Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Pradžia)

2012 m. Nr. 10

Sovietinė armija: kovos už būvį pamokos

Tomo Rekio prisiminimai iš tarnybos sovietinėje armijoje – unikalus epochos dokumentas ir įdomus, įtraukiantis pasakojimas. Tokių tikroviškų, realistinių paliudijimų apie rūsčią to meto būtinybę – visiems vaikinams pereiti armijos girnas, ištverti „vyriškumo mokyklą“ – daugiau kaip ir neturime. Žinoma, sovietinės armijos tema mūsų literatūroje išnyra, bet atsitiktinai, o prisiminimų autentiką deformuoja meninės saviraiškos tikslai. Armija beletristikoje atrodo tarsi netikras pasaulis, lyg kokia fantastinė, sąlygiška realybė. Meninis armijos aprašymas dažniausiai neturi vertinimo jėgos, kūrybinė fikcija vaizduojamajam objektui suteikia savotišką alibi: atrodo, kad visa tai išgalvota, pramanyta, tik menininko vaizduotės vaisius, kuriuo nebūtina tikėti.

T. Rekio teksto vertė – jo realizmas, konkretumas, detalės jėga. Pasakotojas viską ryškiai prisimena, o ir pats yra gyvas, psichologiškai tikras: taip rekonstruojamas jauno žmogaus, patekusio į represinę sistemą, būsenos autentiškumas. Be to, T. Rekiui svarbu ne jo paties asmeninės peripetijos, o armijos sistema, siejama su visa sovietinio gyvenimo realybe. Tą sistemą jis vaizduoja nuosekliai, metodiškai, o kartu įdomiai. Nuo lyg nereikšmingų realybės įžvalgų nuolatos einama prie dėsningumo, klausiama apie priežastis, rekonstruojama sistema. Empiriškai turtingą medžiagą, kuri dėl savo įvairovės ir neįprastumo šiaip slysta iš loginio mąstymo, autorius pačiumpa tarsi „ežio pirštinėmis“, suvaldo įspūdžių chaosą ir parodo sovietinės armijos pasaulį kaip sistemą, kurią jau galima pateikti proto teismui.

T. Rekio prisiminimuose vis dėlto esama ir subjektyvumo, tačiau jis suvaldytas ir tikslingas, neiškraipo objektyvaus pasakojimo. Autorius ne tik stebi tikrovę, bet ir reflektuoja save, tyrinėja savastį ekstremaliomis aplinkybėmis: kaip jaunas žmogus patiria netikėtus išbandymus, ką jaučia susidurdamas su jam neįprastais dalykais, kaip elgiasi ribinėse situacijose. Sovietinės armijos pasaulis jaunam žmogui yra neįprastas, keistas, ir jis stebimas ironišku žvilgsniu, kuriant distanciją tarp pasakotojo ir realybės (analogiškas santykis su nežmoniška realybe kuriamas B. Sruogos „Dievų miške“). Ta distancija pasakotojui suteikia racionalaus vertintojo statusą. Nes jis stovi atskirai, neįsitraukia. Taip pat atsiranda ir ironiška savistaba, nes pasakotojas reflektuoja savo kitoniškumą, naivumą, mėginimus susigaudyti ir išgyventi. Ši autoironija yra savižinos būdas. Atrodo, kad armijos „vyriškumo mokykla“ pasakotojui padėjo suvokti savo europietiškąją tapatybę.

Nors sovietų armijoje tarnavau beveik tuo pačiu metu kaip ir autorius (visa tai patyriau 1975–1977 metais, Tomas – 1973–1975 metais), jo prisiminimai padėjo man suvokti, kas iš tikrųjų buvo armija, nes jos visumos tuo metu nesugebėjau įžvelgti. Tačiau visos T. Rekio aprašytos detalės man labai gerai žinomos, jos – absoliučiai autentiškos.

Pirma suvokta tiesa: sovietinė armija buvo jokia armija, o tiesiog milžiniška darbo stovykla – totalitarizmo sistemos ir ideologijos dalis. Per šį darbo stovyklos mechanizmą privalėjo pereiti beveik visa vyriškoji imperijos gyventojų dalis. Tikslas – darbu ir muštru disciplinuoti vyriškąją visuomenės dalį, priversti žmones pajusti sistemos galybę ir ideologiškai juos apdoroti. Iš armijos jaunimas grįždavo jau tikrai kitoks: be idealistinių fantazijų, be romantikos, išmokytas prisitaikyti, besirūpinantis praktiniu išgyvenimu. Žodžiu, valstybei patogi, lengvai manipuliuojama socialinė medžiaga.

Karinis parengimas buvo regimybė, iliuzija. Tik karinė uniforma ir trys privalomi šūviai poligone, tarnybos pradžioje, formaliai reikalingi karinei priesaikai priimti. Visa vadinamoji karinė tarnyba – dveji metai nuolatinio, kasdienio, nepaliaujamo darbo. Esminis vadovaujančio personalo rūpestis – rasti kareiviams darbo, kad neturėtų laiko sau. Taip formuojama mašinos sraigtelio psichologija. Nes tie kareivio darbai dažniausiai būdavo nelabai reikalingi, ekonomiškai nenaudingi, bet užtat labai tikslingi kaip ideologinė priemonė. Jie gniuždydavo žmogų beprasmiškumu, versdavo pajusti asmens bejėgiškumą. Jokios laisvos valios, jokios iniciatyvos ir principų, tik paklusnumas ir apsukrumo ugdymas. Įvykdyti įsakymą privalai bet kokiomis, kartais net absurdiškomis priemonėmis, nes įsakymas ir paklusimas – svarbiau už viską. Paradoksas: grėsminga, bet kariauti nesugebanti sovietinė armija…

Svarbiausios pamokos toje šlovingoje armijoje būdavo politinis mokymas (politzaniatija). Tai irgi tikslinga: brutalios ir primityvios kasdieniškos egzistencijos fone komunizmo ideologija buvo bene vienintelė racionalumo forma, vienintelis idealizmas, ir kartais juo būdavo tikima kaip visai įmanomu žmogiškojo gyvenimo keliu. Iš vienos pusės – brutali tikrovė, iš kitos – tauri komunistinės ateities žmogaus vizija. Verta pasistengti ir ateiti į protą…

Po sovietinės armijos jauni žmonės dažnai smarkiai pasikeisdavo: būdavo griežti, nepakantūs tiems, kurie kitaip mąsto, kitaip elgiasi ar rengiasi. Armija susemdavo bohemiškas laisvo jaunimo mases, o sugrąžindavo visuomenei rikiuotės išmuštruotus individus. Žmoguje būdavo sunaikinamas kažkoks svarbus laisvės ir spontaniškumo elementas, nuslaptinta svajonės ir fantazijos jėga. Užkrėsti totalitarizmo bacilomis, pajutę jėgos struktūrų magišką galią buvę kareiviai ir pilietinei visuomenei taikydavo rikiuotės bei kareivinių standartus.

Kita armijos prisiminimų pamoka – egzistencinė, parodanti humanistinės civilizacijos trapumą. Tai iš esmės antropologinė T. Rekio įžvalga, kad izoliuotos individų bendruomenės, dirbtinai atskirtos nuo civilizuotos visuomenės (armija, kalėjimas), negali egzistuoti neapibrėžtai, chaotiškai. Uždaros bendruomenės ima dėsningai struktūruotis, jose imanentiškai formuojasi hierarchinės jėgos struktūros. Jas sudarantys individai savaime grupuojasi į valdančiuosius ir valdomuosius, į ponus ir vergus.

Hierarchinės struktūros uždarose bendruomenėse formuojasi ne civilizuotais būdais, o tarsi atkrentant į pirmykščius laikus, grįžtant prie laukinės gamtos dėsnių: tai natūrali atranka, kova už būvį, kurioje išlieka stipriausi. T. Rekys tokią logiką suvokia kaip universalią ir daro prielaidas, kad visose armijose vyksta panašūs procesai. Jų brutalumo laipsnis priklauso tik nuo bendruomenės izoliacijos stiprumo. Dabartinėse kariuomenėse izoliacija mažesnė, todėl jos turėtų būti kiek humaniškesnės, tačiau dėsniai turėtų veikti tie patys. O kapitalizmas gal sustiprina ir tiesioginę armijos paskirtį: žmonės čia surenkami kariniam parengimui, o ne beprasmiškam ir ekonomiškai nerentabiliam darbui.

Taigi sovietinė armija lyg nutrina humanistines žmogaus reikšmes ir išlaisvina žvėrį, sankcionuoja grubią jėgą ir skatina „valią valdyti“. Tokia ir yra „vyriškumo mokyklos“ esmė. Perėjęs šią mokyklą asmuo nebeturi kažkokių aukštų idėjinių orientyrų, jis didžiuojasi savimi, kad ištvėrė iniciacinius žiaurius vyriškumo išbandymus, siekia, kad jo įgytą statusą pripažintų kiti, ir bus nepakantus visiems, kurie tą jo galią ir valią ignoruos. Todėl jau savaime armijos ugdytinis palaikys jo valią bei reikšmę sukūrusią totalitarizmo sistemą ir bus priešiškas visiems, kuriems ta santvarka nepatinka. Rūstus ir lojalus sovietų imperijos pilietis – štai koks bus sovietinės darbo stovyklos produktas. Bent jau toks turėjo būti.

Tačiau yra ir gilesnė žmogaus prigimtis, kuri tokiam nužmoginimui priešinasi, yra kritinis mąstymas, kuris neleidžia paklusti, o analizuoja ir demaskuoja.

T. Rekio prisiminimų pamoka tokia pati, kaip ir J. Ortegos y Gasseto perspėjanti filosofija: civilizacija mums atrodo kaip nekintanti duotybė, bet iš tikrųjų tai labai plonas mūsų pasaulio sluoksnis. Bet kokio sutrikimo, socialinių ar politinių katastrofų metu šis sluoksnis gali suplyšti ir tada žmoguje išlaisvinamas žvėris, pasaulyje prasiveria chaoso gaivalai, ir mes liekame vieni savo laukinėje kovoje už būvį: arba aš tave, arba tu mane. Kaip ir „Dievų miške“, kur budeliais tampa iki karo buvę visiškai padorūs eiliniai piliečiai, tiesiog paprasti valstybės žmonės.

Regimantas Tamošaitis

Išvykimas

 

Išvykau tais gūdžiais 1973 metais į sovietinę armiją vienas, niekieno nelydimas tamsų rudens rytą, lynojant nesmarkiam, bet įkyriam lietui. Nenorėjau varginti tėvų ta nemalonia karinio komisariato aplinka ir primygtinai prašiau atsisveikinti namie – tarpdury…

Žinojau, kaip yra tame komisariate. Nedideliame kieme susispaudusi minia – šaukiamieji tarnybon ir juos lydintys. Tėvai, draugai, mergužėlės. Vieni įkaušę, kiti pagirioti, dauguma apsiašaroję. Nenorėjau viso šito. Vieša egzekucija man tiesiog nemaloni. Ir tėvai mane suprato. Tėvai ir jaunylė sesuo. Tyliai, ramiai tada atsisveikinau su jais ir išėjau nedideliu lagaminėliu nešinas. Kaip į mokyklą, kaip į darbą. Tik tiek, kad dvejiems metams. O gal ir trejiems – šito dar nežinojau.

Savo rajono komisariate ilgai neužsibuvau. Gana greit visus susėmė į sunkvežimį ir toliau jau visą dieną praleidau Centriniame kariniame komisariate, į kurį vežė šaukiamuosius iš visų Vilniaus miesto ir rajono pašalių.

Blanki buvo ta diena – monotoniškai lietinga, slegianti ir nerami. Spaudėmės ankštuose koridoriuose, stoviniavome kieme susigūžę, kartais prisėsdami ant savo lagaminų, iš kurių ir maitinomės. Neaiškus laiko vilkinimas veikė šleikščiai – kada tai baigsis? Per visą dieną tiek ir teatlikta – skubomis pravarė pro dušus pirtyje, nukirpo plaukus. Pliki vieni kitų, jau spėję susipažinti likimo bendrai, dabar nebeatpažinome. Visi tapome vienodi. Dar pinigų šiek tiek gavome – būsimų kelionpinigių.

Nakvoti turėjome tame pačiame komisariato pastate – didžiulėje salėje su dviaukščiais gultais. Netgi ne gultai ten buvo, o ant pastolių lentomis išklotas tarsi antras aukštas. Užsiropščiau, išsitiesiau ant kieto paviršiaus, vietoj pagalvės – kepurė, ir bandžiau nusnūsti. Įprastas nakties nuovargis jau lenkė, bet užmigti neleido nežinios įtampa ir aplinkui spiginanti lempų šviesa. Greta įsitaisė dar kažkoks likimo bendras. Jis čia ką tik atvykęs, tiksliau, pristatytas iš savo rajono komisariato. Pasiskundė, kad per mažai išgėręs, tad vargu čia numigs. Jo tiesa – ant tų lentų kankindamiesi tik vartėmės.

Akys užmerktos, bet klausaisi komandų – koks būrys vienu ar kitu metu turi rinktis kieme. Savo būrio numerį žinojau. Dauguma jau buvome apiforminti, paskirstyti kas kur, tik, aišku, nieko konkretaus mums neskelbė. Sovietinė armija viską laiko paslaptyje, kaip kad buvo sakoma: užslaptinta yra netgi tai, kas užslaptinta. Ir kareivio reikalas ne kuo nors domėtis, o paklusniai vykdyti įsakymus. Šiuo atveju – klausytis komandos.

Bauginomės likimo pakliūti į jūrų laivyną, kur treji metai tarnybos, ir tuo labiau – į povandeninį laivyną. Iš ten, sako, grįžtama be plaukų ir dantų – radiacija. Mat įgula plaukioja kartu su atominėmis bombomis. Aš pats raminausi žiniomis, kad povandeniniams laivams tinka tik žemaūgiai, nes ten ankšta. Man gi ūgio netrūko – esu iš aukštesnių. Bet vis tiek neramu ir nežinai, gal nuslinkti verčiau kur į pakampius, apsimesti negirdėjusiu, praleisti skelbiamą partiją – gal blogiau nebus? O gal priešingai – skubėk į savo laimę!..

Išgirdau – kažkas šūktelėjo salėje mano partijos numerį, vėl ir vėl. Šūkalojo ir lauke. Garsiai, griežtai, įsakmiai. Nusileidau žemyn. Užsimiegojęs, nors toks ten ir miegas. Lauke tamsu, krapnojo tas nesibaigiantis lietus. Išsirikiavom priklausiusieji to numerio būriui. Kažkur greta būriavosi ir kita komanda, bet šaukiamųjų dauguma dar liko pastate – snūduriuoti, vartytis, laukti. Per nepilną parą jau buvome taip išvarginti to nieko neveikimo, to košmariško laukimo, kad, rodėsi, tegul ir pačion peklon, tik toliau nuo čia. Nors vėliau būdavo ir taip, kad, prisimindamas komisariatą, jo sąlygas vertinau atvirkščiai – geriau būtų buvę ten prasimalti nors ir visus dvejus metus…

Kieme stovinčiuosius šaukė, tikrino pavardėmis pagal sąrašą. Kažko iš šaukiamųjų trūko, kažkur vienu kitu buvo per daug. Dar mums ten kažką kalbėjo, aiškino… Bet pernelyg nesiklausėme, nes daugiausia kalbėjo apie discipliną. Kad kelionėje nekvailiotume, nepasigertume ir t. t. O tą būrį, kuriam priklausiau, paskyrė kažkur į šiaurę, į Murmansko srities radiotechninius dalinius. Būtų buvę kur kas maloniau išgirsti artimesnį paskirties punktą, bet ką žinai žmogus, kur tau bus geriau.

Tolimiems atstumams ir buvome nusiteikę, nes žinojome sąjunginio masto politiką: mėtyti kareivius kuo toliau nuo gimtųjų vietų. Šiauriečiai metami į Kaukazą, pietiečiai – pas baltąsias meškas. Kaip mums aiškino, tai buvo reikalinga karo strategijai – kad įprastume prie klimato permainų, nes karo metu galai žino kur gali atsidurti.

Tačiau visiems buvo žinomi ir kiti motyvai – politiniai. Šioje imperijoje iš tiesų visko gali pasitaikyti. Ir vargu ar normalaus proto karys atsuktų ginklą į savo krašto žmones… Svetimoj vietoj jis neabejotinai patikimesnis. Taip sakant, mažiau sentimentų. Nereikia netgi politinės motyvacijos – yra toks psichologinis faktorius. Teigiama, kad vyrai komandiruotėse ar poilsio namuose tampa labiau atsipalaidavę, pasitikintys savimi, drąsesni su moterimis… Šis individo valios intensyvumas tiesiogiai proporcingas atstumui nuo jo gimtosios erdvės. Svetimoje vietoje niekas tavęs nepažįsta, nei tau pačiam rūpi svetimųjų nuomonė ar jų gerovė. Svarbu tik tavo paties tikslas. O armijoje visus tikslus diktuoja vadai, ir jiems rūpi patikimi, įsakymus vykdantys kareiviai.

Bet tuo metu, vežamas į paskyrimo vietą, mintimis taip nesiblaškiau ir daug nesamprotavau. Tiesiog sulipome į dengto sunkvežimio kėbulą, susigrūdome ir išvažiavome. Į geležinkelio stotį. Iš ten – traukiniu į Leningradą¹, kuriame turėjo būti pirmasis sustojimas, o po persėdimo – kelionė dar toliau.

Kelionė

Po Centrinio komisariato patirties nesitikėjome patogios kelionės iš Vilniaus, bet klydome. Vagonas buvo itin komfortiškas. Vadinamasis plackartinis, tačiau minkštomis sėdynėmis ir gultais – kažkoks naujos laidos. Tai rodė ir vidaus interjerui neįprastas švelniai gelsvos spalvos koloritas. Visa tai teikė jaukumo, bet kartu sudarė kontrastą mūsų padėčiai ir nuotaikoms. Būsimi kareiviai, o supami labai jau miesčioniškų patogumų.

Kiekvienas sau užsisakėme patalynę, maitinomės jau ne vien iš savo lagaminėlių, bet taip pat ir traukinio vagone restorane. Suprantama, be alkoholio, kuris sovietmečiu buvo labai populiarus, tačiau kareivius nuo jo ypač saugojo. Tuo, aišku, labai rūpinosi karininkai. Vis dėlto mus lydintis karininkas per didelio budrumo nerodė, tad alaus kažkas įstengė susiorganizuoti. Bet buvo geriama saikingai, ir kelionė praėjo ramiai, be nuotykių.

Įsiminė tik karininko pastaba, kad elgtumės kultūringai, ir beveik pašnibždomis išsakyta motyvacija: šiame traukinyje gali pasitaikyti visokių užsienio žurnalistų… Žiūrėkit man! – pagrūmojo pirštu. Tai mus kiek nustebino, nes tais laikais užsieniečiai buvo retenybė. Nors būtent apynaujis Leningrado traukinys jiems ir galėjo tikti, ir, kas žino, gal kaip tik specialiai jiems ir buvo pagamintas. Mums tai tiesiog laimingas sutapimas – važiuoti kaip tik šituo traukiniu. Bet karininkas pasirodė esąs nuovokus, teisingai įvertino situaciją. Užsieniečių komfortu Sovietų sąjungoje labai rūpindavosi – jų maršrutus, apsistojimo vietas tvarkė ne bet kas, o šalies prestižą globojanti žymioji KGB².

Leningrade išlipome naktį. Išsirikiavę kolonomis žygiavome į metro, vykome į kitą stotį, kurių ten ne viena. Nusigavę į reikiamą, didžiulėje salėje turėjome laukti traukinio jau į Murmanską. Tai miestas Kolos pusiasalyje, už poliarinio rato. Vadinasi, visa vasara ten viena diena, o žiema – viena naktis. Įdomu. Bet svarbiausia – ten šalta! Ar ištversime?

Stotyje lūkuriavome kas kur, tik savo lagaminėlius buvome sudėję salės vidury, kad jie aiškiai matytųsi. Priežasčių rūpintis saugumu buvo, nes stotis – įprasta vagių vieta. Tuo labiau kad kitoje salės pusėje kuitėsi labai nemaloni ir atšiauri Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautų publika. Tai ne etninis ar tautinis dalykas, o socialinio sluoksnio problema. Visi jie buvo tokie specifiški – apskretę, skarmaluoti, gerokai įkaušę ir šiaip įtartini. Irgi šaukiamieji. Ne su mumis, ne kartu važiuosim, bet kurį laiką teko būti šalia jų. Nebuvo malonu juos stebėti, ir net pavojinga. Tai tos rūšies tipai, į kuriuos spoksant, jei susiduria akys, – pasijunti kaltas, kad tu va toks, o jis kitoks… Pyktį dėl tavo pranašumo ir parodo agresyvus tokio subjekto žvilgsnis. Tada jau saugokis.

Vis dėlto atsargiai juos stebėjau. Ir buvo ko. Mačiau, kaip vienas įbėrė į tuščią butelį gal karbido, dar kažko įvarvino, užkimšo, ir ten, viduje, tas skystis pradėjo kunkuliuoti… Paskui paguldė butelį ant grindų, smarkiai įsuko ir pats ėmė staipydamasis apie jį šokti. Nesupratau, kam jis tai daro, atrodė, lyg būtų koks specifinis kriminalinio pasaulio ritualas. Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ ekranizacijoje yra panašus epizodas, kur smuklėje du valkatos staiposi vienas prieš kitą. Šokis jų toks… Vėliau pamatęs tą filmo sceną iš karto prisiminiau ir aną stoties tipą. Buvo smalsu ir tuo pat metu kraupu žiūrėti, kaip jis strapaliojo aplink besisukantį butelį, kartu dar ir neaiškiai burbuliuodamas kažką sau po nosimi.

Ir kiti jo bendrai aplinkui panašiai kvailiojo – lyg dainavo ar bliovė plūsdamiesi, kraipėsi ir staipėsi toje krūvoje. Stingdė mintis, kad štai jeigu atsidurtum tokių subjektų kompanijoje… Tuo metu dar negalėjau žinoti, kad kaip tik ir teks pabuvoti tarp panašių. Tiesa, trumpam.

Bet tada mano nuogąstavimai ir baimės buvo perdėti. Po kiek laiko pastebėjome, kad jie kažkaip vos ne demonstratyviai ėmė mūsų atžvilgiu laikytis santūriau ir net pagarbiai. Sudraudė vieni kitus nedaryti gėdos. Tai dėl to, kad išsiaiškino mūsų grupę esant iš Lietuvos. Tai tiesa – visa Sąjunga anuomet laikė mus kultūringais, padoriais žmonėmis, vadino Vakarais, netgi Mažąja Amerika. Bet kartais ir fašistais. Gal dėl istorinės praeities (karo metu Rusijoje buvome traktuojami kaip nacių sąjungininkai), gal dėl kai kurių tautiškų nuostatų? Pabandyk anuomet, pavyzdžiui, Kaune pasiklausti kelio rusiškai. Jei ir negausi kumščiu į fizionomiją, tai būtinai nurodys kitą pusę… Tai buvo laikoma patriotiškumu, arba tautiniu sąmoningumu.

Kad į mus tie stoties kaimynai žvelgė su pagarba, liudijo nežymus incidentas. Vienas jų, mažiukas toks, nepastebimas, ėmė ir praėjo tiesiai pro mūsų lagaminus. Nes žygiavo tiesiai pas mus. Paprašė ugnies cigaretei. Tačiau grįžęs gavo sprandan nuo jų aiškiai vyresniojo ir dar susilaukė visos tirados priekaištų. Buvo suprantama, kad nusipelnė nemalonės ne dėl ugnies (kas gi čia bloga), o dėl to, kad praslinko pro lagaminus. Nieko jis tada neėmė, net neprisilietė, tik, matyt, šiaip jis niekada veltui neslankioja… Užtai ir užsipuolė ant jo vyresnysis – gėdą darai! Mums tie kaltinimai vis dėlto rodėsi be pagrindo, vienas netoliese stovėjęs lietuvis netgi bandė raminti, bet buvo draugiškai atstumtas: nesupranti tu mūsų…

Traukinys į Murmanską jau nebebuvo toks komfortabilus. Bent jau mūsų grupei teko visiška ano geltonojo interjero priešingybė – vagonas tikras griozdas, smarkiai apleistas, nešvarus, prarūkytas. Atitinkama ir vidaus apdaila: pajuodavusi tamsiai mėlyna, tamsiai žalia… Miegamos vietos buvo kietos ir be jokios patalynės. Aptikome tik keletą čiužinių, kurių visiems gultams neužteko, o ir taip keleivių vagone buvo daugiau nei tilpo miegoti. Gulinėti bandėme pasikeisdami, jei apačioje – tai susispaudę po du. Tik nieko gero iš tokio poilsio. Tačiau dabar jau galima buvo sakyti, kad važiuojame spartietiškai, kaip ir dera kareiviams. Taip, kaip turi būti! Žurnalistai, čia, aišku, nevaikštinėja, – metė kažkuris repliką, prajuokindamas aplinkinius ir tuo kiek pakeldamas nuotaiką…

Ši kelionė vargino dar ir nemaloniu vagono džeržgimu, garsiu bėgių dundesiu, stabdžių tepalo smarve bei blaškymu ir siūbavimu į šalis, nes mūsų vagonas vilkosi paskutinis, sąstato gale. Nedžiugino ir pro visus plyšius besiskverbiantis šaltis. Guodė tik tai, kad kelionė trumpesnė, nors gąsdinanti nežinomybė skatino galvoti: geriau, kad ji niekada nesibaigtų… Bet kas neišvengiama – neišvengiama.

Geriau būti negalėjo

Įdomu buvo stebėti pro traukinio langus jau senokai įsibėgėjusią žiemą. Jutome, aplinkui šalta. Čia juk ne paliktas lietuviškas ruduo. O kokia bus pati tarnyba tarp tokių sniegynų?

Kiekviena kelionė anksčiau ar vėliau baigiasi. Mūsų kelionė baigėsi saulėtą, sniegu tviskančią dieną, bet ne pačiame Murmanske, o dar gerokai iki jo, kažkokioje stotelėje, kur buvo vos porą kuklių pastatų. Vadinasi, kažkur tolėliau turėjo būti ir gyvenvietė ar koks kaimelis, kurio iš čia nesimatė.

Ne vien mūsų vagonas buvo šaukiamųjų. Iš kelių kitų taip pat ritosi, būriavosi daugiau likimo bendrų, surinktų iš įvairių Sąjungos vietų. Leningrade sulipusieji lietuviai sudarėme tik mažumą. Aplink vieni laukai, poetės žodžiais: balta balta – kur dairais… Šiaurė! Pabalusios stoties pastatų sienos bei medžių šakos liudijo įsigraužusį šaltį, ir nors mes sustingti dar nespėjome, buvo aišku, kad tai tik laiko klausimas. Tačiau, kaip vėliau patyrėme, tegu šiuose kraštuose ir šalčiau nei Lietuvoje, bet mažiau drėgmės ir todėl tas šaltis lengviau ištveriamas. Vis dėlto tąkart mūsų pošiltės striukelės vos ne vos tesulaikė besiskverbiantį žvarbumą, stengėmės krutėti, judintis – juk nežinia, kiek ilgai teks taip laukti. Jokių kareivinių aplinkui nesimatė.

Išsirikiavome keliomis eilėmis gal apie porą šimtų kareivių. Žygiavome kolonomis laukų keliu kartkartėmis pasišnekėdami tarp savęs. Toks ten ir žygiavimas – pereinantis į gaivališką ėjimą, nes tokie dar ir kareiviai. Aptrintais civiliniais drabužiais, su kukliais lagaminėliais.

Diena buvo saulėta, nors į kelionės pabaigą pajutome stiprėjantį vėją, pakraščiais niaukėsi, artėjo vakaras. Ir kitomis dienomis saulė vis žemiau tepakildavo, ilgai ridendavosi horizonto paviršiumi. Dangus dėl to būdavo nepaprastai spalvingas, bet dažniausiai – kruvinai raudonas ir tuo paslaptingai baugus. Tačiau tiek pat didingas, traukiantis. Grožis užburia, vilioja. Įspūdingiausios debesų formos ir spalvos kaip tik ir būna vėlyvą rudenį, kai saulė ilgiau užsilaiko ties horizontu, kai oras ima stingti nuo šalčio. Dangaus šaltis ir grožis yra kažkaip susijęs, ypač šiaurėje. O vėliau saulė apskritai nebepakildavo. Tačiau tai dar nebuvo tolima šiaurė ir vidury dienos galėjome pasidžiaugti šviesa: saulė juda kažkur arti horizonto, tik iš anos pusės, iš po žemių… Ji nebepasirodė visą žiemą. Dienos be saulės buvo trumpos, o naktys ilgos ilgos…

Bet visa tai patyrėme kiek vėliau. Galop priėjome dalinio vartus, greta jų glaudėsi nedidelis sargybos pastatas. Lydintysis karininkas riktelėjo būriui sustoti, pats kažkur išnyko popierių derinti. Pro atsidariusį langelį vienas kareivis iškišęs galvą sušuko:

– Ar turite kas odines pirštines?! Jeigu turite – pristatyti čia!..

Keliolika iš vietoje betrypčiojančio būrio atidavė. Dar po akimirkos jau buvome viduje, už vartų. Ten vėl, kiek galima gražiau išsirikiavę, žygiavome gilyn į teritoriją.

Pagrindinė teritorijos dalis – didžiulė pailga erdvė, aikštė, vadinama placdarmu, bet mes trumpinome – plac. Sustojome pačiame aikštės viduryje, pasisukome kairėn tiesiai priešais karininkų štabą – vienaaukštį mūrinį pastatą su veranda per vidurį. Tokie patys buvo ir kiti keli pastatai, supę tą placą. Jie ir buvo pagrindinės karių buveinės – kazarmos³. Toliau už štabo dar stūksojo medicinos punktas, kuriame senyva felčerė duodavo tabletę, jei peršalai, o sunkesniems atvejams čia pat ir kelios palatos – visai kaip įprastoje ligoninėje.

Dešiniajame aikštės šone matyti už ten stovinčių kazarmų įrengtos sporto aikštelės ir tualetai. Šie tebuvo paprasčiausios primityvios išvietės, tik tiek, kad mūrinės. Tolimajame aikštės gale dar buvo valgykla ir klubas, o už jų išsimėtę įvairūs kuklesni mediniai ūkiniai statiniai, sandėliai bei radiolokacinės stotys. Viso komplekso svarbiausiu akcentu, dėmesio centru buvo pačioje aikštės pradžioje stovinti dviaukštė specialistų ruošimo mokykla.

Kažkur už mūsų dalinio egzistavo karininkų ir kuklaus vietinio civilinio aptarnaujančio personalo gyvenamasis rajonas, tik jo nesimatė pro aplink augančius medžius, skyrė, rodos, ir tvora. Net ir neišsiaiškinau – kaip ir iš kurios pusės išdygdavo tie karininkai. Atsirasdavo tarsi iš dangaus – kaip angelai… Vienintelis labiau nuo placo ribų nutolęs objektas, kuriame mums vėliau tekdavo lankytis, buvo pirtis. Reikėdavo žygiuoti atgal už vartų ir pasukti į greta esantį miškelį, kur ta pirtis stūksojo tarp augmenijos tarsi kokia kurortinė vila. Į pirtį vesdavo nustatytomis dienomis, žygiuodavome kolonomis atskirais būriais.

Dalinio tvarką nesunkiai išsiaiškinome vėliau, o tada, pirmą kartą sustoję ir išsirikiavę placo teritorijoje, kur ant štabo laiptelių mūsų jau laukė keli karininkai ir seržantai, išklausėme tik pačią svarbiausią informaciją. Oficialiai buvo pareikšta, kad atvykome į karinę radiotechnikos mokyklą, priklausančią priešlėktuvinės gynybos sistemai. Čia tų mokslų mokysimės pusę metų. Paskui jau vyksime į tikrąją karinę tarnybą, į reguliariuosius dalinius – saugoti sovietinę tėvynę nuo priešų lėktuvų.

Sužinojome, kad mokyklą sudaro dvi kuopos – radiotechninė ir radiolokacinė. Kuopos suskirstytos į būrius, kurie jau yra tarsi klasės – kiekvienas kažkuriai klasei ir priklausysime. (Mane paskyrė į radiolokacijos kuopą – lėktuvų skridimo aukščio nustatymo klasę; radiotechninė kuopa rengė radistus ir radijo žvalgybininkus.) Baigiant tas supažindinimo kalbas vienas solidesnių karininkų dar kreipėsi į mus su tokiu pranešimu:

– Dėmesio! Čia pas mus pasitaiko atvejų… – kažkaip reikšminga pauze nutęsė savo sakinį, – su odinėmis pirštinėmis… Jei kas imtų reikalauti iš jūsų odinių pirštinių – neduot! – įsakmiai baigė. Tačiau tuo nurodymu tik prajuokino stovinčią publiką.

– Kas yra? – griežtai paklausė karininkas. Jam aiškiai nepatiko, kad jo žodžiai gali būti kaip nors kvailai suprantami arba iš viso nesuprantami.

– Jau! – atsakė kažkas iš būrio.

– Kas jau?! – neatlyžo karininkas.

– Uže spizdili!⁴ – buvo atsakyta iš masės, vis dar netilstant juokui.

– Nesikeikti! – suriko staiga išraudęs karininkas, bet čia pat ir jam pačiam išsprūdo: – Et, velniai!..

Jis aiškiai buvo sutrikęs, situacija gana kebloka, tačiau bendras juokas savotiškai ir gelbėjo. Liko, kaip sakoma, tik prisijungti prie liaudies. Todėl ir pats susijuokęs numojo ranka. Dar burbtelėjo, kad jiems parodys, nors nebuvo aišku, kam konkrečiai. Šiaip, rodos, paprastas reikalas – griebt už pakarpos tuos vartų sargus, ir viskas. Bet niekas nieko negriebė, bent jau neteko girdėti, kad kas nors būtų atgavęs tas pirštines. Galų gale anoks čia praradimas. Po kiek laiko atsisveikinome ir su visais mūsų praėjusio gyvenimo drabužiais.

Davęs dar kažkokius nurodymus tiek mums, tiek šalia stovintiems žemesnio rango karininkams, pirštinių gynėjas užlipo laipteliais atgal į štabą. Lauke juk vis dėlto žiema.

Maždaug tuo metu mano mama, jau žinodama „siaubingą“ žinią, kad baladojuosi kažin kur į šiaurę, visais įmanomais ir neįmanomais keliais rūpinosi sužinoti, kur bus nutrenktas jos sūnus, ir jei labai blogoje vietoje, gal kaip nors galima padėti. Jai atrodė, kad kažką galima pakeisti apsilankius kariniame komisariate ir mandagiai pasiteiravus. Tačiau komisariato darbuotojai, išsiaiškinę, kur esu, atsakė jai nuoširdžiai užtikrindami, kad ten, kur jos sūnus tarnaus – geresnės vietos ir nėra…

Ir iš tikrųjų, sovietinėje armijoje radiotechniniai daliniai taip ir buvo vadinami – inteligentnyje vojska⁵. Štai net specialią mokyklą prieš tai baigti reikėjo (beje, į ją patekdavo tik tie šaukiamieji, kurie turėjo vidurinį išsilavinimą ir ne pačias blogiausias savo miesto karinio komisariato teikiamas charakteristikas). Tad reikia sutikti – geriau būti gal ir negalėjo. Nebent kokiame gimtojo miesto kariniame dūdų orkestre ar štabe raštininku. Bet tokia tarnyba, tiesą sakant, jau būtų visai neįdomi.

Mokyklos dvasia

Radiotechnikos mokykloje senių ant savo sprando neturėjome – po pusės metų apmokytus karius išskirstydavo į visas keturias puses, išsiųsdavo į dalinius. Paskui mokyklą pripildydavo naujų šauktinių partija. Tad salagomis mūsų įvardyti nebuvo kam, mes net vadinomės kursantais. Nors tai menkai guodė.

Vietoj senių čia mus „dulkino“ (na, tai labai jau populiarus žodis kariuomenėje, suprantama, sakomas rusiškai, grubiu keiksmu, kurio čia vis dėlto neteikiu) karininkai ir seržantai. Mums tai atrodė blogai, nes dar nežinojome senių reiškimosi formų. Tik nuogirdas, tačiau kad įsitikintum, reikia viską ant savo sprando patirti. Tokia jau žmogaus prigimtis, o armijoje kitokio pasirinkimo ir nebuvo.

Tikruosius senius pažinome vėliau, tarnaudami kariniuose daliniuose. Ir tada mokykla jau nebesirodė tokia bloga. Tačiau mokymosi metu visi mes lyginome savo padėtį su vakarykščia graždanka⁶, tad jautėmės lyg pragare, ir tiek. Nesukdami sau galvos, kad gal tikrasis pragaras dar mūsų laukia, kad jis gali turėti ir savo pakopas, ratus.

Mokykloje pirmiausia susidūrėme su faktu, kad kareivis gyvena ir egzistuoja tik pagal komandą. Kokį įsakymą, kokią komandą vykdai šiuo metu? Ką darai, ką dirbi ar kokiu pagrindu ilsiesi? Nėra ir negali būti kareivio šiaip sau. Be komandos kareiviui tiesiog nėra egzistencijos. Kiekviena kario būties akimirka turi būti reglamentuota komanda. Kiekvienam ir bet kokiam veiksmui reikėjo asmeniškai prašytis leidimo, įskaitant ir tualetą. Ir net pačiam kreipimuisi reikėjo prašytis leidimo. Tam buvo žodis razrešite⁷. Tai oficialus kreipimasis į karininkus ir į bet kurį aukštesnio laipsnio kareivį. Kitaip pradėti kalbos nebuvo galima. Tai ir faktiškai vienintelė kasdienio pasisveikinimo forma. Todėl šis rusiškas žodis būdavo ištariamas dažniausiai. Jam absoliučiai pirma vieta – todėl jį ir verta pristatyti!

Taigi armijoje tarsi ir esi kažkas, bet kartu tavęs kaip ir nėra. Tavimi disponuoja kiti. Tu esi tik dalis ličnogo sostava⁸. Kaip kad ginklą valdo karys, taip ir tą ličnyj sostav valdo karininkai. Tai mums į smegenis kalė ir žodžiu, ir raštu. Visa tai ir dar daugiau buvo išdėstyta „Kareivio statute“ („Ustav soldata“)⁹.

Kareivio statutas buvo vienas pirmųjų dalykų, kurį privalėjome išmokti. Tą nedidelę statuto knygelę tarsi kokį katekizmą su „poteriais“ – taisyklėmis ir punktais – reikėjo iškalti atmintinai. Būtent – ne laisvai žodžiais atpasakoti ir gal netgi ką nors suprasti, o įsikalti į galvą taip, kad ir naktį prikeltas galėtum išbelsti to ustavo punktus dar pusiau miegodamas. Tačiau tas mistinis reikalavimas turėjo savotišką prasmę ir pateisinimą.

Mašinalaus iškalimo reikalavimą leidžia suprasti vienas toks statuto punktas, pagal kurį kareivis turi atiduoti pagarbą kitam kareiviui ir tuo labiau karininkui, pridėdamas ranką prie kepurės, maždaug ties smilkiniu. Tačiau taip daryti reikia tik dėvint pilną karinę uniformą – taigi būtinai su kepure, kaip privalomu uniformos atributu. Be kepurės pagarba vyresniajam atiduodama jau kitaip – pasitempiant, sustingstant kaip pagal komandą smirno!¹⁰ Rankos tada nuleistos prie šlaunų. Ir jei čia kas padaro klaidą – atiduoda pagarbą ranką pridėdamas prie galvos, ant kurios nėra kepurės, tai gauna pastabą: k pustoj golove ruka ne prikladyvaetsa!¹¹.

Būtent! Skvarbi kariška išmintis taip pagrindžia nepaprastai gilią tiesą: tavo galva iš esmės yra tuščia, o viskas, ką tu turi, kas tau atstoja smegeninę, yra kareiviška kepurė! Ji yra ustavo reprezentantė, o be jos esi tik sustingęs mietas. Be tos kepurės nėra jokio veiksmo, jokio mąstymo! Taigi kepurė išreiškia tikrąją kareivišką esatį – ustavą galvoje vietoj smegenų. Galva be kepurės – tarsi galva be smegenų, tuščia… Toks yra idealaus kareivio paveikslas.

Vis dėlto šiokia tokia mąstymo ir veikimo laisvė kareiviui buvo leidžiama. Ypač pagal vieną liaudišką, visiškai nestatutinį posakį, taikomą tais atvejais, kai gauni komandą kažką padaryti, bet neturi tinkamo įnagio ar daikto. Ir jei purkštauji, kad nėra priemonių, tai ir gauni tą demokratišką patarimą, kaip ir įsakymą: projavi soldatskuju smekalku!¹² Bendra prasme tai reiškė pozityvią savybę – kareivio miklumą bei išradingumą vykdant kokį nors įsakymą ar atliekant užduotį. Tačiau konkrečiai tai reiškė: nušvilpk, ko reikia, iš kur tik nori ir įvykdyk užduotį.

Tas visokeriopai skatinamas kareivio sumanumas dažnai siejasi su savotišku mąstymo primityvumu. Pavyzdžiui, darbo užduočiai įvykdyti reikalingas koks medžio kuolas ir jeigu tokio nėra, tai kareivis paims taburetę, išlauš jos koją ir nusitašys tam kartui kuolą! Arba, tarkime, tau įsakyta išplauti grindis, bet nėra skuduro. Tai ir ieškai, iš kur nugvelbti kokį rankšluostį… Tokios ir bus kareiviško „miklumo“ apraiškos. Žūtbūt atlikti užduotį, o jau kaip – tavo reikalas! Kareivio elgsenos neracionalios, dažnai net absurdiškos, bet jis yra priverstas rasti sprendimą bet kokiomis sąlygomis. Kai pagalvoji, tokiai armijai joks priešas nebaisus.

Apmąstant kareivišką „sumanumą“ etiniu požiūriu, vertėtų pridurti, kad socialistinėje sistemoje vagystė ir buvo suprantama kiek kitaip nei normalioje visuomenėje. Juk socializme viskas šiaip jau bendra. Dėl to realybėje neretai kildavo chaosas, kuriame pasitaikydavo tarsi niekam nepriklausančių daiktų. Ir jei ką nors paimi, kai niekas nemato, tai ir kaltas nesi. O kareiviui atleidžiama tuo labiau: juk jis neturi privataus intereso, jis visada tik vykdo kažkieno įsakymą. Kokia tad čia vagystė? Bet kartais gali likti ir kaltas, – jei tave vagiantį pastebėjo ir pagavo. Vadinasi, blogai mąstei, tavo smegenys nelabai gerai veikia. Pasukti smegenis ir yra pagrindinė šio patarimo-įsakymo dalis, nors ir ne pagal ustavą.

Turint omeny vieną pagrindinių ustavo punktų, kad „įsakymas turi būti ne aptarinėjamas, o tik vykdomas!“, galima tarti, kad tuo smekalkos imperatyvu įteisinama vienintelė laisvo mąstymo galimybė šalia geležinių ustavo rėmų. Tos laisvės išraiška tegul ir primityvi, bet tiksli ir teisinga, dar ir su humoro gaidele. Vis dėlto vėliau tarnybos metu patyriau, kad kartais tas kareiviško galvojimo paprastumas visai rimtai paperka savo naivumu ir kitą sykį netgi, kaip sakoma, – vaikų ir kvailių lūpomis byloja tiesa.

Taigi kareivis be ustavo – kaip ir be smegenų. Ir tą ustavą reikia kažkaip įsikalti į smegeninę ir perkelti į kepurę. Kitaip grėsė bemiegės naktys: už bausmę eini grindų plauti, sniego kasti, tualeto valyti. Atmintinai išmokti visą tą knygelę – ne juokas. Prisipažinsiu, gaila buvo šiek tiek ir pačios smegeninės. Kemši į ją visokį jovalą… Save kankini, ne kitaip.

Bet, aišku, išmokau, – visi išmokome. Tik tiek paguodos, kad, sumetus viską dar ir į kepurę, tų punktų smegenyse kaip ir nebeliko. Bent jau nieko neprisimenu. Jei, pavyzdžiui, dar galiu pacituoti kokį vaikystės eilėraštį, bent fragmentą, tai ustavo „poteriai“ seniai iš galvos išdulkėjo. Išskyrus minėtą punktą apie besąlygišką įsakymo vykdymą. Šis įstrigo gal todėl, kad jis dažnai puikuodavosi kareivinių plakatuose, o ir savo kailiu jį nuolat patirdavome. Pirmiausia kareivis privalo padaryti, kas įsakyta, o tik po to, jeigu jam kyla ūpas, gali tą įsakymą svarstyti, protestuoti, skųstis. Žinoma, teoriškai, nes praktiškai armijoje niekas niekada niekuo nesiskundžia, nes tuoj pat gausi kitą, taip pat be aptarimų vykdytiną įsakymą. Tarkim, vietoj miego eisi griovių kasti ar kokių kitų darbų dirbti.

Iš ustavo įsiminė dar kai kurie specifiniai potvarkiai. Ne pažodžiui, ne pati privaloma tirada, bet esmė. Tai visokie ypatingi reikalavimai, kurių, beje, niekada nevykdėme (gal todėl ir įsiminė). Pirmiausia tai kareivių judėjimo reglamentas. Armijoje bet kaip vaikščioti negalima: iš vietos į vietą būtina pereiti tik pasitempus, vadinamuoju paradiniu strojevym šagom¹³. Taip visuomet žygiuodavome, kai mus vesdavo visus būriu ar po kelis. Tačiau taip žygiuoti vienam – perdėm juokinga, komiškas vaizdas.

Dar buvo būtina kiekvienam sutiktajam atiduoti pagarbą. Aišku, nedvejodami atiduodavome pagarbą karininkams (kitaip tiesiog būsi nubaustas), tačiau nei šis, nei tas taip formaliai bendrauti su sau lygiais kariais, atidavinėti pagarbą kokiam draugui. Ir dar vienas tokio tipo reikalavimas: į visus be išimties kreiptis tik „jūs“. Na, o jei tai artimas draugas? Tuo labiau tikrosios tarnybos daliniuose seniui į salagą taip kreiptis niekaip neišeitų, tam reikalui kur kas geriau tinka keiksmažodis…

Žodžiu, viskam buvo ribos, o ir patys karininkai tai jautė. Todėl nevertė elgtis skrupulingai pagal kiekvieną ustavo raidę. Kiek man žinoma, realiai griežto reglamento laikomasi tik vadinamuosiuose disciplinos batalionuose (nuteistų kareivių perauklėjimo vieta). Ten kareiviai turi net ne strojevym vaikščioti, o bėgioti pabrėžtinai aukštyn išmesdami kelius… Visur ir visada – tiek lauke, tiek kazarmoje. Na, bet tie batalionai ir lyginami su kalėjimu, nors už kalėjimą yra baisesni. Kiek jie išreiškė vadų tobulos visuomenės svajonę – kitas klausimas.

Kai kurias ustavo nuostatas dar buvo galima ignoruoti, bet žodžiu teikiami įsakymai turėjo būti vykdomi besąlygiškai. Nes tai jau tiesioginis dviejų protaujančių būtybių santykis, kurį tvirtina ne tik pats įsakymas, bet dar ir garsinis jo aspektas – gerklė! Ko gero, tai esminis sovietų armijos vadovaujančių kadrų bruožas, ypatybė, kurią jiems būtinai reikėjo turėti. Tai vadinamasis komandirskij golos¹⁴. Kad užrėks, kad užstaugs, tai nors skradžiai žemę prasmek. Riksmo stiprumas – iš tiesų rimtas dalykas, nes kitaip koks nutolęs kareivis gali neišgirsti komandų, įsakymų. Tačiau ilgainiui vadai išsiugdo įprotį šaukti visada ir visiems, kas žemesnio rango.

Kadangi mūsų mokykla rengdavo ir seržantus (nors tai nebuvo tipinė seržantų mokykla), atitinkamai būdavome mokomi ir to balso – otrabatyvat’ komandirskij golos¹⁵. Pagal tai ir atrinkdavo būsimuosius seržantus. Aišku, ne vien dėl tokių rėksmingumo sugebėjimų, bet tai vis dėlto buvo vienas svarbiausių privalumų. Pastebėjau, kad kuo aukštesnio laipsnio karininkas, tuo jo golos stipresnis.

Be abejo, vadovavimo dvasią visada sustiprina ir keiksmažodis. Nors statutas juos draudžia, bet gyvenimas verčia. Keiksmažodžiai buvo kareivinių dvasia, kareivių bendravimo forma, nevengdavo keiksmų ir karininkai.

Stiprios gerklės privalumų požiūriu verta aptarti visos šios karinės mokyklos komandyrių majorą Smirnovą, nors vadus pristatyti derėjo gal pasakojimo pradžioje. Bet vadai ne visada turi būti kišami į priekį. Kartais jie kaip tik reikšmingesni pasirodydami pabaigoje, taip moko karinė strategija. Mūsų komandyrius, kaip ir tinka vadui, – gerai nuaugęs, įmitęs, atrodė grėsmingai, tačiau dažniausiai laikėsi santūriai. Įspūdingas buvo jo veidas – išpurtęs ir raudonas. Sakytum, nuo šalčio, bet kad jis visada buvo toks – tiek lauke, tiek viduj. Visada tik įraudęs. Gal iš idėjos! Mokykla iš tiesų stipriai atsidavė sovietiniu idealizmu. Ugdoma besąlygiška pagarba tarnybai ir šventiems komunizmo idealams. Taip pat rūpinamasi karių santykiais, nors tai nebuvo itin problemiška, nes kariai visi to paties šaukimo. O į karininkus žvelgėme kaip studentai į profesorius.

Žvelgti pagarbiai į mokyklos komandyrių vertė dar ir pati jo pavardė, nes kaip tik savo reikšme ji atitiko ustavo reikalaujamą pagarbos išraišką pasitempiant – smirno! Vis dėlto įstabiausia buvo jo gerklė. Kaip tik dėl jos decibelų susitikimo su mokyklos vadu vengė visi – tiek kareiviai, tiek karininkai. Jo riksmas nebūtinai reiškė, kad čia pat gausi ir konkrečią nuobaudą – griausmingų tiradų išklausymas asmeniui ir buvo savotiška psichologinė bausmė.

Kita vertus, kai vadas kalbėdavo ramiai ir kai ką nors aiškindavo – visi pripažindavome, kad geresnio pedagogo už jį nerasi. Jis sugebėdavo išaiškinti tiek sudėtingus specialybės, tiek kai kuriuos specifinius kareivių statuto klausimus taip, kad likti ko nesupratus buvo tiesiog neįmanoma. Mes net apgailestavome, kad jis nėra šios mokyklos pedagogas – su tokiu dėstytoju mokytis būtų kur kas lengviau, gal net ir armijai tai naudingiau. Deja, šio asmens būdas ir jo balso stygos nulėmė jam kur kas garbingesnį – vado kelią.

Sovietų laikais valdžia turėjo tokią ypatybę – gabesnius žmones paversti sistemos elementais. Jei žmogus, sakykim, yra geras darbininkas, koks nors specialistas, jis tuoj raginamas stoti į partiją. Įstojęs jis jau gali drąsiai svajoti ir apie viršininko kėdę (be partijos – niekaip). Taip dažniausiai tikrai gabus ir savo vietą atradęs žmogus virsta partiniu karjeristu ir netgi iškopia į valdžios viršūnes. Todėl Sovietų sąjungą ir valdė ordinais pasidabinę traktoristai su melžėjomis. O sovietinę armiją valdė garsiausiai rėkiantys…

---

1 Dabar – Sankt Peterburgas.
2 KGB (КГБ) – Комитет государственной безопасности CCCP (rus.) – Valstybinio saugumo komitetas, Sovietų Sąjungos specialioji tarnyba, veikė 1954–1991 m. KGB paskirtis buvo saugoti valstybinę sieną, vykdyti totalinį gyventojų sekimą, šnipinėti užsienyje (žvalgyba, kontržvalgyba), neutralizuoti, kontroliuoti, persekioti ir prireikus vykdyti represijas prieš SSRS režimo priešininkus bei jų veiklą, saugoti komunistų partijos vadovybę ir politizuoti SSRS piliečius. Red. pastaba.
3 Казарма (rus., iš vok. Kasarme) – kareivinės, kareivių ilgalaikiam apgyvendinimui skirti pastatai.
4 Jau išmonijo (rus.).
5 Inteligentiška kariuomenė (rus.).
6 Civiliniu gyvenimu (iš rus. гражданский – pilietinis, civilinis).
7 Leiskite kreiptis (rus.).
8 Asmeninio sąstato (rus.), t. y. kareivių.
9 kareivio statutas – kariniai įstatai, reglamentuojantys visą kareivių veiklą, elgesio formas, aprangą, tarpusavio bendravimą ir santykius su vadovaujančiu karininkų sąstatu.
10 ramiai! (Rus.) (karinė komanda.)
11 Prie tuščios galvos ranka nepridedama, t. y. taip pagarba neteikiama (rus.).
12 Parodyk kareivišką sumanumą (rus.).
13 Rikiuotės žingsniu (rus.).
14 Pažodžiui – vado balsas, bet tiksliau būtų versti – komandyriaus gerklė (rus.).
15 Lavinti vado balsą (rus.).