literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate

2016 m. Nr. 1

 

Atėjau į „Metų“ redakciją 2002 m., kaip man tada atrodė, laikinai padirbėti. Tas laikinumas smarkiai užsitęsė. Labai daug kas pasikeitė – redakcijoje, Lietuvoje, mano paties gyvenime. Keičiasi ir kūriniai bei žmonės. Daugelio jau nebėra, nemažai redakcijos darbuotojų, taip pat ir autorių, išlikę tik „Metų“ puslapiuose. Kartais mėginu suskaičiuoti, kiek yra išėjusiųjų, bet vis susipainioju, o mano mintys apie buvusiuosius „vis graudyn ir įstabyn“…

Bet yra kai kas mūsų redakcijoje, mano kabinete, ir nekintamo: tai išvaizdus Oskaro Milašiaus portretas ant sienos ir du kalėdiniai žaisliukai su auksine girlianda ant užuolaidos karnizo. Kaip radau juos atėjęs, taip ir tebėra, žiemą vasarą liudydami laiko virsmo šventę. Kaip koks laiko stabilumo simbolis.

Paskutinė svarbi permaina „Metuose“, irgi susijusi su laiko kaita, buvo redaktorių pasikeitimas. Visa mano praktinės literatūros mokykla prabėgo prižiūrima vyriausiojo redaktoriaus Danieliaus Mušinsko. Šitas žemaitis buvo reiklus, atkaklus, mokėdavo ir priversti, ir padėti nuveikti darbus. Anuomet, kilus netikrumui dėl vienų ar kitų medžiagų atrankos, pasikliaudavau D. Mušinsku, kurio sprendimai buvo drąsūs ir stebėtinai tikslūs, visuomet pasiteisindavo. Be baimės patikėdavau jam savo tekstus, jis iškapodavo žodžių perteklių taip greitai, kad nė skausmo nepajusdavau.

Taip, „Metai“ keisis, bet tos inovacijos nesugriaus klasikinės leidinio formos ir koncepcijos, nes šis mėnraštis – kūrybos vartai į klasiką, tai lietuviškojo kanono prieigos, o tokiais dalykais lengvabūdiškai nežaidžiama. Kiekviena literatūra, kiekviena kultūra privalo turėti stabilizuojančią kanono ašį, apie kurią gali suktis kūrybos karuselė. Netekus tokios ašies, įvyktų kolapsas, visos šimtmečiais puoselėtos vertybės sugarmėtų į vienadienių reikšmių chaosą ir išnyktų jame be pėdsako.
Todėl tegul metai sukasi „Metų“ rate, nes tas ratas amžinas kaip ir mūsų literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kūrinys.

„Metų“ žurnalą matau kaip lietuvių literatūros kūrybinio proceso magistralinę liniją, kuria cirkuliuoja jau išgryninta, patikrinta tautos dvasinio potencialo energija. Laiko ratas aprėpia pradžią ir pabaigą, gražiai sujungia kūrėjų kartas, nes leidinio tikslas – pateikti vyksmą, visumos vaizdą, o ne atstovauti konkrečioms literatūrinėms ar ideologinėms grupuotėms. Nesame šališki, niekam neteikiame prioritetų, išankstinių konjunktūrinių nuostatų: šiapus „Metų“ slenksčio visos privačios kūrėjų draugystės baigiasi, jos neturi reikšmės publikacijų atrankai. Esminis atrankos kriterijus – išliekamoji teksto vertė, ir nieko daugiau. Taigi svarbiausia yra gaunamų tekstų – pagal jų tipus – meniškumas, konceptualumas, moksliškumas, informatyvumas, idėjų universalumas. „Metų“ žurnalas yra mūsų kultūros dokumentas ir šaltinis, jis skirtas ne tik šios dienos, bet ir ateities skaitytojui. Žinoma, turinys priklauso ne tik nuo leidėjų kvalifikacijų, bet ir nuo Lietuvos literatų kūrybingumo. Jei nėra geros kūrybos ar vertingų teorinių, kritinių, istorinių straipsnių, tai lieka pasakyti sau ir ateities kartoms – esame, kokie esame. Kartais pasauliui tenka liudyti ir savo paviršutiniškumą, silpnumą. Bet svarbu liudyti, palikti patikimą tautos dvasinės kokybės patvirtinimo dokumentą.

Literatūros gyvenime svarbu ne tik originali kūryba, nauji kūrinai, jų santykis su tradicija, visuomenės gyvenimu ir pan. Ne mažiau svarbu yra ir kūrybinio proceso kritinė refleksija. „Metų“ žurnale labai svarbios yra literatūros istorijos, teorijos, kritikos publikacijos, taip pat naujų knygų recenzijos, kultūrinių įvykių apžvalga. Bet vienas svarbiausių darbų, už kuriuos buvau atsakingas, prie kurių mane nuolatos spausdavo D. Mušinskas, buvo šiandieninės kūrybos ir kultūros refleksija, pateikiama rubrikoje „Svarstymai“, vadinamieji „Metų“ pokalbiai.

Šitie pokalbiai – galbūt karščiausia „Metų“ linija, stipriausia ir emocingiausia proceso refleksija. Nuo 2002-ųjų iki 2015-ųjų surengiau dvidešimt vieną tokį pokalbį. Tos publikacijos būdavo rezonansinės, sulaukdavome palankių atsiliepimų, atgarsių spaudoje, jų idėjos būdavo svarstomos mokyklose, Vilniaus universiteto auditorijose.

Priminsiu kai kuriuos „Metų“ žingsnius mūsų literatūros ir kultūros baruose. Pirmas toks įsimintinas žingsnis buvo naujo žanro intervencijos aptarimas „Esė kaip esminio mąstymo teritorija“ (2002, Nr. 12). Kiek daug džiaugsmo ir pakilumo būta suvokiant tą esė žanrą kaip dvasinį visuomenės išsilaisvinimą! Vėliau, kai nuo eseistikos žanro (kuris yra „visa kita“) ėmėme springti, būdavo malonu prisiminti mūsų karštas idėjas ir kalbančiųjų entuziazmą. O pokalbyje dalyvavo (kaip ir daugelyje kitų) charizmatinės asmenybės: Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius…

Po eseistikos proveržio aptarimo susirūpinome tautos kūrybinio proceso ryšiu su jaunąja karta, rimtai prabilome apie tradicijos tęstinumo problemą, atsiliepdami į vadinamuosius globalizacijos „iššūkius“ (tada jau buvo įsigalėjusi ši kalbos klišė, iš sociologinės retorikos vėliau nugvelbta politikų): „Ar lietuvių literatūra nepraras jaunojo skaitytojo?“ (2003, Nr. 3). Stengėmės įrodyti, kad tikrai nepraras, o argumentus dėstė Algimantas Zurba, Renata Šerelytė, Marta Rudytė, Kęstutis Urba, Loreta Jakonytė.

Tolesnis žingsnis – mėginome pamatyti save pasaulio akimis ir nuspėti savo ateitį: „Lietuvių literatūra Europoje: ar atpažinsime patys save?“ (2003, Nr. 10). Orakulai buvo Laimantas Jonušys, V. Rubavičius, Rita Tūtlytė, Gintarė Adomaitytė…

Dėl lietuvių literatūros mažakraujystės pamėginome apeliuoti į jos aukščiausiosios priežiūros instancijas: „Literatūros kritika: gyva ar mirusi?“ (2004, Nr. 2). Kritiką kritikavo patys kritikai: Elena Baliutytė, Audinga Peluritytė, Viktorija Šeina, V. Rubavičius.

Priminėme literatūros kūrėjams jų pilietines pareigas ir apeliavome į drąsą pokalbyje „Rašytojas ir maištas“ (2005, Nr. 10). Apie tą esamą ar menamą rašytojo drąsą kalbėjo Juozas Aputis, Jūratė Baranova, Elena Bukelienė, L. Jonušys, V. Kukulas, Jūratė Sprindytė… Tik man, verčiant pokalbio įrašą tekstu, frazė „rašytojas ir maištas“ dažnai virsdavo fraze „rašytojas ir maistas“, kuri daug ką ir paaiškino…

Buvo nuspręsta drąsos ir kūrybingumo proveržių ieškoti „jaunimo gretose“ (buvo kadaise toks leidinys): „Jaunųjų rašytojų situacija: ryšiai ir atotrūkiai“ (2006, Nr. 1). Savo santykį su tradicija aiškinosi Ugnė Barauskaitė, Gintaras Bleizgys, Marius Burokas, Laura Sintija Černiauskaitė, Laurynas Katkus, Mindaugas Kvietkauskas, Tomas Staniulis.

Be viso kito, literatūra yra tautos istorijos liudijimas. Pokalbyje „Atmintis be atminties“ (2006, Nr. 11) apie atsiminimų knygas kalbėjosi Virginijus Gasiliūnas, J. Sprindytė, V. Rubavičius. Taip pat buvo svarbus ir komercinės žiniasklaidos iškilimas, kai literatūros kūrėjų reikšmė imta stumti į kultūros paribius. Pokalbyje apie televizijos spindesio užtemdytą rašytojo vaidmenį visuomenėje „Autoritetai ir žvaigždės“ (2007, Nr. 3) prabilo „sunkioji artilerija“ – Viktorija Daujotytė, V. Rubavičius, Arvydas Šliogeris. Dirbtinės popkultūros žvaigždės šiame pokalbyje buvo sumaltos į miltus, bet kažin ar visuomenė tai pastebėjo.

Tada buvo nuspręsta, kad medį reikia lenkti, kol jaunas, ir atsigręžėme į mokyklą, nuo kurios prasideda visa literatūros ir tautos kultūros recepcija. Pokalbyje „Knyga ir mokykla“ (2007, Nr. 6) dalyvavo žymūs ir žymiausi respublikos pedagogai, bibliotekininkai, autoriai: K. Urba, Dainora Eigminienė, Irma Jasulevičienė, Asta Karaliūtė-Bredelienė, M. Rudytė, Audronė Razmantienė, Živilė Bandorienė, G. Adomaitytė.

Nuo literatūros proceso aptarimo kartais pasukdavome prie bendresnių, filosofiškesnių klausimų, pokalbiai įgydavo ir filosofinį turinį, be kurio rimtos, išliekančios kūrybos tiesiog nėra. Įsižiūrėjome į kūrėjo fenomeną, jo vaidmenį visuomenėje: „Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys“ (2007, Nr. 8–9). Dalyvavo V. Daujotytė, V. Rubavičius, A. Šliogeris.

Ypač svarbi yra literatūros aksiologija, sakralinių ir moralinių vertybių sfera, kuri atsiveria literatūroje ir tik dėl kurios literatūra yra išliekantis civilizacijos reiškinys. Pokalbyje „Rašytojas ir tikėjimas“ (2007, Nr. 12) egzistencines žmogaus atramas svarstė V. Daujotytė, V. Rubavičius, A. Šliogeris. Nuo iš esmės metafizinių ar net teologinių klausimų grįžome prie literatūros socialinio visuomeninio veiksmingumo problemos pokalbyje „Laiko dvasia šiuolaikinėje lietuvių literatūroje“ (2008, Nr. 3). Kūrybos funkcionalumą svarstė Andrius Jakučiūnas, D. Mušinskas, V. Rubavičius, J. Sprindytė.

Ieškojome ir archetipinių literatūros pagrindų, esminių žmogiškųjų temų, kurios konsoliduoja ne tik nacionalinės, bet ir pasaulinės literatūros tradicijas. Įsimintinas pokalbis, prie kurio dažnai grįžtu ir Vilniaus universiteto auditorijose, buvo skirtas žmogiškosios vietos gyvenime klausimui: „Namai ir benamystė literatūroje“ (2008, Nr. 6). Literatūrologine ir filosofine patirtimi dalijosi V. Daujotytė, A. Šliogeris, V. Rubavičius.

Ir vėl su apgailestavimu atsigręžta į estetinių bei etinių vertybių chaoso problemą, svarstyta, kiek mūsų kūrybą veikia didžiojo kapitalo gravitaciniai laukai, kam tarnauja talentas mūsų dienomis, kas ir už kiek jį nuperka. Pokalbyje „Populiariosios literatūros suvešėjimas“ (2008, Nr. 10) apie objektyvius knygos rinkos ir menininkų konjunktūros procesus kalbėjo Solveiga Daugirdaitė, L. Jakonytė, L. Jonušys, J. Sprindytė. Nuspręsta, kad tragedijos nėra, nes knygų pasaulis turi būti laisvas ir įvairus, kad laikas atsisakyti meno rimtumo dogmos, bet lieka problema – vertės kriterijų nebuvimas, reklaminio chaoso persvara prieš kritinio vertinimo šviesą.

Kartais pokalbiai įgydavo ir eschatologinių bei apokaliptinių tonacijų, pavyzdžiui, kalbant apie lietuvių tautos ir jos kultūros likimą globaliame pasaulyje. Filosofinio pobūdžio diskusijoje „Kalbos pabaiga?“ (2009, Nr. 3) dalyvavo V. Daujotytė, V. Rubavičius, A. Šliogeris.
Ir vėl apie žmogų iš esmės, koks jis yra, nuo antikos iki dabar. Kadangi lietuvių literatūra kartais cituojama ir bažnyčioje per pamokslus, prisiminėme jos autoritetus ir mes. Juk menininkas ir kunigas kultūros istorijoje ne kartą keisdavosi vietomis, atlikdavo panašią dvasinių vertybių perdavimo misiją, ypač aukštojo modernizmo retorikoje. Apie „Sąžinę literatūroje ir gyvenime“ (2009, Nr. 7) kalbėjo V. Juknaitė, V. Rubavičius, Julius Sasnauskas. Būta puikaus sutarimo, ir šią iniciatyvą reikėtų tęsti naujame „Metų“ laiko rate.

Tam tikromis progomis atsigręžta į nueitą kūrybos kelią. „Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečius“ (2010, Nr. 3) aptarė L. Jonušys, V. Kukulas, M. Kvietkauskas, V. Rubavičius, J. Sprindytė. Su panašia refleksija įsižiūrėta ir į patį Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštį. Pokalbyje „Metai“ laiko tėkmėje“ (2011, Nr. 1) dalyvavo Algimantas Baltakis, V. Daujotytė, Rimantas Kmita, D. Mušinskas, V. Rubavičius, J. Sprindytė.

Apie atsirandantį knygos kaip prekės fenomeną ir konkurencijos dvasią kalbėtasi svarstymuose kiek ironišku pavadinimu „Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant“ (2014, Nr. 2). Dalyvavo E. Baliutytė, V. Daujotytė, L. Jonušys, Dalia Kuizinienė, J. Sprindytė, Valentinas Sventickas. Aptartos visokios povandeninės srovės, interesai, motyvai…

Praėjusius metus pradėjome diskusija, skirta mūsų rašytojų rašytojui, kurio reikšmės, manau, dar gerai negebame suvokti ir įvertinti: „Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis“ (2015, Nr. 1). Kūrėjo reikšmę liudijo V. Daujotytė, D. Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, V. Rubavičius, J. Sprindytė.

Užėję į „Metų“ redakcijos literatūros kritikos, poezijos ir prozos skyrių, kur ant sienos kabo O. Milašiaus portretas, o ant užuolaidų karnizo – du kalėdiniai žaisliukai, amžino atsinaujinimo simbolis, turėtumėte pajusti čia vykusių ginčų karštį, literatūrinių aistrų liepsnas, apskritai ypatingą šios vietos energiją. Daugybę valandų sėdėdamas su ausinėmis ir klausydamasis pokalbių suprasdavau, kad ta energija niekur nedingsta, kad mūsų klausimai niekuomet iki galo neišsprendžiami, bet juk tik klausimu ir yra gyvas žmogus! Galutinis atsakymas reikštų dogmą ir proceso mirtį.

P. S. „Metų“ pokalbius, manau, reikėtų įvertinti ir išsaugoti jiems skirta knyga. Joje girdėtume svarbiausias mūsų laiko idėjas ir gyvą jas reflektavusių žmonių rūpestį.

Regimantas Tamošaitis. Veidai, vardai, vaidmenys

2023 m. Nr. 8–9 / Audronė Girdzijauskaitė. Kovido meto užrašai. – Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2022. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas

2023 m. Nr. 7 / Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas.

Regimantas Tamošaitis. Kada žmogus yra laisvas?

2023 m. Nr. 3 / Sigitas Benetis. Apgaulė: novelės. – Klaipėda: Eglė, 2022. – 174 p. Knygos dailininkė – Asta Radvianskienė. Viršelyje panaudotas Emilijos Benetytės piešinys.

Regimantas Tamošaitis. Lėtas eilėraščio gyvenimas

2022 m. Nr. 8–9 / Vytautas Stulpinas. Lėtoji. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 571 p. Knygos dailininkai – Petras Gintalas, Gvidas Latakas.

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02 / Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01 / Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas.

Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6 / Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos

2021 m. Nr. 12 / Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka.

Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

2006 m. Nr. 10 / Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos…

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Regimantas Tamošaitis. Verba plaka Lietuvą

2016 m. Nr. 5–6 / Algirdas Verba. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis spaudos lankas ir Kauno meno kūrėjų asociacija, 2015. – 71 p.

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

2016 m. Nr. 4 / Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 / Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau…

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos

2015 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Dinozaurų sklaida. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Regimantas Tamošaitis. Mea culpa

2015 m. Nr. 7 / Laikui bėgant jie pamirš savo išmintį, jie irgi bus įpratinti samprotauti, tada gal ir jie ateis į auditorijas ir ten klausysis aukštųjų žodžių, jie paklus abstrakcijų pinklėms, bus apžavėti spekuliatyvinių ištarmių logika, žaidimais stiklo karoliukais…

Regimantas Tamošaitis. Vėdarų šventė Pilies gatvėje. Tikėjimo išbandymas

2015 m. Nr. 4 / Pilies gatvėje buvo surengta graži nacionalinių valgių šventė, suvažiavo tradicinės kulinarijos meistrai iš viso krašto. Pilies gatvė yra Vilniuje, nors gal tokių gatvių rastume visoje Lietuvoje, mūsų miestuose ir miesteliuose, kuriais taip didžiuojamės.

Regimantas Tamošaitis. Žmogaus trumpintelis amžius

2015 m. Nr. 1 / irmiausia tas prabangos daiktas – dorai užgyventos tavo sauskelnės – įteikiamas mylimam žmogui, o mylimas žmogus, sušildęs jas savo kūnu ir padžiovinęs ant drungno senatviško radiatoriaus, grąžina jį…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Troškimai, kurie traiško

2014 m. Nr. 5–6 / Dalia Tamošauskaitė. Vabalai. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 128 p.

Regimantas Tamošaitis. Kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę?

2014 m. Nr. 3 / Geros vartotojiškos asmenybės gyvenimo pagrindas yra pinigai. Jie kuria vartotojiškos asmenybės vertę, yra jos buvimo būdas: vienu metu ir priemonė, ir tikslas. Vartotoją sukūrė civilizacija, civilizaciją suka geismas, o pinigai geismo išraiška.

Regimantas Tamošaitis. Mažutėliai ir kupranugariai

2014 m. Nr. 2 / Kūryba yra gyvybinės energijos išraiška. Kūrybinė energija – duotybė, kažkas tokio, kas gaunama iš prigimties. Kaip tai atsiranda – galai žino. Gal iš genų, gal iš tėvų meilės, o gal net iš kokio pasiutimo, iš pasipriešinimo pasauliui.

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Donelaitis kaip duona

2013 m. Nr. 12 / Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums. O „Metų“ kalba yra polifoniška, daugiabalsė: bendruomenė prabyla skirtingais balsais ir jungia skirtingas patirtis…

Regimantas Tamošaitis. Literatūra ant debesies

2013 m. Nr. 3 / Mūsų prozininkai darosi vis profesionalesni. Rašo greitai, kuria lengvą, įtraukiantį pasakojimą, skaitant jų knygas niekas nestringa – jokių problemų. Atrodo, daugelį naujų knygų galima perversti greituoju skaitymu…

Regimantas Tamošaitis. Esmių mąstymo teritorija

2013 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos

2012 m. Nr. 12 / Vincui Krėvei – 130 / Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių…

Tomas Rekys. Sovietų armijoje (Pradžia)

2012 m. Nr. 10 / Išvykau tais gūdžiais 1973 metais į sovietinę armiją vienas, niekieno nelydimas tamsų rudens rytą, lynojant nesmarkiam, bet įkyriam lietui. Nenorėjau varginti tėvų ta nemalonia karinio komisariato aplinka…

Regimantas Tamošaitis. Maironio metai. Kad klasikas nepasentų

2012 m. Nr. 4 / Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti…

Regimantas Tamošaitis. Bėgančioji su vyrais

2012 m. Nr. 2 / Genovaite Bončkutė-Petronienė. Neįvykusi terapija. – Vilnius: Vaga, 2011. – 224 p.

Lietuvių kalbos ir literatūros likimas mokykloje

2011 m. Nr. 12 / Diskusijoje dalyvavo lituanistai ir pedagogai Kęstutis Bredelis, Jurga Dzikaitė, Irena Gasperavičiūtė, Jurgita Girčienė, Vanda Juknaitė, Darius Kuolys, Nida Poderienė, Antanas Smetona, Irena Smetonienė, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Poezijos pseudomorfozė

2011 m. Nr. 7 / Senokai prabangavo ir nuplaukė Poezijos pavasario renginiai, bet vienas jame atsiradęs įspūdis nepaleidžia: mūsų poezija vis labiau panašėja į prozą. Joje įsitvirtina pasakojimas, siužetas, įvykis, atsiranda veikėjai, eilėraštyje…

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Regimantas Tamošaitis. Telkiamos literatūros kritikų pajėgos

2010 m. Nr. 11 / Spalio 5 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute susirinkusi literatū­rologų grupė įsteigė Kritikų klubą, kuris apibrėžiamas taip: kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūris, siekiantis stiprinti menų ir kultūros kritiką…

Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas

2010 m. Nr. 11 / Kartais atrodo, kad A. Škėmos XX a. antrosios pusės modernizmas su visa artistiška, ekscentriška bei mazochistiška ekstravagancija sugrįžta pas mus ne kaip jubiliejinio minėjimo objektas, bet kaip realybė…

Regimantas Tamošaitis. Pragaras šalia mūsų

2010 m. Nr. 8–9 / Dideli dalykai kartais nėra tokie tolimi. Geriu kavą Pilies gatvėje. Saulėtas, šiltas pavasario rytas, netoliese žaliuoja Gedimino kalnas. Tarsi architektūrinė ir gamtos puošmena, skirta mano ir panašių į mane malonumui.

Regimantas Tamošaitis. Baisioji krizė

2010 m. Nr. 5–6 / Prisimenu, kartą, dar aname tūkstantmetyje, sėdėjau Verkių parke žydinčių raktažolių pievelėje ant suoliuko su senų laikų drauge ir rūkydami kalbėjomės apie šį bei tą. Buvo vasaros pradžia, karšta, aplink medžius krūvomis telkėsi…

Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai

2010 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Išėjusios laimės ieškoti

2009 m. Nr. 12 / Birutė Jonuškaitė. Baltų užtrauktukų tango. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 286 p.

Regimantas Tamošaitis. Praėjusios vasaros debesys

2009 m. Nr. 10 / Praėjusios vasaros debesys, aišku, yra balti. Nors jų vasarą būna visokių, net ir visai tamsių, pritvinkusių lietaus, atmintis išsaugo tik akinamai baltus, kaip labiausiai atitinkančius mano sąmonės archetipus.

Regimantas Tamošaitis. Juodasis jazminas

2009 m. Nr. 8–9 / Prieš daugelį metų tiesiog svaigdavau nuo kokio seno filosofijos tomelio, jaudinamas minties, kad tuoj jį skaitysiu, dabar mieliau svaigstu nuo juodojo jazmino. Seniau galvodavau, kad gyvenimo kaip sapno metafora…

Sąžinė literatūroje ir gyvenime

2009 m. Nr. 7 / Pokalbyje dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Populiariosios literatūros suvešėjimas

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Pakeista tikrovė

2005 m. Nr. 7 / Vidurinė poezijos banga – įniršis, energija, nepasitenkinimas. Ji turi būti kategoriška ir stipri, kad gerai matytųsi iš tolo, kad būtų ryškesnė už tą prie kranto, – jau lūžtančią ir senkančią.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Poetinis Druskininkų ruduo–2002

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.