Proza
Greta Musteikienė. Dvi novelės
2019 m. Nr. 11
Gimiau 1986 m. Kaune, baigiau Kauno Saulės gimnaziją. 2004–2010 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijavau mediciną, 2014 m. baigiau pulmonologijos rezidentūrą. Šiuo metu studijuoju doktorantūroje ir dirbu Kauno klinikų filiale. 2018 m. esu laimėjusi rašyk.lt fantastų organizuotą siaubo pasakų konkursą, pasaka publikuota rinkinyje „Pašiurpos“ (2019); 2019 m. – Lituanicon trumposios prozos konkursą, laimėjęs apsakymas išspausdintas žurnale „Protagonistas“. Leidykloje „Naujas vardas“ esu išleidusi du fantastinius romanus apie viduramžių Lietuvą („Alsuojanti tamsa“, 2017; „Šešėlių saulė“, 2018).
Nusikaltimas
Sukišo rankas į drėgną žemę. Tokiomis akimirkomis jausdavosi susiliejęs su savo sodu ir jį apimdavo palaima. Nejučia ėmė tyliai dainuoti „Celeste Aida“. Neturėjo klausos, beveik nemokėjo itališkai, bet tai buvo nesvarbu. Žvelgė į rasą, žibančią ant vazone augančio rausvai baltos rožės kero, ir buvo taip gera, lyg jo nerangus senas kūnas būtų tapęs lengvu plunksniniu debesiu, gaivinančia dulksna krintančiu ant visų šių gėlių.
– Tuojau, mažoji, tuojau, pakentėk dar truputį, – tarė sodinamai margažiedei rožei. Užsimiršęs vėl nusivalė dešinę švarko rankovę. Kreida jau seniai nebeišsitepdavo, bet net išėjęs į pensiją nesugebėjo atsikratyti senų įpročių. Ir dar atsirado naujų. Pavyzdžiui, ėmė kalbėtis su augalais. Puikiai suprato, kad šie jo negirdi, tačiau vis tiek atrodydavo, kad gėlės, su kuriomis bendrauja, auga geriau. Taip, jei kas pamatytų, būtų gėda, bet per artimiausią puskilometrį čia paprastai nepasitaikydavo jokio kito žmogaus. Laimei.
Nuo darbo pasilenkus įskaudo nugarą, tad išsitiesęs pasirąžė. Vėl neatsispyrė pagundai apžvelgti sodą. Užtruko ne vienus metus, kol iš nykios pilkos statybvietės sukūrė tokį žalią gyvybės kampelį. Jei kas būtų paklausęs, kuo jis labiausiai didžiuojasi… Bet niekas jo neklausinėjo, ir tai gerai. Šiuo metu, ko gero, jautėsi laimingesnis nei kada nors anksčiau. Niekam nebeatsakingas, laisvas nuo kitų žmonių, nuo jų vilčių ir reikalavimų. Kaip tik vakar, jau nė trupučio nesigailėdamas, į šiukšlių konteinerį sumetė visas auklėtinių klasės nuotraukas, senus pamokų planus ir to paskutiniojo nepavykusio meilės romano liekanas – laiškus ant jau gelstančio nuo laiko popieriaus. Praėjęs gyvenimas praėjo, ir tiek.
Dabar jam nebereikėjo nieko daugiau, tik šito sodo, šito jaukaus didelio namo, nuo knygų linkstančių lentynų, naujo patefono ir senų operų įrašų plokštelėse. Čia jis galėjo vakarais įsitaisyti terasoje, stebėti, kaip saulėlydžio gaisai keičia gėlių atspalvius, ir mąstyti apie šį, rodos, pragarmėn riedantį pasaulį, kupiną veidmainystės, cinizmo ir melo, ir mėgautis tuo, kad turi užuovėją, kur gali nuo viso šito pasislėpti. Vakaro tyloje jam atrodydavo, kad sodas – paskutinė idealizmo tvirtovė, o jis – jos vartų sargas.
Vėl priklaupė ir ėmė semti juodą kvapią žemę, darbuodamasis mažučiu saulėje blizgančiu kastuvėliu. Sodo įrankius prižiūrėjo taip pat kruopščiai, kaip anksčiau savo rašiklius, kabineto mikroskopus ir iškamšas. Kaskart panaudojus kastuvai, kauptukai, grėbliai ir kibirai būdavo nuvalomi ir sudedami į priskirtas vietas sandėliuke. O naujos rožės sodinimas prilygo ritualui. Viskas vykdavo iškilmingai ir lėtai. Prieš akis iškildavo vaikystės sekmadieniai, kunigo, atidarančio auksines tabernakulio dureles, lėtai paimančio ir iškeliančio ostiją, judesiai. Bažnyčioje nebesilankė seniai, dabar jo altorius buvo sodas, ostija – rožė. Jau tylėdamas kasė ir pylė juodžemį ant šalia pasiklotos baltos drobės atraižos. Tepriima žemė šį augalą, tegul jis teikia jai džiaugsmo ir grožio. Dvidešimt šeštas žemės kaušelis. Liko visai nedaug. Ir tada kastuvėlis į kažką atsitrenkė. Čia dabar kas, nejau dar viena užsilikusi statybinė šiukšlė? Dėl sutrikdyto ritualo suirzo. Pirštai greitai paniro į žemę. Štai. Užčiuopė. Forma ir tekstūra iš karto pasirodė pažįstama. Tikrai ne statybinė šiukšlė.
Iškrapštęs padėjo radinį ant delno ir nubraukė prikibusius grumstelius. Rankos ėmė virpėti. Suprato, kas tai, iš pirmo žvilgsnio. Juk tūkstančius kartų čiupinėjo savo kabinete kabantį griaučių maketą. Žmogaus pirštakaulis. Mažo žmogaus pirštakaulis. Pajuto, kaip į veidą plūsta kraujas, kaip įprastas širdies ritmas užkala tachikardija. Padėjęs radinį ant drobės jau abiem rankom pradėjo semti žemę. Atkasė ir daugiau kaulų: štai kiti pirštakauliai, delnakauliai, riešakauliai, dilbis… Nužėręs nuo jų žemes atšoko, papurtė rankas, nusivalė į kelnes ir nubėgo namo. Nesustojo net nuplauti kastuvėlio.
Skubėjo taip, lyg skeletas sode dar būtų gyvas žmogus, lyg reikėtų kviesti greitąją pagalbą ir jį gaivinti. Apėmė panika. Ne, palaikų nebijojo. Ko gero, gąsdino tai, kur jie buvo, tai, kad iki šiol apie juos nežinojo. Kaip tyčia, niekaip nerado, kur pasidėjo tą prakeiktą telefoną. Puldamas iš vieno kambario į kitą petimi trenkėsi į knygų lentyną. Ant grindų bumbtelėjo „Nusikaltimas ir bausmė“. Jis stabtelėjo. Nusikaltimas. Taip, tai nusikaltimas. Pirko namą prieš kelerius metus, žinojo, kad jis statytas anksčiau buvusio šilo vietoje, gink dieve, ne ant kapinių. Be to, juk karsto neatkasė. Pagal palaikų būklę medinis karstas dar tikrai nebūtų spėjęs sudūlėti. Ir taip negiliai užkasta.
Galų gale išvydo telefoną ant virtuvinės spintelės. Pagriebęs žemėtais pirštais surinko 112. Net negirdėjo, ką sakė atsiliepusi operatorė, tik greitakalbe pabėrė, kad jo sode yra lavonas ir jam reikia policijos. Operatorė dar bandė tikslintis faktus, tačiau jis nebesiklausė. Išjungęs telefoną truputį nurimo. Atrodė, kad pareiga atlikta. Gal ne tiek pareiga, kiek noras atsikratyti įsibrovėlio. Tas lavonas neturėjo teisės būti jo sode. Jautėsi apgautas, suterštas. Tarsi tas negyvas vaikas būtų pažeidęs didžiausią privatumą, slapta klausęs jo išpažinčių. Visus šiuos metus kitatikio akimis stebėjęs jo ritualus, girdėjęs augalams skirtus žodžius, dainuotas arijas, uodęs rožes, gal net šaipęsis iš jo. Vaikai iš jo visada šaipydavosi, ir šitas negali būti kitoks. Staiga lyg seniausios sodo rožės dygliai jį pervėrė nauja mintis. Kaip jis iš karto nepagalvojo? Jie juk išknaisios sodą. Nepasitenkins mažute ranka rožės duobėje. Žinoma, ne. Jie ieškos visų griaučių. Griaučių, kuriuos greičiausiai jau apraizgė jo gėlių šaknys. O gal net įtars, kad palaikų čia esama ir daugiau. Jie bedieviškai sunaikins jo sodą.
Vėl išbėgo laukan. Atrodė, kad gėlės taip pat išsigando. Ne, to negali būti. Niekas neturi teisės naikinti sodo. Rožių negalima iškasti. Net jei jie tai darytų atsargiai… Bet atsargiai jie nedarys. Jiems svarbu ne augalai, o tiesa. Žinoma, ir jam tiesa visados buvo viena didžiausių vertybių, bet… Ne dabar, ne šitaip. Tų kaulų tiesa jo ramybės oazėje atrodė bevertė ir vulgari. Policija tikriausiai jau važiuoja. Grįžo į namą, ėmė vaikštinėti po svetainę beviltiškai bandydamas sugalvoti išeitį, jusdamas, kaip nesustabdomai, tarsi medžio syvai iš prakirstos šakos, teka laikas. Neįsileisti policininkų? Ne, kvaila. Pačiam iškasti rankutę ir sakyti, kad buvo tik šitiek? Nepatikės, tikrai nepatikės. Uždrausti kasti? Bala žino, ar turi tam teisę. Kas dar? Kas dar? Mažasis įsibrovėlis jau nebegąsdino. Jis čia visada buvo ir niekuo nepakenkė, galbūt kaip tik jo pūvantis kūnelis maitino rožyną. Priešai dabar atrodė tie, kuriems skambino kaip išgelbėtojams. Žvilgsnis užkliuvo už baro. Galvoje lyg spragtelėjo. Pravėręs dureles žvilgtelėjo vidun. Brendis. Tas pats, kurį paliko vaikystės draugas, atvažiavęs į svečius įkurtuvėms. Tada jie jo net neatidarė, paliko „kitam kartui“. Tas kitas kartas taip ir neatėjo. O jei…
Čiupo butelį, atsuko kamštį ir išmaukė keletą gurkšnių. Deginantis skystis draskė gerklę kaip pušies spygliai, tačiau įveikęs save nurijo. Tada lyg kvepalais apsišlakstė brendžiu kaklą, drabužius. Nuėjęs prie veidrodžio susivėlė plaukus, žemėtomis rankomis išsitepė veidą, kreivai susisagstė marškinius. Apykaklė ir pažastys juodavo nuo prakaito. Jei ne ta išsigandusio pirmokėlio išraiška veide, ko gero, būtų atrodęs kaip tikras girtuoklis. Atsisėdo į fotelį ir kuriam laikui užsimerkė. Juto, kaip pamažu pradeda veikti alkoholis: širdis rimo, akyse ėmė lietis, kvėpavimas lėtėjo ir po oda ėmė šiltai dilgčioti. Galop išgirdo, kaip į kiemą įsuka mašina. Skambutis. Policija.
Niekada nebuvo melagis, nemėgo vaidinti ir apsimetinėti. Atsistojo ir nieko nelaukęs atvėrė duris. Priešais išvydo du vyrus. Pareigūnai prisistatė. Jis nutaisė girtą šypseną, tada palinko jų pusėn ir tyliai, lyg sąmokslininkas, sumurmėjo:
– Įvyko nesusipratimas.
Policininkai susižvalgė. Ketino kažko klausti. Iš jo burnos paplūdo žodžiai. Niekada nemanė, kad turi tokį talentą taukšti niekus:
– Žinot, klausau šiandien „Aidą“, gurkšnoju, mąstau apie gėrį ir grožį…
Pareigūnai, vis dar nesuprasdami, su kuo turi reikalą, įdėmiai į jį stebeilijosi. Jam atrodė, kad negalima nustoti kalbėti, nes tada jie būtinai paklaus, kur lavonas, arba patys nueis į sodą ir ims kasti. Taigi plepėjo, aikčiojo ir svirduliuodamas juokėsi. Praradęs kantrybę vienas policininkas čiupo jį už rankos ir liepė paaiškinti, kodėl juos išsikvietė. Jis nutilo. Staiga pasirodė, kad tie uniformuoti žmonės jį kiaurai permato, bet žodžiai liejosi toliau:
– Tai mano rožė. Ji pajuokavo. Kai gyveni vienas, žinot… Imi kalbėtis…
Tada jis ėmė pasakoti apie savo rožes, apie jų charakterius, apie tai, ką kuri labiausiai mėgsta. Matė, kaip vyrai vėl susižvalgo, kaip jų veiduose atlėgsta įtampa. Galų gale vienas, netaręs daugiau nė žodžio, grįžo į mašiną, antrasis išrašė baudą už melagingą iškvietimą. Paskui abu išvažiavo.
Temo. Įsitaisęs terasoje klausėsi iš namo sklindančios „Traviatos“ ir didžiuodamasis žvelgė į rožyną, į naujai pasodintą rausvakraščiais baltais žiedais šviečiantį kerą. Niekada gyvenime nesijautė taip apgailėtinai, kaip tada, kai nulydėjo akimis išvažiuojančią policijos mašiną, bet tai buvo nebesvarbu. Jis apsaugojo savo bažnyčią ir visus jos altorius. Šmėkštelėjo mintis, kad šis sodas vis dėlto yra kapavietė, bet papurtė galvą vydamas ją šalin. Net jei ir taip, ar kas turi gražesnį kapą?
Antrosios laidotuvės
Plonas, ilgas jo pirštas bakstelėjo į sraigės kūnelį. Atrodė sausesnis negu anksčiau. Sraigė nejudėjo.
– Ei, – garas iš burnos sklaidėsi kambario prietemoje, – tu gyva?
Jis išsitiesė ir paspirdamas šiukšles nuėjo į virtuvę. Atidarė šaldytuvą. Pasklido puvėsių tvaikas. Apatiniame stalčiuje rado apvytusį salotos lapą. Į vieną ranką paėmė sraigę, į kitą – lapą, ir juos suglaudė.
– Ėsk, – įsakė.
Kilstelėjo delnus arčiau nučiupinėtais akiniais pabalnotos nosies. Sraigė vis tiek nejudėjo. Užuodė nuo kriauklės sklindantį kvapą. Jis nebuvo geras.
– Ir vėl numirei, – atsiduso.
Nubraukė nuo stalo vakarykščių dribsnių likučius ir padėjo ją ten. Sraigė jau trečią dieną nerodė gyvybės ženklų, bet jis vis tikėjosi, kad ji miega. Dabar suprato: vis dėlto numirė. Jis stengėsi ja rūpintis taip, kaip anksčiau ji rūpinosi juo: maitino, leido ropinėti ant stalo, ant kilimo, ant jo kūno, kartu žiūrėdavo televizorių, skaitydavo jai kriminalų skiltį penktadienio laikraštyje. Net vėl pasiūlė anksčiau jos taip mėgto alaus. Ji atsisakė.
Kurį laiką tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į ją. Norėjo galutinai įsitikinti. Vakaras peraugo į naktį, tačiau sraigė nejudėjo. Ką gi, reikia palaidoti. Būtų norėjęs ją dar kuriam laikui pasilikti, bet jautė, kad tai būtų negerai. Juk praėjo trys dienos. O tai lyg trys šermenų dienos, kurios buvo, kai ji mirė pirmą kartą. Ir tada ją teko laidoti. Ne ten, kur būtų norėjusi. Jis sakė jiems, bet jie neklausė. Net socialinė darbuotoja Vera.
Kita vertus, jo apskritai niekas neklausydavo. Net Rudis, jau penktus metus pakastas po nudžiūvusia kiemo kriauše. Rudį mama liepė įdėti į karstą. Pati surado keletą lentų, jas supjovė, sukalė, įdėjo vidun net paklotėlį ir Rudžio mėgstamą apkramtytą kamuoliuką. Jis manė, kad tai gražiausios šuns laidotuvės, kokios tik gali būti. Mamos laidotuvės buvo prastesnės. Tos pirmosios.
Palikęs sraigę išėjo ieškoti lentelių. Neprisiminė, kur mama tada jas surado. Sandėliuke? Pradaręs suklypusias sandėliuko duris išvydo iki pat viršaus sukrautus rakandus. Lentų nesimatė. Grįžo vidun. Namus tvarkydavo ir viską į vietas sudėdavo mama. Ji visad sakydavo, kad jis netvarkingas berniukas, tačiau jis tiesiog pamiršdavo, kur kas turi būti. Pamažu po jos mirties visi daiktai atsidūrė ant grindų. Dabar buvo sudėtinga eiti iš kambario į kambarį, tualeto durys nebeužsivėrė, bet jis priprato.
Perėjo visus namus, bet lentų taip ir neužtiko. Nutarė panaudoti kokią nors dėžutę, bet vienintelėje, kurią rado, gulėjo jųdviejų taip ir nebaigta dėlionė. Galop prie mamos lovos pastebėjo jos batelį. Juodą, lakuotą, nubrozdinta nosimi, žemu nuvaikščiotu kulnu. Priminė karstą. Tiks. Griebęs batelį jau sukosi eiti, bet ant naktinio stalelio prie apdulkėjusios lempos pamatė kortų kaladę. Mama mėgdavo lošti kortomis. Buvo ir jį išmokiusi visokiausių žaidimų, tik jam jie nepatiko. Mama visada laimėdavo ir visada iš jo juokdavosi. Staiga prisiminė, kaip jiedu į Rudžio karstą dėjo kamuoliuką. Kortų kaladėje surado vynų tūzą – ši korta labiausiai priminė mamą: ją galėjai pažinti iš nugarėlės, nes vienas kampelis buvo su lenkimo randu. Mama sakydavo, kad lošiant ji atneša sėkmę. Gal pravers ir dabar.
Nutarė ryto nelaukti. Pagriebė batą su sraige ir įkišta korta, žengė prie durų. Stabtelėjo. Kažko trūko. Juto, kad mama nebūtų patenkinta. Gal įdėti ir dar ką nors, kas priklauso išimtinai jam? „Kai mirsiu, liksi vienui vienas. Kaip tu be manęs? Kad taip galėčiau ir tave pasiimti.“ Tada jam buvo baisu, bet jis visai nenorėjo, kad mama jį pasiimtų. Ten, karste ir duobėje, nejauku. Šalta. Geriau ne jis mirtų, o ji gyventų. Taip, tai būtų buvę daug geriau. Bet jo niekas niekada neklausydavo. Ir dabar nenorėjo, kad mama jį pasiimtų, nors ten, kur ketino ją palaidoti šį kartą, buvo ne taip nyku. Dairėsi, bet nė vienas daiktas neatrodė tinkamas. Tada sugalvojo. Sugrįžo į virtuvę, pastatė batą ant stalo ir paėmė peilį. Pridėjo trupiniuotus ašmenis prie delno. Kurį laiką stovėjo, nedrįsdamas spustelėti ir perrėžti odos. Burna pritvinko seilių. Bet prisiminė jos žodžius: „Spjaudytis negražu.“ Nurijo. Staiga galvoje nušvito. Paknopstom nubėgo į vonią ir stalčiuje tarp tepalų bei pusiau išlukštentų tablečių rado ausų krapštuką. Įkišęs į ausį pasuko. Vatos galiukas aplipo geltona siera. Atsiduso lengviau: viskas paruošta.
Jūra ošė piktai, pūtė žvarbus vėjas, karstą teko pridengti. Galų gale priėjo moterų paplūdimio ženklą. Čia. Ši vieta mamai užvis labiausiai patikdavo. Ir jam. Prisiminė laikus, kai ateidavo čia dviese. Abu išsirengdavo ir tįsodavo po kepinančia saule. Su kiekvienais metais į jį vis labiau šnairuodavo moterys, kartais viena kita imdavo burbėti, kad tokiam dideliam bernui čia ne vieta. Mama atsakydavo žodžiais, kurių jam ištarti neleisdavo. Ir moterys pasitraukdavo. Nebesivedė čia jo nuo tos dienos, kai pastebėjo po rankšluosčiu save liečiantį. Tada mama skaudžiai užsuko ausį ir ilgai šaukė, kad taip elgtis nedora ir negalima. Jis jautėsi kaltas. Bet negalėjo nieko padaryti. Aplinkui vaikščiojo nepažįstama moteris apvaliu pilvu ir dar apvalesnėmis krūtimis. Ji trukdė susikaupti. Nuo tada paplūdimyje nesilankė. Dabar čia buvo keistai tuščia. Jis žinojo, kad mama ilgisi šios vietos. Tai ir bandė pasakyti socialinei darbuotojai Verai, aiškindamas, kodėl ją reikia laidoti šičia. Vera jo neklausė. Gal todėl mama ir grįžo. Rado ją bešliuožiančią ant paminklo. Kai pasilenkė prie jos, rageliai išsitiesė jo pusėn, lyg norėdami paliesti, ir jis suprato – mama jo nepaliko.
Bet dabar ji ir vėl numirė. Šį kartą ją palaidos tinkamai. Ne miesto kapinėse, o čia. Atsiklaupęs ėmė pirštais gremžti drėgną rupų smėlį. Vėjas išpūtė jo striukę lyg parašiutą. Gana. Paguldė batelį duobės dugne ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo. Šita duobė nebuvo tokia juoda ir gili, bet ir į ją nesinorėjo. Greitais judesiais ėmė žerti smėlį ant karsto. Veide prasirėžė šypsena, ji vis platėjo. Galop duobę užvertė. Jis išsitiesė. Pažvelgė į apvalų drėgno smėlio kauburėlį moterų paplūdimio vidury. Ne, negerai. Tada užlipo ant jo ir sumynė. Iš kapo neliko nė žymės.
Apsidairė. Atrodė, lyg čia būtų pirmą kartą. Jis atsisuko į vėją ir ėmė juoktis.
Herkus Kunčius. Kolūkio pirmininkas Palangos kurorte
2019 m. Nr. 11
Romano „Kolūkio metraščiai“ fragmentas
Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo ir nerausdamas bandė paneigti, kad jam sušlubavo sveikata: tirpsta galūnės, svaigsta galva, gelia sąnarius, vaidenasi Darbo raudonosios vėliavos ordinas etc. Tačiau susirinkimas tą kartą ir vėl pademonstravo geležinę valią – nutarta nedelsiant išleisti pirmininką atostogų. Ir nors „Lenino keliu“ kolūkyje buvo pats darbymetis, niekas šiam nutarimui neprieštaravo. Visi, įskaitant partorgą Montvilą, zootechniką Riaubą bei veterinarą Misiūną, lengviau atsikvėpė ir nesislapstydami už siloso bokšto džiūgavo, kad kurį laiką pabus be valdžios.
Kolūkio kontoroje pavarčius dokumentus išaiškėjo, kad kolūkio pirmininkas dar niekada nebuvo atostogavęs; šį faktą patvirtino ir partijos komitete. Tad pirmininkas, kolūkiečių profesinei sąjungai tarpininkaujant, galėjo gauti kelialapį į bet kurią Krymo, Karelijos ar Abchazijos sanatoriją neribotam poilsiui. Tačiau jis, norėdamas likti arčiau savo kolūkio, pasirinko Palangą. Iš jos, atsiradus skubiam reikalui, visada buvo galima per kelias valandas sugrįžti namo.
Palanga po ketvirčio amžiaus ne tik kolūkio pirmininkui atrodė pasikeitusi. Anot LTSR liaudies rašytojo, TSKP nario bei kandidato į LKP CK narius Juozo Baltušio, aprašiusio to meto kurortą knygelėje „Kas dainon nesudėta“, ji išgražėjo, apsistatė, apsivalė nuo brudo: „Ir vasarotojai atėjo kiti. Gamyklų darbininkai, kolūkiečiai, tarnautojai, mokslo, meno, literatūros žmonės. Šalia leningradiškio tekintojo kaitinasi kopose lietuvis rašytojas, šalia pražilusio Maskvos akademiko meškerioja kaunietis šoferis, dalindamasis su juo ir savo patyrimu žvejybos mene, ir sliekų atsarga. Babtietis traktorininkas kopia į Birutės kalną drauge su Nemenčinės mašininke, ten vėl panevėžietis mokytojas užmezgė pažintį su šiauliete buhaltere“…
Atvykęs į Palangą, kolūkio pirmininkas įsikūrė šalia jūros esančioje prašmatnioje „Žuvėdros“ sanatorijoje. Ne itin erdviame, tačiau šviesos nestokojančiame kambaryje jau vasarojo penki įvairaus amžiaus bei profesijų vyrai: geležinkelietis Semionas Čelitka iš Babruisko, voveraičių medžiotojas Andrejus Samsonovas iš Tomsko, geltonsnapis milicijos seržantas Robertas Ošmianskis iš Eišiškių, vidutinio amžiaus mažakalbis mechanikas Saulius Lechovičius iš Lentvario ir į šamaną panašus liaudies kontrolės inspektorius Omaras Chajamas iš Taškento.
Visi jie, su profsąjungų kelialapiais atvykę į Palangą prieš savaitę ar anksčiau, senu palangiškių papročiu net neketino eiti prie jūros. Po daugiadienių gertynių išvirtę ant grindų ir skęsdami tuščių „Palangos“ butelių jūroje, vasarotojai gailiai aimanavo ir vienas kitam skundėsi, kad miršta. Išvydę naujakurį visi sutartinai nudžiugo ir šiaip ne taip pakilę pareikalavo, kad šis kuo greičiau „prisirašytų“. Kolūkio pirmininkas Vytautas žinojo ne tik partinių konferencijų, kolūkiečių sueigų, bet ir gydyklų, profilaktoriumų, pensionatų bei sanatorijų papročius. Tad, ilgai nedelsęs, jis it viesulas subėgiojo į parduotuvę prie „Senosios vaistinės“ ir atbarškino šešetą butelių „Palangos“.
Susipažinus ir įkirtus po stiklinaitę „Palangos“ trauktinės, pasitaisė sveikata ne tik geležinkeliečiui Čelitkai, voveraičių medžiotojui Samsonovui, seržantui Ošmianskiui, mechanikui Lechovičiui bei inspektoriui Omarui Chajamui, bet ir kolūkio pirmininkui. Ir išties, „Palangos“ trauktinė turėjo stebuklingų gydomųjų savybių. Galbūt todėl, vieningai užsigeidus, kad sveikata dar labiau pasitaisytų, kolūkio pirmininkas vėl subėgiojo į gastronomą. Parūpinęs dar šešetą „Palangos“ butelių, Vytautas net nepajuto, kaip tapo žvalus ir kupinas jėgų. Trečią kartą į parduotuvę lėkė Samsonovas, ketvirtą – Ošmianskis, o penktą kartą pristatyti degalų pasisiūlė Omaras Chajamas, kuris vis skundėsi, kad jam pajūryje trūksta gaivaus oro.
Kai šeštą kartą su „avoska“ iš gastronomo sugrįžo geležinkelietis Semionas Čelitka iš Babruisko, vyrai ėmė niurzgėti. Jiems labai nepatiko, kad vietoj „Palangos“ šis atvilko septynetą „Dainavos“ butelių. Tad veltui Čelitka kambario draugams teisinosi, kad parduotuvėje „Palangos“ nebebuvo, veltui atsiprašinėjo už „Dainavą“ ir meldė jo nenuskriausti. Tik kolūkio pirmininkui įsikišus buvo liautasi jį spardyti kojomis.
Kolūkio pirmininkas Vytautas prabudo po kelių parų. Palangoje vakarėjo, kažkur tolumoje grojo dūdų orkestras. Šalia jo prisiglaudęs lovoje tįsojo voveraičių medžiotojas Andrejus Samsonovas. Matyt, žmogus iš Tomsko kažką malonaus sapnavo, nes vis čepsėjo ir varvino seilę. Ant grindų, užvirtę vienas ant kito, knarkė milicijos seržantas Ošmianskis ir mažakalbis Saulius Liachovičius iš Lentvario. Liaudies kontrolės inspektorius Omaras Chajamas miegojo susirietęs kampe, o būdraujantis Semionas Čelitka slėpėsi po Ošmianskiui priklausančia lova.
Kolūkio pirmininkas, pabandęs suskaičiuoti tuščius „Palangos“ butelius, greitai pametė skaičių. Tad nieko geriau nesugalvojęs nutarė pakilti iš migio, kuriam laikui palikti naujuosius draugus ir pasidairyti po Palangą. Palanga po kelių parų gertynių atrodė niūriai. Vytautas, kamuojamas pagirių, buvo piktas. Ypač jį erzino Meilės alėjoje sutikti žmonės, kurie, anot rašytojo Juozo Baltušio, čia atvažiavo ilsėtis, nors nebuvo nuo ko jiems pavargti: „Neaiškūs tiekėjai, tamsių sandėlių vedėjai, nematomos prekybos veikėjai. Žmonės su neaiškiu veidu, su legalia profesija, ir žmonės be jokio veido ir jokios profesijos. Neaiškus ne tik jų veidas. Daug kas čia neaišku. O pirmiausia, šaltiniai, iš kurių plūsta nesibaigiančios jų gėrybės. Šitiems žmonėms nereikalinga profsąjunga su kukliais savo kelialapiais, nereikalingi sanatoriniai lapai, atidarantieji gydyklų duris. Atvyko privačiai. Gyvena privačiai. Valgo privačiai. Ilsisi privačiai. Ir ne po vieną, ne poromis, o ištisom šeimom, ištisais klanais, kur sutelpa visi – nuo senelio ligi storai nusiganiusio anūko. Patalpos kurorte jiems turi būti visų geriausios. Patalas visų minkščiausias. Produktai visų šviežiausi. Kiek bekainuotų, kokiom priemonėm bebūtų gauta, paimta ar išlupta! Visa kita – kitiems“…
Meilės alėjoje norėdamas išvengti nemalonių veidų, kolūkio pirmininkas nėrė į „Vaidilutės“ restoraną. Čia, Birutės kalno pašonėje, po šiaudiniu stogu buvo sausakimša apsiryti nusiteikusių žmonių, scenoje kurtinančiai griežė kaimo kapela, kolūkiečių pamėgtas dainas plėšė operos teatro solistai. Atidžiau apsižvalgius, apėmė siaubas – nė vieno sąžiningo veido, visur įtartini tipai. Kad jų nematytų, kolūkio pirmininkas nutarė kuo greičiau užsipilti akis. Deja, įkalęs šimtuką „Dar po vieną“ ir užgėręs firmine „Vaidilutės“ gaiva, geriau nepasijuto. Tada, susivertus keletą „Dar po vieną“ porcijų, kojos pačios nunešė kolūkio pirmininką į statinės formos „Vasaros“ restoraną, bet ir čia buvo pilna įvairiausių tiekėjų, tarpininkų, valkataujančių Leningrado poetų ir net spekuliantų, atvykusių į kurortą iš Kauno ar Šiaulių. Ilgiau užsibūti „Vasaros“ restorane nesinorėjo. Nepatiko Vytautui ir pernelyg lipšnios, kūnu uždarbiaujančios klaipėdietės iš vadinamosios 16-tosios divizijos, kurioms jis vis tiek kibirais pirko „Tarybinį“ šampaną, o pats maukė likerius bei saldumo nestokojančias trauktines, kol galop susilažino, kad klofelinui yra atsparus.
Vienu metu kolūkio pirmininkas, lyg ir pasijutęs geriau, įgavo antrąjį kvėpavimą, nes nebesuprasdamas, kelinta dabar valanda, su laisvo elgesio merginomis atsidūrė „Klumpėje“, vėliau naktiniame bare netoli „Senosios vaistinės“. Ten spygavo mėlynanosiai lietuvių estrados artistai, o amoralūs žmonės, it nuo grandinės nutrūkę, nepadoriai šoko bei glaustėsi. Kiti gi, neapdovanoti muzikine klausa, it gyvuliai baubė, bandydami pusgirčiams dainininkams pritarti. Ir čia naktinio baro linksmybių užsuptam Vytautui juosta trūko.
Atsitokėjo vidudienį bestovintis Šventojoje ant beždžionių tilto, kurį atkakliai bandė išsupti, taip keldamas suprantamą poilsiautojų nepasitenkinimą. Buvo su savo gerokai apsiglamžiusiu švarku, svetimomis kelnėmis, basas ir be marškinių. Po akimi švietė mėlynė, priekinis dantis nuskilęs, krumpliai nubrozdinti. Laimei, galvą nuo saulės smūgio saugojo nežinomo geradario užmaukšlinta kepuraitė su užrašu „Palanga“.
Apsidairęs nuo beždžionių tilto, kolūkio pirmininkas, žinoma, iš pradžių nesuprato, kur atsidūrė. Kelis kartus pasiteiravęs vasarotojų ir sužinojęs, kad jis ne Palangoje, o LTSR darbo žmonių pamėgtame kurorte, per daug nenusiminė. Jį it balzamas guodė faktas, kad vis dar poilsiauja prie Baltijos jūros, o ne Šalčininkuose ar, neduok Viešpatie, kur nors Ignalinoje ar net Minsko plente. Tik, deja, paaiškėjo, kad švarko ir kelnių kišenės tuščios. Tad kolūkio pirmininkas, nieko geriau nesugalvojęs, pajūriu pėsčiomis nusvirduliavo link Palangos, esančios už beveik dešimties kilometrų.
Klampojant per pajūrio smėlį mintys ėmė suktis apie paliktą be priežiūros kolūkį. Netrukus, atbudus sąžinei, Vytautą apniko savigrauža. Neatleistina, kad, kol pirmininkas nerūpestingai vasaroja Palangoje, kolūkio laukuose iki devinto prakaito pluša kombainininkai ir traktorininkai, bluosto nesudeda kiaulių šėrėjos ir mechanizatoriai, vargsta agronomai, zootechnikai, veterinarai… Kaip jie ten, našlaičiai, gyvena? – svarstė Vytautas. Turbūt laukia nesulaukia patarimų, gero žodžio… Ogi jų pirmininkas – paskutinis niekšas, padugnė, išgama, pamynęs humanistinius idealus ir pamiršęs tarybinio žmogaus moralę – antai be menkiausio tikslo pusgirtis klaidžioja po Lietuvos pajūrį, tuščiai švaisto laiką su neaiškiais tipais, ištvirkauja ir dar nė karto neišsimaudė Baltijos jūroje!
Eidamas pakrante kolūkio pirmininkas pradėjo gailėtis, kad sutiko „pasiremontuoti“ „Žuvėdros“ sanatorijoje. Ties Kunigiškėmis jau įtarė klastą, nedorus konkurentų kėslus. Aplenkus Palangos oro uostą, jį visai apėmė paranoja, įsivaizdavo, kaip kolūkiečiai sušaukia neeilinį susirinkimą ir jam už akių išsirenka kitą, atseit daug geresnį pirmininką. Kas galėtų juo būti? Kas knisasi po kolūkio pirmininku? Kas kėsinasi užimti jo vietą? Gal suktas partorgas Montvila? O gal velnių priėdęs veterinaras Misiūnas? Zootechnikas Riauba? Socialistinio darbo pirmūnė Žiugždienė?..
Apimtas negerų minčių, kolūkio pirmininkas net nepastebėjo, kaip, praėjęs gelbėjimo stotį, perbrido į jūrą įtekančią Rąžę. O tada pasigirdo klyksmai, šauksmai, isteriškas spiegimas. Iš pradžių kolūkio pirmininkas lyg niekur nieko ketino eiti pirmyn – link Palangos pėsčiųjų tilto. Tačiau staiga pajuto, kaip, nuplėšusi nuo galvos kepuraitę, į jo plaukus nagais įsikibo nežinia iš kur atsiradusi nuoga boba. Ji buvo neestetiškai nusiganiusi, su liūdnai nukarusiais papais, iššieptais dantimis ir sena kaip pasaulis. Netrukus prie jos, spiegdama iš pasiutimo, prisijungė antra, trečia, ketvirta… Palikusios be priežiūros savo prekes, link kolūkio pirmininko bėgo nuogų spekuliančių pulkelis… Nieko nepaaiškinusios, jos ėmė Vytautą stumdyti, parvertė ant žemės, spardė ir spjaudė į veidą. Pergriautas ant smėlio jis neturėjo nei galimybių pasiaiškinti, nei jėgų priešintis. Apspistas nuogų bobų gaujos, kantriai kentė smūgius, o talžomas pagaliais nebevaliojo prisidengti rankomis nei galvos, nei intymių vietų. Sužvėrėjusios bobos ketino kolūkio pirmininką pribaigti. Pasipiktinusios, kad šis vyras neleistinai įžengė į moterų pliažo valdas, buvo pasiryžusios pažeidėjo gyvo nepaleisti. Ypač aršiai kibo gintariniais karoliais, kramtomąja guma ir importiniais „kupalnikais“ pliaže spekuliavusi boba. Šventai įsitikinusi, kad ištvirkėlis į moterų pliažą atkako paganyti akių ne tik į jos papus, bet ir į kitas vieteles, ji iš visų jėgų Vytautą vanojo anūkės šokdyne ir kėsinosi į užpakalį sugrūsti atriedėjusį kamuolį.
Po geros valandos boboms pabodo tyčiotis iš kolūkio pirmininko. Čiupusios už rankų ir kojų, jos nuvilko leisgyvį kūną prie jūros ir įmetė į bangas, vildamosis, kad iškrypėlis netrukus paskęs. Tačiau jis nepaskendo. Išplaukė. O atsistojęs ant kojų suprato, kad yra visiškai nuogas. Padėtis – beviltiška. Tokiam išnirus bendrajame pliaže, grėsė jau ne tik moterų, bet ir vyrų, vaikų smurtas. Be to, laukė milicijos karceris bei itin griežta partinė nuobauda už pasirodymą nuogam viešoje vietoje. Nieko geriau nesugalvojęs, Vytautas nutarė jūra judėt link „Žuvėdros“. Ten išlipęs į krantą ketino ką nors sumąstyti.
Ir vėl brisdamas jūra pirmininkas galvojo apie savo kolūkį – rugiapjūtę, sėją, bulvių laukus. Neramino kolūkiečių darbo drausmė. Ne paslaptis, kad kai kurie pamėgo vis dažniau kilnoti taurelę. Ir nors dirbdavo patenkinamai, ištisais mėnesiais neišsiblaivydavo. Tada tekdavo pirmininkui kolūkiečius paauklėti. Neretai rykšte, bizūnu. Apniktas sunkių minčių apie kolūkį, Vytautas išbrido vyrų pliaže. Pakrantėje lyg niekur nieko mankštinosi nuogi vaikinai. Kiti poromis buvo sulindę į kopas. Visai netoli jūros, pasitiesęs pledą, saulėje deginosi matytas senukas. Šalia jo sėdėjo trys pilkais kostiumais vilkintys vyrai. Kiekvienas dešinę ranką buvo apsivyniojęs rankšluosčiu. Atrodė rūstūs, akmeniniais veidais, nuduodantys, kad jų nedomina, kas aplinkui vyksta. Tai buvo LKP CK pirmojo sekretoriaus apsauga.
LTSR Šeimininkas Antanas Sniečkus labai mėgo Palangą. Kiekvienais metais čia atvykdavo. Apsistojęs LKP CK priklausančioje viloje, draugas Antanas prie jūros praleisdavo kelias savaites, ilsėdavosi nuo varginančių susirinkimų, posėdžių bei plenumų. Nenorėdamas, kad žmonės jį atpažintų, ieškojo vienatvės. Todėl visada mieliau rinkdavosi ne bendrą, o vyrų pliažą, kuriame būdavo erdviau ir mažiau smalsių žvilgsnių. Tada, atlydėtas apsaugos, pasitiesdavo pledą prie jūros ir iki vakaro kaitindavosi saulėje. Čia pat LKP CK pirmojo sekretoriaus visada laukdavo keliolika į drėgną smėlį įkastų butelių vėsaus „Žigulinio“ alaus.
Kai iš jūros išlipęs kolūkio pirmininkas žengė link LTSR Šeimininko, apsauginiai pašoko ir nutaikė į nuogalį ginklus. Gal būtų šovę, tačiau fenomenalia atmintimi garsėjantis LKP CK pirmasis sekretorius atpažino pirmininką, ne kartą matytą kolūkio pirtyje. Tad davęs komandą, kad viskas gerai, Šeimininkas liepė apsaugai paslėpti po rankšluosčiais savo ginklus. Kolūkio pirmininkas, moterų pliaže patyręs žvėrišką smurtą, atrodė graudžiai. Tad LKP CK pirmasis sekretorius jam pasiūlė alaus. Godžiai ištuštinęs butelį, Vytautas pasijuto daug geriau. Nieko neslėpdamas, jis ėmė pasakoti Šeimininkui, kas su juo atsitiko.
Pirmininko istorija sujaudino LKP CK pirmąjį sekretorių. Nenorėdamas pasirodyti beširdis, jis pasiūlė dar vieną butelį „Žigulinio“. Ir sau dantimis atsikimšo butelį. Maktelėjo. Užsimezgė nuoširdus pokalbis. Sekretorius ir pirmininkas dabar kalbėjosi apie pakylėtus dalykus: humanizmo idealus, tautų draugystę, partijos vadovaujamą vaidmenį, taiką pasaulyje, komunizmo statybas bei žemės ūkio pasiekimus, kuriais LTSR galėjo šiandien didžiuotis.
Diena nepastebimai ėjo į pabaigą. Draugo Antano Sniečkaus viloje laukė vakarienė, o už geros valandos programa „Vremia“ turėjo transliuoti žinias. Be to, sekretoriui žadėjo skambinti iš Maskvos. Abiem vyrams buvo pakeliui: vienam – į „Žuvėdros“ sanatoriją, kitam – į šalimais stovinčią LKP CK vilą. Ir tada kolūkio pirmininkas Vytautas, po alaus įgavęs drąsos, ryžosi draugo Sniečkaus šio to paprašyti. Žinoma, buvo nesmagu, tačiau supratingas, atjaučiantis ir kilnus LKP CK sekretorius, nors apsauga kategoriškai prieštaravo, nelaimėliui vis dėlto paskolino savo glaudes. Pats LTSR Šeimininkas, nenorėdamas eiti nuogas, apsijuosė iš apsauginio paimtu rankšluosčiu. Tada abu vasarotojai, persimesdami viena kita nereikšminga fraze, pajudėjo link miesto.
Sugrįžus į sanatorijos kambarį, kolūkio pirmininkas geležinkeliečio Semiono Čelitkos iš Babruisko neberado. Vietoj jo buvo įkeltas traukinio konduktorius Tigranas Petrosianas iš Leninakano. Kambaryje visu smarkumu vyko naujojo gyventojo „prirašymas“: voveraičių medžiotojas Andrejus Samsonovas miegojo be pulso, Ošmianskis iš Eišiškių atkakliai barėsi su savimi, Lechovičius kaži ką baubė į stiklinę, o Omaras Chajamas iš Taškento vis kėsinosi praryti Petrosiano atsivežtų šachmatų figūrą. Be to, kambaryje dar buvo iš Ivanovo atvykusi skalbėja Valentina Gavrilova ir audėja Diana Topilina, „Žuvėdroje“ vasarojančios aukštu žemiau. Kur tik pažvelgsi, visur stūksojo Petrosiano parūpinto „Ararato“ kalnai. Tiesa, buvo ir „Dainavos“, keli buteliai „Starkos“ bei nespėtos atkimšti „Ekstros“ degtinės, kurią it kūdikį supo nežinia kaip čia patekusi istorijos mokslų kandidatė Irina Novikova iš Murmansko. Išvydusi priešais save ankštokomis glaudėmis temūvintį keturiasdešimtmetį, mokslų kandidatė Irina ėmė jam rodyti palankumo ženklus. Neprašyta į stiklinę įpylė Petrosiano konjako ir, privertusi iki dugno išgerti, ėmė meiliai glaustytis, klausinėdama, kodėl dailus vyras atrodo toks liūdnas. Kolūkio pirmininkas, prisimindamas paskutinę akistatą su moterimis Palangos bobų pliaže, iš pradžių buvo nekalbus. Jam nepatiko Irinos Novikovos motiniškas rūpestis, pasireiškiantis tuo, kad istorijos mokslų kandidatė maitino Vytautą „Gaidelio“ sausainiais ir kilkių konservais, ir vis ragino paragauti prie jos krūtinės sušildytos „Ekstros“. Tačiau netrukus, skalbėjai Dianai Topilinai įsikūrus ant vieno pirmininko kelio, o audėjai Valentinai Gavrilovai klestelėjus ant kito, jis jau nebebuvo toks šaltas.
Sužinojęs, kad istorijos mokslų kandidatė Irina Novikova trejetą dešimtmečių dėsto Murmansko pedagoginiame institute mokslinį komunizmą, kolūkio pirmininkas pasidomėjo, kada šis pagaliau bus pastatytas. Tačiau istorijos mokslų kandidatė, Palangos kurorte susirūpinusi kitais reikalais, vengė vienareikšmio atsakymo. Kikendama ji pylė Vytautui į gerklę degtinę ir reikalavo atsakyti, ar šis vedęs.
Jis neturėjo ko slėpti, todėl prisipažino, kad jau ne vieną dešimtmetį yra susituokęs su savo kolūkiu, darniai gyvena, skirtis neketina, tegu Irina nepuoselėja tuščių vilčių. Tai išgirdusi istorijos mokslų kandidatė nusiminė, bet vis tiek nesitraukė nuo Vytauto, kurį vis atkakliau glamonėjo Valentina Gavrilova ir Diana Topilina.
Vienu metu, moterų dėmesiui priartėjus prie pavojingos ribos, kolūkio pirmininkui šovė išganinga mintis – nedelsiant sugrąžinti Antanui Sniečkui glaudes. Nieko nepaaiškinęs, jis be ceremonijų nustūmė nuo savęs Topiliną ir Gavrilovą, o prisirpusiai istorijos mokslų kandidatei Irinai Novikovai iš Murmansko liepė dėmesį verčiau rodyti Tigranui Petrosianui ar Omarui Chajamui, kurie tįsojo ant grindų ir sprigtuodami šachmatais žaidė „Čiapajevą“. Užsimetęs Omaro Chajamo chalatą, Vytautas, laikrodžiui mušant vidurnaktį, patraukė pas LTSR Šeimininką. Deja, nors LKP CK vila stovėjo visai greta sanatorijos, kolūkio pirmininkas kelio į ją nesurado. Pasiklydęs tarp trijų pušų, jis klaidžiojo po Palangos botanikos parką. Išgąsdintas tamsoje skendinčios „Eglės žalčių karalienės“ skulptūros, beviltiškai ieškojo prieš kelis dešimtmečius nuverstos „Laiminančio Kristaus“ statulos. Nieko nepešęs, nusnūdo rožių krūme greta „Jūratės ir Kastyčio“ skulptūros, o atsipeikėjęs autopilotu patraukė tilto link. Ten, lyg iš dangaus, griaudėjo piktas LTSR liaudies rašytojo balsas: „Prisikaitinę paplūdimyje, pripampę sakingo pušų oro, vakarais slenka visi šie padarai jūros tilto link. Pavėlavusieji bėgte bėga. Pavėluoti negalima. Nemadinga. Daugiau kaip dvidešimt metų buržuazijai valdant, kas vakaras ėjo ant šito tilto ponai palydėti sėdančios saulės. Dabar mes, mes ponai! Tilto paturėkliais plūkoja ore balsvos, gelsvos, žalsvos, melsvos, violetinės pirštinaitės. Iki riešų, iki pusalkūnių dengiančios jų nagus. Šlama šilkai, dūzgena neilonai, tviskuliuoja kurpaičių lakas. Lyg fanatikų procesija eina atiduoti duoklės savo stabui, lyg spalvingų papūgų paradas vyksta. Pirmyn, atgal, pirmyn, atgal… Nei minutei rimties, nei minutei susikaupimo! Toli, kažkur jūroje, saulė tyliai skandina į vandenis ugninį savo diską, gelsvai raudonom liepsnom nutvieskia neapžvelgiamas žydrynes, skrodžia vakarų padangę paskutiniais spindulių prožektoriais. Saulė vieniša. Nė vieno draugiško žvilgsnio ant tilto.“ Iš pradžių kolūkio pirmininkui pasidingojo, kad jam vaidenasi. Tačiau ne, LTSR liaudies rašytojas buvo tikras. Atsirėmęs į Palangos tilto turėklą, jis kalbėjosi su savimi.
„Nuomonę jie turi apie viską, – barėsi rašytojas. – Apie mokslą ir techniką, muziką ir meną, žemės ūkį ir pramonę. Ir apie literatūrą turi. Giliai suprantančių dalyką žmonių veidais kalba apie ją: Kostia Simonovas gauna pusantro milijono pajamų vien iš pjesių; Iljai Erenburgui nepavyko prastumti visų savo romanų į paskutinį jo raštų leidimą; ir Korneičiukui nepasisekė, paskutinę jo pjesę paėmė vos keli teatrai, grynas nuostolis! Būna ir taip, dabar vertimų srityje dirbti tikriausia, antai, Klionovas – namus Maskvoje pasistatė. Ne namus, o butą, tik butas Maskvoj vis vien kas rūmai Vilniuje!..“
Vytautui girdint su savimi įsikalbėjusį rašytoją pasidarė baugu. Juolab kad tai buvo draugas Juozas Baltušis, kurį jis puikiai žinojo ir ne kartą matė jo nuotraukas „Tiesoje“, kai šis buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju, vėliau – LTSR Taikos gynimo komiteto pirmininku. Paslaptingos milijonieriaus Simonovo, nevykėlių Korneičiuko, Erenburgo, sukto Klionovo ir kitų pavardės kolūkio pirmininkui buvo negirdėtos. Nenorėdamas prisišaukti bėdos, jis apsimetė, kad nieko negirdi. Tačiau pro skvarbų rašytojo žvilgsnį niekas negalėjo praslysti. Pastebėjęs ant tilto keistą žmogų su rytietišku chalatu, jis užsigeidė su juo pasikalbėti. Pasivijęs sužinojo, kad šis ieškąs LTSR Šeimininko, nes nori jam atiduoti glaudes. Rašytojas pasisiūlė jį palydėti, mat pats jau ne pirmą savaitę gyvenąs greta stovinčios vyriausybinės vilos apartamentuose. Kai žingsniuojant Vytautas prisipažino vadovaująs kolūkiui, LTSR liaudies rašytojas kaip reikiant užsivedė. Prapliupo kalbėti lyg ir teisingus, tačiau naktį pajūryje keistai skambančius dalykus.
„Tolyn ir tolyn, – neslėpdamas entuziazmo paslaptingai bėrė Palangos pušyne Juozas Baltušis, – bėga mūsų kelias. Pro boluojančias kolūkių statybas, sunkiai nulenkusių varpas javų plotus, žaiginių išmargintas dobilienas, pro fermas ir siloso bokštus…“ Kolūkio pirmininkas, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje, klausėsi ir vis bandė suprasti Baltušį. Nedrįso jo pertraukti, linkčiojo galva. Paveiktas rašytojo charizmos, nepajėgė net prasižioti, nors taip pat nesitvėrė noru papasakoti: apie prieškario Palangą, pionierių stovyklą, fašistų mėtomas bombas, beširdį stovyklos komendantą, „Mama, kur tu?“, pionierių vadovę Ninel, timūriečių būrį, žeminę ir smėlio kopą, ant kurios prarado nekaltybę. O Juozas Baltušis, būdamas kurčias, neketino klausytis, bet visą kelią įsijautęs dėstė: „Pro traktorių gausmu sklidinus laukus, šnarančius kombainus, ūžaujančias grioviakases samaninguose raistuose… Tik švilpia priešinis vėjas, tik linkčioja galvomis bedarbiais likę ganyklose arkliai, tik sumarguoja pieno sotybe sukvipusi kolūkio banda ir lenkiasi stipriais vaisiais apsunkę jaunieji kolūkio sodai…“
Staiga nutrūkus rašytojo minčiai, kolūkio pirmininkas susiprato stovįs vienui vienas prie LKP CK vilos. Baltušio šalia nesimatė. Ir ar buvo jį apskritai sutikęs?..
Apimtas baimės, kolūkio pirmininkas perlipo tvorą ir iš visų jėgų sušuko LTSR Šeimininkui, kad nori jam sugrąžinti glaudes. Antanas Sniečkus, nuo mažumės labai rimtai žiūrėjęs į savišvietą, prieš miegą mėgo paskaitinėti ne tik partinius dokumentus, bet ir knygas. Ypač jam patiko deficitinė „Drąsiųjų kelių“ serija, apsti nutrūktgalviškų nuotykių, vaizdingų pasakojimų apie indėnų gyvenimą Amerikoje bei romanų apie šnipus. Šį kartą LKP CK pirmasis sekretorius – pasinaudojęs tarnybine padėtimi – laikė rankose Viktoro Smirnovo netrukus pasirodysiantį romaną „Neramus rugsėjis“. Gavęs „per blatą“ Vilniuje „Vagos“ leidykloje dar nesuredaguotą rankraštį, iš pradžių galvojo jį tik pavartyti, tačiau tekstas įtraukė sekretorių it koks verpetas. Pamiršęs viską pasaulyje, Antanas Sniečkus skaitė apie pokario klasių kovą Vakarų Ukrainoje, kuri taip panėšėjo į klasių kovą Lietuvoje. Paseilėdamas pirštą ir versdamas puslapį po puslapio, sekretorius vis sugrįždavo į tuos laikus, kai ir pačiam teko ginklu ginti dirbančiuosius bei įtvirtinti tuo metu dar trapią tarybų valdžią. Smalsumą kurstė ir tai, kad knygos vertėją jis gerai pažinojo. Tai buvo, atrodo, nei ypatingomis dorybėmis, nei sumanumu ar drąsa nepasižymintis kandidatas į LKP CK biuro narius, LKP CK Organizacinio-partinio darbo skyriaus vadovas Petras Griškevičius, iš rusų kalbos išvertęs jau ne vieną romaną. Tad už lango skambantys girto žmogaus riksmai ir pažadai kažką atiduoti draugą Sniečkų suerzino. Jis nebegalėjo susikaupti. Atidėjęs rankraštį į šalį, iškvietė apsaugą ir įsakė kuo greičiau nutildyti rėksnį, trukdantį pratęsti grožinės literatūros teikiamą malonumą.
LKP CK pirmojo sekretoriaus apsauga, išvydusi rytietišku chalatu vilkintį kolūkio pirmininką, iš pradžių ketino jį pristatyti į išblaivinimo įstaigą. Tačiau kapitonui Galiauskui staiga prisiminus, kaip bičiuliškai šis vyrų pliaže šnekėjosi su LKP CK pirmuoju sekretoriumi, nutarta – prieš tai užkimšus burną – palydėti jį į sanatoriją. Sanatorijoje Vytauto niekas nelaukė. „Žuvėdros“ administratorius paaiškino, kad už sistemingus viešosios rimties pažeidimus, amoralumą, sanatorijos vidinių taisyklių laužymą ir besaikį girtavimą kambario gyventojai Omaras Chajamas iš Taškento, Tigranas Petrosianas iš Leninakano, Samsonovas, Ošmianskis, Liachovičius bei visi kiti yra išregistruoti iš sanatorijos, o jų kelialapiai anuliuoti. Šiuo metu buvę sanatorijos gyventojai sėdi milicijos areštinėje, o kambarys užplombuotas. Laukia tyrimas, kurio metu bus nustatytos visos kitos pažeidimų detalės. Veltui kolūkio pirmininkas teisinosi, kad sanatorijoje jis šiąnakt negirtavo, veltui bandė paaiškinti administracijai, jog skalbėjos Valentinos Gavrilovos, audėjos Dianos Topilinos ir mokslinio komunizmo dėstytojos Irinos Novikovos iš Murmansko jis nepažįsta. Veltui reikalavo nuimti nuo kambario durų plombą ir sugrąžinti jo asmeninius daiktus. Administracija buvo kurčia. Tad Vytautui neliko nieko kita, kaip pasiskolinus iš apsaugos kelis rublius traukti į autobusų stotį su rytietišku Chajamo chalatu. Iš čia, nusipirkęs bilietą, pirmininkas iškeliavo į savo kolūkį.
Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės
2019 m. Nr. 10
Ne jubiliejus, arba Ne, jubiliejus
Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei. Tik ne tada. Kai ji ruošdavo metines.
Šį kartą jis ruošia. Bus ir šašlykų, ir karbonadų, ir dešrelių su kopūstais. Bet svarbiausia – kalnas vėžių. Tai kas, kad gaudyti juos galima tik nuo liepos vidurio. Negi jis kaltas, kad metinės išpuola anksčiau? Jų nepastumsi nei pirmyn, nei atgal. Tokia tvarka galioja jau dvidešimt devynerius metus. Šiemet – jubiliejus.
Iki šiol viskas vyko įprastai: Simas groja arba ežere mirksta. Nuo tiltuko meškerę mėto, valtelėje kiurkso. Visą gyvenimą – pats tarp lelijų, cigaretė – tarp dantų. Visą gyvenimą su bučeliu vėžius semia. Dėl žvejybos pasimaišęs, sako aplinkiniai. Ir ne tik. Dėl muzikos irgi. Ir dėl Saulės. Bet apie šį pamišimą žino tik jis vienas.
Prisėmė ir vėžių, ir žuvų. Gamina Lolita. Sukasi po virtuvę beveik taip smagiai, kaip Saulė. Tik šypsena ne ta – Saulės, regis, visuomet kaip akinių kojelės – net už ausų užsiraito. O Simo atvirkščiai: kai išgėręs – šypsosi dešine burnos puse, kai gert ruošiasi – kaire. Todėl ir cigaretė permetama iš vieno lūpų krašto į kitą. Ir akys puikiai ištreniruotos: toji, virš cigaretės, kaipmat prisimerkia ir stebi pasaulį pro dūmų šydą. Šeimynykščiams jo veidas – tarsi kokia navigacija – žvilgtelėjai ir aišku: kur link tėvas trauks ar iš kur pargrįžo…
Pastaruosius mėnesius tėvo navigacija sutrikusi. Trys sūnūs, trys marčios ir šeši anūkai nesugeba perskaityti naujų ženklų: lūpų kampeliai ir akys nuolatos šoka breiką, nesusiderina tarpusavyje, trūkčioja lyg kokios prakiurusios akordeono dumplės. Bet jis vis tiek rūpestingai ruošiasi pokyliui. Sukvietė įprastinius svečius. Stalą papuošė gal netgi gražiau nei Saulė. Kaip visada – užsakė Sedoje mišias. Pas tą patį kunigą, kuriam vis kartodavo: daugiau negersiu, tėveli. Bet, žiūrėk, ir vėl yra velionis, vėl aidi triūbai, vėl į pabaigą eina Kalnai ir… kaip tu nepaskalausi gerklės šitiek laiko pūtęs? Ir dar tas graudumas… Nes juk vis kokį pažįstamą užkapsto, ne šiaip sau bėdžių. O dar ir po kapelius reikia pasivaikščioti – kas nors vis pakviečia: pagrokit, vyrai, ir mano vakui, ir mano mamelei, ir mano broleliui… Mišios koplyčioje seniai pasibaigusios, o patrūbočiams dar toli gražu iki namų – eina ir pučia, pinigėlių nemažai šitaip prisirenka, o kai jų yra, tai negi gaila vienam buteliui? Tas prie to, tas prie to, beveizint į kelis butelius įvarę… Simas daug nepajėgia. Ir gerai. Didesnė sauja popierėlių atitenka Saulei.
Ak, Saulele, kad tu žinotum, kodėl aš šitaip… Nepasakė. Neišdrįso. Per visus tuos dvidešimt devynerius metus. Ir sūnūs nesuprato. Jaunėlis, pastarąjį kartą išlėkdamas į Angliją pas brolį, trenkė: jeigu mamos čia nebūtų, kojos daugiau į namus nekelčiau. Ak, ta Anglija. Buvo. Abu nukako. Pas vyriausiąjį. Simas vos nenumirė iš baimės. Dangaus platybės, pasaulio margumas – ne jam. Nujautė iš anksto, spyriojosi, prašė Saulės – skrisk be manęs. O toji, kaip visada, ne, Simuti, visur mudu abu, iki grabo lentos. Ir šypsos savo putliom lūpikėm. Kaip neklausysi? Dieve, ji visa tokia, tokia… mažutė, minkštutė, kaip koks pūkuotas kamuoliukas. Apkabini tokią švelnybę ir jokių anglijų nereikia. Nieko. Greituolė mano,
geruolė. Kad užsikvatos savo gelsvas garbanas aukštyn pažėrusi – iki ašarų. O iš tikrųjų su juo turėjo vien ašaromis plūsti. Nes ir už ką Simą mylėti? Nedidukas, perkaręs, gunktelėjęs, keli pasišiaušę šviesūs plonyčiai plaukeliai ant pakaušio styro – ne svajonių jaunikis, o žvirblis – Paška durak iš multiko. Diplomuotas muzikantas, kurgi ne, Akademiją baigė, ir kas? Kiurkso provincijoje – amžinas muzikos mokytojas, tai triūba, tai akordeonas, arba būgnus muša. Vaikai myli. Bet daugiau svetimi. Nemažas būrys į tą pačią Akademiją
išlėkė. Net ir išgarsėjo. Grįžta, ranką paspaudžia: ačiū, mokytojau. Iš savųjų to nėra girdėjęs. Nė vienas muzikos nesimokė. Iš principo. Juk visi muzikantai geria. Ne tik geria, bet geria ir geria. Tokie juk Simo bičiuliai. Patrūbočiai. Vestuvininkai. Keli jau po žeme kirminus peni. Ypač Jurgelio gaila. Simas nueina vakarais prie jo kapo, groja neprašomas. Nes ir kas gali samdyti? Jurgelis irgi buvo diplomuotas. Virtuozas. Ir balsingas. Dvimetrinis – kaip koks milžiniškas angelas linguodavo šalia Simo per kapines. Tokį ir bažnyčioje, ir vestuvėse iš tolo atpažinsi. Moterys lipte lipo. Tuokėsi, skyrėsi, vėl tuokėsi. Vienoje gatvės pusėje žmona, kitoje – meilužė. Kiek vaikiukų paliko? – po šermenų klausė Saulė. – Parkūns žino, vein mergelia vedžioujies, o kitus vakus, musėt, slėpdava.
O aš, Saulele, daugiau nuo tavęs savo paslapties neslėpsiu. Atvirai pasakysiu. Dabar tai jau tikrai. Garsiai. Per jubiliejų. Tegul visi sužino. Ne be reikalo septintas mėnuo – nė lašo. Skaidrus esu kaip tas dangus už lėktuvo iliuminatoriaus, virš debesų, pakeliui į Angliją. Išsiblaivęs visam likusiam gyvenimui. Tokio manęs nebuvai regėjusi. Nes visada, dar nuo studijų, kai susitikom Vilniuje, vis su kvapeliu. Taip ji sakydavo: tu kaip mano tėtukas – samane atsiduodi.
Tarsi tik tokie vyrai ir galėjo suktis apie Saulę: dziedulis su kvapeliu, tėtukas su kvapeliu ir… Simutis su tom pačiom perfumom. Tik anie Marcinkonių girioje tas perfumas patys virė, o Simutis buvo pranašesnis – visada gaudavo veltui. Iš pradžių – savaitgaliais, o paskui…
Sugrįžęs į gimtąją Sedą, jau su Saule, puolė pinigo kalti. Džiaugėsi, kad šitiek vestuvių, šitiek krikštynų, jubiliejų – visi stvarsto, visiems reikalingas, į saują iš anksto kiša – tik grok. Grojo. Ką ten mokykla – arbatpinigius mokėjo, o ne algą. Per vienas laidotuves tokią sumą užkaldavo. Nusipirko trijų kambarių butą. Saulė norėjo medžio su šakom per visas miegamojo sienas – nupiešė, net ir su paukšteliais. Lig šiol jie tupi šalia lovos. Nors šiek tiek nutriušę. Kaip ir jis pats. Jie niekados negiedojo, jis – septintas mėnuo tyli. O juk po kiekvieno grojimo (Saulele, turiu darbelio, – tai eik, eik, tik susimildamas nelik nakčiai pas svetimus), anksčiau ar vėliau parsiradęs, kad ir kiek privaišintas, vieną kitą posmelį dar sugebėdavo savo Saulei sudainuoti. Prieš savo miegą. Prieš jai atsikeliant. Aš tau būsiu geras. Labai labai labai geras, – pažadėjo vestuvinę naktį. Ir buvo. Net ir girtas. Girtut girtutėlis. Vis tiek buvo geras.
Ar už tą gerumą Saulė jį mylėjo? Iš savo Dzūkijos miškų į svetimą kraštą atsitrenkė? Niekada nepriekaištavo? Niekada nebarė? Kas ji per žmogus? Panelė Švenčiausia? Juk tokių moterų nebūna.
Buvo. Kiekvienais metais su didžiausiu užsidegimu liepos keturioliktąją suruošdavo jų vestuvių metines. Džiaugėsi, lyg jos Simas būtų nesenstantis pasakų princas. Nei žirgo, nei rūmų, užpakalis kaip geras kumštis, kojytės trumpos ir… beveik kasdien – vos linguojantį stuomenį nulaikančios. Tokių – ne tik Sedoje, bet ir visoje Lietuvoje – apsčiai! O ji apsikabina ir visa spindėdama praneša susirinkusiems: jau šitiek metų kartu, o mylim viens kitą, lyg būtų tik vakar mudu elektra nutrenkus. Atsimeni, Simuti? Tą pirmą kartą, kai bandei pabučiuoti Lukiškių aikštėj, tokia srovė perlėkė, net plaukai mudviem pasišiaušė.
Dabar plaukai šiaušiasi tik Simui. Kaip čia viską sutvarkius taip gražiai, kad niekas neįtartų, jog ne Saulės paruošta. Kad visi įsitikintų – ir Simas gali. Jeigu gali pasakyti patrūbočiams: ne, vyrai, negersiu, tai galės viską. Jubiliejus privalo būti įsimintinas. Trisdešimt metų! Internete rašo – perlinės vestuvės. Jose turi dalyvauti ne tik vaikai, bet ir vaikaičiai. Bus. Pažadėjo ir jaunylis iš Anglijos parskristi. Nors ir užsirūstinęs. Bet prie progos ir savo vaikus aplankys. Saulelei reikėtų padovanoti trisdešimt perlų. Nupirko. Gaila, bet tikrų neišgalėjo
– tik dirbtinius. Svečiai jau perspėti – jokių dovanų, tik baltos lelijos – jos mylimiausios.
Namai iščiustyti, kvepiantys vėju ir pyragais. Langai atlapi. Diena vaiski kaip ir Simo sąmonė. Tokios švaros galvoje nėra per visus tuos trisdešimt metų jautęs. Lyg būtų kiekviena smegenų rievelė šepetėliu su soda išvalyta.
Baltas Simo kostiumas Sedos bažnyčioje apakina artimus ir tolimus gimines. Draugus. Bičiulius muzikantus. Net ir kunigas žiopteli iš nuostabos. Juk visą gyvenimą iš juodų džinsų, juodo švarko neišlipdavo, net ir per Saulės rengtas metines tik šviesesnius marškinius užsivilkdavo, o dabar…
Dabar jis pasakys visą tiesą. Atėjo lemtingoji valanda.
Saulele, mano mylimiausioji, tu žinai, kad gražiai kalbėti nemoku, tik pasakysiu, kas ant dūšios visus metus gulėjo. Nuo pat pirmos dienos negalėjau patikėti, kad tu – tokia gražuolė, tokia protinguolė – gali mane mylėti. Paliks. Vis tiek paliks, pas geresnį išeis, galvojau. Grįšiu vieną dieną ir nerasiu. Nei jos, nei vaikų. Bijojau grįžti blaivas. Žinia, progų – devynios galybės, visi muzikantus vaišina, bet aš ne dėl to gėriau, kad patiko. Aš – iš baimės, kad tavęs neteksiu. O kai iš tikrųjų nutarei palikti, ruošeisi nesislapstydama – kaip tik tu mokėjai – kruopščiai ir… linksmai. Ir man prigrasei – kad jokių ašarų. Šitokį gražų gyvenimą nugyvenom, ko dar norėti? Tai aš ir neverkiu. Neprašei, kad mesčiau gerti, bet nebegeriu. Nes žinau, kad jau niekur toliau nuo manęs nepabėgsi. Visada – čia pat. Aš tau dažnai pagroju.
Simas persižegnoja ir užkabina perlų vėrinį putliai balto marmuro mergaitei-angelui ant kaklo. Susirinkusieji apkloja Saulės kapą lelijom. Visi sugieda Viešpaties angelą ir Marija, Marija.
Dabar eikim švęsti, – sako jubiliatas.
Ne vagis, arba Ne, vagis
Jo tėvas buvo Sabalis, o jis – Sabaliukas. Gal kad nei ūgio, nei gražumo? Ir pėda kaip vaiko: žmonos botai – kaip tik.
Žmona dažnai jį bara. Už tai, kad pernelyg kitus žmones myli. Sabaliukas – greitoji psichologinė pagalba. Už ačiū visus išklauso. Todėl namuose – retas svečias. O ir ką juose veikti? Vaikai užaugę, daržą žmona pati prižiūri.
Eidamas per kapines mato: jo bičiulis Stasys pačiam paminklų tankumyne duobę rausia. Ir kokio velnio? Jau pavakarys, ar tik nebus žmogus nusidėti sumanęs? Gal pritrūko samanei ir dabar auksinių dantų ieško? Juk šitiek metų duobkasys, visus žino, kur, kas ir su kuo užkapstyta.
Prisėlino ir šaukia:
– Ko gi, Stasy, taip skubi, negi kas naktį numirėlį laidos?
O tas nieko, tik toliau šliurkt, šliurkt ant vieno, ant kito duobės krašto žemes varo ir varo.
– Stasy, ar pasiutai?
Atsisuka, paišinas visas, žemėta ranka snarglį nusibraukia.
– Ko tau čia, ar namų neturi?
– Namus turiu, ačiū Dievui, bet kodėl tu rausies iki sutemų šitam kape, va kas man ramybės neduoda.
– Ramybės, jam, matai, neduoda… – Stasys stenėdamas išsiropščia į viršų, permeta vieną lentą skersai duobės. – Gal išgert turi?
– Visada turiu, gerk, geriau jau visą išgerk, bet kapų neapvaginėk.
– Durnius tu, Sabaliuk, durnius paskutinis, negi manai, kad aš šitą cirką sugalvojau? Laimutės tėvai užsakė, matai, pasirodo, tokia buvo jos valia.
– Kur su Arvydu, motociklu – ant amen?
– O kokios kitos? Tas judošius ją į kapus be laiko nuvarė…
– Ne jis pirmas, ne jis paskutinis, negi čia vienas sprandą nusisukęs guli.
– Aišku, ne vienas, dėl jo man nusispjaut, bet Laimutė – viena. Ir jos tokia valia. Taip tėvai ir daro. Pasakiau – net pinigų neimsiu.
– Palauk, palauk, Stasy, tai ji ką, norėjo, kad po šitiek metų, kai jau bus vien sutrūniję kaulai, atkastų?
– Nieko tu nesupranti, Sabaliuk, sėsk, paaiškinsiu.
Sėdi abu ant lentos virš duobės, apačioj karsto lentos juoduoja, Stasys vis dar šnopuoja ir net ašaras braukia:
– Po trisdešimt metų, ar tu gali įsivaizduot, po šitiek metų atrado sąsiuvinį, rodė man, paprastas, mokyklinis, langeliais, stogą perdenginėjo ir ant aukšto užkištą aptiko, ogi Laimutės dienoraštis, ir žinai, kaip baisu buvo motkai, skaito skaito, o duktė kaip tyčia prirašius, kad jeigu pirma numirtų, tai nori ne kur kitur, o šalia Arvyduko gulėti. Nes jie, pasirodo, jau susižiedavę buvo… Tai va ir kasu, prašė, kad žmonėms kol kas nesakyčiau, nori tik su artimiausiais perlaidoti, bet nuo tavęs negi pasislėpsi, tu net ir numirėlius užuodi…
Gurkšt gurkšt tai vienas, tai kitas, Stasys vis graudyn ir graudyn, o Sabaliukui
galva ima suktis, lyg kryžių karuselėje, bet negi paliksi žmogų tokio liūdnumo apimtą, tuo labiau kad sako:
– Gal ir gerai, kad pasirodei, būčiau neištvėręs, taip krūtinę degino, taip degino, ką turėjau, išgėriau, jau maniau, nesuspėsiu iki nakties, o jie norėjo vos prašvitus, kol visi miega, kaulelius susirinkti.
– Tai susirinks, jaugi karsto lentos matos, jau prisikasei, tai ko dabar žlibę trauki, negi dėl kiekvieno savo kliento taip išgyveni?
– Dėl visų kaip dėl visų, bet čiagi Laimutės kauleliai guli, ant jos kapo visuomet turi būti šviežių gėlių, juk dažnai žmonės miršta, tai aš, kai išsiskirsto visi, jai vis naują vainikėlį atnešu, pasišnekam abudu, man atrodo, kad jai linksmiau, o dabar matai – jau ir su kunigu sutarę, ir su Arvydo tėvais peršnekėję, nes ten kaip tik vienam kapui vietos yra, o čia – paminklas prie paminklo ir visi brangūs, marmurai, nei kurį pastumsi, nei kur tą Arvydą įkiši.
– Tai ant viršaus tegul guldo, jeigu jau gyvenime nepavyko, tai nors po mirties tegu paguli ant…
Sakinio Sabaliukas nespėjo pabaigti: tik baisus skausmas per nugarą – net nesuprato, ar jo kaulai trupa, ar Laimutės, ar tik karsto lentos, o Stasys iš viršaus rėkia:
– Aš tau pagulėsiu, gyvuly neraliuotas, aš tau tuoj pagulėsiu! Ar tu supranti, jog aš nuo tos dienos, kai ji žuvo, gert pradėjau, o kad būčiau arčiau jos – duobkasiu tapau! Va, dabar pats
galėsi pagulėti, užbersiu žemėm, ir amen, nekiši nosies kur nereikia!
Ir jau ima kastuvą, ir lekia žemės į duobę. Sabaliukas rėkia, kapanojasi, krenta ir keliasi, murkdosi trūnėsiuose, kol galų gale išsiropščia iš duobės ir Stasio prakeiksmų lydimas pasileidžia namo. Įslinkęs į vonią savęs veidrodyje neatpažįsta, velnias, grynas velnias! Su visais drabužiais pasimerkia vandenin, paskui, iš jų išsilaisvinęs, trina ir trina visą kūną, po maudynių žmonos kremais, kvapniausiais aliejais išsitepa, bet vis tiek lavonu pats sau dvokia. Kai drabužius išplovęs su visokiais vanišais išleidžia iš vonios vandenį, žiūri… kažkas sublizga putose ant dugno: Dieve švenčiausias – žiedelis, senoviškas, su akele, auksinis
žiedelis! Viduje išgraviruota: Arvydas – Laimutei.
Kitą rytą vos prašvitus – vėl pas Stasį. Nulėkė į namus – nėra, tada į kapines.
Ogi miega susisukęs prie nukeltos marmuro plokštės, ant užrašo Laimutė… galvą padėjęs.
– Stasy, kelkis, būk žmogus, kelkis, – niukina, kol tas galų gale prasimerkia. – Stasy, jau rytas.
– Aha, rytas, – ima kalenti dantimis, nes naktis vėsi, rasota, nors ir vasara.
– Stasy, ar atsimeni, kaip tu mane vakar norėjai šitoj duobėj užkasti?
– Užkasti? Aš tik mirusius užkasinėju, nemalk šūdo, kiek dabar valandų?
– Dar anksti, bet sakei, Laimutės tėvai ateis iš pat ryto, tai ir atlėkiau pasižiūrėti, kaip tu, nemaniau, kad čia nakvosi…
– Baisus daiktas, aš dažnai čia nakvoju, – Stasys sunkiai keliasi nuo marmurinės pagalvės. – Gal dar kokį lašiuką pagirioms, ar viską vakar pribaigėm?
– Viską, Stasy, viską, nebent tu pats kur užslėpęs turi.
– Gal duobėj pasidėjau? – suabejoja Stasys ir… pažvelgia žemyn, ten, kur Sabaliukas nedrįsta nė akies užmesti. – O jofana, ar čia kokia velnių diskoteka buvo? – Stasys atsuka į bičiulį
užtinusį veidą.
Vadinasi, nieko neprisimena.
– Na ir marmalynė, to per gyvenimą nebuvau matęs! – rypauja Stasys, trepsėdamas duobės pakraščiais.
– Gal čia Arvydo darbas, – sako Sabaliukas, – gal jis pats norėjo Laimutę išsinešti, kol tu miegojai?
– Klausyk, – įsiunta Stasys, – čia aš duobkasys, supratai? Čia mano tvarka, tai nelok ko nereikia!
– Tai ką dabar darysi?
– Ką ką? Negi šitokį vaizdą žmonėms parodysiu? Užmesiu žemėm. Sakysiu, sutemo, nespėjau. Kai jie ateis, tada ir baigsiu darbą. O jau ką rasim, tą rasim… – ir ėmė darbuotis.
Žiedelio tada Sabaliukas neparodė. Pagailėjo – jau ir taip žmogus įsiskaudinęs.
Nėjo ir į perlaidojimo apeigas. Gaila, kad paslapčiom kapinių koplyčioje kunigas mišias atlaikė, retai pasitaiko tokių gražių meilės istorijų, būtų visas miestelis sulėkęs.
Mažutis moteriškas žiedelis, o sveria kasdien vis daugiau ir daugiau. Rodos,
ne tik kišenę suplėšys, bet ir smegenis. Ką su juo daryti?
Vis dėlto po geros savaitės vėl pasuko į kapines.
Stasys pasikorėlių pakrašty maišė skiedinį, lipdė kažkokiam bėdžiui naują antkapį. Anksčiau neleisdavo kryžių tokiems statyti, o dabar, sako, Dievas demokratiškų Briuselio direktyvų laikos – ir jiems žada atleisti. Šalia gulėjo nuverstas angelas su nuskilusia nosimi.
– Žinai, Stasy, – pradėjo iš toliau, iš lėto, – aš kai ką radau.
– Kur?
– Čia, kapinėse, ant takelio, tai sakau, tu čia generolas, žinosi, kas ir kaip. Gal kokį skelbimą prikabinsi ant koplyčios durų ar prie vartų…
– Ir ką tokio radai?
– Žiedelį. Va koks dailus, auksinis.
Sabaliukas atsipeikėjo nuo keisto jausmo. Atrodė, kad vietoj galvos turi standžiai oro pripūstą kamuolį, jame kažkas gaudžia, dejuoja, ūkauja, cypauja…
Daug visokiausių keistų garsų, niekaip neįstengė jų atpažinti, o kai pramerkė akis – vien kryžiai, ir visi ratu, ratu…
Virš jo, parimęs ant kastuvo, stovėjo Stasys. Rūkė.
– Ar tu man ir vėl davei į snukį? – Sabaliukas mėgino pakelti galvą, bet nuo ausies iki pakaušio pervėrė skausmas. Pabandė pajudinti ranką ir… Viešpatėliau, juk tai skiedinys. Guli skiedinio baloje!
– Gražus iš tavęs išeitų angelas. Tokio dar nebuvau nulipdęs – su visais kaulais ir kaukole. Dar porą kibirų sumaišysiu ir…
– Stasy, bijok Dievo, ar iš proto išsikraustei? Trauk greičiau mane iš čia!
– Pagulėk, negi manai, kad karste bus patogiau?
– Dievaži, Stasy, nesuprantu, kas tau užėjo? Visą gyvenimą gražiai sugyvenom, o dabar… Ką aš tau blogo padariau? – ėmė paniškai muistytis, bet tas skausmas galvoje nubloškė jį
atgal į tirštą košę.
– Dar drįsti klausti? Džiaukis, kad gabalais nesukapojau! Kol cementas sustings – gali visas litanijas sukalbėt, ir rožančiui dar laiko liks. Tik nebandyk rėkt – iš karto snukį užpilsiu.
– Už ką, Stasy, už ką?
– Už pavogtą mano gyvenimą. Ne tik už žiedelį.
– Ar žiedelį? Kaip Dievą myliu – radau!
– Nugirdei, o paskui – mano kišenėje radai, ar ne? Neapsimetinėk, kad nepameni! Aš gi iš visos dūšios, kaip geriausiems draugams tau ir Arvydui parodžiau – iš mamos žiedelį gavau,
jau žinojau, kuriai jį dovanosiu, jau kelis kartus buvau Laimutę namo parlydėjęs, o jūs – nugirdėt mane ir antryt – žiedelio nebėr! Keliais išvaikščiojau visą pievelę už kultūrnamio, kur gėrėm, niekur nė padujų! O dabar atneši lyg niekur nieko ir sakai: radau.
– Neprisimenu, dievaži, Stasy, neprisimenu to vakaro, gal buvau girtesnis už tave, bet žiedelio aš nevogiau. Tu klysti, Stasy, tu baisiai klysti, ir Dievas tau neatleis… – Sabaliukui iš baimės, o gal nuo skausmo, ėmė trūkti oro. – Ir tą žiedelį, Stasy, ne aš, o… – ir vėl prarado sąmonę.
Galėtų viskas baigtis šitaip:
Sabaliukas jau ėjo siauru takeliu tarp vis didėjančių kryžių koplyčios link, o paskui atsiplėšė nuo žemės su visais paminklais it paukštis, kilo aukštyn ir aukštyn, kol išvydo spindintį auksinį bokštą, ant jo sukosi žėrintys žiedai, vienas ant kito, vienas ant kito, tarsi kokios apyrankės: kad švyti, kad blyksi, ir kuo arčiau sklendė, tuo aiškiau jas matė, jau atrodė, kad įsibes nosimi… Staiga kiekvienas žiedas virto aiškiu užrašu: Arvydas – Laimutei, Arvydas – Laimutei, Arvydas – Laimutei… Sabaliukas įkvėpė pilnus plaučius oro ir iš paskutiniųjų suriko:
– Užrašą skaityk! Ant žiedo išgraviruotas!
Bet tai nebuvo šauksmas, tik neaiškus murmesys.
– Jeigu nori man dar ką pranešti, tai sakyk garsiau, – Stasys išspjovė nuorūką. – Na? – pasilenkė virš Sabaliuko.
– Ap-žiū-rėk žie-dą… Iš-gra-vi-ruo-ta…
– Žiedą?
– Ar-vy-das – Lai-mu-tei…
Stasys atsitiesė. Išsitraukė iš kišenės purviną nosinę, išvyniojo ją ir cemento dulkėmis aplipusiais pirštais suėmė žiedelį. Pasisuko į saulę, patyrinėjo.
Nelabai kas matės. Tada pasirausė savo įrankių dėžėje – išsitraukė lupą. Su ja ne
vieną seną antkapių užrašą buvo perskaitęs.
– Arvydas – Laimutei, – ištarė garsiai ir nustėro. – Tai ko tu man iš karto nesakei? Ko tylėjai? Durniau tu durniau, – puolė traukti Sabaliuką iš skiedinio dėžės, o tas lingavo lyg kokia iš
požemių prisikelianti mumija. Šiaip ne taip išvilkęs, atrėmė į artimiausią paminklą.
– Pasėdėk, aš tuoj, vandens atnešiu, apmazgosiu tave…
Ir lakstė Stasys: prie pompos ir atgal – šliūkšt ant Sabaliuko, vėl prie pompos, vėl ant Sabaliuko, kol tas seną povyzą ir kvapą atgavo. Tik iš prakirsto pakaušio kraujas nesiliovė sunkęsis – teko kviesti greitukę. Susiuvo, parą palaikė ligoninėje ir išleido – pijoko velnias neims.
Kas nutiko kapinėse, Sabaliukas „neatsimena“. Jam gera ir Stasio versija: dirbo abu, paslydo žmogus, krito, prasiskėlė galvą… Stasys jį vos ne vos atgaivino – gyvybę išgelbėjo.
Dabar jie dažnai pasėdi kapinėse prie naujo Laimutės kapo. Stasys, nors ir kaltę jausdamas, vis dažniau pasidžiaugia:
– Tik tu pamanyk, kaip piktumas gali smegenus užtemdyt – per tą šūdvabalį būčiau pats peklon nugarmėjęs. Pavogė žiedą, pavogė mergą, manė – švilpaus laimingas. Betgi Dievo
neapmausi, brolyti.
– Pasakyk, Stasy, negi būtum iš tikrųjų mane skiediniu užpylęs? Juk Laimutė vis tiek jį, o ne tave mylėjo.
– O kas ten žino, ką būtų mylėjus? Jeigu aš būčiau žiedelį jai dovanojęs, gal lig šiol abu laimingai būtumėm gyvenę… Aš gi motociklo neturėjau.
– Ir aš neturėjau. Ir jokio žiedelio saviškei nedovanojau, su skolintais apsiženijom, bet va, gyvenam šitiek metų. Nesuprasi moterų, už ką myli.
Stasys palinguoja galva, už skaisčiai raudonai pleškančių begonijų, visai šalia paminklo pamatų, prakasa giloką duobelę ir, suvyniojęs žiedelį į švarią popierinę nosinaitę, padeda jį duobelės dugne. Užpila žemėmis. Persižegnoja.
Abu pastovi. Paskui Sabaliukas nulinguoja miestelio link. Stasys pradingsta tarp
kryžių.
Galėtų baigtis ir taip:
– Na, atsipeikėk, nešik į kelnes, negi manei, kad tave nuo puspadžių nuversiu? Aš jau nuverstiems duobes kasu, pats rankų nesiterlioju, – Stasys tol tvatino Sabaliukui per žandus, kol tas atsikvošėjo. – Kelkis! O tai iš tikrųjų šitoj skiedinio dėžėj sustingsi ir turėsiu tave su kirviu iškirsti.
– Galvą, galvą man baisiai gelia, pakelt negaliu, – dejavo Sabaliukas įsitverdamas Stasio pečių. – Ką tu man padarei? – Tik kartą užvožiau. O tu kaip koks pelų maišas – jablynkšt į
dėžę. Taip vagiui ir reikia.
– Nevogiau aš to žiedo, nevogiau.
– Manei, patikėsiu, kad radai? Ką?
– Tik netrenk man vėl, Stasy.
– Gerai jau, gerai. Einam prie pompos – nusiprausi, o tai žmonės pamatę prisikėlusiu numirėliu palaikys.
– Ar tu gerai apžiūrėjai tą žiedą, ar…
– Kam man žiūrėti? Vien akį užmetęs atpažinau – tas pats. Aš šitiek vakarų jį čiupinėjau, vis repetavau mintyse, ką sakysiu dovanodamas… Niekaip nebūčiau sugalvojęs tokio scenarijaus – kad po mirties, kad jai į kapą…
– Į kapą?
– Kol tu čia drybsojai, nunešiau ir įkasiau po paminklu. Tikiuosi, antrąkart nevogsi. Kas Laimutei buvo skirta – tegul su ja ir lieka.
– Per amžių amžius amen, – skiediniu aplipusiom lūpom sušnabždėjo Sabaliukas.
Tarsi du svirduliai jie nušlitiniavo per kapines. Temo.
Ir kas pasakys, kad nebūna vaiduoklių?
Kaip baigėsi – niekas nežino:
Sabaliukas dingo. Ilgokai niekam ir nerūpėjo, kur jis nusibastė. Ne pirmas kartas, gal su kuo nors kokiam pašalyje daugiadienes šventė. Kai jau šeima ne juokais sunerimo ir ėmė teirautis, policija skėsčiojo rankomis: niekas niekur nieko. Kaip į…
Kapinėse – įprasta ramybė. Pakaruoklio kapas su didžiuliu kryžiumi užklotas nauja juodo marmuro plokšte. Kartais ant jos prisėda Stasys. Užsitraukia dūmą. Užsiverčia buteliuką. Kažką murma. Toks visada buvo ir bus – duobkasys, pijokėlis. Žmonėms patogu: bet kuriuo paros metu jį rasi numirėlių karalystėje. O kad keli šriubai atsisukę… et, svarbu, savo darbą išmano.
Sergejus Kanovičius. Paukščių Tako šukės
2019 m. Nr. 12
Esu gimęs Vilniuje, Antakalnio respublikoje, kurios piliečiu buvau ir būsiu. Rašau eilėraščius, esė ir noveles. Rašydamas stengiuosi būti iki galo nuoširdus, visų pirma sau. Šiuo metu didesnę laiko dalį skiriu muziejaus „Dingęs Štetlas“ kūrimui Šeduvoje, šiam projektui vadovauju.
„Nuotaika visai kaip batai“, – pagalvojo Danielius, žiūrėdamas, kaip jo batai – šlept tekšt tykšt, tekšt šlept tykšt – šlepsi per pilką kaip jo paties nuotaika ankstyvo pavasario marmalą. Jau ne ledas ir sniegas, bet dar ne žliūgė, ne purvas – o kažin kokia gausiai druska pabarstyta klampuma. Pilka, šalta, tai užlipanti ant batų, tai nusliuogianti nuo jų it sraigė per lapą, palikdama drėgną pėdsaką, kuris batams nudžiūvus virs druskos vagomis. Šlept tekšt, ėjo Danielius matuodamas jau mintinai žinomą kelią – nuo univerkos skaityklos, per Sarbievijaus kiemą, pro buvusią Jonų bažnyčią ir kiemteatrį, pro naują pašto pastatą aukštyn, pilku, kaip ir tas ne sniegas-ne žliūgė, Gorkyno šaligatviu. „Už-kni-so, už-kni-so. Nebe-no-riu“, – skiemenavo mintyse. Per žiemos sesiją ne itin sekėsi, skaitykloje ant stalo liko konspektas ir kažin kokia knyga – tiek neįdomi, kad Danielius net nepasakytų, kaip ji vadinasi, todėl tyliai uždarė skaityklos duris – laikas kavos. Pas Tamarą į „Bačką“.
Buvusi mergina, kai dar draugavo, Danieliui numezgė labai madingą ilgą šaliką – viena juosta raudona, kita žalia. Dvimetrinis. Kad galėtų tris kartus apvynioti neskustą kaklą, kad galai tįsotų ant brolio atiduoto nutrinto velvetinio švarko atlapų. Kur tik pažvelgia, vis pastebi kursioką su panašaus ilgio, tik skirtingų spalvų jaunatviškos meilės ženklu – šalikuoti ir be šalikų kurso draugai liko skaitykloje. Atrodė, kad pagal šaliko turėjimą ar jo naujumą gali spręsti apie bičiulio širdies reikalus.
Iki „Bačkos“ keli žingsniai. Danieliui ten patiko. Ne tik todėl, kad tai buvo vienintelė Vilniaus kavinė, kurioje ruseno ir kvepėjo židinys, kurioje po pietų nuolat trūkdavo laisvų vietų, bet ir todėl, kad amžinoji ir vienintelė padavėja Tamara paleisdavo groti tavo paties atneštą juostą – kartais Eltoną Johną, kartais „Styx“. Tamara nebuvo labai kalbi, bet visada nepaprastai maloni ir paslaugi. Ji pažinojo visus nuolatinius lankytojus, o kam ko reikia, meistriškai įvertindavo vos metusi žvilgsnį – kuris atėjo vermuto, o kuris – smėlyje verdamos tirštos kavos. Prieš savaitę Danielius, atsisveikindamas su paskutiniais stipendijos rubliais, užėjo į „Bačką“ numalšinti užpuolusių tamsių minčių.
– Vermuto? – išsyk paklausė Tamara. Ir nelaukdama atsakymo šmurkštelėjo į virtuvėlę įpilti jam svaiginančių lašų.
– Labas, Tamara, – burbtelėjo vaikinas, – jei gali, paleisk man „Supertrampus“.
Juos Danielius atnešė prieš gerą mėnesį ir bent dusyk per savaitę ateidavo pasiklausyti – truputį „šizuojančių“, ironiškų, iš pakilaus maršo staiga pereinančių į leisgyves kone paskutinio atokvėpio natas. Grojo „Breakfast in America“:
Take a look at my girlfriend
She’s the only one I got
Not much of a girlfriend
I never seem to get a lot…
Danielius neturėjo merginos. Ir į Kaliforniją skristi neplanavo. Jam tiesiog patiko kankintis, nes daina tarsi tyčiojosi iš jo, nuolat nelaimingai įsimylinčio, iš jau pusmetį trunkančios jo vienatvės. Tiesa, paskutinis ryšys baigėsi gana dramatiškai. Ant kairės rankos riešo liko jau beveik užgiję randai – nepasisekė Danieliui ne tik meilėje, bet ir su girta stiklo šuke – tokia girta, kad iškrito jam iš rankų tiesiai į rugsėjo liūties paliktą balą kažkur tarp ledainės ir Vilnelės. „Be reikalo kažkas butelį sudaužė. Galėjo būti ir aštresnė“, – tada pamanė Danielius, abejingai nužvelgęs baloje blizgančią šukę ir aplink ją rausvėjantį vandenį.
I’m a winner, I’m a sinner
Do you want my autograph
I’m a loser, what a joker
I’m playing my jokes upon you
While there’s nothing better to do…
„Ba ba ba ba…“ – traukė toliau Robertas Hodgsonas. „Ba ba ba ba… La la la lala…“ – mintyse jam pritarė Danielius, nurydamas jau iki koktumo apsalusį ketvirtą vermuto stiklą.
Tepšt šlekšt tykšt, nusivalė batus Danielius, prieš nusileisdamas laiptais į „Bačką“. Buvo beveik dvylikta, žmonės kavinėje dar nesirinko, Tamara pasisveikino ir iš karto nuėjo daryti kavos. Židinyje degė kelios malkos. „Bačka“ klasikinių staliukų neturėjo. Stovėjo didelis rusiškos П raidės formos stalas, ir žmonės norom nenorom atsidurdavo vienas prieš kitą. Kai kavinė būdavo sausakimša, išsyk pamatydavai, kurie atėjo vieni, – tie sėdėdavo tiesiai, o visi kiti kudakuodavo kaip vištos ant žardo, nematydami nieko aplinkui. Vienišiai apžiūrinėdavo poreles ir mišrias kompanijas. Jie trumpiausiai užtrukdavo. Nebent tokie, kaip Danielius, su užsilikusiais rubliais – alkoholis juos išlaikydavo ilgiau, o po kurio laiko jie neišvengiamai su kuo nors susipažindavo – išėję aukštyn parūkyti ar pastebėti kokio geraširdžio, kuris „užfundydavo“ vienišiui „meškos kraujo“ ar vermuto.
„Šeši“, – nužvelgęs figūras apytuštėje salėje, suskaičiavo Danielius. Jis pasikabino paltą ir nusprendė atsisėsti arčiau židinio. Tamara atnešė kavos, Hodgsonas toliau pusryčiavo kažkur tarp Kalifornijos ir Teksaso. Tiesiai priešais Danielių priešingoje stalo pusėje buvo nutūpusios dvi merginos ir kažką gyvai aptarinėjo. Nors sėdėjo šonu, vieną Danielius išsyk atpažino. Audros, savo kiemo kaimynės, nebuvo sutikęs gal dešimtmetį – ji buvo kiek vyresnė už jį, aukšta, akiniuota ir garbanota, – vaikystėje, ilgais vasaros vakarais susodinusi jaunesnius pyplius ant suolo, sekdavo jiems čia pat sukurtas siaubo pasakas. Danielius žvelgė į Audrą laukdamas, kol jį pastebės, kad galėtų pasilabinti. Bet merginos atrodė labai įsitraukusios į pokalbį ir nesustodamos čiauškėjo. Ilgi ir tiesūs kaštoniniai Audros draugės plaukai leido Danieliui pamatyti tik gražias lūpas ir nedidelės nosies galiuką. Kava buvo karšta, ant batų ėmė ryškėti druskos vagelės, Tamara vis pasirodydavo, kad patikrintų, ar niekas nieko nepritrūko, ir vėl dingdavo savo virtuvėlėje. Danielius tik vėliau sužinojo, kad tenai įlindusi ji skaitydavo knygą, – kartais net tekdavo eiti jos pakviesti, bet ji niekada neparodydavo nepasitenkinimo, nesuirzdavo ir pastovūs lankytojai – juk patikimiems Tamara įpildavo ir „bargan“.
Audra ir jos draugė išgėrė savo kavą, atsisuko, kad užsisakytų po antrą puodelį, ir pagaliau Danielius aiškiai išvydo antrosios merginos veidą. Audra jo nepastebėjo, ir nenuostabu, kai žmogaus akinių stiklai piršto storumo. Danielius spoksojo tai į Audrą, tai į jos draugę. Staiga pajuto, kad nebesuvokia, kur yra, jam atrodė, kad vėl išgyvena Audros sektų siaubo pasakų košmarą, smegenys beviltiškai siuntė signalus nuleisti akis, suvaidinti, kad ko nors ieško kišenėse, pradėti valytis akinius, atlikti bet kokį veiksmą, kad tik ji nepastebėtų jo apstulbusio žvilgsnio. Tačiau merginoms vaikinas nerūpėjo. Tamara atnešė joms po antrą kavą, merginos vėl atsigręžė viena į kitą ir jis vėl matė tik lūpas ir dailios nosies galiuką.
– Dar kavos?
Danielius krūptelėjo, pažvelgė į Tamarą ir išspaudė kažką panašaus į „aš nežinau, kelinta dabar valanda“.
– Klausiu, tau dar kavos ar ne? – neatlyžo Tamara.
– Ne, ačiū, – neatplėšdamas akių nuo tamsiaplaukės galvutės sumurmėjo jis. – Taip, dar vieną… – pasitaisė.
Tamara pasekė jo žvilgsnį:
– Supratau, – pasakė ir nuėjo daryti kavos.
Kas man darosi, kas, po velnių, yra, aš juk ką tik ją pamačiau. Tik jos akis. Rudas kaip kaštonai rudenį. Valdykis, Danieliau. Negaliu, Danieliau. Kodėl negali? Nes, Danieliau, juk sakau – aš mačiau jos akis. Ką man daryti, juk ji išeis, ir daugiau nebesutiksiu. Tai eik ir susipažink, Danieliau. Ką, tu durnas? Aš gyvenime nesu taip susipažinęs, ką jai sakysiu? „Laba diena, mano vardas Danielius, jūs man labai patinkate“? Ir kas toliau? Stovėsiu kaip stuobrys? Kvailas tu, Danieliau, žygiuok atgal į skaityklą, konspektą pabaigsi – ką ten palikai – Plechanovą, Žemaitės „Marčią“ ar kokį kitą svarbų gyvenimo reikalą? Eik, eik. Durniau tu, neisiu į jokią skaityklą. Tai daryk ką nors, kvaily.
Šitaip kurį laiką Danielius ginčijosi pats su savimi. Pagaliau atsikėlė, apsivilko paltą, šiaip ne taip prasliūkino pro merginas, užlipo laiptais ir atsidūrė Gorkyne. Cigaretė susirūkė per sekundę, kažkas varstė gretimo kino teatro „Spalis“ duris.
Ką man dabar daryti, Danieliau, ką daryti? Tu, Danieliau, įsimylėjai. Eik į skaityklą ir paprašyk „Kalvio Ignoto teisybės“, gal padės?
Dvi jo pusės niekaip nesutarė. Pirmasis Danielius, užuot ėjęs skaityklon, jau kirto gatvę ir vėrė gėlių parduotuvės duris.
Idiotas tu, Danieliau, sudegsi iš gėdos – nepažįstamai gėles dovanosi, taip, be jokios priežasties – nei įkalęs, nei įmetęs, visiškai blaivas ir visiškai durnas?
– Jums ko, – gana šiurkščiai paklausė pardavėja. – Vainiką, gėlių? Gimtadieniui ar laidotuvėms?
– Gėlių, – išspaudė Danielius gomuriniu šamano balsu.
– Kokių – rožių, gvazdikų, tulpių?
– Gėlių, – pakartojo jis, nes žinojo tik viena – kotas ir žiedas yra gėlė.
– Rožės tiks?
– Gėlių, – jau visiškai silpnu balsu ištarė Danielius.
Po trijų minučių, smelkiančioje vasario drėgmėje parsinešęs į popierių suvyniotas tris rožes, sumedėjęs, suakmenėjęs, su nustebusio idioto išraiška Danielius stovėjo ant paskutinio laiptelio, skiriančio jį nuo svaiginančios „Bačkos“ atmosferos. Žengė žingsnį tik tam, kad pamatytų, jog Audra ir jos draugė baigia apsivilkti paltus.
– Sveikas, Danieliau! Šimtas metų! – sušuko pagaliau jį pamačiusi Audra. – Kaip gyveni?
– Labas, Audra, – pralemeno Danielius, laikydamas rankoje rožes ir verdamas jos draugę žvilgsniu beveik iš Šagalo freskų.
– Čia… – iškvėpė jis ir ištiesė rožes Audros draugei.
Ji pažvelgė į Danielių, paėmė rožes ir šyptelėjusi padėkojo:
– Ačiū. O Jums viskas gerai?
– Taip, – atsakė Danielius robotas. – Ne, – pridūrė Danielius žmogus.
– Čia Virginija, Danieliau, mano draugė.
– Aha, – linktelėjo robotas.
– Ar Jums tikrai viskas gerai?
Man gerai? Kaip man gali būti gerai, jei esu visiškai sutrikęs, nežinau, ką daryti, o ji dar man sako „Jūs“? Jūs, nesiskutusi karaliaus didenybe šlapiais batais, pats nesuvokiate, kad įsimylėjote visiškai nepažįstamą asmenį.
– Ar galėčiau Jūsų paprašyti… – išspaudė Danielius. – Kaip su Jumis susisiekti?..
Merginos išėjo, o jis liko stovėti su popieriaus skiaute, ant kurios dailia rašysena buvo išraitytas vardas ir šeši skaičiai.
– Tavo kava atšals, – priminė Tamara.
Po mėnesio, kažkur tarp ledainės ir Vilnelės, Danielius ir Virginija sėdėjo ant išklypusių metalinių turėklų ir klausėsi upės gurgėjimo.
– Žinai, o aš čia buvau stiklo šukę radęs, – pasakė jis.
– Šukės laimę neša, – sukuždėjo Virginija.
– Iš tiesų, – po ilgos pauzės linktelėjo Danielius.
Po beveik trisdešimties metų jie pasimatė vėl. „Bačką“ seniausiai uždarė – ji ir greta buvęs kino teatras virto kažkokia ambasada ir nuobodžiomis prabangiomis vitrinomis, ledainė sutrupėjo, Tamarą Danielius susitiko jau išėjusią į pensiją, gėlių parduotuvė tapo Genocido nusikaltimų tyrimo centru, Vilnelės vanduo tekėjo ir nutekėjo. Neišliko ir tie jau anuomet išsiklaipę turėklai.
Juodu gėrė kavą kažkuriame prekybos centre – dabar jie visi panašūs. Danieliaus senelis siūdamas kostiumą vis sakydavo – medžiaga gali būti ta pati, bet rezultatas turi skirtis. Pasenę, kiekvienas nugyvenęs savo gyvenimą – juodu kalbėjosi lengvai. Beveik kaip tada, kai susipažino, kai per aštuonias prie Vilnelės praleistas valandas išsipasakojo vienas kitam savo jaunus gyvenimus. Dabar abu neturėjo tiek laiko, apie tris atskirai praleistus dešimtmečius išsipasakojo per kelias valandas ir išgėrė po tris vis atšąlančios kavos puodelius. Be Tamaros ir be židinio.
– Danieliau?
– Tau laikas, Virginija?
– Taip, bet aš visą laiką norėjau tavęs paklausti – kodėl man tada pasakei apie stiklo šukę?
– Šiaip sau. Juk pati sakei, kad šukės laimę neša.
– Ar tau atnešė?
– O tau?
Abu tylėdami šypsojosi, kiekvienas galvodamas ir skaičiuodamas savo gyvenimo šukes. Danielius palydėjo Virginiją iki mašinos. Paprašė luktelėti, kai juodu praėjo pro gėlių parduotuvę. Trys rožės Virginijos rankoje nusviro visai neiškilmingai.
– Tu žinai, aš tave tikrai mylėjau, – teištarė.
– Ir aš, Virginija, ir aš.
– Kaip gerai, kad visa tai buvo, – pasakė ji sėsdama į mašiną.
Danielius išsikvietė taksi.
– Prie ledainės, prašom.
– Kur? – taksistas atsigręžė įsitikinti, ar jo keleivis ne per daug išgėręs.
– Atleiskit, nuvežkite mane prie katedros, ten išlipsiu, – pasitaisė Danielius.
Buvo ruduo, jis žingsniuodamas ir vėl žiūrėjo į savo batus. Tik dabar jie buvo aplipę lapais. Danielius sustojo, įsistebeilijo į tuos klevo lapus. „Jei medžiai galėtų vaikščioti, ar jie išeitų iš čia taip, kaip išėjau aš?“ – pagalvojo.
Kiemsargis prie Vilnelės šlavė sudužusio butelio šukes.
– Palikit, – tarstelėjo praeidamas Danielius. – Šukės laimę neša.
– Nie kręc mne głowy, – išgirdo pavymui.
Pakeliui į viešbutį Danielius tyliai niūniavo „Supertrampus“:
Take a jumbo cross the water
Like to see America
See the girls in California
I’m hoping it’s going to come true
But there’s not a lot I can do
Ba ba ba dow, ba bow dum doo de dow de dow
Ba ba ba dow, ba bow dum de doo de dow
Hey oh, hey oh, hey oh, hey oh
Hey oh, hey oh, hey oh, hey oh
Na na na, nana na na na nana…
Jokūbas Šemetulskis. O tada užmigau
2019 m. Nr. 8–9
Jokūbas Šemetulskis gimė 2000 m. Vilniuje, šį pavasarį baigė Vilniaus licėjų. Publikuojamas apsakymas šių metų respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmąją vietą už prozą.
Su draugais sumanėme iškasti tunelį nuo mano namų iki viešbučio „Jūratė“. Pakėlėme plytą prie stiklui skirto rūšiavimo konteinerio ir pradėjome laukti, kol atsiras tinkama proga rankomis išrausti tunelį per visą Nidą. Palaukę gal pusvalandį, planą nusprendėme atidėti rytojui. Arba dar vėlesniam laikui. Bet aš grįžau tą pačią naktį ir ėmiausi darbo. Turėjau darbščias rankas ir užsidegimo kupiną širdį, todėl per vieną naktį gana nesunkiai sukūriau požeminį tunelių tinklą, kuriuo buvo galima nukeliauti į bet kurį pastatą, esantį dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje. Buvau kietas penkiametis. Bet kitą rytą jau buvau pamiršęs, jog po trečia nuo kairės plyta prie stiklui skirto rūšiavimo konteinerio prasideda tunelių tinklas, kuriuo buvo galima nukeliauti į bet kurį pastatą, esantį dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje.
„NEMOKAMA INFOLINIJA 880026533“ rašo ant kolos buteliuko. Įdomu, kokiu tikslu galima skambinti kokakolos infolinija:
– Sveiki, čia Saulius iš „Omnitel“.
– „Kokakolos infolinija“, Linas klauso, kuo galiu padėti?
– Malonu, Linai, norėčiau pasiteirauti, kokį mobiliojo ryšio tinklą naudojate?
„Reiks kada taip padaryt su draugais“, – pamąsčiau. Per keletą minučių ištuštinau buteliuką, panaikindamas abstinencijos simptomus dar keletui valandų. Sėdėjome su gauja pamary. Jie kalbėjosi apie mašinas, o aš kūriau tokius ir panašius scenarijus su kolos infolinija. Nesidomiu nei mašinomis, nei sportu, todėl vienintelis mūsų bendras interesas – noras trainiotis po miestelį. Geriau lauke nei namie, geriau su jais nei vienam. Tokia logika rėmiausi. Nors visi ir apsimetame esą gurmanai žmonių, su kuriais bendraujame, mano nuomone, esant reikalui gali pamėgti bet ką. Tokia jau ta liūdna tiesa. Net ir pats nemėgstamiausias žmogus laikui bėgant gali pasidaryti visai toleruotinas arba net mielas širdžiai. Ačiū Dievui, šitie kol kas tik toleruotini.
– Gal varom kur nors? – paklausiau.
– Kur? – pasigirdo vangus murmėjimas.
– Nežinau, kur nors prasieit.
Nuskambėjo įvairių tonų mykimas, leidęs suprasti, kad suoliuko nepaliksime dar kurį laiką.
Štai čia ir baigiasi mano vaidmuo pokalbyje apie petardas ir Kasparo santykius su Aiste. Seniau dar bandydavau pradėti kalbą apie ką nors bent iš tolo vertą žodžių, tačiau tokie bandymai baigdavosi arba tyla, arba patyčiomis. Nelaikau savęs išminčiumi ir tikrai nesu iš tų, kurie gražią popietę ima ir nei iš šio, nei iš to puola vapėti apie „neatsakomus klausimus“, manydami, kad tuo susikurps protingo žmogaus įvaizdį. Toli gražu, kartais taip nenoriu būti palaikytas tokiu, kad stengiuosi kalbėti išskirtinai paprastomis temomis, lengvosios kategorijos žodžiais. Bet net tai mano chebrytei atrodo pernelyg nuobodu.
„Gali tu nesvaigt apie tas savo nesąmones, niekam neįdomu. Užknisi“, – nukirsdavo.
Juokingiausia, visi man sako, kad per daug kalbu, maža to, mano kalbėjimas visus tiesiog nenormaliai nervina: vienas sakinys išvargina kaip gera pastraipa mikrobangų krosnelės instrukcijos.
– Gal varom kur nors?
– Kur?
– Nežinau, kur nors, prasieit.
– Hmmhmmmhmh… mmmyyymmm… hmm…
Atrodo, mykė jie visą amžinybę. Gal net ilgiau, bet šito nežinau, nes po kelių mykimo minučių atsistojau ir patraukiau bibliotekos link.
Įdomus reiškinys – kurortas žiemą. Gali nueit du kilometrus išilgai miesto ir nepamatyt nė vieno žmogaus. Nejuokauju, yra tik trys vietos, kur visada sutiksi žmonių: mokykla iki trijų, bažnyčia iki penkių ir „Maxima“ iki aštuonių vakaro. Visas miestelis orams atšalus miršta. Čia visus metus daug vėjo, bet žiemą kartais jis būna beveik nepakeliamas. Jachtos ir kateriai uoste iškeliami į krantą, uostas nedirba. Jame ir aplinkui nėra nė vieno pastato, kuris nebūtų uždarytas. Visas pamarys, marioms užšalus, virsta kapinėmis, atrodo, kad čia gyvena vaiduokliai, kurie dieną slepiasi jachtose, o naktį išlenda laukan ir rėkauja pavėjui, taip miestelėnus atbaidydami nuo uosto.
Tuo tarpu miške tiesiog neapsakomai gražu. Žiemos tyla persmelkia tankius pušynus, šerkšnas padengia kiekvieną spyglį. Atrodo, kad net mažiausią tavo žingsnelį girdi visi medžiai, tykiai stebintys tave tarsi vaiką žaidimų aikštelėje. Kartais, jei lauki tikrai ilgai, gali sutikti stirną, kuri trumpam stabtels, lyg netikėdama tuo, ką mato, o tada nušuoliuos tolyn, tarsi ištrindama istoriją. Jei ne žymės sniege, niekaip nebūtum tikras: buvo ji čia ar ne. Miestas miręs, o miškas ilsisi, miškas pražyla ir tampa seneliu, pasisodina tave ant kelių ir pasakoja istorijas iš gilios senovės. Tu jų nesupranti, tačiau tau nerūpi, nes žinai, kad tai, ką jauti beklausydamas, – daug svarbiau. Keliaudamas link bibliotekos palikau sniege pėdsakus. Ir žinau: kai rytoj vėl pro ten eisiu, sniege galėsiu įžiūrėti net menkiausią savo pėdos kryptelėjimą.
Nors biblioteka stovi tankiau apgyvendintoje miestelio dalyje, aplink ją žmonių vis tiek beveik neregėt. Tačiau viduje iškart pamatau bendraamžius, vystančius savo priklausomybę nuo kompiuterio – namie mamos dar bando juos nuo šito velnio išradimo apsaugoti. Prisėdau šalia ir nusprendžiau paklausyti muzikos. Su mumis bibliotekoje buvo dar kokie septyni žmonės, įskaitant darbuotoją. Tris moteriškes jau pažinojau iš matymo – jos visada ateidavo kartu, tačiau neištardavo viena kitai nė žodelio. Panašiai kaip aš su savo kompanija, tik visiškai kitaip. Vienas dėdulė čia nuolat ieškodavo draugų, nejaukiai bandydamas užkalbinti nepažįstamuosius, kaip filmuose. Jei tik jis būtų užkalbinęs mane! Kartais net stengdavausi atkreipti jo dėmesį, truputį iš gailesčio, tačiau labiau iš smalsumo ir nuoširdaus noro susipažinti. „Aš juk vaikas, kam būtų įdomu su manimi kalbėti“, – nevykusiai save guodžiau. Bet bliamba, aš rimtai laikiau save įdomiu. Ir dabar laikau. Ir nemanau, kad tai – arogancija. Liūdna yra kuklintis ne tik prieš kitus, bet ir prieš save patį – taip virstant tikruoju nuobodyla. Nesakau, kad nuobodūs žmonės nelaiko savęs įdomiais, tačiau visada verta pasitikėti savo gerosiomis savybėmis ir rizikuoti, nei visą gyvenimą praleisti nudelbus akis net prieš veidrodį. Dar kartelį susitaikęs, jog keistasis dėdulė manęs niekada nepastebės, užsimerkiau ir pasinėriau į prastą elektroniką, kurią tada mėgau. Elektroninėje muzikoje tiek daug šūdo, kad jei nepaaukosi daugybės valandų, ieškodamas joje ko nors vertingo, tai ir nesužinosi, jog esama ir tikrai geros tokios rūšies muzikos. Čia užklystantys ilgai neužsibūna, ir tik mažoji dalis rimtai ieškančių atranda vertos dėmesio elektronikos. Ir tik tada jie supranta. Na, tais laikais aš klausiausi (toleruotinų) tragiškų bumčikų, nežinodamas, kas yra tikra, gurmaniška elektronika. Užsimerkiau ir užmigau gal per tris minutes. Tiek trunka visi prasti takeliai.
Pabudau prie jūros, visas išdžiūvęs ir išsekęs nuo saulės. Ji šiandien kepino kaip reikiant ir ultravioletiniai spinduliai rimtai stengėsi sugadinti man dieną. Bet kremas juk toks brangus, tenka apsieiti be jo. Buvo viena tų nelietuviškų dienų, kai dangus mėlynas, o žmonės šypsosi. Iš greta esančio beachbar’io skambėjo disko muzika: didžėjus išsinešė aparatūrą į terasą ir grojo atsisukęs veidu į jūrą. Žmonės manė, kad muzika skirta jiems, baro klientams, bet geriau įsižiūrėjus į didžėjų pasidarė aišku – jis groja jūrai. Niekas, trečią valandą stovėdamas saulėkaitoje, taip nesišypso kažkokiems durneliams paplūdimyje. Dangus šiandien mėlynas! Tokios dienos man yra stebuklas. Devyniasdešimt procentų laiko dangaus mėlynė mūsų krašte būna pilka. Ne estetiškai, stilingai pilka, o tiesiog pilka. Kaip daugiabučio siena Fabijoniškėse. Nesuprantu, kaip galima ryte išėjus laukan jaustis pilnam jėgų, kai visa aplinka atrodo pervargusi. Žaluma netenka žalumo, kai dangus pilkas, žmonės netenka guvumo ir viskas panyra į liūdesio debesį. Net ne liūdesio, toks dangus labiau atneša jokią nuotaika. O ji – pati baisiausia. Bet šiandien, gražią vasaros dieną, mes nebuvome namie. Jautėmės tarsi prastame filme, prastame todėl, kad sunku juo patikėti. Euforiškos disko melodijos, tinkamos spalvos dangus ir jūros ošimas leido visiems bent trumpam pasijusti kaip Matiso „Šokyje“. Buvom laimingi. Tiesiog.
Pažvelgęs į kairę išvydau savo labai protingą ir labai simpatišką merginą. Geras jausmas. Gal net geresnis už gerą.
– Marija, kelkis, – nesinorėjo jos žadinti, bet kremo neįperka ir ji.
Ji labai grakščiai pasirąžė (nesuprantu, kaip merginos sugeba atrodyti puikiai net ką tik pabudusios po poros valandų kepimo saulėje) ir šyptelėjo:
– Varom ledų.
Susirinkome daiktus (tuščią kolos butelį, pilną nuorūkų, ir kelis skudurus, ant kurių gulėjome) ir patraukėme ieškoti ledų. Labai malonu basam lipti mediniais saulėje įkaitusiais laiptais, tačiau po tokios varginančios popietės laiptai atrodė kaip didžiausias košmaras. Bet ko nepadarysi dėl vanilinio plombyro su saldainiukais už minimalų valandinį atlyginimą. Sukrapštę paskutinius centus nusipirkome vieną ledų porciją ir įsitaisę ant suoliuko ėmėme laukti vakaro. Aš jai pasakojau apie mėnesį, kai teko slapta miegoti dviračių nuomos, kurioje tuo metu dirbau, sandėly, o ji juokėsi ir negalėjo atsistebėti, kaip aš atsiduriu tokiose situacijose. Tai buvo tokios akimirkos, kai bendraudamas su artimu žmogumi pamiršti, kur esi ir kas aplinkui. Magiškas burbulas apgaubė suoliuką, ir leido net pamiršti, kiek valandų. Pakilome tik kai saulė jau leidosi, ir grįžome į paplūdimį jos palydėti, tos, kuri šiandien mus tiek nukankino. Bet ką ten pyksi, kai tokia graži.
Kai saulė visai pasislėpė už horizonto, pasigirdo muzika. Čiupau Mariją už rankos ir pasišokinėdami nuskriejome jos link. Štai mes ir vėl „Šokyje“. Ore tvyrojo smilkalų kvapas – dievinu smilkalus. Aikštelėje šoko kokie devyni žmonės. Septynis pažinojau, o likę du buvo panirę į šokį. Vienas sekundėlei atsimerkė ir pažvelgė tiesiai man į akis, tarsi pajutęs, jog žiūriu. Mėgstu vakarėlius, nes čia neegzistuoja nejaukus akių kontaktas. Jei du žmonės žiūri vienas į kitą ilgiau nei akimirką, kuris nors būtinai nusišypsos. Kaip viskas paprasta: nusišypsai, ir nebėra jokių klausimų, nejaukumo. Bet ne, visur kitur už ilgesnį žvilgsnį gali būti palaikytas iškrypėliu ar net banditu. Mano veidas piktokas, tad dažnai pasitaiko, jog kai užsižiūriu į kokį nors nepažįstamąjį, šis išsigąsta, nudelbia akis arba nusisuka. Aš niekad nieko neskriaudžiau. Mano tiesiog toks veidas! Kad ir kaip būtų, vakarėliuose už žvilgsnį gauni šypseną. Atsitrenkus į aplinkinius šie kartais net patys atsiprašo – taip stipriai niekas nenori pyktis.
Trypėme pievoje, kol pradėjome lėtai į ją grimzti. Bet mums nerūpėjo, juk toks gražus vakaras. O kai virš žemės kyšojo jau tik mūsų galvos, daviau Marijai bučkį ir staiga sulaikę kvėpavimą abu įkritome į tunelį, kurį iškasiau penkerių. O tada užmigau.
– Tu, tipo, dramblio nematęs?
– Kokio dar dramblio, ką čia svaigsti.
– Oooiiii…
Pabudau pievelėj miškelyje už gaisrinės. Iš kur jis žinojo, kad aš čia, nė neįsivaizduoju. Domas vedė mane gal pusę valandos, kol pagaliau ėmė ir sustojo vidury mašinų aikštelės, netoli „Maximos“.
– Nu, – suirzęs pažvelgiau į jį.
Jis plačiai išsišiepė ir, kaip dėdė apkabinęs mane per pečius, bedė pirštu į viršų. Pakėliau akis ir pamačiau tarsi pirmą kartą. Štai jis!
Vaizdas buvo tikrai galingas. Dviejų milžiniškų verkiančių gluosnių laja priminė dramblio siluetą, aukščio sulig viešbučiu „Jūratė“. Atrodė, kad atžygiavęs milžiniškais viską griaunančiais žingsniais dramblys staiga sustojo ir akimirksniu virto vėjo blaškomų gluosnių skulptūra. Lapus lengvai šiureno marių vėjelis, ir nuo jo dramblys kone prarasdavo kontūrus. Tačiau lapų virpesys suteikė jam gyvybės. Jau atrodė, kad štai – tuoj žengs. Įdomu, ar seniai jis čia? Pro šią vietą per dieną praeinu keliolika kartų, nė neįtardamas, kad esu stabtelėjusio dramblio kelyje. O jei jis kurį kartą būtų pradėjęs žingsniuoti?
Visos šios mintys atgaivino mano smegenis, buvau jau ir pamiršęs, ką reiškia mąstyti apie svarbius dalykus.
– Lipk ant jo, galėsi joti, – nusišypsojau.
Na, Domas nejuokavo, užlipo iki pat dešiniojo medžio viršūnės – arba dramblio galvos. Negalėjau atsižiūrėti: pasididžiavimo kupinomis akimis jis lingavo pakibęs ant šakos, o jo veide spinduliavo pati nuoširdžiausia vaikiška šypsena. Ir dramblys, ir Domas kvietė mane viršun. Nebijau aukščio ir tikrai mėgstu laipioti medžiais, tačiau lipti drambliu yra visai kas kita, net jei jis yra toks. Patekau į juokingą „jau tuoj“ būseną. Atrodė, jog tuoj pasileisiu bėgti link medžio ir nedvejodamas per pusę sekundės užsikarsiu iki pat jo viršūnės, o tada. Tada galėsiu būti visų karalius, kad ir akimirką.
Jau buvau visai įsidrąsinęs, kai cementas po mano kojomis pradėjo eižėti. Persigandau, kad dramblys taip įsiaudrino, jog medžių šaknys atgijo ir pradėjo veržtis lauk. Atšokęs stebėjau, kaip iš sutrūkinėjusio asfalto staiga išlindo ranka. Nespėjau net sušukti „ZOMBIAI“, kai iš po žemių išniro ir labai žavus merginos veidas: purvinas, bet vis tiek gražus. Netekęs amo stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji išlenda visa, o paskui prisėdusi nusipurto nuo drabužių ir veido žemes:
– ZOMBIAI! – sušuko ji ir nusišypsojo žemėtais dantimis.
– …
– Labas, aš Marija.
Tylėjau toliau mąstydamas, kokia protinga ir simpatiška mergina čia išdygo iš po žemių.
– Gal paaiškinsi, kas čia ką tik buvo? – pagaliau atsitokėjęs paklausiau.
– Ne, bet galiu patikint, kad po žeme kažkas iškasė tunelių tinklą, kuriuo galima nueiti į bet kurią vietą dviejų kilometrų spinduliu nuo konteinerio, kuris prie pašto, Taikos gatvėje.
Kelias akimirkas bergždžiai svarsčiau, ką atsakyti, ir ištariau prasmingus žodžius:
– Aee…
Ji nusikvatojo, lyg išgirdusi tikrai juokingą bajerį. Domas tuo tarpu nulipo žemyn pasižiūrėti, kas čia vyksta. Jo veide nebuvo nė lašo nuostabos, atėjo tiesiog pasilabinti. Na, o aš toliau stovėjau išsižiojęs. Pagaliau nustojusi juoktis ji išsitiesė ir lyg niekur nieko atkišo ranką:
– Labas, aš Marija.
– Mhm… – numykiau ir toliau bukai spoksojau į skylę asfalte. Galva buvo beveik tuščia, joje sukosi tik vienas klausimas – kas mokės už kelio remontą. Štai kas man atrodė svarbu.
– Lįsi atgal? – mandagiai pasiteiravau.
– Lįsim visi, – labai užtikrintai atsakė.
Iškart užsigeidžiau paprieštarauti, nors ir jutau, kad eiti kartu tikrai noriu. Ji negali būti teisi. Čiagi aš svarbus. Nusprendžiau negadinti naujos pažinties demonstruodamas visus savo principus ir trūkumus, todėl giliai įkvėpiau ir nusišypsojau.
– Mudu su Domu netilpsime, – tariau apžiūrinėdamas jos išmuštą skylę.
– Yra ir kitas įėjimas, – išgirdau.
Aš, Domas ir Marija nusileidome žemyn, kur Marija, pasirodo, praleisdavo itin daug laiko.
Jau pirmą kartą nusileidę visi trys pradėjome dirbti: dailinome sienas, šlavėme žemes, klojome kilimus, kuriuos stebėtinai dažnai rasdavome prie konteinerių. Nusprendėme įsirengti požeminį štabą. Įsivedėme net vandentiekį. Ir bevielį internetą. Nusisamdėme tarnaitę. Prie konteinerio radome ir šviestuvą, kuris įsijungia suplojus. Tada nutapėme neįkainojamų meno darbų. Na ir visa kita. Darbavomės tarsi laukdami branduolinio karo ar ko nors tokio. Turbūt labiau ko nors tokio. Kadangi visi turėjome po šešiolika metų ir daugiau, atrodėme sau jau gana suaugę. Tačiau ši veikla taip priminė vaikystę, kad dar nespėję užaugti vėl pasijutome vaikais. Po darbų visuomet eidavome palydėti saulės. Iš pradžių trise, tačiau netrukus Domas vis dažniau sugalvodavo priežasčių pasiplauti. Buvau jam dėkingas. Ilgainiui ėmiau nuoširdžiai mėgautis gyvenimu. Iki šiol malonu būdavo tik įsivaizduoti, kas manęs laukia: laisvė, karjera, kelionės ir visos kitos tipiškos šiuolaikinės svajos. Išgyvenau tarpinį gyvenimo laikotarpį. Laimė jau tuoj ateis, man tik reikia įsidrąsinti. Bet dabar tikrai jaučiausi laimingas dėl to, ką turiu. Žinoma, laukiau ateities, bet jau ne kaip geresnio gyvenimo – ji man reiškė tik kitą etapą, niekuo nei prastesnį, nei geresnį už dabartį. Kartais net atrodydavo, jog ateitis negali būti geresnė, todėl, aišku, ji tik prastės. Buvau linkęs demonstruoti savo spontaniškumą ir naujovių geismą, bet pokyčių bijojau kaip ir kiekvienas.
Vis mažiau laiko praleisdavome lauke. Mūsų štabas buvo gana arti žemės paviršiaus, tačiau tunelių gylis (kaip ir beveik viskas apie juos) buvo paslaptis. Dažniausiai mes arba kildavome laiptais, arba leisdavomės. Po kurio laiko nebeturėjome, apie ką kalbėti, juk nuolat būdavome kartu. Ką gali kalbėti apie lipimą laiptais? Paskui pamiršome net vienas kito vardus, tapome beveidėmis figūromis. Nebežinojome, kas mes, kiek mūsų čia yra, ar apskritai esame čia. Ar iš viso esame? Iškilus į paviršių viskas, žinoma, grįždavo į savo vietas, tačiau, kaip sakiau, tenai mes beveik nesirodydavome.
Kartą visi leidomės laiptais. Tą kartą mes visi leidomės laiptais. Kartą, kai visi leidomės laiptais, pamatėme duris. Vienas mūsų pasuko durų link ir išnyko. Tai buvo seniai. Bet vis dažniau, vis dažniau kuris nors iš mūsų, laiptais besileidžiančių žmonių, išdrįsta pasukti į šoną, nežinodamas, kur tai nuves ir ar kada sugrįš pas mus. Lipti laiptais, pradžioje, kai nieko daugiau nebuvo, tik begalė pakopų, buvo gera. Buvo smagu nerūpestingai dėlioti kojas vieną po kitos ir ramiai šnekučiuotis apie laiptų prigimtį, apie tai, kas mūsų laukia apačioje. Tačiau pirmosios durys, kurias išvydome, viską sugadino:
– Ei, čia durys.
– Hm.
– Užrakintos.
– Ką padarysi.
Neapsakomai sunerimę kurį laiką tylėjome.
Tipu tapu tipu tapu leidžiamės žemyn
Tipu tapu tipu tapu gera būt kartu
Tipu tapu tipu tapu
Lipam laiptais mes kartu
Tipu tapu leidžiamės žemyn
Tipu tapu kartu
Tipu tapu žemyn
Daina, kurią sukūrė mano draugas. Jis labai talentingas. Rašo ne tik gerą poeziją, bet ir piešia visai gražiai. Kartą jis nutapė duris.
– Kas čia?
– Durys.
– Mesk lauk.
Po kurio laiko visi priėjome numestą durų paveikslą ir lyg susitarę nežiūrėjome į jį, tarsi jis neegzistuotų. Tik jis, tas nevykėlis, trumpam stabtelėjo.
– Kur jis?
Atsisukome ir neišvydome nieko, tik laiptus. Ir duris prie jų.
Liūdnai slinko dienos, apverkėme draugą, kurio dainų ilgimės. Kartą, kai lipome laiptais, pamatėme duris. Kitą kartą, kai pamatėme duris, mes lipome laiptais. Durys dėbtelėjo į mane, ir aš sprukau nuo jų. O tada parkritau. Kai lipdamas laiptais vėl pamačiau duris, pradėjau šuoliuoti ir nusiridenau žemyn. O tada netekome dar dviejų draugų. Ašaros riedėjo mūsų veidais, vis mažiau šnekėdavomės apie laiptų prigimtį, apie tai, kas mūsų laukia apačioje. Apie tai nežinojome nieko. Aišku buvo tik tai, kad, įėjęs pro duris, apačios nebepasieksi.
Mes visi leidomės laiptais. Apačioje mūsų laukė kiti laiptai, o jais nulipę išvydome posūkį. Už jo stūksojo laiptai. Kas trečią pakopą buvo durys.
– Dėl dievo meilės, visi būkime atsargūs ir nekvailiokime, juk matėte, kas jiems atsitiko.
– Tai kad nematėm.
Kai visi vėl leidomės laiptais, netekome dar aštuonių draugų. Visi sulindo pro vienas duris. Nesitarę. Nei tarpusavy, nei su mumis. Liūdni buvo laikai. O tada užėjus likome dviese. Nebesikalbėjome. Šnekėjau tik aš, nes kartą, kai lipome laiptais, prie kurių buvo durys, aš likau vienas. Prisipažinsiu, durys mane suviliojo:
– Velniop.
– NEDARYK TO.
– Ko?
– Durų.
Nebesižvalgiau į šonus, bijodamas, kad tos durys manęs neprarytų kaip kitų. Vis daugiau laiptų, kuriais lipti vienam darėsi vis sunkiau. Kiekvienas žingsnis reikalavo begalinių pastangų, tačiau kas manęs nenužudo, tas juk padaro mane stipresnį. Susikaupęs lėtai leidausi žemyn. Aš nesustabdomas. Tai, kad kiti silpni, manęs nesustabdys. Kartą, kai visi leidomės laiptais, aš buvau stiprus ir susitelkęs. Kartą, kai visi leidomės laiptais, aš likau vienas. O tada užmigau.
Kartą, kai visi leidomės laiptais, aš likau vienas. Šiems žodžiams tebeskambant galvoje, suvokiau, kad sėdžiu savo lovoje. Iš atminties dingo faktas, kad kadaise, būdamas penkerių, iškasiau tunelius, kuriais galima nukeliauti į bet kurį pastatą, esantį dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje. Nebeprisiminiau, jog tuose tuneliuose aš, Domas ir Marija įsikūrėme štabą. Užmiršau, kad turiu draugų. Negalėjau pasakyti, ką veikiau paskutiniuoju metu. Vėl laukiau ateities. Atsikėliau iš lovos ir nuėjau įsipilti vandens. O tada panirau į vienatvę.
Ji keistas dalykas. Yra riba, kai vienatvė virsta savaime suprantamu dalyku – tvyro ore nematoma, bet neleidžia nė sekundėlę suabejoti savo buvimu. Kai likau vienas, pamiršęs draugus, vis tiek jutau jų trūkumą, o kas keisčiausia, toje tuštumoje gana aiškiai išryškėdavo Domo ir Marijos paveikslai. Atrodė, jog draugai iš tikrųjų yra šalia, jų trūkumas tapo toks tirštas, kad jame pradėjo materializuotis tai, ko labiausiai reikėjo.
Esi vienas, bet vienatvė pasistengia, kad jaustumeis tarsi pusė. Važiavau autobusu užėmęs pusę vietos, ir po nosimi kartojau savo sukurtą mantrą:
Kas per šūdas
Kas per šūdas
Kas per kas per
Chujnia…
Pabandykite, padeda suprasti, kas per šūdas. Na, bent man padėdavo, kai atsidurdavau neaiškioje padėtyje. Pavyzdžiui, sėdi autobuse ir važiuoji ten, kur tau visai nereikia, kol tavo įsivaizduojami draugai sėdi kine ir įsivaizduojamai nerimauja dėl tavęs. Nusprendžiau kurį laiką įsivaizduoti, kad jų nėra. Ne kad jie visai dingo, to nepakelčiau, bet kad grįžo ten, iš kur atėjo.
Kadangi išlipau ne savo stotelėje, tai gatvė, į kurią įsukau, irgi ne mano. Namas, kurio laiptinėje staiga atsidūriau, taip pat nėra mano, ką jau kalbėti apie butą, į kurį ką tik įėjau.
– Nuo šiol čia mano namai! – pareiškiau nieko nesuprantančiai dvidešimt pirmojo amžiaus šabloną atitinkančiai keturių asmenų šeimai (vienas vyras, viena žmona, vienas berniukas, viena mergaitė ir vienas šuo. Visi, savaime suprantama, šviesiaplaukiai).
Jie sekundėlę patylėjo, o tada pradėjo nedrąsiai bartis ir stumti mane lauk. Bet ne tiek stūmė, kiek patys traukėsi atatupsti. Aš gi nesustabdomas. Ramiai nužingsniavau iki ant sienos kabančio paveikslo, o šeimyna toliau beviltiškai mėgino mane išvyti. Tiesą sakant, tikėjausi labiau juos išgąsdinti, maniau, kad sustingę spoksos, drebančiais balsais kartodami, kad galiu imti ką noriu, kad palikčiau juos ramybėje. Bet ne, jie net bandė mane mušti. Šeimos galva pakėlė dešinę leteną ir stipriai užsimojo. Aš, savaime suprantama, pasitraukiau. Jis neteko pusiausvyros ir suklupo, paskui save nusitempdamas visą į jį įsikibusią šeimyną. Įsistebeilijau į paveikslą, vaizduojantį prie senos trobos sukrautą rąstų krūvą kažkokioje tamsioje lietuviškoje girioje (dabar jie tikriausiai labai norėtų tokioje gyventi). Kai atsisukau, nė vieno nebebuvo. Matyt, nelabieji pagaliau paliko mano butą ir grįžo, iš kur atėję.
Po tokių nesąmonių norėjosi tik išgerti arbatos ir eiti miegoti. Užsiplikiau arbatos. Ir ją pamiršau. O tada užmigau.
– M!
– M?
– Atsimerk!
– Mm…
Marija pradėjo mane purtyti. Nekenčiu būti pažadintas. Pramerkęs akis patyriau staigų džiugesio pliūpsnį: mes juk tuneliuose, kuriuos iškasiau penkerių. Atšakoje, kurios iki šiol aptikę nebuvome.
Purvini, apkibę voratinkliais stovėjome žiūrėdami vienas į kitą, o tada staiga prajukome. Juokas buvo toks tikras, kad negalėjau patikėti. Tikras juokas skiriasi nuo įprastinio, kad ir nuoširdaus. Gali isteriškai kvatotis, nors juokas ir nebus tikras. Tikras juokas nėra draugiškumo, linksmumo, nuoširdumo, gerumo ženklas. Jis sklinda giliai iš krūtinės ir išsiveržia labai netikėtai. Jį sunku suprasti, bet visada žinai, kada tai jis – tikras, natūralus juokas. O tada užlieja džiugesio banga. Džiaugsmo dėl juoko, o ne kartu su juoku. Tai dievai ksilofonu groja mūsų krūtinėse.
– Panašu, kad nuo iškasimo laikų čia niekas nesilankė, – nusprendė ji.
– Gali būti, – nusijuokiau, dabar jau tiesiog nuoširdžiai. „Tikrai gali būti“, – pagalvojau.
– Bet šiukšlių vis tiek oho kiek – jaučiu, iš viršaus krenta.
Iš neturėjimo ką veikti tas šiukšles pradėjome rinkti. Rinkome cigarečių pakelius ir lyginom jų kainų skirtumus – jie čia krito penkiolika metų. Susirinkome gal šimtą žiebtuvėlių, radome net vaikišką gelbėjimosi ratą, pripūtėme ir palikome gulėti. Marija rūpestingai surinko gal penkiasdešimt įvairiausių narkotikų maišelių. Paskui juos, aišku, išmetė. Aš gavau naują batų porą, ji – pajūrio šlepetes. Tada ėmėmės šlavimo. Bėda ta, kad kuo daugiau šlavėme, tuo daugiau šiukšlių kilo į paviršių. Tada liovėmės.
Atsigulę bandėme įsivaizduoti, kaip atrodo virš žemės esantis dangus. Abu iškart nutarėme, kad šiandien giedra ir žvaigždėta naktis. Kaip kitaip. Užsimerkęs paišiau sau dangų. Sunku įsivaizduoti visą paveikslą. Nusipieši fragmentą, kartais pavyksta įžiūrėti net visas jo dalis, bet piešiant toliau prieš tai įsivaizduoti vaizdai dingsta. O čia, tuneliuose, iškastuose prieš keliolika metų, dangų nutapiau tokį, koks jis ir yra. Ne tik vaizdą, bet ir jo esmę. Ir vaizdo esmės esmę.
Kai atsimerkiau, buvau likęs vienas.
– Mariiijaaa! Mariiijaaa! – ūkčiojau per daug nesitikėdamas.
Ėmiau leistis žemyn. Aptikau keistai iškastų atšakų, kurių sienos buvo gumbuotos, tarsi apėjusios žemės burbulais, suradau ir išėjimą, kurį čia kažkas paliko. Deja, jis buvo per siauras, kad tilpčiau, be to, kraštai – nelygūs ir cementuoti, tarsi kažkas čia jėga būtų išmušęs skylę. Iškišau galvą, kad apsižvalgyčiau, kur esu, tačiau paviršiuje buvo tik smėlio kauburiai, nieko daugiau. „Pasaulis išnyko“, – pamaniau. Beklajodamas radau keistų požemių: pradžioje žingsniavau preciziškai iškastu kvadrato formos koridoriumi, tada išėjau į kubo formos erdvę, kai kraštinė a lygi trims, o tame kube – kažkaip susipusčiusi kopa. Iš kubo išlipau į žingsnio ilgio kelią, kurio gale buvo tuščia vandens talpykla, o dugnas pilnas akmenų. Iš pradžių bandžiau ja ropoti, bet pusiaukelėje atsibodo ir pasileidau žemyn, tarsi nujausdamas, kad apačioje yra šaltinėlis. Pliumpt. Kaip gera nusiprausti! Ledinis vanduo gėlė visą kūną, bet man tai nerūpėjo, jaučiausi tarsi atradęs aukso gyslą.
Po maudynių atsiguliau šalia, ant šaltos, išvaikščiotos žemės. O tada užmigau.
Pabudau savo naujame bute ir pasijutau labai laimingas. Bet tai truko tik sekundėlę, krūtinę staiga užliejo tuštuma; jei kas ten viduje suplotų, pasigirstų aidas. Tik pusė manęs atsikėlė iš lovos. Išsiviriau kavos, užsipyliau greitai paruošiamą košę ir kaip tikras lietuvis sekmadienio rytą įsijungiau teliką. Tinkamiausias laikas televizijai yra vangus rytas, kai vienais apatiniais gulinėji ant sofos. Tuo metu tu pats ne ką protingesnis už šiuolaikinę televiziją, kurią taip prieš visus niekini. Priguliau ir per kelias sekundes pajutau, kad nuo dabar esu vienis su sofa. Dabar aš irgi turiu keturias kojas. Dabar ir aš esu metro pločio. Dviejų metrų ilgio. Ir ant manęs dabar sėdi žmonės, girdami, koks esu minkštas. Ir man nebereikia judėti.
Mano venomis teka kamšalas.
Susilaužiau kelias lentas ir išlindo trys spyruoklės, bet galiausiai man pavyko atsistoti. Pajutau pilnatvę, šokinėdamas iš džiaugsmo nuverčiau dvi stalines lempas, sudaužiau vazoną. Neilgai trukus vietoje jų atsirado naujos lempos ir nauji vazonai. Mano spėjimu – jie atskrido iš tunelių, kuriais galima nukeliauti bet kur dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje. Pasijutau tarsi superherojus: žmogus-sofa. Klausimas, kaip išnaudoti šią supergalią.
Bliamba, tilpau į liftą. Patyriau daugiau nuostabos negu per visą rytą kartu sudėjus. Į lauką išslinkau beveik nepastebėtas, tik kaimynė iš pirmo aukšto atkreipė į mane dėmesį:
– Prašau. Nemindyti! Pievos.
Tiek žinių. Nusprendžiau prigulti šalia konteinerių, suteikti galimybę vienam laimingajam pasiimti mane namo ir pradžiuginti savo šeimą. Šiaip ne taip nukrypavau iki artimiausių konteinerių ir patogiai įsitaisiau prie senos kėdės bei niekam nebereikalingos komodos. Netoliese vartėsi dar dvi sofos.
– Kokia tavo istorija? – paklausė manęs sena kėdė apipelijusiu apmušalu.
– Nepatikėsite, net jei papasakosiu, – prunkštelėjau išspjaudamas gabalą porolono.
Nusprendžiau su tom senienom labai nesibičiuliauti, jos galėjo pakenkti mano įvaizdžiui. Leisdamas laiką su visokiom atmatom ilgainiui pats tokiu tampi. Jų laukia sąvartynas, o manęs – dar daug metų tarnystės ir meilės.
Praėjus vos porai valandų atvažiavo sunkvežimis ir pasiėmė vieną sofą. Nugirdau tuos sutrešusius baldpalaikius murmant:
– …vis dėlto trečiadienis… kitas jau tu… kas ten per naujokė? …ėlus labai… už savaitės vis tiek nebe…
Išgirdau užtektinai, kad suprasčiau: turiu savaitę, kol mane išveš į sąvartyną kaip tą vargšę, nors ji taip pat atrodė gana padoriai.
Galėjo tas lūženas pirmiau išvežti.
Praėjus dienai ėmiau nerimauti – kodėl niekas neatėjo manęs pasiimti? Įsivaizdavau, kaip laiminga keturių šviesiaplaukių šeima, eidama pro šalį netyčia pastebi mane, o tada šūkaudami iš džiaugsmo visi drauge neša mane namo. Tačiau praeiviai net nestabtelėdavo, tik liūdnai žiūrėdavo mūsų pusėn, tarsi sakydami, kad negali niekuo padėti. Jokia šeima pro mane net nepraėjo, gal čia gyvena tik vieniši vyrai ir pensininkės? Iš visų jėgų bandžiau demonstruoti, kokia minkšta sofa esu. Tačiau niekas nesikeitė: ir toliau tiesiog gulėjau slapta klausydamasis, ką šneka kaimynai. Aną dieną mane pagaliau aplankė keli vaikiščiai. Buvo ne itin smagu, bet jie bent pripažino, kad esu neblogas baldas. Trečią dieną nuo drėgmės pradėjo gelti sąnarius, ketvirtosios vidury ant manęs jau laipiojo šunys. O tada pradėjo lyti. Viskas! Aiškiai suvokiau, kad visos mano viltys žlugo savaitei dar nesibaigus. Niekas namo nevilks šlapios, pelyti pradėjusios sofos. Purvinas lietus sugadins mano puikią spalvą ir apmušalų švelnumą. Likusias tris dienas toliau leidau su likimo bendrais. Jie manęs vis dar nemėgo, o ir pats jų draugija per daug nesidžiaugiau. Ir vis tiek taip buvo geriau, negu gulėti vienam, šlapiam ir nelaimingam.
– Bičiuliai, regis, man jau laikas.
Išvežė senąją kėdę. Netektį visi išgyvenome skirtingai, tačiau supratau, kad prie to teks priprasti. Atėjus mano laikui, kai iš senosios kompanijos jau tik aš ir buvau likęs, visi naujieji bičiuliai žiūrėjo į mane su pagarba ir meile. Tolėliau, arčiau kelio, ten, kur kadaise gulėjau, kvailai maivėsi smėlio spalvos fotelis.
Stebėdamas jį pro galinį sunkvežimio langelį ramiai lingavau pirmyn ir atgal melsdamasis, kad nepradėtų lyti. O tada užmigau.
Pabudau po gluosniu. Regis, pramiegojau čia kelis mėnesius. Buvo vienas tų labai romantiškai nuteikiančių raudonų vakarų. Mane jie veikia negatyviai. Atrodo, kad šiuo metu turėčiau slinkti su panele pajūriu, arba su draugais gulėti kopose ir tyliai stebėti dangų. Arba vienas klajoti po miestą ir gėrėtis vaikštinėjančiais žmonėmis. Bet ne, aš einu iki miškelio už gaisrinės pamyžt, o tada nesiplovęs rankų skubėsiu nusipirkti muilo skonio „submarino“, kuris, beje, bus toks šaltas, kad valgant gels dantis. Atrodo, kad aplinka tau kelia per didelius reikalavimus. Nuteikia gal ir romantiškai, bet ši nuotaika pažadina ir kitą, daug paveikesnę reakciją – ką tik iškritusio danties jausmą.
Nuostabus oras ir temperatūra man sako, kad kažką darau negerai. Suskiai.
Niekada nestokojau energijos, maža to, kartais pasijuntu toks pilnas jėgų, kad eidamas vienas staiga pasileidžiu bėgti visu greičiu, kol pradeda tvenktis ašaros. Kai jau nieko per jas nematau, nesiliaudamas bėgti papurtau galvą lyg pakvaišęs. O tada plačiai atsimerkiu. Atsimerkiu ir sustoju. Giliai alsuodamas žvalgausi aplinkui ir viskas atrodo taip, tarsi pirmą kartą regėčiau. Pulsuojančios emocijos ir adrenalinas paaštrina mano regą, vaizdas apeina ratilais, kurie tarsi paaiškina viską aplink mane kažkokiomis keistomis, man nesuprantamomis matematinėmis formulėmis. Mišką matau visą: ne tik pirmąsias pušų eiles ir susiliejusią kamienų sieną tolumoje, o visus medžius, matau, kokie jie skirtingi, lengvai įžiūriu krūmus, labai atidžiai įsistebeilijęs į kurią nors vietą, galiu įvardyti net, kokios uogos ten auga, koks paukštelis praskrenda. Tikrai smagus reikalas. Sunaikinęs „submariną“ su kebabo vištiena ir vyšniniais pomidoriukais, išgėriau ir vakarinį kolos buteliuką. O tada jau kiek pasitaisiusios nuotaikos patraukiau pajūrio link. Pirmą kartą ruošiuosi nubėgti savo spontanišką sprintą tikslingai. Efektas tikriausiai nebus toks pat, bet vis tiek geriau nei visai nieko.
Niekada nevaikštau tradiciniais maršrutais. Lipu per kalnus, braunuosi per pušų šakas, paskui braukiu voratinklius nuo savo liūdno veidelio, bet niekada neinu gatvėmis ar takeliais. Nebent naktį, kai ten nieko nėra. Kelionė gal ir prailgsta, bet užtat jaučiu, kad lengvai įkopčiau į bet kokią aukštumą. Aiškiai matau, kaip be jokių rūpesčių kaunuosi su aligatorium. Esu pasaulio valdovas!
Išnirau iš brūzgynų ir prieš akis atsivėrė tikrai įspūdinga panorama. Buvau ant kalno, o jo papėdėje lingavo tankus pušynas. Jau gerokai sutemę, bet net tokiu metu buvo aišku, jog apačioje tamsa tvyro visą parą, visus metus. Atsistojau ten, kur prasideda nuokalnė, ir giliai įkvėpęs pasvirau žemyn.
…o tada pasileidau šuoliuoti žemyn kaip pakvaišėlis…
…buvo visai ne taip, kaip kad esu pratęs…
…nebuvo smagu…
Persigandau pačią pirmą sekundę ir jau svarsčiau, kaip geriau būti palaidotam.
O tada tiesiog ridenausi žemyn atpalaidavęs visą kūną, ir susitaikiau su likimu: būsiu durnelis, nusilaužęs sprandą leisdamasis kalneliu. Kelias gal ir nestandartinis, bet vis tiek nekoks būdas palikti šį pasaulį. Bet kad ir aš pats nekoks. Ir pasaulis, tiesą sakant, nekoks. Viskas baigėsi. Tamsa. Atsikosėjau ir išgirdau aidą, išduodantį, jog esu mažoje patalpoje. „Lygiai dviejų kilometrų spinduliu“, – šyptelėjau. O tada užmigau.
Pabudau apimtas saldžiakarčių jausmų dėl naujoko fotelio prie šaligatvio. Liūdnai dardėjau siaurais keliukais. Nežinau, dėl nelygaus kelio ar šiaip dėl ko, bet aš ir sofa atsiskyrėme. Įtikinėjau save, kad sprendimas abipusis, bet giliai širdyje žinojau, jog taip nusprendė sofa. Iš pradžių buvo šaltoka, bet po kelių minučių pripratau. Neilgai trukus sunkvežimis sustojo. Atsidarė viena jo siena ir į vidų plūstelėjo šviesa. Markstydamasis geras dešimt minučių aiškinau vairuotojui, kaip čia atsidūriau. Jis sutriko dar pasakojimo pradžioje – tai buvo akivaizdu, tačiau paskui rimtai, supratingai linktelėjo ir palinkėjo sėkmės, tarsi viskas jam būtų tikrai paaiškėję. Jis juk ne koks kvailelis, kad nesuprastų. Nueidamas pamojau jam pačiu ramiausiu veideliu ir nerūpestingai patraukiau miško link. Norėjau prisėsti ir pašvilpauti. Nebežinojau, kuo daugiau užsiimti. Liko tik ketvirtis manęs. O ką veikti su ketvirčioku? Tiesą sakant, aš tikrai gerai švilpauju. Galiu išlaužti sudėtingiausias melodijas. Tai – mano slaptas talentas. Giliai įkvėpiau ir pasiruošiau ilgam švilpavimo seansui, bet tą sekundę, kai gaidos jau veržėsi lauk, prie manęs pribėgo kažkoks žemėmis aplipęs vaikas didelėmis rudomis akimis. Pastovėjęs priešais keletą akimirkų, jis pridėjo savo mažytį smilių man prie lūpų. Nuoširdžiai nebežinojau, ką atsakyti. O kai jis paėmė mane už rankos ir pasukome gilyn į mišką, nė sekundėlę nesuabejojau, kad esu vedamas pačiu teisingiausiu keliu. Nusileidome samanota pakalne ir pėdinome keliuku, apačioje skiriančiu tankų pušyną nuo kalno. Priėjome seną daržinę. Čia viskas atrodė apleista: apsižvalgęs supratau, kad stoviu krepšinio aikštelėje, kurią jau seniausiai pasiglemžė gamta. Berniukas timptelėjo mane už rankos ir parodė drevę medyje. Supratau, ko jis nori. Drevė buvo pakankamai didelė, kad į ją įliptų mažas vaikas, tačiau akivaizdu, kad aš netilpsiu. Taip jam ir pasakiau. Jis nusijuokė ir vėl parodęs pirštuku į drevę paragino:
– Lipk, nuuu…
Įkėliau vieną koją ir atsigręžiau į savo palydovą norėdamas pakartoti, jog tikrai netilpsiu, bet staiga ėmiau ir tilpau. Jis įšoko paskui. Atsidūrėme po žeme – tuneliuose, kuriuos čia iškasiau, kai man buvo vos penkeri. Tuose, kurie siekia visus pastatus, esančius dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje.
Pabudau visas šlapias ir sušalęs. Šaltinėlis, kaip ir mano protingoji simpatiška panelė, dingo kaip į vandenį.
– Marija! – sušukau ir, išgirdęs tik aidą, nusprendžiau rasti išėjimą į paviršių.
– O kas tada?! – sušukau ir, išgirdęs tik aidą, nusprendžiau geriau likti čia amžiams.
– O kas tada?!! – surikau dar garsiau ir įsibėgėjęs trenkiau galvą į sieną.
Na, bent jau aido nebegirdėti. Užtai išmušiau skylę. Sienoj, ne galvoj. Ruošiausi pakartoti šį triuką, bet išgirdau Marijos balsą – ji juokėsi. Įkvėpiau, nusiteikęs dar vienai nelaimei ar nesusipratimui. O ji tiesiog atėjo ir pakėlus antakius bakstelėjo į skylę:
– M? – parodė pirštu į mane.
– Jo.
Marija pasilenkė ir įkišo galvą į skylę. Apsižvalgė, ištraukė galvą ir labai rimtai į mane pažiūrėjo. Supratęs ją, be žodžių pats pabandžiau dirstelėti, kas yra kitoje pusėje. O tada užmigau.
Pabudau šalia savo mažojo draugo, kuris ramiai šnopavo pasidėjęs delną po galvyte. Atrodė, tarsi jis čia miegotų jau daug metų ir tik trumpam buvo pabudęs pakviesti manęs. Pasivaikščiojau, iš naujo prisimindamas fragmentus to žemėlapio, kurį čia kadaise bandžiau nusipiešti. Jutau, kad sienos spinduliuoja absoliučią ramybę. Ji apgaubė mane sakydama, kad niekada neapleis. Netoli mūsų kietai įmigę gulėjo dar du skirtingo amžiaus berniukai. Pasukęs už kampo išvydau du paauglius: vaikiną ir merginą. Jie stovėjo savadarbiame bunkeryje ir išplėstomis akimis fantazavo, kaip čia bus saugu zombių apokalipsės metu. Noriu likti čia.
Domas gūžteli pečiais ir atsisuka į mane:
– Sveikas!
Marija man nusišypso:
– Varom ledų.
Jie ir liko čia – ten, iš kur atėjo.
Ir aš panorau likti čia amžiams.
O tada užmigau.
Edmundas Janušaitis. Vileišio aikštė – šnabždesių ABC
2019 m. Nr. 8–9
Būsenų romano fragmentai
Mažajam Andriui,
kampinei aikštės liepai,
Radvilėnų plento husarams,
Ąžuolyno stirniukui ir kareivinių ožiui,
visų įvykių Vileišio aikštėje ir jos prieigose dalyviams,
taip pat Kauko laiptams podraug su visais pamirštų žemių, senelių bei prosenelių kaulais,
kurie gyveno, dirbo ir mirė po vilčių vėliavomis,
su visomis jų neišsenkančių žodžių sankirtomis, prasilenkimais ir trajektorijomis –
skiriu…
A. Kai krusteli kita laiko pusė
Norėčiau iš naujo sukurti pasaulį.
Tuomet pasijusčiau nors šiek tiek saugesnė. Nereikėtų bijoti šviesos, vakarais drebančiomis rankomis užtraukti langų užuolaidų, pirštais lytėti medžių iki pat horizonto. Galėčiau būti švaresnė, nei esu įpratusi. Galėčiau laisva sau minti takus iki pat išsvajotų žvaigždžių.
Argi tai ne nuostabu?
Jausti, kaip nugara bėgioja šiurpuliukai – maži ir skaudūs, lyg skruzdėlės, ieškančios savo namų. Nežinau, kiek laiko užtruks, bet kad jos tikrai ras namus – nė kiek neabejoju. Svarbu tik, kad nepamestų krypties, nenuropotų link Ąžuolyno, netaptų laukinėmis. Tuomet su jomis bus sunkiau susikalbėti.
Naujas pasaulis.
Man tai – nauja aikštė.
Įdomu, kaip tokią aikštę įsivaizduoja kiti žmonės?
Lygią ir tuščią kaip futbolo laukas, ar išraustą lyg senas atminties stalčius, kuriame laikai daugybę nespalvotų atvirukų. Gal dabar suprasit, kodėl taip dažnai stoviu kryžkelėje: nežinau, ką rengtis, kuo kvėpuoti, kad visuomet išlikčiau madinga neprarasdama savasties. Būna, sykiais įpykusi suplėšau keletą senų atvirukų iš stalčiaus. Viduje lyg ir prašviesėja, net aplinka tarsi pasikeičia. Krusteli kita laiko pusė. Tik krusteli, bet daugiau – nė iš vietos.
Ar galima gyventi tokiame pasaulyje?
Norint į tai atsakyti, reikės ilgokai palaukti.
Aš kantri – galiu.
Pamenu, buvo laikai, kai net tualeto neturėjau. Niekas nuo to nemirė, tik kentėjo aplinkiniai krūmai ir nuošalūs kampai. Kai šlapimas akis graužia – daug neprimąstysi. Apsispręsti reikia greitai ir neatidėliotinai, panašiai kaip naują pasaulį sukurti. Trūks plyš, kartais net pati ne visuomet pastebi, kaip tobulėji. Išmoksti apsidairyti, nedvejoti, nelaukti paskutinės minutės. Kitaip bėdos neišvengsi – ji kaip vidurių šiltinė, po karo retinusi nugalėtojų karių gretas.
Ko norėčiau?
Tikrai ne baltųjų elnių ant juodo sniego.
Norėčiau išmokti groti lūpine armonikėle kaip veteranas Jurgenas iš Hamburgo. Tuomet linguočiau galva pagauta muzikos garsų, it rožė, padėta Radvilėnų kareivinėse ant karsto, sukalto iš ką tik nuobliuotų lentų.
Kas dar?
Nenorėčiau kaip ta rožė keliauti į frontą.
Geriau likti čia su savomis nuoskaudomis ir svajonėmis. Geriau žiūrėti į dangų, nei keliauti į žemės gelmes. Gal todėl aš lig šiolei nežinau, kas yra meilė, nors taip noriu būti mylima. Laukiu, gal kas nors ateis ir paaiškins, kodėl krustelėjus kitai laiko pusei netenku dalies savęs – lieka tik vardas, bet pačią mane vis užstoja kiti.
Beje, mano meilė, kaip ir aš, nerašo laiškų, nesiunčia telegramų.
Jos atmintis dingsta už dar tik kuriamo pasaulio kampo. Panašiai kaip į nebūtį išėjęs viešasis tualetas prie vaikų ligoninės, kurį neapsikentusi valdžia kadaise pastatė žmonėms. Su atskirais įėjimais vyrams ir moterims, net su sargo kambarėliu.
Ar daug kas jį atmena šiandien?
Vargu.
Mieliau mena pakeltas vėliavas, kurios man kažkodėl atsiduoda pelėsiais. Manding taip lengviau apsiprast su tamsa laiko kloniuose.
Gerokai sunkiau susitaikyti su žvaigždžių netektimi.
Kiek žinau, jos antrąkart negimsta; kaip ir pasaulis.
B. Vėjau, nunešk mane prie upės
Baigiau piešti Kaimėnų kaimo iliustraciją.
Aš ne Antanas Kučas, mano kūrybinėje biografijoje kol kas nėra baltų dėmių.
Aš iliustruoju tai, ką matau, juntu skaitydamas, ko netenku pabaigęs.
Gal todėl mano piešiniai be parašo, be datų. Jie kaip didžiuliai medžių lapai, vėjo nešami link plačiausios, giliausios upės. To neįmanoma nupasakoti žodžiais, tiesiog reikia atsiduoti oro srovėms ir skristi.
Jei atvirai, man įdomios visokios temos: neseniai pavaizdavau Čingischaną, žvelgiantį į kariuomenę. Piešinyje kariuomenės nė kvapo – kvapas pavadinime. Užtat Čingischanas išėjo stebėtinai gražus, tikras užkariautojas. Beveik tokio pat dydžio kaip šalia jo stovintis karys su ietimi. Už jų matyti žole apaugęs kalnas su totoriška palapine viršūnėje.
Ką čia bepridursi.
Jei būčiau įgudęs piešėjas ir turėjęs rudos spalvos pieštuką, būčiau dar ir arklių kaimenę pavaizdavęs. Bėda, arklius nelabai piešti moku – nerizikavau. Atidėjau geresniems laikams, kurių čia ne visi laukia. Kaip fronto linijos, artėjančios iš Rytų. Kai pripranti gyventi su bulvių daržu už lango ir kasti jas fiurerio išgirtu kastuvu, nelabai ko daugiau norisi. Nejau šauksiu visa gerkle – dar besislapstantį Moisiejų išgąsdinsiu. Vargšui ir taip ne pyragai. Dieną vienas gyvenimas, naktį kitas. Aš tikrai neištverčiau – nuskęsčiau šešėliuos.
Beje, vakar sapnavau husarų kareivinių ožį.
Jis buvo iškišęs galvą pro retus metalinius tvoros virbus ir niekaip negalėjo jos ištraukti. Mekeno, prašė pagalbos žmogaus balsu – visai kaip pasakoje. Ketinau jam padėti, bet, vos žengęs link tvoros, užkliuvau už raudonos linijos ir atšokau kaip akmuo, sviestas iš laidynės. Nubudęs supratau, jog tai buvo nelemta fronto linija. Kodėl ji raudona, manau, nereikia aiškinti, bet jei reikės, paaiškinsiu, kad tik liktų noro kalbėti…
Tąsyk jį mačiau paskutinį kartą.
Jis amžiams liko už raudonosios linijos.
Toks paslaptingas, dvokiantis ir velniškai patrauklus. Aš taip ir nespėjau jo nupiešti. Vis dingojos, kad spėsiu, kad ta barzdota galva su atsikišusiais ragais ir nepakartojamo grožio akimis niekur nedings. Panašiai kaip Čingischano kariuomenės arkliai. Užteks panorėti, ir jie bet kada, bet kuriuo paros metu sugrįš į mano aušras ir saulėsėdžius – raumeningi, laisvi, atsiganę.
Deja, dabar suprantu, kad teks laukti.
Jei mano laukimas bus tyras kaip pavėjui plevenanti viltis, gal ir sulauksiu ženklo išlįsti iš šešėlio. Tereiks suskaičiuoti metus, pasitikrinti kojų ir rankų miklumą, ir neišgąsdinti bundančio vėjo. Kitaip prašuoliuos prošal, paliks be krypties, be upės. Teks pačiam suktis, bet kol apsisuksiu, iliustracijos gali lyg norai išblukti.
Ką tuomet pasakysiu tėvams, savo aikštei ir Ąžuolyno stirniukui? Kad gimiau ne laiku, kad delsiau, kad bijojau peržengti liniją?
Tada vargu kas išgirs, supras, kai net vėjas tylos nesupranta.
Tik užjaučia, kaip žaliuojantis lapas vėtrą žvilgsniu palydėdamas…
C. Kai nosis artėja prie burnos, o akys apsiblaususios
Tvora ropoja voras, daug mažesnis, nei tikėjausi.
Vakarop tai neblogas ženklas – atsiranda reta galimybė jį stebėti.
Gaila tik, kad voras šiandien prastai nusiteikęs, arba yra iš tų, kurie nemėgsta, kai į juos spokso. Todėl pernelyg nenustembu, kai jis, šiek tiek palūkuriavęs, skubiai spruka į anapus tvoros suvešėjusį gėlyną.
„Kažin ar šiandien pins tinklą, – pagalvoju. – Komendanto valanda ne už kalnų, nepasidraskysi. Be to, kažin ar verta prietemoj gadinti akis. Nors ką aš apie tuos vorus žinau – gal jiems kaip tik saugiausia verpti nakčia. Nei prašalaičiai trukdo, nei šviesa.“
Vos paminiu šviesos vardą, sutrinku.
Negerai, kad ją vis dažniau pamirštu.
Šviesa neblogai, tik kad pastaruoju metu pernelyg dažnai į akis lenda. Kartais net vieną kitą ašarą nubraukiu. Niekur nepasidėsi, kaip žiemą basas. Matyt, teks būti drovesniam – gal net šešėliuos slapstytis.
„Nepasislėpsi, – išgirstu balsą iš vidaus. – Apšvitinsiu tave, maža nepasirodys. Manai, jei čia stovintį vaidini, tai tavoji savastis nieko nesupranta? Supranta ir dar kaip supranta. Esi apsileidėlis, kokių reta. Ar bent padarei namų darbus: sustabdei audrą, palengvinai skausmą nusidėjėliams? O gal manai, kad aš už tave visa tai nudirbsiu? Jei jau atsiradai čia, šioje vietoje, tai ir sukis gyvasties negailėdamas, antraip ką žmonės apie tave pagalvos – kad tavęs nėra, kad tau melstis nepridera?“
Nuleidžiu galvą.
Kažkaip susikūprinu. Darausi panašus į klaustuką.
Toks tampu, kai bandau sugauti pauzę arba ieškau ir nerandu atsakymo. Išties nelengva jį rasti. Jis toks svečias, kuris pernelyg į akis nelenda. Jis ir taip matomas, tik, gaila, ne visiems žinomas.
„Na, taip. Bepigu tau kalbėt. Radai mat laiką, kai net vorai į suknistus pašalius traukia. Manai, jei ant sąžinės minsi, tai susigraudinsiu? Manai, kad lyg bimbalas pavasarį imsiu ir stačia galva pulsiu į tavąjį tinklą?
„Nemanau, tik žinau. Todėl ir neskubinu, kad galėtumei rinktis. Ar bent nutuoki, kiek galimybių turi?“
„Geriau patylėsiu. Dabar ne išpažinties metas. Keiktis nesiruošiu, šunybių krėsti taip pat. Gal ir turiu šiokių tokių neatidėliotinų reikalų, bet tu pats apie juos viską žinai. Ne veltui mudu viena bambagysle surišti, vienu likimu.“
„Taigi, kad pragydai. Verčiau Andriuką prižiūrėk. Turi vaikis geru žmogumi išaugti, turi audroj nepasiklysti. Ar bent mokyklą lanko, pamokų pernelyg dažnai nepraleidinėja?“
„Kur dings nelankęs. Kaip ir manęs, visur jo pilna. Pažymių knygelę turim, tėvų prisibijom, mus erzinančias ir nereikalingas pamokas praleidžiam. Kino teatras „Aušra“ šalia, Kauko baseinai netoliese, Radvilėnų kareivinių įgula tik už kelių šimtų metrų nuo tvoros. Judam, nepasiduodam.“
„Taigi. O aš kaip kvailys ilgą laiką galvojau, iš kur tas salstelėjęs šokolado skonis burnoj? Net mintis išsiterliojau, šviesa tapo ne tokia ryški. Bet niekis. Tik pasakyk, kodėl aš jau kelintą kartą rožę uždarytame karste sapnuoju?“
„Tai Jurgeno rožė. Jo brolis Rytų fronte. Tai jis į kiekvieną savo pagamintą karstą po rožės žiedą deda, kad mirtį atbaidytų. Nežinau, kaip sekas, nes jau beveik mėnuo nuo brolio laiškų negauna. Neramu, bet jis vis tikisi.“
Galėčiau – persižegnočiau.
Bet turiu nutraukti pokalbį, kad neapsižliumbčiau. Labai jau minkštas darausi, o šitiek darbų prieš akis. Pats metas pinti tinklą, kol audra neatslinko, kolei žemės ir fronto artojai gyvi.
A. Ar tai reiškia, kad aš nusiplaunu rankas?
Guliu.
Tiesiog niekur nesinori iš čia eiti. Kol kas aš ne alkana, neapdriskusi, tik gal švenčių ilgiuosi. Jei išsižiočiau apie jas kalbėti, neužčiauptumėt. Turėtumėt ne tik klausytis, bet ir šokti, dainuoti, paraduoti – ne veltui senais gerais laikais Parados vardu buvau vadinama.
Daviau žodį patylėti, tik va – neišlaikiau.
Paleidau vadeles, užsimiršau lyg kokia patrakėlė. Jei pradėčiau traukti faktus it kozirius, iš klumpių išvirstumėt. Deja, dabar, kai klumpės nebemadingos, nenorėčiau turėt reikalų su jas pakeitusiais kaustytais batais. Tokie juokus savaip supranta – apspardo, kad net kaulai vaitoja.
Gal todėl ir krutu nerami.
Vartausi nuo šono ant šono, praėjusias šventes skaičiuoju, kaipmat dviejų rankų pirštų pritrūkstu. Viena bėda – ne bėda. Pritraukti kojas prie pilvo ir lankstyti pėdų pirštus stuburo skausmai neleidžia. Be to, kaip aš atrodysiu? Tikrai nenoriu būti panaši į sūtrauką, juk esu tokia gražuolė.
Laimei, mano skaičiavimą nutraukia keisti garsai: lyg kažkas tarp dangaus ir žemės varpu skambintų. Iš pradžių atsargiai, vos įsiūbuodamas šerdį, vėliau kiek drąsiau, kol varpo balsas įsiskverbia gilyn į erdvę, įsibėgėjęs išgriauna tylos sienas, o už jų aš dainuoju laisva ir pašėlusiai šoku niekada nesibaigiantį savo šokį.
„Skamba, skamba, skamba nežinion…“ – krūtinė impulsyviai pagauna atklydusius garsus, lūpos suvirpa, prasiveria, o nesutepta gerklė, net man pačiai nelauktai girgždėdama lyg išdžiūvę medinio vežimo ratai, uždainuoja.
„Skamba, skamba, skamba nežinion…“ – priedainis įsisega į atmintį kaip neišdildoma varpų ir žodžių dermė, kaip Žaliakalnio gyvastis, trykštanti iš Dievo Tėvo rankų, – amžinai skaidri, jauna, be atvangos daug žadanti.
„Skamba, skamba, skamba nežinion…“ – aš noriu išsivaduoti iš operetės burtų, iš tos begalinės srovės, kuri suka ir neša mane lyg lengvutį laimės šapelį. Per putojančias laiko marias, per blakstienų nusvirusių guolį, kai verčiuos pats per save kaip per rifus, vos spėdamas nusitverti už kampinės liepos, kurią daug kas vadina kertine, liemens.
Vis dėlto įdomu gyvent įsikibus, kad srovė nenuneštų. Vaizdžiai tariant, sėdi Muzikiniame teatre, operetėje „Kornevilio varpai“, ir bijai atgniaužti pirštus. Gali liūdnai baigtis, jei šalia neturi gelbėjimosi rato. Vis tik jau 1943-ieji, o ne 1942-ieji metai, kai klauseis „Rozmari“ ir kitų operečių, kurių pavadinimai net mažajam Andriui iš galvos išdulkėjo.
Gal todėl ir guliu.
Dabar jau kitaip – Vileišio aikšte – vadinama.
Lai vadina kaip nori, bet aš – ta pati.
Visai kaip fronto linija: žiauri, negailestinga ir nedaug gražaus žadanti.
B. Žmogus žemėje kaip kamuolys aikštėje
Jei manote, kad kultūra karo metais pogrindyje slapstėsi, klystate.
Mano tėvas „Kauno dienraštį“, „Savaitę“ ir kitus leidinius, kurių net pavadinimų neatmenu, prenumeruodavo. Kaip dabar menu paštininką ir šalia jo straksintį berniuką. Kol paštininkas sumėtydavo užprenumeruotus leidinius į pašto dėžutes, jo berniukas iš timpos šaudydavo į žvirblius aikštėje. Tėvui baigus savo darbą, sūnus jau būdavo paklojęs kelis nieko blogo neįtariančius skraiduolius. Paskui nežinia kodėl rūpestingai suguldydavo juos į vieną eilę ir… kartu su tėvu nueidavo.
Niekuomet jiems nesekiau iš paskos.
Tik žiūrėdavau į negyvus rusvai pilkus kamuoliukus ir stengdavausi suprasti, kodėl.
Ar norėdavau būti kaip tas berniukas, taip pat puikiai šaudyti?
Gal, jei būčiau supratęs atsakymą. Bet, man regis, verčiau atviras klausimas nei aiškus atsakymas.
Tuo tarpu, kol mano tėvas varto spaudą, aš laukiu Vytuko – eisim žaisti futbolo. Tereikia, kad susirinktų visa komanda – vienuolika žmonių iš Aušros gatvės. Su tieka žaidėjų galima kalnus nuversti, nemažai „golų“ prispardyti.
Svarbu, kad „Aukštaičiai“ laiku pasirodytų.
„Aukštaičiai“ – tai priešinga aikštės pusė; priešininkų komanda iš anapus gatvės. Kieta šutvė, bet ir mes, „Aušrininkai“, ne prastesni. Matysim, katrie katriems šiandien nosį nušluostys. Aišku, norėtųsi, kad tai padarytumėme mes. Kultūringai, be didesnių nuostolių, skambant pergalės šūksmams lyg Kornevilio varpams.
„Skamba, skamba, skamba nežinion…“ Matau save grįžtantį iš Muzikinio teatro operetės su Žaliakalnio pradinės mokyklos mokiniais. Taip ir norisi užbėgti į kalną drauge su mus lydinčiais garsais, nuskambėti lyg mokykliniam skambučiui, skelbiančiam pertrauką.
Manding, Kornevilio varpai nesiginčys, kad jie taip pat kultūros dalis.
Skausmingai lydėsiantys mane iki pat senatvės. Nežinau, kur prasideda ir baigiasi jų gaudesys, ar jis dega tarsi žibelė laukiančiojo lange, ar gęsta užmigus, tik kažkodėl jaučiu, kad be jų kaip be Motinos Tėvynės, kaip be Fronto linijos, kaip be KASTUVO neišsiversiu.
Todėl, jei šiandien įspirsiu „golą“, jis skambės kaip Kornevilio varpas.
Iš pradžių sujudės jo širdis, vėliau ims gausti kraštai, galop nusijuoks dangus. Nebus jokio karo. Ir mano tėvui, Andriui vyresniajam, nereikės sukioti savo „Telefunkeno“, kad iš kelių skirtingų radijo stočių susidarytų nuomonę apie artėjančią fronto bangą.
Manot, juokas?
Koks gali būti juokas, kai sausakimšoje Muzikinio teatro salėje skamba operetės, kai mano mamos taip mylimus Maironio „Pavasario balsus“, 1944 metų gegužę išleistus dešimčia tūkstančių egzempliorių tiražu, gali nusipirkti viso labo už septynias reichsmarkes.
O kur dar Mykolas Vaitkus, Petras Rimkūnas, per pasaulį keliaujantis žmogus Bernardas Brazdžionis, tik viena reicho marke pigesnis už pavasario balsą?
O kiti, čia nesuminėti?
Už juos visus ir spardau „golus“, nes mūsų „Aušrininkų“ komanda – taip pat kultūros dalis.
Kaip ir mūsų priešininkai „Aukštaičiai.“
Vieni kitus mes vadinam žymių to metų futbolininkų pavardėmis. Nuo kada pasaulio pabaiga kvepia noru būti panašiam į savo išsvajotąjį žmogų, į savąjį „golų mušiką?“
Et, metas ruoštis.
Matau atbėgantį Vytuką. Skrenda, net ausys plasnoja. Jei tikrai ketinu tapti fizinės kultūros dalimi, privalau ristis laiptais žemyn lyg futbolo kamuolys, kol tėvas sukinėja savo „Telefunkeno“ stočių rankenėlę.
Kuo greičiau, tuo geriau.
Tiesiai į Vileišio aikštę, kurioje netyla Kornevilio varpai, kuri kaip ir žemė sukasi aplink savo ašį.
C. Diena, kai virš galvos kaupiasi lietus
Spoksau į viršų.
Jaučiuosi kaip kapitonas, laukiantis audros – susirūpinęs, pasiruošęs netikėtumams.
Laimei, šiandien diena, kai virš galvos plaukioja tik keli plunksniniai debesėliai.
Nors bėk, tempk juos iš paskos, išmaudyk ramybe alsuojančiuose Kauko baseinėliuose.
Tačiau šiandien spoksau į viršų.
Kojų neskauda, nors jaučiuosi lyg prikaltas prie kažko svarbaus, nelengvai aprašomo, sunkiai nusakomo.
Nejučia šypteliu.
Mane matantys ir atpažįstantys pagal šypsenos dydį nujaučia artėjantį lietų.
Jis grąžina mane į 1940 metų šeštadienį, į laikus, kai moterims namuose niekuomet netrūkdavo darbo. Kai buvo akivaizdus raudonųjų vėliavų perteklius, o mano svajonės ir pasiekimai dar nebuvo užrašinėjami į storas gyvenimo kontrolierių bylas.
Darosi saldu.
Ne nuo atsiminimų pertekliaus ar kapitono pareigų, o nuo nenoro pasakoti šią istoriją.
Ji keista, nemaloni, kaip į pilvą įremtas pistoleto vamzdis.
Jį įrėmęs tipas mane pusbalsiu išvadino sumauta kontra, pačiupęs už alkūnės nutempė prie tvoros ir įsakmiai liepė čia jo laukti, kad ir kas nutiktų, kol jis apie mane viską išsiaiškins.
Kadangi esu nekaltas kaip Lietuvos globėjas šv. Kazimieras, iki šiol žiemą vasarą stoviu ir laukiu, ką tas nusidėjėlis apie mane sužinojo, ko net aš pats nežinau. Daugel audros metų prabėgo, bet vis laukiu. Belaukdamas stebėtoju tapau, pažinau, ko net baisiausiame košmare nebūčiau pažinęs. Išmokau mintyse keiktis, žaisti futbolą, klausytis radijo ir skambinti Kornevilio varpais. Jais išimtiniais atvejais skambinu pranešdamas apie būsimą džiaugsmo akimirką, Kalėdas arba Velykas. Būna, kad ir paišdykauju, skambinu apėmus gerai nuotaikai. Kai netveriu savame kailyje – lyg rankas ir užpakalį vienu metu niežėtų. Tenka rinktis: jei užpakalį kasysiuos, varpas tylės, jei rankomis varpo virvę tampysiu – užpakalis niežės.
Aš pasirinkau nežinią ir laukimą.
Jį geriausiai atspindi diena, kai virš galvos kaupiasi lietaus debesys. Iš pradžių keistai padūmavę, vėliau tamsiai pilki – lyg Atėnės paukščio uoksas.
Kai bandau juos prašnekinti, pasijuntu šlapias iš susijaudinimo. Tarsi būčiau ką tik išleistas iš kalėjimo kameros.
Nenuostabu.
Kai Kornevilio varpai tyli, nutinka daug įvairių, protu sunkiai suvokiamų dalykų.
A. Dievas mato: jei turėčiau tėvus, jų paklausčiau…
Įjunko lyg nelabieji po užakusias pelkes važinėtis.
Tai kas, kad tvarkingi, tai kas, kad kiekvienas po erelį ar net kelis ant uniformos nešioja. Įgriso jie man iki gyvo kaulo. Net apmalšusios žaizdos iš įsiūčio nelauktai atsivėrė.
Iš pradžių kaip ir ramesni buvo.
Gal motociklų gailėjo, gal fronte reikalai geresni buvo. Paplerpindavo pagal savo dienotvarkę, apsukdavo kiek reikia ratų, viskas tuo ir baigdavosi.
Ką daryt?
Jei tėvai būtų šalia, paklausčiau, jie tikrai gerą išeitį rastų, jei ne, gal kokią užuominą ar bent naudingą patarimą duotų.
Deja, esu našlaitė.
Nors visi pažadėjo manimi rūpintis, vis dažniau jaučiu, kad meluoja. Vokiečiai, – tie nors nešiukšlina, tik kaskart nervingesni darosi. Baigia mano kūne vagas išarti.
Negi vėl patys bulves sodins?
Juokauju.
Kai nieko daugiau nelieka, prašau Dangaus, kad nepradėtų lyti. Taikiai prašau, nusižemindama, nes man iki Dangaus malonės toli.
Kartais jis mane išgirsta, pasigaili.
Dažniausiai, kai būna linksmas ir geros nuotaikos, kai visas saulėtas. Tuomet pradedu jausti savąją gyvastį, į širdį tarsi pabaidytas paukštis sugrįžta išdidumas.
– Sveikas, brolau, – pasisveikinu. – Kas aukštybėse, ar viskas po senovei?
Deja, Dangus ne visuomet atsako.
Matyt, svarsto, ar verta kalbėti. Turbūt jį užvaldo didybė, būdinga apatiniams oro sluoksniams. Juose pradingsta ne vienas skundas, ne viena kilnios idėjos užuomazga. Nes jis netikras Dangus – tik apatinis oro sluoksnis.
– Kas kalba? Šauk garsiau, nes neprigirdžiu. Vos nepamiršau: pirma rankas pakelk, noriu pažiūrėt, ar ginklo neturi. Ateini su gera žinia, ar su bloga? Jei su bloga, teks palaukti. Mano Dievui nepatinka blogos žinios. Jos juodos it sudegintų rankraščių tekstai ir mažakalbės kaip neišsipildžiusios svajonės. Jos dažniausiai kvepia ašaromis ir pykčio protrūkiais. Geros – kas kita. Jos žiba kaip auksas ar sidabras. Malonu jas girdėti ir matyti, nes jos turi vertę. Tai kaip?
– Ką aš galiu tau, brolau, iškart priremta prie sienos, atsakyti. Nesu greitos minties, kartais drebu kaip epušės lapelis, pats matai. Iškart tų žinių ir neatskiriu, galiu apsirikti.
– Broliu nevadink. Dar kas išgirs, pareigose pažemins. Man ir taip aišku, kad tavo žinios margos kaip seniai skalbimo nematęs tavasis plisuotas sijonas.
– Tai dėl motociklininkų. Suka ratus, aria mane lyg kokius arimus. Jei atsiųsi lietaus, iš plisuoto sijono tik skivytai liks. Kur tokia eisiu, kas manęs lauks?
– Mažiau ūžk. Laukimas amžinas kaip viltis, nes kitaip ko kreipies? Žinau, aš tau panašus į miražą, bet geriau jau miražas nei tuštuma. Bent širdį paguodi, žodžius palesini.
– Ačiū, brolau, už gerą žodį, ačiū. Matyt, toks našlaitėlės likimas…
– Kad ir man ne pyragai. Lakūnai ir mane išakėjo, visas ašaras išverkiau. Lietaus tik iš mandagumo kaip sesei pasiūliau. Tad neprarask vilties, nors laikai mane tik apatiniu oro sluoksniu, bet vis vien turiu širdį…
Nepasiginčysi.
Brolis visuomet teisus.
Ne veltui su lėktuvais, o ne su motociklininkais turi reikalą.
Ne veltui aukštai pakelta galva vaikšto, o ne su plisuotu, seniai vandens nemačiusiu sijonu po žemę kvanklinėja.
B. NE PILNATIS, O BALTI ŠEŠĖLIAI ANT NEBŪTIN IŠĖJUSIO PAJUODUSIO SNIEGO
Tėvas sako, kad vokiečiai čia ilgai neužtruks.
Matyt, šokoladą valgysiu neilgai, nes rusai kažin ar jo turi. Pabandžius iškvosti, kaip jie galėjo įveikti vokiečius, jei net šokolado nevalgo, aplinkiniai tik nuleidžia akis ir skuba šalin. Matyt, nelabai malonus klausimas, arba tiesiog nežino atsakymo.
Mama taip pat tyli.
Tikra tylos karalystė, nesinori net „golų“ mušti.
Praėjusią žiemą daug laiko praleisdavau Radvilėnų kareivinėse. Ten tylos beveik nebūdavo, o jeigu ir pasitaikydavo, tai daug skaidresnė. Ji mandagiai pasitraukdavo, vos Jurgenas ar kuris nors kitas veteranas paimdavo plaktuką.
Dabartinė tyla kitokia.
Nešneki kaip mokyklos mokytoja. Įtariu, ne iš didelės laimės. Tenka vartyti spalvotus vadovėlius ir tikėtis, kad retėjanti mokinių klasė, neišmokusi elementarios elgesio abėcėlės, neišsilakstys, kai to mažiausiai laukiu.
Šią naktį kaip tyčia sapnavau medžioklį, persekiojantį baltą vilką. Jam nebuvo sunku žvėrį susekti. Karas išretina ne tik miškus, bet išduoda ir žvėris. Dėvint baltą kailį plikame lauke sunku pasislėpti, kai į nebūtį išeina šykštus ir kietas it titnagas tavasis sniegas.
Vilkas buvo gudrus kaip mūsų pažįstamas vermachto generolas, žvėris mokėjo kalbėti. Bet ar kalba gali išgelbėti kailį? Ar gali medžioklis kovos įkarštyje išgirsti žvėries balsą, nuoširdžiai kaip per išpažintį ištartus atgailos žodžius…
Baltąjį vilką medžioklis nušovė šviesos strėle. Negirdėjau, kad prieš mirtį būtų ištaręs bent žodį, bet esu tikras: jis regėjo mirties akis. Panašiai kaip aš vaikų ligoninėje, kai vokiečių gydytojas W. karščiuojantį gelbėjo iš mirties nasrų. Jo dėka dabar galiu regėti šviesos strėle pervertą baltąjį vilką.
Jei paklaustų, ko man labiau gyvenime trūksta: baltojo vilko ar šviesos strėlės, – nežinau, ką atsakyčiau. Be to, kažin ar atsakymas būtų vienareikšmis. Juolab kad medžioklis, sumedžiojęs baltąjį vilką, buvo šventasis Moisiejus.
Tokie jau tie mano sapnai, bent jau tie, kuriuos atsimenu. Jie lyg išmoningi, menkai pastebimi spąstai, į kuriuos bet kada galiu įkliūti.
Ką daryti tuomet – nusigraužti galūnes ar laukti šviesos strėlės? Meluoti, kad spąstų nėra, kad mirtis nuolat nežiūri į mus, nors jos neįmanoma nepastebėti?
Ir dar.
Tėvas sako, kad vokiečiai čia ilgai neužtruks.
Palieku sapną, palieku šviesos strėlę ir ant prisikėlusio baltojo vilko kupros joju basas pas Jurgeną.
Joju, šį kartą kelnių kišenėje jam saugodamas šokoladą.
Kaip skolą, kaip neištartą atsisveikinimą, kuris, jei keliausi per ilgai, gali ištirpti.
C. Didvyriai nerašo romanų, nesiunčia draugams telegramų
Paslaptingi praeities aidai.
Kol jie susiruošia atskristi į dabartį, daug kas mano aplinkoje pakinta, bet tik ne patys aidai. Bandau juos pričiupti ir regiu, kaip nuo jų sukelto gūsio ant gėlės žiedo ima suptis medų renkanti bitė.
Taip aš tikrinu garsus.
Jei garsas netikras, žiedas nekrusteli. Jei tikras, žiedas ne tik įsisiūbuoja, bet ir skleidžia garsą. Pagal jo dažnį ir nustatau praeities tikrumą.
Kodėl taip elgiuosi?
Nemėgstu suklastotos praeities.
Nemėgstu pelėsių arba pernelyg atjauninto įvykio blizgesio. Ypač sukruntu ir įtempiu klausą, kai kalba jaunas, gyvenimo dar nesubrandintas žmogus. Man smalsu, kodėl jis tai daro, kiek jo kalboje nuoširdumo, kieno ausys kyšo iš teksto sąrangos.
Kodėl aš toks įtarus?
Nes kaip niekas kitas turiu išlavintą regėjimą. Galiu nepasukęs galvos pasakyti, kas vyksta už nugaros. Retai apsirinku, nes patirtos apkalbos suformavo beveik idealią reakciją.
Kam man to reikia?
Kad apsisaugočiau nuo streso. Kad gyvenčiau ilgiau ir daug teisingiau, nei to nori praeities klastotojai.
Nuo ko pradedu?
Tikrinu jų sėklos grynumą, jų dirvos draugus, sukurtos šeimos tvirtumą, galop auditoriją, kuriai jie šneka.
Kaip baigiu, ką pradėjęs?
Suvokęs, kaip man pačiam elgtis.
Jei galėčiau, save ir savo elgseną analizuočiau ilgiau, deja, neleidžia praeitis. Jos aimanos sminga lyg vinys į mano gudrybės kopėčias. Vis primena, kad galiu sulaukti netikėtumų, kad turiu ne tik stebėti viršų, bet ir žiūrėti, kas dedasi po kojom.
Panašu, kad taip ir stengiuos daryti: galva nesvaigsta, kojos nesipina. Dabar vis dažniau ilsisi liežuvis, lengviau kvėpuoja plaučiai, skaidrėja mintis.
Tuomet jaučiuosi kaip žmogus, gyvenantis be praeities ir ateities.
Tarsi nebūtų buvę nuostabos gūsio virš lauko gėlės, tarsi nebūtų buvę bitės. Tarsi kažkas būtų išjungęs šviesą ir užvėręs vartus mano atminties istorijoms, o aš kalėčiau kambaryje, kuriame savanaudiškumas ir šalta širdis nelaikomi nusikaltimu.
Bet aš nepamirštu, jog gyvenu aikštėje.
Tiesą sakant, niekada nebuvau iš jos išvykęs, nors bet kurią akimirką galiu tą padaryti. Likau čia dėl pamirštų dalykų, kurie daug kam nepatinka, – ir nepatiks. Nesu didvyris, nerašau romanų, nesiunčiu draugams telegramų, ir mane kankina asmenybės susidvejinimas, bet aš vis tiek jus myliu.
Todėl ir tikrinu garsus, kol Dangaus šviesa neužgeso, kol dar žiba žibelė nuošaliausiame jo lange.
A. Mane suima nerimas, kai neatrodau lyg nepilnametė
Šimtas pypkių.
Vos tik nusprendžiu pasirodyti padori, iškart atsitinka kas nors nenumatyta: tai juoda katė šmėsteli, tai kokiam frantui batų raištelis atsiriša. Juoko gumulas kyla gerkle ir sprogsta lyg mano pačios ribotumas. Toks jau tas mano pasaulis: nuo humoro iki rimtumo tik vienas žingsnis, tik vienas juoko gurkšnis.
Užsičiaupiu.
Dar pamanysit, kad iš audros juokiuosi, kai danguje debesys tvenkiasi.
Patikėkit, man ir žemėje reikalų pakanka.
Ypač, kai platusis pasaulis susitraukia iki kumščio. Tuomet mane apima nerimas, burną tampo juokas, o kaktoje tarsi barškuolės susirango raukšlės. Tampu panaši į sunkiai protu suvokiamą sutvėrimą – imu dvejintis. Ne todėl, kad noriu, bet kad reikia.
Manote, pasaulyje yra tik viena realybė?
Paklauskit barškuolių, jos dabar kaip tik į dangų stebeilijasi, matyt, sprendžia: atsakyti į šį painų klausimą ar ne. Beveik esu tikra, kad neatsakys. Nušliauš tarpu savęs tarškėdamos į olą asmeninių reikalų spręsti. Lai šliaužia, kol dar oda nenusinėrė, kol vilties žiburėlis neužgęso…
Baugu, ar ne?
Man nė kiek: stoviu pasturgaliu atsirėmusi į „Kauno vandenis“ ir skaitau poeziją.
Tik paklausykit:
Nukrito snieguolės,
Baltutės ir skaisčios snieguolės,
Kaip toji,
Kurią pirmąkart pamylėjai.
Gražu, ar ne?
Toliau – dar gražiau. Viena mano pusė čia, kita jau ten, kur pavasario vardą pamiršta neklaužados žiemos:
Ne žemėje gimsta
Pirmųjų snieguolių baltumas
Ir visa, ką mylim,
Ne žemėje gimsta… ne žemėj…
Kertu lažybų, neatspėsit, kieno tai žodžiai.
Jie paprasti, tačiau glosto širdį, visai kaip mano pasturgalį šildanti „Kauno vandenų“ būstinės siena. Poezija ar žemėje, ar danguje, išlieka poezija. Nežinau, kokioje dangaus ar žemės vietoje ilsisi Antanas Jasiūnas, bet eilėraščio „Pasaka, kaip vaikui“ posmus iš rinkinio „Liepsnų malda“ deklamuoju dažnai.
Jie savi, be dviprasmybių, primena snieguolių baltumą ir visa, kas gimsta ne šioje žemėje.
B. Žmogus, kuris kalbėjo nedaug
Įdomu, ką pagalvotumėt apie vežiką, kurio žemėje stovi Kauno klinikos ir kitos svarbios įstaigos? Ką šis faktas sako apie žmogų, kurio dėka moku kalbėti lenkiškai, o šiandien smagiai besišnekučiuodamas kratausi jo vežime, gabenu alaus bačkas nuo „Volfas Engelman“ iki pat mūsų maršruto pabaigos, Sporto halės aludės visai šalia Vytauto parko.
Viskas būtų painiau, jei imčiau ieškoti įmantrių paaiškinimų.
Tačiau aš sėdžiu vežime, kurį kinkuodamas galva traukia rusvas arkliukas, kvėpiu gaivią rytmečio vėsą ir stebiu gruboką, ilgą it Savanorių prospektas Naglio veidą.
Neslėpsiu, jo atsikišusi nosis man primena erelio snapą. Tokį mačiau ant lenkiško zloto, okupavusio Vilniaus kraštą, kol dar nebuvo atskridęs vokiškasis jo brolis. Manding, pastarasis daug plėšresnis – todėl šiandien ir atsiskaitome reicho markėmis, o ne zlotais. Jo išskleistų sparnų dvasią galima pajust ne tik popierinių kupiūrų šnaresy ar metalinių monetų, vadinamų pfenigais, žvangėjime, bet ir arkliuko žingsniuose: jie kažkokie neskubūs, tikslūs, per daug tikri. Tarsi kaustytos gyvulio kanopos pačios liptų prie kietos bruko paklotės.
Suprantu, arkliukas nė iš tolo neprimena husarų žirgo. Jis tiesiog eilinis, niekuo neišsiskiriantis arklys; kaip ir šis apynasriu nesutramdytas rytas, kurio plaukuose lyg nešukuotuose rusvojo arkliuko karčiuose plaikstosi vienas kitas mūsų pokalbio žodis.
Keista, bet rytais mąstau lyg suaugęs.
Dar ne vieną dieną tikiuosi nugyventi. Artėja vasara, baigiasi pamokos, aplinkui šitiek pagundų, vanduo šiltutėlis.
Bepigu leistis tuščiu vežimu nuo Savanorių kalno.
Įsibėgėję sukam į dešinę, kiek užtrunkam, kol pasikraunam užsakytų alaus bačkų, vežimas apsunksta, ir, tarsi sulėtintam kino filme atsukę nugaras Laisvės alėjai, pro žydų sinagogą vėl kylam į kalną. Arkliukas iš pradžių šlubčioja, bet netrukus jo žingsniai tarsi laikrodžio tiksėjimas susilieja su miesto alsavimu.
Tik tak, tik tak, – skamba ausyse.
Trys keturi sustojimai ant kalno Savanoriuose, įsimintiniausias priešais „Pasakos“ kino teatrą, paskui posūkis į Kipro Petrausko gatvę, vienas, du sustojimai, ir pagaliau „Ąžuolynas“. Skubu padėti lentas vežimo gale, taip lengviau išridenti bačką. Iš visų jėgų ją prilaikau, kad toli nenuriedėtų. Kad tik kuo greičiau apsisuktume. Teliks sušukti „Do widzenia, pan!“ ir, kaukštelėjus batų kulnim, išdardėti per aikštę link namų.
Šįkart važiuosiu ne iki maršruto pabaigos.
Tiesa sakant, beveik niekada nevažiuoju.
Tik kelią visą žinau, o Halės alaus taške Naglevič ir vienas susitvarkys. Nelengva, žinoma, ta kelio pabaiga, bet juk ir ne pirmas kartas. Dar tvirtas tas kadaise buvęs žemių valdytojas, dar nesuvytę jo raumenys.
Tai mano kaimynas, daug dirbantis ir mažai kalbantis žmogus.
C. Alkanieji
…Jau mes neturim nieko, ką mylėt galėtume.
Mes laidojam sudužusias buities skeveldras,
Nes nebeliko žemėj šioj, kas dar mylėtina
Ir dangaus skliautų nesiekia mano maldos…
Šiandien tylu.
Tik vienas vežimas prošal su alaus bačkomis pravažiavo. Na, dar juoda katė prieš gerą pusvalandį kniaukdama perbėgo kelią.
Prieš gerą pusvalandį?
Jei šitame sumautame lauke, saulės ir debesų pašonėje, prastypčiotumėte tiek, kiek aš, dar ne tiek sužinotumėte. Gaila, kad ne viską, ką čia matau, girdžiu ir mąstau, saugumo sumetimais galiu viešinti. Laikai neramūs, nors patikėkit, šiandien mano kampinės liepos lapeliai nekruta.
Bet kas žino, ar ilgai nekrutės?
Štai skuta mažasis Audrius per aikštę, net dulkės rūksta. Ne taip dažnai rūksta, tiktai kai vardą pasikeičia. Tuomet ir drąsesnis tampa, visai kaip suaugusieji, kurie į akis ne visuomet šneka tai, ką galvoja.
Nesistebiu. Gal ramiau gyvens suaugęs. Užteks pakeisti vardo antrąją raidę ir taps Andriumi. Panorėjęs grąžins raidę atgal, ir vėl bus Audrius…
Tik kažin ar nuo to lengviau.
Kai pradėjau pažintį su mažuoju pramuštgalviu – kareivinių lankytoju, „Aušros“ kino teatro fronto kronikų žiūrovu, „golų“ spardytoju, jis manding buvo tikresnis, taip dažnai savo antrosios vardo raidės nekaitaliojo.
Bet gal aš klystu, gal iš kertinės liepos viršūnės daug ką matau kitaip?
Gal jis suaugo, atsiminimai tapo atsargesni, nebelaksto tarsi pripūstas futbolo kamuolys margose dabartinio gyvenimo aikštėse?
Reikėtų patikrinti jo kietumą. Nes pats kartais alkstu tiesos žodžių, kurie nuskęsta aptakios kalbos sakiniuos nedrįsdami prašyti pagalbos.
Tuomet užsispyrusiai tyliu.
Laukiu, kol pasitrauks į krūmus baimė. Kol kaimynai išalks, atmerks akis ir patys pradės ieškoti tiesos žodžių.
Kad neprailgtų laukimas, kad užtverčiau atsivėrusią tuštumą, stebiu aikštę.
Ji šiandien taip pat tyli, matyt, girdi Antaną Jasiūną:
…Dabar neturim nieko, ką mylėt galėtume,
O širdies troškimai – kaip paukščiai alkani.
Ir veltui iš širdies nuodus išliet norėtume –
Su šypsena ant lūpų praeitį mini…
Gasparas Aleksa. Baik cirkus, Cvirka!
2019 m. Nr. 8–9
Romano fragmentai
Kodėl praeitis turi priimti mūsų žaidimo taisykles?
Julian Barnes, „Flobero papūga“
Petro Cvirkos asmenybė mane domina nuo vaikystės. Brendau aplinkoje, kurioje lankydavosi rašytojas. Gyvi liudininkai, sutikti ne vien Klangių, Antkalnės, Kalvių kaimuose, bet ir Vilniuje, papasakojo daug įdomių faktų apie jo gyvenimą.
Skaitydamas rašytojo laiškus žmonai Marijai supratau, kaip stipriai jis mylėjo šią moterį, kaip per karą ir pokariu saugojo nuo įvairių negandų.
Asmenybės klaidos ir klystkeliai – kiekvieno romanisto lobis. P. Cvirka klaidų neišvengė ir susidūrė su klaikia tiesa: kai pabandė išsiaiškinti Burbinės miške NKVD įvykdytų žudynių kaltininkus, jam buvo aiškiai pasakyta: „Baik cirkus, Cvirka!“
Rašytojo pusbrolis Julijonas Velička, jau gulėdamas mirties patale, paliudijo, kad P. Cvirka suprato labai klydęs ir pripažino savo kaltę. Pavėluotas gailestis ir apmaudas, choleriška prigimtis, atmiešta sangvinišku humoru, nesisaugant išsakoma tiesa sprogdino jį fiziškai ir dvasiškai. Rašytojai Jonas Mačiulis, Jonas Mikelinskas ir aktorė Kazimiera Kymantaitė buvo įsitikinę, kad P. Cvirkai NKVD padėjo numirti.
Daugybė niekur neskelbtų faktų, taip pat ir mitų apie šią asmenybę paskatino mane dar labiau įsigilinti į rašytojo kelius ir klystkelius, pasiaiškinti, kaip patenkama į politikos spąstus. Praeityje jų būta labai daug, tačiau tiek dabartis, tiek ateitis kupinos išbandymų – visos ideologijos gundo, manipuliuoja žmogumi ir nuolatos rezga moralines pinkles.
Gegužės 1-oji. 1947
Petras lėtai praveria sunkias laukujes rūmų duris. Šviežios žalumos vėjelis plūsteli į veidą. Durys garsiai pokštelėjusios užsidaro. Lipdamas siaurais laipteliais jis klupteli, susvyruoja. Pro pravirą antrojo aukšto langą sklinda vyriškų bosų ir tenorų šurmulys, retsykiais pasigirsta šaižokas moters juokas.
Kojos pačios veda taku pro namų griuvėsių likučius Stalino vardu perkrikštyto prospekto link. Jis murma kažką sau po nosimi ir šypteli tamsoje, lyg išvydęs vaikystės miestelį Veliuoną.
Atmintyje iškyla veidai, kai kurių net balsus išgirsti. Giminės, pažįstami, pasklidę po turgavietę, bažnyčios šventorių, žydų krautuvėles. Per Petrines žmonių amaras – viens kitam kepures ir skrybėles kelia, glėbesčiuojasi, o išsibučiavę, ūsais pasidalinę suvirsta į vežimus, bričkeles, supliaukši botagais.
Petrinės baigėsi. Miestelyje tylu. Išsilakstė net vaikai, rinkę arklių paliktus obuolius.
Ko tau reikia šitoje aikštėje, ant šito kalno, nuo kurio matyti Nemunas ir padūmavusi Užnemunė? Pasiilgai vyrų šelmių balsais, skardžiabalsių moterų?
Ausyse tebeskamba didysis bažnyčios varpas, tokiu pat kaip ir tavo vardu. Petras. Bažnyčios bokšte jo vieta tuščia. Kaizeris iš to varpo nuliejo daug kulkų. Tačiau tu jį girdi, vis dar girdi. O gal girdi kulkas, kurios skamba po žeme atgulusiųjų krūtinėse?
Veliuonos varpą vėl išgirdai pirmąją karo dieną, kai su Maryte nusprendėt viską metę bėgti į Rusiją. Buvai išsigandęs, bijojai žūti nuo fašisto kulkos. Tačiau netoli Zarasų kelią pastojo lietuviai. Baltaraiščiai. Kur sprunkat? Kas tokie esat?
Meteisi į rugių lauką, nepaleisdamas Marytės rankos. Jie iš paskos. Matai, neišnešit kudašiaus. Išsitraukei pistoletą. Gyvas nepasiduosiu, – surikai.
Vijikai sutriko. Bet vienas staiga atitoko: ar tik ne Cvirka būsi? Jo, jo! – apsidžiaugei bemat. Puikią knygą parašei apie žemę maitintoją…
Tąsyk likai gyvas.
Smarvė žemyn, siela aukštyn, smarvė žemyn, siela aukštyn! – grūmojo bažnyčios Petras ir tada, kai užmirštas bičiulių, priveiktas dizenterijos galavaisi Alma Atos geležinkelio stotyje. Marytė blaškėsi po svetimą miestą ieškodama duonos kąsnelio ir vaistų. Nežinia, kuo ji tave girdė – kumysu ar aguonų pienu, bet buvai pakilęs į orą, o savaitę paskraidęs virš snieguotų Alatau viršukalnių, prabudai nuo geležinkelio stoties triukšmo ir išvydęs mylimosios veidą labai nustebai. Jau buvai apsipratęs su klejonėmis ir jauteisi visiškai laimingas.
Mano rankose – moters laiškas. Skaitau ir juntu už nugaros šešėlyje stovinčią nepažįstamąją. Atsisuku. Kambarys tuščias. Tiktai girgžteli praviras langas. Mėnesiena srūva vidun ir pripildo kambarį spengiančios tylos. Tolumoje, ant balto kaip šviežios paklodės sniego, juoduoja trys dėmės. Suspurda širdis: tai dviejų vyrų ir moters kūnai, kuriuos mačiau numestus aikštėje.
Dabar gal jau tiksliai neatkartotum tau rašytų nepažįstamos sodietės žodžių, tačiau ašarų pėdsakai gelsvame laiško popieriuje tebestovi akyse. Retsykiais ji pavirsta tavo paties motina, rečiau – vaikystės laikų mergike Antanina, dėl nelaimingos meilės nusišovusia brolio pistoletu. Nė viena tavęs nekaltina, tiktai maldauja: naujoji valdžia neleidžia nukankintųjų apraudoti ir palaidoti.
Tie pusiau išrengti kūnai apnuogintais tarpkojais ir suknežintais veidais lydi tave klaidžiojantį po Vilnių. Akimirką vienas kuris prasižioja ir kužda laiške parašytus žodžius. Paskui visą dieną ausyse skamba balsas, kuris kartais būna toks šaižus, toks laukinis, kad puoli su juo ginčytis.
Žinai: nukankintieji seniai nuvežti į pakriaušį šalia Veliuonos vokietkapių ir suversti į vos vos praurbintą įšalusią žemę. Juos apibėrė pernykščiais lapais ir sniegu pramaišiui su smėliu.
Petrai, ar jie visi dabar tavo priešai? – klausia ir klausia motina.
Jos balse girdi sniegu čiuožiančių pavažų girgždesį. Įsivaizduoji, kaip nelaimingųjų tėvai tarytum vagys mėnulio pilnaties šviesoje išsikasa mylimiausiųjų kūnus iš smėlio ir vežasi pačiu dangaus viduriu.
„Petrai!.. Petrai!..“ – krūpteliu nuo Jono riksmo. Išgąsdintos kuosos pakyla nuo bažnyčios bokšto ir pradingsta tamsoje.
– Ko rėkauji? – atsiliepiu.
– Moterys tavęs pasigedo, Petreli.
Jonas paduoda ranką, stojuosi nuo griuvėsių krūvos. Jis švelniai priekaištauja:
– Matau, kad tau blogai, – murma. – Ko delsi?
Iš tikrųjų kartais užplūsta nerimas, bijau žvilgtelėti į veidrodžius, baugina pajuodę paakiai, gelstelėjusi skruostų oda.
Noriu namo, į Kauną, pas Marytę, pas Andriuką. Pavargau kaip medžiojamas vilkas.
Grįžtame. Lyg sapne laiptais kylu į salę, kurioje šėlsta Gegužės 1-osios vakarėlis. Įgėrę bičiuliai graibsto už alkūnių, kabina per pečius, rėkia viens už kitą garsiau, sodina už stalo, spraudžia į ranką stiklinę su gėrimu. Nuo jų tvoskia karštu prakaitu, muša alkoholio tvaiku iš pravirų burnų. Pašėlioję užmiršta mane.
– Nenorit, negerkit, drauge pirmininke, – šnibžda į ausį jaunutė poetė.
Žvilgteliu į ją, veidas gelsvas, įsižiūriu į besilinksminančius rašytojus – veidai taip pat gelsvoki, ir šviesa, krintanti iš palubės, gelsva. Užsimerkiu galvą suspaudęs tarp delnų.
Paskutiniosios balandžio dienos buvo tiesiog siaubingos: laksčiau po įstaigas nuo ryto iki vakaro, o skausmas viduriuose gręžte gręžė be jokių atokvėpio valandėlių. Lyg plėšrus vanagas draskė ir naktimis, visas pagalves sukramčiau negalėdamas užmigti. Ordinas, gautas iš Paleckio rankų, nedžiugina. Atiduočiau jį daktarui Lurijai, kitam stebukladariui, bet kam, kad tik tasai plėšrūnas geltonu snukiu manęs nebedraskytų.
Rašytojas sėdi užsimerkęs, jaučia vėl kylančią skausmo bangą. Iš paskutiniųjų kumščiais užspaudžia paslėpsnius, lyg smaugtų kokį gyvį, besirangantį viduriuose.
Jonas palydi į mano kambarėlį pirmajame rūmų aukšte.
Krentu ant lovos, girgsinčios lyg žąsis. Užsnūstu.
Jonas, su rūmų sarge patrypčiojęs šalia įmigusio Petro, nusiramino. Draugas guli užsimerkęs, nors akių vokai virpčioja, lyg bandydami tvirčiau užspausti akis, apsaugoti jas nuo akinančios šviesos, plūstančios iš karščiuojančių smegenų. Ką tada regėjo miegantis rašytojas, niekas neatspės. Gal prisiminė karo dienas, savo klaidžiojimus Azijoje ieškant darbo ir bandant kur nors prisiglausti. Gal matė ranka pasiekiamas snieguotas Alatau viršukalnes ir pro šalį traukiančius kupranugarius, apkrautus rudens gėrybėmis. Gal vėl juto nuolatos kamavusį alkį, kai tuščią skilvį taip sugniauždavo, jog baisu net prisiminti. O gal prieš jo akis trūkčiojančiais vokais šmėstelėjo rusas, rašytojas Zoščenka, įbrukęs pluoštą rublių ir paraginęs: „Eik, pavalgyk ir trauk į Ameriką!“
Dieve, Dieve! Kas palaimintų mano kelionę į užjūrį, kai visa Europa liepsnoja pragaro ugnyje? Marytės palikti čia tarp svetimųjų negaliu, o abiejų tikrai neišleis. Koks šišas pakusė mane pasakoti kam reikia ir kam nereikia apie tą Ameriką? Vėl papulsiu į didelę bėdą. Kaip anais, Smetonos laikais. Juk nuplaukt į Ameriką tikėjausi jau tada… Argi nebuvau kairiųjų pažiūrų rašytojas? Kodėl pogrindžio komunistai apšaukė mane pavojingu tipu, niekšu, smetoninės žvalgybos agentu, politine prostitute, žmogumi, pavojingesniu už atvirą fašistą? Mano kairumas, girdi, apsimestinis, o mano lozungai tik apgauna naivesnius žmones.
Už ką griežtasis Senis, Zigmas Angarietis, supeikė mano „Franką Kruką“, „Saulėlydį Nykos valsčiuje“ ir netgi „Žemę maitintoją“?
Maryte, ar girdi mane? Aš jau važiuoju į Kauną, į Fredą!
Mane atleido iš darbo.
Gal niekas manimi nebepasitiki?
Ir gerai!
Nenoriu gyventi Vilniuje, nors radau tuščią namą, kur galėtume įsikurti. Jį turėčiau remontuoti. Bertašiūnas paskyrė vokiečių belaisvių. Tegul remontuoja. Širdis nepriima. Nebereikia man to namo.
Gyvensiu su tavimi. Vėliau persikelsime kur nors arčiau Nemuno, kad pro langus matyčiau tą didžiąją Lietuvos upę, ir rašysiu, rašysiu… Rašysiu… Gims Elenutė, mano lauktoji dukrytė. Užauginsime vaikus.
Negirdėjai, Maryte, mirė Butkų Juzė? Nenuvažiavau į laidotuves. Po mamos šermenų bijau bet kokių mirties ženklų. Bet pasakyk, kas mane traukė už liežuvio tarti: „Giliau užkaskit Juzę, kad neišlįstų!“
Tą naktį aplankė keistas sapnas. Suvažiavo visi giminės: artimiausi ir tolimesni, kai kurių net matęs nebuvau. Sėdi visi užstalėje, vaišinasi… Stalai nukrauti… Valgiai įvairiausi… O sėdinčiųjų veidai tokie rimti, tokie susikaupę… Ūmai giminaičiai pakilo, choru atsisveikino ir išėjo pro plačias duris.
Papasakojau, ką sapnavęs, seseriai Izabelei. Nieko nesakė, bet supratau: blogas sapnas. Laimė, nepasikartojo. Nesikartoja, ir ramu. Lekiu, skrendu pas tave, Markiuk!
Petras verkia pro miegus. Šnirpščioja. Gilūs atodūsiai atsimuša į Rašytojų sąjungos rūmų langus. Niekas jo nesiklauso, niekas neapklosto, nutrintas paltas nuslydo ant grindų, jam šalta, purto drebulys.
Jau seniai nebestoviu namie prie lango, nebegirdžiu gimtojo kaimo garsų. Esu Vilniuje, kur atskrenda kiekvieną rytą paukštukai ir atneša naujausias žinias, ir gieda jas saulei, ir šėlsta, ir rėkauja, išsigandę mano minčių.
Elenute, dukrele, jaučiu, kaip glostai man galvą.
Keliuosi ir einu panemunėm – pro Vilkiją, pro Seredžių, pro Ilguvą, kur garlaiviai plaukia ir ūkia lyg pelėdos Nykos šlaituose gūdžią pokario naktį. Mano šventiniai rūbai išdraikyti panemunių pievose ir žydi jų klostėse margi kaklaraiščiai lyg spalvingos gėlės.
Dukrele, ar prisimeni? Kartą bendrakursiai, būsimieji dailininkai, tau pasiūlė: granatą mes parūpinsime! Juk mama, brolis ir tu visados per tėvo minėjimus esate sodinami teatro salės pirmoje eilėje. Kaip raudonojo rašytojo duktė su dovanėle lengvai pateksi vidun. O paskui tik driokst…
Net regiu, kaip Elenutė, kurios gyvas būdamas nespėjau išvysti, visa iš baimės virpanti, gniaužia rankoje gruoblėtą, tamsžalę rupkę, bendrakursių parūpintą granatą.
Bijai? – šaiposi iš jos studentai. O Elenutei už nugaros šypsosi ta moteris, ta nepažįstamoji.
Elenutė bijo. Cha cha cha! Bijo! – kvatoja mergikės, joms pritaria vyrukai.
Išdrįsk!.. Išdrįsk!.. – šnibžda šmėkla.
Nebijok! – įtikinėja bičiuliai. – Švystelėsi dovanėlę į prezidiumą, tiesiai ant raudona medžiaga užtiesto stalo, o patys su mama ir broliu pulkit ant grindų. Sprogimas tuos bonzus išdrabstys kaip mėšlą per pavasarinį mėšlavežį, o jūs po minutės pakilsite švariomis sąžinėmis.
Elenute, juk tai geriausia, ką gali padaryti tėvo garbei per jo gimtadienį…
Dukryte! – rėkiu iš ūkanotų tolių. – Neklausyk piktavalių, į nieką pavirs tavo gyvenimas!
Nežinau, ar išgirdo mane duktė, bet aš jau daug metų nebeturiu ramybės.
Einu ir einu paskui savo vaikus, tik nieko pakeisti negaliu.
<…>
Paryžius. 1931
Petras guli akis įsmeigęs į palėpės Monparnase lubas. Nuo įtampos sopa akių obuolius, džiūsta burna. Virpa rankos ir kojos, pasiruošusios šokti iš lovos ir bėgti bulvarais, paukščiu lėkti viršum stogų, viršum žydinčių kaštonų į mažą gatvelę…
Sunku net patikėti, kad Monparnaso bastūnas įklimpo į tokią istoriją… Dieve, prie kokios prarajos gali atsidurti žmogus iš meilės…
Ties Klangiais, anapus Nemuno, jis mato atvertus Grincevičių dvaro langus ir girdi iš vaikystės ataidinčius muzikos garsus, kurie plaukia lyg debesys ir draikosi virš Dievo Motinos katedros, virš Eliziejaus laukų…
Ir pamesk tu man šitaip galvą! – gesina savo emocijas kaip išmanydamas.
Tačiau kur dingti, kur dingti? Juk Paryžius – įsimylėjėlių sostinė.
Ašarojanti svajonių vaikystė liko ten, toli toli, kur tylūs vasaros vakarai, kur nutįsta į Nemuno slėnį ilgi šešėliai ir gali girdėti pievoje kalant kuolą, prie kurio nakčiai rišamas arklys.
Paryžius mane pribloškė, nors nesužavėjo. Jei kišenėse pūpsotų saujos šlamančiųjų, čia susirasčiau žavių užsiėmimų. Tačiau dabar…
Pamažu jaukinuosi šį riaumojantį miestą, miestą-žvėrį, užsispyręs ieškau jo ligos simptomų. Ir randu. Ne du ir ne tris.
Viena tik labai fain, vyručiai, – moterys! Nė neįsivaizdavau, kad jos tokios gražios.
Vėliau, jau sugrįžęs į Kauną, išūžiau Šimkui ausis. Žinoma, dėl jų. Kiekviena Paryžiaus prostitutė, pasirodžiusi Laisvės alėjoje, savo elegancija ir grožiu sukeltų furorą. Jei užkrėsim Lietuvą marksizmu, siūlysiu Monparnaso moteris importuoti į Kauną.
Paryžiuje marksizmas mane persmelkė iki kaulų smegenų. Ypač uolus palieki tuomet, kai ištisą parą pratūnai alkanas, net žalios plėnys kibirkščiuoja aky-se. Kitądien puoli į meno salonus bei galerijas ir bandai pasisotinti dvasios penu, bet paspringsti skysta modernistų koše. Parleki į Rue de l’Echaude palėpę ir tįsai paslikas lyg būtum miręs, ir sapnuoji Kauno žmuidzinavičius bei didžiokus.
Visų bėdų didžiausia yra lietuviškų buržujų litukai. Jie nekvepia, tačiau pririša prie širdžiai svetimo lovio. Juozas Miltinis šaiposi: Petro marksizmas kaip zebro kailis. Baigėsi frankai – jis rašo dešiniesiems, o tik gavo honorarą – ir jau kairysis.
Juozas teisus. Išvažiuodamas užsienin, susitariau su „Lietuvos žinių“ redakcija rašyti kelionės įspūdžius. Pažadėjo remti. Prabėgo keli mėnesiai, jokios žinutės. O pinigų taip reikia, nors šunimi kauk. Po kurio laiko gavau laišką. Esą, mano atsiųstieji straipsneliai netinka, per aštrūs lietuvių ausims. Jeigu nesušvelninsiu tono, nespausdins.
Skriaudžia jie mane. Ypač tas kvaiša redaktorius Januškevičius…
Rašytojas negali pamiršti įžeidimo, kurį neseniai patyrė.
– Žinote, mielasis, – kreivai išsiviepė redaktorius ir primerkė kairę akį: – Menkas raštininkas esi, šleivas tavo rašinys. Nepažįsti klebonų gyvenimo, o darkai popierių. Mūsų laikraštį domina literatūra, nukreipianti žmonių širdis ir protus į ateitį.
Dažnam sutiktam Januškevičius pabrėždavo: nekenčiu aš to Cvirkos. Žiūrėti į netašytą berną su šlipsu negaliu. Jis man iš nosies tiesiog, vot iš veido atrodo bolševikas.
Kartą užsukai į „Lietuvos žinias“, žiūri, Januškevičius snūduriuoja, nosį įbedęs į stalą. Pasisveikinai. Šis ir toliau parpia. Pasiutęs kad suriksi tiesiai į ausį: saldžių sapnų, pons Januškevičiau!
Lyg lazda gavęs per sprandą pašoko ir mojuodamas kumščiais sugargė: lauk, parše, nešdinkis iš kur atėjęs, nususęs svoločiau!
Neprašytas užėjau, nevarytas išeisiu, – pasakei. Januškevičiaus nervai neišlaikė, griebė nuo stalo metalinį sugeriamojo popieriaus presą ir paleido į tave. Sugavai presą, iškėlei virš galvos ir slenki artyn ponulio, mojuoji, neva grasindamas tėkšti per marmūzę.
Januškevičius perbalo lyg eserų kiaulė ir išnešė kudašių rėkdamas: Cvirka – žmogžudys, Cvirka – banditas!
Paryžiaus bičiulių būryje susipažinau su Lui Aragonu ir kitais prancūzų rašytojais marksistais. Susitikimuose kosčioju, slėpdamas tuščio skrandžio urzgimą, o mergytė, kurią akys pasigavo paryžiečių kompanijoje, vilioja, gundo savo šypsniu ir migla garbanose, nubertose kaštonų žiedadulkėmis. Taip norisi į kavinukę, arbata ją pavaišinti, pasikviesti į dancingą, į Paryžiaus šurmulį. Ji slapta stebi mane nuo pirmos dienos, kai bravūriškai tėškiau ant stalo šiaudais svilintos kiaulės kumpio gabalą, motulės keptos duonos puskepalį ir gyvatinės butelaitį. Mėsos gabalas išgaravo tą patį vakarą, juodos duonos teliko kriaukšlė, o gyvatinės niekas nelietė. Niekas netraukė už liežuvio, bet pasakiau, kad pats gyvatę pagavau ir degtine užpyliau, įsivaizduodamas, jog tai mūsų vadas ir tėvas Smetona.
Prancūzai nežinojo, ką daryti: verkti ar juoktis. Kai pasiūliau eksponatą perduoti modernistų galerijai, suprato mano humorą.
O lietuviukai tylėjo kaip užsiūti.
Kai likome dviese ir mudviejų akys susitiko, širdį nutvilkė pragaro ugnis. Nepajėgiau nė žingsnio žengti. Lyg iš Senos gelmės išniro ji, ta vienintelė.
Tuoj į Kauną išpyškinau Šimkui laišką.
Joneli, atsiųsk man „Pirmąsias mišias“, „Saulėlydį Nykos valsčiuje“ ir iš pernai metų „Socialdemokrato“ apysakaitės „Pameni, kaip buržujų mušėm“ iškarpą. Čia ne reprezentacija prancūzų spaudai ruošiama, bet visai kitas biznis. Didelė, oi didelė istorija, su viena meiliška versija. Mat čia ir knygos, ir viskas taikoma į vieną moterišką asmenybę. Aš pakely į ženatvę! Pakely į Šveicariją! Ech, jums ten atrodys tikrai buržuaziškas mano nusiteikimas. Mėginsiu būti rimtu! Dieve saugok, niekam neprasitark…
Daug negalvodamas už Eliziejaus laukų mergaitę būčiau atidavęs gyvybę. Susitikusi mane ji vis klausdavo: „Ar galėtumėt man ką nors paaukoti?“
Atėjo diena, kai turėjo išvažiuoti į Šveicariją. Užsivedė pas save, paguldė, paėmė vynuogių kekę, įsidėjo į raudonas lūpas. O lūpos rasotos! Pečiai nuogi, krūtinė kaip marios – kilst, kilst. Lūpomis paliečiau vynuoges, ji nepaleidžia…
Tik trinkt trinkt durys! Kad blokš mane nuo savęs! Kad pašoks – ir tiesiai į glėbį kažkokiam fricui!
Buvau apšauktas kaminkrėčiu.
Supratau, kad mano „Pirmosios mišios“ ir visi saulėlydžiai Nykutės valsčiuje čia nieko verti.
Kai papasakojau Jonui skaudžiąją istoriją, jis ne juokėsi, o žvengė rėkdamas:
– Erelis! Erelis!..
– Fricas? – paklausiau.
– O nosinaitę su monograma padovanojo?
– Fricui? – kartojau bandydamas susitvardyti.
– Tau, Petryti, berneli iš Klangių glūdumos…
Sunku praplėšti akis ir pažvelgti į Paryžiaus stogus, kur karaliauja balandžiai. Paukščiai laisvūnai. Kartu su jais burkuoju prancūziškai. Mikėnas ir Tysliava net pradėjo pavydėti, kad susikalbu su Lui Aragonu be jų talkos. Kaune pramokęs loti vokiškai, komanduoti rusiškai, dabar originalo kalba skaitau Verleną ir Bodlerą, o kai atradau Floberą, net padūkau iš laimės.
Apie svetimavimą beprotišku greičiu lekiančioje karietoje perskaičiau „Ponioje Bovari“.
Žymūs literatūros kritikai šią suvedžiojimo sceną vadina garsiausia devynioliktame amžiuje. O ponas Nabokovas – „banaliausiu būdu pakilti virš banalybės“.
Nesiginčysiu. Netikiu, kad ankštoje karietoje ypač patogu, nors mylimiesiems, kaip man atrodo, tas visiškai nesvarbu.
Dar nemokėdamas prancūziškai parašiau istoriją apie mažo vaikelio prišvilptą velnią, kuris kvapnią pavasario naktį įšoko pro langą ir glostė baltas motinos rankas.
Nekaltos kūdikio ir neužgesinta aistra degančios moters akys susitiko, ir velnias pavirto į vyrą, glamonėjantį motiną…
Ar jūs kada patyrėte neišragautos meilės bėdą?
Neskubėkite piktintis.
Floberas ponią Bovari pasodino į karietą, o aš savo apsakymo Marijoną iš panemunės lankų paguldžiau į girgždančią lovą ant ruginių šiaudų prikimšto čiužinio.
Apsėdo mane Floberas, ar ką?
Gal jau baigti nevaisingus apmąstymus apie svetimavimą, nes už lango stovi vaiko, prišvilpusio velnią, tėvas – su kuolu rankose.
Kai iš Paryžiaus grįžau į Kauną, sukau ratus lyg vienišas didžiulis gandras viršum Laisvės alėjos. Nepajėgiau atsikratyti persekiotojų. Jie puolė mane iš kairės ir iš dešinės…
„Trečias frontas“ neįtiko Smetonos cenzoriams ir nusibaigė, išleidęs penktąjį numerį.
Skurdas graužia sprandą, teks važiuot į Veliuoną pas dėdę Juozą barzdų nuo meitėlių stimburių skust, o laisvu laiku kibt į romaną apie amerikoną Krukelį. Veliuonoje beliko tik Jaramukas, Gasparas išmovė į Argentiną, Jonas – į Brukliną. Labai liūdna… Lietuvoj tvanku… Lietuvoj krizė siaučia.
Jaroslavas Melnikas. Adata
2019 m. Nr. 7
Romano fragmentai
Jis sėdėjo ant drėgno rąsto.
Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis.
Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.
Nakties vėjas nuščiuvo, ir medžių šakelės nejudėjo. Jis pakilo, nuo kairės rankos nusimovė didelę odinę pirštinę ir įgrūdo į plačią kelnių kišenę. Dešinioji ranka buvo be pirštinės.
Užvertęs galvą, ilgai žiūrėjo į dangų.
– Aš esu, – sušnabždėjo, įsiklausydamas į tylą aplinkui. – Aš – tavo. Girdi, aš tavo. Girdi mane? Esu ir būsiu. Visada.
Nusišluostė ašarą.
Trakštelėjo šakelė.
Jis krūptelėjo, nusiėmė kuprinę ir padėjo ant šlapios po lietaus žemės. Ūmiu judesiu ją atsegė.
Kažką išsitraukęs iš kuprinės, tyliai kaip katė ėmė sėlinti į miško tankmę.
1.
2016 metų spalio 22 dieną Audra Rumšaitė lipo į Trijų Kryžių kalną, ketindama fotografuoti miesto panoramą. Dar nebuvo nė aštuonių. Audra dirbo fotografe moterų žurnale – kaip tik dabar rengiamas numeris, skirtas visų laikų garsiausioms Vilniaus moterims. Jai reikėjo įspūdingų, romantiškų, akvarelinių vaizdų. Tam Vilnius tiesiog idealus miestas. Žiemą jis skendi sniegynuose, o pavasarį ir ypač rudenį – rūkuose. Vos užkopi siauru takeliu į kalną, prieš tave atsiveria tarp kalvų išsibarstęs senamiestis su daugybe bažnyčių bokštų, vos regimų per miglą. Tik reikia atsikelti šeštą ryto, kad po septynių jau būtum viršuje. Kol rūkas dar tirštas.
Krepšys su fotoaparatu vos svėrė petį. Nuotaika puiki. Jai buvo gaila žmonių, kurie šiuo metu dar drybso lovose: galbūt jie pramiega svarbiausias savo gyvenimo valandas. Namie ji paliko tebesapnuojančius vyrą ir penkiametę dukrą.
Buvo šeštadienis. Takelis vingiavo tarp medžių, dar nenumetusių geltonų ir raudonų lapų. Tik klevai, beveik netekę apdaro, savo nuogomis šakomis nemaloniai priminė, kad artinasi šalčių metas.
Trys balti kryžiai, laiminantys Lietuvos sostinę, jau visai šalia. Tereikėjo pasukti takeliu į kairę ir apeiti nedidelį susodintų eglaičių plotą. Čiulbėjo kažkoks ankstyvas rudens paukštis. Greitai ir jis nutils. Visą žiemą tegirdėsi rėksmingas varnas, laibus zylių balselius. Keista, kodėl jos gyvena pas mus, kur būna šalta, pagalvojo Audra.
Ryto šaltukas žvalino, jau pratino kūną prie žiemos. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Kiek nejauku. Bet tik truputį. Tai jos miestas. Ji čia užaugo, baigė mokyklą, Dailės akademiją, tapo fotografe. Gimtasis miestas negali jos nuskriausti. Ji negalėjo paaiškinti, iš kur tas saugumo jausmas. Motina ne kartą buvo perspėjusi nevaikščioti vienai vakare, o ji vaikščiojo. Nė karto šiame mieste niekas nebuvo jos užpuolęs. Nė karto. Ir visi perspėjimai, kad išsiruošus į mažai žmonių lankomas vietas geriau nesegėti pernelyg trumpo sijono ir nevilkėti itin aptemptų drabužių, jai atrodė juokingi. Kam ji rūpi? Jau du dešimtmečius vaikšto kur nori ir rengiasi kaip nori. O dabar turi pradėti bijoti?
Einant pro eglaites kažkur trakštelėjo šakelė. Keista, pagalvojo, juk eglišakės nelabai lūžios, o nudžiūvusių eglių čia jai neteko matyti. Turbūt koks nors žvėris. Smulkus. Lietuvoje nesiveisia meškos, o vilkai, jei jų ir yra, prie miestų nesiartina. Ji nusišypsojo.
Praėjusi eglaites atsidūrė lapuočių miško supamoje laukymėje. Pakėlė galvą norėdama įsitikinti, kad saulė dar nepatekėjusi. Antraip visas jos sumanymas nueis niekais. Jai reikia miglos, reikia rūko, kad nuotraukos išeitų meniškos. Pilki debesys, slenkantys virš galvos, atrodė lyg šešėliai, priminė jaukias pabaisas. Kai kur pro juos prasišvietė giedras dangus, nors žydru jo negalėjai pavadinti. Tiesioginiai saulės spinduliai dar nebuvo jo palietę.
Jau norėjo žingsniuoti toliau, bet staiga kažkas danguje patraukė jos dėmesį. Tarsi šmėkštelėjo ir pranyko. Ji kiek pastovėjo suintriguota. Nieko. Turbūt pasivaideno, bet staiga vėl kažkas šmėkštelėjo. Ne, nepasivaideno. Ji aiškiai matė tarytum kokį šešėlį. Audra laukė užvertusi galvą. Netikėtai išvydo paukštį. Didžiulį pilką paukštį padebesiuose. Net iš tokio atstumo jis atrodė didelis. Kybojo danguje, į šonus išskleidęs plačius sparnus. Tai buvo erelis. Pats tikriausias erelis. Iš kur jis virš Vilniaus? Juk čia ne Pamyras, ne Alpės, ne Karpatai. Čia nėra erelių. Pasitaiko jūrinių erelių prie Baltijos, bet Vilnius – kitame Lietuvos krašte.
Erelis sklandė laisvai, sukdamas didžiulius ratus. Jis tai išnykdavo iš akiračio, tai vėl pasirodydavo. Ji panūdo išsitraukti fotoaparatą. Erelis virš Vilniaus! Koks būtų kadras. Bet netrukus suprato, kad sumanymas niekam tikęs. Pirma, norint pritraukti erelį, būtina pasistatyti stovą, tam sugaištų brangaus laiko. Saulė pakils, migla išsisklaidys, o jai reikia fotografuoti ne erelius, o miestą rūke. Antra, kaip ji įrodys, kad erelis nufotografuotas virš Vilniaus, o ne kur nors Alpėse? Iš šios miško laukymės miesto nesimato.
Atsidususi Audra patraukė tolyn vingiuojančiu takeliu. Dabar jai reikėjo pasukti į dešinę. Ji ne pirmą kartą šioje vietoje, ne pirmą kartą iš čia fotografuoja miesto panoramą, pažįsta kiekvieną medį. Todėl ir nebijo. Štai žaibo perskeltas ąžuolas, viena jo pusė nudžiūvo, o kita tebežaliuoja. Ąžuolai lapus numeta paskutiniai. O kartais visą žiemą išstovi su parudusiais, nors ir užsnigtais. Už ąžuolo prasideda krūmai, o už jų – jau trys kryžiai.
Takelis vingiavo tarp krūmokšnių. Audra mėgavosi mauduliu kojų raumenyse, oro gaiva, rytu. Nuotaika buvo puiki. Ūmai ji riktelėjo.
Ant takelio gulėjo beveik visiškai baltas negyvas balandis. Snapas pražiotas, akys užmerktos, kojelės pastirusios. Jokių sužeidimo ženklų. Tai kodėl jis negyvas? Kodėl vidury takelio? Ją nupurtė. Paukštis priminė mirtį. Jos pačios mirtį. Priminė, kad šiame pasaulyje esama mirties. O ši mintis viską gadino.
Audra atsargiai peržengė balandį ir nužingsniavo toliau. Stengėsi negalvoti apie tai, ką matė. Bet nuotaika pasikeitė. Žmogaus siela kaip tie debesys danguje. Nepaliaujamai mainosi. Ir reikia sulaukti saulės, kad ją apšviestų. Krūmai baigėsi, pro medžius švietė trys balti kryžiai.
Štai ir priėjo. Didumo sulig keliais žmonėmis, kryžiai stūksojo aukštai virš galvos.
Vilnių pamatė tokį, kokio ir norėjo. Nerealų. Ryto rūke kyšojo tik bažnyčių bokštai, cerkvių kupolai, raudoni aukštesnių namų stogai. Žemiau – pieno jūra. Pieno jūra, į kurią nugrimzdo Lietuvos sostinė: žmonės, pirmosios mašinos, gatvės. Negalėjai nieko įžiūrėti. Tai ne miestas, o sapnas, pagalvojo Audra. Pasaka.
Pradėjo ruošti aparatūrą darbui. Pirmiausia trikojis. Jį reikia išlankstyti. Štai taip. Įsmeigti kojeles kuo giliau į žemę. Tada prie fotoaparato prisukti ilgą objektyvą. Ji pritvirtino brangų aparatą prie stovo. Įjungė. Ekrane pasirodė vaizdelis kaip iš atviruko. Kaip tik tuomet pirmasis kol kas dar nematomos saulės spindulys nuspalvino dalį rūko šviesiai rožiniais tonais. Nuostabu. Fantastiškas kadras. Vyriausioji redaktorė bus patenkinta. Gal net įdės nuotrauką ant viršelio.
Audra ėmė karštligiškai fotografuoti, skubėdama išnaudoti kiekvieną akimirką. Ji ne pirmą kartą fotografavo ryto peizažą ir žinojo, kad netrukus, po kokių dešimties minučių, šis reginys išnyks. Spalvų gama ir visas vaizdas keisis kas mirksnį. Kone kas sekundę spragsėjo fotoaparatu – paskui, namie, kompiuteryje atrinks geriausius kadrus. Daugelis galvoja, kad talentingas fotomenininkas iš anksto numato kadrus, nustato tinkamą atstumą, išlaikymą, diafragmą. Žinoma, tai irgi svarbu, bet svarbiausia būna paskui. Tai tavasis grožio pojūtis, tavoji intuicija leidžia iš tūkstančio kadrų atrinkti tris. Arba penkis. Pačius geriausius. Tokius, kurie pataikys tiesiai į žiūrovų širdis. Kaip pataikė į tavąją.
Vieną akimirką objektyve ji išvydo erelį. Tą patį. Jis didingai sklandė virš Vilniaus! Kadaise, stažuodamasi Prancūzijoje, matė tokių erelių virš Grenoblio. Bet ten juk Alpės. Grenoblis jai kažkuo priminė Vilnių. Galbūt tuo, kad yra slėnyje, tarp kalnų. Dauboje. Tik Vilniuje ne kalnai, o kalvos. Tai miestas, besislepiantis tarp kalvų. Ir ant vienos jų ji dabar stovi. Audra sugavo erelį kadre ir, sukdama fotoaparatą ant stovo jam pavymui, pritraukė vaizdą. Teleobjektyvas ilgas, galima dar labiau priartinti. Štai taip. Tarsi būtų visai šalia. Grobuonies snapas, išsprogusios valingos akys. Didžiulis, netelpantis į kadrą sparnų mostas. Geležiniai nagai, kuriais kaip replėmis sugniaužia auką. Iš arti jis gąsdinantis. Bet ir nuostabus. Laisvas dangaus erdvėje. Audra negalėjo juo nesižavėti. Jo galia. Jo valia. Jam nepažįstamas žmogiškas gailestis, užuojauta, supratingumas. Jo tikslas – nužudyti ir suryti. Jis laukinis. Ir ta laukinė prigimtis, ta beatodairiška valia kerėjo. Joje slypėjo nežmoniška jėga.
Ji jau padarė keliasdešimt nuotraukų. Erelis vis išnykdavo iš kadro, ir jį vėl tekdavo gaudyti. Jai pavyko jį nufotografuoti virš miesto. Virš rūko piene skendinčio viduramžiško Vilniaus. Niekas nepatikės, kad čia ne fotomontažas. Kad tai realus erelis virš realaus Vilniaus.
Kaip ji ir manė, per dešimt minučių saulė pakilo virš horizonto, dažydama jį vis ryškesnėmis spalvomis. Galiausiai beveik visi regimieji efektai išnyko. Saulės šiluma vijo rūką iš miesto. Vis daugiau realizmo, vis daugiau konkretumo. Apačioje jau matėsi mašinos, troleibusai, per miestą vingiuojanti ir gražiai jį perskirianti Neris. O kitoje upės pusėje – pastaraisiais dešimtmečiais pastatyti dangoraižiai, kurių Audra nemėgo. Iki dangoraižių miestas buvo toks, kokį jį matė daugybė čia gyvenusių kartų. Jie gadino vaizdą. Dar gerai, kad suplanavo juos už senojo miesto ribų, kitapus upės. Bet fotografuojant panoramą kaskart reikėjo stengtis, kad jie nepatektų į kadrą.
Ji ėmė krautis aparatūrą. Darbas baigtas. Mėgavosi mintimi, kaip grįš namo (vyras su dukra turbūt tebemiega) ir sės prie kompiuterio peržiūrėti ir atrinkti kadrų. Visiškoje vienatvėje. Tai buvo jos laimės akimirkos. Gyvenimo mirksnių įamžinimas, pergalė prieš laiką. Bėgant metams Audrai vis darėsi aiškiau, kur slypi jos profesijos žavesys. Ji kovoja su laiku, su mirtimi. Fotografijos, jei jos meninės, yra pati amžinybė. Jautėsi esanti susieta su amžinybe. Jos tarnaitė. Jos ambasadorė.
Lankstydama trikojį, Audra galvojo apie dukrą. Mažytį gražų žvėriūkštį, gyvą lėlę, kuri yra ir bus jos tąsa šiame gyvenime. Apskritai ji kažkodėl norėjo berniuko, bet kai gimė duktė, apsidžiaugė. Berniukas bus paskui, pasakė ji sau tada gimdymo namuose. Mažytis kūnelis, gulintis jai ant pilvo, kada nors taps moterimi kaip ji pati. Pastos, gimdys… Turbūt ne visai normalu taip galvoti apie ką tik gimusią dukrą? Šmėstelėjo mintis apie vyrą. Jis vėlai grįžo iš darbo ir dabar, šeštadienį, turbūt dar saldžiai miega. Ji atrinks kadrus, nusirengs ir atsiguls šalia vyro. O rytoj – sekmadienis.
Susidėjusi krepšį, takeliu patraukė žemyn. Žiūrėti į jau išryškėjusį realų Vilnių nepanoro. Įsivaizdavo, kaip nusileidusi į miestą išvys troleibusus, mašinas, stotelėje girdės žmonių pokalbius apie niekingus reikalus, kuriais jie gyvena, ir nusipurtė.
Praėjusi pro medžius, atsidūrė prie krūmų ir prisiminė negyvą balandį, gulintį ant takelio. Nesinorėjo vėl jo pamatyti. Bet kito kelio nėra. Negi su krepšiu brausis per brūzgynus. O štai ir žaibo perskeltas ąžuolas. Keista, bet balandžio ant takelio nebėra. Pirma jis ten tikrai buvo. Kur galėjo dingti tokį ankstų rytmetį? Kas septintą ryto laipios po Vilniaus kalvas? Veikiausiai nusitempė koks žvėrelis. Kitas paaiškinimas neatėjo į galvą.
Štai ir eglynėlis. Staiga pajuto, kad nori šlapintis. Taip skubėjo čia atkakti dar iki patekant saulei, kad nespėjo namie užeiti į tualetą. Įlindo giliau, padėjusi krepšį nusismaukė kelnes ir pritūpė. Šlapinosi ir žiūrėjo į eglutę. Gražūs kankorėžiai. Kaip gerai, kad esama visžalių medžių. Kas būtų, jei visi medžiai pusei metų liktų nuogi? Už eglutės kažkas bolavo. Iš pradžių neatkreipė į tai dėmesio. Bet kai atsistojo, užsimovė kelnes, jau aiškiai pamatė kažką akinamai baltą tarp šakų. Palikusi krepšį nuėjo pasižiūrėti. Paskui ji keiks save už tą smalsumą.
Po akimirkos ji suriko nesavu balsu. Širdį veriantis riksmas nuskriejo virš Vilniaus kalvų ir sugrįžo tolimu aidu. Tą siaubo klyksmą, ko gero, girdėjo ir apačioje. Ji nesiliovė rėkusi bėgdama šalin ir klupdama, vilkdama rankoje krepšį. Ją visą purtė. Ašaros tekėjo upeliais. Atrodė, kad kažkas vejasi iš paskos. Kartą net stvėrė už peties (tai tebuvo šaka). Keliskart parkrito, užkliuvusi už išsikišusių medžio šaknų. Skaudžiai susitrenkė kelius, alkūnes. Kraujas sroveno iš nubrozdintos odos, bet ji to nejautė. To, ką pamatė už eglės, ji nepamirš niekada.
13.
Jis stovėjo užvertęs galvą. Erelis sklandė virš miško, jau dešimt minučių sukdamas vis didesnius ratus. Jis sušvilpė, paskui dar ir dar kartą. Erelis mostelėjo sparnais ir ėmė leistis.
– Į miestą! Į miestą! – sušuko jis, rodydamas į Vilniaus pusę, ir sušvilpė kitaip. Erelis pakybojo virš jo ir staiga suplasnojęs sparnais šovė virš miško, dingo už jo.
Jis patraukė namo. Prie namo išsiėmė pultą ir paspaudė mygtuką – vartai automatiškai atsidarė. Tvora buvo aukšta, virš galvos. Aklina. Niekas negalėjo pamatyti, kas kieme.
Lygiai taip pat automatiškai vartai užsidarė, spragtelėdami užraktais. Užlipęs laiptais, jis klestelėjo į pintą krėslą terasoje. Ilgai sėdėjo užmerkęs akis. Paskui atsistojo ir įžengė vidun. Praėjęs pro holą su židiniu, vonią, tualetą, pasuko į kairę. Ten, namo gilumoje, atrakino duris.
Kambaryje ant stalo stovėjo trys kompiuteriai. Atsisėdo prie vidurinio ir įjungė. Po keliolikos sekundžių išvydo miestą. Erelis skrido virš judrios magistralės. Kaip greitai jis sugebėjo nuskristi, pagalvojo. Treniravo jį trejus metus. Pradėjo, kai buvo visai jauniklis. Dabar jis turėtų skrieti virš Vingio parko. Virš estrados. Ten šiuo metu būna nemažai žmonių. Jam reikia patikrinti, ar erelis suprato įsakymą. Jiedu dvi savaites važinėjo į Vingio parką treniruotis. Erelis turėtų prisiminti tą vietą.
Estrada, kurioje vyko didžiulės dainų šventės, pagaliau pasirodė monitoriaus ekrane. Šaunuolis, suka ratus virš estrados, kaip ir buvo jį mokęs.
Priartino vaizdą. Kairioji kamera vis dėlto pakrypusi. Reikia geriau pritvirtinti. Dešinioji rodo puikiai. Jis matė kaip ant delno žmones apačioje. Būrelis vaikų pastebėjo erelį ir rodė į jį pirštais. Galėjai iš arti apžiūrėti jų veidus. Štai tos mergytės akys rudos. Vaizdo kameros aukščiausios kokybės, amerikietiškos, karinės. Bet Rusijoje visko gali nusipirkti. Jei turi pinigų.
Apsukęs keletą ratų, erelis nuplasnojo link upės. Pusnuogiai vaikinai ir merginos taškėsi šaltame vandenyje. Kvailiojo ir juokėsi. Vaizdo kamerose buvo įtaisyti tokie jautrūs mikrofonai, kad jis išgirdo jų juoką, kai erelis nusileido žemiau. O štai kažkas susikūrė laužą prie vandens. Kažką kepa. Jis sumažino vaizdą. Aha, pasuko Žvėryno link, skrenda namo. Gerai.
Staiga vaizdas ėmė keistis. Žemė greitai artėjo. Ką jis daro? Jis negali nutūpti ant žemės! Kaip pakils? Ereliui, turinčiam tokio ilgio sparnus, sunku atsiplėšti nuo žemės.
Pagaliau jis suprato ir atsiduso. Šelmis. Staiga pamatė – visai iš arti, per visą ekraną – pelę. O gal tai buvo žiurkė. Nespėjo įžiūrėti, nes ji sucypė, ėmė blaškytis, ir viskas. Nutilo. Erelis ją pačiupo skrisdamas. Ir žemė vėl tolsta. Dabar jis skrenda virš Vilniaus į priemiesčių pusę. Aiškiai, kaip iš lėktuvo, matyti automagistralė. Tiesa, miesto garsų nebesigirdi, pernelyg aukštai – girdėti tik sparnų vasnojimas. Ir dar – kaip plaka erelio širdis.
Jis atsistojo ir nuėjo į kabinetą. Įsitaisęs už stalo ilgai žvelgė į kieme geltonuojančią akaciją. Paskui atvertė kilimą ir iš slėptuvės po grindimis išsiėmė sąsiuvinį. Įspraudė grindlentę į vietą, uždengė kilimu. Sąsiuvinyje pažymėjo datą, laiką ir ėmė greitai rašyti. „Svarbiausia – niekam nesukelti skausmo. Svarbiausia, kad niekas nekentėtų. Svarbiausia būti šešėliu. Jei esi šešėlis, tavęs nėra. Bet tikroji būtis – šešėlyje. Šviesoje – žaidimas, apsimetinėjimas.“ Pagalvojęs pridūrė: „Mirties nėra, nes kūnas sąlyginis. Dievas – pirmasis pasaulio žudikas. Per dieną jis nužudo tūkstančius. Dešimtis tūkstančių. Bet tai ne žmogžudystė – tik kūno atėmimas. Gyvybė amžina.“
Jis tyliai nusijuokė. Niekada iki šiol nebuvo toks patenkintas savimi. Viskas ėjosi pagal planą. „Pienas priklauso ne moteriai – jis visų. Kaip sėkla nepriklauso vyrui – ji Dievo.“
Jis luktelėjo ir plunksna vėl ėmė bėgioti puslapiu. „Kokią teisę moteris turi į savo pieną? Visas visų pasaulio moterų pienas – mano. Turiu teisę į jį. Žmonės klysta manydami, kad jų kūnas priklauso tik jiems. Jie nėra kūnas. Kada nors jie tą supras. Kai jo neteks. Visi kūnai priklauso amžinam Dievui. Kūnas – tik regimybė. Dūlėsiai. Niekas.“
Perskaitė ką parašęs ir liko patenkintas. Išsakė tai, ką jautė.
Atsilošė į kėdės atkaltę ir vėl įsistebeilijo į geltoną akaciją už lango. Protarpiais nuo šakelės nukrisdavo lapas ir lėtai nusileisdavo ant žemės. Jis užsimerkė ir išvydo savo motiną. Jauną, trisdešimtmetę, artimą. Nuogą. Ji jo nesidrovėjo, iš dušo nuoga eidavo pro jį į miegamąjį pasiimti chalato. Stambios jos krūtys sulig kiekvienu žingsniu lingavo į kairę ir dešinę, aukštyn ir žemyn – kaip dvi didžiulės medūzos. Jam tada buvo treji. O gal penkeri. Su kiekvienu energingu, veržliu žingsniu jai tryško pienas. Ji matė, kad jis žiūri, ir juokėsi. „Kvailiukas, mano kvailiukas.“ Perbraukė ranka jam per galvą ir praėjo pro šalį. Dabar matė ją iš nugaros. Gražų nugaros linkį, liekną liemenį, stambius sėdmenis. Negalėjo atplėšti žvilgsnio.
Ūmai regėjimas pasikeitė. Iš atminties iškilo diena, kurios niekuomet nepamirš. Išvakarėse jiedu nuvažiavo pas giminaičius į tolimą kaimą. Ten kažkas vedė. Ar tekėjo. Jau nepamena, viskas kaip rūke. Prisimena tik viena: jiedu už namo, sode, jis pasišaukė motiną iš užstalės, pilnos apygirčių svečių. Gailiai prašo: „Duok, aš noriu, na duok.“ Siekia jos krūtinės. Jam beveik septyneri. Motinai jis kone iki peties. Ji juokiasi. „Tu jau suaugęs vyras – tau negalima.“ Bet jis žino, kad jinai tik erzina. „Negali visą gyvenimą gerti mano pieno – pažiūrėk, koks tu dičkis.“ – „Aš noriu, duok!“ Jis tiesia rankas prie motinos krūtinės, užverčia raudonus marškinėlius, tempia už liemenėlės krašto. „Besarmati, na eikš, čia, už krūmų.“ Jiedu užlenda už juodųjų serbentų, čia ištisa jų plantacija. Motina sėdasi ant žemės, pasikelia palaidinę, liemenėlę ir ištraukia pritvinkusią krūtį: „Na, besarmati, žiūrėk, ką padarei – kokį tešmenį man nužindai. Aš kaip karvė.“ Jis padeda galvą jai ant kelių, suima krūtį abiem rankom ir užmerkęs akis žinda. Šiltas saldus pienas liejasi tiesiai į gerklę. „Turėjau seniai tave atjunkyti.“ Jis nesiklauso, įnirtingai darbuojasi burna ir rankomis. „Jautuk tu mano, jautuk“, – švelniai glaudžia jį prie savęs. Jis žinda, kol pienas baigiasi. Kurį laiką čiulpia tuščią krūtį. „Na ką, nori dar, jautuk?“ Jam patinka, kad jinai jį vadina jautuku. Siekteli antros krūties. „Na, kvaileli tu mano, ką su tavimi darysiu? Tu mane ir dvidešimties sulaukęs žįsi? Žiūrėk, ką pridarei. Dėl tavęs man pienas nesibaigia. Kokia gėda. Turiu nešioti įklotus, visi marškinėliai šlapi, nes tu mane pavertei karve. Dabar esu priklausoma nuo tavęs. Laukiu, kol išžįsi. Antraip prasidės mastitas. Ar tai gerai? Besarmatis.“ Jis tyli ir laukia. Jai reikia išsikalbėti. „Turiu slapstytis. O tu vis prašai, zyzi. Tau ne gėda? O jei tavo draugai sužinos? Štai imsiu ir papasakosiu.“ Jis žino, kad jinai tik erzina.
Kai traukia iš liemenėlės pritvinkusią antrą krūtį, pienas švirkšteli jam į veidą. Godžiai jį nulaižo nuo lūpų. Ieško spenelio. Sunki, minkšta, prakaituota krūtis gula jam ant veido. Nėra kuo kvėpuoti, bet jis neskuba išlįsti iš po jos. Godžiai stveria didelį kietą spenelį. Įtraukia giliai į burną, kone iki gerklės. Pienas liejasi srautu. Tiesiai į stemplę. Šiltas, saldus. Godžiai, kvėpuodamas pro nosį, jį traukia. Vieną akimirką užsiryja, ima smarkiai kosėti. „Na, na, kur skubi? Niekur nedings, jis tavo. Nagi!“ Motina paverčia jį sau ant kelių ir daužo per nugarą, kad atsikosėtų. Kai nurimsta, vėl paguldo ant nugaros, baksteli krūtimi į veidą. „Ryk, pabaisa tu mano.“ Jis iščiulpia krūtį. Iki paskutinio lašo. Paskui dar kiek pačiulpia. „Viskas, viskas, pakaks, tu man kandi!“ Motina jėga jį atitraukia, slepia krūtis liemenėlėje, nuleidžia marškinėlius. „Patenkintas?“ Jis nieko nesako, įsikniaubęs į jos pliką karštą pilvą. „Na, ką aš su tavimi darysiu? A? Tu jau mokinys, taip nebegalima. Štai imsiu ir nuo pirmadienio liausiuos davusi.“ – „Ne! Ne! Prašau!“ – pravirksta jis. „Tyliau! – maldo motina. – Kas nors išgirs ir ateis.“ Jis ir toliau garsiai rauda. „Na gerai, gerai, dar gausi. Bet tai negali trukti amžinai.“ Nuo jos žodžių jis pamažu rimsta. „Reikia eiti, mūsų ten, ko gero, ieško“, – sako motina pakildama.
Kitą dieną jos nebeliko. Motina vairavo namo dainuodama. Priešais važiavęs vilkikas, likus šimtui metrų iki jų, išlėkė į priešpriešinę kelio juostą. Galimybės išgyventi jie neturėjo, skriejo apie šimtą kilometrų per valandą. Taip buvo parašyta byloje, kurios po daugelio metų išsireikalavo policijos archyve. Jis liko gyvas tik todėl, kad sėdėjo dešinėje, – stipriausias smūgis kliuvo į kairį šoną. Ir dar todėl, kad buvo mažesnio ūgio. Jį nubloškė po daiktadėže. Atvažiavę gelbėtojai vos pamatė. Ištraukė tik supjaustę mašiną. Jam buvo sulaužytos abi kojos, šonkauliai, ranka. Bet Dievas išsaugojo gyvybę. Kodėl? Jis viską prisimena. Prisimena dainuojančią motiną. Zigzagais lekiantį vilkiką. Baisų motinos klyksmą – paskutinius jos žodžius: „O Viešpatie!“ Bet baisiausia laukė vėliau. Ligoninėje. Vaikų namuose, kur jį išsiuntė po ligoninės. Sakė, kad jis atsigaus po dvejų trejų metų. Apsiriko. Praėjo dešimtmečiai. Jis dar neatsigavo. Tą akimirką jis neteko ne tik motinos. Jis neteko visko. Viso pasaulio. Jis mirė ten, tą akimirką. Toliau gyveno jau nebe jis.
Artimų giminaičių, kurie būtų norėję jį pasiimti, neatsirado. Motinos tėvai jau buvo mirę, o tėvo jis neturėjo. Niekada. Kai imdavo klausinėti apie jį, motina sakydavo: „Aš tavo tėvas.“ Ir viskas. Taip ir nesužinojo, kas jis buvo. Galbūt kur nors dar gyvena? Paliegęs silpnas senis. Jis nekentė jo.
Vilkiko vairuotoją nuteisė penkeriems metams. Viso labo penkeriems. O į laisvę išėjo po dvejų. Jo brolis dirbo policijoje. Buvo sumokėta kam reikia. Kalta pripažino jo motiną. Jis užaugęs susirado liudytojus, kurių parodymai yra byloje. Jie matė, kad vilkikas lėkė neleistinu greičiu. Ties posūkiu reikėjo sulėtinti iki penkiasdešimties kilometrų. Vilkikas buvo sunkus, su priekaba. Sumažino tik iki septyniasdešimties. Posūkis buvo staigus – jį užnešė į priešpriešinę eismo juostą. Jis net surado žmogų, kuris tada dirbo policijoje. „Kam tau tai? – paklausė šis. – Tau geriau nežinoti. Vis tiek jos iš mirusiųjų nebeprikelsi.“ Bet jis neatlyžo. Pasiūlė pinigų. „Kam man tavo pinigai? – atkirto jau seniai į pensiją išėjęs policininkas. – Jis buvo girtas. Girtas, supranti?! Trys promilės!“ Bet byloje apie tai nė žodžio. „Ką, nežinai, kaip tas daroma? – atsakė į jo nuostabą. – Tavo motinai jau vis tiek, o tas padugnė nenorėjo sėdėti dvylikos metų. Vienas popierėlis – ir vietoj penkių gauni dvylika. Yra skirtumas?“
Jie išėmė tą popierėlį iš bylos. Popierėlį su promilėmis. Už viską buvo sumokėta. Popierėlis dingo. Ir jis turi gyventi tokioje visuomenėje? Taikstytis su tokia sistema? Ji atėmė iš jo tai, kas brangiausia. Atėmė rojų. Rojų, kuriame jis gyveno septynerius metus.
Vaikų namuose jis buvo nesuvaldomas. Rėkė ir laužė viską, kas pasitaikydavo po ranka. Puldavo kumščiais personalą. Juo užsiėmė psichiatrai. Potrauminis sindromas. Išgulėjo beprotnamyje pusmetį. Išėjo lyg ir ramus. Gydytojai nusprendė, kad potrauminis sindromas praėjo. Bet jis nepraėjo. Tokie dalykai negali praeiti.
Jis atmerkė akis. Ilgai negalėjo suprasti, kur esąs. Jau seniai gyveno ne šiame pasaulyje. Ne šiame laike.
Užvertė dienoraštį ir vėl paslėpė po grindimis. Pažvelgė į laikrodį.
Saulė jau leidosi už miško. Sparčiu žingsniu nuėjo per pievą jo link. Metas. Jis jau turi būti čia. Bet erelis nesirodė. Ėmė nerimauti. Visada pasidarydavo neramu, kai paukštis negrįždavo laiku. Kas jam galėjo nutikti? Stovėjo ir žiūrėjo į raudoną saulę. Į purpurinį saulėlydį. Kurgi jis? Ūmai širdis džiaugsmingai suplakė. Saulėlydžio fone, plasnodamas sparnais, skrido didžiulis paukštis. Jis buvo nuostabus. Ašaros jam ištryško iš akių. Galbūt tai vienintelis man likęs dalykas, pagalvojo. Jis ir dangus.
Išvydęs jį, erelis ėmė sklęsti, o paskui krito. Tiesiai jam po kojų.
35.
Butkus namo grįžo vėlai. Paskambino tėvas, paprašė užvažiuoti. Pasiskundė, kad blogai jaučiasi. Komisarui smilktelėjo sąžinė: visai pamiršo tėvą. Taip, jis gaudo pavojingą nusikaltėlį. Bet ar darbu galima pasiteisinti, kad pamiršo tėvą? Štai ir Eglei neatskambino, o jai tikriausiai reikėjo jo paramos po to siaubingo įvykio. Ji juk ten, Saudo Arabijoje, viena tarp svetimų… Paskambino tik po pokalbio su Simona.
Taigi, užuot patraukęs namo, Butkus leidosi pas tėvą. Ilgai riedėjo per miestą, pagaliau išvažiavo į greitkelį ir iškart pasuko į kairę. Kelias vingiavo laukais. Kodėl negalėjo nutiesti tiesaus, juk laukai? Purškė smulkus lietutis. O Stokholme jau žiema, sniegas… Norėjosi miego. Vis dėlto nepailsėjo po kelionės. Tokiu metu Augustina veikiausiai jau bus namie. Nepavyks nuoširdžiai, akis į akį pasišnekėti su tėvu.
<…>
Slegiamas kažkokio liūdesio užvedė variklį. Ten, svetimuose namuose, kur švietė du langai, gulėjo sergantis tėvas. Iš dangaus vėl krito bjaurus lietus. Kad tik greičiau pasnigtų. Jis taip ir neparagavo Augustinos pyrago. Atsiprašė. Pasakė, kad labai skuba. Nors šiandien per daug neskubėjo. Bet nesinorėjo sėdėti trise. Jis nežinojo, apie ką kalbėtis su Augustina.
Kai išsuko iš autostrados į miško kelią, buvo jau visai tamsu. Netoli namų ant jo vos neužlėkė baltas fordas, iššokęs iš už staigaus posūkio. Kelias buvo geras, asfaltuotas, bet visą laiką vingiavo mišku. Subolavo nepažįstamas vairuotojo veidas. Akimirksnį pasirodė, kad kažkur jau matė tas akis. Bet pastaruoju metu jam daug kas rodosi.
Namas stūksojo tamsus. Reikėjo palikti šviesą bent prie laiptelių. Nemalonu grįžti į tamsius namus. Na ir vagims šviesa būtų ženklas, kad namai ne tušti. Ačiū Dievui, jo dar niekas neapvogė. Bet vagysčių jų rajone jau pasitaikė. Butkus atsidarė vartus, įvažiavo į kiemą, vartus uždarė. Įėjo į namą.
Viryklės liepsna ir vos girdimas dujų šnypštimas visiškai jį nuramino. Gerai, kad aplankė tėvą, pasikalbėjo apie Eglę. Pasidarė lengviau. Laimingi tie žmonės, kurie turi su kuo pasikalbėti, pasidalinti jausmais. Kava buvo beužverdanti. Butkus triskart nukėlė kavinuką ir vėl uždėjo ant ugnies. Tai buvo varinis kavinukas, parsivežtas iš Indijos. Sunku patikėti, kad jis lankėsi Indijoje.
Susipylė kavą į puodelį. Reikia paskambinti Nikanorovui, gal ką girdėjo apie Tarailą. Pamiršo paklausti. Keldamas puodelį prie lūpų pirmam gukšniui, atsisuko į langą. Vyzdžiai išsiplėtė, iš netikėtumo jis siurbtelėjo deginančios kavos ir nusiplikė gerklę. Ilgai kosėjo. Atgavęs kvapą prisikišo prie stiklo. Ant priklijuoto iš lauko pusės lapo didžiosiomis raidėmis buvo parašyta: AŠ VISADA TAU UŽ NUGAROS. Jis atpažino tas kreivas spausdintines raides, tą patį nemokšišką, nevykusį piešinį, vaizduojantį sklandantį erelį.
Pasigirdo beldimas į duris. Komisaras pašoko ir puolė į kabinetą, iš po popierių apatiniame stalo stalčiuje išsitraukė tarnybinį pistoletą. Ant pirštų galų priėjo prie durų ir staigiai jas atidarė, taikydamasis į nekviestą svečią.
– Аi! – išgirdo aiktelėjimą ir tik paskui pamatė moterį, kuri laikydamasi už širdies lėtai sėdosi ant terasos grindų.
– Dovanokit, dėl Dievo meilės, – pasakė Butkus, slėpdamas pistoletą kišenėje.
Tai buvo kaimynė iš kairės. Kokių šešiasdešimties. Negalėjo prisiminti, koks jos vardas. Jie čia – kaip, beje, visoje Lietuvoje – nelabai bendravo su kaimynais. Sveikindavosi, ir tiek. Niekada nesilankė vienas kito namuose.
– Dovanokite, tiesiog šiandien buvo sunki diena, ir aš… – nežinojo, kaip jai paaiškinti savo poelgį. – Jums negera? Užeikite, duosiu gurkšnį viskio. Ar kavos.
– Ne, ne, ačiū, – sunkiai, jo padedama (jis prilaikė ją už alkūnės), atsistojo. – Tiesiog norėjau jus perspėti…
– Perspėti?
– Taip. Pas jus per tvorą šiandien lipo kažkoks tipas. Pati mačiau.
– Ar galėtumėte jį apibūdinti?
– Nelabai, jau buvo sutemę.
– Kaip jis buvo apsivilkęs?
– Tamsia striuke. Ir… Ne, nespėjau įsižiūrėti.
– Kokio ūgio?
– Vidutinio. Kaip jūs.
– Aš ne vidutinio, žemesnis.
– Na, gal kiek aukštesnis. Bet neaukštas.
– Ką dar įsidėmėjote?
– Nieko. Bet mašiną atsimenu.
– Balta?
– Iš kur žinote?
– Baltas fordas?
– Regis, taip…
– Ar seniai jis čia buvo?
– Prieš pat jums grįžtant. Maniau, kad tai jūs parvažiavote, bet atpažinau, kad mašina ne jūsų. Pagalvojau, pas jus svečiai. Bet svečiai nelaipioja per tvorą. Mes čia nuošaliai gyvename. Bijau viena namuose būti. Po to, kai praeitais metais apvogė seserį. Juk jis dabar įjunks čia vaikščioti.
– Kas? Vagis?
– Na taip.
– Neįjunks, nusiraminkite. Jis ne vogti buvo atėjęs.
– Iš kur žinote?
– Sakau, vadinasi, žinau.
Ji atidžiai pažvelgė į Butkų ir atsiduso. Žinojo, kad jis dirba policijoje. Regis, tai ją ramino.
– Aš jau eisiu.
– Labai ačiū.
– Nėra už ką. Ačiū Dievui, kad esate šalia.
– Jei tik kas, skambinkite. Iškviesiu policiją.
– Juk pats esate policija.
– Pajuokavau. Būtinai pats ateisiu į pagalbą. Juk matėte, kad turiu kuo apsiginti.
– Na taip, taip…
Kaimynė aiškiai dar nebuvo atsigavusi po šoko. Jis palydėjo ją iki vartelių ir grįžo į namą.
Apsimovė gumines pirštines, paėmė iš koridoriaus taburetę, išsinešė į lauką ir pasistatė prie lango. Pasilypėjęs ant taburetės atsargiai, stengdamasis neįplėšti, atklijavo nuo stiklo lipniąją juostą ir nuėmė grasinimą.
Įėjęs vidun surinko Nikanorovo numerį.
Jurgita Balčiūnienė. Puantas
2019 m. Nr. 5–6
Gimiau 1977 m. Vilniuje, baigiau Vilniaus Ąžuolyno vidurinę mokyklą (buv. Vilniaus 50-oji vidurinė). Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijau transporto ekonomikos ir vadybos bakalauro diplomą (1999), Vilniaus universitete apsigyniau tarptautinės prekybos magistro diplomą (2001). 2015–2017 m. Vilnius universitete studijavau psichologiją.
2018 m. tapau „Filologijos rudens“ laureate.
Kūryba publikuota savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.
Bėgdama per kiemą ant saulės nutvieksto tako pastebėjo kai ką neįprasta. Ketino TAI tiesiog peršokti, bet staiga sustojo it įbesta. Pasilenkė. Iš prasegto krepšio iškrito baltas puantas ir pasislėpė peraugusioje žolėje.
Po jos kojomis gulėjo pusplikis blyškiai rausvos spalvos paukštelis. Pradžioje pasidingojo, kad nebegyvas, bet juk nepaliks jo ant takelio. Atsinešusi šiukšlių semtuvą pamatė, kad jis kruta. Vis kilsteli galvą, bet laibas jauniklio kaklas nenulaiko svorio, ir ji vėl nusvyra ant žemės. Vienas sparnas nenatūraliai persisukęs, lyg nulaužtas. Visas kūnas padengtas vos matomu pūku. Nepaliauja žiopčioti, turbūt labai ištroškęs. Užsimerkęs, tačiau matyti, kaip po vokais juda akių obuoliai. Akimirką jai pasirodė, lyg tos akys ne paukščio būtų, o žmogaus vaiko. Itin lieso, išsekusio vaiko, blyškiais virpančiais vokais, kurių kraštus dengė retas, albinosiškas pūkelis.
Nesumojo, ką su juo daryti. Kaitinant vidudienio saulei paukštelis tiesiog leipo akyse. Kilnojo galvą vis rečiau, nebeįstengė net žiopčioti – taip ir liko plačiai atvėręs snapą. Išsitraukusi iš krepšio gertuvę, mėgino girdyti, tačiau vis nenutaikė – vanduo sruvo vargšui ant galvos, ant bejėgio, murzino kūno. Kai žemė po juo pavirto purvu, atsargiai perkėlė jį ant semtuvo ir, padėjusi žolėje, toliau girdė.
Ūmai jai pradėjo svaigti galva. Viskas, ką sugebėjo įžiūrėti, tebuvo rausvai pilkas gniutulas ryškiai persišviečiančiomis kraujagyslėmis. Milžiniškas gemalas, o gal net visas vaisius, plūduriuojantis raudoname semtuve.
Pati nebesusivokdama, vis pylė ir pylė ant jo vandenį, kuris jau siekė semtuvo kraštus. Kai iš gertuvės išvarvėjo paskutiniai lašai, nustėrusi atšlijo. Ten jau nebebuvo gyvybės, tik permirkęs ir jau pradėjęs stingti kūnas.
Ne-be-gy-vas, jis ne-be-gy-vas, – su kiekvienu neištartu skiemeniu tvinkčiojo smilkiniuose.
Surinko numerį, kurį iš telefono atminties seniai buvo ištrynusi, bet dar neužmiršusi.
– Atvažiuok, tai svarbu, – atsakymo net nelaukė.
Atsargiai išėmė kūnelį iš šiukšlių semtuvo ir, švelniai priglaudusi prie pilvo, nusinešė namo. Pasidėjusi ant delno nuprausė, nusausino virtuviniu rankšluosčiu ir paguldė ant stalo, kurį prieš tai užtiesė baltutėle staltiese. Sušukavo kelis pasišiaušusius pūkus ir apklojo.
Telefonas be paliovos vibravo, garsą buvo išjungusi. Dar tiek daug reikia nuveikti. Už namo susirado kelias lentutes. Atsinešė įrankių dėžę. Stengėsi, kad tai nesigautų panašu į inkilą ar lesyklą.
Kritiškai apžiūrėjo savo kūrinį. Išėjo negrabus ir gal kiek per didelis. Besidarbuodama permirko prakaitu. Vis tiek ketino persirengti. Prileido vonią drungno vandens. Įlipusi dar atšaldė, kiek tik pajėgė ištverti, ir lėtai, lėtai panėrė. Tada dar kartą, dar. Tirtėjo iš šalčio, tačiau juto nepaaiškinamą pasitenkinimą.
Anuomet turkšdavosi tik karštoje, garuojančioje vonioje. Mėgo, kai oda parausdavo it vėžio, o garai maišydavosi su išpučiamais cigaretės dūmais. Ritualą užbaigdavo putojančio vyno taure. Tokias sutiktuves rengdavo tam, kurio nei kvietė, nei laukė, tam, apie kurį niekam net prasitarusi nebuvo. Tikėjosi, kad viskas išsispręs savaime, jei tik elgsis, kaip griežtai nerekomenduojama.
Suabejojo, kai toji moteris, daugmaž jos motinos amžiaus, parodė jai TAI. Tvinksinčią šviesią dėmelę juodame fone – širdį. Figūrėlė, primenanti buožgalvį, nenustygo vietoje, kartais beveik susiliedama su fonu. Tačiau baltas šokinėjantis taškas išdavė, kad JIS vis dar čia, reikia tik atidžiau įsižiūrėti.
Kol dvejojo, tylėjo. Norėjo apsispręsti viena pati. Tai jos kūnas, jos gyvenimas, o kur dar beprasidedančios gastrolės. Nutuokė, kad jis priverstų ją jautis kalta, atsakinga. Suprato, kad, išpildžiusi jo troškimą, pati prarastų viską. Ji delsė.
Dienos bėgo kaip įprastai, naktimis kovojo su košmarais. Gyviai, panašūs į didžiulius kirminus žmonių galvomis, veržėsi iš jos kūno pro burną, ausis, akis, pro visas įmanomas angas. Kartais tai būdavo maži vaikai – negražūs, luoši vaikai su užverstomis, boluojančiais baltymais akimis, arba išvis be jų. Tiems kūdikiams trūko vienos ar kelių galūnių, jų oda buvo gleivėta, raukšlėta. Jie šliaužė, šlubčiojo ar ropojo iš užkulisių tiesdami į ją savo luošas rankas.
Pabudusi atsirakindavo stalčių su nuo pašalinių akių slepiama nuotrauka, kruopščiai tyrinėdavo vaizdą ir, pasitelkusi internetą, ieškojo bet kokių vaisiaus nukrypimo nuo normos ženklų. Nerado.
Sprendimas atėjo savaime. Nakčia pažadino įkyrus maudimas, kuris, užuot rimęs, plito it atvira liepsna. Susivokė tik plūstelėjus karštai kraujo bangai. JIS išėjo duše. Negalėjo žiūrėti, buvo taip baisu ir šlykštu. Beveik apgraibomis dviem pirštais pakėlė tą padarą, gulintį ant baltų plytelių, tiesiog kraujo baloje – vis dar šiltą, ne ką didesnį už vištos kiaušinį. JIS kažkokiu būdu prisisiurbė jai prie pirštų, atrodė, tarsi kabinosi į ją. Nukratė JĮ ir paskubomis nuleido vandenį. Tą akimirką, kai JIS dar laikėsi, stipriai įsitvėręs savo mažais pirščiukais, dilgtelėjęs bendrumo jausmas jos taip ir neapleido. Nejaugi jis dar buvo gyvas? – klausė savęs tada ir dar šimtus kartų po to.
– JO nebėra, – teištarė, grįžusi į bendrą guolį. Ir po minutės pridūrė: – Išėjo…
Toliau viską pamena lyg per miglą. Skausmas, kraujais plūstantis kūnas, tyla ir visiška tamsa. Galop baltos, negrabiai nudažytos palatos lubos.
Tos lubos tapo savotišku išsigelbėjimu – gulint buvo kur kas paprasčiau žiūrėti viršun, negu stebėti užverktą, priekaištingą motinos žvilgsnį. Laikas slinko lėtai ir beprasmiškai, baltais lubų dryžiais, tarsi kažkas atsainia ranka būtų perbraukęs visą jos gyvenimą.
Grįžusi namo perdažė miegamąjį. Baltai. Ilgainiui spoksojimas į lubas tapo savotiška meditacija. Prieš spektaklius, kai užplūsdavo nerimas, užversdavo galvą į viršų, kol balta spalva išblukindavo viską, palikdama vien troškimą šokti.
Susizgribo tebemirkstanti ledinėje vonioje, tik kai pradėjo mausti pūslę. Išlipo pamėlusi, pastirusią žąsies odą ilgai trynė šiurkščiu rankšluosčiu. Išsilygino juodą plisuotą sijoną. Iki pat smakro užsisagstė palaidinę, irgi juodą. Vakarėjančios saulės šviesoje iš arti save apžiūrėjo. Sustingęs, išbalęs veidas, keletas žilų plaukų palei smilkinius, juostelėję paakiai. Ir tuščias žvilgsnis, tarsi persisunkęs vandens.
Į kiemą įsuko baltas pikapas – pagaliau. Aukštas, vis dar jaunatviškai pasitempęs vyriškis išlipo ir neskubėdamas apsidairė. Pasitiko jį tarpduryje. Ketino apkabinti, tačiau jis tik priglaudė skruostą ir atšlijo. Nuo jo padvelkė kita moterimi ir vaikais.
– Kas atsitiko? Kodėl neatsiliepei… – jo prikimusiame balse buvo justi į́tampa.
– Eikš, – teištarė vesdama į virtuvę.
Ant baltos staltiesės gulėjo nedidukė negrabiai sukalta dėžė. Toje dėžutėje, išklotoje blizgia tamsios medžiagos skiaute, pūpsojo baltutėlis balerinos batelis, užpildytas kažin kuo pilkai rausvu.
– Kas čia?
Ji pažvelgė jam į akis – priekaištingai, klausiamai, tačiau jo akyse teišvydo nuostabą ir sumišimą, o gal paprasčiausią gailestį. Ir tas gailestis žeidė. Dar puoselėjo viltį, kad jis prisimins ir supras. Viltį, kad bent akimirką jie išgyvens TAI kartu.
Ji laukė. Sustingę ir nemirksėdami žiūrėjo vienas į kitą – jis iš viršaus, ji iš apačios. Galiausiai iškeltas moters smakras virptelėjo ir ji lėtai nunarino galvą.
– Anąkart juk taip ir nepalaidojome…
Iš sąstingio pažadino garsiai pokštelėjusios lauko durys. Iš kiemo net cypdamas išrūko automobilis. Na, ir tegul.
Pasigirdo trumpas beldimas į skardinę palangę. Netrukus ir vėl. Ji atsisuko. Pro langą, pakreipusi juodai baltą galvelę, į ją nemirksėdama spoksojo zylė.
Ji nusišypsojo – vėl tu. Turbūt antrąjį lizdą suks netoliese, gal net po stogu, kaip pernai. Rudeniop sukals jai lesyklą, senoji atrodo sukiužus.
Danielius Mušinskas. Fasadai ir skeveldros
2019 m. Nr. 5–6
Pragaištingas angelas
Tankiu žingsniu jis skuba šaligatviu, atrodo, nė vieno nemato. Ir jo niekas nemato – tokio mažo ir pilko. Liūdna, žinoma. Bet niekas neverkia. Visi žingsniuoja pro šalį, kas galvą aukštai iškėlęs, kas šiaip. Niekas nei labas nesako, nei sudie. Galbūt niekas jo čia nė nepažįsta. Ar maža tokių, kurie neturi nė vieno pažįstamo. Tačiau ir dėl to jis nesijaudina. Net palengva šypsosi. Pats sau šypsosi ir dar tankiau mina šaligatvį.
Paskui pasuka šonan ir lipa į antrą aukštą. Lipa irgi juokingai – vis pasišokinėdamas lyg maža kengūrėlė. Jis ir pats nežino, kad yra panašus į kengūrėlę – niekada tokio gyvio nematė. Užlipęs atsirakina duris ir šmurkšteli pro jas. Dabar jau atsikvepia pilna burna, atsisėda prie stalo ir sklaido popierius. Tų popierių daug, bet jie sudėlioti tvarkingai į atskiras krūvas. Jis ima nuo viršaus iš pirmos krūvos, pavarto, perskaito kelis sakinius, šypsodamasis žvelgia pro langą. Paskui staiga meta popieriaus lapą ant stalo krašto. Taip pradeda augti nauja šūsnis, ji greitai stiebias aukštyn.
Po valandos pro langą įlenda saulės spindulys. Toks įkyrus, vis taikosi į akis. Tenka su kėde trauktis šonan. Bet tas spindulys plečiasi, didėja, užkariauja visą stalą. Tada jis atsistoja, užtraukia užuolaidą, gėrisi jos raštais.
Ta užuolaida čia kabo daugybę metų, ir dar joks saulės spindulys jos neįveikė. Nepasidžiaugti tokia užuolaida negalima, ranka pati švelniai ją glosto.
Sučirškia telefonas, ir jis atsiliepia – redakcija klauso. Atsiprašau, sako po minutės, jūs ne ten pataikėt. Ragelyje palei ausį ilgai pypsi.
Štai ir sutirpo pirma popierių krūva, visa ji persikraustė ant stalo krašto. Jis atsilošia kėdėj, išpučia krūtinę. Nė vieno, sako jis, nė vieno tinkamo. Jis tingiai šypsosi ir mieguistu žvilgsniu varsto prasikaltusius popierius. Nekyla ranka jų naikinti, bet ir gailėtis nėra ko. Jis nepažįsta nė vieno žmogelio, rašiusio į tuos lapus. Paprasčiausiai jų nėra, ir tiek. Jie neegzistuoja.
Užsidega cigaretę ir patenkintas išpučia dūmus prieš save. Tie dūmai raitosi spiralėmis ir siūbuodami plaukia užuolaidos link. Gal nori ištrūkti lauk? Ne, nepavyks, – jis mojuoja rankomis, sklaido dūmus po visą kambarį. Paskui prisitraukia arčiau antrą popierių krūvą ir skaito: „Išdidus, puikybėn pasikėlęs žmogus, pajutęs nors menką, trumpalaikę valdžią, dangaus akivaizdoje suvaidina tokį neįtikėtiną spektaklį, kad net angelai apsipila ašaromis.“ Ranka jau tiesiasi į stalo kraštą, bet akimirkai sustingsta ir vėl sugrįžta. Puikybėn pasikėlęs žmogus, sako jis, ir šypsosi. Nepažįstu nė vieno tokio, pasikėlusio puikybėn.
Jis paima telefono ragelį, renka numerį. Girdi, kaip už sienos ilgai ir garsiai čirškia, paskui sutrinksi skubūs žingsniai, ir uždusęs balsas atsiliepia. Užeikit, sako jis. Po minutės priešais stovi aukštas išbalęs vaikinas. Jis žiūri tam vaikinui į akis ir šypsosi. Kaip galima išaugti tokiam dideliam? Verčiau susitrumpintų kojas. Jis šypsosi, bet akys užkliūva už vaikino rankų, ir jis mato, kaip tos rankos dreba. Ar esu kada taip drebėjęs, stengiasi prisiminti.
Praskleidžia šiek tiek užuolaidą, saulės spindulys nubėga iki vaikino, įsiremia į siaurą, įdubusią krūtinę. Vaikino rankos ima trinti viena kitą, paskui pasislepia už nugaros. Jis iš lėto atkiša popieriaus lapą, mato, kaip sukruta plonos pamėlusios lūpos, jis šypsosi ir žiūri vaikinui į veidą. Ar matei kada puikybėn pasikėlusį žmogų, klausia jis, o tuos verkiančius angelus irgi matei? Žvilgsniu jis dar sykį išmatuoja vaikiną, mosteli ranka ir laukia, kol užsivers durys. Paskui mikliai pašoka iš kėdės, atsistoja ton vieton, kur ką tik stypsojo tas ilgšis, ir pasistiebia ant pirštų galų. Per petį žiūri į savo šešėlį, nusidriekusį iki durų. Šiek tiek paplasnoja alkūnėmis. Gal ir angelas, sako jis, bet jau tikrai nesiruošiu pravirkti.
Vakarop stebisi, kad ant stalo krašto išaugo toks didelis status kalnas. Jam patinka žiūrėti į tą kalną, į kurį niekas kitas neužlips. Viršutiniai to kalno lapai virpa ir mirguliuoja, tarsi juos būtų nuklojęs ledas ir sniegas. Jis pasitrina delnu akis, vėl įtraukia pilną krūtinę oro, susiieško kišenėj raktus, užrakina kambarį. Laiptais leidžiasi pasišokinėdamas, tankiu žingsniu mina šaligatvį, įsimaišo tarp praeivių, dar sekundė – ir daugiau jo niekas nematys. Iš tikrųjų jo niekas nebemato – pragaištingo angelo, skrendančio palei pilkas, sutrūkinėjusias šaligatvio plytas.
Nematomi žmonės
Jeigu galėtum visas savo dienas susikrauti maišan, užsimesti ant pečių ir išsinešti kur akys mato – ar eitum? Ar bėgtum iš to devyniaaukščio gremėzdo miesto pakrašty? Eitum eitum, – girdi balsą, neatpažįsti, kieno tas balsas, negi jau tokiu nusilpusiu balsu šnekiesi pats su savim. Gal jau spėjai nugyventi vieną savo gyvenimą, o prieš akis dar kitas? Ne, nelaukia joks kitas gyvenimas, tik to paties tęsinys, tačiau maišas jau guli kertėj ir ragina – imk mane, nešk iš čia.
Kur tu nori pabėgti – savo šaly gyveni, laisvoj šaly, stebuklų. Ar atmeni pirmą pabėgimą? Sumigdė vaikų daržely, akis užspaudė, kad nė vienas neatsimerktumėt, o tu atsikėlei iš nekenčiamos lovelės, basas ir vienmarškinis nusileidai laiptais į kiemą ir pasileidai neatsigręždamas – tolyn į ūžiančias gatves, į viliojančius svetimus kiemus. Po trijų valandų surado tave glostinėjantį suvargusį šunytį, meiliai besišnekantį, – šunelio akis ir dabar atsimeni, o tave stvėrė į kietą glėbį, parlakino atgal ir pririšo virve prie stalo, kad nuo jo daugiau trijų žingsnių nepasitrauktum. Tokie buvo pirmieji laisvės gurkšniai, ir juos išgėrei iki dugno.
Gal esi laisvės apsėstasis, laisvės, kurios ieškai ne savy, bet kažkur kitur – svetimam kieme, svetimam mieste, tolimoj šaly, o pagaliau – kitame pasaulyje. Tačiau kur jį tokį rasi – kitą pasaulį, tavo siela jau susitraukė, susigūžė kaip baikštus žvėriūkštis, o tu nori ją prižadinti ir paleisti laisvėn. Gal dar ir gali tas žvėriūkštis kartą kitą piktai suurgzti, bet siela išsiveržti į kitą pasaulį – niekaip. Per kelias dešimtis gyvenimo metų ji tapo tokia vienišė, kad nebetiki niekuo, net laisvės apžavais. Tik tas žvėriūkštis graužia kaulą savo kertėj, – netekęs jėgų, jis padeda galvą ant kaulo ir neramiai miega, jis sapnuoja rankas, kurios nori atimti tą kaulą, jis verkia sapne ir bučiuoja tas nepažįstamas rankas.
Daug vidurnakčių Barnabas Aurelijus praleido besikrimsdamas, kad neišgelbės savo vienatinio gyvenimo – jis taip ir praslinks svaičiojant apie prarastą laiką, apie amžiną neišsipildymą. Štai laikrodis išmušė dar vieną vidurnaktį, o Barnabas sėdi su smilkstančia cigarete ir klausosi žiogų čirpimo. Koks mano gyvenimo tikslas? – klausia Barnabas. – Ar galit pasakyti, koks mano gyvenimo tikslas? Iš pradžių lyg ir mokiausi gyventi, bet dabar aišku, kad neišmokau. O kas išmoko, kur tie laimingieji? Kažkodėl nebesusitinku žmonių, kurie viską galėtų paaiškinti ir nuraminti pasaulį. Mano siela suskilusi į daugybę šukių, tačiau aš nenoriu būti šukių krūva.
Gal ieškai kaltų? – klausia Barnabas. – Gal tu norėtum tą įsivaizduojamą kaltę suversti kitiems, o pats pasijusti apgautuoju ir už nieką neatsakingas? Bet tu irgi kaltas, kad tavo gyvenimas toks. Tikriausiai mes ir esam patys didžiausi kaltininkai, kad nepanorom nieko keisti, o tik svajojom, kaip geriau prisitaikyti prie to jau perdirbto ir pakeisto pasaulio. Mes puikiai išmokom tik viena – užsimerkti. Iš pradžių užsimerkdavom, kad nematytume, ko nereikia matyti, o paskui išmokom ir visąlaik gyventi užsimerkę. Dabar kirba sąžinė ir esi nepatenkintas. Nepatenkintas, kad ramiai negali snausti. Todėl neieškok kaltų, o pats bėk laukais rėkdamas, ir rėk tol, kol parkrisi netekęs jėgų, ir gal paskutinę akimirką prieš išleisdamas kvapą pajusi palengvėjimą, pajusi, koks iš tikrųjų turi būti žmogus.
Gerai, – sako Barnabas Aurelijus, – aš parkrisiu ant žemės ir rysiu tą žemę, draskysiu sau krūtinę ir rėksiu, bet jeigu daugiau niekas taip nedarys – ar mūsų pasaulis bus išgelbėtas? Kodėl nematau nė vieno šitaip darančio, o tik ramiai rupšnojančius žolę – tykūs gyvulėliai paleisti pasiganyti į nutryptą gardą.
Jis suprato – visos šnekos apie gyvenimą yra vertos tiek, kiek už jas užmoka. Labiausiai Barnabas nepamilo tų, kurie kiaurus vakarus iš televizoriaus ekrano mokė gyventi, mąstyti, mylėti. Dažniausiai televizorių išjungdavo, tačiau kartais tyčia žiūrėdavo į laikrodį ir paskui garsiai pareikšdavo – šitas plepys uždirbo tiek ir tiek. Suskaičiavęs svetimus pinigus, reikšmingai paspausdavo mygtuką ir niekinamai ištardavo – sudie. Tokių, kurie kas vakarą plovė smegenis, atsirasdavo vis daugiau, todėl Barnabas nebežinojo, ko griebtis. Aš tiems tikrovėj nematomiems žmonėms irgi paaiškinčiau, tegu užsuka pas mane, pavyzdžiui, nuo devynių ryto iki šeštos vakaro. Bet neužsuks.
Kokie jie, nematomi žmonės? Ar jie turi veidus, besišypsančius ir gražius? Ar jie moka ištarti paprastus, suprantamus žodžius? Ką jie slepia savo kišenėse ir savo širdyse? Kiek jiems metų – trisdešimt, penkiasdešimt? Gatvėje jų nesutikai nei šiandien, nei vakar, nepaspaudei jiems rankos – ten jų nėra. Tačiau jie palieka pėdsakus. Nematomų žmonių šešėliai kalba vakarais, jie ištirpsta kaip migla, išsisklaido lyg rūkas, o mes – visi likusieji – esame matomi, į mus galima rodyti pirštais, mus galima pastumti. Tai du skirtingi pasauliai viename pasaulyje. Nematomi žmonės – iš kur jie? Kurion pusėn jie nuėjo? Kokiame miške ar mieste vėl pasirodys jų pėdsakai?
Sapnuojančio laivo prisiminimai
Trečiame kurse man nebedavė bendrabučio, bet tada jau turėjau draugų ir apsistojau pas juos, jie gyveno tame pačiame bendrabutyje. Buvo netgi įdomiau, jie mane vadino „zuikiu“, tik anglistas Jonas – „klasiku“, nes pradėjau rašyti apysaką. Rašiau virtuvėje, nes po pusiaunakčio ten nieko nebūna, o rytais dirbau poilsio kambary – ten du foteliai ir minkštutėlė sofa. Galbūt tai ne pačios blogiausios sąlygos, kad patektum literatūros istorijon. Vytautas, kuris į tą mano užsiėmimą žiūrėjo šnairom, niūniuodavo angliškas daineles, kai pietums atsigerdavo juodos kavos ir kartais taurę vyšnių vyno. Jis išversdavo gražių metaforų – išprotėję arkliai ir geležiniai žmonės, ar žinot, kokia esti rytais meilė, kada mylimosios rankos siekia atsilaužti saulės…
Paskui aušo pavasaris. Pro kambario langą mačiau sprogstančius pumpurus, žmonės vaikštinėjo be paltų, vien kvėpavimas visiems teikė palaimą. Atsikėliau anksti, bet jau nepuoliau į poilsio kambarį, mano apysakos lapai gulėjo išsklidę spintelėje. Jie buvo nebereikalingi ir grimzdo užmarštin. Nebejaudino ir sunkiai gautos knygos, bereikšmis tąryt atrodė svetimų kalbų mokymasis, tuščios visos svajonės, o skaityklos – sunkiausias kalėjimas. Aš troškau išsiveržti iš savęs, ir veržiausi, bet, deja, ir tai buvo tik svajonė. Pėsčias iškeliavau už miesto, ilgai klajojau, galynėjausi su visokiausiomis mintimis ir supratau – priėjau kryžkelę, kas toliau? Mūsų jausmai juk gyvena kitaip negu mes patys, argi jie žino kokius nors varžtus? Aš pasidaviau jiems ir apie jokią ateitį daugiau negalvojau. Ateitis – tai tik dabar, DABAR.
Vasarą išvažiavau į Moldovą. Ten gyvenau visą mėnesį, skyniau pomidorus ir obuolius. Bet tai buvo ne viskas – mokiausi gyvenimo iš kaimiečių, iš senių, kurie mylėjo mane, – jų vaikai išvažiavo į miestus, o aš pas juos. Jiems pasakojau apie Lietuvą, ir jie linguodavo savo dideles galvas, jie tardavo kažką moldaviškai, bet žinojau – klausydami apie Lietuvą, jie mąstė apie save ir Moldovą. Vakarais mes gerdavom vyną, išlaikytą daugelį metų, ir žiūrėdavom į gelsvus saulėlydžius. Jie nešė ilgesį – lengvą ir kartu sunkų – nešė mūsų gyvastį. Juk laikas – virpantys ilgesio šešėliai, kurie gyvena kiekviename iš mūsų.
Paskui ir vėl akyse plazdėjo Lietuva ir jos rugsėjis, skubėjau pamatyti draugus, spausti jiems rankas ir garsiai juoktis, nes tik geras juokas pasako viską. Aš mylėjau savo draugus ir neslėpiau to, jie mylėjo mane, ir mes buvom laimingi. Jie sakė – graži buvo vasara ir daug gražių merginų, buvo Palanga ir Vilnius, buvo stebuklingas laikas. Aš sakiau – buvo mažas kaimelis prie Dniestro ir pirmąkart patirtas ilgesys, buvo šiltos moldavų akys, jos suprato mane ir aš jas. Vėl gyvenau bendrabuty, Jonas dabar buvo „zuikis“, o Vytautas gulėjo ligoninėje, bet ir jo lova nestovėjo tuščia, joje gulėjome pasikeisdami, kad niekada neprarastume vienas kito. Mes žinojome, kad tik visi kartu esame kažkas vienas ir didelis. Vėl skaičiau knygas ir džiaugiausi žmogaus mintimis, kurios neša bent šapą tikėjimo ir vilties arba švelniais kuždesiais šlama slėpiningą tylos prasmę.
Nežinojau, ar lemta ilgai ir lengvai gyventi kartu su draugais, ar eiti tolyn, niekada neatsigręžti ir negrįžti. Knygos kaip sapnas nešė per mėlynus vandenis, kuriuose dar nė sykio nebuvau sutikęs audrų, tylusis laivas neatsitrenkė į neatrastas žemes, o laikas buvo kaip vėjas. Viduržiemy regėjau pragaištingai pražydusią obelį ir sustojau prie jos, netikėdamas savo reginiu. Paskui atsisveikinau su draugais ir palikau bendrabutį. Trečias kursas nutolo, jis ir buvo tas laivas, nesutikęs audrų, o laikas kaip vėjas jam pūtė į pakeltas bures.
Perėjau per miestą, žiūrėdamas į jo bokštus ir sustingusias gatves, į snaudžiančius pilkus balandžius – jiems aš atrodžiau bereikšmis ir liūdnas. Mažoj kavinukėj vėso puodelis kavos, o mažas ir pavargęs žmogus pasakojo apie savo jaunystę ir karą, ir buvo per daug paprasta, kad patikėčiau jo žodžiais. Juk ir aš jau galėjau pasakoti apie savo laivą ir neparašytą apysaką, apie viduržiemyje pražydusią obelį. Visa tai nugrimzdo ataušusios kavos puodely ir nebeturėjo gyvų spalvų.
Pagaliau diplominis buvo baigtas, gražiai įrišęs įteikiau jį komisijai ir laukiau pabaigos. Važiuodavau į užmiestį prie upės, spoksojau į srauniai tekančią vasarą, netikėdamas, kad ir aš plaukiu toje upėje. Paskui mane pasišaukė ir pasakė – gražus tavo darbas, jame lakioja geltoni saulėlydžiai kartu su paukščiais, švelniai ir ilgesingai mylisi arkliai, gatvėse auga gėlės… Tai labai gražu. Man neparašė jokio pažymio, ir aš tuo nesistebėjau, nes į mane visi žiūrėjo taip gailiai, jog, atrodė, ims ir pravirks. Man pasidarė liūdna, kad nesuteikiau žmonėms džiaugsmo, sugadinau nuotaiką, ir jie negalės kartu su visais plaukti vasaros upe. Mąstydamas apie tai, kėblinau į geležinkelio stotį, pirkau bilietą į mažą Lietuvos kaimelį, pas žmones didelėmis ir geromis galvomis. Sau prisiekiau, kad ten gyvensiu ilgai ir sunkiai, nes lengvai gyvendamas darai kitus žmones nelaimingus.
Visos dienos ir naktys
Toli už miesto, kur geležinkelio bėgiai guli it keista, nesibaigianti gyvatė, laukdavom pradundančio traukinio. Sėdėdavom žolėn nunėrę kojas, o vėjas šiurendavo mūsų plaukus lyg balzganas smilgas. Kartais ilgai nepratardavom nė žodžio, buvom tik maži taškeliai nepažįstamo pasaulio pakrašty. Užmiršdavom ir tą žaliąjį traukinį, o kai jis pasirodydavo, pašokdavom ant kojų ir ilgai mosikuodavom rankomis. Taip lėkė dar viena mūsų vasara, visos mūsų dienos ir naktys.
Dabar tai niekam nebėra įdomu, dabar mes esam kito gyvenimo žmonės, – be tylių pievų, niekada nebesėdintys žolėj ir nebelaukiantys žaliojo traukinio. Mes bijom praverti vienišas buto duris, kad pro jas neįžengtų nepažįstami šešėliai. Išaušus rytui, skubam ištirpti miesto gaudesy.
Tačiau vieną vidurnaktį vėl išvydau tą pievą ir mus, sėdinčius tarp aukštų smilgų. Išvydau pradėjusius žilti vyrus ir moteris, parėmusius delnais galvas ir laukiančius. Tas laukimas buvo panašus į vandenį, srūvantį iš apversto molinio ąsočio. Galbūt ir vėl suūks traukinys, ten, už posūkio, kur geležinkelio bėgiai dar vis guli it nesibaigianti gyvatė. Mačiau, kaip tie žili vyrai ir moterys tykiai džiaugėsi, jog tebėra šiame pasaulyje.
Buvau tarp jų, pasidėjęs ant žemės pavargusias rankas, – tuščias ir apgautas rankas, kurios neatsinešė nieko. Po valandos ėmė ūkti toli už posūkio, ir mano akis užliejo balta kaip pienas migla. Jau privalėjo pasirodyti žaliasis traukinys, tačiau migla buvo stipresnė. Prisiliečiau prie vieno šešėlio ir išgirdau šnabždesį – kur mes? Viešpatie, kur nuvedei mus?
Tada išvydau vaiką, bėgantį kalvota pieva. Jis bėgo taip greitai – it vėjo gūsis – ir nė neatsigręžė mūsų pusėn. Galbūt jis sustabdys traukinį, išgelbės mus, išgelbės visą pasaulį. Tačiau po minutės migloj ištirpo ir tas vaikas, tik tyla spengė lyg po kurtinančio sprogimo.
Tada vėl užvėriau duris ir sugrįžau į savo miestietišką būstą, kuriame laikas tėra kaip gabalėlis kramtomosios gumos. Stipriai jį sukandau tarp dantų, kad neišsprūstų, – o vėjas dar plaukė virš pievų, virš geležinkelio bėgių, niekur nesantis vėjas. Jis tvilkė veidą, akis, bet nejutau skausmo. Ten buvo kiti žili vyrai ir moterys, ten buvo jų visos dienos ir naktys.
Kas tai? Gal tokia yra tik mano liguista vaizduotė, o visi kiti niekada neatsigręžia atgal ir gyvena laimingi? Liūdniausia, kai nepajėgi prasimušti net iki savo gyvenimo esmės, ji lieka tau nežinoma ir nepažinta. Ar įmanoma prie jos prisiartinti? Kaip atsikratyti visais tais kiautais ir kevalais, kuriais esi apkrautas ir po kuriais gyveni? Dabarties gyvenimas! Ar tai garsiai barškantys žodžiai, vis kartojami ir kartojami, vis su patosu. Koks jis yra – dabarties gyvenimas? Gal toks pat tamsus, neįžvelgiamas, prietaringas, toks pat užmaskuotas, kaip ir prieš šimtmetį ar daugelį amžių? Gal visiškai tuščiai nori išspausti iš jo prasmės, grožio, amžinybės? Gal verčiau ieškok jame primityvumo ir banalybės, vulgarių aistrų ir aklo gamtiškumo, ir rasi. Juk visa tai dabar pasireiškia taip atvirai ir drąsiai. Tada ir bus – DABARTIES GYVENIMAS. Visos tavo dienos ir naktys, nulėkusios kadaise žaliuoju traukiniu, tebelekiančios ir dabar aklu būties fantomu.
Niekieno jubiliejus
Miestas, kuriame gyveni trisdešimt metų, panašus į vaiduoklį. Kiekvienas namas, kuriame teko nakvoti, dabar sapnuoja tave. Tamsūs, pridvisę laiptai veda į kambarius, kuriuose dar aidi tavo balsas – slopstantis, duslus. Nė sykio daugiau neužsuksi čia, bet ir nebūsi paleistas laisvėn; lyg duonos žiauberė rankoj tie skurdūs prisiminimai – kad ir kur nueitum, visada jie su tavim. Po šalto vandens čiurkšle gaivini savo akis, atsimerki – jos regi šešėlius, su kuriais jau kadaise buvai atsisveikinęs. Miestas liūdną vakarą slenka pro šalį it šmėkla, tik vėjo siūbuojami žibintai pasišviečia sau kelią. Tau spindi kita šviesa, bet ir ji gęsta sutemų tirščiuos.
Trisdešimt metų pernelyg ilgas laiko tarpas, kad išliktum nesužeistas. Džiaugeis, kad eini nenugriūdamas, vis pirmyn ir pirmyn. Ties senovine arka mažoj kavinukėj sutikai žmogų, kuris panoro būti tavo broliu. Vienintelis iš tūkstančių. Ištiesei jam ranką ir pripuolei lyg prie šaltinio. Pirmieji gurkšniai buvo tokie gaivūs, kad apspangęs iš laimės galėjai sutiktajam atiduoti savo širdį.
Nemokėjai nei šypsotis, nei juoktis. Pamatei keistus moterų veidus, tarsi nužengusių iš paveikslų, ir pats mėginai žengti arčiau jų. Tačiau efemeriški vaizdiniai nyko tamsoj, ir vėl vidurnakčio gatve kėblinai vienas. Girgždančioj, šaltoj sulankstomoj lovoj rijai pirmus karčius vienatvės lašus, tačiau tie gurkšniai dar neatrodė tokie neįveikiamai sprangūs.
Paskui mokeisi gyventi tyloj. Tą tylą vadinai savęs atsižadėjimu ir užmarštim, kasdien graužei vis naujas knygas, tikėdamasis rasti savo ligos aprašymą. Tačiau ligos nebuvo. Nė vienas neišgirdo tavo priešmirtinių dejonių ir neatnešė jokių vaistų. Privalėjai pasikelti iš lovos ir žengti ten, kur minios ir mašinų gausmas nustelbia tylą.
Taip slinko metai šitame mieste, vieni po kitų iš trisdešimties, kuriuos dabar lyg kietus akmenis vartai delne. Netikėjai, kad jie taip susitrauks, pavirs beveik į nieką. Jeigu tą saują pažertum vaikui prieš akis, jis nė nepažvelgtų ton pusėn. Tie trisdešimt akmenų-metų tėra lobis tau, lobis, kuriam prilygsta juoda žiauberė duonos.
Tačiau miestas netapo tavo. Ir jau nebetaps. Vis daugiau pamatai iškeltgalvių, kurie jį apglėbė rankomis ir šypsosi – čia mano. Savo šypsena jie sako – čia mano grobis. Ir vėl slenki pro šalį, supratęs, kad jubiliejus niekada nebus paminėtas.
Lieka tik vienas klausimas: gal to miesto tavo gyvenime niekada nė nebuvo? Gal niekada neatvažiavai į jo Universitetą studijuoti filologijos, niekada nesėdėjai po beržu Sarbievijaus kieme, niekada negirdėjai nei Mikalojaus Daukšos, nei Simono Daukanto, nei šimtų kitų vargo, niekuomet net neištarei jo švento vardo.
Jeigu niekada, tai niekada nereikės jo ir apleisti – būsi amžinas, išnykęs jo akmenyse; būsi iššluotas bevardės ankstyvo ryto šlavėjos, nes kiti liudininkai jau liudys, kad niekada šitame mieste nebuvo tavo nė pėdos.
Baimė
Kokie yra žmonės, kurie nieko nebijo? Ar sunku juos atpažinti? Ar reikia saugotis tokių žmonių, ar pavydėti jiems? Jie gyvena taip, tarsi jiems niekada negrėstų joks pavojus. Gyvenimas jiems neturi pabaigos, jis yra kaip kelias – nei į tą pusę, nei į kitą galo neužmatysi. Bet svarbiausia – jie nejaučia baimės. Gal visi norėtume tokie būti?
Tačiau taip nėra, ir baimė smelkiasi į kojas ir rankas, į galvą. Ir pabėgti nuo jos neįmanoma. Kartais išvažiuoju iš miesto (kad taip padaryčiau, turiu sukaupti visas jėgas), bet su savim išsivežu ir tą baimę. Sėdžiu mažam trobesy ir man atrodo, kad atlieku kažkokią bausmę. Čia yra kambarys, kuriame stovi kėdė, stalas, pro langą matyti neūžaugos pušys, skardis ir pasišiaušęs ežero vanduo. Žiūriu į tą vaizdą ir prisimenu Vilhelmą, studijų laikų draugą, kurio jau nebėra tarp gyvųjų. Jis turėjo daug jėgų gyventi, bet išėjo slapčia į mišką ir nebegrįžo. Kodėl jis taip padarė? Man atrodo, kad į tokį klausimą geriausiai galėtų atsakyti tik tos neūžaugos pušys. Tačiau nereikia jokių atsakymų – argi gyvenimo paslaptys jau pačios savaime nėra atsakymai. Matau, kaip ant skardžio šokčioja ir kraipo ilgas uodegas šarkos. Nė sykio nesu jų nubaidęs – o jos juk tokios baikščios! Gal todėl, kad ir pats esu tik menkas gyvis, o ne apdainuotas, pasaulį ir gamtą valdantis žmogus. Štai sėdžiu prie lango, glostau delnu vėstančią arbatos stiklinę. Išvystu moterį, besileidžiančią skardžiu prie ežero (kaip ji nevikriai ir nedrąsiai stato kojas, o rankomis vis stveriasi už aukštų smilgų, tarsi tos ką galėtų padėti!). Stebiu tą moterį ir žinau, kad po valandos ji drebės šiame kambary ir pasakos visokius dalykus apie save. Ką aš jai galėsiu pasakyti? Atsargiai mėginsiu paliesti jos ranką, ir kai ji vos vos nusišypsos lūpų kampučiais, tą ranką aš jau būsiu užmiršęs. Tačiau visa tai tėra trumpas blyksnis, iš tikrųjų esu vienas priešais tą skardį, tas neūžaugas pušis ir juodai mėlyną vandenį. Vėl šį mažą trobesį smelkia baimė; baimė, kuriai atsirasti nėra jokių priežasčių. Bet ji atsiranda, ji atslenka it tykus žvėriūkštis, ji susirango prie durų, arba čia, prie pat kojų. Gal tu bijai ne gyvenimo, o mirties? Tai pati tauriausia baimė – bijoti mirties. Ji teikia net savotiško nusiraminimo, ir kai palengva atslūgsta, pasijunti daug tyresnis, tarsi apsivalęs ir nuskaidrėjęs. Visa tai, visi tie išgyvenimai ir pajautimai yra sunkiai suprantami gyvenant ūžiančiame didmiestyje. Tačiau ir ten yra žmonių, kurie kiekvieną vakarą sukniumba savyje tarsi prieš kokį altorių. Jie sukniumba, ir jų neviltis yra stipresnė už visų nieko nebijančių krūvon sudėtą drąsą; jie sukniumba, ir niekas neišmatuos jų nakties gylio. Tai nėra grožėjimasis amžinybe, tai greičiau sunkiai pakeliama kasdienybė. Šit išaušta rytas, ir jie visi, kurie buvo sukniubę, lyg niekur nieko išskuba į savo kontoras, parduotuves, į vaistines, valgyklas, į fabrikus. Miestas yra mašina, kurios sustabdyti niekas negali.
Baikšti moteris žiūri į ežero vandenį, ir pasišiaušusios bangos slopsta, vanduo pasidaro lygus ir spindintis it sidabras. Ji paliečia delnu tą vandenį, ir jai atrodo, kad prisilietė prie nepažįstamos, paslaptingos gyvybės. Galbūt vanduo iš tikrųjų gyvas, o jo gyvybė daug stipresnė už mūsų. Moteris atsargiai lyg katė prausia savo veidą, ji atgyja ir pradeda judėti, ji žengia ežero pakrante, bet staiga apsigręžia ir kopia skardžiu aukštyn. Tarp neūžaugų pušų ji atrodo stambi ir aukšta. Aukšta ji atrodo dar ir todėl, kad artėjant vakarui viskas čia, prie medžių ir ežero, įgauna neįprastas formas. Kartais net pralekiantis miško balandis meta tokį šešėlį, tarsi virš žemės skristų didysis praeities paukštis. Nežinau, ar kada buvo jie, didieji praeities paukščiai, tačiau tamsūs šešėliai visada primena nebūtus dalykus, kuriais patikėti labai lengva. O ta moteris vis kopia aukštyn, artėja tiesiai į trobesį. Jau galiu gerai įžiūrėti jos veidą, apsirengimą, visą jos išvaizdą. Ta moteris veria trobesio duris, ji ramiais žingsniais pereina per kambarį ir atsisėda prie stalo. Dabar mes žiūrime vienas į kitą, ir to žiūrėjimo tyla auga kaip kalnas. Didėja ir vakaro tamsa, ir susilieja į viena tas ežeras, skardis, užsnūdusi pamiškė. Ir tas langas, stalas, ant jo paremtos rankos. Viskas laukia nakties – ir ta iš toli atvažiavusi baimė, ir srūvantis it kraujas gyvenimas, ir nepaliaujantis tiksėjimas čia, smilkiniuos. Gal dar liko valanda iki kažkokios nežinomos pabaigos, gal dar galima išvengti jos – išeiti, negrįžti. Bet moteris sėdi tvirtai sunėrusi pirštus, nė vienu judesiu ji neišduoda savęs; gal dar galiu pabėgti į tą fantastinį miestą, iš kurio čia atklydau, į savo ir kitų fantastinius gyvenimus, ir šitaip išsigelbėti? O gal neliko išsigelbėjimui nė akimirkos?