Požiūriai
„Metų“ anketa. Nerijus Cibulskas, Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Nastaravičius
2011 m. Nr. 6
1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?
2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?
3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?
4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?
Nerijus Cibulskas
1. Galbūt ir slūgso tas neapibrėžiamas (kunderiškas, nepakeliamai lengvas?) jaunystės sunkumas ant kažin kokių nematomų, tačiau jautrių žmogaus gyvenimo svarstyklių. Bet kas gi galėtų iš tikrųjų atsakyti, koks yra to „sunku“ svoris? Juk tada įmanoma kruopščiai sverti, matuoti ir dviejų kitų, individui nemažiau svarbių, pamatinių žodžių „būti“ ir „jaunam“ svorį. Kokie nenuginčijamai talpūs yra šie žodžiai, kokios gilios jų margų prasmių amforos, iš kurių semiasi, bet taip ir neiš(si)semia įvairiausių epochų mąstytojai. Bet kuris iš mūsų. Ir naivu būtų tikėti, kad kada nors pagaliau išsemsime. Janas Myrdalis savo romano pavadinimu teigia tik vieną iš to buvimo jaunu galimybių, užrašo tik vieną nugludintą formulę. Gali būti ir sunku, ir lengva. Galima jaunystę pražiopsoti, ją vytis arba jos prieglobstyje įstrigti, įsikurti ir jos nebeapleisti. Nežinau, gal nutinka ir toks skaudus dalykas, kai ji… visai neaplanko, nepažymi savo saldžiai kartoku įdagu asmenybės dvasios? Nes visi žinome: jaunystė – tai jauna siela. Ir skurdokas tas džiaugsmas, jei ji garbinama vien tik kaip kūnas. Kita vertus, tie visi tvirtai sugriebiantys gali, galima bei gal ir yra mūsų visų skirtingumo, gyvenimiško unikalumo vardiklis.
O gliaudenamas aforizmas mane verčia įtariai suklusti. Tartum aiškiai girdėčiau išsprūdusį mažumėlę pavargusio, nusivylusio žmogaus atodūsį. Bendraamžio, kuriam apkarto studijos? kuris nepritampa prie kitų jaunuolių būrio? kuriam nusibodo būti priklausomam nuo suaugusių? Štai tokie (už)klausimai pirmiausia ateina į galvą. Nes jie irgi tėra bendrinantys arba apibendrinantys. Ir kiekvienas šių klausimų savotiškai būtų teisingas, esmingai svarbus, nors juose tik keli štrichai, jaunuolio brėžiami klaustukai. Kažkam šie klausimai, be jokios abejonės, gali atrodyti mažų mažiausiai absurdiški, juokingi, nereikšmingi, išsprendžiami etc. Bet jei dabar viską apverstume: kaip tada jaunam žmogui nuskambėtų probleminiai suaugusio žmogaus klausimai?
Todėl ir sakau, kad sunku būti jaunam. Lygiai taip pat sakau, jog tai vienu metu ir nenusakomai lengva. Panašu, kad aukso viduryje retsykiais įsitaiso ir šių dienų apibūdinimas – „normaliai“. Todėl ir kalbu, ir atsakinėju pats sau. Iš padovanoto, tobulo, netikėtumais inkrustuoto, svajonėmis ornamentuoto valandų, minučių ir sekundžių ritinio skaitau visų pirma sau. Iš viso šito ir mažesni ar didesni rašymai prasideda. Ne aksioma, ne plieninė taisyklė, tačiau, mano nuomone, kūryba ir jaunystė bene glaudžiausiai bendrauja. Ir bendradarbiauja. Na o paskui jau paaiškėja, ar šios dvi darnios porininkės neapleido kūrusio žmogaus, sėkmingai nulydėjo jį įprastu keliu: iš praeities, per dabartį, į ateitį. Tik jau truputį kitaip, kūrybiškai.
Pamažu, bet sveriu ir svarstau(si) pats. Žinoma, ir mylimiausi, artimieji milžiniškai padeda. Kartais jų buvimas, suteikiama pagalba viską palengvina, kartais pasunkina. Juk vis dėlto matuojame, sveriame kiekvienas savaip. Nors svoris ir kiti buvimo čia matai – ne mūsų valioje.
2. Sutinku, labai artimas, pažįstamas, ir patį prieš kelerius metus savitai persmelkęs, o kartu ir mane perkeitęs, credo. Tik šiek tiek perfrazuotas, ne toks drastiškas, ne taip garsiai rėkiantis, it persikreipęs veidas iš Pink Floyd „The Wall“. Įsivaizduoju tokį trumpametražį filmuką, kur ekrano apačioje vieniša subtitrų eilutė. Minėtasis šūkis. Kadrai verčiasi vieni per kitus, ištraukos iš įvairių grandiozinių koncertų, susibūrimų, vadinamųjų plotų, keisčiausių, nutrūktgalviškų vietinių ir užsienio vudstokų. Tai iliustruotų tą pretenzingą „gyvenk greitai“. Tačiau greitis šiandien įsitvirtina ne vien šitame ugningame jauno individo šūkyje. Greitis yra, rodos, pagrindinis mūsų visuomenės gyvensenos rodiklis, etalonas, matas. Kuo aukštesnius duomenis savo gyvenimo būdo spidometre užfiksuoja socialinis padaras, tuo didesnis yra atlyginimas (visomis prasmėmis). Žinoma, todėl jis dar greičiau ir išleidžiamas. Ir tik subtitrai filme nesikeičia. Jie įkalti vaizde lyg priekaištingas, deginantis manifestas. Kartos keisis, kis ir vaizdinė medžiaga, montažas, galbūt ir filmo eiga, tempas. Bet šūkis liks tarsi vėliava, kuri neplazda, nes ją prilaiko metalinis sietelis.
Pats prieš kelerius metus buvau įsiliejęs į vieną subkultūrą. O gal ir negalima taip sakyti? Veikiau tik priklausiau, prijaučiau jai. Tada ir rutina buvo juokinga, vadinosi paprastu mokyklos vardu. Tačiau niekada nepaneigsiu: hiphopo kultūros vidus, ribos ir paribiai dosniai papildė mane pirmosiomis kūrybinėmis inspiracijomis. Istorija prasidėjo maždaug 2002-aisiais. Iš pradžių istorija bei tai, kas galėtų būti po jos, tapo muzika. Taip klykavo paauglio protas. Kiek vėliau pradėjau rašyti šiokius tokius eilėraščius (nevadinau jų taip), kurie buvo lyg maži, trapūs homunkulai, repo dainų tekstų atmainos ar netgi rudimentai. Taigi kūrybinėje laboratorijoje vyko tylūs, bet vis drąsesni eksperimentai. Po truputį muzika ėmė sklisti, girdėtis kiek tyliau, vis nekantriau rašydavau tekstus būsimiems muzikiniams įrašams. Akivaizdžia persvara nugalėjo augantys, dažniau ateinantys ir užsibūnantys eilėraščiai. Jaunatvišką „rutiną“ trynė ir prasidėjusios studijos senajame Alma Matter. Vis artimesnės pažintys su poezija ėmė vykti kaip gausybę sykių pasikartojanti dviejų kūnų avarija. Bet tik pačia geriausia prasme. Tai aš įsirėždavau į poeziją, tai ji į mane. Ir dabar tie susidūrimai vis labiau veikia, pradedi jų laukti, tykoti sąmonės ir pasąmonės sankryžoje. Signalizuoji, braunies į priešpriešinę eismo juostą ir tikiesi dar vieno incidento. Taigi galiu teigti, kad esu sužalotas ir tuo patenkintas. O kovos su rutina bei monotonija ir toliau išlieka ir grėsmingos, ir pasyvios. Pergalingos, nužudančios ir prikeliančios. Tačiau man kartais gera tiesiog pasėdėti, parymoti su viena iš jų (su tomis pačiomis rutina ir monotonija). Kaip ir su poezija. Išsirinkti tašką, į kurį tiesiog draugiškai žvelgtume ir apie nieką nekalbėtume.
3. Nors studijavau šiuolaikinę lietuvių literatūrą, o dabar jos gyvavimo procesais taip pat stengiuosi domėtis intensyviai, tik jau savarankiškiau, man paslaptimi išlieka visos tos literatūrinės, poetinės mokyklos. Visokie būreliai ir susibūrimai. Mokytojo („sensėjaus“) ir mokinio vaidmenys. Vertinu tai šiek tiek skeptiškai, nes mūsų literatūroje ir taip per daug uždarumo, tartum sąmoningo, bet drauge aklo mėginimo šlietis ten, kur šiltesnis plotelis, arba prie tų, su kuriais galima žaisti kokius nors muškietininkus ar pan. Kas, mano nuomone, yra lietuvių literatūros uždarumas? Tai reiškinys, kai autoriai ir kritikai virsta milžiniška, savo uodegą įsikandusia gyvate. Sustoja į glaudų ratą ir postringauja tarpusavyje, vieni kitus aprašinėdami, aptarinėdami, recenzijomis pamalonindami. Kiek pastebėjau, tas susibėgimas krūvon tiesiog kenkia kūrėjo individualumui, jį apkarpo, apgenėja. Galima tai įvardyti ne tik kaip stiliaus, rašymo manieros atkartojimą, bet ir atskirų motyvų, įvaizdžių ar net žodinių konstrukcijų panaudojimą. Be abejo, visiškai sutinku, kad mes nuolat esame krečiami, veikiami įvairiausių literatūrinių įtakų, pats tai natūraliai jaučiu. Tačiau kiek įmanoma bandau nesusitapatinti su viena ar kita tradicija, vienu ar kitu būriu, karta, kasta ar mokykla. Juolab, jei ši tradicija nūdienos, besikristalizuojanti, besišaknijanti. Žiūriu į tai įtariai.
Pats kartkartėm rašau knygų apžvalgas ir džiaugiuosi, jei asmeniškai nepažįstu knygos autoriaus. Nebuvau susitikęs su juo literatūriniame renginyje, neteko bendrauti po kokių nors skaitymų. Tad susikoncentruoju ir rašau tik apie kūrinio formą, turinį ir kontekstus, o ne apie tai, kokią kavą mudu mėgstame gurkšnoti. Žinau, čia kalbu jau galbūt ir sarkastišku tonu. Tačiau atvirai sakau: man tai padeda. Galėčiau recenzuoti knygą, kurios viršelyje nėra vardo ir pavardės. Na, dvi tris knygas iš pastaruoju metu išleistų. Vėliau tie vardai ir pavardės vėl grįžtų į savo vietas, ant viršelių, o tada jau būtų galima peržvelgti gautus rezultatus. Manau, tada būtų daug įdomiau ir truputį objektyviau ieškoti tų mokyklų ir „klasiokų“. Nes mokykla tai vienas ar keli reikšmingesni vardai, aplink kuriuos sukasi kiti, mažesni ar menkesni. Taip, esu ir pats rašęs eilėraščių, kurių pradžioje atsirasdavo epigrafas – kokio nors lietuvių poeto kūrybos eilutė ar trumpas posmas. Tačiau dažniausiai toks epigrafas pasitarnaudavo kaip poetinis impulsas, duodantis staigų startą rašyti. Tai nėra duoklės kažkam atidavimas.
Atraminės rašytojų figūros yra tos, kurios lyg ant šachmatų lentos rikiuojasi mano kuklioje bibliotekoje. Šioje šachmatų lentoje visada atsiras erdvus langelis naujam autoriui, naujai knygai. Ir nereikės išstumti kitų figūrų, nesvarbu, ar jos vaidintų pėstininkus, rikius, karalius, karalienes. Kūrybiškai augti padėjo nemažai lietuvių autorių ir kūrinių. Bet vien tik jų išvardijimas šioje anketoje būtų per daug paprastas žingsnis.
4. Viena globali problema, nieko nauja nepasakysiu. Tai – emigracija. Ne tik išorinė, visuotinai aktuali tartum aštrus, įsiėdęs pamišimas, tačiau ir vidinė, žmogaus minčių bei sielos. Nuolatinis bėgimas ir slėpimasis nuo savo kalbos, gyvenimo įpročių, žmonių. Kol galiausiai tokios slėpynės perkerta žmogų pusiau. Kažin kur viduj ima kerotis baimė, jog turėti ramius namus nebepopuliaru. Tada įtikima, kad priimtinesnis gyvenimas ankštuose, vienoduose nameliuose popierinėmis sienomis. Apgaulinga atrakcija – išvažiuoti, apsimesti, kad ten su mumis elgsis žmogiškiau. Bet atsiduri tarp svetimkalbių, kurių apsimetinėjimas ir plastikinės šypsenos galų gale ima žudyti, sukelia alergines reakcijas.
Iš savanoriškos tremties, gerai, kad bent labai trumpai trukusios, ir pats neseniai sugrįžau. Tikėjau, kad kelios plataus pasaulio salos galėtų tapti Nojaus arkomis. Bandžiau ir aš į vieną tokią plaukiančią patekti, tarsi nykstantis žvėris gauti savo ložę šiltame užantyje. Tačiau, kaip jau supratote, ložės nepritaikytos žvėrims. Vis dėlto suvokiau vieną dalyką. Didelės imperijos pamažu išsigimsta, mutuoja jų požiūris į žmogų, jo darbą ir kokią nors svarbią misiją. Vakarų pasaulis jau nebe ta erdvė, kuria tikėjo mano tėvai. Užteko nedaug laiko, kad ten pasimokęs apsigręžčiau ir grįžčiau į savo šalį.
Jau minėjau, kad mus valdo greitis. Nežinau, ar pajėgsime jį sumažinti. Galbūt vieną dieną tiesiog trenksimės į kažką didelio, kas mus sužeis, supurtys. Ir labai noriu tikėti, kad po to pasikeisime, pradėsime žingsniuoti lėčiau, o žvilgsnis į gyvenimą irgi virs bent šiek tiek lėtesnis.
Giedrė Kazlauskaitė
1. Ačiū už priskyrimą prie jaunimo. Mamos bibliotekoje esu aptikusi Petro Skodžiaus knygą „Sunku būti moterimi“ („Vaga“, 1973). Kol google tikslinausi pavadinimą, ieškodama jos duomenų, atsitiktinai radau Vilio Normano straipsnį „Kaip sunku būti laisvu žmogumi“ (įstabaus infantilizmo pavyzdys, tiesioginis viso pasaulio pasiuntimas ant trijų raidžių). Patys apsispręskite, iš kur toji dažna sintaksinė klišė. O gal sunkiausia apskritai nebūti. Keista, tačiau gatvėje mane graudina tik senatvė. Nepaisant žinojimo, kad esą visi lygūs, – koks nekorektiškas jausmas!
Anksčiau galvojau, kad pagrindinė jaunimo yda – paniekos vertas pasitikėjimas savimi. Dabar matau, kad jaunesnieji yra puikūs; jiems dar tik devyniolika ar dvidešimt, o jie rašo daug geriau už mane. Jie pranašesni ir jie taps mūsų mokytojais – vien dėl to, kad gimė jau sudėtingesniame pasaulyje.
2. Ir kodėl jūs šias atgrasias savybes priskiriate jaunimui? Kvailių pasitaiko visose amžiaus grupėse. Jaunatviškas maksimalizmas daugeliui toks pat nemielas, kaip ir senatvinis marazmas. Beje, gal jie netgi turi kai ką bendra.
Žmogaus gyvenime egzistuoja vienas biologiškai nepaneigiamas tikslas – tapti kuo nors geresniu už kitus. Kūrybinis jaunimas, palyginus su tėvų karta, tik vartotojiškėja. Ačiū Dievui, turime mažiau galimybių įsigyti namus, automobilius, sekcijas ir servizus, tačiau daug smagiau ir intensyviau „vartojame“ kitus žmones, madingas idėjas ar narkotikus. O kur dar įvairiausios technologijos, socialiniai ir kalbiniai eksperimentai, atviros sienos. Tėveliai stengėsi susikurti namus mums auginti, o mes kol kas turime tik po profilį facebooke. Kažin kas yra blogiau, „vartotojiškiau“?
3. Hierarchijų dominantėmis literatūroje niekad nesidomėjau; nelabai žinau, kas tai. Juolab genialių „neįvertintųjų“ nepažįstu, o jeigu kalbame apie kokias nors vietas rašytojų sąjungoje, tai tokios hierarchijos yra juoko vertos, lyginant jas, pavyzdžiui, su bažnytinėmis hierarchijomis. Pripažinimo reikia kiekvienam, tačiau „hierarchų“ dėmesio labiau vaikosi jauni berniukai – natūralu, nes tose hierarchijose dominuoja vyrai. Ir tai – gal visai ne pripažinimo, o elementarios draugystės. Iš širdies nemėgstu hierarchijų – luominių, religinių, visuomeninių, mokslinių, literatūrinių. Visada, kiek galėdavau, jas ignoruodavau. Yra kunigų, kurie niekada netaps vyskupais, tačiau man jų tiesos suvokimas daug svarbesnis už popiežiaus žodį. Prieš mane į anketos klausimus atsakinėję literatai iš esmės jau konstatavo: hierarchijas susikūrėme ne mes ir jose nedalyvaujame. Tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių rašytojus: mums visi autoriai yra atraminiai, kaip sako R. Kmita. Nuo šešiolikos atidžiai skaitau „Šiaurės Atėnus“ ir simpatizuoju jų autoriams, todėl, manau, sąžininga, kad esu su tuo leidiniu ir biografiškai susijus. Skaitymo patirtys man yra esminės; kartais atrodo, kad neturiu už jas svarbesnių (nors egzistencinės psichologijos šviesoje tai viso labo skambus pasakymas, neįmanoma apeiti fizinio ar socialinio matmens). Vis dėlto didelę įtaką man padarė ir televizija, internetas, popkultūra: jie atvėrė tikrovę, kurią giliai manyje nuo pamatymo saugojo niurgzlė lituanistika (turbūt ji vadintina superego). Išmokusi žiūrėti televizorių, ėmiau mokytis ir iš kvailybės, ir ją savyje pastebėti.
4. Jau esu sakiusi, kad neturiu kartos; ji numirė kartu su George Sand ir paskutinėmis „Šatrijos“ raganomis. Nemėgstu būti tapatinama su bendraamžiais vien dėl gimimo datos. Beje, galiu tiksliai įvardyti, kuo nuo jų skiriuosi. Pažįstu natas, tačiau muzika man beveik nieko nereiškia, jos galėtų ir nebūti. Taip pat ir kino. Gerbiu tik tuos, kurie šiandien jau nebefotografuoja. Nebevaikštau į literatūrinius renginius, stengiuosi nedalyvauti skaitymuose – jie pavertė eilėraščius vartojimo objektu. Bet išpažįstu literatų susitikimo, susirinkimo būtinybę. Nesu bendruomenių žmogus, bet išpažįstu literatų susitikimo, susirinkimo būtinybę, ypač nemėgstu šių jaunimo entuziastingai kuruojamų aktyvizmo rūšių: feminizmo, homoseksualų „gynybos“, ateizmo (tiksliau, religinio nemokšiškumo), perdėtos meilės gyvūnėliams, ekologinių manijų. Ne dėl pačių idėjų. Dėl to, kad jos atgrubnagiškai įgyvendinamos, pridarant daugiau žalos, negu naudos (moterims, homoseksualams, ateistams, gyvūnėliams, gamtai). Praktinė patirtis rodo, kad jeigu jau kartu su ta „aktyvistine“ chebra „gini“ moteris, tai būtinai reikia žeminti vyrus, lupti du dantis už dantį. Kaip gyva neičiau nė į vieną festivalio „Šeršėliafam“ filmą, nes laikau jo sumanymą grėbliu, ant kurio užlipa feministės – jos pačios save „atskiria“, vadinasi, ir diskredituoja, skelbdamos lyčių lygybę. Kalbu apie madingus dvidešimtmečių literatų (ir šiaip akademinio jaunimo) užsiėmimus. Pati esu trisdešimtmetė, atsilieku nuo pasaulio gelbėjimo.
Politinio ir kultūrinio disidentizmo šiandien nėra, todėl reikia kartais su kuo nors pasimušti – nuleisti kraują. Manau, apie 95 proc. bendraamžių tautiečių paneigtų esą „tipiniai lietuviai“, argumentuodami „pietietišku temperamentu“, „maišytu krauju“ ir A. Bernso išskirtu elgesio modeliu: „Aš esu labai blogas, ir jūs manęs nepakeisite.“ Neapykantą „tipiškumui“ rodo ir A. Užkalnio knygų graibstymas. Vis dėlto provincialiausi neretai pasirodo gentainiai, gyvenantys Paryžiuj ar Niujorke; įtikėję savo pozityvumu ir tuo, kad yra moralinis pavyzdys kitai žmonijos daliai. Na, jie mėgsta akcentuoti, koks čia esąs atsilikėlių kraštas ir kaip čia viskas provincialu – ir kiek daug jie pasiekė, kadangi nuo to išsigelbėjo, kitaip sakant, „išsitrėmė“. Tai išduoda perdėtą pasitikėjimą sociumu: neva esi pasaulio bamba, nes gyveni geografiškai palankiausiame taške. Deja, gyvenimas yra vidinis, o be to – neįmanoma pabėgti nuo vaikystės. Mėgstu gyventi nesaugiai, su nepritekliais. Jie yra mano sąlyga – jau nebe kūrybai (neturiu talento), tačiau bent gyvenimo kokybei.
Mindaugas Nastaravičius
1. Galvoju, ką man reiškė būti vaiku, paaugliu… Ar suvokiau, kad keičiasi ne tik laikas, bet ir aš? Ne tik mano amžius, bet ir jausenos, išgyvenimų intensyvumas. Ar, matydamas aplink vyresnius, suaugusius, jaučiau laiką, esantį manyje, esantį šalia, atvesiantį į jaunystę, brandą, senatvę? Prisimenu tik tiek, kad paauglystėje, stebint už save vyresnes seseris, atrodydavo, jog „mano gyvenimas“ dar neprasidėjęs, kad tas „kažkas“ dar laukia. Nemąstydavau nei apie „kada?“, nei apie „kodėl?“ – pakako matyti, kad žmogus keičiasi, kad vyresnis, rodės, gali daugiau, nei aš. Tas daugiau pirmiausia man siejosi su savarankiškumu, galimybe rinktis, spręsti, apsispręsti. Siejosi su platesne erdve – uždarą namų kambarį keičia pasaulis, neturintis jokių durų, priimantis tave, jei tik gebėsi jam atsiverti.
Būti jaunam man reiškia būti laike, kuriame ir esu. Savo laike, esančiame kažkur tarp vaikystės ir jaunystės pabaigos. Kada ji pasibaigs, kada pradėsiu jaustis nebe jaunas – nenutuokiu, nes to dar nepatyriau. O gal ir tada, kai patirsiu – nesuvoksiu, ką ir kodėl patiriu. Gal kaip tik „tada“ ir galėsiu pasakyti, ką reiškė „būti jaunam“. Nelengva mąstyti apie esamąjį laiką, nors jis tau, ko gero, lengviausiai suvokiamas ir paaiškinamas.
Dabar man atrodo, kad jaunas žmogus save šiek tiek mulkina, galvodamas, jog „mano gyvenimas“ tik prasideda, tik įsibėgėja. Jaunam žmogui tarytum nebūtina priimti jokių esminių sprendimų, mąstyti apie atsakomybę. Jis gyvena tikėdamas, kad jaunystė suteikia daugiau nei vieną progą. Tereikia išlaukti, tereikia sulaukti tinkamo laiko. Jaunas žmogus linkęs atidėlioti, niekur neskubėti. Ir pats galiu garsiai sau pripažinti – nekart mėginau save įtikinti (gal paguosti), jog „didieji darbai“ dar laukia. Kada? Kada nors.
2. Gyvenime šūkiais nesivadovauju ir man nelabai svarbu, ar siūloma „gyventi greitai, mirti jaunam“, ar „gyventi jaunam, mirti greitai“. Protestuoti galime prieš bet ką – ir prieš monotoniją, ir prieš vartojimą, ir prieš skausmingą žinojimą, kad nesvarbu, kaip tu gyvensi, vis tiek turėsi numirti. Galime protestuoti ir prieš rutiną, tačiau tai primins protestą dėl protesto, nes rutinos problemą išsprendžia ne protestas prieš ją, o protestas prieš save, prieš aplinkybes, kurias susikuri ar kurioms leidi kurti tave.
Gyvenime su rutina susiduriu nebent žurnalistiniame darbe. Tačiau kadangi šis darbas yra intensyvus, nuolat kintantis, pasiūlantis tau galimybes nesėdėti vietoje, o eiti, ieškoti, kalbinti, pasakoti, rutinos akivaizdoje atsisuku į save: kodėl taip jaučiuosi, ką galėčiau pakeisti…
Dėl jaunatviško maksimalizmo – nežinau, man atrodo, kad jis kūrybos visai neveikia. Noras prie eilėraščio pasėdėti ilgiau (tai jaučiu), vis kažką pataisyti, pakrapštyti – ne tiek maksimalizmas, kiek atsakomybė prieš save ar būsimą skaitytoją. Jaunatvišką maksimalizmą pajaučiu nebent tada, kai draugai penktadienio vakarais siūlo neskubėti namo, kelia į viršų bokalus ir sušunka – „iki mirties!“. Tačiau toks čia ir maksimalizmas, jeigu štai vis dar esu, sėdžiu ir rašau šiuos sakinius…
3. Mano supratimu, rašytojų ir kūrinių hierarchija yra laiko, o ne žmogaus statinys. Sutinku, kad, jį statant, plytas ir cementą nešioja žmonės, tačiau ne tik nuo jų priklauso, ar statinys atlaikys stipresnį vėją, žemės virpesius ir galiausiai kitų žmonių, nepatenkintų šio statinio forma ar turiniu, mėginimus jį nuversti, pastatyti kitą, kitokį. Gali pasiimti laužtuvą, eiti prie šio statinio ir išdaužyti kai kurias plytas, tačiau naivu tikėti, kad į senos vietą pajėgsi įstatyti naują. Nebent, jeigu turi pakankamai jėgos ir ištvermės, gali mėginti ropštis ant statinio viršaus ir pasidairyti – kas esi, kur atsidūrei, ar rankoje tikrai turi plytą, o ne popieriaus lapą, kuriame ta plyta nupiešta, aprašyta…
Statinys, apie kurį kalbame – ne garažas ar vandens bokštas, o literatūra, jos istorija, kurios šerdis – laikas, kultūrinė sąmonė. Su kuo aš galiu nesutikti? Su Kristijonu Donelaičiu, Žemaite, Baliu Sruoga? Su Henriku Nagiu, Bronium Radzevičiumi, Judita Vaičiūnaite? Nesutikti galiu nebent su tais rašytojais, kurie savo kūrybinį kelią norom ar nenorom, sąmoningai ar nesąmoningai susiejo su svetima jėga, daužiusia žmonių gyvenimus, trypusia individo ir tautos laisvę, spardžiusia šalies istoriją, jos kultūrą. Nesutikti galiu su rašytojais, kuriuos į minimą statinį atvedė ne talentas, bet prisitaikymas „prie aplinkybių“. Nenoriu sutikti su rašytojais, kurie, ir praėjus „tam laikui“, neprisipažino tarnavę, išdavę, net nesistengė išsižadėti „ano laiko“ klaidų, kalbėti apie aplinkybes, kurių akivaizdoje „nebuvo kito kelio“.
Man, kaip ir bet kuriam kitam skaitytojui, vieni autoriai patinka labiau, kiti – mažiau, trečius užverti po pirmojo puslapio. Aš, kaip ir bet kuris kitas, galiu postringauti apie „nepakankamą dėmesį“ mėgstamam autoriui ar skėsčioti rankomis, nesuprasdamas, „kodėl šis rašytojas įtrauktas į mokyklinę programą“. Stoviu prie statinio, apžiūrinėju jį, vienas plytas įsimenu, vėl prie jų sugrįžtu, o kitas, paklibinęs pirštais, palieku ramybėje. Gal „ne man“, gal „ne dabar“.
Šiame statinyje, natūralu, yra plytų, gal net plokščių, kurios, kaip sakote, yra atraminės. Pradėsiu nuo mokyklos laikų, 11 ir 12 klasės, kai „atradau“ radiją. Naktimis klausydavausi Lietuvos radijo ir „Klasikos“ programos kartojamų laidų. Viena jų – Vandos Juknaitės „Apie riziką gyventi“. Ir dabar, praėjus aštuoneriems metams, galiu vardyti laidų temas, pašnekovus. Viskas, ką ir kaip kalbėdavo ši rašytoja ir jos svečiai, atrodydavo svarbu. Vėliau – taip pat naktiniai, taip pat „užkabinantys“ Virginijaus Gasiliūno „Literatūros akiračiai“, kitos kultūrinės laidos, kuriose išgirdau Viktoriją Daujotytę, Nijolę Miliauskaitę, Arvydą Šliogerį, Sigitą Gedą, Vytautą Bložę, Marcelijų Martinaitį, Donaldą Kajoką, Sigitą Parulskį, Vaidotą Daunį…
Galbūt pasirodys keista, tačiau šiuos žmones „pažinau“ ne iš tekstų, o iš balsų. Taip, mokyklinė programa. Taip, kultūrinė spauda, kuri, gerokai vėluodama, tačiau pasiekdavo ir mano kaimo mokyklos biblioteką. Taip, puiki lietuvių kalbos mokytoja Gražina Boguslauskienė, įdomiai pristačiusi Antaną Škėmą, Henriką Radauską, ragino skaityti daugiau, nei siūlo programa, privertusi atmintinai išmokti beveik visus Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ monologus ir iki šiol sakanti, kad jos statytame spektaklyje pagal šią dramą karalių Mindaugą vaidinau ne tik dėl to, kad mano vardas Mindaugas… Pirmosios atramos, kurių svoris metams bėgant tik didėjo ir tebedidėja, galvoje esančiame statinyje susilipdė iš balsų, išgirstų minčių, kurios vėliau susiliejo su skaitomomis šių žmonių knygomis. užmigdavau su tais balsais, pokalbiais apie literatūrą, poezijos ir prozos ištraukomis. O ryte per radiją jau skambėdavo žemės ūkio laida. Galvoju, mano tėvas, visą gyvenimą dirbęs tame ūkyje, būtų laimingesnis, jei į kasetes būčiau įsirašęs pokalbių apie pasėlius, trąšas, o ne Aido Marčėno eilėraščių.
Šį poetą vėlgi „sutikau“ klausydamasis. Jau studijuodamas žurnalistiką, stengdavausi nepraleisti prieš pat vidurnaktį per Lietuvos radiją transliuojamos „Vidurnakčio lyrikos“. kartą išgirdau A. Marčėną. Savo eilėraščius jis skaitė pats. Apie šį poetą žinojau iš mokyklos laikų, nes reikėjo rašyti interpretacijas ir apie „jaunųjų“ autorių kūrybą. Juodu su Sigitu Parulskiu, kurio kūryba (ir poezija, ir proza) studijų metais man taip pat tapo viena reikšmingiausių atramų, neišnykusių iki šiol, buvo trumpai pristatyti 12 klasės literatūros vadovėlyje.
Taigi kelis kartus A. Marčėną išgirdęs per radiją, susiradau jo knygą „Metai be žiogo“. Perskaičiau. Susiradau ir visas kitas knygas… Tai, kad šis poetas per kelerius metus man tapo svarbiausias, pastebėjo ir artimiausi draugai. Jiems pradėjau cituoti, siūliau pasiklausyti paties A. Marčėno skaitymų – tada jau dirbau radijuje, tad galėjau naudotis archyvais (!).
Pirmojoje savo knygelėje gana aiškiai ir sąžiningai pasakau, kokią įtaką A. Marčėno poezija man padarė. Tiksliau – gal dar nesuvokiu kokią, bet žinau, kad padarė. Ji paskatino suklusti, įsiklausyti, domėtis poezija, dar labiau gilintis į literatūros tradiciją, ieškoti sąryšių, kontekstų. Galiausiai mėginti aktyviau rašyti pačiam… Taip, ir mėgdžiojant. Taip, ir nepripažįstant bei nesuvokiant, kad mėgdžioji, atkartoji tai, ką pajautei skaitydamas ar klausydamas. Neketinu nuo šios įtakos niekur bėgti, mėginti desperatiškai atsiplėšti. Tegul šį klausimą išsprendžia tolesni mano kūrybiniai bandymai. Visa tai, ką šio poeto kūryba sužadino, suvirpino, ir yra dalis atramų, apie kurias klausėte. Šių atramų tikrumu neabejoju. Kaip ir tuo, kad man vis dar patinka klausytis radijo.
4. Sunku apibrėžti, kas yra „mano karta“. Gimiau 1984 metais, tad „savo kartai“ priskiriu visus, kurių vaikystės metai prasidėjo sovietmečiu, o į mokyklą atėjome, kai Lietuva jau atkūrė Nepriklausomybę. Ši karta žino, ką šeimai reiškė senelių tremtis. Žino, kaip tėvai ir motinos buvo varomi į kolūkius. Tarkim, tėvas, gimęs 1936-aisiais, dar vaikystėje pasakojo man apie karą, pokarį, partizanus… Užaugau šeimoje, kur nuolat būdavo prisimenama, kaip stribai, atėję į kaimo šokius, liepdavo nusirengti ir šokti nuogiems.
Prisimenu, kaip sėdėdavau vadinamojoje motociklo „liulkoje“, važiuodavome laukais, kuriuose – dešimtys raudonų kombainų. Kaip per kaimą vakarop svirduliuodavo išgėrę kombainininkai, melžėjos. Prisimenu, kaip mama atėjo į mokyklą ir paprašė mokytojos mane išleisti iš pamokos. Buvau antroje ar trečioje klasėje. Tą dieną į parduotuvę atvežė elektrinių viryklių… Stojau į eilę.
Nežinau, kaip jaučiasi kiti bendraamžiai, tačiau aš esu pernelyg nenutolęs nuo „tų laikų“ – Nepriklausomybė, Sausio 13-oji, Brazauskas ir Lozoraitis, talonai, tik dviejų rūšių ledai (ant pagaliuko arba kubelyje) ir pan. Tiksliau, jaučiuosi ne nenutolęs, o susijęs su paskutinėmis sovietinėmis kartomis, su žmonėmis, kurie prisitaikė, visko stokojo, buvo nuolankūs. Arba maištavo, priešinosi, nepasidavė. Arba pasipelnė, apteko materialinėm gerybėm. Ir dabar, nuvažiavęs į vaikystės kaimą, matau, kad sovietinis palikimas vis dar gyvas. Pavyzdžiui, buvusio kolūkio vieno viršininkų žmona iki šiol pardavinėja išlikusius pastatus, žemes, nuomoja sandėlius – gyvena iš to, ką anksčiau statė, kūrė visi. O štai traktorių „Belarus“ vairavęs mano kaimynas, kuris apie nieką kitą, tik apie tą traktorių vaikystėje ir tepasakojo, žlugus kolūkiui, gavo sofą, stovėjusią buhalterės kabinete.
Žvelgdamas iš „dabar ir čia“ perspektyvos, noriu pasakyti, kad „mano karta“ turi tokių galimybių, kokių nei to viršininko žmona, nei traktoriaus vairuotojas, nei mūsų tėvai, netgi vyresni broliai ir seserys neturėjo. Tačiau įvardysiu ir problemą, kuri, manau, daug kam skaudi – turėdami begalę galimybių, mes nežinome, ką veikti. Neapsisprendžiame. Kiek kartų esu girdėjęs iš draugų – „galvoju, ką gi čia veikti gyvenime“. Kiek kartų esu taip pasakęs ir pats.
„Metų“ anketa. Marius Burokas, Antanas Šimkus, Ieva Toleikytė, Vytas Dekšnys
2011 m. Nr. 5
1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?
2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?
3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?
4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?
Marius Burokas
1. Pirmiausia keistai jaučiuosi, būdamas trisdešimt trejų ir atsakinėdamas į šiuos maždaug dešimtmečiu jaunesniam asmeniui skirtus klausimus. Tačiau tokia jau mūsų, lietuvių rašytojų, bėda. Kai Lietuvos Rašytojų sąjungos narių amžiaus vidurkis siekia septyniasdešimt metų, tai ir sulaukęs penkiasdešimties būsi, geriausiu atveju, įžengęs į brandos amžių.
Kita vertus, jaunumas priklauso ir nuo žmogaus požiūrio, jo mąstymo bei elgesio. Daug jaunų žmonių dažnai atrodo kaip į pensiją išėję „aksakalai“, sėdintys Karoliniškėse ant suoliuko ir aptariantys globalias ir lokalias pasaulio bėdas. Taip nutinka, kai pernelyg daug rūpinasi savo reikšmingumu, įtaka ir poetiniu „svoriu“. O kai kurie dabartiniai lietuvių literatūros „klasikai“ galėtų tapti gyvo mąstymo, neapkerpėjimo ir smalsumo viskam, kas vyksta aplinkui, pavyzdžiu. Tai ir yra jaunystė ne biologine, o tiesiogine prasme.
Na ir manau, kad dar esu išsaugojęs kažkiek jaunatviško pasiutimo ir nevirtęs patogumų ieškančiu bambekliu.
2. Jaunatviškas maksimalizmas baigėsi kartu su jaunyste. Nebūsi juk visąlaik, kaip dainavo viena rusų roko grupė, „amžinai jaunas ir amžinai girtas“. Gyventi greitai ir mirti jaunas taip pat nebenoriu. Noriu nugyventi bent jau statistinio Lietuvos vyro amžiaus vidurkį (kuris nėra ilgas, bet nevykime Dievo į medį).
Šiuo metu galbūt net esu linkęs pasirinkt tą monotoniją, ramų darbą ir įprastą gyvenimo tėkmę. Kol smegeninė verda visu pajėgumu, nenorėčiau iššvaistyti jos apsukų kažkokiems tuštiems dalykams. O planų turiu gausybę, duok Dieve įgyvendinti jų bent dalį. Ir nuoširdžiai tikiuosi, kad jaunatviškas maksimalizmas virto noru nuveikti kažką konkretaus.
Vartotojiškumu tikriausiai nesusirgsiu, nes kaip ir daugelis rašytojų nelabai turiu už ką vartoti, o ir prasmės tose žiurkių lenktynėse nematau.
O kai gyvenimas visai nupilksta ir tikrai imu justi monotoniją – keliauju. Tai puikiai išsklaido bet kokį pilką, smegenis užgulusį rūką, pravėdina galvą ir gali vėl užsiimti tuo, nuo ko buvai pavargęs.
3. Susidūrimas su rašytojų hierarchija nebuvo nei netikėtas, nei skaudus. Radau tai, ko daugmaž ir tikėjausi. Tačiau niekas nepuolė įrodinėti savo viršenybės ar ignoruoti. Gal tiesiog geri žmonės pasitaikė?
Anksčiau dažnas jaunas rašantysis skundėsi „rašytojų mafija“, „sustabarėjusiomis struktūromis“, kaip sunku patekti į kultūrinę spaudą ar išleisti savo knygą. Dabar apie tai net nekalbama – raiškos erdvių yra daugiau, nei sugebėtų aprėpti net itin produktyvus rašytojas. O vis dar besiskundžiantys „rašytojų mafija“ dažniausiai tiesiog patyliukais svajoja kada nors į ją patekti ir bijo net sau tai prisipažinti.
Norėtųsi pokyčių toje Rašytojų sąjungoje, kuriai priklausau. Nes dabar įžengiu vidun kaip į kokią snūdo karalystę. Norisi tik kuo greičiau sutvarkyti kokį nors rūpimą reikalą ir maut lauk, kur šviečia saulė ir vaikšto paprasti žmonės. Sąjungai reiktų jaunų ar jaunesnių žmonių, reiktų išjudėti ir tapti aktyvia organizacija, o ne iškaba, formaliai telkiančia tos pačios profesijos atstovus. Mažiau biurokratiška, lankstesnė ir skaidresnė organizacija būtų didžiulis privalumas ir rašytojų įvaizdį tik pagerintų. Nes šiuo metu didžioji mūsų dalis visuomenei atrodo kaip visiški veltėdžiai, kaulijantys mokesčių mokėtojų pinigų, nuobodos atsilikėliai, rašantys menkai suvokiamus pamišėliškus tekstus ar tiesiog kokį bjaurų „postmodernizmą“. Taip sakydamas, manau, neperdedu.
Man svarbių lietuvių rašytojų sąrašas būtų ilgas. Pamenu, prieš trylika penkiolika metų, kai pradėjau rimčiau rašyt, nuolat skaičiau S. Gedos, V. P. Bložės, K. Platelio, D. Kajoko poeziją. Ji ir dabar išlieka itin svarbi ir mėgstama. Prie jų pridėčiau ir išeivijos poetus. Iki šiol ypatingą simpatiją jaučiu Jonui Aisčiui, turbūt tai – Vilniaus universitete mums jo kūrybą išsamiai pristačiusios Ritos Tūtlytės nuopelnas. Taip pat skaitau visas šiuolaikinės lietuvių poezijos naujienas, stengiuosi nepraleist nė vienos svarbesnės knygos, nes smalsu.
4. Kyla pagunda padejuoti apie ką nors abstraktaus ar konkretaus, tačiau nenoriu. Augau pakankamai beprotiškais ir įdomiais laikais, kupinais tiek vilties, tiek nuolatinių pokyčių, todėl esu linkęs nesisvaidyti garsiai pareiškimais, deklaracijomis ir piešti visaapimančių kartos portretų. Tai – trumpalaikis ir subjektyvus dalykas. Tiek aš, tiek mano bendraamžiai niekad nekalbėjom apie save kaip apie kokią nors išskirtinę kartą. Galbūt dėl to kaltas ir ypatingas mūsų individualizmas.
O nenorėjimo visko tučtuojau priimti už gryną pinigą ir nuolatinių permainų bei gyvenimo būdo, gal ir profesijos, įskiepytą skepticizmą aš laikau tik teigiamu bruožu.
Antanas Šimkus
1. Turbūt į šį klausimą, pasikinkęs būtąjį laiką, visiškai galėsiu atsakyti vėliau, kai žiūrėsiu iš tolimesnės perspektyvos į „jaunus savo metelius“. O dabar tegaliu bandyti bent iš dalies atsakyti – man atrodo, kad ir jaunam, ir vidutinio amžiaus, ir senam būti nesunku, jei renkiesi būti ne „Kažkuo“ (kuo nesi ir netapsi), o tiesiog būti, paprastai, be išankstinių nuostatų – jei renkiesi taikų sambūvį su aplinka, su supančiais žmonėmis. Pastaruoju metu kaip tik taip ir noriu gyventi. Ar pavyksta? Tai jau kitas klausimas.
Kartais pagalvoju: kas gi yra tas jaunas žmogus? Tas, kuriam ką tik sukako aštuoniolika, ar tas, kuriam po kelių dienų „stuktels“ trisdešimt ketveri, o gal tas, kuris tiesiog sako, kad jaučiasi jaunas? Ir kartais man atrodo, kad teisingas yra pastarasis variantas. Jaunas yra tas, kuris taip jaučiasi.
Ne vienas yra atkreipęs dėmesį į sąskambio „jaunas“ ir „naujas“ panašumą. Gal tai neatsitiktinis dalykas. Pritarčiau minčiai, kad jaunas yra tas, kuris kasdien sugeba pažvelgti į gyvenimą gyvai, atvirai – atnaujintai ir atjaunintai. Iš čia turbūt kyla ir viena kūrybos atsinaujinimo ir atsijauninimo versmių. Taigi… būti jaunam man reiškia jausti, kad galiu atsinaujinti. Kiekvieną dieną pradėti iš naujo.
2. Šūkių yra daug, gyvenimas – tik vienas. Savo protestus su šūkiais, šokiais bei pankroko ir metalo muzikos intarpais, pasvaičiojimais apie anarchistinių principų įgyvendinimo „ant šio svieto“ būtinybę jaučiuosi išbaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį. Nežinau, ar tą patį reiškinį pavadintume gyvenimo rutina, bet rizikuosiu tarti – man rutina patinka. Mėgstu kas rytą keltis šeštą valandą, nenusibosta bent keletą kartų per savaitę gerą pusvalandį bėgioti parko alėjomis, dievinu pietus nuo dvyliktos iki pirmos, su džiaugsmu einu miegoti prieš vidurnaktį. Ar tai galėtų būti išvirkščioji „jaunatviško maksimalizmo“ pusė? Net nežinau. Šiaip tenka pripažinti, ko gero, jaunatviškas maksimalizmas mano kūrybos ne(be)veikia. Šiuo metu turbūt atrodau gana nuobodus tipas, neįdomus personažas, bet savo vidiniu gyvenimu esu patenkintas. Stengiuosi nepraleisti progos patylėti. Nemėgstu šūkauti. Labai aidu.
3. Žinote, itin didelių „hierarchinių“ nusiskundimų neturiu. Kai vartau literatūros istorijai ar teorijai skirtus veikalus, niekas pernelyg ten manęs nežeidžia. Na, neįdėjo šiais metais to rašytojo – įdės kitąmet. Visada rasi dėl ko pakritikuoti tą ar kitą kūrėją, visada rasi dėl ko pakritikuoti šį ar aną kūrinį.
Man asmeniškai toje hierarchijoje nėra labai ankšta. Žinau, kad jei turėsiu ką pasakyti, visada galėsiu pasakyti. To užtenka, kad ramiai tursenčiau saulėtom parko alėjom, dažnai įkvėpdamas ir iškvėpdamas.
Rašytojai, kuriais remčiausi? Tie, kurių gyvenimiška laikysena ir kūryba (tegu ir labai skirtingi tai žmonės) man imponuoja: V. Kukulas, K. Platelis, D. Kajokas, A. A. Jonynas, V. Juknaitė, V. Daujotytė.
O dar kiek išėjusiųjų, kurių tekstuose randu atgaivą – paminėsiu keletą: B. Radzevičius, J. Strielkūnas, A. Ramonas, A. Kalanavičius…
4. Specifinės problemos? Nežinau, nesu pajėgus formuluoti į šį klausimą atsakančius apibendrintus teiginius ir nesiimčiau labai rimtai kalbėti kartos vardu.
Kartais problemiškas man atrodo (žiūriu į veidrodį ir sakau) – pernelyg korektiškas požiūris į pasaulį, konformizmas. Šios kartos pasaulėvokai susiformuoti daug įtakos turėjo ankstyvoje jaunystėje įvykęs politinis virsmas, perėjimas nuo vienos santvarkos prie kitos ir su tuo susijusi amžina tapatybės stoka. Esame truputį užstrigę „gediminieriai“ – tokie jau pusiau gediminaičiai, o pusiau dar pionieriai…
Tiesa, dar esame paskutinė karta, gerai išmokusi rusų kalbą iš televizoriaus ir radijo – bent suprantame, ką turime omeny, kai keikiamės ta kalba. Deja, dėl to problemų nemažėja.
Ieva Toleikytė
1. Man jaunas – tai ne tik ieškantis, bet ir paslankus, liaunas. Jaunas žmogus turi nemažai galimybių keistis, augti. Jis silpnas, gali greitai susižavėti ir būti nuneštas minios, mados, idėjos; tačiau, kita vertus, triadoje jaunas–pažeidžiamas–silpnas silpnumas yra ir stiprybė, nes toks žmogus dar neįgavęs „nusistovėjusios formos“ ir jei supranta savo (ne)kasdieninių pasirinkimų svarbą, jaučia atsakomybę už tai, ką daro, o ne tiesiog leidžiasi nešamas pasroviui, įsivaizduodamas, jog kažką atranda, jaunystė gali įgyti kryptį, o patirtys – vertės. Nesakau, kad vienos patirtys vertingos, o kitos – ne. Tikriausiai ta vertė, kokybė priklauso nuo dvasios kaip visumos. Kiekvienas žmogaus gyvenimo tarpsnis turi savų pavojų, o jaunystėje iš tiesų labai lengva pasiklysti, net nepiktybiškai nuplaukti paviršiais. Vyresniame amžiuje atsiranda didesnis pavojus apsnūsti, pamanyti, kad jau kažką radai, kad jau užtenka. Kitaip tariant, tikiu, kad sunku būti jaunam, bet tai ir didelė privilegija.
2. Į rutiną įeiti labai paprasta ir periodiškai vis pasijunta jos skonis. Lengva kaltinti (tiksliau, teisintis) aplinkybėmis – nykus kursas, nuobodus darbas ir pan., bet aš stengiuosi neprarasti tam tikro budrumo ir manau, kad kaskart, kai pajunti monotoniją, tai yra savotiškas ženklas, įspėjimas, jog apsileidai, susmukai, nebeįdedi viso savęs į tai, ką darai ir ką gauni. Tas jaunatviškas maksimalizmas žavus ir neretai įtraukiantis, bet ir šiek tiek pavojingas – norisi visko, norisi kuo stipriau, pilniau, daugiau, bet kad pasiektum tą pilnatvę, reikia ir daug darbo, valios; kitaip ir polėkis bus labiau suvaidintas, tiesiog malonus jausmas, ieškosi jo, bandysi „padėti“ jam ateiti, bet man kartais atrodo, kad tai klaidinga, kad polėkis, kurį iš dalies suprantu kaip vieną esminių j.m. (jaunatviško maksimalizmo) elementų, yra veikiau kažkas, kas aplanko palyginti retai, bet užtat turi didžiulę galią ir suteikia jėgų kiekvienai dienai po to, po visokių „rutinos“ etapų grąžina tikėjimą gyvenimu ir drąsą.
3. Būtų sunkoka išskirti atraminius vardus ar kūrinius; jei atvirai, lietuvių literatūra man buvo gyviausia paskutiniais metais mokykloje – maždaug tuo metu, kai „jaunystė“ buvo čia pat. Ji suteikė labai daug impulsų ir įkvėpė, tiksliau, aš ja kvėpavau. Prasidėjus studijoms atsirado kitos knygos ir filmai, kurie šiek tiek nustūmė lietuvių meną į šalį, bet manau, būtent jis yra mano pamatas, kaip tik šio meno visuma ir esminiai iš kūrinių išlikę vaizdiniai, pojūčiai – H. Radausko akacijos medis ir žmogus po juo, B. Radzevičiaus keistas, veriantis vieškelių švytėjimas, pagaliau J. Kunčino „Tūla“, iš kurios kažkada gimė mano Vilnius ir daug kitų dalykų. Galbūt kaip figūrą norėčiau atskirai išskirti Joną Meką, nes jo kūrybą priimu kaip tam tikrą manifestą, kartais – ultimatumą. Jo darbai ir mintys man labai svarbūs, juos ne tik vertinu, džiaugiuosi ar žaviuosi, bet jaučiu ir kažkokią atsakomybę realizuoti tuos idealus ir savo pačios kasdienybėje, ir tekstuose, ir tiesiog būti (čia turbūt iš dalies pasireiškia manasis jaunatviškas maksimalizmas, kuris gal juokingas, bet labai nuoširdus).
4. Labai sunku pasakyti kažką apibendrinančio apie kartą, kai dorai nesupranti, kas vyksta su tavimi, bet man atrodo, kad yra daug madų ir mažai turinio. O kai yra turinys, dažnai trūksta drąsos ir ryžto juo dalytis.
Vytas Dekšnys
1. Kai mokiausi paskutinėse mokyklos klasėse, pasirodė Jurio Puodnieko filmas tokiu pat pavadinimu, o per rusų kalbos pamokas rašydavome rašinėlius „Kaip aš suprantu jaunimo problemas“. Jau tada nelabai supratau, koks tai žvėris tos „jaunimo problemos“ ir kodėl būti jaunam yra sunkiau, negu būti senam. Gal tai susiję su hormonų audromis, kurios veikiai tampa visatos centru, gal nuolatine ambicijų ir galimybių prieštara. Kai esi septyniolikos, iš tiesų visos problemos ir priešpriešos atrodo pamatinės: staiga imi ir užsigeidi kokios nors mergaitės visam gyvenimui, kas nors neįvertino talento – irgi suėdė gyvenimą, politinės pažiūros tarsi ir nepajudinamos, o bet kokia neteisybė šaukiasi galutinio Dangaus teismo. Laikai irgi buvo šiurpoki – metais vyresni už mane dar ėjo į sovietų armijos rekrūtus. Bet ir tada nesupratau, kodėl man turėtų būti artimas bendraamžis urlaganas ir kodėl turėčiau patirti kartų konfliktą su pagyvenusiu inteligentu. Tam tikras kultūrinis snobizmas man visada buvo žymiai suprantamesnis tapatybės kriterijus.
2. Esu užsispyręs – tai padeda gyventi įdomų gyvenimą, ir kuo toliau, tuo jis įdomesnis – visiškai be jokio skubėjimo „gyventi greitai“. Vidinis kipšiukas, ar tai, ką džiazo muzikantai angliškai vadina draivu, tikrai niekur nedingsta. Pamažu išmokstu įgyvendinti vienas ar kitas idėjas, atsirinkti realiausias – vis toliau ir toliau nuo tos rutinos. Nežinau, gal po kokių dešimties metų ir atsiras tas nuovargis.
3. Kai mano bendraamžiai įžengė į literatūrą, visos ietys jau buvo sulaužytos. Pats sau „paskutiniais“ lietuvių literatūros jaunaisiais vadinu A. A. Jonyno, K. Platelio, V. Braziūno, D. Kajoko kartą: šitiems tikrai buvo ką laužyti ir hierarchijas jie apvertė iš esmės. S. Parulskio ir A. Marčėno kartos maištas jau buvo žymiai individualistiškesnis, iš jo liko tik jų pačių kūrybos laisvė. Mano bendraamžiai – jau visai užkietėję individualistai. Jokių hierarchijų mes nelaužėme, tiesiog mėginome jų nepaisyti ir jas apeiti, kad nepažeistume trapaus nepriklausomumo (čia kalbu apie savo artimiausią „kompaniją“). Atrodo, tarp jaunimo, dabartinių studentų, randasi tam tikra ideologinio aktyvumo mada, žmonės būtinai nori turėti pažiūras, būti kairieji ar dešinieji. Gal tai irgi išsivadės kaip trumpalaikis pažiūrų ir ideologijos vartojimas dėl stiliaus, o gal ir suformuos kokį nors vertybinį stuburą, ilgalaikio visuomeninio angažuotumo poreikį. Vis dėlto ir dabar nemanau, kad mūsų literatūroje iš esmės būtų ką patetiškai laužyti: „įtaką išlaikančios“ kartos puikiai suvokia, kad jos neamžinos, jų laikysena yra gana atvira. Mūsų literatūros gyvenime, ypač išorinėje jo raiškoje, yra daug skaudžių dalykų: sustabarėjimo, inercijos, akiračio siaurumo, bet tai – ne kartų problema; apie šiuos dalykus puikiai susikalbu ir su daugeliu šešiasdešimtmečių ar dvidešimtmečių. Vis dėlto atramines figūras susirandu ne lietuvių literatūroje, juolab kad ir ji vis kinta, o vyresniųjų kartų lietuvių literatus suvokiu tiesiog kaip kolegas, iš kurių visada šio bei to išmoksi. Kai kurie, beje, tapo bičiuliais ir maloniais laisvalaikio pašnekovais.
4. Matyt, specifinių kartos problemų esama: viena vertus, visų vienoks ar kitoks augimo ir brendimo laikotarpis praėjo sovietinėje Atlantidoje, Sąjūdžio ar posąjūdiniais Gariūnų laikais, ir tai turėjo tam tikrų pasekmių, kita vertus, artėja vidutinio amžiaus krizė, bet kadangi priklausymas kartai man nėra ypatinga vertybė, stengiuosi tų specifinių problemų neabsoliutinti: vis tiek pasimirš ir nublanks prieš bendražmogiškąsias.
„Metų“ anketa. Donatas Petrošius, Laura Sintija Černiauskaitė, Rimantas Kmita, Gytis Norvilas
2011 m. Nr. 4
1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?
2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?
3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?
4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?
Donatas Petrošius
1. Klausimas sunkesnis už kasdieninį „kaip gyveni?“. Būti jaunam – gyventi save apgaudinėjant, kad viskas dar priešaky, svarbiausias knygas atidedant ateičiai, niekur neskubant, niekam nelipant per galvas, neprisirišant prie daiktų, kėdžių ir parkerių.
Pažiūrėjus į rezultatus, didieji maištininkai pasiekia mažiau už tuos, kurie dirba tyliai, kryptingai, nesitikėdami greito efekto.
Jaunumas – klaidinanti kategorija. Vieni jau sulaukę šešiolikos būna bjaurūs seniai, kiti – iki gyvenimo galo išlieka jauni.
Andrejus Tarkovskis, rodos, „Aukojime“, įtaigiai cituoja Laozi (pamėginsiu atkurti iš atminties): jaunas augalas, jauna gyvybė yra lanksti – jei jauną prilenksi prie žemės, vėliau atsities; senas, kietas, sumedėjęs – lenkiamas sulūš. Ne į fizinį lankstumą norėjau atkreipti dėmesį. Man kaip tik atrodo, kad žmonės maždaug iki dvidešimt septynerių išgyvena didžiausią riziką susenti: apakti nuo kokios vienos „teisingos“ ideologijos, perdžiūti nuo per didelės aistros, prisirišti prie daiktų arba – priešingai – prisirišti prie savo neprisirišimo, prie valkatavimo, tapti amžinu turistu, naujų įspūdžių ir potyrių maniaku ar našta aplinkiniams.
Man jaunas yra tas, kuris nuolat jaučia saiką – neima daugiau, nei jam tą dieną reikia, nesiblaško, nepanikuoja, nes žino, kad bus dar tų progų.
2. Ar kas nors skaičiavo, kiek hipių mirė jauni, o kiek dabar sėdi kostiumuoti Briuselio kabinetuose ir kilnoja popieriukus? Skelbti šūkius yra viena, o jų laikytis – visai kas kita.
Nežinau, kas yra rutina ir monotonija. Man laimingiausios savaitės yra tos, kai niekas nepaskambina, neparašo laiškų, neužsuka, nieko nesiteirauja ir neskubina. Nežinau, kas yra nuobodulys – išskyrus tuos retus atvejus, kai atsiduriu išderintoje aplinkoje.
Jaunatviškas maksimalizmas veikia tada, kai žaidžiu futbolą, bėgioju ar pan. Kūrybos neveikia jokie jausmai, jokie dirgikliai. Veikia tik smalsumas, nes, pradėdamas eilėraštį ar pasakojimą, nežinau, kuo baigsiu. Tas kūrybinis smalsumas gal kažkaip ir susijęs su jaunatviškumu, bet maksimalizmas rašant tik kliudytų. Rašydamas nesiekiu jokių aukštumų ir su niekuo nelenktyniauju.
3. Nežinau kaip seniau, bet dabar lietuvių literatūroje trūksta sveikos konkurencijos, hierarchijų, šurmulio, rietenų, užkulisinių žaidimų, skandalų, išdavysčių, niekšybės, klastos, kelių, už kokias nors įsikalbėtas nesąmones, kovojančių stovyklų. Trūksta gyvybės. Atrodo, tarsi visi vieni kitiems būtų liguistai mandagūs, paslaugūs. Dėl to kyla įtarimų, kad patiems rašytojams literatūros gyvybė nelabai rūpi. Kur ta hierarchija, kurią derėtų klibinti? Pas mus beveik nėra rašytojų, kurie būtų pervertinti, užkelti į kažkokius aukso sostus. Ką siūlytumėt klibinti – Just. Marcinkevičių, V. P. Bložę, M. Martinaitį? Argi jų kūryba saulę užstoja, neduoda laisvai kvėpuoti? Verčiau užstoti savo patriarchus ir saugoti juos. Ar S. Gedai reikėjo kibti į atlapus? Kažin ar jis bent būtų teikęsis nusispjauti į maištininkų pusę. Klibinti galima pastatus, institucijas, bet kol kas esu per menkai susipažinęs su Rašytojų sąjungos veikla, kad galėčiau teigti, jog tą rūmą atėjo laikas klibinti.
Maištauti vertėtų nebent prieš tuos rašytojus, kurie žiloje senovėje įstojo į Rašytojų sąjungą ir nustojo rašyti. Ne tik literatūrą apleido, bet apskritai pasitraukė į šešėlį. Jei paskaičiuotume, labai gausi turėtų būti ta J. D. Salingerio kelią pasirinkusių rašytojų brolija. Ar kas bandė skaičiuoti, kiek tokių RS sąvaduose? Argi nesmalsu, ką jie rezga? Gal, susipažinus su jų veikla, prieš juos ir verta būtų maištauti?
O pati gyvoji literatūra yra tokia plati valtis, kad nei jos apversi, nei prakiurdysi. Nei kažką nustebinsi. Neradau priežasties maištauti (ar apskritai buvo maištininkų, žinančių, ko nori?), nes, susiklosčius aplinkybėms, daugelis rašytojų dabar gyvena ne tik literatūra, ne vien iš literatūros. Beveik kiekvienas turi atsarginę maniją. Pavyzdžiui, aš – sportą, kuris man svarbesnis už literatūrą. Ten ir sudeginu energijos bei emocijų perteklių. O su rašytojais galima nebent diskutuoti publicistiškai, apie bendrus dalykus, pavyzdžiui, sureaguoti raštu, kai T. Venclova skelbia oro pavojų.
Pagal išsilavinimą ir pašaukimą esu lituanistas, todėl kiekvienas dalyvaujantis lietuvių literatūros procese man yra atraminis. Yra pusšimtis pirmo būtinumo figūrų, kiti – šiaip įdomūs.
4. Mano galva, didžiausia Lietuvos problema ta, kad nebuvo įvykdyta liustracija ir desovietizacija. Formaliai – SSRS nebėra, bet tas senasis aparatas, palaikomas „blato“ ir korupcijos, daugelyje sričių tebeveikia. Visur – inercija, paniška baimė keistis, neprofesionalumas. Visuomenė, užuot kūrus ką nors pozityvaus, eikvoja jėgas kurdama dirbtinius skandalus.
Mano karta neturi atsakomybės. Nesijaučiame esą kalti dėl to, kad kai kurios gražios vizijos niekaip nesipildo. Nėra geras tas atsiribojimas, nesusisaistymas. Kita vertus, tai tik gražios kalbos, kad jaunimas reikalingas Tėvynei. Tik kalbos – beveik visose srityse.
Žinoma, dabar, visuotinės gerovės epochoje, visai sočiai galima gyvuoti ir nepaisyti viso to blogio. Ir netgi neburnoti, nes ne viskas vien blogai. Dauguma – realistai, suvokia, kad kakta sienos nepramuši, todėl tausoja save. Gal dėl to mano karta neturi lyderių, literatūroje – taip pat.
Trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių net politikoje yra mažoka. Nežinia, ar tai apatija, ar tylus cinizmas – laukimas, kol visi senieji išmirs, o jau tada ir prasidės nauji laikai.
Nauji geri laikai galėtų išaušti greičiau, jei apnyktų toks reiškinys kaip godulys – pinigų ir garbės. Apstu groteskiškų asmenybių, kurios pasižymi nesveiku apetitu, susitapatinimu su postais. Juokinga. Mano karta juokiasi, nes galvoja, kad tos senosios ydos yra ne jos problemos.
Turbūt patikėjom tomis žydiškomis pasakomis apie būtinybę klaidžioti po dykumą keturiasdešimt metų. Pusę kelio nuėjom.
Laura Sintija Černiauskaitė
1. Ar įmanoma atsakyti į šį klausimą, kol vis dar esi labai jaunas? Jaunystė ir senystė sumyšta mumyse „difuzijos“ principu, tad, kol bus visiškai išplautos mano jaunosios dalelės, gali ir užtrukti. Kol kas neužčiuopiu savyje jaunystės kaip svetimkūnio, kurį gali paimti į delną, apžiūrėti, susikonspektuoti pastabas ir paskelbti jas per ruporą. Nežinau, ką man reiškia būti jauna. Galbūt tai reiškia tiesiog būti?
O jeigu rimtai – „difuzija“ jau vyksta. Vieną kitą požymį jau galiu palaikyti senatviniu. Pavyzdžiui: ima erzinti jaunystė ir kvailystė. Kartais graužiu nagus, kad tik nepagriebčiau šaukšto ir neįdrėbčiau į galvą košės kokiam nors labai jaunam, nemotyvuotai savimi pasitikinčiam asmeniui. Bet išmintis jau „nugali“. Senstu! Niekam nebelendu į galvą užkamšyti tuštumų ar perstumdyti baldų. Išeitų: turiu daugiau laisvo laiko kojinėms megzti.
Žalioje jaunystėje daug galvojau apie mirtį, jai ruošiausi (taip bent atrodė), net jos meldžiau. Dabar esu taip iki ausų panardinta į gyvenimą, kad stebiuosi, kodėl taip anksčiau nenutiko. Netvirtinu, kad gyvenimas tapo įdomesnis už mirtį – gal ne, bet nuo trisdešimties jis tapo tikrove, užstojančia mirtį. Širdies gilumoje tokios visada laukiau, bet netikėjau, kad sulauksiu. Labai apibendrintai galiu pasakyti, kad gyvenu nuo trisdešimties – iki tol buvo užsitęsusi gemalo stadija, nykščio čiulpimas, mityba per užakusią virkštelę, „šokis tamsoje“ ir visi kiti prenataliniai konfūzai. O dabar… Šią žiemą man sukako ketveri! Esu pašėlusiai jauna, tvirtai stoviu ant kojų, pasigirsiu: jau apsieinu be sauskelnių – kiek pinigų sutaupom! Štai ką reiškia būti jaunam – kai gali apsieiti be daugelio dalykų, kai tau užtenka savęs paties. Sunerimsiu, kai užsigeisiu patogumų, daiktų, „tinkamų“ rėmų ir nimbo, kai žarnyno uraganai taps aktualesni už kūrybas ir amūrus, ar, neduok Dieve, vėl imsiu „varyti“ į kelnes. Tada užduokit man šį klausimą. Tik laiką, ko gero, teks pakeisti: ką man reiškė būti jaunai. Išsamiai atsakysiu po kokių keturiasdešimties metų!
2. Kūrybai jaunatviškas maksimalizmas, bent jau mano supratimu, yra visiškai nereikalingas. Kūryboje pageidautina pusiausvyra. Maksimalizmą, ir dar jaunatvišką, geriau išbarstyti iki kūrybinio proceso. Tam yra gyvenimas. Stengiuosi, kad mano asmeniniai svyravimai, bangavimai ir „maksimalizmai“ skaitytojo nepasiektų. Skaitytoją turi pasiekti švarus, išgrynintas tekstas. Tai ir yra profesionalumas. Net jeigu laikai save naujų formų ieškotoju, šokiruotoju, ciniku, postmodernistu.
O bitnikai, hipiai, ir jų anūkėliai rokeriai–pankai, tie kaifo vaikai, ekstazės adoratoriai? Susinaikinimas per ekstazę? Nuolatinis siekis būti apsvaigusiam – nesvarbu, nuo ko – nuo alkoholio, narkotikų, greičio, įspūdžių, bastymosi, bendravimo, sekso, – kad tik svaigintų, nuskausmintų, nutolintų baisią tikrovę? Taip, mano gyvenime toks etapas buvo. Pabuvo ir pražuvo. Labai tikiuosi, kad kūryboje neatsispindėjo. O šiandien – palaiminta rutina! Koks stebuklas, kad ji mums duota! Ir kokia laimė ją vertinti ir joje išbūti! Rutina yra tikrasis gyvenimas. Be rutinos nebūčiau parašiusi nieko.
3. Iš vyresniųjų pusės esu saugiai įrėminta Žemaitės, Šatrijos Raganos, B. Vilimaitės, V. Juknaitės, J. Ivanauskaitės, pagaliau – R. Šerelytės (ir kitų; beje, vardiju tik moteris, nes taip šiandien norisi, be to, jos yra mano literatūrinės „mamos“, garbė joms ir šlovė!). Man patinka. Patinka remtis, ieškoti panašumų, mėginti įsivaizduoti, kaip gyveno ir rašė Žemaitė. Sukyla toks solidarumo jausmas, iki graudulio, iki noro prisiglausti prie to šiurkštaus kaimietės sijono, tų rankų. Jai buvo sunkiau, daug sunkiau negu man, bet ji išdrįso. Šio fakto akivaizdoje visi argumentai, visos jaunatviškos kritikos išgaruoja. Pasijunti tokia menka, šiuolaikinė baltarankė, atsitiktinumų vaisius. M. Pečkauskaitė man artimesnė kaip rašytoja, kaip pasaulėvaizdis. Labai patinka jos „Sename dvare“, „Irkos tragedija“ – šedevras. Pasirodo, ji viena pirmųjų (negana to, kad buvo moteris) išdrįso rašyti apie skyrybų problemą (net pasaulio literatūroje ši tema įsigalėjo tik dvidešimto amžiaus viduryje).
Paskui ir S. Geda, M. Martinaitis – juos, ačiū tėvams, pradėjau skaityti vaikystėj. Nuo S. Gedos eilėraščių vaikams man prasidėjo poezija, atpažinau jos virpesius, intonacijas, jie tapo matu, ko turėčiau ieškoti. Paskui, aišku, jau mokykloj, sužavėjo R. Granausko apsakymai, J. Aputis. Dar vėliau – B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Negalėjau patikėti, kad turime tokią pasaulinio lygmens knygą – tai kas, kad ji laikoma nebaigta. Nebaigtumas tik suteikia jai gyvybės, tragiškos paslapties.
Kam nenorėčiau pritarti? Galbūt kai kurių autorių nepakankamam įvertinimui, užmiršimui.
4. Nihilizmas, cinizmas, liguistas individualizmas (virstantis literatūriniu autizmu – rašymu sau, iš savęs, apie save, užsispyrusiai nematant kito: visiškas empatijos nebuvimas, kuriuo pasižymi autizmu sergantys žmonės), alkoholizmas, savižudiškumas, lietuviškųjų šaknų nuvertinimas, pagaliau, žinoma, – emigracija. Esam tarybmečiu „daryta ir išgimdyta“ karta, pasekmė to iškrypusio laikotarpio, dar atsinešusi jo užkratą. Dėkui Dievui, po mūsų ateina šviesesni.
Rimantas Kmita
1. Nežinau. Niekada apie tai negalvojau. Dabar turbūt specialiai taip pat nepradėsiu galvoti. Nes prigalvočiau ne tai, ką galvoju, o prirašyčiau tai, ko klausia. Nelengva būti, tas tiesa. Ir jaunam, ir senam, ir vaikui, ir pensininkui, ir profesoriui.
2. „Jaunatviškas maksimalizmas“ reiškiasi naivumu. Kad galima kažką pakeisti, kad gali būti kitaip. Be naivumo ir tokio tikėjimo būtų sunku apskritai pradėti rašyti, debiutuoti viešumoje.
Jeigu jau kalbame apie šūkius, tai reikia tarsi kalbėti kažkokios grupės vardu. O kaip gerai žinot, per pastaruosius du dešimtmečius grupių ir programų programiškai vengta, didžiausias manifestas – jokių manifestų, arba tiesiog „Palikit mane ramybėj!“, „Kiekvienam savo!“ ir pan.
Kiekvienas gyvena kaip nori ir jokie gyvenimo būdo žurnalai nieko nekeičia. Kas renkasi tylų darbą redakcijoj, kas įsijaučia į bohemiečio, kas į revoliucionieriaus vaidmenį, kas leidžiasi į piligrimines keliones po užsienio rašytojų centrus ir festivalius, o kas braido po lietuviškas pelkes, girias bei kemsynus… Kiekvienas su savo šūkiu arba ir nešūkaudamas, tyliai sau pasiniūniuodamas…
3. Labai tos hierarchijos gyventi netrukdo. Supranti, kad jos daro įtaką vertinimui, kanonui, skoniui, bet darai savo, ir tiek. O „įžengdamas į literatūrą“ tas hierarchijas labiau įsivaizdavau, negu buvau realiai susipažinęs su lietuvių literatūra.
Kaip sakiau, kai pradedi rašyti, esi pilnas naivumo. Nenorėjau sutikti, kad poezija būtinai turi būti rimuota. Dabar tai įrodinėti reikia tik žmonėms, kurie apie poeziją mokykloje viena ausim ir tegirdėjo, bet mano paties atradimai prasidėjo nuo japonų haiku. Na, nuo kažko visada prasideda…
Į ką esu atsirėmęs ir, jei atsirėmęs, tai reiškia, kad panašus? K. Donelaitis, net ir Maironis negali nebūti atraminiai. S. Geda yra sunkiai apeinamas, jo tiek daug, kad beveik nėra takelio, kuris vestų pro teritorijas, nepaženklintas šio poeto. V. Šimkus, M. Martinaitis, D. Kajokas, S. T. Kondrotas, A. Nyka-Niliūnas… Bet gal nėra prasmės čia perrašinėti Lietuvių literatūros svarbiausių vardų. Vienu ar kitu metu į kiekvieną šiek tiek atsiremi ir parymai.
4. Sunku įvardyti bendras problemas. Kas gali mus vienyti? Visi gyvena labai skirtinguose kontekstuose, skaito ir domisi visiškai skirtingais dalykais, ieško ir randa kitus vardus, kitus autoritetus. Kokios gali būti poeto problemos šiais laikais? Knygų yra, perskaityti gali beveik viską, apie ką pagalvoji. Cenzūros nėra, pinigų taip pat (bet niekada netikėjau, kad gali pragyventi rašydamas eilėraščius), kūrybingumo sutrikimais nėra ko kaltinti, nebent save, o skaitytojų dėmesio kiek yra tiek, nesijaučiu nusipelnęs ir to, kurį gaunu, be to, skaitytojai turi ir svarbesnių reikalų.
Gytis Norvilas
1. Šios Jano Myrdalio knygos, tiesą sakant, neskaičiau. Daug ko esu neskaitęs, bet noriu kalbėti ne apie tai… Greičiausiai jaunystė yra ne skaičiai. Veikiau tai jausena. Esama žmonių, kurie būdami jauni (amžiumi) atrodo, gal net ne atrodo, o kalba, mąsto kaip sukriošę seniai ar nukvakusios tetos. Turiu prisipažinti, kad ir pats dabar jaučiuosi daug jaunesnis nei, tarkim, prieš dešimt metų. Viskas gana reliatyvu. Dabar kažin kokiu būdu, nežinia kuo remiantis, nusistovėjusi gradacija, kad iki 35 metų esi jaunasis ar jaunikis, yra mažiausiai juokinga… Tada jau turėtų rimtai kankinti viduramžio krizė. Mane ji rimtai turėtų ištikti po metų. Jaunystė, man regis, visų pirma vidinis laikas: vitališkumas, fatalizmas, intensyvumas, gebėjimas paneigti save, kurti save iš naujo, tam tikras neprisirišimas prie vaidmenų, kuriuos žmogus neva turi atlikti sulaukęs apibrėžto amžiaus, – rimto dėdės ar tetos; kai visi gyvenimiški gyvybiniai instinktai yra gyvybingi tiek, kad neleidžia patogiai snūduriuoti (sau ir kitiems) ir vaidinti tariamą išminčių, dvasios milžiną, didaktą ir pan. nesąmones… Tai tam tikra neramybė, pasiutimas, mokėjimas žaisti. Jaunystė nėra ir priešprieša senatvei. Esu sutikęs galybę garbaus amžiaus žmonių, kurie buvę gyvesni už visus gyvus kartu sudėjus. Žavu, kai sename kūne kūliais verčiasi vaikas, nepaisydamas jokių statusų, antpečių, riebalų sluoksnio… pasiduoda prigimties diktuojamam žaidimui.
O dabar įsigalėjęs tariamas jaunystės kultas su pačia jaunyste neturi nieko bendra. Tame jaunystės kulte-fabrike-pramonėje ne daugiau gyvybės nei morge. Tai prisirišimas prie išnaros, išvaizdos, gyvybės simuliacija, kitaip tariant, tai fasadas-vaiduoklis, kuriuo bandoma dangstyti begalę dalykų, tarp jų – ir mirtį, susikurti amžinybės/amžinumo iliuziją čia, žemėje, nes nebeliko amžinybės anapus – „mirus dievui“. Tie visi gražuoliukai dažnai primena lėles, atklydusias iš natura morta grožio salonų. Jos savaime yra nenusakomo amžiaus.
2. Jokiame kitame amžiuje nebuvo tokios gajos katastrofizmo idėjos kaip dvidešimtame. Tam yra begalė priežasčių – ir pagrįstų, tad, mano galva, tas „gyvenk greitai, mirk jaunas“ ir pan. ateina kaip tik iš čia, o ne iš pačios jaunystės. Kadangi šios idėjos, jei norite, subkultūros, tai ne kas kita, kaip visuomenės avangardas (bent kažkada buvo, dabar ir jos – tik pramogų verslo šakos) – be iliuzijų, be stabdžių, iš prigimties vitališkas, kuris tik atspindėjo visą visuomenės būklę. Tame yra ir atitinkama didvyrio, kario, siekiančio garbės, sublimacija. Tam tikra išsilaisvinimo, beviltiškumo, greito degimo išraiška… protestai ir revoliucijos yra keblus dalykas. Kai revoliucionierius užsinori laimėti, tada amen, anksčiau ar vėliau jis užsigeis pasigaminti atominę bombą. Drakonas mirė, šlovė drakonui… Tam tikru atžvilgiu kiekvienas menininkas (apskritai kūrybiškai į gyvenimą žiūrintis žmogus) turėtų būti jaunas, eiti atžagariai, tarsi šiek tiek spaustų batai… Prisiimti savotiško kamikadzės vaidmenį. Tik taip galima gyvybinga kultūra, visuomenė.
O rutinos, vienokios ar kitokios, visada esti. Ir tai nėra blogai. svarbiausia, kad ji nepradėtų dusinti ir nevirstum vabalu, judančiu kasdienybės mašinos dantračiais. Tai tam tikri rėmai, taškai, tarp kurių judi. Dėžutė. Ji suteikia savotiško iliuzinio stabilumo. Kai įsiėda viena dėžutė, bandai įsiropšti į kitą, didesnę… Žmogus yra toks daiktas – gyvas iliuzijomis, jas kuria, jomis ir kliedi, dalijasi. Tai ir yra, tarkim, kultūra. Be iliuzijų mes vieni kitus suėstume. Juk nėra absoliučios laisvės, esame priklausomi nuo begalės dalykų, pradedant kalba, baigiant skrandžiu. Anksčiau man atrodė nesuprantama, dabar tik nepamenu, kieno pasakyta mintis, kad paveikslą lengviau nutapyti, kai jau turi konkrečius rėmus, formą, nei ant, pvz., begalinės sienos. Ir tai visiška tiesa. supratau pats pradėjęs retkarčiais patapyti. Nuo rutinos galima bėgti įvairiai – kiekvienam savi treniruokliai ir narkotikai. Esu, nebijau to žodžio, kaimietis, gamtos žmogus, iš čia ateina didžiosios mano patirtys. Ten aš bėgu: slidėm, dviračiu, kojom, vandeniu… Galiu parą kūrent kokį sumautą laužą plynam lauke, sėdėt ir žiūrėt į vieną tašką, – ir jokios rutinos… O maksimalizmą, net kaip žodį, esu pamiršęs. Ir seniai.
3. Kiekvienas tą tariamą hierarchiją nusilipdo pats, sukuria savo modelį… Kad egzistuoja visuotinai pripažintų stabų sistema, gradacija, kurią pradeda brukti dar mokykloje, irgi nenuneigsi, bet dažniausiai su literatūra tai neturi nieko bendra… Man į tai nusispjaut. Kenčia patys menininkai, paversti stabais ir prisiėmę stabų vaidmenis. Laiku neišlipę iš tų vežėčių, juda inertiškai. Čia jau jų tragedija… žmogus miršta kaip kūrėjas… ir tenkina visuomenės iliuzijas, priverstas šokti pagal reikiamą dūdelių muziką. Tada, aišku, lauro lapai ir kiti prieskoniai ant galvos krenta gausiau. Bet tai nieko nauja… neįdomu. Visur – sava konjunktūra, savi palilioniai… O biesinančių dalykų yra, viskuo patenkinti tik numirėliai. Išlenda savotiškas susireikšminimas, provincialumas, davatkizmas… Kai savam garde dedasi sau karūnas kaip nusipelnę liaudies artistai, o Bauskėj, Ventspily, kitapus Medininkų muitinės, Augustave niekas apie juos nežino. Ir kodėl turėtų… drąsos stygius pasakyti, kas yra kas. Tai itin tinka kritikai. Literatūros sanitarams Castor & Pollux pradėjus kalbėti tiesiai, aišku, su sąmoningais perlenkimais, visi ėmė taip cypti… Kaip žiurkyne. Ir institucijos, visokios valdybos, fondai padarė viską, kad jie išnyktų iš horizonto. To kitaip nepavadinčiau kaip cenzūra… Kaip sakė H. Milleris: niekam nereikia tikros meilės, neapykantos, grynų dalykų. Pageidautini, sveikintini – drungni, tada visiems ramu. Nieko nekaltinu, nesu geresnis už kitus, esam patys kalti, kaip šūdvabaliai, ridenantys kultūrinį rutuliuką.
Savęs ypatingu poetu, literatu ar pan. aš nelaikau, net nežinau, ar apskritai turiu talentą, man tai neįdomu, aš tik bandau šį tą išsiaiškint… Gali sau klijuotis kokias tik nori emblemas, – geresnio teksto tai nepadės parašyti. naudojuosi kalba, literatūra kaip instrumentu, įrankiu, kuris man šiek tiek pasiduoda. Pati literatūra man niekad nebuvo tikslas savaime.
Svarbios lietuvių literatūros figūros, kuriomis rėmiausi ir remiuosi, visad buvo S. Geda, A. Mackus, A. Škėma, R. Gavelis, V. P. Bložė, S. Parulskis etc. Na dar kad ir M. Sarbievijus… Jei jau kalbame apie jaunystę, S. Geda (su kuriuo teko šiek tiek bičiuliautis) buvo vienas tų visada jaunų žmonių, kurio gyvybingumo, pasiutimo, vitališkumo užteko trims keturioms kartoms, to gali pavydėti kiekvienas…
4. Apie kartas diskutuota į valias. Galima spekuliuoti kaip tik norim. Tačiau greičiausiai tai tie žmonės, su kuriais susišneki, randi bendrus vardiklius, gera kartu ir prie stalo, ir pastalėj… Karta (D. Gintalas, M. Burokas, D. Petrošius, A. Šimkus etc.), kuriai save priskirčiau, užaugo šizofrenišku laiku: spėjome pabūti pionieriais, o toliau – kapitalistinis blūdas. Iš čia kyla tam tikras susidvejinimas, šlubumas, nepasitikėjimas aplinka… Kaip rusai pasakytų, esame tokie „ni ryba, ni miasa“ („nei žuvis, nei mėsa“). Nežinau, ar tai yra problema, tikriausiai ne, bet šį tą sako apie mus ir modeliuoja elgseną, galvoseną. Tačiau viską priimu kaip duotybę. Tad apie kažin kokias ypatingas nuoskaudas nelabai išeina ir kalbėti… Bet nenoriu šnekėti už visus. Bičiuliai gal mato kiek kitaip.
„Metų“ anketa. Liudvikas Gadeikis, Algimantas Zurba
2010 m. Nr. 10
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
Liudvikas Gadeikis
1. Gyvenimas iš esmės pasikeitė, ką čia kalbėti, galima sakyti, lūžo perpus – iki nepriklausomybės ir po. Tą lūžį pajuto kiekvienas žmogus be jokios išimties. Tik kiekvienas kitaip, nes vienodų likimų nebūna, – o dar įvairiau aiškino jo pasekmes.
Čia ir prasideda pirmas didysis įdomumas. Prisimenu, kaip labai greitai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo visuotinės dejonės: kokie vieningi buvome Baltijos kelyje, o dabar kas pasidarė… Šios dejonės atgimė, nors ir nebe taip stipriai ir naiviai, pernai minint Baltijos kelio dvidešimtmetį.
Be abejo, anuometinė visuomenės vienybė buvo išties nuostabus, svaiginantis dalykas, ne kiekvienai kartai lemta tokį vienybės jausmą patirti, ir esu laimingas, kad teko ne tik jį išgyventi, bet ir būti šio proceso dalyviu. Tačiau jis įmanomas tik ypatingomis, ekstremaliomis aplinkybėmis, tad nors ir labai nuostabus bei taurinantis tas jausmas, linkėčiau, kad daugiau niekada mūsų visuomenei, mūsų tautai jo nebetektų patirti, – nes tai reikštų, kad vėl atėjo kažkoks ypatingas sukrėtimas, okupacija ar kažkas panašaus.
Man atrodo, tuomet labai aiškiai buvo suvokta, kas yra nepriklausomybė, t. y. valstybės laisvė. Bet gana miglotai tebuvo suprasta, kad tai yra ir žmogaus laisvė. Laisvė su visais jos pavidalais ir apraiškomis. Naiviai tikėta, kad laisvė turi išlaisvinti tik geruosius žmogaus bruožus. Iš tuometės savo žurnalistinės patirties prisimenu tokią istoriją. Ateina pas anuomet dar egzistavusios Statybos ministerijos valdininką Amerikos lietuvė skųstis, kad ją apgavo. Pažadėjo suremontuoti butą, paėmė pinigus ir netesėjo ar kažkas panašaus. Tas klausia, ar ji turi sutartį, toji atsako, kad ne. Tas vėl: ar Amerikoje tokius stambius darbus darytų be sutarties? Moteriškė: ką jūs, aišku, kad ne; bet galvojau, kad čia lietuviai, savi…
Mano supratimu, pirmas didysis mūsų visuomenės šokas ir buvo suvokimas, kad laisvė išlaisvino ne tik geruosius žmogaus bruožus, bet ir pačius bjauriausius, o jų, pasirodo, tiek daug mumyse esama. Ji išlaisvino iniciatyvą, milžinišką kūrybinę energiją, kuri buvo išlieta toli gražu ne vien geriems darbams daryti. Okupacijos ir diktatūros (pastarasis akcentas gal net dar svarbesnis) sąlygomis visuomenė buvo kaip suspausta spyruoklė, tiksliau, kaip daug suspaustų spyruoklių viename kumštyje. Kai kumštis atsigniaužė – spyruoklės šovė į visas puses.
Man atrodo, kad ir mūsų tuometė valdžia nesuvokė griaunamosios tos išlaisvintos energijos galios, – tokia išvada peršasi studijuojant pirmųjų nepriklausomybės metų įstatymus, nustatančius, kaip turi funkcionuoti šalies ūkis laisvos rinkos sąlygomis. Kiek ten prikurta įvairiausių saugiklių, kad valstybės turtas, akcijos nesutekėtų į vienas rankas, kad visi šalies piliečiai, kurie per okupacijos pusamžį sukūrė tą turtą, ramiai sau semtų dividendus ir gyventų kaip švedai. Kas iš to išėjo, visi puikiai žinome.
Specialiai nekalbu apie įvairias sąmokslo teorijas, kurios tokios populiarios ne tik tarp paprastų piliečių, bet ir tarp kultūrininkų, – kad Lietuva organizuotai išvogta, kad kultūra sąmoningai žlugdoma, idant liaudis būtų tamsi, ir panašiai. Čia tas pat, kaip tikėti, kad, sumažinus Seimo nario atlyginimą, tavo pensija padidės. Nepadidės – nors vis dėlto gal pasijusi geriau.
Tad bene ryškiausias tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmečio „laimėjimas“ ir yra visuotinai įsigalėjęs didžiulės neteisybės jausmas, kuris šiandien visiškai nebeturi nei krypties, nei orientyrų, yra virtęs tiesiog egzistenciniu nerimu. Kaip kitaip įmanoma paaiškinti, pavyzdžiui, vadinamąją „pedofilijos“ bylą, kai Lietuvoje, kaip mes įsivaizduojame, ramiame katalikiškame krašte, dviejų žmonių žudikas šlovinamas kaip didvyris – visai kaip Holivudo filmų vienišas kovotojas už teisybę. Bet net tokiuose filmuose tą neteisybę stengiamasi padaryti kuo realesnę, tiesiog daiktišką, kad neliktų jokių abejonių dėl herojaus teisės žudyti, taigi ir žiūrovo teisės sirgti už jį. Mūsų tikrovėje užtenka abstraktaus neteisybės pojūčio ir taikūs lietuviai, rėkdami apie klanus, reikalauja kraujo.
Man atrodo, tai ženklina didžiulį visuomenės sutrikimą. Šiek tiek netikėtą, nes prieš kelerius metus jau rodėsi, kad po didžiųjų revoliucinių lūžių ir netekčių gyvenimas pamažu grįžta į normalios raidos vėžes. Pirmojo dešimtmečio ekonominis skurdas kad ir nenoriai, bet traukėsi, net gūdžiausiame užkampyje matėsi šiokių tokių atsigavimo ženklų. Dabar vėl aiškiai juntama didžiulė dvasinė sumaištis. Mano supratimu, tai gerokai giliau slypintis reiškinys ir dėl to svarbesnis negu ekonominė krizė ar blogi kurios nors valdžios sprendimai.
Krizės sukeltai savijautai apibūdinti, manau, gerai tiktų dar Senekos išsakyta mintis, kad daug blogiau yra tam, kuris turėjo ir neteko, negu tam, kuris niekada neturėjo. Tik Seneka kalbėjo apie turtų turėjimą, o mes turėjome viltį. Juk dar prieš atkuriant nepriklausomybę daug buvo kalbama, kad, tapę laisvi, greitai gyvensime kaip švedai. Kai iš tų vilčių liko griuvėsių krūva, kilo pirmoji nusivylimo banga. Prasidėjus antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui, tos viltys vėl atgijo, nes ekonomika ėmė augti, suspindo naujas laimės žiburys – narystė Europos Sąjungoje, kuris išties kelerius metus vis labiau šildė. Dabartinė krizė parodė: jokios sąjungos nepadės mums gyventi kaip švedams, viską turėsime susikurti patys, be to, ilgu darbu ir dideliu prakaitu. Ir kas dar blogiau: kaskart vis sunkiau surasti kaltuosius. Be abejo, valdžia visada kalta, dabartinė irgi baisiai nepopuliari; betgi per dvidešimt metų išbandytos visos įmanomos kombinacijos, o stebuklo kaip nėr, taip nėr.
Pora žodžių apie valdžią. Įprasta visus šunis karti ant valdžios, dabar ir menininkai ant jos labai pikti už mokesčių reformą. Čia nieko nauja nepasakysi, mokesčius mokėti niekam nepatinka, taip pat ir man, tuo labiau, kad ten išties daug nelogiškumų. Ir vis dėlto iš principo nesutinku su labai gaja nuostata, kad kultūrininkas mokesčių atžvilgiu yra kažkuo geresnis, ypatingesnis už runkelių augintoją. Vakariečiai seniai turi nusikalę patarlę, kad gyvenime yra tik du neišvengiami dalykai – mirtis ir mokesčiai. Menininkai jau turi vieną privilegiją – būti nemirtingi savo kūriniais, tad kam dar gvieštis ir antrosios…
O kas išties kelia nerimą visuomenės ir valdžios santykiuose – tai visą antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį nuosekliai vėl pradėjęs stiprėti įsitikinimas, kad valdžia atsakinga už mūsų visų gyvenimus. Pirmąjį dešimtmetį kad ir sunkiai, bet skynėsi kelią tokia, rodos, paprasta idėja, kad žmogus yra pats savo laimės kalvis, o laisvė ir reikalinga tam, kad nebūtų trukdoma tą laimę kaltis – tokią, kokia patinka, kokią ją įsivaizduoji. Ar verslauji, ar rašai eilėraštį, ar gyveni miške kaip Tarzanas. Gal dar buvo gyvas sovietinių laikų prisiminimas, kad anuomet visi privalėjo dirbti, ir tik kūrybinių sąjungų nariai turėjo privilegiją oficialiai nedirbti ir nebūti apšaukti „bomžais“ su visomis iš to išplaukiančiomis išvadomis? Taip, šiandien darbas tapo vertybė, ir, ko gero, tik dabar adekvačiai galime suvokti, kodėl tiek daug Vakarų šviesuolių užkibdavo ant sovietinės propagandos meškerės kabliuko, kad šioje šalyje nėra bedarbių.
Laisvė pasirodė besanti sunkesnė našta, nei anuomet galvojome. Todėl žmoneliai vėl gręžia galvas į valstybę – sutvarkyk mano gyvenimą. O juk valstybė – ne kas kita, kaip tų runkelių augintojų sunešti mokesčiai. Čia menininkai turi geležinį argumentą: kaipgi visuomenė gyvens be kultūros? Betgi ir runkelių augintojų argumentas nemažiau svarus: kaip visuomenė gyvens be runkelių? Šitas striukos antklodės tampymas į save – ryškiausias šios dienos visuomenės dvasinio būvio ženklas. Labai norėtųsi prisidėti prie verkiančių menininkų choro, bet sąžinė neleidžia – visų plikos kojos šąla.
Ir vis dėlto klausiamas, ar man patinka šis laikas, nedvejodamas atsakau: taip, patinka. Daugybė jo apraiškų man nepatinka, daugybės nesuprantu, betgi ir tai yra laisvės išraiška: kitas daro tai, kas man atrodo nesąmonė; svarbu, kad jis nebandytų man tos savo nesąmonės primesti.
2. Šviesaus atminimo poetas Vladas Šimkus kadaise eiliavo:
Ir tobulas eiles kuri,
Kurias kur nori, ten ir kiški.
Anuometinė ideologinė potekstė dingo – tačiau laisvės realybė kai kuriais atžvilgiais pasirodė esanti dar negailestingesnė. Tada, kai išeidavo to paties V. Šimkaus ar kurio kito net ir ne tokio lygio poeto eilėraščių knyga, ji neužsigulėdavo lentynose, priešingai, ji būdavo normalus „blato“ objektas. Ar galite šiandien įsivaizduoti situaciją, kad reikėtų „blato“ poezijos knygai gauti? Jaunesni šito sakinio išvis nesupras. Bet taip buvo. Ir taip nebėra. Ir kokias iš to daryti išvadas? Kad rimtoji kultūra merdi ir jai būtinai reikalinga valstybės parama? Ar kad tai yra neišvengiamas laisvės mokestis?
Prisimenu, tik pradėjęs redaktoriaus karjerą „Veido“ savaitraštyje, turėjau garbę atsiiminėti vokiečių „Die Zeit“ fondo premiją Hamburgo rotušėje. Kartu buvo apdovanojamas ir vienas Baltarusijos leidinys. Šnekamės su to leidinio redaktoriumi, jis dūsauja, kokia pas juos cenzūra, kiek visokių represijų patiria, net tiražus kartkartėmis konfiskuoja. Bet paklaustas, kaip ekonomiškai laikosi, atsako labai paprastai, lyg tarp kitko: a, ekonomiškai viskas gerai. Aiškiai jautei, kad tas klausimas jam trečiaeilis.
Gal žiniasklaidos ir meninės kūrybos ir negalima taip tiesmukai lyginti, bet manau, kad iš dalies ir galima, nebus nusikalsta gelminei tiesai: laisvė iš esmės pakeičia kultūros funkcionavimo sąlygas. Pirmas ir greičiausiai pamatomas dalykas: laisvė, o tai beveik tolygu laisvai rinkai, iškart stengiasi užpildyti trūkstamas spragas. Čia vėlgi turiu beveik chrestomatinį pavyzdį iš asmeninės patirties. Kai „Metų“ žurnale buvo išspausdinti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“, šis numeris buvo išgraibstytas, galėjo būti ir triskart didesnis tiražas – nebūtų užtekę. Netrukus kartu su Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, prie kurios kūrimo irgi teko prisidėti, ėmėme leisti tremties ir lagerių atsiminimų bibliotekėlę. Ir ką gi, gal po trejų metų iš vieno Sibire taip ir likusio tremtinio gaunu laišką (jį tebesaugau savo archyve), kuriame jis reiškia pasipiktinimą, kad jo knygos slepiamos nuo skaitytojų ir žadamos išvežti perdirbti į Grigiškes. Išvežimą į Grigiškes lyg ir pavyko pristabdyti, bet faktas buvo tikras: tokias knygas žmonės liovėsi pirkę, nes po didžiojo tiesos alkio labai greitai jomis persisotino. Dabar jas nuosekliai leidžia Genocido ir rezistencijos tyrimo centras, ir tai būtinai reikia daryti, bet tiražai nė iš tolo nebegali lygiuotis į buvusiuosius.
Meninė kūryba sukelia daugiau problemų, nes ji ne taip orientuota į gyvenimo aktualijas. Bet esminis vektorius ir čia tas pats: laisvės lūžis iš pagrindų pakeitė ir šios kūrybos santykį su gyvenimu. galiu jaustis šioks toks orakulas, nes dar 1990 metais per rašytojų suvažiavimą sakytoje kalboje dėsčiau, kad literatūros reikšmė mažėja. Specialiai susiradau tą kalbą, kad nebūčiau apšauktas netikru pranašu, tad gabaliuką jos leisiu sau pacituoti. „Literatūros reikšmė mažėja. Ne dėl Parlamento ar Vyriausybės užgaidų, net ir ne dėl pačios literatūros sustabarėjimo. Grynai objektyviai. Socialistinėje gyvenimo sanklodoje literatūrai buvo skirta nenatūraliai reikšminga vieta, ir dabar, kiek socializmas traukiasi, tiek ir literatūra savaime traukiasi į tokią vietą, kokią ji natūraliai pajėgia išlaikyti.“
Dėl socializmo termino gal po ketverių metų gavau pylos nuo Šveicarijos lietuvių: jie aiškino, kad tai visai normalus žodis, pas jus, sakė, buvo ne socializmas, o komunizmas. Bet ma juos bala, tuos terminus, mums anuomet ir socializmas atrodė bjaurus.
Nevarginsiu šiandieninio skaitytojo senomis kalbomis, tik glaustai argumentuosiu, kodėl literatūra traukiasi, – nes į apyvartą grįžta daugybė kultūros sričių, kurios iki tol buvo uždusintos, o kas dar svarbiau, sovietinėje realybėje kultūra dažnai buvo praktinio gyvenimo pakaitalas, šiaip ar taip, mene buvo didesnės savęs realizavimo galimybės negu gyvenime. Kai praktinė veikla vėl atgauna savęs kūrimo, savęs realizavimo prasmę, kultūros laukas traukiasi.
Tiesą sakant, prie šitų „įžvalgų“ ir šiandien nelabai ką galėčiau pridėti. Nebent papildyti. Anuomet nesugebėjau matyti – ar dėl tradicinio ribotumo, ar dėl to, kad ir verslas anuomet dar buvo labai ribotas, grįstas tik pinigų „kalimu“, – kad, tarkim, ir verslas yra ne menkesnė kūryba, kad nemaža dalis verslininkų yra tokie pat mažumą „paplaukę“, apsėsti savosios idėjos kaip ir menininkai. Kad kūrybos idėja gali realizuotis toli gražu ne vien meninės kūrybos sferose. Mano supratimu, tradicinės kūrybos apologetams iki šiol nelengva su tuo susitaikyti.
Vienas dalykas, kurio tuomet nepajėgiau įsivaizduoti, – kad literatūra taps tokia pat komercija kaip ir kitos sritys. Anuomet samprotavau, kad, atsikračiusi (ar netekusi – kaip norite) jai primestos pareigos, literatūra vėl bus priversta skverbtis į gylį, taigi grįžti prie savo esmės ir pašaukimo. Deja, iki šiol sunkokai sekasi skverbtis į gylį. Ir tai galima suprasti: ezoterinis savęs ir pasaulio čiupinėjimas – dažnai per didelė prabanga fizinį kūną turinčiam žmogui, net ir rašytojui.
Džiaugtis dėl to ar liūdėti? Tiesą sakant, nuo nuostatos niekas nesikeičia. Kūryba yra prabanga, kuria gali užsiimti arba tie, kurie gali sau tai leisti, arba tie, kurie be to negali gyventi. Valstybės politika tikros kūrybos tikrai nepadaugins; ji gali nebent pastorinti kūrybos amatininkų sluoksnį, kaip buvo sovietiniais metais. Aišku, tai irgi nieko bloga – kuo storesnis amatininkų sluoksnis, tuo didesnė tikimybė, kad tose sąnašose išsikristalizuos ir tikras kūrėjas. Bet ar skurdi Lietuva gali sau leisti tokią prabangą?
Tokia galimybė tolstojų pas mus kol kas nepagimdė. Gal dar per anksti tikėtis. Europiečiai atskleidė dėsningumą: pirmoji karta kaupia turtą, antroji jį gausina, o trečioji – švaisto. Tikėtina, kad tarp tos trečiosios kartos švaistytojų gali rastis ir tikrų menininkų. Bėda ta, kad Lietuvoje kol kas gyvena pirmoji – kaupikų karta, tad čia tikėtis meninių proveržių dar anksti.
Ar atsiras talentų tarp negalinčių nekurti – sunkiau nuspėti. Drįsčiau manyti, kad proveržio vargiai galima tikėtis iš tradicinės filologinės terpės – šitie žmonės per menkai pažįsta gyvenimą, – veikiau neblogos profesionalios literatūros. Netikėtumo galima laukti kur nors literatūros paribyje. O tokių paribių dabar begalė.
3. Trečias klausimas man truputį atsiduoda pelėsiais. Juk kada žmogui norisi atsiriboti, užsidaryti nuo pasaulio? kai nebepajėgia jame būti. O dar šiurkščiau pasakius: kai pasaulis tave palieka už nugaros, tau belieka apsimesti, kad pats nuo jo nusisukai. Vis šiokia tokia išeitis ir protestas.
Taip, labai aiškiai juntu, kad vis didesnis sparčiai kintančios tikrovės laukas darosi man nesuprantamas, nebeįdomus. Be abejo, pati natūraliausia, todėl ir dažniausia reakcija yra jį neigti, taip ir daroma nuo amžių amžinųjų, sakant: pasaulis sugedo; jaunimas nebe toks; dainos nebeskamba; papročiai suprimityvėjo…
Kai galvon pradeda lįsti tokios mintys, bandau prisiminti, kaip suvokiau pasaulį, kai pats buvau jaunas. Tuomet atrodė taip natūralu, kad aš daug protingiau ir moderniau mąstau negu visokie penkiasdešimtmečiai šešiasdešimtmečiai. Bendraamžių kūryba atrodė pati tikriausia, o visa kita… Apsisuko laiko ratas, skaitai dabartinių jaunųjų rašinius ir stebiesi: ko taip išsidirbinėti, juk čia visiška tuštuma, niekai.
Nepatinkančių kūrinių gali neskaityti, bet su savo vaikais negi nebendrausi, o jie, aiškiai matai, yra kitokie, kitkuo gyvena, kitaip mąsto. Kai pats buvau jaunas, tas kitoniškumas atrodė toks natūralus: mano tėvai bemoksliai, o aš – jau „mokytas“. Šiandien taip norėtųsi išsaugoti tą savo pranašumą: mes visi „mokyti“, o aš sukaupęs tiek patirties… Bet pasižiūriu – jiems visai nereikia tos mano patirties, ji kai kada juos net slegia, jiems norisi daryti savo klaidas.
O kas tikrai kelia nerimą – tai didžiulė emigracija. Negi dabar kartojasi tas pats scenarijus, kaip mano laikais išsikraustant iš kaimo į Vilnių, Kauną ar kitą miestą? Tuomet atrodė natūralu: nori kažko daugiau – važiuoji toliau. Bet kai girdžiu šiuolaikinį jaunimą lygiai taip pat samprotaujant – „negi išvažiavimas iš Vilniaus į Londoną yra didesnis lūžis, negu tavo išsikraustymas iš Žemaitijos kaimo į Vilnių?“ – apima nerimas: o kas kurs Lietuvą? Bandau guostis, kad tiesiog nebesuprantu, nebepriimu naujojo laiko tendencijų, bet sunkiai sekasi.
Ką daryti? Bambėti, kad pasaulis genda, „kurti“, kaip redakcija siūlo, savigynos mechanizmą? Bet kad tas pasaulis nepuola, jis tik nusisuka ir eina toliau. Nesakau, kad jis tobulėja, progreso idėja, manau, apskritai yra beprasmė, lygiai kaip ir regreso, gedimo. Tiesiog pasaulis velniškais tempais kinta. Kiek sugebu, stengiuosi ir pats keistis, pagauti tą sprunkantį nuo manęs pasaulį bent už uodegos, nes jis yra baisiai įdomus. Kiek nesugebu – leidžiu jam keliauti sau. Ir jis keliauja, visai neversdamas manęs bėgti iš paskos. Jei būčiau verčiamas skaityti apie Džordanos nuotykius lovoje ar žiūrėti kokį „Kakadu“ – tada jau reikėtų kažkaip gintis. Bet niekas neverčia, galiu pasiimti Homerą ar Donelaitį; arba Zenono Norkaus fantastišką studiją „Nepasiskelbusioji imperija“ – kultūros įvairovė šiandien didžiulė, ir tikrai nėra ko verkšlenti, jei kas nors negali rasti sau priimtino dvasinio peno. Apskritai šiandieninės technologijos leidžia čiupinėti viso pasaulio kultūrą neišeinant iš namų. Mėgstama padūsauti: niekas nepakeis malonumo versti šiugždančius knygos lapus; betgi naujausia elektroninė knyga jau leidžia versti pirštu lapus, bus poreikis – įdės ir dažų, dulkių, pelėsių kvapą, tai tokia smulkmena.
Tik čia ir yra bėda: taip tingu keistis, o nesikeiti – akimirksniu pajunti, kaip atsilieki ir vis labiau esi stumiamas į šalikelę. Šiuo požiūriu šiandieninis gyvenimas tikrai negailestingas.
Bet ar kada buvo kitaip?
Algimantas Zurba
1. Ne patys renkamės savąjį metą. Mus, dabar jau vadinamus vyresniaisiais, formavo žiaurus karas, dramatiškasis pokaris. Rūstus laikas kaupė savitą patirtį. Ji labai skiriasi nuo mūsų jaunesnės kartos, užaugusios ramesniais laikais. Mums reikėjo stiprių savisaugos, išlikimo instinktų. Užtat toks suprantamas ir brangus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metas. Prieš dvi dešimtis metų įvykęs išsilaisvinimo stebuklas nekvestionuojamas. Tačiau ypač žeidžia abejotini mūsų kasdienos pokyčiai – kai fetišizuojamas turtas, tuščiai didžiuojasi apsukruoliai, o paprastas žmogus niekinamas ir žeminamas. Apie tai taikliai rašė Eugenijus Ignatavičius, atsakydamas į šios anketos klausimus („Metai“, 2010, Nr. 5–6).
Neabejotinai pasikeitė kūrybos sąlygos – išnyko idėjiniai prievaizdai, kietai gniaužusi cenzūros ranka. Niekas nebesuka galvos, ką ir kaip kalbėti. Tokie pančiai jaunesnei rašytojų kartai visai nepažįstami – jos niekas nevaržo. Mes gi prie laisvos meninės kalbos turėjome pereiti. Nebereikalingi pasidarė nutylėjimai, daug ką paslepiančios stiliaus vingrybės, Ezopo kalba. Viskas pradėta vadinti tikraisiais vardais, į savo personažų lūpas pagaliau galėjome įdėti mums labai svarbius žodžius – niekas čia jūsų (okupantų) nekęs, niekas. Taigi vertingiausioji naujovė ir yra galėjimas kalbėti atvirai, tiesiai. Ji kokybiškai pakeitė daugelį naujų knygų, o šios papildė ir praturtino visą kūrybos panoramą.
O kas jaudina? Pirmiausia paminėkim kai kuriuos išorinius reiškinius: kultūrinės politikos stoką mūsų valstybėje, masinės kultūros įsigalėjimą. pamiršta, kad literatūra ugdo žmogaus asmenybę, turtina, padeda tapti ne bejausmiu robotu, įpratina matyti šviesą. Gal pozityvių pokyčių atneš į Kultūros ministeriją atėję nauji žmonės? Gal išnyks neapibrėžtumai knygų leidyboje, bauginantis kūrybinio darbo nuvertinimas. Tikėkim, kad pranyks absurdiškos bausmės už meno kūrimą, kai pensinio amžiaus sulaukęs autorius, gavęs nors menkiausią atlygį pagal autorinę sutartį, griebiamas už gerklės, – atskaičiuojamos protu nepaaiškinamos baudos iš jo pensijos. Ar bus suprasta, kad bibliotekos be naujų knygų – beveik mirusios?
Rašytojų sąjunga suvažiavimuose nebepateikia praėjusios kadencijos kūrybos apžvalgų. Intencija lyg ir neprasta: kam dėlioti rašančiuosius į tam tikras vertės lentynas, kiekvienas laisvas kalbėti savo balsu, pagal savo kūrybos galias. Tačiau kartais geriausi norai lieka tiktai norais. Vengiant supriešinti rašytojus, atsitinka dar liūdniau. Ne veltui prancūzai kartoja iš senovės romėnų ar graikų pasiskolintą posakį: viskas juda, tačiau niekas nesikeičia. Kitaip tariant, lazda lieka lazda ir gali trenkti kitu galu.
Tas trenksmas šiandien vis dažniau pasigirsta. Vis dėlto anksčiau rengtose suvažiavimų kūrybinėse ataskaitose objektyvumo būta daugiau. Dabar įsigali stichiškumas. Štai kasmet neva skaitytojai renka geriausią knygą. Betgi išankstinis sprendimas jau padarytas. Dešimtukas ar penketukas iš anksto įvardijamas, nors skaitytojas gal pasirinktų visai nepaminėtą autorių – skoniai ir išprusimas juk labai skiriasi.
Tas pat ir spaudos diskusijose, viename kitame rašytojų susirinkime.
Nežinia, kokiais principais remiantis suburiami vertintojai, diskutuotojai, bet jie tarsi įgyja visažiniškumo, vienintelės tiesos skelbėjų teisę. Prasideda mūšis, nors priešo nėra. Tada jis išgalvojamas. Neretai akys nukrypsta į gana ramiai dirbančią, visai nekonfliktišką vyresniųjų kartą. Mūšis nelygiavertis. Senjorais pavadintiems lyg ir nesmagu, net menka atmušinėti niekuo nepagrįstas, visai nemotyvuotas atakas. Vidinė kultūra neleidžia leistis į beprasmiškus ginčus. Tad ir skelbiamos diskutuojančiųjų vienmečių pergalės, o vyresnieji be jokio pagrindimo bloškiami į literatūros paribius. Nesivarginama išklausyti jų žodžio, į tuos pasvarstymus jie apskritai nekviečiami.
Žinoma, galima nusišypsoti: nieko nauja, – mūsų literatūros padangėje šitaip ne kartą yra buvę. Kaip ir galima neabejoti, kad šiandieninių žinovų kategoriškumą ims „skalbti“ dar vėliau pakilęs kūrybinis atžalynas.
Vienpusišką entuziazmą šituose mūšiuose galėtų ataušinti svarios kritikos žodis. Deja… Nebeturime subtilaus poezijos vertintojo Vytauto Kubiliaus, Anapilin išėjo principingasis ir reiklusis Albertas Zalatorius, itin didelė properša atsivėrė, kai netekome Elenos Bukelienės, be galo mylėjusios literatūrą, pagarbiai ir pedagogiškai taktiškai ją vertinusios, mokėjusios nieko neįžeidžiant pastebėti kūrybos seklumas, iškeldavusios pavykusius momentus – tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų kūryboje. Šito objektyvaus kalbėjimo šiandien labai trūksta. Geranoriškesni kritikai daug ko nebeaprėpia, kai kuriuos tiesiog prislegia pedagoginiai darbai.
Labiausiai akis bado šiuo metu Lietuvoje įsigalinti mada apie literatūrą šnekėti be jokios atsakomybės, skelbti kategoriškus nuosprendžius, – pačių kūrinių nė neskaičius. Jūratė Sprindytė „Metų“ diskusijoje (2010, Nr. 3) atvirauja: „Reikėtų ryžtis pasigilinti į senjorų kūrybą. 2009-ųjų data išėjo nauji A. Bieliausko ir V. Bubnio romanai, nežinau, ar visai naujas P. Treinio romanas, J. Mikelinsko apsakymų knyga. Tos knygos randasi, bet ar nerodo ir literatūros proceso stagnacijos?“ Valdas Kukulas čia pat skuba lesioti tik pavardes: „Aš atrinkčiau R. Gavelį ir A. Jakučiūną… Tai ir pripažinkim, kad kažką naujo įneša tiktai A. Jakučiūnas, J. Melnikas, H. Kunčius, M. Ivaškevičius.“
Visai suprantamas diskutuojančiųjų potraukis skaityti, išskirti savo vienmečius – toks kalbėjimas jiems artimesnis, patrauklesnis. Bet ar galima atsainiai, nė nepasigilinus numoti ranka į, sakykim, naujausius R. Kašausko romanus „Laukimas“, „Badmetis“, kuriuose išryškėja didelė rašytojo branda, reljefiškai nutapyti vaiko, paskui ir jaunuolio literatūriniai paveikslai, itin spalvingu žodžiu perteikta jų gyvento laiko dvasia. O neatsakingai vertinant, nė nepavarčius naujų leidinių, jie bloškiami vos ne į šiukšlyną. Gerai, kad „Metuose“ (Nr. 8–9) pasirodė rimta ir įžvalgi A. Guščiaus recenzija apie romaną „Badmetis“ – tai savotiška kompensacija autoriui po nepamatuotų įžeidimų.
Anksčiau minėtame pašnekesyje „užkabintas“ ir šių eilučių autorius, irgi nežinia, ar vertintojų skaitytas, tad ginčytis būtų tiesiog beprasmiška.
Daug metų dirbau jaunimo spaudoje, įpratau džiaugtis kiekvienos literatūrinės atžalos sėkme, skubėjau jų darbus skelbti. Šiandien džiugina vis augantis R. Šerelytės gebėjimas pajusti piešiamo žmogaus dramatizmą, panaudotos itin įsimenančios detalės; L. S. Černiauskaitė subtilėja, sekdama savo personažų psichologijos vingius; ryškiomis spalvomis, kitaip nei įprasta, skaudžius mūsų krašto žmonių išbandymus prozoje rikiuoja M. Ivaškevičius.
Kas žino, kaip ir kur pakryps romuviečių žurnalo pasigautas pokalbis literatūrinių kartų sandūros tema. Pašnekesys Rašytojų sąjungoje (2010. VI. 10), deja, tik patvirtino ką tik išsakytas pastabas. Kalbėjo dešimt oratorių, o tik du trys buvo išsamiau susipažinę su „senjorų“ kūryba. Iš esmės jos nepalietė. Dvi su puse valandos žiro gražbylystės, galima sakyti, apie nieką, minėta tik viena kita knyga, pakliuvusi į prelegentų akiratį. Ar tik nebus apie tokią situaciją taikliai užsiminęs Juozas Aputis novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“: „Jo balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo: taip taip, nieko tokio čia nebuvo, ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį.“
Tik ar nepažinimas leidžia kategoriškai spręsti? „Literatūros ir meno“ redaktorius Kornelijus Platelis sykį šyptelėjo: „Spausdiname viską, ką rašytojai parašo.“ Iš tiesų demokratija. Tačiau tada ir paaiškėja, ko verta iš pavydo aktyvesniems kolegoms išsprūdusi V. Skripkos replika: „O jie kaip grojo, taip ir šiandien groja.“ („Literatūra ir menas“, 2008, spalio 21 d.). Ar čia nepakvimpa vienu, istorijoje gerai žinomu, ūsočiumi?
Jeigu dar grįšime prie žurnalo diskusijoje paminėto „kūrybos paribio“, tai rasime, kad jis paremtas vien abejotinu argumentu: apie tas neva nurašymo vertas knygas niekas nekalba. Ar ne patys diskutuotojai entuziastingai pasirenka tik „saviškius“? Bet ar tai neprimena daug lėmusio nesenų laikų viršūnių posakio: yra tokia nuomonė? Ar išmintinga tarsi kokiems matininkams nustatinėti „tikrosios literatūros“ ribas? Bet čia, kaip sakoma, kalbėtojų sąžinės reikalas…
O nutylima tikrai nemažai autorių. Prisiminkim, ar bent kiek padoriau aptartas ir įvertintas milžiniškas Petro Dirgėlos triūsas? Kiek rimtų pasvarstymų būta apie dvasinio gyvenimo paslaptis Vidmantės Jasukaitytės kūriniuose? O Birutės Jonuškaitės proveržis beletristikoje, Rimanto Vanago, labai produktyvaus rašytojo, publicistikos knygos? Galima vardyti ir vardyti.
Tiesa, jau rašant šias eilutes „Metai“ (2010, Nr. 7) paskelbė pokalbį su R. Vanagu. Daug dėmesio skirta kūrėjo asmenybei, išsakyta nemaža skaudžių pastebėjimų apie mūsų kultūros negalias. Nors tiek… Tačiau itin saviti autoriaus darbai aptarti tik fragmentiškai.
2–3. Žinoma, didelę kūrinių gausą sunku aprėpti. Tai ar ne geriau, užuot žarsčius kategoriškus apibendrinimus, tarti – man taip atrodo, aš taip manau? Gal be reikalo Marcelijus Martinaitis abejoja kūrybos pajėgumu daryti įtaką visuomenei. Ne literatūros tikslas kelti kokius nors neįprastus vėjus, kad apie tai šnekėtų smalsuoliai. Visada prasminga byloti apie žmogaus likimo vingius – byloti atsakingai, ryškiai. Šimtuose vakarų, susitikimų su skaitytojais tikrini, ko vertas tavo žodis, kaip jis paliečia žmogaus sielą. Globaliniai pasaulio kitimo procesai pasidaro ne itin svarbūs.
Kur kas skaudžiau, kai į susitikimus ateina tikri kūrybos mylėtojai, paima naujas knygas, paglosto kaip savo vaikus. Ir – padeda atgal. Ne visi turi už ką įsigyti. Keblu pasakyti, kada mūsų Lietuvoje bus kitaip. Tačiau būti, netgi nepaisyti lengvabūdiškų vertinimų, padeda ryžtas pasakyti dar bent vieną tiesos žodį apie žmogaus gyvenimą. Manau, užsispyrus, – įmanoma.
Karavanas juk eina, net nežinant, kaip sakė mūsų klasikas, kiek tau bus pratęsta komandiruotė šitoje žemėje. O dangus aukštas, po juo vietos užteks visiems.
„Metų“ anketa. Vladas Braziūnas, Herkus Kunčius
2010 m. Nr. 7
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo” kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti” savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
Vladas Braziūnas
1. Mano amžius mane irgi jau lenkia prie atminties. Anan tūkstantmetin. Kai gyvenimas buvo geresnis: tiesiog jaunas, pilnas idealistinių užmojų ir darbų iki užsimiršimo, savęs ieškojimo panašių idealistų bendrystėj (man pirmiausia čia – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva1), gyvenimas drąsus, pilnas jėgos ūmai pakeisti savo paties kryptį (man pirmiausia čia – perėjimas iš „prestižinių“ žurnalistikos studijų į lituanistiką, vienintelis toks per visą šių specialybių Vilniaus universitete istoriją; atvirkščia kryptis – daugelio svajonė…), tikėtinas pasekmes tiesiog ignoruoti. Po šiai dienai manau, kad rašytojas privalo ignoruoti galimas pasekmes. Kurdamas save kaip rašytoją. Būdamas kaip rašytojas. jau rašydamas praėjusį rudenį, įgyvendinant vieną tarptautinį projektą, o žmoniškai pasakius – dalyvaujant poezijos ir muzikos vakare kaimyninės šalies sostinėj, – teko vėl gyvai patirti, ką ir čia, Lietuvoje, prieš daugiau kaip du dešimtmečius patirdavai kaip kasdienę tikrenybę. Teatro salė sausakimša beveik be viešų skelbimų. Dar prieš tai sutrikęs tos šalies kolega, pagrindinis visa ko rengėjas, pasiguodė, kad teatro administracija paprašiusi pateikti… vakaro scenarijų. Mano atsivežtos mūsų sambūrio vėliavos su Pegasu, panašiu į Vytį, kabinti ant vienos iš scenos užuolaidų ir pats nedrįso: teatro valdžia išsigąsianti. Pasirodo, šįkart bus persistengęs pats kolega: teatro administracijai mintis patiko, patys pakabino kuo gražiausiai ir dar ryškiai apšvietė. Bet tas netikrumas, ta baiminga atodaira – galima? negalima? – tvyrojo visąlaik.
O gražiausia, žinoma, buvo, kai jau pradėjom skaityti eilėraščius. Negaliu sakyti, kad publika, ta pilnutėlė salė, būtų nereagavusi ir į pačią poeziją, jos žodžio muziką, būtų nejautusi jos. Reagavo. Jautė. Vis dėlto negalėjai nepastebėti, kad tie šimtai ausų pirmiausia „nustatytos“ gaudyti slaptuosius parapoetinius virpesius, esamus ar įsivaizduojamus, susikuriamus menkiausios užuominos dingstimi, o jei ta dingstis pasirodo pakankama, – per visuotinį nuščiuvimą nušniokščia bendro pritarimo banga – irgi tyli, begarsė, bet tvilkanti kaip elektra. (Iškart prisiminiau vienus kadaisinius skaitymus mūsų universiteto kiemely, tokį pat visišką žmonių nuščiuvimą ir paskui, kai perskaičiau kito eilėraščio pavadinimą – „Pavojus atšaukiamas“, – tokį pat stiprų, jau nebesulaikomą emocinį išlydį, ūmai visus klausytojus persmelkusį.)
Arba vėl šalutinis, bet iškalbus įspūdis iš poezijos festivalio pernai rudenį kitoje sostinėje. Jau rengiamės skaityti eiles prie Puškino paminklo – milicija vis artyn, vis ryžtingyn. Kol vargšai organizatoriai pagaliau surado vienos kuprinės dugne oficialų miesto vyriausybės leidimą, jiems, ko gero, jau visos blusos buvo apmirusios. O juk ta pati miesto vyriausybė ir „turėjo garbės“ kiekvieną iš mūsų asmeniškai savo festivalin pakviesti…
Dabar poezija, ačiūdie, tėra poezija. Ar net poezija. Ir čia – jokio patoso.
2. Laikai mainosi, bet – kartojasi poetų kartos. Ko neturi jauni? Supratimo, ko jie neturi. Kaip ir mes kadais neturėjom. Vis dėlto, manau, ne taip pavojinga būti iškeltam poetinės mados nei to jausmo, kad esi minios (tautos ar kt.) viešpats: paskiau vis tiek pulsi – ne taip susikulsi. Kartais pagalvoji, kad mados, iliuzijos – ar, anot cave canem, „erudiciniai muilo burbulai“ – dabar ir telikusios. Gražu, kai matai burbulinėms madoms nepasiduodantį, vien iš prigimties jėgos ar ir sąmoningai minantį savo atskirą kelią. Jau nelauktum, o žiūrėk, randasi rašytojas kūrėjas. Išnyra iš grėsmingos plintančio neraštingumo, silpstančios kalbos, iš atsainumo balos kaip visai ne joje augęs. Nusipurto ir eina. Nesutramdė jo kadais ideologija, sukta ar prievartinė, nesutramdys nei skurdas, nei kartais polengvis pinigas, iš to skurdo savęsp masinantis. Paveikumas ir įtaka? Žmogus, kad ir kaip civilizacijos būtų persotintas, vis tiek yra daugiau nei vartotojas, tebeturi du pusrutuliu, proto, jausmų, aistrų, grožio pojūtį bei poreikį, jam vis tiek teks aiškintis save ir pasaulį, tad į menus, taip pat ir į literatūrą, jis vis tiek gręšis. Iš čia ir įtaka. Tylioji. Abipusė. Juolab jeigu patikėsim globaliomis prognozėmis, jog netolimos ateities visuomenę teks vadinti nebe žinių, žinojimo, o kūrybos, kūrybingų žmonių visuomene.
Galėčiau kartoti iš paskos Micheliui de Montaigne’iui, jog „nėra daugiau pasaulyje tokios stulbinamai silpnos atminties kaip maniškė“, tad Marcelijaus Martinaičio pasakymo apie „sutramdytą rašytoją“ konteksto neatsimenu, galiu tik nujausti. Tas mano minėtas skurdas (socialine padėtis)? Vargu. Socialinė atskirtis? Visada buvau atskirtas, ne aš vienas. Šiaipjau natūrali, bet mūsų Visuomenėje nenatūralų mastą įgavusi intelektinė, emocine rašytojo atskirtis? Padėtis žlugdanti ir visuomenės, ir rašytojo orumą? Čia jau butų galima kalbėti nuodaliau, ieškoti šiokių ir tokių argumentų, kaip neskubnai rašydamas M. Martinaitis paprastai ir daro. Bet šiuokart klausimai disertaciniai, jie kreipia iškart į apibendrinamuosius verdiktus, o nesu nei Geda ar Kukulas, nei Šliogeris ar Venclova, beapeliacines savo ištarmes žaviai gebantys pateikti kaip tikresnes už tikrybę, nors, tarkim, Venclova pats mėgsta perspėdinėt nesiimti „generalizacijos“..
3. Nieko nereikšminu, vilčių nepuoselėju. Apie ateitį stengiuosi negalvoti: jos kaip ir nebeliko. Tiesiog dirbu. Mėginu dirbti. Nesvarstau, atkakliai ar inertiškai. Kad ir įsitvėręs į tokį nestebinantį „mechanizmą“ kaip kompiuteris ir visi jo priklausiniai. Lyg nieko aplink nebūtų nutikę, lyg tie „nuolatiniai visuomenės gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai“ tiesiog eitų pro šalį manęs nepaliesdami, nekliudydami ir neužgaudami, nevarydami tarpais į neviltį. Nes turi išlikti ramus, nesusiskaidęs, vadinasi, bent kiek kūrybingas. Nuduodi, kad nuolat esi priverstas įsiręžti ne stengdamasis sumažinti visokiausių nuolat kintančių, neką gera lemiančių aplinkybių slėgį, o lyg kad tave patį būtų ištikęs neliaujamas įsiręžusio darbinio arklio džiaugsmas, kad plūgas giliai, kad eini lyg per daug nekrivuliuodamas, kad patempi. Nors, po teisybei, retokai taip ir bebūna, gyvastis nejučia ir sueikvojama to aplinkybių slėgio mažinimui, savigynos budrumui, tad minėtas džiaugsmo jausmas jau kaip ir primirštas, nebent kartais dar šmėstelintis ką verčiant. Dažniausiai vis dėlto negaliu susikaupti, atsidėti vienam rimtam darbui: laikas skysta ir tykšta, per daug tame laike mano judesių, mano blaškymosi tarp daugelio skirtingų, vienas su kitu nesusijusių ar menkai tesusijusių užsiėmimų (nelinksmai pajuokauju, kad per dienas nenormuotai ir nemokamai triūsiu tokio Braziūno – ir ne vien jo – sekretorium, nors veikiau visu personalu), prisiimtų nespėjus nė susivokti, lyg netyčia, vien iš širdies platumo. Groteskiškai man kartais nuskamba nuoširdūs kieno nors paliaupsėjimai: oi, kiek tu daug darai ir padarai, tavęs pilna visur. Nes pats žinau: kas yra visur, to nėra niekur. Metas tad skliaustis, glusti kur vėsion atokumon. Nesidairant į pasekmes.
1 Taip, rašoma tik taip ir niekaip kitaip, tokia tradicija, esu jos liudytojas nuo pat įkūrimo 1970 m., – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva, kilnus bendrinis žodis, skyręs ją visokių klubų („interklubų“ ir pan.), tad jokių didžiųjų ir jokių kabučių, jokių „romuvų“ ar dar ko, ačiū.
Herkus Kunčius
1. Prieš porą dešimtmečių buvau šventai įsitikinęs, kad šalies Laisvė yra pagrindinė ir lemiama sąlyga visaverčiam žmogaus gyvenimui. Todėl galvojau, kad vos pasibaigs sovietinė okupacija, niekas Lietuvoje daugiau nebetrukdys šiai Laisvei sklisti ir skleistis, apgydant mūsų žmones ne tik nuo fizinių skaudulių, bet ir intelektualiai, išpančiojant iš prietarų, baimių ar baustinos ideologiją. Deja, tai buvo perdėm naivus, klaidingas įsitikinimas, nes Laisvė – visada tik sąlyginė, labai abstrakti sąvoka. Be to, kaip ir Nepriklausomybė, efemerišku dalykas. Vos iškovota, nuolat mutuoja, aplimpa ne tik ją suvaržančiomis taisyklėmis, draudimais, bet ir naujomis ideologijomis, pavojingai rungtyniaujančiomis tarpusavyje, kaip užkariauti kuo daugiau protų, kad ji ir vėl būtų – Laisvė – vieną dieną sunaikinta.
Viso to nežinodamas, mat neturėjau nei gyvenimiškos patirties, nei palankių galimybių palyginti, dar prieš dvidešimt metų maniau, kad mūsų žmonės bus atsparesni vakarykščių nedraugų įtakoms, jų klastingoms manipuliacijoms, o nusikalstamai naivių Lietuvoje – kitaip nei „Trečiojo fronto“ laikais ar dabartinėje „nelieskite manęs“ Švedijoje – tebus vos vienas kitas. Be to, galvojau, kad dainuojančios revoliucijos idealizmo dvasia – anuomet, devintajame dešimtmetyje viso pasaulio lietuvius apsėdusi manija – ateityje tik plis ir visokeriopai stiprės, Europoje ir kituose žemynuose telkdama aplink save vis daugiau simpatikų, ištikimų draugų bei įtakingų globėjų.
Tačiau gyvenimas parodė, kad ne visada vyksta taip, kaip tu įsivaizduoji, norėtum ar popieriuje surašyta.
Ir vis dėlto, kai ne kur kitur, o formuojančiame žmonių mąstyseną nepriklausomos Lietuvos informaciniame lauke – vietinių televizijų kanaluose, solidžiuose internetiniuose tinklalapiuose, per populiarų radiją, visagalę reklamą – kasdien girdžiu įžūliai svetimkalbe liaupsinant praeitį ir regiu prieš du dešimtmečius išsižadėto gyvenimo būdo propagandą, mane ši smegenų plovimo procedūra ne tik siutina, bet ir, suvokiant savo bejėgystę pasipriešinti, stumia į neviltį.
Atrodytų, staiga apmirus savisaugos instinktams, čia gyvenančius žmones ištiko amnezija, tarsi nebūta nei tragiškų Lietuvos istorijos pamokų, nei asmeninės patirties – nieko. Beje, kaip ir Vilniaus centre 1904 m. pastatyto skulptoriaus M. Antokolskio paminklo Jekaterinai II, kur rusų kalba buvo išrašyti visada čia aktualiai skambėsiantys žodžiai: „Kas atplėšta – susigrąžinta.“
Visada įsivaizdavau ir tikiu, kad, be iliuzinę laisvę suteikiančių pinigų, egzistuoja dar ir orumas, garbė, sveikas protas, pagaliau šiandien, deja, jau nebemadingas patriotizmas bei fundamentalūs humanistiniai principai. Jie neišvengiamai, kaip byloja Suomijos Šiaurės karo patirtis, yra pajėgūs apsaugoti nuo vergovės ne tik šalį ar šalia esančius, bet ir po mūsų gyvensiančius. Tačiau išvardytų dalykų sąmoningas nuvertinimas ir per du dešimtmečius atkakliai ekonomikoje, politikoje ir kultūroje taikytos bei sėkmingai įkūnytos atvirkštinės „vertybės“ taip viską mūsuose sujaukė, kad dabar Lietuvoje sunku beatskirti, kuris čia yra geranoris, o kuris – piktavalis, kuris siekia tik asmeninės, o kuris – ir Rytų kaimynui naudos.
Ne pirmus metus gyvenant nenuspėjamų poelgių bei minčių chaose, kai iš eterio sklinda dažniau kliedesiai nei proto balsas, o skurdo mastai jau nieko nebestebina ir šalį kasdien iš nevilties palieka šimtai žmonių, Lietuvoje viena po kitos dingsta fundamentalios egzistencinės atramos – būties čia ir dabar motyvacija. Be to, vakarykščiai autoritetai – šiandien nebežinia kam ir už kiek tarnaujantys – kad ir ką svaičiotų apie šalies ateitį, yra tapę neįgalūs ir nebepajėgiantys nei patys susivokti, nei kitiems atskleisti, kur link šiuo metu mes in corpore judame.
Tad, mano galva, gyvename tokia naujųjų laikų dvasia – nebežinia kuo tikintys, neaišku ko siekiantys, nebesuprantantys – kas esame ar kuo svetima valia nejučiomis ir pamažu vėl tampame. Viena akivaizdu: atsidūrę pavojingoje nesvarumo „tarp žemės ir dangaus“ būsenoje, neišvengiamai virstame labai pažeidžiamais, t. y. subrendusiais prarasti tai, ką prieš dvidešimt metų susigrąžinome – Laisvės ir Nepriklausomybės iliuziją.
Todėl įsivaizduodamas save netrukus skausmingai krisiantį ant nepageidautinų Permainų slenksčio, nevalingai vis gręžiojuosi atgal – į ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, Laikinosios sostinės Lietuvą. Lyginu, kaip anuomet būta, apie ką galėta, kas viešai, o kas tik sau, į dienoraščius parašyta – pirmosios Nepriklausomybes laikais, prieš prarandant ją ne tik svetima, bet ir – visada – sava valia.
Jau kelintus metus atkakliai skaitau to laikotarpio laikraščius, žurnalus, politikų, karininkų, diplomatų prisiminimus, leidžiančius „iš pirmų lūpų“ pajusti tos šalies – mano senelių ir neseniai gimusių tėvų dvasią, netrukus dramatiškai keliems dešimtmečiams išsikvėpsiančią.
Šiuo metu, atrasdamas vis daugiau skausmingų istorinių paralelių su nūdiena, dar kartą perskaitinėju ir Juozo Keliuočio „Mano autobiografiją“. Todėl negaliu susivaldyti nepacitavęs, ką jis nešališkai parašė apie ano meto Lietuvos kultūrą: „Plačioji visuomenė buvo abejinga literatūrai, dailei ir muzikai: jie daugiausia rūpinosi savo materialiniais reikalais ir šiek tiek domėjosi politika ir politinėmis kovomis.“
Prie šios Lietuvos visuomenės diagnozės neturėčiau ko ir bepridurti. Gal tik tai, kad peizažai, klimatas ir laikai Lietuvoje visada keičiasi greičiau, nei mūsų žmonių žalingi įpročiai. Ir turbūt – didžiųjų permainų akivaizdoje – ne mūsų valioje bandyti juos uždrausti ar prisiversti visam laikui pamiršti.
2. Nesu didelis vizionierius ar pranašas, tačiau ir niurgzlys būti nenoriu. Manau, kol būsime patys sau nesimpatingi, sunku patikėti, kad labai norėsime ne tik į save žiūrėti ar savo klykčiojimus girdėti, bet ir apie save skaityti.
Galvodamas apie visuomenės kultūros, t. y. ir meno poreikį, esu pastebėjęs, kad lietuviai, skirtingai nei lenkai ar skandinavai, išties menkai savimi domisi. Jie yra užvaldyti keistos fanaberijos, todėl verčiau renkasi egzotiškesnių kraštų ar jau nebegyvenantį autorių, taip turbūt bandydami pabėgti nuo kasdienybės.
Ir literatūra nėra išimtis. Žmonės šiandien civilizuotame pasaulyje skaito ypač daug, t. y. per dieną perskaito dešimtis tūkstančių ženklų. Tačiau tai, ką mes sąlygiškai vadiname „literatūra“, nėra tapusi lietuvio neatsiejama dalis, kaip antai, palyginimui, vokiečiui būtų muzika ar prancūzui – gastronomija. Antra vertus, kai pagalvoju, su kokiais sunkumais tenka susidurti mūsų žmogui, ketinančiam perskaityti lietuvių autoriaus knygą, plaukai ant galvos piestu stojasi.
Pirmiausia potencialiam skaitytojui turi kažkas „iš anapus“ rekomenduoti, įkyriai kelias savaites zirsti, o neretai ir mėnesių mėnesius kalti į galvą, kad jis turi pasirinkti tik lietuvių, bet ne kurį nors kitą autorių. Be to, pasitelkus visą gražbylystę ir hipnozę, įtikinti, kad jis – lietuvių autorius – vertas būti pamalonintas ypatingu ekstradėmesiu, skirtingai nei nesuspėtas pernai perskaityti Musilis, užpernai Canettis ar koks praėjusio amžiaus Faulkneris. Tad mūsų rašytojas, vos išleidęs savo knygą, nevalingai patenka į žiaurią konkurencinę atranką, kur neretai sėkmę lemia ne tik gandai apie jį patį, bet ir pavardės skambesys.
Tačiau net ir stebuklingai nurungus nemažai verstų į lietuvių kalbą Nobelio, Gonkūrų, Mediči ir kitų literatūros premijų laureatų, lietuvių rašytojo kelias link skaitytojo dar nesibaigia – tik prasideda.
Jis kantriai – sandėlį primenančiame knygyne – laukia, kol čia užėjęs potencialus skaitytojas ryšis rekomenduotą knygą susiieškoti ir išsitraukti. Ir tai labai svarbus, kvapą gniaužiantis momentas, nes neretai, po varginančių pastangų susiradęs kūrinį ir dirstelėjęs į kainą nugarėlėje bei palyginęs ją su visai šalia gulinčia tariamai šimteriopai garsesnio, smagesnio ir, žinoma, puikiai pažįstamo užsienio autoriaus knyga, skaitytojas staiga persigalvoja. Negana to, neretai prie kasos teatrališkai prisiekia niekada lietuvių autoriaus knygų į rankas nebeimti, o jei imti, tai tik iš bibliotekos – labai tolimoje ateityje. Tačiau jei – per stebuklą– taip neatsitinka ir keistuolis knygyne vis dėlto pasiryžta sumokėti ne penkis litus už nukainuotą Louisą–Ferdinandą Celine’ą ar Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“, o keliasdešimt litų už abejotinos reputacijos vietinį autorių, tai taip nėra ženklas, kad knyga bus netrukus atsiversta ir perskaityta, t. y. turės ne tik ekonominį poveikį potencialaus skaitytojo piniginei, bet ir protinį jo galvai bei dvasinį – širdžiai.
Niekam ne paslaptis, kad skaitymas, kaip ir teatrų, koncertų bei parodų lankymas, yra pramoga. O jai reikia ne tik pinigų, bet ir laisvo laiko. Deja, mūsuose per du dešimtmečius pasistengta, kad žmogus šių dalykų turėtų kuo mažiau. Ir tai yra viena didžiausių bėdų bei priežasčių, kodėl turime tokią, o ne kitokią visuomenę – irzlią, prietaringą, nepakančią, išsibėgiojančią. Juk sugrįžus į namus vakarop po darbų laukuose, fabrike ar biure, reikia išties titaniškos Atlanto valios, kad, užuot gurkštelėjus alaus, pabendravus su televizoriumi, vaikais ar artimais tau žmonėmis, išgriūtum lyg niekur nieko lovoje su nusipirkta lietuvių autoriaus knyga. Beje, jei skaitytojų daugumą sudarytų vyrai, tokia tikimybė – spjauti į šeimą dėl knygos – būtų šiek tiek didesnė. Tačiau, kaip rodo visos sociologinės apklausos, didesnę Europos skaitytojų dalį sudaro moterys, ir jos – skaitytojos – nebūtinai yra vienišos, t. y. neturi svarbesnių, be literatūros skaitymo, rūpesčių.
Tad, galvodamas apie dabartinės literatūros poveikį mūsų visuomenei, visada įsivaizduoju skaitytoją. Žinoma, tai turi būti neišvengiamai išsilavinęs, t. y. pajėgiantis ne tik skaityti, bet suprasti, ką neseniai perskaitė, žmogus. Tačiau jei mūsuose jis bus išsilavinęs, tai visada mažai uždirbantis. Be to, neturintis į valias laisvo laiko ir net labai riboto komforto, priešingai nei išpuoštos turčių žmonos, vis rečiau susimąstančios, ar nevertėtų dėl smalsumo įsigyti kokią nors madingesnę knygą – „šiaip sau“. Susikūrus tokį tikrovės vaizdinį, akivaizdu, kad skaitymas, kaip ir rašymas, šiais laikais yra didelė privilegija, kuria ne kiekvienas gali naudotis.
Ta proga prisiminiau didelio lietuvių literatūros simpatiko bei vertėjo į rusų kalbą Eugenijaus Gluchariovo neseną viešnagę Vilniuje. Tada rudenį jis, gimęs, augęs ir baigęs mokslus Maskvoje, o šiuo metu gyvenantis Stokholme, paprašė, kad palydėčiau po Vilniaus knygynus, – vertėjas norįs nusipirkti per pastaruosius kelerius metus leistų lietuvių autorių knygų. Su dideliu džiugesiu sutikau palydėti, pasiryžęs, jei tik panorės, patarti, pareklamuoti, o prireikus ir įsiūlyti. Deja, visų šių paslaugų neprireikė. Mat kiekviename knygyne, dažniausiai tolimiausiame jo kampe, kabėjo po kelias varganas lentynėles, skirtas lietuvių autorių kūriniams. Su šiais leidiniais galėjai susipažinti nesugaišęs ir minutės.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad Vilniaus knygynuose nesilankau. Darau tai vos ne kasdien, tačiau tą kartą itin akivaizdžiai įsitikinau, kurioje, atsiprašant, vietoje ir kaip – labai prastai – Lietuvos kontekste atrodo dabartinė lietuvių literatūra, kai penki rašytojai priversti peštis dėl trijų skaitytojų.
Pamatęs mane suglumusį, E. Gluchariovas paguodė, kad mes – lietuvių rašytojai – vis dėlto dar laikomės herojiškai, nors ir iš paskutiniųjų. Palinkėjęs, kad toliau nenuleistume rankų, prasitarė, kad Stokholme jau turi beveik visą jį dominančią dabartinę lietuvių literatūrą, kuri atsisiųsta paštu ir nesunkiai sutelpa į tas vos kelias lentynas.
Tad šiandien mano palinkėjimai lietuvių literatūrai paprasti ir žemiški.
Kad lentynų būtų daugiau ir jos būtų talpesnės. Norėčiau, kad lietuvių audrių, nesvarbu kokio kalibro ar pažiūrų, knygos vitrinose ir įėjus į knygynus Lietuvoje būtų pastebimos pirmiausia, o visa kita, kaip ir kitose šalyse, jau po to Ir dar pageidaučiau, kad mažiau būtų sąmoningai skleidžiamos miglos, tariamai knygų mažai kas perka, todėl netolimoje ateityje jos nebebus vertos dėmesio. Ir norėčiau šiek tiek daugiau tolerancijos bei pagarbos vienas kitam, nes šiandien ne tik gyventi Lietuvoje, bet ir Čia rašyti, be to, lietuviškai – tai iššūkis.
3. Laisvės euforijos laikais, vos atkūrus Nepriklausomybę, kai minios nešė ne tik vėliavas, bet ir savo pinigus į „sekundės“ bankus ir nenuginčijamai tikėjo, kad, ten padėję vieną kitą tūkstantį dolerių, galės visą gyvenimą iš palūkanų nieko nedirbdami gyventi, sveikas protas man kuždėjo, kad Čia kažkas ne taip. Jau tuomet įtariau, kad itin sparčiai Lietuvoje instaliuotoje laukinio kapitalizmo sistemoje reikia būti ne mažiau akylam kaip ir brandžiame socializme, be to, negalima atsipalaiduoti, ypač kai saldžiabalsis tau siūlo „nemokamus pietus“, kurie – visi žinome – būna tik pelėkautuose.
Todėl jau seniai esu sau įsikalęs į galvą, kad šiame gyvenime ir šioje geografinėje vietoje reikia turėti kuo mažiau reikalų ne tik su nepilnamečių reikalų, mokesčių inspekcijomis, policija, pensijų fondais, bankais, telekomais ar siūlančiais išganymą adventistais, tačiau ir visokio plauko užklystančiais laiptinėn „geradariais“, siūlančiais nemokamai išburti man ateitį.
Apsišarvavęs tokiu „savigynos mechanizmu“, sąmoningai neturiu ne tik kabančio po kaklu nekilnojamojo turto, bet ir automobilio, kad pažeidus taisykles netektų inkšti, žemintis ar duoti nemokšai policininkui kyšį. O ir su vadinamaisiais meistrais autoservise, pasirengusiais panašų į mane neišmanėlį greičiau apkvailinti, nei jam padėti, bendrauti neturiu nei noro, nei vilties, kad kažkada šis požiūris pasikeis.
Be to, stengiuosi jau ne pirmus metus gyventi tik tarp būtiniausių daiktų, todėl „iš visos širdies“ dovanotus suvenyrus ar kiaušiniams virti skirtus elektrinius įtaisus, numanydamas, kad šį maisto produktą galima išsivirti puode, negailestingai išmetu.
Apskritai esu visokių technologinių patobulinimų, elektros, skaitmeninių prietaisų bei būtį ar buitį tariamai palengvinančių naujovių priešas. Todėl ir muzikos klausausi prieš ketvirtį amžiaus iš Vokietijos traukiniu atsivežta aparatūra – CD „Philips“ grotuvu, „Kenwood“ stiprintuvu ir iki šiol puikiai skambančiomis „Sony“ kolonėlėmis. Be to, jei namuose žiūriu televizorių, tai tik „Taurą“. O radijo klausausi dažniausiai šeštadieniais, kai transliuojama „Kultūros savaitė“.
Tokioje neįmantrioje buityje užsibarikadavęs, kompiuterį naudoju tik tiek laiko, kiek užtrunku patikrinti elektroninį paštą ir parašyti sugalvotą tekstą. Išjungiu akimirksniu, vos tik padedu paskutinį tašką.
Žinoma, labai norėčiau išsiugdyti sugebėjimą nereaguoti į smegenis bombarduojančius informacijos srautus, nuo kurių mūsų epochoje išties sunku pasislėpti, deja…
Supratęs, kad Lietuvoje gyvendamas gaunu ir tebegausiu kasdien vis daugiau negatyvios nei pozityvios informacijos, labai saikingai seku naujienas per televiziją ar internetiniuose tinklalapiuose. Neretai – esu pastebėjęs – staiga galvoje „įsijungia“ klausos filtras, ir aš atsisėdęs nieko nebegirdžiu, ką rimtu veidu man iš ekrano porina – turbūt ir vėl apie biudžetą, neišvengiamai kilsiančias kainas ar naujus mokesčius. Gal todėl, kad daug kas nebepajėgia maloniai nustebinti, vis dažniau pasiilgstu ne tiek protingų minčių ar žmonių, kiek pozityvių emocijų.
Šis gilesnių, šviesesnių išgyvenimų alkis prieš porą metų stumtelėjo mane link kažkada Vilniaus dailės institute studijuotos meno istorijos. Todėl dabar, atsiradus menkiausiai galimybei, siekiu nuvykti ir pačiupinėti tai, ką sovietų laikais neturėjau vilties išvysti. Galėjau tik skaityti, uoliai įrašydamas į atmintį ne tik datas, Egipto, Bizantijos ar Osmanų imperijos valdovų dinastijų vardus, bet ir jų svarbiausių pastatų, šventyklų lokacijas, fasadų, puošybos principus bei vidinės sandaros planus,
Dabar norėčiau prisiminti rusų meno istoriką, akademiką Michailą Alpatovą. apie kurį man pasakojo a. a.doc. Jonas Umbrasas. Pasak jo, akademikas parašė ne vieną mokslinį straipsnį ne tik apie Rusijos ikonų tapybą, bet ir apie Italįjos Renesanso meistrus, nors nebuvo matęs svarbiausių šių meistrų darbų. Tad iki šiol galiu tik spėlioti, kokio masto neviltis turėjo apimti garsųjį mokslininką, suvokus, kad nemažai jo parašytų tekstų prasilenkia su tiesa, kai, sovietų valdžiai leidus, jis tikrovėje išvydo, ką užsidaręs kabinete iki tol reprodukcijose tyrinėjo.
Prisimindamas Šį kurioziškai dramatišką atvejį, laikausi nuostatos: atsiradus menkiausiai galimybei, stačiai privalu pačiam pamatyti paveikslą, spektaklį, išgirsti muzikos kūrinį, pačiupinėti instrumentą, perskaityti knygą ar eilėraštį. Ir, apsaugok Viešpatie, niekada nepasikliauti vietinių „specialistų“ nuogirdomis ar nuojautomis. Tai pagrindinis principas, arba savigynos, jei nenori būti kvailinamas, būdas.
Bet ne tik šių intencijų vedinas neseniai aplankiau Luksorą – senuosius Tebus – Karalių slėnį, Ramzio IV kapavietę, Chačepsutės šventyklą etc. Čia, patyręs vos ne religinius išgyvenimus, dar kartą įsitikinau, kad išlikusios šventyklos yra neprilygstamai paveikesnės, nei gyvendamas Vilniuje galėjau įsivaizduoti. Tą pat galiu pakartoti ir apie Kiono, Reimso katedras ar Jeruzalę – Šventąjį miestą – ir čia esančią Kristaus kapo baziliką. Ir, žinoma, nesuskaičiuojamą galybę kitų paminklų, kaskart išvydus verčiančių aiktelti, koks vis dėlto – nepaisant savo menkumo – yra kūrybingas žmogus.
„Metų“ anketa. Arūnas Spraunius, Eugenijus Ignatavičius
2010 m. Nr. 5–6
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
Arūnas Spraunius
1. Yra toks simpatiškas anekdotas apie kiškį, vaikščiojusį po peroną ir visiems išdidžiai skelbusį, kad jam pavyko apgauti traukinį. Esą šis išvažiavo, o kiškis neįlipo. Dabar reikalai tokie, kad traukiniai vien tik išvyksta, vienas po kito. Jei šiame procese begalima ką registruoti – nebent kaitą. Pasirinkimas maždaug toks – dalyvauti arba ne. Nes visi kiti traukinukai, skaičiuojant nuo antro, yra pirmojo „koveriai“. „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas L. Friedmanas: „Tėra vienintelis išganymas. Kas greičiau bėga, greičiau atbėga, bet tada ima dar greičiau bėgti <…>. Kai viskas paspartinta, pasaulis greičiau užmiršta.“
Gana akivaizdūs paranojos požymiai? galite jų neregistruoti – štai maloni išeitis: …nevaikščioti į prekybos centrus, viešus renginius, konceptualių ir tradicinių žanrų prezentacijas, nepildyti paraiškų, nedalyvauti projektiniuose pasiansuose… Be to, esate teisus, paranojos požymių esama. …ir kas? Paranojos išvengti visada galite, ir Franzas Kafka čia niekuo dėtas. Ponas F. Kafka jau seniausiai yra sėkmingas prekės ženklas, viena jo publikai siunčiamų žinių – solidu, laiko patikrinta.
„McDonald’s“ Japonijoje turi du tūkstančius restoranų pavadinimu „Makudonarudo“ ir yra didžiausia frančizė už Amerikos ribų. Apie itin sėkmingą integraciją Japonijos rinkoje byloja istorija apie japoniukę, kuri, atvykusi į Los Andželą, pamatė keletą „McDonald’s“ ir tarstelėjo mamai: „Žiūrėk, jie čia irgi turi „McDonald’s“.“ Dėl nusikalstamai beatodairiško charakterio porą kartų gyvenime bandžiau tapti valdininku ir suspėjau turėti reikalų su jaunais, ambicingais, karjeros siekiančiais „yuppies“. Žavūs žmonės, mums net pavyko pasikalbėti apie kiną, Bernardą Bertoluccį; jie – apie „Pavogtą grožį“, aš – apie „Paskutinį tango Paryžiuje“ (nelabai sėkmingai). Dėl to paties charakterio pamėginau naiviai pajuokaut, tarkime, tokia vos vos á la dvidešimto amžiaus devintojo dešimtmečio nihilizmo dvasia. Užtat išsiskirstėme mandagiai ir geranoriškai, nieko asmeniško. Pasijutau senstančiu teenager.
Taigi tokia ar maždaug tokia yra dvasingų literatūros šauklių „tikslinė grupė“.
Be to, mizantropija – irgi prekės ženklas. Be abejo, sėkmingas. Visi prekės ženklai yra sėkmingi, jei jau apie juos kalbame. Jeigu naktį susapnuosite košmarą ir pabusite išpilti šalto prakaito, privalote išreikšti susižavėjimą tikslia, preventyvia pasąmonės rinkodara, jums miegančiam pasiūliusia nepriekaištingą košmaro prekės ženklą. Kam to reikia? Repetitio est mater studiorum. Gyvenimo mokslo, be abejo.
2. Nežinau, kas yra „sutramdytas rašytojas“. Kiekvienas yra sutramdytas ar nesutramdytas, „tramdymu“ užsiima profesionalai, naudodami tam „specialiąsias priemones“.
Povertybiniame naratyve „sutramdytas“ turi nebent psichoanalitinę konotaciją. Jei kalbama apie „sutramdytą genijų“ iš puikiosios modernizmo epochos, nebent retoriškai galima klausti, kas tą „pranašų“ epochą (gražią ir man asmeniškai labai brangią) beprisimena. Teko skaityti tokį futurologinį kūrinį, kuris baigėsi sakiniu: „2020-aisiais bus iškilmingai uždaryta paskutinė pasaulyje kompaktinių muzikos įrašų parduotuvė, uždarymo metu protestuodami piketuos pasenę hipiai ir emo.“ Prieš kompaktus dar buvo vinilai, ponios ir ponai…
Europos sociologijos žvaigždė Ralfas Dahrendorfas turbūt prieš kokias tris dešimtis metų kitame kontekste yra užsiminęs apie naujuosius viduramžius, kurie prasidės, kai kapitalizmas galutinai įsigalės pasaulyje (apie globalią laisvąją rinką lordas R. Dahrendorfas dar nekalbėjo). Be abejo, viduramžių supratimas – konvencijos dalykas, bet jei nutartume vadovautis masinėje sąmonėje vis dėlto įtvirtintu stereotipu (visa reglamentuojantis tikėjimas, inkvizicijai akylai prižiūrint nusistovėjusią, griežtai „vertikalią“ gyvenimo sanklodą) – dabartis jį vis daugiau patvirtina. sunkmečio sąlygomis (ypač) nuosekliai, plėšriai dirbantis verslininkas neturi laiko pakęsti ne tik pernelyg laisvai suprantamo atvykimo į darbą, ne taip kvepiančio, ne taip besišypsančio, bet ir apskritai „ne taip“, netvarkingai gyvenančio piliečio, nes tvarką (reglamentą) nustato darbdavys, jis moka pinigus. Konkurencija dabar žiauresnė nei bet kada, nėra laiko absoliučiai jokiems „pašaliniams“ dalykams. Vis viena valdo korporatyvinė etika, vis labiau įsigalintys konservatyvūs papročiai tą savaip patvirtina.
Ir dar viena aplinkybė. Kennetas Andersonas ir Davidas Rieffas šių dienų globalios pilietinės visuomenės aktyvistų sąjūdžius (dažniausiai – tarptautinės nevyriausybinės organizacijos) lygina su viduramžių katalikų bažnyčia (žr.: Simas Čelutka, „Globalios pilietinės visuomenės idėja jos šalininkų ir kritikų akimis“, „Kultūros barai“, 2010, nr. 1, p. 21). Šių sąjūdžių daug, jie įtakingi, nes yra aktyvūs ir mobilūs. Jų reikalavimai argumentuoti, tikslūs, skamba stipriai ir rinkodaros požiūriu be priekaištų. Tarkime: vidutinis amerikietis kasdien suvartoja daugiau produktų, nei pats sveria. Jei žmonija neatsikratys godumo ir vartojimo kulto, dabartinė civilizacija žlugs (iš „Worldwatch Institute“ ataskaitos „State of the World 2010 Report“ apie dabartinius žmonijos reikalus). Tas pat – apie badą, vaikų trečiajame pasaulyje mirtingumą, moterų, gėjų teises, globalų atšilimą, banginių žudymą etc.
Apibendrinant: lordas R. Dahrendorfas yra skelbęs, kad normalumas visuomet pasiveja žmogų.
Taigi dalyvausi šiuose žaidimuose kaip didelis, iki žemės graibymo. O prieš ką nors skelbiant (įnirtusių „prarasto rojaus“ žynių mūsų šalyje netrūksta) verta nebent pagalvot apie trukmę, kurios stoka gali vienaip ar kitaip lemti asmeninę savijautą, nes mus vis viena supa (nuostabus žodis) diskursas, kurio vardas „nieko asmeniško“. Nenorėdami (negalėdami) likti skolingi, ir mes šiuo diskursu visus kitus supame. Be jokios ironijos, kuo rimčiausiai, nes – „gyventi tai reikia“.
Frazė „rašytojo įtaka visuomenei“ man yra žavus oksimoronas. Toks linksmai nuteikiantis „paralelizmas“ (nors tema rūsti).
Itin garsi šiuo požiūriu yra Johanno Wolfgango Goethe’s „Jaunojo Verterio kančių“ istorija. 1774 m. pasirodęs romanas apie nelaimingai įsimylėjusį ir galiausiai nusižudžiusį jaunuolį sukėlė jaunų žmonių savižudybių bangą. Pamėgdžiojimas įgavo tokį mastą, kad kai kur – Saksonijoje, Milane, Danijoje – knygą buvo uždrausta pardavinėti. J. W. Goethe irgi mėgino paveikti potencialius sekėjus – antro knygos leidimo pradžioje jis įdėjo ketureilį, kuris baigiasi žodžiais: „Būk vyras ir nesek mano pavyzdžiu.“
„1996 m. pavasarį LR Seimo deputatas pareiškė viešai susideginsiąs nurodytą dieną ir nurodytoje vietoje, jei nebus įvykdyti jo politiniai reikalavimai. Pora savaičių savižudybė buvo svarbiausia viešojo diskurso tema, nuolat diskutuojama žiniasklaidoje. Trys pagrindiniai Lietuvos dienraščiai – „Lietuvos rytas“, „Lietuvos aidas“ ir „Respublika“ – tą balandį apie savižudybes rašė dvigubai dažniau nei per tris mėnesius prieš tai. Įdomu, kad maždaug tik pusė publikacijų buvo susijusių su deputato akcija, kita pusė – apie savižudybes įvairiais kitais aspektais. politiniai deputato reikalavimai tą pavasarį nebuvo įvykdyti. Nors deputatas nesusidegino, minėtuose laikraščiuose tais metais susideginimai ir mėginimai susideginti aprašinėti dvylika kartų dažniau nei 1994 m.“ (žr.: Danutė Gailienė, „Žiniasklaida nuodija?“, „Bernardinai.lt“, 2010 03 02).
Mano manymu, abu kartu šie pavyzdėliai neabejotinai turi alegorijos rangą; alegorijos, rodančios, kur link viskas bent dabar juda. Vėlgi: …tai kas?
Žiniasklaidos, viešųjų ryšių ir reklamos (mūsų šalyje taip ir nesugebėjusių/nemačiusių reikalo aiškiai ir skaidriai atsiskirti) strategijų reglamentuotas „gyvenimo vidurkis“ gali varyti į neviltį ir kelti nuoširdų liūdesį. Tačiau tai vien tavo neviltis ir tavo liūdesys. Galima daug kalbėti apie skonį ir apie tai, kad XXI amžius debiutuoja audringai technologizuodamas visuomenę (vartotojus) galbūt ir turinio sąskaita. Asmeniškai tikrai nesirengiu ginčytis ar kam įrodinėti, kad „Matrica“ ir jos „koveriai“ savo turiniu – lėkštokas, vidutinis, tik technologiškai žavus gaminys. Kaip ir visi tokie gaminiai, jis gana greitai išsisėmė, panašiai kaip „Avataras“. Tačiau ankstyvieji broliai Coenai ar Pedro Almadovaras, kol dar nebuvo nusikalę vardų ir nedirbo biudžetams, taip greitai nepraeina. Kita vertus, nebent naivuolis ar „įstrigęs“ kažkur praeityje imtųsi (imasi) mokyti skonio dalykų.
Galimas daiktas, kelios ankstesnės kartos prisižaidė iki valiai, tiek, kad dabar įsitvirtinančios būtų nusiteikusios pakankamai konservatyviai. Žaidimams vos vos nihilizmo dvasia (á la dvidešimto amžiaus devintojo dešimtmečio nuotaikos) jos veikiausiai tiesiog abejingos. Laikai, kai galima buvo didžiuotis tuo, kad nežinai, ką šiame gyvenime veiki ar veiksi, galbūt įdomūs, tačiau čia ir dabar viską reikliai reglamentuojantis „vidutinis“ stilius, pokštas etc. įdomumą gerokai pastūmėjo vidurkio linkui. Taip tiesiog saugiau. Tie palaimingi laikai net ne baigiasi, o pasibaigė. Išsilavinę, neretai gana išpuoselėto skonio literatai klusniai gamina prodiuseriams serialus. Ne tik nesiskundžia, bet net veržiasi tai daryti. Ir gerai, kad taip – gal visiškų vidutinybių (jei ne blogiau) vyravimas jau baigėsi ar bent baigiasi.
Vienintelis dalykas, ko nepataisomi bambekliai gali pasigesti šiame tvarkingai sustyguotame gyvenime – spontaniškai ironiško žaidimo, karnavalo. Kita vertus, kai reikalai vis griežčiau reglamentuojami, spontaniški žaidimai, aišku, vargina, jų vis mažiau. Ne taip seniai sužinojau dar vieną sąvoką – gelotofobiją (psichoanalizė vis dėlto valdo). Ją pagrindė mane asmeniškai prieštaringai nuteikęs faktas: septyniasdešimt trijose šalyse apklausus daugiau nei 22 tūkstančius respondentų, 2009-ųjų vasarį padaryta išvada, kad juokas kelia baimę.
Bet negali sakyti, kad karnavalo visai neliko. Kam reikia, tas žino.
3. Įdomus šiame kontekste yra žodis „kūrėjas“. Važiuodamas automobiliu kartais paklausau radijo stoties „Opus 3“, transliuojančios poindustrinę muziką. Stoties didžėjai, pristatydami naują „gabalą“, retai sako žodį „kūrinys“, beveik visada – „darbas“. Manau, toks slengo kryptelėjimas yra simptomiškas. Dabartiniai reikalai plėtojasi kai kada kvapą gniaužiančiu greičiu, gyvenimas (arba – nemaža, tačiau vis tiek didėjanti jo dalis) be skrupulų keliasi į virtualią erdvę, precedentų – kiek nori. problemų turi net ir popierinė „The New York Times“ versija. vienas informacinių technologijų kompanijos vadovas yra pasakojęs apie nenutrūkstamą, permanentinį naujų kompiuterių programų kūrimo procesą. Lygis toks, kad programos kuria naujas programas. Naujausios versijos gali patenkinti rafinuočiausius poreikius ir prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių.
Esu rašęs: „Nebėr normalumo, nėra ir krizių. Arba krizė kaip nuolatinis būvis. „Normali krizė“ (ar dėti kabutes – skonio reikalas).“ Be abejo, žodis „krizė“ tėra metafora, nes vis viena kalbame apie naratyvą (arba jo likučius), kuris nebūtinai yra gyvenimas. Kai beveik visos išorinės jo formos eskaluoja tempą, jis ir tampa gal net pagrindiniu gyvenimą (sėkmę gyvenime – sic sic…) lemiančiu veiksniu.
Globalios informacijos laikais išlikimo strategijos siūlo ne susigūžti, bet atsiverti. Taigi tradicinis, sodietiškas Lietuvos uždarumas dabar jau ne tiek gelbėja nuo pasaulio skersvėjų, kiek daugumą palieka kvailių vietoje. Apsukri mažuma neišvengiamai greitai supranta, kaip kuo ilgiau išlaikyti „tikslinę auditoriją“, tad turime tokius reality show ir tokias „muilo operas“, kokias turime. Ir dar kurį laiką tokias „paturėsime“, o jos – mus.
Jeig nori, gali apsimesti, kad viso to tiesiog nėra. Variantas. Bet – ne daugiau. kaip visada, visais laikais – turi galimybę rinktis, ir tik tau pačiam atrodo, kad dabar pasirinkimo galimybė sunkesnė, nei bet kada anksčiau. O jeigu ji tau per sudėtinga, visada turi galimybę nesirinkti ir/ar pasitraukti (pvz., išvažiuoti į kaimą).
Bet jaukumo visi ilgisi visada. Taigi, jei jau pasileidai paknopstomis, jaukinkis tą „paknopstomis“. Save laikau tarpulaikio (kurį vertinti galima iš kokių tik nori perspektyvų) augintiniu. O tarpulaikio gyventojai – ką gi, yra perfekcionistai. Jie aklai, beatodairiškai netiki su(si)pratimu ir garbina iliuzijų neturėjimą. Jei bandyčiau vertinti dar neaiškią, „neišgrynintą“ praėjusio dešimtmečio pervartos laiko augintinių dvasinę patirtį, suformuluočiau ją maždaug taip: žvelgdami į priekį, jie rinkosi užsispyrėlišką nemokėjimą, naiviai tikėdami, kad atsisakę savo praeities gauna „nulinę“ padėtį ir niekas nieko nežino ir nesužinos apie jų puoselėjamas puikiąsias bėglio strategijas. Dabar žinau – „išsidūrė“. …ir kas?
Vis dėlto jie nepamiršo puikiosios dykinėjimo palaimos, ir net prisiminė tikrąją jo vertę. Bet apsidrausdami kol kas susilaiko nuo komentarų. Nieko asmeniška, vien prisiminimas, dar juntamas jo dvelksmas. Tarkime: „Nuo tada, kai susikūrė visuomenė, tie, kurie nori iš jos pasitraukti, yra persekiojami arba skaudžiai pajuokiami. Viskas jums atleidžiama, jei tik turite profesiją, titulą prie pavardės, antspaudą ant savo nebūties“ (Emilis Cioranas, „Urvų architektas“). Arba: „Žmogaus vaizdas – toks vimdantis! Meilė – dviejų seilių susitikimas… Visi jausmai skalauja savo absoliutą liaukų skurde. Yra tik toks kilnumas: neigti egzistenciją, šypsotis virš sunaikintų peizažų“ (E. Cioranas, „Antipranašas“).
Gerai, kad mizantropija irgi yra sėkmingas prekės ženklas. Kažkaip linksmiau.
Eugenijus Ignatavičius
1. Naujojo amžiaus pradžia Lietuvoje laikyčiau ne du tūkstantuosius, o 1991-uosius, nes didysis virsmas įvyko paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmety. Tik nuo tada, įtraukę laisvės oro, mes tapome visaverčiais žmonėmis. Reikia būti aklam ir kurčiam, kad nepajustum „naujojo amžiaus“ lūžio, dangų ir žemę apimančio laisvės dvelksmo, ryškių pokyčių, net perversmų visose gyvenimo, kultūros ir meno srityse. Daugelis suvokėme, kad būti laisvam, tai ne tik skraidyti kur nori ir kaip nori, tarsi paukščiui ištrūkusiam iš narvo, bet ir žinojimas, galimybė pasirinkti kelio kryptį yra ne vien malonumas. Laisvė yra įsipareigojimas.
Pirmą kartą atsidūręs Vakarų pasauly, Kopenhagoje, vaikštinėdamas Kalėdų šventėms išpuoštom gatvėm, negalėjau atsistebėti, ar tai ne sapnas, ar čia ir yra tas miestas, kurį mes stengdavomės įsivaizduoti stoviniuodami ant Baltijos kranto, nusagstyto žaliakepurių sargybos bokšteliais. kas vakarą pliažo ruožą palei jūrą užakėdavo, kad nesusigundytum peržengti draudžiamos ribos ir, murktelėjęs į jūrą, nepamėgintum nupūškuoti iš saugomos „laisvės“ į kapitalistų vergovę.
Pasirodo, tikroji laisvė yra labai paprasta ir natūrali, kaip ir gyvenimas. Kai ją turi, lyg ir nepastebi. O laimė buvo taip arti – tik pusvalandis kelio lėktuvu. Tačiau ši kelionė užtruko penkis dešimtmečius. Kad ir kaip būtų keista, vaikštau kapitalistinio miesto gatvėm ir niekas dėl to pasaulyje nesikeičia. Net Kremliaus žvaigždės nesumirksi, imperijų sostai stovi kaip stovėję.
Žinoma, iš pradžių ne itin jauku būti laisvam: eini tarsi invalidas, pamiršęs ramentus ar kojų protezus, nepasitikėdamas savo galiomis. Lyg ir per daug šios laisvės, gal nepelnytai tapai privilegijuotasis, pirmenybę turėtų suteikti tiems, kurie iš tikrųjų kovojo už ją ir paaukojo gyvenimus. Kai JAV, nors ir pavėluotai, pripažino Lietuvos „neprigulmybę“, Lemonto parke gausiam lietuvių išeivijos mitinge, plazdant trispalvei, dūdų orkestras užgriežė Tautinę giesmę, už nugaros pajutau tuštumą – iki Lietuvos nusidriekiančią mūsų laisvės kovotojų rikiuotę, deja, – šešėlių. Tai jų šlovei vario dūdomis gaudė laisvės giesmė.
Naujajame amžiuje gyventi pasidarė jauku ir gera, aplink stovėjo savi, o ne persekiotojai agentų ausim ar įtariom akim, košiančiom rentgeno spinduliu tavo smegenis ir minčių vingius. Laisvė buvo laukiama, bet netikėta. Mes nebuvom jai pasirengę, jautėmės priblokšti ir ne visada žinojome, ką su ja daryti. Kol plunksnos broliai permąstė savo veiklą ir nuopelnus, pritilusią tuštumą užpildė kliokianti tautos kančių versmė – rezistentų ir tremtinių prisiminimai, skelbiama gausi dokumentika apie piktadarių šiurpius darbus, kurie šaukėsi dangaus teismo. Ši literatūra buvo jaudinanti, autentiška, pirmąkart išgirsta, kelianti ne tik skaudžius prisiminimus, bet ir užkrečianti mūsų žmonių didvyriška kova su nelygiu priešu – parodė pasauliui neregėtus pasiaukojimo žygdarbius. Tai kėlė pasididžiavimą tauta. Kiekvienas paliudijimas ar perskaityta KGB archyvuose stropių metraštininkų-čekistų sukurpta byla prašėsi perkeliama į romanus ar kino filmus, teatro sceną, audrino emocijas, liudijo tautos nueitą golgotos kelią. O svarbiausia – skatino tiesos įsisąmoninimą mūsų tautiečių protuose.
Deja, to neįvyko. Išlieję patirtas nuoskaudas ir idealus, dėl kurių kentėta, mūsų rezistentai buvo greit užmiršti ir nustumti gyvenimo nuošalėn. Nesusidomėjo jais nei rašytojai, nei žurnalistai, kai į KGB kameras sugrįžo kadaise kalintieji ir kankintieji. Vadinasi, tauta, perskelta bolševikinės okupacijos kalaviju, taip ir liko nesuaugusi į vieną kūną. Vieniems laisvės kovotojai – partizanai, kitiems – banditai. Teisingumas atgimusioj Respublikoj iki šios dienos taip ir nebuvo atkurtas. Kovota, žudyta, išduota, tačiau kaltų beveik nėra. Budelis ir auka padėti ant vienos svarstyklių lėkštės – aiškinkitės patys. Liustracija bus išspręsta Dievo teisme. Net Europoje lietuvių tautos genocidas nepripažįstamas, ką jau kalbėti apie viso pasaulio akivaizdoj Putino Rusijos murdomus kraujyje čečėnus – kuo mes geresni už juos?
Tai pirmas nusivylimas išsvajotąja ir iškentėtąja laisve. O gal ji čia niekuo dėta, gal „dainuojančios revoliucijos“ nesukrečia iki pašaknų ir todėl neįvyksta sielų apsivalymo, esminio lūžio? Kol tauta dainavo, vakarykštė nomenklatūra dalijosi turtus ir rezgė planus, kaip atsiimti iš dainuojančiųjų valdžią bei turtą. Ir atsiėmė, mutuodama lobsta toliau. Iš kokio socialinio sluoksnio iškilo oligarchai? Teisi buvo prancūzų žurnalistė Francuaza Tom, piliečių chartijos klube pasakiusi, kad „jie nebūtų komunistai, jeigu nesugebėtų atsiimti valdžios“. Niekas nekaltas, jei nesugebam jos išlaikyti, o gal nebuvo ir kam – per mažai išliko dorų, nes dauguma jų žuvo.
Didesnė plunksnos brolijos dalis, pervertinusi asmenines nuostatas (o kai kas taip ir nenutolo nuo marksistinių), iš politikos fronto grįžo prie rašymo stalų. Ačiū Dievui, turime kuo pasidžiaugti ir didžiuotis – naujai atsivėrusiais vyresnio bei jaunesnio amžiaus talentais poezijoj ir prozoj, o ypač – suklestėjusioj eseistikoj. Paįvairėjo tematika, ištobulėjo stilistika, giliau ir plačiau atskleidžiami žmogaus dvasiniai klodai, nuskaidrinantys pilką kasdienybę. Malonu skaityti mūsų rašytojų knygas, kurios nenusileidžia vakarietiškoms. Ką jau kalbėti apie lūžtančias knygynų lentynas – verstinius grožinės, mokslinės, religinės, filosofinės literatūros leidinius. Autoriai, kurių ir vardų nežinojom, išversti į lietuvių kalbą, veržiasi į mūsų dvasios buveines. Belieka tik apgailestauti, kad nieko panašaus neturėjome, kol buvom jauni. O dabar prireiktų keleto gyvenimų, kad nors akį užmestum į geriausius iš geriausių.
Kiek liūdniau gyvuoja drama ir kinas. Sovietmečiu, ypač teatras, buvo varomoji meno nacionalinė jėga, vilties palaikytoja. Jis darė tai, ko nepajėgė atlikti kiti meno žanrai – pasislėpęs po metaforų luobu, žaidė gyvybingą žaidimą, stimuliavo tautos pulsą. Šiandien šių tikslų atsisakyta. Mūsų režisieriai, tapę tarptautinio ryškumo žvaigždėmis, kažkodėl prarado kodų sistemą, sutriko ryšiai ir dvasinės sąsajos su tauta, kultūros paveldu. Panaši lemtis ištiko ir prozos kūrinius, ypač romanus. Čia apstu iš užsienio meistrų nusižiūrėtų formos ir stilistikos pavyzdžių, konstravimo elementų, netgi tų pačių temų. Ne visada pasitikima savim, tautos išgyvenimais, apsiribojama horizontale slystančios tikrovės kontempliacija, ignoruojant amžinąsias žmogaus egzistencijos problemas. Kartais autoriai panašūs į iš mėnulio nukritusius vaikus – rašytojų nebejaudina tautos rūpesčiai, jos šaknys, atžalos ir išlikimas. Kai kurie neblogi kūriniai kaip žavūs debesėliai plūduriuoja neapibrėžtoje, betikslėje erdvėje ir nepalieka gilesnių ženklų kultūroje.
Laimė, kad nuslopusias meno šakas, jų spragas užpildo itin turiningas ir dinamiškas muzikinis gyvenimas, nesibaigiantys festivaliai (gal net perlenkiant lazdą), koncertai, pasaulinio mąsto modernistų ir klasikų dailininkų parodos, tradiciniai ir naujoviški operos bei baletų pastatymai. Tačiau nacionalinė dvasia iš populiariausios žiniasklaidos – daugumos radijo ir televizijos laidų – išguita. Daugiausia šia tribūna pasinaudoja žurnalistai, kai vykdo kažkieno užsakymus ar tenkina savo garbėtrošką. Ir tai ne padeda kurti valstybę, o griauna ją iš peties. Vargu ar žmones praturtina įkyroki estrados ritmai, kopijuojama vakariečių dainavimo maniera, trečiaeilių Holivudo filmų brutalūs žmonių skerdynių ir žiaurumo vaizdai. Labai apmaudu, kad beveik netenka išgirsti ne tik turtingo mūsų liaudies dainų ir muzikos lobyno, bet ir kitų pasaulio tautų sukurto muzikinio etnografinio paveldo – visa tai paslėpta fonotekų lentynose ir seifuose.
Apmąstant šią situaciją, pasinaudosiu seniai rašyto straipsnio mintimis. Taip ir knieti pasiteirauti kultūros žmonių, ar darydami tokį staigų posūkį lietuvių tautos istorijoje (įstojimas į ES), atsigręžėme atgal ir pasižvalgėme, ant kokių pamatų gimė ir brendo, kokios sąlygos nulėmė tautos ir valstybės, o kartais tik jos idėjos išlikimą-plevenimą ore – nuo neatmenamų laikų? Ar mes visapusiškai pamatavome, savanoriškai darydami šį lemtingą žingsnį? Ar rengėmės ir pasirengėme jam, numatėme, kaip elgsimės, kokių nuostatų laikysimės, kad išliktume daugiamilijoninėj, daugiatautėj Sąjungoj? Ar turime tautos, jos esmės – kultūros – išlikimo strategiją? O gal toji Sąjunga tik didelis, kažkieno sugalvotas eksperimentas, kurio nauda yra laikina ir apima tik artimiausią ateitį, bet gali sunaikinti per tūkstantmetį ir ilgiau gaivališkai bei sąmoningai kurtą, iškentėtą, aplaistytą šios žemės vaikų darbo prakaitu ir krauju, nepakartojamą dieviškąjį kūrinį – tautą, jos nacionalinį savitumą, nepriklausomą (nuo kitų) buvimą po saule?
Nuliūdino kaimo ir girių prarastis. Į kaimą taip ir nesugrįžo kaimas. Buvo tikėtasi, kad atsigaus tikrasis Lietuvos peizažas su naujom sodybom ir gojais. O dabar daugelis vietų beveik nesiskiria nuo Azijos stepių ar nuobodžių JAV latifundijų. Dingo už horizonto ne tik brangus širdžiai reliktas – arklys, bet ir žmogus; tvyro nyki laukų tuštuma, besiilginti gyvenimo. Gal taip įvyko todėl, kad panorusiems grįžti į gimtines sutrukdė sąmoninga neokomunistų politika – išlaikyti „sovchozų“ struktūras, vėliau tapusias UAB, ir iki šiol uždelsti žemės grąžinimą.
Atkūrus nepriklausomybę, labai pasikeitė mūsų žmonės – jie nebetiki Lietuvos ateitimi. Tai liudija, kaip niekada iškirstos girios, paskutiniai ąžuolynai, be saiko medžiojami žvėrys, brakonierių nusiaubti ežerai ir upės. Laisvėj atsiskleidęs žmogus tapo neregėtu grobuoniu. Iš kur toks besaikis turto godulys? Tarsi rengtumės gyventi milijoną metų. Nekalbu apie tuos, kurie dėl šimto litų, surištų skarelėn laidotuvėms, plaktuku uždaužo kaimo senukus. Nejaugi tie patys žmonės kentė okupaciją, stovėjo Baltijos kelyje, gynė Parlamentą, televiziją? Tada atrodė, kad visi siekiame ir norime to paties. O dabar? Iš kur tiek milijonierių, gal net daugiau nei Smetonos laikais? Nejaugi tie milijonai per kelerius metus uždirbti stropiu darbu? Netikiu. Sovietmečiu, ką nors vertingesnio įsigyjant, bent formaliai reikalaudavo pateikti pajamų deklaracijas – iš kur pralobta? O šiandien? Turčiaus pajamų šaltinio pasiteirauti niekas neturi teisės, kaip ir nusimaudyti tėviškės ežere be savininko leidimo.
O į kokį dangų išgaravo Lietuvos turtai? Kas tą stebuklą palaimino, vagims ir sukčiams atverdami žalią gatvę? Nejaugi visais laikais buvome ir esame tokie bėdžiai, kad privertėme vėl emigruoti į užsienius tautos žiedą – jaunimą. Apie kokią Lietuvos ateitį galima galvoti, kai pusę milijono ateities jau išgrūdome duoneliauti užsienin. Fikcija ir savęs apgaudinėjimas, kad jie, užsidirbę pinigų, grįš į Tėvynę. Nelyginkime tarpukariu Amerikon emigravusio kaimo bernelio lietuvio mentaliteto su dabartiniais jaunuoliais. Anie išvykdami paliko tėvynę, mylėtus namus ir artimuosius. Jie jautė Lietuvą ir laikė ją savo valstybe – motina. Šiandien visi šie ryšiai suplėšyti. Visomis galiomis ir įstatymais skatinamas kosmopolitizmas – nuobodžiausias pasaulio modelis. Tai daroma atsargiai, palaipsniui, siekiant sulydyti ir likviduoti tautas, pasaulio įvairovės grožį. Pamažu ardomas žmogaus mentalitetas, jo tapatumas, griaunami fundamentalūs kultūros paveldo ir išskirtinumo ženklai. Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, ištekėjo kaip bekraitė mergelė, plika, neturinti jokio savigynos kraičio, tautinės kultūros paveldo išlikimo programos. Gal dėl to ir Europos Konstitucija (Lisabonos sutartis) buvo pasirašyta užrištomis akimis, tarsi Maskvos CK įsakas, net neskaičius jos. O kitų šalių vyriausybės atsižvelgė į tautos nuomonę ir išsikovojo nemažai privalumų.
Apskritai gąsdina daugelio valdžios atstovų nesiskaitymas su žmonėmis, į politiką einama ne dirbti valstybės labui, o praturtėti. Nuo pačių aukščiausių viršūnių išbujojęs ego-gyvenimas, kuris tenkina tik savo interesus, turto kaupimas, žiniasklaidos priemonėm skiepijamas hedonizmas; kuriamas doleringo turčiaus mitas. Jokio idealizmo ir romantikos, prigimtinės pareigos savo šaliai ir tautai ugdymo, ką jau kalbėti apie praeities kultūros bei nacionalinių vertybių, kuriomis bent kiek galėtume didžiuotis, iškėlimą. Vyraujantis šūkis – gyvenki-me šiandien ir čia, perdėtas liberalizmas ir nuolankumas – Lietuvai pražūtingi. Būsimos lietuvių motinos, televizijos ir žurnalų skatinamos tekėti už turčių, kad ir kokios jie būtų tautybės, tikėjimo, amžiaus, charakterio. Svarbiausia – turtingi. Kai didesnė tautos dalis tenkinasi duonos kąsniu, milijonų švaistymas prabangiems džipams, „valdymo patirties ieškojimai Havajuose ar Kanaruose“, pasakiškos teisėjų ar bankininkų algos (Europos Sąjungos prezidento alga – 300 000 eurų už keletą posėdžių per metus!), juk tai žmonių – europiečių – uždirbti pinigai. Nelygybės kūrimas ir skatinimas šaukiasi barikadų. Kai paskaitai apie anos Lietuvos situaciją, įsigilini į aukščiausiojo rango valdžios žmonių biografijas – tada net premjeras nuomodavosi butą, stambūs valdininkai, aukodamiesi valstybės labui, atsisakydavo atlyginimų, o šiandien klausaisi apie mūsų valdininkų kovas dėl atlygio, belieka tik liūdnai atsidūsėti.
2. Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Gyvybingumo pakanka, vien per metus išleidžiamų, rodos, apie 900 naujų grožinės literatūros knygų liudija didelę kūrėjų ekspansiją. Nesvarbu, kad maži honorarai, arba jie apskritai nemokami, žmonės skaito ar neskaito jų kūrinių, šimtai rašančiųjų imasi plunksnos ar kompiuterio šventai įsitikinę, kad jie ne blogesni už klasikus. Tegu žydi visos gėlės ir dilgėlės – tegyvuoja pasirinkimo laisvė ir „klasikų“ iliuzinė saviapgaulė.
Net labai norint galima perskaityti tik mažą naujai leidžiamų knygų dalį. Reikia turėti uoslę ir nuojautą, kad pasirinktum tokią, kurią perskaičius ilgėtumeis tęsinio ir bijotum imti į rankas kitą, nes gali būti prastesnė. Tokioje leidinių jūroje kaip laivas rūke be kompaso ir orientyrų gali lengvai pasiklysti. Ar, metęs irklus, atsisakyti kelionės – neskaityti nieko. Iš tikrųjų mes net nežinome, kiek yra neskaitančių, ar tų, kurie estetinius poreikius tenkina televizijos „panorama“, holivudiškais žudynių filmais, detektyviniais serialais. O kaip išplėtotos sporto laidos, perdėtas krepšinio demonstravimas, tralialiuojanti estrada. Žmogus lepinamas ir pratinamas negalvoti – šie dalykai nereikalauja proto ar emocijų įtampos, išsikrauni ir lieki tuščias kaip išgertas alaus butelis. Tai neatsitiktiniai reiškiniai – giliau nemąstantis žmogus mažiau pavojingas valdžiai, nėra reiklus, juo lengvai galima manipuliuoti. Politikai žino, ką daro, gal todėl ir palaiko pramogų iškėlimą aukščiau kultūros dvasinio lauko. Jau nestebina išugdytas piliečių „sąmoningumas“, kai į valdžios viršūnes išrenkami žmonės, nuo politikos ir jos išmanymo gyvenę už tūkstančių mylių. Kai žmogui užtenka instinktus žadinančių kerų, jėgos garbinimo, būgnų dundesio, jis nepajėgus mąstyti ir suvokti, kokiame pasauly gyvena ir kuriam galui jam skirta tokia Dievo malonė.
Apie šiuolaikinės ir apskritai literatūros poveikį galima kalbėti tik abstrakčiai. Viena aišku, kad neturime tokių bestselerių, kurie sukrėstų visuomenę bent kelioms savaitėms ar metams ir darytų poveikį žmonių sąmonei. Autoriai pritaikytų gyvenime skelbiamas idėjas, šios taptų postūmiu kultūros ir kitose srityse. Gera poezija yra panaši į dvasią gaivinančio ozono gurkšnį. Gera proza – į tekantį šaltinį, kuriuo gali gardžiuotis ir smaguriauti ilgai.
Literatūra, kaip ir religija, filosofija, estetika ar įvairūs menai, žadina dvasinį gyvenimą, skatina kilti palaipsniui, nepastebimai brandinant sielos pumpurą; juk mes nematome, kaip auga medžio lapas, skleidžiasi gėlė, negalime šių reiš-kinių apčiuopti ir pamatyti ar konkrečiai pajausti, sužinoti, kokiu būdu literatūra turtina, tręšia dirvą, palankią žmogaus tapsmui. Manau, šis procesas, slėpininga dvasinės ir protinės gaivos tėkmė mūsų gyvenime dar neišdžiūvusi, ji kol kas silpniau ar stipriau tebesrovena.
Nežinau, ką Marcelijus Martinaitis turėjo galvoj kalbėdamas apie „sutramdy-to rašytojo“ įtaką mūsų visuomenei. Kodėl – sutramdyto? Sakyčiau, atvirkščiai – pernelyg atpalaiduoto ir išlaisvinto. Nežinau, ar galima šių laikų rašytojo ir jo kūrybos įtaką visuomenei lyginti su sovietmečio laikotarpiu. Kaip pavyzdį prisimenu Vytauto Petkevičiaus darbus, kovojant dėl gamtosaugos, ir jo publicistikos įtaką CK funkcionieriams. Išgelbėtas miškelis ar nenusausinta pelkė – negi tai literatūros įtaka visuomenei? Pats autorius yra pasigyręs, kad „aš pririštas ant ilgesnio lenciūgo, negu tu, todėl turiu teisę garsiau loti“.
Apskritai rašytojas vergovinėj sovietų visuomenėj, žinoma, buvo ryškiau matomas ir laukiamas, ypač kitaip mąstantis – toks laikomas net drąsuoliu ir pranašu, nes viešai kalbėjo tai, ką kiti galvoja, bet nedrįso pasakyti. Geri kūriniai, kad ir Ezopo kalba parašyti, iš karto buvo pastebimi ir vertinami. Šiandien begalinis informacijos srautas šį vaidmenį pasigrobė – kūryba atsidūrė uždaram lauke, nesitikėdama triumfo. Kitas klausimas – daug talentingų mūsų rašytojų, net premijuotų, žymiai visuomenės daliai yra visiškai nežinomi, tarsi jie būtų kokių nors čiukčių klasikai. Čia jau rinkos ir konkurencijos pasekmės. Kūriniai paverčiami preke. Apsukrūs leidėjai, iš kailio nerdamiesi, meta į reklamą dideles lėšas ir formuoja mitą, perdėtai išdidindami prekės bei kūrėjo vertę. Todėl visuomenės dėmesio centre ne visada atsiduria elitinės, rimtos literatūros autoriai, vietoj jų iškeliami tie, kurie sugeba modeliuoti sukurtą „prekę“, atitinkančią rinkos reikalavimus – įtikti pirkėjui, neatsilikti nuo to laiko mados. Tačiau tai nėra pražūtinga, anksčiau ar vėliau tikri dalykai išvys dienos šviesą ir savo grožiu nustebins šiandien nuo jų nusigręžusiuosius.
Kokios literatūros pasigendame ar norėtume išvysti ateityje? Geros, turiningos. Tokios, kurios šaknis maitina ne tik autentiška patirtis, bet ir tautos istorijos, praeities kultūros klodai. Norėtųsi, kad kūrėjai nepasitenkintų greit besikeičiančios, pratekančios tikrovės konstravimu, laikino reikšmingumo pagavomis, iš horizontalios plokštumos drąsiai pasinertų į gelmę, „užkabintų“ rašytojų plunksną drėkinančius gyvenimo esmės, egzistencijos, transcendencijos ir kitus, ne kiekvienam pasiekiamus syvus – žmogaus laikinumo ir amžinumo, tautų išlikimo ir žlugimo klausimus. Pageidautina, kad menininkai tęstų pirmtakų pradėtą statinį ir pernelyg nenukryptų nuo esančių pamatų. Poilsiui gali būti įdomūs ir vandravojimai, pažaidimai postmodernizmais, pasimaivymai, imituojant svetur sukurtus dalykus. Tačiau juk yra ir susimąstymo valandų, troškimo pabūti su amžininkais tam pačiam laiko ir erdvės lauke, nuoširdžiai pasikalbėti. Pagaliau kūrinyje norisi aptikti ne tik tapatumo, bet ir neatpažįstamų, naujų ženklų.
3. Sveiku protu jau neįmanoma aprėpti ir suvokti daugelio stebinančių naujos technologijos atradimų, jų reikšmių bei pasekmių žmogaus gyvenimui. Net nežinai, džiaugtis tuo ar ne. Malonūs, lepinantys ir lengvinantys žmogaus buitį mokslo vyrų išradimai. Tačiau lazda turi du galus. Kai pasižiūri praėjusią vasarą per visus pasaulio televizijos kanalus rodytą dokumentinį filmą „Namai“ („Home“), keliantį globalines žmogaus veiklos ir išradingumo problemas, apninka šiurpi nuojauta, kad mūsų planeta jau kybo ant plauko tarsi pernokęs obuolys, kuris tuoj gali nukristi į juodą visatos bedugnę. Žmogus, apsišaukęs galingesniu už Dievą, apakęs nuo euforijos ir perdėto pasitikėjimo proto galia, praradęs saiko jausmą, pasišovęs moderniausių technikos ir medicinos mokslų išradimais savo gyvenimą padaryti amžiną, gali anksčiau laiko nuostabų, žalią mūsų gyvenimo laivą nugramzdinti amžinybėn.
Nenustojame džiaugtis internetu ir mobiliaisiais telefonais. Jie pasidarė tarsi sudedamoji mūsų kūno dalis, ypač jaunimui – eidami gatvėmis ar važiuodami troleibusais neištveria nė minutės neapžioję „plastikinio vamzdelio“. Atrodo, geras, nekaltas žaisliukas. Bet štai šiemet pasaulio mokslininkams iškilo paslaptinga problema, iš pažiūros lyg ir nereikšminga – daugelis bičių šeimų Pietų ir Šiaurės Amerikoje dingsta iš avilių, palieka medaus korius ir išskrenda, kažkur žūsta. Europos šalių ir Lietuvos bitynuose bičių sumažėjimas kol kas dar ne-pasiekė 50–60 proc., tačiau progresuoja. Mokslo vyrai laužo galvas – kodėl? Prisiminė net Einsteiną, kuris yra pasakęs: „Jei žemėje žus bitės, tai po trejų metų išnyks ir žmonės.“ Juk bitės yra vienintelės vaismedžių, daržovių, augalų ir net javų apvaisintojos. Kol kas bičių nykimo paslaptis neatskleista. Manoma, jog jį nulemia oro užterštumas ar besaikis cheminių preparatų žemės ūkyje naudojimas, sustiprėjusi radiacija, o kaip hipotetinė priežastis įvardyti mobilieji telefonai. Pasirodo, jei padedi prie avilio „mobiliaką“, nė viena bitė į šį avilį nebeatskrenda. Gyvenimas ir pasaulio gyvybė tebėra ir liks kupina neįmintų mįslių bei paslapčių.
Jei nori nors truputį išlikti savimi, tenka gintis nuo plūstančios informacijos, o kad nekvanktelėtum, į ją per daug nesigilinti. Kad tarsi astronomas nepasiklystum galaktikų knibždėlyne, mėgindamas išspręsti būties esmę. Esi priverstas siaurinti interesų ratą, tarsi strutis kišti snapą į žemę – susikurti iliuzinę užuovėją, priebėgą, nors ir laikinus, bet vis dėlto – namus. Jų sienos suręstos iš nedidelio bendraminčių būrelio, knygų, daiktų. Turi glaustis prie išlikusių pilių griuvėsių, senienų muziejų, mylimo medžio, peizažo, miškelio, gaivių lietuviškos gamtos kampelių, įsigytos sodybos, į kurią susigėrę nuėjusiųjų gyvenimai – nepakartojami, drąsinantys išbūti, kažką daryti, išlikti savimi. Malonu regėti daugelio kartų pamiltus saulėlydžius bei saulėtekius, girdėti vieversio giesmę ir tikėti, kad ir žmogaus giedojimas nesibaigia žemišku gyvenimu. Net galimybė atsiskirti nuo dieną naktį kažkur lekiančios Lietuvos, gatvėmis ir plentais nežinia kur skubančių prabangių visureigių yra likimo dovana. Taip pat sėdėti ir pro savo būsto langą žvelgti į ramiai tūkstantmečius ta pačia vaga tekančią Nerį, ant dangum padažytų raumeningų pečių tebenešančią jau išėjusių brolių ir sesių nugrimzdusius atspindžius. Juk nieko baisaus neatsitiks, jeigu ir tave ryt poryt nuplukdys drauge. O kol tebesi ir daugybė mirusio laiko ženklų atgiję dvasios ruime tebegyvena tavyje, tu lyg ir pratęsi jų buvimą – pasaulis sumažėja, tampa ne toks beribis ir baisus, šiek tiek jaukesnis, amžinas…
Užbaigti norėčiau garsaus kultūros tyrinėtojo Vytauto Kavoliaus įvairiomis progomis pasakytomis mintimis, jog, atkūrus nepriklausomybę ir atsidūrus globalinės kultūros akivaizdoje, Lietuvos žmonėms iškils klausimų, kurie buvo skaudūs išeivijai, anksčiau patyrusiai panašų išmėginimą: „Gal buvome ankstyvoji eksperimentinė laboratorija, išbandanti, ką daugelis ateityje ras savo brendimo kelyje ne dėl okupacijų, bet dėl globalizacijos.“
„Metų“ anketa. Arnas Ališauskas, Jurgis Gimberis, Giedrė Kazlauskaitė
2010 m. Nr. 4
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
Arnas Ališauskas
1. Pasikeitimus, žinoma, pajutau, tik nežinau, ar jie kaip nors sietini su naujojo amžiaus atėjimu. Na, persirito amžius ir persirito – ir kas? W. Shakespeare’as teigė: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“, taip pat galima pasakyti: „Skaičiai, skaičiai, skaičiai.“ Kaip atsitiktinai kišenėje nusėdę centai.
Su nepriklausomybe šiek tiek rimčiau, bet turiu omenyje ne sukaktį, o veikiau seisminį reiškinį. Tik nežinau, ką priskirti nepriklausomybei, o ką – tiesiog laiko slinkčiai. Ar S. Geda, A. Marčėnas, D. Kajokas būtų parašę savo knygas, jei nepriklausomybės nebūtų? Kokios tos knygos būtų? Meno pasaulis – tikras, nefasadinis, nors formaliai ir buvo laikomas sovietinės politinės sistemos dalimi, realiai, bent jau vertybiniame lygmenyje, gyveno labai autonomiškai. Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinę politinę tikrovę. Atsiprašau, jei ką įžeisiu, bet dabartinis Lietuvos menas tęsia pats save, o ne Kovo 11-osios Aktą. Tačiau tęsia be cenzūros, be dalies privalomų nesąmonių – ir tai yra iš tos naujosios „laiko dvasios“. Jeigu iš mūsų bibliotekų reikėtų išimti knygas, grąžintas į Lietuvą iš svetur arba naujai išleistas per du laisvės dešimtmečius, bibliotekų vertė smarkiai kristų – tai irgi iš tos „laiko dvasios“. Ir man tai – vertingiausia, ką gavau iš nepriklausomybės. Aišku, kartu ir teisę užmiršti visokius debilus iš karinių komisariatų ir išmėžti iš smegenų visus tuos „ustavus“. Aišku, kartu su laisve trankytis po pasaulį – tam, kad vieną dieną sau pasakyčiau: viskas, Dievas mane jau įtikino pasaulio grožiu, niekur daugiau nevažiuosiu. Reali pasirinkimo laisvė, važiuoti ar nevažiuoti pamatyti Koliziejų ir Pompėją „gyvai“, skaityti ar neskaityti F. Celine’o knygą, žiūrėti ar nežiūrėti P. Pazolinio filmą – man ir yra tikroji nepriklausomybė. Plius galimybė susitvarkyti buitį ir negyventi kaip sovietiniam beždžionyne – visi, „viduriuojantys“ sovietine nostalgija, greitai pamiršo „raudonojo spalio“ batus, Vilkaviškio gamybos džinsus, paskyras automobiliams ir vėmalais prasmirdusias čeburekines. Bet čia šiaip, išsprūdo…
Nerimą kelia kitas dalykas: sparčiai aižėja visuomenė ir nelieka žmonių bendrumu ir bendravimu pagrįstų institucijų. Visi veikia po vieną arba interesais grįstomis kastomis, o natūralios bendruomenės – šeima, mokykla, namo ar miestelio bendrija, pagaliau valstybė – beviltiškai suskaldytos ir fragmentuotos. Nežinau, ar čia natūralios psichologinės atrūgos po priverstinio bendro gyvenimo sovietiniam barake, ar iš ten pat atsineštas lygiavos ilgesys ir neturėjimas kur dėtis toms viltims nepasiteisinus, ar konkurencijos permetimas į visas gyvenimo sritis, nors jos vieta – tik ekonomikoje… Aš ne masių psichologas ir giliųjų priežasčių nežinau, bet kol taip yra, drįstu sakyti žiaurius žodžius: žudėsi, žudosi, žudysis.
Beje, yra dar vienas dalykas, kurio negaliu pakęsti – legalizuoto vidutinybės kulto. Kažkada mačiau televizijos laidą, kurioje dalyvavo legendinis rusų žurnalistas Vitalijus Korotičius, buvęs „Ogonioko“ redaktorius, ką tik grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur skaitė paskaitas būsimiems žurnalistams. Paklaustas, kas jam Amerikoje labiausiai nepatiko, jis atsakė: pasipūtėliškas smulkianiekšiškumas (rusiškai tai buvo pavadinta „žlobstvo“), pakeltas į aukštą lygį. Tai va – man labai bjauru, kad proletariatas šiandien ginkluotas ne kastuvu ir kūju, bet internetu, televizija ir savo nuomone. Buka, primityvia ir kartu tvirta kaip gelžbetonis, kuria remiantis restoraniniai bliovimai pateikiami kaip muzika, pigi rašliava – kaip literatūra, pigūs serialai – kaip kinas. Mūsų visuomenė kaip beždžionės – ne analizuoja, o mėgdžioja, šiuo konkrečiu atveju – turbūt amerikiečius, masinę kultūrą sutapatindami su kultūra apskritai, tik štai kas įdomu: mėgdžiodami kiekvieno teisę į tiražuojamą kvailumą, mes kažkodėl nemėgdžiojame visuotinės amerikietiškos pagarbos įstatymui ir, kad ir kaip naiviai skambėtų, – patriotizmo.
Literatūroje, kaip jau minėjau, matau senų gerų dalykų tąsą, nuoseklumą, tik noriu labai aiškiai pasakyti, kad tai joks sovietizmo nuopelnas. S. Geda ar M. Martinaitis savo talentus gavo iš Dievo, o ne iš sovietų valdžios. Apie lietuvių modernistų mokyklą poezijoje, tapyboje, muzikoje, apie lietuviškąją fotografiją daug prišnekėta ir nenoriu ta tema kartotis. Tiesiog matau, kad bent jau poezija tęsiasi, turim žiauriai geros eseistikos – duokdie taip ir toliau.
Apskritai klausimas toks platus ir daugiasluoksnis, kad neįmanomas objektyvus atsakymas. Tarkim, man svarbiausias amžių pervartos įvykis buvo Nepriklausomybės atkūrimas ir apgynimas, niujorkiečiui – bokštų dvynių susprogdinimo tragedija, kitai pasaulio daliai apskritai ir kokiam paaugliukui konkrečiai to laiko stebuklas – interneto atsiradimas. Ir visi teisūs.
2. Tai nesupratau – „Metai“ dabartinį rašytoją laiko sutramdytu ar išlaisvintu? Režisierius M. Formanas sakė, kad yra tik du žmogaus gyvenimo variantai: gyvenimas džiunglėse, arba gyvenimas zoologijos sode. Ir menininkui abu vienodai žiaurūs. Aš manau, kad tai – gerokai susiaurintas, labai schematiškas pasaulio vaizdas, juolab netinkamas apibrėžti savijautai menininko, kuris vienodai nesutramdomas nei zooparke, nei džiunglėse.
Manau, menas, talentas – tokia substancija, kurią jeigu kas ir tramdo, tai tikrai ne politinės ar visuomeninės jėgos. Jeigu tautoje yra kūrybinių galių, jos vis tiek pasireikš – ne per vieną žmogų, tai per kitą. Pažiūrėkit, kaip stengėsi sovietai naikinti, mankurtizuoti, nutautinti, nukultūrinti. Visuomeniniame lygmenyje jiems tai iš dalies pavyko, bet menas gyveno, gyvena ir gyvens. Ir todėl dabartinė literatūra yra gyvybinga. O dėl paveikumo… Žmonėms, kuriems literatūros reikia, ji paveiki. Žmonėms, kuriems to nereikia – nepaveiki, čia kaip žmogui, norinčiam išlošti loterijoje, bet nenusipirkusiam bilieto. Ir tai yra teisinga, tai mokestis už demokratiją, o demokratija bei kompromisai – ne iš kūrybos ir meno pasaulio. Demokratija yra milijonams, poezija – vienetams. Išskyrus atvejus, kai poezija turi telkti bendruomenę ir iš esmės tampa himnu ar mišiomis, bet tai būdinga išsigimusioms visuomenėms, kokia ir buvo sovietija. Tokioje aplinkoje ir poetų, ir visų normalių žmonių misija bendra – nusikratyti svetimkūnio, grįžti į laisvę. Ji – natūrali būsena, kurioje, aišku, interesai skiriasi, ir vienam, skaitančiam poeziją, turi tekti dešimt tūkstančių, skaitančių „Stilių“. Aš niekada nepatikėsiu, kad Lietuvoje yra penkiolika tūkstančių žmonių, perskaičiusių Aristotelį, nors buvo išleistas ir parduotas būtent toks jo „Rinktinių raštų“ tiražas. O jeigu aš klystu, jeigu tos knygos vis dėlto perskaitytos, tai kur tie žmonės ir kodėl apie Aristotelį kalba profesorius A. Šliogeris plius dar keliasdešimt žmonių? Ir jokios bėdos, kad masės neskaito Aristotelio, bėda ta, kad Aristotelis ir poezija, „Stilius“ ir E. Malūkas turi vienodas vertybines teises. Kaip ir vienodas teises viešajame gyvenime turi filosofijos profesorius ir suvirintojas. Gerbiu visas profesijas, bet už darbus savo srityje – todėl visuomenė turi vadovautis istorikų ir psichologų, išsilavinusių ir išmintingų žmonių, bet ne agresyvių kiaulių augintojų rekomendacijomis.
Rašytojas gali daryti didelę įtaką visuomenei, prabildamas jos kalba – laikraštine, televizine. Netalentingų, bet laikančių save rašytojais, visų reikalų komentatorių, neišlendančių iš interneto skilčių, man negaila. Bet tokiais darbais save deginusių ir sudeginusių – šviesaus atminimo Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Gintaro Beresnevičiaus – labai gaila. Esu tikras, kad visuomenės dalis, neskaičiusi jų knygų, neskaitė ir jų straipsnių spaudoje ar internete. Per sudėtinga, per problemiška, galvot reikia, „neužveža“ iš karto. Kita bėda – valstybės institucijose prisidauginusios žiurkės suėda didžiąją neišleistų knygų, nepastatytų spektaklių dalį, ir talentingi žmonės buvo ir yra verčiami gaminti greitą sintetinį maistą laikraščiui.
Viliuosi, kad ateity literatūra bus, bet labiau diferencijuota. kad bus prisiminta žodžio „bestseleris“ etimologija. Labai gerai suprantu grafomanų norą būti pripažintais rašytojais – nors vėlgi tai ne tik literatūros problema, pavyzdžiui, politikoje irgi matyti daugybė nestabilios ar bent jau žiauriai jautrios psichinės konstitucijos veikėjų. Taigi visiems tokiems labai nuoširdžiai palinkėčiau pasiieškoti kitos terpės savo psichologiniams kompleksams spręsti. Pavyzdžiui, dabar labai madingas dekupažas.
3. Pradėsiu nuo dviejų prieštaravimų: pirma – visi laikai vienodi; ir antra – niekas manęs nestebina. Tiksliau, stebina, bet visai ne visuomenės gyvenimas ir ne globaliniai pokyčiai. Stebina, kai mamos sodintas graikiškas riešutmedis, dešimt metų pratylėjęs, vieną rudenį apsipila riešutais. Stebina, kai Vilniaus centre į obelį atskrenda žaliųjų meletų pora. Stebina, kai mano katinas, niekada nerodęs didelės draugystės ir meilumo, per atostogas išvažiavus iš namų, savaitę guli ant kilimo apsikabinęs mano šlepetes. Stebina talentingų žmonių talentingos knygos, muzika, filmai – žodžiu, visa Dievo ir žmonių kūryba.
Stebina ir kito pobūdžio dalykai. Stebina, kaip iškrypėliai ir narkomanai tampa politikais, o aktorius, išsityčiojęs iš Popiežiaus fizinės negalios (pabrėžiu – ne iš kokių nors politinių pareiškimų, bet žmogaus fizinės negalios), tampa kultūros ministru. Stebina tokie žmonės, apie kuriuos a. a. kino kritikas Saulius Macaitis sakydavo: „Jis kaip Michalkovas: kine – genijus, gyvenime – paskutinis kurva.“ Matau daugybę tokių k…, laikas būtų priprasti, žinau, kad žmonės ėjo, eina ir eis šia kryptimi, bet stebiuosi matydamas, kokius atstumus jie nueina.
O visi tie globalizmai, laikraštiena, visos tos sensacijos… Nieko nauja, nes visa tai jau buvo – Šventajame Rašte, mituose, pasaulio istorijoje, ir – ne kartą. Viskas, kas mums darosi dabar, – tik senų temų naujos variacijos. Ar nebuvo lietuvių kovų dėl laisvės, nebuvo krizių ir depresijų? Nebuvo idiotų ir avantiūristų valdžioje? Nebuvo tautų kraustymosi? Mano bėda ne ta, kad visa tai egzistuoja, bet ta, kad visi tie globalizmai, politikavimai ir kitoks mėšlas įsisiurbia į smegenis kaip erkės, neįmanoma atsiriboti. O žmogui, turinčiam pretenzijų į kūrybą, nuo to atsiriboti būtina. Gyvybiškai. Kas šiandien žinotų F. Kafką, jei jis būtų buvęs aktyvus visuomenininkas ir savo jėgas skyręs byrančiai Austrijos-Vengrijos imperijai saugoti arba ginti – dievažin, kokios buvo jo politinės ir visuomeninės pažiūros. Turbūt čia atsakiau ir apie savigynos mechanizmą.
Prieš kelis mėnesius su M. Martinaičiu svečiavomės Balbieriškio kultūros namuose ir susitikome su labai šiltais ir išmintingais žmonėmis. Viena moteris išsakė tokį lyg ir priekaištą, lyg ir pageidavimą – kad rašytojai, poetai, plunksną ir liežuvį valdantys žmonės kažkaip patartų, ką jiems, kaimo mokytojams ir panašiems į tokius, daryti, nes visi sutrikę. Spontaniškai atsakiau: ieškoti klasėje suprantančių akių ir kalbėtis. Tą atsakymą pakartočiau ir šiandien. Žinoti, kad tokių akių, tokių žmonių esama klasėje, šeimoje ar toje pačioje valstybėje – vienas iš galingiausių savigynos mechanizmų. Ir nusispjauti, kad tai prieštarauja nemažai daliai to, ką parašiau anksčiau.
Jurgis Gimberis
1. Druskininkuose, prie sanatorijos „Draugystė“, yra simpatiška Sauliaus Širvinsko skulptūra – keli lauko rieduliai, sujungti vamzdžiu. Žiūri, grožiesi, kraipai galvą, bandai susigaudyti, ką jauti, kas tave džiugina, kas tau kelia nerimą ar net baugina. Tik tada, kai perskaitai pavadinimą „Septyni“, pradedi tuos riedulius skaičiuoti. Teisingai – septyni.
Kol nepaklausėte, ar nepajutau naujo laiko dvasios, gyvenau kaip papuolė. Dabar susirūpinau. Ėmiau skaičiuoti šarlatanizmo ir šamanizmo atvejus literatūroje, kultūroje ir šiaip gyvenime – ko gero, arba, ko blogo, jų daug. Mėgstu aforizmus. Manau, viena iš naujų laikų dvasių, sklandančių tarp mūsų, vadinasi „Projektas“.
Džiugina tai, kad per tuos beveik dvidešimt metų neliko namuose svetimos armijos ir tiesioginės priklausomybės imperijos centrui. Tai kodėl neramu ir baugu? Kozma Prutkovas yra pasakęs: „Sprigtelk kumelei į nosį, ji mostels uodega.“ Į detales nesileisiu, nes tai būtų ilga ir nuobodu, tiesiog pasakysiu, kad mūsų „kumelės“, kuri turėtų traukti visą šalį, nosis ir uodega visiškai viena nuo kitos nepriklausomos. Tai supratus, gal ne tiek neramu ir baugu, o šiaip – jautiesi lyg būtum televizijos žiūrovas…
2. Pataikėt paklaust – kaip sykis tos mintys mane ir kamuoja. Jau kuris laikas sprendžiu mįslę, kodėl vieni rašo, o kiti skaito. Dar keisčiau – tie, kurie rašo, dažnai dar ir skaito, o tie, kurie skaito, vis dažniau bando rašyti. Trumpai kalbant, priėjau išvados, kad visa tai panašu į staugimą prieš mėnulį. Tai toks ir poveikis. Bet kaifo ir gyvybės šiuose veiksmuose nepaneigsi.
Gėda prisipažinti, bet teks. Labai gerbiu Marcelijų Martinaitį, tačiau ką reiškia „sutramdytas rašytojas“, sužinoti pražiopsojau. Rūpesčiai, rūpesčiai, rūpesčiai… Gal tas rašytojas priklauso nuo Kultūros ministerijos? Gal nuo „ataskaitų“, kurias reikia rašyti atsiskaitant už savo „projektus“? Juk buvo laikai, kai artistus šunimis pjudydavo. Nieko čia nauja. Žodžiu, užjaučiu. Gal rašytojas priklauso nuo kalbos inžinierių? Vėlgi užjaučiu. Gal nuo visuomenės, kuriai turėtų daryti įtaką? Užjaučiu, užjaučiu, užjaučiu. Dar dėl tos įtakos visuomenei… Kaip žinoma, lazda turi du galus. Nelabai čia tas priežodis tinka, bet, šiek tiek pasukus galvą, galima pritaikyti.
Gal vis dėlto per smarkiai pasakyta „ko lauktumėt iš mūsų literatūros ateityje?“ Bet tiek to. Na gal kada nors atsiras toks galingas kūrinys kaip „Dievų miškas“. Tik štai ta visuomenė…
3. Žinot, kai išgirstu arba kur nors pamatau „laikas negailestingas“, susinervinu kaip beždžionė. Galėčiau pakartoti kažkokį Prancūzijos karalių: laikas – tai aš. Neva jis pasakęs, valstybė – tai aš… Karalius gali sau leisti. O aš tik: laikas – tai aš. Tik tiek…
Taip, stebina pokyčiai, naujos technologijos, kosmetologijos bei popsologijos pasiekimai, ir aš tuose procesuose jaučiuosi it krintantis lapas. Ar ne nuostabus trijų žodžių eilėraštis? „It krintantis lapas“… Todėl bandau juokauti.
Giedrė Kazlauskaitė
1. Nesu entuziastinga laiko tyrinėtoja, retai kada savo malonumui krapštausi istorijoje, todėl neturiu panoraminio, visa apglėbiančio žvilgsnio. Tik žinau, kad patirtis gali būti ir asinchroniška, o kultūra yra kintanti, ji niekada nestovi vietoje; jaučiu kone psichologinį skausmą, kai esu verčiama ją schematizuoti. Jūsų klausimai man atrodo beprasmiai: verčiau ko nors nerimtesnio paklauskit, apie neskaitymo malonumą ar nedvasingumo džiaugsmą. Kai tik pamatau spaudoje rašytojus atsakinėjant į tokius klausimus, niekad nebeskaitau, nes iš anksto aišku, ką ten rasiu. Dažniausiai būna kokie nors simuliatyvūs postringavimai, verkšlenimai ir dejavimai, bet jokių konstruktyvių pasiūlymų, šviežių idėjų. Vienintelis geras literatų interviu, kurį skaičiau pastaruoju metu – S. Parulskis atsakinėja į R. Stankevičiaus klausimus (http://www.balsas.lt/naujiena/374988/salis-kurioje-atsauktas-dievas). Geras, matyt, dėl to, jog atsakinėtojas neišsižada savo „aštrumo“, kuriuo užsirekomendavo ar ne prieš dešimt metų – imponuoja tas jo nesilankstymas prieš nieką. Man irgi nepatinka kultūros ministro pozicija – redukuoti mus ligi padarų, kuriems reikalingas vien maistas, vulgarizuoti Nacionalinių kultūros ir meno premijų iškilmes, steigti ir stiprinti menininkystės kaip antrarūšės ar trečiarūšės veiklos (jokiu būdu ne darbo ar pašaukimo) sampratą. Jeigu būčiau L. Varanavičienė, išleisčiau R. Vilkaičio kalbas J. Erlicko vardu ir pavarde. Dar pasinaudočiau tam reikalui Kultūros ministerijos parama ir po skandalo uždaryčiau leidyklą. Bet nesu, todėl bepigu taip kalbėti. Neskirstau žmonių į kairiuosius ir dešiniuosius, man neįdomūs jų ideologiniai ginčai. Nekenčiu politikos, piktybiškai ja nesidomiu: mano galva, pasauliui neįmanoma pritaikyti jokių schemų, todėl vengiu dalyvauti politinėse, religinėse, ideologinėse diskusijose. Kritikuoju vien tai, ką bent minimaliai išmanau. Stengiuosi nesiveržti į jokias teisuoliškas pozicijas, nemoralizuoti beveidės visuomenės, žiniasklaidos (gryniausia abstrakcija), politikų (dėl visko Lietuvoje kaltas Seimas); turėti orumo apsieiti ir be jų. Kaltės jausmą išgyvename visi – nes tingiai ir šiltai sau rašome, užuot kepę bandeles ir kasę griovius. Kaip tik šioje srityje, mano manymu, vertėtų dirbti – gal net kiekvienam asmeniškai samdytis specialistus, kad padėtų tą nevisavertiškumą likviduoti. Valstybinės problemos man įdomios tik tiek, kiek pati esu valstybė, o tokia dar netapau. Man jau trisdešimt ir tik dabar galiu pasakyti, jog turiu bendraminčių – anksčiau jaučiausi tokia viena, jog pati save buvau pasmerkus asocialumui. Švenčiu gyvenimą, kai galiu su jais kalbėtis, susilaukti jų dėmesio ir palaikymo, ar kritikos. Ir apskritai – dažniau rodykime dėmesį vieni kitiems, tada ir „kultūros dvasia“ susilauks pokyčio.
2. Keistai atrodo pati klausimo formuluotė – ar rašantysis šiandien dar turi naivumo ,,daryti įtaką visuomenei“? Be to, labai nesunku, pavyzdžiui, apie antisemitizmą kalbėti žydui, arba apie homofobiją – gėjui. Kaip tik apie tai turėtų kalbėti kiti, niekaip su tuo nesusiję – antisemitizmas nėra pačių žydų problema; tai mūsų, pastebinčių arba nepastebinčių etikos pažeidimus, vertybinis reikalas. Klausinėtojas turbūt tikisi, jog pagirsiu (ar bent apginsiu) nacionalinę literatūrą kaip unikalią ir gal net paskirsiu jai kažkokią vietą Europoje (kurios aš visiškai neišmanau ir neketinu išmanyti, išskyrus Senovės Graikiją). Man tie reitingavimai seniai nebeįdomūs; jei tik galėčiau, išjungčiau smegenyse priėmimo signalus apie visokiausias premijas, penketukus, dešimtukus, dvyliktukus ir kitas hidras. Literatūra nėra olimpinės žaidynės. Gal vertėtų daugiau kalbėti apie jos pateikimą – kultūrines laidas, knygų pristatymus, rašytojo socialumą. Viena draugė pasakojo, kaip, gyvendama Prancūzijoje, negalėdavo atsitraukti nuo France Culture radijo laidų – visur vaikščiojo su ausinėmis, o kai reikėdavo miegoti, įrašinėdavo jas, kad vėliau galėtų klausytis. Skirtumas nuo lietuviškų kultūrinių laidų – niekas ten nekalbėdavo tomis mums įprastomis „dvasingomis“ intonacijomis, lyg nuo sakyklos aiškintų Evangeliją. Galvoju, kas būtų, jeigu kolegų bei bičiulių rate imčiau kalbėti apie reikalus be tinkamos „pagarbos“ (ji išreiškiama tik tomis mums įprastomis sakralinėmis laikysenomis), labiau pasiduodama jausmui, atisakydama tam tikrų emocinių suvaržymų – jie ne tik manęs atsižadėtų ir eliminuotų iš savo rato, bet ir automatiškai sąmonėje pasodintų į tam tikrą vietą, gal net greta V. Normano, nuo kurio aš vis dėlto mažumėlę skiriuosi. Kita vertus, lankytojų antplūdis šių metų Knygų mugėje lyg ir sufleruotų knygų bei kultūrinių renginių pasiilgimą. Klausiate apie literatūros gyvybingumą, turbūt apie knygą kaip įvykį: man toks įvykis buvo K. Sabaliauskaitė, tikras literatūrinis Mozartas. O dabar vėl šimtą metų gali nieko neįvykti, vargu ar to labai pasigesiu. Jos asmenybė (ar poza) nėra įdomi, nelaukiu, netgi nesitikiu iš jos kitų knygų. Tai ne koks asmeniškumas ar išimtis: pasaulyje beveik nebėra nepažįstamųjų, kurie būtų įdomūs – įdomesnės jų knygos, jeigu jos pavyksta. Žmonės, nuolat akcentuojantys savo kilmingumą, išsilavinimą ar multikultūrines patirtis, man savaime įtartini: šitie dalykai šiandien dar gali būti aktualūs nebent G. Grajausko vadinamajai „elituvai“. Gal labiau domiuosi jaunesniais už save, tarp jų dažniausiai matau ryškesnius savo ilgesio pėdsakus. Dėl to „lietuviškumo“: neseniai „Facebook“ socialiniame tinkle žurnalo „Liaudies kultūra“ apologetai ėmė kalbėti apie tapatybę. Esą tik vienos kalbos ir religijos pagrindu išsaugosime kažkokį mistinį turtą. Iš šono jų šnekos atrodė kaip kokių islamistų talibų lozungai; skambėjo gan primestinai. Suabejojau, ar toks dalykas kaip tapatybė apskritai egzistuoja, nes juk matau savo akimis, kaip daugeliu atvejų kinta religinė, net lytinė tapatybė; kalbinė, deja, taip pat. Žmogaus tapatybė apskritai yra egzistencinis matmuo, ir jeigu jis ją suvokia tik per bendrai skanduojamus „broliškumo“ šūkius, religijos monopolį ir pan. – gali būti, toks žmogus nėra pasiekęs net individo stadijos. Be to, nematau jokios privalomos sąsajos tarp nuolatinio etnoso atminties bagažo rūšiavimo ir sąmoningo asmens savarankiškos tapatybės. O tai, jų akimis, labai blogai, tragedija. Paklauskime tų dalykų A. Nykos-Niliūno, juo vieninteliu pasitikiu.
3. Dekonstrukcijos baimė būdinga mums visiems. „Dekonstruokit ką tik norit, tik Vileišių rūmus palikit ramybėj“, – kartą LLTI patalpose yra pasakęs Virginijus Gasiliūnas. Savaip branginu tą sentimentalų konservatyvumą, tai irgi savigyna. Nors šiaip manau, kad savigynos mechanizmo kūryba aktuali tik jaunystėje, vėliau gyventi daugmaž išmoksti. Išmoksti daryti tai, kas įdomu, ir nebepajėgi turėti jokių viršininkų „ant savo galvos“: sunkiomis akimirkomis mintimis grįžti į rusų literatūros aukso amžių, mokaisi iš tų rašytojų orumo. Pati stebiuosi – man juk malonu rašyti, tai nėra vien darbas pačia juodžiausia prasme, tačiau nesu ir kažkokia prisukama. Kartais užstringu ties vienu tekstu ir nieko negaliu išspausti. Arba kurį laiką darau nesąmones, ir tai mano pasirinkimas. Reikia kažkuo maitintis, susikurti atsvarą ir užuovėją nuo demonų apsėsto pasaulio. Man gražus vienas S. Gedos eilėraščio imperatyvas: rašyti reikia ne tam, kad sužaižaruotum savo daugiabriauniu talentu, o tam, kad gyventi yra labai sunku. Tuo ir vadovaujuosi. Tik baisu, kai pažįstami ir draugai, skaitydami grožinę literatūrą ar tyrinėdami rašytojų kalbas, ieško jose kažkokių sau artimų krikščioniškų, anarchistinių ar feminizmo idėjų (šias sritis paminėjau tik kaip dažniausius pavyzdžius), – ir jeigu neranda, pasmerkia tą knygą kaip ,,blogą“. Vis dažniau tai pastebiu. Man šis elgesys rodo negebėjimą skaityti. Tačiau tai jų reikalas. Kuo daugiau skirtingumų, tuo įvairesnis ir įdomesnis gyvenimas; skirtingumai, o ne panašumai mus traukia vienus prie kitų ir atveria galimybę dialogui, padeda matyti save kitame it veidrodyje. Čia jau labai banaliai pasisakiau. Kai peržvelgiau dabar savo atsakymus – jie man irgi atrodo beprasmiai; jie apie nieką, tačiau bent jau su šlakeliu nuoširdumo. O kad ir kaip ten būtų – viskas bus tik geriau, pamatysit.
„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Vytautas Čepas
2010 m. Nr. 3
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
Eugenijus Ališanka
1. Kadaise studijavau matematiką, tad nebuvau abejingas skaičiams. Nesu ir dabar, tik vis labiau suvokiu bet kokios skaičiavimo sistemos sąlyginumą. Skaičiai mums tarsi padeda aiškiau susivokti laike, kuris nepripažįsta jokių trūkių, jokių tarpų ar sustojimų. Skaičiais mes stabdome laiką, kad apsigintume nuo jo keliamo siaubo. Slepiamės už skaičių, kartais net įtikime jų galybe. Kadaise nusiklausiau vienos merginos pokalbio oro uoste telefonu. Ji visu rimtumu guodėsi pašnekovui: „Aš jau sena, man dvidešimt ketveri.“ Bandžiau įsivaizduoti jos skaičiavimo sistemą. Ji taip pat bijojo mirties, tik mirtis jai greičiausiai siejosi su senmergyste. Ar ją galėtų paguosti žmogus, sulaukęs, sakykim, aštuoniasdešimt ketverių? Vargu, nes visi mes turime savo laikmačius.
Todėl, kai pagalvoju apie „naujojo laiko dvasią“, kažkaip neginčijamai siejamą su dvidešimt pirmo amžiaus datomis, pasijuntu draskomas prieštaravimų. Tarsi gyvenu čia ir dabar, naudojuosi daugeliu technologinių išradimų, tačiau dažnai gyvenimo pulsą patiriu šalia viso to – vaikščiodamas po belaikius kalnus, pabusdamas belaikio kaimo sodyboje, klaidžiodamas užsnigtomis paežerėmis. Ką man sako „trečiasis tūkstantmetis“, „dvidešimt pirmas amžius“? Juk tai tik viena iš skaičiavimo sistemų, gal net ne pati tobuliausia. Žydai šiemet gyvena 5765-uosius, kinai – 4707-uosius, musulmonai – 1431 metus. Japonai pagal savo oficialų erų kalendorių yra įžengę į 22 Heisei erą, kuri tęsiasi nuo 1989 m. ir yra siejama su naujojo imperatoriaus valdymo metais. Kuri sistema geriausia? Kita vertus, argi svarbu, juk tai tik įrankiai, už kurių driekiasi mūsų tolydūs, nepakartojami gyvenimai.
Tad ir visos permainos vargiai susiejamos su trečiojo tūkstantmečio ar pirmojo dešimtmečio laikrodžiais. Juo labiau su kiekvienų naujųjų metų pradžia. Didžiausi pokyčiai vyksta, aišku, ne dvasios srityje, bet technologijų pasaulyje. Jie vyksta ištisus dešimtmečius, tampa kasdienybe, tarsi nejučia keičia mūsų gyvenimo būdą. Galima ilgai svarstyti, kaip žmonių santykius keičia mobilieji telefonai, internetas, tačiau akivaizdu, kad tai yra negrįžtami procesai. Džiaugiuosi ir naudojuosi naujomis galimybėmis, kita vertus, suprantu, kad teišnaudoju tik mažą jų dalį – tiek, kiek man reikia. Naujosios technologijos suteikia galimybių atlikti didesnę darbų dalį ir bendrauti neišeinant iš namų, tačiau akivaizdžiai keičiasi ir bendravimo įpročiai. Viena vertus, vis rečiau tenka susitikti su bičiuliais, kolegomis, susitikimus pavaduoja elektroniniai laiškai, kartais – skambučiai. Kita vertus, fizinis atstumas išnyksta, elektroninis bendravimas, įkalindamas tave klaustrofobija dvelkiančiame kambaryje, leidžia bendrauti nekreipiant dėmesio į atstumus – elektroninis laiškas iš Berlyno ar Liublianos tave pasiekia nė kiek ne lėčiau negu bičiulio iš Vilniaus. Ar tai džiugina, ar kelia nerimą? Nei tai, nei tai. Keičiuosi kartu su aplinkiniu pasauliu, ir vis sunkiau pasakyti, kiek pasaulio pokyčiai veikia manuosius ir kiek manoji tinginystė ar inertiškumas pasinaudoja pasaulio teikiamomis pasiūlomis. Vis akivaizdžiau tampu virtualus, ir tai bene labiausiai kelia nerimą. Būties stoka. deja, pats žodis „būtis“ yra iš kitų žodynų ir, regis, – iš kitų laikų.
Žvelgiant kiek socialiau, išties reikšmingas atrodo nepriklausomybės dvidešimtmetis. Juk jeigu pasinaudotume panašiu į japonų kalendoriumi, turėtume sakyti, kad šiandien gyvenam naujoje eroje, kuri prasidėjo, aišku, ne oficialiu nepriklausomybės paskelbimu, bet šiek tiek anksčiau. Atrodo, taip neseniai stovėjome su broliu prie televizijos bokšto, viltingai ir kartu beviltiškai gynėme jį kartu su šimtais kitų, tokių panašių į mus ir tokių skirtingų. Ir bene pats nevaisingiausias klausimas, kuris neretai suskamba žurnalistų lūpose – ar šiandien sulaukėte to, už ką tomis sausio dienomis nemiegojote, griežėte iš bejėgystės dantimis ar sunkiai valdėte ašaras laidojant aukas. Mes atgavome laisvės prielaidas ir beveik dvidešimt metų mokomės jomis naudotis. Joks gyvenimas nėra savaiminė duotybė, juolab ir mūsų, jame daug galimybių, daug ir aklaviečių bei atliekų. Bet mes išties gyvename naujoje eroje. Grįžę į Europą, užsikrečiantys tuo pačiu pandeminiu virusu, bet gyvenantys savo vienintelius, nepakartojamus, negrįžtamus gyvenimus.
2. Vėlgi pats klausimas kelia kitokius – loginio pobūdžio – klausimus. Juk paprastai niekas neklausia: ar saulė šviečia, ar sniegas baltas? Todėl jau pačiame klausime („Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra?“) susirangęs didelis abejonės kirminas. Jeigu ji būtų gyvybinga ir paveiki, toks klausimas nekiltų. Gal būtų tikslingiau klausti, dėl kokių priežasčių lietuvių literatūra praranda gyvybingumą ir paveikumą?
Tuomet sektų ir kiti klausimai – o kada šis netekčių ruožas prasidėjo? kada ji buvo gyvybinga ir paveiki? Gana dažnas atsakymas – sovietmečio metais literatūra, nors ir atlikdama ideologinės tarnaitės vaidmenį, klestėjo ezopiniu paveikumu, rašytojas buvo „tramdomas“, bet turėjo neabejotiną moralinį autoritetą, literatūra stovėjo ant aukščiausios menų pakopos. Panašiai ir buvo, nors ne visai taip. Mintis, kad literatūra klesti priespaudos sąlygomis ir ji generuoja maišto energiją, kad šitaip ji ištobulina savo raiškos galimybes, nėra jau tokia reta. Tačiau ar šiandieninis kapitalizmas nėra agresyvus, ar išties šiandien nėra prieš ką maištauti? O gal pačios literatūros nebedomina maištai ir revoliucijos? Ir ne tik dėl tų priežasčių, kurias mini Marcelijus Martinaitis? Ne todėl, kad rašytojas yra „sutramdytas“, t. y. „saugo savo reklaminę reputaciją“?
Man regis, kad nemaža pokyčių dalis lietuvių literatūroje prasidėjo su jau minėtu naujos eros paskelbimu. Ir politiniai pokyčiai tėra vienas iš veiksnių, gal net ne pats svarbiausias. Tiesiog sovietinės okupacijos metais gyvenome politinio, visuomeninio, kultūrinio rezervato sąlygomis. Nauja era ne tik suteikė daugiau politinių laisvių (beje, Nepriklausomybė dažniausiai su jomis ir siejama, todėl šiandieniniai politiniai cirkai, politinė prostitucija ir kitos smagybės tarsi ir provokuoja klausimą – už ką kovojom?), ji plačiai atvėrė duris pasaulinėms technologijoms, naujoms visuomeninėms ir kultūrinėms infrastruktūroms. Kitaip sakant, dvelktelėjo visai kitais vėjais. Mes dar ilgus metus bandėm juos atlaikyti įsitvėrę senųjų stulpų: literatūra – aukščiausias menas, skulptūra ir tapyba – fundamentalieji menai (ir – lengva panieka taikomiesiems), filosofija – išminties menas, mokslų mokslas, internetas – žaisliukas vaikams ir t. t. Dar šiandien surastume lietuvių rašytojų, net profesorių, kurie nepajėgia parašyti elektroninio laiško. O pasaulis jau seniai kalba kita kalba. Interdisciplininiai mokslai, videomenai, multimedia, interaktyvumas. Ir visai nesvarbu, kad ir man šioje karalystėje ne viskas patinka.
Poslinkiai pasaulinėje kultūroje netruko susirasti vietą ir Lietuvoje. Filosofija iš mokslų mokslo vis dažniau tampa politikos aptarnavimo įrankiu, tiksliau, vis daugiau filosofų bėga iš universitetų, tampa politologais, politikais. Skulptūra, tapyba, dar ne taip seniai vienos populiariausių specialybių, šiandien vos surenka studentų minimumą. Ilgus šimtmečius kultūros pamatus tvirtinęs žodis dvidešimtame amžiuje vis labiau užleidžia vietą vaizdui. Tad akivaizdžiai keičiasi ir literatūros bei jos kūrėjų statusas, vieta kultūroje. Rašytojai tai vis aiškiau suvokia – vieni prisitaiko prie rinkos reikalavimų, rašo pramoginę literatūrą, scenarijus „muilo operoms“, kalbas politikams, kiti, šokdami per pačių į aukščiausią lygį iškeltą kartelę, stengiasi išsaugoti rašytojo prestižą. Ir tai yra daugiausia, ko laukčiau iš šiandienos bei ateities literatūros.
Ir dar – tarsi pats sau prieštaraudamas – sakyčiau, kad lietuvių literatūra yra ir gyvybinga, ir paveiki. Ji turi savo įtakos sferas visuomenėje ir kultūroje. Bėda ta, kad mes, kalbėdami apie bet kokius paveikumus, norom nenorom, įsivaizduojam tris milijonus, geriausią televizijos (sic!) transliacijos laiką, pirmuosius dienraščių puslapius, „Stiliaus“ ir panašių leidinių nuotraukas. Nenorim susitaikyti su kapitalizmo abėcėle ir pripažinti, kad esam įžengę į erą, kurios vienas pagrindinių elementų – jo didenybė piaras. Viešieji ryšiai kuria mūsų viešojo (deja, kartais ir privataus) gyvenimo simuliakrus, tarp „būti“ ir „atrodyti“ vis juntamesnis prodiuserio petys. Rašytojai jau naudojasi galimybėmis pašokti ar padainuoti televizijos šou. Ar jų kūrybos skaitomumas dėl to išaugo – nežinau, gal. Žaisti yra sveika, žmogus yra homo ludens. Manau, kad jų kūriniai dėl to nesumenko. Gera literatūra, kaip ir geri rašytojai, nieko nebijo. Klausimas tik, kas jų bijo?
Iš tiesų klausimas yra ne „šokti ar nešokti“. Tebegalioja sena versija. Būti ar nebūti.
3. Ir vėl noriu preparuoti klausimą, šįsyk dėl intrigos. Ar iš tikrųjų tam, kad išgyventum, išbūtum, reikia kurti savigynos mechanizmus, reikia gintis nuo tave supančio pasaulio? Kaip byloja mokslininkai, mus slegia kelių tonų svorio oro stulpas, kurio mes, deja, nejaučiame kaip naštos. Kodėl turėtume mus džiugiai slegiantį pasaulį jausti kaip priešą, kuris gniuždo? Argi, žiūrint iš kitokių pozicijų, ne mes visi kartu kuriame tą pasaulį, argi jis nėra mūsų bendrų pastangų, džiaugsmų ir kančių produktas? Argi nesinaudojame visomis jo teikiamomis privilegijomis – greitu internetu, skrydžiais į egzotiškus kraštus, pasaulio šalių patiekalų įvairove, skambučiais iš bet kokio pasaulio krašto artimiesiems, nenutrūkstamais vaizdais per televizorių ir kompiuterių monitorius, neišsemiamom pramogų galimybėm? Ne toks jau ir savas tas pasaulis. Visų pirma, nepasiduodu kompiuterinių žaidimų, interneto begalinių galimybių magijai. Nedalyvauju jokiose pokalbių svetainėse, vengiu būti įtrauktas į virtualių pasaulių virtualius santykius. Bijau? Tikriausiai, nes neturiu šiam žaidimui reikalingų devynių gyvybių. Devynių veidų ar gyvenimų. O kai lieka tik vienas, žaidimo sąlygos keičiasi. Tampu atsargus. Su tuo vienu nesusitvarkau kasdienybėje.
Be to, man regis, bet kokio mechanizmo, tarp jų ir visuomenės, idealas, siekinys yra visus padrikai sklandančius elementus paversti sklandžiai besisukančio mechanizmo dalimi, varžteliu. Kitaip sakant, tai, ką sakiau pradžioje – galvojimas, kad mes patys kuriame tą pasaulį, ne visai atitinka realybę, greičiau tai idilės versija. Darosi vis akivaizdžiau, kad esame reikalingi kaip kompiuterio priedai, išnaudojantys savo galvos potencialą. Ir, visiškai priešingai negu per mis pasaulio rinkimus, niekas nesidomi mūsų kūnais. Mane trikdo ši kūno ir proto atskirtis, primenanti senąją dualistinę sielos bei kūno skirtį. Todėl ginuosi šiltesniu metų laiku pabėgdamas į kaimą, kur galiu užsiimti žolės šienavimu, statybomis, tiesiog mėgautis šalta rasa, saulėtekiais ir panašia juokinga romantika. Bet man tai nėra juokinga, užtenka atsistoti basomis ant drėgnos žolės ir pajuntu, kad esu. Šnekant mediciniškai, tai geriausias vaistas nuo alergijos kompiuteriui. O senuoju filosofiniu žargonu – cogito ergo sum, tik visiškai atvirkščiai.
Vytautas Čepas
1. Teiraujatės apie „laiko dvasias“. Jos mano kelyje kaip tyčia pasitaikydavo tokios narčios ir eiklios, kad, vos spėjęs apčiupinėti vieną, netrukus regėdavau ją jau skriejančią kažkur tolyn – dažniausiai Vakarų link. Tų dvasių bei su jomis susijusių materialių kūnų migracija ir yra viena didžiausių permainų, kuri kelia ne tik nerimą, bet kur kas stipresnes emocijas, jos verčia gręžiotis atgal, svarstyti, kur, kada ir kodėl buvo padarytos klaidos – jų, beje, niekas nenori pripažinti, – kad trečdalis tautos išsibarstė po pasaulį. Baisiau nei karas ar pokaris.
Dėl to nukentėjome visi – ir skaitantys, ir rašantys, net tie, kurie meno ir kultūros vengia labiau, nei aklas – tuštumos. Kas vis dėlto pasiliko, ką jie čia veikia, ką skaito, rašo? Genamas tokių minčių nukiūtinau pas Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorių rašytoją Juozą Šikšnelį, kuris maloniai iš kompiuterio ištraukė lapus, parodančius daugiausia čia skaitomus autorius: Paulo Coelho, Sandra Brown, Andreas Franz, Aleksandra Marinina, Anchee Min, Harlan Coben, William Golding… Vien užsienietiškos pavardės! Tik prisikasę iki 22 vietos abu pašokame – Jurga Ivanauskaitė ir jos „Placebas“! Toliau randame dar keturis Jurgos romanus: 56 vietoje – „Sapnų nublokšti“, 61 – „Mėnulio vaikai“, 69 – „Viršvalandžiai“, 81 – „Miegančių drugelių tvirtovė“. Dar įdėmiau panaršę aptinkame du Irenos Buivydaitės romanus (48 – „Ironiški stebuklai“ ir 83 – „Geriausios draugės“) bei Antano Škėmos 85 vietoje įsitvirtinusią „Baltą drobulę“. Daugiau nieko, nė vienos poezijos knygos, nė vieno vyresniosios kartos rašytojo ar šiuolaikinio romanisto. Tik verksminga, sentimentali užsienietiška lektūra bei kitoks verstinis šlamštas.
Kažkas ne taip. Nusiminęs, bet dar nepraradęs vilties, spūdinu į Miesto biblioteką. Jos filialai išsibarstę po visą miestą, tad gal jų duomenys tiksliau atspindės tikrąjį rašančiųjų ir skaitančiųjų santykį. Ir išties direktorė Bronislava Lauciuvienė rodo visai kitą vaizdą. Nėra čia nei J. Ivanauskaitės, nei I. Buivydaitės, o ir kitų lietuvių rašytojų pavardės sąraše kyšo kaip atsitiktiniai plaukeliai, netikėtai išdygę ant seno plikio pakaušio! 60 vietoje – Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baras“, 77 – Raimondo Paškevičiaus ir Mariaus Martinsono „Nereikalingi žmonės“, 85 – Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“, 97 – Vidmantės Jasukaitytės „Aš nužudžiau savo dukterį“. Viskas! Gali nors didinamuoju stiklu tyrinėti – nieko nerasi! Nei Juozo Apučio, nei Kazio Sajos, Rimanto Šavelio, Jono Mikelinsko, Ričardo Gavelio, Romualdo Granausko, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus, ką jau kalbėti apie poetus. Jų kūryba apskritai prisimenama tik per iškilmingus minėjimus arba prieš didžiąsias metų šventes, masiškai siuntinėjant sveikinimo atvirukus. Kai žinai, kad tauta, neskaitanti poezijos, pasmerkta lėtam ir kankinančiam išnykimui, darosi nejauku ir baugu.
Man atrodo, kad anksčiau skaitė… ir dar kaip skaitė! Braudamiesi prie knygynų prekystalių, draskėme vienas kitam drabužius, ne tik pirkome, prenumeruodavome, lakštingalomis knygynų direktorėms suokdavome, kyšius duodavome, kad tik gautume, turėtume, perskaitytume!
Gal lietuvių rašytojai pradėjo kurpti tokį šlamštą (juk lūžių metais visko pasitaiko), kad subtiliajam mūsų skaitytojui bjauru juo rankas terliotis. Tad ir puola prie užsienio autorių. Vargu. Kas skaito, patvirtins: didelė verstinės literatūros dalis nėra nei pasaulinės, nei vietinės reikšmės šedevrai. Kalbant muzikantų terminais, tai – sezoniniai šlageriai, skirti greitam vartojimui, labai tinkami skaityti kelionėje ar pliaže išsitiesus ant šezlongo.
Kas nors papykęs gali mestelti, kad tokie neišrankūs yra tik provincijos skaitytojai, o jau kitur visi prigulę prie rimčiausių romanų ir neblėstančios klasikos. Tad žvilgtelėkime plačiau. Štai LATGA-A kasmet skelbiamame skaitomiausių lietuvių autorių dešimtuke kelerius metus karaliauja Elenos de Strozzi meilės romanai. Ir karaliauja taip, kad kitiems bent per padorų atstumą priartėti nėra jokių šansų. Nepasitenkinę graudulingaisiais televizijos serialais, meilės ir jos kančių ištroškę lietuviai, tiesą pasakius, daugiausia lietuvės, nesivargina narplioti painių monologų ar įmantrių literatūrinių rebusų. Griebia jausmingas, ašaras sunkiančias ir aiškias kaip stalas meilės istorijas. Skaitoma, kad nereikėtų mąstyti! Gaila, bet tenka konstatuoti, kad lietuvių rašytojai beveik nebeturi savo skaitytojo! Kodėl, kur jis pradingo?
Lygindamas skaitomiausius verstinės literatūros ir mūsų rašytojų darbus, pliuso ženklą nedvejodamas dėčiau prie pastarųjų. Kelios dešimtys lietuvių autorių romanų, kasmet pasirodančių knygynų lentynose, nei menine, nei kitokia prasme neatsilieka nuo užsieninės produkcijos, o daugeliu aspektų toli ją lenkia. Tačiau ką reiškia „kelios dešimtys“, kai verstinės literatūros knygų išleidžiama tūkstančiai? Lašas jūroje! Neužmirškime ir reklamos, apie kurią sunku kalbėti, nes tokios knygų pasaulyje apskritai nėra. Leidyklos tuo neužsiima, kilniadvasiškai palikdamos šią esminę knygų platinimo funkciją patiems autoriams, kurie dėl suprantamų priežasčių to padaryti negali. Kai niekas nereklamuoja, tai ir tas lašas į literatūrinę nežinią nupučiamas greičiau, nei kad išnyksta paskutiniai vasaros kvapai vėjuotą rudens dieną. Taip pamažu, bet užtikrintai mūsų žmonės praranda sąsajas su savo kultūra, kalba, papročiais, kitomis bendrybėmis, sujungiančiomis mus į darinį, paprastai vadinamą tauta. Žmonės, neturintys tų bendrybių, įmantriai save įvardija kosmopolitais ar Europos piliečiais, tačiau iš tikrųjų – tai Europos valkatos (be savo namų ir tautybės), kokių jau dabar gausu Europos didmiesčių bažnyčių nakvynės namuose ir benamių prieglaudose.
Skaitymo kokybę veikia ir tai, kad mūsų žmonės jau daug metų klampinami į lengvus, paviršutiniškus, greitai primityvias emocijas sukeliančius, vadinamuosius projektus ir akcijas. Prie jų priskirčiau ir tą pačią ašaringąją literatūrą, jautriąsias sielas draskančius TV serialus, į puspročius orientuotas laidas, kurias veda vadinamosios televizijos žvaigždės, besipuikuojančios reitingų viršūnėse, primityvias, kalbos skurdumu išsiskiriančias politikų pjautynes per TV ir radiją.
Tad nereikia stebėtis, kad, esant tikrai neprastai literatūrinei pasiūlai, per visus plyšius skverbiasi intelektualinė „ubagystė“. Skurdas, sukeltas pertekliaus. Ir tai nėra „negebėjimo pasirinkti“ ar „geros lektūros stygiaus“ pasekmė, o didžiulė mūsų valstybės nelaimė, iš lėto, bet užtikrintai stumianti mus į šiuolaikinės kultūros aklagatvį. Rašytojai rašo sau ir dar keliolikai kolegų, dramos spektakliai statomi vis tiems patiems žiūrovams, operos ir baletai – siauram išrinktųjų ratui, visa kita (dailė, skulptūra, tapyba…) – tiems, kurie užklys eidami pro šalį. Jei nesugebam valstybės kultūros politikos suformuluoti dokumentuose, tokia situacija yra visai logiška.
Negelbsti, atvirkščiai – dar labiau susina, nūnai labai populiarūs masinės kultūros renginiai: vangūs festivaliai, milijonus kainuojančios ir velniai žino kam skirtos grandiozinės šventės, formuojančios visuomenės sąmonėje ne kultūrinius ar meninius poreikius, bet trumpalaikes euforines nuotaikas, kai žmogus gerai ir patogiai jaučiasi tik nuolat ir audringai linksminamas. Visas kitas jo gyvenimo laikas yra „vargo arimas“, bėgimas paskui daiktus ir pinigus, kurių kaskart reikia vis daugiau ir įvairesnių. Taip nebelieka nė mažiausios properšos savianalizei, paprastam, kasdieniniam pasišnekėjimui, pasisėdėjimui draugų ir artimųjų rate, ramiam, neskubiam skaitymui. Kad ir kaip graudu yra pripažinti, per pastarąjį dvidešimtmetį dauguma Lietuvos žmonių šituos gyvenimo malonumus iškeitė į nepaliaujamą bėgimą paskui materiją. Ir tai didžiausia mūsų nelaimė – liūdnas tautos kelias į nebūtį. Tokia bauginanti dabar yra kultūros dvasia, vargu bau ar galinti kam nors suteikti kiek didesnės vilties.
Česlovas Laurinavičius. Atminties strategijos kūrimas
2010 m. Nr. 3
Mintys, sulaukus Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio
Kodėl Lietuva pavargo?
Artėjantis Lietuvos Respublikos dvidešimtmetis nekelia džiaugsmo bei optimizmo. Gal todėl, kad jubiliejus žadina fatališkas asociacijas, kurias nulemia tarpukario Lietuvos dvidešimtmečio ribos. Nors, atrodytų, tarp anos ir šiandieninės Lietuvos yra akivaizdus skirtumas ankstesnės nenaudai. Prisimenu, kai studijuodamas istoriją pradėjau suvokti anos Lietuvos realijas – kaip ji turėjo kovoti su savo didžiosiomis kaimynėmis – su Lenkija dėl Vilniaus, su Vokietija dėl Klaipėdos, be to, ir su opozicija šalies viduje, o vienintelė tariamoji sąjungininkė Sovietų Rusija kėlė pavojų Lietuvos suverenitetui ne mažesnį, nei minėtos varžovės. Sunku buvo rasti sau atsakymus į klausimus – kaip apskritai galėjo ta Lietuvos valstybė egzistuoti, kiek tokia egzistencija turėjo pareikalauti jėgų, galų gale kokiam laikui tų jėgų galėjo užtekti? Vargai, kuriuos Lietuvai teko vargti tarpukariu, iš dalies paaiškino 1940 metų kapituliaciją net be protesto.
Tačiau neseniai buvo išsakyta mintis, esą ir dabartinė Lietuva pavargusi, „išsekusi, be idėjų, vilties ir energijos“. Nors sąvoka „Lietuva pavargo“ tėra metafora ir empiriškai jos neįmanoma patikrinti, vis dėlto bent jau psichologiškai ji atrodo pagrįsta. O tai tik stiprina supratimą, kad skirtumas tarp dviejų respublikų ne toks jau didelis. Tik atsakymas į klausimą – kodėl pavargo? – dabartinės Lietuvos atžvilgiu ne toks akivaizdus kaip anos. Juk šiandien nebereikia spręsti elementaraus raštingumo problemos, o tarpukariu – bent jau pirmaisiais Respublikos metais – apie pusę suaugusių lietuvių nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Nebeaktuali urbanizacijos problema, nes dauguma šalies gyventojų gyvena miestuose pagal išsivysčiusių šalių standartus. O tarpukario Lietuva per savo dvidešimtmetį taip ir neįveikė agrarinės šalies lygio, nes didžioji lietuvių dalis (pagrindinės valstybės tautos) tebegyveno kaimuose. Galima dar prisiminti, kad tarpukario Lietuva praktiškai per visą egzistavimo laikotarpį turėjo nešti karo stovio naštą. Gi dabartinė Lietuva turi tarptautines saugumo garantijas ir gauna nuolatinę finansinę paramą – anuomet apie tai nebuvo galima net svajoti.
Tai kodėl gi ir šiuolaikinė Lietuva pavargo? Aišku, gniuždančiai veikia mus užgriuvusi krizė. Tačiau panašu, kad valstybinio lygmens nuovargio vien ekonominiais parametrais nepaaiškinsi. Dabar įprasta piršti mintį, kad dėl visko kaltas sovietmetis bei nomenklatūrines tradicijas perėmusi Lietuvos biurokratija. Pasitelkus ironiją, galima pritarti vadinamojo okupacinio laikotarpio vertinimui, nes kaip tik tada Lietuva buvo sujungta teritoriškai, urbanizuota bei kitaip modernizuota, ir kadangi tie darbai buvo atlikti, kaip tada buvo įprasta sakyti, visos tarybinės liaudies pastangomis, galima daryti išvadą, kad patys lietuviai per sovietmetį atprato savarankiškai dirbti savo tėvynės labui. Tačiau dėl biurokratijos vaidmens kiltų abejonių, nes ji, nors ir formuodama tam tikrą valstybės įvaizdį, veikia tik intelektualinio elito nubrėžtuose rėmuose. Regis, valstybės „pavargimo“ priežasčių tektų ieškoti giliau.
Beje, kalbant apie Lietuvos „nuovargio“ priežastis, mano šiandienos nuomonė skiriasi nuo anos, kai pradėjau studijuoti. Dabar būčiau linkęs manyti, kad tarpukario lietuviai pavargo ne dėl to, kad kovojo dviem ar net trimis frontais, kas, pasak vieno tų metų britų diplomato, net didelei valstybei būtų per sunku. Šiandien manau, kad lietuviams šiai kovai energijos galėjo užtekti dar ilgiems metams. reikšmingas lūžis įvyko 1938 m. pavasarį, kai teko priimti pagrindinio anos Lietuvos priešo – Lenkijos – ultimatumą. Tada paaiškėjo, kad Lietuva lenkų reikalavimui normalizuoti tarpusavio santykius nei pati turi ką priešpriešinti, nei gali tikėtis kokios nors pagalbos iš išorės. Nes pasaulyje dar nebuvo atvejo, kad dėl reikalavimo užmegzti diplomatinius santykius reiktų kariauti. Bet, jeigu tokiam reikalavimui nepasipriešinti – kokiu pagrindu iki tol buvo visaip vengiama užmegzti tuos santykius (ir dar nuolatos švaistomasi labai stipriais pareiškimais Lenkijos atžvilgiu)?!
Tada ir eiliniam lietuviui Lietuvos patriotui turėjo paaiškėti – arba jis bent turėjo pradėti nujausti, – kad ištisus du dešimtmečius politikų pumpuoti vaizdiniai tebuvo fikcija, garsiosios sutartys (1920 m. liepos 12 d. – Maskvos bei 1920 m. spalio 7 d. – Suvalkų) Lietuvai reiškė toli gražu ne tai, ką lietuvių politikai teigė ir kuo eiliniai žmonės šventai tikėjo. Ne vienas anų laikų liudytojas yra išsakęs nuomonę, kad, priėmus Lenkijos ultimatumą, lietuvių viltys bei tikėjimas savo valstybe palūžo, ir tai nulėmė kitų ultimatumų priėmimą. Vadinasi, galima manyti, kad tada nuovargį sukėlė ne tiek kova dėl valstybės, kiek susvyravę įvaizdžiai, kuriais ta kova buvo grindžiama bei inspiruojama. Kadangi tuometė valstybinė ideologija iš dalies rėmėsi tam tikromis mūsų šalies istorijos interpretacijomis, aną situaciją išvertus į šiuolaikinių aktualijų kalbą, galima teigti, kad tarpukario Lietuvos visuomenė atsitrenkė į pačios susikurtą, neadekvačią realijoms atminties politiką.
Kyla klausimas, kiek adekvati realijoms yra dabartinės Lietuvos atminties politika ir ar toji politika nėra veiksnys, nulemiantis valstybės „nuovargį“?
Manipuliacijos istorinėmis temomis
Lietuvą ne taip seniai pradėjo pasiekti iš Vakarų ateinanti nauja, istorinė visuomeninės sąmonės organizavimo forma, kuri, beje, dar neturi nusistovėjusių sąvokų ir vadinama įvairiai – atminties kultūra, istorinė politika, atminties strategija ir pan. Trumpai kalbant, tai sritis, turinti sąsajų su istorijos pateikimo visuomenei formomis, kurios atitinka tiek vidinio, tiek išorinio bendravimo kultūros, taip pat ir politikos standartus. Perimant Vakaruose suformuluotas atminties teorijas, Lietuvoje paskubėta akcentuoti tvirtinimą, kad visuomenės atmintyje funkcionuojantis istorinis vaizdinys yra kiek atitrūkęs nuo pačios istorijos. Bet nepasirūpinta pridurti, kad tas vaizdinys, funkcionuojantis visuomeninėje atmintyje, neturėtų visiškai atitrūkti nuo istorinių realijų. Tokio atotrūkio kuriozinis rezultatas: pernai, minint Vilniaus sugrąžinimo jubiliejų, per Lietuvos radiją girdėtas pareiškimas, kad esą minima data, kai Lenkija mums sugrąžino Vilnių. Deja, šis epizodas vargiai atrodys juokingas dabartinėje Lietuvoje funkcionuojančių atminties formavimo tendencijų kontekste.
Respublikos pastarojo dvidešimtmečio raida pateikia nemažai pavyzdžių, kai vienu ar kitu politiniu žingsniu buvo siekiama padaryti kuo stipresnį įspūdį, nelabai rūpinantis, kaip tas žingsnis siejasi su istorinėmis realijomis. Galima pradėti kad ir nuo 1989-ųjų vasaros, kai Sąjūdis pamėgino atmesti visą sovietmetį, kaip neteisinį, ir atkurti tarpukario Lietuvą. Šių pastangų rezultatas – Aktas, kuriuo remiantis atkurta Lietuvos Respublika 1938 metų Konstitucijos pagrindu, bet… sienos nustatytos sovietmečiu. Nenuostabu, kad pasaulis taip deklaruotos Lietuvos valstybės negalėjo besąlygiškai pripažinti net reikšdamas geros valios nuostatas.
Kiek vėliau derybose su Rusija dėl tarpvalstybinės sutarties sudarymo Lietuva pavydėtinai atkakliai piršo idėją remtis 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Tačiau tam pasipriešino Rusijos delegacija (galimas daiktas, tuometė prezidento Boriso Jelceno komanda buvo linkusi atsisakyti spekuliacijų, kurias praktikavo sovietų valdžia tarpukariu, tradicijos). Jeigu Lietuvos santykiai su naująja Rusija būtų pagrįsti minima 1920 m. sutartimi (kuri reiškė Rusijos protektoratą Lietuvai), kažin ar tolesnė Lietuvos perspektyva integruotis į Vakarų struktūras nebūtų tapusi tokia pat miglota, kokia šiandien ji yra kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms. Kiek vėliau Lietuvos politikų dalis buvo nusiteikusi torpeduoti kaimyninio bendradarbiavimo sutartį su Lenkija, kol pastaroji neatsiprašys už generolo Želigovskio žygį į Vilnių. Tie politikai savo poziciją grindė tariama Suvalkų sutarties galia, nors apie ją težinojo tiek, kiek tarpukario eilinis lietuvis iki Lenkijos 1938 m. ultimatumo.
Žinoma, šiuos politikų veiksmus galima paaiškinti ir pateisinti pradiniu Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpiu vykusia įnirtinga kova su priešiškomis tai valstybei jėgomis. Taip pat turėjo įtakos natūralus nepatyrimas bei žinių stoka tarptautinės politikos srityje (ką neabejotinai galima priskirti sovietmečio palikimui). Deja, toje kovoje pasireiškę atsainaus instrumentinio požiūrio į istoriją refleksai veikė ir vėliau, kai būtinybės tam jau nebebuvo, o istorija manipuliuojama jau ne tiek valstybės bei visos visuomenės labui, kiek atskirų politi-nių grupių interesams tenkinti.
Bene ryškiausias tokio elgesio pavyzdys – 2000 m. birželio 13 d. LR Seimo vienašališkai priimtas Rusijos okupacinės žalos atlyginimo įstatymas. Tokia forma iškeltas reikalavimas akivaizdžiai neturi perspektyvų ir yra kenksmingas mūsų valstybei. Pirmiausia, toks reikalavimas labai primena kontribuciją, nors Rusija, regis, nepralaimėjo karo. Antra, net jeigu tokios derybos (dėl okupacinės žalos atlyginimo) prasidėtų, Rusija tikriausiai pateiktų kontrreikalavimą – atlyginti už jos kareivių pralietą kraują, sugrąžinant Lietuvai Vilnių bei Klaipėdą (beje, Vilniaus atveju – dar ir atlyginti už politines bei diplomatines pastangas, atimant jį iš Lenkijos), ir neabejotina, kad tuo derybos pasibaigtų. Panašu, priimant tokį įstatymą siekta apskritai užkirsti kelią dialogui su Rusija. O ko gali tikėtis tie, kurie nukentėjo nuo trėmimų bei kitokių neteisėtų represijų ir, trokšdami kompensacijų, rinkimuose į Seimą balsavo už politikus, žadėjusius atlyginti žalą. Kas bus tada, kai tokio reikalavimo teks atsisakyti ir nukentėjusieji nuo okupacijos pagaliau supras, kad buvo vedžiojami už nosies?
Pastaruoju metu pastebėtos pastangos atsisakyti šio reikalavimo. Bet gal bijant tokio atsitraukimo rizikos, bandoma jį savotiškai maskuoti, išmetant į viešąją erdvę vis naujus radikalius pareiškimus bei sofistinius išvedžiojimus. Ignoruojama tai, kad panašus elgesys sulauks atitinkamos Rusijos reakcijos, o su ja lenktyniauti provokacijų ar bizantiško gudravimo srityje beprasmiška. Tokių lenktynių išdavoje vėl galime likti vieni – kaip 1938 metais gavę ultimatumą.
Išsikvepia ir kita dar taip neseniai entuziastingai eskaluota kampanija – prilyginti bolševizmą nacizmui; ir tai padaryti ne bet kaip – kaltę dėl bolševizmo suversti tik Rusijai. Tikriausiai toji kampanija įeis į istoriją kaip ypatingo paradoksalumo šedevras, nes joje dalyvauja ir tie, kurių tėvai bei seneliai negailėjo pastangų, kad bolševizmas Rusijoje nugalėtų, ir netgi tie, kurie iki šiol dar 1956 metais Sovietų Sąjungoje pradėtą stalinizmo pasmerkimą traktuoja kaip savo nacionalinį įžeidimą.
Apibendrinant atminties formavimo tendencijas dabartinėje Lietuvoje galima konstatuoti, kad vyrauja nuostata į mūsų šalį istorijoje žiūrėti kaip į auką, ir, žinoma, – nekaltą. Deja, aukos sindromu paremta atminties strategija vargiai gali pasiteisinti. Pirmiausia todėl, kad ji ugdo savotišką smulkiadvasiškumą, tikintis pigios naudos iš šono. Be to, ši strategija ne visai adekvačiai atspindi istorijos raidą ir skatina konfrontaciją su kaimynais, konkrečiai – pirmiausia su Rusija. Kita vertus, net ir pripažįstant Lietuvą auka, negalima užmiršti pačios aukos vaidmens viename ar kitame istoriniame kontekste. Apskritai europinėje literatūroje ir tos literatūros išugdytoje civilizacijoje – jai priklauso ir Lietuva – blogio bei gėrio dilema paprastai netapatinama su aukos ir budelio priešprieša, o atsakomybė už savo veiksmus privaloma kiekvienam. Ir tik nusikaltėlio psichologijai paprastai būdingas totalus savos atsakomybės neigimas.
Kur kas prasmingiau atmintį orientuoti į tai, kas buvo konstruktyvu ir sudarė prielaidas per istorijos negandas lietuviams išlikti bei progresuoti. Pavyzdžiui, prisiminti ir pagerbti visus mokytojus, kurie varganose mokyklėlėse mokė vaikus rašto, taip pat bibliotekininkus, skiepijusius meilę knygai, ar chorvedžius, išmokiusius dainų, ir apskritai prisiminti ir pagerbti visus kultūros nešėjus. Nes jų pastangomis buvo sudarytos sąlygos lietuviams atgimti ir taikiai bei garbingai – dainuojančios revoliucijos forma – pareikšti savo valią pasauliui.
O kartu vertėtų permąstyti, kokia istorinė šiandieninės Lietuvos valstybės prasmė.
Kam reikalinga Lietuvos valstybė?
Klausimas, manau, nėra vien retorinis. Neužtenka pareikšti, kad šiandieninė Lietuvos Respublika susikūrė demokratinio tautos apsisprendimo pagrindu. Taip, mūsų valstybės atsiradimą nulėmė ne materiali jėga ar karinis konfliktas, bet taikus parlamentinis kelias (nors ir buvo bandymų tam priešintis, naudojant netgi karinę jėgą). būtinas ir tolesnis racionalus bei moralus aiškumas – kaip ta valstybė turėtų egzistuoti ir matyti savo perspektyvą tarp kitų šalių. Nes šiandieniniame pasaulyje tebėra reikšmingi materialios galios veiksniai. Lietuva jų turi palyginti nedaug. Visiškai suprantamas buvo mūsų šalies apsisprendimas įsijungti į Vakarų civilizacijos struktūras – NATO bei ES, nes tokiu būdu Lietuva savotiškai kompensavo savo materialinį nepajėgumą bei sustiprino idėjinį potencialą. O kas toliau?
Pastarųjų metų raida liudija, kad Lietuvoje išlieka neaiškumas ir netikrumas dėl tolesnės valstybinės egzistencijos. Pastebimos net blaškymosi apraiškos. Viena vertus, siekiama atkurti senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, neapsiribojant tik kultūrinėmis reminiscencijomis (dėl jų reikšmės nekyla abejonių), bet ir keliant konkrečius politinius ar net teritorinius tikslus, kai naudojami amoralūs realpolitik metodai. Kita vertus, pasireiškė abejonių net dėl dabartinės Lietuvos teritorijos teisėtumo, nes pasigirdo siūlymų atsiprašyti Lenkijos už lietuvių kovą prieš generolą Želigovskį. yra dar ir tokių nuomonių, kad vienokios ar kitokios istorinės reminiscencijos apskritai nereikalingos, o dabartinę Lietuvą reikėtų įsivaizduoti kaip rytinėje Baltijos pakrantėje prisišvartavusį lėktuvnešį…
Be abejo, tokiu mentaliniu blaškymusi naudojasi tiek tie, kuriems „kuo blogiau – tuo geriau“, tiek tie, kurie tik džiaugtųsi Lietuvos žlugimu. jokia valstybė neapsaugota nuo destruktyvių elementų. Bet problema, matyt, ta, kad Lietuvoje nerandama aiškaus atsakymo, kokia galėtų būti Lietuvos nacionalinės valstybės egzistavimo logika.
Problemos šaknų, regis, tektų ieškoti šiuo metu besireiškiančiame dvilypiame požiūryje į lietuvių nacionalinį judėjimą dar XIX amžiuje. Viena vertus, pripažįstamas to judėjimo natūralumas bei sąryšis su bendra modernizacijos tendencija, kurios pradinis impulsas – Nyderlandų, Prancūzijos bei kitos demokratinės revoliucijos. kita vertus, į lietuvių nacionalinį judėjimą žiūrima su tam tikra išlyga. Nes šis judėjimas stengėsi atsiriboti nuo unijiniais laikais susiformavusios visuomeninės politinės struktūros, tebeegzistavusios po jungtinės Lenkijos–Lietuvos valstybės (Žečpospolitos) padalijimų. atsiribodami modernūs lietuviai nevengė pasinaudoti Rusijos ir Vokietijos parama. Šalių, kurios ir vykdė šiuos padalijimus. Jeigu į buvusią jungtinę valstybę žiūrėsime kaip į šventenybę, lietuvių modernus judėjimas atrodys lyg tradicijų išdavystė ar istorinė klaida, kurią vertėtų užmiršti.
Tačiau to padaryti neįmanoma – nepriklausomai nuo kažkieno norų. O Žečpospolita, net jeigu ją ir laikysime šventa, istoriškai negali būti pakartojama – juk neįbrisi į tą pačią upę antrąkart. objektyviai vertinant, ši valstybė – atgyvena. Ji kadaise turėjo privalumų, bet laikui bėgant tapo neefektyvi. (Viena iš esminių Žečpospolitos neefektyvumo apraiškų – negebėjimas adekvačiai dalyvauti didžiojoje Europos politikoje ir trukdymas į tą politiką įtraukti Rusiją.) Padalijimai tik pagilino situacijos tragizmą, nes, sunaikinus jungtinę valstybę, išliko jos visuomeninė struktūra, kuri sudarė prielaidas mėginti vėl atkurti buvusią imperiją. Tie bandymai buvo nevaisingi – ne tik dėl nepalankaus jėgų santykio, bet ir dėl principinės priežasties: buvusi imperija neturėjo aiškių ribų, jos atkūrimas reiškė eventualią pastangą pakeisti kitas imperijas, visų pirma – Rusiją. Todėl garsiųjų XIX a. sukilimų credo galima suvesti į formulę: „Arba atkurta Žečpospolita, arba Rusija…“
Klausimą komplikavo dar dvi aplinkybės. Pirmiausia, senosios valstybės atkūrimo alternatyvinė nuostata kelta laikais, kai Europoje jau buvo suvokta nacionalinio principo reikšmė bei vertė, o europinės imperijos, net ir kariaudamos tarp savęs, siekė tik savo galios bei prestižo padidinimo, bet ne varžovo, kaip tarptautinės politikos subjekto, sunaikinimo. Antroji aplinkybė susijusi su pirmąja; nors Jungtinės Respublikos atkūrimo ideologija rėmėsi demokratinių laisvių plėtra į Rytus – ir tuo požiūriu tas siekis galėjo atrodyti pažangus, ypač turint galvoje, kad ir ten svajota apie demokratines laisves, – tačiau anksčiau minėta negatyvi (paniekinanti) nuostata Rytų valstybingumo atžvilgiu vertė tenykščią visuomenę telktis aplink despotišką režimą ir galingai bei brutaliai priešintis. Apskritai santykių su Rytų bendruomenėmis istorinė patirtis akivaizdžiai liudija, kad beprasmiška vadovautis kolonijine nuostata – laikyti save civilizacijos nešėju ir ignoruoti vietines tradicijas.
Bet užgimsta lietuvių nacionalinis judėjimas su nauja nuostata. Ja remiantis, atsiribojama nuo buvusios Jungtinės Respublikos tradicijų (iš tikrųjų nuo Lenkijos) ir bandoma atkurti Lietuvos valstybę, aprėpiančią lietuvių gyvenamas teritorijas. šiandien galime svarstyti, kiek ši nuostata buvo radikali ir kiek tas radikalumas pagrįstas. Tačiau neturėtume nuvertinti esminio momento: lietuvių nacionalinis judėjimas rėmėsi europine demokratijos plėtros tradicija. O tai, kad jis sulaukė tuometės Prūsijos ar Rusijos paramos – beje, labai sąlyginės bei konjunktūrinės – antraeilis dalykas; judėjimui padėjo įvairios šalys, ir, nepriklausomai nuo jų konkretaus intereso, parama iš principo buvo teisėta, nes toks buvo ir pats judėjimas.
Žinoma, moderniųjų laikų transformacijos vyko labai prieštaringai ar net tragiškai, ypač XX amžiuje. Tačiau per visas negandas nenumaldomai skynėsi sau kelią nacionalinė idėja – lyg pagal tam tikrą pasaulinio proto logiką. Ir Lietuvos raida per XX amžių tą logiką liudija.
Tenka pripažinti, kad modernios Lietuvos atsiskyrimas nuo senųjų struktūrų buvo komplikuotas. To išraiška – vadinamasis Vilniaus klausimas. Didžiausia problema ta, kad Vilniuje bei jo apylinkėse vyravo lenkai, vis dar svajoję apie buvusios Žečpospolitos atkūrimą. Bet Vilniaus prijungimo prie atgimusios Lenkijos perspektyva reiškė, kad naujoji Lenkija vėl tradiciškai praras savo ribų orientyrus, sieks primesti savo valią ir Kaune susitelkusiems lietuviams, o progai pasitaikius, veršis ir į Rytus. O Vilniaus prijungimo prie Lietuvos logika turėjo reikšti, kad Lietuva galutinai atsiskiria nuo buvusios Žečpospolitos; be to, naujoji Lietuva pati atsisako agresyvios politikos Rytų atžvilgiu ir šalina prielaidas tokiai Lenkijos politikai. Kaipgi toji logika skynėsi sau kelią?
Dar 1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijoje formuojant vadinamąją Versalio sistemą atgimusiai Lenkijai buvo rekomenduojama nepretenduoti į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas. Lietuvą, eventualiai su Vilniumi ir Klaipėda, siekta palikti demokratizuotos (deja, ši viltis taip ir nebuvo realizuota) Rusijos įtakoje, bet suteikti plačią autonomiją. Žinoma, pradinis Versalio sistemos planas žlugo, nes Rusijoje įsigalėjo bolševizmas, o Lenkija 1919 m. užėmė Vilnių ir išsiplėtė toli į Rytus, sukeldama rimtą regiono krizę.
1920 m. vasarą Antantės valstybių lyderiai konferencijoje Spa mieste (Belgija) įsakmiai nurodė Lenkijai perleisti Vilnių lietuviams, nes tikėtasi, kad tada Raudonoji armija nebesiverš į Vakarus. Šis sprendimas atskleidė Lietuvos tarptautinę funkciją – neutralizuoti įtampą tarp Rusijos ir Lenkijos bei sudaryti prielaidas taikai Rytų Europoje. planas žlugo, nes Lietuva tuo metu buvo per silpna tokiai užduočiai atlikti. Mūsų šalis nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros – nukrypo bolševikų link. kiek vėliau Spa planą dar bandyta koreguoti vadinamaisiais Hymanso projektais. pagal juos Lietuvai atitektų Vilnius (ir Klaipėda), bet ji būtų labiau susieta su Lenkija bei Vakarais. Tačiau Lietuva ir tuos projektus atmetė, pasiduodama Rusijos įtakai. Todėl buvo nubausta: Lenkijai leista užimti Vilnių, Lietuvą atkirsti nuo Rusijos. Taip regiono pusiausvyra buvo esmingai pažeista.
Tačiau ir po lemtingo generolo Želigovskio žygio Vilniaus priklausomybės Lietuvai idėja neišnyko. Tiesa, tarpukariu ji reiškėsi tik imitacijos pavidalu. Sovietų Rusija (ar Sovietų Sąjunga) tik tariamai pripažino Vilnių Lietuvai, remdamasi 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Panašią imitaciją pademonstravo ir Lenkija Suvalkų sutartimi. Bet Lietuva beveik visą tarpukarį maitinosi imitacijomis – jos buvo savotiška nesugebėjimo atsiimti Vilniaus kompensacija.
Beje, Lenkija, užėmusi buvusias LDK teritorijas (ir Vilnių), taip pat nepajėgė užtikrinti taikos bei stabilumo regione. Ji nei pati nesugebėjo ginti naujų nacionalinių valstybių sistemos, nei leido į tą gynybą įsitraukti Sovietų Sąjungai (taip tarsi pasireiškė senosios Žečpospolitos kompleksas). Sovietų Sąjunga vis tiek įsiveržė į europinės politikos reikalus, bet ne kolektyvinės gynybos sistemos kontekste, kaip planuota, o – jeigu taip galima išsireikšti – per savo kaimynių galvas iki kraštutinumo įsiutintos meškos stiliumi.
Bet ir Ribbentropas, ir Molotovas – kiekvienas savaip – bandė naudotis Vilniaus priklausomybės Lietuvai idėja. Pirmasis tam, kad pasinaudotų lietuvių nuoskauda naikinant Lenkiją. sovietiniai lyderiai stengėsi savo veiksmus labiau suderinti su Vakarų valstybių interesais. Ir 1939-aisiais, ir 1944 metais Stalinas įjungė Vilnių į Lietuvos sudėtį (ir Klaipėdą – taip pat), žinodamas, kad tokiam žingsniui pritars Vakarų valstybės. Bet peržengė leistinas ribas aneksuodamas Lietuvą.
Bet Lietuva išliko. 1975 metais Helsinkyje pripažintos po Antrojo pasaulinio karo susidariusios sienos. Ši nuostata buvo aktuali ir Lietuvai, nes užtikrino Vilniaus priklausomybę jai (Klaipėdos – taip pat). Taigi buvo patvirtinta valstybės forma. Beliko atkurti pačią valstybės dvasią. Tai ir padarė tauta per 1988–1991 m. revoliuciją.
Tačiau 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos atkūrimas buvo iššūkis pasauliui. Vakarai, nors ir suinteresuoti Lietuvos valstybe, nebuvo linkę dėl jos kariauti, todėl atsisakė pripažinti Lietuvą be Sovietų Sąjungos sutikimo. Sovietų Sąjunga, pajėgdama Lietuvą numalšinti vienvaldiškai, nenorėjo ir negalėjo rizikuoti santykiais su Vakarais. Tarp Vakarų ir Rytų susidarė tam tikra erdvė kompromisui. Jis leido taikiai bei demokratiškai spręsti Lietuvos klausimą. taip ir buvo padaryta – nors mėginta demokratijos stoką kompensuoti ar net pakeisti jėgos priemonėmis.
Taigi patvirtinta visa ankstesnė Lietuvos valstybės formavimosi logika. Pagal tą logiką išeitų, kad Lietuvos valstybės misija – būti taikos ir demokratijos švyturiu rytinėje Baltijos pusėje.
Deja, praėjusio dvidešimtmečio patirtis verčia nuogąstauti, kad, net išsprendus geopolitinio lygmens problemas, tai savaime neužtikrina nei taikos, nei stabilumo, jei trūksta politinės kultūros. Kai klausausi Lietuvoje daromų pareiškimų, kartais susidaro įspūdis, kad mūsų valstybės istorinė raida apskritai neturi jokios reikšmės; tarsi visi būtume nutūpę ant lėktuvnešio denio ir, anot vieno politiko, svarbu tik nepraleisti geros progos smogti…
Santykiai su Rytų kaimynais
Galima pritarti nuomonei, kad demokratijos plėtra į Rytus atitinka Lietuvos interesus. Nors atsakingai veikianti valstybė visuomet turi rimtai susimąstyti dėl galimų eventualumų, susijusių su status quo pasikeitimais, ypač kai jie gali įvykti visai šalia. remdamasi istorijos bei esamų realijų suvokimu, Lietuva galėtų pritarti kaimynų demokratiniams pokyčiams, bet tik taikiems. Deja, Lietuvos elgesys pastaraisiais metais dažniausiai byloja apie anaiptol ne taikias nuostatas. Ir galima abejoti, ar ši veikla yra demokratiška.
Vienas pagrindinių demokratijos principų – daugumos valia. Sunku paneigti, kad dabartiniai mūsų kaimynių – Rytų šalių – režimai remiasi daugumos sutikimu, nors ir neišreiškiamu nepriekaištingomis demokratinėmis procedūromis. Tačiau ši aplinkybė Lietuvoje ignoruojama – tarsi būtų žiūrima pro šaltojo karo akinius.
Kitas demokratijos principas – mažumos teisių gynimas nuo daugumos diktato. Lietuvos politikoje, nors ir demonstruojamos mažumos gynimo apraiškos, tačiau vadovaujamasi nuostata, kad kaip tik mažuma Rytų kaimyninėse šalyse yra tikrasis situacijas legitimuojantis veiksnys. O į daugumą žiūrima kaip į neteisėtumo apraišką. Jos atžvilgiu taikomas ideologinis bei politinis spaudimas, neatmetant eventualiai ir kietesnio pobūdžio priemonių. Nesusimąstoma, kad taip artėjama prie bolševizmo tradicijų. tokia Lietuvos nuostata ne tik prieštarauja taikiai bei demokratinei elgsenai, bet ir akivaizdžiai peržengia mūsų šalies, kaip mažos valstybės, galimybes.
Nedemokratinės liekanos Lietuvoje gana gajos ir pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. pastaruoju metu Lietuvos užsienio politikoje lyg ir ėmė reikštis pastangos normalizuoti santykius su Rytų kaimynais, ypač su Rusija. Tačiau prieš tokias tendencijas nedelsdamas sukilo propagandistų pulkas. visų jų poziciją vienija tas pats argumentas: konfrontacijos su Rusija atsisakymas reikš perėjimą prie nuolaidžiavimo bei pataikavimo jai. Bet kodėl galima tik tokia alternatyva? Kodėl savigarba turi būti matuojama tik karingumu? Argi tokia savivoka apie elgsenos galimybes neliudija, kad Lietuvoje tebevyrauja pono ir baudžiauninko santykių tradicijos, kurios, beje, labai gajos Rytuose?
Jeigu, anot vieno profesoriaus, tam pritarsime, vadinasi, lietuviai savo elgesio normomis panašūs į rusus. Tuomet kyla principinis klausimas – kokiu pagrindu vyko apsisprendimas atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos? Ar tai padaryta dėl to, kad Lietuva turi savą bei skirtingą, negu Rytų kaimynų, kultūrą ir todėl mūsų valstybės įtraukimas į SSRS 1940 metais buvo neteisėtas? O gal atsiskyrimas nuo SSRS tebuvo imitacija: iš tikrųjų vyko tik SSRS, kaip tam tikros politinės struktūros, griovimas, ir ta pati erdvė tik pakeitė gyvavimo formą? Bešaliam stebėtojui pagrįstai gali susidaryti įspūdis, kad visų gyvenusių buvusioje SSRS kultūra bei tradicijos labai panašios ir vyksta tik tarpusavio varžybos dėl vienų ar kitų prioritetų.
Jeigu atsiskyrimas nėra imitacija, Lietuvai būtina savo santykių su Rytais kultūrą, etiką, taip pat ir politiką keisti iš esmės. Priešingu atveju, drįstu manyti, Lietuvos valstybės laukia liūdna ateitis. Baltijos dujotiekio tiesimas – perspėjantis skambutis, kad Lietuvos elgesys netenkina nei Rytų, nei Vakarų.
„Metų“ anketa. Vytautas Martinkus
2010 m. Nr. 2
1. Jau įsibėgėjo ir XXI amžius – baigias pirmasis jo dešimtmetis. Ar pajutote naujo amžiaus laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai visuomenės gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris mums leidžia išbūti, išgyventi?
Tikrai pajutau. Manyčiau, visi pajutome, tik kiekvienas savaip tą dvasią matome ir interpretuojame. Katram atrodo, kad iš esmės niekas nepasikeitė, tas gal irgi turi argumentų. Vis dėlto tarp pažįstamų rašytojų tokių „konservatorių“ sutinku retai.
Visuotiniai pokyčiai mūsų politikoje, kultūroje ir literatūroje vyko jau prieš dvidešimt metų. Jie atrodė paradigminiai. Staiga išardėme seną ir nustatėme naują tvarką. Ką išardėme, matėme, ką nustatėme, anuomet sunku buvo įsivaizduoti. Norėjome, bet ar galėjome, įvardyti ir net motyvuoti naująją kultūros (vertybių) struktūrą? Esame vertybių pasaulio piliečiai, tad ir bandėme. Lygindami jas, svajojome patobulinti šių vertybių kūrimo kryptis. Be patirties negalėjo puikiai pavykti, greitai pamatėme, kad įsivaizduotas kūrinijos formas ėmė darkyti beveik viskas, ko tik ėmėmės ekonomikoje ir politikoje.
Dabar, nusivylę kultūros situacija, atrodome (pirmiausia patys sau) nelaimingi, neturtingi, agresyvūs, pavydūs, pikti. Pirmaujame pasaulyje tarp savižudžių, plėšikų, prostitucijos mėgėjų ir profesionalų, finansinių aferistų. Ar tikrai ir kodėl tokie esame? Žinau, ką mano kai kurie analitikai: kaltas finansinis skurdas ir istorijos paveikti mūsų tėvų ir protėvių genai. Nesu tikras. Nenoriu manyti, kad pinigai viską lemia, kad didžiųjų dabartinių visuomenės skaudulių negalėjome išvengti, nes okupantai per penkiasdešimt metų sunaikino tautos ar valstybės genofondą – ištrėmė, privertė emigruoti, išžudė ar kitaip pasmerkė numirti Lietuvos šviesuolius (ūkininkus ir filosofus, verslininkus ir mokslininkus, politikus ir menininkus). Taip, tebesame neturtingi, nes leidžiamės apvagiami, nesugebame protingai valdyti ar tvarkyti visko, ką tebeturime ir sukuriame, tačiau skurdas nebūtinai temdo sąmonę. Gal būna net atvirkščiai. „Genofondo“ klausimas sudėtingesnis. Genus veikia tėvai ir kaimynai, visa toji laiko dvasia, apie kurią klausiate. Per kiek kartų pakinta genų visuma? Vos karui pasibaigus, jauna pasimirė mano mama, jos sesuo ir brolis partizanavo, o štai mano tėvas neišėjo į mišką. Liko árti savos žemės. Dairėsi į abi anuometinės politikos puses. 1950 metais savo žemę ir kitą turtą atidavęs kolchozui, po trisdešimties metų jis jau nesvajojo apie jos susigrąžinimą. Pasikeitė jo genai, ar tik sąmonė? Ar gali palūžti to paties žmogaus, vieno ar kito iš mano tėvų, genofondas? Manau, kad ne. Jį galima tik pažeisti, taigi jis gali ne tik menkėti ir žūti, bet taip pat stiprėti ir išgyti.
Kad ir koks žaizdotas būtų genofondas, jis tebėra gyvas, kol esame tie, katrie suvokiame jo reikšmę ir paskirtį. Genofondas yra tik prielaida didesniems dalykams: moralinei laisvei. Vertybių pasirinkimas yra pastarosios alfa ir omega. Kol pats esu ir tai suprantu, pirmiausia tegaliu kaltinti save: nesugalvojau, nepadariau, pernelyg pasiklioviau kitu, gal „silpnesniu“ ir ne tokiu „protingu“ nei aš, nepadėjau jam, gyvenau ne pagal savo jėgas, nes tenorėjau daugiau rašyti, skaityti, dėstyti – susiaurinau akiratį, pasirinkau tik universitetinę literatūrą, jos filosofiją ir akademinę kritiką.
Tiesa, taip atsiskyręs gyvenu vos penkerius metus, bet jau spėjau tiek „atvėsti“, kad anksčiau dirbtus kultūros politikos darbus galėčiau vertinti kritiškai. Akivaizdu, jog esu iš tų visuomenės veikėjų, kurie nepasiekė, ko siekė. Nuo Sąjūdžio pradžios šešerius metus buvau „pirmasis“ oficialus žmogus Rašytojų sąjungoje, po to dešimtmetį vadovavau Lietuvos meno kūrėjų (organizacijų) asociacijai, tad daugsyk talkinau Vyriausybei ir Seimui rašant ir priimant strategines šalies kultūros politikos nuostatas, ne vieną kultūrai ar menui svarbų įstatymą, o šiandien su širdgėla turiu savęs klausti: kodėl to neužteko (neužtenka), kad šalies kultūra ir ypač man visuomet rūpėjęs menas (literatūra) gyvuotų taip, kaip buvo įsivaizduota? Svajota ne užsidaryti, o atsiverti, rūpėjo ne prarasti, o įgyti, tikrai norėta ne kovoti (dėl pinigų ar įtakos), o dalytis. Deja, panašu, kad ir mano rankomis buvo gamintos tik „teisinės mašinos“, kurios persekioja savo kūrėjus, pačios gamina savo pamėkles: laimi ne demokratija, kaip laukta, o liberalūs jos simuliakrai.
Kodėl laisvoje Lietuvoje taip niekinamai (tebe)žiūrima į menininką? Todėl, kad sukasi minėta mašina, o ne auga ir šakojasi kultūros medis. Nors turėtų. Jau seniai (1994 metais!) laimėti Parlamente mūšiai dėl autoriaus teisių, tačiau intelektinės nuosavybės vertės tebėra menamos. Autoriaus teisės tapo manipuliacijų arena gudreivoms, siekiantiems prasigyventi, vedžioti už nosies mokesčių inspekciją. Jas itin užaštrino finansinė ekonominė krizė. Vyriausybės ministrai, Seimo nariai, „Sodros“ tarnyba man primena prieš dvidešimtmetį Gariūnuose kioskus sau rentusius laisvosios rinkos pirmeivius, kurie šalimais, kol renkasi pirkėjai, „sutinka“ pakęsti Antonijų Stradivarijų, pardavinėjantį savo smuikelius, ir, tarkim, Algimantą Pesecką, čia pat už dyką vienu iš jų visiems griežiantį. Kalbu ne iš ilgesio „aukso narveliams“, kuriuos menininkams už lojalumą savajai politikai buvo sukalusi sovietinė valdžia. Kalbu apie demokratiją, kurioje būtų atstovaujama visiems piliečiams ir visoms be išimties jų socialinėms grupėms. Kai šiandien septyniasdešimt (!) procentų respondentų sociologams prisipažįsta, kad jie pasirengę (moraliai ir kitaip) emigruoti, ekonominiai Lietuvos reikalai yra daugiau nei prasti.
Gal ne vien ekonominiai. Taigi, problema ne ta, kad Lietuva negali materialiai „išlaikyti“ daug menininkų. Taip, daug „profesionalų“ (tai yra vien iš honorarų išgyvenančių) menininkų tikrai negalėtų būti, tačiau negerai, jog konservatyvią ir socialdemokratinę laikyseną lengvai pergalinti liberalizmo politika ignoruoja giluminio kultūros paveldo modernųjį vaisių – savarankišką tautinį meną. Pastarasis tikrai jaunas ir jį lengva ignoruoti – pamiršti, pastumti į nuošalę, paimti kokio nors kito kūrinijos subjekto nelaisvėn. Manyti, kad meno ir demokratijos atžvilgiu lietuviai yra „mažesni“ nei vokiečiai ar prancūzai, būtų perdėto liberalumo grimasa. Anot Hanso Magnuso Enzensbergerio, kiekvienoje šalyje esama po lygiai poezijos skaitytojų – „tris tūkstančius šimtą septyniasdešimt aštuonis“.
Pratęskime vokiečių rašytojo pokštavimą (man jis atrodo labai panašus į tiesą): tie trys tūkstančiai skaitytojų pagal savo skonį turėtų rinktis bent iš keliolikos ar keliasdešimties autorių, pavyzdžiui, trisdešimties poetų, sakyčiau, tikrai talentingų ar net genialių. Deja, Lietuvoje nėra išspręstas klausimas, kaip galėtų oriai, taip pat, kaip kiti, iš autorinio atlygio išgyventi ne tik trisdešimt, bet net trejetas rašytojų, kurie yra talentingiausi, o ne populiariausi. Deja, patys ar kitų pastūmėti ir pasukę individualiais takais, per menkai domimės kolegomis – savos, nacionalinės, literatūros autoriais. Turiu galvoje ne tai, jog kiekvienas turėtų visais kitais žavėtis ar bent visus mėgti, perskaityti ir palankiai vertinti. Ne, tai nėra realu, tačiau reali literatūrinės kūrinijos produktyvumo sąlyga – pažinti kitus, bendrauti su jais ir žinoti bendrus reikalus.
Demokratinėje teisinėje valstybėje ir įstatymai, ir jų įgyvendinimo ar vykdymo mechanizmai turėtų būti skirti visoms nuosavybės rūšims ginti. Kol kas labai liberaliai ir efektyviai ginama tik daiktinė nuosavybė. Neva tęsiame graikų ir romėnų politikos bei teisės tradiciją, tačiau dvasinių vertybių kaina šiandien tarsi niekam nėra žinoma, ji net nenustatinėjama, tam net neturime jokių metodikų. Buvo tik pasvajota ir naiviai patikėta, kad kai kurie įstatymai savaime tuos turtus surikiuos ar sukraus į visuomenės vertybių piramidę. Atrodė, kad, tinkamai viską aptarus ir dėl visko sutarus, Lietuvos valstybės gyvenime, panašiai kaip JAV, toji piramidė galėtų užimti nemenką vietą bendrojo vidaus produkto (BVP) vaizde. Ne aš vienas prie anuometinių darbų – įstatymų rašymo, nacionalinių kultūros programų – plūkiausi. Menu daugybę talentingų rašytojų, kompozitorių, dailininkų, aktorių, kino bei teatro režisierių ir kitų menininkų, kurie, metę rašyti ar tapyti, muzikuoti ar šokti, nuoširdžiai dirbo kartu. Šiandienos akivaizdoje visi anų dienų darbai yra sumenkę, „dekonstruoti“, pakeitę savo reikšmę ir prasmę. Viena vertus, juk visus anų laikų darbus kažkas turėjo nudirbti, be jų menams nebūtų atsiradę šiandienos galimybių. Kita vertus, negalėjau susapnuoti, kad mūsų dienomis menininkei mamai ar menininkui pensininkui gauti honorarą „neapsimokės“, nes dėl to valdininkai „nurėš“ motinystei skirtų išmokų ar senatvės pensijos dalį.
Galėčiau tik pridurti, ką aš, vėl (po kelių dešimtmečių) visiškai vienas, jau esu supratęs prie savo rašomojo stalo: gyvoji literatūra yra stipresnė už schemas, pastangas ją valdyti, koordinuoti. Ji stipri savaime, be jokių programų, be kūrybos projektų (kuriuos dabar turi rašyti, kad sotesnis galėtum kurti) ir palieka nuošalėje kiekvieną, net bendrais reikalais nesirūpinantį, bet manantį, jog ką nors parašys ne šiandien, nes pavargęs ar kuo nors svarbesniu užsiėmęs, o rytoj, kai pasiilsės ar neturės kitokių darbų.
Ta mintis vėl sugrąžina prie nacionalinės literatūros. Gal ne tik pavienis rašytojas, bet ir visa tautinė literatūra (kol tokios esama) negali nieko atidėti „iki rytdienos“? Gal ir ji turi prisiimti „kaltės“ dalį už nepadarytus savo darbus? Manyčiau, jog – taip.
Kaip nesidžiaugiame šiandiene nacionalinės kultūros ir politikos situacija, taip kritiškai, matyt, turėtume vertinti literatūrą. Kai matome ją kaip bendrybę ar atskirą kokybę, akivaizdu, kad ji, kaip ir visa mūsų kultūra, jau nėra vieninga jėga, kuri tebegina lietuvių kalbą, istorinį kultūrinį lietuvių tautos paveldą. Logiška pridurti: ji negina ir savęs. Kaip minėtos bendrybės. Jos istorinę ir šventą misiją – žadinti dvasią, vesti ne pavieniam lietuviui, o visai tautai ir jos valstybei reikšmingais keliais, burti po tautine vėliava – išsidalijo ir imituoja politikai. Ką pastarieji darys, kai oligarchai nusiplėš Lietuvos Respublikos piliečių kaukes? Kas laukia literatūros, kuri visuomenės akyse pavirto pelno siekiančia individualia veikla, kuri apkrauta verslui tinkamais mokesčiais? Kas laukia grožinių knygų autorių, kurie įstatymų vingrybėmis buvo sutapatinti su tais, kurie, vos raides pažinę, rašinėja ant sienų, tvorų, tualetinio popieriaus? Sukompromituota tautinės literatūros kaip nacionalinės vertybės samprata pralaimi visus mūšius su pridėtinės vertės, kitokių mokesčių įstatymų autoriais.
Tradiciškai mąstydamas apie tautinės literatūros ateitį, nieko linksmo negali nei pats pasakyti, nei išgirsti, nuvykęs, pavyzdžiui, į tarptautinę konferenciją, kurios darbotvarkėje – Europos rašytojo tapatybės ar euroromano („eurobestselerio“) klausimai. Sunku būtų neigti bendras Europos kultūros ištakas, be kurių nebūtų radęsis ir neegzistuotų nacionalinis lietuvių tapatumas. Anot Thomo Stearnso Elioto, Vakarų pasaulio vienovė slypi bendrame kultūros pavelde – krikščionybėje ir senosiose Graikijos, Romos ir Izraelio civilizacijose. Europa seniai pakvietė į kultūros integralumo (tapatumo) ir skirtingumo (tautiškumo?) maratoną. Nacionalinėms (taigi ir Lietuvos) vyriausybėms palikta galimybė nepavargti, nepasiduoti. Tiktai ar neatidėsime rytojui tų imperatyvų – „nepavargti“, „nepasiduoti“? Siūloma „nacionalams“ vieniems patiems pasiekti finišą. Tiktai – kokį? Ar mes galime ginti ką nors daugiau nei tekstus lietuvių kalba? O ką darysime su lietuvių autoriais, jau rašančiais angliškai? Remsime, ar piktinsimės jais? Gal tik dažniau lyginsime savą literatūros tradiciją su kitomis? Matyt, reikia mylėti ir sergėti gimtąją lietuvių kalbą, bet pavojinga užsidaryti vien joje, nematant, jog ji išlieka ir gyvuoja tik imdama ir gaudama kai ką iš kitų kalbų. Drįsčiau manyti, kad, aklai gindami lietuvių kalbą, jos nesergstime, o tik mažiname jos ateities galimybes.
Katras iš mūsų yra tas antikinis teoras – aiškiaregys, žmogus su Dievo akimis, įžiūrintis toliau ir giliau, nei mes visi prieš dvidešimtmetį?
Nors visiems, jau minėjome, ką nors labai protinga ir reikalinga kultūroje „projektuoti“ jau porą dešimtmečių nesiseka, akivaizdu, jog tautinė literatūra, kaip ir anksčiau, remiasi individualiu talentu. Ryškiausi jos vardai negali rastis kasmet, atsiradusieji ilgam įpareigoja aiškintis suvokiant jų reikšmę ir prasmę kitiems. Ne vien Lietuvoje. Tiesa, literatūrai kebliau nei muzikai ar dailei dalytis su europiečiais viskuo, kas yra geriausia: juk originalų autorių sunku išversti į užsienio kalbas, nelengva apžavėti kitai kultūrai priklausančius skaitytojus. Tokiame kontekste matau grėsmių lietuvių literatūrai dėl sumenkusių jos kasdienių ryšių su artimiausiomis kaimynėmis – lenkų, latvių, rusų ir vokiečių literatūromis. Turime jausti jų įtaką ir atsakyti į ją, patys tapti jų proceso dalimi: neužsidaryti ir neišsigimti.
Taigi kol kas gerai, jog bent individualiai ieškome ir keičiamės, kad to negali sustabdyti nei bendrųjų tautinių pokyčių simuliacija, nei pasaulinė ekonominė finansinė krizė. Jau (vėl?) žinome, kad kitas gali būti kitoks, o savas pasaulis dėl to nesugrius. Štai tas skirtingų požiūrių pasaulis kaip visuma yra tikrai naujas. Ne tiek tų požiūrių daugybiškumas, kiek jų sambūvis, tai yra jų paralelumas mane džiugina. Gal ir mažas tasai mano džiaugsmas, bet jis – guodžiantis, stiprinantis.
Be abejonės, ir šiandien man smagu sutikti bendramintį, jam ranką paspausti, kavos kartu išgerti, tačiau vis dažniau įsitikinu, kad tokių dalykų retėja. Bendramintis – beveik stebuklas. Vadinasi, kaip literatas esu daugiau vienišas nei anksčiau. Kad ir ką manytų ar sakytų kiti, jie nepakeičia manosios patirties. Knygos, literatūros kūriniai skrieja savo orbitomis ir gali niekad nesusitikti. Atrodo, kad ir neturi, negali susitikti. Realūs yra tik lygiagretūs kūrinių tekstai. Kai jie nėra grafomaniški, o tikrai talentingų autorių parašyti, matai ne vien tai, kokie jie tolimi, bet ir tai, jog jie paradoksaliai artimi: jie negali susikirsti, tačiau susitinka kitur – estetinio kūrinių suvokimo „vertikalėje“. Štai ir bandau priprasti prie nesusikertančių literatūrinių tiesių: retėja pažįstamų, kurie panašiai kaip ir aš suvoktų literatūros misiją ar paskirtį, jos esaties formas, jos tekstų rašymo ir perskaitymo būdus ir t. t. Gal man taip atrodo tik dėl to, kad esu vyresnis? Apkapoti tik manieji ryšiai. Juk atėjo kitos, jaunesnės literatų kartos, kurioms bendravimas ir jo ženklai tebėra svarbūs. Ar tikrai? Nežinau, nematau plevėsuojant literatūros estetikos manifestacijų ar krypčių vėliavų, girdžiu tik rašytojų proginių sueigų ar kelionių organizatorių, literatūros „projektų autorių“, leidyklos vadybininkų, premijų skyrimo komitetų narių balsus. Kita vertus, niekur nedingo draugų ar „bendraminčių“ rateliai. Jie kovoja su jiems nemielais stiliais ir idėjomis, svetimomis moralinėmis ir politinėmis laikysenomis.
Taigi, skirtingai nei lietuviškajai demokratijai, neturiu jokių priekaištų dabartinei mūsų literatūrai. Galiu tik reflektuoti ją, bet ne priekaištauti. Galiu skaityti ir toliau svarstyti, pavyzdžiui, minėtą tiek talentingų, tiek netalentingų autorių vienišėjimo situaciją.
Literatūra – ne vienalytė, bet svarbi, nes, kaip ir anksčiau, tik iš autorių skirtybių suvokiame ir tautinę literatūrą kaip bendrybę. Nauja yra tai, kad ji „minta“ daugybe teorijų. Neliko vienos literatūros teorijos, tad apie kokią vieną literatūrą galime kalbėti?
Literatūroje, kaip ir kultūroje, kiekvienas galime būti skirtingas, tačiau lieka svarbūs jau minėti įsipareigojimai jos tradicijai.
Literatūros „vienuoliai“ universitetuose, panašūs į mane, gal dažniau susimąsto apie tai, kaip (ir mūsų dienomis) susiformuoja bendros įžvalgos, abstraktūs skirtybių joje vaizdai. Tiesa, tokių literatų labai nedaug. Iš patirties žinau: Lietuvos universitetuose jiems – nelengva. Rašytojams, linkusiems bendrauti su studentais, Vyriausybė vetavo normatyvus, pagal kuriuos galima gauti pareigas ar mokslo vardus, remiantis pripažinto menininko statusu. Jie priversti varžytis su literatūrologais mokslo straipsniais akademinėje rinkoje, turi ne tiek rašyti grožinius kūrinius, kiek kalbėti apie literatūrą, pasakyti, kuri knyga ir kodėl yra gera, o kuri – ne. Mūsų laikais toks kalbėjimas sunkus. Beje, labai reikalingas. Juk nėra literatūros prižiūrėtojų, yra tik įvairiai ją interpretuojantys skaitytojai ir kritikai. Didėjančią vertybių sumaištį įveikti galima, kai, anot estetikos klasikų, dėl skonio nesiginčijama, o tik filosofuojama įvertinant literatūros kūrinio sampratos tradiciją ir dabartį.
Filosofuojant gal ir galima vėl kaip Atgimimo laikais šaukti vienišus autorius prie Tautos namų ant Tauro kalno (projekto) ir iš akademinių literatūros tyrėjų aukštybių deklaruoti, kad tautinė literatūra nenumirė ir nenumirs. Lietuvių literatūra – procesas, taigi ji radosi palaipsniui, ir netgi tai, kas menksta ar nyksta, gali užtrukti ir atrodyti amžina.
Rašantys knygas, man regis, tautinės literatūros gynimo tikslo nėra linkę deklaruoti. Autoriai (ir skaitytojai) tikriausiai net neišgirstų akademinių tokio tikslo argumentų, patikinimų. Ar tai vadinčiau nerimu? Taip, bet norėčiau juo dalytis su kitais. Visos geros ir blogos (?) autorinės literatūros permainos griauna tik visiems suprantamos ar priimtinos nacionalinės literatūros iliuziją. Autoriai ne(pa)taiko „į koją“, palieka patiems tyrėjams ir kritikams susitarti, ar jie priklauso tam tikroms literatūrologinėms struktūroms.
Skirtingybės ar paralelumas – permainos literatūroje. Jos, kai yra netikėtos, geros, bet vis dar gali būti vadinamos savomis. Tebevertinamos savojo literatūros pasaulio vertybės. Kol tęsi tradiciją, tikrai nesi vienišas.
Prieš gerą dešimtmetį minėtas įvairus (daugybiškas, paralelus) literatūrinis mąstymas ir mane užklupo. Neišmaniau, kaip jį vertinti. Sovietmečiu pakalbėdavome ir pasvajodavome apie literatūros vertinimų įvairovę – pliuralizmą. Pastarasis pirmiausia asocijavosi su kitokių nei marksistinės politinių pažiūrų toleravimu. Bėgome nuo politikos ir literatūros sovietinio maišymo. Jis nieko gero nedavė. Ar galėjo būti geresnis kitoks, nepriklausomos Lietuvos politikos ir jos literatūros „vienovės“ pirmumas? Mintis apie filosofinį – ne vieno, o daugybės pasaulio kūrybos pradų – pliuralizmą, kuris jau tik vienu žingsniu skiria mane nuo nesusikertančių paralelinių literatūros mąstymų, anuomet neateidavo. Bent man ji buvo užblokuota.
Bet gal ne aš vienas buvau šitaip „užblokuotas“ – apakęs? Ar tikrai galėjau įsivaizduoti viską, kas manęs (mūsų) laukia? Gal ne visi to ir laukė? Gal ne visi, sulaukę, tuo, kaip aš, ir pasidžiaugia?
Per anksti, lyg ir savaime atsakiau, matyt, ir į antrąjį Redakcijos klausimą. Formaliai pridurčiau tik vieną kitą sakinį.
Taip, kad ir ką manytume apie prastą istorinę atmintį, fizinį ar kultūrinį „genofondą“, lietuvio ir europiečio tapatybę, mūsų literatūra tebėra gyvybinga. Įleidusi gilias šaknis ir jos maitina ją. Viešasis – politinis, etinis ar filosofinis – literatūros poveikis yra tikrai sumenkęs, bent jau mažesnis, nei aš ir, manyčiau, daugelis norėtų jį matyti. Sẽnosios jos šakos džiūsta, o kamienas leidžia atžalas. Ar tik viena iš jų teturėtų likti? Gal visos gali augti? Gal tik šaknys ir tėra svarbu. Juk šnekama apie rizominę (postmodernistų mėgstama metafora!) šiandienos kultūrą. Ji – požeminė, nematoma, besimainanti, neįspėjamos formos. Paradigma be paradigmos. Literatūrai jau nereikia pavaduoti politikos ar istorijos, etikos ar filosofijos, ji yra (gali būti) tapati tik sau, autoriai nekalba visų mūsų ar net valstybės vardu.
Taigi rašytojas gal ir „sutramdytas“, tačiau literatūra – ne. Ji tik pakeista. Nebe pirmą kartą pakeista jos vieta ir paskirtis kultūroje. Gal pirmąsyk – šitaip atsigręžiant ne į ką nors kita, o į pačią literatūrą. Jei jos autoriai eis kur eina ir jų kūriniai taps dar skirtingesni, autentiškesni, vienišesni, literatūra bus savarankiškesnė visais atžvilgiais, kokius tik galima įsivaizduoti. Ribas diktuos tik laiko dvasia, nuo kurios pradėjome kalbą. Ji yra tam tikra abstrakcija, tačiau ji šeimininkauja ir kaip tam tikra nematoma, bet reali galia, tų individualių permainų lėmėja. Dinamiška, efemeriška, supinta iš visų autorių ir jiems artimų asmenų, institucijų, judėjimų, tarsi tik paralelinių siekių bei veiksmų. Tradicinis susiskaldymas į atitinkamo stiliaus šalininkus, literatūrines grupes, „mokyklas“ mažiau krinta į akis, arba keičia savo formas. Kaip ir minėti „draugų“ ar „pažįstamų“ būreliai. Kaip ir literatūrinės kartos, kurios kai ką surikiuoja pagal save. Ar Juozui Apučiui, Marcelijui Martinaičiui ir kitiems, vadinamiems „trijų ketvertų“ – gimusių 1934–1944 metais, arba „ezopininkų“, kartos autoriams, dar tinka „visiems reikšmingos“ literatūros etiketė? Ar Sigitui Parulskiui ir Aidui Marčėnui (atstovaujantiems „trijų šešetų“ kartai) tebeatrodo, kad jų pastangos tradicinę „kaimiškąją“ lietuvių litera-tūrą pakeisti į modernią ir „vakarietišką“ yra visuotinės? Nieko panašaus, manau, atsakytų jiems jauniausieji, kurie gal nenori net girdėti apie bendrus manifestus, kuriems nei Ezopo kalba, nei vakarietiški literatūros standartai nėra prasmingi. Nieko panašaus, pritarčiau, bet dairausi, norėdamas suprasti, kaip mano įvardytas autorių vienišėjimas vėl virsta jį „prižiūrinčia“ jėga, kaip manoji literatūra tampa kito (autoriaus, leidėjo, skaitytojo) literatūra.
Daugybinių, paralelinių literatūrų įtaka visur ir viskam yra kitokia, nei vienos ar visuotinės literatūros, „valdomos“ iš vienos epochos vadavietės. Leidėjas nepatenkintas, nes negali leisti naujų leidimų, „misti“ dideliais tiražais, kritikas negali remtis skaitytojų unisonu reiškiamu pritarimu knygai ar jos kritika. Kas gi lieka? Parašyti arba perskaityti knygą, kurios negalėjai neparašyti, galbūt – negalėjai ir neperskaityti. Kol aš rašau ir skaitau, egzistuoja manoji literatūra. Bent man ji nė kiek nemažiau reikšminga ir „paveiki“. Tik tokio – individualaus – literatūros ryšio su savimi ir kitais galėčiau laukti iš jos ateities.
Laiko neatskiriu nuo parašytų ir neparašytų knygų, kitų veiksmų ir patyrimų „erdvės“, tai yra nuo savo gyvenimo. Taigi laiko nedemonizuoju, nevadinu jo „negailestingu“. Jis – mano paties charakteristika. Gana miglota, priklausanti nuo kitokių. Tarp jų yra ir „technologijos“.
Kadaise studijavau inžineriją, aiškinausi ir techniką, ir technologijas, gal dėl to jos man neatrodo priešiškos, bet nėra ir labai savos ar visiškai suprantamos. Žinau, kad modernybės žmogus įsipareigojęs joms ir daug amžių gyvena kartu su šiomis materialios kultūros apraiškomis. Tai – reikšminga. Joms kintant, žmogus gali išlikti žmogumi. Jeigu jis siekia to, jeigu jam pasiseka.
Matote, man lyg ir nereikia jokių specialių savigynos formų.
Konkrečiai „išbūnu“, „išgyvenu“ nei atsisakydamas esamų ir kasdien atnaujinamų technologijų, nei pernelyg joms nusilenkdamas. Turiu savo – didesnį ar mažesnį – gyvenimą su literatūra. Dar tebeturiu. Kad ir kokia netobula ar pažeidžiama būtų mūsų literatūra, ji – puiki citadelė. Tiesa, artefaktinė. Aišku, literatūra yra neturtinga, jeigu dairaisi po ją ieškodamas pinigų. Net jeigu „pagerintume“ savo demokratiją, ji nebūtinai turėtų tapti lygiai dosni visiems. Kita vertus, pinigai ne tik rašytojams nepadeda gintis nuo gyvenimo permainų. Literatūra pati yra žmogaus „savigyna“. Net jeigu pats mažiau rašai, o daugiau perskaitai kitų autorių tekstų, pagalvoji apie juos.
Pernai parašiau straipsnį apie istorinį romaną. Jame istoriją vadinu literatūrine dabarties tvirtove – citadele. Taip man atrodė skaitant naujausius ir geriausius romanus, panašiai galvoju ir šiandien: literatūros (ar meno) kūrinyje visada turime galimybių, kurios yra labai menkos, beveik nulinės kitose mūsų veiklose. Galime vėl siekti mums svarbių vertybių ir pasiekti jas. Galime išgyventi jų pajautą šiandien – neatidėdami neapibrėžtai ateičiai.
Tegu tai tik – artefaktas, literatūrinė tikrovė, anapus kurios dunkso kitos realybės kitokie daiktai. Negaliu, primenu sau, painioti tų dviejų realybių, galiu tik džiaugtis jų buvimu. Pernelyg seniai – nuo neatmenamų laikų – radosi meno kūrinio autonomija, jog tesidžiaugčiau literatūros simuliakrais, neieškočiau literatūros kūrinio kaip man rūpimos vertybės