Regimantas Tamošaitis. Klaipėdos krašto išminties knyga
2024 m. Nr. 5–6
Nijolė Marytė Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.
Nijolė Marytė Šerniūtė man buvo nežinoma autorė, kol kaip Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos komisijos narys neperskaičiau jos romano „Vilkų Kampo Eliza“ (2023). Tai istorinės tematikos romanas, kuris iš karto patraukė ir įtraukė, primindamas jau beveik pamirštą knygų skaitymo malonumą. Kartu su kitais vertinimo komisijos nariais vienbalsiai nutarėme, kad tai kūrinys be konkurencijos, svarbus meninės reikšmės įvykis, rodantis Klaipėdos krašto kultūros gyvastį, neabejotinai vertas I. Simonaitytės premijos.
Kadangi dėstydamas Vilniaus universitete daug metų skyriau dėmesį Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto literatūrai, ši knyga man buvo tikras atradimas. Ji papildė I. Simonaitytės įamžintą lietuvininkų pasaulį, atsistojo greta kitos svarbios atminties žanro knygos – Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigoleit epochinių prisiminimų, kuriuos knygoje „Rojaus kelias“ (2021) užrašė vokiečių žurnalistė Ulla Lachauer.
Labiau pasidomėjęs šia autore sužinojau, kad tai ne pirmoji jos knyga, – yra pasirodžiusios trys eilėraščių knygos: „Lange dar švies…“ (2020), „Raišas paukštis“ (2021), „Nesugalvojau saulės“ (2023). Iš esmės visa ši poezija – autorės jaunystės ir gimtojo Šilutės krašto reminiscencijos. Tai kūryba, nesiekianti ypatingo originalumo, bet pasirašiusi tarsi pati savaime, kaip ramybės neduodanti gyva atmintis. Šiuo metu autorė gyvena Filadelfijoje, bet dėmesingai seka kultūrinį Lietuvos gyvenimą, turi įdomių literatūrinių sumanymų bei kūrybinių planų.
Matyt, rašytojos jautrumą literatūrai išugdė ilgametis pedagoginis darbas, nes jos tekstas randasi iš autentiškos kūrybinės aistros, iš būtinybės liudyti žmogaus gyvenimo vertę. Antai citata iš jos apmąstymų apie savo kūrybą kaip vienintelį prasmingą gyvenimo būdą: „Jei reikėtų gyventi iš naujo, vėl būčiau mokytoja. Nusimeti, atsimenu, būdavo, visą biurokratizmo naštą, atidarai duris į klasę ir savaime imi kurti. Kas gali būti gražesnio už poetiško žodžio ištarimą, įdomesnio už gimtosios gramatikos tobulumą? O jeigu mokyklos tame gyvenime nebūtų, tada norėčiau būti kunigė. Pati poezija man nėra darbas, ji yra meilė.“ Taigi ir mokytoja, ir kunigė, ir poetė, – esmingiausias kūrybinių kvalifikacijų derinys, šiaip jau gana retas ir įdomus reiškinys mūsų dienomis. Juk dar Vinco Mykolaičio-Putino personažas yra iškėlęs beveik filosofinę dilemą: arba kunigas, arba poetas, tertium non datur. Bet, pasirodo, gali būti ir du vienos kūrybingos dvasinės veiklos aspektai, nepaneigiantys vienas kito.
N. M. Šerniūtės romanas „Vilkų Kampo Eliza“ yra unikali knyga, regis, gimusi iš autorės vidinės būtinybės paliudyti prabudusį genties ar giminės balsą. Romane autentiškai pavaizduotas XIX a. pirmosios pusės Klaipėdos krašto ir Žemaitijos pakraščio pasaulis, turintis aiškių autobiografinių elementų. Dviejų kaimų ir dviejų šeimų, Ožkarčių ir Vilkų, epinio pobūdžio istorijoje ryškėja lietuvininkų ir žemaičių kultūra, jungiasi žmonių likimai, kristalizuojasi stiprūs charakteriai. Romane istorinė epocha atskleidžiama ypač jautriai, ji kruopščiai ištyrinėta ir asmeniškai išgyventa, įtaigiai papasakota kaip giliausia giminės atmintis.
Grožinėje literatūroje istoriją atgaivinti retai kam pasiseka, dažniausiai tokios tematikos knygos būna tik epochos papročių iliustracijos, tačiau N. M. Šerniūtės knyga yra gyva ir intriguojanti, ji pulsuoja žmogiškomis emocijomis, yra kupina autentiškų patirčių ir tiksliai nupieštų buities realijų. Net ir kalba romane atgyja su visomis to krašto tarmės spalvomis, senoviniai žodžiai, regis, prikelia ir anuomet buvusius daiktus bei kasdienybės darbus. Tekstas, pilnas tarmybių, svetimybių ir archaizmų, yra stiprios kalbinės faktūros, skamba savitai, jis ryškus kaip ir Kristijono Donelaičio „Metų“ lietuvininkų kalba. Tai kitas kalbinis pasaulis ir kitokių papročių žemė, kuriai žymieji šio krašto autoriai jaučia tarsi ypatingą pareigą, stebėdami tos regioninės kultūros saulėlydį. Čia galėtume prisiminti iš panašių intencijų kilusią I. Simonaitytės kūrybą, dvasiškai artimi būtų ir minėti L. Grigoleit epochiniai prisiminimai, paliudyti knygoje „Rojaus kelias“.
Gal tokia yra šio krašto literatūros ypatybė – joje išryškėja individualistiniai charakteriai ir vaizduojamos ypač stiprios prigimties moterys, – prisiminkime I. Simonaitytės sukurtų ar tiesiog iš gyvenimo paimtų moterų portretus. Panašios stiprios dvasios moterys veikia ir N. M. Šerniūtės romane, pavyzdžiui, Elzės sesuo: „Ak, Grėtė viską darė per stipriai: ir juokėsi per garsiai, ir verkė per ilgai, ir vaikystėje berniokus visus iš eilės lupo, ant eržilo užšokusi per visą pievą be baimės šuoliavo… Neužmiršo Elžbieta, kaip Grėtė lipo ant stogo, o paklausta, kam jai reikia ten lipti, atsakė, kad jai būtinai reikia nušokti“ (p. 130).
Bet šis aistringas charakteris susijęs ir su stipriu motinystės jausmu. Grėtei būtinai reikia vaiko, o negalėdama jo pagimdyti pati, prašo, kad vaiką jai atiduotų sesuo, juk ši gali pasigimdyti jų daugiau. „Grėtė ėmė bučiuoti sesers rankas prašydama: – Neatsakyk, neatstumk mano prašymo. Matau, tu vėl kitą vaiką turėsi. Tu juk kaip višta, kiekvieną dieną po kiaušinį“ (p. 128). Seseriai su pasipiktinimu atsakius, kad nesanti vaikų krautuvė, Grėtė moteriškai skundžiasi: „Ne, Else, tu nežinai, ką reiškia bergždžiai būti, tau lengva, užtenka bernui tave už rankos paimti, ir tu jau nėščia. Tu negali suprasti, kaip vyras niekina negalinčią pastoti moterį, neįsivaizduoji, kaip jos širdis trokšta vaiko rankų, apie kaklą besivyniojančių“ (p. 129).
Taigi stiprios moters stiprios ir aistros, ir visa tai verda kunkuliuoja neramiame istoriniame laike, kuriame dramatiškai sprendžiasi žmonių ir tautų likimai. Su Eliza iš Vilkų Kampo skaitytojas nugyvena labai intensyvų gyvenimą, pažindamas ir žmogiškų aistrų jėgą, ir stipriai dvasiai būdingą pareigos jausmą, padedantį įveikti rūsčios buities negandas. Galbūt tas kategoriškas pareigos jausmas, giminingas ir Immanuelio Kanto moralinio imperatyvo filosofijai, yra šio rūstaus krašto gyventojų etinis pasaulėžiūros pagrindas, tiesiogiai susijęs su protestantizmo etika. Ir etika čia yra daug svarbesnė už estetiką, pavyzdžiui, mergaitės dėl grožio nėra giriamos, nes tai netinkamas, sielai kenkiantis veiksmas, tai puikybės pavojus: „Grožis neturi jaudinti nė vieno jos vaiko šeimoje. Kitas vertybes mamatė kėlė į viršų“ (p. 21).
Todėl pagrindinė veikėja Elzė (Elžbieta), nutekėjusi į Žemaitiją, įgyja ypatingų naujų patirčių. Antai žemaičiai po darbų, temstant susėdę po obelimi, imdavo dainuoti: „Elžbieta prie to nebuvo pratusi. Jos namuose dainuoti tėvai neleido, šeimyna tik giedodavo, o ilgos, nuobodžios ir nemelodingos giesmės dažniausiai įvarydavo tokį žiovulį, kad nieko daugiau nenorėjai, tik eiti gulti. Dabar Elžbieta gėrėjosi nauja patirtimi ir džiaugėsi galėdama pati prisidėti“ (p. 105).
Taigi įdomu, kad šioje N. M. Šerniūtės knygoje tarp katalikiškųjų lietuvių ir liuteroniškųjų lietuvininkų tarsi tiesiami tiltai, autorė parodo, kad šios tradicijos nėra visiškai svetimos, atskiros, kad asmuo nėra deterministiškai uždarytas savo kraujo ir tikėjimo rate, jis gali atrasti bendresnes, universalesnes vertybes, siejančias žmonių bendruomenes net ir tikėjimo lygmenyje: „Elžbieta iki šiol nežinojo, kad daina gali raminti ir glostyti širdį, kad ir ji artina žmogaus sielą prie Dievo kartais gal net labiau nei giesmė. Vilkų namuose niekada negiedojo taip, kaip būdavo Grabupiuose, bet poteriams laiko nešykštėjo“ (p. 105). Iš kur tos dainos kyla, stebisi Elžbieta (juk giesmės tai pareina iš Dievo), o jos vyras Vincentas kumščiu pabeldžia sau krūtinę: „Iš čia. Viskas čia žemaitiška druska įdrukavota“ (p. 106).
Žemaitiškoje kalboje Elzė randa ir daugiau žmogiškos šilumos, kuri jai yra neįprasta ir kiek juokinga: „Juk ir motinėlė, ir Ona ne tik viena kitą, bet ir daiktus meiliau vadino: pienas joms buvo pynuks, višta – vištiki, suolas – sūluks, net Dievo vardą ištarė kitoniškai: „Jazukau, Jazukau“, – dejavo Vilkienė, rožės skausmo kamuojama. Ir juokas, ir pasigėrėjimas kartu“ (p. 94). Net ir žodynėlio šiai knygai prireikė, kad lietuvis skaitytojas galėtų susikalbėti su senųjų laikų lietuvininku, kad kalboje pamatytų jo buitį. Kadangi mano vaikystėje Žemaitijoje šalia mūsų kaime gyveno šeimos, išvarytos iš Klaipėdos krašto, tai su keistu sielos virpesiu šioje knygoje sutikau primirštus, bet mielus žodžius, kaip antai: kalvaratas (verpimo ratelis), karentos (toks vaiskrūmis), krygės (slyvos), kleidė (suknelė), kuknė (viruvė), omama ir opapa (močiutė ir senelis), titis (tėtis), roputės (bulvės), tantė (teta), staldas (tvartas) ir dar daug kitų, kurių jau ir aš nebuvau girdėjęs, nors tuos omamas ir opapas mačiau dar gyvus, tie beveik biblinio amžiaus žmonės man anuomet padėjo gyventi.
Kalbos registras romane tikrai yra svarbus. Tai juk kultūrinės tapatybės elementas, kurio pažeidimas gresia etnoso erozija (prisiminkime I. Simonaitytę). Tad knygoje veikėjai prabyla beveik donelaitiškomis ištarmėmis: „Vincentas niršo ant suskių ruskių, ant prancūzų, ant okyčių švancų hansų. Visi jie težino tik lupti paskutinį kailį, o doros kalbos neišmoksta. Velnias, juos išperėjęs, proto neįkrėtė, todėl ne jų sugebėjimams žmonių kalbos išmokti“ (p. 50–51). Tačiau knyga neiškelia etninio priešiškumo nuotaikų kaip dominuojančių. Kaip K. Donelaičio „Metuose“, taip ir čia etnokultūrines įtampas prigesina sveikas protas ir yra teigiamos universalios žmogiškosios vertybės: „Elsė piktai prigrasino: – Nevalgysiu su tavim prie vieno stalo, jei tu nesiliausi taip bjauriai apie žmones kalbėjęs“ (p. 51). Taigi žmogiškumas nėra pririštas prie konkrečios kalbos, etnocentrizmo gaivalas čia yra oriai ignoruojamas.
Atrodo, kad autorė, pati to nepastebėdama, stovi arti K. Donelaičio – arti jo kalbos ir lietuvininkų būrų pasaulio. Net aforistiškai mąstydama apie abstrakčią laiko idėją pasitelkia valstietišką „Vyžlaukio valsčiaus“ kalbą, jos vaizdinius bei realijas: „Tik tas laikas… Kai lauki, jis nelyginant rambus arklys slenka taip pamažu, kad atrodo, jog visai sustoja. Nors imk ir pastumk kaip purvyne įklimpusį vežimą…“ (p. 22–23). Atmintyje atsiliepia „Metų“ eilutės: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai / Irgi žemes biaurias išplėšdams teškina šmotais“ (RG 16–17).
Svarbus knygos elementas – aforizmai, kuriais, paimtais iš paties teksto, pradedamas kiekvienas skyrius. Tai protestantiškosios žodžio religijos ypatybė, gebėjimas sklandžiai išsakyti esmines tikėjimo ir moralės tiesas, tarsi įkertant jas į akmenį ar į antkapį. Daug tokių aforistiškų koncentruotos išminties sakinių bent jau man primena užrašus liuteronų kapinėse (per Vėlines Žemaitijoje visada skiriu laiko joms aplankyti, perskaityti antkapių užrašus). Štai keletas knygos aforizmų: „Vien meilę Viešpačiui privalai širdyje turėti ir viešai rodyti“ (p. 96); „Ne tu, žmogau, lemi savo likimą. Jis lemia tave“ (p. 97; tai tiesiog maldos parafrazė – „Tebūnie Tavo valia“); „Tu, žmogau, ir apie save žinai ne viską: kartais trokšti to, ką jau seniai turi… Kartais kaltini save, kuo nesi kaltas…“ (p. 110); „Kartais nežinojimas yra gailestingesnis už žinojimą“ (p. 132); „Tu, žmogau, nesupranti dieviškosios valios, jei jo logiką žinotum, pats Dievas būtum“ (p. 199); „Peilyje, kol jis neraiko duonos, meilės nėra“ (p. 210) ir t. t., beveik Friedricho Nietzschės zaratustriškos išminties pasažai (šio vokiečių filosofo išmintis taip pat kyla iš protestantiškosios maištingos dvasios).
Vaizduodama žmogų, aprašydama jo darbus, atkurdama to krašto kalbą, autorė siekė visiško tikrumo, ir tai pasiteisino, tapo menine sėkme. Nijolei Marytei Šerniūtei pavyko įveikti laiko barjerą ir atgaivinti buvusį laiką, praeitis jos romane yra gyva, jaudinanti, įtraukianti, sukurti puikūs psichologiniai charakteriai, įtikinami žmonių portretai, prasmingos moralinės kolizijos. „Vilkų Kampo Eliza“ yra ir gyvenimo išminties kupina knyga, šiais laikais ji mums gali būti svarbi kaip tautos kantrybės ir ištvermės mokykla. Kūrinys svariai papildys Lietuvos literatūrinį peizažą, kompensuos tą svarbaus Lietuvai Šilutės ir Klaipėdos krašto kultūrinio gyvenimo užmarštį.