Marijus Jonaitis. Sugrįžti iš Ulro žemės

1997 m. Nr. 1

Czesław Miłosz. Ulro žemė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 255 p.

„Norima nustebinti pasaulį arba jį gelbėti, tačiau pasaulio nei nuste­binsi, nei išgelbėsi. Esame pašaukti darbams, svarbiems tik mūsų kaimelyje, mūsų Katalonijoje, mūs Velse, mūsų Slovėnijoj.“ Ši „Ulro žemės“ citata galėtų būti pravarti ir mūsų kaimelio intelektualiniam elitui, nusižiūrėjusiam strateginius postus žygyje į XXI amžių. Žygiuoja­ma narsiai, bet ir į tualetinį veid­rodėlį neužmirštama pasidairyti. O kas nesidairydamas ir nesidarkydamas paklaus, koks to žygio į nau­jąjį tūkstantmetį tikslas ir prasmė?

Czesławas Miłoszas yra vienas iš nedaugelio dabarties protų, suge­bančių šį rūpestį paversti asmenine intelektualine biografija. Aptariamoji knyga nėra postmodernizmo epochai būdingas tekstas rašytojo talentui palaigyti ir skaitymo malonumams dauginti. Rašančiojo santykį su savo laiku, savo tekstu ir pačiu savimi pailiustruotų kita citata: „Labai nesveika melancholiškam ir kartu choleriškam temperamentui pabūti tarp visokiausių istorinių baiseny­bių, nes po to skaudina ne tik asmeniniai paklydimai, bet ir kolek­tyvinė gėda slegia“. Autorius iš anksto įspėja skaitytoją rašąs ne dienoraštį, o „pasaką“, kurioje į tikrovę žiūrima iš ją išgryninančios, atminties ir vaizduotės nustatomos distancijos (kalbant apie O. Mila­šiaus benamystę ir jo tėvynės mitą bus priminta, jog mitas ir pasaka nemeluoja). Dvasinės patirties frag­mentai dėliojami tarytum mozaika, neskubriu meistro judesiu atsirenkant kiekvieną gabalėlį iš gausios gyvenimo žaliavos, rūpestingai nupučiant banalybės sąnašas ir tiesiog pirštais pajaučiant kiekvienos detalės kompozicinį svorį. Pirmieji penkiolika skyrių, kurie „tebuvo fono gruntavimas“, anaiptol nėra atsainiai tepamas parengtinis dažų sluoksnis. Jau šiuose skyriuose aiškiai pajuntame asmenybės dra­matizmo lauką („pats sau visada buvau panašus į pasakėčios vežimą, traukiamą gulbės, lydekos ir vėžio“), surizgusią neapykantos ir meilės gyvenimui, pesimizmo ir susižavėji­mo prieštarą, ir kas žino, ar ne ji yra pagrindinė šios knygos tema“ (p. 40) Egzistencinės ir loginės prieš­taros (buvimo kaip skausmo pamokos pagal S. Weil) yra tiek

pasakotojo asmens, tiek pasakojimo raiškos dialektinė ašis. Prieštarų kovą ir vienybę patvirtintų tokios leitmotyvais tampančios autocharakteristikos kaip „visada buvau ekstatiškas pesimistas“, „didele dalimi manichėjas“, „dvejopai mes Įsiur­biame pasaulį“ ir pan. Juntami šių prieštarų poliai – maištas prieš prievartą („Šiandien į visą savo sąmoningą gyvenimą žiūriu kaip į seriją maištų prieš prievartini ver­bavimą“) ir, kita vertus, laisvas įsi­pareigojimas hierarchiniam tvarkos principui, ritualui („Tie maištai baigėsi grįžimu prie griežtai, vie­nuoliškai normuotų valandų“). Pir­masis knygos ketvirtadalis pasirodė komunikabilesnis, nereikalaujantis iš skaitytojo specifinio „bangų dažnio“ suderinimo, būtino vėliau panyrant į W. Blake’o ar E. Swedenborgo magiškos įtakos koncentrus.

Visų „Ulro žemės“ temų bendras vardiklis – atsakomybė už visa, kas buvo, yra ir bus. Šią atsakomybę autorius jaučia kone fiziškai: „Išta­riu: dvidešimtasis amžius ir pašiurp­sta“. Konstatuodamas, jog dar XVIII amžiuje mokslas, filosofija ir civi­lizacija pasirinko pragaištingą kryptį egzistencijos ištuštėjimo link, Cz. Miłoszas stoiškai bando restauruoti priešsrovinius intelekto bandymus kautis ne už žmogaus sudievinimą, bet už Dievo sužmoginimą. Esminei knygos problematikai nusakyti tinka tai, ką Cz. Miłoszas yra sakęs apie savo poeziją: „Mano poezijos esmė visada buvo religinė, jei ne teologinė“. Daugiausia remiamasi F. Dosto­jevskio, O. Milašiaus, A. Mackevi­čiaus, E, Swedenborgo, S. Weil, o ypač W. Blake’o religinėmis idėjo­mis. Iš tradicinės proto (mokslo) – tikėjimo bylos akcentas perkeliamas į teisingumo (pelnyto amoralia kaina) – laisvės (nepakeliamos, nes Kristus į žemiškąjį gyvenimą nesi­kiša) paradigmą, tiesos ar Kristaus dilemą. Cituojamas F. Dostojevskis, laiške Fonvizinal teigęs, jog jeigu turėtų pasirinkti tarp Kristaus ir tiesos, rinktųsi Kristų (p. 53). (Plg. I. Kanto tezę, Ištartą kone šimtmečiu anksčiau: „Todėl man teko atsisakyti žinojimo, idant atsirastų vietos tikėjimui“.) Kaip katalikiškai užsian­gažavęs rašytojas („paklaustas neužsikirsdamas atsakau, kad esu Romos katalikas“), Cz. Miłoszas nuosekliai ir įtikinamai pagrindžia tokio užsiangažavimo prasmę bei vertę. Čia jis sau įprastu „priešsroviniu“ būdu stoja prieš stereoti­pinį religinės literatūros nuverti­nimą, įrodydamas, jog krikščioniško­sios filosofijos pažinimo ir platesnio teologinio apsiskaitymo stoka yra rimti, pvz., lenkų literatūros trūku­mai (grįžtelėję Lietuvon palyginkime su faktu, jog, anot E. Ališankos, mūsų konservatyviai katalikiškoje visuomenėje veik niekas nepastebi, kad yra kasamasi po krikščionybės pamatais, ir pakankamai giliai). Žingsnis po žingsnio Cz. Miłoszas parodo, kad mažutėlių tvirkinimas, XX amžiuje pasiekęs orgijų mastą, yra vaisiai medžio, kurį šalia kitų laisto ir liberalioji vokiečių teologija, suvešėjusios protestantų sektos, inteligentų propaguojama areliginė etika, suvokianti krikščionybę kaip poetinį mitą ir sykiu sujaukianti jos griežtas teologines bei moralines doktrinas. Šiuo požiūriu autorius nelinkęs atleisti erezijų nei F. Dosto­jevskiui, nei A. Mickevičiui, gali pavadinti J. P. Sartre’o ir W. Gombrowicziaus giminystę „pakankamu nuodingumo požymiu“, o „įtartino mąstytojo Teilhard’o de Chardino“ nuoširdžiai nemėgti. Panašios nuostatos būtų tikra papjūtis tūlam beletristui, o tramplinas ideologi­niam dogmatikui. Tačiau Cz. Miło­szas yra ne to formato figūra. Į dalykus žvelgiama neortodoksiškai, neapeidinėjamos keblesnės vietos, priešingai – taikomasi į pačius komplikuočiausius atvejus, nenuolaidžiaujant autoritetams ir pačiam sau. Nesibaiminama kritikuoti krikš­čionybę ir bažnyčią iš vidaus (ko taip stinga lietuviškajai teologinei minčiai ir bažnytiniam gyvenimui), prisipažįstant, jog „geriau auten­tiškas ateizmas nei skiestas religin­gumas“. Ir, kas itin svarbu, autorius kalba labai žemišku ir žmogišku (bet ne pritūpinėjančiu!) tonu, many­damas įtiksiąs ir „Viešpačiui Dievui, be abejonės, apdovanotam dideliu humoro jausmu“.

Cz. Miłoszo „bjauriai konserva­tyvias“ pažiūras apibūdina devynio­liktajame skyriuje aptarti dėsniai – žmogaus prigimties, hierarchijos, pergalingos banalybės ir nematomos magiškos įtakos. Tikėjimas žmogaus prigimtimi Cz. Miłoszui reiškia ir tikėjimą blogio bei grožio egzis­tavimu. Pasitelkęs L. Kolakowskį, autorius netikėtai pasiremia K. Marxo susvetimėjimo sąvoka, kaip patvirtinančia žmogaus konser­vatyvią prigimtį. Nes kas gi yra susvetimėjimas, jei ne to, kas žmogui esmiškai duota, „kuo pats tikrai yra“, praradimas? (p. 84). Ais­tra, su kuria kasamasi iki blogio šaknų, verčia prisiminti mūsų A. Jakštą, su nemažesne aistra kėlusį klausimą unde malum („Pikto prob­lema“, 1935). Beje, Cz. Miłoszas neapeina ir didžiųjų A. Jakšto autoritetų – V. Solovjovo ir Hoene– Wronskio, pats, žinoma, rinkdama­sis kitus autoritetus. Labai blai­vinantis (šio elemento nestigo ir A. Jakštui?) požiūris į „juodąją“ XX a. beletristiką: „Visos tos pašaipos, sarkazmas, spjūviai atrodė man banalybė, ir dar kažkokia nepadori banalybė palyginti su kiekvienam prieinama Žinija apie Blogio galią. Piktžodžiavimuose ir visokiausiuose demonizmuose įžvelgiau kažką lio­kajišką“ (p. 40). Matyt, neatsitiktinai savo bandymus rašyti kafkišką pro­zą „Ulro žemės“ autorius įvertina ši­taip; „Niūrūs, tad ir nemoralūs tokie ^rašymai, todėl gerai, kad lioviausi“.

Apskritai „Ulro žemė“ – viena geriau^sių epoque moderne racionalizmo, empirizmo bei jų pasekmių kritikų, kokias teko skaityti. Autorių ^būtų galima kaltinti konservatyvu­mu, antisekuliarizmu, europocent­rizmu – jeigu tai nebūtų sveika at­svara visuotiniam kliedėjimui ir neturėtų nepriekaištingos filosofinės intrigos bei meninės kokybės. Kaip Cz. Miłoszas supranta konserva­tyvumą, akivaizdu iš W. Gombrowicziaus apibūdinimo: „Daug kur kon­servatyvus, nes blaivus, tai yra galįs gūžtelėti pečiais avių bandai pasilei­džiant nauja kryptimi“. Pasitelkiant Cz. Miłoszo itin vertinamą analogijos principą, jo pabrėžiamą atmintį ir religinę vaizduotę galima gretinti su istorija ir religija, ką konservatyvizmo ideologas E. Burke laikė esmi­niais žmogaus poreikiais.

Hierarchijos idėja, varanti dieglį postmodernistams, interpretuojama kaip absoliutaus vertybių reliatyvu­mo, neatsakingos eklektikos prieš­prieša, kaip kosminės, moralinės, estetinės tvarkos principas, „su­tvarkantis ritmas“. „Visur, kur susi­duriame su žmogaus protu ir širdi­mi, lygybė yra fikcija, o nelygybė – visuotinis dėsnis“, todėl galioja Hölderlino devizas: Hierarchija, Brolybė, Laisvė. Tobulas hierar­chinio simbolizmo pavyzdys Cz. Miłoszui yra kabala, o jos įtakoje parašyti O. Milašiaus kūriniai – patys įdomiausi. Kaip matėme, ypač svarbi autoriui moralinė hierarchija, principinga blogio ir gėrio skirtis. Iškalbingai cituojami W. Gombrowicziaus žodžiai: „Nedarykite iš manęs pigaus demono. Iki savo dienų pabaigos būsiu žmogiškosios tvar­kos pusėje (ir net Dievo, nors ir netikiu, pusėje), būsiu iki mirties“. Žmogiškoji tvarka socialiniu ir socio­loginiu požiūriu – tai „širdingi ry­šiai“, nes „civilizacija ir visuomenė išsilaiko pačių smulkiausių doros dalelių, glūdinčių atskiruose indivi­duose, dėka“. Rūpestis kitais ir kitu nuolat patvirtinamas bičiulišku dėmesiu skaitytojui, nė nemanant jam pataikauti. Šitaip elgiasi Ulro žemės gyventojas, puikiai pažįstan­tis O. Milašiaus „visur ir visada sve­timo žmogaus vienatvę“.

Kaip kiekvienas Nobelio premijos laureatas, Cz. Miłoszas turi savitą literatūrinių reiškinių vertinimo skalę (Slowackio literatūriškumas juokingas. Shelley literatūriškesnis už Slowackį, tas pats tinka Coleridge’ui, Keatsui, Byronui etc.), su kuria galima ginčytis. Įdomu, kur šioje skalėje įsprausti kičinę fane­rinę voverytę (jos dėka pažinta Eroto galybė), paauksintą Dievo Motinos paveikslėlį (jis įvesdino į W. Blake’o spalvų harmoniją), uždarbiaujančio eiliuotojo istoriją apie našlaitį („pir­masis eilėraštis, kuris pervėrė mane, pavergė ir atidavė inkantacijos tarnybon“)? Kas pagaliau ta litera­tūriška literatūra? Cz. Miłoszas linkęs pirmiausia išsiaiškinti, kas lemia neliteratūriškumą, ogi „lygi­namoji rašytojo filosofijos vertė arba įkarštis, su kuriuo jisai atsiliepia į būties klausimus“.

Toks „neliteratūriškas“ yra ir „Ulro žemės“ tekstas. Ir nors autorius tolydžio primena nesąs filosofas, o idėjų istorikas, sunku filosofavimo nuodėme neįtarti žmogaus, prisipažįstančio. jog „Gombrowicziaus filosofija manęs nepatenkina“, ar teigiančio, jog „rašymas – tai mintis“. Cz. Miłoszo mintis neatsiejama nuo stiliaus – griežto, bekompromisinio, atmetančio visa, kas vangu, drung­na, atskiesta ir sykiu tolimo tiesiaeigiam kategoriškumui. Klasikų pavyzdžiu (klasikinės raiškos moky­tasi iš rusų ir lotynų kalbų) itin ger­biamas blaivumas, saikas, darna, nevengiant paironizuoti romantikų padarų „iš rašalo ir miglos“. Kandu­mas „įžymybių“ (pvz., H. Sinkiewicziaus) atžvilgiu, kartais pri­artėjantis prie invektyvos („tejariškas-marksistiškas-froidiškas paplavas studijuojantis kunigas“). Dikcijos laisvumas ir inteligencija, ramus atvirumas ir niuansų kon­trolė, sugebėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti skaidriai. Teisingai nustatytos distancijos jausmas, puikiai jaučiant distanciją ir kaip estetinį principą (S. Weil: „Distancija yra grožio siela“), ir kaip filosofinį dėsnį („neįmanoma įveikti distanci­jos tarp pasaulio ir ištaros apie jį, nors anksčiau ir turėta tokių vilčių“). Neklystamas kalbos vidinio ritmo pojūtis („labiausiai esu dėkingas gimtosios kalbos poezijai“). Turint tokią kariauną, galima drą­siai kautis ne tik su literatūriškumu, bet ir su pergalingos banalybės dėsniu. Būti moralistu ir apsieiti be moralizuojančios retorikos. Antai W. Gombrowicziaus didybės manija ir atviras egoizmas, tokie, kaip juos aprašė Cz. Miłoszas. neatrodo pikti­nančios nuodėmės, o tik paaiškina aprašomosios asmenybės reljefą, už kurio jauti esant solidų turinį. Nėra šioje knygoje ir konjunktūrinės pub­licistikos, planuojamai sėkmei skirtų „užkandžių“ (p. 24). Prieš du dešimt­mečius rašyta esė knyga nerodo jokių senėjimo ženklų.

Dėl visų šių priežasčių gerai išversti Cz. Miłoszą užduotis ne iš paprastųjų. Skaitant vien lietu­viškąjį tekstą atrodo, jog vertėjo A. Grybausko susidorota su šia užduo­timi nepriekaištingai. Įspūdingas vertėjo kvalifikacijos patvirtinimas galėtų būti kad ir neišlikusio O. Milašiaus romano „Le Majorat“ pradžios vertimas (p. 76–78) (versta, žinoma, iš Cz. Miłoszo lenkiškosios versijos), kur O. Milašiaus nebūtin grimztanti vizionieriška tikrovė ima skambėti. Užkliūva nebent viename puslapyje įsismarkavę vysto, vystymąsi, vystymosi (p. 172), tovjanskystė (p. 99) ir tovianskystė (p. 104), Baude laire Pikto (kodėl ne blogio?) gėlės (p. 99), atskiri buvimai (Mi­nute Particulars, p. 46). Korektūros klaidų palikta p. 14 (dvi), 40, 41, 53, 76, 235.

Lietuvio širdžiai itin malonūs O. Milašiaus sūnėno sentimentai Lietu­vai ir Vilniui, tarkim, prisipažini­mas, jog „buvau lankęs gerą vidu­rinę mokyklą, geresnę nei dauguma amerikiečių humanitarų, o ir aukštąjį mokslą ėjęs gana neblogame universitete“ (p. 29). Yra ir mažiau malo­nių, pvz., „Nuoširdžiai prisi­pažinkime: Vilnius buvo gūdi provincija“. Šia proga asmeniškai prisipažinsiu, jog perskaitęs „Ulro žemę“ pasijutau žinąs apie O. Milašiaus kūrybą maždaug tiek, kiek šio poeto biografai žino apie jo didžiąją meilę Venecijoje – moters inicialus. Tad nuoširdžiai pasi­žadėkime bent trečiajame tūks­tantmetyje išleisti padorius O. Milašiaus raštus, savo kaimelyje jausdamiesi pašaukti tiems patiems darbams, kaip ir dauguma Katalonijos, Slovėnijos ar amerikiečių humanitarų. O berniukui (yra tokio pavadinimo Cz. Miłoszo eilėraštis), sukorusiam atstumą nuo Nevėžio slėnio iki Ulro žemės ir subrendu­siam į išmintingą vyrą, linkime susapnuoti pasaką apie namus. Ir sugrįžimais į juos dar ne kartą patvirtinti, jog pasaka nemeluoja.