Proza verstinė

Nikodem Erazm Iwanowski. Vienuolika griaučių

2008 m. Nr. 11

Iš lenkų k. vertė Giedrius Židonis

Nikodemas Erazmas Iwanowskis (1843–1930), rašytojų Marijos ir Sofijos Ivanauskaičių, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas, – žinomas dailininkas portretistas. Jo išlikę tapybos darbai saugomi įvairiuose Lietuvos muziejuose.

N. E. Iwanowskis per 1863 m. sukilimą trumpam buvo išėjęs pas sukilėlius į miškus, paskui, bijodamas savo valdžios represijų, išvyko į Peterburgą, kur laisvo klausytojo teisėmis studijavo Dailės akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, vedė, kartu su šeima išvažiavo į Miuncheną, ten tęsė dailės studijas. Kai sužinojo apie prastą jo dvaro padėtį, studijas metė, sugrįžo į Lietuvą rūpintis Paragių dvaro reikalais. Paragiuose gyveno iki mirties. Nuolatos jautė susidvejinimo sunkumus: potraukis menui – dailei, literatūrai – trukdė rūpintis kasdieniais darbais, dėl ūkio reikalų negalėjo daugiau laiko skirti kūrybai.

Apie N. E. Iwanowskio dailės kūrinius buvo parašyti keli straipsniai, tačiau jo literatūrinis palikimas – netyrinėtas, beveik visai užmirštas. N. E. Iwanowskis, stengdamasis „prasimušti“ į literatūrą, Varšuvos bei kitų Lenkijos miestų spaudoje paskelbė du stambius romanus (laimėjęs konkursus) ir keletą mažesnių kūrinių, tačiau šie kritikų dėmesio neatkreipė. Du N. E. Iwanowskio tekstai buvo išspausdinti ir lietuvių kalba (iš lenkų kalbos vertė viena dukterų), bet ir jie susidomėjimo nesulaukė.

Novele „Vienuolika griaučių“ šiuolaikinius skaitytojus su N. E. Iwanowskio kūryba supažindiname pirmą kartą. Autoriaus išnašas žymime žvaigždute, vertėjo komentarus – skaičiais ir pateikiame publikacijos pabaigoje.

„Mirtis – motulė, ji, kaip tas svogūnas…“¹

Apsiausta siaurame rėželyje kelių apskričių, betgi išrantyta visa sistema upių, žėrinti pora šimtų veidrodinių ežerų, žaliai smaragdinė, nors ir neturtinga, tarp nusidriekusių raistų, juodais miškais samanota, kuriuose vis dėlto žmonės prisiglausti gebėjo, gausybe pilkapių kalvota, kryžiais nusagstyta…

Kaip vadinasi ta nepaprastoji žemė?

Tai Žemaitija!

Akiplėšiškai nustumta nuo jūros amžinai alkano kaimyno, kuris tinkamas laivybai jos upių žiotis nuo seno savomis priprato laikyti; ir neatrodo tau, maloningasis skaitytojau, kad ta varginga motina turėjo kuo lepinti savo vaikus… Tikrai taip. Ir jei esi svetimtautis ir turi gerą širdį, nuliūdins tave juoda vargo liaudies duona, juoda – kaip nedoro žmogaus siela… Nuliūdins dar daug kas tave, pradedant pačia liaudimi, kuri pasirodys tau paniurusi ir klastinga, prietaringa ir tamsi. Net ir drabužiai, pilki, bespalviai. Primins jie rudens vakarą… Ir dainas išpeiksi tuoj pat, kaip liūdną skundą Dievo apvaizdai, jeigu… spręs iš išorės.

Bet tai pavojinga vertinimo sistema, nes išorė net ir ištvermingiausius tyrinėtojus dažnokai apvilia… Suvedžiojusi šį kartą būtų ir tave.

Beveik nelepinti, o veikiau gal todėl, kad apskritai nelepinti, Žemaitijos vaikai nei paniurę, nei klastingi netapo. Prietarus ir tamsumą, kad be išimčių pasmerktume, visų pirma reikia atskirti nuo tikro tikėjimo ir tikro proto šviesumo. Tačiau ne mūsų tai reikalas. Pilka spalva mums nemiela? Skonio reikalas! Man atrodo, ji labai tinka Žemaitijos gyventojams. Pagaliau, jei tikrai tau trūksta spalvų, pamatysi jas visas žvilgtelėjęs į žemaites, kurios gėlių žiedais ir akių šviesa savo vyrams tapusios – kaip kad tikros gėlės yra tapusios žemaičių širdžių paguoda. O dainos… Mielas Dieve! Tikra tiesa, kad jos yra ypatingos ir nepanašios į kitur girdėtas. Bet kas įsiklauso atidžiau, susidaro aiškią nuomonę apie šias dainas sukūrusios liaudies aukštus vokalinius sugebėjimus. Nepatinka tau juodos duonos skonis? O gal kaip tik jos kartumas davė ir iki šiol žmonėms duoda tą visiems žinomą, stebinančią atsparumo jėgą; tokią jėgą, kad jų kalba, jų papročiai ir būdas tapo bemaž seniausi iš visų žinomų prieblandose jau paskendusios praeities gyvų paminklų.

Didžiules galimybes lyginamiesiems stebėjimams atlikti Žemaitijoje turėtų ir tyrinėtojas. Čia nemokytas ūkininkas, išaręs iš žemės milžiniškus, surūdijusių skardų apgaubtus griaučius, jei ir stebisi, tai turbūt daugiau tuo, kad neužkabino savo prieštvaninės žagrės dantimi didala* iki tol, jau kelerius metus šį plėšinį ardamas. Apdengtas didalis be tuščių kalbų, paprastai tik vienam radėjui dalyvaujant, persikelia į kitą, tinkamesnį guolį, dažniausiai į seną kapinyną, apie kurį padavimas byloja, kad ten kadais, prieš daugelį šimtmečių, jie buvo iškilmingai pašventinti. Galų gale, jei tokio kapinyno artėliau nėra, žemė visur šventa. Žemaitis tai žino. Ir žino, kad jei panorės palikti radinį ateities kartoms kaip perspėjimą ar mokslo reikalams, visur šventoji motina praskleis paslapties šydą.

Ašarinės, ugniakurų liekanos, urnų ir šarvų skeveldros, griaučiai, kaukolės ir palaikai, aštrūs titnagai ir papuošalai iš metalo – nuo bronzinių ir geležinių iki sidabrinių ir auksinių. Kur viso to nebūtų Žemaitijoje! O juk tai vis dar įskaitomos raidės, kurias tereikia sudėlioti ir perskaityti – kad artimoje ateityje jos netaptų dantiraščiu, nesuprantamu mokslininkams.

Esame pačioje Žemaitijos širdyje, nes netoli Medininkų², vadinasi, ir tų keturių ežerų, kurių saugojamas stovėjo šventas ąžuolas ir kilo pagoniška lietuviško Trimurti³ šventykla.

Ažuolo jau nebėra, tarp šventyklos degėsių verkia senas Krewe*, o vyrai žemaičiai su siaubu prisimena tą baisią dieną, kai pergalingasis Grosmajistras** Šv. Jurgio vardu įšventino į riterius savo vakariečius svečius – žėruojant degančioms pagoniškoms šventenybėms, ant pagoniško kraujo persisunkusios žemės – Medininkuose. Ir moterys iki šiol bąla vos tik prisiminusios tuos Grosmajistro svečius, kurie užplūdo kaip visa naikinanti vėtra, nors ne pirmą ir tikriausiai ne paskutinį kartą, degindami ir plėšdami, užtraukdami nešlovę ir žudydami, vadovaujami savo mokytojų – žemaičių krauju nuolat girtų kryžiuočių⁴. Visa tai žemaičiai prisimena, mat mano aprašomas veiksmas vyksta gerokai, gerokai anksčiau, o būtent – 1404 metais, kai įpusėjo Rugpiutis***.

Vakarop, po giedros ir šiltos dienos, kažkaip greitai apniuko. Saulė nusileido nežinia kada ir nežinia kur. Nei mėnesio, nei žvaigždučių danguje, tik kartkartėm žaibas akimirkai perskrodžia vientisą debesų apvalkalą. Pradėjo krapnoti lietutis.

Bojaro**** Bytauto dvarelio pusėj nedrąsiai mirksi švieselė.

Dvarelis apjuostas statinių tvora, iki vartų veda tiltelis, turbūt permestas per griovį. Užmiršo tik, o gal ir pasivargino jį pakabinti. Vartai taip pat atverti. Bet ir sargas, ištižėlis, miega sau saldžiausiai ant suolo prie vartų po šiaudiniu dembliu, o tai geriausiai įrodo garsus jo knarkimas. Net ir šunys, paprastai tokie jautrūs, išsislapstė kadais. Visa tai perša mintį, kad dvareliui, bent jau tą naktį, nei iš žmonių, nei iš žvėrių negresia joks pavojus. Kaip tik tą naktį, nes už rytojų niekas Žemaitijoje garantuoti negali. Bytautas, kaip žemaičių bajoras, gali būti netikėtai užpultas švintant, užpultas ir apiplėštas, gal net nužudytas, rasi kad leidosi apliejamas vandeniu ir patepamas vokišku būdu; bet gal todėl, jog su baltaisiais vienuoliais sugyvena gražiuoju, užpuolimo nebijo. Iš tiesų, pasvėrus, kad šis būdas apsaugo turtą ir gyvybę ir vis labiau plinta, pirmiausia tarp bajorų, toks požiūris atrodo visai įtikinamas.

Kieme, paniurusio dangaus fone, aiškiai matyti visa Bytautų sodybos buitis; ir tik čia pagaliau paaiškėja, kad iš tolo mirksėjusi švieselė sklinda pro siaurą langelį, esantį kairioje dvarelio pusėj. Priemenėje matoma šviesa, prasiskverbianti pro bet kaip suremtų durų plyšius, parodys kryptį – kur ieškoti šeimininko, kuris paprastai pats namų židinį vakarais sergsti.

Ugniakuras liepsnoja vidury pirkios, nuo kurios juodų sienų Bytautui mirksi, tarsi gausybė žvaigždžių, skydai, iečių antgaliai ir kalavijai; tarp visų šių daiktų lyg pusmėnulis garbingoje vietoje spindi karo kirvis nugludintais ašmenimis. Tai – gyvenamoji pirkia, o pats šeimininkas, kaip žinome, yra bajoras.

Šią akimirką jis sėdi už stalo ir mąsto. Tai vyras pačiame amžiaus stiprume, sveikas ir įraudęs, gal net per daug, bet to įraudimo kaltininkė, neabejotina, didelio ąsočio bei rago – sąžiningo tarpininko, dabar esančio pono rankose, – kaimynystė. Ant stalo padėtas ir antras ragas, mat Bytautas turi svečią – artimiausią kaimyną, Mantvilą. Tai jau senas ir palinkęs žmogus, prislėgta ir liūdna veido išraiška, pageltusia ir susiraukšlėjusia oda. Nuleistos ir tarsi užmerktos akys daro jį panašų į numirėlį, o žili ir išsidraikę plaukai – į pasmerktąjį pragaro kančioms.

Trečias ir paskutinis tuo momentu asmuo pirkioje yra jaunasis Treniota⁵, šeimininko sūnus: berniokas juodais ilgais plaukais, lengvai krintančiais drabužiais, o tai leidžia įvertinti jo gražią ir tvirtai sudėtą figūrą. Užimtas dabar prie ugniakuro kažkokio geležinio antgalio grūdinimu. Greičiausiai tai ieties antgalis, mat kartkartėmis jį vis taiko prie ilgos karties.

Visi tyli.

Jaunuolio tylėjimą lengva paaiškinti jo užsiėmimu. Bet kodėl du vyrai nesišnekučiuoja, be to, dar ir prie alusis*? Ar jau viską iš širdies išklojo ir nėra ką daugiau bepridurti? Anaiptol. Tylus mintijimas aiškiai nekelia ūpo šeimininkui, tai matyti iš nepatenkinto veido. Pagaliau atsikrenkštė, išgurkšnojo alaus likutį iš plačiuose delnuose laikomo rago, triukšmingai paguldė jį ant stalo, nusispjovė ir rūsčiai kreipėsi į sūnų:

– Galėtum jau ir liautis dūmijęs, Treniota.

Jaunuolis galvos krestelėjimu atmetė juodus, jam ant kaktos užkritusius plaukus ir pasižiūrėjo į tėvą – akys buvo juodos, ugningos, drąsios. Pasižiūrėjo, bet nieko neatsakė, tik rankose laikytą kotą atrėmė į sieną. Nuo sienos nukabino kažkokią surūdijusią geležtę ir atidžiai apžiūrėjo. Tuoj pat prieš save ant didelės trinkos padėjo smiltainio gabalą, perliejo jį vandeniu ir ėmėsi minėtosios geležtės – neskubėdamas pradėjo ją galąsti.

Tėvas akimis sekiojo sūnaus judesius, o kai šis ėmėsi naujo darbo, norėjo jam kažką tarti, bet susilaikė. Kreipėsi į svečią:

– Klausyk, na, Mantvilai!

Bet svečias nė nekrustelėjo.

– Ar juos ragany** apkerėjo, ar kas? – toliau tęsė šeimininkas. – Arba Vasilis, šunsnukis, apgavo mus. Kaip? Mantvilai!

Šįkart svečias pakėlė miglotas akis, atrodė tartum nustebęs.

– O kažko laukiate? – dusliai paklausė.

– Ką tu čia, Mantvilai, jau šitą… hmm… nieko nepameni. Taigi kunigaikščio pavaldinių laukiam abu, – kiek šiurkštokai aiškino šeimininkas. – Pasiunčiau pas juos, net iki Vasiliaus Užpelkių⁶, kad nenuklystų… A?

– Kam tau ir man tie kunigaikščio pavaldiniai? – vėl kaip pirma paklausė svečias.

– Ką? Hmm, aš jau žinau kas! Grigalius kaip Grigalius, o Liunas… Oho! Apsukrus tai niekšas, na, ir įtakingas kunigaikščiui, nors jam visai neseniai malkas skaldė ir vandenį nešiojo. Jei tik turėčiau dukterį, o jis jos reikalautų, atiduočiau nesvyruodamas. Liunas kils aukštai! Pamatysi.

– Kad ir iki kartuvių, jeigu jų vertas. O mums kas?

– Mantvilai!

Neaišku, ką toliau būtų taręs kunigaikščio numylėtinio gerbėjas, pastebimai papiktintas užuominos apie kartuves, jei nebūtų laiku susigriebęs ir nutilęs. Tik pasižiūrėjo į senį ir palingavo galvą tarsi sakydamas: „Argi su tavim galima protingai pasikalbėti!“ Ir norėdamas parodyti, kad nepyksta dėl netikėtai paaiškėjusio svečio nepakaltinamumo, siekė ąsočio – tuštiems ragams pripildyti.

Bet kažkas sudundėjo ant tilto, subildėjo kieme, šeimininkas pastatė ąsotį neįgyvendinęs sumanymo ir įtempė ausis. Taip, tai žirgų kanopų bildesys. Ir šunys skalyti pradėjo.

– Atvyko, – tarė ir pakilęs prie durų skubėjo, kad galėtų prie slenksčio, kaip papročiai reikalauja, garbingus svečius pasveikinti. Vis dėlto nespėjo, nes anksčiau nei buvo galima tikėtis, durys atsidarė ir įėjo ilgai laukti pasiuntiniai.

Buvo dviese: vienas žemas, kitas aukštas. Apsirengę išverstais kailiniais, ant galvų – rasos lašais nusagstytos gauruotos kailinės kepurės, panašios į gobtuvus; apsiavę stambiais geltonais, baisiai aptaškytais purvu batais, o prie šonų – kreivi totoriški kalavijai. Veidų iš po kailinių kepurių nematyti, tik po karmazino spalvos nosį ir po porą ūsų, na, ir po porą nuo šviesos primerktų akių.

– Tegul bus pagarbintas… – pradėjo krikščionišką pasilabinimą mažesnis iš pasišiaušėlių.

– Kad nusprogtum, šunsnuki! – verdamas atvykėlius piktu, pamišėlišku žvilgsniu, netikėtai jį pertraukė senas Bytauto kaimynas. Šie, užklupti iš netyčių, sutriko ir stabtelėjo, bet šeimininkas suskubo užbėgti už akių visoms pasekmėms, galinčioms kilti dėl tokio nepakaltinamo senio išsišokėliško elgesio.

– Ant amžių amžinųjų! – atsakė kaip galima maloniau. O kadangi žvilgsnis susitiko su piktomis naminio kobolio⁷ akytėmis, kiaurai skrodžiančiomis iš savo locum⁸, tai yra nuo lentynos, prikaltos virš lauko durų, išspaudė netgi ir „Amen“. Tuo metu kažkas taip šaižiai sucypė, kad Bytautas net sudrebėjo. A, tai geležis iš po stiprių, ją šveičiančių sūnėko delnų! Tad, užuot toliau koketavęs su atvykėliais, piktai pasisuko į jį:

– Lauk tuoj pat! Girdi? Lauk! – Ir pridėjo kiek švelniau: – Kol tavo kalavijo ašmenys kam nors bus tinkami, reiks su spragilu į darbą stot, o čia jau pirmi gaidžiai užgiedos. Miegot!

Jaunuolis pripratęs prie tėvo bambėjimo, bet ir jo paliepimų klauso, tad neskubėdamas pakilo iš savo vietos, perbraukė kalaviju per marškinių rankovę, padėjo jį į vietą, nusikabino nuo sienos skrandą, apsivilko, metė jokių simpatijų nerodantį žvilgsnį į atvykėlius – nuvedė akimis nuo galvos iki kojų, paėmė kirvį ir išėjo iš pirkios.

Tuo metu tuodu svečiai, nusipurtę rasos lašus nuo kailinių, o purvą – nuo batų, nusiėmė aukštas kailines kepures. Pirmasis, žemas ir apskritas, buvo tas pats Liunas, Bytauto pavadintas apsukriu niekšu. Jo figūra priminė statinaitę, veidas – meilią lapę: akys gyvos ir lakstančios, lūpos nuolat į šypseną linkusios, o tai, beje, ne visada išeidavo į naudą šeimininkui. Štai ir dabar Liunas atrodė kupinas piktos klastos, bet, nesant veidrodžio, jis, suprantama, to žinoti negalėjo. Antrasis, aukštas ir liesas, buvo tikra priešingybė pirmajam, ir ne tik pagal išvaizdą: atšiaurūs nemąstymo ženklai žymėjo jo ilgą ir platų veidą.

– Sėskitės, Liunai, sėskis, Grigaliau! – ragino svečius Bytautas su begaliniu meilumu, kuris vėl atsirado, kai vos tik iš pirkios išvarė sūnų. Atvykėliai, trindami rankas ir dėkingai nusilenkinėdami, priartėjo prie stalo. Tačiau vykdyti šeimininko valią kažkodėl vengė ir šnairuodami vis žvilgčiojo į sėdintį prie to paties stalo individą, dėl kurio jau buvo kilę įtarimai, daugiau mažiau teisingi, verčiantys juo nepasitikėti. Bet senasis Mantvilas negalvojo apie naujas priekabes, dabar jis sėdėjo nejudėdamas, įbedęs žvilgsnį į žemę ir atrodė sustingęs, tarsi apie kažką labai giliai susimąstęs.

– Jau galvojau, kad jūsų visai nebepamatysiu, – pradėjo pokalbį šeimininkas, antrą kartą svečiams vietas atsisėsti rodydamas.

– Ech, Bytautai, tu mano širdingasis bičiuli! – sunkiai atsiduso Liunas, pagaliau ne be skrupulų sėsdamasis ant įtartino suolo ir savo pavyzdžiu paveikdamas Grigalių. – Argi mūsų valia, kur būti, kur nebūti? Dydysis kunigaikštis įsako, vergai – privalo. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa, – rūsčiai patvirtino užkalbintasis.

– Didysis kunigaikštis įsakė: „Ei tu, Liunai! Ei tu, Grigaliau! Pristatykit man čia, tučtuojau, į mūsų Kauno pilį žemaičių bajorus, kurie prisieks ištikimybę Grosmajistrui ir įkaitų jam paliks.“ Na va, mes ir patraukėm tučtuojau per bajorus, nes didysis kunigaikštis nejuokauja. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Nejuokauja, – patvirtino kažkoks kapinių balsas tarsi iš po žemių. Svečiai net sudrebėjo: tai buvo Mantvilos, kuris vėl žiūrėjo į juos pamišėliškomis akimis, balsas. – Skuba kažkur? Cha! Skubėjo jis ir į Vorsklą⁹, kur septyniasdešimt kunigų¹⁰ dėl jo žygio dabar žemėmis apsikloję, o plika Tochtamyšo¹¹ galva taip ir paliko plika… Cha cha cha! Nejuokauja… Kad jums diržus iš nugaros išrėžtų, išdavikai!

Staiga senis, tarsi patirdamas visiško pamišimo priepuolį, suvaitojo, pakilo, už galvos stvėrėsi, lyg ši susprogti būtų turėjusi, ir netrukus netvirtu žingsniu išėjo iš pirkios.

Svečiai susižvalgė, bet kadangi iš girdėto ir matyto nieko nesuprato, į šeimininką klausiančius žvilgsnius nukreipė.

– Tai Mantvilas, – paaiškino tas. – Nuo smūgio kažkokiu buku daiktu jam ten galvoj susisuko, nors ženklo jokio nėra likę.

– Tai… tai yra Mantvilas?! – sušuko didžiai nustebęs Liunas. – Žmogau, ką tu sakai? Mantvilas, tas ištikimasis Kęstučio tarnas ir visų jo žygių draugas?

– Na taip, tas pats, – niūriai patvirtino Bytautas. – Bet, matau, jūs visiškai nieko nežinot.

– Kaip mane gyvą matai!

– Ėhė! Sunaikino jį prieš mėnesį iki pamatų, visiškai pražudė: ir pirkią sudegino, ir bobą užmušė, ir šeimynykščius išvaikė. O vienintelę dukterį, kuri buvo gražiausia merga apylinkėje… Riteris, niekšas, turėjo ją savo valioje… Argi viso to neužtenka?! – Svečiai linkčiojo galvas, o šeimininkas toliau tęsė: – Mano vaikis turėjo ją vesti… Tai va, nelaimė, nuo to karto arba ietis grūdina, arba kalavijus galanda.

– Na, na!.. – stebėjosi Liunas. – Mantvilas… Hmm… Matai, kas jam atsitiko… Ar žinai tu, Bytautai, kad mes turėjom jį į Kauną ginti, pas kunigaikštį, dėl tos priesaikos. Žiūrėk!

Kunigaikščio dvariškis ištraukė iš užančio mažą ryšulėlį, jį išvyniojo, atsargiai paėmė kažkokį pergamentą, sulankstytą į keturias dalis, patiesė ant stalo ir pradėjo po jį pirštu vedžioti. Šeimininkas, pakviestas žiūrėti, nors skaityti ir nemokėjo, nusprendė, kad bus tinkamiau su dideliu susidomėjimu pirštą akimis sekioti; tai truko gan ilgai, nes pergamentas nuo viršaus iki apačios buvo prirašytas. Pagaliau pirštas sustojo, jo savininkas tarė:

– Žiūrėk! Štai, yra: „Mantvilas, Bytautas, kaimynai…“

Bet šeimininkas pašoko kaip apšutintas:

– Ką? Ką?! Aš turėčiau prisiekti? Aš?!

– Na ir tu. O tai kas? – apsimesdamas naiviai smalsiu ramiai paklausė Liunas.

– Nesulauksit! – netikėtai suriko žemaičių bajoras ir kumščiu taip stipriai trinktelėjo į stalą, kad net vienas ant jo buvusių ragų ore apsivertė. – Nesulauksit!

Dėl tokio dictum¹² Liunas tik savaip nusišypsojo, tačiau Grigaliaus fizionomija gerokai sugriežtėjo.

– Tai tu, Bytautai, turbūt galvojai, – kandžiai mestelėjo besišypsantis dvariškis, – kad čia mes dėl tavo gražių akių neišvažiuojamais keliais trenkėmės? Cha cha cha!

– Ką galvojau, tai galvojau! Kurių velnių jūsų laukčiau, jei žinočiau, kad ir aš tame prakeiktame rašte esu įrašytas. Juk Vasiliui prisakiau – pirma viską išsiaiškinti… O dabar… Palauk, chame, sužinosi, ką reiškia klaidinti poną! – šaukė iš susijaudinimo net paraudęs bajoras, kol galų gale besišypsantis dvariškis nusprendė, kad jau laikas pradėt jį raminti.

– Na na, nusiramink, bičiuli, o Vasilioko nekeik, juk jis tiksliai tau mano žodžius pakartojo.

– Tu meszkos kogali*! Vadinasi, tai tu niekšiškai mane apgavai? Tu!

– Nusiramink, sakau gi; žinodamas, kad dėsi į krūmus, turėjau kiek pagudrauti. Cha cha! Vandens rėčiu semti manęs nemokė… Bet palauk, nepertraukinėk manęs – savo pasakysiu, o tu jau žinokis. Kas man! Ne aš kabosiu… Tai klausyk atidžiai: Mantvilą užtarsiu prieš kunigaikštį, bet tavęs – negaliu, kaip Dievą myliu, negaliu. Suprantu, nesinori tau… Na, o… jei tik sūnų pasiųstum? Niekas ten jam galvos nenusuks, iš savo pusės ir aš pasirūpinsiu, kad įkaitu į Malburgą¹³ neišvežtų. Tau gi bičiulis, žinai Liuną! Tai kaip? A?

– Dar ko! Ar turėčiau leist savo kraują dergti?! Sakau – nesulauksit! Nei pats eisiu, nei sūnų siųsiu! O bičiulyste – pataikauk į save panašiems sukčiams, ne man! – širdo bajoras, nors buvęs kunigaikščio vandens nešiotojas nekreipė dėmesio net į asmeninius įžeidinėjimus. Tik akys jam gyviau sumirksėdavo.

– O kas tu toks? – ramiai paklausė. – Kaip drįsti sakyti „nevažiuosiu“, a?

– Aš – bajoras! – trumpai atsakė.

Liunas palingavo galvą, tarsi užjausdamas bičiulio apjakimą.

– Oi, Bytautai, Bytautai! – atsiduso. Bet staiga malonų toną pakeitė griežtu: – Bajoras! Cha! Kas tu, koks lachas¹⁴ ar ką, kad vis tą pačią dūdą pūti? Tik žiūrėkit! Bajoras! O aš tau sakau, kad esi toks pat vergas kaip ir mes! Ir netgi prastesnės rūšies, nes jeigu tave, pavyzdžiui, išvažiuodamas nuosavam kieme pakarti įsakyčiau, tai man už tai nė plaukelis nenukristų… Geriausiu atveju kunigaikštis paklaus: „Už ką pakorei Bytautą?“ O aš atsakysiu: „Už išdavystę.“ Ir po viskam. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Taigi, išdidusis bajore, nepasakok man daugiau tokių įžūlybių, nes to nepakęsiu, o ir Liuno bičiulystės nepaniekink, kol dar yra laiko ir progų.

Griežtas tonas, kuris nuskambėjo kunigaikščio dvariškio balse, savo tikslą pasiekė: buvo matyti, kad išdidusis bajoras pradėjo minkštėti. Du kartus paminėtos kartuvės, kurias nebūtinai nekaltu juoku reikėjo laikyti, paskatino žemaitį nusileisti. Dabar bajoras atrodė daugiau susirūpinęs nei supykęs. Sumanus bičiulis tai pastebėjo ir nepraleido progos kalti geležies, kol ji dar karšta.

– Matau jau, matau, – tarė laisvai, betgi diplomatiškai. – Nesi jau toks užsispyręs, kad dėl tavęs sielvartauti tektų. Svarbiausia, jog į protą atėjai, ir niekur kitur, o namuose jį radai… Nagi, spjauk dabar ant viso kito ir nebūk toks niaurus, nes vargu ar tai padės! Va geriau liepk atnešti mums midaus, paties geriausio: kai gomurys liūdesiu uždžiūvęs, reikia gerklę gerai praskalauti, mes dėl bičiulystės tau padėsim ir po viskam. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Nors, žinai, Bytautai, jei turi kumyso, tai dar geriau. Išgersim už Grosmajistro pražūtį, kad tai įvyktų dar anksčiau, nei tavo sūnus jam nusilenks… Cha cha cha! Nes jau neįtarsi turbūt mūsų, kad mes iš tikrųjų su baltaisiais vienuoliais bičiuliaujamės. Ėhė! Kunigas didis* labiau jų nekenčia, nei aš su tavim kartu. Tuoj pajaus mirties kvapą! Kaip manai?

– Žinoma, pajaus, tik…

– Na tai eik, eik kumyso!..

III

Po tamsios nakties išaušo skaistus rytas. Nežinomos kalnų galios į tūkstančius draiskanų suplėšė tamsiai mėlyną debesų apvalkalą, sukūrė fantastinius violetinės-purpurinės spalvos paukščius auksiniais sparnais ir ginė juos į viršų, kur vienas po kito nyko dangaus platybėse. Pjovėjai, nespėję vakar nuo savo žemės sklypelių nuimti kuklaus derliaus, kaip vaikai džiaugėsi šiuo vaizdu – jis pranašavo, kad rasa bus tyra ir greitai iškrintanti. Vos tik saulutė prasiskynė kelią į viršų, ėmė godžiai ir sparčiai svaigintis augalus nusėjusiais lietaus perliukais, vis palikdama kur mažesnį, pakibusį ant rudeninio pumpuro, besiruošiančio antram sužydėjimui.

Nežadindami nei svečių, nei šeimininko, kuris atvykėlių patartas ir aktyviai talkinamas greičiausiai iki vėlyvo meto skandino savo liūdesį kumyse, atsisveikinkime su Bytauto dvareliu ir, naudodamiesi gražiu oru, aplankykime senąjį Mantvilą bei pasižvalgykime po apylinkes.

Vingiuotas upokšnis, tarsi sidabrinis žaltys besirangantis tarp žemo kranto vešlių žolynų, atskiria du nedidelius, mišku neapaugusius rėželius. Aplink plačios miškingos dviejų bajorų – Bytauto ir Mantvilo – valdos. Dėl kaimynų patogumo tuos rėželius jungia tiltelis. Prie jo iš abiejų krantų subėga du keliai ir po porą takelių. Keliasdešimt vargingų trobų, išsimėčiusių šen bei ten, jose gyvena laisvi žmonės, o tiksliau – už ponų globą savanoriškai nešantys tam tikrą jų naudos naštą; taip pat belaisviai, įkurdinti čia ponų patogumui. Keliasdešimt minėtų trobų, neskaitant karo grobio, yra vienintelė materialinė bajorkiemių gerovė.

Prie dvarelių šliejasi gal po kapą¹⁵ šiaip ne taip dirbamosios žemės ruoželių, prie kiekvienos pirkios – vos po keletą; ir sunku suprasti, kaip jie gali patenkinti visus žmonių poreikius. Tačiau visur matomas gėlių perteklius: prie vargingiausios pirkios gyvas šimtas lysvių! Reiktų paminėti, kad ir apie daržus peiktino žodžio niekas neišdrįstų tarti. Tiek jie, tiek ir gėlynai, puoselėjami moterų, yra išskirtinė jų nuosavybė. Pakeliui visgi mažai matysime vaismedžių, o ir tie patys kažkokie suvargę. Mat vokiškas kirvis nuolat jiems graso.

Tai ir viskas, ką praeivis, eidamas iš Bytauto į Mantvilo dvarelį, gali išvysti ir įvertinti. Jei tik jo žvilgsnis, pripratęs prie plačių kraštovaizdžių, pasiganyti pamėgintų, kaipmat nusiviltų – aukšta miško siena užtveria tolimesnį peizažą.

Bet pagaliau esame prie tikslo – štai jau ir Mantvilo sodybos tvora.

Išvartyta, sulaužytais vartais, prie kurių nei sargo, nei šuns nematyti, griovys iki pusės žagarais užverstas, o per jį – skylėtas tiltelis… Viskas patvirtina vakarykščius Bytauto žodžius apie Mantvilo užpuolimą, ir dar daugiau, – iškalbingai liudija, kad čia neliko nieko, kas galėtų ir norėtų viską pataisyti bei sutvarkyti. Kieme pasitinka dar liūdnesnis vaizdas: ten, kur stovėjo dvarelis, neišvalytų griuvėsių ir nuodėgulių krūva; kai kur tarsi pragaru* būtybės kyšo apdegę sienojai, o virš jų, pajudinti vėjo, nelaimę lemiančiu balsu šlama nuogi medžių kamienai. Visai neseniai ten išsiperėję paukščiukai dabar jau iš tolo vengia juodų numirėlio šakų. Vietą, kur žaliavo gražiausios visoje apylinkėje merginos darželis, teršia sausų stiebų kuokštai – tai yra visas šimtaspalvių piliarožių, ugninių nasturčių, rūtų ir lelijų palikimas.

Kiek tolėliau matyti dūluojantys statiniai, tikrai kažkokiu stebuklingu būdu išlikę, o tarp jų boluoja kelios žmogiškos povyzos figūros – išlikę gyvi Mantvilo dvaro šeimynykščiai. Bet kur jis pats ir nelaimingoji jo dukra?

Kairėje, tame pačiame dvaro kieme, pridengtas daugelio žalių ir kiek nuo gaisravietės nutolusių medžių, patogiai įsitaisęs senas svirnas su pastoge ant stulpų ir pora langelių, kuriuose žiojėja kiaurymės.

Ant svirno laiptų, tarsi garbės sargybai iš šonų stiebiantis per gaisrą išlikusioms gėlėms, stovi Mantvilaitė. Nepaprastai graži, kupina nevaržomo jaunatviško žavesio, bet išblyškusi, o akys – raudonos nuo ašarų. Senojo šeimininko nematyti, tačiau prieš merginą stovi jaunuolis. Pažįstame jį, tai Bytauto sūnus Treniota. Tik šiandien jis visiškai kitaip atrodo. Tamsi, iš užpakalio klostyta žemaitiška palaidinukė, po kuria ant krūtinės matyti karmazino žiponiukas, taip pat paauksuotas diržas, lenktas kardas, išeiginis apavas ir sabalo kepurė teikia tikrai šaunią išvaizdą. Ne per toliausiai nuo jaunuolių stovi du pabalnoti ir nešuliais apkrauti arkliai, saugomi ant vieno jų sėdinčio tarno, o tai reiškia – parengti kelionei.

Jeigu atidžiau įsižiūrėtume į šio paveikslo detales, mus gan nustebintų kiek mįslinga ir kukli tarno asmenybė. Senis tikriausiai šimtametis, ilgais baltais ūsais ir tokia pat barzda, didelė kupra ant pečių, be to, viena akim aklas. Atrodo, netiktų jaunuoliui į draugiją. Bet grįžkime prie pagrindinių veikėjų.

– Kodėl tu mane persekioji, Treniota? – klausia išblyškusi paraudusiomis akimis mergina. – Kodėl tu mane persekioji? Ar aš tavęs nemylėjau visa širdimi? Ar aš tavęs nesiilgėjau dienomis, nesvajojau apie tave naktimis? Turbūt nori, kad aš savo vargšę galvelę į tuos akmenis suskaldyčiau. Ak, padaryčiau tai kaipmat, jei ne balta serganti gimdytojo galvelė. Bet dabar jis vargšas kaip ir aš, dabar jis mano vienintelis mylimasis, mano širdingoji glamonė. Ak, Treniota, Treniota! Ko tu nori iš manęs, pasakyk, kodėl mane persekioji?

Jaunuolis klausėsi, klausėsi ir žiūrėjo į ją susižavėjimo kupinomis akimis. Kai ji nutilo, staiga išbalo, kietai sučiaupė lūpas, juodose akyse tarsi sužaižaravo ugningos kibirkštys, ir jis tarė:

– Aš tavęs nepersekioju, Mantvilaite, tik atėjau pasakyti, kad… kad manęs jau nebepamatysi. Tėvas siunčia į Kauną – jo vardu turiu prisiekti ištikimybę Grosmajistrui. Tad prisieksiu, na, o paskui… paskui už tave bus atkeršyta. Jis ten yra, žinau, kad yra, bet galiausiai nei ten, nei kitur jo jau nebus.

– Tu ir į Klaipėdą traukei jo galvos, betgi…

– Šį kartą neišsprūs, prisiekiu!

– Priesaika, vėl priesaika! Ak, nekartok man jau to tuščio žodžio, kuris tarp žmonių visiškai prarado vertę – tiek švaistantis naujo tikėjimo, tiek senųjų dievų vardais. Prakeikimas man, kad neužteko jėgų pasmaugti jo savomis rankomis!

Raustelėjęs Mantvilaitės veidas akimirkai užsiplieskė laukine neapykantos liepsna, o balti jos delnai konvulsiškai susigniaužė į kumščius.

– Mantvilaite, – iškilmingai kalbėjo jaunuolis, – dievai mato, šį kartą ne tuščiai aušinu burną: už tave bus atkeršyta!

Mergina įdėmiai pasižiūrėjo į narsuolį: nuo jo dvelkė niūrus pasitikėjimas savimi. Tada tarė:

– O kas man apie tai praneš, jeigu tu pats… negrįši?

– Todėl čia ir esu, kad ženklą iš manęs galėtum gauti: štai mano ištikimasis kaštanas. – Treniota parodė į arklį, kurį iškaršęs tarnas laikė už pavadžio. – Paliksiu jį arklidėse, pats josiu tavuoju. Kai grįš be raitelio, tai ir bus ženklas, kad išpildžiau pažadą. Daugiau neklausinėk. Lik sveika… amžinai!

Mergina tylėjo. Jaunuolis jau nuėjo kelis žingsnius, bet ji tylėjo. Jis apsidairė, apsidairė ir stabtelėjo; ji vis dar tylėjo. Nė vieno atsisveikinimo žodelio ištarti neįstengė, vargšelė! Treniotai tai, matyt, sukėlė nerimą, nes grįžo į ankstesnę vietą.

– Mantvilaite!

Mergina į jį žiūrėjo stikliniu, sustingusiu žvilgsniu.

– Klausyk, Mantvilaite! Tavo gimdytojas silpnas ir veikiausiai ilgai netrauks, liksi našlaite. O juk tai, ką pasakei apie galvelės sudaužymą, blogai pasakei. Nedaryk to, bent mūsų… mūsų meilės atminimo labui. Kai nustosi tėvo, veikiau keliauk į Palangą, krisk prie šventosios kunigaikštienės* kojų, o ji Praurimės¹⁶ vardu priglaus ir paguos.

Sausas, nenatūralus juokas išsiveržė iš jo sužadėtinės krūtinės, tačiau tuoj virto skausmingu vaitojimu.

– Ar turėčiau rūpėti šventajai kunigaikštienei, ar turėčiau rūpėti Praurimei? Ir kaip drįsčiau prieš jas stoti – aš? Aš! Ak, Treniota, nekankink jau daugiau manęs!

Jaunuolis nunarino galvą ant krūtinės ir taip stovėjo kelias akimirkas – galvojo. Bet neradęs nei širdyje, nei atmintyje nieko, kas galėtų prislėgtą merginą paguosti, nusisuko ir pamažėle su tarnu bei arkliais nuėjo arklidžių link.

Mergina žiūrėjo įkandin sausomis, degančiomis akimis, kol jis visai dingo jai iš akių. Kai pagaliau apsidairė aplink, pamatė tėvą. Stovėjo čia pat už jos išsidraikiusiais baltais plaukais, pamišėlio žvilgsniu. Dukra, garsiai raudodama, įkniubo jam į krūtinę.

Treniota ant ugninio Mantvilaitės žirgo ir paskui jojantis senas tarnas, krypdami Kauno link, jau paliko Mantvilų gaisravietę, jau ir kanopų bildesys nutilo, o dukra, įsikniaubus į tėvo krūtinę, vis dar verkė.

Žmogus šaudo, Dievas kulkas gaudo. Kauno pilis iškalbingai patvirtina šią priežodžiu tapusią sentenciją. Ši dideliu vargu ir didelėmis išlaidomis kryžiuočių pastatyta** (mat medžiagos gabentos iš Prūsų, statė per 60 000 darbininkų, panaudojant 80 000 arklių, stipriai sergstint sargybai, kasdien, kelias savaites) pilis turėjo tapti svarbiausiu taranu siekiant sunaikinti pagonišką Lietuvą. O vis dėlto, nors ji ir puikiai pavykusi, ir didžiojo ordino magistro pripažinta neįveikiama, nors mūras ir buvo dešimties pėdų storumo ir keturių sieksnių aukščio, nors būta plytinių bokštų, upės ir gilių griovių, galop ir vidinės citadelės, – pilis, vos pastatyta, lietuvių buvo atkovota ir jau niekada į savo įkūrėjų rankas nebegrįžo¹⁷.

Šioje nenukariaujamoje, bet vis dėlto užimtoje pilyje šiandien didelis sujudimas, šurmulys ir sumaištis: ne karinis judėjimas, tačiau, savaime aišku, čia pilna apsiginklavusių žmonių, vežimų ir arklių iš dviejų priešingų stovyklų – lietuvių ir kryžiuočių.

Teutonų ordino sąjungininkas ir buvęs numylėtinis kunigaikštis Vygandas, kitaip Vytautas, Kęstučio ir vaidilutės Birutės sūnus, globėjų ne be priežasties imtas nekęsti – mat jau daug skaudžių pokštų jiems iškrėtė, net ir šios pilies užgrobimas gulėjo ant jo sąžinės. Didysis lietuvių kunigaikštis Vytautas, kitaip Aleksandras¹⁸, norėjo, kad gerbėjai tai primirštų. Dėl to sąmoningai susigalvojo ir šiandieninę komediją: suvažiavimą ir susitikimą su didžiuoju ordino magistru, tartum siektų atnaujinti ankstesnius susitarimus, pagal kuriuos Žemaitija ateityje bus laikoma neliečiama ordino nuosavybe. Kad ordinui nekiltų riteriškas narsumas maištingąją pavaldinę niokoti, dainuojama daina:

Užtrauksiu žiemgaliams nelaimę,
arba visi mes būsim negyvi!..¹⁹

Žemaitijos atstovai prisieks jam ištikimybę ir netgi įkaitų duos.

Viskas eina kaip iš pypkės. Lietuviai ietininkai ir lankininkai, valdovui įsakius, įsimaišė į nekenčiamų vokiečių knechtų²⁰ būrį, o lietuviai ponai su kryžiaus riteriais pilies menėse bendrauja tarsi niekur nieko, iš pirmo žvilgsnio – plepa visai draugiškai. Didokas bajorų būrys iš Žemaitijos laukia, kol prasidės numatyta ceremonija. Visuotinio susitarimo nuojauta ir visa tai, kas po jo laukia, tai yra dosni puota, gaivina daugelio protus ir širdis. O vis dėlto – ar pats didysis ordino magistras tiki galimybe pasiekti numatytą tikslą? Laiduoti nedrįstume. Abi sąjungą sudarančios pusės jau seniai turėjo laiko ir progų nusivilti vieni kitų pažadais, kad ir pačiais iškilmingiausiais. Na, bet tam ir yra politika, jog iki pat galo būtų mėginama priešininkui apdumti akis; o didysis ordino magistras yra politikas.

Jei jau prakalbome apie didįjį ordino magistrą, tai galime pasakyti, kad jis įsitikinęs – jei nieko neprarandi, tai dar nereiškia, kad nieko negali laimėti pavadinęs ambicingąjį kunigaikštį ponu bei ypatinguoju ordino geradariu; tad uoliai bei paklusniai į suvažiavimą atvyko ir geros nuotaikos tarp visų sukinėjosi. Iš to galima spręsti, kad apie akių dūmimą mąsto, tik iki šiol savo politinių dūmų dar nepaskleidė.

Bet ir didžiojo kunigaikščio menė išsipustė politiniams turnyrams. Skliautuota, siaurais gotikiniais langais, veikiau primenanti vienuolyno valgomąjį, o ne audiencijų salę, kiek tik įmanydama paskubomis užmaskavo visus savo trūkumus. Tad matome joje ir minkštasuolius, ir rytietiškus gobelenus ant sienų, ir didžiulį raudona gelumbe apdengtą stalą; ant jo – pergamento ritinius ir foliantus, taip pat antspaudus, o greta rašalo ir meistriškai išaštrintų plunksnų, skirtų ne mažiau meistriškai perrašinėti jau šiais laikais sudarytų konciptų²¹, nemažą paauksuotą kryžių. Savaime suprantama, neužmirštas ir sostas: stovi, apgaubtas baldakimo, priešais pat pagrindines paradines duris; jo dešinėje marmurinė konsolė su riterio skydu apačioj, ant kurio – lietuviškas vytis, apvainikuotas didžiojo kunigaikščio regalijomis. Sosto kairėje – kitas puošnus krėslas, tik be konsolės ir regalijų. Jis svetingai paruoštas didžiajam ordino magistrui.

Veikiausiai tai vienintelė menė visoje pilyje, kur viskas taip saikinga, erdvu ir nėra žmonių šurmulio. Štai šiuo metu ten esantys asmenys.

Prie raudono stalo, už kryžiaus, sėdi kažkoks svarbus dvasininkas. Paskendęs maldoje, o gal ir susimąstęs, nes nei juda, nei dairosi. Kai sužinosime, kad tai vilnietis vyskupas, vadinasi, aukščiausiasis jau lyg ir viešpataujančios Lietuvoje Bažnyčios vadovas, mus nustebins kukli ir visai nepatraukli jo išvaizda.

Kitas asmuo – mums jau gerai žinomas dvariškis Liunas. Šią minutę jis stovi labai nusižeminęs, bet šypsosi taip pat, kaip prie ugniakuro pas Bytautą.

Lankstosi ir šypsosi garbingasis ponas Liunas, nes stovi priešais didžiojo kunigaikščio sostą, prie kurio matome dar ir trečią asmenį. Pastarojo išvaizda byloja, kad trokšte trokšta daryti įspūdį visiems ir už visus… Tai vidutinio amžiaus vyras tamsiomis, skvarbiomis akimis, ilgais plaukais. Jo veidas kruopščiai nuskustas, tačiau tai jam nesuteikia tokiu atveju tikėtinų moteriškų bruožų, atvirkščiai – lūpos bei smakras rodo išdidumą ir veržlią energiją. Jo krūtinę ir pečius dengia spindintys plieno šarvai, kuriais žemyn iki pėdų, apgaubtų dailiais geltonais tymo batais, nuteka purpurinis žiponas. Prie šono – lenktas lenkiškas kardas, gausiai nusagstytas deimantais, ant pečių dar ir skaisčiai raudonas apsiaustas, pamuštas šermuonėlių kailiais, prie kaklo susegtas žaižaruojančia sage. Kaire ranka įsirėmęs į šoną, dešine, atrodo, tarsi skeptru žaisti mėgintų. O jei pridursime, kad tas trečias asmuo ant galvos turi šermuonėlio kepurę, kurios purpurinį viršų vainikuoja auksinis kryžius, tokiais pat žiedais pritvirtintas, veikiausiai kiekvienas supras, kad tai ne kas kitas, o pats didysis kunigaikštis.

Statmena raukšlelė tarp antakių išduoda blogą lietuvių valdovo nuotaiką. Negi tai palinkusio prieš jį tarno kaltė? Bet kadangi pastarasis niekada nežiūri tiesiai į valdovo veidą, tai ir dabar nepastebi šio pavojų pranašaujančio ženklo. Paprastai tokiais atvejais jautrios sielos dvariškio ginklas yra atkaklus tylėjimas… Liunas taip pat tyli. Tad šįkart valdovui tenka nutraukti užsitęsusią tylą.

– Tikiuosi, kad bent jau niekas nedrįso prieštarauti aiškiai mūsų valiai? – paklausė didysis kunigaikštis.

– Niekas, šviesiausiasis pone! – prislopintu balsu, tarsi gresiant didelei nelaimei, atsakė dvariškis. – Niekas, tik sergantieji ir…

– Ir? – grėsmingai nusitvėrė jo žodžių valdovas.

– Ir mirusieji, – apsimesdamas naiviu skubiai pabaigė tarnas.

– Kvailas tu! – pro dantis iškošė didysis kunigaikštis, tačiau raukšlelė ant jo kaktos gerokai pasilygino. – Tijūnai²² iš mano valdų? A? – jau švelniau paklausė.

– Knabarnakštis, Žubrukštis, Gelžinis ir Krūtinis. Bet…

– Bet?

– Bajorai jų vengia, sako, pats kunigas didis laidavo mūsų privilegijas, o chamas, tai vis chamas.

– Ką – jiems kvepia lenkų bajorystė?

– Oi, kas kvepia, tai kvepia, šviesiausiasis pone.

– Tikrai? Tad pasakyk, kad yra kvaili! O ir tu su jais, nes gerai žinau – ir tau ne viskas smirda, kas nekaip kvepia. Cha cha cha! Na, o murzos²³ yra?

– Murza Ibrahimas, šviesiausiasis pone, nes Mahmudas net į Totoriją ieškoti kailiaraugių išsiruošė.

– Duok tu juos man visus kartu, supranti? Kartu!

Dvariškis nieko neatsakė, tik nusilenkė, bet taip greitai ir žemai, kad vos kryžkaulio neišsinarino, ir tuojau išėjo.

Dabar didysis kunigaikštis atsisėdo jau į savo sostą, tačiau rūsti veido išraiška nė kiek nesušvelnėjo, o įgavo veikiau susirūpinusio ar nuliūdusio žmogaus bruožų.

– Hm, hm! – atsikrenkštė ir nusispjovė. – Norėčiau viso šito išvengti, – pats sau kalbėjo, – bet ką padarysi? Kitaip negaliu. Negaliu! Užtenka, kad jau prie Smolensko prisikankinau, galvodamas, kad artėja paskutinioji²⁴. Bet Kovas* padėjo… Jėzus Kristus padėjo! – pasitaisė garsiai galvojantis krikščionis kunigaikštis ir žvilgtelėjo į užsigalvojusio vyskupo pusę. – Visa tai turint omenyje, jokiu būdu netinka lygintis su visos Rusios galia prie pat savos pirkios slenksčio palikus alkaną slibiną. Reikia jam kažkuo užkišti nasrus, ir tai – už ačiū! Ar ne tiesa, tėve Jokūbai²⁵?

Bet vyskupas, kunigaikščio pavadintas tėvu Jokūbu, neatsakė, matyt, neišgirdo klausimo. Kunigaikštis taip pat antrukart neužklausė, kalbėjo toliau, daugiau sau, o ne vieninteliam savo minčių patikėtiniui.

– Rusija, taip, Rusija tarsi laukia atlapomis durimis. Dabar arba niekada! O kai įvyks tai, kas turi įvykti, parodys man visi galingiausią valdovą!

Pastarieji žodžiai buvo ištarti taip garsiai, kad vyskupas net apsidairė. Didysis kunigaikštis pasekė jo pavyzdžiu, bet, nieko nepamatęs, pusiau juokais, pusiau rimtai dabar jau tikrai į vyskupą kreipėsi:

– Štai taip, švenčiausiasis tėve! Atiduodu šiandien Žemaitiją de noviter²⁶ ir gerai elgiuosi, a? Juk kai paprašysiu, leisi man jos sugrąžinimo reikalauti, kad ir rytoj, esant reikalui, išplėšti iš slibino nasrų su jo visais viduriais? Cha cha cha! Ar ne tiesa?

Tačiau vyskupas ir šį kartą nieko neatsakė – mat atsivėrė durys ir besišypsančio Liuno atvesti į salę pradėjo grūstis žemaičių bajorai, taip pat iškviesti tijūnai.

Į vidų plūstančių žemaičių akys buvo plačiai atmerktos, burnos pusiau pravertos, o jie patys atrodė kaip sugauti. Tas ir anas nusilenkė ant slenksčio, kiti šio sumanymo atsisakė ar nedrįso, tik mindžikuodami nuo kojos ant kojos tarsi iš nusistebėjimo krypavo. Pagaliau visi suėjo, sustojo ir laukė. Tik vienas murza Ibrahimas, kuris čia atvyko kaip kunigaikščiui priklausančių kaimų tijūnas, be to, per protekciją įsigytų ir plačių, miškais apaugusių plotų savininkas, kaip totorius pasveikino savo geradėją poną pagal visas Rytų etiketo taisykles – krito prieš jį veidu ant žemės, kakta ją mušė ir taip nuolankiai bučiavo, kad net nuo plikos galvos feska nusirito, o supinta kasa išsipynė. Visa tai prajuokino didįjį kunigaikštį, kuris prabilo juokaudamas, pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai:

– Nedurniuok, murza Ibrahimai! Argi nematai, kaip tikrieji mūsų vergai sveikina savo poną ir gaspadorių? Na na, – vėl pasisuko į žemai besilankstančius, jautrius tariamiems žodžiams žemaičius. – Nesate dėl to kalti – kaltas laikas. Kažkada gretimų kunigaikščių pasiuntiniai prieš visos Lietuvos karalius bučiavo žemę, tai tiesa, bet šiandien teliko jums kažkoks duc²⁷ ar princeps²⁸, bet ir tai tik tol, kol galingiausiems patiks. Na taip, divina providentia²⁹! Ar ne tiesa, tėve Jokūbai? Tiktai… – staiga užsidegdamas pridėjo Kęstučio sūnus. – Vardan Perkūno! Per Deum omnipotens³⁰! Taip ilgiau tęstis negali! – Akylai pažvelgė į žemaičius: buvo klausomasi jo tarsi per vokišką pamokslą. Tad trumpai paklausė: – Ar žinote, kodėl jus sušaukėme?

Tyla buvo iškalbinga, visgi didysis kunigaikštis pakartojo klausimą.

Šį kartą tai vienas, tai kitas giliai atsiduso, trečias, kumščiuodamas alkūne kaimyną ir tarsi taip jį skatindamas kalbėti, atsikosėjo. Tačiau kaimynas nenorėjo suprasti paakinimo, ir nejauki tyla dar nežinia kiek būtų užsitęsusi, jei iš minios nebūtų išsiskyręs ir savo kailiu nesurizikavęs rimtas, žilas kaip obelis bajoras. Nusilenkęs ponui, jis taip prakalbo:

– Kunigas didis! Žinoti tai žinome, bet… – ir nutilo.

– Bet? Kas per „bet“, garbingasai Daumantai? – raukydamas antakius grėsmingai paklausė didysis kunigaikštis. Vis dėlto nelaukdamas garbingojo Daumanto atsakymo, pats susirinkusiųjų miniai sušuko: – Tad žinote?! Tai gerai! Bent jau laiko veltui negaišime, nes brangus jis ir man, ir jums. Ei, Liunai! Kviesk Grosmajistrą ir jo palydą, taip pat ir maniškius – bus reikalingi prie pergamentų.

Liunas šoko už durų, o senasis Daumantas dar kartą nusilenkė:

– Kunigas didis! – pratarė nuolankiu balsu. – Pasigailėk mūsų – nežudyk, neatiduok į šlykščią nelaisvę, nes…

– Nes – kas?

– Nes negali būti, kad tu, šlovingojo Kęstučio ir šventosios mūsų kunigaikštienės sūnus, trokštum žemaičių pražūties.

– Kaip mane gyvą matai! Nenoriu to! – sušuko Vytautas, jo veidu perbėgo tamsiai raudona pykčio ar kokio kito jausmo banga. – Nenorime, – pakartojo rimčiau. – Ir jei kas nors kažkuo panašiu mus kaltinti drįstų, tu, mūsų didžiojo tėvo senasis bičiuli, kuris šventąją kunigaikštienę ir mūsų mylimą gimdytoją pažįsti, spjauk tokiam į akis! Supranti?

– Na tai ką čia mums įsitvėrę kartoja apie kažkokią priesaiką, apie…

– Klausyk, Daumantai, – staiga pertraukė didysis kunigaikštis, – tu – žemaitis?

– Iki sielos gelmių, kunigas didis. O ką?

– Tai pasakyk man, bet nuoširdžiai, – kunigaikštis prislopino balsą, kad tik Daumantas girdėtų jo žodžius. – Nuo kada jūs taip susibičiuliavote su baltaisiais vienuoliais, kad net pasišaipyti iš jų nedrįstate, a?

– Mes?! Kunigas, mes su-si-bi-čiu-lia-vo-me?! Mes – su jais?! Cha! Greičiau Žemaitija skradžiai žemę prasmegs, nei tai nutiks! Veikiau…

– Užteks, seni! Aš už tai, kad netektų skradžiai žemę prasmegti. Protingas supras iš pusės žodžio. Bet prisiekti privalote, supranti? Privalote! O dabar eik ir nesuk galvos tiems kvailiams!

Senas bajoras suskubo uoliai vykdyti įsakymą, mat šis buvo lyg ir neginčytinas… Ar suprato ką iš pono žodžių ir ar užteko to „pusės žodžio“ – kitas reikalas… Nesuko niekam galvos, o ir laiko tam nebuvo. Durys vėl atsivėrė, tik jau kitoje pusėje, ir į menę iškilmingai įžengė didysis Teutonų ordino magistras – Konradas fon Jungingenas³¹, o paskui jį… Dieve gailestingas! Mažiausiai kapa auksu, sidabru ir plienu žėrinčių aukštų ordino dignitorių, riterijos atstovų, taip pat ir lietuvių ponų pusę menės užpildė.

Ko tik nebuvo tarp tos dviejų stovyklų vyresnybės! Didžiojo magistro svitos branduolį sudarė³²: Kunas fon Lichtenšteinas, didysis komtūras; Verneris fon Telingenas, didysis maršalas; Johanas Rumpenheimas, didysis gydytojas; Burghartas fon Vobecke, didysis drabužininkas; Arnoldas fon Heckeris, iždininkas; Ulrichas fon Jungingenas, Balgos³³ komtūras; taip pat grafas Frydrichas fon Colerno, Ragainės³⁴ komtūras.

Iš lietuvių vadovaujančiųjų³⁵: Goštautas, Vilniaus vaivada; Čupurna, maršalka; Sungaila, kancleris.

Taip pat svarbiausi kunigaikščio aplinkos žmonės³⁶: Minigaila, Nemira, Gedgaudas, Žostautas, Vidiminas ir Kęsgaila.

Didysis kunigaikštis žengė pasitikti didžiojo ordino magistro. Prasidėjo abipusis lipšnumo demonstravimas, kurio metu vyskupui buvo atnešti iškilmingi apeiginiai drabužiai…

Greitos didžiojo magistro akys tai pastebėjo. Išbėręs didžiajam kunigaikščiui visą dar iš vakaro paruoštų meilių žodžių atsargą, teikės ir mūsų vyskupui, paskui ir visam apstulbusių žemaičių būriui parodyti dantis, tai yra jiems savaip nusišypsoti… Bet netikėtai šalia jo stovintis maloningasis Johanas Ochmanas, ordino kapelionas, nei iš šio, nei iš to keistą klausimą žemaičiams uždavė:

– Broliukai mano, o ar visi esate krikščionys?

Savaime suprantama, niekas iš tariamų broliukų nebuvo pakankamai kompetentingas šiuo klausimu… Mat mažų mažiausiai du ar, kaip sakoma, ir daugiau kartų, esant skirtingoms aplinkybėms, yra priėmę šventąjį krikšto sakramentą. Tad tylėta. Kadangi niekas nepaprieštaravo, netgi totorių murza, kuris iš dokumentų žinojo, kad yra musulmonas; tad gera dviejų sąjungą sudarančių didžiųjų – kunigaikščio ir magistro – valia savaip aiškinosi šį mažųjų tylėjimą ir skubėjo prie reikalo eiti…

Tarp bajorų, kurie tėvui Jokūbui priešais kryžių skaitant priesaikos tekstą ir evangeliją pakėlė į viršų pirštą ir taip patvirtino priesaiką, tarp bajorų, prisiekusių ištikimą priklausomybę neapkenčiamam ordinui, buvo ir mums žinomas Treniota. Tačiau kitoje pusėje, tai yra tarp ordino dignitorių ir riterių, matome žmogų, kurio niekada tokioje garbingoje draugėje pamatyti nesitikėtume. Treniotos tarnas! Iš tikrųjų stovi vienaakis senis už didžiulio rudabarzdžio riterio pečių, taiko sveikąja akimi į savo jaunojo pono pusę ir vogčiomis siunčia kažkokius ženklus… Tuo pat metu pirštu į vokietį rodo, keistai šypsosi ir galvą kraipo, tarsi sakytų: „Nutvėriau jį ir laikau!“

Turėjo žemaičiai savų priežasčių neteikti didelės reikšmės vokiškai priesaikai, vis dėlto šios iškilmingumas iki sielos gelmių sujaudino prasčiokišką jų sielą. Taip sujaudino, kad pagaliau išleisti į laisvę atrodė kaip po rusiškos, gerai iškūrentos pirties – suprakaitavę ir įraudę… Be to, jau dingę iš pono akių, keikė baisiausiai, keikė šlykščiausiai, net patiems ausys linko… Bet ką? Gal… kunigaikštį? Anaiptol! Tokiai šventvagystei žemaitis pasiryš tik kraštutiniu atveju, pavyzdžiui, kai jau jam iš nugaros diržus kas ne juokais pradės rėžti… Tad kol kas keiktas tik pats Grosmajistras, na ir visa jo vokiška valdžia: Grosmajistras už tai, kad apraizgė kunigaikštį, valdžia – kad engs juos dabar lyg ir legaliai…

Šventosios kunigaikštienės, kuri iki šiol tarp savųjų gyveno, vėliau tarp jų ir numirė, ir nenužudyto keršytojo už žemaičių skriaudas sūnus sugebėjo iki galo išsaugoti atlaidžią žemaičių simpatiją. Net jei ir būta keiksmų, kuriuos už jį, per jį ir su juo ne kartą teko iškęsti. Ir nereikia stebėtis: paskutinis nykstančios Lietuvos didvyris daugeliu atžvilgių nusipelnė savųjų nuolaidaus žvilgsnio, o jo savimeilė pernelyg išaugo tik mūsų laikais, ir tai istorikų valia, po truputį susilaukia kritikos… Dar neatėjo, gal niekada ir neateis tas laikas, kai bus smerkiamas krauju ir ugnimi penėtas didvyriškumas… Ne vienas žmogus pasibaisėjęs suka akis į šalį nuo laukų, nuklotų lavonais, nuo griuvėsiais virtusių miestų ir miestelių, nuo ištuštėjusių kaimo vietovių. Nepaisant to, dėl žmonių vargų aplinkybes apkaltinant, poetiškas legendas prakeiksmų adresatams uoliai kartojant, šių baisybių kaltininkai vis dar didvyrių gretose puikuojasi… Tačiau – prie reikalo.

Kodėl naujiesiems ordino pavaldiniams puotauti nesinorėjo, atspėti nesunku, tad vėl prisivilioti juos į pilį, kad gera valia išgertų į Grosmajistro sveikatą, nepaisant lipšnių pastangų, jau neįstengta. Išsibėgiojo visi prieš pat vakarą, kad savo dvareliuose ir numach* laisviau keikti galėtų, o po to – sąmokslus prieš engėjus rengti pradėtų.

Pilyje, tiksliau – susirinkime, matome tik du žemaičius: Treniotą ir jo tarną. Bet ir jie visiškai kelionei pasirengę: apsiginklavę ir raiti tyliai šnekučiuojasi. Iš to galima spręsti, kad kažko laukia, dėl kažko slapta tariasi. Ir iš tiesų pokalbis yra ganėtinai paslaptingas.

– Tai sakai, – kalba Treniota, – kad su juo net neverta šnekėtis?

– Nė vieno žodžio, – patvirtina tarnas.

– Tai gerai!

– Cha cha! Ne man tai sakyti! – senis pakarpė ūsiukais ir nuovokiai sumirkčiojo akimi. – Patarčiau netgi kuo nors užsikimšti ausis, kad netektų girdėti, kaip mes piktžodžiauti pradėsime. Na, o dabar palengva judėkime, nes nuo arklidžių girdžiu kanopų bildesį. Pavys už tilto.

Ir pasuko link vartų.

Iš tikrųjų kieme netrukus pasirodė vokiečiai. Sėdėjo ant augalotų žirgų, šuoliais skubančių prie vartų. Buvo keturiese, apsiginklavę nuo galvos iki kojų. Baltas besiplaikstantis apsiaustas ir plieninis šalmas, papuoštas stručio plunksnomis, leidžia suprasti, kad kažkur išsiruošia kryžiuočių riteris. Iš puikaus jo sudėjimo ir tankios rudos barzdos atpažįstame riterį, už kurio pečių kunigaikščio menėje senasis Treniotų tarnas su savo ponu pasikeitė paslaptingais ženklais. Kiti trys buvo paprasti knechtai.

Riterio tarnai mums mažiausiai rūpi, bet jis pats… Kadangi tai riteris ir iš stuomens, ir iš liemens, o žemaičiai už tilto dar nepavyti, leisk man, maloningasis skaitytojau, trumpai jį apibūdinti, tai yra tarti apie jį keletą žodžių.

Tai Hermanas fon Ryzenbauchas³⁷, kilęs iš Vestfalijos³⁸. Stipriose jo rankose slypi tokia jėga, kad gali vienu plataus kalavijo kirčiu jaučiui galvą nuritinti, vėliau to jaučio ketvirtį vienu prisėdimu sukirsti, kad tik būtų kuo užgerti. Dėl šių priežasčių garsėja tarp saviškių ir džiaugiasi nenugalimojo aureole. Nors… Antra vertus, šis stipruolis turi ir mažų ydų… Pavyzdžiui, kartais savo ordiną kompromituoja disciplinos pažeidimais: vartoja linksminamuosius gėrimus, žaidžia kauliukais azartiškus žaidimus, na ir karštai meilinasi moterims, tiesą pasakius, dažniausiai pagonėms, dėl to priešiškoje Lietuvoje paprastai progų nepaniekina.

Du žemaičiai, palikę už nugaros pilies tiltą, pasuko į Medininkų traktą, bet kadangi ir naujasis mūsų pažįstamas riteris fon Ryzenbauchas su savaisiais knechtais padarė tą patį, žemaičius pasivijo. Riteris gan išdidžiai pasveikino senajį tarną, už tai šio buvo apdovanotas nuolankiu nusilenkimu. Toliau visas raitelių būrelis patraukė kartu. Kartu: kryžiuočiai ir žemaičiai – Medininkų, Žemaitijos širdies, link.

Tuo metu saulė vis greičiau, vis labiau rausdama linko vakarų pusėn, kol galiausiai pasislėpė už tamsiai violetinių debesų juostos. Iš kitos pusės savo sidabrinę galvą virš žemės smalsiai iškišo mėnulis – visa apgaubė naktis…

– Tėve, – kreipėsi Treniota į šalia žingine jojantį savo seną tarną, kai keturi svetimi raiteliai šiek tiek išsimušė į priekį. – Tėve, liūdna man ir sunku… Nes…

– Nes – kas? – neramiai perklausė senis.

– Nes… Tu čia tarp mūsų nereikalingas, ištikimasai, senasai mūsų sargu*!

Senolis atidžiai pasižiūrėjo Treniotai į veidą ir palingavo galvą.

– Sakai, nereikalingas? Suprantu tave, sūnau. Bet įdėmiai paklausyk manęs: turėjau aš tris sūnus, krito visi – vienas Medininkuose, antras prie Romnų³⁹, trečias prie Dubysos; turėjau dvi mergeles, ir sumenko man abi kaip tavo mylimoji. Ir štai aš, likęs vienas benamis senis, turiu svetima duona misti. Ir tu man sakai – nereikalingas!

Čia senis, praradęs iškilmingą santūrumą, tapo stačiokiškai grubus, nusispjovė ir arklį spustelėjo, veikiausiai norėjo aplenkti savo jaunąjį poną. Bet šis užbėgo jam už akių:

– Stok! – sušuko. – Taip prikibai prie tų vokiškų kaliausių, kad nėr kaip su tavim ir pasikalbėti. Kai vėl prie jų prilipsi, tai gal jau ir nepasimatysim.

– Cha, būtent. Bet ką čia kalbėti? Ką kalbėti? – nenoriai burbtelėjo senas žemaitis, prilaikydamas savo arklį. – Turiu prižiūrėti, kad jis sveikas, su dvasia ir visais viduriais, būtų pristatytas velniui – jo tėvui.

Abu nutilo. Treniotai, matyt, kažkas gulėjo ant širdies, bet nežinojo, kaip tai išsakyti. Galiausiai ryžosi gan naiviai, kaip paprastai išsisukama iš tokių situacijų, paklausti:

– Ar tu… krikščionis?

Senis vėl neramiai pasižiūrėjo į jaunuolį.

– Ei, sūneli, – tarė išsisukinėdamas, – o kas dabar Žemaitijoje žino, kuo turi tikėti ir ko dar reikia tikėtis! Tad gyvenk savo ir… lik sveikas!

Ir nušuoliavo senis kaip galėdamas greičiau, net nesidairydamas, matyt, baiminosi, kad vėl bus sulaikytas.

Riterio fon Ryzenbaucho baltas apsiaustas ir žėrintis šalmas, gausiai mėnulio spindulių apipiltas, buvo aiškus taikinys žemaičio akiai. Pastarasis, net neįtardamas, kad jo laukia naujas išbandymas, skubėjo tiesiai raitelių link.

Šlovingasis ordino stipruolis, gal iš pagrindų permąstęs visus galimus pavojus keliaujant kartu su dviem žemaičiais, gal jų šnabždesių išgąsdintas, o gal atradęs kokių nors kitokių priežasčių, staiga savo žirgą sustabdė. Kai senis priartėjo, riteris įdėmiai pasižiūrėjo į jo vienintelę akį.

– Klausyk, tu! – tarė lėtai, bet grėsmingai. – Jeigu išdavystę planuoji ir į pasalą mus vedi, tai… saugokis! Vargas tau!

Kaip pagal komandą knechtai apsupo žemaitį. Bet senasis, nors ir užkluptas iš netyčių, neatrodė panašus į išdaviką – nustebęs traukė pečiais, galiausiai pradėjo žegnotis:

– Wardum Diewa, Tiewa ir Sunaus!* Kas čia jums į galvą šovė?

– Nuolatos šnibždatės su tuo meškinu, kuris va iš ten žiūri į mus padilbom.

Senis net nematė reikalo atsakyti į mestus jam kaltinimus, tik žvilgčiojo į Treniotą, kuris kaip tik prijojo, ir juokaudamas į jį kreipėsi:

– Ei, kūmai, stok! Pamėtėk čia savo kalaviją! Atrodo, aštrus, nes mūsų draugai bijo į jį susižeisti. Cha cha cha!

Senis, piktai mirksėdamas akimi, juokėsi iš savo sąmojo, tačiau tokia negarbinga prielaida įžeidė riterį.

– Pagonių šunie! – sušuko. – Kas tai – juokai?! A?!

Treniota, šmaikštaus tarno pavadintas kūmu, vis dėlto paklausė jo sąmojingo kvietimo, ir lenktas kardas – vienintelis jaunojo žemaičio ginklas – skambėdamas nukrito ant akmenų.

Šis paklusnaus jaunuolio mostas išėjo į naudą žemaičiams, o kai dar nenusisekęs juokdarys atsiprašinėdamas į kojas nusilenkė, riteris visai nusiramino ir, tarsi nieko nebūtų įvykę, visi sutartinai patraukė toliau.

Priešingai, didžiadvasiškas riteris pajuto netgi būtinybę užglaistyti netikusį įspūdį, kurį nekaltam senukui galėjo sukelti nepagrįsti jo įtarinėjimai, tad pats žemaitį įtraukė į pokalbį – na šiek tiek satyrišką.

– Tai tu, mano seni, – arčiau prijodamas ir maloniai šypsodamasis tarė, – jėga gabeni mane pas merginą! Cha cha cha! Ir laiduoji gerą priėmimą! A? Ką? Prisiektum, kad nieko nepridėsi nuo savęs, jei ką perduoti ji lieptų?

– Kaipgi kitaip. Jei jau mūsų bajorai jūsų Grosmajistrui ištikimybę prisiekė, tai kodėl aš šitą ten… Oi, oi!

– Tik nežinia, kaip saugiau – ar iš jūsų, žemaičių, traukti priesaiką Kristui, ar Perkūnui…

– Vis tiek, vis tiek, maloningasis riteri!

– Hmm, hmm! Kaip – vis tiek? Dievaži, juokingas tas senis! Girdi, Grauritai! Sako: „Vis tiek.“

– Wunderbar!⁴⁰ – stebėjosi užkalbintas knechtas.

– Na taip, tai neturi reikšmės, bet… – riteris pasilenkė prie pat vienaakio patikėtinio ausies ir kelias akimirkas jam kažką šnibždėjo.

– Kažkoks žemaitis, – baigė garsiai. – Ką? A? Na, o paskui į Klaipėdą?

Žemaitis pritardamas palingavo galvą ir nusišypsojo, bet riteris iš tiesų pradėjo svajoti:

– Hmm, hmm… Daug teko matyti – ir tokių, ir anokių geltonplaukių, bet antros tokios merginos dievaži neatsimenu.

– Mergina, maloningasis riteri, – žarstė sąmojus senis, – kaip žolynas: kas ją sau nugnybs, tas ir turės. Visos jos tokios!

– Cha cha! Ir tavęs, matyt, būta apsukraus žaidėjo. Tiktai ne mane tau mokyti: tuose reikaluose turiu daug patirties. Nesigiriant… Cha cha cha!

Garbingajam riteriui visai nuotaika pasitaisė, juokėsi taip, kad net balti dantys iš po rudų ūsų blizgėjo. Netaupė ir savo vedliui klausimų, kurie visi apie vieną reikalą sukosi.

Senis, įtrauktas į tokio pobūdžio pokalbį, kurį laiką pritarė arba prieštaravo, bet galiausiai pradėjo kantrybės netekti.

– Duotumėte jau ramybę, riteri, nes per jūsų kalbas dar pasiklysime, – diplomatiškai tarė ir sveika akimi pradėjo akylai dairytis į šonus.

Netrukus iš plataus kelio pasuko į kažkokį traką, kuriame dėl kelmų ir atvašynų turėjo keliauti vorele. Buvo jau vėlyvas metas, pats vidurnaktis. Kai rytuose tamsus dangaus skliautas nublanksta, motina gamta primena savo teises, pradeda primygtinai lenkti savo vaikus prie miego. Visi užtilo, ir jeigu neįmigo, tai tiek apsnūdo, kad apie pašnekesius jau niekas negalvojo.

Mišku mūsų keleiviai tylėdami jojo ilgai, kol pagaliau jų apsunkusioms akims atsivėrė žvilgsniu neaprėpiama lyguma: nemiškinga ir negyvenama – kaip stepė… Kur ne kur tarsi kreivotų milžinų sargybiniai stirksojo juodi, išsiklaipę kėniai, krūvelėmis susimetę spaudėsi platūs, pilvoti, lyg ir kadagių krūmokšniai, šen bei ten virš vandens klanų bei balų tarsi skraistės draikėsi ir lingavo kažkokios baltos, magiškų galių ore pakabintos miglos, jau pradėjusios švytėti sidabru nuo pirmųjų apyaušrio spindulių.

Mūsų raiteliai, vadovaujami seno žemaičio, nesvyruodami įjojo į keistą lygumą. Kelias iš karto tapo klampus. Iš tikrųjų tai nebuvo kelias, o kažkokia niekieno neliesta veja… O vienam iš knechtų netgi atrodė, kad žemės paviršius platoku ruožu supasi ir linksta. Visa tai taip pralinksmino vienaakį vadovą, kad visus juoku užkrėsti sugebėjo.

– Pentinais žirgui! – pagaliau sukomandavo, kai juoktis nustota. – Pentinais! Nes žemė tam tikrų atsargumo priemonių imtis reikalauja… iš tiesų, – pridėjo tarsi nenorėdamas. – O dabar – vora! Visada paskui mane!

Vadovas pasuko į dešinę, vėliau – į kairę. Tuoj už jo jojo knechtai, riteris, voros pabaigoj – Treniota. Taip keliauta gan ilgokai, kol staiga:

– Gib acht!⁴¹ – netvirtu balsu šūktelėjo vienas knechtas – jo sunkus žirgas įsmuko iki pat kelių.

– Halt!⁴² – tai matydamas sukomandavo fon Ryzenbauchas, bet patyręs vadovas jį peršaukė:

– Ne halt, ne! Tik pentinais, sakau, nes…

– Nes – kas? – smalsiai pasiteiravo riteris.

– Nes pražūsime! – trumpai atsakyta.

Tad pasinaudota pentinais, ir patarimas pasirodė teisingas – knechtas iš pelkės išsikapanojo ir jau saugodamasis kartu su kitais paskui vedlį nusekė. Iškilmingą tylą pertraukdavo tik nukamuotų žirgų, kuriems negailėta paraginimų, prunkštimas.

Tuo metu gerokai prašvito. Knechtai ėmėsi rožinio, tai liudijo atklystantys poterių žodžiai: Pater noster… Ave Maria⁴³… ir vėl Pater noster… Staiga vėl nuaidėjo riksmas, kupinas siaubo ir baimės:

– Donner Wetter!⁴⁴

Vienaakis vadovas kažkur prapuolė be pėdsako, o su juo ir vienas iš knechtų. Dingo kaip į vandenį, tarsi nė nebūta. Pagaliau kiti net pagalvoti apie tai nespėjo, ir vėl:

– Gott im Himmel!⁴⁵ – sielvartingai nuaidėjo ir du likę knechtai tarsi išgaravo riterio ir Treniotos akyse.

Pastarieji, matyt, pajuto susidariusios padėties rimtumą, bent jau riteris, nes išblyško kaip drobė ir jau drebančią ranką į viršų kėlė, kad švento kryžiaus ženklu paliudytų Dievui savo pamaldumą… Deja, ir šiam veiksmui jam jau nebeliko laiko, nes štai žaibo greičiu prie jo prišuoliavo žemaitis, mitriai kaip lūšis peršoko nuo savo arklio ant riterio žirgo ir kaipmat už vokiečio pečių atsidūrė… Ore kažkas blykstelėjo. Tai peilis Treniotos rankose, panaudotas barbariškai – vietoj pentinų… Išlakusis žirgas stojos piestu ir iš visų jėgų šoko priekin… Tai buvo paskutinis jo gyvenime šuolis… Ir žirgas, ir du jo raiteliai dingo paskui kitus. Toje vietoje tik sukunkuliavo juoda pliurza, kartą ir antrą prasmegėliai tarsi bandė iškilti į paviršių, bet neilgam, greitai vėl į gilumą nugrimzdo – amžiams… Iškilo dar keliolika rūdžių spalvos burbulų, pasisukiojo vandens paviršiuje, bet ir jie netrukus susproginėjo… Aplinkui įsiviešpatavo mirtina tyla… Net nepagalvotum, kad prieš akimirką čia keliavo kryžiuočiai ir jų vedliai žemaičiai…

O Treniotos arklys, tiksliau – Mantvilaitės žirgas?

Laiku paliktas vadovautis savo instinktu, jis laimingai išvengė grėsusios mirties. Raitelio valios pavestas, skrido strėlės greičiu per klampynes, kad net vanduo iš po kanopų tiško sidabriniais purslais; lėkė saugesnių krantų link, vikriai peršokdamas pražūtingus klanus ir verdenes… Netrukus po kojomis pajuto tvirtą pagrindą…

Reikia manyti, šnervės buvo įraudusios ir išsiplėtusios, o akys laukinės ir apsiblaususios, kai su lemtinga ir kartu trokštama žinia nuo savo raitelio, kerštingo žemaičio, pasiekė savo ponią – žemaitę, už kurią buvo atkeršyta…

Malonusis skaitytojau, girdžiu tavo priekaištą:

– Pavadinimas neatitinka turinio: „Vienuolika griaučių…“ Labai gražu, tačiau – kur jie?!

Atsakysiu: matei juos visus net nenumanydamas to, mat atlikdami savo vaidmenis dar nebuvo pliki, o paslėpti kūno ir odos, aprengti tuo, ką Dievas davė, arba ką žmonės sugalvojo… Tad prie to, ką iki šiol kalbėjau, man telieka pridurti trumpą istoriją apie jau apnuogintus griaučius, kurie per beveik penkis amžius (1404–188..) kuo puikiausiai išsilaikė…

Taigi viskas savo vietose, nuo papildomos istorijos net negalvoju išsisukinėti. Štai ji.

Tai įvyko viename iš bajoriškų dvarelių, tarp Kauno ir Varnių*, Žemaitijoje, 188…-aisiais.

Teikės mane aplankyti garbingas veteranas X, kareivis, o į antrą gyvenimo pusę – dar ir inžinierius. Iš karto pastebėjau, kad yra labai susijaudinęs. Vos tik atsisėdo, į mane tokiais žodžiais kreipėsi:

– Atėjau pasakyti jums labai keistą žinią.

– Kokią gi, pulkininke? – smalsiai paklausiau.

– Pono vienuolika griaučių atsirado!

– Mano… griaučių? Nesuprantu!

– Juk tai jūs, pone, pasakojote man istoriją apie Treniotą ir Mantvilaitę, istoriją, kurią senuose popieriuose perskaityti pavyko?

– Taip, bet ten nebuvo nė užuominos apie jokius griaučius.

– Na taip, kaip ir nebuvo, o vis dėlto… Paklausykite atidžiai: tikriausiai ne paslaptis, kad grafo X pavestas atidariau durpyną čionykštėse pelkėse.

– Žinau, žinau.

– Taigi, Cegielskio durpsemėmis⁴⁶, kurios, beje, visai gerai dirba, iškasiau… atspėkit, ką?

– Žinoma, durpių kalną.

– Še tau! Tikriausiai taip ir yra, bet durpėse radau ir vienuolika pono griaučių!

– Vėl nieko nesuprantu!

– Tegu veln!.. Kaip čia iškloti! – nekantravo senas kareivis. – Žmonių – šeši, arklių – penki. Tai jau vienuolika. Jeigu dar Mantvilaitės žirgas būtų nepabėgęs, – būtume suradę dvylika. Na ar ne taip? Pats paskaičiuokit!

Sumečiau: garbingasis pulkininkas savo kasykloje iškasė riterio Hermano fon Ryzenbaucho, trijų jo knechtų, Treniotos ir vienaakio žemaičio griaučius!

Tikslumo dėlei pasakykime, kad žmonių griaučiai vėl į bendrą kapą atgulė, tik dabar jau kapinėse.

Tebūnie jiems lengva mūsų visų motina žemelė, o mūsų Teisėjas prisikėlimo iš mirusiųjų dieną – gailestingas!

Versta iš: Nikodem Erazm Iwanowski. Jedenas´cie szkieletów. Warszawa: Tygodnik Powszechny, 1887, Nr. 18–24 ir 26

_________________________________

* Didalis – milžinas.
* Krewe (krivis – vert.) – žynys, vaidila.
** Grosmajistras (vok. Grossmeister – vert.) – didysis ordino magistras.
*** Rygpiutis – rugpjūtis.
**** Bojaro – bajoro.
* Alusis – alučio.
** Ragany – raganos, piktosios miško deivės.
* Meszka – lokys, meška (rašoma – do stu par mešków, pažodžiui – po šimts meškų; vert.).
* Kunigas didis – Didysis kunigaikštis.
* Pragaru – pragaro.
* Kęstučio Birutės.
** Marienverderis, 1384 metais.
* Kovas – karo dievas.
* Numach – namuose.
* Sargu – sarge.
* Wardum Diewa, Tiewa ir Sunaus! – Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus!
* Anksčiau – Medininkai.

1 Nuoroda į Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“ (Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos (Pasaulinės literatūros biblioteka). – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 630 / Vertė Just. Marcinkevičius): „Mirtis – motulė, ji, kaip tas svogūnas, graudžią / Paglosčius ašarą mums iš akių išspaudžia, / Lopšely gulinčius jau prie savęs mus glaudžia!“ („Śmierć matula, powiada Baka, jak cebula / Łzy wyciska, gdy ściska, a równie przytula / I dziecko, co się lula, i zucha, co hula!“ Mickiewicz A. Pan Tadeusz. Księga Dziewiąta (Biblioteka Narodówa, Nr. 83). Wrocław– Warszawa–Kraków–Gdańsk–Łódź: Zakład narodowy imienia Ossolińskich-Wydawnictwo, 1982. – S. 429, w. 235–237. Pirmasis leidimas – 1834 m.) Lenkiškame tekste sakoma, kad tai Bakos sentencija. Jėzuitas Juozapas Baka (1707–1780) – satyrinio kūrinio „Pastabos apie neišvengiamą, visų laukiančią mirtį“ (Baka J. Uwagi o śmierci niechybnej, wszystkim pospolitej. – Wilno, 1766) autorius, moralistas ir katechetas, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje veikusios Geros mirties brolijos (Bractwo dobrej s´mierci) pamokslininkas, Miestiečių kongregacijos (Kongregacja mieszczan) prefektas, ilgą laiką gyvenęs ir dirbęs Vilniuje. Savo religinio pobūdžio darbus ir moralizuojančius eilėraščius spausdino anonimiškai. „Pastabos…“ buvo labai populiarios tarp draugijos „Nenaudėliai“ („Szubrawcy“) narių. Šio kūrinio autorystę, publikuodami antrą jo leidimą 1807 m., atskleidė leidėjai (R. Korsak – jis parašė ir pratarmę), traktavę darbą kaip nevalingą humoristikos reiškinį. Panašiai nusiteikęs ištraukas iš „Pastabų…“ bei pratarmės cituoja ir A. Mickevičius, turėjęs šį kūrinio leidimą.
2 Medininkai yra viena iš paslaptingiausių ikikrikščioniškų istorinių vietovių XII–XIV a. Žemaitijoje. Kryžiuočių žygių keliai vis aplenkdavo Medininkus, o kronikose užsimenama, kad net žvalgai negalėdavo pasakyti ar rasti kelio į tą vietą. 1314 m. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ Medininkai paminėti kaip teritorinis vienetas, kaip teritorija Medininkai minimi ir kituose tuometiniuose raštuose bei vėlesnėse studijose (pvz., Jerzy Ochmański), o kai kurie rašiusieji istorinėmis temomis (pvz., vysk. Motiejus Valančius, kun. Antanas Juozapavičius, kraštotyrininkas Pranas Vasiliauskas) Medininkais laikė Varnius. Tačiau Varniuose nebūta stiprios pilies (piliakalnio), tad kai kuriems tyrinėtojams kilo mintis Medininkais laikyti Medvėgalį. Ir tik visai neseniai pastebėta, kad Vartbergės „Livonijos kronikoje“ aprašytame 1370 m. žygyje yra tiksliausios nuorodos Medininkų vietovei identifikuoti. Žygio maršruto analizė leidžia tvirtinti, kad ikikrikščioniški Medininkai lokalizuotini Pavandenės/Miestalio teritorijoje šalia Gludo ežero, t. y. apie 8 km į šiaurės rytus nuo Varnių (Ivinskis A., Kareniauskas J. Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija // Žemaičių istorijos virsmas: iš 750 metų perspektyvos. – Vilnius: Aidai, 2004. – P. 56–106). Medininkų vardą Varniai įgijo tik 1417 m. spalio 24 d. oficialiame rašte paskelbus, kad „vietoje, vadinamoje Varniais“, steigiama Medininkų vyskupija. Tai dirbtinis „perkrikštijimas“, siekiant gerai žinomą vardą suteikti Katalikų Bažnyčios administracijos vienetui. Tačiau šis pervadinimas pasirodė nepatvarus, du pavadinimai buvo vartojami greta, kol nuo XVI a. pabaigos vėl grįžo senasis – Varniai.

N. E. Iwanowskis, kalbėdamas apie Medininkus, turi omenyje Varnius, vėliau kūrinyje tai pasakoma. Minimi keturi ežerai tarsi būtų: iš šiaurės nuo Varnių – Stervo ežeras su Tetervinės ir Utėlių pelkėmis, iš šiaurės rytų – Biršulio ežeras su Vartavų pelkėmis, kiek toliau į rytus – Gludo ežeras, iš pietų – Lūkstas su Debesnų pelkėmis. Dabartinės Varnių katedros vietoje archeologai yra aptikę alkavietę ir pagoniškas apeigas menančius pėdsakus.
3 Trimurti – brahmanizmo ir induizmo trejybė, kurią sudaro Brahma – visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir siela; Višnus – jos sergėtojas; Šyva – naikintojas.
4 Kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas kryžiuočių žygius į Lietuvą, pirmą Medininkų užpuolimą mini 1314 metais. Tuomet kautynes prie Lūksto ežero vokiečių riteriai pralaimėjo ir buvo sumušti. Ypač žiaurios kovos įvyko 1329 metais, kai kryžiuočiai laikė apgulę Medvėgalio pilį. Pagal kronikas kryžiuočiai Medininkus dar užpuolė: 1316, 1320, 1355, 1370, 1381, 1389, 1393 ir 1399 metais.
5 Treniota – istorinė asmenybė, 1263–1264 m. didysis Lietuvos kunigaikštis. Tikėtina, kad 1261–1263 m. Treniota, kaip LDK submonarchas, valdė Vidurio ir Vakarų Lietuvą, t. y. visą tuometinę Žemaitiją. Kūrinyje šis vardas yra pasiskolintas.
6 Užpelkiai – dažnas vietovės pavadinimas Žemaitijoje.
7 Koboliai – namų dvasios, kurioms buvo aukojamos aukos. Manoma, pavadinimas kilo iš žodžio kablys, reiškiančio „kreivos šakės“. Anot J. Maleckio, sarmatai (kuriems jis priskyrė ir baltus) garbino ir „matomas dvasias, kurios rusų kalba vadinamos Koltkais (Coltky), graikiškai Kobiliais (Cobili), vokiškai Koboldais (Coboldi)“ (Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. – Riga, 1936. – P. 296). Tikėta, kad koboliai gyvena ne tik žmonių namuose pasidarytuose urvuose bei malkų stirtose, bet ir vandens duburiuose, kur gali padaryti žalos. Sumanę kur apsigyventi, jie primėto namą skiedrų, apsigyvenę neša savo šeimininkams vogtus grūdus ir turi būti gerai maitinami. Savo pomėgiais ir funkcijomis artimi lietuvių aitvarams. J. Maleckio užuominomis apie kobolius naudojosi J. Lasickis, T. Narbutas, pastaruoju rėmėsi J. I. Kraševskis.
8 Lot. locum – vieta, gyvenamoji vieta.
9 Turimas omenyje Vorsklos mūšis, įvykęs 1399 m. rugpjūčio 12 d. tarp totorių ordų, vadovaujamų emiro Edygos (Edigėjaus) ir Timūro Kutlugo, bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio vadovaujamų pajėgų, sudarytų iš LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos karalystės bei kryžiuočių ordino karių. Tai buvo pirmasis Lietuvos kryžiaus žygis prieš totorius, jį paskelbė ir Romos popiežius, ir Konstantinopolio patriarchas. Per mūšį Vytauto kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Tai susilpnino Vytauto politinę įtaką, jam teko eiti į kompromisus su Jogaila bei lenkų bajorija, atsisakyti planų prie LDK prijungti visas rusų žemes ir taip tapti Lietuvos karaliumi bei visos Rusios valdovu.
10 Kunigas – kunigaikštis.
11 Tochtamyšas – Aukso ordos chanas. 1396 m. jis buvo didžiojo chano Timūro sumuštas, pabėgo į Lietuvą ir paprašė Vytauto pagalbos, už tai pažadėjęs atiduoti jo valdžion visą Rusią. Vorsklos mūšis, kuriame dalyvavo ir Tochtamyšas, buvo pralaimėtas.
12 Lot. dictum – pasakymas, kalba.
13 Išaugęs Marienburgo miestas lietuvių buvo vadinamas Malburgu (dabar priklauso Lenkijai ir vadinamas Malborku, yra netoli Gdansko). 1309–1457 m. Marienburgas buvo tapęs Kryžiuočių ordino didžiojo magistro būstine bei sostine. Iš Marienburgo buvo vadovaujama didžiulei Kryžiuočių ordino valstybei, abiem kryžiuočių šakoms. Kryžiuočių ordino valstybės sostinė 1457 m. iš Marienburgo perkelta į Karaliaučių.
14 Liet. lachas, rus. lach – lenkas.
15 Kapa – 60 vienetų.
16 Praurimė – lietuvių šventosios ugnies deivė. Amžinoji ugnis buvo skiriama Perkūnui (saugojo vaidilučiai) ir Praurimei (saugojo vaidilutės); kaip Perkūnas globojo vyrus, taip Praurimė globojo moteris.
17 Marienverderis (vok. Marienwerder – „Marijos sala“) – puikiai įtvirtinta 1384 m. ordino statyta pilis Nemuno ir Neries santakoje (tai ne dabartinė Kauno pilis), kurioje anksčiau stovėjo Kęstučio pilis (šią pilį kryžiuočiai sugriovė 1362 m.). Marienverderio pilies sienų storis siekė 12 pėdų, plytos ir kitos medžiagos gabentos iš Prūsijos. 1384 m. birželio 14 d. čia didysis magistras išdavė pasižadėjimo raštą Vytautui padėti kariaut prieš jo pusbrolius; liepos 7 d. rašė popiežiui apie pilies statybą. Vygandas Marburgietis aprašė, kaip 1384 m. lapkritį susitarę Jogaila, Vytautas ir Skirgaila apgula pilį, ją keturias savaites apšaudo, kol galiausiai įveikia pasipriešinimą (Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 189–192). Kai kur teigiama, kad 1401 m. kryžiuočiai pilį atstatė, bet Vytautas 1402 m. ją sugriovė.

N. E. Iwanowskio aprašymas atspindi istorinius įvykius: 1404 m. liepą Vytautas parėmė kryžiuočius Žemaitijoje; rugpjūtį susitikęs su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu Ritersverderio saloje jis pasižadėjo dešimt metų nepriiminėti pabėgusių priklausomų valstiečių, leido ordinui abiejose Nevėžio pusėse statyti malūnus, jo liepti, žemaičiai čia pasižadėjo paklusti ordino valdžiai; rugsėjo mėnesį Kaune jis sudarė su kryžiuočiais karinės pagalbos sutartį, kurioje buvo pažymėta, kad Vytautas galės iš Žemaitijos pasiimti 250 bajorų (Gudavičius E. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 m. – T. I. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 207–208).

Ritersverderis (vok. Ritterswerder – „Riterių sala“) – kryžiuočių 1369 metais pastatyta medinė pilis Nemuno saloje netoli Kauno, ties Lampėdžiais, Senųjų Veršvų vietoje. 1392 m. Vytautas pilį sudegina, o 1394 m. Konradas Jungingenas įsako ją atstatyti (Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – P. 203, 208). Pilis Vytauto vėl sugriaunama 1402 m. (Baranauskas T. Kauno pilis kovų su kryžiuočiais verpetuose // Voruta. – 2004. – Nr. 7–8. – P. 3).

Taigi kūrinyje aprašomas susitikimas, kaip teigia N. E. Iwanowskis, negalėjo įvykti Marienverderio pilyje, nes ji tuo metu buvo sugriauta. Bet tai ir ne medinė Ritersverderio pilis, kur, atrodo, įvyko tikrasis istorinis Vytauto, ordino magistro ir žemaičių susitikimas. Iš pilies aprašymo apsakyme galima spėti, kad rašytojas kalba apie dabartinę antrą Kauno pilį, pastatytą pirmosios vietoje. Kada ji buvo atstatyta, trūksta duomenų, tačiau pirmą kartą minima 1401 m., įgulos tų pačių metų rudenį ji buvo sudeginta, greičiausiai nenorint, kad priešas apgadintų storo mūro sienas.
18 1382 m. pabaigoje Vytautas pabėga iš Krėvos pilies, kur jį laikė įkalinęs Jogaila bei Skirgaila, ir pasiprašo prieglobsčio Vokiečių ordino valstybėje. Maždaug po metų jis pakrikštijamas Vygando vardu. 1384 m. liepą nuo ordino atsimeta ir jau 1386 m. pradžioje priima stačiatikių krikštą ir Aleksandro vardą. Nepraėjus metams, per Jogailos ir Jadvygos vestuves Krokuvoje dar kartą krikštijasi kataliku.
19 Pažodinis vertimas. Vok. „Ich bringe die Semgallen in Noth, Oder wir bleiben alle todt!..“
20 Knechtas (vok. Knecht) – viduramžių Vokietijoje kareivis pėstininkas.
21 Plg. lot. conscriptio – įvykių, faktų aprašymas; dokumentas.
22 Tijūnai – valstybinių valsčių valdytojai, Žemaitijos bajorijos elitas. Tijūnai dažniausiai turėjo smulkias žemėvaldas tuose valsčiuose, kuriuos valdė. Išrinktą tijūną dar turėdavo patvirtinti Žemaitijos seniūnas, pavaldus didžiajam kunigaikščiui.
23 Murza – totorių kunigaikštis.
24 1395 m. prie Smolensko atžygiavo Vytautas ir rugsėjo 28 d. jį užėmė. Smolenskas iš Lietuvos išsivaduoja 1400 m. rugpjūtį. Rudenį keturias savaites lietuvių kariuomenė laikė apgulusi Smolenską, tačiau tikslo nepasiekė. Nepasisekė ir 1404 m. balandžio žygis; ir tik sudaręs Racionžo taiką Vytautas čia nukreipė didesnes jėgas ir birželio 26 d. užimtas Smolenskas prijungtas prie Lietuvos.
25 Tėvas Jokūbas – antras Vilniaus vyskupas (vyskupystė įsteigta 1388 m.) Jokūbas Plichta, OFM, vyskupavęs nuo 1399 m. gegužės 5 d. iki 1407 m. vasario 7 d. 1398 m. rašte popiežiui vadinamas lietuviu.
26 Lot. de noviter – iš naujo, naujai.
27 Lot. dux – kunigaikštis, valdovas.
28 Lot. princeps – vadovaujantis asmuo.
29 Lot. divina providentia – dieviškoji apvaizda.
30 Lot. Per Deum omnipotens! – Vardan Dievo visagalio!
31 Konradas fon Jungingenas – didysis ordino magistras 1394–1407 metais.
32 Kunce von Lichtenstein – Kunas (Kunonas) fon Lichtenšteinas, didysis komandorius (komtūras). Sembos teisėjas iki 1392 m. vasario 3 d. Tų metų pradžioje jau dalyvauja jungtiniuose žygiuose su Vytauto kariuomene, buvo Ragainės komtūras. 1410 m. Žalgirio mūšyje, kuriame žuvo, vadovavo dešiniajam ordino kariuomenės sparnui, stovėjusiam prieš lenkus.

Werner von Tellingen – Verneris fon Tetingeris (šiuo metu istoriografijoje vartojama tokia pavardės forma) nuo 1390 m. gegužės 1 d. iki liepos mėn. buvo Christburgo komtūras ir vyriausiasis drabužininkas, vėliau (iki 1392 m. lapkričio 10 d.) ėjo tik ordino drabužininko pareigas. 1392 m. lapkričio 1 d. vietoje Engelhardo Rabės buvo paskirtas maršalu (iki 1404 rugsėjo 29 d.). Vadovavo žygiams, įvairiuose dokumentuose minimas 1384–1412 m.

Johann Rumpenheim – Johanas fon Rumpenheimas, Ragainės komtūras, minimas įvairiuose žygiuose (1389 m., 1392 m. ir kt.).

Burghart von Wöbecke – Burkhardas (Burghardas, Burhardas) fon Vobecke, Engelsbergo (dabar – Koprzywno Lenkijoje) komtūras, žuvo Žalgirio mūšyje.

Arnold von Hecker – Arnoldas fon Heckenas, to meto dokumentuose minimas kaip iždininkas.

Ulrich von Jungingen – Ulrichas fon Jungingenas, magistro Konrado fon Jungingeno jaunesnysis brolis. Sembos teisėjas nuo 1393 m. kovo 31 d. iki 1396 m. birželio 16 d. Nuo 1407 m. rugsėjo 26 d. didysis magistras, žuvo Žalgirio kautynėse, kur vadovavo ordino kariuomenei.

Frederik von Czolern – grafas Frydrichas fon Colerno, minimas nuo 1386 m., 1394–1396 m. jis buvo maršalo padėjėjas, 1396–1402 m. – didysis Diršau teisėjas, 1402–1407 m. – Ragainės komtūras, 1407–1410 m. – didysis Osterodės komtūras, 1410–1412 m. – didysis Balgos komtūras ir Notangos teisėjas, 1412–1416 m. – didysis komtūras (pagal: Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – Ten pat).

Šie istoriniai asmenys ir vėliau yra tapę literatūriniais personažais, pavyzdžiui, žinomo lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romane „Kryžiuočiai“ („Krzyżacy“; pirmą kartą spausdintas „Iliustruotame savaitraštyje“ („Tygodnik Ilustrowany“) 1897–1900 m., atskira knyga pasirodė 1900 m.).

Tikėtina, kad N. E. Iwanowskis šias asmenybes nusižiūrėjo nuo 1882 m. Krokuvoje išleisto Vytauto susirašinėjimų sąvado „Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430“. 1404 m. rugpjūčio 18 d. Ritersverderyje pasirašytame dokumente ordino magistras laiduoja, kad globos Vytauto žmoną Oną, jei tik jis anksčiau už ją mirs, ir gins jos kaip paveldėtojos teises: „Liudytojai yra visi kartu mūsų mieli broliai Kunas fon Lichtenšteinas, didysis komtūras; Verneris fon Tetingeris, vyriausiasis maršalas; Johanas fon Rumpenheimas, vyriausiasis Elbingo ligonių prižiūrėtojas ir komtūras; Burghardas fon Vobecke, vyriausiasis Christburgo drabužininkas ir komtūras; Arnoldas fon Heckenas, iždininkas; Ulrichas fon Jungingenas, Balgos komtūras; grafas Frydrichas fon Colerno, Ragainės komtūras; ponas Johanas Ochmanas, mūsų kapelionas ir kiti didžiai gerbiami žmonės“ („Geczuge sint die ersampnen unser liben brudre Cuncze von Lichtenstein groskumpthur, Wernher von Tettingen obirster marschalk, Johan Rumpenheim obirster spittler und kompthur czum Elbinge, Burghart von Wobeke obirster Trappier und kumptur zu Chistpurg, Arnolt von Hecken treszler, Ulrich von Jangingen kumptur czur Balge, grafe Frederich von Czolrn komptur zu Rangnitte, her Johannes Ochman unser capplan und ander vil erbar luthe“; p. 105–106).
33 Balga – kryžiuočių 1250 m. baigta statyti (prūsų piliavietės Honeda vietoje) pilis, kurios griuvėsiai dabar yra Kaliningrado srityje apie 10 km nuo sienos su Lenkija (Gronovo-Mamonovo pasienio punkto).
34 Ragainė (nuo 1946 m. pavadinta Nemanu, Kaliningrado sritis) įsikūrusi kairiame Nemuno krante, maždaug 10 km į rytus nuo Tilžės (dabar – Sovetskas). Kaip prūsų piliavietė (Rangite – manoma, pavadinimas kilęs nuo šalia pilies tekėjusio upelio Rango) minima jau 1275 m. Kryžiuočiai 1289 m. jos vietoje pasistatė naują pilį, pavadino ją Landeshute. Vėliau ši ordino pilis lotyniškuose dokumentuose imta vadinti Raganitie, vokiškuose – Rangnit, Rangnita, Rangnithe, Ragniten ir pan., lenkiškuose – Ragneta.

Nemira Jonas – pirmą kartą minimas 1398 m. Salyno sutartyje kaip didžiojo kunigaikščio dvaro arklidininkas, paskutinį kartą – 1422 m. Melno taikos sutartyje. 1398 m. – valdovo dvaro arklidininkas, 1412–1413 m. – Polocko vietininkas.

Gedgaudas Jurgis – pirmąkart minimas 1401 m. Vilniaus ir Lenkijos sutartyje. Mirė apie 1435 m. 1401 m. – valdovo maršalka, prieš 1411 m. – Kijevo vaivada, 1411–1423 m. – Podolės seniūnas, apie 1424 m. – Smolensko vietininkas, 1425–1432 – Vilniaus vaivada.

Žostautas – pirmąkart sutinkamas 1398 m. Gardino sutartyje su ordinu, mirė po 1404 m. Liudijo keliuose Vytauto dokumentuose, tarp jų – 1404 m. Racionžo taikos sutarty.

Vidiminas – šaltiniuose pasirodo 1401 m. sutartyje su Lenkija, paskutinį kartą minimas 1410 m. Dažnai liudijo Vytauto dokumentuose ir sutartyse, tarp jų – 1404 m. dokumente dėl Racionžo taikos punktų.

Kęsgaila Valmantaitis (Mykolas) – pirmą kartą minimas 1401 m. Vilniaus sutartyje su Lenkija. Mirė apie 1449 m. 1410 m. – Ukmergės seniūnas, 1412–1432, 1440 ir 1443–1449 m. – Žemaitijos seniūnas, 1413 m. – valdovo maršalka, 1444–1449 m. – Vilniaus kaštelionas. Vienas įtakingiausių Lietuvos didikų, savo politinę galią išsaugojęs valdant keturiems didiesiems kunigaikščiams (pagal: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pab.–XV a.: sudėtis, struktūra, valdžia.

Visi čia minimi lietuvių didikai iš tiesų figūruoja 1404 m. Vytauto raštuose, pavyzdžiui, rugpjūčio 17 d. Kaune pasirašytame dokumente teigiama, kad Vytautas pripažįsta Racionžo ramybės susitarimą, pagal kurį negali priiminėti į savo kraštą ordino činčininkų, tačiau jis galios tik dešimt metų: „Šie dalykai yra liudijimas mūsų gerbiamo tėvo Jokūbo, Vilniaus vyskupo, ir šie parašai mūsų bajorų: Mingaila, Bratoša, Goštautas, Manvydas, Čupurna, Nemira, Astikas, Sungaila, Gedgaudas, Žostautas, Vidiminas, Kęsgaila ir kitų galinčių liudyti žmonių“ („Dezir dinge zint geczuk der erwirdige pater Jacobus bischof czur Wille unde deze nochgeschrebene unser baioren: Myngail, Brathoscha, Gastold, Monowid, Chzwpurna, Nemerza, Astyk, Sungail, Gedigolt, Zastold, Wydymen, Kynsgail unde fel andirr geczugwirdiger lewthe“); kitame tos dienos dokumente Vytautas leidžia ordinui Nevėžio pakrantėse statyti malūnus: „Šiuos dalykus apie įvykį mes, taip pat Vilniaus vyskupas ponas Jokūbas ir kiti mūsų bajorai su jų vardais šį laišką skaitė[m], taigi pasirašoma: Minigaila, Bratoša, Manvydas, Goštautas, Čupurna, Nemira, Astikas, Sungaila, Žostautas, Kęsgaila ir kt.“ („Desir dinge czu geczewknis haben wir auch den bischof von der Wille herrn Jacob und andern unsern baioren mit eren namen in desin briff losen schreiben alzo: Myngail, Brathoscha, Monywid, Gastold, Sczupurna, Nemerza, Astik, Sungayl, Szastold, Kynzgeil etc.“); trečiajame Vytautas žada visokeriopą pagalbą ordinui prieš jo priešus, čia vėl įrašyti minėti didikai (Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376– 1430. – Cracoviae, 1882. – P. 103–104).
35 Goštautas Andrius – pirmąkart minimas 1387 m. kaip Vilniaus seniūnas. Mirė po 1404 m. 1398–1401 m. Krėvos seniūnas. Sūnus Tolvaiša Goštautas minimas kartu su tėvu 1401 m. sutartyje, 1407 m. Vytauto dokumente. Kitas sūnus Jonas Goštautas – Vilniaus vaivada 1443–1458 m.

Čupurna Stanislovas – pirmąkart minimas 1395 m. Vytauto donacijoje Vilniaus katedrai. Mirė 1411/12 m. 1395–1407 m. – valdovo maršalka, 1407–1411 m. – žemės maršalka. Vienas įtakingiausių Vytauto laikų didikų. 1404 m. kartu su Jonu Sungaila ir Manvydu Albertu (1396– 1423 m. Vilniaus seniūnas ir vaivada; nuo 1413 m. Vytauto laikais – Breslaujos seniūnas) tarpininkavo sudarant žemaičių ir ordino paliaubų sutartį.

Sungaila Jonas – pirmąkart minimas 1398 m. Gardino sutartyje su ordinu. Mirė po 1433 m. 1398–1423 m. – Kauno seniūnas, 1413–1433 m. – Trakų kaštelionas. Įtakingas Vytauto laikų didikas, buvo užmezgęs glaudžius ryšius su ordinu (pagal: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pab.–XV a.: sudėtis, struktūra, valdžia. – Vilnius: Aidai, 2003).
36 Minigaila Mykolas – pirmą kartą minimas 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus katedrai, mirė po 1413 m. 1387–1399 m. – Ašmenos seniūnas, 1393 m. – Vilniaus seniūnas, 1413 m. – Vilniaus kaštelionas.
37 Hermanas fon Ryzenbauchas (Herman von Riesenbauch) pažodžiui iš vok. kalbos – Hermanas Storapilvis.
38 Vestfalija – istorinis regionas dabartinėje Vokietijoje, apytikriai tarp Reino ir Vėzerio upių. XII–XVIII a. čia buvo susiformavusi Vestfalijos kunigaikštystė.
39 Romnai – miestas dabartinės Ukrainos šiaurėje, Sulos ir Romenos upių santakoje.
40 Vok. Wunderbar! – Nuostabu!
41 Vok. Gib acht! – Saugokis!
42 Vok. Halt! – Stot!
43 Lot. Pater noster… Ave Maria… – Tėve mūsų… Sveika Marija…
44 Vok. Donner Wetter! – Po perkūnais!
45 Vok. Gott im Himmel! – Dieve danguje!
46 Gasparas Józefas Hipolitas Cegielskis (1813–1868) – lenkų filologas, pramonininkas, spaudos darbuotojas, politikas ir visuomenininkas, pirmojo lenkų dienraščio „Lenkijos laikraštis“ („Gazeta Polska“, 1848) įkūrėjas.

Antanas Vaičiulaitis. Mintys, svajonės ir sapnai vis grįžta…

2026 m. Nr. 5–6 / Antanui Vaičiulaičiui – 120: šia proga skelbiame rašytojo kalbą, pasakytą jam skirto renginio Jaunimo centre Čikagoje metu.

Birutė Jonuškaitė. Balinsiu obelų kamienus

2025 m. Nr. 4 / Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau.

Gintarė Bernotienė. Ilgalaikiai projektai

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

Diane Seuss. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija)…

Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias

Guntis Berelis. Teksto baimė

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

Wolfgang Herrndorf. Darbas ir struktūra

2026 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“.

Marijus Šidlauskas. Apie Rašytojų respubliką

2026 m. Nr. 4 / Respublikos idėja – neginčijamas mūsų valstybės gyvybingumo ir jos orumo liudijimas, pamatinė Lietuvos istorinio pasakojimo tema. Ji užsimezga su Palemono ir Vaidevučio mitais, pereina į LDK sąsajas su antikinės Romos respublika.

Neringa Butnoriūtė. Melancholiko nerimas

2026 m. Nr. 4 / Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Paulina Pukytė: „Džiaugiuosi, kad esu laisva nuo tradicinės lietuvių literatūros mokyklos“

2026 m. Nr. 4 / Rašytoją, menininkę Pauliną Pukytę kalbina Akvilina Cicėnaitė / „Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch).

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.

Michail Zoščenka. Prieš patekant saulei

2008 m. Nr. 10

Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Michailas Zoščenka (1894–1958) – įžymus rusų prozininkas, dramaturgas, vertėjas. Apysaką „Prieš patekant saulei“ rašė Antrojo pasaulinio karo metais Alma Atoje, kūriniui taikė psichoanalizės metodą. 1946 m. susilaukė griežto valdžios pasmerkimo, VKP(b) CK nutarime rašoma: „Vargiai mūsų literatūroje rasime ką bjauresnio už tą moralę, kurią skelbia Zoščenka apysakoje „Prieš patekant saulei“, vaizduodamas žmones ir save kaip šlykščius geidulingus žvėris, neturinčius nei gėdos, nei sąžinės.“

Įžanga

Šią knygą sumaniau labai seniai. Iškart po to, kai išleidau apysaką „Sugrąžinta jaunystė“.

Beveik dešimtmetį rinkau medžiagą naujai knygai ir lūkuriavau ramaus meto, kad galėčiau sėsti prie darbo kabineto tyloje.

Tačiau to neatsitiko.

Priešingai. Vokiečių bombos dusyk krito visai šalia mano medžiagos knygai. Kalkės ir plytos nusėjo portfelį, kuriame buvo mano rankraščiai. Liepsnos liežuviai buvo belaižą juos. Stebiuosi, kaip jie galėjo išlikti.

Surinkta medžiaga kartu su manimi skrido per vokiečių fronto liniją iš apsupto Leningrado.

Pasiėmiau dvidešimt storų sąsiuvinių. Kad mažiau svertų, nuplėšiau kolenkorinius viršelius. Vis dėlto jie svėrė apie aštuonis iš tų dvylikos kilogramų bagažo, kurį priėmė į lėktuvą. Buvo akimirkų, kai tiesiog sielvartavau paėmęs šį šlamštą, o ne šiltas apatines kelnes ir dar porą aulinių.

Tačiau meilė literatūrai triumfavo. Susitaikiau su nelaiminga lemtimi. Juodame nučiurusiame portfelyje atsivežiau rankraščius į Vidurinę Aziją, į nuo šiol pagarbintą Alma Atą.

Ištisus metus svarbiomis Didžiojo Tėvynės karo dienomis čia rašiau scenarijus įvairiomis temomis.

Atsivežtą medžiagą laikiau medinėje kušetėje, ant kurios miegojau. Kartais kilstelėdavau kušetės viršų. Ten, ant fanerinio dugno, ilsėjosi dvidešimt mano sąsiuvinių kartu su džiūvėsių maišu, kurį pasiruošiau leningradiškių įpročiu.

Vartydavau šiuos sąsiuvinius labai apgailestaudamas, kad neatėjo metas imtis darbo, kuris dabar atrodė toks nereikalingas, toks tolimas karui, patrankų griausmui ir sviedinių švilpimui.

– Nieko, – tardavau pats sau, – šio darbo imsiuosi, kai tik baigsis karas.

Vėl sudėdavau sąsiuvinius ant kušetės dugno. Atsigulęs ant jos mėgindavau skaičiuoti, kada galėtų baigtis karas. Išeidavo, kad nelabai greitai. Tačiau kada – šito nustatinėti nesiryždavau.

Bet kodėl gi dabar ne metas imtis šio darbo? – kartą pagalvojau. Juk mano medžiaga kalba apie žmogaus proto triumfą, apie mokslą, apie sąmonės pažangą! Mano darbas neigia fašizmo „filosofiją“, pagal ją sąmonė atneša žmonėms begalę nelaimių ir žmogaus laimė – grįžti prie barbariškumo, laukiniškumo, atsisakyti civilizacijos.

Juk paskaityti apie tai dabar daug įdomiau nei kada nors ateityje.

1942-ųjų rugpjūtį pasidėjau rankraščius ant stalo ir nelaukdamas karo pabaigos ėmiausi darbo.

Esu nelaimingas – ir nežinau kodėl

      O varge! Slapstytis nuo saulės šviesos
      ieškoti palaimos belangėj
      spingsulės šviesoj…

Kai prisimenu savo jaunystę, stebiuosi, kiek daug ten būta sielvarto, bereikalingo nerimo ir ilgesio.

Nuostabiausi jaunystės metai nuspalvinti juodai.

Vaikystėje nieko panašaus nepatyriau.

Tačiau jau pirmuosius jaunuolio žingsnius užtemdė tas keistas ilgesys, kurio negaliu su niekuo palyginti.

Veržiausi prie žmonių, mane džiugino gyvenimas, ieškojau draugų, meilės, laimingų susitikimų… Tačiau visa tai neguodė. Viskas krisdavo iš mano rankų. Melancholija persekiojo kiekviename žingsnyje.

Buvau nelaimingas nežinodamas kodėl.

Tačiau buvau aštuoniolikmetis ir radau paaiškinimą.

„Pasaulis siaubingas, – pagalvojau. – Žmonės niekingi. Jų poelgiai komiški. Nesu šios bandos avinas.“

Virš rašomojo stalo pasikabinau Sofoklio ketureilį:

Aukščiausia dovana – negimti,
jei jau dienos šviesą išvydai –
o, tuo pačiu keliu greičiau grįžk
į gimtąsias nebūties įsčias.

Aišku, žinojau, kad pasitaiko ir kitoks požiūris – džiaugsmingas, net entuziastingas. Tačiau negerbiau žmonių, sugebančių šokti į taktą grubiai ir niekingai gyvenimo muzikai. Tokie žmonės prilygdavo laukiniams ir gyvūnams.

Visa, ką aplink mačiau, stiprino mano požiūrį.

Poetai rašė liūdnus eilėraščius ir didžiavosi savuoju ilgesiu.

„Atėjo širdgėla, mano valdovė, žiloji mano ponia“, – bambėjau eilutes, kurių autoriaus nepamenu.

Mano mylimi filosofai pagarbiai kalbėjo apie melancholiją. „Melancholikams būdingas pakylėtumo jausmas“, – rašė Kantas. O Aristotelis manė, kad „melancholiška sielos sankloda talkina giliai minčiai ir lydi genijų“.

Tačiau ne tik poetai ir filosofai pamėtėdavo malkų į mano rusenantį laužą. Keista, bet anais laikais liūdesys buvo laikomas mąstančio žmogaus požymiu. Aplinkiniai gerbė mąslius, melancholiškus ir tarsi net kiek nutolusius nuo pasaulio žmones1.

Trumpai tariant, pradėjau manyti, kad pesimistinis požiūris į gyvenimą – vienintelis natūralus požiūris mąstančio, subtilaus žmogaus, gimusio dvarininkų aplinkoje, kurioje ir aš buvau gimęs.

Vadinasi, melancholija – mano normali būsena, o ilgesys ir šioks toks pasibjaurėjimas gyvenimu – mano proto savybė. Beje, matyt, ne tik mano proto. Tikriausiai kiekvieno proto, kiekvienos sąmonės, besistengiančios pranokti gyvūno sąmonę.

Jei taip, labai liūdna. Tačiau veikiausiai kaip tik taip. Gamtoje nugali grubūs audiniai. Triumfuoja grubūs jausmai, primityvios mintys. Visa, kas pernelyg subtilu, – žūsta.

Taip galvojau sulaukęs aštuoniolikos metų. Neslėpsiu, taip galvojau ir kur kas vėliau.

Tačiau aš klydau. Ir esu laimingas galėdamas papasakoti apie tą siaubingą klaidą.

Anuomet ta klaida man vos nekainavo gyvybės.

Norėjau mirti, nes kitos išeities nemačiau.

1914 metų rudenį prasidėjo pasaulinis karas ir aš, metęs universitetą, išėjau į armiją, kad fronte garbingai numirčiau už savo šalį, už tėvynę.

Tačiau fronte bemaž nustojau jausti ilgesį. Jis kildavo retsykiais. Bet greitai praeidavo. Per karą pirmąsyk pasijutau bemaž laimingas.

Pagalvojau: kodėl taip? Pamaniau, kad čia sutikau puikių bičiulių ir todėl nustojau niūroti. Tai buvo logiška.

Tarnavau Kaukazo grenadierių divizijos Mingrelų pulke. Labai draugiškai sugyvenome. Ir kareiviai, ir karininkai. Beje, galbūt man tada taip atrodė.

Devyniolikos metų jau buvau poručikas.

Dvidešimties – apdovanotas penkiais ordinais ir pristatytas kapitono laipsniui gauti.

Tai anaiptol nereiškia, kad buvau didvyris. Tiesiog dvejus metus išbuvau fronte.

Dalyvavau daugelyje kautynių, buvau sužeistas, apnuodytas dujomis. Sunegalavo širdis. Vis dėlto mano džiugi būsena bemaž nedingdavo.

Kai prasidėjo revoliucija, grįžau į Petrogradą.

Visiškai nesiilgėjau praeities. Priešingai, norėjau išvysti naują Rusiją, ne tokią liūdną, kokią pažinojau. Norėjau, kad aplink mane būtų linksmi, klestintys žmonės, ne tokie kaip aš pats, – linkę į melancholiją ir liūdesį.

Jokių vadinamųjų „socialinių skirtumų“ nejaučiau. Vis dėlto kaip ir anksčiau pradėjau jausti ilgesį.

Mėginau keisti miestus ir profesijas. Norėjau pasprukti nuo to siaubingo ilgesio. Jaučiau, kad jis mane pražudys.

Išvažiavau į Archangelską. Paskui prie Ledinuotojo vandenyno – į Mezenę. Vėliau grįžau į Petrogradą. Išvažiavau į Novgorodą, Pskovą. Paskui į Smolensko guberniją, į Kasno miestą. Vėl grįžau į Petrogradą…

Melancholija sekė mano pėdomis.

Per trejus metus pakeičiau dvylika miestų ir dešimt profesijų.

Buvau milicininku, sąskaitininku, batsiuviu, paukštininkystės instruktoriumi, pasienio apsaugos telefonininku, kriminalinės paieškos agentu, teismo sekretoriumi, raštvedžiu.

Tai buvo ne tvirtas žygiavimas per gyvenimą, o sutrikimas.

Pusmetį vėl praleidau fronte, Raudonojoje armijoje, – prie Narvos ir Jamburgo.

Tačiau širdžiai pakenkė dujos, todėl turėjau galvoti apie naują profesiją.

1921 metais pradėjau rašyti apsakymus.

Kai tapau rašytoju, mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Tačiau melancholija išliko. Beje, ji užgriūdavo vis dažniau.

Tad kreipiausi į gydytojus. Be melancholijos, kažkas buvo širdžiai, kažkas skrandžiui ir kažkas kepenims.

Gydytojai energingai ėmėsi mane gydyti.

Tris mano ligas jie gydė piliulėmis ir vandeniu. Iš esmės vandeniu – iš išorės ir vidaus.

O melancholiją nusprendė išvaryti kombinuotu smūgiu – iškart iš visų keturių pusių, iš flangų, užnugario ir kaktomuša – kelionėmis, maudynėmis jūroje, Šarko dušais ir pramogomis, tokiomis reikalingomis man jaunam.

Dusyk per metus pradėjau važinėti į kurortus – į Jaltą, Kislovodską, Sočį ir kitas palaimingas vietoves.

Sočyje susipažinau su vyriškiu, kurio ilgesys pranoko maniškį. Mažiausiai dusyk per metus jį ištraukdavo iš kilpos, į kurią jis įlįsdavo kankinamas ilgesio be priežasties.

Kuo pagarbiausiai pradėjau kalbėtis su šiuo vyriškiu. Tariausi išgirsiąs išmintį, žinių perkrautą protą ir išvysiąs graudų šypsnį genijaus, turinčio ištverti mūsų dūlioje žemėje.

Nepamačiau nieko panašaus.

Tai buvo paprastas žmogus, neišprusęs, net be išsilavinimo šešėlio. Per visą gyvenimą perskaitęs ne daugiau kaip dvi knygas. Jį domino tik pinigai, valgis ir bobos.

Prieš mane buvo visiškai eilinis žmogus su savo niekingomis mintimis ir bukais norais.

Aš net ne išsyk supratau, kad taip yra. Iš pradžių pasirodė, kad kambarys prirūkytas ar krinta barometro stulpelis – audros ženklas. Kažkodėl blogai jaučiausi kalbėdamas su juo. Paskui matau – tiesiog kvailys. Tiesiog bukagalvis, su kuriuo neįmanoma kalbėti ilgiau trijų minučių.

Mano filosofinė sistema suaižėjo. Supratau, kad aukšta sąmonė niekuo dėta. Tačiau kas gi? Nežinojau.

Be galo nuolankiai atsidaviau į gydytojų rankas.

Per dvejus metus prarijau pustonį miltelių ir piliulių.

Nesipriešindamas gėriau visokią bjaurastį, nuo kurios mane vimdydavo.

Leidausi badomas, šviečiamas, sodinamas į vonias.

Tačiau gydymas nebuvo sėkmingas. Netrukus pažįstami nustojo atpažinti mane gatvėje. Beprotiškai sulysau. Buvau tarsi oda aptrauktas skeletas. Nuolat baisiai šalau. Rankos drebėjo. O mano odos geltonis stulbino net gydytojus. Jie ėmė įtarti, jog mano hipochondrija tokio laipsnio, kad procedūros bejėgės. Reikia hipnozės ir klinikos.

Vienam gydytojui pavyko mane užmigdyti. Užmigdęs jis ėmė įteiginėti, kad veltui niūriu ir liūdžiu, kad pasaulyje viskas puiku ir nėra priežasčių graužtis.

Dvi dienas jaučiausi žvalesnis, paskui pasidarė daug blogiau nei anksčiau.

Bemaž nebeišeidavau iš namų. Kiekviena nauja diena man buvo lažas.

Diena ateidavo ir praeidavo,
Metai ėjo – jų neskaičiavau,
Atrodė, praradau atmintį
Apie permainas žemėje…

Dusdamas nuo širdies priepuolių ir kepenų skausmų, vos šliauždavau gatve.

Nustojau važinėti į kurortus. Tiksliau, nuvažiuodavau ten ir dvi tris dienas prasikankinęs, apimtas dar didesnio ilgesio, grįždavau namo.

Tada griebiausi knygų. Buvau jaunas rašytojas. Vos dvidešimt septynerių metų. Natūralu, kad griebiausi savo didžiųjų draugų – rašytojų, muzikantų… Norėjau sužinoti, ar jiems nebuvo ko nors panašaus. Ar jie nejautė panašaus ilgesio. O jei jautė, kokios priežastys, jų manymu, tą ilgesį sukeldavo. Kaip jie elgėsi, kad jo nebūtų.

Pradėjau užsirašinėti viską, kas siejosi su melancholija. Užsirašinėjau be ypatingos apskaitos ir motyvų. Tačiau stengiausi rinktis tai, kas buvo žmogui būdinga, kas kartodavosi jo gyvenime, neatrodė esąs atsitiktinumas, akimirkos fantazija, blyksnis.

Šie išrašai kelerius metus mane stulbino.

„…Išeinu iš namų, slenku gatve, liūdžiu ir vėl grįžtu namo. Kam? Kad toliau niūrėčiau.“ (Chopin, Laiškai, 1830 m.)

„Nežinojau, kur dėtis iš ilgesio. Nežinojau, iš kur jis atsiranda…“ (Gogolis – motinai, 1837 m.)

„Mane užgriūva tokie melancholijos priepuoliai, kad baiminuosi, jog pulsiu jūron. Mano balandėli! Labai šleikštu…“ (Nekrasovas – Turgenevui, 1857 m.)

„Man taip bloga, taip baisiai beviltiškai bloga ir kūnui, ir sielai, kad negaliu gyventi…“ (Edgaras Poe – Anai, 1848 m.)

„Jaučiu tokį dvasios prislėgtumą, kokio anksčiau nejausdavau. Veltui grūmiausi su šia melancholija. Esu nelaimingas ir nežinau, kodėl…“ (Edgaras Poe – Kennedy, 1835 m.)

„Dvidešimt kartų per dieną pagalvoju apie pistoletą. Tada kiek palengvėja…“ (Nekrasovas – Turgenevui, 1857 m.)

„Man viskas bjauru. Regis, su malonumu pasikarčiau, – tik puikybė trukdo…“ (Flaubert’as, 1853 m.)

„Gyvenu bjauriai, jaučiuosi siaubingai. Kasryt keliuosi su mintimi: ar ne geriau būtų nusišauti…“ (Saltykovas-Ščedrinas – Pantelejevui, 1886 m.)

„Be to, prisidėjo toks ilgesys, kurio negaliu aprašyti. Tikrai nežinojau, kur dėtis, į ką atsiremti…“ (Gogolis – Pogodinui, 1840 m.)

„Viskas pasaulyje taip šlykštu, taip nepakeliama… Nuobodu gyventi, kalbėti, rašyti…“ (L. Andrejevas, „Dienoraštis“, 1919 m.)

„Jaučiuosi pavargęs, taip nusikamavęs, kad bemaž raudu nuo ryto iki vakaro… Erzina draugų veidai… Kasdieniai pokalbiai, miegas toje pačioje lovoje, mano paties balsas, veidas, jo atspindys veidrodyje…“ (Maupassant, „Po saule“, 1881 m.)

„Pasikarti arba nuskęsti man atrodė tarsi koks vaistas ir palengvėjimas“. (Gogolis – Pletniovui, 1846 m.)

„Aš pavargau, pavargau visapusiškai, nukamavo mane žmonės ir norai. Išeiti kur nors į dykumą arba užmigti „paskutiniu miegu“…“ (V. Briusovas, „Dienoraštis, 1898 m.)

„Slepiu virvę, kad vakare likęs vienas nepasikarčiau ant skersinio savo kambaryje. Jau nesinešu į medžioklę šautuvo, kad nepasiduočiau pagundai nusišauti… Regis, mano gyvenimas tebuvo kvailas farsas.“ („Tiesa apie mano tėvą“, L. N. Tolstojus – L. L. Tolstajai, 1878 m.)

Visą sąsiuvinį užpildžiau panašiais išrašais. Jie mane nustebino, net sukrėtė. Juk nesirinkau tokių žmonių, kuriuos ką tik būtų aplankiusi nelaimė, bėda, mirtis. Rinkausi pasikartojančias būsenas. Citavau žmones, kurių daugelis patys sakėsi nesuprantą, iš kur ši būsena.

Buvau sukrėstas, suglumęs. Kokia ta kančia, kurią žmonės linkę kęsti? Iš kur ji atsiranda? Ir kaip, kokiomis priemonėmis su ja kovoti?

Gal ši kančia atsiranda dėl nesutvarkyto gyvenimo, socialinių nuoskaudų, pasaulinių klausimų? Gal tai sukuria dirvą tokiam ilgesiui?

Taip, tai tiesa. Tačiau prisiminiau Černyševskio žodžius: „Ne nuo pasaulinių klausimų žmonės nusiskandina, nusišauna, išsikrausto iš proto.“

Šie žodžiai mane dar labiau sutrikdė.

Negalėjau sugalvoti sprendimo. Nesupratau.

Gal vis dėlto (vėl pagalvojau) – tai tas pasaulinis sielvartas, kurį žmonės linkę kęsti dėl savo aukštos sąmonės?

Ne! Greta šių išvardytų didžių žmonių pamačiau kitus, ne mažiau didžius, kurie nejautė tokio ilgesio, nors irgi buvo aukštos sąmonės. Negana to, pastarųjų žmonių buvo daug daugiau.

Vakare, skirtame Chopinui, atliko jo Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui.

Sėdėjau paskutinėje eilėje nuvargęs, nusikamavęs.

Tačiau Antrasis koncertas nuginė mano melancholiją. Galingi, didvyriški garsai užpildė salę.

Džiaugsmas, kova, nepaprasta jėga ir net triumfas skambėjo trečioje koncerto dalyje.

Iš kur ši didžiulė jėga silpno žmogaus, genialaus muzikanto, kurio liūdną gyvenimą dabar taip puikiai žinojau? – pagalvojau. Iš kur toks džiaugsmas, toks džiūgavimas? Vadinasi, visa tai jame buvo? Tik sukaustyta? Kieno?

Tada prisiminiau savo apsakymus, kurie priversdavo žmones juoktis. Pagalvojau apie juoką, kuris buvo mano knygose ir kurio nebuvo mano širdyje.

Neslėpsiu, išsigandau, kai netikėtai šovė mintis atrasti priežastį, kodėl sukaustytos mano jėgos ir kodėl man taip nelinksma gyvenime; kodėl būna tokių kaip aš žmonių, linkusių į melancholiją ir ilgesį be priežasties.

1926 metų rudenį prisiverčiau išvažiuoti į Jaltą. Prisiverčiau išbūti ten keturias savaites.

Dešimt dienų pragulėjau viešbučio kambaryje. Paskui pradėjau išeidinėti pasivaikščioti. Laipiodavau po kalnus. O kartais valandų valandas sėdėdavau jūros pakrantėje džiaugdamasis, kad man geriau, kad man beveik gera.

Per tą mėnesį labai pasitaisiau. Siela nurimo, netgi pralinksmėjo.

Norėdamas dar labiau sustiprinti sveikatą, ryžausi pratęsti poilsį. Nusipirkau bilietą į garlaivį, kad pasiekčiau Batumį. Iš Batumio norėjau tiesioginiu traukiniu važiuoti į Maskvą.

Įsikūriau vienvietėje kajutėje. Nuostabiai nusiteikęs išvažiavau iš Jaltos.

Jūra buvo tyli, nejudri. Visą dieną prasėdėjau denyje grožėdamasis Krymo krantais ir jūra, kurią taip mėgau ir dėl kurios paprastai atvažiuodavau į Jaltą.

Rytą, vos prašvitus, vėl buvau denyje.

Brėško nuostabus rytas.

Sėdėjau šezlonge mėgaudamasis puikia būsena. Mintys buvo kuo puikiausios, net linksmos. Galvojau apie būsimą kelionę, apie Maskvą, apie draugus, kuriuos ten sutiksiu. Apie tai, kad mano ilgesys jau praeityje. Tegul jis lieka paslaptis, tik tegul nesugrįžta.

Buvo ankstyvas rytas. Mąsliai žvelgiau į lengvus vandens ratilus, saulės blyksnius, žuvėdras, kurios bjauriai klykdamos tūpė ant vandens.

Staiga akimirksniu pasijutau blogai. Tai buvo ne tik ilgesys. Tai buvo jaudulys, baugulys, bemaž baimė. Vos pajėgiau pakilti iš šezlongo. Vos pasiekiau kajutę. Dvi valandas gulėjau lovoje nejudėdamas. Vėl kilo toks ilgesys, kokio iki tol nebuvau patyręs.

Bandžiau su juo grumtis. Išėjau į denį. Ėmiau klausytis žmonių pokalbių. Norėjau prasiblaškyti. Tačiau man nesisekė.

Paaiškėjo, jog negaliu ir neturiu toliau tęsti savo kelionės.

Vos sulaukiau Tuapsės. Išlipau į krantą, kad po kelių dienų tęsčiau kelionę.

Mane purtė nervinis jaudulys.

Tramvajumi pasiekiau viešbutį. Ten nugriuvau išsekęs.

Valios pastangomis po savaitės prisiverčiau susiruošti į kelionę.

Kelias mane prablaškė. Pasijutau gerėliau. Siaubingas ilgesys dingo.

Kelias buvo tolimas, tad pradėjau galvoti apie nelemtą ligą, kuri sugeba praeiti taip pat greitai, kaip ir prasidėti. Kodėl? Dėl kokių priežasčių?

Ar apskritai be priežasties?

Atrodo, jokių priežasčių nebuvo. Matyt, tiesiog „silpni nervai“, perdėtas „jautrumas“. Matyt, tai įprasta ir švytuoja mane kaip laikrodžio švytuoklę.

Pradėjau galvoti: ar aš gimiau toks silpnas ir jautrus, ar mano gyvenime atsitiko kažkas, kas pakenkė mano nervams, susargdino juos, pavertė mane nelaiminga dulkele, genama ir blaškoma bet kokio vėjo?

Staiga man pasirodė, kad negalėjau gimti toks nelaimingas, toks bejėgis. Galėjau gimti silpnas, strazdanotas, vienarankis, vienakis, be ausies. Tačiau argi gali gimti tam, kad niūrėtum be jokios priežasties – tik dėl to, kad pasaulis atrodo niekingas! Juk nesu iš Marso. Esu savosios Žemės sūnus. Kaip kiekvienas gyvis turėčiau jausti džiugesį, kad esu. Jausti laimę, jei viskas gerai. Ir grumtis, jei blogai. Tačiau niūrėti? Jei net vabzdys, kuriam duotos vos kelios gyvenimo valandos, džiūgauja saulėkaitoje. Ne, negalėjau būti toks išsigimėlis.

Staiga aiškiai supratau, jog nelaimių priežastis slypi mano gyvenime. Be abejonės, kažkas atsitiko, įvyko kažkas, kas mane taip slegiamai paveikė.

Tačiau kas? Ir kada? Kaip atsiminti tą nelaimingąjį įvykį? Kaip rasti savo ilgesio priežastį?

Tada pamaniau: reikia prisiminti savo gyvenimą. Ir karštligiškai bandžiau tai padaryti. Tačiau išsyk supratau, kad nieko nepešiu, jei tų prisiminimų kaip nors nesusisteminsiu.

Nebūtina prisiminti viską, pagalvojau. Pakanka prisiminti tik stipriausius, ryškiausius įvykius. Pakanka prisiminti tai, kas kėlė sielos jaudulį. Tik čia gali slypėti atsakymas.

Pradėjau analizuoti ryškiausius paveikslus, išlikusius atmintyje. Pamačiau, kad atmintis išsaugojo juos nepaprastai tiksliai. Išsaugojo smulkmenas, detales, spalvą, net kvapą.

Sielos jaudulys kaip magnio blyksnis nušvietė tai, kas įvyko. Tai buvo akimirksnio nuotraukos, išlikusios mano smegenyse.

Nepaprastai susijaudinęs pradėjau tirti šias nuotraukas. Ir pamačiau, kad jos mane jaudina labiau nei noras surasti savo nelaimių priežastis.

Nukritę lapai

Taigi nusprendžiau prisiminti visą gyvenimą, kad atrasčiau savo nelaimių priežastis.

Nusprendžiau atrasti tą įvykį ar aibę įvykių, kurie mane slegiamai paveikė ir pavertė nelaiminga dulkele, kurią nuneša menkiausias vėjo pūstelėjimas.

Nusprendžiau prisiminti tik ryškiausias savo gyvenimo scenas, mane didžiai sujaudinusias.

Tačiau nebūtina prisiminti vaikystės metų, pagalvojau. Argi berniūkštis gali patirti ypatingų sielos jaudulių? Pamanyk, didingi reikalai! Pametė tris kapeikas. Vaikai primušė. Kelnes susiplėšė. Kojūkus pavogė. Mokytojas parašė kuolą… Štai jums visi vaikystės sukrėtimai. Geriau prisiminsiu, pamaniau, sąmoningo gyvenimo scenas. Juolab sunegalavau ne vaikystės metais, bet jau suaugęs. Pradėsiu nuo šešiolikos metų, pagalvojau.

Ir ėmiau prisiminti ryškiausias scenas pradedant šešioliktais metais.

1912–1915

Aš užsiėmęs

Kiemas. Žaidžiu futbolą. Man jau nusibodo, bet tebežaidžiu vogčiomis žvilgčiodamas į antro aukšto langą. Širdį spaudžia ilgesys.

Ten gyvena Tata T. Ji suaugusi. Jai – dvidešimt treji. Jos vyras senas. Jam keturiasdešimt metų. Ir mes, gimnazistai, visada šaipomės iš jo, kai jis, kiek pakumpęs, grįžta iš tarnybos.

Štai langas atsiveria. Rąžydamasi ir žiovaudama Tata T. pasitaiso šukuoseną.

Pamačiusi mane ji nusišypso.

Ak, ji labai graži. Panaši į jauną tigrę iš zoologijos sodo – tokios pat ryškios, spindinčios, akinančios spalvos. Aš bemaž negaliu į ją pažvelgti.

Šypsodamasi Tata T. man sako:

– Mišenka, užeikite valandėlei.

Mano širdis daužosi iš laimės, bet nepakeldamas akių atsakau:

– Juk matote, aš užsiėmęs. Žaidžiu futbolą.

– Tai laikykite kepurę. Aš jums šį tą numesiu.

Atkišu gimnazisto kepurę. Tata T. meta į ją ryšulėlį, perrištą kaspinėliu. Tai – šokoladas.

Slepiu šokoladą kišenėje ir žaidžiu toliau.

Namie suvalgau šokoladą. Kaspinėlį, minutėlę palaikęs prie skruosto, slepiu stalčiuje.

Laiškas

Valgomasis. Rudi apmušalai. Apverstos piramidės formos krištolinė druskinė.

Už stalo – seserys ir mama.

Užtrukau gimnazijoje, pavėlavau, ir jos pradėjo pietauti be manęs.

Susižvalgydamos seserys tyliai juokiasi.

Sėdu į savo vietą. Prie mano įrankių – laiškas.

Ilgas alyvų spalvos vokas. Nepaprastai iškvėpintas.

Drebančiomis rankomis atplėšiu voką. Išimu dar labiau kvepiantį lapelį. Lapelis taip kvepia, kad seserys nesivaldydamos prunkščia iš juoko.

Prisimerkęs skaitau. Raidės šokinėja man prieš akis.

„O, kokia aš laiminga, kad susipažinau su jumis…“ – įsimenu vieną frazę ir mintyse ją kartoju.

Susiduriu su besijuokiančiomis mamos akimis.

– Nuo ko? – klausia ji.

– Nuo Nadios, – sausai, kone piktai atsakau.

Seserys visai pašėlsta.

– Nesuprantu, – sako vyresnioji, – gyventi viename name, matytis kasdien ir dar rašyti laiškus. Juokinga. Kvaila.

Rūsčiai žiūriu į seserį. Tylėdamas ryju sriubą ir valgau duoną, persisunkusią kvepalų kvapu.

Pasimatymas

Peterburgas. Kamenoostrovsko prospektas. Paminklas „Saugojančiajam“. Du jūreiviai prie atviro kingstono. Bronzinis vanduo liejasi į triumą.

Neatsitraukdamas žiūriu į bronzinius jūreivius ir bronzinį vandenį. Man patinka šitas paminklas.

Man patinka žiūrėti į šią tragišką laivo paskandinimo sceną.

Šalia manęs ant suolo gimnazistė Nadia V. Mums abiem po šešiolika metų.

Nadia sako:

– Apskritai nereikėjo man jūsų įsimylėti. Visos mergaitės mane atkalbinėjo…

– Bet kodėl? – klausiu atsitraukdamas nuo paminklo.

– Todėl, kad man visada patikdavo linksmi, sąmojingi vyrai… O jūs galite pusvalandį ir daugiau sėdėti tylėdamas.

Atsakau:

– Nemanau, kad oru kalbėti žodžius, kuriuos iki manęs sakė dešimtys tūkstančių žmonių.

– Tokiu atveju, – sako Nadia, – turite mane pabučiuoti.

Apsidairęs sakau:

– Čia mus gali pamatyti.

– Tai eime į kiną.

Einame į kiną ir ten dvi valandas bučiuojamės.

Atitinka originalą

Išeinu iš gimnazijos ir sutinku realistą Seriožą K. Tai – baltapūkis, aukštas, liūdnas jaunuolis.

Nervingai kramtydamas lūpas jis man sako:

– Vakar galutinai išsiskyriau su Valka P. Įsivaizduok, ji pareikalavo grąžinti visus jos laiškus.

– Reikia grąžinti, – sakau.

– Žinoma, laiškus aš grąžinsiu, – sako Serioža, – bet noriu paprašyti tavęs vienos paslaugos. Man reikia, kad tu patvirtintum šias kopijas…

– Kam? – klausiu.

– Na maža kas, – sako Serioža, – paskui ji dar sugalvos sakyti, kad apskritai manęs nemylėjo… O jei bus patvirtintos kopijos…

Prieiname Seriožos namus. Serioža – gaisrininkų skyriaus brandmeisterio sūnus. Todėl man įdomu pas jį užeiti.

Serioža deda ant stalo tris laiškus ir tris jau perrašytas kopijas.

Nenoriu pasirašyti kopijų, bet Serioža spaudžia. Jis sako:

– Mes jau suaugę. Vaikystės metai praėjo… Labai prašau tave pasirašyti.

Neskaitęs rašau ant kiekvieno kopijos lapelio: „Atitinka originalą.“ Ir pasirašau pavarde.

Atsidėkodamas Serioža vedasi mane į kiemą ir rodo man gaisrininkų kopėčias ir žarnas, džiūstančias saulėkaitoje.

Velykų rytas

Skubu į rytmečio mišias. Apsitempęs gimnazisto munduru, stoviu prieš veidrodį. Kairėje rankoje – baltos odinės pirštinės. Dešine ranka taisau nuostabų sklastymą.

Ne itin patenkintas savo išvaizda. Per daug jaunas.

Šešiolikos metų galėčiau atrodyti vyresnis.

Atsainiai užsimetęs ant pečių milinę, išeinu į laiptinę.

Laiptais aukštyn lipa Tata T.

Šiandien ji ypač daili, apsivilkus trumpa kailine liemene, rankose – mova.

– Argi neinate į cerkvę? – paklausiu.

– Ne, mes sutinkame namie, – sako ji šypsodamasi. Ir priėjusi arčiau priduria: – Kristus prisikėlė!.. Mišenka…

– Dar ne dvylika, – burbu.

Apkabinusi kaklą rankomis, Tata T. bučiuoja mane.

Tai ne trys Velykų bučiniai. Tai vienas bučinys, trunkantis minutę. Pradedu suvokti, kad tai ne krikščioniškas bučinys.

Iš pradžių juntu džiaugsmą, paskui nuostabą, galiausiai juokiuosi.

– Ko juokiatės? – klausia ji.

– Nežinojau, kad žmonės taip bučiuojasi.

– Ne žmonės, – sako ji, – o vyrai ir moterys, kvaileli!

Ji glosto ranka man veidą ir bučiuoja akis. Paskui, išgirdusi laiptų aikštelėje trinktelint duris, skubiai lipa aukštyn – graži ir paslaptinga, kaip tik tokia, kokią norėčiau visada mylėti.

Negrįšiu namo

Važiuojam į Novajos kaimą. Mūsų dešimt. Visi labai susijaudinę. Mūsų bičiulis Vaska T. metė gimnaziją, išėjo iš namų ir dabar gyvena savarankiškai kažkur palei upelę Čiornaja.

Jis išėjo iš aštuntos gimnazijos klasės. Net nesulaukė baigiamųjų egzaminų. Vadinasi, jam į viską nusispjaut.

Slapta žavimės Vaskos poelgiu.

Medinis namas. Papuvę netvirti laiptai.

Lipame iki pat pastogės, įeinam į Vaskos kambarį.

Ant geležinės lovos sėdi Vaska. Marškinių apykaklė atsegta. Ant stalo butelis degtinės, duona ir dešra. Greta Vaskos – liesutė mergina, devyniolikos metų.

– Jis pas ją išėjo, – kažkas man šnabžda.

Žvelgiu į šią liesutę merginą. Akys paraudusios, užverktos. Ji baimingai žvilgčioja į mus.

Vaska valiūkiškai išpilsto degtinę į stiklines.

Nusileidžiu į sodą. Sode – pagyvenusi dama. Vaskos mama.

Grūmodama aukštyn kumščiu, motušė spigiai šaukia, jos šūksnių tylėdamos klausosi kažkokios tetulės.

– Tai ji kalta, ta mergiotė! – šaukia motušė. – Jei ne ji, Vasia niekada nebūtų išėjęs iš namų.

Lange pasirodo Vaska.

– Eikite pagaliau, motuše, – sako jis. – Kėpsot čia ištisas dienas. Tik sumaištį keliate… Eikite, eikite. Pasakiau, namo negrįšiu.

Gailiai prikandusi lūpą motušė prisėda ant laiptelio.

Kankynė

Guliu ant operacinio stalo. Po manim – balta šalta klijuotė. Priešais – didžiulis langas. Už lango – ryškus mėlynas dangus.

Prarijau sublimato kristalą. Laikiau šį kristalą fotografijai. Dabar man plaus skrandį.

Gydytojas baltu chalatu nejudėdamas stovi prie stalo.

Sesutė paduoda jam ilgą guminį vamzdelį. Paskui paima stiklinį ąsotį ir pripila į jį vandens. Bjaurėdamasis stebiu šią procedūrą. Kam jie mane kankina! Geriau tiesiog numirčiau. Bent jau baigtųsi visos mano nuoskaudos ir apmaudas.

Gavau vienetą už rašinėlį rusų kalba. Negana to, po rašinėliu raudonu rašalu užrašas: „Niekai.“ Tiesa, rašinėlis Turgenevo tema – „Liza Kalitina“. Kas ji man?.. Ne, to neįmanoma išgyventi.

Gydytojas įbruka į gerklę guminę žarną. Vis giliau ir giliau lenda ta šlykšti ruda žarna. Sesutė pakelia vandens ąsotį. Vanduo teka į mane. Dūstu. Rangausi gydytojo rankų gniaužtuose. Dejuodamas mojuoju ranka, maldauju baigti kankynę.

– Ramiau, ramiau, jaunuoli, – sako gydytojas. – Kaipgi jums ne gėda… Tokia silpnybė… Dėl niekų.

Vanduo trykšta iš manęs kaip iš fontano.

Universitete

Prie vartų – policijos karininkas. Reikalauja, kad pateikčiau ne tik bilietą, bet ir studento pažymėjimą. Išsitraukiu dokumentus.

– Praeikite, – sako jis.

Kieme – kareiviai ir policininkai su šautuvais.

Šiandien – Tolstojaus mirties metinės.

Einu universiteto koridoriumi. Triukšmas, sumaištis, pagyvėjimas.

Koridoriumi lėtai žengia mokomosios apygardos kuratorius Pruščenka. Aukštas, stambus, raudonskruostis. Ant baltos krūtinėlės po vicmunduru – maži briliantiniai segtukai.

Aplink kuratorių – gyva studentų užkarda; tai akademinės korporacijos studentai, „dabitos“. Susiėmę už rankų, jie apsupo kuratorių ir saugo jį nuo galimų ekscesų. Komanduoja ir labiausiai nerimsta kažkoks ilgšis, spuoguotas studentas, apsivilkęs munduru, su špaga prie šono.

Aplink pragariškas triukšmas. Kažkas šaukia: „Gatvėmis vedžiojo dramblį!“ Pokštai. Juokas.

Kuratorius lėtai eina pirmyn. Gyva užkarda pagarbiai kartu slenka.

Išnyra kažkoks studentas. Mažo ūgio. Negražus. Tačiau veidas nuostabiai protingas, energingas.

Priėjęs prie užkardos jis sustoja. Nenorom sustoja ir užkarda su kuratoriumi.

Pakėlęs ranką, studentas visus nutildo.

Pritilus triukšmui studentas šaukia pabrėždamas kiekvieną žodį:

– U nas v Rossiji dve napasti: vnizu – vlast’ t’my, vverchu – t’ma vlasti (Mūsų Rusijoj dvi negandos (rykštės): žemai – tamsybių valdžia, viršuj – valdžios tamsybė).

Plojimų audra. Kvatojimas.

Ilgšis studentas efektingai griebiasi špagos rankenos. Kuratorius pavargęs burba: „Nereikia, palikite…“

Studentas su špaga kažkam sako: „Sužinokite šito chamo pavardę…“

Ar vertėjo kartis

Pasikorė studentas Miška F. Paliko raštelį: „Nieko nekaltinti. Priežastis – nelaiminga meilė.“

Truputį pažinojau Mišką. Nekaip sudėtas. Irzlus. Nesiskutęs. Nelabai protingas.

Beje, studentai gerai su juo sutarė – jis buvo lengvabūdis, kompanijos žmogus.

Iš pagarbos jo tragedijai nutarėme išgerti už mirusįjį.

Susirinkome Mažojo prospekto aludėje.

Iš pradžių sudainavome „Greitos kaip bangos gyvenimo dienos“. Paskui ėmėme dalytis prisiminimais apie bičiulį. Tačiau niekas negalėjo prisiminti ko nors ypatingo.

Tada kažkas prisiminė, kaip Miša F. suvalgė kelias porcijas per pietus universiteto valgykloje. Visi ėmė juoktis. Pradėjo prisiminti visokias smulkmenas ir niekus iš Mišos gyvenimo. Kilo neįtikimas kvatojimas.

Springdamas iš juoko vienas studentas pasakė:

– Kartą susiruošėme į balių. Užėjau pas Mišką. Jis nenorėjo plautis rankų. Skubėjo. Sukišo pirštus į pudrinę ir nubalino pajuodusias panages.

Juoko pliūpsnis.

Kažkas pasakė:

– Dabar aišku, kodėl jo meilė buvo nelaiminga.

Pasijuokę vėl uždainavome „Greitos kaip bangos…“ Vienas studentas vis atsistodavo ir ranka pabrėžtinai diriguodavo, kai traukdavom žodžius: „Numirsi – palaidos, tarsi ir negyvenai…“

Paskui dainavome „Gaudeamus“, „Vakaro varpai“ ir „Dirlim bom bom“.

Vardinės

Vakaras. Einu namo. Man labai liūdna.

– Studenčiuk! – girdžiu kažkieno balsą.

Priešais – moteris. Ji pasidažiusi ir pasipudravusi. Po skrybėle su plunksna matau paprastą veidą išsišovusiais skruostais ir storas lūpas.

Prisimerkęs noriu nueiti, bet moteris kalba sutrikusiai šypsodamasi:

– Šiandien mano vardadienis… Užeikite į svečius – arbatos išgerti.

Veblenu:

– Atleiskite… Neturiu laiko…

– Aš einu su visais, kurie mane pakviečia, – sako moteris. – Tačiau šiandien nusprendžiau atšvęsti savo vardadienį… Nusprendžiau ką nors pati pakviesti. Prašau, neatsisakykite…

Kylame tamsiais laiptais, tarp kačių. Įeinam į mažutį kambarėlį.

Ant stalo – virdulys, uogienė ir riestainiai.

Tylėdami geriame arbatą. Nežinau, ką sakyti. Mano tylėjimas ją trikdo.

– Argi Jūs nieko neturite – draugų, artimųjų?

– Ne, – sako ji, – aš atvykėlė, iš Rostovo.

Išgėręs arbatą apsivelku paltą ruošdamasis išeiti.

– Nejaugi jums taip nepatinku, kad net nenorite pasilikti? – sako ji.

Man linksma ir juokinga. Nejaučiu pasibjaurėjimo. Bučiuoju atsisveikindamas jos storas lūpas. Ji manęs klausia:

– Užeisi dar kartelį?

Išeinu į laiptinę. Gal įsidėmėti butą? Tamsoje skaičiuoju, kiek laiptelių iki jos durų. Tačiau susipainioju. Gal brūkštelėti degtuką – pažiūrėti į buto numerį. Ne, neverta. Daugiau neateisiu.

Pasiūlymas

Einu per vagonus. Rankose – žnyplikės geležinkelio bilietams pramušti.

Mano žnyplikės išmuša pusmėnulį.

Prabangią geležinkelio atšaką „Kislovodskas – Mineraliniai vandenys“ vasarą aptarnauja studentai. Todėl aš dabar čia, Kaukaze. Atvažiavau uždarbiauti.

Kislovodskas. Išlipu ant platformos. Prie stoties durų – milžinas žandaras, ant jo krūtinės – medaliai. Sustingęs kaip monumentas.

Mandagiai lankstydamasis ir šypsodamasis prieina kasininkas.

– Kolega, – sako jis (nors jis ne studentas), – pora žodelių… Kitą kartą nepramuškite bilietų, o grąžinkite juos man…

Jis taria šiuos žodžius ramiai, šypsodamasis, tarsi kalbėtų apie orą.

Sutrikęs veblenu:

– Kam?.. Kad Jūs… darsyk parduotumėte?

– Na taip… Jau susitariau beveik su visais jūsiškiais… Pelnas perpus…

– Niekšas!.. Meluojate!.. – burbu. – Su visais?

Kasininkas gūžteli pečiais.

– Na ne su visais, – sako jis, – bet… su daugeliu… kas jus taip stebina? Visi taip daro… Argi galėčiau išgyventi už trisdešimt šešis rublius… Net nelaikau to nusikaltimu. Mus verčia taip elgtis…

Staigiai pasisukęs nueinu. Kasininkas pasiveja:

– Kolega, – sako jis, – jei nenorite, nereikia, aš neverčiu… Tik nesumanykite kam nors prasitarti. Pirma, niekas nepatikės. Antra, įrodyti neįmanoma. Trečia, pagarsėsite kaip melagis, intrigantas…

Lėtai žingsniuoju link namų… Pila lietus…

Aš nustebęs labiau nei kada nors anksčiau gyvenime.

Elvyra

Minutkos stotelė. Mano kambarys tylus, langai į sodą.

Mano laimė ir tyla trunka neilgai. Į kaimyninį kambarį įsikrausto cirko artistė Elvyra, atvykusi iš Penzos. Pagal pasą ji – Nastia Gorochova.

Tai galinga moteris, bemaž beraštė.

Penzoje ji užmezgė trumpą romaną su generolu. Dabar generolas su žmona atvažiavo „rūgščių vandenų“. Elvyra atvažiavo iš paskos, nežinia, ko tikėdamasi.

Visos Elvyros mintys nuo ryto iki išnaktų sukasi apie vargšą generolą.

Rodydama rankas, kurios po cirko kupolu išlaikydavo tris vyrus, Elvyra man sako:

– Ramiai galėčiau jį užmušti. Ir negaučiau daugiau aštuonerių metų… Kaip manote?

– Tiesą pasakius, ko jūs iš jo norite? – klausiu.

– Kaip – ko? – stebisi Elvyra. – Atvažiavau čia tik dėl jo. Gyvenu beveik mėnesį ir kaip kvaiša už viską pati moku. Noriu, kad jis bent iš padorumo apmokėtų man kelionę pirmyn ir atgal. Noriu jam apie tai parašyti.

Elvyra neraštinga, todėl šį laišką rašau aš. Rašau su įkvėpimu. Mano ranką vedžioja viltis, kad, gavusi pinigų, Elvyra išvažiuos į Penzą.

Neprisimenu, ką parašiau. Tik prisimenu, kai perskaičiau jai tą laišką, Elvyra pasakė: „Taip, tai moters sielos klyksmas… Aš jį būtinai užmušiu, jei dabar jis man nieko neatsiųs.“

Mano laiškas susuko generolui vidurius. Per pasiuntinį jis atsiuntė jai penkis šimtus rublių. Anais laikais tai buvo didžiuliai, net milžiniški pinigai.

Elvyra buvo priblokšta.

– Turint tiek pinigų, – pasakė ji, – būtų tiesiog kvaila išvažiuoti iš Kislovodsko.

Ji pasiliko. Pasiliko galvodama, kad tik aš esu jos turto priežastis.

Dabar ji bemaž neišeidavo iš mano kambario.

Laimė, netrukus prasidėjo pasaulinis karas. Aš išvažiavau.

Gerhard Meier. Borodino

2025 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Borodino“ yra vadinamosios…

Gerhard Meier. Mirusiųjų sala

2023 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Mirusiųjų sala“ („Toteninsel“, 1979) yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“…

Merab Mamardašvili. „Trečioji“ būsena

2018 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Bemaž visą Merabo Mamardašvilio (1930–1990), „sokratiškojo“ tipo filosofo, palikimą sudaro iššifruoti jo paskaitų ir pranešimų įrašai. Išimtis – pirmoji jo knyga „Kaip aš suprantu filosofiją“…

Elias Canetti. Fakelas ausyje

2017 m. Nr. 5–6 / Elias Canettis (1905–1994), 1981 m. Nobelio premijos laureatas, 1980 m. išleido antrąjį autobiografijos tomą „Fakelas ausyje“. Šis tomas apima 1921–1931 metus: tai paskutiniai gimnazijos metai pokario infliacijos krečiamame Frankfurte…

Merab Mamardašvili. Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga

2017 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1978–1979 m. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė paskaitų kursą Visa-sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto studentams apie šiuolaikinę Europos filosofiją.

Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“

2016 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija…

Carl Gustav Jung. Apie archetipą, ypač pabrėžiant animos sąvoką

2015 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Nors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę…

Péter Nádas. Grįžimas namo

2014 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m…

Vladimir Bibichin. Apie simbolį

2013 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vladimiras Bibichinas (1938–2004) – rusų filosofas, filologas, vertėjas, kuriam labiausiai rūpėjo ontologiniai kalbos pagrindai – kalbos ir pasaulio, kalbos ir minties santykis.

Erika Fischer-Lichte. Performatyvumo estetikos pagrindimas

2013 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1971 m. spalio 24 d. Insbruko galerijoje „Krinzinger“ nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Jugoslavų menininkė Marina Abramović atliko performansą „Tomo lūpos“ („Lips of Thomas“).

Viktor E. Frankl. Ko mano knygose nėra

2012 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Viktoras Emilis Franklis (1905–1997) – austrų neurologas ir psichiatras, logoterapijos, vadinamos „trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi“ kūrėjas.

Alfred Adler. Apie nervingą charakterį

2011 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė Alfredas Adleris (1870–1937) – psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teorijos kryptį. 2002 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jo kūrybos fragmentą…

Ingmar Bergman. Rudens sonata

2008 m. Nr. 8–9

Iš švedų k. Vertė Zita Mažeikaitė

VIKTORAS. Kartais stoviu ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji mėgsta sėdėti štai ten, prie kampinio lango, dabar tikriausiai rašo laišką savo motinai. Kai ji pirmą kartą įžengė į šį kambarį, pasakė: „Čia gera, čia man norėtųsi būti.“ Mes buvom pažįstami vos kelias dienas, Trondheime vyko vyskupų konferencija, ji ten dalyvavo kaip kažkokio bažnytinio laikraščio atstovė. Mudu susitikome per pietus, aš jai papasakojau apie atokią savo kleboniją. Ji taip susidomėjo, kad aš net išdrįsau jai pasiūlyti, kai baigsis konferencija, ten nuvažiuoti kartu kokią nors priešpietę. Kelyje jos paklausiau, ar nenorėtų už manęs ištekėti. Ji nieko neatsakė, bet kai mes įžengėme į šį kambarį, ji atsigręžė į mane ir tarė: čia gera, čia man norėtųsi būti. Nuo to laiko mudu ramiai, tyliai ir gyvename šitoj klebonijoj. Eva, žinoma, papasakojo man apie ankstesnį savo gyvenimą. Po brandos egzaminų ji studijavo universitete, buvo susižadėjusi su vienu gydytoju ir kartu pragyveno net kelerius metus, ji parašė dvi nedideles knygas, susirgo džiova, dėl to nutraukė sužadėtuves ir persikėlė iš Oslo į mažą miestelį Norvegijos pietuose, ten pradėjo dirbti žurnaliste. (Suradęs paima jos knygutę) Čia jos pirmoji knygelė, man ji labai patinka. Štai ji rašo: „Reikia išmokti gyventi, aš to mokausi kiekvieną dieną. Didžiausia kliūtis yra ta, kad aš nežinau, kas esu, vaikštau apgraibom, tarsi akla. Jei kas nors pamiltų mane tokią, kokia esu, galbūt išdrįsčiau įsižiūrėti į save.“ (Toliau nebeskaito) Norėčiau kada nors jai pasakyti, kad myliu ją be jokių išlygų, bet nesugebu, vis bijau, kad ji nepatikės, man trūksta reikiamų žodžių.

Pirma scena

EVA. Parašiau laišką savo mamai! Gal galėčiau tau jį perskaityti, aš tau netrukdau?

VIKTORAS. Ne, ne, ateik čia ir sėskis. Uždegsime lempą. Dabar jau aišku, kad atėjo tikras ruduo. Palauk, aš tik išjungsiu radiją, popietės koncertas.

EVA. Gal tu nori paklausyti iki galo, aš ateisiu ir vėliau.

VIKTORAS. Ne, aš labiau norėčiau, kad tu paskaitytum savo laišką.

EVA (skaito). Vakar mieste netikėtai sutikau Agnes, ji čia atvažiavus su vyru ir vaikais aplankyti tėvų. Ji man pasakė, kad mirė Leonardas. Miela Mamyte! Aš puikiai suprantu, kaip tu siaubingai dabar jauties. Agnes dar pasakė, kad tu kaip tyčia po savo koncerto tada ilsėjaisi Askonoje. Aš paskambinau Paului ir sužinojau tavo adresą. (Patylėjusi) Norėčiau tavęs paklausti, gal tu sutiktum kelioms dienoms ar savaitėms atvažiuoti pas mus į Bindalį. Būtinai atvažiuok, jeigu tik gali ir turi ūpo. Kad tavęs neišgąsdinčiau ir tu iš karto mano kvietimo neatmestum, pasakysiu, kad klebonija labai erdvi. Turėtum atskirą kambarį su visais patogumais. Pas mus jau tikras ruduo, kelias naktis buvo šalna, beržai pagelto ar net paraudo, raiste prisirinkom paskutinių tekšių. Bjauresnio oro dar nepranašauja, dienos kol kas saulėtos, švelnios. Mes turime puikų pianiną, tu čia galėtum skambinti kiek tik širdis geidžia. Argi tau nebūtų smagu porą savaičių pagyventi ne viešbutyje? Mieloji Mama, pasakyk, kad atvažiuoji! Mes čia šokinėsim apie tave ir lepinsim kaip tik begalėdami.

Mes taip ilgai nesimatėm.

Spalį jau bus septyneri metai!

Nuoširdžiausi linkėjimai nuo Viktoro. Ir nuo manęs,

Tavo duktė Eva.

(Šarlotė atvyko anksčiau, negu jie tikėjosi. Vienuoliktą ryto ji privažiuoja prie geltono ilgo klebonijos pastato. Eva tuo metu stovi prie laiptų, vedančių į antrą aukštą. Iš lauko nepastebima, ji pro langą mato, kaip motina neskubėdama išlipa iš automobilio, sustoja prie bagažinės. Kažko dvejoja, nejuda.)

EVA (kieme). Mama, mieloji, sveika atvykus! Kaip smagu, kad tu čia, aš tiesiog netikiu. Ilgiau pas mus pabūsi, ar ne? Dieve, kokie sunkūs tavo krepšiai. Ar pasiėmei savo natas? Kaip aš džiaugiuosi, turėsi ir mane pamokyti, turbūt neatsisakysi! Mama, mieloji, tu atrodai pavargus. Žinoma, ko čia stebėtis, tokia kelionė. Viktoro dabar nėra, nemanėm, kad tu taip anksti atvažiuosi.

ŠARLOTĖ. Aš visą paskutinę parą sėdėjau prie Leonardo lovos. Jį kamavo nežmoniški skausmai, nors kas antrą valandą jam suleisdavo vaistų. Kartais jis net imdavo verkti, mirties nebijojo, tiesiog verkė iš skausmo. Praėjo visa diena, sulaukėm vakaro. Prie tos ligoninės vyko kažkokie statybos darbai, ten kažką gręžė, kalė, daužė; kepino saulė, o ant lango – nei žaliuzių, nei kokios užuolaidos. Vargšas Leonardas, jam buvo gėda, kad nuo jo sklinda blogas kvapas. Mėginom rasti kitą palatą, bet kai kurie skyriai buvo uždaryti remontui. Vakare triukšmas kieme nutilo. Kai nusileido saulė, atidariau langą. Bet lauke dar buvo pragariškas karštis, jokio vėjelio. Atėjo profesorius – senas Leonardo draugas. Atsisėdo galvūgaly ant kėdės ir pasakė, kad jis nebeilgai kentės, dabar jam leis vaistus jau kas pusvalandį, kad, nejausdamas skausmo, galėtų užmigti. Profesorius dar patapšnojo Leonardui per skruostą ir pasakė, jog vakare eina į Bramso koncertą, o paskui dar apsilankys čia. Leonardas paklausė, ką jie ten gros, profesorius atsakė, kad bus koncertas smuikui ir violončelei: Šneiderhanas ir Starkeris, tada Leonardas paprašė pasveikinti Janošą ir pasakyti, kad jis norėtų palikti jam savo violončelę „Coltermann“, seniai ketinęs tai padaryti. Profesorius išėjo, vėl pasirodė skyriaus seselė ir suleido Leonardui vaistų. Ji dar sakė, kad man derėtų bent kiek užkąsti, bet aš nebuvau alkana, mane ta smarvė tiesiog pykino. Leonardas valandėlei užsnūdo. Atsibudęs paprašė, kad išeičiau iš palatos ir pašaukė budinčią seselę. Ji tuoj pat atėjo švirkštu nešina. Po kelių akimirkų ji priėjo prie manęs koridoriuj ir pasakė, kad Leonardas mirė. Aš dar sėdėjau prie jo visą naktį. (Pauzė) Aštuoniolika metų jis buvo mano draugas, o sykiu išgyvenom trylika, nė karto neištarėm vienas kitam piktesnio ar griežtesnio žodžio. Dvejus metus jis žinojo, kad mirs, kad išgyti nėra jokios vilties. Aš stengdavausi kuo dažniau nuvažiuoti į jo vilą prie Neapolio, jį aplankyti. Visada jis būdavo malonus, dėmesingas, džiaugėsi mano sėkme. Mudu pasišnekėdavom, pajuokaudavom, pagrodavom kamerinės muzikos, jis beveik nekalbėdavo apie savo ligą, o aš neklausinėdavau – žinojau, kad jam tai nepatinka. Vieną dieną jis ilgai žiūrėjo į mane, paskui nusijuokė ir pasakė: „Kitais metais šituo laiku manęs nebebus, bet aš vis tiek visada liksiu su tavimi, galvosiu apie tave.“ Kokie mieli tie jo žodžiai, Leonardas mėgdavo būti šiek tiek teatrališkas. (Pauzė) Negalėčiau tvirtinti, kad jaučiu didelį gedulą. Jo mirtis buvo ir laukta, ir trokštama. Kartais, žinoma, aš pajuntu slogią tuštumą. Bet nevertėtų šitaip įsijausti. (Nusijuokia) Kaip tu manai, ar aš labai pasikeičiau per tuos septynerius metus, kol mes nesimatėm? Taip, plaukus aš, suprantama, dažau, Leonardas nenorėjo matyti manęs jau žilstančios, bet šiaip, rodos, esu tokia pati, o kaip tau atrodo? Šį kelnių kostiumą aš nusipirkau Ciūriche, norėjau ilgai kelionei automobiliu kokio patogesnio drabužio, pamačiau jį vienoj vitrinoj Banhofštrasėj, įėjus pasimatavau, jis man pasirodė kaip nulietas ir neįtikėtinai pigus. Ar tau jis neatrodo dailus?

EVA. Taip, mieloji mama, net labai dailus.

ŠARLOTĖ. Na, dabar man reiktų viską išsikrauti, gal padėtum įnešti tą krepšį, jis velniškai sunkus, man nuo tos kelionės tiesiog gelia nugarą. Gal čia kur atrasime porą lentų pakišti po čiužiniu, aš, kaip tu žinai, privalau miegoti kietesnėj lovoj.

EVA. Tos lentos jau pakištos. Mes dar vakar tuo pasirūpinom.

ŠARLOTĖ. Nuostabu. (Sustoja) Kas tau yra, Eva? Mažute, tu verki? Palauk, leisk man pažiūrėti. Tau kažko liūdna? Vaikeli mano, dėl ko tu čia graudinies? Gal aš ką nors kvailai pasakiau, tu gi žinai, kokia aš plepė!

EVA. Apsiverkiau iš džiaugsmo, kad aš vėl su tavim.

ŠARLOTĖ. Na tai apsikabinkim, kaip tada, kai tu buvai dar maža. Aš tik kalbu, kalbu apie save, bet dabar tu man turėsi viską papasakot. Eva, mieloji mano. Leisk, aš į tave pasižiūrėsiu. Man rodos, per tuos metus tu labai suliesėjai, tu visai nelinksma, kaip matau, turėsi pasakyti man, kas tau yra. Eime, atsisėskime čia, tu neprieštarausi, jei aš užsidegsiu cigaretę? Na tai sakyk, kaip čia tau sekasi, mažoji mano Eva?

EVA. Man viskas gerai. Net labai gerai.

ŠARLOTĖ. Ar judu čia nesijaučiat per daug nuo visų atsiskyrę?

EVA. Mums užtenka darbo parapijoj – ir Viktorui, ir man.

ŠARLOTĖ. Taip, suprantama.

EVA. Aš dar groju bažnyčioj. Praėjusį mėnesį surengiau muzikos vakarą. Grojau ir žmonėms pasakojau, ką aš čia groju. Vakaras labai pavyko.

ŠARLOTĖ. Galėsi ir man kada nors pagroti. Kai turėsi noro.

EVA. Aš labai norėčiau.

ŠARLOTĖ. Turėjau penkis koncertus mokiniams Los Andžele, jų „Music Hall“. Kiekvienam koncerte – trys tūkstančiai vaikų. Aš grojau jiems ir pasakojau. Tu net neįsivaizduoji, kokio aš ten sulaukiau pasisekimo. Bet įtampa tiesiog siaubinga.

EVA. Mama, aš turiu pasakyti tau vieną dalyką.

ŠARLOTĖ. Taip.

EVA. Helena yra čia. (Pauzė)

ŠARLOTĖ (piktai). Tau reikėjo parašyti, kad ji čia. Nelabai dora iš tavo pusės pateikti man jau įvykusį faktą.

EVA. Jei aš būčiau tau pasakius, kad ji čia, tu nebūtum atvažiavus.

ŠARLOTĖ. O aš manau, kad būčiau atvažiavus.

EVA. Aš esu įsitikinus, kad tu nebūtum.

ŠARLOTĖ. Tau ne gana, kad mirė Leonardas? Kam reikėjo tą vargšę Leną dar čia atsigabenti?

EVA. Jau treti metai, kaip Lena čia gyvena. Aš tau rašiau, kad mudu su Viktoru nusprendėm paklausti Lenos, gal ji norėtų su mumis gyventi. Juk aš tau rašiau.

ŠARLOTĖ. To laiško, matyt, aš negavau.

EVA. Arba nesiteikei perskaityti.

ŠARLOTĖ (staiga apsiraminus). Čia, kaip matau, tu jau pradedi mane kaltinti.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš dabar jos nepajėgsiu matyti. Bent jau šiandien.

EVA. Mama, mieloji! Lena – nuostabus žmogus, jai tik sunku kalbėti, bet aš išmokau suprasti, ką ji sako. Aš pabūsiu kartu ir tau išversiu. Ji labai tavęs pasiilgus, baisiai norėtų susitikti.

ŠARLOTĖ. Viešpatie, bet juk jai buvo visai gerai toje slaugos ligoninėje.

EVA. Tačiau aš pasiilgdavau jos.

ŠARLOTĖ. Tu įsitikinus, kad jai pas tave geriau?

EVA. Taip, jai čia geriau. Ir aš turiu kuo rūpintis.

ŠARLOTĖ. Ar jai nepasidarė blogiau? Norėjau pasakyti, ar jos?.. Ar jos?.. Ar jos būklė dabar nepablogėjo?

EVA. Aišku, pablogėjo. Juk tokia jos liga.

ŠARLOTĖ. Na, tai eime, pasisveikinsim.

EVA. Tu tikrai to nori?

ŠARLOTĖ (nusišypso). Man tai siaubingai nemalonu, bet aš nebeturiu kitos išeities.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Man visada sunku su žmonėmis, kurie nesugeba motyvuoti.

EVA. Tu čia kalbi apie mane?

ŠARLOTĖ. Gali suprasti kaip nori. O dabar eime.

ŠARLOTĖ. Lena, mažute. Dabar aš tave apkabinsiu ir pabučiuosiu. Paimsiu tavo rankas ir štai šitaip uždėsiu sau ant pečių. Aš dažnai apie tave galvojau. Kiekvieną dieną.

HELENA (kažką sako).

EVA. Helena perspėja, kad jai skauda gerklę, ji bijo, kad tu neužsikrėstum.

ŠARLOTĖ (dar kartą pabučiavus ją). O aš nebijau jokių bacilų. Sirgau sloga gal prieš dvidešimt metų. Koks gražus tavo kambarys. Koks nuostabus vaizdas. Toks kaip ir pro mano langą.

HELENA (kažką pasako).

EVA. Lena paprašė, kad nuimčiau jai akinius ir tu galėtum geriau ją apžiūrėti.

ŠARLOTĖ. Aš tave ir taip matau.

HELENA (vėl kažką sako).

EVA. Ji norėtų, kad tu rankom suimtum jos galvą ir gerai pasižiūrėtum.

ŠARLOTĖ. Taip bus gerai?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš be galo džiaugiuosi, kad Eva rūpinasi tavimi. Aš to nežinojau, maniau, kad tu – vis toj ligoninėj. Aš net ketinau prieš išvažiuodama tave aplankyti. Bet čia geriau tau, ar ne?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Dabar mes kiekvieną dieną būsime kartu.

HELENA (laiminga).Taip.

ŠARLOTĖ. Tau ką nors skauda?

HELENA. Ne.

ŠARLOTĖ. Kokia graži tavo šukuosena.

HELENA (kažką sako).

EVA. Čia tik tavo garbei, mama.

ŠARLOTĖ. Aš dabar skaitau nuostabią knygą apie prancūzų revoliuciją. Jei norėsi, galėsiu ir tau paskaityti. Susėsime verandoj ir aš tau paskaitysiu. Ar norėtum?

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Paskui gal pasivažinėsim automobiliu. Aš pirmą kartą šiame krašte.

HELENA. Taip.

ŠARLOTĖ. Aš tiek daug esu apie tave galvojus.

HELENA (kažką pasako ir nusijuokia).

ŠARLOTĖ. Ką ji sako?

EVA. Lena sako, kad tu esi pavargus ir tau šiandien nereiktų taip stengtis. Ji mano, kad tai tau kainavo jėgų.

ŠARLOTĖ. Ar Lena turi laikrodį?

EVA. Žinoma! Štai – prie jos lovos!

ŠARLOTĖ. Lena, štai tau mano rankinis laikrodis. Man jį dovanojo vienas gerbėjas, jam pasirodė, kad aš visada vėluoju. Ar Lena su mumis vakarieniaus?

EVA. Ne, pagrindinį vakarienės patiekalą aš jai dažniausiai atnešu pietums. Be to, žinok, ji nori suliesėti. Toj ligoninėj ji per daug valgydavo.

HELENA (vėl kažką nori pasakyti).

EVA. Lena sako, kad…

ŠARLOTĖ. Palauk, aš supratau, ką ji norėjo… Plaštakė daužos į langą! Argi ne taip?

ŠARLOTĖ (likusi viena). Kodėl aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau karščio. Kodėl man norisi verkti. Kaip viskas idiotiškai kvaila. Atvažiuoti čia, dar jaustis pažemintai. Jausti sąžinės graužatį. Ak, tie amžini sąžinės priekaištai. Juk taip skubėjau atvažiuoti. Ir ko aš čia tikėjausi? Taip beviltiškai troškau, nedrįsdama net sau prisipažinti? Dabar palįsiu po dušu, paskui valandėlę snustelsiu ar bent atsigulsiu į lovą ir pabūsiu užsimerkus, o prieš vakarienę apsivilksiu ką nors gražaus. Eva galės įsitikinti, kad jos sena mamulė puikiai išsilaikius. Nėr čia ko graužtis, jau po keturių. Velniai rautų. Sėdi lovoj ir žiūri į mane tom savo didelėm akim. Apkabinau jos galvą ir pajutau, kaip liga tampo glebius jos kaklo raumenis. Velnias!.. Aš nebegaliu jos pakelti, atsinešti į savo lovą ir nuraminti kaip tada, kai jai buvo treji. Tas iškamuotas suglebęs kūnas – ir tai mano Lena. Tik jau be ašarų, velniai jas griebtų. Jau penkiolika po keturių. Palįsiu po dušu, ir ateis visai kitos mintys. Sutrumpinsiu savo viešnagę. Ir keturių dienų – į valias. Tiek dar aš ištversiu. Paskui – į Afriką, kaip buvau žadėjus. Koks negerumas. Koks skausmas. Iš tikrųjų skausmas. Palauk… Juk tas skausmas kaip antroje Bartoko sonatos dalyje. (Niūniuoja pati sau.) Taaip. Aš tuos taktus groju per greitai, tai aišku. Turėtų būti štai taip: prieštaktis pam pam, tik po to jau rangosi kančios gyvatėlė. Lėtai, be jokių ašarų, ten jau nebeliko ašarų, o gal jų net nebuvo. Panašu, kad taip. Jeigu visa tai pasitvirtins, mano buvimas klebonijoj turės šiokios tokios vertės. Apsivilksiu raudoną suknią, tiesiog iš piktumo, Evai atrodo, kad po Leonardo mirties man derėtų dėvėti ką nors ramesnio. Mano kūnui, šiaip ar taip, dar nieko netrūksta. Gal jis ir nebėra toks patrauklus, bet dar elegantiškas. Kai nuvyksiu į Afriką, aš… O gal man geriau – į Kretą, aplankyčiau Haroldą. (Nusijuokia) Jis, žinoma, paršas, tas mano mielasis Haroldas, bet skaniai gamina ir žino, kaip gyventi. Aš dar šį vakarą jam paskambinsiu, būtinai tai padarysiu, juk po tų kelių nuobodžios malonės valandų smagu bus paplepėti. (Ūmai) Kodėl aš tokia bjauri, vis pikta ir pikta. Juk Eva ir Viktoras tokie malonūs, jie taip džiaugiasi, kad aš čia esu. O tas Viktoras – net labai mielas. Tai verksnei Evai tikrai pasisekė. Toks puikus vyras. Dabar dar paaiškės, kad dušas nebeveikia! Ne, vis dėlto veikia.

EVA. Kokia keista ta mano motina, kažkokia nesuprantama! Kad tu būtum ją matęs, kai aš pasakiau, kad Lena gyvena čia, su mumis. Ta jos šypsena. Įsivaizduok sau, ji pasistengė net nusišypsoti, nors buvo nustebus ir nusigandus. O paskui, kai jau atsiradom prie Lenos kambario durų, – tikra artistė prieš eidama į sceną. Siaubingai bijo, bet moka tvardytis. Spektaklis buvo nepakartojamas. Kaip tau atrodo, gal mano mama – kažkokia bejausmė? Tai ko ji čia atvažiavo? Ko tikėjosi septynerius metus mūsų nemačiusi? Ko laukė? Ir ko aš pati galėjau tikėtis. Žmogus niekada nenustoja vilties.

VIKTORAS. Aš taip nemanau.

EVA. Negi artumas tarp motinos ir dukters niekada neišnyksta?

VIKTORAS Kai kam tikriausiai išnyksta.

EVA. Kai tik praveri vaikystės kambario duris, staiga kaip koks baisus vaiduoklis tave sugriebia, nors jau esi pamiršus, kad durys į tą kambarį dar apskritai yra. Kaip tau atrodo, ar aš jau pakankamai suaugus?

VIKTORAS. Aš nežinau, ką reiškia būti suaugusiam.

EVA. Ir aš nežinau.

VIKTORAS. Suaugęs lyg ir turėtų mokėti derinti savo svajones ir viltis. Kai esi jau suaugęs, nieko nebetrokšti.

EVA. Tu taip manai?

VIKTORAS. Ir galbūt nustoji stebėtis.

EVA. Tu atrodai toks protingas, kai sėdi įsikandęs tą senovišką pypkę. Tu tai jau neabejotinai suaugęs.

VIKTORAS. Aš su tuo nesutinku. Mane kasdien kas nors nustebina.

EVA. Kas gi tave nustebina?

VIKTORAS. Pavyzdžiui, tu. Be to, aš dar turiu daug absurdiškų svajonių ir vilčių. Ir, žinoma, su jomis susijusių troškimų.

EVA. Troškimų?

VIKTORAS. Aš vis dar ilgiuosi tavęs.

EVA. Kokie gražūs tie žodžiai! Deja, realiai nieko nereiškiantys. Aš užaugau tarp gražių žodžių. Štai „skausmas“ – gražus žodis. Mano mama nesupyksta, nebūna nusivylus arba nelaiminga, bet ji vis „jaučia skausmą“. Tu irgi mėgsti tokius žodžius. Čia, ko gero, tavo profesijos poveikis. Kai tu sakai „aš tavęs trokštu“, nors aš stoviu šalia, man tai kelia įtarimą.

VIKTORAS. Tu puikiai žinai, ką aš turiu omenyje.

EVA. Ne, nežinau. Jeigu žinočiau, tau net į galvą neateitų pasakyti – aš tavęs ilgiuos.

VIKTORAS (nusišypsojęs). Tai tiesa.

EVA. Ji ir parodo, kad aš beveik tokia pat protinga kaip ir tu, gal net protingesnė, bet tai mažai ką tepasako. O dabar aš einu į virtuvę ruošti veršienos kepsnio. Mama visada sakydavo, kad aš prastai gaminu, ką jau ką, bet pavalgyti ji mėgsta. Kartą ji su tokiu amerikiečių impresarijum visą naktį šnekėjo apie padažus. Abu jie man pasirodė tokie egzaltuoti.

VIKTORAS. Man atrodo, tu gamini…

EVA. Nuostabiai. Ačiū, mielasis. Aš dar turiu nepamiršti savo mylimai mamytei paruošti kavos be kofeino. Aš vis stebėdavausi, kodėl ji negali užmigti. Dabar nujaučiu priežastį. Jeigu tokia moteris normaliai išsimiegotų, jos gyvybingumas sugriautų pasaulį, bet gamta, matyt, pasirūpino taip, kad nemiga ją šiek tiek apramintų. (Išeina ir vėl grįžta) Tu pamatysi, kokia išsipusčius ji ateis vakarienės. Atkreipk dėmesį, dailus jos drabužis turės mums subtiliai priminti, kad ji, nepaisant visko, yra vieniša ir gedinti našlė.

EVA. Mama, mieloji, kokia graži tavo suknia!

ŠARLOTĖ. Ar ji man tinka? Aš vis maniau, kad raudonos negaliu nešioti, bet vieną dieną sutikau seną draugą Samuelį Parkenhurstą, jis man ir sako: „Šarlote, aš – ką tik iš Dioro rudens kolekcijos, jie ten turi tokią raudoną suknią… Kaip tik tau.“ Aš paprašiau, kad jis ją parūpintų, ir ji iš tikrųjų man tinka. Esu išalkusi kaip vilkas.

EVA. Tikiuosi, tu būsi patenkinta. Aš iškepiau veršienos kepsnį. Tokį tu mėgdavai.

ŠARLOTĖ. Nuostabu. Pagaliau po tų visų viešbučių galėsiu žmoniškai pavalgyti.

VIKTORAS. Taip. Na, tai pakelkime taures. Mieloji Šarlote, už tavo atvykimą į mūsų kleboniją. Nuoširdžiausiai linkime, kad tau čia būtų jauku, kad tu čia ilgiau paviešėtum.

ŠARLOTĖ (angliškai). Alio, Paulai, čia tu? Taip, tu iš tiesų trukdai. Mes čia sėdim prie stalo. Ne, vakarieniaujam. Taip, šiame krašte vakarienė valgoma penktą. Kalbėk aiškiau. Kažkas vis traška. Iš kur tu skambini? Iš Nicos? Ką tu ten veiki? Žiūrėk, nepralošk mano pinigų. Ką sakai? (Dalykiškai) Taip, aš turiu, bet tegul jie nesitiki, kad viskas bus taip lengva kaip praėjusį kartą. Pasveikink juos ir pasakyk – man skirtas atlygis tegul lieka toks pat kaip anksčiau, be tavo komisinių ir kelionės išlaidų. Jie dar turėtų padengti ir mano išlaidas, viskas ten pašėlusiai brangu, tiesiog nuskurdino mane. Ir dar – tegul jie repeticiją numato taip, kad man būtų patogu. (Žiūri į savo kalendorių) Aš važiuosiu iš Miuncheno, galėtume repetuoti šeštadienį ir sekmadienį prieš pietus, jeigu Varviso užsispirtų daryti dvi repeticijas. Aš nenorėčiau išspaust iš savęs paskutinių jėgų, susisiekimas gana prastas, turi visą dieną praleisti oro uostuose. Pasitikrinsiu, man reikia akinių – po galais, kurgi aš juos padėjau? Eva, pažiūrėk, gal jie liko ant staliuko prie lango. Ačiū, Eva, mieloji! Tu tik pažvelk į mane. Senutė užsideda akinius. Ne, man tai nepriimtina. Ta diena man laisva, tu ir pats tai žinai. Net nemėgink, man net į galvą neateitų. Čia esu pasižymėjusi: laisva, laisva, laisva. Kiek jie, sakei, sumokės? Po velnių. Jeigu jie gali surengti tą „suknistą“ koncertą antradienį, tegul bus taip. Tu dar primink, kad už pakylos įrengtų tualetą, kad man nereiktų siusioti į gėlių vazą, taip taip, daugiau jokių barokinių pilių. Dieve, padėk tau, Paulai. Trisdešimt trys laipsniai? Žiūrėk, tu ten nepervark. Prisimink – mes jau nebe jaunikliai. Myliu tave, tu ir pats žinai. (Padeda ragelį)

Čia mano agentas, jis toks malonus. Dabar jis – vienintelis mano draugas šiame pasaulyje. Ne, ačiū, aš konjako negersiu, tik lašelį viskio prieš vakarinę cigaretę. Aš galėčiau padėti nukraustyti stalą.

VIKTORAS. Mes juk sakėm, kad lepinsim tave.

ŠARLOTĖ (atsisėda prie pianino). Koks puikus senovinis instrumentas, koks puikus skambėjimas. Matyt, ką tik suderintas! (Pagroja) Dabar aš tikrai geros nuotaikos. Be reikalo taip jaudinausi.

EVA. Ką tu nori tuo pasakyti, mama?

ŠARLOTĖ (su ašarom akyse). O kaip tu manai, mergyte mano? Negi tu nesupranti, kaip aš jaudinausi susitikdama su tavim po septynerių metų? Aš taip siaubingai bijojau, visą naktį negalėjau užmigti ir, kai išaušo rytas, net ketinau paskambinti ir atšaukti savo kelionę, jei tu nori žinoti.

EVA. Bet, mama!

ŠARLOTĖ. Gal tu manai, kad aš esu geležinė? Ačiū, man porą gabalėlių cukraus. Toji kava be kofeino ne itin maloni, bet ką jau darysi – kitaip neužmigčiau. Matau, tu skambini Šopeno preliudus. Būk tokia gera, paskambink mums.

EVA. Gal ne dabar, mama.

ŠARLOTĖ. Eva! Nebūk vaikiška. Pagrok, suteik man džiaugsmo.

VIKTORAS. Eva, mažute, tu anądien pati sakei – norėtum, kad mama tavęs paklausytų. Negi pamiršai?

EVA. Na, jeigu jūs taip norit. Bet man labai toli iki… Aš tik noriu pasakyti, kad čia bus gryna saviveikla, jokios technikos. Aš nekreipiu dėmesio į pirštų padėtį, kaip čia parašyta. Aš taip nesugebėčiau.

ŠARLOTĖ. Mieloji! Gana tų atsikalbinėjimų. Sėskis ir pradėk.

EVA (skambina Šopeno preliudą Nr. 2 a–mol).

ŠARLOTĖ. Mieloji mano Eva.

EVA. Tai viskas, ką tu gali man pasakyti?

ŠARLOTĖ. Ne, ne, aš tiesiog sujaudinta.

EVA (nudžiugusi). Tai tau patiko?

ŠARLOTĖ. Tu man patikai.

EVA. Nesupratau.

ŠARLOTĖ. Dar ką nors paskambink. Mums čia dabar taip gera.

EVA. Aš norėčiau ką nors išgirsti apie savo klaidas.

ŠARLOTĖ. Tu nepadarei jokių klaidų.

EVA. Bet juk tau nepatiko, kaip aš pagrojau tą preliudą.

ŠARLOTĖ. Kiekvienas gali suprasti savaip.

EVA. Žinoma. Tačiau aš norėčiau išgirsti, kaip tu tai supranti.

ŠARLOTĖ. O kam tau to reikia?

EVA (primygtinai). Todėl, kad aš to prašau.

ŠARLOTĖ. Tu jau pradedi pykti.

EVA. Aš tik nusiminiau, nes jaučiu, kad tu nematai prasmės man aiškinti, kaip tu supranti šį preliudą.

ŠARLOTĖ. Na, jeigu jau taip nori. (Ramiai) Techniškus dalykus praleiskim, jie nebuvo labai jau prasti, nors tau vertėtų daugiau dėmesio kreipti į Kortoto aprašytą pirštų padėtį, – kai groji Šopeną, tai tikrai padeda atskleisti kūrinį. Tiek jau to, apie tą problemą nebešnekėsiu, verčiau pakalbėkim apie patį kūrinio supratimą.

EVA. Na?

ŠARLOTĖ. Eva, Šopenas nėra sentimentalus! Taip, jausmai jo stiprūs, bet ne perdėtai jausmingi. Tarp sentimentalumo ir jausmų – tikra praraja. Tavo pagrotas preliudas – apie tramdomą skausmą, bet ne svajingumą. Turėtum būti ramesnė, aiškesnė, net griežta. Tarsi turėtum karščio, bet mokėtum vyriškai tvardytis. Štai, pažiūrėk, pirmieji taktai. (Rodo į gaidas ir skambina) Man skauda, bet aš to nerodau. Trumpa atvanga. Tik akimirka, ir vėl kančia lygiai tokia pat, nei didesnė, nei mažesnė. Bet tvardytis reikia iki galo. Šopenas išdidus, sarkastiškas, ūmus, iškamuotas, įtūžęs, tačiau labai vyriškas. Jis nepanašus į jausmingą moterėlę. Tačiau štai šį preliudą reikia groti beveik bjauriai. Jo negalima dailinti. Jis turi skambėti nedarniai, sunkiai, arba jis turi būti baigtas tarsi vargais negalais. Štai taip, įsiklausyk. (Dar kartą pagroja tą dalį)

EVA. Suprantu.

ŠARLOTĖ (beveik nusižeminus). Nepyk ant manęs, Eva.

EVA. Kodėl aš turėčiau pykti? Priešingai.

ŠARLOTĖ. Aš jau keturiasdešimt penkerius metus groju tuos siaubingus preliudus. Ir vis dar yra paslapčių, kurių aš nesuvokiu. Bet aš neketinu pasiduoti.

EVA. Kai buvau maža, aš beprotiškai tavim žavėjausi. Paskui pavargau nuo tavęs ir nuo to tavo pianino per visus tuos metus. Dabar aš vėl tavim žaviuos, tik jau kitu atžvilgiu.

ŠARLOTĖ (sarkastiškai). Vadinasi, vilties dar yra.

EVA (rimtai). Taip, žinoma.

VIKTORAS. Man Šarlotės analizė atrodo viliojamai patraukli, bet Evos supratimas man – svarbesnis.

ŠARLOTĖ (patenkinta nusijuokia). Už tuos žodžius Viktoras gaus bučinį.

VIKTORAS (droviai). Aš tik pasakiau savo nuomonę.

EVA. Aš prie šito kapo ateinu kiekvieną šeštadienį. Jeigu nešalta, kaip šį vakarą, pasėdžiu ant suoliuko ir atsiduodu mintims. (Pauzė) Erikas nuskendo telikus dienai iki savo ketvirtojo gimtadienio. Mūsų kieme yra senas šulinys, jis buvo užkaltas, bet Erikas kažkaip atkrapštė dangtį ir įkrito. Mes jį greitai suradom, bet jis jau buvo miręs. Viktoras taip ir neįstengė su tuo susitaikyti, tarp jo ir Eriko buvo ypatingas ryšys. Aš iš pradžių gedėjau jo kažkaip išoriškai. Bet širdies gilumoje visą laiką jutau, kad jis tebėra čia, kad mes vis dar esame arti vienas kito. Man tereikia šiek tiek susikaupti, ir jis atsiranda. Kartais prieš užmigdama jaučiu, kaip jis alsuoja man į veidą arba ranka paliečia mano skruostą. Tau neatrodo, kad aš egzaltuota? Aš suprasčiau, jeigu taip mane vertintum. Bet man tai visiškai natūralu. Jis dabar gyvena kitokį gyvenimą, bet mudu galim susisiekti kada panorėję, mums nėra jokių ribų, nėra jokios neperžengiamos sienos. Kartais aš, žinoma, klausiu savęs, kaip atrodo tas kitas pasaulis, kuriame mano berniukas gyvena, alsuoja. Suprantu, to neįmanoma nupasakoti, tai jau – išlaisvintų jausmų pasaulis. Viktorui sunkiau negu man. Jis prisipažįsta, kad nebegali tikėti Dievą, nes Dievas leidžia vaikams numirti, sudegti, išprotėti, žūti nuo kulkos ar nuo bado. Aš mėginu aiškinti jam, jog tarp vaikų ir suaugusiųjų nėra jokio skirtumo, suaugusieji yra tokie pat vaikai, tik privalo apsimesti suaugusiais. Man žmogus – nepaprastas Dievo kūrinys, tarsi kokia mums nesuvokiama mintis; į žmogų sudėta viskas – patys aukščiausi ir patys žemiausi dalykai, kaip ir pats gyvenimas, žmogus yra Dievo paveikslas, bet Dievuje yra visko, o tas viskas – tarsi kokios galingos jėgos, dėl to sukuriami velniai, šventieji, pranašai, tamsuoliai, menininkai ir visokie maištininkai. Viskas greta, visa veržiasi viena į kitą. Tai tarytum kokie begaliniai, nuolat besikeičiantys raštai, tu supranti, ką aš norėčiau pasakyti. Turėtų būti neribota gausybė tikrovių, ne vien ta, kurią mes suvokiam siaurais savo pojūčiais, begalė tikrovių, jos supa, gaubia viena kitą, maišosi, susipina tiek vidumi, tiek išore. Tik baimė ir perdėtas protavimas verčia mus įžvelgti kokias nors ribas. Jokių ribų nėra. Nei mintims, nei mūsų jausmams. Ribos atsiranda tik iš mūsų baimės. Ar tau taip neatrodo? Kai tu groji tą lėtąją Bethoveno sonatos fortepijonui dalį, turėtum pajusti, kad atsiduri lyg beribiam pasauly, begaliniam judėjime, kurio iki galo neaprėpsi. Čia panašiai kaip Jėzui. Jis griovė įstatymus ir draudimus su tokiu jausmu, kokio anksčiau niekas nebuvo girdėjęs – tai meilė. Žinoma, žmonės išsigando, supyko, juk tie, kurie bijo, beveik visada mėgina pabėgti nuo užplūdusio neįprasto jausmo, nors anksčiau jie vaikščiojo ir beprotiškai ilgėjosi tų išsekusių, mirusių savo jausmų.

ŠARLOTĖ. Mane suima baimė, kai girdžiu ją taip kalbant. Ji tokia egzaltuota, tiesiog peržengia visas proto ribas. Koks įsitikinimas! Bendrauja su savo vaiku ir mano, kad jau įminė pasaulio mįslę, rado atsakymą į visus klausimus.

VIKTORAS (šypsosi). Taip, taip.

ŠARLOTĖ. Tu neturėtum leisti, kad ji šitaip klaidžiotų.

VIKTORAS. Ką nori pasakyti?

ŠARLOTĖ. Man susidaro įspūdis, kad Eva labai nelaiminga. Kurią nors dieną jai gali pasirodyti, kad viskas yra blogai, ir padaryti nebepataisomą kvailystę.

VIKTORAS. Tu rimtai šitaip galvoji?

ŠARLOTĖ. Taip, aš rimtai tau sakau.

VIKTORAS. Ji dabar viršuje, pas Leną?

ŠARLOTĖ. Ji turi paruošti ją nakčiai.

VIKTORAS. Sėskis, Šarlote, pasėdėk valandėlę ir paklausyk, aš pamėginsiu paaiškinti, kaip žiūriu į savo žmoną.

ŠARLOTĖ. Aš jau atsisėdau. Nagi?

VIKTORAS. Kai aš paprašiau Evos tekėti už manęs, ji tiesiai pasakė, kad manęs nemyli. Aš paklausiau, gal ji myli ką nors kitą. Ji atsakė, kad niekada nėra mylėjusi jokio žmogaus, kad nesugeba mylėti. (Pauzė) Mudu su Eva pragyvenome čia net kelerius metus, buvom malonūs vienas kitam, nemažai dirbome, per mano atostogas važiuodavom į užsienį, paskui mums gimė Erikas. Mudu jau buvom praradę viltį susilaukti savo kūdikio, kalbėjom apie galimybę įsivaikinti… (Pauzė) Taip tatai. Būdama nėščia Eva visiškai pasikeitė. Pralinksmėjo, pasidarė švelni, atvira. Šiek tiek aptingo, apleido parapijos darbą, nustojo grojus pianinu. Atsisėsdavo čia, į šį krėslą, pasidėdavo kojas ant kėdės ir stebėdavo, kaip šviesa keliauja per kalnus ir fiordą. Mudu staiga pasijutom be galo laimingi – atleisk, kad aš taip sakau, – mudu tikrai buvom laimingi, ypač lovoj. Aš dvidešimčia metų vyresnis už Evą, jau maniau, kad mano gyvenimas apsigaubęs tarsi kokia pilka plėve, tu tikriausiai supranti, ką noriu pasakyti. Man rodos, girdėjau save sakant: taip tatai, toks tatai gyvenimas, taip viskas ir baigsis. Bet staiga viskas pasikeitė, atsitiko kažkas nepaprasta… (Pauzė) Kažkas nepaprasta… (Pauzė) Atleisk, Šarlote, man iki šiol nelengva apie tai… (Pauzė) Taip. Tai buvo keleri labai sėkmingi metai. Kad tu būtum tada pamačiusi Evą. Kaip tik tada…

ŠARLOTĖ. Aš prisimenu tuos metus, kai gimė Erikas. Tada įrašinėjau Mocarto sonatas ir koncertus fortepijonui. Neturėjau nė vienos laisvos dienelės.

VIKTORAS. Taip. Suprantu. Mes vis kviesdavom tave, bet tu, deja, neturėdavai laiko.

ŠARLOTĖ. Taip.

VIKTORAS. Kai Erikas nuskendo, toji pilkuma dar labiau patamsėjo. O Eva viską suvokė savaip.

ŠARLOTĖ. Savaip? Kaip – savaip?

VIKTORAS. Evos jausmai išliko gyvi, bent jau taip atrodo. Ji šiek tiek sulyso, pasidarė kampuota, nepastovios nuotaikos – kartais ją ištinka pykčio priepuoliai. Bet man ji neatrodo egzaltuota arba keista. Gal kiek savotiškas jos įtikėjimas, kad sūnus tebegyvena šalia. Ji retai apie tai kalba, tikriausiai nenori manęs įskaudinti, o man iki šiol tebeskauda. Bet tai, ką ji kalba, atrodo, tiesa. Aš tikiu tuo, ką ji sako.

ŠARLOTĖ. Žinoma. Juk tu esi pastorius.

VIKTORAS. Tas menkas mano tikėjimas gyvas tik jos dėka.

ŠARLOTĖ. Atleisk, gal aš tave buvau užgavus.

VIKTORAS. Nieko tokio, Šarlote. Aš esu išsiblaškęs ir nepastovus, ne toks, kaip tu ir Eva. Dėl to aš kaltinu tik patį save.

ŠARLOTĖ. Kaip manai, gal man šiąnakt čia užtektų tik poros stiprių migdomųjų? Aš taip ir padarysiu. Pas jus taip ramu, tylu, tik lietus šnara į stogą. Dviejų mogadono ir dviejų valiumo man tikrai pakaks.

EVA. Ar turi visko, ko tau reikia?

ŠARLOTĖ. Viskas gerai. Mano sausainiai, mineralinis vanduo, grotuvas, kasetės, du detektyviniai romanai, ausų kamštukai, raištis ant akių, papildoma pagalvė ir mano kelioninis pledas. Gal tu norėtum paragauti tikro šveicariško šokolado – ką tik iš Ciūricho. Prašau, imk du gabalėlius.

EVA. Ačiū, mama, aš nelabai mėgstu šokoladą.

ŠARLOTĖ. Stebiuosi. Kiek atsimenu, vaikystėj tu buvai pamišus dėl visokių saldumynų.

EVA. Helena mėgo saldžiai, o ne aš.

ŠARLOTĖ. Tuo geriau, man daugiau liks.

EVA. Tai labanakt, mama.

ŠARLOTĖ. Labanakt, vaikuti, ačiū tau už šitą vakarą. Tavo Viktoras – tikrai žavi asmenybė. Turėtum jį saugoti.

EVA. Aš ir saugau, mama.

ŠARLOTĖ. Judu laimingi? Jums viskas gerai?

EVA (kantriai). Mama, mieloji. Viktoras – geriausias mano draugas. Nežinau, koks būtų gyvenimas, jeigu jo neturėčiau.

ŠARLOTĖ. Jis sakė, kad iš pradžių tu jo nemylėjai.

EVA. Jis taip ir pasakė?

ŠARLOTĖ. Pasakė. O ką?

EVA. Tiesiog truputį stebiuosi.

ŠARLOTĖ. Argi čia kokia paslaptis?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Bet tau nepatinka, kad jis man tai pasakė.

EVA. Viktoras nelinkęs kam nors atsiverti.

ŠARLOTĖ. Mudu kalbėjom apie tave.

EVA. Jei tu nori ką nors sužinoti, gali manęs paklausti. Patikėk, aš pasistengsiu būti atvira.

ŠARLOTĖ. Vaikeli mielas, neišpūsk iš to burbulo. Ko čia stebėtis, kad senai tavo mamai norisi žinoti, kaip sekasi jos dukrai. Mudu kalbėjome apie tave labai jau švelniai ir gražiai, gali neabejoti.

EVA. Aš vis negaliu suprasti, kodėl tu nepalieki žmonių ramybėj.

ŠARLOTĖ. Man rodos, aš ir taip per ilgai buvau palikus tave ramybėj.

EVA (šypsosi). Čia jau tu tikrai teisi.

ŠARLOTĖ. Nebelieskime šiandien tų graudžių temų. Paskui man ir migdomieji nepadės.

EVA. Dar galėsim kitą kartą pasikalbėti.

ŠARLOTĖ. Žinoma. Dabar apkabink mane ir pažadėk, kad nepyksi ant senos savo mamos.

EVA. Pažadu.

ŠARLOTĖ. Aš juk myliu tave, supranti.

EVA (draugiškai). Aš taip pat tave myliu.

ŠARLOTĖ. Nėra taip jau smagu likti vienišai, aš tau pasakysiu. Šiek tiek pavydžiu tau ir Viktorui.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Po Leonardo mirties aš jaučiuosi velniškai vieniša. Tu gali tai suprasti?

EVA. Taip, aš suprantu.

ŠARLOTĖ. Ne, ne, ne. Aš tuoj susigraudinusi pravirksiu, bet mes jau sutarėm – šį vakarą jokios jausmų audros. Žinai, šitas detektyvas nėra toks prastas. Čia toks naujas rašytojas, Adamas Krečinskis. Girdėjai apie tokį?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Aš sutikau jį Madride. Jis dėl manęs buvo tiesiog pamišęs. Aš vos atsigyniau. Tiesą pasakius, per daug ir nesigyniau. Labanakt, mažoji Eva.

EVA. Labanakt, mama.

ŠARLOTĖ. Jis buvo susižavėjęs manimi kaip beprotis, sakė, jog aš – gražiausia moteris jo gyvenime. Ir ką man beliko daryti?

EVA. Pasakyk, ar anksti norėtum pusryčių.

ŠARLOTĖ. Dėl manęs nesirūpink.

EVA. Bet juk aš noriu tave palepinti.

ŠARLOTĖ. Na, jeigu jau taip reikalauji.

EVA. Stiprios kavos, pašildyto pieno, dvi riekeles juodos vokiškos duonos su Jarlsbergo sūriu ir dar baltos, paskrudintos su medum. Argi ne taip?

ŠARLOTĖ. Dar stiklinę šviežių apelsinų sulčių.

EVA. Ačiū, kad priminei, būčiau pamiršus.

ŠARLOTĖ. O, nėra taip būtina…

EVA. Labanakt, mama! Gausi ir sulčių.

ŠARLOTĖ. Labanakt, mieloji.

ŠARLOTĖ (viena). Dabar būtų pats laikas žvilgtelti į mano sąskaitas. (Išsiima raudoną užrašų knygutę) Reiktų pasakyti Brameriui, kad jis investuotų tuos pinigus, kuriuos paliko Leonardas. Namas taip pat šio to vertas, tu, mielasis, niekada nesirūpinai nei savo pajamom, nei išlaidom, buvai pakilęs virš visų žemiškų rūpesčių, visas problemas palikdavai Šarlotei. „Šarlote, tu labai protingai tvarkai mūsų pinigus, tu – mano tikras finansų ministras.“ O vieną sykį supykęs pasakei, kad aš per daug šykšti. Gal ir esu šykštuolė. Su pinigais esu atsargi. Tai mano senelio, motinos tėvo, ūkiškas kraujas ir protas. Trys milijonai septyni šimtai trisdešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt šeši frankai. Tik pamanyk, koks tu, Leonardai, turtingas buvai. Niekada nebūčiau pagalvojus. Ir viską palikai tai savo senai Šarlotei. Bet ir aš dar turiu vieną kitą grašį. Kartu sudėjus išeis daugiau kaip penki milijonai. Tai ką man daryt su tais pinigais? Nupirksiu Viktorui ir Evai gražų automobilį. Kiek jie dar gali važinėti tuo laužu, kurį mačiau kieme stovintį. Tiesiog pavojinga… Pirmadienį nuvažiuosim į miestą ir išsirinksime naują. Tegul jie pasidžiaugia. Ir mane pradžiugins. (Žiovauja) Jau darausi rami ir mieguista. Dar truputėlį paskaitysiu tą Adamo knygą ir gesinsiu šviesą. Čia tikrai tylu. Lietus, atrodo, liovėsi. Taigi. (Skaito) „Ji oriai ir nebyliai ištiesė jam raudoną savo nekaltybės gėlę, jis paėmė ją be entuziazmo, nors visą popietę spoksojo į jos mažas stangrias krūtis ir vešlias šviesias putytės garbanėles, kyšančias pro bikinio kraštą.“ Viešpatie, koks šlamštas! Tas Adamas – tikras idiotas, nors dėl manęs tiesiog galus darėsi. (Nusišypsojusi) Bet gal geriau man pačiai nusipirkti naują automobilį, o mersedesą atiduoti Evai ir Viktorui? Į Paryžių galėčiau grįžti ir lėktuvu, ten aš nusipirkčiau naują, kam čia man tokį kelią vairuoti. (Žiovauja) Rytoj rimtai kibsiu į Ravelį, Dieve, kaip aš pastarosiom savaitėm apsileidau, tiesiog nedovanotina. (Užsimerkia) Nuobodus žmogus tas Viktoras, pilkas kaip Josefas, dar pilkesnis. Tokie tik nuobodulį kitam įvaro. Žinoma!

(Durys atsidaro. Šarlotė išsigąsta. Į kambarį įlekia Helena, puola ant motinos, ji tokia sunki ir stipri. Jos grumiasi. Ir čia Šarlotė prabunda.)

EVA. Mama, kas atsitiko? Girdėjau, tu riktelėjai, bet kai įėjau į kambarį, tavęs ten neradau.

ŠARLOTĖ. Be reikalo tave prikėliau, sapnavau tokį nemalonų sapną. Aš sapnavau, kad…

EVA. Na?

ŠARLOTĖ. Ne, aš jau nebeprisimenu, kaip ten buvo.

EVA. Aš mielai su tavim dar pabūsiu, jeigu tu nori pasikalbėti.

ŠARLOTĖ. Ačiū, mieloji, ne. Aš šiek tiek pasėdėsiu ir nusiraminsiu. Tu eik sau ir gulkis.

EVA. Taip ir padarysiu.

ŠARLOTĖ. Eva!

EVA. Taip, mama!

ŠARLOTĖ. Tu tikrai mane myli?

EVA. Žinoma. Juk tu – mano motina.

ŠARLOTĖ. Tai nenuoširdus atsakymas.

EVA. Tada aš atsakysiu į klausimą klausimu. Ar tu myli mane?

ŠARLOTĖ. Taip, aš myliu tave.

EVA. Tai netiesa. (Šypsosi)

ŠARLOTĖ. Tu kaltini mane, kad aš tavęs nemyliu.

EVA (neatsako, tik žiūri į ją).

ŠARLOTĖ. Ar tau toks kaltinimas neatrodo absurdiškas?

EVA (vis dar žiūrėdama į ją). Tai nėra kaltinimas.

ŠARLOTĖ. Tu savęs nekaltini, kad Viktoro nemyli?

EVA. Aš tada pasakiau Viktorui, kad jo nemyliu. Tu tik vaidini, kad myli. Toks yra skirtumas.

ŠARLOTĖ. O jeigu aš esu kupina geriausių norų?

EVA. Dabar aš jau nesuprantu, ką tu čia nori pasakyti.

ŠARLOTĖ. Jeigu aš nuoširdžiai tikiu, kad myliu tave ir Heleną?

EVA. Tai neįmanoma.

ŠARLOTĖ. Tu atsimeni, kai aš atsisakiau karjeros ir nusprendžiau būti namuose?

EVA. Aš dar nežinau, kas buvo blogiau: kai tu buvai namie ir vaidindavai žmoną ir motiną ar kai važinėdavai į gastroles. Kuo ilgiau galvoju, tuo labiau įsitikinu, kad tu buvai sukūrusi mums tikrą pragarą – ir tėčiui, ir man.

ŠARLOTĖ. Nieko tu nežinai apie mano ir tėčio santykius.

EVA. Mūsų tėtis buvo nustelbtas, pasidaręs toks pat nuolaidus kaip aš ir visi kiti.

ŠARLOTĖ. Tai netiesa. Mudu su tėčiu buvome laimingi. Josefas buvo mieliausias, geriausias ir švelniausias pasaulyje vyras. Jis mylėjo mane, o aš bet ką būčiau dėl jo padariusi.

EVA. Žinoma. Tu jį apgaudinėjai.

ŠARLOTĖ. Aš jo neapgaudinėjau. Buvau įsimylėjusi Martiną ir išvažiavau su juo aštuoniems mėnesiams. Manai, kad tas laikas man buvo rožėmis klotas?

EVA. Bet, šiaip ar taip, aš turėdavau vakarais sėdėti šalia tėčio, guosti jį; būdavau priversta nuolat kartoti, kad tu, nepaisant visko, jį tebemyli ir tikrai dar grįši, man tekdavo skaityti tavo laiškus. Tokius ilgus, švelnius, humoro ir meilės kupinus laiškus, juose tu aprašydavai įdomiausius savo kelionių nuotykius. Mes sėdėdavom kaip kokie naivūs idiotai, skaitydavom tuos laiškus du ar net tris kartus ir tikėjom, kad nėra nuostabesnio žmogaus už tave.

ŠARLOTĖ (nustebusi, bet nepraradusi savitvardos). Eva, tu nekenti manęs.

EVA. Aš nežinau. Aš tokia sutrikus. Prabėgo septyneri metai, tu staiga atvažiuoji… Aš džiaugiausi, kad tu atvažiuosi. Matyt, kitaip tai įsivaizdavau. Turbūt maniau, kad tu esi vieniša, nuliūdusi. Nežinau. Tikriausiai jaučiausi suaugus, taip aiškiai mačiau tave, save, Helenos ligą ir mūsų vaikystę. Dabar suprantu, kad tai – tik didžiulis chaosas. (Pauzė) Labanakt, mama. Neverta prisiminti praeities. Per daug skaudu ir nėra prasmės.

ŠARLOTĖ. Tu čia pažėrei man daugybę kaltinimų ir išeini!

EVA. Nes viskas vis tiek per vėlu.

ŠARLOTĖ. Kas – per vėlu?

EVA. Nieko negalima pakeisti.

(Staiga įsivyravusią tylą persmelkia gailus, pratisas, beveik nežmogiškas garsas. Šarlotė nusigandus žiūri į savo dukterį. Eva sako: „Helena prabudo, aš užlipsiu pas ją, pažiūrėsiu, gal jai ko reikia.“ Ji, žinodama kelią, skuba per tamsų namą, jai nereikia šviesos, lauke – sustingusi mėnesiena. Visiškai tylu, jokio vėjo, jokio paukščio balso. Eva atsargiai praveria Helenos kambario duris. Jos dejonė nutyla. Eva uždega stalinę lempą. Helena, atsirėmusi į pagalves, sėdi širma atskirtoje lovoje, Helenos kaklas, pečiai trūkčioja, ji kandžioja lūpas. Akys stipriai užmerktos, ji miega. Eva atsargiai ją pažadina. Helena pramerkia akis, pamažu atsitokėja, grįžta į savo tikrovę, nori kažką sakyti, bet susilaiko. Eva klausia, gal ji norėtų atsigerti, Helena papurto galvą, užsimerkia. Vėl užmiega. Traukuliai išnyksta, veidas pasidaro ramus. Eva sėdi prie sesers, žiūri į ją. Paskui užgesina lempą. Bet vis dar žiūri į seserį.)

EVA. Tau aš buvau tik lėlė, su kuria žaisdavai turėdama laiko. Kai aš susirgdavau ar tau nusibosdavau, tu palikdavai mane auklei arba tėčiui. Pati užsidarydavai ir grodavai, niekas tavęs negalėdavo trukdyti. Aš stovėdavau už durų ir klausydavausi. Kai darydavai kavos pertraukėlę, aš vis dėlto išdrįsdavau įsmukti pas tave, norėdavau įsitikinti, kad tu dar egzistuoji. Tu būdavai draugiška, bet atsiribojusi. Aš ko nors paklausdavau, tu neatsakydavai. Sėdėdavau ant grindų, žiūrėdavau į tave, tu buvai tokia didelė ir graži, kambarys vėsus, žaliuzės nuleistos, lauke vėjas šlamina vešlius medžių lapus, viskas kažkaip nerealu, kažkoks žalsvas blizgesys. Kartais išplaukdavom su tavim pasiirstyti po įlanką, tu būdavai apsivilkus ilgą baltą suknelę plačia apskrita iškirpte, pro kurią matėsi daili tavo krūtinė, tu būdavai basa, plaukus supynus į storą kasą, tu mėgai žiūrėti į vandenį, jis buvo skaidrus ir šaltas, net būdavo matyti didžiuliai akmenys ant dugno, jūržolės, žuvys, tavo plaukai sudrėkdavo, rankos būdavo šlapios. Tu visada buvai tokia graži, todėl ir aš norėjau būti tokia pat. Stengiausi kuo dailiau apsirengti. Bijojau, kad aš galiu tau nepatikti, man atrodė, kad esu bjauri, liesa, kampuota, didelėm karvės akim, storom atsikišusiom lūpom, buvau be antakių ir be blakstienų, rankos per ilgos, kojos per didelės, plačiais pirštais, o… ne, aš visą laiką maniau, kad atrodau tiesiog šlykščiai. Bet tu beveik niekada neparodydavai, kad „tau bent kiek rūpi mano išvaizda, tik vieną kartą man pasakei“: man regis, tu turėjai būti berniukas, ir nusijuokei, kad man nebūtų liūdna. Bet aš vis tiek nusiminiau. Visą savaitę pasislėpus verkiau, nes tu neapkentei ašarų – ypač kai verkdavo kiti. Staiga vieną dieną tavo kelionių lagaminai atsirasdavo apačioj, prie laiptų, tu kalbėjai telefonu man nesuprantama kalba, aš nueidavau į vaikų kambarį ir meldžiausi, prašiau Dievo, kad kas nors atsitiktų ir sukliudytų tavo kelionę – mirtų senelė, imtų drebėti žemė arba sustotų lėktuvų varikliai – bet tu panorėjus visada išvažiuodavai, tą dieną durys būdavo atlapotos, visur traukdavo skersvėjis, namiškiai kalbėdavo vienas per kitą, galiausiai tu prieidavai prie manęs, apkabindavai, pabučiuodavai, priglausdavai, vėl pabučiuodavai, pasižiūrėdavai į mane ir nusišypsodavai, tu gardžiai kvepėdavai kažkokiu svetimu kvapu ir pati pasidarydavai svetima, tu būdavai kelyje, nebematydavai manęs, atrodydavo, kad man sustos širdis ir aš mirsiu – toks baisus skausmas, rodės, niekada nebepatirsiu džiaugsmo, nors būdavo prabėgusios vos penkios minutės, kaip ištversiu tuos du mėnesius, verkdavau įsikniaubus tėčiui į kelius, o jis sėdėdavo nejudėdamas, uždėjęs savo švelnią ranką man ant galvos, šitaip sėdėdavo ištisas valandas ir rūkydavo senovišką pypkę, apgaubdavo mus dūmais, kartais pasakydavo: šį vakarą eisim į kiną; arba: šiandien, man rodos, būtų ne pro šalį po vakarienės pasmaguriauti ledais. Bet man nerūpėjo nei ledai, nei kinas, man atrodė, kad aš jau mirštu. Šitaip slinko dienos, savaitės, mudu su tėčiu puikiai dalydavomės tokia vienatve, pagaliau mes ir neturėjome ko vienas kitam pasakyti, bet su juo būdavo ramu, niekada nepajusdavau, kad aš jam trukdau. Kartais jis būdavo šiek tiek susirūpinęs, aš nežinojau, kad jis turi ekonominių bėdų, bet visada, kai prieidavau, jo veidas nušvisdavo, mudu pasišnekučiuodavom, kartais jis tik patapšnodavo per skruostą, jo ranka buvo balta, maža, būdavo, jis sėdi ant odinės sofos kartu su dėdė Otu, gurkšnoja konjaką ir tyliai kalbasi, aš net stebėdavausi, ar jie tikrai girdi vienas kitą, dar ateidavo tavo brolis, dėdė Haris, jie žaisdavo šachmatais, tada pasidarydavo ypač tylu, būdavo girdėti, kaip name tiksi visi trys skirtingi laikrodžiai. Kai likdavo kelios dienos iki tavo sugrįžimo, aš taip jaudindavausi, kad net pakildavo karštis, bijodavau, kad rimtai nesusirgčiau, juk aš žinojau, kaip tu bijai sergančių žmonių. Paskui, kai parvažiuodavai, aš vos beįstengdavau sutvardyti savo džiaugsmą, nebegalėdavau nė žodžio ištarti, tu nekantraudama net pasakydavai: Eva nelabai džiaugiasi, kad jos mama vėl namie. Mano veidas tiesiog įkaisdavo, mane išpildavo prakaitas, bet aš vis tiek nieko negalėdavau ištarti, nerasdavau žodžių – mūsų namuose tu valdei visus žodžius. Aš mylėjau tave, man rodos, mirtinai tave mylėjau, bet abejojau tavo žodžiais. Kažkaip instinktyviai suvokiau, kad tu dažnai negalvoji taip, kaip sakai. Tavo toks gražus balsas, mama, kai buvau maža, aš jausdavau jį visu kūnu, tu kalbindavai mane ir kartais pykdavai, kad negirdžiu to, ką man sakai. O aš tik klausydavausi tavo balso, nesuprasdama, ką sakai. Aš nesuprasdavau tavo žodžių, nes jie nesutapdavo su tavo akių išraiška ar balso tonu. Baisiausia, kad tu šypsodavais, kai būdavai supykus. Nekęsdama tėčio, jam sakydavai „mielas mano drauge“, pavargus nuo manęs ištardavai – „mylimas mano vaikeli“. Čia niekas nesutapdavo.

Palauk, mama, leisk man pasakyti iki galo, žinau, esu šiek tiek apsvaigus, bet jei nebūčiau gėrus, niekada nebūčiau pasakius to, ką pasakiau. Kai neteksiu drąsos ir drovėsiuos kalbėti arba nutilsiu ir dar imsiu gėdytis to, ką būsiu pasakius, tada jau tu galėsi kalbėti ir man aiškintis, aš klausysiu ir pasistengsiu suprasti taip, kaip visada stengiausi klausytis ir suprasti. Nepaisant visko, man buvo gera būti mažu tavo vaiku. Aš neklydau tave mylėdama. Tu buvai man pakanti, nes galėdavai sau išvažiuoti. Tik aš niekaip nesupratau vieno dalyko – tavo ir tėčio santykių, pastaruoju metu aš daug apie judu galvojau, jūsų bendras gyvenimas man iki šiol yra paslaptis. Kartais atrodo, kad tu buvai visiškai priklausoma nuo tėčio, nors jis buvo silpnesnis už tave, tu kažkodėl rodei jam pagarbą, tačiau manęs ir Helenos niekada negerbei. Tu lepinai tėtį, kalbėdavai apie jį taip, lyg jis būtų sukurtas iš nežemiškos materijos. Juk tas mūsų tėtis buvo tik menka vidutinybė – mielas, kuklus, nepiktas. Kaip supratau, tu ne kartą apmokėjai tėvo skolas. Argi ne taip?

ŠARLOTĖ. Taip.

EVA. Man dar atrodo, kad ir tėtis turėjo tam tikrų nuotykių, aš dar prisimenu tris svetimas damas, kurios ateidavo pas mus ir sėdėdavo svetainėj, kai tu būdavai išvykus į gastroles. Viena jų vadinosi Marija van Eik, ji, atrodo, buvo tavo mokinė?

ŠARLOTĖ. Taip, tarp tėčio ir Marijos buvo santykių. Jie buvo trumpi ir visai nereikšmingi.

EVA. Ir tau nerūpėjo tos istorijos?

ŠARLOTĖ. Ne, aš neturėjau pagrindo pykti ant tėčio už tuos kelis epizodus. Be kita ko, jis turėjo neblogą skonį. Tu prasitarei, kad tėtis buvo vidutinybė. Tai – žiaurus ir neteisingas vertinimas, tai rodo, jog tu nepažinojai tėčio. Jeigu būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės, Josefas būtų buvęs vienas garsiausių Europos architektų, bet jis buvo per daug subtilus ir padorus. Jis nusileido vyresniam savo broliui, kuris nė per pusę nebuvo toks gabus, tikra nelaimė, kad jie abu paveldėjo tavo senelio firmą. Josefas niekada nenorėjo bartis, valdingai įrodinėti savo nuomonę. Bet jis turėjo nuostabių sumanymų, suprojektavo, pavyzdžiui, koncertų rūmus Kopenhagoje, o gal ir Osle, ne, iš tiesų rūmai turėjo stovėti Lione, visi tada sakė, kad tai būtų buvęs vienas gražiausių pastatų, sukurtų ketvirtajame dešimtmetyje, paskui prasidėjo karas ir tas projektas žlugo. Vargšas Josefas, jam viskas, ko tik jis besiimdavo, nepasisekdavo. Jis buvo iš tikrųjų didis žmogus, o ne vidutinybė. Kodėl tu tokia skeptiška, Eva? Tu manim netiki?

EVA. Argi tai turi kokią nors prasmę? Tavo žodžiai tinka tavo tikrovei, o mano – manajai. Sukeisi tuos žodžius, ir jie taps beverčiai.

ŠARLOTĖ. Tu anksčiau sakei, jog aš save apgaudinėju. Man rodos, kad tu neteisi. Pačiai sau aš niekada nemelavau. Mūsų santykiai iš tiesų buvo siaubingi: man skaudėdavo nugarą, aš negalėdavau gerai pasiruošti, koncertai būdavo prasti, aš praradau kelis svarbius pasiūlymus. Net pradėjau manyti, kad mano gyvenimas yra beprasmis. Ir dar mane graužė sąžinė dėl tavęs ir Josefo. Argi neidiotiška buvo tąsytis iš miesto į miestą, klausytis priekaištų, justi gėdą, kai tuo metu galėjau sau ramiai sėdėti namie su jumis. Tu vėl ironiškai šypsaisi. Aš stengiuosi sakyti tiesą, kalbėti, ką galvoju, paskui man nerūpės, ką tu apie mane manysi. Vieną kartą reikia pasakyti, vėliau galbūt mes niekada apie tai nekalbėsim.

EVA. Aš pasistengsiu suprasti.

ŠARLOTĖ. Kai buvau Hamburge, grojau Bethoveno Pirmąją, ji nėra labai sudėtinga, viskas ėjo gerai. Po koncerto mudu su senuoju Šmisu, tu žinai, tas dirigentas dabar jau miręs, nuėjom į vieną užeigą skaniau pavalgyti, mes dažnai taip darydavom. Užsisėdėjom, pavalgėm, išgėrėm, aš buvau patenkinta, atsipalaidavus, beveik nebejutau skaudamos nugaros, Šmisas tada pasakė: Kodėl tu nenori likti namie su vyru ir vaikais, juk tu galėtum gyventi respektabiliai, kam tu leidiesi, kad tau priekaištautų, tave žemintų? Aš pažiūrėjau į jį, o paskui nusijuokiau. Negi tu manai, kad aš šį vakarą taip prastai skambinau? Ne, aš taip nemanau, atsakė šypsodamas. Bet aš vis dar negaliu pamiršti 1934-ųjų rugpjūčio aštuonioliktos. Tau tada buvo tik dvidešimt, mes grojom Bethoveno Pirmąją Lince, atsimeni tą vakarą, lauke karšta, trisdešimt penki, salė prisigrūdusi, mes grojome kaip dievai, orkestras tiesiog degte degė, po koncerto žmonės atsistojo, susižavėję šūkavo, trypė, orkestras sugrojo tušą. Tu vilkėjai raudona paprasta suknele, plaukai tau siekė iki juosmens. Buvai žvali ir nė kiek neišvargus, tau atrodė, kad tą kūrinį mes galim pakartoti dar penkis kartus, ir vis tiek – tau nė motais. Kaip tu tai prisimeni? – paklausiau. Esu užsirašęs ant savo partitūros, atsakė Šmisas. Mėgstu pasižymėti svarbius išgyvenimus.

Grįžusi į viešbutį negalėjau užmigti. Trečią valandą ryto paskambinau Josefui ir pasakiau, kad aš jau apsisprendžiau: baigsiu visas keliones, liksiu su juo ir tavim, ir būsime tikra šeima. Josefas labai apsidžiaugė. Abu susijaudinę verkėm, šnekėjom gal net porą valandų. Štai kaip buvo. Patikėk – be jokios apgaulės. Gal aš naivokai įsivaizdavau, kad gyvenimas ir tai Šarlotei Andergast gali suteikti maloningą išeitį. Žinoma, tai buvo klaida. Po mėnesio supratau, kad esu per sunki našta ir tau, ir tėčiui, kad vėl trokštu kur nors išvažiuot. Laikui bėgant apsiraminau, ėmiau duoti pamokas, rūpėjo tavo auklėjimas, padėjau tėčiui tvarkyti jo reikalus. Vasarom gyvendavom namelyje šcheruose – tu tikriausiai atsimeni. (Eva linkteli, lyg norėtų šypsotis, bet neįstengia) Mes buvom laimingi, bent aš taip manau. O gal ne taip? Tu nesijautei laiminga?

EVA (purto galvą). Ne, aš nebuvau laiminga.

ŠARLOTĖ (atsidūsta). Nors sakydavai, kad tau niekad nebuvo taip gera.

EVA. Aš nenorėjau tavęs nuliūdinti.

ŠARLOTĖ. Na, matai, kaip išeina. (Nusijuokia) Tai kokią klaidą aš tada padariau?

EVA. Tu nepadarei jokios klaidos! Tu kaip visada buvai žavi. Bet man tu buvai siaubinga. Aš buvau keturiolikos, o tu, neturėdama geresnio užsiėmimo, visą savo tramdomą energiją paskirdavai man. Kaltinai save, kad buvai mane apleidus, todėl stengeisi kaip nors atsigriebti. Aš priešinausi kiek tik galėdama, bet neturėjau jokio šanso. Aš mylėjau tave ir visą laiką tikėjau, kad tu esi teisi, o aš – ne. Prisimeni, ką tu darei? Tu niekada nesakydavai tiesiai, vis kalbėdavai užuolankom. Kasdien vos ne kas valandą prieidavai šypsodamasi, juokaudama, visada švelni, dėmesinga, gal šiek tiek susirūpinusi. Kiekviena smulkmena žadindavo meilę, tavo energiją. Buvau truputį susikūprinus, nes per greitai augau. Tu liepei užsiiminėti gimnastika, pratimus mes, žinoma, darydavom kartu, nors ir sakydavai, kad tau skauda nugarą. Turėjau spuogų, buvo mano brendimo metai, čia tuoj pat atsirado odos daktaras, geras šeimos draugas, jis paskyrė kažkokių tepalų, tinktūrų, nuo to mane net pykindavo, oda dar labiau paraudo. Manei, kad aš nesugebu tvarkyti ilgų plaukų, tau atrodė, kad aš jų neprižiūriu, todėl ir nukirpai mane kuo trumpiau, tai buvo siaubinga, aš pati sau atrodžiau kaip karikatūra. Bet baisiausia – tu dar įsikalei, kad mano dantys kreivi, ir pasirūpinai, kad man įdėtų lankelį, atrodžiau kaip kokia kvaiša. Paskui pradėjai aiškinti, kad aš jau suaugusi mergina ir neturėčiau nešioti ilgų kelnių ir megztinio, man derėtų vilkėti suknelę, kurią tu pasiūdinai ar pati pasiuvai, net nepaklausus, ar ji man patinka, tačiau aš neišdrįsau tau pasakyti „ne“ – nenorėjau tavęs nuliūdinti. Tu kišdavai man tokių knygų, kurios man visai nepatikdavo, jos buvo ne mano protui, aš prisiversdavau skaityti, paskui mudvi turėdavom aptarti. Tu aiškinai, pasakojai, o aš vis tiek nesuprasdavau, apie ką tu kalbi, tiesiog bijojau, kad vieną dieną perprasi mane ir pamatysi, kokia aš kvaila. Jaučiausi lyg paralyžiuota, bet vieną dalyką aiškiai supratau: ten nebuvo manęs, nė vieno milimetro, kurį būtų galima mylėti ar bent jau pripažinti. Tu buvai tarytum apsėsta, aš dariausi vis bailesnė, vis labiau sugniuždyta. Aš jau nebežinojau, kas esu, nes kiekvieną akimirką stengiausi tau įtikti. Pasidariau kaip kokia negrabi marionetė, kurią tu valdei, sakydavau tai, ko tu norėdavai, mėgdžiodavau visus tavo judesius, kad mane labiau vertintum, nedrįsdavau nė vienos akimirkos būti savimi, net ir tada, kai likdavau viena, pati nepritariau tam, kas buvo mano esybė. Tai buvo siaubinga, mama, net ir dabar, kai kalbu apie tuos metus, aš tiesiog krūpčioju. Buvo siaubinga, bet tai dar ne viskas. Aš dar nesupratau, kad nekenčiu tavęs, buvau absoliučiai įsitikinus, kad mudvi mylime viena kitą ir kad tu viską geriau už mane išmanai. Kaip aš galėjau tavęs nekęsti? Todėl mano neapykanta virsdavo beprotiška baime. Aš sapnuodavau košmariškus sapnus, kramtydavau nagus, kuokštais roviausi plaukus, norėjau išsiverkti, bet negalėjau – nieko iš savęs neišspausdavau, net rėkti negalėjau, tik kvėkščiojau, lyg būčiau dusinama, dažnai tai mane pačią dar labiau gąsdino. Vieną dieną tu apkabinai mane, atsisėdai šalia ant sofos, apsiašarojai ir pasakei, kad tau neramu dėl mano vystymosi ir mums reiktų dėl to pasikalbėti su kokiu nors maloniu daktaru. Supratau, – tavo manymu, man jau pasimaišė protas, dėl to pajutau net savotišką melancholišką palengvėjimą. Tu nuvedei mane pas psichiatrą, tokį seną, pavargusį dėdulę baltu chalatu, visą tą laiką, kol mes kalbėjomės, jis vedžiojo apie storą savo pilvą dideliu peiliu laiškams atidaryti. Paskui pradėjo klausinėti manęs apie seksualinį gyvenimą, aš net nesupratau, apie ką jis kalba, – dar nebuvau turėjus nė pirmųjų mėnesinių, – prisiverčiau kažką sugalvoti. Atrodo, jį gerokai nustebino mano erotinis skonis ir perversinės fantazijos. O gal jis perprato mane, bet nenorėjo skaudinti. Jis buvo malonus, geranoriškas, sakė, kad man derėtų galvoti apie tai, kad mama myli mane ir linki visa ko geriausio, bet tai pati jau žinojau.

ŠARLOTĖ. O aš tada išvažiavau savais keliais su Martinu. Šito tu niekada negalėjai suprasti?

EVA. Aš apie tai net negalvojau.

ŠARLOTĖ. Bet tau atrodė, kad aš jus palieku.

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Ar tu niekada… (Nutyla. Pauzė)

EVA (tyli).

ŠARLOTĖ (tyli).

EVA. Tu prisimeni Stefaną?

ŠARLOTĖ. Žinoma, Stefaną prisimenu! Judu tikrai nebūtumėt sugebėję auginti kūdikio.

EVA. Mama! Man jau buvo aštuoniolika. Stefanas – suaugęs, mylėjom vienas kitą, mes būtume susitvarkę…

ŠARLOTĖ. Ne, jūs nebūtumėt susitvarkę.

EVA. Mes būtume susitvarkę, mudu norėjome vaiko, bet tu viską sugriovei.

ŠARLOTĖ. Netiesa. Velniai mane rautų, netiesa. Tėtį aš vis įtikinėjau, kad mes privalom atsižvelgti, turim palaukti. Negi tu nematei, kad tas tavo Stefanas – avigalvis, beveik kriminalinis niekšelis, jis tik mulkino tave.

EVA (su neapykanta). Tu neapkentei jo nuo pirmos akimirkos, nes matei, kad aš jį myliu, kad galiu išsprūsti iš tavo glėbio, tu padarei viską, kad tik suardytum mudviejų santykius. Nors vaidinai supratingą, kuria galima pasitikėti.

ŠARLOTĖ. O vaikas?

EVA. Stefanas, kai sužinojo, kad aš laukiuosi, labai pasikeitė.

ŠARLOTĖ. Tavo Stefanas prisigėrė, pasiėmė mano automobilį, įvažiavo į griovį ir buvo nuteistas už tai, kad vairavo girtas, – tokia reakcija į tavo nėštumą.

EVA (įsiutus). Tu manai, kad taip viską žinai? Gal girdėjai mudviejų pokalbius, gulėdavai po lova, kai mes būdavom kartu, ar tu apskritai suvoki, ką kalbi? Ar tau nors kartą rūpėjo įsigilinti į kito žmogaus mintis ir jausmus? Ar tau apskritai rūpi bent kokia kita gyva būtybė, išskyrus pačią save?

ŠARLOTĖ. Tokius kaltinimus aš esu girdėjus jau ne vieną kartą.

EVA. Stefanas buvo ne toks kaip kiti, jis buvo daug geresnis ir padoresnis.

ŠARLOTĖ. Tikriausiai dėl to pavogė tą nedidelę Rembranto graviūrą ir dar spėjo kažkam užstatyti, dėl to ir melavo tau apie savo vaikystę, jaunystę, apie dramatiškas šeimos aplinkybes, paskui su draugeliais įsilaužė į mūsų vasarnamį, prisigėrė ten, prikiaulino.

EVA. Visa tai atsitiko po to. Ar jau tu pamiršai? Gal jau nebenori prisiminti, kaip tau pavyko uždaryti mane po aborto į psichiatrijos kliniką, kaip tu pati pranešei policijai, kai Stefanas, norėdamas su manim pasikalbėti, atėjo į vilą.

ŠARLOTĖ. Jeigu tu tikrai būtum norėjus to vaiko, aš tavęs niekaip nebūčiau privertus darytis aborto.

EVA. O kaip aš galėjau tau pasipriešinti? Tu nuo pat vaikystės plovei man smegenis, aš visada vykdžiau tavo valią, buvau baili, nepasitikinti savim, man vis reikėjo pagalbos ir paramos.

ŠARLOTĖ (nusigandusi). O aš maniau, kad tau padėjau. Buvau įsitikinus, kad abortas – vienintelė tavo išeitis. Iki šios akimirkos buvau įsitikinus. Koks siaubas, šitiek metų nešiotis tokią neapykantą! Kodėl anksčiau tu nieko nesakei?

EVA. Todėl, kad tu manęs nesiklausydavai. Todėl, kad tau būdingas eskapizmas, tu – jausmų invalidė, iš tikrųjų tu jauti pasidygėjimą manimi ir Helena, nes esi beviltiškai užsisklendusi savyje, visada stoji pati sau skersai kelio, todėl, kad tu nešiojai mane šaltose savo įsčiose, o paskui rūpinaisi šlykštėdamasi manim, todėl, kad aš mylėjau tave, bet tau vis atrodė, jog esu bjauri, nenusisekus ir negabi. Tau pavyko sužaloti mane visam gyvenimui, lygiai taip, kaip tu pati esi sužalota, tu įnikdavai į visa, kas jautru ir neapčiuopiama, kiekvieną sutiktą gyvą būtybę tu stengdavaisi uždusinti. Užsiminei apie mano neapykantą. Tavo neapykanta buvo dar didesnė. Ji ir dabar nė kiek ne mažesnė. Aš buvau maža, lengvai formuojama, pilna meilės. Tu pririšai mane prie savęs, tau reikėjo tos mano meilės taip, kaip tu meilės reikalaudavai iš kitų. Aš buvau beginklė. Viskas vyko dėl meilės, tu vis kartojai, kad myli mane, tėtį, Heleną. Tu valdei tos meilės išraišką, gestus. Tokie žmonės kaip tu… Tokie žmonės yra gyvybiškai pavojingi, tokius reiktų tiesiog uždaryti ir padaryti nekenksmingais. Motina ir duktė – koks baisus jausmų, sumaišties ir naikinimo derinys. Viskas įmanoma, viskas daroma iš didelės meilės, iš rūpesčio. Motinos ydas paveldi dukra, už motinos klaidas sumokės dukra, motinos nelaimė taps dukters nelaime, kaip kokia bambagyslė, kurios neįmanoma nukirpti. Dukters nelaimė taps motinos pergale, dukters liūdesys – slepiamu motinos pasitenkinimu.

(Helena prabunda nuo Evos balso. Ją suima baimė, sesers balso tonas ir tembras gąsdina ją. Ji mėgina išsikepurnėti iš patalų, persisveria per aukštą lovos kraštą ir nuslysta ant grindų, paskui, atsiremdama alkūnėmis ir keliais, prišliaužia prie durų, pavirsta ant šono, guli uždusus ir visa virpa.)

EVA. Mes gyvenom pagal tavo sąlygas, tenkinomės šykščiai atmatuotu maloningu tavo palankumu. Manėm, kad gyvenimas toks ir turi būti. Vaikas visada vienišas, jis nieko nesupranta, jaučiasi bejėgis, jis dar negali suprasti, nieko neišmano, jam niekas nieko neaiškina, iš pradžių – ta žeminanti priklausomybė, o paskui – atsiribojimas, nebeperžengiama siena, vaikas šaukia, bet nieks neatsiliepia, niekas neprieina, ar tu gali tai suvokti?

ŠARLOTĖ. Tokį mano paveikslą tikriausiai sukūrė siaubinga tavo neapykanta, argi ne taip? Negi iš tikrųjų manai, kad visa tai – gryna teisybė?

EVA (užsidengia veidą delnais ir purto galvą).

ŠARLOTĖ. Tu dar prisimeni savo senelę, mano motiną? Ne, žinoma, tu jau pamiršai, kai ji mirė, tau buvo tik septyneri. Senelį tu geriau prisimeni, man atrodo, kad tu visai gražiai su juo sutarei.

EVA. Aš bijojau senelės, ji buvo tokia didelė ir kūnu, ir dvasia. O senelis man buvo mielas.

ŠARLOTĖ. Taip. Tau taip atrodė.

EVA. O tau atrodė kitaip?

ŠARLOTĖ. Ne, taip aš negalėčiau pasakyti. Mano motina ir tėvas buvo garsūs matematikai, jie buvo apkerėti ir savo mokslo, ir vienas kito. Jie tada dominavo, buvo nerūpestingi ir gerai nusiteikę. Į mus, dar vaikus, žiūrėjo nepaprastai geranoriškai, tik be jokios šilumos arba rimtesnio susidomėjimo. Neprisimenu, jog kuris nors kada būtų prisilietęs prie manęs ar mano brolių – paglostęs ar bausdamas plekštelėjęs. Aš nieko nenutuokiau nei apie meilę, nei kas yra švelnumas, glamonė, artumas, šiluma. Aš tik per muziką turėjau galimybę išreikšti savo jausmus. Dabar kartais guliu naktį negalėdama užmigti ir galvoju, ar apskritai aš gyvenau. Koks nuostabus jūsų gyvenimas, fru Andergast, kai kas pasako, norėdamas man būti malonus. Jūs suteikiate žmonėms tiek daug džiaugsmo. O aš manau sau: aš negyvenu, aš negimiau, aš buvau tiesiog išstumta iš savo motinos kūno, kuris vėl užsivėrė ir tuoj pat atsigrįžo į tėvą, aš neegzistuoju. Kartais klausiu savęs, ar taip atsitinka visiems, gal kai kurie turi didesnių gabumų gyventi? Galbūt kai kas iš viso negyvena, vien tik egzistuoja?

EVA. Kiek laiko tu taip save grauži?

ŠARLOTĖ. Prieš trejus metus aš susirgau, tu galbūt to nežinai, man buvo kraujo užkrėtimas, du mėnesius Paryžiuj gulėjau ligoninėj. Leonardas atšaukė savo koncertus ir visą laiką budėjo prie manęs. Aš buvau arti… taip, aš vos nenumiriau. Paskui prireikė daug laiko, kol… išgyvenau savotišką depresiją ar kažką panašaus.

EVA. Bet, mama, aš nieko nežinojau.

ŠARLOTĖ. Nebuvo reikalo man tavęs jaudinti. Šiaip ar taip, mudu su Leonardu gavom progą pasikalbėti, laiko užteko į valias. Iš tiesų kalbėjo Leonardas. Aš tik klausiausi ir stengiausi suprasti. Iš pradžių buvo tikrai nelengva. Beje, aš sugebu būti dvasinga, jeigu to reikia. Bet apie sielos dalykus niekada per daug nemąsčiau. (Atsidūsta) Man buvo tarsi pirmos klasės pamokos, nors aš nebuvau gera mokinė. Man vis rodės, kad Leonardas kalba visokius vėjus, bet man buvo malonu, kad Leonardas sėdi ant lovos krašto. (Nusišypso) Jis turėjo begalinę kantrybę. Nors kartais pasakydavo, kad esu didelė kvaiša, jis negalėjo suprasti, kaip aš tapau tokia gabi muzikė. (Pauzė) Galiausiai man pavyko susidaryti šiokį tokį savo pačios paveikslą: aš niekada nesuaugau, mano veidas ir kūnas sensta, atmintį išsaugojau, įgijau patirties, bet kai susiduriu su akivaizdžiais dalykais, jaučiu, lyg nebūčiau gimus. (Pauzė) Aš neprisimenu nė vieno veido, net savo. Kartais mėginu atkurti savo motinos veidą, bet neįstengiu… Žinau, kad ji buvo stamboka, tamsiaplaukė, mėlynakė, didele nosim, putliom lūpom ir aukšta kakta, bet aš negaliu sujungti tų dalykų į visumą, aš jos nematau. Aš taip pat negaliu prisiminti tavo, Helenos ar Leonardo veido. Žinau, kad pagimdžiau tave ir tavo seserį, iš tų gimdymų mano atminty teliko skausmas… bet koks buvo jo skonis – nebepamenu. (Pauzė) Kartą Leonardas pasakė… gerai neprisimenu. „Jausti tikrovę reikia gabumo, – pasakė jis. – Dauguma žmonių tokio gabumo neturi, gal taip ir geriau.“ Ar tu supranti, ką aš norėjau pasakyti?

EVA. Manau, kad suprantu.

ŠARLOTĖ. Taip, tai iš tikrųjų… (Nutyla).

EVA (patylėjusi). Kas iš tikrųjų?

ŠARLOTĖ. Iš tikrųjų keista.

EVA. Keista?

ŠARLOTĖ (stebėdamasi). Tavęs aš niekada nebijojau.

EVA. Nesuprantu.

ŠARLOTĖ (giliai nustebusi). O aš taip norėjau, kad tu manim pasidomėtum, kad apkabintum, pabūtum prisiglaudus, apramintum mane.

EVA. Bet juk aš buvau dar vaikas.

ŠARLOTĖ. Argi tai turi kokią nors reikšmę?

EVA. Ne.

ŠARLOTĖ. Aš mačiau, kad tu myli mane, ir troškau tave mylėti, bet negalėjau, nes bijojau tavo reikalavimų.

EVA. Kad aš nekėliau jokių reikalavimų.

ŠARLOTĖ. O aš maniau, jog tavo reikalavimai bus tokie, kokių aš negalėsiu išpildyti. Jaučiausi negrabi lyg invalidė. Aš nenorėjau būti tavo motina, norėjau, kad tu suprastum, jog esu tokia pat bejėgė kaip tu, tik daug skurdesnė, bailesnė.

EVA. Tu sakai tiesą?

ŠARLOTĖ. Taip, aš girdžiu save sakant tokius dalykus, kurių anksčiau nebūčiau ištarus. Gal aš meluoju, gal vaidinu, o gal sakau tiesą, aš pati nežinau, Eva. Nebežinau. Esu sujaudinta, sutrikus. Gal tai nuo Leonardo mirties. Ar nuo Helenos ligos. O gal nuo tos siaubingos tavo neapykantos. (Pajutusi baimę) Eva, būk man gera! Man taip skauda!

EVA. Žinau, kad skauda.

ŠARLOTĖ. Ko tu taip žiūri į mane?

EVA. Tuoj pasakysiu.

(Helena vargais negalais atidaro duris, šliaužia koridorium, atsiduria prie laiptų, guli paslika tamsoj, klausosi dviejų moterų pokalbio.)

ŠARLOTĖ. Sakyk, apie ką tu galvoji.

EVA. Galvoju apie Heleną ir Leonardą.

ŠARLOTĖ. Nesupratau.

EVA. Nesupratai?

ŠARLOTĖ. Jie beveik nepažinojo vienas kito.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Mes kartu buvom tik Bornholme per vienas Velykas.

EVA. Tu tada po trijų dienų išvažiavai.

ŠARLOTĖ. Atsimenu, tada lijo. O gal net snigo.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Aš turėjau groti Bartoko Pirmąją Ženevoje su Ansermetu. (Pauzė) Man labai rūpėjo laiku ten nuvažiuoti. Turėjau ramiai pagroti visą koncertą su tuo senuoju ponu. Gal aš išvažiavau anksčiau. Juk oras buvo bjaurus. (Ilga pauzė) Leonardas buvo prastos nuotaikos. Ir tu buvai ne itin žvali.

EVA. Mama!

ŠARLOTĖ. Nesuprantu, kam tu verti mane prisiminti tas idiotiškas Velykas. Iš tavo balso jaučiu, kad aš turėčiau dėl kažko pajusti gėdą. Atleisk man, bet…

EVA. Tu su Leonardu atvažiavai ketvirtadienį, mes praleidom nuostabų vakarą, grojom, dainavom, gėrėm vyną, juokėmės, žaidėm kažkokį stalo žaidimą, kurį radome drabužių spintoj. Helena gerai jautėsi, ji buvo su mumis, kartu džiaugėsi, atrodė miela ir laiminga. Ir Leonardas užsikrėtė jos linksmumu, kalbėjo, juokavo su ja, ji iš karto jį įsimylėjo, jiedu sėdėjo iki vėlumos. Rytą Helena man pasakė paslaptį, kad Leonardas pabučiavo ją. Prieš pietus Leonardas ir Helena važinėjosi automobiliu, buvo Didysis Penktadienis, oras šiltas, ramus, tikra pavasario diena, negi tu pamiršai, mama? Kai jiedu linksmi, įraudę nuo saulės sugrįžo atgal, tu kalbėjai telefonu, tu visą rytą kažkam skambinai. Kai jiedu įžengė į prieškambarį ir Leonardas pasodino Heleną ant kėdės, tu nutraukei savo pokalbį ir pasakei: „Helena, padėkok Leonardui, kad jis tau buvo toks geras.“ Helena nusijuokusi tarė: „Mama, tu taip su manim kalbi, lyg man būtų aštuoneri metai. Net graudu.“ Tada tu visai kitokiu balsu pasakei: „Pagirtina, kad tu nepraradai humoro jausmo.“ Paskui lyg niekur nieko tu tęsei pokalbį telefonu. Po pietų Leonardas išėmė iš krepšio vieną knygą. Tai buvo Mocarto biografija, jis ėmė garsiai skaityti Helenai, sykiu aptarė iliustracijas. Paskui tu kelias valandas repetavai Bartoko koncertą. Ketvirtą atėjai pas mane užsiplikyti arbatos. Dar pasakei: „Tu matei Heleną! Kokie jie abu žavūs. Net graudu.“ Per vakarienę turėjom svečių. Leonardas pasigėrė ir ėmė griežti Bacho siuitas, jis buvo ne toks kaip visada, tarsi pastambėjęs, apsunkęs, švelnus ir siaubingai girtas, jis griežė prastai, bet vis tiek gražiai. Helena sėdėjo prieblandoj ir tiesiog švytėjo, aš to dar nebuvau regėjus. Svečiai išsiskirstė mirtinai pavargę ir melancholiški. Naktį mudvi išėjom pasivaikščioti, tu vis pasakojai apie kažkokią fantastišką kelionę, rodos, į Keniją, nebepamenu, gerai aš nesiklausiau, vis galvojau apie Heleną ir Leonardą. Kai mudvi grįžome, jie tebesėdėjo kaip ir anksčiau – kiekvienas savo kampe, židinys ir žvakės jau buvo beveik užgesusios. Pastebėjau, kad Leonardas apsiverkęs, jis net nesistengė slėpti susijaudinimo. Helena buvo geriau užsimaskavusi, ji kalbėjo su mumis ramiu, kiek pavargusiu, abejingu balsu. Tu nuėjai miegoti, o aš padėjau Leonardui užlipti laiptais. Mes sustojom prie jūsų miegamojo durų, jis atsigręžė, pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Įsivaizduoji, ten, apačioj – plaštakė, ji daužosi į lango stiklą.“ Kai vėl nusileidau pas Heleną, ji sėdėjo visiškai rami, tiesi – nė šešėlio jos ligos. Aš niekada nebepamiršiu jos veido, mama, aš niekada nepamiršiu jos veido. Ryte tu išvažiavai į Ženevą, keturiom dienom anksčiau nei mes buvom sutarę. Siautėjo baisi pūga. Lėktuvas neskrido, bet tau pavyko gauti vietą kelte. Aš nuvežiau tave į uostą. Prieš lipdama į laivą, tu lyg tarp kitko pasakei: „Aš paprašiau, kad Leonardas ilgiau čia pasiliktų, mačiau, kad jis Helenai daro gerą poveikį.“ Tu dar nusišypsojai, ir mudvi apsikabinom. Bet Leonardas staiga pasidarė neramus ir nelaimingas. Jis buvo išsiblaškęs, nemandagus, sėdėjo palėpės kambary ir dirbo. Velykų rytą jis pasigėrė ir nugriuvo nuo laiptų, tai šiek tiek pataisė jam nuotaiką, paskui išėjo į lietų ir ilgai vaikščiojo, grįžo išsiblaivęs. Priėjo prie Helenos ir pasakė, jog po kelių valandų turės išvažiuoti, bet jie dar pasimatys, jis paliks jai prisiminimui tą Mocarto biografiją. Paskui jis paskambino į Ženevą ir pusę valandos kalbėjo su tavim. Tą patį vakarą jis išskrido paskutiniu reisu. Naktį mane išgąsdino kraupus garsas. Taip verkė Helena. Ji skundėsi, kad jai nežmoniškai skauda klubus ir dešinę koją. Jai net atrodė, kad nebeištvers iki ryto, aš suradau kokių tik beturėjom vaistų nuo skausmo, bet niekas negelbėjo. Penktą ryto turėjau paskambinti greitajai.

ŠARLOTĖ. Tai aš, vadinasi, kalta, kad Helena susirgo.

EVA. Taip. Aš taip manau.

ŠARLOTĖ. Negi tau atrodo, kad Helenos liga…

EVA. Taip.

ŠARLOTĖ. Tai tu rimtai?..

EVA (tyli).

ŠARLOTĖ (netekusi žado).

EVA. Kai Helenai buvo vieni metukai, tu palikai ją. Vėliau tu nuolatos mus palikdavai. Kai Helena rimčiau susirgo, tu išsiuntei ją į tą slaugos ligoninę.

ŠARLOTĖ. Ne, tu neteisi…

EVA (ramiai). O kur aš neteisi? Jei gali ką paneigti, sakyk. Pažvelk į mane, mama. Geriau įsižiūrėk į Heleną. Tu neturi kuo pasiteisinti, mama. Tėra tik viena tiesa ir vienas melas. Ir jokio atleidimo čia negali būti.

ŠARLOTĖ. Bet aš niekada sąmoningai…

EVA. Aš netikiu tuo.

ŠARLOTĖ. Tu neturi teisės manęs kaltinti.

EVA. Tu visada taikai sau ypatingas išimtis. Lyg tu būtum sudarius su pačiu gyvenimu nuolaidų sutartį, bet kada nors tu įsitikinsi, kad tavo sutartis vienpusė. Tau teks pripažinti, kad esi kalta, kaip ir visi kiti.

ŠARLOTĖ. Kuo aš kalta?

EVA. Aš nežinau. Esi kalta, ir tiek.

ŠARLOTĖ. Nebepataisomai?

EVA (neatsako).

ŠARLOTĖ. Tu negalėtum prie manęs prieiti? Manęs apkabinti. Man pasidarė baisu. Mieloji mano, ar tu galėtum man atleisti už tai, ką aš padariau ne taip. Aš pamėginsiu pasikeisti. Tu pamokysi mane, mudvi kalbėsime, kalbėsime ilgai. Tu padėk man. Aš nebeištversiu, tavo neapykanta tokia negailestinga. Aš daug ko nesuvokiau, buvau savanaudė, kartais vaikiškai bijanti. Tu nors paliesk mane, mušk, jeigu taip nori. Mieloji mano, padėk man!

(Nutilusiam name girdėti šauksmas. Tai Helena šaukia savo motiną. Eva ir Šarlotė puola į prieškambarį, skuba tamsiais laiptais į viršų. Eva pribėga pirmoji, bet sesuo atstumia ją, linksta prie motinos, kuri glaudžia savo galvą prie sergančios dukters krūtinės.)

ŠARLOTĖ (kalba telefonu). Atleisk, mielasis Paulai, kad aš taip anksti tau skambinu. Turiu kalbėti tyliai, kad niekas negirdėtų. Būk toks geras, padaryk man didelę paslaugą. Kai nueisi į savo kontorą, pasiųsk man telegramą, pareikalauk, kad aš nedelsdama atvykčiau į Paryžių ar kur kitur. Aš čia daugiau nė dienos nebeištversiu, bet negaliu išvažiuoti kaip niekur nieko, man reikalinga priežastis. Surask kokią tik nori, mielasis Paulai, tau gi sekasi kurti istorijas. Bet aš jau turiu baigti, čia viskas taip brangu. Viso labo, mielasis, ir iš anksto dėkoju už pagalbą.

(Ji atsargiai šmurkšteli į savo kambarį ir uždaro duris. Eva nepastebėta girdėjo tą pokalbį.)

ŠARLOTĖ (traukinyje). Malonu, Paulai, kad tu sutikai važiuoti su manim į Bretanę. Nebūčiau ištvėrus savo vienatvės. Nežinau, man atrodo, kad toj šiaurėj, tame Bindalyje, mane ištiko nemenkas šokas. Ten radau ir savo dukterį Heleną, o to visai nesitikėjau, jos liga dar labiau sustiprėjus, ir kodėl ji nemiršta. Gal tau pasirodys žiauru, kad aš taip kalbu? Tu mane gerai pažįsti, juk taip? Aš niekada neapvyliau tavęs, nesu atšaukus nė vieno koncerto. Tu gali manim pasitikėti, ar ne?

EVA (viena). Privalai pati save guosti, nėra ko tikėtis, kad kiti tau padės užėjus liūdesiui. Taip jau yra, matyt, turi išsiverkti tyliai, kad nieks negirdėtų.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Paulai, dar paklausyk manęs valandėlę. Dar neužmik! Kritikai sako, kad aš – labai dosni muzikė. Niekas jautriau nepagros Šumano koncerto fortepijonui. Arba didžiosios Bramso sonatos. Aš savęs netaupau. O gal – priešingai? Tokios idiotiškos mintys – vis lenda į galvą. Paulai, tikiuos, tu ne dėl to su manim, kad tau nepatogu atsisakyti.

EVA (viena). Vargšė mama, išlėkė kaip be galvos, atrodė kažko išsigandus, pavargus, staiga taip paseno, veidas susiraukšlėjęs, nosis paraudus nuo ašarų. Daugiau nebematysiu jos, aš atbaidžiau ją.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Paulai, pažvelk į tą kaimelį, į tuos žiburius languose, žmonės ten užsiėmę vakaro darbais, verda vakarienę, vaikai ruošia pamokas. O aš jaučiuosi tokia atitolus nuo viso to, visada ilgėdavausi namų, bet kai sugrįžti į juos, supranti, kad kažko kito ilgėjaisi.

EVA (viena). Jau tuoj sutems, darosi šalta, reikia grįžti namo, paruošti vakarienę Viktorui, Helenai. Aš negaliu dabar numirti. Bijau savižudybės, gal Dievas dar panorės kam nors mane panaudoti, jis ir ištrauks mane iš to kalėjimo. Turėčiau būti pasirengus.

ŠARLOTĖ (traukinyje). Žinai, Paulai, tos mano dukters Helenos labai gražios akys, tokios ryškios, žvilgsnis tyras, ji paveldėjo Josefo akis, kai rankom suimi jos galvą, ji dar sugeba sutelkti žvilgsnį. Ir kaip ji įstengia gyventi ir kančias kęsti, ar tu supranti? Mano gyvenimas iš tikrųjų buvo puikus, o jos? Man viskas gerai, tiesa, jaučiuosi šiek tiek melancholiška, to aš negalėčiau paneigti, bet sykiu jaučiuosi gerai, aš nelinkus per daug sielotis ar gilintis į save, šiaip ar taip, turiu gyventi.

EVA (staiga sustoja). Tu palietei mano skruostą? Kažką sakai man į ausį? Tu dabar su manim? Mudu niekada viens kito neapleisim.

ŠARLOTĖ (šypsosi). Tu visada toks mielas, Paulai, ką aš be tavęs daryčiau. Ir ką tu veiktum be manęs. Pats žinai, kokios įkyrios tos smuikuotojos, – amžini verkšlenimai. O jau tas garsas, kai jos repetuoja.

EVA. Helenos langas šviečia. Tikriausiai Viktoras ten kalbasi su ja, iš jo pusės gražu, jis toks mielas, turbūt aiškina Helenai, kad mama išvažiavo.

Paskutinė scena

VIKTORAS. Helena, aš tau norėčiau pasakyti vieną dalyką. Šarlotė išvažiavo priešpiet. Mes nenorėjom tavęs žadinti, nuo tų vaistų tu taip giliai miegojai, naktis tau buvo tokia nerami. Todėl mes – jau sakiau – nenorėjom tavęs žadinti.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Tavo motina prašė už ją atsisveikinti. Ji buvo nusiminus, sutrikus, verkė.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Eva dabar išėjo pasivaikščioti prieblandoj prieš vakarienę. Ji jau apsiramino, beveik patenkinta, man rodos, ji net džiaugiasi, kad Šarlotė išvažiavo.

HELENA (kažką sako).

VIKTORAS. Aš nežinau, Helena mieloji. Eva buvo per daug užsimojus. Per daug tikėjosi iš to susitikimo su savo motina, man širdis neleido jos perspėti. Todėl mums ir nepasisekė.

HELENA (labai stengiasi kažką pasakyti).

VIKTORAS. Nesuprantu, ką tu sakai.

HELENA (virpėdama kartoja savo klausimą).

VIKTORAS. Tu sakai, kad norėtum… Ko tu norėtum?

HELENA (dar labiau susijaudinus mėgina sakyti tą patį).

VIKTORAS. Tu stenkis kalbėti ramiau, mieloji, kad aš galėčiau suprasti.

HELENA (pradeda rėkti, ją vis labiau tampo mėšlungis, tarpais girdėti atskirų žodžių nuotrupos. Ji kramto jau kraujuojančias lūpas ir žiūri maldaujančiom akim).

VIKTORAS. Eva! Greičiau ateik, Helenai priepuolis. Paskubėk.

(Helenos riksmas vis šaižesnis, beveik nežmogiškas, ji blaškosi kėdėj, kol ta parvirsta, Helena jau guli ant grindų. Jos kūnas riečiasi, rankos krypsta į šonus, iš burnos plūsta putos ir kraujas. Viktoras ir Eva veltui mėgina ją apraminti, pro kietai sukąstus jos dantis įsprausti vaistų.)

Epilogas

VIKTORAS. Kartais aš stoviu čia ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji tokia nusikamavusi, pastarosios naktys buvo tiesiog baisios, ji beveik nemiegojo. Ji sako, kad niekad neatleis sau, kam išvarė motiną. Man vis nepavyksta su ja pasikalbėti, viskas pavirsta tik žodžiais, tuščiom frazėm. Aš privalau būti šalia, matyti, kaip ji kenčia, bet nieko negaliu padėti.

EVA. Tu kažkur išeini?

VIKTORAS. Nueisiu į paštą pasiimti man atsiųstų knygų.

EVA. Gal būsi toks geras ir įmesi šį laišką.

VIKTORAS. Mielai. Parašei Šarlotei?

EVA. Gali paskaityti, jei nori. Aš užlipsiu valandėlei pas Leną.

VIKTORAS (skaito). Aš suprantu, kad neteisingai su tavim pasielgiau. Sutikau pilna visokių priekaištų, o ne švelnumo. Paskui kamavau tave prikeldama seną neapykantą, kuri nieko nebeturi bendra su tikrove. Per visas tas dienas aš dariau klaidą po klaidos ir labai prašau, kad man atleistum. Helena suvokia kur kas giliau. Ji linkusi duoti, o aš – reikalauti. Ji priartėjo prie tavęs, aš nutolau. Staiga supratau, kad man reikėtų rūpintis tavim, kad visi tie seni dalykai – praeitis, aš niekad tavęs nepaleisiu, niekada tavęs nepaliksiu vienos. Nežinau, ar šis laiškas tave pasieks, ar tu perskaitysi jį, gal jau viskas pavėluota. Bet aš vis tiek tikiu, kad mano praregėjimas – ne veltui. Vis dėlto egzistuoja savotiška malonė. Tai nepaprasta galimybė rūpintis vieni kitais, padėti vienas kitam, parodyti švelnumą. Turėtum suprasti, aš niekada tavęs nebepaliksiu, neleisiu tau dingti iš mano gyvenimo, aš būsiu užsispyrus! Neatsižadėsiu to net ir tada, jeigu tai būtų per vėlu. Bet aš manau, kad dar ne vėlu. Neturi būti per vėlu.

Forio, 1977 m. liepos 27 d., antradienis

Versta iš: Ingmar Bergman. Höstsonaten. Stockholm: Bokförlaget Pan/Norstedts, 1978

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Zita Mažeikaitė. Kas toji „vilko valanda“?

2014 m. Nr. 10 / Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje. Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas…

Ingmar Bergman. Fani ir Aleksandras

2009 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Gegužės pradžios diena, jau pavasaris, šilta. Studentai ir docentai žieminius paltus užstatę lombarde, studentės – šviesiom suknelėm, vakarai gaivūs, viena šventė vejasi kitą. Teatro scenoje patiestas

Zita Mažeikaitė. Käbi Laretei žavesys

2005 m. Nr. 1 / Švedų spaudoje daug rašoma apie šeštąją Käbi Laretei knygą „Tarytum vertime“. Tai savotiška Bergmano filmo „Tarytum veidrodyje“ (1960) parafrazė. Laretei – garsi švedų pianistė, su I. Bergmanu pragyveno 10 metų, susilaukė dukters.

Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai

2002 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – visame pasaulyje garsus kino režisierius, dramaturgas, prozininkas ir iki šiol kuriantis spektaklius teatro režisierius. Leidykla „Alma littera“, išleidusi jo „Laterna magica“…

Ingmar Bergman. Laterna magica

1994 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – ne tik garsus švedų teatro ir kino režisierius, scenaristas, bet ir puikus rašytojas, sukūręs trilogiją apie save ir savo kūrybą. „Laterna magica“ – pirmoji trilogijos knyga.

Dovid Katz. Kapinių Rasa

2008 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė

Dovidas Katzas – žinomas mokslininkas ir rašytojas, poeto Menkės Katzo sūnus. Jis Vilniaus jidiš institute dėsto jidiš kalbą ir kultūrą. 1999 m. įkūrė Kultūrinių bendrijų studijų centrą, jidiš kalbos vasaros kursų programą Vilniaus universitete. Rašytojas prozos knygomis ir moksliniais darbais garsina Lietuvą pasaulyje.

Apsakymas

Benda Gado duktė Rasa buvo laiminga ilgakasė mergaitė juodomis it naktis akimis. Apatinė lūpa, rodės, tuoj plačiai nusišypsos. Rasa nedraugavo su mergaitėmis, kurias Zusmanas Svirėje mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti ir poteriauti. Jos – iš Svirės miestelio, Rasa – iš Strašos. Šis kaimelis – už poros mylių nuo vieškelio. Miestietės šaipėsi iš Rasos tarties ir tamsaus gymio, pravardžiavo „juoduoju maru“, vadino „kaimiete“ ir „Strašunka“, nes „Straša“ reiškia „baidyklė“.

Benda Gadas neleido duktės su vežiku kasdien į Svirę, mokė namuose. Sumani duktė greitai pasivijo tėvą žiniomis ir jis susitarė su Zusmanu, manė, Svirėje dukrelė pažais su žydaitėmis, pašnekės jidiš kalba. Netrukus suprato: dukra, būdama su išpuikusiomis miestietėmis, nelaiminga.

Į galvą atėjo išganinga mintis. Rasa liks Strašoje. Vežėjas kasdien atveš Kazriel Gavrielį Taną iš Mikailiškių. Tas mokytojas garsėjo mokslingumu. Jis mokys dukrą privačiai, kaip turtingą didmiesčio merginą.

Kazriel Gavrielis, pramintas Kašra Gavra, buvo aukštas, pagyvenęs vyras vešlia išsidraikiusia žila barzda. Jis lyg gydytojas instrumentų krepšį nešiojosi mažą rudą odinį lagaminėlį su dviem siaurais žaliais dryželiais ir nublukusia paauksuotų raidžių „K. G.“ graviūra. Rasa, laimingiausia mergaitė pasaulyje, liko Strašoje.

Pavadinimas „Straša“ turi tris reikšmes. Straša – kaimas tarp Svirės ir Mikailiškių, ties Šimeniškių keliu į Švenčionis, to krašto „metropolį“, kuriame buvo dešimt gatvių ir dvi mūrinės sinagogos. Kaimo pakraščiu rangėsi upelis Straša. Taip vadino ir vandens malūną milžiniškais ratais, juos suko sodžiaus upės tėkmė. Vandens malūnas priklausė Svirėje turtingiausiam žmogui, Izraeliui Josifui Chajatui, miestelyje pramintam Jeiske Malūnininku. Jeiskės vežikas Liolka Strunoiceris, mat jo prosenelis buvo kilęs iš Strunoico, rytais kinkydavo arklį ir gabendavo poną į malūną. Dieną važinėjo verslo reikalais.

Benda Gadas, ištikimas Jeiskės darbininkas, gyveno antrame malūno aukšte. Rytą brėkštant atidarydavo malūną ir paruošdavo mašinas darbui. Kai malūnas ūždavo, sodiečiai iš aplinkinių kaimų veždavo kviečius, miežius ir avižas malti. Traukė į malūną ir mediniu liepteliu per upelį. Aštuonios Benda Gado šeimõs – vienintelių žydų Strašoje – kartos gyveno ir dirbo malūne.

Šabo popietę Benda Gadas ir dukra ilgai vaikštinėdavo po mišką. Rasa labiausiai mėgo beržus. Šiokiadieniais mergaitė nulipdavo į apačią pasižiūrėti, kaip dirba malūnas. Didesnio stebuklo žemėje Rasa nebuvo regėjusi.

Laukuose, miškuose ir prie spindinčių it veidrodis ežerų tvyrojo kaimo ramybė. Tačiau Rasa gyveno nepaliaujamai besikeičiančios visatos centre. Upelio srovė suko malūno ratus, čia pat akyse virto galingu kriokliu. Po didelio akmeninio pastato kambariais amžinai sukosi baisūs geležiniai tekiniai. Rasa, nors dažnai mėgino, niekaip jų nesuskaičiavo. O šį priskaičiavau ar ne? Dar nemokėdama vaikščioti padarė nuostabų atradimą, kad vienas malūno ratas suka kitą, pirmąjį Strašos upelyje varo didysis tekinis, plokščias ir nuožulnus, kiti ratai malūne – statūs, vidurinių stipinai aukšti sulig dangumi. Dvigubas ratas drumzlėtomis nišomis, įranta tarp apatinio ir viršutinio lanko – kaži, kas ten tūno? Rasai dingojosi, kad ten paslėpti senosios Jeruzalės šventyklos turtai. Tekinis styrančiu smaigu ore sukosi ir sukosi it amžiais spindintis Visagalio ugninis kalavijas prie Rojaus Sodo vartų. Rasa perprato paslaptį – jis sukosi nuo laikų pradžios, suksis iki pabaigos. Mergaitė gailėjosi vaikų, kurie gyveno ne Strašoje.

Rasa daug ką suprato, žinojo esanti lietuvaitė, kurią moko garsus mokslo žmogus. Po pamokų mergaitė lipo į apačią žiūrėti, kaip dirba malūnas, ir regėjo viską, ko ryte mokėsi. Vieną kartą malūnas jai buvo išmintingojo karaliaus Saliamono išradimas, kitąkart – keistos pranašo Elijo vežėčios, lekiančios į dangų.

Kašra Gavra mokė Rasą iš Mozės penkiaknygės, skaitė pranašystes, vėlesnius pranašų rinkinius, psalmes bei Mišną, Talmudo legendas jidiš kalba ir trumpąjį įstatymų sąvadą. Rasa troško studijuoti Talmudą ir Kabalą, tačiau mokytojas gabiajai mokinei neleido. Mat Talmudas – ne mergaitėms, o Kabalos neskaito net berniukai. Tie raštai skirti prisilaikantiems įstatymo išminčiams, vyresniems nei keturiasdešimties metų. Mokytojas tik trumpai perpasakojo dalykus, kurie negali mergaitei padaryti žalos, neleido jai studijuoti vadinamųjų „slaptų“ raštų.

Rasai suėjo šešiolika, stojo septyniolikti, kaip sakydavo senovėje. Kašra Gavra paaiškino, kad nebegali jos mokyti. Atrodys nepadoriai, o Izraelio teisuoliai netinkamo elgesio labai vengia. Girdi, jei nori tapti kartą per tūkstantmetį pasitaikančia išmintinga moterimi, tokia kaip Brurija, tai tekėk už mokslingo žmogaus. Rasai tokie samprotavimai atrodė kvaili. Ji liejo gailias ašaras. Kašra Gavra susitvardė ir nuėjo laukti vežimo, kuris turėjo parvežti namo. Rasa pasivijo ir prašė parduoti jai rudąjį lagaminėlį. Nieko juokingesnio gyvenime negirdėjau, jis šiurkščiai atšovė, neparduosiu. Mokytojas, grįžęs namo, pasigailėjo įskaudinęs gerą mokinę, ištuštino lagaminą ir padavė vežikui, kad jis parvežtų Rasai atsisveikinimo dovaną.

Rasa leido dienas malūne. Subrendo, atrodė laiminga. Ūmai susirgo tėvas, paralyžius sukaustė kojas ir jis nebevaikščiojo. Išsigando neturįs sūnaus: kai mirs žmona, dviese su dukra neišsivers. Jeiskė Malūnininkas valandų valandas prasėdėdavo prie ištikimo darbininko lovos, tikindavo, kad moka atlyginimą už sąžiningą aštuonių šeimos kartų triūsą.

– Nesirūpink, – sakė, – greičiau sveik!

Benda Gadas pasveiko, tik kojų nevaldė. Žmonės manė, nugyvens ilgą gyvenimą, gal net visiškai pasitaisys. Michališeko chirurgas ir barzdaskutys, Hiršė Chona, vadinamasis Chonka Daktaras, kartą per savaitę užsukdavo instrumentais, vaistais ir, svarbiausia, įvairiomis siurbėlėmis nešinas. Jas simetriškai išdėliodavo pacientui už ausų. Bet ir tai negelbėjo.

Vieną rytą žmona Chaška nebeprikėlė vyro. Paklaikusi nubėgo į malūną. Jeiskė Malūnininkas, taupydamas laiką liepė Liolkai iškinkyti iš vežimo arklį, pabalnoti ir skubiai joti į Michališeką daktaro. Chonka kartu parjojo, įpuolė į kambarį viršutiniame malūno aukšte ir pridėjo plunksną prie Benda Gado nosies. Plunksna nesukrutėjo. Chonka Daktaras numetė instrumentus ant žemės ir sukalbėjo maldą už mirusiuosius: „Tebus palaimintas dorųjų teisėjas.“

Per trisdešimties dienų gedulą Kašra Gavra šiokiadieniais Rasą lankė. Jiedu perskaitė ištraukas iš Jobo knygos, Raudų knygą, prie kapo kalbamus poterius iš moteriškos maldaknygės jidiš kalba ir nurodymus gedėti trumpajame įstatymų sąvade. Gedinčiojo drabužiai perplėšiami nuo viršaus iki apačios – ne skersai. Mirus gimdytojui suplėšomi visi drabužiai. Svarbu apraudoti velionį, nes išlietos ašaros apsaugo nuo vaikų mirties. Pirmas septynias dienas negalima praustis šiltu vandeniu. Trisdešimt dienų neleidžiama kirpti plaukų. Mirus gimdytojui plaukus draudžiama kirpti tris mėnesius. Vienuolika mėnesių kalbamas kadišas* ir metus negalima vilkėti naujų drabužių. Rasa smulkmeniškai prisilaikė įsakymų, skrupulingiau nei motina ir net pamaldžiausios Svirės bei Mikailiškių moterys. Kašra Gavrą prašė aiškinti žodžius ir ženklus šventoje maldoje už mirusiuosius.

Prabėgo septynios dienos, mėnuo, vienuolika mėnesių, metai. Rasai piršosi jaunikiai iš Svirės, Lintupio, Mikailiškių, Švenčionių. Gretimame kaime, Svitališeke (senesni žmonės sako: Svitarilišeke), kuris yra pusiaukelėje tarp Klušano ir Vidutino, gyveno žydų šeima, joje motina neseniai buvo mirusi. Toji šeima atsiuntė šaunų jaunuolį pakalbėti su Chaška ir Rasa, tačiau nieko nepešė. Rasa nė nedirstelėjo į vaikiną. Kai išsipustęs piršlys gražbyliavo apie „sąjungą danguje“, Rasa atkirto: „Greičiau turguje.“ O išlydėdama svetį dar ir Svitališeką papeikė, esą nė iš tolo neprilygstąs Strašai.

Rasa padėjo malūne, nors Jeiskė ir nereikalavo. Jis mokėjo našlei Benda Gado algą, lyg šios vyras tebebūtų gyvas ir dirbtų. Rasa vedė apskaitą, valė, vis dažniau gabeno laiškus, pinigus, sąskaitas, perduodavo žinutes ir įvairiausiais malūnininko pavedimais vykdavo į aplinkinius miestus bei kaimus kartu su senuoju vežiku Liolka Strunoiceriu.

Kai vienas didžiųjų malūno sraigtų išklibdavo, Jeiskė Rasai sakydavo: „Varžto ir sudaužytos širdies nebepataisysi.“ Šie žodžiai būdavo ženklas Rasai keliauti su Liolka į Švenčionis pas Lulinskį pirkti varžto geležies krautuvėlėje. Ji sugrįždavo greitai, puikiai sutvarkiusi reikalus. Ir Liolka džiaugdavosi, kad reikia rūpintis tik arkliu.

Grįžusi po dienos kelionių Rasa žvelgdavo į didžiuosius malūno ratus. Nepaliovė stebėtis. Mąstė, kad tėvas, senelis ir prosenelis, kol gyveno, žiūrėjo į ratus. Tik beprotis išsižadėtų palikimo. Ji labai apsigautų, jei sugalvotų palikti malūną ir ištekėtų už išsipusčiusio kvailio iš Svitališeko, Kameliškių arba Adutiškio. Kol gyvens, tęs tėvo darbą stebuklingajame Strašos malūne.

Rasa kasdien lankė tėvo kapą Svirės kapinėse. Motina ir Jeiskė manė, kad mergina neturėtų kiekvieną dieną ten eiti. Retkarčiais Rasa užsukdavo į Mikailiškes pasilabinti su senuoju mokytoju Kašra Gavra. Jis nesiliovė mokinei priekaištauti:

– Dievo ir šviesaus tėvo atminimo vardan palik kapines ramybėje, susirask vyrą! Ištekėk, vaike! Kol dar gyvenu, noriu tave sutuokti!

Kalbos Rasai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Atvirkščiai – jai nepakako vien tėvo kapo lankyti. Apžiūrinėdavo antkapius Svirės kapinių kalvelėje, besileidžiančioje prie Svirės ežero. Kai važiuodavo su Liolka tvarkyti malūno reikalų, užsukdavo ir į kitas kapines. Pamėgo lankyti ir Mikailiškių kapus. Kiekviena kelionė – naujas nuotykis. Tekdavo arklį su vežimu varyti į keltą ir plaukti kiton Vilijos pusėn. Rasa mėgo žiūrėti, kaip Jurkos Kapitono veidas suakmenėja iš išgąsčio, kai Liolkos arklys vidury upės ant kelto piestu stojasi. Mieste ji aplankydavo laikrodininką Avremą ir jam aiškindavo, kad laikrodžiai yra maži vandens malūnai. Besisukantys ratukai – tik nedidelės milžiniško Strašos malūno tekinių kopijos.

Rasa stabtelėdavo ir prie Lintupio kapelių. Ne vieną popietę praleisdavo toli išsidriekusiose Švenčionių kapinėse. Kai darbo reikalais su Liolka keliaudavo į vakarus, į Švenčionėlius, ji užsukdavo pasigėrėti vietinėmis kapinaitėmis. Liolka daug neklausinėjo, jam nieko nereikėjo sakyti. Atsisėdęs ratuose traukdavo sau pypkutę, kartkartėm Rasa užtikdavo jį degtinę maukiantį. Liolka degtine ir arklį pavaišindavo.

Nauji antkapiai dažniausiai nuobodūs, tačiau ją pakerėjo senieji – lyg daugelį amžių menančios malūno girnos. Gražiai išrašyti senovinėmis raidėmis hebrajų kalba, samanoti. Iš pradžių hebrajiškos santrumpos ant akmenų jai buvo nesuprantamos. Ką reiškia „p. n.“ ir „j. n. v.“ arba „t. n. tz. v. h.“? Labiausiai sudomino raidė, kurios alfabete nėra. Iš viršaus ji atrodė kaip raidė „lamed“, per vidurį panėšėjo į „pei“, tačiau iš apačios priminė „kuf“.

Rasa, apsilankiusi Mikailiškėse, įkalbėjo, kad Kašra Gavra palydėtų ją į kapines ir paaiškintų, ką tos raidės reiškė. Keistąjį simbolį sudarė trys raidės: lamed, pei ir kuf, jos reiškė sąvoką „apytikris metų skaičius“ (raidės rašomos po hebrajiškų metų). „Pei nun“ reiškė „čia guli palaidotas“, „j. n. v.“ – „jotseo nišmosoi betaharo“ (jo siela iškeliavo nesutepta). Pastaroji santrumpa tapusi hebrajišku veiksmažodžiu „jonav“, paprasčiausiai reiškė „mirė“.

Rasa suvokė, kad antkapiai panašūs į žemę.

Vaikai tėvams pastatė beveik visus antkapius, juose buvo išgraviruoti užrašai „Mūsų mylimai mamai“, „Mūsų mylimam tėvui“ ir pan. Ji gailėjo svetimų žmonių, kurie statė paminklus mirusiems tėvams.

Skaudu, kad kai kurie antkapiai gulėjo apleisti, lyg užmirštos sielos, besiblaškančios pragaro gelmėse. Jai vaidenosi tėvo Benda Gado žingsniai šalia, tarsi šaukiami jo žodžiai: „Rasa! Kartu darysime stebuklus! Rūpinsimės užmirštais kapais ir juos sutvarkysime. Taip, sutvarkysime! Kvailos Zusmano mokinės iš Svirės gimdo ir žindo vaikus. O mes atliksime amžinybės misiją. Draugausime su mirusiaisiais. Mes – mirusiųjų draugai!“

Rasai rūpėjo klausimai, į kuriuos net ir Kašra Gavra nepajėgė atsakyti. Ant kai kurių akmenų virš raidžių, reiškiančių „amžinai tegyvena siela“, buvo taškai. Kituose antkapiuose taškų nebuvo. Kai kuriuose virš raidžių buvo įstrižos lyg žaibai linijos, o kituose raityti pagražinimai. Kad ir kur nuvykusi, ji vis matydavo anas tris raides, sudarančias vieną stebuklingą raidę. Ji juk neatsirado atsitiktinai. Įrašai ant didelių prabangių antkapių – ilgaamžiai, tarsi diaspora.

Kašra Gavra murmėjo, esą kiekvienas raižytojas turėjo savitą stilių. Niurnėjo, nes kabalistui sąžinė neleido apsimesti, jog supranta taškų ir rumbų ant senovinių antkapinių akmenų paslaptingą prasmę švenčiausioje diasporos žemėje, Lietuvoje.

Rasa vargino Kašra Gavrą prašymais išmokyti Kabalos eilutes apie mirtį ir mirusiuosius. Jis atsisakė mokyti ir piktai paliepė daugiau neateiti. Labai gailėjosi kadaise atidavęs keistuolei, nenorinčiai tekėti ir mylinčiai malūną, nedidelį rudą lagaminą, kurį senelis jam padovanojo per Bar Mitsvą*. Prisiminęs senelį, jis aplankė jo kapą ir sukalbėjo labai ypatingą kadišą, prašydamas atleidimo, kad atidavė dovaną merginai.

Rasa neabejojo Dievu, tačiau jos nuomonė apie Jį kartais pablogėdavo. Grįžusi namo vaikštinėdavo aplink malūną, žiūrėdavo į žvaigždėtą Strašos dangų ir Dievą bardavo: „Koks gi tu Dievas! Verti žmogų mirti! Nedidelis žygdarbis, ar ne, Dieve?“ Bet paskui pagalvodavo, jog pomirtinis gyvenimas geresnis nei žemėje, ir jos meilė Dievui vėl sustiprėdavo.

Ji nusimanė apie šio krašto antkapius. Ją praminė Kapinių Rasa, arba trumpai – „Grabnyčia“. Žmonės klausinėdavo: „Grabnyčią mieste matei?“, „Gal kapinėse?“ Dažniausiai atsakydavo: „O kur dar?“

Važiuodama vežimu Rasa dažnai prasilenkdavo su žinomu Švenčionių vežiku Meiške Bluferiu, kuris svaidydavo kandžias pastabas, smingančias į širdį. Rasai sudainuodavo dainelę:

Kapinėse gersime arielką ir užkąsime ridiku,

o kvaiša mergiotė poteriaus, kalbės kadišą.

Jei Meiškė sutikdavo Rasą antrą kartą, sutraukdavo dar vieną posmelį. Stovėdamas ant vienos kojos tampydavo vadeles – lyg diriguotų orkestrui – ir dainuodavo jidiš vodevilio stiliumi kaip Vilniuje:

Oi, sena pana sensta,
o kai veideliai geibsta –
kraitis negelbsti
ir niekas nesergsti.

Rasa nepykdavo. Prisimindavo, kaip Kašra Gavra kartą mokė, kad Talmude prarašyta, jog nereikia įsižeisti, kai kvailiai tyčiojasi. Ji neatsikirsdavo, kai Meišė Bluferis traukdavo ją per dantį.

Rasa susidarydavo nuomonę apie žmogų pagal jo antkapį. Labiausiai mėgo mažus, paprastus antkapinius akmenis su tokiais įrašais: „Rikala, Aarono duktė, amžiną atilsį, mirė Teivei mėnesio 6-ą dieną“ arba „Mylima ir dora motina Chaja Feigė, Tanchumo dukra, mirė Elulio mėnesio 26-ą dieną.“ Prie antkapių su įrašais „Apraudame“ Rasa pravirkdavo.

Jei įrašas antkapy liudydavo, kad asmuo mirė jaunas, „Mylimas brolis pasitraukė iš gyvenimo šešiolikos metų“, Rasa karčias ašaras liete liedavo. Jai labai patiko Frida Zelda. Ant jai skirto akmens buvo užrašyta: „Švelni ir gležna, dvidešimt dvejų metų, ak, kaip nelauktai mirė Frida Zelda baa Shmuel, Elulio mėnesio 11-ą dieną.“

Rasa hebrajišką frazę išvertė į jidiš kalbą: „Frida Zelda, Šmulkės duktė.“ Kasmet Elulio mėnesio vienuoliktą dieną Rasa aplankydavo jos kapą, ilgai kalbėdavosi su ja lyg su geriausia drauge, garsiai skaitydavo istorijas iš knygos.

Rasa gailėjo bendraamžių merginų, kurias sutikdavo Svirėje, Mikailiškėse, Lintupyje ir Švenčionyse. Jos taukšdavo niekus. Čia būdavo geriausios draugės kaip Dovydas ir Džonatanas, čia bardavosi ir pešdavosi. Kaip blogai, kai žmonės nepažįsta amžinos draugystės.

Rasa nešiojosi seną Kašra Gavros lagaminėlį, prikrautą šepetėlių, skudurų, valiklio butelių apleistiems antkapiams plauti, šluotelę kapams apšluoti ir gėlių. Dvi auksinės raidelės ant lagaminėlio primindavo praeities dienas, kai Benda Gadas laukdavo jos malūno apačioje.

Rasos motina Chaška neprieštaravo, kad dukra lankosi apylinkės kapinėse. Dukra ir ji atrodė kaip dvi našlės. Kas būtų, jei Rasa ištekėtų ir išvyktų gyventi į kitą miestą? Nenori dukra tekėti – negalima jos versti. Svirės rabinas, Benjaminas Meilevičius Svirskis, kartą aiškiai pasakė: „Vyras privalo vesti, bet moteriai nebūtina tuoktis. Jei patinka būti vienai – tegu.“

Chaška mėgo gėles. Pažino jas, augančias laukuos, miškuos ir ant upės kranto. Gėlės motiną ir dukterį suartino, juk gėlės pradžiugina gyvuosius, paguodžia mirusiuosius. Motina ir dukra tapo sąjungininkės.

Rasa parinkdavo gėlių, nes džiaugsmą mirusiesiems suteikia tik tos gėlės, kurios jiems patinka. Jaunoms mergaitėms Rasa nunešdavo našlaičių. Jas glostydama apčiuopdavo aksominius lapelius. Rudas našlaites ji skindavo kūdikiams, geltonas – vaikams, mėlynas – vyresnėms nei dvylikos metų mergaitėms. Našlaites sodindavo vėlyvą pavasarį.

Berniukams Rasa nunešdavo dangiškos spalvos neužmirštuolių, kurios augdavo ant Strašos upelio kranto. Motina sakė, kad jos veši drėgnoje žemėje; didesniuose miestuose berniukai sudžiovintas neužmirštuoles siųsdavo mylimosioms. Neužmirštuoles reikia sodinti ant kapų iškart po Velykų. Mat po vidurvasario tie augalai nužydi ir sunyksta. Motina neturėjo katilėlių, jie buvo vaistiniai augalai. Rasa, lankydamasi Mikailiškėse, nuėjo pas gydytoją Chonką ir paprašė katilėlių, tačiau jis augalų neturėjo, gydytojo sveikas protas neleido jam tikėti „davatkų gyduolėmis“. Chonka papasakojo apie dėles ir jų atranką. Jei dėlė neturi trijų aiškiai matomų dantų ir dešimties porų akių, ją reikia tuojau mesti į Vilijos upę, kad blogosios nesusimaišytų su gerosiomis. Dėlė, neturėdama trijų gerų dantų, neiščiulps ligos syvų. Be dešimties porų akių nematys, ką reikia iš žmogaus išsiurbti; neatskirs gero nuo blogo. Rasa suprato, kad su Chonka apie gėles nepašnekėsi, tik apie dėles. Laimei, Chonka patarė paieškoti katilėlių Tarašeiskio vaistinėje Švenčionyse, ir veikiai Rasa pasodino baltų katilėlių ant „mirusiųjų, kuriuos reikėjo gydyti“, kapų. Prie griūvančių senų antkapių su neįskaitomais užrašais – čia palaidoti amžiais bus bevardžiai.

Tėvams Rasa sodino saulutes: raudonas, baltas, gelsvas ir rausvas. Motinoms – rausvus, mėlynus, geltonus ir žalsvus žioveinius.

Kartais antkapis ją pakerėdavo, gal todėl, kad būdavo senas ir pasviręs, beveik nuvirtęs. Kartą per metus ant kapų ji nešė violetinių alyvų šakeles, jų Rasa priskindavo nuo krūmų. Alyvų žiedeliai būdavo keturlapiai, tik vienas iš tūkstančio turėdavo penkis – ir nešdavo laimę. Penkialapį alyvos žiedą Rasa padėdavo ant Benda Gados kapo.

Rasa Grabnyčia prižiūrėjo tiek daug kapų, kad jų ir nesuskaičiuodavo. Vieno tetroško gyvenime – sužinoti, kas Kabaloje apie mirusiuosius parašyta. Su buvusiu mokytoju Kašra Gavra nebebendravo, tik pasisveikindavo. Jis labai paseno. Rasa žinojo, jog tik miręs mokytojas įvertins jos pastangas. Kai apie Kabalą paklausdavo žydų, nusimanančių apie šventąsias knygas, jie nedelsiant kalbą nutraukdavo. Ne merginų reikalas, tepasakydavo. Tekėk už išminčiaus ir klausinėk jo, ko nori. Esi subrendusi, gali tekėti už bet kurio mokslingo vyro, našlio ar išsiskyrusio.

Šaltą žiemos penktadienį Rasa senojo malūnininko paklausė:

– Jeiske, kodėl niekas nenori man pasakyti, kas parašyta Kabaloje apie mirusiuosius?

– Mergyt, jei žinočiau, pasakyčiau. Bet aš – ne kabalistas, tik malūnininkas.

– Prašau, paklausinėk tų, kurie žino. Pažįsti mane ir mano šeimą, mes dori žmonės.

– Pagalvosiu… Pala! Mano anūkas Ela Leizeris Chajatas iš Švenčionių. Puikus jaunuolis ir šventąsias knygas gerai išmano. Skaito aramėjų kalba lyg jidiš. Sugalvojau. Paprašysiu raštininko Jeruchemo, kad parašytų laišką gražiomis raidėmis ir papuoštų piešiniais. Įteiksiu tau laišką, kai su Liolka nuvažiuosi į Švenčionis, perduosi jį anūkui. Jie nelabai pasiturimai gyvena, tačiau yra laimingi. Sūnui nesiseka verslas, jis mieliau studijuoja Psalmyną. Užsuk pas juos – gyvena priešais viešbutį „Italija“, manau, Pošmenos gatvėje 27.

– Nesijaudink, Jeiske. Kaip mane gyvą matai, susirasiu. Ak, koks tu geras!

– Ir ko tik nepadarysi dėl Benda Gado, amžiną atilsį, dukters.

– Pala! Anūkas irgi pasakys: ne mergų reikalas ir…

– Gal ir ne. Švenčionyse žmonės liberalesnių pažiūrų.

– Liberalesnių pažiūrų? Ką tai reiškia?

– Na, manau, jų lengvai neišgąsdinsi.

– Gero šabo, Jeiske.

– Gero šabo ir tau, Rasa. Perduok linkėjimus motinai.

Po kelių dienų Jeiskė Malūnininkas jau turėjo raštininko parašytą laišką ir atidavė jį Rasai. Jie nusišypsojo vienas kitam it sąmokslininkai.

Švenčionyse snigo ir Rasa pasakė Lioliai, kad jis turi dvi laisvas valandas. Pati, nupirkusi reikiamą varžtą, nuėjo į Pošmenos gatvę 27 ir pasibeldė. Duris atidarė moteriškė, Jeiskės marti Badona. Rasa pastebėjo, kad ji laukiasi. Išgirdusi, ko Rasai reikia, moteris pašaukė Elą Leizerį ir išėjo į virtuvę. Jis buvo daug jaunesnis už Rasą, nepaprastai išvaizdus vaikinas, madingai apsikirpęs. Pažinojo ją iš matymo, girdėjęs ir kalbų apie Rasą Grabnyčią. Paprašė sėstis. Atplėšė voką ir ėmė skaityti senelio laišką. Taip gražiai Svirės raštininkas Jeruchemas laišką parašė, išpuošė mažais paveikslėliais ir ornamentais. Jo braižą pažinojo visa Vilniaus gubernija. Kol jaunuolis skaitė laišką, į kambarį įbėgo trys vaikai. Laikydamas vienoje rankoje laišką, kita Ela Leizeris tapšnojo vaikams per nugaras. Berkai, Mentkai ir išdykusiai mažai sesutei, kurią berniukai vadino „keistute“. Vaikai brązgino sudaužytą mandoliną ir bandė išgauti rusiškos dainos melodiją. Rasa, žiūrėdama į laimingą, nors ir neturtingą šeimą, pirmąkart nuliūdo.

Vaikai nubildėjo į virtuvę. Valandėlę Ela Leizeris ir Rasa sėdėjo tylėdami. Rasa kišenėje čiupinėjo naują varžtą ir žiūrėjo pro langą į sodą kitapus gatvės, prie viešbučio, į nuogus apsnigtus medžius. Norėjo pažvelgti jaunuoliui į akis, bet abu drovėdamiesi suko akis į šalį. Ela Leizeris įdėjo laišką atgal į voką.

– Eime, – tarė Rasai, paskui motinai riktelėjo: – Mama, einu į sinagogą, pažiūrėsiu į knygas. Tuoj grįšiu.

– Eik sveikas, sūnau, ir grįžk sveikas, – atsiliepė motina iš kambario.

Tačiau kaip tyčia senoji sinagoga buvo užrakinta. Lauke jie pamatė Chaim Mejerį iš Svirės (šis turėjo raktą). Sėdėjo sinagogos kieme, lyg jam patiktų „šildytis“ sniege. Pamatęs Ela Leizerį ir Rasą, šiltai pasisveikino pažįstamais žodžiais: „Mane žmonės gerbia. Ak, kad taip mane mylėtų kitame pasaulyje kaip šiame.“

Ela Leizeris jam tarstelėjo, kad nori trumpai žvilgtelėti į knygas. Chaim Mejeris atrakino išlinkusias duris. Viduje buvo tamsu. Ela Leizeris uždegė žibalinės lempos dagtį. Įvairios mintys sukosi Rasos galvoje. Ji pagalvojo apie Liolką Strunoitzerį, maukiantį degtinę kartu su arkliu dievažin kur. Chaim Mejeris iš Svirės budėjo tūnodamas sniege, o Rasa atsisėdo senosios sinagogos prieangyje ir nenuleido akių nuo darbdavio anūko, išvaizdaus ir gabaus jaunuolio Ela Leizerio Chajato. Tamsioje tuščioje sinagogoje, blausioje prieangio prieblandoje viešpatavo baugi tyla. Benda Gadas iš dausų išdidžiai žvelgė žemyn.

Ela Leizeris paėmė nuo lentynos Zoaro knygą. Pasakė Rasai, kad iš senelio laiško supratęs, jog ji norinti sužinoti, ką Kabala sako apie mirusiuosius. Jo įsitikinimu, atsakyti į nepažįstamos merginos, kūnu ir siela atsidavusios senų antkapių tvarkymui ir puošimui, klausimus yra geras darbas. Jaunuolio pirštai slydo puslapiais, lyg įgudusio pianisto – klavišais.

– Kas čia parašyta?

– Na, Mišpotim sakoma: kai vyras veda našlę, mirusiojo vyro dvasia ateina ir kariauja su naujuoju vyru. Todėl vyras, vedęs našlę, yra panašus į žmogų, kuris laivu be inkaro leidžiasi į jūrą per audrą. Bet, jei naujojo vyro dvasia pasirodo stipresnė, sakoma Zoare, pirmojo vyro dvasia grįžta į kapą ir iš ten lanko gyvųjų sapnus.

Žibalinės lempos šviesoje Ela Leizerio veidas tviskėjo džiaugsmu. Rasą taip pat apėmė pakili nuotaika. Tačiau ji dar nesužinojo, ko klausė.

– O, ačiū, puiku. Bet kas dar knygose sakoma?

– Matau, ne tai norėjai sužinoti. Palauk minutę, niekur neik. Chaim Mejeris iš Svirės niekur neskuba. Ak, čia! Šoftim knygoje diskutuojama, ar Mirties Angelui patinka žudyti žmones, ar jis tik džiaugiasi tarnyste Dievui. Paskaityti?

– Gal dar kas nors yra? Kitur?

– Palauk. Taip, taip. Čia, Pinkėse, skyriuje apie tris sferas: kūnišką, gyvulišką ir dvasinę. Palauk, štai: „Kai žmogus miršta, jo kūnas nepakyla iš kapo.“ Ir dar: „Galiomis, kurių nežinome, mirusieji vieni su kitais bendrauja.“

– Neįtikėtina! Štai apie ką aš mąsčiau tiek daug metų, Dieve! Mirusieji nėra mirę. Ir tai parašyta Kabaloje. Nuostabu! Noriu dar paprašyti…

– Prašau. Man garbė.

– Kad būčiau laiminga iki gyvenimo pabaigos, prašau, tą eilutę perrašyk man aramėjų kalba kaip Kabaloje.

– Žinoma.

Leena Krohn. Svajonių mirtis

2008 m. Nr. 6

Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė

Suomių rašytojos Leenos Krohn (g. 1947) kūrybos skalė labai plati: poezija, dainų tekstai, knygos vaikams ir jaunimui, apysakos, novelės, romanai, esė. Rašytoja apdovanota H. C. Anderseno (1972), Valstybine jaunimo literatūros (1971), Topelijaus premija, „Pro Finlandia“ medaliu (1993). 2004 m. L. Krohn romanas „Tainaronas“ JAV buvo pripažintas geriausiu fantastiniu romanu. Rašytojos knygos išverstos į daugelį Europos, taip pat rusų, japonų kalbas. Viena svarbiausių novelių romano „Svajonių mirtis“ („Unelmakuolema“, 2004) idėjų – prieštaringas žmogaus noras gyventi amžinai ir vienąkart numirt galutinai.

Tamsos baimė

Vaikai bijo tamsos, ir gerai daro. Jiems įrodinėja, kad naktis – tik laikinas spalvų ir šviesos išnykimas. Bet kaip tik diena yra laikina. Saulės spindesys, spalvos ir garsai yra ypatingi, išskirtiniai dalykai.

Diena turi valandas, tvarką ir programą, o naktis – begalinė. Diena trumpa, apibrėžta ir ribota, o naktis – beribė ir bekraštė.

Šitokios mintys sukdavosi Liucijos galvoje nemigos naktimis. Šitaip ji mintydavo ir tada, kai budėdavo miesto ligoninėje ar „Svajonių mirtyje“, ir tada, kai savo lovoje bergždžiai laukdavo miego.

Tų naktinių minčių Liucija niekam nepasakojo. Juk ir naktis tyli. Žodis ir kalba – iš dienos. O tamsa neša sapnus ir reginius.

Liucija – gležna, žilstelėjusi moteris, buvo anesteziologė. Iš visų daktarų ji geriausiai gebėjo maldyti kančias ir skausmus, nerimą užgniaužti nuoilsiu, gėlą numalšinti besapnio miego nektaru. Kas jau kas, o ji tikrai žinojo, kad, net baimei kaustant, prieš nakties ir begalybės šauksmą niekas ilgai neatsilaiko.

Savaitę Liucija dalijo darbui trijose įstaigose.

Trečiadieniais ir ketvirtadieniais ji miesto ligoninėje migdydavo žmones, sulaukusius chirurginės operacijos: krūties ar gimdos, apendikso ar tulžies akmenų šalinimo, išvaržos ar išsiplėtusių venų korekcijos, Cezario pjūvio ar aborto… Kartais kelių savaičių nejautron gramzdindavo ligonius, per avarijas sutrenktom smegenim ar žiauriai sumuštus.

Dvi dienas per savaitę – pirmadieniais ir antradieniais – Liucija priiminėdavo klientus „Svajonių mirtyje“ – institute, kuriame panūdusieji mirti būdavo pervedami per paskutinį slenkstį.

Kiekvieno penktadienio rytą ji skubėdavo į Šaldyklą. Taip mieste paprastai vadindavo krionikos institutą „Posterus“. Jame būdavo šaldomi ką tik numirusieji, kurie, tinkamam metui atėjus, turėdavo būti žadinami naujam gyvenimui.

Liucija garbino Hipną – miego dievą, kuris mokėjo pavirsti paukščiu ir suteikė Endimionui gebėjimą miegoti atmerktomis akimis.

Tačiau Liucija, miego nešėja, net ir užmerkus akis neužmigdavo. Gal taip ir turėjo būti: visiems sumigus, vienas turi nemiegoti ir budėti.

Liucija, migdytoja, miego dvasia, lydėdavo, liūliuodavo savo ligonius į naktį ir begalybę. Kartais, kai galėdavo valandėlę užtrukti prie lovos ir šalia kitų žmonių nebūdavo, ji paniūniuodavo ligoniui kokį lopšinės posmelį. Bemaž negirdimai ji šnibždėdavo: „A-a-a, pupa“, „Čiūčia liūlia, mik, mažyti“, „Vakarėlis tamsus“.

Dainuodavo tiems, kurie rytą pabus, tiems, kurie netrukus amžiams užmerks akis, tiems, kurie, palikti be kraujo, laukdavo geresnių laikų skysto azoto pripildytuose titano karstuose.

Svajonių mirtis

Kas nenori pergudrauti Giltinės? Žinoma nemažai pergudravimo būdų – moksliškų ir nelabai moksliškų, bet visi jie abejotini ir trumpalaikiai. Neabejotinas tik pats paprasčiausias būdas – užbėgti už akių.

Šio metodo tobulinimas tapo „Svajonių mirties“ verslo idėja. „Svajonių mirtis – tu jos vertas!“ – toks buvo įstaigos veiklos šūkis.

Už padorų atlygį „Svajonių mirties“ namai siūlė morališkai nusiteikusiesiems galimybę mirti maloniausia ir net prašmatnia mirtimi. „Svajonių mirties“ klientas pats nuspręsdavo, kada ir kokiomis sąlygomis paliks savo mirtingą kūną.

Niekas čia netardavo žodžio „savižudybė“, tą veiksmą vadindavo „renginiu“ arba „projektu“. Tai būdavo ramus, iš anksto numatytas, nuo visokių netikėtumų apsaugotas įvykis.

„Omegos“ fondas įkūrė „Svajonių mirtį“, kai pirmame dešimtmetyje įsigaliojo įstatymo pataisos. Tuomet savižudybė buvo įteisinta kaip svarbiausia žmogaus teisė, kurios iš piliečių nevalia atimti. Fondas pirmasis šalyje ėmė vykdyti pasirinktinę, savanorišką, mirtį.

Žmogus gali išsirinkti dantų pastą iš trisdešimt šešių skirtingų rūšių, todėl neteisinga, kad negali pasirinkti savo išėjimo valandos, vietos ir būdo.

Vienu dvasinių „Svajonių mirties“ tėvų buvo laikomas daktaras Glasas, daugiau nei prieš šimtą metų parašęs: „Tokia diena ateina, turi ateiti tokia diena, kai žmogaus teisė mirti bus daug svarbesnė ir tvirtesnė už teisę įmesti biuletenį į rinkimų urną.“

Tiesą sakant, rasdavosi pasiryžėlių, kurie nuspręsdavo patys atlikti paskutinį veiksmą, tokių, kurie nė už ką neteikdavo prašymo arba neturėjo lėšų „Svajonių mirčiai“ susimokėti. Bet „Svajonių mirties“ skyriuose ir interneto svetainėje buvo įtaigaujama, jog savarankiški bandymai labai pavojingi ir gali baigtis nesėkme.

Čia išduotas leidimas mirti teikė didelių privalumų. „Svajonių mirtyje“ nereikėjo baimintis gailestingų giminaičių, priemonių neveiksmingumo. Individo apsisprendimas čia buvo gerbiamas. Klientui būdavo garantuojamas lengvas ir ramus vyksmas.

Iš pat pradžių institutas siekė kokybiškos – gourmet – mirties. „Svajonių mirtis“ nesivaikė nei senų, nei nepagydomai sergančių klientų, kurių laikas, šiaip ar taip, ėjo į pabaigą. Ne, tie galėjo eit į įprastus slaugos namus.

„Svajonių mirties“ idėja apeliavo pirmiausia į sveikus žmones, kuriems dėl vienos ar kitos priežasties įkyrėjo gyventi. Vieni prašydavo racionalios, nuodugniai apmąstytos mirties. Kiti troško mirtį paversti menu, ribiniai potyriai jų jau nejaudino. Negalėdami suvaldyti gyvenimo, jie nūsdavo valdyti mirtį.

„Svajonių mirties“ skyriai jau veikė daugelyje miestų. Sostinės „Svajonių mirties“ centrą pavadinti „namais“ tikrai būtų buvę per kuklu. Šis centras bėgant metams pasidarė tartum miesto rajonas. Nedidelėje „Svajonių mirties“ aikštelėje, kurią miestiečiai kažkodėl vadino Smegenų kiemu, galėjai pasišildyti saulėkaitoje arba aukštų rododendrų paunksnėje pasigėrėti stikline statula, kurioje sruveno ne vanduo, bet kraujas. Ji panėšėjo į apeironą ir buvo vadinama „Gyvenimo begalybe“.

Prieš „renginį“ vertėjo apsilankyti ir puikioje „Svajonių mirties“ mediatekoje arba, – jei apetitas nebūdavo pradingęs, – peržiūrėti bykoviško, kungiško, tainaroniško ar net lastrupiško restorano pasigėrėtinai ilgus valgiaraščius.

„Svajonių mirties“ sporto aikštėje buvo organizuojamos lengvosios atletikos varžybos bei pirmenybės. Dažnas sporto aistruolis svajodavo numirti tribūnoje, iki paskutinio atodūsio palaikydamas savo mylimą komandą.

Klientų pageidavimu kine būdavo rodomi filmai, kuriuos, pavyzdžiui, „Kasablanką“, „Svaigulį“ arba „Žemuogių pievelę“, žiūrėdami jie iš apibrėžto laiko iškeliaudavo į amžinybę. Norintieji gaudavo kokakolos puodelį su ganėtino stiprumo daima. Tad po filmo kai kurie žiūrovai ant krūtinių nusvirusiom galvom palikdavo stingsoti savo vietose. Gyviesiems išėjus iš salės, „Svajonių mirties“ pagalbinių darbuotojų būrelis taktiškai atlikdavo savo pareigą.

Didžiausia gatvė vedė į pagrindinį pastatą, kurio betoninė architektūra, pasak specialistų, nė vienam miestui neteiktų garbės. Miestiečiai tą statinį vadino Bunkeriu arba – dėl pakrypusio bokšto – Kliveriu.

Bet ne visi galėjo vaikštinėti po „Svajonių mirtį“. Prie vartų asmuo buvo tikrinamas net dviem bioidentifikatoriais, už teikiamas paslaugas reikėjo mokėti iš anksto. „Svajonių mirties“ teritorija buvo aptverta ir čia patekti galėjo tiktai susimokėję klientai bei jų palydovai, gavę atskirus leidimus. Tai dar labiau kurstė visų smalsumą ir garsino „Svajonių mirtį“.

Mirties baimė čia buvo verčiama mirties troškimu. Puikiai išlavinti „Svajonių mirties“ darbuotojai remdavosi senuoju Froido mokymu apie mirties instinktą. Buvo išsigudrinę kartoti prideramas Marko Aurelijaus, Senekos, Hjumo ir Šopenhauerio veikalų citatas.

Mėgstami buvo Plinijaus posakiai: „Sveikink mirtį, nes pati Gamta to nori“, arba: „Didžiausia Gamtos teikiama palaima – galimybė mirti.“

Paslaugų spektras buvo gausus, kainų žirklės plačios: taupanti linija, skubi linija, vadinamoji LėGra – Lėtos ir Gražios (ir brangios) – mirties linija.

Mokėti neišgalintieji, pateikę prašymą socialinės rūpybos skyriui, gaudavo paramą pigiausiai svajonių mirčiai. Gavusieji paramą dvi valandas pasimėgaudavo nedideliu miegamuoju vamzdžiu, sauna, dvigubu mėsainiu ir, žinoma, daima.

Žmonės mėgo mėnesines nuolaidas, pagal galimybes buvo pildomi ypatingi pageidavimai. Opcionų, įvairių alternatyvų buvo begalė. Religinių įsitikinimų taip pat buvo paisoma – visų bažnyčių, sektų ir kultų. Tiek munistai, tiek desadistai, unitoriai ir universalistai, pagonys ir išpažįstantieji vudu buvo lygiai maloniai aptarnaujami.

„Svajonių mirtyje“ niekas ilgai negyvendavo. Dauguma vieną dieną, kiti – porą valandų, net tie, kurie ilgiausiai delsdavo, išeidavo po savaitės.

„Svajonių mirtis“ savo klientams daug žadėdavo. Malonumas su mirtim čia buvo suderinamas taip apdairiai, jog klientai nė nepajusdavo, kada malonumas praeidavo ir ateidavo mirtis.

Populiariuose sekso bungaluose dažno kliento prašymu mirties valanda ir orgazmas būdavo sinchronizuojami. Klientas čia galėjo naudotis S/M linija ir visokiausiais žaisliukais: rimbais, kniedytais diržais, virvelėm, dirbtiniais peniais, guminėm lėlėm… Ir draugą galėdavo pasirinkti iš profesionalų, jei pats neatsivesdavo partnerio, mylimojo ar prostitutės. Nors aptarnaujantis personalas buvo apmokytas ir populiarios smaugimo technikos, vis dėlto daugelis klientų prašydavo Liucijos saldaus vakaro gėrimo – daimos. Nes esą prieš galą daima sukeldavo spalvingų reginių, tie, kurie jos išgerdavo, išvysdavo neregėtų kraštovaizdžių, pasiklausydavo negirdėtos muzikos.

Ilgas rytojus

Giltinę galima apmauti ir kitaip, nei maustė „Svajonių mirtis“, – visai priešingai. Bent jau taip buvo manoma kitame miesto krašte – „Posterus“ institute, kur buvo laikomi užšaldyti kūnai ir kuris dažniausiai būdavo vadinamas tiesiog Šaldykla.

Šaldykloje buvo laikomasi požiūrio, kad žmogus neturi mirti. Tiesa, mirti – tai tradicija, bet visai nereikalinga.

Ar galima žlėgtainį atversti į galviją? Kriooptimistai manė, jog galima, o generalinis direktorius Baskervilis, be abejonės, buvo kriooptimistas.

„Posterus“ ir „Svajonių mirties“ siekiai atrodė priešingi, tačiau abu institutai savo veiklą grindė vienoda pažiūra: žmogus pats lemia savo gyvenimą bei mirtį. Ir gyvenimas, ir mirtis turi būti savanoriški.

Liucijos profesinė padėtis, žinoma, buvo keista: viename miesto gale jos ligoniai mokėjo už mirtį, kitame – už nemirtingumą, veikiau – nemirtingumo viltį. Procesui pasibaigus, „Svajonių mirties“ gyventojai pakliūdavo į ugnį, o „Posterus“ instituto klientai būdavo užšaldomi lede. Vidury, miesto ligoninėje, bedaliai buvo gelbstimi ir gydomi pagal naujausią mokslo žodį, atsižvelgiant į kainos–kokybės santykį bei ūkio vadovų potvarkius.

Penktadieniais Liucija važiuodavo į Šaldyklą miesto rytiniame pakraštyje. Ten daktarė Liucija tardavosi su būsimais klientais ir dalyvaudavo tam tikruose renginiuose. Šaldykloje buvo maždaug šimto penkiasdešimties klientų arba ligonių „sandėlis“, kurį vadino Cele. Apie negyvėlius ir numirėlius čia niekas nešnekėdavo, nes Šaldykloje užšaldyti asmenys buvo laikomi tik laikinai mirusiais.

Pora dešimčių jų sudarė vadinamieji „nerviniai“ – užšaldytos buvo tik jų galvos.

Per savaitę tik penkiems klientams Šaldykla galėjo pritaikyti tinkamas priemones, bet klientų būdavo mažiau.

Šaldykla buvo įsikūrusi niauriame pramoninio rajono pastate, kitados – skerdykloje. Liucija buvo girdėjus, jog kažkada jame vyko legendinė Pasaulio pabaigos šventė.

„Posterus“ generalinis direktorius Baskervilis pabrėždavo, kad kiekvienas pilietis turi prigimtinę teisę į sveikumą ir neribotas raidos galimybes. Greitai žmogus visiškai kontroliuos savo biologiją ir išlaikys nepakitusį fizinį savo dvasios pamatą – šitaip Baskervilis vadino kūną – neribotą laiką.

Valstybinės bažnyčios tikėjimo išpažinime kalbama apie kūno prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą. Baskervilis jais tikėjo.

– Ilgas rytojus, – šiais žodžiais generalinis direktorius pradėdavo savo iškalbingus ir ugningus interviu, kurių sykiais paprašydavo žurnalistai. Jį dažnai kviesdavo skaityti pranešimų ir senukų klubuose, liaudies universitetuose bei bibliotekų vakaruose. Juo vyresni būdavo klausytojai, tuo imliau dėdavosi į galvas Baskervilio evangeliją.

– Ilgas, i-i-ilgas rytojus laukia Homo sapiens. Koks svarbiausias technologijos tikslas? Ar ne gyvenimo ir mirties valdymas? Mes, „Posterus“ instituto darbuotojai, žinome, jog tas tikslas jau pasiekiamas, – kalbėdavo jis. – Turime perprasti ir nepageidaujamus reiškinius, – sakydavo Baskervilis, – kad galėtumėm juos sustabdyti. Ne tik sustabdyti, bet ir sugrąžinti organizmą į būklę, buvusią iki permainos. Juk žinoma: žinduolių ląstelės maitinamajame skystyje dalijasi tik kurį laiką ir senėjimą iš esmės lemia toksiniai medžiagų apykaitos produktai.

Baskervilio kalba darydavosi vis moksliškesnė. Jis svaidydavosi terminais kaip koks gerontologijos profesorius:

– Taip pat žinome, jog, bėgant metams, ląstelių mitochondrijose ir ypač chromosomų telomerose įvyksta negerų permainų. – Nenusiminkite! – patardavo Baskervilis savo bendruomenei. – Šiandien tų apverktinų procesų galima išvengti! Taikant naujuosius metodus, ląstelės be paliovos dalijasi!

Baskervilis pakalbėdavo ir apie Egipto mumijų odą, kuri nuo dulkių ir karščio nepakito per tūkstančius metų. Kaip nemirtingumo įrodymą „atgindavo“ sušalusius mamutus, kurių audiniai amžiname įšale išsilaikę keturiasdešimt tūkstančių metų.

Baskervilio padėjėjas Hokanas virš klausytojų galvų paleisdavo mamutų, taip pat dievažin kada nugaišusios vargšės katės smegenų hologramas. Katės smegenys buvo užšaldytos dvidešimties laipsnių Celsijaus šaltyje, bet atšildžius jų veikla užfiksuota net po 203 dienų.

O magnolijos lapas, kurio struktūra nesikeitė bemaž 20 milijonų metų? O penkių metrų ilgumo aligatorius, kurį pavyko visą užšaldyti? O amžiname įšale palaidota šimtametė salamandra, kurią pasisekė atgaivinti?

Baskervilis mėgo savo klientus vadinti krionautais. Krionautą reikėjo apsaugoti nuo sudėtinių faktorių – deguonies, vandens, šilumos ir bakterijų – poveikio.

Atėjus išėjimo valandai (geriau, nei jai praėjus), pas mirusįjį ar mirštantįjį atlikti būtinos pareigos būdavo išsiunčiamas specialus Šaldyklos būrys. Paslauga buvo nelabai pigi. Tiesa, laidojimo biurai, kuriuos ypatingai rekomenduodavo Šaldykla, irgi gebėjo tai atlikti. Geriausi specialistai puikiai išmanė anatomiją, molekulinę biologiją ir patologiją. Jie nepaprastai mitriai nuleisdavo kraują ir pakeisdavo jį konservuojančiais tirpalais.

Baskervilis atsidavusiai pamokslaudavo apie tūkstantmetę perfuzijos, dehidratacijos, balzamavimo patirtį, formalino naudą ir gliutaraldehido fiksaciją, deguonies izoliavimą ir vakuuminį pakavimą. Jis išdidžiai rodydavo laiko kapsules – hermetiškus, putplasčiu dengtus krionautų karstus, gaminamus iš titano arba nerūdijančio plieno ir saugančius iškeliaujantįjį nuo deguonies, drėgmės bei bakterijų piktadarysčių.

– Juos galima įvairiai papuošti, pagražinti asmeniniais įvaizdžiais, – sakydavo jis. – Galima užsisakyti raižinių bei spalvotų aptaisalų kaip mobiliesiems telefonams. Peržiūrėkit iliustracijų albumą mūsų internetinėje svetainėje.

Neretai Baskervilis savo gerąją naujieną pradėdavo krionikos verslamonės įkūrėjo p. Etingerio sakiniu: „Visa, kas jau egzistavo, gali vėl egzistuoti.“

Arba pakeldavo putnoką smilių prieš klausytojų akis ir prabildavo:

– Prisiminkite, Leminkeineno motinėlė metė grėblį į Tuonelos upę ir pirmiausia išgriebė sūnaus bevardį bei kairį kojos pirštą. Išgrėbusi kitas kūno dalis, dėjo raumenis prie kūno, jungė kaulą prie kaulo. Bet tik bitelės atneštas medus atgaivino negyvėlį ir sugrąžino į gyvenimą.

– Iš mažiausios kūno dalies įmanu greit atkurti visą kūną, sugrąžint negyvėlį į gyvenimą. Tarkim, jūs turite tik savo bendravardžio pirštą. Tik mažylį pirštą, tiktai jo galiuką. Tai vienintelė atpažįstama jo kūno dalis, nes, sprogus bombai, kūnas išsklido dulkių debesiu, kraujo purslais, riebalų šlaku paliko ant metro koridoriaus sienos. Ir mažojo pirštelio galas jau susitraukęs ar sugedęs, nes ištisas savaites, mėnesius pragulėjo ant bėgių tunelio tamsoj.

Šioje vietoje klausytojas imdavo dirgliai muistytis.

– Jokios bėdos, – paguosdavo Baskervilis, – piršto galas surastas ir net iš to apgailėtino gabalėlio nesunkiai atkuriamas visas jo savininkas ir jį pažinojusieji gali džiūgauti: „Žiū, čia juk tu!“

Švelniai spausdamas klausytojus tapti „Posterus“ instituto amžinaisiais nariais, Baskervilis įrodinėjo, kad, pasirinkus „Posterus“ paslaugas, mirtis bus tik laikinas, nereikšmingas tarpsnis, nepaliksiantis jokių nemalonių prisiminimų. Tiesa, dvasia išeis, bet tik trumpam. Gyvenimas, kiek palūkėjęs, tęsis geresniame pasaulyje, žinoma, tokiame pat fiziniame ir žemiškame kaip anksčiau.

Priėjęs iki kainos, Baskervilis prislopintu balsu primindavo, jog vis dėlto nemirtingumas nepigus, bet ar tai, kas brangiausia, gali būti pigu?

Generalinis direktorius Baskervilis investavo ir į agresyvią reklamą. Reklaminiuose plakatuose gnybtelėdavo ir „Svajonių mirčiai“. Ant metro koridorių sienų ir traukinių šonų rėkė užrašai: „Ar nenusipelnei nemirtingumo? „Posterus“ didžiuodamasis gali jį pasiūlyt!“ Arba: „Investuok į naują gyvenimą – patikima.“

Pastarosios įstatymo pataisos suteikė daugiau vilties „Posterus“ nariams. Anksčiau, nekonstatavus mirties, legali krionizacija buvo neįmanoma. O po mirties reikėdavo baisiai skubėti, nes pagreitėdavo irimo procesai, neatkuriamai gadinantys audinius ir organus.

Šiandien sergančiuosius paskutine liga Liucija gramzdindavo gilion, į mirtį vedančion nejautron. Tolesniuose veiksmuose ji jau nedalyvaudavo. Sustojus kvėpavimui, iš karto būdavo nuleidžiamas kraujas, vietoj jo sušvirkščiami krioprotektantai, saugantys ląsteles nuo gedimo. Paskui klientą paruošdavo ilgam laikymui. Panardindavo į silikono aliejų ir pradėdavo šaldyti. Tada, paguldę į titano guolį – tikrai ne paskutinį, – galva žemyn pakabindavo 196 laipsnių šaltyje.

Tokia kūno padėtis klausytojams atrodydavo nepatogi. O šaltyje reikės kyboti kelerius metus? Šimtmečius?

Tikrai nereikės! Labai greitai (tą prognozę generalinis direktorius kartodavo kasmet) pirmieji klientai bus pradėti šildyti naujam džiugiam gyvenimui.

Kurie atsibus pirmiausia? Nebūtinai tie, kurie užšaldyti pirmi, – eiliškumo nebus. Tvarką lems medicinos pažanga. Netrukus bus galima išgydyti visas mirštamas ligas, taikant nanotechnologiją, bus galima atitaisyti šaldant padarytus sužalojimus. Miniatiūriniai robotai, nanokompiuteriai atitirpusiuose kūnuose ištaisys ydas ir pažeidimus.

Kartą Liucija Baskervilio paklausė:

– Nejaugi iš tiesų po šimtmečių, po tūkstantmečių norėtum prisimint visus savo poelgius, nuodėmes ir apsileidimą, visus nusivylimus ir gėdingus dalykus? Nejaugi nenorėtum visiškai ištuštint atminties?

– Bet tai jau būtų kitas žmogus, – atsakė Baskervilis. – O kodėl neklausi apie džiugias ir laimingas valandas?

– Nes liūdnai žiūriu į pasaulį, – prisipažino Liucija. – Be to, ir kitiems reikia suteikti progą. Ateities kartų atžvilgiu žmonių šaldymas – savanaudiška prekyba.

– Kodėl tu iš tiesų pas mus dirbi? – suirzo Baskervilis.

– Pati tai dažnai svarstau, – ramiai prisipažino Liucija.

– Tavo mintys keistokos. Krionika nesavanaudiška, – tikino Baskervilis. – Priešingai! Tai – visos žmonijos atjauta. Gelbėjimas nuo tironiškos mirties – pati didžiausia meilė!

– Bet jei kada nors bus galima pažadinti visus mirusiuosius? Jei visi gyvenusieji sugrįš? Juk žmonijai, kuri dauginasi beprotišku greitumu, jau šiandien per ankšta!

– O Dieve, Liucija, tu turėtum prisidėt prie Eutanazijos bažnyčios. Vietos bus begalė! Greitai mes paliksim šią liūdną žvaigždutę, – atsakė Baskervilis. – Šitos Žemės žmogui per maža. Veikiai mūsų gyventojai pasklis po kitas planetas, svetimas galaktikas, ras vietos po šimtais tūkstančių naujų saulių…

– Vis dėlto jums kils sunkumų, – tarė Liucija. – Visos saulės kada nors pavirs baltom nykštukinėm žvaigždėm. Ir tu žinai, kad vienąkart ateis Didžioji Trintuvė. Kaip tik apie tai skaičiau. Vis greičiau visatai plečiantis, juodoji energija virsta fantomine. Galiausiai ji viską sutrins: galaktikas, Saulių sistemas, atomus, kiekvieną materijos trupinėlį.

– Atrodo, tave tai džiugina! – rūsčiai tėškė Baskervilis.

Skraidanti senatvė

Stela, stipri moteris, per kavos pertraukėlę Liucijai pasakė:

– Žmonės dabar gyvena taip, tartum viskas ir toliau klosis kaip ligi šiol. Taip, kaip visada gyveno.

Vyresnioji medicinos sesuo Stela tai pasakė lyg kaltindama, piktai stebėdamasi. Bet ką daugiau žmonės gali daryt – Stela ar pati Liucija?

Vyresnioji medicinos sesuo nemanė, kad viskas toliau klosis kaip lig šiolei. Tolimose šalyse pamažu, bet nesulaikomai plito nauja pandemija, kurios nesuvaldė net Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos pareigūnai. Iš dešimties užsikrėtusiųjų liga nugaluodavo septynis aštuonis. Ir kaip nugaluodavo! Spėriai pasendindama, per tris keturias savaites nuvarydama iki neįtikimos senatvės negalės. Sustingdydavo rankas ir kojas, suvytindavo odą, sulėtindavo medžiagų apykaitą. Ligonius kamuodavo širdies nepakankamumas, šlapimo nelaikymas, atminties sutrikimas ir kaulų akijimas. Per vieną naktį oda susiraukšlėdavo ir sukrisdavo, akis užtraukdavo valktis, kurtumas nuslopindavo garsus. Liga turėjo ir moksliškesnių pavadinimų, bet šiaip jau buvo vadinama skraidančia senatve.

– Ta liga nenatūrali, – niūriai pasakė Stela. – Ją mums specialiai sukūrė. Tyčia išplatino slapta laboratorija.

Ką Stela iš tiesų turėjo galvoje sakydama „mums“? Visą žmoniją ar tik turtingiausią, pasaulietiškiausią, balčiausią, didžiausio antsvorio, baisiausiai ištvirkusią jos dalį? Tą, kuri dėvėjo pažangių technologijų tekstilę, kalbėjo pažangių technologijų telefonais, mito pažangiom technologijom paruoštu maistu ir vartojo pažangiom technologijom pagamintus vaistus, bet pažangus vystymasis, sakytum, pavertė ją kažkokios priešingos evoliucijos auka… O kita žmonijos dalis tarsi ėjo jai iš paskos. Matyt, teisus buvo ponas Leonas Torčineris, sakydamas, jog paskutinis pasaulio žmogus bus ir beprotis, ir nusikaltėlis, kartais pagalvodavo Liucija.

Daugis mąstė taip, kaip Stela ir tikėjo, jog senatvė platinama tyčia – iš keršto ar tik eksperimentuojant, – kas žino. Sveikatos apsaugos specialistai taip pat manė, kad anksčiau ar vėliau pirmieji užkrato atvejai bus aptikti ir jų šalyje.

Bet žmonės gyveno po senovei – kaip negyvens! Persivalgydavo, girtaudavo, liežuvaudavo ir meluodavo, vangstėsi mokėti mokesčius, švaistė pinigus, teršė gamtą, svetimavo bei landžiojo į „Hyperzone A“ svetainę. Sykiu daugmaž garbingai atlikdami kasdienes pareigas. Liucijai tai atrodė ir apgailėtina, ir didvyriška.

Laisvą valandėlę reikėjo skirti dirbtinius sąmojus svaidančių laidų vedėjų plepalams ir girtuoklių vogravimui, – tada nelikdavo laiko niūrioms mintims.

Pranašai, reikalavę, kad žmonės gyventų taip, lyg jie būtų ne žmonės, savo patetika kėlė juoką. Kas galėjo jų klausyt? O gal reikėjo užsidarinėt vienuolynuose, prieglaudose ir laukti skraidančios senatvės?

Ligos grėsmė šiek tiek padidino „Svajonių mirties“ projektų skaičių. Kai kurie žmonės manė, kad, prieš smogiant pandemijai, į galutinę priebėgą reikėtų trauktis per „Svajonių mirtį“.

Bet Liucija spėjo, jog, prasidėjus tikrai pandemijai, vis mažiau žmonių patrauks kokybiška mirtis. Nes sunkiais laikais – per badmečius, karus ir atsidūrę užkrečiamų ligų gniaužtuose – žmonės iš visų pajėgų, nagais bei dantim kabinasi į gyvenimą.

– Svajonių mirtis – tik persisotinusiems, įsigiežusiems gyvenimo, atsiskyrėliams idiotams, – piktai tėškė Baskervilis, „Posterus“ generalinis direktorius.

Jis neabejojo, jog netrukus jau niekam nebereikės svajonių mirties, nes ir tie, kurie šiandien trokšta gražios ir meniškos baigties, kovos dėl gyvybės lig paskutinio gargaliavimo.

– Ir po jo! – pridūrė Baskervilis. – Net ir po jo!

Ta kova buvo jo įmonės ir asmeninių pajamų viltis.

Bet jokios pandemijos nė girdėt nesigirdėjo ir „Svajonių mirtis“ dar buvo aukštai vertinama.

Keista! Mąstydama apie mirtį – ir todėl, kad dirbo tokį darbą, ir dėl savo amžiaus – Liucija dažnai susivokdavo mintijanti apie ląsteles, bet ne apie žmones.

Ar ji mąstydavo apie mirtį? O gal veikiau apie gyvenimą, žmonių santykius ir nepaliaujamą ląstelių informacijos kaitą žmogaus viduje? Mirtis nutraukdavo informacijos ir patirties perdavimą – tiek vienos ląstelės kitai ląstelei, tiek žmogaus žmogui.

Liucijai pagailo ne tik žmogaus, bet ir jo ląstelių. Jų informacija bei intelektas pražūdavo. Jos plušėdavo kaip skruzdėlės savame lizde, o mirties chaose palikdavo vienos, nuščiūdavo, tik irdavo ir ardydavo. Jų buveinė, žmogaus kūnas, ištuštėdavo ir užblėsdavo kaip skruzdėlynas, kai išeidavo karalienė.

Kirminas C. elegans

Pasak okeanografų, keistos apvaliosios giliųjų vandenų kirmėlės gyvena net 250 metų. Ilgiau už kitus bestuburius.

Liucija, būdama jauna medicinos studentė, kaip parodomąjį pavyzdį tyrinėjo kirminėlius, pažiūrėti labai paprastus, bet gražiu moksliniu pavadinimu Caenorhabditis elegans. Tiesą sakant, laboratorijoje, kurioje buvo tiriama tų kirminėlių ląstelių mirtis, Liucija dirbo tik padėjėja. Ląstelių mirtis buvo vadinama apoptoze. Priešingai nei tolimi jūros gelmių giminaičiai, šitie gyviai buvo labai trumpaamžiai.

Liucija žinojo, jog kiekvieno individo mirties laikas būna nulemtas jau ląstelių radimosi metu. Kirminėlis ir 959 jo ląstelės žūva po devynių parų.

Kas per padaras tas C. elegans? Tai maždaug milimetro ilgumo permatomas, cilindro formos kirminas. Gyvena vidutinio klimato juostose – ir vandenyje, ir sausumoje, daugiausia pūvančioje augmenijoje. Jis gali būti nepriklausomas nuo aplinkos ir gyventi kaip parazitas. Caenorhabditis elegans minta mikrobais ir priklauso nematodų klasei. Būna dviejų lyčių: patys apsivaisinantys hermafroditai ir vyriškos lyties. Kirminas beakis, bet galvoje turi juslinių ląstelių, kuriomis patiria išorės poveikį, jaučia kvapą, temperatūros pokyčius ir šviesos kaitą.

Žmogui C. elegans neturi nei gastronominės, nei ūkinės reikšmės. Niekas jais neminta, niekas jais neprekiauja.

Ar yra paprastesnis organizmas, nereikšmingesnis gyvis nei C. elegans?

Tačiau kaip tik šis kirminėlis tapo daugybės tarptautinių konferencijų svarbiausia tema. Šimtai pasaulio mokslininkų, kaip ir Liucija, nemažą dalį garbingo gyvenimo buvo paaukoję tiems vargšeliams, tarytum šių padarėlių draugija jiems būtų smagesnė nei savos rūšies bičiulių. Bet dažnai ir būdavo smagesnė.

Kodėl jie tą menkybę tyrinėjo? Todėl, kad tai daryti buvo lengva, – juk kirminėlis toks paprastas, jo kūną sudaro tik 959 ląstelės. Todėl, kad jo gyvenimas toks trumpas, bet pirmučiausia todėl, kad niekingasis C. elegans labai daug kuo panėšėjo į žmogų.

Nuo gemalo iki suaugusio padaro C. elegans išgyvena sudėtingą vystymosi procesą, jis irgi turi šiokias tokias smegenis, net sugeba kai ko išmokti, dauginasi, gamina spermą, kiaušinėlius ir palikuonis. Degeneruoja ir galiausiai nusibaigia.

Mažas kirminėlis mokė didžių dalykų.

Vieni mokslininkai aiškinosi, kodėl tiems kirminams reikalingas cholesterolis. Kiti nagrinėjo jų angliavandenių apykaitą, treti tyrinėjo maisto judėjimą C. elegans žarna arba stebėjo, kaip ląstelė įsitvirtina ir išsivysto į organą. Tačiau Liucijos grupę masino kirminų senėjimo neurobiologija.

To kirmino gyvenimo kreivė iš esmės mažai kuo skiriasi nuo žmogaus, nors išankstinės lemties laipsnis kitoks. Žmogaus ląstelės vystymosi eiga nėra tokia tiksli kaip kirmino C. elegans, ir žmogaus mirtis taip tiksliai nenuspėjama.

Kartais žiūrėdama į kirmino galvą – mažulytį gumburėlį, kurį nuo uodegos atskiria tik akylas stebėtojas, Liucija mąstydavo, jog tie kirminai – ne individai. Ar, sukeitusi dviejų indų gyvius, įžiūrėtų tarp jų kokį skirtumą? Vis dėlto nedidelių skirtybių pamatytų – patamsėjimų ir dėmių ne tose pačiose vietose permatomų kūnų vietose, kitokių atspalvių.

Bet kodėl Liucija manė, jog jie – ne individai? Jai atrodė, kad kirminai nepanašūs į individus, bet ne panašumas čia svarbu. Suvokimas nematomas. Ar pirkėjai, kurie grūdasi „City“ koridoriuose, panašūs į individus? Pašaliniam stebėtojui, kad ir žieminei kamanei, jų skirtumai atrodo lygiai niekingi kaip kirminų atspalviai, dėmės ir patamsėjimai.

Praeina kelios dienos, praeina devynios dienos, ir nematodas ima judėti vis tingiau, jo reakcijos sulėtėja. Jis pasensta. Po kelių valandų bakterijų auginimo inde jo kūnas nebejuda.

Kūnas? Ar teisinga sakyti, kad kirminas turi kūną? Kirminas, kitaip nei žmogus, yra savo paties kūnas. O žmogus – ne kūnas? Ar kūnas, kaip manė Liucija, – tik trumpalaikė aš materializacija?

Kirminas neturi aš, mąstė Liucija. Šiuo požiūriu kirmino mirtis – niekinis reiškinys. Bet žmogus yra aš ir iš baimės netekti tęstinumo jis mirtį sureikšmina ir rimtai vertina. Vis dėlto Liucija pripažino, jog vienu esmingu požiūriu tyrinėtojų ir jų tyrinėjimo objektų likimai greitai susijungs. Žmonės, daug metų praleidę tarp žemės kirminų, kada nors taps, pasak seno giesmyno, „kirminų ėdesiu“.

Kas žemėje šliaužo, rėplioja,
žeme turi virst.
Kas medyje čeža, šnara,
iš medžio turi iškrist.

Ir Liucijos išėjimo valanda buvo aiški, seniai aiški, gal iš tiesų – nuo pat gimimo. Jos ląstelės žinojo tai, ko ji pati nežinojo.

Jos baigties priežastys – prigimtos ir paveldėtos silpnybės, iš karto nematomos ydos, kurios pamažu auga ir susijungia. Tariamai jaunose ir sveikose ląstelėse (ir tarp jų) mirtis dirba savo darbą ramiai, be skubos, bet pergalingai. Ne tik kūno viduje, bet ir iš išorės užkraudama sunkulius, nuo kurių kiekvieną dieną neišvengiamai sunkėja nešama našta. Gali būti, kokia nors neganda priartins išėjimo dieną, ir tai nutiks iki slapta numatytos valandos. Vidinės bei išorinės dingstys kartu kilpas spendžia. Vadinasi, laikas ir mirtis visada išvien.

Ar Liuciją mirtis ištiks viduje, ar užklups iš išorės? Mirtis? Lygiai taip pat Liucija galėjo pasakyti – gyvenimas. Nes kalbama apie gyvenimą ir jo ypatumus, tiktai apie gyvenimą.

Kai Liucija išgirdo apie naujų tyrimų rezultatus, ji seniai nebedirbo su C. elegans. Po nedidelių mutacijų tų kirminų amžių pasisekė įspūdingai pailginti – nuo devynių dienų iki dviejų mėnesių. Daugiau nė viena rūšis nepasiekė tokių puikių rezultatų.

Todėl Šaldyklos generalinis direktorius Baskervilis per paskaitas prie mamutų pridėjo ir mažulyčius Caenorhabditis elegans. Jų nesuskaitoma giminė rėplino iš po žemių liudyti amžino gyvenimo galimybės.

Mirties vėjas

Miesto ligoninėje Liucijos pacientė – sena, leukemijos galuojama bibliotekininkė, likus porai dienų ligi mirties, pasakė šį tą įdomaus bei negirdėto. Ligonės primerktos akys judėjo ir, rodės, stebėjo palatoje kažką nematoma.

– Į ką jūs žiūrit? – paklausė Liucija.

Pacientė iš karto nesakė. Bet po valandėlės vis dėlto prabilo. Pasakė esanti nustebinta keisto reiškinio. Jai pasirodė, kad dreba sienos. Ant jų plastėjo šviesos ir šešėlių piešiniai.

– Lyg vėjui pučiant, – pridūrė ji. – Tartum ne palatoje, o miške būtumėm, ir vėjas virpintų klevo lapus.

Liucija suprato, ką moteris turi galvoje. Toks būdavo didysis mirties vėjas. Jam pučiant betoninės sienos plevendavo lyg plonos, lengvos užuolaidos. Kitiems ligoniams atrodydavo, kad plieninę ligoninės lovą supa nesuardomų, tvirtų medžiagų sienos. Kad grindys tvirtos ir patvarios, kad sienos ir lubos iš visų pusių saugo juos nuo vėtrų.

Mirštantieji viską matydavo kitaip, raiškiau. Mirties vėjas, kilęs tos mirštančios moters sielos gelmėse, netrukus išvers palatos sienas, visus ligoninės betoninius mūrus, nukels net sunkų stogą ir visą miestą nušluos.

Niekas neatlaikydavo mirties vėtros. Niekas, tik žmogaus dvasia.

Kadaise Liucija buvo skaičius senuosius raštus apie mirtį. Ji prisiminė, kad regėjimo lauko virpėjimas tuose tekstuose buvo aiškinamas kaip žemės elemento nykimas. Tai tartum pranašingas tarpsnis, lemiamas įvykis mirties vyksmo grandinėje. Nes vienas po kito dings visi mirštantįjį supantys elementai: pirmiausia – žemės, netrukus – oro, vandens ir ugnies…

Taip ir buvo, Liucija tai šitaip suprato: pats žmogus niekur nedingsta, žmogus lieka. tik kūnas ir pasaulis aplink jį išnyksta.

Kaip menkai miesto ligoninės, „Svajonių mirties“ ir Šaldyklos darbuotojai išmanė apie mirtį, subjektyviuoju požiūriu – ir apie jos išgyvenimą. Ir kaip nuodugniai per tūkstantmečius jos vyksmą ištyrinėjo kitos kultūros.

Ar greitosiomis mirtin nugramzdinti „Svajonių mirties“ klientai suspėdavo išgirst mirties vėjo ūžesį? Jie nepatirdavo to laipsniško ir lėto vyksmo, kurį išgyveno bibliotekininkė. Dažnai akys tų, kurie mirdavo nemiegodami ir būdami sąmoningi, pačioj pabaigoj plačiai atsimerkdavo ir Liucija išvysdavo jose didžiulės nuostabos gelmę.

Prie lovos Liucija laukdavo permainos, kuri ją visad stebindavo. Ta permaina kaskart būdavo kitokia. Tuoj po mirties žmogaus veidas pradėdavo tartum tuštėti. Ir netrukus visi asmenybės bruožai pradingdavo.

Mirusysis jau nepanėšėdavo į patį save. Jo istorija palikdavo kūną ir tik kai kurie tos istorijos tarpsniai išlikdavo kitų atmintyje. Tie būdo bruožai ir praeities išgyvenimai, kurie, net giliausiai įmigus, veidui teikdavo išskirtinumo ir kiekvieną judesį persmelkdavo savita dvasia, prapuldavo. Tą valandėlę žmogus galutinai palikdavo savo buveinę. Kažin ar artimieji be jokių abejonių atpažintų šią moterį kitoje palatoje ir svetimais drabužiais aprengtą.

Kai po valandėlės Liucija sugrįžo į palatą, joje rado bibliotekininkės dukterį. Ši stovėjo prie motinos kūno. Mirusiosios smakras jau buvo parištas marle, kad burna negražiai neišsižiotų. Duktė Liucijai tarė:

– Negali būti.

Tikrove, palytėjusia artimąjį mirties pirštais, žmogus netiki, laiko ją neįmanoma, pagalvojo Liucija.

Tikrovė – ne žmogui.

Versta iš: L. Krohn. Unelmakuolema. Teos, 2004

Leena Krohn. Regimybė

2026 m. Nr. 4 / Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa / Leena Krohn (g. 1947) – ko gero, ryškiausia suomių literatūros žvaigždė. Gausioje kūryboje, kuriai priklauso romanai, knygos vaikams, novelės, eseistika, rašytoja nagrinėja žmogiškumo…

Leena Krohn. Netikras langas

2012 m. Nr. 5–6 / Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė / Suomių rašytoja Leena Krohn (g. 1947) Helsinkio universitete studijavo filosofiją, literatūrą ir psichologiją. 1970 m. išleidusi pirmąją knygą „Žalioji revoliucija“, L. Krohn kasmet parašo po knygą.

Ingo Schulze. Estijoj, kaime

2008 m. Nr. 5

Iš vokiečių k. vertė Vilija Gerulaitienė

Vokiečių rašytojas Ingo Schulze’as gimė 1962 m. Drezdene. Studijavo klasikinę filologiją ir germanistiką Jenoje, dirbo dramaturgu Altenburgo dramos teatre. I. Schulze’as išleido romanų, apsakymų rinkinių, apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų. Gyvena Berlyne.

Apsakymas

Tą savaitę, kurią 2000-ųjų rugsėjį kartu su Tanja praleidau Taline, mane ne sykį ragino parašyti bent ką nors apie Estiją. Kaskart atsakydavau, kad toks pageidavimas daro man garbę, bet istorijai parašyti negana vien pasirinkti temą apie kokią nors šalį ir imtis ją kaip niekur nieko dėstyti. Juk aš nieko nežinau apie Estiją, o ir sistemų kaitos patirtis vargu ar yra adekvati. Bet mano kalbos ėjo vėjais. Šiaip ar taip, primindavo pašnekovai, parašius trisdešimt tris istorijas apie Sankt Peterburgą, bent viena apie Estiją jau tikrai ateisianti į galvą!

Su istorija, kuri klostosi užsienyje, sakiau jiems, būtina pajusti tam tikrą giminingumą, užmegzti su veikėjais dvasinį ryšį. Tačiau kuo išsamiau argumentuodavau, tuo į gilesnį kampą įvarydavau savo viešnagės rengėjus. Jie buvo pernelyg mandagūs, tad ir nesakė man tiesiai, jog tokius argumentus laiko išsisukinėjimu.

Buvau rašytojų sąjungos svečias, mane pakvietė į Kiasmu, į sąjungos svečių namus prie Baltijos jūros. Kiasmu, kaip be atvangos tikino mano šeimininkai, esanti ypatinga vieta. Ten visi ne tik puikiai pailsi, bet ir kaip niekada įkvėptai dirba. Tereikią mums nuvykti į Kiasmu.

Tikiuosi, taip pradėjęs pasakoti nesudariau įspūdžio, jog su mumis buvo elgiamasi nesvetingai. Priešingai – mus nešiojo ant rankų. Niekada anksčiau jokios rašytojų sąjungos pirmininkas pats nevedė mano kūrybos vakaro. Čionykštis sutiko mus it senas draugas ir pakvietė kartu vakarą aptarti kavinėje. Pakeliui kas nors vis pastodavo pirmininkui kelią, spausdavo jam ranką, o kavinėje be atvangos barbeno į lango stiklą arba užeidavo vidun, tad vienas kitam įstengėme pasakyti nuo pradžios iki pabaigos gal tik du sakinius. Kai pasiteiravau, kokia profesija vieno tokio stambaus, gerai atrodančio vyro, kuris paspaudė man ranką ir kuo maloniausiai atsiprašė, kad nedalyvavo vakare, pirmininkas pasakė: jis – kultūros ministras. Kultūros ministro žmona, graži, jauna, protinga ir nuoširdi, paėmė iš manęs interviu televizijai. Juk jie visi studijavo Tartu, sakė ji, o dabar visi dirba Taline. Kaip galėtų vieni kitų nepažinoti?

Mudu su Tanja pietaudavome ir vakarieniaudavome aukščiausios klasės restoranuose, kurie buvo tušti, ir nors išgerdavome ne po vieną bokalą alaus, retai kada sumokėdavome daugiau nei dvidešimt markių.

Kai po skaitymų vakaro su nedidele grupele nuėjome pasėdėti į restoraną, ne kas kitas, o mes su Tanja dalijome kitiems patarimus, ką užsakyti. Pavyzdžiui, mano vertėja, kuri pasakojo mums apie tuos metus, kai jie Taline, kaip ir visose Baltijos šalyse, dainuote išdainavo nepriklausomybę, net negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą buvo restorane. Ji negalėjo nė pagalvoti, kad galėtų nusipirkti tokią brangią knygą kaip manoji – ji vokiečių valiuta kainavo septyniolika markių.

Prieš pradėdamas pasakoti apie mūsų dienas Kiasmu, noriu paminėti dar vieną epizodą, kuris, tiesą sakant, su šia istorija neturi nieko bendra. Tarp Tartu universiteto germanistikos studentų surengtų skaitymų ir vakare vykusio viešo išverstos knygos skaitymo Tanją ir mane studentai pakvietė pasivaikščioti po miestą. Priėjome kioską, kuriame buvo tokių pačių gėrimų kaip ir pas mus. Priešais stovėjo du mediniai suolai, ir mes pakvietėme studentus su mumis ko nors išgerti. Tanja pasakė, kad ji stebisi, jog čia taip plūstami rusai, o vokiečiai vos ne garbstomi. Ar taip dera iš svetingumo?

Tai neturį nieko bendra su svetingumu, tiesiog taip jau esą, juk galų gale jie studijuoja germanistiką. Norėjau dar kai ko paklausti, bet tada jauniausia ir gražiausia studentė, kuri iki tol tik klausėsi, sušuko:

– O kodėl jūs stebitės? Juk vokiečiai estams nieko bloga nepadarė!

– Estams gal ir nepadarė, – prasižiojo Tanja.

– Žinau, ką turite galvoje! – nutraukė Tanją toji studentė. – Bet juk jūs žinote, kad mes, estai, turėjome savo SS, be to, pakaktų vien skaičių: kiek estų, baltų dar ir po karo rusai nužudė ir ištrėmė. Iš Rusijos visuomet ateidavo vien blogis, o iš vokiečių – dažniausiai geri dalykai, to žmonės nepamiršta.

Tanja pasakė, kad atminties negalima apriboti kuriuo nors laikotarpiu arba kokia nors tautybe ir kad galų gale Hitlerio ir Stalino paktas atėmė iš jų suverenitetą.

– Tai tiesa, žinoma, tiesa, – tarė studentė, – bet kodėl jūs stebitės?

– O kodėl jūs nesistebite! – sušuko Tanja.

Paskui mes grįžome į universitetą ir apsikeitėme adresais.

Kai išnuomotu automobiliu važiavome į Kiasmu, Tanja manęs paklausė, ar ji atrodė laikanti save teisuole. Ne, pasakiau aš, priešingai, bet man, deja, taip pat nieko gero neatėjo į galvą. Tanja sakė vis prisimenanti posakius iš estų pasakų, kurias vakarais vienas kitam skaitydavome. Jose nuolat kartojosi tokios formuluotės, kaip „ji pasidabino gražiais apdarais lyg būtų išdidi vokietaitė“ arba „toks laimingas kaip išpaikintas vokietukas“.

Džiaugėmės vykstą į Kiasmu. Kelionių vadove perskaitėme, kad Lahema, įlankų kraštas, plytintis maždaug 40 kilometrų į Rytus nuo Talino, tarp Suomių įlankos ir automagistralės Talinas–Narva, yra 649 kvadratinių kilometrų ploto arealas, dar 1971 metais paskelbtas nacionaliniu parku. Kelionių vadove taip pat buvo parašyta, kad ten esama daug gyvūnų, kuriems gresia išnykimas: rudųjų lokių, lūšių, audinių, jūrinių erelių, gervių, juodakaklių narų, gulbių nebylių ir net juodųjų gandrų.

Susiradome Arnę, liesą pusilgių plaukų vyriškį su berete, kuris buvo įrengęs tokį privatų muziejų. Jis pasisveikino su Tanja ir manimi sumušdamas rankomis – tai esąs ženklas jo seteriams, kad esame šio kaimo gyventojai. Prieš įteikdamas raktus, paskaitė mums trumpą paskaitą apie neapsakomai palankų Kiasmu magnetizmą. Bet pakeliui į svečių namus Arnė nutilo, tarsi būtų norėjęs, kad niekas nenuviliotų mūsų žvilgsnių nuo prižiūrėtų medinių namų ir mes netrukdomi persismelktume šios gyvenvietės ramybe. Abu seteriai tai pabėgėdavo į priekį, tai grįždavo atgal, tai, glaustydamiesi apie kelius, sukosi aplink mus.

Kai dabar, po šešerių metų, mintimis grįžtu į aną savaitę, nepaisant neįtikimo įvykio, apie kurį tuojau papasakosiu, vėl prisimenu šviesą, kurioje aplinkos spalvos švytėjo šviežuma, bet tuo pat metu atrodė blankios.

Namas kadaise priklausė kapitonui Kristianui Stenui, kurį 1947-aisiais ištrėmė į Sibirą ir nuo to laiko jis buvo laikomas dingusiu be žinios. Koridorius vedė į didelį namo centre įrengtą valgomąjį, kuriame prie milžiniško stalo visuomet, išskyrus vieną kartą, valgėme vienu du. Iš valgomojo galėjai patekti ir į abu svečių kambarius, išdėstytus priešpriešiais, ir į virtuvę, prie kurios šliejosi žiemos sodas. Tiesiai už aukštų langų matėsi saunos namukas ir apsamanojęs paskutinio ledynmečio riedulys.

Tanjai ir man buvo rezervuotas gražiausias – epo kambarys. Mažesniame, romanų kambaryje, iš pradžių niekas negyveno, o abiejuose novelių kambariuose mansardoje buvo įsikūrę sutuoktiniai – poetų šeima. Tiesa, mes matėme tik žmoną, kuri, ištarusi „Käsmu is good for work and good for holiday“, dingo iš akių, tarsi baimintųsi iššvaistti bent sekundę šitokio vertingo Kiasmu laiko.

Kiasmu pakrantė siaura. Eini mišku – ir staiga prieini jūrą. Arba vaikštinėji sau nediduko uosto krantine, stebi žvejojančius vaikus ir, išvydęs aplūžusius katerius, besibrūžinančius į padangų girliandą prie krantinės mūro, paleidi fantazijos vadžias. Šiame kaime nieko ypatinga nevyksta, bet todėl jis ir gražus. Kažkur turėtų būti medinių palečių sandėlis. Mat jų visur primėtyta, jas kaimiečiai ardo pakuroms ir susikrauna palei namus.

Kiasmu mums geriausiai sekėsi miegoti. Vien jau dėl tylos vertėjo nuvažiuoti į Kiasmu. Kai vakarais sėdėdavome žiemos sode, gerdavome arbatą, valgydavome iš vienos senikės įsigytą miško uogų uogienę ir klausydavomės jūros ir paukščių, laikas, atrodė, sustodavo. Kiasmu ramybę trikdė tik du ar trys autobusai, priešpiet vargais negalais prasistumdavę kaimo gatve ir atveždavę mokinių klases į Arnės muziejų. Vaikai stebėdamiesi apžiūrinėdavo banginių kaulus, ryklių dantis, laivus buteliuose, ant vejos priešais namą užkandžiaudavo, nubėgdavo prie krantinės ir vėl išvažiuodavo.

Aš ir Tanja pamėginome užmegzti pokalbį su Arne, norėjome pakviesti jį kartu papietauti, bet Arnė mūsų šalinosi. Net ir tuomet, kai antrąsyk apsilankėme jo muziejuje, jis pasveikino mus tik linktelėdamas galvą ir nupėdino į šalį.

Trečią dieną – lijo nuo pat ankstaus ryto – pro epo kambario langą stebėjome, kaip mokinukai išlipa iš autobusų, klebena Arnės duris, suka ratus aplink namą, žvalgosi pro verandos langus, o paskui susinervinusios ir sutrikusios mokytojos juos vėl sugaudo ir sugrūda į autobusus; matėme, kaip jie autobuse užkandžiauja. Net ir vakare, kai grįžome po išvykos į aukštapelkę, durų plyšyje tebekyšojo raštelis, kuriame buvome palikę prašymą, kad Arnė iškūrentų mums sauną. Dangus išsiblaivė ir galėjome mėgautis gražiu saulėlydžiu.

Ketvirtą dieną buvo taip šalta ir lietinga, jog net ir pro užvertus langus girdėjome ošiant jūrą, – likome namuose. Tanja išvirė arbatos ir su Gustavo Herlingo knyga „Pasaulis be jokio pasigailėjimo“ rankose vėl atsigulė į lovą. Ketinau pagaliau pasinaudoti palankia Kiasmu įtaka darbui, įjungiau nešiojamąjį kompiuterį ir ėmiau tyrinėti bylas ekrane – tada šuns lojimas mus pakvietė prie lango.

Prie muziejaus stovėjo žalias nedidukas uždaras sunkvežimis. Kaip patrakę aplink jį zujo Arnės seteriai. Nežinau, iš kur jie staiga atbėgo. Arnei teko savo šunis, kurie šiaip jau paklusdavo kiekvienam jo žodžiui, vieną po kito stverti už pakarpos ir nuvilkti į namus. Bet ir ten jie nenurimo, šokčiojo prie verandos langų ir iš paskutiniųjų skalijo.

O Arnė atrodė atjaunėjęs, beretė buvo nusmukusi ant pakaušio.

– Jeigu tylėsite, – pakiliai tarė, – kai ką parodysiu.

Rankos mostu pakvietė mus eiti iš paskos, įkišo raktą į galines sunkvežimiuko dureles ir jas pravėrė. Įbruko galvą į automobilį, o paskui, išdarinėdamas grimasas it klounas, paragino mus padaryti tą patį. Man atrodo, kasdieninis bendravimas su mokiniais įpratino jį rodyti visokias mimikas.

Automobilio viduje buvo tamsu, nuo slogaus oro atšlijau atgal. Tanja ilgiau ištvėrė. Paskui pažvelgė į mane ir pasakė tokiu tonu, lyg būčiau paklausęs, kiek dabar valandų:

– Lokys, viduje guli negyvas lokys.

Arnė atvilko vieną tų medinių palečių. Tanja iki galo atlapojo duris, o mudu su Arne padėjome prie sunkvežimiuko paletę taip, kad ji būtų lyg rampa.

Lokys nejudėjo.

Stebėjome, kaip Arnė nagais atlaupo skardinę, kurią išsitraukė iš striukės kišenės, ir pagaliu kažin ką maišo. Padavęs man pagalį linktelėjo, tarsi dėkotų arba duotų sutartą ženklą, tada triskart suplojo rankomis ir sušuko:

– Serioža! Serioža! – vėl triskart suplojo rankomis, paėmė iš manęs lazdą ir atkišo ją į priekį it meškerę.

Nesakyčiau, jog būčiau baikštus lyg zuikis, bet kai vos per ištiestą ranką nuo manęs iš sunkvežimio išniro lokio galva, supratau, koks taiklus yra posakis – „iš baimės vos neprivarė į kelnes“.

– Eik iš čia, – sušnibždėjo Tanja.

Tik vienas Arnė, apsiginklavęs medumi teptu pagaliu, atrodė nė kiek nesusinervinęs. Išsižergęs tebestovėjo prie paletės vis pasilenkdamas į priekį, o turint galvoje jo povyzą, tai atrodė kaip gimnastikos pratimai. Lokys ištiesė kaklą į priekį, bet kol kas nesirengė lipti ant paletės. Arnė prikišo pagalį taip arti prie snukio, kad Serioža jį aplaižė ir gabaliuką atsikando. Sužiaumojo šnerpšdamas ir urgzdamas. Dar vaikystėje sužinome, jog lokiai urzgia. Bet kai tą lokio urzgimą vieną sykį savo ausimis išgirsti – neapsaugotas nei griovio, nei narvo pinučių, – jis palieka neišdildomą įspūdį.

Keista, tačiau daugiau pasitikėjimo man teikė ne Arnės pasirodymas su medumi teptu pagaliu, bet lokio elgesys. Kai žinai šios istorijos pabaigą, atrodo, jog bepigu tai dabar tvirtinti, tačiau iš pat pradžių man susidarė įspūdis, kad šitas lokys save kontroliuoja, žino, kas jam galima ir kas – ne. Ištiesta letena jis nustūmė paletę nuo automobilio, apžiūrėjo atstumą tarp platformos ir paletės, pamindžikavo, nuleido dešinę koją žemyn ir taip greitai iššoko iš sunkvežimio, kad tikriausiai būtų parvertęs Arnę, jeigu tasai nebūtų kerėpliškai stryktelėjęs į šoną. Sunkvežimiukas girgždėdamas išsyk pašoko aukštyn.

Arnė paskubom pamakalavo pagaliu skardinėje. Vėl pasigirdo šnarpštimas. Tada tai ir įvyko: iš pradžių pagalvojau, kad lokys gręžiasi į mus. Bet jis sukosi ir toliau, sukosi apie savo ašį, Arnė jam plojo, jis vis sukosi ir sukosi vilkdamas kartu ir lyną, pririštą ant kaklo. Kai ir mes ėmėme ploti, jis sustojo, palingavo pirmyn ir atgal, lyg jam būtų apsvaigusi galva, ir staiga persivertė kūliavirsčia, tiesa, kiek nevykusiai, bet tai buvo galima palaikyti kūliavirsčiu. Galiausiai lokys plumptelėjo ant užpakalio ir prašydamas ėdalo iškėlė letenas.

Nežinau, ar Arnei pagalys pasirodė per trumpas, ar jis laikėsi jam duoto patarimo, kad ir kaip ten būtų, – jis išsitraukė nosinę, pamerkė ją į medaus skardinę ir numetė Seriožai, šis akimoju ją sudraskė ir susigrūdo į nasrus. Čepsėdamas ir urgzdamas atsistojo ant visų keturių ir nulapatojo per veją. Arnė nuo keleivio sėdynės buvo pasiėmęs vaisių pintinę. Tad mestelėjo Seriožai kelis obuolius, kitus išbėrė ant platformos. Serioža iš tiesų apsisuko ir liuoktelėjo atgal į sunkvežimiuką, kuris girgždėdamas pritūpė ant užpakalinės ašies.

Tik po kelių savaičių, kai apie Seriožą buvome papasakoję jau daugel sykių, toji intermedija prie Arnės namų man ėmė atrodyti mįslinga. Kodėl Arnė išviliojo lokį iš automobilio? Ar norėjo mums pasirodyti esąs dresuotojas? Ar jį apsėdo tuštybė?

Arnė pakvietė mus jį palydėti. Tad nutiko taip, kad mudu su Tanja pirmąsyk nuo tų laikų, kai dar tranzuodavome, vėl susibrukome į transporterį – skirtingai nei anksčiau, Tanja įlipo pirma.

Šiandien klausiu savęs, kodėl Kiasmu neužsirašiau nė vienos minties. Na važiuoja estas ir vokiečių rašytojas su savo pirmąja ir vienintele meile per mišką, bagažinėje – lokys, o man nė mintis į galvą nešovė, kad tereikia užrašyti tai, ką patiriu, ir aš viešnagės rengėjams pateikčiau jų pageidautą istoriją.

Žinoma, būtų daug geriau, jeigu galėčiau perteikti originalią Arnės kalbą. Jo vokiečių kalba buvo persmelkta estų akcento, aš neįstengčiau perteikti tos neįprastos žodžių tvarkos sakinyje ir ištęstos tarties. Bet iš pradžių, kai iš kaimo bildėjome antru bėgiu, mes tylėjome. Atrodė, Arnė mėgavosi, matydamas, kokie mes įsitempę, ir dėjosi, jog slalominis važiavimo būdas bei kelio duobės reikalauja viso jo dėmesio.

– Kas čia per lokys? – pagaliau paklausė Tanja. Kad galėtų pažvelgti Arnei į akis, ji taip smarkiai pasilenkė į priekį, jog kakta vos nelietė priekinio stiklo. – Ką su tuo lokiu darysite?

Arnė nusišypsojo. Patekę į kelio duobę, staiga palinkome į priekį. Arnė nusikeikė.

– Ar girdėjote?! – sušuko Tanja. – Jis urzgia, jis suurzgė!

Už kelių slalominių posūkių Arnė pradėjo pasakoti, bet jo žodžiai neturėjo nieko bendra su Tanjos klausimu. Rašytojų sąjunga neturtinga, nes rašytojai – neturtingi. Visi Estijos rašytojai, išskyrus vieną sąjungos narį, iš savo knygų neišgyvena, net ir turint galvoje, kad sąjungą remia valstybė. Kvartirmeisteriui (jis išties pavartojo šitą žodį), rašytojų namų kvartirmeisteriui nedaug lieka, o ir įprastų arbatpinigių šiuo atveju nėra ko tikėtis. Kartais jis įleidžia į sauną keletą kaimiečių, bet jie atsilygina, jei išvis atsilygina, natūra. Pinigų nepakaktų, net jei ir atvyktų po dešimt autobusų per dieną.

– Taigi – čto delat’? – paklausė jis rusiškai. Ką Arnei reikėjo daryti?

Bet kur jis gabeno dresuotą lokį?

Miško keliu važiavome palengva. Arnė pasakojo apie revoliuciją, kaip jis tai vadino. Viską, ko jie norėjo, pasiekė: nepriklausomybę, demokratiją, rinkos ekonomiką, netrukus įstos į Europos Sąjungą. Bet visos salos ir pakrančių sklypai parduoti suomiams ir švedams, dalis jų – rusams ir vokiečiams; taip pat ir geriausi namai Taline. Tiesą sakant, jau nieko nebeliko, ką dar būtų galima privatizuoti ir paleisti į rinką. Tad kas toliau?

Kai važiuodavome per šaknis arba gilias balas, pasigirsdavo Seriožos urzgimas.

Vienintelis skirtumas nuo ankstesnių laikų yra tas, tęsė Arnė, kad dabar kartkartėm į Kiasmu užklysta koks nors vakarietis ir niekas nebenurodinėja, ką jam muziejuje daryti.

Arnė įjungė žibintus, nes eglės gaubė kelią ir atrodė, lyg važiuotume tuneliu. Po visos amžinybės – už dviejų ar trijų kilometrų – priešais mus atsivėrė viržiais apaugusi proskyna. Arnė sustojo, išjungė šviesas, ištraukė raktelį ir, sukryžiavęs rankas, atsilošė.

Per vieną draugą Lahtyje, kurio muziejui iš draugiškumo pigiai perleido du senus vokiškus žiūronus, jis buvo gavęs užklausimą, ar nepaieškotų prie jūros nebrangiai parduodamo namo. Nors jis nieko nepažadėjo, bet netikėtai atvažiavo Mika kartu su žmona, gražia kaip paveiksliukas argentiniete ir trimis vaikais. Iš namo pirkimo nieko neišėjo, bet Mika susižavėjo šituo mišku. Arnė dėl to nustebo, nes juk galų gale Suomijoje miškų – begalė. Mika pasisakė esąs medžiotojas, pavadino šitą mišką rusiška giria ir ėmė aiškinti, kad rusiškose giriose turi būti lokių. Jis, Arnė, Lahemoje dar niekada nebuvo matęs lokių, bet kad jau Mikai nepavyko nusipirkti namo, tai nenorėjo jo dar sykį nuvilti ir todėl pažadėjo pasiteirauti girininkijoje bei medžiotojų valdyboje. Lokių – buvo jam atsakyta – esama daugiau, nei reikia, tik nacionaliniame parke žvėris draudžiama šaudyti. Nebent – Arnė iškėlė aukštyn dešinę ranką trindamas smilių į nykštį – lokys keltų pavojų gyventojų ir turistų saugumui bei gyvybei.

Arnė susitarė su vyriausiuoju girininku, kiek Suomijos markių Mika turi sumokėti, kad gautų tokį patvirtinimą. Mika pusę sumos pažadėjo sumokėti iš anksto, kitus pinigus pakloti ant meškos kailio. Iš tikrųjų kovą Lahemoje pasirodė lokių šeimynėlė. Bet, kad išvengtų papildomų nemalonumų, vyriausiasis girininkas jo paprašė palaukti ir iki rudens nešaudyti.

Tačiau gegužę lokių šeimynėlė pranyko ir iki šiol nematyti jų pėdsakų. Prieš savaitę vyriausiasis girininkas Arnei paskambino ir prisipažino, kad, deja, avanso Mikai grąžinti neįstengs. Vietoj pinigų girininkas davė lemtingą patarimą. Esą viename Sankt Peterburgo priemiestyje stumia dienas sovietmečiu buvęs labai garsus cirkas. Jis stengiasi atsikratyti žvėrių, nes jų išlaikymas pasidaręs per brangus. Tad jis, Arnė, vakar už tris šimtus markių perėmęs Seriožą, kuris su prižiūrėtoja perėjo žaliąją zoną. Taigi dabar jie jau turi lokį.

Į Tanjos klausimą, ar jis papasakojęs prižiūrėtojai, koks likimas laukia jos globotinio, Arnė šiurkščiai atkirto, esą, ar būtų geriau, jeigu Serioža badu padvėstų? Dėl jo veiklumo šitas žvėris mirsiąs bent jau prisikimšęs pilvą ir dar kelias valandas pasimėgavęs laisve bei gamta.

Suplanuota Seriožą vienai kitai dienai apgyvendinti šitos laukymės pakrašty. Prižiūrėtoja, kad sušvelnintų atsiskyrimo skausmą, Arnei įdavė savo senus batus ir striukę. Arnė ištraukė iš krepšio numintą mokasiną, tokį, kokį nešiojau vaikystėje, ir išlipo iš automobilio.

Šyptelėjau, nes kirbėjo įtarimas, kad Arnė mus mulkina, tiesiog nori užkarti mums tą lokį.

– Tu manim netiki? – paklausė jis.

Aš gūžtelėjau pečiais.

– Rytoj, – įsižeidė Arnė, – atvažiuos Mika. Gal tada atsiprašysi.

Aš nieko nelaukdamas atsiprašiau jo bent kelis kartus, bet tai nepadėjo. Arnė atidarė galines sunkvežimiuko dureles, triskart suplojo rankomis, pašaukė Seriožą ir, nešinas po pažastimi batais ir striuke, nuėjo per viržius.

Mudu su Tanja likome stovėti prie automobilio. Serioža, lapnojantis šalia Arnės, man pasirodė nepaprastai gražus. Ne tik savo eigastim – jo letenos, regis, vilkosi iš paskos. Po gaurų kalnu judėjo ne mažiau nei tigro lankstus kūnas, tik Seriožos elegancija buvo ne tokia akivaizdi.

Kai jie kitame miško pakrašty pranyko mums iš akių, Tanja paklausė, ką aš daryčiau, jeigu Arnė imtų šauktis pagalbos.

– Tik jau nebėgčiau tenai, – atsakiau.

Grįžome kiekvienas pasinėręs į savo mintis. Atsisveikinome trumpai. Arnė turėjo gerokai paplušėti ramindamas savo seterius ir mokytojų būrį su jų mokiniais.

Tanja apsiėmė nueiti vakare pas Arnę ir paklausti dėl saunos, bet Arnės nerado, o gal jis nenorėjo, kad jį trukdytų.

Kai žiemos sode gėrėme arbatą, niekaip negalėjome įsivaizduoti medžioklės. Ar Arnė triskart suplos rankomis ir šūktels „Serioža“? O gal geriau palinkėti Seriožai pasipustyti padus, ar ne? Ar cirko lokys apskritai turėtų kokių nors galimybių išgyventi Lahemoje? Ar jis nesistengtų laikytis arčiau žmonių, tad anksčiau ar vėliau jį nušautų kaip pavojų keliantį žvėrį? Seriožos ateitis nieko gera nežadėjo, bet mes nieko negalėjome pakeisti.

Kitą dieną – buvo šilta, o danguje nė debesėlio – išvykome į Palmsę, buvusį vieno vokiečių barono dvarą. Paskui nuvažiavome į miške stovinčią bažnyčią, kurią supo senos kapinės. (Pažiūrėjau į savo užrašų knygutę. Iš tiesų joje nėra nė vieno užrašo apie Estiją. Bet Tanja per du puslapius nurašė vardus nuo medinių kryžių ir antkapinių akmenų. Ir vėl prisimenu, kad tuos vardus anuomet užrašė ji, o ne aš.)

Kai grįžome atgal, oras apniuko, pradėjo lyti. Namie mūsų nuotaika iškart pasitaisė – iš pirties kamino kilo dūmas. Arnė ją pakūrė ir į skardinius dubenis priebutyje sumerkė žalių beržo šakų.

Kai, užsimetę rankšluosčius ant rankų, įėjome į garinę pirtį, mažučiame kambarėlyje jau kiūtojo trys vyrai. Jie nei atsakė į mūsų pasisveikinimą, nei susiglaudė, kad padarytų mums vietos. Bet užtat įsispoksojo į Tanją. Akies krašteliu pastebėjau, kad tas, kuris sėdėjo jai už nugaros, ore brėžia moters siluetą. Žinoma, mes nesupratome, ką jie kalbėjo, bet jų prislopintas vaikėziškas kikenimas buvo aiškus ir be vertėjo. Tanja po kelių minučių išėjo iš pirties ir grįžo namo.

Tai idiotiška, bet aš įsivaizdavau, kad negaliu užleisti suomiams mūšio lauko be kovos, grįžau į vidų ir atsiguliau ant viršutinio gulto, tad jiems teko spraustis ant apatinio. Man atrodė, kad du vyrai tik ir šokinėjo apie šviesiais tankiais ūsais trečiąjį , kurio nugara buvo nusėta apgamų. Prilaikydavo jam duris, uždarydavo jas, praleisdavo į dušinę ir laukdavo, kol išsirinks vietą, kur sėstis, o į kiekvieną jo žodį atsiliepdavo dvigubu aidu.

Grįžęs į epo kambarį, išsyk pajutau jame tvyrančią įtampą. Vos pažvelgiau į Tanją – ir ji pratrūko. Mūsų kivirčai visuomet vykdavo pagal tą patį scenarijų. Mat man niekada neateidavo į galvą arba per vėlai ateidavo, kaip derėtų reaguoti į kokią nors situaciją. Šiuo atveju – jei jau nieko nesiėmiau prieš tuos tris bjaurius žaliūkus, bent jau turėjau palydėti Tanją į kambarį. Tačiau aš juk negalįs imti ir ko nors atsisakyti, tad, ar to noriu, ar ne, esą savo laikysena su jais solidarizavausi.

Tai tikrai keista. Nors pinigus uždirbu stebėdamas bei aprašinėdamas situacijas ir jausmus, bet lygindamas save su Tanja jaučiuosi esąs tiesiog kurčias ir atbukęs.

Situacija paaštrėjo, kai netrukus tas blondinas ūsočius ant valgomojo stalo dalimis išrinko du šautuvus ir ėmė juos valyti. Dar ir iš visų plaučių švilpaudamas kažkokias melodijas. Mano pastabą, jog savo ginklus galėtų valyti savo kambary, jis išsiviepęs praleido pro ausis. Kai nuo jo neatstojau, šūktelėjo:

– Arne, Arne! – tarsi Arnė būtų jam pavedęs šį darbą.

Tik kai stvėriau už šautuvo vamzdžio, jis suriko:

– Don’t touch it, don’t touch it! – ir plėšte išplėšė jį man iš rankų.

Viskas baigėsi tuo, kad vieną stalo galą padengėme mūsų vakarienei – poetė iš novelių kamaraitės nė už ką nesileido įkalbama kartu su mumis ginti valgomojo. Kitame stalo gale tasai suomis ir toliau tepė savo ginklus. Dar valandėlę padrikai pašvilpavęs, mūsų pasitenkinimui, jis pasitraukė iš mūšio lauko.

Kai kažkas pasibeldė į duris, jau gulėjome lovoje.

Arnė, atsiprašęs už sutrukdymą, maloniai paprašė mūsų jam padėti.

– Juk jūs taip pat esate iš Rytų! – pasakė jis.

Vienas jų, kaip supratome iš jo aiškinimo, yra Mikos šefas, o Mika pateko į keblią padėtį. Daugiau ir aš nieko nežinau, pasakė Arnė. Jis būtų mums be galo dėkingas, jei mes Taline niekam iš sąjungos vadovų neužsimintume apie tai, kad Mikos šefas buvęs apgyvendintas svečių namuose. Jeigu viskas gerai klosis, poryt jie išvyksią.

– Poryt, – tarė Tanja, – išvykstame ir mes.

– Bet rytoj čia dar būsite? – paklausė Arnė.

Jam reikėjo mūsų pagalbos, nes suomiai iš Talino atkakę taksi. Ar negalėtume dviejų nuvežti į medžioklę?

– Tik tuomet, jeigu jie sėdės gale, – pareiškė Tanja.

Arnė priėjo prie mūsų ir kiekvienam padavė ranką.

– Pažadinsiu 3.30, pusryčiai pas mane, išvykstame 4.30, – pasakė jis ir išskubėjo.

Mes ilgai neužmigome. Apie trečią valandą iš miegų mus pažadino tokie garsai, tarsi riaumotų jūrų liūtai, tikriausiai juos skleidė suomis-šefas, kuris prausėsi dušinėje.

Keistas jausmas sėdėti už stalo su žmonėmis, su kuriais susipažinai nuogut nuogutėlis. Brangūs jų drabužiai – galėjai pagalvoti, jog jie susiruošė į poliarinę ekspediciją, – man atrodė kaip nevykęs bandymas paslėpti savo tuštybę.

Jie mums paslaugiai pasiūlė kietai virtų kiaušinių ir marinuotos silkės – kažką panašaus, pavadintą švediškais kąsneliais, prieš kelias dienas buvau pirkęs Berlyne. Arnė ir šefas važiavo mažuoju sunkvežimiuku. Mika ir tas kitas suomis – su mumis. Abiejų akys buvo mažos, plaukai ant kaktos krito sruogomis, Mika buvo šatenas, tas kitas – šviesiaplaukis. Jiedu bemat užmigo. Alkoholio tvaiką, sklindantį nuo jų, galėjai tverti tik pravėręs langą.

Įsukę į keliuką, iki galo atidarėme langus ir kvėpavome miško oru. Jis buvo drėgnas, sakingas ir atrodė, kad susiurbia priešais važiuojančio sunkvežimio leidžiamas dujas. Kiekvieną akimirką tikėjausi pamatyti žibintų šviesos ruože išnyrantį Seriožą.

– O kad jis būtų kur nors pabėgęs!.. – sušnabždėjo Tanja.

Prieš pat laukymę sustojome ir palikome šefui išpurtyti iš miegų savo žemiečius. Jau brėško, viržiais apaugusią laukymę užgulė rūkas.

Arnė nurodė medžiotojams jų vietas – per penkiasdšimt metrų vienas nuo kito. Šefui parinko kiek aukštesnę poziciją. Mika įsitaisė visai netoli mūsų, šviesiaplaukis stovėjo toliausiai. Arnė išdalijo antklodes ir atrodė dėl mūsų susirūpinęs. Mes galį kuo ramiausiai važiuoti namo ir išsimiegoti, čia jiems mūsų prireiksią tik po keturių arba penkių valandų. Bet mes nesuteikėme Arnei tokio malonumo.

Kaip būtų puiku, jei tai, kas įvyko paskui, galėčiau aprašyti Leskovo arba Turgenevo stiliumi. Bet aš nežinau vardų nei tų paukščių, kurie girdėjosi, nei tų vabalų, kurie kirbėjo mums už apykaklių arba rankovėse, be to, nepasižymiu jokiu ypatingu medžioklio pastabumu.

Šalome, risnojome po pušimis pirmyn ir atgal ir svajojome apie rusišką pirtį, kurios – tai būtų mažų mažiausia – tikėjomės kaip atlygio už bendradarbiavimą. Bet nuo automobilio nė sykio pernelyg nenutolome. Pašautas net ir Serioža galėjo tapti nebemielas.

Tarp septynių ir aštuonių – saulė jau buvo pakilusi virš medžių viršūnių – pastebėjau kažkokį sujudimą. Tikriausiai medžiokliai kažką pamatė. Jie visi turėjo žiūronus, todėl man tenka pasikliauti Arnės pasakojimu. Vėliau jis pasakys, kad viskas prasidėjo gerai, vos ne idealiai. Mat Serioža išsliūkino iš priešingoje pusėje esančios pamiškės. Dviejų šimtų arba dviejų šimtų penkiasdešimties metrų atstumas geram šauliui nesutrukdo pataikyti, bet Serioža vis pranykdavo už kelmų ir krūmų. Arnė, suprantama, atkalbinėjo nuo skubotų šūvių, nes tikėjosi privilioti Seriožą arčiau.

Neįtikėtini nutikimai tikrovėje įvyksta labai greitai ir dažniausiai lyg nei iš šio, nei iš to. O kam pavyksta reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje? Gerbdamas tiesą, turėčiau pavaizduoti finalą taip pat striukai drūtai, kaip mes jį iš tiesų ir patyrėme.

Taigi Serioža buvo aptiktas ir suomiai į jį nusitaikė. Neabejoju, kad tuomet tarp medžioklių kilęs ginčas, į kurį buvo įsipainiojęs ir Arnė, iš akiračio būtų pabaidęs bet kurį kitą lokį. Anot Arnės, ginčytasi dėl to, kam šauti – šefui ar šviesiaplaukiui, kuris buvo laikomas geriausiu šauliu. Atrodo, šviesiaplaukis užsispyrė ir pareiškė, jog šefas iš tokio nuotolio neturi jokių šansų pataikyti. Kad ir kaip ten buvo, jie išsidirbinėjo lyg futbolo aikštėje – ir staiga pokštelėjo šūvis. Po jo – ir antras. Paskui stojo tyla. Tanja spaudė kumščius ir šnibždėjo:

– Dink, Serioža, dink iš čia!

Išgirdome spigų moters balsą. Tai yra pirmiausia tuos garsus palaikiau prie žmogaus pripratusio žvėries dejone, iš skausmo virtusia žmogaus balsu. Mums tiesiog palengvėjo, kai iš viržių, ryšinti juoda skarele, išniro moteris. Iškėlusi rankas aukštyn, ji ėmė suktis ratu. Tikriausiai nežinojo, iš kurios pusės lėkė kulkos. Mes stovėjome greta Mikos ant kalvelės, tas šviesiaplaukis ir šefas už kelių žingsnių dešinėje, už jų – Arnė. Medžiokliai kaip įbesti spoksojo pro žiūronus. Bet ir plika akimi buvo matyti, kad moteris, kurios šauksmai virto nežmonišku klyksmu, rodė į pamiškę.

Tokios formuluotės dar niekada nevartojau ir tikriausiai niekada daugiau nebevartosiu, bet šiuokart niekaip be jos neišsiversiu: negalėjau patikėti savo akimis. Taip, nepatikėjau savo akimis, kai pamačiau, kas tenai kruta. Tai buvo Serioža. Bet Serioža nei šokinėjo, nei šoko, nei vertėsi kūliais. Serioža vargais negalais važiavo moterišku dviračiu. Matėsi, kaip jo letenos dažnai nuslysta nuo pedalų, man atrodė, žvėris tuojau nugrius arba versis per vairą. Nelygi buvo miško paklotė. Serioža sėdėjo ant balnelio ir mynė iš paskutiniųjų. Gaila, kad tuo metu nedirstelėjau į greta stovinčiuosius. Tik kai pasigirdo šūvis, pamačiau išblyškusį Arnę, kaip tik tuo metu šefas prisidėjo prie peties šautuvą ir iššovė, paskui – ir vėl šviesiaplaukis, pagaliau dar ir Mika.

Tada Arnė sušuko ir nulenkė šefo šautuvo vamzdį žemyn. Nors pagalbos besišaukianti moteris stovėjo ne pačioje ugnies linijoje ir per tą laiką pranyko viržiuose – dėl prarasto dviračio, kaip netrukus sužinojome, ji nualpo, – šaudyti buvo neatsakinga. Kilo grumtynės, kuriomis pasinaudojęs pasiskolinau Mikos žiūronus. Todėl aš, matyt, buvau paskutinis, kuris matė Seriožą. Jis visom keturiom dūmė į mišką, ten pradėjęs risnoti ristele ir pranykęs tarp eglių.

Kas paskui vyko tarp medžiotojų, tikriausiai nereikia nė pasakoti. Laimei, jų šūkalionių objektas buvo ne tiek lokio vikrumas, kiek hierarchijos nesilaikymas ir Arnės įsikišimas. Jie net tą moteriškę pamiršo. Tik kai ji ir vėl išniro iš viržių, nuskubėjo jai į pagalbą.

Ji buvo jaunesnė, nei aš maniau. Pamačiusi savo dviratį – seną „Wanderer“ markės modelį – jį pasileido taip aimanuoti, kad net širdį draskė. Iš priekinio rato liko aštuoniukė su styrančiais stipinais. Kulka sutrupino užpakalinio rato guolį. Tačiau kraujo dėmių aplinkui niekur nesimatė.

Moteriai, atvažiavusiai rinkti mėlynių, jie bruko į delną Suomijos markes tol, kol toji nutilo. Sunkų dviratį Arnė nunešė į sunkvežimį ir nuvežė moterį namo. Šefui teko įsisprausti ant galinės sėdynės tarp Mikos ir savo tiesioginių varžovų, šviesiaplaukių snaiperių – Tanja juos stebėjo veidrodėlyje, bet savo sėdynės nepatraukė į priekį nė per centimetrą.

Kai kitą rytą atidavėme Arnei epo kambario raktus, padėkojome ir atsisveikinome, suomiai jau buvo išvykę, beje, dviem taksi: Mika ir šefas – vienu, šviesiaplaukis – antru. Arnė tai traktavo kaip Mikos pranašumą. Mat per medžioklės varžybas kilęs priešiškumas tarp šefo ir ligšiolinės jo dešinės rankos atvėrė Mikai geras perspektyvas, tad šiam, nors ir buvo kitaip planuota, lokio medžioklė vis dėlto apsimokėjo. Uogų rinkėja, Arnės nuomone, buvo ganėtinai patepta, kad tylėtų. Bet jeigu ji ir nelaikytų liežuvio už dantų, tai visai tikėtina, niekas jos pasakojama istorija nepatikėtų.

Arnė pažadėjo mums pranešti, kai tik ką nors sužinos apie Seriožos likimą. Tačiau iš Arnės niekada nieko, deja, nebegirdėjau.

Žinoma, klausiu savęs: kodėl visa tai aprašinėju tik dabar, praėjus šešeriems metams po tos atmintinos medžioklės? Per tą laiką pamiršau daug smulkmenų, pradedant rašytojų namuose sutiktų poetų vardais, mūsų išsinuomoto automobilio marke, tiksliomis kainomis ir baigiant mūsų kelionės maršrutu. Be to, gali būti, kad Estija per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė ir mano pasakojimas jau tapo istorinis. Kad ir kaip ten būtų, pasikeitė ne tik mano gyvenimas. Mūsų visų gyvenimas per pastaruosius metus tapo kitoks. O tai tikriausiai – galbūt, galbūt – ir yra ta priežastis, kodėl aš pagaliau išdrįsau parašyti istoriją apie Estiją.

Versta iš: Ingo Schulze. Handy. Dreizehn Geschichten in alter Manier. Berlin-Verlag, Berlin 2007

Leena Krohn. Regimybė

2026 m. Nr. 4 / Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa / Leena Krohn (g. 1947) – ko gero, ryškiausia suomių literatūros žvaigždė. Gausioje kūryboje, kuriai priklauso romanai, knygos vaikams, novelės, eseistika, rašytoja nagrinėja žmogiškumo…

Vladimir Nabokov. Lolita

2026 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Garsiausias Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“ į lietuvių kalbą verstas du kartus, bet tik iš rusų kalbos, o dabar turime naują vertimą iš anglų.

Anton Hansen Tammsaare. Naujasis Pragarinis iš Peklogalos

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

Hermann Broch. Vergilijaus mirtis

2026 m. Nr. 1 / Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius / Jau senokai, nuo 2016 m., žinomas vertėjas Alfonsas Tekorius ruošėsi pateikti lietuvių skaitytojui unikalų pasaulinės romanistikos istorijoje austrų rašytojo Hermanno Brocho romano…

Władysław Reymont. Maištas

2025 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas / Władysławas Reymontas (1867–1925) – lenkų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Debiutavo laikraštyje „Myśl“ (1892 m. gruodžio 15 d.) apsakymu „Kūčios“.

Saki. Atvertos durys

2025 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / „Metų“ skaitytojai jau yra įsidėmėję rašytoją slapyvardžiu SAKI – 2018 m. gruodžio numeryje publikavome jo novelę „Sredni Vaštar“ – žymiausią Saki kūrinį…

Jayde Will. Penkios novelės

2025 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas / Jayde’as Willas (g. 1978) – amerikiečių rašytojas, vertėjas iš lietuvių, latvių, estų kalbų. Praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pabaigoje atvykęs į Estiją studijuoti Tartu universitete, vėliau gyveno ir dirbo Vilniuje.

Andrea Tompa. Namai

2025 m. Nr. 7 / Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa / Rašytoja ir teatro kritikė Andrea Tompa gimė 1971 m. Transilvanijos Koložvare. Studijavo vengrų filologiją ir slavistiką. Daug metų redagavo žurnalą apie teatrą, parašė monografijų…

Aleš Šteger. Neverendas

2025 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – slovėnų rašytojas, poetas, redaktorius, leidėjas. Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų autorių. Puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams…

Ruth Rendell. Šviesus rytojus

2025 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis / Ruth Rendell (1930–2015) – viena populiariausių ir išradingiausių anglų detektyvinių romanų autorių.

Gerhard Meier. Borodino

2025 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Borodino“ yra vadinamosios…

Oskar Wöhrle. Baldamusas ir jo nuotykiai

2025 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Oskaras Wöhrle (1890–1946) autobiografiniame romane „Baldamusas ir jo nuotykiai“ pasakoja savo šeimos istoriją. Elzasas tuo metu priklausė Vokietijai, o kraštui grįžus į Prancūzijos…

Kjell Askildsen. Mintis, kuri ima ir išvaduoja

2008 m. Nr. 4

Iš norvegų k. vertė Alma Ločerytė

Kjellis Askildsenas gimė 1929-aisiais. Tai – vienas ryškiausių Norvegijos prozininkų, visuotinio pripažinimo sulaukė paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje už minimalistinių novelių stiliaus meistriškumą.

Debiutavo 1953 m. novelių rinkiniu „Paskui palydėsiu tave iki pat namų“ („Heretter følger jeg deg helt hjem“), 1955 m. išleido pirmąjį romaną „Ponas Leonardas Leonardas“ („Herr Leonard Leonard“). Šių kūrinių tema – išsilaisvinimas iš priespaudos institucijų: iš tėvų, krikščionybės ir seksualinės moralės.

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio K. Askildseno kūryba įgavo vėlyvojo modernistinio egzistencializmo pobūdį – novelių rinkinys „Kulisai“ („Kulisser“, 1966), romanas „Aplinka“ („Omgivelser“, 1969).

Pastaruosius du dešimtmečius K. Askildsenas publikuoja tik novelių knygas: „Už nieką – nieko“ („Ingenting for ingenting“, 1982), „Paskutiniai Tomo F. užrašai visuomenei“ („Thomas F´s siste nedtegnelser til almenheten“, 1983), „Mintis, kuri ima ir išvaduoja“ („En plutselig frigjørende tanke“, 1987), „Didžiulis plynas kraštovaizdis“ („Et stort øde landskap“, 1991), „Tesalonikų šunys“ („Hundene i Tessaloniki“, 1996). Novelės dažniausiai vaizduoja nutrūkstančius žmonių ryšius, negebėjimą bendrauti, patiriamą vienatvę ir nusivylimą. Novelių sintaksinės konstrukcijos nesudėtingos, rašymo maniera – konstatuojanti, registruojanti. Emocinis žodžių krūvis tikslus. Labai mažai meninių raiškos priemonių. Jo minimalistiniam stiliui būdingas pasikartojimas kelių atributų (cigaretė, vyno butelis, akiniai), nejučiomis įgyjančių metoniminę funkciją.

GYVENU RŪSYJE; kad ir ką sakyčiau – visais požiūriais esu nusivažiavęs.

Kambaryje – tik vienas langas ir tik viršutinė jo dalis aukščiau šaligatvio, todėl išorinį pasaulį matau iš apačios. Tas pasaulis nėra beribis, bet dažnai jaučiu jį esant gana didelį.

Praeivių, einančių šaligatviu mano gatvės puse, matau tik kojas ir apatinę kūno dalį, bet, pragyvenęs čia ketverius metus, beveik kiekvienu atveju žinau, kam kas priklauso. Taip yra dėl to, kad judėjimas menkas – gyvenu beveik pačiame aklagatvio gale.

Esu nekalbus žmogus, bet, pasitaiko, kalbuosi pats su savimi. Mano manymu, tada pasakau viską, kas turėtų būti pasakyta.

Vieną dieną stovėdamas prie lango pamačiau gatve praslenkančią namo savininko žmonos apatinę kūno dalį ir ūmai pasijutau toks vienišas, kad nusprendžiau išeiti į lauką.

Apsiaviau, apsivilkau paltą ir dėl visa pikta į kišenę įsikišau skaitymo akinius. Paskui išėjau. Gyvenimas rūsyje turi tą privalumą, kad aukštyn lipi pailsėjęs, o grįždamas pavargęs – leidiesi žemyn. Tai bene vienintelis privalumas.

Buvo šilta vasaros diena. Nuėjau į skverą prie seniai apleistos gaisrinės, kur, vyliausi, man niekas netrikdys ramybės. Bet vos spėjau atsisėsti, priėjo mano amžiaus senolis ir atsisėdo šalia, nors laisvų suoliukų aplinkui buvo kiek tik nori. Iš namų išėjau todėl, kad pasijutau vienišas, bet visai ne dėl to, jog man būtų reikėję su kuo nors pasikalbėti, tiesiog norėjau paįvairinti laiką. Sėdėdamas ėmiau nerimauti, kad jis gali mane užšnekinti, net pagalvojau, jog reikia atsistoti ir nueiti, bet kur galėjau eiti – juk buvau nutaręs ateiti kaip tik čia. Tačiau jis nepratarė nė žodžio, ir tai buvo taip malonu, jog nusiteikiau geranoriškai. Net pamėginau vogčiomis žvilgtelėti į jį. Jis tai pastebėjo, nes tarė:

– Atleiskite, kad sakau, bet atsisėdau čia vildamasis, jog niekas netrikdys man ramybės. Jei norite, galiu, žinoma, persėsti.

– Sėdėkite, – apstulbęs pasakiau.

Pajutau jam pagarbą ir, suprantama, daugiau į jį nežvilgčiojau. Tuo labiau – nekalbinau. Apėmė keistas jausmas: tarsi būčiau ne vienišas ir tarsi paprasčiausiai būtų savotiškai gera.

Jis dar pasėdėjo kokį pusvalandį, paskui iš lėto atsistojo, pasisuko į mane ir tarė:

– Ačiū. Sudie.

– Sudie.

Tada nuėjo nepaprastai dideliais žingsniais, irdamasis rankomis, lyg būtų ėjęs per miegus.

Kitą dieną tuo pačiu laiku, ne, gal kiek ankstėliau, vėl susiruošiau į skverą. Iš pirmo žvilgsnio tarytum ir visai natūralu po to, kai buvau apie jį tiek visko prisigalvojęs ir prisifantazavęs; na, vargu ar tai buvo, kaip sakoma, laisvas pasirinkimas.

Jis atėjo, pamačiau iš tolo, atpažinau iš eigasties. Tą dieną irgi buvo laisvų suoliukų, ir aš įtemptai laukiau, ar jis atsisės šalia manęs. Dėdamasis, kad jo nepastebiu, žvelgiau, savaime aišku, į kitą pusę, o jam atsisėdus, apsimečiau, kad jis man visai nerūpi. Jis taip pat dėjosi, jog nekreipia į mane dėmesio; situacija buvo mažumėlę neįprasta: kažkoks neplanuotas (ne)susitikimas. Turiu prisipažinti, nebuvau tikras, ar norėjau, kad jis prabiltų, kaip ir po pusvalandžio nebuvau tikras, ar man eiti pirmam, ar laukti, kol jis nueis. Tiesą pasakius, netikrumo jausmas manęs tarsi ir nekamavo – juk bet kuriuo atveju galėjau likti ant suoliuko. Bet nežinia, kodėl man atėjo į galvą, kad jis lyg ir pranašesnis už mane ir todėl apsispręsti buvo lengva. Atsistojau ir, pirmą kartą pažvelgęs į jį, tariau:

– Sudie.

– Sudie, – atsakė žiūrėdamas tiesiai į akis. Tam žvilgsniui nebuvo ko prikišti.

Nuėjau ir toldamas nesilioviau spėliojęs, kaip jis apibūdintų mano eigastį, ir iškart pajutau, kaip sukaustė kūną, o kojos pasidarė it medinės. Reikia prisipažinti, jog susierzinau.

Tą vakarą stovėdamas prie lango neturėjau į ką žiūrėti, tada ir sumaniau: jeigu jis ateis kitą dieną, ką nors pasakysiu. Net sugalvojau, kokią padarysiu įžangą, vėliau galbūt užsimegs pokalbis. Luktelėsiu apie penkiolika minučių ir, nežiūrėdamas į jį, pasakysiu: „Mums laikas pradėti kalbėtis.“ Tik tiek, ne daugiau. Tada jis galės atsakyti arba ne, o jei tylės, pakilsiu ir tarsiu: „Man būtų geriau, jeigu jūs ateityje sėstumėtės ant kito suoliuko.“

Tą vakarą prisigalvojau visokių dalykų, kuriuos pasakyčiau, jei pokalbis užsimegztų, bet daugelį atmečiau kaip neįdomius ir visai nereikšmingus.

Kitą rytą pabudau neramus ir apimtas abejonių, net pagalvojau, ar nelikti namie. Ano vakaro sumanymo ryžtingai atsisakiau; jeigu ir nueičiau, tikrai nieko nesakyčiau.

Nuėjau. Į jį nežiūrėjau. Man dingtelėjo į galvą mintis, kad gana keista, jog jis visuomet pasirodo maždaug po penkių minučių, kai aš ateinu, – tarsi būtų stovėjęs netoliese ir mane sekęs. Aha, pamaniau, aišku, jis gyvena kur nors prie gaisrinės ir stebi mane pro langą.

Ilgiau laužyti galvos neprireikė, nes jis staiga prabilo. Turiu prisipažinti, kad tai, ką išgirdau, nuteikė nemaloniai.

– Atleiskite, – tarė, – jeigu jūs neprieštarausite, gal mums jau laikas pradėti kalbėtis.

Atsakiau, bet ne iš karto:

– Gal. Jeigu turėtume ką pasakyti.

– Nežinote, ar turite ką pasakyti?

– Tikriausiai esu vyresnis už jus.

– Galimas daiktas.

Daugiau nieko nesakiau. Jaučiau apmaudą dėl savotiško susikeitimo vaidmenimis. Juk tai jis pradėjo pokalbį, ir po galais dar mano žodžiais, tad aš atsakiau taip, kaip įsivaizdavau jį atsakant. Tarytum aš būčiau jis, o jis – aš. Nemalonu. Norėjau eiti. Bet, priverstinai sutapatintas su juo, nenorėjau jo įskaudinti ar dar blogiau – įžeisti.

Praėjo gal valandėlė ir jis prašneko:

– Man aštuoniasdešimt treji.

– Vadinasi, mano teisybė.

Praėjo dar valandėlė.

– Ar žaidžiat šachmatais? – paklausė jis.

– Tai buvo seniai.

– Dabar jau beveik niekas nežaidžia šachmatais. Visi, su kuriais aš esu žaidęs, mirę. – Mažiausiai prieš penkiolika metų, – kalbėjau toliau.

– Paskutinis mirė šią žiemą. Beje, kaip tik šis praradimas nėra jau toks didelis, mat žaidėjas nebebuvo guvaus proto. Visada laimėdavau prieš jį anksčiau nei po dvidešimties ėjimų. Bet žaidimas suteikdavo jam šiokio tokio džiaugsmo, manau, kad tai buvo jo paskutinis džiaugsmas. Gal jūs jį ir pažinojote.

– Ne, – skubiai tariau, – nepažinojau.

– Na tebūnie jūsų reikalas.

Visiškai jam pritariau ir norėjau tai pasakyti, bet mintyse jau buvau jį teigiamai įvertinęs už nebaigtą klausimą.

Jaučiau, kaip jis pasisuko ir ėmė į mane žiūrėti. Taip jis prasėdėjo ilgai, man pasidarė nejauku, tada iš palto kišenės išsiėmiau akinius ir užsidėjau juos. Medžiai, pastatai ir suoliukai priešpriešiais – viskas išnyko rūke.

– Jūs – trumparegis? – po valandėlės paklausė jis.

– Ne, – atsakiau, – priešingai.

– Noriu pasakyti – jums reikia akinių, kad matytumėte tai, kas toli.

– Ne, priešingai. Man keblu matyti tai, kas arti.

– Mat kaip.

Daugiau nieko nesakiau. Kai pajutau, kad jis nusisuko, įsidėjau akinius į palto kišenę. Jis taip pat daugiau nieko nesakė, ir kai man pasirodė, jog išbuvau čia gana ilgai, atsistojau ir mandagiai atsisveikinau:

– Dėkui už pokalbį. Iki pasimatymo.

– Iki pasimatymo.

Tą dieną nužingsniavau tvirčiau, bet kai grįžau namo ir atsikvėpiau, ėmiau vėl fantazuoti apie būsimą mūsų susitikimą. Vaikščiodamas iš kampo į kampą vaizdavausi pasakysiąs jam visokių nederamų dalykų, taip pat vieną kitą įmantrybę; nesusilaikysiu ir truputį nepasipuikavęs prieš jį, bet tik todėl, kad manau jį esant man lygų.

Tą naktį prastai miegojau. Kol buvau dar toks jaunas, jog tikėjau, kad ateitis pateiks daug netikėtumų, dažnai irgi prastai miegodavau, bet tai buvo prieš daug metų, kai dar iki galo, noriu pabrėžti, kai dar kaip reikiant nebuvo aišku, jog mirties valandą visai nesvarbu, kokį nugyvenai gyvenimą – gerą ar blogą. Taigi prastas tos nakties miegas mane ir nustebino, ir sukėlė nerimą. Juk nebuvau ko nors kenksmingo suvalgęs – tik kelias virtas bulves ir dėžutę sardinių; po tokios vakarienės daugybę kartų esu puikiai išsimiegojęs.

Kitą dieną jis vėlavo beveik penkiolika minučių; buvau beprarandąs viltį – neįprastas jausmas: turėti viltį, kurią gali prarasti. Bet jis atėjo.

– Laba diena, – pasisveikino.

– Laba diena.

Paskui valandėlę nepratarėme nė žodžio. Gerai žinojau, ką pasakysiu, jei pauzė užsitęs, bet aš norėjau, kad pirmas prabiltų jis, taip ir atsitiko:

– Jūsų žmona… ar dar ji gyva?

– Ne, nebėra, jau seniai, aš ją, galima sakyti, pamiršau. O jūsų?

– Prieš dvejus metus. Šiandien.

– O, išeitų – gedulo diena.

– Na taip. Su netektimi reikia susitaikyti. Bet aš neinu prie jos kapo pažymėti tos dienos, jeigu jūs tai turėjote galvoje. Kapas – kažkokia velniava. Atleiskit. Nelabai gerai parinktas žodis.

Neatsakiau.

– Atleiskit, jei jus įskaudinau, – tarė jis. – Tikrai to nenorėjau.

– Neįskaudinote.

– Puiku. Juk galbūt jūs net ir religingas žmogus, ką gali žinoti. Turėjau seserį, kuri tikėjo amžinu gyvenimu. Tik pamanykit, kaip gerai apie save galvojo!

Man ir vėl dingtelėjo į galvą mintis, kad jis tiesiog išsako mano replikas, ir lyg apdujęs pagalvojau, jog aš viską tik įsivaizduoju, o apskritai jo čia nėra ir iš tiesų kalbuosi pats su savimi. Matyt, dėl to apdujimo aš ir uždaviau visiškai neapgalvotą klausimą:

– Kas gi jūs iš tikrųjų esate?

Laimė, jis atsakė ne iš karto, ir aš spėjau klausimą truputį sušvelninti:

– Jūs ne taip supratote. Iš tiesų kalbuosi ne su jumis. Man tiesiog kilo kažkokia mintis.

Pastebėjau, kad jis žvilgtelėjo į mane, bet šį kartą akinių neišsitraukiau. Pasakiau:

– Beje, nenorėčiau, kad jūs manytumėte, jog turiu įprotį klausinėti tokių dalykų, į kuriuos nėra atsakymo.

Sėdėjome ir tylėjome. Ta tyla neteikė ramybės; labiausiai norėjau eiti. Po dviejų minučių, pagalvojau, jeigu dar per dvi minutes jis nepratars nė žodžio, – eisiu. Mintyse pradėjau skaičiuoti sekundes. Jis nepratarė nė žodžio, ir aš pakilau sekundės tikslumu. Tuo pačiu metu atsistojo ir jis.

– Ačiū už pokalbį, – padėkojau.

– Jums taip pat. Dabar tik ir trūksta, kad panorėtumėte sužaisti šachmatais.

– Vargu, ar tai suteiktų jums daug džiaugsmo. Be to, juk jūsų varžovai turi įprotį numirti.

– Taip, taip, iš tiesų, – atsakė, ir staiga pasirodė, kad mintimis jis ne čia, bet kažkur kitur.

– Iki pasimatymo, – tariau.

– Iki pasimatymo.

Grįžęs jaučiausi labiau nei paprastai nuvargęs; turėjau prigulti. Po valandėlės garsiai ištariau: „Esu senas žmogus. O gyvenimas – ilgas.“

Kai rytą atsibudau, lijo. Per maža pasakyti, kad nusivyliau. Bet kai vidurdienį lietus nesiliovė, supratau, kog vis tiek eisiu į skverą. Kitaip negalėjau. Ir nebūtinai dėl to, kad ir jis gali ateiti, tikrai ne dėl to. Tik štai, jeigu jis ateitų, aš noriu, aš privalau ten būti. Kai per lietų sėdėjau ant to šlapio suoliuko, net vyliausi, kad jis neateis; sėdėdamas vienui vienas nuo lietaus pažliugusiame skvere, jaučiausi tarsi apnuogintas, praradęs bet kokią gėdą.

Bet jis atėjo – nagi, ar nesakiau! Atvirkščiai nei aš, jis vilkėjo juodą, beveik iki žemės lietpaltį. Atsisėdo.

– Priešgyniaujate orui, – tarstelėjo.

Savaime suprantama, jis tik pakomentavo, bet dėl minčių, kurios sukosi mano galvoje prieš jam ateinant, man tai pasirodė ne visai korektiška. Nieko neatsakiau. Pajutau, kaip subjuro nuotaika, gailėjausi atėjęs. Be to, mane perlijo, paltas slėgė pečius; ilgiau pasilikti būtų buvę kone juokinga, todėl pasakiau:

– Išėjau įkvėpti truputį gryno oro, bet pavargau. Esu senas žmogus. – Ir kad jis neimtų per daug pūstis, pridūriau: – Kiekvienas turi savo įpročius.

Jis nieko neatsakė, tai buvo absurdiška, bet mane provokavo. Manęs nesušvelnino po ilgos pauzės ištarta jo frazė:

– Jums nelabai patinka žmonės, o gal klystu?

– Nepatinka žmonės? – atitariau. – Ką jūs turite galvoje?

– Na, taip paprastai sakoma. Neketinau jūsų kamantinėti.

– Savaime aišku, žmonės man nepatinka. Ir, savaime aišku, patinka. Būtumėt paklausęs, ar man patinka katės ar ožkos, na kad ir drugiai, bet žmonės… Beje, aš beveik nieko nepažįstu.

Taip prasitaręs tučtuojau pasigailėjau, bet, laimė, jis įsidėmėjo ne tai.

– Nieko sau, – tarė. – Ožkos ir drugiai!

Pajutau, kad jis nusišypsojo. Turiu prisipažinti, be reikalo aikštijausi, todėl ir pasakiau:

– Jeigu jūs pageidaujate apibendrinančio atsakymo į keisto pobūdžio klausimą, tai man išties labiau nei žmonės patinka ir ožkos, ir drugiai.

– Dėkui, bet aš jau seniai supratau esmę. Jei dar išdrįsiu ko nors jūsų paklausti, stengsiuosi tiksliau suformuluoti klausimą.

Tai buvo ištarta maloniai, ir nė kiek neperdedu sakydamas, jog pasigailėjau priešgyniavęs vien dėl to, kad buvo apėmusi prasta nuotaika. Ir todėl, kad pasigailėjau, ištariau tai, ko tučtuojau vėl pasigailėjau:

– Atleiskit, tačiau man beveik tik žodžiai ir likę. Atleiskit.

– Na ką jūs. Kaltas aš. Nereikėjo pamiršti, kas jūs.

Nustėrau – jis žino, kas aš? Ateidavo čionai dėl to, kad žino, kas aš? Susijaudinęs ir sutrikęs nevalingai įbrukau ranką į palto kišenę išsitraukti akinių.

– Ką norėjote tuo pasakyti? – pratariau. – Ar jūs mane pažįstate?

– Taip. Nors vargu, ar tai – pažintis. Esame anksčiau susitikę. Kai atsisėdau čia pirmą kartą, to nežinojau. Pamažu supratau, jog esu kažkada jus matęs, bet iki vakardienos neprisiminiau kur. Ir štai jūs kažką pasakėte, ir staiga man paaiškėjo, kada ir kur teko su jumis susidurti. Bet jūs manęs neatsimenate?

Atsistojau.

– Ne.

Pažiūrėjau jam į veidą. Nežinau, ar apskritai buvau jį kada nors matęs.

– Aš buvau… esu buvęs jūsų teisėjas.

– Jūs… jūs…

Daugiau pasakyti neturėjau ko.

– Būkit malonus, atsisėskit.

– Esu perlytas. Ak, štai kaip. Jūs buvote… tai buvote jūs. Štai kaip. Na ką gi, viso gero, man reikia eiti.

Nuėjau. Atsitraukiau negarbingai, tačiau buvau sukrėstas, ėjau sparčiai, kaip nebuvau ėjęs jau daugelį metų, o grįžęs namo vargais negalais išsinėriau iš kiaurai perlyto palto ir kritau tiesiai į lovą. Pašėlusiai daužėsi širdis, ir aš tvirtai nusprendžiau daugiau niekada į skverą neiti.

Bet po valandėlės pulsas pasidarė lygus, ramiai rikiavosi ir mintys. Susitaikiau su savo reakcija: tai, ką slėpiau, iškilo į dienos šviesą ir mane pribloškė, štai ir viskas. Suprantama.

Atsikėliau ir buvau patenkintas bent jau dėl to, kad jaučiausi visiškai atsipeikėjęs. Priėjau prie lango ir garsiai ištariau: „Jis mane vėl pamatys.“

Kitą dieną nusigiedrijo, pasidarė smagiau, o paltas, galima sakyti, buvo visai išdžiūvęs. Nuėjau į skverą kaip visada tuo pačiu laiku: jis neturi pastebėti manyje nieko neįprasta, kad galėtų jaustis pranašesnis.

Tačiau, kai priėjau prie suoliuko, jis jau sėdėjo, vadinasi, neįprastai elgėsi jis.

– Laba diena, – pasisveikino.

– Laba diena, – atsakiau ir, kad pagriebčiau jautį už ragų, nedelsdamas pridūriau: – Maniau, kad jūs šiandien neateisite.

– Bravo, – pasakė jis, – vienas nulis jūsų naudai.

Atsakymas mane tenkino. Jis buvo lygus man.

– Ar dažnai jausdavotės kaltas? – paklausiau.

– Nesuprantu.

– Ar būdamas teisėju dažnai jausdavote kaltę? Juk jūsų profesija – nustatyti kitų kaltę.

– Mano darbas – pritaikyti kažkieno priimtą įstatymą, kuriame apibrėžiama, kas yra pažeidimas, o kas – ne.

– Mėginate pasiteisinti? Nėra reikalo.

– Kaltas nesijausdavau. Bet dažnai jausdavausi bejėgis prieš sustabarėjusius įstatymus. Kaip jūsų atveju.

– Žinoma, juk nesate prietaringas.

– Ką turite galvoje? – paklausė jis.

– Tik prietaringi žmonės mano, kad gydytojo užduotis – prailginti mirtimi paženklintų žmonių kančias.

– Šit kaip, suprantu. Bet ar jūs nebijote, kad, legalizavus numarinimą iš gailesčio, gali atsirasti piktnaudžiavimų?

– Savaime aišku, piktnaudžiauti negalima. Antraip, numarinimas tampa numarinimu, nužudymu.

Jis neatsakė; dirstelėjau į jį: vyriškis atrodė paniuręs ir užsisklendęs. Tikrai nežinojau, ar jis paniuro dėl to, ką aš pasakiau, ar jo tiesiog tokia mina – to negali žinoti, – juk aš niekada nesu kaip reikiant į jį įsižiūrėjęs. Dabar panorau ištaisyti šį savo aplaidumą ir įdėmiai pažvelgti; padariau tai atvirai: atsisukau ir įsistebeilijau į jo profilį; bent tiek galėjau sau leisti matydamas žmogų, nuteisusį mane kalėti daugelį metų. Net išsiėmiau iš palto kišenės akinius ir užsidėjau; jų nė nereikėjo, nes ir taip gerai mačiau, bet staiga pajutau norą išprovokuoti jį. Aš nepratęs taip akiplėšiškai spoksoti į žmogų, todėl akimirką pasijutau kaip nesavas; jausmas buvo savotiškas, bet anaiptol nebjaurus. Ir kai vieną kartą pažeidžiau savo įprastą elgesį, nustebau, kad kilo noras vėl pažeisti. Pratrūkau juokais, pirmą sykį po daugelio metų; tai tikriausiai atrodė bjauriai. Kaip ir buvo galima laukti, jis nežiūrėdamas į mane rėžė:

– Man nesvarbu, iš ko juokiatės, bet neatrodo, kad jums būtų linksma. Nors gaila. Šiaip jau esate protingas žmogus.

Tai beregint sušvelnino mūsų santykius, be to, ir truputį mane sugėdino, tad, nukreipęs žvilgsnį nuo pikto jo profilio, atsakiau:

– Jūsų teisybė. Tai nepanašu į juoką.

Daugiau jo pamaloninti nenorėjau.

Sėdėjome tylėdami; galvojau apie savo varganą gyvenimą, ir mane apėmė melancholija. Įsivaizdavau teisėjo namus su patogiais krėslais ir daugybe knygų.

– Jūs tikriausiai turite namų šeimininkę?

– Taip. Kodėl klausiate?

– Tik bandau įsivaizduoti į pensiją išėjusio teisėjo gyvenimą.

– O, nėra kuo ypatingai girtis. Vargina neveiklumas, ilgos, tuščios dienos.

– Taip, laikas tiesiog nejuda.

– O juk tik jis ir tėra likęs.

– Laikas, kuris prailgsta galbūt dėl ligų, tos jį dar labiau prailgina, ir štai galas. Kai jis priartėja, pagalvojame: koks beprasmis gyvenimas.

– Na jau, beprasmis…

– Beprasmis.

Paskui mudu nepratarėme nė žodžio. Netrukus pakilau, nors ir jaučiausi be galo vienišas; nenorėjau su juo dalytis melancholija.

– Sudie, – tariau.

– Sudie, daktare.

Melancholija žadina sentimentalumą, todėl be ironiškos gaidelės ištartas žodis „daktare“ nuvilnijo per mano krūtinę šilta banga; skubiai apsisukau ir nuėjau. Dar neišėjęs iš skvero, ten ir tada supratau, kad noriu mirti. Nenustebau; gal tik truputį nusistebėjau, jog nenustebau. Ir kaipmat melancholijos ir sentimentalumo lyg nebūta. Pristabdžiau žingsnį; jaučiau vidinę ramybę, turėjau lėčiau viską daryti.

Grįžęs namo ir vis dar jausdamas absoliučią ramybę, susiradau popieriaus ir voką. Ant voko užrašiau: „Mane nuteisusiam teisėjui.“ Paskui atsisėdau už staliuko, kur paprastai valgau, ir pradėjau rašyti šią istoriją.

Šiandien nuėjau į skverą paskutinį kartą. Mane buvo apėmęs savotiškas jausmas, sakytum, kažkoks pasididžiavimas; gal dėl neįprasto džiugesio, kurį patyriau aprašęs savo ankstesnius susitikimus su teisėju; bet gal veikiau dėl to, kad nė akimirką nebuvau suabejojęs savo sprendimu.

Kai atėjau, jis ir šiandien jau sėdėjo. Atrodė susikrimtęs. Pasisveikinau maloniau nei visada ir man tai išėjo visai natūraliai. Jis nužvelgė mane lyg įsitikindamas, ar rimtai.

– Na, gal ši diena jums geresnė? – paklausė jis.

– Taip, man ji gera. O jums?

– Ačiū, pakenčiama. Tai galbūt nebemanote, kad gyvenimas – beprasmis?

– O ne, žinoma, visiškai beprasmis.

– Hm. Niekada negalėčiau susitaikyti su tokia mintimi.

– Na jau. Pamiršote savisaugos instinktą, tai – galingas instinktas, pražudęs daugybę protingų sprendimų.

Jis neatsakė. Neketinau ilgai sėdėti, todėl po valandėlės tariau:

– Mes jau nebesusitiksime. Šiandien atėjau atsisveikinti.

– Šit kaip? Labai gaila. Išvykstate?

– Taip.

– Tikiuosi, kad nepasirodysiu įkyrus sakydamas, kad man trūks šių susitikimų.

– Gražu iš jūsų pusės.

– Laikas prailgs.

– Ant daugelio kitų suoliukų sėdi irgi vieniši vyrai.

– O, jūs puikiai suprantate, ką norėjau pasakyti. Ar galiu paklausti, kur išvykstate?

Sakoma, kad žmogus, kuris žino, jog per dvidešimt keturias valandas mirs, nesivaržo daryti ką tik panorėjęs, bet tai netiesa; net ir tada žmogus negeba daryti to, kas prieštarauja jo prigimčiai, savajam „ego“. Nors, atvirai ir nuoširdžiai jam atsakydamas, tikrai nebūčiau elgęsis ne pagal savo prigimtį, bet iš anksto buvau nusprendęs neatskleisti jam kelionės tikslo: kodėl turėčiau gąsdinti – juk jis, galima sakyti, buvo mano vienintelis artimasis, kurį palieku. Tačiau ką atsakyti?

– Jums bus pranešta, – galų gale ištariau.

Jis nustebęs sukluso, bet nieko nepasakė. Tik įkišo ranką į vidinę kišenę ir išsitraukė piniginę. Kiek paieškojęs įteikė man vizitinę kortelę.

– Ačiū, – padėkojau ir ją įsidėjau į kišenę.

Jaučiau, kad man reikia eiti. Pakilau. Atsistojo ir jis. Padavė ranką. Aš ją paspaudžiau.

– Laimingai, – tarė.

– Ir jums. Sudie.

– Sudie.

Nuėjau. Man atrodė, kad jis nebeatsisėdo, bet pasižiūrėti neatsisukau. Apie nieką ypatinga negalvodamas ramiai žingsniavau namų link. Manyje kažkas šypsojosi. Grįžęs į rūsį, valandėlę pastovėjau prie lango, žiūrėjau į tuščią gatvę, paskui atsisėdau už staliuko baigti šios istorijos. Prie voko pritvirtinsiu teisėjo vizitinę kortelę.

Jau baigiau, tuoj sulankstysiu lapus ir įdėsiu į voką. O dabar, prieš pat išvykstant, dabar, prieš man atliekant vienintelį neatšaukiamą veiksmą, kurį geba padaryti žmogus, galvoje sukasi viena vienintelė, viską nustelbdama, mintis: kodėl gi šito jau seniai nepadariau?

Versta iš: Kjell Askildsen. EN PLUTSELIG FRIGJŲRENDE TANKE. Forlaget Oktober A. S., Oslo, 1998

John Fante. Paklausk dulkių

2008 m. Nr. 3

Iš anglų k. vertė Saulius Repečka

Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, klasikas, iki šiol skaitytojų vertinamas už savitą kūrybinį braižą bei atvirumą. Pasakojimo stiliumi, pasaulėjauta ir subtiliu humoru neretai primena kitą JAV rašytoją imigrantą Williamą Saroyaną.
Pradėjo rašyti 1929 m. Pirmasis romanas „Palūkėk pavasario, Bandini“ pasirodė 1938 m. – juo pradėta vadinamoji Arturo Bandinio romanų serija, kuriai dar priklauso „Kelias į Los Andželą“, „Paklausk dulkių“ ir „Banker Hilo svajonės“, paskutinis autoriaus romanas, paskelbtas 1982 m.
1955 m. rašytojas susirgo diabetu, 1978 m. dėl ligos komplikacijų apako. Toliau kūrė diktuodamas savo žmonai Joyce.
J. Fante labiausiai išpopuliarino pusiau autobiografinis romanas „Paklausk dulkių“ (1939). Atviraširdis ir vaikiškai naivus knygos herojus Arturas Bandinis primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą.
2006 m. romanas „Paklausk dulkių“ ekranizuotas.

Charleso Bukowskio pratarmė

Buvau jaunas, badmiriavau, girtuokliavau ir mėginau būti rašytoju. Dažniausiai skaitydavau Los Andželo viešojoje bibliotekoje miesto centre, bet nė viena knyga nesisiejo nei su manimi, nei su aplinkinėmis gatvėmis, nei su mane supančiais žmonėmis. Man atrodė, kad visi žaidžia žodžiais, o tie, kurie nesugeba išspausti beveik nieko dora, laikomi puikiais rašytojais. Savo kūryboje jie supynė subtilumą, amato gudrybes bei formą, ir ta kūryba buvo skaitoma, jos buvo mokoma, ją prarydavo ir perduodavo kitiems. Tai buvo patogus išradimas – paprastutė ir apdairi Žodžio Kultūra. Kad patirtum riziką, aistrą, turėjai skaityti ikirevoliucinės Rusijos rašytojus. Pasitaikydavo išimčių, bet taip negausiai, kad skaitymas netrukus pasibaigdavo ir likdavo tik spygsoti į eilių eiles be galo nuobodžių knygų. Šių dienų rašytojai, nors jiems už pečių glūdi amžių patirtis, nepasinaudojo savo pranašumu ir ne kažin ką tepasiekė.

Traukydavau iš lentynų knygą po knygos. Kodėl niekas nieko neišstena? Kodėl neišrėkia?

Užeidavau į kitus bibliotekos skyrius. Religijos skyrius tebuvo didžiulis liūnas – bent man. Užsukau pas filosofus. Čia aptikau kelis kandžius vokiečius, jie mane pradžiugino, bet neilgam. Griebiausi matematikos, tačiau aukštoji matematika niekuo nesiskyrė nuo religijos – nuvarvėjo nuo manęs kaip vanduo nuo žąsies. Atrodė, kad to, ko man reikia, niekur nėra.

Išmėginau geologiją ir ji mane sudomino, bet galiausiai domesys išblėso.

Radau knygų apie chirurgiją ir man jos patiko – žodžiai buvo nauji, o iliustracijos nuostabios. Ypač mielai įsiminiau gaubiamosios žarnos operacijos aprašymą.

Paskui nustūmiau šalin chirurgiją ir grįžau į didžiąją salę, pilną romanų ir apsakymų autorių. (Turėdamas užtenkamai pigaus vyno, į biblioteką niekada nekeldavau kojos. Bibliotekoje būti smagu tada, kai neturi ko gerti ar valgyti, kai tave medžioja nuomojamo kampo šeimininkė, tikėdamasi atgauti laiku nesumokėtą nuomą. Bibliotekoje bent jau gali pasinaudoti tualetu.) Ten sutikau nemažai kitų valkatų, daugelis jų miegodavo užsikvempę ant knygų.

Aš vis vaikštinėdavau po didžiąją salę, vis traukydavau knygas iš lentynų, perskaitydavau kelias eilutes, kelis puslapius ir padėdavau jas atgal.

Sykį išsiėmiau knygą, atverčiau ir štai ji – toji. Mažumėlę pastovėjau, paskaičiau. Paskui lyg žmogus, miesto šiukšlyne atradęs aukso grynuolį, nusinešiau ją prie stalo. Eilutės lengvai ritosi per puslapį, skambėjo sklandžiai. Kiekvieną eilutę maitino jos pačios energija, o ją vijosi kita, panaši. Puslapiui formą suteikė pati kiekvienos eilutės substancija, į ją įsirėžė jausmas. Štai pagaliau atsirado žmogus, kuris nebijojo emocijų. Humoras ir skausmas buvo sumišęs su neprilygstamu paprastumu. Knygos pradžia man atsivėrė kaip pribloškiantis stebuklas.

Turėjau skaitytojo pažymėjimą. Paėmiau knygą į namus, nusinešiau į savo kambarį, įsiropščiau į lovą ir įnikau skaityti, paskutinis puslapis dar buvo toli, bet aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Pasiklausk dulkių“, ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą. Perskaičiau „Pasiklausk dulkių“ ir bibliotekoje pasiieškojau kitų Fante’s knygų. Radau dvi: „Raudonasis dagas“ ir „Palūkėk pavasario, Bandini“. Jos buvo neką prastesnės, parašytos drąsia ranka ir iš širdies.

Taip, Fante padarė man milžinišką įtaką. Perskaičiau šias knygas ir netrukus susimečiau gyventi su moterimi. Ji buvo dar baisesnė girtuoklė už mane, mudu ne sykį nuožmiai riejomės ir aš dažnai jai šaukdavau: „Nevadink manęs šunsnukiu! Aš – Bandinis, Arturas Bandinis!“

Fante buvo mano dievas, o aš žinojau, kad dievus reikia palikti ramybėje, nevalia belstis į jų duris. Tačiau mielai paspėliodavau, kur jis galėjo gyventi ties „Angel’s Flight“ funikulieriumi1, ir vaizdavausi, kad jis ten tebegyvena. Kone kasdien eidavau prošal ir svarstydavau, ar tai tas pats langas, pro kurį iššliaužė Kamila? Ar tos pačios viešbučio durys? Ar tas pats vestibiulis? Nežinojau to.

Po trisdešimt devynerių metų aš vėl perskaičiau „Pasiklausk dulkių“. Tai yra perskaičiau šiais metais, ir knygos, kaip ir kitų Fante’s kūrinių, vertė nesumenko, bet šis – man arčiausiai prie širdies, todėl, kad jame pirmąkart atradau magiją. Be „Raudonojo dago“ ir „Palūkėk pavasario, Bandini“, autorius yra išleidęs „Gyvenimo pilnatvę“ ir „Vynuogės draugiją“. Šiuo metu Fante rašo naują romaną „Banker Hilo svajonės“.

Kad ir pasikeitusiomis aplinkybėmis, šiais metais aš pagaliau susipažinau su šiuo rašytoju. Daug ką būtų galima papasakoti apie Johną Fante. Tai – baisios sėkmės ir baisios lemties istorija, istorija apie retą ir tikrą drąsą. Kada nors ji bus pagarsinta, bet turbūt jis nenorėtų, kad aš ją atskleisčiau čia. Tenoriu pasakyti, jog Fante’s žodžiai nesiskiria nuo jo gyvenimo – stiprūs, geri, šilti.

Tai tiek. Dabar ši knyga – jūsų.

Charles Bukowski, 79 06 05

Pirmas skyrius

Sykį naktį sėdėjau ant lovos viešbučio kambary Banker Hilo rajone, pačiame Los Andželo vidury. Tai buvo svarbi mano gyvenimo naktis, mat turėjau apsispręsti dėl viešbučio. Arba susimoku, arba nešdinuosi lauk – taip buvo parašyta raštely, kurį po mano durimis pakišo šeimininkė. Sunkus klausimas, vertas ypatingo dėmesio. Išsprendžiau jį užgesindamas šviesą ir atsiguldamas į lovą.

Rytą nubudęs pamaniau, kad turėčiau daugiau mankštintis, ir išsyk kelis kartus gulėdamas atsilenkiau. Paskui stojau valytis dantų, pajutau kraujo skonį, pamačiau rausvai nudažytą dantų šepetėlį, prisiminiau reklaminius skelbimus ir tariau sau: eisiu ir išgersiu kavos.

Nuėjau į restoraną – kur visada vaikščiodavau – atsisėdau ant kėdės prie ilgo bufeto ir užsisakiau kavos. Skoniu ji labai priminė kavą, bet nebuvo verta nė skatiko. Sėdėdamas surūkiau porą cigarečių, perskaičiau Amerikos lygos bokso varžybų rezultatus, skrupulingai vengdamas Nacionalinės lygos rezultatų, ir man buvo malonu sužinoti, kad Džo DiMagio tebegarsina Italijos žmones, nes jo komanda pirmauja Amerikos beisbolo lygoje.

Didis smūgiuotojas, tas DiMagio. Išėjau iš restorano, atsistojau prieš įsivaizduojamą metėją ir uždirbau taškų išmušęs kamuoliuką už aikštės ribų. Nužingsniavau gatve „Angel’s Flight“ funikulieriaus link, svarstydamas, ką man tądien veikti. O veikti nebuvo ko ir aš nusprendžiau pasivaikščioti po miestą.

Nupėdinau Oliv gatve pro purviną pageltusį daugiabutį, kuris nuo praėjusios nakties rūko tebebuvo drėgnas kaip sugeriamasis popierius, ir pagalvojau apie savo draugus Etę ir Karlą – jie buvo iš Detroito ir tame name gyveno. Prisiminiau, vieną vakarą Karlas sudavė Etei, mat ji laukėsi kūdikio, nors jis nenorėjo jo. Tačiau kūdikis gimė, ir nieko čia nebepridursi. Prisiminiau jų buto vidų, ten tvyrantį pelių bei dulkių kvapą ir seną moterį, karštą popietę sėdinčią koridoriuje, seną moterį dailiomis kojomis. Ten dirbo liftininkas, palūžęs žmogus iš Milvokio, atrodydavo, kad jis šaiposi iš tavęs kaskart, kai tik ištardavai reikiamo aukšto numerį, tarsi būtum elgęsis kaip paskutinis liurbis rinkdamasis konkretų aukštą, tas liftininkas lifte visuomet turėdavo padėklą sumuštinių ir kokį nors bulvarinį žurnalą.

Pasukau Oliv gatve, pro žmogžudysčių istorijom prakvipusius namus nusileidau nuo kalvos, nužingsniavau Filharmonijos auditorijos link, prisiminiau, čia lankiausi su Helena ir mudu klausėmės Dono kazokų choro, man jis įgriso ir dėl to susipešėme, prisiminiau, kuo Helena tądien vilkėjo – balta suknele, ir kaip man, kai tą suknelę paliečiau, nutirpo strėnos. Ak, ta Helena – bet ji ne čia.

Atsidūriau Penktosios ir Oliv gatvių sankryžoje – ten nuo didžiulių tramvajų bildesio linko ausys, o degalais pradvisusiame ore palmės, atrodė, liūdėjo, juodas grindinys tebebuvo drėgnas nuo praėjusios nakties rūko.

Priešais „Baltimorės“ viešbutį nužingsniavau palei geltonų taksi eilę, visi jų vairuotojai snaudė, išskyrus vairuotoją prie pagrindinių durų, šie vaikinai ir jų informacijos klodai man kėlė nuostabą, aš prisiminiau, mudviem su Rosu vienas jų pasakė mums rūpimą adresą, nepadoriai pašnairavo ir nuvežė mus ne kur kitur, o į Templ gatvę, ir ką gi mes pamatėme? Abi buvo baisiai nepatrauklios, Rosas mylėjosi, aš sėdėjau svetainėje, leidau gramofoną, jaučiausi išsigandęs ir vienišas.

Praėjau pro „Baltimorės“ durininką ir išsyk juo pasibjaurėjau – geltonos juostelės, šešių pėdų ūgis, betgi išdidumas; prie šaligatvio privažiavo juodas automobilis ir iš jo išlipo vyriškis. Atrodė kaip turčius, paskui išlipo moteris, gražuolė, vilkėjo sidabrinės lapės kailinius, nuplaukė it gulbė šaligatviu ir pradingo už sukamųjų durų, aš pamaniau, ak, brolau, kad nors trupinėlį man, kad nors dienelę ir naktelę kartu, ji tikra svajonė, aš nužingsniavau toliau, o jos kvepalai liko pasklidę drėgname ryto ore.

Paskui ilgėliausiai stovėjau priešais pypkių krautuvę, ir visas pasaulis aplinkui išblėso, regėjau tik vitriną, stovėjau ir rūkiau vieną pypkę po kitos, vaizdavausi esąs didis rašytojas – štai išlipu iš didžiulio juodo automobilio su prašmatnia itališka pypke iš erikos šaknies ir lazdele, ir ji šalia, toji dama sidabrinės lapės kailiniais, ji velniškai manimi didžiuojasi. Mudu registruojamės svečių knygoje, paskui geriame kokteilius, truputį pašokame, dar išgeriame po kokteilį, aš pacituoju kelias eilutes sanskritiškai, pasaulis toks nuostabus, mat į mane, didį autorių, kas dvi minutes vis žvilgčioja kokia nors žavinga būtybė, ir aš niekaip negaliu išsisukti, turiu pasirašyti jai ant meniu, ir sidabrinės lapės mergina baisiausiai pavydi.

Los Andžele, duok man dalelę savęs! Los Andžele, ateik pas mane, kaip aš pas tave atėjau, kojomis žengdamas tavo gatvėmis, puikusis mieste, aš tave šitaip pamilau, liūdna gėlele smėlyje, puikusis mieste.

Vieną dieną, kitą dieną ir dar vieną dieną – biblioteka su didžiais vyručiais lentynose, senis Dreizeris, senis Menkenas2, visi jie ten, ateidavau jų aplankyti, sveiks, Dreizeri, sveiks, Menkenai, sveiks, sveiks, čia yra vietos ir man, mano raidė B, B lentyna, aš Arturas Bandinis, kelią Arturui Bandiniui, jo knygai palikit vietos. Atsisėsdavau prie stalo ir paprasčiausiai įsižiūrėdavau ten, kur bus mano knyga, štai ten, prie Arnoldo Beneto, ne kažin kas iš to Arnoldo Beneto, bet aš ketinu lyg ir pakylėti B raidę, senis Arturas Bandinis, vienas tų vyručių, kol prieis kokia mergina ir grožinės literatūros skyriuje pasklis kvepalų aromatas, ir aukštakulnių kaukšėjimas sutrikdys mano šlovės monotoniją. Didi diena, didi svajonė!

Tačiau viešbučio šeimininkė, žilaplaukė, teberašė man raštelius, ji buvo iš Bridžporto, Konektikuto, jos vyras pasimirė ir ji liko viena pasaulyje, moteriškė niekuo nepasitikėjo, negalėjo sau to leisti, kaip man pati pasakė, ir liepė man susimokėti. Mano įsiskolinimas augo lyg valstybės skola, aš privalėjau išsikraustyti arba susimokėti, viską iki paskutinio cento, penkias savaites vėluodamas, dvidešimt dolerių, o jei nesumokėsiu, ji pasiimsianti mano lagaminus, bet aš neturėjau nė vieno lagamino, turėjau tik nedidelį lagaminėlį, kartoninį ir netgi be diržo, nes diržas ant mano pilvo prilaikė kelnes, tik anoks čia prilaikymas, mat nedaug iš tų kelnių buvo likę.

– Ką tik gavau savo agento laišką, – pasakiau šeimininkei. – Mano agentas Niujorke. Jis rašo, kad pavyko dar kai ką mano parduoti. Nerašo kur, bet sako, kad dar kai ką pardavė. Taigi nesirūpinkit, ponia Horgreivs, nesinervinkit. Po dienos kitos susimokėsiu.

Tačiau ji netikėjo tokiu melagiu kaip aš. Iš tikrųjų tai buvo ne melas, veikiau noras, tik ne melas, o gal net ir ne noras, galbūt tai buvo faktas, ir aš jį sužinoti galėjau tik sekdamas paštininką, įdėmiai sekdamas, patikrindamas paštą, kurį jis išdėlioja ant stalo vestibiulyje, ir tiesiai šviesiai paklausdamas, ar jis ką nors turi Bandiniui. Tačiau per tame viešbutyje praleistą pusmetį man nebuvo reikalo klausti. Jis pamatydavo mane ateinant ir visada linktelėdavo arba papurtydavo galvą prieš man prasižiojant – tris milijonus kartų papurtė ir vieną kartą linktelėjo.

Sykį atėjo gražus laiškas. Ak, aš gaudavau daug laiškų, bet tik šis buvo gražus, jis atėjo rytą ir rašantysis man pranešė, kad perskaitė „Šunelio juoką“ ir juo susižavėjo. Pone Bandini, laiške rašė, jei esu kada nors sutikęs genijų, tas genijus – jūs. Rašė Leonardas, puikus italų kritikas, nors niekas jo nežinojo kaip kritiko, tai buvo paprastas žmogus iš Vakarų Virdžinijos, bet puikus žmogus ir kritikas, deja, jis mirė. Kai mano laiškas oro paštu pasiekė Vakarų Virdžiniją, jis jau buvo miręs, ir jo sesuo grąžino man laišką. Ji taip pat parašė gražų laišką, pati buvo neprasta kritikė, pasak jos, Leonardas mirė nuo džiovos, bet iki gyvenimo galo jautėsi laimingas, prieš išmušant paskutiniajai atsisėdo lovoje ir parašė man apie „Šunelio juoką“: ne gyvenimas, o svajonė, iš gyvenimo su svajone, bet labai svarbia. Leonardas, dabar jau miręs, – tai šventasis padangėse, lygus tarp dvylikos apaštalų.

Visi viešbučio žmonės perskaitė „Šunelio juoką“, visi – tą istoriją, nuo kurios mirštama verčiant puslapį, nors ji pasakojo ne apie šunį – tai išmintinga istorija, įspūdinga poezija. Ir garsus redaktorius, ne kas nors kitas, o pats Dž. K. Hekmutas, suraitęs savo vardą lyg kinišką hieroglifą, laiške parašė: puiki istorija, man garbė ją paskelbti. Šią istoriją perskaitė ponia Horgreivs, ir nuo to laiko aš jos akyse tapau kitu žmogumi. Ir pasilikau tame viešbuty, manęs neišspyrė į šaltį, nors čia atmosfera dažnai smarkiai įkaisdavo, man pagelbėjo „Šunelio juokas“. 345-ojo kambario gyventoja, ponia Greindžer, krikščionė mokslininkė (nuostabių šlaunų, tik jau pavytusių) iš Betl Kryko, Mičigano, sėdėdavo vestibiulyje laukdama mirties, o „Šunelio istorija“ grąžino ją į šį pasaulį, ir aš iš jos akių supratau, jog tai gerai, ir neklydau, bet vyliausi, kad ji pasiteiraus, ar turiu pinigų, paklaus, kaip gyvenu, tada, maniau, galėčiau paprašyti, kad ji skolon sumokėtų už tas penkias mano uždelstas savaites, bet nepaprašiau ir spragsėdamas pirštais iš pasipiktinimo nuėjau į šalį.

Viešbutis vadinosi „Alta Loma“. Jis buvo pastatytas ant šlaito atvirkštine aukštų tvarka, jo viršūnė buvo sulig Banker Hilo rajono kalva ir pastatas leidosi palei ją žemyn, taigi pirmas aukštas buvo gatvės lygyje, dešimtas – dešimtimi aukštų žemiau. Jei gyvenai 862 kambaryje, turėdavai lipti į liftą ir leistis aštuonis aukštus žemyn, o užsinorėjęs patekti į sandėlį, leisdavaisi ne žemyn, bet kildavai aukštyn – vienu aukštu aukščiau už pirmą aukštą.

Ak, ta meksikietukė! Visąlaik apie ją galvodavau, savo meksikietukę. Bet aš neturėjau meksikietukės, nors jų buvo pilnos gatvės, nuo jų liepsnojo Plaza bei kinų kvartalas ir, kaip man įprasta, jos buvo mano, štai toji ir štai ana, juk kurią nors dieną, kai gausiu dar vieną čekį, šitai taps tikrove. O kol kas – laisvė, aplink sukiojosi actekų, majų princesės, peonų merginos – Didžiajame turguje, Dievo Motinos bažnyčioje, aš net nuėjau į mišias jomis pasigrožėti. Pasielgiau šventvagiškai, bet tai vis geriau, nei apskritai neiti į mišias, ir rašydamas motinai laišką į Koloradą galėjau nemeluoti. Miela mama, praėjusį sekmadienį buvau mišiose. Didžiajame turguje neva netyčiom užkliudydavau princeses. Ir ta proga jas užkalbindavau, nusišypsodavau ir atsiprašydavau. O gražuolės labai nudžiugdavo, kai pasielgdavau kaip džentelmenas, tik paliesdavau jas ir nešdavausi prisiminimą apie tai į savo kambarį – ten dulkėjo mano rašomoji mašinėlė ir savo urvelyje tupėjo peliukas Pedras juodomis akutėmis žvelgdamas į mane tais svajonių ir godų laikais.

Peliukas Pedras buvo geras peliūkštis, bet niekada neprijunko, nesileido lepinamas ir mokomas. Išvydau jį pirmąkart įžengęs į kambarį, tai nutiko tą smagią dieną, kai „Šunelio juokas“ buvo skelbiamas tuometiniame rugpjūčio numeryje. Kaip greit praėjo penki mėnesiai! Tądien atvažiavau į miestą autobusu iš Kolorado su šimtu penkiasdešimt dolerių kišenėje ir dideliais planais mintyse. Tuo laiku buvau susikūręs savo filosofiją. Vienodai mylėjau ir žmones, ir gyvūnus, Pedras buvo ne išimtis, tačiau pabrango sūris, Pedras susikvietė visus draugus, jų prigužėjo pilnas kambarys, taigi turėjau liautis rodęs gerą širdį ir šerti juos duona. Nors duonos jie nemėgo. Aš juos išlepinau ir jie pasklido visur šmirinėti, visi, išskyrus Pedrą – šis asketas pasitenkino grauždamas senos Gideono biblijos lapus.

Ak, ta pirmoji diena! Ponia Horgreivs atvėrė mano kambario duris, ir štai tau – raudonas kilimas ant grindų, ant sienų paveikslai su Anglijos provincijos peizažais, šalia dušas. Kambarys buvo šeštame aukšte, numeris 678, greta priekinės kalvos pusės, mano langas buvo viename lygyje su žaliu šlaitu ir man nereikėjo rakto, mat langas būdavo nuolatos praviras. Pro šį langą pirmąsyk išvydau palmę, mažiau kaip už šešių pėdų ir, suprantama, pagalvojau apie Verbų sekmadienį3, Egiptą bei Kleopatrą, tačiau palmės šakos buvo pajuodavusios, nusėtos karbono monoksido dėmėmis – pluta aptrauktas kamienas kilo iš Trečiosios gatvės tunelio, duso nuo dulkių bei smėlio, vėjo nešamo iš Mohavio ir Santa Anos dykumų.

Miela mama, rašydavau namo į Koloradą. Miela mama, reikalai aiškiai taisosi. Mieste apsilankė žinomas leidėjas, mudu kartu papietavom ir pasirašėm sutartį dėl kelių mano apsakymų, bet nevarginsiu tavęs pasakodamas visas smulkmenas, miela mama, nes žinau, kad tavęs nedomina rašymas, kaip, žinau, ir tėtės, bet iš rašymo randasi puiki sutartis, tik ji neįsigalios dar du mėnesius. Todėl atsiųsk man dešimt dolerių, mama, atsiųsk penkis, miela mama, nes redaktorius (pasakyčiau jo vardą, bet žinau, kad tavęs nedomina tokie dalykai) pasišovęs įtraukti mane į didžiausią savo projektą, kokį tik yra rengęs.

Mielai mamai ir mielam Hekmutui, garsiajam redaktoriui, būdavo skirta dauguma mano laiškų, galima sakyti, visi. Senis Hekmutas, tas rūsčiaveidis, per vidurį perskirtais plaukais, garsusis Hekmutas, apsiginklavęs rašikliu it kardu, ant mano sienos kabėjo jo nuotrauka su panašiu į kiniškus rašmenis parašu. Sveiks, Hekmutai, sakydavau, Jėzau, kaip sekasi rašyti! Paskui stojo skurdžios dienos, ir Hekmutas gaudavo nuo manęs ilgus laiškus. Dieve, pone Hekmutai, man kažkas atsitiko – pradingo senas garas ir aš nebegaliu rašyti. Ką manote, Hekmutai, gal tai dėl klimato? Prašom pasakyti savo nuomonę. Pone Hekmutai, ar aš rašau ne prasčiau už Folknerį? Prašom pasakyti savo nuomonę. Ką manote, pone Hekmutai, ar dėl to gali būti kaltas seksas, nes, pone Hekmutai, nes, nes, ir aš jam viską išklojau. Papasakojau apie šviesiaplaukę, kurią sutikau parke. Papasakojau, ko griebiausi ir kaip šviesiaplaukė atsidavė. Visą istoriją apsakiau, bet tai buvo netiesa, tai buvo kvailas melas – nors buvo bent šis tas. Juk aš rašiau, palaikiau ryšį su didžiu žmogumi, ir jis man visada atsakydavo. Na ir šaunus vyriokas! Atsakydavo tuoj pat, didis žmogus atsiliepdavo išgirdęs apie talentu apdovanoto žmogaus sunkumus. Niekas negaudavo tiek daug iš Hekmuto laiškų, niekas, tik aš, nešdavausi juos į lauką, perskaitydavau ir išbučiuodavau. Stovėdavau priešais Hekmuto nuotrauką ir plūsdavau ašaromis sakydamas, kad šįkart jis neprašovė, užtiko grynuolį, Bandinį, Arturą Bandinį, mane.

Skurdžios ryžto dienos. Štai kur tinkamas žodis – ryžtas. Arturas Bandinis pasiryžęs nutverti sėkmę, sėdėjo priešais rašomąją mašinėlę ištisas dvi dienas iš eilės, bet nepasisekė: ilgiausias karšto, tvirto ryžto pliūpsnis gyvenime – ir nė vienos tinkamos eilutės, tik du žodžiai, vis kartojami per visą puslapį, viršuje ir apačioje, palmės šakos, palmės šakos, palmės šakos, žūtbūtinis mano mūšis su palmės šakomis, ir palmė nugalėjo, štai siūbuoja po dangaus mėlyne, saldžiai girgžda po mėlynu dangum. Palmė nugalėjo po dviejų dienų kovos, aš išropojau pro langą ir atsisėdau medžio papėdėj. Ėjo laikas, akimirka po akimirkos, ir aš užmigau, o mažos rudos skruzdėlytės šėlo tarp mano kojų plaukų.

Antras skyrius

Tada man buvo dvidešimt. Velniai griebtų, sakydavau, džiaukis gyvenimu, Bandini. Turi dešimt metų knygai parašyti, taigi nesuk galvos, eik į gatves, vaikščiok, ragauk gyvenimo. Tavo bėda – gyvenimo nepažinimas. Dieve šventas, ar tu supranti, kad dar nesi pažinęs moters? O taip, esu, o taip, ir ne vieną. O ne, nesi. Tau reikia moters, tau reikia nusimaudyti, reikia gero staigaus spyrio, tau reikia pinigų. Sako, tai kainuoja dolerį, prašmatniose vietose, sako, du doleriai, bet Plazoje – doleris, puiku, bet tu juk neturi dolerio, ir dar vienas dalykas, baily, net ir turėdamas dolerį ten neitum, mat sykį Denveryje išpuolė galimybė, bet ja nepasinaudojai. Ne, baily, tu išsigandai ir dabar tebebijai, ir džiaugiesi, kad neturi dolerio.

Bijo moters! Cha, ir tai – didis rašytojas! Kaipgi jis gali rašyti apie moteris, jei niekada nepažino moters? Ak, tu šlykštus apsimetėli, apgavike, nieko nuostabaus, kad negali rašyti! Net ir „Šunelio juoke“ nerasi moters. Nenuostabu, kad tai – ne meilės istorija, kvaily, bjaurus mokinuk.

Parašyti meilės istoriją, paragauti gyvenimo.

Pinigai atėjo paštu. Ne, ne čekis iš galingojo Hekmuto, ne vekselis iš „The Atlantic Monthly“ ar „The Saturday Evening Post“. Tik dešimt dolerių, tik laimės pažadas/pinigai. Juos atsiuntė mano motina: kažkokie pigūs pasidarė draudimo polisai, Arturai, išmainiau juos į grynuosius, tai tavo dalis. Bet štai dešimt dolerių – vienas ar kitas rankraštis, bent kas nors parduota.

Dėkis juos į kišenę, Arturai. Nusiprausk veidą, susišukuok plaukus, kuo nors pasikvėpink, kol spoksai į veidrodį ieškodamas žilų plaukų. Nes tave slegia rūpesčiai, Arturai, tave slegia rūpesčiai, dėl to ir plaukai žyla. Tačiau neatsirado nė vieno žilo, nė plaukelio. Taip, bet kas tai kairei akiai? Ji atrodo bespalvė. Atsargiai, Arturai Bandini, nežiūrėk įsitempęs, atmink, kas nutiko Tarkingtonui, atmink, kas nutiko Džeimsui Džonsui.

Neblogai, stoviu vidury kambario, šnekuosi su Hekmuto nuotrauka, neblogai, Hekmutai, iš to išeis nebloga istorija. Kaip aš atrodau, Hekmutai? Ar tau retsykiais neparūpsta, Herr Hekmut, kaip aš atrodau? Ar retsykiais tari sau: įdomu, ar jis gražus, tas vaikis Bandinis, nuostabiojo „Šunelio juoko“ autorius?

Sykį Denveryje buvo panaši naktis kaip ši, tik aš Denveryje dar nebuvau joks autorius, stovėjau štai taip kambaryje ir kūriau planus, ir tai buvo pragaištinga, nes visą laiką galvojau apie Švenčiausiąją Mergelę ir kartojau negeisk svetimo moters – sunkiai dirbanti mergina liūdnai papurtė galvą ir man teko savo užmačias pamiršti, tačiau tai buvo seniai ir šiąnakt viskas pasikeis.

Išlipau pro langą ir šlaitu pakilau ant Banker Hilo rajono kalvos viršūnės. Kokia naktis mano nosiai, kokia šventė mano nosiai, uodžiau žvaigždes, uodžiau gėles, uodžiau dykumą ir dulkes, snaudžiančias ant Banker Hilo kalvos viršūnės. Miestas plytėjo išsiskleidęs kaip Kalėdų eglė, žiburiavo raudonomis, žaliomis ir mėlynomis šviesomis. Sveiki, seni namai, dailučiai hamburgeriai, dainuojantys pigiose kavinėse, ten dainuoja ir Bingas Krosbis. Ji bus man švelni. Ne tokia, kaip mano vaikystės mergaitės, mano jaunystės merginos, mano studijų universitete merginos. Jos mane gąsdino, jos buvo drovios, atstumdavo mane, bet manoji princesė neatstums – ji supras. Ji taip pat patyrė panieką.

Štai žingsniuoja Bandinis, neaukštas, bet solidus, jis didžiuojasi savo raumenimis, mėgaudamasis suspaudžia kumštį, jusdamas, kaip maloniai įsitempia bicepsai, absurdiškai bebaimis Bandinis, nebijantis nieko, išskyrus nežinomybę paslaptingo stebuklo pasauly. Ar mirusieji atgyja? Knygos sako „ne“, naktis šaukia „taip“. Man dvidešimt, aš pasiekiau proto amžių, tuojau leisiuosi į gatves ir ieškosiu moterų. Ar mano siela jau suteršta, ar aš turėčiau nusisukti, ar angelas saugo mane, ar motinos maldos apmalšina mano baimę, ar motinos maldos mane erzina?

Dešimt dolerių, jų pakaks sumokėti nuomą už dvi su puse savaitės, pakaks nusipirkti trejas poras batų, dvejas kelnes arba tūkstantį pašto ženklų, kad galėčiau redaktoriams siųsti savo kūrybą. Iš tikrųjų! Bet tu neturi ką siųsti, tavo talentas abejotinas, tavo talentas apgailėtinas, tu visai neturi talento ir liaukis melavęs sau diena po dienos, juk žinai, kad iš „Šunelio juoko“ nieko gero ir niekada nieko gero nebus.

Taigi žingsniuoji Banker Hilo kalva ir grūmoji kumščiu dangui, aš žinau, ką tu galvoji, Bandini. Štai tavo tėvo mintys, botagas per nugarą, karšta liepsna kaukolėj; kad tu nekaltas – tai tavo mintis: gimei skurdžius, vargšų valstiečių sūnus, sukies kaip vijurkas, nes esi skurdžius, pabėgai iš savojo Kolorado miestelio, nes esi skurdžius, klaidžioji po Los Andželo kloakas, nes esi skurdžius, tikiesi parašyti knygą ir praturtėti, mat tie, kurie tavęs nekentė ten, Kolorade, nebejaus tau neapykantos, jei parašysi knygą. Tu bailys, Bandini, savo sielos išdavikas, silpnavalis melagis priešais raudantį Kristų. Štai kodėl tu rašai, štai kodėl būtų geriau, jei tu mirtum.

Taip, tai tiesa, bet aš Bel Ere regėjau namų su dailiomis vejomis ir žaliais baseinais. Aš norėjau moterų, kurių batai buvo verti daugiau nei visas mano turtas. Aš mačiau vitrinoje Šeštojoje gatvėje golfo lazdas ir varvinau seilę trokšdamas jas pagriebti. Aš sielojausi dėl kaklaraiščio kaip šventas žmogus dėl indulgencijų. Aš žavėjausi skrybėlėmis prabangioje parduotuvėje kaip kritikai aikčioja prie Mikelandželo paveikslų.

Nusileidau „Angel’s Flight“ funikulieriaus kalno laiptais žemyn į Hilo gatvę, šimtas keturiasdešimt laiptelių, sugniaužęs kumščius, neišsigandęs jokio žmogaus, bet bijodamas Trečiosios gatvės tunelio, man eiti per jį trukdo klaustrofobija. Taip pat bijodamas aukščio, kraujo, žemės drebėjimų, bet šiaip beveik bebaimis, na, bijau nebent mirties, nebent to, kad suriksiu minioje, nebent apendicito, širdies smūgio – sėdi savo kambaryje laikydamas rankoje laikrodį, prispaudęs pirštus prie kaklo ir skaičiuoji širdies dūžius, įsiklausai į keistą burzgesį ir dūzgesį pilve. Bet šiaip – beveik bebaimis.

Štai kokia idėja dėl pinigų – tie laiptai, miestas apačioje, žvaigždės arti, atrodo, ranka paliesi, idėja „vaikinas sutinka merginą“, geras sumanymas, didelių pinigų verta idėja. Mergina gyvena aname pilkame name, vaikinas – klajūnas. Vaikinas – tai aš. Mergina alkana. Turtinga mergina iš Pasadenos nekenčia pinigų. Sąmoningai Pasadenoje paliko milijonus iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo pinigais. Graži mergina, žavinga. Puiki istorija, patologinis konfliktas. Pinigų fobijos kamuojama mergina. Froidiškas sumanymas. Ją myli kitas vaikinas, turtingas vaikinas. Aš – skurdžius. Aš sutinku varžovą. Mirtinai jį užtvatinu kandžiu sąmoju ir apkuliu kumščiais. Mergina sužavėta, ji – mano. Siūlo man milijonus. Vedu ją su sąlyga, kad ji liks vargšė. Ji sutinka. Laiminga pabaiga: mergina mane apgauna, mūsų vestuvių dieną mano vardu įkuria didžiulį patikėtosios nuosavybės fondą. Aš pasipiktinęs, bet jai atleidžiu, mat myliu ją. Gera idėja, tik kažko dar trūksta. „Collier’s“4 verta istorija.

Mieloji mama, ačiū už dešimties dolerių sąskaitą. Mano agentas skelbiasi pardavęs dar vieną mano apsakymą, šįkart – dideliam žurnalui Londone, bet, pasirodo, kol kūrinys nepaskelbtas, pinigų jie nemoka, taigi tavo atsiųsti pinigėliai man pravers visokiems mažmožiams pirkti.

Nuėjau pažiūrėti burleskų. Gavau pačią geriausią vietą, už dolerį dešimt centų, tiesiai po keturiasdešimties nušiurusių užpakalių choru – kada nors visa tai bus mano. Aš turėsiu jachtą ir mes plauksime į kruizą po Pietų jūrą. Šiltomis popietėmis jos šoks man saulėtame denyje. Tačiau maniškės bus gražios moterys, atrinktos iš visuomenės grietinėlės, besivaržančios dėl malonumų mano kajutėje. Ką gi, man tai į naudą, ši patirtis, aš turiu tikslą, šios akimirkos nusidrieks per puslapius, išvirkščioji gyvenimo pusė.

Pasirodė Lola Lintons, lydima švilpesio ir kojų trepsėjimo, įsliuogė lyg atlasinė gyvatė geidulingoji Lola Lintons, mano kūno plėšikė, jai einant pro šalį aš sukandau dantis, šie net suskaudo, aš tiesiog nekenčiau aplink susirinkusių prastuolių kiaulių, išrėkiančių savo liguistą džiugesį, kuris priklausė man.

Jei mama išgrynino polisą, vadinasi, mano seniui nekaip sekasi, ir man nederėtų čia lankytis. Kai buvau berniūkštis, man vis pasitaikydavo pamatyti Lolos Lintons nuotraukas, ir aš nekantraudamas piktindavausi, kad laikas taip lėtai šliaužia ir vaikystė nesibaigia, ilgėdavausi šios akimirkos, ir štai aš čia, ir nėmaž nepasikeičiau, nepasikeitė ir Lola Lintons, tik aš vaizdavausi save turtingą, nors buvau skurdžius.

Centrinė gatvė po vaidinimo, vidurnaktis – neono vamzdžiai ir lengvas rūkas, pigios skylės ir visą naktį dirbantys kinai. Sendaikčių parduotuvės ir filipiniečių barai, penkiolikos centų kokteilis, nenutrūkstamos linksmybės, bet aš visa tai jau mačiau, daugybę sykių, išleidau ten šitiek pinigų, gautų iš Kolorado. Aš pasijutau lyg vienišas ištroškęs žmogus, spaudžiantis taurę rankoje, ir nužingsniavau Meksikiečių kvartalo link, man buvo šleikštu, nors skausmo nejutau. Čia stovėjo Dievo Motinos bažnyčia, labai sena, jos nedegtas plytas nujuodino amžiai. Dėl sukilusių jausmų aš užeisiu į vidų. Tik dėl sukilusių jausmų. Aš nesu skaitęs Lenino, bet girdėjau jį cituojamą: religija – tai opiumas liaudžiai. Tariau sau ant bažnyčios laiptų: taaaip, opiumas liaudžiai. Aš pats esu ateistas. Esu skaitęs „Antikristą“ ir laikau jį kapitaliniu veikalu. Aš tikiu vertybių perkainojimu, pone. Bažnyčia privalo pasitraukti, tai bukų buržua, mulkių, chamų ir turgaus šarlatanų prieglobstis.

Atvėriau masyvias duris, pasigirdo tylus lyg rauda girgždesys. Virš altoriaus spragsėjo kraujo raudonumo amžinoji šviesa, nušviesdama bemaž dviejų tūkstančių metų ramybę tamsraudoniam šešėly. Tai panėšėjo į mirtį, bet aš prisiminiau ir verkiančius krikštijamus vaikus. Priklaupiau. Toks mano įprotis, tas priklaupimas. Atsisėdau. Geriau priklaupti, aštriai geliantys keliai atitraukia dėmesį nuo baisios tylos. Malda. Žinoma, viena malda – dėl sukilusių jausmų. Visagalis Dieve, dabar aš ateistas, bet ar Tu esi skaitęs Nyčę? Ak, kokia knyga! Visagalis Dieve, aš būsiu sąžiningas. Siūlau susitarti. Padaryk iš manęs garsų rašytoją ir aš atsigręšiu į Bažnyčią. Ir prašau, mielasis Dieve, dar vienos paslaugos – noriu, kad mano motina būtų laiminga. Man nerūpi mano senis, jo vynas ir sveikata, bet mano motinai – šitiek rūpesčių. Amen.

Užvėriau raudančias duris ir ant laiptų stabtelėjau, miestą lyg didžiulis baltas gyvūnas nugulė rūkas, Plaza, užpustyta baltos tylos, panėšėjo į teismo rūmus mano gimtinėje. Tačiau garsai per šią sunkenybę sklido greitai ir ryžtingai, ir aš išgirdau aukštakulnių kaukšėjimą. Pasirodė mergina. Ji vilkėjo seną žalią apsiaustą, veidą buvo įbrukusi į parištą po smakru žalią šaliką. O ant laiptų stovėjo Bandinis.

– Labas, branguti, – ji šypsodamasi pasisveikino, tartum Bandinis būtų buvęs jos vyras ar meilužis. Paskui mergina priėjo prie pirmo laiptelio ir pažvelgė į jį. – Ką apie tai manai, branguti? Ar nori su manim pasismaginti?

Drąsusis meilužis, drąsusis begėdis Bandinis.

– Nea, – atsakė jis. – Ne, ačiū. Ne šįvakar.

Ir jis nuskubėjo šalin, o ji liko spoksoti jam įkandin tardama žodžius, kurių jis bėgdamas neišgirdo. Bandinis nuėjo pusę kvartalo. Jautėsi pamalonintas. Ji bent užkalbino jį. Bent pripažino esant vyru. Jis švilpiniavo melodiją grynai iš malonumo. Vyras mieste įgyja visapusiškos patirties. Pagarsėjęs rašytojas pasakoja apie naktį, praleistą su gatvine moterim. Arturas Bandinis, garsus rašytojas, atskleidžia nuotykį su Los Andželo prostitute. Kritikų teigimu, knyga kuo puikiausia.

Bandinis (duodamas interviu prieš kelionę į Švediją): „Mano patarimas jauniems rašytojams paprastas. Siūlyčiau jiems niekada nevengti naujos patirties. Raginčiau juos nebijoti gyvenimo, drąsiai kibti jam į atlapus, pulti jį plikais kumščiais.“

Reporteris: „Pone Bandini, kaip atsirado ši knyga, už kurią buvote apdovanotas Nobelio premija?“

Bandinis: „Knygoje pasakoju apie tikrą įvykį, kurį patyriau vieną naktį Los Andžele. Kiekvienas tos knygos žodis – tiesa. Aš išgyvenau šią knygą, aš patyriau ją.“

Pakaks. Visa tai jau girdėta. Aš apsisukau ir leidausi eiti bažnyčios link. Rūkas buvo nepermatomas. Merginos neberadau. Nužingsniavau toliau – gal pasivysiu. Prie kampo ją vėl išvydau. Ji šnekėjosi su aukštu meksikiečiu. Jiedu perėjo gatvę ir įžengė į Plazą. Nusekiau paskui juos. Dieve, meksikietis! Tokios moterys neturėtų susidėti su spalvotaisiais. Nekenčiau jo – kukurūzpalaikis, sombrergalvis. Jie ėjo per Plazą po bananais, jų žingsniai aidėjo rūke. Išgirdau meksikietį juokiantis. Paskui nusijuokė mergina. Jie vėl perėjo gatvę ir nužingsniavo alėja į kinų kvartalą. Nuo rytietiškų neoninių ženklų rūkas buvo rausvas. Šalia kinų restorano jiedu pasuko prie nuomojamų kambarių ir pakilo laiptais į viršų. Name anapus gatvės viršuje vyko šokiai. Abipus mažos gatvelės išsirikiavę stovėjo taksi. Atsirėmiau į priekinį vieno automobilio sparną priešais nuomojamus kambarius ir ėmiau laukti. Prisidegiau cigaretę. Lauksiu, kol pragaras užšals. Lauksiu, kol mane nutrenks Dievas.

Praėjo pusvalandis. Ant laiptų pasigirdo žingsniai. Atsivėrė durys. Pasirodė meksikietis. Jis stabtelėjo rūke, prisidegė cigaretę ir nusižiovavo. Paskui nerūpestingai nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir nirdamas į rūką patraukė tolyn. Nagi dar nusišypsok. Pradvisęs kukurūzpalaiki, ko gi čia šypsais? Kilai iš prasilakusios prasigėrusios padermės ir tik todėl, kad nuėjai į kambarį su mūsų baltaode mergina, dabar šypsaisi? Ar manai, kad tau būtų pavykę, jei nebūčiau jai atsakęs ant bažnyčios laiptų?

Po valandėlės ant laiptų sukaukšėjo jos kulniukai ir mergina pro duris žengė į rūką. Ta pati mergina, tas pats žalias apsiaustas, tas pats šalikas. Ji pamatė mane ir nusišypsojo.

– Labas, branguti. Ar nori su manim pasismaginti?

Dabar ramiai, Bandini.

– O, – pasakiau. – Galbūt. O gal ir ne. Ką siūlai?

– Lipkim į viršų ir pamatysi, branguti.

Liaukis prunkštavęs, Arturai. Būk mandagus.

– Gal ir lipsiu, – tariau. – O gal ir ne.

– Na, branguti, lipam.

Smulkūs jos veido kauliukai, rūgštaus vyno kvapas iš burnos, baisi jos meilumo veidmainystė, akyse – pinigų alkis.

Bandinis:

– O kiek dabar kainuoja?

Ji paėmė mane už rankos ir stumtelėjo durų link, bet – švelniai.

– Lipk aukštyn, branguti. Pašnekėsim apie tai viršuj.

– Nepasakyčiau, kad aš labai degčiau noru, – pasakė Bandinis. – Aš… aš ką tik iš pašėlusio vakarėlio.

Sveika Marija, malonės pilnoji, lipu laiptais aukštyn, aš to nepakelsiu. Reikia nešdintis iš čia. Koridoriai, pradvisę tarakonai, geltona šviesa palubėj, tu pernelyg asketiškas šiam reikalui, mergina laiko mano ranką, kažkas tau negerai, Arturai Bandini, tu mizantropas, visas tavo gyvenimas pasmerktas viengungystei, tau derėtų eiti į kunigus. Aną popietę mums apie tai pasakojo tėvas O’Lyris, kalbėjo apie atsisakymo džiaugsmą, be to, ir tie pinigai – mano motinos. O Marija, pradėta be nuodėmės, melskis už mus, nusidėjėlius, – tuo metu užlipome laiptais į viršų ir dulkėtu tamsiu koridoriumi nuėjome iki galinio kambario, ten ji uždegė šviesą, ir štai mes viduje.

Kambarys buvo mažesnis už manąjį, nei kilimo, nei paveikslų, tik lova, stalas ir prausyklė. Ji nusirengė apsiaustą. Po juo vilkėjo mėlyną kartūninę suknelę. Buvo plikakojė. Nusiėmė šaliką. Nebuvo šviesiaplaukė iš prigimties. Ties šaknimis plaukai juodavo. Turėjo mažumėlę lenktą nosį. Bandinis, sėdėdamas ant lovos, nutaisė nerūpestingą veidą, lyg žmogus, žinantis, kaip reikia sėdėti ant lovos.

Bandinis:

– Gražiai čia įsikūrei.

Dieve, reikia dingti iš čia, kaip baisu.

Mergina atsisėdo šalia manęs, apsikabino rankomis, įrėmė krūtis, pabučiavo mane, bakstelėjo šaltu liežuviu į mano dantis. Pašokau ant kojų. Och, greitai ką nors sugalvok, mano prote, mano brangus prote, prašau, išvesk mane iš čia, ir daugiau taip nebeatsitiks. Nuo šiol grįšiu prie Bažnyčios. Nuo šios dienos mano gyvenimas čiurlens kaip saldus upeliukas.

Mergina atsigulė, rankas pakišo po kaklu, kojas ištiesė ant lovos. Prieš numirdamas aš dar pauostysiu alyvas Konektikute, be abejonės, ir pamatysiu švarias baltas tylias savo jaunystės bažnytėles, ganyklos aptvaro kartis, kurias pralaužiau, kad pabėgčiau.

– Žinai, – tariau, – noriu su tavimi pasikalbėti.

Ji sukryžiavo kojas.

– Aš rašytojas, – pasakiau. – Renku medžiagą knygai.

– Žinojau, kad tu rašytojas, – tarė ji. – Arba verslo žmogus, ar panašiai. Atrodai dvasingas, branguti.

– Matai, aš rašytojas. Tu man patinki, ir šiaip. Tu visai nieko. Patinki man. Bet pirmiausia noriu su tavim pakalbėti.

Ji atsisėdo.

– Ar neturi pinigų, branguti?

Pinigų – cha. Ir aš juos išsitraukiau, nediduką storą dolerių ritinėlį. Aš turiu pinigų, daug pinigų, šitie – tik lašas jūroje, nėr ką kalbėti apie pinigus, pinigai man nieko nereiškia.

– Kiek imi?

– Du dolerius, branguti.

Tai duok jai tris, atsainiai ištrauk, tarsi jie būtų nieko verti, nusišypsok ir jai paduok, nes nėr čia ką kalbėt apie pinigus, atsiras jų ir daugiau, šiuo metu mama sėdi prie lango, kalba rožinį laukdama grįžtant mano senio, bet vis tie pinigai, visada tie pinigai.

Mergina paėmė pinigus ir pakišo po pagalve. Ji pasijuto dėkinga ir jau kitaip šypsojosi. Rašytojas nori pasikalbėti. Kokios šiais laikais sąlygos? Ką ji mano apie tokį gyvenimo būdą? Ak, branguti, nekalbėkime, eikime prie reikalo. Ne, aš noriu pasikalbėti, tai svarbu, nauja knyga, medžiaga. Dažnai taip darau. Kaip tu pradėjai palaidą gyvenimą? Ak, branguti, dėl Dievo, ketini klausinėti manęs ir tokių dalykų? Bet pinigai man nieko nereiškia, sakau tau. Bet mano laikas brangiai kainuoja, branguti. Tuomet štai tau dar du doleriai. Išeina penki, Dieve, penki doleriai, o aš iš čia dar neišsinešdinau, kaip aš tavęs nekenčiu, gašlūne. Tu švaresnė už mane, nes nė nemanai nieko parduoti, tik tą varganą kūną.

Ji buvo priblokšta, ji viską leisianti. Aš galiu daryti jai ką noriu, ji net pamėgino prisitraukti mane artyn, bet ne, truputį palūkėkim. Sakau tau, kad noriu pasikalbėti. Sakau tau, pinigai man nieko nereiškia, štai dar trys, išeina aštuoni doleriai, bet tai nesvarbu. Turėk tuos aštuonis dolerius ir nusipirk ką nors gražaus. Ir tada aš spragtelėjau pirštais kaip kažką prisiminęs žmogus, kažką svarbaus, pavyzdžiui, sutartą susitikimą.

– Klausyk! – riktelėjau. – Prisiminiau. Kiek dabar valandų?

Ji smakru švelniai lietė mano kaklą.

– Nesirūpink dėl valandų, branguti. Gali pasilikti pernakt.

Svarbus žmogus, ak, taip, dabar atsiminiau, mano leidėjas, jis atskrenda šįvakar lėktuvu. Iš Berbanko, tiesiai iš Berbanko. Turiu griebti taksi ir lėkti iš čia. Iki, iki, pasilik tuos aštuonis dolerius, nusipirk ką nors gražaus, iki, iki, bėgu laiptais žemyn, bėgu šalin, mielas rūkas tarpdury apačioje, pasilik tuos aštuonis dolerius, och, gerasis rūke, regiu tave ir ateinu, o grynas ore, nuostabus pasauli, ateinu pas tave, iki, rėkiu atsisukęs į laiptus, dar pasimatysim, pasilik tuos aštuonis dolerius ir nusipirk ką nors gražaus. Aštuoni doleriai pradingsta man iš akių, o Jėzau, nutrenk mane ir pargabenk mano kūną namo, nutrenk mane ir tegu aš mirsiu kaip mulkis pagonis, be nuodėmes atleidžiančio kunigo, be Paskutinio patepimo, aštuoni doleriai, aštuoni doleriai…

Trečias skyrius

Skurdžios dienos, mėlynos padangės be menkiausio debesėlio, kasdien mėlyna dienos jūra, ja plaukia saulė. Gausybės, gausybės rūpesčių dienos, gausybė apelsinų. Valgyk juos lovoje, valgyk pietums, pasilaikyk vakarienei. Apelsinai, penki centai už tuziną. Danguje spindi saulė, jos sultys mano pilve. Japonų turguje jis, apskritaveidis, besišypsantis japonas, pamatydavo mane ateinant ir pastverdavo popierinį maišelį. Kilnus žmogus, jis duodavo man penkiolika, kartais dvidešimt apelsinų už penkiacentį.

„Ar mėgsti bananus?“ Aišku, ir jis man įbruko porą bananų. Maloni naujovė – apelsinų sultys ir bananai. „Ar mėgsti obuolius?“ Aišku, ir jis man davė obuolių. Vis šis tas naujo – apelsinai ir obuoliai. „Ar mėgsti persikus?“ Žinoma, ir aš parsinešiau rudą maišelį į savo kambarį. Įdomi naujovė – persikai ir apelsinai. Mano dantys prakando žievę, skrandyje ėmė kandžiotis ir inkšti sultys. Ten, mano pilve, buvo taip liūdna. Sklido gailios raudos ir nedideli niūrūs dujų debesėliai užgulė man širdį.

Mano pažadai nuginė mane prie spausdinimo mašinėlės. Atsisėdau priešais ją, apimtas sielvarto dėl Arturo Bandinio. Retkarčiais per kambarį nekaltai nuplaukdavo kokia nors idėja. Panaši į mažą baltą paukštytę. Ji nenorėdavo nieko pikta. Trokšdavo tik padėti man, mielas paukštelis. Bet aš ją čiuopdavau, pliekdavau klaviatūra ir ji nuo mano rankų žūdavo.

Kodėl aš toks buvau? Vaikystėje meldžiausi Šventajai Teresei prašydamas naujo parkerio. Mano malda buvo išklausyta. Aš iš tiesų gavau naują parkerį. Dabar vėl ėmiau melstis Šventajai Teresei. Meldžiu, mieloji geroji šventoji, pametėk man idėją. Tačiau ji mane apleido, visi dievai mane apleido, aš likau vienas kaip Hiuismansas5, sugniaužęs kumščius, ašarotomis akimis. Jei kas nors mane kada nors mylėjo, nors ir vabalas, nors ir pelė, tai taip pat liko praeityje. Net Pedras apleido mane už tai, kad tegalėjau jam pasiūlyti apelsino žievelių.

Galvojau apie namus, apie spagečius, plaukiojančius tirštame pomidorų padaže po parmezano kalnu, apie mamos citrininius pyragus, avienos kepsnius ir karštą duoną, ir pasijutau toks nelamingas, kad suleidau nagus sau į ranką. Pasirodė kraujas, ir man labai palengvėjo. Aš buvau menkiausias Dievo padaras, priverstas net pats save kankinti. Be abejonės, šiame pasaulyje nebuvo didesnio sielvarto nei manasis.

Apie tai turi išgirsti Hekmutas, galingasis Hekmutas, kuris savo žurnalo puslapiuose ugdo genijus. Gerbiamasis pone Hekmutai, parašiau, kai pasakojau apie garbingą praeitį, gerbiamasis Hekmutai, puslapis po puslapio, ugninis saulės kamuolys vakaruose iš lėto duso tirštose ūkanose, kylančiose nuo pakrantės.

Kažkas pabeldė į mano duris, bet aš neatsišaukiau, mat galbūt toji moteris vėl atėjo savo bjaurios nuomos. Tačiau durys atsivėrė ir pasimatė plika, kaulėta, barzdota galva. Užėjo ponas Helfrikas, mano kaimynas. Ponas Helfrikas buvo ateistas, anksčiau tarnavo kariuomenėje, bet dabar gyveno iš menkos pensijos, kurios jam vos vos pakakdavo susimokėti už gėrimus, nors jis ir pirkdavo tik pigiausią džiną. Jis amžinai vilkėdavo pilką chalatą be diržo ir sagų, ir nors dėjosi esąs drovus, iš tikrųjų jam tai buvo nė motais, todėl jo chalatas visada būdavo praskleistas, po juo styrojo vešlūs plaukai ir buvo matyti kaulai. Pono Helfriko akys buvo paraudusios, nes kiekvieną popietę, kai saulė apšviesdavo vakarinę viešbučio dalį, jis miegodavo iškišęs galvą pro langą. Kūnas likdavo viduje. Nuo pat pirmos mano gyvenimo viešbutyje dienos jis man buvo skolingas penkiolika centų, bet, daug sykių beviltiškai pamėginęs skolą atgauti, netekau vilties kada nors vėl išvysti savo pinigus. Dėl to mes liovėmės bendravę, taigi išvydęs jo galvą tarpdury – nustebau.

Jis paslaptingai pašnairavo, prispaudė prie lūpų pirštą ir papraššššššššė tylos, nors aš nepratariau nė žodžio. Norėjau, kad jis matytų mano priešiškumą ir atmintų, jog aš negerbiu pažadų nesilaikančių žmonių. Ponas Helfrikas tyliai uždarė duris ir ant kaulėtų pirštų galiukų nutipeno per kambarį, chalatas buvo plačiai praskleistas.

– Ar mėgsti pieną? – sušnabždėjo jis.

Pieną išties mėgau, taip jam ir pasakiau. Tuomet jis man atskleidė savo planą. Žmogus, kuris Banker Hilo rajone išvežiodavo pieną, buvo jo bičiulis. Kas rytą ketvirtą valandą šis žmogus sustabdydavo savo sunkvežimį prie viešbučio ir laiptais pakildavo į Helfriko kambarį išgerti džino.

– Taigi, – tarė kaimynas, – jei tau patinka pienas, tau tereikia jo įsipilti.

Papurčiau galvą.

– Tai niekinga, Helfrikai, – mane nustebino Helfriko ir pienininko draugystė. – Jei jis tavo draugas, kam tau vogti pieną? Jis geria tavo džiną. Tai kodėl jo nepaprašai pieno?

– Kad aš negeriu pieno, – atsakė Helfrikas. – Aš stengiuosi dėl tavęs.

Tai panėšėjo į mėginimą nusimesti skolos naštą. Papurčiau galvą.

– Ne, ačiū, Helfrikai. Norėčiau laikyti save doru žmogumi.

Jis gūžtelėjo pečiais ir susisiautė chalatą.

– Gerai, vaiki. Aš tik norėjau padaryti tau paslaugą.

Vėl palinkau rašyti laiško Hekmutui, tačiau beveik tą pačią akimirką pajutau pieno skonį. Po valandėlės nebegalėjau tverti savo kailyje. Prieblandoje atsiguliau ant lovos ir leidausi gundomas. Netrukus pasidaviau ir pasibeldžiau į Helfriko duris. Jo kambaryje ant grindų mėtėsi bulvariniai žurnalai, paklodės ant lovos draikėsi pajuodusios, drabužiai buvo išmėtyti po visas pakampes, o plikos pakabos ant sienų badė akis, lyg išlaužyti dantys kaukolėje. Ant kėdžių kūpsojo indai, ant palangės voliojosi sumaigytos cigarečių nuorūkos. Helfriko kambarys nesiskyrė nuo maniškio, tik čia kampe stovėjo nedidelė dujinė viryklė ir kabojo lentynos puodams bei keptuvėms. Šeimininkė jam taikė specialų nuomos tarifą, mat jis pats tvarkė ir klojo lovą, nors iš tiesų nei šio, nei ano nedarė. Helfrikas su chalatu sėdėjo ant supamosios kėdės, apie kojas pasistatęs džino butelių. Rankoje laikė dar vieną butelį ir iš jo gurkšnojo. Jis gerdavo nuolatos, dieną ir naktį, bet niekada nepasigerdavo.

– Persigalvojau, – jam pasakiau.

Ponas Helfrikas prisisėmė pilną burną džino, paskalavo gėrimą tarp žandų ir didžiai pasimėgaudamas nurijo.

– Tai juokų darbas, – pasakė jis, atsistojo ir nupėdino per kambarį prie savo padrėbtų kelnių. Akimirką pamaniau, kad ponas Helfrikas ketina skolą man grąžinti, bet jis tik paslaptingai pasirausė po kišenes ir tuščiomis rankomis grįžo prie kėdės. Šalia jos aš stovėjau.

– Prisiminiau, – tariau. – Gal galėtum man atiduoti pinigus, kuriuos paskolinau?

– Neturiu, – atsakė jis.

– Ar gali grąžinti nors dalį, tarkime, dešimt centų? – Jis papurtė galvą. – Penkiacentį?

– Aš skurdžius, vaiki.

Siurbtelėjo dar vieną gurkšnį. Iš naujo butelio, artipilnio.

– Negaliu tau duoti grynų, vaiki. Bet pasirūpinsiu, kad gautum pieno tiek, kiek nori.

Ir tada jis man viską paaiškino. Pienininkas atvyks maždaug ketvirtą. Aš turiu nemiegoti ir klausytis, kol jis pabels. Helfrikas užims pienininką mažiausiai dvidešimt minučių. Tai buvo kyšis, siekis išvengti skolos, tačiau mane kamavo alkis.

– Bet skolas reikia grąžinti, Helfrikai. Tau būtų nekas, jei imčiau reikalauti palūkanų.

– Aš atiduosiu tau skolą, vaiki, – pasakė jis. – Atiduosiu viską iki paskutinio grašio, kai tik galėsiu.

Piktai trenkęs Helfriko duris grįžau į savo kambarį. Nenorėjau būti beširdis, tačiau skolos reikalas pažengė per toli. Žinojau, kad pinta džino, kurį jis geria, kainuoja mažiausiai trisdešimt centų. Jis be vargo galėjo mažiau išgerti, kad galėtų sumokėti skolą.

Nenoriai artinosi naktis. Sėdėjau prie lango ir sukausi cigaretes iš tualetinio popieriaus skiaučių ir rupaus tabako. Šis tabakas buvo mano užgaida iš geresnių laikų. Nusipirkau jo skardinę ir gavau dovanų pypkę, pritvirtintą prie skardinės gumine juosta. Deja, pypkę pamečiau. Tabakas buvo toks rupus, kad jį vargiai galėjai rūkyti susukęs į paprastą cigarečių popierių, bet įsuktas į dvigubą tualetinio popieriaus sluoksnį, jis, stiprus ir kompaktiškas, kartais suliepsnodavo kaip cigaretė.

Naktis artinosi iš lėto, iš pradžių dvelktelėjo šaltukas, paskui stojo sutemos. Už mano lango nusidriekė didelis miestas – lyg ryškios naktinės gėlės pražydo gatvių žibintai, raudoni, mėlyni bei žali neoniniai žiburiai. Alkio nejutau, po lova turėjau daug apelsinų, ir paslaptingo krizenimo mano skrandyje priežastis buvo ne kas kita, o dideli tabako dūmų kamuoliai, ten įkalinti ir karštligiškai ieškantys, pro kur ištrūkti lauk.

Na pagaliau tai atsitiks – aš netrukus tapsiu vagimi, apgailėtinu pieno vagišiumi. Štai tau vienadienis genijus, štai tau vienos istorijos autorius – vagišius. Susiėmiau rankomis už galvos ir ėmiau linguoti pirmyn atgal. Dievo Motina. Antraštės laikraščiuose – daug žadantį rašytoją sučiupo vagiantį pieną, garsus Dž. K. Hekmuto protežė stojo prieš teismą už smulkią vagystę; aplink knibžda reporteriai, blykčioja blykstės, papasakokite mums, Bandini, kaip tai atsitiko? Ką gi, vyručiai, buvo taip: matote, iš tikrųjų aš turiu krūvą pinigų, žinote, mano rankraščius tiesiog graibsto ir taip toliau, bet aš nusprendžiau parašyti istoriją apie vaikiną, kuris pavagia kvortą pieno, ir norėjau, kad ta istorija rastųsi iš patirties, todėl taip ir atsitiko, vyručiai. Ieškokite mano parašytos istorijos laikraštyje „The Post“, aš ją pavadinau „Pieno vagis“. Palikite man adresus ir aš jums visiems atsiųsiu nemokamus egzempliorius.

Tačiau šitaip nebus, mat niekas nepažįsta Arturo Bandinio; tau skirs šešis mėnesius, tave įgrūs į miesto kalėjimą ir tu tapsi nusikaltėliu, o ką pasakys motina? Ką pasakys tėvas? Ar girdi tuos vaikinus, susibūrusius Boulderyje, Kolorade, prie degalinės, ar girdi, kaip jie žvengia iš didžiojo rašytojo, kurį sučiupo vagiant kvortą pieno? Nedaryk to, Arturai! Jei turi nors kruopelę padorumo, nedaryk to!

Pakilau nuo kėdės ir pradėjau žingsniuoti pirmyn atgal. Visagalis Dieve, suteik man jėgų! Nuslopink nusikaltėlišką potraukį. Ir staiga visas planas man pasirodė pigus bei kvailas, nes tą akimirką man šovė į galvą mintis dar kai ką parašyti laiške didžiajam Hekmutui, ir aš dvi valandas rašiau, kol suskaudo galvą. Kai pro langą pažvelgiau į didelį laikrodį ant Šventojo Pauliaus viešbučio, buvo jau beveik vienuolika. Laiškas Hekmutui išėjo labai ilgas – prirašiau dvidešimt puslapių. Perskaičiau laišką. Jis man pasirodė kvailas. Pajutau, kaip iš gėdos nukaista veidas. Dėl tokios vaikiškos nesąmonės Hekmutas mane palaikys idiotu. Surinkau lapus ir išmečiau juos į šiukšlių dėžę. Išauš rytojus ir galbūt man gims idėja, kaip parašyti apsakymą. O dabar suvalgysiu porą apelsinų ir eisiu miegoti.

Vargani buvo tie apelsinai. Sėdėdamas ant lovos suleidau nagus į jų ploną žievę. Mano kūnas įsitempė, burnoje prisikaupė seilių ir aš susigūžiau nuo minties apie šiuos vaisius. Kąsdamas geltoną minkštimą krūptelėjau it perlietas šaltu vandeniu. Ak, Bandini, tariau savo atspindžiui bufeto veidrodyje, kaip tu aukojiesi dėl meno! Juk galėtum būti pramonės kapitonas, pirklių princas, aukščiausiosios lygos beisbolo žaidėjas, pagrindinis Amerikos lygos puolėjas, vidutiniškai surenkantis 415 taškų, bet ne! Tu štai toks, šliaužioji per dienas, badaujantis genijus, ištikimas savo šventam pašaukimui. Kiek daug turi drąsos!

Gulėjau lovoje nesudėdamas bluosto. Tamsoje. Galingasis Hekmutas, ką jis apie tai pasakytų? Jis plotų rankomis, jo smarki plunksna pašlovintų mane skambiomis frazėmis. Pagaliau juk laiškas Hekmutui ne toks jau blogas. Atsikėliau, ištraukiau jį iš šiukšlių dėžės ir iš naujo perskaičiau. Puikus laiškas, atsargus ir nuotaikingas. Hekmutą jis labai pradžiugins. Jam įspūdį padarys faktas, kad aš – tas pats autorius, kuris parašė „Šunelio juoką“. Štai jums istorija! Ir aš atidariau stalčių, prikrautą žurnalo numerių su mano kūriniu. Tysodamas ant lovos darsyk laišką perskaičiau, vis nusijuokdamas iš pasakojimo sąmojingumo, su nuostaba murmėdamas, kad tai aš jį parašiau. Paskui ėmiau kūrinį skaityti garsiai, gestikuliuodamas prieš veidrodį. Kai baigiau, mano akyse žibėjo džiaugsmo ašaros, aš stovėjau priešais Hekmuto nuotrauką ir dėkojau jam už tai, kad pripažino mano talentą.

Atsisėdau prie spausdinimo mašinėlės ir tęsiau laišką. Naktis gilėjo, lapų šūsnis didėjo. Ak, kad visa kūryba eitųsi taip lengvai kaip laiškas Hekmutui! Lapų krūva augo, dvidešimt penki, trisdešimt lapų, paskui pažvelgiau į savo bambą ir išvydau riebalų ringę. Kokia ironija! Aš priaugau svorio – storėjau nuo apelsinų! Išsyk pašokau ant kojų ir kelis kartus pritūpiau. Kraipiausi, rangiausi ir raičiausi. Mane išpylė prakaitas, pasidarė sunku kvėpuoti. Ištroškęs ir išvargęs griuvau ant lovos. Dabar mielai būčiau išgėręs stiklinę šalto pieno.

Tą akimirką pasigirdo beldimas į Helfriko duris. Išgirdau jį niurnant ir kažką įsileidžiant vidun. Svečias galėjo būti tik pienininkas. Pažvelgiau į laikrodį, buvo beveik keturios. Greitai apsirengiau: kelnės, batai, kojinių ir megztinio nereikia. Koridorius buvo tuščias, atrodė grėsmingai raudonoj senos lemputės šviesoj. Žingsniavau nesislapstydamas, kaip žmogus, einantis į tualetą koridoriaus gale. Dvi inkščiančių, irzlių laiptų aikštelės ir aš atsidūriau pirmame aukšte. Raudonai ir baltai nudažytas pienvežis stovėjo mėnesienos permerktoje alėjoje šalia viešbučio sienos. Įkišau ranką į sunkvežimį ir tvirtai už kaklelių pastvėriau du pilnus kvortos talpos butelius. Spausdamas tuos kaklelius pajutau vėsą bei gardumą. Tuojau grįžau į savo kambarį ir pastačiau pieno butelius ant tualetinio staliuko. Atrodė, jie užima visą kambarį. Panėšėjo į žmones. Buvo tokie gražūs, tokie pilvoti ir sveikatingi.

Arturai, tariau, tau pasisekė! Galbūt tau padėjo motinos maldos, gal Dievas tave tebemyli, nepaisydamas to, kad susidėjai su ateistais, bet, kad ir kaip būtų, tau pasisekė.

Na, kaip senais laikais, pamaniau, ir kaip senais laikais priklaupiau, sukalbėjau maldelę – taip, kaip darydavom pradinėje mokykloje, taip, kaip namuose mane mokė mama: „Palaimink, Dieve, mus ir šias dovanas savo buvimu tarp mūsų, amen.“ Paskui sukalbėjau dar vieną maldą. Pienininkas buvo jau seniai išėjęs iš Helfriko kambario, o aš klūpėjau ir meldžiausi, kol pradėjo perštėti keliai ir į mentikaulius įsimetė maudulys, kol nebegalėjau tverti nepaskanavęs pieno.

Atsistojęs iš silpnumo susvyravau, bet man už tai, pamaniau, tuoj bus atlyginta. Išėmiau iš stiklinės dantų šepetėlį, atidariau vieną butelį ir prisipyliau sklidiną stiklinę pieno. Atsisukau ir pažvelgiau į Dž. K. Hekmuto nuotrauką ant sienos.

– Į sveikatą, Hekmutai! Valio tau!

Ir ėmiau godžiai gerti, bet staiga užspringau, man sutraukė gerklę – koks pasibaisėtinas skonis! Tokios rūšies pieno negalėjau pakęsti. Tai buvo pasukos. Išspjoviau jas, praskalavau burną vandeniu ir skubiai patikrinau kitą butelį. Jame taip pat buvo pasukos.

Versta iš: John Fante. Ask the Dust. Black Sparrow Press, Santa Rosa, 1999

1 Funikulierius Los Andželo centre. Pastatytas 1901 m.
2 Henry Louisas Menckenas (1880–1956) – garsus JAV žurnalistas, prozininkas, kritikas, satyrikas; laisvamanis.
3 Angl. Palm sunday – Palmių sekmadienis.
4 Turimas omeny 1888–1957 JAV leistas populiarus žurnalas „Collier’s Weekly“, skelbęs „prozą, faktus, sensacijas, išmonę, humorą, naujienas“.
5 Kalbama apie prancūzų rašytoją Morisą Karlą Huysmansą (1848–1907).

John Fante. Banker Hilio svajonės

2020 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su J. D. Salingeriu.

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas ir lyginamas su Jerome’u Davidu Salingeriu.

John Fante. Palūkėk pavasario, Bandini

2013 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas. Pagrindinės romano temos…

Erri De Luca. Vardan Motinos

2008 m. Nr. 2

Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė

Italų rašytojas Erri De Luca gimė 1950 m. Neapolyje. 1968 metais išvyko iš tėvų namų į Romą, kur įsiliejo į judėjimą „Lotta Continua“, tapo vienu jo vadovų. Vėliau Italijoje, Prancūzijoje, Afrikoje dirbo sunkvežimio vairuotoju, gamyklos darbininku, statybininku. Pirmoji knyga „Kažkada, kažkur“ (1989) – apie Neapolyje praleistą vaikystę. Vėliau pasirodė kitos knygos – „Actas, vaivorykštė“, „Trys arkliai“, „Dievo kalnas“. E. De Luca savarankiškai išmokęs hebrajų kalbą, verčia Senojo Testamento knygas. Dirba įvairių Italijos laikraščių apžvalgininku.
2006 m. parašyta apysaka „Vardan Motinos“ – poetiškas Motinos pasakojimas apie Kūdikio gimimo stebuklą.

Įžanga

Apie Miriam / Mariją sužinome iš Evangelijų pagal Matą ir Luką. Čia išryškinama jose paminėta detalė: moters kūne įsižiebusi gyvybė – tobuliausias gamtos slėpinys.

Vyro dalyvavimas šiame slėpinyje iš esmės yra besvoris, tik akimirkos spjūvis. Mūsų istorijoje šio akto nebus, tačiau jo stokos nepajusime.

Evangelijose neparašyta, kad jai gimdant tvartelyje būta pribuvėjos ar kitų žmonių. Tai, kas neparašyta, irgi yra pasakojimo dalis: jų nebuvo. Ji pagimdė viena. Toks yra didžiausias gimimo nakties stebuklas: vienišos motinos sumanumas, jos įžvalgi vienatvė. Tai daugiau nei žvaigždė kometa ir Trys Karaliai kupranugarių keliuose: Miriam / Marijos gimdymo išmintis.

Čia išryškinamos detalės siekiant priartėti.

Vardan Dievo Tėvo, taip prasideda kryžiaus ženklas. Vardan Motinos prasideda gyvenimas.

Prologas

Kovo mėnesio šiaurės vakarų vėjas
Gamtoje nestebina apvaisinimas vėju, kaip gėlių.
Gėlė yra mergaitės lytis,
nuskynęs ją – defloruoja.
Miriam / Marija apvaisinta angelo, įėjusio
pro atviras duris, vidudienį.
Vėjas apgaubė jos šonus
ir atrišęs diržą paliko sėklą skreite.
Ši apvaisino nepakėlusi drabužio krašto.
Per pirmąją javapjūtę skaičiavo tris mėnesius
nuo kovo mėnesio šiaurės vakarų vėjo,
ją pabučiavusio ir pavertusio
gruodžio mėnesio sūnaus įsčiomis,
tas mėnuo jai, Miriam / Marijai, žydei iš Galilėjos
buvo kislev*.

Pirmas posmas

Pasakiau jam tą pačią dieną. Negalėjau su paslaptimi likti per naktį. Visą dieną ištylėti, kad sulaužiau sąjungą. Mes buvome susižadėję. Pagal mūsų įstatymą – tai tas pats, kaip būti susituokus, nors ir gyvenome atskiruose namuose. O aš tapau nėščia.

Pasiuntinio balsas atsklido kartu su oro gūsiu. Pakilau užverti langines, vos atsistojau – mane apgaubė vėjas tarsi žydros dulkės, norėjosi užsimerkti. Kovo mėnesį Galilėjoje vėjas pučia iš šiaurės, nuo Libano ir Golano aukštumų. Jis neša gražius orus, tranko duris, išpučia jas dengiančias marškas ir jos atrodo nėščios. Su tuo vėju prieš mane stojo vyro pavidalas ir išgirdau jo balsą.

Mūsų šventojoje istorijoje angelai yra žmonių kūnais, neatskirsi. Sužinai, kad buvo atėjęs angelas tik tada, kai jis išeina. Palikęs dovaną, kartu – ir ilgesį. Net Abraomas nepažino angelų Mamrės ąžuolyne, palaikė keliauninkais. Jie palieka žodžius, kurie yra kaip sėklos, jie paverčia moters kūną žemės grumstu.

Stovėdama regėjau jį lango šviesoje. Nuleidau akis – jau buvau atsimerkusi. Esu sužadėtinė, negaliu žiūrėti vyrams į akis. Pirmas jo atsakas į mano išgąstį buvo: „Šalom, Miriam.“ Dar nespėjau surikti, pakviesti pagalbininkų, kad sulaikytų tą į kambarį įsibrovusį nepažįstamąjį, kai jo žodžiai mane sulaikė. Šalom, Miriam, tais pačiais žodžiais Juozapas kreipėsi į mane mūsų sužadėtuvių dieną. Šalom, lekha³*, tuomet atsakiau. Bet šiandien tylėjau, negalėjau išlementi nė garso. Stovėjau nebyli. Tokio priėmimo jam ir reikėjo, jis pranešė apie sūnų, kuriam skirti dideli darbai, išganymai, bet aš menkai tesiklausiau tų pranašysčių. Mano kūne, įsčiose, atsirado ertmė. Pilvo įduboje atsistojo maža nedegto molio amfora.

Manasis Juozapas, toks gražus ir tvirtas, pirštus apsilaižytum, stipriai apglėbė rankomis savo kūną, stengėsi susitvardyti, sulinko lyg paskaudus pilvui. Ši žinia jam buvo kaip viesulas, kuris kilnoja stogus. Jis ieškojo prieglobsčio kūnui, sutrikęs, ant rankų iššokusiais raumenimis. Dangstė jomis savo liesą, įtemptą pilvą, kad tik manęs nepaliestų, nesudrumstų mano ramybės, tokios priešingos jo siaubui, ir negalėjo pajudėti.

Stovėjau tiesia nugara, įkvėpta naujo vikrumo jaučiausi aukštesnė, grakštesnė per patį kūno vidurį, pilvo įduboje po šonkauliais. Ten, kur jis jautė smūgį ir jėgas sutelkusio atleto raumenų svorį, aš jaučiausi tarsi stumiama į viršų, – norėjosi šokinėti.

Išsitaršiusios plaukų sruogos krito ant jo šviesios kaktos, dengė akis. Kelis sykius meiliai perbraukusi ranka, sulyginau jam plaukus. Toks sutrikęs jis buvo dar gražesnis.

– Ką dar jis pasakė, ką? – dusdamas, delnais suspaudęs galvą, nudelbęs akis, klausė Juozapas. – Miriam, pasistenk atsiminti, labai svarbu, ką dar jis tau pranešė?

Vyrai teikia žodžiams daug reikšmės, žodžiai jiems yra viskas, kas vertingiausia. Juozapui reikėjo žodžių, kad galėtų juos įsiminti, o paskui išsakyti. Jis iškart įsivaizdavo teisinius padarinius. Apreiškimas sulaužė mūsų įžadus. Atėjus angelui, tapau nėščia iki santuokos. Todėl jam reikėjo žodžių, kad išsakytų juos susirinkime, pabandytų apginti mane nuo kaimo žmonių.

– Ką dar jis pasakė, Miriam? Meldžiu, prisimink, juk viskas įvyko tik prieš kelias valandas.

– Juozapai, buvau nustebusi, apstulbinta sambrūzdžio savajame kūne, tų šviesių mane apgaubusių dulkių, jos nenukrito ant žemės, tik ant manęs. Žiūrėk, jos dar matyti.

– Nesirūpink dulkėmis, vėliau nusipurtysi, padėk man – ką pasakysiu vyriausiesiems?

Kai tai įvyko, žiūrėjau žemyn, į suknią iki pat pėdų. Po ja mano užvertas kūnas buvo ramus kaip laukas po sniegu. Sulig angelo žodžiais tapau motina. Vyrams reikia žodžių, kad juos išsaugotų, o angelo žodžiai man buvo vėjas, leidau jam skrieti. Jis nešė žodžius ir sėklas, man užteko vienos.

Stovėjau prieš jį taip, kaip dabar prieš Juozapą. Šis sėdėjo, stojosi ir vėl sėdosi, prašė, kad atsisėsčiau, bet likau stovėti. Buvom susižadėję ir nuodėmė jau vien tai, kad vieni atsidūrėme tuose pačiuose namuose. Paprašiau leidimo pasikalbėti ir jį gavau, tačiau galvoje jaukėsi mintys, ir jau beveik vakaras. Nenorėjau sėstis. Sunėrusi rankas ant plokščio pilvo, pirštų galais liečiau odą, norėjau apčiuopti savo pasikeitusį gyvenimą. Man buvo pirmoji sukūrimo diena.

Stengiausi ką nors atsiminti, kad jį paguosčiau. Ėmiau į širdį jo baimę, jaudinausi dėl jo, tokio susikrimtusio dėl nutrauktos mūsų sąjungos sutarties.

Man nerūpėjo pasekmės, nebepriklausiau įstatymui. Mėginau atsiminti, bet jaučiau tik džiaugsmą, šventę dėl to, kad esu motina be vyro prisilietimo.

Bet kai jis taip maldavo, kažką atsiminiau: Berukha³ att’miccņl hannashģm, palaiminta esi tarp moterų. Berukha³, att’miccņl hannashģm? – jis kartojo sutrikes, suglumęs. Skaidrios ašaros krito ant jo sudiržusių, pajuodusių rankų.

– To negana, Miriam, negana, kad paaiškinčiau, padėk man, atsimink, dar atsimink.

– Gana, Juozapai, to gana, kaip tik tai įvyko šiandien vidudienį. Atėjau tau pasakyti. Elkis su manim kaip tinkamas.

Juozapą nustebino mano ramybė. Ši perėjo ir jam. Atsistojo, pakėlė galvą, nubraukė ašaras atgaliomis rankomis – kaip troškau jas bučiuoti.

– Žinai įstatymą, Miriam?

– Žinau įstatymą.

– Visą, tiksliai?

– Ne taip gerai kaip tu, ne visus žodžius. Jūs, vyrai, privalote žinoti jį mintinai. Aš žinau pasekmes.

– Klausyk, pakartosiu tau šventąsias eiles. Jos yra iš Devarim* knygos: Jei vyras mieste užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.

Bet jei laukuose vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, užpuola ir sugula su ja, tik su ja sugulęs vyras turi mirti, o merginai nieko nedarysi. Mergina neužsitraukė mirties bausmės, nes tai panašu į atvejį, kai žmogus užpuola ir nužudo artimą. Kadangi užklupo ją laukuose, susižadėjusioji mergina šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas ją išgelbėtų. Šitam įstatymui dabar esame pavaldūs.

– Paklausyk manęs, Miriam. Yra viena galimybė. Rytoj nueik į laukus kokia nors dingstim, tarsi ieškotum žieminės žolelės nuovirui. O vakare sugrįžusi iš laukų pasakyk, kad buvai ten užpulta ir išprievartauta, šaukei, bet niekas neatsiliepė. Taip jau yra buvę, žinomi nutikimai su kitomis merginomis, kurioms šitaip pavyko išvengti kaltinimo svetimavimu.

Pirmą kartą pakėliau akis į Juozapą. Jo veidas likdavo giedras net po musių ar nuovargio šydu. Dabar mačiau sielvarto prislėgtą vyrą, bandantį melu pakeisti lemtį. Koks tat vyrams svarbus yra įstatymas, jei šitaip elgiasi. Tariau:

– Pasiuntinys, apreiškęs naujieną, atėjo pas mane vidudienį, durys ir langai buvo atviri, atlapoti. Stovėjau prieš jį savo kambaryje ir nepratariau nė garso, net neatsakiau į jo pasveikinimą, ką ten kalbėti apie šauksmą.

– Žinau, Miriam, bet turime rasti išeitį, paaiškinti tavo neteisėtą nėštumą. Miriam, aš myliu tave, prašau to, nes tikiu tavim ir noriu išgelbėti. Miriam, jie nutemps tave prie Nazareto vartų ir užmėtys akmenimis. Prašys, kad pirmas mesčiau akmenį. Ar supranti? Supranti? Žinai mūsų įstatymą.

Žodžiai strigo jam gerklėje, kad riksmu neišlėktų ir lauke nepasklistų.

Priminiau, jog ir kai kurios kitos Izraelio moterys pastojo apreiškus angelui. Abraomo Sara ir Samsono motina.

– Jos buvo žmonos, Miriam, nevaisingos žmonos, apreiškimas tebuvo trąša. Jų sūnūs buvo jų vyrų sėklos, Izaokas buvo Abraomo sūnus, Samsonas – Manoaho sūnus. Tu esi pažadėta, dar netekėjusi, ir tavo įsčių sūnus yra ne mano.

Jis kalbėjo tiesą, vyrai geriau už moteris išmano šventąją istoriją, jie gali jos mokytis, mes – ne. Tylėjau. Man nerūpėjo. Nerūpėjo, ką vyrai daro su žodžiais, įsikalę jų junginius kaip vinis į medį.

Izraelio moterys teisėtai pasipriešino įstatymui. Savo kūnais jos sulaužė įsakymus ir tapo Izraelio motinomis. Tamara iš Kanaano susituokia su dviem Judo sūnumis, bet šie miršta jos neapvaisinę. Judas pažada jai trečią sūnų, paskui apsigalvoja. Tada Tamara apsirengia kaip kekšė ir apsigaubusi šydu parsiduoda Judui, o šis jos neatpažįsta. Kadangi neturi pasiėmęs pinigų, palieka užstatus – savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą. Kitą dieną atsiunčia pas ją tarną su užmokesčiu, bet jos neberanda. Paskui pasklinda gandas, kad Tamara nėščia. Judas, kuris buvo bendruomenės galva, apkaltina ją svetimavimu ir pasmerkia sudegti ant laužo. Tamara parodo užstatus ir sako pastojusi nuo jų savininko. Judas juos atpažįsta ir prieš visą bendruomenę pasako gražiausius žodžius, kokius Izraelio vyras gali pasakyti apie moterį: „Ji teisesnė negu aš.“

Tamara pažeidė įstatymą, kad galėtų jį pritaikyti, nes ji turėjo teisę būti Izraelio motina. Gražus vardas Tamara – palmė, kuri nori vesti vaisius.

Po mano galvą siautė tokių minčių spiečiai, bet jų neištariau.

– Miriam, kas tau? Šypsaisi? Neturime laiko, jau tamsu, ir susitikimas nebegali ilgiau trukti. Turime išsiskirti, o nieko dar nesutarėm.

Buvau laiminga. Troškau apkabinti savąjį Juozapą, krūtinėje sukilo dar niekada nepatirtas švelnumas. Pagarba, paklusnumas vyrams, kurių mus moko, slopina meilės jausmus. Tačiau angelo apreiškimas ir mano kūno atsakas į jį tądien mane išlaisvino. Neraudau, tikėjimas, kad esu teisi, man jau teikė reikalingo ryžto ir naują laikyseną. Pasikeitė net mano tylėjimas.

Su švelnumu atėjo dėkingumas. Jis manim patikėjo. Nepaisydamas visų įrodymų, pasitikėjo manim. Gražiame jo veide nesuvirpėjo nė mažiausias įtarimo raumuo, nesusiraukė antakiai, nesušnairavo akys. Jis pirmą kartą matė savąją Miriam, nes pirmąkart žiūrėjau jam į akis, nenuleidau galvos – taip elgtis nedrįsta net žmonos. Jis manim patikėjo, buvau laiminga, kupina dėkingumo.

– Daryk, kas yra teisinga, Juozapai. Šiandien aš esu tavo labiau nei prieš tai, labiau nei sužadėtinė.

Antras posmas

Tą naktį Juozapas sapnavo. Vėliau jis papasakojo man savo sapną. Sapnavo angelą, šis jam prisakė, ką turi daryti. Ryte Juozapas sukvietė šeimą ir pranešė savo sprendimą: jis ves Miriam numatytą rugsėjo dieną, nors ji ir nėščia. Apeigų palapinėje mano nėštumas jau būtų išryškėjęs.

Jis neklausė prieštaravimų. Kilo pasipiktinimas. Visas kaimas stojo prieš jį.

– Miriam jį apmulkino, papasakojo kažin kokią istoriją ir jis patikėjo.

– Juozapas – naivus.

– Juozapas – ne vyras.

– Juozapas pažeidė įstatymą.

– Jis net nepasinaudojo pavydo įstatymu*. Galėjo bent priversti ją kunigo akivaizdoje gerti kartų vandenį.

– Kam? Jis nejaučia pavydo, jei ima ją tokią, pripildytą kito sėklos.

– Taip, jis – ne mūsiškis, ne iš Galilėjos, jis iš Judo giminės, iš Betliejaus. Tegul ten ir grįžta su savo svetimautoja ir pavainikiu.

Ant jo pečių krito įžeidimų kruša. Jis vietoj manęs leidosi apmėtomas akmenimis. O aš negalėjau būti šalia, bučiuoti jo rankų, priversti nusišypsoti, nes matydamas mano šypseną jis visada šypsodavosi.

Jam teko palikti dailidės dirbtuvę, kur dirbo pirmuoju pameistriu. Atidarė savo dirbtuvėlę, pasiskolinęs kelis įrankius. Bet jis geriausiai iš visų išmanė medžio darbus ir žmonėms neliko nieko kito, kaip tik eiti pas jį. Su užsakovais nesikalbėdavo, niekas nenorėjo su juo kalbėtis, tik trumpai suderėdavo kainą ir pristatymo laiką.

Šeštadieniais maldos namuose sėdėdavome vyrų ir moterų pusėse, atskirti. Turėjome laukti. Buvo pjūties metas, daugeliui reikėjo naujų padargų. Juozapas daug dirbo, jo pjautuvų rankenos buvo geriausios. Jį supusi tyla pradėjo trauktis. Pirmieji pasisveikinimai aikštėje, pagyrimai dėl jo dirbinių kokybės. Jis atsakydavo jau ne taip išdidžiai ir nuoširdžiai kaip anksčiau.

Be to, buvo ir kitų rūpesčių. Romos pulkų užgrobtose mūsų žemėse nuolat kildavo maištai, prasidėdavo persekiojimai. Daug jaunų žydų mirdavo ant medinių kryžių – romėnų sugalvotų mirties įnagių, kad pasmerktieji būtų matyti iš tolo. Atėjūnai nustatė naujas duokles, pasklido kalbos apie privalomą surašymą. Norėjo mus suskaičiuoti, kad galėtų geriau išsunkti.

Nazareto moterys nulydėdavo akimis mano pilvą.

– Toji begėdė jį prigavo, bet mūsų ji neapgaus.

– Tik pažiūrėkit, koks nekaltas veidelis.

– Norėčiau pamatyti, į ką panašus tas jos pavainikis.

– Ką ji ten melavo? Apie Išganytoją, angelo sūnų? Tai bus juoko, jei gims mergaitė.

Moterys nusispjaudavo man už nugaros. Eidavau į šeštadienio pamaldas. Jų įžeidinėjama žengdavau dar tiesesne nugara, dar labiau atkišusi pilvą. Tyliai, kaip užkeikimą, kartojau: „Ir jums linkiu to paties, palaiminimas už palaiminimą.“ Bijojau, kad nenužiūrėtų.

Bet buvau laiminga. Jaustis pilna´i, pilnėti lyg mėnuliui, skaičiuoti savaites lyg iki vyno perpylimo, nesirgti mėnesinėmis – tas tyrumas svaigino mane džiaugsmu. Naktimis praskleisdavau uždangą ir alsuodavau dangaus vėju.

Sako, nėščiosios jaučia pasibjaurėjimą, jas pykina – aš pradėjau uosti. Iš toli mane pasiekdavo kvapai, atskirdavau juos. Atpažindavau kvapą žuvies klijų, kuriuos Juozapas pastiprina pušies sakais. Mano uoslė tapo tokia jautri, kad galėdavau jį matyti, regėdavau, kaip manasis Juozapas dirba. Blogi kvapai irgi sustiprėjo. Nosis pirmoji man pranešdavo, kai artindavosi romėnų legionas.

Kiekvienas vėjo gūsis mane baugino, bijojau vėl stoti prieš nepažįstamąjį. Toji sėkla buvo ne jo, nežinia, iš kur jis ją atnešė. Bet jis negrįžo. Per visą nėštumo laiką nepasirodė nei vėjo gūsyje, nei sapne.

Visą pavasarį ir vasarą likau namuose. Jungtuvės buvo sutartos baigiantis rugsėjui, nudirbus laukų darbus.

Juozapo dirbtuvėje daugėjo užsakymų. Jis priėmė pameistrį. Viena moteris atėjusi papasakojo mano motinai, kad Juozapas atsisakė priimti romėnų užsakymą. Ji piktinosi, nes pas mus, Nazarete, reikalai su romėnais kol kas klojosi gerai, o ir už darbą jie nešykštėjo.

– Tas jūsų Juozapas iš Judėjos, tas pietietis, jis gerai dirba, bet verčiau tenesikiša į politiką. Mes nenorime kivirčų su romėnais. Pasakykite jam, juk jūs, kaip ir mes, iš Galilėjos.

Savo kambaryje šypsodavausi savajam Juozapui, kuris man pasakydavo taip, o visam kitam pasauliui mokėjo pasakyti ne.

Viešpatie, Adona´i, tavo žodžiai, skirti musų motinai Ievai: „Kančioje gimdysi vaikus“, manęs nebaugino. Teisinga stanginimosi valanda. Daug reikės pastangų, kad išsiskirčiau su kūdikiu. Mums taip gera dviese viename kūne. Palaimintos pastangos, kurias mums skiri.

Tų vasaros pabaigos dienų rytmečiais atskleidžiu savo kūną rytmečio saulei, apsimesdama, kad vartau padėtas džiūti datules. Apnuoginu pilvą ir per odą jis gauna šviesos. Pasakoju: „Ji tavęs laukia. Ji ne tik padeda matyti tolius, bet ir šildo. Ar jauti, kaip gulinčius mus užlieja jos šilumos banga? Jos vardas saulė. Akys nepajėgia žiūrėti į ją, bet tavosios, apsaugotos įsčių vandenų, gali tai daryti.“

Mūsų tautos moterys dengiasi nuo saulės, bijo prarasti slėpiningą savo odos baltumą. Bet man patinka saulės žymės ant laukuose dirbančiųjų kaklų, ant jų rankų. Rytais lipu jos pasitikti, kad kūdikis apsiprastų su šviesa ir atėjęs į pasaulį jos neišsigąstų. Jam patinka, guli aukštielninkas nelyginant šunytis. Pasakoju: „Labiau už dieną tave nustebins naktis. Ji – milžiniškos įsčios, nusagstytos švieselėmis. Vasaros vakarais kuri nors jų atsikabina ir krinta, švilpdama. Per nakties įsčias eina baltas takas, lyg pieno, pamatęs norėsi jį žįsti. Būsiu tau viena tų šviesų, aplink mane spiesis daugybė kitų. Tokia yra naktis, gausybė šviečiančių motinų, kurios vadinamos žvaigždėmis: iš jų visų tik aš viena esu tavo. Žvelgiant į jas išsiplečia akys ir alsavimas tampa gilesnis. Bet tu dar nežinai, ką reiškia alsuoti. Tai – tas tave sūpuojantis krūtinės bangavimas.“

Metas grįžti namo – prakaito lašai yra ženklas. Įdomu, ar kitos nėščios moterys taip pat kalbasi su jose esančiom būtybėm? Man keisčiausia tai, kad bandau atsakinėti į tavo klausimus. Jaunuoli, tau jau derėtų pasirodyti, mums metas susipažinti. Aš esu Miriam, o kas tu toks?

Žiūriu į pagimdžiusias moteris, į jų suprakaitavusius vaikus vystykluose ir jie manęs visai nedomina. Savo vaiko nevyniosiu į drobę, jis galės laisvai spardytis, kaip dabar – įsčiose. Mano vaikas bus kitoks. Ai, kaip įspyrei. Pyksti ant savo mamos, kad ji tavim didžiuojasi? Tavo tiesa, dar išpuiksiu. Aš niekuo ypatinga, esu tik indas. Sutarta, būsi panašus į juos, snarglėsies ir čiaudėsi. Bet manyje atsiradai iš žodžių dvelksmo, ne iš vyro sėklos. Būsi pilnas vėjo.

Baigiantis vasarai, nupjovus javus ir nuskynus vynuoges, mes susituokėme. Tokiu metu Nazarete švenčiama daug vestuvių ir visi gauna daug pakvietimų. Bet negali šokti dvejose vestuvėse vienu metu, todėl į mūsų vestuves kviestiniai svečiai neatėjo. Tik artimiausi giminaičiai, jokių kitų žmonių nėščios nekaltos mergelės vestuvėse.

Juozapas buvo rimtas, bet jo kūnas šypsojosi. Suspaudė man ranką po vėjo plaikstomu baldakimu. Jo lauktoji ranka, saugojusi mane ir neapkaltinusi, nepakėlusi pirmo akmens, kurį turėtų mesti svetimautojos vyras, toji nuo darbo sudiržusi ranka virpėjo apglėbusi manąją, kuri pagaliau ilsėjosi uždaryta jo plaštakoje.

Tą naktį kalbėjomės iki aušros. Juozapas pasakė:

– Miriam, palauksiu, kol gims tavo sūnus, kad tave paliesčiau. Palauksiu, kad baigtųsi tavo dienos. Nesutepsiu savo kūnu tavųjų įsčių, pripildytų apreiškimo.

Paklausiau, ar taip elgtis jam liepė angelas; jis atsakė: ne, tokia yra mano paties valia.

– Jis ir tavo sūnus, Juozapai, tu apgynei jo gyvybę. Jis yra dukart tavo sūnus, nes ir jo motinai davei antrą gyvenimą.

– Jis tavo sūnus, Miriam, bet pasaulio akyse aš būsiu jo tėvas. Įrašysiu jį savo vardu, jis bus Judo giminės palikuonis, ketvirtasis Jokūbo-Izraelio sūnus. Jis bus įrašytas į sąrašą, kuriame yra mano protėvis Dovydas. Papasakosiu jam savo šeimos istoriją, išmokysiu savo amato. Nebijok, Miriam, būsiu jam tėvas, bet jis yra tavo.

O jei gims mergaitė, kaip man už nugaros plakė pikti liežuviai? Taip tik pagalvojau, juokais, balsu neištariau. Įsčias sudrebino du spyriai, du šuoliai – būtybė apsisuko. Net Juozapas, buvęs greta, tai pajuto.

– Juda?

– Ir dar kaip! Du kartus griežtai ir ryžtingai įspyrė. Akivaizdu, pelnytai.

Jis skaito mano mintis. Jis yra vyras ir man priekaištauja. Užėmė visą mano kūną, ne tik įsčias. Jis yra mano mintyse, alsavime, per mano nosį jis įkvepia pasaulį. Jis yra visose mano kūno ląstelėse. Išėjęs iš manęs, paliks mane tuščią kaip riešuto kevalą. Norėčiau, kad jis niekada negimtų. Dar vienas spyris, bet švelnesnis.

Gera nebekraujuoti, vėl turėti mergaitės kūną. Mano draugės susijaudinusios pasakodavo apie savo pirmuosius žingsnius į brandą. Nekantraudamos laukdavo tos dienos. Aš džiaugiausi buvusi paskutinė, vėliausia. Mama nerimavo, o kai pabudau su išdžiūvusiu krauju ant kojų, nuėjo prie skalbyklos ir visiems parodė paklodę – ją reikėjo išbalinti potašu. Pasveikino mane saldumynais, bet jaučiausi taip, lyg būčiau praradusi dalį savo kūno, ne jį praturtinusi.

Dabar vėl užsivėriau, mano kraujas abejingas mėnulio ciklui. Mėgstu tą sugrįžusį tyrumą. Laiminu Juozapą, neliečiantį manęs.

– Miriam, ar žinai, kas yra malonė?

– Apytikriai, – atsakiau.

– Tai – ne patraukli eigastis ar iškili laikysena, kokią rodo kai kurios mūsų moterys. Malonė yra antžmogiška galia be jokių pastangų stoti vienam prieš pasaulį, iškviesti jį į dvikovą ir išlikti ramus. Malonė yra ne moterų, bet pranašų dorybė. Ji yra dovana ir tu ją turi. Turintysis ją nejaučia baimės. Išvydau ją tavyje tą vakarą, kai susitikom, ir nuo tada tu ją turi. Esi malonės pilnoji. Aplink tave yra malonės pylimas, tvirtovė. Tu ją skleidi, Miriam, taip pat ir man.

Tokiais žodžiais jis nusipelnė apkabinimo. Gulėjome greta vienas kito, be glamonių. Pagalvojusi juokais atsakiau:

– Juozapai, tu esi įsimylėjęs.

Po vestuvių eidavau į turgų apsipirkti. Persimesdavau su pažįstamais keletu žodžių, niekas jau nebespjaudė man už nugaros, buvau ištekėjusi. Paskutinė naujiena buvo kometa, vakarais ji nušvisdavo horizonte virš Nazareto kalvų. Mūsų tautai kometa visada buvo blogos lemties ženklas.

– Ji atneša ligas.

– Dar blogiau, ji atneša sausrą.

– Ji prišaukia skėrius.

– Romėnai pas mus jau atėjo, kas dar blogo gali mus ištikti?

Man ji patiko, priešingai nei kitiems. Motina pasakojo, kad, laukdamasi manęs, matė kometą. Buvo geras ženklas, kad ji sugrįžo, kai tapau nėščia.

Mėgstu, kai mėnulis slenka pro saulę ir vidury dienos ją užtemdo. Žemėje stoja slogi ramybė, net skruzdės nekruta. Tą valandėlę niekas nevagia, niekas nežudo, niekas nemiršta. Vienai minutei pasaulis priverstas gražiai elgtis ir kalbėti pašnibždomis.

Juozapas grįždavo vakarais, paruošdavau jam vakarienę. Jis mėgo žuvį, sūdytą, iš Iam Kinnéret*. Pakepdavau ją su svogūnais ir ryžiais, jie ištraukia druską.

Jis sakė, kad norėtų padirbti valčių Magdalos žvejams. „Tikiuosi, vaikas mylės vandenį ir išmoks žvejoti.“ Pavojingas žvejo amatas, atsakydavau. „Stebuklas matyti, kaip virš ežero pateka saulė, jis padeda mylėti pasaulį. Bet tavo tiesa, Miriam, kartais netikėtai atūžia audra.“

Prieš sėsdamas už stalo, jis nusiplaudavo rankas dubenyje, kurį jam pastatydavau, paskui apsiplaudavo visą kūną. Iš virtuvės girdėjau garsus, juos visus iki vieno mylėjau. Paskutinis jų buvo ant svogūnų vagos išliejamo nešvaraus vandens čiurlenimas.

Jis valgydavo pasigardžiuodamas, o medinį dubenėlį išvalydavo duona. Lauždavo ją lėtai, švelniai, neteko matyti, kad dar kas nors būtų taip daręs. Nuleistomis alkūnėmis, ramus kas vakarą dalydavo duoną. Niekada neriekdavo peiliu, nes taip būtų išniekinęs ją, palaimintą: „Palaimintas esi, Adona´i, pasaulio karaliau, kuris iš žemės išaugini duoną.“ Kai jis lauždavo duoną, kūdikis suspurdėdavo.

Dėl vestuvių dienos tarp Juozapo ir bendruomenės buvo kilęs aršus kivirčas. Vėliau jis man apie jį papasakojo.

Pas mus įprasta, kad nekalta mergelė tuokiasi trečiadienį. Tai ne šiaip paprotys: tribunolas renkasi kartą per savaitę, ketvirtadieniais. Jei po pirmosios nakties sutuoktinis nusprendžia užginčyti nuotakos skaistumą, kitą dieną jis eina tiesiai į tribunolą. Iš čia ir kilo paprotys nekaltas mergeles vesti trečiadieniais. Aš buvau nėščia, ir toji diena man netiko. Bet Juozapas norėjo jungtuvių trečiadienį. Joks įstatymas to nedraudžia, tai – tik paprotys. Juozapas jam priešinosi. Jis primygtinai reikalavo, vaidijosi, sumokėjo dvigubai, bet sutarė tą dieną, kurios norėjo. Vienas vyras išdrįso jam pasakyti: „Rytoj susitiksim tribunole.“ Juozapas atkirto: „Gali manęs laukti visą gyvenimą.“ Visi nuo jo nusigręžė, bet jis prie to jau buvo pripratęs.

Kai baigė pasakoti, šypsodamasi papriekaištavau dėl didesnių išlaidų.

– Koks skirtumas, ar tą, ar kitą dieną?

– Ne, Miriam, tiesa yra mūsų pusėje. Tu esi nekalta ir aš tuokiuosi su nekalta mergele trečiadienį. Ir parodau, kad ketvirtadienį neateisiu į tribunolą.

– Mes – vienoje pusėje, visi – kitoje, bet viena pusė klysta, Juozapai. Tiesa yra mūsų pusėje, tačiau ar galėtų būti, kad visa bendruomenė klystų?

Taip kalbėjau ne dėl dvejonės, norėjau klausytis, kaip jis kalba.

– Niekas neklysta, Miriam. Atsitiko taip, kad tu esi ypatinga išimtis, o jie neturi širdies ją suprasti ir įvertinti. Tam reikia meilės iš pirmo žvilgsnio, jie gi painiojasi tarp kodeksų ir papročių. Tu jiems esi pažaidos akmuo, o man – kertinis akmuo, nuo kurio prasideda namas.

Taip Juozapas bandė aiškinti meilę įstatymui.

– Juozapai, iš kur imi jėgų stoti vienas prieš visus?

– Iš tavęs, – atsakė.

Baigiant skinti alyvuogių derlių, man prasidėjo paskutinis laukimo mėnuo. Gatvėje moterys šnairuodavo: „Baigsis jos slapukavimas, dabar sužinosim, kieno tas vaikas, į ką jis panašus.“ Nuliūsdavau pagalvojusi apie smingančius į kūdikį skvarbius jų žvilgsnius. Todėl labai apsidžiaugiau, taip nudžiugau, kad net turėjau susilaikyti nepuolusi Juozapui ant kaklo, kai jis pasakė, jog atėjo įsakymas dėl privalomo surašymo ir turime vykti į Bet Le³hem*. Jis prašė nukelti mūsų kelionę, nes aš netrukus turiu gimdyti, tačiau valdžia atmetė prašymą. Juozapas nebuvo jos mėgstamas.

Mano motina išsigando. „Kratydamasi kelionėje prarasi kūdikį, tau prasidės gimdymo skausmai, o manęs nebus šalia, Miriam, kokia nelaimė.“ Ji padėjo man sukrauti daiktus, klausiausi jos jaudulingų patarimų. Džiaugiausi, kad iškeliauju, kad gimdysiu. Lale³khet, lale³det, iškeliauti, gimdyti – niūniavau. Lale³khet, lale³det, lale³khet, la, la. Raminau ja, kalbėjau: „Mama, tai bus lengviausias dalykas pasaulyje. Gyvybė užsimezga, auga, paskui randa kelią išeiti. Dangui padedant gimdyti bet kuri vieta žemėje bus pati geriausia.“ Dar galvojau, nors balsu netariau: „Grįšiu pas tave nešina gražiu anūkėliu, mama, pasitikėk manim.“

Ji pragiedrėdavo, paskui vėl uždejuodavo: betgi kelionė, asilė, šaltis. Esi lengvabūdė, kalbėjo, bet aš šypsojausi. Juk yra Juozapas, jis man padės, bandžiau prieštarauti.

Taip, vyras, ką jis išmano? Miriam, vyrai tinka dirbti ir plepėti, bet gimimo ir mirties akivaizdoje jie sutrinka. Jie tų dalykų nesupranta. Atsivėrimo akimirką ir pabaigos valandą reikia moterų. Mama, man pakaks savęs.

Turėjome keliauti, reikėjo skubėti, nes Betliejus buvo toli. Džiaugiausi, kad nereikės čia gimdyti. Bet kur, nors ir lauke, kad tik nematytų kaimo moterų akys. Nė viena jų, net Nazareto pribuvėja, nepamatys, nepalies kūdikio pirma manęs. Net jei teks tvarkytis vienai, tai bus šimtą kartų geriau nei joms dalyvaujant.

– Palaimintoji Miriam, koks geras tavo būdas, ir tokioje nelaimėje esi linksma, suteiki man jėgų. Tas angelas nežino, kaip teisingai pavadino tave palaimintąja tarp moterų, berukha³ att’miccņl hannashģm.

Juozapas irgi pradžiugo, kad iškeliauja su manim, ėmė šokinėti kaip patrakęs pagal kirčiuotų skiemenų ritmą. Berukha³ att’miccņl hannashģm, jis plojo delnais. Kūdikis šoko manyje.

– Tik pagalvok, Miriam, jis gims kelionėje, toli nuo šito liežuvautojų krašto. Jie pamatys jį sugrįžusį mėnuo po apipjaustymo. Net ir tos šventės čia nereikės švęsti.

Žinoma, aš apie tai pagalvojau, iš čia kilo ir mano džiaugsmas.

– Bet ką darysim, jei ten, kur tu būsi jau pasirengusi, nerasim pribuvėjos?

– Nesijaudink, Juozapai, motina man viską paaiškino. Susitvarkyčiau užsimerkusi. Kol dirbai, aš mokiausi, maniau, kad teks gimdyti čia, bet nenorėjau Nazareto pribuvėjų. Be to, mums padės tas, kurio apreiškimu jis atsidūrė mano įsčiose. Nesibaimink, Juozapai, rūpinkis kelione ir tuo, kas būtina, aš esu pasirengusi. Verčiau sakyk, ar pagalandai peilį?

– Kam? – baimingai paklausė.

– Turėsiu nupjauti bambagyslę.

Juozapas perbraukė delnu kaktą.

– Oi, Miriam, kaip po gimdymo vargų pajėgsi dar ir tai padaryti? Tau reikės pagalbos, aš negalėsiu padėti, vyrams draudžiama dalyvauti. Kaip tau pavyks? Niekada to nedarei, tu nemoki.

– Mokėsiu. Tą akimirką pati mokėsiu viską padaryti. Tu pasirūpink peiliu, taip išgaląsk jo ašmenis, kad pjautų plauką.

Greta jo ir su kitu įsčiose jaučiausi stipri. Juozapas patylėjo, paskui pasakė:

– Tebus tavo valia. Ir šįkart tebus tavo valia.

Perbraukiau delnu jo kaktą, kad sutvarkyčiau plaukus ir nuvyčiau mintis.

Trečias posmas

Jis užklojo asilę minkštu audeklu, mane pakėlė nuo žemės ir užsodino ant gyvulio nugaros. Tai buvo pirmas mūsų apsikabinimas nuo santuokos pradžios. Kelionėj sustoję jį pakartodavom: apsikabinimas nusėdant, apsikabinimas užsėdant. Mūsų mantą jis nešė ant savo pečių, kad neapsunkintų asilės. Išsipjovė alyvmedžio šaką, rėmėsi ja kas žingsnis, šaka buvo be žievės, aukštesnė už jį. Iškeliavom dar neprašvitus, kad nesutiktume žvilgsnių.

Atėjus žiemai mūsų kraštuose sniegas ne retenybė. Naktimis laikosi užklojęs laukus, medžių šakas. Keliuose buvo tiršta keliaujančiųjų, surašymas privertė daugelį išjudėti iš namų. Užsirašyti reikėjo gimtojoje vietovėje.

Tik tie, kurie liko ten, kur gimė, neturi niekur keliauti, tiems, kurie liko gimtinėje kaip vyno nuosėdos, nereikia niekur judėti, kalbėjo susitikę pakeleiviai kartu žingsniuodami keliu. Daug buvo vežimų, žmonės naudojosi proga ką nors parduoti.

Keliuose susidarė grūstys, žemė pažliugo. Laukai bolavo, keliai buvo juodi nuo purvo ir žmonių, o dangus – žydra srovė, genama šiaurės vėjo. Giliai įkvėpdavau, norėjau ir kūdikiui pranešti apie pasaulio stebuklus. Pasaulis buvo kupinas priešybių, aukštumos ir žemumos susidurdavo kibirkščiuodamos arba švelniai susiliesdavo. Asilės kanopos sveikindavosi stuksėdamos į žemę, medžių viršūnės atsišaukdavo purtydamos nuo šakų sniegą.

Keliaudami žmonės sveikinasi ir pasakoja naujienas. Nuošalėje moterys maino daiktus. Aš mieliau lieku prie asilės ir užsiglaudusi klausausi vyrų kalbos. Vienas jų Juozapui sako: „Ką tarsit? Argi nesipildo mūsų Koheleto*, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus žodžiai: Visos upės teka į jūrą, bet jūra neprisipildo?“ – „Teisingai kalbate, – atsako Juozapas. – Štai mes pasklidę kaip Negevo srautai po potvynio. Kalbu apie kitus mūsų Koheleto žodžius: Padarytos klaidos nebeatitaisysi.“

„Teisybė, – atsiliepia kitas, – nuo šito surašymo nėra vaistų, jis klaidingas iš šaknų, ne iš šakų.“ Vyrai mielai įpina Šventąjį Raštą į kasdienio gyvenimo įvykius.

Nėštumas sustiprino mano dėmesį žodžiams, jų svarbai. Labiau suprantu vyrus, kuriems jie taip rūpi. Matyt, kūdikis, atsiradęs manyje per apreiškimą, moko mane palaiminimo žodžiais.

Juozapas vaišina alyvuogėmis, kitas vyras vaišina sūriu. Jie vėl kalbasi. Vyras tęsia: „Jūsų prisiminta eilutė toliau skelbia: o to, kurio trūksta, nesuskaičiuosi. Galėtume paaiškinti šiuos žodžius taip: jei daugelis mūsų neitų užsirašyti, jų skaičiavimai būtų tušti.“

Juozapas supranta kitaip: „Verčiau pakluskime, per daug gedulo turėjom priešindamiesi romėnams. Atiduosiu jų cezariui tai, ko reikalauja. Mums liks mūsų neaprėpiamas Vienas ir Vienintelis, kurio jie negali pažinti. Jie iškelia ant altoriaus imperatorių, kūną, kurį suvarpys kirminai. Atiduokime cezariui, kas jam priklauso, ir pasilikim tai, ko jis negali iš mūsų atimti.“ Manasis Juozapas turi saiko jausmą.

Vyras neatlyžta: „Tai ir yra svarbiausia. Jie reikalauja ne tik duoklės, bet ir pripažinti cezario dievybę.“ Akimirkai Juozapas praranda kantrybę. „Čia jie mūsų neįveiks. Mes jau paskirti kitai nuosavybei, ateities pasauliui rankpinigiai jau sumokėti.“

Paskui ramesniu balsu tęsia: „Verčiau grįžkim prie pirmųjų žodžių: Visos upės teka į jūrą, bet jūra neprisipildo. Esame vandenys, pašaukti jūros, kad ją pripildytume, to nepasieksime, tačiau paklūstame. Toks yra Izraelis.“

„Tekančios upės, nehalģm holekhģm, linkiu gero kelio.“ – „Ir jums gero kelio.“

Man patinka mūsų vyrų paprotys senaisiais žodžiais aiškinti dabartį. Jie pririša dieną prie laiko kilimo.

Kad išvengtume vežimų gurguolių, ėjome per laukus, ten nereikėjo klausytis barnių ir keiksmų. Mes įpratę būriais keliauti į privalomas šventes, bet jos vyksta gražiuoju metų laiku. Bent kartą metuose, paprastai per Velykas, keliaujame į šventąsias vietas. Tos maldininkų kelionės linksmos, žmonės gieda, šoka, orai gražūs. O šitoje romėnų įsakytoje žiemos kelionėje liejasi prakeiksmai. Žmonės išsilieja keikdami dangų ir žemę, ir valdžią, kuri netaiso kelių.

Juozapas bijojo surašymo. „Izraelio Dievas norėjo, kad mūsų būtų tiek daug, kaip žvaigždžių nakties danguje ir smilčių jūroje. Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių? – parašyta Bemidba³r* knygoje. Kai mūsų karalius Dovydas išdrįso paskelbti surašymą, kilo baisiausia epidemija, netekom septyniasdešimties tūkstančių, nuo Dan iki Ber Sheva**.“ – „Dėl šito surašymo mes nekalti, jo norėjo romėnai. Ant jų kris kaltė ir bausmė“, – aš kalbėjau, o jis: „Tebus taip, Miriam.“

Romėnų karius matydavome retai, bet kai tolumoje suplevėsuodavo jų vėliavos, kelią užguldavo slogi tyla. Vežimams tekdavo pasitraukti nuo kelio, prasilenkdavom nepasisveikinę. Čia jų nekentė labiau nei bet kurioje kitoje vietovėje, kurią buvo užkariavę, – taip jie sakydavo. Kas žino, ar tikrai kitur juos sutiko geriau.

Kai ėjom per sniegu užklotus laukus, pamačiau sausą žemės lopą – raudoną. Padengtą krauju. Juozapas pasakė, kad sniegas ant kraujo nesilaiko, jo neužkloja. „Žeme, neužklosi mano kraujo! – šaukė Jobas. Bet tik sniegas pakluso jo žodžiams. Mūsų žemė sugėrė tiek daug kraujo, kad apgirto. Nelaimingoji žemė permirko fontanais tryškusiu krauju. Juk ji turėjo būti pažadėtoji žemė. Pažadėtoji? Šimtą kartų plėšta mums iš po kojų, grobta, trypta atėjūnų iš šiaurės ir pietų, iš rytų ir vakarų. Kas norėdavo, tas ją pasiimdavo, o paskui pralošdavo kauliukais.“

Norėjau praskaidrinti jo nuotaiką, pasakiau: „Gražiau keliauti žiemą, vežimai nekelia dulkių, neprakaituoji, nėra musių.“ Juozapas su manim sutiko, žingsniavo prieš asilę, vedė ją už pavadžio ir pritariamai linkčiojo.

Tolimas kelias iš Nazareto į Betliejų. Į pietus veda du keliai. Pirmasis eina Jordano slėniu iki Jericho ir įsuka į Betliejų iš rytų. Jis trumpesnis, bet mažiau saugus, daug plėšikų. Antrasis kelias kopia per Karmelo aukštumas, kerta Samariją slėniu, kuris leidžiasi iki pat jūros, paskui veda per Judėjos kalnus. Ėjome šiuo keliu. Nuo Karmelo kalnų perėjos viršūnės Juozapas parodė man jūrą. Pamačiau žydrą raibuliuojančią lygumą, net prisimerkiau. Nosim įkvėpiau druskos kvapą, liežuviu pajutau skonį. Pagardinau jį datule. Vaikas, ramiai miegojęs užliūliuotas asilės eigasties, matyt, pabudo. „Ir tau patinka jūra? O gal datulė, kurią tau siunčiu?“

Sutikom šuns vedamą neregį. Palydėjome jį į kaimą, kur keliavo užsirašyti. Padarėm nedidelį lankstą link jūros. Pamačiau ją iš arti ir nuliūdau dėl to vyro, kuris negalėjo jos matyti. Vyras išgirdo mano atodūsį ir suprato. Pasakė, kad trisdešimt metų dirbo žveju ir atsimena, kaip jūra banguoja. Pasakė, jog šią akimirką ji yra nupjautos žolės spalvos, kurią įgavo papūtus vėjui nuo sausumos. Mudu su Juozapu nustebom ir nusišypsojom kartu su juo.

Atvykęs prie savo kelionės tikslo slenksčio, jis atsidėkodamas padavė Juozapui sausų figų ir jį palaimino: „Tave, ištiesiantį pagalbos ranką žmogui, kurį mato kiti, bet kuris kitų negali matyti, telydi pagalba to, kuris mato visus, bet nė vienas jo dar nėra matęs.“ Išmintinga mūsų tautos širdis.

Keliavome savaitę, nakvodavom perpildytose užeigose.

– Atrodo, kiekvienas Izraelio žydas nusprendė gyventi toli nuo savo gimtosios vietos.

– Reikėjo romėnų įsakymo, kad sugrįžčiau namo.

Užeigose vyrai prie ugnies šnekučiuodavosi ir dalydavosi naujienomis.

– Čia nekalbama apie politiką, – pertraukdavo juos šeimininkas.

Vėliau pokalbis atsinaujindavo.

– Šeimininkas burba, bet džiaugtųsi, jei surašymas būtų kasmet.

– Jis turėtų mokėti nuošimčius romėnų vadui.

Nors visur būdavo sausakimša, man visada atsirasdavo vietos. Žmonės užjautė mus dėl ištikusios netikėtos kelionės.

Juozapas pabusdavo vos man sujudėjus, miegodavo susivarstęs sandalus. Kaskart, kai mane užkeldamas ant asilės ar nuo jos nukeldamas apkabindavo, vaikas sujudėdavo taip smarkiai, kad ir Juozapas pajusdavo.

– Jis taip stipriai net man į pilvą spiria, kad neįsivaizduoju, kaip tu jautiesi, juk jis tau po širdimi, tarp kepenų ir inkstų. Miriam, koks jausmas nešioti kūdikį, tą kūdikio ryšulį savajame kūne?

– Klausi puodo, kaip jis jaučiasi? Aš esu tik indas, norėčiau žinoti, kaip jis jaučiasi manyje.

– Indas? Kodėl taip kalbi?

– Kokia gi aš moteris, nepažinusi vyro? Esu tik indas.

– Miriam, žinau, kalbi taip, kad neabejočiau, jog tik aš ir niekas kitas esu tavo vyras, bet daugiau nesakyk to. Tas žodis blogai skamba.

– Gerai, daugiau nesakysiu.

Jis atėjo nepakėlęs suknios krašto, gal taip pat ir išeis? Ar gims kaip moters sūnus, su sąrėmiais ir stanginimusi? Jis atskriejo su kovo vėju, užaugo placentos vandenyse kaip ir visi pasaulio kūdikiai. Ką dabar jaučia, kai jau metas išeiti, kai įsčių laikas jau baigiasi?

– Juozapai, man regis, surašymas tebuvo dingstis. Vis tiek būtume iškeliavę. Paskutinę savaitę kūdikis turėjo praleisti kelionėje, be nuolatinio būsto, ant kantrios asilės nugaros.

– Miriam, tau teks išrinkti vardą, tu jam jį duosi. Aš norėčiau jį pavadinti Jėzum.

– Man patinka trumpi vardai, dviejų skiemenų gana: Jėzus, Juozapo ir Miriam sūnus. Skamba gražiai.

– Jėzus, Miriam ir paties paslaptingiausio tėvo sūnus.

– Nekalbėk taip, mano vyre, jis yra Jėzus nuo žodžio išgelbėti, nes tu jį išgelbėjai. Jis yra Jėzus išgelbėtasis.

– Ne, Miriam, jis yra Jėzus, nes taip man pasakė angelas tą naktį, kai po mūsų susitikimo turėjau nuspręsti mūsų likimą. Jis aplankė mane sapne, jau tau pasakojau, nors, man atrodo, tą naktį nemiegojau. Aplankė ir paliepė imti tave į žmonas tokią, kokia buvai, ir pasakė kūdikio vardą. Miriam, esu nusikaltęs tau ir tavo įsčioms. Tą naktį norėjau pabėgti.

Ne, mano Juozapai, tu nekaltas ir dabar esi čia. Buvai drąsiausias vyras. Angelas vedė tave vieną naktį, paskui atėjo kitos dienos ir jo nebuvo, kai stojai prieš visą Nazareto bendruomenę, prieš savo šeimą, prieš įstatymą, pasmerkusį mane. Ilgus mėnesius buvai atskirtas ir tylėjai kupinas tokios pat tvirtybės, kokia kalba pranašai. Esi teisiausias tarp visų žemės žmonių.

Meilė sustiprino mūsų žodžius, tuo metu mėnulis įžengė į paskutinį ketvirtį ir jo vietoje Izraelio danguje veriamai suspindo žvaigždė kometa. Bandų piemenys nerimavo, iš dangaus šulinio gelmių iškilusi šalta jos šviesa baugino gyvulius. Kai žiūrėdavai į ją, ašarodavo akys.

Naktimis piemenys pakaitomis budėdavo prie savo bandų. Jie dainuodavo susėdę prie ugnies, sklisdavo jų balsai, ramindavo išsigandusius gyvulius. Juozapui žinia apie kometą nepatiko, jis ją siejo su surašymu ir kariniu įsiveržimu. Bandydavau jį perkalbėti: „Žvaigždė keliauja taip pat kaip mes, padeda mums naktimis be mėnulio.“ Juozapas nusišypsodavo ir pritariamai linktelėdavo. Didžiausias vyro meilės įrodymas – kai jis pakeičia savo nuomonę ir pritaria moteriai.

Betliejus, Duonos namai, driekiasi javų laukai, suarti ir palikti žiemos poilsiui, oras dvelkia žemės dar nepasiekusiu sniegu: atkeliavom įveikę paskutinę kelio atkarpą, ją tyčią buvom sutrumpinę, kad Juozapas spėtų rasti postovį.

Palyginti su Nazaretu, Betliejus buvo miestas. Eidami į jį pro vežimus girdėjom kalbant, kad nebėra kur apsistoti, teks kurtis lauke. „Apdairūs tie, kurie atkeliavo vežimais, tereikia užtempti tvirtą audeklą, ir jau yra kambarys, bet jūs, palaimintasis vyre su savo nėščia žmona, ką darysit? Asilė tinka keliauti, tačiau naktį iš jos nėra naudos.“

Juozapas paliko mane su asile už miesto ir išskubėjo. Tvyrojo vyno kvapas. Rūsiuose paskubėjo jį išpilstyti, kad turėtų ką parduoti keliautojams.

Toji diena atėjo, mano vandenys paplūdo. Juozapas grįžo po dviejų valandų nusiminęs. Nieko, jis nieko nerado. Gimęs Betliejuje, dar būdamas vaikas išvyko į Galilėją. Čia neturėjo jokio giminaičio, kuris būtų pagelbėjęs. Kai tiek daug šeimų sugrįžo, kad būtų surašytos, mieste kilo tikra sumaištis. Kiekvienuose namuose apsistojo iš toli atkeliavę giminaičiai. Juozapas grąžė rankas. Maldavo, net pasiūlė už lovą atiduoti asilę – veltui. Rado tik mažytį tvartelį su jaučiu. Gyvulys maloniai priėmė įsibrovėlius, mane ir asilę, – bent jis.

Kai esi nekalta, tiki kiekvienos meilės galimybe, paskui viena jų netikėtai užgožia visas kitas – niekada neatėjusias. Tapdama moterim patiri tą atranką, tą virš žiedų praūžiantį vėją, kuris palieka tik vieną gėlę. Visa ankstesnė begalybė sukrinta į vieną glėbį. Aš neturėjau nė to: vietoj Juozapo bučinių mano akims – žodžiai mano ausims.

Taip likau nekalta, nors ištekėjusi, nekalta mergelė, bet motina. Galinga buvo jėga, neleidusi pajudėti, kai mane dorojo. Taip atsitinka puodui, kuris sukasi puodžiaus rankose, – likau išskobtas molis, talpa. Nėštumas buvo brendimo šešėlyje metas, molio džiūvimo laikas. Dabar buvau pasirengusi, molis su geležine šerdim: suskilo akmenys, norėję mane sudaužyti.

Paskutinis posmas

– Man pavyks, čia bus puiku. Radai tinkamą vietą, šiltą ir ramią. Man pavyks, Juozapai, juk esu moteris. Auštant padėsiu tau ant kelių Jėzų.

Prasidėjo skausmai. Ant sausų akmenų Juozapas paklojo šiaudų, užtiesė juos užklotu ir kailiais. Paprašiau peilio ir dubenio vandens. Atsiguliau. Širdis daužėsi smarkiau, dūžiai skambėjo smilkiniuose taip, kad norėjosi užsimerkti. Aplinkui tuščia, tvartelis stovėjo laukuose. Pro stogo iš šakų ir nendrių angą krito šviesa. Tai ji, kometa, kabojo danguje lyg žibintas. Prieš išsiskirdama perbraukiau jo plaukus, nusišypsojome vienas kitam.

– Toks tu man patinki, – patenkinta pasakiau.

Juozapas, palikęs peilį ir dubenį, išėjo. Dabar buvo mano eilė, turėjau dirbti: gimdyti – reiškia darbuotis kūnu. Mano motina patarė, kad bus lengviau, jei gulėsiu nuožulniai. Bet atsistojau ir atsirėmiau nugara į ėdžias. Už manęs buvo jaučio ir asilės snukiai, kažkuris jų lyžtelėjo man sprandą. Ausimis jutau jų alsavimą, ritmišką, kaip greitą žingsniavimą. Priderinau savo kvėpavimą prie jų.

Prakaitavau. Atsirėmusi nugara, abiem rankom laikiau pilvą, kad padėčiau vaikui judėti. Dusdama, tyliu balsu drąsinau jį. Kalbėjau su juo. Už nugaros stovėję gyvuliai teikė jėgų. Skaudėjo kojas. Atsiklaupiau, kad jos pailsėtų. „Pasirodyk, vaikeli, ateik manęs pasitikti, mama tave pagaus, kai tik pasirodys galvutė.“ Pilvo raumenys antrino alsavimui: susitraukimas ir atsipalaidavimas, stūmis, atpalaidavimas, stūmis. Pajutusi stipresnį tempimą prikąsdavau lūpą, kad neišsprūstų riksmas. Juozapas tikrai stovėjo lauke už durų, sargyboje.

Tolumoje piemenys kvietė paklydusias avis. „Graži naktis ateiti, mano ėriuk, tyra aukštybėse ir sausa žemėje. Kelionė baigėsi, tu laukei jos pabaigos, kad gimtum. Šaunuolis, moki laukti. Dabar jau gali gimti, tavęs laukia tėvas. Jo vardas Juozapas. Kai įeis, pasakysim jam: brangus Juozapai, aš esu Jėzus, tavo sūnus. Pamatysi, kaip jis nustebs, koks bus jo veidas.“

Kalbėjau ir pūčiau, stipresnis smūgis, Jėzus stuktelėjo pečiu, vėl atsistojau ir atsirėmiau į ėdžias. Gyvuliai ramiai gromuliavo, buvo tyku. Juozapas išrinko puikią vietą. „Geras smūgis, Jėzau, dar vienas toks – ir pasirodysi, aš tau padėsiu, stumkim drauge, mano rankos pasirengusios tave pagauti, nagi!“ Kyštelėjo petys, paliečiau jį, paskui pradingo, iškart po to Jėzus iškišo galvą, laikiau ją rankomis, susijaudinau, sukūkčiojau ir jis tuoj pasirodė visas, pagavau krintantį. Pakėliau jį už kojų, kad išlaisvinčiau plaučius ir padaryčiau vietos pirmajam vėjui, besiveržiančiam pro užvertas burnos duris. Jėzus įkvėpė nepravirkęs.

Darau patyrusios moters judesius, nors jų nežinau. Mano kūnas veikia pats, vykdo. Aš jo nemokiau. Apžiūriu man gimusią tobulą būtybę, galiu atleisti įtemptą nerimo nervą: vyras, tai yra tikrovė, ne pranašystė. Vyras, Juozapo ir Miriam pirmagimis šioje žemėje, kūnas, kurį reikės apipjaustyti, aštuntą dieną nuo šiandien. Vyras, aš jį pagimdžiau, išlukštenau sveiką iš vandens ir kraujo, mano kūnas džiaugiasi kaip ir kiekvienos moters kūnas, pagimdęs pasauliui priešingos lyties žmogų, nes mums tai yra dovana.

Nupjoviau bambagyslę, vienu rėžiu, užrišau siuvėjo mazgu ir nuploviau jo kūną sūriu vandeniu. Štai, pagaliau. Apčiupinėjau jį iš visų pusių, iki pat pėdų. Apuosčiau, o dėl tikrumo dar ir lyžtelėjau. „Tu tikra datulė, esi labiau vaisius nei sūnus.“ Priglaudžiau ausį jam prie širdies, ji plakė, lyg bėgtų galvotrūkčiais. Žiūrėjau į jį menkoje žvaigždės šviesoje, į mano kraujo ir tobulybės kūrinį. „Panašus į Juozapą.“ Tokį jį norėjau matyti. „Tavo tėvas žemėje yra drąsus žmogus, tu būsi toks kaip jis.“ Atsiguliau po kailiniu užklotu ir priglaudžiau jį prie krūtinės.

Bulius tyliai sumykė, asilė sulapsėjo ausimis. Gyvuliai plojimais pirmieji pasveikino šiame pasaulyje Jėzų, mano sūnų. Nepakviečiau Juozapo. Žadėjau jam sūnų atnešti auštant, dar buvo naktis. Iki pirmosios šviesos Jėzus priklauso tik man. Jis yra mano: noriu dainuoti tuos tris žodžius, nieko daugiau. Šią naktį čia, Betliejuje, jis yra mano. Žinda ir kvėpuoja, mano pieną ir orą. „Nebus nieko gražiau, vaikeli. Kislev nakties be mėnulio alsavimą dovanoja tavoji Izraelio žemė, o iš manęs tu spaudi motinos-augalo syvus. Tai – geriausia, ką galime tau duoti, tavo žemė ir aš.“

Ten, lauke, yra pasaulis, tėvai, įstatymai, kariuomenės, registrai, kur reikia įrašyti tavo vardą, apipjaustymas, per kurį tapsi tautos dalis. Ten, lauke, tvyro vyno kvapas. Ten, lauke, įsikūrę žmonės. Čia, viduje, esam tik dviese, mus gaubia gyvulių šiluma ir iki aušros pasaulis mūsų nepalies. Paskui jie ateis, ir tu jau nebūsi mano.

Bet kol tęsiasi ši naktis, kol tiesiai virš mūsų šviečia žvaigždė klajoklė – mes esam vieni pasaulyje. Galime apsieiti be jų, taip pat ir be tavo tėvo Juozapo, kuris yra geriausias iš visų vyrų. Tik pagalvok: išeisim iš čia auštant, o ten, lauke, nieko nebėra – nei miesto, nei žmonių. Pagalvok: mes vieni visame pasaulyje. Kokia būtų laimė, jokios kitos prievolės, tik gyventi. Taip bus, kol tęsis ši naktis.

Priprask prie dykumos, kur nieko nėra, kur esi tarp dangaus ir žemės, be mūrų, be tvoros šešėlio. Priprask prie stovyklos laukuose, išmok matuoti atstumą, saugantį nuo žmonių. Dykuma – ne tremtis, ji tavo gimimo vieta. Atsiradai ne iš glamonių prakaito, ne iš vyro lašo, bet iš sauso apreiškimo vėjo. Tokiu jie tavim nepasitikės.

Ilgėkis šios nakties, kai stovėsi jų susirinkime, kai jie tavęs klausys, žiūrėk tolyn, už jų aikštės, kur prasideda keliai.

Priprask prie dykumos, pavertusios mane tavo motina. Atėjai iš ten, iš dangaus tuštumos, ant mano laiptelio nusileidusios kometos sūnau. Ne surašymas privertė mus iškeliauti, bet kelias, nubrėžtas aukštybėse. Šiąnakt tai suprantu, rytoj jau būsiu užmiršusi.

Tais mėnesiais mažai miegojau. Naktimis žiūrėdavau į žvaigždžių karavanus, kuriuos išminčiai vadina žvaigždynais. Šiąnakt ir vėl nemiegu, bet džiaugiuosi tuo, nes guliu tave apkabinusi. Šaunuolis, kad gimei naktį, toli nuo žmonių, nuo dienos. Kas laukia tavęs rytoj ir vėliau, bus priešinga tam, kas yra dabar, šią naktį. Ši naktis yra laikas, kad priprastum prie dykumos, nes ji yra tavo tėvas.

Kodėl tu neverkei, kodėl neverki? Gal negali, esi nebylys? Būtų gerai, būtum saugus, mes per daug reikšmės teikiame žodžiams, jie gali pastūmėti į tremtį, kalėjimą ar dar blogiau. Jie yra svarūs, nors tėra garas iš burnos. Žiūrėk, kaip kyla mūsų asilės iškvėptas garas, o mus priglaudęs jautis iškvepia smarkiau, jo garas kyla greičiau. Taip pat ir mūsų, matai? Iškvepiu – ir jis pakyla.

Bet žodžiai – ne, išėję jie įgauna svorį. Apreiškimo žodžiai man davė tave, pranašo žodžiai rikiuoja ateitį.

Ne, tu ne nebylys ir nė nenustebęs, kad jau nesi manyje. Aš stovėjau tylėdama angelo akivaizdoje, buvau nebylė. Tačiau tu, mane apgaubusio žodžių vėjo sūnau, būsi žodžių indas.

Būsi kitoks, tik ne per daug, skirsies tiek, kiek skiriasi snaigės, kiek skiriasi alyvuogės. Pas mus gana smulkmenos, kad taptum atskirtas: pasakyti savo nuomonę apie įstatymo straipsnį, ar apie meilę, kaip atsitiko mūsų Juozapui – žmonės jį atstūmė, nes jis saugojo mus. Tu jau dabar esi kitoks, nors neprabėgo nė valanda. Man baisu, kad neverki, sūnau.

Piemenų balsai šaukia aušrą. Ten, lauke, yra miestas, jis vadinamas Betliejum, Duonos namais. Tu gimei čia, kur kepa duoną. Tu esi duona, užaugusi manyje be vyro raugo. Liečiu tave ir alsuoju tavo šventinės duonos kvapą, tos, kurią nešam į šventyklą aukoti.

Aukoti? Ką kalbu, Viešpatie, ką aš kalbu? Aukoti? Bet kodėl? Kodėl sūnus turėjo gimti čia, Duonos namuose? Kodėl turėjom tave pavadinti Jėzum? Kodėl man išsprūdo: duona, auka? To niekada nebus, ne, tu ne duona, esi tik vienas iš daugelio pasaulyje gimusių kūdikių, vienas iš nesuskaičiuojamų, ir niekas jų neskaičiuoja, jų pilnas pasaulis. Tu nesi niekuo ypatingas, esi tik mažas žydas, visai nesvarbus, tau nereikės nieko parodyti, nereikės nieko daryti, tik gyventi, dirbti, vesti ir turėti tai, kas būtina.

Palaimintas pasaulio Viešpatie, išklausyk motina tapusios tavo tarnaitės maldos. Kai gimsta kūdikis, šeima trokšta, kad jis kuo nors taptų, būtų protingas, skirtųsi nuo kitų. Padaryk, kad taip nebūtų. Padaryk, kad tas per nugarą perbėgęs šiurpas, tas iš ateities atsklidęs šaltis jį aplenktų. Pavadinau jį Jėzum, kaip to norėjai, bet nereikalauk jo savo užduočiai. Padaryk, kad jis būtų niekuo neišsiskiriantis pyplys, netgi kvailokas, tingus, bemokslis, sūnus, kuris ateitų į savo tėvo dirbtuvę, išmoktų amato ir dirbtų.

Mes jam rasime žmoną, jis susodins man ant kelių pulką vaikų. Palaimintas pasaulio Viešpatie, padaryk, kad jis turėtų trūkumų, nesiimtų politikos, sutartų su romėnais ir visais, kurie šeimininkaus mūsų namuose, mūsų žemėje. Daugiau nemačiau apreiškimą paskelbusio pasiuntinio, jo negirdėjau: ar tai yra ženklas, kad viską palieki spręsti man ir Juozapui? Žinoma, mes viskuo pasirūpinsime. Tik padaryk, kad šitas vaikas tavo istorijoje būtų niekas, padaryk, kad jis būtų paprastas vyras, laimingas, jog yra toks, ir pyktų tik ant musių.

Padaryk, kad jis nebūtų gražus, nekeltų pavydo. Išklausyk priešingos tavo tarnaitės maldos. Buvau kvaila didžiuodamasi jo tobulybe, jo atsiradimu manyje be vyro sėklos. Kvaila ir nuodėminga, kad didžiavausi ir aukštinau jo išskirtinumą. Tegul Tavasis Jėzus bus niekas, tebus jis atmestas Tavo projektas, viena iš užmirštų Tavo minčių. Tiek daug žmonių meldžia Tave įsiminti tą ir kitą. Užmiršk Jėzų.

Atslinkęs debesis uždengia žvaigždę. Gyvulių kvapas veržiasi aukštyn. Jis galingesnis už mano maldą. Nesvarbu, tęsiu. Pažadėk man štai ką: kad jo nesugundysi dvidešimties metų, kaip padarei savo Jeremijai, jį irgi pažinai dar įsčiose. Kai tau dvidešimt, degti dėl idėjos yra paguoda, kelias į tiesą ir teisingumą. Tenebus tai jo pašaukimo laikas. Teateis jis ne anksčiau trisdešimties, ne anksčiau, nei jis taps subrendusiu vyru, apgalvojančiu savo pasirinkimą. Tada, jei vis dar bus tvirta Tavo valia, kurios dėka jis atsidūrė mano įsčiose, – pati jį tau atiduosiu, kaip padarė Hana, Samuelio motina. Ji atnešė savo sūnų po trejų metų, meldžiu, duok man trisdešimt.

Pakelsiu jį veikti, pažadu, bet ne kovoti, ne kariauti. Šiąnakt klajoklės žvaigždės šviesoje mano akys – kaip neregės. Pirštų galais liečiu Jėzaus kūną ir matau jį jungtuvių puotoje. Bet tuokiasi ne jis, mes – tik svečiai. Jis – jau trisdešimtmetis vyras. Aš kažko paklausiu, jis žiūri į mane sutrikęs, parausta, nenori, paskui paklūsta. Nežinau, nei ko paklausiau, nei ką jis padarė. Aplink šurmuliuoja puota. Žinau, vieną dieną jį Tau atiduosiu. Nesakau: tebūnie taip. Sakau: tebus taip ne anksčiau.

Aš pažadėjau, ir Tu man pažadėk. Paklusau Tau, išklausyk ir išpildyk mano prašymą.

Jėzus atmerkia akis delne, laikančiame jo galvą. Liaujasi žįsti, jo vyzdžiai nušvinta naktinės šviesos sidabru.

Esu tarp judviejų. Taip jaučiasi kiekviena motina – ar ši naktis yra vienintelė pasaulyje? Su tavim išmoksiu dvejoti, kas esu: eilinė, atsitiktinė ar išrinktoji? Tikrai žinau tik viena: tu manęs klausaisi.

Miegi? Taip, tu miegi, neklausyk savo motinos, jį pyksta ant savęs, ją smaugia siaubas. Miegok, kvėpuok sotus, auk, bet neskubėdamas, iš lėto, gyvenk, bet paslapčia. Lauksiu tavo pirmosios šypsenos ir ją pridengsiu, kad neapakintų pasaulio, tavęs neišduotų. Miegok, rytoj pamatysi pirmąją savo gyvenimo šviesą ir prie šono turėsi pirmąjį savo šešėlį. Manyje buvai be šešėlio. Miegok, sapnuok, kad tebesi ten, viduje, o aš tebesu tavo namai. Sapnuose visada gali į juos sugrįžti.

Kokią tuštumą man palikai, kokia manyje ištuštėjusi erdvė turi išmokti užsiverti!.. Mano kūnas prarado šerdį, nuo šiol mes atskiri, galime apsikabinti, bet negalime vėl tapti vienu. Ant tvartelio akmenų guli placenta, tuščias mūsų laukimo maišas.

Žvaigždės šviesa blykšta, iš rytų atslenka diena, ji stumia naktį. Prieš paleisdami avis į ganyklas, piemenys jas suskaičiuoja. Tarpduryje stovi Juozapas. Jėzau, mano sūnau, pristatau tau pasaulį. Eikš, Juozapai, štai tavo sūnus.

Trys giesmės

Piemenų giesmė

Tėve mūsų, kuris esi danguje,
saugok savo bandą, kad liktų visa ir tavo.
Tebus saugi tavo nuosavybė
kaip danguje, taip ir žemėje.
Duok mums šiandien rytojaus ganyklas,
parvesk paklydėlę avį ir mes ją tau paaukosim,
ir neleisk pakliūti į pasalą,
bet gelbėk mus nuo vilkų, taip tebūnie.

Miriam/Marijos giesmė

Kieno yra šis tobulas sūnus,
klausinės žvalgydamiesi po jo veidą,
kieno yra ši įtartina sėkla,
tavosios šypsenos tėvystė?

Mano, vien tik mano,
nė vieno kito kūno, jis yra tik mano.
Mano, vien tik mano, vien tik mano,
kol tęsiasi naktis, jis yra tik mano.

Kas yra tas sūnus kometa?
Kas yra tas mano slaptasis?
Nuleistas iš slaptojo šaltinio,
Atėjęs, kai pylė vyną?

Jis Vien Tik Mano, jis yra Vien Tik Mano,
šiąnakt jo vardas yra Vien Tik Mano.
Jis Vien Tik Mano, jis yra Vien Tik Mano,
rytoj turės kitą vardą, dabar jis yra Vien Tik Mano.

Buvau nebyli

Mane baugina, kad neverki, sūnau.

Kodėl neverkei, mano sūnau,
kas atsitiko, kad nepravirkai?
Juk ne dėl to, kad negali verkti, ne todėl,
kad negalėsi kalbėti?
Taip būtų geriau, būtum saugus,
būtų geriau, jei būtum nebylus,
žodžiams teikiama per daug reikšmės,
galiausiai jie pastūmėja į tremtį,
kalėjimą ar dar blogiau.

Ne, tu nesi nebylys,
net nenustebęs, kad jau nesi manyje.
Ne, tu nesi nebylys,
net nepaliestas tave supančio pasaulio.
Stovėjau tylėdama angelo akivaizdoje,
aš buvau nebylė,
nustebusi angelo akivaizdoje,
paliesta.
Mane apgaubusio vėjo žodžių sūnau,
tu būsi žodžių indas.

Mane baugina, kad neverki, sūnau.

Versta iš: De Luca E. In nome della madre. Giangiacomo Feltrinelli Editore Milano, 2006

* Žydų mėnulio mėnuo tarp lapkričio ir gruodžio.
* Ramybė tau.
* Išėjimo.
* Skaičių 5, 12–31.
* Tiberiados ežeras.
* Betliejų.
* Ekleziasto.
* Skaičių 23,10.
** Anuometinio Izraelio teritorijos šiaurinis ir pietinis taškai.

Leena Krohn. Regimybė

2026 m. Nr. 4 / Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa / Leena Krohn (g. 1947) – ko gero, ryškiausia suomių literatūros žvaigždė. Gausioje kūryboje, kuriai priklauso romanai, knygos vaikams, novelės, eseistika, rašytoja nagrinėja žmogiškumo…

Vladimir Nabokov. Lolita

2026 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Garsiausias Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“ į lietuvių kalbą verstas du kartus, bet tik iš rusų kalbos, o dabar turime naują vertimą iš anglų.

Anton Hansen Tammsaare. Naujasis Pragarinis iš Peklogalos

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

Hermann Broch. Vergilijaus mirtis

2026 m. Nr. 1 / Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius / Jau senokai, nuo 2016 m., žinomas vertėjas Alfonsas Tekorius ruošėsi pateikti lietuvių skaitytojui unikalų pasaulinės romanistikos istorijoje austrų rašytojo Hermanno Brocho romano…

Władysław Reymont. Maištas

2025 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas / Władysławas Reymontas (1867–1925) – lenkų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Debiutavo laikraštyje „Myśl“ (1892 m. gruodžio 15 d.) apsakymu „Kūčios“.

Saki. Atvertos durys

2025 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / „Metų“ skaitytojai jau yra įsidėmėję rašytoją slapyvardžiu SAKI – 2018 m. gruodžio numeryje publikavome jo novelę „Sredni Vaštar“ – žymiausią Saki kūrinį…

Jayde Will. Penkios novelės

2025 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas / Jayde’as Willas (g. 1978) – amerikiečių rašytojas, vertėjas iš lietuvių, latvių, estų kalbų. Praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pabaigoje atvykęs į Estiją studijuoti Tartu universitete, vėliau gyveno ir dirbo Vilniuje.

Andrea Tompa. Namai

2025 m. Nr. 7 / Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa / Rašytoja ir teatro kritikė Andrea Tompa gimė 1971 m. Transilvanijos Koložvare. Studijavo vengrų filologiją ir slavistiką. Daug metų redagavo žurnalą apie teatrą, parašė monografijų…

Aleš Šteger. Neverendas

2025 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – slovėnų rašytojas, poetas, redaktorius, leidėjas. Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų autorių. Puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams…

Ruth Rendell. Šviesus rytojus

2025 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis / Ruth Rendell (1930–2015) – viena populiariausių ir išradingiausių anglų detektyvinių romanų autorių.

Gerhard Meier. Borodino

2025 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Borodino“ yra vadinamosios…

Oskar Wöhrle. Baldamusas ir jo nuotykiai

2025 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Oskaras Wöhrle (1890–1946) autobiografiniame romane „Baldamusas ir jo nuotykiai“ pasakoja savo šeimos istoriją. Elzasas tuo metu priklausė Vokietijai, o kraštui grįžus į Prancūzijos…

Imre Kèrtész. Kadišas negimusiam vaikui

2007 m. Nr. 11

Iš vengrų k. vertė Rūta Janėnaitė

Imre Kèrtészas (g. 1929 m. Budapešte) – vengrų rašytojas. 1944–1945 kalėjo Osvencimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. 1948–1951 dirbo žurnalistu Budapešte. Vėliau tarnavo armijoje, dirbo gamykloje. Nuo 1953 profesionalus rašytojas.

Išgarsėjusioje trilogijoje („Be likimo“ („Sorstalandsg“, 1975), „Žlugimas“ („A kudare“, 1988), „Kadišas negimusiam kūdikiui“ („Kaddis a meg nem szuletetett gvermelett“, 1990) įtaigiai vaizduojamas kalinio gyvenimas koncentracijos stovyklose, jo bandymai išsaugoti individualybę.

I. Kèrtészas parašė apysakų, dienoraščių, esė (pvz., įdomų rinkinį „Holokaustas kaip kultūra“ („A holocaust mint kultūra“, 1993). Jo kūryba 2002 m. įvertinta Nobelio premija.

Mano žmona dar ankstyvoje vaikystėje perprato savo žydišką būtį ir viską, kas su ja susiję. Buvo toks metas, „į ponio uodegą suimtais plaukais strazdanotos mergaičiukės metas“, kuomet ji įsivaizdavo, kad dėl to ji nepaprastai patiks kitiems vaikams, pasakojo žmona. Dabar, užrašydamas tuos žodžius, staiga regiu ją kvatojančią, kai apie tai pasakoju. Vėliau buvimas žyde jai ėmė prilygti beviltiškumo jausmui, silpnumui, sielvartui, nepritapimui, užslėptai baimei, motinos ligai. Tarp nepažįstamųjų – niūriai paslapčiai, namuose – žydiškų jausmų ir žydiškų minčių getui. Po motinos mirties į namus atsikraustė tėvo sesuo. „Tipiškas aušviciškas snukis“, pagalvojau sau, pasakojo žmona. Visuose regi tik buvusius ir būsimus žudikus. „Nesuvokiu, kaip man galų gale pavyko užaugti normalia moterimi.“ Vos kalba pasisuka apie žydiškus reikalus, ji tuoj pat išeina iš kambario. „Kažkas manyje sukilo ir stojo į kovą.“ Ir namuose jos nebėra. Mokymasis mokykloj, vėliau medicinos studijos bei meilė, keli trumpalaikiai ir aistringi ryšiai jai padėjo likt laisvai. Žmona pasipasakojo dvi sunkiausiai ją prislėgusias patirtis, kurias, kiek pamena, patyrė būdama šešiolikos septyniolikos metų. Kartą ji įsikarščiavusi kalbėjo apie Prancūzijos revoliuciją ir pasakė, jog ši nebuvo niekuo geresnė už nacių valdžią. Jos teta atšovė, kad ji, žydė, neturi jokios teisės apie Prancūzijos revoliuciją taip kalbėti, nes jei ne Prancūzijos revoliucija, tai žydai tebelindėtų getuose. Po šio tvarkos atkūrimo, prisiminė ji, teta ištisas dienas ar net savaites neištarė nė žodžio. Ji pati tarytum nustojo egzistavusi, tarytum iš jos būtų atimta teisė į savo jausmus ir savo mintis, tarytum jai vien dėl kilmės leista jausti tik žydiškus jausmus ir mąstyti tik žydiškas mintis. Tuomet nuovoka pakuždėjo: jos veidas kas dieną buvo murkdomas srutose. Ir antra patirtis: ji sėdi laikydama rankose knygą, kurioje parašyta daug siaubo istorijų, iliustruotų siaubo nuotraukomis: už spygliuotos tvoros į tuštumą žvelgiantis akiniuotas veidas, ginkluotų kareivių apsuptyje rankas iškėlęs berniukas su Dovydo žvaigžde, ant akių užslinkusi per didelė kepurė, ir taip ji žiūri į tas nuotraukas, kol staiga širdį sukirbina šaltakraujiška piktdžiuga, kurios ji pati pabūgsta ir mąsto taip, kaip mano apysakos „herojus“: „O kas man darbo? Aš juk irgi žydė“, pasakojo žmona. Tačiau iki tol, kol nebuvo perskaičiusi apie šias ir kitas kančias mano apysakoje, ji mąstydavo apie tai tik jausdama baimę ir kaltę. Kai perskaitė mano apsakymą, ėmė atrodyti, pasakė žmona, kad ji gali aukštai iškelti galvą. Ji vis kartodavo, jog išmokiau ją gyventi: šalia manęs, sakė, ji esanti laisva. Kaip tik tie žodžiai, vaizdai ir motyvai šią tamsią ir šviesomis tviskančią naktį mano atmintyje vėlei iškyla iš tų kelerių žaibo greičiu pralėkusių metų maišaties, kuri buvo mano santuoka, ir štai išvystu mus pačius lange, mūsų buto lange, tuomet taip pat buvo naktis, jau nebe žiemos, bet dar ir ne pavasario naktis, per šlykščią miesto smarvę lyg ženklas iš anapus smelkėsi kvapsnys, galbūt kažkur tolybėse besistiepiančių ir lyg pagal papratimą bundančių ir trokštančių iš mirusių prisikelti augalų kvapsnys, tuo metu trys girtuokliai kelkraščiu išsvirduliavo iš vietinės smuklės namolio, pro langą matėsi vieno jų boluojanti avies kailio apykaklė, jie pusbalsiu dainavo prisilaikydami vienas kito, paskutiniai automobiliai švilpė prošal, akimirką stojo tyla, ir tuojau, lyg nutilus orkestrui, kuo aiškiausiai sužvangėjo mūsų ausyse, puikiai išgirdome jų bliovimą iš Aušvico pargrįžtam, ir mūsų dar daugiau nei bet kada, šie žodžiai gaudė naktyje, iš pradžių aš, tiesą sakant, nieko negirdėjau, paskui išgirdau, bet koks man skirtumas, mąsčiau, taip vadinamas antisemitizmas tėra laisvo pasirinkimo reikalas, kuris asmeniškai mane gali bet kur ir bet kada pražudyti, bet dabar, po Aušvico, mąsčiau, tai tebūtų įžūlokas anachronizmas, mąsčiau, klaida, dėl kurios, kaip pasakytų H., ne kancleris ir iureris H., o H., visų fiurerių ir kanclerių filosofas ir kelneris, pasaulio dvasia mūsuose neapsireikš, kitaip tariant, tai tebūtų paprasčiausias provincialumas, ne kas kita, o genius loci, vietinis idiotizmas, ir jei mane iš tiesų kažkas siekia nušauti ar negyvai užkapoti, mąsčiau, tai gal apie tai praneštų iš anksto, kaip jau ir įprasta. Ir tik tuomet atsargiai pažvelgiau į žmoną, įtartinai nutilusią, ir šaltų gatvės žibintų spingsėjimo bei iš kambario sklindančios šiltesnės šviesos santakoje aiškiai regėjau ašarų išvagotą jos veidą. Tai niekada nesibaigs, pasakė mano žmona, nuo šito prakeikimo nepabėgsi, o kad ji bent žinotų, kas rodo ją esant žydę, juk ji nė nesugeba išpažinti tikėjimo, juk ji galbūt dėl savo apsileidimo, bailumo ar kažkokios kitokios priežasties paprasčiausiai nepažino žydų kultūros, ir negana to, yra bejėgė susidomėti ja, juk jos nė kiek nedomina, tarė žmona, kas liudija ją esant žydę, iš tiesų, nei kalba, nei gyvenimo būdas, nei niekas kitkas neskiria jos nuo aplink gyvenančiųjų, niekas, jei ne, pasakė žmona, kažkokia jos genuose esanti paslaptinga pirmykštė žinutė, kurios ji pati „neperskaito“ ir dėl to negali paslapties pažinti. Tuomet aš santūriai ir griežtai, beveik šaltakraujiškai, tarytum tiksliai nusitaikydamas smogti arba staigiai čiupdamas už atlapų pasakiau jai, jog viskas bergždžia, kad beviltiška ieškoti paviršutiniškų priežasčių ir klaidingų paaiškinimų, nes tik vienas vienintelis dalykas ją rodo esant žydę, vienintelis dalykas, ir daugiau niekas: tai, kad tu nebuvai Aušvice, pasakiau, iš pradžių žmona, lyg nugąsdintas vaikas, nutilo, tačiau greitai to vaiko veidas persimainė į jos veidą, mano žmonos veidą, kurį pažinojau, ir dar kažkieno kito veidą, kurį tik dabar išvydau žmonos veide, ir šis atradimas mane beveik pribloškė; ir tuomet jau atvėsusios mūsų naktys vėlei sušilo. Tiesa, mūsų santuoka tuo metu buvo beįgaunanti prieštaringų bruožų arba, tiksliau, man santuoka ėmė atrodyti tuo, kuo ir buvo: prieštara. Atsimindamas tuos laikus, geriausiai pajuntu tam tikrus savo refleksus, kurie stūmė mane į nesibaigiančią įtampos būseną ir vidinį veiksmą, taip, kaip galbūt, bent jau taip įsivaizduočiau, bebrus, šiuos į žiurkes savaip panašius padarėlius, instinktas skatina judėti, statydintis ir tvirtinti sudėtingas užtvankas ir išmoningai suplanuotus urvus, net tvirtoves. Tuo metu mane užvaldė (žinoma, pastovias pajamas gaudavau už vertimus, nesuskaičiuojamą gausybę vertimų) mintis apie rimtesnį rašymą, idėja apie romaną, kurio tema, atmetus smulkmenas, būtų vienos sielos kelionė iš tamsos į šviesą, į džiaugsmą, kovą dėl jo kaip priedermę, į laimę ir jos refleksiją kaip pareigą. Apie šią idėją daug kalbėjomės su žmona, ne, negerai išsireiškiau, kalbėjome apie šią idėją tiesiog nesustodami, ir mano žmonai šie pokalbiai, kaip ir pati idėja, regis, suteikė didžiausią džiaugsmą, nes jai atrodė, ir, beje, visai pagrįstai, kad tai yra paminklas mūsų santuokai, tačiau aš nesugebėjau jai apie tai pernelyg atvirai šnekėti, iš pradžių, žinoma, nupiešiau tik apytikrį, tada diena po dienos vis turtėjantį siužeto eskizą su nuolat augančiais, tankėjančiais ir išsišakojančiais motyvais, idėjomis, žmona pridurdavo nedrąsių pastabų, tuo pat metu į jos mirgantį veidą įsirėždavo chromatiniai pokyčiai – nuo staigių suspinduliavimų iki netikėtų prigesimų, ir vienais, ir kitais aš džiaugiausi, kad tik nesiliautų šis chromatiškai viltingas veido žaismas, drąsinau ir skatinau ją, taip sakant, tą kūrinio planą kartu auginome, puoselėjome ir prižiūrėjome jį tarytum savo vaiką. Paskui susigriebiau, kad visa tai buvo neabejotina klaida, šiukštu įsileisti žmoną į savo gyvenimą, savo būties jautriausias, slaptingiausias ir pažeidžiamiausias erdves, trumpai tariant, į savo darbą, kurį man, atvirkščiai, reikia sergėti ir slėpti, taip vėliau ir elgiausi, apsitvėriau spygliuota geležine tvora nuo visokių nelauktų įsibrovėlių, nesvarbu kieno ir nesvarbu kokių įsibrovimų, net nuo menkiausios įsibrovimo galimybės; visai galimas dalykas, jog aš tame aistringame, visą gyvenimą užgožiančiame ir persmelkiančiame, galingame ir kartu virpančiai jautriame žmonos entuziazme užuodžiau pavojų, tiesa ir tai, kad aš jokiu būdu nenorėjau prarasti jos paramos, kaip mes nenorime pasitraukti iš staiga užplūstančios šiltos saulės šviesos po ilgų ir tamsių žiemos dienų. Kai pagaliau ėmiausi savo planą įgyvendinti, tai yra iš tiesų pradėjau rašyti romaną, paaiškėjo, kad sumanymas yra neįgyvendinamas, paaiškėjo, kad iš mano parkerio, lyg iš kokio ligos židinio, išsiliejo visą plano audinį sudergęs, kiaurai permerkęs, kiekvieną jo akį užnuodijęs užkratas; paaiškėjo, jog apie laimę rašyti neįmanoma, bent jau aš nesugebu, šiuo atveju tai reiškia daugiau abejingumą rašymui nei nesugebėjimą rašyti, galbūt laimė yra pernelyg paprastas dalykas, kad apie ją būtų galima rašyti, taip ir parašiau, perskaičiau prirašytą lapą ir parašiau: laimingai nugyventas gyvenimas juk yra nebyliai nugyventas gyvenimas. Paaiškėjo, rašyti apie gyvenimą reiškia mąstyti apie gyvenimą, mąstymas apie gyvenimą yra ir abejojimas gyvenimu, šiaip jau abejonių dėl gyvybę palaikančios jėgos kyla tik tam, kurį ši jėga dusina, arba tam, kuris nesugeba gyvenime natūraliai veikti. Paaiškėjo, kad rašau ne norėdamas nudžiugti, bet šaukdamasis skausmo, kiek įmanoma labiau veriančio, beveik neiškenčiamo skausmo, greičiausiai dėl to, kad skausme galima atrasti tiesą, kelią į tai, kas yra tiesa, parašiau, štai ir paprastas atsakymas: tiesa yra tai, kas padaro žmogui galą, užrašiau. Viso to, savaime suprantama, negalėjau išsakyti savo žmonai. Neketinau jai ir meluoti. Pasilikę dviese ir vystydami pokalbius, mes įklimpdavom į nejaukias būsenas, ypač tuomet, kai kalba pakrypdavo apie mano darbą, juo labiau – apie laukiančius mano darbo rezultatus, rašymą kaip literatūrą, malonės ar nemalonės klausimą, man tolimą, bereikšmį bei visiškai nedominantį klausimą apie tai, kokia yra mano darbo prasmė. Šie klausimai galiausiai ėmė rutuliotis į gėdingą, purviną ir žeminantį klausimą apie sėkmę ir nesėkmę. Kaip aš būčiau sugebėjęs paaiškinti žmonai, kad mano parkeris yra mano kastuvas? Kad rašau tik tam, kad man reikia rašyti, o reikia rašyti, jog kiekvieną dieną girdžiu šaukiant: kirsk kastuvu giliau, virpink mirties stygas dar baisiau ir saldžiau? Kaip aš įgyvendinčiau savigriovą, vienintelę mano pareigą pasaulyje, jei tuo pat metu penėčiau kokį nors manyje sukčiaujantį kėslą, na kad ir pasiekimų literatūroje, kas žino, galbūt sėkmės kėslą; jos, beje, mano žmona ar bet kas kitas galėtų iš manęs tikėtis; kaip aš galėčiau išnaudoti įspūdingą savidestrukciją tam, kad – kaip koks vagis su visrakčiais – įsmukčiau į literatūrinę ar kokią kitokią ateitį, kuri man uždrausta nuo pat gimimo ir kurią aš pats sau užsidraudžiau, nes tenorėjau ateityje pribaigti savo kasdienį užsiėmimą tais pačiais kastuvo kirčiais, kuriais man reikia išsikasti sau kapą į dausas, į vėjus, į niekur? Įdomu, ar aš tada supratau savo padėtį lygiai taip pat skaidriai ir aiškiai kaip šią akimirką, kai apie tai rašau. Galbūt ne visai, bet pastanga nieko nepaaiškinti, gera valia neabejotinai buvo. Tai, apie ką aš tuomet galėjau mąstyti ir su kokiais jausmais kovoti, gerai atspindi ant vienos popieriaus skiautės brūkšteltas raštelis, kurį atradau tyrinėdamas padrikas savo santuokos relikvijas. Tą raštelį akivaizdžiai ketinau palikti šalia žmonos arbatos puodelio, taip tuo metu mėgau daryti, kai dėl pernelyg ilgai užsitęsusio naktinio darbo aš nesikeldavau pusryčiauti. Raštelyje buvo parašyta: „…tam, kad galėtume mylėti vienas kitą ir vis tiek likti laisvi, nors ir gerai žinau, jog nepabėgsime nuo vyro ir moters likimo, kiekvienas gausime dalį kančios, kurią paslaptinga ir, atrodo, ne itin sumani gamta mums paruošė: ir vėl nutiks taip, kad apkabinsiu tave, trokšiu tavęs, geisiu tik to, kad priklausytum man; ir tuo metu, kai ir tu apkabinsi mane ir vėlei būsi mano, aš sutramdysiu tavo atsidavimą išsaugodamas tai, ką įsivaizduoju esant savo laisve…“ Tai visa ištrauka, ir kadangi atradau ją tarp savo užrašų, tarp kitų popierių, neabejoju, jog šio raštelio niekada taip ir nepalikau prie žmonos arbatos puodelio, bet kažkodėl išsaugojau archyvo maišalynėje; tačiau neabejoju ir tuo, kad slapčia mąsčiau kaip tik taip ir, pasak mano minčių, aš tiesiog gyvenau savo mintimis, taigi visada gyvenau slaptą gyvenimą, ir šis visada buvo tas tikrasis gyvenimas. Taip, kaip tik tuo metu pradėjau ręstis bebro tvirtovę, kurioje galėčiau pasislėpti, apsisaugoti nuo žmonos žvilgsnio ir prisilietimo, tad ir vėl nė trupučio neabejoju, jog kaip tik nuo tada, kai pradėjau slapstytis, žmonos elgesyje aš įžvelgiau kažkokią užslėptą piktą pagiežą, netrukus mano atsakas šiai pagiežai tapo chronišku skausmu; šis privertė mane pamatyti žmonos nuotaikose dar aitresnę pagiežą, o juk man visai nebūtų buvę sunku įgyti žmonos prielankumą, tiesą sakant, tam būtų užtekę vieno vienintelio gerai apgalvoto žodžio, gal net vieno gesto būtų buvę į valias, tačiau aš kantriai kentėjau savo skausmą – dar ir kaip kentėjau, – nes kančia kūrė atstumtojo būseną, ši nuosekliai skatino jos pakaitalo paieškas, veikiai vieninteliu pakaitalu tapo kūrybinės galios, kitaip tariant, užsiliepsnojo viską nuo kelio negailestingai šluojanti mano neurozė, vis naujus ir stipresnius gynybos refleksus išsiugdanti darbo aistra, karštligė ir įniršis, kitaip tariant, įsijungė tas velniškas mechanizmas, pražūtingas sūkurys, kuris iš pradžių įmerkia žmogų į skausmą, paskui iškelia aukštai į orą, bet tik tam, kad vėl nublokštų ant žemės, į dar gilesnes jos prarajas… ir greičiausiai, ko gero, kaip tik dėl to vieną iš tų mūsų vėlei sušilusių naktų, tamsa švytinčių naktų, kurių tamsus aksominis švytėjimas visai kitaip apšviečia dabartines mano naktis, taigi vieną iš tų tamsa švytinčių naktų žmona pasakė, kad į visus mūsų klausimus mes tegalime atsakyti tik savo gyvenimu, tiksliau – visu savo gyvenimu, kitaip visi iki šiol kelti klausimai ir visi iki šiol mūsų pateikti atsakymai tebūtų nepakankami klausimai ir nepakankami atsakymai, jokia tobulybė, pasakė mano žmona, negali pakeisti vienos – tikrosios tobulybės: aš trokštu pagimdyti nuo tavęs vaiką, tarė žmona. Taip, bet

„Ne!“ pasakiau aš iškart ir nedelsdamas, nė akimirkos nesudvejojęs, kaip sakoma, instinktyviai, nes juk šiais laikais visai natūralu, kad mūsų instinktai sukyla prieš mūsų instinktus, mūsų instinktų pavidalu veikia, pasakyčiau, instinktams prieštaraujantys instinktai; ir tarytum tas

„Ne!“ būtų buvęs nepakankamai patikimas

„Ne!“ galėjo būti, arba kaip mano žmona būtų buvusi tikra dėl mano nenuoseklumo, ji tik juokėsi iš to. Vėliau prisipažino suprantanti mane, žinanti, iš kaip giliai tas

„Ne!“ galėjo išsiveržti ir ką man teko iškęsti, kad jis pavirstų taip. Atsakiau, jog, mano manymu, aš taip pat ją supratau ir žinojau, ką ji galvoja, bet kad

„Ne!“ tebuvo

„Ne!“, ir visai ne joks žydiškas ne, ką ji greičiausiai ir turėjo omenyje, ne, aš dėl to buvau visiškai tikras, toks pats tikras, kaip netikras dėl to, koks iš tiesų

„Ne!“ buvo, ir vis dėlto

„Ne!“ pasakiau, nors kad ir kas būtų būdinga žydiškam ne, šiam taip pat būtų buvę užtektinai priežasčių, pasakiau, pakanka įsivaizduoti vieną beviltišką ir gėdingą pokalbį, pasakiau, įsivaizduokime vaiko, mūsų – tavo – vaiko verkšlenimą, pasakykime, sakiau, lyg tas vaikas būtų kažką nugirdęs ir inkštęs, pasakykime, sakiau, „nenoriu būti žydas!“, juk tai visai įmanoma ir pagrįsta įsivaizduoti, pasakiau, ištarkime, vaikas nenori būti žydas ir tai būtų atsakymas, tai mane priverstų jaustis nepatogiai, nes kaipgi galima versti gyvą būtybę būti žydu, šiuo atveju, pasakiau, man tektų griebtis už galvos ir iš gėdos degti priešais jį – priešais tave, – nes nesugebėčiau jam – tau – suteikti nei paaiškinimo, nei tikėjimo, nei ginklo, nes juk žydybė man nieko nereiškia, tiksliau, nieko nereiškia kaip žydybė, bet reiškia patirtis kaip žydybė, be plaukų moterį raudonu chalatu priešais veidrodį, o kaip patirtis: mano gyvenimą, arba išlikimą, dvasinį egzistavimo būdą, kurį išpažįstu ir puoselėju kaip dvasinę egzistenciją, ir to man užtenka, iki kaklo užtenka, tik nežinia, ar užtektų to ir jam – tau. Ir vis dėlto, pasakiau, nepriklausomai nuo nieko, man per sunku ištarti žydišką ne, nėra siaubingesnio, gėdingesnio, destruktyvesnio neiginio kaip tas, pasakyčiau, racionalizuotas ne, toks žydiškas ne, nėra jokio kito pigesnio žodelio, pasakiau, man gana, žudikai ir gyvenimo neigėjai patys pasiskelbia esą gyvenimas, tai atsitinka taip dažnai, pasakiau, jog aš nebenoriu netgi priešgyniauti, baisu ir gėdinga uždrausti neigiančiųjų gyvenimą troškimą gyventi, nes juk ir Aušvice gimė vaikų, pasakiau, ir šis argumentas mano žmonai įtiko, nors vargu, ar ji suprato, veikiausiai ir aš pats menkai tesupratau, ką šnekėjau. Taip, netrukus tramvajum kažkur keliavau, kas dabar žino kur, visokiais reikalais, man vis dar atsiranda kokių nors reikalų, po to, nors žemiškuosius jau esu susitvarkęs, žvelgiau pro langą į slenkančias margas pakeles ir netikėtai sustingstančias stoteles. Šviesos blyksnių lydimi, girgždėdami riedėjome pro išgąstingus namus ir šen bei ten susigūžusius augalus, kol staiga į vagoną įpuolė visa šeima. Pamiršau pasakyti, buvo sekmadienis, rami sekmadienio popietė, jau šaltas metų laikas. Jų buvo penki, tėvai ir trys mažos dukros, mažiausia, ką tik iš vystyklų išsivyniojusi, aprengta pastelinių spalvų drabužėliais, tyčia seilėjosi ir klykčiojo, gal jai karšta, pamaniau. Tamsiaplaukė, švelni, pavargusi motina paėmė vaiką ant rankų ir kaip balerina ilgai linksėjo galvą prie jo veidelio. Paniurusi vidurinė sesuo sėdėjo šalia mažąją guodžiančios motinos, vyriausioji, gal kokių septynerių aštuonerių, padėjo rankas ant sesers pečių reikšdama liūdną vienybę su atstumtaisiais, bet sesuo piktai nubraukė nuo pečių rankas. Ji troško turėti motiną, tylėjo, žinojo, kad verkšlenimas dabar yra mažiausiojo vaiko išskirtinė teisė. Vyriausioji stovėjo vienui viena, tą gražią šviesią sekmadienio popietę ji vėl kentė dėmesio stoką, vienatvę ir pavydo graužatį. Ar ši būsena vėliau galės tapti nuolankiu atleidimu, mąsčiau, gal tik į duobę stumiančia neuroze, mąsčiau, patys tėvai primeta dukrai kažkokį niekingą gyvenimo būdą, kurį ji priima, mąsčiau, ir jaučia gėdą, o jei nejaučia, juo didesnė gėda jai ir visiems tiems, kurie ją įstūmė į tokią būseną, mąsčiau. Tėvas – sveikas, tamsus, akiniuotas vyras – medvilninėmis vasarinėmis kelnėmis, basnirčias, Adomo obuolys kaip auglys, geltonom kaulėtom rankom pasodino mažąją ant savo kampuotų kelių, ir ši pagaliau nusiramino; staiga tuose penkiuose veiduose lyg kokia transcendentinė šviesa nušvito jų panašumas. Tie žmonės buvo negražūs, pavargę, apskurę ir laimingi, o manyje blaškėsi padriki jausmai, šiurpas, susidomėjimas, virpantys prisiminimai ir sielvartas, ir aš, atrodė, mačiau ant jų kaktų, gal ir ant vagono liepsnojančiom raidėm parašytus žodžius:

„Ne!“ niekada negalėčiau būti kito žmogaus tėvas, likimas, dievas,

„Ne!“ tegul nė vienas vaikas nepatiria to, ką patyriau aš vaikystėje,

„Ne!“ kažkas manyje sušuko, sustaugė, niekam taip neturi nutikti, ir, žinoma, tuojau ėmiau pasakoti žmonai apie savo vaikystę, gal tik sau pačiam, nežinau, vienaip ar kitaip, pasakojau pamišėliškais žodžių pliūpsniais ir įtikinamai, ir dabar tebepasakoju, nors jau seniai nebe savo žmonai. Taip, ir tuomet ne tik pasakojau, bet ir leidausi klajoti, kad ir po šį miestą, kuriame bastydavausi santykiniu įpratimu, paremtu santykiniu žinojimu, kur einu, nors aš niekada nežinodavau, į kokią naują kančia ir gėda alsuojančią sceną aš netikėtai įpulsiu, su kokiu iššūkiu susidursiu, kai iš sukrypusių, begriūvančių pilaičių labirinto nuklysiu į liguistą snūduriuojantį skersgatvį ir sėlinsiu per bokštais, vėtrungėmis, medžio raižiniais papuoštų pasakiškų rūmų šešėlius, palei tamsias apšnerkštų kiemų tvoras, kur dabar viskas buvo nušiurę, plika, nustekenta ir racionaliai nuniokota tarytum apleistoje kasybos zonoje. Kartą nuklydau į šitą, pavadinkime, dvylikapirštę miesto žarną, į kurią, beje, likimas dabar sugrąžino mane gyventi, gal ne likimas, gal mano bejėgystė, juk savo bejėgystėje gali atpažinti ir savo likimą, jei tik esi pakankamai nuovokus, taip, tuomet galbūt tikėjau, gal, tiksliau, bandžiau save įtikinti, kad netyčia atsidūriau čia, Jožefvarošo kvartalo prieigose, įsiliejančiose į Ferencvarošo kvartalo prieigas, kuriose šiuo metu apytikriai ir gyvenu, nors tuomet mano butas tebebuvo apgailėtinas planas apgailėtiname blokinio daugiaaukščio namo projekte. Buvo vasaros pabaigos vakaras, pamenu, gatvė skendėjo persirpusiuose kvapuose, šaligatvėse svirduliavo apsnūdę, mažalangiai, girti ir purvini namai, besileidžianti saulė gėrėsi į jų sienas kaip geltonas, tirštas vynas, tamsios laiptinės žiojėjo lyg įsisenėjusios žaizdos, ir aš apsvaigęs griebiausi už durų rankenos ar už kažko kitko, nes man kojas netikėtai pakirto – ne, visai ne išnykimo nuojauta, atvirkščiai, išlikimo misterija; taip, kaip tik taip gali jaustis žudikas, pagalvojau, kaip vėliau pasakojau žmonai, o priežastis, kodėl taip pagalvojau, nėra logiška, bet, manau, aš taip galėjau galvoti mirusiųjų valia, pasakojau žmonai, savų mirusiųjų valia, beje, dar ir dėl savo mirusios vaikystės bei absurdiško išlikimo, taip, kaip tik taip gali jaustis žudikas, kuris, kaip galvojau ir kaip vėliau pasakojau žmonai, jau seniausiai užmiršo savo poelgį – tai nėra jokia retenybė – ir po ilgų dešimtmečių užsimiršęs, o gal tiesiog mechaniškai kartodamas senus įpročius ima ir tiesiog įžengia į nusikaltimo vietą, atranda ten viską, ką paliko – lavoną, kuris dabar, tiesa, jau pavirtęs sudūlėjusiu skeletu, sceną, apdulkėjusią butaforiją ir pats save, ir, aišku kaip dieną, niekas neliko nepakitę, nors amžinybę trukusią sugrįžimo akimirką viskas vis dėlto liko nepakitę, netgi labai akivaizdžiai nepakitę. Ir dabar jis žino, kad jį čia sugrąžino ne atsitiktinumas, gali būti, jis nė nebuvo iš čia ištrūkęs, nes tai yra vieta, kurioje jam teks atgailauti. Tik neklausk, pasakiau savo žmonai, kodėl jam tai reikės daryti, nes nuodėmė ir atgaila yra sąvokos, tarp kurių vien tik būtis gali sukurti gyvybingą ryšį, ir jei sukuria ar jau yra sukūrusi, tuomet nuodėmei visiškai užtenka tavo paties buvimo, el delito mayor del hombre es haber nacido, kaip yra parašyta, tariau žmonai. Papasakojau jai ir vieną dažnai sapnuotą savo sapną, kurio jau seniai nebuvau regėjęs ir kurį kaip tik tada nelauktai vėl susapnavau. Veiksmas vyksta ten, taip, visada ten, toje pačioje scenoje, tame kampiniame name. Bendros aplinkos lyg ir nematau, bet tvirtai žinau, kad kaip tik ten. Galbūt sprendžiu iš sienų, storų, vaiduokliškų seno namo sienų. Ir dar iš tabako parduotuvės, į kurią patekdavome pakrypais, stačiais laipteliais. Įėjus atrodydavo, kad patekai į žiurkių irštvą: patalpoje tvyrojo slogi tamsa ir dvėsenos tvaikas. Tačiau sapne parduotuvė pasistūmėjo šiek tiek arčiau kampinio namo. Niekas manęs neverčia atidaryti durų. Atidarau. Tai – visai ne tabako parduotuvė, o kiek erdvesnė, šiek tiek šviesesnė, daug sausesnė ir šilta patalpa, gal kokia pastogė. Ties dulkių debesies apgaubtu šviesos šaltiniu – gal stoglangiu – ant cementinių grindų stovinčios nudrengtos sofos sėdi jie. Gali suprasti, jie ką tik atsikėlė, kelis dešimtmečius gulėjo ir laukė pavėluoto mano, nepavyzdingo ir viltis žlugdančio vaikaičio, apsilankymo. Du viskuo besiskundžiantys seniai dulkinoje šviesoje. Tokie leisgyviai, kad vargiai gali pasijudinti. Atiduodu jiems atsineštą kumpį. Jie džiaugiasi, kažką kalba, bet nesuprantu ką. Senelis palenkia savo pilką, šeriuotą smakrą, nori apžiūrėti rankose laikomą kumpį, nuo kurio jau spėjo nuplėšti popierių. Senelės veidą ryškiai bjauroja senatvinės dėmės. Ji skundžiasi amžinu galvos diegimu ir ausų ūžimu. Laukimu, jie taip ilgai laukė. Imu suprasti, koks menkniekis jiems yra tas mano kumpis. Jie siaubingai alkani ir apleisti. Keliais bergždžiais gestais bandau pasiaiškinti – lyg mokinukas. Širdis sunki kaip slenksčio akmuo. Ir staiga viskas išnyksta, pradingsta, išsisklaido kaip kokia gėdinga paslaptis. Kodėl mums reikia gyventi nuolatos gėdai į akis žvelgiant? – tuomet užsirašiau. Kaip tik tada pradėjo kauptis šis vis dar tebeaugantis citatų rinkinys, sąvaržėle suspaustų popierių pluoštas, kuris tebesimėto ant mano stalo tarp kitų popierių. Mieli draugai, mūsų jaunystė buvo sunkus išbandymas: mus kankino jaunystė kaip chroniška liga, perskaitau viename lape. Šeimos, nekenčiu jūsų! – skaitau kitame. Tarnauti vaikystei kaip mirties sukėlėjui, skaitau. Dar vaikas dažnai galvodavau, skaitau, kad aukščiausiosios valdžios sąvoka visada reiškia despotiją, ir dar perskaitau prie tų Tomo Bernhardo žodžių pridėtą mano paties pastabą: o despotija visada reiškia tėvo valdžią. Dabar skaitau vien tik savo minčių nuotrupas, pavyzdžiui: „auklėjimo prievolė, kurios niekaip negalima suderinti…“, „būti kito košmarų sukėlėju, vaidinti kito gyvenime vaidmenį, tėvo vaidmenį, kitaip tariant, lemties vaidmenį, yra tikras siaubo vaizdinys, kurio sukrečiantis aspektas…“, „Vaikystėje (ir dar ilgai po jos) nuodėme buvo viskas, kas man reiškė mane patį, o gėris tai, ką nuveikdavau neigdamas ir naikindamas save…“ „Senelei visada dvokė iš burnos. Iš tiesų jos kvėpavimas trenkė naftalinu. Tas Jožefvarošo buto alsavimas. Anachronistinis monarchijos atsidūsėjimas. Buto prieblanda, kaip ir epocha, paveldima liga tapusi ketvirtojo dešimtmečio tamsa. Tamsūs baldai, namai su balkoniniais koridoriais, kitų akyse slenkantys gyvenimai, vakarienei kava su pienu, į puodelį susmulkintas kratinys, draudimas įjungti šviesą, tamsoje laikraštį skaitantis senelis, baldais atitverta kambario dalis, kurios slėpininguose kampuose įsivaizduodavau tarpstant suplėkusias, tamsias ir pražūtingas mintis. Naktiniai blakių traiškymai.“ „Apgobčiau tave patyliukais visomis tomis istorijomis, kurios, tiesą sakant, tau nė kiek nerūpi, bet kurios pamažėl apjuos tave neįveikiama tvirtovės siena…“ „Ir kas per apgailėtinas dalykas ta vaikystė, kaip nekantraudamas troškau suaugti, nes buvau įtikėjęs slaptu suaugusiųjų sąmokslu ir tuo, kad sadizmu trykštančiame pasaulyje jie patys yra absoliučiai saugūs…“ Ir pan. Rytmečiai, pasakojau savo žmonai. Lietingi rytmečiai, lietingi pirmadienių rytmečiai, kai tėvas nuvesdavo mane į internatą. Kiekvienas pirmadienio rytas mano atmintyje išliko lietingas, tai, žinoma, yra neįsivaizduojama, bet labai charakteringa, pasakiau žmonai. Pamenu, kaip vieną lietingą pirmadienio rytmetį staiga nukrypau iš kelio – užmiršęs reikalus, darbą – ir nupėdinau į tą vilų kvartalą, tiksliau, į tą miesto dalį, kuri kadaise buvo vilų kvartalas arba kurią prisimenu buvus vilų kvartalu, kur stūksojo bokštais, vėtrungėmis, raižiniais išdabinti pasakiški rūmai, jų viename fligelyje buvo įsikūręs internatas. Suskleisdamas skėtį, tą žvilgų mūsų pasaulietinio groteskiškumo simbolį, leidžiu žilstelėjusiam, gana oficialiai apsirengusiam žmogui įžengti į mano sumišusių sielvartų ir dar labiau sumišusių džiaugsmų nustekentą erčią, jis dėvi languotą skrybėlę, nuo skėčio varva vanduo, pasakojau žmonai vieną vakarą. Ar tai buvo mano pergalė? O gal žlugimas? Kaip man reikėjo reaguoti į tą žmogystą, įsikarščiavęs kalbėjau žmonai vakare, ar aš apskritai būčiau jį pastebėjęs ir jei būčiau, gal būčiau palaikęs jį kokiu nors mokyklos rėmėju, direktoriaus ir už jį viršesniųjų pakaliku, pasakojau žmonai. O gal kokiu šlykščiu smuiko mokytoju. Galbūt iš karto būčiau įsidėmėjęs jo stambumą, kokį nors į akis krentantį komišką bruožą, pavyzdžiui, kaip jis kalba vaikams, oficialiai ir rafinuotai, lyg koks maniakas, pasakojau žmonai. Niekas, visiškai niekas neprimena to, kaip aš įsivaizduodavau save suaugusį: atstumiantis, bjaurus tipas, kuriam būčiau galėjęs pavydėti nebent absoliučios valdžios; nė neįtardavau, kad toji absoliuti suaugusiųjų valdžia tėra visiška vergystė apgaulingai absoliučios valdžios regimybei, pasakiau žmonai. Tą savo apsilankymą vilų kvartale keliais žodžiais aprašiau dienoraštyje, iš kurio čia pacitavau kelis sakinius. „Nuėjau apžiūrėti internato“, parašiau. „Aplinkui vieni griuvėsiai – namų, gyvenimo, pasaulio“, parašiau. „Ant sienos kabo atminimo lenta, kuri mane tiesiog nustebino. Joje buvo parašyta: čia gyveno ir dirbo, ir t. t. Direktorius. Dirikas. Kamštis (kaip mes, vaikai, jį vadinome). Kas būtų patikėjęs, kad jis buvo mokslininkas? Na žinoma, juk šiame šimtmetyje masinio atgrubnagiškumo vardas yra mokslas… Sodas išdraskytas, nuskurdęs. Internatas pertvarkytas į gyvenamąjį namą. Paradinė laiptinė su storais akmeniniais turėklais, kuriais būdavo smagu nučiuožti, visur, kur kadaise nutiko tiek visko paslaptingo, ypač vakarais, kai pasistumdydami lėkdavome į viršutinį aukštą miegoti ir mano akis lyg žemę užklojantis sniegas užliedavo sapnas ir nutildydavo visus garsus, užgoždavo įvykius ir troškimus (kai vieną vakarą man staiga pakilo temperatūra ir dešimčia metų už mane vyresnis kaimietis Silvašis, nešdamas mane ant rankų, paklausė, kurioje salėje aš parpiu, aš nežinojau, ką jam atsakyti, nes per penkis savo gyvenimo metus dar niekada nebuvau girdėjęs žodžio „parpti“, dėl to nesupratau jo reikšmės), taigi tie laiptai, apie juos tik tiek, kad jie būdavo purvini… Miegamųjų salės padalytos į mažus komunalinius butukus… Direktoriaus butas. Diriko butas. Bauginantis, nebylus, kvapą gniaužiantis, širdį į pakulnes bloškiantis. Duryse vietoje blizgančios žalvarinės rankenos kyšo pilka aliumininė, lyg pergalingas spyris į sėdynę… Pirmojo aukšto skaityklos. Žemesniojo rango juniorai ir pavydą keliantys seniorai, palinkę virš knygų silentium popietę. Tylą sergstintis budintis mokytojas. Sudėtingos, pagarbą keliančios, ezoterinės algebros formuluotės. Dabar šie kambariai virto daugelio šeimų namais. Triukšmingas, bruzdantis, sunkių kvapų pritvinkęs šeimyninis gyvenimas… griežtų formų suardymas, išniekinimas. Buitiškumas kaip naikinanti jėga, galiausiai mirtis… Rūsys. Valgykla, karceris, žaidimų kambarys (stalo tenisas). Ir, žinoma, raportų pakyla. Durys užrakintos. Ant lentelės užrašas: Kino klubas, bilietų pardavimas, ir t. t. Dar geriau, valgyklą tereiks įsivaizduoti, tikrovė (jų tikrovė) netrikdys. Sulig lubomis esančių langų apšviestoje neįtikėtinai didelėje pusrūsio salėje dvi lygiagrečios eilės ilgų, baltomis staltiesėmis apdengtų stalų. Pusryčiai! Vienintelis brangus dienos ritualas (neskaitant šeštadieninių raportų), griežtas, bet vis dėlto svaiginantis. Pusryčių indai man paskirtoje vietoje, romėnišku vienetu pažymėtame padėkle romėnišku vienetu paženklinta mano servetėlė: ten tai buvo mano tuometinis numeris, kaip kitais laikais ir kitur pelniau kitokių numerių (štai ir dabar mano vardas prabėga atminty vienuolikos simbolių eilute kažkokių nepažįstamų labirintų raizgalynėje, tarsi koks šešėlinis gyvenimas, kitas, mįslingasis aš, apie kurį nieko nežinau, nors ir atsakau už jį savo gyvenimu, ir tai, ką jis daro ir kas daroma jam, turėtų būti mano likimas). O tas romėniškas vienetas buvo tikrai stilinga pradžia, daug žadantis naujos kultūros priešaušris. Nes aš buvau jauniausias internato auklėtinis… ir t. t. Sėdėjome savo vietose, nuprausti, sušukuoti, budrūs, alkani. (Amžinai buvau alkanas, amžinai.) Stalo galūgaly – mokytojas, kiekvieno stalo galūgalyje – mokytojas. Murma maldą. Trumpą, atsargią, sakyčiau, diplomatišką maldą. Mat reikėjo gerai apgalvoti žodžius, kad malda nebūtų labiau žydiška ar labiau krikščioniška, na kad ji būtų ir žydiška, ir krikščioniška, vienodai maloni visiems dievams. Kasdienės duonos duok mums, Dieve, šiandien, ištarkime, ar kažką panašaus. (Vakarais melsdavausi vokiškai: Müde bin ich geh zu Ruh … ir t. t.) Nesupratau nė žodžio, bet maldą greitai išmokau, kartu pamėgau raminantį maldos monotoniškumą, kartojimo prievolę, tą ypatingą apsivalymo aktą, kurio neįvykdymas būtų palikęs sieloje didelį randą, skirtingai nei, pavyzdžiui, pamiršimas išsivalyti dantis… Tas galingas prievartinis ir savotiškas mano vaikystės pamaldumas, kuris iš pradžių priminė animizmą, vėliau praturtėjo mintimi apie visaregintį, nematomą, skvarbų rentgeno žvilgsnį, bet tai nutiko, jei teisingai atsimenu, tik vienuoliktais gyvenimo metais, kai mano auklėjimu užsiėmė tėvas… Ir vėlei. Karceris. Tamsus, visokių gyvių prilindęs sandėlis. Patekau ten kartą. Reagavau racionaliai. Mėgavimasis vienatve. Mėgavimasis liga. Karščio sukelti kliedesiai. Ankstyvasis dekadansas. O gal tik gerai pasvertas pasišlykštėjimas žmonėmis? Su abejingu pasimėgavimu vienam dykinėti didelėje miegamojo salėje, žiūrėti, kaip saulė pasiekia kieme augančio kaštono viršūnę, kai tuo metu žavėdama nesupainiojamu gracingumu tarp bokštų ir kaminų ant stogo kažko tyko uodegos galiuką kraipanti katė. Staiga susuka pilvą, tai nutikdavo, kai vakare pasigirsdavo žingsniai ant laiptų, kaukšintys žingsniai koridoriuje. Kiti. Ateina, išbalęs sušnabždėdavau, lyg paskelbdamas sau katastrofišką žinią. Tas amžinas pilvo skausmas. Nuo rytinės papildomos pieno porcijos, kurią gaudavau gerti dėl mažakraujystės… (Apdilusių pieno stiklinių teikiamas malonumas pasirodė esąs lygiai toks pats menkas ir laikinas, kaip ir ant tų glaustai surikiuotų stiklinių vos matomi aprasojimo perlai.) Privalėjau išgerti. Paskui ilgai mausdavo pilvą. Paširdžiai. Trilinkas griebdavausi už pilvo, lyg gavęs smūgį kumščiu… Karceryje galiausiai mane apimdavo savigaila. Ir gerai, kad apimdavo, nes žinojau: kai spynoje girgžtels raktas ir man bus leista išeiti, turėsiu nutaisyti nelaimėlio išraišką, kad jie galėtų mėgautis tariama kančia, kuriai mane pasmerkė. (Dėl įgimto gebėjimo vogčiomis mąstyti aš jų triukelius nujausdavau instinktyviai, o gal tai tapo man būdinga dar gerokai anksčiau, taigi auklėjimas davė vaisių…) Jau labai seniai supratau, koks akiplėšiškas yra pasaulis mažam vaikui (tik nenutuokiau, kad vėliau padėtis nė kiek nepagerės, nebent pats pavirstum kuo nors kitu…). Ir galvos skausmas. Jis neužmirštamas. Moksliškai tariant, migrena. Būtent migrena. Neįstengdavau nė pajudėti, vien nuo į akis spiginančios šviesos geldavo galvą. Taip niekada ir neišdrįsau apie tai pasipasakoti. Niekam. Netikėjau, kad kas nors patikės, kad tuo galima patikėti. Maniau, jog tai lygiai tokia pati slapta, niekam neišpažįstama nuodėmė kaip ir kitos, kaip ir visos kitos. Galiausiai aš ėmiau nebetikėti savo galva, jos skausmu. Vėlgi auklėjimo rezultatai… Įdomu, kaip apskritai buvo įmanoma tokioje įtampoje išgyventi nuo penkerių iki dešimties metų. Beveik neįmanoma įsivaizduoti. Kaip ir visa kita, žinoma, kaip ir mano protą sudrebinusius sunkius, iracionalius kūjo smūgius. Neįmanoma suvokti vergo beprotybę nuo vergvaldžio beprotybės atskiriančios (o gal jungiančios) beprotybės. Pirmas iracionalus smūgis buvo tėvų skyrybos, iš esmės nulėmusios mano apgyvendinimą internate. Kai bandydavau išpešti skyrybų priežastį, tiek tėvo, tiek motinos atsakymas visada būdavo toks: Nes mes nesusikalbėjome. Kaip? Juk jie abu kalbėjo vengriškai, mąsčiau. Galų gale nesuvokiau, kaip jie galėjo nesusikalbėti, jei jau kartą buvo susikalbėję. Bet jų atsakymas buvo paskutinis žodis, svarus argumentas, reliatyvi riba, už kurios, kaip man atrodė, slapstėsi kažkokia rimta, sudėtinga ir, galimas dalykas, purvina priežastis, į kurią buvau įpainiotas ir aš. Ji priminė lemtį, ir kuo mažiau ją supratau (o tai darė ją dar lemtingesnę), tuo labiau man teko jai atsiduoti. Antras iracionalus smūgis buvo tos tradicinės kelionės tramvajumi. Kur mes su tėvu keliaudavom, pas ką ir kodėl – nebeatsimenu. Tos kelionės, palyginti su skyrybomis, yra visiškas menkniekis, bet vis dėlto. Mes visuomet išlipdavome toje pačioje stotelėje ir eidavome gerą galą kelio į priekį. Kartą pasakiau, kad jei mes pavažiuotume stotele tolėliau, mums beliktų paėjėti vos keletą žingsnių atgal. Atsakymas buvo toks: Aš niekada neinu atgal. Klausimas: Kodėl? Atsakymas: Nes niekada neinu atgal. Ir vėl klausimas: Bet kodėl? Ir vėl atsakymas: Ką tik sakiau, aš niekada neinu atgal.

Proza verstinė

Nikodemas Erazmas Iwanowskis (1843–1930), rašytojų Marijos ir Sofijos Ivanauskaičių, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas, – žinomas dailininkas portretistas. Jo išlikę tapybos darbai saugomi įvairiuose Lietuvos muziejuose.

Novele „Vienuolika griaučių“ šiuolaikinius skaitytojus su N. E. Iwanowskio kūryba supažindiname pirmą kartą. Autoriaus išnašas žymime žvaigždute, vertėjo komentarus – skaičiais ir pateikiame publikacijos pabaigoje.

2026 m. Nr. 5–6 / Antanui Vaičiulaičiui – 120: šia proga skelbiame rašytojo kalbą, pasakytą jam skirto renginio Jaunimo centre Čikagoje metu.

2025 m. Nr. 4 / Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau.

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

2026 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija)…

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas primindamas manas iš biblijos bites marias

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

2026 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“.

2026 m. Nr. 4 / Respublikos idėja – neginčijamas mūsų valstybės gyvybingumo ir jos orumo liudijimas, pamatinė Lietuvos istorinio pasakojimo tema. Ji užsimezga su Palemono ir Vaidevučio mitais, pereina į LDK sąsajas su antikinės Romos respublika.

2026 m. Nr. 4 / Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

2026 m. Nr. 4 / Rašytoją, menininkę Pauliną Pukytę kalbina Akvilina Cicėnaitė / „Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch).

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės kurio šviesos jau daug kas pasigedo

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas aplenki iškilmes, nevarstai paradinio lango, šventinių durų.

2025 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Borodino“ yra vadinamosios…

2023 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Mirusiųjų sala“ („Toteninsel“, 1979) yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“…

2018 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Bemaž visą Merabo Mamardašvilio (1930–1990), „sokratiškojo“ tipo filosofo, palikimą sudaro iššifruoti jo paskaitų ir pranešimų įrašai. Išimtis – pirmoji jo knyga „Kaip aš suprantu filosofiją“…

2017 m. Nr. 5–6 / Elias Canettis (1905–1994), 1981 m. Nobelio premijos laureatas, 1980 m. išleido antrąjį autobiografijos tomą „Fakelas ausyje“. Šis tomas apima 1921–1931 metus: tai paskutiniai gimnazijos metai pokario infliacijos krečiamame Frankfurte…

2017 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1978–1979 m. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė paskaitų kursą Visa-sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto studentams apie šiuolaikinę Europos filosofiją.

2016 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija…

2015 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Nors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę…

2014 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m…

2013 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vladimiras Bibichinas (1938–2004) – rusų filosofas, filologas, vertėjas, kuriam labiausiai rūpėjo ontologiniai kalbos pagrindai – kalbos ir pasaulio, kalbos ir minties santykis.

2013 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1971 m. spalio 24 d. Insbruko galerijoje „Krinzinger“ nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Jugoslavų menininkė Marina Abramović atliko performansą „Tomo lūpos“ („Lips of Thomas“).

2012 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Viktoras Emilis Franklis (1905–1997) – austrų neurologas ir psichiatras, logoterapijos, vadinamos „trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi“ kūrėjas.

2011 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė Alfredas Adleris (1870–1937) – psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teori­jos kryptį. 2002 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jo kūrybos fragmentą…

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

2014 m. Nr. 10 / Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje. Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas…

2009 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Gegužės pradžios diena, jau pavasaris, šilta. Studentai ir docentai žieminius paltus užstatę lombarde, studentės – šviesiom suknelėm, vakarai gaivūs, viena šventė vejasi kitą. Teatro scenoje patiestas

2005 m. Nr. 1 / Švedų spaudoje daug rašoma apie šeštąją Käbi Laretei knygą „Tarytum vertime“. Tai savotiška Bergmano filmo „Tarytum veidrodyje“ (1960) parafrazė. Laretei – garsi švedų pianistė, su I. Bergmanu pragyveno 10 metų, susilaukė dukters.

2002 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – visame pasaulyje garsus kino režisierius, dramaturgas, prozininkas ir iki šiol kuriantis spektaklius teatro režisierius. Leidykla „Alma littera“, išleidusi jo „Laterna magica“…

1994 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – ne tik garsus švedų teatro ir kino režisierius, scenaristas, bet ir puikus rašytojas, sukūręs trilogiją apie save ir savo kūrybą. „Laterna magica“ – pirmoji trilogijos knyga.

Apsakymas

2026 m. Nr. 4 / Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa / Leena Krohn (g. 1947) – ko gero, ryškiausia suomių literatūros žvaigždė. Gausioje kūryboje, kuriai priklauso romanai, knygos vaikams, novelės, eseistika, rašytoja nagrinėja žmogiškumo…

2012 m. Nr. 5–6 / Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė / Suomių rašytoja Leena Krohn (g. 1947) Helsinkio universitete studijavo filosofiją, literatūrą ir psichologiją. 1970 m. išleidusi pirmąją knygą „Žalioji revoliucija“, L. Krohn kasmet parašo po knygą.

Vokiečių rašytojas Ingo Schulze’as gimė 1962 m. Drezdene. Studijavo klasikinę filologiją ir germanistiką Jenoje, dirbo dramaturgu Altenburgo dramos teatre. I. Schulze’as išleido romanų, apsakymų rinkinių, apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų. Gyvena Berlyne.

Apsakymas

2026 m. Nr. 4 / Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa / Leena Krohn (g. 1947) – ko gero, ryškiausia suomių literatūros žvaigždė. Gausioje kūryboje, kuriai priklauso romanai, knygos vaikams, novelės, eseistika, rašytoja nagrinėja žmogiškumo…

2026 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Garsiausias Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“ į lietuvių kalbą verstas du kartus, bet tik iš rusų kalbos, o dabar turime naują vertimą iš anglų.

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

2026 m. Nr. 1 / Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius / Jau senokai, nuo 2016 m., žinomas vertėjas Alfonsas Tekorius ruošėsi pateikti lietuvių skaitytojui unikalų pasaulinės romanistikos istorijoje austrų rašytojo Hermanno Brocho romano…

2025 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas / Władysławas Reymontas (1867–1925) – lenkų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Debiutavo laikraštyje „Myśl“ (1892 m. gruodžio 15 d.) apsakymu „Kūčios“.

2025 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / „Metų“ skaitytojai jau yra įsidėmėję rašytoją slapyvardžiu SAKI – 2018 m. gruodžio numeryje publikavome jo novelę „Sredni Vaštar“ – žymiausią Saki kūrinį…

2025 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas / Jayde’as Willas (g. 1978) – amerikiečių rašytojas, vertėjas iš lietuvių, latvių, estų kalbų. Praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pabaigoje atvykęs į Estiją studijuoti Tartu universitete, vėliau gyveno ir dirbo Vilniuje.

2025 m. Nr. 7 / Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa / Rašytoja ir teatro kritikė Andrea Tompa gimė 1971 m. Transilvanijos Koložvare. Studijavo vengrų filologiją ir slavistiką. Daug metų redagavo žurnalą apie teatrą, parašė monografijų…

2025 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – slovėnų rašytojas, poetas, redaktorius, leidėjas. Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų autorių. Puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams…

2025 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis / Ruth Rendell (1930–2015) – viena populiariausių ir išradingiausių anglų detektyvinių romanų autorių.

2025 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Borodino“ yra vadinamosios…

2025 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Oskaras Wöhrle (1890–1946) autobiografiniame romane „Baldamusas ir jo nuotykiai“ pasakoja savo šeimos istoriją. Elzasas tuo metu priklausė Vokietijai, o kraštui grįžus į Prancūzijos…

Kjellis Askildsenas gimė 1929-aisiais. Tai – vienas ryškiausių Norvegijos prozininkų, visuotinio pripažinimo sulaukė paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje už minimalistinių novelių stiliaus meistriškumą.

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio K. Askildseno kūryba įgavo vėlyvojo modernistinio egzistencializmo pobūdį – novelių rinkinys „Kulisai“ („Kulisser“, 1966), romanas „Aplinka“ („Omgivelser“, 1969).

2020 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su J. D. Salingeriu.

2018 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas ir lyginamas su Jerome’u Davidu Salingeriu.

2013 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas. Pagrindinės romano temos…

2026 m. Nr. 4 / Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa / Leena Krohn (g. 1947) – ko gero, ryškiausia suomių literatūros žvaigždė. Gausioje kūryboje, kuriai priklauso romanai, knygos vaikams, novelės, eseistika, rašytoja nagrinėja žmogiškumo…

2026 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Garsiausias Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“ į lietuvių kalbą verstas du kartus, bet tik iš rusų kalbos, o dabar turime naują vertimą iš anglų.

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

2026 m. Nr. 1 / Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius / Jau senokai, nuo 2016 m., žinomas vertėjas Alfonsas Tekorius ruošėsi pateikti lietuvių skaitytojui unikalų pasaulinės romanistikos istorijoje austrų rašytojo Hermanno Brocho romano…

2025 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas / Władysławas Reymontas (1867–1925) – lenkų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Debiutavo laikraštyje „Myśl“ (1892 m. gruodžio 15 d.) apsakymu „Kūčios“.

2025 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / „Metų“ skaitytojai jau yra įsidėmėję rašytoją slapyvardžiu SAKI – 2018 m. gruodžio numeryje publikavome jo novelę „Sredni Vaštar“ – žymiausią Saki kūrinį…

2025 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas / Jayde’as Willas (g. 1978) – amerikiečių rašytojas, vertėjas iš lietuvių, latvių, estų kalbų. Praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pabaigoje atvykęs į Estiją studijuoti Tartu universitete, vėliau gyveno ir dirbo Vilniuje.

2025 m. Nr. 7 / Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa / Rašytoja ir teatro kritikė Andrea Tompa gimė 1971 m. Transilvanijos Koložvare. Studijavo vengrų filologiją ir slavistiką. Daug metų redagavo žurnalą apie teatrą, parašė monografijų…

2025 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – slovėnų rašytojas, poetas, redaktorius, leidėjas. Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų autorių. Puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams…

2025 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis / Ruth Rendell (1930–2015) – viena populiariausių ir išradingiausių anglų detektyvinių romanų autorių.

2025 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Borodino“ yra vadinamosios…

2025 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė / Oskaras Wöhrle (1890–1946) autobiografiniame romane „Baldamusas ir jo nuotykiai“ pasakoja savo šeimos istoriją. Elzasas tuo metu priklausė Vokietijai, o kraštui grįžus į Prancūzijos…

Imre Kèrtészas (g. 1929 m. Budapešte) – vengrų rašytojas. 1944–1945 kalėjo Osvencimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. 1948–1951 dirbo žurnalistu Budapešte. Vėliau tarnavo armijoje, dirbo gamykloje. Nuo 1953 profesionalus rašytojas.

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.

2011 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė Alfredas Adleris (1870–1937) – psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teorijos kryptį. 2002 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jo kūrybos fragmentą…