Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 12
*
skruzdė po smiltį susineša savo kalnus
norėčiau taip susinešt ir savuosius
sėdėčiau paskui kalno virtuvėj
gerčiau krištolinę kalnų arbatą
melsvas ruduo artėtų kaip tolima viršūnė
kylanti iš įskilusio tavo puodelio
*
vėlus vakaras pilnas mūsų
lėtų užtikrintų judesių
jie atitrūksta nuo rankų
gyvena savo gyvenimus
ruošdami tave miegui
ramaus alsavimo upė
nuneša sunkius dienos sielius
birželio ryto lietus
įsitaiso balkone ir laukia
kada pabusim
Gulsimės anksti
Su pavargusiom bijūnų galvom,
su pušų kūnais, nuskendusiais Alkoje.
Mūsų mintys išmirks
skaidrioje aštraus ozono stiklinėje.
O tas raudonas kambarys,
kuriame gyvena supančiotas liežuvis.
Jis bus užrakintas, saugomas
pirmos benamės gegutės.
Slyva
sūnau mes vienodai
žvelgiam į slyvmedį už lango
nebegalintį pasilenkt ir surinkti
savo balto pamišimo
išbarstyto pernakt
mano akis su minuso ženklu
tavo tik su mažu
pasaulio krislu
dar neperšti
mirksint
Šviesa
Kartais, kai trumpam užmiegi,
tavo kūdikiškam veide
patvinsta laukinė šviesa.
Joje braidžioja maži augalų žvėrys,
blyksi povandeninių paukščių perlamutras.
Žinau, kurios kambario grindų lentos
girgžda, ir vis vien ant vienos užminu.
Atsimerki ir tas begarsis pasaulis
suteka mėlyno žvilgsnio tamson.
Nidos bliuzas
Ko vėl ieškau? Žvaigždžių,
pilnų skaidrios geležies įdaro.
Antikinėje nuotraukoje
pozuojančių debesų torsų.
Čia užkastų seno laiko portretų,
sūriu žiemos prieskoniu
įtrinto oro. Rasoto plaučių akmens.
Vis atgyjančio kaštono skeleto.
Kačių, gyvų vėlių, kurios saugo
neregimus krantus.
*
Vis daugiau spalio sienų. Vijoklių raudonis
kopia jomis srautu, nepailsdamas.
Skubančioj šviesoj akmenys tampa permatomi.
Lyg skaidrus mailius su oro maišelių
užuomazgom mokytųsi pirmųjų įkvėpimų.
Bandau galvoti apie namus, kol kas išslystančias
jų koordinates.
Tanki guodžianti priebėga. Tvenkinio paviršiuje
lūžta ištuštėjusios vilos atspindys.
Balti rūpesčiai grįžta į kokonus, į švarias spintas
ir komodas. Knygos – į lentynas.
Pradžios luobas, vos vos įplėštas.
*
metaforos mane gerokai apgadino
sūnus pasaulį kasdien priima tiesiogiai
tipena basomis po butą atradimų
žemėlapius braižo
laimė yra vis nepatikėti
kad tai vyksta iš tikrųjų
be perkeltinės reikšmės:
sukti planetą po kojomis
Laukimas
Būna vėlyvo rugpjūčio naktų,
kuomet pagalvoju, ar atsineši
ir kažkurią mano atminties dalį.
Dabar, kai kitapus mylimosios odos širmos
juntu nedrąsius tavo bilsnojimus,
klausausi dar nepažįstamo laiko plakimo,
noriu paklaust, ar įsirašysiu
į tavąjį prisiminimą, baltą ir sapnišką.
Su savo vardu atgabensi sniegą ir nerimą.
Mums reikės labai daug rankų
visam tam apkabinti.
Laukimas II
Į vis dar žalią alyvą sulekia
svirbelių pulkas.
Lyginu interneto nuotrauką
su sekundę plazdančia realybe.
Gruodis beveik ant slenksčio.
Tu suspurdi, vos tik pajunti
saldžią šokolado plytelę.
Alyva už lango vėl tuščia.
Stiklas nesustabdo akių.
Širdies kambarys tau
jau įrengtas.
Laukimas III
Juokaujame, kad tai vienas
paskutinių savaitgalių dviese.
Vakare pasnigo. Purioje tamsoje
virtuvės pavidalai, slapti
sufleriai, jau užsimena apie šventes.
Žvelgiu į sniegą, jis pirmąkart
atrodo lyg iš kito matavimo.
Vėl skamba daina, į kurią atsiliepi.
Šokis baltoje pievoje, po jo
su tavim pasisveikinsim.
Laukimui pasibaigus
Įsitveri riksmo virvelės,
išslysti iš dukslaus miego rūbo.
Juodaakė prieblandos žirafa
smalsiai į tave žvelgia.
Šviesa pasimeta, virsta
sudžiūvusiu augalu tarp knygos lapų.
Tu sugniauži patį mažiausią
spurdančio pasaulio čiuptuvą.
Tavo alsavimas panašus į žvaigždę,
gimstančią iš nekantros ūko.