Svarstymai
Vytautas Rubavičius. Kultūros valstybė: kultūros raidos ypatumai
2015 m. Nr. 7
Daug galima būtų kalbėti apie mūsų kultūros ir valstybės laimėjimus ar bėdas bei vis kylančius naujus egzistencinius iššūkius, nelygu kokios laikomės esminės vertinimo nuostatos. Vieni, ypač politikai, mano, kad šiuo metu gyvename taip gerai, kaip niekada, o kitiems labiau rūpi emigracijos, skurdo, nedarbo, socialinės atskirties ir kitokios bėdos, kurios neleidžia piešti „gražaus“ kultūros ir valstybės gyvenimo vaizdo. Pabandykime atsakyti į keletą klausimų, kad geriau suvoktume dabarties būseną. Ar per atgautos Nepriklausomybės dešimtmečius sukūrėme veiksmingą kultūros ir nacionalinio tapatumo stiprinimo politiką, numatėme ir įgyvendiname esmines visuomenei gerai suvokiamas tos politikos gaires? Ar galime pasigirti kultūros ir švietimo darbuotojų vidutiniais atlygiais, jų socialiniu statusu, taip pat šių sričių finansavimu? Atsakymas akivaizdus – nesukūrėme, negalime pasigirti. Jei įdėmiau pažvelgtume į kultūros biudžetinio finansavimo istoriją, pamatytume, kaip mūsų politinis elitas žvelgia į šią sritį – kultūra laikoma politinio dėmesio nevertu dalyku. Ar suvokiame, kaip Lietuvą nusiaubusi emigracijos banga veikia mūsų valstybingumą bei kultūrinę kūrybą, ar suvokiame emigracijos vyksmą kaip mums kylantį egzistencinį iššūkį? Kol kas nesuvokiame. Šitaip tvirtinti leidžia valstybės kuriamų strateginės raidos dokumentų, ypač „Lietuva 2030“, analizė – tuose dokumentuose nesama jokių dabartinės būsenos vertinimų, jokių kultūros politikos, valstybingumo stiprinimo bei valstybingumo jausenos ugdymo gairių. Ar mes besuvokiame, kas yra valstybės suverenas ir iš kur kyla mūsų valstybingumas? Vargu bau, nes visiškai nekreipiame dėmesio į Europos Sąjungos federalizacijos projekto įgyvendinimą, kuris grindžiamas politine valstybių narių išnacionalinimo ir išvalstybinimo nuostata, vis daugiau valstybės konstitucinių galių perkeliant į supranacionalinį ir nuleidžiant į subnacionalinį, regioninį bei savivaldos lygmenis. ES raidą gvildenančiuose moksliniuose veikaluose naujasis pasaulinis politinis darinys įvardijamas kaip kvazifederacija, įgyvendinanti ideologinę regioninio kosmopolitizmo programą, kuri laikoma esmine viso pasaulio raidos gaire. Jau dabar regime, kaip iš valstybės virstame tam tikru administraciniu teritoriniu dariniu, tačiau kol kas negalvojame apie to vyksmo poveikį tautinei kultūrai ir tautiniam tapatumui. Nors artėja žymi mūsų valstybės 100-mečio minėjimo data, viešojoje erdvėje kol kas menkai svarstomi su nacionaline kultūra, nacionaliniu valstybingumu, taip pat kultūros ir valstybės sąryšiu susiję klausimai. Atrodo, kad menkėja mūsų nuovoka, kas yra kultūra ir valstybė ir kam šitie dalykai reikalingi. Daugelį mūsų kultūros ir valstybės bėdų, taip pat naujų globalizacijos ir europinės integracijos keliamų iššūkių galime suvokti tik prisimindami tuos klausimus ir bandydami į juos atsakyti. Nors atsakymai į juos tarsi ir paprasti, tačiau reikalingi tam tikro įsisąmoninimo, kad taptų nelyg savaime suprantamomis nuostatomis, kurios jau galėtų grįsti ir politinės veiklos sumanymus.
Tad pabandykime paieškoti atsakymo į klausimą, kas yra ir kam reikalinga kultūra ir valstybė? To klausimo svarstymas mums pateiks ir aiškesnį kultūros bei valstybės pamatinio ryšio supratimą. Pradėkime nuo kultūros. Gerai žinome, kad žmonės nuo neatmenamų laikų iki šiol gyvena ne pavieniui, o bendruomenėmis. Tos bendruomenės – tai gentys, tautelės, tautos, galop – nacijos. Bendruomenės gyvuoja palaikydamos tam tikrą savastį – tapatumą, kuris jas skiria nuo kitų. Kultūra yra simbolinė, ženklinė bendruomeninių tapatumų palaikymo bei stiprinimo sistema, kuri veikia per veiksmingą kultūrine, istorine ar kolektyvine vadintiną atmintį. Tokių tapatumų palaikymas ir stiprinimas konkrečiose gyvenamosiose vietovėse, kurios nusakomos kaip istorinės gyvenamosios žemės, yra pirminis kultūros tikslas. Tad apibendrintai kultūrą galėtume nusakyti taip – kultūra yra gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje teritorijoje gyvenančių bendruomenių sugyvenimą su gamtos, vidinių ir išorinių kitokių bendruomenių aplinka. Bendruomenėms svarbiausia yra sugyventi su gamtine aplinka ir savimi – išlaikyti tam tikrą bendruomeninę apibrėžtą savastį ir užsitikrinti išgyvenimo priemones bei būdus, kurie savo ruožtu tampa paprotiniais ir ritualiniais savasties palaikymo bei tvirtinimo veiksniais. Kultūra yra tokio sugyvenimo pagrindas ir forma, iš savo saugomo kalbinio simbolinio ir religinio lobyno teikianti tam sugyvenimui reikalingas bendruomeninio tapatumo ir bendruomeniškumo jausenos palaikymo bei stiprinimo, taip pat individo auklėjimo ir saviugdos „priemones“. Nusakytas sugyvenimas suponuoja stiprų bendruomenišką žmonių sąryšingumą, mes jausenos, taip pat mes ir kiti skirties puoselėjimą, kitaip tariant, klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo tvirtinimą. Tapatumo ugdymas įmanomas tik atsiskiriant ar išsiskiriant nuo kitų – kitų socialinių grupių, genčių, tautelių, nacijų, – todėl kultūrinėje atmintyje visada esama tam tikrų Kito pavidalų, kuriuos galima įvairiai aktualizuoti nelygu istorinės aplinkybės ar sociokultūriniai, politiniai poreikiai.
Nereikia įsivaizduoti, esą atsiskyrimas ir išsiskyrimas vyksta sąmoningos veiklos pagrindu – bendruomenės visada gyvena tam tikrose konkrečiose vietovėse, kalba sava kalba, yra susaistytos savų giminystės ryšių ir bendros atminties bei ritualų. Pirminę bendruomeninę išskirtį teikia jau pati unikali kalba ir konkreti gyvenama vietovė, kuri visada ginama nuo atėjūnų. Kai mes kalbame apie Kitą, suponuojame tą Kitą esant taip pat tam tikro tapatumo darinį, pagal kurį galime nustatyti ir jo elementus, kitaip tariant, konkrečios etnokultūrinės bendruomenės narius. Tautos ir nacijos savo tapatumus palaiko ir tvirtina jau vienaip ar kitaip įsisąmoninamos kultūros politikos ar kultūrinės saviugdos bei ideologijos priemonėmis. Nesama vienalyčio, kartą ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmės – tapatumai formuojasi, išsiugdo tam tikruose santykiuose su kitais ir pačiais savimi konkrečiose istorinėse aplinkybėse. Nors tapatumai santykiški, tačiau visada apibrėžti ir veiksmingi, nusakantys mes ir kiti skirtį pirmiausia kalbiniu ir istorinės sugyvenimo su vietove tradicijos atžvilgiu. Kaip kultūra palaiko, ugdo ir puoselėja tapatumus? Pirmiausia veikdama kaip kultūrinė atmintis, struktūrindama ir įsimbolindama individualią atmintį. Kultūrinė atmintis suima į save tradiciniais laikomus sugyvenimo būdus ir priemones. Tie būdai bei priemonės palaikomi ir perduodami iš kartos į kartą pasaulėvokos ir pasaulėjautos pasakojimais, apeiginiais ir šventiniais ritualais, kitais kultūros sistemoje veikiančiais „įrankiais“. O nacionalinių valstybių atveju – visais nacionalinės kultūros politikos būdais, kurie apima ir istorijos bei istorinės atminties politiką.
Apibendrintai kalbant, bendruomeninis ir iš jo kylantis individualus tapatumas yra tam tikra stabili sugyvenimo forma, įsišaknijusi konkrečioje vietovėje. Mūsų atveju – tai įvairius vietoviškus (etnoregioninius) lietuviškumus suėmusi ir bendrinės kalbos pagrindu nacionaliniu tapatumu pavertusi lietuvybė. Ta lietuvybė jau kuriama sąmoninga valstybine politika, taip pat visų lietuvių kūrybine veikla, bendru visų gyvenimu. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galima tik kultūrinės atminties teikiamais būdais, apimančiais ir religinę patirtį. Tad kultūra ir jos raiška per kultūrinę atmintį yra socialinių santykių palaikymo ir tvirtinimo būdas, o socialiniai santykiai yra gyvybingasis kultūrinės raiškos aspektas.
Pasvarstykime, kas yra ir kam reikalinga valstybė . Valstybė yra nepaprastai sudėtingas darinys, tad niekaip negalėsime aptarti jos bruožų bei galių, tačiau čia mums svarbus vienas esminis dalykas. Valstybę galime nusakyti kaip aukščiausią tautinės bendruomenės socialinės saviorganizacijos formą, kuri teikia ypatingus, valstybiniais vadinamus instrumentus tai bendruomenei savarankiškai veikti istorijos arenoje ir klestėti. Valstybė ir valstybingumas geriausiu, nes tarpvalstybiniais santykiais ir sutartimis grindžiamu, būdu laiduoja tautos išlikimą. Įgavusi valstybingumą tauta sumažina savo priklausomybę nuo kitų tautų, ji nebėra vienaip ar kitaip priklausoma nuo galingesnių etnokultūrinių bendruomenių, jai jau negresia kultūrinės ar kalbinės asimiliacijos vyksmai. Svarbu ir tai, kad tik valstybingumo siekiančios ar valstybinėmis tapusios tautos yra ir istorijos subjektai. Todėl valstybinės saviorganizacijos forma ir laikoma aukščiausia tautų bei visuomenių raidos pakopa. Dėl valstybingumo, kaip rodo istorinė patirtis, tenka kovoti ir sudėti nemenkai aukų. Pretenduoti į valstybingumą gali tik tam tikras subjektas, „įrodantis“ savo pretenzijų pagrįstumą konkrečiu istoriniu pasakojimu, apibūdinančiu ir jo gyvenamą teritoriją. Galima sakyti ir taip – reikalaujant valstybingumo būtinas aiškus subjekto tapatumo ir jo valios nusakymas, kurį ir teikia kultūra. Valstybingumas pripažįstamas istorinėms tautoms, tad jokie tam tikroje teritorijoje gyvenantys žmonės negali susigalvoti vienytis ir imtis kurti savo valstybę. Jokie gyventojų piliečių referendumai nebuvo ir nėra pripažįstami valstybingumo šaltiniu. Šiuo metu daug painiavos kyla apmąstant tautiškumo, nacionalumo ir pilietiškumo ryšius, nes linkstama nacionalumą ir iš jo kylantį nacionalizmą „nukenksminti“ abstrakčiu politiniu pilietiškumu, kuris nenurodo į jokį etnokultūrinį ar bendruomeninį išskirtinumą. Tačiau būtina aiškiai suvokti, kad pilietiškumas yra valstybinės saviorganizacijos padarinys, o valstybinė saviorganizacija kyla iš tautinio subjekto valios. Piliečiais tampama tautos kuriamoje valstybėje, tačiau niekur nėra jokių nevalstybinių piliečių, kurie galėtų susigalvoti kurti savo valstybę.
Tautinį tapatumą palaikanti ir puoselėjanti kultūra yra ir valstybingumo pamatas, ir valstybingumo šerdis, kuri stiprinama valstybinės kultūros ir istorinės atminties politikos priemonėmis. Nacionalinėje valstybėje etninės bendruomenės taip pat išlaiko savo tapatumus, tačiau jos jau nepretenduoja į valstybinio subjekto statusą, o gyvuoja ir savo tapatumą palaiko bei skleidžia kaip etnokultūrinės bendruomenės, turtinančios bendros nacionalinės kultūros raišką. Valstybėje išlieka valstybės subjekto ir etnokultūrinių bendruomenių skirtingumas, tačiau jis „išlyginamas“ pilietiškumu – kaip piliečiai visi esame lygūs. Tik dera prisiminti, kad ta lygybė „veikia“ aiškiu valstybinės kalbos pagrindu. Tad, apibendrintai kalbant, kultūra laiduoja tautos tapatumą, kuris yra valstybingumo šaltinis, o valstybė jau teikia geriausias priemones tautai išlikti ir klestėti. Suprantama, kartu su visa visuomene ir visais piliečiais. Toks aiškus valstybės ir kultūros egzistencinės reikšmės supratimas ypač būdingas estams. Jų strateginės raidos dokumentai grindžiami visur iškeliama konstitucine nuostata, kad valstybė kuriama tam, kad estų tauta gyvuotų per amžius, o kultūra kaip tik ir laiduoja estiškumo, estų tautinio tapatumo išlaikymą bei sklaidą. Todėl tuose dokumentuose vyrauja kultūros politikos gairės, nes ekonominės globalizacijos sąlygomis ekonomika neteikia jokių „instrumentų“ nacionaliniam tapatumui palaikyti. Priešingai – ekonominė globalizacija, kuri veikia ir kaip kultūrinių prekių gamybos internacionalizacija, nacionalinėms kultūroms ir nacionaliniams tapatumams kelia savų grėsmių ir iššūkių. Kaip tik kultūra teikia būdų su tais iššūkiais tvarkytis. Tačiau tam pirmiausia būtinas nacionalinis sąmoningumas, valstybingumo jausenos gyvybingumas, o sykiu ir politinio bei kultūrinio elito savimonė, pasiryžimas dirbti nacijai ir valstybei.
Globalizacijos ir europinės integracijos iššūkiai – kaip jie suvokiami? Svarstant kylančius iššūkius, dera prisiminti, kaip buvo kuriama Lietuvos valstybė. XIX a. pabaigoje lietuvių etnokultūrinė bendruomenė, lietuviakalbė liaudis, kuri jau buvo suvokiama kaip „antroji lenkų tauta“, virto valstybingumo siekiančia ir jį atgavusia tauta, kuri sparčiai išsiugdė nacijos bruožų. Tokia tauta galėjo tapti istorijos subjektu tik aiškiai atsiskyrusi nuo lenkybės ir suvokianti save kaip tapatumą puoselėjantį ir skleidžiantį istorinį kultūrinį socialinį darinį, kurio teisė savarankiškai egzistuoti turi būti pripažinta tarptautiniu ir tarpvalstybiniu lygiu. Nesutikusi „įsilieti“ į lenkakalbę politinę tautą, lietuvių tauta iškovojo valstybingumo dovaną, tačiau lenkų tauta jos valstybingumo taip ir nepripažino iki pat Antrojo pasaulinio karo. Sovietinės okupacijos sąlygomis nacija vėlei įgavo lietuviakalbės liaudies, tarybinės etnokultūrinės bendruomenės statusą, o iš valstybingumo liko tik administracinis teritorinis vienetas Sovietų Sąjungos sudėtyje. Kas vyksta šiuo metu, įsibėgėjant ES federalizacijos ir regioninės kosmopolitizacijos vyksmui, kurį ženklina spartus integracinis išnacionalinimas ir išvalstybinimas? Juk pačiu aukščiausiu ES politiniu lygiu aiškinama, kad sąvokos tauta ir tėvynė, taip pat ir su tomis sąvokomis susijusios bei siejamos jausenos jau atgyveno. Nemąstydami apie europinės integracijos ypatumus, tarsi savaime einame keliu, kuriame laikui bėgant iš valstybinės nacijos galime virsti lietuviakalbe liaudimi, lietuvių etnokultūrine bendruomene. Juk jau šiuo metu save vis labiau suvokiame tik vienos laisvės požiūriu – kaip laisvai judėti galinčią darbo jėgą. Nekeliami jokie nacionalinio tapatumo puoselėjimo, nacionalinės kultūros ir švietimo sistemos stiprinimo tikslai, kurie padėtų tvarkytis su naujais iššūkiais. Beje, švietimo sistema yra tautinės kultūros stuburas, kadangi ta sistema kaip tik laiduoja ne tik mes ir valstybingumo jausenos ugdymą, bet ir kultūrinės atminties perdavą, taip pat kūrybinės raiškos gebėjimų lavinimą. Kitaip tariant, ne tik suteikia gyvenimui reikalingą žiniją, bet ir moko sugyvenimo su gimtine ir tėvynainiais. Nacionalinė kultūra savo pirmine egzistencine reikšme gali gyvuoti tik konkrečioje nacijos gyvenamoje vietoje. Suprantama, nacionalinės kultūros „produktai“ gali būti kuriami visose pasaulio vietose, jie gali turtinti bendrą kultūrą, tačiau niekaip negali jos pakeisti. Todėl vadinamasis „Globalios Lietuvos“ projektas yra ydingas vienu esminiu požiūriu – palaikydamas tam tikrą lietuviškumo dvasią diasporose, jis savaip nureikšmina šakninės nacionalinės kultūros ir kultūros politikos būtinumą. Suprantama, nepaprastai svarbu palaikyti lietuvybę emigrantų bendruomenėse, tačiau nederėtų paviršutiniškai aiškinti, esą nebūtina pervertinti lietuvybės Lietuvoje, nes tai gali skatinti nacionalizmo apraiškas. O mūsų vietos politikai linkę besą lygiškai palaikyti europinės federalizacijos vyksmą, tad jiems lietuvybė vis labiau atrodo panaši į tam tikrą laužytinų stereotipų rinkinį. Kreipdami dėmesį į ES integracijos vyksmo ypatumus, netampame kokiais ypatingais euroskeptikais – ES jau yra ir mūsų bendrija, – tik bandome aiškiau suvokti tam tikrus pagreitintos, socialinės inžinerijos priemonėmis skatinamos integracijos pavojus ne tik mažosioms valstybėms, bet ir pačiai ES. Europietiškai mąstysime tik gilindamiesi į savo lietuvybės šaknį ir jos laikydamiesi, o ne stengdamiesi nuo jos išsilaisvinti ir rodydamiesi europietiškesni už senuosius europiečius. Šiems – kitokie iššūkiai ir kitokia lemtis.
Apleisdami pirminį kultūros ir valstybės tikslingumą, nebesuvokiame ir kultūrinės atminties reikšmės. Ir kultūra, ir kultūrinė atmintis imamos laikyti simboliniais kultūrinių prekių gamybai reikalingais ištekliais, kuriuos būtina panaudoti taip, kad gautume kuo didesnę vadinamąją „pridėtinę vertę“. Tokiai prekinei gamybai visiškai nesvarbu nei nacijos likimas, nei valstybės bei valstybingumo puoselėjimas. Juolab kad ir kultūrinis bei akademinis elitas vis labiau linksta kuo sparčiau kosmopolitizuotis, laužydamas ir naikindamas atgyvenomis laikomus lietuvybės puoselėjimo „stereotipus“. Štai vienas iš iškilių mūsų istorikų pareiškia nematąs jokios emigracijos keliamos problemos – juk lietuviai visose Europos šalyse dirbą bendram europiniam labui. Kam jau kam, o istorikams tikrai turėtų rūpėti nacijos, kaip istorijos subjekto, lemties klausimas – juk, nykstant lietuvybei ir valstybingumui, o žmonėms emigruojant, netenkame valstybinės nacijos statuso ir pereiname į lietuviakalbės etnokultūrinės bendruomenės būseną. Nejau šitai yra mūsų geidžiamas nacionalinės ir valstybinės raidos gėris? Tautų raidos požiūriu – tai regresas. Nykstame iš Europos istorijos arenos, nesirūpiname kultūrinės atminties puoselėjimu ir net didžiuojamės tokiu savo „europietiškumu“. Tik kaip valstybinė nacija galime išlaikyti ir LDK istorinį paveldą. Nusišalinančių nuo nacionalinės kultūros ir nacionalinės valstybės puoselėjimo reikalų gausu tame istorikų ir kultūrologų flange, kuris įnirtingai neigia būtinumą įtvirtinti aiškias valstybinės atminties politikos nuostatas bei gaires. Keistokai atrodo toks atminties politikos būtinumo neigimas, kai ES dedama daug pastangų sukurti subendrintą, aiškiomis ideologinėmis nuostatomis grindžiamą privalomą europinį istorinį pasakojimą, apvalytą nuo visokio nacionalizmo bei kultūrinio išskirtinumo. Gal derėtų į šiuos europinius vyksmus žvelgti kaip į naujus egzistencinius iššūkius ir kaip tik kultūroje ieškoti būdų su jais tvarkytis. Suprantama, tam būtina ne tik bendresnė nacionalinė savimonė, bet ir veiksminga nacionalinė kultūros politika. Žvelgdami į valstybės nueitą Nepriklausomybės kelią, galime padaryti nedžiuginančią išvadą, kad nepriklausomybės sąlygomis kultūros ir valstybės kūrimo bei tvirtinimo darbas buvo paliktas savieigai, nesistengiant suvokti ir politinės veiklos programomis įtvirtinti pirminį pamatinį kultūros ir valstybės, taip pat jų sąsajos tikslingumą. Kultūra buvo ir yra įsivaizduojama kaip tam tikra finansavimo reikalaujanti sritis, o kultūrai imančių vadovauti politikų uždavinys esąs vienaip ar kitaip paskirstyti pinigus įvairioms kultūros institucijoms, mygiant jas rodyti mistinės „pridėtinės vertės“ rodiklius. Tad pats metas būtų atsigręžti į lietuvių kultūrą, į lietuvybę ir Lietuvos valstybę, suvokiant, kad šie dalykai nėra duotybės, o reikalauja iš visos visuomenės ir jos politinio bei kultūrinio elito kasdienės įsipareigojančios kūrybos.
Zita Alaunienė. Apie skaitytojų ugdymą mokykloje, egzaminų rašinius ir absoliutų nulį
2015 m. Nr. 5–6
Ryškėja vis daugiau švietimo reformos vaisių. Praeitais metais atliktas Broniaus Dobrovolskio tyrimas atskleidė, kaip per pastarąjį dvidešimtmetį pablogėjo mokinių raštingumas: gerokai padaugėjo klaidų, kai kurių net dvigubai, atsirado naujų1. Jeigu dabar būtų ištirta, kaip sumažėjo mokinių susidomėjimas grožine literatūra, tikėtina, kad rezultatai nebūtų geresni. Žinia, skaitytojų mąžta dėl įvairių priežasčių, ypač dėl informacinių technologijų įtakos, bet reikia pripažinti, kad literatūrinis lavinimas mokykloje netinkamas. Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius teigia: „Literatūros mokymas išgyveno nuolatinį chaotišką keitimų laikotarpį, kuris išvargino ir nuvylė ne tik mokytojus ir mokinius, bet galiausiai apskritai suvėlė disciplinos mokymo esmę. <…> Nuolatiniai eksperimentai, blaškymasis nuo vieno požiūrio prie kito, kanonų ir naratyvų paieškos, peraugančios į egzaltaciją, daugeliui susuko galvas ir nebeleidžia objektyviai vertinti esamos padėties“2. Dar prisideda ir tai, kad suardyta didaktikos terminų sistema, jau prieškarį pradėta kurti psichologų Alfonso Gučo, Jono Laužiko, vėliau plėtota Leono Jovaišos ir kitų, o naujos nesudaryta, tik pridėta užsienio pedagogikos terminų, neatsižvelgiant, kad kitų kalbų žodžiai ne visada reiškia tas pačias sąvokas kaip lietuviški. Kai nėra terminų sistemos, modeliuojančios dalyką ir struktūrinančios mąstymą, negali būti kalbos apie rimtais pagrindais pagrįstą teoriją. Atsisakyta kalbos ugdymo, rašinio mokymo metodikos, kurtos Juozo Budzinskio, Prano Naujokaičio, Juozo Tarvydo, Bronės Katinienės ir kitų, kuriems neprilipinsi sovietinio pedagogo etiketės.
Dabartinė literatūros mokymo būklė akivaizdžiai atsiskleidė tose diskusijose ir sumaištyje, kuri kilo dėl praeitais metais paskelbto Vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros programos projekto3. Kodėl kilo sumaištis? Trumpai sakant, kertasi dvi tendencijos, du požiūriai į skaitytojo ugdymą, kartu ir į literatūrinį lavinimą. Vienas požiūris reikalauja mokinį sudominti literatūra, vadovėliuose teikiant mokinių amžiui tinkamų tekstų, užsienio literatūros, kitas – stengtis mokinį supažindinti su tradicinėmis literatūros vertybėmis, klasikiniais tekstais, Lietuvos pasakojimu. Pažvelkime į juos nuodugniau.
Pirmąjį požiūrį gina Kęstutis Urba4, tvirtindamas, kad skaitytoją reikia ugdyti atsižvelgiant į vaiko amžiaus ypatumus ir interesus, teikti įvairius, jam artimus kūrinius, kurie mokiniams įdomūs, lengvai suprantami. Literatūros mokymas, pagrįstas senąja literatūra, istorija, perkrautas klasikinių tekstų, sudarytų sąlygas „nužudyti skaitytoją“. Savo požiūrį K. Urba realizuoja net keturiuose vadovėliuose VII–X klasėms. Pažvelkime, bent probėgom, į tuos vadovėlius. Tikrai, įdomių tekstų čia netrūksta. Krinta į akis, kartais net stebina, kiek daug užsienio autorių lietuvių literatūros vadovėliuose. Pavyzdžiui, paimkim VII kl. vadovėlį „Knygų valandos“, susidedantį iš trijų knygų5. Vieną pirmos knygos skyrių, pavadintą „Kaip ten bus toliau“, sudaro septyni kūriniai. Iš jų tik du lietuvių autorių. Kitose dviejose knygose lietuvių literatūrai skiriama daugiau vietos: visi eilėraščiai lietuvių autorių, bet ilgų verstinės prozos tekstų netrūksta – vienuolika autorių. Panašus ir VIII klasės vadovėlis „Knygų dienos“6. Jo pirmos knygos skyriuje, skirtame epikai, užsienio autorių – keturi, lietuvių – tiek pat. Antros knygos atitinkamai – penki ir trys, o trečios – keturi ir du. Lyrikos skyrius visose knygose, suprantama, sudaro lietuvių kūriniai. Dramai iš trijų pozicijų visose abiejų vadovėlių knygose viena skirta užsienio literatūrai. Taigi užsienio literatūros daug ir, reikia pasakyti, parinkti tikrai įdomūs, populiarūs kūriniai. Nereikia išmanyti vaiko ar paauglio psichologijos, kad suprastum, jog mokiniui labiau patiks ištrauka iš Tomo Main Rido „Raitelio be galvos“ negu „Antanuko ryto“. Kita vertus, ir be psichologijos išmanymo aišku, kad paaugliui daug įdomiau žiūrėti nufilmuotas kvapą gniaužiančias kovas, didelės įtampos nuotykių filmus negu skaityti vadovėlio tekstus, kurie dar reikalauja atlikti daugybę užduočių, išmokti literatūros teorijos sąvokų, neatskleidžiančių skaitomo teksto prasmės. Todėl autoriaus lūkesčiai privilioti daugiau skaitytojų nepasitvirtino. Anot Aušros Martišiūtės-Linartienės, tai lemia „vadovėlių padrikumas, objekto neapibrėžtumas. Skirtingiausių ištraukų gausa, žanrų ir kontekstų įvairovė mokinį blaško, neleidžia suvokti mokymosi tikslo, paskirties. Ne vieną dešimtmetį dirbantys, tikrai geri mokytojai supranta, kad mokiniai siekia aiškumo, konkretumo, nuoseklumo, juos trikdo eklektika, fragmentiškumas, kryptingo pažinimo stoka“7.
Nenuostabu, kad visa tai sukėlė reakciją – sudarytas minėtasis programos projektas, pagal kitą požiūrį8. Šis požiūris remiasi klasikine tradicija – siekiama atskleisti literatūroje puoselėjamas vertybes, formuoti mokinio tapatybę, patriotizmą. Projekte, be daugybės siekinių ugdyti bendrąsias kultūrines bei pilietines ir kitokias kompetencijas, yra nurodytas ir skaitymo malonumas, ir pažinimo džiaugsmas, ir Lietuvos pasakojimas, ir daug kitų vertingų dalykų. Kad mokiniai juos perimtų, projektas rekomenduoja apstą senosios ir naujosios literatūros tekstų, tautosakos kūrinių, publicistikos, retorikos. Jis reikalauja, kad V–VI klasėje, be klasikinių vaikų literatūros kūrinių, be pasakų, sakmių bei mitų, būtų analizuojami Martyno Mažvydo, Antano Baranausko ir kiti sudėtingi, paaugliams sunkiai suprantami tekstai. O IX–X klasėje daugybė antikinės literatūros, kunigaikščių laiškai, viduramžių poezija. Mokytojas Mindaugas Grigaitis pagrįstai abejoja galimybe „5–6 klasių mokinius priversti suvokti M. Mažvydo, K. Donelaičio, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, M. Daukšos svarbą mūsų kultūrai <…>, pagrindinio ugdymo programoje kalbėti apie magiškąjį realizmą, postmodernizmą, juoko literatūrą bei kitus literatūros teorijos niuansus, kuriuos neretai sunkiai įkanda ir filologijos studentai“9.
Reikia manyti, kad M. Grigaitis išsakė ne vieno mokytojo abejones ir dėl Lietuvos pasakojimo ( nacionalinio naratyvo, tautos pasakojimo ), kuris jau įdiegtas į XI–XII klasių programą bei vadovėlius ir dabar bandomas diegti į žemesnę grandį. Tai vizija, kuri turi pakeisti literatūros istoriją. „Vizija atrodo graži ir įkvepianti, tačiau jai trūksta labai svarbaus dalyko – ne tik psichologinio, pedagoginio, bet ir literatūrologinio pagrįstumo. <…> kol kas nėra rimtesnių studijų, argumentuotai pagrindžiančių poetizuotas D. Kuolio vizijas apie vientisą tautos naratyvą. Kokiu būdu „mokyklinė lituanistika šiandien galėtų jungti tai, kas nesujungta“, kai patys literatūrologai tų jungčių nėra identifikavę?“10 Šio straipsnio autorė turi prisipažinti, kad taip pat niekaip negeba suvokti, kokiu būdu barokinė lenkiško dvaro kultūra gali sietis su lietuviška žemdirbio kultūra, arba žemės kultūra, kaip gražiai ją įvardija Viktorija Daujotytė. Kitaip tariant, šio straipsnio autorė nesupranta, kaip rutuliojosi lietuvių literatūra, kad, pavyzdžiui, rafinuotą Samuelio Pšepkovskio poeziją būtų galima sieti, tarkim, su Antano Strazdo lyrika arba kokias jungtis būtų galima rasti, kad jos parodytų, kaip ir kokie struktūriniai Jono Radvano „Radviliados“ elementai išsiplėtojo iki Kristijono Donelaičio „Metų“ ar Antano Baranausko „Anykščių šilelio“. Juk tarp vienų ir kitų turėtų būti kokios grandys, tam tikri konkretūs ryšiai, jungtys, sukabinančios juos, kad sudarytų vientisą pasakojimą. Kitaip nėra prasmės istorijos dalykų, susijusių laiko santykiais, vadinti pasakojimu, o ne istorija . Jeigu disciplina yra pervardijama, tai turėtų būti aiškiai pačioje programoje (kurios neapkaltinsi lakoniškumu) paaiškinta, kodėl keičiamas terminas, kokia naujos sąvokos Lietuvos pasakojimas struktūra ir kuo ji skiriasi nuo ankstesnės literatūros istorijos sąvokos struktūros. Gal autorei trūksta orientacijos ir išprusimo? Bet kad tokių esama ir mokykloje. Argi mokytojas neturi teisės tiksliai teoriškai suprasti, ko jis turi išmokyti. O jeigu to pasakojimo dar nėra ir jį turi kurti mokykla, mokytojai, tai tegul būna leista autorei paklausti: kodėl programų sudarytojai patys nesukuria to Lietuvos pasakojimo , užuot reikalavę iš mokytojų, užuot kūrę programas, nepagrįstas teorine koncepcija? Tebūnie leista priminti Parmenido dėsnį.
Nenuostabu, kad lietuvių kalbos mokytojai, supratę, ko pagal teikiamą projektą reikės mokyti, ėmė protestuoti. Kaip pranešė (2014-12-09) internetinis „Delfio“ portalas – „Pedagogai šiaušiasi prieš lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programą“: per 1,5 tūkstančio pedagogų kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrą su peticija, prašydami nepatvirtinti programos projekto. Tokia programa tikrai nepadės ugdyti skaitytojo, nors vienas iš joje deklaruojamų uždavinių skelbia, kad mokydamiesi pagal šią programą mokiniai „atranda skaitymo malonumą, lavina meninį skonį, estetinę pajautą, išmoksta atsirinkti vertingą literatūrą“.
Atrodytų, padėtis nepavydėtina – nei populiariąja, nei tradicine literatūra mokinių nesudominsi. Diskusija dėl vieno ar kito požiūrio beviltiškai įstrigusi tarp priešingų argumentų. Tačiau išeitis rasta. Neatpainiojamas Gordijaus mazgas perkirstas vienu kirčiu – mokiniai jau skaito! Nes pagaliau atrasta priemonė, metodas, pavertęs aukštesnių klasių mokinius skaitytojais ar bent vaizduojančiais skaitytojus. Šis puikus metodas – tai baigiamasis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, tiksliau, reikalavimas, kad rašydami egzamino rašinį mokiniai būtinai remtųsi nurodyta literatūra. Derėtų panagrinėti nuodugniau, ką tai reiškia ir kokius padarinius turi literatūriniam lavinimui.
Laikydamas baigiamąjį egzaminą, mokyklinį ar valstybinį, abiturientas gali rinktis vieną iš dviejų užduočių: rašyti literatūrinį arba samprotavimo rašinį. (Taigi. Literatūrinis rašinys – tai ne samprotavimo rašinys?!) Apie tai mokytoja Nijolė Bartašiūnienė dar 2011 metais rašė: „Galima suprasti, kai logikos klaidas daro mokinukas, bet kai svarbus švietimo dokumentas, įvardydamas brandos egzamino užduotis, nepaiso loginio skirstymo reikalavimų, t. y. nesilaiko vieno skirstymo pagrindo, sunku suvokti. <…> Norint ištaisyti rašinių skirstymo logikos klaidą BE programoje, reikėtų nelogišką dokumente vartojamą samprotavimo terminą pakeisti – neliteratūrinio – publicistinio – „laisvojo “ ra šinio sąvoka“11. Ši klaida ir dabar nepataisyta, kaip ir kitos.
Pagaliau svarbiausia – ne klaidos, o reikalavimas, kad rašydami vieną ar kitą (neliteratūrinį) rašinį mokiniai remtųsi literatūra: prie kiekvienos baigiamojo egzamino temos nurodomi trys autoriai, iš kurių privalu pasirinkti vieną (galima daugiau) ir to autoriaus kūryba pagrįsti rašinį. Jeigu šio reikalavimo nepaisysi, neišlaikysi egzamino. Mokytojai, norėdami aiškumo, egzamino rengėjams pateikė klausimų, tarp jų suformulavo tokį: „Ar tikrai taip ir liks nuostata, kad, parašęs tobulą samprotavimą su puikiais kultūriniais kontekstais, tik nesirėmęs nė vienu iš nurodytų autorių, mokinys gaus absoliutų nulį? [paryškinta autorių – Z. A. ]“12. Ugdymo plėtotės centro atsakymas: „Taip, nes egzaminu vertinama tai, ko mokoma ugdymo procese“13. Štai kokiu metodu mūsų demokratinėje mokykloje mokiniai verčiami perskaityti privalomus autorius. Tai rimbo metodas. Jis veiksmingas, nes, norėdamas išlaikyti egzaminą, mokinys turi būtinai kalbėti apie nurodytą autorių pagal tam tikrą standartą. „Svarbiausias dabartinio samprotavimo rašinio <…> reikalavimas – pataikyti į „klišę“, sukišti išmoktą, iškaltą, neutralų (kad tik kam neužkliūtų, kad visiems vertintojams patiktų ir įtiktų!) turinį į griežtai reglamentuotą formą. Prisiminkime pastraipos struktūrą: argi nors vienas rašytojas šitaip dėlioja savą tekstą?“, rašo mokytoja Regina Jasukaitienė14. O literatūriniame rašinyje jau nepatariama mokiniams skirti temų apie vieną kūrinį ar jo tematiką, nepatariama lyginti dviejų kūrinio personažų, negalima nagrinėti veikėjo paveikslo ar lyrinio herojaus. Mokykloje dar prieškariu mėgtas rašinys – veikėjo charakteristika – netinka reformuotai, kompetencijas ugdančiai mokyklai. Abiturientai dar nėra gavę tokios temos, kad galėtų rašyti apie kūrinio veikėją. Tai būtų per daug primityvu. Bet štai Kęstutis Nastopka parašė puikų tekstą apie Slunkių. Straipsnyje originaliai nagrinėjama Slunkiaus pasaulėjauta, filosofija, atskleidžiamas jo tinginystės paradoksalumas „aistros diskurso plotmėje“15. Tačiau su tokiu rašiniu profesorius egzamino neišlaikytų, gautų absoliutų nulį vien dėl to, kad, be Kristijono Donelaičio, nesiremia nei vienu „privalomu autoriumi“, nei jo kontekstu. Be to, ne visos pastraipos atitinka modelį, dar ir įžanga ne apie K. Donelaitį ir jo epochą. Gal tai ir apskritai ne įžanga? O žurnalas „Gimtasis žodis“ tokį tekstą išspausdino – juk mokytojai gali jį panaudoti kaip rašinio pavyzdį!
Dabar mokiniams tokie rašiniai nerekomenduojami, nes jie turi spręsti egzistencines problemas remdamiesi lietuvių literatūra, o rašinio „struktūra“ aiškiai nurodyta: įžanga, dvi ar trys pastraipos apie privalomus autorius ir pabaiga. Rašinio žodžių skaičius irgi nurodytas. Tad pagal tokią schemą parašyti rašinį nebūtų labai sudėtinga, tik būtina, kaip reikalauja standartas, pakalbėti apie privalomą autorių – reikia išmanyti jo kūrybą. Ką daryti, jei mokinys nenori skaityti? Išeitis rasta: „Pasirodo, yra dar ir „simuliacinio“ rašinio galimybė. Terminas naujas, negirdėtas, bet, ko gero, daugiau ar mažiau visi lituanistai jį moko rašyti“16.
Tai kas gi vyksta per literatūros pamokas? Mokytoja Regina Dilienė aiškina, kad dabar egzaminui reikalingi nauji gebėjimai: „<…> mokėjimas susieti nurodytą [paryškinta R. D. – Z. A. ] autorių su duota tema ir su ta pačia tema susieti autoriaus kontekstą; gebėjimas iš gyvenimo / realybės problemų aptarimo pereiti į literatūrą ir vėl „grįžti“17 ir kt. Suprantama, tokių gebėjimų visiems mokiniams išugdyti neįmanoma, tad mokytojai (ir korepetitoriai) priversti ieškoti išeities. Todėl dažnai mokoma, kaip „pritempti“ kūrinį prie duotos temos, kaip apgauti vertintojus, kaip naudotis nelogiškais, prieštaringais vertinimo kriterijais, kaip, neskaičius kūrinio, apie jį rašyti. Skaudžiausia, kad net ir tie stropūs mokiniai, kurie skaito, orientuojami suvokti kūrinį taip, kad būtų galima pritaikyti rašiniui – į grožinę literatūrą mokoma žvelgti ne kaip į savaiminę vertybę, bet kaip į priemonę parašyti rašinį , t. y. išlaikyti egzaminą. Nors mokytojas norėtų dėstyti literatūrą, bet priverstas rengti absurdiškam egzaminui, kitaip mokinys neišlaikys. Jis gaus absoliutų nulį. Įsidėmėtina: absoliutų! Tarsi grėsmei ir baimei sukelti nepakanka vieneto, visais laikais buvusio blogiausiu pažymiu, nepakanka ir paprasto nulio. Nulis turi būti ne įprastas, matematikoje vartojamas terminas, bet absoliutus, ypatingas – kad sukeltų kuo daugiau baimės, ( absoliutaus nulio nėra matematikos terminų žodynuose, nėra net ženklo, kaip jį užrašyti, jis – nerealus arabiškoje skaitmenų sistemoje neegzistuojantis skaitmuo, tarsi šmėkla nerimui kelti). Gal ne visi mokytojai juo gąsdina: juk neaiškaus, nesuprantamo egzamino grėsmė, kada geri mokiniai, perskaitę visus privalomus kūrinius, gauna blogą įvertinimą, o tiems, kurie prastai mokėsi, pasiseka gauti daug taškų, – tokio egzamino grėsmė ir taip kelia nerimą, nervų įtampą, kartais net paniką. Egzamino rimbas kerta ypač skaudžiai. Betrūksta tik rykščių.
Paradoksalu, kad, siekiant priversti perskaityti nurodytus kūrinius (jeigu jau imamasi prievartos), galima mojuoti ir ne tokiu skaudžiu rimbu. Abiturientai dar prieš egzaminą turi išlaikyti kalbėjimo įskaitą. Per ją juk galima patikrinti, ar mokinys perskaitė nurodytus kūrinius. Tik, žinoma, įskaita turėtų būti tinkamai organizuojama, nesudarant sąlygų tokiai prekybai įskaitos tekstais, kokią, vykstančią dabar, akivaizdžiai atskleidė Rita Urnėžiūtė18. Be to, galima tų pačių rezultatų pasiekti ir visai nemojuojant rimbu. Antai mokytoja Audronė Tichanavičienė randa būdų jau V–VIII klasėje pratinti mokinius skaityti grožinę literatūrą, ir jos mokiniai skaito19. O LEU dėstytoja Vilija Janušauskienė, remdamasi savo atliktais tyrimais, tvirtina, kad „lanksčios didaktikos modelių taikymas mokykloje per literatūrinio ugdymo pamokas <…> gali ugdyti įgūdžius aktyviai skaityti“20.
Paulius Subačius teigia: „Su švietimu susijusių žmonių galvose tebeegzistuoja sumaištis dėl funkcijų, kam mokoma literatūros“21. Su šiuo teiginiu galima sutikti tik iš dalies: egzaminų instrukcijas kuriančių žmonių galvose sumaišties nėra, jų galvos šviesios – aiškiai žino, kad literatūros mokoma dėl egzamino. Blogiausia, kad taip mano ir daugelis mokinių. Taip verčiami galvoti ir dirbti mokytojai.
1 Dobrovolskis B. Diktantą rašo 1992 metų devintokų… vaikai // Gimtasis žodis. – 2014. – Nr. 11. – P. 17–21.
2 Jurkevičius S. Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų. Prieiga per internetą: http://www.propatria.lt/2014/10/saulius-jurkevičius-lietuvos-mokiniai…
3 Prieiga per internetą: www.upc.smm.lt/ugdymas/dokumentai/svarstomi
4 Urba K. Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją // Literatūra ir menas. – 2014. – Spalio 10. – Nr. 37. – P. 9–14.
5 Urba K. Knygų valandos 7. I–III kn. – Kaunas: Šviesa, 2008.
6 Urba K. Knygų dienos 8. I–III kn. – Kaunas: Šviesa, 2007.
7 Martišiūtė-Linartienė A. Karo miglas išsklaidžius, arba Laiškas kolegai Kęstučiui Urbai // Literatūra ir menas. – 2014. – Spalio 17. – Nr. 41. – P. 16.
8 Baigiant šį straipsnį internete paskelbtas naujas projekto variantas. Bet jis aptariamuoju požiūriu nesiskiria nuo ankstesniojo.
9 Grigaitis M. Dar viena plyta sienoje // Dialogas. – 2013. – Lapkričio 14. – Nr. 42. – P. 7.
10 Grigaitis M. Chuntos ar tautos pasakojimas // Dialogas. – 2013. – Lapkričio 28. – Nr. 44. – P. 5.
11 Bartašiūnienė N. Belaukiant Godo: kas padėtų susigrąžinti prarastą pusiausvyrą? // Dialogas. – 2011. – Spalio 20. – Nr. 38. – P. 10.
12 Ugdymo plėtotės centras. Rašinių pavyzdžių nėra, – tiesiog dirbkite // Dialogas. – 2011. – Rugsėjo 8. – Nr. 32. – P. 3.
13 Ten pat.
14 Jasukaitienė R. Absurdas ir maištas: ar tinka bet kokios formos? // Dialogas. – 2013. – Spalio 10. – Nr. 37. – P. 7.
15 Nastopka K. Slunkiaus pasijos // Gimtasis žodis. – 2013. – Nr. 10. – P. 26–28 .
16 Jasukaitienė R. Absurdas ir maištas: ar tinka bet kokios formos? – P. 7.
17 Dilienė R. Samprotavimas apie samprotaujamąjį rašinį // Gimtasis žodis. – 2013. – Nr. 10. – P. 6.
18 Urnėžiūtė R. Rašom kalbėjimus. Kaina kyla // Gimtoji kalba. – 2015. – Nr. 2. – P. 12–18.
19 Tichanavičienė A. Ar knygų skaitymas gali padėti mokiniui tapti raštingesniam? // Gimtasis žodis. – 2014. – Nr. 11. – P. 22–26.
20 Janušauskienė V. Literatūros archeologija: senovės baltų pasaulėjautos palikimo ir šiuolaikinių skaitytojų reakcijos rezonansai // Martynui Mažvydui atminti: raštijos raida ir XXI amžiaus iššūkiai. Mokslo straipsnių rinkinys. – Vilnius: Baltijos kopija, 2014. – P. 38.
21 Literatūrinis ir kultūrinis kanonas. Diskusija // Colloquia 31. – P. 154.
Daiva Tamošaitytė. Apie ideologijų prigimtį ir žalą
2015 m. Nr. 5–6
Kas iš esmės, pamatiniu būdu jungia dvi ideologijas, neva visiškai skirtingas ir priešiškas – komunizmą ir genderizmą? Atviras ir programinis, manifestinis atsiskyrimas nuo Dievo ir religijos, jo neigimas ir viso socialinio gyvenimo grindimas kitais, „žmogiškais“ pagrindais. Kiek mūsų istorinė atmintis pajėgi aprėpti, tūkstančiai pasaulio religijų, didelių ir mažų, buvo žmogaus būties pamatas. Toks jis buvo ir išliks, nes to reikalauja pati žmogaus prigimtis, įėmusi dieviškąją kibirkštį ir gėrio pradą. Aiškiai reflektuodamas tą pradą žmogus atsiskyrė nuo mažiau sąmoningos gamtos. Nepaisydamas prigimties trūkumų ir ribotumo, žmogus visada siekė būtį paaiškinti ne savo paties, bet aukštesniųjų jėgų pagrindu. Klystkeliai, duobės, dažnai kruvinos aukos lydėjo šią pastangą. Europai likimiškai lemtinga Prancūzijos revoliucija pamėgino ištaisyti klaidą – sustabdyti piktnaudžiavimą religijos autoritetu, perkirsti dvasinio ir pasaulietinio elito susiliejimą. Tačiau kad ir kaip vertintume mokslo ir progreso naudą, tam tikrais periodais žmonija atsiduria prie neišsprendžiamų katastrofų slenksčio, ir tada paaiškėja, kad net religijos vardu daromi nusikaltimai pagal mastą ir absoliutų iracionalumą neprilygsta tiems, kurių fone nė iš tolo nei Jėzaus (Jeshua), nei Muhamado (Muhammad), nei Budos (Buddha) ar Ramakrišnos (Ramakrishna), nei kito dieviškojo religijų įsikūnijimo nerasi, priešingai – teigiama, kad Dievas yra mitas, kad jis neegzistuoja ir kad žmogaus būtį lemia kiti parametrai. Kadangi mums rūpi modernusis istorijos laikotarpis, o ypač tas, kuriame mes gyvename – atseit postmodernusis, reikėtų mąstyti apie XX–XXI amžiaus sąvartas ir mėginti suprasti dabartinį modus vivendi bei jį grindžiančius dėsnius.
Nuo XVIII amžiaus, o gal ir nuo anksčiau, nuo Renesanso, nepaisant galingo romantizmo dvelktelėjimo, Europa gyveno pozityviąja proto sklaida. Tačiau du XX a. pasauliniai karai niekais pavertė įsitikinimą, kad moksliniais būdais galima išspręsti visuomenines ir tarptautinio sambūvio problemas. Pažangią Europą draskė laisvamaniškų ir religinių idealų prieštara. Bažnyčią atskyrus nuo valstybės daugelis žmonių iki šiol gyvena remdamiesi nuo religijos atkirsta antrąja gyvybingiausia jų gyvenseną reguliuojančia sistema – etika. Etika, kuri buvo suformuluota krikščionybės bei iš ankstesnių prigimtinių kultų paprotinių likučių samplaikos. Tačiau etika, elgsenos kodeksas kaip išvestinė religijos lygtis, o galiausiai liekana, negali pakeisti tikėjimo pagrindų, klausimų, kuriuos daugelį šimtmečių sprendė vienuoliai, kunigai, Bažnyčios Tėvai, būtent: kas yra gėris ir kas – blogis? Kaip tai reiškiasi žmoguje? Kuo reikia vadovautis asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime? Kur link juda pasaulio istorija? Ar žmogaus valia ir jo sprendimai yra Dievo plano dalis? Daugelį šimtmečių išeities taškas buvo Kūrėjas ir/ar jo atributai. Iki kada? Ir kada įvyko bauginantis lūžis, Europos idėją, kaip krikščionių bendruomenę, pavertęs nieku? Manytina, jog tik mūsų suvokimui ir patyrimui prieinami faktai dar neįrodo, kad toks reiškinys, kaip tikėjimo rovimas su šaknimis, nebuvo pasitaikęs kuriuo nors ankstesniu įsivaizduojamu laikotarpiu nuo pat žmonijos priešaušrio; vis dėlto geriau kalbėti apie tai, kas nutiko neseniai, ir kas patirta savo kailiu.
Nieko nauja nepasakysiu: pirmasis ir atviriausias religijos priešas buvo komunizmas, Paryžiaus komuna ir jos vediniai. Kartu, ypač nuo XX a. pradžios, pozityvistinis protas ir mokslo garbinimas įgijo naują kvėpavimą ir pagreitį. Visos prieš tikėjimą nukreiptos ideologijos kaip svariausią neklaidingumo įrodymą įvardija rėmimąsi mokslu ir jo laimėjimais. Pabrėžtinai „mokslinis“ buvo ne tik komunizmas, bet ir jo artimiausi giminaičiai: marksizmas-leninizmas, brandus socializmas, anarchizmas, stalinizmas ir jaunesnysis jo brolis nacionalsocializmas. Tiesa, pastarasis taip primityviai neagitavo prieš Dievą ir religiją, bet sudievino ir religiniu objektu pavertė pačią „antžmogišką“, „aukščiausios rūšies“ vokiečių tautą. Tačiau svarbiausias požymis, skiriantis tas ideologijas nuo tiesiog žmogaus protui būdingo smalsumo ir eksperimentavimo, yra tyčinis manipuliavimas mokslo faktais ir hipotezėmis, galiausiai sukuriant melagingą doktriną. Šiuo požiūriu genderizmo įvykdytas žmogaus teisių atskyrimas nuo pareigų bei žmogaus būties konstravimas atmetant natūraliai susiklosčiusias etikos normas yra vienas iš tokių esminių melo pavyzdžių. Taigi ką bendra, be melagingumo, turi komunizmas ir genderizmas? Aršią, kone patologinę neapykantą religijai, net Dievo vardui ir apskritai bet kam, kas dvelkia jų išjuokiamu dvasingumu. Stulbinamai identiškai genderistų neapykantos strėlės nukreiptos tiesiogiai į krikščionybės instituciją. Tad nereikia apsigauti manant, kad naujoji šmėkla, klaidžiojanti po Europą, yra tik nekalta pasaulėžiūra ar naivus siekis pagerinti nuskriaustųjų teises. Genderizmas ideologija tapo tą akimirką, kai, sąmoningai ir ilgai to siekus, ėmė valdyti politiką ir teisę. O bet kuri ideologija yra skirta senąjį pasaulį sugriauti iki pamatų, siekiant – ir tai būtina pažymėti – kurios nors vienos išskirtinės grupės viešpatavimo.
Šiandienos Europoje matome baugią slinktį, kuri tarsi atkartoja pagrindinę komunizmo ir nacionalsocializmo (modifikuotai) beprotybės idėją: Dievo nėra, nes žmogus (arba antžmogis) yra savo paties pagrindas. Žmogų galima konstruoti, remiantis mokslo laimėjimais ir dažnai nepagrįstais tik pradėtų tyrimų rezultatais bei jų interpretacijomis – anksčiau filologija ir eugenika, vėliau genų inžinerija, socialinėmis lyčių teorijomis ir panašiai. Tokiame kontekste komunizmo (stalinizmo kaip kraštutinės jo formos), nacionalsocializmo (hitlerizmo ir jo švelnesnio pirmtako fašizmo) ir feminizmo (bei išvestinio genderizmo) panašumai akivaizdūs. Nesuprantama, kaip madingieji Europos filosofai, formuojantys dabartinę pasaulėžiūrą, neįžiūri tų pačių idėjų šiuolaikinėse teorijose, diskursuose, lemiančiuose ne tik akademines diskusijas, bet ir teisę bei visą visuomenės padėjimą. Kitaip sakant, eksperimentiniai tyrimai dažnai tampa ideologiniais varikliais. O gal įžiūri ir sąmoningai tokias idėjas generuoja? Šis klausimas anaiptol ne retorinis. Jei kalbame apie atominę fiziką, to mokslo vaisiai buvo kartūs: Alfredo Nobelio pastanga ištaisyti lemtingą klaidą premijomis mokslo genijams niekaip neįveikia fakto, kad branduolinio ginklo turėjimas arba neturėjimas iki šiol lemia tarptautinius susitarimus ir geopolitinę situaciją apskritai bei įšaldo patį progresą. Tačiau ne ką mažiau pavojingas yra sociologijos, psichologijos bei biologijos mokslų, pagrindžiančių manipuliaciją paties žmogaus psichofizinėmis savybėmis, suvešėjimas. Žmogaus galių tyrimai buvo ir yra labai populiarūs ne tik JAV, Vokietijoje ir Rusijoje. Ištisi institutai dirba pagal klasifikuotą sistemą, mat stengiamasi tas galias panaudoti valstybių valdžios ir režimų, nelygu kokia ideologija, pranašumui stiprinti. Populiariai tos galios ir jų išnaudojimas įvardijamas „juodosiomis technologijomis“, tai yra pripažįstamas galingas jų poveikis ir galima nauda arba žala, priklausomai nuo to, į ką jos esti nukreiptos. Tačiau galingas tokių galių veikimas prilygsta džino išleidimui iš butelio, ir ypač tada, kai naudojimasis jomis įvelkamas į mokslinių idėjų apvalkalą. Ir vienintelis sargas, kuris sergsti nuo žalingo poveikio, yra tradicinis religinis požiūris, sakytume, religijos mokslas, per daugelį metų praktiškai ir teoriškai išanalizavęs tų galių prigimtį.
Jėga, valdžia, power – tai visada buvo svertas, eilinį žmogų išmetantis į svaiginamas aukštumas, kuriose jis tampa savo ir tautų akyse pusdieviu, garbinamu objektu ar bent mažiausiai – autoritetu, kuriuo aklai tikima. Dažniausiai jis pažada vienintelį neklaidingą visų problemų sprendimą, bet tam, kad jauką masės nurytų, jis turi remtis neva naujomis ir pažangiomis idėjomis, atnešančiomis gerovę kuriai nors tautai, klasei, visuomeniniam sluoksniui ar visam pasauliui. Tačiau būdamas žaisleliu tų jėgų rankose, nes stokoja tikėjimo, žmogus dažnu atveju neatpažįstamai pasikeičia ir pradeda žiaurius, jokiu moraliniu pagrindu nesuvokiamus veiksmus ir nusikaltimus. Tokių asmenybių XX amžiuje buvo apsčiai. Jie – diktatoriškų režimų varikliai, patys įkūniję totalitarizmo siaubą pagal savo gebėjimų mastelį. Tada paprasti žmonės atsidūsta: „Valdžia gadina. O absoliuti – absoliučiai.“ Deja, absoliuti valdžia jokiam asmeniui, kad ir kiek ordinų jam būtų prikabinta, kad ir kiek jis turėtų bankuose pinigų, nėra duota. Tačiau tai žino tik teologai. Tiesą sakant, tai net ne eiliniai piktadariai, o „Dievo atstumtieji“, kurių silpnybėmis buvo tinkamai pasinaudota. Iki šiol nei Stalino, nei Hitlerio psichofizinių būsenų anomalijų stengiamasi neatskleisti, nors faktų yra užtektinai. Nepakanka pasakyti, kad Stalinas buvo paranojikas, o Hitleris – fanatikas, kadangi tai pozityvistiniam protui yra atmestinos realijos, nors jų biografai informacijos, šokiruojančios humanistinius naivuolius, yra surinkę apsčiai. Pasak knygos apie Adolfą Hitlerį autoriaus Johno Tolando, „tikrasis vedlys visuomet yra vedamas“. Jei ne Dievo ar mistinės intuicijos, tai kieno? Hitleris su Stalinu iki šiol yra nepralenkti tokie naujųjų laikų vedliai (lyderiai), o kiti diktatoriai, siautėję XX amžiuje, buvo tarsi sumažintos jų „emanacijos“, tik papildančios kraupius scenarijus. Svarbu suvokti, kad jokia protinė schema neveiks, jei nebus iš vidaus kaitinama jėgų, kurios iš tikrųjų pranoksta žmogaus gebėjimus ar tariamą jų valdymą. Priešingai, parankiai sutvarkius idėjų mechanizmą, katastrofiška kryptimi pakreipiama istorija ir, rodos, normalių visuomenės narių elgesys.
Vienas ryškiausių XX a. mokslinio teroro pavyzdžių – japonų vykdyti šiurpūs medicininiai eksperimentai Mandžiūrijoje su vadinamaisiais marutais padalinyje 731. Panašių eksperimentų su žmonėmis buvo ir šiaurės korėjiečių, ir nacių, ir kitų nusikalstamų režimų, pasišovusių įrodyti mokslo visagalybę ir naudą, nepaisant jokios humanistinės ar dvasinės realybės, veikloje (ką jau kalbėti apie komunistinius lagerius ir koncentracijos stovyklas, ištisus archipelagus), kai žmogaus kūnas tampa tiesiog eksperimentų lauku. Šiame straipsnyje mėginsiu nubrėžti pavojingas sąsajas, kurios gali pranašauti dar vieną beprecedentį eksperimentavimą su žmogumi, kai tam pradžią padaro neva pažangios socialinės teorijos. Ir būtina pažymėti, kad sovietinių komunistų politinis veikimas buvo nepalyginti ilgesnis nei fašistų, hitlerininkų, maoistų ir kitų mėgintojų sukurti naują žmogų. Todėl ir dabar ši ideologija neįveikta, o mėgindama atsinaujinti kitais pavidalais kelia tokią pačią grėsmę ne tik tarptautiniam taikiam sambūviui, bet ir žmonijai apskritai.
Tad grįžkime prie genderistų ir žmogaus teisių gynėjų bei naujosios Europos architektų. Štai be visokių Estrelos rezoliucijų ir Stambulo sutarčių ir kitokių dokumentų, kuriuos verčiamos pasirašyti ES narės, apstu visokių naratyvų. Vienas jų – kelių personų neseniai sukurptas „Naujasis Europos naratyvas“, kurį esą turime svarstyti ar bent aptarti. Bet iš karto pasakysiu, kad tokios anties negalima net vertinti rimtai. Paskubomis bendrais pasklidais ir prieštaringais teiginiais sukurptas „naratyvas“ verčia juoktis. Bet juokas nutyla, kai su pranti, kad tai vienas iš daugelio pasakojimų, kuriais bandoma patikrinti visuomenės galias priešintis. Nes Europa, pasirodo, yra pasaulėžiūra ir organizmas, kurio neriboja jos sienos, daugiau nei tautinių valstybių grupė, tapatybė, idėja, idealas. Būtų puiku, nes teigiama, jog „reikalingas budrumas, kad būtų nuolat iš naujo pabrėžiama esminių vertybių bei principų, kurie nuo pat pradžių sudarė tvirtą Europos egzistavimo pagrindą, svarba ir kad šiomis vertybėmis bei principais būtų remiamasi“, jog „reikia pripažinti kultūros paveldo vertę“. Kviečiama kurti „naują visuomenės modelį, grindžiamą etikos, estetikos ir tvarumo vertybėmis“. Teigiama, kad reikia „paradigmos pasikeitimo, naujojo Renesanso“. Kyla klausimas, kas tos vertybės ir kultūros paveldas? Krikščioniškojo ar Apšvietos amžiaus? O gal tikrojo Renesanso genijų – Galilėjo (Galileo), Koperniko (Copernicus), Šekspyro (Shakespeare), Tomo Moro (Thomas More), Monteverdi, Mikelandželo (Michelangelo Buonarroti) ir kitų didžiųjų darbai? Apie tai nieko nepasakyta. Todėl šis naratyvas – tuščias laiko gaišimas mąstančiam žmogui. Galėtum manyti, kad kviečiama atsiliepti ir sukonkretinti tas vertybes, tačiau viską paaiškina du sakiniai: „Europai kaip politiniam organizmui reikia naujo kosmopolitizmo“ ir „kodėl nepradėjus Europos įsivaizduoti kaip vieno didžiulio megapolio“… ir čia yla išlenda iš maišo. Nereikia tikėtis, kad tokių naratyvų rašinėtojai yra rimtai susirūpinę Renesanso ar kultūrinio paveldo tąsa. Tai, ką jie tęsia, yra komunistinio internacionalo pasėtas grūdas. Ir kaip visada, norint pasiekti tikslų, išnaudojami istoriniai terminai bei atitinkamos sąvokos. Panašių naratyvų griūtis – tik didės. Ir visi jie nukreipti į naujosios genderizmo ideologijos – dabartinės Vakarų problemų „panacėjos“ – sutvirtinimą.
Apie Europos atsinaujinimą, Renesansą kliedėjo visi be išimties jos projektuotojai, pasižymėję kraupiais nusikaltimais žmoniškumui. Pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje Lietuvos laikraštyje „Ateitis“ spausdintas vienas iš daugelio atsišaukimų: „Pergalė išgelbės jus. Jūsų ir Jūsų vaikų gyvybę, Jūsų nuosavybę, Jūsų kultūrą, tolesnę Jūsų tautos ir Jūsų gimtosios žemės egzistenciją, Jūsų užtikrintą vietą ir Jūsų bendradarbiavimą Europos bendruomenėje [išryškinta mano – D. T.]. Prie ginklų. Į darbą. Su Adolfu Hitleriu į laimėjimą!“ Šitą atsišaukimą 1943 metais parašė Reicho komisaras Rytų kraštui H. Lohse. Mes žinome, kokį mūsų egzistencijos „apsaugojimą“ turėjo galvoje tokie įgaliotiniai. Dėkui Dievui, Juozo Ambrazaičio-Ambrazevičiaus Laikinoji vyriausybė tai puikiai suvokė ir atsiribojo nuo tokių planų. Tuo metu Europos idėją formulavo vokiečių nacija, kuriai rūpėjo įveikti iš prancūzų patirtą pažeminimą Pirmojo pasaulinio karo metais. Bet – paklauskime savęs – ar šiuo metu Europos Sąjungoje Vokietijos balsas nėra lemiamas? Galbūt tai tėra sutapimas, tačiau nusikalstamų režimų vaisiai toli gražu nėra dar nei adekvačiai įvertinti, nei palaidoti. Vokietija jau gerą pusšimtį metų seka įkandin Rusijos, o šių valstybių (įjungiant Sovietų Sąjungą) santykiai yra, švelniai tariant, sadomazochistiniai ir tokie sudėtingi, jog išorinė politika niekaip negali pajusti giluminių lūžių, jungiančių jų bendradarbiavimą, pradedant 1939–1941 metais (Molotovo–Ribentropo paktas, savitarpio pagalba) ir, nepaisant susipriešinimo (labai trumpo ir paversto „didžiuoju tėvynės karu“), vėliau, iki šių dienų. Panašiai ir Prancūzija susijusi su komunistine Rusija keistais meilės ryšiais. Bet jau sakiau, kad tos ideologijos ir joms anuo metu pavaldžios valstybės yra susijusios neatsiejamais ideologiniais saitais. Ir čia labai nekaltai į pagalbą ateina galingas mokslas filologija. Nacių komisarai, sovietų komisarai ir dabar – Europos Sąjungos komisarai. Kodėl išlaikomas toks sąvokų perimamumas? Todėl, kad tai idėjų perimamumas, kaip vėliava, kaip šaukinys, kuris neleis nukrypti nuo kurso. Tai žodis-simbolis, kuris savyje slepia galingą prasmę. Daug tautų yra šiuo metu pajungiamos šiam komisarų valdymui, ir nenuostabu, kad pačios galingiausios Europos nacijos susijusios istorija, rodančia gelminį bendrumą. Kodėl tai neigiama? Todėl, kad trukdo įgyvendinti kosmopolitinį projektą. O to projekto esmė yra viena – kaip galima didesnių teritorijų valdymas, finansų valdymas, visiškas žmogaus kontroliavimas.
Tad labai keistai atrodo liberalizmo ir komunizmo supriešinimas. Dar plačiau – Rusijos ir Europos Sąjungos bei JAV tikslų supriešinimas. Kad ir kaip veiktų ideologijos, jos plečiamos tradicinės visuomenės sąskaita. Tradicinėms visuomenėms – tūkstančiai metų, o keleto galvų išmąstytos naudos strategijos – neilgaamžės ir prieštaringos. JAV, vaizduojamas kaip libertalizmo citadelė, sukūrė darbštūs puritonai; ir šiuo metu jų šalies gyvybines galias palaiko konservatyvi bei tikinti žmonių bendrija. Liberalizmas nėra natūrali visuomenių vys tymosi pasekmė, jis tik išnaudoja ir išskiria tam tikras tendencijas, kurios naudingos kuriai nors visuomenės grupei. Tas pat pasakytina apie kitas ideologijas. Nėra nė vienos ideologijos, kurios idėjų užuomazgos neglūdėtų tradicinėje visuomenėje. Nieko nauja jos nesukuria. Tai, ką jos proteguoja kaip naujovę ar pažangą, tėra pavieniai reiškiniai, kurių eksploatavimą, pažeidžiant natūralią visuomenių raidą, panaudoja įvairaus plauko strategai. Išimtos iš bendros raidos ir sustiprintos spekuliatyviomis teorijomis, ideologijos tampa pavojingais nukrypimais. Jas kuria žmonės, kurie tradicinėse visuomenėse jaučiasi nesaugūs ir ne gali pasižymėti kokia nors reikšminga veikla. Kai sakau „tradicinės visuomenės“, turiu galvoje gana harmoningą visų sudedamųjų sandų – valdymo, papročių ir religijų – sugyvenimą ir darną, kad ir besikeičiančią, bet maksimaliai išlaikančią visumos saugos pojūtį, būdingą sveikam organizmui, ir kai tokių parijų ar atstumtųjų galios netampa pernelyg ryškios ir ardančios. Amerikoje vykusi seksualinė revoliucija, hitlerininkų vykdyta rasių išgryninimo teorija, komunistų siekis iškelti proletariatą ir klasių kovoje suteikti atstumtiesiems valdžią tėra tų nepatenkintųjų grupių ar asmenų koncentruotas idėjų ekstraktas, kuriuo maitinama tradicinė visuomenė, mėginant jėga įrodyti, kad tos idėjos svarbiausios. Tačiau kaip tik dėl patologinio pobūdžio nė viena tų teorijų netapo kūnu, nebuvo įgyvendintos iki galo, dažnai vienoje šalyje lyg ir laimėjusios, kitose neišsilaikė arba tapo karikatūra. Iš esmės ir liberalizmas nėra įgyvendinamas, nes neatstovauja visuomenėms kaip visuminiam pasaulio saviraidos procesui.
Konkrečiau kalbant, aptariamos ideologijos patologinės dėl to, kad konstruoja pasaulį aplink vieną kurį ekstrapoliuotą sandą – lytį, klasę, rasę. Neabejotina, kad baisiausias eksperimentas buvo vykdytas rasiniu pagrindu. Tačiau tai nereiškia, kad kitos pseudodoktrinos, pasirinkusios mažiau svarų egzistencinį dėmenį, atneš mažiau žalos žmonijai ateityje. Nededame ant svarstyklių nelygių svorių, tiesiog mėginame įžvelgti dėsnius, kurie „pažangias“ ir „mokslines“ teorijas gali pastūmėti tiek, kad jos tampa nebeatpažįstamos, priešingos pirminiams lyg ir natūraliems pažangos varikliams. Kartu svarbu įžvelgti paskatas, kurios sujungia iš pažiūros visiškai priešingas teorijas ir ideologijas. Pavyzdžiui, jei rasistinė vokiečių agresija buvo sutramdyta, tai dar nereiškia, kad jos atgarsių nėra vadinamųjų didžiųjų tautų savimonėje, iš kurių ir kilo. Juk Hitleriui ideologinę įtaką darė ir jį, dar niekam nežinomą bedarbį, buvusį eilinį, Pirmajame pasauliniame kare nešiojusį depešas, formavo tokios odiozinės figūros kaip austrai Guido von Listas, Jörgas Lanzas von Liebenfelsas ar Georgas von Schönereris – prieš Katalikų bažnyčią karingai nusiteikęs anšliuso, pangermanizmu (idem panslavizmas) pasireiškusio Habsburgų imperijos vedinio šalininkas, – britas Houstonas Chamberleinas, Estijoje gimęs rusakalbis Alfredas Rosenbergas, XIX a. prancūzų rašytojų Rosero Gougenot des Mousseaux, Josepho Gobineou ar Gustave’o le Bono raštai ir kiti, artimesni ar tolimesni, šaltiniai.
Šias patologines ideologijas teisingiau būtų laikyti ne iš esmės priešiškomis, bet konkuruojančiomis dėl galutiniame etape panašių tikslų (pasaulio valdymas, įtvirtinus ekstrapoliuotą grupę, padarius ją elitine). Maža to, būtent pasirinktos priemonės ir taktiniai veiksmai, o ypač šūkiai, kristalizuojantys „idealus“, leidžia ideologijas ne tik gretinti, bet ir ieškoti bendrų šaknų. Viena tokių ideologemų, lozungų išreiškia nuolatinį priešo ieškojimą – nesvarbu, ar tai būtų buržujų klasė, ar pusžmogių rasė, ar tradicinis žmogus, vien savo gyvenimo būdu trukdantis veiksmingai plėtoti propagandą. 1918 metais „Pravda“ rašė, kad „darbininkų klasės himnu bus keršto ir neapykantos giesmė“, Lenino „ginkluota proletariato ranka“ privalėjo „tučtuojau įvesti masinį terorą“, Stalinas skelbė, kad „klasių kova tik aštrėja“, o Hitleris „Mein Kampf“ rašė: „Karas vyksta visada. Jam nėra pradžios ir ramios pabaigos. Karas yra gyvenimas.“ 1987 metų „Gėjų manifeste“ skelbiama, kad „triumfuosime tik tada, kai parodysime savo visuotinį veidą heteroseksualiam priešui“, „nebus jokių kompromisų“, „tie, kurie priešinasi, bus ištremti“, „šeima slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl turi būti likviduota“, „visos bažnyčios, kurios mus pasmerks, bus uždarytos“ ir taip toliau. Genderistams priešas yra kiekvienas, kuris atsisako priimti jų tvarką ir atiduoti savo vaikus į atitinkamai formuojamas socialines struktūras, todėl juos reikia šalinti: atleisti iš darbo, teisti, priversti mokėti milžiniškas baudas, atimti socialinį statusą bei tapatybę ir sodinti į kalėjimus (tai jau vyksta).
Visų laikų psichopatų ir sociopatų svajonė – kasdien pasirašinėti mirties nuosprendžius ir juos vykdyti. Kai tokia patologija tampa ideologija, ji stengiasi perimti teisę ir jėgos struktūras, užtikrinančias šių veiksmų praktiką. Tuo nenorima pasakyti, kad meška, tigras ir vilkas yra tapatūs, tai yra, jei meška yra plėšri ir vilkas yra plėšrus, tai meška yra vilkas. Tai, kas sieja mešką, tigrą ir vilką, yra faktas, kad jie – plėšrūnai, tai yra, nors skirtingos išvaizdos ir dydžio, bet priklauso tam pačiam plėšrių žinduolių būriui. Taip pat ir Michaelis Swiftas nėra tapatus Karlui Marxui, bet jis priklauso tam pačiam „svieto lygintojų“ būriui. Kas gali paneigti tikimybę, kad naujųjų laikų manifesto autorius nesulauks stambaus kalibro pasekėjo, kaip Marxas sulaukė Lenino ir Stalino? Grobuoniškumas socialine prasme pasireiškia tuo, kad mėginant ginti nuskriaustuosius – „nuskriaustą“ vokiečių-arijų tautą, „nuskriaustą“ darbininkų klasę, „nuskriaustas“ lytines mažumas – žinoma, remiantis pasklidais empiriniais faktais – taikiniu tampa patys ginamieji. Bolševikų teroras naikino valstietiją ir darbininkiją, kuri nesutiko su kraštutiniais veiksmais (Kronštato sukilimas ir kita rezistencija); naciams priešinęsi vokiečiai sulaukė tokios pačios dalios (pasipriešinimą vaizdžiai iliustruoja net trisdešimt trys organizuoti pasikėsinimai į Hitlerį). Ar negali toks pat likimas ištikti homoseksualių asmenų, kurie nesutiks dalyvauti plataus masto „žmogaus teisių“ operacijose? Tai – laiko klausimas.
Lietuvoje paklusniai priimamos ES rezoliucijos ir naujoji tvarka, kuria įkandin kitų Vakarų valstybių bus įdiegta pažangioji žmogaus teisių ideologija. Kol kas jos vaisiai toli gražu nesubrendo, bet štai prieš dešimtį metų gėjų santuokas įteisinusioje Kanadoje, pasak žurnalisto Joe Bissonnette, „revoliucija jau įvyko“ ir įsigalėjo „naujasis režimas“. Kanadietis Dougas Mainwaringas (nepraktikuojantis gėjus) iš „CanaVox“ teigia: „Gėjai ir lesbietės progresyvistų yra naudojami kaip įkaitai, siekiant iškelti šį skaldantį klausimą, kuris, mano nuomone, privalo vesti į pažangųjį totalitarizmą.“ Tačiau keleto socialiai konstruojamų lyčių, vienalyčių santuokų klausimas, privalomas vaikų mokymas apie lytinių mažumų gyvenimo būdą yra tik ledkalnio viršūnė. Ši voliuntaristinio utopizmo atmaina baudžiasi iš pagrindų perkonstruoti žmogaus būties pagrindus, iš kurių kaip atgyvenę turės išnykti susiklostę žmonių santykiai, sąvokos ir visa, kas iš esmės, pagal pačią daiktų prigimtį, akivaizdžiai prieštarauja šiai, švelniai tariant, individualizmo diktatūrai. Svarbu yra tai, kad genderizmas „atrado“ seną kaip pasaulis aukso gyslą, bet dar svarbiau, jog visada egzistavusias marginalijas sėkmingai pavertė likusį pasaulį terorizuojančia verslo industrija, kurioje tik tai ir yra nauja. „Seni geri“ eugenikos eksperimentai atgimsta, be abejo, mokslo vardu, kaip štai neseniai Anglijoje įteisintas apvaisinimas iš trijų žmogaus DNR. Remiantis įskundimu (ypač veiksmingai propaguotas stalinistų metodas) dėl pažeistų vaiko teisių iš šeimų atiminėjami ir neaiškioms globos tarnyboms perduodami vaikai, kaip senokai savotišku auklėjimu garsėjančioje Norvegijoje, jų buvimas įslaptinamas, jiems neleidžiama matytis su biologiniais tėvais. Internacionalinio komunizmo ir globalistinio sekuliarizmo svajonę – šeimos, tautos ir valstybės ateitį, vaikus, nuo pat įsčių atkirsti nuo natūralių šeiminių, emocinių ryšių ir atiduoti į svetimų socialinės inžinerijos vykdytojų rankas – imasi įgyvendinti neoliberalūs Vakarai, todėl tenka daryti išvadą, jog juose veikia tos pačios ardančios jėgos, kurios, kurdamos „tūkstantmetį Trečiąjį Reichą“ ir „Trečiąją Romos imperiją“, pralaimėjo Vokietijoje ar Rusijoje, tačiau vis dėlto parengė sąlygas transformuotoms nežmogiškoms idėjoms plisti dar veiksmingesniais, dar sunkiau apčiuopiamais būdais.
Būtent Lietuvoje, okupacijų nusilpnintoje nedidelėje valstybėje, virtusioje šių galių eksperimentų lauku iš kairės ir dešinės, itin gerai matyti, kaip tie mechanizmai veikia. Tačiau jei komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijoms čia buvo nuosekliai priešinamasi (mat jos skverbėsi kartu su okupacijomis ir masinėmis gyventojų žudynėmis), naujoji genderizmo ideologija valdančiųjų su menkomis išimtimis kol kas savanoriškai priimama kaip neatsiejama senųjų Vakarų dalis, nepaisant to, kad aršiai ateistinė „naujoji kairė“ yra seniai tapusi ištikima tos ideologijos pagalbininke, jei ne bendraautore. Šių neva priešingų jėgų (neokomunistinių bei neoliberalistinių) tandemas daro neįmanomą objektyvų istorijos perskaitymą ir pateikimą mokyklose; išeitų, kad šalia represuojamų įvairių socialinių grupių (moterų, gėjų, tautinių bendrijų ir pan.) negalima viešame diskurse kalbėti apie dar neseniai vykdytą lietuvių tautos germanizavimą, polonizavimą ir rusifikavimą, apie lietuvių kovą su antivalstybiniais gaivalais ir tikslinga nutautinimo politika. Pasakytume dar daugiau: kadangi Lietuva istoriškai yra išskirtinio pakantumo ir bendruomeniškumo šalis, tuos priešus ir represuojamas grupes reikia išrasti arba implantavus sėkmingai dauginti. O kuo šalis menkiau remiasi savo istorija, kultūra ir visa kuo, kas sudaro jos stiprybę, jei nekovoja su klastotėmis, tuo pragaištingesnis yra minėtųjų priešiškų galių susivienijimas, mėginant jos gyventojus paversti nebe savimi, o gal net atpirkimo ožiais už svetimas nuodėmes (pavyzdys – garsieji CŽV kalėjimai). Jeigu ne savitas lietuvių mentalitetas, vis dar gajus etinis paveldas ir pasyviai besipriešinanti taiki sąmonė, jau seniai per visas institucijas, ypač mokslo bendruomenes, vykdomas ideologinis spaudimas būtų virtęs daug griežtesnėmis represijomis, kaip sovietmečiu, neparankius kadrus šalinant ir keičiant ideologiniais (kol kas apsiribojama įspėjimais „iš aukščiau“, finansavimo stabdymu ir asmeninių duomenų rinkimu).
Todėl, turint omenyje tai, kad Lietuvai, skirtingai nei kitoms stiprioms Vakarų valstybėms, šis eksperimentas gali baigtis tragiškai, ir pirmiausia dėl naujosios ideologijos vykdomos demografinės politikos, reikėtų polemizuoti su naiviais idealistais, manančiais, jog taip jie prisideda prie žmonijos progreso. Pirmiausia kelti klausimą, ar iš tiesų deklaruojama individų laisvė ir lygybė (apie brolybę kol kas tenka užmiršti) nepradeda nepamatuotai diskriminuoti kitų individų ir iš jų susidedančių bendruomenių interesų? Kokiu mastu ir pagrindu ši laisvė ir lygybė absoliučia prasme yra įmanoma, kad nevirstų savo priešybe? Ar apskritai dievoieškos išsižadėjusi visuomenė, atskaitos tašku pavertusi patį žmogų ir jo ego, vien teisiniais mechanizmais yra pajėgi išspręsti šį filosofinį klausimą? Ar žmogus jau įvaldęs stichijas ir kosmosą, ir ką jis savo teisėmis tame kosmose kuria? Atsirėmęs į klaidingas, riboto nuolat konfliktuojančio proto sąlygojamas premisas, jomis atsiribojęs nuo aukštesniųjų dvasinių pradmenų ir paneigęs sąmoningos Dievo valios buvimą, žmogus įžengia į egzistencinę tamsą, į gamtos atvašynus, kuriuose tampa žemesniųjų galių įrankiu, įsivaizduodamas, jog tąsias galias valdo. Ryšys tarp krikščionybės ir apskritai bet kurios religijos ir jas puolančių antireligijų (ateistinių ideologijų) yra abipusis, mat šios, kurias taip įvardijau dėl akivaizdaus jų religinio fanatizmo pobūdžio, ne tik negali be religijų egzistuoti, bet ir tiesiogiai atstovauja iš Dievo gimusioms ir priešiškomis virtusioms galioms, taigi niekur iš teologinio lauko nedingsta. Argi „Internacionalo“, buvusio oficialiu Rusijos ir Sovietų Sąjungos himnu, eilutės – „Pasaulį seną išardysim, / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim – / Kas buvo nieks, tas bus viskuo“ nėra baugi Biblijos ištaros „Kas buvo pažemintas, bus išaukštintas“ inversija? Inversija hitlerizme tapo vedų bei baltų kultūrose naudotas šventas svastikos simbolis ir net pati tautiškumo esmė. Panašiu ženklu yra pažymėta vienos lyties „šeima“ ar „santuoka“, apverčiant šių sąvokų reikšmę, o tokiu atveju netenka prasmės žodžiai „motina“, „tėvas“, „duktė“, „sūnus“, „brolis“, „sesuo“, „gimti“ ir kt. – žodžiai, tūkstančius metų įpavidalinę svarbiausias institucijas.
Taigi aprašomosios ideologijos yra giminingos, geriausiu atveju konkuruojančios dėl vietos po saule, ir niekada viena kitos iki galo nepaneigia. Pavyzdžiui, neostalinistinio, iš esmės revanšistinio Vladimiro Putino režimo taktikai priešui įvardyti niekada nevartoja žodžio „nacionalsocialistas“, o klaidinantį „fašistas“ (adresuotiną tik karikatūriškai Benito Mussolinio diktatūrai). Atominio ginklo atsiradimas esmiškai pakeitė ideologinės kovos būdus. Nekonvenciniai tapo ne tik karai, bet ir ideologijos, kurios, siekdamos savo tikslų, naudoja mišrią taktiką ir skolinasi viena iš kitos laiko patikrintus manipuliavimo masėmis svertus.
Kitas dalykas, kad būtina kiek įmanoma daugiau laisvių ir teisių suteikti ideologiškai neangažuotiems protams, kurie mato silpstantį demokratijos atšvaitą iš pažiūros civilizuotose bendruomenėse ir neatmeta tikinčiųjų patirties. Reflektuodami šią patirtį, nesuinteresuoti mąstytojai ir tikrieji žmogaus teisių gynėjai, nukentėję nuo totalitarizmo baisumų, įžvalgomis bei vizijomis gali sakyti tiesą, įspėti apie gresiančias nelaimes ir pateikti tolesnius metmenis visuomenėms laipsniškai, kad ir spartėjančiu žingsniu, vystytis pačioms iš savo galių, iš vidaus, iš dvasinio branduolio. Šis prigimtinis žmonijos raidos principas yra esminis dėsnis, paneigiantis bet kurios prievartinės ideologijos „teisę“ šuoliuoti praleidžiant svarbius brendimo etapus ir konstruoti dirbtines evoliucines pakopas iš išorės bei primesti tuos konstruktus šalims ir tautoms, kurios anksčiau ar vėliau iš tos prievartos išsivaduoja. Ne Dievas, bet bedvasės ideologijos turi mirti, antraip bus vėl grįžta į šįkart naujosios barbarybės amžių.
2015 m. vasaris
2014-ųjų knygos. Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais
2015 m. Nr. 4
Apie 2014-ųjų knygas kalba Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė
Praėjo Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai, kurie pastebimai sugrąžino lietuvių literatūros klasikos vertę visuomenės akyse, atrodo, padidėjo įvairių žanrų meno kūrėjų dėmesys mūsų kultūros pradams, imta naujai svarstyti lietuviškosios tapatybės problematiką, kuriai naujų reikšmių bei svarbos suteikė nerami pastarųjų metų politinė atmosfera. Lyg ir aktualesnę reikšmę įgijo patriotiškumo idėja, su euro įvedimu siejame valstybės politinio saugumo ir stabi lumo viltis, bet ateitis vis tiek lieka nenuspėjama. Laikas viską keičia, o su laiku keičiasi ir žmonės, jų mąstymas, idėjos ir tų idėjų bei būsenų meninė raiška.
Taigi kas ir kaip vyko ir kas įvyko mūsų literatūroje 2014 metais, ką iš jų galime prisiminti, kuo pasidžiaugti, kas verta apmąstymų, kokios joje matyti tendencijos ir inercijos?
- Ką iš 2014 metų knygų galėtume laikyti mūsų literatūros pasiekimais, netikėtumais, išliekančios reikšmės kūriniais? Mūsų literatūra meninės vertės požiūriu kyla ar leidžiasi? Kokie būtų argumentai, pavyzdžiai?
- Kiek pačioje lietuvių literatūroje prasiplėtė pasaulio horizontai? Ar mums vis labiau europėjant užsienio politikos, kultūros, emigracijos gyvenimo realijos dar teikia naujų impulsų grožinei kūrybai?
- Kokia 2014 metų prozos ar poezijos knyga suteikė jums daugiausia skaitymo džiaugsmo?
Jūratė Sprindytė
1. Iš 2014 m. knygų mano akiratyje atsidūrė tik prozos pasakojimai, kurie (išskyrus keletą, kuriuos minėsiu), smarkiai nuvylė. Poetų debiutavo visa karta, o tarp prozos kūrėjų tokio proveržio neregėti. Per kelis mėnesius fatališkai pasitraukus į užribius Bitei Vilimaitei, Romualdui Granauskui, Jonui Mikelinskui, Alfonsui Nykai-Niliūnui – o kaip tik jie teikė literatūriškai įmanomas egzistencines atramas ir formavo mano literatūros etaloną – apima nuosmukio jausmas. Skaitymo įgūdžiai ir kriterijai formuojasi nuo žalios jaunystės, apie tai R. Granauskas paskutinėje knygoje „Trečias gyvenimas“ sako: „Versdamas puslapius ne vieną kartą pagavau save, kad skaitau šią žiemą nebe taip, kaip pernai ar užpernai. Tada tik ryte rijau akimis raides ir eilutes, norėdamas sužinoti, kas bus toliau. O dabar sustoju skaitydamas, įsižiūriu į vieną tašką ir pats jaučiu, kaip mintys išeina iš mano galvos, nuklysta kažkur toli, visai manęs neklausydamos“ (p. 54). Panašu, kad šiuolaikinei literatūrai nėmaž neberūpi skaitančio asmens „minčių išlaisvinimas“ ir jo saviugda, svarbiausia, kad rašytojas pats jaučiasi savipakankamas, nesvarbu, ar fikcinius, ar dokumentinius naratyvus plėtoja. R. Granausko „trečio gyvenimo“ (to gilesnio už matomąjį ir girdimąjį) metafora nebepaklausi, rašymas tampa „kaip blynas, išdėtas ant stalo“ (p. 60). Gal todėl skaitant prozą kilo klausimas: ar čia populiarioji literatūra gerėja, ar rimtieji taip ritasi pakalnėn? Išmokta rašyti lengvai, kartais šmaikščiai, bet ne giliamintiškai.
Vertinant žanrų būklę, geriausią įspūdį palieka novelistika – pernai pasirodė dvi skirtingos antologijos: iš Antano Vaičiulaičio premijos laureatų kūrybos sudėta „Debesis ant žolės“ ir Lauryno Katkaus sudaryta „Troleibuso istorijos“; abi apibendrina kone trisdešimt buvusių kūrybos metų, tad išlaiko kokybę (pirmoji reprezentuoja klasikinę psichologinę linkmę, antroji – urbanistinę). Prie jų smagiai šliejasi angliškai rašančio Antano Šileikos apsakymų rinkinys „Pirkiniai išsimokėtinai“ (vertė Vitalijus Šarkovas) apie Kanadoje gyvenančios emigrantų šeimos adaptavimosi svetur nuotykius. Netikėta, kad ši knyga gražiai atitaria R. Granausko „Trečiam gyvenimui“ (gal kad vaikystės lūkesčių naivumas ir tai, kas grūdina, yra panašūs visuos pasaulio pakraščiuos), tik A. Šileikos humoras ir dygumas skiriasi nuo R. Granausko emociškai minkšto kalbėjimo. Iš naujų vardų minėtina Tomo Vaisetos apsakymų knyga „Paukščių miegas“, prikelianti praeities laikus ir personažus, mat autorius – istorikas, kūrybinei biografijai dosniais praeitais metais publikavęs ir profesinį tyrimą „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“.
2. Bandymu ieškoti kitokio žanro ir raiškos būdo išsiskiria Agnės Žagrakalytės „Klara“ – lyg vikriais špagos mostais „sukapotas“ fragmentiškas tekstas, kur pasakojimo subjektė – vėtyta ir mėtyta prekeivio narkotikais mergužėlė padrikais, bet ryškiai vizualiais vaizdais žarsto savo bastūniško gyvenimo nuo Ardėnų iki Skandinavijos nuotrupas. Tarp skurdo ir prabangos, pažeminimo ir puikybės siūbuojančią Klaros lemtį atitinka ir karštligiškas, nerišlus jos sakinys. A. Žagrakalytės žanrų kontrastingumas kelia nuostabą ir pasigėrėjimą – nuo debiuto poezijoje, nuo nesvietiško ilgio amorfiškos giminės sagos „Eigulio duktė: byla F 117“ iki lietuvių literatūros žanrų meniu paįvairinimo modifikuotu komiksu („Klaros“ paantraštė – pranc. bande dessinée).
Iš A. Nykos-Niliūno paskutinio „Dienoraščio fragmentų“ tomo, apimančio 2009–2012 m., labiausiai įstrigusi emocija – desperatiškas žmonos Sandros gedėjimas, o kandžiausia mintis – apie naujausią poeziją (garbaus amžiaus maestro tikrai daug skaitė): „Mano galva, jos [naujausios poezijos – J. S .] eilėraščiams trūksta „eilėraštiškumo“. Tai greičiau eilėraštiškai sudėstytos prozinės tirados, – ištįsę, palaidos be galo verpiamo tų pačių pakulų siūlo atkarpos, be iš vidaus kontroliuojančios poetinės-estetinės idėjos, t. y. be to, kas senais ir ne taip labai senais, gerais ir ne taip labai gerais laikais buvo vadinama turiniu ar forma. Ta pačia proga dar galėčiau pastebėti, kad poezijoje tam tikrais atvejais galima apsieiti be vienaip ar kitaip suprantamo turinio, bet be formos, tegu ir beformės, – vargu“ (p. 123). Analogiška padėtis su naujaisiais romanais – prozinėms tiradoms trūksta „romaniškumo“, o eseistikoje yra maloni išimtis.
3. Dalios Staponkutės esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ matau kaip logišką pirmosios „Lietumi prieš saulę“ (2007) tęsinį. Tai yra tikroji, mąstančioji, autorefleksyvi esė in optima forma. Tapatybė, kalba, vertybių infliacija, svetimų šalių kultūra, „aš“ vieta skirtingose tėvynėse, kurios abi brangios – tokie dalykai šiandien svarstomi įvairiais rakursais politologų, sociologų, psichologų, kultūros teoretikų ir, žinoma, rašytojų. Bet svarbiausia – kokiu lygiu, kaip tai daroma. Kai einama iš individualios, net intymios patirties, iš dvikalbius vaikus auginančios mamos išgyvenimų, profesionalios vertėjos darbo užduočių – šie bendrybėmis tapę reiškiniai atgyja, įgauna ypatingo sugestyvumo ir, kas tikrai esminga, – išsineria iš emigrantiškos tematikos, nes autorė svarsto globaliojo XXI amžiaus problemas. D. Staponkutė nenustoja stebėtis savo – „šanso“ kartos – nenuoramomis, „subrandintais politinių perversmų ir gyvybinio poreikio nuolat keistis“ (p. 146). Tekste tvyro vidinis intensyvumas kaip žūtbūtinumas keistis, gyvenant tarp Kipro ir Lietuvos ir daug keliaujant po pasaulį. Tai viena iš nedaugelio pernai pasirodžiusių prozos naratyvo knygų, kurios mąstymo ir pasakojimo lygis yra tikrai kokybiškas. Kadangi D. Staponkutė viename skyriuje analizuoja banalybės prigimtį ir kalbos raiškos banalumą, galime būti tikri, kad jos rašyme tos banalybės nebus. Filosofinis išsilavinimas, asmeninio įsivietinimo paieškos, vertėjos darbas talkina ieškant kultūrinio išverčiamumo, iš Šiaurės / Pietų antitezės kuriant sintezę. D. Staponkutės mąstymas nukreiptas prieš dvejetainį priešinimą, ir ne tik todėl, kad knyga vadinasi „…renkuosi trečią“ (pavadinta konceptualiai, galime nujausti, kad trečioji erdvė – tai kelionė-odisėja ne tik kaip keliavimas tarp miestų ir šalių, bet ir egzistencinė kelionė, ir kūryba, ir savęs modeliavimas vis iš naujo). Vėlgi tai prasmingai siejasi su R. Granausko „trečiojo gyvenimo“ dėmeniu. Tretinimas yra niuansuotas, ieškantis atspalvių, išlygų, asociacijų, papildymų, jungčių tarp poliariškų „taip“ ir „ne“. Abi tėvynės tarsi dvi jūros, kurių „neįmanoma perplaukt tuo pačiu laivu“ (p. 197), – o vis dėlto kartais pavyksta. D. Staponkutė priartina mums pasikeitusį pasaulį (sumažėjusių atstumų, susitraukusios erdvės, pralaidžių valstybių sienų, didžiulio tempo, greitojo laiko pasaulį), per „asmeninį mitą“ pasiekdama universalesnį lygmenį. Kaip tik to lietuvių literatūrai tebestinga iki šiol – išeiti iš savo kiemo ir pajausti gyvenamo meto dinamiką, tautų, kalbų „bangų mūšą“ ir, lyginant bei pačiam lyginantis su kitu ir kitais , rasti specifines lietuviškumo apibrėžtis. Racionalios drėgnos Šiaurės / ir jusliškų karštų Pietų vertikalė ypač išryškėja skyriuje „Pas lietų“: „Per Lietuvos vasaras į mus, regis, prilyja tiek, kad lietus pakeičia dukrų kiprietišką būdą, o mūsų nuotaikoms suteikia ramesnį atspalvį, išplaudamas Kipro dulkių auksą ir atverdamas sidabrinį drėgmės gaivumą“ (p. 40). Per lietaus pašlovinimą regime ir nupraustus, gyvybingus lietuvius.
Donata Mitaitė
Iš knygų, išleistų 2014 m., turbūt daugiausia skaitymo džiaugsmo man suteikė Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“. Teiginys skamba kiek paradoksaliai: knyga, dedikuota „Mano Sandrai“, – vienas skausmas. Ji pradėta trečią dieną po Sandros, rašytojo žmonos, mirties. Skaičiuojamos be Sandros pragyventos dienos, mėnesiai, metai. Pačioje knygos pabaigoje: „Sunku man buvo rašyti paskutinių trejų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi.“ Visa pamažu praranda prasmę: 2010 metais, per Kalėdas, A. Nyka-Niliūnas pakomentavo: „Vakarykštės Kūčios be Sandros <…> buvo tik tradicinių patiekalų šventė.“ Po metų užrašė strofą: „Kūčios. Skausmas ir džiaugsmas – / Užmiršto žinojimo džiaugsmas. / Keliuosi ir einu – / Kaip į mirusio ritualo laidotuves.“ „Mirusio ritualo laidotuves“ įsiminiau ilgam. Man patinka ir ką, ir kaip rašo A. Nyka-Niliūnas, patinka įvairiakalbės citatos, net tai, kad jos neverčiamos, nors suprantu tik angliškus tekstus, prancūziškus – vos vos, o žiūrėdama į vokiškus dažniausiai tik atsidūstu – kadaise rimtai mokiausi tą kalbą, kur ji dingo? Bet gera matyti knygoje būtent įvairiakalbės kultūros ženklus, įdomu bandyti juos suprasti be pagalbos iš pašalės. Kaip visada A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose, čia daug lektūros, daug praėjusio Nemeikščių laiko žymių. Prisimenu, prieš keliolika metų kai kas bandė perrašyti literatūros istoriją „pagal A. Nyką-Niliūną“. Tai rizikingas sumanymas, nes rašytojo vertinimuose, be konstantų, yra ir gyva, nuolat kintanti literatūros istorijos dalis, kuri klibintų perrašinėtojų nusistatomas hierarchijas. Tarkim, A. Nykos-Niliūno „literatūrinių verčių biržoje“ 2011-ųjų pabaigoje „gerokai nukrito Brazdžionis ir Boruta; tuo tarpu Baltrušaitis, Putinas ir Salomėja tiek pat (gerokai) pakilo“. Jokios lengvos visažinystės čia nerasi: „Mirė Justinas Marcinkevičius (sužinojau iš Ritos). Man taip ir nepavyko apsispręsti, ką aš apie jį galvoju.“ Ir dar viena citata iš dienoraščių, demonstruojanti būdingą rašytojui skirtingo laiko ir skirtingų erdvių jungtį: „Liepos mėnuo. Dobilų ir ramunių mėnuo. Mano gimtasis mėnuo. Aštrus medžio, gyvo vandens ir vyno kvapas – kaip vestuvėse Galilėjos Kanoje.“
Bet A. Nyka-Niliūnas lietuvių literatūroje, vaizdingai kalbant, – vienas iš Olimpo dievų. Knygas pernai leido ir kol kas dar ne dievai.
Nepasakysi, kad Stasio Jonausko eilėraščių rinkinio „Laikas išeina pats“ poetika autoriui labai nauja ar netikėta. Bet knyga pasirodė po gana ilgo poeto tylos periodo ir jau visai kitokios poezijos kontekste, todėl nuskambėjo kaip šviežias balsas. Mano atmintyje tas rinkinys išsidalijo citatomis, o tai reiškia, kad buvo asmeniškai svarbus. Kasdienio pasaulio konkretybės ir abstraktybės S. Jonausko metaforose susikeičia vietomis, atsiranda stojiškas požiūris į gyvenimo pasikeitimus ir jo baigtinumą, kartais net kraupumą, nes yra dalykų, kurių žmogaus valia nepakeis. Detalės, iš kurių poetas padaro eilėraštį, dažnai atpažįstamos (galandamas dalgis, bėras arklys, grojantys žiogai, Ylakiai, Sekminės ir t. t.), tačiau poetinis pasaulis – naujas ir originalus. Jau pabodusi kaimo ar gamtos idealybė bei romantizuota tos idealybės nostalgija lieka, vaizdingai kalbant, uždarytos troboje, kurios langinės užvertos nebeatšaukiamai: „Mėnesiena lėtai metalėja / Ir užlieja trobos langines.“ Poetas žiūri į gyvą pasaulį gyvu, kartais kiek sumokslintu („mineralinė kaulų vėsa“), bet visada išmintingu, neretai santūriai ironišku žvilgsniu.
Šiaip jau pasakiau sau, kad iš praeitais metais išleistų ir jau skaitytų knygų tikrai dar kartą, o gal ir ne kartą skaitysiu Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygą „Meninos“ ir Dalios Staponkutės prozos knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“. Abi jos autorėms labai asmeniškos, atsiradusios iš neslepiamų jų pačių gyvenimo patirčių, kurios man labai tolimos, todėl itin įdomios. Mažomis porcijomis vis skaitysiu ir Mikalojaus Vilučio „Sriubą“ – sriuba skani, bet labai soti, vienam kartui reikia nedaug.
Praėjusių metų poezija įvairi ir tai jos laimėjimas, nes skaitytojas tikrai gali rasti reikšmingą ir reikalingą būtent jam skirtą knygą. Labai arti jų autorių gyvenimų ir bent minimaliai tų gyvenimų siužetus primena Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimai“. Proza netikėtai įsibrauna ir į Vytauto Stankaus „veidrodžio šukes“ (rinkinys „Iš veidrodžio, už“) štai tokiomis mini epitafijomis: „Kristina D. (1924–1961) / dirbo slauge, negalėjo turėti vaikų, / kai vyras ją paliko, ėmė gerti, / iš nevilties puolė po traukiniu.“ Gal autoriui ramybės neduoda Edgaro Lee Masterso „Spoon Riverio antologijos“ ar Matso Traato „Haralos biografijų“ pavyzdžiai? Linksmai kūrybingas Artūras Valionis juodais siūlais susiūtoje savo naujoje knygoje „Daugiau šviesos į mūsų vartus“; nesutarimo su nevykusia gyvenimo tvarka ir visuomenės nuostatomis pilna Aušros Kaziliūnaitės knyga „Mėnulis yra tabletė“; nemaža žaismės parodė poezijos antologijos „Svetimi po 20“ sumanytojai (jei įdomu, kas konkretaus eilėraščio autorius, atspėk), nors mieliau skaityčiau autorių pasirašytus. Jurgita Jasponytė (rinkinys „Šaltupė“) tos pačios „kraujo grupės“, bet ne tokia pati kaip Nijolė Miliauskaitė. Atsitinka ir taip, kad poeto ir kritiko (ar tiesiog skaitytojo) pasauliai bei lūkesčiai niekaip nesudera. Man taip yra su pernai dvi poezijos knygas („Taisyklingumas“, „Kai sėlinsi manęs“) išleidusio Gintaro Bleizgio kūryba. Kolega Vigmantas Butkus, kurį nuoširdžiai gerbiu, sako, kad G. Bleizgio poezija jam labai artima, bet aš, išėjus naujam rinkiniui, vis bandau šią poeziją prisijaukinti, tačiau knyga vis iškrenta iš rankų. Aišku, šiokie tokie profesiniai įgūdžiai man leistų G. Bleizgio poeziją aprašyti neutraliu tonu, bet kam to reikia. Tačiau laukiant naujų poeto kūrinių išlieka gyva viltis, kad juos jau perskaitysiu kitaip. Laukiu ir įvairiopai labai produktyvaus (eilėraščiai, proza, knygos vaikams) Juliaus Kelero poezijos rinktinės, ne bradūniško tipo „sutelktinės“, o būtent rinktinės. Pernai išleista jo prozos knyga „Teta Elzė, šaltojo karo lyderė“ – tokia truputėlį sutelktinė: yra ir geros autobiografinės prozos, ir interviu, ir šiaip nebūtinai įdomių, bet pačiam autoriui turbūt reikšmingų rašinių.
Apie klausimų preambulėje redakcijos paminėtą patriotiškumą man kalbėti sunku. Paprasčiausias ir bendriausias atsakymas – gerai lietuviškai parašyta knyga yra patriotiška. Kuo ji geriau parašyta, tuo ji patriotiškesnė. Garsioms patriotizmo deklaracijoms ir patetikai esu alergiška. Nežinau, ar kokie nors literatūros kūriniai galėtų atsverti tą neišsenkantį lietuviškos saviniekos srautą, kuris kasdien pilte pilasi populiariojoje ir ypač internetinėje žiniasklaidoje. Jei ir galėtų, tai, manau, tikrai ne deklaracijomis, o gerai atliktu darbu. Nemėgau paskutiniais metais Marcelijaus Martinaičio dažnai skaityto, taigi jam pačiam svarbaus eilėraščio „Visuotinė trauka“, kuriame kalbama apie Lietuvos trauką. Eilėraštis turbūt labai patriotiškas, bet man atrodė vienprasmis. Man kur kas „patriotiškesnės“ kad ir nasturtos iš praeitais metais išleisto pomirtinio rinkinio „Nenoriu nieko neveikti“: „Kokia laimė, kai rytą pabudęs / matai, kaip pro durų apačią skverbias šviesa, / po to išeini, užuodi nasturtas, / kurios sustiprina gyvenimą, ir žinai, / kad joms iš tavęs nieko nereikia, / net ir gyventi.“ Nebaigtame eilėraštyje toks tikras besibaigiančio, deja, gyvenimo čia ir dabar jausmas. Beje, ši M. Martinaičio knyga – viena iš gražiausių praeitais metais mano skaitytų. Gal tik D. Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“ galėtų su ja konkuruoti. Bet M. Martinaičio knygos iliustracijos gal labiau fiksuoja asmeninę žmogaus erdvę, individualią istoriją, o D. Staponkutės tekstuose esama platesnio pasaulio, miesto, nors irgi suintyminto.
Siauresne prasme suprantamą patriotizmą, aišku, gali ugdyti tokios knygos kaip Justino Sajausko miniatiūrų romanas „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, kuriame ryškinamas daugiabalsis pokario Lietuvos vaizdas. Tai knyga, kuri nebando pagražinti jau legendom apipinamo partizaninių kovų laiko. Joje yra visko: heroikos, komizmo, banalios buities realizmo, tragikomizmo. Tiesa, nebe pirmus metus dūsauju, kad kai kurioms prozos knygoms būtų tik į sveikatą išėję, jei autoriai būtų jas patrumpinę, taip išvengdami kartojimosi, sukimosi tarsi vienoje vietoje. Praeitais metais ta mintis lydėjo skaitant ir J. Sajausko romaną, ir Audronės Urbonaitės „Žydiškų daiktų kambarį“. Donato Petrošiaus esė knyga „Kaip negalima gyventi“ išmintinga ir „neišpūsta“, bet skaitant kartais pasirodydavo, kad vienoj ar kitoj vietoj autoriui jo rašomas tekstas jau nusibodęs, bet, deja, kokiai redakcijai pažadėtas, todėl reikia vargti ir kaip nors užbaigti. Šiame fone išsiskiria Agnės Žagrakalytės „Klara“, kompaktiška, parašyta gyvai, ieškant naujos formos. O bendra jos, kaip ir D. Staponkutės, A. Urbonaitės, D. Petrošiaus, o turbūt ir ne vieno kito knygai tai, kad veikėjai ar pasakotojai, kaip ir knygų autoriai, nebėra uždaryti vienos valstybės sienose, pasaulis tapo atviras. Džiaugiuos ir tuo, kad dalis šiandieninės populiariosios literatūros Lietuvą, Vilnių geba pavaizduoti kaip vietą, kurioje esama daug paslaptingų ir be galo įdomių dalykų, – turiu galvoje pernai išleistą Ginos Viliūnės detektyvinį romaną „Vilniaus Madona“. Vienas iš didžiausių mano asmeninių praėjusių metų nusivylimų – Sauliaus Šaltenio romanas „Demonų amžius“. Neradau ten nei demonų, nei dievų, tik blyškokas karikatūras. Aišku, veikėjai gali būti ir karikatūrinami, tik kad jie čia labai vienprasmiai ir schematiški. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad S. Šaltenis parašė blogiausią praeitų metų knygą. Mano nusivylimą sąlygojo nepagrįsti lūkesčiai, kilę iš sentimentų ankstesnių laikų rašytojo prozai.
Taigi praėję knygų metai tokie, kaip daugelis kitų. Yra buvę ir gerokai linksmesnių. Galbūt buvo ir liūdnesnių, nepamenu.
Solveiga Daugirdaitė
Vis dažniau galvoju apie tai, ko nėra ir nebebus. Kaltas čia ir mano amžius, ir darbo pobūdis, nuolat verčiantis žiūrėti į praeitį, ir charakteris: visada praeitis atrodė įdomesnė už paistalus apie šviesią ateitį. Taigi galvoju apie dabartį praeities kontekste: pernai mus paliko bent du geriausi XX a. II pusės lietuvių prozininkai, be kurių neįsivaizduoju nei mūsų prozos raidos, nei lietuvių savimonės. Abu labai skirtingi: Bitė Vilimaitė visada rašė mažai, laikėsi atokiai, esu mačiusi ją turbūt tik kartą, kai 2004 m. ji buvo apdovanota pirmąja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už rinktinę „Papartynų saulė“ (2003). Romualdas Granauskas, priešingai, senatvėje leido knygą po knygos ir todėl, net nebeišeidamas iš namų, buvo matomas. R. Granausko paskutinių dviejų dešimtmečių knygos buvo skirtingos, nelygios, proza pynėsi su atsiminimais, ne visada žanrų ribos buvo aiškios, bet kam jos rūpi. Atsisveikinimo knyga – „Trečias gyvenimas“ – taip pat nelygi, to paties pavadinimo apysaka dera prie atsiminimų, o esė „Žodžio paglostymas“ burba teisuolis, publicistas labiau negu rašytojas ir, man atrodo, pakenkia bendram įspūdžiui. Jeigu ne ypatingos aplinkybės (paskutinė knyga), sakyčiau, kad nevertėjo tos esė spausdinti, bent jau šalia apysakos. Žinau, kad visi gudrūs dalyti patarimus. Man gražiausias R. Granausko rinkinys tebėra „Duonos valgytojai“ (1975), bet ir visose kitose matyti tas pats žmogus su tuo pačiu galvojimu apie mažos tautos likimą, ir jam nereikėjo prisiekinėti, kaip kad vienam amžinam jaunuoliui: „Aš tikrai myliu Lietuvą…“ Šių metų pradžioje netekom dar ir Alfonso Nykos-Niliūno, su juo iš esmės pasibaigė II pasaulinio karo pabaigos išeivių literatūra, kurioje jiedu su Henriku Radausku buvo svarbiausi (ir, žinoma, su Antanu Škėma). Ir B. Vilimaitė, ir R. Granauskas, ir A. Nyka-Niliūnas yra ir mano asmeninės antologijos dalis, jų kūrybos suformuoti vertinimo kriterijai neabejotinai veikia mano ir turbūt absoliučios daugumos pusamžių lietuvių supratimą, kas yra gera literatūra. Tačiau man atrodo, kad jie ne šiaip mirė, juk skaitytojui net nelabai svarbu, gyvas autorius ar ne. Svarbu, kad dar anksčiau, 2011 m. patvirtinus Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrąją programą , augantiems lietuviams jie liko praeities ūkuose. Mokyklinių programų reformuotojai pasirūpino, kad šių autorių vidurinėje mokykloje beveik nebūtų: B. Vilimaitės rinktinė, A. Nykos-Niliūno „Orfėjaus medis“, R. Granausko „Su peteliške ant lūpų“ minimi tik kaip konteksto kūriniai, tad iš jų, kaip iš nepatekusių į naująjį mokyklinį kanoną, kūrybos negali būti formuluojamos brandos egzaminų užduotys. O tai reiškia, kad ir mokytojai, ir mokiniai ties šiais autoriais nestabtels. Maksimalistai utopistai tikina, jog skaityti galima ir ne mokykloje, ir egzaminai nėra jokia riba, bet tiesa ta, jog daugumos žmonių pažintis su savąja literatūra baigiasi mokykloje. Ir daugumos tikslas – tiesiog išlaikyti egzaminą. Mokykla yra visuomenės dalis, o visuomenę kapitalizmo logika orientuoja į rezultatą, ir iš švietimo paslaugas teikiančios mokyklos nebūtų teisėta reikalauti ko nors daugiau, kaip tik gerų ar prastesnių egzaminų rezultatų. Nors gal ir gerai, kad geriausieji rašytojai lieka už mokyklinio kanono borto: nerašys mokiniai nesąmonių apie juos, taigi bent bus apsaugoti nuo nuvalkiojimo?
Literatūra be jų bus kitokia, o kokia, matysim, jei būsim gyvi. Iš poezijos išskirčiau Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“ ir Stasio Jonausko „Laikas išeina pats“, – visai skirtingus skirtingų kartų autorių rinkinius. G. Kazlauskaitės knygoje krykščia gyvenimas, išbandomi savo patirčių registrai ir balsas, grožimasi juo, kartais net erzina kalbančiosios ekscentriškumas ir tikėjimas savo išskirtinumu. Žydėjimo akimirkos! Jų grožis, trumpumas, naivumas… S. Jonauskas, juntantis bėgantį laiką, nusilenkiantis tradicijai, suprantantis, kad „gyvybė akimirką trunka“ ir kad viskas jau buvo, tarsi parodo, kur žmogaus kelias eina toliau. (Tik kodėl tinklalapio „tekstai.lt“ rengėjai nusprendė, kad S. Jonausko knyga yra rinktinė? Šiaip čia nieko nuostabaus, kai kurios Literatūros instituto doktorantės taip pat rinkinio nuo rinktinės neskiria. Kita vertus, kai matau, kad vaikai, augantys naujųjų išeivių šeimose, nemoka lietuviškai mėnesių nei medžių vardų ir, žinoma, lietuviškai nerašo ir neskaito, priekabės dėl kokio netinkamo žodžio vartojimo nebetenka prasmės.) Nebūsiu originali, tarp pernykščių geresnių knygų paminėjusi Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, iš debiutantų prozininkų – Tomo Vaisetos „Paukščių miegą“. T. Vaiseta patraukia tuo, kad dažnai remiasi realiomis istorijomis, bandydamas suprasti, ką reiškė būti kitais laikais ir kitomis aplinkybėmis, pavadinčiau jo metodą istorine empatija. Bet man kiek kliuvo rašytojo polinkis nueiti kiek per lengvu keliu, tarsi suvedant sąskaitas su nemylimais herojais ar jų prototipais (draugas Matas, už kurio nesunkiai atspėjam Antano Sniečkaus biografiją, pasirodo esąs dar ir impotentas). Na, ir esama vos nujaučiamo pavojaus T. Vaisetai tapti Sabaliauskaite Nr. 2: istoriją išmano, šaltiniais naudotis moka ir rašyti moka, skaitytoją turi. Skaitytoją, seniai laukiantį naujos knygos, turi ir gerasis Saulius Šaltenis. Net šeši geranoriški jo skaitytojai parašė atsiliepimus, spausdinamus ketvirtajame knygos „Demonų amžius“ viršelyje, ir aš nedvejodama parašyčiau – dėl sentimentų S. Šaltenio asmeniui, „Riešutų duonai“ ir savo jaunystei kartu sudėjus (kiekvienam linkėčiau bent kartą gyvenime turėti tokį viskam pakantų viršininką, koks buvo jis, kai redagavo „Šiaurės Atėnus“). Bet vis tiek „Demonų amžiaus“ savotiškai gaila – skaitant neapleido savijauta, lyg skaityčiau pavėlavusią knygą. „Demonų amžius“ turėjo išeiti prieš kokius trisdešimt metų, bent jau anksčiau už Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“. Dabar, po M. Ivaškevičiaus, perrašiu sio tautinę mitologiją ir jos herojus, įskaitant Salę, važiuojančią pas Josifą Visaryjantį, ir jos santykius su „Trečiu frontu“, nebeįmanoma Salomėjos Nėries laikyti tiesiog naivia būtybe, nešama XX a. istorijos. Sunku klasikams, išgarsėjusiems jaunystėje, nuolat vytis save. Bet ar lengviau Audronei Urbonaitei, vis neprisibeldžiančiai į aukštosios literatūros vartus? Pernai išleistas romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ yra stipriausia jos knyga, ir tai, kas ankstesnėse jos knygose atrodė trūkumai, šioje tarsi rado savo vietą (ekscentriška pasakotoja-herojė, Elektros kompleksas, net trumpų pastraipų pomėgis atrodo tinkama priemonė kurti trūkčiojančiam, nervingam pasakojimui). Nors neatmestina ir prielaida, kad tai aš prie šios autorės rašymo pripratau, bet man pernai metų prozos kontekste tai – viena iš įdomesnių knygų. (Taip, taip, suprantu, kad A. Urbonaitė turi blogą renomė, nors nesu tikra, ar dėl jos charakterio, ar dėl to, ką rašo.)
Dabar įdomiausias skaitymas yra ne grožinė literatūra, bet dokumentika. Atsisveikinant su XX a. pervartomis, susirūpinta užrašyti jo liudininkų prisiminimus (čia verta padėkoti fondams, remiantiems tokius užmojus). Gal vyksta kažkas panašaus kaip teatruose Sąjūdžio metais, kai žmonės paliko teatrus ir išėjo žiūrėti spektaklių gyvenime? Kaip dabar matom – laikinai, po poros dešimtmečių sugrįžo žiūrovai į sales. Panašiai dabar didžiąsias žmogaus dramas gvildena dokumentika. Mokslininkai, šiaip jau konservatyvūs ir atsargūs žmonės, de facto pripažino dokumentinės ir grožinės literatūros skirtį neesmine (jeigu ne negaliojančia), kai premiją už kūrybiškiausią metų knygą skyrė Marcelijui Martinaičiui už knygą „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“ (2009), kuri yra tarp atsiminimų ir antropologijos veikalo žanrų, bet tikrai ne grožinė literatūra. Ir šiemet vėl tokią nuostatą patvirtino, kūrybiškiausia knyga išrinkę Dalios Staponkutės esė rinkinį „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. Akivaizdu, kad jos patirtis atveda į svarbius XXI a. klausimus (centrai ir periferijos, didelės ir mažos kalbos, gyvenimas tarp kalbų), bet su šiais klausimais susiduria šimtai tūkstančių lietuvių, o bando suprasti ir aiškintis – vienetai. Tokia moderni, galinti pasigirti turbūt geriausiu išsilavinimu, kokio galėjo tikėtis Tarybų šalies mergina (studijos Peterburge), per daug ambicinga, kad susitaikytų su Pietų Europos moterų laime, gyvenanti judrų akademikės ir vertėjos gyvenimą, tekstuose ji kartais atsiskleidžia visai kaip skarota valstietė iš Petro Rimšos „Vargo mokyklos“: tik motina gali išmokyti vaikus savo kalbos. (Jeigu reikėtų pasakyti, koks tekstas mane yra sukrėtęs paskutiniais dešimtmečiais, nedvejočiau: „Motinų tylėjimas“ iš ankstesnės knygos, „Lietumi prieš saulę“.) Sakyčiau, kad D. Staponkutės lietuvių literatūrai labai reikėjo: intelektualių moterų nebūna per daug. Nesakau, kad D. Staponkutės tekstuose – gryna dokumentika, bet jos esė visai kitokios negu, tarkim, Giedros Radvilavičiūtės, kuri žaižaruoja fantazija ir ironija.
O iš grynos dokumentikos man įdomiausios buvo trys knygos. Pirma, tai pokalbiai su išeiviais: „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus, 1940–1944“ (sudarytojos Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskaitė-VanderStoep, Dalia Stakytė-Anysienė). Džiaugiuosi, kad ši knyga gavo Patriotų premiją. Net ne tiek dėl knygos, nors ji puiki, kiek dėl premijos, nes kam ją teikti, jeigu šiuolaikinėje literatūroje patriotizmas (bent tokia jo forma, kokią sugeba įžvelgti premijos steigėja – Krašto apsaugos ministerija) ryškus nebent Kaimo rašytojų sąjungos narių veikaluose. Manyčiau, kad literatūrinių premijų skirstytojams tikrai palengvėtų gyvenimas, jeigu į literatūrą imtų žvelgti plačiau, jeigu tik nuostatai neriboja žanro. Kita puiki knyga – Neringos Jonušaitės „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“, ne dėl kavinės ir jos legendinių vyrų, jau išnarstytų po kaulelį. Knyga atskleidžia ir tai, ko prisiminimų autoriai, ko gera, sąmo ningai nė nesuvokė, būtent: sunkiai įtikimus Tarybų šalies moterų diskriminacijos papročius. Jų blauzdas čiupinėdavo durininkas, tikrindamas, ar yra su kojinėmis (Bronio Savukyno liudijimas), į padavėjų pareigas įėjo duoninių su papildoma pasiklausymo aparatūra nešiojimas. Sprendžiant iš knygos, vyrų intelektualų būta, moterų – ne (tik žmonos, meilužės, saugumo informatorės). Tiesa, būta jaunų merginų, kurios arba tapdavo reikšmingų asmenų žmonomis, arba išnykdavo neaiškiomis aplinkybėmis (miglota Nijolės Urlakytės istorija, iš dalies, atrodo, grindžiama narciziško rusų tarybinio poeto Jevgenijaus Jevtušenkos fantazijomis). Dar šioje knygoje esama nuostabių citatų. Pavyzdžiui, žydas emigrantas Feliksas Kaplanas persako kito emigranto iš TSRS, dantų techniko (taigi ne vargetos) nuostabą: „Čto za bl… etot Zapad, u menia jest svoboda, no niet svobodnogo vremeni!“ („Kas per bl… tie Vakarai, na ir kas, kad esu laisvas, bet aš neturiu laisvo laiko“). Kita nuostabi citata priklauso jau minėtam J. Jevtušenkai: „Ji buvo pirmoji moteris, kuri atnešė man pusryčius į lovą, ir neslėpsiu, tada jaučiau palaimą. Galbūt ji buvo vienintelė europietiška tikrąja to žodžio prasme moteris mano gyvenime.“ Tarybinių žmonių įsivaizdavimas, kas yra Europa, stulbinamas. Dar netikėta, kaip pasisuka diskusija dėl Josifo Brodskio eilėraščio „Neringos“ kavinė“: „Apie moteris taip niekas nerašo, juk visi žinojo, kad eilėraštyje minimas futbolininkas yra Michailas Averbuchas, o nuo jo pečių nukėlusi kojas padavėja yra Aldona [Averbuch – S. D .]. Kad Brodskis buvo chamas, dabar šitą žino visi. Žinoma, jei eilėraštyje būtų parašytas padavėjos vardas, <…> Averbuchas būtų jį užtalžęs <…>“ (Jonas Žiburkus, gydytojas, verslininkas).
Ir trečioji knyga – Rimanto Kmitos sudaryta „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie literatūros lauką sovietmečiu“. Toje knygoje yra ir mano parengtų pokalbių, nekorektiška ją girti, bet kai pasiimdavau skaityti savųjų puslapių korektūrą, netrukus peršokdavau prie kolegų dalies ir korektūrą užmiršdavau. Man buvo įdomu. Įdomu buvo vartyti ir Mildos Ivanauskienės parengtą žinyną „Literatų gatvė: kultūrinis gidas“, skirtą tarsi tik Literatų gatvės sienose įmontuotų lentelių-dedikacijų (toks menininkų sumanymas, gėda, jeigu kas dar nematė) objektams. Sakyčiau, kad taip ir atrodo literatūra: klasikai (jų daugiausia) pramaišiui su visiškais autsaideriais, pretenzingais betalenčiais, skirtingų tautų (lietuvių daugiausia) asmenys pramaišiui su leidiniais, iš įvairiausių laikų, – bet visi jie vienas kitam būtinai reikalingi, nes literatūra nėra tik jos žvaigždės.
Dar džiaugiuosi, kad „Homo liber“ išleido abi Bronės Buivydaitės atsiminimų knygas („Pro vaikystės langą“ ir „Vargai vartus kilnoja“) vienoje. Kiek vaikštau po Anykščius, negaliu suprasti, kodėl anykštėnai taip nelygiai vertina savo rašytojus: paminklai, mokyklos yra didžiųjų vyrų, o B. Buivydaitės mažutis namelis lieka už ribos. Ar centras turi pasakyti provincijai, kas yra vertinga? Geriau apie Anykščių praeitį (XX a. pr.) už B. Buivydaitę niekas neparašė ir neparašys. Lygiai kaip Panevėžyje vis pagailiu apleisto Elžbietos Skuodienės (disidento Vytauto Skuodžio mamos) namelio: 6-ojo dešimtmečio pradžioje nedaug mokyta, bet pasaulio mačiusi moteris nusprendė aprašyti savo gyvenimą ir parašė įspūdingą knygą. Bet negyvenamą namelį veikiausiai ištiks toks pat likimas, kaip ir daugybę medinukų. O gaila: galėtų Panevėžys turėti Skuodžių namus kaip kultūros židinį (dabar sakoma: atminties vietą). O kaip negalima kliautis atmintim, juoba kitų pasakojimais, gerai matyti iš Juliaus Kelero knygoje „Teta Elzė, šaltojo karo lyderė: biografizmai ir kitos asmeninės istorijos“ perspausdinto Ingridos Korsakaitės laiško autoriui, už gryną pinigą priėmusiam Sigito Gedos pasakojimus apie įvykius, kuriuose pats nedalyvavo, bet jautėsi žinąs tiek, kad galėjo pasakoti su pikantiškomis smulkmenomis. Vienas iš įdomiausių dokumentikos tyrėjų darbo aspektų yra suvokti, kaip ir kodėl būtos istorijos apauga pramanais, versijomis tiek, kad iš esmės nebesiskiria nuo grožinės literatūros.
Laimantas Jonušys
1. 2014-ieji nebuvo geriausi lietuvių literatūros metai, bet iš to daryti kokius nors apibendrinimus būtų per anksti – vienų metų derlius ilgesnėje laiko atkarpoje gali būti atsitiktinis. Bet apie kai kurias tendencijas galima skeptiškai pakalbėti ir imant kaip pavyzdžius vienų metų knygas, kad ir jaunesnės (iki vidurinės) kartos rašytojų. Eilėraščiai apskritai yra trapi ir sunkiai apčiuopiama meno forma – anksčiau, kuriant melodinga tradicine eilėdara, net ir gerų poetų eilėraščiai kartais balansuodavo ties banalybės, „poetizmų“ riba; dabar, poeziją desakralizavus (kartais drastiškai) ir išdaigiškai nuleidus (nudrėbus) iš padangių ant žemės, neretai balansuojama ties tuščio ironiško žaidimėlio riba.
Šiuo požiūriu dalis poezijos darosi panaši į šiandieninę avangardistinę dailę, konceptualųjį meną. Apie tokius kūrinius neretai galima pasakyti, kad jie yra išradingi, įdomūs, žaismingi – taip nesakant, geras bajeris. Bėda tik ta, kad jie neturi gelmės (potekstės), neturi ir inkaro, kuriuo įsikibtų į platesnių kultūrinių vandenų dugną.
Apskritai konceptualusis menas demonstruoja koncepciją, kitaip tariant, idėją. Tada sumanymo paviršiuje viskas ir lieka (nors kartais galima interpretuoti įvairiai, bet tai nėra kūrinio potekstės, o tik jo paviršiaus dalykai, nes tik paviršių jis ir turi). Kita problema, kad tokiu atveju mažai belieka meninio meistriškumo, atlikimo (graikiškai techne) vaidmens. Literatūroje tai būtų stilistikos, poetikos dalykai, ir jie tarsi nebereikalingi.
Kad neatrodytų viskas taip nykiai ir kad aš neatrodyčiau kaip senstantis bambeklis, pasakysiu, kad ta nemažai paplitusia minimalistine maniera sukuriama ir geros poezijos; štai kad ir nepretenzingas pavyzdėlis iš Artūro Valionio knygos „Daugiau šviesos į mūsų vartus“: „ramybe įdarytos gatvės / vienetinis atvejis // laikau tavo ranką / ir to pakanka.“ Originali metafora pirmoje eilutėje įveda į ramias, apytuštes miesto gatves, į paprastą tylų džiaugsmą, tarkim, jiedviem susikibus rankomis – taip vos keliais žodžiais sukuriamas ir vaizdo, ir jausmo įspūdis.
Tačiau jau populiariu tapęs pavyzdinis to paties autoriaus eilėraštis „Apytiksliai trys“ (iš to paties pavadinimo rinkinio), manau, tėra šaunus ir smagus pokštas, nekuriantis aplink save prasmingos erdvės.
O toliau vis dėlto pabambėsiu apie visai kitokią, ilgokų eilėraščių tendenciją – naratyvinį eiliavimą. Mat naratyvinis eilėraštis yra slidus dalykas. Reikia ryškios žiežirbos, kad jis suskambėtų kaip viską persmelkiantis stygos virpesys. Kitaip jis liks tik kaip buitiniai, asmeniniai, pusiau eseistiniai pasipasakojimai, gal kiek prasmingi ir įdomūs, bet stokojantys eilėraščiui reikalingos koncentracijos.
Kalbant apie tendencijas, galima ginčijamai teigti, kad virsta problema tai, kas ilgą laiką buvo nauja, gaivu ir gražiai maištinga, pavyzdžiui, žaismingos (auto)ironijos dominavimas literatūroje. Tai jau beveik tapę privalomu dalyku, be kurio kūryba gali atrodyti pernelyg sureikšminta, per daug rimta ir kaip tik dėl to rimtai netraktuotina. Žinoma, ironija visada išliks svarbia literatūros gija, bet veikiau tada, kai ji yra arba talentingo komizmo dalis, arba rimto kūrinio prieskonis. Dabar gali susidaryti įspūdis, kad ironija atsiperkama stokojant geresnių literatūrinių gabumų.
Mūsų jaunesniems autoriams gali atrodyti, kad rimtas solidžias prozos knygas rašė jau nueinanti karta, o dabar tai nebeįmanoma ir nebereikalinga. Bet, pažvelgę į geriausią, tarkim, XXI a. pasaulio literatūrą, pamatysime, kad dominuoja rimta ir, tarkim, gili literatūra. Tą galime pamatyti ir Nobelio laureatų kūriniuose, ir įvairių šalių svarbiausių premijų laimėtojų knygose, ir, galų gale, lietuviškuose Metų verstinės knygos konkurso sąrašuose.
Krykštaujančio žaismingumo ir ironijos yra užvaldyta, pavyzdžiui, Agnės Žagrakalytės „Klara“. O juk žodžio talento autorei, regis, netrūksta, bet romane chaotiškai užsižaidžiama, fragmentiškumas virsta padrikumu (ak, reikėtų pasi mokyti fragmentiškumo kad ir iš Kurto Vonneguto), charakteriai virsta kartoninėmis parodijomis (pvz., „mafijozas“ ir jo „ilgakasė“), pagrindinė veikėja tampa tarsi nekalta nusikaltėle, nes juk kalta sunki vaikystė. Apie sunkią vaikystę (ypač Lietuvos provincijoje) šiais laikais rašė Vanda Juknaitė, Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė – visos įtaigiau ir ne taip paviršutiniškai kaip A. Žagrakalytė. Kita vertus, įtaigos ir gilumo autorė, regis, sąmoningai vengia, pirmenybę teikdama reliatyvistiniam strykčiojimui pasakojimo gaidomis. Knygos žanras nusakytas kaip bande desinée. Skaitytojui tenka pačiam išsiaiškinti, kad tai yra komiksas. Bet komikso esmė – paveikslėliai, o čia iš žodžiais sukurtų vaizdelių tesusidėsto striukas padrikas siužetėlis, kartais atrodantis kaip juodraštis, nors kai kurie sakiniai turi gražios kūrybinės energijos.
2. Emigracijos patirtis ir pasaulio horizontai prasmingai atsiveria Dalios Staponkutės knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“. Tai yra tekstai, įdomiai suderinantys asmeninės patirties atsivėrimus, įvairių šalių kultūros apraiškas, esama ir įtaigiai literatūriškai perteiktų intymių išgyvenimų. Ir yra prasmingų apmąstymų apie emigraciją, tėvynės reikšmę, gyvenimo kelią bei lemtį. Tai, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas šią knygą išrinko kūrybiškiausia, galbūt liudija, kad literatūrologai nusprendė, jog šį kartą nebuvo pakankamai geros grožinės literatūros.
Akivaizdu, kad šių laikų emigracija turi visiškai kitokį, neabejotinai daug kartų skurdesnį kultūrinį krūvį negu pokario išeivija. Tai neišvengiama, nes emigracijos priežastys visai kitos – ekonominiams emigrantams pirmiausia rūpi jų kopimas į sotesnę ekonomiką, o ne kultūra. Bet kartu yra ir kitas, teigiamas, aspektas. Kai Amerikoje buvo publikuojama Antano Škėmos „Balta drobulė“ arba Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“, buvo aišku, kad nėra jokių vilčių, jog šios knygos galėtų pasirodyti autorių tėvynėje. Dabar nėra esminio skirtumo, ar, tarkim, Kristina Sabaliauskaitė savo „Silva rerum“ tomus rašo sėdėdama Londone ar Vilniuje, ir šiuo požiūriu lietuvių literatūra yra tiesiog viena ir vientisa.
Šiek tiek kitokį vaizdą gali atverti literatūra apie emigrantų patirtį – tai daro D. Staponkutės knyga, bet jos patirtis yra asmeniškai savita, netgi išskirtinė, o tipišką ekonominių emigrantų patirtį jau anksčiau įspūdingai atvėrė ne emigracijoje, bet Lietuvoje gyvenančių Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“. O pačių emigrantų gerų kūrinių apie savo patirtį dar palauksime.
3. Kai kam gali atrodyti, kad Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ yra dar vienas pavyzdys paviršutiniškai žaismingos, ironiškos literatūrėlės (Andriaus Jakučiūno pamėgtas apibūdinimas), prieš kurią čia bambėjau. Šią knygą galima aiškinti įvairiai (ir jau tai yra bent paraiška į kokybę), bet mane joje nustebino saviti, kartais drastiški ir dažnai absurdiški motyvai su nemenka nihilizmo doze, ir tai nuskamba įtaigiai. Gali atrodyti paprasta, bet iš tikrųjų nelengva pavaizduoti personažą, kuriam nieko nereikia, tokį tarsi postmodernistinį žmogų be savybių, sakantį: „Mylėčiau ją, įsileisčiau pro savo sielos vartus, tik kad nei sielos, nei vartų neturiu.“
O Tomo Vaisetos apsakymų knyga „Paukščių miegas“ kaip tik yra rimtos, gilios (nors ir su žaismingais paradoksais), meniškos literatūros pavyzdys, ir šis debiutas visai maloniai nustebino.
Jūratė Čerškutė
1. Kiekvienus literatūrinius metus pasitinku gražiais ir šviesiais lūkesčiais, kad jie bus geresni, t. y. kitokie negu praėję. Kasmet smarkiausiai šis pojūtis ištinka besiruošiant kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimams: visuomet atrodo, kad nors šiemetinės knygos ir geros, bet jau kitąmet tai bus tikrai geresnės. Šią geresnių knygų iliuziją stiprina suvokimas, kad „gera ten, kur mūsų nėra“, t. y. geros yra tos knygos, kurios dar neparašytos, ir žinojimas, kokie rašytojai planuoja savo kūrinius išleisti. (Pavyzdžiui, skaitydama 2014 m. knygas, jau laukiau 2015-ųjų naujienų, nes žinojau, kad bus publikuoti nauji Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio romanai. Kaip tik jų, romanų, ir trūko praėjusiais metais.)
Mėginant apibendrinti 2014 metus, galima drąsiai sakyti, kad jie vadintini jaunųjų poetų klestėjimo metais (jaunųjų – visomis geriausiomis prasmėmis, be neigiamų konotacijų). Mat pasirodė Giedrės Kazlauskaitės, Aušros Kaziliūnaitės, Vytauto Stankaus, Aivaro Veiknio, Mindaugo Nastaravičiaus, Pauliaus Norvilos, Vainiaus Bako poezijos knygos. Žinoma, galvojant apie mūsų literatūros tradiciją, tokia tendencija neturėtų kelti nuostabos, nors šiemetinės poezijos gausa vis dėlto stebino, nes geriausių knygų dvyliktukas visuomet formuojamas siekiant atspindėti tų metų lietuvių literatūros situaciją, žanrų pasiskirstymą, temų įvairovę ir pan. Pasigedau gero romano. Tai nereiškia, kad pernai romanų iš viso nebuvo; jų, žinoma, buvo, tačiau to vienintelio, visiems užčiaupiančio burnas, atveriančio akis ir sužadinančio mąstymą, aš asmeniškai neradau. Nors, pavyzdžiui, Renatos Šerelytės socialinės fantastikos romanas „Kokonų baladės“ – maloniai nustebino. Netikėtu atradimu tapo Laimos Petrauskaitės-VanderStoep, Dalios Stakytės-Anysienės ir Dalios Cidzikaitės pokalbiai su asmenimis, pasitraukusiais iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą (knyga „Manėm, kad greit grįšim“). Greta jos pagal emocinį jautrumą ir atidą istorijos skauduliams glausčiau Justino Sajausko miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai“. Kad jau užsiminiau apie džiaugsmus, tenka šiek tiek pasakyti ir apie nedžiaugsmus, ar veikiau perdegusias viltis – tai knygos apie fotografą Vitą Luckų, nepateisinusios žadėtų monografinio ir išsamaus jo kūrybos tyrimo lūkesčių.
Mąstant apie pasirodžiusių knygų meninę vertę būtų pernelyg paprasta ir lengva (o gal net ir lengvabūdiška) tvirtinti, kad ji kyla ar leidžiasi, kad situacija gerėja ar blogėja. Tokie apibendrinimai gali būti daromi tik po kurio laiko. Kasmet viskas būna truputį kitaip, persiskirsto žanrų dėlionė, kinta temų laukas. Kiekvienais metais literatūra, kad ir nelabai ryškiai, bet kinta, būna kiek kitokia nei ankstesniųjų metų. Kokie 2014-ųjų literatūros kūriniai išliks – parodys tik laikas, lygiai kaip jis ir sudėlios galimus pakilimus ar duobes.
2. Sulig kiekvienais metais pasaulio horizontai mūsų literatūroje plečiasi, kad ir nedaug, bet vis tiek platyn, o ne siauryn. Man atrodo, kad mūsų literatūra darosi įdomesnė – štai pagaliau prasimušė komiksai (Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord grafinė novelė „10 litų“, žodiškai komiksiška Agnės Žagrakalytės „Klara“). Patraukliai ir puikiai papasakotos istorinės prozos įvykis – solidžiu pasakojimu nustebinęs prozininkas Tomas Vaiseta su pirmąja knyga „Paukščių miegas“.
Ima rastis geros ir kokybiškos populiariosios literatūros (pavyzdžiui, Ginos Viliūnės istorinis detektyvas „Vilniaus Madona“) – ir tai džiugina, nes tokie tekstai grąžina dalį dar mokyklos laikais lietuvių literatūra nusivylusių ir nuo jos nusigręžusių žmonių į skaitytojų gretas. Į jas įsilieja ir jaunimas, skaitantis Andriaus Tapino, Justino Žilinsko knygas, kuriose Lietuvos istorija prikeliama patrauklia šiuolaikine forma.
Be šių džiaugsmų, vis tiek mūsų literatūroje lieka neįvaldytų teritorijų: antai neturime gero detektyvo – tiek žanro, tiek patrauklaus literatūrinio herojaus požiūriu. Tenka apgailestauti, kad mūsų pasaulyje nėra lietuviškojo Šerloko Holmso, Erkiulio Puaro ar Hario Hūlės. Ir po šiemetinės knygų mugės, lydimos šūkio, kad „Istorija įdomesnė, kai ji detektyvas“, tenka konstatuoti, kad kaip tik tokios detektyvinės istorijos mūsų literatūrai dar teks palaukti, nors viltingą paraišką yra pateikęs Danas Sėlis su savo „Provincijos detektyvu“.
Galvojant apie europėjimo nulemtas realijas ir jų santykį su kūryba, išsyk reikia prisiminti 2014 m. kūrybiškiausią knygą, Dalios Staponkutės esė rinkinį „Iš dviejų renkuosi trečią“. Tai tekstai, kurie sujungia, ryškindami skirtumus, visus dabarties laiko, tos globalizacijos imperijos, gėrybes ir blogybes bei charakterizuojančius niuansus. Tai gyvas mūsų dienų liudijimas, kuriame – ir realijos, ir gera literatūra. Apskritai, galvojant apie politikos, kultūros, ekonomikos realijas ir jų galią duoti impulsų kūrybai, man atrodo, kad vis tiek svarbiausia yra parašyti gerus kūrinius, o visa kita jau kaip nors, perfrazuojant Šveiką, bus, nes niekaip nebūti negali.
3. Jeigu skaitymo džiaugsmą prilyginsime knygų rijimo džiaugsmui, tokia knyga – A. Žagrakalytės „Klara“ (jau nesyk sakiau, kad ją pirmąkart perskaičiau skaitydama antrąsyk), kuri žavi pasakojimu ir istorijos tempu. Netikėtais siužetais ir pasakojimo raiška nustebino T. Vaiseta. Ramaus skaitymo kaip meditatyvaus pabuvimo su savimi ir skaitomu tekstu laurai atitenka D. Staponkutės knygai, kurią skaičiau griežtai po vieną esė kas vakarą prieš miegą. Puikia naratyvine poezija pradžiugino G. Kazlauskaitė su „Meninomis“ ir M. Nastaravičius su „Mo“. Šios dvi poezijos knygos kartu su D. Staponkutės esė renkant kūrybiškiausių knygų dvyliktuką sudarė nepralenkiamą favoritų trejetą.
Santūrų skaitymo malonumą teikė egzistencialistiškai klampi Mikalojaus Vilučio „Sriuba“. Ir, be abejo, kaip visada, skaitant pernykštes knygas absoliutų skaitymo džiaugsmą teikė visiškai naujas, jau 2015 m. išleistas U. Radzevičiūtės romanas „180“.
Elžbieta Banytė
1. 2014 metai man lieka kaip mirčių ir netekčių laikas, šiuo požiūriu jie tęsia 2013-uosius. Galbūt todėl neįprastai džiaugiausi, kad ir makabriškai tai skambėtų, pomirtinėmis knygomis: Kosto Ostrausko „Paskutiniu kvartetu“ ir Romualdo Granausko „Trečiu gyvenimu“. K. Ostrausko dramose matau ištikimybės sau ir savo estetiniams įsitikinimams pavyzdį. Čia linksmai, ironiškai kalbama apie rimtus dalykus: kalbą, literatūrą, filosofiją, meną apskritai, įvairių menų ryšius, jų sąveikas. Man toks juokaujantis tonas, kai nebelieka patoso ir susireikšminimo, labai artimas. Tada juokiesi iš Williamo Shakespeare’o pokalbio su Žemaite – „kad tu ir boba, kad ir mužikė, bet nedurna“ – o ne iš patetiško „kalbėjimo nuo statinės“, kokiu neišmintingieji porina savo menines ir literatūrines tiesas. Rimtumas kalbant apie meną – literatūrologų ir menotyrininkų privilegija, o ir šie mėgsta kartais pajuokauti. Nesakau, kad visa literatūra turėtų būtų juokinga – gink Dieve, tačiau ne veltui postmodernus rašymas siejamas su ironija arba pastišu: teksto autoreferencija dažnai sukelia „kreivos šypsenos“ efektą, o K. Ostrauskas čia yra tikras meistras. R. Granausko knyga patenkina ge ros, visomis prasmėmis „lietuviškos“ prozos ilgesį – ir temomis, ir sodria kalba, ir savitu švelniu grauduliu. Paskutinės autoriaus knygos naujų atradimų nepateikia, kalba apie tas pačias problemas, kaip prieš dvidešimt metų, tačiau išlieka ir neabejotina pasakojimo kokybė, rupaus, žemaičiuojančio žodžio valdymas. R. Granausko novelė išspausdinta ir lietuvių trumposios prozos tekstų, pelniusių Antano Vaičiulaičio premiją, antologijoje „Debesis ant žolės“. Knyga ne tik kone privaloma lietuvių literatūra besidomintiems, bet aktuali ir mokykloms: greta kiekvienos novelės įdėta ir autoriaus kalba, pasakyta atsiimant premiją. Kalbama apie kūrybą, meno supratimą, rašytojo santykį su visuomene ir pan. Kaip rašo Jūratė Sprindytė, antologija gražiai įtvirtina lietuvių literatūros kanoną.
Iš kitų knygų maloniai „susiskaitė“ ar veikiau „susižiūrėjo“ Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komiksų knyga „10 litų“. Vaikystėje komiksų beveik neskaitydavau, žanrą atradau vėlai, o ypatingo susidomėjimo neišsiugdžiau iki šiol. Vis dėlto gera matyti, kad kokybiškai nupieštų ir su protingais žodiniais tekstais knygų atsiranda ir pas mus, ne vien Vakaruose, kur komiksai jau senų seniausiai nelaikomi marginalija, o ramiai studijuojami ir universitetuose, ir mokyklose. M. Anušauskaitės zine’as „I have no teeth“ buvo smagus, bet „10 litų“ jį, mano galva, nurungia: pasakojimas išties prikaustantis dėmesį. Iš žanrų, legitimuotų mūsų oficialiojo literatūrinio diskurso, saikingai patiko Vytauto Stankaus „Iš veidrodžio, už“, Aušros Kaziliūnaitės „Mėnulis yra tabletė“, Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“, kaip artefaktas neįtikėtinai maloni Artūro Valionio „Daugiau šviesos į mūsų vartus“. Nė viena iš paminėtųjų ypač nenustebino, veikiau priešingai – patvirtino susiformavusius lūkesčius ir nuomonę apie autoriams būdingą poetiką. Skaitant išgyvenau ir nuobodulio epizodų. Kad ir kaip gerai rašytų M. Nastaravičius, jo tekstuose daug epigoniško sekimo tai Sigitu Parulskiu, tai Aidu Marčėnu; į tą pačią paradigmą patenka ir dauguma V. Stankaus tekstų. Tėvo problema, artimųjų netektis, žemės gyvenimas, kažkur tarp dviejų veidrodžių ar tarp puvimo ir augimo įstrigęs lyrinis subjektas kažkada buvo ir įdomu, ir nauja, bet po truputėlį pradeda įgristi. A. Kaziliūnaitės maištas prieš viską, turbūt net prieš patį maištą, man imponuoja, tačiau pati poetika atrodo pernelyg rėksminga. Galiu suprasti vietą, kurią ši autorė užima lietuvių literatūroje, bet negaliu prisiversti pamėgti šio kairuoliško agresyvoko avangardo – toks jau tas mano nesuinteresuotas estetinis sprendimas, nieko nepadarysi. G. Kazlauskaitės „Meninos“ buvo įdomios – ir estetiška, ir intelektualu, ir intermedialu, ir savotiškai „moteriška“, jei jau tokį apibūdinimą galima priskirti rašymui. Tačiau sunku pasakyti, ar rinkinys yra, kaip suformuluota redakcijos klausime, „išliekančios vertės“ – mano galva, iki svarbios vietos lietuvių literatūroje ne tik dabar, bet ir visada jam trūks sunkiai apčiuopiamos, bet juntamos kalbėjimo kokybės, įsimintinesnių metaforų, kitaip tariant – daugiau poezijos.
Apskritai 2014-ieji buvo ne nuostabos, o, perfrazavus Valdą Papievį, „mūsų nerimo metai“. Atrodo, nerimas turėtų įtempti ne tik nervus, bet ir kūrybines galias, tačiau taip kažkodėl nenutinka: literatūrinėje virtuvėje gaminama vis pagal tuos pačius receptus. Na, kartais kas nors pabando varškės ir persikų pyragą iškepti be persikų arba pamiršta kepimo miltelius – tada būna įdomu, bet neaišku, ar skanu. Gal nerimas taip ir reiškiasi – ne tiek naujovių ieškojimu, kiek bandymu atsiremti į tai, kas jau išbandyta ir patikima? Gal iš čia ir tas vos juntamas grįžimas prie klasikos, tautinio diskurso suvešėjimas visuomenėje?.. Dėl to ir apie „meninės vertės kilimą ar leidimąsi“ atsakyti negaliu: kokybė lyg ir yra, bet ji stagnuota, sunku įžvelgti literatūrinės minties judesį. Matyt, rei kėtų žiūrėti plačiau, ne vien į 2014 metus. Kai parašoma daug apyvienodžių tekstų ir nepasirodo nieko itin ryškaus, sunku nuspėti, kas išliks literatūros istorijoje, o kas ne.
2. Galų gale randasi, kiek tai įmanoma, kokybiškos populiariosios literatūros. Suprantu, kad daugelis garbių ir rimtų žmonių dabar susiėmė už galvos – lietuvių literatūra visada buvo „atsakingas reikalas“, paženklintas rezistencijos, būties tragizmo, graudulio, kaimo su savo problemomis. Jokių popsų, jokių, kaip rašė Žemaitė, „cackų pacackų“. Tai, kas lengva ir visuotinai vartojama, tarsi buvo „amerikonų“ ar į juos panašių pramoga. Pastaruoju metu matau populiariosios kultūros sutankėjimą: daugėja ir labai abejotinos vertės lietuviškų filmų – tai koks Tadas Blinda vesterno stilium prašuoliuoja, tai Saulius ir Paulius traukinį apiplėšia, tai Valentinas slepiasi už 2rų – ir literatūros. Ir nuo to jau niekur nebedingsi, įsibėgėjusį lokomotyvą gali sustabdyti tik superherojai. Galbūt čia vėl tas nerimas reiškiasi: kam klasika, o kam – lengvas atotrūkis nuo realybės, kelios valandos saldoko romano arba agresyvaus trilerio, kurį perskaitęs po savaitės nelabai ką ir atsiminsi?
Tačiau ne visas popsas būtinai yra menkavertis šlamštas: Sofoklis kažkada buvo popsas, nes net aštuoniolika kartų laimėjo dramaturgų varžybas, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Mažoji nakties muzika“ buvo popsas, mat jos poniutės klausydavo per vakarėlius parke ir panašiai. Tiesiog iki XX a. tų, kuriems apskritai reikėjo ne liaudiškos, ne kaimiškos kultūros, buvo vos keli procentai, ir jie buvo labiausiai išsilavinę. Dabar situacija, suprantama, kitokia, ir populiarioji kultūra savo ruožtu pasidarė sluoksniuota it tortas – ir žanrų, ir kokybės požiūriu. Lietuvių literatūrologijoje popsas inertiškai suvokiamas kaip marginalija, nes akademikai gyvo proceso nespėja adekvačiai įvertinti. O populiariosioms priskirtinų knygų krūva vis auga ir auga… Be minėtų komiksų, kai kurie mūsų itin gerbiami rašytojai – Jaroslavas Melnikas būtų tik vienas pavyzdys – po truputį krypsta į tą „tamsiąją pusę“. Žinoma, neverta pamiršti Andriaus Tapino fenomeno, o kur dar rašytojos – Sara Poisson, Audronė Urbonaitė, net ir Rasa Aškinytė. Metų knygos rinkimai darosi tirštoki – juose viename puode kunkuliuoja ir „elitiniai“, ir „populiarieji“ autoriai. Ko gero, daug blogiau ne tai, kad populiariosios literatūros daugėja, o tai, kad elitinė literatūra teksto kokybės požiūriu slysta į popsą.
Manau, neverta dėl populiariosios kultūros plitimo virkauti ir dejuoti, kad tauta banalėja. Sveika kultūra visada aprėpia abu laukus – ir „elitinį“, ir „masinį“, svarbu, kad skaitytojas galėtų ir mokėtų pasirinkti tai, kas jam svarbu. Apie tokį literatūros „dvigubumą“ rašė dar Pierre’as Bourdieu „Literatūros lauke“. Manau, daug geriau, jei masinis skaitytojas noriai perka ir skaito ne verstinę populiariąją prozą, o vietinę, lietuvišką: juk vertimai niekada neatspindi originalo. Be to, leidyklos su „paprastosios“ literatūros vertimais dažnai nepersistengia: jų kalba it medinė, žodynas skurdus. Tokio šlamšto prisiskaitę mokiniai nebežino, nei kas yra virtinė, nei klojimas, o katilą prisipažįsta išmokę iš „Hario Poterio“. Tad nemanau, kad lietuvišką popsą reikia kalti prie kryžiaus, ypač jam dar nesusiformavus. Be to, tikiu, kad gimtakalbių rašytojų tekstuose žodis vis tiek geriau valdomas negu komerciniuose vertimuose. Bėda ne tiek kalba, kiek teksto struktūra ir apimtis: trūksta gebėjimo pasakoti, išlaikyti elementarią veiksmų logiką ir pasakojimo dalių proporcijas.
Tačiau ignoruoti masinės literatūros kritikams nederėtų: skaitytojo negalima palikti knygų džiunglėse pirkti katės maiše už 14 eurų, tai tiesiog neetiška. Verčiau jau netaikyti populiariajai literatūrai tų pačių reikalavimų, kuriuos taikome rimtajai literatūrai, nes populiarioji – tai kultūra kultūroje, kitas laukas, kuris mėgdžioja „elitą“, bet dar labiau nori būtent populiarumo, daug autografų ir komercinės sėkmės. Taigi ir vertinga ji tiek, kiek sugeba papasakoti įdomią ir gerai struktūruotą istoriją lengvu, grakščiu stiliumi, neprikišdama į galvą propagandos. Jūrų kiaulytė – gražus padaras, bet ji negiedos kaip kanarėlė, kad ir kaip stengtumeisi.
Kitas panašus ir su užsieniu susijęs aspektas – kelionių knygų ir romanų apie emigraciją gausa. Per Knygų mugę buvo pristatytas Unės Kaunaitės romanas „Žmonės iš Alkapės“, bet čia jau 2015-ieji, todėl, palikdama intrigą, tepasakau: ši knyga verta, kad ją imtume ir skaitytume, net jeigu iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. O štai sausio 26 d. tarptautinėje turizmo parodoje „Adventur“ jau antrą kartą buvo įteiktas prizas už geriausią kelionių knygą. Kelionė lietuviams tampa norma: gali pigiai skraidyti atostogų, jei turi pinigų, gali keliauti pas draugus kone kiekvieną savaitgalį, jei turi drąsos – išbandyti ekstremalesnius keliavimo būdus, kaip aprašoma ir prizo laimėtojo Pauliaus Kovo knygoje „Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“. Be šios, į apdovanojimą pretendavo dar dvylika knygų. Prieš metus sąrašas buvo kiek trumpesnis – varžėsi dešimt kūrinių. Matyt, skaitytojai ieško bendrų, daug kam būdingų kelionių patirčių, plečia akiratį, gal net pasąmoningai planuoja kitą kelionę, ir jei neturi pinigų ar sveikatos keliauti fiziškai, pakeliauja bent knygos puslapiais. P. Kovo „Gyvenimas audroje“ man pasirodė lėkštokas nuotykių ir išbandymų aprašymas, nesigilinant nei į kultūrinius, nei į kokius kitus konceptualius dalykus. Pasakotojo mentalitetas panašus į veikėjų iš serialo „Žavūs ir drąsūs“, kurio niekada nemėgau: jam svarbu nugalėti, pirmauti, o ne ką nors suprasti. Kalbos valdymas pasirodė irgi nelabai aukšto lygio, nors čia gali būti ir redagavimo bėdos. Taigi kelionių knygos, matyt, tampa dar vienu sluoksniuoto populiariosios literatūros pyrago pertepimu.
3. Tiesą pasakius, vienos labiausiai nudžiuginusios knygos tikrai neišskirsiu, o tas, kurios malonumo suteikė proporcingai daugiau nei kalnas kitų, jau paminėjau. Labiausiai mėgavausi „Paskutiniu kvartetu“, jau senokai esu K. Ostrausko gerbėja. Nepaminėjau tik knygos vaikams „Milžinas Mažylis“, kuri man buvo savotiškas atradimas: smagu, kad vaikai yra auklėjami ir jiems yra meniškų knygų. Apskritai galvoju, kad knygų rekomendacijų reikės eiti ir pas mažiukus sūnėnus – lietuvių vaikų literatūros laukas kuo toliau, tuo labiau atrodo gyvas ir įdomus.
Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios
2015 m. Nr. 3
Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.
V. Mykolaitis-Putinas – ne tik žymus lietuvių literatūros kūrėjas, bet ir profesorius, literatūros istorikas, kritikas, nevengęs ir teorinių problemų. Studija „Kristijonas Donelaitis“, išaugusi iš jo auditorinių interesų, yra klasikinis literatūros istorijos darbas, kurio formai būdinga nuosaiki faktologija, ramus dėstymo būdas, sumuojančios išvados. Studija kiek pažeista privalomųjų marksizmo-leninizmo reikalavimų, bet labiau paviršutinių, suvedamų į formulę: „Tik Tarybų Lietuvoje Donelaičio kūryba buvo tinkamai įvertinta…“ Su originalesniais apmąstymais reikėtų sieti hegzametro, gamtovaizdžių aptarimą, darbo poezijos išskyrimą, mintį, kad „darbo poezija „Metuose“ – vertingas laimėjimas ne tik lietuvių, bet ir aplamai Europos literatūroje“1. V. Mykolaičiui-Putinui, studijavusiam Europos universitetuose, buvo gerai matomas europinis literatūros horizontas. Kelis kartus primenamas K. Donelaičio išskirtinumas savo laiko Europoje. V. Mykolaitis-Putinas lyg ir nedalyvauja K. Donelaičio jubiliejaus suaktyvintuose mintijimuose. Bet ir dalyvauja netiesiogiai, per Jurgį Lebedį, per tuos, kurie yra šį autorių skaitę. Mąstant ir apie literatūrą, ir apie jos vertinimo formas, pravartu yra grįžti, tikrinti ankstesnes klasikos interpretacijas.
Vėlyvoji V. Mykolaičio-Putino kūryba, jungiant ir meninius, ir mokslinius aspektus, gali atskleisti ne vieną įtampą tarp to laiko konvencijų ir individualiųjų aspiracijų. Tai vienintelis viešas poetas pokario Lietuvoje, kuris socialistinės ideologijos dogmas įveikinėjo ne tik profesionaliu Biblijos pažinimu, bet ir gyvu jos amžinųjų formų jutimu. Eilėraštis „Kėliaus iš kapo“ (1961):
Aš kėliaus iš kapo.
Ten jie mane sutarę,
Mirties palytėtą, trapų,
Buvo uždarę,
Kad jųjų valiai paklusčiau
Ir niekad daugiau nepabusčiau.
O aš nepaklusęs
Kėliaus iš kapo!
Esminė Naujojo Testamento situacija – Kristaus prisikėlimas iš mirties – yra didžioji šio teksto proforma. Taip, konkrečiąsias formas gaivina proformos, archetipai. Bet ne visiems jie pasiekiami. V. Mykolaičio-Putino eilėraštis į biblinę proformą yra patikimai atsirėmęs. Poetas jaučiasi esąs įgalintas ištarti: „Aš kėliaus iš kapo.“ Pasipriešinimas jiems, tiems, kurie turėjo prievartos galią. Uždarytas į kapą (apribota laisvė mąstyti, kurti, būti), kad paklustų, kad nebepabustų. Šitokia nuo realybės nutolinta, maksimaliai suabstraktinta forma, reiškiančia dvasinį poeto prisikėlimą, V. Mykolaitis-Putinas prabilo apie savo pokarį, apie prievartos palytėtus to laiko eilėraščius, apie rinkinį „Sveikinu žemę“ (1950).
Tuščias kapas: gilioji biblinė formos metafora. Esmės persikėlimo – iš to, kas lieka tuščia, į tai, kas nepraeina, nebeišnyksta, kas aukščiau už tikėjimą ir netikėjimą.
Tuščios laikmenos: peršokame – į kitą erdvę ir į kitą laiką, į mūsų gyvenamą erdvėlaikį. Tuščios laikmenos apmokestintos iš anksto, jei perkame, tai ką nors iš to, kas kuriuo nors būdu yra sukurta, ir įsirašysime. Jei ir kažką savo. Tuščia laikmena gali veikti ir kaip metafora: turime savy, kartais ir apčiuopiame savy kažką, kas turi galios virsti garsų ir žodžių ritmais, pasiryžimais, būsenomis, veiksmais, gyvomis, tarsi iš savęs užsipildančiomis formomis. Kas gali būti kuriuo nors būdu užrašyta, įrašyta.
Tuštuma – ne tik tai, ko nėra ar kur nieko nėra. Yra ir buvimas tuštumoje, yra ir tuštuma. Tuštumos buvimas. Išsigryninimas, išskaidrėjimas – lyg laukimas kažko svarbaus, kas turi pasirodyti, įžengti, užpildyti. Arba tai, kas priims tave, tavo neramybę, įformins. Iš Vytauto Mačernio „Žiemos sonetų“:
Klaust savęs jam belieka:
Kur veržies? Tuštumon.
Ką surasi ten? Nieko.
(„Kai pavargęs keleivis…“)
Ir Salomėja Nėris iš eilėraščio „Rudenėlį tylųjį, geltoną…“ didžio sugrįžimo maloningumo nužengia į ontologinę tuštumą: „Neatsako niekas… Veltui klausiu. / Spokso tuščios akys sienų keturių.“ Dar randa atramą: „Prie tavęs, šaltoji, prisiglausiu…“
Tuštuma – ir lyg pasirengimas kažką suimti, lyg atgimdyti, kažkuo tapti. Juk niekas yra arti visko. Arba tas pats, tik kitu būdu, kita forma. Galbūt tokia forma, kai tuštuma prilygsta galiai, kaip vienoje iš labiausiai cituojamų ankstyvojo Tomo Venclovos poetinių frazių: „Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – ritmą ir kalbą“ („Sutema pasitiko šalčiu“). Kalba, ypač ritminė, išnyra tarsi iš tuštumos, ne iš to, kas jau kuriuo nors būdu yra, o ko nėra, ko be tos ritminės pagavos ir būti negali. Ir S. Nėries, ir T. Venclovos eilėraščiuose tuštuma šalta ar arti šalčio.
Tuštumos persvarstymas suproblemino lyg ir aiškesnę ištuštėjusią ar ištuštėjančią formą, ypač mąstomąją. Ji iškilo kadaise iš bandymo suformuluoti kelias minties šakas apimančią platesnio lituanistikos seminaro temą: „Literatūra pasaulyje, pasaulis literatūroje“. Ta abstrakti formuluotė kurį laiką buvo gyva, judėjo fenomenologiniu taku tarp literatūros ir gyvenamojo pasaulio. O kai jau reikėjo seminarą skelbti, tas takas buvo apnykęs, sunku buvo jį beatsekti. Formuluotė skambėjo pretenzingai. Taip, ji buvo ištuštėjusi; kaip žirnio ankštis, išdžiūvo, prasiskleidė. Svarbu tą ištuštėjimą laiku pastebėti, atsisakyti formuluočių, kuriose nebelieka gyvo intereso.
Kad žodžių formos, jei ir kaip galimybės, atsiranda, susidaro, kažkaip žinome. Jaučiame ir kad jos ištuštėja, tarsi sunyksta. Greičiausiai ištuštėja ritminės pagavos, akimirka, kai buvo, skambėjo, ir jau nėra, nebesueina, nebesusijungia, nes jau išsisklaidžiusi, praretėjusi būsena, kurią labiausiai ir sutankina emociniai-ritminiai virpesiai, iš jų susidarantis emocijų tinklas. Kalbant apie lyriką, emocijų tinklą, formuojantį ritminius kalbos virpesius ir judesius, reiktų nors trumpai pasiaiškinti. Žmogaus intymumas, lyg ir savaiminis, virsta problema, kai siekiame jį tirti. Neišsiverčiame be slapties, paslapties, ribos, distancijos; net ir tais atvejais, kai intymiųjų poetinių formų prigimtis ir atrodo visai atsivėrusi. Kuo atviriau, tuo paslėpčiau – čia galimas ir toks paradoksas. Tik poetai žino, kaip gerai, kaip patikimai jų intymiąsias patirtis paslepia lyrika. Lyrikos aš yra universaliausia paslėptis, atskirosios savasties išnykimas kalboje ir jau iškilimas iš jos jau visai kitais pavidalais, vienu metu ir išgrynintais, ir subendrintais. Ir vis dėlto; ir vis dėlto. Kažkas, kas verčia gėdytis to, kad rašai eilėraščius, kad poetė, poetas. „Kodėl gėda?“ – klausė Czesławas Miłoszas „Pakelės šunytyje“. Ir taip atsakė: „Poezija yra gėdingas dalykas, nes užsimezga pernelyg arti veiklos, kuri vadinama intymia. Poezijos neįmanoma atskirti nuo savo paties kūno suvokimo. Ji sklando virš jo, nemateriali, bet kartu ir neatsiejama, ir verčia gėdytis, nes apsimeta priklausanti kitai – dvasios – sferai“2. Pirminė poezijos fenomenologija – Cz. Miłoszo juntama iš poeto taško. Apsimetimo veiksmas – arba perkūrimo, persikūnijimo. Transformacijos – kūno virtimo siela, sielos įsikūnijimo. Kada jau ne gėda? Kai transformacija yra tikrai įvykusi, kai kūno gėda kalboje ima plastėti kaip sielos džiaugsmas.
Kaip intymiosios formos, tos ypatingosios sankabos ir sankalbos (Aido Marčėno žodžiu) gali būti tiriamos, kaip verčiamos į socialią kalbą? Tikrų lyrikos tyrimų apskritai nedaug, tai sunkiausia literatūrologijos sritis. Nujautė šią problemą ir V. Mačernis, eilėraštyje „Distancijos jausmas“ ironizavęs įprastus „kritikų“ kelius ir būdus: smalsumą („Jis žino viską, kas pažemint kitą gali / Ir iš žmogaus garbingo padaryt „žmogelį“), distancijos nesilaikymą („Distancija ir pagarba žmogaus / Visai neliečia subtilaus jo meno. / Gyvenimas jam – smulkmenų istorijėlė, / Labai pikantiška ir linksmutėlė“). Išeitis – „kito intymumo nepažeist“, nes: „Kiekvienas atskiras žmogus – pasaulis savyje, / Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečiąs tik atstume.“ Intymumo šviesa – iš atstumo. Tik iš jo intymumas darosi kūrybiškai darus. Intymumo kūrybinės formos atsiranda spontaniškiausiai, savaimingiausiai. Bet ir jos tuštėja, nyksta. Gaivina tik patirtis, ir patirtis, atverta kitam, kitai. Kad intymioji patirtis būtų atverta kitam ne kūrybos būdu, reikia išskirtinio kontaktyvumo, labai tikslingų ir kartu atsargių žingsnių.
Gal to, kas nyksta, tuštėja, ir nebūtina stengtis sulaikyti, išsaugoti? Nežinome, negalime tvirtai atsakyti. Kai viską saugome, kaupiasi ir daug nereikalingo, visokių nebegyvų daikčiukų. Kai nesaugome, tuštėja pats gyvenimas, pagrindinė, tiksliau, vienintelė būties forma. Saugojimas vis dėlto yra esminis žmogaus pašaukimas – tas ir lietuvių kultūrai stipriai įdiegta. Kad būtum, turi kažką turėti. Buvimo ir turėjimo priešstata nėra absoliuti. Kas turima, yra vienaip ar kitaip išlaikyta, išsaugota.
Maždaug prieš tris dešimtmečius Arūnas Sverdiolas išvertė Martino Heideggerio filosofinę esė „Helderlinas ir poezijos esmė“, kurioje poezijos ir filosofijos bendrumais išreikšti ir esminiai žmogiškojo steigimo ir saugojimo rūpesčiai. M. Heideggeris pasirėmė Friedrichu Hölderlinu, savitu ir mįslingu vokiečių poetu, jo lyg ir tiesioginėmis ištartimis – pasakymais, filosofo vadinamais kertiniais. Vienas jų: „Tačiau kas išlieka, steigia poetai.“ Ši esė buvo paskelbta jaunųjų kūrybos almanache „Veidai“ (1988)3, kurio sumanytojas ir sudarytojas buvo Vaidotas Daunys; 1985-ieji – almanacho steigimo metai. V. Daunys buvo vienas kūrybingiausių savo laiko žmonių, siekė poezijos ir mąstymo apie ją sąlyčių ir kaip naujų formų inspiracijų, domėjosi muzika ir daile, planavo rašyti disertaciją iš V. Mykolaičio-Putino kūrybos, gera pradžia buvo jo diplominis darbas (1981). V. Mykolaičio-Putino neišleido iš akių per visą trumpą savo gyvenimą; jo asmenybė padėjo jausti ir ryšį su anos Lietuvos kultūra, kūryba. V. Dauniui atrodė, kad kurti reiškia ir palaikyti ryšį su kitais, esančiais ir buvusiais, jam rūpėjo „bendro buvimo pojūtis, kuriame įsiklausymas reikšmingesnis už šurmulį“ („Kartu ir atskirai“)4. Kai išėjo pirmieji „Veidai“, kultūrinis gyvenimas buvo supte apsuptas, netgi įsuptas tuščių formų, ideologinių klišių. Jaunieji bandė pro jas prasiveržti, įsteigti nors trupinį gyvybės, kartu ieškodami saugos galimybių vieni kitiems. Pirmiesiems „Veidams“ įžangą rašė Lietuvos LKJS CK pirmasis sekretorius. Jis tarsi „pridengė“ almanachą; už ištuštėjusių formų, už ideologinių šablonų buvo kuriama erdvė gyvybės ūgliams, norėta juos saugoti, puoselėti. V. Dauniui labai svarbūs buvo Oskaro Milašiaus ir Cz. Miłoszo tekstai, jis rūpinosi vertimais almanachui, niekad nepamiršo didžiojo Adomo – Adomo Mickevičiaus. Jam rūpėjo egzistencijos filosofijos formos, taip pat ir lietuviškosios, – gal labiausiai Antano Maceinos. „Veiduose“ galima jausti grįžimą, kad ir slaptą, slepiamą, į maždaug 1938–1940 metus, idėjų požiūriu – į V. Mykolaitį-Putiną, A. Maceiną, o formų, ypač vidinių, – į V. Mačernį. Yra ryšys tarp „Veidų“ ir „Sietyno“ (1988–1990), iš karto gali atrodyti, kad alternatyvu, bet yra bendrų veidų, artimas kultūros formų atnaujinimas ir grįžimo judesiu. Aišku, „Veidai“ dar tarpiniai, atsargūs, o „Sietynas“ – radikalus, aiškių ir griežtų politinių pozicijų.
Pokalbis „Kartu ir atskirai“ – apie „Veidų“ steigtį, apie programas 1986 m. leidinyje. Išryškėja mintis, kad gyvosios kultūros formos randasi iš santykių, ryšių, išreiškiamų pokalbiais, jei viešai ir nevykstančiais, iš to, ką taip brangino Vaižgantas, ką vadino papulkavimu, pabuvimu kartu, sambūryje. „Veiduose“ jau matomas Marijus Šidlauskas, dar neryškūs Dariaus Kuolio, Valdo Kukulo profiliai, debiutuoja poetai, dabar esantys centre. 1985 m. ir pats V. Daunys išleido pirmąją eilėraščių knygą – „Metų laikai“, V. Kukulo nuomone, pašaukimo ir pasiaukojimo tėvynei programą, kuria „pabrėžtinai akcentuoja, gal net savotiškai saugo, restauruoja Maironio, Putino teigtas vertybes“ („Šešetas žvelgiančių šešiom kryptim“)5. Tada to akcento saugo dar negirdėjome taip aiškiai, kaip girdime dabar. Itin aiškiai, tada tik užsimezgusi ir V. Kukulo jau pastebėta forma rodė gajumo žymių. Tos įvairiopos žymės mąstomuoju horizontu skleidėsi nuo M. Heideggerio esė „Helderlinas ir poezijos esmė“ vertimo iki paties A. Sverdiolo mąstymo struktūrų, kultūros filosofijos etiudais pavadintoje studijoje „Steigtis ir sauga“ (1996). Jos rodė ir gana intensyvų formų kitimą, ir vienu ar kitu būdu reiškiamą žinojimą / tikėjimą, kad visa, kas įsteigta, turi būti saugoma, kad steigtis ir sauga yra neatskiriamai susijusios. Nesaugomas, kaip nors neperimtas įsteigimas išnyksta; jei neįsteigta, nėra ko saugoti. Nepasodinto laistyti nereikia.
Apie ką kalbame? Kad būties formos steigiamos, saugomos savo pačių pastangomis, vidiniais įsipareigojimais gaivinamos atskirų žmonių, jų santykių, ryšių, pokalbių, kartais įveikiant ir rizikos baimę. V. Mykolaičio-Putino „Kėliaus iš kapo“ yra beveik neįtikėtinos dvasios laisvės ženklas ir kartu forma. Kad ir koks būtų laikas, kad ir kaip būtų sunku, tai vyksta. Ir tai turėtų vykti amžinai. Visada atsiras, kas prisiims atsakomybę, kas žengs pirmą žingsnį, bandydamas įveikti laiko tarpsnius, kai žmonės dūsta nuo ištuštėjusių formų. Kuo formos tuštesnės, tuo jos pompastiškesnės. Visos serijinės gamybos remiasi formų imitacijomis. Gyvos formos neįmanoma imituoti, ištuštėjusios formos lengvai užpildomos kokių nors einamųjų aktualijų. Kūryba yra pastanga išvengti ištuštėjusių formų; kartais ir bandant jas atgaivinti, išsaugoti. Kultūroje nuolat kas nors restauruojama, ne tik pastatai, ne tik parkai, ne tik paveikslai. Restauruojamos ir žodinės formos. Restauravimas yra saugojimo būdas. Pats gyvenimas yra saugojimas. Jei Sluškų rūmus prie Neries savo pastoviam gyvenimui rinktųsi Lietuvos muzikos ir teatro akademija, vis dar tebesiglaudžianti laikinai ir siekianti naujų pastatų, žengtume didelį žingsnį į Vilniaus formų išsaugojimą. Restauruoti dvarai, ansambliai švyti prieš mūsų akis savo gražiomis, bet ištuštėjusiomis, neatgijusiomis formomis. Formas atgaivina tik gyvas gyvenimas, sunkiai įspėjami, nuspėjami, bet veiksnūs ryšiai.
Dar apie ryšius, iš jų atsirandančias situacijas, kaip formų fundavimą. 1988 m. „Veiduose“ buvo išspausdintas Rolando Rastausko verstas Cz. Miłoszo „Niekad tavęs, mieste“: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.“ V. Daunio pasisakymas jo paties organizuotame vakare, skirtame A. Mickevičiaus, O. Milašiaus ir Cz. Miłoszo kūrybai (1987 metų rudenį): „Jeigu istorija yra sukūrusi Vilniaus veidą, tai poezija yra būdas šį veidą išvysti. Poezija mums praneša, kad jos apdainuojamas miestas yra ne vien geografija, bet ir metafora“6. Poezija paliudija, kiek tautos turi energijos sukaupti savo sakralinius centrus, įprasminti jų daiktus. Restauruoti miestą ar jį išsaugoti tokį, koks jisai stovi, – tai tik dalinis uždavinys. Jis gali atrodyti beprasmis, jeigu nebus poeto balso, perkeliančio miestą nuo tiesioginių prasmių, nuo fizinių prie metafizinių. Muziejininkystė šiuo požiūriu sustingdo daiktus, poezija juos prikelia. V. Daunys žengė svarbų žingsnį į miesto dvasios suvokimą, siekė artinti poetinio žodžio ir vaizdo poetiką, norėjo išleisti ciklą knygų, kur derėtų poetų ir fotografų žvilgsniai, vienas kitą papildytų (1993 m. kartu su Vytautu Balčyčiu parengė fotografijų ir esė albumą „Vilnius: vardas ir žodis“).
Pirmą sykį klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Skiautinys mano miestui“, prasidedančios Cz. Miłoszo inkantacija, galima buvo justi ir „Veidų“ kurtos skirtingų sričių menininkų bendrumo atmosferos atgarsį, jos stiprintą Vilniaus akcentą: toje atmosferoje ir pati kompozitorė dalyvavo, taip pat ir savo žodiniais tekstais. V. Daunio „Veidai“ kad ir tolimesne atošauka veikė „Skiautinio…“ pradines, jausmines versijas. Ir savo tekstu V. Daunys dalyvauja muzikiniame Vilniaus pašlovinime.
Eimuntas Nekrošius iš Šiluvos (unikali pamatinio prigimties žemaitiškumo ir bendrojo žmogaus pasaulio jungtis) sukūrė teatrą iš Jobo knygos. Viename interviu („Bernardinuose.lt“) paliudijo: Jobo knygą jam davęs Romualdas Granauskas, seną, išleistą dar Antano Maceinos (gal kalbama apie filosofo „Jobo dramą“, turinčią paantraštę „Žmogiškosios būties apmąstymas“). Savito teatro kūrinio pradžia – per rankas: Jobas, įduotas E. Nekrošiui R. Granausko, yra kitas Jobas nei perskaitytas iš naujausio Biblijos leidimo. Jobo istorijoje jau įsirašo ir R. Granauskas. E. Nekrošius galėtų savo teatrą daryti iš R. Granausko, iš „Jedzės“ ir kitų šventųjų, iš jų gyvenimų. Derėtų prie Jobo – iki Naujojo Testamento ir jau po jo – kitose erdvėse ir kituose laikuose, taip pat ir lietuvių tautos, bet viskas iš to paties. Kur yra gyvenimas, ten ir kančia. Kur kančia, ten rasis ir šventųjų, ir šventumo formų, krauju gaivinančių gyvenimą. Kančia neišnyksta, ir niekas nežino, kodėl kenčia, už ką. Už ką kenčia žmogus? Ar už tai, kad kaltas? Ar už tai, kad nekaltas? „Šventųjų gyvenimais“ R. Granauskas sugrąžino nuo mūsų nutolusį ne tik dangaus, bet ir žemės šventumą, žemės mažutėlių šventumą. Senąją Moniką iš R. Granausko „Gyvenimo po klevu“ galima skaityti kaip amžinąją biblinės Jobo dramos paralelę. Juk nekalta ta moteris, juk dora, juk nenusikalsta nei gyviems, nei mirusiems. Juk pagal savo prigimties ir laiko suteiktas galimybes gyvena teisingai. Ir pati tą suvokia klausdama: „Aš dabar tankiausiai pamisliju: kas ir nuskiria žmogui tokią dalią? Ar pondievs? Jeigu pondievs – tad skirtų bausdamas, o už ką dabar? Juk aš per visą savo amžių nei žmogui, nei gyvuliui nesu nieko blogo padariusi.“ Nieko blogo nėra padariusi, dėjusi pastangų elgtis dorai, teisingai, o palengva viskas atimama: vyras, sūnus, anūkas, protelio pagailima proanūkiui, baisi galia, materializuota traktoriaus, suknežina ir trobą, ir ją pačią. Ar tai tik tam tikros sanklodos gyvenimo žlugimas – agrarinio ar kolchozinio, – kaip dažniausiai aiškiname, ar tai ta pati universalija, iš kurios kilo ir Šventraščių, Išminties knygos? Ir gal iškalbiausia Jobo knyga, klausianti: „Bet iš kur ateina išmintis? / Kur slypi suvokimo galia? / Kaip žmogui rasti į ją kelią, / kad gyvųjų krašte jos nėra? (Job 27, 28). Jeigu pajėgtume mąstyti įsimąstydami į šią amžinai klausiančią ontologiją, galėtume rasti universalesnę prieigą ir prie literatūros formos klausimų. Problema ne tik pati išmintis, ateinanti nežinomu būdu. Problema – išminties suvokimo galia. Išmintis pasirodo, veikia tik suvokta, tik tarsi peršviesta suvokimo. Išminties suvokimo galia yra ta pati išmintis, išminčiai suvokti reikia išminties. Suvokiama išmintis yra įsukama formų, atsigaunančių, atgaivinamų, saugomų. Išminties kelias yra formų kelias: ir mąstomųjų, ir kūrybinių, iki pačių intymiausių. Ir Biblijos išmintis veikia ir poetiniais būdais, formomis.
Kas yra kūrinys? Universaliausia prasmė, išreikšta individualiausia kalba. Nieko daugiau. Bet prie to prieinama ir tarsi išsilukštenant iš negyvų, ištuštėjusių formų, susikabinant su pačiais konkrečiausiais gyvenimo, jo laiko ir jo erdvės pasireiškimais, iškylančiais ir iš vaižgantiškojo papulkavimo, pabuvimo draugėje. Kad žmogus kalbėtų, jis turi būti kalbinamas. Ne tik žmogaus, bet ir daiktų. Kuo tankesnis ryšių tinklas, tuo iškalbesnės formos. Kuo daugiau kalbos, tuo giliau žmogaus siela nyra į tylą. Kalbumas šaukiasi tylos, ne nekalbumas.
Dar sykį M. Heideggeris iš tos pačios esė apie F. Hölderliną: ne kalba aiškina poeziją, o poezija kalbą: kalbos esmė turi būti suprasta remiantis poezijos esme. Paini mintis, kaip daug kas M. Heideggerio mąstyme, bet ir skaidri. Poezijoje atsiskleidžia, pasirodo, yra įsteigiamos (ypač metaforos būdu) kalbos galimybės. Kalba ir yra jos galimybės. Kalba yra tai, ką gali, pajėgia poezija.
Literatūra sutelkia formas, kuriomis galima matyti ir mąstyti. Galima matyti ir kaip formos ištuštėja, išnegyvėja (pavyzdžiui, ankstyvieji lietuvių socrealizmo romanai, pokario eilėraščių knygos), kaip atsiranda lyg kokios nedirbamos literatūros žemės. Ar galima čia kažką įsteigti, ar yra galimybių atnaujinti formų gyvenimą? Ar tas įsteigimas šauktųsi saugojimo ir kaip apmąstymo, refleksijos?
Ne tik gyvenimu reikia aiškinti literatūrą, o ir literatūra – gyvenimą. Gyvenimas yra pati universaliausia forma. Jos viduje tai, kas ištuštėja, sunyksta, atgaivinama, atgimdoma. Bet atgaivinama būdais, kurie nėra iš anksto numatomi. Jokios teorijos, jokio metodo, o atgimsta, atsigaivina, prisikelia.
Michelis Tournier, prancūzų rašytojas ir filosofas, traktatu „Idėjų veidrodis“ paėjėjo įdomiu idėjų jungties ir priešpriešos keliu. Atsidūsta: „Negalėjimas įgytų bruožų perduoti paveldo keliu paverčia niekais žmonijos pažangą. Net jei visi išmoksta kalbėti, o didžioji dalis – skaityti, vaikai ir toliau gimsta nemokėdami nei kalbėti, nei skaityti“7. Galima būtų tęsti šią mintį ir formų linkme. Kad ir koks perpildytas būtų jų laukas, jis lieka ir tuščias. Tuštuma yra kažkuriuo būdu įsteigta, įsisteigusi mumyse. Ji yra saugojama. Kaip ji pati ir kaip kažko kito įsteigimo, įsisteigimo galimybė.
Algirdas Julius Greimas savo studiją „Apie netobulumą“ (lietuvių kultūros tradicijoje pamatinę ir įeinant į formų mąstymo kelią) pradėjo nuo M. Tournier romano: „Robinsonas – Michelio Tournier romane – iki tol sugebėjęs tvarkyti savo gyvenimą pagal vienas po kito krintančių lašų ritmą savo darbo klepsidroje, buvo staiga pažadintas „neįprastos tylos“, kurią jam atvėrė „į varinį dubenį nutiškęs paskutinis lašas“. Tada jis konstatavo, kad sekantis „tvirtai nusprendęs nebekristi“ lašas įstengia „apversti laiko tėkmę“8.
Galia, kad ir pati menkiausia, kuri įstengia apversti laiko tėkmę, lemia ir formų likimus: tolydumą, tuštėjimą, įlūžius, pradedančius kažką kita, kas įsisteigia, yra įsteigiamas. Ir tą pačią akimirką randasi galia, kuri tą trapų, ką tik žalią stiebelį išleidusį diegą imasi globoti, saugoti. Globa greta saugos.
Abi tos galios kyla ir iš pačios kūrybos.
1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. – T. 10. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 284.
2 Miłosz Cz. Pakelės šunytis. – Vilnius: Strofa, 2000. – P. 22.
3 Heideggeris M. Helderlinas ir poezijos esmė / Iš vokiečių k. vertė A. Sverdiolas // Veidai. – 1988. – P. 252–266.
4 Veidai. – 1986. – P. 248.
5 Veidai. – 1988. – P. 325.
6 Ten pat. – P. 21.
7 Tournier M. Idėjų veidrodis. – Vilnius: Alma littera, 2005. – P. 77.
8 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 176.
Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis
2015 m. Nr. 1
Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis
Danielius Mušinskas. Bandysiu suformuluoti tokį klausimą: kodėl mes šiandien čia susirinkome? Kodėl reikia tokio pokalbio apie Romualdą Granauską? Kodėl tokio pokalbio nebuvo išėjus Sigitui Gedai, Juozui Apučiui, Justinui Marcinkevičiui, Marcelijui Martinaičiui?.. Ar mūsų pokalbis atsitiktinis, sugalvotas redakcijos, ar iš tikrųjų įvyko kažkas svarbaus, kas galbūt apjungia ir ankstesnes minėtas netektis? Kas įvyko lietuvių literatūroje, kuri buvo pakilusi į pakankamai aukštą lygį, kad lyg sustojome apmąstyti permainą? Arba gal kalbamės atsitiktinai ir vadovaudamiesi principu, kad apie mirusius arba gerai, arba nieko?..
Regimantas Tamošaitis. Iš mūsų gyvenimo beveik vienu metu, spalio mėnesį, išėjo du žymūs autoriai, svarbūs prozos kūrėjai, Bitė Vilimaitė ir Romualdas Granauskas. Abu jie, mano nuomone, yra epochos didžiausi, bet kartu ir skirtingi, nepalyginami. Skirtingai jie buvo matomi, skirtingai ir išėjo. B. Vilimaitė į Karveliškių kapines, kur atgulė greta motinos ir sūnaus, buvo palydėta tyliai, beveik nepastebimai, dalyvaujant nedideliam būreliui artimųjų ir literatų, o atsisveikinimas su R. Granausku Šv. Jonų bažnyčioje ir Antakalnio Menininkų kalnelyje buvo visos Lietuvos įvykis. Ir nenuostabu, nes R. Granauskas buvo universalesnis, jo žmogus išryškėja gamtos, tautos ir istorijos kontekste, o B. Vilimaitė, priklausanti subtilesnei humanistinei Jono Biliūno tradicijai, europietiškosios novelės linijai, savo žmogų vaizdavo šeimoje, gilinosi į žmogaus psichologiją per socialinį kontekstą, vertindama jo egzistenciją individualios moralės aspektu. Taigi B. Vilimaitė vaizdavo asmens sielos, o R. Granauskas – tautos dvasios dramatiškas patirtis. Pirmoji yra europietiškojo personalizmo reprezentantė, humanistinių vertybių gynėja, antrasis – archetipinės ir metafizinės žmogaus būties liudytojas, artimesnis natūralistinių vertybių sistemai. R. Granausko kūryba yra savotiška gyvenimo filosofija, man jis yra Martinas Heideggeris mūsų literatūroje. Dėl šios kūrybos episteminio modelio – gamtos vaidmens ir natūralistinės pasaulio tvarkos teigimo – ji pagrįstai vadinama magiškojo realizmo terminu. Mitas, archetipas, gamtos galių laukas, kolektyvinė tautos atmintis – tai R. Granausko meninės vaizduotės teritorija. Nuostabus dalykas yra tai, kad archetipinius vertybių klodus jis gebėjo susieti su individualia žmogaus egzistencija, parodyti atskiro žmogaus gyvenimo vertę, grožį ir skausmingą trapumą. Toks skirtingų vertybinių dydžių jungimas yra iš tikrųjų unikalus.
Be viso to, kas šiuos autorius skiria, pabrėžčiau, kad abu jie yra artimi savo begaliniu jautrumu žmogui, nepaprasta kūrinių moraline įtampa, taip pat – beveik nepranokstamu jautrumu kalbai, meninės žodžio galios pojūčiu.
Abu – dideli talentai, menininkai, bet, žinoma, mūsų kultūrai ir literatūrai R. Granauskas yra epochinis dydis, o B. Vilimaitės novelei tautos gyvenimas, istorinis laikas ypatingos reikšmės neturi. Jai svarbu ne gamtos veiksniai, o asmens sielos metafizika, svarbu pats žmogus, koks jis yra, koks buvo ir bus, koks jis yra visada. Per B. Vilimaitę matome J. Biliūną, o per R. Granauską įžvelgiame patį Kristijoną Donelaitį ir net dar toliau, baltų genčių mitinius pasaulius, pačias mūsų sąmoningumo ir kalbos ištakas.
Pirmos mintys, išgirdus apie R. Granausko netektį, buvo tokios: dabar tai jau viskas, dabar jau tikrai baigėsi epocha. Dalis mūsų lietuviškojo pasaulio liko „anapus ribos“. Bet tas kūryboje įkūnytas buvęs pasaulis mums neprapuolė ir neprapuls, jis tiesiog nebesikeis, nebepasipildys, tačiau liks kaip koks mūsų buvimo pagrindas. Kaip neprapuolė ir K. Donelaičio reikšmė, nors šiandien aplinkui jokių donelaičių nesimato.
R. Granauskas su savo kūryba man yra tarsi kūlgrinda Žemaitijos pelkėse. Prisimenu vaikystės dienų įspūdį, tiesiog kūnu patirtą metaforą. Matau tamsiai rudus vandenis, aplinkui tyvuliuojantį raistą, kuriame galima lengvai prasmegti, bet kojos jaučia tuose vandenyse patikimą pagrindą, kuriuo galima saugiai ir ramiai eiti pirmyn – praeitis mus saugo, jeigu tik ją jaučiame. Pelkės – tai chaosas, tai pradžia ir pabaiga, kuri gali mus praryti, bet kai jauti saugančias atramas, kelias per pelkes gali būti netgi smagus pasivaikščiojimas. Turėdamas tikrus pagrindus ir pats esi tikras, ramus, saugus, ir tavo gyvenimas aiškus. Yra aiškūs jo orientyrai. Nes bet koks veiklos ir egzistencijos orientyras numato ištakas ir atramas, iš ko viskas prasideda. R. Granausko kūryba – mūsų kultūros kūlgrinda, stiprinanti kūrybinės veiklos tęstinumą.
Taigi mano mintis tokia: tai paskutinis mūsų lietuviškosios kultūros liudytojas, ir dabar jau – viskas, dabar turi būti kažkas kita. Bet tai, kas turėtų atsirasti ir tapti mus jungiančiu ir saugančiu prasmių klodu, dar nėra matoma.
Jūratė Sprindytė. Kad jau viskas – su tuo nesutikčiau. Pirmiausia pritariu, kad šiandien su R. Granausku reikėtų minėti ir kitus išėjusius: B. Vilimaitę, J. Aputį, M. Martinaitį, Joną Strielkūną, S. Gedą… Šviesuliai gęsta vienas po kito. Tarsi atlaisvina vietą, bet klaustukas – kam? Regimantui atrodo, kad antai išėjo paskutinis autorius. Bet pradėjau galvoti, dar gyvi yra Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jonas Mikelinskas, Leonardas Gutauskas, Petras Dirgėla, Vanda Juknaitė, Saulius Šaltenis… Ir dar ne vieną čia galėtume vardinti.
R. T. Taip, V. Juknaitę čia kažkaip praleidau. Ji irgi mano didžiajame asmenybių sąraše…
J. S. Jie visi yra rimtieji rašytojai – XX a. antros pusės, įžengę su savo kūriniais ir į XXI a. Visi jie – epochos ženklintojai, ir jų kūryboje socialinė bei moralinė problematika vienaip ar kitaip yra gyva, svarbi. Tie gyvieji mums svarbūs ir darosi vis svarbesni. Svarbūs turbūt todėl, kad kūryba, anot A. Nykos-Niliūno, esanti šalia Būties ir Nieko dialogo, jame nedalyvaujanti, yra nieko verta. XX a. antros pusės nelaisvės, o vėliau ir chaotiškos laisvės laikas tiesiog rėmė tokią kūrybą, susijusią su pamatinėmis žmogaus vertybėmis. Tuo metu egzistavusios socialinės ir kultūrinės praktikos ją aktualino. Ir šiandien verta klausti, kodėl tai tebėra aktualu ir bus aktualu ateityje, visados. Atsakymas, atrodo, visai paprastas: nes tokia kūryba susijusi su esminiais tautos gyvenimo momentais. R. Granauskas esė apie J. Strielkūną parašė kaip apie visą kartą, tarsi dalindamasis kartos jausenomis. Prozininkai mažiau už poetus švaistosi dedikacijomis, bet prisimenu pirmąją L. Gutausko knygos „Šunų dainos“ novelę, kuri skirta R. Granauskui. Joje neįvyksta šunų sukilimas, nes šunys bijo laisvės. O R. Granausko kūryboje svarbu yra universalumas. Veikia universali gamtos pajauta. Ir žmogus, ir gamta, ir valstybės būtis, ir žmonių santykiai, ir nuodėminga žmogaus prigimtis, ir kone visada – istorinis laikas. Taip pasakojimas įgyja epinę prasmę. Šalia žmogaus žemiškų rūpesčių jaučiama nenugalima lemtis, fatumas. Yra ir romantinis jausmas. Bet visada R. Granausko tekste tai stipru ir aistringa. Ta mikrokosmo ir makrokosmo gyvybinga vienovė man atrodo ir tvari, ir amžina, o drauge – ir savotiškai baisi. Ji ir saugi, ir baisi. Tuo noriu pasakyti, kad R. Granausko kuriamas universumas yra labai visapusiškas. Todėl jo tekste siekiame ir kolektyvinę pasąmonę, ir mitą, ir archetipo laukus. Yra ypatingas viršasmeninis žvilgsnis į istoriją. O tai pasitaiko reto autoriaus kūryboje. Daugelio kitų rašytojų tekste pasaulis ir jo istorija vis dėlto matoma per ego prizmę, tas matymas subjektyvizuotas, tuo jie kiek silpnesni. O R. Granauskas sugeba į laiko gelmę žvelgti keistai objektyviai. Vaizduodamas kartos gyvenimo ženklus, simbolius, jausenas sukuria kažką tokio, kas mus labai paveikia. At- simenu, kaip pirmą kartą susitikau su R. Granausko kūryba. Tai buvo 1968 metai, „Nemune“ – trijų apsakymų publikacijos („Žemuogės“, „Beržų kalnas“, „Švelnumas“). Tada buvau visiška piemenė, gal devintokė ar dešimtokė, ir labai smarkiai verkiau skaitydama „Švelnumą“, kur nuo žiauraus šeimininko pabėgęs šuva miršta iš šalčio ir vienatvės. Ta patirtis man nepamirštama. Taigi net paaugliška sąmonė pajuto didžiulę rašytojo, pačios literatūros jėgą.
Vytautas Rubavičius. Apie šunį? Taigi J. Biliūno tradicija, skausmingo pasakojimo linija…
Viktorija Daujotytė. Taigi kodėl būtent po R. Granausko mirties susirinkome tokiam pokalbiui… Teisingas šis žingsnis, ypatingas, jautrus laikas, po mirties… Tuo laiku daug kas geriau matoma. Ryškiau, aiškiau. Jei praleidi šitą laiką, paskui daug ko jau negalėsi matyti, suvokti, ne tik kaip atskirai matantis, bet ir visi mes. Kai kalbėsime apie R. Granauską, jau visą laiką suksis toks bendras jo kartos žmonių ratas, ir, atrodo, kad tuos pačius žodžius, kuriuos sakai R. Granauskui, sakai ir J. Apučiui, ir M. Martinaičiui, ir J. Strielkūnui, ir B. Vilimaitei…
V. R. Paskutinė M. Martinaičio knyga apie tai…
V. D. Taip… Todėl laiku tas mūsų pokalbis. Iš ko, kaip mumyse susidaro jausmas, kad – paskutinis? Kad viso to jau nebus, kad mes stovime prie kažko, ką dar galime matyti ir girdėti, bet kas jau nuo mūsų pasitraukia?
Greičiausiai taip būna kiekvienu atveju, kai pasitraukia didelis kultūros reiškinys, kai išeina didelis kūrėjas. Tada ir sakome: jau paskutinis, jau riba, kad negali būti, kad tas žemės ir dangaus dosnumas būtų toks beribis ir kad dar pasikartotų tokia didybė. Toks bendresnis mūsų pokalbio planas, mąstant apie visus mūsų didžiuosius. R. Granauskas yra riba, tikrai riba, bet tai ta pati riba, prie kurios stovėjo ir J. Aputis, ir M. Martinaitis, ir J. Strielkūnas – ta pati riba. Ir tai susiję su esminiu mūsų pasaulėvokos sandu, su mūsų žemdirbiškąja pasaulėvoka, su agrarinės kultūros archetipais, mitais, su egzistenciniu pasaulio vaizdu… Arvydas Šliogeris apie šiuos rašytojus dar mūsų jaunystėje yra pasakęs, kad lietuviai turi labai savitą, valstietišką, žemdirbišką egzistencializmą, ir kad šis egzistencializmas yra ne filosofinių, o literatūrinių, kūrybinių formų. Tada kalbėjome apie J. Aputį, ir apie R. Granauską – labiausiai. Todėl man neatrodo perdėta Regimanto mintis apie R. Granausko savotišką sąšauką su M. Heideggeriu. Gerai įsiskaičius į šį filosofą, iškyla jo žemės jutimas, tarsi kokio juodžemio galios jutimas. Kaip kitaip jis būtų galėjęs filosofiškai rašyti apie Vincento van Gogho nutapytus batus? Valstiečio batus, prie kurių prilipęs žemės purvas. Jausmas, kad stovime prie ribos, yra tikras, teisėtas, ir mes turime tai reflektuoti. Jungdamasi prie Jūratės minčių, irgi norėčiau pabrėžti R. Granausko kūrybos universalųjį pobūdį. Konkretindama mintį, sakyčiau, kad R. Granausko savitumas, jo išskirtinumas yra jungtis tarp labai konkretaus, labai žemiško, labai gyvenimiško vaizdo, vaizdinio, situacijos, aplinkybių ir tarp universaliojo prasmių klodo. Šventosios Paulinos gyvenimas, siuvėjos, siuvėjėlės, su adata rankoje, visa jos paprasta realybė ir staiga – aukštųjų prasmių iškilimas… Ir nė žodžio tiesiogiai apie tas aukštąsias prasmes, jos savaime kaip šviesulys iškyla, apgaubia viską, ir R. Granauskui beveik baugu – kokios gali būti to iškilimo pasekmės, kuo tai baigiasi…
V. R. Kad yra mirtinos to iškilimo pasekmės…
V. D. Taip, mirtinos. Ir dar pasižiūrėkime, grįždami prie „Šventosios Paulinos“, kokiu baisiu keiksmažodžiu baigiasi pasakojimas…
V. R. Tarsi antkapiu… Kraupiu stribo keiksmažodžių antkapiu. Tai pokario lietuviai, pasirinkę tarnystę okupantui ir gavę teisę valdyti saviškius. Mūsų pokario atmintis yra su jų gyvenimais, jų darbais, jų prievartavimais. Ir ne tik jų. Giminės, artimieji slepia jų darbus saugodami ir gražindami save, o kartais ir pasinaudodami jų užgyventa valdžia bei galimybėmis plėšti, nusavinti. Taip yra iki šiol. Pokaris žymėjo didžiulį pokytį. Visoje R. Granausko kūryboje esama esminio pasikeitimo nuojautų. Užsibaigia laiko tarpsnis. Pervartos, visuomenės būvio ir kultūros bei tikėjimo lūžis. Visada ta užbaiga yra stojiškai tyliai išgyvenamos tragedijos apraiška. Keistai supulsuojanti kasdienių darbų sruvenime, kurio akis jau nesugeba pagauti. Mes dažnai dalykus apmąstome tik po įvykio. Ir apmąstome tik sulaukę kokios lemtingos progos, kai pats įvykis nelyg pasibeldžia į mus. Kaip vaikystėje patirta ar padaryta skriauda. Kai mąstai apie išėjusiųjų ir, tarp jų, apie R. Granausko kūrybą, suvoki, kad jis visą laiką stengiasi rašyti apie tai, kas jau įvyko, tačiau rašoma iš neaiškios būsenos, ištinkančios po didžiųjų įvykių. Man susiklosto toks vaizdinys – jo kūrybinių viršūnių trejetas. Tos viršūnės žymi ypatingų pasaulėvaizdžių ir gyvenimo būdų žlugimą ir perėjimą į kitą, dar nelabai suvokiamą, lyg ir neįprastą, tačiau nulemtą gyvenamą pasaulį. Pirmiausia „Jaučio aukojimas“ – viena iškiliausių viršūnių, kuri iki šiol laukia deramo perskaitymo ir įvertinimo. Kadaise buvau tarsi apsėstas to kūrinio, buvau apstulbęs, kad galima taip lietuviškai rašyti, kad taip gyvenimas išsisako lietuvių kalba. Žemė, žmogus ir dievai, viskas vienu ypu, tekstas kaip prokalbės, progiesmės gausmas. O „Gyvenimas po klevu“? Taigi jau viskas pasakojime įvykę, tas gyvenimas yra buvusio įvykio duženos, iš jų gali pajusti ir buvusį laiką, ir tą jo pabaigos baisumą, įvykio siaubą. Tačiau pačiame gyvenime, kad ir kokios pervartos jį traukytų, traiškytų ar maizgytų, nėra jokių trūkių – ruošiamas valgis, šeriami gyvuliai, dirbama žemė, gimdomi vaikai. Net didžiausiame baisume gyvenimas tęsiasi, gyvenimas yra gyvenamas ir baisumos pašvaistėje. Ir iš paskutinių R. Granausko knygų sąrašo, o jis jau irgi yra nemažas, matome, kad rašytojas visą laiką dirbo labai intensyviai…
J. S. Per dešimt metų – devynios knygos.
V. R. Devynios knygos, tai tikrai didelio kūrybinio pakilimo metai, skausmingo pakilimo, turint omenyje visas jį užpuolusias ligas. Iš šito paskutiniųjų knygų sąrašo išskirčiau „Išvarytuosius“, kuriuose vėl parodomos baisaus, nes visuotino ir visų gyvenimus keičiančio perėjimo slinktys išlaisvėjusios Lietuvos istorijoje. Kai imi įdėmiau žiūrėti į tuos išlikusius buvusiųjų ar išvarytųjų gyvenimus, jie tampa tarsi veidrodžiais, kuriuose gali labai ryškiai pamatyti dabartinės egzistencijos, dabartinio pasaulio bruožus. Kad ir ta „Šventoji Paulina“. Šiame kūrinyje aiškiai matome, kokiame laike, kokiose egzistencijos formose mes visi turėsime gyventi! Mes ir gyvename su tuo sunkiu Paulinos antkapiu, su tuo baisiu keiksmažodžiu, kuris buvo mūsų naujos tvarkos pamatinis akmuo! To nereikia net aiškinti, tai yra akivaizdus dalykas. Visiškai aiškus ir rašytojui, ir skaitytojui. Iš kur tokia regėjimo ir kalbinės egzistencinės raiškos galia, būdinga visai J. Apučio, R. Granausko kartai? Tos galios atžvilgiu jie tikrai yra mūsų paskutinieji. Ar kas gali pamatuoti tokių įžvalgų filosofiškumą? Nors kai žiūri į jų tekstus, ten nesama jokio ypatingo filosofiškumo. Nėra atviros filosofijos. Tai iš kur kyla gelminis mąstymas, kurį mes visi pajaučiame kaip filosofiškumą? Manyčiau, tai siejasi su esminiais kultūros, kaip bendro gyvenimo būdo, individų sugyvenimo ir kitais dalykais. Kultūra yra toks vienijantis organizmas, veikiantis kaip iš gimtinės kylanti gimtoji kalba ir joje saugoma gimtinės atmintis. Šiems mūsų prozininkams būdinga įgimta gimtinės jausena, tokia jausena, kuri vienaip ar kitaip prisišaukia kalbos malonę. Kalba leidžia jiems gimtinę iškalbėti kaip tik tokiu būdu, kokiu ji, ta gimtinė, veikia. Nes kalba yra susijusi su gimtąja žeme, gimtuoju dangumi ir su visais tais gimtaisiais gyvenimais, kurie turi bendrą pavidalą. Gyvenimas vyksta bendru pavidalu, gyvenimas yra bendras, ir jis neišvengiamai vienu metu yra ir atskiras kiekvieno jame esančiojo gyvenimas. Kuo giliau žvelgiame į atskirą gyvenimą, kiek jį sugebame sau išskleisti per gimtąją kalbą, kiek jis mums atsiskleidžia per kalbą ir per vaizdinį, tuo labiau mums atsiveria to gyvenimo bendrumas. Taip pavienis gyvenimas darosi visa apimantis, parodantis bendrą gyvenimo būdą. „Šventųjų gyvenimuose“ ir visose kitose novelėse su jų konkrečiais gyvenimais matome ir akivaizdžius bendraties pavidalus – visi žmonės čia gyvena panašiai. Visų jų ir skausmas, ir neviltis, ir netektys klostėsi į bendrą gyvenimo pynę.
Ir kodėl – paskutiniai? Todėl, kas mes nebetenkame šito gimtinės pojūčio. Nebetenkame jo su visais globalizacijos, eurointegracijos vyksmais, paradoksaliai nebetenkame jo kartu ir su išsilaisvinimu iš sovietinės okupacijos. Nes išsilaisvindami iš sovietinio pasaulio mes kartu išsilaisviname ir iš savo gimtinės, paversdami ją prekiniais žemės sklypais. Dabar ima vyrauti ideologinės nuostatos, kad gimtinė yra kažkokia sentimentali atgyvena, ribotas nacionalizmas… Gimtinės jausmas trukdąs normaliai gyventi ir susikurti gerovę. O visi tie nacionaliniai dalykai – tautos tradicijos, etnokultūrinis paveldas ir t. t. – yra tik kliūtys, pasenę stereotipai, trukdantys žengti į ateitį, juos reikėtų kuo greičiau valyti iš mūsų sąmonės, ypač iš jaunimo minčių. Todėl, mano galva, jaunimas nebegali taip skaityti R. Granausko, kaip jį skaitome mes, kadangi jis išaugo visiškai kitoje aplinkoje, kurioje daug kas iš mūsų buvusio pasaulio nebeturi jokios reikšmės anei vertės. Jeigu vertės nebeturi asmens sąsaja su gimtine, tai, be abejo, nebeturi vertės ir jo sąsaja su gimtąja kalba. Gimtosios kalbos mūsų naujajame pasaulyje tarsi nebelieka, ji yra lyg koks nykstantis reliktas, neesminis elementas palyginti su ekonomikos ar globalizaciniais rodikliais. Ir lietuvių literatūroje dabar galima išskirti du sluoksnius rašytojų – dabar nevertinsiu, kurie jų geresni ar blogesni: vieniems būdinga prigimtinė gimtinės ir gimtosios kalbos pajauta, kalba jiems šventa, o kiti gyvena jau be tos pajautos, jie tiesiog rašo romanus ir kartais pasirodo esą net gana geri rašytojai. Tačiau gimtosios kalbos jie nepuoselėja ir gimtinės jausena jiems yra visai nesvarbi. Taigi atsisveikiname su mums įprasta tėvynės sąvoka ir tėvyniška savivoka.
Vėlei klausiu savęs, iš kur tas R. Granausko kartos rašytojų kūrybos filosofiškumas? Iš kur jis kyla ir kaip jis kyla, jeigu tiesiogiai nėra matomas, nėra demonstruojamas? Filosofiškumas čia – gebėjimas per kalbos malonę sukurti vietinio egzistencinio pavidalo vaizdinį, kai jis tarsi pats iškyla per kalbą ir kai mes jį gyvai pajaučiame. Konkrečios vietos egzistencinis vaizdinys – tai ir yra filosofija. Tokia būties pajauta ir jos raiška jau savaime yra filosofiška. Ji visa kalbos galia kreipiasi į atmintį ir vaizduotę. Kodėl čia jau buvo paminėtas M. Heideggeris? Todėl, kad jis kaip tik ir kalba apie gimtuosius kelelius, kalba apie gimtinę. Jis apie tai kalba nuolatos, visą laiką, tokia yra jo būties filosofija. Jo mąstymas yra gimtosios žemės mąstymas, ir ta konkreti jo, M. Heideggerio, gimtoji žemė tampa ir graikų žeme! Nes kaip tik tokia gimtinės jausena atveria gilesnius, universalesnius būties matmenis, ji neuždaro mūsų etniniame pasaulėlyje, kaip tai norėtų mums įteigti globalizacijai tarnaujančios naujosios ideologijos. M. Heideggeriui einant gimtinės keleliais ir proskynomis kyla pirminės atvertys, kuriose jau pulsuoja pasaulio būties ritmas. Tiesa, prisiminkime, kad M. Heideggeris rašė ir eilėraščius, taigi buvo poetas, menininkas. Bet tai yra filosofinių aukštumų mąstymas. O mūsų prozininkų, tų tikrųjų, iš malonės rašančiųjų atvertys – jos irgi savaime tampa filosofiškos, joms nereikia papildomo įteisinimo. Jas galime iškelti į filosofinių refleksijų lauką, svarstyti įvairiais aspektais ir tuo pagrindu kurti atitinkamus literatūrologinius ar filosofinius tekstus. Šiuo požiūriu R. Granauskas yra unikalus, nes turi nepaprastą gebėjimą dviem trimis sakiniais, labai trumpu epizodu iškelti ir visiškai akivaizdžiai parodyti skausmingo egzistencinio skurdo, skausmingo neįvykusio, bet nugyvento gyvenimo pavidalus. Skaitai jį ir patiri, kad vienu kitu epizodu jis atskleidžia kažką tokio, kam kitas turėtų skirti visą romaną. Ir tai nepajėgtų.
R. T. Dar B. Vilimaitė taip gebėjo. Intensyviausia prasmė minimaliausioje raiškoje, detalėje. Kaip tik dėl tos sublimacijos galios ir įvardijau būtent R. Granauską kaip paskutinįjį ir didžiausią iš didelių.
V. D. Įsiterpčiau čia dėl tos skurdo temos. Yra ir kita R. Granausko pusė – ir prabangos, didžiausios. Jeigu tai neiškiltų, nesusidarytų to filosofinio branduolio. Štai „Trečio gyvenimo“ pirmas sakinys: „Tai buvo laimingiausioji mano vasara.“ Tai jau jūsų, ponai, reikalas, iš ko ta laimė susidaro. Tai didžiulė prabanga, toji laimė, tas gyvenimo perteklius iš skaitymo, iš jo godulio.
V. R. O juk yra žmonių, kurie panašiai pasakytų ir apie savo tremties bei įkalinimo laikus. Ir pasako.
V. D. Svarbu, kad tai būtų pasakyta. Ko reikia tokiai brandai, tokiai laimei?
V. R. Būties pilnatvės prasiveržimo, nepaisant to, kad tu galbūt eini kryžiaus kelius.
V. D. Ko reikia tokiam būties branduoliui? Reikia, kad būtų ir gražu, ir skaudu vienu metu? Kad būtų laimė ir skurdas. Kad būtų grožis ir kančia. Vytautas teisingai mąsto, čia mes turime atvertis filosofijai. Žinoma, žmonės tą ir daro, tai mato, jaučia, mąsto apie tai. Ir tai atveria tolesnes humanistikos perspektyvas. Ir kyla klausimas: o ką – jauni? Ką jie iš to, mūsų aptarto, turi, ir ko neturi? Čia tik pacitavau J. Strielkūną…
R. T. Jūratė sakė, kad dar labai jauna stipriai pajautė R. Granausko tekstą, gal ir tą jo ypatingą pasaulį… Gal kartais nebūtina pasenti, kad pajustume tikrojo meno gelmę. Čia aš bandau viltingai galvoti apie studentus, skaitančius R. Granauską. Tikiu, kad jis ir juos turėtų kažkaip veikti, jaudinti. Antai viena studentė mano tinklalapyje, atsiliepdama į mintis apie netektį, parašė: „Granauskas išėjo, bet Saulėlydžio senis niekada neišeis…“
Akvilė Rėklaitytė. Skaitydama R. Granauską tarsi gyvenu jo kalboje… Kai Vytautas sako, kad jaunieji dabar negali skaityti taip, kaip skaito vyresnioji karta, kad R. Granauskas turėjo stiprią gimtinės jauseną, o jaunimas yra tarsi išsilaisvinęs iš gimtinės ir iš tėvynės, galvoju, kad yra ne visai taip. Galbūt jaunųjų nesieja tokie stiprūs ryšiai su žeme, kalba, tačiau geras tekstas pajėgia perteikti reikšmę, nors simboliai skirtingoms kartoms gali būti skirtingi. Žinoma, jeigu apie tuos dalykus – gimtinę, žemę, kalbą – rašytų vidutinio talento autorius, tai jauniesiems taip ir skambėtų: apie gimtinę, žemę, kalbą. Iš R. Granausko mes perskaitom kai ką daugiau, ne vien liūdnus dalykus apie lietuvišką kaimą, kurio nebėra.
V. R. Be jokios abejonės, kitaip juk ir nebūna…
V. D. Taip, tai esminis dalykas! Pakartok, Akvile, dar sykį, ką čia dabar sakei. Tai turi būti išgirsta…
A. R. Manau, ir po kokių penkiasdešimties metų, kai bus visiškai pasikeitusi ir kultūra, ir technologijos, toks talentingas rašymas, koks yra R. Granausko, nė kiek nepraras savo vertės. Juk ir dabar jis rašo apie tuos senus laikus, kurie mums, jaunajai kartai, yra nežinomi, bet kaip jie stipriai veikia, kaip jie prabyla per R. Granausko tekstą! Kaip ir Jūratė minėjo, kad būdama visai jauna taip stipriai pajuto rašytojo teksto jėgą, kad net verkė. Nenoriu kalbėti patetiškai, bet stebina tai, kaip R. Granauskas sugeba perteikti reikšmę: aiškiu, trumpu tekstu, be jokių beletristinių balastų. Ir net nebūtina turėti kažkokios ypatingos išvarymo iš kaimo patirties, kad pajustum jo vaizduojamo pasaulio dramatizmą. Toks ir yra santykis su klasiku, kai patiriama jo kūrybos meninė jėga, ir patiriama kartais nepriklausomai nuo suvokėjo amžiaus.
V. R. Su klasikais yra įvairūs santykiai, o ir klasikų yra įvairių. Vieni kartais paskaitomi ir padedami į lentyną, pagarbinami, ir tiek. Tiesiog klasikai.
R. T. Taip ir turi būti – klasikus mažai kas skaito namuose, savo malonumui. Juk toks K. Donelaitis, tarkime, nėra kasdieniški skaitymai. Nepaisant to, klasikai jau gyvena mumyse, mes juos žinome, jie mums kaip orientyrai, jie yra tapę mūsų atmintimi, sąmoningumu, požiūriu į pasaulį. Mes juos atpažįstame savo sąmonėje.
V. R. Taip, bet tas atpažinimas – jau sistemos dalykas, jis turi būti išugdytas, žmogus – išauklėtas. Nėra taip paprasta, kad paimi ir atpažįsti. Kai kuriuose žmonėse šitai įvyksta, o kitiems – neprieinama. Šito reikia mokyti. Ir tada iškyla svarbus klausimas, ar mes mokome šitaip skaityti? Ar dar bemokome klasikos, ar ji įkeliama į jaunosios kartos sąmonę?
R. T. Žinoma, kad reikia mokyti, tam juk ir yra mokyklos, programos. Ir pats matau, kad tinkamai išaiškinus klasiko tekstą jauniems žmonėms atsiveria akys, jie juk yra pakankamai jautrūs ir protingi, gal net protingesni, nei aš buvau jų metų. Dabar jauni žmonės yra labai imlūs, ir nėra ko čia pataikauti masėms, kad neva mokykloms reikia populiarų skaitalų, kitaip mokiniams bus neįdomu, jie apskritai nieko neskaitys. Nereikia nuvertinti ir menkinti jaunosios kartos.
Dar prie to, ką esu sakęs, noriu pridurti, kad R. Granauskas savo dydžiu ir unikalumu yra nepranokstamas, nepaisant visų kitų Jūratės išvardytų autorių, šiaip jau irgi mums labai svarbių. R. Granauskas tikrai man atrodo kaip epochinis rašytojas ir jo išėjimas yra pabaiga. Bet nesakau, kad katastrofa. Tikra katastrofa būtų, jeigu išėjus R. Granauskui išnyktų ir jo reikšmė, jeigu niekas jo neskaitytų.
V. R. Ir pokaris nebuvo katastrofa, žmonės išgyveno.
R. T. Taigi, išgyveno. Gyvenimas tęsiasi toliau, žmogus yra gyvybingas. Kultūra taip pat organiška, ji atsinaujina. Ir ji, mūsų kultūra, yra intensyvi, todėl kažkas literatūroje iškils, kažkas vėl bus esmingai pasakoma apie žmogų, nes žmogus visuomet yra gyva problema, gyva sąmonė, klausianti apie savo buvimo prasmę – visuomet ir visuose kontekstuose. Bet šis laikotarpis toks jau yra, kad mūsų kūrybos horizonte kol kas nesimato didelių dydžių – jokių donelaičių, jokių granauskų, martinaičių. Bet tai nereiškia, kad jų nebus. Kadaise R. Granausko irgi nebuvo. O kai kultūroje nėra esminių atskaitos taškų, iškilių vertės centrų, susidaro krizės ir netikrumo situacijos. Toje netikrumo būklėje ir sustojome apmąstyti savo būseną.
Literatūra – kaip likimas, joje didieji vardai atsitinka, ateina ir išeina, ir nereikia galvoti, kad mes dėl to, kas vyksta, turime jausti kaltę. Jaunimo ir gimtosios kultūros santykis? Irgi nėra toks tragiškas. Amžiaus tarpsnio psichologija jauną žmogų skatina išsilaisvinti iš jį sukūrusios aplinkos, eiti į pasaulį, atverti naujus horizontus. Bet tik išėjęs iš savo namų žmogus atranda tikrąją namų vertę, kurios nepamatysi be atstumo. Tada jau prasideda vertybių atpažinimas ir prasmingas sugrįžimas. Ar ne taip atsitiko su Jurga Ivanauskaite? Lietuviškosios kultūros dvasingumą bei sakralumą turėjo pamatyti kažkur iš Himalajų kalnų. O juk bėgo į tuos kalnus nuo ribotai ir paviršutiniškai suvoktos lietuvybės, kaip nuo riboto kaimietiško gyvenimo. Bet kai įsižiūri, tai K. Donelaičio būrų gyvenime pamatai tikras europietiškojo gyvenimo formas, reikia tik mokėti jas perskaityti. Kartos mokymas, štai kur problema. Ar patys mokytojai supranta, ko moko, ar jiems patiems svarbūs mūsų klasikai? Studentų veiduose atpažįstu, kad daug kas supranta kultūrinės atminties svarbą, su tokiais lengva susikalbėti, bet kai kuriems, atrodo, reikėtų grįžti į mokyklą. Visu tuo noriu pasakyti, kad skaitytojai nėra vienodi, vieni priklauso skaitymo elitui, kiti yra dar lyg mokyklos nebaigę. Jauno žmogaus priešinimasis klasikai yra natūralus, bet tai praeina. Arba nepraeina, tada pats žmogus praeina pro gyvenimą, nepastebėjęs jo vertės.
V. D. Reikia tik, kad būtų iš kur bėgti… Kad būtų namai, gimtinė…
R. T. Taip. Jeigu yra iš kur bėgti, bus ir kur sugrįžti – tai dar vienas literatūros topas. Grįžtama į tą pačią vietą, o dėl vietos išlikimo, aišku, turime rūpintis.
Dar viena tema: R. Granausko ir minėtų kitų jo kartos autorių meniškumo jėgos ištakos. Tai žmogiškoji kančia, kurią šie autoriai patyrė kaip savo jaunystę, kaip pokario baimės, skurdo ir vargo laikus, tai ir jų pačių asmeniniai likimai, nelaimės šeimose. Jie pragyveno ilgus gyvenimus, patyrė tikrai didelių sunkumų, ir kančia juos padarė jautrius kito žmogaus kančiai, išugdė nepaprastą empatijos jausmą. Jei pats vargo nepatyrei, nelabai užjausi tuos visus kenčiančius, nelaimingus, jie bus neverti tavo dėmesio. Kam apie juos rašyti? Jie bus ne kokie kančios išaukštinti šventieji, bet tiesiog nevykėliai, žmonės, kuriems tiesiog nepasisekė. Nereikia nė sakyti, kad jaunoji karta tokių didelių vargų nepatyrė, jokių trėmimų, žudynių, mirčių neišgyveno, jiems jų gyvenimo saugumas yra natūralus dalykas, tokia savaiminė duotybė. Todėl ir kūryba dabar tokia – kaip literatūrinis įmantravimas, dalijimasis maloniais gyvenimo įspūdžiais, visokių efektų ieškojimas dėl pramogos, kad nebūtų nuobodu gyventi. Literatūra dabar – neįpareigojanti komunikacija. Rašančiųjų šiandien yra labai daug, bet nėra asmenybių ir meninio brandumo. Kūryba neįpareigojanti, privačius įspūdžius galima aprašyti vienadieniame romane, juos galima įkelti į feisbuką, į kokį ten blogą – svarbu tuo rašymu būti viešumoje, pasirodyti, gal net kokią karjerą padaryti.
Taigi man atrodo, kad pokario rašytojų kūrybos meniškumo jėga slypi kančios fenomene: jie tapo jautrūs ir savo kūryba gina žmogų. Literatūrinis virtuoziškumas jiems buvo antraeilis dalykas, rašymu jie liudijo vertybes. Ne kartą, skaitydamas mūsų aktyviųjų autorių tekstus, žavėjausi jų virtuoziška plunksna, o kitą dieną bandydavau prisiminti – o ką jie ten tokio rašė? Nieko neprisimenu, matau tik knygoje besišypsantį autoriaus veidą. Kai kurie jaunieji kritikai savo nejautra beveik demonstruoja cinizmą, sako, na, kiek čia dar galima verkšlenti dėl tų mirčių ir nelaimių? Kol patys nieko panašaus nepatyrę, jiems literatūros rimtumas trukdo mėgautis gyvenimu, nes literatūra jiems yra tokia malonumo forma. Ir kritika jiems yra tik formalių dalykų aiškinimas. Dabar rašantieji ateina kaip tiesiog knyginiai žmonės, lyg nuo konvejerio: mokykla, universitetas, redakcija. Jie nežino gyvenimo, jie tikrovę mato tik iš knygų, todėl ir jų rašymai yra popieriniai. Palyginkime – kokios ryškios ir ganėtinai keistos yra mūsų aptariamų autorių biografijos, kuo tik jie nėra buvę…
Dar vienas dalykas, kuris man atrodo kūrybos paslapčių paslaptis, – tai gyvenimo geismas. Kūryba yra aistros forma, o stipriausi menininkai yra aistringos prigimties. Ta aistra tampa meile gyvenimui, žmogui, moteriai. Manau, vien iš kančios kūrybos ugnies nebūtų. Kenčiantys mokėtų tik skųstis, juk turime ir tokių knygų, su ašara akyse. Tad kyla klausimas: iš kur juose tokia geismo jėga? Gal tos trauminės patirtys ir visi sunkumai sukrečia ir užgrūdina? Gal mirties pajauta stiprina erosą? Tai juk archetipiška. Kūryba kaip priešinimasis mirčiai? Palyginus su tais audringo gyvenimo autoriais dabartiniai rašytojai kartais atrodo mandagūs ir išglebę. Arba patyliukais kutena save pikantiškomis fantazijomis, bet be jėgos ir be ugnies, kažkoks autoerotinis solipsizmas. Tokia erotika, nukreipta pati į save, nieko nepagimdo.
Stulbina paskutiniųjų metų R. Granausko kūrybingumas. Vienu metu man atrodė, kad jis jau krypsta į plokščios publicistikos lygmenį, tiesiog kritikuoja vartotojišką dabartį, bet lyg neapsikentęs tos dabarties ir lyg jausdamas pareigą vėl pakilo su visa meninio žodžio jėga, kaip savo jaunystės laikais, tai tikrai nuostabu. Beje, juk ir jaunas būdamas jis rašė su labai brandaus žmogaus išmintimi, to irgi nedera pamiršti. Ne senatvė žmogų daro išminčiumi, nuo senatvės kartais žmonės tik kvailėja, bet kažkoks ypatingas jautrumas.
Dramatiški gyvenimo išbandymai menininką padaro kažkuo daugiau nei tik menininku. Todėl ir kalbame čia apie R. Granauską ne kaip apie vieną iš rašytojų, bet kaip apie gelmės regėtoją ir filosofą. Tokio rašytojo kūriniai morališkai mus taurina, dvasiškai stiprina ir padeda gyventi. Naujos knygos man gyventi nepadeda, o mūsų minėti autoriai – padeda. Mūsų literatūrą į aukštumas pakėlė tragiška tautos patirtis, kokios naujoji karta nėra mačiusi, ir, manau, mes visi labai trokštame, kad tokių kančių ji ir nematytų. Literatūra turėtų atsinaujinti tiesiog iš paties žmogaus problemos, nes ir jaunas žmogus gali būti pakankamai jautrus, kad suvoktų ne tik savo bet ir artimo savo būties dramatizmą.
J. S. Ne visai su tuo sutinku. Aš, tarkim, esu tokia knyginė mergaitė, išaugusi mieste. Dar veikia kiti dalykai. Tas jautrumas. Arba jis yra tavyje, arba nėra. O gyvenimiškoji ar darbo patirtis ne visuomet tampa kūrybiniu impulsu. Bet noriu pasakyti apie ką kita, apie klasiškumą. Mums atrodo, kad klasikai yra nepajudinami, kanonizuoti. Iš tikrųjų mes, kaip Regimantas sakė, neskaitome jų nuolatos, nors jie ir geriausi. Bet pats jų buvimas jau yra kažkas svarbaus, tai tiesiog šventas kultūros lygmuo. Ir klasiką pasišaukiame ypatingais išbandymų laikais. R. Granausko prozoje tas klasiškumo matmuo veikia kaip graikiška auksinio pjūvio ar dieviškosios proporcijos taisyklė. Einu prie formos dalykų. Buvo minimas filosofų kontekstas, tikrai čia labai tinka ir M. Heideggeris, ir A. Šliogeris, kuris puikiai aptarė jusliškąjį mūsų kultūros pradą. Matau tą aukso taisyklę R. Granausko kūryboje, joje realizuota ypatinga estetinė harmonija. Simetrija, proporcija tarp visumos ir detalės, tarp žiauraus ir pakilaus, ypač viename iš paskutinių kūrinių, „Rūkas virš slėnių“, kur ant žmogžudžio įkirsto į žmogaus galvą kirvuko tupi varnėnas… Kaip ta varnėno giesmė ten aprašyta – tiesiog fantastika! Štai taip, per apibendrinančias detales sukuriamas ypatingas visumos pojūtis… Ir dar noriu prisiminti štai ką – Mariaus Katiliškio ir R. Granausko artumą. Neseniai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rengėme konferenciją išėjusiems atminti – Icchokui Merui, Algirdui Landsbergiui ir M. Katiliškiui, žiūrėjome Arvydo Reneckio dokumentinį filmą apie M. Katiliškį, filmuotą Amerikoje. Stotas, kalbėsena – viskas primena R. Granauską. Ir kokios jų sąšaukos kūryboje! Tikrai du mūsų klasiški stulpai. M. Katiliškis įamžino tarpukario nepriklausomą Lietuvą, R. Granauskas yra sovietmečio autorius. Ir jo tekstuose – novelėse, romanuose – ištisai vyksta atsisveikinimas su buvusiu pasauliu, bet, kita vertus, jis ir pats atsisveikina kaip žmogus su kažkuo… Prisimenu, kaip mes 1972 m. jį su P. Dirgėla lankėme ligoninėje, ten jis sirgo kažkokiomis skrandžio ligomis, bendruomenėje sklandė žinia, kad Romualdui blogai, ir tada taip pat buvo toks atsisveikinimo jausmas, bet jo kūryboje tas jausmas tvyro nuolatos, kad ir kurį tekstą paimtum. Matyt, tas jausmas irgi stiprino mūsų aptartą rašytojo jautrumą. Juk ir mes dabar šituo pokalbiu lyg atsisveikiname su R. Granausku…
V. D. Bet ir pasisveikiname…
J. S. Ir pasisveikiname! Aš jį įrašau į mūsų klasikos viršūnę – be jokių išlygų. Ir manau, kad jaunimas jį turės skaityti. Jaunimą reikia priartinti prie R. Granausko, padėti jį „atrakinti“.
D. M. Man dar labai įdomus R. Granausko asmenybės fenomenas. Šiaip mes visi lyg ir vienu metu gyvename, vienas kitą pažįstame. Bet R. Granauskas man didesnė paslaptis nei kiti rašytojai. Viena vertus, kiek su juo susidurdavau, kiek žinodavau kai kuriuos jo gyvenimo įvykius, galvoju, kad dažnas dabartinis autorius iš tų įvykių sukurtų istorijų, sensacijų, romanų. Bet jo kūryboje nieko to nėra. Jokios ten bohemos, jokios bravūros. Savo jaunystėje jis rašė apsakymus, kaip sakoma, iš dabarties. Tačiau juk tų „dabarties“ įvykių nebūna daug, ne ką ten prirašysi. Antroje gyvenimo pusėje jau yra ką prisiminti, jau rašoma kitaip, ir pats R. Granauskas aiškiai tuos laikus skiria. Bet iš to, ką jis rašė pirmuoju laikotarpiu, kai rašė iš savo dabarties, jis gebėjo į dabartį pažvelgti kažkaip kitaip, kažkokiu lyg nelaikišku žvilgsniu. Antai buvo jo „Vidurdienio dalgis“, toks apsakymas. Ir tas tekstas toks jautrus, toks skausmingas, lyg pats iš savęs meninis grynuolis. O antroji gyvenimo pusė, tie dvidešimt penkeri metai, kuriuos reikėjo nugyventi jau kitokioje Lietuvoje – visuomeninio gyvenimo lūžis, su amžiumi ir sveikata susijusios problemos, – jie irgi yra ypatingi. Kažkuo jis man primena Valdemarą Kukulą, kurį esu pavadinęs, ir ne aš vienas, lietuvių literatūros kankiniu. R. Granauskas, regis, taip apsisprendė, arba gyvenimas jį taip pastatė – kaip į kokią vienuolio celę. Užsidarė savo bute, kuriame daugelis esame buvę, iš kurio tik per langą kažką galėjai matyti, iš kur dažniausiai ištrūkdavo tik ligoninės maršrutu. Tiesa, kartą jį vežiojo po Žemaitiją, tame televizijos filme, 2002 metais. Bet Granauskas visada buvo Granauskas. Viena vertus – itin rimtas, kita vertus – turėjo tokio rašytojiško gudrumo. Turiu omeny visokius nuotykingus parašymus apie Rimantą Šavelį, P. Dirgėlą ir kitus bendražygius – tai galima atpažinti. Čia jau jis naudojo ir asmeniškus prisiminimus kaip kūrybinę medžiagą. Tokių tekstų jis yra parašęs gana daug. Bet kaip menininkas jis ir paskutiniame etape nesumažėjo, išliko nepralenkiamas. Ir stebėtina, kad svarbesniais vėlyvojo periodo kūriniais sugebėjo prilygti tiems stipriausiems pirmojo etapo kūriniams, kurie mus visus anuomet paveikė labai stipriai. „Vidurdienio dalgis“, „Saulėlydžio senis“. Tie apsakymai buvo išspausdinti to meto periodikoje, gal „Jaunimo gretose“, gal „Švyturyje“. Aplinkui – nykiausia ideologinė medžiaga, ir tarp viso to – smogiantis R. Granausko šedevras. Ir viskas, ką tada rašė – iš jo dabarties. Rašytojui tai sunkiausia užduotis, nes iš dabarties paprastai rašoma paviršutiniškai. Nes dabarties situacija visuomet atrodo kasdieniška, neypatinga, ji niekuo nesmogia. Dabar rašytojai bando aktualizuoti savo tekstus, daro visokius vakarus, skaitymus, bet kažkaip jų dabarties tekstai ir lieka ta kasdieniška greitai pamirštama dabartimi.
J. S. „Duonos valgytojai“ – irgi rašytojo dabarties tekstas, yra etapinis lietuvių literatūros kūrinys.
D. M. Be viso to, ką kalbėjome apie kūrybinį R. Granausko kelią, jis kaip asmenybė buvo tikrai ypatingas. Kai sėsdavo rašyti, viso to bohemos, kavinių, draugysčių luobo nelikdavo nė ženklo. O dabar toks kasdieniško gyvenimo šurmulys tampa svarbiausia rašymo medžiaga, kartais net pasisekimo šiokio tokio susilaukia. R. Granauskas į kūrybą paviršinių dalykų neįsileisdavo, jis nuo jaunystės ir gyveno, ir rašė, bet tų dalykų nepainiojo.
V. D. Tikra tiesa. Man irgi svarbus yra „Jaučio aukojimas“, ir „Duonos valgytojų“ etapiškumas nė kiek nekelia abejonių. Štai ką staiga prisiminiau: „Jaučio aukojimo“ rašymo aplinkybes. Apie jas jis yra papasakojęs tekste „Baltas triušis“. Su tokia atodaira, ironija: kaip jis vaikščiojo po savo gimtąją Žemaitiją su raudonom kelnėm, raudonais treningais, jis ten žvejoja, ir jo skrybėlė kandžių suėsta, paimta iš uošvės skrynios, ir tuo pat metu rašo „Jaučio aukojimą“! Ir jį rašo, kaip puikiai žinome, be raudonų treningų. Nepaprastas sugebėjimas atsiriboti nuo komiškos kasdienybės, išeiti visai į kitą erdvę, į kitą kalbą – žynio, atnašautojo. Negalėjo nejausti, kad atlieka šventą darbą. Ypatingą misiją.
J. S. Toje pozicijoje buvo daug žūtbūtinumo, kaip ir pačiame tekste…
V. D. Ir kodėl jis turėjo prieiti prie „Šventųjų gyvenimų“? Kodėl turėjo atsirasti jo sąmonėje tokios nuostatos, kad gyvenimo esminiai dalykai, kažkokie pamatai, kur viskas vyksta ir atsinaujina, yra susiję su šventumu? Ir „Šventųjų gyvenimai“ iškyla iš pačios pažemės, nuo adatos, nuo žemės darbo, kur, rodos, negalėtum to šventumo ieškoti.
V. R. Nuo bendrystės, nuo žmonių buvimo kartu…
V. D. Ir čia matau ryšį tarp jo asmenybės ir kūrybos. Jis nemaišė gyvenimo žanrų, taip galima pasakyti. Tas jo blevyzgojimas telefoniniuose pokalbiuose… Aš ne taip greitai įpratau laikytis lygiosiomis su R. Granausko žodynu, ir dar žemaitišku. Ne kartą netekdavau žado, neturėdavau ką atsakyti į kai kuriuos jo žodžius, tik vėliau išmokau tinkamiau reaguoti. Kai supratau, kad tos jo blevyzgos, ganėtinai ilgos, yra jo atokvėpio valandos: jis grįžo iš kažkur, iš „Jaučio aukojimo“ ar iš „Šventųjų gyvenimų“, ir štai dabar išeina į tą kalbinį karnavalą.
J. S. Esu girdėjusi, kad „Jaučio aukojimo“ buvo šeši juodraščiai, trečios dalies…
R. T. Ar tai tiesa, kad rašydamas „Jaučio aukojimą“ buvo susilažinęs su statybininkais, su kuriais tuomet dirbo, kad yra rašytojas? Tuo kūriniu turėjo jiems įrodyti, kas esąs, nes šie net neįtarė, kad jis esąs kažkas dar, ne tik jų brigados narys. Lažinosi iš degtinės dėžės. Tai pasakojo, jeigu neklystu, Elena Bukelienė.
V. D. Šito nežinau… Ir štai R. Granauskas grįžta į savo gyvenimą, iš „Trečio gyvenimo“, ir ką jis pasako? Kuo būdavo užsiėmęs – dar visiškai jaunas, dar vaikis, moksleivis? Žiūrėjimu į pasaulį… Negalėjimu atsistebėti, kiek jame gražumo, kiek jame visko… Žiūrėjau, mačiau ir stengiausi neužmiršti. Paskui pradėjo jausti, kad jo ankstyvajame gyvenime buvo tai, kas daro rašytoją rašytoju, kad jis yra tam pašauktas prigimties. Aš žiūrėjau, aš mačiau. Galiausiai aš supratau, kad rašyti turiu ne taip, kaip viskas yra – pirmieji jo rašymai, – o turiu rašyti priešingai, ne taip, kaip buvo, o kaip nebuvo, kaip net negalėjo būti… Tai, aišku, jau refleksija, bet jis vis tiek pasisemia iš tos savo pradžios. Todėl tas pirminis R. Granausko pašauktumas toks svarbus, kelias į klasiką prasideda iš čia. O klasikos be to šventumo jausmo nėra, tiesiog nėra. Kad ir kaip žiūrėtum. Taip, klasikos neskaitau virdama pietus, ją atsiverti kažkokiu ypatingu laiku, su atitinkamu nusiteikimu, kai kažką svarbaus žinai, bet lyg pasitikrini. Štai M. Martinaičio grįžimas prie žemaičių pasaulėvokos „Šienapjūtėje“: aš žinau, kad ant to kalno šaltinis yra, ir man nereikia purvinom kojom ten laipioti, aš tiesiog žinau, kad jis yra, ir man to užtenka. Tai klasika, ir R. Granauskas yra tame lygmenyje, kitaip ir būti negali, o mums yra svarbu žinoti tai esant, svarbu žinoti esant. O Akvilė pasako stulbinančiai paprastą tiesą, tegul ji pati ją pakartoja, kad ir aš jos neužmirščiau. Talentingus turi skaityti visi. Talentingų negalima nesuprasti. Teisinga ir tai, kad kelias į talentinguosius žmogui turi būti nušviestas, bet ne palengvintas.
D. M. Dar vienas niuansas iš R. Granausko kūrybos. Bandant suprasti, kokius rašytojus jis skaitė, atrodo, kad jokie rašytojai – nei lietuvių, nei užsienio – jam nepadarė jokios įtakos, nei geros, nei blogos. Lyg jis būtų kažkoks savamokslis.
V. R. Bet nuo vaikystės perskaitė visą biblioteką…
V. D. Kelias bibliotekas…
D. M. Daugelis rašytojų prisipažįsta, esu girdėjęs iš ne vieno, kad jiems įtaką darė, tarkim, Williamas Faulkneris, o R. Granauskas nieko nemini…
V. R. Nepamirškime, kad R. Granauskas buvo gausiai apdovanotas talentais: buvo muzikas, poetas, prozininkas. Buvo ir stalius, turėjo geras rankas ir mokėjo dirbti. Kaip jis skausmingai aprašo epizodą iš savo gyvenimo, kai teko padėti smuikelę, nes riešas nebeklausė. Taigi tokia yra jo kalbos malonė: kalbos muzikalumas, frazės plastika, ištarmės energetika, jėga ir ritmas, kalbinis ritmas, kuris siejasi su vietovės ritmu – viskas jo tekste labai aiškiai ir konkrečiai sudėta į vieną dalyką, į darnią visumą. Tokio dermės pojūčio neišmoksi – dovana, malonė.
V. D. Prie visų jo talentų paminėčiau pabrėždama vieną: jis gebėjo skaityti kraštovaizdį.
V. R. Taip, jis skaitė kraštovaizdį net varno akimis. Baisus yra „Trijų vienatvių“ grožis, nes įsilaužiama į minčiai neįmanomą sugriebti sritį. R. Granauskas sugeba nuo kokio grumsto staiga neįtikėtinai pakilti ir įsižiūrėti į visą peizažą, akies krašteliu sekdamas visus upeliuko vingius. Gimtinės vaizdas stojasi kaip nepaprastas regėjimas. Žiūrėjimas mitinio paukščio akimis! Jo rašyme susisieja epiškumas ir mitologiškumas. Ir iš kur tai kyla? Iš sąmonės įsišaknijimo vietovėje, nes vietovė visada yra kalbanti, ji kalba mitiškai, o žmogaus egzistencija atsiveria epinio ir mitinio pasakojimo nuolaužomis. Kitaip ji neatsiveria. Jeigu išgyvenama egzistencinės atverties akimirka ir ji išsilieja prozoje, tai joje glūdi epiškumo ir mitologiškumo dermė, nes kitaip vietovė kalboje negali atsiverti, negali iškilti regėjimu. Pati egzistencinė atvertis yra mitinės prigimties. Mūsų visų mitiniai praregėjimai, vienokie ar kitokie, jei tik sugebame tokius patirti ir išsakyti, yra tokio pavidalo. Tačiau tokia atvertis kaip tik ryškiausiai ir nušviečia dabartinės egzistencijos būdą. O juk visose dabartyse veikia nenumaldomas priesakas – žmogau, net neįsivaizduoji, kokį kryžių gali pakelti.
V. D. Reikia grįžti prie Danieliaus minties. R. Granauskas skaitė azartiškai…
V. R. Todėl R. Granauskas gali minėti, gali neminėti įtakų – jis visą literatūrą įsisavino natūraliai. Galima lengvai atsekti, ką jis skaitė vaikystėje, tereikia tik pagalvoti, kokios knygos galėjo būti toje kaimo bibliotekėlėje. Žiulio Verno ir daugybė kitų knygų, kurios, beje, turėjo labai stiprų etinį moralinį užtaisą – iš tų knygų mokytasi, kaip turi elgtis vyras, kas yra sąžinė, drąsa, principingumas. Moralinis etinis užtaisas glūdi visoje R. Granausko kūryboje, jis labai stipriai jaučiamas.
V. D. Prisiminiau vieną mintį: mes retai minime apysaką „Baltas vainikas juodam garvežiui“.
J. S. Ir „Bružą“…
V. D. Taip, ir „Bružą“. Bet dabar apie jo baltą vainiką. Mūsų universiteto intermedialioms studijoms – tai lobis, iš kino scenarijaus perrašyta apysaka, joje išlieka tas ypatingas žiūrėjimas, kameros žvilgsnis. Kas ten įdomu? Ten yra alaus kiosko pardavėja, kurios akys melsvai pilkšvos, kurios R. Granausko pasakotoją asociacijų keliu sugrąžina prie žemaičių mažųjų mėlynųjų slyvų vaizdo, tobulai sugrąžina. Ir ką skaito šita kioskininkė, alaus pardavėja? Thomą Wolfe’ą, „Žvelk, angele, į savo būstą“… Tai ne juokas…
V. R. O visi tie sugrįžimai, žvilgsnio keitimai? Yra R. Granausko tekste ir Julio Cortázaro, ir kitų rašymo technologijų.
R. T. Dar reikėtų prisiminti ir magiškojo realizmo sąvoką. R. Granauskas per gyvenimo šventumo pajautimą kuria keistą animistinę daikto pajautą. Jo tekste žmogus nėra autonomiškas ir vienišas veikėjas, jis veikia kartu su daiktais kaip su lygiais veiksmo partneriais. Apskritai gyvenimą jo tekste gyvena ne tik žmogiškasis subjektas, gyvenimas jam yra daikto ir sąmonės santykis. Todėl daiktų pasaulis jo kūrinyje yra nepaprastai tikroviškas, jusliškai konkretus, tuo pačiu – ir kažkoks gyvas, veikiantis, kaip gamtos galių laukas. Su tokiu magiškojo realizmo pasakojimu, šiaip būdingu indėniško kraujo turinčioms literatūroms, siejasi ir R. Granausko polinkis į savotiškas okultines užuominas, į mistiką: jo tekste gyvųjų pasaulis egzistuoja lygiagrečiai su mirusių, gyvenančių šalia gyvųjų savo paslaptingą gyvenimą, ir jautresnė gyvųjų sąmonė pagauna tuos paralelinio pasaulio ženklus. Tokio magiškojo jutimo pavyzdys be R. Granausko yra tik Vinco Krėvės Vainorus „Bedievyje“, daugiau analogijų nerandu, net ir Sauliaus Tomo Kondroto tekstai šiuo požiūriu tėra intelektinės konstrukcijos, bet ne intuityvioji gamtos magija. „Duonos valgytojuose“: kiemo daiktai eina prie žmogaus, vitališkoji žmogaus esmė juda prie daiktų, nors to žmogaus protas dar miega. Takas turi pajusti einančiojo kojas, tada jis yra takas, jam reikia žmogaus kojų. Jeigu taku niekas neina, jis nėra takas. Ir jeigu žmogus nesusitinka su daiktu, jis negyvena, nes gyvenimas yra santykis. Ypatingas žmogiškų ir gamtinių veikėjų paralelizmas, to gelminio, vitališko, magiško ryšio jausmas, kurį modernusis žmogus yra praradęs, nes galvoja, kad gyvena pats sau vienas ir savaime. Panašiai mąsto tik A. Šliogeris, kalbėdamas apie mus globojančio daikto transcendenciją. Kai tas ryšys nutrūksta, ir atsiranda trauminės patirtys, egzistencinė problema…
V. R. Žmogaus nugyventame gyvenime, kuris įvairiais aspektais išskleidžiamas „Šventųjų gyvenimuose“, „Išvarytuosiuose“, nesama jokių trauminių patirčių. Tuose gyvenimuose tiesiog gyvenama su skausmu, su netektimis, su džiaugsmais, su prievarta ir žudynėmis. Kūriniuose pulsuoja prigimtinė pajauta: kad ir kas nutiktų, tu vis tiek gyveni tau skirtą vienintelį gyvenimą, tačiau pats gyvenimas yra daug didesnis nei tavo atskiras žmogiškas buvimas. Ir kiti panašiai gyveno, buvo šaudomi, kariami, kankinami, ir taip bus per amžius, ir nėra ko per daug savęs gailėtis. Taip, išvežė kaimynus, bet reikia virti pusryčius, šerti gyvulius, reikia gyventi. Ir nuo gyvenimo nepabėgsi, jokiais savo skausmais, jokiomis trauminėmis patirtimis nesiteisinsi vaikui, kad nėra ko valgyti. Realaus žiauraus gyvenimo teigimu R. Granauskas tarsi naikina trauminėmis vadinamas patirtis, palieka jas kitų „žanrų“ specialistams. Jam nebūdingas trauminis psichologizmas.
A. R. Man R. Granauskas – kaip, matyt, kiekvienas geras kūrėjas – atrodo kaip koks mediumas, perduodantis per savo tekstą kažkokią gyvybę, žinią, pasaulį paaiškinančią tiesą, paslaptį, ir tai yra lyg jo misija. Net nekyla minčių galvoti apie literatūrines įtakas, ši kūryba tarsi savaime išauga iš lietuviškos žemės. Taip pat ir čia minėtas jo ryškaus charakterio savitumas, kažkokie žmogiškieji bruožai – visa tai lieka nuošalėje.
J. S. Susiduriant su R. Granausko kūryba man norisi kažką ritualizuoti savo kasdieniniame gyvenime. R. Granauskas lyg mistiškai įpareigoja. Kai kuriuos jo sakinius moku atmintinai, ir pati sau juos pasakau. Kai krenta geltonas klevo lapas: Rudenį, kai Lietuva tokia geltona ir graudulinga, atvažiavo Gurauskis į Mosėdį. Beje, apsakymą „Vėlyvos gėlės“, pasirodžiusį gal 1972 m., esu perrašiusi ranka ir pasiuntusi kai kam į armiją. Važiuodama rudenį į savo kaimą Aukštaitijoje, kai laukai jau būna pilki, visą laiką sau deklamuoju M. Martinaitį: Ant rudenio laukų juodų / aš neturiu baltų žirgų… Visą laiką ta eilutė išplaukia, štai čia ir yra tas klasikos gyvybingumas, jos buvimas šalia. R. Granausko daug sakinių tiesiog gyvena mumyse. Miške man nuolat išplaukia „Jaučio aukojimo“ pirmosios frazės: Lapų mirgėjimas, šešėlių mirgėjimas… Kai rašė „Baltą liūdesio balandį“, „Rožės pražydėjimą tamsoje“, apie jaunąją XX a. pradžios kūrėjų kartą yra pasakęs tokius žodžius: Jie paaukojo nei daug, nei mažai, jie padėjo už ją galvas. Už kūrybą, už literatūrą, už Lietuvą. Man atrodo, kad R. Granauskas visada rašė apie tuos, kurie padėjo galvas. Apie partizanus, apie paulinas, visi jo žmonės už labai svarbius dalykus yra pasiaukoję. O mokykloje dėstant R. Granauską nereikėtų akcentuoti kaimo tematikos. Reikia atverti visai kitus klodus. Jauniems reikia parodyti, kaip R. Granauskas matė žmogų, jo tapsmą, laikyseną, jo valią, tvirtumą. Reikia ieškoti žmogaus vidinio turinio, jaunam žmogui asmenybės formavimosi metu kaip tik tai svarbu. Ir kuršių žynys – iš tikrųjų ypatinga valios ir galios figūra. Orumas ir išdidumas, ištikimybė savo idealams, tie dalykai nenykstantys.
V. R. O žmogaus išbandymai niekuomet nepasibaigia. Visą gyvenimą mokomės nešti kryžių.
J. S. Ir per mitologinę vaizduotę, kurią mums savo kūriniais palieka R. Granauskas, mes galime pamatyti savo tikrovę, ją pažinti ir išmokti joje gyventi.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę
2014 m. Nr. 8–9
Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje 2014 m. balandžio 29 d.
Da stieg ein Baum. O reine Ubersteigung!
O Orpheus singt! O hoher Baum in Ohr!
Und alles schwieg. Doch selbst in der verschweigung
ging neuer Anfang, Wink und Wandlung vor.
R. M. Rilke. „Sonetai Orfėjui“, I
Ir iškilo medis. O įveikime tyras!
O Orfėjaus giesme! O aukštas medi ausyse!
Nutilo visa. Ir tyloj toj tvyrojo
kryptis ir virsmas, ir pradžia nauja.
Kodėl R. M. Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai išverčiamas, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio? Kodėl M. Proustui, didžiajam laiko mįslės kėlėjui, prarasto laiko ieškotojui, tokia svarbi galėjo būti gudobelė, laukinis medis ar medelis, netgi gyvatvorių krūmas? Galbūt todėl, kad žmogaus pasaulis nuo jo paties tarsi atskirtas nežmogiškųjų daiktų. Ir pats su savim susitikti, pats į savo pasaulį įeiti žmogus gali tik nuolat sudarinėdamas sutartis su nežmogiškais, bekalbiais daiktais, pirmiausia – su gamtos daiktais. Svarbioji tų sutarčių dalis nuolat, be pertrūkio sudarinėjama meno. Eiti meno pėdsakais, vadinasi, sekti ir tų sutarčių sudarinėjimo būdus, principus.
Pradedu paskaitą nuo bendrųjų dalykų, kurie mums pasirodo tik kaip klausimai. Kam visa tai? Kam mūsų knygos? Mūsų paskaitos, seminarai? Mokslui – gal ir galėtume taip atsakyti bent šiandien. Juk pretekstas mūsų susitikimui yra Mokslo premija, valstybinis įvertinimas. Bet kas yra mokslas, jei klaustume ne iš žinojimo, kurį mes, universitetų žmonės, neabejotinai turime, o iš esmės. Ar drįstume pasakyti, kad svarbiausias humanistikos rūpestis tebėra tas pats kaip ir jos pradžių pradžioj – gilinimasis į žmogų ir jo pasaulį, bandant suvokti – kas, kaip, kodėl. Pasaulis priartėja prie mūsų pažinimu ir tyrimu, bet ir susipažinimu, patyrimu. Vien protu, proto sukurtomis disciplinomis pasaulis nėra aprėpiamas. Yra, kas lieka už disciplinų.
Taip krito burtų kauliukas, kad paskaitą skaitau po profesoriaus Arūno Sverdiolo paskaitos „Mano filosofinis darbas“, kurioje pateikta puiki mokslinės minties refleksija. To nesieksiu, nors, atlikdama panašią užduoti Lietuvos mokslų akademijoje, bandžiau pateikti savo darbų apžvalgą. Išgirdusi A. Sverdiolo paskaitos akcentą „darbas“, iškart atsiliepiau į jį „tarpu“. Man tikrai svarbi yra darbo ir tarpo jungtis bei skirtis (nėra tikros skirties ten, kur nėra jungties), esu skaičiusi tokią paskaitą Kauno technologijos universiteto absolventams. Galiu ištarti – ir tai bent iš dalies motyvuos epigrafu pasirinktą R. M. Rilke’s soneto pradžią, kad humanitarui kalba yra darbas, o tyla – būtinasis tarpas, kuriame prasideda ir tai, kas negali prasidėti kalboje, bet gali būti jos perimta.
Šiai paskaitai temą man parinko daktarė Gintautė Žemaitytė, trumpoje žinutėje paminėjusi išmanųjį pasaulį. Bet ir tas pasaulis, apie kurį nedaug teišmanau, man yra su tarpais, didesniais ir mažesniais. Kur augtų, kur žydėtų mano gudobelė, jei nebūtų laukymių, tarpų tarp medžių, krūmų, statinių. Su išmanumu gudobelė tiesiogiai nesusijusi, į išmanumą sutelktas mąstymas nesudarinėja sutarčių su neišmaniaisiais, kuriems šiuo atveju ir atstovautų gudobelė. Galbūt neišmanumo lauke paradoksaliai lieka ir išmintis, su išmanumu susieta ta pačia kalbos šaknimi (mintis, mintyti, manymas, manyti, išmanymas). Gudobelę su išmaniuoju dabarties pasauliu gali suvesti tik sąmonė, ieškanti takų į žmogaus pasaulį, į gyvenamąjį pasaulį, išsitariant fenomenologine sąvoka.
Nuo tiesiaeigių žingsnių, nuo noro ką nors tiesiai sujungti ar atskirti mus saugo paradokso buvimas ir jutimas. Paradoksas yra būties šaknis. Bet ir paradokso negalima suvokti tiesiogiai: ir paradokso suvokime turi likti paradokso jutimas, jutimas kažko neįprasto, kas bent iš pirmo žvilgsnio prieštarauja sveikam, įprastam galvojimui, įprastai nuomonei – doksai. Levas Tolstojus yra perspėjęs, kad istoriniuose įvykiuose akivaizdžiausiai uždrausta ragauti vaisių nuo Pažinimo medžio. Mėginimai suprasti istorinį įvykį lieka bergždi. Jokia išmintis nepadeda, tik veikdami pagal gyvybinius interesus, instinktyviai atsistodami ten, kur ir reikia, žmonės lieka teisūs. Ir Arvydo Šliogerio mintis glaudžiasi prie šio paradokso. „Ir pagaliau – kam mums išmintis? Tai tik atkarpa mąstymo kelyje, tik vienas iš daugelio klystkelių, vedančių nežinia kur. Būti išmintingam ne taip jau sunku. Šiaip ar taip, būti išmintingam lengviau negu būti neišmintingam <…>1.
Bet ir taip pasirodo išmintis – klausdama: kam mums ta išmintis? Juk iš tiesų niekur nenuėjome, tie patys klystkeliai, heidegeriškieji Holzwege, kad ir kur ir kaip eitume. Paradoksalios, šliogeriškos minties apvartos: būti išmintingam lengviau negu neišmintingam. Sutiksime – išmintis saugo, teikia saugumo, tad lengviau. Apskritai išmintis yra lengva kaip pūkas. Neišmintingas rizikuoja, bet rizika gali atidengti ir tai, kas dar nežinoma. Bet ir prisilaikydami paradokso paramsčių galime sakyti, kad tik išmintis leidžia suvokti minties gylį: kodėl būti išmintingam lengviau negu neišmintingam. Instinktyviai siekdami lengvesnio gyvenimo, siekiame išminties. Išminties negali užsidirbti, negali gauti už darbą kaip atlygio. Išminties vieta, tiek, kiek ji gali būti suprasta kaip vieta, tarpuose, tyloje. Išmintis tarpsta tarpuose. Kai galima ištarti – bet tik eilėraštyje: „Und alles schwieg.“
Jeigu sudarytume pastarojo penkmečio dažnųjų lietuvių kalbos žodžių žodyną, išmanusis užimtų bent jau pastebimą vietą, išmintis tikriausiai net nepasirodytų. Išmanusis (telefonas, kompiuteris, kitos technologinės naujovės) yra padarytas žodis, turėjome tik išmanymą, taikytą kurią nors gyvenimo sritį išmanančiam žmogui: juk sakome, kad apie ką nors nusimano, išmano apie bites, apie sodą, apie techniką, mašinas. Gal ir apie žmogų, gyvenimą. Žingsnis, kuris žengtas mūsų epochoje: nuo žmogaus išmanymo prie techninio aparato išmanumo. Techniškai įmanomos operacijos dauginamos stulbinamu greičiu. Techninio, technologinio išmanumo pasaulyje daugėja ne valandomis, bet minutėmis. O išminties – ne. Bet tikriausiai ir nemažėja, nemąžta. Išminties žmogaus pasaulyje visada tiek pat. „Nesensta būtis ir nesenka, / Jos amžinas sklidinas pilnis“, – kaip be Jurgio Baltrušaičio. Išmanumas priklauso tik šiam laikui. Išmintis – amžiams. Tik mūsų laikas nėra palankus išminčiai pasirodyti, tad ji tarsi slepiasi. Ir menas slepiasi. Kuo tikresnis menas, tuo giliau pasislėpęs: ars latet arte sua (menas slepiasi mene; menas slepiasi mene pasislėpti). Išmintis ir būdama vieša yra lyg pasislėpusi: slepiasi po kitu apdaru (antikos Sokratas, vaikštantis po turgų). J. Baltrušaitis mėgęs kartoti seną lietuvių patarlę: tankiai sermėga apsivilkusi vaikšto didi išmintis. XX a. pradžios lietuvių literatūra, ypač Vincas Krėvė-Mickevičius, pasitikėjo šia patarle – ieškojo išminties šiaudinėj pastogėj. Ir sugebėjo jos rasti, nes jos žmonėms reikėjo. Nuo to tarsi priklausė lietuvių tautos likimas, reikėjo atsakyti į klausimą, ar turime savo išminties, ar galime ja pasikliauti. Šiandien gyvename pasaulyje, nepasigendančiame išminties, mums užtenka išmanumo, na, dar sumanumo, kurio reikia reikalams, politinėms ir finansinėms operacijoms, reklamoms, medijų manipuliacijoms žmogaus sąmone, propagandai. Išminčiai čia nėra vietos, išmintis tik trikdo. Išminties problema yra ir vertikaliojo, vertybinio pasaulio matmens problema. Išmintis ir vertybinė vertikalė susijusios.
Išminties buveinės knygose, tekstuose. Bet išmintis ir žmogus, žmonės. Susitikti su išmintim kartais ir reiškia susitikti su išmintingu žmogum. Neturime kitų galimybių bandyti atsakyti į šį klausimą, kaip tik tikrinti jį savo patirtimi. Propatirtis, pasiekianti mus iš filosofijos, poezijos, tikina mus – buvo išmintingųjų, buvo išminčių. Propatirties, mes, knygų žmonės, turime ar galime turėti daugiau negu gyvos, savos patirties. Tikrinkime – ar turime susitikimo su išmintingu žmogum džiaugsmo savo patirtyje, ar esame su ja susitikę, ar galime ištarti kaip Elena Mezginaitė, gera, bet vis labiau užmirštama poetė, eilėraštyje „Vietoj išpažinties“, dedikuotame Jonui Strielkūnui: „Aš supratau, kad išimtis, / tokia reta kaip išmintis, / vis tiek man kartą pasitaikė.“ Čia turiu stabtelti – mano koks nors išmanymas, kokios nors kompetencijos neatskiriamos nuo literatūros, labiausiai nuo poezijos, lyrikos, tad ją dažnai ir cituoju. Mįslinga lyrikos figūra – tas ar ta, kurie kalba kaip aš. Iš kur jie gauna galią kalbėti aš vardu, kaip jie tampa daugiau negu jie patys? Ir kas yra tas ar ta, kurie bando kalbos kūrybą suprasti, ja persiima, mąsto, rašo, aprašo? Iš kur jie gauna tos galios įeiti į kito pasaulį? Bandau atsakyti paprastai – iš savo sielos, iš savo sąmonės. Sąmonė turi nuolat atsigręžinėti į save, įgusti ir apsigręžti, suvokti savo impulsus, reakcijas, patirtį. Ne tik darbus, bet ir tarpus, mąstymo properšas, kuriose kažkas pasirodo, įvyksta, kas tiesiogiai ir nesusiję su tuo, ką darai, kas yra tavo darbas, literatūrinis darbas, kaip sakome, bet kas gal yra dar svarbiau, tik dabar to negali suvokti, tai atsideda. Patirtis, patirties patirtis, arba propatirtis. Ką matai dabar, susiję su tuo, ką esi matęs. Ką ištari dabar, neatskiriama nuo to, ką esi ištaręs. O gal ištylėjęs. Kas ištylėta, maitina kalbėjimą labiau nei kalba.
Kad atpažintum išmintį, juolab galėtum su ja susitikti, reikia nors lašą jos turėti savyje; savyje, ne išmaniajame telefone. Gyvoji išmintis žmonėse, pulsuojanti, nerami. Nurimusi išmintis – knygose, dvasiniuose mokymuose, filosofijoje.
Jei atidžiai žvelgtume į žmonijos istoriją, pastebėtume, kad tai, kas tarsi ir nebedalyvauja mūsų gyvenime, buvo labai branginama: kad išliko išminčių vardų, gyvų jų minčių. Tebeturime gyvą filosofiją, kaip žinome, reiškiančią išminties meilę. Išliko žodžiu perduota tradicija, kad filosofijos žodžio autorius esąs Pitagoras: paklaustas, ar jis esąs išminčius, tas, kuris išmano apie daiktų prigimtį, atsakęs, kad ne išminčius, o tik filosofas, tik išminties mylėtojas, ne jos turėtojas. Turėti išminties – retenybė, tačiau mylėti išmintį, jos siekti – galėtų būti suvokta kaip žmogiškai įmanomas dalykas. Taigi – su išmintim nuo Europos civilizacijos pradžios sietinas daiktų prigimties išmanymas, suvokimas, kaip ir iš ko žmogaus pasaulis yra, kokiais ryšiais jis susaistytas, kas žmogaus gyvenime svarbiausia. Išmintis yra mąstymo viršūnė, bet ne tik protinės veikos, bet ir dvasinio patyrimo, nuo daiktų, įprasmintų ir R. M. Rilke’s poezijoje; lietuvių kalboje daiktas susijęs su dygumu, daigumu, gyvybe. Išmanyti daiktų prigimtį – taip, tai sunki viršūnė. Bet būti su daiktų prigimtimi susijus iš savo prigimties, iš prigimtinės kultūros jutimo savyje – daugiau ar mažiau įmanoma kiekvienam.
Blaise’o Pascalio mintis: „Žmogus iš tiesų yra sukurtas mąstyti – tai visa jo kilnybė ir amatas. Visa jo pareiga – mąstyti kaip reikia. Tvarkingai mąstyti – reiškia pradėti nuo savęs: nuo savo Autoriaus ir savo galutinio tikslo.
Tačiau apie ką mąsto žmonės? Niekada apie save, bet apie tai, kaip šokti, groti liutna, dainuoti, rašyti eilėraščius, bėgti žiedus ir t. t., kautis, tapti karaliumi, negalvodami, ką reiškia būti karaliumi ir būti žmogumi“2. Taip, mąstymas išskiria žmogų. Kartais atrodo, kad mums užtenka mąstymo kaip amato. Yra ir toks amatas – mąstyti. Bet mąstymo kilnumas jau yra išminties savybė; kautis, norėti tapti karaliumi (ar bent prezidentu, kiek pretendentų turėjome – gal apie dvi dešimtis); nepradėsi šių veiksmų nepamąstęs, bet išminties ruoželis ima švytėti bandant suvokti, ką reiškia būti karaliumi ir būti žmogum.
B. Pascalis mūsų žinojime apie pasaulį užima išminties turėtojo vietą. Bet neužmirškime, kad dvidešimtmetis B. Pascalis sukonstruoja ir pirmąją skaičiavimo mašiną, tad įžengia į išmaniosios technikos erdvę. Išmintis ir išmanumas nebūtinai prieštaros. Prieštaros, kartais ir neįveikiamos, prasideda tebegaliojančiame B. Pascalio priekaište, kad žmogus nemąsto apie save. Kad lieka pats sau nepažįstamas, vis daugiau savo mąstymo funkcijų ir galimybių perleisdamas skaičiavimo mašinai, išmaniajam telefonui, kompiuteriui. Drįstu pakartoti – žmogus turi mąstyti apie save, suvokti save, reflektuoti savo patirtį, kad jo gyvenamasis pasaulis neprarastų skonio ir kvapo – pagal M. Proustą; ne pagal reklamą.
Išmaniajame pasaulyje tad vis labiau jaučiame autentiško mąstymo ir išminties krizę. Ne šiandien tai pastebėta. Martino Heideggerio „Technikos klausimas“, „Mokslas ir apmąstymas“ iš 1938 metais skaityto paskaitų ciklo įvardija ryškius tos krizės ženklus. Didėjančiai žmogaus priklausomybei nuo jo paties vykdomo pasaulio technologizacijos galįs pasipriešinti tik menas. Bet ir šiuo teiginiu paliudijamas padėties sunkumas, „kai grynosios technikos akivaizdoje mes nebepatiriame technikos esmės, kai grynosios estetikos akivaizdoje mes nebesaugome meno esmės. Bet juo problemiškiau mes apmąstome technikos esmę, juo paslaptingesnė tampa meno esmė“3. Ką reikštų žodžiai, kad nebesaugome meno esmės? Ar tai nėra nuoroda į tai, kad ji taip pat technizuojama, tuo tarsi naikinant meno esmės paslaptingumą? A. Šliogerio filosofijoje ta mintis pasirodo ir kaip dar aštresnis signalas: menas tampa estetiniu, virsdamas savo paties tikslu ir tada atsiranda prabanga ir naikinimas, „prasideda hoministinio nihilizmo puota“4.
Kur šioje situacijoje yra mokslas? Proginėje paskaitoje negaliu apeiti šio klausimo. „Mokslas yra būdas, be to, lemtingas būdas, kuriuo mums atsiveria visa, kas yra“, – sako M. Heideggeris5. Bet pačiam mokslui mokslas neatsiveria – panašiai kaip ir kalba neatsiveria kalbai, o žodis galiausiai lieka tai, ko negalima išreikšti žodžiais. Nuo seniai man svarbi M. Heideggerio mintis, kad ir moksle, ir moksluose slypi neregimas turinys. „Bet jis esti juose ne kaip koks obuolys krepšyje. Veikiau mes privalome sakyti taip: mokslai savo ruožtu glūdi neregimajame turinyje kaip tėkmė šaltinyje“6. M. Heideggeris kreipia akis į apmąstymą, mokslą turįs lydėti apmąstymas, siekiantis įsismelkti į prasmę, klausiant kur link judama, ko siekiama. „Įsismelkti į tokią prasmę – apmąstymo esmė. Tai yra daugiau negu paprastas ko nors suvokimas. Įsisąmonindami mes dar nepasiekiame apmąstymo. Apmąstymas yra kažkas daugiau. Jis yra atsidavimas probleminiam dalykui“7.
Apmąstymas neįmanomas be pamatinių vertybinių atramų. Vertybių klausimai, pasirinkimai yra mąstymo skatintojai, netgi iniciatoriai. A. Sverdiolas, lyg pratęsdamas Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijas“, sako, kad šiandien žmogui svarbiausia yra sąmoningumas, sąmoningas pasirinkimas pasaulyje, kur žodinė vertybių raiška yra sumaišyta ar net apversta aukštyn kojomis. Ta pati demokratija gali turėti priešingų turinių, jei tik žengsime žingsnį į politiką. Gyvename labai politizuotame pasaulyje, ir tie, kurių priedermė yra pagal galimybes apmąstyti žmogaus pasaulį, jo trapųjį dabar, dažnai pasijunta kaip įkaitai, kai atkakliai medžiojami parašai po vienu ar po kitu popierium, parašytu ne tik be išminties, bet ir be minties. Garbūs parašai po negrabiais ir negarbiais tekstais yra to paradokso išraiška. Apmąstymas gali būti tik atskiras, pozicija tik atskira. Kūryba, taip pat ir mokslinė, tik atskira. Mokslinės kūrybos kolektyvizacija, vis spartesnė, – ką ji gali duoti, kur turi vesti anoniminiai, asmeninės atsakomybės nepažymėti technologiniai žingsniai, ką gali reikšti technologinis išmanumas, negalintis ir nenorintis žinoti savo ribų, be išminties įgalioto apmąstymo. Be atskirojo, asmenybinio patikimumo ženklo. Patikimas mąstymas – netikėtai, bet tvirtai esu atsirėmusi į šią formulę. Patikimas mąstymas man turi mąstančiojo asmens moralinių garantijų.
Civilizacija gamina vis daugiau žinojimo, bet ir daugiau žinojimo imitacijų. Ribos tarp tikrumo ir tikrumo imitavimo, tarp mąstymo ir jo imitacijų (kartais atpažįstamo iš perpasakojimų, perdėtų citavimų) vis labiau išsitrina. Prekių (ir platesne reikšme) nebeapsaugo net prekių ženklai, jie lengvai „pagaminami“. Tapybos šedevrų kopijos, vertybinių popierių. Vis daugiau gaminama biografinių romanų, romanų apie… Kas patikima, kas dar patikima ir kas jau ne, – nėra lengva atsakyti.
Kas patikima ir kas nepatikima, kiekvienas sprendžiame savaip, pagal savo įsitikinimus, galvojimus, sąžinę. Mano supratimu, patikimame mąstyme, patikimame žinojime glūdi vidinis turinys, lyg koks saugiklis. Romanas Ingardenas, svarbus vardas hermeneutikoje, atskleidė kūrinio struktūros daugiasluoksniškumą. Svarbiausia – vidinė kūrinio forma, lemianti jo vertę. Vidinė forma yra autentiškumo šaknis. Juk yra ir vidinis mokymo turinys, priklausantis nuo mokytojo, nuo dėstytojo. Kas patikimai žino, kalba kaip žinantis, to niekuo negalima pakeisti. Mintis, kad ir iš toli, bet palytėta Evangelijos.
„Kas gera ir kas bloga, pasako mums mūsų žmogiškumas. To nežino joks mokslas, tai neprieinama griežtai logikai <…>, – dar 1974 metais sąsiuvinyje užsirašė Marcelijus Martinaitis8. Bet ir mūsų žmogiškumas, kylantis iš prigimties ir formuojamas patirties, turi rasti patikimų atramų, patikimo mąstymo, kuriuo jis galėtų remtis. Patikimas ir nepatikimas mąstymas labiausiai ir svarbus humanistikai, humanitarijai, tai sričiai, kurioje ne viską lemia faktai, kur lieka daug svarbių, tik parodomų, bet neįrodomų dalykų.
Apmąstymas, mokslinės veiklos refleksija yra tas bendras pamatas, kuris turėtų jungti visus mokslus; ir gamtos, ir techninius, ir humanistiką. Humanistikos priedermės, mano supratimu, tebėra didelės. Iš čia turi kilti, stiprėti ir žmogaus mąstomoji savivoka ir savivertė, savęs kaip atskirojo aš suvokimas. Neįmanoma mąstyti nemąstant paties savęs. Kolektyvinės išminties nėra ir būti negali. Kartais taip pasakoma apie tautosaką. Bet visa yra prasidėję iš atskiro žmogaus širdies ir proto, pertekėję į kitus tinkamumo, priimtinumo kanalais. Tebūnie leista priminti Evangeliją pagal Luką: prisikėlusio Jėzaus patikinimas apaštalams: „Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39). Pagal M. Martinaičio eilėraštį „Biografija“, kurį galima suprasti ir kaip pasipriešinimą anonimizuotam gyvenimui, kurio sublimacija yra „autoriaus mirtis“:
Aš pats gimiau, augau,
mačiau kelią, debesis, kalnus, medžius,
girdėjau kalbant, dainuojant, verkiant.
Aš pats rytą pabusdavau, keldavausi,
girdėjau vėją, verksmą, skundus.
Aš pats liečiau plaukus, krūtis,
melavau, bijojau, keikiaus, kerštavau.
Aš pats naktimis nemiegodavau.
Aš pats prisimenu, kas jau praėjo.
Vakarais ilgai sėdžiu prie lango,
nieko nelaukdamas, beveik negalvodamas.
Aš pats dabar ir visada
pasisavinu visa, ką matau.
Aš pats esu tai, kas praeina pro visa, kas lieka.
Aš pats kada nors nebūsiu.
Laiko linija – būtojo kartinio, būtojo dažninio, dabarties – esamojo. Dabartis yra išėjimas iš praeities, jai liekant sąmonėje, prisimenant, kas praėjo; ilgas sėdėjimas prie lango beveik negalvojant, yra galvojimas, jutimas pasaulio visu savim, viso pasisavinimas – ir tai praeinamybei, kuri yra žmogaus lemtis. To, kuris yra aš pats, kada nors ir nebus. Paskutiniame dvieilyje aš pats tarsi prasitęsia, jis yra tai, kas praeina pro visa, kas lieka. Tarp aš pats (žmogus, dar mažas, mažytis prasideda ištardamas aš pats, aš pati) ir tai (perėjimas į nebūnantį, bet nenustojantį būti) telpa žmogaus gyvenimas. Natūraliausiai prie tokio poetinio teksto, kaip M. Martinaičio „Biografija“, ir prieiname apmąstymu, kuris gali įmąstyti ir kitus prieigos būdus. Humanitarai, filologai negali nemąstyti apie eilėraščius, nors ir ne tiek, kaip juos rašyti, kiek – kaip juos skaityti ir suprasti. Čia atsiveria bendriausias hermeneutikos, neatskiriamos nuo fenomenologijos, laukas.
Dabar kiek keičiu paskaitos kryptį – nebūtų teisinga apeiti to, dėl ko vyksta ir ši paskaita, – Lietuvos mokslo premijos. Kaip suvokti šį įvykį, kuris ištinka, kaip tinkamai elgtis jo akivaizdoje? Bendriausia prasme – kaip apmąstyti. Dalis elgsenos, kaip ir daug kas mūsų gyvenime, yra reglamentuota. Per premijų įteikimo ceremoniją siūlyta ne ilgiau kaip penkias minutes viešai kalbėti apie premijuotus darbus, to paties buvom klausinėjami reporterių, žurnalistų. Kalbėti premijų įteikimo metu man neatrodė reikšminga – proginė kalbelė, gražus padėkojimas, ir tiek. Argi gali būti kritiška, kai esi apdovanojama, kai proga šventinė? Juk kritikai gali rasti kitų progų. Ir ką kritikuoti? Kiekvienoj kritikoj turi slypėti dyglys, atkreiptas į save. O ką padariau, kad būtų kitaip? Kur mano pozityvus indėlis? Kur mano darbai, kurie stiprintų mano bendruomenę, gilintų susiklausymą, dermę, darną? Premija – klausimas sau pačiai, o už ką? Ar to, ką padariau, pakanka? Ką turėčiau dar padaryti? Kaip atsilyginti visuomenei, kaip atsidėkoti? Ar atvirkščiai – dėkingumo jutimas menkintų apdovanotąjį? Bet viešai apie tai kalbėti sunku, geriau palikti savirefleksijai. Vis dėlto ir toje kalbelėje norėjau ir kažką paliudyti – kaip dirbu, iš ko? Kas gali būti tas fenomenologiškai reikšmingas įvykis, o kartu ir tarpas, apie kurį prasitariu ir savo literatūros tyrimuose, kaip su juo susitinku ne tik tekstuose, bet ir gyvenime, kai matau. Rizikavau išskirti gudobelę, lyg vidinių sąmonės raizginių, sąžalynų, krūmynų atskirąjį medį, jei kiek kryptelčiau į metaforą, kuria pasitikiu kaip ypatingu sąmonės procesų sutankėjimu, pagreitėjimu. Tad ir antroje paskaitos dalyje prie gudobelės motyvo grįšiu, jį išplėsdama.
Norą bent iš dalies grįžti sustiprino Romo Bartavičiaus straipsnis „Literatūroje ir mene“ – „Premijuotas mokslas Lietuvoje“. Laikiau tuos proginius kalbėjimus ritualiniais – taip turi būti, tokia programa – nemaniau, kad kas nors jų rimtai klausosi, netgi girdi. Bet R. Bartavičius girdėjo ne tik kalbas, bet ir sankalbas. Netgi pastebėjo skirtingus kalbėjimo būdus. Pristatė jas ir kritiškai, ir apmąstydamas, plėsdamas apmąstymą, pasakydamas, kad „fenomenologinė-hermeneutinė filosofija reikalauja tokios refleksijos, kuri būtų įsišaknijusi į kalbančiojo patirtį, nuo jos neatsiejama“. Toliau paaiškino skaitytojams, ką turi galvoje. „Fenomenologija ir ja besiremianti hermeneutika atmeta klasikinę priešpriešą tarp objektyvumo ir subjektyvumo, tarp mokslo ir patirties, tarp beasmeniškumo ir hiperasmeniškumo, tarp „objektyvaus“ pasaulio („savaiminės“ dalykų padėties) ir mąstančio-jaučiančio subjekto, tarp nesuinteresuoto tiriamų dalykų aprašinėjimo ir impresionistinio santykio su pasauliu, kur svarbiausia – aš pojūčiai, jausmai, įspūdžiai. Fenomenologinis mąstymas reikalauja kas kartą apmąstant kokį nors dalyką įtraukti į apmąstymą patį mąstymo veiksmą (klausiant, kaip aš mąstau tai, ką mąstau) ir save kaip mąstantįjį (klausiant, kaip aš patiriu tą dalyką, apie kurį mąstau, koks yra mano kaip mąstančiojo santykis su juo). Taip nebelieka galimybės atsieti mąstomą objektą nuo mąstančio subjekto, mąstomą dalyką nuo jo patirties. Patirtis galima tik iš „aš“ pozicijos, bet tas „aš“ čia nėra vienatinis neperteikiamų asmeninių impresijų aš, jis yra subendrinamas tiek, kad kiekvienas individualus aš jame gali atpažinti savo patirtį“9.
Galiu cituoti rūpestingą fenomenologinės-hermeneutinės mąstymo tradicijos apibūdinimą, nes jis iš esmės sutinka su mano prieigomis. Be to, liudiju, kad išgirsta kalbant, aš irgi girdžiu girdėjimo girdėjimą, jį apmąstau. Kad branginu išgirdimą. Citavimas yra ir apmąstymas; cituojant itin atidžiai įsiklausoma. Taigi – patirtis, tokia svarbi fenomenologinei-hermeneutinei tradicijai, galima tik kaip mano patirtis. Bet to mano likimas priklauso nuo kalbos, nuo kalbėjimo būdo. Tik kalba aš, mano bendrina, leidžia matyti bendruosius patirties takus; artimus, panašius, jei ir kitus. Meno kalba, poetinė kalba atskirą, asmenišką išgyvenimą perlydo, sulydo į kitą kalbinę kokybę. Prieigas dar norėčiau papildyti įsitikinimu, kad fenomenologinės nuostatos padeda saugoti gyvenamojo pasaulio įvairumą, spalvotumą, garsumą, formingumą, augmeniškumą, įspūdingumą, moko jo perrašymo į mąstymo struktūras galimybių, neprarandant pačių struktūrų. Gyvenamojo pasaulio užmarštis yra ir traukimosi į siaurai suprantamą mokslą rezultatas. Disciplinos stabarėja, jei nejaučia alsavimo to, kas sklinda iš už disciplinų. Šis pasaulis temsta, jei nors retkarčiais nėra apšviečiamas transcendentinės šviesos, kuri man yra giliausio žmogiškojo patyrimo šviesa.
Tokia būtų mąstomoji, apmąstomoji mano prieiga prie gudobelės. Gudobelė čia yra ženklas, atsiradęs nesuvokiamuose sąmonės tarpuose, lyg aktyvuotas, išvedantis į literatūrą, sutvirtinantis patirties svarbumą, tarpininkaujantis. Ar ta gudobeliškoji patirtis yra iki to momento, kai ji darosi svarbi, įgyja prasmę? Yra, kitaip nebūčiau į ją susitelkusi, bet yra lyg kokiais kontūrais, apibrėžom, nekonsoliduota, nesutelkta. Matai, bet dar nematai, kad matai. Nuo to momento, kai pajuntame kurio nors patirties momento svarbą, jį tiesiname, lyginame, netgi gražiname, bandome nutiesti, lyg kokį taką, kuriam svarbu ir tai, kas buvo, ir tai, kas yra. Tikrai buvo 1972-ieji metai, lietuvių poezijos itin stiprūs tvinksniai ir pikti užsipuolimai. Bet ir virš visko – auksinėm viršelio raidėm (dailininkas Vl. Žilius) mažytė Sigito Gedos knyga „26 rudens ir vasaros giesmės“; ir tarp visos banguojančios, vilnijančios tos knygos augmenijos – „pūkuotos gudobelės“ – ir greta erškėtis: „keliu vijokliais apraizgytą galvą, /sakau: erškėti, man tavęs negaila…“ (VII). Dar – iš „Žydinčios slyvos Snaigyno ežere“ (1981) įsiminta „Žalgirio“ pradžia:
Išbudo vėl pasaulis mano:
regėjimų didžioji prabanga: palaukėj žmonės
varinėja žiogą, vieversys jau gieda, ir panaši
į gudobelės žiedą atsiskliautė man žemė
Lietuvos, kurios aš niekaip negalėdavau suprasti…
Gudobelė jau tada – tarp 1972 ir 1981 metų pasibraukta, nors atskirai apie ją lyg ir negalvojau. Bet ryšys veikia ir tada, kai jo lyg ir nejaučiame. Kodėl gudobelė? Gal jau tada nuojautoj budėjo beveik huserliškieji veiksmai – suskliausti, atskliausti, – sietini su svarbiuoju epoche. Tik reikėjo sulaukti laiko, kad ir iš patirties, ir iš poezijos suvokčiau, kad suskliautimas ir atskliautimas yra ir savaiminiai; kuo intensyvesnės būsenos, tuo šių procesų savaimingumas ryškesnis: ir panaši į gudobelės žiedą atsiskliautė man žemė Lietuvos… Savo valia, malone savo – atsiskliautė, pasirodė.
Gudobelės įsigyvenimo mano sąmonėje pradžia, gaubiama įprastumo, neatrodžiusi tokia svarbi (ar net graži) kaip dabar. Bet gal ir grožis gali rastis, formuotis. Gal nebūtinai jis mus tik ištinka. Gal mūsų gręžimasis į tai, kas su mumis yra buvę, yra ir kažko, taip pat ir grožio, paieškos įprastume, kasdieniškume. Mūsų patirtis susijusi su vieta, vietomis, kur visa vyksta, yra įvykę. Atkrantis Pagirgždūtyje, mano gimtosiose vietose, prie Girgždūtės kalno, į Žebenkavo, Šatrijos Raganos dėdės, jos pusbrolio ir pusseserių dvaro, pusę, matomas ir iš kiemo. Vėlyvą pavasarį, jau į vasarą, jis visas balsvai nužysdavo, paskui pranykdavo žalumoje, o rudenį vėl nušvisdavo gelsvai rausvais lapais ir mažyčiais obuoliukais, kauliukas, švelni rausvai oranžinė, pūkuota odelė. Tarp gudobelių buvo ir erškėtrožių, jų giminaičių, bet pačia pažeme. Gudobelės aukščiau, labiau matomos. Nelabai koks vietinis vardas: subinkauliai, – sakydavo babūnėlė, arbata gerai, širdis taip nebemuša. Prieš šimtmetį – 1913-aisiais – Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: „Žemaičių statumas, būdas trumpai ir griežtai reikšti savo nuomonę <…>“10. Neatsimenu, kada įsirašė į sąmonę tas kitas vardas – gudobelė, kada jį išgirdau, kada perkėliau jį ir subinkauliams ant savo atkrančio, tai bendrijai, suaugusiai šaknimis ir šakomis, susiraizgiusiai, dygliuotai. Gudo obelis; kitame Lietuvos pakraštyje girdėjau: vilkobelė. Ir taip mokiausi bendrinės lietuvių kalbos.
Neišnaikinamai, bet pasyviai atkrančio subinkauliai-gudobelės budėjo mano atmintyje, kol pamačiau tą gudobelę Antakalnyje. Ji augo mano akyse; rytais, vis sukdama ratus Antakalnio gale, tarp Žirgo gatvės, Saulėtekio rūmų ir Dvarčionių plento, saulėtoje laukymėje pastebėjau krūmelį, vis apgraužiamą, bet vieno birželio pradžioj jau pražydo keliais balsvai rausvais žiedeliais. Vienas stiebelis iš to krūmyno tą vasarą staiga šovė į viršų, pradėjo augti, stiprėti, iš šonų ginamas dygliuotų brolių ir seserų, nenubrozdintas, neapgraužtas, nenulaužtas. Per gerą dešimtmetį išaugo į kuplų medį, kokių penkių metrų, suformavo vainiką. Ir vieną rytą pamačiau stebuklingą žydėjimą, tiesiog kupėjimą. Visas medis buvo vienas žydėjimas, žydėjimo pranešimas, žydėjimo tekstas, žydėjimo kūnas, materialus, o sine materiae, nepčiuopiamas, nepasakomas. Balta, su vos vos rausvu banga, šaunanti į viršų, į mėlyną dangų. Suvokiau, kad matau. Kad matau tai ir dar tai, tą subinkaulių gyvą tvorą, tą atkrantį, tą ribą, kadaise tikriausiai skyrusią senus žemaičių gyvenimus, žemes. Ir taką į Žebenkavą, ėjimą ir grįžimą jau studijų metais, žydint ir vėjyje sklandant baltiems lengviems žiedlapiams. Tas Žebenkavas – senas dvaras, žemaičių dvaras, Šatrijos Ragana lankėsi pas pusseseres, atvažiuodavo lengva bričkele iš Užvenčio, abi su Sofija. Gal kada pasivaikščiodamos matė ir gudobeles. Dar likę tvenkiniai, sodų žymės, eita, praeita, prajota tų čia kadaise gyvenusių, savo likimus pasitikusių žmonių, senų bajorų, žvilgsniu kliudytos ir gudobelės, žydinčios, aplipusios mažais, skaistvario spalvos gudobeliukais. Giliausiai susitinkame su tuo, su kuo jau esame susitikę, ką atpažįstame, kas jau patirtyje. Tikriausiai be savo ankstyvųjų subinkaulių nebūčiau taip įsižiūrėjusi į Antakalnio gudobelę. Su ja susitikdavau apie trisdešimt metų, vis kuplesnė, vis mano akiai gražesnė. Kiekvienas žydėjimas liko persmelktas nuojautos, o ir žinojimo, kad laikina, kad tas puikusis žydėjimas yra pasmerktas, kad medis bus sunaikintas, nes čia juk universiteto plėtros, jo statybų aikštelė, bus statoma biblioteka, kils nauji korpusai. Mokslui reikia vis daugiau vietos, gal ir todėl, kad jo plėtotė vis labiau ekstensyvi ir vis mažiau intensyvo, ėjimo į gylį, to, kas daroma, apmąstymo. Ir tai, kad žinojau, jog vieną pavasarį su gudobele nebesusitiksiu, vertė mane vis labiau įsigyventi į tą žydėjimą, juo persiimti ir tarsi visą persikelti į savo sąmonę ir, kiek tai apskritai prieinama mirtingojo laikinumui, išsaugoti. Rugsėjį laukdavau skaistvario spalvingumo, į kišenes prisirinkdavau mažų kietų vaisių, pasiberdavau ant palangės. Kišdavausi į kišenes – pagal patį seniausią žemės vaisių rinkėjų paprotį. Žinojau, kad taip buvo daroma, buvau taip dariusi vaikystėje. Laikyti ranką kišenėje, vieną po kito apčiuopti kietus gudobeliukų kūnelius, juos sušildyti. Kaip ir kaštonus.
Mano Antakalnio gudobelės nebėra. Negalėjau nei priešintis, nei prieštarauti. Žinojau iš anksto. Tokia yra pažanga. Tokia yra kaina, kurią gamta ir ją vis dar jaučiantys žmonės moka už technologijas, už vis didėjantį išmanumą. Išmanusis pasaulis plečia savo ribas. Neišmanusis traukiasi, iki neįžiūrimų taškų susitraukiant ir išminčiai, kurią labiausiai maitina visa, kas gyva, gyvybinga. Gudobelės nebėra, bet aš ją jau visam savo laikinumui turiu kaip neišnykstantį ženklą, savaitę pasitikdavusį mane pavasario rytais žiedų kupolu, salsvu kvepėjimu, bičių dūzgimu, pereinančiu į vientisą gausmą; negalėdavau suprasti, iš kur Antakalnyje, Vilniaus pakraštyje, tiek bičių. Gudobelė atrodė kaip gyvybės kamuolys – iš žydėjimo ir bičių, iš tarsi daugybės mažų žiedelių žvilgsnių, akių, pakeltų į dangų. Ir vėlyvam rudeniui dar likdavo skaisčių varinių gudobeliukų, atskrisdavo maži paukštukai, gal svirbeliai, nutūpdavo šakas.
Šitas vaizdinys kreipdavo mane į literatūrą, atrodė, kad šitą gamtos tekstą aš jau esu skaičiusi. Ir ne sykį. Be kitų, yra ir toks trumpas Nijolės Miliauskaitės esė, rašytas 1999 metų rudenį, – „Ruduo ir mano poezija“, natūraliai fenomenologiškas, tvirtinantis mano poziciją, kad literatūra ir yra pirminė fenomenologija, o literatūros fenomenologijos uždavinys tėra tą fenomenologiškumą išryškinti, suformuluoti, reflektuoti, užpildant tarpus tarp literatūros ir jos suvokimo. N. Miliauskaitės teksto pradžia – lyg aiškinantis, ką ir kaip žmogus patiria, kaip patirtis veikia lyg pačioje gilumoj, o kartais iškyla – ir sunku pasakyti – iš ko ir kaip. „Giliai giliai manyje, kažkur pačiam esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiam lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus – atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu. O kai rašau, gal savaime ateina tai, kas tą akimirką norėtų ateiti. Deja, ne visada.
Visokiausiais vardais vadinu tai, kas slypi giliai viduje. Vieną kartą sakau – atmintis, kitą kartą – intuicija, trečią kartą – pasąmonė arba mano tikrasis aš. Iš tikro nežinau, kas tai“11.
Esė užbaigiama eilėraščiu: eilėraščiu sužinome, ko negalime žinoti kitaip:
kelios raudonos erškėtuogės
ant šlapių, plikų jau šakų užsilikusios
šiaurės vakarų
stipraus vėjo draskomos
vėlyva saulė ryškiai
jas nušviečia, kiekvieną
atskirai, ir visą tuščią apylinkę
duobėtą keliuką
pakeleivi, tų uogų
pačių paskutinių, poros saujų
ir Dievo paukšteliams užteks pasisotinti
ir tau
Staigi sąsaja – vėlyvųjų uogų raškymas: erškėtuogių ar gudobelių – kaip patirtas veiksmas. Nusiraškydavau tų vėlyvų užsilikusių uogų, buvau ta pakeleivė, kuri eina pro šalį duobėtu keluku (ne keliuku), ir tas kelukas sąmonėje įsibrėžęs kaip labai svarbus, jame įsispaudusios ne tik mano pėdos, bet ir neužmiršti žodžiai. Tas ėjimas (jau į rudenį, pačioje rugpjūčio pabaigoj) iš tiesų budi, stebi, atsimena, lygina. Nežinau, ar tai tik atmintis, ar kažkas daugiau, kažkas, kas leidžia atsiminti matant ir matyti atsimenant. Ryšys tarp gyvenimo teksto gudobelių ir N. Miliauskaitės erškėtuogių, erškėtrožių uogų. Pasotinančių Dievo paukštelius ir pakeleivį ar pakeleivius. Tuo, bet ir kitu maistu, nusėdančiu į atmintį. Ryšys tarp to, kas patirta, kas yra buvę, ir teksto – taip, jis yra, sukabinantis. Gal ir panašiu principu, kaip erškėtrožė susikabina su gudobele, ta pati kaulavaisių klasė, gudobelė yra ir obelis, obelis yra ir erškėtrožė; tikroji, laukinė, kvepia sodu. Ir gudobelės, ir laukinės erškėtrožės vaisiai (ar uogos) – tos pačios oranžo spalvos: „vėlyva saulė ryškiai / jas nušviečia kiekvieną atskirai…“ Ir mus, šios žemės keleivius (pagal Bronių Radzevičių), ir pakeleivius – taip pat. Tie, kas mato, girdi, jaučia, patiria džiaugsmą, liūdesį, meilę, nuostabą (aukščiausiomis akimirkomis – visa kartu), ir yra keleiviai, pakeleiviai. Literatūra sukuria šias figūras, keliaujančias, būdraujančias, matančias ir mąstančias, kad pasaulis būtų atspindėtas, kad kažkas, kaip sako N. Miliauskaitė, rinktų po kruopelytę „įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas“, pamatytų gyvą ir jau pasmerktą ir gal todėl taip įspūdingai, taip iš paskutiniųjų žydinčią, niekam nereikalingais vaisiais aplimpančią gudobelę ar vėlyvos saulės nušviestą erškėtrožę prie duobėto keluko. Pamatysi, jei esi matęs, išgirsi, jei esi girdėjęs, pajusi, jei esi jutęs. Net jei to iki šio momento ir nežinojai.
Jei ir nežinojai, patirti dalykai tyliai glūdėjo, laukdami, kol kažkas iš naujo juos palytės, pereis lyg koks vėjas ir viskas atgims, bet jau kitomis spalvomis, kitomis linijomis, pavidalais. M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“, ypač „Svano pusėje“, fenomenologų numylėtas tekstas. Tekstas, kuris tvirtina literatūros pirminį fenomenologiškumą. Žinojimą, kad tik iš geros literatūros ir galima suvokti, kaip, kuriuo būdu kas nors pasirodo sąmonėje ir ima ją keisti. Arbata su madlenos pyragaičiu – neįtikėtinai tikslus pojūčių, jų kitimo sekimas iki ribos, kai galima ištarti: „Ir staiga prisiminimas atgijo“12. Kiekvieno patiriančio patirty tų atgijimų yra. Juos junta tas, kas yra įgudęs sekti savo sąmonę. Kas ryžtasi bent menka dalimi veikti fenomenologiškai, turi suvokti save kaip fenomenologinio tyrimo instrumentą. Rūpintis, kad tas instrumentas veiktų. Prisiminimai sugrįžta ar ir kitais būdais iškyla mūsų sąmonėje įvairiais būdais. Fenomenologinė žiūra leidžia, padeda matyti analogijų tarp to, kaip tekste atskleidžiamas dėl kurių nors priežasčių kintantis sąmonės turinys, ir kokia gali būti prieiga prie teksto. Tekstą tiriantis žvilgsnis fiksuoja teksto radimąsi, kartu jausdamas to radimosi pėdsaką savo sąmonėje. To pėdsako radimasis, susidarymas, veikimas teikia paskatų teksto tyrimui, bandant parodyti, kaip tai yra, kaip būna tekstas, veikdamas suvokiantįjį, kaip randasi tai, kas yra suvokiama.
Teksto veiksnumas ir dėl sukeliamų asociacijų, užsimezgančių ar atnaujinamų ryšių, kurie kažkam padeda pasiekti sąmonę, atgyti, sugrįžti. Arba kažkam duoda pradžią. Šiuo atveju gudobelės, taip, gudobelės. Žinau, kad M. Prousto gudobeles aš matau ir iš S. Gedos poezijos, ir nuo savo atkrančio, ir iš Antakalnio. Kad matydama tik gudobeles, įgijau galimybę matyti ir kažką kitą – kas iškyla iš teksto; kaip prasmė ar bent jos horizontas. Skaitydama M. Proustą suvokiu, kad į pirminį teksto matymą reikšmingai, panašiai kaip M. Prousto rausvoji gudobelė, yra įsiterpęs žydintis Antakalnio medelis, jau ir matymo sąmoningumas, kurį galima būtų apibūdinti kaip norą matyti, matymo matymą. Bet tik pačia viršutine suvokimo linija, bendriausia, patirties būdas ar net įvykis veda į tekstą. Sulieti negalima, suliejimas naikintų ir viena, ir kita. Tai tik įvadas, bet labai svarbus, nustatantis lyg savaiminį, minkštą kontaktą. Toliau žvilgsnis turi susitelkti į tekstą, kaip atskirą, sukurtą realybę, sekti jo raizgymąsi; būtent, M. Prousto tekstinė fenomenologija yra raizgi, šakos, šakelės tankiai susipynusios. Skaitydama (pirmas bandymas lenkų kalba iš Reginos Venckutės iš Maskvos parvežto M. Prousto šešiatomio, doktorantūros laiku) gudobeles pajutau iš ten, iš savo patirties, iš žymėto ankstyvojo matymo. Galėtų būti ir atvirkščiai, jei M. Proustą būčiau skaičiusi anksčiau, nei įsižiūrėjau į gyvas gimtinės gudobeles, dar ir neturinčias to vardo. Taip nebuvo; ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu labiau gyvenau iš gamtos tekstų. Įsitvirtino žvilgsnis iš ten. Visas M. Prousto sakinys „Prisimenu, jog būtent nuo gegužinių pamaldų aš ir pamilau gudobeles“ (p. 108) man yra reiškiantis: sąmonėje glūdi ir gegužinės pamaldos, nors ir kitokios – naminės, prie saldainių popierėliais apklijuoto Dievo Motinos „abrozdo“. M. Prousto žydinčiomis gudobelių šakomis išpuošta bažnyčia, gudobelės dalyvauja šventose apeigose, gamta pati padarė tas puošmenas vertas mistinių švenčių. „Kai einant iš bažnyčios aš atsiklaupiau priešais altorių, stodamasis ūmai pajutau, jog iš gudobelių sklinda saldžiai kartus migdolų kvapas, ir tuomet pastebėjau ant žiedų mažytes gelsvesnes dėmeles ir pagalvojau, kad tai po jomis slypi šitas kvapas, kaip po rusvai apkepusia plutele kad glūdi migdolinio pyragaičio skonis <…>„ (p. 109). Justi kvapą ir tarsi ieškoti jo šaltinio: ant gudobelės žiedų pastebėti mažytes vos vos gelsvesnes dėmeles ir pagalvoti, kad tai po jomis slypi šitas kvapas, kad tas saldžiai kartus migdolų kvapas susijęs ir su migdoliniu pyragaičiu, kad kvapas panašiai glūdi po rusvai apkepusia plutele. Kvapas ir skonis, kaip žinome, priklauso prie svarbiausių M. Prousto jutiklių. Reagavimas į gudobeles bažnyčioje neatskiriamas nuo gudobelių žalitvorės, gyvatvorės. „Takas gaudė nuo gudobelių kvapo. Gyvatvorė atrodė tartum eilė koplyčių, kurių nebematyti pro gudobelių puokštes, sukrautas kaip ant altorių; po jomis, lyg perėjusi pro vitražą, saulė guldė ant žemės šviesos kvadratėlius; gudobelių kvapas sklido toks aksomiškas ir tokios aiškios formos, kad aš jaučiausi stovįs priešais Marijos altorių, o žiedai, tokie pat puošnūs kaip ir ten, atsainiai laikė žėrinčias savo kuokelių puokštes, tas plonytes spinduliais sklindančias „liepsnojančiosios“ gotikos nerviūras, panašias į ažūrinę sakyklos rampą ar vitražo tinklą, o čia išsiskleidusias sodriu žemuogės žiedų baltumu“ (p. 132). Šventumo jausmas, gudobelių žydėjimas sukelia ne tik šventės, bet ir šventumo įspūdį. Gaudimas – lyg vargonų. Koplyčios, altoriai, vitražai, gotikos nerviūros, ažūrinė sakyklos rampa. Visa, ką yra sukūręs žmogus, yra užduota gamtos, – jos formų, jos begalinių nuorodų į formų galimybes. Tai esu suvokusi iš Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo, Prancūzijos menotyrininko) formų metamorfozių. Šventumas yra būsena, į kurią žmogus pakyla kaip į aukščiausią būsenos tašką. Ilgisi tos būsenos, tad susitinka ir gamtoje, ypač jos žydėjime, kai ir kvapas įgyja palytimumą ir formą – „toks aksomiškas ir tokios aiškios formos“.
Erškėtrožės M. Proustui, beje, neatrodo vertos dėmesio, naivios ir prastuoliškos. Su jomis sąmonė nėra taip susaistyta. Bet jos yra, yra kartu su gudobelėmis. Taip, mačiau.
Ką aš dabar darau? Bandau tekstą mąstyti, negaliu leistis iki kalbos: vertimas, kad ir geras, nesuteikia galimybių kalbiniam teksto matymui. Turiu remtis bendru apmąstymu. Žiūrėjimas į gudobeles, jų kvapo traukimas į save, šventumo nuotaika lyg priartina muziką, – ritmą, melodijos jutimą; „kaip tos melodijos, kurias kartojame šimtą sykių iš eilės, nepriartėdami prie jų paslapties“ (p. 132). Teksto pertrauka: „Paskui vėl sugrįžau prie gudobelių, kaip grįžtame prie meno šedevrų, manydami galėsią geriau į juos įsižiūrėti, jei valandėlę neregėsime jų, bet veltui aš bandžiau užsidėti rankomis iš šalių, kad matyčiau tik jas vienas: jų sužadintas jausmas manyje liko neaiškus ir miglotas, tuščiai stengėsi ištrūkti, susilieti su tais žiedais. Jie nepadėjo man jo praskaidrinti, o kitų žiedų to prašyti negalėjau“ (p. 133). Galime daryti atsargų žingsnį ir sakyti, kad šioje teksto atkarpoje susitinkame su pirmine epoche (suskliautimu, suėmimu į skliaustus to, be ko galime ar norėtume apsieiti). Ir tada kulminacinis momentas – rausvoji gudobelė. „Iš tikrųjų tai buvo gudobelė, bet rausva, ir dar gražesnė už baltas.“ Gražesnė, nes jos žiedai buvo „spalvoti“; šypsena vos vos, kad tekstas netaptų sentimentalus, pagal Kombrė estetiką, kur turguje tešlainiai kainavo daugiau, jei buvo rausvi. Arba rausvas grietininis sūris. Ir supratimas, šypsenos jau netrikdomas, kad ta šventiška žydėjimo nuotaika yra ne dirbtinė, ne žmonių sukurta, o „išreikšta gaivališkai pačios gamtos“. „Įsiterpęs gyvatvorėn, bet aiškiai išsiskiriantis kaip šventiškai pasipuošusi mergaitė tarp tų, kurie liks namie su kasdieniškais rūbais, šypsodamas spindėjo savo gaiviu rausvu apdaru šis įstabus katalikiškas krūmas, visai pasiruošęs gegužinėms pamaldoms, jau tartum dalyvaujantis jose“ (p. 134).
Ir mergaitė pasirodo – lyg iš sąmonės laukimo. „Staiga aš sustojau, negalėjau nė krustelti, kaip esti tada, kai reginiui suvokti neužtenka vien mūsų žvilgsnio, kai jis pareikalauja gilesnių jutimų ir užvaldo visą mūsų esybę“ (ten pat).
Grįžtu, dar sykį nueinu tą ratą, kad pasiekčiau tašką, kur pradžia ir pabaiga susieitų, bet būtų jau kitos. Iš rengėjų užuominos, kas galėtų būti paskaitos tema, suklusau prie išmaniojo pasaulio, mano sąmonėje tuoj pat iš bendrosios šaknies atsišakojo išmintis. Supratau, kad keliais štrichais, grįždama prie man svarbių filosofijos vardų, ypač prie M. Heideggerio, galiu pabandyti suformuoti santykį, kuris man atrodo taip: kuo pasaulyje daugiau technologinio išmanumo, tuo mažiau žmogiškosios išminties, jos tiesiog ir nebepasigendama. Technologijos neišvengiamai siaubia gyvąjį pasaulį, maitinantį kūrybą ir išmintį. Ir tada jau šiek tiek iš kitos pusės – ne tiek iš fenomenologinio sąmonės įvykio, apie kurį buvau užsiminusi kalboje įteikiant Mokslo premijas, kiek iš bendresnio ir labiau iššakoto patirties lauko, grįžau prie gudobelės ir gudobelių, itin svarbių ir M. Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“. Mano pirmoji patirtis – gana ankstyva, bet ir pratęsta, gamtinė, kaimiškoji, žemdirbiškoji. Bet žydinčios ir raustančios vaisiais gudobelės išskirtos ir pagal neaiškiai veikiantį grožio, prasmės horizontą, kuris savaip tikrintas, bet dar užstotas silpnai temokamos lenkų kalbos, kuria pirmą sykį skaičiau M. Proustą. Susitikimas su Antakalnio gudobele ryškesnis, dramatiškesnis, gamtos grožis justas neišvengiamo praradimo, sunaikinimo akivaizdoje. Ryškesnis ir M. Prousto skaitymas, daugkartinis, padėjęs suvokti, kad kalbos energija (aukščiausias intensyvumas – poetinės kalbos) asmeniškumą išlydo, perlydo į bendresnius patirties modusus. Iš patirties gauname tik įvadus į tekstus, negalime remtis įspūdžiais, turime išlaikyti teksto atskirumą, siekti tokio teksto apmąstymo, kuriame patirtis ir skaitymas persmelktų vienas kitą. Skaitymas neturi išnykti patirtyje, patirtis skaitymą gali intensyvinti, bet neturi užgožti teksto.
Tik kelias nėra tik linijinis, kelias gali turėti lankstų, apylankų, aplinkkelių (pagal P. Ricoeurą) ir klystkelių (pagal M. Heideggerį). Tuo pačiu keliu galima grįžti atgal, bet tai jau bus kitas kelias, matysime viską (jei matysime) kitaip, iš kitos pusės, kitaip apšviestą. Ypatingas matymas, kai matome tai, ko jau nebėra, bet sąmonės vaizdiniuose gyvi buvusio vaizdo pavidalai. Bet buvusio pavidalai jau yra kiti nei esamo. Pasirodantys ir gęstantys, gesimo, nykimo būsenos meta šešėlius ir ant tų daiktų, kurie tebėra. Būsena – ėjimo, matymo, refleksijos, skaitymo. Neatsitiktinai M. Prousto romane – reikšmingi ir skaitymo epizodai (ir atskira esė „Apie skaitymą“). „O mano mintis argi nebuvo lyg dar vienas lopšys, kuriame aš tūnojau nugrimzdęs, net kai stebėdavau, kas dedasi išorėje? <… > Man skaitant sąmonė tarsi savotiškame spalvingame ekrane vienu metu klostė skirtingas sielos būsenas, nuo slapčiausiai širdyje puoselėjamų svajonių ligi grynai išorinio vaizdo, akiračio, kurį mačiau priešais save, sodo gilumoje, ir pati slapčiausia mano pajauta – tasai nuolatos judantis svertas, nuo kurio priklausė visa kita, – čia buvo mano tikėjimas skaitomos knygos filosofiniu turtingumu, jos grožiu ir karštas noras jį perimti, kad ir kokia tai būtų knyga“ (p. 81). Skaitant klostosi skirtingos sielos būsenos – nuo svajonių iki sodo vaizdo, toliau iki slapčiausios pajautos, lyg kokio nuolatos judančio sverto, atskiriančio ir suvedančio vienin. Skaitymo būsenos refleksija krypsta suvokimo linkui, į apibendrinimą: „Visa pirmojo romanisto gudrybė buvo ta, kad jis suvokė, jog mūsų jausmų sistemoje vienintelis esminis elementas yra vaizdas <…>.“ Kad materialumą galėtume kiek įmanoma labiau suvokti, reikia nesuvokiamas jo dalis pakeisti „atitinkamu kiekiu nematerialių dalių, tai yra tokių, kurias mūsų siela gali priimti“ (p. 82). Kūrybinis aktas, su kuriuo susitinkame skaitydami, itin sustiprina jausmus, būsenas; patiriame jas dėl jų intensyvumo. Tai tinka ir gamtos išgyvenimams: „Juk tie skaitomų knygų peizažai man buvo ne tik peizažai, atsispindintys vaizduotėje ryškiau už tuos, kuriuos regėjo mano akys Kombrė, bet ir panašūs į juos. Kadangi autorius juos pasirinko ir kadangi aš jo žodžiais tikėjau kaip apreiškimu, jie man atrodė esą tikra dalis pačios Gamtos, kurią verta studijuoti, į kurią verta gilintis <…>“ (p. 83–84).
Gamta ir Kūryba yra svarbiausi žmogaus patirties šaltiniai, žinoma, suvokiant, kad pirmiausia žmogus patiriamas savęs, patiriamas pats sau. Labiausiai tomis akimirkomis, kai sąmonė aktyvinama Gamtos ar Kūrybos, viena kitu, viena per kitą. Kad patirtume ir save, dalis mūsų (pagal M. Proustą) turi būti pakeista atitinkamu kiekiu tokių nematerialių dalykų, kuriuos suvokiame taip lengvai, lyg siela juos pasirinktų, priimtų, suimtų.
Dabar – lyg lankstu – ir jau bandydama tai, apie ką kalbėjau, apibendrinti, grįžtu prie išminties išmaniajame pasaulyje ir prie gudobelės. Kad išmintis bent retkarčiais pasirodytų, kad girdėtume ją lyg pulsą, reikia, kad žmogus jos pasigestų, kad tikėtųsi su ja susitikti. Pasigedimo versmės – būsenos, kai žmogus tarsi išeina iš savęs, atitrūksta nuo to, kas ką tik buvo labai svarbu, užsižiūri į aukštą dangų, į mažą žemės žiedą. Į gudobelę, kuri dar yra, o rytoj gal jau nebebus. Kaip ir žmogus, būnantis nebūties akivaizdoje. Dvi svarbiausios susitikimo su išmintim galimybės – Gamta ir Kūryba. Jas abi liudija tie, kuriuos pripažįstame bent kaip su išmintim susitikusius, sugebėjusius ją atpažinti. Taip pat ir M. Proustas, savo kūryba nužymėjęs ir pirminės fenomenologijos, ir hermeneutikos kelią. Gudobelė šioje paskaitoje ženklino Gamtą, tekstai, kuriuos citavau, – Kūrybą. Jų vienį, iškylantį patirties būsenose. Aukščiausia gudobelės būtis – M. Prousto sukurtoji. Žmogui pačiam kartais lieka nežinoma, ar jis susitiko su išmintim, ar tai ir yra tas suvokimo pavidalas, kurio jis ieškojo, ilgėjosi, ar viskas taip ir liko paslėpta. Bent maža dalimi susitikimas su išmintim paliudijamas noro susitikimo patirtim, atsiskleidžiančia būsenomis, pasidalyti, pasakyti, parašyti. Vėl – tarsi įeini į ratą: esi palytėtas, kad palytėtum.
„Išmintingas žmogus panašus į vaiką, besimokantį važiuoti dviračiu“ (Donaldas Kajokas).
Bet: kol mokaisi, esi taip susitelkęs į tą važiavimą, kad ir žydinčios gudobelės gali nepamatyti.
Eiti, reikia eiti. Eiti, nesimokant eiti. Kad galėtum matyti. Matyti, arba mąstyti.
1 Šliogeris A. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – P. 101.
2 Pascal B. Mintys. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 146.
3 Heidegeris M. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1982. – P. 242–243.
4 Šliogeris A. Gustas V. Pokalbiai apie esmes. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – P. 287.
5 Heidegeris M. Rinktiniai raštai. – P. 244.
6 Ten pat. – P. 262.
7 Ten pat. – P. 263.
8 Martinaitis M. Tylintys tekstai. Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – P. 56.
9 Bartavičius R. Premijuotas mokslas Lietuvoje // Literatūra ir menas. – 2014. – Kovo 21 d.
10 Čiurlionienė (Kymantaitė) S. Pasipasakojima. – Vilnius: M. Kuktos spaustuvė. – 1913. – P. 5.
11 Moteris su lauko gėlėmis. Knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 252.
12 Proust M. Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 47. (Toliau puslapiai prie citatų.)
Marijus Šidlauskas. Kur yra lietuvių literatūra?
2014 m. Nr. 5–6
Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų?) būti laikomos „periferinėmis“? Panašūs klausimai juolab aktualūs tautai ir valstybei, kuriai paskutiniaisiais amžiais tenka žūtbūtinai grumtis dėl vietos po saule (1840 m. Lietuvos vardas išbrauktas iš Europos politinio žemėlapio) ir kuri puikiai žino, ką reiškia tapti svetimų galios centrų provincialiu paribiu, pakraščiu. Juk būtent pakraštį žymi kresy (šitaip lenkų bajorai po Liublino unijos ilgainiui ėmė vadinti lietuvių žemes) ar nūnai imperinį apetitą sužadinusi Ukraina (rus. u kraja).
Akivaizdu, kad norint lokalizuoti tokį „beribį“ reiškinį kaip literatūra, reikėtų pažymėti ne tik jo buvimo vietos, bet ir laiko ribas. Nes visa, kas yra, yra erdvėje ir laike. Pirmasis tokio apsibrėžimo žingsnis būtų klausti, kur šiandien yra lietuvių literatūra. Bet literatūros uždarymas laiko rėmuose kelia naujų komplikacijų: jeigu Romualdas Granauskas ir Aidas Marčėnas yra šiandien, ar nebus jie iš esmės ten pat ir rytoj, kur yra vakarykščiai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Vytautas Mačernis, kur atsiduria visa klasika? Kur šiandien yra Homeras ir kur Henriko Radausko eilutės „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, / Homeras hegzametru rašė gerai“? Pripažinę, kad klasika, bent jau geriausioji jos dalis, tarsi gyvuoja amžinajame čia ir dabar, turėsime pripažinti, kad literatūra egzistuoja ne tik istoriniame, bet ir antiistoriniame – sakytume, metafiziniame – laike. Ypač tai pasakytina apie poeziją, kurios tarsi neįveikia laiko dantys. Nuo senovės Egipto „Mirusiųjų knygos“ ir šumerų himnų iki Tomo Tranströmerio ir Tomo Venclovos ji išlaiko kažin kokią paslaptingą vibraciją, tam tikrą metafizinę konstantą, atpažįstamą visų laikų ir visų tautų lyrikoje. Poezijos antlaikiškumas, bent jau patiems poetams, yra savaime suprantamas dalykas. Borisas Pasternakas sakė, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.
Galėtume tarti, kad patikimiausia literatūros „vieta“ – mūsų kultūrinė atmintis. Literatūra egzistuoja žodinėje ir rašytinėje tradicijoje, kalboje. Tačiau kur esti toji kalba, kuria literatūra perduodama iš lūpų į lūpas, o užrašyta sugula į knygas? Kur (ar) esti kalba, kai jos nevartojame – nekalbame, nerašome ir negirdime, kai „atsijungiame“ nuo kalbinės atminties ir mąstymo? Kur lokalizuoti mirusių kalbų (hetitų, tocharų, prūsų) erdvėlaikį, kiek egzistencinės gyvybės tebepulsuoja jų išlikusiuose kalbos paminkluose ir literatūros užuomazgose? Kur pasideda internetinės literatūros versijos, kai kompiuteris išjungtas? O kai įjungtas – plevena elektronų kombinacijose anapusinėje monitoriaus ekrano virtualybėje ar vis dėlto dūzgia mūsų galvose?
Tad kur vis dėlto yra literatūra, įskaitant ir gimtąją? Rymo rankraščiuose, tekstuose, knygose? Bet juk visa tai, kol jų niekas neperskaito, tik negyvi ženklai popieriuje, literatūros prasmę įgyjantys tik tuomet, kai tampa mūsų atpažinti ir suvokti, kai persikelia į mūsų sąmonę. Kur ir kaip susikuria literatūros reikšmės, kur jos tampa suvokimo prasmėm, supratimu? Kalboje, bent jau rašytinėje, neįmanoma įsivaizduoti tiesioginio, fiziškai patiriamo literatūros „buvimo“. Įmanu kalbėti tik apie simbolinę esatį, tam tikrą reprezentaciją, kuri pavirsta gyvu kūnu ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tradicijų, institucijų, visos kultūrinės bei socialinės aplinkos.
Į šiuos vienas kitą kurstančius klausimus bando atsakyti kalbos ir literatūros filosofija, sociologija, psichologija, gausybė literatūros teorijų ir jos tyrinėjimo metodų. Bando jau seniai ir be apčiuopiamos sėkmės. Daliniai reliatyvistiniai atsakymai primena filosofams žinomą metafizinio siaubo situaciją, kai „nė vienas iš du su puse tūkstantmečio Europos filosofijos gyvybę palaikiusių klausimų niekada nebuvo išspręstas taip, kad sulauktų visuotinio pritarimo; visi klausimai ir toliau lieka ginčytini, arba filosofai juos paskelbia negaliojančiais“1. Klausimas „Kur yra literatūra?“ grąžina prie literatūros esmės, jos tapatybės. Paprastai juk ir svarstoma, ne kur yra literatūra, o kas ir kokia ji yra. Tačiau ir literatūros ontologijos klausimo sprendimas neatrodo vaisingesnis už mėginimus ją lokalizuoti. Įtakingas šių dienų literatūrologas Terry’is Eagletonas sako tiesiai šviesiai: „Tokio dalyko kaip literatūros „esmė“ apskritai nėra. Kiekvieną menkiausią parašymą galima perskaityti „nepragmatiškai“, jei tai ir reiškia literatūrinį teksto skaitymą, lygiai kaip kiekvieną parašymą galima perskaityti „poetiškai“2; literatūra esanti veikiau funkcinė, o ne ontologinė sąvoka3. Toks literatūros nekintamos esmės atmetimas kyla iš bendrosios postmodernizmo antiesencialistinės nuostatos – niekas žmoguje, net ir jo kūnas, nėra pakankamai stabilu, kad būtų savęs pažinimo ar kito supratimo pagrindu (Michelis Foucault). Bet, jei viskas taip netvaru ir nepastovu, lygiai nestabili ir ši M. Foucault tezė, kad pajėgtų išskaidrinti dalyko supratimą – ji tik dar labiau gramzdina į metafizinio siaubo liūną, ženklindama pažinimo pamatų ir vertybinio mąstymo bankrotą.
Kaip žinoma, postmodernus mąstymas atmeta kultūrą kaip hierarchinę vertybių sistemą, matydamas ją vien kaip simbolinių formų žaismę. Mat vertybės implikuoja hierarchinį galvojimo būdą, o postmodernizmo erdvėje viešpatauja pliuralistinis principas, suteikiantis lygias teises gyvybės ir mirties kultūroms, išplaunantis gėrio ir blogio takoskyrą. Vadovaujantis šiuo principu į vertybių rangą galima pakylėti bet ką, užmirštant, kad žmonių norai ir interesai savaime dar nėra gėris. Ypač kai jie tampa masiniai ir atsiranda masių poreikius aptarnaujanti, tuos poreikius dauginanti ir jais manipuliuojanti industrija. Tuomet aukščiausiomis, absoliučiomis vertybėmis lengvai gali tapti pinigai (verslo žmonėms), valdžia (politikams), sumažintos būsto nuomos bei šildymo kainos (pensininkams) ar šviežių daržovių patiekalai (veganams). Prisidengiant tokiu „demokratišku“ reitingavimu ir akompanuojant populiarioms sociologinėms apklausoms, vertybės mikliai paverčiamos trumpalaikio vartojimo prekėmis. Etikos, kultūros normos praranda absoliutų privalėjimą ir sakralųjį savo kilmės slėpinį. Tiesos buvimo ar nebuvimo klausimas paliekamas „nubalsuoti“.
Į visuotinumą pretenduojantis vertybinis reliatyvizmas daugina moraliai ir egzistenciškai neįpareigojančius pasireflektavimus, kuriais riba tarp prasmės ir beprasmybės, būties ir nebūties, gėrio ir blogio žaidybiškai stumdoma ar visai ištrinama, o šių sąvokų žmogiškasis turinys pavirsta pilstoma ir perpilstoma pliuralistine tyre. Tokiame kontekste darosi neaišku, ką laikyti ne tik literatūra, bet ir kultūra. Sveikas protas siūlo kultūra (vis dar) laikyti dvasinį ar fizinį veiksmą bei to veiksmo padarinį, išskiriantį žmogų iš gamtos kaip kuriančią, laisvą, protingą ir atsakingą būtybę. Tačiau akivaizdu, kad šiandienos kultūra nesispyriodama absorbuoja ir tai, kas su protinga ir atsakinga būtybe sunkiai suderinama, jei suderinama apskritai. Ypač tai pasakytina apie nemažą literatūros ir meno dalį, kurią būtų galima tiesiai šviesiai pavadinti nekultūringa, kaip nekultūringais laikome piliečius, kurie viešose vietose keikiasi, šnypščia be nosinės, garsiai gadina orą ar masturbuojasi. Necenzūrinė skatologinė leksika, liguistos fantazijos ir patologijos vaizdiniai, bjaurumo estetika ir skandalo etika, vadinamasis žemasis menas (abject art) su tokiomis savo viršūnėmis kaip Judy Chicago „Menstruation Bathroom“ ar Andre Serrano „Piss Christ“ – visa tai yra, taip sakant, integruota ir aprobuota šiuolaikinio meno savastis. Bet ar toks menas su visa jį peršančia industrija bei ideologija yra ir mūsų savastis, teigianti nelygstamą žmogaus vertę ir orumą? Apskritai, kur yra (ar turėtų būti) tie gausėjantys nužmoginantys artefaktai, tos begalinės kūrybos imitacijos ir simuliacijos? Kur jų vieta?
Nešokinėk ir būk savo vietoje, pašmaikštautų oponentas. Nešokinėti galima, tačiau snobiškai apsimetinėti būtų nepadoru. Dar būtų trumparegystė ir savęs apgaudinėjimas nematyti akivaizdaus fakto – šiuolaikinė kultūra nebėra literatūrocentriška, ir jau senokai. Sąlyginai galėtume ją pavadinti ekrano, videocentriška. Suprantama, tai nėra įkvepianti žinia mūsų kultūrai, nes lietuvių tauta, kaip sakė Czesławas Miłoszas, atgimė iš filologijos, o tai reiškia iš literatūros ir istorijos (suliteratūrintos istorijos). Lietuvos kultūrinius pasiekimus šiandien reprezentuoja ne literatūra, o videomenai, ne A. Marčėnas, Ramutė Skučaitė ar Henrikas Algis Čigriejus, o Šarūnas Bartas ir Žilvinas Kempinas (įsivaizduokime, kad du pastaruosius kūrėjus ir jų meną iškyla reikalas lokalizuoti – o metafizinis siaube!). Postmodernizmo požiūriu toks videocentrizmas pakankamai logiškas – juk poststruktūralistas Jacques’as Derrida jau senokai paskelbė logocentrizmo (ir, kaip jam atrodė, falocentrizmo) pabaigą, o jų vieton pasiūlė tokias sąvokas kaip skirsmas ir diseminacija, kurių turinį patys struktūralistai aiškinasi–neišsiaiškina iki šiol. Esmė maždaug tokia: pasaulis – begalinis tekstas, neturintis pastovaus prasmės centro; visa mus supanti mentalinė–kultūrinė–literatūrinė erdvė – tik chaotiškas ženklų ir simbolių žaismas, tikslo ir prasmės neturinti stichija. Atmetus pasaulio tvarkos principą (nes jis esąs metafizinis) ir susitapatinus su šia dekonstrukcijos apaštalų teze nebelieka loginių kliūčių tolesniam „metafizikos“ ardymui, t. y. egzistencinei ir moralinei destrukcijai – nes nebelieka ir visiems privalomų žmonių bendrabūvio taisyklių. Akivaizdu, kad tokį destrukcinį mąstymą ir veiklą skatinti kai kam geopolitiškai naudinga (nesusitvarkote, labusai), ir nenuostabu, kad tokios veiklos apmokamų bei neapmokamų advokatų mūsų krašte nestigo ir nestinga.
Pasaulio be tvarkos ir be prasmės vaizdinys primena vieną organinės kilmės medžiagą, kuri neturi branduolio ir apvalkalėlio (taigi ir pastovaus prasmės centro) ir nepasižymi kietumu. Iliustracinio vaizdumo dėlei pasitelksiu Giedros Radvilavičiūtės esė „Privalomi parašyti tekstai“, kur yra toks epizodėlis: apsilankęs pas dukrą pasakotojos senelis ant lovos randa kelias ochros spalvos šuns spireles (šunėkas tokiu būdu keršijo už įkalinimą kambaryje). Pamanęs, kad tos spirelės – žemės riešutai (o tai sovietmečiu buvo deficitas), senelis parsineša radinį namo, pasiberia ant laikraščio ir, krapštydamas nagu, ima ieškoti branduolio. „Kad šūde branduolio būti negali“, pirmoji susigaudo močiutė, kuri leipsta juokais gerą pusdienį ir nedelsdama paverčia šią istoriją nuotaikingu giminės kronikos topu4.
Ar leisdamiesi vėtomi ir mėtomi atsineštinių teorijų mes kartais komiškai nedesiminuojamės ir sykiu nesirausiame į šią kietumu nepasižyminčią medžiagą? Juk atmetę pasaulio sąrangos ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę ir patikėję post-post ideologų superpriešakinėmis idėjomis, daromės panašūs į tą mėšle riešutų ieškantį senelį. Beje, Kristijonas Donelaitis, tarsi nujausdamas panašų blaivaus proto apjekimą, iš tokių savo esybės branduolį pametusių personažų yra sveikai pasišaipęs – prisiminkime jo „Pasaką apie šūdvabalį“. Verta pasiskaityti prieš išsižadant gimtosios tapatybės ir išmainant ją į kokią nors „netradicinę“.
Po jau pacituoto močiutės pastebėjimo ir iš jo sklindančios išblaivinančios informacijos randasi papildomų argumentų centro ir periferijos svarstyboms. Iš tiesų, jeigu tam tikrose materijose ar struktūrose branduolio nėra ir būti negali, branduolio nebuvimas atitinkamai charakterizuoja ir pačią materiją ar struktūrą. Jei nėra branduolio – patikimo atramos taško, steigiančio žmogų ir pasaulį, viskas yra periferija (plg. Blaise’o Pascalio mintį: jeigu Dievo nėra, viskas yra provincija). Sykiu viskas taip ištęžta ir „sucentrėja“, kad branduoline egzistencijos ašimi pasidaro naujieji centrai – pramogų, padangų, užuolaidų ar pėdkelnių centras, kiekvienam pagal poreikį.
Ir vis dėlto – kur yra lietuvių literatūra, centre ar periferijoje? Kiek paaštrindami pozicijas, palyginkime galimus „pasrovinio“ skeptiko ir „priešsrovinio“ ne skeptiko atsakymus.
Skeptikas: lietuvių literatūra, amžius chroniškai vėluodama, velkasi periferijoje. Vienareikšmiškai. Neturime tarptautinio lygmens figūrų (išskiriant nebent T. Venclovą), pasigailėtina jos vertimų į užsienio kalbas statistika (ir jokios strategijos bei taktikos), prasta jos informacinė sklaida, ji itin kukliai (ir dažnai provincialiai) pristatoma svetimkalbėse enciklopedijose ir žinynuose, neturime prestižinių literatūros premijų laureatų, ką jau kalbėti apie nobelistus, į tarptautinius festivalius važinėja tik pavieniai pasirinktieji, kurių atranką lemia ne gimtosios literatūros svoris, o asmeniniai ryšiai ir t. t., ir t. t. Numanoma išvada: stiprėjančios globalizacijos, tautų niveliacijos ir valstybės požymių nyksmo akivaizdoje racionaliausia būtų pabaigti su lokaliniais sentimentais ir atitinkama verbaline raiška. Neperiferinis rašytojas turi rašyti nelietuviškai ir užmiršti nacionalinius kompleksus, kaip 1967-aisiais Justinui Marcinkevičiui leido suprasti Jeanas Paule’is Sartre’as. Ir kaip praktiškai baudėsi padaryti Saulius Tomas Kondrotas (tik iki šiol kažko delsia).
Ne skeptikas: lietuvių literatūra yra ten, kur ir dera būti literatūrai, savo moderniąją istoriją skaičiuojančiai tik gerą šimtmetį. Ji yra savo vietoje, ramiai priklausydama Rytų Europos arealui kartu su estų ir latvių, gudų ir lenkų, čekų, slovėnų ir vengrų literatūromis. O kaip nekompleksuojanti pasaulinės literatūros dalis, ji yra lygiai ten pat, kur anglų ir amerikiečių, vokiečių ir prancūzų, rusų ir kinų, indų ir indėnų literatūros. Ir niekam ji neturi nei skolų, nei privilegijų, lygiai kaip niekam nėra skolingos ar įsipareigojusios kokiam diktuojančiam centrui minėtos tautos bei kultūros. Literatūrų, kultūrų įvairovė – tai nelygstamas turtas ir visavertės civilizacijos raidos pamatas, o tai primiršę filosofai ir ideologai tepasiskaito Claude’o Levy-Strausso studiją „Rasė ir istorija“, kur barbaru pirmiausia laikomas tas, kuris tiki, jog yra barbarų. Turint galvoje civilizacijos tendencijas ir masinio skonio diktatą, lietuvių literatūra demonstruoja turiningą individualybių polilogą, o jos savistabos aprėptis ir intensyvumas (Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščiai“, Vytauto Kubiliaus, Viktorijos Daujotytės knygų ir straipsnių korpusas) kalba patys už save, tačiau ne vien sau.
Kuris atsakymas provincialesnis?
Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi – tolstančiame laike, nenustygstančioje mintyje, besiilginčioje širdyje ar tiesiog po ranka.
1 Kolakowski L. Metafizinis siaubas. – Vilnius: Amžius, 1993. – P. 7–8.
2 Eagleton T. Įvadas į literatūros teoriją. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 19.
3 Ten pat.
4 Radvilavičiūtė G. Suplanuotos akimirkos. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 12–13.
2013-ųjų knygos. Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?
2014 m. Nr. 4
Vis labiau atrodo, kad didžiausia kultūros šventė Lietuvoje yra kasmetinė Vilniaus knygų mugė. Keturias dienas žmonių masės traukia į „Litexpo“ rūmus kaip į atlaidus: mašinomis užtvindytos didžiausios aikštės, prie kasų rikiuojasi ilgiausios eilės, salių erdvėse euforiškas šurmuliavimas, susitikimų bei atradimų džiaugsmas ir, žinoma, nuovargis. Sakytume, prasmingas nuovargis, kylantis dėl informacijos pertekliaus, neaprėpiamos knygų gausos, intensyvaus bendravimo ir gražių pokalbių. Ir visą šią šventę įsuka knygos fenomenas.
Todėl nėra ko skųstis: lietuviška knyga gyva, ji žmonėms reikalinga, taip pat jiems reikalingi susitikimai su autoriais, reikalingos kritikų ir leidėjų mintys.
Vis dėlto, pasibaigus knygos šventei ir galbūt jau laukiant kitos, bandykime ramia bei aiškia sąmone pažvelgti į prabėgusius metus, prisiminti, ką esame skaitę, pamėginkime įvertinti 2013 m. pasirodžiusias knygas. Pasvarstykime apie knygas ir kaip skaitytojai, ir kaip literatūros kritikai.
- Kokios praėjusių metų knygos ir kokie autoriai mus pradžiugino, nustebino? Kas galbūt nepateisino lūkesčių, nuvylė? Ko dar pasigedome lietuviškos knygos pasaulyje?
- Kokia problematika grožinėje lietuvių literatūroje yra nauja ar darosi svarbiausia? Gal jau slūgsta eseistikos banga ir grįžtama prie tradicinių literatūros formų bei temų? Ar yra permainų literatūrinių žanrų srityje?
- Ar naujose lietuviškose knygose galima įžvelgti kokius nors Lietuvos visuomeninio gyvenimo pokyčius? Kokį jose matome lietuviškąjį mentalitetą, kultūrinės tapatybės ženklus? Kas šiandien yra „mūsų laikų herojus“?
Jūratė Sprindytė
Knygų ištekliai įspūdingi, kolegė suskaičiavo, kad pernai lietuviškai pasirodė apie penkis šimtus grožinės pakraipos leidinių, tad puota tęsiasi – žiūrint kaip ir kiek joje dalyvauji. Net didžiausias pasišventėlis (knygų ėdikas, šiaip mylėtojas ar kritikas) gali perskaityti tik baigtinį vienetų kiekį. Vytautas Kubilius, kurio netekties dešimtmetį šiemet tyliai pamiršome, 1975 m. dienoraštyje rašė: „Begalinis skaitymas iki iškritimo. Eini per knygas, o nieko nebepriimi. Viskas išlekia kaip per kiaurą rėtį.“ (Na, prieš keturiasdešimt metų leidybiniai mastai palyginus su šiandiena buvo kuklūs, tik daug skaitančio situacija panaši.) Vis tiek reikia tikėti, kad kokybiškiausios, įdomiausios, naujoviškiausios ar kaip kitaip išsiskiriančios knygos į akiratį patenka, jas perskaitai ir gali išvedžioti kokias nors tipologijas ar tendencijas. Jaučiuosi elitinė skaitytoja, ir ne dėl kokių gilių įžvalgų, o dėl to, kad apskritai skaitau ir kad savo aplinkoje galiu gauti bet kurią norimą knygą. Štai rašo bičiulis, dirbantis nedidelio miestelio bibliotekoje: „Sėdžiu čia kaip apleistame dideliame knygų sandėlyje. Antra valanda popiet. Lentynos pilnos įvairiausių knygų, o skaitytojai išmirė. Arba išemigravo. Dar kiti žiūri nuo ryto daugiaserijines muilo operas. Mokiniai atidunda po šešių, po septynių pamokų. Žinoma, internetas, visi jų „Facebook’ai“ ir paštai.“ Biblioteka tampa nebe knyginės, bet laidinės komunikacijos, socialinių tinklų aktyvavimo vieta, o knygos į šias vienišėjančias prieglaudas patenka toli gražu ne visos ir labai vėluodamos.
Mano subjektyvioji 2013 metų skaitymo patirtis sako, kad literatūroje mažėja bjaurasties estetizavimo ir nihilizmo. Vis dažniau pasišaukiamos klasikinės formos (novelė, rimuotas ketureilis, sonetas ar psalmė) kaip tvirtesnės minčių ir išgyvenimų įvaizdijimo struktūros. Simptomiškas posūkis buvo pernai metais Nobelio premijos skyrimas kanadietei Alice Munro už trumpąją prozą, o lietuviško novelės žanro – dinamiško, kompaktiško ir su efektinga pabaiga – renesansas pirmiausia sietinas su dviem Romualdo Granausko knygomis („Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“). Novelės kanonas čia reprezentuojamas meistriškai ir pasakojama vertybiškai. Vien jų užtektų, kad kaip credo galėčiau rinktis Alfonso Nykos-Niliūno žodžius: „Kūryba, stovinti šalia Būties ir Nieko dialogo, yra nedaug ko verta.“ Žūtbūtinę akistatą paremia nepasidavusio kario Valdo Gedgaudo paskutinė „Stiprėjanti juoda“, daug kalbėjusio apie išvirkščią pasaulį, bet eilėraštį konstravusio simetriškai, glaustai, grafiškai. Kovo pabaigoje jau bus metai, kaip poetas atsidūrė užburtųjų fleitų šalyje.
Filosofinio Niekio koncepto pagrindėjas Arvydas Šliogeris, kalbinamas jauno filosofo Virginijaus Gusto sokratiškų dialogų knygoje „Pokalbiai apie esmes“, toliau plėtoja kategorišką klasikos–banalybės priešpriešą ir sako, kad geriau rinktųsi ne Milano katedrą, o dviejų galų senelio pirkią, kurioje nėra paikos prabangos ir nieko nereikalinga, tik funkcionalu (p. 285). Tokią orientaciją į paprastumą, formos tikslingumą įžvelgiu ir geriausiose praeitų metų knygose. Apvalyti kalbėjimą, atsisakyti barokinės puošybos, manierizmo, gelti skalsiomis metaforomis, minimalistinėmis detalėmis rašytojams atrodė siekiamybė, o gal ir išminties pakopa. Ženkli pasirodė net daugelio knygų antraščių įtampa – tarp pilnatvės ir tuštumos (Jono Kalinausko „Mano sodo vagis“), tarp Vakarų–Rytų (Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“), taikos ir represijų (Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F 117“, Eglės Gudonytės „Karta nuo Sibiro“), tėvynės–emigracijos (Zitos Čepaitės „Londono vėjas“, Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys“), vertybės ir kičo (Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys“). Santykis su kūryba kaip visiška sutaptis ir nu(si)kryžiavimas bei ironiškesnė abejonė irgi skleidžiasi priešinguose poliuose – nuo Gražinos Cieškaitės „Žodžiai kaip stigmos“ iki Aido Marčėno „Tuščia jo“. Esama ir kitos tendencijos – polinkio į mažas formas ir formatus, rašymo tarsi paraštėse: nuotrupomis, eskizais, mini dienoraščiu, trumpomis pastabomis ar lakoniškais brūkštelėjimais, ką A. Marčėnas vadina „menkąja eseistika“ (knygos „Sakiniai“ paantraštė), Donaldas Kajokas – „Lapės gaudymu“, o Viktorija Daujotytė – „esminėmis liekanomis“ ar „laisvojo mąstymo properšomis“. Čia įsitarpuoja ir Leonardo Gutausko „Fragmentai“, Valentino Sventicko „Guriniai“. Kai ką iš tų užrašų galima laikyti eseistiniu juodraštinėjimu, kai kur sužiba minties ar stiliaus perlas. Nekaustomi aiškesnio žanro kanono šie skirtingi tekstai taip pat liudija kompaktiško rašymo galimybę, vengiant scholastinių išvedžiojimų, jungiamojo retorikos balasto, ko neišvengiamai reikalauja ilgesnis rišlus tekstas. Silpnoji lietuvių prozos vieta tebėra romanų struktūra ir kompozicija – nesiseka suvaldyti medžiagos, romanai išpūstos apimties (A. Žagrakalytės, U. Radzevičiūtės, Andriaus Tapino) arba neįtikimai baigiasi (Z. Čepaitės).
J. Kalinausko „Mano sodo vagis“ išties giliamintiškai primena: „ar reikėtų / tiek daug eilėraščių / jeigu būtume šiek tiek geresni / būties numatytojai“ (p. 11). Ir sodas, ir vagis pasirodė itin talpūs įvaizdžiai. Poetas bylo už tuos, kurie seniai po antkapiais Pajevonio kapinaitėse, „sulaukėjusių atsiminimų sode“. Eilėraščių knyga švelniai siejasi su sesers Danutės Kalinauskaitės praradimų apsakymu „Namo“. Tapatinuosi ir tiesiogiai – sodyboje Aukštaitijoje, į kurią retokai nuvažiuoju, šį rudenį pirmąkart pavogė obuolius nuo gražiausios obels. Ne apie šį sodą J. Kalinauskas eiliuoja, bet galim išskaityti ir tokią dedikaciją – skubėkim obuoliauti. Arba: aš pats esu savo sodo vagis. Atkreipia dėmesį originaliai skaidomos eilėraščių eilutės, užsibaigiančios didžiosiomis raidėmis („valandos skaiČ / iuoja žmogų girdi?“; „į kaulus smelkiA / si drėgmė ir šaltis į knygas raštingos kandyS“) – sustambinta raide ataidi balsas iš labai toli, gal iš anapus.
Netradicinis, daugiaprasmis ir šmaikštus yra U. Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“. Kinų kultūros skverbtis ir Vakarų neatsparumas skleidžiamas analitiškai, motyvuojamas istoriškai ir metaforiškai – žuvys simbolizuoja Vakarus, drakonai – Rytus (imperatoriaus jėgos, sėkmės simbolis). Drakonas gali praryti žuvį, bet ne atvirkščiai. O kinai kaip kempinė: visas naujoves sugeria ir nuo to nė kiek nepasikeičia. Autorė išsamiai pasakoja apie tai, kaip europiečiai XVIII a. tikėjo, kad gali primesti savo tvarką daug kur pasaulyje, taip pat ir Kinijoje. Tėvas Kastiljonė į Kiniją atvyksta su jėzuitų misija – tapyti freskų katalikų bažnyčiose, nors iš pradžių keletą metų dekoruoja lėkštes. Rytų įtaka Vakarams šiandien kur kas reikšmingesnė – ir fizinė, ir kultūrinė. Romane pakaitomis, skirtingu šriftu plėtojamos dvi linijos – Kinijos ir dabarties Rytų Europos, turbūt Lietuvos. Pas mus kinų kvartalas dar visai kuklus, ir nuostabioji romano Senelė Amigorena, gyvenanti prie Kinijos ambasados, mato kasdien tik po tris kinus savo kieme, tad chinetownas Vilniuje kol kas nėra grėsmingas. Romanas intelektualus, maži fragmentai virtuoziški, visas rašymas – sentencinis: „Kaip sako kinai – [gyvenimas] išorėje apvalus, viduje – kampuotas.“ Ypač įspūdingi paradoksalūs dialogai, kuriuos rašytoja konstruoja labai sąmoningai ir sąmojingai. Anot jos, vakariečiai bando vieni kitus įveikti argumentais, o rytiečiams svarbiausia – reakcijos greitis (bet romano visumos ištęstumas greičio idealą stabdo).
Ne tik U. Radzevičiūtės kūrinys liudija, kad lietuvių literatūroje gausėja tarpkultūrinės problematikos, užsienietiškų realijų, migracinės literatūros. Užderėjo neįtikėtinai daug kelionių knygų. („Anksčiau žmonės keliaudavo tik su misija arba tikslu. Dabar žmonės keliauja šiaip sau“, – konstatuoja U. Radzevičiūtė; o štai žiniasklaidos informacija: Europos Sąjunga pernai užregistravo migrantų skaičiaus padidėjimą beveik devyniais šimtais tūkstančių – tai keturis kartus daugiau už natūralų prieaugį, kuris nustatomas pagal gimimų ir mirčių statistiką.) Kažkas iš lietuvių klajūniškai bastosi, kažkas užsienyje studijuoja, atostogauja, dirba, savanoriauja – ir visi (neva) raštingi. Geografija nuolat plečiasi: Janinos Survilaitės „Pašnekesiai su Helvecija“, Jaroslavo Melniko „Paryžiaus dienoraštis“, Kristinos Tamulevičiūtės pirmoji knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Sarajevą), Eglės Digrytės „Laiškai iš Kabulo“, Ritos Matulionytės „Kerintis Iranas“, Nidos Degutienės „Izraelio trauka“ ir t. t. Na, o kur dar meilės ir sibaritiškos prabangos plačiame pasaulyje ieškančios princesės, įžodinančios savo nuotykius (Indrės Jonušytės „Prašau, nesudaužyk mano širdies“). Iš kai kurių knygų nelabai kas liktų, jei ne užsienietiška scenografija, egzotiško anturažo specifika, teikianti negirdėtų detalių. Gilesnė reikšmė iškyla tik per savęs ir Kito lyginimą, bandymą užčiuopti skirtingus mentaliteto bruožus ar universalesnius procesus. Šiuo požiūriu konceptualiausia yra minėtoji globalios tematikos U. Radzevičiūtės knyga.
Šalia migracinės prozos linkmės plėtojasi ir mums svarbesnė emigracinė, kasmet pateikianti po keletą pastebimų pavyzdžių. Z. Čepaitės romanas „Londono vėjas“ – socialiai įkrauta tiriamoji žurnalistika plius sovietmečio ir Atgimimo pradžios prisiminimai. Knyga kandi, aitroka, be antrojo plano ir – keista – be humoro ir emocijų. Vertingiausia joje – įtikinamai parodytos nelegalaus verslo šaknys, visa toji nemorali homo postsovieticus išgyvenimo ir nešvaraus pelno mokykla, klestinti dabarties Britanijoje. Romanui dirbtinai prikergtas trilerio siužetas nedera prie negailestingų Z. Čepaitės vivisekcijų. Iš pirmo žvilgsnio smagi, net juokinga P. Pukytės dialogų knyga „Bedalis ir labdarys“ niūriai metaforizuoja tarpkultūrinį nesusikalbėjimą, beviltiškumą suprasti biurokratui juodadarbį, britui – lietuvį, žmogui – žmogų.
Sparčiai daugėja populiariosios literatūros, bet, laimei, gerėja ir jos kokybė (Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“), o įsimenantį lūžį žymi A. Tapino fantastinio romano „Vilko valanda“ sėkmė. Pirmas lietuviškas stimpankas (angl. Steampunk – mokslinės fantastikos žanras), aukštinantis XX a. pr. klestintį mokslo ir technologijų laisvą miestą Vilnių, įeis į mūsų populiariosios literatūros istoriją kaip optimistinis kūrinys, kuriame greta smalsumą dirginančių nuotykių esama ir gilesnių įžvalgų, alternatyvios istorijos vaizdinio. A. Tapinas oriai apibūdina „Vilko valandą“ kaip pramoginį kūrinį smagiam pasiskaitymui. Šiandien knygos likimą kuria ne tik užrašytas tekstas, bet ir rinkodaros išmanymas. A. Tapino liudijimu, lietuviško pirmagimio stimpanko viešinimo ir sklaidos labui jis dirbo ištisus penkerius metus (tradicinio sukirpimo rašytojui – utopiškas žygis).
Jau įprasta, kad poetai suka į prozą, bet pirmasis A. Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ apstulbino užmoju, o labiausiai – neegocentriška problematika. Aprėpdama giminės istoriją 1815–1977 metais, rašytoja siekia pra-patirtį. Tai vokiečių istoriko Jörno Rüseno sąvoka, anot jo, „Kartų lemtinga grandinė turi mentalinę dimensiją, kuri yra veiksminga tradicijose, prietaruose, priešiškumuose, baimėse, viltyse, vertybių sistemose“ (Jörn Rüsen, „Istorika“, 2007, p. 325). Epinis A. Žagrakalytės veikalas yra bandymas iš atminties sodų ir dokumentinių šaltinių (nepatingėta gilintis!) sunerti visas grandis į vientisą sagą su žanrui būdingais didvyriškumo, legendos, etnografijos, folkloro, tarmės elementais. Nors romano architektonika poetei nepasiduoda (o gal nerūpi), ilgą pasakojimą pagyvina puikūs poetiniai intarpai, ypač fantastiškai sugestyvus gabalėlis apie moterį-voverę. Imponuoja jaunos autorės savimonės poreikis – vieta, kurią dabar užimi kartų grandinėje, yra sąmoningai suvokta.
Atožvalgų į istorinę praeitį esama kone visuose tekstuose ir vis įvairiau reflektuojamų. Rimanto Šavelio romane „Šiek tiek mėnesienos“ sovietmečio autentika perskrodžiama humoru, o E. Gudonytė „Kartoje nuo Sibiro“ artimųjų tremties vaizdus Altajuje taip pat regi be ašaringų dramų. Rašytojai praeitį aktualizuoja intensyviai, bet kokia istorinės savimonės vieta eilinio piliečio galvoje? R. Granausko „Išvarytųjų“ pirma novelė pasakoja apie istorijos mokytoją, kuris etnografinių raritetų turi pririnkęs du kambarius, bet tų daiktų ir ypač jų istorijų niekam nebereikia. Kadaise mokytoją dievinusi buvusi mokinė nežino nė savo šeimos praeities (Marijos skulptūra, stovėjusi jos senelių kieme, „sugėrė“ septynias pokario kulkas). Kai istorijos mokytojus savo svarbių kūrinių protagonistais rinkosi ir Jonas Avyžius („Sodybų tuštėjimo metas“), ir Juozas Aputis („Skruzdėlynas Prūsijoje“), ir Saulius Šaltenis („Duokiškis“), ši profesija buvo simboliškai išdidinta, o dabar – niekinė. Tarp išvarytųjų – ne tik daiktai, bet ir profesijos, žodžiai, jausmai, atminties tūris.
Šį tūrį esmingai papildo ir praplečia memuarų, interviu knygos, iš kurių norėčiau išskirti istoriko Aurimo Švedo pokalbius su dailininku Petru Repšiu – „Piešimas buvo tarsi durys“. P. Repšys – geras pasakorius, vaizdžiai atkuriantis talentingo menininko laisvės pojūtį sovietmečiu, be to, ir su tekstine raiška turintis artimų saitų (moka atmintinai daug eilėraščių, pats rašo). Prašyte prašosi cituojamas literatūriškai žavus fragmentas, kaip buvo ieškoma poeto Strazdo dvasios, rengiantis iliustruoti Sigito Gedos „Strazdą“ (1967): „Važiavom su Sigitu į Kamajus. Vaikščiojom po nuostabius Aukštaitijos miškus. Ko gero, ne vieną kartą įmynėm į poeto pėdą. Bet nesutikom Strazdelio nei uogaujančio, nei grybaujančio. Žuvys daužėsi vandeny be žvejo, o mes grįžome apsimetę, kad radome, ko ieškojome“ (p. 69).
Emos Mikulėnaitės impresionistinio rašto knygoje „Gyvenimas ir dvi novelės“ atsiminimų skirsniai pranoksta beletristiką. Spalvingesniais potėpiais sublyksi puslapiai apie „Kultūros barų“ redakciją, Filosofijos katedrą universitete, buvusius dėstytojus ir artimus bičiulius. Sovietmečio buities skurdą atsvėrė šiluma, solidarumas ir daug juoko (anekdotų antplūdis brežnevizmo epochoje). E. Mikulėnaitės knyga labiau patvirtina tai, ką žinojom, bet juk ir tų patvirtinančių vis mažiau belieka šiapusybėje. Viena mintis įsirėžė titnago kietumu: „Ir man atrodė šlykšti demagogija priekaištauti rašytojams, jog, atsivėrus stalčiams, jie neturi ką parodyti. Tarsi tų stalčių neprižiūrėjo KGB! Vadinas, priekaištas – kodėl neatsidūrei lageryje? Arba netapai agentu, kuriam būtų leista turėti ir slaptąjį stalčių“ (p. 124).
Ką atsakyti apie žanrus? Eksploatuojami visi žinomi žanrai ir įvairūs tekstai šalia, už, be, virš, ant, po, post… Pastebimai išskydo esė samprata – kai mažiau slepiamasi už fikcijos (o gal nemokama sukonstruoti novelės), kai atviriau eksponuojamas privatusis pradas – tai ir pateikiama kaip esė, nesvarbu, kad knibinėja nelabai reikšmingus kasdienius dalykus. Grynesnio pavidalo yra mąstanti esė – čia lyderiauja Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys“. Nepatogus, piktas, kibus, aštriabriaunis S. Parulskio žodis provokuoja / atakuoja konformistinę visuomenę. Jo „iltys“ kabina daug pilietiškų motyvų, baksnoja lietuvius už savivokos ir savivertės stygių, dvidešimt metų siekiančių „ne būti, o atrodyti“. Matydamas masinės kultūros perprodukciją ir jos kvailinantį poveikį, ima ilgėtis kamerinės, individualizuotos kūrybos: „šiek tiek gaila kultūros. Tos senosios, klasikinės jos sąvokos, susijusios su puoselėjimu, auginimu, brandinimu, su stabiliomis, nors gal kiek ir apipelijusiomis vertybėmis, su aiškiais kriterijais, meistriškumo, amato, subtilumo, skonio reikalavimais“ (p. 175). Talentas iškrito iš rinkos žaidimo, liko apsukrumas, sako S. Parulskis.
Rašytojų sąlyčiai su pasauliu tampa vis įvairesni, o ar originalūs, ar paviršutiniški – priklauso nuo talento. Dėkui jaunai mokslininkei Akvilei Rėklaitytei, kad kaip argumentą R. Granausko „Šventųjų gyvenimams“ vertinti ir pagirti į kritikos leksikoną grąžino išvarytą sąvoką „talentas“.
Ramūnas Čičelis
Prieš kelerius metus tikrai pradžiugino ir labai nustebino Vytauto Martinkaus romanas „Žemaičio garlėkys“ – žvilgsniu į carinės Rusijos ir Lietuvos joje istoriją, dėmesiu sudėtingam asmenybės ir gyvenamojo laiko santykiui. Sakyčiau, ši knyga buvo viena „pirmųjų kregždžių“ naujausioje lietuvių literatūroje, nes aštriai atvėrė atminties problemos aktualumą: istorija svarbi tik kaip atmintis, o ne kaip kokia nors negyva įvykių, aplinkybių, priežasčių ir pasekmių schema. Nežinau, ar tokį mano požiūrį lėmė atsitiktinė skaitytinų knygų atranka, ar iš tiesų mūsų literatūroje ima dominuoti istorinis romanas. Labiausiai verti skaitytojo dėmesio, mano manymu, praėjusiais metais buvo Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Miestelio romansas“ ir Agnės Žagrakalytės giminės istorija „Eigulio duktė: byla F 117“. G. Kanovičiaus kūrinys ne nustebino, o priminė apie žmogaus atsakomybę už tą vietą, kurioje jis kuria savo gyvenimą.
Dar viena problema, apie kurią neįmanoma nekalbėti perskaičius „Miestelio romansą“ – pagarba ir tolerancija kitam. Šių dalykų nūdienos Lietuvoje vis dar stinga, ir G. Kanovičius meniniame tekste, man regis, apie tai prabyla labai aštriai, derindamas paradoksą ir švelnią melancholiją, būdinga ne tik žydų poezijai ar romanui, bet ir litvakų dailės kūriniams. Būtent „Miestelio romansas“ pakišo kol kas dar svarstytiną idėją ateityje palyginti G. Kanovičiaus romanuose vaizduojamos tarpukario Lietuvos miestelio žydiškos gatvės, štetlo, gyvenimą su XX a. pradžios litvakų, emigravusių į Prancūziją bei Vokietiją, tapybos darbais, juose užfiksuotais žydiškojo mąstymo ir jausenos fenomenais. Juk šių dienų Lietuva ir masinė emigracija, kalbant apie ją be dirbtinio dramatizmo, yra labai susijusi su tomis aplinkybėmis, kurioms esant tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje žydams neliko vietos. Skanduojama „Lietuva lietuviams“, tačiau patys lietuviai iš savęs atima galimybę, teisę ir net pareigą susisaistyti su gimtąja vieta, šalimi ir joje rasti egzistencijos prasmę. Kai vis dėlto įsigyvenama Tėvynėje, tuomet literatūra tampa svarbi, visų pirma, kaip gimtosios kalbos erdvė.
Šiuo požiūriu, man regis, labai svarbi yra A. Žagrakalytės knyga „Eigulio duktė: byla F 117“. Tik toks romanas ir gali išplėšti nūdienos skaitytoją iš reklaminių šablonų, masinio skonio tekstų. Individualizuota romano kalba – tai beveik savaiminė vertybė, kuri dar labiau sustiprėja, kai, versdamas A. Žagrakalytės knygos puslapius, skaitai apie gyvus ir neregėtai įtaigiai sukurtus personažus. XIX a. kalba romane nėra stilizacija – tai gilus ir egzistencinis pasakotojo praeities patyrimas, jau neleidžiantis skaitytojui svarstyti bendrybių, visa pasakotojo patirtis be dirbtinių apibendrinimų virsta dokumentu apie tautos likimą. Viename iš savo romanų Milanas Kundera yra parašęs formulinį sakinį: „Einmal ist keinmal“ (vok. „Vienas kartas yra nesvarbus“). A. Žagrakalytė literatūros tekstu atskleidžia tiesą, kad tai, kas kartą įvyko, kartosis nuolat. Po pirmojo karto visada bus antrasis. Visomis prasmėmis: ir moraline, ir kultūrine, ir politine, ir ideologine. Kol pagaliau visas prasmes sujungs istorija, virtusi individualiąja atmintimi. Savo literatūroje turėdami tokio registro kūrinių, kokie yra G. Kanovičiaus ir A. Žagrakalytės romanai, jau nesame taip lengvai ir naiviai paveikūs istorijos klastojimui. O grėsmių, kaip rodo daugelio aptarinėjami pastarųjų mėnesių įvykiai, tikrai yra. Literatūra, istorinis romanas šiomis aplinkybėmis vėl veržiasi į avangardo gretas, kuriose pavojingiausia ir niekada nebus šiltai, migdančiai ir sočiai ramu.
Eseistika praėjusiais metais, man regis, tikrai užleidžia pozicijas tradiciškesniems prozos žanrams. Šį reiškinį (nemenkindamas asmeninės refleksijos vertės ir svarbos) siečiau su didesne prozos teksto autoriaus ir pasakotojo orientacija į išorinę tikrovę, kuri jau neleidžia mėgautis savo atvaizdu kalbos veidrodyje. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visa literatūra virto socialine. Anaiptol. Tačiau pati tendencija (kaip minėjau, ir G. Kanovičiaus romane) ieškoti kito asmens dėmesio stiprėja. Net ir esė autoriai jau nėra patys sau „pakankami“ ir tik savimi besidomintys. Kaip vieną ryškiausių išskirčiau Aistės Kisarauskaitės eseistikos knygą „39 salto mortale“. Maksimalios įtampos ir kartu stebėtino stilistinio lengvumo lydinys, bylojantis apie tai, kad žmogui visada reikia kito asmens, kitokios patirties, kad gyvenimas tęsiasi tik su kitais žmonėmis. Ši A. Kisarauskaitės knygos ypatybė „susikalba“ su Leonido Donskio knygos „Paralelinės tikrovės“ vienu pamatinių teiginių: ilgą laiką paliktas vienas, žmogus virsta monstru.
Prašomas svarstyti apie „mūsų laikų herojų“, prisimenu José Ortegos y Gasseto esė „Mūsų laikų tema“. Savo „laiko temą“ filosofas traktuoja kaip uždavinį, kurį reikia spręsti: būti gyvybingiems Tiesos, Gėrio ir Grožio akivaizdoje. „Mūsų laikų herojų“ suprantu kaip individualybę, kuri kiekviena proga demaskuoja mūsų aplinkos (nesakau „visuomenės“) spektakliškumą ir dalijasi šia „kaukių plėšytojo“ patirtimi su skaitytojais. Kaip vis dar labai aktualią problemą įvardyčiau mūsų vengimą būti visuomene – gyventi viešąjį gyvenimą, o ne tik suktis darbo ir poilsio karuselėje. „Mūsų laikų herojus“ man yra pabudusio mąstymo viešasis asmuo, nestokojantis atminties, derinantis savo individualizmą su Kito vertybėmis, kritikuojantis tai, kas tik pasirodo, bet ko iš tiesų nėra. Taigi „mūsų laikų herojus“ nėra spalvinga figūra, kuri visada šypsosi ir juokiasi, kuri gerai atrodo, niekada nesensta, žiūri ne toliau savo nosies galiuko. Manau, rašytojui tapti tokiu narciziniu tipu yra mažiausiai galimybių ir pagundų, nebent jis rašytų visišką „popsą“. Apie šį literatūros reiškinį reikėtų plačiau kalbėti ir rašyti jau kitomis progomis, čia tenkinantis tik prielaida, kad rimtai literatūros kritikai nederėtų užmerkti akių, pamačius populiariosios literatūros kūrinio viršelį, – man regis, dabar itin reikalingas sąmoningas ir su vertybėmis nesipykstantis meilės romano ar detektyvo vertinimas, kuris atskleistų ne hermetinį aukštosios kultūros uždarumą, o gyvą literatūros procesą, daug pasakantį apie skaitytoją. Kritiko užduotis – neleisti tam skaitytojui būti suklaidintam.
Giedrė Kazlauskaitė
Stebiuosi, kad manęs vis dar ima ir paklausia tokių dalykų, nors stengiuosi reguliariai apsiskelbti, kad nepuolu skaityti naujų knygų. Tiesa, visiškai nesidomėti neįmanoma, nes nori nenori paskaitinėji kultūrinę spaudą, o dauguma knygų ir sudarytos iš publikacijų joje. Nors meluoju, įmanoma; tik tektų kategoriškai atsiriboti nuo bet kokio spaudos skaitymo, ką sėkmingai ir padaro kai kurie literatūros doktorantai, literatūrologai, kultūros leidinių darbuotojai ir kt. Bet jie – ne mano kelrodė žvaigždė. Tačiau pripažįstu išnykusį kultūrinės spaudos godulį: dabar labiau atsirenku, kad negaiščiau laiko. Jeigu turiu įspūdžių apie knygą, parašau recenziją. Pasitaiko recenzijų, ties kuriomis vargstu metus ir daugiau, jas rašyti sunku.
Šiais metais įtemptai apmąsčiau knygų reklamos klausimą. Tarkime, Metų knygos rinkimų rezultatai rodo, kad paprastai laimi reklama. Nenuostabu, kad Aidui Marčėnui savaip gėda juose dalyvauti. Neturiu nieko prieš laimėjusias knygas ir jų autorius: kai kurie net labai simpatiški, ir knygos puikios. Stebiu mechanizmus: gyvenimą feisbuke galima „sudizaininti“ ir parodyti kaip itin atraktyvų. Naiviųjų sekėjų gali būti labai daug: jie tikrai neatpažins falšo. Tai padeda pardavimams ir savivertei. Bėda, pasitaiko egzempliorių, kurių tikslas nėra įdomus, laimingas ar turtingas gyvenimas. Jie susigyvena su savo kompleksais ir jiems tai patinka. Turbūt gėda – ir literatūroje, ir gyvenime labiau imponuoja tokie patys, kompleksuotieji. Su kitais irgi išmoksti vienaip ar kitaip bendrauti, nelaikai jų blogesniais. Bet nelaikai ir geresniais. Kaip tik dėl to nesugebėčiau dirbti reklamoje. Kita vertus – pagarba tiems, kurie nieko nebedaro nemokamai! Tik nenorėčiau tapti tuo, kas yra jie.
Pavyzdžiui, Audronės Urbonaitės interviu per radiją ir televiziją buvau tiesiog atakuojama: bent dviejuose iš jų autorė spontaniškai apsiverkė. (Neišjungiau, nes moterims rašytojoms tariuosi turinti jautresnę klausą.) Matyt, tuo galima aiškinti šiaip jau neprastus jos romanų pardavimus. Tačiau erzina nuolatinis vulgarokas savęs piršimas ir gerbėjų pataikavimas. Pradeda vaidentis savigarbos reikalai. Išlenda instinktas spyriotis prieš bet ką, kas reklamuojama įkyriais būdais. Nesu skaičiusi nei „Vilko valandos“, nei „Silva rerum III“. Turbūt labai daug praradau, tačiau autoriai irgi prarado – mane, vieną skaitytoją.
Beje, apie moteris rašytojas. Neseniai pagavau save begalvojančią, kad labai artimai nesibičiuliauju nė su viena iš jų. Pabandžiau apie tai pasikalbėti su vienu draugužiu ir jis, iš anksto atsiprašinėdamas, kad požiūris seksistinis, paaiškino taip: „Pastebėjau, kad moterys literatės daug nuoširdžiau trokšta karjeros, daug mažiau rūpindamosios pačiu rezultatu – kokio jis lygio. Svarbu, kad tik duotų dividendų.“ Tikrai, irgi atsiprašau už seksizmą, ir čia jokiu būdu ne apie visas praėjusių metų autores. O gal pastaruoju metu taip atsitiktinai pasitaikė?.. Nors bendruomenėje, kurioje dominuoja vyrai, tai tarsi ir pateisinama. Ir vis tiek, nesibičiuliauju ne dėl to.
Literatūra, kuri negabiai manifestuoja politkorektiškumo idėjas, dažniausiai apskritai balansuoja ant ne literatūros ribos. Nors autoriai, matyt, jaučiasi švietėjais ir pirmeiviais, kad „drįsta“ apie tai kalbėti. Deja, jų kalbėjimas atrodo kaip nevykusi reprodukcija to, ką savo tekstuose ar socialinių tinklų paskyrose jau senokai suformulavo originalesni publicistai. Konfliktai tarp „konservatyviųjų“ ir „pažangiųjų“ baisiai primityvūs, todėl neįdomūs. Paprastai kaunamasi laikraštinėmis klišėmis („provincialus kaimas su agrarine literatūra“, „pakuliniai sijonai“, „sovietiniai nostalgikai“, „genderistai“ ir pan.), net bloga darosi cituoti. Aktualesnis reiškinys – literatų tapatybės problema: skirtingi vieni į kitus žiūri pašaipiai, mat reikia kažkaip steigti save. Tebegalioja (ir, jaučiu, dar ilgai galios, nes randa patvirtinimų tikrovėje) romantinė rašytojo ir akademiko priešprieša. Rašytojas – intelektualinio pajėgumo stokojantis tinginys, o mokslininkas – toks beveik nuo J. W. Goethe’s „Fausto“ laikų nepakitęs personažas: „Teorija, brolau, sausa šaka…“ Tikiuosi, suprantate, kad su šiomis tapatybėmis gyventi yra labai smagu.
Ir tiksliai galiu suformuluoti, ko trūksta (argi nebuvo tokio klausimo?): kritikui – profesionalo arogancijos prieš diletantą, rašytojui – kuo įžūliausios puikybės visuomenės atžvilgiu. Visuomenės, kuri tikrai nebėra tokia pati, kokia buvo, ir dar sparčiai keisis. Nebūtina vaizduotis, kad eini su ja ranka rankon.
Audinga Peluritytė
Vyno virsmai naujausioje lietuvių literatūroje
Jei galėtume knygas degustuoti taip pat, kaip metų derlių – vyną, obuolių sultis ar bent obuolius! Paragavai, pagurkšnojai beaujolais nouveau bet kurioje Paryžiaus vyninėje, ir jau šiek tiek gali pasakyti apie praėjusius metus. Vyno ir literatūros paralelę sumąstė gurmaniškų polinkių žmonės, tačiau kartais atrodo, kad lietuvių literatūros situacijai nušviesti vyno degustacijos įgūdžių gali ir pritrūkti. Vengrų (vyno šalis) literatūrologas Endre Bojtaras, keletą dešimtmečių sekęs visos Europos literatūros naujienas, ne kartą yra teigęs, kad tik pagal prozos kokybę galima spręsti apie literatūros pasiekimus. Poezija klesti ir taip, šis Lietuvoje itin simbolišką vertę išsikovojęs menas savo vidutinišku vidurkiu yra nesunkiai aptinkamas bet kurioje išsilavinusioje visuomenėje. Poezija yra nelyg bendrasis kultūros lygmuo, o štai proza – aukštasis kultūros rodiklis.
Galbūt kaip ir prancūzo Frederico Beigbederio meilė – beaujolais nouveau, taip ir šviežia proza tveria trejus metus: vėliau ji arba įsišaknija visuomenės atmintyje ir nusėda į tradicijos sluoksnį, arba išsivadėja visais savo aromatais. Poezija aukštosiomis akimirkomis, ypač tokioje nestabilioje politinėje atmosferoje, kokia yra lietuvių, pajėgi sutelkti tautą momentiniam svaiguliui bet kurią akimirką, o proza yra inertiška, nespėjanti su laiku. Kol perskaitysi trijų ar keturių šimtų puslapių romaną, kai kurie realybės įvykiai, žiūrėk, jau ir pasibaigė. Kita vertus, į momentinius įvykius gal kiek greičiau reaguoja eseistika ar novelių knygos, nors ir jos netampa literatūrine žurnalistika.
Tačiau romanams, kurie nukloja Vilniaus ir tarptautinių knygų mugių stalus ir kurie yra tapę tarptautiniu literatūros standartu, reikia didesnės laiko distancijos. Jų reikšmė matuojama dešimtmečiais, o konkreti pasirodymo data nėra svarbi. Tiesa, romanų gausa lietuvių literatūra pasigirti negali, ir gal tai gerai, nes apsakymų ir novelistikos meistrystė, bent jau man, kai kuriais atvejais atrodo artimesnė skaitymo, o tiksliau – teksto malonumui – dėl taupaus formato.
Vertinant tai, kas mūsų literatūroje nutiko nuo pernai pavasario iki šio, negalėčiau užfiksuoti lūžio momento. O kokie gi vynuogienojai suvešėjo Lietuvoje 2013 metais?
Lietuviškojo alaus ir midaus meniu skaniausias gėrimas – vis dar puikiai rašančio Romualdo Granausko kūriniai „Šventųjų gyvenimai“ (2013), „Išvarytieji“ (2013). Sunku paaiškinti šios prozos poveikį, bet jei atsivertei R. Granausko knygą, neperskaičius padėti ją sunku. Kalba ir vaizdas sukimba į gyvą darinį, nelyg tampa kūnu, kuris išpildo šventės lūkesčius ir pasotina dvasią. Atrodo, kad šioje etninės literatūros tradicijoje galėtume įžvelgti ir tęstinumą. Be Birutės Jonuškaitės „Užsagstyk mane“ (2011), yra ir jauno prozininko Vytauto Varaniaus knyga („Tobula blyški mėnesiena“, 2013).
2013 m. Lietuvos knygų derlius pažymėtas skaudžių netekčių ženklais, kurie verčia iš naujo įsižiūrėti į šiuolaikinės literatūros dirvožemį, permąstyti mūsų žemės vaisingumo galias. Juk šis dešimtmetis – jau be Ričardo Gavelio stipraus intelektualinio viskio, be Jurgio Kunčino kraują kaitinančio brendžiuko (iš dzūkiškų uogų vaisių), be Gintaro Beresnevičiaus prozos aperityvo, be Ramūno Klimo chinon (iš Panevėžio krašto vynuogių), be Antano Ramono rafinuotos sakės, be Jurgos Ivanauskaitės portveino iš lietuviškų obuolių.
Na, gal tie gurmaniški gėrimai pernelyg plati metafora, dar skaitytojams pasidingos, kad prisiskaičiusi per daug lietuviškų knygų, vis dar giliai panirusių į sapnų ir stebuklų pasaulius, ėmiau ir supainiojau šiaurės ir pietų regionus. Kita vertus, lietuvių literatūra šiandieną pasižymi tuo, kad jau įveikė tą nihilizmo slenkstį, kuris, pasak Alberto Zalatoriaus minties, išsakytos dar 1998 m., trukdė lietuvių prozos ir pasaulio komunikacijai.
Viena svarbiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių prozos ypatybių – naujo pasaulio suvokimo, naujų gaivalų, naujos kalbos atradimai. Nors Vilniaus knygų mugė neatrodo tinkamiausia vieta literatūros procesams atpažinti, vis dėlto jos sutelkta leidyklų ir autorių aibė leidžia svarstyti apie prasidėjusį permainų etapą. Žinoma, prasidėjusį ne šiandien, o šiame dešimtmetyje.
Svarstydami apie literatūros procesus konstatuotume, kad proza stipriausiai išreiškia tradicijos inerciją, bet drauge ir kursto maištą prieš ją. Vienas iš ryškiausių šios inercijos ir maišto požymių – intuityvių asociacijų ir metaforų pynės prozos tekstuose. Tokios kalbos ypatybės būdingos Leonardui Gutauskui („Fragmentai“, 2013), Renatai erelytei („Kokonų baladės“, 2014). Ar perspektyvi ši tradicijos ir maišto jungtis, parodys laikas, bet sekant jaunesnės kartos pėdomis, pavyzdžiui, Ievos Toleikytės („Garstyčių namas“, 2009) rafinuotos ir estetiškos vaizduotės vingiais, neatrodo, kad tokia prozos atmaina skubėtų išsisemti.
Mąstydami apie permainas turėtume labai pasigesti magiškojo realizmo meistro Sauliaus Tomo Kondroto, kurio idėjų ir kalbos sprendimai tokio tipo prozą aukštai pakilusią laikė beveik du dešimtmečius. 2004-ieji šiuo požiūriu yra ribiniai, nes po knygos „Meilė pagal Juozapą“ daugiau šio autoriaus knygų nesulaukėme. O šiandieną magiškojo realizmo banga dūžta į sudėtingų psichologinių žmogaus kompleksų ir psichoanalitinių idėjų krantus, kuriais vaikšto Jolitos Skablauskaitės („Sado sindromas“, 2010) ir Jaroslavo Melniko („Kelias į rojų“, 2010; „Maša, arba Postfašizmas“, 2013) knygų herojai. Gotikinės estetikos, fantasmagoriškų idėjų ir apokaliptinių pasakojimų proza, į kurios srautą naujiems vardams ne taip lengva įsiterpti. Pačių jauniausių autorių kūryboje (daugiausia studentiškų konkursų dalyvių) tokios prozos bandymų visada gausu, bet brandžioms formoms subręsti reikia laiko.
Neornamentuotos, minimalistinės kalbos proza galėtų būti vertinama kaip dominuojanti šiuolaikinės lietuvių prozos panoramoje. iai programinei klasei galėtume priskirti ir dominuojantį pasakojimą apie Kito – kuris yra čia pat, silpniausias iš visų, vaikas, senukas ar tiesiog marginalas – prisijaukinimą, sužmoginimą ir pavertimą sau artimu. Šią programą savo realistinėje prozoje kultivuoja Bitės Vilimaitės, Vandos Juknaitės, Danieliaus Mušinsko minimalistinio pasakojimo mokykla. Šioje mokykloje subtilius užrašus yra palikęs ir jau minėtas prozininkas A. Ramonas.
Štai toks prozos pasaulis šiandieną atrodo vienas įtakingiausių lietuvių literatūroje, o svarbiausi tokio tipo tekstai yra Danutės Kalinauskaitės („Niekada nežinai“, 2008), Valdo Papievio („Eiti“, 2010), Alvydo Šlepiko („Mano vardas – Marytė“, 2011). Jei paisytų santūresnio kūrinio formato, perspektyvi būtų ir Aleksandra Fomina („Vakar mes buvome saloje“, 2011). Bandymas regėjimo lauke išsaugoti Kitą kaip svarbiausią savęs pažinimo atramą, matyti ir jaunos autorės Vaivos Rykštaitės debiutinėje knygoje („Kostiumų drama“, 2013). Visos šios knygos svarsto asmeninius kultūrinės tapatybės klausimus ir visos pasiekia gelminius egzistencijos turinius.
Šiandieninės lietuvių prozos ir poezijos svarstyklės kokybės požiūriu pastaruoju dešimtmečiu šiek tiek persisvėrė į prozos pusę. Kiekybės požiūriu persvara įvyko jau dešimtmečio pradžioje. Laimei, šiandieninė lietuvių poezija nekelia kokybinių klausimų nei estetinės motyvacijos, nei formos paieškų, nei įvairovės, nei gvildenamų temų, nei keliamų idėjų požiūriu. Tai viena geriausių meno mokyklų per visą XX a. lietuvių literatūros istoriją, išugdžiusi ypatingą jautrumą kalbai.
Pastarojo dešimtmečio lietuvių poezijos branda yra pasiekusi savotišką klasikos etapą ir vienu žingsniu aplenkusi prozos eksperimentą. Minimalistinė lietuvių poezijos kalba – Donaldo Kajoko („Kurčiam asiliukui“, 2011), Kornelijaus Platelio („Ir mes praeiname“, 2011), Almio Grybausko („Žuvys“, 2007; „Apžvalgos spiralė“, 2008), Vytauto Rubavičiaus („Vertas“, 2006), Aido Marčėno (nuo „Pasaulių“, 2008, iki „Tuščia jo“, 2013), Gintauto Dabrišiaus („Joju vienas“, 2012), Daivos Čepauskaitės („Nereikia tikriausiai būtina“, 2004), Jono Kalinausko („Mano sodo vagis“, 2013), Gintaro Grajausko („Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“, 2004; „Eilėraščiai savo kailiu“, 2008), Viktoro Rudžiansko („Vienas“, 2013) – suformavo tokią taupios ir subtilios stilistikos tradiciją, kurią dar kelis dešimtmečius eksploatuos jaunesni autoriai, mėgausis skaitytojai, tyrinės literatūrologai. Gražiai tokią brandą liudija ir jauniausios kartos poeto Mindaugo Nastaravičiaus knyga „Mo“ (2014).
Žinoma, vis dar gyvuoja ir žodingoji poezija: Vlado Braziūno („Fontes amoris“, 2012), Antano A. Jonyno („Kambarys“, 2011), Gražinos Cieškaitės („Žodžiai kaip stigmos“, 2013), Dovilės Zelčiūtės („Džuljetos suknelė“, 2013), Rimvydo Stankevičiaus („Patys paprasčiausi burtažodžiai“, 2010; „Ryšys su vadaviete“, 2012), Arno Ališausko („Rentgeno nuotraukų albumas“, 2007), Gintaro Bleizgio („Su grojančiom kraujo gėlėm“, 2004; „Žiema, ruduo, vasara“, 2007), Gyčio Norvilo („Išlydžių zonos“, 2012). Šių autorių poetinis žodingumas turi savo strategiją ir kryptį: ne tik subtilios lingvistikos ir etnologijos, bet ir metafizinės su skepsio elementu, poezijos žvilgsnį iš aukštai nuolat pervedančios į pasaulį, esantį čia.
Jaunesnieji irgi žodingi: Domantas Razauskas („Takas į tylą. Lietaus kambarys“, 2010), Indrė Valantinaitė („Pasakos apie meilę ir kiti žvėrys“, 2011). Taip pat ir jauniausieji: Tomas Taškauskas („Audrapaukščio monologas“, 2008), Vainius Bakas („Pretekstai“, 2010). Vis dėlto vertinant naujausios poezijos galias, bent jau kiekybinės koncentracijos požiūriu, jėgos pastebimai senka. Jau nebesitiki sulaukti tokio kūrybinio proveržio, kokiu pasireiškė Jono Aisčio, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio poetinės kartos. Kūrybingų žmonių galias vis labiau paveržia kinas, juos patraukia kitų kalbų, kitų saviraiškos galimybių horizontai. Tačiau kalbos eksperimento mokykla, kurią išėjo lietuvių poetai, ilgam sutvirtino ir lietuvių kalbos bei kultūros galias.
Iš netikėčiausių 2013 metų atradimų poezijos vynuogynuose – Giedrės Maybe pirmoji eilėraščių knygelė „Sapno sodų nemigos“ (2013), iš gražiausių – A. A. Jonyno ir Algio Griškevičiaus knyga „Upė teka apačioje“ (2014), kurios poetinis ir vaizdinis poveikis, mano galva, yra beveik tobulas. Žodis beveik reikalingas ne tik savikritinei lietuvių literatūros sveikatai palaikyti, bet ir Vilniaus nepriklausomybei išsaugoti. Žinoma, kiek šypsausi, bet tik virš gero vyno upės stovintis miestas gali lengviau atsidusti: upė – apačioje.
Pastarojo dešimtmečio lietuvių prozos pažinimui kalbos eksperimentas irgi aktualus. Galbūt ir todėl, kad poetai į šią veiklą prozoje taip pat nemenkai įsipainioję. Pavyzdžiui, D. Kajoko romanuose „Kazašas“ (2007) ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2013) kalbos eksperimentas tampa siužeto idėjine ašimi. „Ežere…“ einama dar toliau, iki krikščioniškosios filosofijos idėjų, tačiau siužeto lygmuo lieka kaip poetinės kalbos eksperimentas. Radikaliausiai šis eksperimentas sprendžiamas rašytojo Andriaus Jakučiūno „Tėvynėje“ (2008) ir „Lalagėje“ (2012). Kažkodėl A. Jakučiūno proza primena prieš penkiolika metų savo prozos eksperimentais stebinusį Marių Ivaškevičių. Tai buvo kažkas tarp D. Kajoko poetinės prozos ir A. Jakučiūno kalbos poetikos. D. Kajoko galynėjimasis su tikrovės empirika iš esmės skiriasi nuo valingų A. Jakučiūno pastangų sintakse (taip sakė Jūratė Sprindytė, o man patiko) sutvarkyti patiriamo pasaulio srautą.
D. Kajokas kliaujasi intuityvia ir filosofiškai motyvuota aukštųjų patirties akimirkų percepcija ir savo prozos bei esė tekstuose dėlioja poezijos tekstui būdingas idėjas. Kaip ir A. Jakučiūnas, D. Kajokas savo prozoje susiduria su kalbos kaip žmogaus sąmonės riba, kurią perskrieti galima semantinių asociacijų pliūpsniais, pasitelkiant paradokso techniką, meditacines patirtis. Iš čia D. Kajoko prozos pavojai ir į poezijos perspektyvą grįžtančios galimybės. A. Marčėno prozos bandymai (eseistika „Sakiniai“, 2013) tokių pavojų išvengia tik todėl, kad eseistiniuose fragmentuose nesiekiama poezijos aukštumų, o tik fiksuojamas prozinio kalbėjimo ir kritinės savimonės ryšys. Svarstymai apie pasaulio sąrangą bei esmę iš proziško teksto į poezijos idėjų lygmenį išsprūsta retai ir tik netyčia.
Duok Dieve, kad į poezijos, kritikos ar net į filosofijos aukštumas kylanti eseistika neišnyktų iš mūsų literatūrinio lauko. iandieną eseistikos ryšys su prozinio pasakojimo srautu atrodo kiek aptrupėjęs, tačiau tarpžanrinės refleksijos galias jis dar parodys menotyros, literatūrologijos, grynosios filosofijos tekstuose. Gal esė atradimo džiaugsmas ir priblėsęs, bet mokykla jau yra, su visais variantais ir galimybėmis.
Geras eseistikos ar romanų knygas išleidę poetai pramina taką: be minėtų D. Kajoko ir A. Marčėno, prozos keliu suka G. Grajauskas, D. Zelčiūtė, taip pat ir Agnė Žagrakalytė. Atvirkščias procesas – judėjimas iš prozos į poeziją – šiuo metu nevyksta (regis, viena išimtis – B. Jonuškaitės eilėraščių knyga „Vaikas pražilusiom akim“, 2004). Dar turime prozišką Giedrės Kazlauskaitės debiutą, jau visai brandžią geros poezijos knygą („Heterų dainos“, 2009). Lietuvių poezija iš tikrųjų yra aukštos kokybės, ir jei tikros prozos knygas sumanytų leisti R. Stankevičius (jau yra išleidęs nedidelę apysaką), G. Bleizgys ar M. Nastaravičius, tų knygų meninė kalbos kokybė būtų garantuota. Kiek iš to naudos lietuvių prozai – kitas klausimas. Lietuvių prozoje su idėjomis kiek striuka, bet geros poezijos kalba prozos tikrai nesugadins.
Jei grįšime prie prozos klasifikacijos į vyno rūšis, teks pripažinti, kad sidro poetai yra prigaminę bene daugiausia. Tačiau poeto Sigito Parulskio proza (nuo „Miegas ir kitos moterys“, 2005, iki „Mano tikėjimo iltys“, 2013), o eseistika dar ryškiau nei proza, yra ne poetinės padermės. Ir tai viena įdomiausių tendencijų naujausioje lietuvių literatūroje. Svarbiausi šios prozos bruožai – aktualių temų kritinė analizė su išplėtotu prieštaringu siužetu, stipria ironijos doze ir gebėjimu daryti netradicinius apibendrinimus. alia S. Parulskio matytųsi visa plejada tokios populiariosios analitinės prozos autorių.
Giedra Radvilavičiūtė („Suplanuotos akimirkos“, 2004; „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, 2010) – viena savičiausių šios plejados figūrų. Ją laikytume diktuojančia literatūros madas, jei gebančių taip meistriškai kirpti tikrovės audinį ir taip sutvirtinti kalbos siūles būtų daugiau nei vienas kitas. Arba viena kita. Deja, kol kas tėra G. Radvilavičiūtė.
Gal vyno degustacijos požiūriu mes turime naują vynuogių veislę – ne tautinę, ne etnografinę, o universalią, tačiau vis dėlto visiškai lietuvišką. Undinės Radzevičiūtės knygos (nuo „Strekaza“, 2003, iki „Žuvys ir drakonai“, 2013) ir būtų dar viena vynuogių rūšis, kuri į lietuvių literatūrą atklydo tik pastaruoju dešimtmečiu.
Šalia minėtų autorių norėtųsi įrašyti ir Laurą Sintiją Černiauskaitę. Prisimename jos „Liučė čiuožia“ (2003), „Medaus mėnuo“ (2011), tačiau labiausiai išskirčiau knygą „Kambarys jazmino krūme“ (2009) – dėl pasiekto pasakojimo meistriškumo, dėl įveiktos pagundos herojų jausmus ir emocijas skandinti metaforų jūrose. Perteklinė metafora tiesiog prieštarauja psichologiškai niuansuotai šios prozos programai, tačiau L. S. Černiauskaitė, atrodo, ir pati vaduojasi iš metaforų labirinto, nors visai išsivaduoti, žinoma, neprivalo. Pati savaime metafora yra meno pamatas, vaizduotės galia perkelti, transformuoti, sukeistinti pasaulį. Išsivaduoti tegalima iš išaugtų transformacijos klišių, ribojančių organišką vaizduotės plėtrą individualia, nesupainiojama kryptimi.
Į šią neapibrėžiamų, individualistinių vynuogių klasifikacinę schemą galėčiau įrašyti ir daugiau autorių, kurių analitinis mąstymas, ironijos geluonis ir logiški apibendrinimai verčia matyti literatūrinį gaivalą, atnaujinantį požiūrį į pasaulį. Tik kažkaip nepatogu tokius senbuvius kaip Juozas Erlickas („Ateinu su šaukštu“, 2011; „Išeinu iš krašto“, 2013) ar Herkus Kunčius („Pijoko chrestomatija“, 2009) laikyti dešimtmečio naujiena. iam derliui jau ir du, ir trys dešimtmečiai, jis yra stiprus, todėl nepratusiems reikėtų vartoti saikingai.
Į šio dešimtmečio atradimų analitinės, ironiškos, ne poetiškos prozos lauką įrašyčiau Paulinos Pukytės („Jų papročiai“, 2005; „Bedalis ir labdarys“, 2013) ir Sandros Bernotaitės kūrybines ambicijas. Jautrumas, bet ne sentimentalumas, ir neprisitaikymas kaip individualios nepriklausomybės forma yra šių autorių skiriamasis bruožas. Be abejo, tų bruožų yra ir daugiau, trumpoje apžvalgoje neįmanoma jų visų atskleisti. Man patinka šių autorių kūrybinio nesusireikšminimo laikysena ir motyvuotas noras komunikuoti gyva kalba. Pasiekusi knyginį tekstą kalba ne visuomet tokia išlieka, bet šioms autorėms sekasi.
Pastarojo dešimtmečio lietuvių proza tiesiog pasviro į nuotykių zoną. Aišku, vyno poveikis pasižymi ir šia savybe: susvyruoja ne tik horizontas, traukos dėsniai darosi komplikuoti. Galbūt ir nesu aktyvi vyno degustatorė, bet iš literatūros visada tikiuosi rūšinio vyno fermentacijos. Lietuvių fantastika, kuri lietuviškuoju pavidalu rodosi vis dažniau ir kuri seniai pralenkė detektyvo bandymus, man siūlo kažką tarp stalo, desertinio vyno arba rašalo, bet putojančio pasiūlo nedažnai. Šie metai ypatingi.
Ir ne tik dėl Andriaus Tapino „Vilko valandos“ (2013), išsiveržusios į Patriotų desantą ir Metų knygos titulą. Mane nustebino ir R. Šerelytės „Kokonų baladės“ (2014). Fantastiškesnių knygų visomis prasmėmis reikėtų ir paieškoti, nes siužetiniams netikėtumams, išbandomiems nežabotos fantazijos, kartais pristinga atpažįstamų ženklų. Jei tai socialinė fantastika, tuomet socialumo ženklai ne visada referentiški man pažįstamai aplinkai. Bet gal aš nepažįstu aplinkos, kurioje šiandien yra atsidūręs „mūsų laikų herojus“. Tos, kuri dominuoja „Kokono baladėse“ – tikrai ne, nes ji priklauso kitos planetos puskatinių rasei ir antigravitacijos sąlygomis vyno rašalo vartoja daugiau nei dera.
Kita vertus, jei brendžio, pagal autorės sumanymą, toje planetoje nerasta, rašalo referencijos gal ir užtenka tokios fantasy begalinės transformacijos būsenoms suprasti. O kur dar metaforų, palyginimų ir epitetų gausa? Visa tai liejasi nelyg vyno upės. Jei ne humoristinis tonas, kurio šioje knygoje nestinga, vargu ar pavyktų grįžti iš sapnų ir stebuklinių pasakų į savo žmogišką sąmonę. Fantastinė R. Šerelytės knyga man pasirodė vertinga savo kone jusline nejuslinius reiškinius aprašančia kalba. Nieko panašaus nebuvau skaičiusi.
Nors diplomuotas fizikas Jonas Grigas „Literatūros ir meno“ puslapyje („Nuo Frankenšteino iki Lorenco“, 2014 m. kovo 7 d., Nr. 3464) kviečia grįžti prie mokslo ir bent jau fantastikos srityje vaizduotei suteikti įrodomo patrauklumo, lietuvių mokslinė fantastika yra fantazijos eksperimentų stadijoje.
Ir čia ne tik Vytauto Leščinsko „Daktaro Lorenco“ (2009) ar „Paskutinio eksperimento“ (2012) eksperimentai, stokojantys, pasak J. Grigo, mokslo matmens, bet ir Petro Venclovo vienas mažųjų romanų („Peržengti ribą“, 2013), ir Romualdo Drakšo knygos „Žmogus“ (pasiekusi ir amerikietiškąjį skaitytoją: „Man. The Awakening“, 2009) ir „Žmonija“ (2009) signalizuoja apie kitokio pobūdžio problematiką. Techninis tokios prozos mechanizmas nesusisiekia arba su kalbos galimybėmis, arba su egzistencinės patirties gelme. Kaip ir J. Melnikas „Tolimoje erdvėje“ (2008), kaip ir Giedrius Vilpišauskas „Vėjyje nuo jūros“ (2008), iki šiol visi Lietuvos fantastai sprendžia toli gražu ne mokslo fantastikos uždavinius: jiems rūpi išskleisti filosofinius egzistencinius, psichologinius tapatybės, netgi politikos aspektus.
Idėja išlaisvinti fantaziją arba vaizduotę pati savaime nėra nei bloga, nei gera, nes nei bloga, nei gera nėra nei pati fantazija, nei vaizduotė. Jei ko ir galima būtų pageidauti, tai iš sapnų ir stebuklų matmens išsiveržusio siužeto, savo logiką apginančio pasakojimo – kuo įtikimesnio, įtikinančio. Ir mokslo sritis ne tokia svarbi, nebūtinai fizika, – gali būti ir chemija, biologija, medicina, psichologija. Bet norėtųsi, kad meninėje kalboje nebūtinieji fantazijos dalykai taptų būtinaisiais, įtikinamais, logiškais.
Bet maža ko noriu. Pradėjusi nuo beaujolais nouveau, pasiekusi A. Tapiną ir R. Šerelytę, pati pradedu svirduliuoti. Apsinuodijimas literatūra, kaip yra perspėjęs J. Erlickas, virsta poreikiu rašyti. Rašyti fantastiką tikriausiai yra įdomiau nei rašyti kritiką. Vis dėlto, kad ir kaip ten būtų, fantastikos tekstai, pasiekę brendžio ar rašalo konsistenciją, galų gale vis tiek sugaruoja į chrestomatijų tomus, į tradicijos eterį, o kritikų staltiesės lieka išmargintos dėmėmis. Ką daryti su tokia staltiese – skalbti ar jau išmesti – tai klausimas, kuris kyla po kiekvienos šventės. Jei neužmerkei jos su druska, teks ieškoti naujos.
Vytautas Martinkus. Bičiulystė su e-literatūra, arba Konkrytai dislektikams
2014 m. Nr. 3
Tarp vyskupo ir naujų technologijų
Vyskupas Valentinas tapo šventuoju, kai sulaužė Romos imperatoriaus Klaudijaus Antrojo įsakymą, draudžiantį kariams vesti. Drąsus kunigas slapčiomis palaimindavo įsimylėjusiųjų poras ir už tai buvo žiauriai nubaustas – mirtimi. Gal kultūros gyvenimo vadybininkų pokštas, o gal senovės įsimylėjėlių ir šiandienių bibliofilų nuotykius valdo tos pačios žvaigždės, nes pernai, šv. Valentino dienos popietę, Rašytojų klube klausiausi ne eilėraščių apie meilę ar kalbų apie naujausias kolegų knygas, o diskusijos apie knygų skaitmeninimą. Daugiau e-literatūros! Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka laimėjo ES projektų konkursą ir ėmė kurti virtualią elektroninio paveldo sistemą.
Prieštarauti šviesiam knygų skaitmeninimo rytojui buvo neprotinga, kaip ir laužyti išmintingus imperatoriaus įsakymus, tačiau diskusijos dalyvių ir klausytojų nuotaikos buvo margos ir net maištingos. Bibliotekininkų laimėtų eurų kažkodėl beveik neliko autoriniam atlygiui, tad ne visi rašytojai su džiaugsmu sutiko gerąją naujieną. Materialinės ir moralinės autoriaus teisės sukėlė daug klausimų, į kuriuos diskusijos iniciatoriai – bibliotekos ir LATGA vadovai – negalėjo aiškiai atsakyti. Supratau, kad už eurocentus ar net visai už dyka kolegos rašytojai savo kūrinių neskubės atiduoti skaitmeniniam pasauliui. Nes nežinia, kas tą pasaulį valdo ir kas jame kūrinio laukia.
Aš, prisipažįstu, mintyse dažnai pritariau abejojantiems, nors protas ir linkėjo literatūrai eiti koja kojon su naujausiomis raštijos technologijomis. (Ir jauni romėnai nenorėjo pripažinti tiesos, kurią sakė jų imperatorius: vedę kariai – prasti kariai.) Juk taip ir būdavo, visada kartu – toks bendras likimas. Iki popieriaus (išradimo) kūriniai buvo užrašomi ir molio lentelėse, ir papiruso ar pergamento juostose, ir kodeksuose (perlenktuose ir susiūtuose lapeliuose). Atsitikdavo, kad knygų perrašinėtojai senus tekstus nuskusdavo ir jų vietoje užrašydavo naujus (šitaip radosi vadinamieji palimpsestai). Visaip gyvavo raštija ir literatūra. Skaitmeninė literatūros „laikmena“ – ne raštijos pabaiga, o tiktai dar vienas jos žingsnis.
Kur jis veda?
Gal neužtenka tik pripažinti: e-literatūros link. Bandant plačiau į šį klausimą atsakyti ne vien autorių teisių apsauga meta sąmonėje tamsių šešėlių. Pagrindinis dalykas – kartu su naujomis literatūros laikmenomis keičiasi jos galimybės. Kurias jų įgyvendinsime, priklauso ir nuo mūsų, o ne tik nuo literatūros „laikmenų“. Konkrečiau – nuo mūsų požiūrio į literatūros prigimtį, paskirtį kultūroje ir netgi humanistinę jos misiją. Visada esama bent dviejų kelių, ir kiekvienas galime rinktis: ar norime toliau bičiuliautis su geriausių tradicijų neišsižadėjusia literatūra, ar mums jos jau nereikia, pakanka jos trupučio – likučių, trupinių, kurie krinta ir rieda toli nuo literatūros.
Be abejonių turėčiau rinktis pirmąjį kelią: literatūra man rūpi. Be to, manau, kad ne tik raštijos, bet ir visų technologijų modernybė nėra radikali. Ji pavaldi humanistiniams mūsų siekiams. Taigi technologijos ir iš jų kylantys globalūs socialiniai planai vieni kitus „protingai“ apriboja. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje sociologas Thorstenas Veblenas, ieškodamas būdo atsikratyti „dykinėtojų“, atkreipė dėmesį į technologijas ir iškėlė inžinierių revoliucijos, arba technokratijos, idėją. Kai kas ja žavėjosi, ji patiko net marksistams. (Mat politiniai šūkiai panašūs: visa valdžia inžinierių taryboms!) Ačiū Dievui, pasaulinės technokratų valdžios projektas nebuvo ir, tikriausiai, niekada nebus įgyvendintas. Ačiū istorijai, kuri moko: niekas nesikeičia su greitomis technologijomis taip greitai, kaip kartais mums atrodo. Archimedo svertas ir šiandien nėra pasenęs, o iš aisčių meno statyti ir įrengti piliakalnius gali mokytis Vilniaus dangoraižių statytojai.
Elektroninės literatūros tikrai nereikia neigti ar įsivaizduoti ją esant už jūrų marių. Realybe ji tapo ne vakar ir ne šiandien. Gal net šimtmetį ėjome jos link. Radijo ir televizijos, garso ir vaizdo įrašų bei jų atgaminimo įrenginiai palaipsniui pratino prie naujų literatūros laikmenų formų. Dauguma rašytojų kompiuteriuose laiko ar saugo parašytus tekstus. Nereikalingas Lietuvos paštas: kūrinius redaktoriams, leidėjams, kolegoms persiunčiame internetu. Ne vienas literatas rašo blogus, turi savą internetinę svetainę, dieną ir naktį spurda socialiniuose tinkluose.
Nors tai, ką dabar išvardijau, ir nėra tradicinė knygų ar periodinių leidinių forma, naujosios – elektroninės – tekstų laikmenos iš esmės atlieka ankstyvesnį knygos vaidmenį. Senasis knygos substratas – popierius – keičiamas į suskaitmenintam žodžiui tinkamesnes medžiagas. Akivaizdu, kad užrašytas literatūrinis žodis, kaip jutiminė ir simbolinė realybė, priėjo dar vieną technologinę ribą. Ją reikėjo pastumti. Perkelti. Ir tai buvo padaryta.
Elektroninės knygos
Turime net elektroninės knygos apibūdinimą. Jis skamba maždaug taip: e-knyga – tai skaitmeninis spausdintos knygos atitikmuo, sukuriamas naudojant „Adobe Flash Player“ programinę įrangą. Gal toks aiškinimas laikinas, nes programinės įrangos pažanga – kasdienė. Svarbiau yra kas kita: personaliniuose ir leidėjų kompiuteriuose, jų tinkluose, ypač internete, jau sukaupta galybė e-knygų. Mokslinių ir grožinių. Populiarių ir niekam nereikalingų. Mokamų ir nemokamų. Beveik kiekvieną jų galime lengvai atsisiųsti į savas elektronines laikmenas.
Galime mokytis iš e-vadovėlių. Jau turime suskaitmenintų lietuvių kalbos, literatūros tekstų ir jų interpretacijų. Pavyzdžiui, 11–12 klasių mokiniai gali džiaugtis Elektronine lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija. Ją parengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Mūsų kalbininkai, atrodo, netgi daugiau nei literatai domisi elektroninėmis technologijomis. Jie turi skaitmeninę tarmių fonoteką. Ir dar daug ko – vartotojams praktiškai patogaus. Jie gal dažniau ir diskutuoja apie e-kalbą, labiau pasitiki jos ateitimi. Sprendžiu ne tik iš kalbotyrininkų atliktų skaitmeninimo darbų, bet ir iš perspektyvos svarstymų. Užpernai (2012 11 14) buvo surengta tarptautinė konferencija („Europos kalbos technologijų amžiuje: quo vadis?“), joje perskaityta programiniais vadintinų pranešimų apie lietuvių kalbą informacinėje visuomenėje. Beveik visi pranešėjai ne tik kalbos išteklius ir atviras prieigas prie jų, bet ir visos kalbos likimą siejo su kompiuterinių programų ateitimi, jų plėtra ir finansavimu.
Aišku, ir literatūra, ypač jos tyrimai, gręžiasi veidu į e-technologijas. Skaitmeninimas gelbsti senovines, retas, ypač rankraštines, knygas, atskleidžia jų puslapius platesniam, gal net masiniam skaitytojų ratui. LLTI tyrėjai tęsia Lituanistikos šaltinių skaitmeninimo projektą „Fundamentinių lituanistikos šaltinių skaitmeninimas, kompiuterinė lingvistinė analizė ir duomenų bazės plėtra“, jie sudarė elektroninį lietuviškų mįslių katalogą, pradėjo kurti kitos smulkiosios tautosakos duomenų banką. Šių svarstymų pradžioje minėta, kad Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmėsi skaitmeninti bent dalį grožinės literatūros fondų. Nors dėl šio projekto ir radosi keblumų (ginant autorių teises), tačiau tikėtina, kad visi teisiniai grožinės literatūros skaitmeninimo klausimai bus išspręsti. Be to, juk yra laisvosios kultūros (free culture) judėjimas, kuris pasisako prieš autoriaus teises, dalijasi programomis ir kūriniais be jokio atlygio. Laisvieji tekstai, laisvoji muzika, laisvoji programinė įranga, dovanų ekonomika – ne fantastika1. Akivaizdu, kad e-literatūros daugės, ji taps įvairesnė ir lengviau skaitytojui prieinama.
Taigi popierinės knygos atsitraukia. Gal dar ne visur ir ne visuomet į antrą planą, bet jos tikrai neteko dalies savo skaitytojų. Nes ne kiekvienas, atsivertęs e-knygą, ieškos tos pačios, tik popierinės. Galbūt ne tik pralaimi, gal ką nors ir laimi (tradicinė) literatūra? Ypač – grožinė. Gal skaitome jos mažiau, bet geriau – dėmesingiau, giliau, maloniau?
Kitaip tariant, gal daugėja gerų jos autorių / skaitytojų?
Ne, manau, kad posūkis e-literatūros link tikrai neliudija, kad grožinė lietuvių literatūra yra geriau / dėmesingiau ar bent dažniau skaitoma. Deja, sociologinės apklausos rodo, kad kas trečias Lietuvos gyventojas per metus neperskaito nė vienos knygos. Užaugo ar tik ne antra neskaitančių lietuvių karta. Būti prie kompiuterio, kaip ir žiūrėti TV ar klausytis radijo, yra patraukliau nei skaityti. Prastėja / seklėja skaitomo teksto suvokimas / supratimas.
Intriga, kuri gal visada atsiranda mainantis literatūros kūrinių laikmenoms, yra trumpalaikė ir pateikia nemielų staigmenų. Elektroninės technologijos – televizija, internetas – suformavo žiūrovą / skaitytoją, kuriam, anot kino režisieriaus Audriaus Stonio, kino teatre sunku sukaupti dėmesį į kadrą, užtrunkantį ilgiau nei septynias sekundes, o vokiečių tyrėjai teigia, kad interneto naršytojai vienam puslapyje „užsibūna“ tik dešimt sekundžių. Iš literatūrologijos pozicijų galėtume sakyti: kaip danguje, taip ir žemėje – ir e-vaizdų karalystėje griūva (ardoma, dekonstruojama) didžiojo pasakojimo paradigma, ją keičia mažų arba trumpų pasakojimo fragmentų dėlionės, koliažai, pastišai ir pan. Skaitmeninės technologijos šią postmodernią meninių vaizdų visumos ir gilumos griūtį tik didina ir spartina. Reikia iš naujo svarstyti, ką bereiškia (jeigu dar apskritai ką reiškia) tradicinės estetinės nuostatos, kūrinio estetinio patyrimo, teksto malonumo (estezės) ir joms artimos sąvokos.
Akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip ir kitur, elektroninė literatūra ne tik egzistuoja, tačiau ir kelia problemų: kaip plėtoti ir valdyti popierinių knygų skaitmeninimo apimtis? kaip apginti autorių ir gretutines teises? kaip padaryti, kad elektroninių knygų saugyklos būtų kuo plačiau prieinamos skaitytojams? kaip plėtoti elektroninei literatūrai būtiniausią technologiją – programas, elektroninių knygų skaitykles?
Tokie klausimai, be abejonės, pirmiausia yra IT (informacinių technologijų) specialistų rūpestis, tačiau ar visi e-literatūros šalininkai (jos technologai, kūrėjai ir vartotojai) neturėtų bendrauti su humanitarais? Visada jiems pravartu pasitarti su literatūros istorikais, teoretikais, klasikinės literatūros tradicijas puoselėjančiais rašytojais. Manau, kad skirtingos patirties ir kompetencijų varžytuvės nebūtinai turi virsti į kovą vienų su kitais. Tikrai galime tikėtis kūrybinės bičiulystės – ne idiliškos ar romantiškos, o šiek tiek panašios į vaikščiojimą lynu.
Metafizikos paunksmėje
Gilesni rūpesčiai, sunkiau suvokiamos ir sprendžiamos elektroninės literatūros problemos prasideda kitur ir kitaip. Prieštaringas ir, mano akimis, daug svarbesnis yra klausimas apie literatūros esatį ir ateitį. Literatūros tradicijos ir jos novatoriškumo sąsajos išbandomos per kiekvieną raštijos technologijų lūžį. Kaip tas sąsajas veikia jos pačios – klasikinė ir elektroninė literatūra?
Ar tradicinių paradigmų atsisakanti literatūra pati nelaidoja savęs? Ar e-literatūra nebando užimti klasikinės literatūros vietos?
Taip, gali (!) palaidoti. Taip, jau (!) ir bando užimti. Gal net esama e-literatūros, kuriai nesvarbūs minėti kūrybiški bičiulystės ryšiai. Spėju, ji būtų linkusi (pa)keisti klasikinę / ankstyvesnę literatūrą – užimti jos vietą, perimti arba net pakeisti literatūros misiją.
Suprantama, nemalonūs įtarimai, ir būtų visai negerai, jeigu jie – nepagrįsti spėjimai. Matyt, galėčiau įvardyti ne vieną autorių, nurodyti jų pretenzijas, tačiau pavyzdžiai juk nieko neįrodo: galima pateikti visai kitokių pavyzdžių. Tad praktinių atvejų, kurie padėtų aiškiau suprasti mano pretenzijas e-literatūrai, kol kas nesidairykime arba atidėkime juos į šalį. Pasvarstykime tokios literatūros ir jos nepageidautino poveikio radimosi prielaidas.
Klausdami dalykų, kurie literatūrai ir raštijos technologijoms esmingi, turėtume prisiminti mintį, pasak kurios, mokslas (pažinimas) ir juo paremtos technologijos yra kažkas daugiau nei pasaulį pažįstantis ir technologijas kuriantis žmogus. Tiesa, manoma ir kitaip: žmogus galingesnis už savo paties kuriamas technologijas; jis kuria, ką žino ir ką nori, tad kodėl jis turėtų daryti tai, kas jam (galimai) pražūtinga? Abu požiūriai turi savų gynėjų ir argumentų. Žinau, vadinasi, galiu, kasdien primena mums „Žinių radijas“. Tačiau ar tai tiesa, kai svarstome, koks yra tradicijos ir jos atnaujinimo santykis? Kažin, nes tradicijos tąsa remiasi pačia tradicija, o ne žinojimu, kas ji tokia. Ir klausimą dėl tradicijos sprendžia žmogus, o ne jo sukauptos žinios (ar susikurtos technologijos).
Romantinis Frankenšteino šešėlis vejasi mus. XX a. vidury, elektroninės eros pradžioje, buvo madinga klausti, kuris – ESM (elektroninė skaičiavimo mašina) ar ją sukūręs žmogus – yra kūrybingesnis, išmintingesnis, galingesnis? Ar ESM geba žaisti šachmatais, kurti eilėraščius2? Anuomet buvau jaunas dėstytojas ir pasiūliau studentams patiems atsirinkti poetų parašytus eilėraščius – atskirti juos nuo „mašininių“ poezijos padirbinių. Ekspertizę atlikome ne sykį ir ne su viena akademine grupe. Visi ekspertai (tiesa, jie studijavo ne filologiją, o inžineriją) akivaizdžiai klupdavo. Dažniau ar didesnę ESM parašytų tekstų dalį jie priskirdavo poetams, o šių (Vytauto Bložės, Tomo Stearnso Elioto ir Edvardo Estlino Cummingso) eilėraščių („prastai surimuotų“, „alogiškų“, „bejausmių“) autoriumi įvardindavo ESM. Atidengus visas ekspertų žaidimo kortas, studentai labai nustebdavo.
Slaptomis net džiaugdavausi savo studentų paklydimais, o šiandien dėl to gėda. Manau, kad nederėjo jų klausti apie autorystę. Galėjau teirautis nebent apie tai, kurie eilėraščiai įdomesni, „gražesni“ ar panašiai. Autorystės atribucija be gilesnio pagrindo provokavo ESM pranašumo iliuziją.
Todėl pirmiausia ir kalbu ne apie intriguojančius pačios e-literatūros pavyzdžius (faktus), o kapstausi filosofijoje. Apie e-literatūros prigimtį ir galimybes, o svarbiausia – jos santykį su literatūros tradicija ar dabartimi. Menu, kad esti fundamentalus poeto / rašytojo kitoniškumas, kai jis ką parašo ir pasirašo: jis turi, anot Arvydo Šliogerio, sielą, kuri yra jo gebėjimas matyti. ESM ar kompiuteris mokosi kalbų, mąstymo, jeigu norit, ir eiliavimo, muzikavimo ir t. t.3 Tačiau mato tik gyvas žmogus, ir tai, ką jis mato, jis geba įsisąmoninti, suprasti, įvardyti, paversti literatūrine ar kitokia forma. Kūryba yra prigimtinis sielos veiksmas, ir tik autorius jį susieja su gyvenamąja vieta, laiku, žmonėmis, istoriniais įvykiais, su viskuo, kas tik yra šalia jo ir jame pačiame. Gilesnis žvilgsnis į literatūrą nesuteikia jokių prielaidų gyvo ir jį tik imituojančio autorių rokiruotei. Nes poetą / rašytoją maitina šaknys, ir jos yra labai konkrečios – juslinės, gebančios perduoti žodžiui / kalbai / literatūriniam vaizdui tai, ką mato jo akys, jo sielos akys.
Sakysite, kad klimpstu į metafiziką, kuri nieko nepaaiškina, tik miglomis užkloja. Tačiau tuos pačius įtarimus e-literatūrai galėtume svarstyti logikos priemonėmis.
Klausimas dėl skirtingų mokslo (pažinimo) ir žmogaus „galių“ visada yra logiškai paradoksalus. Vienos logikos atveju jis to paties paradoksalumo, kaip ir klausimas apie omnipotenciją („Ar Visagalis (Dievas) gali sukurti akmenį, kurio pats negalėtų pakelti?“). Išeitis paprasta: reikia plėsti (keisti) logiką, kuria nurodomos žinių ir žmogaus galių ribos. Kuriantis technologijas žmogus nesivaržo su niekuo, net ir su savimi, tik pastumia savo galimybių ribą, kurią priėjo, kuri jį apribojo. Jis nenaikina tos ribos, tik pakeičia jos vietą, pobūdį. Taigi jis niekada, vaizdingai kalbant, nesusikeičia vietomis su Dievu ar šėtonu. Jo tikslas – mąstyti ir veikti, neleisti už save mąstyti ir veikti kitiems. Gyvenime, deja, mūsų mąstymas būna visoks – ir netikslus, o veikimas – ir kitiems, ir sau pačiam pavojingas.
Paskutinieji mūsų rašytojai – su plunksna?
Kitas žiūros taškas, kuris draudžia tokią – žmogaus ir jo technologijų – galių rokiruotę, yra literatūros kūrinių istorija, jos kultūrinės struktūros. Tai visa minėtoji literatūros tradicija, giliai įsišaknijusi ir turbūt paprastai neišraunama, nebent prievarta per civilizacijų lūžius sunaikinama.
Lietuvių, kaip ir kiekviena kita, literatūra sukaupė labai daug istorinės kultūrinės – žodžio, rašto, meninio vaizdo – patirties. Ar mes savo literatūros pradžios ieškosime lietuviškuose poteriuose ir giesmėse, ar metraščiuose, juose, kaip ir vėlyvesniuose geriausiuose grožiniuose kūriniuose, esama itin reikšmingų ir mums visaip prasmingų archetipinių struktūrų, be to, esama individualizuotų kalbinės, religinės, etinės, etninės, psichologinės, net politinės tikrovių ar bent literatūrinių jų kodų.
Nesakau, kad elektroninės literatūros formos, kurių šiandien esama labai įvairių, negali skaitytojams leisti kalbėti apie tuos dalykus ir netgi juos pamatyti. Tačiau šaknis, kurios maitina sielą ir leidžia jai matyti, į tikrovę leidžia ne ESM. Jau sakyta – tik tas, kuris turi sielą. O ji dažnai yra įsipareigojusi tradicinei „šaknijimosi“ formai – rašymui plunksna, pieštuku, parkeriu ir pan. Autorius ir jo rašomas kūrinys visada yra „dvejeto būsena“, kuriai plunksna, ar ją pakeičiantis rašiklis, tampa ypatingu minėtos istorinės ir individualios (asmeninės) patirčių mediumu, kaip baltoji lazdelė – neregiui.
Štai ką, atsakydamas į panašų žurnalistės klausimą, aiškina Romualdas Granauskas:
– Minėjote, kad dauguma žmonių yra panirę ir gyvena virtualioje erdvėje. Jūs pats esate kažkada viename interviu užsiminęs, kad rašote ranka, kad rašymas turi būti iškentėtas net ir fizine prasme. Ar iki šiol taip darote?
– Iki šiol. Ne tik todėl, kad man nepatogu, stuburą skauda abi rankas pakėlus klaviatūrą spaudinėti, bet ir dėl to, kad rašydamas jaučiu raidę, jaučiu garsą, jaučiu patį žodį, jo skonį, jo kvapą. Kažkada amžinatilsį Valdas Kukulas yra pasakojęs, kad jis, kraustydamas stalčius, ištraukė kelis savo seniai seniai rašytus eilėraščius. Perskaito ir iš to, kas ten parašyta, atskiria, ar rašė tą eilėraštį ranka, ar kompiuteriu. Kompiuteriu yra kaip ne jo. Neduok Dieve, pradėti rašyti kompiuteriu. Detektyvus gal galima, kokius meilės romanus. Aš tokių nerašau, niekur neskubu, nes žinau, kad jau niekur nepavėluosiu. Laiko turiu, tai ir peckelioju, vedžioju tušinuku popierių ir jau niekada neprisiversiu rašyti kompiuteriu ar rašomąja mašinėle. Ta barška, tarška, tik nervus gadina, o kompiuteriu – jau ne man. Jau nebeišmoksiu4.
Panašiai, tiesa, pabrėždamas tik prozos rašymą, mąsto ir Leonardas Gutauskas:
– Svarbi ir Jūsų proza. Kalbėdamas apie tą santykį tarp prozos ir poezijos, paminėjote atmintį – proza suteikia galimybę ją fiksuoti.
– Kurti prozą pradėjau nuo „Vilko dantų karolių“. Maniau, kad galą gausiu, koks tai buvo rašymas: ant perlenktų vatmano lapų, smulkesnėmis už skruzdėlę raidikėmis, nuo viršaus iki apačios ir kitoje pusėje. Šitaip plūdo atmintis – Mnemosinė. Supratau, kad jokia poezija jokiais būdais nesugebėtų išsemti šito šulinio, nes yra ir rimai, ir eilutės ilgis. Atmintis būtų kaip sukarpyta. Ogi čia tie sakiniai liejasi tokie ilgi, pastraipos… Kvėpavimas darosi labai gilus, o ne toks trūkčiojantis, kaip poezijoje. Taip rašė ir Jamesas Joyce’as, ir Marcelis Proustas, ir Gabrielis Garcia Marquezas. Daug kas taip rašė5.
Taigi abu rašytojai, R. Granauskas ir L. Gutauskas (matyt, ne vieninteliai ir paskutinieji Lietuvoje), neįsivaizduoja, kad galėtų rašyti be plunksnos ir popieriaus – be jutiminės autoriaus ir popieriaus sąsajos vizualizuojant rašomą kūrinį. Tik iš pirmo žvilgsnio mūsų laikais jųdviejų norai atrodo ir keistoki, ir senamadiški. Iš tikrųjų tai yra klasikinis – šakninis – rašytojo ryšys su pasauliu, jo pajauta, kurios jis nenori nutraukti, atsisakyti, pakeisti į ką nors kita ir pan. Atminčiai, vaizduotei, vaizdui, kalbai būtinas mediumas, jusliškai konkretus. Šiuo atveju – ranka, rašiklis, pergamentas, popierius ir pan. Be to, mediumas atlieka savo paskirtį, kol išlieka bent viena jį maitinanti šaknis. Taip buvo, matyt, visuomet. Metraštininkas, užrašydamas ir perskaitydamas, pavyzdžiui, mitą apie Sovijų, rėmėsi analogišku savo laikų raštijos mediumu. Jam viskas buvo svarbu: ką lietė, girdėjo, o ypač – ką matė.
Šiuo atžvilgiu visada galime klausti, kur toji riba, apie kurią kalbėjau, taikant technologijas literatūroje, anapus kurios gali nebelikti pačios literatūros. E-literatūra tą ribą, matyt, perkėlė į kitą vietą, bet nesunaikino jos.
Ribą mato ne kompiuteris ar kitoks e-daiktas, o tik rašytojas – autorius. Modernus ir postmodernus rašymas provokuoja tikrinti arba pats tikrina tokių ribų tikrumą. Kai autorius pats sutinka „numirti“ ir savo vietą užleidžia struktūroms (tarp jų – ir elektroninėms), nelieka ko tikrinti, ko ieškoti. Paprastai visos struktūros yra abstrakčios, jas mato ne mūsų akys, o protas, tad jam snaudžiant lengva peržengti ribą, anapus kurios prasideda ne žodžio, o kita karalystė.
Konkrečioji poezija (arba proza) ir e-konkrytai
Toje karalystėje šiandien, atrodo, kuriasi ir įsitvirtina e-konkrytai. Galima būtų nevartoti šio barbarizmo6, tačiau vis tiek reikia pasiaiškinti jo ištakas, logines ir net istorines, ir sąsajas su literatūra.
Pradėkime nuo to, kas pasakyta apie žodžio (semantinių) ribų peržengimą.
Kas matė rankraštinių Franzo Kafkos dienoraščių fotokopijas, galbūt atkreipė dėmesį į įdomius, išraiškingus autoriaus piešinius, kurie pertraukia arba pratęsia žodžiais užrašomas mintis. Ne tik F. Kafka, ne vienas ir lietuvių rašytojas, pristigęs žodžių, ieškodavo grafinio piešinio ar kitokio savo gyvosios minties vaizdumo. Grafinis eilėraščio ar kito kūrinio vaizdas yra papildomai kuriamas publikuojant, leidžiant knygas. Knygų, ir ne vien vaikams rašomų, iliustravimas yra toks pat senas, kaip ir pati knyga. Labai puošnūs renesansinės ir barokinės Lietuvos spaudiniai7. XX a. pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje Paryžiuje (1937) pristatytos Lietuvos grafikų iliustruotos knygos pelnė aukščiausius apdovanojimus: Viktoro Petravičiaus „Gulbė karaliaus pati“ – didįjį prizą, Mečislavo Bulakos „Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka“ – aukso medalį. Turime talentingų knygos dailininkų. Kaip juos visus išvardyti? Sunku nesižavėti Telesforo Valiaus iliustruota Juozo Tysliavos poema „Tawa nouson“ (1962). O L. Gutausko eilių vaikams knygos, jo paties „nupieštos“, yra puikūs šiandienės literatūros ir dailės sanglaudos pavyzdžiai.
Elektroninės žodžio laikmenos atviros tokiai sanglaudai. Jos ypač talpios ir lanksčios, gali ne tik plėtoti literatūros sąsajas su kitais menais, bet ir sukelti jų transformacijas – vienų kūrybos formų virtimą į kitas.
Prisiminęs literatūros ir vaizduojamojo meno, rašytojų ir dailininkų ilgaamžę draugystę, šių svarstymų skaitytojams turiu priminti, kad iš jos prasidėjo vadinamoji konkrečioji, arba daiktiškoji (materialioji, vizualioji, grafinė ir pan.), poezija. Tai – „abstrakčiojo meno kryptis, grindžiama išgrynintu akustiniu arba vizualiniu efektu“8. Anot Vytauto Kubiliaus, žodis šioje poezijoje desemantizuojamas: „garsai, skiemenys, raidės tampa savarankiškais vienetais, kurie montuojami į ekspresyviai skambančią partitūrą arba grafikos figūras“9. Anot Simonos Talutytės, „konkrečioji poezija į lietuvių literatūrą kaip ir į visą vakarietiškąją atėjo istoriškai palaipsniui – apie jos tradiciją galima kalbėti pradedant nuo LDK baroko literatūros“10. Joje tyrėja ypač išskiria Eglės Patiejūnienės aptartus specifinius eilėraščius, vadinamuosius poesis artificiosa11.
XX a. pradžioje konkrečiosios poezijos / literatūros raidai įtakos turėjo rusų formalistai, o Lietuvoje – keturvėjininkai. 1953–1954 m. paskelbti konkrečiosios poezijos manifestais vadintini Öyvindo Fahlströno ir Eugeno Gomringerio tekstai, kurie šiandienę konkrečiąją poeziją / literatūrą teigia kaip vizualųjį žodžio meną.
Atrodo, turime gana įvairių jo šalininkų ir Lietuvoje12, o užsienyje itin sparčiai populiarėja elektroninės konkrytų formos. Galimybių kurti yra daug ir jų vis daugėja, tad pavyzdžiai sensta vos spėję atsirasti. E-konkrytai (e-concrete poetry) gali būti žodžio simbiozė su vaizdu, garsu ir įvairiomis medijomis. Kartais jie apibūdinami kaip tarpdisciplininė meno kryptis, kuri jungia vaizdą ir muziką, instaliacijas ir skulptūrą, teatrą ir šokį ir t. t.
Populiarus šiandienės skaitmeninės poezijos teoretikas Loss Pequeno Glazieras13, veikale „Skaitmeninė poetika: E-poezijos darymas“ („Digital Poetics: The Making of E-Poetrie“) aptaręs hiperteksto, vaizdo, kinetinio teksto ir e-poezijos sąsajas, prieina prie išvados, kad šią teoriją turėtų žinoti visi poetai. E-poezijos plėtrai ir jos autorių teisėms ginti Europoje ir pasaulyje steigiamos jos autorių (taip pat – ir skaitytojų) asociacijos, rengiami e-poezijos festivaliai, kongresai14.
Taigi ir konkrytai, ir e-konkrytai, kaip ir pradžioje aptarta e-literatūra, yra mūsų gyvenimo realybė. Belieka pabrėžti skirtumus. Tai yra riba, anapus kurios gali nelikti literatūros. Riba peržengiama tada, kai žodis e-konkrytuose vartojamas taip, tarsi kūrinių autoriai būtų dislektikai15. Žodis ir kalba, deja, gali prarasti savo istorines literatūrines šaknis ir būti maitinami visai kitaip. Kaip nebūdinga literatūrai. Būtent toks – radikalus – žodžio keitimas į kitas mąstymo, vaizdavimo ar meninio matymo formas, mano manymu, darosi pavojingas pradžioje minėtai literatūros tradicijai.
Galbūt šis pažyminys – dislektinė – galėtų nurodyti skirtumą tarp elektroninės literatūros, kuri praplečia ar pagilina tradicinę literatūrą, ir e-literatūros, kuri skirtųsi nuo to, apie ką kalbame, kaip svarstome iš žodžio semantikos gimstančius kūrinius. Tai ne tik užrašomo žodžio popierinės „laikmenos“ keitimas į kitą – elektroninę. E-konkrytų atveju gali pakisti ne tik literatūros laikmena. Žodžiu netikima, juo nepasitikima. Nuo žodžio bėgama ir gali būti pabėgama. Žodis, kaip ir disleksijos atveju, gali tapti nesuvokiamas / nesuprantamas, pamirštamas, išstumiamas, keičiamas į grafinę raišką. Į dar kažką. Anapus literatūros ribos.
Ar gali taip būti? Gali, kada autoriams / skaitytojams rūpi kiti, ne literatūros, tikslai. Netrukdykime jiems. Tegu kiekvienas eina savu keliu. Tik tegu literatūra (netgi suskaitmenintoji) nemeta savojo. Juo tebeina gražus būrys autorių ir skaitytojų.
1 Žr.: Jančoras Ž. Laisvieji skaitmeniniai kūriniai: nuo laisvųjų programų iki kūrybinės visuomenės // Santalka: filosofija, komunikacija. – 2011. – T. 19. – Nr. 2.
2 Pirmosios lietuviškos ESM buvo tikros milžinės: joms sumontuoti prireikdavo atskiro ir gana didelio kambario (tokias jas XX a. 7-ajame dešimtmetyje menu Kauno politechnikos institute). Tačiau jau tada jos bandė žaisti šachmatais ir kurti eilėraščius. ESM „kūrybingumo“ temos aktualumą liudija anuomet populiari Tomo Venclovos knyga: „Golemas, arba dirbtinis žmogus: pokalbiai apie kibernetiką“ (Vilnius: Vaga, 1965).
3 Nežinau, ar šiandien IT kuria pagal (programas) eilėraščius, tačiau žaisti šachmatais su e-priešininku galima net internete. (Pavyzdžiui, pati siūlosi programa „64 langeliai“.) Kuris laimėtų, matyt, priklauso nuo abiejų žaidėjų pasirengimo tokiai kovai – „mąstančios mašinos“ programos lygmens ir šachmatininko gebėjimų / talento.
4 R. Granauskas: man brangiausia ta knyga, kuri dar neparašyta. – Kalbina Laima Rugėnienė // Lietuvos žinios, 2013-08-18 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/r-granauskas-man-brangiausia-ta-knyga-kuri-dar-neparasyta/161420. [Peržiūrėta 2013-11-05]
5 L. Gutauskas: dabartinėje literatūroje – daug laikraštinio mąstymo. – Kalbina Raminta Jonykaitė // Lietuvos žinios, 2013-11-16 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/l-gutauskas-dabartineje-literaturoje-daug-laikrastinio-mastymo/167598 [Peržiūrėta 2013-11-16]
6 Concret (angl.): 1. betonas; 2. konkretus, realus, materialus.
7 Žr.: Patiejūnienė E. Brevitas Ornata. Mažosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose. – Vilnius: LLTI, 1998.
8 Kubilius V. Konkrečioji poezija // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: LLTI, 2001. – P. 243.
9 Ten pat.
10 Žr.: Talutytė S. Konkrečioji poezija Lietuvoje // Metai. – 2006. – Nr. 5. Be V. Kubiliaus, tai, atrodo, vienintelis straipsnis apie šią literatūros kryptį Lietuvoje.
11 Patiejūnienė E. Brevitas Ornata. Mažosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose. – P. 267.
12 Rašau „atrodo“, nenorėdamas suprastinti man žinomų ir nežinomų įvaizdžių. Pavyzdžiui, „Vario burnos“ visada ginčys mano įvardytą šios grupės „konkretizmo“ tapatybę, nes, pasak jos pradininko Tomo S. Butkaus, „menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti“.
13 Poetas ir profesorius L. P. Glazieras yra Elektroninės poezijos centro Niujorke direktorius.
14 2001 m. įvyko pirmoji tarptautinė e-poezijos konferencija. Pernai rugsėjį Pompidu meno centre Paryžiuje surengtos konferencijos „Chercher le text“ motto toks: „Tekstas yra ten, kur jo nesitiki pamatyti, rasti ir t. t.“
15 Nenoriu nieko šiuo žodžiu įžeisti. Leonardo’as da Vincis buvo ne tik kairiarankis, bet ir dislektikas. Mokslininkai nustatė, kad apie 5–10 proc. mūsų planetos gyventojų iš prigimties turi skaitymo sutrikimų – yra dislektikai. Jie yra tarsi akli – negali (nesugeba) skaityti. Inovatyvių verslų kūrėjas švedas Johanas Staёlis von Holsteinas prisipažįsta: „Esu dislektikas, taigi, nemėgstu skaityti – galvoju ne žodžiais, o vaizdais. Sakoma, kad vienas vaizdas vertas tūkstančio žodžių, o aš turiu tūkstantį vaizdų, vadinasi, kitam reikia milijono žodžių.“ Žr.: Fuks E. Švedų inovatorius: Lietuvai reikės dar vienos kartos pasivyti išsivysčiusias šalis. www.DELFI.lt. 2013-12-17 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/verslas/verslas/svedu-inovatorius-lietuvai-reikes-dar-vienos-kartos-pasivyti-issivysciusias-salis.d?id=63529516#ixzz2nigwQl9M >. [Peržiūrėta 2013-12-18]