Algis Kalėda. Literatūros istorijos menas

1997 m. Nr. 6

Czesław Miłosz. Lenkų literatūros istorija. Vertė Kornelijus Platelis. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 530 p.

Dailiai išleistų Czesławo Miłoszo lietuviškų knygų greton atsistojo dar vienas svarus tomas – „Lenkų lite­ratūros istorija“. Šį pirmąsyk 1969 m. Amerikoje išspausdintą veikalą, kurio pamatą autorius, dirbdamas Kalifornijos universiteto slavų lite­ratūrų ir kalbų profesoriumi, grindė per savo paskaitas, iš anglų kalbos išvertė Kornelijus Platelis, o parengė leidykla „Baltos lankos“. Prie leidinio informacinių duomenų derėtų pridurti, kad knyga jau yra anksčiau pasirodžiusi vokiečių ir prancūzų kalbomis, tuo tarpu patys lenkai Ją išsivertė irgi visai neseniai, tik 1993 m. Gali kilti natūralus klausimas –  kodėl taip vėlai? Nejau tėvynainiams nelabai terūpėjo garsaus poeto svarstymai apie savos literatūros plėtrą? Aišku, lėmė kiti dalykai.

Pirmutinė ir svarbiausia priežastis ganėtinai aiški – tai „liaudies“ Lenki­jos cenzūra, stabdžiusi dažno poli­tinio emigranto kelią tėvynėn. Lenki­joje (lyginant su mūsų kraštu) užsienio literatūros, filosofijos ver­timų buvo žymiai daugiau ir įvaires­nių. Tačiau „savųjų“ laisvamanių, ypač „perbėgėlio“ Cz. Miłoszo, gau­siuose straipsniuose, o ypač studi­joje „Pavergtas protas” negailestingai atskleidusio socialistinės kultūros esmę ir socialistinės sąmonės vergiškumą, valdžia bijojo kaip velnias kryžiaus. Prie kitų priežasčių, kodėl lenkų kalba šio veikalo neskubėta leisti, tarkim, išeivijoje, reikėtų priskirti specifinį adresatą (pirmiausia – tai svetimtautis stu­dentas), na, ir galbūt tai, kad spau­doje (daugiausia Paryžiaus „Kultūro­je”) buvo publikuota daug autoriaus literatūrologinių studijų, interpretacijų, kuriose ryškėjo svarbiausios autoriaus pažiūros į meną, lite­ratūrą.

Apie šias metaaplinkybes Cz. Miłoszas, beje, kalba lenkiško leidi­mo pratarmėje: „Galima būtų pa­klausti, kodėl negalvojau parašyti šios knygos lenkiškai. Atsakyčiau, jog nemaniau, kad mano reikalas būtų rašyti vadovėlius. Gyvenau iš profesoriaus darbo, tad galėjau skir­ti truputį laiko, skleisdamas spauda informaciją apie užsienyje mažai pažįstamą lenkų literatūrą, o tai buvo galima padaryti tiktai anglų kalba“. Vadinasi, užsimota plačiau ir pataikyta tiksliai. Kad tai tiesa, liudija veikalo vertimai ir į kitas kalbas, taip pat ir į lietuvių.

Bet mūsiškis adresatas vėlgi specifinis… Todėl kyla klausimas, kokioje vietoje šiuo atžvilgiu atsiduria lietuvių skaitytojas? Ar jam artimesnis nedaug apie „gimtąją Europą“ išmanančio amerikiečio regos taškas, ar nuovoka lenko, kuris jau mokykloje „įsisavino“ didelę dalį Cz. Miłoszo aptariamos medžiagos, o dabar šią knygą skaito, siekdamas patirti originalaus mąsty­mo katarsį? Ir apskritai – kokį sta­tusą mūsų kultūroje įgauna „Lenkų literatūros istorija“, parašyta didžio rašytojo, kuriam juk Lietuva yra tėvynė…

Nors skaitant veikalą dažnam iš mūsų magės pirmiausia paieškoti lietuviškų įspaudų ir patirti, ką autorius kalba apie A. Mickevičių. Vilnių ir pan., bet vis dėlto many­čiau, jog bus labai svarbūs ir grynai pažintiniai siekiniai bei motyvai. Turiu galvoje pirmiausia po karo gimusią kartą, kuriai, pavyzdžiui. J. I. Kraševskis veikiau Jau ne Krašys, o Kraszewski… Todėl, kad susidūrėm su nemažu paradoksu.

Lenkų literatūra Lietuvoje, regis, neprastai pažįstama, – ypač XIX šimtmečio rašytojų, romantikų ir realistų kūriniai. Tačiau, ėmęs ieškoti išsamesnės medžiagos, nustembi: juk iš esmės lietuviškai neturėjome nė vienos solidžios savo kaimynų literatūros apžvalgos! Žino­ma. yra nemaža atskirų darbų, pir­miausia apie Lietuvos autorius, – tai yra apie čia gimusius ar gyvenusius ir rašiusius lenkiškai, bet skyrusius savo kūrinius lietuvybei ugdyti arba tiesiog varijavusius lietuvišką tema­tiką bei, šiaip ar taip, priklausiusius lietuvių kultūros orbitai. Tuo tarpu didžiulis būrys lenkų literatų, gyvenusių toliau nuo mūsų krašto esančiuose regionuose ar apskritai nieko bendra neturėjusių su lietu­viais, likdavo visai nepažįstamas. Juk lig šio meto lietuviškai galėjome perskaityti tik prieš 70 metų (sic!) paskelbtus stambesnius lenkų lite­ratūros istoriografijos darbus: I. Chrzanowskio „Senąją lenkų lite­ratūros istoriją“ (1924) ir B. Chle bowskio apžvalginę studiją „Lenkų literatūra 1795–1905“ (1926): abu veikalus išvertė P. Vaičiūnas. Šie darbai, – nepaisant neabejotinų jų individualių privalumų, – aišku, visais atžvilgiais yra senstelėję, be to (ypač pirmasis), parašyti keistu empatišku, epitetų prisodrintu stiliumi, kuriuo pirmiausia siekiama sujaudinti, o ne supažindinti.

Todėl Cz. Miłoszo „Istorija“ už­pildys platėliausią spragą, taps patikimu vadovu tiems, kas nori prieš akis regėti iki 1939 m. susifor­mavusią lenkų literatūros visumą. Tai labai svarbu – mat pažindami tik paskirus reiškinius, nesugebame aprėpti Jų išsidėstymo tam tikrame universume ir neatpažįstame jų sąsajų su bendrosiomis paradig­momis.

Reikia pažymėti ir tai, jog autorius eina tradiciniu, nuo seno išbandytu keliu. Jis tai daro sąmoningai, lenkiško leidimo įvade pabrėžęs „Literatūros istorija kaip literatūri­nis žanras susiformavo devyniolik­tame amžiuje ir todėl turi šiam šimt­mečiui būdingų savybių – yra kiek senamadiška. <…> Iš Lansono pasiskolinau medžiagos sąrangą: iš pradžių kiek galint glaustai patelk­tas istorinis laikotarpio fonas, paskui autorių biografijos, o galop –  aptariami kūriniai“. Paminėjęs dar amžių sandūroje išgarsėjusią Gus­tavo Lansono „Prancūzų literatūros istoriją“ („iš jos mokėsi daug prancūzų generacijų“). Cz. Miłoszas labai aiškiai atsisako naudotis tik moderniausiais metodais. Aptar­damas literatūros tapsmą, jis nesitenkina, tarkim, vien istorinės poetikos pjūviais, stilių analize, epistemų atodangom arba „archeo­loginėm“ tradicijų sekom. Juoba jam dar svetimesni psichoanalitiniai ar feministinės kritikos metodai. Tai, regis, natūralu ir puikiai supranta­ma: lenkų literatūros raidą jis juk perteikia, kartais tiesiog atpasakoja adresatui, kuris gal net nėra skaitęs pačių kūrinių. Tad dėl prioritetų negali kilti dvejonių: svarbiausias daiktas – aiškumas, struktūrinis skaidrumas, o ne metodologijos vin­grybės ir (abejotini) atradimai.

Veikalas suskirstytas į dešimt skyrių, atitinkančių stambesnes istorines padalas, sroves, kryptis: „Viduramžiai“, „Kontrreformacija ir barokas“, „Švietimo epocha“, „Ro­mantizmas“, „Pozityvizmas“, „Jau­noji Lenkija“ ir pan. Tai lenkų lite­ratūros istoriografijoje iš esmės nusistovėjusi klasifikacija, atsikar­tojanti su kai kuriomis modifikaci­jomis mažne visuose sintetiniuose darbuose. Panašiai elgiasi ir kiti lenkų literatūros istorikai, pavyz­džiui, J. Kleineris, J. Krzyžanowskis, Cz. Hemas, H. Markiewiczius, T. Kostkiewiczowa, M. Janion, T. Michalowska, K. Wyka, Z. Libera… Tiesa, šiek tiek stebina sąvokos „Renesansas“ stygius turi­nyje – jis keičiamas „Humanizmu“ ir „Reformacija“, tai yra labiau į idėjas orientuotais terminais. Panašią ten­denciją, beje, liudija ir kiti apibū­dinimai, pavyzdžiui, „Saksiškoji nak­tis“. Taip stambesniais brūkšniais apibrėžiami istoriniai reiškiniai, rodomas jų poveikis visai kultūrai, o literatūra tampa viena Jos dalių. Tokį metodą buvome pratę vadinti „istoriniu–kultūriniu“, tačiau jį auto­rius esmingai keičia, stambesnius istorinius skirsnius užpildydamas gyvomis interpretacijomis, savo su­gestyvumu prilygstančiomis puikiau­siai beletristikai.

Apskritai Cz. Miłoszas vengia ter­minų painiavos, perdėm nesagsto „etikečių“, daugiausia dėmesio su­telkia į pačios kūrybos ištartis, rašy­tojų meninį braižą, kalbėsenos indi­vidualumą, minčių originalumą. Atskiros pasakojimo ląstelės neretai tampa grakščiais epizodais, savo­tiškomis literatūrinėmis epifanijomis. Meistriškai naudodamasis teksto lektūros ir skaidos principais („close reading“), autorius pasako­damas grožisi ir tą grožį jautriai atskleidžia suvokėjui. Tokių vietų daug skyriuose apie J. Kochanowskį, M. Sępą–Szarzynskį, A. Mickevičių, C. Norwidą, B. Lešmianą, S. Brzozowskį (beje, apie pastarąjį kūrėją jis yra išleidęs atskirą mono­grafiją). Cz. Miłoszas sugeba atrasti smulkią, net specialistams neži­nomą, bet iškalbingą detalę, apvelka sausą rašytojo charakteristiką spalvingu menišku rūbu – todėl veikalas švytėte švyti, įtraukdamas skaitytoją sraunion žodžio meno tėkmėn.

Antai kaip apibūdinamas J. Tuwimas:

Apsvaigęs nuo gyvenimo (visa jų grupė šlovino Gyvenimą), trykštantis energija ir sąmoju, jis mėgdavo spaudoje krėsti išdaigas: pavyzdžiui. 1921 metais paskel­bė (drauge su savo kolega Antoniu Slonimskiu) „Darbščiąją bitelę. Enciklopedinį– informacinį kalendorėlį 1921 metams”, kiekvieną tikrą žemdirbį galėjusį išvaryti iš proto. Subrendęs jis tapo metafizinio siaubo, slepiamo po ištobulinta kalba, poetu. <…> Nė vieno Tuwimo eilėraščio neįmanoma tiksliai išversti, ne tik tų, kuriuose Jis. Ištikimas lenkų baroko makaronlzmų tradicijai, rimuoja loty­niškus žodžius su lenkiškais, pavyzdžiui, eilėraštyje apie varles lotynistes. kurios kvarkia „qua–qua“ ir „quam–quam” (p. 429–430).

Visa tai lietuvių skaitytojui pa tvirtina Cz. Miłoszo talentą, parodo dailiosios literatūros meistro – ne tik puikaus žinovo! – skonį, jo gebė­jimus. Aišku, belieka apgailestauti, kad lenkų literatūros tąsą autorius užbaigia Antrojo pasaulinio karo pradžia, – matyt, pokario dešimt­mečiai būtų pareikalavę naujos per­spektyvos. Turbūt dėl panašių sumetimų tokia glausta liko ir avan­gardo, „Žagarų“ apžvalga, nors tą laikotarpį, galima drąsiai teigti, jis pažinojo iš arčiausiai. Tačiau tokia jau literatūros (istorijos) kūrėjų dalia – Cz. Miłoszas čia būtų turėjęs žy­miai daugiau rašyti apie savo vaid­menį.

Atskiros (ir ilgokos) kalbos nusi­pelnytų knygos vertimas, tačiau šiuo atveju tik keletas pastebėjimų. K. Platelis, mano manymu, giliai įsiskverbė į Cz. Miłoszo diskursą, sumaniai perteikė jam būdingą stilių – iš pažiūros neutralų, bet išties žaižaruojanti įvairiomis prasmėmis ir humoru. Labai svarbu ir tai, kad į lietuvių kalbą įvesta tiek daug naujų vardų – rašytojų pavardžių, kūrinių pavadinimų, pagaliau vietovardžių. Jaunoji karta jų visai nežino, senoji – primiršusi. Ne su viskuo norėtųsi sutikti… Bet pradžia tikrai gera. Reikia imt ir skaityt.