Uncategorized
„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2012 m. Nr. 4
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Eugenijus Ališanka
1–3. Atidžiau įsiskaitęs į klausimus suvokiau, kad jie tėra skirtingi vieno klausimo aspektai. Klausimo apie krizę, aprėpiančią ir globalinius XXI amžiaus pradžios procesus, ir vieną, „atskirai paimtą“, individą. Todėl neskaidau ir savo atsakymų į klausimus.
Ar pastebėjote, kad žmogus, atsidūręs keblioje situacijoje, iš kurios neranda greitos išeities, pirmiausia griebiasi žodžio? Vieni nusikeikia – mintyse ar garsiai, kiti pradeda šnekėtis – su savimi ar aplinkiniais: „to galėjau ir tikėtis“, „reikėjo eiti kitu keliu, reikėjo daryti kitaip“, „argi nesakiau“ ir panašiai. Treti mėgina įvardyti situaciją, suteikti jai žodinį pavidalą. Kitaip sakant, pradžioje yra žodis. Ir nereikia būti politologu ar kultūrologu, kad atsakytum į klausimą – koks šiandien yra pagrindinis raktažodis. Taip, jūs teisūs, tai yra krizė.
Aišku, galima būtų ginčytis, ar pradžioje buvo žodis krizė. Kad ir keliant dar vieną klausimą – o kam tas žodis priklauso, kas jį ištarė pirmas (plg. „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado“ (Jn 1, 1–3). Kitaip sakant, mūsų logocentristinei kultūrai tai būtų logiškas klausimas, tačiau, kaip ir atsakant į daugumą filosofinių klausimų, pagimdytų dar vieną klausimą. Net ir ne vieną. Ar žodis galėjo nublokšti mus ten, kur dabar esame? Ar žodis krizė yra adekvatus mūsų situacijos įvardijimas? Ar apskritai gali egzistuoti tai, kas nėra įvardyta? Ar paskubom įvardydami reiškinius, objektus mes jų nesunaikiname, neatimame iš jų unikalumo, pagaliau, egzistencijos? Ar priešingai, žodžiu ištraukiame juos iš nebūties suteikiame galimybę kažką reikšti, tapti mūsų sąmonės objektu?
Nemanau, kad galėčiau atsakyti bent į vieną tų klausimų, nors į juos bandoma atsakyti jau mažiausiai porą tūkstančių metų. Netgi sunku būtų paaiškinti, kokį vaidmenį šiandien vaidina „tas saldus žodis“ krizė. Vieniems tai išties tik keiksmažodis, tiksliau – atlieka keiksmažodžio funkciją. Nusikeikus palengvėja. Arba savotiškas užkeikimas, kuris, beje, giminingas keiksmui. Kartojant vardą, objektas praranda savo grėsmingumą. Arba racionalesnis bandymas įvardyti kylančią grėsmę, taip ją ištirpdant įprastinių santykių ir logikos pasaulyje. Arba tiesiog savotiškas būdas pabėgti nuo komunikacinės tylos. Juk šiandien dažniau išgirstame ne angliškąją optimistinę mandagumo frazę – „puikus oras, ar ne tiesa?“, bet pesimistinius pasažus apie krizę, beriamus tiesiog tam, kad užpildytume atsiveriančias kalbines tuštumas. Arba, priešingai, kalbomis apie krizę gaiviname trūkinėjančius ryšius su sociumu, su artimaisiais – juk krizė yra mūsų visų, visiems tokia artima ir pažįstama. J. L. Borgesas turbūt galėtų pateikti ištisą krizės pavidalų mūsų sąmonėje bestiariumą – tiek realių, tiek įsivaizduojamų būtybių katalogą.
Pamenu, sovietų laikais, kai Vilniaus universitete dėstė politinę ekonomiją, dėstytojas akcentuodavo vieną baisiausių kapitalizmo ydų – nuolat pasikartojančią perprodukcijos krizę. Ją sukeldavo, anot marksistinės teorijos, ne viena ar kita klaida, krizė slypėjo pačioje kapitalizmo prigimtyje, šerdyje, ji buvo neišvengiama. Toks saugiklis, neišlaikantis apkrovos, retsykiais perdegantis vien dėl to, kad kapitalistai nemoka planuoti. Smegenų plovimo mašina veikė išties sistemingai – ne visai iš piršto laužtas teorijas vakarais papildydavo „rinktiniai“ televizijos vaizdai: negailestingi milijonieriai, prabangūs automobiliai ir dangoraižiai, o šalia jų – milijonai alkstančių šeimų, bedarbiai, kruvinos protesto demonstracijos. Krizė buvo vienas iš baubų, kuriais gąsdino mus, sovietinės planinės ekonomikos vaikus. Krizė buvo ten, už geležinės uždangos, čia buvo penkmečio planai ir sėkmingas jų įgyvendinimas. Mūsų visuomenėje tiesiog nebuvo, negalėjo būti net tokio žodžio. Mes nesuvokėme, kad gyvename nuolatinės, chroniškos krizės sąlygomis. Bet tai mums netrukdė tą kataklizmą įsivaizduoti kitaip. Daug ką buvome skatinami įsivaizduoti kitaip, verčiami gyventi primestoje kalbinėje realybėje. Ko verta vien garsioji prieš kelis dešimtmečius per vieną TV tiltų tarp SSSR ir JAV nuskambėjusi frazė: „Sovietų Sąjungoje sekso nėra.“ Kalba cenzūravo, kalba, tiksliau – orveliška naujakalbė, kūrė pasaulį – pasaulį be krizių, be sekso. Todėl kalbos nusikaltimai buvo ne mažiau pavojingi negu kriminaliniai. Iš močiutės pasakojimų apie tremtį Sibire: viena tremtinė gavo dar dešimt metų kalėjimo vien už tai, kad barake, šnekėdamasi su tokiomis pat tremtinėmis, pavadino Staliną „avino galva“. Pradžioje buvo žodis. Tais laikais gal net labiau negu šiandien.
Tad išties tas visomis pasaulio kalbomis šiandien nuolatos skambantis grėsmingas žodis vargu ar byloja apie kažkokią naują realybę, išskirtinius mūsų gyvenimo sukrėtimus.
Auganti ekonomika, kylantis pragyvenimo lygis mus svaigino, ir mes tarsi apgirtę nustojome mąstyti apie priežastis ir pasekmes, puolėme džiaugtis šiandiena. Hic et nunc, čia ir dabar, tapo bene pagrindiniu mąstymo principu. Pirkome, vartojome, galvodami apie šios akimirkos poreikius, realius ar įsivaizduojamus. Kaip ant mielių dygo nauji prekybos centrai, tampantys naujųjų laikų „kultūros centrais“, „akropoliais“, sutraukiančiais tūkstantines minias apsipirkti ar tiesiog pabūti, padalyvauti gyvenimo šventėje. Greitosios vartojimo paskolos tiems, kurie gali gauti insultą neįsigiję akcijinių batų ar televizoriaus. Išsipirktinai nuomojami automobiliai tiems, kuriems alergiją kelia senų automobilių kvapai. Paskolos tiems, kurie nori naujo buto ar namo šiandien, o ne ryt ar poryt. Pasiūla vijosi paklausą, paklausa – pasiūlą. Sakysit, tai natūrali dinamika, šiuolaikinės visuomenės klestėjimo sąlyga. Bet ji natūrali tik tol, kol nestabtelim. Krizė ir buvo toks trumpas sustojimas. Pagirios, jeigu norit.
Lietuva pabandė, kaip ir daugelis kitų šalių, pagyventi rytoj aus sąskaita. Tą darė ir valstybė, ir eiliniai piliečiai. Lietuva, kitaip negu, sakykim, Estija, nesukaupė rezervo juodai dienai“. Politikai kėlė savo reitingus, neatsakingai didindami atlyginimus, pensijas, paleisdami vėjais bet kokį kišenėje užsilikusį centą. O šiandien aiškėja, kad socialinio draudimo institucija, išmokanti Lietuvos gyventojams pensijas, ne tik neturi rezervo, ne tik nežino, kaip galės išmokėti pensijas po metų, bet neranda pinigų artimiausiam mėnesiui. Pagrindinė socialines garantijas užtikrinanti institucija atsidūrė ant bankroto ribos. Ilgalaikės krizės pasekmės, demografinė situacija, mažėjantis gimstamumas, auganti jaunimo emigracija nežada šiai institucijai geresnės ateities. Taip pat ir mums, dirbantiems – būsimajai pensininkų armijai. Belieka atsidusti kartu su Karlu Valentinu, kadaise paleidusiu sparnuotą frazę: „Anksčiau ateitis būdavo geresnė.“
Niekad nesu ėmęs paskolos, visą gyvenimą vengiau skolintis kad ir kelių litų. Pastaraisiais metais ėmiau jaustis savotišku dinozauru, atsiliekančiu nuo pasaulio, viską imančio skolon, gyvenančio pagal principą „gerai gyventi niekas neuždraus“. Visa, ką esu pirkęs gyvenime, pirkau kiekvienąsyk galutinai nutraukdamas santykius su pardavėju. Sumoku ir išeinu. Dabar jau mano. Paskola ar skola ilgesniam ar trumpesniam laikui supančioja su skolintoju. Kaime, kur vasaroja mano tėvai, gyvena toks pusiau benamis geraširdis pijokėlis, kuris nuolat skolinasi iš mano tėvų. Po nedaug, dažniausiai po penkis litus. Kartais ir daugiau. Skolas atiduoda, tačiau beveik visada dar lieka šiek tiek skolingas. Dažniausiai tuos pačius penkis litus. Tėvas erzinasi, vis užsirašinėja skolas į kalendorių, o kaimynas sako tiesiai šviesiai – man patinka būti skolingam. Nežinau, gal tai išties savotiškas būdas palaikyti ryšį su sociumu, bendrumo saitas. Bet tai – ne man. Ir šiaip pasauliui esu prasiskolinęs, neatidavęs kad ir meilės skolų. Juo labiau niekada negalvojau apie dideles ilgametes paskolas. Tam reikia nemažo pasitikėjimo, pirmiausia savimi. O to pasitikėjimo pertekliaus niekada nejaučiau. Todėl ir krizė man reiškia ką kita negu daugeliui kitų. Negu tiems, kurie skuba gyventi, kurie žaidžia va bank. Ir kurie dažnai laimi. Kaip rašo vienas jaunas lietuvių poetas, „vėjus rodo tavo biologinis / laikrodis bet koks / skirtumas skubėsi kur ar / ne vis tiek / niekur nepavėluosi“.
Krizė visus privertė stabtelėti. Vieni atsitokėjo, kiti suklupo, bankrutavo, neteko darbo, treti sugebėjo iš jos net pasipelnyti, kaip chrestomatinė motušė Kuraž Bertolto Brechto dramoje. Buvo ir tokių, kurie tiesiog palūžo. Du krizės sunkumų neatlaikę sutuoktiniai pasitraukė iš gyvenimo, palikdami vaikus, tėvus. Ir dar raštelį: „Mes per silpni, silpnų niekam nereikia.“ Lietuvoje, garsėjančioje savižudžiais, tai tik dar vienas tragiškas įvykis. Bet pati žinia verta dėmesio: krizė apnuogino gamtoje tokį įprastą kovos už būvį dėsnį, visaip dangstomą civilizuotose visuomenėse. Bet jau Friedrichas Nietzsche paskelbė: „Silpnieji ir nevykėliai turi žūti, tai pirmasis mūsų meilės žmogui teiginys, ir čia dar reikia jiems padėti.“ Krizė, mūsų visų kūrinys, iš tiesų padeda. Neretai gali išgirsti politikų, ekonomistų balsus, kad krizė atlieka apvalymo darbą. Štai pirmas pasitaikęs postulatas, kurį aptikau viename lietuviškame verslo leidinio internetiniame puslapyje: „Krizės sunaikina silpnuosius ir leidžia apsivaliusiai ekonomikai sparčiu žingsniu žengti pirmyn – nelikite nuošalyje.“ Nieko naujo po saule, ar ne?
Iš dalies krizė atliko ir edukacinę funkciją. Iki tol daugumai net nerūpėjo, iš kur atsiranda pinigai. Na taip, jeigu trūksta, gal galima ir atspausdinti. Valstybės biudžetas atrodė kaip Kalėdų Senio dovanų maišas – dovanų niekam nepritrūks, tereilda giliau įkišti ranką ir šventinė nuotaika tau garantuota. Tačiau krizės dienomis pasimatė šito maišo dugnas. Ne tik dugnas, bet ir skylės. Anksčiau ar vėliau vaikiškam tikėjimui kalėdiniais stebuklais ateina galas, ir vaikui tiesa tampa trauma. Jeigu norite, pavadinkite ją krize. Kažkas panašaus ištiko ir mus. Apsinuogino ekonominiai, finansiniai mechanizmai ir jų gedimai. Pagrindiniu vyriausybės uždaviniu tapo „biudžeto skylių lopymas“. Net tiems, kurie beveik nieko neišmano apie ekonomikos dėsnius, pasidarė aišku, kad būtina taupyti ne tik šeimoje, bet ir valstybės lygiu. Visuomenė gavo ekonomikos pamokėles. Tačiau retas kuris tos visuomenės narys suvokė, kad taupymas prasidės pirmiausia nuo jo ar bent jau jo neaplenks. Tai patyrus prasidėjo desperatiški žvalgymaisi į svetimas kišenes ar net burnas. „Švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai“, – įvairiausios šios frazės moduliacijos tapo žurnalistinių tyrimų ir visuomenės kritikų leitmotyvu. Kitaip sakant, visuomenė ėmė save labiau suvokti kaip visuomenę. Bent jau kaip biudžetinę.
Literatūrinis procesas, prasidėjus krizei, nenutrūko. Knygos išleidžiamos, įvairios ekspertų komisijos renka geriausias, vienos ar kitos sulaukia premijų, kasmet rengiama Vilniaus knygų mugė. Jeigu ne socialinis ir ekonominis fonas, kartais pagalvotum, kad ir nėra tos krizės. Taip, mes dar negalime apžvelgti visos krizės ir jos padarinių, nes dar tebesame jos epicentre, bet, atrodo, ne vien krizė kalta dėl šiandieninės literatūros būsenos. Neapleidžia jausmas, kad literatūrą apėmęs vangumas, joje vis sunkiau surasti sprogdinantį užtaisą. Literatūra gyvena tarsi iš inercijos. Juk šiandien niekas ir nebekalba apie genialumą ir kitas mistines menininko galias. Rašytojai tiesiog dirba savo darbą. Tai – profesija, o ne pašaukimas ar misija. Vieni tapę darboholikais, kiti – alkoholikais, tretiems rašymas – laisvalaikio užsiėmimas. Literatūra ima ilgėtis pervartų, pastaraisiais metais juntamas tam tikras štilis, apgaulinga ramybė prieš audrą. Gal taip atrodo dėl to, kad aplinkui vyksta tiek daug pokyčių, kad įpratome viską vertinti greičio kriterijais. Literatūra juda lėčiau, ji priverčia mus sustoti ir apsidairyti, o tai erzina greičio mėgėjus.
Sovietmečiu literatūra, nors ir atlikdama ideologinės tarnaitės vaidmenį, klestėjo savo ezopiniu paveikumu, rašytojas buvo „tramdomas“, bet turėjo neabejotiną moralinį autoritetą, literatūra stovėjo ant aukščiausios menų pakopos. Mintis, kad literatūra klesti priespaudos sąlygomis, kad ji generuoja maišto energiją ir šitaip ištobulina savo raiškos galimybes, yra gana populiari. Tačiau ar dabartinis kapitalizmas nėra ganėtinai agresyvus, ar išties šiandien nėra prieš ką maištauti? O gal pačios literatūros nebedomina maištai ir revoliucijos? Ir ar ne todėl, kad rašytojas yra „sutramdytas“, t. y. „saugo savo reklaminę reputaciją“, anot poeto Marcelijaus Martinaičio? Vis dėlto, man regis, literatūros orientyrai ir prioritetai nedaug pasikeitė nuo Homero laikų, labiau keičiasi literatūros vieta visuomenėje, kultūroje. Vaizdo kultūra su internetu priešakyje baigia užimti didžiąją kultūros teritorijos dalį, palikdama literatūrai vis mažiau vietos. Ir tai nėra jokia tragedija. Juk dar taip neseniai neįsivaizdavome gyvenimo be telegrafo ar žirgų kinkinių.
Bet apokalipsė literatūros artimiausiu metu tikrai neištiks. Nemanau, kad ir krizė pagreitintų literatūros nyksmą. Literatūra tebeturi savo įtakos sferas visuomenėje ir kultūroje. Bėda ta, kad kalbėdami apie bet kokius paveikumus ar įtakas, mes norom nenorom įsivaizduojam trijų milijonų auditoriją, geriausią televizijos (sic!) transliacijos laiką, pirmuosius dienraščių puslapius, „Stiliaus“ ar kitokių gyvenimo būdo žurnalų nuotraukas. Nenorim susitaikyti su kapitalizmo abėcėle, nenorim pripažinti, kad esam įžengę į erą, kurios vienas pagrindinių elementų – jo didenybė „piaras“. Viešieji ryšiai kuria mūsų viešojo (deja, ir privataus) gyvenimo simuliakrus, tarp „būti“ ir „atrodyti“ petį vis labiau spraudžia prodiuseris. Rašytojai jau irgi pasinaudoja galimybėmis pašokti ar padainuoti televizijos šou. Ar jų skaitomumas dėl to išauga – nežinau, gal. Žinau, kad žaisti yra sveika, žmogus yra homo ludens. Ir dar žinau, kad rašytojų kūriniai dėl to netampa menkesni. Gera literatūra, kaip ir geri rašytojai, nieko nebijo. Klausimas tik, kas jų bijo?
Iš tiesų klausimas yra ne „šokti ar nešokti“. Tebegalioja sena versija. Būti ar nebūti. Ir čia, man regis, krizė atlieka katalizatoriaus vaidmenį. Ne daugiau.
Šiandien žodis krizė mus vis labiau įtraukia kaip sūkurys į savo gelmę. Ar mes dar tikrai suvokiam, ką sakom, nuolat kartodami šį žodį? Ar dar jaučiame už jo kokią nors realybę? Lietuvoje jau apstu siūlymų šio termino nebevartoti, vietoj jo teikiamas kitas žodis – sunkmetis. Kaip rašto žmogus sutinku, kad sinonimai gelbsti kalbą. O ar jie išgelbės pasaulį, kaip kadaise tikėjome, kad jį išgelbės grožis? Sykį verčiau vieną amerikiečių poeto Jerome’o Rothenbergo eilėraštį, kuris vadinosi „Gėlių kantata“. Jame kiekvienoje eilutėje skambėjo žodis „gėlės“. Tarsi poetinis žaidimas, ir tiek. Ir kaip nustebau, skaitydamas savąjį vertimą, kad šis žodis man vis mažiau ir mažiau siejosi su gėlėmis, galiausiai jis visiškai prarado „gėliškumą“. Gėlių nebeliko. Kalba dar sykį pademonstravo savo magiškąją pusę. Gal ir šiandien mes ja naudojamės, tik ne visai suvokiam? Gal įvardydami daiktą atsikratome baimės, kaip tvirtina psichoanalizės klasikai? Gal kartodami be paliovos šį žodį iš tiesų norime ištirpdyti krizę balsių ir priebalsių sraute?
Krizė krizė krizė. Ir dar sykį. Turėtų palengvėti. Pabandykite ir jūs.
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
1. O kuris gi žmonijos gyvavimo tarpsnis galėtų pasigirti ilgalaike taika ar stabilumu? XX amžius prasidėjo Rusijos revoliucija, pragaištinga daugybei tautų, ir į politinę piramidę iškėlė Staliną… XIX amžių draskė Napoleono karai, XVIII a. – Šiaurės, XVII a. – Trisdešimties metų karas…
Imantas Zieduonis knygoje „Kuržemytė“ taikliai pasakė apie teutoniškąjį Kuršą: per 234-erius kunigaikštystės gyvavimo metus 110 metų (t. y. kas antri metai) žmones kamavo nederlius ir badas, 81-erius (t. y. kas treji metai) – karas, o kas penkiolika – epidemijos.
Marą, cholerą ir šiltinę lyg ir įveikėme. O ką gi dar?
Žmonija turbūt geriausiai sugeba kariauti ir kelti revoliucijas. Homo sapiens bodisi daugybės nekaltų dalykų, tik ne smurto, neapykantos, keršto, kraujo – nuo Kaino ir Abelio laikų. Kodėl? Sunku pasakyti… Karas sugriauna ekonomiką, bet kažkodėl jis ekonomiškai naudingas! Karas sunaikina genofondą, nušluoja nuo žemės paviršiaus ne vien tik nespėjusius subręsti da vinčius, galilėjus ir enšteinus, bet ir ištisas tautas – ir niekam dėl to širdies neskauda! Nebent vienam kitam Sacharovui ar kovaliovui… O iš lietuvių kam? Nijolei Sadūnaitei?
Teroras – nors gyvuliškas, bet, matyt, labai saldus pasitenkinimas. Mėgautis kitų kančia? O ar ne tokio pasimėgavimo mūsų vaikus ir vaikaičius moko šiuolaikinės medijos, ypač televizija bei internetas, veikiausiai ugdydamos būsimų teroristų kartą?!
Ne per daugiausia, tiesą sakant, tų vaikų ir vaikaičių Lietuvoje jau ir liko. Išsilakstė kas kur. Ir gerai. Nes ką jiems čia beveikti – darbo nėra, duona kainuoja kaip mėsa, o gera mėsa – kaip dviratis „prie Smetonos“!
Vilniuje, Kaune dar galima išvysti mokinukų ir studentų. O mažuose miesteliuose – pusė namų tušti, visai ne taip, kaip Vakarų Europoje ar Šiaurės šalyse, kur mažiausioj gyvenvietėj jaunų ir senų knibžda.
Merdėjanti žemė. Tušti kaip iškirmijusio riešuto kevalas namai užkaltomis langinėmis. Tuojau po Nepriklausomybės senukus mūsų kaimuose visokie treninginiai pjovė, dabar valstybė pjauna – pasiligojusio nė „greitukė“ ligoninėn nebeveža. Greičiau senas numirs – valstybei tik nauda, nebereikės pensijos mokėti.
Terorizuojami esame kasdien, nors pistoleto niekas į smilkinį ir neremia. Jau fiziškai pykina, kai įsijungi televizorių, net kai laida visai ne „teroristinė“ – reklamą dar būtų galima iškęsti, bet anonsai, trunkantys po 10 minučių, varo į neviltį. Toks įspūdis, kad visa Lietuva – debilai arba kamuojami Alzheimerio ligos. Anonsuojama iki vėmulio, iki gilaus protesto: išjungti, niekados nežiūrėti, išmesti televizorių pro langą! Sovietmečiu buvo toks anekdotas… Sutikęs apšepusį, susiglamžiusį bičiulį draugas klausia: „Kodėl neapsigerbi?“ Tas sako: „Įsijungiu radiją – TSKP suvažiavimas, įsijungiu barzdaskutę – TSKP suvažiavimas, lygintuvą jau net ir įsijungti bijau…“ Dabar labai panašiai gyvename, tik ne TSKP suvažiavimas iš visų kampų lenda, o milijonai prekių ir paslaugų, kurių niekam nereikia.
Visados, radusi pašto dėžutėje gausybę lankstinukų, imuosi už galvos: kiek medžių išguldyta dėl žmogaus godumo – baisu!
Baisiau, žinoma, kai gatvėje, parduotuvėje, metro ar teatre sproginėja bombos. Bet ar visada dėl to kalti teroristai? Kiek yra sufabrikuotų teroro aktų, kurie įvykdomi tik todėl, kad kažkas turi didelių liliputiniškų pretenzijų diktuoti šio pasaulio tvarką? Ar ne provokacija – Šamilio Basajevo reidas į Dagestaną? Ar ne provokacija – teroro aktai Maskvoje ir Volgodonske? O kaip pavadinti Rusijos kariuomenės siautėjimą Gruzijoje, kuris baigėsi valstybės dalies okupacija?
Bet labiausiai man klaiku, kai intervencijos vykdomos prisidengus demokratijos vardu. O juk ir taip būna. Ir ne kartą. Aš manau, kad demokratijos „importas“, kuriam prielaidas sukūrė būtent globalizacija, dažnai tėra pirkliškas cinizmas. Gal tai ir žadina antiglobalistinį ekstremizmą? Beje, globalizacijos iki galo dar „nesuėstos“ šalys daug patrauklesnės, romantiškesnės…
Nūdienos istorikais, juolab politologais, jau kuris laikas visai nebepasitikiu, Ne todėl, kad meluoja susiriesdami. Labiau gal todėl, kad šiandiena – per arti akių, esame į ją įsikniaubę, o toks žmogus mato siaurai, todėl tendencingai.
Daugelio dalykų šiame pasaulyje, deja, nesuprantu. Sakykime, kas yra oro taršos kvotos, kurias panorėjus galima parduoti? Ar tokios kvotos ir tokie sandoriai gerina ar blogina ekologinę situaciją?
Kai girdžiu dusliai vaitojančias grindis po kojomis ir slogų sengirės eglių atsidūsėjimą anapus Nemuno, suprantu gyvenanti anaiptol ne saugiame – jau gal net nebe Dievo? – pasaulyje. Sprogdina, žinoma, ne mane (kur Veliuona, o kur Kaliningrado sritis!), tik žemę naujos atominės elektrinės pamatams, bet jausmas labai bjaurus – tarytum koks didžiulis pūlinys tvinksėtų visai šalia. Ir kas man uždraus galvoti, kad šita elektrine – anaiptol ne energijos deficitui mažinti statoma, o tik politiniais tikslais, nes Rusijoje viskas daroma politiniais tikslais…
Kur išeitis? Nežinau…
Vaikystėje tėvai mus su broliu gėdydavo: kas melagis, tas ir vagis! Gal iš tiesų viskas pasikeistų, jei atsigręžtume į TIESĄ? Reikėtų paisyti tiesos. Nebemeluoti – nei sau, nei kitiems. Menas dažnai pasako tiesą. Bet kas paiso menininkų?
Žiūrėdama režisierės Phyllidos Lloyd filmą „Geležinė ledi“ suklusau, išgirdusi Margaret Thatcher frazę, ištartą aktorės Meryl Streep lūpomis. Buvusi premjerė pripažino, kad ir Europos „demokratija“ kūrė globalinio terorizmo formulę. Valdyti pasaulį buvo ir bus vienintelis imperinių žmonių siekis.
2. Lietuva – labai keista valstybė. Čia viskas „kažkaip ne taip“, net ir žiemos saulė danguje. Pakeliu akis nuo kompiuterio: laikrodžiai rodo vidurdienį, o saulei nusispjauti, kad buvusi mūsų Europos reikalų ministrė Laima Andrikienė nusprendė Lietuvą (dar tik deryboms prasidėjus) skubiai „sueuropinti“. Saulė vis tiek į zenitą pakyla tik pirmą valandą dienos, ir – ką tu jai?
Ne mane vieną Lietuvos laikas, ankstyvą popietę jau smigdantis į juodą naktį, erzina. Ne mano vienos biologinis laikrodis šaukte šaukia: negerai! Svarbu, kad gerai tiems, kurie laiką „valdo“. Menkutis melas? Bet ne toks jau ir menkas, kai pagalvoji.
Kai Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija „naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje“ patvirtino šalies įvaizdžio koncepciją ir prasidėjo pasipūtėliškas skalambijimas, kad „Lietuva – drąsi šalis“, netvėriau juokais, nes pykti jau nebėra jėgų. Nors gal ir iš tikrųjų juokinga…
Kone ketvirtis milijono lietuvių gyvena iš įvairiausių pašalpų ir kompensacijų, kurias jau net ir išvardyti sunku. Ketvirtis milijono darbingo amžiaus žmonių sėdi be darbo. Infliacija auga… Bankai – užsieniečių rankose…
Drąsu tokiai „didelei“ valstybei? Drąsu! O kur dar beveik pusė milijono emigrantų – jaunų, gabių, protingų, kurie – būdami Lietuvoje, jei tik turėtų darbo ir uždirbtų bent minimalų atlyginimą, – sumokėtų į valstybės iždą milijonus litų mokesčių?
Bet paklausykime, kokios gražios šnekos iš tribūnų! Pas mus ir senatvė ori, ir neįgaliesiems – visos galimybės, ir Europos Sąjungos investicijų – kaip iš gausybės rago! O jau kaip smulkusis verslas skatinamas – nėra ką bepridurti! Nebent tai, kad smulkiausias iš verslininkų turi žinoti per 400 įstatymų, o kontroliuoti jį ir bausti turi teisę dešimtys institucijų… O kokį nors menkiausią savivaldos valdininkėlį institucijos gina įnirtingai, pasišventusiai. Jis gali būti korumpuotas demagogas, paskutinis girtuoklis, važinėti girtas tarnybiniu automobiliu, daryti pravaikštas, nusitaukšti viešai į visiškas lankas – šilta kėdžiukė vis viena bus prilipusi jam prie užpakalio kaip kramtomoji guma!
Politiniai rezervai? Gal ir akla esu, bet tokių kažkaip nematau. Dešinieji? Kairieji? Centras? O kuo gi ypatingai skiriasi jų programos?! Suprantu, kad rinkėjai programų neskaito. Kaip ir mūsų išrinktieji į Seimą neskaito Konstitucijos. Matyt, todėl jiems ir negėda prisiekti ant Konstitucijos ranką padėjus – nelabai težino, kas ten iš tikrųjų parašyta. Jeigu žinotų, neskleistų garsiai tokios nesąmonės, kad mūsų šalyje bažnyčia atskirta nuo valstybės. O yra apie tai šaukiančių! Vos Lietuvos hierarchai pabando nepatenkinti krustelėti, kai kuri „radikalai“ tuojau kaip burtažodį kartoja tezę, ištrauktą visai ne iš Lietuvos Respublikos, o iš SSRS Konstitucijos. Ir kaip jiems išaiškinti, kad mūsų Konstitucijos III skirsnio 43 straipsnio teiginys Lietuvoje nėra valstybinės religija gerokai skiriasi nuo atmintin įstrigusio ateistinio šūkio?
Apie tai, kad to paties skirsnio tas pats straipsnis prasideda sakiniu – Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religijas… – verčiau patylėsiu. Tegul Konstitucinis Teismas darbuojasi, ko čia man aušinti burną.
Svajoti, kad politikai ar valdžia būtų Dievo žmonės, žinoma, naivu. Tačiau kartais norėtųsi bent jau elementaraus padorumo. Deja! Dievą mūsų politikai ir valdžia prisimena tik tada, kai paranku.
Kodėl didelė dalis rinkėjų visai nespjovė į buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių A. M. Brazauską? Todėl, kad Algirdas Mykolas „atidavė“ Vilniui, o ir visai Lietuvai, Katedrą. Viešai priminęs, kad atiduoti galima tik tai, kas yra tavo nuosavybė, akimirksniu būsi pavadintas labai įžūliu, neetišku ar netgi valstybės priešu…
O kodėl 2009-ieji mūsų valstybei tapo Lietuvos vardo paminėjimo Annales (juedlinburgenses tūkstantmečiu, o tikintiesiems – Evangelijos žinia tūkstantmetei Lietuvai? Nejaugi vien todėl, kad krikščionys ir vėl pasijaustų „atskirti“, kad nereikėtų ta proga daug investuoti į religijos objektus? Juk už pinigus, kurie buvo išdrabstyti kairėn ir dešinėn, fejerverkais iššaudyti į padanges ir išmokėti ambicingų superinių projektų vykdytojams, buvo galima visose Lietuvos bažnytėlėse įrengti centrinį šildymą…
(Stingdantis daugelio maldos namų šaltis, kai į ledokšnius sukreša net šv. Mišių vynas, mano galva, XXI a. nerūpi niekam, net ir ganytojams. Vyskupijose, ačiūdie, šilta. O tuo, kad klebonas, aptarnaujantis, tarkime, tris parapijas, mažiausiai valandą kasdien, išskyrus pirmadienius, ir trejetą valandų kiekvieną sekmadienį stingsta į kaulą, turbūt nieko nenustebinsi? Senučių, kurios rytą vakarą skuba viešai išpažinti savo tikėjimą, nes pagal vis tą pačią mūsų Konstituciją (II skirsnis, 26 str.) turi teisę tai daryti, irgi juk niekam negaila. O kaip į tokias pamaldas žiemą prisišaukti jaunimą?)
Neseniai teko būti Kauno arkivyskupijos kurijos renginyje „Meilė kuria šeimą“. Beveik sausakimšoje „Žalgirio“ arenoje, talpinančioje apie 15 tūkstančių žmonių, dalyvavo ir aukščiausi šalies vadovai su šeimomis: Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ministras pirmininkas Andrius Kubilius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis. Žinoma, jie, kaip ir pridera, – pirmoje eilėje, žinoma, juos visus pristato didieji dienraščiai. O apie tai, kad išmintingą, įdomią, jaunatvišką ir tikrai įspūdingą homiliją renginyje bylojo Šiluvos Švč. Mergelės Maruos gimimo parapijos klebonas Erastas Murauskas – „Lietuvos ryto“ informacijoje nebuvo nė žodžio. Kai kitą vakarą „katalikiškos pakraipos“ koncertą parodė LTV (stebuklas?!), Seimo pirmininkės žodis, nors retorikos požiūriu ne itin uždegantis, skambėjo nekupiūruotas, o kunigui E. Murauskui televizinio laiko liko vos keliems iš konteksto ištrauktiems sakiniams. Kas tai – naujoji cenzūra, kurią mūsų Konstitucija draudžia, ar užsispyręs bukumas – nieku gyvu neparodyti per televiziją protingo žmogaus vien todėl, kad jis „kulto tarnas“?
Nesu nusiteikusi prieš minimus savo šalies aukščiausius pareigūnus. Tik pykstu ir jaučiu ypatingą širdgraužą, kad ilgindama pensinį amžių laisva ir nepriklausoma Lietuva, valdant būtent šiai koalicijai, pavogė iš manęs septynerius darbingus ir kūrybingus metus. (Kuris meno kūrėjas nesvąjoja apie pensiją, kad pagaliau – nebesukdamas galvos, iš kur gauti centą! – galėtų pagaliau parašyti, nutapyti, sukurti tai, kas apmąstyta, kam kauptąsi ne tokį jau trumpą gyvenima?) sužinojau apie šį savo valstybės nuosprendį, pasijutau bjauriai nuteista, nors nieko iš nieko nevogiau, nieko nežudžiau – tik savo pačios gyvenimą. O daugiau asmeniškų priekaištų neturiu! Ir vis dėlto suprantu: rinkimai į Seimą jau prasidėjo…
3. Padeda tik tai, kad jaučiuosi esanti Dievo vaikas. Ir tikiu, kad aplinkui – kiti Dievo vaikai, nors gal ir pamiršę šią tiesą. Žmogaus atmintis nėra tobula. Ir gerai. Tobula atmintis jautresnį žmogų paprasčiausiai išvarytų iš proto.
Žinoma, viešai prisipažindama, kad mano pasaulėžiūra krikščioniška, jau matau stipriai susiraukusias fizionomijas ir netgi rizikuoju užsitraukti nemenką tai kurių žmonių rūstį. Ką padarysi. Vertybes kiekvienas renkamės patys. Bet manęs juk neerzina tas faktas, kad garbinti protą daugeliui aplinkinių sekasi žymiai lengviau, nei adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą. Kodėl tuomet aplinkiniai turėtų šaipytis, išgirdę, kad man mieliau – atvirkščiai?
Be to, esu jau tokio amžiaus, kai pašaipos strėlė, paleista mano adresu, nebeatrodo tragedija. Dažnai pasiguodžiu: gal Herakleitas nebūtų sakęs, kad dukart Į tą pačią upę neįbrisii, jei būtų žinojęs, kad Sokratas, perskaitęs jo raštus, ištars: Ką supratau – didinga; kaip ir tai, ko nesupratau.
Lietuvių kalbos ir literatūros likimas mokykloje
2011 m. Nr. 12
Diskusijoje dalyvavo lituanistai ir pedagogai Kęstutis Bredelis, Jurga Dzikaitė, Irena Gasperavičiūtė, Jurgita Girčienė, Vanda Juknaitė, Darius Kuolys, Nida Poderienė, Antanas Smetona, Irena Smetonienė, Regimantas Tamošaitis
Šių metų spalio 21–22 d. Anykščiuose įvyko Lietuvos ir užsienio mokyklų lituanistų konferencija „Mokyklinei lituanistikai aktualūs atradimai ir įžvalgos“. Ją organizavo asociacija „Lituanistų sambūris“, Lietuvos mokslo ir švietimo ministerija, Vilniaus universitetas, Vilniaus edukologijos universitetas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Ugdymo plėtotės centras, Anykščių A. Baranausko vidurinė mokykla.
Konferenciją surengti paskatino klausimai, kylantys dėl lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programų mokykloje permainų. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros Vidurinio ugdymo bendroji ir Brandos egzaminų programos, o nuo 2013 m. abiturientai laikys egzaminą pagal naują Brandos egzaminų programą. Permainų esmė maždaug tokia: etninę lietuvių literatūros sampratą keičia Lietuvos literatūros koncepcija, leidžianti į programą labiau įtraukti europietiškuosius istorinius Lietuvos kultūros kontekstus ir stiprinti europietiškąją mokinio savimonę, laisvinti ją iš etninio provincialumo ir teikti universalesnius pilietinio sąmoningumo bei patriotizmo pagrindus. Didesnė reikšmė teikiama ir gimtajai kalbai, siekiama įtvirtinti lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, humanitarinio ugdymo paskirtį, atsisakant siauro požiūrio į lietuvių kalbą tik kaip į komunikacijos instrumentą. Taigi gimtoji kalba suvokiama kaip svarbus kultūrinės tapatybės pagrindas. Brandos egzamino permainos esmė: atsisakoma nuo 1997 m. įsigalėjusios literatūros kūrinio interpretacijos, kuri dėl egzaminavimo praktikos bei gebėjimų tikrinimo metodų tapo pernelyg formalizuota ir atskyrė mokinį nuo literatūros, blokavo gyvą kūrinių skaitymą ir kartu slopino natūralius grožinės literatūros skaitymo bei laisvo mąstymo įgūdžius. Vietoj formalizuotos kūrinių fragmentų interpretacijos mokinio gebėjimai bus tikrinami pasirinktinai literatūriniu ir samprotaujamuoju rašiniu, kuriuo mokinys parodys sugebėjimus skaityti literatūros kūrinius, jausti gimtosios kalbos galimybes, išreikšti bei argumentuoti mintis ir literatūros idėjas susieti su aktualiais lietuviškosios kultūros kontekstais. Tai lyg tas pats tradicinis mokyklinis rašinys, bet jau praturtintas moderniais kūrinio interpretacijos (jo elementų analizės ir prasmės aiškinimo), jo artimo ir visuminio skaitymo gebėjimais. Šiomis permainomis realizuojama aktuali, laiko iššūkius atitinkanti švietimo ir mokslo koncepcija – teikti pirmenybę kultūrinei tautinei mokinio savimonei ir gimtosios kalbos prioritetų įtvirtinimas.
Permainos būtinos ir reikalingos, tačiau jos, be abejo, išjudino mokytojų lituanistų bendruomenę (mokykla – neišvengiamai yra konservatyvi ir jautriai reaguojanti į bet kokias permainas), todėl Anykščių konferencija buvo itin aktuali, o jos dviejų dienų darbas – efektyvus. Natūralu, jog nuo konkrečių programų permainos problemų konferencijoje pereita prie esminių klausimų – prie lietuviškosios tapatybės ir prie gimtosios kalbos būklės Lietuvos mokyklose ir apskritai mūsų gyvenime. Siūlome baigiamąją konferencijos diskusiją, kurioje kaip tik ir sukosi šie ne vien mokyklai svarbūs klausimai.
Regimantas Tamošaitis. Įvykusios konferencijos tema – gimtoji kalba ir literatūra, lietuviškumas kaip kultūrinės tapatybės branduolys. Aš tik sveikinu naują idėją – pereiti nuo etnocentrinio prie europietiškojo, universalesnio lietuviškosios tapatybės modelio, suteiksiančio mūsų naujajai kartai stipresnius pilietinio sąmoningumo bei tautinio orumo pagrindus. Savaime aišku, kad lietuviškumas prasideda ne nuo Maironio poezijos ir Žemaitės raštų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – ne tik istorijos, bet ir literatūros dalis, kurią būtina aktualizuoti per lietuvių literatūros pamokas. Tačiau iš patirties žinau, kaip greitai visos puikios idėjos realybėje yra iškreipiamos, ypač kai jos suabsoliutinamos. Bijau, kad literatūros pamokos neatitrauktų mūsų nuo meninio literatūros suvokimo ir netaptų idėjų istorija ar istorijos pamokų priedėliu. Tautinės tapatybės ugdymo politikoje slypi ideologizacijos pavojus, o mokytojai yra labai imlūs visokiems ideologiniams arkliukams. Suprantu, kad būtina ugdyti lietuviškąjį sąmoningumą ir pilietiškumo jausmą, bet tik ne baksnojant pirštu į autoritetus. Mums tų išaukštintų ideologijos objektų jau užtenka. Tegul niekas negalvoja, kad dabar jau nebereikia giluminės literatūros kūrinio analizės ir interpretacijos. Be skaitytojo estetinių galių ugdymo mes vėl greitai grįšime prie trafaretinio sovietinio rašinio, tik idėjos bus jau išpuoštos kitokių spalvų plunksnomis. Man lietuviškumas savaime nėra jokia vertybė – aš savo lietuviškumo nesukūriau, aš jį gavau kaip kultūrinį buvimo būdą, kartu su savo egzistencija. O atradau jį kaip vertybę jau per individualias sąmonėjimo pastangas. Pirmiausia atradau knygą, joje – kalbą, o kalboje – save. Kažkada labai aiškiai suvokiau, kad visa, ką galiu jausti, mąstyti ir pasakyti, turi kalbinę formą. Aš gyvenu kalboje. O ši kalba yra lietuviška ir ji – kokia ji yra manyje – prasideda kažkur nuo XX a. pradžios, kartu su mūsų nacionaline literatūra ir kalba. Taigi esu padarytas iš kalbos, ir ta kalba yra ne apskritai kažkokia lietuviška, bet net regioninė, labai konkreti, joje buvo ir tebėra mano krašto realybė, joje esu ir aš pats. O kur manęs nėra, tos teritorijos man visada lieka šiek tiek svetimos. Žinoma, man įdomus visas pasaulis, aš ir senovės Indijos kultūrą tyrinėju, bet į viską žiūriu iš savo žemaitiško trobesio… Žvelgdami į didingos istorinės Lietuvos viziją nepraraskime konkrečiosios etninės realybės pagrindo. O kūrinio meniškumas man yra gyvoji kalba, jos aesthesis galia, t. y. jutimiškumas, siejantis žodį su gyvenimu, net su daiktiška realybe.
Irena Smetonienė. R. Tamošaičio mintis, kad jis yra šio laiko ir šios vietos žmogus, yra svarbi. Kas suformavo, tarkime, Regimantą? Jį ir mane, mus abu suformavo ta pati Žemaitija, mūsų tarmė. Kokie mes esame, tokie ir liksime, – iš mūsų neatimsi nei užsispyrimo, nei požiūrių, nei visų kitų ypatybių. Jei pasakiau žodį, tai ir nukirtau kaip kirviu. Tokie mes iš ten atėjome, tokie ir esame. O tai, kad dabar atsidūrėme kitokioje terpėje – gyvename tarp lietuvių, kad mes ėmėme tuos savo aštrius kampus šiek tiek bukinti, tai jau kas kita. Žmogus ir kalba nėra sustingusios kategorijos. Matau, kad laikui bėgant darausi kažkiek geresnė, tolerantiškesnė, kitaip žiūriu kad ir į studentų darbus, tai yra aplinkos, kurioje gyvenu jau trisdešimt metų, poveikis. Ir visgi manau, kad mes esame lietuviai pirmiausia todėl, kad yra tokia kalba, toks mąstymas, tokios metaforos, sintaksė, žodžių daryba, kurie mūsų charakteriams suteikia kažką, ką ir vadiname lietuviškumu. O į klausimą – ar mes, mokydami jaunus žmones kalbos, mokome tik kalbos – šioje konferencijoje jau labai aiškiai atsakė profesorė Viktorija Daujotytė. Apmąstydama kultūrinės sąmonės formavimąsi ji vardijo įvairius autorius – Justiną Marcinkevičių, Sigitą Gedą, – ir visą laiką kartojo: kalba, kalba, kalba… Literatūros nėra be kalbos ir kalbos nėra be literatūros. Todėl teigčiau, jog kalba yra pagrindų pagrindas. Daugelis dalykų tautos gyvenime pastatyta ant to paties kalbos pagrindo, net ekonomika. Kai atėjau dirbti į Kalbos komisiją, man buvo keistas Vyriausybės sprendimas kalbą strateginių prioritetų sąraše prirašyti prie kryždirbystės. Strategijos sąraše buvo ekonomika, finansai, visa kita, po to – kultūra, ir joje saugotini dalykai: kryždirbystė ir kalba. Labai keistas požiūris – tarsi kalbą reikėtų suvokti kaip paminklą! Juk nei ekonomika, nei politika, nei finansai – jokia mūsų gyvenimo sritis neįmanoma be kalbos. Aišku, visai kas kita yra kalbos konkretybė: stilius, žanrai, kurie, beje, dabar padrikę kaip ir visa kita. Grynųjų kalbos žanrų nebeturime, bet vis tiek jie yra ir jų reikia mokytis. Gyvename permainų laikais, natūralu, kad su visais reiškiniais kinta ir kalba. Ji prisitaiko prie pasaulio, prie gyvenimo realijų, bet vis tiek mes būsime lietuviai tol, kol kalbėsime lietuviškai.
Kęstutis Bredelis. Palaikydamas Irenos mintis kreipsiuosi į Jurgą Dzikaitę – gal ji galėtų patvirtinti, papildyti ar paneigti išsakytus teiginius? Gal ji ką paporins ir pritars, kad taip ir turi būti, kaip šiandien yra.
Jurga Dzikaitė. Nežinau, ar aš paneigsiu ar paporinsiu pritardama, pirmiausia noriu pasidalyti viena patirtimi, kurią išgyvenau prieš mėnesį, kai vaikų (pirmokų, antrokų ir penktokų) paklausiau – kas juos mokė kalbos. Vaikai atsakė paprastai. Vyresniuosius kalbos mokiusi mokytoja – vienokia ar kitokia, bet kuo vaikas mažesnis, tuo atsakymas buvo raiškesnis, tikresnis ir paprastesnis. Vienas berniukas pasakė: mane kalbos mokė mano tėvai. Po jo žodžių pasipylė ir daugiau atsakymų: pasirodo, ir kitus vaikus lietuvių kalbos mokė tėvai. Taigi pirmiausia mažą žmogų gimtosios kalbos moko mama ir tėtis. Kokios tos jų pamokos, tai jau individualūs dalykai, bet jie visada yra pirmieji mokytojai.
K. Bredelis. O jūs, Jurgita, irgi teigiate, kad kalbos jus mokė jūsų tėvai?
Jurga Dzikaitė, Jurgita Girčienė. Be abejonių. Kas gi gali tai paneigti?
J. Girčienė. Konferencijos pranešimuose buvo konstatuota, jog kalba kinta, nes keičiasi kalbos vartotojų poreikiai. Bet neabejotinai yra ir grįžtamasis ryšys. Dėl gyvenimo pokyčių pakitusi kalba keičia ir mus. Prisiminkime Ludwigo Wittgensteino filosofiją, kitų teoretikų įžvalgas… Bet kad pirmaisiais kalbos mokytojais iki šiol lieka vaiko mama, tėtis, šeima, dėl to neabejoju.
K. Bredelis. O kaip lietuvių kalba anapus Lietuvos? Kokios yra Seinų krašto lietuvių kalbos problemos? Ką dar, mokant kalbos, galima padaryti kitakalbėje aplinkoje?
Irena Gasperavičiūtė. Kitos kultūros aplinkoje vien šeimos nepakanka. Namų kalba yra lietuvių, bet pereinama prie kitos tautos tapatybės, ir šeimos kalba lieka tik buitiniame lygmenyje. Todėl kultūrinės tapatybės problematika ir namų kalbos vaidmuo užsienyje yra visai kitokie. Todėl galėtume svarstyti, ko mums dar reikėtų, kad lietuviškumas už Lietuvos ribų būtų tvirtesnis.
R. Tamošaitis. Noriu patikslinti kai kurias savo anksčiau išsakytas mintis. Kaip jau minėjau, esu „padarytas iš kalbos“. Gimiau be kalbos rūbo, tiesiog kaip žmogiškasis individas su „valia gyventi“, su elementariu gyvybės instinktu, kuris nieko nežino apie kalbą, kuris apskritai nieko nežino ir nesirenka. Bet iš šito elementaraus egzistencinio ir biologinio lygmens buvau įvestas į kalbos pasaulį ir tapau kultūros subjektu. Kokios tos kalbos šaknys, toks ir aš pats – kaip savimonę turintis asmuo. Juokais sakau, Donelaitis yra mano tėvas, Žemaitė – mano motina. Bet Kafka yra mano brolis… Tačiau nereikia manyti, kad toks kultūrinės tapatybės procesas yra savaiminis ir tolydus. Dažnas, paklausęs mano kalbų apie lietuvių literatūrą, gali pagalvoti, jog aš – gimęs ir augęs kaime – labai džiaugiausi žemdirbio gyvenimu, jo buitimi ir darbais, mėgavausi gamtos artumu ir pan., todėl man nieko kito nebeliko kaip tik patetiškai kalbėti apie lietuvių literatūrą ir šlovinti joje randamus agrarinės kultūros elementus. Nieko panašaus – nemėgau to kaimo nuo pat paauglystės ir stengiausi iš jo pabėgti kuo toliau, į didžiuosius miestus, kur daug kultūrinio judėjimo, kūrybinės veiklos, kur žmonės mato kažką daugiau nei burokų laukus ir kiaulės uodegą. Gamta žmogų bukina, o žemės darbai – alina. Jokio čia grožio ir prasmės. Visą kaimo gyvenimo prasmę sukuriame mes, išsilavinę žmonės, intelektualinės veiklos sferoje sustiprinę savo vaizduotės galias. Žvelgiame į kaimišką pasaulį neva ieškodami etinių vertybių ir amžinųjų gyvenimo archetipų, bet iš tikrųjų buvusiame laike ieškome savo ištakų ir individualiosios savasties. Mokykloje lietuvių literatūrą ignoravau, nes jos horizontai man buvo per siauri, bibliotekoje buvo svarbios tik tos knygų lentynos, ant kurių matydavau užrašą – „Užsienio literatūra“. Atrodo, kad tik per šias knygas išeidavau į platųjį pasaulį ir įgyvendindavau natūralų laisvės troškimą. Anapus kaimo ir sovietinės imperijos ribų vėrėsi prasmės ir laisvės horizontai. Aišku, visa tai buvo iliuziška, bet tikra buvo pati motyvacija, prasmės, gėrio ir grožio ilgesys, kuris vertė daug skaityti, studijuoti filosofiją ir pan. Jaunystėje man nerūpėjo nei gimtosios kalbos, nei tautos reikalai, man rūpėjo tik mano paties buvimo prasmė, tik mano savastis, neišsitenkanti provincialioje kasdienybėje. Bet toje savastyje jau glūdėjo ir tautinės tapatybės branduolys – aš esu lietuvis, todėl niekas manęs nesurusins ir nepavers sovietinės imperijos vergu. Visas šitas ieškojimas, skaitymas, filosofavimas stiprino individualiąją sąmonę, o stiprėjanti sąmonė ilgainiui įveikė individualistinę izoliaciją ir ėmė atrasti sąsajas su pasauliu, su kultūra, su žmonėmis. Ypač studijuodamas universitete – su dėstytojų ir tos pačios lietuvių literatūros pagalba – atradau savo individualios savasties tautines ištakas, suvokiau, iš kur esu atsiradęs kaip kalbanti ir mąstanti būtybė. Universitete išmokau skaityti Donelaitį ir Žemaitę, ir tai buvo kur kas sunkiau, nei skaityti Kafką, kurį buvau išmokęs skaityti pats. Ir tada labai tolimi bei iliuziški dalykai pasidarė labai artimi ir tikri. Lietuvių literatūra yra ir etniška, ir universali, bendražmogiška, kaip ir bet kuri išliekanti literatūra. Taip nuo individualios savimonės aš pakilau iki aukštesnio, universalesnio savivokos lygmens – aš atrandu save gimtojoje kalboje ir literatūroje. Vis dėlto nesu iššokęs labai aukštai – mano tapatybė pasiekė tik etninės savasties lygmenį. Iki tautinės kultūros, aprėpiančios visą dabartinę ir istorinę Lietuvą, aš nesu išaugęs. Jau aiškiai matau, kad man gyvybiškai svarbūs ir intuityviai jaučiami tik tie dalykai, kurie mane formavo tiesiogiai. Mane dabar jaudina tas pats kaimas, jo lėti žmonės, jo santūri, bet labai stiprių magiškų galių gamta. Net tie patys burokų laukai ir kiaulių uodegos – visa tai buvo ir tebėra mano savastis, niekur nuo jų nepabėgau. Gyvenimas – tai mistinė spiralė: prarasdamas namus, kartais iš jų pabėgdamas, išeini į pasaulį tam, kad atrastum savo namus į juos sugrįždamas. Visa, ką kalba manyje atgaivina, yra mano ir yra tikra. Bet valstiečio sąmonė visgi ribota. Ir man svetima visa tai, ko nebuvo mano ar mano tėvų bei senelių patirtyje. Manęs nejaudina į lietuvių kalbą išversti lotyniški ir lenkiški tekstai (jei tik juose nėra analogijų mano patirtims, kokių randu, tarkim, Czesławo Miłoszo „Isos slėnyje“), man nelabai įdomi ir ta šlovingoji Lietuvos istorija su visais jos kunigaikščiais ir mecenatais. Tai tik dekoruotų mirusiųjų didikų panteonas. Tai man svetimas pasaulis, jame tikriausiai man duotų lazdų ir įkinkytų į baudžiauninko jungą – kodėl turėčiau tuo žavėtis? Aš juk skaičiau Jono Biliūno „Lazdą“… Man užtenka Lietuvos praeitį žinoti ir ją gerbti, bet šiaip man ji svetima. Mano Lietuva prasideda XIX–XX a. sandūroje. Prisipažįstu, jog tai ribota, todėl gerbiu mūsų kultūrinį elitą su „pilna kultūrine tapatybe“, kaip antai – Darius Kuolys. Jis svarsto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kultūrines problemas tarsi savo kiemo reikalus – čia literatūra pereina į idėjų istorijos ir tiesiog istorijos teritoriją – todėl jis yra ne tik literatūrologas, bet ir kultūros politikas. Tai aukštesnio rango sąmonė, bet aš neapsimetinėsiu, kad ir aš toks esu. Ne, aš turiu konkrečias savasties ribas, o už jų esantys pasauliai – nebe mano kompetencija. Tačiau tauta ir visuomenė be tokių kvalifikuotų ir aukštos kultūrinės savimonės asmenybių būtų nepilna ir bejėgė.
Darius Kuolys. Vis dėlto grįžčiau prie anksčiau mūsų svarstytų temų. Iš garbiųjų kalbininkų pasisakymų atrodo, kad jokios problemos nėra. Kalba – mūsų kultūrinės tapatybės pamatas ir ją mes saugome. Tačiau ar tai savaime suprantama? Ar nėra šiandien Lietuvos visuomenėje ir kitų tendencijų? Štai lietuvių tėvams pasirinkus, švietimo politikams pritarus, mokytojams entuziastingai dirbant Lietuvos mokyklų dalyje mūsų vaikai nuo penktosios klasės Lietuvos istorijos mokosi anglų kalba. Kadaise teko girdėti, kad kai kuriose katalikiškose mokyklose lietuvių vaikai sužino, jog Dievas nesupranta lietuviškai… Daugiakalbio mokymo programos į Lietuvą ateina iš Vidurio Europos, kur jos gana populiarios. Tačiau mūsų entuziazmas kiek stebina. Tėvai ir mokytojai, regis, nori, kad vaikai kuo greičiau integruotųsi į tą pasaulį, kuris jiems atrodo gražesnis, patrauklesnis, patogesnis, kur viskas daug puikiau negu Lietuvoje. Švietimo politikai apie tokių procesų ilgalaikes pasekmes plačiau nediskutuoja. Tautinės bendruomenės istorinė patirtis tarsi pamirštama. Taigi gimtosios kalbos klausimas tikrai nėra kartą ir visiems laikams atsakytas. Ar šiandien pakanka tik įsitikinimo, kad mums kalbos vaidmuo savaime aiškus, ar vis dėlto jaunajai kartai turėtume pradėti aiškinti giliau ir esmingiau, kas yra kalba žmogui ir tautai? Kalba – kaip būties namai. Ar nebūtų verta prisiminti ir su mokiniais aptarti, pavyzdžiui, Antano Maceinos, Martino Heideggerio idėjų, kad jaunuomenė žinotų, jog kartu su gimtąja kalba prarandama ir svarbi tapatybės dalis, asmens egzistencijos dalis. Tad ar nereikėtų mums, XXI a. pradžios lietuviams, matantiems, kokioje erdvėje šiandien gyvename, pradėti stipriau reflektuoti – ką mes su kalba įgijome ir ką su ja galime prarasti. Gal mokykloms reikėtų šiek tiek kalbos filosofijos, išdėstytos paprastai ir patraukliai? Ar užtenka tik kalbos dėstymo – gramatikos, fonetikos, sintaksės, kalbos kultūros? Taigi mano klausimas būtų toks: ar dabartinis gimtosios kalbos mokymas mokykloje toks ir turėtų likti, ar jį derėtų papildyti jaunosios kartos kalbinę savimonę žadinančiais, stiprinančiais akcentais?
J. Girčienė. Be abejo, kalbininkai pritartų, kad reikia gelminti kalbos mokymą, mokinio santykis su gimtąja kalba turėtų būti sąmoningesnis. Kalba nėra vien komunikacijos instrumentas.
Vanda Juknaitė. Vakar kalbėjausi su dviem mokytojomis. Viena pasakė labai svarbius žodžius, kurie šioje konferencijoje dar nenuskambėjo. Jis pasakė: aš kartais galvoju, ar dar pati tikiu savo žodžiais, ar jau ne. Manau, šis sakinys turi būti pasakytas garsiai. Išgyvename didelį sociokultūrinį lūžį, ir mes esame suaugę žmonės, bet bijome sau pripažinti, kaip mes bijome gyvenimo. Ir bijome vaikui sakyti: nebijokime laiko pokyčių, būkime kartu, gyvenkime kartu. Grįžtu prie kalbos temos. Yra nepaprastai įspūdinga Giedros Radvilavičiūtės esė puikiu pavadinimu „Tėvynė ir kitos jungtys“. Kalbos esmė yra jungtis. Tai ne tiesiog komunikacinė funkcija, bet gilioji materija, susiejanti mus su kitais žmonėmis, taip pat ir su pasauliu. Kai į užsienius emigruoja mūsų vaikai, jie nesuvokia, kas jų laukia, nes mes nedrįsome ir nemokėjome jų perspėti. Ne todėl reikia perspėti, kad pavydime jiems jų laimės užsieniuose, bet jau vien dėl to, kad žmogui priprasti svetimoje šalyje reikia bent dvidešimt metų. Algirdas Julius Greimas, puikiai įsitvirtinęs kitoje kultūroje, pripažintas visame pasaulyje, yra pasakęs tokį sakinį: namie aš jau nebesijaučiu niekur. Žmogus, svetimoje šalyje neturėdamas kalbos kaip gimtosios jausmo, negali savęs pasakyti viso iki galo. Turime dar vieną pavyzdį, Tomą Venclovą, šiaip įsitikinusį kosmopolitą. Kalbos tema jo poezijoje yra bene svarbiausia. Vieno įspūdingiausių jo parašytų eilėraščių – „Komentaras“ – pirmoji eilutė yra iškalbinga: „Taigi, mylėti kalbą.“ Internete radau jo pokalbį su vienu rusų nacionalistu, kuris klausinėja, ar poetas esąs lietuvis, ar tik vilnietis, kas jam svarbu ir pan. Vienas klausimas yra toks: ar jums neliūdna, kad rašote lietuvių kalba? Rašytumėte rusiškai, turėtumėte šimto dvidešimties milijonų skaitytojų auditoriją! Rašytumėte angliškai, turėtumėte jų dar daugiau. Iš karto didesnė Nobelio premijos laureato tikimybė… T. Venclova atsako: man visiškai užtenka trijų milijonų skaitytojų. Nes kiekvienoje tautoje, kad ir kokio dydžio ji būtų, poezijos skaitytojų yra apie penkis tūkstančius. Tokie pavyzdžiai ir tokie argumentai turi būti nepamirštami, ir niekas kitas to vaikams aiškiau nepasakys, nei mes. Nes į užsienius išvažiuoja ne tik vaikai, bet ten važiavo ir jų tėvai, kurie kalė pinigus jau pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį ir neturėjo savo vaikams laiko. Priežastys be galo paprastos, tačiau kažkas turi pasakyti, kad gimtoji kalba (kaip sako vokiečiai – Mutersprache, motinos kalba) gyvybiškai yra dar svarbiau už pinigus. Jau daug pasakojo Asta Karaliūtė, kaip jos mokiniai iš Vilniaus licėjaus išvažiuoja iš Lietuvos ir gyvena Anglijoje su iraniečiais ir indais – jie patenka į kultūrinį tarpeklį, kuriame niekada nebūsi savas. Kalba ir literatūra, kas tai? Literatūra iš esmės yra santykis su kalba, kūrybinis santykis su gyvu kalbos pasauliu, tai nenuilstama kalbos kūryba. Taip suformulavus teiginį nebelieka klausimo, ar, mokydami literatūros, mokome kalbos, ir atvirkščiai.
R. Tamošaitis. Mokiniams yra naudingų pasiskaitymų ir „Metų“ žurnale, kur analitiškai ir kartu gyvai emigranto patirtis aprašo Tomas Rekys. Tai mano kurso draugas, savo nelaimei daugiau nei prieš dešimt metų laimėjęs vadinamąją „žalią kortą“. Šį savo „laimėjimą“ jis laiko didžiausia gyvenimo klaida. Jis pats bando sugrįžti, bet jo vaikai ir vaikaičiai liks ten, juos jau prarijo Amerika. Iš jos, kaip ir iš kapinių, nebegrįžtama (prisipažinsiu, ir aš pats kadaise juodai dirbdamas Čikagoje svarsčiau tokią ilgesnio pasilikimo „galimybių šalyje“ galimybę, bet mane išgelbėjo palankios aplinkybės ir sveikas protas bei kritinis tenykščio gyvenimo matymas). O ir nebėra kur grįžti – kam tie grįžusieji reikalingi? Jie paprastai būna nusidėvėję ir atsilikę, be to, ir jų ekonominiai laimėjimai paprastai būna gana kuklūs, nesuteikiantys patikimų gyvenimo pagrindų. Pažįstu nemažai tokių reemigravusių žmonių, net buvusių draugų, ir jokių laimėjimų nematau. Geriausią žmonių laiką ir energiją prarijo svetimas pasaulis, kuriam mes visada liksime svetimi. Tačiau visiškai kas kita, kai jauni žmonės vyksta į užsienius studijuoti, pamatyti pasaulio, parsivežti patirties. Tai tiesiog būtina, nes be platesnių pasaulinių kultūrinių kontekstų mes neturime net autentiškos, įsisąmonintos lietuviškosios savivokos, mūsų lietuvybė ribota ir inertiška. Bet yra skirtumas – ar į kapitalizmo šalį lietuvis skuba kaip vergas ir baudžiauninkas, kuris už pinigus ne tik lietuvių kalbos išsižadės, bet ir savo sielą parduos, ar kaip sąmoningas savo vertę žinantis mūsų tautos žmogus. Vis dėlto ekonominių emigrantų niekada nesmerkiau ir dabar nesmerkiu, daug kas bėga iš Lietuvos nebepakeldami skurdo ir kitų problemų, tačiau svarbu vienas dalykas – kad žmonės, ypač jauni, labai gerai žinotų, kas jų laukia ir kas už tą svetur įgyjamą gerovę yra aukojama. Kartais – negrįžtamai. Visų pirmiausia žmogus yra laisvas, jis gali rinktis, kur gyventi. Bet tikra laisvė turi būti paremta sąmoningumu ir žinojimu. O visa tai jaunam žmogui jau turi suteikti mokytojas – per gimtosios kalbos ir literatūros pamokas, nes kito kelio į mūsų tėvų šalį tiesiog nėra. Net ir mūsų didinga Lietuvos istorija – mirusiųjų panteonas. Tauta juk gyvena kalboje, ne muziejuose. Kažkodėl nemėgstu istorijos, man tai šiek tiek nekrofiliška erdvė. Bet, aišku, tai tik mano subjektyvi fantazija.
Antanas Smetona. Mano klausimas šiai auditorijai būtų toks: ar mokytojas, kuris skatina jauną žmogų mokytis anglų kalbos ir greičiau išvažiuoti iš šalies, yra Lietuvos mokytojas? Gal tai klausimas ne tiek jums, kiek Švietimo ir mokslo ministerijai. Ką nors toliau komentuoti ta tema kol kas yra sunku.
Nida Poderienė. Visuomet apsisprendimas, kaip kalbėti su mūsų vaikais, yra kiekvieno mokytojo apsisprendimas. Jokios institucijos nekelia tokių reikalavimų. Mūsų švietimo strategijoje yra aiškiai įvardytos nuostatos: būti atviriems pasauliui, mokėti kalbas ir kartu gerai jausti savo nacionalinės kultūros branduolį, visa tai, kas sudaro tapatybės pagrindus. Jauni žmonės turi matyti pasaulį, jų negalima uždaryti Lietuvoje, bet, kad jie jaustųsi įsipareigoję savo valstybei ir visuomenei, tam ir yra skirtas humanitarinis ugdymas. Kiek vaikai jausis priklausantys savo kultūrai ir kiek jų gimtoji kalba nebus tik virtuvės kalba, lems ne tik mokytojų lituanistų, bet ir kitų kalbų, istorikų, geografijos ir kitų mokytojų nuostatos bei dėstymo kalbos pasirinkimas. Ne vien gimtosios kalbos mokytojai yra atsakingi už mokinio pilietinį sąmoningumą.
A. Smetona. Tai ne priekaištas ministerijai, o mokyklos realybės konstatavimas. Mokykloje yra tokių dalykų, kurių nepakeisime jokiais balsavimais ir pageidavimais. Paklauskite savo mokinių, kurie nenori eiti į pamokas. Vieniems nepatinka matematika, kitiems – lietuvių kalba… Jeigu būsime tokie liberalūs ir sutiksime, kad kiekvienas yra laisvas daryti ką panorėjęs, tai niekur nenueisime. Lietuviškas mokymas turi būti įgyvendintas nuosekliai. Bet noriu kalbėti ne apie tai. Lietuvių kalbos ir daugiakultūriškumo santykis – štai kas yra svarbu. Kasdien susiduriame su tekstais, kurie nėra lietuviški. Turime ir autorių, kurie rašo ne lietuvių kalba, ir mes patys nežinome, kuo juos laikyti – pradedant Jurgiu Baltrušaičiu, kurį laikome lyg ir lietuviu. Su didele abejone kalbame apie Adomą Mickevičių, nedrįstame jo savintis. Čia, mano galva, reikėtų skirti du dalykus. Pirmiausia lietuvybė tuo etnografiniu aspektu negali lygintis su tautomis, kurios neturi savo kalbos, tarkim, airiai, o ypač – austrai, kurie savo tapatybę puikiai jaučia ir be savo etnografinės kalbos. Ši problema ne taip sprendžiama. Yra tautų, kurioms natūralu kalbėti skirtingomis savomis ar nesavomis kalbomis, ir yra tautų, kurių savasties neatskirsi nuo jų gimtosios kalbos. Mano galva, lietuvių tauta yra viena iš tų, kurioms kalba yra esminis tapatybės komponentas ir būties reikmė. Aišku, kai pereiname į kitą, intelektualųjį lygmenį, kai pakylame nuo mamos lopšinės, nuo tos pirmosios kalbos, iki kultūrinio bendradarbiavimo, iki pasaulio matymo savyje arba savęs pasaulyje, tada mūsų kalbos ribos smarkiai išsiplečia ir tuomet jokių problemų mums neturėtų būti. Juk mes visada buvome daugiatautė šalis, kodėl tada mes turime tų svetimų kalbų baidytis? Kitas konferencijoje svarstytas klausimas – kalbos kitimas. Niekas neabejoja, jog kalba nuolat keičiasi, ji gimsta, ji ir miršta. Ir lietuvių kalba kada nors numirs – būkite tuo tikri, nors mes, tikiuosi, to dar nepamatysime. Tačiau kai kalbame apie kalbos kitimą, reikia suvokti, tos kaitos ribos yra labai didelės, didesnės nei žmogaus gyvenimas. Įspūdingiau kinta leksika, žodynas, nes keičiasi mus supantis pasaulis. Pasikeitė daug daiktų, o su jais ir jų pavadinimai. Kiti daiktai išnyksta, nelieka ir pavadinimų. Paimkime Martyną Mažvydą – jo tekstą galime skaityti be jokių problemų. „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit…“ Penkių šimtų metų senumo tekstas, bet mes jį suprantame. Anglai nelabai paskaito savo Williamą Shakespeare‘ą, o apie graikų kalbos pasikeitimus nėra ko net kalbėti. Ir literatūrą jie studijuoja daug mažiau ir atitraukčiau nei mes. Tad jokio dramatiško lietuvių kalbos kitimo šiandien aš nematau. Laikai „Bromos, atvertos ing viečnastį“ buvo ir praėjo. Dabar irgi viskas praeis. Tuoj kompiuteris susilies su žmogaus kūnu ir… Na, apie tai irgi neverta kalbėti. Todėl kalbos keitimosi dalykai yra labai perdedami, susirūpinimas dažniausiai neturi pagrindo. Be reikalo gąsdinamasi, nes kalbos kitimo čia nėra. Kinta tik mūsų pasaulis ir šiek tiek pasikeičia žodynas. Bet ne kalba. Kaip visa tai reikėtų matyti mokykloje? Man baisu, kai mokykloje krypstame į kraštutinumus. Kai mokome rašybos, tai jau būtinai reikalaujame iškalti visas iki vienos taisykles. Taip pat man nepriimtina, kai mokoma literatūros ir užmirštama kalba. Mokykloje turi būti mokomos visos kalbos vartojimo formos: skaitymas, rašymas, klausymas, kalbėjimas… Visa tai į literatūrinį rašinį nesutelpa, ir tai natūralu. Bet reikia apie tai kalbėtis: apie stilius, kad ir apie tas nelaimingas SMS žinutes. Man padarė įspūdį mokytojos klausimas: ar žinutės gadina kalbą? Mieli mokytojai, argi mes nežinome fakto, jog pats aukščiausias kalbos įvaldymas yra gebėjimas vartoti jos atmainas, skirti funkcinius stilius? Jeigu koks Petriukas keikiasi su draugais už kampo, tai nereiškia, kad jis būtinai taip kalbėsis su mokytoja. Taip pat ir sms žinutės – jos leidžia suvokti ir išplėsti kalbos funkcinių stilių įvairovę.
J. Girčienė. Iš tikrųjų kalba kinta kaip ir mes patys. Bet šito dramatizuoti nereikėtų. Pernelyg daug išgąstingų šūksnių: kaip mūsų kalbą gadina internetas, komunikacija mobiliaisiais telefonais ir pan. Į visa tai aš žvelgiu kur kas ramiau.
I. Smetonienė. D. Kuolys iškėlė problemą, su kuria susidūriau tik pradėjusi dirbti Lietuvių kalbos komisijoje. Ir šiandien ministerijoje yra žmonių, kurie vykdo europinį projektą, pagal kurį daugiakalbiškumas įsivaizduojamas visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame. Jeigu dėstoma, tarkim, prancūzų literatūra, kodėl mokinys to kurso negalėtų išklausyti prancūziškai? Anglų literatūra – kodėl negalėtų pasiklausyti angliškai? Žinoma, kad gali, apie tai esame ne kartą kalbėję. Juk taip dirbo ir Salomėjos Nėries vidurinė mokykla. Joje išaugo puikių anglistų. Prie tokio užsienio kalbų mokymo modelio pereiti būtų paprasta. Mes pakėlėme triukšmą tik tada, kai sužinojome, kad fizika, chemija mokoma angliškai. Baigę mokyklą vaikai negali laikyti valstybinio egzamino, nes jie moka lyg angliškai, lyg lietuviškai, bet nieko – gerai. Vienoje Alytaus mokykloje geografijos ir kitų dalykų mokoma prancūziškai, ten baisu pažiūrėti, kas darosi. Mokymo programos neatitinka nei lietuviškų, nei prancūziškų reikalavimų. Tose pamokose istorijos ir geografijos suvokimas yra kitas. Sėdi dešimt mergaičių, joms pasakyta, kad po mokyklos važiuos studijuoti į Prancūziją, jos ir stengiasi. Pasirodo, prancūziškai vyksta ir fizinio pamoka. Tai jau tiesiog pasityčiojimas iš Lietuvos kultūros ir mūsų švietimo idėjų. Ir dar baisiau: tos pačios programos autorės dar samprotauja, kad ir etikos dalykai bus dėstomi angliškai! Kaip galima etiką, kuri susijusi su mūsų kultūrine tapatybe, mokyti angliškai? Štai čia tikrosios mūsų bėdos, bet apie jas nelabai su kuo gali kalbėtis. Tiesiog yra toks projektas ir jis sąžiningai vykdomas. Kai apie tai paklausiau Europos Taryboje, man buvo atsakyta: tai tik projektas, jūs (jūsų šalis) galite jame nedalyvauti. Bet mūsų „komjaunuoliškas“ aktyvumas peržengia visas ribas, jeigu jau darome, tai darome. Nereikia pamiršti, kas mes tokie, kur per amžius buvome, ir patys apmąstyti būdus, kaip mums susipažinti su kitų šalių kultūra. Natūralu, kad kuo daugiau kalbų mokėsime, tuo labiau mums atsivers pasaulis. Ne kartą esu siūliusi Švietimo ir mokslo ministerijai – išmokykime mokykloje dviejų skirtingų kalbų: vieną – germanišką, kitą – romanišką. Ir jeigu vaikas yra motyvuotas – o tokių studentų mes ir laukiame – jis ateis pas mus ir pasirinks atitinkamą studijų kryptį, kurioms mes kuriame naujas programas. Kalbų per prievartą neįkiši. Ankstyvas mokymasis anglų kalba neleis vaikui pasirinkti, iškreips jos supratimą, uždarys kelius į gimtosios kultūros pasaulį. Ir tai, ką sakė D. Kuolys, turės lemtingų pasekmių. Motinos kalba yra be galo svarbi. Yra gerai žinoma, kad vaikas, atėjęs iš „pidžino“ aplinkos, mokykloje susikuria savo gramatikas. Nes vienas dalykas yra motinos kalba, tai kalba kaip instinktas, ir visai kas kita – mokykloje mokoma kalba, kuri turi būti išmokta kaip sistema. Taigi vaikai į mokyklą atsineša motinos kalbą, suvokiamą tiesiog instinktyviai ir jaučiamą intuityviai, o mokykloje tą pačią kalbą suvokia jau kaip sistemą. Jie sužino visą kalbos logiką, jos kategorijas, fonetiką, morfologiją, sintaksę. Kaip pasiekiamas toks aukščiausias kalbos suvokimo lygmuo? O literatūrinė kalba, kaip ją apibrėžia Oksfordo enciklopedija, yra aukščiausias standartinės kalbos etapas. Tai ištobulinta kalba. Kelias paprastas: pirmiausia yra motinos kalba. Toliau – kalbos sistema. Dar toliau – stilistika kaip aukščiausias kalbos mokėjimo lygmuo. Visi etapai yra susiję, integruoti, būtini. Kalbos mokymasis nėra skirtingų kalbų malimas. Kai vaikas ateina į mokyklą, ant jo motinos kalbos statomas naujas namas, paskui stogas, kaminas… Kol šie kalbos vienovės principai nebus suvokti, nieko neturėsime – nei asmenybės, nei kultūrinės tapatybės, nei pilietinio sąmoningumo. Kiek metų vaikus mokėme testo? Sakydavome, kad testas yra dirbtinis dalykas, bet brukome šį metodą – įrašinėti raideles. Dabar džiaugiuosi, nes matau, kad Švietimo ir mokslo strategijoje visai kitos mintys, programos – kitokios. Literatūros ir tautosakos instituto išleista chrestomatija – visu tuo remdamiesi ir mokydami mes turėsime normalų, protingą, išlavintą žmogų. Labai tikiuosi, kad naujos programos paruoš mums studentus, su kuriais bus galima protingai diskutuoti apie mums visiems svarbius dalykus. Jie žinos, mokės ir išmanys daug daugiau nei dabartinių neapgalvotų ir Lietuvai nepritaikytų eksperimentų aukos. Brandžiai asmenybei kalba yra ir instrumentas, ir komunikacijos galimybė, ir kūryba.
V. Juknaitė. Ar įmanoma išsaugoti lietuviškumą praradus kalbą? Jau atsakyta, kad ne. Jei prarasime kalbą, prarasime viską. Reikia grįžti prie kokybinio rašinio, apie kurį čia svarstėme porą dienų. Man atrodo, vienintelis kelias – leisti vaikui savo mintis reikšti lietuviškai. Kitos alternatyvos tiesiog nėra. Ir tada nereikės vaikui kalti agitacijos: kaip smagu lietuviškai mąstyti, kaip gera lietuviškai rašyti!
D. Kuolys. Pamėginsiu apibendrinti mūsų diskusiją ir dviejų dienų intensyvų konferencijos darbą. Mes akcentavome porą svarbių temų – lietuvybės įvairovę ir individą, jo savarankiškumą, jo savastį. Vakar tai pabrėžė Mindaugas Kvietkauskas, Dainora Pociūtė, šiandien – Regimantas Tamošaitis. Asmens savarankiškumas moderniajai lietuvių kultūrai yra ypač svarbus. Mums reikalinga tokia mokykla, kuri stiprintų individą, formuotų asmenybę ir sietų jauną žmogų su tautinės bendruomenės pasauliu, su tautos kultūra. Negalime užmiršti asmens, turime siekti, kad mūsų lietuviškasis naratyvas neįgytų pavergiančio pobūdžio, kad jis būtų išlaisvinantis, o ne užsklendžiantis, parklupdantis. Įsivaizdavimas, kad palenkdami jauną žmogų savo lietuviškuoju pasakojimu, prispausdami jį prie žemės mes kažką laimėsime, mano supratimu, tėra iliuzija. Jei sugebėsime išauginti sąmoningą Lietuvos žmogų, tai lietuvybė visada bus su juo – ar jis gyvens Lietuvoje, ar kažką veiks užsieniuose. Jis visur turės savo lietuviškąją savastį, ir tai labai svarbu. Prasmingas D. Pociūtės kalbėjimas apie lietuvybės įvairovę. Regis, mes šiandien pernelyg grumiamės dėl kai kurių „kietų“ pozicijų, o iš tiesų lietuvybėje turėtume tilpti visi – su savo skirtybėmis, savo požiūriais, ir džiaugtis tokia įvairove. Nėra prasminga mėginti kitą užgožti, paneigti, primesti kitiems savąjį lietuviškumo supratimą kaip pranašesnį. Nuomonių įvairovė, intelektualus ginčas, argumentuota diskusija turėtų mums teikti malonumą. Toks būtų laisvos kultūros bruožas. Kalbant apie lietuvių kalbą ir literatūrą mokykloje derėtų vengti „kietų“ nuomonių, kurios stumtų mus į apkasus, kurios neigtų konstruktyvaus dialogo galimybę. Prisimenu, kaip maždaug prieš dešimt metų kilo idėja atsisakyti mokyklinio rašinio. Tuomet padėtį puikiai apibūdino Marcelijus Martinaitis, konstatavęs, kad iš sovietinės mokyklos atėjęs mokyklinis rašinys tapo štampų kratiniu, jis buvo beprasmiškas. Tada mums atrodė – duosim mokyklai kūrybingą teksto interpretaciją, suteiksim jaunam žmogui priemones, kurios atvers jam kiekvieną tekstą, jis taps savarankiškas, kritiškas, galės viską analizuoti, vertinti ir rinktis. Literatūros interpretacija atrodė kaip išganymas, – štai ko reikia jaunam žmogui. Tačiau greitai teksto interpretacija buvo suprimityvinta, susiaurinta, atsieta nuo kontekstų, paversta spekuliatyviu tuščiažodžiavimu. Ji tapo tokia pat primityvi kaip ir sovietinis rašinys. Šiandien svarbu išvengti kito kraštutinumo – mėginimo apsiriboti tik biografijomis ir kontekstais, kad vėl nebūtų viskas suprimityvinta ir po dešimties metų vėl nereikėtų grįžti atgal. Nes autoriaus biografija ar kultūrinis kontekstas jokiu būdu negali pakeisti ar išstumti paties teksto, literatūros, meno kūrinio. Įsivaizdavimas, kad pasakojimai apie autorius ir epochas mums leis atsisakyti kūrinio, yra klaidingas. Išlieka ir teksto interpretacija, ir subtili teksto analizė, nes be to nėra literatūros suvokimo. Jei būtume išlaikę interpretaciją su kontekstais ir ją gilinę, sukultūrinę, ir jei egzaminas šių metodų nebūtų suprimityvinęs (tos egzaminų užduotys ir reikalavimai!), tai viskas būtų gerai. Su Vanda Zaborskaite taip ir buvo svarstyta: teksto interpretacija atvers žmogui kelią į kultūrą, atvers jam plačius kontekstus, o ne uždarys formaliose teksto struktūrose. Tačiau mokyklinė interpretacijos praktika suskaldė bendrą kultūros vaizdą, paliko jauną žmogų tarp šukių, paliko be rišlaus pasakojimo. Todėl šiandien mums reikėtų apie lituanistiką mokykloje svarstyti ne arba–arba, bet ir–ir. Reikia ne šokti nuo vienos nuostatos prie kitos, bet jas jungti, požiūrius plėsti. Jungčių nedera prarasti, neatsisakykime to, ko išmokome, tik papildykime kūrinio suvokimą gilesniais ir platesniais aspektais. Lituanistikai reikalinga požiūrių įvairovė, o ne unifikuotas žinojimas. Taigi nedarykime klaidų ir nebūkime per daug kategoriški. Net šiandienos V. Daujotytės pranešimas apie lietuvių literatūrą ir jos autorius, išverstas į mokinio kalbą, galėtų būti puikus tipinis rašinys. Buvo išryškinta lietuvių literatūros tradicija, aptarti Maironis, Baranauskas, Adomas Mickevičius, o jų kontekste palygintos dvi asmenybės – Justinas Marcinkevičius ir Sigitas Geda. Tik perrašyk mokinio kalba ir turėsi puikų rašinį… Tačiau siūlyčiau to nedaryti, o ypač vengti to tipinio rašinio, kurio taip pasigenda kai kurie sutrikę mokytojai. Tipinio rašinio tiesiog nėra. Naivu būtų tikėtis, kad bus parašytas ir paskelbtas tipinis rašinys, kurio pavyzdžiu sekdami visi Lietuvos lituanistai imtų treniruoti mokinius. Apibendrindamas pokalbį apie lituanistikos įvairovę ir neabejotiną individo svarbą atsakysiu ir į Regimanto gražią provokaciją: tikrai gražu turėti motiną Žemaitę ir tėvą Donelaitį, bet, turint tokius nuostabius tėvus, nereikėtų pamiršti ir jų tėvų, senelių, prosenelių. Apskritai neapsiribokime vien tėvais, mums svarbi visa mūsų giminė ir jos garbinga istorija. Nepamirškime prosenelio Jono Radvano, kad ir lotyniškai rašiusio, neužmirškime ir prosenelio Abraomo Kulviečio, prosenelio Konstantino Sirvydo, taip pat ir lenkiškai kalbėjusio senelio Adomo Mickevičiaus, dėdės Cz. Miłoszo… Sudėję visą įvairovę su visa plačia lietuviška gimine, neatsisakydami nieko, iš ko per amžius augo Lietuva, būsime turtingesni, stipresni, atsparesni laiko permainoms.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Dalia Kasčiūnaitė: „Pasaulis, kurį susikuriu, saugo mane“
2011 m. Nr. 8–9
Dailininkę Dalią Kasčiūnaitę kalbina Romas Daugirdas
Žinau, kad vaikystėje (paauglystėje) buvai gabi matematikė, bet vis dėlto pasirinkai dailę. Kodėl? Ar matematika paveikė Tavo kūrybą, formavo stilistinį braižą?
Matematikė… stipriai pasakyta. Turėjau lakią vaizduotę, man nebuvo sunku įsivaizduoti daiktus sferoje, juos apsukti, pasidėti patogioje padėtyje ir išspręsti uždavinius. Tačiau visą laiką mačiau save dailininke, kitokių minčių ir nebuvo. Visai maža piešdavau vaizdų serijas iš savo gyvenimo – tarytum dienoraštį. Patiko stebėti tėvą, palinkusį prie rašomojo stalo ir piešiantį karikatūras. Besisklaidantis cigaretės dūmelis, susikaupęs tėvo veidas, ūžiantis vėjas kamine, už lango pusnyse paskendęs sodas – visa tai viliojo mane į paslaptingą vaizdinių pasaulį. Vėliau, kai buvau penktoje klasėje, tėvas nuvedė laikyti stojamųjų egzaminų į dailės mokyklą. Nesakysiu, kad man ten labai patiko. Niekad nemėgau užduočių, kurios man neįdomios. Turbūt įgimtas charakteris labiausiai formuoja gyvenimo raidą ir stilistinį braižą. Augau Žvėryne laisvai ir nerūpestingai. Mes, Žvėryno chebra, buvome aktyvūs, sportiški, draugiški. Pasitikėjau savimi, nestokojau kūrybinės energijos. Bet į Dailės institutą neįstojau. Vienus metus, antrus… Trečią kartą įstojau kandidate, o po pusės metų jau buvau studente. Girdėjau, jog nenorėjo priimti, nes buvau graži, o tokios tai jau ne dailininkės. Teko apsilaužyti savo ragelius, nusitrinti šaunumą ir kaip pelenei tyliai tūnoti. Matyt, buvau pavirtusi tikra pelene – net paliko pirmasis mano vyras dailininkas Romas Dalinkevičius. Šeimą sukūrėme būdami studentai. Gimė dukra Ugnė. Auginti padėjo mano mama. Studijos taip pat buvo neįdomios. Tie patys modelių pastatymai, su kuriais vargau nuo penktos klasės, kompozicijos apie darbo liaudies šaunumą ir didybę. Baigdama institutą galvojau, kad niekada nepaimsiu teptuko…
Visą gyvenimą buvai laisva menininkė (išskyrus trumpą epizodą). Taigi patyrei ir menkesnį socializacinį presą. Kaip manai, ar tai Tavo privalumas? Juk kartais ir pasipriešinimas yra kūrybiškai vaisingas.
Po studijų gavau paskyrimą į Vilniaus respublikinius pionierių rūmus metodiste. Reikėjo piešti pionierių rikiuotes su būgnais. To man užteko, kad daugiau niekada nenorėčiau dirbti valstybinėje įstaigoje. Alga 70 rublių, sėdi ir trini kėdę, Pieši nesąmones… O kai kartą gavau kelis rublius honoraro už nupieptas karikatūras, kilo visuotinis pavydas. Po kiek laiko išėjau į dekretines atostogas įr nebegrįžau. Tai ir buvo mano labai vaisingas pasipriešinimas. Po truputį pradėjau atsigauti, norėjosi tapyti. Ėmiau dalyvauti parodose. Su savo antru vyru Raimondu Martinėnu buvome draugiška, kūrybinga šeima. Susilaukėme dukros Eglės. Gavome dirbtuvę Saltoniškių gatvėje, daug ir su užsidegimu tapiau, parodose darbai buvo pastebėti ir netgi pažymėti diplomais. Įstojau į Dailininkų sąjungą– intensyvus meninis gyvenimas, bohema… trienalės, plenerai.
Namuose durys neužsidarydavo nuo svečių srauto. R. Martinėnas buvo jaunųjų dailininkų sekcijos pirmininkas, gabus, jaunas, paslaptingas. Menotyrininkės sėdėdavo nuo ryto su šampanu, o jaunieji menininkai taip pat labai rodydavo dėmesį, ypač gegužės ir spalio švenčių proga. Vaikus išvesdavau į darželį, o pati eidavau į dirbtuvę tapyti. Šeimos gyvenimui toks ritmas netiko. Išsiskyrėme. Prasidėjo intensyvus kūrybinis periodas.
Apie laisvo menininko statusą… Buvo sovietiniais laikais kolegų, kurie įsidarbindavo naktiniais sargais, liftininkais, kūrikais ir dar visokiais įdomių profesijų atstovais, kiti – eidavo mokytojauti (pastarųjų aukščiausias lygis – dėstyti Dailės institute). Tiesa, vasarą dauguma stengėsi uždarbiauti piešdami agitacinius stendus. Visa Lietuva, kaimai buvo nukabinėti tokiais siaubingais kūriniais. Dar piešdavo kolūkių darbo diagramas, riboženklius – žodžiu, vasara buvo puikus metas papildomiems uždarbiams. Keramikai lipdė įvairius medalius (geriausiam šokėjui, melžėjai, piršliui), tikriausiai daugelis prisimena, o ne vienas ir turi namuose tokių. Man neteko to daryti. Ir net be žodžio „deja“. Tokiems uždarbiams reikėjo ir organizuotumo, ir gebėjimo tuos darbelius susirasti. Nemokėjau to daryti tada, tiesa, vėlesnė (dabartinė) santvarka, norom nenorom, išmokė. O tada… tikriausiai galiu vadintis laiminga, nes sutikau žmonių, kurie padėjo pragyventi tik iš kūrybos. Vienas jų buvo amžiną atilsį architektas Zigmas Liandzbergis, projektavęs didelius objektus ir globojęs ne vieną menininką – jų darbai (mano taip pat) tapdavo tų objektų interjero dalimi. Atsirasdavo vitražai gamyklose, freskos kultūros namuose, paveikslai ligoninėse.
Ar socializacinio preso nepatyrimas – mano privalumas? Tikrai ne. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Į tuos darbus reikėjo mokėti žiūrėti su humoru, sugebėti pasišaipyti ir iš savęs, ir iš aplinkos. Kiti tai darė puikiai, man būtų buvę sunku.
Jaunystėje Tau padėjo išgyventi Dailės fondas, kuris kasmet nupirkdavo kažkiek darbų. Kaip yra dabar? Ar ši institucija padeda dailininkams?
Taip, pirkdavo iš parodų Dailės fondas, taip pat – Kultūros ministerija. Tačiau labai retai. Pragyventi iš to negalėjai. Todėl parduodavome savo darbus Dailės salone. Kai žydai ėmė iš Tarybų Sąjungos emigruoti į Izraelį, vyko ypač gyva prekyba paveikslais. Jie atstovėdavo eiles OVIR’e, o paskui eidavo pas dailininkus. Turto negalėjo išsivežti, todėl pirko ir gabeno paveikslus. Reikėjo išmokti gyventi iš honorarų. Nebuvo lengva, tačiau man šis patyrimas buvo labai svaras, kadangi norėjau daryti tik tai, kas įdomu. Jei tik jaučiu prievartą – pasidariau ligoniu. Dabar kiti laikai: galima prašyti kūrybinių stipendijų, kurti projektus ir ieškoti finansavimo. Reikia būti aktyviam, veržliam. Net nežinau, ar tebeegzistuoja tokia įstaiga kaip Dailės fondas. Na, bent jau per visus nepriklausomybės metus nė viena valstybinė institucija (Dailės muziejus, Nacionalinė galerija ar dar kas) nenupirko nei vieno mano darbo. Gal tik mano? Gal kitų perka?
Tikrai nesidomiu ir nekalbu su menininkais apie tai. Manau, kapitalizmas sovietmečiu subrendusiems menininkams smogė tikrai stipriai. Teko išmokti daugybę socialinio prisitaikymo būdų. Kai kuriems pavyko. Man – suformavo visišką socialinį uždarumą. Tai, kad dabar šneku su tavimi ir dar apie kūrybą – tiesiog įvykis. Tiesa, jokiu būdu negaliu sakyti, kad esu valstybės visai nevertinama – gavau keletą stipendijų, jos tikrai labai padėjo išgyventi, ką jau kalbėti apie Nacionalinę premiją, kurią gavau 2000–aisiais.
Beje, galiu pasidalyti dar vienu pastebėjimu. Sovietmečiu Dailės salone parduoti buvo lengviau Vilniaus peizažus ar natiurmortus, juos ir piešdavau. Kiti darbai guldavo dirbtuvėje į lentynas. Tai irgi galima pavadinti tam tikru socializacijos presu, na, tokia lengva jo forma. Šiais laikais nebereikia taikytis prie pirkėjo skonio. Žmonės labiau išprusę, pakeliavę, interjerui kurti samdo profesionalius architektus, kurie pataria, kokius meno kūrinius reiktų įsigyti. Tačiau paradoksas: kai jaučiu, kad žmogus perka darbą todėl, kad žino, jog dabar įsigys nebrangiai, o po mano mirties galės parduoti brangiau – jaučiuosi blogai ir visai nebenoriu nei piešti, nei kam nors parduoti. Žodžiu, menininkas visada opozicijoj ir gero laikotarpio jam tiesiog negali būti.
Kelerius metus pragyvenai Paryžiuje, bet vis dėlto grįžai į Lietuvą. Ar nesigaili? Kaip Tau ten sekėsi įsitvirtinti? Papasakok detaliau apie šį laikotarpį.
Paryžius… Nežinau net nuo ko ir pradėti. Tiek daug įspūdžių. 1988–1991 m. Griuvo Berlyno siena. Aš tuo metu buvau ten, parsivežiau sienos gabaliuką. Vokietijoje surengiau parodą Bielefeldo universitete. Po jos išvažiavom su draugu Nidu Toropovu į Paryžių apsidairyti, pasižmonėti. Pusseserė nutekėjusi ten. Tada užsienis jau buvo pasiekiamas lengviau, galėjai išvažiuoti pagal iškvietimą. Reikėjo atstovėti eiles OVIR’e. Labai neblogai iškeisdavo pinigus, jeigu kas atsimena. Taigi į kelionę… Reikia būtinai paminėti, kitaip bus neaišku, kad mano draugas turi Dievo dovaną komunikuoti su žmonėmis, be to, labai gabus kalboms, pavyzdžiui, vokiečių kalbą išmoko iš kelio nuorodų ir truputį pabendravęs, o prancūziškai kalba be akcento. Todėl kelionės su juo būdavo ypatingos. Išvykome mašina ir jau keliaudami, sustoję kur nors degalinėje užsipilti benzino, įsigydavome draugų, kurie mus kviesdavo į svečius, apnakvindindavo, nuoširdžiai priimdavo. Taip mes išmaišėme didelę Europos dalį. Pasižmonėjau iki soties, patyriau daug nuotykių, sutikau įdomių žmonių, garsenybių ir paprastų mūsų lietuvaičių, kurie bėgo iš Lietuvos, rusų emigrantų intelektualų, išeivijos dailininkų. Taigi Paryžius… Nidas, eidamas su mano darbų nuotraukomis per galerijas, rado vieną, kuri susidomėjo mano paveikslais. Padariau parodą. I atidarymą atėjo daug Paryžiaus lietuvių. Pardaviau keletą darbų, todėl buvo galima pasiblaškyti po Prancūziją. Bet paskui man atsibodo toks „vagabundo“ gyvenimas, aš taip norėjau namo, kad ėmė kamuoti net fiziniai skausmai, kartais manydavau, jog mirsiu. Kalbėdama telefonu su Lietuvoje likusiomis dukromis, pasisukdavau į rytus, kad būčiau arčiau. Nidas stengėsi mane sulaikyti, nes Lietuvoje buvo neaiški situacija. Vėliau surengiau dar keletą parodų, tačiau ne, Paryžius ne man. Man gera tik Lietuvoje. Ir ne dėl kokio nors patriotizmo ar deklaratyvios meilės, tiesiog dėl fizinės priklausomybės nuo aplinkos, kalbos, žmonių, prisiminimų, šaknų ir net bjaurios žiemos…
Priklausai nelabai gausiam Lietuvos abstrakcionistų būreliui. Mintyse Tave įrašau į didįjį penketą: Eugenijus Antanas Cukermanas, Linas Katinas, Kazė Zimblytė, Rūta Katiliūtė, Dalia Kasčiūnaitė. Nors jūs visi skirtingi, Tavo kūryba tarsi prašosi epitetų: „romantiška“, „spontaniška“, „intuityvi“. Bet ir erotinis bei metafizinis lygmenys. Sovietmečiu abstrakcionizmas nebuvo labai mėgstamas (švelniai tariant). Kuo ši kryptis Tau buvo (ir yra) tokia artima, kad privertė stipriai rizikuoti profesine karjera?
Galiu tik pasidžiaugti tokia puikia menininkų draugija, į kurią įrašei. Iš su visada žavėjausi R. Katiliūtės vientisumu, kietu stuburu, tvirtybe. K Zimblytė – be galo ryškų, unikalų pėdsaką palikusi menininkė. O apie vyrus… Iš aukštumų galėjo tik paploti per petį. Su L. Katinu sovietmečiu rengėme bendrą parodą. Tuomet tai buvo didžiulis įvykis, nes mūsų paveikslai – abstrakcijos. Pamenu, gavome kiekvienas po pusę salės ir iš to džiaugsmo pakabinom labai daug darbų. Man tai tikrai buvo svarbu. E. A. Cukermano kūryba taip pat imponavo kūrybinio formavimosi pradžioje. Beje, lietuviai menininkai niekada nevertino vienas kito ir gerų žodžių iš jų išgirsti sunku. Todėl tikriausiai ir aš dabar tarsi spaudžiu iš savęs pagyras kaip iš sausos kempinės. Bet ne dėl kokių blogų jausmų – neturiu praktikos.
Ar žinai, kad mano kūrybinio kelio pradžia buvo peizažai? Vėliau jie darėsi vis sąlygiškesni, gilėjo spalvų paletė, palaipsniui perėjau į abstrakciją. Tapiau širdimi, jausmais, su polėkiu, skausmingai. Darbuose užkoduota daug romantikos, poezijos ir vilčių. Mūsų dailininkų bendruomenė mane priėmė geranoriškai, su meile. Todėl nejutau jokių kliūčių priimant darbus į parodas. Gal kokius kelis kartus ir nepavyko patekti, bet kadangi nenešioju skriaudų savyje, tai ir neatsimenu. Be to, nedirbau jokioje valdiškoje įstaigoje – nebuvo jokių svertų smaugti. Gal nerimtai į mane žiūrėjo, nes esu moteris, o tapybos sferoje vyravo vyriška ranka. Vienintelė vertinama tapytoja buvo Sofija Veiverytė.
Tiesa, atsimenu vieną tarptautinį simpoziumą Gurzufe. Vyko atsiskaitomoji peržiūra. Aukštas atsakingas pareigūnas iš Maskvos ėjo per dailininkų dirbtuves ir tikrino, ką jie sukūrė. Aš išsikabinau savo darbus, laukiu. Atėjo – su juo visas dailininkų būrys – klausia, kas čia pavaizduota, aš tyliu taip netikėtai užklupta. Sako, gal čia gaidys, maniau juokauja, nusijuokiau ir aš, pritariu – gaidys. Taip ir praėjo. Žiūriu, po to pradėjo gerbti ten buvę rusų dailininkai, kurie piešė portretus, jie žavėjosi mano drąsa. Grįžau į Lietuvą, o į mūsų Dailininkų sąjungą atėjo laiškas: „Bol’še takich neprisilat’“. Turėjo svarstyti Dailininkų sąjunga, bet praėjo tylomis. Aš tuomet dar nelabai supratau, kad rizikuoju. Tikrai mane gyvenime dažnai lydėjo sėkmė.
Apie epitetus. Romantiška. Sutinku, Romai, tikrai tokia esu. Ne tik kūryboje, gyvenime – taip pat. Ir ta romantika labiausiai sklinda iš pačios paveikslų dvasios: lyriškos, poetiškos.
Spontaniška. Sutinku ir su tuo. Darbų idėjos gimsta spontaniškai, nuo pirmo potėpio ar brūkšnio. Neturiu daugelio kolegų įvardijamos „balto lapo“ fobijos. Man atvirkščiai – balta drobė yra tiesiog nereali būsena prieš pirmą potėpį – mėgaujuosi tuoj ateisiančiu katarsiu.
Intuityvi. Būtų keista mano abstrakcijose imti ieškoti kažkokių mokslinių teorijų ar schemų. Viskas gimsta intuityviai, spontaniškai iš pasąmonės. Tiesa, dabar tai jau nebe privalumas. Kūriniai vadinami projektais, o juos pateikiant tenka prirašyti daugybę popierių. Vertinami, o vėliau finansuojami ne kūriniai, o tie popieriai. Kur čia įterpti intuiciją? Ji tapo tiesiog atgyvena.
Jau seniai tęsiasi Tavo „flirtas“ su poezija. Tai jaučiasi tapyboje, akivaizdu darbų pavadinimuose. Be to, ir pati rašai eiles. Ar niekad nejutai darbų „suliteratūrinimo“ grėsmės? Ar sutinki, kad tapybos verbalizavimo lengvumas kiek nuvertiną ją?
Malonūs Tavo komplimentai, tačiau aš nerašau poezijos. Yra keletas eilėmis parašytų tekstų. Tapydama mintis reiškiu ir tekstais, tačiau jie galutiniame variante pavirsta darbo pavadinimu. Pati nemėgstu literatūros tapyboje, bet nieko prieš, jei darbuose jaučiama poetinė dvasia. Tokie darbai praturtinti jausmais, jie virpina emocines stygas, nenusibosta.
Savo kūriniuose tapybą sintetini su grafika (įbrėžimai, nutrynimai), o pastaruoju metu ir su fotografija. Ką Tau „duoda“ ši sintezė siaurąja prasme (techniškai) ir – plačiąja (pasaulėžiūra)?
Esu neramaus charakterio. Ieškau naujų raiškos galimybių. Labai įdomu mokytis, bandyti. Skirtingi patyrimai: viena, kai tapai įkvėpta jausmo, o visai kas kita, kai turi sugalvoti, atlikti daug tarpusavy susijusių procedūrų ir gauni rezultatą, kuris, pasirodo, nevykęs. Tačiau įdomu. Tarsi susikuri iliuziją, kad esi labai reikalingas, dirbantis ir aktyvus. Tik nesėkmės išvargina. Vėliau meti ir vėl iš naujo pradedi. Gal esi prakeiktas? Taip jautiesi. Tokia ta mano pasaulėžiūra, kai norisi užsiimti bet kuo, kad nematyčiau, kas aplinkui vyksta.
Stengiuosi nevaržyti savo raiškos, skirtingų menų sintezė išlaisvina fantaziją ir polėkį. Naudoju ne tik grafiką ar fotografiją – jei manau, kad reikia, naudoju tekstinius inkliuzus, spaudos elementus. Beje, esu baigusi Dailės pedagogikos katedrą, o ten mums dėstė ne tik tapybą, bet ir grafiką bei keramiką, todėl visa tai man gerai žinoma. O štai fotografija – tikrai naujas žanras, pareikalavęs ne tik investicijų (geras aparatas, objektyvai ir t. t.), bet ir gebėjimų išmokti šiuolaikines technologijas – kompiuterinėms nuotraukoms apdoroti skirtas programas. Man tai pavyko ir yra įdomu. Toliau mokausi, nebijau klausti jaunų, geriau išmanančių, patarimų. Tikiuosi, kad bent Alzheimeris greitu laiku negresia – neleidžiu sustingti smegenims. O kita vertus, kokius menus bemaišyčiau, į kokius naujus žanrus benukrypčiau, niekur nuo savęs nepabėgsi – mano darbai atpažįstami, tikiuosi, ne tik man pačiai.
Tavo darbai pasižymi išcentruota paveikslo erdve. Gal todėl jie tarsi netelpa plokštumos stačiakampyje – veržiasi iš jo. Manau, ši stilistinė ypatybė turi ir gilesnę potekstę. Ar negalėtum pakomentuoti?
Nemėgstu komentuoti savo darbų, o juolab aiškinti poteksčių. Kartais įdomu, kai tai daro kiti, nors irgi ne visada. Kartais suranda, ko net neįsivaizdavai. Beje, čia atsakymas ir į klausimą apie erotiką mano darbuose. Patinka didelės, kvadrato išmatavimų, drobės. Centre komponuoju paveikslo intrigą, aplinkui palikdama plačią erdvę laisvam kvėpavimui. Kita vertus, jausmai, emocijos ar gali būti įcentruoti, o juo labiau tilpti kažkokiame banaliame stačiakampyje? Taigi tikrai nieko (poteksčių) po tomis plokštumomis „nepakasiau“. Jei kam pavyksta ten kažką iškasti – džiaugiuosi ir sveikinu, Plastikos kalba yra labai atvira – tas atvirumas yra joB grožis ir autoriaus nuogumas, pažeidžiamumas, atvirumas – kas tik nori. Poteksčių atsiranda, kai ta kalba randa atgarsį, ryšį, supratimą žiūrovo sąmonėje ar po ja. Todėl kiekvienam jos skirtingos – taip ir turi būti. Supratimui dar labai svarbūs dalykai yra laikas, kontekstas. Aš manau, kad menininkas, kurdamas sąmoningai, poteksčių nekaišioja, o joi tai daro – tada jau nebe menas, o grafomanija. Ir tokių darbų potekstės virsta banaliais tekstais – literatūrų (apie tai jau kalbėjau). Sovietmetis įpratino, kad menas turi „vesti“, „kelti“, „skatinti“, „formuoti“, Laisvųjų visuomenėje menininkas tiesiog kuria, nes kitaip negali savęs išreikšti. .Jis tarsi mediumas, sutraukiantis į savo aplonkos informaciją ir ją išskleidžiantis jau kitu, meniniu pavidalu. Ne poteksčių reikia tame pavidale ieškoti, o informacijos, kurią pasirinko menininkas
Kūryboje vengi destrukcijos. Vyrauja darnus požiūris į aplinką. Ar tai siekiamybė (svajonė), ar žinai kažkokius svertus, kurie padeda kovoti su destrukcija?
Girdėjai, dabar yra toks terminas „darni plėtra“? Neturiu supratimo, ką tai reiškia, tačiau skaitydama laikraščius visokiose biurokratų kalbose jį randu. Tai va. Tavo klausimas nuskambėjo kaip iš tokių tekstų. Tačiau teisingai pastebėjai. Vengiu destrukcijos gyvenime, todėl ir kūryboje tai atsispindi. Teko išgyventi momentų, luošinančių psichiką ir gyvenimą. Geriausiai su destrukcija kovoja harmonija, todėl stengiuosi savo vizijose ir svajonėse, taip pat kūryboje. džiaugtis harmonija, šviesa. Gyvenu pasaulyje, kurį susikuriu, jis saugo mane. Tačiau žiūrėdama į savo darbus galiu be jokio dienoraščio įvertinti savijautą, būsenas, nuotaikas. Ir tai darau, nors. kita vertus, jei viskas būtų tobula, neišvengtume nuobodulio. Gyvenimo pilnatvei reikalingos visos spalvos ir emocijos, todėl truputis destrukcijos ne tik nekenkia, ji – būtina, kaip ir šiek tiek chaoso, pykčio, nerimo ar net agresijos.
Pastarosios parodos byloja, kad keičiasi Tavo santykis tarp daiktiškumo ir abstrakcijos. Kokios bendražmogiškos patirtys nulėmė šias metamorfozes?
Jau sakiau, kad, maišydama įvairius menus, ieškau rezultato, kuris mane tenkintų. Pradėjusi fotografuoti supratau – vien vaizdo fiksavimo man negana. Nuotraukoms trūko ranka pridėtų potėpių, detalių, spalvų. Žodžiu, viena skatina kita ir tai tiesiog procesas, atveriantis didesnes galimybes, naujas erdves fantazijai. Aš nevadinčiau šio proceso rezultatų – pastarojo meto savo kūrinių – kaip pakeitusių požiūrį į abstrakciją ar ką nors kita. Nieko panašaus, mano santykis, mano vertybės – jos išlieka nepakitusios. Kita vertus, mano abstrakcijos susijusios su stipriomis emocijomis. Negali gi norėti, kad, sulaukusi savo amžiaus, įsimylėčiau ar nustebčiau, ar supykčiau taip pat stipriai, kaip prieš dvidešimt metų. Būtų juokinga. Tačiau ne tai svarbiausia. Keičiasi ta mano minėta informacija, kurią sutraukiu į save. Ir ji keičiasi labai greitai. Todėl negali norėti, kad rezultatas išliktų visą laiką vienodas. Tiesiog dabar toks periodas, vėliau jis bus gal dar kitoks. Tuo ir džiaugiuosi, juo labiau kad bet kokiame pavidale esu atpažįstama kaip Dalia.
Kas labiausiai erzina ir džiugina dabartinėje Lietuvoje? Gal jau įžvelgi žiedus, kuriais pražys šiandienos šiukšlės? Gal net matai iš žiedų spalvas?
Erzina, kad turi gyventi Lietuvoje kaip apkasuose. Nežinai, ką tau nuleis ant galvos – naujus įstatymus ar naujus mokesčius, nuo kurių ir taip dūsta žmonės. Erzina nesąmoningi karai tarp valdančiųjų, baisios skulptūros Vilniaus mieste. Ypač siaubingas man atrodo Vincui Kudirkai skirtas paminklas – jis man panašus į manekeną iš madingų skudurėlių parduotuvės vitrinos. Ir tokių yra begalė. Nepatinka Šiuolaikinio meno centro vykdoma politika – dirbtinai sukurto tradicinio ir šiuolaikinio meno priešprieša, pirmąjį nuvertinant ir paskelbiant įgyvena. Blogiausia, kad tos pačios tendencijos vyrauja ir politiniame bei visuomeniniame lygmenyse. Tos priešpriešos – ne šiukšlių, bot žmonių rūšiavimas į priešus ir teisiuosius. Nematau naujų žiedų. Matau tik rietenas ir provincialią kultūrą. Kur matei, kad šiukšlės pražystų?
Sigrida Rupšytė. Falše alarm, arba Netikras gaisras
2011 m. Nr. 4
Sandra Bernotaitė. Gaisras: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 120 p.
Pirmoji Sandros Bernotaitės knyga „Gaisras“ akį patraukia stilingu apipavidalinimu ir intriguojančiu rašytojos prisistatymu. Viršelio iliustracija – padėvėta, sulopyta kasdieninių kelnių kišenė, prisiūta stambiomis, grubiomis siūlėmis, ant jos pūpso apvali saga; knygos nugarėlėje – lakoniškas, bet provokuojantis autorės atsivėrimas („prasčiokų kilmės“), tarsi nubraukiantis visas visuomenines asmenybės reikšmes ir sumenkinantis vaidmenis, kurių iš autorės lauktų paprastas skaitytojas: „Netalentinga aktorė, nesėkminga režisierė. Neatidi ir nekalbi sekretorė, neraštinga ir nesukalbama dėstytoja, už pinigus parsidavusi reklamai artistė. Laisvų pažiūrų, palaido liežuvio, nereliginga, materialiste, pragmatikė, emigrantė, bevaikė, išlaikytinė, vienišė, grafomane.“ Šie nuvainikuojantys epitetai tarsi apnuogina autorės asmenybę, kuria patrauklų (nuoširdaus?) nusižeminimo įspūdį, rašytojos paveikslas randasi labai „žemiškos“, su juo paprasta tapatintis: ji, autorė, rašytoja – viena iš mūsų, nesėkmingų, netalentingų parsidavėlių, nevykėlių. Bet pirmiausia tokiu prisistatymu knygos autorė tapatinasi su savo novelių pasauliu.
Kaip tik tokie – nieko šiame pasaulyje nepasiekę – yra jos novelių veikėjai, tiesiogiai ar netiesiogiai pasakojantys savo neįdomių bei nykių gyvenimų istorijas. Tai Pašilaičių ir Karoliniškių gyventojai, siuvėjos, liūdnos moterys, vienišos motinos, nelaimingo įsimylėjimo būsenoje užstrigęs, uždaras, su motina gyvenantis vyras, benamis, valkata, gęstančios turtingų vyrų žmonos, jų meilužiai, lankytojai, savo tapatybę bandantis suvokti paauglys, su motina ir sūnumi gyvenanti išsiskyrusi dailininkė, fabrikų darbininkės ir t. t. Visi jie gali būti aprengti knygos viršelyje pavaizduotu nuskalbtu unisex stiliaus drabužiu, visi jie vienodai pavargę ir nusidėvėję.
Veikėjus vienija vienišumo jausmas, neautentiškos būties suvokimas, pasyvus ar aktyvus konfliktas su realybe, taip pat katastrofistinės nuojautos – sukrėtimų, permainų troškimas, bandymai pasikeisti, išsigryninti per įvairiausius apvalančius gaisrus, nesvarbu, ar tai nereikalingų daiktų „gaisras“ gatvės viduryje, ar visą namą siaubiantis gaisras, šūviai miške, motinos mirtis, daiktų sudeginimas ar jų išdovanojimas po asmens mirties. Tokią pačią stichinių permainų reikšmę turi avarija, benamio fantazija apie šiltą vonią, namus, dvi moteris, paauglio sapnas – visa tai aprėpia konceptuali gaisro metafora. Gaisras šioje knygoje – tarsi desperatiškas žmogaus bandymas atsikratyti nereikalingo gyvenimo balasto, sudeginti susikaupusias sielos šiukšles.
Gaisrai kaip naratyvinio lygmens novelių elementai – menami lūžio taškai tolygiame kasdienio gyvenimo ritme, sąmonės suintensyvėjimo laikas. Savo gyvenimą vertinanti sąmonė išjudina veikėją, skatina jį atsiverti, pasisakyti, kažką pasakoti apie save. Tačiau toliau šio atsivėrimo būsenos veikėjai taip ir nepajuda, net nemėgina pradėti kokios nors naujos gyvenimo linijos. Tuo metu, kai dega jos namas, novelės „Gaisras“ pagrindinė veikėja ir pasakotoja yra su ta nelaime tarsi susitaikiusi, pasyvi: „Gražu, galvoju. Visada patinka žiūrėti į liepsną. Šita daug gražesnė, nes labai didelė. Švinta. O kol prietema, liepsnų liežuviai patys gražiausi. <…> Kokios spalvos buvo liūdesys? Raudonas. Geismas? Mėlynas. Stogas neišlaikys. Manau, susmegs“ (p. 58–59). Gaisrą moteris stebi iš šalies, kažkaip beviltiškai, be jokios minties jį gesinti (ir nesvarbu, ar tai išoriškas namo gaisras, ar veikėjos dvasioje vykstantis degimas). „<…> sukasi lempa – raudona mėlyna raudona mėlyna raudona mėlyna , – iš aš vėl nusisuku į ugnį“ (p. 61). Novelėje nuolat akcentuojamas melancholiškas liūdesys ir ramus geismas, raudona ir mėlyna spalvos, kokias paprastai ir matome ilgai žiūrėdami į ugnies liepsnų šokį. Gaisro vaizdinys, kaip ir moters būsena, yra poetiškai išreikštas autentiškumo ilgesys: tikrų jausmų, tikro žmogaus laukimas…
Tačiau S. Bernotaitės novelių gaisrai nėra atnaujinantys, nuskaidrinantys būtį ar sielą. Tai desperatiški bandymai, iš anksto žinant, kad nieko čia nepakeisi, kad jo didenybė banalusis gyvenimas yra neįveikiamas. Ilgesio pagimdyti gaisrai – tik šauksmas, po kurio nieko neįvyksta, nebent šiam sielos šauksmui gali pritarti choras, kreipdamasis pagalbos į aukštybes („Agnus Dei“, p. 69).
Pirmąja nepilnų dviejų puslapių novele „Artimieji iškeliauja“ S. Bernotaitė tarytum „įsirašo“ į Bitės Vilimaitės sukurtą lakoniškos novelės tradiciją. Pagrindiniai veikėjai čia – daiktai, žmogaus egzistencijos metonimijos, neatsitiktinai pavadinami „artimaisiais“. Tie daiktai nėra tik kažkieno privačią erdvę užpildantys, apie žmogų kalbantys niekučiai, – jie svarbūs, gyvenimo laikinumą ir būties tuštumą liudijantys veikėjai: „Štai ant tankios žolės vakarą pasitinka kelioninis lagaminas“; „Vaikiškas naktipuodis, kantriai kėlęs baltų užpakaliukų svorį, kadaise ir pats buvęs baltas. Dabar jis tik dvokia nemiga“; „Užvertęs kojas lyginimo stalas jau nebeprisimena drėgnos skalbinių šilumos“ (p. 5). Tai nusidėvėję, pamesti, nebesvarbūs, nereikalingi daiktai. Nepaisant to, novelėje jie turi galios veikti: „Daiktai nepasiduoda: akiplėšiškai drybso ant pievelės, mirksi praeiviams, neprarasdami vilties, kad pastebės, įvaikins, kad iškeliaus ir apsigyvens naujuose namuose, ir istorija prasidės nuo ten, kur ji baigėsi, o jeigu ne… <…> Visus išveš už miesto į sąvartyną ir suspaus dar stipriau – tąkart jau į didelį vientisą nieką“ (p. 6). Daiktai išnyksta kaip ir žmonės, prarasdami savo varganą individualybę bevardėje visumoje, kuri visus gyvenimo reiškinius prislegia suvienodinančiu nieko ženklu. Šito nieko akivaizdoje net ir nudėvėtas gyvenimas įgauna nelygstamą vertę.
Dar artimesnė minėtai minimalistinės novelės tradicijai yra novelė „Daiktai linkę gyventi“. Joje apie įvykius, veikėjus pasakojama netiesiogiai – per jiems priklausančius daiktus, jų elgesį su jais: „Netyčia pakėlusi akis pamatė vyrą jau virtuvėje, atsirėmusį į spintelę ir lyg parodoje apžiūrinėjantį žydras lentynėles, nudėliotas variniais ir mediniais virtuvės įrankiais, arbatinukais, puodeliais, taurelėmis. Pats sukalė, pats nudažė. Kai dar čia gyveno su žmona ir sūnumi“ (p. 73). Priartėjimas prie daiktų – tai priartėjimas prie žmogaus gyvenimo. Šioje novelėje tai jau buvęs, nutolęs gyvenimas. Vyras ir moteris atvyksta į mirusios vyro motinos namus tvarkyti daiktų, galbūt prikelti juos naujam gyvenimui, kažkam atiduoti. Atlikdami šiuos darbus, dėliodami daiktus, jie tarsi liudija savo santykį su tuo praėjusiu, kažkada gyventu gyvenimu, Ryškėja veikėjų tarpusavio ryšiai. Ir visa tai atsiveria per daiktiškąją tikrovę.
Kasdienis gyvenimas į kūrinius įaudžiamas ne tik vaizduojant daiktus. Novelėje „Siūlės“ konkreti siuvėjos kasdienybės detalė įterpiama į pasakojimą taip realiai, tiesiog „įsiuvama“ į tekstą grafiniu pavidalu. Siūlės „formatuoja“ veikėjos sąmonės srautą, žymi mąstymo pauzes, nutylėjimus, emocinės įtampos kupinas akimirkas: „Alina dar gerai atrodo ir svajoja sutikti savo gyvenimo meilę, aš – nežinau ————————Praeitą šeštadienį siuvom iki vidudienio“ (p. 8). Nutylėjimai, į pasakojimą „įsiūta“ psichologinė įtampa niekaip kitaip nereflektuojama, apie ją lyg stengiamasi nekalbėti, negalvoti, jos tiesiog vengiama. Šios siūlės – tai dar viena „raudona mėlyna;“ ugnis, nebylus veikėjos vidinis degimas, žmogiškojo ilgesio punktyras. Siūlės sukuria vidinę menamąją kalbą, kurią skaitytojas turi nujausti, atverti kaip numanomą prasmę, įžvelgti ją tarp siūlių ar siūlėse. Dviejų moterų vienatvė, jausmų ilgesys, atramos ieškojimas veda jas ieškoti abejotinų linksmybių ir baigiasi moraliniu pakrikimu: mieste prie degalinės jos susitinka du benamius, tokius pačius valkatas, su kuriais ir praleidžia vakarą, o gal ir naktį. Benamiai – nykus išsiilgto vyriškumo pakaitalas. Tačiau visi šie žmonės neturi jokių socialinių, bendravimo įgūdžių ir nieko vienas kitam duoti negali. Per visą kūrinį „bėgusi“ paprastoji siūlė novelės pabaigoje virsta „užtvirtinimo siūle“, reiškiančia pasyvų konfliktą su tikrove, arba tiesiog susitaikymą su ja.
Įdomi novelė „Žuvis“ – kompaktiškas, daugialypis pasakojimas. Semantinis informatyvumas pasiekiamas kuriant „bėgančios“ sąmonės efektą: „Žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodų stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai“ (p. 77). Pasakojimas trūkčioja jau novelės pradžioje, o pabaigoje sąmonės srautas apskritai virsta nerišlia vaizdų tėkme: „Žuvis ant ledo, ledo lytis tolyn į jūrą, girti žvejai ir moterys baltomis skaromis, baltais chalatais, ilgais batais, juodomis prijuostėmis iki sniego, cigaretės dantyse; žvejai niekuomet nepastebi, kad jau per toli nuo kranto, o kai per vėlu, tai jau per vėlu šaukti, mojuoti, kviesti gelbėtojus; tik dainuoti ir šokti, jei kažkas groja akordeonu; saulė spigina, akys siaurėja, padėtų degtinė, juodi akiniai, Švedija kitame krante, o gal grenlandija; tik žuvis ant ledo žiūri į dangų, nemirksinti – akis“ (p. 84). Šioje novelėje skyryba ypač savita, nėra jokių taškų, jokios minties pabaigos, jokių didžiųjų raidžių, vien tik pasakojimą draikantys kableliai ir kabliataškiai. Trūkčiojantys vaizdai, stilistiškai intensyvus sąmonės srautas perteikia trauminį pasakotojos, žuvies fabriko darbuotojos, santykį su ją supančia aplinka, pasauliu. Darbas žuvies fabrike pavergia jos sąmonę, o ji pati yra lyg ta kasdien dorojama žuvis, ta „nemirksinti – akis“.
Aptartos novelės iš kitų išsiskiria lakoniška forma, netiesioginiu pasakojimu (per daiktus), daiktų gyvenimu, intensyvaus sąmonės srauto technika, asociatyviu kalbėjimu, bandymais pasakojimus grįsti psichologiškai. Tačiau rinkinyje gausu ir neišsikristalizavusios formos kūrinių („Bailys“), melodramiškų, ištęstų pasakojimų, formos eksperimentų, kuriuose bandoma derinti kelis pasakojimo matmenis, t. y. vienu metu parodyti veikėjos asmeninę dramą ir perteikti ironišką jos vertinimą („Pavasario Goda“). Kurti tokį dvilypį pasakojimą vargu ar pavyksta. Autorė manipuliuoja subjektyviomis veikėjų dramomis, į jas žvelgia atsainiai ar net ciniškai („Lietaus“). Šie bandymai yra kaip kūrybinės pratybos, jos atrodo tuščios, savitikslės.
XX a. ispanų filosofas ir rašytojas Migelis de Unamunas prozininkus skirstė į dvi grupes: rašytojai-dedeklės ir rašytojai-žinduoliai. Rašytojai-dedeklės pasižymi tuo, jog pirmiau sukuria kažkokią kūrinio formą, paskui ją užpildo; rašytojai-žinduoliai, anot M. de Unamuno, kūrinius „gimdo“ organiškai, jie tarsi „išplaukia“ iš jų sąmonės konfigūracijų. Jei taikytume šią klasifikaciją S. Bernotaitei, pastebėtume, kad jos novelių rinkinyje daugiau „dedekliškai“ rašytų kūrinių. Pasitelkiama ilgesinga sustingusios dvasios būsena kaip teksto stilistinė forma, o paskui ji užpildoma bet kokiais nusidėvėjusio gyvenimo daiktais, kurių net joks gaisras nesudegina ir nepakeičia.
Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė. Visatos modeliai pagal Adalbertą Stifterį
2010 m. Nr. 7
Austrų literatūra jau nuo viduramžių artimai susijusi su vokiečių literatūra, ir tokia kaimynystė nebūtinai jai naudinga. Garsiausias vokiečių herojinis epas yra „Nibelungų giesmė“, bet visi šaltiniai teigia, kad paskutinį „Giesmės“ variantą sukūrė nežinomas austrų spielmannas (klajojantis dainius). Lygiai tą patį vaizdą matome viduramžių riterių meilės lyrikoje – Minnesange – daugelis minezingerių kilę nuo Dunojaus, ir tik vėliau, stiprėjant prancūzų trubadūrų įtakai, riterių meilės lyrikos centras persikelia prie Reino. Taigi nemaža Minnesango kūrėjų dalis buvo austrai, tačiau pats Minnesangas, kaip ir „Nibelungų giesmė“, priklauso vokiečių literatūros paveldui. Žinoma, situacija sudėtingesnė, nei čia nupiešiau, bet tai kartojasi ir kitokiomis istorinėmis aplinkybėmis. Paprasčiau galima pasakyti taip: jeigu austrų rašytojas vidutinis, jei jis nepagarsėja, tai ramiai paliekamas austrų literatūros lentynoje. Bet jeigu R. M. Rilke, H. von Hofmannsthalis, R. Musilis ar kita garsenybė, jie nepastebimai perkeliauja į vokiečių literatūros istoriją, nes ir vokiečiai, ir austrai (taip pat ir šveicarų dalis) kuria vokiečiakalbę literatūrą. Be abejo, žinovų ir tyrinėtojų tai neklaidina, o ir nemanau, kad kas nors sąmoningai mėgintų savintis garsius autorius, tačiau skaitytojo sąmonėje vis dėlto didieji austrai gali ir nebūti įprasminti kaip austrų rašytojai. Kodėl apie tai kalbu? Manau, domintų klausimas, ar esama tokių savybių, kurios leistų teigti, jog tai būtent austrų autorius. Kad galima būtų atsakyti į šį klausimą, prireiktų studijos, todėl pažvelkime kitaip: man regis, Adalbertas Stifteris (1805–1868) kaip tik ir yra tikrai austriškas autorius, todėl, susipažinę su juo, bent iš dalies suvoksime austriškumo pobūdį, nors suprantame, kad gryno, izoliuoto, rašant vokiečių kalba ir europinėje terpėje, austriškumo negali būti.
Ir vis dėlto savitumų būta. XVIII a. pabaiga ir ypač pirmieji trys XIX a, šimtmečiai – romantizmo klestėjimo europinėse literatūrose periodas. Austrijoje romantizmo grynu pavidalu beveik nerasime, išimtis – poetas Nikolaus Lenau, o greta jo tikrų romantikų nematyti – poeto amžininkai yra dramų kūrėjai J. Nestroy’us, F. Raimundas, F. Grillparzeris ir chronologiškai vėlyviausias Šioje eilėje prozininkas A. Stifteris. Literatūros istorikų nuomone, viena romantizmo nepopuliarumo Austrijoje priežasčių, – nenutrūkusį viduramžių kultūros istorijos tradicija, kurią atgaivinti atkakliai siekė vokiečių romantikai. Skirtingai nei romantizme, dominuojantis XIX a. pradžios žanras Austrijoje – drama. Garsioji Vienos komedija, kurios ryškiausias atstovas J. Nestroy’us, evoliucionavo į stebuklinę dramą F. Raimundo kūryboje ir atvedė prie istorinių pasaulėžiūrinių F. Grillparzerio kūrinių. Garsiajame Burgtheater ir kituose Vienos teatruose vaidinamos gal tik Austrijoje taip populiarios, pasaką, fantastiką ir liaudiško teatro patirtį jungiančios, pjesės – Zauberspiel (arba Singspiel). Jose gyva barokinė tradicija, bet neišnyko ir klasicizmas, kurį praturtino švietėjiškos idėjos. Šios tendencijos glaudžiai susijusios su iškilaus prozininko A. Stifterio pasaulėžiūra bei kūryba.
Teatro spindesys A. Stifterio nesuviliojo, bet Vienos žavesiui negalėjo likti abejingas. Gimęs tuometės Austrijos pietryčiuose, Bohemijoje, kur jo protėviai jau nuo XVII a. audė liną ir prekiavo jo gaminiais, būsimasis rašytojas manė esąs valstietiškos prigimties – nors tėvai nebuvo valstiečiai – gal dėl giluminio ryšio su gamta, išsaugoto per visą gyvenimą. Dar mokydamasis Kremsmiunsterio benediktinų vienuolyno mokykloje, pro savo langą regėjo Alpes, ir naujas, lig tol nepažintas gamtovaizdis jį kerėjo, pradėjo rašyti eiles, bet greitai paaiškėjo, kad tikroji kūrėjo stichija – ne poezija.
Baigęs mokyklą, 1826 m. A. Stifteris vyksta studijuoti į Vieną. Neįvykdęs motinos noro ir nepasirinkęs dvasininko kelio, jis stengėsi intensyviai mokytis, tačiau, blaškydamasis nuo vienos disciplinos prie kitos, studijų taip ir nebaigė. Bet Vienos kultūrinis klestėjimas apie 1830 m. pažadino kūrėją, A. Stifteris pradėjo fiksuoti studentiško gyvenimo įspūdžius, o vėliau sudarė rinkinį „Viena ir vieniečiai“ („Wien und die Wiener“, 1844). Pragyvenimu teko pasirūpinti pačiam – anksti miręs tėvas turtų neužgyveno, – tad A. Stifteris ėmėsi tradicinės XVIII ir XIX amžių neturtingų kūrėjų veiklos. Tais laikais ypač paklausios buvo namų mokytojo, vadinamojo hofmeisterio, paslaugos. Tuo teko užsiimti dažnam materialiai neaprūpintam kūrėjui, bet sekėsi ne visiems vienodai. A. Stifteris greitai tapo savas aristokratų bei pasiturinčių biurgerių namuose, buvo gerai vertinamas kaip mokytojas ir auklėtojas, pažeminimų jam neteko patirti. Būsimojo rašytojo pedagoginė nuostata buvo tokia: norėdamas mokyti, privalai kažką žinoti, norėdamas auklėti, turi kažkuo būti.
Studentiškas atostogas praleisdavo gimtinėje su motina, juos siejo labai stiprus ryšys. Dar studentas pamilo turtingo lininių audinių pirklio dukrą Fanny Greipl, bet nesijautė turįs teisę prisiimti atsakomybės už būsimą šeimą. 1837 m. vedė gražuolę modistę iš Vienos, Amaliją Mohaupt, kuri gerai šeimininkavo, tačiau dvasiniu požiūriu lygiaverte savo vyro partnere tapti nesugebėjo, gal ir nesistengė. Adalbertas ir vėliau apie Fanny kalbėjo kaip apie sielos nuotaką, kuriai meldžiasi visa, kas jo viduje geriausia. Nors sutuoktinių gyvenimą labai aptemdė bevaikystė, taip pat nestabili materialinė padėtis, neteisinga santuoką su Amalija vadinti nelaiminga.
Tiesa ta, kad A. Stifteris, nors veržėsi į aktyvų gyvenimą ir pagaliau įsitvirtino jame, daug nuveikdamas ne tik literatūros, bet ir švietimo srityse, vis dėlto buvo pesimistinės prigimties, ilgai dvejojęs dėl savo pašaukimo žmogus, linkęs į liūdesį, depresijas ir kitas slogias sielos būsenas – begalinį nerimą, niekuo nepagrįstą baimę, negalėjimą ilgiau išbūti toje pačioje vietoje, visiško bejėgiškumo pajautimą ir pan. Pagrįstas buvo tik jo netikėjimas pasveikimu, kai jau sunkiai sirgo, o mirtis apgaubta neaiškumo bei spėjimų – kęsdamas didžiulius skausmus, pusiau sąmoningos, artimos komai, būsenos jis skutimosi peiliuku pavojingai susižalojo kaklą ir nuo tos žaizdos mirė. Apsisprendė baigti gyvenimą savižudybe? Galbūt. Būdamas nepakaltinamas, norėjo išsivaduoti nuo skausmo? Arba poelgis visiškai nesąmoningas? Taip pat neatmestina versija.
per paskutinius trejus gyvenimo metus A. Stifteris kelis kartus vyko gydytis į Karlsbadą, ten rado dar neišsitrynusius J. W. Goethe’s pėdsakus; pakeliui aplankė Prahą, Niurnbergą, ypač žavėdamasis abiejų miestų senamiesčiais. Iš tikrųjų A. Stifteris buvo ne miesto žmogus, tuo galima įsitikinti daugelį kartų, kai skaitai išskirtinius gamtos reiškinius vaizduojančius jo apsakymų epizodus. Kad ir tokį iš rinkinio „Mano prosenelio aplankas“ („Die Mappe meines Urgrossvaters“, 1841–1842): gydytojo namelis kalnuose, gausiai sninga kelias dienas be paliovos, netikėtai viskas pasidengia ledu, kraupi tyla miške, ją nuolat sutrikdo staiga lūžtantys ir griūvantys, neatlaikę ledo svorio, spygliuočiai; aplink tvyro nerimas, kol pagaliau netikėtas pragiedrėjimas, šilto vėjo dvelksmas išsklaido nevaldomos stichijos sukeltą baimę, ir žmonės lengviau atsidūsta – potvynio nebus, namų nenuneš, sniegas dingo tarsi savaime. Tai įtaigu, įspūdinga, meniška ir parodyta savo pareigas vykdančio ekstremaliomis sąlygomis gydytojo akimis. A. Stifteris ir ne kaimo žmogus, jis – gamtos plačiąja prasme žmogus, dieną, kai pirmą kartą išvydo jūrą, laikė vos ne svarbiausia savo gyvenime.
Pagal tuometės literatūros kontekstą būdamas vienintelis iš tikrųjų reikšmingas prozos kūrėjas, A. Stifteris susilaukė tokio amžininkų kritikų dėmesio, koks skiriamas toli gražu ne kiekvienam autoriui. Bet ir vertinimų skalė labai plati – nuo „dieviškojo Stifterio“ iki migdomuosius pavaduojančių kūrinių autoriaus. Tiesos kaip visada reikėtų ieškoti per vidurį, bet kai kalbame apie kūrėjo recepciją, tiesa yra ir subjektyvi, arba ji ne viena, nes dieviškas A. Stifteris ar migdančiai nuobodus, priklauso nuo to, ko vienas ar kitas skaitytojas tikisi ir ar jo perskaitytas tekstas atitinka lūkesčius bei nuostatas.
Kiekybiškai vertinant, kritiškų amžininkų kalbų, atrodo, būta daugiau nei pozityvių, bet autoriui priekaištauta kaip tik dėl jo savitumo, net išskirtinumo. Esą A. Stifterio kūryba pernelyg vienpusiška bei ribota; per daug toli nuo pasaulinės reikšmės įvykių, atrodo tarsi įrėmintas natiurmortas; palyginti su žmogaus gyvenimu, joje per daug erdvės atiduodama gamtai, platūs ir detalūs aplinkos aprašymai netampa fonu žmogaus raiškai, greičiau jis pats virsta dekoracija nepriklausomai gyvuojančios gamtos apsuptyje; labai išsiplėtę aprašymai stabdo ir taip veiksmo stokojantį pasakojimą ir ardo visumą; tais atvejais, kai A. Stifteris vis dėlto ryžtasi pirmame plane vaizduoti žmogų, jis baimingai apeina visa tai, kas didinga, galinga, ir pasirenka personažus, kurių egzistencija tyli, nepretenzinga jie tiesiog vegetuoja ir yra panašūs į nepastebimai augančius medžius; ten, kur būtina, autorius apsiriboja keliais sakiniais, pasakodamas apie vidinius ar išorinius personažų konfliktus, kad vėl galėtų pereiti prie, vertintojų nuomone, nereikšmingų kasdienybės detalių išskaičiavimo. Visa tai susumavęs, kritikas Wilhelmas Hemsenas1 paskelbia negailestingą nuosprendį – A. Stifterio pasakojimai nesą tikri meninės prozos kūriniai, o tik studijos, eskizai. Beje, pavadinimą „Studijos“ („Studien”, 1844–1850, 6 t.) A. Stifteris pats pasirinko pirmiesiems savo rinkikams, bet tikriausiai ne todėl, kad pabrėžtų jų neužbaigtumą, eskiziškumą.
Įdomu, kad negeranoriški vertintojai kiek vėliau netiesiogiai pripažins, jog jų įkelti trūkumai iš tiesų yra nekintantys A. Stifterio kūrybos stiliaus bruožai. Jiems teko nusivilti, kai po „Studijų“ taip ir nesulaukė brandesnių kūrinių, o vėlesni tik patvirtino, kad „Studijose“ jau buvo „visas Stifteris“, jis netobulėjo, todėl ko nors reikšmingesnio iš šio rašytojo esą nebegalima tikėtis. Tai koks gi tasai „visas Stif. teris“ ir kokie nekintantys jo kūrybos stiliaus bruožai? Ar „dieviškas Stifteris“ kure užburiančią prozą, ar tebuvo beviltiškai nuobodus kasdienybės metraštininkas?
Pagal J. W. Goethe’ę „tik sugebėjimas save apriboti parodo tikrą meistriškumą“. Akivaizdu, kad A. Stifteris, sąmoningai ar intuityviai, buvo užsibrėžęs tam tikras ribas, kurių savo kūriniuose neperžengė. Taip pat niekas neginčys teiginio, kad pasirinktoji erdvė nėra itin plati, rašytojas nekėlė ir nemėgino spręsti klausimų, privertusių kryžiuotis amžininkų špagoms. Bet ar turime teisę dėl to priekaištauti? Šis autorius dar spėjo pagyventi besibaigiančioje J. W. Goethe’s epochoje ir jos pamokas išmoko: kiekvienas žmogus yra tiktai viena grandis milžiniškoje žmonijos grandinėje ir viskuo jis negali būti: ir absoliutumas, ir universalumas – tai, ką F. Schilleris vadino „Totalitat“, – viename žmoguje neįmanomas. Bet ir vienas žmogus, jei sugeba surasti geriausiai jo duomenis ir gabumus atitinkančią nišą, pajėgus nuveikti kai ką didinga bei reikšminga, suvokti savo individualybės branduolį, sutelkti visas jėgas asmenybei atsiskleisti.
Kritika turi teisę ir net pareigą pasakyti: štai tos ribos, kuriose skleidžiasi vieno ar kito kūrėjo talentas; bet jų žinojimas yra tik privalumas, o ne trūkumas kūrėjui, suvokiančiam, kokio tikslo jis siekia. Pagrindinė autoriaus mintis įkūnyta jau „Studijose“: tik tyli, bet nuosekliai į kultūros puoselėjimą nukreipta veikla gali suteikti tikrą pasitenkinimą bei dvasios ramybę.
Ši mintis nepakito ir kituose rinkiniuose – „Margi akmenys“ („Bunte Šteine“, 1853,2 t.), jau minėtame „Mano prosenelio aplankas“, – todėl kritikai amžininkai ir nepastebėjo juose nieko nauja, ko nebuvo „Studijose“. Tačiau rinkinyje „Margi akmenys“ vis dėlto išryškėjo gal ir ne nauja, bet lig tol mažiau pabrėžta auklėjimo tendencija, estetinį aspektą susiejanti su etiniu. A. Stifteris, atidus ir jautrus nuolat besikeičiančio gamtos grožio ir įsimintinų jos reiškinių stebėtojas, nenorėjo tapyti vien gražių eskizų, jis kvietė padėti žmonėms, bendradarbiauti su jais, jei reikia, ir pasiaukoti. A. Stifterio „Studijų“ veikėjai (kiekvienas savo srityje) nepaliaujamai tobulina, ką jau yra sukūrę, plečia sodybas, gražina aplinką ir dirbdami patys tobulėja.
Ar savo personažams griežtus etinius kriterijus taikantis A. Stifteris iš tikrųjų tėra sausas, pedantiškas ir nuobodus moralistas? Na taip, savo dvasia jis Švietimo epochos sūnus, pavėlavęs austrų švietėjas, net ir asmeninėje biografijoje daug laiko paskyręs gimnazijų reformai įgyvendinti. A. Stifterio prioritetas – auklėjimas, ir kai kurie XVIII a. švietėjiškos literatūros trūkumai jam nebuvo svetimi. Bet nepamirškime, kad jis gyveno jau XIX a., kūrė jau po J. W. Goethe’s ir orientuodamasis į jį: „Aš, žinoma, ne Goethe, bet vienas iš jo giminės.“ Tai paties A. Stifterio daug pasakantys žodžiai. Ir jei, puoselėdamas ir skleisdamas auklėjimo idėją, J. W. Goethe sugebėjo būti nenuobodus moralistas, tą sugebėjo ir A. Stifteris.
XX amžius atrado tai, kas buvo įvardyta kaip „teksto malonumas“. A. Stifterio laikais nebuvo tokio apibrėžimo, bet pats fenomenas egzistavo. Teksto malonumu mėgavosi autorius, kai neskubriai pasakojo paprastas, bet prasmingas gyvenimo istorijas su visomis, atrodytų, nereikšmingomis smulkmenomis. Kiekviena jų iš tikrųjų nėra reikšminga, bet pasakojimo tėkmėje būtina. A. Stifterio kūrinių pasakotojas siūlo mums tai, ką jis geriausiai sugeba – kalba apie gamtą ir sukuria nuotaiką, būsenas, apie kurias daugžodžiauti nenori ir nemoka. Šis prioritetas gimdė priekaištus, kad gamtai skiriamas daug didesnis dėmesys negu žmogui. Bet kas pasakė, kad gamta nėra lygiateisis literatūros objektas (greta kitų)? Ar daug kūrėjų sugeba kalbėti apie gamtą taip, kaip A. Stifteris? Anksčiau minėtas, per 30 puslapių, – čia jau greičiau išimtis, bet tai esmės nekeičia, – nusidriekiantis stulbinančio gamtos fenomeno pavaizdavimas nesulyginamas su mažiau talentingų rašytojų peizažiniais paveikslėliais, kuriuos dažnas skaitytojas godus veiksmui, tiesiog praleidžia. Imant į rankas A. Stiflerio tomelį, reikia nusiteikti teksto malonumui ir pamiršti, kad būna dar ir veiksmas.
Fragmento „Margarita“ (rink. „Iš mano prosenelio aplanko“) apimtis – 117 puslapiu Jūsų teisėtus lūkesčius išgirsti apie Margaritą kad ir ne pirmame, tai bent dešimtame puslapyje autorius skaudžiai apvils – turėsite perskaityti net 66, kol pagaliau pasakotojo akimis išvysite bažnyčioje sėdinčią heroję greta juodu aksominiu švarku pasidabinusio tėvo, apie kurį papasakota kiek daugiau, o apie dukterį skaitome: „Jo duktė taip pat vilkėjo aksomine suknele, tik tamsiai žalia. Jos rudi plaukai buvo perskirti virš kaktos.“ Apie herojui pasakotojui padarytą įspūdį sužinome štai ką – jis nemėgo perukų, todėl herojui patiko, kad nei tėvas, nei duktė jų nedėvėjo. Nepamirškime, kad pasakoja prosenelis (jo vardas – Augustinas – pirmą ir paskutinį kartą paminėtas baigiantis pasakojimui) tais laikais, kai mediciną baigęs herojus iš Prahos, kur studijavo, į gimtąsias vietas kažkur Alpėse grįžta pėsčias. Tada dar buvo madingi perukai. Dar po septynių puslapių jaunas daktaras apsilanko naujuose, dar nebaigtuose statyti, pulkininko namuose, kur pasisveikina su jo dukra. Apie ją tiek: „Jo duktė Margarita buvo labai graži. Prahoje aš pažinojau Kristiną, prekybininko dukrą, ji buvo labai graži, bet Margarita už ją daug gražesnė.“ O toliau lyg niekur nieko, apie tą vasarą įsigytą naują vežimaitį, pritaikytą dviem arkliams, ir apie tolimesnę pulkininko namo statybą.
Net atsiribojus nuo to, kad A. Stifterio apsakymuose dominuoja gamta, priekaištas, kad autorius per mažai pasakojimo erdvės bei dėmesio skiria žmogui, atrodo, visiškai pagrįstas. Kyla klausimas, kodėl taip yra? Ar A. Stifteris nesugeba, ar sąmoningai nesiima atskleisti vidinio gyvenimo? Gal ir per drąsu teigti, kad tai atspindi austrų mentalitetą, bet rašytojas apdovanotas sugebėjimu visatą įžvelgti mažame Alpių slėnio kaimelyje arba užmiesčio dvaro „rožių name“. Tai vėl ribų užsibrėžimas, bet jokiu būdu ne ribotumas. Ir dar viena aplinkybė atrodo svarbi – žmogus šiam autoriui – tai gamtos ir visatos dalis, bet jis nesureikšminamas, nepaverčiamas visa ko centru. Greičiau jau pastatomas į savo vietą, žmogui siūloma integruotis į aplinką, visumą, nepažeisti pasaulio tvarkos. C. D. Sorgas pažymi: „Aukščiausias auklėjimo tikslas – pasiekti, kad žmogus suvoktų gamtą kaip kosmosą, o tada jis jau sugebės teisingai suprasti ir savo gyvenimą“2.
Grįžkime prie „Margaritos“. Gyvenimas ten ramiai teka sava vaga, žiemą keičia vasara, gydytojas važinėja pas ligonius, vasarą jų mažiau, todėl jis turi daugiau laisvo laiko, vaikštinėja po miškus su Margarita, mokydamas ją įvairiausių žolynų bei lauko ir miško gėlių pavadinimų. Dialogų nėra, gal jie beveik nesikalba? Žinome tik, kad per pasivaikščiojimus jos ranka švelniai uždėta ant jo rankos. Ir tada vieną vasaros dieną, panašią į visas kitas, paprastas klausimas trenki lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tekste apie miško ir jame randamų gėlių grožį keliais brūkšneliais išskirtas sakinys: „Tada aš paklausiau Margaritos, ar ji mane iš tikrųjų myli.“ Ji neatsako, vietoje žodžio – gestas: „Ji paraudo, sutriko ir palingavo galvą.“ Gestas netgi nelabai aiškus, nes vokiškai „den Kopf schūtteln“ greičiau reikštų neigimą, tačiau herojus vis dėlto gestą išsiaiškina kaip patvirtinimą, bet ir jis nieko nesako, jie, skindami gėles, eina toliau. Grįžęs į namus, herojus sau prisipažįsta, kad viduje jaučiasi toks laimingas, jis neranda žodžių tai būsenai išreikšti. Margaritos meilę patvirtina jos elgesys kitą dieną. Kai daktaras lankosi pulkininko namuose, ši, nusivedusi svečią į savo kambarį, be klaidų išvardija visus surinktų akmenų bei sudžiovintų žolynų ir gėlių vardus: „Ji pasakė visus pavadinimus, nepraleido nė vieno.“ Keistai kalbamasi A. Stifterio apsakymuose. Bet negi taip lengvai patikėsime, kad rašytojas neranda tinkamų žodžių, nors gyvo žodžio, dialogo stygius išties akivaizdus?
Pirmiausia nereikėtų pamiršti, kad kalbame apie laikus, kai populiariausias žanras buvo vadinamas auklėjamuoju romanu (Bildungsroman). Tiesa, jis beveik vienvaldiškai viešpatavo XVIII a., bet šio gyvybingo žanro pavyzdžių esama ir XIX, ir net XX a. literatūroje, nors, laikui bėgant, šiek tiek keitėsi. Auklėjamajame romane nėra nei psichologizmo, nei psichologizavimo. Apie personažų būsenas, jų išgyvenimus daug nekalbama, juolab nematome viso to iš asmenybės vidaus, o tik pasakotojo akimis. Herojaus veikla jį keičia ir tobulina, bet visa tai rodoma, bet ne aptarinėjama. Toks yra ir J. W. Goethe’s metodas, o A. Stifteriui, kaip žinome, J. W. Goethe – etalonas.
Kita vertus, yra dar ir tokia veiksminga literatūrinė priemonė kaip nutylėjimas, taip pat dabar jau nieko nestebinanti potekstė. Ar nebuvo jos A. Stifterio tekste, ar neatsirado anksčiau, negu buvo oficialiai įteisinta literatūrologijoje? Bet rašytojui priekaištauta, kad, net ir pasirinkęs vaizdavimo objektu žmogų, nukreipia žvilgsnį į mažus, šalutinius, nereikšmingus dalykus ir akivaizdžiai vengia to, kas didinga, galinga, siautulinga. Vaizdžiai kalbant, parodo mums ne audros šėlsmą, o tik nutolstantį audros debesį – ji įvyko tarp eilučių. A. Stifterio kūriniams atsirasti nereikia didingos medžiagos, turtingos istorinėmis pervartomis ar patriotinėmis tendencijomis. Bet grožis būtinai turi švytėti, lietaus lašą A. Stifteris parodo skaitytojui kaip spindintį brangakmenį, tačiau jį domina ir tiesiog „margi akmenys“. Pakerėtas Alpių gamtovaizdžio, rašytojas lieka jam ištikimas ir neieško gamtos grožio tolybėse, jis sugeba rasti visa, ko reikia, nuo gimimo artimuose kalnuose bei miškuose. Didybė ir galybė lengvai atpažįstamos iš pirmo žvilgsnio, bet reikia didelio talento, kad jas atrastum mažuose kasdienybės švystelėjimuose. O tai padaryti galima tik ilgai ir kantriai pasakojant apie tą kasdienybę, kurioje, atrodo, nėra jokios prošvaistės. Žmogus gyvena ir visos jo dienos panašios, bet tam ir reikia sukurti monotonijos įspūdį, kad vieną dieną, tegul ir prasidėjusią kaip visos kitos, įvyktų gal nušvitimas, gal meilės prisipažinimas, o gal katastrofa. A. Stifteris, nepavargdamas, pina lyg ir paprastų, nereikšmingų žodžių voratinklį ir tarsi hipnotizuotojas nejučia taip apraizgo juo skaitytoją, kad šiam nebereikia įvykių, sukrėtimų, veiksmo dinamikos, konfliktinių situacijų. Ar turi teisę egzistuoti toks rašytojas? Be abejo. Ar reikia jam savų, dvasiškai ir emociškai artimų skaitytojų? Būtinai! A. Stifterį skaitys ne kiekvienas.
Ypač šiandieninis begalinio skubėjimo amžiaus skaitytojas nenorės eikvoti brangaus laiko subtiliems Alpių regiono gamtos aprašymams. Ir kamgi vargti, jeigu tas pačias Alpes nuo jo skiria kelių valandų skrydis? Šiam optimistui galima priminti, kad A. Stifterio aprašytųjų kalnų jis tikrai nepamatys, – turizmo industrija nulėmė puikių kelių atsiradimą perėjose, šen bei ten stūkso statybų kranai, ir neatsitiktinai kartą per metus viršūnėse uždegami laužai, perspėjantį apie grėsmę kalnams dėl gamtą niokojančio žmogaus invazijos. Šiandieninis turistas žvelgia į kartais jau netgi nykoką gamtovaizdį pro patogaus autobuso langą, o A. Stifterio apsakymo „Užkietėjęs viengungis“ („Der Hagestolz“) herojus Viktoras pėsčias išeina iš jaukaus slėnyje pasislėpusio kaimelio, keliauja ne vieną dieną, kol pasiekia pirmą kelionės tikslą – kalnų ežero salą ir joje stovintį vienuolyną, kur turi aplankyti dėdę. Ar bereikia sakyti, kad pasakotojas lydi personažą ir naudojasi jo kelione kaip galimybe dar ir dar kartą parodyti Alpių gamtos grožį? Dėl tų kartais iš tikro ilgokų aprašymų A. Stifteriui daugiausia ir priekaištaujama. Vis dėlto jo žodžių apie gamtą srautas gali įtraukti panašiai kaip M. Prousto tekstas. Dar reikėtų paminėti austrą R. Musilį, taip pat negailestingą skaitytojui, kuris – remiuosi savo subjektyviu patyrimu – kartais priešinasi, sunkiai priima rašytojo kūrybą, nes nebejaučia teksto malonumo – per daug jau šaltas, tikslus, matematiškas atrodo tas „vivisektorius“, bet knygos trauka nugali, jei kartais ir atidedi ją į šalį, tai labai neilgam. Tikras talentas ir skiriasi nuo plepaus bei lėkšto trečiaeilio rašytojo, kad visą laiką vilioja skaitytoją kūrinyje slypinčia, bet niekada iki galo neatskleidžiama paslaptimi apie ne visada suprantamas, dažnai racionaliai nepaaiškinamas žmogaus prigimties gelmes.
A. Stifteriui prireikė laiko, kad patikėtų savo talentu bei kūrėjo pašaukimu, prieštaringi kritikos vertinimai dar labiau stabdė tą procesą, bet tikėjimas vis dėlto atėjo.
1850 m. pasirodžius paskutiniam „Studijų“ tomeliui, baigėsi pirmasis jo kūrybos periodas, o naujojo periodo pradžia sietina su dvitomiu rinkiniu „Margi akmenys“. Žinodamas, kad ne visiems priimtina jo kūrybinė maniera, įžangoje autorius lygino ją su gamtos reiškiniais, aiškindamas, kad tylus, nepastebimas augimas, pamažu ateinanti branda bei nenutrūkstamas tapsmas yra tikroji gamtos didybė, o staigūs pokyčiai – audros, žaibai, žemės drebėjimai – dažniausiai pasižymi tik griaunamąja jėga. Autorius simpatizuoja kuriamosioms galioms, o jo nuostatą išreiškė tai, ką jis pavadino „švelniu dėsniu“ (das scinfte Gesetz). Šis dėsnis, jungiantis teisingumą ir moralę, turi reguliuoti žmonių bendrabūvį. Bet procesas, siekiant užtikrinti darną, savaime nevyksta; būtina ugdyti individą, o tai jau auklėjamojo romano objektas.
Auklėjamasis romanas „Vėlyvoji vasara“ („Der Nachsommer“, 1857), autoriaus nepretenzingai pavadintas apysaka, rodo, kad ankstesniuose kūriniuose lyg ir į antrą planą nustumtas individas susilaukia didesnio A. Stifterio dėmesio, bet tai visai nereiškia, kad svarbesnė pasidaro aplinka. Šį kartą visatos modeliu tapo užmiesčio „rožių namas“ ir pavyzdingai tvarkomas bei puoselėjamas sodas. Tai galima traktuoti ir kaip austriškos dvasios pasireiškimą, nes sodo įvaizdis asocijuojasi su fin de siecle Vienos kultūra. Naujas veikalas užima išskirtinę vietą auklėjamojo romano istorijoje dėl sudėtingos kompozicijos, kai naratyve susipina kelios istorijos. Bent jau dvi jų turime nuolat sekti, ir sunku būtų pasakyti, kuri pagrindinė – patyrusio, į brandų amžių įžengusio von Risacho ar jo auklėjamąjį poveikį patiriančio jaunojo Heinricho Drendorfo.
A. Stifterio kūrinys dar vienu požiūriu skiriasi nuo tradicinio Bildungsromano, kuriame paprastai siekiama subalansuoti individo ir pasaulio santykį, nes pradinėje raidos stadijoje individas paprastai konfliktuoja su aplinka. Tokio konflikto romane „Vėlyvoji vasara“ nėra, pats jame pavaizduotas pasaulis neperžengia autoriaus užsibrėžtų ribų, bet yra harmoningas, nes šiame pasaulyje viešpatauja tai, ką A. Stifteris vadina „Ordnung der Dinge“ („daiktų tvarkai. Galima ginčytis, ar pedantiškai sutvarkyta aplinka, kai kiekvienas daiktas turi būti savo vietoje, o kiekvienas pasikartojantis veiksmas turi vykti jam paskirtu laiku Jau savaime harmoninga, o gal per mažai joje erdvės vaizduotei, dvasiniam vyksmui. Bet verčiau nesiginčykime, priimkime autoriaus pasiūlytas žaidimo taisykles, A. Stifterio visata, kaip jau minėjome, sutelpa Alpių slėnio kaimelyje arba „rožių namo“ („Rosenhaus“) aplinkoje, t. y. von Risacho dvare Asperhofe.
Tiek čia, tiek Drendorfų namuose viešpatauja pagarba daiktams („Ehrfurcht von den Dingen, wie sie an sich sind“). Jos nereikėtų suprasti kaip vergavimo daiktams, nes ir vokiškai „Ding“ vis dėlto ne vien daiktas, nors ir daiktas taip pat. Galima sakyti, kad autorius taiko gamtamokslinį metodą, kai iškelia reikalavimą: „Atsižvelgti į daiktų požymius, tuos požymius mylėti ir gerbti daiktų esmę.“ Ir kartu tai jau beveik filosofinis požiūris j daiktus, kurie, kaip sakyta, daugiau, negu vien daiktai. Neatsitiktinai sąvoką „Ding“ A. Stifterio kūrybos kontekste specialiai tyrinėjo H. Kunischas3, o M. Svvalesas pažymėjo: „Žmonės gali nukrypti nuo normos, bet daiktai jau patys savaime yra norma“4.
Herojaus ugdymą, auklėjimą šiame romane reikia suprasti kaip jo integravimąsi į kitų jau sukurtą harmoningą aplinką. Iš „daiktų tvarką“ puoselėjusių tėvų namų patekus į aukštesnę socialiniu požiūriu, bet taip pat pagal „daiktų tvarkos“ principą sukurtą Asperhofo aplinką, jaunajam Heinrichui belieka susipažinti su visais jos lygmenimis, ją „prisijaukinti“. Tai neskausmingas pažinimo kelias, nes aplinka visiškai izoliuota nuo kito, prieštaringo, pasaulio. Smalsiam herojaus žvilgsniui ši aplinka atsiveria pamažu, turtindama personažo prigimtį. Kritikai vienbalsiai teigia, kad tvarkos principas struktūruoja romano vyksmą laike, o tam labai pasitarnauja atskirų veiksmų ritualizacija, todėl daugelis pasakojimo fragmentų atrodo kaip jau žinomo pasikartojimas5.
Svarbus A. Stifterio teikiamos auklėjimo sistemos bruožas – asmeniniams individo poreikiams bei troškimams neskiriamas pagrindinis dėmesys, tiksliau pasakius, jaunasis Drendorfas yra tabula rasa, jis dar neturi tų asmeninių poreikių, todėl leidžiasi formuojamas aplinkos, kuri savo ruožtu grindžiama gamtos nustatyta protinga tvarka. A. Stifteris prioritetą visada teikia gamtai, jo įsitikinimu, ji formuoja moralines normas bei socialinio bendrabūvio dėsnius. Kai viskas, su kuo susiduria protagonistas – šeima, auklėjimas, draugystė, meilė, – jau a priori yra harmoningi, tai ne tik nelieka pagrindo atsirasti konfliktams, bet jie tiesiog neleistini, nes sugriautų tvarką, į kurią individui belieka integruotis. Organiškas įaugimas į pasiūlytą aplinką yra Heinricho Drendorfo auklėjimo proceso savitumas. Klausimai, ar galima ir kitokia aplinka ir ar geriausiai tinkama personažui, nekeliami – personažą formuoja jam pasiūlyta aplinka, todėl yra nekvestionuojama.
Harmonija net Veimaro klasikams buvo daugiau siekiamybė negu realybė. Kaipgi ji atsiranda Stifterio kūriniuose? Be abejo, neapsieita be idealizacijos – autorius apvalo realybę nuo galimų prieštaravimų, pašalina aštrius kampus ir tą visagalę tvarką vaizduoja ne kaip prievartą, bet kaip laisvą pasirinkimą. Kad toji tvarka atrodytų prasminga, o ne savitikslė, naudojami pasikartojimų („ženklų sugrįžimas“?) bei vyksmo ritualizavimo principai. Kita vertus, A. Stifteris, dar nepraradęs XIX a. jau lyg ir atgyvenusių švietėjiškų idealų, tvirtai tiki, kad pasaulis iš principo sutvarkytas racionaliai, taigi žmogus kaip protinga būtybė turi tapti šios protingos visumos dalimi, paklusti jo asmeninę laisvę ribojantiems įstatymams, bet šis paklusimas yra supratingas ir dėl to laisvanoriškas. Žinoma, tai labai primena J. W. Goethe’s koncepciją, pagal kurią įsijungti į visumą, tampant jos dalimi ir apribojant savo polinkius bei polėkius, privalo net genijus (apie tai drama „Torquato Tasso“). A. Stifteriui lengviau, nes jo herojus nepretenduoja tapti menininku ir nepasižymi genialumu. Beje, „vidutinį“, niekuo neišsiskiriantį individą dažniausiai ir pasirenka Bildungsromano kūrėjai, nes tokiam personažui galima pritaikyti vienokią ar kitokią auklėjimo sistemą, formuoti individualybę, vedant ją pažinimo kelio pakopomis.
Pagrindinės Drendorfo auklėjimo maksimos – tai „nesipriešinimas, pasitikėjimas, laukimas“. Siekiama, kad, bendraudamas su apsišvietusiais bei harmoningais žmonėmis, Heinrichas nesitenkintų visiškai pasyviu vaidmeniu. Jis iš tiesų leidžiasi auklėjamas, bet auklėtojai žino, ko siekia, nes, jų nuomone, raidos šaltinis – naujo pažinimo sužadinta vidinė būtinybė, o tai [manoma, kai naujos būsenos atitinka asmenybėje slypinčias, dar neatrastas ir neišryškėjusias savybes. Raidos kryptis – jau auklėtojų uždavinys. J. W. Goethe’s romane „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ („Wilhelm Meisters Lehijahre“), kuris laikomas Bildungsromano etalonu, herojui leidžiama klysti, nes autoriaus kūrinio koncepcija tokia pati kaip ir „Fausto“ – tiktai per klystkelius žmogus atranda tikrą kelią. A. Stifterio romane klystkeliams nėra vietos, auklėjimo metodika čia kitokia. Jaunojo protagonisto veiklos erdvė gali pasirodyti ribota, – gamtos tvarka nubrėžia ribas, – bet, kita vertus, jis tarsi apdraudžiamas nuo paklydimų, nes pagal taikomą auklėjimo principą herojaus veiksmai negali būti priešingi gamtos tikslams.
Formaliai auklėjamojo romano struktūra išsaugoma, bet herojui būtini mokymosi ir klajonių metai (Lehr–und Wanderjahre) lieka tarp eilučių – skaitytojas sužino apie protagonisto pastangas šviestis, kiek daugiau apie jo gilinimąsi į gamtos ‘ mokslus, išgirsta apie dvejus metus trukusią pažintinę kelionę po Europą. Bet šio gyvenimo etapo (atitinkančio tradicinius „Wanderjahre“) aprašymais pasakotojas mūsų nevargina, nes pasaulio centras buvo ir pasilieka „rožių namas“, kuriame koncentruotai demonstruojamos pagrindinės Europos kultūros vertybės. „Rožių namas“ atspindi pasaulėjautą, kurioje vienovę sudaro gamta, menas ir etika. Todėl ne mokymasis ir ne kelionėse praplėstas akiratis sietini su auklėjimo proceso kulminacija, o sugrįžimas ir vedybos su Natalie. A. Stiflerio požiūriu, gamta, menas ir meilė – kertiniai harmoningos egzistencijos dalykai, bet tikriausiai nesuklysime pasakę, kad geriausiai jam pavyko perteikti gamtą ir jos poveikį žmogui. A. Stifteriui, kaip ir jo von Risachui, tas poveikis atrodo abipusis ir skatina veiklą.
Heinrichas pirmą kartą susipažįsta su meno vertybėmis von Risacho dvare, ir nors dvaro kolekcija, kad ir kaip išmoningai ji būtų sukomplektuota, tikrai negali atstoti pažinties su pasauliniu kultūros paveldu, A. Stifteris dar kartą pademonstruoja sugebėjimą taikyti aisbergo principą – didesnė dalis po vandeniu, bet daug mažesnė matomoji leidžia spręsti apie visumą. Tai reiškia, kad jautriam jaunuoliui ir viena skulptūra gali atverti akis, išmokyti bendravimo su meno kūriniu ir vaizduotėje susikurti daug platesnį meno pasaulį. Vis dėlto meno vertybių saugojimas bei jų recepcija ir aplinkos estetizavimas nėra tapatūs dalykai. Tiesa, A. Stiflerio romane lygiaverčiai atrodo žmogaus estetinis auklėjimas ir estetinių principų realizavimas aplinkoje. Kad žmogus taptų gražus ir tobulas, jis privalo estetines vertybes įkūnyti jį supančioje aplinkoje, šiuo atveju – sode. Pagal pragmatinius bei estetinius kriterijus pertvarkomas ir puoselėjamas sodas yra labai svarbus ir daug puslapių užimantis pasakojimo objektas.
Kita vertus, jo „Rosenhaus“ – pats von Risachas „rožių namą“ vadina meno kūriniu – yra, kaip teigia K.–D. Mulleris6, savotiška utopija, idealistinis pasaulio pertvarkymo projektas. Nes šitaip pakeisti įmanoma tik labai mažą aplinkos dalelę, net jei tokių von Risachų atsirastų ir daugiau. Visa kita, pagal estetinius kriterijus nepakeista tikrovė, lieka už pavaizduotos idilės ribų. Taip, von Risachas praeityje pasaulį pažino, daug jame pasiekė, tačiau ilgainiui nusivylė ir nusprendė atsiskirti nuo jo, pabėgti į dvarą su jo „rožių namu“ ir ten praleisti gyvenimo rudenį – tai dėsninga raida. Bet ar tikslinga pradėti nuo „rožių namo44 kaip siūloma Heinrichui Drendorfui?
Tokio klausimo A. Stifteris nekelia, tik teigia, kad tobulam žmoguj suformuoti nepakanka mokslo ir meno, gyvenimo pilnatvės nebus be meilės. Von Risachas suabsoliutina tą mintį, sakydamas, kad tik meilės jausmas leido Heinrichui atsiverti mokslui ir menui, suteikė galimybę pažinti būties pilnatvę. Graži mintis, gražūs žodžiai, simboliškai atsispindintys romano situacijose: antikinė marmuro statula žymi Drendorfo auklėjimo kelio pradžią, o gyvas grožis, įsikūnijęs Natalie, ir sąjunga su ja skelbia „mokymosi metų“ pabaigą. Von Risachas savo veikloje greta estetinių vadovaujasi proto bei tikslingumo kriterijais, Heinricho ir Natalie ryšys taip pat atrodo estetizuotas ir daugiau racionalus, nei emocionalus. Apie meilę A. Stifteris gali tik pasakoti, bet parodyti ją taip, kad skaitytojas pasijustų skaitąs meilės romaną, ne jo galioje. Arba jis nekelia sau tokio uždavinio. Vos tik jaunieji herojai vienas kitam pareiškia abipusius jausmus, jie netenka galimybės bendrauti, nes tolesni veiksmai ritualizuojami; sužadėtuvės, priverstinė pažintinė kelionė, trukusi beveik dvejus metus ir virtusi tiesiog pareiga, bei vedybos. Estetizuodamas jausmą, A. Stifteris išaukština meilę, bet pabrėžia, kad šį jausmą būtina skirti nuo aistros, kuri visada pražūtinga.,Aistra Risachui yra pavadinimas viso to, kas verčia nukrypti nuo „daiktų tvarkos“. Visa jo auklėjimo sistema sukurta taip, kad leistų gresiančius pavojus įveikti“7.
Galima būtų paklausti, ar įdomus skaitytojui toks nekonfliktiškas personažas ir ar apskritai jis turi savo nepakantoj amą charakterį, o gal suvokiamas kaip tam tikra ideali schema. Jau A. Stifterio amžininkai kritikai pažymėjo, kad protagonistas, kaip ir pasakotojas, – visiškai blanki figūra ir vargu ar galėtų sudominti skaitytoją kaip asmenybė. „Individualumo anihiliaciją čia nulemia grožio principas, ir beveik magiška estetizavimo galia tą individualumą sugeria ir užgožia“8, – rašo Uwe K. Ketelsenas. Autoriui priekaištaujama dėl nesugebėjimo individualizuoti personažą ir jį supančios aplinkos dirbtinumo. Individualių bruožų stygius aiškinamas įvairiai, viena versija tokia: svarbesnis yra savo istoriją pasakojantis, o ne ją išgyvenantis Heinrichas, todėl protagonistas yra ne tiek pasakojimo objektas, kiek pasakojimo priemonė. Kita vertus, teigiama, kad istorijos pasakojimo būdas nėra pats geriausias, negali patraukti skaitytojo. H. D. Irmscheris įžvelgia prieštaravimą pačiame pasakojime: atsisakymas vaizduoti iš vidinės perspektyvos – jausmai, mintys, sąmonės procesai tik atskirais atvejais perteikiami pasitelkiant monologą ar dialogą – lyg ir leistų daryti išvadą apie išorinės perspektyvos persvarą pasakojime, bet formaliai visa kas autoriaus valia rodoma tik pasakojančio personažo požiūriu9.
Subjektyvaus temperamento, asmeniškų troškimų, individualumo stoka paverčia Drendorfą „žmogumi be savybių“ (taip pavadinto R. Musilio romano herojus vis dėlto turi daug savybių). Įprastas asmenybės auklėjamajame romane išsiskleidimas kūriny nevyksta, nes pats auklėjimo procesas turi kitą tikslą – integraciją į visumą. Kritikų, tarp jų – H. Kaiserio, manymu, estetinis faktorius yra pagrindinis šiame idealizuotame ugdymo procese, nes individas tik estetizuotame pasaulyje gali išvengti prieštaravimų10. Bet net jeigu Heinricho tapsmas – idealus procesas, herojaus raidos niekaip nepavyks paaiškinti taikant modernius psichologinius kriterijus. Tada belieka personažo raidą aiškinti biologiškai, lyginant su augalo tapsmu („pflanzenhaftes Wachstum“). Pagal A. Stifterį paralelė su gamtos fenomenu atrodo pamatuota, tik tiek, kad augalai nėra sąmoningos būtybės, o herojaus, nors ir nevalinga, raida vis dėlto lieka sąmoninga. Tiesa, jis nėra tiek sąmoningas, kad gebėtų suvokti: jo pasiektoji „aš“ ir pasaulio sintezė įmanoma tik individualybės atsižadėjimo kaina.
Jau buvo minėta, kad šiame veikale veikia du protagonistai ir antrasis daug įdomesnis, todėl auklėtojas, o ne auklėtinis nejučia tampa pasakojimo svorio centru. Tik pabaigoje paaiškėja, kad tas anoniminis globėjas – pasakotojas vadina jį „mein Gastfreund“ („mano svetingas šeimininkas“), arba „der alte Mann“ („senasis vyras“) – iš tikrųjų yra baronas Gustavas von Risachas. Priešpaskutiniame skyriuje kilmingas globėjas pasakoja auklėtiniui savo dramatiško gyvenimo istoriją. Jo raida nebuvo tokia sklandi ir nekonfliktiška kaip Heinricho. Suformuotas gamtos, susiklosčiusių aplinkybių verčiamas, jis patenka į miestą, kuris pradžioje jaunuolį baugina ir slegia, nors palaipsniui gamtos ir kultūros priešprieša įveikiama. Vis dėlto pažymėtina, kad nors didelio miesto – be abejo, Vienos – kultūrinėje aplinkoje įžvelgiama daug patrauklių bruožų, mėgaujamasi muzika bei teatru, bet ir mieste herojų pirmiausia sužavi nuostabus sodas ir pasakiškas rožynas prie namų, kur jis sutinka jaunąją Matildą. Tačiau Gustavas dar nieko nepasiekęs, yra tik namų mokytojas, todėl merginos tėvai laiko jį netinkamu dukrai jaunikiu ir juos išskiria. Po to Risachas veda, prasideda kilimas karjeros laiptais, jis tampa imperatoriaus patarėju, pelno barono titulą.
Pasakodamas apie santuoką, baronas teigia, kad joje nebuvo meilės, bet sutuoktiniai gerbė vienas kitą ir, nors laimės nepatyrė, nelaimingi taip pat nebuvo – iš šalies žvelgiant, jų santuoka atrodė netgi pavyzdinė, bet tetruko kelerius metus. Žmonai netikėtai mirus, von Risachas atsistatydina iš valstybinės tarnybos, grįžta į Asperhofą ir sutvarko dvarą taip, kad jis primintų svajonių sodą prie mylimosios namo. Kai visa tai pasakojama, skaitytojas jau žino, kad netolimoje kaimynystėje, Sternenhofe, gyvena našlaujanti Matilda. Kasmet, per patį rožių žydėjimą, ji aplanko buvusį mylimąjį, kad drauge pasidžiaugtų rožių stebuklu. Tai jų vėlyvoji vasara ir suteikė romanui pavadinimą „Nachsommer“. Von Risacho puoselėjama sodo kultūra bei jo turtinga meno kolekcija yra tai, kas padeda įveikti gamtos ir miesto kultūros nedermę. „Sodas buvo kultūros pakeista gamta, o namo interjeras bylojo apie kultūrą, pagyvintą gamtos“11, – rašo Carlas E. Schorske. Harmoningos egzistencijos prielaidas baronas sukūrė savo rankomis, todėl jis yra idealus auklėtojas, įdomesnis už auklėtinį, nes jis viską gauna jau tobulu pavidalu.
Sodas reikalauja daug dėmesio ir pastangų, ir sodininko elgesys su augmenija iš tikrųjų tampa auklėjimo modeliu, todėl anksčiau minėta paralelė visiškai pagrįsta: panašiai kaip patyręs sodininkas, auklėtojas stebi procesą, kai iš nieko atsiranda kažkas ir tą kažką galima vadinti stebuklu, nesvarbu, ar tai būtų rožės pražydėjimas, ar jauno žmogaus pabudimas pažinimui, veiklai, meno ir grožio suvokimui, meilei.
1 Hemsen W. Rink.: Adalbert Stifter im Urteil seiner Zeit / Sudarytojas Moriz Erzingefr. Wien: Osterreichische Akademie der Wissenschatlen, 1968. – P. 144–169.
2 Sorg C. D. Gebrochene Teleologie, Studien zum Bildungsroman von Goethe bis Thomas Mann. – Heidelberg: Carl Winter Universitatsverlag, 1983. – P. 102.
3 Kunisch H. Adalbert Stifter, Mensch und Wirklichkeit. Studien zu seinem klassischen Stil.–Berlin, 1950.– P. 94.
4 Swales M. Unverwirklichte Totalitalt. Bemerkungen zum Bildungsroman. Žr. kn.: Der deutsche Roman und seine historischen und politischwn Bedingungwn / Hrsg. von Wolfgang Paulsen. – Bern und Munchen, 1977. – P. 81.
5 Jacobs J., Kraube M. Der deutsche Bildungsroman. Gattungsgeschichte vom 18. bis zum 20. Jahrhundert. – Munchen: Verlag C. H. Beck, 1989. – P. 164.
6 Muller K.–D. Utopie und Bildungsroman. Strukturuntersuchungen zu Stifters „Nach– Bommer“ // Zeitschrift fur deutsche Philologie 90. – 1971. – P. 202.
7 Sorg C. D. Gebrochene Teleologie. – P. 130.
8 Ketelsen U. K. Adalbert S tilto: „Der Nachsommer“. Die Vernichtung dar historischen Realitat in der Asthetisierung des burgerlichen Alltags. Žr. kn.: Romane und Erzahlungen des burgerlichen Realismus. Neue Interpretationen / Hrsg. von Horst Denkler. Stuttgart, 1980. – P. 197.
9 Irmscher H. D. Adalbert Stifter Wirklichkeitserfahrung und gegenstandiche. Darstellung. Munchen, 1971. – P. 328.
10 Kaiser H. Adalbert Stifter; Der Nachsommer. Dialektik der asthetischen Bildung / H. K Studien zum deutschen Roman nach 1848. – Duisburg, 1977. – P. 132.
11 Schorske C. E. Fin de siėcle Viena. XIX amžiaus pabaigos politika ir kultūra. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 299. Kai kurie šios politizuotos knygos literatūrologiniai teiginiai apie A. Stifterio romaną galėtų būti kvestionuojami, bet, nesileisdama į polemiką su autoriumi, negaliu nepastebėti, kad ypač nepriimtinas atrodo pavadinimo „Nachsommer“ vertimas į lietuvių kalbą „Bobų vasara“.
Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 5–6
Atsitraukus nuo skaitinių
Žvelgiant žemyn į gatvę,
medžiuose virpančią žarą
noris niūniuot.
Niūniuoti ilgai, tolygiai.
Senuosius gentainių gyvenimus
temstančiuos soduos.
Vėjuotus miškus.
Kur apylinkių kalvos,
atrodo, skraidina ratu.
Svečių kambarys,
noktiurno grėsmė,
tykios utopijos.
Užūksmių oras, tolymės,
vaizdas pro liepas –
it pirmąkart lipant laiptais.
Tu pusamžis, medinčius,
pažiūrėti ne iš mažųjų,
kitados vadintas muzikos tapytoju,
tolymių meisteriu.
Kaipmat apniunki:
niekas išties nejunta
Visatos klastos,
o jei pajustų, –
nepatikėtų.
Pažadas
– Kur gimei?
– Ant kampo. Už svaigalų kiurkės.
Einant pėsčiom – netoli.
– Prie ežero? Gluosnių šlaite?
Miegančiųjų pailgu miegu mūruos?
Mirtina klinikinė tyla.
– Pažadi niekam nepliauškėt?
– Pažadu, vabale, pa.
Niekam.
Kai kas
Vaza erškėčiui ant sakuoto stalo.
Palėpės stogu siuva kielės,
be perstogės bėgioja ten,
atgal. Iki giesmės.
Ničnieko neklausk –
sunkaus praeiti krėslo kojos,
siaurutis siaurutėlis kambarys.
Su ramuma iš sodo įslenka šešėliai,
lyg mizantropas vilktų pledą.
Namai kas kartą aidesni.
Kai kas už šitų žodžių
turi būti. Turi.
Ir teesie.
Nugyventas klodas
Dienos tvankios, nelygios, –
iš pasalų.
Neapsaugos atlošas,
apmuštas drobe nuo vėjo.
Guotai žuvų pašoka
nuo dugno ir suspindi upės rūkuos.
Trapios melodijos čerpių stogais,
in flagranti pluša polonezas,
niaukiasi uolos
ir įsileidžia keleivį.
Erdvu lyg nebuvus.
Keistai šiepies,
nugyventas klode,
rasi kvatoji.
Tavo namai akli,
sode sodo žemė.
Calvario
Užuovėją
ir pavėsinę,
apžėlusią raganėm,
kilojai visą vasarą
ir mebliavai.
Galiausiai pravėrei nišą
į pastogę –
atšvaitui, bėgančiam ranka,
visada būk namie.
Nors apmaudžiai subjuro
prelatas rugsėjis,
nuolatos mirguliuoja išnykę medžiai,
virš nušvitusios upės
dyla erdvi melodija.
Gali ką nori
daryt, mušti taktą.
Mirusio muziko duktė
teberašo tėvui laiškus.
Kapinių šulinio aidėjimas
pargena ją iš mokyklos.
Padavimas
Turėjai
pastogę
akmens pamatais –
pavogė.
Išsinešei
krėslą
į kalno aukštymę –
pradingo sykiu su eglėm.
O buvo geležinis.
Pro agarynus
sukasi rąstų priverstas kelias.
Tiek laukei, po to tylėjai.
Dabar pėdini maudžiančiom pėdom
rašyt padavimų.
Jokio vasaros lizdo,
nei sosto po juodžale egle –
nėmaž,
nė tam sykiui
kur atsiskirt.
Karklai ant skardžio
Kaip spengia laikas,
viskas praeina, nelengva įžiūrėt,
ar tebesi.
Truputį paspartinai žingsnį, –
nešmenė apsunko
ir veja
į kitą nostalgijos pusę.
Neseniai pakrantė buvo pilna,
groja smulkiai banguotas smėlis.
Išsipūtę drabužiai –
nelyg svetimautojo giesmė,
grįsta laukų rieduliais.
Teisybę tu sakei apie amžinatvę,
riksmą ir tylą:
trumpoji jungtis,
elektra ant lūpų
orus vėjas nakties danguje.
Nedaug kas pasikeitė nuo tada,
kai kopėm į baltąjį bokštą.
Karklai ant skardžio pamiršo,
ką šlama.
Fosilijai vardą teks surasti
Kalbėk retai.
Dar viena pastanga. Dar.
Dar vienas aidas
per neturtėlį Pranciškų.
Balsas ščiūva lėtai. Balsas.
Šventosios švyturio šviesa
blūkčioja languos.
Kalbėk retai, nedaug.
Telefono vielų gaudesys,
dulkėtų kamienų,
transformatoriaus vikių lauke
ant medinių stovų.
Balandžio šeštoji,
birželio antra –
patvarios dienos.
Kuriems galams
pralėkė tiek laiko.
Iškilmės
Prieš šuorą metų,
belaukiant gimnazijos halėje
iškilmių
niekada nesibaigiančios šventės,
vienas rašytojas auksakalys
lyg niekur nieko:
– Kas, tavo galva, čia didžiausias?
– Mačernis, – sakom abu.
– Mačernis, –
ir nutylam.
Epilogas
Marios patamsėjo, ruduo
pasirašo negaliojančius laiškus.
Aš buvau, bet galėjau,
galėjau ir nebūti.
Neišmokę pavakario saulės,
nei ketvirčio valandos
praeivio akims,
mudu prasilenkdavom
netarę nė žodžio.
Viktorija Daujotytė. Paskutinė lyrikos knyga – apie meilę
2010 m. Nr. 4
Sigitas Geda. Siuita Virginijai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 55 p.
Tada, kai žmogus skendi neviltyje, jis gali
sukurti labai džiugių dalykų.
Besigelbėdamas.
Neturėdamas (ar neįstengdamas) ką mylėti, gali
sukurti meilės eilių. Iš stygiaus.
Paradoksas padeda įeiti ir į „Siuitą Virginijai“, paskutinę Sigito Gedos lyrikos knygą. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga išleista besibaigiant 2009-iesiems, metams praėjus nuo poeto mirties. Paties parengta, paties leidyklai įteikta, dar žvilgtelta ir į redaktoriaus Valentino Sventicko pastabas. Ir dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis – paties pasirinktas ir į pasirinkimą atsiliepęs. Yra minėjęs, kad Sigitas norėjęs to, ką piešia pati ranka; buvo tai matęs Kęstučio Grigaliūno surengtoj parodoj ir pats pabandęs. Bet kai jau sieki, kad ranka pieštų savaime, tas savaime išnyksta. Knygos priešlapyje pirmą kartą surašyti S. Gedos autorinių teisių paveldėtojai: sūnus Šarūnas Geda, dukros Uršulė Gedaitė ir Marta Naudžiūnienė.
„Siuita Virginijai“ pradedama „Prologu“:
Žalias visatos stebukle
Kuris vienas siūbuoji po langu
Ir man atveri mažą
alsuojantį dangų..
Dvigubo žvilgsnio trajektorija: žalio visatos stebuklo ir mažo alsuojančio dangaus – alsavimo negalima užmiršti eilėraščius skaitant.
Nedidelė knyga, bet iš tiesų sumuojanti, suvedanti, supinanti asmeninės ir literatūrinės patirties siūlus. Knygos pavadinimu jungiama muzikinė intencija ir moters vardas. Visgi nebūtų teisinga vardą suabsoliutinti; jis tėra ženklas, kuriuo pažymėti intensyvūs dvasiniai išgyvenimai. Tokie intensyvūs, kad pro balsą prasimuša tarsi kitas balsas, kažkas, kas kalba kalbančiu.
Kaip paskutinė lyrikos knyga – jei dar ir rasis nespausdintų eilėraščių – „Siuita Virginijai“ užims išskirtinę vietą S. Gedos biografijoje. Siuita – lyg paties poeto atspėtas žanras – seka, tęsinys, bet ir prieštarų pynė, ciklas, gyvatė, įsikandusi savo uodegą. Ratas, iš kurio neišeisi; ratas, kuris užsibaigia prasidėdamas.
Siuita – ciklinis muzikos kūrinys, audžiamas iš dažniausiai kontrastuojančių dalių. „Kažkur giliai „turiu“ muziką, šiaip jau esu „be klausos“, – taip Sigitas yra išsitaręs viename laiške Aušrai Marijai Sluckaitei (spausdinta „Varpuose“). Gilioji muzika – ji aidi taip pat giliai kaip kalba: garsai, sąskambiai, ritmai, melodijos, kompozicinės sekos, kontrastai, paralelės; bet ir dar giliau – simfonija ar lietuviškoji sutartinė (kaip principas svarbi ir Jurgiui Baltrušaičiui).
Meilės lyrika, kraujo gyslomis prisijungianti prie gyvybingos tradicijos – šventraščių, seniausių tekstų. Nuogo kūno, bet ir atsivėrusios sielos kalba. Atviros erotikos, bet ir maldos būsenos. Žiaurumo („MEILĖ kartais būna žiauri, – / ir ne aš tatai sugalvojau“) ir didžiausio švelnumo, šventumo lydinys („Viešpatie, tai šventa, tai dar nespėjo pavirsti į ledą!“). Arba: „Bučiuoju tavo rankas, / paliesdamas kojas lūpom“ („Raitelis ties bastėja“).
Nesunku ištarti – tokios meilės lyrikos, tokio stipraus, aistringo kūniškumo, tokio ritminio sintaksės pulsavimo kaip cikle „Moters kūnas vonioj už užuolaidos“ dabartinėje pasaulio poezijoj vargu ar apskritai sutiktume. Kodėl, kaip tai įmanoma (jei išvis įmanoma) argumentuoti? Kalbėjimas vientisas, įkvėptas regėjimo, kūno ekstazės. Ritmo valdomas – nereikia jokių kitų teksto sankabų, užtenka ritminių bangų pulsavimo – alsavimo, pertraukiamo pauzių – atodūsių. Dvi pradžios geidimo eilutės („– – – ak, matyti vien tai, ką norėjo laukuos / pasiklydęs berniukas – – –“) – išgryninančio, dviprasmybes naikinančio žvilgsnio, būsenos, pozicijos.
Pradėti rašyti, vadinasi, iš būsenos pereiti į ritmą, būsenos alsavimo neprarandant, maksimaliai įlydant ją į kalbą, suderinant su žvilgsnio trajektorija. Pradžia: „Regiu, kaip prausiesi. Pirmėliausia įžengi kilni ir nuoga, nuo nieko nepriklausanti karalienė, niekam nepriklausanti.“ Pirmėliausia – laiko prieveiksmis, kuriame slypi to, kas regima, mylavimas, perimamas žodžio formos. Žodžiu perimama ne tiek realybė, kiek paveikslas, senųjų meistrų, kūno poetų regėjimas. Vis aukštesnė ekstazė ir staigus kirtis – pertrūkis: „Juk svarbiausia – matau tiesiai savo lapotoj vaizduotėj / šaltą akmenį, lygų ir baltą, ir ke – / liantį vėją bei šiurpą.“ Grožio ir šiurpo sąlytingumas. Žvilgsnio aštrumas, neįtikėtina konkretumo fiksacija: „Tavo oda pašiurpsta, bet tik laikinai, kolei čiurkšlė vandens ima glostyti Tavo blauzdas, paskui aukštėliau, po to šokteli virš galvos, vanduo plūsta žemyn, atgaivindamas, glamonėdamas nugarą, juosmenį, strėnas, palaimos kauburį…“ Vanduo – ne ežero, ne upės – vonios; vanduo, dalyvaujantis moters kūno misterijoj, bet prisimenama ir upė, ima veikti vaizdinijoj. Misterija, kuri vyksta už užuolaidos, veiksmas po veiksmo, po to, kas įvyko tarp moters ir vyro: „Kambarys buvo pilnas elektros, ne tos, o anos, kuri Tavojo kūno…“ Žvilgsnio laisvė ir žvilgsnio stabdymas: „O, kaip geistina, kaip neleistina tai matyti, o matau, o žaviuosi tuo rausvu, mėlynai spinduliuojančiu kūnu.“ Šunelio pasirodymas – panašiai kaip Algirdo Juliaus Greimo laiške Aleksandrai Kašubienei – nelyg tas paslaptingas trečiasis, kuris stebi du, nenuleidžia akių, apimtas to, kas vyksta, perkeistas: „Aš buvau raudonas karalius iš Libijos, Tave sergėjo mažas rusvas šunelis ties uždanga, kaišiojo savo geidžiantį, skvarbų liežuvį.“ Ciklo kulminacija pasiekiama pabaigoj – septintajame eilėraštyje – siuitiška kulminacija, kurios aukščiausias taškas yra ir žemiausias: dėkojimo, liūdesio: „Ak, dėkoju už ilgesį, už goslumą ir išgąstį kūno, tolima artima – / viskas dabar jau sutampa, negali atsiplėšt, atsiskirt nei nutolti, priartinti.“ Du pabaigos sakiniai – lyg iš kalbos galimybių anapus: „Kas ne šio pasaulio, nėr jokio reikalo slėpti – spinduliuoja ir maišos trigu – / bas vėjas. Šiugžda, šlama, nelygu prie upės jau išskalbtos ir / iškrakmolintos baltos antklodės, vėjas ir vandenys – srūva.“
Ir trikdo, ir kelia smalsumą moters vardas pavadinime – Virginija. „Siuita Virginijai“? Dedikacija, ar tik amžinas lotyniškas mergaitės skambėjimas; nuo virgo iki virginalo, reiškiančio mažą (mergaitišką) klavesiną, siuitišką muzikos atgarsį? Tikras asmuo, ar simbolis? Beatričė, Laura, Valerija, Apolonija, – kiek jų, gražių moterų vardų, amžinojo moteriškumo reiškėjų, nuo kurių neatskiriama graži, o kartais ir tragiška poezija. Mirus mylimajai Sofijai, Novalis parašė „Himnus nakčiai“ („Hymnen an die Nacht“), vienus gražiausių pasaulio lyrikos pavyzdžių. Bet čia kitas atvejis: nebėra poeto, o liko eilėraščių rinkinys – „Siuita Virginijai“, neįtikėtinas lydinys to, kas iki poeto sąmonės atėjo iš kitų patirčių (linijos, kurios gali sujungti Williamą Butlerį Yeatsą ir Antaną Baranauską, „Giesmių giesmę“ ir Charles’į Baudelaire’ą).
Į knygos ateities likimą nukreipiantis eilėraštis – pagal senovinę XIX a. manierą – iš to ar kito poeto. Iš W. B. Yeatso: „Kuomet visai sena, sulinkus ir apakus / Palenksi savo žilą galvą prie liepsnos“; ir taip pasirodo Tu arba Ji:
Nuliūsk ir sušnabždėk – išskrido lengvasparnė
Iš žemės tavo Meilė, pakilo į dausas,
Lengvai kalnų viršūnes aplenkė visas,
Ją priėmė žvaigždynai į savo šeimą darnią.
Tobula romantizmo adaptacija – tolimas gražus prisiminimas; kas būtų žmogus be šios galimybės? Ir greta – bodleriškasis, bet jau ir gediškasis pasibodėjimas gyvenimu, įtūžis:
Betgi aš buvau toks įtūžęs, man jau
šakės, man jau viskas velniop,
nusiminęs, palūžęs tetroškau
nulaužyti kakliukus
toms pakvaišusioms gulbėms,
šnypščiančioms palei krantą,
kaulijančioms pašaro (bulkos arba saldainių!)
savo ruduojantiems mažvaikiams…
Kokia baisi yra beprotybė ir klaikas! Visas šitas
gyvenimas, baltos lelijos ir gulbės,
jų lizdai jau seniai nušviesėjusiuos melduos,
nendrėse, nepasiekiamuose man vandenuos,
meilė, vaikai ir poezija
(jeigu norit)
Ir taip gali būti paryškinti du poliai: meilės dieviškumas, meilės beprotybė ir klaikas. Lelijos švytėjimas ir kūno pragarmė. Ant šitos briaunos laikosi dailininkas M. P. Vilutis. Nieko neiliustruodamas, tik savitu, neatpažįstamu būdu ženklindamas. Greta vienos kalbos – dar kita.
Moteris, su kurios vardu susietas rinkinys, ir reali, esanti, taip pat ireali, sukurta, pamatyta „savo lapotoj vaizduotėj“. Tokia mergaitė-moteris, kuri kintančiais pavidalais pasirodo siuitoje ir kuri tėra poetinėje kalboje, jos metaforose. Lygiai taip, kaip knygos autorius S. Geda, dar realus, mūsų pažįstamas asmuo, nėra tas pats, kuris pasirodo kaip knygos aš: sukurtas, iš kalbos išaugantis gyvas poetinės kultūros darinys. Meilės eilės rašomos ir iš meilės būsenos, ir iš jos trūkumo, pasiilgimo. Kaip pasakyta pačioj knygos pradžioj: „aš nepatyriau didelės meilės, – / gal todėl toks didelis sielvartas“ („Bliuzai, parsivežti iš Kanados sniegynų“).
Siuitoj vienin sueina keli laikai, kelių išgyvenimų plotmės: atsiminimų, ankstyvųjų erotinių išgyvenimų ir patyrimų, praradimų („Taip išėjo ir mano žmona…“). Biografinis klodas, leidžiantis atpažinti ypatingas detales, taip pat ir paskutinės gyventos vietos, buto, yra persmelktas ne tik personalinio, bet ir bendrinančio kultūros žvilgsnio, galbūt susidarančio ir iš verstų tekstų, autorių – nuo „Giesmių giesmės“ iki Ch. Baudelaire’o. Vyras – kalbantis, išpažįstantis, mylintis, geidžiantis, patiriantis – taip pat ateina iš kelių laikų, amžių. Pirmiausia – berniukas. „Moters kūnas vonioj už užuolaidos“ prasideda kaip tik jo akcentu: „ – ak, matyti vien tai, ką norėjo laukuos / pasiklydęs berniukas – – –.“ Ir nutolinantis–priartinantis klausimas eilėraštyje „Fleita ir varnėnas, švilpiniaujantis pavasarį“: „<…> ta melodija – ji kieno? Nejau to paties strazdanoto berniuko?“ Tapatybės klausimas – ar aš tas pats, ar ta pati kaip prieš penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų? Toks ir atsakymas: ir taip, ir ne.
Meilė – kūno geismas, sąmonės džiaugsmas, neviltis, galiausiai tragedija. Didžiausios tragedijos – meilės tragedijos. Ir literatūroje, ir muzikoje. Grožis ir šiurpas, persmelkiantis kūną. Kiekvienoje S. Gedos knygoje yra meilės eilėraščių – tyriausio širdies balso, šiurkštaus vyriško geismo, erotikos, erotinių vaizdinių, jų sublimacijų. Kreipinių ir iškreipinių. Ir subtiliausio pažadintos sielos virpėjimo. Septyniolikos ketureilių ciklas „Laiškai mylimai moteriai“ („Žydinti slyva Snaigyno ežere“) – įstabus tekstas, pirmine erotine energija perskrodžiantis lyrinę tradiciją (nuo antikos, Rytų poezijos), sustiprinantis kalbos galimybes:
Dabar galėtum mirti arba žūti,
Iškęsti Andų ar Eskimų žiemą, –
Išliks ranka, lytėjus tavo krūtį
Kaip baltą žydinčiąją chrizantemą.
S. Gedos vėlyvosios meilės lyrikos atramos – nuo „Giesmių giesmės“ per Dante’ę, Franēois Villoną iki XIX a. lietuvių poezijos kūniškųjų pasažų ir XX a. avangardizmų: tarp Kleopo Jurgelionio meilėraščių ir Prano Morkūno naujakalbės, sutelktos į kūną, geismą, lytį. Ir į labai aukštą dvasinę vibraciją, kurios nemirtingu liudijimu tebėra Dante’s „Naujas gyvenimas“: „Iš jos akių pats Meilės viešpats žiūri, / palaimintas, į ką jinai pažvelgia.“ Eilėraščiai proza – yra itin aukšta kalbinė sublimacija, veikianti vidine ritmika.
Paskutiniuoju gyvenimo laiku S. Geda dar patyrė įstabių sąmonės blyksnių, netgi nuostabos, kad dar pasigirsta kalbinė melodija. Taip, netikėtas melodijos sustiprėjimas, grojimas lyg kokiais viršutiniais (ar giluminiais) sąmonės tonais: liūdesio, ilgesio, neišsipildančios vilties, tylios rezignacijos: nepatyriau, neturėjau. Meilės lyrika, apšviesta ilgesio meilės, kuri neišsipildė, nes ir negalėjo išsipildyti. Tai – tragiškasis jos ženklas, antspaudas.
Įspūdis, kad prologas ir epilogas kaip dvasinio veiksmo ribos sąmonėje yra suartėjusios, veikia vienas kitą, kad laikas yra tarsi susitraukęs (ir dėl to labai intensyvus). Kompozicinė knygos darna nebėra svarbi, darna čia reiškiasi kitaip. Meilės lyrika, plačiausia prasme, auganti iš itin stipraus gyvenimo geismo, gilių erotinių vaizdinių bei jų sublimacijų, ir prisilenkianti prie pačių pažemių, prie augalo, daikto, palikto paukščio lizdo. Visa, į ką žvelgiama iš meilės, liudija ją pačią, jos gimdantį, kuriantį esimą. Esminė egzistencijos drama – tarp Aš ir Tu, kupina dramatinės įtampos tarp šventumo ir nusikalstamumo. Sąmonė yra meilės gimdytoja, meilės žemė ir meilės amžinybė. Tik sąmonės būdu ar keliu pasiekiamas kosminis lygmuo, kai meilė ima pulsuoti kaip galingiausias kosminis jausmas; nuo „Giesmių giesmės“ iki Dante’s „Dieviškosios komedijos“ didžiu visuotinumu, vėlesnėje lyrikoje, bet tik pačių didžiausių poetų, atskirais kūriniais, jų pulsarais. S. Geda, be abejonės, buvo perjautęs poetinę meilės misteriją (ne tik iš skaitytų, bet ir paties verstų tekstų). Ir (kaip ir kiekviena intensyvi sąmonė) turėjo gilių išgyvenimų, patirties akimirkų – nuo pirmųjų dar berniuko, paauglio erotizmų (jo paties žodis iš „Siuitos trims balsams, violončelei ir fortepijonui“) iki kūniškųjų meilės svaigulių; atskiri tekstai jau skelbti rinkinyje „Daugiau nevaidinsiu Sofoklio“ (2006): („<…> kaip užtemdavo sąmonė, kaip užtemdavo sąmonė! / Svaigulys vien tiktai pagalvojus, jog ateisi, jog / gulsies, jog būsi šalimais!“, „Švilpynėlė iš nendrės ir molio!!!“), praradimų–atsisveikinimų, su neišvengiamu kaltės jausmu, iliuzijų, kad kažkas grįžta, kad gali grįžti. Meilės lyrika, kurios vienas asmuo yra tik pats kalbantysis, bet ne vieno laiko ir ne vieno patirties klodo, o tarsi išvestinis: iš nevienalaikių ir nevienaerdvių patirties linijų susidaranti vyro balso figūra kalbėjimui – programai, prasidedančiai iš anksto nežinomo, nenuspėjamo sąmonės impulso; impulso, visa sujungiančio, sublimuojančio.
Vėlyvosios S. Gedos meilės lyrikos žadiniai (tai, kas žadina–pažadina) kyla iš kelių šaltinių (taip pat ir iš tekstų), skirtingo laiko patirčių (ankstyvųjų, baugių, neaiškių erotinių traukų ir vaizdinių, subrendusio, vaisingo kūno, senstančio žmogaus, atsisveikinančio–atsimenančio). Pirmą kartą lietuvių meilės lyrika pasiekia kosminį virpėjimą–plastėjimą, sklindantį iš senųjų sanskrito giesmių, iš „Giesmių giesmės“, pakyla iki savito, stipraus, pilnavidurio kosminio ritmo:
Aš žinau, jog žydėtų man girios, apylinkės, o ir
visas kraštovaizdis daug platesnis, debesys, sniegas
iš pusės šiaurinės, vanduo, vanduvos Tavojo kūno
baltumo:
netgi Saulė nėra jo bučiavus, dievas Ra
nėra jo lytėjęs, – Tu buvai sukurta man iš
jo kraujo, jo šviesos ir jo aukso,
iš jo sėklos, kuri deimantinė, bet
nėra jis Tavęs anei matęs, anei lytėjęs… („Siuita trims balsams, violončelei ir fortepijonui“)
S. Gedos vanduvos; greta Onės Baliukonės – akmuvos, dzūkų kalbėjimo gamtinis lankstumas, daugiaprasmiškumas, pirminė poezija, propoezija; kaip Česlovo Kudabos ištartos proupės.
Visa yra viena, bet kiekvienam atskirai.
Paskutinė Sigito Gedos lyrikos knyga tikrai yra jo kūrybos vainikas.
Rimantas Vanagas. Sunkmečio vieversiai
2009 m. Nr. 1
Žymi persona, kultūros ir literatūros žiniuonė, kažkuriam iš kolegų užsiminus apie rajonų kūrybines pajėgas, labai intelektualiai nusistebėjo:
– O kas išvis gali būti… provincijoj?!
Toks požiūris – iš padebesių, iš žvaigždėto aukštybių skliauto – atspindi nemenko Lietuvos inteligentų, o ypač politikų būrio – nusiteikimą. Plyšys, abipusis nepasitikėjimas tarp valdžios, naujojo „elito“ ir kažkur toli kažką veikiančio žmogaus kasmet akivaizdžiai platėja, gilėja. Pirmi – vis gražiau postringauja ir kvailina antruosius, antri – anderseniškai galvas kraipo: aure jau ir vaikui aišku, kad karalius nuogas…
Rajono gyventoją (jei vengsime apibendrinimų – mane) stebina žiniasklaidos spekuliacija tariamų ar tikrų aktualijų „akcijomis“. Kad tik atkreipus į save dėmesį, suintrigavus – bet kokia kaina! Antai girdžiu vieną rytą per radiją jaunos literatės graudulingą komentarą: pasak to ir ano, viena vaiko ašara vertesnė už gotikos šedevrą, o Lietuvoje tiek nenušluostytų ašarų, o Lietuva vis tiek stato Valdovų rūmus!..
Klausaus ir neatsistebiu: gal mano ausys ir smegenys jau visai užgargažėjo? Kiekgi galima šaudyti iš tuščių šovinių? Purkštauti, kai reikalas jau seniai visais lygiais nuspręstas? Jei jau sykį pasakėm „taip“, kam iš naujo drumsti vandenį ir vargšų klausytojų širdis?
Štai aš vidurnaktį einu pašventupiu, žiūriu į fantastiškai apšviestus šimtametės Anykščių bažnyčios bokštus – ir galvoju: ar anykštėnai praėjusio amžiaus pradžioj turėjo daugiau pinigų nei dabar? Šiaudastogės pirkytės, gatvelių smėlį ir mėšlą knaisiojančios kiaulės, jokių šaligatvių, kanalizacijos, tik smarvė ir dulkės – toks prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo mano tėvo gimtasis mies-telis. O iškėlė visoj Lietuvoj aukščiausius bokštus!
Istorija ne veltui byloja: didžiausios šventyklos iškyla ne tada, kai maišai kiūra nuo aukso, o kaip tik – sunkmečiais, per badą ir marą…
Deja, šiandienos Anykščiuose taip pat apstu žmonių pjudymo – kartais net pagalvoji, kad priešiškų valstybių agentai tikrai sumaniai dirba – ir delnus iš džiaugsmo trina… Jau gal prieš dešimt metų vietos laikraštis didingai propagavo Lietuvos žymių žmonių kalbas, kad ant Šeimyniškėlių (spėjamos Vorutos) piliakalnio, kad ir iš kurios pusės žiūrėsi, verta statyti medinę pilį. Tačiau pakako įkalti keletą kuolų – ir kad užvirs nauja košė!..
O kas nutiko A. Baranausko aikštėje po ilgų svarstymų ir ginčų (drįsę suabejoti rizikavo tapti tautos išdavikais, sovietiniais reliktais ir t. t.) pastačius V. Vildžiūno paminklą Laisvei? Jau gerokai ataušus atidengimo euforijai, nuvytus amžinos atminties vainikams ir senokai užgesus žvakėms, kad paplūs srautas pamazgų! Tai paminklas visai ne toks, tai ne toj vietoj, tai kažkur jau matytas…
Visai neseniai krašto žmonės buvo įtraukti į pavėluotas (ir todėl bevaises) diskusijas, kurgi turėtų stovėti nauji viešosios bibliotekos rūmai. Deja, architektų, kraštovaizdžio specialistų, kultūros, meno žmonių, pagaliau bibliotekininkų nuomonės „dangun nėjo“. Svarbiausia, ką pasakė pirmas gatvėje sutiktas praeivis – nors tasai gal per visą gyvenimą bibliotekon kojos nebuvo įkėlęs, knygos perskaitęs.
Taip jei ne žudomi, tai palengva nuodijami ne tik geriausi projektai, kilniausios idėjos, bet ir jų autoriai, krašto šviesuoliai. Kad ir kokią giesmę tėviškei ir tėvynei giedosi, vis tiek atsiras žioplių, pikčiurnų, kerštininkų, kurie ir gėlės žiedą, ir saulės spindulį suterš, sutryps… Kai kam ir nusvyra rankos. Arba spjauna ir trenkia duris: žinokitės, aš verčiau Airijoj ar Zelandijoj ramybės paieškosiu, gal bent ten kam nors reikalingas būsiu…
Viena pesimistė man užvakar pasakojo:
– Skiemonių vidurinėj iš 300 mokinių telikę 60. Bet ir iš tų likusių net šeštokai ne visi sklandžiai paskaito…
Kitas pesimistas vakar man kalbėjo:
– Pamatysi, ateis laikas, kai prie Šventosios gyvens tik užsieniečiai. Ne todėl, kad lietuviai nebepajėgs išlaikyti namų, o todėl, kad lietuvių Lietuvoj išvis nebeliks…
Dabar – dar papildomos problemos, sunkmetis. Bent taip trimituoja stropiai nusvidinti ruporai; taip trimituoja, kad ne vienas klausytojas, žiū, ir infarktą gaus. Nors kai geriau apsidairai… Islandai, sako, vietoj jautienos kramto arklieną, sako, net didesnės eglutės Reikjavike nebepuošią; estai samsto iš rezervinio puodo auksinius, o mes? Rašau prieš Kalėdas – ir matau, kaip broliai lietuviai, beaimanuodami dėl krizės, parduotuves su visom lašišom ir upėtakiais šluote šluoja…
Viešintų klojimo teatro režisierius Vytautas Germanavičius (turim, garbūs didmiesčių genijai, ir tokį! B. Dauguviečio, „Auksinės paukštės“, Kultūros ir Žemės ūkio ministerijų nominantą, be kita ko, kanoja perplaukusį Baltiją), linksmų plaučių vyras, tradiciškai paklaustas, kas geresnio, atsakė:
Žinai, keista… Nubundu ir galvoju: kas mane taip slegia, kodėl taip sunku ant krūtinės? Ir galva kažkokia apniukus… Kol staiga atsimenu: a, ko norėt – sunkmetis!
Laimė, dar ne visi pametėm galvas, teisybės ir humoro jausmą.
Prieš septynerius metus per įgimtą naivumą ar avantiūrizmą buvau atsidūręs Kolumbijoje, Bogotoje. Nors amerikiečiai iš anksto perspėjo, kad ten šaudoma tikromis kulkomis, argi aš patikėsiu?! O Kolumbijoje, pasirodo, jau pusę šimtmečio šeimininkauja keturios priešiškos kariuomenės; milijonai miestelių ir kaimų gyventojų, bėgdami nuo narkotikų prekeivių ir tariamų kairiųjų teroro, atsidūrė didmiesčių pakraščiuose, o ypač – sostinėje. Mačiau žmones, iš ryto prie vartelių laukiančius šiukšlių; mačiau moteris ir vaikus, toliau nuo miesto išlendančius tiesiog iš žemės, iš urvų, kur nei vandens, nei kanalizacijos… Bet kaip keista: per visuotinę pasaulio gyventojų apklausą paaiškėjo, jog kolumbiečiai jaučiasi laimingais žmonėmis!
Ne pinigai stiprina žmogaus dvasią, ne iš turtų trykšta gyvenimo džiaugsmas, – šioj vietoj paporintų dažnas senolis.
Gi šiandienos „mūrai lietuviai“… Lietuvoj bet koks pozityvas priskiriamas atsilikimui, populizmui, geriausiu atveju – demagogijai. Aukštai iškelta tik negatyvo vėliava… Vienam šone – vis ta pati okupantė Rusija, kitame – tautiečius ryjantys Vakarai, nepaliekantys Lietuvai jokios ateities. Emigruoja lietuviai – blogai, grįžta – dar blogiau, nes, pasak tos pačios žiniaskalaidos perspėjimo, „bus daugiau vagių“. Arba jei, tarkim, kasmet išleidi po knygą – argi tai kūrybiškumo, gabumų rodiklis? O jeigu net dvi? Tai jau išvis nesusipratimas, nes negalima geros knygos parašyti per pusę metų! Niekam nepaaiškinsi, kad medžiagą toms knygoms, siužetus ir herojus nešiojaisi galvoje ir širdyje trisdešimt metų…
Ir man nebelieka nieko kito, kaip mesti postringavus apie nesibaigiančias tautos nelaimes – ir pasižiūrėti, ką man pačiam davė praėjusieji metai.
Be lito kišenėje, bet… Miunchene aplankiau dukrą. Su ten gimusia trejų metų anūkėle Daina puikiausiai susišnekėjau lietuviškai. O toje pačioje Bavarijos sostinėje gyvena ir dailininkė Patricija Gilytė, vaikystę praleidusi Šimonių girios kaimelyje. Pernai ji su instaliacija „Anykščių šilelis“ dalyvavo Miunchene vykusioje parodoje „Nordost“. Ji norėjo pabrėžti, kad šiaurietiškas lietuvio mentalitetas ir identitetas nei istoriškai, nei emociškai neatsiejamas nuo miško. Parodoje eksponuotam kūriniui įgarsinti lietuviai skaitė Antano Baranausko poemą (balsų choras priminė šilelio ošimą), čia pat tysojo samanų žalumą imituojantys čiužiniai, baltas kilimas, kuriame juodom raidėm išaustas poemos tekstas vokiečių ir lietuvių kalbomis.
Patricija dalyvavo ir tarptautinėje konferencijoje „Migruojanti realybė“. Dailininkės sumanymas toks: kalnelis Miuncheno pakraštyje nusėtas dailių eglaičių. Ateina viena mergaitė, kita, „išsirauna“ po eglutę ir su jom vaikšto ieškodamos tinkamesnės vietos, o ją suradusios – „pasodina“. Paskui – vėl kitos eglutės, ir pamažu „miškas“ plečiasi, skleidžiasi vis kitom formom. „Ką tai reiškia?“ – klausia koks nors smalsuolis ar žurnalistas. Patricija atsako: „Lietuvis negali be miško!“ Jos videoskulptūros idėja ir tikslas – parodyti, jog lietuviai tolsta nuo gimtinės, bet ne per toliausiai, nes žmones ir kartas tebevienija „žali“ gimtinės prisiminimai…
Kitas optimizmo teikiantis pavyzdys. Dalyvavau žmonos giminių – Mažeikių kamieno ir atžalų – suvažiavime. Niekieno „iš viršaus“ neraginti, neagituoti, be jokio projekto, be jokių rėmėjų susirinko Krylių kaime (Rokiškio rajone) apie 70 žmonių. Susipažino su savo genealogijos medžiu, aplankė prabočių gyventas vietas, pašventino Kamajų bažnyčioje savo pačių susikurtą vėliavą. Panašiai bendravo ir iš Skiemonių parapijos kilusi Gliaudelių–Jucių giminė, ir dar kitos, ir dar… Klausiausi dainų, šiltų pasakojimų ir mintijau: nepražuvusi dar Lietuva, kitokia, bet savaip gražėjanti, laisvėjanti – ir sykiu besiglaudžianti!
Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštis „Pasaulio anykštėnas“ pasakojo apie gražią Amerikos lietuvių šeimynėlę, kurios moteris, Kristina Gindrėnaitė-Setliff, vos atkakusi į Anykščius, skuba su dukrele į biblioteką lietuviškų knygelių skaityti…
Anądien susitinku seną bičiulį, Rubikių paežerės gyventoją Juozą Žąsiną, o tas džiaugiasi, kad dukra Jurga jau sugrįžo iš Airijos, augina porą vaikelių ir netgi knygą „Akmeninis Avondalio miestas“ išleido. Ir mano gatvės gyventojas Kęstutis Juodelis, po penkerių metų „viešnagės“ Anglijoje, vėl Anykščiuose, triūsia kartu su tėvu ir svainiu. Ir mano paties sūnus, dviejų atžalų tėvas, parsirado iš Bornmuto (Bournemouth, Pietų Anglija) su tenykščio universiteto magistro diplomu, viliasi, kad jis namie labiau pravers…
Še tau ir prognozės apie snaige ant karšto pasaulio delno tirpstančią Lietuvą! Kartais (o taip nutinka gana dažnai!) išties keista, iš kur gema naujų galių ir paskatų, net pačiais beviltiškiausiais, kritiškiausiais momentais (tereikia prisimint Lietuvos laisvės stebuklą). Regis, ir globaliniai procesai nenuneigiami, ir ekonomistų, politologų, sociologų įžvalgos bei skaičiai skamba įtikinamai, argumentuotai, visa Vakarų civilizacija su nykštukine Lietuvėle ritasi pakalnėn kaip purvino sniego kamuolys, tuoj tuoj susikulsim ir prapulsim, o… danguje vir vir vieversys! Ir visi popieriniai išminčiai – keberiokšt ant šono kaip seniai besmegeniai…
Nėra talentingesnio fantasto, stebukladario už gyvenimą!
Donatas Sauka. Taurus poezijos neturtas kryžkelėje tarp kaimo ir civilizacijos
2006 m. Nr. 4
Marcelijus Martinaitis, šešeriais metais jaunesnis už Justiną Marcinkevičių ir panašaus amžiaus debiutavęs (plg. 1955 ir 1962), turėjo vaikystę, kaip ir Just. Marcinkevičius, savo turiniu ir prasme archajiškesnę, daug labiau nuo civilizacijos nutolusią nei bet kas iš ankstyvesnės kartos poetų, menininkų, taip pat nei dauguma jų bendraamžių. Kalbant apie Just. Marcinkevičių, šita aplinkybė nebuvo pabrėžta. O ją akcentuoti būtina.
M. Martinaičio vaikystė prabėgo be knygų, kaip, prisiminkime, apie save kalbėjo ir Justinas: „Visai mažas būdamas, namuose matydavau tiktai didžiausia šventenybe laikomą maldaknygę, kalendorių, rečiau – laikraštį, nes žmonės vos kūrėsi, spaudė litą prie lito, tad pinigo knygai neištekdavo“. Man pačiam, rašančiam apie juos, kantičkų mokslą iš to laiko sunkiausia įsivaizduoti. Nematyta, negirdėta. Tai gūdžiame užkampyje Justino augta! Taigi darsyk atsiverskime jo „Dienoraštį be datų“:
„Tėvas sako, kad per vieną žiemą aš išmokau visas kantičkas ir „Graudžius verksmus“. Dabar mes vesdavom pasikeisdami – vieną posmą tėvas, kitą – aš. Skaityti dar nemokėjau, o ir iki mokyklos dar buvo toli“1.
Toliau pasakojama apie siaubus sapnuose, rutuliojamus vaizduotės pagal giesmių siužetus: pro akis tekančias kančių ir kraujo upes, baisius barzdotus vyrus, su pasimėgavimu, iš lėto jį patį kankinančius – nupjaunančius koją, replėmis ausį nuplėšiančius… (p. 125).
Nepaprastai panašūs (tik nebe vaizduotėje, o tikrovėje!) patyrimai teko iš paskos ėjusiam jaunesniam M. Martinaičiui. Karo, o ypač pokario metai: „Kokios baisios buvo tos vežimų naktys mūsų mažažemių kaimuos: bėgimas dar neprabudus, prožektorių šviesų artėjimas, spaudimasis griovyje prie žemės… To žiaurumo, aklumo negaliu nei suprasti, nei pateisinti, nes buvo nežinoma – už ką. Jie visi buvo kalti, kaip lygiai ir nekalti. Aš bijojau čia likti, naktį užmigti, rytą pabusti, beldimo į langą, susišaudymo, kraujuotų marškinių, nepažįstamų žmonių šnekinimo, jų meilumo, dovanojamų daiktų, perdegusios naminės tvaiko… Pradėjo ėsti utėlės, smukti trobesiai, visur mėtėsi svetimų žmonių daiktai: pradėta vogti išvežtųjų sodybose“.
Ir kaip H. Boscho drobėse – žmonių gyvenimo negandai turi stichinių padarinių, arba gal ir atvirkščiai: „Vieną dieną užskrido baisybė skėrių, nuėdė augalus. Čia pat stipo, ir laukai šlamėjo nukloti jų sparnais. Raudonom akim, drabstydamas seiles, slankiojo pasiutęs vilkas, jam pasirodžius, net saulė, rodos, aptemdavo, lyg pildantis kokiai pranašystei“.
Tas giesmės „maro, karo ir bado“ laikas kaip slogutis turėjo traumuoti vaiko psichiką. Ag, vieno žodžio gana apsakyti, į ką suzmeko prigimtinės galios: „užaušau“. „Iš pradžių bijodavau to mokymosi, aritmetikos uždavinių, skaitymo, išblyškusio, visad pikto džiovininko mokytojo Serbentų mokykloje, kuris per delną kirsdavo liniuote arba klupdydavo ant žirnių. Išstypau pokario badmečiu, pasidariau nerangus, pergąsdintas, kažkaip užaušau viduj ir iki dešimties niekaip negalėjau išmokti ne tik skaičiuoti, bet ir skaityti bei rašyti“.
Atrodo, lyg laikrodžio rodyklę kas būtų atsukęs tolybėn atgal – į balanos gadynę. „Tėvai sakydavo, jog esu „be pomieties“, ir valandas versdavo „daraktoriškai“, kaip juos kažkada mokė, skiemenuoti: by-ba-bu-bė… Nieko nesuprasdavau iki užkimimo rėkdamas skiemenis, o mokytojas grasindavo liniuote nieko nepaaiškindamas“2.
Kada pagaliau įveiktas sunkus užaušimo slenkstis, dar visa mokyklos dienų aplinka beveik nerodė jokių naujų laikų žymių. Net stebuklingi knygų vaizdiniai pasiekdavo ne tiek iš knygų ir per knygas, atsitiktinai nutveriamas, suskaitytas, be pradžios ir pabaigos, o labiau – kartu su giesmėmis ir litanijomis – iš žmonių lūpų. Keisto, dvilypio vaikystės pasaulio prisiminimas: „malonūs, kilnūs ar išdidūs rašytojų veidai knygose“, kurie vis dar kažkuo guosdavo, dvasią pakylėdavo, kai „viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška“. Įsižiūrėdamas į juos, perpiešinėdamas patyręs „gražiausią, paslaptingiausią vienatvę, kurios dabar niekur nerandu“3.
O išganingąjį vienatvės pojūtį dengė kitas prasismelkiantis į sąmonę supratimas, kurį, savaime suprantama, sugebės suformuluoti tiktai žymiai vėliau: kad kartu su atsitiktinai užklystančiomis literatūros nuotrupomis užčiuopta galimybė suprasti savo tautą, patyrus „žodžio skaistybę, persmelkiančią viską, ką matau, girdžiu ir jaučiu“.
Taip prasideda kelias į žodžio karalystę:
„Tik dabar man aišku, kaip tada literatūra skverbėsi į slapčiausius pagalvojimus, vaiko baimę, tą keistą laukimą prie vakarėjančio mūsų trobos lango. Dabar toks įspūdis, jog tom akimirkom buvau suaugęs ir supratau, ką dabar suprantu. Pradėjęs studijuoti literatūrą, netikėtai aptikau, kad man žinoma nemažai poezijos klasikos: ji man buvo labiau žodinė, o ne rašytinė. Tai visai kitas jos pavidalas: į atmintį ją įdainavo mažaraščiai mano krašto žmonės, mokėję daugiau eiliuotų tekstų nei šiandieniniai lituanistai“4.
Suaugusio žmogaus patirtis vaiko metais – paradoksalaus istorinio laiko liudijimas. Iš čia galime atsekti būsimąsias vaizduotės keistenybes. O vėliau dėsningai savimonės raidoje centrine taps heidegerinė patybės, galėjimo būti savimi, problema („Kukučio baladės“).
Pirmoji pasaulėvaizdžio harmonizavimo pastanga krypo į viršlaikinę būseną, pasiekiamą medituojant. Meditacinį nusiteikimą M. Martinaitis linkęs laikyti lietuvių žemdirbiškosios pasaulėjautos pačia esme. Iš liaudies skulptūrų stebėjimo išmąstyta tokia išvada: „Kaip koks smūtkelis lietuje ir vėjuje mūsų žmogus galėdavo prabūti metų metus nesunykdamas, nesusmukdamas“. Na turi jis ir iš savo asmeninės patirties nemažiau pavyzdžių rūpintojėliškai tautos sielai įrodyti. Galiausiai pagrindiniu įrodymu tampa jo paties savistaba: „Imdamasis svarbesnio darbo, turiu „išnykti“, kad niekas manęs ir aš nieko nematyčiau“. Ir priduria: „Tai, atrodo, būsiu paveldėjęs ir gal kūrybai pritaikęs iš tų žmonių, kurie sugebėdavo sėdėti, rymoti, žiūrėti tarsi į nieką, atsiverdami dalykams, kurių nematyti ir negirdėti“5.
Įsidėmėkime prasitarimą: „ir gal kūrybai pritaikęs“. Medituojamąjį, rūpintojėlišką visos dvasios topą – poetas prisipažįsta – savo kūryboje jaučiasi kryptingai modeliavęs.
Jau pirmąsyk, išbandant „vienatvės kalbą“, lyrinei išpažinčiai tinkamą, susirūpinta, ne kaip gyventi ir gyvenimu džiaugtis, o atvirkščiai, – kaip užbėgti gyvenimui už akių. „Numirti aš dar neišmokau“, – eilutė iš eilėraščio „Sausis“. Rinkinyje „Saulės grąža“ (1969) beveik vyraujanti būsena – būtis nesant, nedalyvaujant, pačiam liekant bevardžiu:
Taip likti be vardo, save čia užmiršti
tarp tų, ką bevardžiai per žemę keliauja… („O tu padaryk, kad aš būčiau bevardis“)
Tikriausiai jau miręs, bet dar tebestovi
įpratęs būt gyvu žmogus prie savųjų namų… („Rimtis“)
Tas nebuvimo jausmas – be minčių galvoti,
kalbėt be lūpų ir tylėt – balsu. („Saulės grąža“)
Nuasmeninanti, gal tiksliau – savo patybę paneigianti būsena. Meditacija, radusi tylią santarvę su kitais, žemėje rymojusiais, pamažu apgyvendino poeto lyriką martinaitiškomis, keistomis, prie šeimos, bendruomenės nepritampančiomis arba tiesiog atstumtomis būtybėmis, kaip tos kuprelės, „kurių gailisi žemėj“ ir iš kurių vieną pats sau išsirinko brolelis, „kad ir jo pagailėtų kas nors“ („Kuprelė“). Arba kaip Žuvelis, už parduotą žuvį pirkęs velveto kepurę ir kai uždainavęs – „pačiam net graudu pasidarė / ir baisiai pagailo savęs, / dainuojančio šitaip gražiai“ („Žuvelis žvejys“).
Karnavališka personažų eisena, kurioje – kvailutė Onulė, kvaiša Juza, Severiutė, trečiojo – nebylio – sesuo, boružė katafalke, palydima dvylikos raitelių, dvylikos raudotojų ir pan. Sukrypusios žmogiškos būtybės ir gyviai – iš vaiko atmintyje įstrigusių karo ir pokario įspūdžių. Juk M. Martinaičio prisiminimai, išsipasakojimai – idealiausias komentaras jo eilėraščiams.
Vis dėlto M. Martinaičio poezijos ryškaus kitoniškumo buvo ir kitos šaknys. Literatūrinės. Vidinę atsparą prieš oficialiai formuojamą literatūros sampratą jam, kaip ir daugeliui anuometinės kartos kūrėjų, teikė slapta platinama išeivijos poezija. Visų pirma K. Bradūno, bet taip pat ir intelektualiojo A. Nykos-Niliūno, epiškesniojo J. Meko.
Naujoji, slaptomis įgyta patirtis turėjo būti neįprasta ir sukrečianti. Daiktų tikrovę, kurios paviršiuje laikytis nereikalingas joks šiuolaikinis kompasas, išeivijos poezijoje jau atstojo tuštuma, vadinama praradimu. Taip poezija išauga iš properšų, atsiveriančių į netektį, tylą, nebūtį. A. Nykos-Niliūno „Balandžio vigilija“ (1957) laikytina ryškiausia nebūties sąmonės demonstracija, kur abstrakcijos gauna vizualinį akivaizdumą, o, atvirkščiai, vaizduojami daiktai yra praradę įprastines savybes ir proporcijas.
Iš išeivijos gautos modernybės pamokos M. Martinaičiui galėjo padėti suvokti patį save, tą iš vaikystės išsineštą dvasinį sąstingį, padėjo išvaduoti vaizduotę. Tačiau vis dėlto išeitasis poezijos pradžiamokslis iškilo kaip sunkiai įveikiamas barjeras. Lūžis buvęs skausmingas, trukęs kelerius metus, kol „pradėjau jausti tikrą poezijos skonį, jos kvapus, girdėti žodžius kontekstuose, tarsi kažin kieno apšviestose erdvėse“. Bet ir labai vaisingas: „Ėmiau suvokti, kad galiu rašyti, kad man paklūsta intonacijos, ritmas, žodžiai, vaizdiniai“6.
Senų įgūdžių ir naujo mąstymo sankirtoje pasiektas tikro laisvėjimo pagreitis. M. Martinaitis netikėtai ėmė stebinti didele atsinaujinimo potencija.
Poetas, nors ir kaip viliojamas modernybės pagundų, negalėjo neprisipažinti, kad jis tvirtai laikosi gimtosios kalbos lizde ir kad jame jauku. O natūralios kalbos daugiaplanė prasmės sklaida, kaip pripažįsta modernioji kalbotyra, teikia didžiausią atvirumo galimybę. Pasak A. J. Greimo, tai reiškia suvokti, kad „gyventi nuolatiniame metaforos pavojuje yra normali padėtis, „žmogaus būvio“ neišvengiama sąlyga“7.
M. Martinaičio eilėraštis gauna gyvybę sulydydamas skirtingus stilius, rašytinės, litanijų, kalbos archaiką praskaidrindamas šnekamosios sintaksės netvarka, šiuolaikinio galvojimo vingį išskleisdamas kalbos prigimtine vivingrybe. Metafora tada – properša į kalbos sielą:
Karų ir marų, Vakarų,
Prūsijos tu gaisrų…
Europos laukuose vienoji, –
balta avele tu durnoji („Tu mano žemdirbe dvasia“)
O! jaučiame – kiek smagumo rašyti tokias eiles:Kokios tai šventos dienos
gražų gegužės mėnesį, –
gandre, gandreli, gandrasai,
įbridęs dangaus vandeny. („Kokios tai gražios dienos“)
Natūrali kalbos aplinka, kuriai nestokojama ir profesionalaus filologinio dėmesio, poetui Lietuvoje teikė visai kitas galimybes nei išeivijoje – svetimkalbėje intelektualinėje apsuptyje. Savaimingai neatsinaujinančios kalbos formos svetur greičiau pasiduoda tiesioginiam protavimo poveikiui, ir nebėra kam į tai skausmingai reaguoti. Kaip ta plakatiška K. Bradūno eilutė, kurią su baigiamaisiais akcentais citavo H. Nagys mūsų jau cituotame straipsnyje: „Žemės valgymu prisiekiu šventą neapykantą“. M. Martinaičio poezijoje tokia priesaika neįmanoma.
M. Martinaitį gąsdino ir slapta traukė – kaip galynėjimosi objektas, arba, stačiokiškai kalbant, paskutinis mados žodis, – Algimanto Mackaus neornamentuota kalba. Gražių jausmų kalbos antipodas. A. Nykos-Niliūno nebūties estetikos racionalesnė (?) precizija. Panašumo ir skirtingumo lyginant su M. Martinaičiu riba įsigilinus nesunkiai nubrėžiama. Pacituokime A. Mackų:
Aš dar negreitai nebūsiu,
Aš dar negreitai apkursiu. („Lietuva“, „Jo yra žemė“)
Išeivijos kritikė pacitavo šitas eilutes kaip tipišką „neornamentuotos“ kalbos pavyzdį, kurioje „per daug neiginių, jausmas įteigiamas jį neigiant. Jauti poeto baimę ką nors iškilmingai deklaruoti. Du teiginiai „dar būsiu“ ir „dar girdėsiu“ pakeičiami dvigubais neiginiais. Prasmė ta pati, bet eilutės negrakščios“8.
Frazės negrakštumas M. Martinaičiui būtų sunkiai pakenčiamas.
A. Mackaus „Jureko“ baigmėje sakinys tiesiog prokrustiškai apdorojamas:
Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis…
Yra kad Jurekui tebūtų žalia ir sidabras…
Su intelektiniu kalbos prievartavimu nieko bendro neturi naujų sintaksinių, intonacinių formų paieškos neišmėgintuose kalbos sluoksniuose.
Tendencija, pasak M. Martinaičio, pastebima abiejose Atlanto pusėse. Intonacinio kalbos atnaujinimo galimybių ieškoti tautosakoje, mažiau disciplinuotoje, proziškesnėje jos formoje – raudose. „Apskritai raudų žanro šifruotė yra giliai „įsodinta“ vieno tarpsnio mūsų poetų kūryboje: Liūnė Sutema, J. Degutytė, Just. Marcinkevičius, pagaliau A. Mackus“9. Neišskiria iš jų tarpo nė savęs, į raudas buvo taip pat „įnikęs“.
Tačiau tai jau nebevedė metaforos link.
M. Martinaičio tolesnis kelias – tai pasitraukimo nuo žemės į miesto ir kultūros zoną, to pasitraukimo nuostolių ir traumų apmąstymas. Tiksliau, cituojant poetą, to sapno apmąstymas. Atsisakius visų paveldėjimo ir pastovumo ryšių: „Tačiau tam „maiše“ kartais sapnuoji baisius įvykius, pasaulio griūtį, nuo kurios slepiesi nesančios tėviškės namuose: rūsy, ant aukšto, šiauduos… Taip viskas tikroviška ir siurrealistiškai košmariška“10.
Košmariško siurrealizmo blyksnis – „Kukučio baladės“ (1977, 1986). Baladės turėjo sukrečiamą galią, kuriai veltui bandė priešintis prie realių mastelių ir įtikinamų proporcijų pripratęs sveikas protas.
Kai dirbau žemei dangų,
o jūrai dugną dėjau.
<…>
per Vokietijos gaisrą,
po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė.
O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą:
atsižadėjau žemės,
dangaus ir Lietuvos,
dangaus ir Lietuvos.
Antroji baladės pusė siekia surealinti psichologinę situaciją ir sąlyginai ramesniu tonu užbaigti:
Tveriu sau žemės dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu –
senelis prieglaudoj.
Anoj pasaulio pusėj
žuvis varau į vandenis
ir suprantu, ko niekaip
suprasti negaliu.
Baladė pavadinta „Kaip Kukutis protą atgavo“.
Ar susitaikyti su pasaulinėje sumaištyje aukštyn kojomis apverstu gyvenimu reiškia atgauti sveiką nuovoką? Ar jos teikiama ramybė ne graudžiai iliuzorinė? Ir kokia pagaliau prasmė įprastinių kasdieninių darbų, kada – „Ir dangun nuėjo žemė“ (eilėraščio pavadinimas)?
„Kukučio balades“ išmaitino karo ir pokario kruvinas dangaus pašvaistes lydėjęs „sodybų tuštėjimo metas“. Paskutiniai jo saulėlydžiai, nušvietę gimtų namų kapą, buvo atnešę iki šiol nepatirtą sukrėtimą: „Mane supo gryna, atvira erdvė, pilna dangaus“. Saulėlydžiai pravėrė kosmoso mastelį: „Visiškai vienas kosminėj nakties tyloj klausiausi pasmerkto sodo ošimo“11.
Į „Kukučio balades“ perkelta kosminės nakties tyla, į sąmonę sminganti klausimais: „Ar dar gali ką nors, ar gali ką nors perskaitytos knygos, tavo protas, eilėraščiai?“12 „Kukučio baladės“ – tai tragika ir groteskas. Net pirmųjų eilėraščių pavadinimai pirmiausia pabrėžia tragiškąjį akcentą: „Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“, „Bergždžia Kukučio duona“, „Kukučio rauda po dangum“, „Ir dangun nuėjo žemė“.
Nepabrėžiant tragiškosios pasaulio sumaišties, kurią tekste žymi dažnos sumaišytos nuorodos į Europos žemėlapį, nepajausime ir nejaukumo, stingdančio vidinio šalčio, persmelkusio Kukučio esybę ir jo gyvenimą.
Iš medinio ramento šerdies
plinta kažkas japoniškai,
angliškai,
vokiškai…
Tas šaltas, baisus, negyvas
smelkias į valgį,
į drabužius,
į vandenį,
gręžias kiaurai į žemę –
lyg apnuodydamas. („Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“)
Sumaišties ir netekties sunkumui groteskinės formos impulsą ir pavyzdį davė pasakos bei sakmės. Skaitomos iš naujai išleisto kaimynystėje gyvenusio M. Davainio-Silvestraičio rinkinio, jos atgamino daug ką poeto vaikystėje girdėta iš žmonių. Taip pat, kaip pabrėžiama, „kiek kraupoką žmonių kalbėjimo atmosferą“. Tokiai atmosferai reikšmės turėję vardai, neįprastai kaip pasakose sukonkretinantys fantastinius įvykius, vietovių pavadinimai, ypač tapę patikimais terminiais riboženkliais. „Čia konkretinamos net stebuklinės pasakos. Prisimenu, bijodavau pavardžių, kai kurių sodybų artumo, miškelių pavadinimų: Parštakai, Degsnelės, Kavautrakis (kartais – Kalautrakis)“13.
Sakmėse ir pasakose gąsdinama vaiduokliais, velniais, nevengiant pasikėsinimo ir į žmogaus kūną – per aukštinį mėtomos kūno dalys pasakoje „Baimės nepažįstąs jaunuolis“. Kita vertus, melų pasakoms būdinga nežabota ekscentrika, žaidžianti ir žmogaus gyvybe, ir fantastikos kibirkštį įžiebianti kasdienėse situacijose. Visa tai galėtume prisiminti stebėdamiesi, kaip Kukutis važiuodamas greitai „pametė savo rankas“, „ieškodamas rankų, pametė kojas“, „akis ir tas išbarstė“ („Kukutis važiuoja greitai“) ar kaip Kukutis pats save pragėrė – tik už dvidešimt dolerių („pragėrė botagą, ratus / ir kumelę“. // Po to, kai jau nieko neliko, / už tuos pačius dolerius / dar pragėrė Raseinius, / Jurbarko vieškelį, / varnas kapinių medžiuos“, – „Kukutis – pasaulinei parodai“).
Liaudies priežodyje kukutis turi embleminės niekingumo reikšmės. Tad natūralu juo pasinaudoti – retkarčiais – sarkastinės ironijos tikslu („Kukučio pamokslas kiaulėms“) ir, dažniau pejoratyvinį atspalvį nutrynus, teigti neskrupulingai tiesmuką bičiulystę su plunksnos broliais – Vytautu Blože ar latviais Peteriu Brūveriu ir Knutu Skujenieku.
O galiausiai tokia gausybe įgaliojimų apdovanojamas personažas taip išsikėtoja, jog nebeįmanoma juo manipuliuoti, jį už nosies tampyti. Kukutis – tai patybės problema. Galėjimo būti savimi problema, XX amžiuje taip įsiskaudėjusi filosofijai. „Eksperimente“ skaitome: „ir ko jis nedarė / kad pasidarytų toks, / koks jau savaime yra“. O atvirkščiai – „Kukučio galybėje“: „Ir šitaip gyvena Kukutis, / pilnas Kukučio, / ir žino Kukutis, / kad tikrai gyvena Kukutis, / kad pats iš savęs / sau pačiam / yra gyvas“. Tada jau reikia išsirinkti iš daugelio Kukučių vieną („Daug Kukučių ir vienas“). Ir ne vieną vienintelį, o tik jau paskutinį baigia Kukutis gyvenimą („Kukutis, baigdamas paskutinį gyvenimą“). Ir ne vieną kartą tenka su juo atsisveikinti ir laidoti. Netikėtai ir žaismingai grakštus A. Mackaus prisilietimo atbalsis:
Niekada nepriprasiu nebūti!
Kad mirdamas nuo savęs nepabėgčiau – („Kukučio testamentas“)
Kukučiavimas neišvengiamai vertė paneigti jausmą kaip poezijos normą. Eksploatuojant jausmą, įmanoma parodyti tiktai virtuoziškai ištobulintą žaidimo meną. Tuo atžvilgiu buvo reikšmingas rinkinys „Atmintys“ (1986, 1995). M. Martinaitis žaidžia rašytinės tautosakos – albumų poezijos duotu pavyzdžiu. Lėkšti vaikiškai pompastiški įrašai albumuose turi ypatingo negrabumo, bet ne tiek sąmoningo perdėjimo, kiek bežadžio drovumo, už kurio poetas įžvelgia nerealizuotą tikro jausmo galimybę, šiandien užpildomą savavališkais nuotaikos įspūdžiais.
Paskutinių metų M. Martinaičio kūryboje glaudžiai susipina modernybė ir istorija. Autoriaus balsą nustelbia Kukutį pakeitę intriguojantys personažai – įtarus, blaiviai kritiškas K. B. ar saugumo agentas Pliugžma. Meninio ir nemeninio požiūrio priešpriešą trupina pabrėžtinai teikiama pirmenybė šnekamosios kalbos intonacijoms. Kartu su jomis laisvėja poetinė forma, stiprėja polinkis į toninę eilėdarą, baltąsias eiles.
Tiktai apyrečiai vėl prisimenama kaimo tematika tampa pačiam sau kūrybiniu iššūkiu, naujų kelių žvalgyba. Ypač dėmesį patraukia palyginti netrumpa poema „Šienapjūtė“. Tai dviejų senyvų žemaičių, atsidūrusių kartu su poetu autobusų stotelėje, pokalbis ir išsipasakojimai, kaimiškos istorijos. Poetas šitame jų pokalbyje dalyvauja kaip apkalbamas asmuo, apibūdinamas kaip prašalaitis, rašto žmogus, išsiskiriantis išore („barzdukas“), kuriuos visus apskritai tiedu pašnekovai pasmerkia kaip veltėdžius vienintelių tikrų darbo rankų – žemdirbių – atžvilgiu. O kartu poetas, kaip paaiškinama poemos pradžioje, klausosi tų žemaičių pokalbių per savo skaitomą tekstą – R. Frosto poemą „Į šiaurę nuo Bostono“ („North of Boston“).
Autorius šiek tiek perdeda, kad amerikiečių poeto teksto yra likę ir pačioje poemoje: „…viską nurašiau iš eilės, neišskirdamas, kur yra R. Frosto tekstas, kur kaimiečių žodžiai ir kur mano paties mintys“. Tačiau poemos architektonika – dialogo organiškas kaitaliojimas su pasakojimu – tipiškai frostiškas, kituose M. Martinaičio kūriniuose niekur su tokiu užmoju ir taip sumaniai neplėtojamas. R. Frosto giedras tolstojiškas žvilgsnis „Šienapjūtėje“ prasišviečia pro kaimiškų istorijų nuogą realizmą, kuriam perteikti nors ir pašykštima žemaičių tarmės, bet užtat atsilyginama gyvos šnekos su rusicizmais fraze.
Lokalinio etninio ir tautosakinio podirvio kūrinys (Pilkalnio pseudomitologema poemoje) atsiveria šiuolaikinės pasaulinės poezijos akiračiui. Galima patikėti: tautosakinės pasaulėjautos kūryba turi ateities perspektyvą.
1 Marcinkevičius J. Raštai. – T. V. Proza. – Vilnius: Vaga, 1983.
2 Martinaitis M. Prilenktas prie savo gyvenimo. Kalbino ir kalbėjosi V. Daujotytė. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 12–14.
3 Ten pat. – P. 73–74.
4 Ten pat. – P. 75.
5 Ten pat. – P. 34–35.
6 Martinaitis M. Lietuviškos utopijos. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – P. 121.
7 Greimas A. J. Semiotika. Darbų rinktinė. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 82.
8 Gražytė-Maziliauskienė I. Algimantas Mackus // Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990 / Red. K. Bradūnas ir R. Šilbajoris. – Čikaga: Literatūros institutas, 1992. – P. 621.
9 Martinaitis M. Lietuviškos utopijos. – P. 33.
10 Martinaitis M. Prilenktas prie savo gyvenimo. – P. 52.
11 Ten pat. – P. 16–17.
12 Ten pat. – P. 18.
13 Martinaitis M. Vasarų sakmės // Aš išdainavau visas daineles. I / Sudarė D. Krištopaitė. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 376.