems trukdo, niekas jos nepasiilgsta. Sąžinė ir hedonizmas – kažkaip visiškai nelimpa.

R. T. Tai kaip tik todėl, jog tai – asmeniškiausias ir giliausias jausmas, kaip ir buvo pasakyta. Viešas kalbėjimas apie sąžinę jau atsiduoda veidmainyste. Juk apie šventus dalykus ir apie slėpinius nekalbama, apie juos – tylima. Dažniausiai žmonės ir kalba apie tai, ko neturi. Jei tik kas išsižioja kalbėti kad ir apie dvasinį tobulėjimą, iš karto aišku – miręs reikalas! Yra gyvenime tokių ypatingų dalykų, kurie padaromi tik veiksmais, o ne žodžiais. Apie sąžinę galima klausti tik retoriškai: ar turi sąžinę? Kartu pasakau, kad aš tai tikrai turiu ir labai noriu, kad ir tu ją turėtum, nes kitaip man yra blogai. Bet girtis, kad turiu sąžinę, kažkodėl negaliu. Tai jau lyg moralinis tabu, tai jau puikybė. Galbūt sąžinė niekada nėra vien tik mano reikalas, galbūt tai aukštesnis balsas manyje, reguliuojantis mano santykius su kitais žmonėmis.

V. R. Niekas nežino, kas ji yra, ir keisčiausias dalykas – ji yra. Ji kartais atsiranda tenai, kur jos nereikia, o kartais ji yra tiesiog žudanti!

R. T. Mėginsiu pateikti savo sąžinės sampratą. Apie tai galvoju jau daug metų ir net pačiam keista, kad ši sąvoka man darosi vis svarbesniu kūrinio meninės vertės kriterijumi. Sąžinė, savaime suprantama, yra neklystantis balsas ir vidinis teisėjas. Kiekvienas žmogus jaučia, be jokių gudravimų suvokia, kokie jo veiksmai yra geri ir kokie – blogi. Tam net jokio išsilavinimo nereikia, mes tuo ypatingu žinojimu jau esame apdovanoti, tik svarbu jį atskleisti, sužadinti, padaryti veikiančiu. Tai vidinis jausmas, moralinė intuicija kaip tiesioginis, nesąvokinis žinojimas. Sąžinė pirmiausia veikia kultūros terpėje kaip individų santykius reguliuojantis imperatyvas. Tačiau jos kilmė dar gilesnė. Manau, kad sąžinė kyla iš gyvybės instinkto – tai gyvybės savisaugos jausmas, kuris išsivysčiusioje kultūroje, kur atsiranda individuali savimonė, tampa reflektuojamu, suvokiamu sąžinės jausmu. Gyvybė yra holistinis, visuminis reiškinys, ji kažkokiu būdu visus susieja, gyvenimas yra dinamiškas gyvybės laukas. Visos gyvybės formos yra susijusios – kaip koks išvešėjęs augalas. Nesąžiningas kokio nors individo veiksmas paveikia visą gyvybės sistemą ir pirmiausia atsiliepia pačiam tokio veiksmo darytojui. Antai Jono Biliūno vaikas šauna į katytę, bet skaudžiai pataiko sau į širdį. Visuotinis gyvybės instinktas tokiam veiksmui uždeda tabu. Šis tabu yra kodifikuotas ir religinėse sistemose.

Tokiu visuotiniu gyvybės ir gyvenimo ryšiu pagrįsta ir indiškoji karmos etika: bet kuris veiksmas (taip pat mintis ir žodis), kurį paleidi į pasaulį, sugrįžta į tave. Sugrįžta toks pat, kokį jį paleidai į kitą, nes atskiro kito giliajame būties lygmenyje kaip ir nėra. Kitaip pasakius, čia nėra svetimų („svetimo skausmo nebūna“). Uždaroje holistinėje sistemoje viskas susiję, bet kuri linija joje tampa ratu. Gyvybė cirkuliuoja kaip energija, panašiai kaip ir elektros grandinėje, visa laidais nubėganti energija sugrįžta į tą patį generatorių. Iš tikrųjų elektros energija niekur neteka, ji tik sukasi ratu. Taip ir kosminė gyvybė yra milžiniška metaboliška sistema. Kažką skaudindamas, skaudini save. O jei svetimo skausmo nejauti, vadinasi, esi iškritęs iš sistemos ir pasaulis tave gali sunaikinti kaip parazitinį elementą, kaip vėžio ląstelę, kuri ryja sveiko organizmo resursus pati nieko jam neduodama.

Visuomenė, kurioje nyksta žmonių sąžinė, yra serganti, užprogramuota mirčiai. Kartu su sergančiais jos nariais pasmerkti mirti ir sveikieji, todėl šie kartais taip jautriai reaguoja į visuomenės moralinį nuosmukį. Kai mes pradedame garsiai kalbėti apie sąžinės, moralės, principų stoką, tai reiškia, kad įsijungė gyvybės kolektyviniai savisaugos mechanizmai. Moralizuodami žmones tiesiogiai naudos lyg ir negauname, bet tai parodo mūsų susirūpinimą savo egzistenciniu saugumu. Nes sąžinė yra gyvybės balsas (kaip ją aiškina Albertas Schweitzeris), o visa, kas jai priešinga, – mirties ir suirimo procesai. Net ir literatūros esmė – sąžinės jausmo, t. y. žmogiškumo žadinimas, budinimas žmoguje.

Dvasinis prabudimas taip pat yra aukščiausia savižina, sąžinė kaip žinojimas ne tik sau, bet visiems ir su visais. Sąžinė – kai intuityviai žinau ir esu su visais, kai esu įveikęs savo kūniškąjį biologinį atskirumą. Gyvybė yra gudri substancija: pasidalija į daugelį, kad sustiprintų save geriausiomis apraiškomis, tačiau vienu metu išsaugo ir vienovę, iš kurios kyla moralės metafizika. Be tokio vitalistinio sąžinės matmens niekaip nesuprasčiau J. Biliūno teksto. Esu kaimietis realistas, manęs netenkina tuščios kalbos apie aukštas materijas; tol nenurimstu, kol nesurandu realaus vertybių pagrindo. Galutinė realybė ir visų vertybių pagrindas – vėl pagal A. Schweitzerio mistinį nušvitimą (kai jis, rodos, Kongo upėje pamatė gyvenimu besidžiaugiančius begemotus) – yra tiesiog gyvybė, kurios vertei jokių kitų argumentų ieškoti nebereikia.

Tačiau tai dar nereiškia, kad gyvybė yra galutinė realybė. Juk ji yra judėjimas. Kyla iš kažin kur ir vystosi nežinia kur. Už gyvybės sąvokos slypi nematoma jos Kūrėjo idėja. Bet tai jau intencionalus sąmonės objektas, niekada netampantis aktualaus žinojimo objektu (žinome tik daiktus ir savo idėjas).

Gyvybė plinta, skleidžiasi kaip kokios ląstelės, išsaugodamos bendrumo jausmą, jausdamos šalia esančią gyvąją būtybę kaip save pačią. Sąžinė – tai giliausioji gyvybės atmintis. Gyvybės ląstelės palaiko viena kitą. O kai kuri jų jau nieko nebegali duoti kitoms, ji apmiršta, atsiskiria iš gyvybės lauko. Tokia, matyt, ir natūralios mirties esmė.

Taigi sąžinė man yra labai realus, labai tikras ir būtinas dalykas. Tai kaip apriorinė žmogiškumo forma. Neišsivysčiusiose kultūrose ji veikia instinkto lygmenyje (motina rūpinasi vaiku labiau už save), o išsivysčiusiose kultūrose, kur žmogiškasis subjektas įgyja savimonę, ji jau įgauna sąžinės, reflektuojamo moralinio jausmo reikšmę. Manau, kad sąžinės jausmas susiformuoja tik personalistinėje krikščioniškoje kultūroje – kitos tradicijos, kaip teigia Arūnas Sverdiolas, sąžinės nežino. Japonai, tarkim, sąžinės neturi. Tiksliau – ji dar netapo individualia asmens savivoka. Todėl ten stipriai veikia kolektyvistinės moralinės normos, reglamentuojančios bendruomenės narių elgsenas ir jų santykius. Visokie samurajų kodeksai, garbės principai. Net ir tradicinio lietuviško kaimo žmogui sąžinės sąvoka – miglota, literatūroje ji atsiranda tik su J. Biliūnu, o ir tai vėliau kažkur ilgam dingsta. Ar Žemaitės personažas žino sąžinę? Ne, jis save teisia bendruomenės akimis. O jau J. Biliūno vagis teisia save iš vidaus, jį jau graužia sąžinė.

Todėl krikščioniška vakarietiškoji individo tapatybė ir turi dvasinės autonomijos reikšmę – čia žmogaus jau kaip ir negalima kontroliuoti, nes jis pats save kontroliuoja iš vidaus, jis pats sau teisėjas. Štai kodėl mes, jei kas nors ima mus pernelyg auklėti, taip jautriai reaguojame, tarytum mus laikytų laukiniais ar nesubrendėliais. Beje, J. Biliūno novelė „Kliudžiau“ kaip tik ir vaizduoja tokį kultūrinį virsmą, kur natūralistinę vertybių sistemą (kovą už būvį) pakeičia humanistinė gyvybės vienovės, jos sambūvio ideologija.

Žinoma, kaimo žmogus irgi yra jautrus gyvybei, net nepalyginamai jautresnis nei koks miesto gyventojas, bet tas jo jautrumas dar yra prigimtinis, instinkto lygmens, o antra, jis ekonominio bei ekologinio pobūdžio. Gamtos žmogus saugo savo gyvąją aplinką, nes ji jam padeda išgyventi. Miesto žmogui išgyventi leidžia kompiuteris, todėl dažniausiai gyvajai gamtai jis yra aklas ir kurčias kaip koks zombis. Bet jis jautrus sau, o kartais ir kitam, šalia esančiam…

Taigi sąžinė yra išgirstas gyvybės balsas, o gyvybė jau galutinė, fundamentali ir nebemąstoma vertybė, kuri religinėje sąmonėje įgauna net amžinybės, nemirtingumo reikšmę.

Beje, be sąžinės jausmo nebūtų ir jokios religijos, nebent magiškos manipuliacinės apeigos. Tai, kas absoliučiai tikra ir būtina, yra šventa. Todėl ir sąžinę galime laikyti asmens šventumo substancija. Ir ji nėra statiška, ji yra auganti, intencionali. Dvasinis tobulėjimas yra to sąžinės jausmo ugdymas – kitokio asmens tobulėjimo nežinau, visa kita yra neprotingųjų išmonės bei tušti išvedžiojimai, kuriais puikuojamės vieni prieš kitus.

V. J. Visi žodynai sąžinę sieja su žmogaus buvimu visuomenėje, savęs vertinimu kitų žmonių akimis.

R. T. Aišku, atsistoję į natūralizmo pozicijas, tokią sąžinės reikšmę galime lengvai diskredituoti. Kad ir įsitikinusio darvinisto Friedricho Nietzsche’s aforizmu: sąžinė yra vidun nukreipta baimė. Ji trukdo gyventi sau, kovoti už būvį. Bet aš manau, kad sąžinė – tai žmogaus jėga, stiprybė, jo galios pagrindas. Teisingas santykis su kitais leidžia sutapti su pasauliu, ir tu daraisi stiprus, pasitikintis, neįveikiamas. Tada šis moralinis jausmas tampa principu, o principas yra nesulaužomas, nesunaikinamas. Tik tu pats gali jo atsižadėti, niekas kitas jo nepasieks. Švari sąžinė – tai teisingi santykiai su visa būtimi, ir ši santykių darna man teikia vidinę ramybę – kitokios dvasinės jėgos tiesiog nežinau.

Žinoma, kad sąžinė nėra tiesiog baimė. Gyvenime esu pridaręs visokių bjaurių dalykų, ir jie manęs nepaleidžia, man dėl jų skauda širdį. Tas skausmas atsėlino ne iš karto, bet nepaleidžia. Jis sumažėja tada, kai jį atiduodu pasauliui – pasipasakoju žmogui. Tačiau jokios baimės nejaučiu – man niekas negrasina, niekas nepersekioja, net dažnas ir nesmerkia. Kai kam visi tie mano padaryti dalykai gali pasirodyti kaip šaunūs, drąsūs ar sąmojingi. Antai mažas vaikas, perskaitęs J. Biliūno „Kliudžiau“, reaguoja dvejopai: tai kvailys, katytę nušovė! Ir, kiek padvejojęs: o gal ir šaunus vyrukas buvo? Mat humanistinis sąžinės balsas jame grumiasi su natūralistiniu medžiotojo instinktu, ir tokią dvejonę, motyvų kovą aš visiškai suprantu. Bet sąžinė motyvų kovos nežino, ji ima ir prabunda, ir liepia už padarytą skriaudą kitam atsilyginti savo skausmu. Labai gerai, kad galime jausti skausmą, jis mus saugo – ir dvasinis, ir fizinis. Ne mes jį sugalvojome, tai – tikra, todėl – šventa.

Dar apie sąžinės etimologiją. Vydūnas spekuliatyviai išveda sąžinės sąvokos reikšmę: sąžinė – savęs žinojimas. Kai save žinai kaip tikrą – kaip sielą, dvasią, tada neišvengiamai elgiesi teisingai, jam sąžinė yra žinojimas. Platoniškasis principas: jei žinai tiesą, tai ir gyveni teisingai. Vydūnui sąžinė – pažinimo kate-gorija. Man tai moralinė intuicija, tiesioginis suvokimas, kuris sujungia mane su kitomis gyvybės formomis, iš jų, savaime aišku, artimiausias yra žmogus. Su gyvuliais – jau ne taip stipriai. Bet irgi kažkaip jungia. Jei be reikalo nuskriaudžiu savo katiną…

Tikras rašytojas – tai irgi sąžinės balsas. Žinoma, ne koks graudžiai rypuojantis moralistas, bet save ir kitą žmogų giliai jaučianti asmenybė. Tokio rašytojo etalonas – J. Biliūnas. Jo kūryboje atsiranda ir socialinis aspektas, bet jam socialinė terpė nėra savitikslė – tai tik žmogaus sąžinės išauginimo, jos sužadinimo būtinoji aplinka. Asmens sąžinei atsiverti būtinas kitas asmuo, nes sąžinė – tai santykis. Tačiau svarbu, kad būtum sąžiningas ir pats sau. Kai empirinis aš vertina savo elgesį per metafizinio aš reikšmę. Ir likęs vienas negali elgtis kiauliškai, nors už tai tavęs gal ir niekas nebaus, nenuteis. Bet pasibjaurės tas vidinis aš, ir jau nebūsi toks orus, pasitikintis, apsaugotas.

Taigi šventas jausmas, nuo jo nepasislėpsi.

V. J. Kurį lemia žmogaus kabėjimas virš bedugnės.

R. T. Taip, kaip toje L. Tolstojaus parabolėje. Nepasislėpsi, nepabėgsi, kaip ir nepabėgsi nuo tavęs laukiančios neišvengiamos nežinomybės. Anot J. Biliūno personažo: „Bet nežinau, ką man Dievas pasakys.“ Ką mums pasakys galutinė tikrovė. Dabar mes ją tik sapnuojame, žmogiškai čia samprotaujame, fantazuojame.

V. R. Noriu pratęsti temą. Įsivaizduokime: yra vaikas ir motina… Koks jų santykis? Meilės ir globos, rūpesčio, visokeriopo pasitikėjimo…

V. J. Kartais!

V. R. Na, nenukrypkime dabar nuo temos į visokias savo šeimas ir t. t. Visi gerai žino, koks yra motinos ir vaiko santykis. Įsivaizduokime, kad vaikas savo mamai sąmoningai daro ką nors bloga – ar tai įmanomas dalykas? Tai labai sunku įsivaizduoti. Pirmieji sąžinės impulsai kaip tik yra tokie – gerumas. Ar galiu tam artimiausiam žmogui ką nors padaryti bloga? Kad jam būtų bloga? Tam, kuris mane myli, globoja? Tai ypatinga artumo aplinka, į kurią vėliau, žmogui augant, įtraukiama daugelis žmonių. Ir kiti žmonės gali būti tarsi tokie pat geri, ir su jais negaliu blogai elgtis.

R. T. Taip Vydūnas moko – apie augančio „žmoniškumo skritulius“. Žmogus iš tiesų myli tik savo aš, bet tasai aš vis didėja, didėja, apima šeimą, kitus žmones, visą pasaulį, įgyja kosminių dydžių. Tada jau žmogus vadinamas didele siela, mahatma. Čia toks substancinis idealizmas su aristotelinės mechanikos elementu…

V. R. Bet šeimos santykiai – pagrindas. Net nusikaltėlių pasaulyje žmogaus nusikaltimai tėvui ir motinai laikomi pačiais baisiausiais. Gali būti užkietėjęs žudikas, bet jei nusikaltai tėvui ir motinai…

J. S. O vaikui?

V. R. Taip, ir vaikui. Tai ypač baisu. Žinoma, kad tai susiję su gyvybės sklaida. Šeimoje skleidžiasi ir tvirtėja pirminiai žmogiški santykiai, sąžinės jausmo ar balso apraiškos. Motina, tėvas, vaikas – jų santykiuose randasi pats sąžinės gemalas. Kai vaikas ką nors bloga padaro tėvams, jis tai jaučia, suvokia labai greitai. Jeigu bloga daro kitoje aplinkoje, tarkim, mokykloje, tai jau kas kita. Bet mamai ir tėvui nusikalsti yra baisu.

R. T. Visaip būna. Štai J. Biliūno realistiškas personažas ėmė ir išvarė iš namų savo tėvą. Prisimenate „Ubagą“? Archajinėse bendruomenėse labai sveika taip imti ir išvyti kokį visiems nebenaudingą individą. Kad vaikams liktų daugiau maisto ir gyvenimas tęstųsi toliau. Jokia sąžinė tokiomis aplinkybėmis neturėtų kankinti. Per daug mes čia viską humanizuojame ir pamiršome istorinę realybę. J. Biliūnas teigia: žmonės, laikai pasikeitė, nebegalima tėvo vežti į mišką: krikščioniškosios civilizacijos epochoje nušvito laimės žiburys – kiekvienas žmogus yra brangus, vertingas savaime ir nebegali būti laikomas bendruomenės išlikimo priemone.

V. R. Tie žmonių artumos pajutimai būdingi visoms kultūroms, visiems žmonėms. Galima įvairiai įvardyti tuos jausmus, bet jie yra pamatiniai egzistenciniai dalykai. Nesvarbu, ar tai vadiname sąžine, ar kaip nors kitaip. Todėl sakyti, kad kažkokios tautos ar kultūros neturi sąžinės, yra neteisinga. Kad kultūrinė aplinka ir būtis yra vienokia japonų, kitokia mūsų, dar nereiškia, kad jie neturi jausmų, kuriuos turime mes. Sąžinės sąvoka gali atsirasti ir įvairuoti skirtingais istorijos tarpsniais, bet tai tik savimonės dalykas: ką mes savyje matome, ką išskiriame, kokius vaizdinius susikuriame. Juk mūsų savasties vaizdiniai yra kultūriniai, susiformavę tam tikroje aplinkoje. Mes egzistuojame kaip save susikūrę vaizdiniai. Nesakysiu tiesiai, kad vaidmenys, bet tie vaizdiniai visgi apima ir vaidmenis. Kartais atsitinka taip, kad, pažvelgę į save, pamatome savo ankstesnius vaizdinius – kuo mes kažkada buvome. Kad buvome kitokie ir veikėme lyg ir teisingai, bet dabartinės savasties žvilgsniu patys sau atrodome nelabai kaip.

R. T. Vis dėlto sąžinės jausmą gali suvokti tik individualios savimonės asmuo. Kolektyvinės tapatybės žmogų reguliuoja kolektyvo balsas ir gamtos instinktas. Dar dievobaimingumas, kaip minėjau. Individui įgijus savimonę, tie dalykai irgi niekur nedingsta, tik persikelia į vidų, graužia mus iš vidaus. Nuo gyvybę reguliuojančių dėsnių nepabėgsi. Juk ir bręsdami keičiamės panašiai: iš pradžių vertiname save tėvų, klasės draugų akimis, mūsų dvasinę ramybę reguliuoja vadinamosios socialinės referentinės grupės, ir tik įgiję gyvenimo patirties daromės laisvesni – išmokstame patys save vertinti ir teisti. Tada ir iškyla sąžinė kaip moralinė atmintis, primenanti visa tai, ką esame pridarę, kol dar nebuvome savimi.

J. S. Kodėl supriešiname sąžinę ir tą buvusią patirtį? Kiek prisimenu savo vaikystės sąžinę, ji buvo gan siaura. Jos rėmai buvo siauri: mamai nepameluok, suaugusiųjų klausyk, uogienės slapta nekabink, to ir ano nedaryk… Po to ji plėtėsi – kartu su žiniomis, su pasaulio matymu, su kitų žmonių atradimu. Nežinau, ar tai pagal Vydūno, ar pagal kokius kitus apibrėžimus.

V. R. Bet visgi ji plėtėsi?

J. S. Žinoma. Ir šiandien kur kas daugiau sąžinės priekaištų iškyla, kai juos įsileidžiu, nei tada, kai man buvo septyneri ar daugiau.

R. T. Tai ir sakau, kad sąžinės balsas liudija asmens brandumą. Gebėjimą giliau jausti save ir kitus.

V. J. Aš būtinai prijungčiau proto šviesą. Nes juk savo poelgius vertini proto šviesoje. Ir iš teologijos žodyno sužinojau, kad sąžinė yra laisvės potyris, per kurį žmogus įsisąmonina moralinę atsakomybę. Būtent įsisąmonina, aiškiai suvokia.

V. R. Čia ir laisvė svarbu, žmogaus laisvas pasirinkimas. Turi laisvą valią veikti.

V. J. Tu turi laisvą valią prisiimti atsakomybę. Kas tada ta sąžinės laisvė, apie kurią tiek daug girdėjome? Tau leidžiama gyventi pagal tavo paties sąžinės įstatymą.

V. R. Nes jeigu nebūtų laisvos valios, atsakomybės taip pat nebūtų. Ir tos sąžinės laisvės taip pat.

R. T. Taigi ar pirmykštės bendruomenės žmogus žinojo, kas ta laisva valia? Taip pat kolektyvistinės sąmonės tipas? Sakau, jie neturi sąžinės, nes dar nėra laisvi ir susivokę.

 V. J. Jau antikoje pripažįstama tokia dorybė, dorovinis poelgio vertinimas. Tai ikikrikščioniška kultūra. Net nusiminiau… Kokios pagonių pagrindinės dorybės? Protingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Pamėgink kam nors šiandien užsiminti apie susivaldymą!

R. T. Regis, čia svarbiausia sąvoka – virtuus. Vyriškumas, šaunumas, garbė. J. Biliūno vaikas su lanku – kaip tik ir yra tokių dorybių projekcija. Šaunus medžioklis, apgins šalį, parūpins maisto šeimai. Turi pradėti mokytis medžioti nuo kačių…

V. J. Vis dėlto anos vertybės šiandien žmonėms yra juokingos.

R. T. Aš taip nemanau. Dorybės yra dvasios sveikata, jos natūralios, todėl būtinos. Žmogus jų kartais siekia tiesiog instinktyviai, kaip šalto dušo, kuris padeda įveikti snaudulį, išglebimą. Žmogus, turintis principų, yra stiprus, tai jaučia net jauni žmonės. Mes sovietmečiu išmokome būti slidūs kaip unguriai, todėl dabar ir kalbame apie sąžinę, tačiau šiandien žmogus atsitiesina, jam vis labiau reikia stuburo. Be tų vertybių tiesiog bloga gyventi. Žmogui reikia ir fizinių, ir dvasinių pratybų, dvasia taip pat nori grūdintis. Kitiems taip prireikia kokių nors dorovinių pagrindų, kad jie neraginami pradeda eiti į bažnyčią ar pasiduoda į kokias sektas. Ir tik džiaugiasi patirdami visokių išbandymų. Man tauta ir visuomenė primena kiekvieną pavasarį ataugančią žolę.

V. R. Ir konclageriuose žolė atauga.

R. T. Nebent jei įkalintieji ten dar turi ko valgyti.

V. J. Suprantu tokius žmogaus poreikius. Bet kalbu apie bendras nuostatas, dominuojančias mūsų kultūroje. Sąžinė niekada nebuvo mūsų vadovas. Mes gyvename moralinių kompromisų visuomenėje.

R. T. Tai jau kas kita, juk gyvename kapitalistinėje visuomenėje, kuri formuoja vartotojišką žmogaus tipą. Turguje sąžinės neieškok. Nors ir čia visaip pasitaiko.

V. J. Susigaudyti padeda tik labai konkretūs pavyzdžiai. Skaitydama R. Granauską beveik kasmet studentams užduodu tą patį, gal ir kvailą klausimą. Apie kaimynų išplėštą į Sibirą išvežtų žmonių sodybą. Daugiausia nenuplėštų lentų joje išlikę nuo kelio pusės. Klausiu studentų: kodėl ten nenuplėštos lentos? Sako, iš ten matosi, gėda, jei pamatys, kad plėši. Tada klausiu, o kam plėšia, jei žino, kad gėda? Atsakymas kasmet beveik toks pat: tai koks gi skirtumas – jei ne tu, kitas nuplėš. Kaip keista: gėdos jausmas išlikęs, jis dar prisimenamas, bet veiksmas tiesiog priešingas, ir dar skelbiamas choru.

R. T. Kai žmogus elgiasi gerai ne dėl savęs, bet dėl kitų, tai jo veiksmo negalima laikyti moraliniu. Jis ne laisvai pasirinktas, jis – prisitaikantis. Jis valdomas gėdos jausmo, o šis su sąžinės balsu neturi nieko bendra. Gėda yra tada, kai tave pamato, pagauna. Jei ne – gyveni sau visiškai ramus. O sąžinė tave mato ir teisia visada.

V. R. Bet jie žino, kas yra gėda. Vadinasi, suvokimas išlieka. Jie žino, kas yra neteisinga.

V. J. Tas jausmas nesunaikinamas.

J. S. Sąžinės balsas turi būti ugdomas ir palaikomas. Tu, Vanda, užsiminei, kad penkiolika ar dvidešimt metų negirdėjai to žodžio… Labai svarbus argumentas pasakyti žmogui: mano sąžinė liepia taip daryti. Ir prieš tokį argumentą jau turi nutilti, pakelti rankas. Bet kai to niekas nemini, tai ir lieka kažkokia žmogaus dalis nustumta į pašalį. Sąžinės jautrumas yra augantis dalykas. Šiaip ji gali būti ir apmirusi, ir prabilti kažin kada. Juk dažnai mūsų sąžinė prabyla po daugelio metų ir atveda mus kažkur atgal. Ir sąžinės sąsaja su gyvybe labai svarbi, bet kartais žmogui reikia ir ginklą paimti.

R. T. Tai irgi sąžinės balso šauksmas, bendruomenės savisaugos reikalas. Juk ne dėl savęs eini ką nors ten žudyti, o ginti, tarkim, tėvynę, žmogiškas vertybes. Jei neimtum to ginklo, o bėgtum kur nors slėptis – paskui sąžinė užgraužtų. Apie tai irgi daug knygų parašyta, kino filmų sukurta. Sąžinė – gyvenimas dėl kito, aukojimasis. Ji veikia tik tada, kai tą kitą laikome realiu, vertingu, brangiu.

J. S. Vis prisimenu liuteronų pastorių Dietrichą Bonchoefferį, kurį naciai įkalino ir nužudė Berlyne 1945 metais. Žmogus galėjo sau ramiai gyventi, dėstytojauti, bet jis įsijungia į Pasipriešinimą, pats pasirenka mirtį ir… Sąžinė jam neleido pasielgti kitaip.

V. J. Tas balsas kartais stipresnis už žmogų.

R. T. Sakoma, kad kultūra yra ypatinga simbolinė sistema, kuri egzistuoja idealiai, bet valdo mus realiai ir kartais yra net stipresnė už gyvybės instinktą. Tačiau iki tos kultūros žmogus turi išaugti (tiksliau – kultūra turi išsiugdyti kultūros subjektus), kitaip jis, pajutęs pavojų, bėgs į krūmus pas savo miško brolius ir tiek jį tematysi.

V. J. Čia turbūt lemtingas žmogaus bendravimas su vidiniu aš. Į tokį prakilnų mūsų pokalbį įterpsiu savo prisiminimų. Kažkada pro mūsų namus ėjo kaimynas – zigzagais, beveik nosimi ardamas žemę, nešiojamas į visas puses, girtas šipuliais. Na va, sakau, irgi žmogus eina. Mano tėvas, paprastas mažaraštis kaimietis, ištarė sakinį, kurio niekaip negaliu pamiršti: Aik tu, vaikeli, anas nė nežina, kad yra žmogus. Taigi jis nė nežino, kad yra žmogus.

V. R. Labai tiksliai pasakyta.

R. T. Puikus pavyzdys. Galima ir numirti nesužinojus, kad buvai žmogus. Kiek taip atsitinka. O ką galime pasakyti apie mūsų literatūrą? Ar joje esama sąžinės balso? Ir ji padeda susivokti? Žinoma, kalbu ne apie moralinių dalykų deklaravimą, ne apie tezišką literatūrą. Tiesiog apie kūrybos nuoširdumą.

V. R. Tai vėl labai platus laukas, galima kalbėti ir kalbėti. Pirmiausia rašytojus mes pažįstame kaip žmones: vieni mums atrodo sąžiningesni, kiti – mažiau sąžiningi. Ypač kai galvoji apie atsiminimų literatūrą. Atrodo, žmogus turėtų atsiverti ir atsiprašyti, bet nieko tokio nesulauki. Juk atsiminimai – kaip ir vieša išpažintis. Tačiau viskas susukama taip, kad nereikėtų nei prisipažinti, nei išpažinti, juolab pasakyti, kad buvau kaltas. Kitas dalykas – knygos sukurti personažai. Jie su knyga keliauja per pasaulį patys vieni. Ar mes juos skaitydami kaip nors susiduriame su tuo sąžinės jautrumu? Ar juos vertiname, ar nevertiname, ar jie pažadina mūsų sąžinės jausmą? Teisingumo poreikį ar kokius kitus visuomenei – ir man pačiam – svarbius jausmus? Svarbu ir tai, kaip pati visuomenė tokią literatūrą vertina, kiek jai jos reikia. Ko ji laukia iš tos literatūros, ar apskritai tokios nori? Gal visuomenė jau pavargo ir tiesiog nori praeiti pro šalį, nebekreipdama dėmesio ir ieškodama sau visai kitokių dalykų? Gal ir rašytojai jau nebesusigaudo, neberašo pagal visuomenės užsakymą. Kam visi tie sunkūs kūriniai ir visos tos atgailos? Niekas nenori sunkių dalykų, knygą skaityti reikia savo malonumui, patogiai įsitaisius vakare. Apie tai galima kalbėti ir kalbėti. Geriau grįšiu prie bendrų dalykų. Man atrodo, kad literatūroje sąžinė susijusi pirmiausia su pačiu kūriniu ir visais jo aspektais – pasakojimo būdu, personažais, vaizdiniais, vertinimais, – kurie pažadina dorovinius žmogaus jausmus. Bendraudamas su knygos personažu negali atsiriboti nuo vienokio ar kitokio jo poelgių, minčių, veiklos ar neveiklos vertinimo, kad ir koks literatūriškas ar modernistiškas bei postmodernistiškas tas personažas būtų. Personažui būdingi žmogaus bruožai, tad ir santykiai su juo neišvengiamai įtraukia dorovinius, o per juos – ir sąžinės dalykus. Juk sąžiningais vadiname ir kai kuriuos kūrinius. Kai kūrinio herojų likimuose įžvelgiame lemtingus tautos ar visuomenės būvio aspektus. Dažniausiai tragiškus. Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“, Vidmantės Jasukaitytės „Po mūsų nebebus mūsų“. Dar tik mokomės sąžiningai rašyti apie pokarį, iki šiol nedrįstame būti iki galo atviri.

R. T. Literatūros kūrinio veikėjo ypatybė – kad jis yra veikiantis subjektas, o jo veiksmas visuomet yra laivas pasirinkimas, todėl kiekvienas veikėjo judesys, išskyrus fiziologines reakcijas, turi moralinę reikšmę. Veikėjas savo judesiu išryškina vertybes ir pats atsiskleidžia kaip vertybinė sistema. Suprantama, kad visus jo veiksmus taip ir vertiname: kaip sąžiningus ir nukreiptus į kažką kitą, arba kaip melagingus ir savanaudiškus, nukreiptus tik į save. Schema labai paprasta, kaip ir gyvenime.

V. R. Mes matome, kaip veikėjai elgiasi, ir visada juos vertiname. Ar gerai yra nubėgti prisiplėšti į Sibirą išvežto kaimyno lentų, ar nelabai – literatūra visa tai paverčia ir mūsų apsisprendimu, mūsų savastimi. Esame tiesiog priversti atsistoti į veikėjo vietą.

V. J. Kūrinio situacija verčia savęs paklausti, o jeigu tau taip padarytų?

V. R. Gal to ir nebijoma, žmonės moka atsikirsti: o juk ir mane galėjo išvežti? Tegul tada kiti vaikšto ir vagia mano daiktus, aš nepyksiu. Nors vis dėlto to daryti gal ir nereikėtų.

R. T. Nesvarbu, koks būtų morališkai blogo veiksmo pateisinimas, jis vis tiek suteršia asmenį. Mes kartais blogo poelgio atsisakome ne dėl išskaičiavimo, o dėl vidinio principo, dėl savigarbos. Blogis pirmiausia pažemina ir sunaikina mus pačius. O ką ten apie mane galvos kiti – man tai nerūpi. Aš nenoriu būti niekingas pats sau.

V. R. Minėtas R. Granausko romanas, taip pat ir kitas – „Rūkas virš slėnio“, – sakyčiau, labai sąžiningi, juose tragiška žmogaus lemtis, o sykiu ir savigarba, egzistencinis „kietumas“, kuris neleidžia užmigti ir mums. Tokios knygos budina žmogaus sąmonę, jo sąžinę. Taigi tokios literatūros, kuri patikrina mūsų sąsajas su kitu žmogum, su visuomene, su savimi, tikrai yra. Galima dar paminėti pirmiausia iš vyresnės kartos: Joną Mikelinską, Juozą Aputį, na ir… Vandą Juknaitę. Ne iš tokios vyresnės…

V. J. Na ne, manęs nereikia (juokiasi)…

V. R. O iš jaunesnės kartos man pirmiausia ateina į galvą Renatos Šerelytės veidas…

V. J. Taip, „Mėlynbarzdžio vaikai“ – besąlygiškai. Tokiam atvirumui reikia ne tik sąžinės, bet ir didvyriškos drąsos.

V. R. Ir tada galima sakyti, kad rašytojo atvirumas, jo nuoširdumas – tai tiesiog jo gyvenimo būdas – rašyti! Tarsi išpažinti, atsiverti.

R. T. Jei nesi nuoširdus, nesi ir rašytojas. Nesi joks menininkas. Teisintis ir meluoti galima visaip: žodžiais, garsais, spalvomis…

V. R. Bet negali pasakyti, kad štai toje knygoje matau sąžiningą patį rašytoją. Nes rašytojas ir jo veikėjas – tai tik figūros. Jo kūrinyje daug figūrų, tad negali parodyti pirštu ir pasakyti, kad štai čia per šitą ar aną matau sąžiningą rašytoją. Sąžiningumas yra gebėjimas rašyti taip, kad herojai veiktų moralinių reikšmių lauke, ir nebijoti, jog skaitytojas tave susies su viena ar kita iš tų figūrų. Ta besąlygiška drąsa išsisakyti – štai kur yra kūrėjo sąžinė ir savižina. Nors tame kūrinyje viskas iš tiesų gali būti sukurta, pramanyta, įsivaizduota. Galima sukurti ir žmogžudžio pavidalus, ir tie pavidalai talentingame kūrinyje bus tikri kaip ir pats autorius, nors šis, aišku, nėra joks žmogžudys. Bet skaitytojas tokį veikėją vis dėlto šiek tiek gretins su autoriumi. Ir nepasiteisinsi, kad tokių bruožų neturi, kad tokių dalykų negali padaryti. Bet žmogus toks sudėtingas, toks įvairialypis, visko jame gali būti. Tą rašančiojo žmogaus atvirumą ir laikau jo kūrybos sąžiningumu.

R. T. Sąžinė formuojama nuo mokyklos laikų. Kartais pagalvoju, jei iš mokymosi programos išimtų kad ir J. Biliūną, jeigu jo nebūčiau pats skaitęs mokykloje, ar kartais nebūčiau šiek tiek kitoks? Sunku pasakyti. Petro Cvirkos apsakymai vaikams…

V. J. Gal jau nereikėtų apie P. Cvirkos sąžinę. Vien Balio Sruogos įdavimo užtenka.

R. T. Apie autorius, jau sakiau, čia nekalbame – man tie žmonės dabar nerūpi. Nei man jie giminės, nei… Aš čia kalbu tik apie gyvus dalykus – apie literatūrą. O anie seniai numirę, ir ne aš jiems teisėjas. Ir gyviesiems aš ne teisėjas. Aš galiu teisti tik tekstus – tuos, kurie man meluoja. O tokio melo aplinkui – apstu.

V. R. Jie sąžiningai gali veikti kitaip – rašydami. Savo tekstais jie veikia mus ir ugdo. Tarkim, Kosto Kubilinsko pavyzdys.

R. T. Taip, jo eilės vaikams – puikios. O kad buvo išdavikas – galai žino, aš nežinau tų detalių, aplinkybių. Tegul opūs žmonės jį keikia, man visai negaila – juk aš jo nepažįstu. Jei nusikalto, turi būti pasmerktas, tai teisinga. Bet K. Kubilinsko knygos man vis tiek labai patinka, o visa kita man nesvarbu. Juk tai ne „Kalvio Ignoto teisybė“ (čia jau šlykštynės sutampa: ir sadistas autorius, ir jo kvaila knyga). Kokia čia stabmeldystės apraiška – knygą tapatinti su autoriumi?

V. J. Sąžiningo rašytojo pavyzdys man visą gyvenimą buvo Albert’as Camus. Ne taip seniai „Sizifo mite“ mane vėl sukrėtė vieno jo sakinio tiesa: absurdo menininko uždavinys – siekti, kad mokėjimas gyventi pranoktų mokėjimą rašyti. Tas jo teiginys man labai svarbus. Atrodo, jis sietinas su jo jaunystės liga, jis sirgo džiova, tada nepagydoma. Kabėjimas virš bedugnės pašaukia visai kitus klausimus, tarp jų – ir sąžinės, atveria visiškai kitą egzistencijos matmenį. Nors meno ir sąžinės klausimas visgi yra labai problemiškas. Šiuo požiūriu didelį įspūdį padarė estų autorius – Emilis Tode, jo romanas „Paribio valstybė“. Kaip tik to kūrinio sąžiningumas, nors jo turinys su morale niekaip nesusijęs. Pasakojama apie homoseksualą, prostitutę, emigrantą, gyvenantį kažkur po tiltu, Briuselyje ar Amsterdame, teikiantį už pinigus seksualines paslaugas. Žemiausiai puolęs žmogus, kuris suvokia savo situaciją, nors apie ją ir nekalba, jos nevertina. Yra ten toks vienas sakinys: betgi žolė auga iš puvenų irgi dūlėsių! Tuo vienu šūksniu mes atgręžiami į visą jo padėties bergždumą, bergždumo kančią. Man rodos, tai sąžininga.

V. R. Primena Aną Achmatovą: jei tik kas žinotų, iš kokio šlamšto auga eilėraščiai! Čē źąźīćī ńīšą šąńņóņ ńņčõč.

V. J. Įspūdinga, kad tas autorius savęs neteisina. Beje, savo žodynuose radau ir tokį sakinį, kad sąžinė yra savo nuodėmės įsisąmoninimas.

R. T. Paminėčiau Andriaus Jakučiūno „Tėvynę“, sąžiningas ir nuoširdus romanas.

V. J. „Tėvynės“ dar neskaičiau. Kažkodėl bijau cinizmo.

R. T. Ne, cinizmo ten nėra. Cinizmo literatūroje nebūna arba tai ne literatūra. Cinizmas prieštarauja literatūros apibrėžimui, ciniški gali būti tik jos vertintojai. Esama ten sarkazmo, skausmingos autoironijos, ir visa tai kyla iš tikrųjų vertybių ilgesio. Ta nors ir juoda ironija palengvina pasakojimą, kitaip tekstas būtų slegiantis, beviltiškas. Žmogus kartais turi nupulti, kad būtų išganytas. Be nuopuolio nėra išganymo, net šventųjų nėra.

J. S. Ar atvirumas ir sąžiningumas yra tas pat? Esama žmonių, kurie gali atvirai, be jokio gėdos jausmo demonstruoti savo ydas. Ar visada gerai, kad žmogus atvirai kalba apie savo nuodėmes, nuopuolį? Ar tai sąžininga?

R. T. Na taip, kai kas savo nuodėmėmis puikuojasi. Kai jau negali pasigirti jokiais žmogiškais privalumais, gali bent pasimėgauti savo ydomis. Tokio mazochistinio ekshibicionizmo šaknys – iš romantikų demoniškosios retorikos: mes negalime prilygti Dievui savo didybe, tai bent pranokime jį savo skausmu. Jei nemokame gyventi normaliai, tai bent pasidžiaukime savo iškrypimais, kaip dainuojama vienoje britų roko dainoje: mieloji, aš – tavo degeneratas! Mušk, spjaudyk mane – būsiu tik patenkintas…Visa tai laikau asmenybės nebrandumo požymiu. Yra dalykų, kuriais nėra ko girtis.

V. R. Kai kuriems tokios jausenos yra kūrinio „darymo“ principas.

V. J. Kažkodėl pradėjau domėtis cinizmu. Man atrodo, kad mes kvėpuojam cinizmu. Jei jau minim dorovę, tai panieka jai, begėdiškas, vulgarus atvirumas ir yra cinizmas. Literatūra tuo persiima savaime. Savo stalčiuose turiu pasidėjusi Sergejaus Kovaliovo citatą, ją vis perskaitau pati sau: cinizmas – tai bailumas, tikrų, aštrių problemų vengimas, tai žemiausias pragmatiškumas be atsakomybės, niekingas prisitaikėliškumas ties niekšybės riba. Tai moralinių tabu atsisakymas.

R. T. Tai silpnų žmogelių savisaugos forma. Kai neturi savyje jokių vertybių, kai esi tuščias, patogiausia savo reikšmę kurti išniekinant, sugriaunant kitų vertybes. Kad niekas nieko neturėtų.

V. R. Tas ciniko niekingumas jam tampa jo paties privalumu ir jo gyvenimo norma. Kažkur tokiame žmoguje gal ir išlieka sąžinės balsas, bet cinikas prikišamai demonstruoja savo poziciją, jis teigia, kad taip gyventi yra normalu ir net gerai.

R. T. Juk ir menkysta turi į kažką atsispirti, kad ir į savo paties menkumą.

V. R. Dažnas šiuolaikinis žmogus pučiasi savo tuštybe ir dangstosi netikromis vertybėmis. Jeigu tu neturi to, ką turi jis, tai jau esi niekas, o jis su savo cinizmu yra kietas!

J. S. Man sunku pasakyti, kuri literatūra sąžininga, o kuri – ne. Gal taip vertinti būtų galima kokią publicistiką, memuarus… O kokia poezija sąžininga – kas tai galėtų pasakyti?

R. T. Jeigu poezijoje nėra žmogaus, o tik žodžiai ir technika, tai ji ir yra melaginga. Poetas, rašytojas nėra profesija – tai toks ypatingas buvimo su žmonėmis būdas.

J. S. Vis dėlto rašytojas suformuoja skaitytojui savo įvaizdį ir pagal jį kaip skaitytojas tikrini savo gyvenimą. Man atrodo, nesąžiningas būni tada, kai neturi ką pasakyti, bet sakai; nežinai, ką rašyti, bet rašai…

R. T. Štai geras nesąžiningos literatūros apibrėžimas. O tiek daug kalbėjome…

J. S. Kartais žmogui tenka kalbėti ir rašyti iš reikalo, bet tai irgi nelabai sąžininga. Prisiminkime jau minėtą J. Biliūną, kai žmogus rašė tiesiog gyvenimo ir mirties kaina, rašė iš paskutiniųjų, draudžiant daktarams. Štai kada galima suvokti, kas iš tikrųjų yra rašymas, kokia yra tikra kūryba.

V. J. Taip, tai rašymas iš būtinybės…

J. S. Rašoma ir iš nuovargio, iš profesijos, iš inercijos. Tas rašymas irgi gali būti labai atviras, gal net įdomus, bet…

R. T. Man neduoda ramybės viena Alio Balbieriaus frazė, kuria jis užbaigia „Metams“ skirtą esė: „Štai ir įveikta beraštė diena, užpildytas popieriaus lapas…“ Užuot apmąstęs kokį eilėraštį, stebėjęs gamtą ar tiesiog gyvenęs, jis prievartavo save, buvo nesąžiningas sau ir skaitytojui.

V. R. O kaip vadinamieji moteriškojo atvirumo romanai? Kokie jų rašymo motyvai?

J. S. Ir tas rašytojo susikurtas įvaizdis grįžta mums, mes pagal jį kažkiek ir savo gyvenimą kreipiame. Tačiau tokie apibūdinimai – rašytojas kaip sąžinės balsas ar kunigas kaip sąžinės balsas – man nepatinka.

V. J. Kabėjimas virš bedugnės kažkodėl verčia įvardyti žodžiais tai, ką išgyveni, tiesiai, nebegudraujant. Tikrasis atvirumas nėra atviravimas. Už jo stovi būtinybė.

J. S. Taip, nes kitaip tos atvirumo sąvokos gali būti tiesiog pavojingos. Ką reiškia tas populiarus liepimas būti savimi!

R. T. Keistai į mūsų kultūrą įšoka gnostinių erezijų retorika. Pažink save, būk savimi! O kaip aš galiu būti savimi? Gal atpalaiduodamas savo instinktus, viską sau leisdamas? Ne, dabar procesas yra kitoks, civilizuotas. Man sako, kad savimi būsiu gerdamas kokakolą, vartodamas ir darydamas tai, ką daro visi. O kai žmogus jau sutapęs su vartotojų masėmis, apie jokią jo sąžinę, savižiną ar savimonę nė kalbos negali būti. Nieko nelieka. Kaip ir primityviose bendruomenėse, kur žmogų vertina kiti, ne jis pats. Keista – absoliuti individo izoliacija (tikroji „būti savimi“ reikšmė) realybėje tampa absoliučia individo niveliacija, suvienodėjimu. Žmonės dresuojami lyg kokia gyvūnų rūšis. Mechaniškai besitrinanti bendruomenė, jokių moralinių problemų. Tie reklamos ideologai yra parsidavusių poetų, žodžio manipuliatorių padermė, jie man atrodo kaip nusikaltėliai prieš žmogų ir žmogiškumą. Juk knygas mažai kas skaito, o reklamą priversti žiūrėti visi. Būti savimi iš tikrųjų reiškia turėti savo įsitikinimus, principus, formuoti savo asmenybę. Tačiau tokie žmonės turgui nenaudingi… Šis blizgantis pasaulis yra nesąžiningas, jis nori mus visus apgauti, ir rašytojus taip pat. Na, aš vėl apie tą patį, užteks. Nesąžiningumas kyla iš puikybės – tai visų nuodėmių šaknis. Ir bjauriausia, kad žmogus stengiasi apgauti ir pats save. Pirmiausia save.

O sąžinė literatūroje? Literatūrą skaitau ne dėl etinių, bet dėl estetinių vertybių. Tačiau paradoksas yra toks: be etinių vertybių geros literatūros nėra. Tačiau tos vertybės literatūroje yra tik kaip siekis, kaip jų ilgesys, o ne privalomi moraliniai standartai. Sąžinė, kaip ir šventumas, yra tik sąmonės kryptingumas, intencionalumas. Tai kažkoks augimas, judėjimas link idealo, kuris žmogui visada išliks siekiamybe. Šiuo požiūriu tikras menas yra dvasinis judėjimas, dvasios dinamika. Ir tikra gera knyga žmogų keičia – tuo esu absoliučiai įsitikinęs. Perskaitęs vertingą knygą jau esi truputį kitoks, nors ta dvasios kaita labai nepastebima. Bet juk gyvename vos ne šimtą metų! Na, kai kam užtenka ir daug mažiau, kad pajustų magišką knygos poveikį.

Etinės vertybės knygoje yra estetiškos, t. y. tarsi gyvos, o ne deklaratyvios. Bet gerą knygą gali parašyti tik gyvas, nesustingęs žmogus, kuris vis dar nori keistis, būti kitoks. Esmė yra tokia: nenuoširdūs žmonės nori pakeisti pasaulį, bet ne save, o nuoširdūs pirmiausia nori keistis patys. Jie turi kažkokį vertybinį regėjimą, kažkokius dvasinius ar metafizinius orientyrus, tai ir padeda jiems kilti – lyg iš savęs, lyg virš savęs. Taip ir menas tūkstančius metų minko žmogaus sielą, kažką iš jos daro.

V. R. Literatūroje sąžinė – žmonių santykiai, į kuriuos įsigyvename skaitydami kūrinį. Kiekvieno personažo struktūroje yra du esminiai dalykai: santykis su kitu ir santykis su savim, o tie santykiai išreiškiami per veiksmą, kuriame tarsi dalyvaujame ir mes. Tai tiesiog santykis, įtraukiantis ir skaitytoją. Ir tame santykyje esama to, kas mus kreipia į tiesą, arba to nėra. Jei nėra, tai jau tik rašymo technologijos, personažų konstravimas. Tokių knygų irgi yra daug, jos perkamos, gali būti įdomios.

R. T. Nes jas per profesionalius rašytojus sau pasirašo masės, jas iš tiesų kuria leidyklos ir pinigai. Jei man labai gerai sumokėtų, aš irgi kažką tokio parašyčiau, aš irgi moku rašyti. Bet sunku būtų žmonėms pasakyti, kad rašau dėl pinigų. Matyt, apsimesčiau, jog tai iš kūrybinių paskatų. Juk žmones traukia idealizmas. O kas nori apsigauti, tas ir būna apgaunamas.

V. J. Vis tiek žmogaus negalime supaprastinti iki moralinių kategorijų. Žmoguje yra viskas – ir šėtonas, ir Dievas.

R. T. Bet jis turi judėti, anot Justino Marcinkevičiaus, „gerųjų žodžių kryptimi“. Gera literatūra parodo ir šėtoną, bet kartu nurodo teisingą kryptį. Dar žmogus turi gyvybinių poreikių. Dėl jų patenkinimo bei interesų suderinimo daugiausia ir kyla visokių moralinių problemų.

V. J. Kiek teko pažinti žmones, sąžinė skaisčiausiai nušvinta, jei nušvinta, puolusiame žmoguje. Juk dauguma šventųjų buvo baisūs nusidėjėliai.

R. T. Bet jie atgailavo… Šiandien dažniausiai būna kitaip: užtenka tiesiog būti nusidėjusiam, kankintis, tai jau ir taip esi šventas kankinys. Visi privalo tavimi stebėtis ir gėrėtis, daugiau nieko daryti kaip ir nereikia. Antai kaip savo romaną „Stiklinis paukštis“ Levo Karsavino epigrafu motyvuoja Dalia Jazukevičiūtė: „Kentėjimas – didi dovana, išrinktumo ir taurumo antspaudas. Jeigu Dievas tavęs kitame pasaulyje paklaus: „Kodėl tu žemėje taip darkeisi?“, atsakyk drąsiai: „Užtat, Viešpatie, aš ir kentėjau.“ Štai taip žmogus gauna indulgenciją, išteisina save. Nesuprasdamas paprasto reikalo: Kristus, kančios simbolis, laisva valia kentėjo dėl kitų, o mūsų žmogus, taip pat laisva valia, kenčia tik dėl savo puikybės, tuštybės ir geidulių. Toks jau tas gyvenimas, tik džiaugtis reikia, kad turime ką veikti. Kitaip mirtume iš nuobodulio.

V. J. Ir menininkų biografijos – jos yra įdomios. Tai lyg prisikėlimo, apsivalymo istorijos. Ar iš puolusio žmogaus galima tikėtis aukšto meno?

R. T. Gal svarbu kryptis? Kitam gal visai patinka būti purve ir toks niekur nenori judėti. Dar ir kitus mėgina įsitraukti – kalbėjome apie cinikus… Sąžinė yra intencija ir judesys kartu.

V. J. Bet šiandien menas vis labiau atitrūksta nuo žmogaus, tarnauja pramogai. Tada pasiilgsti – o kas yra už to žodžio? Ar jis susijęs su gyvu žmogumi, ar ne? Ar tai tik žaidimas? Ar rašytojas dabar gali atsakyti už savo žodžius kaip A. Camus?

V. R. Visa literatūra gali būti skirstoma pagal paskirtį: linksminti ar sukrėsti. Literatūra, kylanti iš žmonių santykių, visada vienaip ar kitaip sukrečia. O sukrečiama tada, kai mumyse užgaunami dalykai, susiję su dorove, sąžine. Kai mes juos pajaučiame tarsi savo pačių gyvybę. Kai įsijaučiame į herojų, į tekstą.

R. T. Kai rašantysis yra ne tik sąžiningas, bet ir turi menininko talentą, magišką jėgą sukurti tokius gyvus ir tikrus herojus, kad šie būtų net gyvesni už mus pačius. Vien dorybės rašančiajam nepakanka – jis dar turi būti nepaprastai jautrus žodžiui, pasauliui, žmonėms. Jeigu žmogus doras nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos, tai jis kaip ir negyvas, nejautrus. Menas, kūryba – tai tarsi koks jautrumas.

V. R. Per literatūrą įsigyvename į kitą ir šitaip susižinome apie save. O susižinodami – save kuriame, nes suprasdami kitus ir save – keičiamės.

R. T. Taip, literatūra pirmiausia mums ir yra svarbi tiek, kiek joje pamatome savęs.

J. S. Sąžinė literatūroje ne deklaruojama, bet tai tarsi toks matymas. Skaitydami R. Granauską mes suvokiame tai, kaip jis mato pasaulį, koks yra jo regėjimas, koks jo santykis su gyvenimu.

V. J. Sąžinė primena, kad tu esi su kitais ir tik taip būdamas esi žmogus.

R. T. Jūsų žodžiais, Vanda, galime prasmingai užbaigti pokalbį. Nors mūsų tema iš tiesų yra neužbaigiama, ji tęsiasi visą gyvenimą.

Parengė Regimantas Tamošaitis