Erika Malažinskaitė. Svarus poezijos liudijimas

2011 m. Nr. 7

Czesławas Miłoszas. Poezijos liudijimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto­sakos institutas, 2011. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – 119 p.

Ši recenzija kilo iš tikro skaitymo malonumo ir dar kartą patirtos nuo­stabos, susidūrus su atviru ir išgrynin­tu kalbėjimu, tiesą sakant, ganėtinai retai sutinkamu ir todėl ypač žavinčiu bei suteikiančiu stiprių impulsų nau­jiems apmąstymams. Apie Czesławo Miłoszo knygą „Poezijos liudijimas“, į lietuvių kalbą išverstą Brigitos Speičytės ir Mindaugo Kvietkausko, rašau jos sugestyvumo sužavėta bei paska­tinta, manydama, kad šitas konkretus susižavėjimas kažkaip atliepia gilų ypatingų temų poreikį, ne man vienai būdingą ir ne iš manęs vienos kylantį. Kad taip pat atliepia poreikį tokio kal­bėjimo, tokių paskaitų ir tokio auten­tiško ir atviro liudijimo – ir ne tik poe­zijos liudijimą turiu galvoje. Galima pasidžiaugti, kad Cz. Miłoszo metai pradėti ne tik leidžiant knygas apie jį patį ir jo kūrybą (tai neabejotinai svar­bu), bet ir išleidžiant, taip pat ir perleidžiant paties autoriaus parašytus tekstus, mat daugelis pastarųjų jau buvo tapę tikra retenybe, neįmanoma gauti knygynuose ir nelengvai gauna­ma bibliotekose. Iš šešių Harvardo universitete 1981–1982 m. skaitytų pa­skaitų sudaryta knyga „Poezijos liudi­jimas“ yra verta atsidurti daugelio literatūros skaitytojų ir tyrinėtojų lentynose.

Paantraštė „Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“ glaustai apibrėžia pagrindines kalbėjimo apie poeziją (arba, kaip pasakytų Cz. Miłoszo dažnai cituojamas Oskaras Mi­lašius, apie „aistringą Tikrovės ieško­jimą“) atramas – permąstomas XX am­žius, kurį iš pamatų sudrebino iki tol sunkiai įsivaizduoti tokioje išsivysčiu­sioje civilizacijoje baisumai, bei poeto ir poezijos būsenos visame masinės suirutės chaose, kartu atsigręžiant į viso to ištakas. Plačios temos punk­tyras pradedamas nuo XX amžiaus sa­vo Europoje. Cz. Miłoszas save identi­fikuoja kaip žmogų iš baltų dėmių žemėlapyje, iš Europos pakraščio; toks žmogus dėl savo padėties turi privile­giją įgyti „ypatingą žiūrą“, leidžiančią kitaip matyti tiek XX a. istoriją bei pernelyg beatodairiškai priimtų filo­sofinių veikalų demonišką poveikį (plačiai ir įžvalgiai aptartą knygoje „Pavergtas protas“), tiek su visu tuo tiesiogiai susijusią (negalėjusią nesusisieti) poeziją. Tiesioginė patirtis, kaip ne kartą akcentuoja Cz. Miłoszas, yra visai ne tas pat, kaip „išskaitymas“, galintis sukelti nežmogiškų žiau­rumų, drebinusių Europą ir kitą pa­saulio dalį intensyviai besivystančios technikos amžiuje, kartu su jos vysty­musi tiesiogiai proporcingai degraduo­jant humaniškumui. Ir čia poezijai ten­ka ypatinga vieta: „Mūsų laikais buvo galima neretai išgirsti tvirtinant, kad poezija yra palimpsestas, kuris, tinka­mai perskaitytas, tampa savo epochos liudijimu“ (p. 19). Poezija yra epochos liudijimas ir – mąstoma toliau – ji šį tą liudija taip pat ir apie XX amžių, nors tai aprėpti pakankamai sunku žmo­gui, esančiam to amžiaus viduje (įdo­mu būtų pasvarstyti, ką XX a. poezija apie savo amžių liudija mums, jau XXI a. gyvenantiems; kita vertus, o kur tiks­liai baigiasi XX a. ir prasideda XXI?). Cz. Miłoszas akcentuoja minorinę XX a. poezijos tonaciją ir klausia: „Kaip atsi­tiko, kad būti poetu dvidešimtame amžiuje reiškia persiimti visokiausių rūšių pesimizmo, sarkazmo, sielvarto, abejonės uždaru?“ (p. 21). Norint rasti reiškinio kilmės ištakas, gręžiamasi į praėjusias epochas, visų pirma į arti­miausią XIX a. Ieškoma ryšių su pra­ėjusiais šimtmečiais, gyvenusiais poe­tais ir filosofais, dariusiais įtaką – svarbu akcentuoti – vieni kitiems. Nuo­lat grįžtama prie auditorijai, kuri klauso paskaitų, nepažįstamo Adomo Micke­vičiaus, supažindinama su O. Mila­šiumi („Deja, anglakalbėse šalyse jis yra beveik visiškai nežinomas“, p. 29), skleidžiamos sąsajos su Williamu Blake’u, Emanueliu Swedenborgu, Fiodo­ru Dostojevskiu, Simone Weil, Witoldu Gombrowicziumi – visi jie sudaro sa­vitą šeimą, susisiejančią saitais ne tik paskaitos skaitytojo sąmonėje ir asme­ninėje skaitymo patirtyje (pasauliui nežinomų lenkų poetų ir labai gerai žinomų kitų šalių mąstytojų sugretini­mas), bet ir literatūrinių reiškimų at– aidėjimu vienas kitame, netgi įdomiais svarbių gyvenimo datų susikirtimais (W. Blake’as gimė 1757 metais, kuriuos E. Swedenborgas savo mistinėje filoso­fijoje nurodė kaip Teismo datą). O. Mi­lašius ir W. Blake’as statomi į vieną gretą su lenkų romantikais; ir vienas ir kitas daug sėmėsi iš E. Sweden– borgo. Pats Cz. Miłoszas kaip itin svar­bius savo formacijai nurodo A. Mic­kevičių ir tolimą giminaitį O. Milašių. Atrodo, kad nėra atskiro, nuošalaus kūrėjo, nesusijusio su kitais kūrėjais, kad vienišas dvidešimto amžiaus poe­tas (kaip tik tokią egzistencinę šio lai­kotarpio poeto būklę nurodo Cz. Miłoszas), skaitantis šias paskaitas, toli gražu nėra vienišas, bet priklauso la­bai darniai ir glaudžiai susijusiai šeimai. Cz. Miłoszas, nuolat akcentuo­damas ryšius su gyvenusiais, tarsi ro­do galimą išeitį iš vienišumo būsenos – jo atstovaujama ryšio tarp kartą pozi­cija padeda nepradingti minorinėse tonacijose, išlaikyti pavydėtinai blaivų santykį su savo amžiumi ir pačia poe­zija. Poreikis susisieti yra universalus, apimantis visas sritis. Esė knygoje „Ulro žemė“ Romos kataliku prisistatinėjęs poetas taip svarsto apie protes­tantizmą: „Martynas Liuteris stojo prieš prekybą atlaidais ir buvo visiškai tei­sus, nes tai bjauri praktika. Tačiau tuo pačiu turėjo išmesti už borto užtarimo idėją, atsisakyti skaistyklos ir protes­tantizmą palikti be šventųjų bendravi­mo, tai yra pasmerkti asmenybę gyve­nimui be sąsajų su daugybe buvusių ir būsimų kartų“ (p. 105). Sąsajų nebuvi­mas tolygus pasmerkimui, XX a. žmo­gus, ypač kūrėjas, yra pasmerktas, nes nebeturi ryšio, nesijaučia priklausan­tis kūrėjų šeimai ir nejaučia santykio su žmonijos šeima. Tik ryšio ieškoji­mas ir sukūrimas pajėgus pakeisti to­kią būseną. Įspūdingas yra Cz. Miłoszo gebėjimas lygiaverčiai diskutuoti su skirtingų epochų autoriais, susisieti idėjomis, dalyvauti tame pat procese taip, tarsi rodant, kad kūrybingai są­monei nėra laiko apribojimų, Itin ta­lentingas kūrėjas turi Dievo žvilgsnio galimybę.

Cz. Miłoszo paskaitos autoritetingai atveria kitokį požiūrį į poeziją, XX a pradėtą laikyti tik kalbos žaidimais, taigi – praradusią vertybinį matmenį’, savaip amoralią. Parodoma kitokia poe­zijos prigimtis ir tai liudijama žinančiojo – ne tik poeto, bet ir Berklio uni­versiteto profesoriaus, dėsčiusio slavų literatūrų kursą, kursus apie F. Dosto­jevskį, manicheizmą. XX a. susiformavęs poezijos ir apsieitai literatūros verti­nimas nėra atsitiktinis, teigia Cz. Miłoszas, ir paskaitoje „Biologijos pamoka“ nuosekliai parodo, kaip ateinama iki to, kad „XX amžiaus repertuarui ne­bepriklauso nei platoniškasis kūno ir sielos dualizmas, nei amžina šlovė (nes ji nesiderina su nuolat kintančių stilių įr pomėgių suvokimu), nei kūrinys–pats–sau, toji galbūt paskutinė pastan­ga išgelbėti absoliučius kriterijus. <…> Žinojimas, kad žodžiai nurodo žodžius, o ne tikrovę, kurią reikia kiek įma­noma išsamiau aprašyti, veikia poetus gniuždančiai; tikriausiai tai yra pag­rindinė tos poezijos tono priežastis“ (p. 52). Vertybių sistemos išnykimas, absoliutus susitelkimas tik į materia­lųjį pažinimą, nuo mokyklos suolo kalama ir kaip neabejotina tiesa patei­kiama informacija apie pasaulį (cituo­jamas apie šito padarinius kalbėjęs rusų filosofas Levas Šestovas) yra nu­kreipta prieš vaikiškąją poeto pri­gimtį, veikia naikinančiai, nes nebe­tenkama kitokio, nefaktinio, žvilgsnio į pasaulį, iš kurio dargi ir Dievas at­imamas. Cz. Miłoszas gina naiviąją vaizduotę, kuriai būtinas išsilaisvini­mas iš XX a. galutinai uždėto toli gražu ne švelnaus jungo, ir cituoja jau XIX a. pradžioje destruktyvų tiksliųjų mokslų poveikį pastebėjusį ir štai taip sureagavusį W. Blake’ą: „Ir kiekviena Erdvė, kurią Žmogus pamato iš savo namų, / Stovėdamas ant savo stogo ar kalvos, savam sode iškilusios / Per po– sieksnių, tokia Erdvė yra jo Visata“ (p. 51). Paliekama galimybė patirti taip, kaip patiria atskira sąmonė, atveriamas nefaktinis patyrimas. Minimos W. Blake’o, S. Weil, L. Šeštovo pozicijos tiesiogiai išreiškia paties Cz. Miłoszo poziciją, kurią paprastai galima nusa­kyti kaip pasaulio atramų grąžinimą. Šis grąžinimas, labai reikalingas ir dabar (nesuklysčiau tardama, kad vis aiškiau matomas, vis aiškesnėmis for­momis pasirodantis), ko gero, turėtų gydančią galią.

Itin įdomi paskaitos „Ginčas su klasicizmu“ mintis apie nuolatinę ko­vą tarp klasicistinio, arba, griežtai tariant, konvencinio rašymo, ir tarp realistinio siekio parodyti tikrovę to­kią, kokia ji yra. Anot Cz. Miłoszo, įvairias reikšmes galintis įgyti klasi­cizmas yra vyraujanti tendencija, tuo metu realizmas iškyla kaip pasiprie­šinimo balsas, kuris dargi yra slopina­mas, kol galiausiai „pralaužus seną formą tuojau pat sustingstama į tokią pat „dirbtinę“ kaip ankstesnioji“ (p. 70), taigi – vėl sugrįžtama į klasicistinį, arba nerealistinį, mąstymą plačiąja šio žodžio prasme. Paskaitų autoriaus požiūriu, XX a. poezijos niūrumą ir neviltingumą, prie kurio kilmės ap­mąstymų nuolat grįžtama, taip pat ga­lima vertinti kaip savotišką mąstymą klišėmis, tai matome vis labiau tolda­mi nuo šios epochos, kuri, žvelgiant ir į dabartinę lietuvių poeziją ir grįžtant prie anksčiau šioje recenzijoje kelto klausimo, regis, toliau tęsiasi: gana dažnai renkamasi tarp tuščiavidurio ne kažin ką pasakančio žaidimo žo­džiais ir giliamintiško padūsavimo bei kaip užkratas veikiančio pesimizmo – taipgi nepaliečiančio išliekančiai. Bū­tų neteisinga tokią mintį taikyti visai poezijai apskritai, nes randasi balsų, kurie bando grįžti, arba iš tikrųjų grįž­ta, prie vertybinio ryšį palaikančio kalbėjimo, kalbėjimo, kuris liečia, ta­čiau minėtos tendencijos, regis, vis dar vyrauja ir neketina užleisti pozicijų – luta vertus, kas dar gali dominuoti vertybių nestabilumo laikotarpiu, kai konkrečią, vertybiškai orientuotą po­ziciją turinčiųjų balsai tuoj pat nuslo­pinami, nes – vaje – priešingas balsas atrodo galintis demaskuoti ir dekonstruoti visas iliuzijas, sugriauti labai saugų, bet visai netikrą pasaulį, o bet kokia griūtis, juolab iliuzijų, prieš iš­laisvindama ir sukurdama nauja, atveria skausmingą chaosą.

Ir štai susiduriame su teiginiu, į kurį derėtų gerai įsiklausyti: poetas yra atsakingas. Atsakingas už savo kalbėjimą, už jo temas, už tai, ką tuo kalbėjimu formuoja. Atsakomybės te­ma nuolat lydi Cz. Miłoszą, iškyla jo cituojamų autorių tekstuose. Paskai­toje „Griuvėsiai ir poezija“, kurioje kal­bama apie poezijos patirtį 1939–1945 m. Lenkijoje, minimas poetas Aleksand­ras Watas, prieš Antrąjį pasaulinį karą parašęs europinį nihilizmą reprezen­tuojantį apsakymų rinkinį „Bedarbis Liuciferis“ bei redagavęs pagrindinį tar­pukario Lenkijos komunistinį laikraš­tį. Visas po to jį lydėjusias kančias bei nesėkmes A. Watas vertino kaip baus­mę už naudojimąsi savo talentu skai­tytojo ideologiniam mąstymui formuo­ti. Rašytojo atsakomybės momentas tiesiogiai siejasi su supratimo ryšio bu­vimu – tik tas rašytojas, kuris jaučia tikrą, išskaičiavimu nepagrįstą ryšį su savo skaitytoju, su „didžiąja žmonijos šeima“, su kitais prieš jį rašiusiais ar su juo rašančiais, su gyvenamąja epocha ir jos įvykiais, gali įsisąmonin­ti savo atsakomybę; priešingu atveju rašymas įgyja manipuliacinį pobūdį arba egzistuoja tik dėl savęs – o tada jau nestebina ir poeto vienišumo te­mos aktualumas: „Poeto atsiskyrimas nuo „didžiosios žmonijos šeimos“, stip­rėjanti subjektyvizacija, pasmerkianti mus savo vienišo laikinumo melancho­lijai, literatūrinės struktūros automa­tizmai ar paprasčiausios mados – visa tai nemažai lemia“ (p. 115).

Recenzijos pabaigoje – kūrėjų šei­mai priklausantis F. Dostojevskis: „Jūs klausiate, kada tai išsipildys. Išsipįidys, bet pirma turi pasibaigti žmogau vienatvės periodas. <…> Juk dabar kiekvienas stengiasi kiek galima labiau išskirti savo asmenybę, nori pats savyje patirti gyvenimo pilnybę, o tuo tarpu visos jo pastangos eina niekais ir, užuot patyręs visą gyvenimo pilnybę, jis tik žudo pats save, nes, užuot pasireiškęs visa pilnybe, jis visiškai iš­skiria save iš kitų žmonių. <…> Dabar jau visur pašaipus žmogaus protas pradeda nebesuprasti, kad žmogus gali tvirtai pasijusti tik tada, kai jis pasijunta esąs žmonių visumos dalis“ („Broliai Karamazovai“, I d., p. 321). Cz. Miłoszo tekstai, jų skaitymas ir permąstymas neabejotinai turi savyje perkeitimo galią – retai sutinkami tokio aiškaus, skaidraus ir apvalyto mąstymo autoriai, kurių tekstai lei­džia pasijusti prisilietus prie tiesos, o tai akivaizdžiai skiriasi nuo skaitymo, galvą užverčiančio naujais komplikuo­tais intelektualiais svarstymais, bet neturinčiais prisiliečiančio užtaiso. Lenkų (ir lietuvių) poeto tekstų reikš­mė Lietuvos humanistikoje dar nėra tinkamai pripažinta, nors jie lygia gre­ta galėtų būti skaitomi su kitų svarbių XX a. mąstytojų kūriniais.