Proza verstinė
Jim Carroll. Krepšininko dienoraščiai
2009 m. Nr. 2
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas
Amerikiečių rašytojas Jimas Carrollis (g.1950 m.), atrinkęs ir suredagavęs 1963–1966 m. paties rašytus užrašus, 1978 m. išleido romaną „Krepšininko dienoraščiai“ , veikiai tapusį literatūros undergroundo klasikiniu kūriniu. Jame autorius, aprašydamas paauglio kasdienybę septinto dešimtmečio Niujorke – smulkų vagiliavimą, krepšinio treniruotes, girtuokliavimą, svaiginimąsi narkotikais bei šėliojimus, taip pat atskleidžia ir svarbius lūžius visuomenėje, žmogaus prigimties subtilumus.
Vėliau J. Carrollis išgarsėjo kaip poetas ir roko muzikantas. Kino režisierius Scottas Kalvertas 1995 m. „Krepšininko dienoraščius“ ekranizavo.
1964, ruduo
Šiandien pirmąsyk ėjau į tą ypač brangią privačią mokšę, kurioj mokytis laimėjau stipkę. Teko gerokai paplušėt, kad įsikirsčiau, kokį velnią čia veikiu, visi į mane keistai žvilgčiojo, o aš paslapčiomis krizenau iš žydukų, kurie koplyčioj kas rytą turi giedot senas krikščioniškas giesmes. Už nugaros stovėjęs kažkoks dėstytuvas vis baksnojo man į petį, matyt, tikėjosi, kad šitaip privers giedot ir mane, bet aš, nutaisęs nuobodžiaujančios žmogystos fizionomiją, tik sėdėjau ir tylėjau. Prieš pirmą pamoką šnektelėjau su tokiu visai nieko bičiuku, Egiu Blaumgardenu. Jo senis turi didelę deimantų apdirbimo firmą ir tai man padaro nemenką įspūdį. Paaiškėja, kad bičas yra ryški teniso žvaigždė (šeštas savo amžiaus grupėje visoj Rytų pakrantėj) ir domisi menais. „Namuose turim kelis renuarus, – pradeda porint, – ateik kada pas mus pietų, galėsi įvertint.“ Būtinai, Egi. Paskui gerokai pasilazdavoju su ponu Braversu, Oksfordą baigusiu dabita, lotynų kalbos mokytoju, kurį baisiai užsiutina tai, kad į jo klausimus aš, užuot sakęs „Taip, tamsta“, atsakau „Aha“. Jis užlaiko mane po pamokos ir užjaučiamu balsu paaiškina, kad viską supranta, kad mano šeima – neišsilavinę tamsuoliai ir panašiai, tačiau aš turįs išmokti disciplinos, į klausimus atsakinėti taip, kaip priklauso, ir laikytis mokykloje nusistovėjusio etiketo. Kurgi ne. Paskui per pietus atsibeldžia šūlios diriko pavaduotojas, ponas Beltas, atsisėda šalia ir pareiškia, jog kai valgau, turiu nuo stalo patraukt ranką. Pamaniau, kad jis turi omeny tą ranką, kuria laikau šakutę, todėl gerą pusę minutės prasėdėjau visiškai suglumęs ir tik paskui supratau, jog jis kalba apie kitą ranką. Beltas priklauso tam pernelyg nuoširdžiam žmogėnų tipui (na žinot, tarsi politiko), kurie anksčiau ar vėliau vis tiek iškruša tave per šikną. Tiesą sakant, galutinai šito bičo taip ir neperkandau. Pasijutau taip, lyg būčiau sušikęs ir paleidęs vėjais visą puikią 257 metų šios mokslo įstaigos tradiciją. Po pietų užsukau į mokyklos trofėjų kambarį, kuris iš esmės skirtas poilsiui, jame prigrūsta ištaigingų V formos sofų ir panašios šūduvos bei pastatyta riešutmedžio spintelė, kurioj laikomi visi mokyklos laimėti prizai (galiu pasakyt, kad jų toli gražu ne marios, – namie turiu daugiau trofėjų, negu šita įstaiga sugebėjo pelnyt per tuos savo 257 metus). Žodžiu, užsiimu savo reikalais, skaitau žurnalą „Time“, kai staiga prie manęs prikimba vienas bendraklasis, regis, jo vardas Laris Lebretoris, ir mėgina įrodyt, kad jis neva pirmas paėmė šitą žurnalą. „Puikus mėginimas, kietuoli, – sakau aš, – bet, matai, aš čia sėdžiu jau geras dešimt minučių, rauki?“ Žodžiu, tik įsivaizduokit, tas mulkis pamėgina jį iš manęs atimt ir aš, neturėdamas jokios taikios išeities, atsistoju ir skinu jam į dūdą. Iš bičo nosies pasipila kraujas, inkšdamas jis išlekia lauk. Ko gero, pasiskųst kokiam nors mokytojui. Akivaizdu, nes jis, spausdamas servetėlę prie savo kraujuojančios marmūzės, grįžta po poros minučių kartu su kažkokiu senu krienu iš istorijos katedros ir ryžtingai puola badyt į mane pirštu. Tik Egio Blaumgardeno liudijimas mane išgelbsti nuo baisaus hemorojaus ir nemalonaus pokalbio su ponu Blasteriu, mūsų diriku. Šiaip ar taip, panašu, kad to Lario Lebetorio niekas nemėgsta, todėl, kai tas sukriošęs istorikas dingsta mums iš akių, visa poilsio kambary susirinkusi šutvė man netgi paploja.
Po baisiausiai nuobodžių istorijos pamokų nusprendžiau truputį pažioplinėt ir pažiūrėt, kaip treniruojasi futbolo komanda. Visiški nevykėliai, garbės žodis. Galėčiau surinkt bet kuriuos dešimt savo draugužių iš žemutinio ar viršutinio rajono ir mes išspardytume jiems subines. Kažkoks bičas iš vyresnių klasių, treniravęsis mušti baudinius, paprašė manęs jam paasistuot, manydamas, kad aš – tik paprastas išglebęs naujokas. Sutikau, bičas spyrė kamuolį taip, tarsi tai būtų buvęs šūdo maišas ar kažkas panašaus. „Duok ir man pamėgint“, – sakau aš. Gerai, sako jis, įsivaizduodamas, jog šitam mažam suskretėliui daro didelę paslaugą. Atsitraukiu atgal, du platūs žingsniai į priekį ir – smūgis. Kamuolys nulekia gerus 32 jardus (nepamirškit, kad aviu ne sportine avalyne), o tas bičas, pakabinęs stalčių, vis dar klūpo. Jau ėmiau galvot, kad jo antkiaušiai irgi tuoj atvips ir nuriedės švarutėlaite apranga žemyn. Paskui pėdinau į metro paslapčia sau galvodamas, jog ši trenkta įstaiga man netgi patinka.
Šiandien nuvariau į savo buvusį rajoną pabudėt prie seno draugužio Bobio Sačso karsto. Planavau ten atsirast kiek ankstėliau ir aplankyt kai kuriuos žmones, bet užtrukau mokšėj – gavau valyt suolus ir panašiai už tai, kad pernelyg dažnai nusimuilinu iš pamokų. Tas sumautas švarinimasis užtruko iki 4.30, nors, tiesą sakant, prie jokio darbo nė pirštu neprisiliečiau: viskam vadovavo kažkoks bukagalvis, todėl sugebėjau nusliūkint į tuliką ir visą tą laiką praleidau skaitydamas apie gudrašiknį neūžaugą Aleksandrą Poupą. Manęs niekas nepasigedo, bet iš mokšės išsinešdinau kartu su visa šutve. Į laidotuves atvažiavau apie penkias, ten jau buvo susirinkę, ko gero, visi bičai, pradedant 29-ąja ir baigiant 14-ąja gatvėm. Gerą pusvalandį prapliurpiau su visais tais senaisiais draugužiais, nes kaip įmanydamas stengiausi atidėt momentą, kai turėsiu pažvelgt į mirusio Bobio kūną, paguldytą pačiam salės vidury. Iki šiol per visą savo gyvenimą dar nebuvau matęs karste gulinčio kūno, netgi kai mirė mano močiutė, į jos laidotuves tėvai manęs nesivedė.
Bobis mirė nuo kraujo vėžio. Susirgo prieš dvejus metus, bet jo organizmas buvo toks stiprus (bičas buvo pats kiečiausias sportininkas), kad sugebėjo iš tikrųjų ilgai priešintis. Iš pradžių jam davė vos pusę metų, bet jis visus apgavo ir šiek tiek pasitaisė… retkarčiais netgi išeidavo pasivaikščiot, nors buvo akivaizdu, kad tai jau nebe tas pats žmogus. Prieš metus jis vėl atkrito, kaip pasakojo jo brolis, bičo ligos istorijos kreivė smigo žemyn, persivertė 90 laipsnių kampu. Galiausiai pažvelgiau į jo kūną ir pirmąkart gyvenime išvydau mirtį. Jo veidas buvo sulysęs ir išvagotas raukšlių, bičas kažkiek net priminė beždžionę, o plaukai buvo pavirtę vien papilkėjusių kuokštų rinkiniu. Nors buvo vos šešiolikos, atrodė kaip šešiasdešimtmetis. Net negalėjau patikėt, kokios sudžiūvusios jo rankos… tarsi kažkas tau prieš akis būtų paguldęs žmogaus, kurį anksčiau pažinojai, skeletą.
Į gatvę išėjau apdujęs, lyg ką tik žiopsojęs keturių valandų trukmės filmą, į kurį niekaip negaliu įsikirst. Visą vakarą galvojau apie Bobio veidą ir mirtį. Vos nepasiutau, o kad geriau pasijusčiau, įkaliau netgi dvi slopinamųjų tabletes, bet ir jos šnipštą tepadėjo.
Prašmatnioji privati mokšė, į kurią dabar vaikštau, yra vos už kelių kvartalų nuo Centrinio parko. Taigi šiltesnėm rudens dienom mūsų fizinio lavinimo pamokos vyksta parke ir per jas mes daugiausia žaidžiam supaprastintą futbolo versiją. Viena vertus, dukart per savaitę po valandą praleist parke lošiant fūlią visai smagu, bet šūdinasis šitos lazdos galas tas, kad į parką turim vilktis pasipuošę idiotiškais sportiniais šortukais ir baltais marškinėliais. Visų kitų mulkių iš mano klasės tai neknisa, bet aš asmeniškai tikrai nejaučiu jokio malonumo, kai aplinkui gyvenantys juočkiai ir puertorikiečiai iš mūsų pradeda išsikalinėt, ima švilpt ir išvadina mažais turtingais pedrylom… Įsikirskit: bet kuriam tų ant mūsų lojančių bitinų galėčiau taip skint į dūdą, kad iš tos viešosios kašio aikštelės jis lėktų iki pat Amsterdamo; jei tik man būtų verta purvintis rankas. Pastaruoju metu numečiau tuos šūdinus drabužėlius, ėmiau vilkėt mėlynus džinsus ir vilktis pačiam mūsų voros gale, todėl pamokos vyksta visai normaliai, bent jau tol, kol manęs nepričiupo dirikas ir nepaskaitė eilinio pamokslo apie šios mokyklos „taisykles“. Eina šiknon tos kvailos taisyklės, dėvėsiu tai, ką noriu, ir viskas… O su ponu Dūlitlu, kadru, kuris čia atsakingas už fiz. lav., neturiu jokių problemų, nes bičas yra dar ir mokšės kašio komandos treneris, todėl man niekad neknisa smegenų.
Užtat šiandien, kai atėjom į parką, atsilikau nuo visos faunos ir, vaikštinėdamas palei žirgų keliuką, truputėlį padūmijau suktinukės. Tad kai atsivelku į aikštę ir įsitraukiu į žaidimą, esu gerokai apsvaigęs, aplinkinis vaizdas kelia šypseną, bet kartu kažkaip ir nuo paties žaidimo užsivežu, nors mano koordinacija šiek tiek sutrikus. Šiaip ar taip, pamoka baigias, Dūlitlas papučia savo mažučiuką švilpuką ir ateina laikas vilktis atgal į nuobodžią lotynų kalbos pamoką. Nors šiandien gal ir nebus pernelyg nuobodu, pagalvoju, nes dar turiu pasilikęs gerą pusę raketos, todėl ir vėl nuo visų atsilieku, įlendu tarp krūmų ir prisidegu, kad mano bičiulis Vergilijus šįsyk pasirodytų bent kiek įdomesnis. Gryna nuostabybė. Tik bėda, kad ši gryna nuostabybė neilgai tęsiasi. Staiga užgirstu kanopų kaukšėjimą, neišvengiamai artėjantį manęs link, ir suprantu, kad čia tikrai ne Vienišas Reindžeris ir ne Tontas1. Pizdauskas! Du raiti farai palengva artinasi tiesiai prie sumautų krūmų. Vos spėju švystelėt kasiaką sau už nugaros, o vienas agurkas jau nulipęs nuo arklio ir stypso tiesiai priešais mane, lindintį tarp supistų žagarų… „Kokį velnią čia darai, suskretęs mulki? Nors panašu, jog čia ir taip viskas aišku kaip ant delno.“ Visiškai nušokęs nuo proto pakeliu į bitiną akis ir atsakau, kad paslapčia buvau įlindęs sutraukt dūmo prieš grįždamas į mokyklą po fizinio pamokos, kuri vyko čia, parke. Faras paklausia, kur mano mokytojas, bet visa mūsų šutvė dabar, ko gero, jau grįžus į mokyklą, tai tam viršininkui ir pasakau. Jis paliepa lįst iš krūmų, o aš pagalvoju: gerai, bliamba, kad jis nepuola ieškot mano nuorūkos. Kita vertus, kokį velnią, jų manymu, čia veikiu – šiaip ilsiuosi? Dabar galim vienas kitą geriau apžiūrėt ir faras supeza savo partneriui, jog aš atitinku kažkieno apibūdinimą. Pakeliu akis į tą kitą bičą, vis dar ramiai apsižergusį savo arklį, ir, apsišik tu man aukštielninkas, – juk tai Styvas Malounas, treneris iš vaikų beisbolo lygos, kurioj kažkada žaidžiau, kai gyvenau kitam rajone. „DŽIMAI?“ Bitinas vos nenuvirsta nuo sukrušto arklio. „Kokį velnią čia darai?“ Toliau pradedu apykvailį monologą: „Mokykla čia pat… ėjom… žaidėm fūlią… fizinio pamoka, supranti… sugalvojau parūkyt… pasislėpiau… Styvi, laaabai smagu tave matyt.“ Supratau, jog visa tai nuskamba kaip absoliutūs svaičiojimai, todėl iš naujo pradedu, bet jis mane pertraukia ir liepia nusiramint, sako, kad jie ieško kažkokio bičo, kuris neseniai, visai netoli nuo čia, krūmuose išprievartavo jaunutę mergaitę, jis buvo šviesiai rudais plaukais, todėl jie, pamatę mane, pagalvojo, kad čia jis. Po to Styvas linkteli savo partneriui ir pasako, kas aš toks… Žodžiu, bičas ima postringaut, kaip aš gerai žaidžiau ir kaip mūsų komanda laimėjo čempionatą, mat kokį gudrų ėjimą jis tada padarė – išlaikęs mane tarp atsarginių, paskui į aikštę įleidęs, kai visi jau buvo nusikalę. Žiopsojau į jį apsinešusiom akim, niekaip nesiliaudamas šikt į kelnes dėl tos žolės, o jis vis malė liežuviu apie vaikus krušančius iškrypėlius, apie tai, kokią kalbą pasakė per lygos iškilmes, kai jį pripažino geriausiu metų treneriu, ir taip toliau, ir panašiai. Galiausiai suprantu, jog praėjo vos ne pusė lotynų kalbos pamokos. Pasakau jam, kad turiu grįžt į mokšę, jis tik linkteli, nežymiai mosteli ranka ir toliau sau pliurpia apie sumautą beisbolą, o jo draugužis klauso net ausis ištempęs. Paskui pats ima Styvui porint, kaip treniravo Fletbušo ar kažkokio ten panašaus velnio komandą. Į lotynų atsivilkau tik prieš suskambant skambučiui, apsimečiau, kad šlubčioju, ir sukūriau istoriją, neva per fizinį susižeidžiau ir turėjau eit pas seselę. Dėstytuvas tai abejingai prarijo.
Šiandien mokšėj vyko kasmetinis Padėkos dienos proga organizuojamas pasninkas, skirtas padėt vargšams ir alkaniems juodukams, kurių, kaip mums aiškino, ypač daug gyvena Pietuose. Kiekvienas, besibaisintis ten siaučiančiu skurdu ir neteisybe, vardan protesto turi atsisakyt savo porcijos. Nė kiek neabejoju, kad kur nors Misisipėj badaujančiam juodžiui bus malonu sužinot, kad ir aš šiandien lieku nevalgęs. Atvirai kalbant, mane sutrikdė faktas, kad visoj mokšėj būsiu bene vienintelis bičas, kuris neatsisakė savo maisto, todėl nulėkiau už kampo ir susiveikiau sūrainį. Žinoma, simboliniai gestai suteikia moralinio pasitenkinimo, bet kitų žmonių jais vis tiek niekaip nepamaitinsi. Tom idiotiškom fantazijom, kurių šiandien prisiklausiau, kažkas tik kvailina ir mus, ir save. Kam atiteks maistas, kurį jie šiandien pagamino? Manau, visi tie kalakutai ir bulvių košė gerokai pašvinktų, kol pasiektų Pietus, net jeigu juos oro paštu išsiųstum. Įdomu atkreipti dėmesį ir į tai, kad, pavyzdžiui, Kolumbo aveniu šlaistos ištisos krūvos alkanų tipų, kuriuos nemokamas valgis tikrai gerokai pradžiugintų. Bet kai kurie jų gali būti narkomanai ar dar bybisžin kas, o tokie neabejotinai prišnerkštų valgyklą, kurią visos mūsų juodaodės valytojos paskui turėtų kuopt net išsijuosusios. Siūlau šiandien nesuvartotą maistą rytoj vardan protesto sugrūst į šikną tam genijui, kuris buvo toks humaniškas, kad sugalvojo šį farsą.
Vienas mano mokykliokas, toks užkietėjęs marksistas Bantis Gargenas, šią popietę suorganizavo dvigubą pasimatymą, gavau susipažint su jo papingos panos drauguže ir mes visi nusivilkom į Bleiker gatvę žiūrėt senų filmų su Bogartu2. Beje, pats Bogartas kadaise trejus metus mokėsi mūsų mokšėj, bet paskui buvo išspirtas už blogus pažymius. Bet tiek jau to apie tuos Bogarto mokslus. Susitikom pas Bančio draugužę namie, jos tėvukai buvo nežinia kur išsitrenkę, čia susipažinau su Melodi – mano pana šiam vakarui, kuri pasirodė truputį keistoka. Ne tai, kad būtų negraži… tiesiog keistoka: gal penkių pėdų ūgio, putlutė, ilgais plaukais ir apvalaus veido su didžiulėm akim, baisiai panaši į senovinę lėlę. Jos stingstantis, neįprastas žvilgsnis priminė man vieną tų vaikių iš „Prakeiktųjų kaimo“. Iškart pastebėjau – mergiotės buferiai buvo patys didžiausi, kokius tik kada nors keturiolikinių buvau matęs. Visai kaip arbūzai. Savaime suprantama, ji irgi eina iš proto dėl Markso, darbinių marškinių ir mėlynų džinsų (tipiškas rinkinys)… tokius net per mylią užuodžiu. Kitas neįprastas daiktas: vos išėjom į gatvę, ji išsyk paklausė, ar tik aš „nesėdžiu ant hašo“, ir iš jos balso intonacijos supratau, jog geriau sakyt „ne“. Nuojauta manęs neapgavo, nes ji kaipmat pradėjo varyt, jog žmonės „kartais pridirba visokių keistenybių“, ir skleist pasakėles, perskaitytas „Life“ ar panašiam žurnalpalaiky, kuris kiekvieną naują narkotiką nupezusiai visuomenei pateikia kaip baisiausią baubą. Dar suprasčiau, jei, prisiskaičius viso to skiedalo, ta pana bijotų rūgšties, – bet žolės?! Tiesą sakant, turėjau jos truputėlį pasiėmęs, nes buvau įsitikinęs, kad visa šios kompanijos fauna švampia. Neįprastas daiktas atsitinka ir kine: sumauta ranka pamėginu ją apkabint, bet ta mergšė nustumia ją šalin ir burbteli: „Viskam savo laikas ir vieta.“ Dieve, negi dar atsiranda mano bendraamžių, kurie eina į kiną tam, kad pasižiūrėtų filmą? Ką gi, tiek jau to, imu stebėt senąjį Bogį. Grįžtant atgal į jos butą dar sykį pamėginu ją apkabint, bet ir vėl tas pats – nustumta ranka ir šūdinas atsakymas: „Viskam…“ O aš jau maniau, kad esu perkandęs tokio tipo bobšes, na tokias, kurios šlaistos po antikarines demonstracijas ir kitas velniavas. Daugsyk buvau nusikabinęs turtingų komunistuojančių mergužėlių ir jos pačios mane kone išprievartaudavo. Bet šita, eina sau… pana turi tokius gigantiškus tiesiai man prieš nosį liulančius buferius – ir jokios naudos. Pasijutau gerokai užpistas, visa diena nuėjo šuniui ant uodegos, absoliuti subinė, supistas Bantis, pačios rankos taip ir gniaužias skint jam į knyslę. Bliamba! Aš jai netgi bilietą nupirkau, tai man visai nebūdinga. Žodžiu, grįžom pas ją, ėmėm zulint Dylano plokštelę, ir nei iš šio, nei iš to ji, švytuodama papais, prislenka ir sušnibžda, kad galim eit į vieną miegamųjų. Va tai tau… Galvoj žybteli mintis apie eilinę teoriją iš „Kapitalo“, bet jos tokio pobūdžio pliurpalus dažniausiai pradeda varyt, kai būna jau išbirbintos. Nespėju net susivokt, kai ji parverčia mane į lovą, prasega užtrauktuką, o mano delnas atsiduria tiesiai ant jos prašmatnios dziundzės. Dabar ši mergužėlė jau nė iš tolo neprimena tos senovinės lėlės, kurios niekad nebenorėtum susitikt. Pirmąkart stumtelėjus, ji sukikena: „Matai, viskam savas laikas ir vieta ir tas laikas kaip tik dabar.“
1965, žiema
Šįvakar su Kevinu Dolonu, Jogiu, jo pobaise drauguže Mafi ir Nardu Pū ėjom į „Garden“ areną žiūrėt „Knicks“ rungtynių. Pirmąkart per pastaruosius dvejus metus „Knicks“ patvarkė „Celtics“ ir dėl to nuolatinė cigarus čiaumojanti „Garden“ fauna balkonuose vos neišsikraustė iš proto. Chebrantams visada smagu žiūrėt, kai Bilui Raselui nesiklijuoja žaidimas, ir, velniai griebtų, jie tikrai sugebėjo jį iškoneveikt, vargšelis Raselas šiandien žaidė kaip reta sumautai. Gynyboj iš jo nebuvo jokios naudos. Tiesą sakant, bičas atrodė kaip absoliutus šūdžius. Senas geras Džonis Grynas jam iš po nosies ėmė vieną kamuolį po kito, negana to, Raselui dar ir juodai nekrito. Tas bitinas ir šiaip niekad nepasižymėdavo geru taiklumu, bet šiandien buvo ypač klišas. Sykį, rungtynėms artėjant į pabaigą, jis atsidūrė visiškai laisvas po krepšiu, kažkoks girtas šmikis jam šūktelėjo: „Mesk, jau net vėjas pučia į kašį, tu, tu, klišiau!“ Sugebėjau nugirst, kaip keli mulkiai ant „keltų“ suoliuko ta proga šūktelėjo nepadorias replikas. Žinot, „Knicks“ turėtų man duot nemokamą abonementą į visas jų rungtynes namie. Sąžiningai sakau, nes per pastaruosius dvejus metus buvau devyniolikoj jų rungtynių, iš kurių jie nė vienų neprašiko… nors kasmet vis tiek lieka makaluotis paskutinėj vietoj. Prisiekiu mamos kapu… tiksliau, močiutės, nes mama dar gyva.
Bet smagiausia šio vakaro dalis buvo kelionė namo. Pasinaudodami didele spūstim, nemokamai pralindom pro turniketą, paskui po gero laiko gabalo atpuškėjo nušiuręs priemiestinis traukinys. Tikra kankynė dardėt šitais traukiniais. Jie genda kas antroj stotelėj ir važiuoja taip, lyg būtų varomi žibintuvėlių baterijom. Tokia seniena važiavau ir aną savaitę, bet kai įlipau ir pamėginau atsisėst, supersta sėdynė lūžo perpus, ir vagone lindinti krušlių gauja vos nenumirė iš juoko. Pakėliau kažkokį laikraštpalaikį, paaiškėjo, kad išleistas 1959… Vadinasi, paskutinįsyk šiukšles ten kuopė mažiausiai prieš ketverius metus. Žodžiu, atsiveria durys, kiekvienas bitinas puola savimi rūpintis ir po trumpos maišalynės aš, Mafi, Jogis ir Pū susimedžiojam vietas, o Kevinas – ne, bičas lieka įsikabinęs į turėklus, jį gerokai užspaudžia. Atrodo, į vagoną susigrūdo visa „Garden“ arena, gavos tikrų tikriausia sumauta silkių statinė. Stebuklas, kad traukinys išvis pajudėjo. Staiga pasigirsta keistas kikenimas, daugiausia žvengia apie mus susispietę žmogėnai. Netrukus visų į vagoną įsispraudusių žmogėnų galvos ima kretėti ir prasideda totali isterija. Pastebiu, jog visi vėpso į Keviną, o keli tipai iš ano galo net bado į jį pirštais. Pakeliam akis ir paaiškėja kodėl. Bičas ant turėklų beždžioniškai sūpuojas prasegtu praskiepu, iš kurio tarsi laikrodžio švytuoklė kyšo pimpis. Kevinas tiesiog linguoja kartu su traukiniu nė trupučio apie tai nenutuokdamas, o jo pyslė visu gražumu mataruojasi skersvėjy. Nardas Pū nutraukia tylą – pažiūri į bičą ir netaktiškai išpyškina, kad jis net įsivaizduot negalėjęs, jog airių daikčiukai tokie dideli. Mafi ima senmergiškai apsimetinėt, neva ji nežiūri, net prisidengia rankom akis, tik panos pirštai praskėsti taip, kad tarp jų žioji keturių colių tarpai. Kevinas žvilgteli žemyn ir jo veidą išmuša devyni vienas kitą keičiantys virto vėžio atspalviai. Vos jis, dėdamasis, jog nieko neįvyko (tai jau tikrai, Kevi, niekas nieko nematė, kaipgi), pamėgina susikišt atgal savo daiktą, apsireiškia transporto faras ir ima tvirtint, kad mūsų draugužis iškrypėlis ir kad tyčia išdarinėjo šitą nesąmonę. Galiausiai kažkokia maža senučiukė įtikina farą, jog visa tai nutiko per klaidą. Agrastas dingsta, bet traukinio fauna ir toliau pašaipiai žvilgčioja į Keviną. Jo laimei, kitoj stotelėj mes išlipom ir persėdom į ekspresą. Visą kelią bičas sėdėjo nunarinęs galvą.
Šiandien buvo pirmos sezono rungtynės, žaidėm prieš kažkokius liurbius iš Šv. Hildos mokšės. Juokų darbas, bet vis tiek tai turi bent du pliusus: lengva pergalė sustiprina komandos dvasią, be to, kartu su tais mulkiais į varžybas visad atvažiuoja autikas pilnas prašmatnių panų. Todėl kaskart, kai tik per apšilimą įkalu kamuolį iš viršaus ar pademonstruoju kokį kitą efektingesnį triuką, mergos tribūnose ima klykt, pasigirsta gausybė „och“ ir „ach“, o kartu su kiekvienu tokiu „och“ jos vis labiau praskečia kojas. Kai galiausiai įdėjau pasisukęs nugara į krepšį, leisdamasis žemyn (ir vėpsodamas į jas) jau galėjau beveik tiksliai pasakyt, kokios spalvos kelnaitėm kiekviena jų vilki. Kaip tik tokios sirgalės suteikia žaidėjui tikrą įkvėpimą, net jeigu dėl tų atsidengiančių bebriukų marguliavimo trumpam ir galima prarast koncentraciją.
Žodžiu, pasibaigus pirmam kėliniui, pirmaujam dvidešimčia taškų, o aš esu pelnęs gal aštuoniolika. Po pertraukos atlieku kelis gudrašikniškus perdavimus ir visaip išsidirbinėdamas varinėjuosi kamuolį, bet galiausiai šūdinai susimaunu. Viskas vyksta kuo puikiausiai, kol baudos aikštelėj pašoku blokuot vieno bitino metimą ir išgirstu plyštančios medžiagos garsą… tiesiai iš savo tarpkojo. Žvilgteliu žemyn, bet nieko ypatinga nepastebiu. Gaunu kamuolį ir, palinkęs į priekį, imu varytis. Ir čia visa salė vos neplyšta iš juoko. Paspartinu žingsnį ir, metęs akį žemyn, pamatau, kad visa mano trauzų apačia suplyšus ir kad patys trauzai jau nebe trauzai, o veikiau kažkoks sijonas… visos siūlės nuėjusios po velnių! Medžiagos draiskalai plaikstos aukštyn ir žemyn ir kiekvienąkart iš po jų atsidengia nuoga subinė (nes nieko po apačia neturiu, tik antkiaušius). Perduodu kamuolį Markui ir mėginu paprašyt minutės pertraukėlės, bet niekas to nemato, visi įsitraukę į žaidimą, ir mano erotinis pasirodymas tęsiasi dar mažiausiai pusę minutės, galiausiai kamuolį atkovoja Entonas Niutronas ir aš šiaip ne taip išsireikalauju pertraukėlės. Net mūsų amžinai rimtas treneris Dadlis Dūlitlas nesusilaikė neišsišiepęs, ko gero, pirmąkart per visą savo karjerą. Žodžiu, jis išsiunčia mane į apačią kartu su vadybininku, kad susirasčiau atsarginę aprangą, ir aš, kaistančiu iš gėdos snukiu ir raudonuojančia subine nubidzenu išėjimo link. Visi bado pirštais ir žvengia. Stabteliu tarpdury, pasilenkiu ir darsyk pademonstruoju savo mėnuliuką, tik šįkart jau visu gražumu… Išeinu raudonas kaip virtas vėžys, visa salė net atsistoja ir išlydi mane triukšmingomis ovacijomis, reiškiančiomis ne ką kita, o gryniausias patyčias.
Anądien tąsiausi su mūsų nuvalkioto rajono chebrantais, galiausiai nusitrenkėm į tokią viečiukę, vadinamą „štabu“, nors iš tiesų ten paprasčiausias dviejų mano draugužių – Brajano ir Džono Brauningų – butas. Puikūs namučiai. Čia nuolatos trinasi nuo dešimt iki trisdešimt vietinių, kurie arba prisirūkę žolės žvengia kaip bepročiai, arba tiesiog knapsi nuo hero. Retsykiais ir aš, kai tik tėvai suteikdavo tam progą, šitam butuke pagyvendavau, tad ir šįryt pabudau kaip tik čia, po praėjusios hašo dūmuose skendusios nakties. Ant grindų voliojosi dar gal dvylika tipų. Ėmėm vieni kitus budint – atėjo laikas ryto filmukams ir paskutiniams hašo trupiniams. Į svečius užklydo drimba Edis, atsitempė pakuotę pieno ir trisdešimt šešis duonos kepaliukus, kuriuos kartu su Viliu Epliersu nudžiovė iš „Grand Union“ už kvartalo nuo čia, kai parduotuvė dar nebuvo atidaryta. Kadangi ši miesto dalis laikoma ramiu vidurinės klasės katalikų rajonu, tie mulkiai, atvežę prekes, jas iki šiol palieka priešais parduotuvę. Gaila, kad prie viso to jie nepaliko dar ir poros svarų rūkytos dešros, nes jos rytiniams sumuštiniams gavom eiti pirkt į kiaurą parą veikiantį tašką. Šiai dienai numatėm (Brajanas ir aš) grandiozinių planų. Nusprendėm varyt į 168-ąją ir susiveikt šiek tiek kodeino, puikaus vaisto ilgai sekmadienio popietei praknapsėti.
Parūkę hašo ir kvailai pasiliurbinę su kitais psichais, aš ir Brajanas nusimuilinom – sėdę į taksi, išdūmėm į 168-ąją ieškot narkašinių gyvybės syvų, bet nieko nepešėm, nes diedas, pas kurį atsitrenkėm, atsisakė mus aptarnaut: kažkas jam jau buvo užknisęs protą dėl nepilnamečių (turi būt dvidešimt vienų, kad galėtum įsigyt šito daikto). Pamėginę dar dviejose viečiukėse, beveik netenkam vilties, bet čia Brajanas nusprendžia paskambint tokiam Džoniui Mariui, kuris nuo penkiolikos metų kasdien po šešis buteliukus ištuština. „Pamėginkit pas tokį šūdo nemalantį senioką 163-iojoj. Pakalęs bičas, be to, parduos tiek, kiek tik paprašysit. Vakar nusipirkau pilną maišą, visai dienai užteko.“ Senas geras Džonis. Atsitrenkiam į 163-iąją ir išsyk atpažįstam nurodytą vietą, tiesiai priešais pobūvių salę, neseniai čia nukalė tokį Malkolmą X. Stabtelim ir pasitariam, kokius vardus suraitysim knygoj, kurioj reikia pasirašyt perkant šitą gėrį. Brajanas įeina pirmas ir, padavęs du dolerius, į knygą įrašo „Džeimsas Bondas“, tuojau nešdinasi lauk ir man galvą linkteli. Kuo ramiausiai įeinu vidun: „Buteliuką „Robetusino“, prašyčiau…“ Seniokas jau buvo įdėjęs vaistus į maišelį, bet, vos mane pamatęs, kaipmat atkišo savo knygą. Tiesą sakant, šituos vaistus laikė sau visai po ranka, prie kasos aparato stovinčioj lentynoj. Įrašau į knygą „Eibė Linkolnas“ ir ištiesiu jam du žalius, bet seniokas buteliuko iš nagų kažkodėl nepaleidžia. Jau pamaniau, kad šituo kvailu Džono Džėjaus3 parodijavimu būsiu sumovęs visą reikalą. Bet seniokas pasižiūri į mane ir burbteli: „Nieko nebus, bijau, kad šįryt Eibė jau gavo savo buteliuką“, – ir parodo man, kad šituo vardu jau pirktas kažkoks kitas vaistas. „Vaje“, – pasakau ir nutrinu savo įrašą, jo vietoj brūkšteliu: „Viltas Čemberlenas.“ Senis paduoda man maišelį ir aš išdumiu į lauką. Čia nusprendžiam, kad du buteliukai kur kas geriau negu vienas, tad Brajanas darsyk įeina į vidų ir pasirašo: „Džordžas Vašingtonas.“ Tokia pat nesąmonė du kartus iš eilės! Aš einu ir parašau: „Elas Svinbernas“4, tikėdamasis, kad literatūros mėgėjai į šias vietas neužklysta, ir gaunu antrą buteliuką. Vaistinės šeimininkas – tikras keistuolis. Atrodo taip, lyg iš tikrųjų manytų, kad mes nemeluojam. Bet jei jis ir toliau taip elgsis, šitą skylę labai greitai užrauks, vien dėl parduodamų vaistų kiekio. Mums nueinant prie vaistinės artėjo dar šeši bitinai. Pamatę mus, mažais maišeliais nešinus, jie nutaisė itin supratingas fizionomijas, neva: „Viskas aišku.“
Sėdom į autiką ir nudardėjom „štabo“ link, išlipę dar užsukom į pardą ir nusipirkom dešimt alaus, nes su juo vaistai per makaulę kala kur kas smarkiau, paskui susiradom ramesnį kampelį svetainėj. Čia ir išlenkėm sirupą, turėjusį pakylėt mus virš niekingų pobrendiminio laikotarpio kasdienybės rūpesčių. Skonis tai šlykštokas ir visa kita, bet jį tikrai gali pakęst, jei tik žinai, kas tavęs paskui laukia. Tuo metu visi iš buto jau buvo išsinešdinę žaist fūlios (išskyrus nuolatinį šitų namų lankytoją narkašą Džimį Dentouną, bet jis kiurksojo apspangęs ir visiškai ramus), todėl elgėmės kaip tinkami ir nieks mums nekniso proto. Nieko nėr blogiau už apsirūkiusį tarškalą, kuris neduoda ramybės, kai tu, žmogau, mėgini maloniai kaifuot nuo kodeino. Belaukiant, kol vaistukai kals per smegenis, Brajanas ima pasakot apie netoliese nuo čia gyvenantį senioką ir jo bobulę, kurie įniko lakt šį gėrimėlį po to, kai prieš kelerius metus įprastiniai mylavimosi malonumai jiems tapo nebeaktualūs. Praeina geras pusvalandis ir Brajanas pasiteirauja, ar mane jau užvežė. „Pradeda vežt“, – pasakau, ir tai jau yra paskutiniai žodžiai, kuriuos mes abu sugebam išspaust apkvaišdami septynioms valandoms. Galiausiai prasitrinam akis ir gurkštelim alaus. Brajanas paklausia: „Dar jauti?“ – „Aha, jaučiu“, – burbteliu. Ne tas žodis, man taip tvojo per makaulę, kad cigaretės iki pat filtro pelenais pavirsdavo, nudegindavo pirštus, bet aš likdavau neįtraukęs nė dūmo. Šitaip dar gal šešias valandas praleidę, po truputį atsigaivaliojom ir, sunkiai apversdami liežuvius, vienas kitam papasakojom apie matytus paveikslėlius, kurie mūsų galvose prasisuko ryškiai tarsi kine.
Mokšėj mane gan dažnai apima vienas toks keistas jausmas, ypač rytais, per pačią pirmą pamoką – anglų. Bet šįsyk jis apėmė atliekant savarankišką darbą skaitykloj. Tiesiog kyla nenumaldomas noras pasičiupt automatą ir kaip pamišusiam tratinti. Ne į žmones ir ne į daiktus, nebent jie patys pasipainiotų, nors tai nieko nepakeistų, kadangi pyškint stengčiausi tik į viršų. Pasismaginčiau kelias sekundes, tarkim, paleisčiau vieną salvę, ir tiek. Pats nežinau kodėl, gal paprasčiausiai norisi išliet susikaupusią įtampą ar kažką panašaus. Keistas daiktas.
Tas jausmas apima kaskart, kai didesniam reikalui užsuku į tuliką. Šita velniava į makaulę man lenda nuo pat mažumės. Užsidarau duris ir, jeigu tik neskaitau ar panašiai, pradedu įsivaizduot, kad tuoj mane užpuls vokiečiai ir kad savigynai turiu pistoletą. Paprastai pasičiumpu plaukų šepetį arba šukas ir imu jais mosuot tarsi ginklu. Paskui susimąstau, kokį tikrą ginklą galėčiau išsitraukt, jei tokia bybienė iš tiesų nutiktų, – pagalį, kanalizacinę pompą ar gabalą vamzdžio (puikus daiktas, metalinis ir sunkus… kaukolę suknežintų vienu smūgiu), o gal butelį ar kitą kokį šūdą? Vis dėlto dažniausiai mintyse pasirenku tikrą automatą. Bet vos tik nusišiku, visos fantazijos kaipmat atšoka. Ko gero, psichiatrai pasakytų, kad tai kažkaip susiję su seksu. Žinau tik tiek, kad šis jausmas mane apima per pamokas (labai dažnai) ir išvietėj (visada). Paprasčiausias smagus žaidimukas. Pasijunti saugus ir pasirengęs gintis nuo vokiečių, jeigu jie staiga imtų laužtis į vidų.
Mano draugužis Bantis, toks marksistas iš naujos mokšės, šiandien pagaliau įkalbėjo apsilankyti viename eilinių komunistų partijos susirinkimų, kuris vyko kažkokioj prišnerkštoj skylėj prie 11-osios kampo, vadinamoj Vebsterio sale. Kiekviena čia atsibeldusi merga atrodė kaip persiauklėjusi Marija Magdalietė. Visi tik dejuoja ir traukia dvasingas dainuškas. Panašu, kad pagrindinis reikalavimas priklausyt vietinei chebrai – būt bjaurios išvaizdos. Vilkėjau labiausiai nudrengtus savo drabužius, bet vis tiek, palyginti su kitais, buvau panašus į tikrą Arnoldą Palmerį5 ar dar kažką iš tos operos. Gerokai pasismaginau matydamas, kaip tie bybčiulpiai atrodo, bet jų kalbos mane galutinai užmušė. Grįžęs namo tėtušiui ėmiau trint, kaip valdžia plėšia ir engia proletariatą. „Kvaily, aš ir esu proletariatas, – pasakė senis, – o tie tavo sukrušti draugužiai – nučiuožę nuo proto. Šliaužk velniop į savo kambarį daryt namų darbų.“
Niekaip nesugebu perprast šitų privačią mokšę lankančių bitinų. Jų tėvai – tikrų tikriausia Niujorko grietinėlė, bet aš negaliu net kelnių drabužinėj ramiai palikt ir nueit į dušą, nes kuris nors iš tų šmikių tuoj pat apšvarins kišenes. Tas pats mėšlas ir su knygom: kiekvienas, pametęs vadovėlį, raunasi jį būtinai iš manęs skolintis. Po velnių, šitoj įstaigoj esu pats neturtingiausias, o jie mane dar ir apiplėšinėja. Vakar šitaip netekau penkių baksų, aną savaitę kažkoks pyzdžius nudžiovė dinamitinės žolės maišelį, kurį kaip tik rengiaus prastumt. Bet šiandien atsigrojau už viską. Per paskutinę pamoką pasislėpiau imtynininkų komandos drabužinėj, nes, šiaip ar taip, iš tos pamokos aš vis tiek visada nusimuilinu: dalyką dėsto toks senas krienas, kuris niekada nepuola skųstis dirikui, jei tik nujaučia, jog taip jam pačiam bus naudingiau. Ir štai staiga prisimenu, kad komandai suteikiama galimybė pradėt treniruotes anksčiau ir kad visa drabužinė bei gėrybių prikimštas jos nerakinamų spintelių turinys manęs tiesiog laukia nesulaukia. Tyliai užveriu duris, sargyboj palieku vargšą bendraklasį Deividą Lengą ir kimbu į darbą. Susišluoju maždaug penkiolika žalių ir jau švarinu vieną paskutinių piniginių, bet tuo metu už durų Deividas sušnibžda: „Atsargiai, Blasteris.“ Velniai rautų, kažkas turbūt paskundė Blasteriui, mūsų dirikui, kad nusimuilinau iš pamokos, nes į šitą pastato pusę bičas niekad nekiša nosies, nebent tik tada, kai ieško pamokose nepasirodžiusių šmikių. Išgirstu, kaip Lengui jis perskaito vardų sąrašiuką, kuriame paminėtas ir aš, ir paklausia, ar šis nematė kurio nors tų vyrukų. Lengas atsako, kad nematė, ir nueina. O aš: akimirksniu įsirangau į vieną spintelių ir, nors į ją vos telpu, dar įstengiu uždaryt dureles. Išgirstu, kaip Blasteris įkiša nosį į vidų, bet, regis, lieka patenkintas ir išeina. Pamėginu išlįst iš tų skardos spąstų, bet, viešpatie aukštielninkas, ta krušena iš vidaus neatsidaro! Apima panika, imu įsivaizduot, kad tuoj uždusiu, kad mane čia tokį ir atras – įbedusį nosį sau į kelius. Negaliu nė krustelt ir imu viltis, jog sugrįš Lengas, tačiau šaukt negaliu, nes Blasteris vis dar gali būt kažkur netoliese. Šitoj šiknaskylėj baisiai dvokia ir panašu, kad tiesiai man į kiaušus remiasi ieties antgalis ar kažkoks kitas aštrus daiktas. Nusprendžiu, kad geriausia likti ramiam, o vienokia ar kitokia išeitis vis tiek atsiras. Šitaip praeina dešimt minučių, bet jokia išeitim nė nekvepia, todėl spjaunu į viską ir imu klykt. Pasigirsta žingsniai. „Čia, aš čia, spintelėj“, – iškošiu pro dantis, ir durys pagaliau atsidaro. Žiopčiodamas išvirstu lauk kartu su svetimais dryžuotais trauzais ant peties. Priešais stovi Ravis Karis, neseniai pagal mainų programą iš Indijos atsiųstas bičas, didelio Jungtinių Tautų tūzo sūnelis ir nauja mūsų šachmatų komandos žvaigždė. Ravis šiek tiek sutrikęs. Rankoj vis dar laikau piniginę, todėl skubu kuo greičiau išsinešdint. „Ačiū, Ravi. Ir ko tik ta supista liaudis nesugalvoja prieš priimdama tave į savo chebrą“, – burbteliu, švysteliu svetimus trauzus atgal į spintelę ir išnešu subinę į koridorių. Kitą savaitę mane paliks po pamokų už tai, kad nenuėjau pas tą suknistą dėstytuvą, bet praturtėjau penkiolika dolerių, nors vis dar skauda kiaušai nuo to daikto spintoj, kad ir koks velnias ten buvo. Tikiuosi, Ravis nė vienam iš tų išpampusių imtynininkų neprasitars, kad buvau įlindęs į jų drabužinę, kai bičai susigaudys, jog liko apšvarinti. Nes jei prasitars, tai jam taip skinsiu per bliuską, kad gudročius galės lėkt atgal iki pat Bombėjaus.
Šįvakar žaidėm Horacijaus Mano6 mokšėj. Po pamokų aš ir Markas nusprendėm pasitaškyt ir ieškodami stimuliatorių iššukavom visą Centrinį parką. Galiausiai sutikau vieną gana patikimą bičą, kuris sakėsi turįs kažkokių tikrai stiprių stimuliatorių ir slopinamųjų, taigi nusipirkom po dešimt tablečių ir to, ir to… Stimuliatorius ketinom įsimest prieš varžybas, slopinamuosius – po jų, kadangi nakčiai planavom varyt į „štabą“ ir maktelėt kodeino, todėl prieš tai reikėjo nurimti, kad apimtų kuo didesnis kaifas, bet popieriuje visa tai paaiškint sunku. Žodžiu, prieš varžybas atsitrenkėm į drabužinę, kad patvarkytume laimikį, nes šitam reikalui buvom susimetę su Entonu Niutronu ir Deividu Lengu ir bičai norėjo savo dalies. Anksčiau tokių tablečių nebuvau matęs, bet pasitikėjau anuo bitinu ir žinojau, jog jis mūsų neišdurs ir taip elgsis visų pirma todėl, kad žinau, kur gyvena. Taigi ištraukiu dvidešimt tablečių, tiksliau, kapsulių… dešimt raudonai juodų ir dešimt šviesiai rausvų. „Pala, Markai, kurios čia stimuliatoriai, kaip jis ten sakė?“ – kuo ramiausiai paklausiu. Bičas net išsižioja: „Kad aš neklausiau, maniau, tu žinai.“ Prasti popieriai, nereikia nė genijum būt, kad suprastum. Čia savo trigrašį įkiša Lengas ir pareiškia, kad stimuliatoriai yra tos raudonai juodos, bet jo balsas nuskamba nelabai įtikinamai.
– Tikrai žinai? – paklausiu.
– Ne, bet man taip atrodo, – atsako.
– O man atrodo, stimuliatoriai – rausvos, – pareiškia Niutronas.
– Kodėl taip nusprendei?
– Rausva man siejas su linksmybėm, o tų kitų tablečių spalvos kažkokios sunkios, atrodo, nuo jų galėtum negyvai užsiverst.
– Yra kampas, – įsiterpia Markas.
– Skiedalai! – neišlaikau aš. – Kas per besmegenių pasakėlės? Nembutolis šviesiai gelsvas, bet nusodina taip, kad maža nepasirodo.
– O gal čia pasenęs sekonalis?
– Ne, šitos pernelyg šviesios, be to, jeigu būtų pasenusios, liptų prie pirštų.
– Nesąmonė.
– Eik tu šikt, pyzdžiau.
– Gerai jau! Visi užsičiaupiat! – galiausiai nutraukiau kvailą ginčą.
Nusprendėm reikalą išspręst paprastai: įdėt po vieną kiekvienos rūšies tabletę į Lengo kepurę ir duot Markui traukt. Kokią jis ištrauks, tokias mes ir prarysim. Burtai lėmė juodai raudonas, kiek padvejojom, paskui kiekvienas įsimetėm po dvi. Tuo ir pasitenkinom, minutėlei prisėdom. Kiti komandos bičai jau buvo viršuj, tad treneris Dadlis Dūlitlas atsiuntė vadybininką mūsų pakviest. Prisijungėm prie saviškių, apšilimui švystelėjom po kelis metimus ir tuojau nuaidėjo šaiži sirena. Apspitom Dūlitlą ir išklausėm paskutinių nurodymų: „Išsidėstom taip, šitam statom užtvaras, jeigu gynyba vienas prieš vieną, žaidžiam pagal naują 3–2 schemą, tą, kur neseniai mokėmės… bla, bla, bla…“ Žinoma, visa tai iš galvos kaipmat išgaruoja, lieka man įprastas individualaus žaidimo planas, kurio esmė tokia: jei tik gaunu tą sukruštą kamuolį, tuoj pat kalu jį į kašį ir tegu jie taiko nors šešis tūkstančius gynybos variantų.
Išėję į aikštelę, išsyk išsiveržiam į priekį, Entonio Niutrono ir mano metimai lekia ypač tiksliai ir po pirmo ketvirčio mes laimim 23:16. Vos prasidėjus antram ketvirčiui, visą mano kūną – nuo galvos iki kojų pirštų – apima kažkoks keistas stingulys. Kai sušvilpus baudą, mesteliu žvilgsnį į Marką, Lengą ir Niutroną. Markas prieina arčiau ir sušnabžda: „Įtariu, išrinkau mums ne tą tabletę, kerti?“ Kurgi ne. Jokių abejonių – tokių slopinančių slopinamųjų dar nebuvau ragavęs per visą gyvenimą. Apėmė toks jausmas, lyg šlaunyse kažkas būtų pragręžęs nedideles skylutes ir per jas į vidų pripylęs kelis galonus skysto švino. Galėjai pamanyt, ant galvos užvirto visos Gibraltaro uolos… Lengas ir Niutronas tik žvilgtelėjo išsprogusiomis lyg obuoliai akimis ir palinksėjo, suprask: „Viskas per tave ir tą supistą trauk-iš-kepurės šūdelienę.“ Bičas metė baudą, aš pamėginau užsiimt poziciją kovai dėl atšokusio kamuolio, bet nuo grindų sugebėjau atsiplėšt tik per pusę colio. Priešininkų komandos tipelis, kurį normaliom aplinkybėm maudyčiau kaip mažą vaiką, prasmuko pro mane ir įsūdė du lengvus taškus. Nuo šio momento mūsų žaidimas tapo apgailėtinas, sugebėjom pelnyt vos tris taškus per visą ketvirtį. Mus ėmė triuškint ir, prasidėjus didžiajai pertraukai, atsilikom jau aštuoniolika taškų. Persirengimo kambary gavom išklausyt trenerio Dūlitlo pamokslą, kuris šiaip jau neprarastų savitvardos net jeigu tankas į jo miegamąjį įvažiuotų, bet šįsyk ir to bičo nervai neišlaikė. Jo pykčio perkreiptą veidą išmušė devyni raudonio atspalviai. Mūsų ketvertukui buvo liepta susirinkt skudurus, dingt iš akių ir pirmadienio ryte prisistatyt pas diriką. Taip mes ir padarėm… greitai, kiek tik leido mūsų sutrikę refleksai, apsirengėm, išsinešdinom lauk ir, susigavę taksi, nuvažiavom į mano rajoną, iš kurio pasukom „štabo“ link. Visi vienas per kitą vambrijom apie tai, kuris buvo teisus, kuris ne, patylom dėjom į kelnes dėl pirmadienį aiškiai mūsų laukiančių nemalonumų, o retsykiais iš viso to farso imdavom tiesiog isteriškai žvengt. Galiausiai ilgam užsikimšom. Kai priartėjom prie „štabo“, pirmas ledus pralaužt pamėgino Lengas: „Velniai rautų, kad taip pavirtus kokiu akmeniu ir pamiršus visą šitą mėšlą.“ Pažvelgiau į jį, Markas tuo metu knarkė – tas subinė bevažiuojant visiškai išsijungė. „Lengai, – pakraipiau galvą, – tu sumautas asilas, tikrų tikriausias asilas. Kerti?“
Jei niekada nieko nedarai, kad tave pastebėtų… na iš tikrųjų pastebėtų, taip, kad gatvėj sutikti žmonės negalėtų nuleist nuo tavęs akių, tai dėmesio tu ir nenusipelnysi. Tokia mano teorija ir ji galioja ne vien tik kašio aikštelėj. Dirbant savo darbą gerai atrodyt yra nemažiau svarbu, negu gerai tą darbą dirbt: jeigu nori ko nors pasiekt, dėmesį privalai kreipt ir į viena, ir į kita. Nesakau, kad norėdamas atkreipt į save dėmesį turi išsidirbinėt, veikiau atvirkščiai – turi reikštis kukliai, tarsi netyčiomis (bet tuo pat metu puikiai suprasdamas, ko nori). Būk gepardas, bet ne šimpanzė. Jie abu visada pastebimi, bet dėl to šimpanzė ištisą dieną turi šokdint savo subinę, o droviam gepardui užtenka vien abejingai tupėt ar sekundę kitą išdidžiai pasimuistyt. Pavyzdžiui, kai žaidi kašį, viskas paprasta: įdedi iš viršaus, efektingai prasiverži, perduodi kamuolį per nugarą… žodžiu, padarai kažką, kas iš šalies įspūdingai atrodo, nors iš tiesų yra visiškai nesudėtinga, bet tuo išprovokuoji pražangą ir, tarsi nė negirdėtum visų tų „och“ ir „ach“, ramiai nužingsniuoji prie baudų metimo linijos, nutaisęs fizionomiją, ant kurios užrašyta – „ką, nesitikėjot?“ arba „bet jūs ir išsižioję“. Tingiai žiopsai sau po kojom, taip, lyg ieškotum antkiaušių geldelių, kurias numušei nuo tave uždengti mėginusio bitino konkolų. Beje, ir pats nežinau, kokio bybio čia keverzoju visą šitą mėšlą… vienas tipas kažkaip paklausė, ką apie tai galvoju, todėl ir susimąsčiau. Įsikirskit, nenoriu nuskambėt kaip kokia Helen Gerlei Braun ar panašūs nukvakėliai, bet jeigu kašio aikštelėj pamatysit šitaip besielgiantį bičą (galima sugalvot ir kitų būdų tam pačiam tikslui pasiekt), išsyk suprasit, kas jis per šmikis. Gerai jau, eina visa tai velniop. Tiesiog šiandien neturiu apie ką rašyt. Nei žolės, nei krušliavos, nei tau į kelnes lendančių pedrylų. Turbūt kaip tik todėl žmonės ir pradeda rašinėt tokius idiotiškus dienoraščius kaip šitas.
1965, pavasaris
Nusileidęs į metro, nusprendžiau šiandien pasiplaut nuo mokšės ir varyt tiesiai į Taims skverą ir ten truputį pasitąsyt. Išlipu 42-ojoj ir trumpam įkišu nosį į narkašų pamėgtą užkandinę „Horn & Hardart“. Visi čia ryja spurgas, išmirkytas kavoj. Susirandu telefoną, paskambinu į mokšę diriko sekretorei. Priskiedžiu, kad kažkuo apsinuodijau ir privėmiau namus, kad man skauda gerklę ir panašiai. Stengiausi kalbėt kiek galima trumpiau, kad ji neišgirstų operatorės balso ir nesusigaudytų, jog ne iš namų skambinu. Regis, bobelę man pavyksta apsukt apie pirštą ir aš ramiai einu šlaistytis po gatves. Tai nemenkas privačios mokšės privalumas, nes į valstybines ir katalikiškas mokšes visada privalo skambinti tėvai, o į šią pats galiu retkarčiais pazvimbint ir būt ramus, kad visi liks patenkinti. Prisimenu, turėjau tokį priekvailį draugužį, vaikščiojusį į kažkokią labai griežtą katalikišką šūlę, kurioj buvo tokia taisyklė – jeigu susergi, tai skambint ir visą situaciją išaiškint privalo tavo seniai. Vieną gražią dieną susitikę nusprendžiam muilintis iš pamokų, tad bičas nueina į piceriją, paskambina į mokšę ir sako: „Laba diena, čia mano tėvas. Ralfis Horneidas mokykloje šiandien nepasirodys.“ Tada padeda ragelį, prieina prie manęs ir pareiškia, jog dabar viskas gerai. Man belieka tik galvą palinguot ir pasakyt: „Tu tikras besmegenis.“
Žodžiu, slampinėju po 42-ąją, užsuku į „Grants“ nusipirkt beržo alaus7, paskui sugalvoju, kad būtų ne prošal nueit į kiną. Nusitrenkiu į vieną ramesnių viečiukių 45-ojoj, o čia, prie šoninių durų į kino teatrą, stypso ištaiginga pupytė, gal kokių trisdešimties ar panašiai, bet tikrai patraukli. Ji man pamoja ir aš prieinu pasižiūrėt, kas bus. Smarkiai išsidažius ir visa kita, tačiau į šliundrą nepanaši. Pasisiūlo kartu eiti į kiną ir pakviečia po filmo užsukt pas ją į svečius. „Turiu žolės, saldainiuk, juk tu mėgsti retkarčiais papešt dūmą?“ Aš, aišku, sutinku ir iš visų siūlomų filmų mes pasirenkam „Gimusi laisva“. Skamba neįtikėtinai, bet šita pana nusitempia mane į balkoną, o ten, be mūsų, – nė gyvos dvasios. „Dėl to ir pasirinkau šį filmą, – sušnibžda ji, – kad pabūtume vienudu.“ Tai sakydama merga uždeda ranką man tiesiai ant pimpalo ir jį spusteli. Sumetu, kad pasibarškint balkone būtų visai nieko, todėl įkišu jai į burną liežuvį ir mes pradedam niurkytis. Viskas klostosi kuo puikiausiai, kol įkišu ranką jai į kelnaites. Viešpatie aukštielninkas, staiga suprantu, kad šita išsigimėlė TURI BYBĮ. Pamaniau, kad išprotėsiu vietoj, pašokau ir kaip akis išdegęs nuskuodžiau laiptais žemyn. Nuo to sukrušto psichų kino teatro nė nesustodamas nudūmiau gal per penkis ar šešis kvartalus, bet mane vis dar purtė drebulys. Spengiančia galva nukėblinu atgal metro link, pakeliui nusprendžiu trumpam užsukt į žaidimų saloną, taigi įsmunku į vidų ir imu trintis po šaudyklą. Prie manęs prieina kažkoks vaikinukas, labai jau panašus į latinosų transvestitus, ir paklausia: „Esi kietas?“ Atsakau, jog nežinau. Dievulėliau, ką dar galima atsakyt į tokį mėšliną klausimą? Tačiau bičas nė nesirengia atstot: „Žmogau, aš tik noriu žinot, ar tu kietas?“ Pakartoju savo atsakymą. Tuomet jis pasiūlo kirst lažybų, kad nenumušiu aštuonių iš dešimties liuoksinčių kiškių. „Lažinamės iš 5 žalių“, – pasiūlau, chebrantas sutinka ir mes sukraunam fanerą juodžiui prižiūrėtojui ant stalo. Pataikau visus dešimtkart. Pasiimu to tipo babkes ir išeinu, tiesa, prieš tai dar burbteliu: „Esu kietas.“ Tai štai, koks aš gudročius, nors su tuo nukruštu pedryla gerokai susimoviau.
Šiandien dardėdamas į mokšę susitikau Bobį Bleiką, savo draugužį kleptomaną ir amfetamino mėgėją. Bičas papasakojo, kad yra paleistas už užstatą ir kad kitą savaitę bus jo teismas. Paklausiau, ką jis pridirbo, ir, įsivaizduokit, išgirstu štai tokią istoriją (čia nėra jokio šūdo). Šeštadienio vakarą jis nusitašo ir, kaip tokiais atvejais jam įprasta, susileidžia nemažą dozę amfo, žodžiu, namolio patraukia tiktai trečią valandą nakties. Vienoj ramioj gatvelėj bičas nusprendžia įsilaužt į limonadinę „Pas Gasį“ ir ištuštint kasos aparatą. Daug nemąstydamas apie taktiką, jis pasičiumpa ant šaligatvio gulinčias seno šaldytuvo dureles, žiebia jomis į vitrinos stiklą ir visiškai apdujęs pro šukes įsiropščia į vidų. Nušlitiniuoja prie kasos aparato, bet niekaip nesugeba jo atidaryt. Kurį laiką dar pasikankina, bet viskas veltui. Galiausiai nuleidžia rankas. Bičas apsisprendžia nešt savo subinę lauk, tačiau tuomet pamato ant sienos pakabintą plakatą, kuriame nupiešta gigantiška stiklinė ledų limonado ir baisiausiai užsinori jo paragaut, dar skrudintą sumuštinį su sūriu sušlamšt. Žodžiu, bičas nueina už prekystalio, įjungia viryklę, sutepa sumuštinį ir švysteli į keptuvę, dar įmeta sviesto, o pačią keptuvę padeda ant ugnies. Tada pasisuka ruošt limonado, nepatingi suverst šešis skirtingo skonio ledų gabalus. „Visad norėjau prisiliest prie tų sirupo pompų ir specialių samtukų ledams, įpurkšt į stiklinę selterio taip, kaip tai išeina pačiam seniui Gasiui“, – pareiškia jis man. Žodžiu, bičas pasidaro limonado, suplaka ledus ir taip toliau, pasideda visa tai ant prekystalio, atsisėda ant kėdės ir pradeda smaguriaut. Tuomet į vidų įeina du farai ir savo akimis negali patikėt: įsilaužėlis nė neketina bėgt, sėdi sau ramus, limonadą siurbčioja. Kasos aparatas nutėkštas ant grindų, iš sumuštinio su sūriu, kurį Bobis visai pamiršo, likę tik angliukai. „Vaikėzas prisifarširavo tų supistų narkotikų, ne kitaip“, – burbteli vienas agrastų. „Pabučiuok tu man į subinę, kvailas šikniau“, – pasiūlo jam Bobis ir kokias dešimt minučių neužsičiaupdamas trina, neva čia jo darbovietė ir taip jau atsitikę, kad jis kaip tik ėjęs pro šalį, pamatęs, kas įvyko, ir ta proga užsimanęs ledų limonado. „Jie mane išsivedė, – pasakė man bičas, – o tas sumautas sūris taip ir liko degt ant keptuvės. Buki šlykštynės.“
Po pietų voliojuosi ant sofos ir žiopsau „Supermeną“ per teliką, tuo metu mama varto šiandien gautą paštą: žurnalas „Life“, laiškas iš padavėjų profsąjungos, „Katalikiškos naujienos“ (niekaip nesuprantu, kurių galų jie siuntinėja šitą laikraštpalaikį; nė sykio nedavėm pinigų tam buožgalviui, kuris vis ateina jų rinkt; ko gero, jį siuntinėja visiems, kurių airiška pavardė), „Macy’s“8 skrajutė ir, kaip netrukus sužinau, laiškas nuo pono Blasterio, mūsų šūlios diriko. Mama kaip laukinė puola jį atplėšinėt… nedidelis raštelis: „Džimo „charizma“ mokykloje vis labiau atsiskleidžia, kaip turbūt jau supratote iš praėjusią savaitę Jums išsiųstos ataskaitos. Kviečiame Jus į Tėvų dienos garbei skirtą vakarą, kuris rengiamas kitą savaitę (data… bla, bla, bla, bus vaišinama kokteiliais). Ta proga Džimo mokytojai ir aš norėtume su Jumis susitikti.“
Ji piktai į mane dėbteli:
– Kur dingo ta nelaiminga ataskaita, kurią jie išsiuntė aną savaitę?
– Hm, kiek girdėjau, daug kas jos negavo. Kažkokie pašto nesklandumai… Vakar vakare skambino Edis, tai užsiminė, kad ir jiems jos neatnešė.
Čia aš, aišku, skiedžiau. Tiesiog žinojau, kurią dieną ją turi atnešt, todėl pabėgau iš treniruotės ir sugebėjau tą laišką perimt. Ir visa laimė, nes tai buvo šlykštus, pasibjaurėtinas popiergalis. Šiandieninis laiškas – tik apgailėtinas ano atspindys. „Charizma? – mama klausia mano brolio. – Ką po galais tai reiškia?“ Tas, prisikišęs pilną burną traškučių, tik pečiais gūžteli. Pastveriu žodyną ir kuo rimčiausiai išpyškinu: „Charizma – individo ypatybės, išskiriančios jį iš kitų, gebėjimas įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą. Pvz.: Ryškiausiai jo charizma bendraklasiams atsiskleisdavo per matematikos pamokas.“ Ramiai užverčiu didžiąją knygą ir įkišu atgal į lentyną. Brolis, springdamas traškučiais, ima raitytis ant grindų. Motina pasuka manęs link… esu priverstas baigt šį dienoraštį liūdna gaida.
Šiandien ir vėl sutikau Bobį Bleiką. Tą patį bitiną, kuris praėjusią savaitę įsilaužė į „Pas Gasį“ ir kurį sučiupo plempiantį ledų limonadą, pamenat? Žodžiu, šįvakar prie „štabo“ atsiduriam labai vėlai, gal ketvirtą ryto. Staiga išgirstam netoliese dūžtant stiklą ir bėgam pažiūrėt, kas ten daros (esu įsimetęs kelis ratukus, todėl tikiuos, kad muštynių nebus, nes jose dalyvaut akivaizdžiai ne mano jėgoms). Atvarom prie „Džeko drabužių“ pardės ir priešais sugurintą vitriną išvystam besispiečiantį gerokai įmaukusių latrų būrį, o jau viduje – Bobį, nuo manekenų numaustantį kelnes ir mėtantį jas nekantraujančiai liaudžiai. Pro šalį ėjo kažkokie visai padoriai atrodantys seniokai, bet panašu, kad šitą velniavą jie palaikė tiesiog savaime suprantamu dalyku: paėmė po porą naujintelaičių kelnių, atsisveikindami palietė skrybėlių graižus ir pasišalino, tarsi drabužius jiems čia dalytų kasnakt. Bobis, žinoma, plušo kaip pašėlęs, o bendras vaizdelis netgi priminė aukcioną. Bičas buvo visiškai apdujęs nuo amfo. „Eikit šen, girti šunsnukiai. Hipiai jūs ar narkašai, koks skirtumas. Imkit kelnes, dovanoju.“ Pamiršau pasakyt, kai šitam šmikiui iš tikrųjų nurauna stogą, jis dažniausiai pradeda rimuot. Netrukus jau būtų pradėjęs, bet čia baisiu greičiu atšvilpė farai, minia išsilakstė į visas puses. Bobis, nė nesusigaudęs, kas atsitiko, vienam iš agrastų nemokamai įteikė darbines kelnes, paskui jį išvežė į nuovadą.
Privačioj mokšėj, kurią lankau, yra taisyklė, draudžianti mokiniams išeit iš pastato, kol nesibaigia pamokos, nes šitose apylinkėse buvo apiplėšta arba gavo į skudurus pernelyg daug mulkių. Vos prieš kelias dienas iškraustė kišenes netgi vienam mokytojui, kai šis Kolumbo aveniu žygiavo namo. Tačiau Deividas Lengas, Markas, Entonas Niutronas ir aš po pietų visada išvarom lauk užmušti laiko. Kartais torčinamės. Šiandien aš ir Deividas išsmukom pro valgyklos langą ir nusitrenkėm į 89-ąją susiveikt hero. Tiesą sakant, pirkt sunkius narkotikus čia rizikinga – pilna gudruolių, kurie stumdo šlamštą, bet dviem puertorikiečiais, Lefčiu ir Popo, daugmaž dar galiu pasitikėt ir Popo kaip tik yra vietoj. Kiekvienas pasiimam po du gramus. „Tikras dinamitas“, – sušnibžda Popo. Šiuos žodžius vapa visi miesto stumdytojai, kad ir kokį šūdą jie tau kištų. Iš pradžių šitą mėšlą planavom sušniaukšt matiekos kabe, bet prikibo kažkoks pizdukas su adata ir pasiūlė eiti į gretimo namo rūsį, jei tik su juo pasidalysim kaifu. Gerai, sakom jam, tiktai netempiam gumos, mums liko vos dešimt minučių grįžt atgal. Įlendam į rūsį, aš nusijuosiu diržą, suveržiu ranką ir suberiu keturis maišelius į indą ant viryklės. Pirmiausia atsiseikėju savo dalį, šiek tiek palieku tam prielipui, paskui greitai susivarau. Mažai trūksta, kad nuo perdozavimo šleptelčiau ant šiknos. „Čia tikrai ne šuns papas, Lengai, atsargiau.“ Lengas kaip ir visąlaik klišina, į veną pataiko gal tik iš dešimto karto ir taip užsiveža, kad išsyk susileidžia viską, prieš tai net neišleidęs iš švirkšto oro likučių. Rūsio dvokas man visai ne prie širdies, tad nusprendžiam nebemalt čia šūdo ir paliekam tą tipą ramybėj. Iššliaužiam į 89-ąją, kaip tik pro šalį darda farai ir, mus pamatę, sustabdo mašiną. Vilkim mokšės švarkais, todėl agrastas paklausia, ką mes rūsy veikėm. Aš, spoksodamas į jį drumstom akim ir prilaikydamas smunkančias kelnes (tik dabar prisiminiau, kad diržą palikau tam bitinui, kuris savo dozę dar tik ketino susišvirkšt), pasakau, kad mes vykdom socialinį projektą ir šitam name darėm apklausą. Paaiškinimas juos įtikina ir mes patraukiam savais keliais. Pro sporto salę grįžtam į šūlią ir visiškai apsinešę nuvarom tiesiai į matiekos pamoką. Laimei, niekas mūsų neperkanda, išskyrus Marką ir Niutroną, kurie užsišika, kad jų nepasikvietėm.
Šiandien viename Bronkso juodadarbių kvartale prie manęs priėjo maža mergaitė, kokių dešimties metų, ir paklausė, kodėl mano plaukai yra tokie ilgi, aš jai atsakiau, kad ilgi man patinka. Bet ji neatstoja: „Lažinuos, kad tu prieš karą, a ne?“ – „Aha“, – linkteliu jai.
– O tu tiki Dievą?
– Nemanau, kad šiuo klausimu mūsų nuomonės sutaptų, – atsakau.
– Negi galvoji, kad Kristus nebuvo Dievas?
– O tu ką manai?
– Buvo, – skubiai atsako ji.
– Manai, Kristus eitų kariauti?
– Aha, – linkteli ji.
– Pala, o ar tu esi kur nors skaičius, kad Kristus būtų ką nors nužudęs arba į ką nors šaudęs?
– Ne.
– Tai kaip manai – ar jis eitų kariauti?
– Turbūt ne, – galiausiai išspaudė ir nuėjo.
– Tad ir pasakyk tai savo vienuolėms ir draugams! – šūktelėjau jai pavymui. Regis, ji šyptelėjo.
Suprantu, kad visas šis pokalbis – tik vaikiški pezalai, bet mergaitė pasitaikė iš tiesų nekvaila, reikėjo ją pamatyt. Galbūt pirmadienį ji netgi pabėgs iš kurios nors pamokos. Mažutė gudruolė nuostabiomis strazdanomis.
Versta iš: Jim Carroll. The basketball diaries. New York: Penguin Books, 1987
1 Populiaraus JAV televizijos serialo herojai. (Ši ir kitos past. – vert.)
2 Humphrey Bogart (1899–1957) – amerikiečių aktorius, atlikęs pagrindinius vaidmenis filmuose „Kasablanka“ (1942), „Afrikos karalienė“ (1951) ir kt.
3 John Jay (1745–1829) – amerikiečių teisininkas ir valstybės veikėjas. Kontinentinio kongreso narys, užsienio reikalų sekretorius, pirmasis JAV Aukščiausiojo teismo pirmininkas.
4 Algernon Charles Swinburne (1837–1909) – Viktorijos epochos anglų poetas, dažnai naudojęs sadomazochistinius, lesbietiškus, antireliginius bei mirties motyvus.
5 Arnorl Daniel Palmer (g. 1929) – viena ryškiausių JAV golfo legendų.
6 Horace Mann (1796–1859) – garsus JAV edukacinės sistemos reformatorius.
7 Birch beer – karbonizuotas nealkoholinis gėrimas, gaminamas iš žolių bei beržo žievės ekstraktų.
8 JAV veikiantis prekybos centrų tinklas.
George Sand. Don Žuanas
2009 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Rožė Jankevičiūtė
Lietuvių skaitytojų pažintis su prancūzų rašytojos George Sand (1804–1876) kūryba prasidėjo XX a. trečiame dešimtmetyje („Baisusis milžinas“). Ilgainiui susidarė nemažas sąrašas išverstų jos apysakų („Rastinukas Fransua“, „Velnio raistas“, „Mažoji Fadetė“), romanų („Leonė Leonis“, „Orasas“, „Paskutinioji meilė“, „Grafienė Rudolštadt“, „Konsuela“).
Spausdiname ištrauką iš romano „Lelija“. Pati George Sand prisipažino, kad į jį įdėjo daugiau savęs nei į kurią kitą savo knygą. Lelija – maištingiausia, romantiškiausia iš visų jos moterų herojų. Ji ieško naujų gyvenimo formų, tiki, kad turtinga moters prigimtis turi daugybę galimybių.
Lyg rudens lapus išblaškė prabėgę metai kažkada taip artimus žmones. Ar pasibodėjęs savo gyvensena, ar politiškai pasijutęs įtariamuoju, Stenijo paliko saulėtus krantus ir atvyko į mūsų šaltą padangę susipažinti su nuostabiais išradimais, malonumų liuksusu, o gal ir su filosofijos sofizmais. Stenijo buvo turtingas. Kiek tinkamas naudojosi visais pinigų ir laisvalaikio švaistymo būdais: prabanga, linksmybėmis, spektakliais, lošimu, puotomis. Bet labiausiai džiaugėsi radęs pasaulį, priimtiną savo egoizmui, ir žmonių padermę, instinktais bei skoniais lygiai tokią, kokiu jis buvo tapęs iš silpnumo ir nusivylimo. Jam buvo be galo malonu matyti, jog tai, ką jis iki šiol darė ant patyčių ir su pašėlimu, čia paversta principu ir praktikuojama sistemingai ir blaiviai. Išgirdo, kaip profesoriai nuo savo filosofijos aukštumų pateisina visas užgaidas, visus nedorus troškimus, visus kėslus, esą žmogus neturi kito vadovo kaip savo protą ir kito proto – kaip savo instinktą. Pas mus susipažino su visais psichologijos stebuklais, visomis eklektikos subtilybėmis, visais amžiaus mokslais bei visa morale; sužinojo, jog turim įdėmiai tirti patys save, o ne rūpintis vienas kitu, daryti, kas kam patinka, bet itin sąmojingai. Taigi Stenijo metė paikystes, tapo šmaikštus, elegantiškas ir šaltas. Ėmė lankytis salonuose ir tavernose; tavernose puikuodavosi dailiomis didžiūno manieromis, o salonuose – ištvirkėlio įžūlumu. Prostitutės juo žavėjosi, aukštuomenės damos laikė jį originalu. Mados žodis jam buvo šventas. Savo talentą eikvojo albumų eilėraščiams; kas vakarą su įkvėpimu dainuodavo trims šimtams klausytojų; po to diskutuodavo apie aistrą, genialumą, mokslą, religiją, politiką, menus, apie magnetizmą; o vidurnaktį eidavo vakarieniaut pas kekšes.
Kai turtus prašvilpė, vėl susirgo, šįsyk splinu; visas jo sąmojingumas dingo; dažnam sakydavosi nusišausiąs. Vienas žymus valstybės veikėjas tarėsi jį supratęs ir pasiūlė išeitį: tegul parduoda savo mūzą. Nuo to įžeidimo Stenijo atgavo šaltą protą. Išėjo labai užgautas; liūdesio graužiamas, parvyko į tėvynę; o iš savo kelionės parsivežė viso labo gerą pamoką: be pinigų liksi, niekam nepatiksi, ir neturtą slėpk kaip nešlovę, jei nenori griebtis niekšybės, kad iš jo išbristum.
Savo provinciją Stenijo rado didžiai pasikeitusią. Hanibalas ir kamaldulių abatė padarė tikrą papročių bei įpročių revoliuciją. Prelatas traukė minią savo pamokslais, o aukštuomenės elitui labiau patikdavo jo klausytis Kamaldulių vienuolyne. Tarp tų privilegijuotų sienų, ir dar prieš rinktinę publiką, iškalbingumu, rodos, būtų ir akmenį perkalbėjęs. Ar už choro uždangos dalyvaujanti abatė, ar mielesnė ir ne tokia gausi kaip bazilikose auditorija suteikdavo kardinolui pasitikėjimo, bet jis išties su įkvėpimu gebėdavo išmoningiausiomis mistinėmis formomis gaubstyti savo pažangaus liberalizmo kandžią, įžvalgią esmę. O abatė pradėjo teologinius skaitymus, skirtus jaunoms vienuolyno auklėtinėms, jų giminaitėms bei draugėms. Jie buvo uoliai lankomi ir veikė nemažiau kaip kardinolo pamokslai. Lelija buvo pirma moteris, aiškiai ir dailiai kalbanti apie abstrakčius dalykus, ir jos klausytojoms vėrėsi naujas pasaulis. Mokėjo pateikti savo idėjas, negąsdindama jų dėl prietarų ir nekeldama įtarimo jų dievotumui. Žinojo, kokiomis krikščioniškos moralės nuostatomis remtis, kai imiesi skelbti tai, kas tau itin brangu: minčių tyrumą, jausmų kilnumą, panieką pasaulio tuštybėms, kurios tokios pragaištingos moterims, siekimą begalinės meilės, joms taip menkai pažįstamos ar suprantamos. Nejučiomis ji užvaldė jų sielas, ir katalikybė, iki tol buvusi formalumas, pradėjo šaknytis jų pažiūrose. Taip pat reikia pripažinti, jog prie to prozelitizmo sėkmės prisidėjo ir mada; tai buvo paskutiniai katalikų tikėjimo pragiedruliai. Didieji protai, besiilgintys idealo, pasišventusiai stengėsi jį atgaivinti; tačiau jie tik pagreitino Bažnyčios žlugimą, nes Bažnyčia juos išdavė, atstūmė ir liko viena per savo netoliaregiškumą ir tautų atšalimą.
Pulcherijos buduarą Stenijo rado paverstą koplytėle. Vietoj Ledos statulos pamatė marmurinę atgailaujančios Marijos Magdalietės statulą. Iš nuostabaus perlų vėrinio, prikabinus deimantinį kryželį, išėjo rožinis. Sofą pakeitė klauptas, o linksmoji Benvenuto taurė, įtaisyta į lazurito kriauklę, atstojo šlakstyklą.
Kol Stenijo, netikėdamas savo akimis, dairėsi, parėjo Cincolina po pamokslo. Juodo aksomo suknia, ant galvos mantija, ant kaklo didelis auksinis kryžius, po pažastimi maldaknygė šagrenės viršais su sidabro sąsagomis. Stenijo kvatodamas loštelėjo klaupte.
– Kas čia per maskaradas? – sušuko jis. – Nuo kada pasidarėt davatka? Kaip sakoma, ir velnias į vienuolius eina, kai… Bet, gink Dieve, tos užgaulios patarlės netaikau jums, o mano garbioji romėne matrona! Jūs vis dar graži, nors papilnėjot, ir jūsų auksaplaukė galva kur ne kur sidabru švytuliuoja…
Vienu metu, per patį jaunystės žydėjimą, užsitikrinusi pergalėmis, Pulcherija būtų tik pasismaginusi iš Stenijo sarkazmų; bet, kaip labai taikliai pastebėjo poetas, jos grožio žvaigždė leidosi vakarop, ir jaunojo meilužio gaižūs juokavimai ją supykino. Pulcherijos siela buvo labiau nuvytusi už veidą; pamaldumui būtų buvę sunku atjauninti aibės įgeidžių ir neatsikratomų ydų nualintą širdį. Taigi vaikščiojo į bažnyčią ne tik tam, kad neatsiliktų nuo mados; jos tuštybei magėjo ir išoriškai paaiškinti pasisekimo mažėjimo priežastį. Pulcherija bandė dievagotis esanti nuoširdžiai pamaldi; bet taip silpnai įtikinėjo, o tas taip žiauriai tyčiojosi, jog toliau galynėtis buvo beprasmiška, ir moteris prapliupo verkti.
Prisijuokęs iš jos ašarų, ne tik paskui nerado jokio paguodos žodelio, bet dar ėmė pedantišku tonu dėstyti visas Šiaurės banalybes, matydamas, kad Pietuose jos bus didelė naujiena. Leido jai būti katalike, bet davė suprasti – ir gan tiesmukai – esą religija sukurta ribotiems protams; liaudžiai ji nereikalinga ir todėl dera ją remti. Negana to, įrodė, kad tai, ką ji daro, yra sektinas pavyzdys kambarinei; kad, beje, išsiauklėjimas reikalauja prisitaikyti prie laiko dvelksmo. Baigdamas savo samprotavimus pridūrė, jog viešai pripažįstamas padorumas siaurame draugų rate bus laikomas baisiausiu gero tono pažeidimu, ir ragino rytais melstis, o vakarais siausti. Kadangi Cincolina buvo ne iš pėsčiųjų, tai po tos prakalbos pati pradėjo traukt per dantį poetą, ypač kai sužinojo, kad tas liks be nieko. Geranoriškai pasiūlė jam stalą ir karietą, nes kaip visos kurtizanės buvo plačios širdies. Bet jos globėjiška išvaizda sudavė poetui paskutinį smūgį. Jo lyrą derėjo įtakingas veikėjas, jam savo meilužių dovanas žadėjo prostitutė. Įtūžęs pašoko ir išėjo. Daugiau pas ją kojos nekelsiąs.
O kai pamatė, kad pamaldumas visur paplito, kai sužinojo, kaip išaugo kamaldulių abatės autoritetas, jo ironijai nebebuvo ribų. Širdy rusenantis apmaudas įsiplieskė vien tik pagalvojus, jog Lelija laiminga ar įtakinga. Mat, kentėdamas nuo vadinamojo jos keršto, vis guodėsi mintimi, kad ji už tai brangiai užmokės: susirgs nuoboduliu, ims siusti ant seserų; būdama kieto, nepalenkiamo charakterio, sukels skandalą ir turės atsisveikinti su vienuolynu. Kai lūkesčiai nepasitvirtino, beliko vaizduotis pažemintu taip šauniai susiklosčiusio jos likimo. Liguista Stenijo melancholija nuo to pasunkėjo. Vis labiau persiimdamas smulkmeniškumu, pavydėjo visiems, kurie nenuvyto, nesužlugo kaip jis. Pavydėjo kitiems net titulų, net turtų. Instinktyviai ėmė nekęsti kardinolo, jautė malonumą užgauliai abejoti abatės ir kardinolo santykių nekaltumu. Pamiršęs civilizacijos centre išmoktą elegantišką ir skeptišką toleranciją, o iš savo buvusios partijos perėmęs siaurą, klaidingą požiūrį į kai kuriuos klausimus, vainojo dievobaimingumą, kaltino jėzuitizmu ne tik tuos, kurie darė intrigas valstybėje, bet ir visus tuos, kurie siekė pažangos religiniais būdais. Seniau kaip akies vyzdį saugojo savo poezijos orumą, nes nepasiduodavo žemoms godumo vilionėms; dabar tai prarado, nes vertė savo talentą kepti tulžingas satyras ir neapykanta tvoskiančius pamfletus. Taigi, užuot padavęs ranką tauriems, nuoširdiems piliečiams, svajojantiems apie laisvę ir jai tarnaujantiems kaip kas išmano, to meto jaunimas su Stenijo priekyje, manydamas, jog gelbsti laisvę, apkaltino klasta ir šiurkščiai atstūmė tuos, kurie galėjo prisidėti prie tiesos pergalės, jei žmonės nesutarimams spręsti būtų vadovavęsi švietimu ir teisingumu.
Vieną dieną Stenijo šovė į galvą, persirengus moterim, įsigauti į vienuolyną ir pasiklausyti kamaldulių abatės paskaitos. Per gerą atstumą veido bruožų neįžiūrėjo, bet girdėt viską girdėjo.
Kadangi Lelija privalėjo paisyti katalikybės papročių, tai religijos pamokas vesdavo naivaus ginčo forma: neteisusis išdėsto savo teiginius, o teisusis juos visada šauniai sutriuškina. Iš pradžių ginčo kurstytojo vaidmenį atlikdavo jauna mergaitė, kuri išsakydavo drovias abejones, arba vienuolė, neva besigailinti palikusi pasaulį. Bet pamažu protingos dalyvės ėmė prašyti abatę leisti joms atvirai ir laisvai ginčytis su ja, dėstyti savo neaiškumus, išsipasakoti vargus. O ji tegul jas pamoko, paguodžia. Abatė patenkino jų norą; užklupta painių ir opių klausimų, visada atsakinėdavo išmintingai, pamokydavo švelniai ir įtaikiai, tuo iki ašarų sužavėdama klausytojas.
Stenijo, to grakštaus abipusio kilnių, dievotų širdžių atsivėrimo liudytojas, iš dalies pakerėtas Lelijos iškalbingumo, iš dalies suerzintas jos lengvų pergalių, laimėtų, jo manymu, dėka silpnos ir paikos argumentacijos, užsimetė irgi paprašyti žodžio. Nebuvėlis pražuvėlis, visų seniai pamirštas, be to, vykusiai persirengęs, atrodė vis taip pat moteriškai gražiai ir balsą tebeturėjo švelnų, kone vaikišką. Niekas nė neįtarė klastos. Lelija, ir ta iš pradžių buvo suklaidinta.
– O motinėle, – nutaisęs lipšnų ir liūdną toną, prabilo jis, – jūs vis man prisakinėjat būti apdairiai, būti išmintingai! Renkantis vyrą, atsižvelgti į širdies savybes ir būdo orumą, bet ne į puikius proto ir kūno gabumus. Suprantu, tos atsargumo priemonės man padėtų išvengti nusivylimų ir kančių; bet nejau šiame pasaulyje krikščionės paskirtis – bėgti nuo kentėjimų ir egoistiškai rūpintis vien savo ramybe? O man dingojos, jog, priešingai, pirma mūsų pareiga – atsidavimas; dangus, suteikdamas jaunystei ir grožiui neįveikiamų galių, siekė atskleisti žmonėms idealą, idant jie jį pamiltų. Tie gabumai, kuriuos jūs, gerbiamoji, laikot priekaištingais, – nors pati jų turėjot ir palaidojot juos po ašutine, – nebuvo paskirstyti šiaip sau, be reikalo. Visagalis nesukūrė nieko naudingo, juoba žalingo būtybei, gavusiai iš jo gyvastį, kurios nevalia atsisakyti. Manau, jog mes, meilės žadintojos, tuo labiau turim paklusti dangaus planams ir atverti savo sielas meilei, tauriai, ištikimai ir pasiaukojimo kupinai meilei. Gailestingumas – vienas gražiausių Dievo požymių. Kaip paaiškint, kad jūs uždarot mūsų širdis nuo gailestingumo ir prisakot mylėti tik tuos, kurie, apsieidami be mūsų meilės, niekada nesuteiks progos ją lavinti? Bene nuopelnas būti teisuolio antrąja puse? Teisuolis man užtikrins ramų gyvenimą čia, žemėje; bet ar padarys mane vertą ano, geresnio, pasaulio? O kai stosiu prieš Dievo teismą tuščiomis rankomis, be savo ašarų lobio, ir neturėsiu kuo nusiplauti savo nuodėmių, ar man nebus pasakyta taip, kaip Jėzus pasakė išpuikėliams fariziejams: Jūs jau atsiėmėt užmokestį?
Paklausykit, gerbiamoji abate, stipriesiems ir išmintingiesiems moterų švelnumas buvęs nebuvęs. Jam Dievo lemta lengvinti ir stiprinti nusidėjėlių, silpnavalių širdis. Vadinasi, nenorit, kad tie nelaimingieji, kurių Kristus atėjo atpirkti savo krauju, vėl sugrįžtų į doros kelią, vėl taptų laimingi? Ar ne dėl jų jis pasiaukojo? Ar, praktiškai taikydamos didžiausius savo gebėjimus, neprivalom rodyti Kristaus užuojautos bei gailestingumo pavyzdžio? O motinėle, užuot nekentus blogųjų, gal reikėtų pagalvoti, kaip juos atversti? Juk jie patys vienas kitam padėti nebegali. Jūsų ketinimas nutremti juos pas puolusias moteris nieko gero neduos, jie dar daugiau suges ir galutinai save pražudys. Gal Dievo mums prisakyta nusileisti iki jų tam, kad paskui juos pakylėtumėm iki jo? Žinoma, prisikentėtume nuo jų įsiūčio, neištikimybės, nuo visų palaido gyvenimo ydų bei silpnybių, jiems tapusių antru prigimimu, bet kęstumėm tas bėdas dėl jų ir savo išganymo. Juk parašyta: Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl šimto teisiųjų.
Leiskit man, gerbiamoji abate, čia papasakoti vieną padavimą, jums, be abejo, gerai žinomą, sukurtą jūsų šalyje, o poetų išverstą į visas kalbas. Gyveno kartą pasileidėlis, vardu Don Žuanas… Tegul nekaltybė neišsigąsta to vardo, mano pasakojimas tik pamokomojo turinio. Jis pridarė nusikaltimų, nuskriaudė tiek ir tiek aukų. Pagrobė dorą mergaitę, o paskui išsityčiojęs nužudė tos nelaimingosios tėvą; pamesdavo gražiausias, skaisčiausias moteris; pasakojama, jog suvedžiojęs ir apvylęs vienuolę… Dievas jį pasmerkė ir atidavė tamsybių dvasioms; bet Don Žuanas turėjo danguje neapsakomą užtarėją – savo angelą sargą. Gražusis angelas, puolęs kniūbsčias prieš Amžinojo sostą, paprašė malonės: kad jo pastovi dieviška būtis būtų pakeista kuklia ir sielvartinga moters dalia. Dievas sutiko. Ir žinot, mano seserys, ką padarė angelas, paverstas moterimi? Ogi pamilo Don Žuaną ir jam įkvėpė meilę, idant jį apvalytų ir atverstų.
Stenija nutilo. Nuo jo kalbos auditorija keistai sutriko. Jaunosios mergaitės ir dauguma vienuoliukių pirmąsyk išgirdo tą seną padavimą. Keletas įsmeigė į ką tik pasisakiusią nepažįstamąją smalsias, didžiai susijaudinusias akis. Jos balso tembras griebė už širdies, ugningas žvilgsnis nejučiomis traukė jų žvilgsnius. Kai kurios išgąstingai atsigręžė į abatę, neramiai laukdamos, ką toji atsakys.
Pritrenkta Stenijo akibrokšto, Lelija iš pradžių sumišo ir buvo beliepianti tvarkdarei tučtuojau išmest jį lauk iš šventų namų. Bet apsigalvojo: kils skandalas ir pridarys dar daugiau žalos, negu ką tik girdėta kalba. Ji duos jam atkirtį.
– Mano seserys, – prabilo ji, – ir jūs, mano vaikai! Jūs nežinot pabaigos. Aš baigsiu sekti padavimą. Don Žuanas pamilo angelą ir neatsivertė. Nukovė savo tikrą brolį, vėl stojo į paklydimų kelią. Buvo piktas ir bailys. Girtas bijodavo pragaro. Negirtas burnodavo prieš Dievą, niekindavo jo altorius, trypdavo gražiausius jo kūrinius. Moterim pavirtęs angelas neteko galvos, tai yra atminties, pamiršo savo tėvynę dangų, savo dieviškąją prigimtį, nemirtingumo viltį. Don Žuanas mirė be nuodėmių atleidimo, kamuojamas demonų, tai yra sąžinės priekaištų, deja, pavėluotų ir bejėgių. Danguj pasidarė vienu angelu mažiau, pragare – vienu nelabuoju daugiau.
Mano vaikai, žinokit: šiais keistų ir nepaaiškinamų užgaidų laikais Don Žuanas yra tapęs tipine, simboline, garbinga, kone dieviška figūra. Moterims patinka vyrai, panašūs į Don Žuaną. Moterys vaizduojasi angelais, kuriems dangus pavedė ir davė galių išgelbėti visus tuos donžuanus. Bet kaip ir padavimo angelas jų neatverčia ir drauge su jais pražūva. Na, o apie vyrus pasakysiu štai ką: į tokį įkūnytos ydos išaukštinimą ir supoetinimą žiūrėkit kaip į nesąmonę, kaip į vieną pragaištingiausių ir plačiai jų paskleistų sofizmų. O Don Žuane, šlykštus vaiduokli, kiek sielų tu pražudei! Per savo kvailą susižavėjimą tavimi tiek jaunų mergaičių neteko gero vardo, tiek moterų nusirito į bedugnę! Eidamos tavo pėdomis, vylėsi iškilsiančios viršum eilinių žmonių. Būk prakeiktas, Don Žuane! Tai, ką kiti laikė tavo didybe, iš tiesų tėra paikystė. Tavo kojų dulkės neką vertesnės už vėjo nešiojamus pelenus. Tavo kelias veda tik į nusiminimą ir prapultį.
Įžūlus pagyrūne, kas tau davė teisę bepročiaut? Kada ir kur Dievas tau pasakė: „Štai žemė, ji tavo, ponauk, karaliauk visoms šeimoms. Tik rinkis – ir visos moterys bus tavo sugulovėmis. Tik teikis mest vylingą žvilgsnį – ir visos akutės su ašaromis maldaus tavo malonės. Tau ištarus: „Aš jos geidžiu“, nutrūks švenčiausi ryšiai. Tėvas nesutiks tau atiduoti savo sesers? Špaga perverk jo susikrimtusią širdį, išpurvink, sukruvink jo žilus plaukus. Įtūžęs jaunikis su kardu rankoj ateis kautis dėl savo gražuolės nuotakos? Išsišaipyk iš jo pykčio ir patikėk tau pavesta neatšaukiama misija. Lauk jo ramiai, smogti neskubėk. Aš pasiųsiu tau angelą. Jis užtemdys jam akis ir ves jį pasitikti lemtojo sužeidimo!“
Vadinasi, Dievas valdė pasaulį tik dėl tavo malonumų? Liepdavo tekėti saulei ir šviesti kaimams, smuklėms, vienuolynams bei rūmams, kur tavo paleistuviškas kūrybingumas greitosiomis prasimanydavo nuotykių? O nakčiai nusileidus, kai tavo nepasotinama puikybė numalšindavo dūsavimų ir ašarų troškulį, jis uždegdavo tylias žvaigždes, kad tau padėtų atsitraukti ir nurodytų, į kokias naujas keliones leistis?
Tavo iškrėsta šunybė prilygo pavydėtinai garbei. Tavo apgaulėmis užtraukta nešlovė buvo šaunus ir neišdildomas antspaudas, nužymintis tavo žingsnius. Panašiai pagal žaibų nutrenktus ąžuolus galima matyti, kur link nuūžė ugnies debesys. Tu niekam nepripažinai teisės sakyti: „Don Žuanas bailys, nes jis naudojasi kito silpnumu, apgaudinėja bejėges moteris.“ Ne, pavojų tu nepabūgdavai. Tą, kas ryždavosi su ginklu rankoj atkeršyt už tavo paleistuvystės aukas, nudėdavai vietoje. Lavonu nesibjaurėdavai, nebijodavai suklupt perlipdamas per sustingusį kūną.
Diena be pažado ir melagystės, naktis be svetimavimo ir dvikovos tau būtų buvusi lyg nenuplaunama gėda. Ėjai iškelta galva, įžūliai dairydamasis, ką čia nustvėrus ir prarijus. Pradedant drovia skaisčia mergaite, kuri sudreba išgirdusi tavo žingsnius, ir baigiant besarmate kurtizane, kuri tik pasijuokia iš tavo drąsos ir gero vardo, neatsisakydavai jokių dvasiškų ar kūniškų smagybių: tau pagalvę atstodavo tiek marmuro plokštė šventovėj, tiek mėšlo krūva kūtėj.
Ko gi tu norėjai, o Don Žuane! Ko norėjai iš tų verksmingų moterų? Ar laimės ieškojai jų glėby? Ar tikėjais atsipūst po vargių klajonių? Ar manei, kad Dievas padarys galą tavo nepastovioms meilėms ir atsiųs moterį, kur kas vertesnę už visas tavo apviltąsias? Bet kam tu jas apgaudinėdavai? Pamesdavai jas iš apmaudo, iš nusiminimo, jog prarasta iliuzija? Ar jų meilė neprilygdavo tavo svajonėms? Ar, nugrimzdęs į kraupią vienišiaus puikybę, nesakei: „Jos tam ir yra, kad teiktų man begalinę palaimą, kurios aš joms negaliu duot; jų atodūsiai ir aimanos – maloni muzika mano ausims; jų išgąstis, laužymasis prieš pirmus mano apkabinimus – tikras džiaugsmas mano akims. Nuolankios ir atsidavusios vergės, smagu matyt, kaip jūs, nenorėdamos man sudrumst malonumo, pagražėjat nuo apsimestinio juoko; bet aš joms draudžiu sodint savo viltį ant mano minties slenksčio, draudžiu tikėtis ištikimybės mainais už aukojimąsi!“
Ar drebėdavai iš pykčio kiekvieną kartą, kai jų sielos gelmėj atspėdavai nepastovumą, prilygstantį tavo nepastovumui, o gal net lenkiantį? Ar pasijusdavai sugėdintas, pažemintas, kai jų priesaikos tau grasindavo atkaklia, karšta meile, kuri supančiotų tavo egoizmą ir šlovę? Ar kur nors Dievo patarimuose perskaitei, jog moteris – vyro žaislas, negalintis priešintis, keistis? Ar manei, kad tas idealus savęs nepaisymo tobulumas egzistuoja žemėje vien tau ir turi užtikrinti tolydų tavo džiaugsmų atnaujinimą? Ar tikėjai, jog vieną dieną kvaitulys išplėš iš tavo aukos lūpų bedievišką pažadą: „Myliu tave, nes kenčiu, – šauks ji. – Myliu tave, nes tu mėgaujiesi neatlieptu malonumu; myliu tave, nes jaučiu iš tavo siautulio atslūgimo, iš vangių apkabinimų, jog netrukus imsi manim bodėtis ir mane pamiršti. Aš visiškai tau atsiduodu, nes tu mane atstumi; aš tave prisiminsiu, nes tu mane išmesi iš galvos; pastatysiu savo širdy neliečiamą šventovę, nes tu ketini įrašyt mano vardą į savo paniekos archyvus!“
Jei nors vieną mirksnį lepinaisi ta paika viltimi, buvai beprotis, o Don Žuanai! Jei nors vieną mirksnį matei, jog moteris gali duot savo mylimajam ką kita, be savo grožio, meilės ir pasitikėjimo, buvai mulkis; jei manei, kad ji nepasipiktins išmesta lauk kaip nebetinkamas drabužis, buvai aklas. Tai va, buvai tik beširdis paleistuvis, begėdžio dvariškio siela storžievio kūne!
O, kaip neteisingai tave suprato tie, kuriems tavo likimas atrodė šlovingos ir atkaklios kovos su tikrove simbolis! Jeigu patys savo kailiu būtų patyrę, ko vertas tavo bandymas, nebūtų tavęs taip liaupsinę; būtų garsiai pripažinę tavo ambicijas menkomis, o tavo lūkesčius niekšiškais. Jeigu jie irgi vienas prieš vieną būtų grūmęsi su nešvankumu, kaip gerai būtų supratę, ko stokojai tu, Don Žuanai, meilės nepažinęs ir nusitempęs gerąjį angelą į pragarą, užuot vėl pakilęs su juo dangaus keliu!
Štai kodėl, Don Žuanai, tavo mirtis juos baugina ir stingdo, štai kodėl jie kniumba ant kelių prieš tave. Jų žvilgsniai nesiekia toliau tavo akiračio; jie kaip ir tu laimingi, o vis dėlto griežia dantimis. Tavo išsekimas ir kančios paskutinėmis dienomis, tavo pasimaišiusios smegeninės žiauri dvikova su stingstančiu krauju, tavo bemiegių naktų traukuliai ir kriokimas juos devyniais šiurpais nukrato nelyginant pranašingas grasinimas.
Jie, tie pakvaišėliai, nežino, kad tu ne dejavai, bet burnojai, kad tavo mirtis – teisingas atpildas. Nežino, jog Dievas, bausdamas tave, iš tiesų nubaudė egoizmą ir tuštybę; ir neviltimi tave prislėgė už tavo aukas, reikalavusias tau dangaus keršto.
Bet neturi teisės skųstis: tau tik atmokėta tuo pačiu. Buvai mažos išminties, Don Žuanai, vaidinai visas tragedijas, o jų lemtingos baigties nenumanei. Išsamiai nesusipažinęs, pasišovei atnaujint savo pirmtakų karjerą. Vadinasi, nežinojai, jog tas, kas nusikaltimu siekia išgarsėti ir užvaldyti pasaulį, turi iš anksto įsisąmoninti ir bausmę, kurios nusipelno kasdien? Tada jis, ko gero, galėtų girtis savo drąsa, nes žino, koks galas jo laukia. Bet juk tu, Don Žuanai, vyleisi išsisukt nuo dangaus keršto? Vadinasi, buvai bailys!
O mano seserys! O mano dukros! Štai kas yra Don Žuanas. Dabar jį mylėkit, jei galit. Tegul jūsų vaizduotė su užsidegimu ima piešt, kaip atiduosit savo sielos lobius nuodingam bedievio alsavimui; tegul romanai, poemos, dramos rodo jums, kokias pergales skina jūsų nepraustaburnio niekintojo piktadarybės. Pulkit ant kelių prieš jį, dėl jo išsižadėkit visų dangaus dovanų, išgrįskit jomis spindintį vieškelį, kur jo kojos ateitų liet kraujo ir purvo! Na, lenkit kaktas, palikit Dievo skraitą, jaunieji angelai, gyvenantys jame. Tapkit aukomis, tapkit vergėmis, tapkit moterimis!
Arba ne, geriau nelįskit į tuos prastus nedorybės jums paspęstus žabangus. Nesivargindamas jus laimėti šaunesniais būdais, Don Žuanas stengsis prie jūsų prisimeilinti, patraukti jūsų dėmesį. Sakysis kenčiąs, trokšte trokštąs dangaus, kuris jį atstumia; laukiąs jūsų, kad ten sugrįžtų; bet šlykščių melų ir klastingų pažadų jis nešykštėjo tokioms pat kuklioms, nekaltoms moterims kaip jūs; o kai jus irgi išniekins, kai irgi sudaužys jums gyvenimą, tai irgi pames ir lyg datą pasižymės savo paleistuvysčių sąraše.
Tiesa, pasitaiko aplinkybių, bet, laimė, retai, kai pagal Dievo planus tokiems vyrams atversti reikia moterų atlaidumo ir kantrybės. Patekusios į tokias aplinkybes, priimkit tą išbandymą. Yra kančių nuo Dievo; tegul iš atsidavimo, švelnumo, savęs išsižadėjimo semiasi stiprybės moteris, kuriai Apvaizda siuntė rykštę – panašų vyrą. Bet ir atsidavimui turi būti ribos; nes pasauly nėra nieko blogiau, kaip pamiršti nedorybės bjaurumą ir ją pamilti. Jei, anot vyrų, moteris – silpna, tamsi ir lengvatikė, tai kodėl jie kreipiasi į mus pagalbos atsiversti? Mes, aišku, to negalim. O va jie, mūsų viršininkai, mūsų valdovai, gali mus tvirkinti, stumti į pražūtį? Matot, kaip jie veidmainiauja ir nusišneka!
Yra kančių nuo Dievo, bet, patikėkit, kur kas daugiau kančių užsitraukiam pačios, beatodairiškai ieškom. Trokšti piktadario meilės, įtraukti savo idealą į nedorybės draugiją!.. Bet ar tai įtikėtina, ar tai galima? Blogis užkrečiamas, ir net angelai ir tie jam neatsispiria. Kokia beprotiška puikybė susigundys tokiu likimu? Ak, jeigu kuriai nors iš jūsų kils ta pagunda, tegul ji gerai save patikrina ir pamatys, jog prozelitizmu dangstosi jos tuštybė. Kaip būtų šaunu atverst Don Žuaną! Kokia būtų garbė laimėt ten, kur visoms kitoms nepavyko! Na, ką gi, jūs graži, iškalbinga, jūs – laimės kūdikis; gal paliksit pėdsaką Don Žuano gyvenime. Jis niekada nemylėjo tos pačios moters ilgiau negu vieną dieną; gal jums turės ištikimybės porai dienų. Tai bus šauni pergalė; visi tik apie ją šnekės. Bet kuo tapsit trečią dieną? Ar išdrįsit stot prieš Dievą ir prašyt ramybės, kurios atsisakėt dėl garbės pasigaut Don Žuaną? Nors žadėjot Viešpačiui parvest tą paklydusią sielą, tačiau sugrįžtat viena, nusiminusi, išniekinta. Jūsų siela neteko skaistybės, grožis – galios, jaunystė – vilties. Don Žuanas jus apdavė savo kvapu. Atgailaukit; reikės daug melstis, daug verkti, kol nusiplausit tą dėmę, kol kraujuojanti žaizda užsitrauks. Bet susitaikymas su Dievu jus gąsdina! Bijot sąžinės priekaištų, vienatvės siaubo! Puolat į pasaulio šurmulį! Tikitės apsvaiginti ir pamiršt savo bėdą. Bet pasaulis iš jūsų tyčiojasi, niekina jus. Pasaulis žiaurus, negailestingas. Iš jūsų ašarų, kurios būtų sugraudinusios Viešpatį, jam bus daug gardaus juoko. Tada jums reikia įveikt pasaulio įžūlumą ir naujų pergalių paieškoms padrąsinti užgautą tuštybę. Jums reikia kitų meilių, negalit likt pamesta. Negalit leist, kad moterys jūsų gailėtųsi. Reikia žūtbūt pavergt Don Žuaną. Grįžkit pas jį. Jūsų atkaklumas paglostys jo puikybę, o jūs dar vieną dieną patikėsit pasiekusi didžiausią laimę ir šlovę. Bet negirkit Don Žuano pirm ryto. Nuo jo kaip nuo velnio apsėstojo neatstoja nuobodulys ir iš visur jį išvaiko. Išplėšė iš kitų glėbių, išplėšė ir iš jūsų glėbio. Lėkit paskui Don Žuaną, jei drįstat!
Bet ne, geriau duokit valią pykčiui, kerštui. Pamirškit Don Žuaną, įrodykit jam esanti tokia pat tvirta ir lengvabūdė kaip jis, ieškokit savo nešlovės gynėjo, savo nuoskaudos ramintojo. Prisistatys kitas Don Žuanas, mūsų laikais jų aibės. Gražesnis, elegantiškesnis, ciniškesnis už aną. Tas nebūtų jūsų ieškojęs, kol buvot tyra. Jam patinka tik begėdiška nedorybė; sužinojęs, jog buvot išniekinta, girsis radęs trokštamąją. Neatstos nuo jūsų ir nesunkiai įsitikins, nes žino, jog linkstat prie jo ne iš poreikio mylėti, o iš apmaudo; jis, senas vilkas, nepatikės meile, kurios jam nejaučiat ir kurios pats juoba nejaučia jums, todėl nebijos jūsų apgaudinėt žadėdamas aukso kalnus. Su pirmuoju patyrėt dvi tris dienas džiaugsmo, su antruoju nepatirsit nė vienos.
Aš baigiu. Užteks piešt šlykštų paklydimo ir nevilties paveikslą. Nukreipkit nuo jo akis, o mano mielosios, skaisčiosios bičiulės! Pakelkit jas į dangų ir pamatysit, ar angelai nuobodžiauja Amžinojo draugijoje! Pamatysit, ar padavimas tikras, ar palaimintieji išsižada savo neapsakomų malonumų dėl patvirkėlių draugijos!..
Gražioji Klaudija verkė…
Stenijo negirdėjo abatės kalbos galo. Kaip paprastai, ji susigrąžino visą auditoriją, ir Don Žuano šlovė buvo sužlugdyta. Nors abatės klausytasi dėmesingai, bet jis vieną kitą kartą pagavo, kad į jį smalsiai dirsčiojama. Bijodamas būti atpažintas, jei išeis su minia, tyliai išsmuko namo persirengti ir visą kelią svarstė tūkstančius keršto planų, vienas už kitą beprotiškesnių.
Ilgai sukęs galvą, bet taip ir nenusprendęs, kurio plano imtis, Stenijo išėjo. Vėl vilkėjo vyriškais drabužiais, itin skoningai suderintais. Gerą kelio galą nužygiavus, kilo klausimas, ką gi toliau daryt. Netoliese buvo kamaldulių vienuolynas. Pats instinktas ir likimas jį čia nejučiomis atvedė. Keberiodamasis jazmino šakomis, kurios lyg arka supo kryžminį langą, dvejojo, ar tik neteks daužt stiklo, kad įlįstų į vidų.
Stenijo žūtbūt norėjo užgaut Lelijos puikybę, bent pakankint, jei palaužt jos negali. Tik nuo ko pradėt? Gal nuo Klaudijos? Ta mergaitė anuomet taip palankiai jo klausėsi. Dabar tapo aukšta, daili jaunuolė, kupina orumo, proto, nuoširdaus pamaldumo. Auklėtinė buvo abatės pasididžiavimas, nes nė viena siela nebuvo taip greita paslysti ir nė viena siela taip nesistengė atsivert dorumui ir išminčiai. Klaudija jautė ankstesnio auklėjimo žalą; o bekovodama su blogomis praeities įtakomis taip įsibaimino dėl savo rytojaus, jog jos užgaida pasikeitė tvirtu ryžtu eit į vienuoles. Ji tapo novicija. Kokia garbė Stenijo ir koks pažeminimas Lelijai, jei pavyktų išplėšt iš jos tą laimikį, tą naujakrikštę. Kaip jis puikuotųsi šaunia pergale! Pirmiausia paniekino Klaudiją Kurtizanės namuose, kur pati jo atėjo ieškot, paskui atsiviliojo į pasimatymą ir nepasirodė, o galiausiai atitraukė nuo rimtų, jau brandžios jaunystės apmąstytų ketinimų! Gal šiuo metu išdidžioji abatė pasakoja senoms vienuolėms, kad atpažinusi tą klausėją, tą moterimi persirengusį frantą ir savo atsakymu šmaikščiai jį sudirbusi, pažeminusi. Gal rytoj tos plepės išnešios po visą miestą, kaip Stenijo suteikė progą triumfuot Lelijos iškalbai. Kokį skandalingą nuotykį sugalvojus ir ją apjuokus visų akyse? Nuo katros pradėt: nuo Klaudijos ar nuo pačios Lelijos?
Stenijo pakibo ant celės grotų. Viduj, prie Dievo Motinos paveikslo silpnai švietė lempa. Ant siauro, žemo gulto įžiūrėjo baltą pavidalą dailia poza. Tai buvo gražioji Klaudija karsto formos lovoje. Miegojo ne per ramiausiai. Kartkartėmis giliai iš visos širdies atsidusdavo, lyg sapne kamuojama kažkokių neaiškių sielvarto, baimės, atgailos prisiminimų. Binda nuo kaktos buvo nusmukusi; ilgi juodi plaukai, kuriuos netrukus irgi turės paaukot kaip Lelija, dryksojo ant atsismaukusios plačios lino rankovės ir balto it alebastras dilbio.
Nuo judviejų pažinties mergaitė tiesiog pražydo, išgrakštėjo. Jos pergalinga skaistybė taip keistai derėjo su vis besipriešinančiu – nors jau silpnai – instinktyviu geidulingumu, kad sujaudintas Stenijo pamiršo savo planus ir svajojo suviliot ją dėl jos pačios. Bet ištvirkėlį prieš jo valią stingdė retkarčiais iš Klaudijos krūtinės ištrūkstantis dūsavimas tarsi dangun skleidžiama paslaptinga melodija. Atėjo į galvą ir Lelijos prakeiksmai Don Žuanui. Dabar Stenijo atrodė, jog tai buvo asmeniški išpuoliai prieš jį. „Iš esmės kalbant, – mintyse svarstė jis, žvelgdamas į mergišką Klaudijos miegą, – ta homilija negali būti man taikoma. Aš ne pasileidėlis, bet laisvamanis. Ir anaiptol ne niekšas, ne melagis. Gyvenu su kekšėmis ir esu ne per geriausios nuomonės apie kitų dorą, bet nesistengiu tuo įsitikint, nes kažkoks negerumas užsiliko po pirmojo nusivylimo ir savim nebepasitikiu. Gal manieromis ir pabrėžtina drąsa esu panašus į Lovelasą, bet išdidaus pasitikėjimo neturiu. Nesu nei apgavęs, nei suvedžiojęs jokios moters, netgi va tos, atėjusios manęs ieškot į įtartinus namus, o dabar miegančios po novicijos šydu; nepraskėčiau nė vienos jo klostelės. Ką gi bendra turiu su Don Žuanu? Keliskart nedrąsiai bandžiau jį mėgdžiot, tačiau tuoj pajutau: ne mano jėgoms. Geresnis ar blogesnis esu už jį, bet tikrai nepanašus. Nei sveikata, nei linksmumu, nei ciniškumu jam neprilygstu, tad nematau reikalo tiek vargintis, žinodamas, jog galiu rast lengvų malonumų. Jeigu Lelija vaizduojasi, kad, savo retorika sutriuškinusi Don Žuaną, pataikė tiesiai į mane, tai labai klysta, ji ietį metė tuščiai.“
Nusliuogė nuo celės grotų ir ėmė vaikštinėti po sodą. Jam iš galvos vis nėjo Lelijos prakeiksmai. Jautė, kaip auga noras jai ant keršto ne jų nusipelnyti, o neprisiimti, pranešti, kad jų nenusipelno. Širdy Stenijo buvo didelis garbės ir doros mylėtojas. Tik apskritai mėgo rodytis blogesniu, nei buvo iš tikrųjų; bet jei kas nors prikibdavo prie žodžio, kaipmat įsižeisdavo, pasipiktindavo, ir iš to buvo galima spręsti, jog kai kuriais atžvilgiais jo principai nepajudinami.
Sunerimęs žingsniavo po aikštės mirtomis. Visi abatės žodžiai nuostabiai tiksliai vėl iškilo atmintyje. Pyktį išstūmė didis sielvartas. Negalėjo nesižavėti abatės kalba; balsas skambėjo dar harmoningiau, o tonas, kaip ir seniau, išdavė gilų įsitikinimą ir nepaperkamos tiesos meilę – tuos du dalykus, Lelijos įterptus ir į skepticizmą, ir į pamaldumą. Nors gerai neįžiūrėjo, bet jam pasirodė, jog ji iš veido vis tokia pat graži, figūrai irgi nestigo elegancijos ir lengvumo, skirtingai negu Pulcherijos. Prieš savo norą buvo nustebintas toje iškamuotoje sieloje įvykusios intelektualinės pažangos, nes tokio amžiaus moterys, grožiui nykstant, išgyvena kažką panašaus į dvasinę krizę. Lelija akivaizdžiai paneigė visus numatymus, pritaikomus eiliniams likimams. Ji pranoko viską – meilužį, pasaulį, pati save. Jos jėga gąsdino Stenijo; jis nebežinojo, ar ją keikt, ar pult prieš ją ant kelių. Skaudžiausia, kad, jos nepripažintas ir, aišku, niekinamas, negalėjo nejaust jai pagarbos ar baimės.
Tokia žmogaus širdis. Meilė – tai kova, į kurią su savo iškiliausiais gabumais įsitraukia dvi simpatizuojančios ir susilieti siekiančios sielos. Kai joms tai nepavyksta, troškimas bent vertumu susilygint virsta kankyne jųdviejų puikybei, abipusiai įsižeidusiai. Kiekviena norėtų graužatį palikt kitai. Ta, kuri mano, jog sielvartauja tik ji viena, išties labai kenčia.
Vis labiau jaudindamasis, Stenijo iš sodo aklai patraukė į siaurą galeriją po dailia arkada. Gale pasitaikė marmurinė palmė ir sraigtiniai laiptai aplink ją. Užkopė jais, tikėdamasis išeit per terasas, kaip atėjo. Pamatė juodos gelumbės uždangą ir dėl visa ko pakėlė, nors atsargiai. Tądien tvyrojo nežmoniška kaitra, todėl atlapotos durys buvo tik užskleistos. Stenijo perėjo koplytėlę ir atsidūrė Lelijos celėje.
Celė buvo sykiu ir paprasta, ir išdailinta. Skliautas, sienos dirbtinio marmuro, balto it alebastras. Meniškuose bronzos rėmuose, violetinio aksomo dugne, puikaus darbo didžiulis drambliakaulio Nukryžiuotasis. Juodmedžio krėslai ketvirtainiais atlošais, masyvūs, bet skoningi, paaukštinti purpurinio aksomo pagalvėlėmis, klauptas, to paties stiliaus stalas, ant jo kaukolė, smėlio laikrodis, knygos, nuostabių gėlių pilna vaza – tai buvo visas celės apstatymas.
Erdvokame kambaryje ant klaupto švietė tik antikinė bronzos lempa, ir Stenijo ne iškart pastebėjo Leliją. Bet vos pamatė, sustojo kaip įbestas. Nežinojo, ar čia ji, ar į ją visiškai panaši alebastrinė statula, ar vaiduoklis, jam pasirodantis kliedo bei išsekimo dienomis.
Lelija sėdėjo ant karsto formos juodmedžio gulto nuleidusi basas kojas, baltas kaip grindų marmuras. Susisupusi į neprilygstamo naujumo baltus šydus. Visuomet taip vilkėdavo, kad ir kada ją pamatytum. Ir to apdaro, be dėmės, be klostės, spindesys buvo kažkoks pasakiškas, tarsi bekūnės antgamtinio vaiskumo būtybės. Jo skaistis kėlė seserims kone prietaringą pagarbą. Nė viena nebūtų drįsusi prie jo prisiliesti, nes abatė garsėjo šventumu, ir į viską, kas jai priklausė, buvo žiūrima kaip į relikvijas. Gal ir jai pačiai puošnus lino baltumas siejosi su kokia nors romantiška idėja. Tiek krikščioniškai poezijai, tiek Lelijai taip brangintinos ir taip išgirtos nekaltybės apdaras simbolizavo jaudinantį sielos tyrumą.
Nors Stenijo stovėjo tiesiai prieš Leliją, ta jo nematė. Jis nesuprato, ar ji miega, ar medituoja, tokia buvo sustingusi, užsimąsčiusi. Tačiau didelės juodos akys buvo atmerktos; tik jų ramus negyvėliškas pastėrimas gąsdino. Atrodė, kad ji ir nealsuoja. Viena ant kitos sudėtos sniego baltumo rankos nereiškė nei kančios, nei maldos, nei nusiminimo. Lelija panėšėjo į alegorinę skulptūrą, vardu Ramybė.
Stenijo ilgai žiūrėjo į ją. Buvo graži kaip niekada; nors nebejauna, bet nepamanytum, kad jau įpusėjusi trečią dešimtį; ir vis dėlto veidas kaip lelija baltas, nė žymės papilnėjimo, kuris paprastai švelnina laiko padarytą žalą. Bet Lelija buvo išskirtinė asmenybė, ne tokia kaip visi. Karšta viduje, šalta iš pažiūros. Taip giliai į širdį įsismelkusi neviltis pavirto rimtimi. Kadangi su tokiu ryžtu buvo atsisakiusi bet kokios minties apie asmeninę laimę, tai kaktoj neliko nė mažiausio gailėjimosi ar melancholijos pėdsako. O juk Lelijai teko pakelti skausmo kaip niekam kitam. Tačiau ji buvo rami it jūra, matoma nuo kalno viršūnės; kai ji atrodo tokia lygi, sunku įsivaizduot gelmėj siaučiančias audras.
Stenijo, vis tikėjęsis rast Leliją netekusią pirmykštės savo galios, dabar sutriko, susigraudino ir netikėtai apsidžiaugė. Moters grožio akivaizdoje kaipmat pamiršo šešerius apmaudo, nepasitikėjimo ar ironijos metus; lyg burtininko lazdelei mostelėjus, išvydęs sielos grožį, išsižadėjo šešerių paleistuvystės, skepticizmo ar bedievybės metų.
Būtent Lelijos fizinio ir intelektualinio grožio dermę kadaise dievino. Paskui tą jo valiai nepasidavusią proto jėgą ėmė niekinti. Nenorėjo prisiminti nieko daugiau, tik gražią moterį, o savimeilei paguosti mėgo tvirtinti, esą apakintas grožio klūpojęs prieš Leliją ir prisisvajojęs genialumą, kurio nė būti nebuvo. Stebėdamas taip susimąsčiusią Leliją, aiškiai jautė, kad tarp tos moters, kurios galėjo būti vertas, ir visų tų, kurias mėgino lyginti ir sulyginti su ja, žioji bedugnė. Stenijo apėmė svaigulys ir neviltis kaip tą nusigyvenusį švaistūną, kuris mato beprarandąs kadaise po kojų pamintą brangenybę. Pabūgęs sukniubt, atsirėmė į duris. Jo sutrikimo Lelija nepastebėjo. Dvasios sparnais nunešta į kitą pasaulį, buvo viskam akla ir kurčia.
Kokią valandą Stenijo prastovėjo godžiai ją apžiūrinėdamas, laukdamas, kada iš minties ekstazės išbus jausmas, nerimastingai klausinėdamas save, ar apie jį galvoja šį mirksnį ir kaip galvoja: su kartėliu, su užuojauta ar su panieka. Pagaliau ji sukrutėjo; atrodė, bunda iš savo sapno, bet pamažu, dar gerai nesuvokdama išorinio gyvenimo. Paskui atsistojo ir lėtai nužingsniavo į kambario galą. Ant blyškios sienos pasirodęs jos nuometuotas šešėlis ėjo šalia lyg vaiduoklis. Prie stalo Lelija sukryžiavo ant krūtinės rankas, pasilenkusi ilgai, šįkart su liūdesiu, žiūrėjo į gėlių pilną vazą. Stenijo pamatė, kad ji braukia ašaras, srūvančias lėtai ir ramiai, nelyginant iš skaidrios, tylios versmės.
– O Lelija, antrąkart matau tave verkiančią! – sušuko Stenijo, nebegalėdamas sulaikyt savo jaudinimosi. – Pirmąkart klūpojau prie tavo kojų. Dabar vėl klaupčiausi, jei teiktumeis pasakyt, ko verki.
Lelija nė nekrūptelėjo; keistai pažvelgė į Stenijo, bet neparodė, kad jo naktinis įsibrovimas ją išgąsdino ar supykdė.
– Stenijo, aš galvojau apie tave. Tariausi tave matanti ir girdinti. Tavo paveikslą minty laikiau. Ko tau reikia? Ko čia va toks prisistatei?
– Mano buvimas jums kelia pasibjaurėjimą, Lelija? – paklausė Stenijo, išgąsdintas šalto sutikimo.
– Bet žeidžia, erzina?
– Tai gal liūdina?
– Nežinau, kas dabar begali mane liūdinti, Stenijo. Mano siela laikosi gyva jos apmąstomų asmenų ir jos sielvarto priežasčių buvimu, nuolatiniu, amžinu. Kaip matai, tavo apsilankymas jaudina mane ne daugiau kaip tavo prisiminimas, o tu pats – ne daugiau kaip tavo paveikslas.
– Jūs verkėt, Lelija. Sakot, galvojot apie mane!
– Pažvelkit į tą gėlę, – tarė Lelija ir parodė baltą nuostabaus kvapo narcizą. – Jis man priminė tave tokį, koks buvai jaunystėje, kai tave mylėjau; ir tuoj išvydau tavo bruožus, išgirdau tavo balso garsą, ir mano širdis maloniai susijaudino, kaip anuomet, kai maniau, jog mane myli.
– Ar tik aš nesapnuoju? – nebesusivaldęs sušuko Stenijo. – Ir Lelija man taip sako? Jeigu išties čia ji, tai gal dėl to, kad sesuo Anonciada bodisi vienatve? Kad kamaldulių abatė nori kandžiai pašiepti mano drąsą?
Atrodė, kad Lelija jo negirdi. Graudžiomis akimis žvelgė į narcizą rankoj.
– Va čia tu, mano poete! Tokiu tavim slapčiomis dažnai grožėdavausi. Būdavo, vaikštinėjam susimąstę; tu, silpnesnis už Trenmorą ir mane, užsnūsti prie mano kojų, tarp miško gėlių. Pūkšnoja šiltas pietys. Aš, palinkusi prie tavęs, saugau tavo miegą, vaikau vabzdžius kenkėjus. Savo šešėliu užstoju tave nuo saulės, kuri pro šakas taikosi pabučiuot tavo dailią kaktą. Įsiterpiu tarp jos ir tavęs. Apsupu savo despotiška, pavydžia meile. Aplink tave virpantis šiltas kvapas kartais pasiekia mano ramias lūpas. Tada buvau laiminga, mylėjau tave. Mylėjau, kiek įstengiau mylėt. Kvėpinau tave kaip puikią leliją, šypsojaus tau kaip kūdikiui, bet kaip genialiam kūdikiui. Troškau būti tavo motina, spausti prie krūtinės nežadinama tavo vyriškumo.
Kitais kartais, būdavo, suvokiu, kodėl mėgsti vaikščioti vienas. Pasilenkęs prie versmės duburio ar prikritęs ant samanotų uolų, žiūri į dangų vandenyje. Akys dažniausiai primerktos, atrodai it miręs visiems išoriniams įspūdžiams. Tarytum susikaupęs žvelgi savyje į Dievą ir į angelus, atsispindinčius tavo sielos paslaptingajame veidrodyje. Va toks tada buvai, gležnas jaunuolis, dar be blogų aistrų, nepažinęs gyvenimo svaigulio ir kančių. Auksasparnės mergaitės sužadėtinis, dar neįmetęs savo žiedo į audringas bangas. Nejau tiek dienų, tiek bėdų ištverta nuo to giedro rytmečio, kai sutikau tave, jauniklį, išskėtusį drebančius sparnus pirmiems dangaus vėjams? Nejau mūsų gyventa, kentėta nuo tos valandos, kai prašei mane paaiškint, kas yra meilė, laimė, šlovė, išmintis? Vaike, tikėjęs visais tais dalykais ir ieškojęs many įsivaizduojamų lobių, nejau išties tiek ašarų, nuogastavimų, nusivylimų mudu skiria nuo to žavingo rytmečio? Nejau tu, tik per gėles žengęs, paskui per purvą, per žvyrą ėjai? Nejau tavo balsas, dainavęs tokias švelnias harmonijas, užkimo nuo girtų šūkalojimų? Nejau tavo sustiprėjusią ir gaivaus kalnų oro prisigėrusią krūtinę išdžiovino, sudegino orgijų ugnis? Nejau tavo burną, bučiuotą nakčia atskridusių angelų, suteršė nešvankios lūpos? Nejau tavo tiek kentėta, tiek raudonuota, tiek kovota, o Stenijo, dangaus numylėtini?
– Lelija! Lelija! Nekalbėk taip, – sušuko Stenijo ir puolė abatei prie kojų. – Savo šaltomis patyčiomis daužai man širdį. Tu manęs nemyli! Niekada nemylėjai!..
Pajutusi, jog Stenijo ranka ieško jos rankos, Lelija krūptelėjo lyg dieglio nudiegta ir atšlijo.
– O, jūs pats taip nekalbėkit! Aš galvojau apie tą gėlę. Jos vidurėly man kažkas pasivaideno. Bet jau dingo. O dabar sudie, Stenijo!
Ir numetė gėlę prie savo kojų. Giliai atsidususi, su neapsakomu liūdesiu loštelėjo galvą, ranka persibraukė kaktą, lyg norėdama nuvyt iliuziją ir kaip ne kaip susigrąžint realybės pojūtį.
Stenijo baimingai laukė, kad prabiltų apie dabartį.
– Jūs norėjot mane pamatyti, – tarė ji. – Neklausiu kodėl, nes pats to nežinot. Savo smalsumą patenkinot. O dabar jums reikia išeiti.
– Pirma pasakykit, ką pajutot mane išvydusi, – atsakė Stenijo. – Noriu žinot, kokį jausmą sukelia meilės prisiminimas, kurio nepabūgot išreikšt mano akivaizdoje.
– Nė jokio nesukelia, – atsakė Lelija. – Nė pykčio.
– Ką? Netgi neapykantos?
– Netgi neapykantos. Man jūsų kaip ir nėra. Man atrodo, jog esu viena ir žiūriu į jūsų atvaizdą, visai nepanašų į jus.
– Ką? Netgi paniekos? – irzliai tarė Stenijo. – Netgi baimės? – pridūrė atsistojęs.
Lelija vėl ėmė vaikščioti celės gale, o jai iš paskos sekiojo Stenijo.
– Baimės nė to tiek, – atsakė Lelija, nesiteikdama pastebėti poeto įniršio. – Jūs dar ne Don Žuanas. Jūs silpnas, bet ne iškrypėlis. Kadangi netikit Dievo, juoba netikit Šėtono; nesudarėt jokio pakto su nelabaja dvasia, nes, jūsų akimis, nėra nieko blogo ir nieko gero. Instinktai jūsų nestumia į nusikaltimą, atmeta niekšybę. Galėjot būti įkūnytas širdies tyrumas ir žavumas; dabar ničnieko nebeįkūnijat: jūs nuobodžiaujat! Nuobodulys ne žaloja, ne smukdo, bet išdildo, išgraužia.
– Jums, gerbiamoji abate, be abejonės, tai gerai žinoma, – kandžiai atsakė Stenijo. – Netyčiom atskleidžiau jūsų naktų paslaptį. Žinau, kad neskaitot, nemiegat, nesimeldžiat; žinau, kad jus irgi kamuoja nuobodulys.
– Ne nuobodulys, o liūdesys, – atsakė ji.
Lelijos atvirumas palaužė Stenijo puikybę.
– Liūdesys? – perklausė nustebęs. – Jūs pripažįstat tai? Ak, taip! Pamatęs jus tokią ramią, turėjau susivokt, jog širdies gilumoj tyliai, kantriai, kaip kadaise, kenčiat neviltį. Vargše Lelija!
– Taip, vargšė Lelija! – atsakė abatė. – Nors vargše pavadinta pelnytai, bet aš turiu didelių vertybių, didelių vilčių, didelę paguodą: tai supratimas pasielgus pagal sąžinę, įtikėjimas Dievu, nelaimingųjų užtarėju, ir nuovoka apie šventus džiaugsmus, kokių gali trokšti nuolanki siela.
– Bet jūs, Lelija, kenčiat, – vis labiau stebėdamasis tokiu jos atvirumu, tarė Stenijo. – Vadinasi, nesat nuolanki? Nuvokiat apie tuos džiaugsmus, bet jų nejaučiat? Vadinasi, tas Dievas, nelaimingųjų užtarėjas, jums nepadeda? O sąžinės ramybė – dar ne palaima?
– Nė kiek nesistebiu, kad mane to klausiat, – atsakė Lelija. – Juk nieko neišmanot apie visus tuos dalykus, o jums tikriausiai knieti sužinot. Taigi papasakosiu.
Gabriele Riedle. Dyko gyvenimo įprasminimas
2008 m. Nr. 12
Iš vokiečių k. vertė Eugenija Tautkutė
Gabriele Riedle gimė 1958 m. Štutgarte, nuo 1979 m. ši rašytoja ir žurnalistė gyvena Berlyne. 1998 m. kartu su Viktoru Jerofejewu išleido knygą „Upė“ („Fluss“). 2004 m. pasirodęs jos vienos parašytas romanas „Dyko gyvenimo įprasminimas“ („Versuch ueber das wueste Leben“) – tai moderniai literatūrai atstovaujantis kūrinys, kuriame atskleidžiama po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje (galbūt ir visoje Vakarų Europoje) užaugusiai intelektualų kartai būdinga romantinė pasaulėvoka.
Atvykimas
O gal dar likę įkarščio širdy?* Gilią žiemą iš baltos neono šviesos prisikėlusi, nutolusi nuo pavasario, dar tęsiasi ši diena. Bet aš žinau, tikiuosi, aš nežinau, kas man nutiks. Kokia aš būsiu, kaip jis, kaip aš, jis kaip, aš kaip, jis kaip aš kaip jis? Aš: prieš veidrodį. Grimasų repeticija. Nes pagaliau jis ateis. Jis.
Ateis apie šeštą valandą vakaro. Trumpa žinutė. Be papildomos informacijos.
Jau bus tamsu. Gerai apšviestas oro uostas. Skrydžiai iš Paryžiaus, Vašingtono, Frankfurto, Monastyrio, Miuncheno, Palma de Maljorkos, Maskvos, Londono beveik vienu metu. Be to, skrydžiai su persėdimu iš Johanesburgo, Romos, Bankoko ir t. t. Šimtai galimybių. Aš leisiu jam pailsėti. Visas oro uostas skanduoja jo vardą. Keliaujantieji užgniaužę kvapą. Sustingusi stovi lagaminų karuselė. Ir tuomet. Apie šeštą vakaro.
Aš stovėsiu viešoje susitikimų vietoje. Žalia spalva ant pilkos lentelės nupieštos keturios į vieną tašką nukreiptos rodyklės: meeting-point. Tai ir bus ta vieta, kurioje sutiksiu Jį. Ten, kur susitinka visos rodyklės. Ir ten jis atpažins mane. Jis visuomet mane atpažindavo. Taip pat ir aš jį. Visai nesvarbu, kokiu pavidalu iki šiol jis pasirodydavo.
Kurį laiką aš tikriausiai vaikštinėsiu pirmyn atgal. Abiem rankom įsisupus į paltą. Arba susikišiu rankas į kišenes. O gal dar likę įkarščio širdy? Ar jis turi širdį? Ar ta širdis turi įkarščio man? Ar blizga mano batai? O gal mano akys? Tai dar užtruks. Pusę amžinybės.
Ar jis atvyks legaliai? O gal jis čia atsėlins paslapčia? Gal valstybių sienas kirs tūnodamas šaltame konteineryje? Gal pasislėpęs dvigubam dugne paliks nedviprasmiškumo valstybės teritoriją? Arba sujaukęs mano geležinę priedangą tūnos manoj širdy lyg kurmio urve? Dar kartą prieisiu ir nueisiu. Nužiūrinėsiu atvykstančiuosius. Išvykstančiuosius. Lagaminai su ratukais. Galbūt parūkyti. Galbūt ir kavos. Nenusivelkant palto išgerti skysto sultinio. Tualete paryškinti lūpas lūpdažiu. Sodriai raudona, vėl neono baltoje šviesoje.
2000 m. kovo 23 d. Pavasaris jau prasidėjo. O jau tos šviesos keistumas. O jau tas nesibaigiantis šaltis. Vis dar stoviu prieš veidrodį vonios kambryje savo namuose. Vėliau stovėsiu prieš veidrodį oro uoste.
Paleidau groti Bacho kantatą. Viskas paruošta. Jam. Išdėliotos gėlės, sutvarkytas butas, išpoliruotas sidabras, nuskustos kojos. Ne, visai ne taip. Gėlių nėra. Butas netvarkingas. Sidabro nėra. Kojos neskustos. Visa tai nebūtina. Priešingai. Viskas aplink voliojasi. Popierius. Buteliai. Plastikinės šiukšlės. Maisto likučiai. We are dirty but we‘ve got the music*:
„Jėzus“ turi būti pirmas mano žodis,
Ištartas šiais Naujaisiais metais.
Ir taip toliau, ir amžinai
Mano lūpose skamba jo vardas,
Ir išmušus mano paskutinei valandai
„Jėzus“ – taip pat ir mano paskutinis žodis.
Visi kažkur pradingę. Hildė, Karola, Fredis. Aš pati pasirūpinau tuo, kad visi jie dingtų iš mano gyvenimo. Aš atsikračiau netgi artimų giminaičių ir draugų draugų. Jokių skambučių, jokių elektroninių laiškų, jokių faksogramų. Nė vieno nematau. Nė vieno negirdžiu.
Išskyrus vieną kartą. Hildės sesuo. Telefono ragelyje girdžiu jos vardą. Ne per seniausiai. Aš skambinu jai į jos architektų biurą dėl pas mane esančių paskutinių Hildės daiktų grąžinimo. Kuprinė, miegmaišis, žiūronai – daugiau nekeliausiu. Aš matau Karolos brolį. Iš tolo stebiu jo atvaizdą. Jo eigastį. Kaip jis lengvai žingsnį žengdamas į išorę pasuka pėdas. Jis ateina priešais. Tikriausiai jis pakeliui į savo kliniką. Dar penkiasdešimt metrų šaligatviu. Staiga jis pasuka į kairę. Jo judesiai vis greitėja, vieną akimirksnį dingsta tarp aikštelėje pastatytų automobilių, skubiai kerta gatvę, akimis pagaunu, kaip jis vos neparbloškiamas atlekiančios mašinos. Aš taip pat pasakau savo vardą. Telefono ragelyje trumpa tyla. Girdisi Hildės sesers kvėpavimas. Galop ji padeda ragelį, kad galėtų atsiduoti namų statymui, o ir Karolos brolis dingsta kitoje gatvės pusėje tam, kad galėtų gydyti žmones.
Dabar aš jau niekam nepriklausau. Dabar galėsiu mylėti. Jau atlikau visas užduotis, baigiau visas keliones ir viską gerai apgalvojau. Pagaliau dabar pas mane ateis Jis.
Aš šiandien irgi turiu kirsti sieną. Ir keliauti didžiuliu greičiu iš dangaus per žemę į pragarą.
Tam, kad per Velykas viskas būtų nauja.
Prieglobstis
Šuolis iš debesų į Šiaurės Vokietijos žemumą. Jau tuoj būsiu miške, jau tuoj būsiu išgelbėta.
Man tereikėjo sėsti į automobilį, nuspausti sankabą, perjungti bėgį, paspausti greičio pedalą. Kasdienybė sukuriama tik per kasdienybę. Paprasčiausiais dalykais. Ilgai lavintais judesiais. Rankas ant vairo, kojas ant pedalų. Aš niekad nemėgau važiuoti automobiliu. Bet dabar tai mane veikė raminamai.
Mažos miško prošvaistės pakraštyje po aukštais medžiais pasislėpusiame medžiotojų namelyje manęs laukė mano draugai. Hildė. Karola. Fredis. Normalumas. Tikrasis gyvenimas – realus pasaulis. Saugumo jausmas. Nuskeltais kraštais indai. Mūsų pačių virtos sriubos. Vynas apšilimui. Tikriausiai.
Nepaisant visų skirtumų – profesijų, pomėgių ir amžiaus – Karola, vidutinio amžiaus psichoanalitikė, ir Fredis, tas daug jaunesnis biologas, jau seniai yra pora. Nuostabi sąjunga! Taip sako visi. Pati gražiausia, pati maloniausia, pati draugiškiausia, kokią aš žinau! Pasak Hildės.
Prieš kurį laiką Karola ir Fredis priėmė pas save ir Hildę. Beje, tik savaitgaliais. Nes darbo dienomis Hildė gyveno kitame mieste nei Karola ir Fredis, nors miestas ir nebuvo labai toli, o ir pati pora mėgavosi laisve, turėjo atskirus butus ir dažnai vėl pasimatydavo tik penktadieniais miške.
Namukas prošvaistės pakraštyje yra nedidukas, betgi trečiam asmeniui dar buvo galima surasti vietos, ir taip Karola įtikino Fredį atlaisvinti Hildei, tai vargšei be savo namų, kurią jie abu jau seniai pažinojo ir labai vertino, tą mažą kamaraitę, kurią kažkada buvęs namų šeimininkas naudojo kaip vaikų kambarį.
Šioje mažoje prošvaistėje Karola linkėjo Hildei pailsėti nuo varginančių ir sukrečiančių kelionių, mat Hildė dirbo epidemiologijos ir imunologijos specialiste organizacijoje „Gydytojai be sienų“. Savo pačios labui Karola tikėjosi turėti pašnekovę pokalbiams apie vidinius žmogaus pasaulius, kurie taip vangiai atsiskleisdavo Fredžiui. Šis savo ruožtu nekantraudamas laukė uždegančių Hildės pasakojimų apie jos nuotykius tolimuose kraštuose, taip pat tikėjosi aktyvios paramos jo meilės biologijai reikaluose. Abu drauge Hildei jie užsiminė, bet, savaime suprantama, tik labai atsargiai, lyg tarp kitko ir kiek įmanoma delikačiau, apie nedidelį įnašą pasidalijant ir taip mažas šio kuklaus būsto išlaikymo išlaidas; Hildei tai tikrai nebūtų didelė našta. Nebuvo. Ir daugiau apie pinigus nenorėjo kalbėti. Svarbiausia, ji turėjo namus.
Ir štai Hildė, pati būdama subnuomininkė, kaip ketvirtą gyventoją pasikvietė ir mane. Hildė, su kuria aš susipažinau ten, kur pasaulis buvo praradęs bet kokį pastovumą.
Vieną dieną ji buvo pakilusi į Amazoniją, kai aš ir Jis iš ten leidomės. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo paskutinė mano kelionė vykdant banko pavedimą. Nors ir ne paskutinė su Juo.
Viename kaimelyje, kurio trobelės iš gofruotos skardos lakštų, mes trumpai pasipasakojome viena kitai apie mūsų gyvenimus. Svarbiausios datos, įspūdingiausios gyvenimo stotelės: Ruanda, Somalis, Kambodža ir labiausiai užteršti Rytų Europos užkampiai: Černobylis, Čeliabinskas, Voronežo anglies šachtos; buvo pasakytos lemtingos replikos… jau seniai mes keliavome: aš – dėl grožio, o Hildė – dėl gėrio.
Mane buvo išsiuntę tam, kad ten toli ieškočiau gyvenimo prasmės ir ją iškeisčiau į pinigus. Autentiški meno kūriniai iš atokių vietovių, dvasingumas mūsų postmoderniems kultūrinio ir komercinio gyvenimo centrams, neišnaudoti reginiai, elementari jėga, siela, paslaptis… Buvo sakoma, kad tos erdvės gelmėse randami nuostabą keliantys dalykai. Ir susirengiau į kelionę įgaliota banko fondo, kuriame pagaliau buvau tapusi patikėtine kultūros reikalams, nors ir taip turėjau nuolatos keliauti, norėjau aš to ar ne.
Šis paskyrimas atėjo man tinkamu momentu, nes ir aš turėjau iš kažko pragyventi ir sukurti globalioje pinigų ir proto cirkuliacijoje savo dalį, atrodo, kasdieninis dalykas, bet aš paleidau iš akių šią kasdienybę, nes mačiau tuos reginius.
Tie skausmingi kelionių reginiai – banke jų niekas niekada nesuvoks: paslaptys, piktosios dvasios, velniai ir dievai bet kokiu pavidalu, skurdo grimasos, valdžios kaukės, bejėgystės veidai. Visažiniai, pasitelkdami visas galimas ženklų ir daiktų kombinacijas, žadėjo paramą, palengvinimą, laimę, įkalindavo piktąsias dvasias akmenyse, o gerąsias iššaukinėdavo iš šiukšlių, vėl tvarkingai dėliojo susijaukusį matomą ir nematomą pasaulį taip, koks jis ir turėjo būti… Jie buvo vietiniai medicinos vyrai su veidrodiniais akiniais nuo saulės, buvo kunigai, suakmenėję nuo šauksmo į miškų tylą, arba kasdienybės šeimininkai, kurie vos žinojo, ką žinojo… ir šventiškai sveikino mane nuo kasdieninio darbo suskirdusiomis rankomis… su jais sėdėjau ant grindų arba prie jų stalo ir valgiau iš jų dubenėlių jiems stebint, kaip mano gyslomis teka kraujas… nors pati jau nebežinojau, kas tokia buvau aš toje ženklų, daiktų, dvasių pynėje, ir… jau beveik pražuvusi, vos bepajėgianti atlikti man banko pavestą užduotį.
Bet kartą keliaudama aš radau Jį, o gal jis mane… keistas nutikimas, kuris man buvo lygiai taip pat svetimas kaip ir visi kiti, bet vis dėlto ir kažkuo artimas. Jis buvo nelabai draugiškas ir dar mažiau malonus, ir aš nesuprantu, kaip jis sugebėjo mane taip greitai užvaldyti, nes juk konkurencija buvo išties didelė. Be jokių ceremonijų būčiau galėjusi atsidėti vudu arba metafiziniu pavidalu socializmo kūrimui tarp Voronežo ir Vakarų Europos, o gal – ir kodėl gi ne – ir abiem darbams iš karto: įvairiapusė stačiatikybė yra gera alternatyva fundamentalizmui. Turbūt Jis buvo stipresnis už vudu, Voronežą ir Vakarų Europą kartu sudėjus, daugiau apie jį šią akimirką aš dar nenoriu pasakyti. Kad ir kaip ten būtų, greitai aš jau nebežinojau, ką aš būčiau dariusi ir kur būčiau ėjusi be jo. O vis dėlto jis man padėjo darbe, nors ir be ypatingų pastangų ir iš kišenės neištraukdamas nė menkiausios monetos. Tu perki protą? – aš galiu jį tau parodyti, taigi prašau, paimk štai tą arba tą, įtūžusius Kambodžos dievus, padirbtus iš plastiko atliekų, katastrofiškus Voronežo anglies luitus arba dar ir dabar sunkiai suvokiamus gyvūnų kaulų rinkinius iš drėgnųjų atogrąžų miško, per kurį mes klampojome tomis dienomis prieš sutikdami Hildę. Tik prieš kelias valandas tuos savo prasmės netekusius kaulus po vieną susidėjau į savo kišenes, bet, žinoma, taip pat ir piešinį, vaizduojantį, kaip jie sudedami, galbūt jie kam nors padėtų sumažinti skausmą, pašalinti grėsmę… aš jau norėjau įkvėpti oro ilgiems padrikiems pasiaiškinimams siekdama pasiteisinti bent jau prieš Hildę, nes, suprantama, aš jau seniai jaučiausi nepatogiai dėl šio mano darbo už pinigus, nes juk bankas ir jo klientai, kurių viena ranka visada lieka kišenėje, stovės lyg akli prieš tuos meno kūrinius, iš jų lūpų sklis sąmojingos pastabos, jie netgi dės pastangas, nes taip pat ir jie nebegali miegoti ir nebežino, kas iš vidaus neleidžia pasauliui iširti, tačiau vis dėlto piktųjų dvasių jie nepamatys… bet viso to aš jau nespėjau pasakyti, nes Hildė neturėjo daug laiko.
Dabar ji negalėjo taip, kaip pridera, pasirūpinti manimi, ji taip ir pasakė: pasirūpinti, o juo labiau ji neturinti laiko gilintis į Jį, kuris buvo dingęs išsisklaidydamas ore dar prieš jai jį suvokiant, nors kokį kitą kartą ji mielai su mumis pakalbėtų ir ilgiau, galbūt grįžtant atgal, Majamyje, jei ir mes keliautume per Majamį, ko mes visai neplanavome, bet dabar iš tiesų nieko nebuvo galima padaryti, nes ir Hildės laukė užduotis: ji turėjo dokumentais pagrįsti drėgnųjų atogrąžų miškų iškirtimo katastrofiškus padarinius indėnų sveikatai.
Tai buvo lygiai tiek prasmingas, kiek ir rimtas reikalas, be to, dar ir skubus, nes grandininiais pjūklais ginkluotos grupės kiekvieną dieną pajudėdavo keletą kilometrų į priekį ir Hildė buvo rimtai nusiteikusi su visais savo statistikos duomenimis, diagramomis, užrašais, diktofonais, rekomendacijomis, kišenėlėmis nusėtomis chaki spalvos kelnėmis, jos mažaūgiu vietiniu vertėju ir praktiškomis dovanėlėmis indėnų moterims, kurios, užsimovusios ką tik dovanų gautas pastelinių spalvų liemenėles, vaišino mus šiltu limonadu, o tuo metu Hildė iš mažos dėžutės ištraukė vieną savo vizitinę kortelę, kurią įteikė man ragindama jai skambinti ir rašyti. Po penkių minučių ji jau buvo dingusi vienoje gofruotos skardos trobelėje, kuri buvo beveik tokio pat aukščio kaip ir ji pati. Vis terminai ir terminai. Juk kažką reikėjo daryti, toliau taip elgtis buvo neįmanoma. Vietinių gyventojų gyvenimo pagrindų sunaikinimas, toks gamtos nualinimas, šiaurės amerikiečių pelnas.
Man imponavo Hildės stropumas ir atsakomybės jausmas, ir juo labiau tai, kad ji dirba organizacijai „Gydytojai be sienų“. „Be sienų“ – kaip puikiai tai skamba! Bet visų pirma, kaip ir visi vienišiai, aš jaučiau ir jaučiu tam tikrą potraukį prie gerų žmonių, taip, žinoma, vis dar, nes galbūt vieną dieną tie gerieji pagelbės ir man, tam gi dar yra šansas, nors ir mažytis, ir man su Hilde, galvojau aš, galėtų tai pasisekti, galbūt su ja aš rasčiau savo ekologinę ir socialinę pusiausvyrą, bet vis dėlto tikriausiai ne. Nes ir jai pačiai nesisekė nepastebėtai įsilieti į aplinką dėl jos jau Šiaurės Vokietijos žemumoje ir dar labiau Brazilijos atogrąžų miške išsiskiriančio, per daug į aukštį išstypusio kūno ir dėl tankių šviesių plaukų, kuriuos jai tik didžiulėmis pastangomis pasisekdavo surišti plaukų gumyte. Mane stebino tai, kad visko buvo per daug, viskas – pernelyg didelio dydžio, šis kūnas niekur netilpo: nei į gofruotos skardos trobelę, nei į šilkinius apatinius, nei į žmogaus glėbį, nei prie rašomojo stalo, o ir vėliau – nei siauroje miško prošvaistėje, nei į tą mažą ežerą netoli medžiotojų namelio. Taigi aš jai paskambinau po to, kai ir Jis, kurio ji vis viena nebuvo mačiusi, vėl buvo dingęs iš mano gyvenimo, ir kai tiek ji, tiek aš iš skirtingų pusių buvome vėl radusios kelią atgal į Vokietiją.
Tai buvo ta akimirka, kai ir man pavesta misija kultūros srityje buvo baigta. Banko fondas buvo priėmęs sprendimą dabar daugiau dėmesio skirti jo pagrindinėms kompetencijoms. O galbūt jau daugiau nebemėgo to meno, kurį parveždavau, arba galbūt jis buvo jau vėl išėjęs iš mados… to aš nežinau, nesvarbu. Vietoje dar keistesnio avangardinio meno kūrinių, skirtų puošnioms laukimo salėms ir žaižaruojančioms tarptautinėms parodoms, paieškų, dabar norėta stiprinti ryšius su lyderiais, kurie formavo nuomonę apie naująsias rinkas. Man buvo kompensuota, ir net labai dosniai. Pinigais ir vertybiniais popieriais. Taip pat gerai. Banko man daugiau nebereikėjo, bet man reikėjo Jo. Elementarios Jo stiprybės. Jo paslapties. Nuo tada aš sėdėjau savo bute viena. Ir laukiau jo pranešimo. Apie tai, kad aš jam kažkur reikalinga. Kad aš vėl galiu keliauti. Aš norėjau. Aš privalėjau. Tik šį kartą įgaliota Jo paties.
Ir kol aš laukiau Jo paties ir jo užduoties man, iš pradžių retkarčiais Hildė ir aš plepėdavome telefonu ir kartkartėmis susitikdavome kuriame nors viename mūsų miestų. Galop kartą Hildė mane ir supažindino su Karola ir Fredžiu. Pamažu mes pradėjome skambinti viena kitai beveik kiekvieną dieną, vėliau – kasdien, kartais netgi du ar tris kartus per dieną, tik šiaip, kad kažkam paskambintume, kad padūsautume į telefono ragelį, kad kažką pasakytume apie mūsų valgymo įpročius, mūsų kelionių tikslus, mūsų naktimis sapnuojamus sapnus, kad būtume su kažkuo susieti, jei jau ne su visata, ne su kažkuo, kas tikra ir absoliutu, tai bent jau telefonu su kitu vartotoju artimiausiame didmiestyje: mes verdame lęšius su balzaminiu actu, garbanotąjį kopūstą su sezamu ir puikiai orientuojamės dvokiančiuose Centrinės Afrikos oro uostuose. Hildė ir aš.
Bet galbūt ne viena su kita.
Bet ir su niekuo kitu.
Nes jeigu mes – o su mumis ir dar daug daug kitų – mielai matėme, girdėjome ir valgėme tą patį, tai vis dėlto kiekviena sau darėme visiškai skirtingas išvadas ir sužinojome ne tą patį.
„Jei spręstume iš to, kaip skamba jūsų balsas, esate pavargusi, – pasakė Hildė telefonu šį 1999 m. pavasarį, kai aš norėjau išsigelbėti nuo Jo. – Atvažiuokite pas mus savaitgalį. Karola ir Fredis taip pat džiaugtųsi. Galbūt jūs galėsite miegoti svetainėje, mes jums tikrai surasime vietos.“
Jums? Jums. Nes kai grįžome iš Amazonijos, Hildė nusprendė mane „jūsinti“ iki gyvenimo pabaigos. Tuomet mes sėdėjome viename bare mano ar jos mieste. Kalbėjomės apie nedalyvaujančius, apie Jį, kurio ji nesuvokė, ir apie jos paauglę dukrą, kuri jau seniai gyveno pas tėvą, toli, taip toli, kad štai ji jau buvo Kamerūno princesė. Kalbėjomės iki ryto. Ir pamiršome „tujintis“. „Dabar yra per vėlu, – pasakė Hildė. – Mes „jūsinsimės“ visada.“ Taip ir liko. Nors mes ir tapome draugėmis. Man tas „jūs“ netrukdė. Priešingai, man patiko šis išskirtinumas.
Taigi jie trise lauksią manęs. Penktadienį. Savaitgalio. Ten miške, trikampio, kurį sudaro mūsų miestai, viduryje. Meeting-point. Kur susitinka visos rodyklės. Aš atvažiavau. Tą ir kiekvieną kitą pavasario savaitgalį. Ir vasaros pradžios. Ir vasaros vidurio. Ir vasaros pabaigos. Ir rudens.
Maloniai nuteikianti saulės šviesa. Mieste prieš kepyklėlę, esančią skersgatvyje netoli mano namų, žmonės gėrė karstelėjusią kavą su pienu. Tai, kas buvo likę nuo jų, lesinėjo varnos. Varškės kremo pyrago trupinius. Pyragaičio su varške likučius. Nusipenėjusios, piktomis akimis varnos, kurios jau ankstų rytą suko ratus apie namų stogų kraigus ir užkimusiais riksmais mane per anksti žadino. Ko mieste ieškojo varnos? Aš įsėdau į mašiną. Pradėjau važiuoti. Pagaliau. Į realų pasaulį miške.
Apie 15 valandą aš palikau vieną geriausių mūsų laikų metropolių. Daugelio šimtmečių rafinuoti statiniai, šalia kurių jau prieš porą metų išdrįso įsitvirtinti šauniausios rūšies amžininkai, laisvos dvasios gyventojai iš įvairiausių žemės kampelių, įžūlios idėjos ir tarptautiniai kontaktai, kurie čia toliau nepaliaujamai vystėsi, net savaitgaliais, net ir naktį ir, žinoma, taip pat ir dingus šviesai.
Iki šiauriausiame miesto pakraštyje esančios sankryžos mane vedė erdvus greitkelio žiedas, paskui beveik tiesia trasa sukoriau didesnę kelio dalį šiaurės kryptimi ir būčiau jau pražiopsojusi kelią, turėjusį mane nuvesti į – kaip kiek įžūliai formulavau nepaisydama to, kad tądien manęs laukė neįmantri aplinka ir paprasti žodžiai, – final destination miške, nes mintimis aš jau buvau pasiekusi tą galutinį kelionės tikslą – tokia Dievo valia. Šį penktadienį aš ją buvau beveik įvykdžiusi.
Pakeliui į mišką, pasaulis, tapdamas realesniu, ir toliau vis mažėjo. Perspektyvos paradoksas. Kaip ir žiūrint pro žiūroną iš kito galo vietovės ir namai atrodo mažesni, gatvės – siauresnės, pasirinkimo galimybės –ribotesnės. Aš nežinojau, ar pavyktų man dar rasti vietos šiame miške, esančiame realiame pasaulyje, kuriame man buvo lemta pradingti pagal Jo slaptą planą, ir ar aš nebūčiau per didelė, didesnė ir už Hildę, nes pasaulis mažėjo tuo labiau, kuo arčiau jo aš buvau tą praėjusio pavasario penkta dienio popietę.
Dabar aš privalėjau, iš tikrųjų nebeturėjau jokios kitos išeities, nes nenorėjau daryti labai didelio vingio, važiuoti per man pažįstamą kurortinį miestelį, kuris labai didžiuojasi savo patrauklia vieta tarp miškų ir ežerų. Bet pirmiausia – bažnyčia: dešinėje jūs matote žymaus medžio raižytojo Kornelijaus Kamphuseno iš liepų medžio išskaptuotą skulptūrą, vaizduojančią arkangelo Mykolo triumfą prieš velnią… žavėkitės nepakartojamos stiprybės išraiška, jaučiama jam keliant kardą prieš blogį ir, prašau, atkreipkite dėmesį į išvarymo iš rojaus scenos vitražą.
Po metų metus trukusių klajonių ir vos dviejų valandų kelionės automobiliu atvykau į vieną vokišką viduramžių miestą. Bet mano ramybė dingo, širdyje jaučiau sunkumą, nebegalėjau daugiau laukti, ir ką man reiškė velniai, arkangelai, prarasti rojai, aš buvau pakeliui į mišką ir bėgau nuo bet kokios rūšies metafizikos, mane viliojo tikroviškas rojaus sodas, ir man tereikėjo tik kelių minučių, kad pravažiuočiau restauruotu pagrindinės gatvės grindiniu pro „Drogą“ kairėje pusėje, „Spar-Kaufą“ – dešinėje… ir štai už manęs liko bažnyčia ir istorinė miesto siena, ir paskutiniai „Baumarktai“. Tuomet dar keletas kilometrų mišku vakarų kryptimi, kol galiausiai belieka vienas vienintelis kelias, vedantis į tikrovę. Siauras takelis kažkokios dorybės, beje, iki šios dienos nežinau kokios.
Vis viena jau išsukau iš Teerstrasse gatvės į miško kelią, ratai kasėsi į smėlingą žemę, variklio karteris trynėsi į žolėmis apaugusį iškilimą tarp provėžų. Galiausiai aš turėjau mažinti greitį: miško kelias – tai ne lenktynių trasa.
Taip pamažu aš važiavau, ramiai siūbavau per eglių jaunuolyną, pravažiuojančią mane nevalingai glaustė žemai kabančios šakos. Galų gale mažo pievos lopinėlio dešinėje pasimatė tarp medžių pasislėpęs medinis namukas.
Dabar pasaulis jau buvo tik miško prošvaistės Šiaurės Vokietijoje dydžio, o jo plotis prilygo kaimiškos prozos horizontui. Kaip miela. Kaip painu.
Ir puolėme glėbesčiuoti vienas kitą prieš žemą namą po eglėmis taip, lyg būtume paskutiniai išgyvenusieji po tiksliau neįvardijamos katastrofos.
Bent jau arti tiesos. Nes Hildė dar niekada nėra leidusi savęs apkabinti, ir Fredis, vertinant pagal šiuolaikinius meilės ir bučinių įpročius, yra maloniai santūrus. Bet Karola tuoj pat mane apglėbė stipriai, lyg meškos letenomis. Ir nenorėjo manęs paleisti. Kol aš jai nepapasakosiu viso mano gyvenimo, bent jau iki mūsų grįžimo į miestą. Bet jau galbūt valgant. Ir prieš einant miegoti. Ji juokėsi ir išlaisvino iš savo gniaužtų. Bet dabar pirmiausia prisėsk. Pasakok. Kalbėk. Bet aš nenorėjau apie nieką pasakoti, norėjau nieko neveikti, nieko negalvoti. Paprasčiausiai norėjau čia būti.
Ir aš tik pastebėjau, kaip sutemo, vėl išaušo, vėl sutemo, vėl išaušo. Kaip laikas įgavo pulsuojančius kontūrus. Kaip ištirpo vienas su kitu susiliedami atskiri reginiai.
Mes sėdėjome terasoje prie apvalaus valgomojo stalo. Ant lopinėlio pievos. Prieš laužavietę. Prieš židinį. Naktimis miegojome erdviuose guoliuose. Dienomis plaukiojome miško ežere. Gulėjome ant šezlongų. Ramus kvėpavimas. Paukščių čiulbėjimas. Žmonių balsai. Karolos kairė krūtis, vos pridengta rytiniu chalatu. Fredžio rankos ant stumiamo karučio rankenų. Hildė – per didelė, pernelyg droviai bandanti apsivilkti maudymosi kostiumėlį. Cypia stumiamas karutis. Karola žiovauja. Hildė keikiasi. Fredis kikena. Niksteli koją. Karutis apsiverčia. Plaukai uždengia veidą. Dabar apnuoginta krūtinė. Hildė pasiduoda. Aš – kupina dėkingumo, migla akyse, bet galbūt tai dėl aliejaus, saugančio odą nuo saulės spindulių.
Medžiai, Fredis, krūtinė, rankos, maudymosi kostiumėlis, Karola, karutis, kojos, rytinis chalatas, Hildė, plaukai, viskas skysta ir apvalioje prošvaistėje susilieja į guodžiančią akvarelę. Jo niekur nėra.
Laiminga miške. Iki sekmadienio vakaro, kai įsiveržė naktis. Tuomet mes vėl sėdome į mūsų automobilius. Bet mažiau kaip po penkių dienų mes, arba: aš ir Karola, ir Hildė, ir Fredis, ir Kamerūno princesė, kurios čia nėra, arba vis dėlto: mes – jei man leidžiama taip pasakyti atsargiai formuluojant – vėl grįšime atgal. Le pakartojimas – privalomas, kaip pasakytų prancūzas. Arba tiksliau: aš. Nes be ironijos visa tai būtų neįmanoma. Deja.
Akmenys
Vėl terasa, tik šį kartą prie vandens Šv. Kryžiaus saloje. Išsipakavusi ilgųjų bangų radijo imtuvą – mažą juodą dėžutę, – Hildė karštligiškai skubėdama sukiojo rankenėles. Pasuko į kairę: nieko. Pasuko į dešinę: nieko. Atsargiai, lyg įžengdama į virtuvę tamsoje, ji paėjėjo keletą žingsnių ir vėl pasukiojo rankenėlę į dešinę ir į kairę: nieko. Tada ji įkišo ilgą ploną laidą į vieną dėžutės angą: nieko. Jokio pranešimo, jokio ryšio. Pasaulis buvo dingęs, šį kartą galbūt visiems laikams. Hildė, Karola ir aš vienos buvome terasoje prieš mūsų skurdų, mažą viešbutį pagrindinėje Galapagų salyno saloje. Net vietinis jūrų biologas, turėjęs mus pasitikti oro uoste, neatėjo prie meeting-point, ką jau ir kalbėti apie poną Jį arba apie Hildės dukterį iš Kamerūno. Viskas aplink mus pasidarė juoda: vien akmenys, rūpesčiai ir spygliai. Nusiaubta žemė žalių spindinčių nuodų jūros pakrantėje.
Tikriausiai visai neseniai čia prasiautė toks gaisras, kad net dabar dar styrojo sidabru pasidengę krūmų ir medžių nuodėguliai, o akmenys buvo įgavę skysčio pavidalą, kad net kietas gruntas slydo iš po kojų – when the going gets tough, the tough get going*. O galbūt taip buvo kažkam padaryta gera paslauga, tik aš nežinau kam. Bet veikiausiai jau po vienos kitos akimirkos, vidury nesutramdomo veiksmo, gaisras buvo liovęsis, o gruntas, taip ir neįgavęs naujos, dar veiksmingesnės formos, pasidavė sąstingiui. Dabar jis čia gulėjo vis dar išsidėstęs juodomis bangomis, judėjusiomis jūros kryptimi ir stūmusiomis pagriebtus palaidus akmenis, bet vis dėlto į jūrą neprasiveržusiomis – apgailėtinas sustabdytos ir nenaudingos dinamikos vaizdas. Tačiau galbūt ir šis sąstingis neilgai tęsis, nes kažkur, visai netoli, vis dar degė ugnis.
Ir mes bandėme suprasti, kur esame. Pabaigoje. Pradžioje. Kodėl tu pakvietei mane į šią laukymę? Ar tai yra pragaras? Karolos kliedesys? O gal vis dėlto rojus?
Nes iš gamtos sutemų gilumos pasirodė grakščios būtybės, siekiančios atsikovoti šviesos ir nakties danguje atspindžius. Ramūs ir nuoširdūs, taikiai džiugindami apie mūsų kojas trynėsi žvėrys.
Iš kraštų sėlino vaiduokliški vėžiai raudonomis žnyplėmis ir geltonomis galvomis, apie mūsų kulkšnis glaustėsi iguanos slankiojančiais smakrais ir išpūstais kaklais, ant mūsų aulinių – nuo meilės apkvaitę žiogai, mūsų akyse – kūliavirsčiais besivartantys ruoniai. O virš mūsų galvų didelius ratus suko pelikanai, fregatiniai paukščiai. Ant mūsų veidų jie mėtė greitai dingstančius šešėlius. Sparnų mostais atliktas geras darbas ir – staigaus aptemimo akimirka.
Nes ir virš mūsų liepsnojo ugnis… mes nežinojome, ką daryti su ta šviesa, su ta skausmą keliančia jėga, kurią dangus išliejo ant mūsų taip, kad mes net pritūpėme, ta šviesa – tokia žiauri… dūris… skundimasis… Karola, ak, taip arti mirties, terasoje prie vandens, ant šio išklerusio krėslo… tai yra tikras pragaras, man galas, aš noriu kuo greičiau iš čia… ji apsisprendė.
Rojus buvo žlugęs. Tai atsitikę miške… dūsavo, bambėjo, skundėsi ji. Tuomet ir prasidėjęs šis pragaras. Tą dieną, kai Fredis atsuko jai nugarą ir šiuo judesiu nusisuko nuo jos. Kvailystė, galvojau aš, tai atsitiko jau daug anksčiau. Netgi daug daug anksčiau. Tai buvo ta diena, kurią ji pirmą kartą atsisėdo ant krėslo tam, kad pasaulis apsuptų ją, ir tai buvo dar gerokai anksčiau, negu ji sėdėjimą buvo padariusi savo profesija. Bet, žinoma, to aš jai nepasakiau. Ir mes dabar jau tylėjome.
Taigi aš pradėjau niūniuoti, šiek tiek panašiai kaip autizmu sergantis vaikas: ką gi daugiau galėjau čia veikti?! Aš jau visur buvau niūniavusi: Senegale, Kambodžoje, prie Dunojaus, taip pat ir Amazonijoje… aš būčiau galėjusi pasirodyti kaip didžioji tarptautinė niūniuotoja… o čia, Galapaguose, aš, žinoma, niūniavau taip, kad manęs negirdėtų Karola ir Hildė… tik mano nykštys truputėlį virpėjo… juk nieko nėra blogiau už tai, kaip būti priverstam sėdėti šalia žmonių, kurie patys sau niūniuoja… tuomet tuoj pat norisi juos aplieti šalto vandens kibiru, kad jie atsitokėtų, nors man per tokį karštį tai būtų visai patikę. Taigi aš niūniavau dedikaciją, vieną orkestrui parašytą dainą, iš paskutinių Richardo Štrauso puslapių, vieno ypatingai jausmingo bydermejerio laikų lyriko žodžiais… bet ir jausmingumas yra nuolat kintantis dalykas… to be pathetic ou etre pathetique…* sukeliantis užuojautą ar pataikavimą – tai irgi priklausė nuo aplinkos… aš nežinojau, ar čia, Galapaguose, kur mes buvome apsistoję, labiau priimtina buvo užuojauta, ar empatija, o tuo metu man jau lyg ir girdėjosi vėlyvos romantikos styginių instrumentų garsai, iš lėto įsismelkiantys į mano smegenų kiaušą, ir galbūt aš visu kūnu šiek tiek sūpavausi pirmyn ir atgal.
Kad kankinuos, kai tu toli,
Meilė drasko mano širdį,
Dėkui tau!
Kartą aš, laisvę mylintis girtuoklis,
Laikiau aukštyn pakėlęs taurę ametisto,
Ir tu palaiminai tą gėrimą,
Dėkui tau!
Ir taip tu iššaukei piktas dvasias,
Kol aš, kaip niekad iki tol,
Šventai šventai ištirpau tavoj širdy,
Dėkui tau!
Kiekvienoje dainos eilutės pradžioje esančios sinkopės mažą sekundės dalelytę priversdavo mano širdį sustoti, kol aš nustojau niūniuoti. Bet užtai Elisabethos Schwarzkopf balsas darėsi vis labiau atsidavęs ir aistringesnis, kol galų gale mane užliejo įmantrus orkestro skambesys. Aš vėl stebėjau, kaip kūliavirsčiais vartėsi ruoniai. Ei, ruoniai, negi jūs norite gyventi amžinai?! Bet galbūt jūs, šaipydamiesi iš manęs, buvote teisūs. Aš būčiau galėjusi dar ilgai niūniuoti ir dainuoti, kraštutiniu atveju kam nors liepti dainuoti. Aš pasiduodu. Aš pasiduodu. Bet mano dedikacija neturėjo jokio adresato.
Karščiavimas
Karolos priimtas sprendimas dėl pragaro buvo visiškai aiškus ir gerbtinas, o ir prisimenant šią keistą dieną ir ypatingą aplinką, tai buvo visiškai logiška išvada… feel free to choose your own hell…* visiškai asmeninis Karolos pragaras vidury šių nuoširdžių žvėrių rojaus.
Nors ji ir netikėjo pragaru, kaip ir pasaulio pabaiga, tačiau ji tikėjo tuo, kad Fredis yra kaltas, ir kaltė, priešingai nei visi tie siurrealistiniai ropliai ir šliužai kartu su niūniuojama šios istorijos pabaiga ir sustabdytais vulkaniniais rieduliais, buvo didelė ir ypač reali… Kurgi taip ilgai užtruko Fredis, – dejavo Karola… – aš sergu, daugiau nebeištversiu, kaip kvaila buvo čia atvykti, juk aš žinojau, kad taip bus.
Ir Hildė nusimovė galvos apdangalą, tokią iš smėlio spalvos poplino susukamą siaurais kraštais skrybėlaitę, kuri profesionaliam keliautojui po pasaulį yra būtinas aksesuaras, ir uždėjo ją Karolai, bet ši tuoj pat ją taip pat nusimovė: buvusi karalienė poplino skrybėlaite – to jau buvo tikrai per daug (nors ir karščiuojant, ir plieskiant deginančiai saulei), galų gale tai nebuvo esminis dalykas: esmė buvo Fredo kaltė dėl Karolos ligos… viskas psichosomatiška, pasakė ji… žinoma, kaipgi kitaip… taip, taip, liga lyg metafora… organinės ligos – jau visiškai nebemadingos, o ir paprastu likimu arba Dievo siųsta bausme jau greitai nebetikės nė vienas esančiųjų aukščiau ar žemiau amerikietiškos biblinės juostos. Taigi šiuo atveju kaip apie kaltininką galėjo būti kalbama tik apie Fredį, ir, prisipažinsiu, mintyse aš šiek tiek žiovavau iš nuobodulio, ir jei tai skamba žiauriai, iš tiesų man buvo gaila Karolos… tikrai.
Tos šąlančios akys, tas nusivylimo kupinas žvilgsnis… tikriausiai taip pat ir aš gana dažnai buvau priversta žiūrėti tokiu žvilgsniu, kai vis bandydavau ir bandydavau pažvelgti ponui Jam į jo vieną žalią ir antrą juodą akį… jis pats pageidavo turėti tokias akis ir todėl aš dėl jo taip stengiausi, beje, tos akys, kiekvieną kartą, prieš išslysdamos ir palikdamos tuščias akiduobes, vis nusidažydavo mėlynai… bet Karolai aš galėjau padėti tik tiek, kiek ir Hildė ir jos skrybėlaitė.
Nes Fredis buvo atsakingas už Karolą, ir ne vien už ją: jis buvo atsakingas už viską ir atsakyti turės Paskutiniame teisme, nes jei nėra jokio pragaro ir jokio rojaus, tuomet žemėje yra tik atsakomybė, o jeigu nėra ir Dievo, tuomet yra tik Fredis, į kurį dar galima kreiptis, bet kaipgi Karola galėjo kreiptis į jį, kai jo kaip tik ir vėl nebuvo… O mano Dieve! – šaukė Karola, nors Fredis kaip tik šią akimirką buvo visai čia pat: rūpinosi šio skurdaus viešbučio su terasa prie jūros kambariu.
Bet štai ir vėl pasirodė Fredis ir trūktelėjo nuo krėslo Karolą, kuri buvo visiškai išsekusi ir tikriausiai be kitų pagalbos būtų dūlėjusi šioje pragariškoje šviesoje iki kito tūkstantmečio, trūktelėjo taip stipriai, kad jie abu vos nepargriuvo, ir jei jau ne dėl instinktyvaus geismo, tai bent dėl traukos jėgos vos neužvirto vienas ant kito, ko, beje, Fredis, žengęs žingsnį į šoną, sumaniai išvengė ir už tai Karola atsilygino dėkingumo kupinu žvilgsniu. Paskui, Hildei ir man neryžtingai įkandin sekant, Fredis nutempė ją zigzagu tarp draugiškai nusiteikusių iguanų sudarytų linijų į jų bendrą kambarį, kurio plikas sienas buvo aplipusios salamandros.
Vos po penkių minučių Karola jau gulėjo lovoje po stora antklode, išmarginta plonų šviesos juostų dryžiais, kurias pro uždaras langines ant išgulėtoje lovoje tysančios apgailėtinos figūros su prakaito perliukais ant kaktos ir šaltomis galūnėmis siuntė negailestinga saulė.
Ten, taip sakė Karola, dar prieš vidurnaktį ji ruošėsi numirti pati sau viena, ir būtent: be Hildės ir be manęs… palikite mane vieną čia paprasčiausiai gulėti, aš jau kaip nors susitvarkysiu… mes būtume turėjusios padėti Karolai apsirengti ir susipakuoti tik tuo atveju, jei mūsų motorinė jachta, aprūpinta su gyvybės apsaugos priemonėmis, kurias sudarė gelbėjimosi ratai ir kuriomis dar kartą, tikėkimės, pasirūpins Fredis, pajudėtų pirmą Naujųjų metų dieną – jeigu to dabar, kai mus taip pat nuvylė ir jūrų biologas, dar iš viso galime tikėtis.
Fredis būtų galėjęs ir netgi privalėjęs likti, bet pirmenybę jis teikė būtiniems biologiniams poreikiams tenkinti (telieka tai konkrečiau neįvardyta), tad Karolai nebeliko nieko kito, kaip tik galų gale mirti, šiame procese aktyviai dalyvaujant tik septyniasdešimt septynioms nuolankioms kambarinėms salamandroms, kurių vidinis karštis buvo užgesęs evoliucijos tėkmėje: kas žino, kada, kas žino, kodėl… galbūt jau prieš du, kablelis, tris milijonus metų pasitvirtino tai, kad nuolankumas ir slaugymas yra naudingi auginant jaunus žvėris ir išsaugant savo rūšį, o kartu jie buvo parengiamoji stadija tam, ką kai kurie žmonės šiandien vadina meile.
Galbūt prieš septynis šimtus metų tai savo liepsniniais kardais padarė gruzinai… ugnį pavertę ugnimi, pelenus – pelenais: iš dulkės esi ir dulke pavirsi. O gal tik prieš keturiasdešimt metų buvo perauklėtos kambarinės salamandros prižiūrint šeimas draugiškai palaikiusio pirmininko Mao, kuris taip pat neteikė jokios ypatingos reikšmės vidiniam svaidymuisi ugnimi (nebent tas svaidymasis būtų buvęs revoliucinis) ir kuris apie gamtinių jėgų valdymą buvo daug išmokęs iš savo žmonėms, žvėrims ir augalams nuolat vienodai meilaus draugo Stalino, kuris, siekdamas sparčiai pagreitinti evoliucinius procesus, jau prieš šešiasdešimt metų didžiausiame girtuoklių šalies užkampyje įkūrė lagerį net augalams, kur nuolankūs vasariniai kviečiai turėjo vėl tapti atspariais žieminiais kviečiais, ir tai – per vieną kviečių kartą.
Nes ir evoliucijos idėja, plitusi nepakenčiamu sraigių greitumo tempu, dėl kurio kiekvieno pagerėjimo visada reikėjo laukti mažiausiai du ar tris milijonus metų, buvo tik klastingas buržuacijos manevras akims apdumti, o ir Karola juk buvo prisidėjusi prie šio evoliucijos proceso pagreitinimo, kai prieš dvidešimt penkerius metus vėlų kovo 21-osios vakarą ji traukė per vieną revoliucingų nuotaikų apimtą Šiaurės Vokietijos miestą su transparantu rankoje ir švilpuku burnoje. Tų laikų atkakliausios teoretikės vedamas moterų avangardas ryžtingai žygiavo priekyje: jos buvo raganos ir todėl nė vieno ir nieko nebebijojo, kai tą pirmąją Valpurgijos naktį po Dievo likvidavimo tamsiose gatvėse jos atsikovojo pačios save.
Teoretikė nešėsi šluotą, nes pagaliau juk turėjo įvykti šluotos ir teorijos susijungimas, o Karola laikė transparantą, kuriame baltu raštu rausvai alyviniame fone reikalavo, kad viskas, kas moteriška, per trumpą laiką pasirengtų kovai, o vyriškoji giminė tučtuojau nuolankiai nusileistų. Už tai ta teoretikė, bebaimė avangardo kovotoja ir vėlesnė jos mylimoji, ją iš pradžių audringai pabučiavo ir paskui dar tą pačią naktį karštai pamylėjo, o po šios – ir visas kitas naktis… kokia laimė, koks žmonijos istorijoje pažymėti vertas progresas vidury šio priešiškai nusiteikusio vyrų pasaulio… jos gyveno primityviai ir pavojingai… ir ateitis atrodė būsianti moteriškos giminės arba jos visai nebus… ir tada Karola patraukė per naktinius klubus, ir – o tu miela nuvalkiota banalybe! – ėmė pinigus iš vyrų už atgyvenusių jų instinktyvių poreikių tenkinimą, nes pinigų atsiradimas yra pirmas žingsnis link civilizacijos ir t. t., ir panašiai… na gerai jau, gerai, daugiau apie tai nebekalbėsiu.
Bet negi aš kalta dėl to, kad iš pradžių Karola pateko į teoretikės glėbį, o vėliau – į elitinį viešnamį?.. Negi aš esu kalta dėl aštunto ir devinto dešimtmečio stereotipų, dėl Stalino arba dėl Mao, arba dėl „muilo operų“ televizijoje, arba dėl visų kitų išprotėjusių pasaulio ir gyvenimo modelių?! Kaip tik tai aš turiu galvoje. Ir tos damos buvo patogiai įsitaisiusios savo stereotipuose iki tos dienos, kai Fredis, apimtas jaunatviško įkarščio, paprasčiausiai pagrobė Karolą. Pati Karola negalėjo suprasti, kodėl leidosi pagrobiama, nes jai jis nebuvo naudingas nei istoriniu, nei ekonominiu požiūriu, ir dėl to ji gėdijosi. Bet po kelerių metų, kai pagaliau susiprato net plėšikiškasis Fredis ir pradėjo šlapintis sėdėdamas, Karola galvojo: štai praėjo tik pusė to laiko, kiek trunka vyrų kartos gyvenimas, pagaliau įsitvirtino nuolankumas.
Deja, kaip parodė pastarosios savaitės ir mėnesiai, viskas buvo dar ne visai taip, nes smurtas – nepriklausomai nuo to, kaip rafinuotai juo buvo pasinaudota, – vis dar tūnojo visko, kas vyriška, genuose, ir galbūt todėl karščiuojanti Karola bijojo ir kambarinių salamandrų: veikiausiai ir joms prireiktų tik pusės to laiko, kiek tęsiasi vienos vienadienių skrajūnių kartos gyvenimas, tam, kad jos regresuotų iki žiemai atsparaus gruziniško drakono.
Prisipažinsiu, kad iš tiesų tai buvo tik grynų gryniausi mano spėliojimai, nes šią paskutinę, o galbūt pačią pirmąją popietę aš vėl sėdėjau lauke, toje pragariškoje terasoje pavargusi, net labai pavargusi ir dar vinių pilna galva. Tarp vaiduokliškų vėžių ir karščio spalvos iguanų.
Kairėje – evoliucija, dešinėje – evoliucija, darvinizmas – priekyje, darvinizmas – iš paskos, visur – rūšių pasiekimai joms stengiantis prisitaikyti prie priešiškos aplinkos. Ir aš: jau prisitaikiusi, užsiauginusi storą odą. Viena iš keturių nusipelniusių Šiaurės Vokietijos civilizacijos atstovų.
Mano ponios ir ponai: taigi mes jau tiek daug pasiekėme.
Ir tai padarėme nuo tada, kai sužinojome, iš kur mes: iš rojaus ar iš girtuoklių teritorijos.
Neandertalietis
Nes dar nedaug laiko nutekėjo, dar nėra nė dviejų šimtų metų, tiksliau, tai atsitiko 1814-aisiais pono Kristaus metais. Tuomet kazokų armija kėlėsi per Reiną, kad užpultų Prancūziją, mūsų mylimą turtingos dvasios Prancūziją. Vienas kazokas buvo pabėgęs, taigi dezertyravęs, tas baikštus šuo, tas šlykštus žmogus kreivais blauzdikauliais, išlenkta kakta, atsikišusiais antakiais, vienas jų buvo šiek tiek aukščiau už kitą, ir jis įkrito į vieną Neandertalio ledynų plyšį arba kas nors jį ten įstūmė, bet, šiaip ar taip, jis buvęs girtas (kaipgi kitaip) ir savo glėbyje laikęs pigią šliundrą iš Uzbekistano arba Venecijos… rado jį po kelių dešimtmečių – 1856-aisiais, – kai iš jo bebuvo likę vos pora kaulų, bet, nepaisant to, visi piktinosi jo šlykščia išvaizda, pagal kurią buvo nustatyta, kad jis buvęs iš girtuoklių teritorijos, bet taip pat, savaime suprantama, buvo piktinamasi ir jo jaučiama baime subtilumo sugadintam prancūzui, mūsų baisiam priešui, na, bet mes jau nenorime šiandien būti tokie smulkmeniški ir priekabūs, nes po šio įvykio viskas buvo dar daug blogiau.
Kažkas – ir dar kartą dėl tikslumo: labai didis Bonos universiteto anatomas XXX, kuriam svetimi buvo šlykštėjimasis ir piktinimasis, – staiga paskelbė: anas esąs visiškai ne iš girtuoklių teritorijos (!), bet vienas mūsiškių! Tie kreivi blauzdikauliai, ta išlenkta kakta… juk tokie mes esame… tai Homo sapiens: ne koks girtuoklis ar koks kazokas iš 1814-ųjų, o baltasis, protingas žmogus… kaip mes.
Bet mes netikėdami ir pasišlykštėję žiūrėjome į tuos atsikišusius antakius: negi mes esame tokie, kaip tie šlykštūs girtuokliai, tie bailūs dezertyrai?! Giminaičiai, palikuoniai, beždžionę primenančio kazoko gyvi atvaizdai, nors tas kazokas iš tikrųjų buvo visai ne kazokas, bet įžymus ponas neandertalietis… mano Dieve, mes tikimės, kad tai netiesa, bet jei vis dėlto tai būtų tiesa, melskime, kad ši žinia nepasklistų!
Nes kas gi mums būtų, jei Ieva buvo padaryta visai ne iš Salvatore Adamo šonkaulio, aš – visai ne kūrėjo pono Jo, o ponas Jis – ne mano švelnių, rašomąją mašinėlę valdančių pirštų vaisius. Nes juk dar nėra visai nuspręsta, kas ką sukūrė.
Ar jis yra mano kūrinys?
Ar mes sukūrėme Dievą, ar jis mus?
Ir kam buvo suteikta teisė nuspręsti, kas ir ką?
Bet buvo nuspręsta lygiai prieš šimtą keturiasdešimt trejus metus iki šios paskutinės metų dienos popietės, kai aš sėdėjau Šv. Kryžiaus saloje, terasoje, perkreipta nugara… išklerusi kėdė girgždėjo nuo mano svorio, ir aš buvau pasiekusi priešpaskutinę savęs praradimo pakopą: mes buvome sukurti, ir būtent kaip iš karto tobuli kūriniai: tobula Karola, tobulos Hildė ir aš, Riedle, kuriai vardą davė ponas Jis… mes – žmonės iš knygos, iš tos pirmosios, mes – nuo pačios pradžios literatūrinės figūros, jau Biblijoje aprūpintos ir aprašytos visais galimais būdvardžiais.
Ir Fredis, tas tobulas mažas gundytojas, stovėjo čia ir laikė rankoje obuolį, kurį jam buvo permetęs ponas Jis… Jis ir tik vienas Jis žinojo, kokiu tikslu tai padarė, nes jis dar turėjo planų ir buvo numatęs mūsų likimus… tąkart, prieš šimtą keturiasdešimt trejus metus, kai anas šlykštusis neandertalietis sutriuškino visą sutvėrimo istoriją, žlugo mūsų pasitikėjimas Dievu, ir mes nebežinojome, kas mes tokie, iš kur mes, ko mes galėjome tikėtis, kur mes pirmiausia galėtume pabėgti… mes bėgome ir bėgome, ir atokvėpio akimirką, kuri kasmet kartodavosi paskutinę metų dieną, pagaliau mes pasižadėdavome gyvenime būti teisingi ir rasti kokią nors teisybę ir tikrovę, bet šiandien lyg tyčia mes buvome patekę į Galapagus: tik įsivaizduokite šitą ramų gyvenimą, iguanas, vėžius ir mano perkreiptą nugarą ant išklerusio medinio krėslo. Ar matote mano silueto kontūrus? Ar matote fone tas juodas uolas ir nuodingą jūros žalumą? Ar tai gali būti teisybė ir tikrovė?
Ir tuoj ta mano kėdė subyrės į smulkias dalelytes, lygiai taip, kaip tąkart į smulkias dalelytes subyrėjome ir mes, kai, praėjus trejiems metams nuo neandertaliečio pasirodymo, taigi prieš šimtą keturiasdešimt metų, atvyko dar ir Čarlzas Darvinas: jis buvo ką tik grįžęs iš Galapagų salų, kur pragariška saulė jam į galvą buvo prikalusi vinių, ir daug rašė apie kikilinių paukščių snapus ir rūšių vystymąsi, bet apie mus parašė tik vieną vienintelį sakinį: kada nors šviesa išsklaidys ir žmogaus vystymosi kelią dengiančią miglą.
Deja, labai greitai paaiškėjo, kad mes pastaruosius šimtą tūkstančių metų nesivystėme, bent jau fiziškai, bet daugiau kaip keturis tūkstančius metų mes turėjome nuostabiausias civilizacijas, beje, mes iš pačios mūsų laikais nuostabiausios (jei ji šią akimirką dar egzistavo) buvome ką tik pasprukę į Galapagus, ir aš taip pat buvau pradėjusi mąstyti apie tai, ar Karola nėra teisi, jog geriau jau mes, civilizuoti vaikai iš girtuoklių teritorijos, būtume likę mūsų gražioje Šiaurės Vokietijoje tam, kad blogiausiu atveju žlugtume kartu su ja.
Žmogaus vystymesi, ypač Hildės, Karolos, Fredžio ir mano, to aš buvau pradėjusi bijoti labiau už viską, jau buvo neįmanoma ką nors pataisyti… vartojant didžius žodžius galima taip sakyti: mes buvome papuolę į mūsų pačių nunertų voratinklių pinkles, ir tuo viskas pasakyta… ir ta šviesa, kritusi ant mūsų čia, Galapaguose, buvo paprasčiausiai nepakeliama.
Atvykimas
O gal dar likę įkarščio širdy? Pasibaigusi žlugimo paženklinta žiema… rašyta buvo per naktis… viskas paversta žodžiais… pavasario pradžia, Šv. Velykų diena… ir kurgi dabar yra tas ponas Jis, tas kelmas, ta žuvis?
Vėluoji, vėluoji jau ištisas valandas… prisipažink, kurgi tu buvai, ką gi visa tai reiškia, su kuo, kaip sekėsi… galima išprotėti… aš jau girdžiu duslius balsus… ateis maždaug šeštą vakaro… trumpa žinutė, be papildomos informacijos… aš – oro uoste… ateis… šiandien… bent jau tai aš tikrai girdėjau… pranešimas ir Bacho kantata… „Jėzus“ – toks turi būti pirmas mano žodis, ištartas šiais Naujaisiais metais, ir taip toliau, ir amžinai mano lūpose skambės jo vardas… bet tą valandą ponas Jis nepasirodė, o aš stoviu ten skaudančiomis pėdomis, apsiavusi per ankštais bateliais, jau greit vėl vidurnaktis… kaip kvaila, kad aš čia atėjau, ką aš sau galvojau… bet, kita vertus, juk viskas paruošta: visa šeima pašalinta iš kelio, pjūklu supjaustyta siela, peiliu susmulkinta kalba, nusavinti kontekstai, suėsti maištai, išgertos jūros, išeikvotas noras eikvoti, ir net broliai ir seserys, mane pamatę, pereina į kitą gatvės pusę ir nebeatsiliepia telefonu… tad ko gi jam dar reikia?!
Vis dar prie meeting-point, kur susitinka visos kryptys… nė vienos gyvos dvasios… negaliu patikėti… meeting-point, beveik juokinga… žingsniuoju laukimo salėje pirmyn ir vėl atgal… nusivelku paltą ir vėl apsivelku… suglamžyta šilkinė suknelė, vėl išsitepliojau lūpdažiu, kai dar kartą ryškinau lūpas ir… tas lagaminų ratų tratėjimas… kas gi tai ilgai iškęstų… keiksmai tualete… vienutė… paskutinis kvietimas, pavėluotas atvykimas… tualete – garso kolonėlių cukrinių balsų (tokie tie balsai pasidarė) metafiziniai pranešimai, tikriausiai aš klydau, ne taip išgirdau: pono Jo pavėluotas atvykimas, ir atsitik tu man taip kaip tik oro uoste, galbūt dar ir tualete, ko gi jam reikia oro uoste ir ką aš čia veikiu, lėktuvas nėra tau tinkama vieta, juk tai aš jam ne per seniausiai jau pasakiau, gerai, kad jis nemato manęs, aš jau nebenorėjau daugiau trainiotis oro uostuose… senas įprotis, todėl bent jau aš turiu būti čia: tai yra mano gyvenimo kryžkelė ore… bet kurgi dabar aš jį rasiu, kas dabar guos mane, kas gelbės mane, kas girs mano darbus… ne ta vieta, ne tas laikas, per ryški šviesa prieš šį vidurnaktį, akinanti šviesa, aš nebegaliu jos pakęsti… Galapagai, Centrinė Afrika…. skirtumas tik toks, kad čia mažiau dvokia, gaila, nes tai daro šiuos oro uostus kažkokiais keistais, net nejaukiais, tos per ryškiai apšviestos figūros, kurios čia riečia nosis, kurgi jos prarado savo spalvą ir dvoką, ar tai ir yra tas naujas žmogus Šv. Velykų dieną?
Versta iš: Gabriele Riedle. Versuch ueber das wueste Leben. Frankfurt am Main: Die andere Bibliothek, Herausgegeben von Hans Magnus Enzensberger, Eichborn verlag, 2004
* Goethe J. W. Faustas. Dedikacija, 4-a eilutė / Vertė A. A. Jonynas. – Vert. past.
* Mes esam niekingi, bet muzikalūs (angl.).
* Kai eiti į priekį pasidaro sunku, prasideda sunkumai (angl.).
* Būti apgailėtinam (angl., pranc.).
* Pasirink sau asmeninį pragarą (angl.).
Nikodem Erazm Iwanowski. Vienuolika griaučių
2008 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Giedrius Židonis
Nikodemas Erazmas Iwanowskis (1843–1930), rašytojų Marijos ir Sofijos Ivanauskaičių, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas, – žinomas dailininkas portretistas. Jo išlikę tapybos darbai saugomi įvairiuose Lietuvos muziejuose.
N. E. Iwanowskis per 1863 m. sukilimą trumpam buvo išėjęs pas sukilėlius į miškus, paskui, bijodamas savo valdžios represijų, išvyko į Peterburgą, kur laisvo klausytojo teisėmis studijavo Dailės akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, vedė, kartu su šeima išvažiavo į Miuncheną, ten tęsė dailės studijas. Kai sužinojo apie prastą jo dvaro padėtį, studijas metė, sugrįžo į Lietuvą rūpintis Paragių dvaro reikalais. Paragiuose gyveno iki mirties. Nuolatos jautė susidvejinimo sunkumus: potraukis menui – dailei, literatūrai – trukdė rūpintis kasdieniais darbais, dėl ūkio reikalų negalėjo daugiau laiko skirti kūrybai.
Apie N. E. Iwanowskio dailės kūrinius buvo parašyti keli straipsniai, tačiau jo literatūrinis palikimas – netyrinėtas, beveik visai užmirštas. N. E. Iwanowskis, stengdamasis „prasimušti“ į literatūrą, Varšuvos bei kitų Lenkijos miestų spaudoje paskelbė du stambius romanus (laimėjęs konkursus) ir keletą mažesnių kūrinių, tačiau šie kritikų dėmesio neatkreipė. Du N. E. Iwanowskio tekstai buvo išspausdinti ir lietuvių kalba (iš lenkų kalbos vertė viena dukterų), bet ir jie susidomėjimo nesulaukė.
Novele „Vienuolika griaučių“ šiuolaikinius skaitytojus su N. E. Iwanowskio kūryba supažindiname pirmą kartą. Autoriaus išnašas žymime žvaigždute, vertėjo komentarus – skaičiais ir pateikiame publikacijos pabaigoje.
„Mirtis – motulė, ji, kaip tas svogūnas…“1
I
Apsiausta siaurame rėželyje kelių apskričių, betgi išrantyta visa sistema upių, žėrinti pora šimtų veidrodinių ežerų, žaliai smaragdinė, nors ir neturtinga, tarp nusidriekusių raistų, juodais miškais samanota, kuriuose vis dėlto žmonės prisiglausti gebėjo, gausybe pilkapių kalvota, kryžiais nusagstyta…
Kaip vadinasi ta nepaprastoji žemė?
Tai Žemaitija!
Akiplėšiškai nustumta nuo jūros amžinai alkano kaimyno, kuris tinkamas laivybai jos upių žiotis nuo seno savomis priprato laikyti; ir neatrodo tau, maloningasis skaitytojau, kad ta varginga motina turėjo kuo lepinti savo vaikus… Tikrai taip. Ir jei esi svetimtautis ir turi gerą širdį, nuliūdins tave juoda vargo liaudies duona, juoda – kaip nedoro žmogaus siela… Nuliūdins dar daug kas tave, pradedant pačia liaudimi, kuri pasirodys tau paniurusi ir klastinga, prietaringa ir tamsi. Net ir drabužiai, pilki, bespalviai. Primins jie rudens vakarą… Ir dainas išpeiksi tuoj pat, kaip liūdną skundą Dievo apvaizdai, jeigu… spręs iš išorės.
Bet tai pavojinga vertinimo sistema, nes išorė net ir ištvermingiausius tyrinėtojus dažnokai apvilia… Suvedžiojusi šį kartą būtų ir tave.
Beveik nelepinti, o veikiau gal todėl, kad apskritai nelepinti, Žemaitijos vaikai nei paniurę, nei klastingi netapo. Prietarus ir tamsumą, kad be išimčių pasmerktume, visų pirma reikia atskirti nuo tikro tikėjimo ir tikro proto šviesumo. Tačiau ne mūsų tai reikalas. Pilka spalva mums nemiela? Skonio reikalas! Man atrodo, ji labai tinka Žemaitijos gyventojams. Pagaliau, jei tikrai tau trūksta spalvų, pamatysi jas visas žvilgtelėjęs į žemaites, kurios gėlių žiedais ir akių šviesa savo vyrams tapusios – kaip kad tikros gėlės yra tapusios žemaičių širdžių paguoda. O dainos… Mielas Dieve! Tikra tiesa, kad jos yra ypatingos ir nepanašios į kitur girdėtas. Bet kas įsiklauso atidžiau, susidaro aiškią nuomonę apie šias dainas sukūrusios liaudies aukštus vokalinius sugebėjimus. Nepatinka tau juodos duonos skonis? O gal kaip tik jos kartumas davė ir iki šiol žmonėms duoda tą visiems žinomą, stebinančią atsparumo jėgą; tokią jėgą, kad jų kalba, jų papročiai ir būdas tapo bemaž seniausi iš visų žinomų prieblandose jau paskendusios praeities gyvų paminklų.
Didžiules galimybes lyginamiesiems stebėjimams atlikti Žemaitijoje turėtų ir tyrinėtojas. Čia nemokytas ūkininkas, išaręs iš žemės milžiniškus, surūdijusių skardų apgaubtus griaučius, jei ir stebisi, tai turbūt daugiau tuo, kad neužkabino savo prieštvaninės žagrės dantimi didala* iki tol, jau kelerius metus šį plėšinį ardamas. Apdengtas didalis be tuščių kalbų, paprastai tik vienam radėjui dalyvaujant, persikelia į kitą, tinkamesnį guolį, dažniausiai į seną kapinyną, apie kurį padavimas byloja, kad ten kadais, prieš daugelį šimtmečių, jie buvo iškilmingai pašventinti. Galų gale, jei tokio kapinyno artėliau nėra, žemė visur šventa. Žemaitis tai žino. Ir žino, kad jei panorės palikti radinį ateities kartoms kaip perspėjimą ar mokslo reikalams, visur šventoji motina praskleis paslapties šydą.
Ašarinės, ugniakurų liekanos, urnų ir šarvų skeveldros, griaučiai, kaukolės ir palaikai, aštrūs titnagai ir papuošalai iš metalo – nuo bronzinių ir geležinių iki sidabrinių ir auksinių. Kur viso to nebūtų Žemaitijoje! O juk tai vis dar įskaitomos raidės, kurias tereikia sudėlioti ir perskaityti – kad artimoje ateityje jos netaptų dantiraščiu, nesuprantamu mokslininkams.
Esame pačioje Žemaitijos širdyje, nes netoli Medininkų2, vadinasi, ir tų keturių ežerų, kurių saugojamas stovėjo šventas ąžuolas ir kilo pagoniška lietuviško Trimurti3 šventykla.
Ažuolo jau nebėra, tarp šventyklos degėsių verkia senas Krewe*, o vyrai žemaičiai su siaubu prisimena tą baisią dieną, kai pergalingasis Grosmajistras** Šv. Jurgio vardu įšventino į riterius savo vakariečius svečius – žėruojant degančioms pagoniškoms šventenybėms, ant pagoniško kraujo persisunkusios žemės – Medininkuose. Ir moterys iki šiol bąla vos tik prisiminusios tuos Grosmajistro svečius, kurie užplūdo kaip visa naikinanti vėtra, nors ne pirmą ir tikriausiai ne paskutinį kartą, degindami ir plėšdami, užtraukdami nešlovę ir žudydami, vadovaujami savo mokytojų – žemaičių krauju nuolat girtų kryžiuočių4. Visa tai žemaičiai prisimena, mat mano aprašomas veiksmas vyksta gerokai, gerokai anksčiau, o būtent – 1404 metais, kai įpusėjo Rugpiutis***.
II
Vakarop, po giedros ir šiltos dienos, kažkaip greitai apniuko. Saulė nusileido nežinia kada ir nežinia kur. Nei mėnesio, nei žvaigždučių danguje, tik kartkartėm žaibas akimirkai perskrodžia vientisą debesų apvalkalą. Pradėjo krapnoti lietutis.
Bojaro**** Bytauto dvarelio pusėj nedrąsiai mirksi švieselė.
Dvarelis apjuostas statinių tvora, iki vartų veda tiltelis, turbūt permestas per griovį. Užmiršo tik, o gal ir pasivargino jį pakabinti. Vartai taip pat atverti. Bet ir sargas, ištižėlis, miega sau saldžiausiai ant suolo prie vartų po šiaudiniu dembliu, o tai geriausiai įrodo garsus jo knarkimas. Net ir šunys, paprastai tokie jautrūs, išsislapstė kadais. Visa tai perša mintį, kad dvareliui, bent jau tą naktį, nei iš žmonių, nei iš žvėrių negresia joks pavojus. Kaip tik tą naktį, nes už rytojų niekas Žemaitijoje garantuoti negali. Bytautas, kaip žemaičių bajoras, gali būti netikėtai užpultas švintant, užpultas ir apiplėštas, gal net nužudytas, rasi kad leidosi apliejamas vandeniu ir patepamas vokišku būdu; bet gal todėl, jog su baltaisiais vienuoliais sugyvena gražiuoju, užpuolimo nebijo. Iš tiesų, pasvėrus, kad šis būdas apsaugo turtą ir gyvybę ir vis labiau plinta, pirmiausia tarp bajorų, toks požiūris atrodo visai įtikinamas.
Kieme, paniurusio dangaus fone, aiškiai matyti visa Bytautų sodybos buitis; ir tik čia pagaliau paaiškėja, kad iš tolo mirksėjusi švieselė sklinda pro siaurą langelį, esantį kairioje dvarelio pusėj. Priemenėje matoma šviesa, prasiskverbianti pro bet kaip suremtų durų plyšius, parodys kryptį – kur ieškoti šeimininko, kuris paprastai pats namų židinį vakarais sergsti.
Ugniakuras liepsnoja vidury pirkios, nuo kurios juodų sienų Bytautui mirksi, tarsi gausybė žvaigždžių, skydai, iečių antgaliai ir kalavijai; tarp visų šių daiktų lyg pusmėnulis garbingoje vietoje spindi karo kirvis nugludintais ašmenimis. Tai – gyvenamoji pirkia, o pats šeimininkas, kaip žinome, yra bajoras.
Šią akimirką jis sėdi už stalo ir mąsto. Tai vyras pačiame amžiaus stiprume, sveikas ir įraudęs, gal net per daug, bet to įraudimo kaltininkė, neabejotina, didelio ąsočio bei rago – sąžiningo tarpininko, dabar esančio pono rankose, – kaimynystė. Ant stalo padėtas ir antras ragas, mat Bytautas turi svečią – artimiausią kaimyną, Mantvilą. Tai jau senas ir palinkęs žmogus, prislėgta ir liūdna veido išraiška, pageltusia ir susiraukšlėjusia oda. Nuleistos ir tarsi užmerktos akys daro jį panašų į numirėlį, o žili ir išsidraikę plaukai – į pasmerktąjį pragaro kančioms.
Trečias ir paskutinis tuo momentu asmuo pirkioje yra jaunasis Treniota5, šeimininko sūnus: berniokas juodais ilgais plaukais, lengvai krintančiais drabužiais, o tai leidžia įvertinti jo gražią ir tvirtai sudėtą figūrą. Užimtas dabar prie ugniakuro kažkokio geležinio antgalio grūdinimu. Greičiausiai tai ieties antgalis, mat kartkartėmis jį vis taiko prie ilgos karties.
Visi tyli.
Jaunuolio tylėjimą lengva paaiškinti jo užsiėmimu. Bet kodėl du vyrai nesišnekučiuoja, be to, dar ir prie alusis*? Ar jau viską iš širdies išklojo ir nėra ką daugiau bepridurti? Anaiptol. Tylus mintijimas aiškiai nekelia ūpo šeimininkui, tai matyti iš nepatenkinto veido. Pagaliau atsikrenkštė, išgurkšnojo alaus likutį iš plačiuose delnuose laikomo rago, triukšmingai paguldė jį ant stalo, nusispjovė ir rūsčiai kreipėsi į sūnų:
– Galėtum jau ir liautis dūmijęs, Treniota.
Jaunuolis galvos krestelėjimu atmetė juodus, jam ant kaktos užkritusius plaukus ir pasižiūrėjo į tėvą – akys buvo juodos, ugningos, drąsios. Pasižiūrėjo, bet nieko neatsakė, tik rankose laikytą kotą atrėmė į sieną. Nuo sienos nukabino kažkokią surūdijusią geležtę ir atidžiai apžiūrėjo. Tuoj pat prieš save ant didelės trinkos padėjo smiltainio gabalą, perliejo jį vandeniu ir ėmėsi minėtosios geležtės – neskubėdamas pradėjo ją galąsti.
Tėvas akimis sekiojo sūnaus judesius, o kai šis ėmėsi naujo darbo, norėjo jam kažką tarti, bet susilaikė. Kreipėsi į svečią:
– Klausyk, na, Mantvilai!
Bet svečias nė nekrustelėjo.
– Ar juos ragany** apkerėjo, ar kas? – toliau tęsė šeimininkas. – Arba Vasilis, šunsnukis, apgavo mus. Kaip? Mantvilai!
Šįkart svečias pakėlė miglotas akis, atrodė tartum nustebęs.
– O kažko laukiate? – dusliai paklausė.
– Ką tu čia, Mantvilai, jau šitą… hmm… nieko nepameni. Taigi kunigaikščio pavaldinių laukiam abu, – kiek šiurkštokai aiškino šeimininkas. – Pasiunčiau pas juos, net iki Vasiliaus Užpelkių6, kad nenuklystų… A?
– Kam tau ir man tie kunigaikščio pavaldiniai? – vėl kaip pirma paklausė svečias.
– Ką? Hmm, aš jau žinau kas! Grigalius kaip Grigalius, o Liunas… Oho! Apsukrus tai niekšas, na, ir įtakingas kunigaikščiui, nors jam visai neseniai malkas skaldė ir vandenį nešiojo. Jei tik turėčiau dukterį, o jis jos reikalautų, atiduočiau nesvyruodamas. Liunas kils aukštai! Pamatysi.
– Kad ir iki kartuvių, jeigu jų vertas. O mums kas?
– Mantvilai!
Neaišku, ką toliau būtų taręs kunigaikščio numylėtinio gerbėjas, pastebimai papiktintas užuominos apie kartuves, jei nebūtų laiku susigriebęs ir nutilęs. Tik pasižiūrėjo į senį ir palingavo galvą tarsi sakydamas: „Argi su tavim galima protingai pasikalbėti!“ Ir norėdamas parodyti, kad nepyksta dėl netikėtai paaiškėjusio svečio nepakaltinamumo, siekė ąsočio – tuštiems ragams pripildyti.
Bet kažkas sudundėjo ant tilto, subildėjo kieme, šeimininkas pastatė ąsotį neįgyvendinęs sumanymo ir įtempė ausis. Taip, tai žirgų kanopų bildesys. Ir šunys skalyti pradėjo.
– Atvyko, – tarė ir pakilęs prie durų skubėjo, kad galėtų prie slenksčio, kaip papročiai reikalauja, garbingus svečius pasveikinti. Vis dėlto nespėjo, nes anksčiau nei buvo galima tikėtis, durys atsidarė ir įėjo ilgai laukti pasiuntiniai.
Buvo dviese: vienas žemas, kitas aukštas. Apsirengę išverstais kailiniais, ant galvų – rasos lašais nusagstytos gauruotos kailinės kepurės, panašios į gobtuvus; apsiavę stambiais geltonais, baisiai aptaškytais purvu batais, o prie šonų – kreivi totoriški kalavijai. Veidų iš po kailinių kepurių nematyti, tik po karmazino spalvos nosį ir po porą ūsų, na, ir po porą nuo šviesos primerktų akių.
– Tegul bus pagarbintas… – pradėjo krikščionišką pasilabinimą mažesnis iš pasišiaušėlių.
– Kad nusprogtum, šunsnuki! – verdamas atvykėlius piktu, pamišėlišku žvilgsniu, netikėtai jį pertraukė senas Bytauto kaimynas. Šie, užklupti iš netyčių, sutriko ir stabtelėjo, bet šeimininkas suskubo užbėgti už akių visoms pasekmėms, galinčioms kilti dėl tokio nepakaltinamo senio išsišokėliško elgesio.
– Ant amžių amžinųjų! – atsakė kaip galima maloniau. O kadangi žvilgsnis susitiko su piktomis naminio kobolio7 akytėmis, kiaurai skrodžiančiomis iš savo locum8, tai yra nuo lentynos, prikaltos virš lauko durų, išspaudė netgi ir „Amen“. Tuo metu kažkas taip šaižiai sucypė, kad Bytautas net sudrebėjo. A, tai geležis iš po stiprių, ją šveičiančių sūnėko delnų! Tad, užuot toliau koketavęs su atvykėliais, piktai pasisuko į jį:
– Lauk tuoj pat! Girdi? Lauk! – Ir pridėjo kiek švelniau: – Kol tavo kalavijo ašmenys kam nors bus tinkami, reiks su spragilu į darbą stot, o čia jau pirmi gaidžiai užgiedos. Miegot!
Jaunuolis pripratęs prie tėvo bambėjimo, bet ir jo paliepimų klauso, tad neskubėdamas pakilo iš savo vietos, perbraukė kalaviju per marškinių rankovę, padėjo jį į vietą, nusikabino nuo sienos skrandą, apsivilko, metė jokių simpatijų nerodantį žvilgsnį į atvykėlius – nuvedė akimis nuo galvos iki kojų, paėmė kirvį ir išėjo iš pirkios.
Tuo metu tuodu svečiai, nusipurtę rasos lašus nuo kailinių, o purvą – nuo batų, nusiėmė aukštas kailines kepures. Pirmasis, žemas ir apskritas, buvo tas pats Liunas, Bytauto pavadintas apsukriu niekšu. Jo figūra priminė statinaitę, veidas – meilią lapę: akys gyvos ir lakstančios, lūpos nuolat į šypseną linkusios, o tai, beje, ne visada išeidavo į naudą šeimininkui. Štai ir dabar Liunas atrodė kupinas piktos klastos, bet, nesant veidrodžio, jis, suprantama, to žinoti negalėjo. Antrasis, aukštas ir liesas, buvo tikra priešingybė pirmajam, ir ne tik pagal išvaizdą: atšiaurūs nemąstymo ženklai žymėjo jo ilgą ir platų veidą.
– Sėskitės, Liunai, sėskis, Grigaliau! – ragino svečius Bytautas su begaliniu meilumu, kuris vėl atsirado, kai vos tik iš pirkios išvarė sūnų. Atvykėliai, trindami rankas ir dėkingai nusilenkinėdami, priartėjo prie stalo. Tačiau vykdyti šeimininko valią kažkodėl vengė ir šnairuodami vis žvilgčiojo į sėdintį prie to paties stalo individą, dėl kurio jau buvo kilę įtarimai, daugiau mažiau teisingi, verčiantys juo nepasitikėti. Bet senasis Mantvilas negalvojo apie naujas priekabes, dabar jis sėdėjo nejudėdamas, įbedęs žvilgsnį į žemę ir atrodė sustingęs, tarsi apie kažką labai giliai susimąstęs.
– Jau galvojau, kad jūsų visai nebepamatysiu, – pradėjo pokalbį šeimininkas, antrą kartą svečiams vietas atsisėsti rodydamas.
– Ech, Bytautai, tu mano širdingasis bičiuli! – sunkiai atsiduso Liunas, pagaliau ne be skrupulų sėsdamasis ant įtartino suolo ir savo pavyzdžiu paveikdamas Grigalių. – Argi mūsų valia, kur būti, kur nebūti? Dydysis kunigaikštis įsako, vergai – privalo. Ar ne tiesa, Grigaliau?
– Jūsų tiesa, – rūsčiai patvirtino užkalbintasis.
– Didysis kunigaikštis įsakė: „Ei tu, Liunai! Ei tu, Grigaliau! Pristatykit man čia, tučtuojau, į mūsų Kauno pilį žemaičių bajorus, kurie prisieks ištikimybę Grosmajistrui ir įkaitų jam paliks.“ Na va, mes ir patraukėm tučtuojau per bajorus, nes didysis kunigaikštis nejuokauja. Ar ne tiesa, Grigaliau?
– Jūsų tiesa.
– Nejuokauja, – patvirtino kažkoks kapinių balsas tarsi iš po žemių. Svečiai net sudrebėjo: tai buvo Mantvilos, kuris vėl žiūrėjo į juos pamišėliškomis akimis, balsas. – Skuba kažkur? Cha! Skubėjo jis ir į Vorsklą9, kur septyniasdešimt kunigų10 dėl jo žygio dabar žemėmis apsikloję, o plika Tochtamyšo11 galva taip ir paliko plika… Cha cha cha! Nejuokauja… Kad jums diržus iš nugaros išrėžtų, išdavikai!
Staiga senis, tarsi patirdamas visiško pamišimo priepuolį, suvaitojo, pakilo, už galvos stvėrėsi, lyg ši susprogti būtų turėjusi, ir netrukus netvirtu žingsniu išėjo iš pirkios.
Svečiai susižvalgė, bet kadangi iš girdėto ir matyto nieko nesuprato, į šeimininką klausiančius žvilgsnius nukreipė.
– Tai Mantvilas, – paaiškino tas. – Nuo smūgio kažkokiu buku daiktu jam ten galvoj susisuko, nors ženklo jokio nėra likę.
– Tai… tai yra Mantvilas?! – sušuko didžiai nustebęs Liunas. – Žmogau, ką tu sakai? Mantvilas, tas ištikimasis Kęstučio tarnas ir visų jo žygių draugas?
– Na taip, tas pats, – niūriai patvirtino Bytautas. – Bet, matau, jūs visiškai nieko nežinot.
– Kaip mane gyvą matai!
– Ėhė! Sunaikino jį prieš mėnesį iki pamatų, visiškai pražudė: ir pirkią sudegino, ir bobą užmušė, ir šeimynykščius išvaikė. O vienintelę dukterį, kuri buvo gražiausia merga apylinkėje… Riteris, niekšas, turėjo ją savo valioje… Argi viso to neužtenka?! – Svečiai linkčiojo galvas, o šeimininkas toliau tęsė: – Mano vaikis turėjo ją vesti… Tai va, nelaimė, nuo to karto arba ietis grūdina, arba kalavijus galanda.
– Na, na!.. – stebėjosi Liunas. – Mantvilas… Hmm… Matai, kas jam atsitiko… Ar žinai tu, Bytautai, kad mes turėjom jį į Kauną ginti, pas kunigaikštį, dėl tos priesaikos. Žiūrėk!
Kunigaikščio dvariškis ištraukė iš užančio mažą ryšulėlį, jį išvyniojo, atsargiai paėmė kažkokį pergamentą, sulankstytą į keturias dalis, patiesė ant stalo ir pradėjo po jį pirštu vedžioti. Šeimininkas, pakviestas žiūrėti, nors skaityti ir nemokėjo, nusprendė, kad bus tinkamiau su dideliu susidomėjimu pirštą akimis sekioti; tai truko gan ilgai, nes pergamentas nuo viršaus iki apačios buvo prirašytas. Pagaliau pirštas sustojo, jo savininkas tarė:
– Žiūrėk! Štai, yra: „Mantvilas, Bytautas, kaimynai…“
Bet šeimininkas pašoko kaip apšutintas:
– Ką? Ką?! Aš turėčiau prisiekti? Aš?!
– Na ir tu. O tai kas? – apsimesdamas naiviai smalsiu ramiai paklausė Liunas.
– Nesulauksit! – netikėtai suriko žemaičių bajoras ir kumščiu taip stipriai trinktelėjo į stalą, kad net vienas ant jo buvusių ragų ore apsivertė. – Nesulauksit!
Dėl tokio dictum12 Liunas tik savaip nusišypsojo, tačiau Grigaliaus fizionomija gerokai sugriežtėjo.
– Tai tu, Bytautai, turbūt galvojai, – kandžiai mestelėjo besišypsantis dvariškis, – kad čia mes dėl tavo gražių akių neišvažiuojamais keliais trenkėmės? Cha cha cha!
– Ką galvojau, tai galvojau! Kurių velnių jūsų laukčiau, jei žinočiau, kad ir aš tame prakeiktame rašte esu įrašytas. Juk Vasiliui prisakiau – pirma viską išsiaiškinti… O dabar… Palauk, chame, sužinosi, ką reiškia klaidinti poną! – šaukė iš susijaudinimo net paraudęs bajoras, kol galų gale besišypsantis dvariškis nusprendė, kad jau laikas pradėt jį raminti.
– Na na, nusiramink, bičiuli, o Vasilioko nekeik, juk jis tiksliai tau mano žodžius pakartojo.
– Tu meszkos kogali*! Vadinasi, tai tu niekšiškai mane apgavai? Tu!
– Nusiramink, sakau gi; žinodamas, kad dėsi į krūmus, turėjau kiek pagudrauti. Cha cha! Vandens rėčiu semti manęs nemokė… Bet palauk, nepertraukinėk manęs – savo pasakysiu, o tu jau žinokis. Kas man! Ne aš kabosiu… Tai klausyk atidžiai: Mantvilą užtarsiu prieš kunigaikštį, bet tavęs – negaliu, kaip Dievą myliu, negaliu. Suprantu, nesinori tau… Na, o… jei tik sūnų pasiųstum? Niekas ten jam galvos nenusuks, iš savo pusės ir aš pasirūpinsiu, kad įkaitu į Malburgą13 neišvežtų. Tau gi bičiulis, žinai Liuną! Tai kaip? A?
– Dar ko! Ar turėčiau leist savo kraują dergti?! Sakau – nesulauksit! Nei pats eisiu, nei sūnų siųsiu! O bičiulyste – pataikauk į save panašiems sukčiams, ne man! – širdo bajoras, nors buvęs kunigaikščio vandens nešiotojas nekreipė dėmesio net į asmeninius įžeidinėjimus. Tik akys jam gyviau sumirksėdavo.
– O kas tu toks? – ramiai paklausė. – Kaip drįsti sakyti „nevažiuosiu“, a?
– Aš – bajoras! – trumpai atsakė.
Liunas palingavo galvą, tarsi užjausdamas bičiulio apjakimą.
– Oi, Bytautai, Bytautai! – atsiduso. Bet staiga malonų toną pakeitė griežtu: – Bajoras! Cha! Kas tu, koks lachas14 ar ką, kad vis tą pačią dūdą pūti? Tik žiūrėkit! Bajoras! O aš tau sakau, kad esi toks pat vergas kaip ir mes! Ir netgi prastesnės rūšies, nes jeigu tave, pavyzdžiui, išvažiuodamas nuosavam kieme pakarti įsakyčiau, tai man už tai nė plaukelis nenukristų… Geriausiu atveju kunigaikštis paklaus: „Už ką pakorei Bytautą?“ O aš atsakysiu: „Už išdavystę.“ Ir po viskam. Ar ne tiesa, Grigaliau?
– Jūsų tiesa.
– Taigi, išdidusis bajore, nepasakok man daugiau tokių įžūlybių, nes to nepakęsiu, o ir Liuno bičiulystės nepaniekink, kol dar yra laiko ir progų.
Griežtas tonas, kuris nuskambėjo kunigaikščio dvariškio balse, savo tikslą pasiekė: buvo matyti, kad išdidusis bajoras pradėjo minkštėti. Du kartus paminėtos kartuvės, kurias nebūtinai nekaltu juoku reikėjo laikyti, paskatino žemaitį nusileisti. Dabar bajoras atrodė daugiau susirūpinęs nei supykęs. Sumanus bičiulis tai pastebėjo ir nepraleido progos kalti geležies, kol ji dar karšta.
– Matau jau, matau, – tarė laisvai, betgi diplomatiškai. – Nesi jau toks užsispyręs, kad dėl tavęs sielvartauti tektų. Svarbiausia, jog į protą atėjai, ir niekur kitur, o namuose jį radai… Nagi, spjauk dabar ant viso kito ir nebūk toks niaurus, nes vargu ar tai padės! Va geriau liepk atnešti mums midaus, paties geriausio: kai gomurys liūdesiu uždžiūvęs, reikia gerklę gerai praskalauti, mes dėl bičiulystės tau padėsim ir po viskam. Ar ne tiesa, Grigaliau?
– Jūsų tiesa.
– Nors, žinai, Bytautai, jei turi kumyso, tai dar geriau. Išgersim už Grosmajistro pražūtį, kad tai įvyktų dar anksčiau, nei tavo sūnus jam nusilenks… Cha cha cha! Nes jau neįtarsi turbūt mūsų, kad mes iš tikrųjų su baltaisiais vienuoliais bičiuliaujamės. Ėhė! Kunigas didis* labiau jų nekenčia, nei aš su tavim kartu. Tuoj pajaus mirties kvapą! Kaip manai?
– Žinoma, pajaus, tik…
– Na tai eik, eik kumyso!..
III
Po tamsios nakties išaušo skaistus rytas. Nežinomos kalnų galios į tūkstančius draiskanų suplėšė tamsiai mėlyną debesų apvalkalą, sukūrė fantastinius violetinės-purpurinės spalvos paukščius auksiniais sparnais ir ginė juos į viršų, kur vienas po kito nyko dangaus platybėse. Pjovėjai, nespėję vakar nuo savo žemės sklypelių nuimti kuklaus derliaus, kaip vaikai džiaugėsi šiuo vaizdu – jis pranašavo, kad rasa bus tyra ir greitai iškrintanti. Vos tik saulutė prasiskynė kelią į viršų, ėmė godžiai ir sparčiai svaigintis augalus nusėjusiais lietaus perliukais, vis palikdama kur mažesnį, pakibusį ant rudeninio pumpuro, besiruošiančio antram sužydėjimui.
Nežadindami nei svečių, nei šeimininko, kuris atvykėlių patartas ir aktyviai talkinamas greičiausiai iki vėlyvo meto skandino savo liūdesį kumyse, atsisveikinkime su Bytauto dvareliu ir, naudodamiesi gražiu oru, aplankykime senąjį Mantvilą bei pasižvalgykime po apylinkes.
Vingiuotas upokšnis, tarsi sidabrinis žaltys besirangantis tarp žemo kranto vešlių žolynų, atskiria du nedidelius, mišku neapaugusius rėželius. Aplink plačios miškingos dviejų bajorų – Bytauto ir Mantvilo – valdos. Dėl kaimynų patogumo tuos rėželius jungia tiltelis. Prie jo iš abiejų krantų subėga du keliai ir po porą takelių. Keliasdešimt vargingų trobų, išsimėčiusių šen bei ten, jose gyvena laisvi žmonės, o tiksliau – už ponų globą savanoriškai nešantys tam tikrą jų naudos naštą; taip pat belaisviai, įkurdinti čia ponų patogumui. Keliasdešimt minėtų trobų, neskaitant karo grobio, yra vienintelė materialinė bajorkiemių gerovė.
Prie dvarelių šliejasi gal po kapą15 šiaip ne taip dirbamosios žemės ruoželių, prie kiekvienos pirkios – vos po keletą; ir sunku suprasti, kaip jie gali patenkinti visus žmonių poreikius. Tačiau visur matomas gėlių perteklius: prie vargingiausios pirkios gyvas šimtas lysvių! Reiktų paminėti, kad ir apie daržus peiktino žodžio niekas neišdrįstų tarti. Tiek jie, tiek ir gėlynai, puoselėjami moterų, yra išskirtinė jų nuosavybė. Pakeliui visgi mažai matysime vaismedžių, o ir tie patys kažkokie suvargę. Mat vokiškas kirvis nuolat jiems graso.
Tai ir viskas, ką praeivis, eidamas iš Bytauto į Mantvilo dvarelį, gali išvysti ir įvertinti. Jei tik jo žvilgsnis, pripratęs prie plačių kraštovaizdžių, pasiganyti pamėgintų, kaipmat nusiviltų – aukšta miško siena užtveria tolimesnį peizažą.
Bet pagaliau esame prie tikslo – štai jau ir Mantvilo sodybos tvora.
Išvartyta, sulaužytais vartais, prie kurių nei sargo, nei šuns nematyti, griovys iki pusės žagarais užverstas, o per jį – skylėtas tiltelis… Viskas patvirtina vakarykščius Bytauto žodžius apie Mantvilo užpuolimą, ir dar daugiau, – iškalbingai liudija, kad čia neliko nieko, kas galėtų ir norėtų viską pataisyti bei sutvarkyti. Kieme pasitinka dar liūdnesnis vaizdas: ten, kur stovėjo dvarelis, neišvalytų griuvėsių ir nuodėgulių krūva; kai kur tarsi pragaru* būtybės kyšo apdegę sienojai, o virš jų, pajudinti vėjo, nelaimę lemiančiu balsu šlama nuogi medžių kamienai. Visai neseniai ten išsiperėję paukščiukai dabar jau iš tolo vengia juodų numirėlio šakų. Vietą, kur žaliavo gražiausios visoje apylinkėje merginos darželis, teršia sausų stiebų kuokštai – tai yra visas šimtaspalvių piliarožių, ugninių nasturčių, rūtų ir lelijų palikimas.
Kiek tolėliau matyti dūluojantys statiniai, tikrai kažkokiu stebuklingu būdu išlikę, o tarp jų boluoja kelios žmogiškos povyzos figūros – išlikę gyvi Mantvilo dvaro šeimynykščiai. Bet kur jis pats ir nelaimingoji jo dukra?
Kairėje, tame pačiame dvaro kieme, pridengtas daugelio žalių ir kiek nuo gaisravietės nutolusių medžių, patogiai įsitaisęs senas svirnas su pastoge ant stulpų ir pora langelių, kuriuose žiojėja kiaurymės.
Ant svirno laiptų, tarsi garbės sargybai iš šonų stiebiantis per gaisrą išlikusioms gėlėms, stovi Mantvilaitė. Nepaprastai graži, kupina nevaržomo jaunatviško žavesio, bet išblyškusi, o akys – raudonos nuo ašarų. Senojo šeimininko nematyti, tačiau prieš merginą stovi jaunuolis. Pažįstame jį, tai Bytauto sūnus Treniota. Tik šiandien jis visiškai kitaip atrodo. Tamsi, iš užpakalio klostyta žemaitiška palaidinukė, po kuria ant krūtinės matyti karmazino žiponiukas, taip pat paauksuotas diržas, lenktas kardas, išeiginis apavas ir sabalo kepurė teikia tikrai šaunią išvaizdą. Ne per toliausiai nuo jaunuolių stovi du pabalnoti ir nešuliais apkrauti arkliai, saugomi ant vieno jų sėdinčio tarno, o tai reiškia – parengti kelionei.
Jeigu atidžiau įsižiūrėtume į šio paveikslo detales, mus gan nustebintų kiek mįslinga ir kukli tarno asmenybė. Senis tikriausiai šimtametis, ilgais baltais ūsais ir tokia pat barzda, didelė kupra ant pečių, be to, viena akim aklas. Atrodo, netiktų jaunuoliui į draugiją. Bet grįžkime prie pagrindinių veikėjų.
– Kodėl tu mane persekioji, Treniota? – klausia išblyškusi paraudusiomis akimis mergina. – Kodėl tu mane persekioji? Ar aš tavęs nemylėjau visa širdimi? Ar aš tavęs nesiilgėjau dienomis, nesvajojau apie tave naktimis? Turbūt nori, kad aš savo vargšę galvelę į tuos akmenis suskaldyčiau. Ak, padaryčiau tai kaipmat, jei ne balta serganti gimdytojo galvelė. Bet dabar jis vargšas kaip ir aš, dabar jis mano vienintelis mylimasis, mano širdingoji glamonė. Ak, Treniota, Treniota! Ko tu nori iš manęs, pasakyk, kodėl mane persekioji?
Jaunuolis klausėsi, klausėsi ir žiūrėjo į ją susižavėjimo kupinomis akimis. Kai ji nutilo, staiga išbalo, kietai sučiaupė lūpas, juodose akyse tarsi sužaižaravo ugningos kibirkštys, ir jis tarė:
– Aš tavęs nepersekioju, Mantvilaite, tik atėjau pasakyti, kad… kad manęs jau nebepamatysi. Tėvas siunčia į Kauną – jo vardu turiu prisiekti ištikimybę Grosmajistrui. Tad prisieksiu, na, o paskui… paskui už tave bus atkeršyta. Jis ten yra, žinau, kad yra, bet galiausiai nei ten, nei kitur jo jau nebus.
– Tu ir į Klaipėdą traukei jo galvos, betgi…
– Šį kartą neišsprūs, prisiekiu!
– Priesaika, vėl priesaika! Ak, nekartok man jau to tuščio žodžio, kuris tarp žmonių visiškai prarado vertę – tiek švaistantis naujo tikėjimo, tiek senųjų dievų vardais. Prakeikimas man, kad neužteko jėgų pasmaugti jo savomis rankomis!
Raustelėjęs Mantvilaitės veidas akimirkai užsiplieskė laukine neapykantos liepsna, o balti jos delnai konvulsiškai susigniaužė į kumščius.
– Mantvilaite, – iškilmingai kalbėjo jaunuolis, – dievai mato, šį kartą ne tuščiai aušinu burną: už tave bus atkeršyta!
Mergina įdėmiai pasižiūrėjo į narsuolį: nuo jo dvelkė niūrus pasitikėjimas savimi. Tada tarė:
– O kas man apie tai praneš, jeigu tu pats… negrįši?
– Todėl čia ir esu, kad ženklą iš manęs galėtum gauti: štai mano ištikimasis kaštanas. – Treniota parodė į arklį, kurį iškaršęs tarnas laikė už pavadžio. – Paliksiu jį arklidėse, pats josiu tavuoju. Kai grįš be raitelio, tai ir bus ženklas, kad išpildžiau pažadą. Daugiau neklausinėk. Lik sveika… amžinai!
Mergina tylėjo. Jaunuolis jau nuėjo kelis žingsnius, bet ji tylėjo. Jis apsidairė, apsidairė ir stabtelėjo; ji vis dar tylėjo. Nė vieno atsisveikinimo žodelio ištarti neįstengė, vargšelė! Treniotai tai, matyt, sukėlė nerimą, nes grįžo į ankstesnę vietą.
– Mantvilaite!
Mergina į jį žiūrėjo stikliniu, sustingusiu žvilgsniu.
– Klausyk, Mantvilaite! Tavo gimdytojas silpnas ir veikiausiai ilgai netrauks, liksi našlaite. O juk tai, ką pasakei apie galvelės sudaužymą, blogai pasakei. Nedaryk to, bent mūsų… mūsų meilės atminimo labui. Kai nustosi tėvo, veikiau keliauk į Palangą, krisk prie šventosios kunigaikštienės* kojų, o ji Praurimės16 vardu priglaus ir paguos.
Sausas, nenatūralus juokas išsiveržė iš jo sužadėtinės krūtinės, tačiau tuoj virto skausmingu vaitojimu.
– Ar turėčiau rūpėti šventajai kunigaikštienei, ar turėčiau rūpėti Praurimei? Ir kaip drįsčiau prieš jas stoti – aš? Aš! Ak, Treniota, nekankink jau daugiau manęs!
Jaunuolis nunarino galvą ant krūtinės ir taip stovėjo kelias akimirkas – galvojo. Bet neradęs nei širdyje, nei atmintyje nieko, kas galėtų prislėgtą merginą paguosti, nusisuko ir pamažėle su tarnu bei arkliais nuėjo arklidžių link.
Mergina žiūrėjo įkandin sausomis, degančiomis akimis, kol jis visai dingo jai iš akių. Kai pagaliau apsidairė aplink, pamatė tėvą. Stovėjo čia pat už jos išsidraikiusiais baltais plaukais, pamišėlio žvilgsniu. Dukra, garsiai raudodama, įkniubo jam į krūtinę.
Treniota ant ugninio Mantvilaitės žirgo ir paskui jojantis senas tarnas, krypdami Kauno link, jau paliko Mantvilų gaisravietę, jau ir kanopų bildesys nutilo, o dukra, įsikniaubus į tėvo krūtinę, vis dar verkė.
IV
Žmogus šaudo, Dievas kulkas gaudo. Kauno pilis iškalbingai patvirtina šią priežodžiu tapusią sentenciją. Ši dideliu vargu ir didelėmis išlaidomis kryžiuočių pastatyta** (mat medžiagos gabentos iš Prūsų, statė per 60 000 darbininkų, panaudojant 80 000 arklių, stipriai sergstint sargybai, kasdien, kelias savaites) pilis turėjo tapti svarbiausiu taranu siekiant sunaikinti pagonišką Lietuvą. O vis dėlto, nors ji ir puikiai pavykusi, ir didžiojo ordino magistro pripažinta neįveikiama, nors mūras ir buvo dešimties pėdų storumo ir keturių sieksnių aukščio, nors būta plytinių bokštų, upės ir gilių griovių, galop ir vidinės citadelės, – pilis, vos pastatyta, lietuvių buvo atkovota ir jau niekada į savo įkūrėjų rankas nebegrįžo17.
Šioje nenukariaujamoje, bet vis dėlto užimtoje pilyje šiandien didelis sujudimas, šurmulys ir sumaištis: ne karinis judėjimas, tačiau, savaime aišku, čia pilna apsiginklavusių žmonių, vežimų ir arklių iš dviejų priešingų stovyklų – lietuvių ir kryžiuočių.
Teutonų ordino sąjungininkas ir buvęs numylėtinis kunigaikštis Vygandas, kitaip Vytautas, Kęstučio ir vaidilutės Birutės sūnus, globėjų ne be priežasties imtas nekęsti – mat jau daug skaudžių pokštų jiems iškrėtė, net ir šios pilies užgrobimas gulėjo ant jo sąžinės. Didysis lietuvių kunigaikštis Vytautas, kitaip Aleksandras18, norėjo, kad gerbėjai tai primirštų. Dėl to sąmoningai susigalvojo ir šiandieninę komediją: suvažiavimą ir susitikimą su didžiuoju ordino magistru, tartum siektų atnaujinti ankstesnius susitarimus, pagal kuriuos Žemaitija ateityje bus laikoma neliečiama ordino nuosavybe. Kad ordinui nekiltų riteriškas narsumas maištingąją pavaldinę niokoti, dainuojama daina:
Užtrauksiu žiemgaliams nelaimę,
arba visi mes būsim negyvi!..19
Žemaitijos atstovai prisieks jam ištikimybę ir netgi įkaitų duos.
Viskas eina kaip iš pypkės. Lietuviai ietininkai ir lankininkai, valdovui įsakius, įsimaišė į nekenčiamų vokiečių knechtų20 būrį, o lietuviai ponai su kryžiaus riteriais pilies menėse bendrauja tarsi niekur nieko, iš pirmo žvilgsnio – plepa visai draugiškai. Didokas bajorų būrys iš Žemaitijos laukia, kol prasidės numatyta ceremonija. Visuotinio susitarimo nuojauta ir visa tai, kas po jo laukia, tai yra dosni puota, gaivina daugelio protus ir širdis. O vis dėlto – ar pats didysis ordino magistras tiki galimybe pasiekti numatytą tikslą? Laiduoti nedrįstume. Abi sąjungą sudarančios pusės jau seniai turėjo laiko ir progų nusivilti vieni kitų pažadais, kad ir pačiais iškilmingiausiais. Na, bet tam ir yra politika, jog iki pat galo būtų mėginama priešininkui apdumti akis; o didysis ordino magistras yra politikas.
Jei jau prakalbome apie didįjį ordino magistrą, tai galime pasakyti, kad jis įsitikinęs – jei nieko neprarandi, tai dar nereiškia, kad nieko negali laimėti pavadinęs ambicingąjį kunigaikštį ponu bei ypatinguoju ordino geradariu; tad uoliai bei paklusniai į suvažiavimą atvyko ir geros nuotaikos tarp visų sukinėjosi. Iš to galima spręsti, kad apie akių dūmimą mąsto, tik iki šiol savo politinių dūmų dar nepaskleidė.
Bet ir didžiojo kunigaikščio menė išsipustė politiniams turnyrams. Skliautuota, siaurais gotikiniais langais, veikiau primenanti vienuolyno valgomąjį, o ne audiencijų salę, kiek tik įmanydama paskubomis užmaskavo visus savo trūkumus. Tad matome joje ir minkštasuolius, ir rytietiškus gobelenus ant sienų, ir didžiulį raudona gelumbe apdengtą stalą; ant jo – pergamento ritinius ir foliantus, taip pat antspaudus, o greta rašalo ir meistriškai išaštrintų plunksnų, skirtų ne mažiau meistriškai perrašinėti jau šiais laikais sudarytų konciptų21, nemažą paauksuotą kryžių. Savaime suprantama, neužmirštas ir sostas: stovi, apgaubtas baldakimo, priešais pat pagrindines paradines duris; jo dešinėje marmurinė konsolė su riterio skydu apačioj, ant kurio – lietuviškas vytis, apvainikuotas didžiojo kunigaikščio regalijomis. Sosto kairėje – kitas puošnus krėslas, tik be konsolės ir regalijų. Jis svetingai paruoštas didžiajam ordino magistrui.
Veikiausiai tai vienintelė menė visoje pilyje, kur viskas taip saikinga, erdvu ir nėra žmonių šurmulio. Štai šiuo metu ten esantys asmenys.
Prie raudono stalo, už kryžiaus, sėdi kažkoks svarbus dvasininkas. Paskendęs maldoje, o gal ir susimąstęs, nes nei juda, nei dairosi. Kai sužinosime, kad tai vilnietis vyskupas, vadinasi, aukščiausiasis jau lyg ir viešpataujančios Lietuvoje Bažnyčios vadovas, mus nustebins kukli ir visai nepatraukli jo išvaizda.
Kitas asmuo – mums jau gerai žinomas dvariškis Liunas. Šią minutę jis stovi labai nusižeminęs, bet šypsosi taip pat, kaip prie ugniakuro pas Bytautą.
Lankstosi ir šypsosi garbingasis ponas Liunas, nes stovi priešais didžiojo kunigaikščio sostą, prie kurio matome dar ir trečią asmenį. Pastarojo išvaizda byloja, kad trokšte trokšta daryti įspūdį visiems ir už visus… Tai vidutinio amžiaus vyras tamsiomis, skvarbiomis akimis, ilgais plaukais. Jo veidas kruopščiai nuskustas, tačiau tai jam nesuteikia tokiu atveju tikėtinų moteriškų bruožų, atvirkščiai – lūpos bei smakras rodo išdidumą ir veržlią energiją. Jo krūtinę ir pečius dengia spindintys plieno šarvai, kuriais žemyn iki pėdų, apgaubtų dailiais geltonais tymo batais, nuteka purpurinis žiponas. Prie šono – lenktas lenkiškas kardas, gausiai nusagstytas deimantais, ant pečių dar ir skaisčiai raudonas apsiaustas, pamuštas šermuonėlių kailiais, prie kaklo susegtas žaižaruojančia sage. Kaire ranka įsirėmęs į šoną, dešine, atrodo, tarsi skeptru žaisti mėgintų. O jei pridursime, kad tas trečias asmuo ant galvos turi šermuonėlio kepurę, kurios purpurinį viršų vainikuoja auksinis kryžius, tokiais pat žiedais pritvirtintas, veikiausiai kiekvienas supras, kad tai ne kas kitas, o pats didysis kunigaikštis.
Statmena raukšlelė tarp antakių išduoda blogą lietuvių valdovo nuotaiką. Negi tai palinkusio prieš jį tarno kaltė? Bet kadangi pastarasis niekada nežiūri tiesiai į valdovo veidą, tai ir dabar nepastebi šio pavojų pranašaujančio ženklo. Paprastai tokiais atvejais jautrios sielos dvariškio ginklas yra atkaklus tylėjimas… Liunas taip pat tyli. Tad šįkart valdovui tenka nutraukti užsitęsusią tylą.
– Tikiuosi, kad bent jau niekas nedrįso prieštarauti aiškiai mūsų valiai? – paklausė didysis kunigaikštis.
– Niekas, šviesiausiasis pone! – prislopintu balsu, tarsi gresiant didelei nelaimei, atsakė dvariškis. – Niekas, tik sergantieji ir…
– Ir? – grėsmingai nusitvėrė jo žodžių valdovas.
– Ir mirusieji, – apsimesdamas naiviu skubiai pabaigė tarnas.
– Kvailas tu! – pro dantis iškošė didysis kunigaikštis, tačiau raukšlelė ant jo kaktos gerokai pasilygino. – Tijūnai22 iš mano valdų? A? – jau švelniau paklausė.
– Knabarnakštis, Žubrukštis, Gelžinis ir Krūtinis. Bet…
– Bet?
– Bajorai jų vengia, sako, pats kunigas didis laidavo mūsų privilegijas, o chamas, tai vis chamas.
– Ką – jiems kvepia lenkų bajorystė?
– Oi, kas kvepia, tai kvepia, šviesiausiasis pone.
– Tikrai? Tad pasakyk, kad yra kvaili! O ir tu su jais, nes gerai žinau – ir tau ne viskas smirda, kas nekaip kvepia. Cha cha cha! Na, o murzos23 yra?
– Murza Ibrahimas, šviesiausiasis pone, nes Mahmudas net į Totoriją ieškoti kailiaraugių išsiruošė.
– Duok tu juos man visus kartu, supranti? Kartu!
Dvariškis nieko neatsakė, tik nusilenkė, bet taip greitai ir žemai, kad vos kryžkaulio neišsinarino, ir tuojau išėjo.
Dabar didysis kunigaikštis atsisėdo jau į savo sostą, tačiau rūsti veido išraiška nė kiek nesušvelnėjo, o įgavo veikiau susirūpinusio ar nuliūdusio žmogaus bruožų.
– Hm, hm! – atsikrenkštė ir nusispjovė. – Norėčiau viso šito išvengti, – pats sau kalbėjo, – bet ką padarysi? Kitaip negaliu. Negaliu! Užtenka, kad jau prie Smolensko prisikankinau, galvodamas, kad artėja paskutinioji24. Bet Kovas* padėjo… Jėzus Kristus padėjo! – pasitaisė garsiai galvojantis krikščionis kunigaikštis ir žvilgtelėjo į užsigalvojusio vyskupo pusę. – Visa tai turint omenyje, jokiu būdu netinka lygintis su visos Rusios galia prie pat savos pirkios slenksčio palikus alkaną slibiną. Reikia jam kažkuo užkišti nasrus, ir tai – už ačiū! Ar ne tiesa, tėve Jokūbai25?
Bet vyskupas, kunigaikščio pavadintas tėvu Jokūbu, neatsakė, matyt, neišgirdo klausimo. Kunigaikštis taip pat antrukart neužklausė, kalbėjo toliau, daugiau sau, o ne vieninteliam savo minčių patikėtiniui.
– Rusija, taip, Rusija tarsi laukia atlapomis durimis. Dabar arba niekada! O kai įvyks tai, kas turi įvykti, parodys man visi galingiausią valdovą!
Pastarieji žodžiai buvo ištarti taip garsiai, kad vyskupas net apsidairė. Didysis kunigaikštis pasekė jo pavyzdžiu, bet, nieko nepamatęs, pusiau juokais, pusiau rimtai dabar jau tikrai į vyskupą kreipėsi:
– Štai taip, švenčiausiasis tėve! Atiduodu šiandien Žemaitiją de noviter26 ir gerai elgiuosi, a? Juk kai paprašysiu, leisi man jos sugrąžinimo reikalauti, kad ir rytoj, esant reikalui, išplėšti iš slibino nasrų su jo visais viduriais? Cha cha cha! Ar ne tiesa?
Tačiau vyskupas ir šį kartą nieko neatsakė – mat atsivėrė durys ir besišypsančio Liuno atvesti į salę pradėjo grūstis žemaičių bajorai, taip pat iškviesti tijūnai.
Į vidų plūstančių žemaičių akys buvo plačiai atmerktos, burnos pusiau pravertos, o jie patys atrodė kaip sugauti. Tas ir anas nusilenkė ant slenksčio, kiti šio sumanymo atsisakė ar nedrįso, tik mindžikuodami nuo kojos ant kojos tarsi iš nusistebėjimo krypavo. Pagaliau visi suėjo, sustojo ir laukė. Tik vienas murza Ibrahimas, kuris čia atvyko kaip kunigaikščiui priklausančių kaimų tijūnas, be to, per protekciją įsigytų ir plačių, miškais apaugusių plotų savininkas, kaip totorius pasveikino savo geradėją poną pagal visas Rytų etiketo taisykles – krito prieš jį veidu ant žemės, kakta ją mušė ir taip nuolankiai bučiavo, kad net nuo plikos galvos feska nusirito, o supinta kasa išsipynė. Visa tai prajuokino didįjį kunigaikštį, kuris prabilo juokaudamas, pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai:
– Nedurniuok, murza Ibrahimai! Argi nematai, kaip tikrieji mūsų vergai sveikina savo poną ir gaspadorių? Na na, – vėl pasisuko į žemai besilankstančius, jautrius tariamiems žodžiams žemaičius. – Nesate dėl to kalti – kaltas laikas. Kažkada gretimų kunigaikščių pasiuntiniai prieš visos Lietuvos karalius bučiavo žemę, tai tiesa, bet šiandien teliko jums kažkoks duc27 ar princeps28, bet ir tai tik tol, kol galingiausiems patiks. Na taip, divina providentia29! Ar ne tiesa, tėve Jokūbai? Tiktai… – staiga užsidegdamas pridėjo Kęstučio sūnus. – Vardan Perkūno! Per Deum omnipotens30! Taip ilgiau tęstis negali! – Akylai pažvelgė į žemaičius: buvo klausomasi jo tarsi per vokišką pamokslą. Tad trumpai paklausė: – Ar žinote, kodėl jus sušaukėme?
Tyla buvo iškalbinga, visgi didysis kunigaikštis pakartojo klausimą.
Šį kartą tai vienas, tai kitas giliai atsiduso, trečias, kumščiuodamas alkūne kaimyną ir tarsi taip jį skatindamas kalbėti, atsikosėjo. Tačiau kaimynas nenorėjo suprasti paakinimo, ir nejauki tyla dar nežinia kiek būtų užsitęsusi, jei iš minios nebūtų išsiskyręs ir savo kailiu nesurizikavęs rimtas, žilas kaip obelis bajoras. Nusilenkęs ponui, jis taip prakalbo:
– Kunigas didis! Žinoti tai žinome, bet… – ir nutilo.
– Bet? Kas per „bet“, garbingasai Daumantai? – raukydamas antakius grėsmingai paklausė didysis kunigaikštis. Vis dėlto nelaukdamas garbingojo Daumanto atsakymo, pats susirinkusiųjų miniai sušuko: – Tad žinote?! Tai gerai! Bent jau laiko veltui negaišime, nes brangus jis ir man, ir jums. Ei, Liunai! Kviesk Grosmajistrą ir jo palydą, taip pat ir maniškius – bus reikalingi prie pergamentų.
Liunas šoko už durų, o senasis Daumantas dar kartą nusilenkė:
– Kunigas didis! – pratarė nuolankiu balsu. – Pasigailėk mūsų – nežudyk, neatiduok į šlykščią nelaisvę, nes…
– Nes – kas?
– Nes negali būti, kad tu, šlovingojo Kęstučio ir šventosios mūsų kunigaikštienės sūnus, trokštum žemaičių pražūties.
– Kaip mane gyvą matai! Nenoriu to! – sušuko Vytautas, jo veidu perbėgo tamsiai raudona pykčio ar kokio kito jausmo banga. – Nenorime, – pakartojo rimčiau. – Ir jei kas nors kažkuo panašiu mus kaltinti drįstų, tu, mūsų didžiojo tėvo senasis bičiuli, kuris šventąją kunigaikštienę ir mūsų mylimą gimdytoją pažįsti, spjauk tokiam į akis! Supranti?
– Na tai ką čia mums įsitvėrę kartoja apie kažkokią priesaiką, apie…
– Klausyk, Daumantai, – staiga pertraukė didysis kunigaikštis, – tu – žemaitis?
– Iki sielos gelmių, kunigas didis. O ką?
– Tai pasakyk man, bet nuoširdžiai, – kunigaikštis prislopino balsą, kad tik Daumantas girdėtų jo žodžius. – Nuo kada jūs taip susibičiuliavote su baltaisiais vienuoliais, kad net pasišaipyti iš jų nedrįstate, a?
– Mes?! Kunigas, mes su-si-bi-čiu-lia-vo-me?! Mes – su jais?! Cha! Greičiau Žemaitija skradžiai žemę prasmegs, nei tai nutiks! Veikiau…
– Užteks, seni! Aš už tai, kad netektų skradžiai žemę prasmegti. Protingas supras iš pusės žodžio. Bet prisiekti privalote, supranti? Privalote! O dabar eik ir nesuk galvos tiems kvailiams!
Senas bajoras suskubo uoliai vykdyti įsakymą, mat šis buvo lyg ir neginčytinas… Ar suprato ką iš pono žodžių ir ar užteko to „pusės žodžio“ – kitas reikalas… Nesuko niekam galvos, o ir laiko tam nebuvo. Durys vėl atsivėrė, tik jau kitoje pusėje, ir į menę iškilmingai įžengė didysis Teutonų ordino magistras – Konradas fon Jungingenas31, o paskui jį… Dieve gailestingas! Mažiausiai kapa auksu, sidabru ir plienu žėrinčių aukštų ordino dignitorių, riterijos atstovų, taip pat ir lietuvių ponų pusę menės užpildė.
Ko tik nebuvo tarp tos dviejų stovyklų vyresnybės! Didžiojo magistro svitos branduolį sudarė32: Kunas fon Lichtenšteinas, didysis komtūras; Verneris fon Telingenas, didysis maršalas; Johanas Rumpenheimas, didysis gydytojas; Burghartas fon Vobecke, didysis drabužininkas; Arnoldas fon Heckeris, iždininkas; Ulrichas fon Jungingenas, Balgos33 komtūras; taip pat grafas Frydrichas fon Colerno, Ragainės34 komtūras.
Iš lietuvių vadovaujančiųjų35: Goštautas, Vilniaus vaivada; Čupurna, maršalka; Sungaila, kancleris.
Taip pat svarbiausi kunigaikščio aplinkos žmonės36: Minigaila, Nemira, Gedgaudas, Žostautas, Vidiminas ir Kęsgaila.
Didysis kunigaikštis žengė pasitikti didžiojo ordino magistro. Prasidėjo abipusis lipšnumo demonstravimas, kurio metu vyskupui buvo atnešti iškilmingi apeiginiai drabužiai…
Greitos didžiojo magistro akys tai pastebėjo. Išbėręs didžiajam kunigaikščiui visą dar iš vakaro paruoštų meilių žodžių atsargą, teikės ir mūsų vyskupui, paskui ir visam apstulbusių žemaičių būriui parodyti dantis, tai yra jiems savaip nusišypsoti… Bet netikėtai šalia jo stovintis maloningasis Johanas Ochmanas, ordino kapelionas, nei iš šio, nei iš to keistą klausimą žemaičiams uždavė:
– Broliukai mano, o ar visi esate krikščionys?
Savaime suprantama, niekas iš tariamų broliukų nebuvo pakankamai kompetentingas šiuo klausimu… Mat mažų mažiausiai du ar, kaip sakoma, ir daugiau kartų, esant skirtingoms aplinkybėms, yra priėmę šventąjį krikšto sakramentą. Tad tylėta. Kadangi niekas nepaprieštaravo, netgi totorių murza, kuris iš dokumentų žinojo, kad yra musulmonas; tad gera dviejų sąjungą sudarančių didžiųjų – kunigaikščio ir magistro – valia savaip aiškinosi šį mažųjų tylėjimą ir skubėjo prie reikalo eiti…
Tarp bajorų, kurie tėvui Jokūbui priešais kryžių skaitant priesaikos tekstą ir evangeliją pakėlė į viršų pirštą ir taip patvirtino priesaiką, tarp bajorų, prisiekusių ištikimą priklausomybę neapkenčiamam ordinui, buvo ir mums žinomas Treniota. Tačiau kitoje pusėje, tai yra tarp ordino dignitorių ir riterių, matome žmogų, kurio niekada tokioje garbingoje draugėje pamatyti nesitikėtume. Treniotos tarnas! Iš tikrųjų stovi vienaakis senis už didžiulio rudabarzdžio riterio pečių, taiko sveikąja akimi į savo jaunojo pono pusę ir vogčiomis siunčia kažkokius ženklus… Tuo pat metu pirštu į vokietį rodo, keistai šypsosi ir galvą kraipo, tarsi sakytų: „Nutvėriau jį ir laikau!“
V
Turėjo žemaičiai savų priežasčių neteikti didelės reikšmės vokiškai priesaikai, vis dėlto šios iškilmingumas iki sielos gelmių sujaudino prasčiokišką jų sielą. Taip sujaudino, kad pagaliau išleisti į laisvę atrodė kaip po rusiškos, gerai iškūrentos pirties – suprakaitavę ir įraudę… Be to, jau dingę iš pono akių, keikė baisiausiai, keikė šlykščiausiai, net patiems ausys linko… Bet ką? Gal… kunigaikštį? Anaiptol! Tokiai šventvagystei žemaitis pasiryš tik kraštutiniu atveju, pavyzdžiui, kai jau jam iš nugaros diržus kas ne juokais pradės rėžti… Tad kol kas keiktas tik pats Grosmajistras, na ir visa jo vokiška valdžia: Grosmajistras už tai, kad apraizgė kunigaikštį, valdžia – kad engs juos dabar lyg ir legaliai…
Šventosios kunigaikštienės, kuri iki šiol tarp savųjų gyveno, vėliau tarp jų ir numirė, ir nenužudyto keršytojo už žemaičių skriaudas sūnus sugebėjo iki galo išsaugoti atlaidžią žemaičių simpatiją. Net jei ir būta keiksmų, kuriuos už jį, per jį ir su juo ne kartą teko iškęsti. Ir nereikia stebėtis: paskutinis nykstančios Lietuvos didvyris daugeliu atžvilgių nusipelnė savųjų nuolaidaus žvilgsnio, o jo savimeilė pernelyg išaugo tik mūsų laikais, ir tai istorikų valia, po truputį susilaukia kritikos… Dar neatėjo, gal niekada ir neateis tas laikas, kai bus smerkiamas krauju ir ugnimi penėtas didvyriškumas… Ne vienas žmogus pasibaisėjęs suka akis į šalį nuo laukų, nuklotų lavonais, nuo griuvėsiais virtusių miestų ir miestelių, nuo ištuštėjusių kaimo vietovių. Nepaisant to, dėl žmonių vargų aplinkybes apkaltinant, poetiškas legendas prakeiksmų adresatams uoliai kartojant, šių baisybių kaltininkai vis dar didvyrių gretose puikuojasi… Tačiau – prie reikalo.
Kodėl naujiesiems ordino pavaldiniams puotauti nesinorėjo, atspėti nesunku, tad vėl prisivilioti juos į pilį, kad gera valia išgertų į Grosmajistro sveikatą, nepaisant lipšnių pastangų, jau neįstengta. Išsibėgiojo visi prieš pat vakarą, kad savo dvareliuose ir numach* laisviau keikti galėtų, o po to – sąmokslus prieš engėjus rengti pradėtų.
Pilyje, tiksliau – susirinkime, matome tik du žemaičius: Treniotą ir jo tarną. Bet ir jie visiškai kelionei pasirengę: apsiginklavę ir raiti tyliai šnekučiuojasi. Iš to galima spręsti, kad kažko laukia, dėl kažko slapta tariasi. Ir iš tiesų pokalbis yra ganėtinai paslaptingas.
– Tai sakai, – kalba Treniota, – kad su juo net neverta šnekėtis?
– Nė vieno žodžio, – patvirtina tarnas.
– Tai gerai!
– Cha cha! Ne man tai sakyti! – senis pakarpė ūsiukais ir nuovokiai sumirkčiojo akimi. – Patarčiau netgi kuo nors užsikimšti ausis, kad netektų girdėti, kaip mes piktžodžiauti pradėsime. Na, o dabar palengva judėkime, nes nuo arklidžių girdžiu kanopų bildesį. Pavys už tilto.
Ir pasuko link vartų.
Iš tikrųjų kieme netrukus pasirodė vokiečiai. Sėdėjo ant augalotų žirgų, šuoliais skubančių prie vartų. Buvo keturiese, apsiginklavę nuo galvos iki kojų. Baltas besiplaikstantis apsiaustas ir plieninis šalmas, papuoštas stručio plunksnomis, leidžia suprasti, kad kažkur išsiruošia kryžiuočių riteris. Iš puikaus jo sudėjimo ir tankios rudos barzdos atpažįstame riterį, už kurio pečių kunigaikščio menėje senasis Treniotų tarnas su savo ponu pasikeitė paslaptingais ženklais. Kiti trys buvo paprasti knechtai.
Riterio tarnai mums mažiausiai rūpi, bet jis pats… Kadangi tai riteris ir iš stuomens, ir iš liemens, o žemaičiai už tilto dar nepavyti, leisk man, maloningasis skaitytojau, trumpai jį apibūdinti, tai yra tarti apie jį keletą žodžių.
Tai Hermanas fon Ryzenbauchas37, kilęs iš Vestfalijos38. Stipriose jo rankose slypi tokia jėga, kad gali vienu plataus kalavijo kirčiu jaučiui galvą nuritinti, vėliau to jaučio ketvirtį vienu prisėdimu sukirsti, kad tik būtų kuo užgerti. Dėl šių priežasčių garsėja tarp saviškių ir džiaugiasi nenugalimojo aureole. Nors… Antra vertus, šis stipruolis turi ir mažų ydų… Pavyzdžiui, kartais savo ordiną kompromituoja disciplinos pažeidimais: vartoja linksminamuosius gėrimus, žaidžia kauliukais azartiškus žaidimus, na ir karštai meilinasi moterims, tiesą pasakius, dažniausiai pagonėms, dėl to priešiškoje Lietuvoje paprastai progų nepaniekina.
Du žemaičiai, palikę už nugaros pilies tiltą, pasuko į Medininkų traktą, bet kadangi ir naujasis mūsų pažįstamas riteris fon Ryzenbauchas su savaisiais knechtais padarė tą patį, žemaičius pasivijo. Riteris gan išdidžiai pasveikino senajį tarną, už tai šio buvo apdovanotas nuolankiu nusilenkimu. Toliau visas raitelių būrelis patraukė kartu. Kartu: kryžiuočiai ir žemaičiai – Medininkų, Žemaitijos širdies, link.
Tuo metu saulė vis greičiau, vis labiau rausdama linko vakarų pusėn, kol galiausiai pasislėpė už tamsiai violetinių debesų juostos. Iš kitos pusės savo sidabrinę galvą virš žemės smalsiai iškišo mėnulis – visa apgaubė naktis…
VI
– Tėve, – kreipėsi Treniota į šalia žingine jojantį savo seną tarną, kai keturi svetimi raiteliai šiek tiek išsimušė į priekį. – Tėve, liūdna man ir sunku… Nes…
– Nes – kas? – neramiai perklausė senis.
– Nes… Tu čia tarp mūsų nereikalingas, ištikimasai, senasai mūsų sargu*!
Senolis atidžiai pasižiūrėjo Treniotai į veidą ir palingavo galvą.
– Sakai, nereikalingas? Suprantu tave, sūnau. Bet įdėmiai paklausyk manęs: turėjau aš tris sūnus, krito visi – vienas Medininkuose, antras prie Romnų39, trečias prie Dubysos; turėjau dvi mergeles, ir sumenko man abi kaip tavo mylimoji. Ir štai aš, likęs vienas benamis senis, turiu svetima duona misti. Ir tu man sakai – nereikalingas!
Čia senis, praradęs iškilmingą santūrumą, tapo stačiokiškai grubus, nusispjovė ir arklį spustelėjo, veikiausiai norėjo aplenkti savo jaunąjį poną. Bet šis užbėgo jam už akių:
– Stok! – sušuko. – Taip prikibai prie tų vokiškų kaliausių, kad nėr kaip su tavim ir pasikalbėti. Kai vėl prie jų prilipsi, tai gal jau ir nepasimatysim.
– Cha, būtent. Bet ką čia kalbėti? Ką kalbėti? – nenoriai burbtelėjo senas žemaitis, prilaikydamas savo arklį. – Turiu prižiūrėti, kad jis sveikas, su dvasia ir visais viduriais, būtų pristatytas velniui – jo tėvui.
Abu nutilo. Treniotai, matyt, kažkas gulėjo ant širdies, bet nežinojo, kaip tai išsakyti. Galiausiai ryžosi gan naiviai, kaip paprastai išsisukama iš tokių situacijų, paklausti:
– Ar tu… krikščionis?
Senis vėl neramiai pasižiūrėjo į jaunuolį.
– Ei, sūneli, – tarė išsisukinėdamas, – o kas dabar Žemaitijoje žino, kuo turi tikėti ir ko dar reikia tikėtis! Tad gyvenk savo ir… lik sveikas!
Ir nušuoliavo senis kaip galėdamas greičiau, net nesidairydamas, matyt, baiminosi, kad vėl bus sulaikytas.
Riterio fon Ryzenbaucho baltas apsiaustas ir žėrintis šalmas, gausiai mėnulio spindulių apipiltas, buvo aiškus taikinys žemaičio akiai. Pastarasis, net neįtardamas, kad jo laukia naujas išbandymas, skubėjo tiesiai raitelių link.
Šlovingasis ordino stipruolis, gal iš pagrindų permąstęs visus galimus pavojus keliaujant kartu su dviem žemaičiais, gal jų šnabždesių išgąsdintas, o gal atradęs kokių nors kitokių priežasčių, staiga savo žirgą sustabdė. Kai senis priartėjo, riteris įdėmiai pasižiūrėjo į jo vienintelę akį.
– Klausyk, tu! – tarė lėtai, bet grėsmingai. – Jeigu išdavystę planuoji ir į pasalą mus vedi, tai… saugokis! Vargas tau!
Kaip pagal komandą knechtai apsupo žemaitį. Bet senasis, nors ir užkluptas iš netyčių, neatrodė panašus į išdaviką – nustebęs traukė pečiais, galiausiai pradėjo žegnotis:
– Wardum Diewa, Tiewa ir Sunaus!* Kas čia jums į galvą šovė?
– Nuolatos šnibždatės su tuo meškinu, kuris va iš ten žiūri į mus padilbom.
Senis net nematė reikalo atsakyti į mestus jam kaltinimus, tik žvilgčiojo į Treniotą, kuris kaip tik prijojo, ir juokaudamas į jį kreipėsi:
– Ei, kūmai, stok! Pamėtėk čia savo kalaviją! Atrodo, aštrus, nes mūsų draugai bijo į jį susižeisti. Cha cha cha!
Senis, piktai mirksėdamas akimi, juokėsi iš savo sąmojo, tačiau tokia negarbinga prielaida įžeidė riterį.
– Pagonių šunie! – sušuko. – Kas tai – juokai?! A?!
Treniota, šmaikštaus tarno pavadintas kūmu, vis dėlto paklausė jo sąmojingo kvietimo, ir lenktas kardas – vienintelis jaunojo žemaičio ginklas – skambėdamas nukrito ant akmenų.
Šis paklusnaus jaunuolio mostas išėjo į naudą žemaičiams, o kai dar nenusisekęs juokdarys atsiprašinėdamas į kojas nusilenkė, riteris visai nusiramino ir, tarsi nieko nebūtų įvykę, visi sutartinai patraukė toliau.
Priešingai, didžiadvasiškas riteris pajuto netgi būtinybę užglaistyti netikusį įspūdį, kurį nekaltam senukui galėjo sukelti nepagrįsti jo įtarinėjimai, tad pats žemaitį įtraukė į pokalbį – na šiek tiek satyrišką.
– Tai tu, mano seni, – arčiau prijodamas ir maloniai šypsodamasis tarė, – jėga gabeni mane pas merginą! Cha cha cha! Ir laiduoji gerą priėmimą! A? Ką? Prisiektum, kad nieko nepridėsi nuo savęs, jei ką perduoti ji lieptų?
– Kaipgi kitaip. Jei jau mūsų bajorai jūsų Grosmajistrui ištikimybę prisiekė, tai kodėl aš šitą ten… Oi, oi!
– Tik nežinia, kaip saugiau – ar iš jūsų, žemaičių, traukti priesaiką Kristui, ar Perkūnui…
– Vis tiek, vis tiek, maloningasis riteri!
– Hmm, hmm! Kaip – vis tiek? Dievaži, juokingas tas senis! Girdi, Grauritai! Sako: „Vis tiek.“
– Wunderbar!40 – stebėjosi užkalbintas knechtas.
– Na taip, tai neturi reikšmės, bet… – riteris pasilenkė prie pat vienaakio patikėtinio ausies ir kelias akimirkas jam kažką šnibždėjo.
– Kažkoks žemaitis, – baigė garsiai. – Ką? A? Na, o paskui į Klaipėdą?
Žemaitis pritardamas palingavo galvą ir nusišypsojo, bet riteris iš tiesų pradėjo svajoti:
– Hmm, hmm… Daug teko matyti – ir tokių, ir anokių geltonplaukių, bet antros tokios merginos dievaži neatsimenu.
– Mergina, maloningasis riteri, – žarstė sąmojus senis, – kaip žolynas: kas ją sau nugnybs, tas ir turės. Visos jos tokios!
– Cha cha! Ir tavęs, matyt, būta apsukraus žaidėjo. Tiktai ne mane tau mokyti: tuose reikaluose turiu daug patirties. Nesigiriant… Cha cha cha!
Garbingajam riteriui visai nuotaika pasitaisė, juokėsi taip, kad net balti dantys iš po rudų ūsų blizgėjo. Netaupė ir savo vedliui klausimų, kurie visi apie vieną reikalą sukosi.
Senis, įtrauktas į tokio pobūdžio pokalbį, kurį laiką pritarė arba prieštaravo, bet galiausiai pradėjo kantrybės netekti.
– Duotumėte jau ramybę, riteri, nes per jūsų kalbas dar pasiklysime, – diplomatiškai tarė ir sveika akimi pradėjo akylai dairytis į šonus.
Netrukus iš plataus kelio pasuko į kažkokį traką, kuriame dėl kelmų ir atvašynų turėjo keliauti vorele. Buvo jau vėlyvas metas, pats vidurnaktis. Kai rytuose tamsus dangaus skliautas nublanksta, motina gamta primena savo teises, pradeda primygtinai lenkti savo vaikus prie miego. Visi užtilo, ir jeigu neįmigo, tai tiek apsnūdo, kad apie pašnekesius jau niekas negalvojo.
Mišku mūsų keleiviai tylėdami jojo ilgai, kol pagaliau jų apsunkusioms akims atsivėrė žvilgsniu neaprėpiama lyguma: nemiškinga ir negyvenama – kaip stepė… Kur ne kur tarsi kreivotų milžinų sargybiniai stirksojo juodi, išsiklaipę kėniai, krūvelėmis susimetę spaudėsi platūs, pilvoti, lyg ir kadagių krūmokšniai, šen bei ten virš vandens klanų bei balų tarsi skraistės draikėsi ir lingavo kažkokios baltos, magiškų galių ore pakabintos miglos, jau pradėjusios švytėti sidabru nuo pirmųjų apyaušrio spindulių.
Mūsų raiteliai, vadovaujami seno žemaičio, nesvyruodami įjojo į keistą lygumą. Kelias iš karto tapo klampus. Iš tikrųjų tai nebuvo kelias, o kažkokia niekieno neliesta veja… O vienam iš knechtų netgi atrodė, kad žemės paviršius platoku ruožu supasi ir linksta. Visa tai taip pralinksmino vienaakį vadovą, kad visus juoku užkrėsti sugebėjo.
– Pentinais žirgui! – pagaliau sukomandavo, kai juoktis nustota. – Pentinais! Nes žemė tam tikrų atsargumo priemonių imtis reikalauja… iš tiesų, – pridėjo tarsi nenorėdamas. – O dabar – vora! Visada paskui mane!
Vadovas pasuko į dešinę, vėliau – į kairę. Tuoj už jo jojo knechtai, riteris, voros pabaigoj – Treniota. Taip keliauta gan ilgokai, kol staiga:
– Gib acht!41 – netvirtu balsu šūktelėjo vienas knechtas – jo sunkus žirgas įsmuko iki pat kelių.
– Halt!42 – tai matydamas sukomandavo fon Ryzenbauchas, bet patyręs vadovas jį peršaukė:
– Ne halt, ne! Tik pentinais, sakau, nes…
– Nes – kas? – smalsiai pasiteiravo riteris.
– Nes pražūsime! – trumpai atsakyta.
Tad pasinaudota pentinais, ir patarimas pasirodė teisingas – knechtas iš pelkės išsikapanojo ir jau saugodamasis kartu su kitais paskui vedlį nusekė. Iškilmingą tylą pertraukdavo tik nukamuotų žirgų, kuriems negailėta paraginimų, prunkštimas.
Tuo metu gerokai prašvito. Knechtai ėmėsi rožinio, tai liudijo atklystantys poterių žodžiai: Pater noster… Ave Maria43… ir vėl Pater noster… Staiga vėl nuaidėjo riksmas, kupinas siaubo ir baimės:
– Donner Wetter!44
Vienaakis vadovas kažkur prapuolė be pėdsako, o su juo ir vienas iš knechtų. Dingo kaip į vandenį, tarsi nė nebūta. Pagaliau kiti net pagalvoti apie tai nespėjo, ir vėl:
– Gott im Himmel!45 – sielvartingai nuaidėjo ir du likę knechtai tarsi išgaravo riterio ir Treniotos akyse.
Pastarieji, matyt, pajuto susidariusios padėties rimtumą, bent jau riteris, nes išblyško kaip drobė ir jau drebančią ranką į viršų kėlė, kad švento kryžiaus ženklu paliudytų Dievui savo pamaldumą… Deja, ir šiam veiksmui jam jau nebeliko laiko, nes štai žaibo greičiu prie jo prišuoliavo žemaitis, mitriai kaip lūšis peršoko nuo savo arklio ant riterio žirgo ir kaipmat už vokiečio pečių atsidūrė… Ore kažkas blykstelėjo. Tai peilis Treniotos rankose, panaudotas barbariškai – vietoj pentinų… Išlakusis žirgas stojos piestu ir iš visų jėgų šoko priekin… Tai buvo paskutinis jo gyvenime šuolis… Ir žirgas, ir du jo raiteliai dingo paskui kitus. Toje vietoje tik sukunkuliavo juoda pliurza, kartą ir antrą prasmegėliai tarsi bandė iškilti į paviršių, bet neilgam, greitai vėl į gilumą nugrimzdo – amžiams… Iškilo dar keliolika rūdžių spalvos burbulų, pasisukiojo vandens paviršiuje, bet ir jie netrukus susproginėjo… Aplinkui įsiviešpatavo mirtina tyla… Net nepagalvotum, kad prieš akimirką čia keliavo kryžiuočiai ir jų vedliai žemaičiai…
O Treniotos arklys, tiksliau – Mantvilaitės žirgas?
Laiku paliktas vadovautis savo instinktu, jis laimingai išvengė grėsusios mirties. Raitelio valios pavestas, skrido strėlės greičiu per klampynes, kad net vanduo iš po kanopų tiško sidabriniais purslais; lėkė saugesnių krantų link, vikriai peršokdamas pražūtingus klanus ir verdenes… Netrukus po kojomis pajuto tvirtą pagrindą…
Reikia manyti, šnervės buvo įraudusios ir išsiplėtusios, o akys laukinės ir apsiblaususios, kai su lemtinga ir kartu trokštama žinia nuo savo raitelio, kerštingo žemaičio, pasiekė savo ponią – žemaitę, už kurią buvo atkeršyta…
Malonusis skaitytojau, girdžiu tavo priekaištą:
– Pavadinimas neatitinka turinio: „Vienuolika griaučių…“ Labai gražu, tačiau – kur jie?!
Atsakysiu: matei juos visus net nenumanydamas to, mat atlikdami savo vaidmenis dar nebuvo pliki, o paslėpti kūno ir odos, aprengti tuo, ką Dievas davė, arba ką žmonės sugalvojo… Tad prie to, ką iki šiol kalbėjau, man telieka pridurti trumpą istoriją apie jau apnuogintus griaučius, kurie per beveik penkis amžius (1404–188..) kuo puikiausiai išsilaikė…
Taigi viskas savo vietose, nuo papildomos istorijos net negalvoju išsisukinėti. Štai ji.
Tai įvyko viename iš bajoriškų dvarelių, tarp Kauno ir Varnių*, Žemaitijoje, 188…-aisiais.
Teikės mane aplankyti garbingas veteranas X, kareivis, o į antrą gyvenimo pusę – dar ir inžinierius. Iš karto pastebėjau, kad yra labai susijaudinęs. Vos tik atsisėdo, į mane tokiais žodžiais kreipėsi:
– Atėjau pasakyti jums labai keistą žinią.
– Kokią gi, pulkininke? – smalsiai paklausiau.
– Pono vienuolika griaučių atsirado!
– Mano… griaučių? Nesuprantu!
– Juk tai jūs, pone, pasakojote man istoriją apie Treniotą ir Mantvilaitę, istoriją, kurią senuose popieriuose perskaityti pavyko?
– Taip, bet ten nebuvo nė užuominos apie jokius griaučius.
– Na taip, kaip ir nebuvo, o vis dėlto… Paklausykite atidžiai: tikriausiai ne paslaptis, kad grafo X pavestas atidariau durpyną čionykštėse pelkėse.
– Žinau, žinau.
– Taigi, Cegielskio durpsemėmis46, kurios, beje, visai gerai dirba, iškasiau… atspėkit, ką?
– Žinoma, durpių kalną.
– Še tau! Tikriausiai taip ir yra, bet durpėse radau ir vienuolika pono griaučių!
– Vėl nieko nesuprantu!
– Tegu veln!.. Kaip čia iškloti! – nekantravo senas kareivis. – Žmonių – šeši, arklių – penki. Tai jau vienuolika. Jeigu dar Mantvilaitės žirgas būtų nepabėgęs, – būtume suradę dvylika. Na ar ne taip? Pats paskaičiuokit!
Sumečiau: garbingasis pulkininkas savo kasykloje iškasė riterio Hermano fon Ryzenbaucho, trijų jo knechtų, Treniotos ir vienaakio žemaičio griaučius!
Tikslumo dėlei pasakykime, kad žmonių griaučiai vėl į bendrą kapą atgulė, tik dabar jau kapinėse.
Tebūnie jiems lengva mūsų visų motina žemelė, o mūsų Teisėjas prisikėlimo iš mirusiųjų dieną – gailestingas!
Versta iš: Nikodem Erazm Iwanowski. Jedenas´cie szkieletów. Warszawa: Tygodnik Powszechny, 1887, Nr. 18–24 ir 26
_________________________________
* Didalis – milžinas.
* Krewe (krivis – vert.) – žynys, vaidila.
** Grosmajistras (vok. Grossmeister – vert.) – didysis ordino magistras.
*** Rygpiutis – rugpjūtis.
**** Bojaro – bajoro.
* Alusis – alučio.
** Ragany – raganos, piktosios miško deivės.
* Meszka – lokys, meška (rašoma – do stu par mešków, pažodžiui – po šimts meškų; vert.).
* Kunigas didis – Didysis kunigaikštis.
* Pragaru – pragaro.
* Kęstučio Birutės.
** Marienverderis, 1384 metais.
* Kovas – karo dievas.
* Numach – namuose.
* Sargu – sarge.
* Wardum Diewa, Tiewa ir Sunaus! – Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus!
* Anksčiau – Medininkai.
1 Nuoroda į Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“ (Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos (Pasaulinės literatūros biblioteka). – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 630 / Vertė Just. Marcinkevičius): „Mirtis – motulė, ji, kaip tas svogūnas, graudžią / Paglosčius ašarą mums iš akių išspaudžia, / Lopšely gulinčius jau prie savęs mus glaudžia!“ („Śmierć matula, powiada Baka, jak cebula / Łzy wyciska, gdy ściska, a równie przytula / I dziecko, co się lula, i zucha, co hula!“ Mickiewicz A. Pan Tadeusz. Księga Dziewiąta (Biblioteka Narodówa, Nr. 83). Wrocław– Warszawa–Kraków–Gdańsk–Łódź: Zakład narodowy imienia Ossolińskich-Wydawnictwo, 1982. – S. 429, w. 235–237. Pirmasis leidimas – 1834 m.) Lenkiškame tekste sakoma, kad tai Bakos sentencija. Jėzuitas Juozapas Baka (1707–1780) – satyrinio kūrinio „Pastabos apie neišvengiamą, visų laukiančią mirtį“ (Baka J. Uwagi o śmierci niechybnej, wszystkim pospolitej. – Wilno, 1766) autorius, moralistas ir katechetas, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje veikusios Geros mirties brolijos (Bractwo dobrej s´mierci) pamokslininkas, Miestiečių kongregacijos (Kongregacja mieszczan) prefektas, ilgą laiką gyvenęs ir dirbęs Vilniuje. Savo religinio pobūdžio darbus ir moralizuojančius eilėraščius spausdino anonimiškai. „Pastabos…“ buvo labai populiarios tarp draugijos „Nenaudėliai“ („Szubrawcy“) narių. Šio kūrinio autorystę, publikuodami antrą jo leidimą 1807 m., atskleidė leidėjai (R. Korsak – jis parašė ir pratarmę), traktavę darbą kaip nevalingą humoristikos reiškinį. Panašiai nusiteikęs ištraukas iš „Pastabų…“ bei pratarmės cituoja ir A. Mickevičius, turėjęs šį kūrinio leidimą.
2 Medininkai yra viena iš paslaptingiausių ikikrikščioniškų istorinių vietovių XII–XIV a. Žemaitijoje. Kryžiuočių žygių keliai vis aplenkdavo Medininkus, o kronikose užsimenama, kad net žvalgai negalėdavo pasakyti ar rasti kelio į tą vietą. 1314 m. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ Medininkai paminėti kaip teritorinis vienetas, kaip teritorija Medininkai minimi ir kituose tuometiniuose raštuose bei vėlesnėse studijose (pvz., Jerzy Ochmański), o kai kurie rašiusieji istorinėmis temomis (pvz., vysk. Motiejus Valančius, kun. Antanas Juozapavičius, kraštotyrininkas Pranas Vasiliauskas) Medininkais laikė Varnius. Tačiau Varniuose nebūta stiprios pilies (piliakalnio), tad kai kuriems tyrinėtojams kilo mintis Medininkais laikyti Medvėgalį. Ir tik visai neseniai pastebėta, kad Vartbergės „Livonijos kronikoje“ aprašytame 1370 m. žygyje yra tiksliausios nuorodos Medininkų vietovei identifikuoti. Žygio maršruto analizė leidžia tvirtinti, kad ikikrikščioniški Medininkai lokalizuotini Pavandenės/Miestalio teritorijoje šalia Gludo ežero, t. y. apie 8 km į šiaurės rytus nuo Varnių (Ivinskis A., Kareniauskas J. Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija // Žemaičių istorijos virsmas: iš 750 metų perspektyvos. – Vilnius: Aidai, 2004. – P. 56–106). Medininkų vardą Varniai įgijo tik 1417 m. spalio 24 d. oficialiame rašte paskelbus, kad „vietoje, vadinamoje Varniais“, steigiama Medininkų vyskupija. Tai dirbtinis „perkrikštijimas“, siekiant gerai žinomą vardą suteikti Katalikų Bažnyčios administracijos vienetui. Tačiau šis pervadinimas pasirodė nepatvarus, du pavadinimai buvo vartojami greta, kol nuo XVI a. pabaigos vėl grįžo senasis – Varniai.
N. E. Iwanowskis, kalbėdamas apie Medininkus, turi omenyje Varnius, vėliau kūrinyje tai pasakoma. Minimi keturi ežerai tarsi būtų: iš šiaurės nuo Varnių – Stervo ežeras su Tetervinės ir Utėlių pelkėmis, iš šiaurės rytų – Biršulio ežeras su Vartavų pelkėmis, kiek toliau į rytus – Gludo ežeras, iš pietų – Lūkstas su Debesnų pelkėmis. Dabartinės Varnių katedros vietoje archeologai yra aptikę alkavietę ir pagoniškas apeigas menančius pėdsakus.
3 Trimurti – brahmanizmo ir induizmo trejybė, kurią sudaro Brahma – visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir siela; Višnus – jos sergėtojas; Šyva – naikintojas.
4 Kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas kryžiuočių žygius į Lietuvą, pirmą Medininkų užpuolimą mini 1314 metais. Tuomet kautynes prie Lūksto ežero vokiečių riteriai pralaimėjo ir buvo sumušti. Ypač žiaurios kovos įvyko 1329 metais, kai kryžiuočiai laikė apgulę Medvėgalio pilį. Pagal kronikas kryžiuočiai Medininkus dar užpuolė: 1316, 1320, 1355, 1370, 1381, 1389, 1393 ir 1399 metais.
5 Treniota – istorinė asmenybė, 1263–1264 m. didysis Lietuvos kunigaikštis. Tikėtina, kad 1261–1263 m. Treniota, kaip LDK submonarchas, valdė Vidurio ir Vakarų Lietuvą, t. y. visą tuometinę Žemaitiją. Kūrinyje šis vardas yra pasiskolintas.
6 Užpelkiai – dažnas vietovės pavadinimas Žemaitijoje.
7 Koboliai – namų dvasios, kurioms buvo aukojamos aukos. Manoma, pavadinimas kilo iš žodžio kablys, reiškiančio „kreivos šakės“. Anot J. Maleckio, sarmatai (kuriems jis priskyrė ir baltus) garbino ir „matomas dvasias, kurios rusų kalba vadinamos Koltkais (Coltky), graikiškai Kobiliais (Cobili), vokiškai Koboldais (Coboldi)“ (Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. – Riga, 1936. – P. 296). Tikėta, kad koboliai gyvena ne tik žmonių namuose pasidarytuose urvuose bei malkų stirtose, bet ir vandens duburiuose, kur gali padaryti žalos. Sumanę kur apsigyventi, jie primėto namą skiedrų, apsigyvenę neša savo šeimininkams vogtus grūdus ir turi būti gerai maitinami. Savo pomėgiais ir funkcijomis artimi lietuvių aitvarams. J. Maleckio užuominomis apie kobolius naudojosi J. Lasickis, T. Narbutas, pastaruoju rėmėsi J. I. Kraševskis.
8 Lot. locum – vieta, gyvenamoji vieta.
9 Turimas omenyje Vorsklos mūšis, įvykęs 1399 m. rugpjūčio 12 d. tarp totorių ordų, vadovaujamų emiro Edygos (Edigėjaus) ir Timūro Kutlugo, bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio vadovaujamų pajėgų, sudarytų iš LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos karalystės bei kryžiuočių ordino karių. Tai buvo pirmasis Lietuvos kryžiaus žygis prieš totorius, jį paskelbė ir Romos popiežius, ir Konstantinopolio patriarchas. Per mūšį Vytauto kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Tai susilpnino Vytauto politinę įtaką, jam teko eiti į kompromisus su Jogaila bei lenkų bajorija, atsisakyti planų prie LDK prijungti visas rusų žemes ir taip tapti Lietuvos karaliumi bei visos Rusios valdovu.
10 Kunigas – kunigaikštis.
11 Tochtamyšas – Aukso ordos chanas. 1396 m. jis buvo didžiojo chano Timūro sumuštas, pabėgo į Lietuvą ir paprašė Vytauto pagalbos, už tai pažadėjęs atiduoti jo valdžion visą Rusią. Vorsklos mūšis, kuriame dalyvavo ir Tochtamyšas, buvo pralaimėtas.
12 Lot. dictum – pasakymas, kalba.
13 Išaugęs Marienburgo miestas lietuvių buvo vadinamas Malburgu (dabar priklauso Lenkijai ir vadinamas Malborku, yra netoli Gdansko). 1309–1457 m. Marienburgas buvo tapęs Kryžiuočių ordino didžiojo magistro būstine bei sostine. Iš Marienburgo buvo vadovaujama didžiulei Kryžiuočių ordino valstybei, abiem kryžiuočių šakoms. Kryžiuočių ordino valstybės sostinė 1457 m. iš Marienburgo perkelta į Karaliaučių.
14 Liet. lachas, rus. lach – lenkas.
15 Kapa – 60 vienetų.
16 Praurimė – lietuvių šventosios ugnies deivė. Amžinoji ugnis buvo skiriama Perkūnui (saugojo vaidilučiai) ir Praurimei (saugojo vaidilutės); kaip Perkūnas globojo vyrus, taip Praurimė globojo moteris.
17 Marienverderis (vok. Marienwerder – „Marijos sala“) – puikiai įtvirtinta 1384 m. ordino statyta pilis Nemuno ir Neries santakoje (tai ne dabartinė Kauno pilis), kurioje anksčiau stovėjo Kęstučio pilis (šią pilį kryžiuočiai sugriovė 1362 m.). Marienverderio pilies sienų storis siekė 12 pėdų, plytos ir kitos medžiagos gabentos iš Prūsijos. 1384 m. birželio 14 d. čia didysis magistras išdavė pasižadėjimo raštą Vytautui padėti kariaut prieš jo pusbrolius; liepos 7 d. rašė popiežiui apie pilies statybą. Vygandas Marburgietis aprašė, kaip 1384 m. lapkritį susitarę Jogaila, Vytautas ir Skirgaila apgula pilį, ją keturias savaites apšaudo, kol galiausiai įveikia pasipriešinimą (Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 189–192). Kai kur teigiama, kad 1401 m. kryžiuočiai pilį atstatė, bet Vytautas 1402 m. ją sugriovė.
N. E. Iwanowskio aprašymas atspindi istorinius įvykius: 1404 m. liepą Vytautas parėmė kryžiuočius Žemaitijoje; rugpjūtį susitikęs su didžiuoju magistru Konradu Jungingenu Ritersverderio saloje jis pasižadėjo dešimt metų nepriiminėti pabėgusių priklausomų valstiečių, leido ordinui abiejose Nevėžio pusėse statyti malūnus, jo liepti, žemaičiai čia pasižadėjo paklusti ordino valdžiai; rugsėjo mėnesį Kaune jis sudarė su kryžiuočiais karinės pagalbos sutartį, kurioje buvo pažymėta, kad Vytautas galės iš Žemaitijos pasiimti 250 bajorų (Gudavičius E. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 m. – T. I. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 207–208).
Ritersverderis (vok. Ritterswerder – „Riterių sala“) – kryžiuočių 1369 metais pastatyta medinė pilis Nemuno saloje netoli Kauno, ties Lampėdžiais, Senųjų Veršvų vietoje. 1392 m. Vytautas pilį sudegina, o 1394 m. Konradas Jungingenas įsako ją atstatyti (Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – P. 203, 208). Pilis Vytauto vėl sugriaunama 1402 m. (Baranauskas T. Kauno pilis kovų su kryžiuočiais verpetuose // Voruta. – 2004. – Nr. 7–8. – P. 3).
Taigi kūrinyje aprašomas susitikimas, kaip teigia N. E. Iwanowskis, negalėjo įvykti Marienverderio pilyje, nes ji tuo metu buvo sugriauta. Bet tai ir ne medinė Ritersverderio pilis, kur, atrodo, įvyko tikrasis istorinis Vytauto, ordino magistro ir žemaičių susitikimas. Iš pilies aprašymo apsakyme galima spėti, kad rašytojas kalba apie dabartinę antrą Kauno pilį, pastatytą pirmosios vietoje. Kada ji buvo atstatyta, trūksta duomenų, tačiau pirmą kartą minima 1401 m., įgulos tų pačių metų rudenį ji buvo sudeginta, greičiausiai nenorint, kad priešas apgadintų storo mūro sienas.
18 1382 m. pabaigoje Vytautas pabėga iš Krėvos pilies, kur jį laikė įkalinęs Jogaila bei Skirgaila, ir pasiprašo prieglobsčio Vokiečių ordino valstybėje. Maždaug po metų jis pakrikštijamas Vygando vardu. 1384 m. liepą nuo ordino atsimeta ir jau 1386 m. pradžioje priima stačiatikių krikštą ir Aleksandro vardą. Nepraėjus metams, per Jogailos ir Jadvygos vestuves Krokuvoje dar kartą krikštijasi kataliku.
19 Pažodinis vertimas. Vok. „Ich bringe die Semgallen in Noth, Oder wir bleiben alle todt!..“
20 Knechtas (vok. Knecht) – viduramžių Vokietijoje kareivis pėstininkas.
21 Plg. lot. conscriptio – įvykių, faktų aprašymas; dokumentas.
22 Tijūnai – valstybinių valsčių valdytojai, Žemaitijos bajorijos elitas. Tijūnai dažniausiai turėjo smulkias žemėvaldas tuose valsčiuose, kuriuos valdė. Išrinktą tijūną dar turėdavo patvirtinti Žemaitijos seniūnas, pavaldus didžiajam kunigaikščiui.
23 Murza – totorių kunigaikštis.
24 1395 m. prie Smolensko atžygiavo Vytautas ir rugsėjo 28 d. jį užėmė. Smolenskas iš Lietuvos išsivaduoja 1400 m. rugpjūtį. Rudenį keturias savaites lietuvių kariuomenė laikė apgulusi Smolenską, tačiau tikslo nepasiekė. Nepasisekė ir 1404 m. balandžio žygis; ir tik sudaręs Racionžo taiką Vytautas čia nukreipė didesnes jėgas ir birželio 26 d. užimtas Smolenskas prijungtas prie Lietuvos.
25 Tėvas Jokūbas – antras Vilniaus vyskupas (vyskupystė įsteigta 1388 m.) Jokūbas Plichta, OFM, vyskupavęs nuo 1399 m. gegužės 5 d. iki 1407 m. vasario 7 d. 1398 m. rašte popiežiui vadinamas lietuviu.
26 Lot. de noviter – iš naujo, naujai.
27 Lot. dux – kunigaikštis, valdovas.
28 Lot. princeps – vadovaujantis asmuo.
29 Lot. divina providentia – dieviškoji apvaizda.
30 Lot. Per Deum omnipotens! – Vardan Dievo visagalio!
31 Konradas fon Jungingenas – didysis ordino magistras 1394–1407 metais.
32 Kunce von Lichtenstein – Kunas (Kunonas) fon Lichtenšteinas, didysis komandorius (komtūras). Sembos teisėjas iki 1392 m. vasario 3 d. Tų metų pradžioje jau dalyvauja jungtiniuose žygiuose su Vytauto kariuomene, buvo Ragainės komtūras. 1410 m. Žalgirio mūšyje, kuriame žuvo, vadovavo dešiniajam ordino kariuomenės sparnui, stovėjusiam prieš lenkus.
Werner von Tellingen – Verneris fon Tetingeris (šiuo metu istoriografijoje vartojama tokia pavardės forma) nuo 1390 m. gegužės 1 d. iki liepos mėn. buvo Christburgo komtūras ir vyriausiasis drabužininkas, vėliau (iki 1392 m. lapkričio 10 d.) ėjo tik ordino drabužininko pareigas. 1392 m. lapkričio 1 d. vietoje Engelhardo Rabės buvo paskirtas maršalu (iki 1404 rugsėjo 29 d.). Vadovavo žygiams, įvairiuose dokumentuose minimas 1384–1412 m.
Johann Rumpenheim – Johanas fon Rumpenheimas, Ragainės komtūras, minimas įvairiuose žygiuose (1389 m., 1392 m. ir kt.).
Burghart von Wöbecke – Burkhardas (Burghardas, Burhardas) fon Vobecke, Engelsbergo (dabar – Koprzywno Lenkijoje) komtūras, žuvo Žalgirio mūšyje.
Arnold von Hecker – Arnoldas fon Heckenas, to meto dokumentuose minimas kaip iždininkas.
Ulrich von Jungingen – Ulrichas fon Jungingenas, magistro Konrado fon Jungingeno jaunesnysis brolis. Sembos teisėjas nuo 1393 m. kovo 31 d. iki 1396 m. birželio 16 d. Nuo 1407 m. rugsėjo 26 d. didysis magistras, žuvo Žalgirio kautynėse, kur vadovavo ordino kariuomenei.
Frederik von Czolern – grafas Frydrichas fon Colerno, minimas nuo 1386 m., 1394–1396 m. jis buvo maršalo padėjėjas, 1396–1402 m. – didysis Diršau teisėjas, 1402–1407 m. – Ragainės komtūras, 1407–1410 m. – didysis Osterodės komtūras, 1410–1412 m. – didysis Balgos komtūras ir Notangos teisėjas, 1412–1416 m. – didysis komtūras (pagal: Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. – Ten pat).
Šie istoriniai asmenys ir vėliau yra tapę literatūriniais personažais, pavyzdžiui, žinomo lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romane „Kryžiuočiai“ („Krzyżacy“; pirmą kartą spausdintas „Iliustruotame savaitraštyje“ („Tygodnik Ilustrowany“) 1897–1900 m., atskira knyga pasirodė 1900 m.).
Tikėtina, kad N. E. Iwanowskis šias asmenybes nusižiūrėjo nuo 1882 m. Krokuvoje išleisto Vytauto susirašinėjimų sąvado „Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430“. 1404 m. rugpjūčio 18 d. Ritersverderyje pasirašytame dokumente ordino magistras laiduoja, kad globos Vytauto žmoną Oną, jei tik jis anksčiau už ją mirs, ir gins jos kaip paveldėtojos teises: „Liudytojai yra visi kartu mūsų mieli broliai Kunas fon Lichtenšteinas, didysis komtūras; Verneris fon Tetingeris, vyriausiasis maršalas; Johanas fon Rumpenheimas, vyriausiasis Elbingo ligonių prižiūrėtojas ir komtūras; Burghardas fon Vobecke, vyriausiasis Christburgo drabužininkas ir komtūras; Arnoldas fon Heckenas, iždininkas; Ulrichas fon Jungingenas, Balgos komtūras; grafas Frydrichas fon Colerno, Ragainės komtūras; ponas Johanas Ochmanas, mūsų kapelionas ir kiti didžiai gerbiami žmonės“ („Geczuge sint die ersampnen unser liben brudre Cuncze von Lichtenstein groskumpthur, Wernher von Tettingen obirster marschalk, Johan Rumpenheim obirster spittler und kompthur czum Elbinge, Burghart von Wobeke obirster Trappier und kumptur zu Chistpurg, Arnolt von Hecken treszler, Ulrich von Jangingen kumptur czur Balge, grafe Frederich von Czolrn komptur zu Rangnitte, her Johannes Ochman unser capplan und ander vil erbar luthe“; p. 105–106).
33 Balga – kryžiuočių 1250 m. baigta statyti (prūsų piliavietės Honeda vietoje) pilis, kurios griuvėsiai dabar yra Kaliningrado srityje apie 10 km nuo sienos su Lenkija (Gronovo-Mamonovo pasienio punkto).
34 Ragainė (nuo 1946 m. pavadinta Nemanu, Kaliningrado sritis) įsikūrusi kairiame Nemuno krante, maždaug 10 km į rytus nuo Tilžės (dabar – Sovetskas). Kaip prūsų piliavietė (Rangite – manoma, pavadinimas kilęs nuo šalia pilies tekėjusio upelio Rango) minima jau 1275 m. Kryžiuočiai 1289 m. jos vietoje pasistatė naują pilį, pavadino ją Landeshute. Vėliau ši ordino pilis lotyniškuose dokumentuose imta vadinti Raganitie, vokiškuose – Rangnit, Rangnita, Rangnithe, Ragniten ir pan., lenkiškuose – Ragneta.
Nemira Jonas – pirmą kartą minimas 1398 m. Salyno sutartyje kaip didžiojo kunigaikščio dvaro arklidininkas, paskutinį kartą – 1422 m. Melno taikos sutartyje. 1398 m. – valdovo dvaro arklidininkas, 1412–1413 m. – Polocko vietininkas.
Gedgaudas Jurgis – pirmąkart minimas 1401 m. Vilniaus ir Lenkijos sutartyje. Mirė apie 1435 m. 1401 m. – valdovo maršalka, prieš 1411 m. – Kijevo vaivada, 1411–1423 m. – Podolės seniūnas, apie 1424 m. – Smolensko vietininkas, 1425–1432 – Vilniaus vaivada.
Žostautas – pirmąkart sutinkamas 1398 m. Gardino sutartyje su ordinu, mirė po 1404 m. Liudijo keliuose Vytauto dokumentuose, tarp jų – 1404 m. Racionžo taikos sutarty.
Vidiminas – šaltiniuose pasirodo 1401 m. sutartyje su Lenkija, paskutinį kartą minimas 1410 m. Dažnai liudijo Vytauto dokumentuose ir sutartyse, tarp jų – 1404 m. dokumente dėl Racionžo taikos punktų.
Kęsgaila Valmantaitis (Mykolas) – pirmą kartą minimas 1401 m. Vilniaus sutartyje su Lenkija. Mirė apie 1449 m. 1410 m. – Ukmergės seniūnas, 1412–1432, 1440 ir 1443–1449 m. – Žemaitijos seniūnas, 1413 m. – valdovo maršalka, 1444–1449 m. – Vilniaus kaštelionas. Vienas įtakingiausių Lietuvos didikų, savo politinę galią išsaugojęs valdant keturiems didiesiems kunigaikščiams (pagal: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pab.–XV a.: sudėtis, struktūra, valdžia.
Visi čia minimi lietuvių didikai iš tiesų figūruoja 1404 m. Vytauto raštuose, pavyzdžiui, rugpjūčio 17 d. Kaune pasirašytame dokumente teigiama, kad Vytautas pripažįsta Racionžo ramybės susitarimą, pagal kurį negali priiminėti į savo kraštą ordino činčininkų, tačiau jis galios tik dešimt metų: „Šie dalykai yra liudijimas mūsų gerbiamo tėvo Jokūbo, Vilniaus vyskupo, ir šie parašai mūsų bajorų: Mingaila, Bratoša, Goštautas, Manvydas, Čupurna, Nemira, Astikas, Sungaila, Gedgaudas, Žostautas, Vidiminas, Kęsgaila ir kitų galinčių liudyti žmonių“ („Dezir dinge zint geczuk der erwirdige pater Jacobus bischof czur Wille unde deze nochgeschrebene unser baioren: Myngail, Brathoscha, Gastold, Monowid, Chzwpurna, Nemerza, Astyk, Sungail, Gedigolt, Zastold, Wydymen, Kynsgail unde fel andirr geczugwirdiger lewthe“); kitame tos dienos dokumente Vytautas leidžia ordinui Nevėžio pakrantėse statyti malūnus: „Šiuos dalykus apie įvykį mes, taip pat Vilniaus vyskupas ponas Jokūbas ir kiti mūsų bajorai su jų vardais šį laišką skaitė[m], taigi pasirašoma: Minigaila, Bratoša, Manvydas, Goštautas, Čupurna, Nemira, Astikas, Sungaila, Žostautas, Kęsgaila ir kt.“ („Desir dinge czu geczewknis haben wir auch den bischof von der Wille herrn Jacob und andern unsern baioren mit eren namen in desin briff losen schreiben alzo: Myngail, Brathoscha, Monywid, Gastold, Sczupurna, Nemerza, Astik, Sungayl, Szastold, Kynzgeil etc.“); trečiajame Vytautas žada visokeriopą pagalbą ordinui prieš jo priešus, čia vėl įrašyti minėti didikai (Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376– 1430. – Cracoviae, 1882. – P. 103–104).
35 Goštautas Andrius – pirmąkart minimas 1387 m. kaip Vilniaus seniūnas. Mirė po 1404 m. 1398–1401 m. Krėvos seniūnas. Sūnus Tolvaiša Goštautas minimas kartu su tėvu 1401 m. sutartyje, 1407 m. Vytauto dokumente. Kitas sūnus Jonas Goštautas – Vilniaus vaivada 1443–1458 m.
Čupurna Stanislovas – pirmąkart minimas 1395 m. Vytauto donacijoje Vilniaus katedrai. Mirė 1411/12 m. 1395–1407 m. – valdovo maršalka, 1407–1411 m. – žemės maršalka. Vienas įtakingiausių Vytauto laikų didikų. 1404 m. kartu su Jonu Sungaila ir Manvydu Albertu (1396– 1423 m. Vilniaus seniūnas ir vaivada; nuo 1413 m. Vytauto laikais – Breslaujos seniūnas) tarpininkavo sudarant žemaičių ir ordino paliaubų sutartį.
Sungaila Jonas – pirmąkart minimas 1398 m. Gardino sutartyje su ordinu. Mirė po 1433 m. 1398–1423 m. – Kauno seniūnas, 1413–1433 m. – Trakų kaštelionas. Įtakingas Vytauto laikų didikas, buvo užmezgęs glaudžius ryšius su ordinu (pagal: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pab.–XV a.: sudėtis, struktūra, valdžia. – Vilnius: Aidai, 2003).
36 Minigaila Mykolas – pirmą kartą minimas 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus katedrai, mirė po 1413 m. 1387–1399 m. – Ašmenos seniūnas, 1393 m. – Vilniaus seniūnas, 1413 m. – Vilniaus kaštelionas.
37 Hermanas fon Ryzenbauchas (Herman von Riesenbauch) pažodžiui iš vok. kalbos – Hermanas Storapilvis.
38 Vestfalija – istorinis regionas dabartinėje Vokietijoje, apytikriai tarp Reino ir Vėzerio upių. XII–XVIII a. čia buvo susiformavusi Vestfalijos kunigaikštystė.
39 Romnai – miestas dabartinės Ukrainos šiaurėje, Sulos ir Romenos upių santakoje.
40 Vok. Wunderbar! – Nuostabu!
41 Vok. Gib acht! – Saugokis!
42 Vok. Halt! – Stot!
43 Lot. Pater noster… Ave Maria… – Tėve mūsų… Sveika Marija…
44 Vok. Donner Wetter! – Po perkūnais!
45 Vok. Gott im Himmel! – Dieve danguje!
46 Gasparas Józefas Hipolitas Cegielskis (1813–1868) – lenkų filologas, pramonininkas, spaudos darbuotojas, politikas ir visuomenininkas, pirmojo lenkų dienraščio „Lenkijos laikraštis“ („Gazeta Polska“, 1848) įkūrėjas.
Michail Zoščenka. Prieš patekant saulei
2008 m. Nr. 10
Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Michailas Zoščenka (1894–1958) – įžymus rusų prozininkas, dramaturgas, vertėjas. Apysaką „Prieš patekant saulei“ rašė Antrojo pasaulinio karo metais Alma Atoje, kūriniui taikė psichoanalizės metodą. 1946 m. susilaukė griežto valdžios pasmerkimo, VKP(b) CK nutarime rašoma: „Vargiai mūsų literatūroje rasime ką bjauresnio už tą moralę, kurią skelbia Zoščenka apysakoje „Prieš patekant saulei“, vaizduodamas žmones ir save kaip šlykščius geidulingus žvėris, neturinčius nei gėdos, nei sąžinės.“
Šią knygą sumaniau labai seniai. Iškart po to, kai išleidau apysaką „Sugrąžinta jaunystė“.
Beveik dešimtmetį rinkau medžiagą naujai knygai ir lūkuriavau ramaus meto, kad galėčiau sėsti prie darbo kabineto tyloje.
Tačiau to neatsitiko.
Priešingai. Vokiečių bombos dusyk krito visai šalia mano medžiagos knygai. Kalkės ir plytos nusėjo portfelį, kuriame buvo mano rankraščiai. Liepsnos liežuviai buvo belaižą juos. Stebiuosi, kaip jie galėjo išlikti.
Surinkta medžiaga kartu su manimi skrido per vokiečių fronto liniją iš apsupto Leningrado.
Pasiėmiau dvidešimt storų sąsiuvinių. Kad mažiau svertų, nuplėšiau kolenkorinius viršelius. Vis dėlto jie svėrė apie aštuonis iš tų dvylikos kilogramų bagažo, kurį priėmė į lėktuvą. Buvo akimirkų, kai tiesiog sielvartavau paėmęs šį šlamštą, o ne šiltas apatines kelnes ir dar porą aulinių.
Tačiau meilė literatūrai triumfavo. Susitaikiau su nelaiminga lemtimi. Juodame nučiurusiame portfelyje atsivežiau rankraščius į Vidurinę Aziją, į nuo šiol pagarbintą Alma Atą.
Ištisus metus svarbiomis Didžiojo Tėvynės karo dienomis čia rašiau scenarijus įvairiomis temomis.
Atsivežtą medžiagą laikiau medinėje kušetėje, ant kurios miegojau. Kartais kilstelėdavau kušetės viršų. Ten, ant fanerinio dugno, ilsėjosi dvidešimt mano sąsiuvinių kartu su džiūvėsių maišu, kurį pasiruošiau leningradiškių įpročiu.
Vartydavau šiuos sąsiuvinius labai apgailestaudamas, kad neatėjo metas imtis darbo, kuris dabar atrodė toks nereikalingas, toks tolimas karui, patrankų griausmui ir sviedinių švilpimui.
– Nieko, – tardavau pats sau, – šio darbo imsiuosi, kai tik baigsis karas.
Vėl sudėdavau sąsiuvinius ant kušetės dugno. Atsigulęs ant jos mėgindavau skaičiuoti, kada galėtų baigtis karas. Išeidavo, kad nelabai greitai. Tačiau kada – šito nustatinėti nesiryždavau.
Bet kodėl gi dabar ne metas imtis šio darbo? – kartą pagalvojau. Juk mano medžiaga kalba apie žmogaus proto triumfą, apie mokslą, apie sąmonės pažangą! Mano darbas neigia fašizmo „filosofiją“, pagal ją sąmonė atneša žmonėms begalę nelaimių ir žmogaus laimė – grįžti prie barbariškumo, laukiniškumo, atsisakyti civilizacijos.
Juk paskaityti apie tai dabar daug įdomiau nei kada nors ateityje.
1942-ųjų rugpjūtį pasidėjau rankraščius ant stalo ir nelaukdamas karo pabaigos ėmiausi darbo.
Esu nelaimingas – ir nežinau kodėl
O varge! Slapstytis nuo saulės šviesos
ieškoti palaimos belangėj
spingsulės šviesoj…
Kai prisimenu savo jaunystę, stebiuosi, kiek daug ten būta sielvarto, bereikalingo nerimo ir ilgesio.
Nuostabiausi jaunystės metai nuspalvinti juodai.
Vaikystėje nieko panašaus nepatyriau.
Tačiau jau pirmuosius jaunuolio žingsnius užtemdė tas keistas ilgesys, kurio negaliu su niekuo palyginti.
Veržiausi prie žmonių, mane džiugino gyvenimas, ieškojau draugų, meilės, laimingų susitikimų… Tačiau visa tai neguodė. Viskas krisdavo iš mano rankų. Melancholija persekiojo kiekviename žingsnyje.
Buvau nelaimingas nežinodamas kodėl.
Tačiau buvau aštuoniolikmetis ir radau paaiškinimą.
„Pasaulis siaubingas, – pagalvojau. – Žmonės niekingi. Jų poelgiai komiški. Nesu šios bandos avinas.“
Virš rašomojo stalo pasikabinau Sofoklio ketureilį:
Aukščiausia dovana – negimti,
jei jau dienos šviesą išvydai –
o, tuo pačiu keliu greičiau grįžk
į gimtąsias nebūties įsčias.
Aišku, žinojau, kad pasitaiko ir kitoks požiūris – džiaugsmingas, net entuziastingas. Tačiau negerbiau žmonių, sugebančių šokti į taktą grubiai ir niekingai gyvenimo muzikai. Tokie žmonės prilygdavo laukiniams ir gyvūnams.
Visa, ką aplink mačiau, stiprino mano požiūrį.
Poetai rašė liūdnus eilėraščius ir didžiavosi savuoju ilgesiu.
„Atėjo širdgėla, mano valdovė, žiloji mano ponia“, – bambėjau eilutes, kurių autoriaus nepamenu.
Mano mylimi filosofai pagarbiai kalbėjo apie melancholiją. „Melancholikams būdingas pakylėtumo jausmas“, – rašė Kantas. O Aristotelis manė, kad „melancholiška sielos sankloda talkina giliai minčiai ir lydi genijų“.
Tačiau ne tik poetai ir filosofai pamėtėdavo malkų į mano rusenantį laužą. Keista, bet anais laikais liūdesys buvo laikomas mąstančio žmogaus požymiu. Aplinkiniai gerbė mąslius, melancholiškus ir tarsi net kiek nutolusius nuo pasaulio žmones1.
Trumpai tariant, pradėjau manyti, kad pesimistinis požiūris į gyvenimą – vienintelis natūralus požiūris mąstančio, subtilaus žmogaus, gimusio dvarininkų aplinkoje, kurioje ir aš buvau gimęs.
Vadinasi, melancholija – mano normali būsena, o ilgesys ir šioks toks pasibjaurėjimas gyvenimu – mano proto savybė. Beje, matyt, ne tik mano proto. Tikriausiai kiekvieno proto, kiekvienos sąmonės, besistengiančios pranokti gyvūno sąmonę.
Jei taip, labai liūdna. Tačiau veikiausiai kaip tik taip. Gamtoje nugali grubūs audiniai. Triumfuoja grubūs jausmai, primityvios mintys. Visa, kas pernelyg subtilu, – žūsta.
Taip galvojau sulaukęs aštuoniolikos metų. Neslėpsiu, taip galvojau ir kur kas vėliau.
Tačiau aš klydau. Ir esu laimingas galėdamas papasakoti apie tą siaubingą klaidą.
Anuomet ta klaida man vos nekainavo gyvybės.
Norėjau mirti, nes kitos išeities nemačiau.
1914 metų rudenį prasidėjo pasaulinis karas ir aš, metęs universitetą, išėjau į armiją, kad fronte garbingai numirčiau už savo šalį, už tėvynę.
Tačiau fronte bemaž nustojau jausti ilgesį. Jis kildavo retsykiais. Bet greitai praeidavo. Per karą pirmąsyk pasijutau bemaž laimingas.
Pagalvojau: kodėl taip? Pamaniau, kad čia sutikau puikių bičiulių ir todėl nustojau niūroti. Tai buvo logiška.
Tarnavau Kaukazo grenadierių divizijos Mingrelų pulke. Labai draugiškai sugyvenome. Ir kareiviai, ir karininkai. Beje, galbūt man tada taip atrodė.
Devyniolikos metų jau buvau poručikas.
Dvidešimties – apdovanotas penkiais ordinais ir pristatytas kapitono laipsniui gauti.
Tai anaiptol nereiškia, kad buvau didvyris. Tiesiog dvejus metus išbuvau fronte.
Dalyvavau daugelyje kautynių, buvau sužeistas, apnuodytas dujomis. Sunegalavo širdis. Vis dėlto mano džiugi būsena bemaž nedingdavo.
Kai prasidėjo revoliucija, grįžau į Petrogradą.
Visiškai nesiilgėjau praeities. Priešingai, norėjau išvysti naują Rusiją, ne tokią liūdną, kokią pažinojau. Norėjau, kad aplink mane būtų linksmi, klestintys žmonės, ne tokie kaip aš pats, – linkę į melancholiją ir liūdesį.
Jokių vadinamųjų „socialinių skirtumų“ nejaučiau. Vis dėlto kaip ir anksčiau pradėjau jausti ilgesį.
Mėginau keisti miestus ir profesijas. Norėjau pasprukti nuo to siaubingo ilgesio. Jaučiau, kad jis mane pražudys.
Išvažiavau į Archangelską. Paskui prie Ledinuotojo vandenyno – į Mezenę. Vėliau grįžau į Petrogradą. Išvažiavau į Novgorodą, Pskovą. Paskui į Smolensko guberniją, į Kasno miestą. Vėl grįžau į Petrogradą…
Melancholija sekė mano pėdomis.
Per trejus metus pakeičiau dvylika miestų ir dešimt profesijų.
Buvau milicininku, sąskaitininku, batsiuviu, paukštininkystės instruktoriumi, pasienio apsaugos telefonininku, kriminalinės paieškos agentu, teismo sekretoriumi, raštvedžiu.
Tai buvo ne tvirtas žygiavimas per gyvenimą, o sutrikimas.
Pusmetį vėl praleidau fronte, Raudonojoje armijoje, – prie Narvos ir Jamburgo.
Tačiau širdžiai pakenkė dujos, todėl turėjau galvoti apie naują profesiją.
1921 metais pradėjau rašyti apsakymus.
Kai tapau rašytoju, mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Tačiau melancholija išliko. Beje, ji užgriūdavo vis dažniau.
Tad kreipiausi į gydytojus. Be melancholijos, kažkas buvo širdžiai, kažkas skrandžiui ir kažkas kepenims.
Gydytojai energingai ėmėsi mane gydyti.
Tris mano ligas jie gydė piliulėmis ir vandeniu. Iš esmės vandeniu – iš išorės ir vidaus.
O melancholiją nusprendė išvaryti kombinuotu smūgiu – iškart iš visų keturių pusių, iš flangų, užnugario ir kaktomuša – kelionėmis, maudynėmis jūroje, Šarko dušais ir pramogomis, tokiomis reikalingomis man jaunam.
Dusyk per metus pradėjau važinėti į kurortus – į Jaltą, Kislovodską, Sočį ir kitas palaimingas vietoves.
Sočyje susipažinau su vyriškiu, kurio ilgesys pranoko maniškį. Mažiausiai dusyk per metus jį ištraukdavo iš kilpos, į kurią jis įlįsdavo kankinamas ilgesio be priežasties.
Kuo pagarbiausiai pradėjau kalbėtis su šiuo vyriškiu. Tariausi išgirsiąs išmintį, žinių perkrautą protą ir išvysiąs graudų šypsnį genijaus, turinčio ištverti mūsų dūlioje žemėje.
Nepamačiau nieko panašaus.
Tai buvo paprastas žmogus, neišprusęs, net be išsilavinimo šešėlio. Per visą gyvenimą perskaitęs ne daugiau kaip dvi knygas. Jį domino tik pinigai, valgis ir bobos.
Prieš mane buvo visiškai eilinis žmogus su savo niekingomis mintimis ir bukais norais.
Aš net ne išsyk supratau, kad taip yra. Iš pradžių pasirodė, kad kambarys prirūkytas ar krinta barometro stulpelis – audros ženklas. Kažkodėl blogai jaučiausi kalbėdamas su juo. Paskui matau – tiesiog kvailys. Tiesiog bukagalvis, su kuriuo neįmanoma kalbėti ilgiau trijų minučių.
Mano filosofinė sistema suaižėjo. Supratau, kad aukšta sąmonė niekuo dėta. Tačiau kas gi? Nežinojau.
Be galo nuolankiai atsidaviau į gydytojų rankas.
Per dvejus metus prarijau pustonį miltelių ir piliulių.
Nesipriešindamas gėriau visokią bjaurastį, nuo kurios mane vimdydavo.
Leidausi badomas, šviečiamas, sodinamas į vonias.
Tačiau gydymas nebuvo sėkmingas. Netrukus pažįstami nustojo atpažinti mane gatvėje. Beprotiškai sulysau. Buvau tarsi oda aptrauktas skeletas. Nuolat baisiai šalau. Rankos drebėjo. O mano odos geltonis stulbino net gydytojus. Jie ėmė įtarti, jog mano hipochondrija tokio laipsnio, kad procedūros bejėgės. Reikia hipnozės ir klinikos.
Vienam gydytojui pavyko mane užmigdyti. Užmigdęs jis ėmė įteiginėti, kad veltui niūriu ir liūdžiu, kad pasaulyje viskas puiku ir nėra priežasčių graužtis.
Dvi dienas jaučiausi žvalesnis, paskui pasidarė daug blogiau nei anksčiau.
Bemaž nebeišeidavau iš namų. Kiekviena nauja diena man buvo lažas.
Diena ateidavo ir praeidavo,
Metai ėjo – jų neskaičiavau,
Atrodė, praradau atmintį
Apie permainas žemėje…
Dusdamas nuo širdies priepuolių ir kepenų skausmų, vos šliauždavau gatve.
Nustojau važinėti į kurortus. Tiksliau, nuvažiuodavau ten ir dvi tris dienas prasikankinęs, apimtas dar didesnio ilgesio, grįždavau namo.
Tada griebiausi knygų. Buvau jaunas rašytojas. Vos dvidešimt septynerių metų. Natūralu, kad griebiausi savo didžiųjų draugų – rašytojų, muzikantų… Norėjau sužinoti, ar jiems nebuvo ko nors panašaus. Ar jie nejautė panašaus ilgesio. O jei jautė, kokios priežastys, jų manymu, tą ilgesį sukeldavo. Kaip jie elgėsi, kad jo nebūtų.
Pradėjau užsirašinėti viską, kas siejosi su melancholija. Užsirašinėjau be ypatingos apskaitos ir motyvų. Tačiau stengiausi rinktis tai, kas buvo žmogui būdinga, kas kartodavosi jo gyvenime, neatrodė esąs atsitiktinumas, akimirkos fantazija, blyksnis.
Šie išrašai kelerius metus mane stulbino.
„…Išeinu iš namų, slenku gatve, liūdžiu ir vėl grįžtu namo. Kam? Kad toliau niūrėčiau.“ (Chopin, Laiškai, 1830 m.)
„Nežinojau, kur dėtis iš ilgesio. Nežinojau, iš kur jis atsiranda…“ (Gogolis – motinai, 1837 m.)
„Mane užgriūva tokie melancholijos priepuoliai, kad baiminuosi, jog pulsiu jūron. Mano balandėli! Labai šleikštu…“ (Nekrasovas – Turgenevui, 1857 m.)
„Man taip bloga, taip baisiai beviltiškai bloga ir kūnui, ir sielai, kad negaliu gyventi…“ (Edgaras Poe – Anai, 1848 m.)
„Jaučiu tokį dvasios prislėgtumą, kokio anksčiau nejausdavau. Veltui grūmiausi su šia melancholija. Esu nelaimingas ir nežinau, kodėl…“ (Edgaras Poe – Kennedy, 1835 m.)
„Dvidešimt kartų per dieną pagalvoju apie pistoletą. Tada kiek palengvėja…“ (Nekrasovas – Turgenevui, 1857 m.)
„Man viskas bjauru. Regis, su malonumu pasikarčiau, – tik puikybė trukdo…“ (Flaubert’as, 1853 m.)
„Gyvenu bjauriai, jaučiuosi siaubingai. Kasryt keliuosi su mintimi: ar ne geriau būtų nusišauti…“ (Saltykovas-Ščedrinas – Pantelejevui, 1886 m.)
„Be to, prisidėjo toks ilgesys, kurio negaliu aprašyti. Tikrai nežinojau, kur dėtis, į ką atsiremti…“ (Gogolis – Pogodinui, 1840 m.)
„Viskas pasaulyje taip šlykštu, taip nepakeliama… Nuobodu gyventi, kalbėti, rašyti…“ (L. Andrejevas, „Dienoraštis“, 1919 m.)
„Jaučiuosi pavargęs, taip nusikamavęs, kad bemaž raudu nuo ryto iki vakaro… Erzina draugų veidai… Kasdieniai pokalbiai, miegas toje pačioje lovoje, mano paties balsas, veidas, jo atspindys veidrodyje…“ (Maupassant, „Po saule“, 1881 m.)
„Pasikarti arba nuskęsti man atrodė tarsi koks vaistas ir palengvėjimas“. (Gogolis – Pletniovui, 1846 m.)
„Aš pavargau, pavargau visapusiškai, nukamavo mane žmonės ir norai. Išeiti kur nors į dykumą arba užmigti „paskutiniu miegu“…“ (V. Briusovas, „Dienoraštis, 1898 m.)
„Slepiu virvę, kad vakare likęs vienas nepasikarčiau ant skersinio savo kambaryje. Jau nesinešu į medžioklę šautuvo, kad nepasiduočiau pagundai nusišauti… Regis, mano gyvenimas tebuvo kvailas farsas.“ („Tiesa apie mano tėvą“, L. N. Tolstojus – L. L. Tolstajai, 1878 m.)
Visą sąsiuvinį užpildžiau panašiais išrašais. Jie mane nustebino, net sukrėtė. Juk nesirinkau tokių žmonių, kuriuos ką tik būtų aplankiusi nelaimė, bėda, mirtis. Rinkausi pasikartojančias būsenas. Citavau žmones, kurių daugelis patys sakėsi nesuprantą, iš kur ši būsena.
Buvau sukrėstas, suglumęs. Kokia ta kančia, kurią žmonės linkę kęsti? Iš kur ji atsiranda? Ir kaip, kokiomis priemonėmis su ja kovoti?
Gal ši kančia atsiranda dėl nesutvarkyto gyvenimo, socialinių nuoskaudų, pasaulinių klausimų? Gal tai sukuria dirvą tokiam ilgesiui?
Taip, tai tiesa. Tačiau prisiminiau Černyševskio žodžius: „Ne nuo pasaulinių klausimų žmonės nusiskandina, nusišauna, išsikrausto iš proto.“
Šie žodžiai mane dar labiau sutrikdė.
Negalėjau sugalvoti sprendimo. Nesupratau.
Gal vis dėlto (vėl pagalvojau) – tai tas pasaulinis sielvartas, kurį žmonės linkę kęsti dėl savo aukštos sąmonės?
Ne! Greta šių išvardytų didžių žmonių pamačiau kitus, ne mažiau didžius, kurie nejautė tokio ilgesio, nors irgi buvo aukštos sąmonės. Negana to, pastarųjų žmonių buvo daug daugiau.
Vakare, skirtame Chopinui, atliko jo Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui.
Sėdėjau paskutinėje eilėje nuvargęs, nusikamavęs.
Tačiau Antrasis koncertas nuginė mano melancholiją. Galingi, didvyriški garsai užpildė salę.
Džiaugsmas, kova, nepaprasta jėga ir net triumfas skambėjo trečioje koncerto dalyje.
Iš kur ši didžiulė jėga silpno žmogaus, genialaus muzikanto, kurio liūdną gyvenimą dabar taip puikiai žinojau? – pagalvojau. Iš kur toks džiaugsmas, toks džiūgavimas? Vadinasi, visa tai jame buvo? Tik sukaustyta? Kieno?
Tada prisiminiau savo apsakymus, kurie priversdavo žmones juoktis. Pagalvojau apie juoką, kuris buvo mano knygose ir kurio nebuvo mano širdyje.
Neslėpsiu, išsigandau, kai netikėtai šovė mintis atrasti priežastį, kodėl sukaustytos mano jėgos ir kodėl man taip nelinksma gyvenime; kodėl būna tokių kaip aš žmonių, linkusių į melancholiją ir ilgesį be priežasties.
1926 metų rudenį prisiverčiau išvažiuoti į Jaltą. Prisiverčiau išbūti ten keturias savaites.
Dešimt dienų pragulėjau viešbučio kambaryje. Paskui pradėjau išeidinėti pasivaikščioti. Laipiodavau po kalnus. O kartais valandų valandas sėdėdavau jūros pakrantėje džiaugdamasis, kad man geriau, kad man beveik gera.
Per tą mėnesį labai pasitaisiau. Siela nurimo, netgi pralinksmėjo.
Norėdamas dar labiau sustiprinti sveikatą, ryžausi pratęsti poilsį. Nusipirkau bilietą į garlaivį, kad pasiekčiau Batumį. Iš Batumio norėjau tiesioginiu traukiniu važiuoti į Maskvą.
Įsikūriau vienvietėje kajutėje. Nuostabiai nusiteikęs išvažiavau iš Jaltos.
Jūra buvo tyli, nejudri. Visą dieną prasėdėjau denyje grožėdamasis Krymo krantais ir jūra, kurią taip mėgau ir dėl kurios paprastai atvažiuodavau į Jaltą.
Rytą, vos prašvitus, vėl buvau denyje.
Brėško nuostabus rytas.
Sėdėjau šezlonge mėgaudamasis puikia būsena. Mintys buvo kuo puikiausios, net linksmos. Galvojau apie būsimą kelionę, apie Maskvą, apie draugus, kuriuos ten sutiksiu. Apie tai, kad mano ilgesys jau praeityje. Tegul jis lieka paslaptis, tik tegul nesugrįžta.
Buvo ankstyvas rytas. Mąsliai žvelgiau į lengvus vandens ratilus, saulės blyksnius, žuvėdras, kurios bjauriai klykdamos tūpė ant vandens.
Staiga akimirksniu pasijutau blogai. Tai buvo ne tik ilgesys. Tai buvo jaudulys, baugulys, bemaž baimė. Vos pajėgiau pakilti iš šezlongo. Vos pasiekiau kajutę. Dvi valandas gulėjau lovoje nejudėdamas. Vėl kilo toks ilgesys, kokio iki tol nebuvau patyręs.
Bandžiau su juo grumtis. Išėjau į denį. Ėmiau klausytis žmonių pokalbių. Norėjau prasiblaškyti. Tačiau man nesisekė.
Paaiškėjo, jog negaliu ir neturiu toliau tęsti savo kelionės.
Vos sulaukiau Tuapsės. Išlipau į krantą, kad po kelių dienų tęsčiau kelionę.
Mane purtė nervinis jaudulys.
Tramvajumi pasiekiau viešbutį. Ten nugriuvau išsekęs.
Valios pastangomis po savaitės prisiverčiau susiruošti į kelionę.
Kelias mane prablaškė. Pasijutau gerėliau. Siaubingas ilgesys dingo.
Kelias buvo tolimas, tad pradėjau galvoti apie nelemtą ligą, kuri sugeba praeiti taip pat greitai, kaip ir prasidėti. Kodėl? Dėl kokių priežasčių?
Ar apskritai be priežasties?
Atrodo, jokių priežasčių nebuvo. Matyt, tiesiog „silpni nervai“, perdėtas „jautrumas“. Matyt, tai įprasta ir švytuoja mane kaip laikrodžio švytuoklę.
Pradėjau galvoti: ar aš gimiau toks silpnas ir jautrus, ar mano gyvenime atsitiko kažkas, kas pakenkė mano nervams, susargdino juos, pavertė mane nelaiminga dulkele, genama ir blaškoma bet kokio vėjo?
Staiga man pasirodė, kad negalėjau gimti toks nelaimingas, toks bejėgis. Galėjau gimti silpnas, strazdanotas, vienarankis, vienakis, be ausies. Tačiau argi gali gimti tam, kad niūrėtum be jokios priežasties – tik dėl to, kad pasaulis atrodo niekingas! Juk nesu iš Marso. Esu savosios Žemės sūnus. Kaip kiekvienas gyvis turėčiau jausti džiugesį, kad esu. Jausti laimę, jei viskas gerai. Ir grumtis, jei blogai. Tačiau niūrėti? Jei net vabzdys, kuriam duotos vos kelios gyvenimo valandos, džiūgauja saulėkaitoje. Ne, negalėjau būti toks išsigimėlis.
Staiga aiškiai supratau, jog nelaimių priežastis slypi mano gyvenime. Be abejonės, kažkas atsitiko, įvyko kažkas, kas mane taip slegiamai paveikė.
Tačiau kas? Ir kada? Kaip atsiminti tą nelaimingąjį įvykį? Kaip rasti savo ilgesio priežastį?
Tada pamaniau: reikia prisiminti savo gyvenimą. Ir karštligiškai bandžiau tai padaryti. Tačiau išsyk supratau, kad nieko nepešiu, jei tų prisiminimų kaip nors nesusisteminsiu.
Nebūtina prisiminti viską, pagalvojau. Pakanka prisiminti tik stipriausius, ryškiausius įvykius. Pakanka prisiminti tai, kas kėlė sielos jaudulį. Tik čia gali slypėti atsakymas.
Pradėjau analizuoti ryškiausius paveikslus, išlikusius atmintyje. Pamačiau, kad atmintis išsaugojo juos nepaprastai tiksliai. Išsaugojo smulkmenas, detales, spalvą, net kvapą.
Sielos jaudulys kaip magnio blyksnis nušvietė tai, kas įvyko. Tai buvo akimirksnio nuotraukos, išlikusios mano smegenyse.
Nepaprastai susijaudinęs pradėjau tirti šias nuotraukas. Ir pamačiau, kad jos mane jaudina labiau nei noras surasti savo nelaimių priežastis.
Taigi nusprendžiau prisiminti visą gyvenimą, kad atrasčiau savo nelaimių priežastis.
Nusprendžiau atrasti tą įvykį ar aibę įvykių, kurie mane slegiamai paveikė ir pavertė nelaiminga dulkele, kurią nuneša menkiausias vėjo pūstelėjimas.
Nusprendžiau prisiminti tik ryškiausias savo gyvenimo scenas, mane didžiai sujaudinusias.
Tačiau nebūtina prisiminti vaikystės metų, pagalvojau. Argi berniūkštis gali patirti ypatingų sielos jaudulių? Pamanyk, didingi reikalai! Pametė tris kapeikas. Vaikai primušė. Kelnes susiplėšė. Kojūkus pavogė. Mokytojas parašė kuolą… Štai jums visi vaikystės sukrėtimai. Geriau prisiminsiu, pamaniau, sąmoningo gyvenimo scenas. Juolab sunegalavau ne vaikystės metais, bet jau suaugęs. Pradėsiu nuo šešiolikos metų, pagalvojau.
Ir ėmiau prisiminti ryškiausias scenas pradedant šešioliktais metais.
Kiemas. Žaidžiu futbolą. Man jau nusibodo, bet tebežaidžiu vogčiomis žvilgčiodamas į antro aukšto langą. Širdį spaudžia ilgesys.
Ten gyvena Tata T. Ji suaugusi. Jai – dvidešimt treji. Jos vyras senas. Jam keturiasdešimt metų. Ir mes, gimnazistai, visada šaipomės iš jo, kai jis, kiek pakumpęs, grįžta iš tarnybos.
Štai langas atsiveria. Rąžydamasi ir žiovaudama Tata T. pasitaiso šukuoseną.
Pamačiusi mane ji nusišypso.
Ak, ji labai graži. Panaši į jauną tigrę iš zoologijos sodo – tokios pat ryškios, spindinčios, akinančios spalvos. Aš bemaž negaliu į ją pažvelgti.
Šypsodamasi Tata T. man sako:
– Mišenka, užeikite valandėlei.
Mano širdis daužosi iš laimės, bet nepakeldamas akių atsakau:
– Juk matote, aš užsiėmęs. Žaidžiu futbolą.
– Tai laikykite kepurę. Aš jums šį tą numesiu.
Atkišu gimnazisto kepurę. Tata T. meta į ją ryšulėlį, perrištą kaspinėliu. Tai – šokoladas.
Slepiu šokoladą kišenėje ir žaidžiu toliau.
Namie suvalgau šokoladą. Kaspinėlį, minutėlę palaikęs prie skruosto, slepiu stalčiuje.
Valgomasis. Rudi apmušalai. Apverstos piramidės formos krištolinė druskinė.
Už stalo – seserys ir mama.
Užtrukau gimnazijoje, pavėlavau, ir jos pradėjo pietauti be manęs.
Susižvalgydamos seserys tyliai juokiasi.
Sėdu į savo vietą. Prie mano įrankių – laiškas.
Ilgas alyvų spalvos vokas. Nepaprastai iškvėpintas.
Drebančiomis rankomis atplėšiu voką. Išimu dar labiau kvepiantį lapelį. Lapelis taip kvepia, kad seserys nesivaldydamos prunkščia iš juoko.
Prisimerkęs skaitau. Raidės šokinėja man prieš akis.
„O, kokia aš laiminga, kad susipažinau su jumis…“ – įsimenu vieną frazę ir mintyse ją kartoju.
Susiduriu su besijuokiančiomis mamos akimis.
– Nuo ko? – klausia ji.
– Nuo Nadios, – sausai, kone piktai atsakau.
Seserys visai pašėlsta.
– Nesuprantu, – sako vyresnioji, – gyventi viename name, matytis kasdien ir dar rašyti laiškus. Juokinga. Kvaila.
Rūsčiai žiūriu į seserį. Tylėdamas ryju sriubą ir valgau duoną, persisunkusią kvepalų kvapu.
Peterburgas. Kamenoostrovsko prospektas. Paminklas „Saugojančiajam“. Du jūreiviai prie atviro kingstono. Bronzinis vanduo liejasi į triumą.
Neatsitraukdamas žiūriu į bronzinius jūreivius ir bronzinį vandenį. Man patinka šitas paminklas.
Man patinka žiūrėti į šią tragišką laivo paskandinimo sceną.
Šalia manęs ant suolo gimnazistė Nadia V. Mums abiem po šešiolika metų.
– Apskritai nereikėjo man jūsų įsimylėti. Visos mergaitės mane atkalbinėjo…
– Bet kodėl? – klausiu atsitraukdamas nuo paminklo.
– Todėl, kad man visada patikdavo linksmi, sąmojingi vyrai… O jūs galite pusvalandį ir daugiau sėdėti tylėdamas.
– Nemanau, kad oru kalbėti žodžius, kuriuos iki manęs sakė dešimtys tūkstančių žmonių.
– Tokiu atveju, – sako Nadia, – turite mane pabučiuoti.
– Čia mus gali pamatyti.
Einame į kiną ir ten dvi valandas bučiuojamės.
Išeinu iš gimnazijos ir sutinku realistą Seriožą K. Tai – baltapūkis, aukštas, liūdnas jaunuolis.
Nervingai kramtydamas lūpas jis man sako:
– Vakar galutinai išsiskyriau su Valka P. Įsivaizduok, ji pareikalavo grąžinti visus jos laiškus.
– Reikia grąžinti, – sakau.
– Žinoma, laiškus aš grąžinsiu, – sako Serioža, – bet noriu paprašyti tavęs vienos paslaugos. Man reikia, kad tu patvirtintum šias kopijas…
– Na maža kas, – sako Serioža, – paskui ji dar sugalvos sakyti, kad apskritai manęs nemylėjo… O jei bus patvirtintos kopijos…
Prieiname Seriožos namus. Serioža – gaisrininkų skyriaus brandmeisterio sūnus. Todėl man įdomu pas jį užeiti.
Serioža deda ant stalo tris laiškus ir tris jau perrašytas kopijas.
Nenoriu pasirašyti kopijų, bet Serioža spaudžia. Jis sako:
– Mes jau suaugę. Vaikystės metai praėjo… Labai prašau tave pasirašyti.
Neskaitęs rašau ant kiekvieno kopijos lapelio: „Atitinka originalą.“ Ir pasirašau pavarde.
Atsidėkodamas Serioža vedasi mane į kiemą ir rodo man gaisrininkų kopėčias ir žarnas, džiūstančias saulėkaitoje.
Skubu į rytmečio mišias. Apsitempęs gimnazisto munduru, stoviu prieš veidrodį. Kairėje rankoje – baltos odinės pirštinės. Dešine ranka taisau nuostabų sklastymą.
Ne itin patenkintas savo išvaizda. Per daug jaunas.
Šešiolikos metų galėčiau atrodyti vyresnis.
Atsainiai užsimetęs ant pečių milinę, išeinu į laiptinę.
Laiptais aukštyn lipa Tata T.
Šiandien ji ypač daili, apsivilkus trumpa kailine liemene, rankose – mova.
– Argi neinate į cerkvę? – paklausiu.
– Ne, mes sutinkame namie, – sako ji šypsodamasi. Ir priėjusi arčiau priduria: – Kristus prisikėlė!.. Mišenka…
– Dar ne dvylika, – burbu.
Apkabinusi kaklą rankomis, Tata T. bučiuoja mane.
Tai ne trys Velykų bučiniai. Tai vienas bučinys, trunkantis minutę. Pradedu suvokti, kad tai ne krikščioniškas bučinys.
Iš pradžių juntu džiaugsmą, paskui nuostabą, galiausiai juokiuosi.
– Ko juokiatės? – klausia ji.
– Nežinojau, kad žmonės taip bučiuojasi.
– Ne žmonės, – sako ji, – o vyrai ir moterys, kvaileli!
Ji glosto ranka man veidą ir bučiuoja akis. Paskui, išgirdusi laiptų aikštelėje trinktelint duris, skubiai lipa aukštyn – graži ir paslaptinga, kaip tik tokia, kokią norėčiau visada mylėti.
Važiuojam į Novajos kaimą. Mūsų dešimt. Visi labai susijaudinę. Mūsų bičiulis Vaska T. metė gimnaziją, išėjo iš namų ir dabar gyvena savarankiškai kažkur palei upelę Čiornaja.
Jis išėjo iš aštuntos gimnazijos klasės. Net nesulaukė baigiamųjų egzaminų. Vadinasi, jam į viską nusispjaut.
Slapta žavimės Vaskos poelgiu.
Medinis namas. Papuvę netvirti laiptai.
Lipame iki pat pastogės, įeinam į Vaskos kambarį.
Ant geležinės lovos sėdi Vaska. Marškinių apykaklė atsegta. Ant stalo butelis degtinės, duona ir dešra. Greta Vaskos – liesutė mergina, devyniolikos metų.
– Jis pas ją išėjo, – kažkas man šnabžda.
Žvelgiu į šią liesutę merginą. Akys paraudusios, užverktos. Ji baimingai žvilgčioja į mus.
Vaska valiūkiškai išpilsto degtinę į stiklines.
Nusileidžiu į sodą. Sode – pagyvenusi dama. Vaskos mama.
Grūmodama aukštyn kumščiu, motušė spigiai šaukia, jos šūksnių tylėdamos klausosi kažkokios tetulės.
– Tai ji kalta, ta mergiotė! – šaukia motušė. – Jei ne ji, Vasia niekada nebūtų išėjęs iš namų.
Lange pasirodo Vaska.
– Eikite pagaliau, motuše, – sako jis. – Kėpsot čia ištisas dienas. Tik sumaištį keliate… Eikite, eikite. Pasakiau, namo negrįšiu.
Gailiai prikandusi lūpą motušė prisėda ant laiptelio.
Guliu ant operacinio stalo. Po manim – balta šalta klijuotė. Priešais – didžiulis langas. Už lango – ryškus mėlynas dangus.
Prarijau sublimato kristalą. Laikiau šį kristalą fotografijai. Dabar man plaus skrandį.
Gydytojas baltu chalatu nejudėdamas stovi prie stalo.
Sesutė paduoda jam ilgą guminį vamzdelį. Paskui paima stiklinį ąsotį ir pripila į jį vandens. Bjaurėdamasis stebiu šią procedūrą. Kam jie mane kankina! Geriau tiesiog numirčiau. Bent jau baigtųsi visos mano nuoskaudos ir apmaudas.
Gavau vienetą už rašinėlį rusų kalba. Negana to, po rašinėliu raudonu rašalu užrašas: „Niekai.“ Tiesa, rašinėlis Turgenevo tema – „Liza Kalitina“. Kas ji man?.. Ne, to neįmanoma išgyventi.
Gydytojas įbruka į gerklę guminę žarną. Vis giliau ir giliau lenda ta šlykšti ruda žarna. Sesutė pakelia vandens ąsotį. Vanduo teka į mane. Dūstu. Rangausi gydytojo rankų gniaužtuose. Dejuodamas mojuoju ranka, maldauju baigti kankynę.
– Ramiau, ramiau, jaunuoli, – sako gydytojas. – Kaipgi jums ne gėda… Tokia silpnybė… Dėl niekų.
Vanduo trykšta iš manęs kaip iš fontano.
Prie vartų – policijos karininkas. Reikalauja, kad pateikčiau ne tik bilietą, bet ir studento pažymėjimą. Išsitraukiu dokumentus.
– Praeikite, – sako jis.
Kieme – kareiviai ir policininkai su šautuvais.
Šiandien – Tolstojaus mirties metinės.
Einu universiteto koridoriumi. Triukšmas, sumaištis, pagyvėjimas.
Koridoriumi lėtai žengia mokomosios apygardos kuratorius Pruščenka. Aukštas, stambus, raudonskruostis. Ant baltos krūtinėlės po vicmunduru – maži briliantiniai segtukai.
Aplink kuratorių – gyva studentų užkarda; tai akademinės korporacijos studentai, „dabitos“. Susiėmę už rankų, jie apsupo kuratorių ir saugo jį nuo galimų ekscesų. Komanduoja ir labiausiai nerimsta kažkoks ilgšis, spuoguotas studentas, apsivilkęs munduru, su špaga prie šono.
Aplink pragariškas triukšmas. Kažkas šaukia: „Gatvėmis vedžiojo dramblį!“ Pokštai. Juokas.
Kuratorius lėtai eina pirmyn. Gyva užkarda pagarbiai kartu slenka.
Išnyra kažkoks studentas. Mažo ūgio. Negražus. Tačiau veidas nuostabiai protingas, energingas.
Priėjęs prie užkardos jis sustoja. Nenorom sustoja ir užkarda su kuratoriumi.
Pakėlęs ranką, studentas visus nutildo.
Pritilus triukšmui studentas šaukia pabrėždamas kiekvieną žodį:
– U nas v Rossiji dve napasti: vnizu – vlast’ t’my, vverchu – t’ma vlasti (Mūsų Rusijoj dvi negandos (rykštės): žemai – tamsybių valdžia, viršuj – valdžios tamsybė).
Plojimų audra. Kvatojimas.
Ilgšis studentas efektingai griebiasi špagos rankenos. Kuratorius pavargęs burba: „Nereikia, palikite…“
Studentas su špaga kažkam sako: „Sužinokite šito chamo pavardę…“
Pasikorė studentas Miška F. Paliko raštelį: „Nieko nekaltinti. Priežastis – nelaiminga meilė.“
Truputį pažinojau Mišką. Nekaip sudėtas. Irzlus. Nesiskutęs. Nelabai protingas.
Beje, studentai gerai su juo sutarė – jis buvo lengvabūdis, kompanijos žmogus.
Iš pagarbos jo tragedijai nutarėme išgerti už mirusįjį.
Susirinkome Mažojo prospekto aludėje.
Iš pradžių sudainavome „Greitos kaip bangos gyvenimo dienos“. Paskui ėmėme dalytis prisiminimais apie bičiulį. Tačiau niekas negalėjo prisiminti ko nors ypatingo.
Tada kažkas prisiminė, kaip Miša F. suvalgė kelias porcijas per pietus universiteto valgykloje. Visi ėmė juoktis. Pradėjo prisiminti visokias smulkmenas ir niekus iš Mišos gyvenimo. Kilo neįtikimas kvatojimas.
Springdamas iš juoko vienas studentas pasakė:
– Kartą susiruošėme į balių. Užėjau pas Mišką. Jis nenorėjo plautis rankų. Skubėjo. Sukišo pirštus į pudrinę ir nubalino pajuodusias panages.
– Dabar aišku, kodėl jo meilė buvo nelaiminga.
Pasijuokę vėl uždainavome „Greitos kaip bangos…“ Vienas studentas vis atsistodavo ir ranka pabrėžtinai diriguodavo, kai traukdavom žodžius: „Numirsi – palaidos, tarsi ir negyvenai…“
Paskui dainavome „Gaudeamus“, „Vakaro varpai“ ir „Dirlim bom bom“.
Vakaras. Einu namo. Man labai liūdna.
– Studenčiuk! – girdžiu kažkieno balsą.
Priešais – moteris. Ji pasidažiusi ir pasipudravusi. Po skrybėle su plunksna matau paprastą veidą išsišovusiais skruostais ir storas lūpas.
Prisimerkęs noriu nueiti, bet moteris kalba sutrikusiai šypsodamasi:
– Šiandien mano vardadienis… Užeikite į svečius – arbatos išgerti.
– Atleiskite… Neturiu laiko…
– Aš einu su visais, kurie mane pakviečia, – sako moteris. – Tačiau šiandien nusprendžiau atšvęsti savo vardadienį… Nusprendžiau ką nors pati pakviesti. Prašau, neatsisakykite…
Kylame tamsiais laiptais, tarp kačių. Įeinam į mažutį kambarėlį.
Ant stalo – virdulys, uogienė ir riestainiai.
Tylėdami geriame arbatą. Nežinau, ką sakyti. Mano tylėjimas ją trikdo.
– Argi Jūs nieko neturite – draugų, artimųjų?
– Ne, – sako ji, – aš atvykėlė, iš Rostovo.
Išgėręs arbatą apsivelku paltą ruošdamasis išeiti.
– Nejaugi jums taip nepatinku, kad net nenorite pasilikti? – sako ji.
Man linksma ir juokinga. Nejaučiu pasibjaurėjimo. Bučiuoju atsisveikindamas jos storas lūpas. Ji manęs klausia:
– Užeisi dar kartelį?
Išeinu į laiptinę. Gal įsidėmėti butą? Tamsoje skaičiuoju, kiek laiptelių iki jos durų. Tačiau susipainioju. Gal brūkštelėti degtuką – pažiūrėti į buto numerį. Ne, neverta. Daugiau neateisiu.
Einu per vagonus. Rankose – žnyplikės geležinkelio bilietams pramušti.
Mano žnyplikės išmuša pusmėnulį.
Prabangią geležinkelio atšaką „Kislovodskas – Mineraliniai vandenys“ vasarą aptarnauja studentai. Todėl aš dabar čia, Kaukaze. Atvažiavau uždarbiauti.
Kislovodskas. Išlipu ant platformos. Prie stoties durų – milžinas žandaras, ant jo krūtinės – medaliai. Sustingęs kaip monumentas.
Mandagiai lankstydamasis ir šypsodamasis prieina kasininkas.
– Kolega, – sako jis (nors jis ne studentas), – pora žodelių… Kitą kartą nepramuškite bilietų, o grąžinkite juos man…
Jis taria šiuos žodžius ramiai, šypsodamasis, tarsi kalbėtų apie orą.
– Kam?.. Kad Jūs… darsyk parduotumėte?
– Na taip… Jau susitariau beveik su visais jūsiškiais… Pelnas perpus…
– Niekšas!.. Meluojate!.. – burbu. – Su visais?
Kasininkas gūžteli pečiais.
– Na ne su visais, – sako jis, – bet… su daugeliu… kas jus taip stebina? Visi taip daro… Argi galėčiau išgyventi už trisdešimt šešis rublius… Net nelaikau to nusikaltimu. Mus verčia taip elgtis…
Staigiai pasisukęs nueinu. Kasininkas pasiveja:
– Kolega, – sako jis, – jei nenorite, nereikia, aš neverčiu… Tik nesumanykite kam nors prasitarti. Pirma, niekas nepatikės. Antra, įrodyti neįmanoma. Trečia, pagarsėsite kaip melagis, intrigantas…
Lėtai žingsniuoju link namų… Pila lietus…
Aš nustebęs labiau nei kada nors anksčiau gyvenime.
Minutkos stotelė. Mano kambarys tylus, langai į sodą.
Mano laimė ir tyla trunka neilgai. Į kaimyninį kambarį įsikrausto cirko artistė Elvyra, atvykusi iš Penzos. Pagal pasą ji – Nastia Gorochova.
Tai galinga moteris, bemaž beraštė.
Penzoje ji užmezgė trumpą romaną su generolu. Dabar generolas su žmona atvažiavo „rūgščių vandenų“. Elvyra atvažiavo iš paskos, nežinia, ko tikėdamasi.
Visos Elvyros mintys nuo ryto iki išnaktų sukasi apie vargšą generolą.
Rodydama rankas, kurios po cirko kupolu išlaikydavo tris vyrus, Elvyra man sako:
– Ramiai galėčiau jį užmušti. Ir negaučiau daugiau aštuonerių metų… Kaip manote?
– Tiesą pasakius, ko jūs iš jo norite? – klausiu.
– Kaip – ko? – stebisi Elvyra. – Atvažiavau čia tik dėl jo. Gyvenu beveik mėnesį ir kaip kvaiša už viską pati moku. Noriu, kad jis bent iš padorumo apmokėtų man kelionę pirmyn ir atgal. Noriu jam apie tai parašyti.
Elvyra neraštinga, todėl šį laišką rašau aš. Rašau su įkvėpimu. Mano ranką vedžioja viltis, kad, gavusi pinigų, Elvyra išvažiuos į Penzą.
Neprisimenu, ką parašiau. Tik prisimenu, kai perskaičiau jai tą laišką, Elvyra pasakė: „Taip, tai moters sielos klyksmas… Aš jį būtinai užmušiu, jei dabar jis man nieko neatsiųs.“
Mano laiškas susuko generolui vidurius. Per pasiuntinį jis atsiuntė jai penkis šimtus rublių. Anais laikais tai buvo didžiuliai, net milžiniški pinigai.
Elvyra buvo priblokšta.
– Turint tiek pinigų, – pasakė ji, – būtų tiesiog kvaila išvažiuoti iš Kislovodsko.
Ji pasiliko. Pasiliko galvodama, kad tik aš esu jos turto priežastis.
Dabar ji bemaž neišeidavo iš mano kambario.
Laimė, netrukus prasidėjo pasaulinis karas. Aš išvažiavau.
Ingmar Bergman. Rudens sonata
2008 m. Nr. 8–9
Iš švedų k. Vertė Zita Mažeikaitė
VIKTORAS. Kartais stoviu ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji mėgsta sėdėti štai ten, prie kampinio lango, dabar tikriausiai rašo laišką savo motinai. Kai ji pirmą kartą įžengė į šį kambarį, pasakė: „Čia gera, čia man norėtųsi būti.“ Mes buvom pažįstami vos kelias dienas, Trondheime vyko vyskupų konferencija, ji ten dalyvavo kaip kažkokio bažnytinio laikraščio atstovė. Mudu susitikome per pietus, aš jai papasakojau apie atokią savo kleboniją. Ji taip susidomėjo, kad aš net išdrįsau jai pasiūlyti, kai baigsis konferencija, ten nuvažiuoti kartu kokią nors priešpietę. Kelyje jos paklausiau, ar nenorėtų už manęs ištekėti. Ji nieko neatsakė, bet kai mes įžengėme į šį kambarį, ji atsigręžė į mane ir tarė: čia gera, čia man norėtųsi būti. Nuo to laiko mudu ramiai, tyliai ir gyvename šitoj klebonijoj. Eva, žinoma, papasakojo man apie ankstesnį savo gyvenimą. Po brandos egzaminų ji studijavo universitete, buvo susižadėjusi su vienu gydytoju ir kartu pragyveno net kelerius metus, ji parašė dvi nedideles knygas, susirgo džiova, dėl to nutraukė sužadėtuves ir persikėlė iš Oslo į mažą miestelį Norvegijos pietuose, ten pradėjo dirbti žurnaliste. (Suradęs paima jos knygutę) Čia jos pirmoji knygelė, man ji labai patinka. Štai ji rašo: „Reikia išmokti gyventi, aš to mokausi kiekvieną dieną. Didžiausia kliūtis yra ta, kad aš nežinau, kas esu, vaikštau apgraibom, tarsi akla. Jei kas nors pamiltų mane tokią, kokia esu, galbūt išdrįsčiau įsižiūrėti į save.“ (Toliau nebeskaito) Norėčiau kada nors jai pasakyti, kad myliu ją be jokių išlygų, bet nesugebu, vis bijau, kad ji nepatikės, man trūksta reikiamų žodžių.
Pirma scena
1
EVA. Parašiau laišką savo mamai! Gal galėčiau tau jį perskaityti, aš tau netrukdau?
VIKTORAS. Ne, ne, ateik čia ir sėskis. Uždegsime lempą. Dabar jau aišku, kad atėjo tikras ruduo. Palauk, aš tik išjungsiu radiją, popietės koncertas.
EVA. Gal tu nori paklausyti iki galo, aš ateisiu ir vėliau.
VIKTORAS. Ne, aš labiau norėčiau, kad tu paskaitytum savo laišką.
EVA (skaito). Vakar mieste netikėtai sutikau Agnes, ji čia atvažiavus su vyru ir vaikais aplankyti tėvų. Ji man pasakė, kad mirė Leonardas. Miela Mamyte! Aš puikiai suprantu, kaip tu siaubingai dabar jauties. Agnes dar pasakė, kad tu kaip tyčia po savo koncerto tada ilsėjaisi Askonoje. Aš paskambinau Paului ir sužinojau tavo adresą. (Patylėjusi) Norėčiau tavęs paklausti, gal tu sutiktum kelioms dienoms ar savaitėms atvažiuoti pas mus į Bindalį. Būtinai atvažiuok, jeigu tik gali ir turi ūpo. Kad tavęs neišgąsdinčiau ir tu iš karto mano kvietimo neatmestum, pasakysiu, kad klebonija labai erdvi. Turėtum atskirą kambarį su visais patogumais. Pas mus jau tikras ruduo, kelias naktis buvo šalna, beržai pagelto ar net paraudo, raiste prisirinkom paskutinių tekšių. Bjauresnio oro dar nepranašauja, dienos kol kas saulėtos, švelnios. Mes turime puikų pianiną, tu čia galėtum skambinti kiek tik širdis geidžia. Argi tau nebūtų smagu porą savaičių pagyventi ne viešbutyje? Mieloji Mama, pasakyk, kad atvažiuoji! Mes čia šokinėsim apie tave ir lepinsim kaip tik begalėdami.
Mes taip ilgai nesimatėm.
Spalį jau bus septyneri metai!
Nuoširdžiausi linkėjimai nuo Viktoro. Ir nuo manęs,
Tavo duktė Eva.
2
(Šarlotė atvyko anksčiau, negu jie tikėjosi. Vienuoliktą ryto ji privažiuoja prie geltono ilgo klebonijos pastato. Eva tuo metu stovi prie laiptų, vedančių į antrą aukštą. Iš lauko nepastebima, ji pro langą mato, kaip motina neskubėdama išlipa iš automobilio, sustoja prie bagažinės. Kažko dvejoja, nejuda.)
EVA (kieme). Mama, mieloji, sveika atvykus! Kaip smagu, kad tu čia, aš tiesiog netikiu. Ilgiau pas mus pabūsi, ar ne? Dieve, kokie sunkūs tavo krepšiai. Ar pasiėmei savo natas? Kaip aš džiaugiuosi, turėsi ir mane pamokyti, turbūt neatsisakysi! Mama, mieloji, tu atrodai pavargus. Žinoma, ko čia stebėtis, tokia kelionė. Viktoro dabar nėra, nemanėm, kad tu taip anksti atvažiuosi.
3
ŠARLOTĖ. Aš visą paskutinę parą sėdėjau prie Leonardo lovos. Jį kamavo nežmoniški skausmai, nors kas antrą valandą jam suleisdavo vaistų. Kartais jis net imdavo verkti, mirties nebijojo, tiesiog verkė iš skausmo. Praėjo visa diena, sulaukėm vakaro. Prie tos ligoninės vyko kažkokie statybos darbai, ten kažką gręžė, kalė, daužė; kepino saulė, o ant lango – nei žaliuzių, nei kokios užuolaidos. Vargšas Leonardas, jam buvo gėda, kad nuo jo sklinda blogas kvapas. Mėginom rasti kitą palatą, bet kai kurie skyriai buvo uždaryti remontui. Vakare triukšmas kieme nutilo. Kai nusileido saulė, atidariau langą. Bet lauke dar buvo pragariškas karštis, jokio vėjelio. Atėjo profesorius – senas Leonardo draugas. Atsisėdo galvūgaly ant kėdės ir pasakė, kad jis nebeilgai kentės, dabar jam leis vaistus jau kas pusvalandį, kad, nejausdamas skausmo, galėtų užmigti. Profesorius dar patapšnojo Leonardui per skruostą ir pasakė, jog vakare eina į Bramso koncertą, o paskui dar apsilankys čia. Leonardas paklausė, ką jie ten gros, profesorius atsakė, kad bus koncertas smuikui ir violončelei: Šneiderhanas ir Starkeris, tada Leonardas paprašė pasveikinti Janošą ir pasakyti, kad jis norėtų palikti jam savo violončelę „Coltermann“, seniai ketinęs tai padaryti. Profesorius išėjo, vėl pasirodė skyriaus seselė ir suleido Leonardui vaistų. Ji dar sakė, kad man derėtų bent kiek užkąsti, bet aš nebuvau alkana, mane ta smarvė tiesiog pykino. Leonardas valandėlei užsnūdo. Atsibudęs paprašė, kad išeičiau iš palatos ir pašaukė budinčią seselę. Ji tuoj pat atėjo švirkštu nešina. Po kelių akimirkų ji priėjo prie manęs koridoriuj ir pasakė, kad Leonardas mirė. Aš dar sėdėjau prie jo visą naktį. (Pauzė) Aštuoniolika metų jis buvo mano draugas, o sykiu išgyvenom trylika, nė karto neištarėm vienas kitam piktesnio ar griežtesnio žodžio. Dvejus metus jis žinojo, kad mirs, kad išgyti nėra jokios vilties. Aš stengdavausi kuo dažniau nuvažiuoti į jo vilą prie Neapolio, jį aplankyti. Visada jis būdavo malonus, dėmesingas, džiaugėsi mano sėkme. Mudu pasišnekėdavom, pajuokaudavom, pagrodavom kamerinės muzikos, jis beveik nekalbėdavo apie savo ligą, o aš neklausinėdavau – žinojau, kad jam tai nepatinka. Vieną dieną jis ilgai žiūrėjo į mane, paskui nusijuokė ir pasakė: „Kitais metais šituo laiku manęs nebebus, bet aš vis tiek visada liksiu su tavimi, galvosiu apie tave.“ Kokie mieli tie jo žodžiai, Leonardas mėgdavo būti šiek tiek teatrališkas. (Pauzė) Negalėčiau tvirtinti, kad jaučiu didelį gedulą. Jo mirtis buvo ir laukta, ir trokštama. Kartais, žinoma, aš pajuntu slogią tuštumą. Bet nevertėtų šitaip įsijausti. (Nusijuokia) Kaip tu manai, ar aš labai pasikeičiau per tuos septynerius metus, kol mes nesimatėm? Taip, plaukus aš, suprantama, dažau, Leonardas nenorėjo matyti manęs jau žilstančios, bet šiaip, rodos, esu tokia pati, o kaip tau atrodo? Šį kelnių kostiumą aš nusipirkau Ciūriche, norėjau ilgai kelionei automobiliu kokio patogesnio drabužio, pamačiau jį vienoj vitrinoj Banhofštrasėj, įėjus pasimatavau, jis man pasirodė kaip nulietas ir neįtikėtinai pigus. Ar tau jis neatrodo dailus?
EVA. Taip, mieloji mama, net labai dailus.
ŠARLOTĖ. Na, dabar man reiktų viską išsikrauti, gal padėtum įnešti tą krepšį, jis velniškai sunkus, man nuo tos kelionės tiesiog gelia nugarą. Gal čia kur atrasime porą lentų pakišti po čiužiniu, aš, kaip tu žinai, privalau miegoti kietesnėj lovoj.
EVA. Tos lentos jau pakištos. Mes dar vakar tuo pasirūpinom.
ŠARLOTĖ. Nuostabu. (Sustoja) Kas tau yra, Eva? Mažute, tu verki? Palauk, leisk man pažiūrėti. Tau kažko liūdna? Vaikeli mano, dėl ko tu čia graudinies? Gal aš ką nors kvailai pasakiau, tu gi žinai, kokia aš plepė!
EVA. Apsiverkiau iš džiaugsmo, kad aš vėl su tavim.
ŠARLOTĖ. Na tai apsikabinkim, kaip tada, kai tu buvai dar maža. Aš tik kalbu, kalbu apie save, bet dabar tu man turėsi viską papasakot. Eva, mieloji mano. Leisk, aš į tave pasižiūrėsiu. Man rodos, per tuos metus tu labai suliesėjai, tu visai nelinksma, kaip matau, turėsi pasakyti man, kas tau yra. Eime, atsisėskime čia, tu neprieštarausi, jei aš užsidegsiu cigaretę? Na tai sakyk, kaip čia tau sekasi, mažoji mano Eva?
EVA. Man viskas gerai. Net labai gerai.
ŠARLOTĖ. Ar judu čia nesijaučiat per daug nuo visų atsiskyrę?
EVA. Mums užtenka darbo parapijoj – ir Viktorui, ir man.
ŠARLOTĖ. Taip, suprantama.
EVA. Aš dar groju bažnyčioj. Praėjusį mėnesį surengiau muzikos vakarą. Grojau ir žmonėms pasakojau, ką aš čia groju. Vakaras labai pavyko.
ŠARLOTĖ. Galėsi ir man kada nors pagroti. Kai turėsi noro.
EVA. Aš labai norėčiau.
ŠARLOTĖ. Turėjau penkis koncertus mokiniams Los Andžele, jų „Music Hall“. Kiekvienam koncerte – trys tūkstančiai vaikų. Aš grojau jiems ir pasakojau. Tu net neįsivaizduoji, kokio aš ten sulaukiau pasisekimo. Bet įtampa tiesiog siaubinga.
EVA. Mama, aš turiu pasakyti tau vieną dalyką.
ŠARLOTĖ. Taip.
EVA. Helena yra čia. (Pauzė)
ŠARLOTĖ (piktai). Tau reikėjo parašyti, kad ji čia. Nelabai dora iš tavo pusės pateikti man jau įvykusį faktą.
EVA. Jei aš būčiau tau pasakius, kad ji čia, tu nebūtum atvažiavus.
ŠARLOTĖ. O aš manau, kad būčiau atvažiavus.
EVA. Aš esu įsitikinus, kad tu nebūtum.
ŠARLOTĖ. Tau ne gana, kad mirė Leonardas? Kam reikėjo tą vargšę Leną dar čia atsigabenti?
EVA. Jau treti metai, kaip Lena čia gyvena. Aš tau rašiau, kad mudu su Viktoru nusprendėm paklausti Lenos, gal ji norėtų su mumis gyventi. Juk aš tau rašiau.
ŠARLOTĖ. To laiško, matyt, aš negavau.
EVA. Arba nesiteikei perskaityti.
ŠARLOTĖ (staiga apsiraminus). Čia, kaip matau, tu jau pradedi mane kaltinti.
EVA. Taip.
ŠARLOTĖ. Aš dabar jos nepajėgsiu matyti. Bent jau šiandien.
EVA. Mama, mieloji! Lena – nuostabus žmogus, jai tik sunku kalbėti, bet aš išmokau suprasti, ką ji sako. Aš pabūsiu kartu ir tau išversiu. Ji labai tavęs pasiilgus, baisiai norėtų susitikti.
ŠARLOTĖ. Viešpatie, bet juk jai buvo visai gerai toje slaugos ligoninėje.
EVA. Tačiau aš pasiilgdavau jos.
ŠARLOTĖ. Tu įsitikinus, kad jai pas tave geriau?
EVA. Taip, jai čia geriau. Ir aš turiu kuo rūpintis.
ŠARLOTĖ. Ar jai nepasidarė blogiau? Norėjau pasakyti, ar jos?.. Ar jos?.. Ar jos būklė dabar nepablogėjo?
EVA. Aišku, pablogėjo. Juk tokia jos liga.
ŠARLOTĖ. Na, tai eime, pasisveikinsim.
EVA. Tu tikrai to nori?
ŠARLOTĖ (nusišypso). Man tai siaubingai nemalonu, bet aš nebeturiu kitos išeities.
EVA. Mama!
ŠARLOTĖ. Man visada sunku su žmonėmis, kurie nesugeba motyvuoti.
EVA. Tu čia kalbi apie mane?
ŠARLOTĖ. Gali suprasti kaip nori. O dabar eime.
4
ŠARLOTĖ. Lena, mažute. Dabar aš tave apkabinsiu ir pabučiuosiu. Paimsiu tavo rankas ir štai šitaip uždėsiu sau ant pečių. Aš dažnai apie tave galvojau. Kiekvieną dieną.
HELENA (kažką sako).
EVA. Helena perspėja, kad jai skauda gerklę, ji bijo, kad tu neužsikrėstum.
ŠARLOTĖ (dar kartą pabučiavus ją). O aš nebijau jokių bacilų. Sirgau sloga gal prieš dvidešimt metų. Koks gražus tavo kambarys. Koks nuostabus vaizdas. Toks kaip ir pro mano langą.
HELENA (kažką pasako).
EVA. Lena paprašė, kad nuimčiau jai akinius ir tu galėtum geriau ją apžiūrėti.
ŠARLOTĖ. Aš tave ir taip matau.
HELENA (vėl kažką sako).
EVA. Ji norėtų, kad tu rankom suimtum jos galvą ir gerai pasižiūrėtum.
ŠARLOTĖ. Taip bus gerai?
HELENA. Taip.
ŠARLOTĖ. Aš be galo džiaugiuosi, kad Eva rūpinasi tavimi. Aš to nežinojau, maniau, kad tu – vis toj ligoninėj. Aš net ketinau prieš išvažiuodama tave aplankyti. Bet čia geriau tau, ar ne?
HELENA. Taip.
ŠARLOTĖ. Dabar mes kiekvieną dieną būsime kartu.
HELENA (laiminga).Taip.
ŠARLOTĖ. Tau ką nors skauda?
HELENA. Ne.
ŠARLOTĖ. Kokia graži tavo šukuosena.
HELENA (kažką sako).
EVA. Čia tik tavo garbei, mama.
ŠARLOTĖ. Aš dabar skaitau nuostabią knygą apie prancūzų revoliuciją. Jei norėsi, galėsiu ir tau paskaityti. Susėsime verandoj ir aš tau paskaitysiu. Ar norėtum?
HELENA. Taip.
ŠARLOTĖ. Paskui gal pasivažinėsim automobiliu. Aš pirmą kartą šiame krašte.
HELENA. Taip.
ŠARLOTĖ. Aš tiek daug esu apie tave galvojus.
HELENA (kažką pasako ir nusijuokia).
ŠARLOTĖ. Ką ji sako?
EVA. Lena sako, kad tu esi pavargus ir tau šiandien nereiktų taip stengtis. Ji mano, kad tai tau kainavo jėgų.
ŠARLOTĖ. Ar Lena turi laikrodį?
EVA. Žinoma! Štai – prie jos lovos!
ŠARLOTĖ. Lena, štai tau mano rankinis laikrodis. Man jį dovanojo vienas gerbėjas, jam pasirodė, kad aš visada vėluoju. Ar Lena su mumis vakarieniaus?
EVA. Ne, pagrindinį vakarienės patiekalą aš jai dažniausiai atnešu pietums. Be to, žinok, ji nori suliesėti. Toj ligoninėj ji per daug valgydavo.
HELENA (vėl kažką nori pasakyti).
EVA. Lena sako, kad…
ŠARLOTĖ. Palauk, aš supratau, ką ji norėjo… Plaštakė daužos į langą! Argi ne taip?
5
ŠARLOTĖ (likusi viena). Kodėl aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau karščio. Kodėl man norisi verkti. Kaip viskas idiotiškai kvaila. Atvažiuoti čia, dar jaustis pažemintai. Jausti sąžinės graužatį. Ak, tie amžini sąžinės priekaištai. Juk taip skubėjau atvažiuoti. Ir ko aš čia tikėjausi? Taip beviltiškai troškau, nedrįsdama net sau prisipažinti? Dabar palįsiu po dušu, paskui valandėlę snustelsiu ar bent atsigulsiu į lovą ir pabūsiu užsimerkus, o prieš vakarienę apsivilksiu ką nors gražaus. Eva galės įsitikinti, kad jos sena mamulė puikiai išsilaikius. Nėr čia ko graužtis, jau po keturių. Velniai rautų. Sėdi lovoj ir žiūri į mane tom savo didelėm akim. Apkabinau jos galvą ir pajutau, kaip liga tampo glebius jos kaklo raumenis. Velnias!.. Aš nebegaliu jos pakelti, atsinešti į savo lovą ir nuraminti kaip tada, kai jai buvo treji. Tas iškamuotas suglebęs kūnas – ir tai mano Lena. Tik jau be ašarų, velniai jas griebtų. Jau penkiolika po keturių. Palįsiu po dušu, ir ateis visai kitos mintys. Sutrumpinsiu savo viešnagę. Ir keturių dienų – į valias. Tiek dar aš ištversiu. Paskui – į Afriką, kaip buvau žadėjus. Koks negerumas. Koks skausmas. Iš tikrųjų skausmas. Palauk… Juk tas skausmas kaip antroje Bartoko sonatos dalyje. (Niūniuoja pati sau.) Taaip. Aš tuos taktus groju per greitai, tai aišku. Turėtų būti štai taip: prieštaktis pam pam, tik po to jau rangosi kančios gyvatėlė. Lėtai, be jokių ašarų, ten jau nebeliko ašarų, o gal jų net nebuvo. Panašu, kad taip. Jeigu visa tai pasitvirtins, mano buvimas klebonijoj turės šiokios tokios vertės. Apsivilksiu raudoną suknią, tiesiog iš piktumo, Evai atrodo, kad po Leonardo mirties man derėtų dėvėti ką nors ramesnio. Mano kūnui, šiaip ar taip, dar nieko netrūksta. Gal jis ir nebėra toks patrauklus, bet dar elegantiškas. Kai nuvyksiu į Afriką, aš… O gal man geriau – į Kretą, aplankyčiau Haroldą. (Nusijuokia) Jis, žinoma, paršas, tas mano mielasis Haroldas, bet skaniai gamina ir žino, kaip gyventi. Aš dar šį vakarą jam paskambinsiu, būtinai tai padarysiu, juk po tų kelių nuobodžios malonės valandų smagu bus paplepėti. (Ūmai) Kodėl aš tokia bjauri, vis pikta ir pikta. Juk Eva ir Viktoras tokie malonūs, jie taip džiaugiasi, kad aš čia esu. O tas Viktoras – net labai mielas. Tai verksnei Evai tikrai pasisekė. Toks puikus vyras. Dabar dar paaiškės, kad dušas nebeveikia! Ne, vis dėlto veikia.
6
EVA. Kokia keista ta mano motina, kažkokia nesuprantama! Kad tu būtum ją matęs, kai aš pasakiau, kad Lena gyvena čia, su mumis. Ta jos šypsena. Įsivaizduok sau, ji pasistengė net nusišypsoti, nors buvo nustebus ir nusigandus. O paskui, kai jau atsiradom prie Lenos kambario durų, – tikra artistė prieš eidama į sceną. Siaubingai bijo, bet moka tvardytis. Spektaklis buvo nepakartojamas. Kaip tau atrodo, gal mano mama – kažkokia bejausmė? Tai ko ji čia atvažiavo? Ko tikėjosi septynerius metus mūsų nemačiusi? Ko laukė? Ir ko aš pati galėjau tikėtis. Žmogus niekada nenustoja vilties.
VIKTORAS. Aš taip nemanau.
EVA. Negi artumas tarp motinos ir dukters niekada neišnyksta?
VIKTORAS Kai kam tikriausiai išnyksta.
EVA. Kai tik praveri vaikystės kambario duris, staiga kaip koks baisus vaiduoklis tave sugriebia, nors jau esi pamiršus, kad durys į tą kambarį dar apskritai yra. Kaip tau atrodo, ar aš jau pakankamai suaugus?
VIKTORAS. Aš nežinau, ką reiškia būti suaugusiam.
EVA. Ir aš nežinau.
VIKTORAS. Suaugęs lyg ir turėtų mokėti derinti savo svajones ir viltis. Kai esi jau suaugęs, nieko nebetrokšti.
EVA. Tu taip manai?
VIKTORAS. Ir galbūt nustoji stebėtis.
EVA. Tu atrodai toks protingas, kai sėdi įsikandęs tą senovišką pypkę. Tu tai jau neabejotinai suaugęs.
VIKTORAS. Aš su tuo nesutinku. Mane kasdien kas nors nustebina.
EVA. Kas gi tave nustebina?
VIKTORAS. Pavyzdžiui, tu. Be to, aš dar turiu daug absurdiškų svajonių ir vilčių. Ir, žinoma, su jomis susijusių troškimų.
EVA. Troškimų?
VIKTORAS. Aš vis dar ilgiuosi tavęs.
EVA. Kokie gražūs tie žodžiai! Deja, realiai nieko nereiškiantys. Aš užaugau tarp gražių žodžių. Štai „skausmas“ – gražus žodis. Mano mama nesupyksta, nebūna nusivylus arba nelaiminga, bet ji vis „jaučia skausmą“. Tu irgi mėgsti tokius žodžius. Čia, ko gero, tavo profesijos poveikis. Kai tu sakai „aš tavęs trokštu“, nors aš stoviu šalia, man tai kelia įtarimą.
VIKTORAS. Tu puikiai žinai, ką aš turiu omenyje.
EVA. Ne, nežinau. Jeigu žinočiau, tau net į galvą neateitų pasakyti – aš tavęs ilgiuos.
VIKTORAS (nusišypsojęs). Tai tiesa.
EVA. Ji ir parodo, kad aš beveik tokia pat protinga kaip ir tu, gal net protingesnė, bet tai mažai ką tepasako. O dabar aš einu į virtuvę ruošti veršienos kepsnio. Mama visada sakydavo, kad aš prastai gaminu, ką jau ką, bet pavalgyti ji mėgsta. Kartą ji su tokiu amerikiečių impresarijum visą naktį šnekėjo apie padažus. Abu jie man pasirodė tokie egzaltuoti.
VIKTORAS. Man atrodo, tu gamini…
EVA. Nuostabiai. Ačiū, mielasis. Aš dar turiu nepamiršti savo mylimai mamytei paruošti kavos be kofeino. Aš vis stebėdavausi, kodėl ji negali užmigti. Dabar nujaučiu priežastį. Jeigu tokia moteris normaliai išsimiegotų, jos gyvybingumas sugriautų pasaulį, bet gamta, matyt, pasirūpino taip, kad nemiga ją šiek tiek apramintų. (Išeina ir vėl grįžta) Tu pamatysi, kokia išsipusčius ji ateis vakarienės. Atkreipk dėmesį, dailus jos drabužis turės mums subtiliai priminti, kad ji, nepaisant visko, yra vieniša ir gedinti našlė.
7
EVA. Mama, mieloji, kokia graži tavo suknia!
ŠARLOTĖ. Ar ji man tinka? Aš vis maniau, kad raudonos negaliu nešioti, bet vieną dieną sutikau seną draugą Samuelį Parkenhurstą, jis man ir sako: „Šarlote, aš – ką tik iš Dioro rudens kolekcijos, jie ten turi tokią raudoną suknią… Kaip tik tau.“ Aš paprašiau, kad jis ją parūpintų, ir ji iš tikrųjų man tinka. Esu išalkusi kaip vilkas.
EVA. Tikiuosi, tu būsi patenkinta. Aš iškepiau veršienos kepsnį. Tokį tu mėgdavai.
ŠARLOTĖ. Nuostabu. Pagaliau po tų visų viešbučių galėsiu žmoniškai pavalgyti.
VIKTORAS. Taip. Na, tai pakelkime taures. Mieloji Šarlote, už tavo atvykimą į mūsų kleboniją. Nuoširdžiausiai linkime, kad tau čia būtų jauku, kad tu čia ilgiau paviešėtum.
8
ŠARLOTĖ (angliškai). Alio, Paulai, čia tu? Taip, tu iš tiesų trukdai. Mes čia sėdim prie stalo. Ne, vakarieniaujam. Taip, šiame krašte vakarienė valgoma penktą. Kalbėk aiškiau. Kažkas vis traška. Iš kur tu skambini? Iš Nicos? Ką tu ten veiki? Žiūrėk, nepralošk mano pinigų. Ką sakai? (Dalykiškai) Taip, aš turiu, bet tegul jie nesitiki, kad viskas bus taip lengva kaip praėjusį kartą. Pasveikink juos ir pasakyk – man skirtas atlygis tegul lieka toks pat kaip anksčiau, be tavo komisinių ir kelionės išlaidų. Jie dar turėtų padengti ir mano išlaidas, viskas ten pašėlusiai brangu, tiesiog nuskurdino mane. Ir dar – tegul jie repeticiją numato taip, kad man būtų patogu. (Žiūri į savo kalendorių) Aš važiuosiu iš Miuncheno, galėtume repetuoti šeštadienį ir sekmadienį prieš pietus, jeigu Varviso užsispirtų daryti dvi repeticijas. Aš nenorėčiau išspaust iš savęs paskutinių jėgų, susisiekimas gana prastas, turi visą dieną praleisti oro uostuose. Pasitikrinsiu, man reikia akinių – po galais, kurgi aš juos padėjau? Eva, pažiūrėk, gal jie liko ant staliuko prie lango. Ačiū, Eva, mieloji! Tu tik pažvelk į mane. Senutė užsideda akinius. Ne, man tai nepriimtina. Ta diena man laisva, tu ir pats tai žinai. Net nemėgink, man net į galvą neateitų. Čia esu pasižymėjusi: laisva, laisva, laisva. Kiek jie, sakei, sumokės? Po velnių. Jeigu jie gali surengti tą „suknistą“ koncertą antradienį, tegul bus taip. Tu dar primink, kad už pakylos įrengtų tualetą, kad man nereiktų siusioti į gėlių vazą, taip taip, daugiau jokių barokinių pilių. Dieve, padėk tau, Paulai. Trisdešimt trys laipsniai? Žiūrėk, tu ten nepervark. Prisimink – mes jau nebe jaunikliai. Myliu tave, tu ir pats žinai. (Padeda ragelį)
Čia mano agentas, jis toks malonus. Dabar jis – vienintelis mano draugas šiame pasaulyje. Ne, ačiū, aš konjako negersiu, tik lašelį viskio prieš vakarinę cigaretę. Aš galėčiau padėti nukraustyti stalą.
VIKTORAS. Mes juk sakėm, kad lepinsim tave.
ŠARLOTĖ (atsisėda prie pianino). Koks puikus senovinis instrumentas, koks puikus skambėjimas. Matyt, ką tik suderintas! (Pagroja) Dabar aš tikrai geros nuotaikos. Be reikalo taip jaudinausi.
EVA. Ką tu nori tuo pasakyti, mama?
ŠARLOTĖ (su ašarom akyse). O kaip tu manai, mergyte mano? Negi tu nesupranti, kaip aš jaudinausi susitikdama su tavim po septynerių metų? Aš taip siaubingai bijojau, visą naktį negalėjau užmigti ir, kai išaušo rytas, net ketinau paskambinti ir atšaukti savo kelionę, jei tu nori žinoti.
EVA. Bet, mama!
ŠARLOTĖ. Gal tu manai, kad aš esu geležinė? Ačiū, man porą gabalėlių cukraus. Toji kava be kofeino ne itin maloni, bet ką jau darysi – kitaip neužmigčiau. Matau, tu skambini Šopeno preliudus. Būk tokia gera, paskambink mums.
EVA. Gal ne dabar, mama.
ŠARLOTĖ. Eva! Nebūk vaikiška. Pagrok, suteik man džiaugsmo.
VIKTORAS. Eva, mažute, tu anądien pati sakei – norėtum, kad mama tavęs paklausytų. Negi pamiršai?
EVA. Na, jeigu jūs taip norit. Bet man labai toli iki… Aš tik noriu pasakyti, kad čia bus gryna saviveikla, jokios technikos. Aš nekreipiu dėmesio į pirštų padėtį, kaip čia parašyta. Aš taip nesugebėčiau.
ŠARLOTĖ. Mieloji! Gana tų atsikalbinėjimų. Sėskis ir pradėk.
EVA (skambina Šopeno preliudą Nr. 2 a–mol).
ŠARLOTĖ. Mieloji mano Eva.
EVA. Tai viskas, ką tu gali man pasakyti?
ŠARLOTĖ. Ne, ne, aš tiesiog sujaudinta.
EVA (nudžiugusi). Tai tau patiko?
ŠARLOTĖ. Tu man patikai.
EVA. Nesupratau.
ŠARLOTĖ. Dar ką nors paskambink. Mums čia dabar taip gera.
EVA. Aš norėčiau ką nors išgirsti apie savo klaidas.
ŠARLOTĖ. Tu nepadarei jokių klaidų.
EVA. Bet juk tau nepatiko, kaip aš pagrojau tą preliudą.
ŠARLOTĖ. Kiekvienas gali suprasti savaip.
EVA. Žinoma. Tačiau aš norėčiau išgirsti, kaip tu tai supranti.
ŠARLOTĖ. O kam tau to reikia?
EVA (primygtinai). Todėl, kad aš to prašau.
ŠARLOTĖ. Tu jau pradedi pykti.
EVA. Aš tik nusiminiau, nes jaučiu, kad tu nematai prasmės man aiškinti, kaip tu supranti šį preliudą.
ŠARLOTĖ. Na, jeigu jau taip nori. (Ramiai) Techniškus dalykus praleiskim, jie nebuvo labai jau prasti, nors tau vertėtų daugiau dėmesio kreipti į Kortoto aprašytą pirštų padėtį, – kai groji Šopeną, tai tikrai padeda atskleisti kūrinį. Tiek jau to, apie tą problemą nebešnekėsiu, verčiau pakalbėkim apie patį kūrinio supratimą.
EVA. Na?
ŠARLOTĖ. Eva, Šopenas nėra sentimentalus! Taip, jausmai jo stiprūs, bet ne perdėtai jausmingi. Tarp sentimentalumo ir jausmų – tikra praraja. Tavo pagrotas preliudas – apie tramdomą skausmą, bet ne svajingumą. Turėtum būti ramesnė, aiškesnė, net griežta. Tarsi turėtum karščio, bet mokėtum vyriškai tvardytis. Štai, pažiūrėk, pirmieji taktai. (Rodo į gaidas ir skambina) Man skauda, bet aš to nerodau. Trumpa atvanga. Tik akimirka, ir vėl kančia lygiai tokia pat, nei didesnė, nei mažesnė. Bet tvardytis reikia iki galo. Šopenas išdidus, sarkastiškas, ūmus, iškamuotas, įtūžęs, tačiau labai vyriškas. Jis nepanašus į jausmingą moterėlę. Tačiau štai šį preliudą reikia groti beveik bjauriai. Jo negalima dailinti. Jis turi skambėti nedarniai, sunkiai, arba jis turi būti baigtas tarsi vargais negalais. Štai taip, įsiklausyk. (Dar kartą pagroja tą dalį)
EVA. Suprantu.
ŠARLOTĖ (beveik nusižeminus). Nepyk ant manęs, Eva.
EVA. Kodėl aš turėčiau pykti? Priešingai.
ŠARLOTĖ. Aš jau keturiasdešimt penkerius metus groju tuos siaubingus preliudus. Ir vis dar yra paslapčių, kurių aš nesuvokiu. Bet aš neketinu pasiduoti.
EVA. Kai buvau maža, aš beprotiškai tavim žavėjausi. Paskui pavargau nuo tavęs ir nuo to tavo pianino per visus tuos metus. Dabar aš vėl tavim žaviuos, tik jau kitu atžvilgiu.
ŠARLOTĖ (sarkastiškai). Vadinasi, vilties dar yra.
EVA (rimtai). Taip, žinoma.
VIKTORAS. Man Šarlotės analizė atrodo viliojamai patraukli, bet Evos supratimas man – svarbesnis.
ŠARLOTĖ (patenkinta nusijuokia). Už tuos žodžius Viktoras gaus bučinį.
VIKTORAS (droviai). Aš tik pasakiau savo nuomonę.
9
EVA. Aš prie šito kapo ateinu kiekvieną šeštadienį. Jeigu nešalta, kaip šį vakarą, pasėdžiu ant suoliuko ir atsiduodu mintims. (Pauzė) Erikas nuskendo telikus dienai iki savo ketvirtojo gimtadienio. Mūsų kieme yra senas šulinys, jis buvo užkaltas, bet Erikas kažkaip atkrapštė dangtį ir įkrito. Mes jį greitai suradom, bet jis jau buvo miręs. Viktoras taip ir neįstengė su tuo susitaikyti, tarp jo ir Eriko buvo ypatingas ryšys. Aš iš pradžių gedėjau jo kažkaip išoriškai. Bet širdies gilumoje visą laiką jutau, kad jis tebėra čia, kad mes vis dar esame arti vienas kito. Man tereikia šiek tiek susikaupti, ir jis atsiranda. Kartais prieš užmigdama jaučiu, kaip jis alsuoja man į veidą arba ranka paliečia mano skruostą. Tau neatrodo, kad aš egzaltuota? Aš suprasčiau, jeigu taip mane vertintum. Bet man tai visiškai natūralu. Jis dabar gyvena kitokį gyvenimą, bet mudu galim susisiekti kada panorėję, mums nėra jokių ribų, nėra jokios neperžengiamos sienos. Kartais aš, žinoma, klausiu savęs, kaip atrodo tas kitas pasaulis, kuriame mano berniukas gyvena, alsuoja. Suprantu, to neįmanoma nupasakoti, tai jau – išlaisvintų jausmų pasaulis. Viktorui sunkiau negu man. Jis prisipažįsta, kad nebegali tikėti Dievą, nes Dievas leidžia vaikams numirti, sudegti, išprotėti, žūti nuo kulkos ar nuo bado. Aš mėginu aiškinti jam, jog tarp vaikų ir suaugusiųjų nėra jokio skirtumo, suaugusieji yra tokie pat vaikai, tik privalo apsimesti suaugusiais. Man žmogus – nepaprastas Dievo kūrinys, tarsi kokia mums nesuvokiama mintis; į žmogų sudėta viskas – patys aukščiausi ir patys žemiausi dalykai, kaip ir pats gyvenimas, žmogus yra Dievo paveikslas, bet Dievuje yra visko, o tas viskas – tarsi kokios galingos jėgos, dėl to sukuriami velniai, šventieji, pranašai, tamsuoliai, menininkai ir visokie maištininkai. Viskas greta, visa veržiasi viena į kitą. Tai tarytum kokie begaliniai, nuolat besikeičiantys raštai, tu supranti, ką aš norėčiau pasakyti. Turėtų būti neribota gausybė tikrovių, ne vien ta, kurią mes suvokiam siaurais savo pojūčiais, begalė tikrovių, jos supa, gaubia viena kitą, maišosi, susipina tiek vidumi, tiek išore. Tik baimė ir perdėtas protavimas verčia mus įžvelgti kokias nors ribas. Jokių ribų nėra. Nei mintims, nei mūsų jausmams. Ribos atsiranda tik iš mūsų baimės. Ar tau taip neatrodo? Kai tu groji tą lėtąją Bethoveno sonatos fortepijonui dalį, turėtum pajusti, kad atsiduri lyg beribiam pasauly, begaliniam judėjime, kurio iki galo neaprėpsi. Čia panašiai kaip Jėzui. Jis griovė įstatymus ir draudimus su tokiu jausmu, kokio anksčiau niekas nebuvo girdėjęs – tai meilė. Žinoma, žmonės išsigando, supyko, juk tie, kurie bijo, beveik visada mėgina pabėgti nuo užplūdusio neįprasto jausmo, nors anksčiau jie vaikščiojo ir beprotiškai ilgėjosi tų išsekusių, mirusių savo jausmų.
10
ŠARLOTĖ. Mane suima baimė, kai girdžiu ją taip kalbant. Ji tokia egzaltuota, tiesiog peržengia visas proto ribas. Koks įsitikinimas! Bendrauja su savo vaiku ir mano, kad jau įminė pasaulio mįslę, rado atsakymą į visus klausimus.
VIKTORAS (šypsosi). Taip, taip.
ŠARLOTĖ. Tu neturėtum leisti, kad ji šitaip klaidžiotų.
VIKTORAS. Ką nori pasakyti?
ŠARLOTĖ. Man susidaro įspūdis, kad Eva labai nelaiminga. Kurią nors dieną jai gali pasirodyti, kad viskas yra blogai, ir padaryti nebepataisomą kvailystę.
VIKTORAS. Tu rimtai šitaip galvoji?
ŠARLOTĖ. Taip, aš rimtai tau sakau.
VIKTORAS. Ji dabar viršuje, pas Leną?
ŠARLOTĖ. Ji turi paruošti ją nakčiai.
VIKTORAS. Sėskis, Šarlote, pasėdėk valandėlę ir paklausyk, aš pamėginsiu paaiškinti, kaip žiūriu į savo žmoną.
ŠARLOTĖ. Aš jau atsisėdau. Nagi?
VIKTORAS. Kai aš paprašiau Evos tekėti už manęs, ji tiesiai pasakė, kad manęs nemyli. Aš paklausiau, gal ji myli ką nors kitą. Ji atsakė, kad niekada nėra mylėjusi jokio žmogaus, kad nesugeba mylėti. (Pauzė) Mudu su Eva pragyvenome čia net kelerius metus, buvom malonūs vienas kitam, nemažai dirbome, per mano atostogas važiuodavom į užsienį, paskui mums gimė Erikas. Mudu jau buvom praradę viltį susilaukti savo kūdikio, kalbėjom apie galimybę įsivaikinti… (Pauzė) Taip tatai. Būdama nėščia Eva visiškai pasikeitė. Pralinksmėjo, pasidarė švelni, atvira. Šiek tiek aptingo, apleido parapijos darbą, nustojo grojus pianinu. Atsisėsdavo čia, į šį krėslą, pasidėdavo kojas ant kėdės ir stebėdavo, kaip šviesa keliauja per kalnus ir fiordą. Mudu staiga pasijutom be galo laimingi – atleisk, kad aš taip sakau, – mudu tikrai buvom laimingi, ypač lovoj. Aš dvidešimčia metų vyresnis už Evą, jau maniau, kad mano gyvenimas apsigaubęs tarsi kokia pilka plėve, tu tikriausiai supranti, ką noriu pasakyti. Man rodos, girdėjau save sakant: taip tatai, toks tatai gyvenimas, taip viskas ir baigsis. Bet staiga viskas pasikeitė, atsitiko kažkas nepaprasta… (Pauzė) Kažkas nepaprasta… (Pauzė) Atleisk, Šarlote, man iki šiol nelengva apie tai… (Pauzė) Taip. Tai buvo keleri labai sėkmingi metai. Kad tu būtum tada pamačiusi Evą. Kaip tik tada…
ŠARLOTĖ. Aš prisimenu tuos metus, kai gimė Erikas. Tada įrašinėjau Mocarto sonatas ir koncertus fortepijonui. Neturėjau nė vienos laisvos dienelės.
VIKTORAS. Taip. Suprantu. Mes vis kviesdavom tave, bet tu, deja, neturėdavai laiko.
ŠARLOTĖ. Taip.
VIKTORAS. Kai Erikas nuskendo, toji pilkuma dar labiau patamsėjo. O Eva viską suvokė savaip.
ŠARLOTĖ. Savaip? Kaip – savaip?
VIKTORAS. Evos jausmai išliko gyvi, bent jau taip atrodo. Ji šiek tiek sulyso, pasidarė kampuota, nepastovios nuotaikos – kartais ją ištinka pykčio priepuoliai. Bet man ji neatrodo egzaltuota arba keista. Gal kiek savotiškas jos įtikėjimas, kad sūnus tebegyvena šalia. Ji retai apie tai kalba, tikriausiai nenori manęs įskaudinti, o man iki šiol tebeskauda. Bet tai, ką ji kalba, atrodo, tiesa. Aš tikiu tuo, ką ji sako.
ŠARLOTĖ. Žinoma. Juk tu esi pastorius.
VIKTORAS. Tas menkas mano tikėjimas gyvas tik jos dėka.
ŠARLOTĖ. Atleisk, gal aš tave buvau užgavus.
VIKTORAS. Nieko tokio, Šarlote. Aš esu išsiblaškęs ir nepastovus, ne toks, kaip tu ir Eva. Dėl to aš kaltinu tik patį save.
11
ŠARLOTĖ. Kaip manai, gal man šiąnakt čia užtektų tik poros stiprių migdomųjų? Aš taip ir padarysiu. Pas jus taip ramu, tylu, tik lietus šnara į stogą. Dviejų mogadono ir dviejų valiumo man tikrai pakaks.
EVA. Ar turi visko, ko tau reikia?
ŠARLOTĖ. Viskas gerai. Mano sausainiai, mineralinis vanduo, grotuvas, kasetės, du detektyviniai romanai, ausų kamštukai, raištis ant akių, papildoma pagalvė ir mano kelioninis pledas. Gal tu norėtum paragauti tikro šveicariško šokolado – ką tik iš Ciūricho. Prašau, imk du gabalėlius.
EVA. Ačiū, mama, aš nelabai mėgstu šokoladą.
ŠARLOTĖ. Stebiuosi. Kiek atsimenu, vaikystėj tu buvai pamišus dėl visokių saldumynų.
EVA. Helena mėgo saldžiai, o ne aš.
ŠARLOTĖ. Tuo geriau, man daugiau liks.
EVA. Tai labanakt, mama.
ŠARLOTĖ. Labanakt, vaikuti, ačiū tau už šitą vakarą. Tavo Viktoras – tikrai žavi asmenybė. Turėtum jį saugoti.
EVA. Aš ir saugau, mama.
ŠARLOTĖ. Judu laimingi? Jums viskas gerai?
EVA (kantriai). Mama, mieloji. Viktoras – geriausias mano draugas. Nežinau, koks būtų gyvenimas, jeigu jo neturėčiau.
ŠARLOTĖ. Jis sakė, kad iš pradžių tu jo nemylėjai.
EVA. Jis taip ir pasakė?
ŠARLOTĖ. Pasakė. O ką?
EVA. Tiesiog truputį stebiuosi.
ŠARLOTĖ. Argi čia kokia paslaptis?
EVA. Ne.
ŠARLOTĖ. Bet tau nepatinka, kad jis man tai pasakė.
EVA. Viktoras nelinkęs kam nors atsiverti.
ŠARLOTĖ. Mudu kalbėjom apie tave.
EVA. Jei tu nori ką nors sužinoti, gali manęs paklausti. Patikėk, aš pasistengsiu būti atvira.
ŠARLOTĖ. Vaikeli mielas, neišpūsk iš to burbulo. Ko čia stebėtis, kad senai tavo mamai norisi žinoti, kaip sekasi jos dukrai. Mudu kalbėjome apie tave labai jau švelniai ir gražiai, gali neabejoti.
EVA. Aš vis negaliu suprasti, kodėl tu nepalieki žmonių ramybėj.
ŠARLOTĖ. Man rodos, aš ir taip per ilgai buvau palikus tave ramybėj.
EVA (šypsosi). Čia jau tu tikrai teisi.
ŠARLOTĖ. Nebelieskime šiandien tų graudžių temų. Paskui man ir migdomieji nepadės.
EVA. Dar galėsim kitą kartą pasikalbėti.
ŠARLOTĖ. Žinoma. Dabar apkabink mane ir pažadėk, kad nepyksi ant senos savo mamos.
EVA. Pažadu.
ŠARLOTĖ. Aš juk myliu tave, supranti.
EVA (draugiškai). Aš taip pat tave myliu.
ŠARLOTĖ. Nėra taip jau smagu likti vienišai, aš tau pasakysiu. Šiek tiek pavydžiu tau ir Viktorui.
EVA. Taip.
ŠARLOTĖ. Po Leonardo mirties aš jaučiuosi velniškai vieniša. Tu gali tai suprasti?
EVA. Taip, aš suprantu.
ŠARLOTĖ. Ne, ne, ne. Aš tuoj susigraudinusi pravirksiu, bet mes jau sutarėm – šį vakarą jokios jausmų audros. Žinai, šitas detektyvas nėra toks prastas. Čia toks naujas rašytojas, Adamas Krečinskis. Girdėjai apie tokį?
EVA. Ne.
ŠARLOTĖ. Aš sutikau jį Madride. Jis dėl manęs buvo tiesiog pamišęs. Aš vos atsigyniau. Tiesą pasakius, per daug ir nesigyniau. Labanakt, mažoji Eva.
EVA. Labanakt, mama.
ŠARLOTĖ. Jis buvo susižavėjęs manimi kaip beprotis, sakė, jog aš – gražiausia moteris jo gyvenime. Ir ką man beliko daryti?
EVA. Pasakyk, ar anksti norėtum pusryčių.
ŠARLOTĖ. Dėl manęs nesirūpink.
EVA. Bet juk aš noriu tave palepinti.
ŠARLOTĖ. Na, jeigu jau taip reikalauji.
EVA. Stiprios kavos, pašildyto pieno, dvi riekeles juodos vokiškos duonos su Jarlsbergo sūriu ir dar baltos, paskrudintos su medum. Argi ne taip?
ŠARLOTĖ. Dar stiklinę šviežių apelsinų sulčių.
EVA. Ačiū, kad priminei, būčiau pamiršus.
ŠARLOTĖ. O, nėra taip būtina…
EVA. Labanakt, mama! Gausi ir sulčių.
ŠARLOTĖ. Labanakt, mieloji.
12
ŠARLOTĖ (viena). Dabar būtų pats laikas žvilgtelti į mano sąskaitas. (Išsiima raudoną užrašų knygutę) Reiktų pasakyti Brameriui, kad jis investuotų tuos pinigus, kuriuos paliko Leonardas. Namas taip pat šio to vertas, tu, mielasis, niekada nesirūpinai nei savo pajamom, nei išlaidom, buvai pakilęs virš visų žemiškų rūpesčių, visas problemas palikdavai Šarlotei. „Šarlote, tu labai protingai tvarkai mūsų pinigus, tu – mano tikras finansų ministras.“ O vieną sykį supykęs pasakei, kad aš per daug šykšti. Gal ir esu šykštuolė. Su pinigais esu atsargi. Tai mano senelio, motinos tėvo, ūkiškas kraujas ir protas. Trys milijonai septyni šimtai trisdešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt šeši frankai. Tik pamanyk, koks tu, Leonardai, turtingas buvai. Niekada nebūčiau pagalvojus. Ir viską palikai tai savo senai Šarlotei. Bet ir aš dar turiu vieną kitą grašį. Kartu sudėjus išeis daugiau kaip penki milijonai. Tai ką man daryt su tais pinigais? Nupirksiu Viktorui ir Evai gražų automobilį. Kiek jie dar gali važinėti tuo laužu, kurį mačiau kieme stovintį. Tiesiog pavojinga… Pirmadienį nuvažiuosim į miestą ir išsirinksime naują. Tegul jie pasidžiaugia. Ir mane pradžiugins. (Žiovauja) Jau darausi rami ir mieguista. Dar truputėlį paskaitysiu tą Adamo knygą ir gesinsiu šviesą. Čia tikrai tylu. Lietus, atrodo, liovėsi. Taigi. (Skaito) „Ji oriai ir nebyliai ištiesė jam raudoną savo nekaltybės gėlę, jis paėmė ją be entuziazmo, nors visą popietę spoksojo į jos mažas stangrias krūtis ir vešlias šviesias putytės garbanėles, kyšančias pro bikinio kraštą.“ Viešpatie, koks šlamštas! Tas Adamas – tikras idiotas, nors dėl manęs tiesiog galus darėsi. (Nusišypsojusi) Bet gal geriau man pačiai nusipirkti naują automobilį, o mersedesą atiduoti Evai ir Viktorui? Į Paryžių galėčiau grįžti ir lėktuvu, ten aš nusipirkčiau naują, kam čia man tokį kelią vairuoti. (Žiovauja) Rytoj rimtai kibsiu į Ravelį, Dieve, kaip aš pastarosiom savaitėm apsileidau, tiesiog nedovanotina. (Užsimerkia) Nuobodus žmogus tas Viktoras, pilkas kaip Josefas, dar pilkesnis. Tokie tik nuobodulį kitam įvaro. Žinoma!
(Durys atsidaro. Šarlotė išsigąsta. Į kambarį įlekia Helena, puola ant motinos, ji tokia sunki ir stipri. Jos grumiasi. Ir čia Šarlotė prabunda.)
13
EVA. Mama, kas atsitiko? Girdėjau, tu riktelėjai, bet kai įėjau į kambarį, tavęs ten neradau.
ŠARLOTĖ. Be reikalo tave prikėliau, sapnavau tokį nemalonų sapną. Aš sapnavau, kad…
EVA. Na?
ŠARLOTĖ. Ne, aš jau nebeprisimenu, kaip ten buvo.
EVA. Aš mielai su tavim dar pabūsiu, jeigu tu nori pasikalbėti.
ŠARLOTĖ. Ačiū, mieloji, ne. Aš šiek tiek pasėdėsiu ir nusiraminsiu. Tu eik sau ir gulkis.
EVA. Taip ir padarysiu.
ŠARLOTĖ. Eva!
EVA. Taip, mama!
ŠARLOTĖ. Tu tikrai mane myli?
EVA. Žinoma. Juk tu – mano motina.
ŠARLOTĖ. Tai nenuoširdus atsakymas.
EVA. Tada aš atsakysiu į klausimą klausimu. Ar tu myli mane?
ŠARLOTĖ. Taip, aš myliu tave.
EVA. Tai netiesa. (Šypsosi)
ŠARLOTĖ. Tu kaltini mane, kad aš tavęs nemyliu.
EVA (neatsako, tik žiūri į ją).
ŠARLOTĖ. Ar tau toks kaltinimas neatrodo absurdiškas?
EVA (vis dar žiūrėdama į ją). Tai nėra kaltinimas.
ŠARLOTĖ. Tu savęs nekaltini, kad Viktoro nemyli?
EVA. Aš tada pasakiau Viktorui, kad jo nemyliu. Tu tik vaidini, kad myli. Toks yra skirtumas.
ŠARLOTĖ. O jeigu aš esu kupina geriausių norų?
EVA. Dabar aš jau nesuprantu, ką tu čia nori pasakyti.
ŠARLOTĖ. Jeigu aš nuoširdžiai tikiu, kad myliu tave ir Heleną?
EVA. Tai neįmanoma.
ŠARLOTĖ. Tu atsimeni, kai aš atsisakiau karjeros ir nusprendžiau būti namuose?
EVA. Aš dar nežinau, kas buvo blogiau: kai tu buvai namie ir vaidindavai žmoną ir motiną ar kai važinėdavai į gastroles. Kuo ilgiau galvoju, tuo labiau įsitikinu, kad tu buvai sukūrusi mums tikrą pragarą – ir tėčiui, ir man.
ŠARLOTĖ. Nieko tu nežinai apie mano ir tėčio santykius.
EVA. Mūsų tėtis buvo nustelbtas, pasidaręs toks pat nuolaidus kaip aš ir visi kiti.
ŠARLOTĖ. Tai netiesa. Mudu su tėčiu buvome laimingi. Josefas buvo mieliausias, geriausias ir švelniausias pasaulyje vyras. Jis mylėjo mane, o aš bet ką būčiau dėl jo padariusi.
EVA. Žinoma. Tu jį apgaudinėjai.
ŠARLOTĖ. Aš jo neapgaudinėjau. Buvau įsimylėjusi Martiną ir išvažiavau su juo aštuoniems mėnesiams. Manai, kad tas laikas man buvo rožėmis klotas?
EVA. Bet, šiaip ar taip, aš turėdavau vakarais sėdėti šalia tėčio, guosti jį; būdavau priversta nuolat kartoti, kad tu, nepaisant visko, jį tebemyli ir tikrai dar grįši, man tekdavo skaityti tavo laiškus. Tokius ilgus, švelnius, humoro ir meilės kupinus laiškus, juose tu aprašydavai įdomiausius savo kelionių nuotykius. Mes sėdėdavom kaip kokie naivūs idiotai, skaitydavom tuos laiškus du ar net tris kartus ir tikėjom, kad nėra nuostabesnio žmogaus už tave.
ŠARLOTĖ (nustebusi, bet nepraradusi savitvardos). Eva, tu nekenti manęs.
EVA. Aš nežinau. Aš tokia sutrikus. Prabėgo septyneri metai, tu staiga atvažiuoji… Aš džiaugiausi, kad tu atvažiuosi. Matyt, kitaip tai įsivaizdavau. Turbūt maniau, kad tu esi vieniša, nuliūdusi. Nežinau. Tikriausiai jaučiausi suaugus, taip aiškiai mačiau tave, save, Helenos ligą ir mūsų vaikystę. Dabar suprantu, kad tai – tik didžiulis chaosas. (Pauzė) Labanakt, mama. Neverta prisiminti praeities. Per daug skaudu ir nėra prasmės.
ŠARLOTĖ. Tu čia pažėrei man daugybę kaltinimų ir išeini!
EVA. Nes viskas vis tiek per vėlu.
ŠARLOTĖ. Kas – per vėlu?
EVA. Nieko negalima pakeisti.
(Staiga įsivyravusią tylą persmelkia gailus, pratisas, beveik nežmogiškas garsas. Šarlotė nusigandus žiūri į savo dukterį. Eva sako: „Helena prabudo, aš užlipsiu pas ją, pažiūrėsiu, gal jai ko reikia.“ Ji, žinodama kelią, skuba per tamsų namą, jai nereikia šviesos, lauke – sustingusi mėnesiena. Visiškai tylu, jokio vėjo, jokio paukščio balso. Eva atsargiai praveria Helenos kambario duris. Jos dejonė nutyla. Eva uždega stalinę lempą. Helena, atsirėmusi į pagalves, sėdi širma atskirtoje lovoje, Helenos kaklas, pečiai trūkčioja, ji kandžioja lūpas. Akys stipriai užmerktos, ji miega. Eva atsargiai ją pažadina. Helena pramerkia akis, pamažu atsitokėja, grįžta į savo tikrovę, nori kažką sakyti, bet susilaiko. Eva klausia, gal ji norėtų atsigerti, Helena papurto galvą, užsimerkia. Vėl užmiega. Traukuliai išnyksta, veidas pasidaro ramus. Eva sėdi prie sesers, žiūri į ją. Paskui užgesina lempą. Bet vis dar žiūri į seserį.)
14
EVA. Tau aš buvau tik lėlė, su kuria žaisdavai turėdama laiko. Kai aš susirgdavau ar tau nusibosdavau, tu palikdavai mane auklei arba tėčiui. Pati užsidarydavai ir grodavai, niekas tavęs negalėdavo trukdyti. Aš stovėdavau už durų ir klausydavausi. Kai darydavai kavos pertraukėlę, aš vis dėlto išdrįsdavau įsmukti pas tave, norėdavau įsitikinti, kad tu dar egzistuoji. Tu būdavai draugiška, bet atsiribojusi. Aš ko nors paklausdavau, tu neatsakydavai. Sėdėdavau ant grindų, žiūrėdavau į tave, tu buvai tokia didelė ir graži, kambarys vėsus, žaliuzės nuleistos, lauke vėjas šlamina vešlius medžių lapus, viskas kažkaip nerealu, kažkoks žalsvas blizgesys. Kartais išplaukdavom su tavim pasiirstyti po įlanką, tu būdavai apsivilkus ilgą baltą suknelę plačia apskrita iškirpte, pro kurią matėsi daili tavo krūtinė, tu būdavai basa, plaukus supynus į storą kasą, tu mėgai žiūrėti į vandenį, jis buvo skaidrus ir šaltas, net būdavo matyti didžiuliai akmenys ant dugno, jūržolės, žuvys, tavo plaukai sudrėkdavo, rankos būdavo šlapios. Tu visada buvai tokia graži, todėl ir aš norėjau būti tokia pat. Stengiausi kuo dailiau apsirengti. Bijojau, kad aš galiu tau nepatikti, man atrodė, kad esu bjauri, liesa, kampuota, didelėm karvės akim, storom atsikišusiom lūpom, buvau be antakių ir be blakstienų, rankos per ilgos, kojos per didelės, plačiais pirštais, o… ne, aš visą laiką maniau, kad atrodau tiesiog šlykščiai. Bet tu beveik niekada neparodydavai, kad „tau bent kiek rūpi mano išvaizda, tik vieną kartą man pasakei“: man regis, tu turėjai būti berniukas, ir nusijuokei, kad man nebūtų liūdna. Bet aš vis tiek nusiminiau. Visą savaitę pasislėpus verkiau, nes tu neapkentei ašarų – ypač kai verkdavo kiti. Staiga vieną dieną tavo kelionių lagaminai atsirasdavo apačioj, prie laiptų, tu kalbėjai telefonu man nesuprantama kalba, aš nueidavau į vaikų kambarį ir meldžiausi, prašiau Dievo, kad kas nors atsitiktų ir sukliudytų tavo kelionę – mirtų senelė, imtų drebėti žemė arba sustotų lėktuvų varikliai – bet tu panorėjus visada išvažiuodavai, tą dieną durys būdavo atlapotos, visur traukdavo skersvėjis, namiškiai kalbėdavo vienas per kitą, galiausiai tu prieidavai prie manęs, apkabindavai, pabučiuodavai, priglausdavai, vėl pabučiuodavai, pasižiūrėdavai į mane ir nusišypsodavai, tu gardžiai kvepėdavai kažkokiu svetimu kvapu ir pati pasidarydavai svetima, tu būdavai kelyje, nebematydavai manęs, atrodydavo, kad man sustos širdis ir aš mirsiu – toks baisus skausmas, rodės, niekada nebepatirsiu džiaugsmo, nors būdavo prabėgusios vos penkios minutės, kaip ištversiu tuos du mėnesius, verkdavau įsikniaubus tėčiui į kelius, o jis sėdėdavo nejudėdamas, uždėjęs savo švelnią ranką man ant galvos, šitaip sėdėdavo ištisas valandas ir rūkydavo senovišką pypkę, apgaubdavo mus dūmais, kartais pasakydavo: šį vakarą eisim į kiną; arba: šiandien, man rodos, būtų ne pro šalį po vakarienės pasmaguriauti ledais. Bet man nerūpėjo nei ledai, nei kinas, man atrodė, kad aš jau mirštu. Šitaip slinko dienos, savaitės, mudu su tėčiu puikiai dalydavomės tokia vienatve, pagaliau mes ir neturėjome ko vienas kitam pasakyti, bet su juo būdavo ramu, niekada nepajusdavau, kad aš jam trukdau. Kartais jis būdavo šiek tiek susirūpinęs, aš nežinojau, kad jis turi ekonominių bėdų, bet visada, kai prieidavau, jo veidas nušvisdavo, mudu pasišnekučiuodavom, kartais jis tik patapšnodavo per skruostą, jo ranka buvo balta, maža, būdavo, jis sėdi ant odinės sofos kartu su dėdė Otu, gurkšnoja konjaką ir tyliai kalbasi, aš net stebėdavausi, ar jie tikrai girdi vienas kitą, dar ateidavo tavo brolis, dėdė Haris, jie žaisdavo šachmatais, tada pasidarydavo ypač tylu, būdavo girdėti, kaip name tiksi visi trys skirtingi laikrodžiai. Kai likdavo kelios dienos iki tavo sugrįžimo, aš taip jaudindavausi, kad net pakildavo karštis, bijodavau, kad rimtai nesusirgčiau, juk aš žinojau, kaip tu bijai sergančių žmonių. Paskui, kai parvažiuodavai, aš vos beįstengdavau sutvardyti savo džiaugsmą, nebegalėdavau nė žodžio ištarti, tu nekantraudama net pasakydavai: Eva nelabai džiaugiasi, kad jos mama vėl namie. Mano veidas tiesiog įkaisdavo, mane išpildavo prakaitas, bet aš vis tiek nieko negalėdavau ištarti, nerasdavau žodžių – mūsų namuose tu valdei visus žodžius. Aš mylėjau tave, man rodos, mirtinai tave mylėjau, bet abejojau tavo žodžiais. Kažkaip instinktyviai suvokiau, kad tu dažnai negalvoji taip, kaip sakai. Tavo toks gražus balsas, mama, kai buvau maža, aš jausdavau jį visu kūnu, tu kalbindavai mane ir kartais pykdavai, kad negirdžiu to, ką man sakai. O aš tik klausydavausi tavo balso, nesuprasdama, ką sakai. Aš nesuprasdavau tavo žodžių, nes jie nesutapdavo su tavo akių išraiška ar balso tonu. Baisiausia, kad tu šypsodavais, kai būdavai supykus. Nekęsdama tėčio, jam sakydavai „mielas mano drauge“, pavargus nuo manęs ištardavai – „mylimas mano vaikeli“. Čia niekas nesutapdavo.
Palauk, mama, leisk man pasakyti iki galo, žinau, esu šiek tiek apsvaigus, bet jei nebūčiau gėrus, niekada nebūčiau pasakius to, ką pasakiau. Kai neteksiu drąsos ir drovėsiuos kalbėti arba nutilsiu ir dar imsiu gėdytis to, ką būsiu pasakius, tada jau tu galėsi kalbėti ir man aiškintis, aš klausysiu ir pasistengsiu suprasti taip, kaip visada stengiausi klausytis ir suprasti. Nepaisant visko, man buvo gera būti mažu tavo vaiku. Aš neklydau tave mylėdama. Tu buvai man pakanti, nes galėdavai sau išvažiuoti. Tik aš niekaip nesupratau vieno dalyko – tavo ir tėčio santykių, pastaruoju metu aš daug apie judu galvojau, jūsų bendras gyvenimas man iki šiol yra paslaptis. Kartais atrodo, kad tu buvai visiškai priklausoma nuo tėčio, nors jis buvo silpnesnis už tave, tu kažkodėl rodei jam pagarbą, tačiau manęs ir Helenos niekada negerbei. Tu lepinai tėtį, kalbėdavai apie jį taip, lyg jis būtų sukurtas iš nežemiškos materijos. Juk tas mūsų tėtis buvo tik menka vidutinybė – mielas, kuklus, nepiktas. Kaip supratau, tu ne kartą apmokėjai tėvo skolas. Argi ne taip?
ŠARLOTĖ. Taip.
EVA. Man dar atrodo, kad ir tėtis turėjo tam tikrų nuotykių, aš dar prisimenu tris svetimas damas, kurios ateidavo pas mus ir sėdėdavo svetainėj, kai tu būdavai išvykus į gastroles. Viena jų vadinosi Marija van Eik, ji, atrodo, buvo tavo mokinė?
ŠARLOTĖ. Taip, tarp tėčio ir Marijos buvo santykių. Jie buvo trumpi ir visai nereikšmingi.
EVA. Ir tau nerūpėjo tos istorijos?
ŠARLOTĖ. Ne, aš neturėjau pagrindo pykti ant tėčio už tuos kelis epizodus. Be kita ko, jis turėjo neblogą skonį. Tu prasitarei, kad tėtis buvo vidutinybė. Tai – žiaurus ir neteisingas vertinimas, tai rodo, jog tu nepažinojai tėčio. Jeigu būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės, Josefas būtų buvęs vienas garsiausių Europos architektų, bet jis buvo per daug subtilus ir padorus. Jis nusileido vyresniam savo broliui, kuris nė per pusę nebuvo toks gabus, tikra nelaimė, kad jie abu paveldėjo tavo senelio firmą. Josefas niekada nenorėjo bartis, valdingai įrodinėti savo nuomonę. Bet jis turėjo nuostabių sumanymų, suprojektavo, pavyzdžiui, koncertų rūmus Kopenhagoje, o gal ir Osle, ne, iš tiesų rūmai turėjo stovėti Lione, visi tada sakė, kad tai būtų buvęs vienas gražiausių pastatų, sukurtų ketvirtajame dešimtmetyje, paskui prasidėjo karas ir tas projektas žlugo. Vargšas Josefas, jam viskas, ko tik jis besiimdavo, nepasisekdavo. Jis buvo iš tikrųjų didis žmogus, o ne vidutinybė. Kodėl tu tokia skeptiška, Eva? Tu manim netiki?
EVA. Argi tai turi kokią nors prasmę? Tavo žodžiai tinka tavo tikrovei, o mano – manajai. Sukeisi tuos žodžius, ir jie taps beverčiai.
15
ŠARLOTĖ. Tu anksčiau sakei, jog aš save apgaudinėju. Man rodos, kad tu neteisi. Pačiai sau aš niekada nemelavau. Mūsų santykiai iš tiesų buvo siaubingi: man skaudėdavo nugarą, aš negalėdavau gerai pasiruošti, koncertai būdavo prasti, aš praradau kelis svarbius pasiūlymus. Net pradėjau manyti, kad mano gyvenimas yra beprasmis. Ir dar mane graužė sąžinė dėl tavęs ir Josefo. Argi neidiotiška buvo tąsytis iš miesto į miestą, klausytis priekaištų, justi gėdą, kai tuo metu galėjau sau ramiai sėdėti namie su jumis. Tu vėl ironiškai šypsaisi. Aš stengiuosi sakyti tiesą, kalbėti, ką galvoju, paskui man nerūpės, ką tu apie mane manysi. Vieną kartą reikia pasakyti, vėliau galbūt mes niekada apie tai nekalbėsim.
EVA. Aš pasistengsiu suprasti.
ŠARLOTĖ. Kai buvau Hamburge, grojau Bethoveno Pirmąją, ji nėra labai sudėtinga, viskas ėjo gerai. Po koncerto mudu su senuoju Šmisu, tu žinai, tas dirigentas dabar jau miręs, nuėjom į vieną užeigą skaniau pavalgyti, mes dažnai taip darydavom. Užsisėdėjom, pavalgėm, išgėrėm, aš buvau patenkinta, atsipalaidavus, beveik nebejutau skaudamos nugaros, Šmisas tada pasakė: Kodėl tu nenori likti namie su vyru ir vaikais, juk tu galėtum gyventi respektabiliai, kam tu leidiesi, kad tau priekaištautų, tave žemintų? Aš pažiūrėjau į jį, o paskui nusijuokiau. Negi tu manai, kad aš šį vakarą taip prastai skambinau? Ne, aš taip nemanau, atsakė šypsodamas. Bet aš vis dar negaliu pamiršti 1934-ųjų rugpjūčio aštuonioliktos. Tau tada buvo tik dvidešimt, mes grojom Bethoveno Pirmąją Lince, atsimeni tą vakarą, lauke karšta, trisdešimt penki, salė prisigrūdusi, mes grojome kaip dievai, orkestras tiesiog degte degė, po koncerto žmonės atsistojo, susižavėję šūkavo, trypė, orkestras sugrojo tušą. Tu vilkėjai raudona paprasta suknele, plaukai tau siekė iki juosmens. Buvai žvali ir nė kiek neišvargus, tau atrodė, kad tą kūrinį mes galim pakartoti dar penkis kartus, ir vis tiek – tau nė motais. Kaip tu tai prisimeni? – paklausiau. Esu užsirašęs ant savo partitūros, atsakė Šmisas. Mėgstu pasižymėti svarbius išgyvenimus.
Grįžusi į viešbutį negalėjau užmigti. Trečią valandą ryto paskambinau Josefui ir pasakiau, kad aš jau apsisprendžiau: baigsiu visas keliones, liksiu su juo ir tavim, ir būsime tikra šeima. Josefas labai apsidžiaugė. Abu susijaudinę verkėm, šnekėjom gal net porą valandų. Štai kaip buvo. Patikėk – be jokios apgaulės. Gal aš naivokai įsivaizdavau, kad gyvenimas ir tai Šarlotei Andergast gali suteikti maloningą išeitį. Žinoma, tai buvo klaida. Po mėnesio supratau, kad esu per sunki našta ir tau, ir tėčiui, kad vėl trokštu kur nors išvažiuot. Laikui bėgant apsiraminau, ėmiau duoti pamokas, rūpėjo tavo auklėjimas, padėjau tėčiui tvarkyti jo reikalus. Vasarom gyvendavom namelyje šcheruose – tu tikriausiai atsimeni. (Eva linkteli, lyg norėtų šypsotis, bet neįstengia) Mes buvom laimingi, bent aš taip manau. O gal ne taip? Tu nesijautei laiminga?
EVA (purto galvą). Ne, aš nebuvau laiminga.
ŠARLOTĖ (atsidūsta). Nors sakydavai, kad tau niekad nebuvo taip gera.
EVA. Aš nenorėjau tavęs nuliūdinti.
ŠARLOTĖ. Na, matai, kaip išeina. (Nusijuokia) Tai kokią klaidą aš tada padariau?
EVA. Tu nepadarei jokios klaidos! Tu kaip visada buvai žavi. Bet man tu buvai siaubinga. Aš buvau keturiolikos, o tu, neturėdama geresnio užsiėmimo, visą savo tramdomą energiją paskirdavai man. Kaltinai save, kad buvai mane apleidus, todėl stengeisi kaip nors atsigriebti. Aš priešinausi kiek tik galėdama, bet neturėjau jokio šanso. Aš mylėjau tave ir visą laiką tikėjau, kad tu esi teisi, o aš – ne. Prisimeni, ką tu darei? Tu niekada nesakydavai tiesiai, vis kalbėdavai užuolankom. Kasdien vos ne kas valandą prieidavai šypsodamasi, juokaudama, visada švelni, dėmesinga, gal šiek tiek susirūpinusi. Kiekviena smulkmena žadindavo meilę, tavo energiją. Buvau truputį susikūprinus, nes per greitai augau. Tu liepei užsiiminėti gimnastika, pratimus mes, žinoma, darydavom kartu, nors ir sakydavai, kad tau skauda nugarą. Turėjau spuogų, buvo mano brendimo metai, čia tuoj pat atsirado odos daktaras, geras šeimos draugas, jis paskyrė kažkokių tepalų, tinktūrų, nuo to mane net pykindavo, oda dar labiau paraudo. Manei, kad aš nesugebu tvarkyti ilgų plaukų, tau atrodė, kad aš jų neprižiūriu, todėl ir nukirpai mane kuo trumpiau, tai buvo siaubinga, aš pati sau atrodžiau kaip karikatūra. Bet baisiausia – tu dar įsikalei, kad mano dantys kreivi, ir pasirūpinai, kad man įdėtų lankelį, atrodžiau kaip kokia kvaiša. Paskui pradėjai aiškinti, kad aš jau suaugusi mergina ir neturėčiau nešioti ilgų kelnių ir megztinio, man derėtų vilkėti suknelę, kurią tu pasiūdinai ar pati pasiuvai, net nepaklausus, ar ji man patinka, tačiau aš neišdrįsau tau pasakyti „ne“ – nenorėjau tavęs nuliūdinti. Tu kišdavai man tokių knygų, kurios man visai nepatikdavo, jos buvo ne mano protui, aš prisiversdavau skaityti, paskui mudvi turėdavom aptarti. Tu aiškinai, pasakojai, o aš vis tiek nesuprasdavau, apie ką tu kalbi, tiesiog bijojau, kad vieną dieną perprasi mane ir pamatysi, kokia aš kvaila. Jaučiausi lyg paralyžiuota, bet vieną dalyką aiškiai supratau: ten nebuvo manęs, nė vieno milimetro, kurį būtų galima mylėti ar bent jau pripažinti. Tu buvai tarytum apsėsta, aš dariausi vis bailesnė, vis labiau sugniuždyta. Aš jau nebežinojau, kas esu, nes kiekvieną akimirką stengiausi tau įtikti. Pasidariau kaip kokia negrabi marionetė, kurią tu valdei, sakydavau tai, ko tu norėdavai, mėgdžiodavau visus tavo judesius, kad mane labiau vertintum, nedrįsdavau nė vienos akimirkos būti savimi, net ir tada, kai likdavau viena, pati nepritariau tam, kas buvo mano esybė. Tai buvo siaubinga, mama, net ir dabar, kai kalbu apie tuos metus, aš tiesiog krūpčioju. Buvo siaubinga, bet tai dar ne viskas. Aš dar nesupratau, kad nekenčiu tavęs, buvau absoliučiai įsitikinus, kad mudvi mylime viena kitą ir kad tu viską geriau už mane išmanai. Kaip aš galėjau tavęs nekęsti? Todėl mano neapykanta virsdavo beprotiška baime. Aš sapnuodavau košmariškus sapnus, kramtydavau nagus, kuokštais roviausi plaukus, norėjau išsiverkti, bet negalėjau – nieko iš savęs neišspausdavau, net rėkti negalėjau, tik kvėkščiojau, lyg būčiau dusinama, dažnai tai mane pačią dar labiau gąsdino. Vieną dieną tu apkabinai mane, atsisėdai šalia ant sofos, apsiašarojai ir pasakei, kad tau neramu dėl mano vystymosi ir mums reiktų dėl to pasikalbėti su kokiu nors maloniu daktaru. Supratau, – tavo manymu, man jau pasimaišė protas, dėl to pajutau net savotišką melancholišką palengvėjimą. Tu nuvedei mane pas psichiatrą, tokį seną, pavargusį dėdulę baltu chalatu, visą tą laiką, kol mes kalbėjomės, jis vedžiojo apie storą savo pilvą dideliu peiliu laiškams atidaryti. Paskui pradėjo klausinėti manęs apie seksualinį gyvenimą, aš net nesupratau, apie ką jis kalba, – dar nebuvau turėjus nė pirmųjų mėnesinių, – prisiverčiau kažką sugalvoti. Atrodo, jį gerokai nustebino mano erotinis skonis ir perversinės fantazijos. O gal jis perprato mane, bet nenorėjo skaudinti. Jis buvo malonus, geranoriškas, sakė, kad man derėtų galvoti apie tai, kad mama myli mane ir linki visa ko geriausio, bet tai pati jau žinojau.
ŠARLOTĖ. O aš tada išvažiavau savais keliais su Martinu. Šito tu niekada negalėjai suprasti?
EVA. Aš apie tai net negalvojau.
ŠARLOTĖ. Bet tau atrodė, kad aš jus palieku.
EVA. Taip.
ŠARLOTĖ. Ar tu niekada… (Nutyla. Pauzė)
EVA (tyli).
ŠARLOTĖ (tyli).
EVA. Tu prisimeni Stefaną?
ŠARLOTĖ. Žinoma, Stefaną prisimenu! Judu tikrai nebūtumėt sugebėję auginti kūdikio.
EVA. Mama! Man jau buvo aštuoniolika. Stefanas – suaugęs, mylėjom vienas kitą, mes būtume susitvarkę…
ŠARLOTĖ. Ne, jūs nebūtumėt susitvarkę.
EVA. Mes būtume susitvarkę, mudu norėjome vaiko, bet tu viską sugriovei.
ŠARLOTĖ. Netiesa. Velniai mane rautų, netiesa. Tėtį aš vis įtikinėjau, kad mes privalom atsižvelgti, turim palaukti. Negi tu nematei, kad tas tavo Stefanas – avigalvis, beveik kriminalinis niekšelis, jis tik mulkino tave.
EVA (su neapykanta). Tu neapkentei jo nuo pirmos akimirkos, nes matei, kad aš jį myliu, kad galiu išsprūsti iš tavo glėbio, tu padarei viską, kad tik suardytum mudviejų santykius. Nors vaidinai supratingą, kuria galima pasitikėti.
ŠARLOTĖ. O vaikas?
EVA. Stefanas, kai sužinojo, kad aš laukiuosi, labai pasikeitė.
ŠARLOTĖ. Tavo Stefanas prisigėrė, pasiėmė mano automobilį, įvažiavo į griovį ir buvo nuteistas už tai, kad vairavo girtas, – tokia reakcija į tavo nėštumą.
EVA (įsiutus). Tu manai, kad taip viską žinai? Gal girdėjai mudviejų pokalbius, gulėdavai po lova, kai mes būdavom kartu, ar tu apskritai suvoki, ką kalbi? Ar tau nors kartą rūpėjo įsigilinti į kito žmogaus mintis ir jausmus? Ar tau apskritai rūpi bent kokia kita gyva būtybė, išskyrus pačią save?
ŠARLOTĖ. Tokius kaltinimus aš esu girdėjus jau ne vieną kartą.
EVA. Stefanas buvo ne toks kaip kiti, jis buvo daug geresnis ir padoresnis.
ŠARLOTĖ. Tikriausiai dėl to pavogė tą nedidelę Rembranto graviūrą ir dar spėjo kažkam užstatyti, dėl to ir melavo tau apie savo vaikystę, jaunystę, apie dramatiškas šeimos aplinkybes, paskui su draugeliais įsilaužė į mūsų vasarnamį, prisigėrė ten, prikiaulino.
EVA. Visa tai atsitiko po to. Ar jau tu pamiršai? Gal jau nebenori prisiminti, kaip tau pavyko uždaryti mane po aborto į psichiatrijos kliniką, kaip tu pati pranešei policijai, kai Stefanas, norėdamas su manim pasikalbėti, atėjo į vilą.
ŠARLOTĖ. Jeigu tu tikrai būtum norėjus to vaiko, aš tavęs niekaip nebūčiau privertus darytis aborto.
EVA. O kaip aš galėjau tau pasipriešinti? Tu nuo pat vaikystės plovei man smegenis, aš visada vykdžiau tavo valią, buvau baili, nepasitikinti savim, man vis reikėjo pagalbos ir paramos.
ŠARLOTĖ (nusigandusi). O aš maniau, kad tau padėjau. Buvau įsitikinus, kad abortas – vienintelė tavo išeitis. Iki šios akimirkos buvau įsitikinus. Koks siaubas, šitiek metų nešiotis tokią neapykantą! Kodėl anksčiau tu nieko nesakei?
EVA. Todėl, kad tu manęs nesiklausydavai. Todėl, kad tau būdingas eskapizmas, tu – jausmų invalidė, iš tikrųjų tu jauti pasidygėjimą manimi ir Helena, nes esi beviltiškai užsisklendusi savyje, visada stoji pati sau skersai kelio, todėl, kad tu nešiojai mane šaltose savo įsčiose, o paskui rūpinaisi šlykštėdamasi manim, todėl, kad aš mylėjau tave, bet tau vis atrodė, jog esu bjauri, nenusisekus ir negabi. Tau pavyko sužaloti mane visam gyvenimui, lygiai taip, kaip tu pati esi sužalota, tu įnikdavai į visa, kas jautru ir neapčiuopiama, kiekvieną sutiktą gyvą būtybę tu stengdavaisi uždusinti. Užsiminei apie mano neapykantą. Tavo neapykanta buvo dar didesnė. Ji ir dabar nė kiek ne mažesnė. Aš buvau maža, lengvai formuojama, pilna meilės. Tu pririšai mane prie savęs, tau reikėjo tos mano meilės taip, kaip tu meilės reikalaudavai iš kitų. Aš buvau beginklė. Viskas vyko dėl meilės, tu vis kartojai, kad myli mane, tėtį, Heleną. Tu valdei tos meilės išraišką, gestus. Tokie žmonės kaip tu… Tokie žmonės yra gyvybiškai pavojingi, tokius reiktų tiesiog uždaryti ir padaryti nekenksmingais. Motina ir duktė – koks baisus jausmų, sumaišties ir naikinimo derinys. Viskas įmanoma, viskas daroma iš didelės meilės, iš rūpesčio. Motinos ydas paveldi dukra, už motinos klaidas sumokės dukra, motinos nelaimė taps dukters nelaime, kaip kokia bambagyslė, kurios neįmanoma nukirpti. Dukters nelaimė taps motinos pergale, dukters liūdesys – slepiamu motinos pasitenkinimu.
(Helena prabunda nuo Evos balso. Ją suima baimė, sesers balso tonas ir tembras gąsdina ją. Ji mėgina išsikepurnėti iš patalų, persisveria per aukštą lovos kraštą ir nuslysta ant grindų, paskui, atsiremdama alkūnėmis ir keliais, prišliaužia prie durų, pavirsta ant šono, guli uždusus ir visa virpa.)
EVA. Mes gyvenom pagal tavo sąlygas, tenkinomės šykščiai atmatuotu maloningu tavo palankumu. Manėm, kad gyvenimas toks ir turi būti. Vaikas visada vienišas, jis nieko nesupranta, jaučiasi bejėgis, jis dar negali suprasti, nieko neišmano, jam niekas nieko neaiškina, iš pradžių – ta žeminanti priklausomybė, o paskui – atsiribojimas, nebeperžengiama siena, vaikas šaukia, bet nieks neatsiliepia, niekas neprieina, ar tu gali tai suvokti?
ŠARLOTĖ. Tokį mano paveikslą tikriausiai sukūrė siaubinga tavo neapykanta, argi ne taip? Negi iš tikrųjų manai, kad visa tai – gryna teisybė?
EVA (užsidengia veidą delnais ir purto galvą).
ŠARLOTĖ. Tu dar prisimeni savo senelę, mano motiną? Ne, žinoma, tu jau pamiršai, kai ji mirė, tau buvo tik septyneri. Senelį tu geriau prisimeni, man atrodo, kad tu visai gražiai su juo sutarei.
EVA. Aš bijojau senelės, ji buvo tokia didelė ir kūnu, ir dvasia. O senelis man buvo mielas.
ŠARLOTĖ. Taip. Tau taip atrodė.
EVA. O tau atrodė kitaip?
ŠARLOTĖ. Ne, taip aš negalėčiau pasakyti. Mano motina ir tėvas buvo garsūs matematikai, jie buvo apkerėti ir savo mokslo, ir vienas kito. Jie tada dominavo, buvo nerūpestingi ir gerai nusiteikę. Į mus, dar vaikus, žiūrėjo nepaprastai geranoriškai, tik be jokios šilumos arba rimtesnio susidomėjimo. Neprisimenu, jog kuris nors kada būtų prisilietęs prie manęs ar mano brolių – paglostęs ar bausdamas plekštelėjęs. Aš nieko nenutuokiau nei apie meilę, nei kas yra švelnumas, glamonė, artumas, šiluma. Aš tik per muziką turėjau galimybę išreikšti savo jausmus. Dabar kartais guliu naktį negalėdama užmigti ir galvoju, ar apskritai aš gyvenau. Koks nuostabus jūsų gyvenimas, fru Andergast, kai kas pasako, norėdamas man būti malonus. Jūs suteikiate žmonėms tiek daug džiaugsmo. O aš manau sau: aš negyvenu, aš negimiau, aš buvau tiesiog išstumta iš savo motinos kūno, kuris vėl užsivėrė ir tuoj pat atsigrįžo į tėvą, aš neegzistuoju. Kartais klausiu savęs, ar taip atsitinka visiems, gal kai kurie turi didesnių gabumų gyventi? Galbūt kai kas iš viso negyvena, vien tik egzistuoja?
EVA. Kiek laiko tu taip save grauži?
ŠARLOTĖ. Prieš trejus metus aš susirgau, tu galbūt to nežinai, man buvo kraujo užkrėtimas, du mėnesius Paryžiuj gulėjau ligoninėj. Leonardas atšaukė savo koncertus ir visą laiką budėjo prie manęs. Aš buvau arti… taip, aš vos nenumiriau. Paskui prireikė daug laiko, kol… išgyvenau savotišką depresiją ar kažką panašaus.
EVA. Bet, mama, aš nieko nežinojau.
ŠARLOTĖ. Nebuvo reikalo man tavęs jaudinti. Šiaip ar taip, mudu su Leonardu gavom progą pasikalbėti, laiko užteko į valias. Iš tiesų kalbėjo Leonardas. Aš tik klausiausi ir stengiausi suprasti. Iš pradžių buvo tikrai nelengva. Beje, aš sugebu būti dvasinga, jeigu to reikia. Bet apie sielos dalykus niekada per daug nemąsčiau. (Atsidūsta) Man buvo tarsi pirmos klasės pamokos, nors aš nebuvau gera mokinė. Man vis rodės, kad Leonardas kalba visokius vėjus, bet man buvo malonu, kad Leonardas sėdi ant lovos krašto. (Nusišypso) Jis turėjo begalinę kantrybę. Nors kartais pasakydavo, kad esu didelė kvaiša, jis negalėjo suprasti, kaip aš tapau tokia gabi muzikė. (Pauzė) Galiausiai man pavyko susidaryti šiokį tokį savo pačios paveikslą: aš niekada nesuaugau, mano veidas ir kūnas sensta, atmintį išsaugojau, įgijau patirties, bet kai susiduriu su akivaizdžiais dalykais, jaučiu, lyg nebūčiau gimus. (Pauzė) Aš neprisimenu nė vieno veido, net savo. Kartais mėginu atkurti savo motinos veidą, bet neįstengiu… Žinau, kad ji buvo stamboka, tamsiaplaukė, mėlynakė, didele nosim, putliom lūpom ir aukšta kakta, bet aš negaliu sujungti tų dalykų į visumą, aš jos nematau. Aš taip pat negaliu prisiminti tavo, Helenos ar Leonardo veido. Žinau, kad pagimdžiau tave ir tavo seserį, iš tų gimdymų mano atminty teliko skausmas… bet koks buvo jo skonis – nebepamenu. (Pauzė) Kartą Leonardas pasakė… gerai neprisimenu. „Jausti tikrovę reikia gabumo, – pasakė jis. – Dauguma žmonių tokio gabumo neturi, gal taip ir geriau.“ Ar tu supranti, ką aš norėjau pasakyti?
EVA. Manau, kad suprantu.
ŠARLOTĖ. Taip, tai iš tikrųjų… (Nutyla).
EVA (patylėjusi). Kas iš tikrųjų?
ŠARLOTĖ. Iš tikrųjų keista.
EVA. Keista?
ŠARLOTĖ (stebėdamasi). Tavęs aš niekada nebijojau.
EVA. Nesuprantu.
ŠARLOTĖ (giliai nustebusi). O aš taip norėjau, kad tu manim pasidomėtum, kad apkabintum, pabūtum prisiglaudus, apramintum mane.
EVA. Bet juk aš buvau dar vaikas.
ŠARLOTĖ. Argi tai turi kokią nors reikšmę?
EVA. Ne.
ŠARLOTĖ. Aš mačiau, kad tu myli mane, ir troškau tave mylėti, bet negalėjau, nes bijojau tavo reikalavimų.
EVA. Kad aš nekėliau jokių reikalavimų.
ŠARLOTĖ. O aš maniau, jog tavo reikalavimai bus tokie, kokių aš negalėsiu išpildyti. Jaučiausi negrabi lyg invalidė. Aš nenorėjau būti tavo motina, norėjau, kad tu suprastum, jog esu tokia pat bejėgė kaip tu, tik daug skurdesnė, bailesnė.
EVA. Tu sakai tiesą?
ŠARLOTĖ. Taip, aš girdžiu save sakant tokius dalykus, kurių anksčiau nebūčiau ištarus. Gal aš meluoju, gal vaidinu, o gal sakau tiesą, aš pati nežinau, Eva. Nebežinau. Esu sujaudinta, sutrikus. Gal tai nuo Leonardo mirties. Ar nuo Helenos ligos. O gal nuo tos siaubingos tavo neapykantos. (Pajutusi baimę) Eva, būk man gera! Man taip skauda!
EVA. Žinau, kad skauda.
ŠARLOTĖ. Ko tu taip žiūri į mane?
EVA. Tuoj pasakysiu.
(Helena vargais negalais atidaro duris, šliaužia koridorium, atsiduria prie laiptų, guli paslika tamsoj, klausosi dviejų moterų pokalbio.)
ŠARLOTĖ. Sakyk, apie ką tu galvoji.
EVA. Galvoju apie Heleną ir Leonardą.
ŠARLOTĖ. Nesupratau.
EVA. Nesupratai?
ŠARLOTĖ. Jie beveik nepažinojo vienas kito.
EVA. Mama!
ŠARLOTĖ. Mes kartu buvom tik Bornholme per vienas Velykas.
EVA. Tu tada po trijų dienų išvažiavai.
ŠARLOTĖ. Atsimenu, tada lijo. O gal net snigo.
EVA. Mama!
ŠARLOTĖ. Aš turėjau groti Bartoko Pirmąją Ženevoje su Ansermetu. (Pauzė) Man labai rūpėjo laiku ten nuvažiuoti. Turėjau ramiai pagroti visą koncertą su tuo senuoju ponu. Gal aš išvažiavau anksčiau. Juk oras buvo bjaurus. (Ilga pauzė) Leonardas buvo prastos nuotaikos. Ir tu buvai ne itin žvali.
EVA. Mama!
ŠARLOTĖ. Nesuprantu, kam tu verti mane prisiminti tas idiotiškas Velykas. Iš tavo balso jaučiu, kad aš turėčiau dėl kažko pajusti gėdą. Atleisk man, bet…
EVA. Tu su Leonardu atvažiavai ketvirtadienį, mes praleidom nuostabų vakarą, grojom, dainavom, gėrėm vyną, juokėmės, žaidėm kažkokį stalo žaidimą, kurį radome drabužių spintoj. Helena gerai jautėsi, ji buvo su mumis, kartu džiaugėsi, atrodė miela ir laiminga. Ir Leonardas užsikrėtė jos linksmumu, kalbėjo, juokavo su ja, ji iš karto jį įsimylėjo, jiedu sėdėjo iki vėlumos. Rytą Helena man pasakė paslaptį, kad Leonardas pabučiavo ją. Prieš pietus Leonardas ir Helena važinėjosi automobiliu, buvo Didysis Penktadienis, oras šiltas, ramus, tikra pavasario diena, negi tu pamiršai, mama? Kai jiedu linksmi, įraudę nuo saulės sugrįžo atgal, tu kalbėjai telefonu, tu visą rytą kažkam skambinai. Kai jiedu įžengė į prieškambarį ir Leonardas pasodino Heleną ant kėdės, tu nutraukei savo pokalbį ir pasakei: „Helena, padėkok Leonardui, kad jis tau buvo toks geras.“ Helena nusijuokusi tarė: „Mama, tu taip su manim kalbi, lyg man būtų aštuoneri metai. Net graudu.“ Tada tu visai kitokiu balsu pasakei: „Pagirtina, kad tu nepraradai humoro jausmo.“ Paskui lyg niekur nieko tu tęsei pokalbį telefonu. Po pietų Leonardas išėmė iš krepšio vieną knygą. Tai buvo Mocarto biografija, jis ėmė garsiai skaityti Helenai, sykiu aptarė iliustracijas. Paskui tu kelias valandas repetavai Bartoko koncertą. Ketvirtą atėjai pas mane užsiplikyti arbatos. Dar pasakei: „Tu matei Heleną! Kokie jie abu žavūs. Net graudu.“ Per vakarienę turėjom svečių. Leonardas pasigėrė ir ėmė griežti Bacho siuitas, jis buvo ne toks kaip visada, tarsi pastambėjęs, apsunkęs, švelnus ir siaubingai girtas, jis griežė prastai, bet vis tiek gražiai. Helena sėdėjo prieblandoj ir tiesiog švytėjo, aš to dar nebuvau regėjus. Svečiai išsiskirstė mirtinai pavargę ir melancholiški. Naktį mudvi išėjom pasivaikščioti, tu vis pasakojai apie kažkokią fantastišką kelionę, rodos, į Keniją, nebepamenu, gerai aš nesiklausiau, vis galvojau apie Heleną ir Leonardą. Kai mudvi grįžome, jie tebesėdėjo kaip ir anksčiau – kiekvienas savo kampe, židinys ir žvakės jau buvo beveik užgesusios. Pastebėjau, kad Leonardas apsiverkęs, jis net nesistengė slėpti susijaudinimo. Helena buvo geriau užsimaskavusi, ji kalbėjo su mumis ramiu, kiek pavargusiu, abejingu balsu. Tu nuėjai miegoti, o aš padėjau Leonardui užlipti laiptais. Mes sustojom prie jūsų miegamojo durų, jis atsigręžė, pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Įsivaizduoji, ten, apačioj – plaštakė, ji daužosi į lango stiklą.“ Kai vėl nusileidau pas Heleną, ji sėdėjo visiškai rami, tiesi – nė šešėlio jos ligos. Aš niekada nebepamiršiu jos veido, mama, aš niekada nepamiršiu jos veido. Ryte tu išvažiavai į Ženevą, keturiom dienom anksčiau nei mes buvom sutarę. Siautėjo baisi pūga. Lėktuvas neskrido, bet tau pavyko gauti vietą kelte. Aš nuvežiau tave į uostą. Prieš lipdama į laivą, tu lyg tarp kitko pasakei: „Aš paprašiau, kad Leonardas ilgiau čia pasiliktų, mačiau, kad jis Helenai daro gerą poveikį.“ Tu dar nusišypsojai, ir mudvi apsikabinom. Bet Leonardas staiga pasidarė neramus ir nelaimingas. Jis buvo išsiblaškęs, nemandagus, sėdėjo palėpės kambary ir dirbo. Velykų rytą jis pasigėrė ir nugriuvo nuo laiptų, tai šiek tiek pataisė jam nuotaiką, paskui išėjo į lietų ir ilgai vaikščiojo, grįžo išsiblaivęs. Priėjo prie Helenos ir pasakė, jog po kelių valandų turės išvažiuoti, bet jie dar pasimatys, jis paliks jai prisiminimui tą Mocarto biografiją. Paskui jis paskambino į Ženevą ir pusę valandos kalbėjo su tavim. Tą patį vakarą jis išskrido paskutiniu reisu. Naktį mane išgąsdino kraupus garsas. Taip verkė Helena. Ji skundėsi, kad jai nežmoniškai skauda klubus ir dešinę koją. Jai net atrodė, kad nebeištvers iki ryto, aš suradau kokių tik beturėjom vaistų nuo skausmo, bet niekas negelbėjo. Penktą ryto turėjau paskambinti greitajai.
ŠARLOTĖ. Tai aš, vadinasi, kalta, kad Helena susirgo.
EVA. Taip. Aš taip manau.
ŠARLOTĖ. Negi tau atrodo, kad Helenos liga…
EVA. Taip.
ŠARLOTĖ. Tai tu rimtai?..
EVA (tyli).
ŠARLOTĖ (netekusi žado).
EVA. Kai Helenai buvo vieni metukai, tu palikai ją. Vėliau tu nuolatos mus palikdavai. Kai Helena rimčiau susirgo, tu išsiuntei ją į tą slaugos ligoninę.
ŠARLOTĖ. Ne, tu neteisi…
EVA (ramiai). O kur aš neteisi? Jei gali ką paneigti, sakyk. Pažvelk į mane, mama. Geriau įsižiūrėk į Heleną. Tu neturi kuo pasiteisinti, mama. Tėra tik viena tiesa ir vienas melas. Ir jokio atleidimo čia negali būti.
ŠARLOTĖ. Bet aš niekada sąmoningai…
EVA. Aš netikiu tuo.
ŠARLOTĖ. Tu neturi teisės manęs kaltinti.
EVA. Tu visada taikai sau ypatingas išimtis. Lyg tu būtum sudarius su pačiu gyvenimu nuolaidų sutartį, bet kada nors tu įsitikinsi, kad tavo sutartis vienpusė. Tau teks pripažinti, kad esi kalta, kaip ir visi kiti.
ŠARLOTĖ. Kuo aš kalta?
EVA. Aš nežinau. Esi kalta, ir tiek.
ŠARLOTĖ. Nebepataisomai?
EVA (neatsako).
ŠARLOTĖ. Tu negalėtum prie manęs prieiti? Manęs apkabinti. Man pasidarė baisu. Mieloji mano, ar tu galėtum man atleisti už tai, ką aš padariau ne taip. Aš pamėginsiu pasikeisti. Tu pamokysi mane, mudvi kalbėsime, kalbėsime ilgai. Tu padėk man. Aš nebeištversiu, tavo neapykanta tokia negailestinga. Aš daug ko nesuvokiau, buvau savanaudė, kartais vaikiškai bijanti. Tu nors paliesk mane, mušk, jeigu taip nori. Mieloji mano, padėk man!
(Nutilusiam name girdėti šauksmas. Tai Helena šaukia savo motiną. Eva ir Šarlotė puola į prieškambarį, skuba tamsiais laiptais į viršų. Eva pribėga pirmoji, bet sesuo atstumia ją, linksta prie motinos, kuri glaudžia savo galvą prie sergančios dukters krūtinės.)
16
ŠARLOTĖ (kalba telefonu). Atleisk, mielasis Paulai, kad aš taip anksti tau skambinu. Turiu kalbėti tyliai, kad niekas negirdėtų. Būk toks geras, padaryk man didelę paslaugą. Kai nueisi į savo kontorą, pasiųsk man telegramą, pareikalauk, kad aš nedelsdama atvykčiau į Paryžių ar kur kitur. Aš čia daugiau nė dienos nebeištversiu, bet negaliu išvažiuoti kaip niekur nieko, man reikalinga priežastis. Surask kokią tik nori, mielasis Paulai, tau gi sekasi kurti istorijas. Bet aš jau turiu baigti, čia viskas taip brangu. Viso labo, mielasis, ir iš anksto dėkoju už pagalbą.
(Ji atsargiai šmurkšteli į savo kambarį ir uždaro duris. Eva nepastebėta girdėjo tą pokalbį.)
17
ŠARLOTĖ (traukinyje). Malonu, Paulai, kad tu sutikai važiuoti su manim į Bretanę. Nebūčiau ištvėrus savo vienatvės. Nežinau, man atrodo, kad toj šiaurėj, tame Bindalyje, mane ištiko nemenkas šokas. Ten radau ir savo dukterį Heleną, o to visai nesitikėjau, jos liga dar labiau sustiprėjus, ir kodėl ji nemiršta. Gal tau pasirodys žiauru, kad aš taip kalbu? Tu mane gerai pažįsti, juk taip? Aš niekada neapvyliau tavęs, nesu atšaukus nė vieno koncerto. Tu gali manim pasitikėti, ar ne?
EVA (viena). Privalai pati save guosti, nėra ko tikėtis, kad kiti tau padės užėjus liūdesiui. Taip jau yra, matyt, turi išsiverkti tyliai, kad nieks negirdėtų.
ŠARLOTĖ (traukinyje). Paulai, dar paklausyk manęs valandėlę. Dar neužmik! Kritikai sako, kad aš – labai dosni muzikė. Niekas jautriau nepagros Šumano koncerto fortepijonui. Arba didžiosios Bramso sonatos. Aš savęs netaupau. O gal – priešingai? Tokios idiotiškos mintys – vis lenda į galvą. Paulai, tikiuos, tu ne dėl to su manim, kad tau nepatogu atsisakyti.
EVA (viena). Vargšė mama, išlėkė kaip be galvos, atrodė kažko išsigandus, pavargus, staiga taip paseno, veidas susiraukšlėjęs, nosis paraudus nuo ašarų. Daugiau nebematysiu jos, aš atbaidžiau ją.
ŠARLOTĖ (traukinyje). Paulai, pažvelk į tą kaimelį, į tuos žiburius languose, žmonės ten užsiėmę vakaro darbais, verda vakarienę, vaikai ruošia pamokas. O aš jaučiuosi tokia atitolus nuo viso to, visada ilgėdavausi namų, bet kai sugrįžti į juos, supranti, kad kažko kito ilgėjaisi.
EVA (viena). Jau tuoj sutems, darosi šalta, reikia grįžti namo, paruošti vakarienę Viktorui, Helenai. Aš negaliu dabar numirti. Bijau savižudybės, gal Dievas dar panorės kam nors mane panaudoti, jis ir ištrauks mane iš to kalėjimo. Turėčiau būti pasirengus.
ŠARLOTĖ (traukinyje). Žinai, Paulai, tos mano dukters Helenos labai gražios akys, tokios ryškios, žvilgsnis tyras, ji paveldėjo Josefo akis, kai rankom suimi jos galvą, ji dar sugeba sutelkti žvilgsnį. Ir kaip ji įstengia gyventi ir kančias kęsti, ar tu supranti? Mano gyvenimas iš tikrųjų buvo puikus, o jos? Man viskas gerai, tiesa, jaučiuosi šiek tiek melancholiška, to aš negalėčiau paneigti, bet sykiu jaučiuosi gerai, aš nelinkus per daug sielotis ar gilintis į save, šiaip ar taip, turiu gyventi.
EVA (staiga sustoja). Tu palietei mano skruostą? Kažką sakai man į ausį? Tu dabar su manim? Mudu niekada viens kito neapleisim.
ŠARLOTĖ (šypsosi). Tu visada toks mielas, Paulai, ką aš be tavęs daryčiau. Ir ką tu veiktum be manęs. Pats žinai, kokios įkyrios tos smuikuotojos, – amžini verkšlenimai. O jau tas garsas, kai jos repetuoja.
EVA. Helenos langas šviečia. Tikriausiai Viktoras ten kalbasi su ja, iš jo pusės gražu, jis toks mielas, turbūt aiškina Helenai, kad mama išvažiavo.
Paskutinė scena
VIKTORAS. Helena, aš tau norėčiau pasakyti vieną dalyką. Šarlotė išvažiavo priešpiet. Mes nenorėjom tavęs žadinti, nuo tų vaistų tu taip giliai miegojai, naktis tau buvo tokia nerami. Todėl mes – jau sakiau – nenorėjom tavęs žadinti.
HELENA (kažką sako).
VIKTORAS. Tavo motina prašė už ją atsisveikinti. Ji buvo nusiminus, sutrikus, verkė.
HELENA (kažką sako).
VIKTORAS. Eva dabar išėjo pasivaikščioti prieblandoj prieš vakarienę. Ji jau apsiramino, beveik patenkinta, man rodos, ji net džiaugiasi, kad Šarlotė išvažiavo.
HELENA (kažką sako).
VIKTORAS. Aš nežinau, Helena mieloji. Eva buvo per daug užsimojus. Per daug tikėjosi iš to susitikimo su savo motina, man širdis neleido jos perspėti. Todėl mums ir nepasisekė.
HELENA (labai stengiasi kažką pasakyti).
VIKTORAS. Nesuprantu, ką tu sakai.
HELENA (virpėdama kartoja savo klausimą).
VIKTORAS. Tu sakai, kad norėtum… Ko tu norėtum?
HELENA (dar labiau susijaudinus mėgina sakyti tą patį).
VIKTORAS. Tu stenkis kalbėti ramiau, mieloji, kad aš galėčiau suprasti.
HELENA (pradeda rėkti, ją vis labiau tampo mėšlungis, tarpais girdėti atskirų žodžių nuotrupos. Ji kramto jau kraujuojančias lūpas ir žiūri maldaujančiom akim).
VIKTORAS. Eva! Greičiau ateik, Helenai priepuolis. Paskubėk.
(Helenos riksmas vis šaižesnis, beveik nežmogiškas, ji blaškosi kėdėj, kol ta parvirsta, Helena jau guli ant grindų. Jos kūnas riečiasi, rankos krypsta į šonus, iš burnos plūsta putos ir kraujas. Viktoras ir Eva veltui mėgina ją apraminti, pro kietai sukąstus jos dantis įsprausti vaistų.)
Epilogas
VIKTORAS. Kartais aš stoviu čia ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji tokia nusikamavusi, pastarosios naktys buvo tiesiog baisios, ji beveik nemiegojo. Ji sako, kad niekad neatleis sau, kam išvarė motiną. Man vis nepavyksta su ja pasikalbėti, viskas pavirsta tik žodžiais, tuščiom frazėm. Aš privalau būti šalia, matyti, kaip ji kenčia, bet nieko negaliu padėti.
EVA. Tu kažkur išeini?
VIKTORAS. Nueisiu į paštą pasiimti man atsiųstų knygų.
EVA. Gal būsi toks geras ir įmesi šį laišką.
VIKTORAS. Mielai. Parašei Šarlotei?
EVA. Gali paskaityti, jei nori. Aš užlipsiu valandėlei pas Leną.
VIKTORAS (skaito). Aš suprantu, kad neteisingai su tavim pasielgiau. Sutikau pilna visokių priekaištų, o ne švelnumo. Paskui kamavau tave prikeldama seną neapykantą, kuri nieko nebeturi bendra su tikrove. Per visas tas dienas aš dariau klaidą po klaidos ir labai prašau, kad man atleistum. Helena suvokia kur kas giliau. Ji linkusi duoti, o aš – reikalauti. Ji priartėjo prie tavęs, aš nutolau. Staiga supratau, kad man reikėtų rūpintis tavim, kad visi tie seni dalykai – praeitis, aš niekad tavęs nepaleisiu, niekada tavęs nepaliksiu vienos. Nežinau, ar šis laiškas tave pasieks, ar tu perskaitysi jį, gal jau viskas pavėluota. Bet aš vis tiek tikiu, kad mano praregėjimas – ne veltui. Vis dėlto egzistuoja savotiška malonė. Tai nepaprasta galimybė rūpintis vieni kitais, padėti vienas kitam, parodyti švelnumą. Turėtum suprasti, aš niekada tavęs nebepaliksiu, neleisiu tau dingti iš mano gyvenimo, aš būsiu užsispyrus! Neatsižadėsiu to net ir tada, jeigu tai būtų per vėlu. Bet aš manau, kad dar ne vėlu. Neturi būti per vėlu.
Forio, 1977 m. liepos 27 d., antradienis
Versta iš: Ingmar Bergman. Höstsonaten. Stockholm: Bokförlaget Pan/Norstedts, 1978
Dovid Katz. Kapinių Rasa
2008 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė
Dovidas Katzas – žinomas mokslininkas ir rašytojas, poeto Menkės Katzo sūnus. Jis Vilniaus jidiš institute dėsto jidiš kalbą ir kultūrą. 1999 m. įkūrė Kultūrinių bendrijų studijų centrą, jidiš kalbos vasaros kursų programą Vilniaus universitete. Rašytojas prozos knygomis ir moksliniais darbais garsina Lietuvą pasaulyje.
Apsakymas
Benda Gado duktė Rasa buvo laiminga ilgakasė mergaitė juodomis it naktis akimis. Apatinė lūpa, rodės, tuoj plačiai nusišypsos. Rasa nedraugavo su mergaitėmis, kurias Zusmanas Svirėje mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti ir poteriauti. Jos – iš Svirės miestelio, Rasa – iš Strašos. Šis kaimelis – už poros mylių nuo vieškelio. Miestietės šaipėsi iš Rasos tarties ir tamsaus gymio, pravardžiavo „juoduoju maru“, vadino „kaimiete“ ir „Strašunka“, nes „Straša“ reiškia „baidyklė“.
Benda Gadas neleido duktės su vežiku kasdien į Svirę, mokė namuose. Sumani duktė greitai pasivijo tėvą žiniomis ir jis susitarė su Zusmanu, manė, Svirėje dukrelė pažais su žydaitėmis, pašnekės jidiš kalba. Netrukus suprato: dukra, būdama su išpuikusiomis miestietėmis, nelaiminga.
Į galvą atėjo išganinga mintis. Rasa liks Strašoje. Vežėjas kasdien atveš Kazriel Gavrielį Taną iš Mikailiškių. Tas mokytojas garsėjo mokslingumu. Jis mokys dukrą privačiai, kaip turtingą didmiesčio merginą.
Kazriel Gavrielis, pramintas Kašra Gavra, buvo aukštas, pagyvenęs vyras vešlia išsidraikiusia žila barzda. Jis lyg gydytojas instrumentų krepšį nešiojosi mažą rudą odinį lagaminėlį su dviem siaurais žaliais dryželiais ir nublukusia paauksuotų raidžių „K. G.“ graviūra. Rasa, laimingiausia mergaitė pasaulyje, liko Strašoje.
Pavadinimas „Straša“ turi tris reikšmes. Straša – kaimas tarp Svirės ir Mikailiškių, ties Šimeniškių keliu į Švenčionis, to krašto „metropolį“, kuriame buvo dešimt gatvių ir dvi mūrinės sinagogos. Kaimo pakraščiu rangėsi upelis Straša. Taip vadino ir vandens malūną milžiniškais ratais, juos suko sodžiaus upės tėkmė. Vandens malūnas priklausė Svirėje turtingiausiam žmogui, Izraeliui Josifui Chajatui, miestelyje pramintam Jeiske Malūnininku. Jeiskės vežikas Liolka Strunoiceris, mat jo prosenelis buvo kilęs iš Strunoico, rytais kinkydavo arklį ir gabendavo poną į malūną. Dieną važinėjo verslo reikalais.
Benda Gadas, ištikimas Jeiskės darbininkas, gyveno antrame malūno aukšte. Rytą brėkštant atidarydavo malūną ir paruošdavo mašinas darbui. Kai malūnas ūždavo, sodiečiai iš aplinkinių kaimų veždavo kviečius, miežius ir avižas malti. Traukė į malūną ir mediniu liepteliu per upelį. Aštuonios Benda Gado šeimõs – vienintelių žydų Strašoje – kartos gyveno ir dirbo malūne.
Šabo popietę Benda Gadas ir dukra ilgai vaikštinėdavo po mišką. Rasa labiausiai mėgo beržus. Šiokiadieniais mergaitė nulipdavo į apačią pasižiūrėti, kaip dirba malūnas. Didesnio stebuklo žemėje Rasa nebuvo regėjusi.
Laukuose, miškuose ir prie spindinčių it veidrodis ežerų tvyrojo kaimo ramybė. Tačiau Rasa gyveno nepaliaujamai besikeičiančios visatos centre. Upelio srovė suko malūno ratus, čia pat akyse virto galingu kriokliu. Po didelio akmeninio pastato kambariais amžinai sukosi baisūs geležiniai tekiniai. Rasa, nors dažnai mėgino, niekaip jų nesuskaičiavo. O šį priskaičiavau ar ne? Dar nemokėdama vaikščioti padarė nuostabų atradimą, kad vienas malūno ratas suka kitą, pirmąjį Strašos upelyje varo didysis tekinis, plokščias ir nuožulnus, kiti ratai malūne – statūs, vidurinių stipinai aukšti sulig dangumi. Dvigubas ratas drumzlėtomis nišomis, įranta tarp apatinio ir viršutinio lanko – kaži, kas ten tūno? Rasai dingojosi, kad ten paslėpti senosios Jeruzalės šventyklos turtai. Tekinis styrančiu smaigu ore sukosi ir sukosi it amžiais spindintis Visagalio ugninis kalavijas prie Rojaus Sodo vartų. Rasa perprato paslaptį – jis sukosi nuo laikų pradžios, suksis iki pabaigos. Mergaitė gailėjosi vaikų, kurie gyveno ne Strašoje.
Rasa daug ką suprato, žinojo esanti lietuvaitė, kurią moko garsus mokslo žmogus. Po pamokų mergaitė lipo į apačią žiūrėti, kaip dirba malūnas, ir regėjo viską, ko ryte mokėsi. Vieną kartą malūnas jai buvo išmintingojo karaliaus Saliamono išradimas, kitąkart – keistos pranašo Elijo vežėčios, lekiančios į dangų.
Kašra Gavra mokė Rasą iš Mozės penkiaknygės, skaitė pranašystes, vėlesnius pranašų rinkinius, psalmes bei Mišną, Talmudo legendas jidiš kalba ir trumpąjį įstatymų sąvadą. Rasa troško studijuoti Talmudą ir Kabalą, tačiau mokytojas gabiajai mokinei neleido. Mat Talmudas – ne mergaitėms, o Kabalos neskaito net berniukai. Tie raštai skirti prisilaikantiems įstatymo išminčiams, vyresniems nei keturiasdešimties metų. Mokytojas tik trumpai perpasakojo dalykus, kurie negali mergaitei padaryti žalos, neleido jai studijuoti vadinamųjų „slaptų“ raštų.
Rasai suėjo šešiolika, stojo septyniolikti, kaip sakydavo senovėje. Kašra Gavra paaiškino, kad nebegali jos mokyti. Atrodys nepadoriai, o Izraelio teisuoliai netinkamo elgesio labai vengia. Girdi, jei nori tapti kartą per tūkstantmetį pasitaikančia išmintinga moterimi, tokia kaip Brurija, tai tekėk už mokslingo žmogaus. Rasai tokie samprotavimai atrodė kvaili. Ji liejo gailias ašaras. Kašra Gavra susitvardė ir nuėjo laukti vežimo, kuris turėjo parvežti namo. Rasa pasivijo ir prašė parduoti jai rudąjį lagaminėlį. Nieko juokingesnio gyvenime negirdėjau, jis šiurkščiai atšovė, neparduosiu. Mokytojas, grįžęs namo, pasigailėjo įskaudinęs gerą mokinę, ištuštino lagaminą ir padavė vežikui, kad jis parvežtų Rasai atsisveikinimo dovaną.
Rasa leido dienas malūne. Subrendo, atrodė laiminga. Ūmai susirgo tėvas, paralyžius sukaustė kojas ir jis nebevaikščiojo. Išsigando neturįs sūnaus: kai mirs žmona, dviese su dukra neišsivers. Jeiskė Malūnininkas valandų valandas prasėdėdavo prie ištikimo darbininko lovos, tikindavo, kad moka atlyginimą už sąžiningą aštuonių šeimos kartų triūsą.
– Nesirūpink, – sakė, – greičiau sveik!
Benda Gadas pasveiko, tik kojų nevaldė. Žmonės manė, nugyvens ilgą gyvenimą, gal net visiškai pasitaisys. Michališeko chirurgas ir barzdaskutys, Hiršė Chona, vadinamasis Chonka Daktaras, kartą per savaitę užsukdavo instrumentais, vaistais ir, svarbiausia, įvairiomis siurbėlėmis nešinas. Jas simetriškai išdėliodavo pacientui už ausų. Bet ir tai negelbėjo.
Vieną rytą žmona Chaška nebeprikėlė vyro. Paklaikusi nubėgo į malūną. Jeiskė Malūnininkas, taupydamas laiką liepė Liolkai iškinkyti iš vežimo arklį, pabalnoti ir skubiai joti į Michališeką daktaro. Chonka kartu parjojo, įpuolė į kambarį viršutiniame malūno aukšte ir pridėjo plunksną prie Benda Gado nosies. Plunksna nesukrutėjo. Chonka Daktaras numetė instrumentus ant žemės ir sukalbėjo maldą už mirusiuosius: „Tebus palaimintas dorųjų teisėjas.“
Per trisdešimties dienų gedulą Kašra Gavra šiokiadieniais Rasą lankė. Jiedu perskaitė ištraukas iš Jobo knygos, Raudų knygą, prie kapo kalbamus poterius iš moteriškos maldaknygės jidiš kalba ir nurodymus gedėti trumpajame įstatymų sąvade. Gedinčiojo drabužiai perplėšiami nuo viršaus iki apačios – ne skersai. Mirus gimdytojui suplėšomi visi drabužiai. Svarbu apraudoti velionį, nes išlietos ašaros apsaugo nuo vaikų mirties. Pirmas septynias dienas negalima praustis šiltu vandeniu. Trisdešimt dienų neleidžiama kirpti plaukų. Mirus gimdytojui plaukus draudžiama kirpti tris mėnesius. Vienuolika mėnesių kalbamas kadišas* ir metus negalima vilkėti naujų drabužių. Rasa smulkmeniškai prisilaikė įsakymų, skrupulingiau nei motina ir net pamaldžiausios Svirės bei Mikailiškių moterys. Kašra Gavrą prašė aiškinti žodžius ir ženklus šventoje maldoje už mirusiuosius.
Prabėgo septynios dienos, mėnuo, vienuolika mėnesių, metai. Rasai piršosi jaunikiai iš Svirės, Lintupio, Mikailiškių, Švenčionių. Gretimame kaime, Svitališeke (senesni žmonės sako: Svitarilišeke), kuris yra pusiaukelėje tarp Klušano ir Vidutino, gyveno žydų šeima, joje motina neseniai buvo mirusi. Toji šeima atsiuntė šaunų jaunuolį pakalbėti su Chaška ir Rasa, tačiau nieko nepešė. Rasa nė nedirstelėjo į vaikiną. Kai išsipustęs piršlys gražbyliavo apie „sąjungą danguje“, Rasa atkirto: „Greičiau turguje.“ O išlydėdama svetį dar ir Svitališeką papeikė, esą nė iš tolo neprilygstąs Strašai.
Rasa padėjo malūne, nors Jeiskė ir nereikalavo. Jis mokėjo našlei Benda Gado algą, lyg šios vyras tebebūtų gyvas ir dirbtų. Rasa vedė apskaitą, valė, vis dažniau gabeno laiškus, pinigus, sąskaitas, perduodavo žinutes ir įvairiausiais malūnininko pavedimais vykdavo į aplinkinius miestus bei kaimus kartu su senuoju vežiku Liolka Strunoiceriu.
Kai vienas didžiųjų malūno sraigtų išklibdavo, Jeiskė Rasai sakydavo: „Varžto ir sudaužytos širdies nebepataisysi.“ Šie žodžiai būdavo ženklas Rasai keliauti su Liolka į Švenčionis pas Lulinskį pirkti varžto geležies krautuvėlėje. Ji sugrįždavo greitai, puikiai sutvarkiusi reikalus. Ir Liolka džiaugdavosi, kad reikia rūpintis tik arkliu.
Grįžusi po dienos kelionių Rasa žvelgdavo į didžiuosius malūno ratus. Nepaliovė stebėtis. Mąstė, kad tėvas, senelis ir prosenelis, kol gyveno, žiūrėjo į ratus. Tik beprotis išsižadėtų palikimo. Ji labai apsigautų, jei sugalvotų palikti malūną ir ištekėtų už išsipusčiusio kvailio iš Svitališeko, Kameliškių arba Adutiškio. Kol gyvens, tęs tėvo darbą stebuklingajame Strašos malūne.
Rasa kasdien lankė tėvo kapą Svirės kapinėse. Motina ir Jeiskė manė, kad mergina neturėtų kiekvieną dieną ten eiti. Retkarčiais Rasa užsukdavo į Mikailiškes pasilabinti su senuoju mokytoju Kašra Gavra. Jis nesiliovė mokinei priekaištauti:
– Dievo ir šviesaus tėvo atminimo vardan palik kapines ramybėje, susirask vyrą! Ištekėk, vaike! Kol dar gyvenu, noriu tave sutuokti!
Kalbos Rasai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Atvirkščiai – jai nepakako vien tėvo kapo lankyti. Apžiūrinėdavo antkapius Svirės kapinių kalvelėje, besileidžiančioje prie Svirės ežero. Kai važiuodavo su Liolka tvarkyti malūno reikalų, užsukdavo ir į kitas kapines. Pamėgo lankyti ir Mikailiškių kapus. Kiekviena kelionė – naujas nuotykis. Tekdavo arklį su vežimu varyti į keltą ir plaukti kiton Vilijos pusėn. Rasa mėgo žiūrėti, kaip Jurkos Kapitono veidas suakmenėja iš išgąsčio, kai Liolkos arklys vidury upės ant kelto piestu stojasi. Mieste ji aplankydavo laikrodininką Avremą ir jam aiškindavo, kad laikrodžiai yra maži vandens malūnai. Besisukantys ratukai – tik nedidelės milžiniško Strašos malūno tekinių kopijos.
Rasa stabtelėdavo ir prie Lintupio kapelių. Ne vieną popietę praleisdavo toli išsidriekusiose Švenčionių kapinėse. Kai darbo reikalais su Liolka keliaudavo į vakarus, į Švenčionėlius, ji užsukdavo pasigėrėti vietinėmis kapinaitėmis. Liolka daug neklausinėjo, jam nieko nereikėjo sakyti. Atsisėdęs ratuose traukdavo sau pypkutę, kartkartėm Rasa užtikdavo jį degtinę maukiantį. Liolka degtine ir arklį pavaišindavo.
Nauji antkapiai dažniausiai nuobodūs, tačiau ją pakerėjo senieji – lyg daugelį amžių menančios malūno girnos. Gražiai išrašyti senovinėmis raidėmis hebrajų kalba, samanoti. Iš pradžių hebrajiškos santrumpos ant akmenų jai buvo nesuprantamos. Ką reiškia „p. n.“ ir „j. n. v.“ arba „t. n. tz. v. h.“? Labiausiai sudomino raidė, kurios alfabete nėra. Iš viršaus ji atrodė kaip raidė „lamed“, per vidurį panėšėjo į „pei“, tačiau iš apačios priminė „kuf“.
Rasa, apsilankiusi Mikailiškėse, įkalbėjo, kad Kašra Gavra palydėtų ją į kapines ir paaiškintų, ką tos raidės reiškė. Keistąjį simbolį sudarė trys raidės: lamed, pei ir kuf, jos reiškė sąvoką „apytikris metų skaičius“ (raidės rašomos po hebrajiškų metų). „Pei nun“ reiškė „čia guli palaidotas“, „j. n. v.“ – „jotseo nišmosoi betaharo“ (jo siela iškeliavo nesutepta). Pastaroji santrumpa tapusi hebrajišku veiksmažodžiu „jonav“, paprasčiausiai reiškė „mirė“.
Rasa suvokė, kad antkapiai panašūs į žemę.
Vaikai tėvams pastatė beveik visus antkapius, juose buvo išgraviruoti užrašai „Mūsų mylimai mamai“, „Mūsų mylimam tėvui“ ir pan. Ji gailėjo svetimų žmonių, kurie statė paminklus mirusiems tėvams.
Skaudu, kad kai kurie antkapiai gulėjo apleisti, lyg užmirštos sielos, besiblaškančios pragaro gelmėse. Jai vaidenosi tėvo Benda Gado žingsniai šalia, tarsi šaukiami jo žodžiai: „Rasa! Kartu darysime stebuklus! Rūpinsimės užmirštais kapais ir juos sutvarkysime. Taip, sutvarkysime! Kvailos Zusmano mokinės iš Svirės gimdo ir žindo vaikus. O mes atliksime amžinybės misiją. Draugausime su mirusiaisiais. Mes – mirusiųjų draugai!“
Rasai rūpėjo klausimai, į kuriuos net ir Kašra Gavra nepajėgė atsakyti. Ant kai kurių akmenų virš raidžių, reiškiančių „amžinai tegyvena siela“, buvo taškai. Kituose antkapiuose taškų nebuvo. Kai kuriuose virš raidžių buvo įstrižos lyg žaibai linijos, o kituose raityti pagražinimai. Kad ir kur nuvykusi, ji vis matydavo anas tris raides, sudarančias vieną stebuklingą raidę. Ji juk neatsirado atsitiktinai. Įrašai ant didelių prabangių antkapių – ilgaamžiai, tarsi diaspora.
Kašra Gavra murmėjo, esą kiekvienas raižytojas turėjo savitą stilių. Niurnėjo, nes kabalistui sąžinė neleido apsimesti, jog supranta taškų ir rumbų ant senovinių antkapinių akmenų paslaptingą prasmę švenčiausioje diasporos žemėje, Lietuvoje.
Rasa vargino Kašra Gavrą prašymais išmokyti Kabalos eilutes apie mirtį ir mirusiuosius. Jis atsisakė mokyti ir piktai paliepė daugiau neateiti. Labai gailėjosi kadaise atidavęs keistuolei, nenorinčiai tekėti ir mylinčiai malūną, nedidelį rudą lagaminą, kurį senelis jam padovanojo per Bar Mitsvą*. Prisiminęs senelį, jis aplankė jo kapą ir sukalbėjo labai ypatingą kadišą, prašydamas atleidimo, kad atidavė dovaną merginai.
Rasa neabejojo Dievu, tačiau jos nuomonė apie Jį kartais pablogėdavo. Grįžusi namo vaikštinėdavo aplink malūną, žiūrėdavo į žvaigždėtą Strašos dangų ir Dievą bardavo: „Koks gi tu Dievas! Verti žmogų mirti! Nedidelis žygdarbis, ar ne, Dieve?“ Bet paskui pagalvodavo, jog pomirtinis gyvenimas geresnis nei žemėje, ir jos meilė Dievui vėl sustiprėdavo.
Ji nusimanė apie šio krašto antkapius. Ją praminė Kapinių Rasa, arba trumpai – „Grabnyčia“. Žmonės klausinėdavo: „Grabnyčią mieste matei?“, „Gal kapinėse?“ Dažniausiai atsakydavo: „O kur dar?“
Važiuodama vežimu Rasa dažnai prasilenkdavo su žinomu Švenčionių vežiku Meiške Bluferiu, kuris svaidydavo kandžias pastabas, smingančias į širdį. Rasai sudainuodavo dainelę:
Kapinėse gersime arielką ir užkąsime ridiku,
o kvaiša mergiotė poteriaus, kalbės kadišą.
Jei Meiškė sutikdavo Rasą antrą kartą, sutraukdavo dar vieną posmelį. Stovėdamas ant vienos kojos tampydavo vadeles – lyg diriguotų orkestrui – ir dainuodavo jidiš vodevilio stiliumi kaip Vilniuje:
Oi, sena pana sensta,
o kai veideliai geibsta –
kraitis negelbsti
ir niekas nesergsti.
Rasa nepykdavo. Prisimindavo, kaip Kašra Gavra kartą mokė, kad Talmude prarašyta, jog nereikia įsižeisti, kai kvailiai tyčiojasi. Ji neatsikirsdavo, kai Meišė Bluferis traukdavo ją per dantį.
Rasa susidarydavo nuomonę apie žmogų pagal jo antkapį. Labiausiai mėgo mažus, paprastus antkapinius akmenis su tokiais įrašais: „Rikala, Aarono duktė, amžiną atilsį, mirė Teivei mėnesio 6-ą dieną“ arba „Mylima ir dora motina Chaja Feigė, Tanchumo dukra, mirė Elulio mėnesio 26-ą dieną.“ Prie antkapių su įrašais „Apraudame“ Rasa pravirkdavo.
Jei įrašas antkapy liudydavo, kad asmuo mirė jaunas, „Mylimas brolis pasitraukė iš gyvenimo šešiolikos metų“, Rasa karčias ašaras liete liedavo. Jai labai patiko Frida Zelda. Ant jai skirto akmens buvo užrašyta: „Švelni ir gležna, dvidešimt dvejų metų, ak, kaip nelauktai mirė Frida Zelda baa Shmuel, Elulio mėnesio 11-ą dieną.“
Rasa hebrajišką frazę išvertė į jidiš kalbą: „Frida Zelda, Šmulkės duktė.“ Kasmet Elulio mėnesio vienuoliktą dieną Rasa aplankydavo jos kapą, ilgai kalbėdavosi su ja lyg su geriausia drauge, garsiai skaitydavo istorijas iš knygos.
Rasa gailėjo bendraamžių merginų, kurias sutikdavo Svirėje, Mikailiškėse, Lintupyje ir Švenčionyse. Jos taukšdavo niekus. Čia būdavo geriausios draugės kaip Dovydas ir Džonatanas, čia bardavosi ir pešdavosi. Kaip blogai, kai žmonės nepažįsta amžinos draugystės.
Rasa nešiojosi seną Kašra Gavros lagaminėlį, prikrautą šepetėlių, skudurų, valiklio butelių apleistiems antkapiams plauti, šluotelę kapams apšluoti ir gėlių. Dvi auksinės raidelės ant lagaminėlio primindavo praeities dienas, kai Benda Gadas laukdavo jos malūno apačioje.
Rasos motina Chaška neprieštaravo, kad dukra lankosi apylinkės kapinėse. Dukra ir ji atrodė kaip dvi našlės. Kas būtų, jei Rasa ištekėtų ir išvyktų gyventi į kitą miestą? Nenori dukra tekėti – negalima jos versti. Svirės rabinas, Benjaminas Meilevičius Svirskis, kartą aiškiai pasakė: „Vyras privalo vesti, bet moteriai nebūtina tuoktis. Jei patinka būti vienai – tegu.“
Chaška mėgo gėles. Pažino jas, augančias laukuos, miškuos ir ant upės kranto. Gėlės motiną ir dukterį suartino, juk gėlės pradžiugina gyvuosius, paguodžia mirusiuosius. Motina ir dukra tapo sąjungininkės.
Rasa parinkdavo gėlių, nes džiaugsmą mirusiesiems suteikia tik tos gėlės, kurios jiems patinka. Jaunoms mergaitėms Rasa nunešdavo našlaičių. Jas glostydama apčiuopdavo aksominius lapelius. Rudas našlaites ji skindavo kūdikiams, geltonas – vaikams, mėlynas – vyresnėms nei dvylikos metų mergaitėms. Našlaites sodindavo vėlyvą pavasarį.
Berniukams Rasa nunešdavo dangiškos spalvos neužmirštuolių, kurios augdavo ant Strašos upelio kranto. Motina sakė, kad jos veši drėgnoje žemėje; didesniuose miestuose berniukai sudžiovintas neužmirštuoles siųsdavo mylimosioms. Neužmirštuoles reikia sodinti ant kapų iškart po Velykų. Mat po vidurvasario tie augalai nužydi ir sunyksta. Motina neturėjo katilėlių, jie buvo vaistiniai augalai. Rasa, lankydamasi Mikailiškėse, nuėjo pas gydytoją Chonką ir paprašė katilėlių, tačiau jis augalų neturėjo, gydytojo sveikas protas neleido jam tikėti „davatkų gyduolėmis“. Chonka papasakojo apie dėles ir jų atranką. Jei dėlė neturi trijų aiškiai matomų dantų ir dešimties porų akių, ją reikia tuojau mesti į Vilijos upę, kad blogosios nesusimaišytų su gerosiomis. Dėlė, neturėdama trijų gerų dantų, neiščiulps ligos syvų. Be dešimties porų akių nematys, ką reikia iš žmogaus išsiurbti; neatskirs gero nuo blogo. Rasa suprato, kad su Chonka apie gėles nepašnekėsi, tik apie dėles. Laimei, Chonka patarė paieškoti katilėlių Tarašeiskio vaistinėje Švenčionyse, ir veikiai Rasa pasodino baltų katilėlių ant „mirusiųjų, kuriuos reikėjo gydyti“, kapų. Prie griūvančių senų antkapių su neįskaitomais užrašais – čia palaidoti amžiais bus bevardžiai.
Tėvams Rasa sodino saulutes: raudonas, baltas, gelsvas ir rausvas. Motinoms – rausvus, mėlynus, geltonus ir žalsvus žioveinius.
Kartais antkapis ją pakerėdavo, gal todėl, kad būdavo senas ir pasviręs, beveik nuvirtęs. Kartą per metus ant kapų ji nešė violetinių alyvų šakeles, jų Rasa priskindavo nuo krūmų. Alyvų žiedeliai būdavo keturlapiai, tik vienas iš tūkstančio turėdavo penkis – ir nešdavo laimę. Penkialapį alyvos žiedą Rasa padėdavo ant Benda Gados kapo.
Rasa Grabnyčia prižiūrėjo tiek daug kapų, kad jų ir nesuskaičiuodavo. Vieno tetroško gyvenime – sužinoti, kas Kabaloje apie mirusiuosius parašyta. Su buvusiu mokytoju Kašra Gavra nebebendravo, tik pasisveikindavo. Jis labai paseno. Rasa žinojo, jog tik miręs mokytojas įvertins jos pastangas. Kai apie Kabalą paklausdavo žydų, nusimanančių apie šventąsias knygas, jie nedelsiant kalbą nutraukdavo. Ne merginų reikalas, tepasakydavo. Tekėk už išminčiaus ir klausinėk jo, ko nori. Esi subrendusi, gali tekėti už bet kurio mokslingo vyro, našlio ar išsiskyrusio.
Šaltą žiemos penktadienį Rasa senojo malūnininko paklausė:
– Jeiske, kodėl niekas nenori man pasakyti, kas parašyta Kabaloje apie mirusiuosius?
– Mergyt, jei žinočiau, pasakyčiau. Bet aš – ne kabalistas, tik malūnininkas.
– Prašau, paklausinėk tų, kurie žino. Pažįsti mane ir mano šeimą, mes dori žmonės.
– Pagalvosiu… Pala! Mano anūkas Ela Leizeris Chajatas iš Švenčionių. Puikus jaunuolis ir šventąsias knygas gerai išmano. Skaito aramėjų kalba lyg jidiš. Sugalvojau. Paprašysiu raštininko Jeruchemo, kad parašytų laišką gražiomis raidėmis ir papuoštų piešiniais. Įteiksiu tau laišką, kai su Liolka nuvažiuosi į Švenčionis, perduosi jį anūkui. Jie nelabai pasiturimai gyvena, tačiau yra laimingi. Sūnui nesiseka verslas, jis mieliau studijuoja Psalmyną. Užsuk pas juos – gyvena priešais viešbutį „Italija“, manau, Pošmenos gatvėje 27.
– Nesijaudink, Jeiske. Kaip mane gyvą matai, susirasiu. Ak, koks tu geras!
– Ir ko tik nepadarysi dėl Benda Gado, amžiną atilsį, dukters.
– Pala! Anūkas irgi pasakys: ne mergų reikalas ir…
– Gal ir ne. Švenčionyse žmonės liberalesnių pažiūrų.
– Liberalesnių pažiūrų? Ką tai reiškia?
– Na, manau, jų lengvai neišgąsdinsi.
– Gero šabo, Jeiske.
– Gero šabo ir tau, Rasa. Perduok linkėjimus motinai.
Po kelių dienų Jeiskė Malūnininkas jau turėjo raštininko parašytą laišką ir atidavė jį Rasai. Jie nusišypsojo vienas kitam it sąmokslininkai.
Švenčionyse snigo ir Rasa pasakė Lioliai, kad jis turi dvi laisvas valandas. Pati, nupirkusi reikiamą varžtą, nuėjo į Pošmenos gatvę 27 ir pasibeldė. Duris atidarė moteriškė, Jeiskės marti Badona. Rasa pastebėjo, kad ji laukiasi. Išgirdusi, ko Rasai reikia, moteris pašaukė Elą Leizerį ir išėjo į virtuvę. Jis buvo daug jaunesnis už Rasą, nepaprastai išvaizdus vaikinas, madingai apsikirpęs. Pažinojo ją iš matymo, girdėjęs ir kalbų apie Rasą Grabnyčią. Paprašė sėstis. Atplėšė voką ir ėmė skaityti senelio laišką. Taip gražiai Svirės raštininkas Jeruchemas laišką parašė, išpuošė mažais paveikslėliais ir ornamentais. Jo braižą pažinojo visa Vilniaus gubernija. Kol jaunuolis skaitė laišką, į kambarį įbėgo trys vaikai. Laikydamas vienoje rankoje laišką, kita Ela Leizeris tapšnojo vaikams per nugaras. Berkai, Mentkai ir išdykusiai mažai sesutei, kurią berniukai vadino „keistute“. Vaikai brązgino sudaužytą mandoliną ir bandė išgauti rusiškos dainos melodiją. Rasa, žiūrėdama į laimingą, nors ir neturtingą šeimą, pirmąkart nuliūdo.
Vaikai nubildėjo į virtuvę. Valandėlę Ela Leizeris ir Rasa sėdėjo tylėdami. Rasa kišenėje čiupinėjo naują varžtą ir žiūrėjo pro langą į sodą kitapus gatvės, prie viešbučio, į nuogus apsnigtus medžius. Norėjo pažvelgti jaunuoliui į akis, bet abu drovėdamiesi suko akis į šalį. Ela Leizeris įdėjo laišką atgal į voką.
– Eime, – tarė Rasai, paskui motinai riktelėjo: – Mama, einu į sinagogą, pažiūrėsiu į knygas. Tuoj grįšiu.
– Eik sveikas, sūnau, ir grįžk sveikas, – atsiliepė motina iš kambario.
Tačiau kaip tyčia senoji sinagoga buvo užrakinta. Lauke jie pamatė Chaim Mejerį iš Svirės (šis turėjo raktą). Sėdėjo sinagogos kieme, lyg jam patiktų „šildytis“ sniege. Pamatęs Ela Leizerį ir Rasą, šiltai pasisveikino pažįstamais žodžiais: „Mane žmonės gerbia. Ak, kad taip mane mylėtų kitame pasaulyje kaip šiame.“
Ela Leizeris jam tarstelėjo, kad nori trumpai žvilgtelėti į knygas. Chaim Mejeris atrakino išlinkusias duris. Viduje buvo tamsu. Ela Leizeris uždegė žibalinės lempos dagtį. Įvairios mintys sukosi Rasos galvoje. Ji pagalvojo apie Liolką Strunoitzerį, maukiantį degtinę kartu su arkliu dievažin kur. Chaim Mejeris iš Svirės budėjo tūnodamas sniege, o Rasa atsisėdo senosios sinagogos prieangyje ir nenuleido akių nuo darbdavio anūko, išvaizdaus ir gabaus jaunuolio Ela Leizerio Chajato. Tamsioje tuščioje sinagogoje, blausioje prieangio prieblandoje viešpatavo baugi tyla. Benda Gadas iš dausų išdidžiai žvelgė žemyn.
Ela Leizeris paėmė nuo lentynos Zoaro knygą. Pasakė Rasai, kad iš senelio laiško supratęs, jog ji norinti sužinoti, ką Kabala sako apie mirusiuosius. Jo įsitikinimu, atsakyti į nepažįstamos merginos, kūnu ir siela atsidavusios senų antkapių tvarkymui ir puošimui, klausimus yra geras darbas. Jaunuolio pirštai slydo puslapiais, lyg įgudusio pianisto – klavišais.
– Kas čia parašyta?
– Na, Mišpotim sakoma: kai vyras veda našlę, mirusiojo vyro dvasia ateina ir kariauja su naujuoju vyru. Todėl vyras, vedęs našlę, yra panašus į žmogų, kuris laivu be inkaro leidžiasi į jūrą per audrą. Bet, jei naujojo vyro dvasia pasirodo stipresnė, sakoma Zoare, pirmojo vyro dvasia grįžta į kapą ir iš ten lanko gyvųjų sapnus.
Žibalinės lempos šviesoje Ela Leizerio veidas tviskėjo džiaugsmu. Rasą taip pat apėmė pakili nuotaika. Tačiau ji dar nesužinojo, ko klausė.
– O, ačiū, puiku. Bet kas dar knygose sakoma?
– Matau, ne tai norėjai sužinoti. Palauk minutę, niekur neik. Chaim Mejeris iš Svirės niekur neskuba. Ak, čia! Šoftim knygoje diskutuojama, ar Mirties Angelui patinka žudyti žmones, ar jis tik džiaugiasi tarnyste Dievui. Paskaityti?
– Gal dar kas nors yra? Kitur?
– Palauk. Taip, taip. Čia, Pinkėse, skyriuje apie tris sferas: kūnišką, gyvulišką ir dvasinę. Palauk, štai: „Kai žmogus miršta, jo kūnas nepakyla iš kapo.“ Ir dar: „Galiomis, kurių nežinome, mirusieji vieni su kitais bendrauja.“
– Neįtikėtina! Štai apie ką aš mąsčiau tiek daug metų, Dieve! Mirusieji nėra mirę. Ir tai parašyta Kabaloje. Nuostabu! Noriu dar paprašyti…
– Prašau. Man garbė.
– Kad būčiau laiminga iki gyvenimo pabaigos, prašau, tą eilutę perrašyk man aramėjų kalba kaip Kabaloje.
– Žinoma.
Leena Krohn. Svajonių mirtis
2008 m. Nr. 6
Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė
Suomių rašytojos Leenos Krohn (g. 1947) kūrybos skalė labai plati: poezija, dainų tekstai, knygos vaikams ir jaunimui, apysakos, novelės, romanai, esė. Rašytoja apdovanota H. C. Anderseno (1972), Valstybine jaunimo literatūros (1971), Topelijaus premija, „Pro Finlandia“ medaliu (1993). 2004 m. L. Krohn romanas „Tainaronas“ JAV buvo pripažintas geriausiu fantastiniu romanu. Rašytojos knygos išverstos į daugelį Europos, taip pat rusų, japonų kalbas. Viena svarbiausių novelių romano „Svajonių mirtis“ („Unelmakuolema“, 2004) idėjų – prieštaringas žmogaus noras gyventi amžinai ir vienąkart numirt galutinai.
Tamsos baimė
Vaikai bijo tamsos, ir gerai daro. Jiems įrodinėja, kad naktis – tik laikinas spalvų ir šviesos išnykimas. Bet kaip tik diena yra laikina. Saulės spindesys, spalvos ir garsai yra ypatingi, išskirtiniai dalykai.
Diena turi valandas, tvarką ir programą, o naktis – begalinė. Diena trumpa, apibrėžta ir ribota, o naktis – beribė ir bekraštė.
Šitokios mintys sukdavosi Liucijos galvoje nemigos naktimis. Šitaip ji mintydavo ir tada, kai budėdavo miesto ligoninėje ar „Svajonių mirtyje“, ir tada, kai savo lovoje bergždžiai laukdavo miego.
Tų naktinių minčių Liucija niekam nepasakojo. Juk ir naktis tyli. Žodis ir kalba – iš dienos. O tamsa neša sapnus ir reginius.
Liucija – gležna, žilstelėjusi moteris, buvo anesteziologė. Iš visų daktarų ji geriausiai gebėjo maldyti kančias ir skausmus, nerimą užgniaužti nuoilsiu, gėlą numalšinti besapnio miego nektaru. Kas jau kas, o ji tikrai žinojo, kad, net baimei kaustant, prieš nakties ir begalybės šauksmą niekas ilgai neatsilaiko.
Savaitę Liucija dalijo darbui trijose įstaigose.
Trečiadieniais ir ketvirtadieniais ji miesto ligoninėje migdydavo žmones, sulaukusius chirurginės operacijos: krūties ar gimdos, apendikso ar tulžies akmenų šalinimo, išvaržos ar išsiplėtusių venų korekcijos, Cezario pjūvio ar aborto… Kartais kelių savaičių nejautron gramzdindavo ligonius, per avarijas sutrenktom smegenim ar žiauriai sumuštus.
Dvi dienas per savaitę – pirmadieniais ir antradieniais – Liucija priiminėdavo klientus „Svajonių mirtyje“ – institute, kuriame panūdusieji mirti būdavo pervedami per paskutinį slenkstį.
Kiekvieno penktadienio rytą ji skubėdavo į Šaldyklą. Taip mieste paprastai vadindavo krionikos institutą „Posterus“. Jame būdavo šaldomi ką tik numirusieji, kurie, tinkamam metui atėjus, turėdavo būti žadinami naujam gyvenimui.
Liucija garbino Hipną – miego dievą, kuris mokėjo pavirsti paukščiu ir suteikė Endimionui gebėjimą miegoti atmerktomis akimis.
Tačiau Liucija, miego nešėja, net ir užmerkus akis neužmigdavo. Gal taip ir turėjo būti: visiems sumigus, vienas turi nemiegoti ir budėti.
Liucija, migdytoja, miego dvasia, lydėdavo, liūliuodavo savo ligonius į naktį ir begalybę. Kartais, kai galėdavo valandėlę užtrukti prie lovos ir šalia kitų žmonių nebūdavo, ji paniūniuodavo ligoniui kokį lopšinės posmelį. Bemaž negirdimai ji šnibždėdavo: „A-a-a, pupa“, „Čiūčia liūlia, mik, mažyti“, „Vakarėlis tamsus“.
Dainuodavo tiems, kurie rytą pabus, tiems, kurie netrukus amžiams užmerks akis, tiems, kurie, palikti be kraujo, laukdavo geresnių laikų skysto azoto pripildytuose titano karstuose.
Svajonių mirtis
Kas nenori pergudrauti Giltinės? Žinoma nemažai pergudravimo būdų – moksliškų ir nelabai moksliškų, bet visi jie abejotini ir trumpalaikiai. Neabejotinas tik pats paprasčiausias būdas – užbėgti už akių.
Šio metodo tobulinimas tapo „Svajonių mirties“ verslo idėja. „Svajonių mirtis – tu jos vertas!“ – toks buvo įstaigos veiklos šūkis.
Už padorų atlygį „Svajonių mirties“ namai siūlė morališkai nusiteikusiesiems galimybę mirti maloniausia ir net prašmatnia mirtimi. „Svajonių mirties“ klientas pats nuspręsdavo, kada ir kokiomis sąlygomis paliks savo mirtingą kūną.
Niekas čia netardavo žodžio „savižudybė“, tą veiksmą vadindavo „renginiu“ arba „projektu“. Tai būdavo ramus, iš anksto numatytas, nuo visokių netikėtumų apsaugotas įvykis.
„Omegos“ fondas įkūrė „Svajonių mirtį“, kai pirmame dešimtmetyje įsigaliojo įstatymo pataisos. Tuomet savižudybė buvo įteisinta kaip svarbiausia žmogaus teisė, kurios iš piliečių nevalia atimti. Fondas pirmasis šalyje ėmė vykdyti pasirinktinę, savanorišką, mirtį.
Žmogus gali išsirinkti dantų pastą iš trisdešimt šešių skirtingų rūšių, todėl neteisinga, kad negali pasirinkti savo išėjimo valandos, vietos ir būdo.
Vienu dvasinių „Svajonių mirties“ tėvų buvo laikomas daktaras Glasas, daugiau nei prieš šimtą metų parašęs: „Tokia diena ateina, turi ateiti tokia diena, kai žmogaus teisė mirti bus daug svarbesnė ir tvirtesnė už teisę įmesti biuletenį į rinkimų urną.“
Tiesą sakant, rasdavosi pasiryžėlių, kurie nuspręsdavo patys atlikti paskutinį veiksmą, tokių, kurie nė už ką neteikdavo prašymo arba neturėjo lėšų „Svajonių mirčiai“ susimokėti. Bet „Svajonių mirties“ skyriuose ir interneto svetainėje buvo įtaigaujama, jog savarankiški bandymai labai pavojingi ir gali baigtis nesėkme.
Čia išduotas leidimas mirti teikė didelių privalumų. „Svajonių mirtyje“ nereikėjo baimintis gailestingų giminaičių, priemonių neveiksmingumo. Individo apsisprendimas čia buvo gerbiamas. Klientui būdavo garantuojamas lengvas ir ramus vyksmas.
Iš pat pradžių institutas siekė kokybiškos – gourmet – mirties. „Svajonių mirtis“ nesivaikė nei senų, nei nepagydomai sergančių klientų, kurių laikas, šiaip ar taip, ėjo į pabaigą. Ne, tie galėjo eit į įprastus slaugos namus.
„Svajonių mirties“ idėja apeliavo pirmiausia į sveikus žmones, kuriems dėl vienos ar kitos priežasties įkyrėjo gyventi. Vieni prašydavo racionalios, nuodugniai apmąstytos mirties. Kiti troško mirtį paversti menu, ribiniai potyriai jų jau nejaudino. Negalėdami suvaldyti gyvenimo, jie nūsdavo valdyti mirtį.
„Svajonių mirties“ skyriai jau veikė daugelyje miestų. Sostinės „Svajonių mirties“ centrą pavadinti „namais“ tikrai būtų buvę per kuklu. Šis centras bėgant metams pasidarė tartum miesto rajonas. Nedidelėje „Svajonių mirties“ aikštelėje, kurią miestiečiai kažkodėl vadino Smegenų kiemu, galėjai pasišildyti saulėkaitoje arba aukštų rododendrų paunksnėje pasigėrėti stikline statula, kurioje sruveno ne vanduo, bet kraujas. Ji panėšėjo į apeironą ir buvo vadinama „Gyvenimo begalybe“.
Prieš „renginį“ vertėjo apsilankyti ir puikioje „Svajonių mirties“ mediatekoje arba, – jei apetitas nebūdavo pradingęs, – peržiūrėti bykoviško, kungiško, tainaroniško ar net lastrupiško restorano pasigėrėtinai ilgus valgiaraščius.
„Svajonių mirties“ sporto aikštėje buvo organizuojamos lengvosios atletikos varžybos bei pirmenybės. Dažnas sporto aistruolis svajodavo numirti tribūnoje, iki paskutinio atodūsio palaikydamas savo mylimą komandą.
Klientų pageidavimu kine būdavo rodomi filmai, kuriuos, pavyzdžiui, „Kasablanką“, „Svaigulį“ arba „Žemuogių pievelę“, žiūrėdami jie iš apibrėžto laiko iškeliaudavo į amžinybę. Norintieji gaudavo kokakolos puodelį su ganėtino stiprumo daima. Tad po filmo kai kurie žiūrovai ant krūtinių nusvirusiom galvom palikdavo stingsoti savo vietose. Gyviesiems išėjus iš salės, „Svajonių mirties“ pagalbinių darbuotojų būrelis taktiškai atlikdavo savo pareigą.
Didžiausia gatvė vedė į pagrindinį pastatą, kurio betoninė architektūra, pasak specialistų, nė vienam miestui neteiktų garbės. Miestiečiai tą statinį vadino Bunkeriu arba – dėl pakrypusio bokšto – Kliveriu.
Bet ne visi galėjo vaikštinėti po „Svajonių mirtį“. Prie vartų asmuo buvo tikrinamas net dviem bioidentifikatoriais, už teikiamas paslaugas reikėjo mokėti iš anksto. „Svajonių mirties“ teritorija buvo aptverta ir čia patekti galėjo tiktai susimokėję klientai bei jų palydovai, gavę atskirus leidimus. Tai dar labiau kurstė visų smalsumą ir garsino „Svajonių mirtį“.
Mirties baimė čia buvo verčiama mirties troškimu. Puikiai išlavinti „Svajonių mirties“ darbuotojai remdavosi senuoju Froido mokymu apie mirties instinktą. Buvo išsigudrinę kartoti prideramas Marko Aurelijaus, Senekos, Hjumo ir Šopenhauerio veikalų citatas.
Mėgstami buvo Plinijaus posakiai: „Sveikink mirtį, nes pati Gamta to nori“, arba: „Didžiausia Gamtos teikiama palaima – galimybė mirti.“
Paslaugų spektras buvo gausus, kainų žirklės plačios: taupanti linija, skubi linija, vadinamoji LėGra – Lėtos ir Gražios (ir brangios) – mirties linija.
Mokėti neišgalintieji, pateikę prašymą socialinės rūpybos skyriui, gaudavo paramą pigiausiai svajonių mirčiai. Gavusieji paramą dvi valandas pasimėgaudavo nedideliu miegamuoju vamzdžiu, sauna, dvigubu mėsainiu ir, žinoma, daima.
Žmonės mėgo mėnesines nuolaidas, pagal galimybes buvo pildomi ypatingi pageidavimai. Opcionų, įvairių alternatyvų buvo begalė. Religinių įsitikinimų taip pat buvo paisoma – visų bažnyčių, sektų ir kultų. Tiek munistai, tiek desadistai, unitoriai ir universalistai, pagonys ir išpažįstantieji vudu buvo lygiai maloniai aptarnaujami.
„Svajonių mirtyje“ niekas ilgai negyvendavo. Dauguma vieną dieną, kiti – porą valandų, net tie, kurie ilgiausiai delsdavo, išeidavo po savaitės.
„Svajonių mirtis“ savo klientams daug žadėdavo. Malonumas su mirtim čia buvo suderinamas taip apdairiai, jog klientai nė nepajusdavo, kada malonumas praeidavo ir ateidavo mirtis.
Populiariuose sekso bungaluose dažno kliento prašymu mirties valanda ir orgazmas būdavo sinchronizuojami. Klientas čia galėjo naudotis S/M linija ir visokiausiais žaisliukais: rimbais, kniedytais diržais, virvelėm, dirbtiniais peniais, guminėm lėlėm… Ir draugą galėdavo pasirinkti iš profesionalų, jei pats neatsivesdavo partnerio, mylimojo ar prostitutės. Nors aptarnaujantis personalas buvo apmokytas ir populiarios smaugimo technikos, vis dėlto daugelis klientų prašydavo Liucijos saldaus vakaro gėrimo – daimos. Nes esą prieš galą daima sukeldavo spalvingų reginių, tie, kurie jos išgerdavo, išvysdavo neregėtų kraštovaizdžių, pasiklausydavo negirdėtos muzikos.
Ilgas rytojus
Giltinę galima apmauti ir kitaip, nei maustė „Svajonių mirtis“, – visai priešingai. Bent jau taip buvo manoma kitame miesto krašte – „Posterus“ institute, kur buvo laikomi užšaldyti kūnai ir kuris dažniausiai būdavo vadinamas tiesiog Šaldykla.
Šaldykloje buvo laikomasi požiūrio, kad žmogus neturi mirti. Tiesa, mirti – tai tradicija, bet visai nereikalinga.
Ar galima žlėgtainį atversti į galviją? Kriooptimistai manė, jog galima, o generalinis direktorius Baskervilis, be abejonės, buvo kriooptimistas.
„Posterus“ ir „Svajonių mirties“ siekiai atrodė priešingi, tačiau abu institutai savo veiklą grindė vienoda pažiūra: žmogus pats lemia savo gyvenimą bei mirtį. Ir gyvenimas, ir mirtis turi būti savanoriški.
Liucijos profesinė padėtis, žinoma, buvo keista: viename miesto gale jos ligoniai mokėjo už mirtį, kitame – už nemirtingumą, veikiau – nemirtingumo viltį. Procesui pasibaigus, „Svajonių mirties“ gyventojai pakliūdavo į ugnį, o „Posterus“ instituto klientai būdavo užšaldomi lede. Vidury, miesto ligoninėje, bedaliai buvo gelbstimi ir gydomi pagal naujausią mokslo žodį, atsižvelgiant į kainos–kokybės santykį bei ūkio vadovų potvarkius.
Penktadieniais Liucija važiuodavo į Šaldyklą miesto rytiniame pakraštyje. Ten daktarė Liucija tardavosi su būsimais klientais ir dalyvaudavo tam tikruose renginiuose. Šaldykloje buvo maždaug šimto penkiasdešimties klientų arba ligonių „sandėlis“, kurį vadino Cele. Apie negyvėlius ir numirėlius čia niekas nešnekėdavo, nes Šaldykloje užšaldyti asmenys buvo laikomi tik laikinai mirusiais.
Pora dešimčių jų sudarė vadinamieji „nerviniai“ – užšaldytos buvo tik jų galvos.
Per savaitę tik penkiems klientams Šaldykla galėjo pritaikyti tinkamas priemones, bet klientų būdavo mažiau.
Šaldykla buvo įsikūrusi niauriame pramoninio rajono pastate, kitados – skerdykloje. Liucija buvo girdėjus, jog kažkada jame vyko legendinė Pasaulio pabaigos šventė.
„Posterus“ generalinis direktorius Baskervilis pabrėždavo, kad kiekvienas pilietis turi prigimtinę teisę į sveikumą ir neribotas raidos galimybes. Greitai žmogus visiškai kontroliuos savo biologiją ir išlaikys nepakitusį fizinį savo dvasios pamatą – šitaip Baskervilis vadino kūną – neribotą laiką.
Valstybinės bažnyčios tikėjimo išpažinime kalbama apie kūno prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą. Baskervilis jais tikėjo.
– Ilgas rytojus, – šiais žodžiais generalinis direktorius pradėdavo savo iškalbingus ir ugningus interviu, kurių sykiais paprašydavo žurnalistai. Jį dažnai kviesdavo skaityti pranešimų ir senukų klubuose, liaudies universitetuose bei bibliotekų vakaruose. Juo vyresni būdavo klausytojai, tuo imliau dėdavosi į galvas Baskervilio evangeliją.
– Ilgas, i-i-ilgas rytojus laukia Homo sapiens. Koks svarbiausias technologijos tikslas? Ar ne gyvenimo ir mirties valdymas? Mes, „Posterus“ instituto darbuotojai, žinome, jog tas tikslas jau pasiekiamas, – kalbėdavo jis. – Turime perprasti ir nepageidaujamus reiškinius, – sakydavo Baskervilis, – kad galėtumėm juos sustabdyti. Ne tik sustabdyti, bet ir sugrąžinti organizmą į būklę, buvusią iki permainos. Juk žinoma: žinduolių ląstelės maitinamajame skystyje dalijasi tik kurį laiką ir senėjimą iš esmės lemia toksiniai medžiagų apykaitos produktai.
Baskervilio kalba darydavosi vis moksliškesnė. Jis svaidydavosi terminais kaip koks gerontologijos profesorius:
– Taip pat žinome, jog, bėgant metams, ląstelių mitochondrijose ir ypač chromosomų telomerose įvyksta negerų permainų. – Nenusiminkite! – patardavo Baskervilis savo bendruomenei. – Šiandien tų apverktinų procesų galima išvengti! Taikant naujuosius metodus, ląstelės be paliovos dalijasi!
Baskervilis pakalbėdavo ir apie Egipto mumijų odą, kuri nuo dulkių ir karščio nepakito per tūkstančius metų. Kaip nemirtingumo įrodymą „atgindavo“ sušalusius mamutus, kurių audiniai amžiname įšale išsilaikę keturiasdešimt tūkstančių metų.
Baskervilio padėjėjas Hokanas virš klausytojų galvų paleisdavo mamutų, taip pat dievažin kada nugaišusios vargšės katės smegenų hologramas. Katės smegenys buvo užšaldytos dvidešimties laipsnių Celsijaus šaltyje, bet atšildžius jų veikla užfiksuota net po 203 dienų.
O magnolijos lapas, kurio struktūra nesikeitė bemaž 20 milijonų metų? O penkių metrų ilgumo aligatorius, kurį pavyko visą užšaldyti? O amžiname įšale palaidota šimtametė salamandra, kurią pasisekė atgaivinti?
Baskervilis mėgo savo klientus vadinti krionautais. Krionautą reikėjo apsaugoti nuo sudėtinių faktorių – deguonies, vandens, šilumos ir bakterijų – poveikio.
Atėjus išėjimo valandai (geriau, nei jai praėjus), pas mirusįjį ar mirštantįjį atlikti būtinos pareigos būdavo išsiunčiamas specialus Šaldyklos būrys. Paslauga buvo nelabai pigi. Tiesa, laidojimo biurai, kuriuos ypatingai rekomenduodavo Šaldykla, irgi gebėjo tai atlikti. Geriausi specialistai puikiai išmanė anatomiją, molekulinę biologiją ir patologiją. Jie nepaprastai mitriai nuleisdavo kraują ir pakeisdavo jį konservuojančiais tirpalais.
Baskervilis atsidavusiai pamokslaudavo apie tūkstantmetę perfuzijos, dehidratacijos, balzamavimo patirtį, formalino naudą ir gliutaraldehido fiksaciją, deguonies izoliavimą ir vakuuminį pakavimą. Jis išdidžiai rodydavo laiko kapsules – hermetiškus, putplasčiu dengtus krionautų karstus, gaminamus iš titano arba nerūdijančio plieno ir saugančius iškeliaujantįjį nuo deguonies, drėgmės bei bakterijų piktadarysčių.
– Juos galima įvairiai papuošti, pagražinti asmeniniais įvaizdžiais, – sakydavo jis. – Galima užsisakyti raižinių bei spalvotų aptaisalų kaip mobiliesiems telefonams. Peržiūrėkit iliustracijų albumą mūsų internetinėje svetainėje.
Neretai Baskervilis savo gerąją naujieną pradėdavo krionikos verslamonės įkūrėjo p. Etingerio sakiniu: „Visa, kas jau egzistavo, gali vėl egzistuoti.“
Arba pakeldavo putnoką smilių prieš klausytojų akis ir prabildavo:
– Prisiminkite, Leminkeineno motinėlė metė grėblį į Tuonelos upę ir pirmiausia išgriebė sūnaus bevardį bei kairį kojos pirštą. Išgrėbusi kitas kūno dalis, dėjo raumenis prie kūno, jungė kaulą prie kaulo. Bet tik bitelės atneštas medus atgaivino negyvėlį ir sugrąžino į gyvenimą.
– Iš mažiausios kūno dalies įmanu greit atkurti visą kūną, sugrąžint negyvėlį į gyvenimą. Tarkim, jūs turite tik savo bendravardžio pirštą. Tik mažylį pirštą, tiktai jo galiuką. Tai vienintelė atpažįstama jo kūno dalis, nes, sprogus bombai, kūnas išsklido dulkių debesiu, kraujo purslais, riebalų šlaku paliko ant metro koridoriaus sienos. Ir mažojo pirštelio galas jau susitraukęs ar sugedęs, nes ištisas savaites, mėnesius pragulėjo ant bėgių tunelio tamsoj.
Šioje vietoje klausytojas imdavo dirgliai muistytis.
– Jokios bėdos, – paguosdavo Baskervilis, – piršto galas surastas ir net iš to apgailėtino gabalėlio nesunkiai atkuriamas visas jo savininkas ir jį pažinojusieji gali džiūgauti: „Žiū, čia juk tu!“
Švelniai spausdamas klausytojus tapti „Posterus“ instituto amžinaisiais nariais, Baskervilis įrodinėjo, kad, pasirinkus „Posterus“ paslaugas, mirtis bus tik laikinas, nereikšmingas tarpsnis, nepaliksiantis jokių nemalonių prisiminimų. Tiesa, dvasia išeis, bet tik trumpam. Gyvenimas, kiek palūkėjęs, tęsis geresniame pasaulyje, žinoma, tokiame pat fiziniame ir žemiškame kaip anksčiau.
Priėjęs iki kainos, Baskervilis prislopintu balsu primindavo, jog vis dėlto nemirtingumas nepigus, bet ar tai, kas brangiausia, gali būti pigu?
Generalinis direktorius Baskervilis investavo ir į agresyvią reklamą. Reklaminiuose plakatuose gnybtelėdavo ir „Svajonių mirčiai“. Ant metro koridorių sienų ir traukinių šonų rėkė užrašai: „Ar nenusipelnei nemirtingumo? „Posterus“ didžiuodamasis gali jį pasiūlyt!“ Arba: „Investuok į naują gyvenimą – patikima.“
Pastarosios įstatymo pataisos suteikė daugiau vilties „Posterus“ nariams. Anksčiau, nekonstatavus mirties, legali krionizacija buvo neįmanoma. O po mirties reikėdavo baisiai skubėti, nes pagreitėdavo irimo procesai, neatkuriamai gadinantys audinius ir organus.
Šiandien sergančiuosius paskutine liga Liucija gramzdindavo gilion, į mirtį vedančion nejautron. Tolesniuose veiksmuose ji jau nedalyvaudavo. Sustojus kvėpavimui, iš karto būdavo nuleidžiamas kraujas, vietoj jo sušvirkščiami krioprotektantai, saugantys ląsteles nuo gedimo. Paskui klientą paruošdavo ilgam laikymui. Panardindavo į silikono aliejų ir pradėdavo šaldyti. Tada, paguldę į titano guolį – tikrai ne paskutinį, – galva žemyn pakabindavo 196 laipsnių šaltyje.
Tokia kūno padėtis klausytojams atrodydavo nepatogi. O šaltyje reikės kyboti kelerius metus? Šimtmečius?
Tikrai nereikės! Labai greitai (tą prognozę generalinis direktorius kartodavo kasmet) pirmieji klientai bus pradėti šildyti naujam džiugiam gyvenimui.
Kurie atsibus pirmiausia? Nebūtinai tie, kurie užšaldyti pirmi, – eiliškumo nebus. Tvarką lems medicinos pažanga. Netrukus bus galima išgydyti visas mirštamas ligas, taikant nanotechnologiją, bus galima atitaisyti šaldant padarytus sužalojimus. Miniatiūriniai robotai, nanokompiuteriai atitirpusiuose kūnuose ištaisys ydas ir pažeidimus.
Kartą Liucija Baskervilio paklausė:
– Nejaugi iš tiesų po šimtmečių, po tūkstantmečių norėtum prisimint visus savo poelgius, nuodėmes ir apsileidimą, visus nusivylimus ir gėdingus dalykus? Nejaugi nenorėtum visiškai ištuštint atminties?
– Bet tai jau būtų kitas žmogus, – atsakė Baskervilis. – O kodėl neklausi apie džiugias ir laimingas valandas?
– Nes liūdnai žiūriu į pasaulį, – prisipažino Liucija. – Be to, ir kitiems reikia suteikti progą. Ateities kartų atžvilgiu žmonių šaldymas – savanaudiška prekyba.
– Kodėl tu iš tiesų pas mus dirbi? – suirzo Baskervilis.
– Pati tai dažnai svarstau, – ramiai prisipažino Liucija.
– Tavo mintys keistokos. Krionika nesavanaudiška, – tikino Baskervilis. – Priešingai! Tai – visos žmonijos atjauta. Gelbėjimas nuo tironiškos mirties – pati didžiausia meilė!
– Bet jei kada nors bus galima pažadinti visus mirusiuosius? Jei visi gyvenusieji sugrįš? Juk žmonijai, kuri dauginasi beprotišku greitumu, jau šiandien per ankšta!
– O Dieve, Liucija, tu turėtum prisidėt prie Eutanazijos bažnyčios. Vietos bus begalė! Greitai mes paliksim šią liūdną žvaigždutę, – atsakė Baskervilis. – Šitos Žemės žmogui per maža. Veikiai mūsų gyventojai pasklis po kitas planetas, svetimas galaktikas, ras vietos po šimtais tūkstančių naujų saulių…
– Vis dėlto jums kils sunkumų, – tarė Liucija. – Visos saulės kada nors pavirs baltom nykštukinėm žvaigždėm. Ir tu žinai, kad vienąkart ateis Didžioji Trintuvė. Kaip tik apie tai skaičiau. Vis greičiau visatai plečiantis, juodoji energija virsta fantomine. Galiausiai ji viską sutrins: galaktikas, Saulių sistemas, atomus, kiekvieną materijos trupinėlį.
– Atrodo, tave tai džiugina! – rūsčiai tėškė Baskervilis.
Skraidanti senatvė
Stela, stipri moteris, per kavos pertraukėlę Liucijai pasakė:
– Žmonės dabar gyvena taip, tartum viskas ir toliau klosis kaip ligi šiol. Taip, kaip visada gyveno.
Vyresnioji medicinos sesuo Stela tai pasakė lyg kaltindama, piktai stebėdamasi. Bet ką daugiau žmonės gali daryt – Stela ar pati Liucija?
Vyresnioji medicinos sesuo nemanė, kad viskas toliau klosis kaip lig šiolei. Tolimose šalyse pamažu, bet nesulaikomai plito nauja pandemija, kurios nesuvaldė net Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos pareigūnai. Iš dešimties užsikrėtusiųjų liga nugaluodavo septynis aštuonis. Ir kaip nugaluodavo! Spėriai pasendindama, per tris keturias savaites nuvarydama iki neįtikimos senatvės negalės. Sustingdydavo rankas ir kojas, suvytindavo odą, sulėtindavo medžiagų apykaitą. Ligonius kamuodavo širdies nepakankamumas, šlapimo nelaikymas, atminties sutrikimas ir kaulų akijimas. Per vieną naktį oda susiraukšlėdavo ir sukrisdavo, akis užtraukdavo valktis, kurtumas nuslopindavo garsus. Liga turėjo ir moksliškesnių pavadinimų, bet šiaip jau buvo vadinama skraidančia senatve.
– Ta liga nenatūrali, – niūriai pasakė Stela. – Ją mums specialiai sukūrė. Tyčia išplatino slapta laboratorija.
Ką Stela iš tiesų turėjo galvoje sakydama „mums“? Visą žmoniją ar tik turtingiausią, pasaulietiškiausią, balčiausią, didžiausio antsvorio, baisiausiai ištvirkusią jos dalį? Tą, kuri dėvėjo pažangių technologijų tekstilę, kalbėjo pažangių technologijų telefonais, mito pažangiom technologijom paruoštu maistu ir vartojo pažangiom technologijom pagamintus vaistus, bet pažangus vystymasis, sakytum, pavertė ją kažkokios priešingos evoliucijos auka… O kita žmonijos dalis tarsi ėjo jai iš paskos. Matyt, teisus buvo ponas Leonas Torčineris, sakydamas, jog paskutinis pasaulio žmogus bus ir beprotis, ir nusikaltėlis, kartais pagalvodavo Liucija.
Daugis mąstė taip, kaip Stela ir tikėjo, jog senatvė platinama tyčia – iš keršto ar tik eksperimentuojant, – kas žino. Sveikatos apsaugos specialistai taip pat manė, kad anksčiau ar vėliau pirmieji užkrato atvejai bus aptikti ir jų šalyje.
Bet žmonės gyveno po senovei – kaip negyvens! Persivalgydavo, girtaudavo, liežuvaudavo ir meluodavo, vangstėsi mokėti mokesčius, švaistė pinigus, teršė gamtą, svetimavo bei landžiojo į „Hyperzone A“ svetainę. Sykiu daugmaž garbingai atlikdami kasdienes pareigas. Liucijai tai atrodė ir apgailėtina, ir didvyriška.
Laisvą valandėlę reikėjo skirti dirbtinius sąmojus svaidančių laidų vedėjų plepalams ir girtuoklių vogravimui, – tada nelikdavo laiko niūrioms mintims.
Pranašai, reikalavę, kad žmonės gyventų taip, lyg jie būtų ne žmonės, savo patetika kėlė juoką. Kas galėjo jų klausyt? O gal reikėjo užsidarinėt vienuolynuose, prieglaudose ir laukti skraidančios senatvės?
Ligos grėsmė šiek tiek padidino „Svajonių mirties“ projektų skaičių. Kai kurie žmonės manė, kad, prieš smogiant pandemijai, į galutinę priebėgą reikėtų trauktis per „Svajonių mirtį“.
Bet Liucija spėjo, jog, prasidėjus tikrai pandemijai, vis mažiau žmonių patrauks kokybiška mirtis. Nes sunkiais laikais – per badmečius, karus ir atsidūrę užkrečiamų ligų gniaužtuose – žmonės iš visų pajėgų, nagais bei dantim kabinasi į gyvenimą.
– Svajonių mirtis – tik persisotinusiems, įsigiežusiems gyvenimo, atsiskyrėliams idiotams, – piktai tėškė Baskervilis, „Posterus“ generalinis direktorius.
Jis neabejojo, jog netrukus jau niekam nebereikės svajonių mirties, nes ir tie, kurie šiandien trokšta gražios ir meniškos baigties, kovos dėl gyvybės lig paskutinio gargaliavimo.
– Ir po jo! – pridūrė Baskervilis. – Net ir po jo!
Ta kova buvo jo įmonės ir asmeninių pajamų viltis.
Bet jokios pandemijos nė girdėt nesigirdėjo ir „Svajonių mirtis“ dar buvo aukštai vertinama.
Keista! Mąstydama apie mirtį – ir todėl, kad dirbo tokį darbą, ir dėl savo amžiaus – Liucija dažnai susivokdavo mintijanti apie ląsteles, bet ne apie žmones.
Ar ji mąstydavo apie mirtį? O gal veikiau apie gyvenimą, žmonių santykius ir nepaliaujamą ląstelių informacijos kaitą žmogaus viduje? Mirtis nutraukdavo informacijos ir patirties perdavimą – tiek vienos ląstelės kitai ląstelei, tiek žmogaus žmogui.
Liucijai pagailo ne tik žmogaus, bet ir jo ląstelių. Jų informacija bei intelektas pražūdavo. Jos plušėdavo kaip skruzdėlės savame lizde, o mirties chaose palikdavo vienos, nuščiūdavo, tik irdavo ir ardydavo. Jų buveinė, žmogaus kūnas, ištuštėdavo ir užblėsdavo kaip skruzdėlynas, kai išeidavo karalienė.
Kirminas C. elegans
Pasak okeanografų, keistos apvaliosios giliųjų vandenų kirmėlės gyvena net 250 metų. Ilgiau už kitus bestuburius.
Liucija, būdama jauna medicinos studentė, kaip parodomąjį pavyzdį tyrinėjo kirminėlius, pažiūrėti labai paprastus, bet gražiu moksliniu pavadinimu Caenorhabditis elegans. Tiesą sakant, laboratorijoje, kurioje buvo tiriama tų kirminėlių ląstelių mirtis, Liucija dirbo tik padėjėja. Ląstelių mirtis buvo vadinama apoptoze. Priešingai nei tolimi jūros gelmių giminaičiai, šitie gyviai buvo labai trumpaamžiai.
Liucija žinojo, jog kiekvieno individo mirties laikas būna nulemtas jau ląstelių radimosi metu. Kirminėlis ir 959 jo ląstelės žūva po devynių parų.
Kas per padaras tas C. elegans? Tai maždaug milimetro ilgumo permatomas, cilindro formos kirminas. Gyvena vidutinio klimato juostose – ir vandenyje, ir sausumoje, daugiausia pūvančioje augmenijoje. Jis gali būti nepriklausomas nuo aplinkos ir gyventi kaip parazitas. Caenorhabditis elegans minta mikrobais ir priklauso nematodų klasei. Būna dviejų lyčių: patys apsivaisinantys hermafroditai ir vyriškos lyties. Kirminas beakis, bet galvoje turi juslinių ląstelių, kuriomis patiria išorės poveikį, jaučia kvapą, temperatūros pokyčius ir šviesos kaitą.
Žmogui C. elegans neturi nei gastronominės, nei ūkinės reikšmės. Niekas jais neminta, niekas jais neprekiauja.
Ar yra paprastesnis organizmas, nereikšmingesnis gyvis nei C. elegans?
Tačiau kaip tik šis kirminėlis tapo daugybės tarptautinių konferencijų svarbiausia tema. Šimtai pasaulio mokslininkų, kaip ir Liucija, nemažą dalį garbingo gyvenimo buvo paaukoję tiems vargšeliams, tarytum šių padarėlių draugija jiems būtų smagesnė nei savos rūšies bičiulių. Bet dažnai ir būdavo smagesnė.
Kodėl jie tą menkybę tyrinėjo? Todėl, kad tai daryti buvo lengva, – juk kirminėlis toks paprastas, jo kūną sudaro tik 959 ląstelės. Todėl, kad jo gyvenimas toks trumpas, bet pirmučiausia todėl, kad niekingasis C. elegans labai daug kuo panėšėjo į žmogų.
Nuo gemalo iki suaugusio padaro C. elegans išgyvena sudėtingą vystymosi procesą, jis irgi turi šiokias tokias smegenis, net sugeba kai ko išmokti, dauginasi, gamina spermą, kiaušinėlius ir palikuonis. Degeneruoja ir galiausiai nusibaigia.
Mažas kirminėlis mokė didžių dalykų.
Vieni mokslininkai aiškinosi, kodėl tiems kirminams reikalingas cholesterolis. Kiti nagrinėjo jų angliavandenių apykaitą, treti tyrinėjo maisto judėjimą C. elegans žarna arba stebėjo, kaip ląstelė įsitvirtina ir išsivysto į organą. Tačiau Liucijos grupę masino kirminų senėjimo neurobiologija.
To kirmino gyvenimo kreivė iš esmės mažai kuo skiriasi nuo žmogaus, nors išankstinės lemties laipsnis kitoks. Žmogaus ląstelės vystymosi eiga nėra tokia tiksli kaip kirmino C. elegans, ir žmogaus mirtis taip tiksliai nenuspėjama.
Kartais žiūrėdama į kirmino galvą – mažulytį gumburėlį, kurį nuo uodegos atskiria tik akylas stebėtojas, Liucija mąstydavo, jog tie kirminai – ne individai. Ar, sukeitusi dviejų indų gyvius, įžiūrėtų tarp jų kokį skirtumą? Vis dėlto nedidelių skirtybių pamatytų – patamsėjimų ir dėmių ne tose pačiose vietose permatomų kūnų vietose, kitokių atspalvių.
Bet kodėl Liucija manė, jog jie – ne individai? Jai atrodė, kad kirminai nepanašūs į individus, bet ne panašumas čia svarbu. Suvokimas nematomas. Ar pirkėjai, kurie grūdasi „City“ koridoriuose, panašūs į individus? Pašaliniam stebėtojui, kad ir žieminei kamanei, jų skirtumai atrodo lygiai niekingi kaip kirminų atspalviai, dėmės ir patamsėjimai.
Praeina kelios dienos, praeina devynios dienos, ir nematodas ima judėti vis tingiau, jo reakcijos sulėtėja. Jis pasensta. Po kelių valandų bakterijų auginimo inde jo kūnas nebejuda.
Kūnas? Ar teisinga sakyti, kad kirminas turi kūną? Kirminas, kitaip nei žmogus, yra savo paties kūnas. O žmogus – ne kūnas? Ar kūnas, kaip manė Liucija, – tik trumpalaikė aš materializacija?
Kirminas neturi aš, mąstė Liucija. Šiuo požiūriu kirmino mirtis – niekinis reiškinys. Bet žmogus yra aš ir iš baimės netekti tęstinumo jis mirtį sureikšmina ir rimtai vertina. Vis dėlto Liucija pripažino, jog vienu esmingu požiūriu tyrinėtojų ir jų tyrinėjimo objektų likimai greitai susijungs. Žmonės, daug metų praleidę tarp žemės kirminų, kada nors taps, pasak seno giesmyno, „kirminų ėdesiu“.
Kas žemėje šliaužo, rėplioja,
žeme turi virst.
Kas medyje čeža, šnara,
iš medžio turi iškrist.
Ir Liucijos išėjimo valanda buvo aiški, seniai aiški, gal iš tiesų – nuo pat gimimo. Jos ląstelės žinojo tai, ko ji pati nežinojo.
Jos baigties priežastys – prigimtos ir paveldėtos silpnybės, iš karto nematomos ydos, kurios pamažu auga ir susijungia. Tariamai jaunose ir sveikose ląstelėse (ir tarp jų) mirtis dirba savo darbą ramiai, be skubos, bet pergalingai. Ne tik kūno viduje, bet ir iš išorės užkraudama sunkulius, nuo kurių kiekvieną dieną neišvengiamai sunkėja nešama našta. Gali būti, kokia nors neganda priartins išėjimo dieną, ir tai nutiks iki slapta numatytos valandos. Vidinės bei išorinės dingstys kartu kilpas spendžia. Vadinasi, laikas ir mirtis visada išvien.
Ar Liuciją mirtis ištiks viduje, ar užklups iš išorės? Mirtis? Lygiai taip pat Liucija galėjo pasakyti – gyvenimas. Nes kalbama apie gyvenimą ir jo ypatumus, tiktai apie gyvenimą.
Kai Liucija išgirdo apie naujų tyrimų rezultatus, ji seniai nebedirbo su C. elegans. Po nedidelių mutacijų tų kirminų amžių pasisekė įspūdingai pailginti – nuo devynių dienų iki dviejų mėnesių. Daugiau nė viena rūšis nepasiekė tokių puikių rezultatų.
Todėl Šaldyklos generalinis direktorius Baskervilis per paskaitas prie mamutų pridėjo ir mažulyčius Caenorhabditis elegans. Jų nesuskaitoma giminė rėplino iš po žemių liudyti amžino gyvenimo galimybės.
Mirties vėjas
Miesto ligoninėje Liucijos pacientė – sena, leukemijos galuojama bibliotekininkė, likus porai dienų ligi mirties, pasakė šį tą įdomaus bei negirdėto. Ligonės primerktos akys judėjo ir, rodės, stebėjo palatoje kažką nematoma.
– Į ką jūs žiūrit? – paklausė Liucija.
Pacientė iš karto nesakė. Bet po valandėlės vis dėlto prabilo. Pasakė esanti nustebinta keisto reiškinio. Jai pasirodė, kad dreba sienos. Ant jų plastėjo šviesos ir šešėlių piešiniai.
– Lyg vėjui pučiant, – pridūrė ji. – Tartum ne palatoje, o miške būtumėm, ir vėjas virpintų klevo lapus.
Liucija suprato, ką moteris turi galvoje. Toks būdavo didysis mirties vėjas. Jam pučiant betoninės sienos plevendavo lyg plonos, lengvos užuolaidos. Kitiems ligoniams atrodydavo, kad plieninę ligoninės lovą supa nesuardomų, tvirtų medžiagų sienos. Kad grindys tvirtos ir patvarios, kad sienos ir lubos iš visų pusių saugo juos nuo vėtrų.
Mirštantieji viską matydavo kitaip, raiškiau. Mirties vėjas, kilęs tos mirštančios moters sielos gelmėse, netrukus išvers palatos sienas, visus ligoninės betoninius mūrus, nukels net sunkų stogą ir visą miestą nušluos.
Niekas neatlaikydavo mirties vėtros. Niekas, tik žmogaus dvasia.
Kadaise Liucija buvo skaičius senuosius raštus apie mirtį. Ji prisiminė, kad regėjimo lauko virpėjimas tuose tekstuose buvo aiškinamas kaip žemės elemento nykimas. Tai tartum pranašingas tarpsnis, lemiamas įvykis mirties vyksmo grandinėje. Nes vienas po kito dings visi mirštantįjį supantys elementai: pirmiausia – žemės, netrukus – oro, vandens ir ugnies…
Taip ir buvo, Liucija tai šitaip suprato: pats žmogus niekur nedingsta, žmogus lieka. tik kūnas ir pasaulis aplink jį išnyksta.
Kaip menkai miesto ligoninės, „Svajonių mirties“ ir Šaldyklos darbuotojai išmanė apie mirtį, subjektyviuoju požiūriu – ir apie jos išgyvenimą. Ir kaip nuodugniai per tūkstantmečius jos vyksmą ištyrinėjo kitos kultūros.
Ar greitosiomis mirtin nugramzdinti „Svajonių mirties“ klientai suspėdavo išgirst mirties vėjo ūžesį? Jie nepatirdavo to laipsniško ir lėto vyksmo, kurį išgyveno bibliotekininkė. Dažnai akys tų, kurie mirdavo nemiegodami ir būdami sąmoningi, pačioj pabaigoj plačiai atsimerkdavo ir Liucija išvysdavo jose didžiulės nuostabos gelmę.
Prie lovos Liucija laukdavo permainos, kuri ją visad stebindavo. Ta permaina kaskart būdavo kitokia. Tuoj po mirties žmogaus veidas pradėdavo tartum tuštėti. Ir netrukus visi asmenybės bruožai pradingdavo.
Mirusysis jau nepanėšėdavo į patį save. Jo istorija palikdavo kūną ir tik kai kurie tos istorijos tarpsniai išlikdavo kitų atmintyje. Tie būdo bruožai ir praeities išgyvenimai, kurie, net giliausiai įmigus, veidui teikdavo išskirtinumo ir kiekvieną judesį persmelkdavo savita dvasia, prapuldavo. Tą valandėlę žmogus galutinai palikdavo savo buveinę. Kažin ar artimieji be jokių abejonių atpažintų šią moterį kitoje palatoje ir svetimais drabužiais aprengtą.
Kai po valandėlės Liucija sugrįžo į palatą, joje rado bibliotekininkės dukterį. Ši stovėjo prie motinos kūno. Mirusiosios smakras jau buvo parištas marle, kad burna negražiai neišsižiotų. Duktė Liucijai tarė:
Tikrove, palytėjusia artimąjį mirties pirštais, žmogus netiki, laiko ją neįmanoma, pagalvojo Liucija.
Tikrovė – ne žmogui.
Ingo Schulze. Estijoj, kaime
2008 m. Nr. 5
Iš vokiečių k. vertė Vilija Gerulaitienė
Vokiečių rašytojas Ingo Schulze’as gimė 1962 m. Drezdene. Studijavo klasikinę filologiją ir germanistiką Jenoje, dirbo dramaturgu Altenburgo dramos teatre. I. Schulze’as išleido romanų, apsakymų rinkinių, apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų. Gyvena Berlyne.
Apsakymas
Tą savaitę, kurią 2000-ųjų rugsėjį kartu su Tanja praleidau Taline, mane ne sykį ragino parašyti bent ką nors apie Estiją. Kaskart atsakydavau, kad toks pageidavimas daro man garbę, bet istorijai parašyti negana vien pasirinkti temą apie kokią nors šalį ir imtis ją kaip niekur nieko dėstyti. Juk aš nieko nežinau apie Estiją, o ir sistemų kaitos patirtis vargu ar yra adekvati. Bet mano kalbos ėjo vėjais. Šiaip ar taip, primindavo pašnekovai, parašius trisdešimt tris istorijas apie Sankt Peterburgą, bent viena apie Estiją jau tikrai ateisianti į galvą!
Su istorija, kuri klostosi užsienyje, sakiau jiems, būtina pajusti tam tikrą giminingumą, užmegzti su veikėjais dvasinį ryšį. Tačiau kuo išsamiau argumentuodavau, tuo į gilesnį kampą įvarydavau savo viešnagės rengėjus. Jie buvo pernelyg mandagūs, tad ir nesakė man tiesiai, jog tokius argumentus laiko išsisukinėjimu.
Buvau rašytojų sąjungos svečias, mane pakvietė į Kiasmu, į sąjungos svečių namus prie Baltijos jūros. Kiasmu, kaip be atvangos tikino mano šeimininkai, esanti ypatinga vieta. Ten visi ne tik puikiai pailsi, bet ir kaip niekada įkvėptai dirba. Tereikią mums nuvykti į Kiasmu.
Tikiuosi, taip pradėjęs pasakoti nesudariau įspūdžio, jog su mumis buvo elgiamasi nesvetingai. Priešingai – mus nešiojo ant rankų. Niekada anksčiau jokios rašytojų sąjungos pirmininkas pats nevedė mano kūrybos vakaro. Čionykštis sutiko mus it senas draugas ir pakvietė kartu vakarą aptarti kavinėje. Pakeliui kas nors vis pastodavo pirmininkui kelią, spausdavo jam ranką, o kavinėje be atvangos barbeno į lango stiklą arba užeidavo vidun, tad vienas kitam įstengėme pasakyti nuo pradžios iki pabaigos gal tik du sakinius. Kai pasiteiravau, kokia profesija vieno tokio stambaus, gerai atrodančio vyro, kuris paspaudė man ranką ir kuo maloniausiai atsiprašė, kad nedalyvavo vakare, pirmininkas pasakė: jis – kultūros ministras. Kultūros ministro žmona, graži, jauna, protinga ir nuoširdi, paėmė iš manęs interviu televizijai. Juk jie visi studijavo Tartu, sakė ji, o dabar visi dirba Taline. Kaip galėtų vieni kitų nepažinoti?
Mudu su Tanja pietaudavome ir vakarieniaudavome aukščiausios klasės restoranuose, kurie buvo tušti, ir nors išgerdavome ne po vieną bokalą alaus, retai kada sumokėdavome daugiau nei dvidešimt markių.
Kai po skaitymų vakaro su nedidele grupele nuėjome pasėdėti į restoraną, ne kas kitas, o mes su Tanja dalijome kitiems patarimus, ką užsakyti. Pavyzdžiui, mano vertėja, kuri pasakojo mums apie tuos metus, kai jie Taline, kaip ir visose Baltijos šalyse, dainuote išdainavo nepriklausomybę, net negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą buvo restorane. Ji negalėjo nė pagalvoti, kad galėtų nusipirkti tokią brangią knygą kaip manoji – ji vokiečių valiuta kainavo septyniolika markių.
Prieš pradėdamas pasakoti apie mūsų dienas Kiasmu, noriu paminėti dar vieną epizodą, kuris, tiesą sakant, su šia istorija neturi nieko bendra. Tarp Tartu universiteto germanistikos studentų surengtų skaitymų ir vakare vykusio viešo išverstos knygos skaitymo Tanją ir mane studentai pakvietė pasivaikščioti po miestą. Priėjome kioską, kuriame buvo tokių pačių gėrimų kaip ir pas mus. Priešais stovėjo du mediniai suolai, ir mes pakvietėme studentus su mumis ko nors išgerti. Tanja pasakė, kad ji stebisi, jog čia taip plūstami rusai, o vokiečiai vos ne garbstomi. Ar taip dera iš svetingumo?
Tai neturį nieko bendra su svetingumu, tiesiog taip jau esą, juk galų gale jie studijuoja germanistiką. Norėjau dar kai ko paklausti, bet tada jauniausia ir gražiausia studentė, kuri iki tol tik klausėsi, sušuko:
– O kodėl jūs stebitės? Juk vokiečiai estams nieko bloga nepadarė!
– Estams gal ir nepadarė, – prasižiojo Tanja.
– Žinau, ką turite galvoje! – nutraukė Tanją toji studentė. – Bet juk jūs žinote, kad mes, estai, turėjome savo SS, be to, pakaktų vien skaičių: kiek estų, baltų dar ir po karo rusai nužudė ir ištrėmė. Iš Rusijos visuomet ateidavo vien blogis, o iš vokiečių – dažniausiai geri dalykai, to žmonės nepamiršta.
Tanja pasakė, kad atminties negalima apriboti kuriuo nors laikotarpiu arba kokia nors tautybe ir kad galų gale Hitlerio ir Stalino paktas atėmė iš jų suverenitetą.
– Tai tiesa, žinoma, tiesa, – tarė studentė, – bet kodėl jūs stebitės?
– O kodėl jūs nesistebite! – sušuko Tanja.
Paskui mes grįžome į universitetą ir apsikeitėme adresais.
Kai išnuomotu automobiliu važiavome į Kiasmu, Tanja manęs paklausė, ar ji atrodė laikanti save teisuole. Ne, pasakiau aš, priešingai, bet man, deja, taip pat nieko gero neatėjo į galvą. Tanja sakė vis prisimenanti posakius iš estų pasakų, kurias vakarais vienas kitam skaitydavome. Jose nuolat kartojosi tokios formuluotės, kaip „ji pasidabino gražiais apdarais lyg būtų išdidi vokietaitė“ arba „toks laimingas kaip išpaikintas vokietukas“.
Džiaugėmės vykstą į Kiasmu. Kelionių vadove perskaitėme, kad Lahema, įlankų kraštas, plytintis maždaug 40 kilometrų į Rytus nuo Talino, tarp Suomių įlankos ir automagistralės Talinas–Narva, yra 649 kvadratinių kilometrų ploto arealas, dar 1971 metais paskelbtas nacionaliniu parku. Kelionių vadove taip pat buvo parašyta, kad ten esama daug gyvūnų, kuriems gresia išnykimas: rudųjų lokių, lūšių, audinių, jūrinių erelių, gervių, juodakaklių narų, gulbių nebylių ir net juodųjų gandrų.
Susiradome Arnę, liesą pusilgių plaukų vyriškį su berete, kuris buvo įrengęs tokį privatų muziejų. Jis pasisveikino su Tanja ir manimi sumušdamas rankomis – tai esąs ženklas jo seteriams, kad esame šio kaimo gyventojai. Prieš įteikdamas raktus, paskaitė mums trumpą paskaitą apie neapsakomai palankų Kiasmu magnetizmą. Bet pakeliui į svečių namus Arnė nutilo, tarsi būtų norėjęs, kad niekas nenuviliotų mūsų žvilgsnių nuo prižiūrėtų medinių namų ir mes netrukdomi persismelktume šios gyvenvietės ramybe. Abu seteriai tai pabėgėdavo į priekį, tai grįždavo atgal, tai, glaustydamiesi apie kelius, sukosi aplink mus.
Kai dabar, po šešerių metų, mintimis grįžtu į aną savaitę, nepaisant neįtikimo įvykio, apie kurį tuojau papasakosiu, vėl prisimenu šviesą, kurioje aplinkos spalvos švytėjo šviežuma, bet tuo pat metu atrodė blankios.
Namas kadaise priklausė kapitonui Kristianui Stenui, kurį 1947-aisiais ištrėmė į Sibirą ir nuo to laiko jis buvo laikomas dingusiu be žinios. Koridorius vedė į didelį namo centre įrengtą valgomąjį, kuriame prie milžiniško stalo visuomet, išskyrus vieną kartą, valgėme vienu du. Iš valgomojo galėjai patekti ir į abu svečių kambarius, išdėstytus priešpriešiais, ir į virtuvę, prie kurios šliejosi žiemos sodas. Tiesiai už aukštų langų matėsi saunos namukas ir apsamanojęs paskutinio ledynmečio riedulys.
Tanjai ir man buvo rezervuotas gražiausias – epo kambarys. Mažesniame, romanų kambaryje, iš pradžių niekas negyveno, o abiejuose novelių kambariuose mansardoje buvo įsikūrę sutuoktiniai – poetų šeima. Tiesa, mes matėme tik žmoną, kuri, ištarusi „Käsmu is good for work and good for holiday“, dingo iš akių, tarsi baimintųsi iššvaistti bent sekundę šitokio vertingo Kiasmu laiko.
Kiasmu pakrantė siaura. Eini mišku – ir staiga prieini jūrą. Arba vaikštinėji sau nediduko uosto krantine, stebi žvejojančius vaikus ir, išvydęs aplūžusius katerius, besibrūžinančius į padangų girliandą prie krantinės mūro, paleidi fantazijos vadžias. Šiame kaime nieko ypatinga nevyksta, bet todėl jis ir gražus. Kažkur turėtų būti medinių palečių sandėlis. Mat jų visur primėtyta, jas kaimiečiai ardo pakuroms ir susikrauna palei namus.
Kiasmu mums geriausiai sekėsi miegoti. Vien jau dėl tylos vertėjo nuvažiuoti į Kiasmu. Kai vakarais sėdėdavome žiemos sode, gerdavome arbatą, valgydavome iš vienos senikės įsigytą miško uogų uogienę ir klausydavomės jūros ir paukščių, laikas, atrodė, sustodavo. Kiasmu ramybę trikdė tik du ar trys autobusai, priešpiet vargais negalais prasistumdavę kaimo gatve ir atveždavę mokinių klases į Arnės muziejų. Vaikai stebėdamiesi apžiūrinėdavo banginių kaulus, ryklių dantis, laivus buteliuose, ant vejos priešais namą užkandžiaudavo, nubėgdavo prie krantinės ir vėl išvažiuodavo.
Aš ir Tanja pamėginome užmegzti pokalbį su Arne, norėjome pakviesti jį kartu papietauti, bet Arnė mūsų šalinosi. Net ir tuomet, kai antrąsyk apsilankėme jo muziejuje, jis pasveikino mus tik linktelėdamas galvą ir nupėdino į šalį.
Trečią dieną – lijo nuo pat ankstaus ryto – pro epo kambario langą stebėjome, kaip mokinukai išlipa iš autobusų, klebena Arnės duris, suka ratus aplink namą, žvalgosi pro verandos langus, o paskui susinervinusios ir sutrikusios mokytojos juos vėl sugaudo ir sugrūda į autobusus; matėme, kaip jie autobuse užkandžiauja. Net ir vakare, kai grįžome po išvykos į aukštapelkę, durų plyšyje tebekyšojo raštelis, kuriame buvome palikę prašymą, kad Arnė iškūrentų mums sauną. Dangus išsiblaivė ir galėjome mėgautis gražiu saulėlydžiu.
Ketvirtą dieną buvo taip šalta ir lietinga, jog net ir pro užvertus langus girdėjome ošiant jūrą, – likome namuose. Tanja išvirė arbatos ir su Gustavo Herlingo knyga „Pasaulis be jokio pasigailėjimo“ rankose vėl atsigulė į lovą. Ketinau pagaliau pasinaudoti palankia Kiasmu įtaka darbui, įjungiau nešiojamąjį kompiuterį ir ėmiau tyrinėti bylas ekrane – tada šuns lojimas mus pakvietė prie lango.
Prie muziejaus stovėjo žalias nedidukas uždaras sunkvežimis. Kaip patrakę aplink jį zujo Arnės seteriai. Nežinau, iš kur jie staiga atbėgo. Arnei teko savo šunis, kurie šiaip jau paklusdavo kiekvienam jo žodžiui, vieną po kito stverti už pakarpos ir nuvilkti į namus. Bet ir ten jie nenurimo, šokčiojo prie verandos langų ir iš paskutiniųjų skalijo.
O Arnė atrodė atjaunėjęs, beretė buvo nusmukusi ant pakaušio.
– Jeigu tylėsite, – pakiliai tarė, – kai ką parodysiu.
Rankos mostu pakvietė mus eiti iš paskos, įkišo raktą į galines sunkvežimiuko dureles ir jas pravėrė. Įbruko galvą į automobilį, o paskui, išdarinėdamas grimasas it klounas, paragino mus padaryti tą patį. Man atrodo, kasdieninis bendravimas su mokiniais įpratino jį rodyti visokias mimikas.
Automobilio viduje buvo tamsu, nuo slogaus oro atšlijau atgal. Tanja ilgiau ištvėrė. Paskui pažvelgė į mane ir pasakė tokiu tonu, lyg būčiau paklausęs, kiek dabar valandų:
– Lokys, viduje guli negyvas lokys.
Arnė atvilko vieną tų medinių palečių. Tanja iki galo atlapojo duris, o mudu su Arne padėjome prie sunkvežimiuko paletę taip, kad ji būtų lyg rampa.
Stebėjome, kaip Arnė nagais atlaupo skardinę, kurią išsitraukė iš striukės kišenės, ir pagaliu kažin ką maišo. Padavęs man pagalį linktelėjo, tarsi dėkotų arba duotų sutartą ženklą, tada triskart suplojo rankomis ir sušuko:
– Serioža! Serioža! – vėl triskart suplojo rankomis, paėmė iš manęs lazdą ir atkišo ją į priekį it meškerę.
Nesakyčiau, jog būčiau baikštus lyg zuikis, bet kai vos per ištiestą ranką nuo manęs iš sunkvežimio išniro lokio galva, supratau, koks taiklus yra posakis – „iš baimės vos neprivarė į kelnes“.
– Eik iš čia, – sušnibždėjo Tanja.
Tik vienas Arnė, apsiginklavęs medumi teptu pagaliu, atrodė nė kiek nesusinervinęs. Išsižergęs tebestovėjo prie paletės vis pasilenkdamas į priekį, o turint galvoje jo povyzą, tai atrodė kaip gimnastikos pratimai. Lokys ištiesė kaklą į priekį, bet kol kas nesirengė lipti ant paletės. Arnė prikišo pagalį taip arti prie snukio, kad Serioža jį aplaižė ir gabaliuką atsikando. Sužiaumojo šnerpšdamas ir urgzdamas. Dar vaikystėje sužinome, jog lokiai urzgia. Bet kai tą lokio urzgimą vieną sykį savo ausimis išgirsti – neapsaugotas nei griovio, nei narvo pinučių, – jis palieka neišdildomą įspūdį.
Keista, tačiau daugiau pasitikėjimo man teikė ne Arnės pasirodymas su medumi teptu pagaliu, bet lokio elgesys. Kai žinai šios istorijos pabaigą, atrodo, jog bepigu tai dabar tvirtinti, tačiau iš pat pradžių man susidarė įspūdis, kad šitas lokys save kontroliuoja, žino, kas jam galima ir kas – ne. Ištiesta letena jis nustūmė paletę nuo automobilio, apžiūrėjo atstumą tarp platformos ir paletės, pamindžikavo, nuleido dešinę koją žemyn ir taip greitai iššoko iš sunkvežimio, kad tikriausiai būtų parvertęs Arnę, jeigu tasai nebūtų kerėpliškai stryktelėjęs į šoną. Sunkvežimiukas girgždėdamas išsyk pašoko aukštyn.
Arnė paskubom pamakalavo pagaliu skardinėje. Vėl pasigirdo šnarpštimas. Tada tai ir įvyko: iš pradžių pagalvojau, kad lokys gręžiasi į mus. Bet jis sukosi ir toliau, sukosi apie savo ašį, Arnė jam plojo, jis vis sukosi ir sukosi vilkdamas kartu ir lyną, pririštą ant kaklo. Kai ir mes ėmėme ploti, jis sustojo, palingavo pirmyn ir atgal, lyg jam būtų apsvaigusi galva, ir staiga persivertė kūliavirsčia, tiesa, kiek nevykusiai, bet tai buvo galima palaikyti kūliavirsčiu. Galiausiai lokys plumptelėjo ant užpakalio ir prašydamas ėdalo iškėlė letenas.
Nežinau, ar Arnei pagalys pasirodė per trumpas, ar jis laikėsi jam duoto patarimo, kad ir kaip ten būtų, – jis išsitraukė nosinę, pamerkė ją į medaus skardinę ir numetė Seriožai, šis akimoju ją sudraskė ir susigrūdo į nasrus. Čepsėdamas ir urgzdamas atsistojo ant visų keturių ir nulapatojo per veją. Arnė nuo keleivio sėdynės buvo pasiėmęs vaisių pintinę. Tad mestelėjo Seriožai kelis obuolius, kitus išbėrė ant platformos. Serioža iš tiesų apsisuko ir liuoktelėjo atgal į sunkvežimiuką, kuris girgždėdamas pritūpė ant užpakalinės ašies.
Tik po kelių savaičių, kai apie Seriožą buvome papasakoję jau daugel sykių, toji intermedija prie Arnės namų man ėmė atrodyti mįslinga. Kodėl Arnė išviliojo lokį iš automobilio? Ar norėjo mums pasirodyti esąs dresuotojas? Ar jį apsėdo tuštybė?
Arnė pakvietė mus jį palydėti. Tad nutiko taip, kad mudu su Tanja pirmąsyk nuo tų laikų, kai dar tranzuodavome, vėl susibrukome į transporterį – skirtingai nei anksčiau, Tanja įlipo pirma.
Šiandien klausiu savęs, kodėl Kiasmu neužsirašiau nė vienos minties. Na važiuoja estas ir vokiečių rašytojas su savo pirmąja ir vienintele meile per mišką, bagažinėje – lokys, o man nė mintis į galvą nešovė, kad tereikia užrašyti tai, ką patiriu, ir aš viešnagės rengėjams pateikčiau jų pageidautą istoriją.
Žinoma, būtų daug geriau, jeigu galėčiau perteikti originalią Arnės kalbą. Jo vokiečių kalba buvo persmelkta estų akcento, aš neįstengčiau perteikti tos neįprastos žodžių tvarkos sakinyje ir ištęstos tarties. Bet iš pradžių, kai iš kaimo bildėjome antru bėgiu, mes tylėjome. Atrodė, Arnė mėgavosi, matydamas, kokie mes įsitempę, ir dėjosi, jog slalominis važiavimo būdas bei kelio duobės reikalauja viso jo dėmesio.
– Kas čia per lokys? – pagaliau paklausė Tanja. Kad galėtų pažvelgti Arnei į akis, ji taip smarkiai pasilenkė į priekį, jog kakta vos nelietė priekinio stiklo. – Ką su tuo lokiu darysite?
Arnė nusišypsojo. Patekę į kelio duobę, staiga palinkome į priekį. Arnė nusikeikė.
– Ar girdėjote?! – sušuko Tanja. – Jis urzgia, jis suurzgė!
Už kelių slalominių posūkių Arnė pradėjo pasakoti, bet jo žodžiai neturėjo nieko bendra su Tanjos klausimu. Rašytojų sąjunga neturtinga, nes rašytojai – neturtingi. Visi Estijos rašytojai, išskyrus vieną sąjungos narį, iš savo knygų neišgyvena, net ir turint galvoje, kad sąjungą remia valstybė. Kvartirmeisteriui (jis išties pavartojo šitą žodį), rašytojų namų kvartirmeisteriui nedaug lieka, o ir įprastų arbatpinigių šiuo atveju nėra ko tikėtis. Kartais jis įleidžia į sauną keletą kaimiečių, bet jie atsilygina, jei išvis atsilygina, natūra. Pinigų nepakaktų, net jei ir atvyktų po dešimt autobusų per dieną.
– Taigi – čto delat’? – paklausė jis rusiškai. Ką Arnei reikėjo daryti?
Bet kur jis gabeno dresuotą lokį?
Miško keliu važiavome palengva. Arnė pasakojo apie revoliuciją, kaip jis tai vadino. Viską, ko jie norėjo, pasiekė: nepriklausomybę, demokratiją, rinkos ekonomiką, netrukus įstos į Europos Sąjungą. Bet visos salos ir pakrančių sklypai parduoti suomiams ir švedams, dalis jų – rusams ir vokiečiams; taip pat ir geriausi namai Taline. Tiesą sakant, jau nieko nebeliko, ką dar būtų galima privatizuoti ir paleisti į rinką. Tad kas toliau?
Kai važiuodavome per šaknis arba gilias balas, pasigirsdavo Seriožos urzgimas.
Vienintelis skirtumas nuo ankstesnių laikų yra tas, tęsė Arnė, kad dabar kartkartėm į Kiasmu užklysta koks nors vakarietis ir niekas nebenurodinėja, ką jam muziejuje daryti.
Arnė įjungė žibintus, nes eglės gaubė kelią ir atrodė, lyg važiuotume tuneliu. Po visos amžinybės – už dviejų ar trijų kilometrų – priešais mus atsivėrė viržiais apaugusi proskyna. Arnė sustojo, išjungė šviesas, ištraukė raktelį ir, sukryžiavęs rankas, atsilošė.
Per vieną draugą Lahtyje, kurio muziejui iš draugiškumo pigiai perleido du senus vokiškus žiūronus, jis buvo gavęs užklausimą, ar nepaieškotų prie jūros nebrangiai parduodamo namo. Nors jis nieko nepažadėjo, bet netikėtai atvažiavo Mika kartu su žmona, gražia kaip paveiksliukas argentiniete ir trimis vaikais. Iš namo pirkimo nieko neišėjo, bet Mika susižavėjo šituo mišku. Arnė dėl to nustebo, nes juk galų gale Suomijoje miškų – begalė. Mika pasisakė esąs medžiotojas, pavadino šitą mišką rusiška giria ir ėmė aiškinti, kad rusiškose giriose turi būti lokių. Jis, Arnė, Lahemoje dar niekada nebuvo matęs lokių, bet kad jau Mikai nepavyko nusipirkti namo, tai nenorėjo jo dar sykį nuvilti ir todėl pažadėjo pasiteirauti girininkijoje bei medžiotojų valdyboje. Lokių – buvo jam atsakyta – esama daugiau, nei reikia, tik nacionaliniame parke žvėris draudžiama šaudyti. Nebent – Arnė iškėlė aukštyn dešinę ranką trindamas smilių į nykštį – lokys keltų pavojų gyventojų ir turistų saugumui bei gyvybei.
Arnė susitarė su vyriausiuoju girininku, kiek Suomijos markių Mika turi sumokėti, kad gautų tokį patvirtinimą. Mika pusę sumos pažadėjo sumokėti iš anksto, kitus pinigus pakloti ant meškos kailio. Iš tikrųjų kovą Lahemoje pasirodė lokių šeimynėlė. Bet, kad išvengtų papildomų nemalonumų, vyriausiasis girininkas jo paprašė palaukti ir iki rudens nešaudyti.
Tačiau gegužę lokių šeimynėlė pranyko ir iki šiol nematyti jų pėdsakų. Prieš savaitę vyriausiasis girininkas Arnei paskambino ir prisipažino, kad, deja, avanso Mikai grąžinti neįstengs. Vietoj pinigų girininkas davė lemtingą patarimą. Esą viename Sankt Peterburgo priemiestyje stumia dienas sovietmečiu buvęs labai garsus cirkas. Jis stengiasi atsikratyti žvėrių, nes jų išlaikymas pasidaręs per brangus. Tad jis, Arnė, vakar už tris šimtus markių perėmęs Seriožą, kuris su prižiūrėtoja perėjo žaliąją zoną. Taigi dabar jie jau turi lokį.
Į Tanjos klausimą, ar jis papasakojęs prižiūrėtojai, koks likimas laukia jos globotinio, Arnė šiurkščiai atkirto, esą, ar būtų geriau, jeigu Serioža badu padvėstų? Dėl jo veiklumo šitas žvėris mirsiąs bent jau prisikimšęs pilvą ir dar kelias valandas pasimėgavęs laisve bei gamta.
Suplanuota Seriožą vienai kitai dienai apgyvendinti šitos laukymės pakrašty. Prižiūrėtoja, kad sušvelnintų atsiskyrimo skausmą, Arnei įdavė savo senus batus ir striukę. Arnė ištraukė iš krepšio numintą mokasiną, tokį, kokį nešiojau vaikystėje, ir išlipo iš automobilio.
Šyptelėjau, nes kirbėjo įtarimas, kad Arnė mus mulkina, tiesiog nori užkarti mums tą lokį.
– Tu manim netiki? – paklausė jis.
Aš gūžtelėjau pečiais.
– Rytoj, – įsižeidė Arnė, – atvažiuos Mika. Gal tada atsiprašysi.
Aš nieko nelaukdamas atsiprašiau jo bent kelis kartus, bet tai nepadėjo. Arnė atidarė galines sunkvežimiuko dureles, triskart suplojo rankomis, pašaukė Seriožą ir, nešinas po pažastimi batais ir striuke, nuėjo per viržius.
Mudu su Tanja likome stovėti prie automobilio. Serioža, lapnojantis šalia Arnės, man pasirodė nepaprastai gražus. Ne tik savo eigastim – jo letenos, regis, vilkosi iš paskos. Po gaurų kalnu judėjo ne mažiau nei tigro lankstus kūnas, tik Seriožos elegancija buvo ne tokia akivaizdi.
Kai jie kitame miško pakrašty pranyko mums iš akių, Tanja paklausė, ką aš daryčiau, jeigu Arnė imtų šauktis pagalbos.
– Tik jau nebėgčiau tenai, – atsakiau.
Grįžome kiekvienas pasinėręs į savo mintis. Atsisveikinome trumpai. Arnė turėjo gerokai paplušėti ramindamas savo seterius ir mokytojų būrį su jų mokiniais.
Tanja apsiėmė nueiti vakare pas Arnę ir paklausti dėl saunos, bet Arnės nerado, o gal jis nenorėjo, kad jį trukdytų.
Kai žiemos sode gėrėme arbatą, niekaip negalėjome įsivaizduoti medžioklės. Ar Arnė triskart suplos rankomis ir šūktels „Serioža“? O gal geriau palinkėti Seriožai pasipustyti padus, ar ne? Ar cirko lokys apskritai turėtų kokių nors galimybių išgyventi Lahemoje? Ar jis nesistengtų laikytis arčiau žmonių, tad anksčiau ar vėliau jį nušautų kaip pavojų keliantį žvėrį? Seriožos ateitis nieko gera nežadėjo, bet mes nieko negalėjome pakeisti.
Kitą dieną – buvo šilta, o danguje nė debesėlio – išvykome į Palmsę, buvusį vieno vokiečių barono dvarą. Paskui nuvažiavome į miške stovinčią bažnyčią, kurią supo senos kapinės. (Pažiūrėjau į savo užrašų knygutę. Iš tiesų joje nėra nė vieno užrašo apie Estiją. Bet Tanja per du puslapius nurašė vardus nuo medinių kryžių ir antkapinių akmenų. Ir vėl prisimenu, kad tuos vardus anuomet užrašė ji, o ne aš.)
Kai grįžome atgal, oras apniuko, pradėjo lyti. Namie mūsų nuotaika iškart pasitaisė – iš pirties kamino kilo dūmas. Arnė ją pakūrė ir į skardinius dubenis priebutyje sumerkė žalių beržo šakų.
Kai, užsimetę rankšluosčius ant rankų, įėjome į garinę pirtį, mažučiame kambarėlyje jau kiūtojo trys vyrai. Jie nei atsakė į mūsų pasisveikinimą, nei susiglaudė, kad padarytų mums vietos. Bet užtat įsispoksojo į Tanją. Akies krašteliu pastebėjau, kad tas, kuris sėdėjo jai už nugaros, ore brėžia moters siluetą. Žinoma, mes nesupratome, ką jie kalbėjo, bet jų prislopintas vaikėziškas kikenimas buvo aiškus ir be vertėjo. Tanja po kelių minučių išėjo iš pirties ir grįžo namo.
Tai idiotiška, bet aš įsivaizdavau, kad negaliu užleisti suomiams mūšio lauko be kovos, grįžau į vidų ir atsiguliau ant viršutinio gulto, tad jiems teko spraustis ant apatinio. Man atrodė, kad du vyrai tik ir šokinėjo apie šviesiais tankiais ūsais trečiąjį , kurio nugara buvo nusėta apgamų. Prilaikydavo jam duris, uždarydavo jas, praleisdavo į dušinę ir laukdavo, kol išsirinks vietą, kur sėstis, o į kiekvieną jo žodį atsiliepdavo dvigubu aidu.
Grįžęs į epo kambarį, išsyk pajutau jame tvyrančią įtampą. Vos pažvelgiau į Tanją – ir ji pratrūko. Mūsų kivirčai visuomet vykdavo pagal tą patį scenarijų. Mat man niekada neateidavo į galvą arba per vėlai ateidavo, kaip derėtų reaguoti į kokią nors situaciją. Šiuo atveju – jei jau nieko nesiėmiau prieš tuos tris bjaurius žaliūkus, bent jau turėjau palydėti Tanją į kambarį. Tačiau aš juk negalįs imti ir ko nors atsisakyti, tad, ar to noriu, ar ne, esą savo laikysena su jais solidarizavausi.
Tai tikrai keista. Nors pinigus uždirbu stebėdamas bei aprašinėdamas situacijas ir jausmus, bet lygindamas save su Tanja jaučiuosi esąs tiesiog kurčias ir atbukęs.
Situacija paaštrėjo, kai netrukus tas blondinas ūsočius ant valgomojo stalo dalimis išrinko du šautuvus ir ėmė juos valyti. Dar ir iš visų plaučių švilpaudamas kažkokias melodijas. Mano pastabą, jog savo ginklus galėtų valyti savo kambary, jis išsiviepęs praleido pro ausis. Kai nuo jo neatstojau, šūktelėjo:
– Arne, Arne! – tarsi Arnė būtų jam pavedęs šį darbą.
Tik kai stvėriau už šautuvo vamzdžio, jis suriko:
– Don’t touch it, don’t touch it! – ir plėšte išplėšė jį man iš rankų.
Viskas baigėsi tuo, kad vieną stalo galą padengėme mūsų vakarienei – poetė iš novelių kamaraitės nė už ką nesileido įkalbama kartu su mumis ginti valgomojo. Kitame stalo gale tasai suomis ir toliau tepė savo ginklus. Dar valandėlę padrikai pašvilpavęs, mūsų pasitenkinimui, jis pasitraukė iš mūšio lauko.
Kai kažkas pasibeldė į duris, jau gulėjome lovoje.
Arnė, atsiprašęs už sutrukdymą, maloniai paprašė mūsų jam padėti.
– Juk jūs taip pat esate iš Rytų! – pasakė jis.
Vienas jų, kaip supratome iš jo aiškinimo, yra Mikos šefas, o Mika pateko į keblią padėtį. Daugiau ir aš nieko nežinau, pasakė Arnė. Jis būtų mums be galo dėkingas, jei mes Taline niekam iš sąjungos vadovų neužsimintume apie tai, kad Mikos šefas buvęs apgyvendintas svečių namuose. Jeigu viskas gerai klosis, poryt jie išvyksią.
– Poryt, – tarė Tanja, – išvykstame ir mes.
– Bet rytoj čia dar būsite? – paklausė Arnė.
Jam reikėjo mūsų pagalbos, nes suomiai iš Talino atkakę taksi. Ar negalėtume dviejų nuvežti į medžioklę?
– Tik tuomet, jeigu jie sėdės gale, – pareiškė Tanja.
Arnė priėjo prie mūsų ir kiekvienam padavė ranką.
– Pažadinsiu 3.30, pusryčiai pas mane, išvykstame 4.30, – pasakė jis ir išskubėjo.
Mes ilgai neužmigome. Apie trečią valandą iš miegų mus pažadino tokie garsai, tarsi riaumotų jūrų liūtai, tikriausiai juos skleidė suomis-šefas, kuris prausėsi dušinėje.
Keistas jausmas sėdėti už stalo su žmonėmis, su kuriais susipažinai nuogut nuogutėlis. Brangūs jų drabužiai – galėjai pagalvoti, jog jie susiruošė į poliarinę ekspediciją, – man atrodė kaip nevykęs bandymas paslėpti savo tuštybę.
Jie mums paslaugiai pasiūlė kietai virtų kiaušinių ir marinuotos silkės – kažką panašaus, pavadintą švediškais kąsneliais, prieš kelias dienas buvau pirkęs Berlyne. Arnė ir šefas važiavo mažuoju sunkvežimiuku. Mika ir tas kitas suomis – su mumis. Abiejų akys buvo mažos, plaukai ant kaktos krito sruogomis, Mika buvo šatenas, tas kitas – šviesiaplaukis. Jiedu bemat užmigo. Alkoholio tvaiką, sklindantį nuo jų, galėjai tverti tik pravėręs langą.
Įsukę į keliuką, iki galo atidarėme langus ir kvėpavome miško oru. Jis buvo drėgnas, sakingas ir atrodė, kad susiurbia priešais važiuojančio sunkvežimio leidžiamas dujas. Kiekvieną akimirką tikėjausi pamatyti žibintų šviesos ruože išnyrantį Seriožą.
– O kad jis būtų kur nors pabėgęs!.. – sušnabždėjo Tanja.
Prieš pat laukymę sustojome ir palikome šefui išpurtyti iš miegų savo žemiečius. Jau brėško, viržiais apaugusią laukymę užgulė rūkas.
Arnė nurodė medžiotojams jų vietas – per penkiasdšimt metrų vienas nuo kito. Šefui parinko kiek aukštesnę poziciją. Mika įsitaisė visai netoli mūsų, šviesiaplaukis stovėjo toliausiai. Arnė išdalijo antklodes ir atrodė dėl mūsų susirūpinęs. Mes galį kuo ramiausiai važiuoti namo ir išsimiegoti, čia jiems mūsų prireiksią tik po keturių arba penkių valandų. Bet mes nesuteikėme Arnei tokio malonumo.
Kaip būtų puiku, jei tai, kas įvyko paskui, galėčiau aprašyti Leskovo arba Turgenevo stiliumi. Bet aš nežinau vardų nei tų paukščių, kurie girdėjosi, nei tų vabalų, kurie kirbėjo mums už apykaklių arba rankovėse, be to, nepasižymiu jokiu ypatingu medžioklio pastabumu.
Šalome, risnojome po pušimis pirmyn ir atgal ir svajojome apie rusišką pirtį, kurios – tai būtų mažų mažiausia – tikėjomės kaip atlygio už bendradarbiavimą. Bet nuo automobilio nė sykio pernelyg nenutolome. Pašautas net ir Serioža galėjo tapti nebemielas.
Tarp septynių ir aštuonių – saulė jau buvo pakilusi virš medžių viršūnių – pastebėjau kažkokį sujudimą. Tikriausiai medžiokliai kažką pamatė. Jie visi turėjo žiūronus, todėl man tenka pasikliauti Arnės pasakojimu. Vėliau jis pasakys, kad viskas prasidėjo gerai, vos ne idealiai. Mat Serioža išsliūkino iš priešingoje pusėje esančios pamiškės. Dviejų šimtų arba dviejų šimtų penkiasdešimties metrų atstumas geram šauliui nesutrukdo pataikyti, bet Serioža vis pranykdavo už kelmų ir krūmų. Arnė, suprantama, atkalbinėjo nuo skubotų šūvių, nes tikėjosi privilioti Seriožą arčiau.
Neįtikėtini nutikimai tikrovėje įvyksta labai greitai ir dažniausiai lyg nei iš šio, nei iš to. O kam pavyksta reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje? Gerbdamas tiesą, turėčiau pavaizduoti finalą taip pat striukai drūtai, kaip mes jį iš tiesų ir patyrėme.
Taigi Serioža buvo aptiktas ir suomiai į jį nusitaikė. Neabejoju, kad tuomet tarp medžioklių kilęs ginčas, į kurį buvo įsipainiojęs ir Arnė, iš akiračio būtų pabaidęs bet kurį kitą lokį. Anot Arnės, ginčytasi dėl to, kam šauti – šefui ar šviesiaplaukiui, kuris buvo laikomas geriausiu šauliu. Atrodo, šviesiaplaukis užsispyrė ir pareiškė, jog šefas iš tokio nuotolio neturi jokių šansų pataikyti. Kad ir kaip ten buvo, jie išsidirbinėjo lyg futbolo aikštėje – ir staiga pokštelėjo šūvis. Po jo – ir antras. Paskui stojo tyla. Tanja spaudė kumščius ir šnibždėjo:
– Dink, Serioža, dink iš čia!
Išgirdome spigų moters balsą. Tai yra pirmiausia tuos garsus palaikiau prie žmogaus pripratusio žvėries dejone, iš skausmo virtusia žmogaus balsu. Mums tiesiog palengvėjo, kai iš viržių, ryšinti juoda skarele, išniro moteris. Iškėlusi rankas aukštyn, ji ėmė suktis ratu. Tikriausiai nežinojo, iš kurios pusės lėkė kulkos. Mes stovėjome greta Mikos ant kalvelės, tas šviesiaplaukis ir šefas už kelių žingsnių dešinėje, už jų – Arnė. Medžiokliai kaip įbesti spoksojo pro žiūronus. Bet ir plika akimi buvo matyti, kad moteris, kurios šauksmai virto nežmonišku klyksmu, rodė į pamiškę.
Tokios formuluotės dar niekada nevartojau ir tikriausiai niekada daugiau nebevartosiu, bet šiuokart niekaip be jos neišsiversiu: negalėjau patikėti savo akimis. Taip, nepatikėjau savo akimis, kai pamačiau, kas tenai kruta. Tai buvo Serioža. Bet Serioža nei šokinėjo, nei šoko, nei vertėsi kūliais. Serioža vargais negalais važiavo moterišku dviračiu. Matėsi, kaip jo letenos dažnai nuslysta nuo pedalų, man atrodė, žvėris tuojau nugrius arba versis per vairą. Nelygi buvo miško paklotė. Serioža sėdėjo ant balnelio ir mynė iš paskutiniųjų. Gaila, kad tuo metu nedirstelėjau į greta stovinčiuosius. Tik kai pasigirdo šūvis, pamačiau išblyškusį Arnę, kaip tik tuo metu šefas prisidėjo prie peties šautuvą ir iššovė, paskui – ir vėl šviesiaplaukis, pagaliau dar ir Mika.
Tada Arnė sušuko ir nulenkė šefo šautuvo vamzdį žemyn. Nors pagalbos besišaukianti moteris stovėjo ne pačioje ugnies linijoje ir per tą laiką pranyko viržiuose – dėl prarasto dviračio, kaip netrukus sužinojome, ji nualpo, – šaudyti buvo neatsakinga. Kilo grumtynės, kuriomis pasinaudojęs pasiskolinau Mikos žiūronus. Todėl aš, matyt, buvau paskutinis, kuris matė Seriožą. Jis visom keturiom dūmė į mišką, ten pradėjęs risnoti ristele ir pranykęs tarp eglių.
Kas paskui vyko tarp medžiotojų, tikriausiai nereikia nė pasakoti. Laimei, jų šūkalionių objektas buvo ne tiek lokio vikrumas, kiek hierarchijos nesilaikymas ir Arnės įsikišimas. Jie net tą moteriškę pamiršo. Tik kai ji ir vėl išniro iš viržių, nuskubėjo jai į pagalbą.
Ji buvo jaunesnė, nei aš maniau. Pamačiusi savo dviratį – seną „Wanderer“ markės modelį – jį pasileido taip aimanuoti, kad net širdį draskė. Iš priekinio rato liko aštuoniukė su styrančiais stipinais. Kulka sutrupino užpakalinio rato guolį. Tačiau kraujo dėmių aplinkui niekur nesimatė.
Moteriai, atvažiavusiai rinkti mėlynių, jie bruko į delną Suomijos markes tol, kol toji nutilo. Sunkų dviratį Arnė nunešė į sunkvežimį ir nuvežė moterį namo. Šefui teko įsisprausti ant galinės sėdynės tarp Mikos ir savo tiesioginių varžovų, šviesiaplaukių snaiperių – Tanja juos stebėjo veidrodėlyje, bet savo sėdynės nepatraukė į priekį nė per centimetrą.
Kai kitą rytą atidavėme Arnei epo kambario raktus, padėkojome ir atsisveikinome, suomiai jau buvo išvykę, beje, dviem taksi: Mika ir šefas – vienu, šviesiaplaukis – antru. Arnė tai traktavo kaip Mikos pranašumą. Mat per medžioklės varžybas kilęs priešiškumas tarp šefo ir ligšiolinės jo dešinės rankos atvėrė Mikai geras perspektyvas, tad šiam, nors ir buvo kitaip planuota, lokio medžioklė vis dėlto apsimokėjo. Uogų rinkėja, Arnės nuomone, buvo ganėtinai patepta, kad tylėtų. Bet jeigu ji ir nelaikytų liežuvio už dantų, tai visai tikėtina, niekas jos pasakojama istorija nepatikėtų.
Arnė pažadėjo mums pranešti, kai tik ką nors sužinos apie Seriožos likimą. Tačiau iš Arnės niekada nieko, deja, nebegirdėjau.
Žinoma, klausiu savęs: kodėl visa tai aprašinėju tik dabar, praėjus šešeriems metams po tos atmintinos medžioklės? Per tą laiką pamiršau daug smulkmenų, pradedant rašytojų namuose sutiktų poetų vardais, mūsų išsinuomoto automobilio marke, tiksliomis kainomis ir baigiant mūsų kelionės maršrutu. Be to, gali būti, kad Estija per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė ir mano pasakojimas jau tapo istorinis. Kad ir kaip ten būtų, pasikeitė ne tik mano gyvenimas. Mūsų visų gyvenimas per pastaruosius metus tapo kitoks. O tai tikriausiai – galbūt, galbūt – ir yra ta priežastis, kodėl aš pagaliau išdrįsau parašyti istoriją apie Estiją.
Kjell Askildsen. Mintis, kuri ima ir išvaduoja
2008 m. Nr. 4
Iš norvegų k. vertė Alma Ločerytė
Kjellis Askildsenas gimė 1929-aisiais. Tai – vienas ryškiausių Norvegijos prozininkų, visuotinio pripažinimo sulaukė paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje už minimalistinių novelių stiliaus meistriškumą.
Debiutavo 1953 m. novelių rinkiniu „Paskui palydėsiu tave iki pat namų“ („Heretter følger jeg deg helt hjem“), 1955 m. išleido pirmąjį romaną „Ponas Leonardas Leonardas“ („Herr Leonard Leonard“). Šių kūrinių tema – išsilaisvinimas iš priespaudos institucijų: iš tėvų, krikščionybės ir seksualinės moralės.
Nuo septintojo dešimtmečio vidurio K. Askildseno kūryba įgavo vėlyvojo modernistinio egzistencializmo pobūdį – novelių rinkinys „Kulisai“ („Kulisser“, 1966), romanas „Aplinka“ („Omgivelser“, 1969).
Pastaruosius du dešimtmečius K. Askildsenas publikuoja tik novelių knygas: „Už nieką – nieko“ („Ingenting for ingenting“, 1982), „Paskutiniai Tomo F. užrašai visuomenei“ („Thomas F´s siste nedtegnelser til almenheten“, 1983), „Mintis, kuri ima ir išvaduoja“ („En plutselig frigjørende tanke“, 1987), „Didžiulis plynas kraštovaizdis“ („Et stort øde landskap“, 1991), „Tesalonikų šunys“ („Hundene i Tessaloniki“, 1996). Novelės dažniausiai vaizduoja nutrūkstančius žmonių ryšius, negebėjimą bendrauti, patiriamą vienatvę ir nusivylimą. Novelių sintaksinės konstrukcijos nesudėtingos, rašymo maniera – konstatuojanti, registruojanti. Emocinis žodžių krūvis tikslus. Labai mažai meninių raiškos priemonių. Jo minimalistiniam stiliui būdingas pasikartojimas kelių atributų (cigaretė, vyno butelis, akiniai), nejučiomis įgyjančių metoniminę funkciją.
GYVENU RŪSYJE; kad ir ką sakyčiau – visais požiūriais esu nusivažiavęs.
Kambaryje – tik vienas langas ir tik viršutinė jo dalis aukščiau šaligatvio, todėl išorinį pasaulį matau iš apačios. Tas pasaulis nėra beribis, bet dažnai jaučiu jį esant gana didelį.
Praeivių, einančių šaligatviu mano gatvės puse, matau tik kojas ir apatinę kūno dalį, bet, pragyvenęs čia ketverius metus, beveik kiekvienu atveju žinau, kam kas priklauso. Taip yra dėl to, kad judėjimas menkas – gyvenu beveik pačiame aklagatvio gale.
Esu nekalbus žmogus, bet, pasitaiko, kalbuosi pats su savimi. Mano manymu, tada pasakau viską, kas turėtų būti pasakyta.
Vieną dieną stovėdamas prie lango pamačiau gatve praslenkančią namo savininko žmonos apatinę kūno dalį ir ūmai pasijutau toks vienišas, kad nusprendžiau išeiti į lauką.
Apsiaviau, apsivilkau paltą ir dėl visa pikta į kišenę įsikišau skaitymo akinius. Paskui išėjau. Gyvenimas rūsyje turi tą privalumą, kad aukštyn lipi pailsėjęs, o grįždamas pavargęs – leidiesi žemyn. Tai bene vienintelis privalumas.
Buvo šilta vasaros diena. Nuėjau į skverą prie seniai apleistos gaisrinės, kur, vyliausi, man niekas netrikdys ramybės. Bet vos spėjau atsisėsti, priėjo mano amžiaus senolis ir atsisėdo šalia, nors laisvų suoliukų aplinkui buvo kiek tik nori. Iš namų išėjau todėl, kad pasijutau vienišas, bet visai ne dėl to, jog man būtų reikėję su kuo nors pasikalbėti, tiesiog norėjau paįvairinti laiką. Sėdėdamas ėmiau nerimauti, kad jis gali mane užšnekinti, net pagalvojau, jog reikia atsistoti ir nueiti, bet kur galėjau eiti – juk buvau nutaręs ateiti kaip tik čia. Tačiau jis nepratarė nė žodžio, ir tai buvo taip malonu, jog nusiteikiau geranoriškai. Net pamėginau vogčiomis žvilgtelėti į jį. Jis tai pastebėjo, nes tarė:
– Atleiskite, kad sakau, bet atsisėdau čia vildamasis, jog niekas netrikdys man ramybės. Jei norite, galiu, žinoma, persėsti.
– Sėdėkite, – apstulbęs pasakiau.
Pajutau jam pagarbą ir, suprantama, daugiau į jį nežvilgčiojau. Tuo labiau – nekalbinau. Apėmė keistas jausmas: tarsi būčiau ne vienišas ir tarsi paprasčiausiai būtų savotiškai gera.
Jis dar pasėdėjo kokį pusvalandį, paskui iš lėto atsistojo, pasisuko į mane ir tarė:
Tada nuėjo nepaprastai dideliais žingsniais, irdamasis rankomis, lyg būtų ėjęs per miegus.
Kitą dieną tuo pačiu laiku, ne, gal kiek ankstėliau, vėl susiruošiau į skverą. Iš pirmo žvilgsnio tarytum ir visai natūralu po to, kai buvau apie jį tiek visko prisigalvojęs ir prisifantazavęs; na, vargu ar tai buvo, kaip sakoma, laisvas pasirinkimas.
Jis atėjo, pamačiau iš tolo, atpažinau iš eigasties. Tą dieną irgi buvo laisvų suoliukų, ir aš įtemptai laukiau, ar jis atsisės šalia manęs. Dėdamasis, kad jo nepastebiu, žvelgiau, savaime aišku, į kitą pusę, o jam atsisėdus, apsimečiau, kad jis man visai nerūpi. Jis taip pat dėjosi, jog nekreipia į mane dėmesio; situacija buvo mažumėlę neįprasta: kažkoks neplanuotas (ne)susitikimas. Turiu prisipažinti, nebuvau tikras, ar norėjau, kad jis prabiltų, kaip ir po pusvalandžio nebuvau tikras, ar man eiti pirmam, ar laukti, kol jis nueis. Tiesą pasakius, netikrumo jausmas manęs tarsi ir nekamavo – juk bet kuriuo atveju galėjau likti ant suoliuko. Bet nežinia, kodėl man atėjo į galvą, kad jis lyg ir pranašesnis už mane ir todėl apsispręsti buvo lengva. Atsistojau ir, pirmą kartą pažvelgęs į jį, tariau:
– Sudie, – atsakė žiūrėdamas tiesiai į akis. Tam žvilgsniui nebuvo ko prikišti.
Nuėjau ir toldamas nesilioviau spėliojęs, kaip jis apibūdintų mano eigastį, ir iškart pajutau, kaip sukaustė kūną, o kojos pasidarė it medinės. Reikia prisipažinti, jog susierzinau.
Tą vakarą stovėdamas prie lango neturėjau į ką žiūrėti, tada ir sumaniau: jeigu jis ateis kitą dieną, ką nors pasakysiu. Net sugalvojau, kokią padarysiu įžangą, vėliau galbūt užsimegs pokalbis. Luktelėsiu apie penkiolika minučių ir, nežiūrėdamas į jį, pasakysiu: „Mums laikas pradėti kalbėtis.“ Tik tiek, ne daugiau. Tada jis galės atsakyti arba ne, o jei tylės, pakilsiu ir tarsiu: „Man būtų geriau, jeigu jūs ateityje sėstumėtės ant kito suoliuko.“
Tą vakarą prisigalvojau visokių dalykų, kuriuos pasakyčiau, jei pokalbis užsimegztų, bet daugelį atmečiau kaip neįdomius ir visai nereikšmingus.
Kitą rytą pabudau neramus ir apimtas abejonių, net pagalvojau, ar nelikti namie. Ano vakaro sumanymo ryžtingai atsisakiau; jeigu ir nueičiau, tikrai nieko nesakyčiau.
Nuėjau. Į jį nežiūrėjau. Man dingtelėjo į galvą mintis, kad gana keista, jog jis visuomet pasirodo maždaug po penkių minučių, kai aš ateinu, – tarsi būtų stovėjęs netoliese ir mane sekęs. Aha, pamaniau, aišku, jis gyvena kur nors prie gaisrinės ir stebi mane pro langą.
Ilgiau laužyti galvos neprireikė, nes jis staiga prabilo. Turiu prisipažinti, kad tai, ką išgirdau, nuteikė nemaloniai.
– Atleiskite, – tarė, – jeigu jūs neprieštarausite, gal mums jau laikas pradėti kalbėtis.
Atsakiau, bet ne iš karto:
– Gal. Jeigu turėtume ką pasakyti.
– Nežinote, ar turite ką pasakyti?
– Tikriausiai esu vyresnis už jus.
Daugiau nieko nesakiau. Jaučiau apmaudą dėl savotiško susikeitimo vaidmenimis. Juk tai jis pradėjo pokalbį, ir po galais dar mano žodžiais, tad aš atsakiau taip, kaip įsivaizdavau jį atsakant. Tarytum aš būčiau jis, o jis – aš. Nemalonu. Norėjau eiti. Bet, priverstinai sutapatintas su juo, nenorėjau jo įskaudinti ar dar blogiau – įžeisti.
Praėjo gal valandėlė ir jis prašneko:
– Man aštuoniasdešimt treji.
– Vadinasi, mano teisybė.
Praėjo dar valandėlė.
– Ar žaidžiat šachmatais? – paklausė jis.
– Dabar jau beveik niekas nežaidžia šachmatais. Visi, su kuriais aš esu žaidęs, mirę. – Mažiausiai prieš penkiolika metų, – kalbėjau toliau.
– Paskutinis mirė šią žiemą. Beje, kaip tik šis praradimas nėra jau toks didelis, mat žaidėjas nebebuvo guvaus proto. Visada laimėdavau prieš jį anksčiau nei po dvidešimties ėjimų. Bet žaidimas suteikdavo jam šiokio tokio džiaugsmo, manau, kad tai buvo jo paskutinis džiaugsmas. Gal jūs jį ir pažinojote.
– Ne, – skubiai tariau, – nepažinojau.
– Na tebūnie jūsų reikalas.
Visiškai jam pritariau ir norėjau tai pasakyti, bet mintyse jau buvau jį teigiamai įvertinęs už nebaigtą klausimą.
Jaučiau, kaip jis pasisuko ir ėmė į mane žiūrėti. Taip jis prasėdėjo ilgai, man pasidarė nejauku, tada iš palto kišenės išsiėmiau akinius ir užsidėjau juos. Medžiai, pastatai ir suoliukai priešpriešiais – viskas išnyko rūke.
– Jūs – trumparegis? – po valandėlės paklausė jis.
– Ne, – atsakiau, – priešingai.
– Noriu pasakyti – jums reikia akinių, kad matytumėte tai, kas toli.
– Ne, priešingai. Man keblu matyti tai, kas arti.
Daugiau nieko nesakiau. Kai pajutau, kad jis nusisuko, įsidėjau akinius į palto kišenę. Jis taip pat daugiau nieko nesakė, ir kai man pasirodė, jog išbuvau čia gana ilgai, atsistojau ir mandagiai atsisveikinau:
– Dėkui už pokalbį. Iki pasimatymo.
Tą dieną nužingsniavau tvirčiau, bet kai grįžau namo ir atsikvėpiau, ėmiau vėl fantazuoti apie būsimą mūsų susitikimą. Vaikščiodamas iš kampo į kampą vaizdavausi pasakysiąs jam visokių nederamų dalykų, taip pat vieną kitą įmantrybę; nesusilaikysiu ir truputį nepasipuikavęs prieš jį, bet tik todėl, kad manau jį esant man lygų.
Tą naktį prastai miegojau. Kol buvau dar toks jaunas, jog tikėjau, kad ateitis pateiks daug netikėtumų, dažnai irgi prastai miegodavau, bet tai buvo prieš daug metų, kai dar iki galo, noriu pabrėžti, kai dar kaip reikiant nebuvo aišku, jog mirties valandą visai nesvarbu, kokį nugyvenai gyvenimą – gerą ar blogą. Taigi prastas tos nakties miegas mane ir nustebino, ir sukėlė nerimą. Juk nebuvau ko nors kenksmingo suvalgęs – tik kelias virtas bulves ir dėžutę sardinių; po tokios vakarienės daugybę kartų esu puikiai išsimiegojęs.
Kitą dieną jis vėlavo beveik penkiolika minučių; buvau beprarandąs viltį – neįprastas jausmas: turėti viltį, kurią gali prarasti. Bet jis atėjo.
Paskui valandėlę nepratarėme nė žodžio. Gerai žinojau, ką pasakysiu, jei pauzė užsitęs, bet aš norėjau, kad pirmas prabiltų jis, taip ir atsitiko:
– Jūsų žmona… ar dar ji gyva?
– Ne, nebėra, jau seniai, aš ją, galima sakyti, pamiršau. O jūsų?
– Prieš dvejus metus. Šiandien.
– O, išeitų – gedulo diena.
– Na taip. Su netektimi reikia susitaikyti. Bet aš neinu prie jos kapo pažymėti tos dienos, jeigu jūs tai turėjote galvoje. Kapas – kažkokia velniava. Atleiskit. Nelabai gerai parinktas žodis.
– Atleiskit, jei jus įskaudinau, – tarė jis. – Tikrai to nenorėjau.
– Puiku. Juk galbūt jūs net ir religingas žmogus, ką gali žinoti. Turėjau seserį, kuri tikėjo amžinu gyvenimu. Tik pamanykit, kaip gerai apie save galvojo!
Man ir vėl dingtelėjo į galvą mintis, kad jis tiesiog išsako mano replikas, ir lyg apdujęs pagalvojau, jog aš viską tik įsivaizduoju, o apskritai jo čia nėra ir iš tiesų kalbuosi pats su savimi. Matyt, dėl to apdujimo aš ir uždaviau visiškai neapgalvotą klausimą:
– Kas gi jūs iš tikrųjų esate?
Laimė, jis atsakė ne iš karto, ir aš spėjau klausimą truputį sušvelninti:
– Jūs ne taip supratote. Iš tiesų kalbuosi ne su jumis. Man tiesiog kilo kažkokia mintis.
Pastebėjau, kad jis žvilgtelėjo į mane, bet šį kartą akinių neišsitraukiau. Pasakiau:
– Beje, nenorėčiau, kad jūs manytumėte, jog turiu įprotį klausinėti tokių dalykų, į kuriuos nėra atsakymo.
Sėdėjome ir tylėjome. Ta tyla neteikė ramybės; labiausiai norėjau eiti. Po dviejų minučių, pagalvojau, jeigu dar per dvi minutes jis nepratars nė žodžio, – eisiu. Mintyse pradėjau skaičiuoti sekundes. Jis nepratarė nė žodžio, ir aš pakilau sekundės tikslumu. Tuo pačiu metu atsistojo ir jis.
– Ačiū už pokalbį, – padėkojau.
– Jums taip pat. Dabar tik ir trūksta, kad panorėtumėte sužaisti šachmatais.
– Vargu, ar tai suteiktų jums daug džiaugsmo. Be to, juk jūsų varžovai turi įprotį numirti.
– Taip, taip, iš tiesų, – atsakė, ir staiga pasirodė, kad mintimis jis ne čia, bet kažkur kitur.
– Iki pasimatymo, – tariau.
Grįžęs jaučiausi labiau nei paprastai nuvargęs; turėjau prigulti. Po valandėlės garsiai ištariau: „Esu senas žmogus. O gyvenimas – ilgas.“
Kai rytą atsibudau, lijo. Per maža pasakyti, kad nusivyliau. Bet kai vidurdienį lietus nesiliovė, supratau, kog vis tiek eisiu į skverą. Kitaip negalėjau. Ir nebūtinai dėl to, kad ir jis gali ateiti, tikrai ne dėl to. Tik štai, jeigu jis ateitų, aš noriu, aš privalau ten būti. Kai per lietų sėdėjau ant to šlapio suoliuko, net vyliausi, kad jis neateis; sėdėdamas vienui vienas nuo lietaus pažliugusiame skvere, jaučiausi tarsi apnuogintas, praradęs bet kokią gėdą.
Bet jis atėjo – nagi, ar nesakiau! Atvirkščiai nei aš, jis vilkėjo juodą, beveik iki žemės lietpaltį. Atsisėdo.
– Priešgyniaujate orui, – tarstelėjo.
Savaime suprantama, jis tik pakomentavo, bet dėl minčių, kurios sukosi mano galvoje prieš jam ateinant, man tai pasirodė ne visai korektiška. Nieko neatsakiau. Pajutau, kaip subjuro nuotaika, gailėjausi atėjęs. Be to, mane perlijo, paltas slėgė pečius; ilgiau pasilikti būtų buvę kone juokinga, todėl pasakiau:
– Išėjau įkvėpti truputį gryno oro, bet pavargau. Esu senas žmogus. – Ir kad jis neimtų per daug pūstis, pridūriau: – Kiekvienas turi savo įpročius.
Jis nieko neatsakė, tai buvo absurdiška, bet mane provokavo. Manęs nesušvelnino po ilgos pauzės ištarta jo frazė:
– Jums nelabai patinka žmonės, o gal klystu?
– Nepatinka žmonės? – atitariau. – Ką jūs turite galvoje?
– Na, taip paprastai sakoma. Neketinau jūsų kamantinėti.
– Savaime aišku, žmonės man nepatinka. Ir, savaime aišku, patinka. Būtumėt paklausęs, ar man patinka katės ar ožkos, na kad ir drugiai, bet žmonės… Beje, aš beveik nieko nepažįstu.
Taip prasitaręs tučtuojau pasigailėjau, bet, laimė, jis įsidėmėjo ne tai.
– Nieko sau, – tarė. – Ožkos ir drugiai!
Pajutau, kad jis nusišypsojo. Turiu prisipažinti, be reikalo aikštijausi, todėl ir pasakiau:
– Jeigu jūs pageidaujate apibendrinančio atsakymo į keisto pobūdžio klausimą, tai man išties labiau nei žmonės patinka ir ožkos, ir drugiai.
– Dėkui, bet aš jau seniai supratau esmę. Jei dar išdrįsiu ko nors jūsų paklausti, stengsiuosi tiksliau suformuluoti klausimą.
Tai buvo ištarta maloniai, ir nė kiek neperdedu sakydamas, jog pasigailėjau priešgyniavęs vien dėl to, kad buvo apėmusi prasta nuotaika. Ir todėl, kad pasigailėjau, ištariau tai, ko tučtuojau vėl pasigailėjau:
– Atleiskit, tačiau man beveik tik žodžiai ir likę. Atleiskit.
– Na ką jūs. Kaltas aš. Nereikėjo pamiršti, kas jūs.
Nustėrau – jis žino, kas aš? Ateidavo čionai dėl to, kad žino, kas aš? Susijaudinęs ir sutrikęs nevalingai įbrukau ranką į palto kišenę išsitraukti akinių.
– Ką norėjote tuo pasakyti? – pratariau. – Ar jūs mane pažįstate?
– Taip. Nors vargu, ar tai – pažintis. Esame anksčiau susitikę. Kai atsisėdau čia pirmą kartą, to nežinojau. Pamažu supratau, jog esu kažkada jus matęs, bet iki vakardienos neprisiminiau kur. Ir štai jūs kažką pasakėte, ir staiga man paaiškėjo, kada ir kur teko su jumis susidurti. Bet jūs manęs neatsimenate?
Pažiūrėjau jam į veidą. Nežinau, ar apskritai buvau jį kada nors matęs.
– Aš buvau… esu buvęs jūsų teisėjas.
– Būkit malonus, atsisėskit.
– Esu perlytas. Ak, štai kaip. Jūs buvote… tai buvote jūs. Štai kaip. Na ką gi, viso gero, man reikia eiti.
Nuėjau. Atsitraukiau negarbingai, tačiau buvau sukrėstas, ėjau sparčiai, kaip nebuvau ėjęs jau daugelį metų, o grįžęs namo vargais negalais išsinėriau iš kiaurai perlyto palto ir kritau tiesiai į lovą. Pašėlusiai daužėsi širdis, ir aš tvirtai nusprendžiau daugiau niekada į skverą neiti.
Bet po valandėlės pulsas pasidarė lygus, ramiai rikiavosi ir mintys. Susitaikiau su savo reakcija: tai, ką slėpiau, iškilo į dienos šviesą ir mane pribloškė, štai ir viskas. Suprantama.
Atsikėliau ir buvau patenkintas bent jau dėl to, kad jaučiausi visiškai atsipeikėjęs. Priėjau prie lango ir garsiai ištariau: „Jis mane vėl pamatys.“
Kitą dieną nusigiedrijo, pasidarė smagiau, o paltas, galima sakyti, buvo visai išdžiūvęs. Nuėjau į skverą kaip visada tuo pačiu laiku: jis neturi pastebėti manyje nieko neįprasta, kad galėtų jaustis pranašesnis.
Tačiau, kai priėjau prie suoliuko, jis jau sėdėjo, vadinasi, neįprastai elgėsi jis.
– Laba diena, – pasisveikino.
– Laba diena, – atsakiau ir, kad pagriebčiau jautį už ragų, nedelsdamas pridūriau: – Maniau, kad jūs šiandien neateisite.
– Bravo, – pasakė jis, – vienas nulis jūsų naudai.
Atsakymas mane tenkino. Jis buvo lygus man.
– Ar dažnai jausdavotės kaltas? – paklausiau.
– Ar būdamas teisėju dažnai jausdavote kaltę? Juk jūsų profesija – nustatyti kitų kaltę.
– Mano darbas – pritaikyti kažkieno priimtą įstatymą, kuriame apibrėžiama, kas yra pažeidimas, o kas – ne.
– Mėginate pasiteisinti? Nėra reikalo.
– Kaltas nesijausdavau. Bet dažnai jausdavausi bejėgis prieš sustabarėjusius įstatymus. Kaip jūsų atveju.
– Žinoma, juk nesate prietaringas.
– Ką turite galvoje? – paklausė jis.
– Tik prietaringi žmonės mano, kad gydytojo užduotis – prailginti mirtimi paženklintų žmonių kančias.
– Šit kaip, suprantu. Bet ar jūs nebijote, kad, legalizavus numarinimą iš gailesčio, gali atsirasti piktnaudžiavimų?
– Savaime aišku, piktnaudžiauti negalima. Antraip, numarinimas tampa numarinimu, nužudymu.
Jis neatsakė; dirstelėjau į jį: vyriškis atrodė paniuręs ir užsisklendęs. Tikrai nežinojau, ar jis paniuro dėl to, ką aš pasakiau, ar jo tiesiog tokia mina – to negali žinoti, – juk aš niekada nesu kaip reikiant į jį įsižiūrėjęs. Dabar panorau ištaisyti šį savo aplaidumą ir įdėmiai pažvelgti; padariau tai atvirai: atsisukau ir įsistebeilijau į jo profilį; bent tiek galėjau sau leisti matydamas žmogų, nuteisusį mane kalėti daugelį metų. Net išsiėmiau iš palto kišenės akinius ir užsidėjau; jų nė nereikėjo, nes ir taip gerai mačiau, bet staiga pajutau norą išprovokuoti jį. Aš nepratęs taip akiplėšiškai spoksoti į žmogų, todėl akimirką pasijutau kaip nesavas; jausmas buvo savotiškas, bet anaiptol nebjaurus. Ir kai vieną kartą pažeidžiau savo įprastą elgesį, nustebau, kad kilo noras vėl pažeisti. Pratrūkau juokais, pirmą sykį po daugelio metų; tai tikriausiai atrodė bjauriai. Kaip ir buvo galima laukti, jis nežiūrėdamas į mane rėžė:
– Man nesvarbu, iš ko juokiatės, bet neatrodo, kad jums būtų linksma. Nors gaila. Šiaip jau esate protingas žmogus.
Tai beregint sušvelnino mūsų santykius, be to, ir truputį mane sugėdino, tad, nukreipęs žvilgsnį nuo pikto jo profilio, atsakiau:
– Jūsų teisybė. Tai nepanašu į juoką.
Daugiau jo pamaloninti nenorėjau.
Sėdėjome tylėdami; galvojau apie savo varganą gyvenimą, ir mane apėmė melancholija. Įsivaizdavau teisėjo namus su patogiais krėslais ir daugybe knygų.
– Jūs tikriausiai turite namų šeimininkę?
– Taip. Kodėl klausiate?
– Tik bandau įsivaizduoti į pensiją išėjusio teisėjo gyvenimą.
– O, nėra kuo ypatingai girtis. Vargina neveiklumas, ilgos, tuščios dienos.
– Taip, laikas tiesiog nejuda.
– O juk tik jis ir tėra likęs.
– Laikas, kuris prailgsta galbūt dėl ligų, tos jį dar labiau prailgina, ir štai galas. Kai jis priartėja, pagalvojame: koks beprasmis gyvenimas.
– Na jau, beprasmis…
Paskui mudu nepratarėme nė žodžio. Netrukus pakilau, nors ir jaučiausi be galo vienišas; nenorėjau su juo dalytis melancholija.
Melancholija žadina sentimentalumą, todėl be ironiškos gaidelės ištartas žodis „daktare“ nuvilnijo per mano krūtinę šilta banga; skubiai apsisukau ir nuėjau. Dar neišėjęs iš skvero, ten ir tada supratau, kad noriu mirti. Nenustebau; gal tik truputį nusistebėjau, jog nenustebau. Ir kaipmat melancholijos ir sentimentalumo lyg nebūta. Pristabdžiau žingsnį; jaučiau vidinę ramybę, turėjau lėčiau viską daryti.
Grįžęs namo ir vis dar jausdamas absoliučią ramybę, susiradau popieriaus ir voką. Ant voko užrašiau: „Mane nuteisusiam teisėjui.“ Paskui atsisėdau už staliuko, kur paprastai valgau, ir pradėjau rašyti šią istoriją.
Šiandien nuėjau į skverą paskutinį kartą. Mane buvo apėmęs savotiškas jausmas, sakytum, kažkoks pasididžiavimas; gal dėl neįprasto džiugesio, kurį patyriau aprašęs savo ankstesnius susitikimus su teisėju; bet gal veikiau dėl to, kad nė akimirką nebuvau suabejojęs savo sprendimu.
Kai atėjau, jis ir šiandien jau sėdėjo. Atrodė susikrimtęs. Pasisveikinau maloniau nei visada ir man tai išėjo visai natūraliai. Jis nužvelgė mane lyg įsitikindamas, ar rimtai.
– Na, gal ši diena jums geresnė? – paklausė jis.
– Taip, man ji gera. O jums?
– Ačiū, pakenčiama. Tai galbūt nebemanote, kad gyvenimas – beprasmis?
– O ne, žinoma, visiškai beprasmis.
– Hm. Niekada negalėčiau susitaikyti su tokia mintimi.
– Na jau. Pamiršote savisaugos instinktą, tai – galingas instinktas, pražudęs daugybę protingų sprendimų.
Jis neatsakė. Neketinau ilgai sėdėti, todėl po valandėlės tariau:
– Mes jau nebesusitiksime. Šiandien atėjau atsisveikinti.
– Šit kaip? Labai gaila. Išvykstate?
– Tikiuosi, kad nepasirodysiu įkyrus sakydamas, kad man trūks šių susitikimų.
– Gražu iš jūsų pusės.
– Ant daugelio kitų suoliukų sėdi irgi vieniši vyrai.
– O, jūs puikiai suprantate, ką norėjau pasakyti. Ar galiu paklausti, kur išvykstate?
Sakoma, kad žmogus, kuris žino, jog per dvidešimt keturias valandas mirs, nesivaržo daryti ką tik panorėjęs, bet tai netiesa; net ir tada žmogus negeba daryti to, kas prieštarauja jo prigimčiai, savajam „ego“. Nors, atvirai ir nuoširdžiai jam atsakydamas, tikrai nebūčiau elgęsis ne pagal savo prigimtį, bet iš anksto buvau nusprendęs neatskleisti jam kelionės tikslo: kodėl turėčiau gąsdinti – juk jis, galima sakyti, buvo mano vienintelis artimasis, kurį palieku. Tačiau ką atsakyti?
– Jums bus pranešta, – galų gale ištariau.
Jis nustebęs sukluso, bet nieko nepasakė. Tik įkišo ranką į vidinę kišenę ir išsitraukė piniginę. Kiek paieškojęs įteikė man vizitinę kortelę.
– Ačiū, – padėkojau ir ją įsidėjau į kišenę.
Jaučiau, kad man reikia eiti. Pakilau. Atsistojo ir jis. Padavė ranką. Aš ją paspaudžiau.
– Laimingai, – tarė.
Nuėjau. Man atrodė, kad jis nebeatsisėdo, bet pasižiūrėti neatsisukau. Apie nieką ypatinga negalvodamas ramiai žingsniavau namų link. Manyje kažkas šypsojosi. Grįžęs į rūsį, valandėlę pastovėjau prie lango, žiūrėjau į tuščią gatvę, paskui atsisėdau už staliuko baigti šios istorijos. Prie voko pritvirtinsiu teisėjo vizitinę kortelę.
Jau baigiau, tuoj sulankstysiu lapus ir įdėsiu į voką. O dabar, prieš pat išvykstant, dabar, prieš man atliekant vienintelį neatšaukiamą veiksmą, kurį geba padaryti žmogus, galvoje sukasi viena vienintelė, viską nustelbdama, mintis: kodėl gi šito jau seniai nepadariau?