Erri De Luca. Vardan Motinos
2008 m. Nr. 2
Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė
Italų rašytojas Erri De Luca gimė 1950 m. Neapolyje. 1968 metais išvyko iš tėvų namų į Romą, kur įsiliejo į judėjimą „Lotta Continua“, tapo vienu jo vadovų. Vėliau Italijoje, Prancūzijoje, Afrikoje dirbo sunkvežimio vairuotoju, gamyklos darbininku, statybininku. Pirmoji knyga „Kažkada, kažkur“ (1989) – apie Neapolyje praleistą vaikystę. Vėliau pasirodė kitos knygos – „Actas, vaivorykštė“, „Trys arkliai“, „Dievo kalnas“. E. De Luca savarankiškai išmokęs hebrajų kalbą, verčia Senojo Testamento knygas. Dirba įvairių Italijos laikraščių apžvalgininku.
2006 m. parašyta apysaka „Vardan Motinos“ – poetiškas Motinos pasakojimas apie Kūdikio gimimo stebuklą.
Įžanga
Apie Miriam / Mariją sužinome iš Evangelijų pagal Matą ir Luką. Čia išryškinama jose paminėta detalė: moters kūne įsižiebusi gyvybė – tobuliausias gamtos slėpinys.
Vyro dalyvavimas šiame slėpinyje iš esmės yra besvoris, tik akimirkos spjūvis. Mūsų istorijoje šio akto nebus, tačiau jo stokos nepajusime.
Evangelijose neparašyta, kad jai gimdant tvartelyje būta pribuvėjos ar kitų žmonių. Tai, kas neparašyta, irgi yra pasakojimo dalis: jų nebuvo. Ji pagimdė viena. Toks yra didžiausias gimimo nakties stebuklas: vienišos motinos sumanumas, jos įžvalgi vienatvė. Tai daugiau nei žvaigždė kometa ir Trys Karaliai kupranugarių keliuose: Miriam / Marijos gimdymo išmintis.
Čia išryškinamos detalės siekiant priartėti.
Vardan Dievo Tėvo, taip prasideda kryžiaus ženklas. Vardan Motinos prasideda gyvenimas.
Prologas
Kovo mėnesio šiaurės vakarų vėjas
Gamtoje nestebina apvaisinimas vėju, kaip gėlių.
Gėlė yra mergaitės lytis,
nuskynęs ją – defloruoja.
Miriam / Marija apvaisinta angelo, įėjusio
pro atviras duris, vidudienį.
Vėjas apgaubė jos šonus
ir atrišęs diržą paliko sėklą skreite.
Ši apvaisino nepakėlusi drabužio krašto.
Per pirmąją javapjūtę skaičiavo tris mėnesius
nuo kovo mėnesio šiaurės vakarų vėjo,
ją pabučiavusio ir pavertusio
gruodžio mėnesio sūnaus įsčiomis,
tas mėnuo jai, Miriam / Marijai, žydei iš Galilėjos
buvo kislev*.
Pirmas posmas
Pasakiau jam tą pačią dieną. Negalėjau su paslaptimi likti per naktį. Visą dieną ištylėti, kad sulaužiau sąjungą. Mes buvome susižadėję. Pagal mūsų įstatymą – tai tas pats, kaip būti susituokus, nors ir gyvenome atskiruose namuose. O aš tapau nėščia.
Pasiuntinio balsas atsklido kartu su oro gūsiu. Pakilau užverti langines, vos atsistojau – mane apgaubė vėjas tarsi žydros dulkės, norėjosi užsimerkti. Kovo mėnesį Galilėjoje vėjas pučia iš šiaurės, nuo Libano ir Golano aukštumų. Jis neša gražius orus, tranko duris, išpučia jas dengiančias marškas ir jos atrodo nėščios. Su tuo vėju prieš mane stojo vyro pavidalas ir išgirdau jo balsą.
Mūsų šventojoje istorijoje angelai yra žmonių kūnais, neatskirsi. Sužinai, kad buvo atėjęs angelas tik tada, kai jis išeina. Palikęs dovaną, kartu – ir ilgesį. Net Abraomas nepažino angelų Mamrės ąžuolyne, palaikė keliauninkais. Jie palieka žodžius, kurie yra kaip sėklos, jie paverčia moters kūną žemės grumstu.
Stovėdama regėjau jį lango šviesoje. Nuleidau akis – jau buvau atsimerkusi. Esu sužadėtinė, negaliu žiūrėti vyrams į akis. Pirmas jo atsakas į mano išgąstį buvo: „Šalom, Miriam.“ Dar nespėjau surikti, pakviesti pagalbininkų, kad sulaikytų tą į kambarį įsibrovusį nepažįstamąjį, kai jo žodžiai mane sulaikė. Šalom, Miriam, tais pačiais žodžiais Juozapas kreipėsi į mane mūsų sužadėtuvių dieną. Šalom, lekha³*, tuomet atsakiau. Bet šiandien tylėjau, negalėjau išlementi nė garso. Stovėjau nebyli. Tokio priėmimo jam ir reikėjo, jis pranešė apie sūnų, kuriam skirti dideli darbai, išganymai, bet aš menkai tesiklausiau tų pranašysčių. Mano kūne, įsčiose, atsirado ertmė. Pilvo įduboje atsistojo maža nedegto molio amfora.
Manasis Juozapas, toks gražus ir tvirtas, pirštus apsilaižytum, stipriai apglėbė rankomis savo kūną, stengėsi susitvardyti, sulinko lyg paskaudus pilvui. Ši žinia jam buvo kaip viesulas, kuris kilnoja stogus. Jis ieškojo prieglobsčio kūnui, sutrikęs, ant rankų iššokusiais raumenimis. Dangstė jomis savo liesą, įtemptą pilvą, kad tik manęs nepaliestų, nesudrumstų mano ramybės, tokios priešingos jo siaubui, ir negalėjo pajudėti.
Stovėjau tiesia nugara, įkvėpta naujo vikrumo jaučiausi aukštesnė, grakštesnė per patį kūno vidurį, pilvo įduboje po šonkauliais. Ten, kur jis jautė smūgį ir jėgas sutelkusio atleto raumenų svorį, aš jaučiausi tarsi stumiama į viršų, – norėjosi šokinėti.
Išsitaršiusios plaukų sruogos krito ant jo šviesios kaktos, dengė akis. Kelis sykius meiliai perbraukusi ranka, sulyginau jam plaukus. Toks sutrikęs jis buvo dar gražesnis.
– Ką dar jis pasakė, ką? – dusdamas, delnais suspaudęs galvą, nudelbęs akis, klausė Juozapas. – Miriam, pasistenk atsiminti, labai svarbu, ką dar jis tau pranešė?
Vyrai teikia žodžiams daug reikšmės, žodžiai jiems yra viskas, kas vertingiausia. Juozapui reikėjo žodžių, kad galėtų juos įsiminti, o paskui išsakyti. Jis iškart įsivaizdavo teisinius padarinius. Apreiškimas sulaužė mūsų įžadus. Atėjus angelui, tapau nėščia iki santuokos. Todėl jam reikėjo žodžių, kad išsakytų juos susirinkime, pabandytų apginti mane nuo kaimo žmonių.
– Ką dar jis pasakė, Miriam? Meldžiu, prisimink, juk viskas įvyko tik prieš kelias valandas.
– Juozapai, buvau nustebusi, apstulbinta sambrūzdžio savajame kūne, tų šviesių mane apgaubusių dulkių, jos nenukrito ant žemės, tik ant manęs. Žiūrėk, jos dar matyti.
– Nesirūpink dulkėmis, vėliau nusipurtysi, padėk man – ką pasakysiu vyriausiesiems?
Kai tai įvyko, žiūrėjau žemyn, į suknią iki pat pėdų. Po ja mano užvertas kūnas buvo ramus kaip laukas po sniegu. Sulig angelo žodžiais tapau motina. Vyrams reikia žodžių, kad juos išsaugotų, o angelo žodžiai man buvo vėjas, leidau jam skrieti. Jis nešė žodžius ir sėklas, man užteko vienos.
Stovėjau prieš jį taip, kaip dabar prieš Juozapą. Šis sėdėjo, stojosi ir vėl sėdosi, prašė, kad atsisėsčiau, bet likau stovėti. Buvom susižadėję ir nuodėmė jau vien tai, kad vieni atsidūrėme tuose pačiuose namuose. Paprašiau leidimo pasikalbėti ir jį gavau, tačiau galvoje jaukėsi mintys, ir jau beveik vakaras. Nenorėjau sėstis. Sunėrusi rankas ant plokščio pilvo, pirštų galais liečiau odą, norėjau apčiuopti savo pasikeitusį gyvenimą. Man buvo pirmoji sukūrimo diena.
Stengiausi ką nors atsiminti, kad jį paguosčiau. Ėmiau į širdį jo baimę, jaudinausi dėl jo, tokio susikrimtusio dėl nutrauktos mūsų sąjungos sutarties.
Man nerūpėjo pasekmės, nebepriklausiau įstatymui. Mėginau atsiminti, bet jaučiau tik džiaugsmą, šventę dėl to, kad esu motina be vyro prisilietimo.
Bet kai jis taip maldavo, kažką atsiminiau: Berukha³ att’miccņl hannashģm, palaiminta esi tarp moterų. Berukha³, att’miccņl hannashģm? – jis kartojo sutrikes, suglumęs. Skaidrios ašaros krito ant jo sudiržusių, pajuodusių rankų.
– To negana, Miriam, negana, kad paaiškinčiau, padėk man, atsimink, dar atsimink.
– Gana, Juozapai, to gana, kaip tik tai įvyko šiandien vidudienį. Atėjau tau pasakyti. Elkis su manim kaip tinkamas.
Juozapą nustebino mano ramybė. Ši perėjo ir jam. Atsistojo, pakėlė galvą, nubraukė ašaras atgaliomis rankomis – kaip troškau jas bučiuoti.
– Žinai įstatymą, Miriam?
– Ne taip gerai kaip tu, ne visus žodžius. Jūs, vyrai, privalote žinoti jį mintinai. Aš žinau pasekmes.
– Klausyk, pakartosiu tau šventąsias eiles. Jos yra iš Devarim* knygos: Jei vyras mieste užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.
Bet jei laukuose vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, užpuola ir sugula su ja, tik su ja sugulęs vyras turi mirti, o merginai nieko nedarysi. Mergina neužsitraukė mirties bausmės, nes tai panašu į atvejį, kai žmogus užpuola ir nužudo artimą. Kadangi užklupo ją laukuose, susižadėjusioji mergina šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas ją išgelbėtų. Šitam įstatymui dabar esame pavaldūs.
– Paklausyk manęs, Miriam. Yra viena galimybė. Rytoj nueik į laukus kokia nors dingstim, tarsi ieškotum žieminės žolelės nuovirui. O vakare sugrįžusi iš laukų pasakyk, kad buvai ten užpulta ir išprievartauta, šaukei, bet niekas neatsiliepė. Taip jau yra buvę, žinomi nutikimai su kitomis merginomis, kurioms šitaip pavyko išvengti kaltinimo svetimavimu.
Pirmą kartą pakėliau akis į Juozapą. Jo veidas likdavo giedras net po musių ar nuovargio šydu. Dabar mačiau sielvarto prislėgtą vyrą, bandantį melu pakeisti lemtį. Koks tat vyrams svarbus yra įstatymas, jei šitaip elgiasi. Tariau:
– Pasiuntinys, apreiškęs naujieną, atėjo pas mane vidudienį, durys ir langai buvo atviri, atlapoti. Stovėjau prieš jį savo kambaryje ir nepratariau nė garso, net neatsakiau į jo pasveikinimą, ką ten kalbėti apie šauksmą.
– Žinau, Miriam, bet turime rasti išeitį, paaiškinti tavo neteisėtą nėštumą. Miriam, aš myliu tave, prašau to, nes tikiu tavim ir noriu išgelbėti. Miriam, jie nutemps tave prie Nazareto vartų ir užmėtys akmenimis. Prašys, kad pirmas mesčiau akmenį. Ar supranti? Supranti? Žinai mūsų įstatymą.
Žodžiai strigo jam gerklėje, kad riksmu neišlėktų ir lauke nepasklistų.
Priminiau, jog ir kai kurios kitos Izraelio moterys pastojo apreiškus angelui. Abraomo Sara ir Samsono motina.
– Jos buvo žmonos, Miriam, nevaisingos žmonos, apreiškimas tebuvo trąša. Jų sūnūs buvo jų vyrų sėklos, Izaokas buvo Abraomo sūnus, Samsonas – Manoaho sūnus. Tu esi pažadėta, dar netekėjusi, ir tavo įsčių sūnus yra ne mano.
Jis kalbėjo tiesą, vyrai geriau už moteris išmano šventąją istoriją, jie gali jos mokytis, mes – ne. Tylėjau. Man nerūpėjo. Nerūpėjo, ką vyrai daro su žodžiais, įsikalę jų junginius kaip vinis į medį.
Izraelio moterys teisėtai pasipriešino įstatymui. Savo kūnais jos sulaužė įsakymus ir tapo Izraelio motinomis. Tamara iš Kanaano susituokia su dviem Judo sūnumis, bet šie miršta jos neapvaisinę. Judas pažada jai trečią sūnų, paskui apsigalvoja. Tada Tamara apsirengia kaip kekšė ir apsigaubusi šydu parsiduoda Judui, o šis jos neatpažįsta. Kadangi neturi pasiėmęs pinigų, palieka užstatus – savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą. Kitą dieną atsiunčia pas ją tarną su užmokesčiu, bet jos neberanda. Paskui pasklinda gandas, kad Tamara nėščia. Judas, kuris buvo bendruomenės galva, apkaltina ją svetimavimu ir pasmerkia sudegti ant laužo. Tamara parodo užstatus ir sako pastojusi nuo jų savininko. Judas juos atpažįsta ir prieš visą bendruomenę pasako gražiausius žodžius, kokius Izraelio vyras gali pasakyti apie moterį: „Ji teisesnė negu aš.“
Tamara pažeidė įstatymą, kad galėtų jį pritaikyti, nes ji turėjo teisę būti Izraelio motina. Gražus vardas Tamara – palmė, kuri nori vesti vaisius.
Po mano galvą siautė tokių minčių spiečiai, bet jų neištariau.
– Miriam, kas tau? Šypsaisi? Neturime laiko, jau tamsu, ir susitikimas nebegali ilgiau trukti. Turime išsiskirti, o nieko dar nesutarėm.
Buvau laiminga. Troškau apkabinti savąjį Juozapą, krūtinėje sukilo dar niekada nepatirtas švelnumas. Pagarba, paklusnumas vyrams, kurių mus moko, slopina meilės jausmus. Tačiau angelo apreiškimas ir mano kūno atsakas į jį tądien mane išlaisvino. Neraudau, tikėjimas, kad esu teisi, man jau teikė reikalingo ryžto ir naują laikyseną. Pasikeitė net mano tylėjimas.
Su švelnumu atėjo dėkingumas. Jis manim patikėjo. Nepaisydamas visų įrodymų, pasitikėjo manim. Gražiame jo veide nesuvirpėjo nė mažiausias įtarimo raumuo, nesusiraukė antakiai, nesušnairavo akys. Jis pirmą kartą matė savąją Miriam, nes pirmąkart žiūrėjau jam į akis, nenuleidau galvos – taip elgtis nedrįsta net žmonos. Jis manim patikėjo, buvau laiminga, kupina dėkingumo.
– Daryk, kas yra teisinga, Juozapai. Šiandien aš esu tavo labiau nei prieš tai, labiau nei sužadėtinė.
Antras posmas
Tą naktį Juozapas sapnavo. Vėliau jis papasakojo man savo sapną. Sapnavo angelą, šis jam prisakė, ką turi daryti. Ryte Juozapas sukvietė šeimą ir pranešė savo sprendimą: jis ves Miriam numatytą rugsėjo dieną, nors ji ir nėščia. Apeigų palapinėje mano nėštumas jau būtų išryškėjęs.
Jis neklausė prieštaravimų. Kilo pasipiktinimas. Visas kaimas stojo prieš jį.
– Miriam jį apmulkino, papasakojo kažin kokią istoriją ir jis patikėjo.
– Juozapas – naivus.
– Juozapas – ne vyras.
– Juozapas pažeidė įstatymą.
– Jis net nepasinaudojo pavydo įstatymu*. Galėjo bent priversti ją kunigo akivaizdoje gerti kartų vandenį.
– Kam? Jis nejaučia pavydo, jei ima ją tokią, pripildytą kito sėklos.
– Taip, jis – ne mūsiškis, ne iš Galilėjos, jis iš Judo giminės, iš Betliejaus. Tegul ten ir grįžta su savo svetimautoja ir pavainikiu.
Ant jo pečių krito įžeidimų kruša. Jis vietoj manęs leidosi apmėtomas akmenimis. O aš negalėjau būti šalia, bučiuoti jo rankų, priversti nusišypsoti, nes matydamas mano šypseną jis visada šypsodavosi.
Jam teko palikti dailidės dirbtuvę, kur dirbo pirmuoju pameistriu. Atidarė savo dirbtuvėlę, pasiskolinęs kelis įrankius. Bet jis geriausiai iš visų išmanė medžio darbus ir žmonėms neliko nieko kito, kaip tik eiti pas jį. Su užsakovais nesikalbėdavo, niekas nenorėjo su juo kalbėtis, tik trumpai suderėdavo kainą ir pristatymo laiką.
Šeštadieniais maldos namuose sėdėdavome vyrų ir moterų pusėse, atskirti. Turėjome laukti. Buvo pjūties metas, daugeliui reikėjo naujų padargų. Juozapas daug dirbo, jo pjautuvų rankenos buvo geriausios. Jį supusi tyla pradėjo trauktis. Pirmieji pasisveikinimai aikštėje, pagyrimai dėl jo dirbinių kokybės. Jis atsakydavo jau ne taip išdidžiai ir nuoširdžiai kaip anksčiau.
Be to, buvo ir kitų rūpesčių. Romos pulkų užgrobtose mūsų žemėse nuolat kildavo maištai, prasidėdavo persekiojimai. Daug jaunų žydų mirdavo ant medinių kryžių – romėnų sugalvotų mirties įnagių, kad pasmerktieji būtų matyti iš tolo. Atėjūnai nustatė naujas duokles, pasklido kalbos apie privalomą surašymą. Norėjo mus suskaičiuoti, kad galėtų geriau išsunkti.
Nazareto moterys nulydėdavo akimis mano pilvą.
– Toji begėdė jį prigavo, bet mūsų ji neapgaus.
– Tik pažiūrėkit, koks nekaltas veidelis.
– Norėčiau pamatyti, į ką panašus tas jos pavainikis.
– Ką ji ten melavo? Apie Išganytoją, angelo sūnų? Tai bus juoko, jei gims mergaitė.
Moterys nusispjaudavo man už nugaros. Eidavau į šeštadienio pamaldas. Jų įžeidinėjama žengdavau dar tiesesne nugara, dar labiau atkišusi pilvą. Tyliai, kaip užkeikimą, kartojau: „Ir jums linkiu to paties, palaiminimas už palaiminimą.“ Bijojau, kad nenužiūrėtų.
Bet buvau laiminga. Jaustis pilna´i, pilnėti lyg mėnuliui, skaičiuoti savaites lyg iki vyno perpylimo, nesirgti mėnesinėmis – tas tyrumas svaigino mane džiaugsmu. Naktimis praskleisdavau uždangą ir alsuodavau dangaus vėju.
Sako, nėščiosios jaučia pasibjaurėjimą, jas pykina – aš pradėjau uosti. Iš toli mane pasiekdavo kvapai, atskirdavau juos. Atpažindavau kvapą žuvies klijų, kuriuos Juozapas pastiprina pušies sakais. Mano uoslė tapo tokia jautri, kad galėdavau jį matyti, regėdavau, kaip manasis Juozapas dirba. Blogi kvapai irgi sustiprėjo. Nosis pirmoji man pranešdavo, kai artindavosi romėnų legionas.
Kiekvienas vėjo gūsis mane baugino, bijojau vėl stoti prieš nepažįstamąjį. Toji sėkla buvo ne jo, nežinia, iš kur jis ją atnešė. Bet jis negrįžo. Per visą nėštumo laiką nepasirodė nei vėjo gūsyje, nei sapne.
Visą pavasarį ir vasarą likau namuose. Jungtuvės buvo sutartos baigiantis rugsėjui, nudirbus laukų darbus.
Juozapo dirbtuvėje daugėjo užsakymų. Jis priėmė pameistrį. Viena moteris atėjusi papasakojo mano motinai, kad Juozapas atsisakė priimti romėnų užsakymą. Ji piktinosi, nes pas mus, Nazarete, reikalai su romėnais kol kas klojosi gerai, o ir už darbą jie nešykštėjo.
– Tas jūsų Juozapas iš Judėjos, tas pietietis, jis gerai dirba, bet verčiau tenesikiša į politiką. Mes nenorime kivirčų su romėnais. Pasakykite jam, juk jūs, kaip ir mes, iš Galilėjos.
Savo kambaryje šypsodavausi savajam Juozapui, kuris man pasakydavo taip, o visam kitam pasauliui mokėjo pasakyti ne.
Viešpatie, Adona´i, tavo žodžiai, skirti musų motinai Ievai: „Kančioje gimdysi vaikus“, manęs nebaugino. Teisinga stanginimosi valanda. Daug reikės pastangų, kad išsiskirčiau su kūdikiu. Mums taip gera dviese viename kūne. Palaimintos pastangos, kurias mums skiri.
Tų vasaros pabaigos dienų rytmečiais atskleidžiu savo kūną rytmečio saulei, apsimesdama, kad vartau padėtas džiūti datules. Apnuoginu pilvą ir per odą jis gauna šviesos. Pasakoju: „Ji tavęs laukia. Ji ne tik padeda matyti tolius, bet ir šildo. Ar jauti, kaip gulinčius mus užlieja jos šilumos banga? Jos vardas saulė. Akys nepajėgia žiūrėti į ją, bet tavosios, apsaugotos įsčių vandenų, gali tai daryti.“
Mūsų tautos moterys dengiasi nuo saulės, bijo prarasti slėpiningą savo odos baltumą. Bet man patinka saulės žymės ant laukuose dirbančiųjų kaklų, ant jų rankų. Rytais lipu jos pasitikti, kad kūdikis apsiprastų su šviesa ir atėjęs į pasaulį jos neišsigąstų. Jam patinka, guli aukštielninkas nelyginant šunytis. Pasakoju: „Labiau už dieną tave nustebins naktis. Ji – milžiniškos įsčios, nusagstytos švieselėmis. Vasaros vakarais kuri nors jų atsikabina ir krinta, švilpdama. Per nakties įsčias eina baltas takas, lyg pieno, pamatęs norėsi jį žįsti. Būsiu tau viena tų šviesų, aplink mane spiesis daugybė kitų. Tokia yra naktis, gausybė šviečiančių motinų, kurios vadinamos žvaigždėmis: iš jų visų tik aš viena esu tavo. Žvelgiant į jas išsiplečia akys ir alsavimas tampa gilesnis. Bet tu dar nežinai, ką reiškia alsuoti. Tai – tas tave sūpuojantis krūtinės bangavimas.“
Metas grįžti namo – prakaito lašai yra ženklas. Įdomu, ar kitos nėščios moterys taip pat kalbasi su jose esančiom būtybėm? Man keisčiausia tai, kad bandau atsakinėti į tavo klausimus. Jaunuoli, tau jau derėtų pasirodyti, mums metas susipažinti. Aš esu Miriam, o kas tu toks?
Žiūriu į pagimdžiusias moteris, į jų suprakaitavusius vaikus vystykluose ir jie manęs visai nedomina. Savo vaiko nevyniosiu į drobę, jis galės laisvai spardytis, kaip dabar – įsčiose. Mano vaikas bus kitoks. Ai, kaip įspyrei. Pyksti ant savo mamos, kad ji tavim didžiuojasi? Tavo tiesa, dar išpuiksiu. Aš niekuo ypatinga, esu tik indas. Sutarta, būsi panašus į juos, snarglėsies ir čiaudėsi. Bet manyje atsiradai iš žodžių dvelksmo, ne iš vyro sėklos. Būsi pilnas vėjo.
Baigiantis vasarai, nupjovus javus ir nuskynus vynuoges, mes susituokėme. Tokiu metu Nazarete švenčiama daug vestuvių ir visi gauna daug pakvietimų. Bet negali šokti dvejose vestuvėse vienu metu, todėl į mūsų vestuves kviestiniai svečiai neatėjo. Tik artimiausi giminaičiai, jokių kitų žmonių nėščios nekaltos mergelės vestuvėse.
Juozapas buvo rimtas, bet jo kūnas šypsojosi. Suspaudė man ranką po vėjo plaikstomu baldakimu. Jo lauktoji ranka, saugojusi mane ir neapkaltinusi, nepakėlusi pirmo akmens, kurį turėtų mesti svetimautojos vyras, toji nuo darbo sudiržusi ranka virpėjo apglėbusi manąją, kuri pagaliau ilsėjosi uždaryta jo plaštakoje.
Tą naktį kalbėjomės iki aušros. Juozapas pasakė:
– Miriam, palauksiu, kol gims tavo sūnus, kad tave paliesčiau. Palauksiu, kad baigtųsi tavo dienos. Nesutepsiu savo kūnu tavųjų įsčių, pripildytų apreiškimo.
Paklausiau, ar taip elgtis jam liepė angelas; jis atsakė: ne, tokia yra mano paties valia.
– Jis ir tavo sūnus, Juozapai, tu apgynei jo gyvybę. Jis yra dukart tavo sūnus, nes ir jo motinai davei antrą gyvenimą.
– Jis tavo sūnus, Miriam, bet pasaulio akyse aš būsiu jo tėvas. Įrašysiu jį savo vardu, jis bus Judo giminės palikuonis, ketvirtasis Jokūbo-Izraelio sūnus. Jis bus įrašytas į sąrašą, kuriame yra mano protėvis Dovydas. Papasakosiu jam savo šeimos istoriją, išmokysiu savo amato. Nebijok, Miriam, būsiu jam tėvas, bet jis yra tavo.
O jei gims mergaitė, kaip man už nugaros plakė pikti liežuviai? Taip tik pagalvojau, juokais, balsu neištariau. Įsčias sudrebino du spyriai, du šuoliai – būtybė apsisuko. Net Juozapas, buvęs greta, tai pajuto.
– Ir dar kaip! Du kartus griežtai ir ryžtingai įspyrė. Akivaizdu, pelnytai.
Jis skaito mano mintis. Jis yra vyras ir man priekaištauja. Užėmė visą mano kūną, ne tik įsčias. Jis yra mano mintyse, alsavime, per mano nosį jis įkvepia pasaulį. Jis yra visose mano kūno ląstelėse. Išėjęs iš manęs, paliks mane tuščią kaip riešuto kevalą. Norėčiau, kad jis niekada negimtų. Dar vienas spyris, bet švelnesnis.
Gera nebekraujuoti, vėl turėti mergaitės kūną. Mano draugės susijaudinusios pasakodavo apie savo pirmuosius žingsnius į brandą. Nekantraudamos laukdavo tos dienos. Aš džiaugiausi buvusi paskutinė, vėliausia. Mama nerimavo, o kai pabudau su išdžiūvusiu krauju ant kojų, nuėjo prie skalbyklos ir visiems parodė paklodę – ją reikėjo išbalinti potašu. Pasveikino mane saldumynais, bet jaučiausi taip, lyg būčiau praradusi dalį savo kūno, ne jį praturtinusi.
Dabar vėl užsivėriau, mano kraujas abejingas mėnulio ciklui. Mėgstu tą sugrįžusį tyrumą. Laiminu Juozapą, neliečiantį manęs.
– Miriam, ar žinai, kas yra malonė?
– Apytikriai, – atsakiau.
– Tai – ne patraukli eigastis ar iškili laikysena, kokią rodo kai kurios mūsų moterys. Malonė yra antžmogiška galia be jokių pastangų stoti vienam prieš pasaulį, iškviesti jį į dvikovą ir išlikti ramus. Malonė yra ne moterų, bet pranašų dorybė. Ji yra dovana ir tu ją turi. Turintysis ją nejaučia baimės. Išvydau ją tavyje tą vakarą, kai susitikom, ir nuo tada tu ją turi. Esi malonės pilnoji. Aplink tave yra malonės pylimas, tvirtovė. Tu ją skleidi, Miriam, taip pat ir man.
Tokiais žodžiais jis nusipelnė apkabinimo. Gulėjome greta vienas kito, be glamonių. Pagalvojusi juokais atsakiau:
– Juozapai, tu esi įsimylėjęs.
Po vestuvių eidavau į turgų apsipirkti. Persimesdavau su pažįstamais keletu žodžių, niekas jau nebespjaudė man už nugaros, buvau ištekėjusi. Paskutinė naujiena buvo kometa, vakarais ji nušvisdavo horizonte virš Nazareto kalvų. Mūsų tautai kometa visada buvo blogos lemties ženklas.
– Dar blogiau, ji atneša sausrą.
– Ji prišaukia skėrius.
– Romėnai pas mus jau atėjo, kas dar blogo gali mus ištikti?
Man ji patiko, priešingai nei kitiems. Motina pasakojo, kad, laukdamasi manęs, matė kometą. Buvo geras ženklas, kad ji sugrįžo, kai tapau nėščia.
Mėgstu, kai mėnulis slenka pro saulę ir vidury dienos ją užtemdo. Žemėje stoja slogi ramybė, net skruzdės nekruta. Tą valandėlę niekas nevagia, niekas nežudo, niekas nemiršta. Vienai minutei pasaulis priverstas gražiai elgtis ir kalbėti pašnibždomis.
Juozapas grįždavo vakarais, paruošdavau jam vakarienę. Jis mėgo žuvį, sūdytą, iš Iam Kinnéret*. Pakepdavau ją su svogūnais ir ryžiais, jie ištraukia druską.
Jis sakė, kad norėtų padirbti valčių Magdalos žvejams. „Tikiuosi, vaikas mylės vandenį ir išmoks žvejoti.“ Pavojingas žvejo amatas, atsakydavau. „Stebuklas matyti, kaip virš ežero pateka saulė, jis padeda mylėti pasaulį. Bet tavo tiesa, Miriam, kartais netikėtai atūžia audra.“
Prieš sėsdamas už stalo, jis nusiplaudavo rankas dubenyje, kurį jam pastatydavau, paskui apsiplaudavo visą kūną. Iš virtuvės girdėjau garsus, juos visus iki vieno mylėjau. Paskutinis jų buvo ant svogūnų vagos išliejamo nešvaraus vandens čiurlenimas.
Jis valgydavo pasigardžiuodamas, o medinį dubenėlį išvalydavo duona. Lauždavo ją lėtai, švelniai, neteko matyti, kad dar kas nors būtų taip daręs. Nuleistomis alkūnėmis, ramus kas vakarą dalydavo duoną. Niekada neriekdavo peiliu, nes taip būtų išniekinęs ją, palaimintą: „Palaimintas esi, Adona´i, pasaulio karaliau, kuris iš žemės išaugini duoną.“ Kai jis lauždavo duoną, kūdikis suspurdėdavo.
Dėl vestuvių dienos tarp Juozapo ir bendruomenės buvo kilęs aršus kivirčas. Vėliau jis man apie jį papasakojo.
Pas mus įprasta, kad nekalta mergelė tuokiasi trečiadienį. Tai ne šiaip paprotys: tribunolas renkasi kartą per savaitę, ketvirtadieniais. Jei po pirmosios nakties sutuoktinis nusprendžia užginčyti nuotakos skaistumą, kitą dieną jis eina tiesiai į tribunolą. Iš čia ir kilo paprotys nekaltas mergeles vesti trečiadieniais. Aš buvau nėščia, ir toji diena man netiko. Bet Juozapas norėjo jungtuvių trečiadienį. Joks įstatymas to nedraudžia, tai – tik paprotys. Juozapas jam priešinosi. Jis primygtinai reikalavo, vaidijosi, sumokėjo dvigubai, bet sutarė tą dieną, kurios norėjo. Vienas vyras išdrįso jam pasakyti: „Rytoj susitiksim tribunole.“ Juozapas atkirto: „Gali manęs laukti visą gyvenimą.“ Visi nuo jo nusigręžė, bet jis prie to jau buvo pripratęs.
Kai baigė pasakoti, šypsodamasi papriekaištavau dėl didesnių išlaidų.
– Koks skirtumas, ar tą, ar kitą dieną?
– Ne, Miriam, tiesa yra mūsų pusėje. Tu esi nekalta ir aš tuokiuosi su nekalta mergele trečiadienį. Ir parodau, kad ketvirtadienį neateisiu į tribunolą.
– Mes – vienoje pusėje, visi – kitoje, bet viena pusė klysta, Juozapai. Tiesa yra mūsų pusėje, tačiau ar galėtų būti, kad visa bendruomenė klystų?
Taip kalbėjau ne dėl dvejonės, norėjau klausytis, kaip jis kalba.
– Niekas neklysta, Miriam. Atsitiko taip, kad tu esi ypatinga išimtis, o jie neturi širdies ją suprasti ir įvertinti. Tam reikia meilės iš pirmo žvilgsnio, jie gi painiojasi tarp kodeksų ir papročių. Tu jiems esi pažaidos akmuo, o man – kertinis akmuo, nuo kurio prasideda namas.
Taip Juozapas bandė aiškinti meilę įstatymui.
– Juozapai, iš kur imi jėgų stoti vienas prieš visus?
– Iš tavęs, – atsakė.
Baigiant skinti alyvuogių derlių, man prasidėjo paskutinis laukimo mėnuo. Gatvėje moterys šnairuodavo: „Baigsis jos slapukavimas, dabar sužinosim, kieno tas vaikas, į ką jis panašus.“ Nuliūsdavau pagalvojusi apie smingančius į kūdikį skvarbius jų žvilgsnius. Todėl labai apsidžiaugiau, taip nudžiugau, kad net turėjau susilaikyti nepuolusi Juozapui ant kaklo, kai jis pasakė, jog atėjo įsakymas dėl privalomo surašymo ir turime vykti į Bet Le³hem*. Jis prašė nukelti mūsų kelionę, nes aš netrukus turiu gimdyti, tačiau valdžia atmetė prašymą. Juozapas nebuvo jos mėgstamas.
Mano motina išsigando. „Kratydamasi kelionėje prarasi kūdikį, tau prasidės gimdymo skausmai, o manęs nebus šalia, Miriam, kokia nelaimė.“ Ji padėjo man sukrauti daiktus, klausiausi jos jaudulingų patarimų. Džiaugiausi, kad iškeliauju, kad gimdysiu. Lale³khet, lale³det, iškeliauti, gimdyti – niūniavau. Lale³khet, lale³det, lale³khet, la, la. Raminau ja, kalbėjau: „Mama, tai bus lengviausias dalykas pasaulyje. Gyvybė užsimezga, auga, paskui randa kelią išeiti. Dangui padedant gimdyti bet kuri vieta žemėje bus pati geriausia.“ Dar galvojau, nors balsu netariau: „Grįšiu pas tave nešina gražiu anūkėliu, mama, pasitikėk manim.“
Ji pragiedrėdavo, paskui vėl uždejuodavo: betgi kelionė, asilė, šaltis. Esi lengvabūdė, kalbėjo, bet aš šypsojausi. Juk yra Juozapas, jis man padės, bandžiau prieštarauti.
Taip, vyras, ką jis išmano? Miriam, vyrai tinka dirbti ir plepėti, bet gimimo ir mirties akivaizdoje jie sutrinka. Jie tų dalykų nesupranta. Atsivėrimo akimirką ir pabaigos valandą reikia moterų. Mama, man pakaks savęs.
Turėjome keliauti, reikėjo skubėti, nes Betliejus buvo toli. Džiaugiausi, kad nereikės čia gimdyti. Bet kur, nors ir lauke, kad tik nematytų kaimo moterų akys. Nė viena jų, net Nazareto pribuvėja, nepamatys, nepalies kūdikio pirma manęs. Net jei teks tvarkytis vienai, tai bus šimtą kartų geriau nei joms dalyvaujant.
– Palaimintoji Miriam, koks geras tavo būdas, ir tokioje nelaimėje esi linksma, suteiki man jėgų. Tas angelas nežino, kaip teisingai pavadino tave palaimintąja tarp moterų, berukha³ att’miccņl hannashģm.
Juozapas irgi pradžiugo, kad iškeliauja su manim, ėmė šokinėti kaip patrakęs pagal kirčiuotų skiemenų ritmą. Berukha³ att’miccņl hannashģm, jis plojo delnais. Kūdikis šoko manyje.
– Tik pagalvok, Miriam, jis gims kelionėje, toli nuo šito liežuvautojų krašto. Jie pamatys jį sugrįžusį mėnuo po apipjaustymo. Net ir tos šventės čia nereikės švęsti.
Žinoma, aš apie tai pagalvojau, iš čia kilo ir mano džiaugsmas.
– Bet ką darysim, jei ten, kur tu būsi jau pasirengusi, nerasim pribuvėjos?
– Nesijaudink, Juozapai, motina man viską paaiškino. Susitvarkyčiau užsimerkusi. Kol dirbai, aš mokiausi, maniau, kad teks gimdyti čia, bet nenorėjau Nazareto pribuvėjų. Be to, mums padės tas, kurio apreiškimu jis atsidūrė mano įsčiose. Nesibaimink, Juozapai, rūpinkis kelione ir tuo, kas būtina, aš esu pasirengusi. Verčiau sakyk, ar pagalandai peilį?
– Kam? – baimingai paklausė.
– Turėsiu nupjauti bambagyslę.
Juozapas perbraukė delnu kaktą.
– Oi, Miriam, kaip po gimdymo vargų pajėgsi dar ir tai padaryti? Tau reikės pagalbos, aš negalėsiu padėti, vyrams draudžiama dalyvauti. Kaip tau pavyks? Niekada to nedarei, tu nemoki.
– Mokėsiu. Tą akimirką pati mokėsiu viską padaryti. Tu pasirūpink peiliu, taip išgaląsk jo ašmenis, kad pjautų plauką.
Greta jo ir su kitu įsčiose jaučiausi stipri. Juozapas patylėjo, paskui pasakė:
– Tebus tavo valia. Ir šįkart tebus tavo valia.
Perbraukiau delnu jo kaktą, kad sutvarkyčiau plaukus ir nuvyčiau mintis.
Trečias posmas
Jis užklojo asilę minkštu audeklu, mane pakėlė nuo žemės ir užsodino ant gyvulio nugaros. Tai buvo pirmas mūsų apsikabinimas nuo santuokos pradžios. Kelionėj sustoję jį pakartodavom: apsikabinimas nusėdant, apsikabinimas užsėdant. Mūsų mantą jis nešė ant savo pečių, kad neapsunkintų asilės. Išsipjovė alyvmedžio šaką, rėmėsi ja kas žingsnis, šaka buvo be žievės, aukštesnė už jį. Iškeliavom dar neprašvitus, kad nesutiktume žvilgsnių.
Atėjus žiemai mūsų kraštuose sniegas ne retenybė. Naktimis laikosi užklojęs laukus, medžių šakas. Keliuose buvo tiršta keliaujančiųjų, surašymas privertė daugelį išjudėti iš namų. Užsirašyti reikėjo gimtojoje vietovėje.
Tik tie, kurie liko ten, kur gimė, neturi niekur keliauti, tiems, kurie liko gimtinėje kaip vyno nuosėdos, nereikia niekur judėti, kalbėjo susitikę pakeleiviai kartu žingsniuodami keliu. Daug buvo vežimų, žmonės naudojosi proga ką nors parduoti.
Keliuose susidarė grūstys, žemė pažliugo. Laukai bolavo, keliai buvo juodi nuo purvo ir žmonių, o dangus – žydra srovė, genama šiaurės vėjo. Giliai įkvėpdavau, norėjau ir kūdikiui pranešti apie pasaulio stebuklus. Pasaulis buvo kupinas priešybių, aukštumos ir žemumos susidurdavo kibirkščiuodamos arba švelniai susiliesdavo. Asilės kanopos sveikindavosi stuksėdamos į žemę, medžių viršūnės atsišaukdavo purtydamos nuo šakų sniegą.
Keliaudami žmonės sveikinasi ir pasakoja naujienas. Nuošalėje moterys maino daiktus. Aš mieliau lieku prie asilės ir užsiglaudusi klausausi vyrų kalbos. Vienas jų Juozapui sako: „Ką tarsit? Argi nesipildo mūsų Koheleto*, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus žodžiai: Visos upės teka į jūrą, bet jūra neprisipildo?“ – „Teisingai kalbate, – atsako Juozapas. – Štai mes pasklidę kaip Negevo srautai po potvynio. Kalbu apie kitus mūsų Koheleto žodžius: Padarytos klaidos nebeatitaisysi.“
„Teisybė, – atsiliepia kitas, – nuo šito surašymo nėra vaistų, jis klaidingas iš šaknų, ne iš šakų.“ Vyrai mielai įpina Šventąjį Raštą į kasdienio gyvenimo įvykius.
Nėštumas sustiprino mano dėmesį žodžiams, jų svarbai. Labiau suprantu vyrus, kuriems jie taip rūpi. Matyt, kūdikis, atsiradęs manyje per apreiškimą, moko mane palaiminimo žodžiais.
Juozapas vaišina alyvuogėmis, kitas vyras vaišina sūriu. Jie vėl kalbasi. Vyras tęsia: „Jūsų prisiminta eilutė toliau skelbia: o to, kurio trūksta, nesuskaičiuosi. Galėtume paaiškinti šiuos žodžius taip: jei daugelis mūsų neitų užsirašyti, jų skaičiavimai būtų tušti.“
Juozapas supranta kitaip: „Verčiau pakluskime, per daug gedulo turėjom priešindamiesi romėnams. Atiduosiu jų cezariui tai, ko reikalauja. Mums liks mūsų neaprėpiamas Vienas ir Vienintelis, kurio jie negali pažinti. Jie iškelia ant altoriaus imperatorių, kūną, kurį suvarpys kirminai. Atiduokime cezariui, kas jam priklauso, ir pasilikim tai, ko jis negali iš mūsų atimti.“ Manasis Juozapas turi saiko jausmą.
Vyras neatlyžta: „Tai ir yra svarbiausia. Jie reikalauja ne tik duoklės, bet ir pripažinti cezario dievybę.“ Akimirkai Juozapas praranda kantrybę. „Čia jie mūsų neįveiks. Mes jau paskirti kitai nuosavybei, ateities pasauliui rankpinigiai jau sumokėti.“
Paskui ramesniu balsu tęsia: „Verčiau grįžkim prie pirmųjų žodžių: Visos upės teka į jūrą, bet jūra neprisipildo. Esame vandenys, pašaukti jūros, kad ją pripildytume, to nepasieksime, tačiau paklūstame. Toks yra Izraelis.“
„Tekančios upės, nehalģm holekhģm, linkiu gero kelio.“ – „Ir jums gero kelio.“
Man patinka mūsų vyrų paprotys senaisiais žodžiais aiškinti dabartį. Jie pririša dieną prie laiko kilimo.
Kad išvengtume vežimų gurguolių, ėjome per laukus, ten nereikėjo klausytis barnių ir keiksmų. Mes įpratę būriais keliauti į privalomas šventes, bet jos vyksta gražiuoju metų laiku. Bent kartą metuose, paprastai per Velykas, keliaujame į šventąsias vietas. Tos maldininkų kelionės linksmos, žmonės gieda, šoka, orai gražūs. O šitoje romėnų įsakytoje žiemos kelionėje liejasi prakeiksmai. Žmonės išsilieja keikdami dangų ir žemę, ir valdžią, kuri netaiso kelių.
Juozapas bijojo surašymo. „Izraelio Dievas norėjo, kad mūsų būtų tiek daug, kaip žvaigždžių nakties danguje ir smilčių jūroje. Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių? – parašyta Bemidba³r* knygoje. Kai mūsų karalius Dovydas išdrįso paskelbti surašymą, kilo baisiausia epidemija, netekom septyniasdešimties tūkstančių, nuo Dan iki Ber Sheva**.“ – „Dėl šito surašymo mes nekalti, jo norėjo romėnai. Ant jų kris kaltė ir bausmė“, – aš kalbėjau, o jis: „Tebus taip, Miriam.“
Romėnų karius matydavome retai, bet kai tolumoje suplevėsuodavo jų vėliavos, kelią užguldavo slogi tyla. Vežimams tekdavo pasitraukti nuo kelio, prasilenkdavom nepasisveikinę. Čia jų nekentė labiau nei bet kurioje kitoje vietovėje, kurią buvo užkariavę, – taip jie sakydavo. Kas žino, ar tikrai kitur juos sutiko geriau.
Kai ėjom per sniegu užklotus laukus, pamačiau sausą žemės lopą – raudoną. Padengtą krauju. Juozapas pasakė, kad sniegas ant kraujo nesilaiko, jo neužkloja. „Žeme, neužklosi mano kraujo! – šaukė Jobas. Bet tik sniegas pakluso jo žodžiams. Mūsų žemė sugėrė tiek daug kraujo, kad apgirto. Nelaimingoji žemė permirko fontanais tryškusiu krauju. Juk ji turėjo būti pažadėtoji žemė. Pažadėtoji? Šimtą kartų plėšta mums iš po kojų, grobta, trypta atėjūnų iš šiaurės ir pietų, iš rytų ir vakarų. Kas norėdavo, tas ją pasiimdavo, o paskui pralošdavo kauliukais.“
Norėjau praskaidrinti jo nuotaiką, pasakiau: „Gražiau keliauti žiemą, vežimai nekelia dulkių, neprakaituoji, nėra musių.“ Juozapas su manim sutiko, žingsniavo prieš asilę, vedė ją už pavadžio ir pritariamai linkčiojo.
Tolimas kelias iš Nazareto į Betliejų. Į pietus veda du keliai. Pirmasis eina Jordano slėniu iki Jericho ir įsuka į Betliejų iš rytų. Jis trumpesnis, bet mažiau saugus, daug plėšikų. Antrasis kelias kopia per Karmelo aukštumas, kerta Samariją slėniu, kuris leidžiasi iki pat jūros, paskui veda per Judėjos kalnus. Ėjome šiuo keliu. Nuo Karmelo kalnų perėjos viršūnės Juozapas parodė man jūrą. Pamačiau žydrą raibuliuojančią lygumą, net prisimerkiau. Nosim įkvėpiau druskos kvapą, liežuviu pajutau skonį. Pagardinau jį datule. Vaikas, ramiai miegojęs užliūliuotas asilės eigasties, matyt, pabudo. „Ir tau patinka jūra? O gal datulė, kurią tau siunčiu?“
Sutikom šuns vedamą neregį. Palydėjome jį į kaimą, kur keliavo užsirašyti. Padarėm nedidelį lankstą link jūros. Pamačiau ją iš arti ir nuliūdau dėl to vyro, kuris negalėjo jos matyti. Vyras išgirdo mano atodūsį ir suprato. Pasakė, kad trisdešimt metų dirbo žveju ir atsimena, kaip jūra banguoja. Pasakė, jog šią akimirką ji yra nupjautos žolės spalvos, kurią įgavo papūtus vėjui nuo sausumos. Mudu su Juozapu nustebom ir nusišypsojom kartu su juo.
Atvykęs prie savo kelionės tikslo slenksčio, jis atsidėkodamas padavė Juozapui sausų figų ir jį palaimino: „Tave, ištiesiantį pagalbos ranką žmogui, kurį mato kiti, bet kuris kitų negali matyti, telydi pagalba to, kuris mato visus, bet nė vienas jo dar nėra matęs.“ Išmintinga mūsų tautos širdis.
Keliavome savaitę, nakvodavom perpildytose užeigose.
– Atrodo, kiekvienas Izraelio žydas nusprendė gyventi toli nuo savo gimtosios vietos.
– Reikėjo romėnų įsakymo, kad sugrįžčiau namo.
Užeigose vyrai prie ugnies šnekučiuodavosi ir dalydavosi naujienomis.
– Čia nekalbama apie politiką, – pertraukdavo juos šeimininkas.
Vėliau pokalbis atsinaujindavo.
– Šeimininkas burba, bet džiaugtųsi, jei surašymas būtų kasmet.
– Jis turėtų mokėti nuošimčius romėnų vadui.
Nors visur būdavo sausakimša, man visada atsirasdavo vietos. Žmonės užjautė mus dėl ištikusios netikėtos kelionės.
Juozapas pabusdavo vos man sujudėjus, miegodavo susivarstęs sandalus. Kaskart, kai mane užkeldamas ant asilės ar nuo jos nukeldamas apkabindavo, vaikas sujudėdavo taip smarkiai, kad ir Juozapas pajusdavo.
– Jis taip stipriai net man į pilvą spiria, kad neįsivaizduoju, kaip tu jautiesi, juk jis tau po širdimi, tarp kepenų ir inkstų. Miriam, koks jausmas nešioti kūdikį, tą kūdikio ryšulį savajame kūne?
– Klausi puodo, kaip jis jaučiasi? Aš esu tik indas, norėčiau žinoti, kaip jis jaučiasi manyje.
– Indas? Kodėl taip kalbi?
– Kokia gi aš moteris, nepažinusi vyro? Esu tik indas.
– Miriam, žinau, kalbi taip, kad neabejočiau, jog tik aš ir niekas kitas esu tavo vyras, bet daugiau nesakyk to. Tas žodis blogai skamba.
Jis atėjo nepakėlęs suknios krašto, gal taip pat ir išeis? Ar gims kaip moters sūnus, su sąrėmiais ir stanginimusi? Jis atskriejo su kovo vėju, užaugo placentos vandenyse kaip ir visi pasaulio kūdikiai. Ką dabar jaučia, kai jau metas išeiti, kai įsčių laikas jau baigiasi?
– Juozapai, man regis, surašymas tebuvo dingstis. Vis tiek būtume iškeliavę. Paskutinę savaitę kūdikis turėjo praleisti kelionėje, be nuolatinio būsto, ant kantrios asilės nugaros.
– Miriam, tau teks išrinkti vardą, tu jam jį duosi. Aš norėčiau jį pavadinti Jėzum.
– Man patinka trumpi vardai, dviejų skiemenų gana: Jėzus, Juozapo ir Miriam sūnus. Skamba gražiai.
– Jėzus, Miriam ir paties paslaptingiausio tėvo sūnus.
– Nekalbėk taip, mano vyre, jis yra Jėzus nuo žodžio išgelbėti, nes tu jį išgelbėjai. Jis yra Jėzus išgelbėtasis.
– Ne, Miriam, jis yra Jėzus, nes taip man pasakė angelas tą naktį, kai po mūsų susitikimo turėjau nuspręsti mūsų likimą. Jis aplankė mane sapne, jau tau pasakojau, nors, man atrodo, tą naktį nemiegojau. Aplankė ir paliepė imti tave į žmonas tokią, kokia buvai, ir pasakė kūdikio vardą. Miriam, esu nusikaltęs tau ir tavo įsčioms. Tą naktį norėjau pabėgti.
Ne, mano Juozapai, tu nekaltas ir dabar esi čia. Buvai drąsiausias vyras. Angelas vedė tave vieną naktį, paskui atėjo kitos dienos ir jo nebuvo, kai stojai prieš visą Nazareto bendruomenę, prieš savo šeimą, prieš įstatymą, pasmerkusį mane. Ilgus mėnesius buvai atskirtas ir tylėjai kupinas tokios pat tvirtybės, kokia kalba pranašai. Esi teisiausias tarp visų žemės žmonių.
Meilė sustiprino mūsų žodžius, tuo metu mėnulis įžengė į paskutinį ketvirtį ir jo vietoje Izraelio danguje veriamai suspindo žvaigždė kometa. Bandų piemenys nerimavo, iš dangaus šulinio gelmių iškilusi šalta jos šviesa baugino gyvulius. Kai žiūrėdavai į ją, ašarodavo akys.
Naktimis piemenys pakaitomis budėdavo prie savo bandų. Jie dainuodavo susėdę prie ugnies, sklisdavo jų balsai, ramindavo išsigandusius gyvulius. Juozapui žinia apie kometą nepatiko, jis ją siejo su surašymu ir kariniu įsiveržimu. Bandydavau jį perkalbėti: „Žvaigždė keliauja taip pat kaip mes, padeda mums naktimis be mėnulio.“ Juozapas nusišypsodavo ir pritariamai linktelėdavo. Didžiausias vyro meilės įrodymas – kai jis pakeičia savo nuomonę ir pritaria moteriai.
Betliejus, Duonos namai, driekiasi javų laukai, suarti ir palikti žiemos poilsiui, oras dvelkia žemės dar nepasiekusiu sniegu: atkeliavom įveikę paskutinę kelio atkarpą, ją tyčią buvom sutrumpinę, kad Juozapas spėtų rasti postovį.
Palyginti su Nazaretu, Betliejus buvo miestas. Eidami į jį pro vežimus girdėjom kalbant, kad nebėra kur apsistoti, teks kurtis lauke. „Apdairūs tie, kurie atkeliavo vežimais, tereikia užtempti tvirtą audeklą, ir jau yra kambarys, bet jūs, palaimintasis vyre su savo nėščia žmona, ką darysit? Asilė tinka keliauti, tačiau naktį iš jos nėra naudos.“
Juozapas paliko mane su asile už miesto ir išskubėjo. Tvyrojo vyno kvapas. Rūsiuose paskubėjo jį išpilstyti, kad turėtų ką parduoti keliautojams.
Toji diena atėjo, mano vandenys paplūdo. Juozapas grįžo po dviejų valandų nusiminęs. Nieko, jis nieko nerado. Gimęs Betliejuje, dar būdamas vaikas išvyko į Galilėją. Čia neturėjo jokio giminaičio, kuris būtų pagelbėjęs. Kai tiek daug šeimų sugrįžo, kad būtų surašytos, mieste kilo tikra sumaištis. Kiekvienuose namuose apsistojo iš toli atkeliavę giminaičiai. Juozapas grąžė rankas. Maldavo, net pasiūlė už lovą atiduoti asilę – veltui. Rado tik mažytį tvartelį su jaučiu. Gyvulys maloniai priėmė įsibrovėlius, mane ir asilę, – bent jis.
Kai esi nekalta, tiki kiekvienos meilės galimybe, paskui viena jų netikėtai užgožia visas kitas – niekada neatėjusias. Tapdama moterim patiri tą atranką, tą virš žiedų praūžiantį vėją, kuris palieka tik vieną gėlę. Visa ankstesnė begalybė sukrinta į vieną glėbį. Aš neturėjau nė to: vietoj Juozapo bučinių mano akims – žodžiai mano ausims.
Taip likau nekalta, nors ištekėjusi, nekalta mergelė, bet motina. Galinga buvo jėga, neleidusi pajudėti, kai mane dorojo. Taip atsitinka puodui, kuris sukasi puodžiaus rankose, – likau išskobtas molis, talpa. Nėštumas buvo brendimo šešėlyje metas, molio džiūvimo laikas. Dabar buvau pasirengusi, molis su geležine šerdim: suskilo akmenys, norėję mane sudaužyti.
– Man pavyks, čia bus puiku. Radai tinkamą vietą, šiltą ir ramią. Man pavyks, Juozapai, juk esu moteris. Auštant padėsiu tau ant kelių Jėzų.
Prasidėjo skausmai. Ant sausų akmenų Juozapas paklojo šiaudų, užtiesė juos užklotu ir kailiais. Paprašiau peilio ir dubenio vandens. Atsiguliau. Širdis daužėsi smarkiau, dūžiai skambėjo smilkiniuose taip, kad norėjosi užsimerkti. Aplinkui tuščia, tvartelis stovėjo laukuose. Pro stogo iš šakų ir nendrių angą krito šviesa. Tai ji, kometa, kabojo danguje lyg žibintas. Prieš išsiskirdama perbraukiau jo plaukus, nusišypsojome vienas kitam.
– Toks tu man patinki, – patenkinta pasakiau.
Juozapas, palikęs peilį ir dubenį, išėjo. Dabar buvo mano eilė, turėjau dirbti: gimdyti – reiškia darbuotis kūnu. Mano motina patarė, kad bus lengviau, jei gulėsiu nuožulniai. Bet atsistojau ir atsirėmiau nugara į ėdžias. Už manęs buvo jaučio ir asilės snukiai, kažkuris jų lyžtelėjo man sprandą. Ausimis jutau jų alsavimą, ritmišką, kaip greitą žingsniavimą. Priderinau savo kvėpavimą prie jų.
Prakaitavau. Atsirėmusi nugara, abiem rankom laikiau pilvą, kad padėčiau vaikui judėti. Dusdama, tyliu balsu drąsinau jį. Kalbėjau su juo. Už nugaros stovėję gyvuliai teikė jėgų. Skaudėjo kojas. Atsiklaupiau, kad jos pailsėtų. „Pasirodyk, vaikeli, ateik manęs pasitikti, mama tave pagaus, kai tik pasirodys galvutė.“ Pilvo raumenys antrino alsavimui: susitraukimas ir atsipalaidavimas, stūmis, atpalaidavimas, stūmis. Pajutusi stipresnį tempimą prikąsdavau lūpą, kad neišsprūstų riksmas. Juozapas tikrai stovėjo lauke už durų, sargyboje.
Tolumoje piemenys kvietė paklydusias avis. „Graži naktis ateiti, mano ėriuk, tyra aukštybėse ir sausa žemėje. Kelionė baigėsi, tu laukei jos pabaigos, kad gimtum. Šaunuolis, moki laukti. Dabar jau gali gimti, tavęs laukia tėvas. Jo vardas Juozapas. Kai įeis, pasakysim jam: brangus Juozapai, aš esu Jėzus, tavo sūnus. Pamatysi, kaip jis nustebs, koks bus jo veidas.“
Kalbėjau ir pūčiau, stipresnis smūgis, Jėzus stuktelėjo pečiu, vėl atsistojau ir atsirėmiau į ėdžias. Gyvuliai ramiai gromuliavo, buvo tyku. Juozapas išrinko puikią vietą. „Geras smūgis, Jėzau, dar vienas toks – ir pasirodysi, aš tau padėsiu, stumkim drauge, mano rankos pasirengusios tave pagauti, nagi!“ Kyštelėjo petys, paliečiau jį, paskui pradingo, iškart po to Jėzus iškišo galvą, laikiau ją rankomis, susijaudinau, sukūkčiojau ir jis tuoj pasirodė visas, pagavau krintantį. Pakėliau jį už kojų, kad išlaisvinčiau plaučius ir padaryčiau vietos pirmajam vėjui, besiveržiančiam pro užvertas burnos duris. Jėzus įkvėpė nepravirkęs.
Darau patyrusios moters judesius, nors jų nežinau. Mano kūnas veikia pats, vykdo. Aš jo nemokiau. Apžiūriu man gimusią tobulą būtybę, galiu atleisti įtemptą nerimo nervą: vyras, tai yra tikrovė, ne pranašystė. Vyras, Juozapo ir Miriam pirmagimis šioje žemėje, kūnas, kurį reikės apipjaustyti, aštuntą dieną nuo šiandien. Vyras, aš jį pagimdžiau, išlukštenau sveiką iš vandens ir kraujo, mano kūnas džiaugiasi kaip ir kiekvienos moters kūnas, pagimdęs pasauliui priešingos lyties žmogų, nes mums tai yra dovana.
Nupjoviau bambagyslę, vienu rėžiu, užrišau siuvėjo mazgu ir nuploviau jo kūną sūriu vandeniu. Štai, pagaliau. Apčiupinėjau jį iš visų pusių, iki pat pėdų. Apuosčiau, o dėl tikrumo dar ir lyžtelėjau. „Tu tikra datulė, esi labiau vaisius nei sūnus.“ Priglaudžiau ausį jam prie širdies, ji plakė, lyg bėgtų galvotrūkčiais. Žiūrėjau į jį menkoje žvaigždės šviesoje, į mano kraujo ir tobulybės kūrinį. „Panašus į Juozapą.“ Tokį jį norėjau matyti. „Tavo tėvas žemėje yra drąsus žmogus, tu būsi toks kaip jis.“ Atsiguliau po kailiniu užklotu ir priglaudžiau jį prie krūtinės.
Bulius tyliai sumykė, asilė sulapsėjo ausimis. Gyvuliai plojimais pirmieji pasveikino šiame pasaulyje Jėzų, mano sūnų. Nepakviečiau Juozapo. Žadėjau jam sūnų atnešti auštant, dar buvo naktis. Iki pirmosios šviesos Jėzus priklauso tik man. Jis yra mano: noriu dainuoti tuos tris žodžius, nieko daugiau. Šią naktį čia, Betliejuje, jis yra mano. Žinda ir kvėpuoja, mano pieną ir orą. „Nebus nieko gražiau, vaikeli. Kislev nakties be mėnulio alsavimą dovanoja tavoji Izraelio žemė, o iš manęs tu spaudi motinos-augalo syvus. Tai – geriausia, ką galime tau duoti, tavo žemė ir aš.“
Ten, lauke, yra pasaulis, tėvai, įstatymai, kariuomenės, registrai, kur reikia įrašyti tavo vardą, apipjaustymas, per kurį tapsi tautos dalis. Ten, lauke, tvyro vyno kvapas. Ten, lauke, įsikūrę žmonės. Čia, viduje, esam tik dviese, mus gaubia gyvulių šiluma ir iki aušros pasaulis mūsų nepalies. Paskui jie ateis, ir tu jau nebūsi mano.
Bet kol tęsiasi ši naktis, kol tiesiai virš mūsų šviečia žvaigždė klajoklė – mes esam vieni pasaulyje. Galime apsieiti be jų, taip pat ir be tavo tėvo Juozapo, kuris yra geriausias iš visų vyrų. Tik pagalvok: išeisim iš čia auštant, o ten, lauke, nieko nebėra – nei miesto, nei žmonių. Pagalvok: mes vieni visame pasaulyje. Kokia būtų laimė, jokios kitos prievolės, tik gyventi. Taip bus, kol tęsis ši naktis.
Priprask prie dykumos, kur nieko nėra, kur esi tarp dangaus ir žemės, be mūrų, be tvoros šešėlio. Priprask prie stovyklos laukuose, išmok matuoti atstumą, saugantį nuo žmonių. Dykuma – ne tremtis, ji tavo gimimo vieta. Atsiradai ne iš glamonių prakaito, ne iš vyro lašo, bet iš sauso apreiškimo vėjo. Tokiu jie tavim nepasitikės.
Ilgėkis šios nakties, kai stovėsi jų susirinkime, kai jie tavęs klausys, žiūrėk tolyn, už jų aikštės, kur prasideda keliai.
Priprask prie dykumos, pavertusios mane tavo motina. Atėjai iš ten, iš dangaus tuštumos, ant mano laiptelio nusileidusios kometos sūnau. Ne surašymas privertė mus iškeliauti, bet kelias, nubrėžtas aukštybėse. Šiąnakt tai suprantu, rytoj jau būsiu užmiršusi.
Tais mėnesiais mažai miegojau. Naktimis žiūrėdavau į žvaigždžių karavanus, kuriuos išminčiai vadina žvaigždynais. Šiąnakt ir vėl nemiegu, bet džiaugiuosi tuo, nes guliu tave apkabinusi. Šaunuolis, kad gimei naktį, toli nuo žmonių, nuo dienos. Kas laukia tavęs rytoj ir vėliau, bus priešinga tam, kas yra dabar, šią naktį. Ši naktis yra laikas, kad priprastum prie dykumos, nes ji yra tavo tėvas.
Kodėl tu neverkei, kodėl neverki? Gal negali, esi nebylys? Būtų gerai, būtum saugus, mes per daug reikšmės teikiame žodžiams, jie gali pastūmėti į tremtį, kalėjimą ar dar blogiau. Jie yra svarūs, nors tėra garas iš burnos. Žiūrėk, kaip kyla mūsų asilės iškvėptas garas, o mus priglaudęs jautis iškvepia smarkiau, jo garas kyla greičiau. Taip pat ir mūsų, matai? Iškvepiu – ir jis pakyla.
Bet žodžiai – ne, išėję jie įgauna svorį. Apreiškimo žodžiai man davė tave, pranašo žodžiai rikiuoja ateitį.
Ne, tu ne nebylys ir nė nenustebęs, kad jau nesi manyje. Aš stovėjau tylėdama angelo akivaizdoje, buvau nebylė. Tačiau tu, mane apgaubusio žodžių vėjo sūnau, būsi žodžių indas.
Būsi kitoks, tik ne per daug, skirsies tiek, kiek skiriasi snaigės, kiek skiriasi alyvuogės. Pas mus gana smulkmenos, kad taptum atskirtas: pasakyti savo nuomonę apie įstatymo straipsnį, ar apie meilę, kaip atsitiko mūsų Juozapui – žmonės jį atstūmė, nes jis saugojo mus. Tu jau dabar esi kitoks, nors neprabėgo nė valanda. Man baisu, kad neverki, sūnau.
Piemenų balsai šaukia aušrą. Ten, lauke, yra miestas, jis vadinamas Betliejum, Duonos namais. Tu gimei čia, kur kepa duoną. Tu esi duona, užaugusi manyje be vyro raugo. Liečiu tave ir alsuoju tavo šventinės duonos kvapą, tos, kurią nešam į šventyklą aukoti.
Aukoti? Ką kalbu, Viešpatie, ką aš kalbu? Aukoti? Bet kodėl? Kodėl sūnus turėjo gimti čia, Duonos namuose? Kodėl turėjom tave pavadinti Jėzum? Kodėl man išsprūdo: duona, auka? To niekada nebus, ne, tu ne duona, esi tik vienas iš daugelio pasaulyje gimusių kūdikių, vienas iš nesuskaičiuojamų, ir niekas jų neskaičiuoja, jų pilnas pasaulis. Tu nesi niekuo ypatingas, esi tik mažas žydas, visai nesvarbus, tau nereikės nieko parodyti, nereikės nieko daryti, tik gyventi, dirbti, vesti ir turėti tai, kas būtina.
Palaimintas pasaulio Viešpatie, išklausyk motina tapusios tavo tarnaitės maldos. Kai gimsta kūdikis, šeima trokšta, kad jis kuo nors taptų, būtų protingas, skirtųsi nuo kitų. Padaryk, kad taip nebūtų. Padaryk, kad tas per nugarą perbėgęs šiurpas, tas iš ateities atsklidęs šaltis jį aplenktų. Pavadinau jį Jėzum, kaip to norėjai, bet nereikalauk jo savo užduočiai. Padaryk, kad jis būtų niekuo neišsiskiriantis pyplys, netgi kvailokas, tingus, bemokslis, sūnus, kuris ateitų į savo tėvo dirbtuvę, išmoktų amato ir dirbtų.
Mes jam rasime žmoną, jis susodins man ant kelių pulką vaikų. Palaimintas pasaulio Viešpatie, padaryk, kad jis turėtų trūkumų, nesiimtų politikos, sutartų su romėnais ir visais, kurie šeimininkaus mūsų namuose, mūsų žemėje. Daugiau nemačiau apreiškimą paskelbusio pasiuntinio, jo negirdėjau: ar tai yra ženklas, kad viską palieki spręsti man ir Juozapui? Žinoma, mes viskuo pasirūpinsime. Tik padaryk, kad šitas vaikas tavo istorijoje būtų niekas, padaryk, kad jis būtų paprastas vyras, laimingas, jog yra toks, ir pyktų tik ant musių.
Padaryk, kad jis nebūtų gražus, nekeltų pavydo. Išklausyk priešingos tavo tarnaitės maldos. Buvau kvaila didžiuodamasi jo tobulybe, jo atsiradimu manyje be vyro sėklos. Kvaila ir nuodėminga, kad didžiavausi ir aukštinau jo išskirtinumą. Tegul Tavasis Jėzus bus niekas, tebus jis atmestas Tavo projektas, viena iš užmirštų Tavo minčių. Tiek daug žmonių meldžia Tave įsiminti tą ir kitą. Užmiršk Jėzų.
Atslinkęs debesis uždengia žvaigždę. Gyvulių kvapas veržiasi aukštyn. Jis galingesnis už mano maldą. Nesvarbu, tęsiu. Pažadėk man štai ką: kad jo nesugundysi dvidešimties metų, kaip padarei savo Jeremijai, jį irgi pažinai dar įsčiose. Kai tau dvidešimt, degti dėl idėjos yra paguoda, kelias į tiesą ir teisingumą. Tenebus tai jo pašaukimo laikas. Teateis jis ne anksčiau trisdešimties, ne anksčiau, nei jis taps subrendusiu vyru, apgalvojančiu savo pasirinkimą. Tada, jei vis dar bus tvirta Tavo valia, kurios dėka jis atsidūrė mano įsčiose, – pati jį tau atiduosiu, kaip padarė Hana, Samuelio motina. Ji atnešė savo sūnų po trejų metų, meldžiu, duok man trisdešimt.
Pakelsiu jį veikti, pažadu, bet ne kovoti, ne kariauti. Šiąnakt klajoklės žvaigždės šviesoje mano akys – kaip neregės. Pirštų galais liečiu Jėzaus kūną ir matau jį jungtuvių puotoje. Bet tuokiasi ne jis, mes – tik svečiai. Jis – jau trisdešimtmetis vyras. Aš kažko paklausiu, jis žiūri į mane sutrikęs, parausta, nenori, paskui paklūsta. Nežinau, nei ko paklausiau, nei ką jis padarė. Aplink šurmuliuoja puota. Žinau, vieną dieną jį Tau atiduosiu. Nesakau: tebūnie taip. Sakau: tebus taip ne anksčiau.
Aš pažadėjau, ir Tu man pažadėk. Paklusau Tau, išklausyk ir išpildyk mano prašymą.
Jėzus atmerkia akis delne, laikančiame jo galvą. Liaujasi žįsti, jo vyzdžiai nušvinta naktinės šviesos sidabru.
Esu tarp judviejų. Taip jaučiasi kiekviena motina – ar ši naktis yra vienintelė pasaulyje? Su tavim išmoksiu dvejoti, kas esu: eilinė, atsitiktinė ar išrinktoji? Tikrai žinau tik viena: tu manęs klausaisi.
Miegi? Taip, tu miegi, neklausyk savo motinos, jį pyksta ant savęs, ją smaugia siaubas. Miegok, kvėpuok sotus, auk, bet neskubėdamas, iš lėto, gyvenk, bet paslapčia. Lauksiu tavo pirmosios šypsenos ir ją pridengsiu, kad neapakintų pasaulio, tavęs neišduotų. Miegok, rytoj pamatysi pirmąją savo gyvenimo šviesą ir prie šono turėsi pirmąjį savo šešėlį. Manyje buvai be šešėlio. Miegok, sapnuok, kad tebesi ten, viduje, o aš tebesu tavo namai. Sapnuose visada gali į juos sugrįžti.
Kokią tuštumą man palikai, kokia manyje ištuštėjusi erdvė turi išmokti užsiverti!.. Mano kūnas prarado šerdį, nuo šiol mes atskiri, galime apsikabinti, bet negalime vėl tapti vienu. Ant tvartelio akmenų guli placenta, tuščias mūsų laukimo maišas.
Žvaigždės šviesa blykšta, iš rytų atslenka diena, ji stumia naktį. Prieš paleisdami avis į ganyklas, piemenys jas suskaičiuoja. Tarpduryje stovi Juozapas. Jėzau, mano sūnau, pristatau tau pasaulį. Eikš, Juozapai, štai tavo sūnus.
Tėve mūsų, kuris esi danguje,
saugok savo bandą, kad liktų visa ir tavo.
Tebus saugi tavo nuosavybė
kaip danguje, taip ir žemėje.
Duok mums šiandien rytojaus ganyklas,
parvesk paklydėlę avį ir mes ją tau paaukosim,
ir neleisk pakliūti į pasalą,
bet gelbėk mus nuo vilkų, taip tebūnie.
Miriam/Marijos giesmė
Kieno yra šis tobulas sūnus,
klausinės žvalgydamiesi po jo veidą,
kieno yra ši įtartina sėkla,
tavosios šypsenos tėvystė?
Mano, vien tik mano,
nė vieno kito kūno, jis yra tik mano.
Mano, vien tik mano, vien tik mano,
kol tęsiasi naktis, jis yra tik mano.
Kas yra tas sūnus kometa?
Kas yra tas mano slaptasis?
Nuleistas iš slaptojo šaltinio,
Atėjęs, kai pylė vyną?
Jis Vien Tik Mano, jis yra Vien Tik Mano,
šiąnakt jo vardas yra Vien Tik Mano.
Jis Vien Tik Mano, jis yra Vien Tik Mano,
rytoj turės kitą vardą, dabar jis yra Vien Tik Mano.
Mane baugina, kad neverki, sūnau.
Kodėl neverkei, mano sūnau,
kas atsitiko, kad nepravirkai?
Juk ne dėl to, kad negali verkti, ne todėl,
kad negalėsi kalbėti?
Taip būtų geriau, būtum saugus,
būtų geriau, jei būtum nebylus,
žodžiams teikiama per daug reikšmės,
galiausiai jie pastūmėja į tremtį,
kalėjimą ar dar blogiau.
Ne, tu nesi nebylys,
net nenustebęs, kad jau nesi manyje.
Ne, tu nesi nebylys,
net nepaliestas tave supančio pasaulio.
Stovėjau tylėdama angelo akivaizdoje,
aš buvau nebylė,
nustebusi angelo akivaizdoje,
paliesta.
Mane apgaubusio vėjo žodžių sūnau,
tu būsi žodžių indas.
Mane baugina, kad neverki, sūnau.
* Žydų mėnulio mėnuo tarp lapkričio ir gruodžio.
* Ramybė tau.
* Išėjimo.
* Skaičių 5, 12–31.
* Tiberiados ežeras.
* Betliejų.
* Ekleziasto.
* Skaičių 23,10.
** Anuometinio Izraelio teritorijos šiaurinis ir pietinis taškai.