literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Vertimo meistrystė

1998 m. Nr. 3

Cz. Miłosz. Rinktiniai eilėraščiai (Poezje wybrane). – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 383 p.

Savo poetinį kelią Czesławas Miłoszas pradėjo 1930 metais, debiutuodamas studentų leidinyje „Alma Mater Vilnensis“. Jo poezijos ištakos ir vėlesnė kūryba siejasi su Lietuvos kultūra, istorija. Į poeziją Cz. Miłoszas atėjo tuo pat metu kaip Miškinis, B. Brazdžionis, J. Aistis…

Jis – Vilniaus universiteto (tuo metu vadinto Stepono Batoro vardu) auklėtinis, kiti minėti poetai – buvę Kauno universiteto studentai. Rodos, taip netoliese brendę, bet jau visai kitų kultūrų, literatūros srovių veikiami.

Cz. Miłoszas savo kūrybos kelią pradeda Vilniuje – mieste, kuris yra savotiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reliktas, sukaupęs skirtingų kultūrų, įvairių epochų paveldą, bruožus, ypatumus – tarsi senų laikų Lietuvos mitas, fantazija, keista, paslaptinga žemė. Lenkų katastrofistų sąjūdžio idėjos turėjo įtakos Cz. Miłoszo poezijai, jos atsispindėjo ir B. Brazdžionio kūryboje.

Taip artimai su Lietuva susijęs poetas kurį laiką čia buvo menkai žinomas. Lėmė nepalanki politinė situacija, istorijos kataklizmai. Nesuklystume teigdami, jog daugelis Lietuvoje tik dabar susipažįsta su šio autoriaus kūryba. „Baltų lankų“ išleisti poeto „Rinktiniai eilėraščiai“ užpildo buvusią spragą.

Knyga sukėlė nemaža diskusijų, ginčų dėl vertimo kokybės, atrankos kriterijų (mat Cz. Miłoszo eilėraščius į lietuvių kalbą yra vertę nemažai autorių). Tarsi nujausdamas tokius priekaištus ir nesusipratimus, knygos sudarytojas Algis Kalėda straipsnelyje knygos gale rašo: „Poezijos vertimas – tai neišvengiama kūrinio interpretacija, kurią vertėjas (atskira individualybė) pateikia kitos kalbos priemonėmis. Todėl prasminga atrodė parodyti vieną kitą pavyzdį, kaip tą patį eilėraštį verčia skirtingi asmenys. Adekvatesnio suvokimo tikintis, greta vertimų pateikiami ir originalai lenkų kalba“ (p. 374).

Poezijos vertimai – painus dalykas.

Joks vertėjas niekada nesugebės perteikti visų eilėraščio prasmių, niuansų. Kiekvienas daugiau ar mažiau interpretuoja, transformuoja originalą, todėl mėginant apibrėžti vertimo kokybę ir kyla daug ginčų. Galėtume skirti bent keletą vertimo būdų. Yra pažodinis, meninis, laisvas vertimas. Vienaip tekstą vers mokslininkai, ketinantys analizuoti, tyrinėti kokį nors kūrinį – jie steng­sis išlaikyti kuo daugiau galimų originalo reikšmių, kuo tiksliau perteikti analizei svarbias detales. Jiems nerūpės, kad verstinis tekstas taip pat būtų meno kūrinys. Aktua­liausia čia bus reikšmių, izotopijų, žodžių ryšių ir pan. atitikimas, tokie patys kalbos elementų derinimo principai kaip originale.

Tie, kurie tekstus vers vadovau­damiesi meniniais kriterijais, norės sava kalba sukurti meno kūrinį. Savaime suprantama, jog jie darys tam tikrų nuolaidų: ne visur tiksliai išlaikys pažodines reikšmes, trupu­tėlį modifikuos žodžius, figūras – mat kas vienoje kalboje yra originalu ir meniška, kitoje, verčiant pažodžiui, gali skambėti kaip nuvalkiota, banali frazė, kas vienoje kalboje nuostabu, kitoje gali būti paprasčiausias štam­pas. Menininkas visada atsižvelgs į savo meto, savo kalba kuriamos poe­zijos tendencijas, žodyną ir t. t.

Vertimo lygis nustatomas pagal teksto tikslus ir funkcijas, kurias šis turės atlikti – mokslinę, edukacinę, estetinę…

Meninis vertimas nėra visiška laisvė: kiekvienas, mėginantis kita kalba perteikti menines kurio nors teksto reikšmes ir stilistiką, turi puikiai suvokti ir jausti originalo tekstą, jo ypatybes, išskirtinumą iš kitų tekstų. Vieni nukrypimai nuo originalo gali būti pateisinami ir meniškai motyvuoti, kiti – tiesiog vertimo trūkumas. Šį teiginį norėtųsi iliustruoti dviem pavyz­džiais iš pirmojo knygos eilėraščio – „Piešti“, kurį į lietuvių kalbą vertė Juozas Kėkštas.

Frazė „procz mego ciala nic nie mam“ verčiama: „turiu tik kūną“ (p. 7). Prasmė čia tik lengvai modi­fikuojama: labiau nei originale akcentuojamas kūnas, o nubraukia­ma žodžio nic (niekas) prasmė. Originale tarp žodžių dalo (kūnas) ir nic (niekas) egzistuoja įtampa, jų opoziclškumas suteikia abiems žodžiams savitas prasmes, o vertime šios įtampos nebelieka. Dėl to, žino­ma, meninis vertimo lygis nukenčia. Bet dar blogiau, kad J. Kėkštas Cz. Miłoszo žodžius „Nie chcę cicbie, nie skusisz mnie“ verčia: „Nenoriu tavęs, negundyk!“ (p. 8–9). Taip verčiant griaunamas visas eilėraščio semantinis pamatas. Cz. Miłoszas rašo: nenoriu tavęs, nesugundysi –  paversdamas žmogų nugalėtoju, savo paties likimo lėmėju, išdidžiu ir iš dalies netgi dievišku, o vertime šis žmogus (moteris) jau daug silp­nesnis: ne lemiantis, bet priklauso­mas nuo aplinkos, prašantis –  negundyk. Toks iš pirmo žvilgsnio galbūt nereikšmingas vertimo niuansas, pasirodo, kertasi su visa Cz. Miłoszo poetine mokykla, auto­riaus požiūriu į žmogų. (Beje, šiame eilėraštyje dar, matyt, įsivėlusi ir korektūros klaida, nes lenkiškas žodis „Ona“ lietuviškai turbūt vers­tinas „ji“, o ne „Ona“.)

Cz. Miłoszo poeziją vertė nemažas vertėjų būrys. Kiekvienas jų turi savo braižą, stilių, savo privalumų ar trūkumų. Netgi pačių kompe­tentingiausių vertėjų darbai gali kelti nemažai klausimų ar abejonių. Tomas Venclova puikiai išvertė nemaža Cz. Miłoszo tekstų (čia dar reikėtų pridurti, jog kai kurie tekstai buvo versti tiesiai iš Cz. Miłoszo rankraščių ir publikuoti anksčiau negu originalai). Bet štai eilėraščio „Linnaeus“ (p. 314–319) vertime ras­tume keletą silpnesnių vietų. Trečio­je ir ketvirtoje strofose kažkodėl eliminuojamas eilėraščio veikėjas –  botanista. Cz. Miłoszas, kalbėdamas apie botaniką, sako, jog šis

Trzy krolestwa Natury utožyl
w systemat:
Animale, Vegetale. Minerale,
Poclztelit: klasy, rrędy. rodiaje, gatunki.
„Jak mnogle są twoje dziela,
o Jehowa!“
Spiewal z psalmistą

(p. 316)

Visur nurodomas asmuo – lėmė­jas, kuris sudarė sistemą, padalijo į klases ir t. t. giedojo. Vertime visi šie veiksmai yra beasmeniai:

Trys gamtos karalijos sudaro sistemą:
Animale. Vegetale. Minerale.
Skirsniai: klasės, būriai, šeimynos
ir rūšys.
„Kokie gausingi tavo tvariniai,
Jehova!“ –
Skelbia psalmė.

(p. 317)

Atrodo, kas čia tokio. Bet toliau eilėraštyje atsiranda „jo“ figūra: „mes jam buvom dėkingi“, „jo šiauriškas ūkis“, „į Kinų ir Japonų žemę / Ameriką, Australiją burlaiviai plukdė / Jo mokinius“. Kuo „jis“ toks ypatingas, kad jo mokinius burlaiviai plukdė po visą pasaulį? Ogi ypatingas tuo, kad tris gamtos karalijas suskirstė į sistemą, pada­lijo į klases, būrius, šeimynas, rūšis ir t. t. Vertime šiuo atžvilgiu yra atsiradę neaiškumų, netolygumų. Apsunkinamas teksto suvokimas.

Tačiau kartu reikia pasakyti, jog daugybėje kitų vertimų T. Venclova preciziškai išlaiko eilėraščių ritmiką, eufoniją, o kartu ir nepakitusią semantiką – pavyzdžiui, eilėraščiai „Filologija“ (p. 320–323), „Tai myliu“ (p. 353) ir t. t.

Kai kalbame apie vertimo meistriškumą, truputį užkliūva eilėraščio „Adomas ir Ieva“ (vertė Algis Kalėda) žodis „buduaras“ (p. 313). Buduaras yra nelietuviškas (sakykim – tarptautinis) žodis. Origi­nale vartojamas žodis gotowalnia. Lenkiškas, ne tarptautinis. Nei šiaip, nei taip atrodo, kai mes, versdami iš lenkų į lietuvių, iš tikrųjų verčiame į prancūzų kalbą. Cz. Miłoszas sugeba rasti lenkišką žodį šiam dalykui įvardyti (tam jis ir yra Miłoszas). Vertėjas rasti lietuviško atitikmens negali. Joks žodynas lietuviško ati­tikmens nepasiūlys (visur verčiama „buduaras“ arba aiškinama, kas tai yra), vadinasi, kad vertimas būtų preciziškas, vertėjas turi sugalvoti naują, suprantamą ir reikiamas prasmes išlaikantį žodį arba rasti kitą išeitį… kaip tai padaro Sigitas Geda eilėraštyje „Upės mažėja“ (p. 147).

Lenkišką žodžių junginį „miska do golenia“ vienu arba dviem žodžiais išversti į lietuvių kalbą yra taip pat labai sudėtinga. S. Geda iš šios situacijos išsisuka gana virtuo­ziškai. „Miska do golenia“ jis išver­čia tiesiog „muilinė“, o ar ji skuti­mosi putoms darytis, ar muilui dėti yra skirta, nuspręsti turės pats skaitytojas. Žinoma, taip verčiant lyg ir abstraktėja žodžių junginio (žodžio) reikšmė, bet visas eilėraščio kontekstas jį lyg ir pateisina. Užtat išvengiama kokio nors tarptautinio arba labai specifinio (knyginio) ter­mino.

Preciziškiausiai Cz. Miłoszą vis dėlto vertė Henrikas Radauskas. Jo vertimuose (pavyzdžiui, eilėraštis „Ir žėrėjo tas miestas“ – p. 153) tobulai išlaikyta eilėdara, semantika. Tik jų nėra labai daug. Žinoma, kiekvieno vertėjo galėtume atrinkti geriausius ir prastesnius vertimus. Tačiau šiuo atveju svarbu yra Cz. Miłoszo poe­zijos visuma, todėl pirmiausia reikia džiaugtis, kad išėjo ši rinktinė, o tik po to priekaištauti dėl kai kurių ver­timo trūkumų.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Gintaras Bleizgys. Predestinacija. Romano fragmentas

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…