literatūros žurnalas

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4

I

1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną, paskui į Lvivą, tačiau ten atriedėjus sovietų tankams pasuko į Rumuniją ir pasiekė Bukareštą, kurį jau buvo užplūdę keliasdešimt tūkstančių bėgančių lenkų. Gruodį, padedant Juozui Keliuočiui ir Juozui Urbšiui, poetas gavo reikalingus kelionei į Lietuvą dokumentus ir iš Bukarešto traukiniais per Kišiniovą, Kyjivą, Vitebską, Daugpilį pasiekė gimtuosius Šetenius, kurie tuo metu vis dar atrodė kaip ramybės sala.

Pirmasis tekstas, kurį Cz. Miłoszas paskelbė po šios sukrečiančios karo patirties, buvo jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, pasirodžiusi žurnalo „Naujoji Romuva“ 1940 m. vasario 25 d. numeryje. Bičiulystė su žurnalo redaktoriumi J. Keliuočiu, užsimezgusi dar 1938 m., ir jų susitikimas Kaune, kai Cz. Miłoszas laimingai parsirado iš Bukarešto, lėmė tai, kad pirmoji poeto publikacija apie ištikusią katastrofą pasirodė lietuviškai. Anot J. Keliuočio, kurį laiką grįžęs iš karo suirutės Cz. Miłoszas net nakvodavęs „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Tikėtina, kad esė tekstas buvo parašytas prancūziškai, o J. Keliuotis ar kas kitas jį išvertė į lietuvių kalbą (publikacijoje vertėjas nėra nurodytas). Tačiau originalaus rankraščio nei lietuvių, nei lenkų tyrėjams jokiuose archyvuose iki šiol nepavyko rasti. Tad „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ ir yra žinomi tik lietuvišku pavidalu, o Krokuvoje leidžiamuose Cz. Miłoszo „Raštuose“ 2018 m. buvo paskelbti išvertus iš lietuvių kalbos į lenkų.

Ši pirmoji karo metų esė prasideda nuo klausimo, ar jau ištiko ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos pralaimėjimas, ar jos civilizacija nebeturi ateities. Cz. Miłoszas kalba kaip žmogus, kuris tiesiogiai patyrė košmarišką ligtolinio pasaulio griūtį: „Tai buvo sapnas, blūdas, tai šešėlių baletas tamsybėse skendinčioj scenoj, tai buvo kažkas labai nerealaus. Aš šliaužiau grioviais, ieškojau prieglaudos apšaudomų plentų pakraščiuose, užmigdavau tarp ilgai užtrunkančių bombų sprogimų (nuostabu, niekad taip gerai nemiegi, kaip aplink siautėjant karui), – bet sąmonė visa tai žymėjo ir vaizdai rodėsi kaip žaibuos sukamas filmas“1. Tekste be galo stiprus pojūtis, kad ištiko epochos lūžis, kurio sukrėsta sąmonė dar nepajėgia aprėpti ir įvardinti. Bet ji jaučia, kad po to, ką patyrė, nebeįmanoma laikytis ankstesnių ateities vaizdinių, kolektyvinių iliuzijų, nesibaigiančios gerovės lūkesčių, o ypač – propagandinių doktrinų, kurios dengė ankstesnę tikrovę kaip „šventoji spaudos ir radijo uždanga“2. Tikėtis, kad ankstesnis pasaulis netrukus sugrįš, būtų bergždžia. Gaisruose it teatro butaforija dega visa buvusi tarpukario Europos tvarka.

Jei šioje siaubingoje katastrofoje, rašo Cz. Miłoszas, yra kokia nors pamoka, už kurią buvo verta taip brangiai sumokėti – tai paprastumo ir realybės jausmo grįžimas. Grįžta paprastų daiktų vertė, kuri buvo beprotiškai niekinama, pasirinkus garbinti įvairių rūšių stabus. Grįžta kūnas kaip vienintelis žmogaus iš tiesų turimas fizinis turtas: „Žmogaus kūno paslaptis, taip sunkiai suprantama, tiek amžių tapybos ir poezijos bandyta įspėti – staiga iškyla iš miglų. Dingsta visa gausioji apranga, jos bangavimai, smulkučiai aukštuomenės įpročiai, lieka tik kūnas, išėjęs iš liepsnų maudyklės, kaip ties rojaus vartais“3. Baimės apimtame kūne atsiskleidžia gyvuliška prigimtis, pirmykščiai išlikimo instinktai, bet ne tik jie – kartu be jokios logikos, be jokių išskaičiavimų išnyra gerumas ir meilė, neigianti savanaudiško antžmogio teorijas.

Cz. Miłoszas aprašo sceną, kai pabėgėliai naktį visiškame chaose gelbsti tanko suvažinėtą, iš skausmo rėkiantį lenkų karį, kuriam lūžęs nugarkaulis. Kaip rūpestingai girdo jį vandeniu iš gertuvės, kaip ieško jam vietos vežimuose, kurios trūksta jiems patiems, kaip glaudžia šio mirštančio nepažįstamojo tarsi savo vaiko galvą. Anot jo, tokia patirtis staiga perveria žmogaus sąmonę, jos dirbtinius socialinius apvalkalus, jos uždarumą ir susvetimėjimą, ir grąžina pamatinį tikrumą. „Tai truks trumpą laiką. Bet tai jau yra žmonių sielose ir tai sudarys kūrybos šaltinį rašytojams, pergyvenantiems šį skaidrėjimą. Tai liudija pokarinė literatūra, ir jei didelis pacifistinis sąjūdis nesulaikė dabartinių įvykių, tai dabar galima tikėtis naujo sąjūdžio, daug stipresnio, apdairesnio: jis kibs į pačias blogio šaknis“4.

Paprastumas, tikrumas, skaidrėjimas, esminių klausimų šaknys. Tokią viltį literatūrai Cz. Miłoszas atsineša iš sukrečiančios pirmųjų karo mėnesių patirties. Atrodytų, tai paradoksas. Tačiau katastrofą jis suvokia kaip sprogusį ideologinių fantazmų ir nihilizmo pūlinį, kurio nuodai Europoje buvo seniai susikaupę (taip vėliau rašys ir knygoje „Poezijos liudijimas“). Todėl, kad ir kaip būtų paradoksalu, tai yra ne tik tragedija, bet ir tikrovės atsivėrimo akimirka, ir etinis apsivalymas (panašiai kaip po biblinio Tvano), kuriam išreikšti dar neužtenka kalbos, tačiau toji kalba ateis, kai ankstesnio pasaulio griūtį patyręs žmogus, anot poeto, įgis savo atsiminimų sąmonę. Kai taip nutiks, turėtų iškilti ne naujų ideologinių fantazmų, ne nacionalistinio patoso, ne estetinio atsiribojimo, ne nihilistiško absurdo, o konkrečios, žemiškos patirties ir jos pažinimo pripildyta kalba. Taip teigia Cz. Miłoszas kitoje 1940 m. pradžioje Lietuvoje parašytoje ir Vilniaus lenkų spaudoje paskelbtoje esė „Pareiga“ („Obowiązek“). Ateities Europos filosofijoje turėtų grįžti paprastos tiesos, kad medis – tai medis, o tikėjimas – tai tikėjimas. Kad tokie reiškiniai, kaip garbė, valia, ištikimybė, yra tiek pat realūs, kaip pavasario liūtis, diena, naktis ar vėžės sniege. „Ne amžinas iliuzijų ratas yra gyvenimas, bet nuolatinis lytėjimas konkrečių daiktų, egzistuojančių tiek materialiais, tiek dvasiniais pavidalais“5. Šios esė pabaigoje nuskamba Oskaro Milašiaus citata iš „Migelio Manjaros“: naujoji Europos tvarka turėtų remtis „meile tam, kas tikra“.

1940-aisiais parašyti Cz. Miłoszo tekstai dabar laikomi daugelio jo žymių vėlesnių kūrinių užuomazga, jo kaip rašytojo pasaulėžiūrinės brandos pradžia. Įvairios gijos veda iš jų į vėliau karo metų Varšuvoje parašytą „naiviąją“ poemą „Pasaulis“, į ciklą „Vargšų žmonių balsai“, į žymiuosius eilėraščius „Campo di Fiori“ ar „Valsas“, į pokarines eseistikos knygas bei romanus, ir pagaliau – į 1957 m. silabinėmis eilėmis sukurtą poemą „Poetinis traktatas“, kurioje visu sudėtingumu atsiskleidžia Europą ir Lenkiją XX a. ištikusios katastrofos, kalbos krizės ir drauge jos atgimimo temos. Beje, pirmąsyk Cz. Miłoszas bandė rašyti poemą silabiniu metru kaip tik 1940 m. Vilniuje – yra išlikęs neskelbtas jos rankraštis, prasidedantis žodžiais „Kas bepaimtų plunksną…“ („Ktokolwiek weźmie pióro…“), kuriame bylojama apie karo griūties ir pabėgėlio gyvenimo patirtį (šį rankraštį knygoje „Miłoszas. Biografija“ aptaria Andrzejus Franaszekas6). Matyt, tai ankstyvosios „Poetinio traktato“ ištakos. Jos susijusios su tuo mąstymo lūžiu, kurį poetas tiesiogiai liudija jau 1940-aisiais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai išgyveno karo pabėgėlio lemtį.


II

Dabartiniu metu ši „Poetinio traktato“ genezė nelauktai ima rezonuoti su nauju laiko lūžio pojūčiu, kurį lemia Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ir jo apnuoginta realybė. Ir vėl atrodo, kad Europoje plyšta komfortiškų iliuzijų uždanga, slėpusi nuodus, tvinkusius nepaisant tikėjimo laisvosios rinkos, technologijų pažangos ir globalizacijos panacėja. Istorijos dvasia, kurios pabaiga jau buvo skelbiama XX a. gale, genocido žiaurumus palydint fraze „never again“ („niekada daugiau“), vėl prisikelia savo monstrišku, 1939-uosius primenančiu pavidalu, ir vėl demonstruoja, kaip jėga ir propagandiniais fantazmais Rusijoje galima pavergti minias. Kita vertus, virtualų vartotojišką pasaulį, kuris Vakaruose jau atrodė pradedąs gožti tikrovės pojūtį, keičia realių etinių apsisprendimų, kuriuos daro kovojantys Ukrainos žmonės, vertė. Tiesos ir melo, tikrovės ir simuliacijos riba, kurią kelis dešimtmečius trynė įvairiausių atmainų postmodernus skepsis, grįžta visu savo tikrumu. Ar šis grįžimas gali teikti kokią nors atsinaujinimo viltį, nors ir mokant už tai baisią kainą? O gal priešingai – jis tik liudija, kad modernioji Europos civilizacija juda užkeiktu ratu, nesimokydama iš savosios istorijos ir nerasdama išeities iš besikartojančių pasaulėžiūrinių ir geopolitinių dilemų?

Kaip bebūtų, pernai išleistas Cz. Miłoszo „Poetinio traktato“ vertimas7, atliktas Tomo Venclovos, dabar atrodo lyg specialiai skirtas šiam lūžiui apmąstyti. Nors visų pirma – tai be galo svarbus literatūros palikimo šaltinis. Tai, kad iki šiol trūko šio vertimo, buvo viena didžiausių spragų lietuviškai prieinamoje Nobelio laureato kūryboje (anksčiau turėjome tik Algio Kalėdos verstą poemos „Įvadą“). Neabejotina, kad iš trijų Cz. Miłoszo eilėmis parašytų traktatų – „Moralinio“ (1947), „Poetinio“ (1957) ir „Teologinio“ (2002; į lietuvių kalbą išverstas Almio Grybausko) – vidurinysis yra pats reikšmingiausias ir stipriausias poezijos kūrinys. Leidykla „Apostrofa“ publikavo šią poemą ne tik dviem kalbomis (tai leidžia skaitant nuolat lyginti, įdomiai judėti tarp vertimo ir lenkiško originalo), bet ir kartu su turtingais autoriaus komentarais, parašytais jau gyvenimo pabaigoje. Komentarus galima skaityti kone kaip savarankišką tekstą – poeto vadovą po XX a. istorijos, lenkų literatūros ir savosios kūrybos kontinentą. Kartais savo turiniu jie primena poeto parašytą „Lenkų literatūros istoriją“, o kartais – jo autobiografinę knygą „Miłoszo abėcėlė“.

Poetinis traktatas“ laikomas Cz. Miłoszo opus magnum, yra itin žymus lenkų ir pasaulinėje XX a. poezijos istorijoje ir, kaip savo palydimajame žodyje mini vertėjas, JAV kritikos gretinamas su Thomo Stearnso Elioto „Bevaise žeme“. „Traktate“ siekiama aprėpti ir suvokti poetinės kalbos dramą tragiškame moderniosios istorijos verpete. Visų pirma – apmąstyti lenkų poezijos kelią ir poetų likimus nuo XX a. pradžios iki pokario, tačiau per tai atskleisti ir kur kas universalesnę žodžio, istorijos bei tikrovės akistatos problemą. Pats autorius komentaruose rašo: „Taigi „Traktatas“ kalba apie poeziją kaip apie visas gyvenimo sferas apimančią veiklą, o ne tik kaip asmeninių jausmų išraišką. Aprašo XX amžių ne bendrais bruožais, o vienoje Europos vietoje, Lenkijoje, kur istorija įgavo tragedijos pavidalą“ (p. 197). Būtent šiame „talpesnės formos“, kurios Cz. Miłoszas savo eilėms ieškojo jau nuo jaunystės, kūrinyje bene pirmą kartą suskamba visi jo poetinės galios registrai – tarsi gaustų pilna jo kalbos vargonų polifonija, sujungianti asmeninę patirtį, kolektyvinę istorinę atmintį, vaizduotę, literatūros tradiciją, filosofiją, daiktišką konkretumą ir tikėjimo klausimus. Šią polifoniją T. Venclova geba perteikti taip meistriškai, kad knygą galima pavadinti ir vertėjo opus magnum.

Vertime preciziškai laikomasi tradicinės silabinės eilėdaros, kurią Cz. Miłoszas pasitelkia kaip archajiškai skambančią, tačiau talpią epiniam poemos užmojui formą. Viena vertus, ji padeda kurti polifonišką pasakojimą, kita vertus, veikia kaip klasikinė disciplina. Tiesa, „Traktate“ Cz. Miłoszo silabiką užpildo modernus vaizdų koliažas, o jo eilėdara gali gyvai varijuoti, ir ypač IV poemos dalyje pereiti į kitokius poetinius metrus, pavyzdžiui, į silabotoniką ar į verlibrą – tačiau vertėjo smuikas šias variacijas visur atlieka itin tiksliai. Kaip T. Venclova groja poemos skambesiu, galime suvokti paprasčiausiai palyginę jo ir A. Kalėdos išverstas įvadines „Traktato“ strofas – tai viena žymiausių Cz. Miłoszo poemoje ieškomos „naujosios dikcijos“ manifestacijų:

Gimtoji kalba paprasta ir skaidri tebus.
Kad kiekvienas, kurs išgirs žodį,
Paregėtų obelis, upę, kelio vingį,
Tartum vasaros žaibo blyksnio nutviekstus.

Tačiau kalba negali būti vien atvaizdas
Ir nieks daugiau. Per amžius ją kerėjo
Ritmo bangavimas, sapnas, gaida.
Beginklę aplenkia sausas, dygus pasaulis.

(Vertė A. Kalėda)

Kalba gimtoji paprasta tebūna,
Idant kiekvienas, ją girdįs, regėtų
Obelis, upę, staigų kelio vingį,
Lygiai kaip regi vasarą žaibuojant.

Bet nepajėgia kalba būti vaizdas
Ir vien tik vaizdas. Ją amžiais vilioja
Rimo sūpuoklės, skambesys ir sapnas.
Beginklė traukias nuo aršaus pasaulio.

(Vertė T. Venclova)

Akivaizdu, kad naujasis T. Venclovos vertimas yra tiesiog kito meninio lygio – jame susijungia tiksli metro partitūra (kurios A. Kalėda nesilaiko, pasirinkęs nereguliarų verlibrą), preciziškas autoriaus minties perteikimas, metaforinis vaizdingumas ir pagaliau – natūrali poetinės frazės laisvė. Ten, kur laikydamasis metro T. Venclova turi kiek nutolti nuo originalo (pavyzdžiui, cituotoje ištraukoje „zakręt drogi“ versdamas kaip „staigų kelio vingį“, „suchy, ostry świat“ kaip „aršų pasaulį“), jis nekuria nemotyvuotos reikšmės, o pagrįstai interpretuoja autoriaus poetinę mintį. Manyčiau, kad čia puikiai atsiskleidžia „rytietiškosios“ poetinio vertimo mokyklos, kurios pabrėžia besilaikantis T. Venclova, stiprybės. Kaip tik dėl jų Cz. Miłoszo „Traktato“ pradžios manifestacija ir kitos ištarmės vertime išlaiko visą meninę galią ir įeina į lietuvių poezijos erdvę visu paveikumu – jas galima ne tik suprasti, jos skatina ir atsiliepti. Arba, kaip pasakytų Haroldas Bloomas, toks vertimo tekstas gali sukelti įtakos nerimą (the anxiety of influence) ir norą grumtis. Būtent dėl tokio vertimo kitakalbis poetas gali tapti integralia savosios poetinės tradicijos dalimi. Negana to: jo žodžiai pradeda rezonuoti su dabartinio skaitytojo patirtimi, teikia kryptis aktualiam mąstymui. Įsitraukia į vidinį pokalbį.

Tiesa, tokia vertimo užduotis – pati aukščiausia ir sudėtingiausia, ir visur atrasti lygiai stiprius poetinius ekvivalentus griežtai laikantis metro – labai sunku. Tarkime, baigiamosios „Traktato“ įvado eilutės apie poezijos viršenybę prieš prozą, kurios lenkiškai yra tapusios viena simbolinių Cz. Miłoszo frazių, lietuviškame vertime skamba blankiau: „Bo więcej waży jedna dobra strofa / Niż ciężar wielu pracowitych stronic“ – „Nes daug svaresnis vienas geras posmas / Už sunkią krūvą puslapių darbštuolio“ (p. 11). Originale „darbštuolio“ (suprask – prozininko, romanisto) figūra neminima. Šioje eilutėje kalbama apie stropiai prirašytų lapų krūvą, kurią nusveria vienas geras posmas. Gal būtų vertėję tokią metaforą ir išlaikyti? Arba, sakykime, III poemos dalyje pasirodanti Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ invokacijos parafrazė („Pagórków leśnych, jasnych wód potrzeba“) išverčiama statišku vaizdu: „Kalvos miškingos, giedruojantys vandens“ (p. 65). Tam, kad būtų aiški šios parafrazės prasmė, eilutėje būtina palikti teiginį, nes joje pabrėžiama: kalvų miškingų ir vandens tyrumo reikia. Tačiau tai – detalės, kurias galima paaiškinti ir skirtingu tų pačių Cz. Miłoszo frazių girdėjimu. Ir T. Venclova, ir bet kuris kitas poetas vertimuose neišvengiamai palieka ir savojo stiliaus, savosios klausos žymes.

Siužeto atžvilgiu „Traktatas“ – tai kelionė laiku. Pirmoji Cz. Miłoszo poemos dalis nukelia į XX a. pradžios Habsburgų imperijos valdomą Krokuvą, kupiną la belle époque atmosferos, teatrališkumo, rafinuotumo, eroso, žaismės, dvasingų „Jaunosios Lenkijos“ vizijų ir tikėjimo civilizacijos pažanga: „Tai mūs genezė. Mirksi iliuzjonai“ (p. 15). Baigiasi šios epochos vaizdas karo dūmų gaubiamais laukais, į kuriuos apsiavę pėstininkų batais išeina žūti estetai. Antroji dalis atveda į tarpukario Varšuvą, atgimstančią kaip nepriklausomos Lenkijos valstybės sostinė, pilną tikėjimo gyvenimo modernizacija, meniniu avangardu, patriotizmu, bet kartu persmelktą keisto laikinumo pojūčio ir estetiško bėgimo nuo tikrovės, ypač „Skamandro“ grupės poetų balsuose: „Tikrovė rūgo, virė, fermentavo / Giliau, nei siekia nugludintas žodis“ (p. 29). Baigiamasis šio skyriaus vaizdas – vienas ryškiausių poemos epizodų, puikiai išverstas T. Venclovos: Varšuvoje baigiasi paskutinė graži, mėnesėta vasaros naktis prieš prasidedant karui, o paryčiais atsitiktinai susitikę mylisi gatvės mergina ir paprastas darbininkas, nė nenujaučiantys to, „kas juos ištiko po dienos ar amžiaus“ (p. 43). Trečioji poemos dalis liudija karo metų katastrofą Lenkijoje ir Varšuvos sunaikinimą 1944-aisiais – čia visiškai apsinuogina pirmykštė, demoniška Istorijos Dvasia: „Ją įžiūrėjo, įžvelgė poetas – / Žiauriąją deivę, kuriai pasiduoda / Trapių valstybių laikas ir likimas. / Didžiulis veidas lyg dešimt mėnulių, / Apykaklė iš kruvinų galvų“ (p. 47). Deja, jaunųjų karo metų poetų, Varšuvos sukilimo dalyvių, kalba trupa akistatoje su šia galia, neįstengia pakelti ribinės patirties turinio ir veda į romantišką aukos heroizmą, bet ne į idėjinę pergalę: „Dvidešimtmečiai Varšuvos poetai. / Jie nesuprato – Kažkas mūsų amžiuj / Lenkiasi minčiai, ne Dovydo smūgiui“ (p. 53). Totalitarizmą gali įveikti tik aštraus sąmoningumo ir veiksmo jungtis (tai Cz. Miłoszo „Pavergto proto“ tema). Po ištikusios katastrofos kalba ir visuomenė degraduoja į primityvų būvį, kurį dengia propagandinis komunizmo melas. Trečiosios dalies pabaigoje matome tylintį poetą, kuris bejėgiškai sėdi ant bulvių ežios ir degasi suktinę taip, lyg naudotųsi pirmykščiais įnagiais – skiltuvu ir kempe.

Vis dėlto paskutinė, ketvirtoji, poemos dalis „Gamta“ byloja apie galimybę ištrūkti iš destruktyvaus, tikrovę naikinančio istorijos rato, iš demoniškų proto fantazmų teritorijos. Subjektą regime Amerikoje – tai atitinka Cz. Miłoszo autobiografinę patirtį, jo gyvenimą už Atlanto pirmaisiais pokario metais. Tačiau toji patirtis poemoje visų pirma iškyla ne kaip emigracija, o kaip grįžimas į vešlią, pirmykščių galių kupiną gamtos karalystę, atsimenamą iš vaikystės Lietuvoje (čia naujojo žemyno gamtos vaizdai ima rezonuoti su pora metų anksčiau pasirodžiusio romano „Isos slėnis“ motyvais). Gamtos apsuptyje vėl pajuntami gyvybės ritmai ir tikrumą teikiantys sąmonės archetipai: „Sudrumsčia bebras Amerikos naktį, / Ir atsiskleidžia atmintis, ankstesnė / Už mano būtį“ (p. 77). Tiesa, kad ir kaip norėtų pabėgti nuo destruktyvios istorijos į išlikusį gamtiškos pilnatvės pasaulį, žmogus jame yra savas ir svetimas tuo pat metu: „Taip, karalystė. Mes jai nepriklausom, / Nors esam gimę šitoj karalystėj“ (p. 79). Tačiau kalba čia atsiduria būties tikrumo, o ne moderniosios civilizacijos pamėklių akistatoje ir pabunda iš savo rezignacijos bei susvetimėjimo. Poezijoje atgyja tikėjimas, kad žodžiais ji gali įvardyti daiktų esmes ir atpažinti tai, kas šiame pasaulyje žmogų gelbsti nuo nevilties. Net istorinių katastrofų siaube įžvelgti aukso šerdį, kuri gali padėti gyventi toliau. Ypač svarbus poemos IV dalies fragmentas, kuriame prabylama apie galimybę atkeikti istoriją, o ne regėti ją kaip absurdą, besikartojantį uždaru ratu:

Šarvų skeveldros, laiko sunaikintos
Akių lėliukės, grįžusios į pradžią,
Vėlei pavaldžios pelėsiams, fermentams,
Suteiks mums viltį. Bandykim sujungti
Šį bebro kailį ir nendrių dvelkimą,
Taipogi delno raukšles ant ąsočio,
Pilstančio vyną. Ar beverta šaukti,
Jog tikrą būtį istorija ardo,
Jeigu likimas davė mums šiandieną
Žilojo tėvo Herodoto mūzą
Kaip įnagį ir ginklą? Nors nelengva
Ją panaudoti ir suteikti galios,
Kad ji, lyg švinas, slepiąs aukso šerdį,
Vėlei galėtų pagelbėti žmogui.
(p. 79)

Taigi naujoji dikcija, kurios ieškoma Cz. Miłoszo „Poetiniame traktate“, remiasi kalbos ir tikrovės ryšio atkūrimu. Nepaisant visų filosofinių, modernių ir postmodernių abejonių, toks ryšys suvokiamas kaip pagrindinis ginklas prieš nežmoniškas ideologijas, pasaulį falsifikuojančias utopijas, o kita vertus – prieš kapituliavimą jų akivaizdoje. Ištikimybė tikrovei poemoje iškyla ir kaip tikėjimo judesys. Atkūrus šį pamatinį ryšį, ėmus „lyriką, mintį, veiksmą <…> jungti į viena“ (p. 93), sugrįžta ir sumenkusi poezijos žodžio vertė.


III

Dar pernai atrodė, kad „Poetinio traktato“ vertimas visų pirma yra reikšmingas kaip XX a. aukso fondo tekstas, kaip kanoninis kūrinys, o jo aktualios reikšmės labiausiai siejosi su atmintimi. Knygos pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje dėl pandemijos vyko nuotoliniu būdu, kartu su T. Venclova kalbėjome į kameras numanomai virtualiai auditorijai, klausėmės per zoomą iš Krokuvos transliuoto profesoriaus Aleksandro Fiuto pasisakymo tarsi atskirti nuo daiktiškos patirties, kurią „Poetiniame traktate“ bandoma sugrąžinti į užsisklendusią moderniosios poezijos kalbą. Regėjosi, kad mūsų atstumas nuo poemoje vaizduojamos pasaulinių karų griūties, laidojančios ligtolines pažangos iliuzijas, taip pat yra pakankamai saugus, o pagrindinė pokalbio gija sukosi apie istorinės atminties traktavimo problemas, apie jos supaprastinimą, ideologizavimą, dėl atminties kovojamus kultūrinius karus, kurie tuo metu itin aštriai virė socialiniuose tinkluose. Vis dėlto, nepaisant nei visų šių įtampų, nei pandemijos keliamos nežinomybės, pamatinės gyvenamojo pasaulio koordinatės tebeatrodė stabilios. „Tikrovė rūgo, virė, fermentavo / Giliau, nei siekia nugludintas žodis.“ Dabar ši poemos frazė ima atrodyti ne tik kaip tarpukario atmosferos, bet ir kaip mūsų pačių būklės, kurioje dar visai neseniai gyvenome, metafora. Kas iš to, kad Lenkijos skamandritus, kuriems ši frazė Cz. Miłoszo kūrinyje skirta, nuo realybės skyrė elitinės kultūros gaubtas, o mūsų sąmones – virtualus skaitmeninių technologijų burbulas. Pasirodo, kad ir viena, ir kita tebuvo priebėga, o ne sprendimas. Nuo užkeikto moderniosios istorijos rato kartojimosi šios priebėgos, deja, neapsaugojo.

Sunku numatyti, kaip toliau keisis pasaulis po naujo gaisro, prasidėjusio Ukrainoje 2022-ųjų vasarį. Iš ankstesnio gaisrų sezono Cz. Miłoszas atsinešė viltį, kad jo sukrėtimai keis žmonių mąstymą atgaivindami meilę tam, kas tikra. Ši viltis yra ir pagrindinė „Poetinio traktato“ gija. Regis, dabartinių grėsmių fone ji vėl išryškėja kaip neišnaudota alternatyva, kuriai postmodernioje kultūroje vietos, deja, beveik nebuvo. Šiandien „Traktatas“ vėl įtaigiai byloja, kad europietiškajam sąmoningumui būtina ieškoti naujų išeičių iš besikartojančių aklaviečių, o jas skatintų atgijęs jautrumas žmogiškajai realybei. Į lietuvių literatūros erdvę Cz. Miłoszo poema įeina ne tik kaip palikimo tekstas, bet ir kaip tikrumo ilgesį žadinantis kūrinys.


1 Milosz-Milašius Cz. Apmąstymai apie gaisrų sezoną // Naujoji Romuva. – Nr. 8 (476). – 1940. – Vasario 25. – P. 149.
2 Ten pat.
3 Ten pat. – P. 150.
4 Ten pat. – P. 151.
5 Miłosz Cz. Obowiązek // W cieniu totalitarizmów. Publicystyka rozproszona z lat 1945–1951 oraz teksty z okresu II wojny światowej. – Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2018. – P. 670.
6 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – Kraków: Wydawnictwo Znak, 2011. – P. 301.
7 Miłosz Cz. Poetinis traktatas su mano komentarais / vertė Tomas Venclova. – Vilnius: Apostrofa, 2021.

Mindaugas Kvietkauskas. Atsiverti ir atsitiesti

2021 m. Nr. 1 / In memoriam. Irena Veisaitė (1928 01 09 † 2020 12 11) / Takas palei rugių lauką buvo labai siauras – net ne takas, o brydė lauko pakraščiu, praminta tarp arimo ir tamsios pamiškės.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Mindaugas Kvietkauskas: „Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…

Mindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys

2015 m. Nr. 4 / Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių…

Mindaugas Kvietkauskas. Gyvas kambarys

2014 m. Nr. 8–9 / Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams…

Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros genetika kintančioje mokykloje

2013 m. Nr. 7 / Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda.

Erika Malažinskaitė. Svarus poezijos liudijimas

2011 m. Nr. 7 / Czesławas Miłoszas. Poezijos liudijimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto­sakos institutas, 2011. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – 119 p.

Gyvybės galia ir nuošalė: žvilgsnis į pomirtinį Czesławo Miłoszo profilį

2005 m. Nr. 11 / Mindaugas Kvietkauskas kalbina lenkų literatūros kritiką Andrzejų Franaszeką, kultūros savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ redaktorių, rašantį pirmąją pomirtinę poeto Czesławo Miłoszo biografiją.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Mindaugas Kvietkauskas. Dialogas per sienos viršų

2004 m. Nr. 12 / Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange…