Antanas A. Jonynas. Du anų laikų tekstai
2025 m. Nr. 12
Tekstai, pragulėję stalčiuose pusšimtį metų, nors, tiesą sakant, rašyti ne į stalčius, o tiesiog pačiam sau, nesitikint, kad juos kada galėtų ištikti viešuma, žinant, kad to meto poetiniam kontekstui jie niekaip nebus priimtini, ir net nelabai tikintis sulaukti kito meto; nebent buvo parodyti artimesniems draugams kaip ironiškas žaidimas nykokame fone. Vis dėlto dabarties kontekstuose juose įžiūriu naujų spalvų ir aliuzijų, todėl viliuosi, kad šiandienos skaitytojui jie gali pasirodyti bent kiek įdomūs ne tik kaip to laiko sudulkėję dokumentai.
Mat grožis yra liga, – mokė mano tėvas, – tai tam tikrõs
paslaptingos infekcijos drebulys, tamsus irimo anonsas,
atsirandantis tobulumo gelmėse ir tobulumo
sveikinamas giliausiu laimės atodūsiu.
Bruno Schulz, „Klepsidros sanatorija“
Jonušas Radvila Juodasis
Herojinė poema
Pirma dalis
Heroino herojaus herbe
trys herberos ir fonas
pastovus kaip gėrovų garbė
kaip dangus kaip siela kaip sifonas
oimiakono šalčiausiam taške
pūva kaulai o kaukolėj dantys
jie jau mirė ir tyška varškė
nuo kurios negaliu prisidengti
heroino herojaus herbe
trys herberos ir fonas
kazio nėr jis tikriausiai darbe
atsakau telefonams
telepatai sugrįžta namo
kruvini nes sugrįžta iš mėsinės
tarsi menkė nuplaukia mėnuo
volfas mesingas
heroino herojaus herbe
trys herberos ir fonas
apmąstysi istoriją? ne
nes istorijos sluoksnis per plonas
pastatyta ant stalo vaza
o už lango vaiduoklis nematomas
nepažįstu gal zigmas vaza
o gal steponas batoras
heroino herojaus herbe
trys herberos ir fonas
šitą žinią laikau nesvarbia
nes jinai man atrodo be formos
Antra dalis
Radzivil!
rėžia rėžtukai raides
radijas skraido
surikiuok savo gretas
kitapus telefono laido
išlukštenk savo laikrodį tu
lenkija lenkias
o kiek rankraščių nepradėtų
sukrautų ant palangės
Radzivil!
somnambulų namuos
žydi žiedas žydiškai žydras
kas tau taurėje nuodus paduos
bus sudraskytas
dreskia plunksna o ji amžina
kartais popierius būna per minkštas
kiek gėrovai išgers nežinia
tiktai aišku pakenkia inkstams
Radzivil!
tu lyg inkstas taukuos
telefonas suinkščia per sapną
ryt iš ryto žygeivis paduos
imperatoriaus laišką slaptą
o imperija mano svaja
tai ne mūsų eklektiškos skiltys
traukinys išvažiuoja deja
ir viltis niekad neišsipildys
Trečia dalis
Aš pilnas kaži kokios šilumos
mokytiniai ir mano dvasios broliai
jeigu kunigaikštienė sužinos
kad tu į miegamąjį įsibrovei
kad po baldakimu žaliu slėpeis
kad išgirdai ką ji kalbėjo
to niekados ji neatleis
pasakė nusisuko ir nuėjo
Ketvirta dalis
Žiema šiemet tokia gili
kad net nežinai ko belaukti
tik sėdi pily ir pili
ir sunkiai vėgrauja plaučiai
skaitau jėzuitų knygas
net jos neatrodo beprotiškos
Kęstutis ir Jozefas trina rankas
ir slavas – tik aš vienas jonušas
tik aš radzivilas pabaisa juoda
čia sėdžiu sustingęs iš baimės
pamišus mergiotė jaunimo sode
užkabinėja praeivius
žiema šiemet tokia gili
bent paskambintų draugas Jogaila
karalienė jam nemeili
c’est la vie! man jo gaila
Penkta dalis
Gal sakau išeiti man į gatvę
ir surikti bepročio balsu
šįryt buvo atvažiavę latviai
man su jais baisu
pasipūtę jie esą teutonai mes
tai eklektika ją mala dantračiai
o kaip sunkiai gula gula tonomis
smulkiai prirašyti mano rankraščiai
1749–1975
Mėnulis ir stogas
Nemigos kamuojamo piliečio sapaliojimai
I skyrius
kuriame pasakojama, ką aš pasakiau tam žmogui
Atidariau duris lyg iš turbinos
išėjo garas o po to žmogus
jisai daigino puplaiškio daigus
bet tai manęs deja nenuramino
aš nemačiau bet buvo kitos durys
danguj jokių nebuvo vieversių
ir negalėjo būti nes tamsu
nors durk akin aš pabandžiau ir dūriau
aš akinius nešioju plokšteles
batus nešioju o mane žemelė
prisiminiau apypietes tylias
apie kurias papasakos senelė
aš mėgstu vaikščiot basas grindimis
parketas man beje dažnai per kietas
jei vakaras ir vėl bus atidėtas
daugiau aš niekad nebežaisiu su jumis
dabar virtuvėj plaunuosi rankas
ir tyliai groja mašinėlė mėsai malti
galiu pakęsti šilumą ir šaltį
kaip gali juos pakęsti ne bet kas
aš pakantus dėl to ir to žmogaus
aš apie jį beje buvau užmiršęs
manęs nedomina daiktų paviršius
aš neužkalbinau ir neužkabinau
II skyrius
iš kurio paaiškėja, kiek visa tai kainuoja nervų
Diskusija prie stalo apvalaus
dalyviai du tai aš ir mano mūza
ji visą laiką bijo kad pabusiu
bet man atrodo aš jau pabudau
kad kryžiasnapiai paukščiai nekvaili
man aišku iš dalies tačiau paėmus
bendrai aš pirksiu tokius rėmus
kurių pakelti vienas negali
kadangi jei žvelgi iš šito taško
tai būti viena o nebūti du
aš niekur cigaretės nerandu
ir man dėl to kai kas neaišku
jei paštininkas neatneš laiškų
kurie beje tiktai trukdytų vis tik
jei neatneš laiškų aš imsiu vysti
nors čia jau jokio ryšio nerandu
ir taip galų gale ištąso nervus
o patefonas neužmiršk ir jo
žmogus aš pakantus esu kurio
į pokalbį ar šiaip jau įsiterpus
negalima sugluminti įpraskim
vadinti daiktus jų tikrais vardais
ir operuokim terminais tvirtais
nes man ir vėl sunku sugauti prasmę
III skyrius
kuriame imu kai ką suprasti
Evangelikų gėlės geltonos
tai tarp lūpų išaugo pušis
vėjau vėjau per stogą dėl ko mus
už plaukų nusitvėręs neši
mes negražūs kuproti maži
ir kažkas mums vis daužo per šonus
pūtė vėjas spygliuočių šakas
pasiklojau ant tylinčios žemės
lyg beprotis į kovą šaukiąs
prie manęs pasilenkė senis
klykė gervės ir liūdnos pelenės
atsiklaupusios grąžė rankas
nuo vaikystės esu tai supratęs
sakom tai o suprantam ne tai
telefonas paskambins sonatą
patefonai suksis lėtai
aš žmogus pakantus tačiau metai
plaukia plaukia lyg upėm ledai
IV skyrius
kuris yra galutinai eklektiškas
sodybų tuštėjimo metą
o taip pyragaičiai su kremu
į kavą cukrų mes metam
tarytum bombą į kremlių
sodybų tuštėjimo metą
o dygsta čeriomuškos miestuos
kas dieną pastato mums matą
klajokliai gyventojai sėslūs
sodybų tuštėjimo metą
komsorgas pasiunčia į karą
partorgas geria arbatą
iš laimės ir sielvarto geria
sodybų tuštėjimo metą
o dieve niūrus obeliskas
kuriam mes iškalsime datą
kurią padiktuos odaliskos
sodybų tuštėjimo metą
per juodą atolydžio provėžą
pasiųs pas anvarą sadatą
rankas grąžydamas jošua
sodybų tuštėjimo metą
o ne tai kažkoks lavonidas
numiršta ne viską supratęs
sokratovas ir tukididas
sodybų tuštėjimo metą
atrodo vis lėktume lėktume
į juodą – kampuotą – kvadratą
eklektišką
V skyrius
kuriame aš pagaliau užmiegu
1975