Nikodem Erazm Iwanowski. Vienuolika griaučių

2008 m. Nr. 11 

Iš lenkų k. vertė Giedrius Židonis

Nikodemas Erazmas Iwanowskis (1843–1930), rašytojų Marijos ir Sofijos Ivanauskaičių, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas, – žinomas dailininkas portretistas. Jo išlikę tapybos darbai saugomi įvairiuose Lietuvos muziejuose.

N. E. Iwanowskis per 1863 m. sukilimą trumpam buvo išėjęs pas sukilėlius į miškus, paskui, bijodamas savo valdžios represijų, išvyko į Peterburgą, kur laisvo klausytojo teisėmis studijavo Dailės akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, vedė, kartu su šeima išvažiavo į Miuncheną, ten tęsė dailės studijas. Kai sužinojo apie prastą jo dvaro padėtį, studijas metė, sugrįžo į Lietuvą rūpintis Paragių dvaro reikalais. Paragiuose gyveno iki mirties. Nuolatos jautė susidvejinimo sunkumus: potraukis menui – dailei, literatūrai – trukdė rūpintis kasdieniais darbais, dėl ūkio reikalų negalėjo daugiau laiko skirti kūrybai.

Apie N. E. Iwanowskio dailės kūrinius buvo parašyti keli straipsniai, tačiau jo literatūrinis palikimas – netyrinėtas, beveik visai užmirštas. N. E. Iwanowskis, stengdamasis „prasimušti“ į literatūrą, Varšuvos bei kitų Lenkijos miestų spaudoje paskelbė du stambius romanus (laimėjęs konkursus) ir keletą mažesnių kūrinių, tačiau šie kritikų dėmesio neatkreipė. Du N. E. Iwanowskio tekstai buvo išspausdinti ir lietuvių kalba (iš lenkų kalbos vertė viena dukterų), bet ir jie susidomėjimo nesulaukė.

Novele „Vienuolika griaučių“ šiuolaikinius skaitytojus su N. E. Iwanowskio kūryba supažindiname pirmą kartą. Autoriaus išnašas žymime žvaigždute, vertėjo komentarus – skaičiais ir pateikiame publikacijos pabaigoje.

„Mirtis – motulė, ji, kaip tas svogūnas…“¹

I

Apsiausta siaurame rėželyje kelių apskričių, betgi išrantyta visa sistema upių, žėrinti pora šimtų veidrodinių ežerų, žaliai smaragdinė, nors ir neturtinga, tarp nusidriekusių raistų, juodais miškais samanota, kuriuose vis dėlto žmonės prisiglausti gebėjo, gausybe pilkapių kalvota, kryžiais nusagstyta…

Kaip vadinasi ta nepaprastoji žemė?

Tai Žemaitija!

Akiplėšiškai nustumta nuo jūros amžinai alkano kaimyno, kuris tinkamas laivybai jos upių žiotis nuo seno savomis priprato laikyti; ir neatrodo tau, maloningasis skaitytojau, kad ta varginga motina turėjo kuo lepinti savo vaikus… Tikrai taip. Ir jei esi svetimtautis ir turi gerą širdį, nuliūdins tave juoda vargo liaudies duona, juoda – kaip nedoro žmogaus siela… Nuliūdins dar daug kas tave, pradedant pačia liaudimi, kuri pasirodys tau paniurusi ir klastinga, prietaringa ir tamsi. Net ir drabužiai, pilki, bespalviai. Primins jie rudens vakarą… Ir dainas išpeiksi tuoj pat, kaip liūdną skundą Dievo apvaizdai, jeigu… spręs iš išorės.

Bet tai pavojinga vertinimo sistema, nes išorė net ir ištvermingiausius tyrinėtojus dažnokai apvilia… Suvedžiojusi šį kartą būtų ir tave.

Beveik nelepinti, o veikiau gal todėl, kad apskritai nelepinti, Žemaitijos vaikai nei paniurę, nei klastingi netapo. Prietarus ir tamsumą, kad be išimčių pasmerktume, visų pirma reikia atskirti nuo tikro tikėjimo ir tikro proto šviesumo. Tačiau ne mūsų tai reikalas. Pilka spalva mums nemiela? Skonio reikalas! Man atrodo, ji labai tinka Žemaitijos gyventojams. Pagaliau, jei tikrai tau trūksta spalvų, pamatysi jas visas žvilgtelėjęs į žemaites, kurios gėlių žiedais ir akių šviesa savo vyrams tapusios – kaip kad tikros gėlės yra tapusios žemaičių širdžių paguoda. O dainos… Mielas Dieve! Tikra tiesa, kad jos yra ypatingos ir nepanašios į kitur girdėtas. Bet kas įsiklauso atidžiau, susidaro aiškią nuomonę apie šias dainas sukūrusios liaudies aukštus vokalinius sugebėjimus. Nepatinka tau juodos duonos skonis? O gal kaip tik jos kartumas davė ir iki šiol žmonėms duoda tą visiems žinomą, stebinančią atsparumo jėgą; tokią jėgą, kad jų kalba, jų papročiai ir būdas tapo bemaž seniausi iš visų žinomų prieblandose jau paskendusios praeities gyvų paminklų.

Didžiules galimybes lyginamiesiems stebėjimams atlikti Žemaitijoje turėtų ir tyrinėtojas. Čia nemokytas ūkininkas, išaręs iš žemės milžiniškus, surūdijusių skardų apgaubtus griaučius, jei ir stebisi, tai turbūt daugiau tuo, kad neužkabino savo prieštvaninės žagrės dantimi didala* iki tol, jau kelerius metus šį plėšinį ardamas. Apdengtas didalis be tuščių kalbų, paprastai tik vienam radėjui dalyvaujant, persikelia į kitą, tinkamesnį guolį, dažniausiai į seną kapinyną, apie kurį padavimas byloja, kad ten kadais, prieš daugelį šimtmečių, jie buvo iškilmingai pašventinti. Galų gale, jei tokio kapinyno artėliau nėra, žemė visur šventa. Žemaitis tai žino. Ir žino, kad jei panorės palikti radinį ateities kartoms kaip perspėjimą ar mokslo reikalams, visur šventoji motina praskleis paslapties šydą.

Ašarinės, ugniakurų liekanos, urnų ir šarvų skeveldros, griaučiai, kaukolės ir palaikai, aštrūs titnagai ir papuošalai iš metalo – nuo bronzinių ir geležinių iki sidabrinių ir auksinių. Kur viso to nebūtų Žemaitijoje! O juk tai vis dar įskaitomos raidės, kurias tereikia sudėlioti ir perskaityti – kad artimoje ateityje jos netaptų dantiraščiu, nesuprantamu mokslininkams.

Esame pačioje Žemaitijos širdyje, nes netoli Medininkų², vadinasi, ir tų keturių ežerų, kurių saugojamas stovėjo šventas ąžuolas ir kilo pagoniška lietuviško Trimurti³ šventykla.

Ažuolo jau nebėra, tarp šventyklos degėsių verkia senas Krewe*, o vyrai žemaičiai su siaubu prisimena tą baisią dieną, kai pergalingasis Grosmajistras** Šv. Jurgio vardu įšventino į riterius savo vakariečius svečius – žėruojant degančioms pagoniškoms šventenybėms, ant pagoniško kraujo persisunkusios žemės – Medininkuose. Ir moterys iki šiol bąla vos tik prisiminusios tuos Grosmajistro svečius, kurie užplūdo kaip visa naikinanti vėtra, nors ne pirmą ir tikriausiai ne paskutinį kartą, degindami ir plėšdami, užtraukdami nešlovę ir žudydami, vadovaujami savo mokytojų – žemaičių krauju nuolat girtų kryžiuočių⁴. Visa tai žemaičiai prisimena, mat mano aprašomas veiksmas vyksta gerokai, gerokai anksčiau, o būtent – 1404 metais, kai įpusėjo Rugpiutis***.

II

Vakarop, po giedros ir šiltos dienos, kažkaip greitai apniuko. Saulė nusileido nežinia kada ir nežinia kur. Nei mėnesio, nei žvaigždučių danguje, tik kartkartėm žaibas akimirkai perskrodžia vientisą debesų apvalkalą. Pradėjo krapnoti lietutis.

Bojaro**** Bytauto dvarelio pusėj nedrąsiai mirksi švieselė.

Dvarelis apjuostas statinių tvora, iki vartų veda tiltelis, turbūt permestas per griovį. Užmiršo tik, o gal ir pasivargino jį pakabinti. Vartai taip pat atverti. Bet ir sargas, ištižėlis, miega sau saldžiausiai ant suolo prie vartų po šiaudiniu dembliu, o tai geriausiai įrodo garsus jo knarkimas. Net ir šunys, paprastai tokie jautrūs, išsislapstė kadais. Visa tai perša mintį, kad dvareliui, bent jau tą naktį, nei iš žmonių, nei iš žvėrių negresia joks pavojus. Kaip tik tą naktį, nes už rytojų niekas Žemaitijoje garantuoti negali. Bytautas, kaip žemaičių bajoras, gali būti netikėtai užpultas švintant, užpultas ir apiplėštas, gal net nužudytas, rasi kad leidosi apliejamas vandeniu ir patepamas vokišku būdu; bet gal todėl, jog su baltaisiais vienuoliais sugyvena gražiuoju, užpuolimo nebijo. Iš tiesų, pasvėrus, kad šis būdas apsaugo turtą ir gyvybę ir vis labiau plinta, pirmiausia tarp bajorų, toks požiūris atrodo visai įtikinamas.

Kieme, paniurusio dangaus fone, aiškiai matyti visa Bytautų sodybos buitis; ir tik čia pagaliau paaiškėja, kad iš tolo mirksėjusi švieselė sklinda pro siaurą langelį, esantį kairioje dvarelio pusėj. Priemenėje matoma šviesa, prasiskverbianti pro bet kaip suremtų durų plyšius, parodys kryptį – kur ieškoti šeimininko, kuris paprastai pats namų židinį vakarais sergsti.

Ugniakuras liepsnoja vidury pirkios, nuo kurios juodų sienų Bytautui mirksi, tarsi gausybė žvaigždžių, skydai, iečių antgaliai ir kalavijai; tarp visų šių daiktų lyg pusmėnulis garbingoje vietoje spindi karo kirvis nugludintais ašmenimis. Tai – gyvenamoji pirkia, o pats šeimininkas, kaip žinome, yra bajoras.

Šią akimirką jis sėdi už stalo ir mąsto. Tai vyras pačiame amžiaus stiprume, sveikas ir įraudęs, gal net per daug, bet to įraudimo kaltininkė, neabejotina, didelio ąsočio bei rago – sąžiningo tarpininko, dabar esančio pono rankose, – kaimynystė. Ant stalo padėtas ir antras ragas, mat Bytautas turi svečią – artimiausią kaimyną, Mantvilą. Tai jau senas ir palinkęs žmogus, prislėgta ir liūdna veido išraiška, pageltusia ir susiraukšlėjusia oda. Nuleistos ir tarsi užmerktos akys daro jį panašų į numirėlį, o žili ir išsidraikę plaukai – į pasmerktąjį pragaro kančioms.

Trečias ir paskutinis tuo momentu asmuo pirkioje yra jaunasis Treniota⁵, šeimininko sūnus: berniokas juodais ilgais plaukais, lengvai krintančiais drabužiais, o tai leidžia įvertinti jo gražią ir tvirtai sudėtą figūrą. Užimtas dabar prie ugniakuro kažkokio geležinio antgalio grūdinimu. Greičiausiai tai ieties antgalis, mat kartkartėmis jį vis taiko prie ilgos karties.

Visi tyli.

Jaunuolio tylėjimą lengva paaiškinti jo užsiėmimu. Bet kodėl du vyrai nesišnekučiuoja, be to, dar ir prie alusis*? Ar jau viską iš širdies išklojo ir nėra ką daugiau bepridurti? Anaiptol. Tylus mintijimas aiškiai nekelia ūpo šeimininkui, tai matyti iš nepatenkinto veido. Pagaliau atsikrenkštė, išgurkšnojo alaus likutį iš plačiuose delnuose laikomo rago, triukšmingai paguldė jį ant stalo, nusispjovė ir rūsčiai kreipėsi į sūnų:

– Galėtum jau ir liautis dūmijęs, Treniota.

Jaunuolis galvos krestelėjimu atmetė juodus, jam ant kaktos užkritusius plaukus ir pasižiūrėjo į tėvą – akys buvo juodos, ugningos, drąsios. Pasižiūrėjo, bet nieko neatsakė, tik rankose laikytą kotą atrėmė į sieną. Nuo sienos nukabino kažkokią surūdijusią geležtę ir atidžiai apžiūrėjo. Tuoj pat prieš save ant didelės trinkos padėjo smiltainio gabalą, perliejo jį vandeniu ir ėmėsi minėtosios geležtės – neskubėdamas pradėjo ją galąsti.

Tėvas akimis sekiojo sūnaus judesius, o kai šis ėmėsi naujo darbo, norėjo jam kažką tarti, bet susilaikė. Kreipėsi į svečią:

– Klausyk, na, Mantvilai!

Bet svečias nė nekrustelėjo.

– Ar juos ragany** apkerėjo, ar kas? – toliau tęsė šeimininkas. – Arba Vasilis, šunsnukis, apgavo mus. Kaip? Mantvilai!

Šįkart svečias pakėlė miglotas akis, atrodė tartum nustebęs.

– O kažko laukiate? – dusliai paklausė.

– Ką tu čia, Mantvilai, jau šitą… hmm… nieko nepameni. Taigi kunigaikščio pavaldinių laukiam abu, – kiek šiurkštokai aiškino šeimininkas. – Pasiunčiau pas juos, net iki Vasiliaus Užpelkių⁶, kad nenuklystų… A?

– Kam tau ir man tie kunigaikščio pavaldiniai? – vėl kaip pirma paklausė svečias.

– Ką? Hmm, aš jau žinau kas! Grigalius kaip Grigalius, o Liunas… Oho! Apsukrus tai niekšas, na, ir įtakingas kunigaikščiui, nors jam visai neseniai malkas skaldė ir vandenį nešiojo. Jei tik turėčiau dukterį, o jis jos reikalautų, atiduočiau nesvyruodamas. Liunas kils aukštai! Pamatysi.

– Kad ir iki kartuvių, jeigu jų vertas. O mums kas?

– Mantvilai!

Neaišku, ką toliau būtų taręs kunigaikščio numylėtinio gerbėjas, pastebimai papiktintas užuominos apie kartuves, jei nebūtų laiku susigriebęs ir nutilęs. Tik pasižiūrėjo į senį ir palingavo galvą tarsi sakydamas: „Argi su tavim galima protingai pasikalbėti!“ Ir norėdamas parodyti, kad nepyksta dėl netikėtai paaiškėjusio svečio nepakaltinamumo, siekė ąsočio – tuštiems ragams pripildyti.

Bet kažkas sudundėjo ant tilto, subildėjo kieme, šeimininkas pastatė ąsotį neįgyvendinęs sumanymo ir įtempė ausis. Taip, tai žirgų kanopų bildesys. Ir šunys skalyti pradėjo.

– Atvyko, – tarė ir pakilęs prie durų skubėjo, kad galėtų prie slenksčio, kaip papročiai reikalauja, garbingus svečius pasveikinti. Vis dėlto nespėjo, nes anksčiau nei buvo galima tikėtis, durys atsidarė ir įėjo ilgai laukti pasiuntiniai.

Buvo dviese: vienas žemas, kitas aukštas. Apsirengę išverstais kailiniais, ant galvų – rasos lašais nusagstytos gauruotos kailinės kepurės, panašios į gobtuvus; apsiavę stambiais geltonais, baisiai aptaškytais purvu batais, o prie šonų – kreivi totoriški kalavijai. Veidų iš po kailinių kepurių nematyti, tik po karmazino spalvos nosį ir po porą ūsų, na, ir po porą nuo šviesos primerktų akių.

– Tegul bus pagarbintas… – pradėjo krikščionišką pasilabinimą mažesnis iš pasišiaušėlių.

– Kad nusprogtum, šunsnuki! – verdamas atvykėlius piktu, pamišėlišku žvilgsniu, netikėtai jį pertraukė senas Bytauto kaimynas. Šie, užklupti iš netyčių, sutriko ir stabtelėjo, bet šeimininkas suskubo užbėgti už akių visoms pasekmėms, galinčioms kilti dėl tokio nepakaltinamo senio išsišokėliško elgesio.

– Ant amžių amžinųjų! – atsakė kaip galima maloniau. O kadangi žvilgsnis susitiko su piktomis naminio kobolio⁷ akytėmis, kiaurai skrodžiančiomis iš savo locum⁸, tai yra nuo lentynos, prikaltos virš lauko durų, išspaudė netgi ir „Amen“. Tuo metu kažkas taip šaižiai sucypė, kad Bytautas net sudrebėjo. A, tai geležis iš po stiprių, ją šveičiančių sūnėko delnų! Tad, užuot toliau koketavęs su atvykėliais, piktai pasisuko į jį:

– Lauk tuoj pat! Girdi? Lauk! – Ir pridėjo kiek švelniau: – Kol tavo kalavijo ašmenys kam nors bus tinkami, reiks su spragilu į darbą stot, o čia jau pirmi gaidžiai užgiedos. Miegot!

Jaunuolis pripratęs prie tėvo bambėjimo, bet ir jo paliepimų klauso, tad neskubėdamas pakilo iš savo vietos, perbraukė kalaviju per marškinių rankovę, padėjo jį į vietą, nusikabino nuo sienos skrandą, apsivilko, metė jokių simpatijų nerodantį žvilgsnį į atvykėlius – nuvedė akimis nuo galvos iki kojų, paėmė kirvį ir išėjo iš pirkios.

Tuo metu tuodu svečiai, nusipurtę rasos lašus nuo kailinių, o purvą – nuo batų, nusiėmė aukštas kailines kepures. Pirmasis, žemas ir apskritas, buvo tas pats Liunas, Bytauto pavadintas apsukriu niekšu. Jo figūra priminė statinaitę, veidas – meilią lapę: akys gyvos ir lakstančios, lūpos nuolat į šypseną linkusios, o tai, beje, ne visada išeidavo į naudą šeimininkui. Štai ir dabar Liunas atrodė kupinas piktos klastos, bet, nesant veidrodžio, jis, suprantama, to žinoti negalėjo. Antrasis, aukštas ir liesas, buvo tikra priešingybė pirmajam, ir ne tik pagal išvaizdą: atšiaurūs nemąstymo ženklai žymėjo jo ilgą ir platų veidą.

– Sėskitės, Liunai, sėskis, Grigaliau! – ragino svečius Bytautas su begaliniu meilumu, kuris vėl atsirado, kai vos tik iš pirkios išvarė sūnų. Atvykėliai, trindami rankas ir dėkingai nusilenkinėdami, priartėjo prie stalo. Tačiau vykdyti šeimininko valią kažkodėl vengė ir šnairuodami vis žvilgčiojo į sėdintį prie to paties stalo individą, dėl kurio jau buvo kilę įtarimai, daugiau mažiau teisingi, verčiantys juo nepasitikėti. Bet senasis Mantvilas negalvojo apie naujas priekabes, dabar jis sėdėjo nejudėdamas, įbedęs žvilgsnį į žemę ir atrodė sustingęs, tarsi apie kažką labai giliai susimąstęs.

– Jau galvojau, kad jūsų visai nebepamatysiu, – pradėjo pokalbį šeimininkas, antrą kartą svečiams vietas atsisėsti rodydamas.

– Ech, Bytautai, tu mano širdingasis bičiuli! – sunkiai atsiduso Liunas, pagaliau ne be skrupulų sėsdamasis ant įtartino suolo ir savo pavyzdžiu paveikdamas Grigalių. – Argi mūsų valia, kur būti, kur nebūti? Dydysis kunigaikštis įsako, vergai – privalo. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa, – rūsčiai patvirtino užkalbintasis.

– Didysis kunigaikštis įsakė: „Ei tu, Liunai! Ei tu, Grigaliau! Pristatykit man čia, tučtuojau, į mūsų Kauno pilį žemaičių bajorus, kurie prisieks ištikimybę Grosmajistrui ir įkaitų jam paliks.“ Na va, mes ir patraukėm tučtuojau per bajorus, nes didysis kunigaikštis nejuokauja. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Nejuokauja, – patvirtino kažkoks kapinių balsas tarsi iš po žemių. Svečiai net sudrebėjo: tai buvo Mantvilos, kuris vėl žiūrėjo į juos pamišėliškomis akimis, balsas. – Skuba kažkur? Cha! Skubėjo jis ir į Vorsklą⁹, kur septyniasdešimt kunigų¹⁰ dėl jo žygio dabar žemėmis apsikloję, o plika Tochtamyšo¹¹ galva taip ir paliko plika… Cha cha cha! Nejuokauja… Kad jums diržus iš nugaros išrėžtų, išdavikai!

Staiga senis, tarsi patirdamas visiško pamišimo priepuolį, suvaitojo, pakilo, už galvos stvėrėsi, lyg ši susprogti būtų turėjusi, ir netrukus netvirtu žingsniu išėjo iš pirkios.

Svečiai susižvalgė, bet kadangi iš girdėto ir matyto nieko nesuprato, į šeimininką klausiančius žvilgsnius nukreipė.

– Tai Mantvilas, – paaiškino tas. – Nuo smūgio kažkokiu buku daiktu jam ten galvoj susisuko, nors ženklo jokio nėra likę.

– Tai… tai yra Mantvilas?! – sušuko didžiai nustebęs Liunas. – Žmogau, ką tu sakai? Mantvilas, tas ištikimasis Kęstučio tarnas ir visų jo žygių draugas?

– Na taip, tas pats, – niūriai patvirtino Bytautas. – Bet, matau, jūs visiškai nieko nežinot.

– Kaip mane gyvą matai!

– Ėhė! Sunaikino jį prieš mėnesį iki pamatų, visiškai pražudė: ir pirkią sudegino, ir bobą užmušė, ir šeimynykščius išvaikė. O vienintelę dukterį, kuri buvo gražiausia merga apylinkėje… Riteris, niekšas, turėjo ją savo valioje… Argi viso to neužtenka?! – Svečiai linkčiojo galvas, o šeimininkas toliau tęsė: – Mano vaikis turėjo ją vesti… Tai va, nelaimė, nuo to karto arba ietis grūdina, arba kalavijus galanda.

– Na, na!.. – stebėjosi Liunas. – Mantvilas… Hmm… Matai, kas jam atsitiko… Ar žinai tu, Bytautai, kad mes turėjom jį į Kauną ginti, pas kunigaikštį, dėl tos priesaikos. Žiūrėk!

Kunigaikščio dvariškis ištraukė iš užančio mažą ryšulėlį, jį išvyniojo, atsargiai paėmė kažkokį pergamentą, sulankstytą į keturias dalis, patiesė ant stalo ir pradėjo po jį pirštu vedžioti. Šeimininkas, pakviestas žiūrėti, nors skaityti ir nemokėjo, nusprendė, kad bus tinkamiau su dideliu susidomėjimu pirštą akimis sekioti; tai truko gan ilgai, nes pergamentas nuo viršaus iki apačios buvo prirašytas. Pagaliau pirštas sustojo, jo savininkas tarė:

– Žiūrėk! Štai, yra: „Mantvilas, Bytautas, kaimynai…“

Bet šeimininkas pašoko kaip apšutintas:

– Ką? Ką?! Aš turėčiau prisiekti? Aš?!

– Na ir tu. O tai kas? – apsimesdamas naiviai smalsiu ramiai paklausė Liunas.

– Nesulauksit! – netikėtai suriko žemaičių bajoras ir kumščiu taip stipriai trinktelėjo į stalą, kad net vienas ant jo buvusių ragų ore apsivertė. – Nesulauksit!

Dėl tokio dictum¹² Liunas tik savaip nusišypsojo, tačiau Grigaliaus fizionomija gerokai sugriežtėjo.

– Tai tu, Bytautai, turbūt galvojai, – kandžiai mestelėjo besišypsantis dvariškis, – kad čia mes dėl tavo gražių akių neišvažiuojamais keliais trenkėmės? Cha cha cha!

– Ką galvojau, tai galvojau! Kurių velnių jūsų laukčiau, jei žinočiau, kad ir aš tame prakeiktame rašte esu įrašytas. Juk Vasiliui prisakiau – pirma viską išsiaiškinti… O dabar… Palauk, chame, sužinosi, ką reiškia klaidinti poną! – šaukė iš susijaudinimo net paraudęs bajoras, kol galų gale besišypsantis dvariškis nusprendė, kad jau laikas pradėt jį raminti.

– Na na, nusiramink, bičiuli, o Vasilioko nekeik, juk jis tiksliai tau mano žodžius pakartojo.

– Tu meszkos kogali*! Vadinasi, tai tu niekšiškai mane apgavai? Tu!

– Nusiramink, sakau gi; žinodamas, kad dėsi į krūmus, turėjau kiek pagudrauti. Cha cha! Vandens rėčiu semti manęs nemokė… Bet palauk, nepertraukinėk manęs – savo pasakysiu, o tu jau žinokis. Kas man! Ne aš kabosiu… Tai klausyk atidžiai: Mantvilą užtarsiu prieš kunigaikštį, bet tavęs – negaliu, kaip Dievą myliu, negaliu. Suprantu, nesinori tau… Na, o… jei tik sūnų pasiųstum? Niekas ten jam galvos nenusuks, iš savo pusės ir aš pasirūpinsiu, kad įkaitu į Malburgą¹³ neišvežtų. Tau gi bičiulis, žinai Liuną! Tai kaip? A?

– Dar ko! Ar turėčiau leist savo kraują dergti?! Sakau – nesulauksit! Nei pats eisiu, nei sūnų siųsiu! O bičiulyste – pataikauk į save panašiems sukčiams, ne man! – širdo bajoras, nors buvęs kunigaikščio vandens nešiotojas nekreipė dėmesio net į asmeninius įžeidinėjimus. Tik akys jam gyviau sumirksėdavo.

– O kas tu toks? – ramiai paklausė. – Kaip drįsti sakyti „nevažiuosiu“, a?

– Aš – bajoras! – trumpai atsakė.

Liunas palingavo galvą, tarsi užjausdamas bičiulio apjakimą.

– Oi, Bytautai, Bytautai! – atsiduso. Bet staiga malonų toną pakeitė griežtu: – Bajoras! Cha! Kas tu, koks lachas¹⁴ ar ką, kad vis tą pačią dūdą pūti? Tik žiūrėkit! Bajoras! O aš tau sakau, kad esi toks pat vergas kaip ir mes! Ir netgi prastesnės rūšies, nes jeigu tave, pavyzdžiui, išvažiuodamas nuosavam kieme pakarti įsakyčiau, tai man už tai nė plaukelis nenukristų… Geriausiu atveju kunigaikštis paklaus: „Už ką pakorei Bytautą?“ O aš atsakysiu: „Už išdavystę.“ Ir po viskam. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Taigi, išdidusis bajore, nepasakok man daugiau tokių įžūlybių, nes to nepakęsiu, o ir Liuno bičiulystės nepaniekink, kol dar yra laiko ir progų.

Griežtas tonas, kuris nuskambėjo kunigaikščio dvariškio balse, savo tikslą pasiekė: buvo matyti, kad išdidusis bajoras pradėjo minkštėti. Du kartus paminėtos kartuvės, kurias nebūtinai nekaltu juoku reikėjo laikyti, paskatino žemaitį nusileisti. Dabar bajoras atrodė daugiau susirūpinęs nei supykęs. Sumanus bičiulis tai pastebėjo ir nepraleido progos kalti geležies, kol ji dar karšta.

– Matau jau, matau, – tarė laisvai, betgi diplomatiškai. – Nesi jau toks užsispyręs, kad dėl tavęs sielvartauti tektų. Svarbiausia, jog į protą atėjai, ir niekur kitur, o namuose jį radai… Nagi, spjauk dabar ant viso kito ir nebūk toks niaurus, nes vargu ar tai padės! Va geriau liepk atnešti mums midaus, paties geriausio: kai gomurys liūdesiu uždžiūvęs, reikia gerklę gerai praskalauti, mes dėl bičiulystės tau padėsim ir po viskam. Ar ne tiesa, Grigaliau?

– Jūsų tiesa.

– Nors, žinai, Bytautai, jei turi kumyso, tai dar geriau. Išgersim už Grosmajistro pražūtį, kad tai įvyktų dar anksčiau, nei tavo sūnus jam nusilenks… Cha cha cha! Nes jau neįtarsi turbūt mūsų, kad mes iš tikrųjų su baltaisiais vienuoliais bičiuliaujamės. Ėhė! Kunigas didis* labiau jų nekenčia, nei aš su tavim kartu. Tuoj pajaus mirties kvapą! Kaip manai?

– Žinoma, pajaus, tik…

– Na tai eik, eik kumyso!..

III

Po tamsios nakties išaušo skaistus rytas. Nežinomos kalnų galios į tūkstančius draiskanų suplėšė tamsiai mėlyną debesų apvalkalą, sukūrė fantastinius violetinės-purpurinės spalvos paukščius auksiniais sparnais ir ginė juos į viršų, kur vienas po kito nyko dangaus platybėse. Pjovėjai, nespėję vakar nuo savo žemės sklypelių nuimti kuklaus derliaus, kaip vaikai džiaugėsi šiuo vaizdu – jis pranašavo, kad rasa bus tyra ir greitai iškrintanti. Vos tik saulutė prasiskynė kelią į viršų, ėmė godžiai ir sparčiai svaigintis augalus nusėjusiais lietaus perliukais, vis palikdama kur mažesnį, pakibusį ant rudeninio pumpuro, besiruošiančio antram sužydėjimui.

Nežadindami nei svečių, nei šeimininko, kuris atvykėlių patartas ir aktyviai talkinamas greičiausiai iki vėlyvo meto skandino savo liūdesį kumyse, atsisveikinkime su Bytauto dvareliu ir, naudodamiesi gražiu oru, aplankykime senąjį Mantvilą bei pasižvalgykime po apylinkes.

Vingiuotas upokšnis, tarsi sidabrinis žaltys besirangantis tarp žemo kranto vešlių žolynų, atskiria du nedidelius, mišku neapaugusius rėželius. Aplink plačios miškingos dviejų bajorų – Bytauto ir Mantvilo – valdos. Dėl kaimynų patogumo tuos rėželius jungia tiltelis. Prie jo iš abiejų krantų subėga du keliai ir po porą takelių. Keliasdešimt vargingų trobų, išsimėčiusių šen bei ten, jose gyvena laisvi žmonės, o tiksliau – už ponų globą savanoriškai nešantys tam tikrą jų naudos naštą; taip pat belaisviai, įkurdinti čia ponų patogumui. Keliasdešimt minėtų trobų, neskaitant karo grobio, yra vienintelė materialinė bajorkiemių gerovė.

Prie dvarelių šliejasi gal po kapą¹⁵ šiaip ne taip dirbamosios žemės ruoželių, prie kiekvienos pirkios – vos po keletą; ir sunku suprasti, kaip jie gali patenkinti visus žmonių poreikius. Tačiau visur matomas gėlių perteklius: prie vargingiausios pirkios gyvas šimtas lysvių! Reiktų paminėti, kad ir apie daržus peiktino žodžio niekas neišdrįstų tarti. Tiek jie, tiek ir gėlynai, puoselėjami moterų, yra išskirtinė jų nuosavybė. Pakeliui visgi mažai matysime vaismedžių, o ir tie patys kažkokie suvargę. Mat vokiškas kirvis nuolat jiems graso.

Tai ir viskas, ką praeivis, eidamas iš Bytauto į Mantvilo dvarelį, gali išvysti ir įvertinti. Jei tik jo žvilgsnis, pripratęs prie plačių kraštovaizdžių, pasiganyti pamėgintų, kaipmat nusiviltų – aukšta miško siena užtveria tolimesnį peizažą.

Bet pagaliau esame prie tikslo – štai jau ir Mantvilo sodybos tvora.

Išvartyta, sulaužytais vartais, prie kurių nei sargo, nei šuns nematyti, griovys iki pusės žagarais užverstas, o per jį – skylėtas tiltelis… Viskas patvirtina vakarykščius Bytauto žodžius apie Mantvilo užpuolimą, ir dar daugiau, – iškalbingai liudija, kad čia neliko nieko, kas galėtų ir norėtų viską pataisyti bei sutvarkyti. Kieme pasitinka dar liūdnesnis vaizdas: ten, kur stovėjo dvarelis, neišvalytų griuvėsių ir nuodėgulių krūva; kai kur tarsi pragaru* būtybės kyšo apdegę sienojai, o virš jų, pajudinti vėjo, nelaimę lemiančiu balsu šlama nuogi medžių kamienai. Visai neseniai ten išsiperėję paukščiukai dabar jau iš tolo vengia juodų numirėlio šakų. Vietą, kur žaliavo gražiausios visoje apylinkėje merginos darželis, teršia sausų stiebų kuokštai – tai yra visas šimtaspalvių piliarožių, ugninių nasturčių, rūtų ir lelijų palikimas.

Kiek tolėliau matyti dūluojantys statiniai, tikrai kažkokiu stebuklingu būdu išlikę, o tarp jų boluoja kelios žmogiškos povyzos figūros – išlikę gyvi Mantvilo dvaro šeimynykščiai. Bet kur jis pats ir nelaimingoji jo dukra?

Kairėje, tame pačiame dvaro kieme, pridengtas daugelio žalių ir kiek nuo gaisravietės nutolusių medžių, patogiai įsitaisęs senas svirnas su pastoge ant stulpų ir pora langelių, kuriuose žiojėja kiaurymės.

Ant svirno laiptų, tarsi garbės sargybai iš šonų stiebiantis per gaisrą išlikusioms gėlėms, stovi Mantvilaitė. Nepaprastai graži, kupina nevaržomo jaunatviško žavesio, bet išblyškusi, o akys – raudonos nuo ašarų. Senojo šeimininko nematyti, tačiau prieš merginą stovi jaunuolis. Pažįstame jį, tai Bytauto sūnus Treniota. Tik šiandien jis visiškai kitaip atrodo. Tamsi, iš užpakalio klostyta žemaitiška palaidinukė, po kuria ant krūtinės matyti karmazino žiponiukas, taip pat paauksuotas diržas, lenktas kardas, išeiginis apavas ir sabalo kepurė teikia tikrai šaunią išvaizdą. Ne per toliausiai nuo jaunuolių stovi du pabalnoti ir nešuliais apkrauti arkliai, saugomi ant vieno jų sėdinčio tarno, o tai reiškia – parengti kelionei.

Jeigu atidžiau įsižiūrėtume į šio paveikslo detales, mus gan nustebintų kiek mįslinga ir kukli tarno asmenybė. Senis tikriausiai šimtametis, ilgais baltais ūsais ir tokia pat barzda, didelė kupra ant pečių, be to, viena akim aklas. Atrodo, netiktų jaunuoliui į draugiją. Bet grįžkime prie pagrindinių veikėjų.

– Kodėl tu mane persekioji, Treniota? – klausia išblyškusi paraudusiomis akimis mergina. – Kodėl tu mane persekioji? Ar aš tavęs nemylėjau visa širdimi? Ar aš tavęs nesiilgėjau dienomis, nesvajojau apie tave naktimis? Turbūt nori, kad aš savo vargšę galvelę į tuos akmenis suskaldyčiau. Ak, padaryčiau tai kaipmat, jei ne balta serganti gimdytojo galvelė. Bet dabar jis vargšas kaip ir aš, dabar jis mano vienintelis mylimasis, mano širdingoji glamonė. Ak, Treniota, Treniota! Ko tu nori iš manęs, pasakyk, kodėl mane persekioji?

Jaunuolis klausėsi, klausėsi ir žiūrėjo į ją susižavėjimo kupinomis akimis. Kai ji nutilo, staiga išbalo, kietai sučiaupė lūpas, juodose akyse tarsi sužaižaravo ugningos kibirkštys, ir jis tarė:

– Aš tavęs nepersekioju, Mantvilaite, tik atėjau pasakyti, kad… kad manęs jau nebepamatysi. Tėvas siunčia į Kauną – jo vardu turiu prisiekti ištikimybę Grosmajistrui. Tad prisieksiu, na, o paskui… paskui už tave bus atkeršyta. Jis ten yra, žinau, kad yra, bet galiausiai nei ten, nei kitur jo jau nebus.

– Tu ir į Klaipėdą traukei jo galvos, betgi…

– Šį kartą neišsprūs, prisiekiu!

– Priesaika, vėl priesaika! Ak, nekartok man jau to tuščio žodžio, kuris tarp žmonių visiškai prarado vertę – tiek švaistantis naujo tikėjimo, tiek senųjų dievų vardais. Prakeikimas man, kad neužteko jėgų pasmaugti jo savomis rankomis!

Raustelėjęs Mantvilaitės veidas akimirkai užsiplieskė laukine neapykantos liepsna, o balti jos delnai konvulsiškai susigniaužė į kumščius.

– Mantvilaite, – iškilmingai kalbėjo jaunuolis, – dievai mato, šį kartą ne tuščiai aušinu burną: už tave bus atkeršyta!

Mergina įdėmiai pasižiūrėjo į narsuolį: nuo jo dvelkė niūrus pasitikėjimas savimi. Tada tarė:

– O kas man apie tai praneš, jeigu tu pats… negrįši?

– Todėl čia ir esu, kad ženklą iš manęs galėtum gauti: štai mano ištikimasis kaštanas. – Treniota parodė į arklį, kurį iškaršęs tarnas laikė už pavadžio. – Paliksiu jį arklidėse, pats josiu tavuoju. Kai grįš be raitelio, tai ir bus ženklas, kad išpildžiau pažadą. Daugiau neklausinėk. Lik sveika… amžinai!

Mergina tylėjo. Jaunuolis jau nuėjo kelis žingsnius, bet ji tylėjo. Jis apsidairė, apsidairė ir stabtelėjo; ji vis dar tylėjo. Nė vieno atsisveikinimo žodelio ištarti neįstengė, vargšelė! Treniotai tai, matyt, sukėlė nerimą, nes grįžo į ankstesnę vietą.

– Mantvilaite!

Mergina į jį žiūrėjo stikliniu, sustingusiu žvilgsniu.

– Klausyk, Mantvilaite! Tavo gimdytojas silpnas ir veikiausiai ilgai netrauks, liksi našlaite. O juk tai, ką pasakei apie galvelės sudaužymą, blogai pasakei. Nedaryk to, bent mūsų… mūsų meilės atminimo labui. Kai nustosi tėvo, veikiau keliauk į Palangą, krisk prie šventosios kunigaikštienės* kojų, o ji Praurimės¹⁶ vardu priglaus ir paguos.

Sausas, nenatūralus juokas išsiveržė iš jo sužadėtinės krūtinės, tačiau tuoj virto skausmingu vaitojimu.

– Ar turėčiau rūpėti šventajai kunigaikštienei, ar turėčiau rūpėti Praurimei? Ir kaip drįsčiau prieš jas stoti – aš? Aš! Ak, Treniota, nekankink jau daugiau manęs!

Jaunuolis nunarino galvą ant krūtinės ir taip stovėjo kelias akimirkas – galvojo. Bet neradęs nei širdyje, nei atmintyje nieko, kas galėtų prislėgtą merginą paguosti, nusisuko ir pamažėle su tarnu bei arkliais nuėjo arklidžių link.

Mergina žiūrėjo įkandin sausomis, degančiomis akimis, kol jis visai dingo jai iš akių. Kai pagaliau apsidairė aplink, pamatė tėvą. Stovėjo čia pat už jos išsidraikiusiais baltais plaukais, pamišėlio žvilgsniu. Dukra, garsiai raudodama, įkniubo jam į krūtinę.

Treniota ant ugninio Mantvilaitės žirgo ir paskui jojantis senas tarnas, krypdami Kauno link, jau paliko Mantvilų gaisravietę, jau ir kanopų bildesys nutilo, o dukra, įsikniaubus į tėvo krūtinę, vis dar verkė.

IV

Žmogus šaudo, Dievas kulkas gaudo. Kauno pilis iškalbingai patvirtina šią priežodžiu tapusią sentenciją. Ši dideliu vargu ir didelėmis išlaidomis kryžiuočių pastatyta** (mat medžiagos gabentos iš Prūsų, statė per 60 000 darbininkų, panaudojant 80 000 arklių, stipriai sergstint sargybai, kasdien, kelias savaites) pilis turėjo tapti svarbiausiu taranu siekiant sunaikinti pagonišką Lietuvą. O vis dėlto, nors ji ir puikiai pavykusi, ir didžiojo ordino magistro pripažinta neįveikiama, nors mūras ir buvo dešimties pėdų storumo ir keturių sieksnių aukščio, nors būta plytinių bokštų, upės ir gilių griovių, galop ir vidinės citadelės, – pilis, vos pastatyta, lietuvių buvo atkovota ir jau niekada į savo įkūrėjų rankas nebegrįžo¹⁷.

Šioje nenukariaujamoje, bet vis dėlto užimtoje pilyje šiandien didelis sujudimas, šurmulys ir sumaištis: ne karinis judėjimas, tačiau, savaime aišku, čia pilna apsiginklavusių žmonių, vežimų ir arklių iš dviejų priešingų stovyklų – lietuvių ir kryžiuočių.

Teutonų ordino sąjungininkas ir buvęs numylėtinis kunigaikštis Vygandas, kitaip Vytautas, Kęstučio ir vaidilutės Birutės sūnus, globėjų ne be priežasties imtas nekęsti – mat jau daug skaudžių pokštų jiems iškrėtė, net ir šios pilies užgrobimas gulėjo ant jo sąžinės. Didysis lietuvių kunigaikštis Vytautas, kitaip Aleksandras¹⁸, norėjo, kad gerbėjai tai primirštų. Dėl to sąmoningai susigalvojo ir šiandieninę komediją: suvažiavimą ir susitikimą su didžiuoju ordino magistru, tartum siektų atnaujinti ankstesnius susitarimus, pagal kuriuos Žemaitija ateityje bus laikoma neliečiama ordino nuosavybe. Kad ordinui nekiltų riteriškas narsumas maištingąją pavaldinę niokoti, dainuojama daina:

Užtrauksiu žiemgaliams nelaimę,
arba visi mes būsim negyvi!..¹⁹

Žemaitijos atstovai prisieks jam ištikimybę ir netgi įkaitų duos.

Viskas eina kaip iš pypkės. Lietuviai ietininkai ir lankininkai, valdovui įsakius, įsimaišė į nekenčiamų vokiečių knechtų²⁰ būrį, o lietuviai ponai su kryžiaus riteriais pilies menėse bendrauja tarsi niekur nieko, iš pirmo žvilgsnio – plepa visai draugiškai. Didokas bajorų būrys iš Žemaitijos laukia, kol prasidės numatyta ceremonija. Visuotinio susitarimo nuojauta ir visa tai, kas po jo laukia, tai yra dosni puota, gaivina daugelio protus ir širdis. O vis dėlto – ar pats didysis ordino magistras tiki galimybe pasiekti numatytą tikslą? Laiduoti nedrįstume. Abi sąjungą sudarančios pusės jau seniai turėjo laiko ir progų nusivilti vieni kitų pažadais, kad ir pačiais iškilmingiausiais. Na, bet tam ir yra politika, jog iki pat galo būtų mėginama priešininkui apdumti akis; o didysis ordino magistras yra politikas.

Jei jau prakalbome apie didįjį ordino magistrą, tai galime pasakyti, kad jis įsitikinęs – jei nieko neprarandi, tai dar nereiškia, kad nieko negali laimėti pavadinęs ambicingąjį kunigaikštį ponu bei ypatinguoju ordino geradariu; tad uoliai bei paklusniai į suvažiavimą atvyko ir geros nuotaikos tarp visų sukinėjosi. Iš to galima spręsti, kad apie akių dūmimą mąsto, tik iki šiol savo politinių dūmų dar nepaskleidė.

Bet ir didžiojo kunigaikščio menė išsipustė politiniams turnyrams. Skliautuota, siaurais gotikiniais langais, veikiau primenanti vienuolyno valgomąjį, o ne audiencijų salę, kiek tik įmanydama paskubomis užmaskavo visus savo trūkumus. Tad matome joje ir minkštasuolius, ir rytietiškus gobelenus ant sienų, ir didžiulį raudona gelumbe apdengtą stalą; ant jo – pergamento ritinius ir foliantus, taip pat antspaudus, o greta rašalo ir meistriškai išaštrintų plunksnų, skirtų ne mažiau meistriškai perrašinėti jau šiais laikais sudarytų konciptų²¹, nemažą paauksuotą kryžių. Savaime suprantama, neužmirštas ir sostas: stovi, apgaubtas baldakimo, priešais pat pagrindines paradines duris; jo dešinėje marmurinė konsolė su riterio skydu apačioj, ant kurio – lietuviškas vytis, apvainikuotas didžiojo kunigaikščio regalijomis. Sosto kairėje – kitas puošnus krėslas, tik be konsolės ir regalijų. Jis svetingai paruoštas didžiajam ordino magistrui.

Veikiausiai tai vienintelė menė visoje pilyje, kur viskas taip saikinga, erdvu ir nėra žmonių šurmulio. Štai šiuo metu ten esantys asmenys.

Prie raudono stalo, už kryžiaus, sėdi kažkoks svarbus dvasininkas. Paskendęs maldoje, o gal ir susimąstęs, nes nei juda, nei dairosi. Kai sužinosime, kad tai vilnietis vyskupas, vadinasi, aukščiausiasis jau lyg ir viešpataujančios Lietuvoje Bažnyčios vadovas, mus nustebins kukli ir visai nepatraukli jo išvaizda.

Kitas asmuo – mums jau gerai žinomas dvariškis Liunas. Šią minutę jis stovi labai nusižeminęs, bet šypsosi taip pat, kaip prie ugniakuro pas Bytautą.

Lankstosi ir šypsosi garbingasis ponas Liunas, nes stovi priešais didžiojo kunigaikščio sostą, prie kurio matome dar ir trečią asmenį. Pastarojo išvaizda byloja, kad trokšte trokšta daryti įspūdį visiems ir už visus… Tai vidutinio amžiaus vyras tamsiomis, skvarbiomis akimis, ilgais plaukais. Jo veidas kruopščiai nuskustas, tačiau tai jam nesuteikia tokiu atveju tikėtinų moteriškų bruožų, atvirkščiai – lūpos bei smakras rodo išdidumą ir veržlią energiją. Jo krūtinę ir pečius dengia spindintys plieno šarvai, kuriais žemyn iki pėdų, apgaubtų dailiais geltonais tymo batais, nuteka purpurinis žiponas. Prie šono – lenktas lenkiškas kardas, gausiai nusagstytas deimantais, ant pečių dar ir skaisčiai raudonas apsiaustas, pamuštas šermuonėlių kailiais, prie kaklo susegtas žaižaruojančia sage. Kaire ranka įsirėmęs į šoną, dešine, atrodo, tarsi skeptru žaisti mėgintų. O jei pridursime, kad tas trečias asmuo ant galvos turi šermuonėlio kepurę, kurios purpurinį viršų vainikuoja auksinis kryžius, tokiais pat žiedais pritvirtintas, veikiausiai kiekvienas supras, kad tai ne kas kitas, o pats didysis kunigaikštis.

Statmena raukšlelė tarp antakių išduoda blogą lietuvių valdovo nuotaiką. Negi tai palinkusio prieš jį tarno kaltė? Bet kadangi pastarasis niekada nežiūri tiesiai į valdovo veidą, tai ir dabar nepastebi šio pavojų pranašaujančio ženklo. Paprastai tokiais atvejais jautrios sielos dvariškio ginklas yra atkaklus tylėjimas… Liunas taip pat tyli. Tad šįkart valdovui tenka nutraukti užsitęsusią tylą.

– Tikiuosi, kad bent jau niekas nedrįso prieštarauti aiškiai mūsų valiai? – paklausė didysis kunigaikštis.

– Niekas, šviesiausiasis pone! – prislopintu balsu, tarsi gresiant didelei nelaimei, atsakė dvariškis. – Niekas, tik sergantieji ir…

– Ir? – grėsmingai nusitvėrė jo žodžių valdovas.

– Ir mirusieji, – apsimesdamas naiviu skubiai pabaigė tarnas.

– Kvailas tu! – pro dantis iškošė didysis kunigaikštis, tačiau raukšlelė ant jo kaktos gerokai pasilygino. – Tijūnai²² iš mano valdų? A? – jau švelniau paklausė.

– Knabarnakštis, Žubrukštis, Gelžinis ir Krūtinis. Bet…

– Bet?

– Bajorai jų vengia, sako, pats kunigas didis laidavo mūsų privilegijas, o chamas, tai vis chamas.

– Ką – jiems kvepia lenkų bajorystė?

– Oi, kas kvepia, tai kvepia, šviesiausiasis pone.

– Tikrai? Tad pasakyk, kad yra kvaili! O ir tu su jais, nes gerai žinau – ir tau ne viskas smirda, kas nekaip kvepia. Cha cha cha! Na, o murzos²³ yra?

– Murza Ibrahimas, šviesiausiasis pone, nes Mahmudas net į Totoriją ieškoti kailiaraugių išsiruošė.

– Duok tu juos man visus kartu, supranti? Kartu!

Dvariškis nieko neatsakė, tik nusilenkė, bet taip greitai ir žemai, kad vos kryžkaulio neišsinarino, ir tuojau išėjo.

Dabar didysis kunigaikštis atsisėdo jau į savo sostą, tačiau rūsti veido išraiška nė kiek nesušvelnėjo, o įgavo veikiau susirūpinusio ar nuliūdusio žmogaus bruožų.

– Hm, hm! – atsikrenkštė ir nusispjovė. – Norėčiau viso šito išvengti, – pats sau kalbėjo, – bet ką padarysi? Kitaip negaliu. Negaliu! Užtenka, kad jau prie Smolensko prisikankinau, galvodamas, kad artėja paskutinioji²⁴. Bet Kovas* padėjo… Jėzus Kristus padėjo! – pasitaisė garsiai galvojantis krikščionis kunigaikštis ir žvilgtelėjo į užsigalvojusio vyskupo pusę. – Visa tai turint omenyje, jokiu būdu netinka lygintis su visos Rusios galia prie pat savos pirkios slenksčio palikus alkaną slibiną. Reikia jam kažkuo užkišti nasrus, ir tai – už ačiū! Ar ne tiesa, tėve Jokūbai²⁵?

Bet vyskupas, kunigaikščio pavadintas tėvu Jokūbu, neatsakė, matyt, neišgirdo klausimo. Kunigaikštis taip pat antrukart neužklausė, kalbėjo toliau, daugiau sau, o ne vieninteliam savo minčių patikėtiniui.

– Rusija, taip, Rusija tarsi laukia atlapomis durimis. Dabar arba niekada! O kai įvyks tai, kas turi įvykti, parodys man visi galingiausią valdovą!

Pastarieji žodžiai buvo ištarti taip garsiai, kad vyskupas net apsidairė. Didysis kunigaikštis pasekė jo pavyzdžiu, bet, nieko nepamatęs, pusiau juokais, pusiau rimtai dabar jau tikrai į vyskupą kreipėsi:

– Štai taip, švenčiausiasis tėve! Atiduodu šiandien Žemaitiją de noviter²⁶ ir gerai elgiuosi, a? Juk kai paprašysiu, leisi man jos sugrąžinimo reikalauti, kad ir rytoj, esant reikalui, išplėšti iš slibino nasrų su jo visais viduriais? Cha cha cha! Ar ne tiesa?

Tačiau vyskupas ir šį kartą nieko neatsakė – mat atsivėrė durys ir besišypsančio Liuno atvesti į salę pradėjo grūstis žemaičių bajorai, taip pat iškviesti tijūnai.

Į vidų plūstančių žemaičių akys buvo plačiai atmerktos, burnos pusiau pravertos, o jie patys atrodė kaip sugauti. Tas ir anas nusilenkė ant slenksčio, kiti šio sumanymo atsisakė ar nedrįso, tik mindžikuodami nuo kojos ant kojos tarsi iš nusistebėjimo krypavo. Pagaliau visi suėjo, sustojo ir laukė. Tik vienas murza Ibrahimas, kuris čia atvyko kaip kunigaikščiui priklausančių kaimų tijūnas, be to, per protekciją įsigytų ir plačių, miškais apaugusių plotų savininkas, kaip totorius pasveikino savo geradėją poną pagal visas Rytų etiketo taisykles – krito prieš jį veidu ant žemės, kakta ją mušė ir taip nuolankiai bučiavo, kad net nuo plikos galvos feska nusirito, o supinta kasa išsipynė. Visa tai prajuokino didįjį kunigaikštį, kuris prabilo juokaudamas, pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai:

– Nedurniuok, murza Ibrahimai! Argi nematai, kaip tikrieji mūsų vergai sveikina savo poną ir gaspadorių? Na na, – vėl pasisuko į žemai besilankstančius, jautrius tariamiems žodžiams žemaičius. – Nesate dėl to kalti – kaltas laikas. Kažkada gretimų kunigaikščių pasiuntiniai prieš visos Lietuvos karalius bučiavo žemę, tai tiesa, bet šiandien teliko jums kažkoks duc²⁷ ar princeps²⁸, bet ir tai tik tol, kol galingiausiems patiks. Na taip, divina providentia²⁹! Ar ne tiesa, tėve Jokūbai? Tiktai… – staiga užsidegdamas pridėjo Kęstučio sūnus. – Vardan Perkūno! Per Deum omnipotens³⁰! Taip ilgiau tęstis negali! – Akylai pažvelgė į žemaičius: buvo klausomasi jo tarsi per vokišką pamokslą. Tad trumpai paklausė: – Ar žinote, kodėl jus sušaukėme?

Tyla buvo iškalbinga, visgi didysis kunigaikštis pakartojo klausimą.

Šį kartą tai vienas, tai kitas giliai atsiduso, trečias, kumščiuodamas alkūne kaimyną ir tarsi taip jį skatindamas kalbėti, atsikosėjo. Tačiau kaimynas nenorėjo suprasti paakinimo, ir nejauki tyla dar nežinia kiek būtų užsitęsusi, jei iš minios nebūtų išsiskyręs ir savo kailiu nesurizikavęs rimtas, žilas kaip obelis bajoras. Nusilenkęs ponui, jis taip prakalbo:

– Kunigas didis! Žinoti tai žinome, bet… – ir nutilo.

– Bet? Kas per „bet“, garbingasai Daumantai? – raukydamas antakius grėsmingai paklausė didysis kunigaikštis. Vis dėlto nelaukdamas garbingojo Daumanto atsakymo, pats susirinkusiųjų miniai sušuko: – Tad žinote?! Tai gerai! Bent jau laiko veltui negaišime, nes brangus jis ir man, ir jums. Ei, Liunai! Kviesk Grosmajistrą ir jo palydą, taip pat ir maniškius – bus reikalingi prie pergamentų.

Liunas šoko už durų, o senasis Daumantas dar kartą nusilenkė:

– Kunigas didis! – pratarė nuolankiu balsu. – Pasigailėk mūsų – nežudyk, neatiduok į šlykščią nelaisvę, nes…

– Nes – kas?

– Nes negali būti, kad tu, šlovingojo Kęstučio ir šventosios mūsų kunigaikštienės sūnus, trokštum žemaičių pražūties.

– Kaip mane gyvą matai! Nenoriu to! – sušuko Vytautas, jo veidu perbėgo tamsiai raudona pykčio ar kokio kito jausmo banga. – Nenorime, – pakartojo rimčiau. – Ir jei kas nors kažkuo panašiu mus kaltinti drįstų, tu, mūsų didžiojo tėvo senasis bičiuli, kuris šventąją kunigaikštienę ir mūsų mylimą gimdytoją pažįsti, spjauk tokiam į akis! Supranti?

– Na tai ką čia mums įsitvėrę kartoja apie kažkokią priesaiką, apie…

– Klausyk, Daumantai, – staiga pertraukė didysis kunigaikštis, – tu – žemaitis?

– Iki sielos gelmių, kunigas didis. O ką?

– Tai pasakyk man, bet nuoširdžiai, – kunigaikštis prislopino balsą, kad tik Daumantas girdėtų jo žodžius. – Nuo kada jūs taip susibičiuliavote su baltaisiais vienuoliais, kad net pasišaipyti iš jų nedrįstate, a?

– Mes?! Kunigas, mes su-si-bi-čiu-lia-vo-me?! Mes – su jais?! Cha! Greičiau Žemaitija skradžiai žemę prasmegs, nei tai nutiks! Veikiau…

– Užteks, seni! Aš už tai, kad netektų skradžiai žemę prasmegti. Protingas supras iš pusės žodžio. Bet prisiekti privalote, supranti? Privalote! O dabar eik ir nesuk galvos tiems kvailiams!

Senas bajoras suskubo uoliai vykdyti įsakymą, mat šis buvo lyg ir neginčytinas… Ar suprato ką iš pono žodžių ir ar užteko to „pusės žodžio“ – kitas reikalas… Nesuko niekam galvos, o ir laiko tam nebuvo. Durys vėl atsivėrė, tik jau kitoje pusėje, ir į menę iškilmingai įžengė didysis Teutonų ordino magistras – Konradas fon Jungingenas³¹, o paskui jį… Dieve gailestingas! Mažiausiai kapa auksu, sidabru ir plienu žėrinčių aukštų ordino dignitorių, riterijos atstovų, taip pat ir lietuvių ponų pusę menės užpildė.

Ko tik nebuvo tarp tos dviejų stovyklų vyresnybės! Didžiojo magistro svitos branduolį sudarė³²: Kunas fon Lichtenšteinas, didysis komtūras; Verneris fon Telingenas, didysis maršalas; Johanas Rumpenheimas, didysis gydytojas; Burghartas fon Vobecke, didysis drabužininkas; Arnoldas fon Heckeris, iždininkas; Ulrichas fon Jungingenas, Balgos³³ komtūras; taip pat grafas Frydrichas fon Colerno, Ragainės³⁴ komtūras.

Iš lietuvių vadovaujančiųjų³⁵: Goštautas, Vilniaus vaivada; Čupurna, maršalka; Sungaila, kancleris.

Taip pat svarbiausi kunigaikščio aplinkos žmonės³⁶: Minigaila, Nemira, Gedgaudas, Žostautas, Vidiminas ir Kęsgaila.

Didysis kunigaikštis žengė pasitikti didžiojo ordino magistro. Prasidėjo abipusis lipšnumo demonstravimas, kurio metu vyskupui buvo atnešti iškilmingi apeiginiai drabužiai…

Greitos didžiojo magistro akys tai pastebėjo. Išbėręs didžiajam kunigaikščiui visą dar iš vakaro paruoštų meilių žodžių atsargą, teikės ir mūsų vyskupui, paskui ir visam apstulbusių žemaičių būriui parodyti dantis, tai yra jiems savaip nusišypsoti… Bet netikėtai šalia jo stovintis maloningasis Johanas Ochmanas, ordino kapelionas, nei iš šio, nei iš to keistą klausimą žemaičiams uždavė:

– Broliukai mano, o ar visi esate krikščionys?

Savaime suprantama, niekas iš tariamų broliukų nebuvo pakankamai kompetentingas šiuo klausimu… Mat mažų mažiausiai du ar, kaip sakoma, ir daugiau kartų, esant skirtingoms aplinkybėms, yra priėmę šventąjį krikšto sakramentą. Tad tylėta. Kadangi niekas nepaprieštaravo, netgi totorių murza, kuris iš dokumentų žinojo, kad yra musulmonas; tad gera dviejų sąjungą sudarančių didžiųjų – kunigaikščio ir magistro – valia savaip aiškinosi šį mažųjų tylėjimą ir skubėjo prie reikalo eiti…

Tarp bajorų, kurie tėvui Jokūbui priešais kryžių skaitant priesaikos tekstą ir evangeliją pakėlė į viršų pirštą ir taip patvirtino priesaiką, tarp bajorų, prisiekusių ištikimą priklausomybę neapkenčiamam ordinui, buvo ir mums žinomas Treniota. Tačiau kitoje pusėje, tai yra tarp ordino dignitorių ir riterių, matome žmogų, kurio niekada tokioje garbingoje draugėje pamatyti nesitikėtume. Treniotos tarnas! Iš tikrųjų stovi vienaakis senis už didžiulio rudabarzdžio riterio pečių, taiko sveikąja akimi į savo jaunojo pono pusę ir vogčiomis siunčia kažkokius ženklus… Tuo pat metu pirštu į vokietį rodo, keistai šypsosi ir galvą kraipo, tarsi sakytų: „Nutvėriau jį ir laikau!“

V

Turėjo žemaičiai savų priežasčių neteikti didelės reikšmės vokiškai priesaikai, vis dėlto šios iškilmingumas iki sielos gelmių sujaudino prasčiokišką jų sielą. Taip sujaudino, kad pagaliau išleisti į laisvę atrodė kaip po rusiškos, gerai iškūrentos pirties – suprakaitavę ir įraudę… Be to, jau dingę iš pono akių, keikė baisiausiai, keikė šlykščiausiai, net patiems ausys linko… Bet ką? Gal… kunigaikštį? Anaiptol! Tokiai šventvagystei žemaitis pasiryš tik kraštutiniu atveju, pavyzdžiui, kai jau jam iš nugaros diržus kas ne juokais pradės rėžti… Tad kol kas keiktas tik pats Grosmajistras, na ir visa jo vokiška valdžia: Grosmajistras už tai, kad apraizgė kunigaikštį, valdžia – kad engs juos dabar lyg ir legaliai…

Šventosios kunigaikštienės, kuri iki šiol tarp savųjų gyveno, vėliau tarp jų ir numirė, ir nenužudyto keršytojo už žemaičių skriaudas sūnus sugebėjo iki galo išsaugoti atlaidžią žemaičių simpatiją. Net jei ir būta keiksmų, kuriuos už jį, per jį ir su juo ne kartą teko iškęsti. Ir nereikia stebėtis: paskutinis nykstančios Lietuvos didvyris daugeliu atžvilgių nusipelnė savųjų nuolaidaus žvilgsnio, o jo savimeilė pernelyg išaugo tik mūsų laikais, ir tai istorikų valia, po truputį susilaukia kritikos… Dar neatėjo, gal niekada ir neateis tas laikas, kai bus smerkiamas krauju ir ugnimi penėtas didvyriškumas… Ne vienas žmogus pasibaisėjęs suka akis į šalį nuo laukų, nuklotų lavonais, nuo griuvėsiais virtusių miestų ir miestelių, nuo ištuštėjusių kaimo vietovių. Nepaisant to, dėl žmonių vargų aplinkybes apkaltinant, poetiškas legendas prakeiksmų adresatams uoliai kartojant, šių baisybių kaltininkai vis dar didvyrių gretose puikuojasi… Tačiau – prie reikalo.

Kodėl naujiesiems ordino pavaldiniams puotauti nesinorėjo, atspėti nesunku, tad vėl prisivilioti juos į pilį, kad gera valia išgertų į Grosmajistro sveikatą, nepaisant lipšnių pastangų, jau neįstengta. Išsibėgiojo visi prieš pat vakarą, kad savo dvareliuose ir numach* laisviau keikti galėtų, o po to – sąmokslus prieš engėjus rengti pradėtų.

Pilyje, tiksliau – susirinkime, matome tik du žemaičius: Treniotą ir jo tarną. Bet ir jie visiškai kelionei pasirengę: apsiginklavę ir raiti tyliai šnekučiuojasi. Iš to galima spręsti, kad kažko laukia, dėl kažko slapta tariasi. Ir iš tiesų pokalbis yra ganėtinai paslaptingas.

– Tai sakai, – kalba Treniota, – kad su juo net neverta šnekėtis?

– Nė vieno žodžio, – patvirtina tarnas.

– Tai gerai!

– Cha cha! Ne man tai sakyti! – senis pakarpė ūsiukais ir nuovokiai sumirkčiojo akimi. – Patarčiau netgi kuo nors užsikimšti ausis, kad netektų girdėti, kaip mes piktžodžiauti pradėsime. Na, o dabar palengva judėkime, nes nuo arklidžių girdžiu kanopų bildesį. Pavys už tilto.

Ir pasuko link vartų.

Iš tikrųjų kieme netrukus pasirodė vokiečiai. Sėdėjo ant augalotų žirgų, šuoliais skubančių prie vartų. Buvo keturiese, apsiginklavę nuo galvos iki kojų. Baltas besiplaikstantis apsiaustas ir plieninis šalmas, papuoštas stručio plunksnomis, leidžia suprasti, kad kažkur išsiruošia kryžiuočių riteris. Iš puikaus jo sudėjimo ir tankios rudos barzdos atpažįstame riterį, už kurio pečių kunigaikščio menėje senasis Treniotų tarnas su savo ponu pasikeitė paslaptingais ženklais. Kiti trys buvo paprasti knechtai.

Riterio tarnai mums mažiausiai rūpi, bet jis pats… Kadangi tai riteris ir iš stuomens, ir iš liemens, o žemaičiai už tilto dar nepavyti, leisk man, maloningasis skaitytojau, trumpai jį apibūdinti, tai yra tarti apie jį keletą žodžių.

Tai Hermanas fon Ryzenbauchas³⁷, kilęs iš Vestfalijos³⁸. Stipriose jo rankose slypi tokia jėga, kad gali vienu plataus kalavijo kirčiu jaučiui galvą nuritinti, vėliau to jaučio ketvirtį vienu prisėdimu sukirsti, kad tik būtų kuo užgerti. Dėl šių priežasčių garsėja tarp saviškių ir džiaugiasi nenugalimojo aureole. Nors… Antra vertus, šis stipruolis turi ir mažų ydų… Pavyzdžiui, kartais savo ordiną kompromituoja disciplinos pažeidimais: vartoja linksminamuosius gėrimus, žaidžia kauliukais azartiškus žaidimus, na ir karštai meilinasi moterims, tiesą pasakius, dažniausiai pagonėms, dėl to priešiškoje Lietuvoje paprastai progų nepaniekina.

Du žemaičiai, palikę už nugaros pilies tiltą, pasuko į Medininkų traktą, bet kadangi ir naujasis mūsų pažįstamas riteris fon Ryzenbauchas su savaisiais knechtais padarė tą patį, žemaičius pasivijo. Riteris gan išdidžiai pasveikino senajį tarną, už tai šio buvo apdovanotas nuolankiu nusilenkimu. Toliau visas raitelių būrelis patraukė kartu. Kartu: kryžiuočiai ir žemaičiai – Medininkų, Žemaitijos širdies, link.

Tuo metu saulė vis greičiau, vis labiau rausdama linko vakarų pusėn, kol galiausiai pasislėpė už tamsiai violetinių debesų juostos. Iš kitos pusės savo sidabrinę galvą virš žemės smalsiai iškišo mėnulis – visa apgaubė naktis…

VI

– Tėve, – kreipėsi Treniota į šalia žingine jojantį savo seną tarną, kai keturi svetimi raiteliai šiek tiek išsimušė į priekį. – Tėve, liūdna man ir sunku… Nes…

– Nes – kas? – neramiai perklausė senis.

– Nes… Tu čia tarp mūsų nereikalingas, ištikimasai, senasai mūsų sargu*!

Senolis atidžiai pasižiūrėjo Treniotai į veidą ir palingavo galvą.

– Sakai, nereikalingas? Suprantu tave, sūnau. Bet įdėmiai paklausyk manęs: turėjau aš tris sūnus, krito visi – vienas Medininkuose, antras prie Romnų³⁹, trečias prie Dubysos; turėjau dvi mergeles, ir sumenko man abi kaip tavo mylimoji. Ir štai aš, likęs vienas benamis senis, turiu svetima duona misti. Ir tu man sakai – nereikalingas!

Čia senis, praradęs iškilmingą santūrumą, tapo stačiokiškai grubus, nusispjovė ir arklį spustelėjo, veikiausiai norėjo aplenkti savo jaunąjį poną. Bet šis užbėgo jam už akių:

– Stok! – sušuko. – Taip prikibai prie tų vokiškų kaliausių, kad nėr kaip su tavim ir pasikalbėti. Kai vėl prie jų prilipsi, tai gal jau ir nepasimatysim.

– Cha, būtent. Bet ką čia kalbėti? Ką kalbėti? – nenoriai burbtelėjo senas žemaitis, prilaikydamas savo arklį. – Turiu prižiūrėti, kad jis sveikas, su dvasia ir visais viduriais, būtų pristatytas velniui – jo tėvui.

Abu nutilo. Treniotai, matyt, kažkas gulėjo ant širdies, bet nežinojo, kaip tai išsakyti. Galiausiai ryžosi gan naiviai, kaip paprastai išsisukama iš tokių situacijų, paklausti:

– Ar tu… krikščionis?

Senis vėl neramiai pasižiūrėjo į jaunuolį.

– Ei, sūneli, – tarė išsisukinėdamas, – o kas dabar Žemaitijoje žino, kuo turi tikėti ir ko dar reikia tikėtis! Tad gyvenk savo ir… lik sveikas!

Ir nušuoliavo senis kaip galėdamas greičiau, net nesidairydamas, matyt, baiminosi, kad vėl bus sulaikytas.

Riterio fon Ryzenbaucho baltas apsiaustas ir žėrintis šalmas, gausiai mėnulio spindulių apipiltas, buvo aiškus taikinys žemaičio akiai. Pastarasis, net neįtardamas, kad jo laukia naujas išbandymas, skubėjo tiesiai raitelių link.

Šlovingasis ordino stipruolis, gal iš pagrindų permąstęs visus galimus pavojus keliaujant kartu su dviem žemaičiais, gal jų šnabždesių išgąsdintas, o gal atradęs kokių nors kitokių priežasčių, staiga savo žirgą sustabdė. Kai senis priartėjo, riteris įdėmiai pasižiūrėjo į jo vienintelę akį.

– Klausyk, tu! – tarė lėtai, bet grėsmingai. – Jeigu išdavystę planuoji ir į pasalą mus vedi, tai… saugokis! Vargas tau!

Kaip pagal komandą knechtai apsupo žemaitį. Bet senasis, nors ir užkluptas iš netyčių, neatrodė panašus į išdaviką – nustebęs traukė pečiais, galiausiai pradėjo žegnotis:

– Wardum Diewa, Tiewa ir Sunaus!* Kas čia jums į galvą šovė?

– Nuolatos šnibždatės su tuo meškinu, kuris va iš ten žiūri į mus padilbom.

Senis net nematė reikalo atsakyti į mestus jam kaltinimus, tik žvilgčiojo į Treniotą, kuris kaip tik prijojo, ir juokaudamas į jį kreipėsi:

– Ei, kūmai, stok! Pamėtėk čia savo kalaviją! Atrodo, aštrus, nes mūsų draugai bijo į jį susižeisti. Cha cha cha!

Senis, piktai mirksėdamas akimi, juokėsi iš savo sąmojo, tačiau tokia negarbinga prielaida įžeidė riterį.

– Pagonių šunie! – sušuko. – Kas tai – juokai?! A?!

Treniota, šmaikštaus tarno pavadintas kūmu, vis dėlto paklausė jo sąmojingo kvietimo, ir lenktas kardas – vienintelis jaunojo žemaičio ginklas – skambėdamas nukrito ant akmenų.

Šis paklusnaus jaunuolio mostas išėjo į naudą žemaičiams, o kai dar nenusisekęs juokdarys atsiprašinėdamas į kojas nusilenkė, riteris visai nusiramino ir, tarsi nieko nebūtų įvykę, visi sutartinai patraukė toliau.

Priešingai, didžiadvasiškas riteris pajuto netgi būtinybę užglaistyti netikusį įspūdį, kurį nekaltam senukui galėjo sukelti nepagrįsti jo įtarinėjimai, tad pats žemaitį įtraukė į pokalbį – na šiek tiek satyrišką.

– Tai tu, mano seni, – arčiau prijodamas ir maloniai šypsodamasis tarė, – jėga gabeni mane pas merginą! Cha cha cha! Ir laiduoji gerą priėmimą! A? Ką? Prisiektum, kad nieko nepridėsi nuo savęs, jei ką perduoti ji lieptų?

– Kaipgi kitaip. Jei jau mūsų bajorai jūsų Grosmajistrui ištikimybę prisiekė, tai kodėl aš šitą ten… Oi, oi!

– Tik nežinia, kaip saugiau – ar iš jūsų, žemaičių, traukti priesaiką Kristui, ar Perkūnui…

– Vis tiek, vis tiek, maloningasis riteri!

– Hmm, hmm! Kaip – vis tiek? Dievaži, juokingas tas senis! Girdi, Grauritai! Sako: „Vis tiek.“

– Wunderbar!⁴⁰ – stebėjosi užkalbintas knechtas.

– Na taip, tai neturi reikšmės, bet… – riteris pasilenkė prie pat vienaakio patikėtinio ausies ir kelias akimirkas jam kažką šnibždėjo.

– Kažkoks žemaitis, – baigė garsiai. – Ką? A? Na, o paskui į Klaipėdą?

Žemaitis pritardamas palingavo galvą ir nusišypsojo, bet riteris iš tiesų pradėjo svajoti:

– Hmm, hmm… Daug teko matyti – ir tokių, ir anokių geltonplaukių, bet antros tokios merginos dievaži neatsimenu.

– Mergina, maloningasis riteri, – žarstė sąmojus senis, – kaip žolynas: kas ją sau nugnybs, tas ir turės. Visos jos tokios!

– Cha cha! Ir tavęs, matyt, būta apsukraus žaidėjo. Tiktai ne mane tau mokyti: tuose reikaluose turiu daug patirties. Nesigiriant… Cha cha cha!

Garbingajam riteriui visai nuotaika pasitaisė, juokėsi taip, kad net balti dantys iš po rudų ūsų blizgėjo. Netaupė ir savo vedliui klausimų, kurie visi apie vieną reikalą sukosi.

Senis, įtrauktas į tokio pobūdžio pokalbį, kurį laiką pritarė arba prieštaravo, bet galiausiai pradėjo kantrybės netekti.

– Duotumėte jau ramybę, riteri, nes per jūsų kalbas dar pasiklysime, – diplomatiškai tarė ir sveika akimi pradėjo akylai dairytis į šonus.

Netrukus iš plataus kelio pasuko į kažkokį traką, kuriame dėl kelmų ir atvašynų turėjo keliauti vorele. Buvo jau vėlyvas metas, pats vidurnaktis. Kai rytuose tamsus dangaus skliautas nublanksta, motina gamta primena savo teises, pradeda primygtinai lenkti savo vaikus prie miego. Visi užtilo, ir jeigu neįmigo, tai tiek apsnūdo, kad apie pašnekesius jau niekas negalvojo.

Mišku mūsų keleiviai tylėdami jojo ilgai, kol pagaliau jų apsunkusioms akims atsivėrė žvilgsniu neaprėpiama lyguma: nemiškinga ir negyvenama – kaip stepė… Kur ne kur tarsi kreivotų milžinų sargybiniai stirksojo juodi, išsiklaipę kėniai, krūvelėmis susimetę spaudėsi platūs, pilvoti, lyg ir kadagių krūmokšniai, šen bei ten virš vandens klanų bei balų tarsi skraistės draikėsi ir lingavo kažkokios baltos, magiškų galių ore pakabintos miglos, jau pradėjusios švytėti sidabru nuo pirmųjų apyaušrio spindulių.

Mūsų raiteliai, vadovaujami seno žemaičio, nesvyruodami įjojo į keistą lygumą. Kelias iš karto tapo klampus. Iš tikrųjų tai nebuvo kelias, o kažkokia niekieno neliesta veja… O vienam iš knechtų netgi atrodė, kad žemės paviršius platoku ruožu supasi ir linksta. Visa tai taip pralinksmino vienaakį vadovą, kad visus juoku užkrėsti sugebėjo.

– Pentinais žirgui! – pagaliau sukomandavo, kai juoktis nustota. – Pentinais! Nes žemė tam tikrų atsargumo priemonių imtis reikalauja… iš tiesų, – pridėjo tarsi nenorėdamas. – O dabar – vora! Visada paskui mane!

Vadovas pasuko į dešinę, vėliau – į kairę. Tuoj už jo jojo knechtai, riteris, voros pabaigoj – Treniota. Taip keliauta gan ilgokai, kol staiga:

– Gib acht!⁴¹ – netvirtu balsu šūktelėjo vienas knechtas – jo sunkus žirgas įsmuko iki pat kelių.

– Halt!⁴² – tai matydamas sukomandavo fon Ryzenbauchas, bet patyręs vadovas jį peršaukė:

– Ne halt, ne! Tik pentinais, sakau, nes…

– Nes – kas? – smalsiai pasiteiravo riteris.

– Nes pražūsime! – trumpai atsakyta.

Tad pasinaudota pentinais, ir patarimas pasirodė teisingas – knechtas iš pelkės išsikapanojo ir jau saugodamasis kartu su kitais paskui vedlį nusekė. Iškilmingą tylą pertraukdavo tik nukamuotų žirgų, kuriems negailėta paraginimų, prunkštimas.

Tuo metu gerokai prašvito. Knechtai ėmėsi rožinio, tai liudijo atklystantys poterių žodžiai: Pater noster… Ave Maria⁴³… ir vėl Pater noster… Staiga vėl nuaidėjo riksmas, kupinas siaubo ir baimės:

– Donner Wetter!⁴⁴

Vienaakis vadovas kažkur prapuolė be pėdsako, o su juo ir vienas iš knechtų. Dingo kaip į vandenį, tarsi nė nebūta. Pagaliau kiti net pagalvoti apie tai nespėjo, ir vėl:

– Gott im Himmel!⁴⁵ – sielvartingai nuaidėjo ir du likę knechtai tarsi išgaravo riterio ir Treniotos akyse.

Pastarieji, matyt, pajuto susidariusios padėties rimtumą, bent jau riteris, nes išblyško kaip drobė ir jau drebančią ranką į viršų kėlė, kad švento kryžiaus ženklu paliudytų Dievui savo pamaldumą… Deja, ir šiam veiksmui jam jau nebeliko laiko, nes štai žaibo greičiu prie jo prišuoliavo žemaitis, mitriai kaip lūšis peršoko nuo savo arklio ant riterio žirgo ir kaipmat už vokiečio pečių atsidūrė… Ore kažkas blykstelėjo. Tai peilis Treniotos rankose, panaudotas barbariškai – vietoj pentinų… Išlakusis žirgas stojos piestu ir iš visų jėgų šoko priekin… Tai buvo paskutinis jo gyvenime šuolis… Ir žirgas, ir du jo raiteliai dingo paskui kitus. Toje vietoje tik sukunkuliavo juoda pliurza, kartą ir antrą prasmegėliai tarsi bandė iškilti į paviršių, bet neilgam, greitai vėl į gilumą nugrimzdo – amžiams… Iškilo dar keliolika rūdžių spalvos burbulų, pasisukiojo vandens paviršiuje, bet ir jie netrukus susproginėjo… Aplinkui įsiviešpatavo mirtina tyla… Net nepagalvotum, kad prieš akimirką čia keliavo kryžiuočiai ir jų vedliai žemaičiai…

O Treniotos arklys, tiksliau – Mantvilaitės žirgas?

Laiku paliktas vadovautis savo instinktu, jis laimingai išvengė grėsusios mirties. Raitelio valios pavestas, skrido strėlės greičiu per klampynes, kad net vanduo iš po kanopų tiško sidabriniais purslais; lėkė saugesnių krantų link, vikriai peršokdamas pražūtingus klanus ir verdenes… Netrukus po kojomis pajuto tvirtą pagrindą…

Reikia manyti, šnervės buvo įraudusios ir išsiplėtusios, o akys laukinės ir apsiblaususios, kai su lemtinga ir kartu trokštama žinia nuo savo raitelio, kerštingo žemaičio, pasiekė savo ponią – žemaitę, už kurią buvo atkeršyta…

Malonusis skaitytojau, girdžiu tavo priekaištą:

– Pavadinimas neatitinka turinio: „Vienuolika griaučių…“ Labai gražu, tačiau – kur jie?!

Atsakysiu: matei juos visus net nenumanydamas to, mat atlikdami savo vaidmenis dar nebuvo pliki, o paslėpti kūno ir odos, aprengti tuo, ką Dievas davė, arba ką žmonės sugalvojo… Tad prie to, ką iki šiol kalbėjau, man telieka pridurti trumpą istoriją apie jau apnuogintus griaučius, kurie per beveik penkis amžius (1404–188..) kuo puikiausiai išsilaikė…

Taigi viskas savo vietose, nuo papildomos istorijos net negalvoju išsisukinėti. Štai ji.

Tai įvyko viename iš bajoriškų dvarelių, tarp Kauno ir Varnių*, Žemaitijoje, 188…-aisiais.

Teikės mane aplankyti garbingas veteranas X, kareivis, o į antrą gyvenimo pusę – dar ir inžinierius. Iš karto pastebėjau, kad yra labai susijaudinęs. Vos tik atsisėdo, į mane tokiais žodžiais kreipėsi:

– Atėjau pasakyti jums labai keistą žinią.

– Kokią gi, pulkininke? – smalsiai paklausiau.

– Pono vienuolika griaučių atsirado!

– Mano… griaučių? Nesuprantu!

– Juk tai jūs, pone, pasakojote man istoriją apie Treniotą ir Mantvilaitę, istoriją, kurią senuose popieriuose perskaityti pavyko?

– Taip, bet ten nebuvo nė užuominos apie jokius griaučius.

– Na taip, kaip ir nebuvo, o vis dėlto… Paklausykite atidžiai: tikriausiai ne paslaptis, kad grafo X pavestas atidariau durpyną čionykštėse pelkėse.

– Žinau, žinau.

– Taigi, Cegielskio durpsemėmis⁴⁶, kurios, beje, visai gerai dirba, iškasiau… atspėkit, ką?

– Žinoma, durpių kalną.

– Še tau! Tikriausiai taip ir yra, bet durpėse radau ir vienuolika pono griaučių!

– Vėl nieko nesuprantu!

– Tegu veln!.. Kaip čia iškloti! – nekantravo senas kareivis. – Žmonių – šeši, arklių – penki. Tai jau vienuolika. Jeigu dar Mantvilaitės žirgas būtų nepabėgęs, – būtume suradę dvylika. Na ar ne taip? Pats paskaičiuokit!

Sumečiau: garbingasis pulkininkas savo kasykloje iškasė riterio Hermano fon Ryzenbaucho, trijų jo knechtų, Treniotos ir vienaakio žemaičio griaučius!

Tikslumo dėlei pasakykime, kad žmonių griaučiai vėl į bendrą kapą atgulė, tik dabar jau kapinėse.

Tebūnie jiems lengva mūsų visų motina žemelė, o mūsų Teisėjas prisikėlimo iš mirusiųjų dieną – gailestingas!

Versta iš: Nikodem Erazm Iwanowski. Jedenas´cie szkieletów. Warszawa: Tygodnik Powszechny, 1887, Nr. 18–24 ir 26

_________________________________

* Didalis – milžinas.
* Krewe (krivis – vert.) – žynys, vaidila.
** Grosmajistras (vok. Grossmeister – vert.) – didysis ordino magistras.
*** Rygpiutis – rugpjūtis.
**** Bojaro – bajoro.
* Alusis – alučio.
** Ragany – raganos, piktosios miško deivės.
* Meszka – lokys, meška (rašoma – do stu par mešków, pažodžiui – po šimts meškų; vert.).
* Kunigas didis – Didysis kunigaikštis.
* Pragaru – pragaro.
* Kęstučio Birutės.
** Marienverderis, 1384 metais.
* Kovas – karo dievas.
* Numach – namuose.
* Sargu – sarge.
* Wardum Diewa, Tiewa ir Sunaus! – Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus!
* Anksčiau – Medininkai.