Literatūros mokslas
Gintaras Lazdynas. Ankstyvoji Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ recepcija
2020 m. Nr. 8–9
„…daug geriau būtų buvę autoriui ir Lietuvai, jei „Altorių šešėly“ būtų likęs visai neparašytas“
Literatūriniame Lietuvos pasaulyje 1932–1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio – Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ – pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija. „Altorių šešėly“ ne tik atvėrė vartus romano žanrui į Lietuvą, bet ir literatūrinę kritiką pakėlė į gerokai aukštesnį brandos laipsnį. Abu šie reiškiniai nesąmoningai ar atvirai išreiškė tas romano žanro ir prozinio mąstymo teorines tendencijas, kurios lydėjo žanro raidą ir jo refleksiją Vakarų Europoje nuo XVI a. vidurio. Skirtingai nuo Vokietijos, kurioje tikra romanų liūtis prapliupo po skaitytojų entuziazmą sužadinusio Christopho Martino Wielando romano „Agatono istorija“ (1766–1767), didžioji dalis lietuvių kritikų romaną „Altorių šešėly“ įvertino neigiamai, o keletui jų romanas sukėlė liguisto atmetimo reakciją. Romanui pranašauta juoda lemtis, tačiau, nepaisant nei pranašysčių, nei istorinių kataklizmų ir drastiškų socialinių-politinių pokyčių, „Altorių šešėly“ iki šiol nepraranda aktualumo ir meninės vertės. Banali formulė – su romanu „Altorių šešėly“ rašytojas gerokai aplenkė savo laiką – skaitytojus ir kritikus, kurie dar nebuvo pasiruošę įžengti į naują pasaulį pro „Altorių šešėly“ atvertus vartus.
Sovietiniais metais „Autobiografijos vietoje“ kalbėdamas apie romano gimimo paskatas, V. Mykolaitis-Putinas tikino neturėjęs jokio aiškaus tikslo, tiesiog tenorėjęs išsakyti krūtinėje susikaupusius rūpesčius: „Turėjau tai išlieti, pasakyti. Išliejus pasidarė lengviau, bet prasidėjo kitos rūšies sunkumai. Tas veikalas sugadino man daug kraujo ir lig šiol tebegadina“[1]. Šis prisipažinimas nesąmoningai paryškina kaip tik tas romano gimimo paskatas, kurias Vakarų Europos mąstytojai laikė imanentinėmis šiam žanrui: visų pirma romanas yra individualybės dvasios turinio įsikūnijimas[2], antra, individualus subjektyvumas romane neišvengiamai susikerta su visuomeniniu subjektyvumu. Pritaikius šią formulę romanui „Altorių šešėly“, galima teigti, kad, spręsdamas opias savo egzistencines problemas kūrybinio proceso metu, V. Mykolaitis-Putinas apsibrėžė savo asmenybės etinius ir estetinius kontūrus ir tokį portretą pristatė visuotinio subjektyvumo teismui, tikėdamasis išsikovoti teisę į vidinės ir išorinės harmonijos pripažinimą. Tačiau jis smarkiai apsiriko: „meninis išsiliejimas“ sukėlė naujų, kai kuriais atžvilgiais dar skaudesnių prieštaravimų, neigiamą kai kurių visuomenės sluoksnių reakciją: visuomeninis subjektyvumas dėsningai nepripažino teisės gyvuoti individualiam subjektyvumui.
Literatūros krizė pasibaigė
Knygoje „Lietuvoje“ 1910 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė niūriai konstatavo, kad lietuviai neturi tikros literatūros, o tai, ką turi, yra tik „liaudžiai skaitymėliai“. Skurdus literatūros lygis yra tiesioginis vidinės rašytojų kultūros atspindys – „ne tik turinio, bet ir formos silpnumas aiškiai rodo rašytojų menką kultūrą“[3]. Po penkiolikos metų ir V. Mykolaitis-Putinas ta pačia minorine gaida turėjo pripažinti, kad „mūsų literatūra dar niekad negyveno savo „gerųjų metų“. Visi jie būdavo tik daugiau ar mažiau blogi“[4]. Praslinkus dar dešimčiai metų, „Akademiko“ žurnale rašytojas tebesprendė tą patį klausimą – „Ar mūsų literatūra neįdomi?“ – ir labai pagrįstai atsakė į jį recepcijos teorijai artimais argumentais: mūsų literatūros „neįdomumas“ randasi iš skaitytojo vidinės kultūros stokos, tačiau, ėmus plėsti savo akiratį ir dvasinius interesus, „daug vadinamų neįdomių knygų pasidarys įdomios. Iš viso juo turtingesnė žmogaus dvasia, juo daugiau įdomių dalykų ras jis gyvenime ir literatūroj“[5].
„Altorių šešėly“ pasirodymo metu kultūrinis sluoksnis Lietuvoje tebebuvo pernelyg plonas ir trapus. Lyginant su netolima praeitimi, su „Aušros“ laikais, kaip bandė įrodyti V. Mykolaitis-Putinas, naujieji grožiniai veikalai buvo didžiulis žingsnis į priekį, bet nepakankamas, kad „liaudžiai skaitymėlius“ būtų galima vadinti literatūros vardu. Kritikų atsiliepimai apie „Altorių šešėly“ aiškiai parodė, kad šis romanas tapo neeiliniu įvykiu ne tik lietuvių literatūros[6], bet ir apskritai kultūros baruose. Lietuvių literatūros istorijoje nebuvo kito tokio kūrinio, kuris būtų sukėlęs tokią audringą literatūrinės kritikos reakciją: „Atsirado net entuziastų, kurie šaukė: štai pagaliau literatūros krizė pasibaigė! Visuomenė skaito!“ – stebėjosi pats rašytojas[7].
Literatūros teorijos ir didelio talento ryšys
Pirmųjų lietuvių romanų silpnumą Janina Žėkaitė grindė menka rašytojų pažintimi su romano teorija. Lietuvių rašytojai buvo „kiek atitrūkę nuo intensyvių literatūrinių studijų“ ir „ne per daug stipriai rėmėsi teorija“, jie buvo greičiau praktikai – skaitė kitataučių romanus ir savo kūriniams taikė „išvadas, pasidarytas iš perskaitytų romanų“[8]. Europietiškojo romano istorija patvirtina, kad teorinis reflektavimas meno kūrinio savimonę pakelia į aukštesnį laipsnį. Ne vienas romanistas nuo XVIII a. romanų įžangose ar įterptiniuose skyriuose pateikdavo teorinius samprotavimus apie romano žanrą, kuriais stengdavosi pagrįsti savo paties išrastas naujoves. Prie teorinės romano žanro sampratos raidos daug prisidėjo ne vienas garsus prozininkas: Henry’is Fieldingas, Johannas Wezelis, Novalis, Honore de Balzacas, Levas Tolstojus, Gustavas Flaubert’as, Émile’is Zola, Thomas Mannas ir kt. Iš lietuvių rašytojų vienintelis tik Vaižgantas „Pragiedrulių“ puslapiuose išdėstė gana anachronišką klasicistinei Pierre’o Danielio Huet koncepcijai artimą nuosavą romano sampratą. Lemiamas meninės vertės veiksnys vis dėlto neginčijamai buvo kūrėjo talentas. V. Mykolaitis-Putinas, skirtingai nuo daugumos ankstyvųjų lietuvių romanistų, turėjo ne tik didelį talentą, bet ir buvo neblogai susipažinęs su romano teorija būtent iš pirminių šaltinių.
Europietiškoji romano žanro formulė: vidinė žmogaus istorija
Pirmąją rimtą sisteminę romano žanro teoriją sukūrė vokiečių literatūros tyrinėtojas Friedrichas von Blankenburgas, stambios apimties „Romano tyrinėjimuose“ (1774) davęs pradžią romantinei romano žanro sampratai. Esminis skirtumas nuo klasicistinės nedideliame traktate „Apie romanų prigimtį“ (1666) P. D. Huet išdėstytos romano sampratos („meilė turi būti pagrindinė romano tema“, o „romanai yra išgalvoti meilės nuotykiai, meniškai parašyti proza skaitytojų malonumui ir pamokymui“[9]) yra tas, kad F. von Blankenburgas į žanrą – romaną ir herojinį epą – pirmąkart pažvelgė ne kaip į poetinių priemonių sistemą, apibrėžtą temos ar pasakojimo formos, bet kaip į estetinės sąmonės formos įsikūnijimo pavidalą, kuris rodo žmogaus dvasinio išsivystymo laipsnį bei tampa ne tiek savęs pasaulyje, kiek pasaulio savyje atpažinimo priemone. Nuo to laiko romanas Vakarų Europoje pasuko į vidinį žmogaus pasaulį, neaktualioje išorėje palikdamas aštrų siužetą, įvykius, intrigą, fabulą.
F. von Blankenburgas išskyrė du tradicinius švietėjiškus žmogaus tipus, kurių dvasinis turinys objektyvuojasi skirtingais žanrais. Kolektyvinis žmogus, pilietis (Bürger), tiria išorinį socialinės būties turinį ir modeliuoja tautos būtį – jis kuria herojinį epą, o prigimtinis tipas (Mensch), arba individualybė, tiria vidinį dvasinės būties turinį ir modeliuoja individualią būtį – jis kuria romaną. Vidujiškumas (Innerlichkeit) tampa svarbiausia romano žanrinės savimonės ypatybe – „romane pagrindinis dalykas turi būti žmogaus būtis (Sein), jo vidinė būsena“[10], romanas dėmesį sutelkia į žmogaus vidų („das Innre der Personen“[11]) ir „veikiančiųjų asmenų visą vidinę būtį“[12], jis vaizduoja vidinę žmogaus istoriją. Žanrų skirtumai atsiranda dėsningai, ir jie nėra priklausomi nuo rašytojo norų, valios, sąmoningumo ar techninių rašymo įgūdžių. Epinėkolektyvinė sąmonė ne tik kad nepažįsta žmogaus vidinio pasaulio, bet įvairiomis baimėmis ir tabu slopina jo pasireiškimą. Epinis žmogus dar nėra pajėgus sukurti romano, romaninis žmogus nebesukurs epo[13].
Šiedu Apšvietos epochoje susiformavę sąmonės tipai lietuvių kultūros erdvėje negailestingai susikirto pasirodžius V. Mykolaičio-Putino prozos kūriniui. Individualybės sąmonei atstovavo romanas „Altorių šešėly“, o kolektyvinei sąmonei bent jau socialiniame raiškos lauke pasislėpę po kauke (persona) atstovavo literatūros kritikai, kurių kelti reikalavimai dažnai kardinaliai skyrėsi nuo vakarietiškosios romano žanro sampratos. Jokio vidinio prieštaravimo dėl to jie nejautė, nes paprasčiausiai nežinojo vakarietiško požiūrio į romaną, o savą „epinį“ požiūrį laikė esantį arčiau tiesos, nes jis įkūnijo būtent jų vidinį turinį. Albinas Graževičius rimtu romano „Altorių šešėly“ trūkumu laikė menką rašytojo dėmesį peizažui, panoraminiams miesto vaizdams ar atskirų vietovių aprašymams, nors romane esą užgriebiama tiek luominė, tiek ir erdvinė Lietuvos įvairovė. Neatsitiktinai kritikas apgailestavo, nors turėjo iškelti kaip laimėjimą, kad V. Mykolaitis-Putinas, užuot rūpinęsis „suburti turtingą ir išbaigtą jį supantį išviršinį pasaulį“, susitelkė į Liudo Vasario vidinį gyvenimą, nuotaiką, jausmus, mintis[14]. Tokia pozicija dėsningai atskleidžia, kaip individuacijos keliu netoli tepažengusi ir herojinio epo lygmenį tebeatitinkanti sąmonė norėtų savo kultūrinį pajėgumą įrodyti individualybės sąmonės kuriamu romano žanru, bet iš jo reikalauja atitikimo epinei sąmonei.
Šykštūs išorinio gyvenimo faktai
Keleri metai po „Altorių šešėly“ pasirodymo straipsnyje „Romano menas“ (1939) Th. Mannas teigė, kad romanas atsisako nuotykių vaizdavimo ir ima gilintis į vidinį gyvenimą ir dvasinių išgyvenimų subtilybes. Rašytojas visiškai pritarė dar 1851 m. Arthuro Schopenhauerio išsakytai minčiai, kad „romanas kaip meno forma tuo aukštesnė ir kilnesnė, kuo labiau jis vaizduoja vidinį gyvenimą ir kuo menkiau išorinį gyvenimą; ir šis santykis, kaip būdingas požymis, svarbus visoms romano raidos pakopoms <…>“, geruose romanuose „sudėtingiausias vidinis gyvenimas išauga iš labai šykščiai parinktų išorinio gyvenimo faktų“, kurie bloguose romanuose tampa tikslu sau[15]. Menas privalo, parinkęs negausių išorinio gyvenimo faktų, duoti stipriausią postūmį vidiniam gyvenimui, „nes vidinė pusė yra tikrasis mūsų susidomėjimo objektas“[16]. Jau nuo savęs Th. Mannas pridūrė, kad gilinimasis į vidų (Verinnerlichung) atitraukia dėmesį nuo grubiai jaudinančių nuotykių ir priverčia įsiklausyti į savaime nereikšmingus dalykus. Didžioji romaninio pasakojimo paslaptis, į kurią prasiskverbti neįmanoma, ir yra ta, kad pačius savaime nuobodžius dalykus pasakojimas padaro įdomius[17].
Ankstyvuoju laikotarpiu parašytoje „Romano teorijoje“ (1920) ir Georgas Lukácsas romaną suvokė kaip dviejų pradų – vidujiškumo ir išoriškumo (nuotykių) – sąveiką: „Romanas yra tikrosios vidujiškumo vertės nuotykių forma; jo turinys yra sielos, kuri iškeliauja tam, kad pažintų save, kuri ieško nuotykių, kad būtų jais išbandyta, kad jais pasitikrindama surastų savo tikrąją esmę, istorija“[18].
Nepriklausomai nuo F. von Blankenburgo bendras romano vystymosi tendencijas pačioje XIX a. pradžioje įžvelgė ir garsi prancūzų rašytoja Anne Louise Germaine de Staël. Jos nuomone, anglai pirmieji susiprato, kad „skaitytojo vaizduotei sužadinti nereikalingi nei išgarsinti didvyriai, nei didingi žygiai, nei nuostabūs įvykiai ir kad vaizduodamas vien meilės aistrą rašytojas gali be galo atnaujinti paveikslus ir situacijas, nesusilpnindamas smalsumo“[19]. Anglų rašytojai pirmieji romanus padarė dorovingais kūriniais, kuriuose išaukštinamos naujų herojų – niekuo neišsiskiriančių žmonių – dorybės ir likimai.
V. Mykolaitis-Putinas teorinius gero romano požymius siejo būtent su europietiškąja romano žanro samprata, tačiau gilinimasis į individualaus žmogaus vidinį pasaulį ir jo psichiką daugumai lietuvių kritikų atrodė bevertis ir pavojingai nuo svarbių visuomeninių reikmių atitraukiantis užsiėmimas. Kritikai norėjo matyti vaizduojamus didingus ar visai tautai reikšmingus įvykius (Vytauto valdymo laikus, Rusijos revoliuciją, tautinio atgimimo judėjimą, Kražių skerdynes), reikalavo „platesnių horizontų“ atskleidimo[20]. Veiksmas privalėjo būti dinamiškas, aktyvus, įvykiai besisukantys kaip spalvingame kaleidoskope. Užtat susidūręs su neįprastu pasakojimo būdu Kazio Puidos romane „Žemės giesmė“ Vaižgantas ironiškai stebėjosi nesuradęs „jokios intrigos, fabulos“[21], t. y. tų dviejų elementų, kurie europiečiams žymėjo gerą epą, bet virto blogo romano požymiu.
Priešingu lietuvių kritikų įsitikinimu, romanisto neturėjo dominti niekuo neišsiskiriantys žmonės: „Toks silpnavalis ir trapus veikėjas, kaip Vasaris, statyti į meno kūrinio centrą nevisai tinka net dėl grynai estetinių sumetimų, nekalbant apie moralinius, – pareiškė Jonas Grinius. – <…>. Juk silpnavalis, jautrus ir nedrąsus nebus nei didelis niekšas, nei herojiškas pasiryžėlis ir kovotojas. Jis bus vidutinis žmogus, siekiąs savo tikslų lâchement, o dažniausiai pasyvus savo nepasisekimų analizuotojas kitų valdžioj. Kai toks herojas stoja kūrinio centre, dramatiškumas, įvairumas, veiksmas ir intryga turi nukęsti. Tada, vietoj drąsių galimybių, kylančių iš vidaus, įdomumui kelti tenka imti drąsias aplinkybes ir šiek tiek tirštinti spalvas“[22].
Vakarų Europa judėjo smulkios detalės, paprasto žmogaus ir vidujiškumo, biografijos ir autobiografijos linkme, o lietuvių romanistai ir kritikai siektina vertybe tebelaikė epiniam pasakojimui pritinkančius bruožus – didingus tautos gyvenimo įvykius, išskirtinius herojus, išorinį įtemptą veiksmą, pareigą (meilę) tėvynei[23] ir jų reikalavo iš romano. V. Mykolaičio-Putino romano šiuolaikiškumą kaip retas kuris kritikas gerai suvokė tik Juozas Ambrazevičius, tiksliai pastebėjęs, kad V. Mykolaitis-Putinas, kaip įprasta „šioms dienoms“, ieško „ne herojų, bet žmonių, žmogaus paprastumo“ ir „vaizduoja savo žmonių ne kilniuosius nusiteikimus, bet, pasakyčiau, instinktyvųjį žmogų, ne viešąjį, bet intymųjį, ne šventadieninį, bet kasdieninį žmogų“[24].
Dviejų subjektyvumų sąveika
Lyginamosios antropologijos pradininko Wilhelmo von Humboldto nuomone, „norint pasiekti individualią formą žmogui reikia tam tikros, bet ne menkos apimties kultūros“[25]. Į individualią būties formą žmonija kyla ne sunaikindama kolektyvinius būties pamatus, bet priešingai – susiurbdama į save tautos ir žmonijos sukaupto dvasinio turinio maksimumą, be kurio neįmanoma tapti išbaigta asmenybe. Individualybės dvasioje atsispindi visas universumas, joje susilieja individualiosios ir universaliosios egzistencijų pradmenys, o tinkamiausia tokios refleksijos forma, romantikų požiūriu, yra romanas, kuriame susijungia du absoliutai – absoliutus individualumas (Individualität) ir absoliutus universalumas (Universalität)[26], – kurie išbaigtumą pasiekia tik reikšdamiesi kits per kitą. Kaip tik todėl romane „žmogaus genijus per poeziją pats tampa Universumo genijumi“[27]. Tvirtą harmoniją tarp žmogaus siekių ir pasaulio tvarkos sukuria tikslo nuojauta, kurią savyje nešiojasi kiekvienas žmogus, nors šis susiderinimas neapsaugo nuo klaidų ir klystkelių[28].
Svyruojanti Liudo Vasario pozicija, nesugebėjimas ryžtingai apsispręsti ir valingai pasirinkti tautiškai ir socialiai sankcionuotas vertybes, o tuo labiau jų tikrinimas abejonėmis, negalėjo nesuerzinti to skaitytojo, kuris į Liudą Vasarį žvelgė kaip į lietuviškojo tautinio prado išraišką – skaitytojo asmenybės tapatinimuisi paruoštą tobulą liejinio formą. V. Mykolaičio-Putino pasiūlytas analitinis dinamiškas tampančios asmenybės modelis tokiam uždaviniui netiko, nes tapimas subjektyviai suvokiamas ne kaip pasiektas tapatumas idealui („aukso amžius“), o kaip judėjimas iš netobulos dabarties į neapibrėžtą ateitį, kurioje idealas gyvuoja kaip realizuota siekiamybė. Tapimo sąvokos išeities taškas – esamos padėties netobulumo pripažinimas. Skaitytojas, priimdamas tampančios asmenybės modelį, turi pripažinti ne tik kitų, bet ir savo paties dabarties netobulumą. Epinei sąmonei toks savęs susimenkinimas yra nepriimtinas, nes ji visada atstovauja tik išbaigtam tobulumui.
„Altorių šešėly“ remiasi dviejų viena kitai prieštaraujančių egzistencinių būsenų principu, kurį galima apibrėžti kaip prieštaravimą tarp tikrovės ir svajonės, tarp objektyviųjų ir subjektyviųjų struktūrų. Liudas Vasaris nebėra toks užtikrintas savo sprendimų teisingumu, nuolat jais abejoja, nuolat tikrina ir neapsisprendžia. Iš pradžių jis bando prisitaikyti prie pasaulio tvarkos (šeimos, seminarijos, bažnyčios, tikėjimo), meta sau kaltinimus dėl nepasiekiamos harmonijos, gilina vidinius prieštaravimus ir graužatį, o paskui ir pats ima reikšti slaptas ir atviras pretenzijas ir kelti reikalavimus objektyviosioms struktūroms (bažnyčiai), stiprindamas jų pasipriešinimą ir prievartą. Romano autorius ilgą laiką neleidžia vertinimo svarstyklėms nusverti nė į vieną pusę, kruopščiai renka argumentus tiek vienos, tiek ir kitos pusės naudai, kol galų gale svarstyklės pakrypsta „poetavimo“ labui.
Romanas – priemonė spręsti savo egzistencines problemas
Kiekviena individualybė savyje nešiojasi romaną, skelbė romantikai, kiekvienas žmogus gali jį parašyti, tačiau kaip parašytas kūrinys „romanas gali būti tik pakankamai subrendusios dvasios vaisius“ – romane individualybės dvasia galutinai nuskaidrėja ir grįžta į save pačią[29]. Tokį dvasios grįžimą į save pačią analitinės psichologijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas laikė pirmine sąmonės individuacijos prielaida. Individualybės sąmonės gimimas yra herojiškas žygdarbis, kadangi su jos užuomazgomis kolektyvinė sąmonė kovoja kaip su grėsme egzistencinei harmonijai. Kolektyvinė sąmonė verčia žmogų rinktis tą elgesio normą, kuri užtikrina bendruomeninio universumo darną, tačiau individualybė jau orientuojasi į nuosavą individualų universumą. Šis skausmingas prieštaravimas „tarp širdies poezijos ir priešiškų sąlygų prozos“[30] yra esminis struktūrinis tiek individualybės savimonės, tiek ir romano žanro elementas.
Vokiškąją romano sampratą „Trumpame traktate apie romaną“ (1914) savitai pratęsė ispanų filosofas José Ortega y Gassetas. Romano herojus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: realiame, kuris siekia sau pritaikyti žmogų, ir irealiame, arba svajonių pasaulyje, kuriame žmogus pritaiko pasaulį sau, teigė filosofas. Pasaulis susidvejina į esamą būvį ir idealų, kurį dar reikia sukurti ir kuriame būtis nustoja savo skausmingų prieštaravimų. Herojinio epo žmogaus troškimus nulemia jau egzistuojantis pasaulis, harmoniją užtikrina prisitaikymas prie jau egzistuojančio pasaulio formų, o romane „turime žmogų, kuris nori pakeisti realybę“[31], jis atsisako paklusti įpročiams ir tradicijai, jis nori būti pačiu savimi ir savyje pačiame, o ne išoriniame pasaulyje rasti savo poelgių priežastis. Tokius pasaulį perkuriančius žmones J. Ortega y Gassetas vadina didvyriais – jie stumiasi pirmyn nugalėdami įpročius ir formuodami naują elgesio modelį, jie nuolat grumiasi su kasdienybe ir įprastumu, „toks gyvenimas yra amžinas skausmas, nuolatinis atplėšimas nuo savęs tos dalies, kuri yra pavergta kasdienybės, materijos kalinės“, „nes būti didvyriu reiškia būti vienu vieninteliu, būti pačiu savimi. <…> Kai didvyris ko nors nori, to nori jis pats, o ne jo pirmtakai ir šiandienos įpročiai. Šis noras būti pačiu savimi ir yra didvyriškumas“[32].
Ispanų semiotikas Antonio’us Prieto’as knygoje „Romano morfologija“ (1975) toliau rutuliojo J. Ortegos y Gasseto koncepciją, kurią grindė romantine individualumo ir universalumo opozicija ir romantinės vidinės formos, kurią pervadino į struktūrą, idėja: „Romanas yra sisteminė vienovė, iškilusi kaip dviejų struktūrų opozicija: objektyviosios (visuomenė) ir subjektyviosios (autorius)“[33]. Šių struktūrų susikirtimo taške gimsta prieštaravimas, kurį romano autorius ir bando išspręsti kūrybinio akto metu, o ne iki jo. Romano rašymas tampa labai svarbiu gyvybinių problemų sprendimo veiksmu. Romaną gimdo iš objektyviųjų ir subjektyviųjų struktūrų susikirtimo kylantis maištas, nepasitenkinimas, nusivylimas, bet kaip parašytas kūrinys romanas yra dialektinė dviejų struktūrų vienovė, o ne vienos kurios įsigalėjimas kitos sąskaita. Ši vidinė vienovė, nulemianti romano struktūrą, yra romaninio subjekto ypatybė, kuri romaną išskiria iš kitų epinių formų (kai kurie literatūros mokslininkai dėl to jį laiko ne žanru, o ketvirtąja literatūros rūšimi). Romano „išorinės formos“ istorinis rutuliojimasis nepažeidžia vidinės romano vienovės, bet tik padaro sudėtingesnę „sielų trajektoriją“, kuria vystėsi romanas, teigė A. Prieto’as.
Individualybės ir ortegiškojo didvyriškumo apraiškos pirmuosiuose lietuvių romanuose buvo suvokiamos negatyviai kaip „klaida“ ar „blūdas“, kaip pavojus nusistovėjusiems būties pamatams, tačiau ir toks vertinimas jau aiškiai rodo, kad ėmė ryškėti naujos būties formos kontūrai, naujos egzistencinės vertybės, naujas žvilgsnis į pasaulį, į tautą, bendruomenę, asmenį, tegul ir įvardinamas kaip „blūdas“. Šie pokyčiai aiškiai rodo, kad pačioje XIX a. pabaigoje Lietuvoje sparčiai ėmė rastis individualybė, kurios dvasinis turinys užtektinai subrendo bent jau tam, kad estetinei savo raiškai pareikalautų romano žanro.
Iš visų ankstesniųjų lietuvių romanų „Altorių šešėly“ skiriasi kaip tik tuo, kad žmogus jame pirmąkart lietuvių literatūros istorijoje iškyla kaip herojus – individualybė, subjektyviai susipriešinusi su objektyviosiomis bendruomeninėmis struktūromis ir sąmoningai šį susipriešinimą reflektuojanti. V. Mykolaičio-Putino pastangos suvokti žmogaus prigimtį naudojantis ne tradicinėmis reprezentacinėmis persona klišėmis, o pasitelkiant modernias analizės priemones rodo ir rašytojo siekį adekvačiai įsilieti į šiuolaikinės Europos kultūros tėkmę. Rašytojas nebuvo pasišventęs naujų kelių Vakarų kultūros erdvėje ieškotojas, jis ėjo daugelio jau išvaikščiotais takais, rinkosi žinomus motyvus ir temas, sprendė analogiškas problemas, o daugeliu atvejų aštresnes vietas prislopindavo lietuviško drovumo prisodrintais atspalviais. Nepaisant to, „Altorių šešėly“ neabejotinai buvo pirmasis tikras modernaus lietuvių romano pavyzdys, atvėręs akis ir suteikęs kūrybinės drąsos daugeliui lietuvių kūrėjų, kurie iki „Altorių šešėly“, kaip pabrėžė Alfonsas Nyka-Niliūnas, žodžio meną suvokė kaip barokiškai išpuošto žodžio ornamentą[34]. V. Mykolaičio- Putino žengtas žingsnis į žmogaus prigimties vidų buvo pirmasis toks drąsus ir nemenkas judesys asmeninės sąmonės individuacijos keliu. „Altorių šešėly“ buvo ne pavienis atvejis, o dėsningas reiškinys, kuriam lietuvių kūrėjai jau buvo pasiruošę ir kurio su nekantrumu laukė. Netrukus prasidėjęs romano žanro proveržis Lietuvoje žymėjo lietuvių tautos subrendimą romano žanrui ir kokybiškai naujos sąmonės išsikristalizavimo momentą. Tikro romano atsiradimą gerai juto ir literatūros kritikai: „Židinio“ recenzentas J. A. „Altorių šešėly“ laikė romano pradžia Lietuvoje[35], o J. Ambrazevičius teigė, kad V. Mykolaičio-Putino romanas „atidarė duris į literatūrą romano žanrui“[36].
Iškreiptas Lietuvos visuomenės vaizdas
Apie romaną „Altorių šešėly“ netrukus po pasirodymo žodį tarė beveik visi žymiausi įvairių ideologinių krypčių literatūros kritikai, įnirtingai lenktyniaudami tarpusavyje, kuris greičiau skaitytojui pristatys V. Mykolaičio-Putino romaną. Pirmosios dvi romano dalys – „Bandymų dienos“ ir „Eina gyvenimas“ – pažymėtos 1933 m. data, dienos šviesą išvydo prieš 1932 m. Kalėdas, o pirmąją romano, tiksliau, pirmosios jo dalies recenziją Alfonsas Šimėnas išspausdino jau gruodžio 31 d. žurnalo „Naujas žodis“ numeryje, paskelbęs, kad „Altorių šešėly“ pradeda naują lietuvių romanistikoje psichologinio romano rūšį[37]. Nuo A. Šimėno tik kelias dienas atsiliko J. Ambrazevičius (V. Kietis, „Lietuvos aidas“, 1933-01-03) ir Adomas Jakštas-Dambrauskas („Rytas“, 1933-01-05).
Trečioji romano dalis („Išsivadavimas“) pasirodė 1933 m. pabaigoje, bet kritikai nesiliovė lenktyniauti ir susilaukė V. Mykolaičio- Putino pašaipos: „Kritika reagavo greitai. Bet greitumo rekordą laimėjo seniausias – gerb. A. Jakštas. Trečią tomą dar malė spaustuvės ratai, o Jakšto recenzija jau gulėjo ant jo rašomojo stalo ir nekantraudama pasiskubino ,,Ryte“ pasirodyti viešumai, pralenkdama pačią knygą. Patogu kritikui gyventi vienuose namuose su spaustuve…“[38] Daugelis recenzijų buvo gana stambios apimties, išsiplėsdavo per du tris laikraščio numerius.
Užsimezgė rimta iki tol neregėto masto diskusija apie romaną, į kurią, įskaudintas dėl neva klaidingo romano suvokimo, aistringu žodžiu energingai įsiterpė ir pats romano autorius. Pasaulėžiūros skirtumai ir įvairovė daugumai kritikų, tarp jų iš dalies ir pačiam V. Mykolaičiui-Putinui, netrukdė laikytis pozityvizmo suformuoto metodologinio traktavimo: grožinė literatūra yra realistinis visuomenės „gyvenimo atspindys“, turintis vaizduoti socialinius reiškinius ir kurti visuomeninius tipus. Individo autorefleksija vertybiniu požiūriu gerokai blanko prieš tautos ir visuomenės gyvenimo atspindį. Vos ne visi ankstyvieji romano kritikai pripažino, kad romanas yra meniškai stiprus, tačiau ne realus, o subjektyviai iškreiptas žmogaus ir visuomenės atspindys.
Nauji kultūriniai horizontai vėrėsi ne taip sklandžiai ir pakiliai, kaip rašytojas tikėjosi. Neretai pastangos brautis į individualybės sąmonės gelmes buvo suvokiamos kaip pralaimėjimas, kaip žingsnis klaidingu, ydingu keliu. O V. Mykolaitis-Putinas tik vijosi Vakarų Europos kultūrą, kartais drąsiai, o kartais ir droviai iš jos pasimokydamas, į skaitytoją prabildamas sunkiai suprantama ar nepriimtina individualios būties vertybes adoruojančia kalba. Ir vis dėlto iš kolektyvinės būties miego budo ne tik V. Mykolaičio-Putino sąmonė. Visa lietuvių tauta ne vieną dešimtmetį lėtai, bet žingsnis po žingsnio judėjo sąmonės individuacijos keliu. Todėl ne vienas literatūros kritikas, išskyrus gal tik Albiną Graževičių, Petrą Praną Būčį, Justiną Staugaitį, nesąmoningai įpuldavo į loginius prieštaravimus, kai, negailestingai sukritikavę „Altorių šešėly“, netikėtai vis dėlto reziumuodavo, kad šis kūrinys yra lietuviškojo romano viršūnė, pasižyminti stipriomis meninėmis savybėmis. Kolektyviniai vaizdiniai ir individualybės sąmonės užuomazgos jau grūmėsi ir jų sieloje. Kiek blogiau su kritikais sekėsi Liudui Vasariui.
Didžioji dauguma kritikų stengėsi ne tiek analizuoti „Altorių šešėly“ tokį, koks jis yra, kiek iš absoliutaus teisumo pozicijų nubrėžti gaires, koks jis turėtų būti. Pamokymai dažniausiai baigdavosi vos ne kategorišku romano kaip estetinės vertybės ir Liudo Vasario kaip lietuvio ar kunigo tipo atmetimu. Vieni mokė geranoriškai, kiti piktokai ir primygtinai, bet visais atvejais kritikų požiūrį kaustė jų pačių „lūkesčio horizontas“ – nusistovėjusios moralinės, dorovinės, religinės, psichologinės nuostatos ir struktūros, kolektyviniai vaizdiniai, kurių pastovumas buvo suvokiamas kaip gintina vertybė. Kritikai ne tiek stengėsi atsiverti naujam požiūriui į senus dalykus ir formuojančiai kūrinio galiai, kiek sukurti apsauginius pylimus nuo romano ketinimų plėsti skaitytojo akiratį. Sustingęs pasaulis priešinosi kitimo potencijai.
Daugelis išsakytų priekaištų rodo, kad kritikai nesąmoningai V. Mykolaitį-Putiną peikė už tai, kad jis nesugebėjo romano, kuris kaip žanras yra skirtas individualybės dvasios turiniui reikšti, pritaikyti lietuvio dvasios kolektyviniam turiniui atskleisti. Vyskupo P. P. Būčio pavyzdys, kurį netrukus aptarsime, aiškiai parodo, kad ideologiniais šarvais sukaustytas ir vis dar luomą reprezentuojantis žmogus tiek žmogaus, tiek ir visuomenės gyvavimo dėsnius supranta tik taip, kaip jam leidžia suprasti jo ideologinės klišės, kurios suvokiamos kaip vienintelis „sveikam protui“ priimtinas požiūris.
Daugelis kritikų, ir ne tik „suinteresuotų“, parodė savo nesugebėjimą estetinį ženklą išskaidyti į smulkesnes sudėtines dalis: kunigas ir žmogus, socialinė funkcija ir gamtiškoji prigimtis jiems tebesudarė nedalomą vienovę. Gamtiškosios prigimties raiškos laisvė socialinės funkcijos rėmuose nebuvo leidžiama. Kunigas visiškai nugalėjo žmogų su jo aistromis, svyravimais, polinkiais. Jeigu pažvelgtume iš fenomenologijos pozicijų, kurias iš dalies deklaravo A. Graževičius, pamatytume, kad eidoso, žmogiškosios idėjos išgryninimas šiuo atveju vyko tik iki kunigo sutanos paviršiaus ir sustojo ties ja, kaip ties kantiškuoju daikto savaime paviršiumi, tarsi žmogiškoji esmė būtų visiškai suaugusi su savo socialine funkcija ir jai visiškai pajungta. Tai tipiškas kolektyvinės sąmonės požiūris. O juk romanas „Altorių šešėly“ visų pirma sprendė modernią kunigo sutana suvaržytos ir išsilaisvinti siekiančios žmogaus prigimties problemą, bet ne kunigo, asketiškai besigrumiančio su žmogiškąja prigimtimi, problemą, t. y. siekė suvokti, kaip gali išsilaisvinti žmogaus prigimtis, o ne kaip kunigas privalo ją sutramdyti, nepaisant to, kad abiem atvejais panaikinamas vidinis susipriešinimas.
P. P. Būčys: visais atžvilgiais kenksmingas kūrinys
Kraštutinis, bet simptomiškas lietuvių kritikų reakcijos į aptariamą romaną pavyzdys yra aršiausio ir nepalenkiamo V. Mykolaičio-Putino ir „Altorių šešėly“ kritiko vyskupo P. P. Būčio studija „Kunigai Gintauto ir Putino romanuose“ (1936). Ji nebebuvo šviežia reakcija į kūrinį, todėl joje jau galėjo atsispindėti ir pirmųjų recenzijų pasirodymo metu dar neįvykę V. Mykolaičio-Putino gyvenimo pokyčiai. Romaną griežtai autobiografiniu pasakojimu laikančiam kritikui jie suteikė naujų prielaidų tapatinti autoriaus asmenybę su Liudo Vasario paveikslu, nors ir pirmieji romano recenzentai tardami Liudo Vasario vardą omeny dažnai turėjo patį V. Mykolaitį- Putiną. Naują impulsą diskusijai suteikė Telšių vyskupo ir Nepriklausomybės Akto signataro Justino Staugaičio-Gintauto parašytas „anti-Altorių šešėly“ – trijų tomų romanas „Tiesiu keliu“ (1936), kurį P. P. Būčys ir kai kurie profesionalūs kritikai (J. Grinius) įvertino geriau nei „Altorių šešėly“.
Vyskupo P. P. Būčio žodžiais buvo apibendrintas ne vieno Katalikų bažnyčią palaikančio kritiko požiūris ir paryškinta katalikiškoji romano vertinimo kryptis. Kritikas atvirai atsiribojo nuo literatūrinio vertinimo, pabrėždamas, kad romanas jį domina kultūriniu ir religiniu aspektu, todėl kūrinį jis analizuosiąs „ne kaip literatūros kritikas, o kaip žmogus, jaučiąs pareigos tarnauti savo tėvynei ir jos daugumos tikybai, kuri ir man pačiam yra didžiausia dvasios brangenybė“[39].
Apsibrėžęs tokią vertybių reprezentavimo ir gynimo strategiją ir nesistengdamas slėpti savo pasipiktinimo Vasario-Putino elgesiu, kaip retas kuris kitas kritikas į romaną P. P. Būčys žvelgė iš griežtų dogmatinių pozicijų, priversdamas kūrinio analizę ir interpretaciją tarnauti siauriems ideologiniams tikslams. Romaną jis traktavo kaip sociologinę studiją ir dokumentinę tikrovės kopiją, bet ne literatūros kūrinį, nors, kaip teigė vyskupo palaikomas A. Graževičius, literatūros kūrinio santykis su istorine tikrove yra kiek kitoks nei apybraižos ar sociologinio traktato. Pasakojime apie gyvenimo kelyje pasiklydusius ar suklaidintus jaunuolius, kurie nesugeba iškart pasirinkti tinkamos judėjimo krypties, kritikas išgirdo paskvilio prieš kunigus intonacijas. Abu romanai jam reiškė gėrio ir blogio, statymo ir griovimo dėsnių kovą. „Altorių šešėly“ pergalės atveju Lietuvos ateitį P. P. Būčys piešė apokaliptinėmis spalvomis: „Jei „Altorių šešėly“ dvasia apims mūsų tautą, žus Lietuva“[40].
Žvelgdamas iš savo varpinės bokšto nepatyręs kritikas, bet kovingas savo luomo gynėjas absoliučiai suliejo ne tik meninį ir dokumentinį vaizdo planus, bet ir autorių su pagrindiniu veikėju Liudu Vasariu. Išsiaiškinęs, kad romane vaizduojama 1908–1914 m. laikotarpio Seinų seminarija (vyskupas tą pačią seminariją vaizduoja 1885–1890 m.), jis tuoj pat išvedė paralelę tarp romane aprašomos ir realios Seinų kunigų seminarijos, joje dirbusių profesorių, inspektorių, rektorių, kad patvirtintų svarbiausią savo įtarimą: „Altorių šešėly“ galėjo parašyti tik dėl savo asmeninių savybių moraliai sugedęs ir aplinkos sugadintas žmogus, kuris neturi teisės pretenduoti į tipiško kunigo vardą. Moraliai diskredituodamas Putiną, nemenką dalį kaltės P. P. Būčys suvertė ir Putiną-Vasarį sugadinusiai aplinkai – Seinų kunigų seminarijai, – o tokia ji galėjo tapti tik dėl vadovybės kaltės: J. Staugaičio-Gintauto herojus Saulius mokėsi tuo metu, kai „auklėjimas Seinų seminarijoje buvo sveikas ir protingas“, o Putinas (ne Liudas Vasaris!) joje mokėsi tuo metu, kai auklėjimas joje „jau buvo žymiai ir net apgailėtinai pagedęs. P-nui Mykolaičiui teko būti tos įstaigos auklėtiniu, kai jos smukimas buvo pasiekęs žemiausiąjį lygį. Begu kuris psichologas abejos, kad tas smukimas paveikė p. Mykolaičio dvasią, kurios vaisius yra „Altorių šešėly“[41].
Diskvalifikuoti V. Mykolaičio-Putino romaną vertė ir lietuvių kritikų kanoniniu pripažintas pozityvistinės kritikos reikalavimas kurti visuomeninius tipus. Lietuvio kunigo savimonės harmoniją „Altorių šešėly“ žeidė būtent tuo, kad Liudą Vasarį, tokį, koks jis yra pavaizduotas romane, meno dėsniai darė Lietuvos kunigo tipu, visų kunigų, kaip rūšies, atstovu ir nuo kunigystės institucijos negailestingai plėšė herojiškumo ir kilniadvasiškumo aureolę. Remdamasis statistika ir loginiais svarstymais, P. P. Būčys siekė įrodyti, kad kūrinys neatitinka tikrovės, o Liudas Vasaris nėra tipiškas kunigas. Geriausiu atveju jis priskirtinas prie vyskupo apskaičiuotų aštuoniolikos procentų (iš kurių tik trys procentai ekskunigų) visiškų „atmatų“, lyginant su septyniasdešimt septyniais procentais pavyzdingų ir gerų kunigų. Be to, toks „purvinas“ kunigų vaizdavimas „Altorių šešėly“ yra ne atsitiktinis, o dėsningas dvasiškai ir moraliai sugadinto ir savo sugedimui pasidavusio žmogaus poelgis. Pagedęs romanas yra moraliai sugedusio rašytojo dvasios vaisius. Į polemiką su oponentu Putinu nebesileidžiama, nes priešinga nuomonė sunaikinama, atimant iš jos moralinę-dorovinę teisę egzistuoti. Sugedęs žmogus negali išsakyti konstruktyvios nuomonės. Vyskupas vertina iš katalikų kunigo pozicijų, pripažindamas tik tą vienintelį žmogaus prigimties ir pasaulio suvokimo modelį, kurį diktuoja katalikiška pasaulėžiūra. Recepcijos teorija tokius iš vidaus nuo formuojančios kūrinio galios užsibarikadavusius kritikus vadina ideologiškai angažuotais ir labai skeptiškai vertina jų galimybes adekvačiai suvokti ir interpretuoti kūrinį.
Žvelgiant iš griežtų katalikų kunigo pozicijų, Liudo Vasario poelgis, savaime suprantama, yra išdavystė, tačiau vertinant iš psichologinio taško, tai yra skausmingas naujos pozicijos gyvenime pasirinkimas, naujų asmenybės psichinių struktūrų formavimas, atsivėrimas kitokiam žmogaus ir pasaulio suvokimui, naujo identiteto paieškos. Tai yra pozityvus žingsnis savęs ieškojimo ir dvasinio tapimo, o ne degradavimo kelyje. P. P. Būčys gerokai suabsoliutina katalikybės dėmenį, teigdamas, kad V. Mykolaičio-Putino herojus nukunigėdamas nusižengia „tiems dėsniams, ant kurių stovi kiekvienos kultūringos visuomenės santvarka“[42]. Užtenka prisiminti vien Martiną Lutherį, kuris daug didesniu mastu nusidėjo P. P. Būčio idealams, kad paaiškėtų tokio nusistatymo nepagrįstumas.
Vyskupui ypač skaudu regėti doram katalikui ir lietuviui nepriimtiną ir pedagoginiu atžvilgiu pavojingą Putino piešiamą kunigijos paveikslą, kurį jis norėjo matyti nutapytą šviesiomis spalvomis. Būdamas didžiai įskaudintas šio romano, jis vis dėlto nepuolė į kraštutinumą, nesiėmė aklai idealizuoti Lietuvos kunigijos, iš dalies netgi pripažino tam tikrą „Altorių šešėly“ tiesą ir ragino ištirti reiškinį su jo priežastimis. Kaip tokį tyrimą jis traktuoja ir romaną, tačiau žvelgia į jį ne kaip į priežasčių tyrimą, o kaip į pačią nukunigėjimo priežastį, kurią reikia ne tiek pažinti, kiek neleisti prasiskleisti ir būtinai sunaikinti. Tikroji nukunigėjimo priežastis, anot P. P. Būčio, buvo „silpna šeimos dorovė, bloga aukštesnėji mokykla, nelemti seminarinės pedagogijos trūkumai“[43]. Dėl V. Mykolaičio-Putino romano pasirodymo esą galima tik apgailestauti, nes „daug geriau būtų buvę autoriui ir Lietuvai, jei „Altorių šešėly“ būtų likęs visai neparašytas“. Pasirėmęs krikščionybės šventraščiu, vyskupas darė negailestingą užuominą ir pačiam autoriui: „Kristus kitados yra pasakęs apie vieną Savo mokytinį: „Geriau būtų tam žmogui, jei jis nebūtų gimęs“[44]. Toks griežtumas vyskupui atrodė pateisinamas, nes, kaip jis teigė, retas kuris kitas kūrinys „galėjo taip smarkiai pakenkti mūsų kultūrai, kaip „Altorių šešėly“ autorius“[45].
Vyskupo skaičiavimu, kaip matėm, ne visi kunigai priklauso šviesiajai Lietuvos kunigų stovyklai, todėl su širdgėla jis pripažįsta, kad ir šią Lietuvos šviesuomenės dalį yra ištikusi vertybių krizė, joje yra daug trūkumų ir sugedimo, tačiau ne tokiu mastu, kokiu ją piešia V. Mykolaitis-Putinas. Rimti priekaištai išsakomi kunigijai, kuri savo netikusiu elgesiu privedė iki „Altorių šešėly“ atsiradimo, ir knygos autoriui, kad jis išviešino neigiamas kunigijos institucijos puses. Su trūkumais reikia kovoti, tačiau V. Mykolaitis-Putinas į bažnyčios priešų ar silpnavalių, nesavarankiškų jaunuolių rankas įdėjo galingą ginklą bažnyčiai griauti. Širdį vyskupui skauda dėl „pagedusios aplinkos“ bažnyčioje, dėl to, kad lietuviai tampa, kaip sarkastiškai jis teigia, pasaulio čempionais iškunigėjimo srityje, tačiau visi šie tikrovės bruožai vis dėlto yra tarsi netikri, atsitiktiniai, o V. Mykolaičio-Putino romanas juos paverčia dėsniu ir įtvirtina kaip imanentinę Lietuvos kunigijos savybę. Būtent dėl to vyskupas kovoja ne tiek prieš „pagedusią aplinką“, kiek prieš „Altorių šešėly“, kuris, meniškai įvardydamas „pagedusią aplinką“, suteikia jai tikrovės statusą.
Vieta, laikas, aplinkybės, žmonės, luomai P. P. Būčiui turi labai apčiuopiamus dokumentinius išmatavimus, todėl Liudas Vasaris traktuojamas tik kaip katalikų kunigiją purvais drabstantis amoralus žmogus, kuris, jeigu jau priėmė dvasininko šventimus, privalo iki gyvenimo pabaigos sąžiningai ir dorai nešti ant pečių užsidėtą kryžių, be jokios teisės pakeisti savo nusistatymus. Už kunigo sutanos ieškoti bendražmogiško dėsningumo nebelieka galimybių, nes visa tai, kas nesutampa su kunigo sutanos įrėminta savimone, patenka į amoralumo zoną.
Dogmatizmas gerokai susiaurina kritiko požiūrį, kuris romane sugeba išskirti tik vieną problemą – „katalikų kunigo santykiai su moterimis“[46], nors tie santykiai, kaip vėliau pasišaipys Bronys Raila, iš tikrųjų atspindėti labai jau drungnai. Nesunku bus suprasti, kad toks požiūris yra griežtai ideologiškai angažuotas, jeigu įsivaizduosime, kaip romaną perskaitytų su kunigo sutana nesusisaistęs žmogus, laisvamanis ar nekatalikas, arba kitai, tarkim, vokiečių ar prancūzų, o tuo labiau neeuropietiškai kultūrai atstovaujantis ar tiesiog kritiškesnio proto žmogus, kuris romane ieškos bendražmogiškų, visuotinių būties dėsnių, o ne siauros jų raiškos galimybės lietuviškoje erdvėje. Net tiksliai žinodamas, kokie reikalavimai keliami mišias laikančiam kunigui, jis nesuprastų Vasariui- Putinui metamų moralinių priekaištų mirtina nuodėme, o didžioji dalis P. P. Būčio priekaištų ir argumentų ne vienam pasirodytų sunkiai suprantami, nepagrįsti, varžantys asmenybės laisvę.
Ne tik P. P. Būčiui kliuvo Liudo Vasario žmogiškosios savybės. Daugelis kritikų taip pat reikalavo labiau pakylėti jį nuo žemės, heroizuoti, piktinosi protagonisto individualizmu ir išskirtinumu (netipiškumu). Vaizdavimo objektas trukdė lietuvio kritiko sąmonei pasiekti ar žeidė jau susikurtą tapatumą. Herojaus psichologinės, dvasinės, moralinės kolizijos pasiliko už aktualumo ribų būtent kaip griaunančios idealų vaizdinį. Į pašalį jas nustūmė visuomeninė kunigo paskirtis – žmogus iškeliamas į kolektyvinę būties plotmę, kurioje jis egzistuoja tik kaip rūšies atstovas, ir dėl to jo charakteristika virsta visos rūšies – kunigų luomo – charakteristika: kiekvienas šio luomo atstovas priima Vasario charakteristiką kaip savo asmeninę, implikuojančią jo asmeninę diskvalifikaciją. J. Staugaičio-Gintauto kunigas Juozas Saulius, mintinai mokantis visą idealių dorovinių etinių nuostatų rinkinį bei nesunkiai išvengiantis klystkelių, t. y. menkomis proto ir valios pastangomis sutramdantis prigimtį ir nusikratantis žmogiškųjų silpnybių, P. P. Būčiui yra priimtinas kaip idealių kunigo bruožų manifestuotojas. Net ir moterį – lygindamas Liucę ir Zosę (pirmąją kunigo Sauliaus meilę) – vyskupas reikalavo vaizduoti tik idealizuotai, jos negatyviųjų bruožų pastebėjimą laikydamas autoriaus amoralumo apraiška: „Štai, pamaniau sau, kaip moterį vaizduoja tas, kas į patvorį meta kunigystę!“ – baisėdamasis Liucės paveikslu karštai apgailestavo P. P. Būčys[47].
Galima jį kaltinti menku literatūriniu išprusimu ar estetinio skonio stoka už tai, kad J. Staugaičio-Gintauto romaną jis iškelia kaip lygiavertę pozityvią atsvarą V. Mykolaičio-Putino romanui: „Gintauto apysaka sklandžiai parašyta, daug lengviau skaitosi kaip Putino kūrinys. <…> Svarbiausia tai, kad joje aprašyti asmenys, vyrai ir moterys, yra teigiami ir teigiamai vaizduojami, kai Putino kūrinyje neigiami tipai teigiamai statomi ir jiems skiriamas uždavinys reikšti netiesos idėjas“[48]. Tačiau toks literatūros prigimties ir socialinės paskirties suvokimas nėra išskirtinis reiškinys. Socialistiniam realizmui pozityvus savo luomo ir jo tikslų vaizdavimas taip pat buvo svarbiausias estetinės vertės matas, kylantis iš kolektyvinės-sinkretinės mąstysenos pamatų. Būtent ši mąstysena reikalavo kunigą vaizduoti tokį, kokį jį norima matyti, ir idealų vaizdinį pateikti kaip realų kunigo paveikslą, kuris taptų svarbia auklėjamąja priemone. J. Staugaičio-Gintauto romanas šiuos reikalavimus su kaupu vykdė, o „Altorių šešėly“ pralaimėjo visais atžvilgiais, tarp jų ir literatūriniu. Meniškumą, anot kritiko, sužlugdė „nuoga tendencija“ – atviras V. Mykolaičio-Putino siekis išteisinti ekskunigą.
Literatūros istorija parodė, kad, nepaisant raginimo mylėti J. Staugaičio-Gintauto „išvestus principus“ ir „vyrų ar moterų išvestuosius tipus“ („laiminga bus Lietuva, jei jos visuomenė mylės Saulių ir jam panašius ar panašias“[49]), romanas „Tiesiu keliu“ taip ir nesugebėjo įžengti į literatūros erdves ir pasiliko tik savo dešimtmečio marginalijose kaip nevykusios grafomanijos pavyzdys.
Baimė susipažinti su savimi
P. P. Būčio studiją vertinant kaip simptomišką didelės dalies lietuvių visuomenės reakciją į V. Mykolaičio-Putino romaną galima būtų išskirti dvi tos reakcijos ypatybes: visų pirma, individui neleidžiama įgyti tokio asmeniškumo, kad jis imtų kirstis su socialine žmogaus paskirtimi bei kolektyvinėmis raiškos formomis, ir, antra, liguistai nepriimama negatyvioji būties ir žmogiškosios raiškos pusė. Negatyvumas įveikiamas ne jį analizuojant, o jo nematant. Psichoanalizės požiūriu, tokia reakcija rodytų nesugebėjimą įsisavinti negatyviosios savo asmeninės psichikos gelmės ir psichinio turinio visumos, taip pat buvimą dar anapus individuacijos proceso, t. y. baimę „susipažinti su savimi pačiu, kad žinotum, kas esi“[50]. P. P. Būčys kaip niekas kitas geriau parodė, koks grėsmingas kolektyvinei sąmonei yra įvardijimo pavojus, kai tikrovė yra priimama ne tokia, kokią ją atskleidžia protinės ar jausminės tyrimo priemonės, o kokia yra įvardijama, t. y. rašant lygybės ženklą tarp daikto ir jo įvardijimo ir maginiais būdais kovojant ne dėl daikto (signifikato) kokybės, o dėl jo įvardijimo (signifikanto) priderinimo. Daugelis kritikų rašytojui kaip tik ir kėlė reikalavimą pakeisti tikrovei duotą vardą, kadangi iš sinkretizmo gniaužtų besivaduojančiai sąmonei labai svarbu buvo reprezentuoti, o reprezentuoti galima tik pozityvią tikrovę. Tik toks tapatinimasis gali suteikti pozityvią vidinę – dvasinę ir psichologinę – darną.
Didžiausia antropologinė romano „Altorių šešėly“ vertė yra ta, kad rašytojas jame vykusiai pagavo ir užfiksavo tą momentą, kada seni, kolektyvinės sąmonės sukurti vaizdiniai ir elgesio modeliai nustoja tenkinti į brandesnes individualumo aukštumas pakilusį subjektyvumą ir nebeatlieka asmenybės identifikavimosi funkcijos. Save suvokianti individualybės sąmonė „Altorių šešėly“ aštriai susikirto su kolektyvine sąmone ne tik reflektuojant religinį jausmą ar apeigas, bet ir žmogiškos laimės sampratos, egzistencinės pilnatvės ir raiškos klausimu. Naujam turiniui ji ieškojo naujos formos. Individualybės sąmonė nėra įgimtas žmogaus bruožas, ji yra ilgo kultūrinio proceso pasekmė, išauganti iš kolektyvinio pamato ir su juo neišvengiamai susipriešinanti. Ji žymi didesnę tiek individo, tiek ir jo atstovaujamos visuomenės dvasinę brandą, sugebėjimą į pasaulį pažvelgti tomis pačiomis akimis, bet suvokti jį kita sąmone.
„Altorių šešėly“ pasirodymas lietuvių literatūros padangėje sukėlė tikrą sumaištį kritikų galvose. Beveik visi kritikai suprato, kad romanas savo meniniu svoriu, psichologine pagrindinio veikėjo analize pranoko visus lig tol parašytus kūrinius, tačiau jo meninė branda daugeliui kritikų nesiderino su jame išsakytomis idėjomis, pagrindinio herojaus paveikslu, bažnyčios vaizdavimo pobūdžiu. V. Mykolaitis-Putinas nutapė tokį lietuvio ir kunigo portretą, kokio lietuvių skaitytojas nesitikėjo išvysti ir kokio, ypač ideologiškai angažuotas skaitytojas, nenorėjo ir psichologiškai dar nebuvo pajėgus priimti kaip tikrovės atspindžio. Naujas žmogaus prigimties paveikslas negalėjo patenkinti į senąją tradiciją atsirėmusių literatūros kritikų, ir nebūtinai lojalių Katalikų bažnyčiai, todėl neišvengiamai dėl romane išdėstytų idėjų kilo arši polemika. Didysis susikirtimas įvyko asmenybės savimonės lygmenyje, nesutariama buvo ne dėl smulkmenų, o dėl pamatinių požiūrio į pasaulį dalykų, todėl literatūrinis vertinimas paprastai būdavo pastumiamas į šalį, kad atsilaisvintų vieta ideologinėms batalijoms – romanas „vertintas ne literatūriniu matu“[51].
Estetinis aspektas lietuvių kritikams mažai terūpėjo. Grožinę kūrybą suvokiant kaip „gyvenimo veidrodį“, iš romano buvo laukiama objektyvaus socialinės tikrovės atspindžio, pradedant socialinių politinių aplinkybių vaizdavimu ir baigiant autoriaus biografinėmis smulkmenomis. Sociologizuotas požiūris, nepaisant jo ideologinių atramų, sutartinai priešinosi V. Mykolaičio-Putino pateiktam „tikrovės atspindžiui“, rodė, kur tikrovė pavaizduota klaidingai ir kaip reikėję ją vaizduoti objektyviai teisingai. Objektyvus šiuo atveju reiškė tinkamas subjektyviam suvokėjo tapatinimuisi, arba visiškai atitinkantis suvokėjo „lūkesčių horizontą“.
„Altorių šešėly“ yra pirmasis kūrinys lietuvių literatūroje, kuriame kaip lygiaverčiai varžovai susirungia objektyviosios struktūros, atstovaujamos bendruomeninių normų, ir subjektyviosios, individualios psichologinės struktūros. Šiame romane pirmąkart individualiosios būties struktūros tampa vertybių atskaitos tašku – lietuvis pirmąkart pajuto ir nedviprasmiškai pripažino individualios būties vertę. Tai jau buvo prozos peraugimo į romaną ženklas. Pasiektos aukštumos buvo ne tik V. Mykolaičio-Putino romano nuopelnas, bet ir jo egzistencinio dramatizmo priežastis, nes sinkretinės struktūros nebuvo linkusios lengvai pasiduoti ar taikiai toleruoti naujosios sąmonės apraiškos.
Romanas nėra elgesio tam tikrose situacijose vadovas, kokio laukė daugelis kritikų, jis įkūnija tam tikrą idėją ir išreiškia ją per konkrečius įvykius, poelgius, vaizdus, personažus, tačiau „Altorių šešėly“ vaizdai ir personažai labai trukdė romano pedagoginei funkcijai – vis dar tikėta, kad neigiami pavyzdžiai nuveda klaidingu keliu. P. P. Būčys gąsdinosi, kad romanas „katalikiškosios jaunuomenės sielose sukels nerimo ir netvarkos“, o Švietimo ministerijos jau spėtas įtraukti į mokymo programas prives prie to, kad „beveik visa katalikiškosios mūsų šalies moksleivija išeis iš auklėjimo įstaigų su netvarka sielose ir bus tikusi tiktai netvarkai, kitaip sakant ardymo darbams“[52]. Laikas parodė, kad šios pranašystės neišsipildė.
Kritikos spaudimas vis dėlto išgąsdino V. Mykolaitį-Putiną. Tapęs romanistu jis pasuko „teisingu“ keliu, į kurį nukreipė lietuvių kritikų suformuluota gero romano samprata, ir ėmėsi rašyti romaną, t. y. produkuoti romano formą, užuot narpliojęs savo egzistencinius skaudulius, klajojęs po individualybės vidinį pasaulį bei rašęs vidinę individualybės istoriją. Dabar rašytojas rinkosi tiek visuomeniškai („Krizė“), tiek tautiškai istoriškai („Sukilėliai“) aktualius įvykius ir temas. Savo paties pavyzdžiu jis galėjo patvirtinti, kad buvo teisus, kai ironiškai pasišaipė iš vyresnės kartos rašytojų estetinių nuostatų: nei menine ar išliekamąja verte, nei egzistenciniu aktualumu šie romanai toli gražu nebepasiekė „Altorių šešėly“ aukštumų.
[1] Mykolaitis-Putinas V. Raštai. – T. 7. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1968. – P. 274.
[2] „Daugelis labiausiai pavykusių romanų yra genialaus individo viso dvasinio gyvenimo kompendijus, enciklopedija“ (Kritische Friedrich-Schlegel-Ausgabe. – T. 1. – Kn. 2. – München, Paderborn, Wien: Schoeningh, 1967. – P. 156).
[3] Kymantaitė-Čiurlionienė S. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 143.
[4] V. P. [Mykolaitis-Putinas V.]. 1924 m. literatūros apžvalga // Židinys. – 1925. – Nr. 2. – P. 140–145, 145.
[5] Mykolaitis V. Ar mūsų literatūra neįdomi? // Akademikas. – 1935. – Nr. 3. – P. 63–65, 63.
[6] 1935 m. laikraščio „Literatūros naujienos“ surengtuose geriausios lietuvių grožinės knygos rinkimuose tarp dviejų šimtų dvidešimties įvairių žanrų kūrinių be konkurencijos nugalėjo romanas „Altorių šešėly“, surinkęs tris tūkstančius penkis šimtus trisdešimt taškų ir toli už savęs palikęs Petro Cvirkos „Frank Kruk“ (tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt penki taškai) bei Antano Vienuolio „Viešnią iš šiaurės“ (tūkstantis trys šimtai septyniasdešimt šeši taškai). Žr.: Rimydis A. Skaitytojai išrinko 10 literatūros gražuolių // Literatūros naujienos. – 1935-07-01.
[7] Mykolaitis-Putinas V. Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai. Atsakymas kritikams ir nekritikams // Literatūros naujienos. – 1934-03-31.
[8] Žėkaitė J. Lietuvių romanas. Žanro raida iki 1940 m. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 35.
[9] Huet P.-D. Traité de l‘Origine des Romans. – Paris, 1799. – P. 3, 5.
[10] Blankenburg Ch. F. von. Versuch über den Roman. – Stuttgart: J. B. Metzler, 1965. – P. 17–18.
[11] Ten pat. – P. 58.
[12] Ten pat. – P. 265.
[13] Ten pat. – P. XIII.
[14] Graževičius A. V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ // Ateitis. – 1934. – Nr. 3–4. – P. 152–163; Nr. 6–7. – P. 286–289; Nr. 8. – P. 350–355; Nr. 9–10. – P. 400–406, 350–351.
[15] Romanpoetik in Deutschland: von Hegel bis Fontane, hrsg. von H. Steinecke. – Tübingen: Narr, 1984. – P. 122.
[16] Ten pat. – P. 123.
[17] Mann Th. Die Kunst des Romans. Gesammelte Werke in 13 Bd. – 2 Aufl. – T. 10 – Frankfurt a. M.: S. Fischer, 1974. – P. 348–362, 357.
[18] Lukács G. Die Theorie des Romans. Ein geschichtsphilosophischer Versuch über die Formen der groβen Epik. – 2 Aufl. – München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 2000. – P. 78.
[19] Staël A. L. G. De. De la Littérature considérée dans ses rapoports avec les institutions sociales. – Paris: Maradan, 1800. – P. 285–286.
[20] Gira L. Kritikos baruose. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 334.
[21] Tumas J. Kazys Puida. Raštų rinkinys, tomas II ir III: Žemės giesmė // Vilties priedas. – 1914. – Nr. 2. – P. 60–63, 62.
[22] Grinius J. Putino „Altorių šešėly“, arba lyrinė drama žmogaus, kuris prasilenkė su savo pašaukimu // Židinys. – 1933. – Nr. 1. – P. 43–53, 51.
[23] Senąsias lietuvių rašytojų estetines nuostatas V. Mykolaitis-Putinas ironiškai pašiepė: „<…> mūsų literatūra turi būti t a u t i n ė . Tautinė ne vien turiniu, bet ir forma, kaip tautinės sielos reiškėja. Mūsų senesnėsės kartos rašytojams ši problema nebuvo problema, bet savaime suprantamas ir išsprendžiamas dalykas: rašyk skaudamaisiais reikalais, žadink tėvynės meilę, dainuok apie garsius senovės didvyrių žygius, tai ir bus tautiška poezija“ (Mykolaitis V. Naujosios lietuvių literatūros angoje // Židinys. – 1928. – Nr. 10. – P. 212–220, 214–215).
[24] Brazaitis J. Raštai. – T. 2. – Chicago: Į Laisvę fondas, 1981. – P. 345.
[25] Humboldt W. von. Gesammelte Werke. – T. 1. – D. 1. – Berlin: B. Behr, 1903. – P. 393.
[26] Schlegel Fr. Literary Notebooks. 1797–1801, ed. by H. Eichner. – London: Athlone, 1957. – P. 58.
[27] Romantheorie, hrsg. von E. Lämmert. – Köln-Berlin: Kiperheuer & Witsch, 1971. – P. 262–263.
[28] Jacobs J., Krause M. Der deutsche Bildungsroman: Gattungsgeschichte vom 18. bis zum 20. Jahrhundert. – München: C. H. Beck, 1989. – P. 101.
[29] Schelling F. W. J. Sämmtliche Werke. – Abt. I. – Bd. 5. – Stuttgart und Augsburg: J. G. Cotta, 1859. – P. 676.
[30] Hegel G. W. Fr. Sämmtliche Werke, hrsg. von H. Glockner. – Bd. 14. – Stuttgart: Frommann, 1954. – P. 395.
[31] Ortega y Gasset J. Mūsų laikų tema ir kitos esė. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 86.
[32] Ten pat. – P. 86.
[33] Prieto A. Morfología de la novela. – Barcelona: Editorial Planeta, 1975. – P. 14–15.
[34] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra. Kritika. Polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 50.
[35] J. A. Juozas Grušas. Karjeristai // Židinys. – 1935. – Nr. 5–6. – P. 596–599, 596.
[36] Ambrazevičius J. Lietuvių rašytojai. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1938. – P. 255.
[37] Šimėnas A. „Altorių šešėly“ // Naujas žodis. – 1932-12-31. – P. 464.
[38] Mykolaitis-Putinas V. Liudas Vasaris, jo draugai ir priešai. Atsakymas kritikams ir nekritikams // Literatūros naujienos. – 1934-03-31. – Nr. 1 (ir 1934-04-15. – Nr. 2; 1934-05-01. – Nr. 3).
[39] Būč ys P. P. Kunigai Gintauto ir Putino romanuose. – Kaunas: Šviesos sp., 1936. – P. 4.
[40] Ten pat. – P. 27.
[41] Ten pat. – P. 15.
[42] Ten pat. – P. 32.
[43] Ten pat. – P. 35.
[44] Ten pat. – P. 29.
[45] Ten pat. – P. 26.
[46] Ten pat. – P. 4.
[47] Ten pat. – P. 20.
[48] Ten pat. – P. 30.
[49] Ten pat. – P. 29.
[50] Jung C. G. Bewusstes und Unbewusstes. – Olten: Walter- Verlag, 1971. – P. 31.
[51] Graževičius A. V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“. – P. 152.
[52] Būčys P. P. Kunigai Gintauto ir Putino romanuose. – P. 6.
Visas „Metų“ Czesławas Miłoszas: poezija, tekstai, kontekstai
2020 05 30
Czesławas Miłoszas yra iš tų iš kultūros asmenybių, kurių įžvalgoms, kūrybai, gyvenimo istorijai dėmesys nemenksta. Ir tai nestebina. Kaip pažymi Adamas Zagajewskis, Miłoszas „išgyveno devyniasdešimt trejus metus, dirbo beveik iki paskutinės akimirkos, įgyvendino savo ketinimus (nors tikrai ne visus, nes tai neįmanoma), parodė, kaip sakoma, visą savo talentą. Jo smilkinius vainikavo daug laurų vainikų, ir pats garbingiausias – Nobelio premijos laureato. Ir dar buvo toks nepaprastai darbštus, gabus ir inteligentiškas žmogus, kad, be eilėraščių tomų, paliko ir nemažai prozos knygų: nedaug romanų – šį žanrą ne itin vertino, – bet daugybę esė kolekcijų, o tarp jų tokių svarbių ir įtakingų knygų, kaip „Pavergtas protas“ ar – mažiau žinomą, bet kokią įkvepiančią – „Ulro žemę“. Taip pat nesikratė poezijos vertimo iš kitų kalbų – buvo tobulas, nepaprastas Shakespeare’o, Yeatso, Baudelaire’o, Šiaurės ir Pietų Amerikos poetų, biblinių psalmių ir posakių vertėjas. Bet pirmiausia buvo poetas – visada tai pabrėždavo, tai, beje, akivaizdu kiekvienam, kas pažino jo kūrybą – bet taip pat turėjo grynai intelektualinių, filosofinių ambicijų“.
Šiuos žodžius bei įvairių Miłoszo veiklos detalių rastume ir „Metuose“. Čia publikuojame viską, kas iki šiol žurnale skelbta siejant su jo pavarde – poeziją, atsiminimus, publicistiką, recenzijas jo knygoms ir svarstymus.
Gerų skaitinių!
AKG Images / East News nuotrauka
Poezija
Apie Czesławą Miłoszą
Apie asmenį:
Apie kūrybą:
Czesławas Miłoszas apie kultūrą ir literatūrą
Iš „Medžioklio metų“:
Iš publicistikos:
Apie Czesławo Miłoszo knygas
Norėdami skaityti recenzijas, spauskite ant knygų viršelių
Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos
2020 m. Nr. 4
Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.
Gintarė Bernotienė:
„Juos pasitiko tamsėjančio miestelio nykuma.“ Šis Jurgos Tumasonytės sakinys į akis krito kaip aprėpiantis bent dalies tikrai ryškių ir stiprių 2019 m. išleistų lietuvių autorių knygų tematiką. Žinoma, tai daugiausia prozos kūriniai (Vido Morkūno, Dainos Opolskaitės, Jurgos Tumasonytės, Virginijos Kulvinskaitės), kuriuose su atida perteiktas pairusių socialinių ir šeimos santykių slogutis, ištinkantis ir mieste. Poezijoje prie jų šliejasi Enrikos Striogaitės rinkinys „Žmonės“, sukurtas kaip užribio žmonių portretų galerija.
V. Morkūnas trumposios prozos rinkinyje „Pakeleivingų stotys“ visuomenės paraštėse likusių ar keistuolių likimus sugeba atskleisti iš vieno raiškaus epizodo. Trumposios prozos gabaliukams suteikęs pasikartojančius pavadinimus (stotys, bevardžiai, ankstybieji, turtingosios ir pan.), tokia kartote dar labiau susieja šiuos pavienius personažus, jų gyvenimus į atpažįstamą yrančios šiuolaikinės pokolūkinės Lietuvos paveikslą. Jame tarp žmonių likimų nuolaužų prasišviečia blausus „žvilgančios geležies ir rūdžių grožis“ (p. 16) – autoriaus stebimi žmogiškumo likučiai įspūdingai iškalbios aplinkos fone. V. Morkūno stebiniai turi keistos jėgos – taupus stilius ir trumpi gabaliukai, kuriais perteikiama kartais sunkiai įžodinama gyvenimo medžiaga, daro stulbinamą įspūdį. Detalus aplinkos piešinys ir susikoncentravimas į vieno veikėjo istoriją pasakojamame fragmente anaiptol nepanaikina fragmentų, iš kurių sudaryta ši knyga, vidinio junglumo, jį dar sustiprina ir būsenos, kurioms V. Morkūnas nemaža dėmesio skyrė ir poezijos rinkinyje „Nekropolių šviesos“. Buvimas arti mirties, arti ribos, už kurios baigiasi žmogaus kaip visaverčio sociumo nario egzistencija, – tai temos, kurios domina V. Morkūną, o labiausiai gildantis dalykas persikelia jau į numanomą skaitytojo rezonansą. Skaitant šią V. Morkūno knygą regisi, kad esama kažko neatšaukiamo ir iracionalaus, kas, įsiraizgęs į žmonių gyvenimus kartų kartoms, tūno neįvardijamas. Šis slogutis primena Romualdo Granausko romaną „Duburys“, kuriame personažų likimai buvo paženklinti slegiančios sovietmečio nykumos.
D. Opolskaitė novelių rinkinyje „Dienų piramidės“ įtikinamai psichologiškai niuansuodama vaizduoja sunkiai paaiškinamus vidinius virsmus, ištinkančius jos herojus. Šeimos problemos, intymieji ryšiai, ištikimybės, pareigos klausimai jos prozoje svarstomi žmogaus vidinės teritorijos, tik jam priklausančios būties ir jungiančio, už kitą atsakingo buvimo, artumo požiūriu. Humanistinis patosas čia prigesintas, pasakojamos istorijos nenaivios, neretai net nupurto iš arti vaizduojamų mažų miestelių ar miesto gyventojų tikrovė. Panašiai kaip V. Morkūno prozoje, čia pasirodo personažai, kurių apleistumas (Vladikas „Grotose“), vidinė nepaaiškinama nešvara (Džena iš novelės „Tik tvanas“) rodo šį tą pašlijus ne tik jų gyvenimuose, bet ir visuomenėje. Novelės įtraukia skaitytoją jautriu vidinių būsenų piešiniu ir subtiliai jusliu, kvapams, šviesoms, faktūroms atidžiu aprašymu, kuris šiuolaikinėje prozoje beveik retenybė, dailiu sakiniu, realųjį ir iliuzinį pasaulius sujungiančiu pasakojimu. Netgi filosofavimas apie laiką ir atmintį („Mano mama Madlena sako pagaliau supratusi, kad laikas niekada nepraeina“; novelė „Madlena ir aš“) yra juslus, įtikinantis ir organiškas, virstantis gražia dienų piramidžių metafora, pagal kurią ir pavadintas novelių rinkinys. Smagu konstatuoti, kad D. Opolskaitei išauginti „Dienų piramides“ užteko žmogiškosios patirties.
Pradėjus skaityti poezijos rinkinius, V. Morkūno ir D. Opolskaitės knygos buvo lyg kamertonas, kuriuo tikrinau poezijos ištarų tikrumą. Žmogiškoji patirtis ir raiškos glaustumas greta jų įkurdina E. Striogaitės trečiąjį poezijos rinkinį „Žmonės“, besišliejantį prie jau keletą metų moterų poezijoje (Vitalijos Pilipauskaitės, Dovilės Zelčiūtės, Rimos Juškūnės) vyraujančios socialinės tematikos rinkinių. Turėdama žmonių stebėjimo ir atjautos dovaną, E. Striogaitė sukūrė mieste gyvenančių paribio personažų galeriją, į kiekvienam veikėjui skirtą eilėraštį įtalpino jo likimo punktyrą, sykiu išgaudama bendresnį šių dienų gyvenimo provincialėjančiame mieste vaizdą su visomis jo piktžaizdėmis: gėrimu, bedarbyste, emigracija, nepritekliais. Šnekamosios kalbos intonacijos, kasdienės kalbos lankstumas, dialogai tarp portretuojamųjų ir rašančios autorės palieka minimalų atstumą, juo labiau kad vaizduojama bendruomenė yra gana uždara, susisaisčiusi ilgametėmis pažintimis. Eilėraštyje „Adelė“ mokyklos laikų simpatija, dirbantis mėsinėje, neatpažinęs kiaulės širdį ketinančios pirkti buvusios klasiokės, jai atsako – „širdį pjaustome tik per pusę, daugiau nesmulkiname“ (p. 14), ir buitiška detalė bemat virsta simboliniu apibendrinimu. Palyginus su V. Morkūno „Pakeleivingų stotimis“, E. Striogaitės knyga skleidžia ne tik slegiantį nykumą, bet ir empatijos šilumą, pavyzdžiui, eilėraštyje „Marcelė“: „Jūsų skarelė labai / gražiai žiba / vakaro saulėje – / sakau Laisvės alėjoje / aštuoniasdešimtmetį / perkopusiai moteriškei <…> šypteli, nepatikėsit, / kokių dešimties metų mergaitė / su saule skarelėje // mamos – švelniai paglosto kraštelį – / mirė, kai man ėjo vienuolikti“ (p. 59).
Žvalgantis po visus 2019 m. išėjusius poezijos rinkinius peršasi pastebėjimas, kad šįkart kokybe ir gausa moterų sukurtoji poezija ar tik nepranoksta rašytosios vyrų. Zitos Mažeikaitės „Esanti“, Elenos Karnauskaitės „Miegančios chimeros“, Paulinos Žemgulytės „Šiaurinio dangaus“ greta minėtinos dėl šiomis knygomis perduodamos panašios harmoningo buvimo jausenos, darnos su pasauliu ir gimtąja vieta pojūčio. Parašytos be didelių įmantrysčių, jos šildo savo ramiu gyvenimo, priimamo tokio, koks yra duotas, patyrimu. E. Karnauskaitė dalijasi savityra. Ramiais periodais nugulusiais aplinkos stebiniais ji it prozoje užfiksuoja daugybę detalių, fizinio pasaulio pėdsakus žmogaus sąmonėje ir iki galo nepažinias sielos reakcijas (eil. „Apie slapčiausias baimes“). Skaitydama jos poeziją buvau pasinėrusi į jutimų srautą, nuolankiai pasidavusi gyvenimo sezonų kaitai, apkamšyta it neparašytas eilėraštis moterišku jaukumu. Rinkinys lygus, būtent tuo lygiu ramiu kalbėjimu ir patraukiantis.
Z. Mažeikaitės rinkinys „Esanti“ išsiskiria paprastumu, atidžiu stebėjimu ir detaliu aprašymu, neforsuotais sugretinimais (eil. „Vėjas išvertė pušį“). Nuotaika, kuri prasiveržia pro santūrų kalbėjimą, skaitytoją nuteikia ramybei, nuolankumui, susitaikymui. Vilniaus senamiesčiui, bažnyčioms skirtuose eilėraščiuose įsijungia skrodžiantis laiką vidinis regėjimas, o ir kituose eilėraščiuose juntamas praėjusio ir esamo laiko persipynimas (eil. „Nuo Rambyno“). Santūrumas, kuriuo remdamasi Z. Mažeikaitė kuria savo eilėraštį, palieka švarią, bet tarsi suspaustą erdvę jausmams (eil. „Atmintinės“) – tokia poetika grįsta didžiuma šios knygos tekstų.
Palyginus su Z. Mažeikaitės, P. Žemgulytės rinkinyje „Šiaurinio dangaus“ daugiau poetizmų, personifikacijų, metaforų, tačiau yra ir panašios stilistikos eilėraščių (pavyzdžiui, „Nutolstant“). Stiprioji P. Žemgulytės pusė – peizažiniai eilėraščiai, juose geriausiai išryškėja jos poetinė dikcija. Ji netgi ištaria: „Žemė į žmogų įauga / Ir nešiojiesi ją kaip sraigė / Savo namelį / Visur su savim. // Žemė į žmogų įauga – / Esi kraujo spalvotom šaknim / Apipintas, maitinamas, pririštas“ (p. 57). Ten, kur autorė lieka santūresnė ir artesnė nepadailintai realybei, kur nekartoja svetimų klišių (ciklo dalių pavadinimai – „Žodžių sodinimas rudenį“, „Žodžių ganymas“), nostalgiškas ir gana vientisas rinkinys palieka gerą įspūdį.
Ramutė Skučaitė savo gyvenimo pasakojimą yra išrašiusi knygoje „Takelis iš naujo“ (2001), skirtoje vaikams ir suaugusiesiems. Naujame rinkinyje „Tik ištarti reikėjo“ pakartota jos struktūra iš eilių ir prozos, o dalijamasi šių dienų išgyvenimais ir vis iškylančiais prisiminimais iš vaikystės ir tremties. Yra skučaitiškai skaidrių tarsi vaikams skirtų eilėraščių, tačiau rinkinys skirtas suaugusiesiems. R. Skučaitės eilėraščių kokybė nesumenkusi, nuotaika, palyginus su ankstesniu rinkiniu „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013), nuskaidrėjusi, skaitant smagu užtikti tokių strofų kaip: „Koks gražumas mėnesio! / Gera, kad yra / Sidabriniam kliedesiui / Mėlyna dirva“ (p. 15) ar eilutę „Žinau, kad dobiliena – tai šventumas“ (p. 58). Knyga neturi sustabarėjimo ženklų, nejusti kartotės. Išgyventas prievartos laikas, apie kurį prabyla R. Skučaitė, apvalytas nuo kartėlio, blaiviai skaudus, bet neprimena rezignacijos („Už draudimą alsuot, / Už tą ilgą sušalusį laiką, / Už nebuvusias vasaras, / Kurias išalsavo kiti, / Už kelius – nekelius, / Kuriuos nukeliaut reikėjo – / Pasakai, kad už tai, // Ir – kiek liko – / Laike gyveni“, p. 109).
Naujausiame rinkinyje „Vienintele neišsakoma būtie“ Aldona Puišytė savo pajautomis perpina krikščioniško tikėjimo tiesas, meditatyviuose klasikinių formų eilėraščiuose kalba apie aukštesnės, slaptingos būties ilgesį. Regimybė ar tikrovė, ženklas ar paslaptis jos poezijoje veda į Begalinį, eilėraščiai perskaitomi lyg vėrinys su pasigirstančiais pasaulio metafizinės poezijos atgarsiais. Idealistinė, aukštosioms aspiracijoms ištikima A. Puišytės kūryba pernai metų poezijos sraute regisi kaip vieniša nykstančios tradicijos viršūnė.
Jurgitos Jasponytės „Vartai Auštrieji“ vienu sakiniu apibūdintini kaip kūrybingas dialogas su etnokultūros tradicija. Čia matyti ne tiek tai, kuo J. Jasponytė remiasi (skoliniai iš folkloro), kiek tai, su kuo jos eilėraščiai susisiekia pasaulėžvalgos požiūriu, kas jos atpažįstama kaip pakartojimas savu gyvenimu. Harmonija šiuose eilėraščiuose imasi iš saugos jausmo, iš „protėvių sodų švelnumo“ (p. 19), iš ypatingo giminystės ryšio, atsakomybės jutimo („du vaikai ir / mano dvi rankos / prieš miegą / tarsi juos / tarsi per juos ir visa kita / apglėbia“, p. 62). J. Jasponytės eilėraščių stiprybė – juose sugaunamas patirčių archetipiškumas, gyvybės tekėjimas, vietos atmintis (eil. „Apydėmės. Atminčių užglostymas“), smulkūs elementai, iš kurių susiklosto autentiškas ir dabar bemaž nešiuolaikišku vadintinas būties visumos patyrimas. Eilėraščiuose Vilniui J. Jasponytė atsiskleidžia kaip juntanti jo erdvių palimpsestiškumą, įrašanti miesto patirtis savam kūne eidama, jautri vandenimis, gyvastingais šaltiniais srūvančiai miesto istorijai. Jos savęs suvokimas kaip tarpininkės („Esu tik laidas / pereiti srautui / gyvybės“, p. 124), tik dalelės didžiajame gyvybės rate, kupinas taikios ramybės ir išminties.
Priešingo temperamento Agnės Žagrakalytės rinkinys „Bu bu itis: Alisa Meler išeina pro duris“ tęsia ankstesnių jos rinkinių užmojus – kuo panašesne į šnekamąją kalba atkurti kuo artimesnį realiajam pasaulį. Eilėraščiuose į pasakojamas istorijas įsiterpia klasikinės poetikos intarpai, ir toks stilistinis melanžas (eil. „Prokrastinantė skladuke“) kuria įvairialypio, čia pat vykstančio ir užrašomo, spontaniškai patiriamo gyvenimo įspūdį. Pulsuojantis A. Žagrakalytės poezijos ritmas su niekuo nesupainiojamas, eilėraščiai nustebina netikėtomis atomazgomis, o juslumas (eil. „Plėšrūnas“), vitalizmas jos eilėraščiams suteikia žaismės. Tai originali, naujoviškos raiškos poezija, atmetanti svetimus poetizmus, steigianti autonomišką poetinį pasaulį.
Pirmoji Vaivos Grainytės poezijos knyga „Gorilos archyvai“ išsiskiria kalbos šiuolaikiškumu ir orientavimusi į kasdienybę. Natūralizmas („Nemigos naktimis širdis virsta į spurdančią vištą“, p. 16), jutimiškumas, visiškas sentimentalumo atsisakymas, ironija atveria kelią kitoniškam, naujam poetiškumui, kuriame iš senojo arsenalo dar lieka veikti intensyvus metaforizavimas, būsenos perteikimas vaizdu, tam tikra atvirkštumo poetika. V. Grainytės poezijoje veikia tai, kam normalios kalbos logikos yra numatyta būti nejudriam („Gatvėmis slampinėja murzinos balos“, p. 16), objektai sužmoginami: „Veidrodžiai virpa ir rūgčioja“ (p. 44), posėdžiauja erkės (p. 11), o okupantai yra sloga ir polipai (p. 12). Eilėraščių temos dažniausiai buitiškos – katė medžioja tarakonus, kurie yra greitai bėgančios slyvos su ūsais (p. 22), „kopose deginasi senių oda, strėnos ir kietvabaliai“ (p. 40), tačiau problemos, kurios jaudina autorę, yra globalios. Dabarties, kasdienybės srautas pernelyg proziškas, tarpais nuslystama net į mokslinį ar žinių diskursą, kalba depoetizuota, į ją braunasi įkyrus balastas iš kasdienos vartotojiškos butaforijos ir informacinio triukšmo. Kiemo kalba (ožka, vištos, beždžionė) panaudojama kurti ironijos, beprasmybės įspūdžiui. Tokį kalbos srautą suvaldydama V. Grainytė kaskart pasiekia pasakymo šviežumo, eilėraščiuose sutalpina begalę detalių ir įtikina užfiksuoto pasaulio vitališkumu, krebždėjimu ir savaiminiu gyvavimu, primenančiu A. Žagrakalytės poeziją.
Prieš pereinant prie vyrų poezijos, neišvengiamai tenka paminėti ir mažiau pavykusius poetinius bandymus. Tautvydos Marcinkevičiūtės rinkinys „Titanoteris, Kekto ir kiti“, sumanytas kaip Kauno miesto kronika, apdainuojanti jo istoriją nuo mitinių įkūrimo laikų iki šių dienų, man pasirodė kaip viena didžiausių T. Marcinkevičiūtės nesėkmių. Tokį vertinimą lemia grandiozinio užmojo ir jo realizavimo iškilminga poetine kalba neatitikimas. Šlovinamasis diskursas, į kurį kartkartėmis pakrypsta poetė, disonuoja su atmestiniu atsitiktinių, pripuolamų sąskambių eiliavimu. T. Marcinkevičiūtė paskiria po eilėraštį Kauną kūrusiems architektams, sueiliuoja istorijas apie tarpukario bohemą (labiausiai vykusi knygos dalis). Kairiuosiuose knygos puslapiuose sudėtos iš periodikos parinktos kontraversiškos įvairenybės, žinutės apie kriminalinius, miesto ir Lietuvos įvykius bei iliustracijos knygai būtų tikę, jei autorės užmojį įsivaizduotume kaip feljetono sukūrimą. Stiprioji knygos pusė yra istorijų apie Kauną sutelkimas į vieną prasmingą ir netgi sugebėtą mitologizuoti vienetą, Kauno kraštovaizdžio aprašymas, tačiau bendras įspūdis lieka tragikomiškas, tarsi retro intarpai iš spaudos valdytų autorinę knygos dalį. Gaila, kad stilistiniai nelygumai sumenkina rinkinio vertę.
Laimos Kreivytės „Artumo aritmetikai“ užtaiso teikia nišinė tematika, tačiau pats rinkinys dideliais poetiniais atradimais nepasižymi. L. Kreivytės santykis su sava poezija yra lengvai namudinis – ji nesiekia būti madinga, nesibijo eiliavimo ar apskritai – eiliavimo su mažiau disciplinos. Dėl neraiškios poetinės dikcijos nelengva suvokti, ką savo eilėraščiais antrojoje knygoje „Kita“ užmena Ieva Rudžianskaitė.
Bibliotekų katalogo apraše Aido Marčėno rinkinio pavadinimas „Ir: 123 eilėraščiai“ pirmuoju žvilgsniu leidosi perskaitomas kaip ritmo šokiui išskaičiavimas, tad juo smalsiau buvo atsiversti knygą. Glaustumas, kurio vizija įkūnyta Sigutės Chlebinskaitės sukurtame viršelyje, autoriaus išmaniai pratęstas kartu ar atskirai skaitomuose knygos dalių pavadinimuose – Ir tu / nustebinęs pats save / toli toli toli. Kaip įprasta A. Marčėnui, dažnas eilėraštis pradedamas epigrafu, jie įvairuoja nuo metrų citatų iki kiemo nuogirdų, žinučių ar savo ištarčių perrašų, tačiau autocitavimo šiame rinkinyje mažiau. Čia eilėraščiai išauginti iš netolimos praeities prisiminimų, rašyti kaip atostogų dienoraštis, ir tokia minimali distancija nuo realaus gyvenimo dar sykį parodo A. Marčėno gebą visa aplink versti poezija. Eilėraštyje „Milošo laiptai“ A. Marčėnas, įžvelgdamas religijos ir poezijos panašumą, perfrazuoja maldą: „Tikiu universalią kalbą / poezijos neišverčiamos. / Tikiu visuotinę biblioteką. / Bendravimu poetų tikiu“ (p. 11), o kitame eilėraštyje poezijai priskiria panašumą į dar vieną struktūrą: „Vis dėlto poezija yra greta / matematikos. / Taupumas. Askezė. Grožis / griežtų sprendimų“ (p. 75). Mąstomi greta šių superstruktūrų ir kalbos, rinkinio eilėraščiai yra ir žaismingi, autoironiški (eil. „Sodink“ epigrafas: Žingsniukais išdidžiais, p. 112). Įstrigo eilėraštis „Epizodas prie Baltijos“, kuriame gražiai ir netikėtai susiduria žmogaus ir skruzdės perspektyvos. Tariamas paprastumas, radikalių eksperimentų atsisakymas šiame rinkinyje įspūdį apie A. Marčėno meistriškumą tik pastiprina.
Žaismingiausia 2019-ųjų knyga yra Benedikto Januševičiaus „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis“. Tai daugiau nei šimtas pavadinimų figūrinio teksto variacijoms, išauginamoms iš pradinio pasikartojančio vaizdo – Japonijos vėliavą primenančio stačiakampio lapo su tašku viduryje, kurio vienas kampas ilga įžambia linija atsiremia į trumpesnę liniją su virš jos pakibusiu mažyčiu tašku. Abstrakčiame vaizde slypi gausybė galimų erdvinių opozicijų, kurias eilėvaizdžiuose, keisdamas pradinio vaizdo elementus, su humoru atskleidžia autorius. Taip pakeitus tašką į ketvirtį taško atsiranda „TRUMPIAUSIAS BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS EILĖRAŠTIS, kurį parėmė Kultūros taryba“ (p. 15) ar, pakeitus lapo kontūrus ir dekonstravus taško formą į laivelio, pasirodo „Išanalizuotas TRUMPIAUSIAS BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS EILĖRAŠTIS“ (p. 52).
Gintauto Dabrišiaus rinkinys „Baltas iš manęs“ nuo ankstesnių skiriasi atsiradusia fenomenologine perspektyva: „Žiūrime taip, kaip atsigręžiam, / permatom žvaigždes taip, / kaip mums patogiau suvokti save“ (p. 13). Viename stipriausių eilėraščių „Rėmai tamsos“ užminta daugybė temų – apie vienatvę, apie kiemą be žmonių lyg neapsėtą lauką ar sceną, apie save patį, nuo tamsos keičiantį vaidmenis ar pavidalus, bet išsaugantį autentišką save. Čia pasiekiama sudėtingų dalykų – kai konkretybės, kurias savo poezijoje G. Dabrišius labai brangina, pasirodo esą pajėgios atlaikyti sofistikuotų asociacijų svorį. Įdomiausia eilėraštį skaityti susitelkus į tai, ką jis tiksliai vaizduoja – žmogus sėdi ant slenksčio prieš kelių mėnesių tamsą, supamas kitos tamsos, kuriai yra atsukęs nugarą, ir toje vienatvėje, kurią išbūna prieš nieką nevaidindamas, pajunta tylos išryškintus raibulius, klaidinančius „nušnekėjimus“, santykius supančią keliaprasmybę, ir šiame vidumi patiriamame triukšme leidžia sau likti neaiškiam tarsi iškraipymui, kad išsaugotų meistrystę iš žodžio išgauti dvigubą priklausomybę – matyti jį tamsos ir šviesos priešpriešoje. Fenomenologai čia plotų rankomis dėl patirties aprašymo tirštumo.
Alio Balbieriaus rinkinyje „Ekvilibriumas“ eilėraščiuose suskamba kelios eilutės („toks girtas / girtesnis už rudenio lietų / girtesnis nei viso pasaulio girtuokliai / <…> dainuoja kaštonas“, p. 16), o kitkas liekasi kaip plotą uždengiantys jų ribuliai. Daugžodystė, atrodytų, buvo priešinga A. Balbieriaus braižui; ilgesniuose eilėraščiuose ji stelbia mintį, įvelia į panašybių kartojimą. Kartais persmelkia ir banalybės pojūtis, ypač kai pasiduodama įprastiniams, nudėvėtiems kalbos junginiams, tokiems kaip „lapų smaragdas“ ar „glamonių paukščiai“ (p. 39). Kartais ištinka klumpantis eiliavimas, naivūs rimai (p. 58), tad juo smagiau pasidžiaugti tolygiai geru trieilių skyriumi, įvaldyta glaustumo poetika („liūdesio šilkas, / šilkas iš liūdesio – / tai tik vakaras lyjant…“, p. 69).
Nerijaus Cibulsko „Veneros“, trečioji autoriaus knyga, pasižymi užtamsinta raiška, įmantrokais sakiniais („išlupau baimės / gardeniją iš gerklės / savo vienatine iltim“, p. 39). Iš ankstesnių rinkinių susiklostęs įspūdis, jog per klaidžias vaizdinių sąaugas autorius skaitytoją valingai veda link paskutinėse eilutėse iškylančios atomazgos, tinka ir šiam rinkiniui. Bet yra ir vienu ypu perskaitomų eilėraščių, kuriuose mintis išsiskleidžia sklandžiai (eil. „Gegužės bliuzas“, „Kai žygiuoja sausra“), o metaforos yra svarbiausios šio rinkinio konstrukcinės atramos.
Profesorės pianistės Ramintos Lampsatytės, dabar gyvenančios Hamburge, iniciatyva išleista Donaldo Kajoko poezijos knygelė „Juodraščiai“ traktuotina labiau kaip meninė akcija, o ne rimtas literatūros įvykis. Daug dėmesio čia skirta autentiškam juodraščių pavidalui atkartoti, praėjusio laiko jausmui sužadinti. Knygelės viršelis spalva primena sovietmečiu buvusius mokyklinius sąsiuvinius. Nostalgiška nuostata paremta ir viso leidinio koncepcija, skaitytoją kreipianti ne tiek skonėtis literatūros artefaktu, kiek mėginti įsijausti į jo atsiradimo kelią, mėgautis neišbaigtumu.
Valdo Daškevičiaus rinkiniui „Budėtojas“ tarsi ir nebūtų ko prikišti – nepriklausydamas šiuolaikinės poezijos mainstreamui jis turi teisę būti toks, koks yra. Vis dėlto autorių jaudinanti problematika, panaši į jau minėtus V. Morkūno miestelio vaizdus ir veikėjus, V. Daškevičiaus sudorojama literatūriniais ėjimais, ir šis tikrovės ir dirbtinoko jos išgyvenimo susidūrimas eilėraštyje dirgina labiausiai. Gana buitiška V. Daškevičiaus poezija yra ir gana banali.
Apie debiutinį Luko Miknevičiaus rinkinį „Už vėjo tuščia“ tiksliausia sakyti, jog tai yra paprasčiausia poezija. Kitaip nei žada išmoningas pavadinimas, dauguma eilėraščių nerodo ypatingų autoriaus ambicijų, atvirkščiai, skaitydama supranti, kad jaunųjų poezijoje dažnai pasitaikantis noras išsiskirti, nustebinti nėra šio rinkinio variklis. Kitas debiutas – Aisčio Žekevičiaus rinkinys „Maratonas“ – yra pavykęs. Kalbėjimo savitumo A. Žekevičius pasiekia kritiškai tirdamas tikrovę, gyvenamą laiką, virtualėjantį ir svetimėjantį pasaulį, užklausdamas šventumo ribas, tačiau neversdamas pasaulio aukštyn kojom. Maištingiausias tvirtinimas – „greičiau jau marsas bus parduotas / ufonautams / nei metafizika / sugrįš literatūron“ (p. 31) – įvairiomis formuluotėmis atsikartoja rinkinyje, bet tai, ką siekiama paneigti, nepraranda validumo. Nors autoriaus žodyne apstu šiuolaikinių informacinio srauto realijų, svarbus yra pastebėjimas, kad „įvardinti daiktus tikraisiais vardais / kartais sunkiau nei atrasti / tinkamą tempą“ (p. 38). O tai A. Žekevičiui pavyksta.
Būtina nors paminėti, kad atrankos kriterijų – originalaus pirmą kartą publikuojamo lietuvių kalba sukurto kūrinio – neatitinka ir todėl už šios apžvalgos ribų lieka dvi geros poezijos rinktinės (Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta“ ir Ramūno Kasparavičiaus „Eilėraščiai“) ir į lietuvių kalbą išverstas Rimo Užgirio rinkinys „Tarp“. 2019-ųjų lietuvių poezija, labai įvairi ir nesubendrinama, vis dėlto regisi slinktelėjusi žaismės link – ji neignoruoja gyvenimo prozos ir juodraščių, kad ir kaip jie būtų pavadinti.
Laimantas Jonušys
Tokiose apžvalgose arba kur kitur dažniausiai įprasta padaryti išlygą, kad tarp aptariamų metų knygų išskirtinių kūrinių nėra, ar kaip nors panašiai. Bet išskirtinumas dažnai išryškėja tik ilgesnėje laiko tėkmėje. Vargu ar išleidimo metais buvo iškart suvokta ir akcentuota, kokią išliekamąją vertę turi Jurgio Kunčino „Tūla“ (1993), Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ (2002), Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“ (2007). Arba Gintaro Beresnevičiaus „Pabėgęs dvaras“ (2005) – manau, kad būtent įvairialypė trumpoji proza yra stiprioji jo kūrybos pusė, o romano žanro („Paruzija“) jam nepavyko taip gerai suvaldyti (tiesa, vienas iš į „Pabėgusį dvarą“ įtrauktų rinkinių pavadintas romanu, bet toks nėra).
Istoriniu reiškiniu tapo ir kita romanu apsišaukusi knyga – „Siužetą siūlau nušauti“ (2002), į naujosios lietuvių literatūros olimpą įkėlusi beletrizuotos eseistikos žanrą su jau minėtų S. Parulskio, G. Beresnevičiaus, taip pat Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Gedos ir Alfonso Andriuškevičiaus tekstais, nors pasirodymo metu ši knyga veikiau vertinta kaip užmojis patogiai surinkti jau publikuotas skaitytojų pamėgtų autorių esė.
Ir net Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ 1989 metais daugeliui atrodė ne kaip svarbus literatūrinis laimėjimas, o veikiau kaip neregėtos drąsos ir atvirumo proveržis kalbant apie įvairius dalykus, kurie ką tik buvo tabu, o kai kam atrodė tik kaip skandalingas būdas sudirginti publiką.
Ne „Vilniaus pokeris“, bet beveik visa kita čia mano suminėta kūryba yra daugiau ar mažiau autobiografinė. Tačiau 2019 metų prozoje tarp geriausių pavyzdžių vyrauja ne asmenine patirtimi, o išmone grįsta literatūra. Neturėdami patikimų objektyvių vertinimo kriterijų, bent šiuokart galime akcentuoti tokias vertybes kaip autoriaus kūrybos savitumas ir gero lygio literatūrinis stilius. Mat pastaruoju metu galime aptikti „globalios Lietuvos“ rašymo pastangų (kartais net ir neblogai įvertintų), pasižyminčių savitumo stygiumi, tiesmuku pasakojimu ir skurdoku stiliumi.
Užtat sveikintinai išsiskiria Dainos Opolskaitės knygos „Dienų piramidės“ apsakymai. Čia matome tokį išradingą plotmių derinimą, kai pasakojimas prasideda lyg ir paprastame buitiniame lygmenyje, tai yra imanencijoje, bet tuo nesibaigia, o vienaip ar kitaip pakyla į transcendentinį lygmenį, kartais mistinį. Pavyzdžiui, skaitytojas iš pradžių nesuvokia, kas gi iš tikrųjų čia pasakoja, ir tik vėliau paaiškėja, kad vienoje novelėje kalba dar negimusi būtybė, o kitoje – jau mirusi.
Bet meniškumo efektas, be abejo, gali būti pasiekiamas ir be tiesmukos mistikos, o tik per grynai literatūrinę „mistiką“, kitaip sakant, per subtilią potekstę ir grakščiai išskleistą kalbos raišką, kaip antai D. Opolskaitės novelėje „Tai, kas tikra“ ir kai kuriose kitose.
Įtaigi buitinio ir fantastinio lygmenų dermė būdinga ir Jurgos Tumasonytės knygos „Undinės“ apsakymams (to būta ir jos pirmojoje knygoje „Dirbtinė muselė“), kai kur esama šiek tiek panašumų su D. Opolskaitės kūryba, bet J. Tumasonytės tekstai turi daugiau aštrių kampų ir staigių posūkių. Stilius čia taip pat sėkmingas, nors kalbos subtilumo mažiau, bet jo čia mažiau ir reikia, veikiama kitomis priemonėmis. Man geriausią įspūdį padarė tie apsakymai, kuriuose daugiausia vaizduotės: „Muzika jų akyse“, „Taksistė“, „Paskutinė mano gyvenimo diena“, „Karalystė“. „Taksistė“ suvilioja jau vien taupiu, taikliu taksistės kasdieninio ir ypač kasnaktinio darbo aprašymu – autorė yra dirbusi knygyno pardavėja („Knygyno istorijos“), bet ne taksiste, o šios autentiškos patirties, kaip autorė pasipasakojo žiniasklaidoje, pasisėmusi iš kelionės su Ventspilio taksiste. Bet visa tai literatūriškai vainikuoja neįkyriai įpintas mįslingas antrininkės motyvas, kuris link pabaigos nušviečia apsakymą naujais atspalviais.
Vis dėlto kai kuriems tekstams pritrūksta įprasminančio baigiamojo akordo (tai D. Opolskaitės stiprybė) ir minkštą naratyvo krepšį kompaktiškai sujuosiančio diržo. Pavyzdžiui, „Adis ir Eva“ mane suglumino, nes liko neaišku, kokiam tikslui papasakotos tos istorijėlės, kurias sieja tik personažų giminystės ryšiai, o pagrindinio pasakojimo gija taip ir liko nesurišta, palaidai mataruojanti.
Bet apskritai J. Tumasonytė jau yra savitas balsas lietuvių literatūroje, ir tikėsimės jį išgirsti dar ne kartą.
Savitumu ar net ypatingu unikalumu pasižymi Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ – trumputės novelės, kartais veikiau miniatiūros su mįslingais, lakoniškais atsikartojančiais pavadinimais. Tai yra tekstai su į juos įsmigusia, lėtai veriančia strėle, ir akivaizdu, kad visa tai atsirado iš kūrybinio impulso, o ne iš noro ką nors patraukliai aprašyti ar pan. Žinoma, tokioje gausoje strėlė kartais užlinksta, bet dažniausiai skrodžia iki galo. Kartais iki gyvo kaulo ir mirusiųjų kaukolių, pavyzdžiui, „Ankstybieji“, p. 46–47 (puslapiai čia gal net svarbesni negu antraštės, nes jos kartojasi), kur personažas atsiduria originaliai pavaizduotoje mirusiųjų karalystėje ir galiausiai – savo mirties akivaizdoje: miniatiūrinis šedevriukas. Ta strėlė nemažai klaidžioja gyvenimo ir mirties paribiuose, į būvio paraštę bei nuosmukį nustumtų personažų likimuose, veikiau tų likimų nuotrupose, nes juk tokioje trumpoje raiškoje viskas punktyriška, o daug kas lieka neišsakyta, bet numanoma.
Kartkarčiais netgi apima abejonė, kad gal tą nutylėjimais grįstą raišką galima dažniau perteikti be drastiškų motyvų, o, pavyzdžiui, netgi su šiek tiek humoro, kaip „Ankstybieji“, p. 93–94, kur kalbama apie abiturientų užmojį į mokyklos šventę patekti su savo atsineštu alkoholiu.
Renatos Šerelytės „Izabelė“ – istorinis romanas, bet, kitaip nei ankstesniajame, „Raganos širdis“ (kurio šis yra tęsinys), pagrindiniai veikėjai čia nėra istorinės asmenybės, o sukurti autorės fantazijos. Kaip visuma, tai yra, sakyčiau, gana lengvas kūrinys, bet visų pirma krenta į akis rašytojos jau seniai įvaldytas literatūrinio pasakojimo meistriškumas, čia nekyla abejonių dėl sugebėjimo perteikti istoriją su daugybe aplinkos detalių, personažų ir psichologinių aspektų, nors kai kurie charakteriai vienaplaniai (matyt, tai atitinka išankstinį sumanymą).
Pasakojama apie silpnos mergaitės ir stiprios moters išlikimo pastangas negailestingos patriarchalinės visuomenės (XVI a.) siautulyje, kur viena iš pramogų yra grožėtis pasmerkto nusikaltėlio nukirsdinimu smalsuolių apsuptoje miesto aikštėje.
Norisi dar grįžti prie literatūrinio stiliaus, veikiau pasakojimo kalbos. Tomas Vaiseta radijo laidoje „Pirmas sakinys“ apgailestavo, kad kai kurie autoriai nesiekia geros literatūrinės kalbos, o mano, kad kūrinio kalbą reikia priartinti prie šnekamosios. Pritardamas šiam apgailestavimui, manyčiau, kad svarbiausia turėti adekvačią kūrinio sumanymui kalbą, kitaip sakant, savo literatūrinį stilių, o šis gali būti labai įvairus, net ir pabrėžtinai šnekamosios kalbos pobūdžio. Bėda ta, kad kartais autorius kalbos stiliaus apskritai neturi – tiesiog bet kaip užrašo tai, ką sumanė papasakoti.
Tai štai R. Šerelytės kalba pagirtina ne tik tuo, kad žodinga ir vaizdinga, bet taip pat puikiai subalansuota ir taikli. Gera rašytoja moka įtaigiai perteikti ne tik dramatiškus veiksmus bei jausmus, bet ir paprasčiausią daiktinę terpę: „<…> užsitrenkė vaistinės durys, ir jis išgirdo, kaip džergždamas įvorėn sliuogia geležinis skląstis.“
Virginijos Kulvinskaitės romanas „Kai aš buvau malalietka“ stilistiniu požiūriu kaip tik ir yra adekvatus turiniui, nes čia reiškiama maištinga pasaulėjauta, „nenorminė“ laikysena, tad joks pokrypis į lyriškumą ar kalbos grožybes nederėtų („man ta kalba mažiausiai įdomi, aš tiesiog noriu istorijų“), nors išradingo kalbos vartojimo esama, ir tai džiugina.
Čia jau turime, tarkime, autofikciją (Vakarų literatūroje dabar madingas žodis, kaip ir pats reiškinys), ir ši kai kuo panaši į minėtąją lietuviškąją beletrizuotą eseistiką, tik ji reiškiasi ne trumpais tekstais, o vientisomis knygomis. Kuo tai skiriasi nuo tradicinio autobiografinio romano, man ne visai aišku, bet sakoma, kad autofikcija atsisako pretenzijos į romanams būdingą siužetą ir kitus elementus – tiesiog pirmu asmeniu dėstomi asmeninio gyvenimo epizodai. Tad „Malalietka“ kaip tik tai ir yra.
Bet tokie kūriniai nėra tiesiog autobiografija – tai aiškiai pasako antrasis termino dėmuo – fikcija. Kiek konkrečioje knygoje yra tikrovės ir kiek fikcijos, manęs nedomina, – tegul tai aiškinasi tie, kurie smalsiai stebeilija į rašytojų asmeninį gyvenimą. „Malalietkoje“ kai kur akivaizdžiai nutolta nuo asmeninės patirties ir pažaista bandymu kurti gryną fikciją – tai suteikia pageidautiną literatūriškumo prieskonį.
Peršasi netikėta paralelė. „Malalietkos“ pasakotoja nuo mažumės buvusi padauža, iš dalies tokia ir likusi: „<…> aš esu vaikiška ir nebrandi – dabar dar labiau nei tuomet, kai buvau vaikas.“ Kad ir kokie būtų tie ar tos padaužos, paprastai tai būna drąsūs žmonės. V. Kulvinskaitės knygos pasakotojos drąsa žarstyti iššūkius visuomenės lūkesčiams man įkypai siejasi su literatūros kritikės Virginijos Cibarauskės drąsa sukritikuoti kai kurias kitų pagirtas lietuvių autorių knygas.
Antra vertus, esama disonanso tarp abiejų knygos dalių: nors pasakotoja, vienaip ar kitaip žengdama literatūrologės karjeros keliu, pabrėžtinai paišdaigauja ir tarptautinėse konferencijose, vis dėlto ji jau nebe „malalietka“, ir tai truputį kita istorija. Tiesa, G. Radvilavičiūtė čia akcentavo dar vieną aspektą: „Daug verta tapimo asmenybe tema pasipriešinant aplinkai: visoje knygoje daugelį stebinsiantis drugelis lenda iš bespalvio kokono.“
Vargu ar Nariaus Kairio romaną „Toliau nei vandenynas“ galima pavadinti autofikcija, nes čia tik vienas personažo gyvenimo epizodas – viena kelionė, nors gana ilga. Autobiografinis pagrindas akivaizdus, pasakotojas kelionėje patiria įdomių dalykų ir daug ką įdomiai aprašo. Vis dėlto literatūrine prasme romanas nuvylė. Žinoma, galima daryti išlygą, kad kalbama apie „savęs ieškantį“ dvidešimtmetį ir jo tekstas daugmaž atitinka to amžiaus brandą.
Lėšų stokojantis jaunuolis kažkodėl pasišauna atlikti piligrimystę Jokūbo keliu šiaurės Ispanijoje. Apie jo ligtolinį gyvenimą beveik nieko nepasakyta, tad motyvai neaiškūs. Iki ten danginasi autostopu ir traukiniais su padirbtu Rail- Pass. Pakeliui epizodiškai apsistoja pas kelis pažįstamus (pavyzdžiui, kraštutinių kairiųjų pažiūrų studentų draugijoje), ten gerai pasitūsina ir kartą pasidulkina, paskui dėl to baisiai graužiasi, nes Vilniuje likusi jo mergina. Nelabai aišku, kokio galo jis pėdina tuo Jokūbo keliu, nes į pačią idėją, regis, žiūri skeptiškai ir pasišaipo iš tų, kurie orientuojasi į religinius potyrius.
Viename interviu autorius sakė: „<…> piligriminis kelias – visuomet religinis kelias, net jei neišpažįsti jokio dievo.“ Iš romano atrodo, kad tai tik nebrandžios saviieškos kelias. N. Kairys taip pat sakė, kad pirmoji aprašytos kelionės dalis (nuo Lietuvos iki Ispanijos) – keruakiška. Iš tikrųjų čia aiškiai esama tradicinės visuomenės atmetimo ir abejotinos moralės: nelegalus keliavimas su padirbtu popieriumi, turtingame užsienyje (Švedijoje) vagiliaujančių lietuvių pateisinimas (tai jau vėliau). Visa tai būtų maištingai literatūriškai šaunu, jeigu personažo gyvensena iš tikrųjų atitiktų Jacko Kerouaco arba Charleso Bukowskio, arba Jeano Genet dvasią. Bet iki to čia niekaip netraukiama – tėra gyvenimo nuostatų eklektika, kai lyg ir stengiamasi apžergti abu pasaulius: antisocialų maištingąjį ir tvarkingąjį arba konservatyvia tradicija paremtą piligriminį.
Suirzęs senas krienas (taip, tai aš) gali (nors nenori) padaryti ir tokią išvadą: pasakotojas (ne autorius) netrokšta mokytis ir tingi dirbti, tad stokodamas pinigų trenkiasi velniop kuo toliau nuo namų „ieškoti savęs“. Šiaip jau toks jaunystės polėkis suprantamas ir nesmerktinas, bet gera literatūra šis nuotykis netampa, nes rašymo stilius yra joks, t. y. matau tvorą – rašau „tvora“, ir pan. Tiesa, rašymo būdu reiškiamas maištingumas. V. Kulvinskaitės knygoje tai buvo didžiųjų raidžių atsisakymas, o N. Kairio romane visi dialogai perteikti be identifikuojančių skyrybos ženklų bendroje pastraipoje su pasakotojo kalba, ir kartais reikia įtempti nuovoką, kad suprastum, kas ką sako. Matyt, visa tai dėl to, kad skyrybos ir rašybos taisyklės yra naudingos kapitalizmo hegemoniniam diskursui, tad būtina jas bent kiek ardyti.
Tai tiek šios anaiptol neišsamios metų prozos apžvalgos.
Donata Mitaitė
Rašinį apie knygas pradedu dėl koronaviruso užsidarančiame pasaulyje, kai Lietuvos ministras pirmininkas žada priimti ypač griežtus sprendimus. Atsiverčiu Ievos Rudžianskaitės „Kita“ ir pačiame pirmame eilėraštyje – „Nerimo sniegenos / Ant bronchų šakelių / Sukabina spyneles“. Taip gyvenimas aktualizuoja poeziją, suteikdamas jai naujų prasmių. „Spyneles“ virusas sukabino ir ant knygynų bei bibliotekų. To niekas nesitikėjo: knygos nebereikia – grąžini į biblioteką, perskaitai – paskolini, prisireiks – atgausi. Neatgausi – karantinas. Ir ne „surūdiję cikadų gremžtukai“, anot Agnės Žagrakalytės, nugremžia mano ankstesnio skaitymo įspūdžius, o naujienos iš pasaulio ligoninių ir pribloškiantys visiškai ištuštėjusių miestų vaizdai internete. O juk pagalvodavau, kad norėčiau nebematyti vėplinėjančių turistų minių. Bet tuščios gatvės atrodo šiurpiai apokaliptiškai.
Tenka suktis su tuo, ką tebeturiu, užsirašiau ar atsimenu. O neturiu net Alvydo Šlepiko rinktinės „Mano tėvas žūsta“ (kas dar neskaitė: „žūsta“ poeto gimtojoje tarmėje reiškia ne „miršta“, bet „žvejoja“, eilėraščiui aktualios abi reikšmės). Knyga – ne visai tikra rinktinė, yra naujų eilėraščių, dalis senųjų gana esmingai redaguoti. Du kartus šią knygą pirkau, abu kartus padovanojau, nes juk smagu dovanoti gerą knygą. Man A. Šlepikas poetas svarbesnis už A. Šlepiką prozininką, nors prozininko anaiptol nebandau nuvertinti. Bet jo prozos knygą galiu perskaityti ir grąžinti į biblioteką, o poezijos – noriu turėti, kad vis galėčiau prie jos grįžti, deja, trečią kartą nusipirkti nesuspėjau. Jurgitos Jasponytės rinkinį „Vartai Auštrieji“ dar suspėjau nusipirkti ne tik dovanoms, bet ir sau. Eilėraščiai čia atspindi (vandenų knygoje daug, tad smagu taip sakyti) harmoningą asmenybę, nepabėgančią iš gimtinės ir įsišaknijančią Vilniuje, kurio kitų beveik nepastebėtos gatvelės, upeliai, sodai jai labai svarbūs. Beje, mažiau žinomas realijas ji visada po tekstu pakomentuoja. Dabar pačiai keista, kad pirmojoje J. Jasponytės knygoje neatpažinau autentiškos poetės. J. Jasponytę ir Kotryną Zylę, parašiusią romaną paaugliams „Sukeistas“, sieja gebėjimas jungti, o ne priešinti tradicinę kaimo ir šiuolaikinę miesto kultūrą. Kaip kalėdinę dovaną pirkau „Lyriką plius“, paskubom, pasikliaudama nuogirdom. Kalėdų rytą išgirdau trumputę recenziją: „Bet kokia bloga poezija…“ Nėra, aišku, poezija toje knygoje bloga, bet kartais eilėraštis tikrai atrodo bejėgiškas, kai lieka vienas su nepavykusiu komentaru, kai jo neparemia visas rinkinys, iš kurio jis ištraukiamas. Pirmoji Aisčio Žekevičiaus eilėraščių knyga „Maratonas“ tikrai patiko: lakoniška, šiuolaikiška, skaudi, nenarciziška. Vis dėlto pastebiu kintantį savo santykį su šiandienine poezija: vis mažiau knygų norisi atsiversti dar kartą po mėnesio, po metų, tiesiog turėti namuose. Spalvoti puslapiai ar įvairiai tuose puslapiuose sumaketuotas tekstas (kaip Simono Bernoto „Reivas“) įspūdžio nedaro, nors pripažįstu – knyga graži. Poetų skaitomi eilėraščiai dažnai labiau įsimena negu mano pačios tyliai perskaityti. O jei dar J. Jasponytė eilėraščio epigrafo vietoje uždainuoja… Galbūt keičiasi poezijos buvimo pasaulyje forma: gal ji vis labiau yra skirta ne skaityti, bet atlikti, o gal aš tiesiog nebesugebu susikalbėti su jaunosios kartos knygomis. Sako, taip daug kam nutinka.
Geriausia iš skaitytų praeitų metų knygų man pasirodė Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“, nors jos istorijos niūrios, grėsmė šiame visiškos entropijos pasaulyje kartais tik iš detalių, pustonių nujaučiama. Atpažįstamos dabar visai degradavusios, suirusios pilkos sovietmečio aplinkos žymės, bet grėsmė ir nykimas slypi ne tik praeityje. V. Morkūnas anaiptol nepalaiko ir socialistinio, ir klasikinio realizmo diegtos minties, kad vargas ir skurdas taurina. Nieko panašaus. Tos gausios šeimos vaikai, kuriems motina tepa taukų ant duonos riekės ir taukuotu šaukštu pažymi kaktą, kad neprašytų dar kartą, užaugs vagimis, žudikais ir prievartautojais. Maždaug knygos viduryje – pavėsinė prie Merkio. „Prie stalo sėdinti pilkų akių mergaitė šviesiais marškinėliais pasitaiso akinius, pakrutina užtirpusius basų kojų pirštus <…>. Padvelkia vėsus apyvakario vėjelis, sušiurina knygos lapus. Gabrielė skaito.“ Tiek vilties.
Jurga Tumasonytė „Undinėse“ gražiai derina fantastinį ir realistinį klodus, kartais aiškiai matai apgailėtiną socialinę realybę, bet jokių pagraudenimų ir paašarojimų. Tiesiog toks gyvenimas. Pasigraudenimai ir ištęstumai Eglės Juozapos romaną „Juozapa ir jos seserys“ padaro klampų ir sunkokai įveikiamą. Gaila, nes ten radau ir nemažai tikrai autentiško pasakojimo.
Džiaugiuosi Birutės Jonuškaitės ir Gedimino Kajėno sudarytomis interviu knygomis (kiek literatūros ir apskritai kultūros žmonių čia pasirodo intymesnėje dialogo šviesoje!), džiaugiuosi, kad vis daugėja pačių įvairiausių knygų apie Vilnių, grožinių ir ne. Uždaryta karantinan pabaigsiu skaityti Sonatos Šulcės „Vilniaus istorijas“, pasakojančias apie XVIII amžiaus Vilniaus asmenybes ir miestą. Naiviai viliuosi, kad knygos padės ne vilniečiams (o juk daug mūsų Vilniuje tik apsigyvenę, visos šaknys – kitur) pamilti miestą kaip savą, nebežiūrėti į jį tik kaip į galimo pelno šaltinį. Tik nemylintys miesto vargu ar skaito.
Marius Burokas apie mano jau minėtą S. Bernoto knygą rašo: „Debiutiniame rinkinyje lieka sena gera poezija, tik apibarstyta popkultūros prieskoniais.“ Nori nenori, o popkultūros, prieskonių ar pagrindinio patiekalo forma, šiandien ragauti tenka nemažai. Nemanau, kad popkultūra blogis ar kad jos galima išvengti, bet visada yra apie ką pagalvoti. Be abejo, Kristina Sabaliauskaitė atgaivino istorinį pasakojimą lietuvių literatūroje. Bet tiesa ir tai, kad „Petro imperatorė“ neprilygsta „Silvai rerum“. Gerokai stebina galinga rašytojos palaikymo komanda ir tai, kaip atkakliai mugėse ir festivaliuose K. Sabaliauskaitė atsiranda greta Tomo Venclovos. Viskas gerai, tik nereikėtų prarasti blaivaus suvokimo, kad šie du rašytojai lietuvių kultūroje yra labai nevienodo lygmens. Rytis Sabas rašo trilerį „Gaono kodas“, bet jam pasirodo, kad trilerio maža, todėl įterpia ištisus nuobodaus sakytum mokslo populiarinimo straipsnio puslapius, kurie stabdo įtemptą ir greitą (juk trileris!) romano veiksmą. Be abejo, su žydų istorija ir kultūra supažindinti skaitytoją reikia, bet pasirinktas būdas tam nelabai tetinka.
Kur kas įdomesnis ir, manau, aiškias tendencijas atspindintis yra labai populiarus ne tik Lietuvoje Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė). Man pasirodė, kad romanas pernelyg tiesmukiškai sako banalią tiesą: sovietinė santvarka baisi, nusikalstama, žalojanti ir žudanti žmones, ypač jei jie dar neatlaiko ir suserga (depresija – rimta liga, negydant galinti labai blogai baigtis). Knyga visais požiūriais kompaktiška: veiksmas nelabai painus, personažai nesudėtingi, sovietmetis ir depresija – blogis, o viskas sutelpa į nepilnus du šimtus puslapių – skaitymas juk neturi nuvarginti. Jei reikėtų rinktis romaną apie sovietmetį, rinkčiausi metais anksčiau išleistą Jaano Kaplinskio „Ta pati upė“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė). Gyvenimo upė jaunuolį iš tiesų neša, intriguoja, stebina, klaidina, bet ir baugina labai realiomis grėsmėmis. Pavojai čia kaip tie sovietinio karinio aerodromo lėktuvai netikėtai pasirodo iš už įprastos, beveik idiliškos kalvos ir susivoki, kad tuoj pat prarasi viską: laisvę, artimuosius, o jau savigarbą tai tikrai. J. Kaplinskis skaitytojo negaili – skaitymas yra darbas, ne savaitgalio pramoga. Būna, aišku, ir pramoga, bet estų klasikas siūlo kitą variantą. Mintyse lyginau šiuos du romanus ir pasiėmiau paskaityti Krzysztofo Zanussio ir Aleksandro Krasovickio knygą „Imperatyvas. Pokalbiai Liaskose“ (vertė Kazys Uscila). Į klausimą, ar šiandienos kinas nuleido kartelę, lenkų režisierius atsako: „Kartelę nuleido visa kultūra, nes atsirado publika, į kurią mes anksčiau net nekreipdavome dėmesio. <…> Atsirado pirkėjų, jų daug, o didelis kiekis sudaro didelės sėkmės įspūdį. Bet jei pažiūrėsime, kokie romanai turi paklausą, iš esmės tai yra kai kas masinio, tai visada žemas lygis.“ Deja, nuleista ir „Vagos“ leidyklos kartelė. Vertimas, ko gero, visai neredaguotas, redaktoriaus pavardės knygoje nėra.
Baigdama prisipažįstu, kad svarbiausia mano karantino autorė – Olga Sedakova, jos eilėraščiai, straipsniai, interviu, paskaitos. Buvau pasiilgusi tokio intelektualaus, reflektyvaus, autentiškai krikščioniško balso.
Jūratė Sprindytė
Ar kritikas gali pasiteisinti, kad mažai perskaitė knygų? Kad neįžvelgė tendencijų? Kad dalijasi įspūdžiais, o ne analizuoja? Kad nepasitelkia platesnių kontekstų? Kad apžvalgoje mini vos penkias knygas, nors jų pasirodė keli šimtai? Negali. Ir vis tiek jam racionaliau kalbėti, o ne tylėti. Tada nors keli rašytojai išgirstų ir pasidžiaugtų – esam pastebėti, įterpti į margą skaitytinų kūrinių mozaiką.
Vienas netikėčiausių praėjusiais metais atradimų buvo Jaroslavo Melniko „Adata: skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą“. Romanas puikiai suręstas pagal pavyzdinius šio žanro dėsnius, kai neslopsta intriga, dinamiškas vyksmas rutuliojasi tirštoje socialinių santykių terpėje. Lakoniškai ir taikliai skleidžiami pokomunistinės šalies disharmoniški reiškiniai. Tai labiausiai vykęs lietuviškas detektyvas, kokį kada teko skaityti, nes rašė patyręs prozininkas, rimtai besigilinantis į žmogaus psichologiją. Tenka tik stebėtis, kaip optimaliai išvengta štampų, vykusiai parinkti personažai, ryškios simbolinės detalės (valdovas erelis). Rašytojas preparuoja nusikaltėlio paveikslą, bandydamas perprasti ir pagrįsti jo elgesio motyvus (vaikų namų augintinis, „atstumtasis“, lūzeris). Pagrindinis tyrėjas tapomas ne kaip herojus, o kaip žmogiškų silpnybių kamuojamas kasdienybės eilinis (ligotas, išsiskyręs, komplikuojantis ryšius su tėvu, dukra), bet apdovanotas aštriu protu. Tekstui gelmės ir skvarbumo suteikia nelauktai profesionalūs psichoterapeuto komentarai. Leidėjų ar paties rašytojo apmaudžiai neapsižiūrėta, kad romaną paraleliai verčiant į prancūzų kalbą (paantraštė „skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą“ iš dalies tam ir skirta), lietuviškasis variantas nebuvo apvalytas nuo mums žinomų paaiškinimų, t. y. nebūtino balasto.
Zitos Mažeikaitės „Esanti“ – brandus, išmintingai sudėliotas poezijos rinkinys, žinant, kad piktžolė gali būti ir vaistažolė („Galinsoga“). Poetė semiasi tvirtybės iš protėvių molžemio, iš kultūrinio substrato (Prūsija, Skandinavija, lietuviai užsienyje, kaip antai tapytojas Vytautas Kasiulis Paryžiuje), naudojama aforistinė kalba („Paklausk vunderkindo“). Lyrinei subjektei gaila laiko viešajam būviui, bet „negaila strazdui, / po lietaus švilpaujančiam / eglės viršūnėj“. Čia supranti, kad literatūra kiekvienam skaitytojui tampa brangi ir reikalinga tiek, kiek tu su ja identifikuojiesi, net paraidžiui sutampi patirtimi, amžiumi, nutikimais. Ir tave aplanko tokios pat būsenos, ir tavo eglės viršūnėj švilpauja strazdas. Ir tave močiutė mokė maldomis, gydė žolininkės vaistais, davė panašių gerų patarimų („Jei kas į tave skersakiuotų / – laikyk užanty špygą“).
Tokia sutaptis nėra tik subjektyvus džiaugsmas, bet lenkia prie minties apie savo kartos išgyvenimų ir patirčių bendrystę, negana to – apie dabartinės literatūros adresatų fragmentaciją. Šviežia, kitoniška mūsų literatūros kontekste Virginijos Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“ liko nuo manęs atokiai. Jau dešimtmetį regiu, kad nesulaukiame konkretaus romano, kuris būtų visiems aktualus. Vieni tekstai taikomi detektyvo mėgėjams, kiti – meilės ar istorinio romano adeptams, treti – šiuolaikinio kalbėjimo „apie bilen ką“ gerbėjams. V. Kulvinskaitės skleidžiamas merginos pasaulėvaizdis atspindi visai kitos kartos pomėgius ir vertybes. Jaunimo subkultūra, „girti ar apsipūtę“ jos atstovai, supjaustyti riešai kaip „egzistencinės gelmės“ ženklai, reivai, tūsai, to meto slengas, dvelkiantis manieringumu ne menkiau nei autentika, priminė nesibaigiančios paauglystės kančias (sakau be ironijos). Mergina kritiškai vertina pasaulį ir terpę, kurioje sukasi, tiek „proletarinę“, tiek akademinę. Ji pati drąsiai ir teisingai sako: „nenorėjau kad mane mėgtų dėl švelnumo“, todėl maištingas, dygus ir turinio, ir formos prasme kalbėjimas pateisinamas. Literatūrologai kilstelėjo šios knygos statusą, įvardindami ją kaip naujovišką autofikcinę literatūros pakraipą. Galbūt. Šios knygos teigiamybe laikau atvirumą, o minusu – neslepiamą egocentrizmą ir visiškai padriką komponavimą (dėl dienoraštiško, plepaus diskurso).
Sauliaus Šaltenio, 2019 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, gausiuose interviu šmėstelėjo įsiminusi frazė: „Reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą.“
Pasirodė kelios tikrai stiprios trumposios prozos knygos, bet kažin ar galime kalbėti apie novelistikos atgimimą, greičiau tai liudija prisitaikymą prie mažų formatų – fragmentų, paraščių, raštelių, nuotrupų, gurinių – išpopuliarėjimo. Ypač tai pasakytina apie Vido Morkūno „Pakeleivingų stotis“.
Dainos Opolskaitės novelių rinkinys „Dienų piramidės“ skatina mėgautis atmosfera, stiliumi, detalėmis, atspalviais, niuansais. Jos kūrinių esmę apibūdinčiau trumpai – kaip ir kodėl gali greit „sugriūti vidinis ramybės rūmas“ (p. 77). Ir beveik edukacines autorės pastangas jį atstatyti. Dažnos situacijos, kai net tobulas gyvenimas nebepakeliamas: įgrysta šeimos jungas, kai negali gyventi taip, kaip norėtum, supančioja pareiga, rutina, paprastas būvis, iš kurio norisi pabėgti, o pabėgus grįžti („Niekada“). Namų jausmas itin stiprus. Iškyla labai skirtingi santykių modeliai – nuo supratingo jautrumo ir palaikymo, net pasiaukojimo – iki visiško svetimumo, egoizmo, atstūmimo. Daugumoje novelių autorė trokšta gėrio, bet tos kitos – dramatiškesnės – labiau įtikina. Tokios kaip „Tik tvanas“ (apie šeimos ryšių nutrūkimą ir su biblinėmis užuominomis). Rašytojos vaizduotė sutrupina realybės sienas, riba tarp tikrovės, sapno, vizijos, metafizinės erdvės tampa peržengiama, kursuoti galima į abi puses. Galvodama apie kitas moteris rašytojas (Bitę Vilimaitę, Laurą Sintiją Černiauskaitę, Jolitą Skablauskaitė, Birutę Jonuškaitę) turiu pasakyti, kad D. Opolskaitei nestinga savitumo, ji natūraliai įsirašo į lietuvių prozos paradigmą daugeliu moters ir šeimos įprasminimo aspektų. Novelės gana skirtingos, kokybės požiūriu taip pat. Kai nelieka paslapties ir intrigos, kai veikėjai tokie geručiai, supratingi ir švelnūs, tampa aišku – gyvenime taip nebūna, pirmąkart pamatytam tėvui dešimtmetė dukra tikrai nepuls ant kaklo. Autorei kenkia paaugliams skirtų kūrinių didaktiniai stereotipai bei artumas su ne paties geriausio kalibro populiariąja literatūra, kuri turi savo štampus, ypač laimingas pabaigas. Kad autorė pajėgi, rodo tokios novelės kaip „Skola“, kur nenugalimos žmogaus prigimties silpnybės ima viršų. D. Opolskaitei galima linkėti išsivaduoti iš negyvenimiško normatyvumo, iš siekio vaizduoti, kaip galėtų būti, bet, deja, nėra.
Mąstant apie dabartinės literatūros amplitudę – o ji įsisiūbavusi – norisi cituoti Giedros Radvilavičiūtės mintį iš jos paskutinės esė knygos „Tekstų persekiojimas“:
Miesčioniški skaitytojai kankinte kankinasi skaitydami talentingai parašytus kūrinius todėl, kad jie jiems yra per 1) baugūs, 2) sunkūs, 3) neteikiantys (klišinio mąstymo) atpažinimo džiaugsmo ir todėl 4) nejaudinantys. Į autentišką kito pasaulį įžengiama visada tik su pastanga.
Pastanga būtina skaitant Jurgos Tumasonytės „Undines“, rūsčių ir baugių apsakymų knygą. Pagirtinai įvairūs kūriniai prognozuoja puikias rašytojos perspektyvas ateityje kurti nenuspėjamų žanrų ir fantazijos išlydžių literatūrą. Į rinkinį patekę kūriniai ir sąlygiški, ir natūralistiniai, ir kupini kasdienybės pažinimo, ir kūrybinio įtūžio. Žanro darnos suvokimu įsimena „Muzika jų akyse“, „Taksistė“; o ilgieji, primenantys apysakų eskizus, rodo didelį galimybių užtaisą, bet ne pasiektą rezultatą.
V. Morkūno „Pakeleivingų stotys“ – bene daugiausia atgarsių sulaukusi labai originaliai struktūruota knyga. Sakyčiau, jos iškalbi struktūra netgi pranoksta itin lakoniškų tekstų, pavadinta tiesiog „proza“, sankaupą. Knyga, gniaužianti kvapą, nelyg draudžianti apie ją gražbyliauti. Išbandymų dienomis taip norisi būti atspariu žmogumi iš V. Morkūno „degto molio“.
Reda Griškaitė. 1824–1855 metų Lietuva: ar tikrai be Adomo Mickevičiaus?
2020 m. Nr. 3
Visada mėgstu pradėti pasakojimą – šį kartą pasakojimą apie Adomą Mickevičių – nuo asmeninių savo potyrių. Taip nutiko, kad kelerius metus, pačioje sovietmečio pabaigoje ir Atgimimo priešaušryje, 1987–1989 m., teko vadovauti memorialiniam A. Mickevičiaus muziejui Bernardinų gatvėje, tada dar vadintoje Pilies skersgatviu, t. y. turėjau unikalią galimybę gana artimai bendrauti ir su autentiškais poeto tekstais, ir su autentiškais jo daiktais – kad ir kokie kuklūs jie būtų. O ir mano pačios pirmosios publikacijos – Atgimimo laikų žurnale „Sietynas“, leistame su paantrašte „Jaunųjų kultūros mėnraštis“, ir žurnale „Metai“, tada dar vadintame „Pergale“, taip pat buvo skirtos A. Mickevičiui. Taigi 1990 m. parengiau spaudai kelis dešimtmečius Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraštyne, Stasio Šalkauskio fonde, gulėjusius rankraščius – filosofui gyvam esant taip ir nepaskelbtą Vincui Mykolaičiui-Putinui dedikuotą ir „laimingais bendro studentavimo laikais“ Fribūre, taigi dar Šveicarijoje, rašyto straipsnio „Rimvydas-Mickevičius“ trečiąją dalį ir tais pačiais metais Kaune studentams ateitininkams perskaitytos paskaitos „Adomo Mickevičiaus sielos drama gyvenimo filosofijos šviesoje“ fragmentus[1]. Tada dariau prielaidą, kad dar Fribūre gimė bendra S. Šalkauskio ir būsimo A. Mickevičiaus kūrinių vertėjo – V. Mykolaičio-Putino – programa, kurią tada pavadinau „Lietuvos Mickevičius“. S. Šalkauskis taip grindė šį savo sumanymą: „Mickevičius kartu abiem tautom užrašė didelį savo veikalo palikimą. Abidvi jį priėmė meiliai teisėmis, kiekviena tačiau skirtingu pobūdžiu: dovanos pavidalu jį priėmė lenkai, tėvainystės gi – lietuviai“[2]. Ši publikacija man davė pretekstą nueiti gilyn į 1916–1919 m., t. y. pažvelgti ir į garsiąją S. Šalkauskio prancūzų kalba parašytą monografiją „Sur les Confins de deux Mondes“ („Dviejų pasaulių takoskyroje“ vel „Dviejų pasaulių riboje“ vel „Tarp dviejų pasaulių“), kurios vienas didelis poskyris iš esmės ir buvo skirtas kaip tik A. Mickevičiui, kurį filosofas jau tada pavadino ne tik „savo epochos šaukliu“, bet ir „visuotinės žmogiškosios dvasios aiškintoju“ („il est à la fois le porte-parole de son époque et lʼinterpréte de lʼesprit humain universel“)[3]. S. Šalkauskis akcentavo ir ribinių, 1824-ųjų, metų svarbą poeto biografijoje, teigė, kad kaip tik tada prasidėjo jo tremtis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš jos kultūros[4]. Nors dėl pastarosios ištarmės – rašysiu apie tai toliau – galbūt ir nebuvo visai teisus.
Taigi galima sakyti, kad A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870–1959) knygą „Monsalwat. Rzecz o Adamie Mickiewiczu“ („Monsalvat [Šventojo Gralio pilis. – R. G.]. Veikalas apie Adomą Mickevičių“)[5]. Šio lenkų literatūros kritiko ir filosofo, pasirašinėjusio įspūdingu „Quasimodo“ pseudonimu ir kvietusio nusisukti nuo pozityvizmo, dėl kurio esą Lenkija išgyvena idėjų bankrotą, ir raginusio grįžti į Romantizmo ideologijos laikus, idealas buvo A. Mickevičius ir jo karta:
Visiems jiems būdingas vienas pagrindinis bruožas. Jis pasireiškia visur, į ką tik bežiūrėtume iš tų laikų. Jų kalbėjimo maniera, mąstymas, jų jausmai ir veiksmai, jų veidai, pažįstami iš graviūrų ir portretų, jų laiškai [pridurčiau dar – ir atminimų albumai. – R. G.], namai, butai, baldai, net jų gestai ir eisena, dar išsaugoti senolių, ragavusių anų laikų, – visa tai yra paženklinta aukšto kultūros lygio. Šis vystymasis staiga buvo nutrauktas. Šiandien neturime nei savo stiliaus, nei vieningos kultūros, t. y. beveik neturime kultūros…[6]
Toks pat noras gaivinti aukštąją kultūrą per A. Mickevičių būdingas ir S. Šalkauskiui: „<…> jojo pamokomasis likimas yra reikšmingas įspėjimas pačiai Lietuvos visuomenei ir netiesioginis įrodymas, kaip turėtų eiti ir kur siekti kultūrinis ir dvasinis lietuvių augimas“[7]. Ir šiam filosofui buvo įdomi ne tiek A. Mickevičiaus kūryba, kiek jo asmeninė biografija: „<…> iš visų Mickevičiaus veikalų didžiausias yra pats jo gyvenimas. Galbūt ateis laikas, kai „Vėlinės“ nebus skaitomos, kai „Poną Tadą“ užklos dulkės, betgi Mickevičiaus gyvenimo poema visuomet tebevaldys žmonių širdis…“[8] Visur ir visada ieškojo analogijų su istoriniu Lietuvos likimu, todėl poeto asmuo čia buvo tikras lobis: „Jo sielos gelmėse visuomet buvo gyvas instinktas, kuris liepė laikyti idealu Rytų ir Vakarų pusiausvyrą ir jųdviejų civilizacijų sintezę“[9]. Arba štai tokia mintis: „Kaip kad Lietuva yra neįvykdytų istorinių galimybių šalis, taip jisai yra neįvykdytų asmeninių galimybių genijus“[10]. Taip šalkauskiškai A. Mickevičius atėjo į mano tyrimų lauką.
Antrasis ryškus susitikimas su poetu įvyko jubiliejiniais 1998-aisiais, kai „Metų“ žurnale paskelbiau studiją „Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai“[11]. Kaip tik tada analizuodama daugiau negu turtingą ne tik spausdintą, bet ir archyvinę medžiagą, iš esmės ir apčiuopiau tai, ką formuluoju ir šiame rašinyje – kad Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt vel Ostyk-Narbutt, 1784–1864) Šiauriai (tai tėvoninis šio Lietuvos istoriko dvaras tuometėje Gardino gubernijoje (nuo 1843 m. – Vilniaus gubernija), Lydos apskrityje, dvaras-archyvas, nes jame buvo parašyti visi šio vyro darbai) nuo A. Mickevičiaus Paryžiaus nebuvo jau taip ir toli, arba ir visai atvirkščiai, – kad Paryžius nebuvo jau taip ir toli nuo Šiaurių. Kitaip tariant, kad A. Mickevičius, 1824 m. spalio 30-ąją arba spalio 31-ąją (tiksli diena iki šiol nėra nustatyta) kirsdamas senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną, – paskutinė vieta Lietuvoje, kur poetas buvo apsistojęs ir kur nakvojo, buvo Šiauliai (šiame kontekste apmaudu, kad ne Šiauriai…), šį kraštą paliko tik fiziškai. Chrestomatiniu tapo faktas apie A. Mickevičiaus nostalgiją Lietuvai visus tuos likusius trisdešimt vienus jo gyvenimo metus. Šio ilgesio, o ir nuolatinio dėmesio tam, kas vyksta ten, anapus kordono, apstu tiek poeto kūryboje, tiek egodokumentikoje. Tačiau ar tikrai fizinis A. Mickevičiaus nebuvimas Lietuvoje reiškė ir dvasinį jo nebuvimą? Net turint galvoje daugiau negu svarbų faktą, kad nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios šio poeto kūryba – su labai trumpais „atšilimo“ periodais – Rusijos imperijoje iš esmės visą laiką buvo draudžiama, o poeto vardą net užginta minėti? Šaltiniai rodo, kad nors ir „nematomas“, A. Mickevičius to meto Lietuvos sąmonėje vis dėlto funkcionavo, o jo kūryba buvo reflektuojama.
Tada mėginau šią tezę grįsti per T. Narbutą ir A. Mickevičių – du intelektualius to meto vyrus, du kilmingus bajorus, iš kurių pirmasis savo giminės pradžią siejo su Astikais, taigi ir su Radvilomis, o antrasis – su Rimvydais, du Vilniaus universiteto auklėtinius, kurie, kad ir kaip būtų paradoksalu, asmeniškai niekada nebuvo susitikę, bet kurie žinojo ir skaitė vienas kito kūrybą. Pirmasis neakivaizdus T. Narbuto ir A. Mickevičiaus pasimatymas įvyko Vilniuje 1818 m. spalio 31 d., kai 125-ajame Joakimo vel Joakimo Juozapo Benedikto Lelevelio (Joachim Józef Benedykt Lelewel, 1786–1861) įsteigto populiariojo Vilniaus savaitraščio „Tygodnik Wileński“ numeryje buvo išspausdintas ne tik debiutinis A. Mickevičiaus eilėraštis „Żima miejska“ („Miesto žiema“ – pagal Eugenijaus Matuzevičiaus vertimą, arba „Miestas žiemą“ – pagal Vytauto Bložės interpretaciją), bet ir T. Narbuto eilėraštis „Powieść. Derwisze“ („Legenda. Dervišai“)[12].
Tame numeryje tai buvo vieninteliai poezijos kūriniai. Akivaizdu, kad ir dėl šios aplinkybės T. Narbutas, nors tada jau labai populiarus trisdešimt ketverių metų literatas, už kurio pečių buvo dar ir audringa nuotykiais prisotinto gyvenimo atkarpa, ir A. Mickevičius – dvidešimtmetis debiutantas, kurio tikri jausmai ir tikri įvykiai dar tik laukė, – įsidėmėjo vienas kitą. A. Mickevičiui – aistringam Lietuvos istorijos mylėtojui – negalėjo būti nežinomas ankstesniuose šio žurnalo puslapiuose spausdintas T. Narbuto rašinių ciklas „Badanie starożytności litewskich“ („Lietuvių senienų tyrimas“). O ir būsimas veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“. – T. 1–9. – Vilnius, 1835–1841) autorius, nors ir nebuvo tobulas poetas, suprato ir mėgo gerą poeziją – vertė Horacijų, Jeaną Baptisteʼą Rousseau, žavėjosi Ignacijumi Krasickiu, Pranciškumi Karpinskiu, Kazimieru Brodzinskiu, o vėliau, jo paties žodžiais tariant, ir „dieviškuoju Adomu“, o dar gerokai vėliau – ir „naujuoju Adomu“, t. y. Vladislovu Sirokomle (tikr. Liudvikas Kondratavičius; Ludwik Franciszek Władysław Kondratowicz vel Władysław Syrokomla, 1823–1862). Beje, savo jaunėlę dukterį Teodorą Narbutaitę-Mončiunskienę (Teodora z Narbuttów Monczuńska, 1839–1925), 1863–1864 m. sukilimo dalyvę ir emigrantę, kito kultinio poeto – Teofilio vel Teofilio Aleksanderio Lenartowicziaus (1822–1893) sielos draugę, tiesiog dievino už tai, kad ji, be kitų savo dorybių, dar ir rašė gerą poeziją. Taigi A. Mickevičiaus eilėraščio „Żima miejska“ niekaip negalėjo neįsidėmėti, nors, regis, kaip tik taip ir galėjo įvykti – kūrinys buvo paskutinis tame žurnalo „Tygodnik Wileński“ numeryje, o ir ne žiema, tik ruduo, buvo ir pačiame Vilniuje. Tačiau nuo to karto T. Narbutas visada atidžiai sekė A. Mickevičius kūrybą, net ir tada, kai poetas jau buvo ne Lietuvoje – paskutinę impresiją „Mickevičiaus tema“ randame istoriko užrašų knygelėje. Įrašas darytas 1856-aisiais, jau po poeto mirties. Štai jo fragmentas: „Imperatorius Aleksandras II davė sutikimą iš naujo išleisti Mickevičiaus raštus (prenumeratos kaina – dešimt sidabro rublių). Ir šios lėšos bus skirtos našlaičiams, likusiems po Mickevičiaus mirties. Užsisakiau [šis žodis T. Narbuto paryškintas. – R. G.]“[13].
Tačiau cenzūriniai suvaržymai, priešingai nei siekė imperinė valdžia, visada tik didino norą paragauti uždrausto vaisiaus. Dažnai šiame kontekste prisimenamas literatės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (Gabryela z Güntherów von Hildesheim Puzynina, 1815–1869) džiaugsmas, kai savo tėvų namuose, Dabraulėnų dvare (tada Minsko gubernija, nuo 1843 m. – Vilniaus gubernija, Vileikos apskritis), pagaliau sulaukė poemos „Pan Tadeusz“ („Ponas Tadas“). Įspūdį, kurį rašytojai sukėlė tokio brangaus ir netikėto svečio apsilankymas, ji prilygino Perkūno trenksmui iš giedro dangaus, vadino tai nepaprasta švente; rašė, kad tai toks pat jausmas, kai po žiemos staiga atsidaro visi namo langai ir šiltas kvapnus pavasario vėjas į visas puses išblaško per žiemą krosnies prišildytą orą[14]. Tačiau G. Giunterytės-Puzinienės impresijoje randame ir du labai konkrečius faktus: pirma, kūrinys „Pan Tadeusz“ į rašytojos rankas pateko praėjus vos porai metų nuo pirmosios kūrinio laidos, t. y. 1836-aisiais, ir antra, kad ir kaip draustas, jis atkeliavo tiesiai iš Prancūzijos: „Ponas Tadas“, slapta atvykęs iš Paryžiaus…“[15] Taip pat slapta į Dabraulėnus atkeliavo ir trečioji poetinės dramos „Dziady“ („Vėlinės“) dalis[16]. Beje, tokie nelegaliai į Lietuvą atkeliavę poeto kūriniai niekada nebuvo išstatomi viešai, knygų lentynose, o saugomi specialiose rakinamose skrynelėse[17]. Taigi nepaisant cenzūrinių suvaržymų, Lietuvos dvarai ir dvareliai, miestai ir miesteliai vis tiek A. Mickevičiumi pulsavo. Tiesą sakant, pulsavo visada, ir ypač nuo tada, kai poetas paliko Lietuvą. Tada jo kūryba pasidarė dar vertesnė, dar sakralesnė. Ta pati G. Giunterytė-Puzinienė rašė, su kokiu jauduliu – kaip maldaknygę – tais pačiais lemtingais 1824-aisiais pirmą kartą skaitė ir du pirmuosius rausvu popieriumi aptrauktus A. Mickevičiaus poezijos tomelius, kaip jos artimieji plėšte plėšė juos vieni kitiems iš rankų; kaip poeto kūryba jos tėvų namuose buvo skaitoma vos ne kiekvieną vakarą ir kaip visada jos buvo klausomasi su tuo pačiu dėmesiu ir tuo pačiu jauduliu[18].
Galima būtų įtariai žvelgti į emocingos moters pateiktus faktus, bet tą patį, beveik žodis žodin, liudija ir solidus vyras, naujasis Konradas Valenrodas – leidėjas, istorikas, publicistas Adomas Honorijus Kirkoras (Adam Honory Kirkor, 1818–1886), kuris su imperine cenzūra susidurdavo kasdien. Štai ką jis rašė tos pačios imperinės valdžios užsakymu (sic!) apie 1880–1881 m. rašytame (nuo A. Mickevičiaus mirties buvo praėję beveik trys dešimtmečiai, o Rusija ir vėl trumpam išgyveno liberalesnius Aleksandro II laikus) darbe „Живописная Россия: Отечество наше в его земельном, историческом, племенном, экономическом и бытовом значении“ („Vaizdingoji Rusija: mūsų Tėvynė jos agrarine, istorine, gentine, ekonomine ir buitine prasme“):
Žmonės poetą suprato, pajuto jį esant genijų, ir mes prisimename laikus, kai buvo ne tik grobstyte grobstomi nauji jo kūriniai, bet ir šimtais perrašinėjami, laiškuose siunčiami į pačius tolimiausius kampelius, Baltarusijos užkampius; seni ir jauni, aristokratės ir šlėktaitės jo kūrinius mokėsi atmintinai. Miestuose, ponų namuose, neturtingose šlėktų sodybose vien apie jį ir tekalbėjo[19].
Pats A. H. Kirkoras iš visos A. Mickevičiaus kūrybos labiausiai vertino poemą „Pan Tadeusz“; sakė, kad šį kūrinį galima skaityti dešimtis kartų ir vis rasti naujų grožybių; aiškino, kad visuose A. Mickevičiaus kūriniuose juntama stipri Tėvynės Lietuvos meilė, tačiau nė viename Lietuva nepavaizduota taip gyvai ir taip plačiai; antrino garsiojo indoeuropeisto Augusto Schleicherio (1821–1868) minčiai, kad kaip tik šio kūrinio dėka lietuviai turi savąją „Iliadą“[20]. Panašiai galvojo ir V. Sirokomlė, į kurio dvarelį Zalučę (Minsko gubernija, Naugarduko apskritis) kūrinys „Pan Tadeusz“ iš pradžių atkeliavo jo sekretoriaus ir bičiulio Vincento Korotinskio (Wincenty Korotyński, 1831–1891) padarytu nuorašu („perrašiau visą knygą iki pat paskutinės papildymų eilutės, ir šis rankraštis ilgai kursavo po mūsų apylinkę, kol ir vėl grįždavo į Zalučę – iki tol, kol kažkas jį nusavino – gražiu papročiu, leidžiančiu tolerantiškai žvelgti į vižlų ir knygų vagystes“), ir tik vėliau, 1851-aisiais, iš Dorpato, per pažįstamus studentus, – jau ir tikra knyga (pirmoji, paryžietiška, kūrinio laida V. Sirokomlei buvo paskolinta vos porai savaičių)[21]. A. Mickevičiaus kūrybos nuorašai po Lietuvą plito ne tik vyrų, bet ir moterų dėka. Tai rodo ir šiandien Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) saugomas Konstancijai Sierakauskaitei (Konstancja Sierakowiczówna, ~1820–po 1861) priskiriamas literatūrinių išrašų sąsiuvinis[22].
Bet štai dar vienas pavyzdys – du Vilniaus universiteto auklėtinio, literato, o vėliau – 1830–1831 m. sukilimo dalyvio ir emigranto Ipolito Klimaševskio (Hipolit Klimaszewski, 1802–1874) 1829 ir 1830 m., taigi dar sukilimo išvakarėse, Vilniuje išleisti žurnalo „Noworocznik Litewski“ („Lietuviškas almanachas“) tomeliai. Leidiniai ir tikrai nedidukai, autorių taip pat vos keletas. Tačiau ir viename, ir kitame dominuoja nepageidaujamas, bet dar tada oficialiai nedraustas A. Mickevičius – spausdinama jo poezija, vertimai, poeto eilės, jo mintys tampa epigrafais kitų autorių straipsniams[23]. Poeto vardas visur – net anonimas, pasirašęs inicialu „K***“ (galbūt tai pats I. Klimaševskis?), rašinyje apie Kauno istoriją mini ir A. Mickevičių: „Dėkingi Kauno gyventojai įamžino poeto buvimo jų mieste atmintį suteikdami jo vardą jo apdainuotam slėniui“[24]. Štai tokia visai kitokia poeto buvimo šalia detalė. Kaip ir garsusis Kauno apskrities mokyklos prefekto (šiuolaikiniu įvardu – direktoriaus) Stanislovo Dobrovolskio (Stanisław Dobrowolski, 1773–1857) namelis, ilgainiui ne tik dėl to, kad tai buvo pirma A. Mickevičiaus aplankyta vieta Kaune, o tiksliau dar ne visai Kaune, nes palivarkas su mediniu dvareliu, kuriame ir buvo įsikūręs prefektas, tada buvo tik priemiestis, dabartinė teritorija tarp S. Nėries, Gedimino, K. Donelaičio ir A. Mickevičiaus gatvių; taigi ne tik dėl to, kad tai buvo pirma poeto aplankyta vieta mieste, bet ir dėl jo bičiulystės su šiuo pedagogu, ilgainiui imtas vadinti ne šeimininko – S. Dobrovolskio, o jo svečio – A. Mickevičiaus – nameliu.
Tas vietas Kaune lankyti buvo tiesiog privalu. Tai darė ir garsusis Gustavas Olizaras (Gustaw Olizar, 1798–1865) – dvarininkas, poetas, laisvasis mūrininkas, tremtinys, kai 1843-iaisiais po ilgo gyvenimo svetur kartu su sūnumi keliavo po Lietuvą ir konstatavo – poeto vardas neužmirštas. Ir štai jo įspūdis iš Kauno: „Lankydamas garsųjį slėnį, pas pienininkę gėriau pieną ir ta moteriškė apie tą slėnį [ir apie jame augančius] narcizus ir tulpes pasakojo taip, kaip to nesugebėtų jokia saloninė literatė!“[25] 1852 m. gegužę taip pat emocingai garsųjį Kauno slėnį lankė ir kitas 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, poetas ir memuaristas Leonas Potockis (1799–1864), tada spaudoje pasirašinėjęs Bonaventūros iš Kochanovo arba tiesiog Pono Kamertono slapyvardžiais[26]. O štai kiek ankstesnis, 1842-ųjų epizodas, žavi seserų – Matildos ir Gabrielės Giunteryčių – ir jų bičiulių kolektyvinė akcija: panelė Teofilija Valavičiūtė A. Mickevičiaus slėnyje nuskina ir sudžiovina gėlytę, Matilda pasemia Nemuno vandens ir supila į flakoną, o Gabrielė, „smarkiai plakant širdžiai“, parašo poetui dedikuotas eiles, kurias savo ruožtu „susižavėjimo ašaromis pašventina“ literatas Ignacijus Chodzka (Ignacy Chodźko vel Chodźko-Borejko, 1794–1861)[27]. Ir visą tą siuntinį, įtakingo Varšuvos literatūrinio salono šeimininkei ir rašytojai Katarzynai z Lipińskich Lewockai (1799–1890) padedant, nes, kaip rašo G. Giunterytė-Puzinienė, tais laikais „išsiųsti buvo labai sunku“ (ir čia mes jai visiškai pritariame), ištransportuoja į Paryžių, pas A. Mickevičių[28].
Kai galvoju apie visas šias piligrimines keliones į Kauną, matau daug panašumo su daugiau nei populiariomis garsiojo „Pono Dionizo“, t. y. pedagogo, o vėliau Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos nario Dionizo Jakutavičiaus (Dionizy Jakutowicz, 1780–1864), amžininkų vadinto „savanorišku, nenuilstančiu ir nemokamu Vilniaus miesto čičerone“, ekskursijomis po, deja, jau uždaryto Vilniaus universiteto pastatus, taip pat ryškiai menančius ir A. Mickevičių[29]. Taigi kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu visos šios individualios patriotinės su šio poeto vardu susijusios akcijos vis dėlto vyko ir vyko. Beje, nesu skaičiusi, kad panašūs dalykai tada Lietuvoje būtų daromi su J. Lelevelio – antrojo, o iš tikrųjų net ir pirmojo, nepageidaujamo asmens Rusijos imperijoje, vardu.
Tačiau būtina minėti ir kelis cenzūrinių bangavimų pavyzdžius. Tiesa, kai kurie jų kiek peržengia šio pasakojimo chronologines ribas, bet rodo bendrą cenzūruojamos imperijos atmosferą. Taigi 1833-iaisiais į draudžiamų spaudoje minėti sąrašą patenka ne tik „patriotiniai žodžiai“, bet ir „patriotinių rašytojų“, istorikų ar poetų, pavardės. Kaip visada pirmieji sąraše – J. Lelevelis ir A. Mickevičius. Nebuvo galima ne tik minėti jų vardo, bet ir cituoti jų kūrinių. Tiesa, istorikės Zitos Medišauskienės tyrimai rodo, kad kartais cenzorių įsikišimai į tekstą atrodo gana formalūs: štai A. Mickevičiaus inicialai po epigrafu išbraukiami, o pats epigrafas – ištrauka iš poeto kūrinio – paliekamas[30]. Kartais kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu poeto kūrybos fragmentai, pasirašyti inicialu „M“ ar inicialais „A. M.“, arba tiesiog „Autor Grażyny“ („Gražinos“ autorius“), „piewca Sonetów krymskich“ („Krymo sonetų“ dainius“), „jeden z najpierwszych naszych Mistrzów“ („Vienas geriausių mūsų Meistrų“), „wielki twórca uczelni litewskiej“ („didis lietuviškos mokyklos kūrėjas“), „nasz ziomek a przyjaciel Puszkina“ („Mūsų kraštietis ir Puškino bičiulis“), „Pan Adam“ („Ponas Adomas“) – kaip kokia kontrabanda – į spaudą vis dėlto patekdavo[31]. Štai literatūrologas Romualdas Naruniecas atkreipė dėmesį, kad 1846 m. Mykolas vel Mykolas Vincentas Feliksas Balinskis (Michał Wincenty Feliks Baliński, 1794–1864) trečiajame, Lietuvai skirtame, veikalo „Starożytna Polska“ („Senoji Lenkija“) tome išspausdino keletą A. Mickevičiaus kūrinių fragmentų, kurių autorių pristatė kaip „sławny wieszcz Grażyny“ („garsusis „Gražinos“ dainius“), „sławny nasz poeta“ („garsus mūsų poetas“), „znakomity nasz poeta“ („žymus mūsų poetas“), taigi tiesiogiai neminėjo jo pavardės[32]. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši knyga buvo paskelbta ne Vilniuje, o Varšuvoje, taigi Lenkijos Karalystėje, kur cenzūros situacija ir vėl buvo kiek kita. Kai kuriuose tekstuose A. Mickevičiaus pavardė likdavo, bet tai jau buvo išimtys. 1834 m. rugsėjo 13 d., 1836 m. spalio 19 d. ir 1839 m. balandžio 14 d. Rusijos liaudies švietimo ministro nurodymai draudė perspausdinti Sankt Peterburge išleistą A. Mickevičiaus poeziją arba įvežti į Rusiją Paryžiuje, Krokuvoje, Varšuvoje išspausdintus poeto kūrinius ir jų vertimus į kitas kalbas[33].
Tačiau buvo ir dar vienas būdas, kuriuo A. Mickevičiaus kūryba primindavo apie savo egzistavimą – grožinė literatūra. Susidaro vaizdas, kad ir cenzoriai čia buvo mažiau „įsitempę“, net ir patys aršiausi. Štai kad ir rašytojo Antano Petkevičiaus (Antoni Pietkiewicz vel Adam Pług, 1823–1903) romanas „Zaraza“ („Maras“)[34] (cenzorius Pavelas Kukolnikas). Šio kūrinio centre – idealusis Krinicos dvaras, kurį rašytojas vadina „tarytum kažkokio tautos dainiaus idealo rekonstrukcija“, ir tai akivaizdi aliuzija į poemą „Pan Tadeusz“[35]. Tačiau A. Mickevičiaus vardą gaivina ir pagrindinių romano herojų dialogai. Štai kad ir šis pono Jurgio pokalbio su grafu Ernestu ir jo sutuoktine fragmentas:
– Negali būti! – sušuko Jurgis. – Tai Tamstos neskaitėte nei „Gražinos“, nei „Konrado“?!
– Ak, tiesa! – sušuko grafienė. – Kažkoks lietuvis parašė tuos dalykus, dėl kurių prancūzai ėjo iš proto. Bet jis tikriausiai ir gimė, ir buvo auklėjamas Paryžiuje.
– Dovanokit man, Ponia! – karštai sušuko Jurgis. – Jis ir gimė, ir mokėsi mūsų žemėje, ir tai mūsų žemė jį įkvėpė“[36].
Ir jau visai kitas „A. Mickevičiaus priminimo“ lygmuo – G. Giunterytės-Puzinienės minimas faktas apie Žemaitijos pasiuntinį į Ketverių Metų Seimą, Telšių pavieto (vėliau – apskrities) bajorų vadovą, Šateikių, Kartenos ir kitų dvarų savininką grafą Konstantiną vel Juozapą Konstantiną Platerį (Józef Konstanty Plater, 1758–1840 vel 1841). Priešingai nei S. Moravskis, šis šeimos nesukūręs vyras nemėgo vienatvės, todėl net dvidešimt šešerius metus (sic!) praleido keliaudamas – važinėdamas iš vieno Lietuvos dvaro į kitą, lankydamas draugus ir gimines. O už svetingumą (sic!) „atsimokėdavo neprilygstamu skaitovo talentu“, nes po pažastimi, tarytum maldaknygę, visada turėjo knygą[37]. 1824-aisiais ta maldaknygė buvo du pirmieji A. Mickevičiaus poezijos tomeliai[38].
Šiaip ar taip, naujų vilčių ir įkvėpimo kultūrinei veiklai suteikė vadinamoji imperatoriaus Aleksandro II atlydžio politika. Vilniaus leidėjai ir knygininkai greitai sureagavo į šiuos pakitimus. Jau 1856 m. pavasarį Maurycyʼjus Orgelbrandas (1826–1904), vos prieš trejus metus atidaryto knygyno Šv. Jono gatvėje savininkas, kreipėsi į Vilniaus cenzūros komitetą, o šiam atsisakius, ir į liaudies švietimo ministrą, prašydamas leisti išspausdinti A. Mickevičiaus kūrybą pagal 1833 m. Varšuvos laidą[39]. Byla pasiekė Aleksandrą II ir 1857 m. rugpjūčio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo prašymo įteikimo, imperatorius „kaip ypatingą Monarcho malonę“ leido spausdinti A. Mickevičiaus kūrinius – būtinai cenzūruotus – Rusijos imperijoje, šią galimybę susiedamas su poeto vaikų teisėmis į tėvo kūrybinį palikimą. Anot Z. Medišauskienės, leidimas spausdinti veikalus autoriaus, kurio net vardą minėti iki tol buvo užginta, akivaizdžiai liudijo atšilimą atėjus ir į cenzūros sritį[40]. Tačiau Rusija nebūtų Rusija – 1859 m. ir vėl buvo uždrausta spausdinti J. Lelevelio „ir panašių į jį“ veikalus. Remiantis tų pačių metų spalio 22 d. liaudies švietimo ministro pavaduotojo Nikolajaus Muchanovo (Николай Алексеевич Муханов, 1802–1871) įsaku, buvo uždrausta platinti ir jau išspausdintą Vincento Dunino-Marcinkevičiaus (Wincenty Dunin-Marcinkiewicz vel Вiнцэнт Дунiн-Марцiнкевiч, 1808–1884) į baltarusių kalbą išverstą poemą „Pan Tadeusz“[41].
Dėl tų pačių cenzūrinių suvaržymų ir privačioje to meto korespondencijoje A. Mickevičiaus vardą rasti ne taip ir lengva. Po 1824 m. vos porą kartų, ir tai labai „nekaltame“ kontekste, jis minimas ir gausioje gydytojo ir rašytojo Stanislovo vel Jono Apolinaro Stanislovo Moravskio (Stanisław vel Jan Apolinary Stanisław Morawski, 1802–1853), poeto bičiulio ir jo piršlybų su Celina Szymanowska (vel Celina z Szymanowskich Mickiewiczowa, 1812–1855) iniciatoriaus, korespondencijoje. A. Mickevičiaus portreto S. Moravskis nepateikė ir garsiuosiuose Vilniaus memuaruose, ir dėl to poeto kūrybos gerbėjai ant jo pyksta iki šiol. Kas jau kas, o šis vyras, jeigu tik būtų norėjęs, o tiksliau – jeigu tik būtų galėjęs, būtų daug ką papasakojęs, nes „Moravskis – tai stiklas, pro kurį gali kiaurai matyti“[42]. Tačiau kad ir kaip ten būtų buvę, memuaristas ir pats iš dalies davė atsakymą būsimiems savo kritikams:
Rašau ir nerimauju dėl galimų tokio rašymo pasekmių! Nelaimei, gyvenu tokiu nešvankiu metu, kai negaliu garantuoti, kad, tarstelėjus žodį kokiam nors pirmam pasitaikiusiam pienburniui, vežikui, liokajui, piemeniui ar šiaip vaikėzui, į mano namus nesubėgs policija. Nes niekada negali būti tikras, kad už valandos iš manęs neatims visų popierių; kad jų pagrindu apie mane nepadarys klaidingų išvadų; jog likusio gyvenimo nepraleisiu Vologdoje, Viatkoje, Permėje, Tobolske. Todėl kad ir kas tu būtum – mano bičiulis, priešas ar persekiotojas, jeigu jau per atsitiktinumą toks atsirastum, – būk pakantus mano žodžiams![43]
Šie 1848 m. ant Verknės upės pakibusiame Ustronės dvarelyje rašyti žodžiai nebuvo iš piršto laužti, ir jie labai tinka apibūdinti kasdienei Lietuvos atmosferai šiame straipsnyje apsibrėžtose chronologinėse ribose. Rašyti taip, kaip rašė S. Moravskis, buvo ne tik smagu – o nenumaldomą rašymo aistrą jautė tikrai, bet ir rizikinga. Na ir kas, kad rašyta tik į stalčių. Viena yra dalintis įspūdžiais apie Vilniaus ekscentrikus – „filosofę“ Elžbietą Zakševskytę-Miulerienę (Elżbieta z Zakrzewskich Müllerowa, ~1790–po 1859) ir „poetą“ Ignacijų vel Jackų Krištalevičių (Ignacy vel Jacek Krysztalewicz, ~1800–~1873), o visai kita – apie „draudžiamąjį“ A. Mickevičių. Juolab kad jau ir taip buvo „prisirašęs“ – ir apie Nikolajų Novosilcevą (Николай Николаевич Новосильцeв vel Новосильцов, 1761–1836), ir apie Nikolajų Dolgorukovą (Николай Aндреевич Долгоруков, 1792–1847), ir apie Levą Baikovą (Лев Сергеевич Байков vel Leon Bajkow, 1779–1829). Ir vis dėlto baigiant vadinamąją S. Moravskio ir A. Mickevičiaus „bylą“, rusena ir kita mintis: o gal vis dėlto šį tą buvo parašęs? Nes puikiai žinome, kaip 1924-aisiais Ustronės Atsiskyrėlio leidėjai Adamas Czartkowskis (1881–1958) ir Henrykas Mościckis (1881–1952) „prasiėjo“ po jo rankraščius.
Kaip tik dėl minėtųjų priežasčių ir vadinamuosiuose egodokumentiniuose, arba privačiuose, šaltiniuose ištarmės apie A. Mickevičių ir tikrai yra santūrios. Vos viena kita sausa frazė. Iš bendro epistolinio to meto konteksto iškrinta tik Vilniaus gydytojo, literato ir bibliotekininko Aniceto Renjė (Anicety Renier vel Renjer vel Regnier, 1804–1877) korespondencija. Bet ir šią išimtį galima aiškinti ne tiek emociniu „nesusiturėjimu“, kiek didesne nei S. Moravskio drąsa, kuri vargu ar buvo pamatuota, nes po penkerių metų šis vyras buvo išsiųstas ar tai į Irkutską, ar tai į Nerčinską – penkiolikai metų katorgos. Taigi 1840 m. į A. Renjė rankas pateko Rusijos imperijoje platinti drausto Poznanėje leisto žurnalo „Tygodnik Literacki“ („Literatūrinis savaitraštis“) numeris, kuriame buvo smulkiai aprašyta garsioji A. Mickevičiaus improvizacija, pasakyta 1840 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje, poeto vardinių vakarienėje pas Eustachijų Januškevičių (Eustachy Januszkiewicz, 1805–1874), taip pat Vilniaus universiteto auklėtinį, literatą, leidėją, sukilėlį ir emigrantą. Iš to, kaip A. Renjė 1842 m. gruodžio 3 d. Vilniuje rašytame ir T. Narbutui (sic!) adresuotame laiške perteikia to vakaro aprašymą, akivaizdu, kaip A. Mickevičiaus žodis virpino jausmus ne tik buvusių ten, Paryžiuje, bet ir likusių čia, Lietuvoje: „Mickevičius yra gilus žmonių širdžių filosofas ir dažnai moka žmonių jausmus iki pat gelmių paliesti“[44].
Kai Vilniuje buvo rašomi šie žodžiai, A. Mickevičius jau trečias mėnuo Paryžiuje, Collège de France (Prancūzijos kolegija), skaitė slavų literatūros paskaitų kursą „Les Slaves“ („Slavai“) ir vis labiau linko prie improvizacijos poetikos. Ne vieną kartą prieš tokias paskaitas būdavo meldžiamasi ir medituojama. Tada auditorija dar ilgai negalėdavo užmiršti patirto įspūdžio. Žinoma, intrigavo ir nepaprasta kalbėtojo poza – A. Mickevičius stovėjo rankomis pasirėmęs į lazdą, ir jo neįprasta prancūzų kalba – „su laukiniškai šiurkščiu lietuvišku akcentu“[45]. Ausį rėžė ir gramatikos taisyklių nepaisymas. Po daugybės metų tų paskaitų klausytojai nevisiškai prisimindavo, ką būtent jis kalbėjo, bet tiksliai atsimindavo, kaip kalbėjo, ir vis dar jautė bendrų mišių atmosferą. Tokia pat nuotaika vyravo ir garsiojoje 1843 m. kovo 24 d. Lietuvos mitologijai skirtoje paskaitoje; paskaitoje, kurioje A. Mickevičius rėmėsi pirmuoju, lietuvių mitologijai skirtu, T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ tomu, o jo autoriaus pavardė, visada sakoma tiesiog „Monsieur Narbutt“, buvo dažniausiai tariama. Šiame kontekste visai nesvarbu, kiek daug A. Mickevičius paėmė iš T. Narbuto, nors kai kurie paskaitos fragmentai iš tikrųjų primena jo teksto konspektą, svarbu, kad veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ autoriaus pateikta medžiaga, o dažnai ir jo koncepcija, stimuliavo poeto mintį.
Kadaise atlikau chirurginę tos paskaitos analizę, tačiau ir šiandien negaliu įrodyti, kad pats T. Narbutas, labiausiai cituojamas tos paskaitos autorius, tos paskaitos „medžiaga“ ir tos paskaitos dirgiklis, tai žinojo. Kitaip tariant, ar matė, ar turėjo rankose tų paskaitų spaudinį ar perrašą? Nes A. Mickevičiaus mintys buvo stenografuojamos, dėl ko pats poetas labai pyko – ne tik todėl, kad nuo 1834-ųjų galutinai susiformuoja mintis, kad rašyti ir spausdinti savo kūrybą nėra svarbiausia, bet ir todėl, kad manė, jog paskaitas paskelbus tik palengvins darbą Rusijos agentams. Tačiau Felikso Vrotnovskio (Feliks Wrotnowski, 1803–1871), iš Kariotiškių, taigi iš Trakų apskrities, kilusio bajoro, Vilniaus universiteto auklėtinio, generolo Dezidero vel Dezidero Antano Chlapovskio (Dezydery Antoni Chłapowski, 1788–1879) žygio į Vilnių dalyvio, o vėliau emigranto, literato, leidėjo ir Lenkų bibliotekos Paryžiuje vadovo, pastangomis šios paskaitos buvo ne tik išsaugotos, bet ir publikuotos – tiek prancūzų, tiek lenkų kalbomis. Pirmosios laidos pasirodė Paryžiuje, o vėliau, T. Narbutui dar gyvam esant, išspausdintos, galima sakyti, ir visai čia pat – 1850–1851 m. Poznanėje, o 1858 m. – Varšuvoje[46]. Masiškai plito ir jų nuorašai – vienas tokių, tiesa, jau vėlesnės, 1860 m. Paryžiaus laidos, bet įspūdingos apimties ir įspūdingo įrišo dvitomis saugomas ir LVIA, t. y. greičiausiai ir perrašyta buvo čia, Lietuvoje[47]. To meto Vilniaus cenzūros komiteto dokumentai rodo, kad ypač bijota kaip tik Paryžiuje leistų A. Mickevičiaus knygų, todėl daryta viskas, kad jos neperžengtų Rusijos imperijos sienos[48]. Taigi kai visa tai mėgini apčiuopti, pajausti, sugaudyti ir sudėlioti į vietas, kai dėl imperinio absurdo „nekalba“ laiškai, kurie „kalbėtų“ normalioje valstybėje, kai dėl imperinio absurdo du dideli vyrai kalbasi vienas su kitu per kelių tūkstančių mylių atstumą, ir kai ta iš esmės virtuali diskusija jau yra nusikaltimas, juolab kai de visu matai tuos A. Mickevičiaus kūrinių nuorašus, negali nejausti ir nuolatinės tuometės įtampos – tiek šiapus, tiek anapus kordono. Nuo tos atmosferos, nuo tos būsenos, sunku atsiriboti ir istorikui, tokiomis ypatingomis sąlygomis rašančiam intelektinę to amžiaus istoriją.
Šiaip ar taip, privačių XIX a. pirmosios pusės bibliotekų sąrašuose A. Mickevičiaus tomeliai figūruoja retai. O jeigu ir įrašyti, tai dažniausiai tik vadinamieji pusiau legalūs, t. y. dar iki oficialaus draudimo paskelbti leidiniai – Vilniuje spausdintos pirmosios knygelės, 1826 m. Maskvoje išleisti sonetai, 1828 m. Sankt Peterburge paskelbta poema „Konrad Wallenrod“ („Konradas Valenrodas“). Tai rodo kad ir 1832 m., t. y. jau po sukilimo, sudarytas Juozapo Pomarnackio (Józef Pomarnacki, ~1780–po 1843) Bratnavos dvaro (Vilniaus gubernija, nuo 1843 m. – Kauno gubernija, Vilkmergės apskritis) bibliotekos katalogas[49]. Beje, nė viename T. Narbuto Šiaurių dvaro bibliotekos sąraše A. Mickevičiaus pavardės nėra, nors daug kas rodo, ypač penktasis veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ tomas, kad bent jau poemą „Konrad Wallenrod“ turėjo tikrai[50]. Tai būtų galima aiškinti tiesiog istoriko, kurio konfliktas su imperine valdžia ilgainiui tik augo, atsargumu. Ir vis dėlto istorikė Lilia Kowkiel, ištyrusi to laiko Gardino gubernijos privačias bibliotekas, aptiko, kad A. Mickevičiaus knygų būta net ir po to, kai jas turėti buvo pavojinga. Ir ne tik vadinamųjų pusiau legalių. Štai garsiojo pramonininko ir kolekcininko grafo Vandalino Puslovskio (Wandalin Pusłowski, 1818–1884) dvare Merečovščinoje (Gardino gubernija, Slanimo apskritis) buvo ir visai draudžiamų leidinių – Paryžiuje spausdintas paskaitų kursas „Les Slaves“ (1842 m. laida) ir keturi 1838 m. ten pat išleisti poeto rinktinių raštų tomeliai[51]. Labai dažnai šie duomenys – iš valdžios konfiskuotų bibliotekų sąrašų. Štai nusavintos turtingos (apie dvylika tūkstančių tomų) 1830–1831 m. sukilimo dalyvio Adomo Stravinskio (Adam Strawiński, 1807–1885) Nakriškių dvaro (Gardino gubernija, Slanimo apskritis) bibliotekos pažiba buvo pirmieji A. Mickevičiaus poezijos tomeliai su autoriaus dedikacijomis[52]. Žinoma, poeto leidinių su jo įrašais būta ir grafų Chreptavičių Ščiorsuose, ir grafų Putkamerių Baltininkuose[53].
Akivaizdu, kad turėti A. Mickevičiaus autografą buvo tas pat, kas turėti šį tą sakralaus, tas pat, kas vieną akimirką pamatyti ir šio vyro minties eigą, ir jo rankos judesį. Ir čia pati vieta minėti atminimų albumus, kitaip – draugų knygeles (lot. „album amicorum“), arba tiesiog štambuchus, specifinę literatūros (ir ne tik) sritį. Nesu mačiusi ne tik specialiai cenzūruoto, bet ir specialiai konfiskuoto atminimų albumo – pernelyg „mergiška“, „vaikiška“ ir „epigoniška“, kitaip tariant, cenzūruotai valstybei nepavojinga tai buvo sritis. Bet, mano galva, kaip tik ten ir buvo galima rasti daugiausia „tikro Mickevičiaus“ – ne tik jo kūryba paremtų atminimų įrašų, bet ir jo paties autografų. Juolab kad tyrėjai apskritai pabrėžia labai didelį filomatų ir filaretų aplinkos, taigi ir Vilniaus, kaip tam tikro XIX a. pradžios atminimų albumo kultūros centro, vaidmenį[54]. Kaip tik mickevičiana nuspalvintas ir kaip tik dėl šios priežasties iki šiol pats žymiausias Lietuvos atminimų albumas šiandien saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraštyne (toliau – LLTIR)[55]. Pirmoji to albumo savininkė buvo Marija Sivickytė-Žagelienė (Maria z Siwickich Żagielowa, ~1800–po 1844), o jos draugų knygelės populiarumą lėmė 1824 m. rugpjūčio 16 d. Kaune įrašytos nuostabios A. Mickevičiaus eilės „Jak wielorakie świecą na tem błoniu kwiaty!..“ („Kokie įvairiaspalviai šių lankų gėlynai!..“)[56]. Turėti šio poeto autografą savo albume buvo tas pat, kas padaryti nemirtinga ir pačią knygelę, ir jos turėtoją. Panašiai nutiko ir minėtojo G. Giunterytės-Puzinienės bičiulio I. Chodzkos sutuoktinei Liudvikai Mackevičiūtei-Chodzkienei (Ludwika z Mackiewiczów Chodźkowa, ~1800–po 1861). Ši moteris istorijoje įsirašė ne tik kaip garsaus literato žmona, bet ir kaip moteris, kuriai kitas literatas – A. Mickevičius – 1824 m. spalio 22 d., t. y. beveik pačiose išvykimo iš Vilniaus išvakarėse (iš šio miesto iškeliavo 25-ąją), dedikavo savo žymųjį albuminį kūrinėlį „Nieznajomej, dalekiej, nieznany, daleki…“ („Nežinomajai, tolimai – nežinomasis, tolimas…“). Šis lapelis, kurį po trisdešimt penkerių metų ponia Liudvika išėmė iš savo brangaus atminimų albumo ir dovanojo Vilniaus senienų muziejui, išliko iki šių dienų[57]. Tai tikriausiai didžiausia moters auka šiam muziejui – su tokia relikvija galėjo skirtis ne kiekviena.
Ir ši detalė veda jau į paskutinį mickevičianos paieškų „Lietuvoje be A. Mickevičiaus“ akcentą, kurį būtų galima pavadinti muziejiniu. Taigi 1855 m. balandžio 1 d. – poetas tada dar buvo gyvas (mirė lapkričio 26-ąją) – grafas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) Vilniuje atidarė muziejų, kuriam L. Mackevičiūtė-Chodzkienė ir dovanojo savo relikviją. Šiandien jau daug žinome apie šį pirmąjį viešą muziejų Lietuvoje ir apie liūdną jo istoriją. Žinome, kad E. Tiškevičius ir jo komanda stengėsi prakalbinti tik iš pirmo žvilgsnio nebylias senienas ir kūrė savą Lietuvos istorijos pasakojimą. Tačiau be A. Mickevičiaus tas pasakojimas būtų buvęs tiesiog nevisas, todėl taip vertino ponios Liudvikos dovaną. Kaip ir kitos moters, Sidalijos Neveravičiūtės-Svidienės (Sydalia z Niewiarowiczów Świdowa vel Świda, ~1810–po 1890), muziejui perduotus tada Paryžiuje gyvenusio jos brolio, dailininko ir 1830–1831 m. sukilimo dalyvio Vladislovo Neveravičiaus, pasislėpusio po Jono Tisevičiaus slapyvardžiu (Władysław Niewiarowicz vel Jan vel Jean Tysewicz, 1814 vel 1815–1888), jo paties iliustruotus ir 1851 m. Paryžiuje išleistus A. Mickevičiaus kūrinius „Konrad Wallenrod“ ir „Grażyna“[58]. Arba štai kitos donacijos – archeologas Karolis Rogavskis (Karol Rogawski, 1819–1888) dovanojo A. Mickevičiaus autografą, o poetas Ignacijus Kulakovskis (Ignacy Kułakowski, 1800–1860) testamentine valia muziejui paliko poeto jaunystės laikų portretą[59]. Savo ruožtu kitas poetas – Antanas Eduardas Odinecas (Antoni Edward Odyniec, 1804–1885) – dovanojo savo žymiojo bičiulio legendinį apsiaustą. Tą patį, su kuriuo jis pavaizduotas garsiajame Valentino vel Valentino Vilhelmo Vankavičiaus (Walenty Wilhelm Wańkowicz, 1800–1842) portrete; tą patį, kuriuo vilkėjo, kai juos kartu su Aleksandru Puškinu vidurnaktį Sankt Peterburge, prie Petro Didžiojo paminklo, užklupo smarki liūtis; tą patį, kuriuo vilkėdamas 1830 m. gegužę stovėjo ant Vezuvijaus viršūnės, patekant saulei, dangaus ir jūros akivaizdoje; tą patį, kurį A. Mickevičius vėliau dovanojo A. E. Odinecui – kaip atmintį, jiems išsiskiriant Ženevoje tų pačių metų spalį[60]. Tačiau didžiausią įspūdį E. Tiškevičiui, kuris ir pats ne tik skaitė A. Mickevičiaus kūrybą, bet ir buvo jos sekėjas, nes, kaip minėta ir anksčiau, ir jo paties beletristinei kūrybai didelio poveikio turėjo ne tik to meto literatūrinių „eskizų“ ir „vaizdų“ meistrai, bet ir poema „Pan Tadeusz“, padarė dar vienas dar vienos moters, šį kartą Romoje gyvenusios A. Mickevičiaus žmonos Celinos netikros sesers, būsimos jau anksčiau minėto poeto T. Lenartowicziaus žmonos (nuo 1861 m.), dailininkės Zofios Szymanowskos (1825–1870), atsiųstas poeto portretas.
Taigi 1859 m. spalio 11 d. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos posėdyje, dabartinėje Vilniaus universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, E. Tiškevičius taip įvertino šią dovaną:
Šis aliejumi tapytas portretas tiesiog nuostabiai panašus į poemos „Konrad Wallenrod“ autorių. Kūrinys, kurį mums kaip dovaną iš Romos atsiuntė panelė Zofia Szymanowska, yra šios menininkės nutapytas specialiai mūsų Muziejui. Jis ras deramą vietą tiek Mieste, kuris buvo Poeto Genialių įkvėpimų lopšys, tiek šioje senojoje Auloje, kur per Akademines iškilmes jis pats būdavo pagerbiamas už pasiekimus moksle ir iš kur išėjo, kad savo vardą apgaubtų nemirtingos šlovės spindesiu[61].
Žinoma, visa tai rodė, kad Lietuva trumpam išgyvena liberalaus atšilimo laikotarpį. Todėl E. Tiškevičius dėjo ir daugiau pastangų „dėl A. Mickevičiaus“. 1908 m. vasario pabaigoje gydytojui ir istorikui Vladislovui Zahorskiui (Władysław Zahorski, 1858–1927) rašytame laiške poeto sūnus Vladislovas Mickevičius (Władysław Mickiewicz, 1838–1926) pasakojo, kad 1861 m. jam lankantis Vilniaus senienų muziejuje (iš lankytojų knygos žinome ir tikslią datą – tai įvyko balandžio 5-ąją) E. Tiškevičius jį labai (sic!) įkalbinėjo pervežti iš Paryžiaus į vilniškį muziejų visą A. Mickevičiaus archyvą ir kitus poeto memorialinius daiktus[62]. V. Mickevičius labai džiaugėsi, kad tada nepasinaudojo grafo siūlymu: „<…> nesigailiu, kad to nepadariau. Žinau, kad neapoliečiai ramiai sau gyvena po Vezuvijumi, tačiau jiems brangius atminimo daiktus stengiasi padėti kuo toliau nuo tos vietos, kurią mėgsta lankyti deganti lava“[63]. Beje, kai ir pati vaikščiojau po Pompėjus ir žiūrėjau į Vezuvijų – tada šio laiško dar nebuvau skaičiusi – lygiai taip pat pagalvojau, kad ir mes čia, Lietuvoje, savo pašonėje, visada turime ir savo nenuspėjamą Vezuvijų.
Ir vis dėlto V. Mickevičius buvo teisus tik iš dalies. Ir tikrai, praėjus vos keleriems metams nuo poeto sūnaus viešnagės Vilniuje, didysis E. Tiškevičiaus projektas patirs didžiulį smūgį – į Maskvą, Rumiancevo muziejų, iškeliaus daug sakralių daiktų, tarp jų tiek I. Kulakovskio dovanotas, tiek panelės Z. Szymanowskos tapytas portretai. Tačiau, žvelgiant plačiau, daug svarbiau yra pats žinojimas, kad visus tuos metus šios, kaip ir kitos, relikvijos saugotos, brangintos, pagaliau dovanotos Lietuvos muziejui. Kitaip tariant, kad, nepaisant brutalios muziejaus reorganizacijos, E. Tiškevičiaus kaip pirmojo viešo muziejaus Lietuvoje steigėjo ir organizatoriaus vardas niekada nebuvo ištrintas. To negalėjo padaryti net aršiausi jo idėjos oponentai. Analogą čia matyčiau su kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio (Adam Jerzy Czartoryski, 1770–1861) puoselėta Vilniaus universiteto vizija. Tas pats pralaimėjimas – tačiau tik tariamas, tik faktinis, tik iš pirmo žvilgsnio. Nes tie ryškūs šių dviejų vyrų biografijos epizodai – Universitetas ir Muziejus – šio krašto dvasią palaikė dar kelis dešimtmečius. Dabar greta pridurčiau dar ir trečiąjį – A. Mickevičiaus – vardą.
Šiaip ar taip, labai mėgstu skaityti imperinių ideologų ištarmes, ypač jeigu jos parašytos ne oficialiuose dokumentuose ir, kaip sakoma, plaukia iš širdies. Paskutinysis Vilniaus universiteto globėjas N. Novosilcevas jau 1828 m. įžvelgė didelį A. Mickevičiaus poemos „Konrad Wallenrod“ pavojų[64]. Tačiau emocingiausiai tai pasakė kitas vyras – taip pat šiame rašinyje jau minėtas Pavelas Kukolnikas (Павел Васильевич Кукольник, 1795–1884) – literatas, istorikas ir cenzorius (jaunystėje – gana liberalus), beje, ilgiausiai gyvenęs (mirė 1884 m. Vilniuje) buvusio Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesorius. Taigi 1867 m. rašytame ir dedikuotame darbe „Исторические заметки о Северо-Западной России“ („Istoriniai užrašai apie Šiaurės Vakarų Rusiją“) P. Kukolnikas teigė, kad visuomenės neapykanta valdžiai dėl Filomatų ir filaretų proceso buvo nepamatuota, jog jie patys buvo kalti, užsitraukę tokią teisėtos valdžios rūstybę, ypač prikaišiojo vienam iš jų – A. Mickevičiui. Kaip ir N. Novosilcevas, didžiausia istorine klaida, didžiausiu pavojumi imperijai įvardino poemos „Konrad Wallenrod“ išspausdinimą. Manė, kad rusai nesuprato, jog šis kūrinys nukreiptas prieš juos pačius. Aiškino, kad poetas savo įtaigos dėka siekė „pačius rusus paversti savo propagandos partizanais“ („он надеялся самых русских обратить в партизанов своей пропаганды“), padaryti juos pasibaisėtinų idėjų bendrininkais[65]. Todėl visiškai pateisino vyriausybės akcijas prieš A. Mickevičių ir jo aplinką, kaip ir poeto kūrybos draudimą, o pabaigoje jausmingai klausė: „<…> ar buvo galima mums pakęsti tokio užkrato egzistavimą?“ („<…> можно ли было терпеть существование такой заразы?“)[66]. Šiuo retoriniu klausimu ir baigiu savo rašinį.
[1] Griškaitė R. Stasys Šalkauskis apie Adomą Mickevičių // Sietynas. – T. 8. – 1990. – P. 57–59; Šalkauskis S. Rimvydas-Mickevičius. Trečioji dalis: Poeto prometėjizmas ir istorinis Lietuvos likimas // Ten pat. – P. 60–69; Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių // Pergalė. – 1990. – Nr. 8. – P. 126–129; Šalkauskis S. Adomo Mickevičiaus sielos drama gyvenimo filosofijos šviesoje // Ten pat. – P. 129–136.
[2] Cit. pagal: Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių. – P. 127.
[3] Šalkauskis S. Culture intellectuelle de la Lituanie dans la deuxième période // Šalkauskis S. Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le problème de la Civilisation Nationale en Lituanie. – Genève: Édition Atar, [1919]. – P. 144. Plg.: „<…> šis likimo parinktasis yra sykiu savo gadynės ir visuotinės žmogaus dvasios reiškėjas.“ Žr.: Šalkauskis // Šalkauskis S. Raštai. – T. 4. / Parengė A. Sverdiolas. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 243.
[4] Daugiau apie tai žr.: Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių. – P. 127.
[5] Górski A. Monsalwat. Rzecz o Adamie Mickiewiczu. – Kraków: nakładem Autora, Skład Główny w Księgarni G. Gebethnera i S-ki, 1908. – P. 223 (antra šios knygos laida – ten pat, tais pačiais metais; trečia – Varšuva, 1919; ketvirta – Lvovas, Varšuva, 1923; penkta – Varšuva, 1998).
[6] Cit. pagal: Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių. – P. 126.
[7] Ten pat. – P. 128.
[8] Ten pat. – P. 130–131.
[9] Cit. pagal: Griškaitė R. Stasys Šalkauskis apie Adomą Mickevičių. – P. 58.
[10] Cit. pagal: Griškaitė R. Apie Adomą Mickevičių. – P. 128.
[11] Rašinio metriką žr. šio straipsnio išn. 13.
[12] Mickiewicz A. N. Zima miejska // Tygodnik Wileński. – 1818. – Nr. 125. – P. 254–256; Narbutt T. Powieść. Derwisze // Ten pat. – P. 240.
[13] Cit. pagal: Griškaitė R. Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai // Metai. – 1999. – Nr. 4. – P. 116.
[14] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis / Iš lenkų kalbos vertė I. Aleksaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – P. 288.
[15] Ten pat.
[16] Ten pat. – P. 165.
[17] Žr. Kowkiel L. Czytelnictwo kobiet na prowincji litewsko-białoruskiej w zaborze rosyjskim / Wspólnota pamięci. Studia z dziejów kultury ziem wschodnich dawnej Rzeczypospolitej / pod redakcją J. Gwioździk i J. Malickiego. – Katowice: Biblioteka Śląska, 2006. – P. 142–143.
[18] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. – P. 60.
[19] Kirkoras A. H. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų / Iš rusų kalbos vertė V. Visockas. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 107.
[20] Ten pat. – P. 108.
[21] Korotyński W. Obrazy z pobrzeży Niemna (Urywki) // Tygodnik Powszechny. – 1884. – Nr. 19. – P. 293. Poema „Pan Tadeusz“ tada plito šimtais nuorašų. Daugiau apie tai žr. Kowkiel L. Czytelnictwo kobiet na prowincji litewsko-białoruskiej w zaborze rosyjskim. – P. 139.
[22] Sierakauskaitė K. (?). Literatūros kūrinių nuorašų sąsiuvinis. – XIX a. 4–7 deš. // LVIA. – F. 1135. – Ap. 3. – B. 57. – L. 2r–117r.
[23] Wyjątek z tragedyi Szyllera „Don Karlos“. Przekład Adama Mickiewicza // Noworocznik Litewski na rok 1830. – Wilno: drukiem A. Marcinowskiego, 1829. – P. 63–69; M[ickiewicz] A. W imionniku M. S.: „Na jakimkolwiek świata zabłysnęłaś końcu…“ // Noworocznik Litewski na rok 1831. – Wilno: drukiem A. Marcinowskiego, 1830. – P. 56; Mickiewicz A. Dziewica na rozdrożu. Improwizacya do H. S. – Ten pat. – P. 161–163 ir kt.
[24] K***. Historia miasta Kowna // Noworocznik Litewski na rok 1831. – P. 87.
[25] [Olizar G.] Pamiętnik Gustawa Olizara (1798–1865) / Z przedmową J. Leszczyca. – Lwów: nakładem Księgarni Gubrynowicza i Schmitha, 1892. – P. 296.
[26] Bonawentura z Kochanowa [Potocki L.]. Wspomnienie o Kownie. – Poznań: nakładem J. K. Żupańskiego, 1854. – P. 37–39.
[27] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. – P. 421. Šias eiles žr. Gabryela z G… P…, Do Adama M… (posyłając mu trochę wody i kwiatek) // Gabryela z G… P…, W imię Boże – Dalej w świat! – Wilno: nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, 1859. – P. 43–44. Taip pat žr. Puzynina-Günther G. Spomnienie. Dolina pod Kownem // Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS). – F. 147. – B. 909. – L. 19r–19v.
[28] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. – P. 421.
[29] Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos „neakivaizdininkės‘: „gender aspektas“ Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856–1865) // Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915). Mokslo straipsnių rinkinys / Sudarytojai R. Griškaitė ir Ž. Būčys. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015. – P. 294.
[30] Medišauskienė Z. Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. – Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, 1998. – P. 191.
[31] Kopczyński K. Mickiewicz w systemie carskich zakazów 1831–1855. Cenzura, prawo i próby ich oficjalnego omijania // Pamiętnik Literacki. – 1992. – Z. 3. – P. 162.
[32] Naruniec R. Michał Baliński jako mecenas polsko-litewskich więzi kulturowych. – Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper, 1995. – P. 170.
[33] Medišauskienė Z. Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. – P. 149–150.
[34] Adam Pług [Pietkiewicz A.]. Zaraza: obrazek obyczajowy. – Wilno: drukiem Józefa Zawadzkiego, 1852.
[35] Ten pat. – P. 129.
[36] Ten pat. – P. 158.
[37] Giunterytė-Puzinienė G. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. – P. 98–99.
[38] Ten pat. – P. 99.
[39] Liaudies švietimo ministerijos kanceliarijos kreipimasis į Vilniaus cenzūros komitetą dėl M. Orgelbrando prašymo Vilniuje išleisti A. Mickevičiaus raštus. – 1856 m. liepos 12 d. // LVIA. – F. 1240. – Ap. – B. 126. – L. 1r.
[40] Medišauskienė Z. Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. – P. 150.
[41] Ten pat. – P. 118. – Išn. 339.
[42] Archiwum Filomatów. – Cz. 1: Korespondencya: 1815–1823. – T. 2: 1820 / Wydał J. Czubek. – Kraków: nakładem Akad[emii] Umiej[ętności] i Towarzystwa dla Popierania Wydawnictw Akademii, 1913. – P. 131 (Malevskis P. Laiškas iš Vilniaus A. Mickevičiui į Vilnių. – 1820 m. birželio 3 d.).
[43] Morawski S. Kilka lat młodości mojej w Wilnie (1818–1825) / Wydali A. Czartkowski i H. Mościcki. – Warszawa: Instytut Wydawniczy Bibljoteka Polska, 1924. – P. 91–92.
[44] Renjė A. Laiškas iš Vilniaus T. Narbutui į Šiaurius. – 1842 m. gruodžio 3 d. // LMAVB RS. – F. 18. – B. 185. – L. 523r.
[45] Cit. pagal: Griškaitė R. Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai. – P. 116.
[46] Mickiewicz A. Rzecz o Literaturze słowiańskiej, wykładana w Kolegium Francuzkiem, wydanie drugie poprawione. – T. 1–3. – Poznań: druk i nakład W. Stefańskiego, 1850–1851; Pisma Adama Mickiewicza, wydanie nowe, znacznie powiększone. – T. 6–8. – Warszawa: nakładem S. H. Merzbacha, 1858.
[47] Anonimas. A. Mickevičiaus slavų literatūros paskaitų kurso „Les Slaves“ (1860 m. Paryžiaus laidos) perrašas. – XIX a. antroji pusė // LVIA. – F. 1135. – Ap. 3. – B. 58 ir 59. Kartais vienintelė galimybė susipažinti su šių garsiųjų paskaitų turiniu buvo kelionė į užsienį, kur tokie leidiniai nebuvo draudžiami. Tam įrodymas ir Malvinos Jelenskytės-Oskerkienės (Malwina z Jeleńskich Oskierkowa, ~1810–1884) dienoraštis. Štai 1859 m. Krokuvoje (miestas tada priklausė Austrijos imperijai), šeštadienį (mėnuo ir diena nenurodyti), darytas įrašas: „Lietus be perstojo lyja visą dieną ir vakarą. Kiekvienas sėdime savo kampe. Skaitome labai svarbų veikalą. Mickevičiaus prelekcijas. Nuostabu, kad ir mes, moterys, visa tai suprantame. Ak! Man taip beprotiškai [tos paskaitos] patinka, kiekvienas žodis – tikras auksas. Vienas Dievas žino – viską atiduočiau, kad tą knygą pas save galėčiau turėti.“ Žr. Jelenskytė-Oskerkienė M. Dienoraštis. – 1859 m. // Ten pat. – F. 1135. – Ap. 20. – B. 516. – L. 42v.
[48] Kukolnikas P. Raštas Jo Imperatoriškosios Didenybės Svitos nariui generolui majorui Arkadijui Stolypinui. – [1865 m.]. – Ten pat. – F. 439. – Ap. 1. – B. 68. – L. 10v (nuorašas).
[49] J. Pomarnackio bibliotekos katalogas. – 1832 m. // Ten pat. – Ap. 21. – B. 61. – L. 7v, 8v.
[50] Griškaitė R. Penktasis „Lietuvių tautos istorijos“ tomas: nuo Gedimino mirties iki mūšio prie Vorsklos // Narbutas T. Lietuvių tautos istorija. – T. 5. – Vilnius: Mintis, 2001. – P. 44–55.
[51] Kowkiel L. Prywatne księgozbiory na Grodzieńszczyźnie w pierwszej połowie XIX wieku. – Kraków: Wydawnictwo Naukowe Akademii Pedagogicznej, 2005. – P. 108.
[52] Ten pat. – P. 189. – Nr. 99 (lentelė).
[53] Ten pat. – P. 108; P. 185. – Nr. 89 (lentelė).
[54] Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Atminimų sodai = The Garden of Remembrances // Atminimų sodai. Albumistikos etiudai. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos „album amicorum“ katalogas / Parengė R. Cicėnienė ir R. Griškaitė. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2016. – P. 22.
[55] Sivickytė-Žagelienė M. Atminimų albumas. – 1816–1844 m. // LLTIR. – F. 1. – B. 3708.
[56] Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Atminimų sodai = The Garden of Remembrances. – P. 37.
[57] Mackevičiūtė-Chodzkienė L. Atminimų albumo fragmentas. – 1824 m. // VUB RS. – F. 48. – B. 32666. Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos „neakivaizdininkės“: „gender aspektas“ Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856–1865). – P. 304, 317; 330. – Nr. 14 (lentelė).
[58] Griškaitė R. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos „neakivaizdininkės“: „gender aspektas“ Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856–1865). – P. 302. – Išn. 57.
[59] Ten pat. – P. 317. – Išn. 117. Daugiau apie A. Kulakovskio dovanotą portretą žr. Mizerniuk-Rotkiewicz N. Muzeum Starożytności w Wilnie: historia i rekonstrukcja zbiorów malarstwa i grafiki. – Warszawa-Toruń: Polski Instytut Studiów nad Sztuką Świata, Wydawnictwo Tako, 2016. – P. 191–192.
[60] Griškaitė R. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos „neakivaizdininkės“: „gender aspektas“ Vilniaus senienų muziejaus istorijoje (1856–1865). – P. 317. – Išn. 117.
[61] Cit. pagal: Ten pat. – P. 317. Akivaizdu, kad ne vienuose to meto Lietuvos namuose buvo galima rasti ne tik A. Mickevičiaus knygų, bet ir jo atvaizdų. Štai 1849 m. žiemą V. Sirokomlė Vilniuje lankosi pas A. E. Odinecą, kuris jam parodo „naujutėlaitį Mickevičiaus portretą“ (orig.: „świeżutki portret Mickiewicza“). Žr. Sirokomlė V. Laiškas iš Zalučės Antanui Petkevičiui į Žuryną. – 1848 m. rugpjūčio 15 d. – 1849 m. sausio 11 d. // Biblioteka Narodowa (Warszawa). – Rps 2915. – K. 282v.
[62] Mickevičius V. Laiškas iš Paryžiaus V. Zahorskiui į Vilnių. – 1908 m. vasario 22 d. // LVIA. – F. 1135. – Ap. 8. – B. 3. – L. 258r.
[63] Ten pat.
[64] Medišauskienė Z. Rusijos cenzūra Lietuvoje XIX a. viduryje. – P. 183.
[65] Кукольник П. Историческия заметки о Северо-Западной России. Период II: От начала 1813 до 1831 года. – Вильна: в Типографии Виленскаго Губернскаго Правления, 1867. – P. 31.
[66] Ten pat. – P. 33.
Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“
2020 m. Nr. 2
Pabaiga. Pradžia 2019 m. Nr. 11, Nr. 12, 2020 m. Nr. 1
Šventojo Vilniaus trauka
Tuo metu apie sugrįžimą tebuvo galima pasvajoti. Rusijoje, Šiaurės Kaukaze ir Ukrainoje įsiliepsnoję pilietinio karo veiksmai užkirto bet kokį susisiekimą. Suprantama, kad tarp Azerbaidžano ir Lietuvos neliko ir tiesioginio pašto ryšio. Susisiekti buvo galima nebent per tarpininkus, turinčius galimybę keliauti į Europą.
„Jei gausi laiškelį, praneški aplink mane Šilingui. Šis ponas leitenantas Laurenc, kur apsiėmė nuvežti tau laišką, žada grįžti atgalio Tiflisan. Parašyk per jį man laišką. Duok žinių kuo daugiausia, kaip gyveni, kokis padėjimas Lietuvos… Meldžiu nuo mano vardo pranešti mano tėveliui ir seserims, kad aš esu gyvas. Antrašas tokis: Merkinė, Anei Javarauskienei, arba Merkinės krasa, Subartonių sodžius, Juozui Mickevičiui“, – laiške iš Baku L. Girai 1919 m. rašo V. Krėvė[1].
Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą ir jo paties paskyrimą konsulu: „Remdamiesi ant įgaliojimų, kuriuos (Lietuvos Valstybės) Taryba davė Dailidei, mes sutvėrėme m. Baku Lietuvos konsulatą, ir aš čia esu konsulu. Gyvename ramiai, nebadaujame <…>. Rengėmės dar pavasarį [1919 m. – M. G.] grįžti Lietuvon, anglai žadėjo vežti, bet lig šiol neišvežė, vien tik, kaip jie visur ir visados daro, tik apgavo. Dabar laukiame, kad atsidarys kelias per Gudiją. Aplinkui per Europą važiuoti negalime, nes per brangu, kelias apseina 1000 frankų, o čia vienas frankas kainuoja 20 rb.“
Laiškas L. Girai baigiamas vilties kupinais žodžiais: „Viso gero. Linkėjimas visiems pažįstamiems, duok dieve, kad vėl linksmai pasimatytume Lietuvos laisvoje sostinėje, šventame Vilniaus mieste. Tavo Vincas.“
Iš tiesų apie Lietuvos diplomatinės įstaigos įkūrimą Baku oficialiai pranešta 1919 m. kovo 27-ąją. Tądien visuomenės, literatūros ir politikos laikraštyje „Azerbaidžanas“ išspausdintas tokio turinio pranešimas: „<…> Lietuvos diplomatinė misija Užkaukazės respublikose įsteigia Baku mieste konsulatą Azerbaidžano Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesams atstovauti ir ginti. Konsulato kanceliarija laikinai įsikuria Pozenovskio gatvėje Nr. 15, butas 7.“ Šiuo adresu tuo metu gyveno V. Krėvės šeima.
Sprendžiant iš įvairių archyvinių dokumentų, tuo metu Azerbaidžane galėjo gyventi keletas tūkstančių išeivių iš Lietuvos. Daugelis jų norėjo grįžti į Tėvynę. Padėti jiems ir buvo vienas svarbiausių konsulo V. Krėvės uždavinių. Tačiau tai buvo ne taip paprasta: tą liudija ir toks 1919 m. gruodžio mėnesį rašytas V. Krėvės laiškas (Nr. 372) Lietuvos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui (1883–1942), kuris adresatą pasiekė tik 1920 m. vasario 23 d.:
Svetimųjų dalykų ministrui.
Pranešame šiuo, kad Užkaukazy atsiliko daugel Lietuvos piliečių, jų tarpe nemaža inteligentijos; viename Baku gyvena keli aficierai lietuviai, vienas pulkininkas, keturi kariški gydytojai ir t. t. Dėlei brangumo kelio tėvynėn jie negali šiandien nei svajoti, kad galėtų greitu laiku be pašalpos iš šalies grįžti tėvynėn. Daugumas iš jų pasiliko čionai baigus demobilizacijai turkų fronto. Visi jie nusiminę be galo, kad negali gauti jokių žinių iš tėvynės.
Prašytume šiuo, kad Gerbiamasai Tamysta prisidėtute prie to, kad per inteikėją šio visi tie Lietuvos piliečiai, kurie norėtų persiųsti žinias Užkaukazin, galėtų tai atlikti.
Lietuvos Konsulas m. Baku V. Mickevičius[2].
Be abejo, ir pats V. Krėvė degė Tėvynės ilgesiu. Tačiau grįžti kol kas neskubėjo. Kaip matyti iš jo susirašinėjimo, 1919-ųjų pavasarį jis pasijuto nelabai turįs kur grįžti. Mat tų metų balandžio 20 dieną, diplomatui Jurgiui Šauliui (1879–1948) Varšuvoje derantis dėl Lietuvos pripažinimo, Lenkijos kariuomenė staigiu ir netikėtu manevru užėmė Lietuvos sostinę. Sostinės netektis sukėlė V. Krėvei didžiulį sielvartą, kurio aidai skamba ir jo laiške L. Girai:
Liudai, tikiu, kad tu esi gavęs nors vieną iš mano laiškų, kuriuose aš buvau aprašęs savo „Odisėją“, bet tai nekartosiu. Vėlgi tau visa apsakys įteikėjas šio laiško – ponas Prielgauskas. Pernai neparvažiavau, nes buvau dar silpnas, o paskui žiemon bijojausi leistis kelionėn, kad neužklupę būtų žiemos šalčiai. <…> Šiais metais neatbūtiniai parvažiuosiu, iš čia išvažiuosiu viduje gegužės mėn. Išvažiuosiu suvisai, kad daugiau negrįžus čia jau niekados.
Tik kur man dabar važiuoti, aš nežinau. Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia. Kaunas mano jausmų nežadina, mano širdžiai nieko nesako. Už tokį šunišką pasielgimą prisiekiau širdy savo neapkęsti lenkų iki paskutinio akimirksnio, ir pikta jiems daryti visur ir visuomet, kur tik galiu.
Linkėjimas mano ponui Šilgaliui, Vaičkui, Žmuidzinavičiui, Varnui, Tumui ir visiems „Dainaviečiams“, jei ana dar gyvuoja. Poniai Bronislavai atskiras ir žemas linkėjimas.
Viso labo tau, drauge. Tikiuosi, kad greitu laiku pasimatysime. Vincas[3].
Laiške minimas Klemensas Prielgauskas (1894–1965) buvo senas V. Krėvės pažįstamas, nuo 1917 m. studijavęs meno istoriją Tifliso meno akademijoje, aktyviai veikęs šio miesto Lietuvių tautos taryboje, o 1918–1940 m. dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje ir ėjęs konsulo pareigas Hamburge, Karaliaučiuje ir Daugpilyje. Matyt, K. Prielgausko pareigos sudarė jam galimybę keliauti tarp Lietuvos ir Kaukazo, todėl V. Krėvė ir pasinaudojo galimybe perduoti per jį žinią L. Girai.
Deja, parvykti į Lietuvą (juolab į „šventą Vilniaus miestą“) V. Krėvei tais metais taip ir nepavyko. Užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, kad su Vilniaus praradimu rašytojas dar kartą susidurs jau grįžęs į Tėvynę. Bet apie tai – kiek vėliau.
Antroji akistata su bolševikais
Tai, su kuo susidūrė namo besiveržiantys lietuviai nepriklausomame Azerbaidžane, nė iš tolo neprilygo tam siaubui, kurį daugeliui teko išgyventi tuomet, kai į šalį vėl sugrįžo bolševikai. Nepriklausoma Azerbaidžano valstybė išgyveno tik dvidešimt tris mėnesius. Naktį į 1920-ųjų balandžio 28-ąją į Baku įsiveržę Raudonosios armijos daliniai padėjo bolševikams nuversti šalies parlamentą ir vyriausybę. Ant bolševikų durtuvų buvo atnešta aukščiausia valdžia – Revoliucinis komitetas.
Turėdamas ryšių su būsimais raudonaisiais valdžios uzurpatoriais, V. Krėvė be jokių abejonių žinojo, kad bolševikų sugrįžimas į Baku – tik laiko klausimas, ir kad raudonųjų invazija turėtų prasidėti ne vėliau kaip 1920-ųjų gegužę. Žinojo jis ir tai, kad ilgai bolševikų valdomame mieste jis nepasiliks ir išvykimu į Lietuvą rūpinosi jau iš anksto. Antraip dar 1920-ųjų balandį jis nebūtų paskyręs konsulato sekretoriumi savo svainio – žinomo Baku visuomenės veikėjo, odontologo Michailo Markovskio, kuriam vėliau planavo perduoti visus konsulato reikalus.
Apie V. Krėvės pasirengimą grįžti į Tėvynę liudija ir beveik prieš pat jo išvykimą išduotas dokumentas. Tai išrašas iš bažnytinės metrikų knygos, kurį 1920 m. birželio 9 d. pasirašė Baku katalikų bažnyčios klebonas Stefanas Demurovas (1871–1938). Bažnyčios civilinės būklės aktų (gimimų) įrašų knygoje penkiasdešimt devintuoju numeriu pažymėtame įraše apie Onos Aldonos Mickievič gimimą ir krikštą teigiama:
<…> tūkstantis devyni šimtai keturioliktųjų metų spalio 5 dieną Baku Romos Katalikų Švč. Mergelės Marijos parapinėje bažnyčioje jos klebonas St. Demurovas, laikydamasis visų šventojo Sakramento apeigų, pakrikštijo kūdikį vardu Ona Aldona; Baku Realinės gimnazijos mokytojo, dvaro patarėjo Vikentijaus Mickievičiaus ir Marijos Onos Rebekos, gimusios Karak, teisėtų sutuoktinių dukrą, gimusią tų pačių metų liepos 7 dieną Piatigorsko mieste. Krikštatėviais buvo kolegijos patarėjas [valdininko laipsnis Rusijos imperijoje – M. G.] Nikolajus Danilovas ir Aleksandra Markovskaja, dalyvaujant liudininkui Michailui Igitchanovui[4].
Pridursime, kad tiek V. Krėvės dukterį pakrikštijęs kunigas, tiek jos krikštatėvis N. Danilovas (1872–?), be kita ko, buvo ir rašytojo kolegos Baku realinėje gimnazijoje. Kunigas čia ir kitose mokymo įstaigose dėstė katalikų tikybą, o N. Danilovas – geografiją, gamtos pažinimą, istoriją ir piešimą.
S. Demurovas buvo gerai žinomas ne tik V. Krėvei ir kitiems Baku lietuviams, bet ir visiems šiame mieste gyvenusiems katalikams per jų vaikų krikšto, sakramentų suteikimo ceremonijas, išpažintis ir kitas bažnytines apeigas bei šventes. Beje, prasidėjus didžiajam stalininiam terorui, S. Demurovas 1937 m. lapkričio 14-ąją bus suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir naktį iš 1938 m. vasario 23-iosios į 24-ąją sušaudytas. Jo bažnyčia tais pačiais metais bus susprogdinta, o vietoje jos iškils KGB kultūros rūmai, pavadinti čekistų vadeivos Felikso Dzeržinskio vardu. Oną Aldoną pakrikštijęs kunigas bus suimtas tais pačiais metais, kai vienas Kauno notaro biuras 1937 m. patvirtins pilnametystės sulaukusios V. Krėvės dukros liudijimą Nr. 461, kurį, remdamasis Baku padarytu išrašu, išdavė Kauno Vytauto bažnyčios rektorius kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Naujos viltys, nauji praradimai
Bet grįžkime į 1920-ųjų vasarą, kai, perleidęs konsulo pareigas savo svainiui M. Markovskiui, rašytojas su grupe tikrų ir jo išgelbėtų tariamų konsulato darbuotojų 1920 m. birželio pabaigoje iš Baku per Maskvą išvyko į Lietuvą.
Štai kaip išvykimo aplinkybes atskleidžia Lietuvos konsulato Baku dokumentai. 1920 m. birželio 17-ąją Azerbaidžano užsienio reikalų liaudies komisariate užregistruotos dvi konsulato notos, išsiųstos birželio 5 d. Pirmajame dokumente konsulas prašo išduoti leidimus išvykstančiai Lietuvos piliečių grupei. Antrojoje išdėstytas toks pat prašymas, tik šį kartą išvykstančių piliečių grupės priešakyje yra pats V. Krėvė. Todėl šioje notoje konsulatas prašo „išduoti leidimą Lietuvos konsulinio agento vardu lydėti į Tėvynę grįžtančius piliečius“. Tai buvo paskutinis oficialus dokumentas, kurį V. Krėvė pasirašė kaip Lietuvos diplomatinis atstovas Baku.
Taigi po vienuolikos tolimajame Azerbaidžane praleistų metų V. Krėvė visiems laikams atsisveikino su gražuoliu Rytų miestu Baku. Šis nuostabus rašytojo jaunystės miestas tapo neišsemiamu jo įkvėpimo šaltiniu. V. Krėvė visam laikui paliko Azerstano šalį, kurią taip romantiškai ir su tokia meile apdainavo savo „Rytų pasakose“.
Azerbaidžane likę V. Krėvės kolegos ir mokiniai prisiminimuose apie lietuvių rašytoją pasakojo, kad šis Baku turėjo gana turtingą asmeninę biblioteką. 1920-ųjų vasarą išvykdamas iš Baku, beveik visas savo knygas jis padovanojo kolegai ir artimam draugui azerbaidžaniečių rašytojui A. Šaigui. O šis tas knygas iki gyvenimo pabaigos saugojo kaip labai brangią dovaną. Tik po A. Šaigo mirties jo sūnus – žinomas azerbaidžaniečių literatūros mokslininkas akademikas Kamalas Talybzadė (1923–2007) šias knygas perdavė Azerbaidžano mokslų akademijos rankraštynui.
Apie tai, koks sunkus buvo šis grįžimas į Lietuvą, V. Krėvė pasakos L. Girai, o vėliau jau ir pats rašytojo bičiulis trumpai rašys apie kitą ne mažiau komplikuotą jo antrąjį sugrįžimą 1920-aisiais „po mėnesio kelionės per Rusus“[5].
Nors išsamesnių V. Krėvės ar kitų lietuvių repatriantų prisiminimų apie tuometinių kelionių iš Azerbaidžano į Lietuvą peripetijas neturime, jas visai gerai atspindi 1914–1921 m. Baku estų bendrijos žinomo veikėjo Heinricho Tomsono (1883–1965) prisiminimai apie 1921 m. repatriantų kelius iš Baku per Maskvą į Taliną. Čia pasakojama apie gausybę kliūčių ir netgi pavojų, prasidėjusių net ne pačioje kelionėje, o dar gerokai prieš ją, kai teko susidurti su Azerbaidžane įsitvirtinusių bolševikų savivale ir „revoliuciniais įstatymais“ dangstomu daiktų aprašinėjimu ir konfiskavimu, kitaip sakant – paprasčiausiomis vagystėmis. Iš prisiminimų matyti, kaip diplomatinio statuso neturintys estai ištisas dienas tūnojo vagonuose Baku stotyje, laukdami leidimo išvykti, kaip dėl kuro stokos paroms įstrigdavo Rusijos tarpustotėse, kaip per tą laiką buvo laikomi karantine ir tik pasinaudoję apsukrumu ir pasipelnyti nevengiančių geležinkelininkų dėka pajudėdavo tolyn, apsupti ant vagonų stogų besiropščiančių ir po traukinio ratais krentančių rusų, apnikti utėlių bei kitokių parazitų. Iš pasakojimo galima susidaryti įspūdį, kad bent jau iki Maskvos sugrįžtančiųjų tėvynėn tremtinių kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas…[6]
Taigi, po kelias savaites trukusios kelionės, ne anksčiau kaip liepos 12-ąją V. Krėvė atvyko į Maskvą. Apie tai galime spręsti iš jo apybraižos „Bolševikai“. Čia aprašomas buvusio konsulo pokalbis su jo pažįstamu bolševikų komisaru gruzinu, tuo metu taip pat buvusiu Rusijos sostinėje. V. Krėvė užsimena paklausęs, kokia jo pažįstamo nuomonė apie bolševikų taikos sutartį su Lietuva. Kadangi bolševikinės Rusijos ir Lietuvos sutartis buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12-ąją, galima daryti išvadą, jog V. Krėvė Maskvą pasiekė ne anksčiau šios datos. O štai iš Maskvos į Lietuvą buvęs konsulas turėjo išvykti ne vėliau kaip liepos 13-ąją, mat dar kitą dieną per Bigosovo pasienio punktą Rusijos ir Latvijos pasienyje jis pasiekė Rygą, iš kurios kitu traukiniu išvažiavo į Kauną. Šį faktą liudija toks oficialus naujienų agentūros ELTA pranešimas:
Kaunas, 1920 m. liepos 14 d. (ELTA). Vincas Krėvė (Mickevičius), žinomas lietuvių rašytojas, buvęs mūsų konsulas Baku mieste, Užkaukazy, šiandien iš Rygos atvyksta į Kauną. Drauge su juo atvyksta traukiniu ir keli jo Konsulato personalo nariai[7].
Kaip matome, V. Krėvė su šeima atvyko į Kauną, tačiau kur jis įsikūrė? Daugelis šaltinių tvirtina, kad rašytojas apsigyveno Vilniuje, Žvėryne, Lietuvių gatvės (dabar – Traidenio g.) 2A name. Egzistuoja ir versija, kad rašytojas iš Maskvos iš karto atvyko į Vilnių, dar kitur sakoma, kad V. Krėvė su žmona įsikūrė Kaune, o dukrą paliko Vilniuje Banevičių globai.
Tačiau iš tikrųjų nei V. Krėvė, nei M. Banevičius niekaip negalėjo tiesiogiai atvykti į Vilnių, nes Lietuvos sostinėje tuo metu dar šeimininkavo lenkai, o santykiai tarp Varšuvos ir Maskvos toli gražu nebuvo draugiški. Sovietų Rusijos ir Lietuvos taikos sutartis pripažino Vilnių Lietuvai tik 1920 m. liepos 12 d. Liepos 13-ąją Lenkijos Valstybės gynimo taryba priėmė nutarimą dėl Vilniaus perdavimo Lietuvai, tačiau Varšuvai šio nutarimo vykdyti neteko: praėjus dviem dienoms po taikos sutarties pasirašymo, tęsdama puolimą Vakarų kryptimi, Vilnių užėmė Raudonoji armija. Liepos 15-ąją čia pasirodė ir kelios dešimtys Lietuvos karių, tačiau bolševikai trauktis iš Lietuvos sostinės neskubėjo.
Apie tai, kas dėjosi Vilniuje po bolševikų invazijos, 1920 m. rugpjūčio 6 d. rubrikoje „Politikos žinios“ rašė Kaune leidžiamas kultūros ir politikos laikraštis „Tauta“. Nors šio straipsnio autorius nenurodytas, tiek rašinio stilius, tiek jame pateikiami faktai neleidžia abejoti, jog jis rašytas ne kieno nors kito, o V. Krėvės ranka:
Bolševikų vyriausybė Vilniuje elgiasi griežtai sulig V. Krėvės nupasakojimu apie Azerbaidžaną [turima galvoje po antrojo rašytojo sugrįžimo parašyta apybraiža „Bolševikai“, pasakojanti apie bolševikų invaziją į Azerbaidžaną 1920 m. balandį–gegužę, – M. G.]. Čia žadasi nesikišti į civilinę lietuvių sudaromą valdžią ir gerbti taikos sutarties pripažintąją nepriklausomybę. Čia šeimininkauja savotiškai. Maskva viena kalba, vilniečiai kita daro. Ir nė nemano kitaip elgtis. Jie atvirai sakosi, jei tik būtų kuo išsivežti, tai visa, ką tik nutverdami, išsivežtų: fortepionus, baldus, spaustuves, fabrikus. Be to, visai tinkama esą varyti kuo smarkiausią propagandą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir jos valdžią. Liepia Kauno ponams padaryti kruviną pirtį ir paskelbti Sovietų Respubliką, kaip jie patys paskelbė – Baltgudijos Sovietų Respubliką.
Vilnių žada atituštinti iki rugsėjo 1 dienos, bet nežada atsiimti agitatorių, nes tai tiesioginis esąs bolševikų uždavinys. Kaip rodos, Vilniaus bolševikams nerūpi nei jų pačių armija, nuskurdusi, nuplyšusi, visai netesinti sulaukti rudens ir žiemos. Ta bolševikų banda gaus grįžti atgal, kaip ir atėjus. Ir dyvai, kad jų lenkai nemuša. Tokią armiją net lietuviai galėtų sumušti.
O vilniečiai verkte verkia. Sodžiai staugte staugia, likę be kumelės, be karvės, be kiaulės, be duonos. Vilnius liko be maisto, be odos, be poperio, be knygų, be manufaktūros, be raštinių reikmenės, be laikraščių ir be daug ko „be“. Raudonieji sako: „jeigu mes iš čia ir išeisime, tai neanksčiau, kaip iščiulpę visa, kas tik kur rasis. Jūs, baltieji, manote mus, raudonuosius, badu išvaikyti, tai ir mes jums bepaliksime plikus akmenis bei alkanus žmones.“ Bolševikai nieko neskiria, kur valstybės, kur visuomenės, kur asmens turtai – viską grobia. Be to, skelbia mobilizaciją, agrarines reformas etc. Na, kuria, suiminėdami daugybę nekaltų žmonių.
Visgi mes šiuo mėnesiu būsime Vilniuje ir gydysime padarytąsias žaizdas.
Iš tiesų Vilnių bolševikai paliko 1920 m. rugpjūčio 26-ąją. Taigi vargu ar V. Krėvė galėjo įsikurti Vilniuje anksčiau šios datos. Abejonių dėl šio fakto nepalieka ir rašytojo sesers V. Mickevičiūtės-Lapėnienės prisiminimai: „1920 m. brolis su šeima grįžta į Lietuvą – su žmona Rebeka Marija Ona ir penkerių metukų dukryte Anusia Aldona. Parvykęs įsikuria seimo kieme labai mažame bute, vos 18 kv. m. ir be virtuvės antrame aukšte, kambariai gan tamsūs, triukšmas koridoriuje.“
Kita vertus, V. Krėvei netrukus vis dėlto teko kuriam laikui atsiskirti nuo šeimos. Su žmona ir dukra įsikūręs Vilniuje, jau minėtoje Žvėryno Lietuvių gatvėje, rašytojas turėjo važinėti į Kauną, nes nuo 1920 m. rugpjūčio jis dirbo ten redaktoriumi, o vėliau – Leidybos komisijoje prie Lietuvos švietimo ministerijos. Ir čia nutiko netikėta bėda – kartą kelioms dienoms išvažiavęs į Kauną, V. Krėvė nebegalėjo sugrįžti į savo mylimą miestą pas šeimą. Mat spalio 9-ąją lenkų legionieriai – želigovskininkai, nepaisydami to mėnesio 7 d. pasirašytos Suvalkų sutarties, vėl užgrobė Lietuvos sostinę ir lietuviška trispalvė Gedimino pilies bokšte buvo nuplėšta. Taigi, rašytojui teko antrą kartą išgyventi praradimo dramą – Lietuvos širdies Vilniaus atėmimą ir šeimos išskyrimą, kuri šį kartą jau vyko jo akivaizdoje.
„Nusiminimo aidų“ atbalsiai
Kad ir kaip būtų, į 1920-ųjų Kauną V. Krėvė grįžo ne tik kaip buvęs Lietuvos konsulas Baku, ne tik kaip žinomas rašytojas, bet ir kaip lietuvių literatūros klasikas. Vis dėlto vieno dalyko šie pokyčiai nepalietė: kritiško požiūrio į valdžios praktiką – jis liko toks pat, kaip ir pirmą kartą sugrįžus į Lietuvą. Visa tai aiškiai atsispindi jo kūryboje, kurioje Azerbaidžane parašytus karžygiškus romantinius kūrinius pakeitė kritinis požiūris į Lietuvos visuomeninio politinio gyvenimo realijas. Ypač ryškiai šis požiūris atsispindi cikle „Nusiminimo aidai“.
Kadangi šio ciklo kūriniai tyrinėti nedaug ir tebėra mažai žinomi platesniam skaitytojų ratui, norėtume tarti apie juos keletą žodžių. Ciklą sudaro aštuoniolika tautosakos stilistika paremtų poetinės prozos vaizdelių, sukurtų 1918–1920 m. Dalis jų su bendra antrašte „Iš šios gadynės jausmų“ pirmą kartą išspausdinti 1918–1920 m. „Lietuvos aide“ ir „Varpe“. O visi vaizdeliai pasirodė 1921 m. mėnesinio literatūros žurnalo „Skaitymai“ dvyliktoje knygoje bei tais pačiais metais Kaune išleistame V. Krėvės „Raštų“ I tome. Tada šis kūrinių ciklas buvo pavadintas „Nusiminimo aidais“.
Dar 1918-ųjų liepą ciklo „Nusiminimo aidai“ kūrinyje „Skersakelėj“ V. Krėvė rašė:
…Ir nusileido saulė už kalnų, už girių, už jūrių, aš dabar nežinau, kur eiti…
Užgeso auksiniai saulės spinduliai, kur kelią man rodė.
Stoviu skersakelėj nusiminęs ir nežinau, kuris mano kelias.
Tasai, kur veda svajoton, šalin auksinėn, už kalnų, už girių, už jūrių.
Kur saulė nusileido…[8]
Čia matome rašytoją sutrikusį ir nebežinantį, kur toliau judėti po saulėlydžio aptemusioje erdvėje (suprask – Lietuvoje). Deja, tokiais baironiškais V. Krėvės bruožais kaip „pasaulio sielvartas“, maištas prieš viešpataujančius visuomeninius ir politinius santykius, valdžios politikos smerkimu visada apsukriai naudojosi Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, ideologiniai kritikai bei politiniai oponentai…
Štai 1922-aisiais Lietuvos bolševikų vadovas, Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (1918) ir Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos (Litbelo – 1919 m.) įkūrėjas bei Vyriausybės pirmininkas, publicistas, redaktorius Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880–1935), vertindamas „Nusiminimo aidus“, RKP(b) CK lietuvių sekcijos žurnale „Komunaras“ (Nr. 6), lietuvių kalba ėjusiame Maskvoje 1921–1923 m., rašė:
Dideliu smagumu perskaičiau V. Krėvės „Nusiminimo aidus“… Iš širdies gilumos plaukia tie aidai ir seka naują pasaką, nusivylimo pagimdytą. Nebe vieno tai Krėvės pasaka. Atsimename dar gerai pilnus gilaus nusivylimo senelės Žemaitės žodžius: „Grįžau Lietuvon – Lietuvos neberadau! Neradau nei brolybės, nei vargai nesumažėjo… tik turtų grobstymas… tik karo lauko teismai… tik šaudymai… Jei manęs nesušaudys, tai dar pagyvensiu ir dar tą ir tą padarysiu…“ (Savaitinis „Lietuvos“ literatūros priedas „Sekmoji diena“, 1921, Nr. 42).
Ne vienas Krėvė, „iš tolimos šalies bejodamas, iš svetimos šalies begrįždamas“, svajojo, kaip pasitiks jį senas tėvelis ir motinėlė. Ne vienas Krėvė sapnavo „auksinį sapną, spalvotą kaip vaivorykštė“. Ne vienas jis buvo įsivaizdavęs šalį, „kur auksiniai saulės spinduliai kitą gyvenimo būdą tvėrė, kitą gamtą gaivino“. Ir skubėjo ton išsvajoton šalin. Skubėjo, nepaisydami jokių kliūčių ir kančių… Užgeso [auksiniai saulės spinduliai] – ir poetas stovi skerskelėj nusiminęs. Ir nežino, kur beeiti, ne ką bedaryti…[9]
V. Krėvė, 1920-ųjų pavasarį ir vasarą matęs bolševikų siautėjimą Azerbaidžane ir tų pačių metų liepą šiaip taip su šeima parsigavęs į Lietuvą, tuoj pat, liepos–rugpjūčio mėnesiais, Kaune leistame laikraštyje „Tauta“ per tris numerius išspausdino dokumentinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje pasakoja, kaip vergovę nešantys įsibrovėliai – Rusijos bolševikai klasta, melu ir prievarta 1920 m. balandį nuvertė nepriklausomo Azerbaidžano vyriausybę.
Prisimindamas, kad į Lietuvą V. Krėvė du kartus parvyko ne tik apie Tėvynės kūrimą svajodamas, bet ir gelbėdamasis nuo Azerbaidžaną užgriuvusių bolševikų, Vincas Kapsukas čia priduria:
Ne taip seniai dar tas pats Krėvė, sugrįžęs Lietuvon „iš svetimos šalies“, Tarybų Respublikos, akmenis į ją laidė. Jis manė atradęs laisvą ir puikią kaip sapnas savo Tėvynę ir, gilių patriotinių jausmų pagautas, užgiedojo bendrą giesmę su pelėdomis ir šikšnosparniais. Bet tie kaimynai, papratę drumstam pakrašty žuveles gaudyti, nemandagiai nutraukė jo vaivorinio sapno siūlą ir auksines svajones išblaškė[10].
Toliau V. Kapsukas, akcentuodamas kitą „Nusiminimo aidų“ ciklo kūrinį „Aras“, šaiposi iš Lietuvos valstybingumo idėjos, patriotizmo, tautiškumo, moralės ir tautos laisvės supratimo, rašydamas:
Jis [V. Krėvė – M. G.] dabar ministerijos žurnale dirba. Puošia jį apipuvusios buožių kultūros žiedais – ką darysi, kad kitokių nėra!.. Vienok jis jau tarytum su pasigailėjimu atsimena tuos aukštuosius Kaukazo kalnus, į kuriuos jis jau vieną kartą bėgo iš brangiosios Lietuvos, močekišką jos širdį patyręs…[11]
Panašia dvasia „Nusiminimo aidus“ pliekia kitas komunistinis veikėjas, literatūrologas ir redaktorius Bronius Pranskus-Žalionis (iki 1923 m. Vaclovas Anskaitis, 1902–1964). 1931 m. Maskvoje išleistame „Literatūros enciklopedijos“ V tome jis rašė:
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, jos inteligentija gyveno turtingo kultūrinio gyvenimo sukūrimo iliuzijomis. Tačiau šios iliuzijos žlugo pirmaisiais nacionalinės buržuazijos viešpatavimo metais, o V. Krėvė tai pavaizdavo eilėraščių proza cikle „Nusiminimo aidai“, kuriuose rašytojas per simbolinius veikėjus apdainuoja gilų inteligento nusivylimą, kilusį dėl spekuliantiškos lietuvių buržuazijos viešpatavimo.
V. Krėvės nusivylimai nesibaigia „Nusiminimo aidais“. Jie aiškiai juntami ir misterijoje „Likimo keliai“, sukurtoje antrą kartą sugrįžus iš Baku. Pirmoji šios misterijos dalis išspausdinta 1921 m. „Skaitymuose“, 1922, 1923 ir 1924 m. skelbta „Tautos vaire“, 1926-aisiais Kaune išleista kaip V. Krėvės „Raštų“ VII tomas.
Pagrindinis šio dramos kūrinio personažas Vincas Višvilis, kuriuo rašytojas atvaizdavo pats save, iškeliauja prikelti savo romantinių vaizdinių Lietuvą. Tačiau, dideliam savo nusivylimui, pamato, kad prisikėlusi Tėvynė visai ne tokia, kokią jis regėjo savo svajose. Tai toli gražu ne karžygių šalis, o tiesiog šiuolaikinė valstybė, gyvenanti visai kitoje realybėje. Višvilis savajame krašte susiduria su karjerizmu, autoritetų garbinimu, partinėm rietenom, moralinės degradacijos bacilomis ir socialinio nepasitenkinimo židiniais. „Vincas to negali priimti ir vizijose regi prisikeliančią tikrą Lietuvą, kuri šitą išstums kaip laikiną nesusipratimą. Po publicistiškai deklaruojamų problemų ir alegorijų griūtimi misterijoje galima nepastebėti pagrindinės tiesos, kurios nesuvokia ne tik Vincas Višvilis, bet neformuluoja ir Vincas Krėvė. Už juos formuluoja gyvenimas. Tą tiesą mes patys privalome ištraukti iš rašytojo kūrybos ir biografijos ir suformuluoti: už tautos laisvę kovoja pasišventę idealistai, bet kol jie džiaugiasi pergale, kovos vaisiais ima naudotis energingi pragmatikai ir jau nepaleidžia iniciatyvos. Taip buvo visada“, – akcentuoja profesorius A. Zalatorius.
Nusivylimu persunkti „Likimo keliai“ taip pat neliko be Maskvoje leisto komunistinio žurnalo „Priekalas“ redaktoriaus, jau minėto B. Pranskaus dėmesio. Jis itin daug dėmesio skiria antrajai misterijos daliai, pavadintai „Kryžkeliuose“. 1937-aisiais „Priekale“ paskelbtame straipsnyje, vertindamas iš bolševikinių klasinių pozicijų, B. Pranskus šiame kūrinyje pirmiausia pastebi rašytojo nusivylimą „buržuazine santvarka“ ir „fašistine diktatūra“.
Vis dėlto B. Pranskus, žvelgdamas iš savo varpinės, supranta, ką rašytojas norėjo pavaizduoti simboliniais savo kūrinio personažais. Štai kad ir pakeliui į išsvajotą gimtąją šalį sutiktas Raudonasis Riteris, kurį B. Pranskus įvardija kaip socialistinės revoliucijos ar komunizmo simbolį. Nors Višvilis pokalbyje ir neatmeta šio personažo išsakytos kovos su skurdu idėjos, jis Raudonajam Riteriui prikiša žiaurumą ir artimo meilės nebuvimą. Tuo tarpu Raudonasis Riteris Višvilio nešamą „obalsį“ turtingiesiems – „duok pavargusiems“, o pavargusiems – „melskis už tuos, kurie duoda“, vadina „senomis pasakomis“. Vis dėlto, matydamas, kad Višviliui su juo ne pakeliui, Raudonasis Riteris atsisveikindamas taria: „Susitiksiva, ir tu dar man patarnausi.“
B. Pranskus pabrėžia, kad V. Krėvės Višvilis neranda kalbos ir su visais kitais pakeliui sutiktais personažais: nei su Vienuoliu, pasak kritiko, simbolizuojančiu Bažnyčią ir įkalbinėjančiu keliautoją tapti jo tarnu, nei su politikus simbolizuojančiais Vadovais, kurių svarbiausias bruožas – „gražiai kalbėti, bet atvirkščiai daryti“, nei su kariuomenę ir policiją simbolizuojančiais Tautos ramsčiais, žadančiais geležinio vilko dantimis sudraskyti visus kitaip manančius, nei su Dainiais ir Menininkais, kuriančiais vien turtingų ir įtakingų Dėdžių atvaizdus, nei su Šliužais (tai, matyt, žurnalistai), sakančiais: „Mes tautos nuomonės tikri reiškėjai ir josios per spausdintą žodį tikri mokytojai.“ Na, o pats ryškiausias, jau ir be B. Pranskaus įžvalgų suprantamas kūrinio personažas – žinoma, Tautos Vadas, uždraudęs Višviliui garsiai jį kritikuoti, nes dėl to jis galįs „nustoti autoriteto“.
Pats V. Krėvė į tokią jo komunistinių oponentų kritiką bei traktuotę niekaip neatsiliepė, nors apie ją, be abejonės, žinojo. Turint omenyje ekspresyvų V. Krėvės charakterį ir svarstant, kodėl rašytojas nutylėjo, peršasi du atsakymai – arba jis neprieštaravo tokioms įžvalgoms, arba jam atrodė per žema nusileisti iki komunistinių kritikų lygmens, tad jis viską paliko spręsti savo skaitytojui.
Be abejo, kad ir kaip V. Krėvė buvo nusivylęs dėl prieštaravimų tarp savosios valstybės vizijos ir jos tikrovės, jis tikrai nesiruošė tarnauti Raudonajam Riteriui ir nesvajojo apie „socialistinę revoliuciją“ savo šalyje. Spėjęs pažinti bolševizmo praktiką Azerbaidžane, jis negalėjo nesuprasti, kad bolševizmas visiškai nesuderinamas su jo puoselėjamu patriotizmu ir tautiškumu.
Taigi, V. Krėvės nešiota Lietuvos dabarties ir ateities vizija galutinai subrendo dar Baku. Tad ir kritiškas požiūris į šalies politines realijas, o dar labiau – į jos valdžią susiformavo vos jam pirmą kartą sugrįžus į Tėvynę, kai čia dar nekvepėjo 1926-ųjų perversmu ir autoritarine tvarka, kai dar nebuvo jokių kultūrbolševikų, jokių svetimos ir priešiškos jėgos valią vykdžiusių paleckių ir jokių jiems dirigavusių dekanozovų bei pozdniakovų.
V. Krėvės kūrybos tyrinėtojų nuomone, kai džiaugsmą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, išsiliejusį savotiška draminės formos odės „Likimo keliais“ pirmąja dalimi, aptemdė neigiami gyvenimo reiškiniai, kai V. Krėvės sieloje susikaupė daugiau kartėlio negu džiaugsmo, ši odė pavirto satyra, įvilkta į misterijos rūbą: buvo parašyta ne tik antroji, satyriškoji, bet ir atitinkamai pertvarkyta pirmoji jos dalis. Visą ketvirtąjį dešimtmetį jis gana kritiškai žvelgė tiek į valdančiąją tautininkų partiją, tiek į sumiesčionėjusius valdininkus. Todėl kai kam galėjo atrodyti, kad rašytojas kritiškai žiūri ir į pačią Lietuvos valstybę. Tokią išvadą galėjo patvirtinti ir 1940-ieji, kai V. Krėvė sutiko įeiti į vadinamąją Liaudies vyriausybę. Bet kai tik jis pamatė tikrąją Maskvos klastą, kai jį sukrėtė dviejų didžiųjų kaimynų – Vokietijos ir Rusijos politinis cinizmas ir amoralus elgesys, V. Krėvė intensyviai griebėsi romano „Miglose“ tęsinio, kuriame, nepakeisdamas savo nusistatymo tautininkų atžvilgiu, pakilo į naują patriotizmo koncepcijos lygį: kad ir kiek tauta būtų susiskaldžiusi, kad ir kaip jai būtų sunku, niekas iš šalies jos problemų neišspręs, ji pati turi tvarkyti savo likimą, remdamasi moralinio teisumo, demokratijos ir toliaregiškos politikos principais. Be asmeniško sukrėtimo ir autentiškų išgyvenimų romanas tikrai nebūtų turėjęs tokio tęsinio ir būtų pasilikęs socialinės tematikos kaimo ir miesto vaizdelių rinkiniu, kaip ir buvo pradėtas…
Kita vertus, maištingi V. Krėvės protestai prieš Tautos vado autoriteto garbinimą, valdžios atstovų prakticizmą, siauražiūriškumą, karjerizmą, savanaudiškumą ir moralinę degradaciją, jo karšti prieštaravimai, nukreipti prieš valdžios veiksmus ir partines rietenas, siekiant pakeisti politinę situaciją, taip pat rašytojo viešai išreikštas nerimas dėl kitų Lietuvos visuomeninio-politinio gyvenimo neigiamų reiškinių, nuėjo taip toli, jog tapo naudingi Lietuvos laisvės priešams. Ir tada „Kryžkeliuose“ Višvilio paliktas Raudonasis Riteris pasivijo V. Krėvę ir priminė jam pranašiškus savo žodžius: „Tu man dar patarnausi!“
Lemtingais Lietuvai 1940-aisiais sovietiniai „raudonieji riteriai“ amžinu V. Krėvės maištu ir nenutylančiais jo nusiminimo aidais su kaupu pasinaudojo prieš nepriklausomą Lietuvą. Bet tai jau visai kitos istorijos tema…
Vilnius–Baku–Vilnius, 1918–2019 m.
[1] Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – P. 83.
[2] Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. 384. – Ap. 3. – B. 55. – L. 141.
[3] LN MMB RK ir RS. – F. 7. – Saug. vnt. 386. – L. 72.
[4] ARDTA. – F. 46. – Ap. 2. – B. 215.
[5] Lietuvos albumas. – P. 343.
[6] Воспоминания Генриха Томсона о Баку в 1914–1921 гг. – Таллин, 2015. – P. 136.
[7] Lietuva. – 1920. – Liepos 15. – Nr. 146 (428).
[8] Krėvė V. Skersakelėj. – Lietuvos aidas. – 1918. – Liepos 16 d. – Nr. 79 (127).
[9] Mickevičius-Kapsukas V. Vinco Krėvės „Nusiminimo aidai“ // Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje. – P. 306–310.
[10] Ten pat. – P. 307.
[11] Ten pat. – P. 308.
Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“
2020 m. Nr. 1
Tęsinys. Pradžia 2019 m., Nr. 11, Nr. 12
Palikti Lietuvos neketino
Čia galime daryti prielaidą, kad tuometinė Lietuvos padėtis – sienų ir sostinės nebuvimas, vokiečių viešpatavimas ir svetimo valdovo kvietimas galėjo simboliškai atsispindėti 1918 metais parašytame V. Krėvės ciklo „Iš šios gadynės jausmų“ kūrinyje „Rūmų griuvėsiai“. Čia su širdgėla rašoma:
Ant aukšto didžios upės kranto stovėjo seni turtingų pirklių rūmai.
Dideli jie buvo, bet apleisti, nes seniai niekas ten nebegyveno.
Ir buvo dabar tie rūmai kaip viešbutis kiekvienam, kas norėjo užeiti jan ir vėl išeiti.
Žmonės ir keleiviai, užeidami ir išeidami draskė ir naikino jų sienas, nes niūrūs buvo rūmai ir niekas jų nemėgo…[1]
Kad, kalbėdamas apie senus rūmus, V. Krėvė turėjo galvoje Lietuvą, nėra abejonių. Nesunku nuspėti, kodėl šiame kūrinyje didingas statinys virto visų niokojamu viešbučiu. Rašytojui sugrįžus į gimtąją žemę, čia vis dar šeimininkavo kaizerinė kariuomenė, okupacinė valdžia sunkiomis prievolėmis toliau apiplėšinėjo ūkininkus, rekvizuodavo jų turtą ir galvijus. Kaizerinė valdžia net neleido organizuoti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui skirtos Tautos šventės, kuri 1918 m. liepos paskutinėmis dienomis turėjo vykti Vilniuje. Negana to, kaimuose pasirodė cariniai rusų kareiviai – dezertyrai, kurie plėšikavo, atimdavo iš ūkininkų paskutinį maistą ir pinigus, net žudė. Terorizuojamiems kaimo žmonėms teko organizuoti budinčias savigynos grupes, užtverdavusias įvažiavimus į kaimus…
Be abejo, tai, ką V. Krėvė matė savo akimis, labai prislėgė ir nuvylė rašytoją, tačiau šios negandos dar nenulėmė jo apsisprendimo nebepasilikti Lietuvoje. V. Krėvė vis dar puoselėjo norus prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo, tegu ne politikos, tai kultūros srityje. Tą liudija kad ir 1918 m. liepos 11 d. „Lietuvos aido“ rubrikoje „Literatūros žinios“ paskelbtas pranešimas: „Knygų leidimo bendrovė „Žinynas“ Vilniuje šiomis dienomis susitarė su pargrįžusiu Lietuvon ir apsigyvenusiu Vilniuje žinomuoju mūsų rašytoju Vincu Krėve dėl jo raštų leidimo. „Žinynas“ pasiėmė išleisti visų V. Krėvės ligi šiol parašytų veikalų rinkinį, kurių tarpe bus didžioji dalis visai niekur dar nespausdintų dalykų. Visi raštai turės arti 5–6 tomų didelio formato. Pirmasis tomas netrukus būsiąs pradėtas spausdinti.“
Minimą knygų leidimo bendrovę 1914-aisiais įsteigė Liudas Gira kartu su Antanu Dirse (1891–1920). Deja, nė vienas V. Krėvės „Raštų“ tomas tuomet taip ir nepasirodė. Nors pats rašytojas, jau sugrįžęs į Baku, 1919 m. rašytame laiške L. Girai nekantraudamas klausė: „Ar išleidote mano raštus? Čia būdamas, esu dar daugel prirašęs…“
Apie V. Krėvės ketinimus pasilikti Lietuvoje liudija ir kitas, ligi šiol nežinotas faktas. Iš publikacijos „Lietuvos aido“ 1918 m. liepos 11-osios numeryje (Nr. 77) matome, kad rašytojas 1918–1919 mokslo metams buvo įtrauktas į „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazijos mokytojų sąrašus. Atnaujintame sąraše minimi Mykolas Biržiška (vedėjas ir lietuvių literatūros mokytojas), Agota Atlasevičaitė (lietuvių kalba ir dailyraštis), Bronislava Biržiškienė (geografija ir rusų kalba), kun. Teodoras Brazys (dainavimas), kun. Augustinas Janulaitis (teisės mokslas), Stanislovas Kairiūkštis (rusų kalba ir istorija), kun. Mečislovas Reinys (psichologija ir logika), Aleksandras Stulginskis (prigimties mokslas), Konstantinas Šakenis (matematika), Antanas Žmuidzinavičius (piešimas), taip pat mokytojas Vincas Mickevičius. Iš publikacijos matome, kad naujaisiais mokslo metais V. Krėvė turėjo dėstyti ne rusų literatūrą ir kalbą (kaip buvo Baku), bet istoriją ir lietuvių literatūrą.
To paties dienraščio minėta publikacija skelbia apie papildytą ir pataisytą Vilniaus lietuvių gimnazijos mokymo programą 1918–1919 mokslo metams. Į VII klasės lietuvių literatūros istorijos kursą įtraukti istoriko kritiko ir publicisto Juozapo Ignoto Kraševskio (1812–1887), poeto Liudviko Kondratavičius (Vladislavo Sirokomlės, (1823–1862), poeto Antano Vienažindžio (1841–1892), publicisto ir poeto, engiamų tautų teisių gynėjo sorbo Jurgio Zauerveino (1831–1904), pirmojo lietuviško romano autoriaus Vinco Pietario (1850–1902), rašytojo Antano Kriščiukaičio (Aišbės, 1864–1933) ir, be abejo, V. Krėvės kūriniai.
Atkreipsime dėmesį, kad programa buvo papildyta būtent V. Krėvei atvykus į Lietuvą. Atsižvelgiant į jos turinį, galime daryti logišką hipotezę, kad prie programos tobulinimo prisidėjo pats rašytojas. Mat į literatūros istorijos kursą įtrauktų rašytojų požiūris, romantizuojantis Lietuvos praeitį, buvo artimas jo paties kūrybinėms įžvalgoms.
Be to, minėtame „Lietuvos aido“ numeryje nurodoma, kad besimokantiems Lietuvos istorijos rekomenduojami „Liubavskij“ ir „Očerk istorii Velikago Kniažestva Litovskago“. Čia minimas rusų istorikas, akademikas, Maskvos universiteto rektorius (1911–1917) Matvejus Liubavskis (1860–1936), kuris 1915 m. Maskvoje išleido apybraižą „Lietuvos ir Rusijos valstybės istorija iki Liublino unijos“. Tuo tarpu mokslinį veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos iki XV amžiaus vidurio apybraiža“ 1878 m. Kijeve išspausdino Ukrainos istorikas, vienas iš ukrainiečių istoriografijos pradininkų, mokslų daktaras, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas Volodimiras Antonovičius (1834–1908), dėstęs Ukrainos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją Kijevo universitete (buvo šio Universiteto profesorius ir Istorijos-filologijos fakulteto dekanas).
Nėra abejonės, kad V. Krėvė, kaip Imperatoriškojo šv. Vladimiro Kijevo universiteto absolventas, puikiai žinojo V. Antonovičiaus mokslinius darbus. O ir Lietuvos praeities dėstymas, žvelgiant per LDK istorijos prizmę taip pat buvo jam artimas ir priimtinas, tokią istoriją mokiniams jis galėjo pateikti ir per savo kūrybą. Taigi, apsisprendimas mokytojauti Vilniuje ir skleisti čia savuosius Lietuvos idealus dar kartą patvirtina V. Krėvės troškimą tarnauti savo tautai, kultūrai ir valstybei.
Ir pagaliau trečias rašytojo ketinimų pasilikti Lietuvoje visam laikui įrodymas yra 1918 m. rugsėjo 6-osios Lietuvos Tarybos Prezidiumo posėdžio protokolas, kurį 1992-aisiais išleistame „Lietuvos istorijos metraštyje“ pateikia mokslininkai Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata:
Protokolas Nr. 56. Rugsėjo mėn. 6 d. Dalyvauja J. Šaulys ir P. Klimas iš Prezidiumo, Tarybos nariai St. Šilingas, J. Vileišis, ir pakviestieji Teatro reikalų žinovai: Tallat-Kelpša, L. Gira, V. Krėvė, Alyta, Linartas, A. Žmuidzinavičius, J. Strazdas, Vaičkus ir A. Žukauskas.
-
- Teatro reikalais rūpintis nutarta sudaryti prie L(ietuvos) V(alstybės) Tarybos tam tikra Komisija (Teatro komisija) iš 5 žmonių. Jos uždavinys bus: bendras namų ir scenos prižiūrėjimas, lėšų išgavimas, režisavimo ir artistų sutvarkymas ir kt.
- Komisijos narių kandidatais pažymėti: A. Žmuidzinavičius, J. Vileišis, V. Krėvė, L. Gira ir St. Šilingas.
- Pirmininku kviečiamas p. St. Šilingas, o kiti nariais.
G(eneralinio) sekretoriaus pavaduotojas (pas.) P. Klimas[2].
Taigi, tą dieną V. Krėvė įsitraukė į pirmąją profesionalaus teatro organizavimui skirtą valstybinę struktūrą – Lietuvos Valstybės Tarybos Teatro komisiją. Tačiau neilgam, vos vienai kitai savaitei. Neliko jo ir „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazijos mokytojų sąraše. Tą liudija publikacija 1918 m. rugsėjo 10-osios „Lietuvos aide“ (Nr. 85), pasakojanti apie Vingio parke rugsėjo 2 d. vykusią naujųjų mokslo metų pradžiai skirtą gegužinę. Joje V. Krėvė tarp gimnazijos mokytojų jau nebeminimas.
Tą patį mėnesį jis netikėtai nutarė grįžti į Baku. Regis, rašytojas nusivylė tuo, su kuo susidūrė atgimstančioje Tėvynėje. Prie šio nusivylimo ir kitų tokio apsisprendimo priežasčių ir išvykimo aplinkybių sugrįšime kiek vėliau. O kol kas, kol dundantys traukinio ratai neš jį per Rusijos platybes į Pietus, dar šiek tiek žvilgtelėsime į kai kuriuos jo kūrinius ir paieškosime juose daugiau amžino nepasitenkinimo tikrove ženklų.
Lietuviškasis Georgeʼas Byronas?
Nusiminimo aidus V. Krėvės kūryboje labiausiai sąlygojo jo paties charakterio bruožai, teminis ir idėjinis rašinių aktualumas bei rašytojo ideologiniai įsitikinimai. Mėgindami ieškoti nusivylimo priežasčių daugiausia kalbėsime apie romantinę jo kūrybos pakraipą.
Kalbant apie to meto V. Krėvės romantinius kūrinius, sunku atsikratyti įspūdžio, kad jei priežasčių dideliems nusivylimams būtų nebuvę, rašytojui būtų tekę jas sugalvoti. Mat kaip rašoma „Lietuvių literatūros istorijoje“, V. Krėvei labiausiai imponavo vienišo, neribotą laisvę mylinčio, amžinai maištaujančio individo figūra. Kaip ir visi romantikai, jis atsigręžė į viduramžius tam, kad išaukštintų tautos didybę – lietuvių vienybę, drąsą, pasiaukojimą Tėvynei. Jis taip pat romantiškai atsigręžia į tautosaką ir remiasi liaudies kūryba, tačiau laisvai perkuria tautosakinius siužetus, individualizuoja herojus, vaizduoja juos kaip kenčiančias, trokštančias laimės, nevaržančias savo prigimties asmenybes.
V. Krėvės herojai žavisi idealais, bet kenčia negalėdami jų įgyvendinti. Rašytojo personažai dažnai abejoja gyvenimo tvarka, civilizacijos skiepijamomis normomis. Jų maištas kyla iš nepasitenkinimo savo gyvenimu, laimės troškimo, noro elgtis pagal save. Jiems didžiausia vertybė – laisvė.
Nenuostabu, kad rašytojas visuomet žavėjosi Georgeʼo Byrono (1788–1824) ar Michailo Lermontovo (1814–1841) herojais. Pastarojo poeto eiles, būdamas rusų literatūros mokytoju Baku gimnazijoje, V. Krėvė dažnai skaitydavo savo mokiniams. Ypač šį 1832 m. parašytą eilėraštį, tikriausiai gerai atspindintį pačiam rašytojui artimą G. Byrono ir M. Lermontovo individualizmą, kartu suvokiant ir savo likimo išskirtinumą:
Ne, aš ne Baironas esu,
Patirt man skirta kitą lemtį,
Kaip jis, žmonių atstumtas, tremtį,
Aš ruso širdyje nešu.
Nedaug aprėps manasis protas,
Būties diena man švies trumpai
Širdy, lyg vandenyno plotuos
Sudužusių vilčių kapai.
Ir kas, rūstusai vandenyne,
Tave supras? Ir kas pajėgs
Manas svajas išreikšti miniai?
Aš, arba Dievas, arba nieks![3]
Buvę V. Krėvės mokiniai pabrėžia, kad jų mokytojas gana originaliai aiškino M. Lermontovo asmenybę ir kūrinius. Ekonomistas Aleksandras Klevščinskis, mokęsis Baku realinėje mokykloje, 1957 m. savo atsiminimuose apie V. Krėvę rašė, kad visi įsiminė jo paskaitas apie M. Lermontovo Pečioriną – žmogų, griaunantį svetimas viltis, drumsčiantį kitų sielas ir nešantį jiems nelaimę. Pečiorino bruožus V. Krėvė vadino „demoniškais“. Jis daug kalbėjo apie tokius žmones, kurie dėl savo jėgų pertekliaus ir nesugebėjimo patys jas kur nors pritaikyti, yra pasmerkti neveiklumui. Paskaitose V. Krėvė laikėsi nuomonės, kad kai kurie M. Lermontovo kūrinių herojai artimi G. Byrono herojams, pabrėždavo šių poetų dvasinę giminystę.
Apie M. Lermontovą V. Krėvė kalbėjo ne tik savo mokiniams, bet ir plačiajai Baku visuomenei, nuo 1912 m. skaitydamas paskaitas Baku liaudies universitete. Pavyzdžiui, 1914-ųjų pradžioje jis skaitė paskaitų ciklą apie M. Lermontovo gyvenimą ir kūrybą. Laikraštis „Kaspij“ 1914 m. sausio 15 ir sausio 22 d. numeriuose anonsavo tokį V. Krėvės paskaitų ciklą: „Lermontovo svajonės ir jo „baironizmas“, „Lermontovo nusivylimas ir jo poema „Mcyri“, „Lermontovo epinė kūryba: „Demonas“, „Mcyri“, „Mūsų laikų didvyris“, „Izmail-bėjus“ ir t. t. Šio paskaitų ciklo turinys neabejotinai rodo dideles V. Krėvės simpatijas šiam poetui ir net jųdviejų dvasinę giminystę, panašų požiūrį į literatūrinę kūrybą ir jos principus.
Kai dėl G. Byrono, tai V. Krėvė, suprasdamas šio anglų poeto kūrybos autobiografiškumą, negalėjo nesitapatinti su jo kūrinių herojais, o gal net ir su paties romantiko asmenybe. V. Krėvė, kaip ir poetas, geriau nei daugelis kitų jautė beviltišką romantinių idealų ir tikrovės disonansą. O toks suvokimas kėlė melancholiją ir nusivylimą.
Su dideliu susižavėjimu V. Krėvė savo paskaitose kalbėdavo apie baironiškojo Kaino maištą prieš Dievą, apie teisybės ir laisvės ištroškusius G. Byrono veikėjus. Kainą jis vadino veikėju, savo dvasia artimiausiu pačiam autoriui. Paskaitose V. Krėvė nepamiršdavo mokiniams priminti poeto dalyvavimo karbonarų kovose dėl Italijos išsivadavimo, jo mirties Graikijoje, įsitraukus į graikų kovotojų prieš pavergėjus gretas.
Kad daugelis V. Krėvės baironiško charakterio bruožų būdingi ir jo kūrinių herojams bei kitiems personažams, pripažįsta ir lietuvių literatūros istorikas bei kritikas, menotyrininkas ir dramaturgas Jonas Grinius (1902–1980). Jo darbe „Vinco Krėvės istorinės dramos“ minimas rašytojo (pridursime – ir politiko) kontrastingas gyvenimas ir beveik nuolatinis polinkis būti visuomet ir visiems oponuojančių nuomonių stovykloje, jo nenoras susitaikyti su tikrove, kurioje jis turėjo gyventi. J. Grinius rašo:
Jis grūmėsi prieš tą realybę savo raštais ir veiksmais, stengdamasis ją pakeisti pagal savo idealus, kurie jam švietė lyg trys žiburiai: laisvas žmogus, laisva lietuvių tauta, laisva krikščionių religija. Kitaip tariant, lietuvių tautos dvasinei didybei ir krikščionių religijos kilnybei V. Krėvė norėjo tarnauti kaip laisva asmenybė. Bet religinės ir tautinės tikrovės kūrybinis keitimas pagal idealų reikalavimus iššaukė laisvųjų žmonių opoziciją savo pačių inertiniams pradams ir visiems kitiems žmonėms, kurie idealų nepripažįsta, arba nenori jų vykdyti, arba sąmoningai juos išduoda. Todėl dažnai V. Krėvė buvo konflikte su savo netolima praeitimi ir opozicijoje visuomeniniams autoritetams – politinėms ir religinėms valdžioms, nekalbant jau apie beidėjinę masę[4].
Suprantama, žavėjimasis M. Lermontovo ir G. Byrono kūriniais idėjiniu požiūriu išėjo už V. Krėvės pasaulėžiūros ribų, labiau atspindėdamas rašytojo romantines individualistinio maišto nuotaikas, jo humanistinius idealus. Matyt, V. Krėvė ir pats norėjo būti toks, kaip jo mėgstamų autorių personažai – didingas, visa galva praaugęs savo laiką. Galbūt todėl, kaip ir jo paties kūrinių herojai, rašytojas atvėrė kelią į savo sielą prieštaravimams, nerimui, sielvartui, nepasitenkinimui, o gal net ir norams niūriai keršyti jo nesuprantančiam ir nepriimančiam pasauliui. Tiesa, realiame gyvenime V. Krėvė nemėgino keršyti nei pasauliui, nei konkretiems žmonėms. Matyt, sau pačiam jis taip pat taikė lietuvio charakterio apibūdinimą, išsakytą 1910 m. rugpjūčio mėnesį iš Merkinės rašytame laiške L. Girai: „Užpykęs jis kažin ką padarys, bet, perėjus piktybai, keršyti nors ir norės, bet nekeršys…“
V. Krėvės Baku laikotarpio kūryba atskleidžia ir kitą jo bruožą, taip pat galėjusį tapti viena iš jo kritiško požiūrio į Lietuvos realybę priežasčių. Rašytojas nelabai paisė politinių ar visuomeninių autoritetų ir net nusistovėjusių moralinių bei religinių dogmų. Maža to, turėdamas tvirtą poziciją ir nuostatas jis neretai netgi ėjo prieš jas – tiek literatūroje, tiek politikoje ir visuomeninėje veikloje. Kai kurių V. Krėvės kūrinių centre stovi stiprios asmenybės (tokios kaip dramų personažai Šarūnas ir Skirgaila), galinčios ne tik aukotis dėl kitų, bet ir mesti iššūkį stipresniems už save, netgi dievams. Panašius iššūkius V. Krėvė apmąsto ir orientalistinių kūrinių cikle „Rytų pasakos“. Šiuose filosofines paraboles primenančiuose tekstuose rašytojas išaukština žmogaus dvasines galias ir iškelia pačią mirtį įveikiančio absoliutaus pažinimo idėją. Vienas iš tokio požiūrio pavyzdžių – kūrinys „Moteris“, parašytas Baku.
„Moteryje“ bendriausiais bruožais panaudojamas Korane esantis pasaulio sutvėrimo mitas, labai artimas bibliniam, bet iš esmės dėmesys čia sutelkiamas į moters, kaip gražaus ir gundančio kūrinio, išaukštinimą. Korane Alachas moters nekuria – jis paveda tai arkangelui. Korano tyrinėtojai šį motyvą aiškina kaip Rytuose egzistavusios socialinės ir juridinės moters padėties įtvirtinimą šventoje musulmonų knygoje. Korane, kaip ir Biblijoje, pateikiama pasaulio sutvėrimo eiliškumo schema. V. Krėvės kūrinyje Alachas žmogų kuria iš savo valios, tuo tarpu Korane – iš dulkių, molio, lašo. Korane angelai iš pradžių priešinasi Alacho sumanymui sutverti žmogų, o V. Krėvės kūrinyje jie džiaugsmingai su juo sutinka ir net prašo Alachą išpuošti žemę, kad žmogui ten būtų jaukiau. Korane angelų maištas kyla po to, kai Alachas jiems parodo žmogų ir kai išdidaus Ibliso sieloje kyla pavydas; V. Krėvės kūrinyje žmogus kuriamas jau po angelų maišto, praretėjus Alacho šalininkų gretoms. Korane viską sukuria Alachas; rašytojo kūrinyje Alachas per dieną sukuria tik žemę ir žmogų, o visi kiti egzistencijai būtini dalykai – miškai, pievos, upės ir jūros, lietus, kalnai ir vėjas, mėnulio šviesa, žvėrys, paukščiai, poilsis ir kitos gėrybės bei žemės puošmenos atsiranda pagal žmogaus norą ir valią. Taigi ypač aiškiai matomos V. Krėvės kūrybos maištingumo apraiškos, netelpančios į jokių religinių ar kitokių kanonų rėmus.
Apie „Moterį“ ir dar vieną kūrinį „Azerstano šalis“, įeinantį į V. Krėvės „Rytų pasakų“ ciklą, poetas ir prozininkas, dramaturgas Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) 1942 m. rašė taip:
Mahometoniško pasaulio nuotrupą praskleidžia dvi Rytų pasakos „Azerstano šalis“ ir „Moteris“. Islamo religijoj, sureformuotoj Mahometo (mirė 632 m. po Kristaus), surašytoj Korane, garbinančioj vieną dievą – Alachą, dangaus ir žemės sutvėrėją, yra daug senojo žydų tikėjimo ir Kristaus mokslo įtakos. <…> Kūrinyje „Moteris“ – pasaulio kūrimo legenda bendrais bruožais primena Biblijos pasaulio kūrimą. Tik Krėvės pasakoje didelis vaidmuo skirtas žmogaus valiai ir ypatingai išaukštinama moteris, kas ne visai derinasi su musulmonų pasaulio pažiūromis ir nuotaikomis[5].
Beje, Azerbaidžano praeitį rašytojas idealizavo lygiai taip pat, kaip senovės Lietuvos laikus. Tarkime, kūrinyje „Azerstano šalis“ jis azerbaidžaniečio lūpomis kalba apie mitinį Azerbaidžano „aukso amžių“ – laikus, kai visi šio krašto žmonės gyveno laisvai, laimingai ir turtingai. Bet šie nuostabūs laikai seniai praėjo – šalis pavergta atėjūnų ir Alacho prakeikta už neatsparumą. Šiame kūrinyje, rašytame tuomet, kai Azerbaidžaną valdė carinė Rusija, pasakotojas azerbaidžanietis lygiai taip pat sielvartauja dėl tautos nelaimės ir lygiai taip pat trokšta tautinio atgimimo bei senųjų gerųjų laikų sugrįžimo, kaip jų Lietuvai troško ir V. Krėvė. Iš šios liūdnos azerbaidžaniečių tautos pavergimo ir demoralizavimo istorijos, turėjusios žadinti jos tautinę tapatybę, aiškėja, kas, autoriaus nuomone, yra pagrindiniai tautos priešai. Kitaip nei lietuviškos tematikos kūriniuose, V. Krėvė čia remiasi ne tiek mitologija ar kitais liaudies kūrybos šaltiniais, kiek moralinėmis Korano nuostatomis, kurių pažeidimas laikomas tautos dvasinio gyvenimo destabilizacijos priežastimi.
Belieka pridurti, kad „Azerstano šalyje“ atsispindi ir V. Krėvės simpatijos engiamoms mažoms tautoms. Tad ir realiame gyvenime, mokytojaudamas Baku, jis stengėsi žadinti ir palaikyti azerbaidžaniečių moksleivių patriotines aspiracijas ir ambicijas, skatino domėtis krašto istorija, kultūra, etnografija, folkloru, rekomenduodavo skaityti savo praeities rašytojų kūrinius.
O ką jau kalbėti apie V. Krėvės, kaip lietuvio, patriotizmą, tautiškumą, kuris buvo pagrindinis jo gyvenimo ir kūrybos variklis. Rašytojas mėgdavo sakyti, kad jis „kaip tas medis, labai suaugęs su tėvų žeme“. Jo patriotizmas – ne šiaip išprotautas idealas, o neatskiriama asmenybės dalis, atsinešta iš vaikystės ir jaunystės. Vaikystėje girdėti pasakojimai apie garbingą Lietuvos praeitį žadino pasididžiavimą savo tauta, o nacionalinio judėjimo idėjos, su kuriomis V. Krėvė susidūrė iš pradžių Vilniaus kunigų seminarijoje, o paskui bendraudamas su L. Gira ir rengdamasis stoti į universitetą, pagimdė jame pastovų ir tvirtą įsitikinimą apie kiekvienos tautos teisę savarankiškai tvarkyti savo likimą“. Tad romantinėmis koncepcijomis grindžiamam rašytojo patriotizmui susidūrus su nuoga realybe, jis tiesiog negalėjo nepatirti didelės, jei ne pačios didžiausios nuoskaudos.
Iš to, kas išdėstyta anksčiau, matome, kad V. Krėvė nuo pat Baku laikotarpio turėjo savo požiūrį, savus įsitikinimus ir savas vizijas, kurios, metams bėgant iš esmės nesikeitė.
Taigi, atvykdamas į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, V. Krėvė pirmiausia ieškojo ne jos ateities vizijų, bet praeities didybės, tik jos pėdsakų taip ir neaptiko, be to, nerado, ką galėtų tais didingais idealais apkrėsti. Tokią mintį perša peties rašytojo žodžiai, ištarti 1952-aisiais Filadelfijoje, minint jo septyniasdešimtmetį:
Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba pasižymėti kaip rašytojas <…>. Man kilo tada noras atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai ši kryžiuočiams teikė pagalbą <…>. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė <…>.
Aš galvojau, kad, jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą — senovinę Lietuvą <…>. Jei mes nesame didelė tauta šiandien, tai todėl, kad mes kelis amžius kraujuose plaukdavome <…>. Todėl mes tapome maža tauta. Bet mes esame didvyriška tauta ir savo siela galingi[6].
Atgal į Baku
Bet grįžkime prie to momento, kai Lietuvoje vietos ir pritaikymo sau neradęs rašytojas paliko savo kraštą ir vėl pasuko link Kaspijos krantų. Rašytojas išėjo taip, kaip jo paties pasakojime apie arą, kuriam karalius „užgynė viešėti savo soduose ir liepė eiti iš jo karalystės“. V. Krėvė iškeliavo atgalios, ten, kur jo laukė apdainuoti aukšti kalnai. Matyt, gailėdamasis ir savęs, ir savo kurtų vaizdinių. Matyt, pasijutęs neįvertintas ir nereikalingas, kaip ir kitoje istorijoje aprašytas aras, kurį žmonės patupdė kartu su žąsimis ir vištomis.
Tiksli V. Krėvės išvykimo data nėra žinoma. Kai kuriuose lietuviškuose šaltiniuose teigiama, kad dėl uždarytų kelių rašytojas negalėjęs išvažiuoti iš Lietuvos beveik metus ir kad tai jam neva pavyko padaryti tik 1919-ųjų pradžioje. Taip, pavyzdžiui, neišleistoje knygoje „Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai“ rašo žymus advokatas ir kultūros istorikas Zigmas Toliušis (1889–1971)[7]. Kai kurie kiti autoriai tvirtina, kad į Baku V. Krėvė išvyko tik gavęs paskyrimą į Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas.
Tokie tvirtinimai neturi jokio pagrindo – tiek to meto visuomeninių politinių ir karinių įvykių Azerbaidžane kronika, tiek paties V. Krėvės rašyti laiškai leidžia spręsti, kad iš Vilniaus rašytojas išvyko 1918 m. rugsėjo viduryje. Rugsėjo 9-ąją jis tikrai dar buvo Vilniuje, nes tą dieną jis parašė L. Girai įgaliojimą tvarkyti jo piniginius reikalus (šio įgaliojimo kopija šiuo metu eksponuojama V. Krėvės memorialiniame muziejuje Vilniuje).
Grįžimas į Baku taip pat buvo nelengvas – traukinių sąstatai norintiems išvykti buvo formuojami kartą per dešimt–penkiolika dienų. Štai 1918 m. lapkričio 9 d. „Lietuvos aidas“ žinių skiltyje „Kas nori grįžti Rusijon“ rašo: „Paskutiniame šio mėn. ketvirtadalyje rengiamas vėl traukinys norintiems grįžti Rusijon. Turintieji noro Rusijon važiuoti, gali užsirašyti savo apskričių valdybose.“
Antroje spalio pusėje L. Girai jau iš Baku išsiųstame laiške V. Krėvė rašė: „Nežinau, ar pasieks tave šitas mano laiškas. Esu gyvas ir sveikas. Davažiavau Baku laimingai, kelionė buvo ilga ir sunki, tęsėsi mėnesį ir devynias dienas. Baku radau turkus. Nors skerdynės buvo didelės, bet mano šeimyna nenukentėjo…“[8]
Turkų karius V. Krėvė tuomet galėjo pamatyti ne tik mieste, bet ir savo darbovietėje. Tuometinis Baku realinės gimnazijos mokytojas Abdula Šaigas (1881–1959) 1954 m. rašytuose prisiminimuose pasakoja: „1918 metų rugsėjį turkų kariniai junginiai įžengė į Baku. Trečią dieną po turkų atėjimo aš nuėjau į realinę gimnaziją išsiaiškinti padėties. Mokyklos patalpas buvo užėmę turkų kareiviai“[9].
Reikia pridurti, kad, dar būdamas Lietuvoje, V. Krėvė žinojo apie dramatišką padėtį Baku mieste. Mat lietuviškos spaudos pranešimai iš Azerbaidžano priminė suvestines iš karo veiksmų zonos. Štai 1918 m. rugsėjo 12-osios „Lietuvos aidas“ praneša: „Spaudos žiniomis iš Astrachanės, anglai pasiuntę iš Bagdado į Baku naujų pajėgų.“ Rugsėjo 26-ąją tas pats „Lietuvos aidas“ (Nr. 92), remdamasis Sovietų Rusijos oficiozu „Izvestija“, pateikia išsamesnių žinių: „Naktį 14-IX prasidėjęs smarkus miesto šaudymas; mieste gi tuo tarpu visą dieną ėję smarkūs mūšiai, kuriuose dalyvavę ir gyventojai. Anglai, apie 30.000, buvo jau susėdę laivuosna ir todėl nuo užpuolančių apšaudyti uoste. 15-IX rytmetį prasidėjęs panikos apimtos anglų armijos iš uosto bėgimas. Apie 5 valandą ryto nugalėtojai įsiveržę į miestą.“
Tame pačiame „Lietuvos aido“ numeryje (Nr. 92) žinių skiltelėje „Kaukaze“ yra ir dar vienas pranešimas apie šiuos įvykus: „Turkai paėmę Baku miestą. Šio mėn. [rugsėjo – M. G.] 14 d. anglų kariuomenė pasitraukusi į šiaurinę Persiją. Visas Baku miestas esąs gaisro apimtas. Rusams tatai labai nemalonu, nes jei šiame mieste bus sunaikinta ugnimi žibalo produkcija, Rusijos pramonė bus ilgiems metams sustabdyta.“
O dar po poros dienų, rugsėjo 28 d. „Lietuvos aidas“ skiltyje „Baku – Azerbaidžano sostinė“ praneša geresnes naujienas: „Azerbaidžano vyriausybė persikėlė į Baku miestą. Miesto gyventojai, kurie daug mėnesių buvę anglų remiamų šaikų kamuojami, išvaduotojų kariuomenę [turkų-azerų – M. G.] sutikę džiaugdamiesi.“
Taigi, V. Krėvė į Baku grįžo antroje spalio pusėje, kai po įnirtingų mūšių turkų ir azerbaidžaniečių daliniai jau buvo išviję iš miesto bolševikų ir armėnų dašnakų pajėgas. 1918-ųjų pavasarį išvykęs iš bolševikų užgrobto Baku, V. Krėvė rudenį sugrįžo į šį miestą jau kaip į nepriklausomo Azerbaidžano sostinę.
Tačiau dar būdamas Lietuvoje, rašytojas tokios įvykių eigos negalėjo numatyti – viskas, ką jis žinojo, buvo tai, kad Baku dar liejasi kraujas. O juk ten buvo likusi rašytojo šeima. Tad reikia manyti, kad ir nerimas dėl šeimos likimo, o ne vien tik nusivylimas tuo, ką rado Lietuvoje, buvo svarbi tokio staigaus išvykimo iš Vilniaus priežastis.
Dabar V. Krėvė Baku pasiliks ilgam ir į Tėvynę negrįš net iš karto po to, kai Azerbaidžane antrą kartą įsitvirtins bolševikai. Taip, raudonojo tvano akivaizdoje rašytojas ir vėl veršis į Lietuvą, tačiau dabar kelią jo sugrįžimui užkirs ne tik nenugalimos kliūtys, bet ir būsimosios jo pareigos Azerbaidžane. Bet kol kas V. Krėvė vėl dirbo mokytoju.
1918 m. rugsėjo 18-ąją Azerbaidžano Parlamentas priėmė nutarimą dėl Baku savivaldybės veiklos atkūrimo, o dar po keturių dienų patvirtino Baku dūmos narių sąrašą. Į ją įėjo nemažai iki bolševikų įsigalėjimo veikusios senosios dūmos deputatų – netgi tų, kurių požiūris į Azerbaidžano nepriklausomybę buvo gana skeptiškas, jei ne priešiškas (pavyzdžiui, V. Krėvės bičiulis, Rusijos kadetų partijos Baku komiteto pirmininkas M. Podšibiakinas). Tokių žmonių, daugiausia buvusių carinės Rusijos valdininkų, netrūko ir kitose nepriklausomo Azerbaidžano valdžios struktūrose.
Bet tikrųjų nepriklausomybės šalininkų – Azerbaidžano Demokratinės Respublikos kūrėjų – tarp buvusių V. Krėvės kolegų iš senosios dūmos buvo ne mažiau. Tarp jų galima paminėti vieną iš pagrindinių Azerbaidžano nepriklausomybės ideologų, žurnalistą, dramaturgą, partijos „Musavat“ vadovą ir 1918-ųjų metų Azerbaidžano Nacionalinės Tarybos pirmininką Mamedą Eminą Rasulzadę (1884–1955), 1918–1920 m. Azerbaidžano Demokratinės Respublikos Parlamento pirmininką bei šios šalies delegacijos Paryžiaus Taikos konferencijoje vadovą, teisininką Alimardaną bek Topčibaševą (1863–1934), pirmąjį Azerbaidžano Demokratinės Respublikos ministrą pirmininką, teisininką Fatali Chaną Chojskį (1875–1920) ir daugelį kitų.
Tad kodėl, kitaip, nei nemaža dalis senosios Baku dūmos deputatų, V. Krėvė neatsidūrė jos kandidatų sąrašuose? Viena iš priežasčių galėjo būti ta, kad rugsėjį rašytojas dar buvo kelyje į Baku, o be jo sutikimo jo kandidatūros nenorėta kelti.
Šiaip ar taip, grįžęs iš Vilniaus, V. Krėvė politikoje nedalyvavo – kaip minėta, vėl dirbo pedagoginį darbą Baku realinėje gimnazijoje, buvo išrinktas pedagogų tarybos sekretoriumi ir vadovavo didžiulei gimnazijos bibliotekai, kurioje buvo daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių knygų. Nepaisant to, mintys apie grįžimą į Tėvynę ir svajonės rasti joje tinkamą vietą, regis, neapleido rašytojo nė minutei. 1919-ųjų viduryje laiške L. Girai jis rašė: „Mokytojauju m. Baku ir laukiu, kada bus atidarytas kelias, kad galėtau parvažiuoti Tėvynėn. Daugel čia yra tokių kaip aš, kurie svajoja grįžti Lietuvon…“
(Bus daugiau)
[1] Krėvė V. Rūmų griuvėsiai (Iš ciklo „Nusiminimo aidai“) // Skaitymai. – 1921. – P. 51–52.
[2] Eidintas A., Lopata R. Lietuvos Tarybos Prezidiumo 1918 m. posėdžių protokolai // Lietuvos istorijos metraštis. 1990 metai. – Vilnius: Mokslas, 1992. – P. 132.
[3] Iš rusų k. vertė Alfonsas Maldonis.
[4] Grinius J. Vinco Krėvės istorinės dramos // Aidai. – 1957. – Nr. 9 (104). – P. 408–420.
[5] Mykolaitis-Putinas V. Vincas Krėvė. Biografijos ir bibliografijos žinios // Vincas Krėve literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius: „Vaga“, 1983. – P. 78.
[6] Krėvė V. Žodis Lietuvai – 1952 m., Filadelfija // Vincas Krėvė Mickevičius. Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys. – Čikaga, 1953. – P. 186–187.
[7] Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai. – LN MMB RK ir RS. – F. 66. – Saug. vnt. 22. – L. 11.
[8] Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 83.
[9] Šaigas A. Mano atsiminimai. – Baku: Gendžlik, 1973 (azerbaidžaniečių kalba). – P. 315–316.
Neringa Butnoriūtė. Pirmosios poezijos knygos: santūrūs analitikai, pasyvus įniršis ir hipsterės epas
2020 m. Nr. 1
Baigiantis metams įprasta aptarti, kas per juos buvo išleista, ką skaitėme, o ko nepastebėjome arba garsiau nekalbėjome. Vienas iš tokių dėmesio vertų reiškinių – jau kelerius metus iš eilės daugėja įvairaus amžiaus poetų, leidžiančių pirmąsias knygas. Galbūt tai rodo, kad mąžta ilgą laiką masinusio „Pirmosios knygos“ konkurso kaip pagrindinės platformos įtaka, galbūt auga autorių savarankiškumas ir leidėjų pasitikėjimas įvairaus žanro rankraščiais? Kad ir kaip būtų, kai kuriais atvejais poezijos knygoms suteikiama daugiau konceptualumo, neapriboto „debiutanto“, „jauniklio“ etikete: vieni pristato maratoną, kiti reivą, archyvus, kitokios patirties galimybę, galynėjasi su popieriumi arba tiesiog eina žvejoti. Galbūt tai sudaro galimybę rastis stilistikų įvairovei?
2019 m. pirmųjų poezijos knygų išėjo visai nemažai – bent šešios, o vertinimų sulaukė tikrai ne visos. Todėl šioje kritiškoje apžvalgoje dėmesio skirsiu keturioms: dviem jau pastebėtoms ir dviem tyliai pro mūsų akis prasmukusioms.
Aistis Žekevičius. Maratonas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2019. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Staukaitė.
Aisčio Žekevičiaus „Maratonas“ – viena iš tų knygų, parašytų poezijos profanikų. Individo išskirtinumo problema jo poezijoje iškyla suvokiant asmeninį mirtingumą. Nors tekstuose neatviraujama, iš naratyvo apie palatas ir ligonius galima suprasti – diagnozės daug ką keičia ir mirtingumas šiam poetui yra reali, o ne simbolinė problema. Biografiškieji tekstai pateikiami maksimaliai iš jų išgremžus emocionalumą sufleruojančius pustonius ir atskleidžia, kad A. Žekevičius poezijoje asmeniškus klausimus išsyk verčia problemiškomis universalijomis. Įdomu tai, kad fizinė gyvybė „Maratone“ natūraliai susiejama su lietuvių poezijoje dar menkai išeksploatuota virtualybe, medijų kultūros įtaka kasdienybei – priklausomybe, tapatybės suvokimu, susvetimėjimu ir kt. Tuomet A. Žekevičiaus „aš“ iš subjektyviojo lygmens lengvai pereina į visuotinį „mes“ ir parodo, kad jis ne tik išgyvena dėl asmeninių diagnozių, bet ir yra linkęs jas nustatyti savo epochai.
Skaitant „Maratoną“, ko gero, labiausiai pribloškia tai, kad realizmo čia nesistengiama įkrauti metafiziškai. Todėl, iš pradžių A. Žekevičių dėl poezijos racionalumo pakrikštijusi „Ališanka Jaunesniuoju“, vis dėlto klystu: šis poetas labiau pasitiki ne kultūra, skatinančia svarstyti ir apie dieviškas sritis, o tiesioginiu pažinimu ir improvizuoja šaltiniais, kurie patikimai patvirtina materijų sandarą ir dėsnius („tikimybė atsidurti pragare / – jei tikėsime popiežiumi – / šiandien neįtikėtinai maža // pasaulis eina velniop / nežmoniškais tempais“ – eil. „the limits of control“, p. 73). Atsitiktinumai, kurie Aido Marčėno (ironiškai ar ne) būtų poezijoje pateikti lyg dieviškumo apraiška, A. Žekevičiaus poezijoje yra sąmoninga priemonė, pavyzdžiui, socialiai sukonstruotas scenarijus išnaudojamiesiems: „viena įterpta raidė / ir valytojai saldainių fabrike / virs valgytojais / gal netgi valdytojais“ („motyvacinis“, p. 26). Tokia adekvatumo paieška – gana retas reiškinys intertekstais, dvasingais mitais ir lingvistika pasikausčiusioje lietuvių poezijoje, taip pat sveikas, nes leidžia poetui iš tiesų suabejoti tiek technologijų progresu, tiek metafora.
A. Žekevičiaus socialinė kritika kyla iš analitiškai (ir todėl kritiškai) į įvairius reiškinius nusitaikiusio proto ir pranoksta vien rašymą aktualiomis temomis. Duriama į visumą, iš jos neišskiriant savęs kaip aukštesniojo: „antropoceno eros pabaigoje / tikrai patirčiai / daromės per baikštūs / pernelyg minkštakūniai“ („antropoceno bliuzas“, p. 14), „vos spėju atsimerkt / ir vėl sapnuoju // kaip apsitraukia / pikseliais dangus“ („safe mode“, p. 54). Įvairi terminologija „Maratone“ ir paaiškina, ir nenumarina idėjos perteikimo aiškumo, trumpa teksto forma sugeba aprėpti daug ir gana taikliai. Net jei tekstuose galima pasigesti įtampos išlydžių, šiuo atveju tokia analitiška raiška, mano požiūriu, labiau pasiteisina nei vienpusiška vyresnės kartos nutylėjimais ir metaforomis pridengta „kritika“, nukreipta į aptakius „baubus“, kuri demonstruoja globėjišką kalbančiojo laikyseną (plg. Rimvydas Stankevičius). A. Žekevičius poezijoje realybė visai netobula, bet žmogiškai ironizuojamas ir paties ribotumas.
Kita vertus, akivaizdu, kad iki tokio reziumuojančio rašymo artėta neišvengiant kitų poetų eikvotų būdų: kas neaprašė vaikystės mūšio, kas šiais laikais tik nerašė apie rašymą kūniškai („smigs tavo žodžių skeveldros / mano kūnan / nusės jį žaizdom“, p. 25). O kaip tik tos neracionalios, iki galo neapdorotinos sritys dar diktuoja klišes ir atrodo gerokai mažiau patikimos nei tvarkingi, visus taškus ant „i“ suvėrę tekstai. Racionalumas apčiuopiamas ir eilėraščių kalboje – kartais viskas tiek išsakyta („Laužymas“), kad nubraukus eilutę kitą atsirastų erdvės, kurią knygoje lyg tyčia imituoja Ingos Staukaitės sumanytas tekstų išdėstymas ir kurios autorius savo tekstams pašykštėjo.
Simonas Bernotas. Reivas. – Vilnius: Versus, 2019. – 56 p. Knygos dailininkė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.
O štai Simono Bernoto poezija turi gaivališkumo – pilna energingų veiksmažodžių ir kalbos registrų, aštresnių konotacijų, paskatintų nonkomformistinio užtaiso. Reivas šioje knygoje – tai labiau apgalvota koncepcija nei vien siūlymas pasitūsinti. Juk reivas kaip pabėgimas iš tikrovės, svaigulys be ribų, iš esmės nėra masinis ar legalus.
Nors ir kokie įvairūs gali pasirodyti S. Bernoto tekstai, juos vienija mintis, kad viskas – santykiai, sistemos, pats subjektas – yra supuvę griuvėsiai tvarkingu paviršiumi. Tokį vaizdinį siūloma išvysti įvairiuose lygmenyse – tiek asmeniniame (prasiskverbia į šeimos erdvę, tiek į romantinius santykius), tiek socialiniame (konsumeriškos, sėkmei angažuotos visuomenės). Sterilumą niokoja stiprios emocijos, pyktis ir gyvuliškumas; tvarka siutina, yra laikina ir apsimestinė, o vidinis chaosas – pastovus. Tokį prieštaringumą S. Bernotas intensyviai išreiškia, apeliuodamas į įvairias normas: dažniausiai imituoja vartotojiškos popkultūros schemas (lošimo, realybės šou, holivudinio blokbasterio), tradicijų rėmus (Kūčių papročiai) ir siūlo išvysti situacijų dirbtinumą. Tačiau knygos kontekste pasikartojanti matrica dažnai tekstą daro nuspėjamos logikos ir semantikos. Man pasirodė, kad originaliau mintis išlaviruoja ten, kur panaudojamos vaikiškų kiemo žaidimų taisyklės („vaskinimas“, žaidimas „Velnias ir lėlės“), kurios teikė pramogą dėl proceso, ne dėl numanomų hierarchijų ir lyderystės. Vis dėlto nei nušvitimo, nei naujos pradžios debiutiniame „Reive“ nežadama, vien pasitikėjimas išėjimu be taisyklių iki kol „kompaso rodyklė <…> pasivijo laikrodį tada vieta ir / laikas trumpam sutapo“ („Piknikas šalikelėje“, p. 43). Tai labiau veržlūs pasaulio vientisumą komplikuojantys kadrai ir siurrealus neprisitaikėlio sąmonės srautas: „tik va stogas / mums neegzistuoja užtverta reikia tenkintis vidum / neiškilti į paviršių“ („Reivas“, p. 40).
Kadangi debiutas nesiūlo nei deklaracijos, nei veiksmo (simpatizuojama tokiai pozicijai: „žinai visad trokštu būti ten kur / manęs nėra ir nusisuka“ – eil. „Chameleonas“, p. 44), skaitant kai kuriuos milenialo tekstus, kuriuose dalyvauja šalčio, lošimo, kaukių, popierinės tikrovės įvaizdžiai, neapleido déjà vu atpažinus 8–9-ojo dešimtmečio lietuvių poezijos „tyliųjų sprogdintojų“ (Antano A. Jonyno, Gintaro Patacko, Almio Grybausko), anuometinių trisdešimtmečių, nuotaikas – tie patys komplikuoti santykiai, nusivylimas monotonija, noras išlikti „apačiose“ ir savyje, abejonės ir įniršis, narve įkalinto žvėries jausmas ir elgetiška vienišystė po mėnuliu, perimti ir parodijuoti tuometinės popkultūros elementai, naudotasi muzikos įtakomis. Šis palyginimas kyla toli gražu ne dėl S. Bernoto poezijos neprogresyvumo ar neaktualumo. Keičiasi laikai ir galimybės išsistaugti, mainosi dekoracijos ir muzikos stiliai, bet problemos sklaida, požiūris į gniaužiančias sistemas ir laikysena jų atžvilgiu šiandien išlieka panašiai rezistuojančiai pasyvi, angažuota tik sau, iš esmės nepavojinga (plg. su Aušros Kaziliūnaitės poezijos aktyvizmu ir avangardiškumu, Manto Gimžausko-Šamano poezija).
Tai nėra keista. Daliai neseniai debiutavusios S. Bernoto kartos poetų gimininga modernistinė pasaulėžiūra tarsi tęsia tą pačią liniją (plg. Greta Ambrazaitė), daug išduoda ir jų pasitelkiamos kultūrinės nuorodos („Reivo“ atveju Federico Garcíos Lorcos įtaka, skamba praėjusio amžiaus „The Prodigy“ ir pan.) ir tai, kad jie apie save ištransliavo palyginti nedaug informacijos. Iš jų poezijoje S. Bernotas kol kas atrodo labiausiai įniršęs (arba bent jau tokia jo poza), vakarietiškumas jam ne simbolika, o kasdienė schema. Apskritai jis realistiškesnis ir vietomis tiesmukesnis čiūvas, nes yra laisvas. Todėl smagu užčiuopti, kad kituose tekstuose girdėti įvaizdžiai labiau niuansuoti, pavyzdžiui, švietimo, karjerizmo, prisitaikėliškumo kritika, o juose nuolat įvyksta metamorfozių, dėl kurių atrodo, kad čia niekas iki galo nėra suvokta ir vienareikšmiška. Tačiau, bendrai paėmus, pritarčiau knygos redaktoriui Gyčiui Norvilui, kad „poezija čia užgimsta iš stebėjimo, išlaukiant“. Urzgiantis, svaigiai siurrealus Simono Bernoto maištas ir yra būtent toks.
Vaiva Grainytė. Gorilos archyvai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 128 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.
Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“ jau nemažai aptarti, eilėraščiams priskirta avangardizmo, postromantizmo brolystė. Tačiau, man atrodo, galimas ir paprastesnis žiūros būdas. Bendrai sakant, knyga siūlo savotišką Wisławos Szymborskos moralumo ir Sigito Gedos vaizduotės hibridą, šiandienos kontekste virtusį hipsterės sukonstruotu „epu“ apie pasaulį ir save jame. Laikas, erdvė, dangaus šviesuliai ir fiziologiniai kūnai, jų instinktai, funkcijos bei poreikiai (taip pat ir dvasiniai) yra klasikinės šio archyvo-epo dedamosios. Jis aprėpia platų temų spektrą nuo abstrakčių realijų iki buitinio realizmo ir egzistencializmo, XXI amžiaus jautrumo ekologijos problemoms ir vartotojiškumo. Eilėraščiai kaip grubiai paspalvoti kalbos piešiniai, kartais primenantys stebuklinę pasaką, įdomūs tuo, kad išmintingai spekuliuoja naivumu (taigi nėra herojiški), pasaulį įtvirtina nuolatiniame vyksme, todėl palieka iki galo nepažinų, siurrealistišką ir labai triukšmingą.
Nesvarbu, ar būtų minimos gorilos, ar freelanceriai, vadinamasis epiškumas V. Grainytės poezijoje – nei parodija, nei imitacija. Tai patogi forma lipdyti tekstą iš įvairių simbolinių aktų, vizualizuotų procesų, o ne reikšti emocijas ir jų valdomai vaizdingai reflektuoti pasaulį. Tokiu būdu bendram fonui suteikiama tarsi nedeklaruoto sakralumo ir prasmės, spekuliatyviai perkeliant svorį nuo subjekto prie gamtos valios: „Per tvorą peršoka ir / įsikibusi į ranką nusineša / šiek tiek mano mėsos. / SOS! / Lyg tai būtų laiškas, / lyg tai neatidėliotina būtų. / Kalės vaikų tonusas pakyla, girdžiu – inkščia: / kraujo mano it kavos atsigėrė. / Mėsos mano / it biskvito užkrimto“ („aš esu vaišės“, p. 39). Sumaniojo žmogaus savybės dažnai priskiriamos gyvuliams bei daiktams ir vice versa. Teksto pateikimo logika efektingai modeliuojama iki, poetės žodžiais tariant, viskas susitroškina arba pasiekia savo galiojimo datą.
Iš pastarojo meto debiutų „Gorilos archyvai“ išsiskiria ne tik rašymo maniera, susirūpinimu globaliomis problemomis, bet ir savarankiškumu. Tokį įspūdį kuria tai, kad, konstruojant „epą“, labiausiai pasitikima ne susiformavusiais kontekstais ir objektyviomis žiniomis, o subjektyvia versija. Šią ypatybę laikyčiau viena iš V. Grainytės poezijos stiprybių, tekstams suteikiančių žaismės ir narsos: tai, kas atrodo kaip subjektyviai simboliška, užtikrintai universalizuojama, nežiūrint daugelio lūkesčių ar kanono. Svarbu ir tai, kad to pasiekiama dažnai išvengiant aktyvaus pirmojo asmens įsikišimo. Stačiokiškai charakteringi, „netikslūs“ sugretinimai (dažnai laikomasi formulės „A yra B“), naudojami ne tiek paaiškinti ar papuošti reiškinį, bet įdarbinami daug plačiau – padeda aktyvinti visą situaciją, motyvuoja kontekstą („termometras – tas Celsijaus pasiuntinys, išdykusi / makaka, gyvsidabrio karvelis – / iš pažasties rūsio parneša blogų naujienų“ – eil. „dabar užimta“, p. 25). Išoriškai menkiems (subjektyviems) dalykėliams čia lengvai suteikiamas didesnės svarbos statusas, todėl sutikčiau su Pauliumi Jevsejevu, kad „naivi“ animistiška logika šioje poezijoje suvokimą ne tik apverčia aukštyn kojom, bet ir ornamentuoja. Be to, apsaugo tekstus nuo supaprastinimo, sentimentalumo, išlieka gaivi distancija be rutinos.
Tačiau ne visi V. Grainytės tekstai yra įtaigūs, nes „epas“ iš tiesų evoliucionuoja, ima racionalėti ir objektyvėti. Sulig šiuo posūkiu neprijaukintas antgamtiškumas nyksta. VI, VII skyriai, skirti ekologijos problemai, vartotojiškumui, atskleidžia, kad kai stipriau orientuojamasi į tinkamai suprantamą ideologizuotą žinutę (medūzoms irgi skauda), akivaizdėja šiaip jau neblankios Vaivos Grainytės poezijos ribotumas. Archajiška šnekta lengvai transformuojasi į šiuolaikišką naujakalbę, ir neretai atvirai didaktišką, kaip ir daugelyje įvairias struktūras ir idėjas išbandančio šiuolaikinio meno objektų. Toks jau į aktualijas orientuotos dabarties simptomas (to paties apstu ir, pavyzdžiui, Linos Buividavičiūtės, naujausioje A. Kaziliūnaitės poezijoje). Kita vertus, gal dėl to lengvai įsivaizduoju, kaip, pvz., romantiniams santykiams skirtas skyrius „Reguliarioji struktūra“ adaptuojamas eksperimentiniam kinui su atvira pabaiga.
Ieva Rudžianskaitė. Kita. – Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2019. – 78 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.
Ievos Rudžianskaitės „Kita“ – jau antroji autorės knyga, išleista per trumpą laiką, bet pirmoji – eilėraščių. Kadangi šios autorės kūryba kol kas pristatyta abstrakčiai, o poezija liudija tai, ko iš naujos Rašytojų sąjungos narės galima tikėtis ateityje, ją norisi aptarti prie debiutų.
Šios poezijos charakterį formuoja mąslusis Kauno rašytojų kūrybos branduolys: iki buities nenusileidžianti metafizinė Gražinos Cieškaitės, į hermetizmą linkstanti, subjektą įvairiuose lūžiuose dekonstruojanti Viktoro Rudžiansko, kasdieniškai išmintinga Donaldo Kajoko poezija. Minėti šį kontekstą verta ne dėl tiesioginės įtakos, bet dėl orientacijos, kai poezijai kitų žanrų Olimpe priskiriamas itin aukštas statusas, suteikiantis teisę glausta forma gvildenti dominančius filosofinius, religinius klausimus, tačiau nebūtinai į juos atsakyti. Ši samprata veikia požiūrį į darbą su kalba, į santykį su kasdieniais reiškiniais, o poezijos įtaigumas iš dalies priklauso nuo to, kiek patikimas pranešėjas-poetas.
Filosofijos daktarės knyga atskleidžia, kad I. Rudžianskaitei rūpi įvairūs žmogiškojo buvimo įrodymai. Metodas juos paversti poezija įdomus: siūlomas fenomenologiškai apdorotas žinojimas apie pasaulį. Nuo pirmų eilučių kasdieniškas vaizdas tikina jį esant kažkuo kita, todėl skaityti tekstą siūlo jau pagilintu žvilgsniu. Poetine kalba užfiksuotas atminties epizodas, vaizdinys ar patyrimas pristatomas kaip koduotas, simbolinis, todėl buitiškas daikto, pavyzdžiui, kriauklės ant spintelės, pavidalas pasirodo apgaulingas: dažnai sufleruojama, kad tai netikslus atvaizdas, sapnas, fantazija, vien atspindys. Šiuose eilėraščiuose veiksmo mažai, nes jis iš esmės yra vidinis: čia transformuojasi ne vaizdai, o „juda“ tai, kas jie suvokėjui yra ir kuo jie tekste tampa. Tarp kitų poezijos knygų, išsitenkančių emocijų nuskaidrintose refleksijose, aptikti nedeklaratyvų fenomenologijos grynuolių yra netikėta. Rezultatas – savotiškai siurrealus, nes šiame eilėraščių rinkinyje apsieinama be aukštų terminų ir nušvitimų, o tą pačią funkciją bandoma išgauti kasdieniška kalba ir veiksmais (uogų rinkimas, kiemo tvarkymas, tiesiog ramus stebėjimas). Panašų „keistumo“ efektą suteikia brandžioji Jono Juškaičio poezija.
I. Rudžianskaitės tekstų stilius primena nevienasluoksnį piešinį, kurį įkontekstina pavadinimas (pavyzdžiui, baimė, urna). Šioje poezijoje veikia ne įvaizdis, o tai, kokiu būdu sudėstyta jų visuma, todėl keblu cituoti įdomesnius pasažus nepraradus niuansuotumo. Tekstuose stipriai pasitikima skirtingas vizualias detales sukabinančiomis asociacijomis, jų perdėliojimu, dažnai pagal spalvinį ar formos panašumą (todėl jaunų varlių kojelės, ramentai ir griuvėsių restauracija gali turėti šį tą bendro), o kartais tiesiog suliejus skirtingus teksto planus. Dėl siurrealumo pirmą kartą skaitant rinkinį net galima atrasti tam tikro artumo su charizmatiškais V. Grainytės tekstais: „Vyšnių kauliukai / Žvaigždės blusos / Nagai // Žiūrint // Pro sirupo buteliuką / Prisigeria / Aitraus lipnumo“ („Sapnai, nusėti vabzdžių įgėlimais“, p. 16). Tačiau I. Rudžianskaitės poezija, net ir išvengdama numanomų, banaliųjų skirčių (juoda–balta), atrodo išties prijaukinta ir stengiasi išlikti taisyklinga, išmintinga, o vaizduotė – net simetriškai suvaržyta.
Uždavus tokį toną, kad už daikto tvinksi kažkas kita, ne visi tekstai lūkestį apie giliuosius turinius išpildo. Dalis tiesiog demonstruoja sąmonės veiklą (dažnai medituojama, kontempliuojama, svajojama) arba pateikia subjektyvų išgyvenimą (pavyzdžiui, „Pelėda atneša naktį…“, „Vidurvasario kaitra tirpdo skaičius…“), savikūrą (ją išreiškia pasikartojantis juodos spalvos topas). Tad ir kyla klausimas, ar ši sudirginto žvilgsnio poezija ateityje labiau nesiaurės? Kas šiuos tekstus išskiria: kiek tai priklauso nuo estetinių pasirinkimų, o kiek nuo netikėtos refleksijos?
Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „Nusiminimo aidai“
2019 m. Nr. 12
Tęsinys. Pradžia 2019 m., Nr. 11
Pirmoji akistata su bolševikais
Bet grįžkime į anų dienų Baku. 1917-ųjų pabaigoje V. Krėvė posėdžiavo ne lietuviškose organizacijose, o Baku miesto taryboje ir Dūmoje, kurios darbo pradžia ir rašytojo išrinkimas į ją sutapo su Rusijoje įvykusiu Spalio perversmu. Žinia apie tai, kad bolševikams pavyko užgrobti valdžią Petrograde, Baku pasiekė spalio 26-ąją. Tuomet niekam nekilo abejonių, kad tą patį raudonieji mėgins padaryti ir Azerbaidžane ar bent jau Baku mieste. Taigi tą pačią dieną miesto Dūmos deputatai susirinko į neeilinį posėdį, kad apsvarstytų valdžios klausimą.
Tačiau svarstyti greitai nebeliko ko: kaip rašoma „Lietuvos albume“, „1918 m. bolševikams paėmus Baku valdžią, V. Mickevičius atsitraukė nuo politikos ir ėmė dirbti tik mokyklose ir spaudoje.“ V. Krėvės biografijoje taip pat pažymima, kad jis „Azerbaidžane nuo revoliucijos pradžios iki kol bolševikai galutinai užgrobė valdžią buvo Baku miesto Darbininkų, kareivių ir jūreivių tarybos pirmininko pavaduotojas“.
Iš tiesų, 1918-ųjų balandžio 25 d. bolševikams paleidus Baku miesto Dūmą ir paskelbus proletariato diktatūrą, visų partijų ir tarybų veikla buvo uždrausta, o valdžią į savo rankas perėmė dvidešimt šeši Baku komisarai. Su kai kuriais iš jų – tokiais kaip žinomi raudonosios diktatūros vadeivos Stepanas Šaumianas (1878–1918), Ivanas Fioletovas (1884–1918), Prokofijus Džaparidzė (1880–1918), Mejeras Basinas (1890–1918), Jakovas Zevinas (1888–1918), Nadežda Kolesnikova (1882–1964) ar Mešadi Azizbekovas (1876–1918), V. Krėvei 1917–1918 metais teko posėdžiauti Baku Dūmoje.
Čia reikia pridurti, kad bolševikinės komunos veikloje liko dalyvauti daugelis buvusios Dūmos kairiųjų eserų. Tuo tarpu dešinieji eserai su bolševikais nenuėjo. Nepadarė to ir V. Krėvė. Šis faktas gana aiškiai parodo rašytojo politinę orientaciją – nei su bolševikais, nei su kairiaisiais eserais jam nebuvo pakeliui.
Vis dėlto tai, kad politiniame lauke V. Krėvei vietos nebeliko, buvo mažiausias blogis, kuris galėjo nutikti lietuviui rašytojui, nes šiaip jau raudonieji savo politinių oponentų neglostė. Ir ne tik jų – nuo bolševikų kentėjo ir nieko dėti miestiečiai. 1918-ųjų kovas tapo vienu iš baisiausių ir tragiškiausių XX a. Azerbaidžano istorijos puslapių. Siekdami neleisti azerbaidžaniečiams įkurti nepriklausomos valstybės su sostine Baku bei prisidengdami revoliucijos pasiekimų gynimu ir dirbtinai sukurtų etninių susidūrimų tarp armėnų ir azerbaidžaniečių malšinimu, bolševikai sukėlė skerdynes, pasibaigusias masine nekaltų žmonių, daugiausia azerbaidžaniečių, žūtimi. Per šiuos įvykius, kuriuose aktyviai dalyvavo ginkluoti armėnų partijos „Dašnakcutiun“ būriai, tą mėnesį buvo nužudyta apie dešimt tūkstančių azerbaidžaniečių.
Paties V. Krėvės raudonieji kol kas nelietė, nes, kaip minėta, jis tuomet tik mokytojavo ir darbavosi spaudoje. Tačiau ramaus gyvenimo rašytojas neturėjo – būdamas bolševikų kritikas ir politinis oponentas, iš jų V. Krėvė galėjo tikėtis visko, kas tik šiems šaus į galvą. Juolab kad vėlyvą 1918-ųjų pavasarį ir vasarą įvykiai Baku plėtojosi taip dramatiškai, kad bet kurio žmogaus gyvybė, tęsiantis raudonųjų antplūdžiui, tapo nedaug ko verta.
Štai ką apie šiuos įvykius, remdamasis telegramų agentūros „Milli“ pranešimu iš Konstantinopolio, 1918 m. gegužę rašė „Lietuvos aidas“:
Baku apylinkėje bolševikai gavo sustiprinimų iš Turkestano ir Astrachanės, kurie atplaukė šarvuotomis valtimis per Kaspijos jūrą, gavę paspirties bolševikai užsipuolė ir nors musulmonai [azerbaidžaniečiai – M. G.] narsiai gynėsi, nors jiems atvyko pagalbon daugiau musulmonų iš Dagestano ir Georgijos [Sakartvelo – M. G.], tačiau bolševikai atėmė jiems Baku miestą. Mat musulmonai neturėjo gerai kuo gintis. Bolševikai tebesiveržia tolyn[1].
O liepos 5-ąją mirtina grėsmė iškilo ir visam Baku miestui. Mat tądien Rusijos bolševikų vadeiva Vladimiras Leninas davė tokį nurodymą: „Ar galite perduoti Terui [čia turimas galvoje Baku ČK pirmininkas, sovietų partinis ir valstybės veikėjas Saakas Ter-Petrosianas (1886–1937) – M. G.] kad jis pasiruoštų visiškai sudeginti Baku įsiveržimo atveju ir kad paskelbtų apie tai Baku spaudoje.“
Tai, kad dėl Baku vyko tokia arši įvairių partijų ir valstybių kova, liudija milžinišką šio miesto svarbą. Štai 1918 m. birželio 6-ąją „Darbo balsas“ rašė: „Yra žinių, būk Kaukazan eina iš Mesopotamijos anglai. Matomai jiems rūpi užimti Baku apylinkės, kur gaunama daugybė žibalo ir gali būti jie norėtų susitikti su Dono kazokais. Taigi Kaukaze vėl galėtų kilti mūšių tarp anglų ir turkų.“
Galima numanyti, kad V. Krėvės visai nežavėjo perspektyva atsidurti tarp negailestingų šio politinio malūno girnapusių ir tai paspartino jo sprendimą išvykti į Lietuvą.
Laimei, bolševikų valdymas tuomet truko neilgai – 1918 m. liepos 31-ąją Baku komuna buvo sutriuškinta. Šių įvykių išvakarėse, liepos 20-osios publikacijoje „Persijos stovis“ „Lietuvos aidas“ rašė: „Maskva, (1918-VII-16 d.) Pasak „Narodnoje delo“ Revoliucinio komiteto pirmininko, Persijos fronte praneša apie dabartinį stovį Persijoje, jog Kazvine ir Enzeli [dabartinio Šiaurės Irano miestai – M. G.] visai nėra rusų kariuomenės. Beveik visa Persija esanti užimta anglų, kurie eina į Kazviną ir Enzeli priešintis vokiečių-turkų kariuomenei, einančiai į Baku miestą“.
Lietuvos pilietis su vokišku dokumentu
Pats V. Krėvė savomis akimis viso to nebematė – vėlyvą 1918-ųjų pavasarį iš bolševikų ir dašnakų užgrobto Baku jis išvyko į Lietuvą. Gimtinėn rašytojas grįžo su Lietuvos Tarybos įgaliotinio išduotu, bet vokiečių Oberosto patvirtintu asmens paliudijimu Nr. 1672, surašytu dviem – lietuvių ir vokiečių kalbomis[2].
Dokumente matyti, kad jį pasirašė Lietuvos Tarybos įgaliotinis Romanas Chodakauskas (1883–1932 [Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Smetonienės brolis – M. G.]. Jo parašas leidžia spręsti, kur ir kada šis asmens liudijimas buvo išduotas. Tai padaryti mums padės publikacija savaitraščio „Darbo balsas“ 1918 m. birželio 13-osios numeryje (Nr. 25). Joje rašoma: „Šiomis dienomis iš Vilniaus išvažiavo Valkaviskan adv. Romanas Chodakauskas tremtinių komisijos įgaliotas lankytis Valkavisko karantinoje…“ [Valkaviskas – miestas Gardino srities pietrytinėje dalyje, du šimtai septyniasdešimt vienas km nuo Minsko, du šimtai dvidešimt km nuo Vilniaus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1915 m. rudenį miestą užėmė Vokietijos imperijos kariuomenė. 1918 m. miestą kontroliavo Vokietijos ginkluotosios pajėgos, ten buvo įrengtas karantinas – M. G.]. Kadangi V. Krėvė tomis dienomis buvo kelyje iš Azerbaidžano į Lietuvą, lieka mažai vietos abejonėms, jog į Lietuvą jis įvažiavo būtent per Valkavisko karantiną, kur birželio mėnesį ir gavo asmens dokumentą. (Beje, šiame dokumente, kurio viename iš punktų nurodoma, jog V. Krėvė yra gimnazijos mokytojas, nieko nepasakyta apie rašytojo neva Lietuvon vežtus sesers vaikus, kas verčia dar kartą suabejoti anksčiau minėtu tvirtinimu, kad pagrindinis V. Krėvės sugrįžimo tikslas buvo parvežti Tėvynėn mažamečius giminaičius.)
Išduoti tokius asmens dokumentus Lietuvos Taryba galėjo po to, kai 1918 m. gegužės 4 d. Vilnių pasiekė tų pačių metų kovo 23-iąją Vokietijos kaizerio Vilhelmo II (1859–1941) pasirašytas raštas dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.
Aiškindamas pripažinimo pagrindus, laikraštis „Lietuvos aidas“ 1918 m. gegužės numeryje rašė:
…Sutartis gi daro pilnateisės valstybės, turinčios savo teisėtą šalies atstovybę ir valdžią. Tuo tarpu Lietuvoje visa gangreit tebėra dar pakriga. Vadinasi, norint nustatyti su Vokietija sąjungos ryšiai, pirma teks jai pačiai susitvarkyti: teks įsisteigti savo pastovi valdžia. Tai nėra lengvas žingsnis. Būdama nuverginta, atpratusi nuo savito valstybės gyvenimo, jaunoji Lietuva privalys, kuriam laikui paramos iš šalies. Tai numatė Lietuvos Taryba, prašydama savo gruodžio 11 d. nutarime iš Vokietijos „apsaugojimo ir pagalbos“, atstatant Lietuvos valstybę; tai pasižada ir Vokietijos valdovas savo valstybės vardu. Nors lietuvių inteligentijos pajėgų yra nemaža, bet jos daugumas yra pasklidusios po visą suirusią Rusiją. Kol Lietuvos santykiai su Rusija nėra nusistatę, kol Rusijoje netvarka tebėra, nelengva yra tos visos pajėgos atgauti. Čia štai mums, ruošiantis į Lietuvos valstybės atstatymą, kaip tik yra praverta Vokietijos „apsaugojimas ir pagalba“. Ji savo autoritetu Rusijoje galėtų padėti grąžinti iš Rusijos ir kitų jos buvusių sričių visas mūsų kultūros tveriamąsias pajėgas…[3]
Taip kaizerinėje vokiečių administracijoje atsirado sąvoka „Lietuvos valdiniai“: „Paskelbus Lietuvą nepriklausoma valstybe, Vyriausiojo Rytų vado įsakoma, kad nuo šio laiko išduodant gyventojams visokius kelionės paliudymus, būtų jie pažymimi kaipo Lietuvos valdiniai.“ Remiantis šiuo nurodymu, į Lietuvą rašytojas ir grįžo su kelionės dokumentu, pažyminčiu, jog jis yra Lietuvos pilietis. Ar V. Krėvę džiugino tai, jog savo šalies piliečiu jis buvo laikomas per vokiečių kaizerio malonę – jau kitas klausimas…
Nusiminimai ir „kontraversijų“ užuomazgos
Bet kad ir kaip būtų, namo V. Krėvė sugrįžo nuoširdžiai tikėdamas Lietuvos politiniu ir kultūriniu atgimimu, jos ateitimi. Būdamas įsitikinęs, kad valstybės pagrindas kuriamas ne tik politikos ir ekonomikos, bet ir kultūros baruose, rašytojas ketino visiškai atsidėti šiam darbui. V. Krėvė buvo pilnas idėjų ir turėjo jau nusistovėjusį požiūrį tiek į šalies ateitį, tiek į savo būsimą veiklą, tai atsispindi ir jo politinėje veikloje Baku, ir ten parašytuose kūriniuose, kuriuose skaitytojui atskleidžiama didinga istorinė praeitis. Ir, sprendžiant iš šių darbų, dalyvavimas kuriant savąją šalį, galėjo būti viso jo gyvenimo svajonė. Dabar beliko tik įkvėpti save ir kitus naujais kūriniais. Taip 1918 m. liepos 16-osios „Lietuvos aido“ numeryje pasirodė V. Krėvės rašiniai „Skersakelėj“, „Žvejas“ ir „Kankliai“. Tačiau šie kūriniai, deja, netrykšta optimizmu ir entuziazmu. Jie skamba lyg rauda, persmelkta liūdesio bei skepticizmo ir juose girdisi, kaip rašo pats autorius, „žūvančios tautos nusiminimo dejavimas“, „lyg sielvartos malda skęstančiųjų keleivių jūros bedugnėn…“
Reikia manyti, kad valstybės kūrimo darbo V. Krėvė neįsivaizdavo be savo paties dalyvavimo politiniame lauke. Bet ar jis tam buvo pasirengęs? Drįstume tvirtinti, kad taip – priešingai gana paplitusiai nuomonei, kad jis buvęs puikus rašytojas, bet prastas politikas. Nesutikti su tokia nuomone mus verčia tai, kad V. Krėvės kūriniai idėjiškai papildo jo politines įžvalgas. Ir ne tik teoriniame lygmenyje: jo kūrinių nuostatos, dvasinės kategorijos, ideologinė kryptis visada rasdavo atgarsius jo paties poelgiuose. Ir jei dabar kalbama, kad politikoje V. Krėvė buvo valdžios kritikas, tai pridursime, kad toks pat jis buvo ir savo kūryboje. Toks rašytojas buvo Baku, toks jis liko ir abu kartus sugrįžęs į Lietuvą. O 1918-ieji, sutapę su Lietuvos valstybės kūrimosi darbais, tapo visų vėlesnių vadinamųjų V. Krėvės „kontraversijų“ užuomazga.
Čia galime pastebėti, kad sugrįžusio į Lietuvą V. Krėvės kūrinių tonas ir nuotaika gana greitai ėmė keistis. Jau minėtoje „Skersakelėje“ ir kituose dviejuose kūriniuose („Žvejas“, „Kankliai“), pavadintuose bendra antrašte „Iš šios gadynės jausmų“, jų lyrinis herojus dar galutinai nenusivylęs, o tik kiek pavargęs, bet laimingas, stovintis prieš lemtingą apsisprendimą, kokiu keliu eiti. Bet vėliau, kai 1921-aisiais bus išspausdintos visos šio ciklo dalys, jis vadinsis jau visai kitaip ir taps „Nusiminimo aidais“. Žinant V. Krėvės charakterį ir požiūrį, galima numanyti, kad jau pirmomis jo buvimo Tėvynėje dienomis rašytojas galėjo nesutarti su kai kuriais Lietuvos Valstybės Tarybos veikėjais, mat jo idealizmas greitai atsitrenkė į jos narių prakticizmą ir pirmininko autoritarines tendencijas, tad į rašytojo širdį ėmė skverbtis apmaudas.
Gerokai vėliau, 1930-aisiais, vertindamas V. Krėvės požiūrį į nepriklausomos Lietuvos realijas, lietuvių ir lenkų rašytojas, literatūros kritikas ir visuomenės veikėjas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) rašys:
Vincas Krėvė man daro įspūdžio žmogaus, kuris tikėjosi išvysti Lietuvoj gyvenimo stebuklus, o išvydo gyvenimo niekšybes. Jis man daro įspūdžio labai skaudžiai apsivylusio žmogaus. Mano manymu, to apsivylimo kaltė glūdi pačiame jame. Gal jis į Lietuvą pažvelgė iš per aukštų aukštybių ir daug ko svarbaus nepastebėjo.[4]
Manome, kad šiuos vertinimus galima taikyti ir 1918 m. vasarą vyravusiai V. Krėvės dvasinei būsenai bei politinėms nuostatoms. Kad lyrinio herojaus viltys palengva virsta visišku nusivylimu, rodo kitos trys kūrinio „Iš šios gadynės jausmų“ dalys – „Noras“, „Pasaka“, „Žirgai“ – kurias „Lietuvos aidas“ išspausdino 1918 metų rugsėjo 3-ąją. Dar trys ciklo dalys – „Kregždės“, „Audra bunda“ ir „Meilė“ – buvo paskelbtos 1920-aisiais, ir jau nebe Valstybės Tarybos oficiozu laikytame „Lietuvos aide“, o mėnesinio laikraščio „Varpas“ 8–9 numeriuose. Nėra „Lietuvos aide“ ir vienos liūdniausių „Nusiminimo aidų“ dalių – „Aras“ – pasakojimo apie lyrinio herojaus užaugintą svetimoje šalyje [matyt, Azerbaidžane – M. G.] ir tėvynėn parvežtą kalnų paukštį arą, kurio čia laukė tragiška lemtis. Aiškesnių aliuzijų į šio kūrinio autoriaus svajas, gyvenant toli nuo tėvynės, ir jo vilčių sudužimą sunku atrasti:
…Kai aš buvau svetimoj šaly, radau ant aukšto kalno uolos aro lizdą.
Aro, kuris neskrajoja mėlynose mūsų šalies padangėse, patyrusių lygumų šalies.
Aš išėmiau iš to lizdo mažą arelį, parsinešiau savo šalin, išauginau jį, išauklėjau…
Kada jo sparnai sustiprėjo, ir pajuto arelis jėgas krūtinėj, ėmė aukštai skrajoti padangių gelmėse…
Skrajoti kaipo aras, kuris yra visų paukščių karalius…
Bet kad nebuvo čia aukštų kalnų, ant kurių uolų jis būtų galėjęs rasti sau nakvynę, grįždavo visuomet mano pastogėn.
Ankšta buvo arui mano pirkelė.
Ir sumaniau aš, sugodojau: yra mūsų šaly karalius, kurį visi gerbia ir myli.
Kiekvienas neša jam dovanų, ko jis turi geriausio.
O kad nėra man aukso, nėra sidabro, nei kitų turtų, kuriais aš galėtau apdovanoti karalių, nunešiau jam savo arą, kuris yra visų paukščių paukštis…[5]
Ar šis išdidus ir kilnus paukštis – ne paties V. Krėvės mintys ir polėkiai, taip ilgai brandinti kalnų papėdėse ir parnešti į savo gimtąją lygumų šalį? Ir ar tas karalius, kuriam aras buvo dovanotas – ne laisvę atgavusios šios šalies valdžios žmonės? Su tokia traktuote sunku nesutikti, ypač turint galvoje liūdną šios trumpos istorijos pabaigą – jos herojaus išaugintas paukštis tapo nereikalingas ir galiausiai žuvo:
…Nusidžiaugė karalius mano dovana, nes didžiai patiko jam aras.
Kad nežūtų, išlėkęs padangių gelmėse, liepė uždėti jam ant kojų aukso grandinį ir pasodinti arą narvan.
O man leido karalius viešėti jo rūmų soduose, kurie buvo kaip pasakos giria.
Bet staiga mirė narvoje aras. Ar jis netyčiomis viela persivėrė sau krūtinę, ar retežiuotu nagu ją susidraskė, niekas nežinojo.
Nepasiklausė karalius, kodėl anas mirė, tik užpyko ant manęs, kalbėdamas, kad aš apgavęs jį.
Užgynė man viešėti savo soduose ir liepė eiti iš jo karalybės…[6]
Tai vienas iš pirmųjų fatališku nusivylimu persmelktų V. Krėvės kūrinių. Tačiau ne paskutinis. Jų, V. Krėvei antrąkart sugrįžus į Kauną, bus ir daugiau…
Tarp svajonių ir tikrovės
O dabar paklauskime savęs, kodėl juodžiausia neviltimi persmelktų kūrinio dalių „Lietuvos aidas“ taip ir neišspausdino? Mūsų nuomone, taip galėjo nutikti todėl, kad rašytojo persivežta laisvos Lietuvos vizija visiškai nesutapo nei su Lietuvos Tarybos, nei su jos pirmininko A. Smetonos požiūriu ir praktika. Tokią išvadą galėtų patvirtinti ir faktas, kad vėliau V. Krėvė tapo atviru ir aršiu A. Smetonos oponentu, ir nutiko tai gerokai anksčiau nei po 1926-ųjų perversmo, kaip buvo mėginama aiškinti sovietiniais metais.
Krėvės nusivylimas buvo neišvengiamas nuo pat pradžių. Ilgą laiką nematęs Tėvynės, rašytojas nė neįsivaizdavo, kad realus valstybės kūrimo darbas bus gerokai proziškesnis, pragmatiškesnis, kupinas kompromisų, kurių teks imtis, atsižvelgiant į realybę, neturinčią nieko bendra su menininko vaizduote. Tai, kad tuometinių krašto politikų, vadinasi, ir pačios Lietuvos Tarybos žengiami žingsniai niekaip neatitiko rašytojo vaizduotės kurtos romantinės didžiavyrių ir milžinų šalies vizijos, matyt, ir lėmė V. Krėvės atsitraukimą nuo ką tik atkurtos Lietuvos valstybės kūrimo darbo. Pažvelkime į faktus.
1918 m. liepos 20 d. dienraštis „Lietuvos aidas“ publikacijoje „Kaukazo lietuvių delegacija“ pranešė: „Š. m. liepos 15 d. Vilniun atvyko Kaukazo Lietuvių Tarybos pirmininkas Pranas Dailidė ir minėtos Tarybos narys Stasys Jazdauskas tremtinių grąžinimo reikalais ir užmegzt ryšių tarp Gruzijos ir Lietuvos Tarybų“.[7]
Kaukazo lietuviai Vilniuje pasirodė ne kartu su V. Krėve. Šis parvyko kiek anksčiau, ir visai kitais keliais: rašytojo kelias driekėsi per Rusiją ir karantino punktus, tuo tarpu Kaukazo lietuvių delegacijos kelione pasirūpino tenykštė vokiečių atstovybė. Vis dėlto, kaip pamatysime vėliau, delegacijos narių ir rašytojo keliai nesusikirto ir Vilniuje.
Bet kol kas atsakykime į klausimą, kodėl vokiečiai padėjo organizuoti Kaukazo lietuvių delegacijos vykimą į Lietuvą. Kol Kaukazo valstybėse nebuvo oficialaus Lietuvos atstovo, jos piliečių reikalais rūpinosi būtent Kaukazo lietuvių taryba. Šiuo reikalu Taryba palaikė santykius ne tik su Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos vyriausybėmis, bet ir su įvairių valstybių misijomis bei konsulatais. Vienas iš tokių misijų atstovų buvo Vokietijos konsulas Gruzijoje Friedrichas Schulenburgas (1875–1944). (Lietuvos skaitytojams jis galbūt žinomas kaip 1934–1941 metais dirbęs Vokietijos pasiuntinys Sovietų Sąjungoje ir vienas iš 1944 metų liepos 20-ąją surengto pasikėsinimo į Adolfą Hitlerį dalyvių.) Kadangi Lietuva tuomet buvo vokiečių okupuota, tai Kaukazo lietuvių taryba kreipėsi į jį su prašymu pergabenti lietuvius Tėvynėn. Suprantama, kad jis oficialiai atstovavo ir Lietuvai, bet Kaukazo Lietuvių Tarybai neteko su juo dėl to varžytis. Jis pripažino jos darbo vertingumą ir pažadėjo jai savo pagalbą. 1918 m. birželio 21 d. F. Schulenburgas atsiuntė Kaukazo lietuvių tarybai raštą Nr. 49, kuriuo pranešė, kad iki bus paskirtas oficialus Lietuvos atstovas Kaukaze, čia gyvenančius Lietuvos piliečius apsiima globoti vokiečių atstovybė. Žinoma, ne tiesiogiai, o Tarybai tarpininkaujant.
Laikinai lietuvių reikalams atstovavusią Kaukazo lietuvių tarybą pakeitus Lietuvos atstovu Kaukazo valstybėse, šis turėjo derinti savo veiksmus ne tik su vokiečių diplomatais, bet ir su jų karine valdžia. Tai matyti iš Lietuvos valstybės atstovo Užkaukazėje P. Dailidės 1918 m. rugsėjo 28 d. pranešimo Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkui Nr. 102/4, kuriame rašoma:
14 rugsėjo d. aplankiau Vokietijos karo delegacijos viršininką – generolą von Kressą [Friedrichas von Kressas (1870–1948) – M. G.], kuris faktinai dabar valdo visą Kaukazą, ir išgavau oficialų Lietuvos Atstovybės Užkaukazyje pripažinimą. Aptariant Kaukazo lietuvių reikalus, išaiškinau gen. Kressui, kad lietuviai beturčiai šiose dienose iš Lietuvos pašalpos sulaukti negali ir todėl Vokietijos atstovo pareiga tais Lietuvos piliečiais pasirūpinti. Kadangi svarbiausias jų reikalas – sugrįžti Tėvynėn, tai gen. Kressas pasižadėjo palengvinti beturčiams lietuviams grįžimą Lietuvon, paliuosuojant juos nuo mokesčių už pervežimą per Juodąją jūrę…[8]
Šiaip ar taip, 1918-ųjų vasarą Kaukazo lietuvių taryba jau buvo pasiekusi savo veiklos galimybių ribas. Jos atstovavimui naujai susidariusios Kaukaze tautinės valstybės tuo metu jau ėmė reikalauti, kad jose būtų įsteigta oficiali Lietuvos valstybės atstovybė. Būtent todėl 1918-ųjų birželio 2 d. Kaukazo lietuvių taryba nutarė pasiųsti į Lietuvą delegaciją, kuri ir turėjo pasirūpinti tokio atstovo paskyrimu. Be jau minėto Stasio Jazdausko, į šią delegaciją įėjo Kaukazo lietuvių tarybos pirmininkas P. Dailidė. Po ilgos kelionės (vien Konstancoje delegacijai teko išbūti dvidešimt tris dienas) jie liepos 15 d. pasiekė Lietuvą.
Deja, Lietuvoje Kaukazo lietuvių delegacijai ne viskas klostėsi sklandžiai. Be vokiečių karinės valdžios leidimo jos nariai negalėjo iš karto nuvykti net iš Kauno į Vilnių, kur tuo metu buvo įsikūrusi Lietuvos Valstybės Taryba. Vis dėlto delegacijai leista atvykti į 1918 metų liepos 23-ąją Vilniuje vykusį Lietuvos Valstybės Tarybos IX sesijos posėdį. Jo protokole Nr. 83 galime rasti ir tokį Kaukazo lietuvių vardu kalbėjusio Kaukazo lietuvių tarybos pirmininko, Tifliso 4-osios berniukų gimnazijos matematikos mokytojo P. Dailidės kreipimąsi:
Leiskite mums, Kaukazo Lietuvių Tarybos delegatams, pasveikinti Lietuvos Valstybės Tarybą ir palinkėti jai, kad vaisingai darbuotųs. Sveikina jus laisvame dabar Kaukaze gyvenantieji lietuviai, tad ir jų linkėjimai, kad ir Lietuva pataptų laisva, prie ko veda ištvermė; kad jos Taryba tarp visų politikos pinklių vis rastų tinkamą politikos valią, jausdama, jog jai Lietuvos visuomenė pritaria.
Kol karas nesibaigs, mūsų likimas vis bus neaiškus; mūsų klausimą teišriš Taikos kongresas.
Kaukazo lietuviai tikisi Tarybą reiškiant visų lietuvių valią pasiekti nepriklausomybės idealo.
Valio nepriklausoma Lietuva. Valio Lietuvos Taryba.[9]
Tą pačią liepos 23-iąją grįžtančiam į Tiflisą P. Dailidei Valstybės Taryba, pirmininkaujant Antanui Smetonai (1874–1944), atsižvelgdama į išskirtinę Kaukazo politinę padėtį, davė įgaliojimus atstovauti Lietuvai Kaukazo valstybėse ir ginti Kaukaze gyvenančių Lietuvos piliečių reikalus. P. Dailidė į Tiflisą grįžo rugpjūčio 22 d. Kaip jis rašo anksčiau minėtame pranešime Nr.102/4 Lietuvos Valstybės Tarybai, „kitą dieną pranešiau Kaukazo Lietuvių Tarybos posėdyj apie kelionės pasekmes ir papasakojau apie Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo sąlygas. Išklausius pranešimą, Taryba nutarė visas savo funkcijas perduoti Lietuvos Atstovui Užkaukazyj, sykiu su raštinės knygomis ir šiaip turtu. Šis nutarimas pirmose rugsėjo dienose ir buvo įvykdytas, apie ką paskelbta visuose Tifliso laikraščiuose. Tokiu būdu nuo š. m. rugsėjo 1 d. Užkaukazyje veikia Lietuvos misija.
Apie gautus iš Lietuvos įgaliojimus raštu pranešta Gruzijos Ministerių pirmininkui, Armenijos Atstovui ir Azerbaidžano Atstovui…“ [tuo metu nepriklausomo Azerbaidžano diplomatinis atstovas Gruzijos Respublikoje buvo Mamedas Jusifas Džafarovas (1885–1938) – M. G.][10].
Aistros dėl monarcho
Atrodytų, kas jau kas, o V. Krėvė liepos 23 dieną tikrai turėjo būti su Lietuvą aplankiusiais Kaukazo lietuviais. Bet ar buvo? Greičiausiai ne. Bent jau posėdžio dokumentuose jo pavardės neužtiksime, nors juose minimas net paprastas pašto tarnautojas Stasys Jazdauskas, – tiesa, vėliau šis tapo Lietuvos karo lauko pašto centrinės kontoros viršininku, bet vis tiek savo žinomumu ir populiarumu nė iš tolo nelygintinas su pagarsėti suspėjusiu rašytoju. O jei V. Krėvė tokiame svarbiame susitikime nedalyvavo – tai kodėl? Ar jam tikrai netiko tokia nepriklausoma Lietuva, kokią kūrė Lietuvos Valstybės Tarybos politikai? Labai galimas dalykas, kad buvo būtent taip. Mat kiek anksčiau už Kaukazo lietuvių tarybos delegacijos susitikimą su Lietuvos Valstybės Tarybos nariais nutiko tai, kas galėjo sukelti didžiausią V. Krėvės nusivylimą ir pyktį. Juk 1918 metų kovo 23-iąją Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pripažino Lietuvos nepriklausomybę ne tų metų vasario 16-osios akto pagrindu, o pagal 1917-ųjų gruodžio 11 dienos Lietuvos Tarybos nutarimą, konstatavusį Lietuvos federacinius ryšius su Vokietija.
Be to, 1918 m. liepos 11-ąją Lietuvos Valstybės Taryba nusprendė paskelbti šalį monarchija ir pakviesti į Lietuvos karaliaus sostą Vokietijos Viurtembergo grafą, Uracho hercogą Vilhelmą II von Urachą (1864–1928). Nutarimas kviesti į Lietuvą svetimšalį monarchą toli gražu nebuvo perkūnas iš giedro dangaus: rezoliuciją, kurioje teigta, jog to meto aplinkybėmis Lietuvai geriausiai tinka konstitucinė monarchija, Lietuvos Taryba pasiskubino priimti dar 1917-ųjų gruodį, likus porai mėnesių iki vasario 16-sios akto paskelbimo. Tiesa, nustatyti valstybės valdymo formos Tarybos nariai nesiryžo, palikdami šį sprendimą Steigiamajam Seimui.
Tačiau viešai skelbiamos deklaracijos ne visiškai atspindėjo tikrovę – konfidencialios konsultacijos dėl kandidato į Lietuvos monarcho sostą iš tikrųjų prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo priimta Tarybos rezoliucija. 1918 metų pradžioje su būsimuoju Lietuvos karaliumi prasidėjo slaptos derybos, vykusios greitai ir sėkmingai. Tų pačių metų liepos 1-ąją Vilhelmas von Urachas ant Lietuvos Tarybos nutarimo užrašė rezoliuciją: „Aš priimu šį Lietuvos karaliaus sosto pasiūlymą sau ir mano vyriškiems įpėdiniams.“
Kam Lietuvos Valstybės Tarybai tuo metu prireikė monarchijos ir svetimšalio karaliaus, paaiškinti nesunku. Berlyne tuo metu buvo svarstoma, kaip paversti Lietuvą Vokietijos provincija, prijungiant ją prie vienos iš šios imperijos karalysčių: Prūsijos arba Saksonijos. Vokiečiai planavo, kad Lietuva negalės būti atstovaujama Reichstage, savarankiškai vykdyti užsienio, muitų ar finansų politikos, kad čia galios tik Vokietijos įstatymai. Taigi, išsigelbėti nuo tokios perspektyvos buvo galima tik skelbiant monarchiją ir pasirenkant tinkamą kandidatą į valdovo sostą. Urachas šiuo atveju buvo ideali kandidatūra: nors ir būdamas vokietis, jis akivaizdžiai oponavo Prūsijai. O prijungti Lietuvą prie Viurtembergo jis neturėjo jokių įgaliojimų, mat nebuvo nei karalius, nei sosto įpėdinis.
Kas žino, gal tuomet tai ir nebuvo blogiausias taktinis sprendimas, tačiau minėtasis Tarybos posėdis vis tiek baigėsi durų trankymu. Nepatenkinti ketinimais paskelbti šalį monarchija, iš posėdžių salės išėjo keturi kairieji jos nariai: Steponas Kairys, Jonas Vileišis (1872–1942), Mykolas Biržiška (1882–1962) ir Stanislovas Narutavičius (1862–1932). Tokį demaršą jie paaiškino tuo, kad Taryba viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė ankstesnį sprendimą, jog Lietuvos valstybės valdymo formą gali nustatyti tik Steigiamasis Seimas. Po audringų diskusijų prieš tokį Tarybos sprendimą balsavo septyni iš dvidešimties jos narių.
Kaip matome, svetimšalio karaliaus pakvietimui pasipriešino ne vien kairieji politikai. Juo labiau nesunku numanyti, kaip į tokį sprendimą turėjo reaguoti V. Krėvė. Maža to, kad jis buvo prieš bet kokios formos patvaldystę nusistatęs eseras. To meto jo laiškuose, politinėse apybraižose ir straipsniuose randame ir kitų tokio negatyvaus požiūrio į monarchiją priežasčių – visų pirma, antipatiją Antantės blokui (ypač Anglijai) ir jo pastangoms atkurti Rusijoje carinę monarchiją. Ir pagaliau tai, kad Uracho kandidatūrą į Lietuvos valstybės vadovo postą rėmė vokiečių katalikų partija, visiškai nesiderino su jo puoselėta romantine „milžinkapių Lietuvos“ vizija. Mat daugelyje iki tol jo parašytų kūrinių randame vieną esminį leitmotyvą – nesutaikomą lietuviškos pagonybės kovą su agresiją prieš lietuvius įkūnijančia krikščionybe, prieš riterišką moralę, už kurią pagoniškos vertybės esančios daug aukštesnės. Taigi, ugnimi ir kardu skiepytą krikščionybę politikas laikė tik įrankiu lietuvių tautai pavergti.
O čia staiga jam tenka susidurti su Lietuvos kūrėjų sprendimu kviesti valdyti Lietuvą kryžiuočių ainį. Visa politikos romantiko prigimtis negali nesipriešinti tokiems, jo supratimu, oportunistiniams ir konjunktūriniams siekiams.
Lietuvos Tarybos flirtas su vokiečiais, o juo labiau ketinimas pasodinti į Lietuvos sostą svetimšalį karalių nuvylė ne vien V. Krėvę. Štai 1918-ųjų spalio 3 dieną Vilniaus konferencijos metinėms skirtoje redakcijos skiltyje „Darbo balsas“ gana griežtai kritikavo Lietuvos Tarybos sprendimus ir jų priėmimo būdą: „<…> nesijausdami klaidas darą, pasisavindami to krašto gyventojų teises, padarė tai, kas jiems nederėjo daryti. Tos didžiosios politikos šalininkai tą nedėkingą darbą atlikę ir svetur prideramos užuojautos nesulaukę, likę be pageidaujamų savo darbų vaisių, vėl akis kreipia į žmones. Pajutę, kad nuo jų šalinas ir tie, kurie seniau bent kiek jiems pritardavo, vėl savųjų tarpe didesnės paramos ieško. <…> Dabar jų pastangos turi visai vėjais eiti, nes žmonės ne tokio nepriklausomybės turinio laukė, kokio kad jie mėgino teikti.“
Net ir po poros metų, prisimindamas tas 1918-ųjų dienas, Lietuvos spaudos, politinis ir visuomenės veikėjas, žurnalo „Varpas“ redaktorius Albinas Rimka (1886–1944) 1920 m. kovo mėnesio numeryje rašys:
Kai mus pasiekė žinia, kad Vilniaus Taryba gruodžio 11 d. Kaune sutarus Lietuvos pripažinimą su vokiečių konvencijomis, mūsų kuopoj kilo didžiausio pasipiktinimo ir įtarimo Tarybai. <…> Paskelbus kovo 23 d. 1918 m. Vokiečių kaizerio tokiais pamatais Lietuvos „nepriklausomybės“ pripažinimą, pas mus kilo dar didesnio nepatenkinimo ir mūsų pasitikėjimo Taryba visai nustojo.
<…> Sunkiausį įspūdį į mus padarė Uracho karaliumi išrinkimas. Dėl to rugpjūčio 4 Palepšnore Kelmės parap. sušaukta visuotinis visų kuopų suvažiavimas, kur buvo išneštas griežtas protestas prieš neteisėtą Tarybos Steigiamojo Seimo teisių pasisavinimą ir pareikšta, kad mes stovime už demokratingą visai nepriklausomą Lietuvos respubliką. <…> Tokiu būdu mūsų bendras veikimas įgavo labiau politinio pobūdžio ir griežtesnio nusistatymo dėl Lietuvos nepriklausomybės ir jos valstybinės formos…
<…> Toliau mūsų nusistatymas ėjo prieš Urachą ir Tarybą, ligi ji neatšauks savo dėl „Uracho rinkimų“ nutarimo. Pataisyti visa tam mes reikalavome sušaukt 2-ją konferenciją Vilniuj, dėl to buvo deleguotas mūsų atstovas Vilniun. Bet greit po to, būtent lapkričio 15 d. 1918 m. gauta žinia, kad vokiečių kaizerio valdžia griuvo ir Lietuvoje leista savo valdžia organizuoti[11].
Kitame „Varpo“ numeryje autorius, prisimindamas to nelengvo laikotarpio įvykius, savo straipsnyje kategoriškai pabrėžė:
Vokiečiai, lenkai ar rusai – visi lygūs Lietuvos žmonių priešai, ir jeigu dėl ko ginčijamasi, tai ne dėl to, kuris iš jų geresnis, o – kuris bjauresnis, žiauresnis, neteisingesnis. <…> Šalin visi svetimieji iš Lietuvos žemės, leiskite mums patiems savo reikalus tvarkyti. <…> Kunigaikščių ar princų importu užsiimant, „realio politiko“ vardo neįgysi ir niekam – net sau nepatarnausi[12].
Panašių griežtu tonu parašytų kritinių straipsnių 1918–1920 metais buvo ne vienas. Jie skambėjo ne vien spaudoje, bet ir įvairiuose gyventojų susiėjimuose. Tačiau buvo ir priešingų pareiškimų, ir kolektyvinių deklaracijų, palaikančių Lietuvos Tarybos sprendimą dėl Uracho. Gal taip ir sutapo, bet absoliuti dauguma tokių pareiškimų spausdinti A. Smetonos redaguojamo 1918 m. „Lietuvos aido“ numeriuose.
(Bus daugiau)
[1] Lietuvos aidas. – 1918. – Gegužės 18. – Nr. 59.
[2] Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau – LLTI BR). – F. 51. – Saug. vnt. 237.
[3] Lietuvos aidas. – 1918. – Gegužės 9. – Nr. 55 (103). – P. 1.
[4] Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – P. 502–503.
[5] Krėvė V. Aras (Iš ciklo „Nusiminimo aidai“) // Skaitymai. – 1921. – P. 48–49.
[6] Ten pat.
[7] Lietuvos aidas. – 1918. – Liepos 20. – Nr. 81 (129).
[8] Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS). – F. 255. – Vnt. 1060. – L. 1 v.
[9] Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai, 1917–1918 / Sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata. – Vilnius: Mokslas, 1991. – P. 283.
[10] LMAVB RS. – F. 255. – Vnt. 1060. – L. 1 v.
[11] Varpas. – 1920. – Nr. 3. – P. 98.
[12] Žiūronas A. (Rimka A.). Pirmieji valstybės kūrybos metai // Varpas. – 1920. – Nr. 1. – P. 25–26.
Tomas Taškauskas. Mūsų dienos nebūtin pasvirę
2019 m. Nr. 11
Turbūt nėra geresnio būdo prisiminti išėjusiam poetui, kaip dar kartą perskaityti jo eilėraščius. Šio teksto ašimi tampa partizano poeto Broniaus Krivicko (1919–1952) kūryba. Jei ne tragiška žūtis mūšio lauke, galbūt jo šimtmetį minėtume prie bendro stalo. Rašau turėdamas mintyje du tikslus – pirma, parodyti šio poeto kūrybą naujame kontekste. Įprastai B. Krivicko eilėraščiai interpretuojami egzistencialistinės filosofijos ir žemininkų kartos fone. Šiuo tekstu ieškosiu poeto kūrybos aktualumo naujoje – posthumanizmo – perspektyvoje. Antra, interpretuodamas autoriaus eilėraščius noriu išryškinti originalias šios poetinės vaizduotės sąsajas su krikščioniškąja pasaulėvoka. Interpretacijų pagrindu pasirinkau poemą „Rudenio lygumose“ ir vieną ryškiausių poeto sonetų – „Mano dienos nebūtin pasvirę“. Pradžioje juos ir primenu.
Rudenio lygumose
Sėdėjau vieną kartą lygumoj tarp žibančių ražienų,
Tirštai apkibusių voratinkliais baltais.
Po aukštu rudenio dangum jaučiaus be galo vienas.
Mačiau, kaip gervės išskrenda lėtai mojuodamos sparnais.
Miškai aplink, tartum bronzinės salos,
Spindėjo tolumoj pro mėlynus ūkus,
O saulė, vakarop palinkus ir nubalus,
Nužėrė auksu mirštančius laukus.
Tyla liūdna. Tyla gili be galo.
Tyla bekraštė rudenio rimties.
Ir jos alsavimas, toks šaltas kaip metalas,
Į mane dvelkė nuojauta mirties.
Tan nujautiman grimzdamas, iš lėto
Aš paskendau svajonėj ir sapne
Ir, rodos, pamačiau gracingą siluetą
Tuščiais laukais ateinant į mane.
Auksinių lapų spindinti karūna
Ant jo karališkos galvos,
Ir purpurinė skraistė dengia liekną kūną,
O smilkiny žėruoja spindesys šarmos.
– Kas tu esi? – paklausiau sužavėtas
Jo veido ir jo skraistės skaistumu.
– Esu Ruduo. Auksinis ir saulėtas.
Esu karalius šitų lygumų.
Aš įsakiau miškams margai pražysti,
Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.
Todėl šiandieną mano karalystėj
Taip liūdna ir gražu.
Beržai nusvirusiom šakom, tartum ugnies fontanai
Sustingę, šviečia vidury laukų.
Ir lapai krisdami, tartum margi drugiai, plevena
Ir kilimus nuaudžia ant takų.
Lengvi ūkai, akiratį aptraukę,
Dūluoja tolumoj kaip melsvas ilgesys,
Ir vienišą rudens keleivį traukia
Pakilt ir eit jau į kitas šalis.
O taip! Aš išpuošiau laukus šitai didžiulei šventei,
Nes laikas baigias man.
Vos keletas dienų beliko čia gyventi,
Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.
Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:
Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir jis nuėjo eisena ritminga
Per auksu žibančius laukus, tačiau,
Betolstant skraistei jo spalvingai,
Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.
Man rodės, iš kraštų šiaurinių
Ateina šiton lygumon Žiema,
Paviršium ežerų stiklinių,
Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.
Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,
Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu,
Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys
Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.
O paskui ją – su kvepiančiais vainikais
Pavasarį ateinantį jaučiu.
Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,
Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.
Vėliau matau aš Vasaros grįžimą:
Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai.
Laukuos prasideda tykus brendimas.
Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.
O Vasara, stebėdama gamtos nokimą,
Sutingus ilsis laukuose, brunetė ir nuoga,
Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima,
Jinai pasikelia staiga
Ir, tardama sudie, liūdnai ranka pamoja
Ir traukia į pietus tolyn,
Nes blizga Rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,
Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir taip jie visados praeina,
Viens kitą vydami.
Ir žėri sniegas. Skamba paukščių dainos.
Ir dūžta vaisiai, žemėn krisdami.
Be galo, be pradžios jų kelias,
Jų eisena čia amžina.
O mano metai praskamba pro šalį
Taip greitai, kaip viena diena.
Ir, rodos, lapų vystančių kritimą
Nedaugel kartų dar mačiau,
O smilkiniai šarmot jau ima
Ir akys žvelgt rūsčiau.
Todėl, kada brunetė Vasara man moja
Ar kai pavasarinis griausmas skamba už kalnų,
Aš laukiu Rudenio dažų sublizgant lygumoje,
Ilgiuosi jo dienų liūdnų,
Nes man Ruduo yra kaip tikras brolis,
Nes laukiam mes likimo to paties
Ir lapų auksu, putinų karoliais
Puošiame dienas, netekusias vilties.
– – – Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios,
Be vėjo plaukia raganų plaukai.
Ir, žvelgdamas aplink, degu ekstazėj,
Kaip dega saulėj gelstantys miškai.
1945 II 21
* * *
Mano dienos nebūtin pasvirę.
Aš keliauju rudenio taku.
Ir gryniausio aukso vainiku
Mano kaklą puošia lapai mirę.
Gera grožiu rudenio man svaigti
Vario soduos ir šiluos liūdnuos,
Kai aš žiedą mirštantį skinuos,
Bemąstydams apie didžią baigtį,
Nes kadaise prakeiksmas, Jam sviestas,
Krito man, ir taip skaudžiai paliestas
Aš tapau bekraštės vienumos,
Jog vien trokštu rudeniu svaigintis,
Nevaisingais jo žiedais dabintis
Ir vienatvėj laukt piktos žiemos.
1948
Posthumanistinė šiandiena
Kaip teigia prancūzų filosofas Fabrice’as Hadjadj’as1 (Fabrisas Adžadžas), kuriuo čia remsiuosi brėždamas idėjinį savo interpretacijų kontekstą, šiuolaikinei kultūrai yra būdingos keturios posthumanistinės ideologijos arba praktinės laikysenos2, atmetančios žmogų ir tai, kas išties žmogiška, – tai nihilizmas, technokratizmas, ekologizmas ir fundamentalizmas. Visos šios ideologijos susijusios ir su kalbos degradacija – kalba vartojama veikiau kaip manipuliacinis instrumentas, o ne būdas įsiklausyti į kiekvieno asmens buvimo slėpinį.
Pasak F. Hadjadj’o, nihilisto – beprasmybės skleidėjo – kalbas smelkia sarkazmas arba beprasmiškumas. Nihilistas gali vartoti labai rafinuotus žodžius, bet tik tam, kad parodytų visišką tuštybių tuštybę, kurią demaskuoja visur. Visa nihilisto retorika telpa į formulę „A tėra Z“, kur A reiškia dalyką, kuriuo visi žavisi, o Z – ką nors, kuo visi bjaurisi. Nebijodamas prieštaravimų nihilistas drąsiai pavadins ir savo kalbas tik materijos farsu, kas šiai ideologijai labai patogu – save esą nužemindamas būtent tokia pasaulėžiūra besivadovaujantis individas tampa aukščiausiu tikrovės teisėju ir vertintoju.
F. Hadjadj’o požiūriu, technokratas siekia iš senojo žmogaus padaryti technologijomis praturtintą antžmogį – kiborgą. Sukurti išmatuojamą, efektyvų, valdomą individą, daugiafunkcį kaip virtuvės kombainas, su aukštos spartos smegenų jungtimi, su kūnu, į kurį tiesiogiai integruotos pramogos, su visiškai funkcionaliu gyvenimu, apsaugotu nuo nuobodulio ir nereikalingų dramų. Technokratas kalba instrukcijomis ir ekspertų naujakalbėmis, skaičių ten daugiau negu žodžių. „E=mc2“ čia reiškia daugiau nei „aš tave myliu“. Eiliniai žmonės turi lenktis technokrato formulėms ir mokslingoms šnekoms kaip vienintelei įmanomai tiesai.
Ekologizmas, kaip teigia filosofas, siekia grąžinti žmogų Motinai gamtai. Gyvūnai čia yra geriausi draugai, o žmonės – baisiausi priešai. Ekologistas ilgisi primato natūralumo, beždžioniško staugsmo arba augalo nebylumo. Būdamas nei dvasia, nei gyvūnas, nei augalas, žmogus šioje mąstysenoje neturi sau vietos – jis tarytum svetimkūnis, tikras planetos vėžys. Juk kūdikiai jau gimsta su ekologiniu pėdsaku, ir su metais neigiamas žmonijos poveikis klimatui tik auga. Todėl atsisakymas gimdyti tampa aukščiausia kilnios meilės planetai išraiška.
Fundamentalizmas, anot F. Hadjadj’o, teigia, kad žmogus turi besąlygiškai nusilenkti gniuždančiai Dievo galiai. Fundamentalizmo apraiškų galime įžvelgti tiek islamo, tiek krikščionybės, tiek Rytų religijų atšakose. Šiai mąstysenai būdinga atmesti ilgalaikius politinius ir kultūrinius procesus ir per religines praktikas tarytum iš karto pasinerti anapusybėn. Šabas nebuvo sukurtas žmogui – žmogus buvo sukurtas šabui, tarytum sako fundamentalistas. Asmeninė laisvė čia atmetama. Knygų knyga tampa pagrindu uždrausti likusias knygas. Dievo Žodis nutildo žmogaus žodžius. Telieka kartoti šį Žodį be jokių komentarų ir primesti jį kitiems be jokių diskusijų.
Taigi nors šios ideologijos ar laikysenos konkuruoja tarp savęs, visoms joms būdinga pasitraukti nuo sudėtingos žmogiškos tikrovės, linkti į vieną ar kitą supaprastintą tikrovės aiškinimą ir iš to kylančią utopiją. Būtent posthumanizmo kontekste norisi pažvelgti į vieną iš universaliausių žmogiškosios patirties dėmenų, persmelkusių ir B. Krivicko poetinę vaizduotę, būtent mirties akivaizdą.
Rudens ekstazėje
Tapybiška, ryškiaspalvė poema „Rudens lygumose“ prasideda nuo vienatvės ir tylos pojūčio – sėdėdamas tarp nuo rasos žibančiais voratinkliais apkibusių ražienų, lyrinis subjektas pasijunta „be galo vienas“. Su šia vienatve kontrastuoja saulėlydžio žarų nužertos gamtos grožis ir tyla. Kartu šis spindintis grožis, ši bekraštė tyla tampa subjektą ištinkančios mirties nuojautos sąlyga.
Ši mirties nuojauta toliau lėtai plėtojama pasitelkiant įvairius jutimus – regėjimą, lytėjimą, klausą. Tolumoje lyrinis subjektas pamato „gracingą siluetą“, artėjantį tuščiais laukais, dėvintį spindinčią auksinių lapų karūną ir purpurinę skraistę. Užklaustas, „Kas tu esi?“, paslaptingasis praeivis atsako: „Esu Ruduo.“ Žvelgdami į bendrąjį B. Krivicko kūrybos ir krikščioniško meno kontekstą, galime suprasti, kad čia poetas ne tik pasitelkia rudens personifikaciją, bet ir savitai transformuoja tradicinį įvaizdį – Ecce Homo – paniekintas Kristus čia tampa šlovinga, karališka figūra. Čia taip pat galime įžvelgti kontrastą technokratizmo laikysenai, nekantrumo ir efektyvumo diktatui, kurį perteikia, pavyzdžiui, mūsų šiandieninis polinkis pažinti tikrovę virtualiai, spaudant mygtukus. Žinoma, įvedus žodį „mirtis“ į „Google“ galime per trisdešimt septintąją sekundės dalį gauti maždaug pustrečio milijono paieškos rezultatų, bet šie veikiau išblaško, o ne skatina suprasti, kas yra mirtis, nes giliai vidinei įžvalgai, akistatai su šia pamatine tikrove reikia laiko, rimties, santykio su įvykiu, o ne vien su informacija. Akistatai su mirtimi B. Krivickas pasitelkia tradicinę kelionės metaforą, kalbėdamas tiek apie ilgesį, kuris apima vienišą keleivį rudens metu, traukdamas keliauti į kitas šalis, tiek ir užsimindamas apie paties Rudens artėjantį iškeliavimą, kurį krikščioniškame kontekste galime interpretuoti kaip artėjantį Kristaus kryžiaus kelią, užsibaigsiantį mirtimi, kai „ir purpuras, ir auksas kris purvan“. Kartu rudens pabaiga yra ir bendresnis gyvenimo pabaigos simbolis.
Kaip kontrastą psalmėms artimai žmogaus laikinumo patirčiai („O mano metai praskamba pro šalį / Taip greitai, kaip viena diena“) poetas išplėtoja ciklišką personifikuotų metų laikų – Žiemos, Pavasario, Vasaros ir Rudens – kaitą, apsilankymą šiose lygumose, nuo kurių stebėjimo ir prasidėjo eilėraštis. Vis dėlto vienintelis metų laikas – Ruduo – yra tituluojamas karališku ir dievišku. Vienintelį metų laiką – Rudenį – lyrinis subjektas laiko sau broliu, taip dar sustiprindamas įspūdį, kad šiuo įvaizdžiu kalbama ir apie Kristų. Broliškumo pagrindas yra tas pats likimas – artėjanti gyvenimo čia pabaiga – ir bendra būsena – vilties netekimas. Nors Dievas niekados neapleidžia, net ir pats Kristus ant kryžiaus susivienijo su didžiausia žmogiška neviltimi žodžiais: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46 ir Ps 21 (22) 2). Artėjančios paskutinės akimirkos reikšmingumui sustiprinti poetas pasitelkia sodrų ir paradoksalų liūdnos šventės įvaizdį, kontrastuojantį su nihilistine pasaulėvoka. Net ir mirties akivaizdoje gyvenimas gali būti prasmingas, gražus, vesti į ekstatinę tikrovės kaip didžiulės dovanos patirtį. Paskutinės dienos puošiamos lapų auksu ir putinų karoliais – grožimasi gamta, kol dar galima ja grožėtis, ši galimybė tiesiog būti priimama kaip dovana. Priešpaskutinėje strofoje konstatavęs vilties netekimą, lyrinis subjektas peržengia šią būseną ir stoja išdidus prieš likimą, sekdamas brolio Rudens pavyzdžiu. Šį vidinį tikėjimo gyvenimo (ir mirties) prasme šuolį, ir kartu – įtampą – perteikia paskutinio posmo pirmąją eilutę pradedantys trys brūkšniai. Lyrinis subjektas tarytum atsiriboja nuo ligtolinės patirties ir išreiškia įsitikinimą, kad priešmirtinės dienos, nors ir slenka lėtai (o galbūt būtent todėl, kad lėtai slenka), gali būti gražios ir padėti išgyventi nepaprastą vienybę su paties grožio Kūrėju: „Ir žvelgdamas degu ekstazėj, / Kaip dega saulėj gelstantys miškai.“ Taigi mąstant apie mirtį pasigirsta ne tik tradicinio lietuviškos melancholijos naratyvo atgarsiai, bet ir šlovingos, apvalančios dvasinės pergalės nuojauta.
Eilėraščio žmogaus patirties universalumas – kas gi nėra atsidūręs vienas gamtos didybės ar kito didingo grožio akivaizdoje ir prisiminęs savo paties laikinumą? – leidžia įžvelgti B. Krivicko eilių aktualumą šiandien. Mirties akivaizda nėra vien kario patirtis, nors šis ir patiria tai kraštutinai ryškiai. Nors ir pamirštame, mirtis yra nepaneigiama mūsų kasdienybės aplinkybė, kurį turėtų skatinti visavertiškiau (o ne vartotojiškiau) išgyventi savo kasdienybę. Kristaus herojiškumas, su kuriuo tapatinasi lyrinis subjektas, yra ir labai žmogiškas, ir labai dieviškas. Žmogiška, kad mirties akivaizda mums žadina baimę, liūdesį, neviltį. Dieviška, kad net jausdami liūdesį dėl mirties galime priimti šią patirtį kaip šventę – dar vieną progą iš naujo atrasti ir branginti savo gyvenimą, kasdienybę, mus supantį, mums dovanotą gamtos grožį.
Prakeiktasis Dievas
Sonetas „Mano dienos nebūtin pasvirę“ yra vienas ryškiausių B. Krivicko kūrybos perlų. Jis net tapo daina, kurią atlieka dainuojamosios poezijos duetas „23-ias Ąžuolas“. Tai liudija, kad šio jauno žuvusio partizano (kaip ir kiekvieno tikro poeto) eilėraščiai savo aktualumu pranoksta istorinio laiko rėmus, vien kario patirtį ir turi įtaigos prabilti kiekvienam.
Verta prisiminti kontekstą, kuriame pasirodo šis grynuolis, – tai meilės lyrikos ciklo „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ dalis. Pats ciklas yra labai asmeniškos, dienoraštiškos, meilės ir Dievo ieškojimą supinančios eilės, tarytum vyriška „Giesmių giesmės“ versija. Kartu šis ciklas vaizduoja vidinę lyrinio subjekto santykio su Dievu transformaciją, tikriausiai turinčią ir biografinių motyvų – vienas iš B. Krivicko partizaninių slapyvardžių buvo Klaidatikis, matyt, siekiant ne tik ironiškai pašiepti komunistinę ideologiją, bet ir simboliškai perteikti savo paties tikėjimo patirtis. Tikėjimo istorija šiame sonetų cikle prasideda nuo maišto – lyrinis subjektas atsitolina nuo Dievo, ima Jam kerštauti, įsisąmoninęs, kokia menka, ribota, trapi yra žmogiška būtybė, ypač nebūties akivaizdoje. Paradoksalu, tačiau ta pati tikrovė (mirties akivaizda), kuri lyriniam subjektui leido išgyventi ekstazę ir vienybę su žmogumi tapusiu Dievu poemoje „Rudenio lygumose“, čia virsta maišto priežastimi. Galime įžvelgti krikščionišką žmogaus laisvės savivoką, kontrastuojančią su religinio fundamentalizmo laikysena – net ir pažinodamas Dievą, žmogus yra laisvas rinktis, laisvas atmesti Jo valią, laisvas maištauti. O į vienybę su Dievu gali grąžinti ne vien religinės praktikos, bet ir meilės patirtis, per kurią asmuo pažįsta, kad buvo sukurtas ne vienatvei, o vienybei su kitais asmenimis ir su pačiu Dievu. Šiame sonetų cikle besikartojantys santykio su Dievu leitmotyvai poetiškai perinterpretuoja būseną, apie kurią kalbėjo šv. Augustinas: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“
Soneto „Mano dienos nebūtin pasvirę“ lyrinis subjektas elgiasi lyg biblinis Kainas – nepritardamas Dievo sprendimui renkasi vienatvės ir neramybės kelią, tačiau šis maištas neišlaisvina iš mirties akivaizdos, kuri patiriama itin asmeniškai. Iškalbingi mirčiai apibūdinti eilėraštyje pasirinkti žodžiai – pirmoje strofoje kalbama apie nebūtį, vėl atkartojant baimės ir netikrumo būseną – juk aš nežinau, kas bus po mirties. Gyvenimas, kurį pažįstu, būtis, kurią pažįstu, baigsis. Tikėjimas man teikia atsakymą, kad manęs anapus laukia mylintis ir gailestingas Tėvas, pasiruošęs apkabinti, bet kol nemiriau, negaliu pats to žinoti, negaliu asmeniškai šios antgamtinės tikrovės patirti. Antrojoje strofoje poetas kalba apie mirtį kaip apie didžią baigtį. Šiuose žodžiuose galime įžvelgti ne tik kario patirtį, bet ir universalesnę krikščionišką herojaus paradigmą – didi baigtis skirta ne tik mūšio lauke žūvančiam kariui. Kiekvienas iš mūsų, kol gyvas, dalyvauja dvasiniame mūšyje, kurio asmeninė baigtis – mirtis – žada galutinį išaukštinimą arba galutinę pražūtį. Galiausiai paskutinėje strofoje mirtis perteikiama piktos žiemos simboliu (panašią simbolinę prasmę žiema įgauna ir poemoje „Rudenio lygumose“). Šis įvaizdis kontrastuoja su ekologizmo laikysena, nes gamta poetui nėra vien nekalta Motina žemė – ji taip pat yra grėsmė žmogaus išlikimui. Ir platesniame B. Krivicko kūrybos kontekste, pavyzdžiui, poetinės prozos tekste „Mes esame kalnai“, kalbama apie paradoksalią gamtos galią naikinti ir įkvėpti – viena vertus, gamta yra pavyzdys žmogaus gebėjimui išlikti, ji kupina grožio ir Dievo artumo ženklų, kita vertus, gamta toli gražu neidealizuojama kaip harmonijos pasaulis – joje pilna žiaurių jėgų, kurios kovoja tarpusavyje, kaip, pavyzdžiui, kalnus plėšančios vėtros, kario patiriamas žiemos atšiaurumas. Sonete, panašiai kaip ir poemoje „Rudenio lygumose“, vėl atsikartoja poetui reikšmingi rudens ir kaktą puošiančio auksinio lapų vainiko leitmotyvai. Tačiau čia auksiniu vainiku jau puošiasi pats lyrinis subjektas, keliaujantis rudenio taku, vedančiu mirties link. Poetas tarytum daro užuominą į krikščionišką tikėjimo tiesą, kad visi mes šioje žemėje esame laikini keleiviai, einantys savo kryžiaus kelią, ir laimingi tie, kurie renkasi eiti šiuo keliu vienybėje su Dievu. Šį įspūdį dar labiau sustiprina ir kituose ciklo sonetuose besikartojanti įžvalga, kad net prakeikdamas Dievą, nuo Jo atsiribodamas, žmogus negali išvengti Jo akivaizdos, lygiai kaip negali išvengti mirties. Tiek sonete „Mano dienos nebūtin pasvirę“, tiek visame eilėraščių cikle nujaučiama Adomo įvaizdžio transformacija – paragavęs vaisių nuo pažinimo medžio, žmogus supranta esąs nuogas ir trapus, ir šis suvokimas skatina slėptis, atsiriboti nuo Dievo. Šiame eilėraštyje, lyginant su poema „Rudenio lygumose“, galime įžvelgti dar vieną patirties inversiją, apvertimą –ruduo čia jau nebėra spalvų ir didžios, nors liūdnos, šventės metas, ruošiantis lyrinį subjektą apvalančiai ir neviltį išdeginančiai ekstazei. Kiekvienas gamtos elementas sonete yra pažymėtas nevaisingumo ir mirties – lyrinio subjekto kaktą puošia mirę lapai, rudens žiedai, kuriais norima svaigintis, yra nevaisingi. Viena vertus, taip eilėraščio žmogus tarytum projektuoja savo mirties nuojautą jį supančiai aplinkai (žvelgiant iš biografinės perspektyvos, panašu, kad poetas pats išpranašavo savo mirties laiką, nes žuvo būtent rudenį, rugsėjo 21-ąją). Kita vertus, grįžtant prie platesnio visos kūrybos konteksto, atrodo, kad autorius siekia parodyti paradoksalią gamtos galią tiek suvienyti su Dievu, tiek uždaryti žmogų bekraštėje vienumoje, priklausomai nuo asmens pasirinkimo – kad ir kiek svaigintumeis gamtos grožiu, tai nėra dvasiškai vaisinga, jei atmeti santykį su pačiu Kūrėju. Panašią paradoksalią galią turi ir mirties akivaizda. „Mirties akivaizdoje neliūdime kaip tie, kurie neturi vilties“, – sakoma vienoje iš Katalikų bažnyčios liturginių maldų, minint mirusiuosius. Panašiam požiūriui mus kviečia ir partizano B. Krivicko lyrika. Posthumanistinės laikysenos ir šiandien dominuojanti kultūra mirtį nurašo kaip dar vieną absurdiško gyvenimo beprasmybę, uždaro ją tarp baltų ligoninės sienų arba paverčia skaitmenine stilizacija, teigia neginčijamą mirties kilnumą dėl Motinos žemės arba teisingojo Dievo vardu pateisina mirtį ir net žudymą. Šių ideologijų kontekste darosi akivaizdu, kad B. Krivicko kūryba grindžiama krikščioniška antropologija – žmogus ne supaprastinamas, bet priimamas su savo prieštaringa laisve. Mirties akivaizda yra ir liūdna, ir graži, ir didinga, todėl leidžia geriau, gyviau priimti kiekvienos akimirkos dovanas ir tarytum kviečia mus vietoj kasdienybės prozos kurti herojines eiles.
Autoriaus asmeninis tinklalapis taskauskas.lt
1 Hadjadj F. Comment parler de Dieu aujourd’hui: Anti-manuel d’évangélisation. – Paris: Salvator, 2012.
2 Ideologija ir praktinė laikysena nelabai skiriasi – abi jas sieja gilios tapatybės ir idėjinio nuoseklumo trūkumas, arba, kitais žodžiais tariant, idėjinis seklumas. Nemąstydamas, kaip gyveni, imi gyventi kaip mąstai ir persiimi dominuojančios kultūros nuostatomis ar ideologiniais šūkiais jų iki galo nesuvokdamas ir nepasirinkdamas (ar neatmesdamas). Taigi ideologija ir praktinė laikysena šiame kontekste vartojami kaip sinonimai, – aut. past.
Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo „nusiminimo aidai“ (I dalis)
2019 m. Nr. 11
„Rusijoje buvo revoliucija. Lietuviai norėjo grįžti į tėvynę. Jie keliavo traukiniais, vežimais arba pėsčiomis. <…> Niekas nenorėjo pasilikti Rusijoje.“ Taip prisiminimuose rašė gydytoja oftalmologė, Vilniaus krašto visuomenės veikėja Veronika Alseikienė-Janulaitytė (1883–1971), Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje dirbusi Minske tarp lietuvių pabėgėlių, besiveržiančių iš Rusijos į savo kraštą.
1918-ųjų kovą, prabėgus vos porai savaičių nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, tarp bolševikinės Rusijos ir Vokietijos buvo pasirašyta Bresto taika. Vienas iš šios sutarties punktų atvėrė kelią namo trims šimtams penkiasdešimčiai tūkstančių lietuvių, kadaise pasitraukusių į buvusios imperijos platybes nuo kaizerinių okupantų, o dabar bėgančių nuo valdžią šioje šalyje užgrobusių bolševikų.
Kaip rašo istorikas Tomas Balkelis, Rusijoje atsidūrusių lietuvių grįžimo motyvai buvo patys įvairiausi – „nuo ideologinio prisirišimo prie nepriklausomos Lietuvos idėjos, geresnio gyvenimo, karjeros vilčių iki paprasto noro išvengti politinio teroro, suirutės ir bado Rusijoje. Patriotinės nuotaikos buvo būdingesnės inteligentijai, tačiau bado baimė persekiojo daugumą kitų pabėgėlių. Tremties patirtis vertė pabėgėlius naujai apsibrėžti ir įvertinti savo „tėvynės“ sampratą. Namų ilgesys padėjo sutvirtinti etninį jų identitetą ir išskyrė juos iš kitų vietinių gyventojų grupių. Karo metai, praleisti tremtyje, vertė konsoliduotis į bendruomenes ir naujai apmąstyti savo tautiškumą“1.
Susigrąžinti inteligentus ir ūkio specialistus pirmumo tvarka Lietuvos valdžia mėgino vos paskelbusi nepriklausomybę. Likusieji turėjo laukti ilgoje eilėje arba mėginti grįžti savarankiškai. Kaip atsiminimų knygoje „Nepriklausoma Lietuva“ rašė advokatas ir politikos veikėjas Rapolas Skipitis (1887–1976), tokie keliautojai traukiniais dažnai atsidurdavo tiek maisto atsargas mėginančių rekvizuoti bolševikų, tiek ginkluotų „duonos ieškotojų“ ugnyje. Buvo daug nukautų ir sužeistų pabėgėlių. Pasak būsimo Lietuvos kariuomenės vado, generolo Stasio Raštikio (1896–1985), kitų kelias namo, pavyzdžiui, Lietuvos pabėgėlių Gruzijoje, vokiškais traukiniais vedė pro Juodosios jūros pakrantę, Rumuniją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją.
Tuo metu į Lietuvą veržėsi ne vien karo pabėgėliai – tarp grįžtančiųjų buvo ir nemažai lietuvių, imperijos platybėse atsidūrusių dėl kitų priežasčių ir kitu laiku. Vienas iš jų – Baku mieste mokytojavęs rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954). Dešimtį metų svetur išgyvenusio ir žinios, kad Lietuva ištrūko ir iš carinės Rusijos, ir iš kaizerinės Vokietijos gniaužtų, sulaukusio rašytojo svajų sparnai nešte nešė jį namo. Tai liudija ir paties V. Krėvės žodžiais pagrįsta jo biografija, skelbiama 1921 metais Kaune išleistame „Lietuvos albume“. Čia sakoma, kad visi ligšioliniai rašytojo darbai buvo skirti svetimiems, „kurių tarpe atsiėjo jam gyventi ir V. Mickevičius vis nerimo, negalėdamas dirbti savo tautai ir kultūrai2“. Ir štai 1918-ųjų vasarą V. Krėvė jau traukė į plaučius svaiginantį gimtinės vėją.
Regis, viskas nublanko prieš šį laisvės gurkšnį – ir Baku 1918-ųjų kovo–gegužės mėnesiais patirtas bolševikinis košmaras, ir sunki bei kupina pavojų kelionė per chaoso apimtą Rusiją… Bet kol kas neprisiminkime to, kaip patirtų vargų nenori prisiminti ir pats rašytojas. Kas tie vargai, kai kojos remiasi į gimtąją žemę, o dangumi ritasi viltį nešantys debesys. Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o jo širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į didžios šalies kūrimo darbą…
Bet tuo tarpu padėkime į šalį šviesias viltis ir trumpai prisiminkime, kokie likimo vingiai nuvedė V. Krėvę į tolimąjį Kaukazą, ilgam atskirdami rašytoją nuo gimtosios žemės.
Tolimo kelio pradžia
Kurtis taip toli nuo Tėvynės V. Krėvė apsisprendė 1909-aisiais, baigęs studijas Kijevo imperatoriškajame šv. Vladimiro universitete. Drauge su 1908 m. gruodžio 21 d. išduotu pirmojo laipsnio diplomu (Nr. 36016) gautas aukso medalis atvėrė buvusiam studentui galimybę likti Kijeve ir ruoštis profesūrai, juolab kad tam reikalui, Kijevo universiteto Sanskrito ir lyginamosios kalbotyros katedros profesoriui Fridrichui Knaueriui (1849–1917) rekomendavus, jam buvo paskirta speciali universiteto stipendija.
Tačiau būsimas rašytojas apsisprendė kitaip. Baigęs universitetą, po pusmečio jis 1909 m. birželio 4 d. iš tuometinės Merečės (Merkinės) kreipėsi į Tiflise rezidavusį Kaukazo švietimo apygardos globėją Nikolajų Rudolfą (1862–?) tokiu laišku: „Norėdamas gauti rusų kalbos ir literatūros dėstytojo vietą, turiu garbės nuolankiai prašyti Jūsų Prakilnybę skirti mane rusų kalbos ir literatūros mokytoju vienoje iš vidurinio mokymo įstaigų, esančių Jūsų Prakilnybei patikėtoje apygardoje“3.
Kas paskatino sprendimą išvykti į Kaukazą? Vieną iš įtikinamiausių versijų dar 1921-aisiais pateikė „Lietuvos albumas“. Jame apie V. Krėvę rašoma taip: „Baigęs universiteto mokslus buvo paliktas prie universiteto ruoštis į docentus, bet nebuvo patvirtintas Kijevo mokslo apygardos globėjo Piotro Zilovo, kuris pastatė jam sąlygą priimti pravoslaviją ar bent Liuterio tikybą. Mickevičiui nuo to atsisakius, jis buvo gavęs vietą Kijevo komercijos mokykloje, bet ir čia nebuvo patvirtintas kaipo „lenkas“ [rusų biurokratai tais laikais beveik visus katalikus laikė lenkais – M. G.].
Tiesa, pats V. Krėvė vėliau tvirtins komercijos mokykloje vis dėlto dirbęs. Bet kol kas paminėkime kitas jo apsisprendimo išvykti versijas. Kai kas iki šiol tvirtina, kad tokį sprendimą nulėmė materialinis išskaičiavimas – Kaukaze absolventas neva tikėjęsis gerokai didesnio atlyginimo, nei galėjo gauti, likęs Kijeve. Tačiau vargu ar šis motyvas galėjo būti lemiamas: lakoniškame V. Krėvės susirašinėjime su N. Rudolfu apie būsimą algą nėra pasakyta nė žodžio, tad pretendentas į mokytojo pareigas negalėjo žinoti, kiek jis uždirbs.
Minėta ir dar viena V. Krėvės noro vykti į Kaukazą priežastis – prastėjanti sveikata. Pats V. Krėvė viename 1908 m. rudenį bičiuliui rašytojui Liudui Girai (1884–1946) iš Kijevo rašytame laiške užsiminė apie aptiktas džiovos užuomazgas4. Tai lyg ir paaiškintų rašytojo norą persikelti į tinkamesnio klimato kraštą. Tačiau daugiau apie savo ligą V. Krėvė niekada niekam neužsiminė, kaip ir neminėjo, jog būtų gydęsis. O turint galvoje, kad rašytojas kituose laiškuose skrupulingai pasakodavo apie visus savo negalavimus, sunku patikėti, jog jis būtų nutylėjęs apie mirtiną pavojų keliančią džiovą. Pagaliau, ir klimatas jūros pakrantėje esančiame Baku ne toks jau sausas, kokio reikėtų tokiam ligoniui.
Taigi, abi paminėtos sprendimo vykti į Azerbaidžaną versijos neatrodo nei patikimos, nei logiškos. Tad belieka grįžti prie pirmosios priežasties – V. Krėvė nepasiliko Kijeve, nes nenorėjo, kad jo gyvenimą nuodytų rusiškas šovinizmas. Juk būtent savo religinių ir etnokultūrinių šaknų atsisakymas ir buvo jo pasilikimo Kijeve sąlyga. Vertėtų pridurti, kad tokią sąlygą V. Krėvei iškėlęs jau minėtas P. Zilovas aktyviai dalyvavo Kijevo rusų nacionalistų klubo posėdžiuose ir 1913 m. už „nuopelnus rusų reikalui“ buvo išrinktas šios organizacijos garbės nariu. Kaip prisiminimuose teigia Galicijos ir Lodomerijos karalystės vietininkas, politikos veikėjas, žymus lenkų istorikas profesorius Michalas Bobrzynskis (1849–1935), visa rusofilų veikla Ukrainoje siekta ugdyti jos žmonių vienybės su Rusija jausmui ir kovoti su katalikybe ir „ukrainizmu“.
Nors ir būdamas Rusijos imperijos kultūros ir švietimo sistemos auklėtiniu, V. Krėvė su tokiomis šovinistinėmis nuotaikomis taikytis negalėjo ir visomis išgalėmis stengėsi būti kuo toliau nuo šovinistinio raugo. Galbūt todėl daugiatautis ir daugiakultūris Kaukazas jam pasirodė tinkama vieta gyventi, dirbti ir kurti. Be to, kaip Rytų kultūros specialistas, jis norėjo būti arčiau gaivaus oriento šaltinio ir pasisemti iš jo jau nebe teorinių, o praktinių žinių bei patirties.
Nesutikęs atsisakyti katalikybės, V. Krėvė prarado teisę mokytojauti Kijevo mokslo apygardoje. Tiesa, šešių šimtų rublių metinės stipendijos, kurią jis gavo ruošdamasis magistro laipsniui, P. Zilovas iš absolvento neatėmė. Tačiau tokių pinigų pragyvenimui neužteko, tad teko ieškotis laikino darbo. Kaip matome iš gyvenimo aprašymo, kurį apie 1922 m. V. Krėvė pateikė besikuriančiam Kauno universitetui, jis 1908–1909 m. mokytojavo Kijeve, Mokytojų draugijos komercijos mokykloje. O tuo pačiu dairėsi nuolatinio darbo tolimajame Kaukaze.
1909 m. liepos 2 d. V. Krėvė sulaukė iš jau minėto Kaukazo švietimo apygardos globėjo kanceliarijos telegramos, kurią pasirašė apskrities inspektorius Sergejus Larionovas: „Mereč, Mickevičiui. Siūlau Baku realinėje. Telegrafuokite“5. Jau kitą dieną V. Krėvė iš Merkinės telegrafavo: „Sutinku. Mickevičius“6. Tokiais keliais V. Krėvė 1909-ųjų rugpjūtį atvyko į Baku ir pradėjo dirbti rusų kalbos bei literatūros mokytoju prestižinėje šio miesto mokykloje…
Lietuva be inteligentų – Lietuva be ateities
O dabar vėl grįžkime į 1918-ųjų vasarą ir įsitikinkime, kad V. Krėvės sugrįžimas neliko nepastebėtas Lietuvos spaudoje. Dienraščio „Lietuvos aidas“ 1918 m. birželio 29-osios numerio (Nr. 73) skiltyje „Tremtinių grįžimas Vilniun“ rašoma: „Vilniun parvažiavo dantų gydytoja Janulaitytė-Biliūnienė, Baku gimnazijos mokytojas Vincas Mickevičius (Vincas Krėvė) ir kunigas Adomas Lastauckas.“ Čia kalbama apie iš Voronežo grįžusią gydytoją, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėją Juliją Janulaitytę-Biliūnienę (1880–1978), rašytojo Jono Biliūno našlę. Kitame „Lietuvos aido“ numeryje galima rasti skelbimą apie tai, kad J. Janulaitytė atidarė savo odontologijos kabinetą Vilniuje Jagėlonų (buv. Žandarų) g. 9 namo 4 bute.
Iš to, kad 1918 m. birželio 27-osios „Lietuvos aido“ numeryje jokios informacijos apie lietuvių sugrįžimus nėra, birželio 28-ąją laikraštis neišėjo, o apie V. Krėvės sugrįžimą paskelbta birželio 29-osios numeryje, galima spręsti, kad į Tėvynę rašytojas greičiausiai parvyko birželio 26 dieną. Beje, „Lietuvos aido“ nepasirodymo priežastį galime aptikti politikos ir visuomenės veikėjo Stepono Kairio (1879–1964) redaguotame socialdemokratinės krypties savaitraštyje „Darbo balsas“. Jo 1918 m. birželio 13-osios numeryje pranešama: „Vyriausiojo Rytų Karo Vado įsakymu yra uždarytas spausdinti vienai savaitei. Artimiausias „Lietuvos aido“ 68 numeris galės išeiti antradienį, birželio 18 dieną“. Tokių laikinų dienraščio leidimo sustabdymų būta ir daugiau, tad galima numanyti, kad V. Krėvė Lietuvoje galėjo pasirodyti tomis savaitės dienomis, kai „Lietuvos aidas“ nebuvo spausdinamas.
V. Krėvė į Lietuvą grįžo su didele parvykstančių lietuvių inteligentų banga, kurioje tomis dienomis būta daug ryškių asmenybių. „Lietuvos aidas“ netruko pranešti, kad birželio 28-ąją iš Voronežo grįžo žymusis Lietuvos kalbininkas Jonas Jablonskis (1860–1930), beveik tuo pat metu – Lietuvių vyriausiosios tarybos Rusijoje generalinis sekretorius, advokatas ir būsimas teisingumo ministras Stasys Šilingas (1885–1962), Voronežo lietuvių gimnazijos mokytojas – būsimasis švietimo ministras, Seimo pirmininkas ir valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis (1881–1959), tuometinis studentas, o vėliau – teisininkas ir žymus Lietuvos diplomatas Vaclovas Sidzikauskas (1893–1973), teisininkas, politinis bei visuomenės veikėjas, būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Tumėnas (1880–1946), būsimasis Lietuvos vyskupas Vincas Borisevičius (1887–1946) ir tokie žinomi menininkai kaip dailininkas, vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozas Zikaras (1881–1944), Valstybės teatro režisierius Juozas Vaičkus (1885–1935), kompozitorius, Lietuvos profesionalaus operos teatro organizatorius ir operos dirigentas Juozas Tallat-Kelpša (1889–1949) ir kiti būsimi žymūs Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai.
Minimi laikraštyje ir kiti tomis dienomis į Vilnių sugrįžę lietuviai inteligentai bei ištisos lietuviškos įstaigos:
…Birželio 25 ir 26 d. naktį iš Maskvos, vadovaujant kunigui Povilui Jakubėnui atvažiavo Vilniun (kol kas sėdi vietinėse karantinose) arti 700 žmonių: jų tarpe yra vaikų prieglauda (200 žm.), kelios dešimtys studentų, daug daugiau vidurinių mokyklų mokinių ir inteligentų. 26 ir 27 naktį, vadovaujant kunigui dekanui Julijonui Jasienskiui ir panelei Teresai Prapuolenytei iš Voronežo atvažiavo didelis būrys mokinių, mokytojų ir tarnautojų, iš viso 1342 asmenys. Visi šie žmonės išdalyti po Vilniaus, Kauno ir Gardino karantinas. Tuo būdu iš Voronežo atsikėlė Yčo vyrų ir moterų gimnazijos, Vilkaviškio gimnazijos „Saulės“ kursai, mokytojų institutas ir vaikų prieglaudos7.
Jei ne sugrįžtantys inteligentai, kažin ar būtų kam pakloti pamatus statomam laisvos valstybės rūmui. Tai, kad Lietuvos Taryba ypač rūpinosi nepamesti iš akių sugrįžtančių šviesuolių, liudija kad ir toks pranešimas, išspausdintas 1918 m. birželio 13-osios „Darbo balse“:
Grįžusiųjų Lietuvon inteligentų ir kitų profesijų asmenų domei: Lietuvos Tarybos Tremtinių ir Belaisvių grąžinimo Komisija registruoja grįžusius Lietuvon inteligentus ir šiaip įvairių profesijų asmenis, kad, reikalui atėjus, atstatant Lietuvos valstybę, turėti savo žinioje visas inteligentines mūsų krašto pajėgas ir jas įtraukti valstybės atstatymo darban. Todėl prašoma visų Lietuvon grįžusiųjų inteligentų ir šiaip įvairių profesijų asmenų – patiems arba raštu – pranešti apie save Tremtinių ir Belaisvių grąžinimo Komisijai…
…Tremtinių ir Belaisvių grąžinimo Komisija priima savo biure nuo 10–1 val. ryto ir nuo 5–6 val. vakaro Šv. Jurgio prosp. Nr. 11. Adresas: Litauische Taryba, Ruckwanderer u. Gefangenen Kommision, Wilna.
Vienas iš tų, kuriam buvo skirtas toks Lietuvos Tarybos rūpestis, buvo ir mūsų pasakojimo herojus V. Krėvė…
Svajonių takais ir pirmieji nusivylimai
Sunku net įsivaizduoti, ką jautė inteligentai, po sunkių priverstinio išsiskyrimo metų sugrįžę į laisvėjančią Tėvynę. Apie tuos jausmus turbūt nieko ir nežinotume, jei ne menininkai, ypač taip vaizdžiai išsakę juos 1918-ųjų pavasarį parašytuose kūriniuose. Kaip čia nepaminėti rašytojo ir visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) publicistinių kūrinių „Oi, kiek pergyventa!“, „Oi, kiek ilgėtasi!“, „Oi, kiek jau atsimainyta!“, „Vilniaus reikšmė Lietuvai“ ir kitų.
V. Krėvė savo sunkią kelionę iš Baku apdainavo kūrinyje simboliniu pavadinimu „Skersakelėj“, pirmą kartą išspausdintame „Lietuvos aido“ 1918 m. liepos 16 d. numeryje. Šis tekstas retai spausdinamas, mažai žinomas plačiam skaitytojų ratui. Todėl cituojame jį beveik ištisai:
Ankstą rytą aš atsikėliau ir nuėjau kelionės svajonių takais.
Bet kad anksti atsikėliau, miegas dar nebuvo apleidęs mano blakstienų, ir aš beeidamas dar sapnavau.
Auksinį sapną, spalvotą, kaip vaivorykštė.
Sapnavau ir nubusti negalėjau, o kas būtų mane pažadinęs, tokio nebuvo…
Šiauri vėjai pūtė, taršė mano plaukus, o aš ėjau sapnuodamas šalin, kur auksiniai saulės spinduliai kitą gyvenimo būdą tvėrė, kitą gamtą gaivino.
Skaudūs lietūs lijo, audros ir bangai siuto, bet aš šlapias ir perdrėktas ėjau sapnuodamas šalin, kur saulės auksinių spindulių debesiai niekuomet nedengia, kur nėra nei miglų, nei drėgnos…
Kur vien mėlynų padangių beribė gilmė žavėja sielas…
Sunkus mano buvo kelias, akmenimis nusėtas. Pasimušė padai mano, krauju taškėjo mano pėdai, o aš sapnuodamas vis ėjau šalin, kur nėra skaudos nei sopulio…
Nėra, nes auksiniai saulės spinduliai ten kiekvieną skausmą išgydo…
Ėjau iki vakaro…8
Apie rašytojo grįžimą „svajonių takais“ kalbama ir jo kūrybos tyrinėtojų darbuose, ir jo artimųjų prisiminimuose. O jau minėtame „Lietuvos albume“ rasime ir paties rašytojo žodžius: „1918 m. daro vargingą kelionę į Lietuvą pasidairyti bene galėtų čia pasilikti ir parsigabenti savo šeimynėlę. [1913 m. jis vedė bakietę Mariją-Oną-Rebeką Karak – M. G.]“. Ir čia pat priduriama: „Nepavykus taip susitvarkyti, kaip buvo norėjęs, grįžta atgal į Baku…“9
Apie tai, kodėl rašytojas nerado vietos gimtinėje, pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas žvilgtelėkime į jo sesers Veronikos Mickevičiūtės-Lapėnienės (1906–1989) tų dienų prisiminimus, užrašytus 1971–1974 metais. Apie rašytojo ketinimus ji pasakoja taip:
…1918 m. birželio mėn. Vincas parvažiavo į Lietuvą pasidairyti, bene galėtų greičiau parsigabenti savo šeimą į Kauną. Svarbiausias šios kelionės tikslas buvo parvežti vyriausios sesers Onos (Anės) vaikus, kurie su seneliais per karą buvo išvežti į Rusiją. Onos vyras Jevarauskas (svainis) buvo fronte, visą laiką su broliu susirašinėjo. Seneliams mirus, Vincas tuos vaikus pasiėmė pas save į Baku. Tad pasitaikius pirmai progai, stengėsi greičiau parvežti juos motinai, kuri dėl jų labai sielojosi. Be to, brolis, kaip man sakė, buvo labai pasiilgęs namiškių, tėviškės, ypač motulės. Deja, ji jau dveji metai buvo mirusi. Vincui tai buvo skaudus smūgis, prislėgtas jis negalėjo ilgiau ir tėviškėje pabūti – vos porą dienų. Kartą jis man taip pro ašaras kalbėjo:
„Dabar namai man atrodo tarsi apmirę, tušti. Nebėra kas mane taip meiliai priimtų, paguostų, priglaustų, nebėra su kuo pasikalbėti per naktis kaip kad anksčiau…“
Paviešėjęs porą dienų išvažiavo į Merkinę, o iš ten į Kauną tvarkyti savo reikalų…10
Vertėtų pridurti, kad šis rašytojo sugrįžimo motyvas – neva svarbiausias šios kelionės tikslas buvo parvežti vyriausios sesers Onos (Anės) vaikus – kaip vienintelis iš visų galimų buvo nuolat kartojamas sovietmečiu, tačiau, mūsų nuomone, jis nebuvo svarbiausias. Vis dėlto į Lietuvą V. Krėvę atvedė noras kaip galima greičiau įsitraukti į nepriklausomos Lietuvos kūrimą. Tokios Lietuvos, kokią literatas matė savo vizijose ir kokią apdainavo savo kūryboje.
Kaip matome, gimtinėje V. Krėvės laukė žiaurus smūgis. Galima numanyti, kaip nusiminė rašytojas, po penkerių metų grįžęs namo ir neberadęs čia artimiausio žmogaus. Anksčiau dažnokai lankęsis Lietuvoje, paskutinį kartą jis čia buvo 1913 m. vasarą, kai Vilniuje tuokėsi su bakiete Rebeka Karak (1889–1966). Kitąmet atvažiuoti nebegalėjo, mat 1914-aisiais Piatigorske jam gimė dukra Onutė Aldona (1914–2005). O paskui prasidėjo karas ir bet koks ryšys su Tėvyne buvo prarastas – atvažiuoti į vokiečių okupuotą gimtąją šalį nebuvo jokių galimybių, nėjo čionai ir laiškai.
O juk ne vien savo artimuosius pamatyti tikėjosi rašytojas. Per pastaruosius devynerius metus jo nueitas kelias iš tiesų galėjo žadinti daug vilčių. 1909-aisiais išvykęs iš Tėvynės kaip lenkiškai kuriantis pradedantis rašytojas Vikentij Mickievič, slapyvardžiu Wajdelota, jis sugrįžo kaip Vincas Krėvė, kuriuo tapo gyvendamas Baku. Kaip didingų kūrinių autorius ir kaip politikas, ketinantis pasilikti gimtojoje žemėje visam laikui ir rasti čia tokiam statusui priderančią vietą.
Auksiniai metai prie Kaspijos
Baku, be jokios abejonės, suvaidino labai svarbų vaidmenį rašytojo kūryboje. Todėl laikotarpis nuo 1909-ųjų iki 1920-ųjų tapo kone vaisingiausiu V. Krėvės kūrybinėje biografijoje. Kaip teigė rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas, literatūros kritikas Albertas Zalatorius (1932–1999), gyvendamas Baku V. Krėvė „pajuto savo vertę, įgijo pasitikėjimą, subrendo kaip menininkas, pagaliau patenkino savo seną vyrišką ambiciją – vedė egzotišką gražuolę…. Visa tai turėjo įtakos jo kūrybinėms galioms. Emocinio ir intelektualinio „kapitalo“, atsivežto iš Kijevo, užteko ilgam, be to, čia buvo galima jį papildyti naujais įspūdžiais ir išgyvenimais. Pusiau tropinė gamta, neįprasti papročiai, inteligentiška aplinka, literatūros dėstymas, intensyvus susirašinėjimas su draugais Lietuvoje, apsilankymai vasarą Dzūkijoje ir Vilniuje, kur plėtėsi lietuviška veikla, sudarė sąlygas išsiskleisti šakotai Krėvės asmenybei. Nenuostabu, kad šiuo laikotarpiu Krėvė daugiausia ir sukūrė“11.
Maža to, šio didžiausio kūrybinio pakilimo metais V. Krėvė neabejotinai buvo vienas iš savosios tautos žadintojų. Jis savo darbuose sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų ugdyti lietuvių nacionalinei kultūrai, atgaivino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški jo raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškesnę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi.
Tokį poveikį didele dalimi skleidė Azerbaidžane jo parašyti „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, dramos „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, kai kurios „Šiaudinės pastogės“ ciklo novelės, „Daina apie arą“ ir kiti realistiniai bei romantiniai kūriniai. Azerbaidžane parašytus kai kuriuos kūrinius rašytojas skelbė Lietuvos periodiniuose leidiniuose „Viltis”, „Vaivorykštė”, „Pirmasis baras”, „Vairas”, „Aušrinė”. V. Krėvė tuo metu palaikė glaudžius kūrybinius ryšius su savo artimu draugu poetu Liudu Gira, susirašinėjo su tokiais žymiais Lietuvos kultūros, mokslo ir politikos veikėjais kaip Jonas Basanavičius, Pijus Adomavičius, Jurgis Šlapelis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Augustinas Voldemaras ir kitais.
Pats rašytojas puikiai suprato savo kūrybos vertę ir netgi ją sureikšmindavo, manydamas, kad Lietuvoje jam lygių literatų nėra. Kaip nėra ir kitų sričių menininkų ar mokslo vyrų. Tai aiškiai matoma jo iš Baku rašytuose laiškuose. 1911-ųjų pavasarį L. Girai V. Krėvė rašo:
…Pas jus ten daug „mokslo vyrų“ ir „talentų“, net „genijų“, bet jų niekados toli negirdėti. Parašė kas konspektyvišką, pusiau mokslišką, pusiau mokinišką referatą – pas jus jau „gerbiamas mokslavyris“, profesorius „in spe“12. O tas „gerbiamasis“ tuoj uodegą ir papūtė, kaip telias gylio įgeltas, ir kalba nei du, nei vienas, kaip pas mus sako žmonės, ir vis tai „с ученым видом знатока“. Skaitai – laiko gaila, kad treki jį veltui. Suharmonizavo kas dainelę, paėmęs melodiją, iš kur galėjo paimti, – ir jau „talentuotas kompozitorius“, tik tik ką ne Bethovenas. Parašė kas apysakėlę ar dramą, kurios tiktų galui XVIII amžiaus, bet ne XX, ne dabartiniam laikui, – pas jus jau genijus… Aš nežinau, gal taipo ir reikia, bet man netinka, nes – juokinga…13
Toks savęs vertinimas gal ir buvo teisingas, tačiau vargas, kad V. Krėvė laikydamas (ir visai pagrįstai) save didžiu rašytoju, manėsi galįs būti ir didžiu politiku.
Baku suvaidino svarbų lemiamą vaidmenį ir rašytojo politinėje veikloje, ideologinių pažiūrų genezėje. Čia jis labai greitai įsipynė į intensyvų miesto gyvenimą. Tai buvo visiškai natūralu, nes šis stambus pramonės ir prekybos centras viliojo daugelį pasaulinės literatūros ir kultūros garsenybių. Baku pasižymėjo ir įvairių politinių partijų bei visuomeninių organizacijų veikla, ir revoliuciniais įvykiais. Jų verpetai taip pat stipriai traukė mokytoją ir literatą. Taigi pirmąsias politinės veiklos pamokas V. Krėvė gavo būtent čia.
Užbėgdami įvykiams už akių tarsime, kad, deja, bandymai tapti politiku V. Krėvei niekuomet neatneš nieko gero. Bet kol kas rašytojas to nežino. 1917 m. spalį jis eserų partijos sąraše išrenkamas Baku miesto dūmos deputatu ir iki 1918 m. balandžio 25 d. priklauso miesto tarybos eserų frakcijai. V. Krėvės biografai rašytojo simpatijas eserams aiškina jo paties charakteriu, kuriame būta nemažai anarchistinio prado… Be to, kaip apie tai rašė A. Zalatorius, „Krėvės simpatijos Baku eserų partijai, matyt, turėjo daugiau nacionalinį pamatą – kaip tautinei partijai“.
Lietuviškų reikalų paraštėje
Kita vertus, Azerbaidžano archyvuose nėra pakankamai duomenų, kurie tvirtintų, jog V. Krėvė tuo pat metu būtų aktyviai dalyvavęs lietuviškuose reikaluose, nors Baku mieste tada veikė Lietuvių draugija ir Baku lietuvių tautos taryba. Tarp aktyvių šios organizacijos veikėjų minimi Balys Navickas ir būsimasis Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Panevėžio apskrities viršininkas (1941), vėliau – Panevėžio burmistras Tomas Vidugiris (1893–1979). Pastarasis buvo Baku dislokuotame pulke tarnavęs karininkas, kovojęs turkų fronte Kaukaze ir vadovavęs Baku lietuvių karių sekcijai. 1917-aisiais jis kreipėsi į Rusijos kariuomenės Užkaukazės komisariato karinį komisarą, prašydamas, kad visi lietuviai kariai būtų atšaukti iš turkų fronto ir sutelkti Baku.
Beje, norime pabrėžti, kad T. Vidugiris 1918 m. liepą iš Baku grįžo į Lietuvą. 1919 m. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į Panevėžio atskirąjį pėstininkų batalioną. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose prieš bolševikus, bermontininkus prie Meškuičių, taip pat kovose prieš lenkų legionierius.
Lietuvos archyvų medžiaga leidžia manyti, kad minėtas T. Vidugiris ir V. Krėvė buvo geri pažįstami iš jų veiklos Baku laikotarpiu. Ir jiems grįžus į Lietuvą ryšiai nenutrūko. Tai rodo ir 1921 m. kovo 12 d. T. Vidugirio iš Ukmergėje dislokuotos kariuomenės į Kauną V. Krėvei draugiškai parašytas laiškas:
Gerbiamas Tamsta!
Dovanokite, jeigu atimsiu savo laišku keletą minučių brangaus Tamstai laiko. Dabar toks įdomus laikas, kad negaliu iškęsti neparašęs Tamstai, kad suteiktumėt žiupsnelį žinių apie dabartinį stovį. Ką gi mano valdžia su Vilnium daryti? Ar tiesa, kad numanoma unija, neva kantonų formoje?
Paskutinių dienų laikraščių neskaičiau, tai ir nežinau, kaip reagavo valdžia į paskutinį Tautų Sąjungos pasiūlymą. Ir laikraščiai taip miglotai rašo, kad ir suvaikyti sunku.
Pas mus nieko naujo. Gyvenu kaime, nes su kuopa Ukmergėje negavau kur susitalpinti. Kaime dabar purvynas neišbrendamas, o nuobodumas dar didesnis.
Ar išėjo jau iš spaudos 4 knyga „Skaitymų“? Labai būsiu dėkingas, kad Tamsta atsiųsi man ją. Širdingai spaudžiu Tamstos ranką.
Tomas Vidugiris.
Kovo 12 d. 1921 m. Veikianti Kariuomenė14.
1917-ųjų gruodį Tiflise įsteigtoje Kaukazo lietuvių taryboje aktyviai veikė ir kitas karininkas – carinės armijos paporučikis, būsimasis Lietuvos kariuomenės majoras Petras Gudelis (1895–1985), bene aktyviausiai iš visų čia gyvenančių ir tarnaujančių lietuvių dalyvavęs rengiant Kaukazo lietuvių suvažiavimą. 1928, 1930, 1938 ir 1939 metais Kaune „Spindulio“ leidykloje išleistuose įvairiuose „Karo archyvo“ numeriuose galima rasti keletą P. Gudelio straipsnių, kruopščiai aprašančių visus susirinkimus, kuriuose jis dalyvavo 1917 m. antrąjį pusmetį keliaudamas po Kaukazo frontą ir organizuodamas lietuvius karius bei civilius tautiečius Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimui. V. Krėvės pavardės šiuose užrašuose nėra. Iš to galime spręsti, kad rašytojas nei aktyviai veikė Baku Lietuvių Tautos Taryboje, nei buvo kaip nors susijęs su 1917-ųjų gruodžio 27–30 d. Tiflise įvykusiu Kaukazo lietuvių suvažiavimu.
Tiesa, tokie autoriai, kaip žinomas Lietuvos rašytojas, eseistas, literatūros kritikas ir gydytojas Jokūbas Skliutauskas (1925–2004) bei azerbaidžaniečių literatūrologas, literatūros kritikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Vagifas Arzumanovas (1947–2014), yra rašę, kad 1917–1920 m. V. Krėvė aktyviai dalyvavo Baku lietuvių draugijos veikloje, taip pat Baku lietuvių tautos tarybos veikloje15, kad 1918 m. jis čia skaitė paskaitų ciklą „Istorinė Lietuvos praeitis“16, tačiau, kaip minėjome, tai patvirtinančių archyvinių duomenų kol kas neturime.
Kai dėl Tiflise įvykusio suvažiavimo, tai atstovaujama šiame forume buvo gana plačiai, o ir paties šio įvykio reikšmę sunku pervertinti. Mat tuo metu, traukiantis iš Užkaukazės rusų kariuomenei, ten gyvenantiems lietuviams nebeliko kliūčių sudaryti bendrą visų lietuviškų organizacijų vadovybę, kuri gintų lietuvių teises ir organizuotų jų grįžimą į Tėvynę.
Šiame suvažiavime dalyvavo dvidešimt vienas delegatas iš viso Kaukazo. Tarp jų buvo žymus visuomenės ir politinis veikėjas, inžinierius Petras Vileišis (1851–1926), būsimas Lietuvos valstybės pasiuntinys Kaukaze, visuomenės ir politinis veikėjas, žurnalistas, publicistas Pranas Dailidė (1888–1965) ir kiti šiandien mažiau žinomi tuometiniai Kaukazo lietuviai. Atstovauti jų interesams prašė ir tie, kurių delegatai dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo atvykti į Tiflisą – taip, pavyzdžiui, padarė Grozno lietuvių draugija.
Suvažiavimas svarstė klausimus ir priėmė dokumentus, kuriems V. Krėvė, regis, negalėjo likti abejingas. Kaukazo lietuviai priėmė kreipimąsi į neseniai Vilniuje išrinktą Lietuvos Tarybą ir Voroneže veikusią Rusijos lietuvių tarybą, išreikšdami viltį, kad abi šios organizacijos „ves lietuvius prie Įsteigiamojo Lietuvos susirinkimo ir Demokratinės Lietuvių Respublikos“. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Kaukazo lietuvių taryba aiškiai išreiškė savo politines nuostatas dėl Lietuvos perspektyvų pasibaigus karui. Kertiniame konferencijos pranešime P. Dailidė gynė visišką Lietuvos nepriklausomybę, tačiau netikėjo, kad jai įgyvendinti pakaks skambių kalbų apie tautų apsisprendimo teisę. Pranešėjo nuomone, šalies nepriklausomybę teks iškovoti, todėl visi lietuviai jau dabar turi rengtis šiai kovai, atidėdami į šalį visus partinius ir luominius reikalus. Būtent dėl tokio skaldymosi P. Dailidė kritikavo Rusijos lietuvių tarybą griaunančias partijas.
Dėl to, kad Lietuva turi besąlygiškai siekti nepriklausomybės, Kaukazo lietuviai buvo beveik vieningi – už tai, kad šaliai nepriklausomybė nereikalinga ir kad vietoje jos reikėtų siekti autonomijos demokratinės Rusijos sudėtyje, pasisakė tik pora delegatų – mokytojas Silvestras Pašakarnis (1891–1954) ir karo medicinos gydytojas Bronius Sipavičius (1885–1972).
Suvažiavimas pareikalavo skubiai kurti atskiras lietuvių kariuomenes dalis, steigti lietuvių batalionus. Tomis dienomis Kaukazo lietuvių taryba priėmė ir daugiau svarbių sprendimų bei rezoliucijų. Vieno iš jų – dėl norinčių grįžti Lietuvon tautiečių grąžinimo – praktiniu įgyvendinimu netrukus teko rūpintis ir suvažiavime nedalyvavusiam V. Krėvei.
Svarstydamas karininko Stasio Jazdausko pranešimą, suvažiavimas nutarė, kad visus Kaukaze gyvenančius lietuvius – nesvarbu, ar atblokštus karo, ar atvykusius čia anksčiau, reikia laikyti tremtiniais. Mat dauguma šių žmonių į tolimą kraštą persikėlė ne savo noru, o vien todėl, kad caro valdžia nesudarė jiems galimybės susirasti pragyvenimo šaltinio Tėvynėje. O kad jau taip, tai Kaukazo lietuvių taryba turėtų pasirūpinti kuo skubesniu tėvynainių grįžimu į vokiečių okupuotą Lietuvą.
Nežinia, ar V. Krėvė irgi laikė save tremtiniu. Kaip jau minėta, tiek savo paties, tiek savo tėvynainių grįžimu jis tuomet nesirūpino ir drauge su kitais lietuviais Tiflise neposėdžiavo. Galbūt greta to, kad rašytojas greičiausiai nepriklausė jokiai Baku veikusiai lietuviškai organizacijai, galėjo būti ir kitų tokio nusišalinimo priežasčių.
Gal V. Krėvė nevyko į suvažiavimą vengdamas susisiekimo tarp Baku ir Tifliso sunkumų bei pavojų? O pavojų būta, ir net labai rimtų. Mat kaip tik tuo metu bolševikų suagituoti ir demoralizuoti rusų kareiviai pradėjo netvarkingai trauktis iš Kaukazo fronto į Rusiją, grumdamiesi vieni su kitais dėl kiekvieno vagono ir garvežio. Maža to, išalkę kareiviai grobė maistą iš vietos gyventojų, tad šiems nebeliko nieko kita, kaip gintis. Jie patys puldinėjo ešelonus, atiminėjo iš kareivių ginklus, degino stotis, ardė vandentiekius ir pačius geležinkelius, dėl ko įvykdavo nemažai katastrofų. Vienoje tokioje avarijoje Azerbaidžane – Elizavetpolio rajone [seniau ir dabar Giandža – M. G.] žuvo ir jau minėtas Baku įgulos kareivių organizacijos pirmininkas Balys Navickas, kaip tik vykęs į Tiflise rengiamą Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimą.
Pridursime, kad V. Krėvė nedalyvaus ir 1938 m. sausio 6-ąją vykusiame Kaukazo lietuvių tarybos 20-ties metų sukakties minėjime, nors jo rengėjai Lietuvos kariuomenės savaitinio laikraščio „Karys“ 1937 m. gruodžio 16–23 d. numeryje pabrėžė: „Tame suvažiavime yra maloniai prašomi dalyvauti visi be pažiūrų skirtumo kaukaziečiai lietuviai, kurie tik gali atvykti Kaunan, o taip pat Kaune gyvenantieji.“
O juk tądien Kaune, Šaulių sąjungos namuose (Laisvės alėja Nr. 20) susirinko daugiau nei šimtas anuo metu Kaukaze gyvenusių lietuvių ir ne vien tik minėto suvažiavimo narių. Į minėjimo garbės prezidiumą buvo išrinktas buvęs Kaukazo lietuvių tarybos pirmininkas, „Eltos“ direktorius P. Dailidė, kariuomenės vadas, brigados generolas Stasys Raštikis (1896–1985), buvęs Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjas, vyriausiasis prokuroras Jurgis Kalvaitis, atsargos majoras P. Gudelis, Šaulių sąjungos vadas, pulkininkas Pranas Saladžius (1893–1965), buvęs Vyriausios lietuvių tarybos Šiaurės Kaukaze pirmininkas, prof. dr. Pranas Viktoras Raulinaitis (1895–1969), Lietuvos atstovybės Kaukazo respublikoms (Gruzijai, Armėnijai ir Azerbaidžanui) 1-asis sekretorius (1918–1920), visuomenės veikėjas Aleksandras Marcinkevičius (1895–1986), visuomenės veikėjas, žurnalistas ir diplomatas Klemensas Prielgauskas (1894–1965), Kaukazo lietuvių tarybos sekretorė, dr. Ona Kerpauskaitė (1892–1941), Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos įkūrėjas, Linkuvos gimnazijos istorijos mokytojas Juozas Avižonis (1882–1972), Jonas Auželis ir kiti žymesni Kaukazo lietuvių veikėjai.
Todėl galima spėti, kad minėjime nedalyvavęs V. Krėvė visų šių išvardintų veikėjų tuomet nelaikė nei savo bendraminčiais, nei bendražygiais…
(Bus daugiau)
1 Balkelis T. Lietuvos vyriausybė ir Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių repatriacija į Lietuvą. 1918–1924 m. lietuvių migracijos ir diasporos studijos. – Kaunas: VDU, 2006. – P. 58.
2 Lietuvos albumas. Lietuvos Respublikos kūrėjų, tautos ir meno darbininkų albumas / Sudarė Janina Markevičaitė ir Liudas Gira, redagavo Liudas Gira. Fotografas Adomas Kliučinskis. – Kaunas / Berlin: Otto Elsner, 1921. – P. 343.
3 Baku realinės mokyklos rusų kalbos dėstytojo V. I. Mickevičiaus tarnybinė byla. Pradėta 1909 m. birželio 4 d. Baigta 1916 m. sausio 14 d. – Azerbaidžano Respublikos valstybės istorijos archyvas (Azərbaycan Respublikasının Dövlət Tarix Arxivi, toliau – ARDTA). – F. 311. – Ap. 1. – B. 914. – L. 9.
4 Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 12.
5 Baku realinės mokyklos rusų kalbos dėstytojo V. I. Mickevičiaus tarnybinė byla. Pradėta 1909 m. birželio 4 d. Baigta 1916 m. sausio 14 d. – ARDTA. – F. 311. – Ap. 1. – B. 914. – L. 9.
6 Ten pat. – L. 11.
7 Lietuvos aidas. – 1918. – Birželio 29. – Nr. 73 (121).
8 Lietuvos aidas. – 1918. – Liepos 16. – Nr. 79 (127).
9 Lietuvos albumas. – P. 343.
10 Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – P. 416.
11 Zalatorius A. Vincas Krėvė. Nebaigta monografija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003. – P. 157.
12 Profesorius ateityje (lot.)
13 Literatūra ir kalba. – T. XVII: Vincas Krėvė-Mickevičius. – P. 42–43.
14 LNMMB, Retų knygų ir rankraščių skyrius. – F. 9–81. – L. 1 v.
15 Arzumanovas V. Kūrybos broliai. – Vilnius: Mintis, 1976. – P. 22.
16 Skliutauskas J. Aukso šaknelė. Literatūrinių ryšių apybraižos. – Vilnius: Mintis, 1977. – P. 189.