literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Bėgančioji su vyrais

2012 m. Nr. 2

Genovaite Bončkutė-Petronienė. Neįvykusi terapija. – Vilnius: Vaga, 2011. – 224 p.

Genovaitė Bončkutė-Petronienė yra profesionali psichologė, dirbanti psichoterapeutinį darbą, padedanti žmo­nėms spręsti jų dvasios problemas. Tokia praktika, be abejo, teikia stiprių impulsų literatūrinei kūrybai. 2007 m. pasirodė debiutinis G. Bončkutės-Petronienės romanas „Laukiniai prisimi­nimai“, 2010 m. – „Gerųjų žmonių šešėliai: psichologinės išpažintys ir esė“ („Versus aureus“ leidiniai). Ypač įdomi antroji novelių, savotiškų psichoanalitinių etiudų knyga, kurioje konkrečios individų patirtys, perteik­tos lakoniška ir objektyvia kalba, tam­pa įspūdingais archetipinių situacijų, elgsenų, būsenų ir likimų aprašymais. Būtinybė gilintis į slaptąjį žmogaus pasaulį suteikia autorei originalios medžiagos, kita vertus, patologinis apmąstymų bei įkvėpimo šaltinis jos kūriniams suteikia savotiškų reikš­mių, kurios šiek tiek deformuoja mo­ralinę ir socialinę žmogaus idėją. Ra­šančiosios santykis su vaizduojamuoju charakteriu, kaip būdinga pozityvizmo bei natūralizmo literatūrai, grįstas įtarumu ir nepasitikėjimu (gydomasis asmuo psichoterapeutui – joks drau­gas, empatija čia negalima). Aprioriš­kai siekiama demaskuoti veikėjo mąs­tymą ieškant paslėptos motyvacijos, kylančios iš pirmųjų, dažnai pačiam veikėjui nesuvoktų jo gyvenimo pa­tirčių. Savaime suprantama, jog lite­ratūrinis personažas yra traktuojamas kaip klinikinis atvejis, kaip pacientas, o jo likimo linija aprašoma kaip diag­nozė.

Nepaisant dažnų psichoterapeutinės praktikos reveransų humanistinei psichoanalizei, teigiančiai laisvą žmo­gaus valią ir asmens nelygstamą vertę, gelminės psichologijos pasaulis neturi transcendentinio matmens, jo subjektų veiksmus motyvuoja tamsieji valios gaivalai, kurie maskuojasi geis­mo, aistros, o kartais net ir žmogiško­sios meilės kaukėmis.

Naujas „Vagos“ išleistas G. Bončkutės-Petronienės romanas „Neįvyku­si terapija“ sumanytas kaip moters ieškojimų ir brendimo istorija, kaip jos ilgas ir painus kelias į save. Kūrinio fabula konstruojama remiantis mo­derniosios literatūros schemomis ir kiek racionaliai, ignoruojant moralinę žmogaus prigimtį: veikėja save bando atrasti per patirtis su skirtingais vyrais, o tų vyrų veikėjos gyvenimo ke­lyje nemažai. Visi jie atlieka tarsi vei­drodžio funkciją, leidžia veikėjai pa­matyti save įvairiais aspektais. Šie vyrai yra lyg egzistenciniai kambariai – į jų pasaulius nesunkiai įeinama, taip pat lengvai ir išeinama. Be to, visada išsaugoma galimybė sugrįžti ir pasi­tikrinti savo paveikslą viename ar kitame kambaryje, mat vyriškoji per­sonažų galerija šios moters istorijoje yra statiška, pasižymi keistu sąstin­giu – nė vienas jų nesikeičia kaip charakteris, tarsi inkliuzijos yra įstri­gę savo infantiliškose būsenose. Kiek­vienas jų – psichologinės patologijos atvejis, bet kūrinio moteriai dėl savo nebrandumo jie gan patogus – tarsi kilimėliai prie durų, kaip koks baldas, egzistencinis inventorius, daiktiško­sios aplinkos analogija. „Ieškojau tobu­los sofos, kuri apglėbtų kaip mylimas žmogus“ (p. 166).

Visi romano vyrai – uždari, hiperjautrūs arba tiesiog užsispyrę, aikštin­gi vaikai, neišsiskleidę kaip asmenybės, savotiška klinikinė autistų kolekcija. Jie riboti, gyvenime bando įsitvirtinti kaip berniukai: maištu, pasipriešinimu, atmetimu, pasitraukimu. Kartais glež­ni kaip mimozos, kartais neprotingai atkaklūs, egoistiškai primetantys pa­sauliui save, aikštingai demonstruo­jantys savo įpročius artimiesiems. Beje, kartais tokius dėl jų gležnumo patogu mylėti. Antai Aleksandras: „<…> aš tyliai žavėjausi tuo nuo ligos tarsi peršviečiamu vyru ir manyje atsirado švelnus plaukiantis pojūtis.“ (p. 173). Jais patogu ir manipuliuoti, o tai jau viena iš didžiųjų romano veikė­jos aistrų, toks jos įsitvirtinimo kelias.

Ir pasyviuosius, ir aktyviuosius romano vyrus valdo vienas jausmas – gyvenimo baimė, kylanti dėl dvasinės izoliacijos, dėl negalėjimo bendrauti su žmonėmis. Kajus, Semas, Kle, Kirnis, Aleksandras, Benas – visi vienodai be­viltiški, nuslopinti, silpni, todėl nesu­gebantys mylėti, bet neištveriantys ir vienatvės. Jie be moters gyventi nemo­ka, bet ir duoti moteriai be savo kap­rizų nieko negali: šita vyrų kategorija naudojasi moteriškumu kaip buiti­niais šildytuvais. Bet dėl tokių ypaty­bių ir jie patys yra nesunkiai pagau­nami ir valdomi. Taigi įdomi knyga apie nevykėlių gyvenimą…

Kokie romano vyrai, tokia ir jo moteris, lyg nužengusi iš psichologijos vadovėlių. Jos moteriškas ir motiniš­kas instinktas deformuotas, nutaiky­tas ne į vaiką, bet į vaikiško tipo vyrą. „Jis griebėsi už manęs, kaip skęstan­tis šiaudo, o aš stengiausi jį gelbėti“ (p 174) Savo reikšmę ji kuria įsijaus­dama į liguistų, infantiliškų vyrų globą, o jos pačios sūnus lieka šešėlyje kaip vienas iš pakrikusio gyvenimo atsitiktinumų (kūrinyje jis šmėkšo tarsi blanki dėmė moteriškojo jusliš­kumo interjere). Šis punktyriškai ap­mestas personažas rodo pagrindinės veikėjos kaip motinos nebrandumą – ji bėga per gyvenimą vejama tik pa­augliškų laimės ir malonumų troški­mų. Šeimos gyvenimui, kuris yra tik­rasis žmogaus išbandymas, ji nepajėgi. Negana to: santuoką ji suvokia kaip nuotakos vedimą į skerdyklą. „Vedy­bos ir šeima ilgai man atrodė kaip nuodingas puvinys“ (p. 15).

Visas romanas – meilės santykių imitacija, jausmo mimikrija, fiziolo­ginės šilumos apykaita. Meilė šiai moteriai – tiesiog gera savijauta, kai ji jaučiasi kokio vyro pamaloninta. Ka­dangi personažai neturi gilesnio as­menybės matmens, jų santykiuose ne­atsiranda patvaresnio ryšio, tad visos tos iš paaugliškų fantazijų kylančios meilės pasmerktos žlugti, jos neišven­giamai išyra. Nes tokia „psichologinio žmogaus“ prigimtis – būsenų netvaru­mas. Nestabili žmogaus prigimtis at­siveria kaip vidinis chaosas ir tuštuma, o tai žmogų priverčia bėgti – nuolatos bėgti nuo savęs: per kalnus, per vyrus, per vienadienius santykius. Iš tos des­peracijos, aišku, atsiranda šiek tiek ir aistrų, jos smarkiai suliepsnoja, bet greitai ir sudega – kaip šiaudai.

Ypač stipriai psichoanalizės meto­dai jaučiami žvelgiant į pagrindinės veikėjos charakterį. Žinoma, ji yra komplikuota, kompleksuota ir prob­lemiška, ir savaime aišku, kad visos jos problemos pasėtos vaikystėje, tėvų pasaulyje. Jos tėvai – tiesiog psicho­analizės klasika: valdingas tėvas ir is­teriška motina. Tos figūros kūrinyje – atgrasios, o vaikystės klimatas – at­šiaurus. „Vieninteliai vaikystės auga­lai – baisi mamos kaktusų kolekcija“ (p. 20). Tais „gūdžiais vaikystės lai­kais“ susiformuoja emocinės gyvenimo dominantės.

Veikėja išauga „kaktusų pasaulyje tarsi skausmingose prieblandose, Nuo pat mažens nevaikiška, nevertinama kaip vaikas, todėl priversta nuolatos orientuotis j didelių žmonių gyvenimą tarsi prašyti iš suaugusiųjų savo reikšmės paliudijimo. „Išėjusi į kiemą aš atsistodavau vidury saulėto šaligatvio ir sveikindavausi su visais suaugusiais iš eilės. Mama mane gėdy­davo, traukdavo už rankos namo, bet aš ir vėl ant šaligatvio.“ (p. 26).

Svarbiausia, kad šitas dvasinis kli­matas tampa ne tik veikėjos atminti­mi, bet ir determinuota savastimi – jis nesikeičia, jis šią moterį lydi ir per­sekioja, uzurpuoja jos valią. Ir nors moteris yra stebėtinai atkakli, nuo vertinančio ir teisiančio tėvų autorite­to pabėgti ji nesugeba. Tėvas į veikėją nuolat tarsi žiūri iš viršaus, motina – lyg įsiskverbusi iš vidaus: „Mes su mama buvome susiliejusios ir kvėpa­vome kaip vienas organizmas, tiks­liau, aš buvau prisegta prie jos orga­nizmo ir visada jaučiau mamos jaus­mus, o jokio „aš“ nebuvo.“ (p. 23).

Tėvo ir motinos balsas lydi veikeją visą gyvenimą – kaip negailestingas vidinis cenzorius, išstūmęs sąmonin­gąją savastį ir nuslopinęs laisvą valią. Savo gyvenimo vertę veikėja turi įro­dinėti nuolatiniais darbais. „Bjaurybe laisvalaikis“ – štai save praradusio žmogaus problema. „Juk tuščiame laike velniai veisiasi“ (p. 165). „Taip ir aš nuolatos jausčiausi, tarsi turėčiau įrodyti, kad turiu teisę gyventi, pra­važiuoti šią, kitą dieną, kad aš to nusipelniau“ (p. 165). „O vidinis cenzo­rius vis klausia: – Tai tu dirbi ar nedirbi?“ (p. 165). Čia pasakojimą ir veikėjos charakterį komplikuoja iro­niškas profesionalios psichoanalitikės balsas, tad darosi nesuprantama: ar tai toks ironiškas charakterio kūri­mas, ar autorės atsivėrimas…

Veikėjos prigimtis dviprasmiška, joje užkoduotas slopinimas, silpnumas ir kartu tiesiog gyvatiškas lankstumas bei stiprus egocentrizmas, ši įtampa ir vidinės ramybės stoka verčia veikėją siekti galios, kabintis už individualios stiprybės iliuzijos. Iš čia – nuolat su­odintas aktyvumas, dirglumas, mažochistiška sporto ir alpinizmo aistra, taip pat įnirtinga mokslinė veikla, stiprios akademinės karjeros aspiraci­jos. Tokiu galios jausmo kuriniu veikė­ja realizuoja tėviškąjį projektą: tėvo balsas atmintyje ir jo provaizdis są­monės gelmėje veikėją verčia įrodinėti savo jėgą – kopiant j kalnus, minant dviračio pedalus.

Ji ryžtasi alinančioms turistinėms kelionėms, bėga į atšiaurią gamtą (nors tos gamtos nekenčia nuo vaikys­tės: „Kartą tėvai mane išsivežė gry­bauti. <…> Iškėliau koją lauk – aplink buvo drėgna, purvina, glitu, dvelkė su­puvusiais lapais. Tuoj pat grąžinau koją ant sauso guminio kilimėlio.“ (p. 20). Ji įrodinėja save užgrobda­ma nevykėlius vyrus, kabindamasi į mokslus, net įtvirtindama savo kaip mokslininkės ir visuomenės švietėjos autoritetą. Ši moteris siekia būti reikš­minga pasauliui ir jau tada darosi reikšminga pati sau.

Taigi veikėjos gyvenimo teisingu­mas nuolatos teisinamas išorinėmis aplinkybėmis, bet ne vidiniu tikrumu. Nuslopinta savastis – tai žmogus be asmenybės branduolio, tai būtybė, ku­ri tarsi neverta meilės ir siekia įsi­tvirtinti kitokiais, išoriškais būdais. „Tė­vų pavyzdžiu ėmiausi buto remonto. Nusipirkau gražių drabužių.“ (p. 166), – tai tėvo ir motinos balsai, veikėjos sąmonėje prabylantys vienu metu. „Nemylima moteris turi atrodyti gra­žiai – tada dar yra vilties. Nusipirkau naują mašiną ir plaudavau ją, kad ji visa blizgėtų.“ (p. 166) – štai ta pavo­jinga metonimiška situacija, kur iš­tuštėjęs žmogus tapatinasi su daik­tiškumu. Neabejotina, kad tokiu keliu eina tie, kurie vaikystėje nepatyrė meilės ir namų šilumos, kuriuos kaž­kas įtikino, kad patys savaime jie yra nieko verti, jog gyvenimą privaloma užsitarnauti.

Tėvų idėja romane išreikšta klasikinės psichoanalizės terminais, o kaip žmogiška idėja ji yra prarasta – nėra susitaikymo su tėvais, nėra ir terapijos, išgijimo. Manyčiau, kari pozityvi tėvų idėja yra brandžios asmenybės dalis, būtinasis savasties elementas, o terapijos esmė – asmenybės integraci­ja, savasties visų patirčių sutaikymas. Tai įmanoma tik pašalinus trauminių patirčių sukeltas įtampas ir kreipiant asmenį į aukštesnius, pozityviuosius prasmės lygmenis. Tik tokius princi­pus pripažindama autorė gali teigti, jog psichoterapeutas yra savotiškas kunigas. Tačiau šioje knygoje tas kuni­gas – be Dievo idėjos, žmogus – be šventumo matmens. Todėl visiškai su­griuvęs etinis kūrinio pagrindas, o be jo nėra literatūros…

Taip bėgdama kalnuotomis emocijų viršūnėmis romano veikėja prabėga esminius žmogiškus dalykus – meilę, motinystę, net savo vaiką (kaip minė­ta, šis yra tik blankus šešėlis bėgančio­sios su vyrais kelyje, dar blankesnis už visus atsitiktinius veikėjos gyvenimo pakeleivius). Egzistencinė turistė ir bėgančioji su vyrais (net esminėje ke­lionėje nusivilia, alpinistų grupėje neaptikusi jai tinkančių vyrų, bet tą varganą reikalą kiek kompensuoja kelionėje išnirusi italo figūra).

Psichopatologinis individas yra fragmentuotas, susiskaidęs, jis neturi jungiančio asmenybės branduolio, todėl iš jo negali išaugti vientisa istori­ja, nuoseklus dramatiškas naratyvas su logiška motyvacijos ir tikslo sis­tema, Juk romanas, didelis pasakoji­mas, – tai holistinė būties vienovė ir teleologinis prasmės orientyras, Ta­čiau šio kūrinio veikėjų sistema demonstruoja betikslę individų egzis­tenciją, jame papasakojama atsitik­tinumų virtinė, kuri neįgyja prasmės. Personažai juda ir mechaniškai, ir organiškai: atsimušdami vienas į kitą ir instinktyviai ieškodami vienas kita­me šilumos. „Su kiekvienu vyru buvo kitas gyvenimas, kiti jausmai, kita laimė. Keliavimas per žmones kaip per svetimus kraštus.“ (p. 218).

Anot Ericho Frommo, tai būtų „arklidžių šiluma“, kai žmonės telkiasi ne iš meilės, bet vejami vienišumo bai­mės. Kadangi kūrinyje nėra holistinio pasaulio ir žmogaus vienovės jausmo (jame net vyro idėja subyrėjusi į daugelį substitucinių fragmentų, vy­riškumo pakaitalų), jis neturi morali­nio matmens ir demonstruoja plėšrios prigimties adaptacijos bandymus. Aukščiausia prasmė čia – juslinis potyris, nors tai mūsų literatūroje – jokia naujiena. „Aš norėjau liestis prie jo, kūnų susiliejimas buvo aukščiausia prasmė, viso ko kulminacija.“ (p. 184). Taigi jaučiu, vadinasi, gyvenu, o kai nebejaučiu, manęs nebėra. „Jis, kuris buvo tapęs manimi, dingo, ir aš neži­nojau, kas aš esu.“ (p. 178). Ypač liūd­nas moters nereikalingumo jausmas: „Ar yra galimybė, kad jis mane girdės? Nedidelė. Bet aš jį girdžiu, o tai labai daug.“ (p. 173). Vis dėlto keista, – ši moteris užjaučia liguistą vyrą, bet negirdi savo vaiko, kuris jos gyvenime egzistuoja kaip nesusipratimas ar „ša­lutinis efektas“.

Šioje knygoje nėra normalių as­menybių (aišku, mes visi esame ligoti), joje yra tik id džiunglės ir superego kalėjimas, o žmogaus ego, jo savasčiai lieka gyvatiškas lankstumas ir begali­nis proto gudrumas, siekiant pasitei­sinti pasauliui ir išvengti rūstaus tėviškojo bausmės žvilgsnio.

Visi veikėjai apsėsti lengvos be­protystės, kadangi šiame pasaulyje nemato jokių gilesnių pagrindų. Vietoj dvasingumo – meditacijos treniruotu (tokia snobiška sporto rūšis), vietoj ti­kėjimo – burtai ir astrologija, vietoj dvasios pakylėjimo ir susitaikymo – gelminė psichoanalizė, kuri rodo as­mens prisirišimą prie savo problemų ir nenorėjimą keistis. Todėl reikėtų konstatuoti, jog šis terapijos bandy­mas ne neįvyko, bet nepavyko. Jokios terapijos tiesiog nebuvo, nes uždara individo valia negali atsigręžti į save ir pasipriešinti pati sau, paneigti pati save.

Apskritai romano pagrindinės vei­kėjos esmė keistoka: tai lyg fiktyvus personažas, literatūrinė konstrukcija, bet kartu lyg kažkas nukopijuota iš gyvenimo, sudurstyta iš tikrovės lo­pinėlių. Skaitant kyla jausmas, lyg būtum priverstas stebėti tau visiškai svetimų ir nesuprantamų žmonių san­tykius, tau neturinčius jokios reikš­mės. Į pasakotojos kalbą braunasi autorės psichologės balsas, ir, skaity­damas knygą, nebežinai, kuo tikėti. Rašytoja ar psichoanalitikė?

Autorės kaip rašytojos talentas pasireiškia fragmentiškai, atskirais epizodais – ji sugeba subtiliai pagauti konkrečius būsenų niuansus, apibrėžti charakteringas elgsenas ir pan. Tekste daug rimtos autoanalizės, įdomių sa­vistabos minčių. Trūksta tik vieno – dramatiško naratyvo ir žmogaus su moraliniu asmenybės matmeniu. To­kie, matyt, į psichoterapeutės kabinetą neateina…

Regimantas Tamošaitis. Lėtas eilėraščio gyvenimas

2022 m. Nr. 8–9 / Vytautas Stulpinas. Lėtoji. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 571 p. Knygos dailininkai – Petras Gintalas, Gvidas Latakas.

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02 / Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01 / Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas.

Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6 / Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos

2021 m. Nr. 12 / Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka.

Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

2006 m. Nr. 10 / Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos…

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.