Poezija verstinė
Hermanis Marģers Majevskis. Atsisveikinimas su upe
2022 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas
Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001) – brandus ir savitas latvių poetas, o meilės ir šeimos ryšiais dar glaudžiai susijęs ir su mūsų poezija, kultūra, apskritai su Lietuva; beje, šios mūsų nepriklausomybės pradžioj buvęs ir mūsų reikalų „patikėtinis“ užsienyje, „Laisvojoj Europoj“…
Trečioji Margerio knyga „Tumsā dunēdams ledus / Tamsoj grumantis ledas“ išleista 2001 m. jau po autoriaus mirties. Tad lietuviškojon abikalbėn rinktinėn „Pretstraumes čuksti / Priešpriešinės srovės kuždesiai“, šiemet išeisiančioj „Hieronymus“ leidykloj, mano atrinkta būdingesnių eilėraščių iš dviejų pirmųjų rinkinių „Atvadīšanās no upes / Atsisveikinimas su upe“ (1979) ir „Vienatnes piedzimšana / Vienatvės gimimas“ (1987). Trečiosios eilėraščiai skelbiama ištisai. Būsimon rinktinėn pasitelkta ir ankstesnių H. M. Majevskio vertimų (Vaidoto Daunio, Almio Grybausko, Antano A. Jonyno, Juditos Vaičiūnaitės).
Taigi pernai Margeriui būtų suėję septyniasdešimt. Ir dvidešimt metų, kai jo širdis sustojo… Vigmantas Butkus latvių poezijos vertimų nepriklausomoje Lietuvoje analizę „Metuose“ (2021, Nr. 11) baigia sakiniu, jog mums „labiausiai pribrendusi būtinybė turėti ne tik latvių, bet ir lietuvių literatūrai, poezijai nusipelniusių H. M. Majevskio ir P. Brūverio eilių rinktines“ (p. 91). Pėtero Brūverio rinkinys „Kalbos peizažas“, tikėtina, išeis kitąmet – kaip autoriui pelnęs Baltijos Asamblėjos literatūros premiją. O kito mūsų bičiulio knyga ir bus šioji eilėraščių rinktinė. Atiduodam garbės skolas…
* * *
vokai glotnių baltakmenėlių sublizguoja
ir susilyti alksniai pirštais permerktais lietaus
paparčiai dar kas mirksnį šnibždasi drėgnai
kol sutema dar nesukrinta
pasrovin dienos
čia ajerų kardai. Pas pat duris šlamena
pas slenkstį tyloje. Ir
šnipšteli vėlyvas
įstrigęs spindulys: bet galo nėr
šiam pievų droviui
ir šaknų vardažodžiams
o kaip seniai? tik pirmą ir tą vieną kartą
lig savo debesio kamieno spindį
prasikirst
ir ant pečių nunešti baltą aušrą lig
(ji neišblės. Ji nenuslėps ir neparaus)
išgirsime: kažkas krantu ateina
kažkas ir vėlei vėjų atžalas praskleidžia
kažkas vėl mūsų ieško. Ir širdis į užkulnius
nupuola
ir srautas kylantis garsiau prabyla
1976
Indulio Rankos motyvas
balsvame vijoklių lauke
iš akmens išvingiavo
mano balsas
keturiuosna danguosna pakilo
drauge su naktim jis nukris
žolėn
suskils į žodžius
leisis dar
giliau
ieškoti
pamiršto lizdo
1973
Iš ciklo „Rygos regėjimai“
1. Stogai
Kadais
čia pritemo stogai
ir balandžiai išskrido,
paskutiniai išskrido, atminčiai
baigiant degti. Nurimo ilgesio
skausmas, ir skilęs pusiau
gegužio ilgesys
nepalytėtas
ir po atitirpusiu stogu po
sparnų plazdenimo suturėta
neišsakyta pasaka suliepsnoja tau
rankose: neįmanoma pasaka, neišgirstama (ir užtat
jie taip be galo toli
išskrido)
paskutiniai balandžiai. Aušrai įsižioruojant,
stogai paskendo šviesoj. Atokiam kambarėly
juodbruvė mergina
pasilypėjo,
ir ant lubų
vėl nušvintantys žodžiai:
šiapusybėj
jo nebėra
2. Varpai
Almiui Grybauskui
Lyg bažnyčioj pritemus lekuotų varpo liežuvis,
jo stiklinis alsavimas šit nelauktai
tampa matomas: eik ir klausykis,
per ilgai po dosniuoju dangum
žais apstingę vakariai šešėliai,
ir vėlei prie slenksčio bliūkštantys.
Žemės stoka. Ir
koplyčios
nuolat išlaužtos: portalo
lotyniškos raidės,
jau sudarkytos drėgmės. Galios stoka,
kad, kadangi šešėliai va grįžta,
suūktų vienu balsu: lapija
merdinti ūkauja – –
Lapai sausinteliai – vinkšnų
ir liepų bei ąžuolų –
gula ant prieblandos kelio, pro šalį
praeina kažkas: girdėjai
varpus, ar
girdėjai
stingius stiklinius
varpus prie slenksčio po dangumi,
varpus,
jau regimus?
3. Fontanas
Janiui Ruokpelniui
Prie seno ir aptriušusio medinio namo
klausiausi: jau sienojai treška,
bet žvañgiai viduje kardai skambėjo,
girdėjau juos,
ir ašaros ant batraiščių va teška – –
Daugiau jau nieko nežinau,
kas tie fontanai –
tie stiklo medžiai – nežinau
skiemens nė jokio: jie prasprogo, kad užgintų
man ašaras –
ten, žiemą toliąją, taip niekam
nesakytąją,
kur nebebus
rapyros nei tinklėtos kaukės,
nusišypsojo ji tada netyč, atrodo.
Klausausi tuotarp: batai su raišteliais ten
ir vėl namopi,
ir šalia fontanas
sidabro lietumi dainuoja – –
* * *
Tau tamsą klos po kojomis ruduo –
ten žingsniai kaukši, grindinys susprogsta.
Ir nieks nepamatys. Vien tuštumoj alduos
tas šiltas liūdesys, vokai užklos jį.
Tada kils rūkas. Reginys iškils –
prieš saulės laidą vasarai subrendus.
Ten, Tavo rankose – juokai nutilsta.
Ten, Tavame kely – kaštonai lenkias.
Bet, vėjui rimstant, lapai vaškini
rudẽnį rytą būtą nimbą mena – – –
taip kolei Tau skruostùs paliest išdrįs
pora sparnų, kur šviesoje šlamena – – –
Ir žingsniai atkaukšės – iš tuštumos,
kur ateičiai valia ramiai išeiti.
Tau tamsą klos po kojomis ruduo,
pečius Tau nuskalaus ir atsisveikins.
Prieš žvaigždžių lietų
ilsis neviltis blausioj vilny
vakaro žarom sparnus apklosčius
švystels saulės spinduliai drėgni
tuoj tyla į veidą tiesiai blokš juos
jau sudiržusi tava žvarba
ant vilnių nelyg užkimus dainai
irklai tamsūs pliūkštelės raštan
trinktelint krantan bejėgei laivei
nežinoti tik ir nepajust
duobti atmintį it švinas duslią
nevilčiai blausioj vilny užsnūst
jai vilnies nelaisvėj lemta suptis
eit prošal ir nebeatsisukt
sopuliai praeis aplenkę širdį
baigiant kimti dainai ant vilnių
paskutiniam spinduliui sumirgant
Šopeno motyvas
Noktiurnas Re bemol mažor,
op. 27, Nr. 2
Užuovėjoj įtikimumo juodoje
užsidega po apšalu bėgliu klavišas vienas kitas: tuoj
krokai pirmieji lėks juoda žeme. Jau
skrieja vakaras prie mito
skambiųjų laiptų – –
Lig nežinios ir paukščių nuotolis toks pat.
Žiema jau nuo pečių nusikratyta.
Tiktai ūmai – tik prietamsoj
ūmioj
atgal į mėnesienos troškulį
pažvelgus:
tenai, debesyse, besklando mūsų mitai.
Ir virš galvų lėtai laikai pranyksta: niekas
nebetikės.
Nurims
net laiptai
vien tiktai bučinio ieškos dar mėnesienoj – – –
Mahmoud Darwish. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Giedrė Steikūnaitė
„Sielai nieko nėra sunkiau už išgaruojančių svajonių kvapą…“ – tai Palestinos tautos poetu tituluojamo Mahmoudo Darwisho (1942–2008) žodžiai. Savo gyvenime jis žinojo, ką reiškia patirti išgaruojančias svajones, todėl šie jo žodžiai buvo ne tik daugiaprasmė metafora, bet ir tikrovė, su kuria gyveno daugelis palestiniečių. Pasiklausyti jo eilėraščių susirinkdavo pilni stadionai. M. Darwisho eilės, akompanuojamos muzika, tapo tautos himnais, atskiros eilutės ir šiandien kartojamos kaip kasdieniai priežodžiai, padrąsinimas sau ir kitiems bei priminimas, kad net ir svajonėms išgaravus gyvenimas turi būti gyvenamas, o viltis – saugoma kitų labui.
Daugiau apie poetą skaitykite Giedrės Steikūnaitės straipsnyje „Tremtinys savojoje žemėje: Mahmoudas Darwishas“.
ID kortelė
Rašykis:
Aš esu arabas.
Mano ID kortelės numeris 50 000.
Vaikų: aštuoni,
O devintas atkeliaus baigiantis vasarai.
Ar tau pikta?
Rašykis:
Aš esu arabas.
Su kitais sunkiai dirbu akmens skaldykloje.
Vaikų turiu aštuonis,
Iš akmenų
Jiems parnešu duonos,
Drabužių ir rašymo popieriaus.
Neprašau išmaldos prie tavo durų
Ir nekeliaklupsčiauju prie tavo slenksčio.
Ar tau dėl to pikta?
Rašykis:
Aš esu arabas.
Vardas be titulo,
Kantrus šalyje, kur viskas
Gyvena liepsnojančiu pykčiu.
Mano šaknys…
Giliai įsitvirtino dar prieš tai, kai gimė laikas,
Prieš amžių pradžią,
Prieš kiparisus ir alyvmedžius,
Prieš tai, kai užžėlė ganyklos.
Mano tėvas… iš artojų,
Ne iš ponų bajorų.
Mano senelis – valstietis
Bekilmis –
Savigarbos mane išmokė pirmiau, nei skaityti knygas.
Mano namas yra sargo trobelė
Iš stagarų ir nendrių.
Ar mano statusas tave tenkina?
Esu vardas be titulo.
Rašykis:
Aš esu arabas.
Anglies juodumo plaukais,
Rudų akių,
Skiriamasis bruožas –
Kufija ant galvos su igaliu1,
O mano delnai, šiurkštūs kaip akmuo,
Nubrozdina kiekvieną, kas juos paliečia.
Mano adresas:
Neginkluotas kaimas – pamirštas –
Jo gatvės be pavadinimų,
Visi jo vyrai – laukuose ir skaldykloje.
Ar tau pikta?
Rašykis:
Aš esu arabas.
Iš manęs pavogė mano protėvių vynuogynus
Ir žemę, kurią dirbu
Aš ir visi mano vaikai.
Nieko nebeliko nei mums, nei mano anūkams,
Tik šie akmenys…
Ar jūsų valdžia pasiims ir juos, kaip pranešama?
Todėl
Rašyk pirmo puslapio viršuje:
Nejaučiu neapykantos žmonėms,
Nieko neužsipuolu,
Bet… Jei kamuos alkis,
Suvalgysiu tuos, kurie mane engia.
Saugokitės… saugokitės… mano alkio
Ir mano pykčio.
1 Kufija – juodais ir baltais raštais marginta skara, tapusi Palestinos rezistencijos simboliu. Tradiciškai žemdirbiai ir vyresnio amžiaus vyrai ją dėvi su juodu lanku viršugalvyje – igaliu (vert. past.)
Šioje žemėje yra, dėl ko gyventi verta
Šioje žemėje yra, dėl ko gyventi verta:
balandžio mėnesio neryžtingumas,
duonos kvapas dienai brėkštant,
moters nuomonė apie vyrą,
Aischilo kūriniai,
meilės pradžia,
samanos ant akmens,
motinos, gyvenančios fleitos atodūsiais,
ir įsibrovėliai, bijantys prisiminimų.
Šioje žemėje yra, dėl ko gyventi verta:
rugsėjo pabaiga,
keturiasdešimtmetį peržengusi žydinti moteris,
valandėlei įspindusi saulė kalėjime,
įvairias būtybes primenantis debesis,
plojimai tiems, kurie savo pabaigą pasitinka su šypsena,
ir tironai, bijantys dainų.
Šioje žemėje yra, dėl ko gyventi verta:
šioje žemėje – žemės valdovė,
visų pradžių motina,
visų pabaigų mama,
ji vadinosi Palestina,
ją pradėjo vadinti Palestina,
o, moterie, kadangi esi mano valdovė,
aš esu vertas gyvenimo.
Pagalvok apie kitus
Ruošdamas pusryčius, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir lesalo balandžiams).
Kariaudamas savo karus, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir tų, kurie siekia taikos).
Apmokėdamas sąskaitą už vandenį, pagalvok apie kitus
(tuos, kuriuos pagirdo debesys).
Grįžęs namo, į savo namus, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir žmonių pabėgėlių stovyklose).
Migdamas ir skaičiuodamas žvaigždes, pagalvok apie kitus
(tuos, kurie neturi kur miegoti).
Išlaisvindamas save poezijos kalba, pagalvok apie kitus
(tuos, kurie prarado teisę kalbėti).
Galvodamas apie kitus, esančius toli, pagalvok apie save
(ištark: „O, kad būčiau žvakė tamsoje“).
Norėčiau būti akmuo
Nieko nesiilgiu.
Nepraeina joks vakar.
Joks rytojus neateina.
Mano šiandiena nei potvynis, nei
atoslūgis.
Nė vienas jų man nenutinka.
Sakiau, kad norėčiau būti akmuo,
bet koks akmuo, kurį teškena vanduo,
kuris pažaliuoja ar pageltonuoja
arba yra padedamas kambaryje kaip
skulptūra
ar kaip skulptoriaus darbo pavyzdys,
arba įrankis atskirti tam, kas reikalinga,
nuo to, kas visiškai ne.
Norėčiau būti akmuo,
tada galėčiau ilgėtis bet ko.
Kas lieka iš gyvenimo
Jei tau pasakytų:
šįvakar mirsi,
ką darytum su tau likusiu laiku?
Pasižiūriu į laikrodį ant rankos,
išgeriu stiklinę sulčių,
atsikandu obuolio,
atidžiai stebiu skruzdėlę, radusią ko pavalgyti,
tada pasižiūriu į laikrodį ant rankos.
Dar yra laiko nusiskusti barzdą
ir nerti į vonią, sakau sau:
„Rašymui dera pasipuošti,
tad lai tai būna mėlynieji marškiniai.“
Iki vidurdienio sėdžiu gyvas prie savo darbo stalo,
bet nematau spalvų pėdsako žodžiuose,
baltuma baltuma baltuma…
Pasigaminu paskutinius pietus,
įpilu vyno į dvi taures: sau
ir tai, kuri ateis nepranešusi,
tuomet nusnaudžiu pogulio tarp dviejų sapnų.
Tačiau mane prižadins mano paties knarkimas…
todėl pasižiūrėčiau į laikrodį ant rankos:
tebeturėčiau laiko skaitymui.
Perskaityčiau vieną Dantės skyrių ir vieną iš „Mualakat“2
ir suvokčiau, kaip mano gyvenimas tuoj mane paliks,
pasiliks su gyvaisiais čia,
bet neklausčiau, kas užpildys tai, ko jame trūksta.
Tai tada jau viskas?
Jau viskas, jau viskas.
O kas tada?
O tada susišukuočiau plaukus ir išmesčiau eilėraštį…
šį eilėraštį į šiukšlių dėžę,
apsirengčiau pačius madingiausius itališkus marškinius
ir lydimas ispaniškų smuikų atsisveikinčiau su savimi
ir išeičiau kapinių link.
2 „Mualakat“ yra žymiausių priešislaminių laikų (VI a.) arabų poetų užrašytos odės (vert. past.).
Ales Razanav. Punktyrai
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Alma Lapinskienė
Alesis Razãnavas (Алесь Разанаў, 1947–2021) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios baltarusių poetas filosofas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanotas mūsų kultūros ambasadorius.
Išskirtinio talento poetui buvo įdomūs ontologiniai klausimai, būties paslaptis, keisčiausių sąsajų atskleidžiantys gyvenimo ir pasaulio slėpiniai. Itin stebino ir domino A. Razanavą kalba, ir ne tik gimtoji. Kalba jam buvo pasaulio pažinimo šaltinis, nuostabą keliantis reiškinys. „Kiekviena tauta turi bent vieną genialų kūrinį, ir tas kūrinys – kalba“, – byloja vienas iš jo znomų.
A. Razanavas buvo talentingas lietuvių literatūros vertėjas, išvertęs daug mūsų poezijos ir prozos. Išvertęs meistriškai, nes mokėjo ir lietuvių kalbą. Jis netgi pats kūrė lietuviškai, nes mūsų tautos kalba poetą traukė kaip neištirtos gelmės. Pirmoji iš kelių A. Razanavo lietuviškai parašytų punktyrų publikacijų pasirodė 2015 m. „Metų“ sausio numeryje, o 2018 m. leidykla „Homo liber“ išleido juos atskira knyga „Lietuviški punktyrai“.
Lietuvių kalba yra išėjusios dvi A. Razanavo kūrybos knygos: versetų, punktyrų ir znomų1 rinktinė „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) bei versetų rinkinys „Krikšto motinos dovana“ (2013). Abi vertė Alma Lapinskienė. Šiame „Metų“ numeryje skaitytojams siūlome pluoštą punktyrų iš rengiamos trečios verstinės poeto knygos.
* * *
Čia vasara tik ir žiema,
aušros žara,
gilusis miegas,
ir debesų baltųjų sniegas,
ir mirksnis, buvo
ir jau nėra.
* * *
Maratonas:
bėga
žmonės lenktynių
su savo kūnu.
* * *
Žingsnis,
kurio nepajėgiau
žengti tiesiai,
virsta daugybe žingsnių
ratu.
* * *
Pabudau naktį:
juodais stogais
sėlino geltona pilnatis,
kažką sekė –
ar ne mane?
* * *
Tartum pats laukimas
įsikūnijo ir tapo
matomas –
medis miesto stotelėje.
* * *
Bėga upeliai
per lauką –
klega gyva
šneka.
* * *
Dygi usnis –
bet va, pažvelk:
bitė su ja draugauja.
* * *
Kaime.
Kaip keista vėl girdėti
nuo kūdikystės pažįstamą
šnektą
iš nepažįstamų žmonių.
* * *
Rugių pakraščiuos
mėlynos rugiagėlės –
mėlynos raidelės
vasaros knygoje.
* * *
Paragavo torto,
užsigardžiavo duona:
tetos skonis.
* * *
Šviečia žvakės žolėje:
pienės
apstojo taką.
* * *
Slidu.
Stveriuosi už
oro!..
* * *
Atlydys:
vanduo
skiriasi su sniegu.
* * *
Drabužių parduotuvė.
Užėjau,
žvilgterėjau į veidrodį,
išėjau:
šiai dienai gana.
* * *
„Ir kas per baidyklė?!“ –
rėkia
pasipiktinusios varnos:
už medžių
dingsta malūnsparnis.
* * *
Saulė kyla.
Kiaurą dieną
mokins jus matyti,
akli pumpurėliai.
* * *
Dabar mudu beveik vienmečiai!
Atsiklaupiau –
žaidžiu su vaiku.
* * *
Sunoko –
ir įgavo sielą?
Geltonoje kriaušėje
šeimininkauja vapsva.
* * *
Saulė nusileido,
o akmuo
alsuoja šiluma:
dėkinga atmintis.
* * *
Lietus:
ežero
akupunktūra.
* * *
Blykčioja:
rieda griaustinis
ugniniais bėgiais.
* * *
„Ir štai dar kas!..“
Iš naujo
pradeda šneką
lietus rudenis.
* * *
Na kas dar taip sugebėtų?!.
Vandeniu
lekia ir savim didžiuojasi
antis.
* * *
Išslydo į krantą
ir sugulė
miegoti kniūpsčios:
valtys.
* * *
Ir čia darbas!
Kiaurą dieną
stovi manekenas prie parduotuvės:
rankos kišenėse.
* * *
Pražydo –
ir visi
atpažino:
alyvų krūmas.
* * *
Irstantis mūras.
Akmenys
atkakliai įsikibę
buvusios galybės.
* * *
„Taip ilgai tavęs nebuvo!..“ –
stiebelis
guodžiasi lapui.
* * *
Kažkur laukia:
ieškau
mieste posmo.
* * *
Rūkas:
apylinkei
svaigsta galva.
* * *
Stiklas rasoja:
delnu
atveriu tolumą.
* * *
Pūga:
išvirkščion pusėn
verčiasi erdvė.
* * *
Nusimaunu pirštines:
bučiuoja
rankas šaltis.
* * *
Kažkas ne taip?!.
Atlydys
perdažo kraštovaizdį.
* * *
Ir atskrido, ir nutūpė
ant eglės šakų
nakties paukščiai –
sutemos.
* * *
Šitiek gijų!..
Susiuva
žemę ir dangų lietus.
* * *
Su aukso karūnomis
princai atėjo
ir pasaką
atsinešė:
pienių kalva.
* * *
Štai kur ji!..
Su dilgėle
sveikinuosi –
rankas nutvilko
žalia ugnis.
* * *
Saulė leidžiasi:
abiem akimis
stebiu trečiąją akį.
* * *
Giedras dangus.
Tarp kalnų
tempia virvę lėktuvas –
debesims padžiauti?
* * *
Upė patvino:
plaukia
pilka antelė
taku.
* * *
Plojimai:
kyla
iš ežero gulbės.
* * *
Kas ten?
Nieko nėra.
Bet neatitraukiu
nuo vakarėjančio dangaus
akių.
* * *
Rytas.
Kranksi kovarnis –
siuva
laiką ir erdvę
šiurkščiu siūlu.
* * *
Debesys ir saulė:
su ramune
susipažįsta drugelis.
* * *
Skaičiuoja lietaus lašus žolė,
o kaitra
nulaižo: liepa.
* * *
Varnalėša pražydo:
įsitaisė
kamanės ambasadą.
* * *
Mūras mieste:
iš plyšių
tyko senovė.
* * *
Sargyba po sargybos:
praleidžia
miestan upelį
akmenys.
* * *
Prarijo šešėlius,
ryja veidus:
rūkas
gatvėse ir skersgatviuose.
* * *
Šviečia tamsoje langas:
pūga,
eik, paklausk,
kas ten.
* * *
Vėjas ir sniegas.
Gaila man
palikti jus lauke,
mano pėdsakai.
* * *
Pašauktas ateitin –
upelį
džiugina kliūtys.
* * *
Kam bučinys,
kam smagurys,
o kartu
santarvė:
rožė ir kamanė.
* * *
Pilna obuolių:
griaustinis
prieš obelį
puola ant kelių.
* * *
Saulė gęsta –
metas:
kalba
kalnas maldą.
* * *
Sodybos nakčia:
skaito
medžiai kažkieno sapnus.
* * *
Klaidžioja ražiena
nuliūdęs lietus –
pavėlavau?!
* * *
Tamsi tėkmė:
stabtelėjo
su aukso kilimais
ant abiejų krantų
lapkritis.
* * *
Temsta.
Rečituoja
kieme žąsys
psalmes.
* * *
Nupliko –
aukštybėsna
medžiai siunčia maldą.
* * *
Žodžiai nutilo:
tylon
beldžiasi širdis.
1 Anot paties A. Razanavo, znomai yra filosofiniai aforizmai, įžvalgos apie būties ir meno esmę, apie žmogaus ir gamtos amžiną vienybę ir priešpriešą; punktyrai – miniatiūros, įkūnijančios gamtos atgarsius, gyvus įspūdžius; versetai (it. versetto < lot. versus – poezijos eilutė) – trumpi dinamiški aforistiniai pasakojimai, artimi alegorijai, baladei, jungiantys savyje siužeto liniją ir apmąstymą, realybę ir fantaziją. Žr.: Lapinskienė A. Alesius Razanavas: Lietuvoje jaučiausi savimi // Metai. – 2017. – Nr. 12. – P. 113–121.
Valžyna Mort. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Valžyna Mort (Вальжына Морт, tikr. Volha Martynava) gimė 1981 m. Minske. Baigė studijas Minsko valstybiniame lingvistikos universitete. Nuo 2006 m. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Amerikos universitete (Vašingtonas) baigė kūrybinio rašymo magistrantūros studijas. Penkių poezijos knygų baltarusių ir anglų kalbomis autorė. Pelnė tarptautinę „Vilenicos kristalo“ premiją (Slovėnija, 2005), Griffino poezijos premiją (Kanada, 2021). Lannano literatūros fondo, Guggenheimo fondo (abu JAV), Berlyno literatūros kolokviumo stipendininkė.
Eilėraščiai publikuojami iš šiuolaikinės baltarusių poezijos antologijos „Baltai raudonai baltai“ (sudarytojai Marius Burokas ir Vytas Dekšnys), kurią netrukus išleis „Bazilisko ambasada“.
Pradžia
Aš visada Kaino pusėje.
Aš už piktą jo vienatvę, už jo
negrabią motiną,
už krikščionišką sarkazmą:
„Argi aš savo brolio sargas?“ –
klausia savojo brolio žudikas.
Argi mes išties
ne savo mirusiųjų sargai?
Grįžkim prie ištakų:
aš obuolių
pusėje, kurie ritasi nuo obelų
tolyn.
Tarp kojų,
lyg šakelė,
išdžiūvus virkštelė.
Kaip ją nupjovė, Kainai?
Akmeniu?
Ten,
kur Žinios Apie Teistumą,
įrašyk: „motina, namai“.
Ten,
kur Ginklai,
įrašyk: „motina, namai“
Stotelės: Ars Poetica
Ne knygos, o
gatvė pražiodė man burną lyg gydytojo šaukštas.
Viena po kitos gatvės
prisistatė žudikų
vardais.
Valstybės archyvuose
viršeliai
priaugo trombais
prie kruvinų
buhalterinių knygų.
Mažame butẽlyje surenčiau iš savęs
atskirą kambarį
įkurdinau jame
ateities planų
kalibanus.
Ateitis,
važinėjanti viešojo transporto maršrutais,
nuo zoologijos sodo iki cirko,
ateitis.
Kur tavo alibi gatvėms, archyvams, butams, ateitie?
Krepšyje,
saugojusiame – per tris karus – pažymas
apie negyvus gimusius kūdikius, močiutė
slėpė nuo manęs
šokoladą.
Krepšys atsiverdavo lyg rėkianti burna.
Krepšys atsiverdavo lyg rėkianti burna.
Dvi sagtys stebėjo mane pro sienas,
per dienas,
per džiazą.
Kas išmokė tave, krepšy, būti šiurpiu
veidu?
Bučiuoju sagtis, prisiekiu būti tavo tarnaitė.
Rugpjūtis. Obuoliai. Neturiu nieko.
Obuolys sunoko – štai man ir šeima.
Ir keturkojis stalas vietoj katės.
Gastronomo šventovėje
rikiuoju save
lyg žvakę cerkvėj į eilę
pas žynę,
saugančią žinias apie kainas:
mėsos, skaistybės,
pieno pakų.
Mano ateitis – saujelė grąžos.
Ateitis, važinėjanti miesto transporto maršrutais.
Gatvės prisistatė žudikų
vardais, o aš pastačiau iš savęs
atskirą kambarį,
kuriame ateitis – nelegali
migrantė per laiką –
be paliovos šluoja
vaizduotei iš paskos.
Kambaryje, kur atmintis nurenka nuo lovų patalynę –
patalynę, trombu priaugusią
prie čiužinių, bučiuoju
obuoliukus – savo brolelius, bučiuoju sagtis,
stebinčias mus per sienas,
per dienas,
per džiazą.
Šokoladas iš krepšio,
saugojusio
– per tris karus –
pažymas apie negyvus gimusius kūdikius!
Laikyk mane, obuoliuk.
Traukinio noktiurnas
Iš visų medžių,
matytų probėgšmais,
medžiai naktinio traukinio lange –
patys liūdniausi.
Regis, tuoj ims ir ką nors pasakys,
o jie
pranyko lyg kareiviai.
Palydovės nakčiai nešioja išlygintą patalynę.
Keleiviai palinko prie sumuštinių ikonų.
Šaukštelis kavos stiklinėje maišo cukrų
ir daužosi sidabriniu veidu į briaunas.
Lange – siluetas galynėjasi
su baltais užvalkalais, su paklode.
Baltos lentelės su kaimų pavadinimais
žada, jog įmanomi tikslūs žodžiai
júodumai.
Šviečiančiuose languose žmonės, sakytum, negyvena,
jie operuoja ant viryklių.
Klevų parkai alsuoja gebančių kalbėti
būtybių kvapu.
Radiacija, dirvos etimologija,
nukreipta į ateitį,
ruošia teiginį
apie senų šaknų naujas ištakas,
apie slaptas, pražūtingas spaudos klaidų misijas,
apie siaubingą obuolių išdavystę,
apie beatodairišką cezio ištikimybę.
Mano vaikiškas balsas,
mano delnai,
mano pėdos –
visa tai, kas gyvena
pačiame mano pakraštyje, –
ššš, tuojau kaštonai kažką pasakys.
O jie pradingo.
Mane išrovė iš mikrorajono,
prikalto sūpynėmis prie žemės,
mane išrovė, dar nespėjus
išspirti kalbos iš oro
savosiomis vaiko kojomis.
Mane išrovė snapais – gervių, statybinių kranų.
Štai konduktorius išbado akis
miegantiems keleiviams.
Kas yra mano veide,
kas paverčia jį dokumentu,
kas paverčia jį bilietu, kurį paduodu ištempusi kaklą?
Ko šaukštai,
stiklinėse galva žemyn,
nerimsta?
O kas meldžiasi čia?
Ššš…
Tuojau kaštonai ką nors pasakys.
Siarhej Prylucki. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 8–9
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Siarhejus Pryluckis (Сяргей Прылуцкі) gimė 1980 m. Breste. Prozos knygų „Dviejų jaunų nežmogų bletirtys“ („Йопыты двух маладых нелюдзяў“, 2009), „Degeneracinis žodynas“ („Дэгенэратыўны слоўнік“, 2014) ir poezijos rinkinių „Devyniasdešimtiniai forever“ („Дзевяностыя forever“, 2008), „Stabilumo epochos didvyris“ („Герой эпохі стабільнасьці“, 2014), „Patriotizmas mėgėjams“ („Патрыятызм для чайнікаў“, 2016, išgalvoto šiaurės korėjiečių poeto Kim Čžun Ho vardu), „Šalin suaugusius!“ („Далоў дарослых!“, 2017), „Euridikė neatsigrįžta“ („Эўрыдыка не азіраецца“, 2021), „Hibroidai“ (rengiama spaudai) autorius. Išvertė poezijos iš ukrainiečių, lenkų, anglų kalbų. Gyvena Ukrainoje (iki 2022 m. vasario gyveno Bučioje).
Publikuojami eilėraščiai yra iš šiuolaikinės baltarusių poezijos antologijos „Baltai raudonai baltai“ (sudarytojai Marius Burokas ir Vytas Dekšnys), kurią netrukus išleis „Bazilisko ambasada“.
Nauja karta
senasis jaunimas laižosi žaizdas
o šitam naujajam
viskas dar prieš akis
nevilties kurortai
patirties kalėjimai
jų akys žiba
lyg žuvų žvynai
tamsiame vandenyje
jie dar tik mokosi rinktis
tarp tiesos ir neteisybės
mėsainio ir dešrainio
sekso ir pornūchos
sporto ir kento ketveriukės
tačiau
dar truputį
dar šiek tiek
ir baigsis nuolaidos stebuklams
žvanga kišenėse
ateities auksas
jaunuolių širdys virpa
tarsi langai per žemės drebėjimą
Dar vienas pabėgėlių bliuzas
už šito miško gyvena nežmonės
kartais nueinu tenai
pašerti benamių šunų
bet viską suvalgo svetimi vaikai
mūsų šeima –
pabėgėliai iš gretimo mikrorajono
bėgti toliau
neleido nostalgija
tenai mūsų nemėgo
nemėgsta ir čia
bet kol kas be pasekmių
nes nežino per kur ir kuo mušti
kad geriau veiktų
mūsų vaikai bus sotūs
koše iš svetimų galvų
mūsų broliai ir seserys gyvens
protarpiais tarp ligų ir svetimų naujienų
mums nebėra kur toliau bėgti
nebent į tas vietas
kur švelnesni klimatas ir neapykanta
bet ir tai neilgam
kasnakt ten užmigsiu
ant tavo rankos
tarsi ant oro pagalvės
po katastrofos
Rytų Europa
mama – liberalė
mėgsta marškinėlius be liemenuko
filmus apie nieką
bičiuliautis su pamišėliais
tėtis – konservatorius
tiesus sklastymas stiprūs pirštai
pindosai žvejyba
geležinė istorijos eiga
jie sako:
sūnau, gyvenimas – sudėtingas dalykas
sūnau, gyvenimas – paprastas dalykas
su tokiais mokytojais
žinau tik vieną dalyką –
žmonėms atšoko protas nuo politikos
per kiekvienus rinkimus
tėvus išsiveža greitoji
šalis renkasi ateitį
o aš imu
kaimynę Andželiką
ir kaimynę Veroniką
kaip ir aš
jos neturi jokių pažiūrų
vaikštinėja iš ryto nuogos po butą
baigia gerti svaigalų likučius iš kakliuko
varto poezijos knygutes
ir kvatodamos atsirūgsta
gundančiu pagirių tvaiku
Pratarmė neapykantai
kišdamas pirštus į tavo žaizdas
lyg į šventinę gefilte fiš
prisimenu tėvo žodžius –
nežudyk be priežasties
nedaryk taip kaip norėtum kad būtų daroma tau
janka marksas
jakubas engelsas
francišakas nyčė –
kuris tavo širdžiai mielesnis?
kurio kastuvas kapsto giliau?
mano prieše manoji viltie
matau kasnakt tavo mirtį
užmigdamas fronto užnugaryje
mano namų durys visad atviros
visada mielai šnektelėčiau
vienu kitu maloniu žodžiu
prie butelio cikutos
paleidęs fone odę džiaugsmui
man patinka taviškiai
ne visas protas ne visa širdis
siauras akiratis šūvio atstumu
esu pasirengęs rinkti tave į parlamentą
kad nepaleisčiau iš akių
žiūrim vienas į kitą
noriai cituodami autoritetus
aplenkdami nepatogias vietas
ateities ūkuose nesvarbu
kurio laivas apsivers pirmas
svarbiausia kad pakaktų mitrumo
išmesti lauk tuos kurie nereikalingi
adolfas lagerliofas
emilė džugašvili
kuris artimesnis tavo tautai?
kurio tiesa numaldys sielą?
mes atgulsim skirtingose duobėse
mus pirko skirtingose parduotuvėse
tave už sidabrą mane už auksą
manoji tamsa mano prieše
leiski apglėbsiu tave
atsuk kitą skruostą – pabučiuosiu
kas kitas jei ne tu
patikės manimi iš pirmo smūgio
Pabėgėliai
ūžiantis virš mūsų lėktuvas
galėtų būti mums dosnesnis –
numestų mažą bombikę
iš taikaus dangaus
vieną dviem
nes per tą tylią kasdieną pamiršom
kas yra
nieko neturėti
mylėti nieką
kas yra
rašyti padėkos laiškus
už prarastas iliuzijas
Tarptautinis okupacijos festivalis
garbūs susirinkusieji –
taria vedėjas suderintu ir pastatytu prie sienos balsu –
nuoširdžiai jus sveikiname jūsų žemėje
nuo aneksijos specialistų
banketinio staliuko
girdėti audringi plojimai
leiskit atiduoti jums ne vien pagarbos duoklę –
burbuliuoja vedėjas
į sceną išeina mergos su duona ir druska
tuo metu spec. tarnybų agentai kamputyje prie sienos
tyliai kelia šampano taures
už naujas žvaigždutes antpečiuose
eilinei publikai galiorkoje
dalijamos plataus asortimento vėliavėlės
ir dar dovanų daviniai
paskui prie mikrofono prieina
gyvas tragedijos žanro klasikas
ant vieno peties mergaitė
ant kito automatas
paskui suteikiamas žodis
egzaltuotiems veteranams
vis nesenstančiomis sielomis
o dabar – galiausiai sako vedėjas –
svarbiausia renginio dalis:
kolaborantų gala paradas
ir festivalio uogytė –
šventiškas nepritariančiųjų sušaudymas
Sławomir Worotyński. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 7
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Sławomiras Worotyńskis (1942–1983) – Vilniuje gyvenęs vienas talentingiausių Lietuvos lenkų poetų. Sovietų Lietuvoje nelabai buvo kur skelbti lenkiškų eilėraščių, tad 1961 m. debiutavo Lietuvos komunistų partijos laikraštyje „Czerwony Sztandar“, jame publikavo poeziją ir vėliau. Siuntė savo kūrybą į Lenkiją, ten ją pirmąkart 1969 m. išspausdino žurnalas „Radar“, paskui ir kiti leidiniai. Poezija netgi skaityta per Lenkijos radiją, pateko ir į televiziją.
Asmeninis gyvenimas nesusiklostė. Pirma santuoka iširo po poros metų. Antra žmona, atvykusi iš Lenkijos, grįžo į Belsko Bialą jau su sūnumi, o S. Worotyńskis iš pradžių dėl sovietinio biurokratizmo, vėliau dėl politinių įvykių – prasidėjusio „Solidarumo“ judėjimo – negalėjo išvažiuoti. Leidimas jam suteiktas tik po penkerių metų. Nuvykęs pas šeimą suprato, kad nebėra reikalingas…
Mėgo klasikinę muziką. Žavėjosi Adomu Mickevičiumi, rusų klasikais, taip pat poetu Rafału Wojaczeku, tad nenuostabu, kad imtas vadinti Vilniaus Wojaczeku.
Noktiurnas
Vakarinio aido klinikoje
miršta raudonodė saulė.
Kas dabar bus? Kas bus?
Mėnulis fazių sūpuoklėmis
keliauja tobulo apvalumo link.
Akiplėša aristokratas.
Žvaigždės suokalbiškai mirksi
sutemų parlamentui.
Bandomieji visatos triušiai.
Estetinio pasitenkinimo medžio
viršūnę pasiekus naktis.
Ištieski man ranką be pirštinės.
Palauk. Jau įsidūriau
jausmų siuvinėjimo adata.
To ir norėjau.
Mano lūpos ieško nakvynės
tavo mergaitiškame delne.
Nemiga. Vakarinio aido klinikoje.
Slogulys
Vidun per uždarą langą
kažkaip slogulys įpuolė.
Blaškosi, skraido nesavas.
Sparnu kliudo taurę minčių.
Lyg ten būtų vyno taurė.
Kertėj pasislepia riksmas.
Žvelgia į mane nustebęs.
Nyksta sapnų šiltos gėlės
it Epikūro kūriniai.
Kur ką tik šoko šypsena,
tinkas byra sniegu pilku.
Danaja priešais Rembrandtą
juoda suknia guli mirus.
Ir slogulys nusileidžia
į mano bejėges rankas,
maldauja mergaitės balsu:
„Paimk mane, pamylėki!“
Sprunku nelyg išprotėjęs
per tamsų gotišką miestą.
Staiga ima kristi medžiai,
namai, žvaigždės ir pažiūros,
bet šito niekas nemato.
Žmonėmis džiaugiasi žmonės.
Žmonės, į gatves išėję.
Jų veidai spindi ramybe.
Ir sustabdau išsiblaškęs
mintis, pavargusį kūną.
Kaip dinozauras noriu
užmigti akimirkai, amžiams.
Renkantis sėkmingą kelionę
– Keliaukime į Troją.
Homero eilės tenai.
– Į Troją nevažiuojam.
Ji jau po žemėm seniai.
– Gal į kraštą chaldėjų.
Kur kultūra senoji…
– Nebėr Urartu, vėjas
Ir skitai suniokojo.
– Tebai nieku pavirto.
Atlantida nuskendo.
Tikslo ieškokim kito.
Plaukim Stiksu į dangų.
Pamatysim Charoną,
Jo paslaugumą ir valtį.
– Et, neturim obolo,
Ten nepavyks nukakti.
– Baikim kelionių erą.
Likim ten, kur gyvenam.
Būsiu aklas Homeras.
O tu – šimtmetis mano.
Sniego Achmatova
Juk galėjome neateiti.
Ir nesimylėti pirmadieniais.
Ir neklausinėti kavinėse Puškino.
Ir nelaukti sapnų vakare.
Juk galėjome tenai pasilikti –
anapus laiko skaitliukų.
Nežinios labirintuos.
Atrado mus šiltos rankos,
kai biro sniegas iš mėnulio.
Apogėjus
Pasiekiau gyvenimo pilnatvę.
Tarsi Himalajų viršūnę.
Neturiu jau kur kilti.
Edeno sodai. Dangus.
Kaip dabar nusileisti žemyn?
Žiema Gedimino mieste
Koks krintančių baltų žvaigždžių orbitos matas?..
Sena Gedimino aikštė plaukia tarsi salelė.
Namų vandenyne. Po sniego kriokliu.
Medžių, paukščių ir upės letargas.
Tik gyvos gatvės tebekalba su žmonėmis.
Drauge skuba į darbą. Drauge grįžta iš darbo.
Iš lėto slenka troleibusai.
Senoliai gotikiniais aprėdais
Stovi tarp šiuolaikinių aukštų pastatų kolonų.
Neonas ant sniego rašo naujų parduotuvių vardus.
Laikrodžio daina tyloje.
Saulė kiekviename žmoguje.
Štai kas mieste vyksta, kai žiema groja
Baltą sniego melodiją stogų tamburinu.
Regėjimo lauke
Regėjimo lauke ties horizontu
vėjas nugalėtojas pienėms galvas kapoja,
bet ne dėl to saulėlydis
nusidažė krauju.
Plentu automobilis nurūko.
Du automobiliai iš paskos.
Keli fotoaparatai miegojo.
Nepamatė, deja,
pražuvusio Trojos karo
fragmento.
Už horizonto ganėsi mediniai arkliai.
Enciklopedijos lapuose
aklas Homeras pametė akinius.
Kas iš mūsų taip sugebėtų?
Arba iš skrendančių lėktuvų išsiburti?..
Iš impresionisto gyvenimo
Virš didingos girgždančių grindų tylos
Iš pakabinto ant rūdžių suėstos vinies natiurmorto
Du obuoliai ir vynuogių kekė iškrito
Pamaitinti iš bado mirštantį žmogų.
Ruduo
Moteris rudeniniu paltu
keliavo per miestą.
Nekaukšėjo bateliai,
minkšti tarsi žolė.
Už pavasario laimę
medžiai mokėjo lapais,
iš kurių vertingiausias –
kalendoriaus lapelis.
Užuolaidėlė su vėju kalbėjosi
per pravirą langą.
Rami raudonplaukė moteris
per miestą keliavo.
Staiga man parūpo:
kas po jos suknele?
Galbūt mano gatve
eina auksinis ruduo?
Per tuščius uždarytus turgus.
Per pilkus nutilusius parkus.
Galiausiai moteris įėjo
į laidojimo kontorą,
uždarė laukujes duris,
ir iš dangaus pabiro sniegas.
Duona mariname alkį
Duona mariname alkį.
Minkšta duona.
Matau, susvyruoja,
krinta sparnais pakirptais.
Išėjimo duris pradaro.
Neišvengiamas alkis.
Besibaigiantis alkis.
Dar neišėjo. Laukia.
Atsisakė tremties,
kad garbingai nuskęstų
šilto pieno stiklinėj.
Seno šuns sonetas
Prieš šnarančias žvaigždes tyli.
Drybsai ant pilvo dieną naktį.
Aplink įkyrios musės laksto.
Apėmus širdgėla gili.
O laikas bėgs ir protas migs.
Nebeisi pas kaimynų kalę.
Liežuvis sausas rast negali
Vandens šaltinio kitąsyk.
Gaurai jau blizgesio nustojo.
Tapai bejėgis, lėtas, silpnas.
Kaip naktį pamatyt rytojų?..
Nepažinai gyvenimo tiesos!
Šunie, ims šeimininkas kilpą,
Ir tavo dvėsena žolėj tįsos
Versta iš: Sławomir Worotyński. ZŁAMANA GAŁĄZKA BZU. Wilno: Poldicta, 2005
Roberto Juarroz. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 5–6
Iš ispanų k. vertė Greta Ambrazaitė
Robertas Juarrozas (1925–1995) – argentiniečių bibliotekologas, dėstytojas, rašytojas, vertėjas, išgarsėjęs ir dėl savitų poezijos rinkinių, leistų vienu pavadinimu – „Vertikalioji poezija“. Nuo 1958 m. pasirodė penkiolika tokių rinkinių, eilėraščiai juose sunumeruoti. Poezijai būdingas apgaulingas naivumas, slepiantis filosofinį prasmės lygmenį.
Šiai publikacijai eilėraščiai versti iš „Vertikaliosios poezijos“ pirmosios, antrosios, trečiosios, penktosios, šeštosios, septintosios ir aštuntosios knygų.
Pirmoji. 3
Būtis prasideda tarp mano rankų, žmogaus
Būtis,
visos rankos,
bet kuris žodis, ištartas pasauly, darbas,
kurio kol kas neatliko tavo mirtis,
Dievas, kuris poilsiauja.
Tačiau ir Nebūtis prasideda tarp mano rankų, žmogaus
Nebūtis,
visos rankos,
bet kuris žodis, ištartas per toli nuo pasaulio,
tavo mirties išeiginės,
Dievo nuovargis,
mama, niekad vaikų nesulauksianti,
mano vakarykštė nemirtis.
Tik mano, žmogaus, rankos kurgi prasideda?
Pirmoji. 11
Didi liūtis gyva
man trinkteli tiesiai į kaktą
ir prašosi užeiti, tik neaišku kur.
Didi liūtis mirusi
man trinkteli tiesiai į kaktą
ir prašosi išeiti, tik neaišku kur.
Ir aš imu laukti naujos liūties,
trečiosios,
kad man trinkteltų tiesiai į kaktą,
tiesiog pabūtų drauge.
Ir nebedrįsčiau klausti,
gyva ji ar mirusi.
Pirmoji. 13
Pasitaiko žodžių, kurių nepasakome
ir kuriuos neištartus paliekame daiktuose.
Ir tie daiktai juos saugo,
ir kartais per juos mums kalba, ir
pašvenčia mums pasaulį,
kaip slapta meilė,
kaip dvi priešingybės,
tarp kurių pastatyta lova.
Nejau nebeliks jokių žodžių
daiktams, kuriuos ištartume, kuriuos
pastatytume
nesitikėdami iš jų nieko?
Pirmoji. 32
Mirtis nebeišnyra priešais veidrodžius.
Bijodama juos ištrinti ar sudaužyti.
Ir dar, dar labiau bijo pati
išsitrint, sudužti juose.
Be abejo,
visuomet vienas veidrodis atsispindės mirtyje,
lyg ši būtų eilinis
veidrodis tarp veidrodžių,
veidrodis priešais veidrodį,
ir jų niekas neskirtų.
Pirmoji. 43
Kažkas žaidžia,
tu aš.
Ir slepia Gėrį veide
vienas iš mūsų.
Bet veido nepridengia tyla:
tu esi.
Kaip laiko nepridengia laikrodis:
manęs nėra.
Kaip vadinasi šis žaidimas,
kurį taip ilgai mudu
buvom užmiršę žaisti?
Kažkas žaidžia. Kas
žaidžia nežaisdamas. Nėra
geresnio žaidėjo.
Kas gerai dengiasi veidą.
Nieks jo neužsidengtų
taip tobulai
neturėdamas.
Antroji. 12
Naujas garsas
man išduoda kalbą.
Neprimena jokio žodžio.
Yra tarsi medis,
staiga sučiulbęs,
ar marmuro luitas vandeny.
Tai garsas, kai vienatvė suskamba vienatvei.
Antroji. 55
Žodžiais nulyja debesys.
Jie krinta vien tam, kad kristų,
ne tam, kad kas rinktų nuo žemės.
Iškrinta, kad pasisemtų jėgų
stojus nejaukiai tylai.
Staiga vienas tų žodžių sustingsta
tarsi pakibęs ore.
Ir aš dalinuosi su juo savo kryčiu.
Trečioji. 3
Įžiebta lemputė
per patį vidurdienį –
šviesa, prarasta šviesoje.
Ir žlunga šviesos teorija:
išsuktos lemputės – kaip
nuo medžio nuraškyti vaisiai.
Penktoji. 10
Būna gyvenimų, trunkančių vieną akimirką:
savo gimimo.
Būna gyvenimų, trunkančių dvi akimirkas:
savo gimimo ir savo mirties.
Būna gyvenimų, trunkančių tris akimirkas:
savo gimimo, savo mirties ir lošimo.
Šeštoji. 79
Pirmiausia
tapyti portretus be modelio.
Paskui
tapyti autoportretus be modelio.
Gal tuomet pasiseks
nutapyti nieką, kaip jis atrodo.
Septintoji. 16
Ar poezija yra pretekstas beprotybei?
Ar beprotybė yra pretekstas poezijai?
O gal abi jos pretekstas kažkam kitam,
kame glūdi tiesa,
nemokanti kalbėti per jį patį?
Aštuntoji. 72
Ką pirmą ištrinti:
šešėlį ar kūną,
žodį, rašytą vakar,
ar žodį, kurį užrašau,
dieną niūrią
ar dieną šviesią?
Vertėtų apsispręsti dėl eiliškumo.
Žinios, kaip trinti pasaulį,
galop mums pravers trinant save.
Versta iš: Roberto Juarroz. POESÍA VERTICAL I. Buenos Aires: Emece Editores, 2005.
Leonard Cohen. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Leonardas Cohenas (1934–2016) – kultinis dainų autorius ir atlikėjas, be kita ko, ir litvakų šaknų turintis kanadietis. Prieš išgarsėdamas muzikos pasaulyje, jau buvo spėjęs tapti pripažintu poetu. Visą gyvenimą užsiėmė ne tik muzikine veikla, bet ir rašė eilėraščius – jų išleido keliolika knygų (be to, paskelbė dar ir du romanus, kurių vienas – „Žavūs nevykėliaiׅ“ („Beautiful Losers“) – išleistas ir lietuviškai). Čia pateikiami eilėraščiai yra iš 1984 m. pasirodžiusios knygos „Malonės knyga“ („Book of Mercy“). Leidinys dažniausiai apibūdinamas kaip šiuolaikinių psalmių knyga. Eilėraščiai čia be pavadinimų – tiesiog sunumeruoti. Pagrindinė tema – dvasiniai, religiniai ieškojimai. Aš juos apibūdinčiau kaip savitą įvairių religinių mistinių tradicijų subjektyvizuotą, suasmenintą „kohenišką“ tąsą.
1
SUSTOJAU ĮSIKLAUSYTI, BET jis nepasirodė. Pradėjau
iš pradžių, kupinas praradimo jausmo. Šiam jausmui gilėjant
vėl jį išgirdau. Lioviausi stabčioti ir vis pradėti iš naujo, leidausi
nugalimas netobulybės. Pasirinkau tokį būdą, tik jis visiškai neveikė.
Kiek daug laiko, metų metus, iššvaisčiau šitokiom apgailėtinom
pastangom. O dabar deruosi. Siūlau sagų mainais į jo meilę.
Maldauju malonės. Jis pamažu atlyžta. Susierzinęs patraukia
savojo sosto link. Angelai tarpusavy susižvalgę nenoromis užgieda.
Kismas toks subtilus, kad jo ribų net nėra kaip užčiuopti – gaubiamas
dieviškosios proporcijos spindulių, čia jau teismas, o aš ir vėl –
žemesniojo balso choristas, gimęs prieš penkias dešimtis metų,
kad savo balsą pakelčiau tiktai štai tiek,
ir ne aukščiau.
2
PALIKĘS KARALIŲ ėmiau repetuoti, ką pasakysiu pasauliui: repeticijos
trukdavo ilgai, nuolat tai šį, tai tą gludindavau, įsivaizduodavau, kaip
man ploja, kaip mane žemina, kaip keršija. Pasidavęs garbėtroškai
vis labiau pučiausi ir brinkau, stengiausi iš visų jėgų, didėjau, ir, atėjus
laikui, pagimdžiau beždžionę. Netrukus, ko ir reikėjo laukti, įvyko
kažin koks smulkutis nesusipratimas, ir beždžionė ūmai mane puolė.
Šlubčiodamas, klupdamas leidausi atgal į tviskančius karaliaus kiemus.
„Kur toji tavo beždžionė? – paklausė karalius. – Atvesk ją man.“ Tam
reikia laiko. Beždžionė sena. Ji maivosi už grotų, sapnuose mėgdžiodama
mūsų rankų judesius. Pareigingai skubinuos, bet ji tik pamerkia akį. „Koks
dar karalius? – klausia. – Koks dar kiemas? Prie kurio greitkelio?“
3
IŠGIRDAU SAVO SIELĄ GIEDANT po lapu, nuskyniau lapą, bet tada
išgirdau ją giedant po šydu. Nuplėšiau šydą, bet tada užgirdau ją
giedant už sienos. Išgrioviau sieną ir išgirdau, kaip mano siela gieda
prieš mane. Pastačiau sieną, sutvarkiau užuolaidą, bet lapo padėti į
vietą buvo nebeįmanoma. Laikiau jį rankoje ir klausiausi, kaip
mano siela galingai traukia giesmę prieš mane. Štai kas nutinka, kai
gilinies į rimtus dalykus nepadedamas draugo.
4
DAIRYDAMASIS PO PASAULIUS ir niekaip nerasdamas nusiraminimo,
atėjau pas tave, paprašiau pasotinti man širdį. Mano malda persidalijo
ir atsisuko prieš save pačią, man buvo gėda, kad ir vėl leidausi apgaunamas
nusiminęs, kupinas triuškinančio pralaimėjimo kartėlio, išėjau vienas pats
pasotinti širdies. Štai taip ir aptikau savo valią, tą gležną dalykėlį, alkstantį
tarp paparčių ir moterų, ir gyvačių. Tariau savo valiai: „Nagi, pasiruoškime
giedančios angelės palytėjimui.“ Bet staiga ir vėl atsidūriau įsisupęs į
pralaimėjimo patalus, buvo pats vidurnaktis, aš maldavau malonės, dairiausi
po pasaulius. Dengdamasis dviem skydais – pagieža ir viltimi – atsargiai
atsistojau ir išėjau iš namų gelbėti giedančios angelės ten, kur ji buvo
prisirakinusi grandinėmis prie savo nuogybės. Jos nuogybę apklojau savo valia
ir mudu stovėjom karalystėj, skleidžiančioj jums savo spindulius, karalystėj,
kurioj Adomas yra paslaptingai laisvas, o tada ir vėl suskatau dairytis po
pasaulius ieškodamas žodžių, neleisiančių palenkti tos valios tolyn nuo tavęs.
5
„LEISK PAILSĖT“, – SURYPAVO JIS panikuodamas, stypsodamas pačioj į
krūvą suverstų savo dienų viršūnėj. „Leisk pailsėti šventą dieną“, – maldavo
nuo neveiklumo sosto. „Aš šio karalius, šito faraono, neišlaikau, tuojau
man ir suvis atims rankas.“ Tada tamsos akivaizdoj susisegė apykaklę, kad
vos beprakvėpuotų, ir piktas atvertė knygą – reikėjo padaryt, kas jam liepta
įstatymo. O angelas, jokios esminės galios neturįs, ir tarė: „Tu užrėmei
visut visus vartus, išskyrus šiuos. Todėl štai tau švieselė, prilygstanti menkutei
tavo drąsai.“ Jo gėdos jausmas metėsi viršun, ieškojo aukščio, nuo kurio galėtų
išsilieti. Tada suskambo švelnesni žodžiai, jau tariami tyliau: „Nelinkęs aš tikėt
nei žmogumi, nei angelu.“ Kaipmat Tora jam užgiedojo ir plaukus palietė –
akimirką, lyg dovaną už prisiminimus seniausiuosius, pajuto ant galvos lengvą
karūną, karūną, su kuria nė motais jokie svoriai, ir laikė ją, kol širdžiai užgiedot
sukilo noras: „Koksai brangus šis palikimas!“ Ši karūna – iššoka ji iš raidžių, ji
kaip rasa, gaivinanti žolynus savaisiais karoliukais tamsoje, jinai lyg bučinys
mamos, išlydinčios į karą, ar tėčio delnas, kurio vos palytėta kakta sutviska, tai
karūna, kuri žmogaus neiškelia karaliumi pirma kitų žmonių. „Tu vesk mane
per savo šabą rūpestingai, leisk atsisėst prie galingųjų, kuriuos esi jau amžiams
karūnavęs, ir leisk patyrinėti, kaip jie ilsis.“
6
SĖSK, MOKYTOJAU, Į ŠĮ grubų pašlovinimų krėslą ir suvaldyk neramią mano širdį
savaisiais laisvės priesakais. Iš laiko sūkurių mane ištraukei, kad atlikčiau kasdienes
savo užduotis. Iš miglos ir dulkių mane sumeistravai, kad pažinčiau nesuskaitomus
pasaulius, plytinčius tarp karalystės ir karūnos. Atėjau pas tave visiškai sugniuždytas,
priėmei mane taip maloniai, kaip nebūčiau drįsęs nė pagalvoti. Šįvakar vėl pas tave
ateinu, susipurvinęs išskaičiavimais, įkliuvęs į savo kuklių valdų vienatvės spąstus.
Suteiki savo įstatymus šiai sienų supamai vietai. Lai ateina devyni vyriškiai savo
maldomis manęs pakylėti – galėsiu jiems sušnibždėti: „Tegul bus palaiminta
karalystės šlovė per amžius amžinuosius.“
7
VILKAU SAVO KŪNĄ iš vieno miesto į kitą, nuo vieno stogo ant kito, kad pamatyčiau,
kaip maudosi moteris. Girdėjau, kaip pats net sukvykiu. Mačiau, kaip sublizga mano
pirštai. Paskui mane pasiglemžė tremtis. Tada pasipylė bausmės: smulkutė betikslė
kančia, ir ne krūtinėj, o gerklėj, paskui – ūmai nebejutau kūno, paukščiai giedojo
šiukšlynų lobiams, tada – pasaulio amnezija, maudėsi ir šiko kažkokia šmėkla. Paskui
pasirodė veidas to, kurį kadaise apmoviau, – jis mane teisė. Tada apėmė teisingumo
baimė. Paskui – dešimt tūkstantąjį kartą – ištiko nuodėmės tikrovė. Tada – Įstatymo
tviskesys, tada – prisiminimas, kas tai, pernelyg tolimas, pernelyg skaidrus –
nepasiekiamas. Tada ėmiau ilgėtis jausmo, kaip tavęs ilgiuos, kaip patiriu išsiskyrimo
skausmą. Kiek laiko išbuvau toks besielis? Ar ilgai buvau apimtas šio neigimo maišto?
Ak, mokytojau, išmokęs kvėpuoti, sukurki aplinkui šias šnerves žmogų, sutelki mano
širdį į savojo vardo sunkį. Suteiki man vėl pavidalą, pražiodyk man burną, kad tave
šlovinčiau. Nėra kito gyvenimo – tiktai tave teigiant, nėra kito pasaulio – tiktai tasai,
kurį tu sukūrei. Atleiski man šią valandą, šią naktį. Suteiki šiai minčiai šeimininką, o
šiai šmėklai – akmenį. Ir neleisk demonams girtis tavo malone.
8
JIS NUPUOLA ŽMONIŲ AKYSE, bet ir savo paties – taip pat. Jis nupuola iš savo
aukštybių, suklumpa ties savo pasiekimais. Jis nupuola pas tave, nupuola tavęs
pažinti. Liūdna, sako jie. Tik pažiūrėkit, kokia gėda, sako tie, kurių žvilgsnis jam
siekia vos kulną. Bet jis nupuola tviskėdamas – šviesõs, į kurią jis puola, link. Jie
nemato, kas jį, puolantį, pakelia, ar kaip kinta jo krytis, o ir jis pats gerokai
sumišęs – bent iki tol, kol širdis surypuoja šlovindama tą, kuris jį, puolantį,
sulaiko. Ir puldamas girdi, kaip jo širdis rauda, jo širdis atskleidžia, kodėl jis
nupuola, kodėl jam reikėjo nupulti, ir jis atsiduoda kryčiui. Palaimintas tu,
puolančiųjų sarge. Jis nupuola dangun, nupuola švieson, niekas jo, puolančio,
nesužeis. Palaimintas tu, puolančiųjų skyde. Apsigaubęs savo kryčiu, pasislėpęs
savame krytyje, jis atranda tą vietą, jis susikaupia. Jo plaukams tebesidraikant
ir drabužiams besiplaikstant vėjy, tu jį sugauni, nuramini, jis įžengia į vietą, kurion
krito. Palaimintas tu, į glėbį priimąs puolančiuosius, šviesos šaltini, žmones
ištinkančių atsitiktinumų meistre.
9
PALAIMINTAS TU, KURIS kiekvienam žmogui davei vienatvės skydą – kad tavęs
nepamirštų. Tu esi vienatvės tiesa ir tik tavo vardas ją lydi. Sutvirtink mano
vienatvę, kad tavuoju vardu pagyčiau, nes tam niekada neprilygs jokia kita
šios žemės paguoda. Tiktai tavo vardu galiu pakelti lekiantį laiką, tiktai tau
patikėjęs šią vienatvę galiu ištiesti savo nuodėmes tavo gailestingumui.
10
TU PASALDINAI savąjį žodį mano lūpose. Ir mano sūnus girdėjo giesmę, kuri
priklauso ne jam. Nuo Abraomo iki Augustino tautos tavęs nepažino, nors
kiekviena raudà, kiekvienas keiksmas kilo nuo tavo šventenybės pamato.
Įkurdinai mane šioj paslapty ir leidai užtraukti giesmę – net jei tik iš šio keisto
užkampio. Susaistei mane su mano pirštų atspaudais, kaip susaistai visus
žmones, išskyrus nebent tuos, kuriems jokių saitų nereikia. Atvedei mane į šį
lauką, kuriame galiu šokti lūžusiu keliu. Saugiai atvedei mane į šią naktį, suteikei
man tamsybių ir šviesos karūną ir ašarų, kuriomis pasveikinčiau priešą. Kas
galėtų apsakyti tavąją didybę, kas galėtų suskaičiuoti tavuosius pavidalus, kas
išdrįstų paaiškinti dievo vidinį pasaulį? Ir dabar tu maitini mano namiškius, surenki
juos miegoti, sapnuoti, laisvai svajoti, tu apjuosi juos viso to, ką aš jau regėjau,
tvora. Miegokit, mano sūnau, mano dukryte, miegokit – šioji naktis, šioji malonė
yra beribė.
11
ATITRAUKĘS DĖMESĮ NUO maldos, jis nukreipė jį į katę sau ant kelių. Pamaitino ją,
išleido pasibastyti po mėnesieną ir paslėpė Abraomo puslapius. Tarytum
ką tik apipjaustytasis pasislėpė ir pats, tada ėmė viltingai laukti, kol bus išgydytas.
Pasirodė virtinė moterų veidų, jos jam pasakojo, ką jaučia, šitaip savo bruožams
suteikdamos būdo ypatybių, o grožiui – meilumo. Prie jo ėjo skirtingos šeimos ir
rodė visas kėdes, ant kurių jis galėtų įsitaisyti. „Kaip čia švelniau pasakius? – tarė
jis. – Jūsų draugija man maloni, bet veltui mane čia mokote. Niekada
nesirinksiu kitos moters, tiktai tą, kuri mane žlugdo, nes vienatvė – vienintelė
mano namiškė.“ Pasakę daugybę padrąsinančių žodžių, lankytojai pasišalino, o jis
dar giliau pasislėpė. Paprašė savo širdies, kad ši susitelktų į malonės šaltinį, kiek
atsidengė ir pasislinko per milimetrą pirmyn po ramybės tabernakulio šešėliu. Jo
katė, pašmirinėjusi mėnesienoje, grįžo, švelniai šmurkštelėjo į savo vietą jam
ant kelių ir pradėjo laukti, kol jis ir vėl atsitrauks nuo maldos.
12
PRASKLEIDŽIAU UŽUOLAIDĄ. Tu erzini mus savojo pasaulio grožiu. Visa širdim
neapkenčiu medžių, jų šakas linguojančio vėjo, mirtinai deimantinio dangaus
mašinerijos. Žengiu koridoriumi, vedančiu nuo mano dantų iki šlapimo pūslės,
įtūžęs, žudikiškai niūrus, raminamas tik savo prakaito tvaiko. Išsekinau save tavo
vardu. Savo paties akyse užsitraukiau nešlovę, nes klioviausi tavimi, nepaisydamas
visų akivaizdžiausių įrodymų, nepaisydamas siaučiančių klaiko persmelktų vėjų,
aidint piktdžiugiškam juokui, tvyrant budeliškai ištikimybei, skambant saldiems
klastūniškiems klausimams. Suraski mane čia, tu, kurį Dovydas atrado pragare.
Griaučiai laukia garsiojo tavo mechaninio išganymo. Irkis per kraujus, maloningasis
tėve. Skleisk savąją šviesą skausmo obuoliu, spindulingasai bepradi šviesos šaltini.
Laukiu tavęs, mirusiųjų karaliau, štai čia, šiame sode, į kurį mane patupdei, prie
nuodingų žolių, pavojingų statinių, apgenėtų vynuogių skleidžiamų svaičiojimų
juodųjų izraelitų šnekta. Laukiu tavęs mušimų ir žiaurios nereikalingos mirties
kupiną pavasarį. Išveski mane iš viso to, ak, vyšnių žiedlapius kristi verčiantis
magnete. Mano pasibjaurėjimui šių nepriekaištingų laukų ir pienu plaukusių
miestų peizažo akivaizdoje reikia paliaubų – suteiki jas. Sutriuškinki mano
dabitišką menkystę, persmelki mano gėdą. Palaužtas sielos dykaduonystės,
įvariau pleištą į tavąjį pasaulį, suglebau iš abiejų jo pusių. Grąžinki mane
savajam gailestingumui karčios giesmės saiku ir neatskirki manęs nuo
mano ašarų.
13
DRAUGUŽI, KAI ŠITAIP RŪPESTINGAI RINKDAMAS žodžius kalbi, žinau, kad
tai darai, nes neturi ką pasakyti. Klausausi, tik anaiptol nenoriu supainioti
tavęs dar smarkiau. Kiekviena proga atsakau, vienaip arba kitaip, kad tik
vienatvė tau netaptų dar skaudesnė. Tad kad ir kas būtų – mus dengia
optimizmo skėtis. Vos tau sukyla koks jausmas, aš jį patvirtinu. Jei provokuoji,
iššūkį priimu. Paviršius – storas, bet turi įtrūkių, tikėkimės, mūsų keliaĩ ties
vienu jų susikirs. O dabar galim užsisakyti sumuštinį su mėsa, kad gautume
baltymų, arba užimti sau skirtas vietas sanhedrine1 ir nuspręsti, ką daryti su
tom didžiom deimantinėm plokštėm, kurias mūsų mokytojas Mozė parnešė nuo
kalno. Norėtumei jas padėti taip, kad dieną jos būtų peršviečiamos saulės, o
naktį – mėnulio ir žvaigždžių. Tačiau man mielesnė kita perspektyva – tokia,
kuri apimtų ir dangaus kūnų šviesą, ir atskleistų įstabų pačių plokščių spindesį.
Mes palinkstame vienas prie kito viršum stalo. Dulkės persimaišo su migla,
mūsų šnervės išsiplečia. Akivaizdžiai susidomėjome – tad laikas pasigilinti į
žydo reikalą.
14
PALAIMINTAS TU, KURIAM drauge su nedaugeliu rūpestingai leista kentėti, kai
nesuskaitoma gausybė buvo siaubingai nušluoti. Tu, kuris nuleidi uždangą ant
namų, kad tie nedaugelis galėtų nudelbti žvilgsnį. Tebūna palaimintas Izmaelis2,
išmokęs mus gintis. Palaimintas tu, kuris apvilkai virpančią sielą oda. Kuris mūsų
išmintį apsupai kintančių žvaigždynų tvora. Tebūna palaimintas mano širdies
mokytojas savajame kantrybės soste. Palaimintas tu, kuris apgenėji troškimus
ašmenimis, su ugningais kalavijais apeini sodą, o su žodžiu – dangų ir žemę. Tu,
kuris siaubingame pragare priglaudei supratimą ir išlaikai jį nepajudinamą,
gražų ir giliai paslėptą. Palaimintas tu, kuris pasaldini mūsų begalinį ilgesį.
Palaimintas tu, kuris ranką susieji su širdimi, o valią – su valia. Tu, kuris užrašei
vardą ant vartų, kad ji galėtų juos rasti ir įžengti į mano kambarį. Tu, kuris apgini
širdį kitoniškumu. Palaimintas tu, kuris apsaugai raudančiųjų namus. Tebūna
palaimintas Izmaelis visiems laikams – dykumos pridengtu veidu jis atėjo pas
tave tamsoje. Tebūna palaiminta to, kas paslėpta, ir to, kas atskleista, meilės
sandora. Buvau kaip tasai, kuris niekados nepatyrė švelnumo, kai tu iš savosios
vietos palytėjai mane savo vardu ir sutvarstei nemokšiškumo žaizdą malone.
Palaiminta meilės sandora, malonės sandora, už siaubų slypinti neapčiuopiama
šviesa, nemirtinga giesmė nakties namuos.
15
ŠITAIP MES ĮSAKINĖJAME vienas kitam, tačiau ne taip šaukiamės tavojo
Vardo. Stovime skarmaluoti, melsdami ašarų, kurios ištirpdytų nepajudinamus
neapykantos riboženklius. Koks nuostabus mūsų paveldas – šis būdas kreiptis į
amžinatvę, kokia nuostabi ši vienuma, gaubiama, pripildoma ir valdoma tavuoju
Vardu, vien dėl kurio randasi vìsa – įstabiausi dalykai, priklausomi vienas nuo kito.
Versta iš: Leonard Cohen. BOOK OF MERCY. Toronto: McClelland & Stewart Ltd., 1984.
1 Sanhedrinas (gr. sėdėjimas kartu) – žydų politinė ir teisinė institucija.
2 Pirmasis Abraomo ir jo tarnaitės Hagaros sūnus, tradiciškai laikomas arabų protėviu (aut. past.)
Zbigniew Herbert. Eilėraščiai
1996 m. Nr. 10
Iš lenkų k. vertė Leonas Švedas
Zbigniewas Herbertas (g. 1924 m.) – žymus lenkų poetas, dramaturgas, eseistas. Paminėtini jo lyrikos rinkiniai „Šviesos styga“ (1956), „Hermis, šuo ir žvaigždė“ (1957), „Daikto studijas“ (1961), „Ponas Cogito“ (1974), esė knyga „Barbaras sode“ (1962) ir kt. Z. Herberto eilėraščius išvertė Vroclave gyvenantis poetas Leonas Švedas.
Pranešimas iš rojaus
Rojuje darbo savaitė trunka 30 valandų
algos yra didesnės
kainos nuolat mažėja
fizinis darbas nevargina
(dėl mažesnės traukos)
kapoti malkas tas pat
kaip rašyti mašinėle
visuomenės santvarka yra stabili
o valdžia išmintinga
iš tikrųjų rojuje geriau
kaip kokiame nors kitame krašte
iš pradžių viskas turėjo būti kitaip –
šviečią sūkuriai abstrakcijos laiptai
bet nepavyko tiksliai atskirti
kūno nuo sielos kuri ateidavo čia
su taukų lašu raumenų siūlu
reikėjo padaryti išvadas
sumaišyti absoliuto grūdą su molio grūdu
dar vienas nukrypimas nuo doktrinos
paskutinis nukrypimas
tiktai Jonas tą numatė:
prisikelti iš mirusiųjų kūnu
Dievą mato nedaug kas – jis skirtas
tik tiems kurie yra iš grynos pneumos
likusieji klauso komunikatų
apie stebuklus ir tvanus
ilgainiui visi galės apžiūrėti Dievą
kada tai įvyks niekas nežino
laikinai šeštadienį dvyliktą vidurdienį
sirenos saldžiai staugia
iš fabrikų išeina mėlyni proletarai
po pažasčia nerangiai nešasi
savo sparnus kaip smuikus
Kodėl klasikai?
1
Peloponeso karų ketvirtoj knygoj
Tukididas aprašo savo
nevykusius žygdarbius
tarp ilgų vadą prakalbų
mūšių apsupimą epidemijos
painaus intrigų tinklo
diplomatinių pastangų
tas epizodas kaip adata
miške
Atėnų kolonija Amfipolis
pateko į Brazido rankas
kadangi Tukididas
pavėlavo su pagalba
užmokėjo už tai
gimtajam miestui
visą gyvenimą trunkančia
tremtimi
visų laikų tremtiniai
žino kokia tai kaina
2
paskutinių karų generolai
atsitikus panašiai ajerai
cypia klūpėdami prieš palikuonius
giria savo didvyrišką laikyseną
ir nekaltumą
apkaltinę pavaldinius
pavydžius bendradarbius
nedraugiškus vėjus
Tukididas tik sako
kad turėjo septynis laivus
buvo žiema
ir plaukė greitai
Rusų pasaka
Paseno caras tėvelis, paseno.
Jau net balandžio negalėtų
savo rankom pasmaugti.
Sėdi soste auksinis ir šaltas.
Tik barzda jam auga
ligi grindų ir žemiau.
Valdė tada kas kitas,
nežinia kas.
Smalsi liaudis žvilgčiojo
pro rūmų langus.
Bet Krivonosovas uždengė langą
kartuvėmis. Taigi tik pakaruokliai
kai ką matė.
Pagaliau numirė caras tėvelis
visiškai, iš tikro.
Skambino varpai, bet kūno
neišnešė iš rūmų.
Priaugo caras prie sosto.
Sosto kojos susimaišė
su caro kojomis.
Ranka priaugo
prie sosto atramos.
Negalima buvo jos atplėšti.
O užkasti carą su auksiniu sostu
gaila.
Mūsų baimė
Mūsų baimė nedėvi
naktinių marškinių
neturi pelėdos akių
nepakelia karsto dangčio
negesina žvakių
ir neturi numirėlio veido
mūsų baimė
tai kišenėje rastas raštelis
„Įspėti Vujciką.
Slėptuvė Ilgojoje gatvėje
neaktuali“
mūsų baimė nelekia
vėtrų sparnais
netupia ant bažnyčios bokšto
yra labai žemiška
turi formą
paskubomus surišto ryšulio
su šiltais rūbais
sauso maisto atsarga
ir ginklu
mūsų baimė neturi
numirėlio veido
numirę mums yra švelnūs
nešame juos ant pečių
miegame po vienu apklotu
užspaudžiam akis
užspaudžiam lūpas
išrenkam sausą vietą
ir užkasam
ne per giliai ne per sekliai
Apie pono Cogito kojas
Kairė koja normali
pavadintum ją optimistine
truputį per trumpa
vaikiška
su raumenų šypsena
ir gerai modeliuota blauzda
dešinė neduok Dieve
liesa
su dviem randais
vienu išilgai Achilo sausgyslės
kitu ovaliu
šviesiai rausvu
su gėdingu pabėgimo atsiminimu
kairė
linkusi šokinėti
mėgstanti šokius
per daug mylinti gyvenimą
kad galėtų rizikuoti
dešinė
kilni nelanksti
pajuokianti pavojų
taip dviem kojomis
kaire
panašia į Sančą Pansą
ir dešine
primenančia pamišusį riterį
ponas Cogito
eina per pasaulį
truputi svyruodamas
Pono Cogito paskyrimas
Eik ten kur nuėjo anie
einantys į tamsų galą
ieškantys nebūties aukso vilnų
savo paskutinės dovanos
eik išsitiesęs tarp tų kurie klūpo
tarp nukreiptų nugarų
ir nuverstų į dulkes
išlikai ne tam kad gyventum
liko nedaug laiko
o tu turi būti liudininku
būk drąsus kai protas apgauna
tiktai tas pagaliau svarbu
o tavo bejėgis Pyktis tebūnie kaip jūra
kai išgirsi pažemintų ir mušamų balsą
tebūna prie tavęs tavo sesuo Panieka
informatoriams budeliams bailiams
jie laimės ateis į tavo laidotuves
ir lengvai atsidusę numes saują žemės
o kirmėlės išrašys tavo pagražintą biografiją
ir neatleisk nes ne tavo galioj
atleisti vardu tų
kuriuos išdavė auštant
bet saugokis nereikalingo išdidumo
stebėk veidrody savo juokdario veidą
kartok esu pašauktas
bet ar nebuvo geresnių už mane
saugokis širdies nejautrumo
mylėk paryčio šaltinį
paukštį nežinomu vardu
žiemos ąžuolą
šviesą ant mūro dangaus puošnumą
jiems nereikia tavo šilto alsavimo
jie tau sako: niekas tavęs nepaguos
budėk kai šviesa ant kalnų duoda ženklą
kelkis ir eik kol širdis
sukioja krūtinėj tavo tamsią žvaigždę
kartok senus žmonijos užkeikimus
pasakas ir legendas
nes taip pasieksi gėrį kurio neįgysi
užsispyręs kartok didžius žodžius
kaip tie kurie ėjo per dykumą
ir žuvo smėly
o apdovanos tave tuo ką turės po ranka
plakimu pajuoka mirtimi ant šiukšlyno
eik nes tik taip būsi priimtas
į šaltų kaukolių būrį
į tavo protėvių būrį
Gilgamešo Hektoro Rolando
bekraštės karalystės gynėjų
ir pelenais pavirtusių miestų
Būk ištikimas Eik
Aleh Minkin. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 3
Iš baltarusių k. vertė Antanas A. Jonynas
Alehas Minkinas (g. 1952) – Vilniuje gyvenantis baltarusių rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, šių metų kovo 31 d. švenčiantis 70-metį. 2007 m. už eilėraščių rinkinį „Penatai“ („Пенаты“) pelnė prestižiškiausią Baltarusijos literatūros premiją „Molinis Vialesas“. Baltarusijos rašytojų sąjungos (nuo 1988 m.) ir Lietuvos rašytojų sąjungos (nuo 1991 m.) narys.
Iš ciklo „Portretai“
Tironas
Aš – drumstas, juodas sūkurys,
Pašėlęs, geiduliuos paniręs,
Smagiai siaučiu, ir žyra žvyras
Vandens pagautas į šalis.
Kas buvo lemta, teįvyks:
Griebk tuos, kas išgyventi trokšta,
Laikyk, sugniaužęs glėbį troškų,
Nepaisydamas, kaip jie klyks.
Esu galia ir bjaurastis,
Kuri kančiom ir baime minta,
Ir purslais sūkurio pasklinda,
Kur slepias siekiai sudrumsti.
Mirtis atleis, išteisinus mane…
Tačiau gūžiuos iš baimės aš suglumęs,
Kai angelas apie nemirtingumą
Staiga užsimena kraupiam sapne.
Stoikas
Griebk viską! Nieko nepaniekink! –
Taip liepia amžius nesmagus.
O man čionai nereikia nieko:
Toksai jau keistas aš žmogus.
Nereikia man vardų nei laipsnių,
Iliuzinės galybės pinigų,
Be maršalo munduro apsieisiu
Ir ordinų teikimo apeigų.
Kitų lai šlovei būgnai dunda
Ligi pasaulio pakraščių…
Lai tik šalies brangiosios skundo
Netildo dundesiu tuščiu.
Vergas
Visur mane jis lydi, siaubas juodas,
Visais balsais, visais baisiais veidais,
Ne aš kalbu – kiekvienas mano žodis,
Kiekvienas posmas trykšta jo nuodais.
Ir jei kada iš lūpų man staiga
Netyčia laisvas sąskambis išsprūstų,
Šalin iš baimės sprukčiau kaip šuva,
Kaltai pabrukęs uodegą papūstą.
Kaip beprotybė, nelemta dvasia,
Tas siaubas tyko mano mintyse,
Lipniais, šleikščiais voratinkliais apraizgęs.
Jo nei išvengt galiu, nei nusimest.
Jis kaip Damoklo kardas virš manęs,
Kuris ištiesti kupros nebeleis man.
Lyrikas
Pasislėpiau čia nuo audros. Po perkūno griausmų ir lietaus šniokštimo mane apkurtino tyla. Apakino skaisčiai pažirę stikliniai rasos lašeliai ant išpaišytų popierinių rožių, nuo kurių dvelkė tarsi pro praviras kirpyklos duris. Iliuzionistas nukarusiais ūsais, su skrybėle ir baltais, raudonais rombais išsiuvinėtais marškiniais iš visų jėgų pūtė švilpynę. Tačiau vietoje garsų iš švilpynės biro tešliniai vieversėliai, vaškiniai obuoliai ir tūtelės su kremu. O kartais iš angos išvirsdavo gandrų iškamšos. Greta ūsuočio tupėjo porcelianinis vilkas ir šiepėsi bedančiais nasrais į sušukuotus pliušinius pudelius, kurie, be garso lodami, šokavo aplinkui jį. Prie raudono vilko liežuvio buvo prilipęs sausas žolės stiebelis – žvėris, matyt, ką tik buvo mėgavęsis šienu. Viršuje plaikstėsi linksmas saulės burbulas, o jaukų kraštovaizdį vainikavo mėlynas stiklo kupolas, už kurio – aš žinojau! – siautė audra.
Geradaris
Įpratę mes prie baudžiavos ir rimbo,
Pažeminti „dėkojam“ lyg kalti,
Vergovę sočią laikome lemtim,
Užtvirtinta kilniu žodžiu mokslingu.
Ir jei kažkas įpykęs kelia ranką,
Pagalbon jam – kas kitas paklausys! –
Tuoj geradaris mūs – ne duobkasys –
Net nesibeldęs paskubom atkanka.
Ant lūpų jo – tai ledas, tai medus.
O jeigu žodis neužgniauš burnos,
Praris, nutaisęs niekinančią miną.
Bet ar sutapimu vadint tai dera:
Pakvipus laisve, krašto geradaris
Sutrikęs sprunka, stvėręs lagaminą.
Liokajus
Neapsigauk, kai siūlos į draugus
Sermėga dangstantis liokajaus fraką,
Ir netikėk skanduojančiu šūkius,
Esą ir jie žygiavę į ataką.
Kai prieš tave toksai iš kailio nerias
Ir priesaikomis siekia prisigerint,
Iš pažiūros dar primenantis žmogų,
Parodyk jam ir švystelėk varioką –
Net susivokt nespėsi, kas ten daros,
Išvysi, kaip jie riejas, stumdos, pešas…
Tik pažiūrėk – ir bėk neatsigręžęs.