Kultūros akcentai
Mindaugas Kvietkauskas. Atsiverti ir atsitiesti
2021 m. Nr. 1
In memoriam. Irena Veisaitė (1928 01 09 † 2020 12 11)
Takas palei rugių lauką buvo labai siauras – net ne takas, o brydė lauko pakraščiu, praminta tarp arimo ir tamsios pamiškės. Iš vienos brydės pusės – rugiai, iš kitos – šiurkštus eglių milas. Ten, kur takas artėjo prie dulkių debesis keliančio žvyrkelio, stūksojo juodas akmuo – lyg iš žemės išdygęs aštrus smaigalys.
Prie akmens buvo susirinkęs nemažas būrys žmonių. Vieni iš jų rankose laikė baltas lelijas. Kai kurie – atverstas knygas. Skaitė eilėraščius lietuviškai. Paskui – kadišą, hebrajišką maldą už mirusiuosius. Geltonų rugių siūravimas, žvyrkeliu slenkantys dulkių debesys, juodo akmens stela ir žalio milo užuolaidos darė šią sceną panašią į simbolizmo paveikslus.
Kartu su profesore Irena Veisaite toje simbolinėje scenoje buvome šią liepą. Tenai, ties Kavoliškio mišku šalia Rokiškio, nukeliavome aplankyti jaunos, per Holokaustą nužudytos Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės amžinojo poilsio vietos. Atvykome nešdami Matildai svarbią žinią – pagaliau išleista jos kūrybos knyga „Atrakintas dienoraštis“, kurioje publikuotus rankraščius stebuklingai išsaugojo profesorė Irena. Po jaudinančio skaitymų vakaro Rokiškio dvare jo dalyviai nusprendė nuvažiuoti į nuošalią pamiškę prie juodo akmens, ant kurio iškalta Dovydo žvaigždė, 1941 metų data ir Olkinų bei Jofių pavardės.
Žinojome, kad prieš keletą metų pastatytas paminklas ženklina tik apytikrę dviejų žydų šeimų egzekucijos vietą. Tiksliai toji vieta buvo nustatyta vos prieš metus, šiuolaikinius neinvazinius tyrimus atlikus amerikiečių ir lietuvių archeologams. Kad pasiektume miško properšą, prakirstą ten, kur buvo atrasta žudynių duobė, reikėjo nuo žvyrkelio paeiti dar kelis šimtus metrų siaura bryde palei rugių lauką, braukiant drabužiais svyrančių varpų akuotus.
Jau ruošėmės eiti aplankyti Matildos pavieniui, gal tik atsargiai vienas kitą prilaikydami, bet staiga Irena pasakė: „Dabar susikibkim už rankų.“ Toks ritualas – susikibti už rankų – buvo įprastas jos draugams, apsilankiusiems arbatos ir pokalbio jos namuose. Šiuo paprastu būdu Irena tarp skirtingų žmonių – intelektualų, menininkų, politikų, lietuvių ir žydų, katalikų ir liberalų – staiga sukurdavo įasmenintą ryšį. Tokį ryšį, kuris būtinas, kad pokalbyje iš tiesų gebėtum išgirsti kitą, peržengtum savo individualistinius barjerus, galvojimą pirmiausia apie savąją tiesą ir savąjį „aš“.
Tad, kaip jau įpratę, pamiškėje tvirtai susiėmėm už rankų, vieną Irenos delną suspaudžiau aš, kitą – jos artimas bičiulis lituanistas Marius Mikalajūnas, ir apdairiai statydami kojas nužingsniavome taku. Štai ta nežymi Matildos atilsio vieta: kelių nukirstų medžių kelmai, praretinti krūmai, sudžiūvusios eglišakės, susiraizgiusios šaknys. Ir visai čia pat – laisvai ir plačiai kaip marios vilnijantys rugiai. Palaukės take – Matildos kūrybos vertėja į anglų kalbą, rašytoja Laima Vincė, režisierė Neringa Danienė, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Bieliauskas, Rokiškio meras Ramūnas Godeliauskas, mecenatai Philipas ir Aldona Shapiro. Visi buvo atvesti į šią miško ir atminties properšą ne kieno nors kito – Irenos dėka. Visiems tyliai stovint Irena staiga dar stipriau suspaudžia man ranką: „Vis dėlto kokia liūdna čia vieta. Geriausia tokioj vietoj melstis. Žinai, sukalbėjau Matildai katalikišką „Amžiną atilsį“. Gal ji dėl to nesupyks.“
Matyt, nė vienas iš mūsų, kurie tąkart ėjom taku iki Matildos properšos, nė nenujautėme, kad vos po pusės metų turėsime skirti savo maldas pačiai Irenai. Kad turėsime jai kalbėti ir katalikišką Requiem, ir judėjišką kadišą. Negalėdami vieni su kitais susikibti už rankų, nes Irenos neteksime kaip tyčia įsisiautėjusios pandemijos atskirtyje. Todėl ana akimirka, kai stovėjome susikibę rugiuose ties properša, dabar atrodys lyg simbolinis kadras su lemtinga potekste. Irena ne veltui tada paprašė mūsų susikibti už rankų.
Nežinau kito žmogaus, kuris būtų mokėjęs taip, kaip Irena Veisaitė – ne tik žodžiais, bet per pačias rankas – perduoti dialogo, atvirumo kitam ir tolerancijos žinią. Manau, kad toks jos gebėjimas nebuvo kokia nors mistinė dovana. Jis buvo perimtas ir iš savosios tarpukario Kauno žydų inteligentų šeimos, ir iš karo metu Ireną gelbėjusių lietuvių šviesuolių, ypač – iš „antrosios“ jos motinos, Pasaulio tautų teisuolės Stefanijos Ladigienės. Šis gebėjimas išryškėjo ir todėl, kad Irena pati savyje kadaise turėjo įveikti gniuždančias ribas – tragišką Holokausto patirtį, motinos ir daugybės artimųjų netektis, savo pačios akistatas su prievarta ir mirtimi. Tokios ribos žmogaus sąmonę gali įkalinti traumos kalėjime. Tačiau Irena sugebėjo atrasti iš jo išvedantį taką, vidinę properšą, per kurią iš naujo išeinama į kūrybos laisvę, atvirą mąstymą, pasitikėjimą pasauliu ir kitais žmonėmis. Kryptį, kuria einant iš pažeminimo prisikeliama meilei.
Kaip tik todėl dar jaunai Irenai tokia artima ir svarbi tapo krikščionybės žinia, kurią ji visą gyvenimą drąsiai jungė su savo gimtąja judaizmo tradicija, įkūnydama unikalią ekumeninę, religijų dialogo laikyseną. Kaip tik todėl ji galėjo save suvokti kaip dvitautę – žydę ir lietuvę tuo pat metu – ir mokyti abi tautas pažvelgti vienai į kitą atvirai, be stereotipų, nedangstant skaudžios tiesos, bet ir girdint abi puses. Iš čia ir ypatingoji Irenos atvirumo pedagogika – pastebėjus jauną kūrybingą asmenybę, literatūros studentą ar teatro aktorių, išsyk drąsinti atsiverti, oriai išsitiesti, nebijoti savęs, laisvai išsakyti, ką pats mąstai, ir kaip tik per savo paties atsivėrimą, savo vidinių ribų ir baimių įveikimą (o ne per autoriteto slėgį) susitikti su aukštąja Europos kultūra, su tikruoju menu – Friedrichu Schilleriu arba Heinrichu Heine, Peteriu Brooku arba Arvo Pärtu. Šią atvirumo pedagogikos mokyklą yra išėję ne vien tiesioginiai profesorės Irenos studentai – literatai, teatralai, germanistai. Neformaliai, Irenos salone Vilniaus J. Basanavičiaus gatvėje, ją ėjo ne vienas kultūros ir politikos žmogus, kuriuos dar nuo jaunystės profesorė vedė visuomenės gyvenimo taku.
Turėjau ypatingos likimo laimės patirti šią neformalią Irenos Veisaitės pedagogiką. Nuo septyniolikos metų, kai pirmą kartą sulaukiau jos dėmesio kaip moksleivis, dalyvavęs Atviros Lietuvos fondo jaunimo programose. Iki pat paskutiniojo mūsų pokalbio telefonu pernai gruodį, kai paskambinęs Irenai į ligoninę pradžiuginau ją žinia, kad jau spausdinami Matildos Olkinaitės knygos angliškojo leidimo lankai. Užuot atsakinėjusi į mano klausimus apie savo sveikatą, Irena išsyk ėmė kalbėti apie aktualius kultūros politikos reikalus su tokiu rūpesčiu dėl ateities, kuris tuojau nustelbė jos pačios būklės sunkumą. Girdėjau, kaip prabilus apie viešuosius kultūros ir politikos reikalus pačiame jos balse tarsi pasikeitė registrai – iš ligos duslumo į aukštos minties natas.
Daug ką galėčiau pasakoti iš savo ėjimo taku su profesore Irena. Atsiminti daugybę gyvenimo ir mąstymo atverčių, į kurias ji yra atvedusi, ir žmonių, su kuriais jos dėka buvau ir esu susikibęs rankomis. Bet iš to tako man yra ypač įstrigusios dvi metaforos.
Skambindamas į ligoninę prisiminiau, ką Irena man sakydavo telefonu, kai pats sirgdavau. Paprastai ji patardavo: „Atsimink, svarbiausia neturėti ligonio sąmonės. Kai pradedi galvoti apie save kaip apie ligonį, kai manai, kad nebegali to ar ano, iš karto užsidarai ligonio kiaute. Tada būna labai sunku pasveikti.“
Viena dažniausių mūsų pokalbių temų – lietuvių ir žydų santykiai, Holokausto atmintis, 1941-ųjų birželio įvykių interpretacijos. Kertinė Irenos frazė: „Kai lietuviai mąsto apie Holokaustą, svarbiausia jiems nusimesti kuprą. Kol žmogus vengia tiesos, tol jis lieka susigūžęs, nes jį slegia kitų kaltė, kurios jis bando nepripažinti, ir taip šitą naštą pats užsikrauna ant savo pečių. Štai tada kaltė tampa kolektyvine.“
Neturėti ligonio sąmonės. Nusimesti kuprą. Susikibti rankomis.
Takas, kuriuo profesorės Irenos Veisaitės – kultūros strategės, teatro ir literatūros kritikės, Atviros Lietuvos fondo vadovės, žymios Europos intelektualės, Apšvietos dvasios žmogaus, genialios pedagogės – telkiama ir skatinama mūsų bendruomenė ėjo iš sovietinio gniuždymo į orią laikyseną pasaulio erdvėje.
Atvirumas kaip moralinė dimensija – tai Irenos kryptis, kurią ji steigė ir stiprino šiuolaikinėje mūsų kultūroje. Laikytis šio tako krypties – tai išlaikyti Irenos delno atmintį savo delne. Ir atsigręžus į plačią vilnijančią erdvę, ir į skaudžiausių klausimų properšas.
Donaldas Kajokas. Apie vieną, bet tris Kęstučius
2020 m. Nr. 3
Kęstutis Navakas (1964 02 24–2020 02 16)
Vasario 16-ąją mus paliko Kęstutis Navakas. Gal savaitę prieš mirtį skambinau jam, į tradicinį: „Na, kaip gyveni?“ silpnu balsu atsakė: „Jau negyvenu, tik laukiu…“
Ir be komentarų buvo aišku ko.
Per savo gyvenimą aš pažinojau, galima sakyti, tris tokius pat, bet ir truputuką kitokius Kęstučius Navakus. Pirmasis buvo jaunas vaikinukas, kuris po kažkurio „Poezijos pavasario“, vykusio dar Lakštingalų slėnyje, šventės dalyvių autobusiuky prisėdo prie manęs ir paklausė, ar galėtų parodyti man savo eilėraščius. Po kelių dienų atnešė du sąsiuvinius, viename iš jų buvo ne jo, o jo draugės ar draugo kūryba, bet Kęstutis man šito nesakė. Per kitą mudviejų susitikimą buvo patenkintas, kad man kur kas stipresni pasirodė jo sąsiuvinio eilėraščiai (jis pats tuo nėmaž neabejojo!), o aš šypsojaus į ūsą, supratęs, kad šis jo triukas – atseit itin gudrus ambicingo moksleivio bandymas patikrinti, ar mes vieno kraujo…
Antrojo etapo Kęstutis buvo žmogus, kuris išleido pirmąją eilėraščių knygą „Krintantis turi sparnus“ ir ėmė nutuokti tikrąją savo talento vertę. Jau ne mokinys, ne klausinėtojas, o draugas, bičiulis, tikslių formuluočių virtuozas, nepralenkiamas savo poezijos skaitovas, vinilinių plokštelių ir senų kardų kolekcininkas, puikus savo įvaizdžio kūrėjas (nuo paryžietiško dendžio iki vienišo samurajaus su kardu ir katinu), beje, šio pomėgio jis neatsisakė netgi sunkiai sirgdamas. Tai glūdėjo tiesiog jo prigimtyje. Vis dėlto visų svarbiausia – Kęstutis buvo iš tiesų neeilinio talento poetas, profesionaliai perpratęs ne tik slapčiausius eilėdaros niuansus, bet ir kitas žodžio meno gudrybes; negana to – nėmaž ne prastesnis eseistas, puikus vertėjas iš vokiečių (ir ne tik!) kalbos, įdėmus kultūrinės spaudos apžvalgininkas, turintis subtilų humoro jausmą, nestokojąs ir šoumeno savybių. Taigi – madingom drapanom vilkįs dendis, įvairiausių literatūros festivalių nepamainomas dalyvis, reiklus literatūros proceso vertintojas, bičiuliškų pobūvių siela, estetas iki kaulų smegenų, kita vertus, ir gana verslus žmogus, sykiais gebantis pinigų prasimanyti, regis, iš oro, tačiau turtų nesusikrovęs, kūrybines galias nukreipęs kita linkme, visą save atidavęs literatūrai. Beje, Kęstutis ar tik nebus pats jauniausias rašytojas, apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija…
Išskirtinis gyvenimo etapas – „Septynių vienatvių“ knygynas, įkurtas Kauno senamiestyje drauge su verslo partnere. Kas ten žino, lyg ir verslas, lyg ir ne, tačiau rašytojams, apskritai kultūros, meno žmonėms tai buvo gaivaus oro gurkšnis, boheminė, sykiu ir intelektualinė atgaiva. Atsimenu kišenės dydžio Kęstučio „kabinetą“ ir nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas su prezidentu Valdu Adamkumi, atseit – kad visokie tikrintojai pernelyg griežtai nesikabinėtų, žinotų, su kuo turi reikalą… Vis dėlto tą laikotarpį turbūt galima vadinti ir tam tikra kūrybine pauze, galbūt net krize, apie kurią jis užsimena savo esė „Tuščia vieta“: „Trejus metus <…> ne tik nerašiau, bet beveik ir neskaičiau.“
Atsisakius, deja, vien skolas atnešusio knygyno, tarsi iš naujo teko mokytis ir, anot jo paties, ieškoti to, ką kadaise buvai radęs, bet nežinia kur užkasęs. Užsimindavo, kad norėtų rašyti visai kitokius eilėraščius nei anksčiau, ką, tiesą sakant, vėliau ir padarė – ėmė rašyti ne tik puikią eseistiką, bet išleido ir iš tiesų originalių eilėraščių knygas – „100 du“ ir „Net ne“. Tai jau skaudesni, gelmiškesni, kitokie tekstai. Gebėjimo žaisti gražiais paviršiais neatsisakyta, bet vietom šiam pomėgiui tarsi stengiamasi užminti ant gerklės. Sakytum, autorius apsisprendė – kalbant apie tave itin kamuojančius, gal net gyvybiškai tau rūpimus dalykus, svarbiausia laiku sustoti, nutilti, verčiau pasakyti per mažai, negu per daug.
Tai jau trečiasis Navako gyvenimo etapas, mano pažintas Kęstutis Nr. 3 – pastarųjų keliolikos metų žmogus, vaizdžiai šnekant, sąmoningai pasirinkęs samurajiškos savižudybės kelią, atsisakęs paskutinių arogancijos likučių, sklidinas geranoriškumo, atjautos, kone visiems atlaidus, nelauktai atviras, paslaugus, iš tiesų panašus į gyvenime daug vėtytą ir mėtytą dviejų sūnų tėvą.
Veikiausiai taip ir buvo – jo gyvenime nestigo nei spalvų, nei atspalvių, nei amerikietiškų kalnelių, tos patirtys leido jam vėliau sukurti kelis netradicinius romanus, populiarias knygeles vaikams, atsimenu jį sakius: „Norėčiau parašyti knygą, kurioje būtų vien stilius…“ Ką ši frazė reiškė, vien jis težinojo. O gal nė jis. Vienu metu buvo užsidegęs išleisti maisto receptų knygą, bet, subūręs draugėn stipriausius, jo galva, Lietuvos poetus, ėmė ir išleido pavyzdinį poetinių receptų leidinį – „Lyrika plius“.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo itin kūrybingas, jau posilpnio kūno, bet pavydėtinai skaidraus proto, mėgo kartoti Rytų išmintį: „Jeigu iškilo problema, spręsk ją! Jeigu ji neišsprendžiama, gyvenk taip, tarsi jos nebūtų!“
Kai paskutinį kartą aplankiau jį Molėtų gatvės namelyje, ištiesė ranką: „Tik nespausk stipriai.“ Atsisveikinant – paskutinė dovana: Bruce Lee „Stulbinančios mintys“. Neilgtrukus ir išėjo. Beveik samurajiškai.
Vasario šešioliktąją.
Turbūt visų laikų šilčiausią Lietuvos žiemą.
Petras Bražėnas. Išplaukęs toli
2020 m. Nr. 3
Romualdas Lankauskas (1932 04 03–2020 02 04)
Labai netikėtai man teko teisė tarti šį atsisveikinimo žodį. Dar labiau netikėta buvo žinia apie Romualdo Lankausko mirtį. Galėjau tikėtis priminimo, kad laikas aplankyti jaukius Lankauskų namus Antakalnyje. Galėjau tikėtis bent kiek tvirtesnio pažado, kad šįmet tai jau tikrai jie atvažiuos pas mus į kaimą. Dar galėjau tikėtis rašytojo autografo ant naujos knygos, ilgoko pokalbio prie kavos puodelio, kai tau užtenka būti tik rimtai susikaupusiam, o intelektualinį pokalbio turinį lemia pats šeimininkas. Tik žinios apie mirtį tikrai nesitikėjau. O žinios apie garbaus amžiaus žmogaus sunegalavimus instinktyviai nesinori sieti su nebūtimi.
Nebuvome su Romualdu artimi draugai. Būti Lankausko draugu, kaip aš įsivaizdavau, vadinasi, turėti tokių žmogiškų savybių, kokių nesijaučiau turįs. Bet mes daugiau nei tris dešimtmečius buvome vienos laiptinės kaimynai, ir tokios kaimynystės galėčiau palinkėti net geriausiam draugui. Tiksliausiai savo santykį su išėjusiuoju galėčiau apibūdinti kaip skaitytojo santykį su literatūros klasiku. Nustebusiems dėl tokio apibūdinimo turėčiau kai ką paaiškinti. Ne šiandien, o gal jau prieš dešimtį ar dvidešimtį metų man ėmė rodytis, kad mes priklausom tai pačiai ketvirtojo dešimtmečio kartai, Likimo smarkiai retinamai, nežiūrint į tai, ar tu gimei to dešimtmečio pradžioj ar pabaigoj. Tai nelinksmas situacijos suvokimas, ir kiekvieną kartą nuo jo aš bėgu į tolimą, per šešis dešimtmečius nutolusią savo paauglystę ir jaunystę, kada prasidėjo didžioji skaitytojo ir rašytojo draugystė.
1954 metais keturiolikmetis knygų rijikas perskaito R. Lankausko apysaką „Tolimajame plaukiojime“. Šiandien jau, rodos, neretai primirštu tai, ką perskaičiau prieš savaitę, o štai prieš šešiasdešimt penkerius metus patirtas įspūdis – ne siužetas, ne personažai, o būtent įspūdis – tebėra gyvas. Kartais net pagalvoju, ar tas „tolimas plaukiojimas“ nebus ir skaitytojo pastūmėjęs literatūros vandenų link. Kaip ten bebūtų, mano lituanistinių studijų penkmetis (1960–1965) sutapo su R. Lankausko, kaip prozininko, triumfo metais. Iš gal keturių dešimčių rašytojo knygų, neskaitant pakartojimų ir vertimų į kitas kalbas, išvardinsiu tik tą penkmetį pasirodžiusias: novelių rinkiniai „Klajojantis smėlis“ (1960), „Kai nutyla trompetas“ (1961), romanai „Vidury didelio lauko“ (1962), „Tiltas į jūrą“ (1963) ir vėl novelių rinkiniai „Trečias šešėlis“ (1964), „Nuo ryto iki vakaro“ (1965). Daugiau nevardinsiu: visa tai surašyta ir aptarta enciklopedijose, literatūros istorijoje, atskirus žanrus nagrinėjančiose monografijose ir studijose, dešimtyse straipsnių ir recenzijų. Sustosiu tik prie to lemtingojo penkmečio, lemtingo ne tik R. Lankauskui, bet ir visai mūsų literatūrai. Penkeri metai – šešios reikšmingos prozos knygos, apie kurias tada vieningai ir entuziastingai prabilo literatūros kritika. Skaitytojai, taip pat ir mūsų studentiška auditorija, R. Lankauską tada neretai pavadindavo lietuviškuoju Hemingwayʼumi. Tai lėmė ne tik tuo metu ypač išpopuliarėjęs Nobelio premija apdovanotas Ernesto Hemingwayʼaus romanas „Senis ir jūra“, kurį į lietuvių kalbą ir išvertė R. Lankauskas, bet ir jo paties prozos stilius – lakoniškas, dinamiškas, taupus ir talpus.
Visą daugiau nei šešis dešimtmečius trukusį intensyvų kūrybinį darbą, meninius rašytojo ieškojimus sąlygojo nuolatinis autoriaus gilinimasis į savo herojų, dažniausiai inteligentų menininkų, dvasinį pasaulį, į jų komplikuotus santykius su savo aplinka, kuri dažnai buvo pateikiama kaip miesčioniška buitis, bet įžvalgesniam skaitytojui nesunkiai suvokiama ir kaip nyki sovietinė būtis. Sovietų valdžia nemėgo R. Lankausko kaip ir kitų laisvai, nepriklausomai, kritiškai mąstančių prozininkų. Nemėgo ir jis tos valdžios, kadaise versdamasis ezopinėmis užuominomis, o nepriklausomybės metais savo požiūrį išreikšdamas ir kandžia ironija, ir aštria satyra, ir drąsiu grotesku. Beje, tai lietė ne tik sovietinę praeitį, bet ir negatyvius naujosios Lietuvos reiškinius.
R. Lankauskas buvo ne tik talentingas prozininkas, dailininkas, bet ir orus, išdidus, gal bent kiek arogantiškas žmogus, drąsus, kritiškas, kategoriškas pilietis. Nežinau, kaip tas savybes priimdavo artimiausi jo draugai, bet jos kai kada atsisukdavo prieš patį menininką. Lemtingais Lietuvai istorinio lūžio metais rašytojas ėmėsi atkurti Lietuvių PEN centrą, kurį laiką ėjo jo pirmininko pareigas. Bet tuo metu jam kažkas nepatiko Rašytojų sąjungos veikloje ar kokioje vienkartinėje akcijoje, ir jis demonstratyviai grąžino sąjungai savo nario bilietą. Buvo dar du ar trys tokie atvejai. Visi kolegos po kurio laiko pripažino savo pasikarščiavimą ir sugrįžo į bendrą būrį. R. Lankauskas negrįžo. Šiandien nebėra prasmės gvildenti šios situacijos. Galiu tik paliudyti, kad niekas asmeniškai dėl to ant jo nesupyko. Buvo tik nuoširdžiai tai apgailestaujančių. Ir jeigu pastarųjų dešimtmečių Rašytojų sąjungos narių žinynuose nerasdavome rašytojo pavardės, tai reiškė tik smulkaus organizacinio incidento pasekmes. Rašytojo R. Lankausko, šiandien amžinam poilsiui atgulančio Menininkų kalnelio smėlin, vardas į lietuvių literatūros istoriją įrašytas neišbraukiamai ir ilgam. Tai ir yra paguoda, kuria galima papildyti nuoširdžios užuojautos žodžius velionio našlei Reginai, sūnui Gediminui, visiems artimiesiems ir bičiuliams.
2020 02 07, Antakalnis
Audinga Peluritytė-Tikuišienė. Lietuvių poezija kasdienybės išbandymuose
2019 m. Nr. 10
Dutūkstantaisiais metais, rengdama pokalbį su nuostabia lietuvių poete Nijole Miliauskaite (1950–2002), kiek nustebau, kai į klausimą, kas yra šventė, gavau jos atsakymą, kad kalendorinė šventė poetei nėra ta šventė, apie kurią verta svajoti ir kuria gal labiausiai džiaugiasi ir ją vertina vaikai. Tikroji šventė – tai rami kasdienybė, su savo ritmu ir tvarka, netgi rutina, kurios tėkmėje staiga ima ir atsiveria įstabus gelmės pojūtis, kylantis tiesiog be priežasties, iš paprastų ir įprastų dalykų. Anuomet toks atsakymas skambėjo šiek tiek netikėtai, nes tų laikų Sąjūdžio sutelktos bendruomenės šventės, Arkikatedros atgavimas, gyva Baltijos kelio patirtis mums bylojo apie ypatingą šventiškumo sandarą, svarbią bendram ir universaliam šventumo patyrimui. Nepriklausomybės pradžioje šventė turėjo nemažai bendruomeniško, tačiau tuo pačiu ir autentiško ritmo. Šį ritmą mes atsinešėme dar iš sunkių priespaudos ir suvaržymo laikų, todėl kolektyviškumo ekstazę, išlaisvintą iš visuotinio ir anonimiško šventimo būdo, kurį primetė sovietmetis, supratome kaip savanorišką susiliejimą su kitais ypatingoje, visus susiejančioje emocijų atmosferoje. Todėl N. Miliauskaitės privataus buvimo būdas poezijoje ir netipiški atsakymai į klausimus tuo konkrečiu metu patraukė dėmesį ir privertė suklusti. Žinoma, N. Miliauskaitė nebuvo pirmoji lietuvių poezijoje, kasdienybės sraute susikūrusi autentiškiausio buvimo su savimi būdą, nes toks rūpėjo ir Maironiui, ir Kaziui Binkiui, ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Tačiau N. Miliauskaitė galbūt pirmoji itin aiškiai paprastos kasdienybės akimirkai suteikė savaimingo, išbaigto, pilnatviško gyvenimo turinį. Tiesiog būk ir stebėk, kvėpuokir mėgaukis, mąstyk ir jausk, – ir paprasčiausias kasdienybės veiksmas, kaip namų tvarkymas, valgio virimas, siuvinėjimas, stalo sidabro valymas ar net slogos gydymas, virs tau suteikto gyvenimo laiko kontempliacija, savita meditacijos forma.
Paprasčiausias kasdieniškas veiksmas tokio turinio ir formos visumoje įgyja aukščiausios egzistencinės patirties vertę, nes leidžia priartėti prie elementarios laiko ribos, stabtelėti ties akimirkos slenksčiu, įprastų veiklų akivaizdoje atsiverti paslapties nuojautai, o pagal tą nuojautą atsekti ir egzistencijos troškulį malšinantį nuostabos šaltinį. Iš N. Miliauskaitės lietuvių poezija mokėsi, ir gal tebesimoko, „sudėtingo paprastumo“, kaip tai yra įvardinęs išeivijos kritikas Rimvydas Šilbajoris, nors tokios meditacijos pamokų esame turėję, o ir turime ir daugiau. Vis dėlto kas iš šių pamokų, ar gal net iš bendresnio N. Miliauskaitės buvimo džiaugsmo, kuris į bet kokį kasdienybėje vykstančių įvykių ir darbų veiksmą žvelgė kaip į ritualinį, kaip į savaime prasmingą, yra atėję į jaunesniųjų poeziją? Nekalbu apie sekimą grynai technine prasme, nes N. Miliauskaitės eilėraštis įkūnijo ir iliustravo bendresnę poezijos tendenciją, nesirūpino mokiniais ir mokyklomis, nors jos gerbėjų bei adeptų neabejotinai rastume. (Beje, šiemet jos rinktinei „Sielos labirintas“ sukanka dvidešimt metų.) Autorės tarp mūsų nėra jau visą ketvirtį amžiaus (net sunku tuo patikėti!), ir „sudėtingo paprastumo“ poezija yra tapusi lietuvių poezijos veidu. Kur ir kaip besisuktume, ties daiktiškuoju kasdienybės pavidalu nestabtelėti negali joks šiuolaikinis poetas, o ką jau kalbėti apie rutininės akimirkos gelmę, nuostabos ir prasmės pojūtį, ir jos paieškas. Žvelgdama į naujausias Rimvydo Stankevičiaus, Giedrės Kazlauskaitės, Gintaro Bleizgio, Mindaugo Nastaravičiaus, Mariaus Buroko, Jurgitos Jasponytės (ir net tik šių autorių) knygas, galiu brėžti bent keletą punktyrinių linijų, kurios, keliaudamos per šiandienos lietuvių poezijos naujienas, kerta tuos pačius su N. Miliauskaitės poezija susijusius meridianus. Panardinti į neišvengiamą reikšmingų ir nereikšmingų įvykių srautą jaunesniosios kartos poetai renkasi svarstyti kasdienybės reikšmingumo ir nureikšminimo klausimus, savo žvilgsnį telkdami ties N. Miliauskaitės poezijoje išryškintomis kasdienybės detalėmis. Tačiau iš vaikystės atmintyje likusio motyvo, kuris N. Miliauskaitės lyrikoje virsta privačios ir saugios aplinkos obsesija, saugių namų paieškomis, dvejinančiomis pasaulio patirtį į širdies ir sielos, šių vėlesnių autorių poezijoje įrašomas susitaikymas su prarastu laiku, su praeitimi, net ir su benamyste namuose, kurie yra laikini ir skurdūs monolitinių daugiabučių ar bendrabučių būstai, tačiau vis tiek teikiantys privataus buvimo džiaugsmo bei paslapties paguodos.
Intensyvi buvimo prasmės paieška tarp rutininių kasdienybės užduočių yra matoma ir jaunų, ir jauniausiųjų kūryboje, tačiau šioje sankirtų visumoje išryškėjusi autentiškų įžvalgų plotmė turi ir kokybės, ir šiokio tokio katarsiško sukrėtimo požymių, padedančių matyti, kur link juda lietuvių poezijos kelias. Vienas šių požymių, ir vienas ryškiausių, – prasmės „beveik beprasmėje poezijoje“ (Algirdo Juliaus Greimo žodžiai apie Tomo Venclovos poeziją) suvokimas.
Bendros koordinatės, laikiusios dar kelias kartas „nuo žagrės“ (anot vyresnės kartos poeto Algimanto Baltakio), tačiau kambaryje ir „prie knygos“ (anot poeto Antano A. Jonyno), M. Nastaravičiaus ar Nerijaus Cibulsko eilėraščiuose jau nebenurodo visiems įgrisusio miesto ir kaimo konflikto, nes nebėra nei tokio miesto, nei tokio kaimo, kuriuos skirtų didesni komunikacijos trikdžiai, vaikystės traumos ar įveiktos iliuzijos, ir net nyksta sovietmečiu iškultivuota lyčių pareigų ir kasdienybės prievolių skirtis. M. Burokas ir J. Jasponytė savo lyrinių personažų pozicijose augina tuos pačius du vaikus, įsuptus ir į laukinės Šaltupės upės gamtos peizažus, ir į Vilniaus miesto poetinę tikrovę, kuri vienu metu yra ir asketiška, ir pritvinkusi gamtos gaivalo.
Tačiau ir viena, ir kita tikrovė yra tiesiog kasdienybės aplinka, kasdienybės patirtis, ir skleidžiasi ši patirtis vis naujomis žmogaus ir pasaulio jungtimis per vis dviprasmiškesnius privataus ir viešo, vis daugiau individualizuoto, atskirto, ir tuo pačiu vis anonimiškesnio, abstraktaus gyvenimo lygmenis.
Naujų technologijų ir virtualių sąsajų laukas yra tapęs tokiu pat realiu kasdienybės slenksčiu, kokiu kadaise buvo lauko rėžis, smūtkelis prie kelio, kreidelės brūkšnys ant asfalto. Lietuvių poezija jau yra pasivijusi naujame realybės ir virtualybės lauke bėgantį žmogų, kurio magiškuosius talismanus – kokį krepšelį, batus ir skraistę – jau yra pakeitę mobilūs įrenginiai, planšetė, paspirtukas ar dar kažkas išmanaus, kas dar tik ateina, ir, nespėjęs išsikrauti baterijų, krenta į dulkes tarp tų pačių kasdienybės daiktų, kokie buvo sidabro šaukštai N. Miliauskaitės poezijoje ar verkiančios mandolinos A. Nykos-Niliūno tekste, ar tie žymieji Vincento van Gogho batai. Šiandien lietuvių poezija gyvena pasibaigusiais didvyrių ir vaidilučių laikais, kuriuos subtiliomis užuominomis į Jono Aisčio lyriką dar mena Aido Marčėno poezijos pirmųjų knygų lyriniai personažai, tačiau jau ir tie yra sulipę aukštai į medžius ir per mirgančių lapų prizmę, tarytum per kompiuterio ekraną, žvelgia į žmogaus vaizduotės pasaulį. Galėtume sakyti, gyvename besibaigiančios realybės laikais, vis labiau nirdami į virtualybės verpetą, vis sunkiau apčiuopdami fizinės realybės slenkstį po savo kojomis.
Realybė ir virtualybė žmogaus vaizduotės aplinkoje – juk to paties matmens projekcijos. Jau Vinco Mykolaičio-Putino „Būties valandoje“ (1965) užfiksuotas vaiduoklių, būties sapnų ir miražų pasaulis, ištinkantis žmogų, kai bent kiek trumpam, bent sekundės daliai, jo širdis atsiplėšia nuo sielos gyvenimo ir panyra į iliuzinį minčių, fantazijų, geismų ir baimių lauką.
Socrealizmo utopija kadaise mus išmokė katapultuotis kur nors toliau nuo gyvenimo, pasineriant ar į siurrealybę, ar į magiškąją realybę, ir tose vaizduotės teritorijose išpildyti paralelinio savo gyvenimo versiją. Šiandien lietuvių poezija iš utopinės tremties jau sugrįžusi, tačiau su realybe sulipti darosi vis sunkiau dėl naujų žmogaus vaizduotės troškimų, dėl nuotykio ilgesio ir neramaus proto pokštų. Pavyzdžiui, N. Cibulsko knygoje „Archeologija“ (2016) tokia alternatyvios tikrovės sistema virsta internetinis gūglas, kuriame lyrinis herojus ieško visko, ko jam reikia, atverdamas vis naujus informacijos „langus“. Bet „vos tik paklausi ko nors – tas pats ar turėjote omeny? // Ir iš tiesų – ar kažką turėjom. Ar istoriją / apdairiai ištrynė per daug / tamsių puslapių pervertęs vaikas“ (eil. „Gūgl“). Jaunosios kartos kasdienybės patirtis įtikina savo autentiškos kalbos pojūčiu, tuo, kaip įtaigiai ir kartais šiurpiai virtualios, simuliakrais virstančios kasdienybės akivaizdoje skleidžiasi žmogaus tikrovės suvokimas. Vienas stipriausių pastarųjų metų tokio pobūdžio eilėraščių – G. Kazlauskaitės „Daugiau niekada“ iš knygos „Gintaro kambarys“ (2018), kuriame virtuali kasdienybės būtis simuliakruose kelia didesnę kančią už genocidą, nes virtualybė paniekina tavojo aš individualumą, paskandindama asmens savastį kolektyvinėje nuasmenintų santykių erdvėje. Turiu pripažinti, kad jei klaustumėte, kuris tekstas šiandieną labiausiai sukrėstų mane savo kasdienybės tema pagautomis egzistencinėmis problemomis, kreipčiausi kaip tik į šį G. Kazlauskaitės eilėraštį:
Gyvenome įspūdingais laikais –
turėjome visokių skanėstų
ir ko tik širdis geidžia.
Ir vis dėlto genocidas vyko
labai lėtai, visą gyvenimą –
metų metus šliaužėme tuo keliu
link duobių.
Tie, kurie nesirgo depresija,
vaikščiojo su šautuvais ir su raiščiais,
tačiau mūsų nematė.
Paskui gulėjome duobėse,
maldaudami mus nušauti,
tačiau niekam į galvą
nešovė mintis nuspausti gaiduką.
Lojo šunes, keikėsi karininkai.
Liejos degtinė.
Gulėjome atmerktomis akimis,
visam laikui sustingdyti
apie dujų kameras,
paverstas prekybos centrais.
Girdėjome savo vaikų balsus,
prašančius duonos, o saujose
turėjome tik po akmenį.
Kankinamai lėtai slinko laikas,
per veidus ropojo kirmėlės,
kišenėse skimbčiojo telefonai.
Gulėjome mėsa prie mėsos –
nenušauti, tačiau negalintys
pakrutėti.
Tik per dangų ropojo
prieš šviesmečius apšviestos
žvaigždės.
Kasdienybė su medžiagišku kūniškumu tapo prabanga virtualių, simuliakrinių, simuliuojamų realybių aibėje, ir lietuvių poezija, tarsi jautrus kamertonas, tai sąžiningai fiksuoja. Gyvybės ir mirties perskyra, su aiškia, o ne imituojama grėsmės ir pabaigos nuojauta tapo prabangos pojūčiu. Galimybė katapultuotis iš mirtingumo matmens į nesuskaičiuojamą kiekį versijų tapo savotiško nemirtingumo galimybe, tačiau ši galimybė neturi vieno, paties svarbiausio, turinio – prasmės, kurią nusako vienkartiškas vienetiškumas, nepakartojamumo žavesys, akimirkos suteikto kančios ir džiaugsmo svaigulio atveriami vartai į nesimuliuojamą, nedauginamą, nevirtualią amžinybę. Esame ties ypatingos patirties slenksčiu. Lietuvių poezija vis dar yra menas, kuris pajėgia sugriebti už rankos, kai pasvyrame ties nežinios bedugnėmis.
Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas
2019 m. Nr. 4
Kažkoks lyg jau ir nudėvėtas teiginys apie nuosmukį. Gal todėl, kad akivaizdybė. Ir prisiminimas: W. B. Yeatso „Antrajame atėjime“ sakalas, besisukantis „vis platėjančia spirale“, nebegirdi sakalininko. Gal dar Georgo Hegelio metafora apie istorijos spiralę, kurią kartodavę ir marksistai…
Į šalį: kaip čia nepanaudojus tokios parankios literatūrinės iliustracijos, – labiausiai vykus spiralė mūsų prozoj yra Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Pradžios epizodai panašūs į objektyvaus stebėtojo rašomą etnografinę studiją, tačiau greit pratrūksta gaivališkų beigi fatališkų aistrų srovė, svaiginančius kerus skleidžia ir savo pačių regztose pinklėse žūva lemtingos moterys, įsiterpia truputį apsigimęs jaunasis grafas, kurio „siela geidžia mirties“, – tai jo akyse pirmą kartą tekste fiksuojamas žalčio žvilgsnis, – toksai dar jaunas Drakuliukas, kuris prieš nieką nesustos… Dekoracijos tampa niūrios ir grėsmingos tarsi gotikiniame romane ar Emily Brontë „Vėtrų kalne“, esama istorinių nuorodų, – sukilimo metu į sodybą atšuoliuoja raitelių būrys, priimti kaip saviškiai jie, pasirodo, bevilkį vyriausybės kariuomenės uniformom, ir tik vėliau, po šokiruojančio nusivylimo paaiškėja, kad vis dėlto vaišinti jie pelnytai, nes tai buvęs į sukilėlių pusę perbėgęs būrys, ir šis regimybių pervertimas parodo, kaip tartum tikra tiesa pavirsta baisiu melu, ir atvirkščiai, bet tai nėra istorinis romanas. Tekstas tarsi sukasi spirale, regis, atsispirdamas į literatūrines analogijas ir bematant nuo jų nutoldamas. Kaip ir visi didieji pasakojimai, jisai yra ir apie tiesos ieškojimą, pastangas rasti ją po melu ir tariamybėmis. Taip kai kurie romano veikėjai leidžias į religinius ieškojimus, svarstymai apie dorą ir tikėjimą tarpais ima panašėti į teologinį ar filosofinį traktatą, nors teksto audinys ir rodos esąs absoliučiai realistiškas, žiūrėk, jį staiga persmelkia mistinės įžvalgos, iš kažkur atsiranda keistos detalės ir užuominos, nukreipiančios į kitą matmenį, viskas tarsi pradeda skendėti vos perregimoj migloj, kaip kokioje maginėje fantastikoje, bet tuoj grįžtama į realybę, – krašte siaučia plėšikai, o juos medžioja kareiviai, tačiau jau žinome, kad čia ne nuotykinis žanras. Yra ir detektyvinis siužetas, kuris pažeria savo mįslių ir taip pat palaiko įtampą, nors ne tai čia svarbiausia, o viską užbaigia tokie neva filosofiniai laiškai, parašyti panašiu į Voltaire’o arba prancūzų moralitė stiliumi. Pridurkim, jog, be kitų, pirmąją ir antrąją dalis sieja ir niekaip numirti negalintis personažas. Mat jis buvo kartą palaidotas apsinuodijęs, bet atsigavo, išsikapstė ir dabar klaidžioja praradęs sielą. Tad gyvieji numirėliai, bent jau vienas lietuviškas zombis S. T. Kondroto romane pasirodė anksčiau nei Holivudo filmuose. Kaip dar nepacituot, ką rašė Dante Gabrielis Rossettis, perskaitęs „Vėtrų kalną“: „Veiksmas vyksta pragare, bet vietovių pavadinimai kažkodėl angliški.“ Čia jie lietuviški.
Žinant, kad pralaimėjimo neišvengsi, kaip Termopiluose (žr. Konstantinas Kavafis), kiekvienas kritikas, stojęs saugoti tradicijų ir stengtis, kad kičas nebūtų laikomas tikru menu, prilygsta santykiui vienas iš trijų šimtų.
Toksai spartietis yra ir Silvestras Gaižiūnas, šiandien jau tolimais 2005-aisiais „Litmenio“ puslapiuose stojęs prieš spektaklį „Madagaskaras“. Kadangi parašyta gerai, telieka pacituoti: „<…> vadovaujasi taisykle: kuo primityviau, tuo geriau. Turinys yra pakeičiamas išoriniais efektais, dėmesys nukreipiamas į trečiaeilius dalykus, pasitelkiamas popstilius. „Madagaskaras“ konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas, kuriame Ivaškevičiaus nulipdytų kaukių monologai bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne. Oskaras ir Pokštas, Dainius ir Gerbutavičius, Salė ir Helė – lyg pagal vieną trafaretą sukonstruotos lėlės, vograujančios tuo pačiu žargonu, stulbinančios tuo pačiu kvailumu.“ Manau, čia nurodomi būdingiausi literatūrinio kičo bruožai. Manding dar ryškesni jie spektaklyje „Mistras“, – personažai žinomesni „plačiajai“ publikai, galima stilizuoti daug daugiau populiarių sentencijų, karpyti figūras, kurias ir sukarikatūrintas lengviau atpažinti, nors jos ir netikrais dažais tapomos. O trafaretas tas pats – paprasčiau, greičiau. Pirmyn ta linija į saldžią melodramą kokakolos spalvom – į filmą „Santa“ su meilės istorija, sergančiu berniuku ir gražiais gamtovaizdžiais…
Išcentrinėms jėgoms stiprėjant, sukimuisi greitėjant, o spiralei besiplečiant, pavadinimai, etiketės atplyšta nuo daiktų, žiū, ima ir prie visai kitų bei kitokių prilimpa kaip iškabos Hanso Christiano Anderseno pasakoje. Ir kažkodėl dažniausiai ta vėtra postmodernizmu vadinama, nors kas tai per daiktas, niekas rišlia kalba pasakyti negali. Nors kai pagalvoji, vienas bruožas ima ryškėti. Tai daugžodystė. Žinoma, ne pačių naujausių laikų išradimas, tad ir Stalino premijos laureatas gali stoti vienon greton su mūsų spartuoliais, štai jo „naujo tipo istoriniai romanai – lietuvių liaudies revoliucinių kovų epopėja“ („Kalvio Ignoto teisybė“ – du tomai, „Broliai“ – keturi tomai ir „Sąmokslas“ – du tomai), nors dar nepralenkta, tačiau neužmirškim, jog tų revoliucinių kovų trukmė vis dėlto buvo ribota, o štai baroko epocha – ištisi du šimtmečiai, tad ir „Silva rerum“ turi kur įsibėgėt.
Šitokia, sengraikių kalba tariant, logorea, o lietuviškai – viduriavimas žodžiais, dar bedieviškai skatinama leidyklų, – neparduosi juk šimto ar pusantro šimto puslapių knygutės už keturiasdešimt eurų (žr. Vaidoto Jauniškio „Interjeras už 20 eurų“ 2018-ųjų kovo „Bernardinai.lt“), tad girnos dar aukščiau pakeliamos. Literatūrinių vaisių duoda ir „globalios Lietuvos“ etiketė. Kai jautrios sielos būtybė ilgesniam ar trumpesniam laikui atsiduria už gimtinės ribų, sukirba mūzos jai širdy ir pirštai automatiškai griebiasi „plunksnos“. Pamažu taip vėlgi ne be leidyklinių pastangų randasi naujas, bet ne lakoniškesnis žanras.
Kartais kokia etiketė labai jau klišai prilimpa. Kas pamena Sigitą Parulskį jaunystės ir ne tik laikais, tikrai neapkaltins jo perdėtu švelnumu. Mėgdavo jis ir gana aštriai atsiliept apie jau anuomet šventųjų karvučių aptvarėly ganomą Justiną Marcinkevičių beigi kitus korifėjus ir koribantus. Bet štai prilipino jam „tolerancijos žmogų“ radę vieną tokį. Tai rašytojui, manau, joks privalumas, juk jei būsi pernelyg tolerantiškas, tai tavieji tekstai taip ir bus tokie drungni ir prėski. Nes juk tolerancija mūs pasvietėj dažniau panaši į abejingumą nei į tai, ką andai aprašė Johnas Locke’as. Bet ir esė mūsuos manding ne tai, ką Michelis Montaigne’is vadino „essai“. Prancūzų kalboje tai vyriškos giminės daiktavardis, beje, ir „Prancūzų–lietuvių kalbų žodyne“ (1976) rašytas „ese“, kas nurodytų bendrąją giminę, aš tai sutikčiau su bet kuo, kad tik ne „esytės“… Taip ir saviraiška bei emociniu išsiliejimu plūstantiems poetams, tarkime, toksai T. S. Eliotas primintų, kad „poezija yra ne emocijų paleidimas nuo grandinės, o išsilaisvinimas iš emocijų, tai yra ne asmenybės išreiškimas, bet pabėgimas nuo asmenybės. Aišku, tik tie, kurie yra asmenybės ir kurie turi emocijų, supranta, ką reiškia noras nuo šių dviejų dalykų pabėgti.“
Kur kas lengviau mūsų nuoširdiesiems lyrikams. „Būti nuoširdžiam nėra pavojinga, ypač jei dar esate kvailas“, – paguodžia juos Georgas Bernardas Shaw. O šiaip jau grandų patariama „puoselėti kalbą ir tarmę gryninti genties, idant gilėtų ir aiškėtų mūsų protai“. Dingojas man, kad didelei poezijai atlikus tokį darbą ir galėjo rastis tokia proza kaipo „Žalčio žvilgsnis“, „Vilniaus pokeris“, „Tūla“.
Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.
ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė
2018 m. Nr. 12
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas
Svarstydamas apie 1918-ųjų Respubliką, vis prisimenu Algirdo Juliaus Greimo mintis iš esė „Būti lietuviu“ (1970). Anot jo, tuo metu tauta išlaikė savo brandos egzaminą. Būta demokratijos ir autoritarizmo, vienybės ir nelygybės, vieniems valdžia davė žemės daugiau, kitiems – mažiau. Bet svarbiausia buvo kas kita: „Lietuviui pasidarė savaime aišku, kad jis ne lenkas ir ne gudas, o lietuvis. Jam tapo savaime aišku, kad jis turi teisę, kaip ir kiti, savarankiškai tvarkytis ir gyventi. Kitaip sakant: būti lietuviu jam pasidarė natūralus, normalus, kasdienis jo gyvenimo būdas.“ Tokią savivoką, anot A. J. Greimo, paskatino didžiulis civilizacinis šuolis: per labai trumpą laiką buvo nueita nuo tradicinės žemdirbiškos gyvensenos iki moderniausių europietiško visuomenės gyvenimo, kultūros, technologijos formų. Todėl, kad ir kur dabar būtų lietuvis, jis yra „toks, o ne kitoks dėl to, kad tarp 1918 ir 1940 metų tauta nešiojo – gražiau ar prasčiau pasiūtą – bet savą valstybinį rūbą“.
Manau, kad per šimtmetį ši lietuvių civilizacinė branda aiškiai patvirtinta dar dviem atvejais. Antrasis istorinis egzaminas – tai pusę amžiaus trukusi atkakli rezistencija totalitarizmui. Man į šią sąvoką telpa visos pasipriešinimo formos: ir ginkluota kova prieš sovietinę okupaciją, ir išeivijos veikla Vakaruose, ir laipsniškas laisvėjimas sovietinėje Lietuvoje, ir žydų gelbėjimas Holokausto metais. Bandymai menkinti kurios nors kovos reikšmę ar tarp jų kurti priešpriešas yra labai šališki: pavyzdžiui, kai tikra rezistencija laikoma tik ginkluota partizanų kova, arba priešingai – kai ji juodinama; kai nubraukiama kantraus kultūrinio priešinimosi sovietmečiu reikšmė. Tikiuosi, kad iš laiko distancijos vis labiau matysis esmė: per okupaciją lietuviai neprarado savo gyvenimo būdo, bet atlaikė ir galiausiai įveikė XX a. totalitarizmą. Tam reikėjo kruvinų aukų, asmeninės drąsos, kartais – iki absurdo stipraus tikėjimo, kartais – kompromisų ir gudrumo. Būta moralinių klaidų, apakimų, išdavysčių ir savų nusikaltimų. Tačiau geležinę uždangą suaižė daugybė rezistencijos daigų. Nors ir labai skirtingi, jie pusę amžiaus stiebėsi viena kryptimi. Manyčiau, tai ne kas kita, kaip suvereni tautos valia – Jea-no Jacques’o Rousseau apibrėžtas fenomenas.
Ir trečiasis šimtmečio išbandymas – tai demokratiškos respublikos atsikūrimas, žlugus sovietų imperijai. Didysis stebuklas – ne pati revoliucinė Sąjūdžio euforija, ne ekstatiška maišto vienybė (kokios Europos tautos jos neišgyveno?), bet tai, kad ši revoliucija buvo taiki, dainuojanti, „gandiška“; tai, kad ji neatvedė į naują agresiją, į brutalų kitaminčių persekiojimą ar nacionalistines žudynes, kokios pratrūko Balkanuose. Įvairių pavojų, naujo autoritarizmo pagundų, chaoso kurstymo, oligarchijos įtakų būta – bet didžiausių grėsmių pavyko išvengti. Respublikos pagrindu vis dėlto tapo taikus, vakarietiškas demokratizmas. Visuomenė ėmė iš naujo, kad ir sunkiai, mokytis jo abėcėlės. Todėl šiandien akivaizdus mūsų gyvenimo skirtumas, palyginus su kaimyninėmis tautomis, kurios šio išbandymo XX a. gale, deja, neatlaikė – Rusija, Baltarusija, Ukraina, Moldova…
Tad mūsų šimtmečio kultūra ir literatūra, kurią vis geriau pažįstame, atstatydami anksčiau uždraustas, iškraipytas ar nepripažintas jos dalis – tai atviras lobynas, iš kurio galime laisvai rinktis tai, kas atrodo svarbu šiandien ar rytoj. Tarkim, iš prieškario respublikos aš asmeniškai, kaip sau svarbius pradmenis, renkuosi Vaižganto vitalizmą ir Kazio Binkio avangardą. Iš karo laikų – Vytauto Mačernio bei Broniaus Krivicko egzistencinę rimtį ir Onos Šimaitės altruizmą. Iš išeivijos – Marijos Gimbutienės mitus, Vytauto Kavolio liberalizmą, Algimanto Mackaus ir Antano Škėmos įtampas. Iš sovietmečio – Justino Marcinkevičiaus magiją, Tomo Venclovos kriticizmą ir Sigito Gedos vaizduotę. Iš Atgimimo – Meilės Lukšienės humanizmą ir Ričardo Gavelio chirurgiją. Neišsiverčiu be Česlavo Milošo atminties ir Abraomo Suckeverio optikos. Tai – tik mažojo asmeninio kanono dalis. Kiekvieno jis savitas. Visas klausimas – kaip šiuos paveldėtus šimtmečio genus pavyks jungti toliau, ką naujo iš jų sukursim.
Kaip visada, dabarties situaciją analizuoti nelengva: trūksta distancijos, daug nežinomųjų. Tenka bent šiek tiek kliautis intuicija, atmosferos pagava. Kai pradėjau galvoti apie dabartį, mintyse iškilo klasikinio lietuviško kino kadrai – 1987 m. sukurto Algimanto Puipos ir Rimanto Šavelio filmo „Amžinoji šviesa“ pradžia, jos peizažas. Pamario kaimai, Rusnės apylinkės, užlietos potvynio. Žmonės brenda vandeniu, plaukia valtimis su daiktais, ieškodami aukštesnių vietų, kur prisiglausti. Visi susispiečia vienoje dar neužlietoje sodyboje. Kalbasi, kad tuoj visai paskęs. Tačiau vanduo iš lėto pradeda slūgti. Vėl išnyra ir ima jungtis tarpusavyje žemės plotai, salos, pažliugę keliai.
Dabartinėje Lietuvoje dažnai apima pojūtis, kad vis dar brendame. Per iki galo neatslūgusius seno tvano vandenis: nepagarbą žmogui ir jo nevertinimą, jėgos diktatą, tylų konformistinį paklusnumą, asmeninės atsakomybės vengimą, bendruomenės ryšių silpnumą, tarpusavio įtarinėjimą. Sovietinio tvano šlynas užsiliko kur kas ilgiau, negu to buvo galima tikėtis, – ne tiek tikrovėje, kiek mentalitete. Atrodo, kad prieš šimtmetį iš imperinio palikimo Lietuva išsivadavo kur kas greičiau ir ryžtingiau.
Tačiau kartu tenka bristi ir per naujai atplūdusias vandens mases: kapitalistinį pragmatizmą, trumpalaikės komercinės naudos vaikymąsi, manipuliavimą viešąja erdve, nepagarbą savai kultūrai ir jos tradicijoms, bešaknį egoizmą ir kartu susimenkinimą prieš didįjį Kitą – Vakarus. Posovietinėje erd-vėje šios mentalinės būklės jungiasi: nauji vandenys dažnai pakelia senąjį dumblą. Profesorius Leonidas Donskis yra įžvalgiai rašęs apie tai, kaip vėlyvojo sovietmečio, Brežnevo laikų cinizmas Lietuvoje transformavosi į naują, neva „vakarietišką“, merkantilinį cinizmą, kaip abu kartu jie atsigręžia prieš tikrąsias europietiškas vertybes ir bendruomenės tapatumą.
Taigi pojūtis toks, kad tvirtos žemės, sausų kelių po kojomis Lietuvoje daugėja, bet pamažu; kartais juos pasiglemžia naujas potvynis ir vėl tenka keltis į aukštesnes vietas. Nuo anos, 1918-ųjų metų Respublikos visuomenės gerokai skiriamės savijauta. Greitą anuometinę pažangą, civilizacinį šuolį labai lėmė optimizmas, pasitikėjimas savo jėgomis, modernumu – be abejo, kartais naivus ir turėjęs savų pavojų. Dabartinę būklę – gana lėtą, painią, stabčiojančią kaitą – turbūt ne mažiau lemia skepsis, abejojimas savimi ir tvirta žeme po savo kojomis. Akivaizdu, kad su šia vidine būsena, ne tik su ekonominėmis priežastimis, yra susijusi ir emigracijos – neadekvačiai gausios tokiai mažai tautai – problema.
Vis dėlto dabarties peizaže labai svarbus yra ir vėjas – laisvės, įvairovės, europietiškų akiračių, brandžios kultūros, kūrybingos saviraiškos, socialinio teisingumo kryptis. Šis vėjas stiprus, kaip niekad persmelkęs ir literatūrą, ir jaunąją studijuojančią kartą. Tad ir komplikuotos dabarties paveikslą norisi baigti prieškario dvasia, vaižgantiškai ar binkiškai: tokiam vėjui pučiant, žemė džius.
Kaip sako žydiška patarlė, visų ateities spėjimų lemtis vienoda: a mentsh trakht, un Got lacht (žmogus galvoja, o Dievas kvatoja). Bet jeigu Jis per ateinantį amžių šiai žemės vietai, kur gyvename, šypsotųsi palankiai, tai norėtųsi, kad lietuvių literatūroje vėl iškiltų didelio talento rašytoja ar rašytojas, kuris įeitų į pasaulinės literatūros kanoną. Taip, kaip Baroko laikais pasaulinę reikšmę pasiekė Motiejus Kazimieras Sarbievijus, XVIII amžiuje – Kristijonas Donelaitis, XIX šimtmetyje – Adomas Mickevičius, o XX-ajame – Česlavas Milošas. Tikiu, kad tokį vardą turėsime ir šiame amžiuje (gal jau moters?).
Antra, viliuosi, kad lietuvių literatūra išliks ir stiprės kaip žodžio menas, o ne laikina pramoga ar propaganda, ir kad bus pakankamai žmonių, kuriems šio lietuviško žodžio meno reikės.
Trečias noras – dar nekuklesnis. Būtų gerai, kad lietuvių literatūra prisidėtų prie to, jog pasaulio kultūra išbristų iš dabartinių vertybinių, ekologinių aklaviečių ir pereitų į naują, darnesnę būklę.
Ryžtuosi lažintis: 2118-aisiais lietuviškos knygos tebeis.
Rašytoja Renata Šerelytė
Atsakant į šį klausimą turbūt geriausia remtis gyvenamuoju laiku, šiek tiek praplečiant jo ribas ir siejant ne tik su savo gyvenimo datomis, bet ir su įvykiais, asmenybėmis, kurios tarsi išeina už asmeninio gyvenimo ribų. Todėl man labai svarbus atrodo partizaninis pasipriešinimas – jo pradžia, jo eiga, jame dalyvavę žmonės, jų palikti liudijimai. Partizaninis karas glaudžiai susijęs su visa tolesne laisvės kova – su paskutiniuoju partizanu Antanu Kraujeliu, kuris žuvo 1965 metais, su Helsinkio grupės įkūrimu, su Romo Kalantos susideginimu, su Lietuvos laisvės lygos veikla, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platinimu ir dvasininkų priešinimusi sovietinių okupantų vykdomai politikai. Ne veltui popiežius Pranciškus, atvykęs vizito į mūsų šalį, Lietuvos Bažnyčią pavadino kankinių bažnyčia. Tai liudytų Mečislovo Reinio, palaimintojo Teofiliaus Matulionio, Juozo Zdebskio, Broniaus Laurinavičiaus ir daugelio kitų kunigų pavardės.
Manyčiau, kad jeigu nebūtų buvę partizanų, kurie įkvėpė, anot Adolfo Ramanausko-Vanago, „sveikąjį tautos kamieną“ toliau priešintis ir nepasiduoti dvasinei mirčiai, nebūtų buvę nė Sąjūdžio, kuris tiesiog išsprogdino visą tą nuolatinio melo ir paniekos žmogui kupiną sovietmečio tvarką. Prisimenu, kaip mane 1988 m. krėtė šiurpuliai nuo mitinge ištartų žodžių – „Lietuvos valstybė“. Būtent – valstybė. Tai atrodė kertinis žodis, kuriame koncentravosi viskas – nuo praradimo kartėlio iki širdį gniaužiančio pasididžiavimo. Šiandien kai kurie visuomenės veikėjai ir politikai galbūt norėtų, kad liktų tik „Lietuva“. Bet jeigu liks tik „Lietuva“, o išnyks „valstybė“, nieko gero iš to nebus.
Todėl visi darbai, nesvarbu, ar juos dirbtų politikas, ar verslininkas, ar inteligentas, – jeigu jie skirti Lietuvos valstybei, darnios ateities viltis neblėsta. Jeigu viršų ima siauraprotiškas nacionalizmas ir Lietuvos kaip uždaro tautinio geto įsivaizdavimas – tokiu getu ir liksime.
Įvykiai, kurie šiuos metus padarė nepamirštamus, buvo du. Tai popiežiaus Pranciškaus vizitas, kuris suteikė nepaprastą stiprybės ir vienybės jausmą, nepatirtą jau seniai, ir A. Ramanausko-Vanago palaikų radimas, identifikavimas ir iškilmingas perlaidojimas.
Tiesa, kaip nepaminėti MO muziejaus atidarymo. Tiksliau, privačios iniciatyvos, nukreiptos į meną. Manyčiau, kad tokio atvejo šiuolaikinėje mūsų kultūroje dar nebuvo. Ir tai teikia vilčių, kad ir toliau bus tikros mecenatystės atvejų. O ne dirbtinės ir išpūstos, kai menai ir kultūra finansuojami iš valstybės lėšų ar nesumokėtų tai pačiai valstybei mokesčių.
Na, laisvės rašyti niekas nevaržo, asmeninės drąsos kūrėjams irgi netrūksta, galimybių prasimušti, susilaukti populiarumo ir realizuoti save – taip pat. Nors tokiai mažai rinkai kaip mūsų toks baisus antplūdis rašytojų atrodo lyg ir neproporcingas – rašo juk visi. Kulinarai, sportininkai, mitybos specialistai, bioenergetikai, žurnalistai, kelionių organizatoriai, vedybų ir laidotuvių planuotojai, verslininkai, mokslininkai ir t. t. Na, čia nebūtų didelės bėdos; kaip sakoma – jeigu žmogus nori, tegu rašo, bet skaityti, ką jis parašė, nebūtina. Skaitytojas atsirenka tai, kas jam įdomu. O skaitytojų grupės labai įvairios – nuo profesionalų iki marginalų. Bet šiaip jau mėgėjiškos literatūros – o ir kultūros – dominavimas akivaizdus. Bet juk gyvename demokratiškoje šalyje, taigi ko nors kito tikėtis sunku. Kultūra taikosi prie vartotojo, o menininkas, kuris prie vartotojo neprisitaiko, rizikuoja tapti vienišu genijumi, kurio likimas nenuspėjamas.
Tačiau labai nesinorėtų, kad rašytojas taptų tik rinkos dalimi, besivaikančia literatūrinių madų. Arba – išlaikytiniu, elgeta, prašytoju, kurį reikia remti, šelpti, guosti, kuris verkšlena ar net rauda. Rašytojo profesionalo darbas toks pat svarbus ir vertingas, kaip ir kitų, toks pat atsakingas ir sunkus. Todėl rašytojas turėtų būti visavertis ne tik kultūros lauko, bet ir rinkos bei ekonomikos dalyvis. Ir kad jis pats tai suprastų.
O šiaip jau labai nesinorėtų, kad rašytojai – ir apskritai inteligentai – būtų inertiška visuomenės dalis, kuriai menas ir kūryba svarbiau už Tėvynę. Už visa tai, kas joje vyksta – gero ir negero. Kad jaustųsi aukštesni ir geresni už kitus. Kad sakytų, jog politika – ne man, nes ji „nešvari“, o aš tai toks gerutis, nenoriu išsipurvinti.
Kai mes nenorime išsipurvinti, į valdžią ateina žmonės, kurie paskui nesibodi versti purvo ne tik ant kultūrininkų, bet ir ant visų žmonių. Svarbu, kad inteligentai būtų karšti arba šalti – bet tik ne drungni, kuriuos belieka išspjauti.
Na, didaktika niekur nedingo, ypač mėgėjiškoje literatūroje. Jos formos gal šiek tiek modernesnės, bet esmė ta pati. Vaikų literatūros specialistai, kurie perskaito bene visą šiuolaikinių lietuvių autorių kūrybą, skirtą vaikams, tarp jų – ir mėgėjų, galėtų paliudyti, kad neretai netgi forma (kirčiavimas, sintaksė ir kt.) stulbinamai primena XIX a. kūrinėlius. Taigi šiuolaikinėje literatūroje veikiausiai galima rasti ir daugiau tokių žavių senienų.
Įsivaizduoti, kokia literatūra bus, nesiimsiu, nes, pasak Simone᾿os Weil, vaizduotė – šėtono įrankis. Maištingų jaunųjų, griaunančių visus autoritetus, buvo ir visada bus, kaip ir tradicinio pasakojimo romanų ir kitų kūrinių. Išliks poezija – gurmanams ir snobams (dainų tekstų, mėgėjiškų kūrinių ir eiliakalių popso poezijai nepriskiriu). Prie jos nedrąsiai šliesis novelė – tokia pat snobiška, nes ji neįdomi rinkai taip pat, kaip ir eilėraštis. Romanai turėtų plonėti ir koncentruotis, nes, ko gero, uždusim nuo žodžių, kurie mažai ką bereiškia.
Šiaip nesitikiu nieko naujo, bet viliuosi, kad, rašytojams išliejus kūrybinį įtūžį ir patenkinus narciziškumą, galbūt reprezentatyviu pagaliau taps detektyvo žanras, toks, koks jis turi būti: paslaptingas, bet paprastas, be specialiųjų efektų ir teatrališkumo, žvelgiantis į žmogaus sielą. Ir kad nepritrūks gerų kūrinių jaunimui ir vaikams, nes jiems tokių knygų labiausiai reikia.
Rašytoja Birutė Jonuškaitė
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga įsivaizduoju, kad yra sukurta vaikiška dėlionė, atitinkanti šalies geografinius kontūrus, susidedanti iš mažų, skirtingų detalių, vaizduojančių žymiausius, labiausiai kraštui nusipelniusius žmones. Detalės turėtų nepriekaištingai tarpusavyje jungtis ne tik fizine, bet ir turinio prasme, tarkim, centre, kaip ir dera patriarchui, sėdėtų Jonas Basanavičius, iš vienos jo pusės galėtų įsitaisyti Jonas Jablonskis su „Lietuvių kalbos gramatika“ po pažastim, o kitoje susikaupęs Maironis eitų pasivaikščioti su jo minčių besiklausančiu Juozu Naujaliu. Netoliese įsikurtų visą gyvenimą tautą žadinęs Vaižgantas ir Vincas Krėvė-Mickevičius su savo Dainavos šalies žmonėmis, – man abu vienodai brangūs, minėtini ir visai be reikalo gerokai primiršti. Labai mielai glaustųsi viena prie kitos Dvi Moteri: „feministė“ Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, vyriausia Steigiamojo Seimo narė, ryškiausia to meto moterų judėjimo dalyvė. Visai neblogai būtų Algirdą Julių Greimą ir Kazį Jankauską, karo metais Šiauliuose įkūrusius literatūrinį almanachą „Varpai“, sujungti į plotelį, kuriame atsirastų ir Antanas Škėma. Dalia Grinkevičiūtė, nesulaukusi antrosios Nepriklausomybės, galėtų įsikibti į parankę Vladui Kalvaičiui, kurio, deja, rugsėjo pradžioje netekome.
Kiek turėtų būti tokių detalių? Jeigu šimtmetis – tai tradiciškai šimtas? Banalūs tie šimtukai, jie realybės neatspindi. O ir kas bus toks drąsus ir nuspręs, kurie buvo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje? Vienų atmintyje iškiltų Sigitas Geda, kitų – Justinas Marcinkevičius, treti pasigautų Bernardą Brazdžionį ir imtų vėl šaukti tautą jau visai kitokiems tikslams. Kaip pasverti visų jų nuopelnus?
Manau, kad kiekvienas dėlionės kūrėjas sudarytų skirtingą sąrašą. Ir kiekvienas būtų savaip teisus. Ir tų detalių prisirinktų tiek, kad dėlionė nuolatos didėtų, plėstųsi mūsų šalis. Žinoma, tai nebūtų vientisa mozaika, liktų nemažai ir gėdingų tuščių vietų. Jų neįmanoma būtų užpildyti net ir guodžiantis, kad vokiečių okupacijos metais šalia žmogžudžių egzistavo ir tylusis žydus gelbėjusių teisuolių būrys.
Taigi labai greitai suprastume, kad ne vien žymios asmenybės stiprino „tautos politinę valią, kėlė pilietinį visuomenės sąmoningumą“. Vien tas faktas, kad galingą armiją ir tobulą prievartos mechanizmą turinti valstybė daugiau kaip dešimt metų neįstengė sunaikinti partizanų (pagal Marių Ivaškevičių – paskutiniais pasipriešinimo metais telikusių saujelės „kaimo bernų, mažai tenutuokiančių apie garbę ir žmoniškumą“1, pagal kitus – Stasio Šalkauskio dvasia išugdytų sąmoningų visuomenės narių, veikliausių valstybės piliečių) judėjimo, byloja ne tik apie jų neįtikėtiną stiprybę, sumanumą ir ištikimybę savo idealams, bet ir apie visos tautos
nesunaikinamą laisvės troškimo geną. Pagarbos vertos ne vien tokios iškilios asmenybės kaip generolas Jonas Žemaitis ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas, visiems laikams palikę ryškų įrašą mūsų šalies istorijoje, bet ir daugybė „tylos vaikų“, kaip save ir savo artimiausius bičiulius pavadino Vytenis Imbrasas. Prisiminkime Vytauto Kubiliaus parengtą antologiją „Anapus rudens“ (1995): Vytautas Dubindris (Vytauto Ambrazo poetinis vardas), Vytenis Imbrasas, Palmira Petrauskaitė, Jūratė Petrauskaitė, tragiško likimo partizanė Diana Glemžaitė, mums palikusi poezijos rinkinį „Mes mokėsim numirt“ (1994). Partizanai be eilinių juos maitinusių, slėpusių, šelpusių, jų mintis spausdinusių ir platinusių, savo ir savo šeimų gyvybėmis rizikavusių žmonių nebūtų taip ilgai išsilaikę. Kad ir kaip būtų keista, bet šiame totalios priežiūros rezervate žmonės sugebėjo kovoti, kurti, rašyti, atrasti sau artimus pašnekovus, dalyvauti Lietuvos Helsinkio grupės veikloje.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad per visą okupacijos laikotarpį dažniausiai į KGB kalėjimus ir į tremtį ėjo žmonės, drąsiai kovoję už bažnyčios ir tikinčiųjų teises, tikėjimo laisvę, leidę „Katalikų bažnyčios kroniką“, tokie kaip kun. Juozas Zdebskis, vienuolė, disidentė Nijolė Sadūnaitė, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, tėvas Stanislovas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kun. Julius Sasnauskas ir daugybė kitų, jiems talkinusių žmonių, apie kurių egzistavimą ir jų veiklą ilgą laiką daugelis Lietuvos piliečių nieko nežinojo. Juk ne visi bandė klausytis „Amerikos balso“, per kurį, tarkim, Tomas Venclova pranešdavo apie šiuos ir kitus Lietuvoje persekiojamus tautiečius. Daugelis ir apie palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, visą gyvenimą kovojusį prieš sovietų, o karo metais – ir vokiečių okupacinę valdžią, išgirdo tik pernai, kai 2017-ieji buvo paskelbti jo metais ir ant bažnyčių atsirado plakatų su jo atvaizdu. Panašiai mažai kam žinomas ir pogrindžio spaustuvę savo sodyboje, po namu iškastame požemyje įsirengęs, š. m. kovo 16 dieną anapilin iškeliavęs Vytautas Andziulis, sovietinės okupacijos metais išspausdinęs ir kartu su Juozu Bacevičiumi išplatinęs dvidešimt trijų pavadinimų draudžiamus leidinius, kurių bendras tiražas – šimtas trisdešimt aštuoni tūkstančiai egzempliorių. Spaustuvė-leidykla nesusekta veikė dešimt metų (1980–1990). Be tokių šventai savo veiklos prasme tikinčių žmonių, be jų užsidegimo kažin ar būtume ėję į Sąjūdžio mitingus, o tuo labiau – ginti Televizijos bokšto ir parlamento.
Turbūt teisus buvo Gintaras Beresnevičius, sakydamas, kad „esame klajokliai, atėję iš stepių, bekraščių ganyklų, kur viršuje – žydro dangaus skliautas, horizontas atviras iš visų pusių, ir šviesa šviesa“2. Manau, kad be to atviro iš visų pusių horizonto ir šviesos – ne tik tiesiogine prasme – lietuvis, kaip ir kiekvienas žmogus, negali gyventi. Jis visada stengiasi išsiveržti iš narvo. Klausimas, kaip tą daro. Mane žavi mūsų tautos vidinė stiprybė, retai sutinkamas susitelkimas, pasitikėjimo kultūra: juk ne smurtu, ne tūkstančių kraują praliejant buvo paskelbta 1918 metų Nepriklausomybė, ne ginklais, o Dainuojančia revoliucija išsikovojome laisvę ir antrą kartą – 1990-aisiais. Taip gali elgtis tik nepaprastai daug kuriančios, o ne griaunančios potencijos turinti tauta. Man regis, mes tuo ir skiriamės nuo savo didžiojo kaimyno, kuris su nuožmia agresija puola viską beatodairiškai naikinti, net nesusimąstydamas, ar įstengs vėliau ką nors ant griuvėsių suręsti. Išskirtinį lietuvių kūrybingumą įžvelgiu net ir tokiuose dalykuose kaip apranga. Atsimenu, kaip studijų metais grožėjausi merginų išradingumu: parduotuvės tuščios, o kas antra studentė ant podiumo galėjo demonstruoti niekur neregėtas madas, nes kiekviena buvo šį tą nusimezgusi, pasisiuvusi, sugalvojusi savą stiliuką. Net ir tuose kepuraičių ar megztinių raštuose buvo daug maištingos poezijos, protesto prieš sovietinę niveliaciją. Lygiai kaip ir ilgaplaukių, džinsuotų vaikinų tylų protestą išreiškianti laikysena.
Aišku, galima sakyti, kad mums pavyko, nes taip susiklostė įvairios istorinės ir politinės aplinkybės, kad 1990 m. mums „leido“ išsivaduoti. Mums pavyko, nes visi judėjimai, iniciatyvos, darbai skatino bendraminčius burtis, mums pavyko, nes kuo daugiau šalį engė sovietinis, prieš žmogaus orią prigimtį nukreiptas rėžimas, tuo didesnės vertės įgavo eilinių žmonių namuose saugomas ir puoselėjamas padorumas, tiesa, sąžinė, o podraug ir lietuvių kalbos žodžiai, dargi neretai – gimtosios tarmės. Tai buvo ta terpė, kurios net ir ši okupacija negalėjo įveikti. Juk mes jau buvom užgrūdinti spaudos draudimo metų, jau išsaugoję savo brangiausią turtą naktimis per rubežius gabendami knygas drobiniuose maišeliuose, jau įrodę sau ir kitiems, kad nei kazokai, nei saugumas neįstengs mūsų užčiaupti. Kasdienė šneka, lietuviškai skaitomos knygos, dainuojamos liaudies dainos, puoselėjamos tradicijos be garsių protesto šūkių deklaravo laisvės troškimą. Nors būta, žinoma, ir jų: dėlionės detalės turėtų atspindėti ir to meto hipių, andergroundo judėjimus, drąsias Kazio Sajos dramas, Beno kelionę į Nidą, Rašytojų sąjungos kavinėje diskutuojančius Ričardą Gavelį ir Saulių Tomą Kondrotą.
Ar tikrai išlaisvėjome? Mes dabar esame kaip atomai, gyvenantys greičiau šalia nei vienas su kitu. „Suapvalėjome“ visomis prasmėmis, – neliko įdubų ir išgaubimų, kurie leido mums susiglausti. Pasikeitė ir dėlionės detalių dydis – vienos labai išsipūtė, kitos – sumažėjo, susitraukė į varganos senutės kumštuką. Tačiau pasaulis niekada nebuvo, nėra ir nebus tobulas. Visais laikais jame virė kovos dėl vietos po saule. Visais laikais kas nors norėjo laimėti kitų sąskaita. Taip nutiko ir Lietuvoje. Puikiai žinome, kiek per pastaruosius dešimtmečius buvo padaryta savanaudiškų sprendimų, kaip, prisidengus demokratijos kūrimo lozungais, buvo didinama socialinė atskirtis. Šiuolaikinis socialinis elitas nedaug kuo skiriasi nuo buvusios sovietinės nomenklatūros, nebent tuo, kad jam būdingas dar didesnis įžūlumas, savivalė ir arogancija. Tarp dabartinių jų atstovų vargu ar rastum tokį (kaip, pavyzdžiui, signataras Saliamonas Banaitis, savo lėšomis išspausdinęs ir išleidęs per milijoną egzempliorių knygų), kuris susirūpintų savo tauta, jos kultūra, jaustų atsakomybę už šalia esantį, už skurstančius. Jungtinių Tautų tyrimai skelbia, kad pagal dosnumą lietuviai yra priešpaskutinėje vietoje, kad esame mažiausiai atjaučiantys, mažiausiai empatijos pasaulyje turintys žmonės. Godumas ir egoizmas, padorumo ir pilietinės atsakomybės stoka, puikiai suvešėję sovietmečiu, rado idealią terpę atgimstančioje Lietuvoje: „iškiliųjų“ sovietmečio veikėjų armija tik pakeitė kryptį – atkapstę savyje naują „patriotizmo“ rūšį, triukšmingai nusisuko nuo Rytų ir puolė su dideliais samčiais į Vakarus… Jiems iš paskos, žinoma, patraukė puikiai nomenklatūrininkų amatą išmanantys jų vaikai ir vaikaičiai, sugebantys labai mikliai įsisavinti Lietuvai skirtus ES milijonus. Šių dienų politologai tvirtina, kad didžiausia mūsų problema yra „neįvykusi valstybė“, kad Lietuvoje nėra kritinės masės žmonių, kurie nuoširdžiai norėtų gyventi pagal priimtas taisykles – Konstituciją. Nemažėja nepasitikėjimas valstybės ir savivaldybių institucijomis: korumpuočiausiomis ekspertai įvardija sveikatos apsaugos įstaigas, teismus, policiją, Seimą ir vyriausybę. O valstybė be teisingumo, anot jų, – tik plėšikų gauja.
Anuomet poetas klausė: Lietuva, kur tu eini? Šiandien pakraupę nuo valdininkų ir politikų korumpuotumo tyliai arba garsiai klausiame: kur skrieji aukštomis estakadomis? Mat vienu iškalbingiausių simbolių, bylojančių, į kur per pastaruosius trisdešimt metų lėkė Lietuva, galėtų būti trisdešimt penkis milijonus eurų kainavusi naujoji Vilniaus estakada iš Geležinio Vilko į A. Goštauto gatvę. Tuometinis miesto meras Artūras Zuokas 2012 metų birželį „įkasant simbolinę kapsulę neslėpęs, kad jeigu miestas galėtų rinktis, šiai estakadai skirtas lėšas panaudotų kitoms reikmėms – viadukas neatrodė būtinas“3. Tai kas gi vis dėlto privertė merą imtis nebūtinos statybos? Anų dienų aiškinimas, kad didelis transporto priemonių srautas, plūstantis Geležinio Vilko gatve nuo Savanorių prospekto pusės, negali patekti į biurų bei administracinių patalpų kompleksų zoną, vadinamą Verslo trikampiu (A. Goštauto, J. Jasinskio ir Geležinio Vilko gatvių ribojamas plotas), šiandien skamba juokingai. Dabar jau kiekvienam kvailiui aišku, kad jeigu tame trikampyje nebūtų įsikūrusi „MG Baltic“ būstinė, nebūtų buvę ir to viaduko… „kai mieste dar nepastatytas aplinkkelis, kuris galėtų didelę dalį transporto nukreipti nuo Geležinio Vilko gatvės. <…> Tuo tarpu ten, kur išties labai sudėtingas eismas, pavyzdžiui, Kalvarijų–Žalgirio, arba Kalvarijų–Ozo gatvių sankryžose, nieko nedaroma. Deja, tokių vietų Vilniuje ne viena ir ne dvi, ir jų tik daugėja“4.
Vietų Lietuvos politiniame ir socialiniame gyvenime, kuriose „sudėtingas eismas“, diena iš dienos daugėja. Bet jų nemato aukštomis estakadomis skriejantys tautos išrinktieji. Nesistebiu, tokiame aukštyje, tokiu greičiu lėkdamas ką gali pastebėti? Turbūt baisiai juokinga būtų priminti jiems apokaliptinį perspėjimą: „Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 17). Kas lieka tūlam po brangiomis estakadomis bandančiam iš minimumo išgyventi piliečiui? Ką daryti tiems šešiems šimtams tūkstančių žmogelių, kurie seniai egzistuoja žemiau skurdo ribos? Turbūt paklausyti Josifo Brodskio patarimo, kad „šioje šviesoje – ar, veikiau, patamsyje – jūs turite suktis kaip namų virtuvėje, t. y. valdyti pasaulį patys. Vis dėlto net savo pačių rankom užmaišę tešlą pyragui, turite būti pasiruošę tam, jog, labai tikėtina, teks ragauti po lygiai ir dėkingumo, ir nusivylimo“5.
Nusivylusi visuomenė puola kaltinti, keikti oligarchus, taip pati sau užkirsdama kelią ką nors pakeisti. Apie penkiasdešimt procentų Lietuvos piliečių neina į rinkimus, o paskui būna labai nepatenkinti, kad kažkokie ne tie tvarko jų gyvenimą. Kiti, dar nepraradę klajoklių geno, tiesiog susikrauna lagaminus ir išvyksta svetur.
O kaipgi su dėkingumu? Gilbertas Keithas Chestertonas yra pasakęs: „Visokios laimės matas yra dėkingumas.“ Taigi turėtume būti dėkingi už Lietuvą tiems, kurie ją tarpukariu kūrė, kurie sovietmečiu stengėsi išsaugoti. Dėkingi idealistams, dėkingi kovojusiems, žuvusiems ir tiems, kurie priėmė teisingus sprendimus, ėjo į tremtį, kalėjimus, aukojosi, dirbo neprarasdami vilties būsimų kartų, vadinasi, – mūsų – labui. Žinoma, nesitikiu, kad kada nors apie tai prabils žiniasklaida, nes jos „kultūrą“ atspindi visai kitos temos, štai „Lietuvos ryto“ pirmojo puslapio penkiasdešimt tris procentus informacijos (lenkų dienraštyje „Rzeczpospolita“ – tik pustrečio procento) sudaro su nusikaltimais, smurtu, katastrofomis susijusios aktualijos, kuriomis uoliai nuolatos maitinama tauta. O juk gerai pagalvojus, teisi yra viena žymiausių Vokietijos psichoterapeučių Christa Meves, tvirtinanti, kad „kiekviena kultūra prasideda nuo dėkingumo. Tik dėkingam pažįstamas įsipareigojimas perteikti toliau tai, ką gauna“.
Gavome nemažai, ir ką padarėme? Užuot, pagal senolių posakį, kad metęs į priekį – visada rasi, investavę į kultūrą, švietimą, meną, į jauną žmogų, mes metam tik į savas kišenes ir auginame nusivylusių, emigruojančių, depresuojančių tautiečių gretas. Vieni nedorai lobsta, kiti juos kritikuoja ir smaginasi skandalais. Tačiau demonstratyvų cinizmą ar panieką savo tautai ir valstybei deklaruoti – ne itin išmintingas ir tik trumpalaikio populiarumo sulaukiantis užsiėmimas. Ne veltui sakoma, kad ne apie naujo triukšmo, o apie naujos vertybės išradėjus sukasi pasaulis, kad valstybei turėtume tarnauti asmeniniu pavyzdžiu, o ne kalbomis. Kur kas daugiau pastangų reikia norint ką nors prasmingo ir nesavanaudiško nuveikti, stengiantis, atsikračius savo išpampusio ego, nepakantumo kitaip mąstantiems, pamatyti šalia esantį ir drauge kurti saugią ateitį.
Neseniai teko lankytis Šalčininkų rajone ir pasižvalgyti po legendinę 1769 metais didiko, kunigo Povilo Ksavero Bžostovskio įkurtą trijų tūkstančių hektarų ploto Paulavos respubliką, kurioje gyveno apie tūkstantį žmonių. Ši neilgai gyvavusi (iki lemtingų 1795-ųjų) vienintelė to meto Europos miniatiūrinė valstybė turėjo savo įstatymus, kariuomenę, nuosavą herbą, vėliavą ir pinigus, ir, kas svarbiausia – joje nebuvo korupcijos. Prieš beveik pustrečio šimto metų P. K. Bžostovskis suprato, kad reikia leisti valstiečiams laisvai tvarkyti savo turtą (kai tuo tarpu likusioje Lietuvos, kuri tuomet jau priklausė carinei Rusijai, teritorijoje baudžiava panaikinta tik 1861-aisiais…), įsteigęs mokyklą skatino juos šviestis, vertė jiems knygas. Kiekvienas Paulavos respublikos gyventojas privalėjo mokėti skaityti ir skaičiuoti. Karinei tarnybai tinkami vyrai buvo mokomi ne tik karinių paslapčių, bet ir šokti. Nykštukinę, bet savo demokratija ir narsa išgarsėjusią Paulavos respubliką buvo pripažinęs ir pats Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.
O ką mes darom su savo laisva Respublika? Kažkam labai rūpi jos destrukcija, smarkiai spartėjantis grimzdimas į neaiškų pasaulinį darinį, populiariu pavadinimu „Globali Lietuva“. Užsienio reikalų ministerija informuoja: „Globali Lietuva“ – tai Lietuvoje ir užsienyje gyvenanti Lietuvos tauta, jungiama bendros lietuviškosios tapatybės ir istorinės atminties, kuri naudodama kūrybinį savo potencialą aktyviai įsitraukia į Lietuvos pilietinį, politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą ir prisideda prie modernios Lietuvos kūrimo.“ Viskas skamba lyg ir labai gražiai, bet toliau aiškinama: „Ši idėja įtvirtinta „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo 2011–2019 m. programoje.“ Tai programai vykdyti, žinoma, skiriami milijonai eurų. Argi ne „saliamoniški“ procesai vyksta: pirmiausia lietuviai išstumiami iš savos šalies, o paskui kuriamos brangios programos, stengiantis juos įtraukti į valstybės gyvenimą.
Dėlionės, kuri atspindėtų „modernią“ Lietuvą, niekaip neįsivaizduoju, nežinau, kaip ir kokią ją reikėtų sulipdyti. Sako, kur bus lietuvis, ten bus ir Lietuva: mirgės vėliavėlės pavidalu ant beisbolo kepurėlės, švies tautinėmis puskojinėmis Anglijos golfo laukuose, blykstelės trimis kryžiais ant alaus bokalo Airijos pabe. Tai kam, po galais, apskritai mums reikalinga ta Lietuvos valstybė?
Keista, kad kritinis mąstymas vis rečiau pastebimas ir tarp kultūros žmonių, kad daugeliui labai patogu plaukti pa-sroviui, nesigilinant į tam tikrų procesų esmę, į viską žiūrint nihilistiškai, mėgaujantis cinizmu, abejingumu, arba stengiantis įtikti tiems, kurie šiandien „daug gali“, turi „tobulą“ skonį visose, ne tik meno, srityse. Tokios nekvestionuojamą nuomonę turinčios personos neklystančių teisiųjų veidais sprendžia, kas kultūros lauke yra gerai, kas blogai, kieno kokius projektus remti, o kurias profesionalų bendruomenes kuo greičiau numarinti, kad išmintingi, intelektualūs žmonės nekeltų balso ir nesugalvotų vėl budinti tautos. Liūdniausia, kad šios personos turi būrius apologetų, kuriems kiekvienas jų žodis yra neginčijama tiesa. Tačiau nedidelis nuopelnas ploti rankelėmis „elitui“, kuris pastaraisiais metais labai aiškiai stiprina procedūrinės, imitacinės demokratijos kultūrą, neva kuria „pažangią“, „vakarietišką“, „eurointegruotą“ Lietuvą, o iš tikrųjų tik įtvirtina autoritarines nuostatas – be jokių skrupulų primeta savo valią, užčiaupia ir baudžia kitaminčius, nepaklusnius, ideologiškai neparankius žmones. Seniai žemiau bambos nuleista gyvenimo, politikos, meno kokybės kartelė kaip tik žymi vietą, kurioje, mūsų „elito“ nuomone, ir turi būti subrendusi, išsivysčiusi, demokratiška minėtos „modernios“ Lietuvos visuomenė.
Nedaug tarp mūsų tvirtinančių, kad įdomus yra tas teatras, kuris mąsto, o ne tik rodo kasdienybę, nedaug sakančių, kad poezija „neturi atspindėti chaotiško pasaulio“, nes ji susijusi su etika, dar mažiau pajėgiančių savo apmąstymuose susieti mokslą, tikėjimą ir vaizduotę. Mažai beliko norinčių skaityti „sunkiu“, savitu stiliumi parašytas knygas, beveik visai nėra apie jas rašančių kritikų. Tačiau turime iki soties kultūrinių „mėsainių“ ir leidėjams siūlomų literatūrinių prekių.
Kita vertus, o ko čia dejuoti dėl creative writing tvano? Dėl literatūros ir apskritai meno kokybės ir visų kitų neišvengiamų procesų? O jeigu teisus buvo Czesławas Miłoszas, rašydamas, jog „žmonija yra tik tam, / kad aprūpintų ir apgyvendintų pragarą, / kurio esmė yra trukmė. / Visa kita, dangus ir prarajos, / besisukąs pasaulis yra tik akimirksniui“6.
Ar lieka vietos vilčiai? Mane, kaip turbūt ir daugelį kitų šiame pasaulio ir Lietuvos chaose bandančių susivokti žmonių, vis dažniau apima egzistencinis nerimas, vis sugrįžtu prie Leszeko Kołakowskio minties, kad „pasaulis, kuriame žmogus pasikliauja vien savo jėgomis ir žino esąs laisvas nuspręsti, kas yra gera ir bloga, kuriame – pagaliau išsilaisvinęs iš Dievo vergijos pančių – įgavo viltį atgauti prarastą orumą, būtent tas pasaulis tapo nesibaigiančios širdgėlos ir kančios vieta“7. Slegia ir išderina šių laikų visuotinė destrukcija – dar labiau – kad ji vertinama kaip aukščiausio meniškumo apraiška. Beje, tokios būsenos aplanko ne tik mane, panašų nerimą „nesunkiai pastebime po plačiai paplitusio abejingumo paviršiumi, abejingumo, kuris šiandien reiškiasi kaip pagrindinė dvasinio gyvenimo forma“8.
Šiaip jau, atrodo, viltingai nusiteikiau dar prieš 1990-uosius ir, kad ir kaip būtų keista, tos vilties vis dar stengiuosi neprarasti: ypač po Sąjūdžio 30-mečio minėjimo. Atsigaunu ne tik klausydamasi jaunų, daug teigiamos energijos turinčių balsų, atsigaunu ir matydama gražiai įvairiausias šventes ir eilinius sekmadienius švenčiančius, melstis, giedoti, dainuoti, džiaugtis dar vis mokančius žmones. Stebiuosi, kokia mes gyvybinga tauta, nors kiekvienas gyvenimą skirtingai (pagal savo sugedimo laipsnį) dalijame į dangų ir pragarą, o iš tik-rųjų, kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, turbūt gyvename skaistykloje, – kad atsipeikėtume, apsivalytume, išsigrynintume, kad bent pabandytume atsikratyti savo pernelyg išvešėjusio ego ir vėl atgimę sukiltume šviesos ir tiesos link. Laukiame, kada miręs Išganytojas prisikels, o laukdami paprasčiausiai kiekvienas turėtume dorai ir kuo geriau dirbti savo darbą. Čia ir vėl labai norisi pacituoti J. Brodskį: „Nors ir kokioje prastoje situacijoje būtumėte atsidūrę, stenkitės dėl to nekaltinti išorinių aplinkybių: istorijos, valstybės, viršininkų, rasės, tėvų, mėnulio fazės, vaikystės, netinkamo sodinimo ant naktipuodžio – meniu labai ilgas ir nuobodus. Tą akimirką, kai ką nors apkaltinate, jūs užkertate sau kelią ką nors pakeisti ir plečiate neatsakingumo vakuumą, kurį taip mėgsta pripildyti demonai ir demagogai, nes paralyžiuota valia – jokio džiaugsmo angelams. Ir apskritai stenkitės gerbti gyvenimą ne tik už jo žavesį, bet ir už suteikiamus sunkumus“9.
Taigi stengiuosi gerbti gyvenimą tokį, kokį turiu. Ne visada pavyksta. Nuolatos up and down. Grimzdimo į dugną pojūtį turbūt pažįsta kiekvienas žmogus, bet ne kiekvienas patiki, kad net kraupiausioje tamsoje yra pasiekiamas išganingas stiprybės šiaudas, tereikia jo įsitverti, o tada atsispiri ir iškyli. Regis, taip yra ir su Lietuva.
O dėl įkvėpimo… Labai dažnai rašymas ir yra tas išganingas šiaudas. Rašymas arba bet koks kitas prasmingas darbas – kaip būdas pabėgti nuo destrukcijos, nuo skausmo, nuo visų ir visko, kas gniuždo dvasią.
Kokia ta mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situacija? Kokią susikūrėme, tokia ir yra. Atrodo, visko turime apsčiai. Šiandien, kaip niekada, labai svarbu sugebėti pasirinkti, atsijoti grūdus nuo pelų. Knygų, renginių, spektaklių pasiūla didmiesčiuose tokia didelė, kad žmogus sutrinka nežinodamas, kur ir kam išleisti vadinamajai kultūrai skirtus pinigus. Jis klausosi radijo, žiūri TV, skaito internetinius portalus, ieškodamas tam tikrų nuorodų, atsiliepimų, patarimų, bet dažnai randa tik komercinę reklamą ir… paprastai ant jos užkimba. Taigi taip jau ir būna: gerai išreklamuotas kūrinys, nors gal ne pačios aukščiausios prabos, sulaukia tūkstantinės minios, nereklamuotas, nors ir kokybiškas, – tik saujelės išrankių, savo nuomonę turinčių žiūrovų. Bet… kas ieško – tas randa. Taip buvo, taip ir bus. Aišku, visiškai kita situacija provincijoje, kur žmonės neturi didelio pasirinkimo. Kas jiems atvežama ir pristatoma, tą ir turi. Į Vilnių ar Kauną kultūrintis važiuoja tik entuziastai.
O šiaip jau kultūros ir visuomenės situaciją labai gerai atspindi kad ir Vilniaus savivaldybės pagal „Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gaires 2011–2020“ vykdoma viešųjų bibliotekų tinklo optimizavimo programa. Nuo 2006 metų buvo panaikintos Gedimino, Algirdo Kojelavičiaus, Rygos, Salininkų, Trakų Vokės, Užupio ir Žvėryno bibliotekos, atsirado Britų ir Pilaitės. Taip pat panaikinta Gelvonų vaikų biblioteka. Dėl kai kurių, pavyzdžiui, Žvėryno bibliotekos, panaikinimo visuomenė smarkiai protestavo. Nuo šių metų pavasario – audringas sujudimas Pavilnyje, jo gyventojai siunčia savivaldybei peticiją: „Mes, žemiau pasirašę Vilniaus miesto Pavilnio ir kitų miesto rajonų gyventojai, reikalaujame neuždaryti Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Pavilnio filialo, esančio adresu Garsioji g. 3.“ Skaitytojai siunčiami skolintis knygų į Naująją Vilnią, bet… ten biblioteka irgi uždaryta – remontui.
Pavilnio biblioteką uždarė. Nugriaus „avarinės būklės“ pastatą, nes už jo – puikus šešiasdešimties arų sklypas. Ar gali šitokio turto nepastebėti verslūs žmonės? Tuo labiau – šalyje, kur nepiniginis interesas yra visiškas nesusipratimas.
2002 m. G. Beresnevičius rašė: „Dabar integruojantis į Europą, demokratiniai principai Lietuvoje įsigalios tik valstybės nykimo kaina. <…> Atsilikę esame ekonomiškai, bet tai išsispręs, jei žvelgsime į kelių dešimtmečių perspektyvą, viskas turėtų kad ir sunkiai, bet suktis; svarbu išlaikyti tai, kas mus išskiria. Tai drąsa būti savimi, drąsa eiti prieš milžinus, negalvojant apie pasekmes“10. Man atrodo, kad šiandien didžiausias iššūkis visuomenei, tautai ir valstybei – netapti avinų banda, savanoriškai paklūstančia bet kokiems, net ir patiems kvailiausiems šiuolaikinių piemenų reikalavimams. Kai buvo jėga brukama sovietinė ideologija, daugelis savaime priešinosi svetimam, primestam mąstymui. Atsivėrus vartams į Vakarus, mums atrodo, kad įplaukėme į saugų uostą, kuriame, jei padlaižiausime kaip skanaus kąsnelio laukiantys šunyčiai, būsime metų metais viskuo aprūpinti. Šokame pagal mums kuriamą muziką avansu, net ir neraginami, svarbiausia – kad tai kai kam būtų pelninga. Kas valdžioje – tie visažiniai, sprendimus priiminėja už uždarų durų, dialogą tik imituoja, vykdo „pertvarkas“, „optimizacijas“, „reorganizacijas“, nepaisydami nei kultūros, nei meno atstovų, nei mokslininkų nuomonės. Juk viskas daroma dėl vadinamojo „efektyvumo“, tai kam gali rūpėti nepatenkinti „žmogiškieji ištekliai“? Griaunam universitetus, naikinam institutus, kuriame naujas kultūros, žiniasklaidos tarybas, optimizuojame bibliotekas… Savanoriškai atsisakome visai neblogai veikiančių modelių, išsižadame savitumo, lietuvybės lopšius, bendruomenių veik-los židinius, kaip kokias atgyvenas, suskaldom į šipulius.
Kritinis mūsų mąstymas pasitraukė į pogrindį. Kritinių straipsnių nepriima redakcijos. Tokia yra žodžio laisvė. Jeigu puikiai suvokianti, kas vyksta, šviesuomenė kartais ir prabyla, tai kalba nekeldama tono, inteligentiškai – plačioji liaudis jos negirdi, o iš tų, kurie išgirsta, tuojau pat gauna atkirtį – užsičiaupk, inteligente, neteksi paramos, neremsime tavo projektų, tavo knygos, seminaro ir t. t. Ir baudžiava tęsiasi toliau. Šiandien G. Beresnevičius kažin ar būtų tikras dėl mūsų tautos stuburo: „Mes turime drąsos būti silpni ir nesusisieti su didesnėmis, galingesnėmis jėgomis. Net iš imperijų nasrų išsiplėšusios Vidurio Europos tautos, atrodo, gali likti nesuvirškintos ir ES gelmėse. Nes vis dėlto tai tautos su stuburu. <…> Jeigu ši narsa taps narsa atsilaikyti, kultūrine narsa, mes, ko gero, laimėsime, t. y. įsiterpsime į Europą su savo indėliu“11.
Dieve duok, kad tas stuburas dar nebūtų visiškai išretėjęs. Kad visai neišbarstytume to savo indėlio ar, dar blogiau, savanoriškai neatsisakytume visko, kas „lietuviška“, nes juk tai taip ksenofobiška ir gėdinga… Kad mūsų kalba, toji „subrendusi“, netaptų pernelyg sudėtinga, „senstelėjusi“ ir rašytojams. Nes vis dažniau einama lengviausiu keliu: rašyti kasdiene kalba, „moderniai“, naudojant anglų kalbos sakinio konstrukcijas. Nekalbu apie Didįjį lietuvių kalbos, bet net ir „Sinonimų žodynas“ populiariausiems autoriams šiandien iš principo nereikalingas. Jo nepasigenda ir kai kurie šiuolaikiniai knygų recenzentai. Žinai žodį „eiti“, ir gana: visi, visur, visada tavo personažai tik eina. Eina toks modernus veikėjas ir užeina rytą, kai pelės jau miega savo lovose, į bažnyčios kiemą,
pasimelsti už mirusią katę ir naminį paukštelį, kuris nieko nevalgė, tada staiga nepaprastai stipriai pajunta ir vidinėmis akimis išvysta regėjimą, kad paukštelis vėl dainuoja, ir jam (veikėjui) tenka likti labai patenkintam… Tada sutinka kitus du einančius veikėjus, ir visi nueina į pabą, kur jie buvo pasodinti be eilės, baldai tapo pastumdyti, ir štai stalas trims… Taip rašoma dabar. Kas bus po kelių dešimtmečių? Jeigu niekas nesustabdys traukinio, kuriuo lekiame (kalbu apskritai apie kultūros ir švietimo griovimo politiką), tai žodynas dar labiau susiaurės, išnyks lietuvių kalbai būdingas melodingumas, vis dažniau aaaaam mąstysime angliškai ir aaaaam rašysime pagal naujai įteisintas „supaprastintos“ lietuvių kalbos taisykles – t. y. nesilaikydami jokių taisyklių, jokių kalbos normų, nes niekas nesirūpins lietuvių kalbos raštingumo ugdymu. Aš nežinau, kodėl šiais metais geriausiai brandos egzaminus išlaikę mokiniai iš daugelio dalykų surinko šimtukus, o iš gimtosios kalbos – keturiasdešimt penkis procentus. Atsitiktinumas ar tendencija?
Dabar ant sūrelių pakuočių rašoma, kad sūrelyje gali būti riešutų pėdsakų. Kerta liaudis tuos pėdsakus E621 pavidalu ir sako „skanu“, ir dar nori. Ar tik nenutiks taip, kad ateityje leidyklų pasamdyti kritikai puse lūpų užsimins (arba ne), kad „literatūrinėje prekėje“ gali būti meniškumo pėdsakų, bet šiaip jau kur kas svarbiau bus literatūros skonį pagerinantys „laisvieji glutamatai“, prie kurių pasaulis jau įprato, vadinasi, įprasime ir mes.
Žinant menininkų (o jie dažniausiai – egoistai) mentalitetą, tęsis ta pati tradicija: ateis drąsūs ir galbūt talentingi, o gal tik akiplėšiškai drąsūs ir išstums į paraštes dabartines drąsias „žvaigždes“. Gal bus dar daugiau abejingumo, susvetimėjimo, o gal pagaliau išmoksime vakarietiško mandagumo ir sveikos konkurencijos bet kurioje gyvenimo srityje. Vyks paprastas kultūrinis ir apskritai gyvenimas: kaip ir prieš šimtą metų vingių jonai keiksnodami valdžią tupės apkiautę (arba apgirtę) savo gryčiose ir maigys TV pultelį nedrįsdami arba tingėdami nuvažiuoti net iki Vilniaus (kad ir į kokį mitingą), o kiti emigruos už jūrų marių ir gaudydami sėkmę naršys po visą pasaulį, nauja „Žalgirio“ komanda, kas be ko, laimės auksą, koks nors būsimas mažylis atras kitas pradingusias Lietuvos relikvijas, būsimas vunderkindas šikšnys gaus Nobelio premiją už mokslinius atradimus, o mano kaimyno nuo Kėdainių vaikai ir vaikaičiai, tikriausiai nekeisdami tėvų tradicijų, visą sodo sklypą ir toliau laikys užklotą šiltnamiais ir augins agurkus… Kad tik būtume visi savaip laimingi. Kad tik neprarastume optimizmo: bebrai tik aštriais dantimis darbuodamiesi šitokius namus pasistato, o mes juk turime ir modernių įrankių, ir skvarbų protą, ir išsilavinimą, ir kiek pažangių technologijų – nepražūsime. Kai mūsų „dantys“ sudils (tik bebrams jie atauginėja po 0,8 mm per parą), ateis kitos kartos „aštriadančių“, statys toliau Lietuvą: modernią – „niaukto“ stiklo, o gal ekologišką – molio. Gal naujų imigrantų, o gal sugrįžusių piliečių rankomis.
O šiaip jau, nors visi kartojam „šimtmetis, šimtmetis“, kiek per tą šimtmetį Lietuva buvo laisva? Kada ji galėjo užaugti? Ir kaip jai tobulėti, kaip atsitiesti, jeigu nuolatos ji turi nusirankioti nuo savęs vis naujai įsisiurbusias erkes, kad vėl nesusirgtų sovietiniu encefalitu ar kokia modernia Laimo liga. Kol kas dar tęsiasi sunki jos paauglystė. Bet reikia tikėti, kad galų gale ji pasieks savo ir socialinę, ir dvasinę brandą. Kad žmonės mūsų šalyje įgis daugiau vidinės kultūros, išmoks elementaraus dalyko – pagarbaus bendravimo su bet kokio amžiaus ar socialinio sluoksnio pašnekovu, nediskriminuos silpnesnių už save, nesityčios iš „kitokių“. Ištroškę aukščiausios prabos kultūros, dairomės po Niujorką, Paryžių, Berlyną, skraidom po visą pasaulį, bet… daugelis iš jo grįžta tokie, kokie ir buvo: chamiškumo ir arogancijos skafandrą užsitraukę iki akių. Labai norėčiau, kad iš jo išsinertų bent jau vadinamieji intelektualai. Gal tada pagaliau pasijusime iš tikrųjų laisvi. Gal tada nebus reikalo grįžti prie tokių pasvarstymų kaip šis: „Gyveni su kitais žmonėmis šonas prie šono, ir tau dėl jų nei šilta, nei šalta. O vis dėlto gyveni. Manai, kad gyveni. O kas, jeigu tai joks gyvenimas? Jeigu tai net ne blakės gyvenimas? Aš klausiu: kas tada?“12
1 Ivaškevičius M. Žali. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 7.
2 Beresnevičius G. Nacionalinio charakterio bruožai // Beresnevičius G. Ant laiko ašmenų. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 106–127.
3 https://www.15min.lt/gazas/naujiena/saugukelyje-lt/eismo-pagerinimas-ar-nereikalinga-investicija-vilniaus-vairuotojams-atidaryta-nauja-estakada-787-468693.
4 Ten pat.
5 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-13-sesi-josifo-brodskio-patarimai-kuriuos-deretu-isgirsti-kiekvienam/120717.
6 Gorczyńska R. Nuodėmės idėja Czesławo Miłoszo poezijoje // Šiaurės Atėnai. – 2013. – Spalio 11.
7 Kołakowski L. Dievo aktualumas tariamai bedieviškoje epochoje // Šiaurės Atėnai. – 2018. – Sausio 19.
8 Ten pat.
9 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-13-sesi-josifo-brodskio-patarimai-kuriuos-deretu-isgirsti-kiekvienam/120717.
10 Beresnevičius G. Nacionalinio charakterio bruožai. – P. 106–127.
11 Ten pat.
12 Tammsaare A. H. Tiesa ir teisingumas / Vertė Danutė Sirijos Giraitė. – D. 3. – Vilnius: Krantai, 2017. – P. 34.
ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė
2018 m. Nr. 11
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Vertėjas, eseistas Laimantas Jonušys
Per pastarąjį šimtmetį lietuvių literatūra pasiekė nepaprastai daug. Manau, galima sakyti, kad iki 1918 metų mūsų tautos literatūros, kaip nuolatinio kūrybinio proceso, net ir nebuvo, – tik tam tikri autoriai, tam tikri kūriniai. Nepriklausomoje valstybėje suverptą literatūros giją stalininis režimas beveik nutraukė, bet ji nenutrūko, nes po Antrojo pasaulinio karo dešimt ar penkiolika metų lietuvių literatūros tradicija buvo sėkmingai tęsiama ir atnaujinama išeivijoje.
Būta ir sudėtingų asmeninių dramų bei netekčių. Kaip ir visoje Vidurio Rytų Europoje, didžiosios XX a. vidurio tautų tragedijos sugniuždė arba anksti nukirto nemažai talentingų asmenybių, kartais lemtis veikė aklai. Juk, tarkime, Alfonsas Nyka-Niliūnas galėjo atsitiktinai žūti karo sūkury, kaip žuvo Vytautas Mačernis, galbūt turėjęs perspektyvą tapti vienu iš pačių reikšmingiausių mūsų visų laikų poetų.
Ankstesnių laikų literatūrinėje dykroje privalėjome puoselėti kiekvieną ryškesnę apraišką vos ne kaip šedevrą ir kartais ėmėme įžvelgti literatūrinę vertę ten, kur tėra istorinė kultūrinė. Mano nuomone, geriausia lietuvių literatūra kuriama labai apytikriai nuo XX a. vidurio. „Altorių šešėly“ yra geras romanas, bet europiniame kontekste po Franzo Kafkos, Jameso Joyce’o, Marcelio Prousto ir Virginios Woolf jis neatrodo reikšmingas. O štai „Balta drobulė“ jau gali lygintis su to meto iškiliais pasaulio romanais, ką ir patvirtino, nors pavėluota, ypatinga sėkmė pernai Vokietijoje.
Štai todėl, prisimindami sudėtingą mūsų kultūros is-toriją, turime džiaugtis, kad gana daug rašytojų baigiantis karui pasitraukė į Vakarus. Jų buvimas ir galėjimas kurti laisvėje itin reikšmingai praturtino mūsų literatūrą, beje, tai pasakytina ir apie kai kurias kitas kultūros sritis, bet ypač apie literatūrą. Tas pats A. Nyka-Niliūnas sovietinėmis sąlygomis niekaip nebūtų galėjęs tapti tokiu originaliu rašytoju, taip anksti poezijoje įtvirtinusiu verlibrą, parašiusiu tokį literatūriškai įspūdingą dienoraštį. Nes reikia turėti omeny ir tai, kad išeivijos rašytojai nebuvo atkirsti nuo savo meto pasaulio literatūros. Nebūtume turėję ir Jono Meko – nei kaip savito kino kūrėjo, nei kaip jautraus poeto (beje, pastarasis man imponuoja labiau). Kai kas dabar aiškina, kad tie rašytojai pabėgo ir išvengė tos sunkios kovos už lietuvių kultūrą, kuri vyko čia. Bet, užuot pavydėję asmenybėms, verčiau susitelkime į tai, ką iš to gavo lietuvių literatūra. Būtume neturėję nei Algimanto Mackaus, nei Mariaus Katiliškio, nei Kazio Bradūno, nei Birutės Pūkelevičiūtės, nei Henriko Nagio, nei juolab A. Nykos-Niliūno ar Antano Škėmos, o dar ir reikšmingos dalies vyresnio amžiaus rašytojų kūrybos. Galbūt kas sakys, kad ir čia pasilikę jie anksčiau ar vėliau būtų ką nors sukūrę, – juk sukūrė tie, kurie liko. Bet kai kūrybingiausiame tapsmo amžiuje rašytojo galimybė laisvai kurti yra visiškai sugniuždyta, neįmanoma tikėtis, kad šie autoriai būtų pasiekę tokį lygį, kokį pasiekė laisvėje.
Postalininiu laikotarpiu lietuvių literatūra po truputį atsigavo, ėmė rastis vertingų kūrinių. Juozas Girnius, ne tik iškilus išeivijos filosofas, bet ir įdėmus literatūros vertintojas, 1968 m. pripažino, kad išeivijos kūrybinis pakilimas negali be galo tęstis ir kad „tik namuose, tėvų žemėje, gali laikytis ir tautinė, ir kūrybinė gyvybė“, o svarbiausia – jis numatė gerėjančią literatūrinės kūrybos perspektyvą Lietuvoje, nors ir pabrėždamas, kad tikros kūrybinės laisvės tėvynėje nėra.
Manau, tai buvo įžvalgu, nes geriausia sovietinio lai-kotarpio literatūra buvo sukurta per paskutiniuosius du okupacijos dešimtmečius. Prozoje vyraujantis buitinis rea-lizmas ir kaimiškoji tematika įgavo daugiau įvairovės ir sub-tilumo, be to, ėmė rastis visai kitokios, įspūdinga vaizduote grindžiamos kūrybos.
Paskutinių dviejų sovietmečio dešimtmečių cenzūra veikė savotiškai: sunku įsivaizduoti, kaip galėjo būti išleisti tokie romanai kaip Icchoko Mero „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ arba Sauliaus Tomo Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“; o ypač tais laikais suklestėjo itin subtili, išgryninta, nesociali poezija, iš esmės niekaip nesusijusi su oficialiai propaguotu „socialistiniu realizmu“.
Sovietmečio laikų kūryba ir rašytojų laikysena tebėra ir dar turbūt ilgai bus kontroversiška tema. Gana jautriai tai apibūdino Kornelijus Platelis įdomiame pokalbyje, publikuotame „Metų“ 8–9 numeryje: „<…> kiekvienas valdžios aprobuotas kalbėjimas šalyje, kurioje kas nors už savo žodžius sėdi kalėjime, visada yra kompromisas: nesakai ko nenori ir nesakai ką nori.“ Pripažinęs, kad „ir kompromiso paženklinta meninė kūryba palaikė visuomenės dvasią“, vis dėlto teigia, kad „kompromiso kelti ant pjedestalo neišeina, nors bandymų netrūksta“.
Pažvelgę iš šalies matome kultūros klestėjimą: kiek parodų, koncertų, festivalių, įvairiausių meno renginių, kiek išleidžiama knygų, – visko daug daugiau negu buvo sovietmečiu. Vis dėlto kai kas yra trapu. Nors pastaruoju metu ekonomika kyla, valstybės biudžetas auga, bet kultūrinės periodikos finansavimas ėmė menkti; svarbių bėdų turi ir kitos kultūros sritys.
Tai praktiniai dalykai. O naujasis literatūros laikotarpis prasidėjo 1989 m., kai iš esmės jau turėjome tikrą žodžio ir kūrybos laisvę. Tais metais pasirodė abu geriausi Ričardo Gavelio romanai – „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ (pastarąjį enciklopedijos datuoja 1991 m., bet tai netikslu: 1989 m. jis publikuotas „Pergalėje“). Ir tai reikšmingai nužymėjo naujo lietuvių prozos suklestėjimo pradžią.
Manau, kad nuo tada rašytojus labiausiai įkvepia paprasta, dabar jau lyg ir savaime aiški aplinkybė – kūrybos laisvė. Iš to radosi anksčiau niekada lietuvių literatūroje neregėta itin marga įvairovė. Bene ryškiausi paskutinio XX a. dešimtmečio prozininkai buvo jau minėtasis R. Gavelis, taip pat Jurga Ivanauskaitė ir Jurgis Kunčinas. Jie labai skirtingi, bet naujuoju nepriklausomybės laikotarpiu atsirado dar įvairesnių ir keistesnių kūrinių, tokių kaip Justino Sajausko „Suvalkijos geografija“ arba Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“. Šie per savitą prizmę kalbėjo apie sunkiausius mūsų tautos išgyvenimus pokario laikotarpiu, istorijos tragedijas savaip nušvietė ir Sigitas Parulskis romanuose „Murmanti siena“ bei „Tamsa ir partneriai“. Bet kaip saviti, nepakartojami talentai reiškėsi ir kiti rašytojai: Leonardas Gutauskas, Herkus Kunčius, Andrius Jakučiūnas, Marius Ivaškevičius, Renata Šerelytė, Ramūnas Kasparavičius, vėliau Jaroslavas Melnikas, Undinė Radzevičiūtė, Tomas Vaiseta – čia dar galima vardinti toliau, bet reikia kur nors sustoti, nors neišeina nepaminėti itin reikšmingo beletristinės eseistikos suklestėjimo ir įdomių istorinių romanų atsiradimo. Ši nepaprasta įvairovė kartu buvo ir ypatingo kūrybingumo proveržis, todėl nesutikčiau su paplitusiu požiūriu, kad iki šiol lietuvių proza nusileidžia poezijai.
Dabartiniai iššūkiai visuomenei, tautai ir valstybei itin plačiai nušviečiami žiniasklaidoje, ypač publicistikoje, literatūra veikiau gyvena savo gyvenimą, bet nesakyčiau, kad tai blogai, nes būtent šią laisvę jai suteikė naujoji epocha. Užmojis literatūroje nušviesti visuomenės aktualijas yra rizikingas dalykas, nes lengva nuslysti į publicistinį lygmenį, į tai, kas siaura bei laikina, ir sunku išvengti iliustratyvumo.
Visada skeptiškai žiūriu į ateities prognozes, nes daž-niausiai tai tebūna abejotinos pranašystės. Pagrįstai įmanoma tik aptarti dabar vykstančius procesus ir naujas tendencijas, manant, kad jos plėtosis toliau, bet niekada nevertėtų atmesti, kad kai kas bus visai kitaip, negu dabar įsivaizduojame.
Tik sąlyginai galima kalbėti apie naujosios bangos emigrantų literatūrą. Kai kurie specifinę emigrantų patirtį aprašantys kūriniai nebuvo sėkmingi. O štai Valdas Papievis ir Dalia Staponkutė visai netipiški pavyzdžiai – jie nėra didžiosios naujos emigrantų bangos atstovai. Kristinos Sabaliauskaitės ciklo „Silva rerum“ niekaip neišeina vadinti emigracinės literatūros būdingu pavyzdžiu, ir čia tiesiog nesvarbu, kur gyvendama rašytoja kuria. Tad tiksliau būtų kalbėti apie naujo atvirumo pasauliui literatūrą, nes kai kurie rašytojai (ypač rašytojos) tiesiog keliauja po pasaulį, ir pasaulinio masinių komunikacijų kaimo sąlygomis nubrėžti ribą tarp „čia“ ir „ten“ nelabai prasminga.
Ir tai nelabai svarbu. Ko gero, pirmas patirtimi grįstas kosmopolitinis lietuviškas romanas buvo J. Ivanauskaitės „Sapnų nublokšti“. Dabar tokių yra jau daugiau. Ne tik jie, bet ir kai kurie kiti jaunų autorių kūriniai pasižymi skurdoka kalba, tiesmuku pasakojimu ir menka literatūrine išmone – o būtent tai nebuvo būdinga nė vienam šiuose atsakymuose mano paminėtam rašytojui. Štai, tarkime, plačiai aptartas naujas romanas, kuriame daug dialogų, bet jie tarsi tik registruojami, niekur nepaminint, kokiu tonu, mina ar nuotaika kas nors buvo ištarta, o ir apskritai visa kalba be niuansų, šiurkštokai tašyta. Ir tai nėra sąmoningai pasirinktas minimalistinis stilius.
Čia dar grįžčiau prie minėtojo A. Jakučiūno ir jo romano „Lalagė“ – nors su tokiu kūriniu negalima tikėtis didelio skaitytojų dėmesio, jis reikšmingas mūsų literatūrai kaip aukšta išradingo stilistinio virtuoziškumo pakopa. Nedrįsčiau atmesti galimybės, kad ko nors panašaus bus ir ateityje.
Per šimtą metų patirtas kokybinis šuolis yra akivaizdus, ir netikiu, kad jis virs nuosmukiu.
Rašytoja Daina Opolskaitė
Išties šimtmetis, apie kurį kalbame, yra ypatingas. Ir labai svarbu nepamiršti stabtelėti bent akimirkai, kad suvoktume, aprėptume, pabandytume įsisąmoninti jo reikšmingumą. Įvairios pervartos, kurias patyrėme, skaudūs istorijos smūgiai neabejotinai leidžia įsitikinti, kad esame stiprūs savo dvasia, stiprūs dvasioje, kad apskritai tokia mūsų, lietuvių, dvasia egzistuoja. Manyčiau, tai kyla iš labai svarbaus geno mūsų kraujyje, įgludusio per ištisus šimtmečius, kuris ir šiandien liudija, kad esame gyvybingi, ir kritiškiausiais momentais mumyse ta gyvastis prabyla stipriau už viską.
Vis dėlto esu įsitikinusi (nes esu su tuo susidūrusi!), kad skirtingų kartų žmonės šį šimtmetį regėtų ne taip pat, išryškintų savomis patirtimis matomus vaizdus ir žmones. Save priskirčiau vis dar jaunajai kartai, nors esama jau ir kur kas už mane jaunesnės. Džiaugiuosi, kad teko augti ir bręsti jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kad man mokantis penktoje klasėje vidury mokslo metų buvo surinkti seni tarybiniai istorijos vadovėliai ir padalinti nauji – ką tik iš spaustuvės, skurdžiai išleisti, be jokios, net menkiausios iliustracijos, bet juose jau buvo visa Gediminaičių istorija, tikroji Lietuvos istorija. Galbūt dėl to, kai svarstau, nuo ko prasideda mūsų įspūdingasis šimtmetis, negaliu jo pradžios suvokti be Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Ir šiandien mąstau apie juos bandydama perprasti tų asmenybių didumą savajame laike. Galvoju apie juos, gimusius mano gimtojoje Suvalkijos žemėje, kaip jie čia augo, tvirtėjo, augino savo dvasią ir mintis, kad iš tylios Suvalkijos išeitų į visą Lietuvą. Nesunku ir šiandien įsitikinti, kad ir Ožkabaliai, ir Paežeriai turi šį tą ypatingo, aplankius tas vietas negalima nejusti susikaupusios jose magiškai stiprios energijos švytėjimo. Nelengva įsivaizduoti, kokio nusiteikimo apimtas vieną dieną V. Kudirka sudėliojo „Tautiškos giesmės“ žodžius, kokius tų žodžių atrankos kriterijus savo mintyse taikė, kad taip aiškiai ir nekintamai pateiktų tikrą visos mūsų tautos vertybių kodeksą. Apskritai, XIX amžiaus pabaigoje susiformavusį ir tokia neįvardijamai stipria jėga visus lietuvius veikusį tautinį atgimimą laikyčiau visišku unikumu, vienu įstabiausių reiškinių, postūmiu mūsų istorijai ir kultūrai, kuriam savo įstabumu gal prilygtų tik beveik po šimto metų nusidriekęs Baltijos kelias. Norėčiau pabrėžti – istorijai ir kultūrai sykiu, vienu metu – kas rodo, kad mūsų tautinė dvasia reiškėsi ne vienu pavidalu, o keliais, ko gero, visais įmanomais. Nuostabu, kaip istorija papildė literatūrą, o literatūra kvėpavo kartu su istorija. Ir tai buvo ne dirbtinis, o natūralus procesas.
Asmenybių reikia visais laikais. Tauta gali būti labai stipri ir gyvybinga, bet jos gyvastis reiškiasi būtent per asmenybes, kurios susemia ir vėliau išsprogdina iš savęs susikoncentravusią visuotinę mentaliteto jėgą ir patirtis. Vienu iš tokių būdų tai padaryti tampa literatūra ir kultūra. Čia man labai norisi prisiminti išeivijos literatūrą ir išeivius sunkiais okupacijos metais. Lietuvių kalba jie sukūrė galingą paminklą mūsų žodžiui, savo gyvenimu ir kūryba demonstravo didžiulį tikslą – būti savimi. Ne taip seniai perskaičiau ir išstudijavau Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengtus ir išleistus gražius Kazio Bradūno ir Antano Vaičiulaičio archyvų albumus, iš kurių juste junti užplūstantį to didžiulio noro būti savimi jausmą. Man įstabu tai, kad žmonių, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusių Vašingtone, Baltimorėje, Čikagoje, Romoje, Vatikane prie Popiežiaus Sosto, kūryboje teatrasi šieno pradalges, vidurnaktį prie Šeimenos, Alvito atlaidus, Kybartų geležinkelio stotį ar mažą čypsintį žvirbliuką. Vadinasi, ištisus dešimtmečius prisiminimuose tematyti gimtojo krašto vaizdai veikė stipriau ir buvo kur kas ryškesni už svetur regėtą tikrovę. Kūriniuose išsaugotas netgi savas žodynas – tarmybės, retos žodžių formos, ištiktukų žaismė. Tiesiog stebina, kaip tai pavyko padaryti gyvenant visiškai kitakalbėje aplinkoje. Tai ir yra dvasios, savos prigimties stiprybė, kurių mums nepavyko nei nutildyti, nei išsižadėti.
Sakoma, kad sunkios patirtys sustiprina ir užgrūdina. Tik patekęs į kritišką situaciją žmogus tarsi atbunda, pakyla ir suranda savy dar neregėtų galių. Praėjęs šimtmetis kupinas kaip niekad skaudžių patirčių, išbandymų mums kaip tautai, bet čia pat negalime nepastebėti, ir kokios stiprybės jis suteikė mums, kaip našiai ir sparčiai brandino patriotizmą, tylų pasipriešinimą ir tikrąjį mentalitetą. Bene didžiausios dvasinės ištvermės iš mūsų pareikalavo sovietmetis. Kai žvelgiu į tų metų literatūrą, negaliu nepastebėti kantrios Juozo Apučio prozos, jo novelistikos, taip, būtent kantrios, savyje išlaikiusios esmines žmogiškumo šaknis. Vien ko verta apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, taip išdidžiai ir kantriai stalčiuje laukusi savojo pasirodymo laiko… Laukė aštuoniolika metų – taigi pats kūrinys tarsi užaugo, subrendo kaip jaunas žmogus, kaip tikras aštuoniolikmetis, jau savarankiškas ir galintis žengti tvirtą žingsnį.
Pagaliau šio ypatingo šimtmečio apibrėžimo pabaigoje man brangūs yra mamos prisiminimai apie senelį, mano prosenelį, išėjusį į kovas dėl Lietuvos laisvės, taip pat jos pasakojimas apie 1972 metais dar studijuojant Kauno dramos teatre pamatytą Jono Jurašo premjerą – Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“ su Rūta Staliliūnaite.
Kaip nors trumpai ir aiškiai apibūdinti tos situacijos neišeina. Ir neturėtų būti dėl to nuostabu, nes dar nėra nė tris-dešimties metų nuo mūsų patirto ir išgyvento kultūrinio perversmo. Perversmo, kuris įvyko mūsų literatūroje, kultūroje, tarsi elektros srovė perėjo per visą mąstančią visuomenę.
Šiandien man vis dar atrodo, kad esame besirenkantieji, tam tikra prasme dar besiformuojantys, nes pasirinkimo laukas labai platus. Tas būvis atsispindi ir mūsų kultūroje, ir literatūros gyvenime. Mūsų literatūrai labai svarbi galimybė pagaliau atsiverti, pasirodyti Europai, dalintis savo patirtimis, tapti jos literatūros dalimi. Tokios europietiškai plačios minties asmenybe, kartu atspindinčia ir mūsų lietuviškumą, netgi mūsų epochą, šiandien laikyčiau poetą, vertėją Tomą Venclovą. Taip pat asmeniškai man labai svarbus ir įdomus buvo Baltijos šalių, tarp jų ir mūsų, savęs reprezentavimas dar šiais metais Londone įvykusioje knygų mugėje, kur Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ apie tremties patirtis Sibire tapo nepaprastai įdomiu atradimu britams.
Negalima nepastebėti, kaip plečiasi mūsų regėjimo laukas, formuojasi įdomūs ir artimi ryšiai su kitų šalių literatūromis, nuolatinis bendravimas. Tokiu būdu daugėja svarbių vertimų ir patys atrandame galimybę būti skaitomi kitomis kalbomis. Patiko vienos užsienio vertėjos pasisakymas, kuriame ji mūsų poetę mini kaip savo minčių įkvėpėją, savo gyvenimo mūzą, graužiasi, kad negali tobulai perteikti jos eilių vertimu. Nuostabu, kad mūsų poezija gali daryti tokį poveikį ir įtaką kitos kultūros žmogui, kad galime būti ir esame įdomūs. Ne mažiau svarbus ir atvirkštinis procesas. Jau vien tai, kad mūsų vertėjų dėka pagaliau mus pasiekia kūriniai, kurie seniai kitų žinomi ir daugybę metų skaitomi, yra svarbus postūmis. Dalyvavimas įvairiose knygų mugėse ir tai, kad ir patys sugebame kasmet tokią surengti, taip pat laimėjimas.
Deja, akivaizdu ir tai, kas liūdina. Liūdina tam tikrų valstybės institucijų požiūris į knygų leidybą, kultūrinės spaudos būtinybę, kultūros gyvenimą Lietuvoje apskritai. Knyga neretai tampa prabangos preke. Dalyvavau susitikime su skaitytojais, kur viena moteris atvirai prisipažino iš uždarbio negalinti sau leisti nusipirkti… knygos. Liūdina bibliotekų padėtis, ypač atokiuose Lietuvos kampeliuose, mokyklose, gimnazijose, kur vaiko noras gauti naujai išleistą, Metų knygos rinkimuose dalyvaujančią knygą yra neįgyvendinamas. Neseniai teko stebėti labai gražią iniciatyvą, kai vienos gimnazijos abiturientai kaip palikimą nuo savęs augančioms kartoms už surinktą pinigų sumą atvilko į aktų salę kupetą pačių naujausių, ką tik išleistų knygų… Tokios akimirkos teigia labai svarbius dalykus. Akivaizdu, kad aukštuose postuose esama nesugebančių įvertinti pamatinių visuomenės poreikių ir suprasti, kaip sakoma, ant ko laikosi pasaulis.
Kai mokykloje dėstau literatūrą vyresniųjų klasių mo-kiniams, visuomet išlenda tas pastebėjimas, kad štai mes turėjome labai sparčiai judėti į priekį, formuotis, keistis, susemti naujas patirtis, kai tuo tarpu kitos Europos literatūros tai darė nuosekliai ir pamažu. Jau XX amžiaus antrasis penkiasdešimtmetis rodo, koks neproporcingai didelis minties ir raiškos mastu šuolis įvyksta. Čia turime ir Justiną Marcinkevičių, ir Romualdą Granauską, bet greta jų – ir Marių Ivaškevičių, ir Jurgą Ivanauskaitę. O XXI amžiaus pirmųjų dešimtmečių literatūroje jau galime surasti viso ko naujausio, neįprasto, nematyto. Ir man atrodo, kad tas pro-veržis dar tebevyksta ir jo sparta yra tokia pat didelė. Pagreitis nemažėja.
Galvojant apie ateities perspektyvas akivaizdu, kad laisvėjame, kad bandome žvalgytis į kitų tautų literatūras, ir tai yra gerai, kad suvoktume, pamatytume save bendrame lauke. Iš tikrųjų mums labai to reikia. Tik svarbu suprasti, kad vis tiek turime kurti savo literatūrą, kalbėti savo balsu, surasti tą balsą iš naujo suskambantį naujose formose. Tikiu, kad laikas, kuriame gyvename ir gyvensime, padiktuos naują žvilgsnį, kad netrūks autorių, kurie sukoncentruos savyje naujas patirtis ir formas, ir mes sulauksime brandžios ir kokybiškos menine prasme naujosios lietuvių literatūros. Įsivaizduoju, kad ji bus įvairi ir gyvybinga, bet labai nutolusi nuo aiškių žanrinių formų, todėl neišvengiamai rinksis savo skaitytoją. Greičiausiai vieni atradimai pasiteisins, o kiti ne. Natūralu, kad pasijus ir „lengvosios“, „greito maisto“ literatūros posko-nis, nes kuo toliau, tuo labiau jis juntamas. Tačiau kad ir kiek bus literatūros, tikiu, kad išsigrynins ir tikru pavidalu taps tik toji jos dalis, kurioje bus sukaupta svarbi patirtis ir bus sugebėta ją paversti menine tikrove.
Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, man regis, į akis krinta ir dar vienas dalykas. Ko gero, lietuvių literatūrinė kalba subrendo, meniškumo reikalavimai išaugo, mes tarsi bandome vytis prarastą laiką ir procesus, bandome atsigriebti, bet paradoksas šiandien yra tas, kad naujų rašančiųjų kalba prastėja, silpsta, menksta, netenka galios… Ir tai tikrai nėra vien demonstratyvus padejavimas mokyklose ar spaudoje. Tokia bejėgyste savo akimis tenka įsitikinti skaitant greitai parašytas knygas, kurios tarsi ir turi ambicijų reikštis mūsų naujosios literatūros pavidalais, tačiau jose stiliaus grynumo – nė ženklo. Vadinasi, vyksta lyg ir koks atvirkštinis procesas: turime subrandintą kalbą, bet nesugebame ja naudotis. Daugybė naujų, jaunų autorių neišsikelia sau kalbos instrumento valdymo kaip pirmos būtinybės ženklo ir ambicijos. Kur kas labiau veikia neišbandytos formos, drąsiai ryžtamasi literatūrinėms avantiūroms, bet tokie kūriniai nuskamba kaip vienadieniai, nepalikdami jokio reikšmingesnio ženklo. Ir tai jau būtų netektis. Man regis, be stipraus kalbos instrumento niekada neturėsime ir tikrosios savos literatūros.
Petras Bražėnas. Apie atviros širdies žmogų. Algimantas Zurba (1942–2018)
2018 m. Nr. 10
Parašiau vardą pavardę ir sustojau, negalėdamas pasirinkti reikiamo ar tinkamo klavišo. Pagalvojau apie juodą rėmelį šiems žodžiams – ir nepakilo ranka: per daug didelė, į jokius standartinius rėmus netelpanti man atrodo visai Lietuvai žinomo rašytojo, redaktoriaus, visuomenės veikėjo figūra. Bet Lemties žodis ištartas: Algimantas Zurba baigė savo žemiškąją kelionę, baigė savo beveik šešis dešimtmečius trukusį kūrybinių ieškojimų kelią. O man, deja, tenka ieškoti intonacijos, kuri kaip nors įveiktų šiomis dienomis užgriuvusią netekties nuotaiką ir leistų suderinti atsisveikinimo su artimu žmogumi skausmą su nekrologui tinkančiais faktais ir rimtimi.
Nekrologą apie rašytoją Algimantą Zurbą Lietuvoje galėtų parašyti ne dešimtys, o šimtai jo buvusių ir esamų skaitytojų: vieni išaugo su jo knygomis, su jomis išaugino savo vaikus, kiti ir šiandien skaito naujausius jo romanus, eseistiką, memuarus, treti daugelį metų prisimena nepamirštamus susitikimus su rašytoju, jo kūrybos vakarus, tebesaugomus jo laiškus, kuriuos „Moksleivio“ vyriausiasis redaktorius kadaise rašė jauniesiems literatams, jo turiningas ir nuotaikingas konsultacijas, kurias jis daug metų teikė respublikos moksleivių literatų konkursų dalyviams. Retam rašytojui – net iš pačių populiariausių – lemta išeinant palikti tokią plačią auditoriją.
Savo įspūdžiais ir prisiminimais šiomis dienomis visoje Lietuvoje dalinasi tūkstančiai, o aš negaliu neįterpti kelių žodžių iš tos patirties, kurią galima laikyti tik laimingųjų kapitalu. Su metais jaunesniu, bet pirmąjį kursą jau baigusiu Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto studentu susipažinau prieš penkiasdešimt aštuonerius metus, 1960-ųjų rugsėjo pirmosiomis dienomis, kai varganame Stuokynės bendrabutyje buvome apgyvendinti gretimuose kambariuose. Daugiau nei pusė amžiaus nuoširdžios draugystės, kurios metus galiu išdalinti į keletą ilgesnių ar mažesnių tarpsnių: ketveri metai nedideliame bendrabutyje, iš kurio visam gyvenimui išsinešta draugiškos studentiškos šeimos šiluma, metai viename mažyčiame to bendrabučio kambarėlyje, kuriame iš arti stebėjau aktyvaus fotokorespondento darbą, kai Algiui reikėdavo laukti sumingant kokių trijų dešimčių trečiojo aukšto vyrų, kad galėtų saugiau įsitaisyti bendroje virtuvėje, kad išryškintų, išdžiovintų per dieną sužvejotus kadrus. Literatūrinio darbo pradžios studijų draugams jis tada nedemonstravo, ir kai vos metams po studijų praėjus pasirodė pirmasis jo apsakymų rinkinys „Svetimas pabučiavimas“ (1965), daugeliui buvo kiek netikėta. Bet kai po penkerių pedagoginio darbo metų iš provincijos grįžau į Vilnių, Algimantą radau jau tvirtai įsikūrusį literatūrinėje ir žurnalistinėje erdvėje. Taip jau sutapo, kad devintojo dešimtmečio pirmoje pusėje likimas mus vėl suvedė bendram darbui Rašytojų sąjungoje, kai jis buvo išrinktas valdybos pirmininko pavaduotoju. Ryškų pėdsaką paliko jo penkerių metų darbas: be visų organizacinių tiems laikams būdingų renginių, Rašytojų sąjungą buvo užgriuvę daug ir malonių, ir nelengvų rūpesčių. Tais metais buvo statomi Nidos rašytojų kūrybos namai, gyvenamasis namas Mildos gatvėje, ir Rašytojų sąjungos vadovybėje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų ir prisiėmęs, ir pakėlęs tokį organizatoriaus darbų ir rūpesčių krūvį. Kitas jo vietoje būtų net plunksną kuriam laikui į šalį padėjęs. O jis rašė su vis didesniais užmojais ir vis brandesnių kūrybos rezultatų pasiekdamas. Kartais su nerimu pagalvodavau, o šiandien dar skaudžiau jaučiu, kad kaip tik tais pačiais intensyviausiais kūrybinio ir organizacinio darbo metais ir buvo smarkiai nuvarginta širdis, vis primindavusi save per pastarąjį negalavimų ir ligų dešimtmetį.
Užsiminęs apie širdį, turiu omeny ne tik mūsų kraujo varikliuką, bet ir poetinę, metaforišką šio žodžio reikšmę ir prasmę. Algimantas – tą gali visi jį pažinojusieji paliudyti – buvo tikrai atviros širdies, „plačios dūšios“ žmogus. Pasižymėdamas pavydėtinu darbštumu, gebėjimu kūrybinius siekius suderinti su visuomeninėmis pareigomis, įpareigojimais ir įsipareigojimais, jis dosniai dalijosi su aplinkiniais ne tik kūrybos vaisiais (asmeninėje bibliotekoje saugau per dvi dešimtis Algimanto dovanotų knygų), bet ir materialiu pavidalu netapusiais dvasiniais turtais. Jis buvo kiekvienos kompanijos siela, šmaikštus tik-rų ir pagražintų istorijų ir įvykių pasakotojas, nepralenkiamas humoro ir ironijos meistras. Ir tuo pat metu rūpestingas šeimos žmogus, ištikimas vyras, nuoširdus savo senstančių tėvų globėjas, savo augančių vaikų ir anūkų auklėtojas, tikras ir patikimas, visada padėti pasiruošęs draugas…
„Tai gal jau baigsi, kirtike?“ – tarsi girdžiu kiek prikimusį balsą iš urnos. Kartą kažkokioje informacijoje aptikęs korektūros klaidą, kai dviejų raidžių sukeitimas vietomis sukėlė šiokį tokį komiškumo efektą, jis net viešuose susitikimuose su skaitytojais pristatydavo mane kaip kirtiką. Kiek gražių susitikimų įvairiose auditorijose būta, visa Lietuva su juo išvažinėta…
O dabar, rodos, jis vėl kaip ir tais laikais, tik daug tyliau, šaiposi: „Tai gal jau baigsi, kirtike?.. Lyg ir žadėjai rimtą nekrologą rašyti?..“
Atleisk, Algi, nebeišeis man rimtas tradicinis nekrologas. Ir kas čia pasikeistų, jei gerai Tavo palikimą žinančių draugų ir pažįstamų ratui pakeltu balsu išvardinčiau daugiau nei tris dešimtis Tavo knygų, jei profesionaliai sugrupuočiau jas į patiems mažiausiems skirtas ir tas, kurios dešimčių tūkstančių egzempliorių tiražu ėjo paaugliams ir jaunimui, jei bent po vieną sakinį paskirčiau trylikai Tavo romanų, jeigu net plačiau sustočiau prie trilogijos apie Savūnę, kuri priklauso mūsų kaimiškosios literatūros klasikai, jeigu pasakyčiau, kaip šiandien trūksta Tavo publicistinio žodžio apie jaunimą, mokyklą ir mokytojus, jeigu pasidalinčiau dar gyvais įspūdžiais, kokia turininga Tavo memuarų knyga, jeigu paskubomis pridurčiau, kad Tavo kūrybos vertimai gal į dešimtį Europos kalbų yra solidi nacionalinės literatūros reprezentacija, jeigu paminėčiau Tau skirtą Vyriausybės kultūros ir meno premiją, kelias didžiųjų mūsų literatūros kūrėjų vardais pavadintas premijas, Tavo žemiečių parodytus pagarbos ir dėkingumo ženklus?..
Guodžiuosi prisiminimais, kad kai ką apie Tavo kūrybą esu ir aš parašęs, apgailestauju, kad daug ko netesėjau. Tavo „kirtikas“ nespėjo nei eiti Tavo energingu žingsniu, nei mojuoti Tavo galinga valstietiška ranka, nei ištarti ką nors Tavo sodriu, turtingu, spalvingu žodžiu. Bet remiuosi viltimi, kad išeidamas Tu palikai tai, prie ko dar ne kartą grįš jaunesni už mus. Išėjai, įtemptu darbu pateisinęs Tau duotą kūrėjo talentą. Turi teisę ir pailsėti. Ilsėkis ramybėje!
Petras Bražėnas
Antakalnio kapinės, 2018 09 12
Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)
2018 m. Nr. 10
Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti? Kodėl negęsta noras vis kažką statyti ir karštligiškai ieškai lentų, tinkančių durų varčioms? Kodėl brendi purvinomis gatvėmis? Dumblo vis daugiau, vandens daugiau, o tu nemoki plaukti… reikia žengti dar vieną paskutinį žingsnį ir tu jau nugarmėsi gylyn. Ir prieš tave ūmai atsiranda šluotelė pernykščių žolių. Čiumpi už jų ir jauti – kyli į viršų. O ten kažkur laužas… Ir žinai, kas sėdi prie to laužo. Šitaip visai neseniai, 2016-aisiais, svarstė Vladas Kalvaitis, kai rengiau pokalbį su juo „Metams“ (2016, Nr. 4).
Mes vis dar ieškom žibintų ir tos šluotelės pernykščių žolių, Vladas jau nebe. Jis jau sėdi su savo bičiuliais prie nežemiško laužo. Taip ir matau, koks šviesus būrys susirinkęs jo pasitikti, visi buvę bendražygiai – politiniai kaliniai: studentai, gydytojai, mokytojai, dailininkai, rašytojai… Tie, kurie anuomet jam padėjo išgyventi. Kas be ko, ir azerbaidžaniečiai – Efendijevas, Azizovas, Aivazovas, buvę Kaspijos jūros naftininkai. Jie tikriausiai su savo žmonomis, kurios išbadėjusiems sutuoktiniams į lagerius siųsdavo išganingus maisto siuntinius. Na ir, žinoma, tupsi aplink laužą monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, savaitgaliais virdavęs košę, tikrą dovaną prie nugaros pridžiūvusiems pilvams. Vladas Kalvaitis turėtų būti laimingas – juk ir vėl šalia jo mylima žmona Leonora, kurios jis ilgėjosi nuo 1991 m., kai ji iškeliavo anapilin.
O gal viskas taip, kaip Vladas pats aprašė? Gal iš tikrųjų yra tie devyni skirtingos spalvos tuneliai? Nuo juodo iki balto… Pats sunkiausias ir ilgiausias – juodasis. Trumpiausias ir lengviausias – baltasis… Gal dabar jis palengva, lazdele pasiramsčiuodamas, keliauja per anapilio lankas ir klausosi Juodosios Ledi: Kiekvieno žmogaus siela paskutinį akimirksnį ima ryškiai švytėti. Žmogus nuo pat lopšio iki karsto dorais ir piktais darbais kuria savo širdies šviesą. Jis gali elgtis kaip tinkamas. Bet jo kiekvienas ketinimas ir poelgis sudaro tam tikrą spalvinę gamą. Pats žmogus to nepastebi ir nejaučia, o aš matau. Daug kas nesutinka su manimi. Braunasi prie trumpesnio ir šviesesnio, geltonojo ar žaliojo. O skirtas violetinis ar juodasis… Ginčijasi, raunasi plaukus, įtikinėja, kad gyveno teisingai ir dorai. Jei kur suklydo, – kaltas ne jis – gundytojai: artimieji, draugai, kaimynai… Darė ne iš blogos valios, o kad taip išėjo, nesugebėjo atsispirti… Aš jiems padėti negaliu. Esu tik vykdytoja…
– Ar galite pasakyti, kuriuo tuneliu man reiks…
Baltuoju, Vladeli, tik baltuoju. Kitaip ir būti negali.
Vladą Kalvaitį prisiminsime tik tokį: tiesaus stuburo, liekną, elegantišką žilagalvį su ryškiai žalio stiklo akiniais, šviesia skrybėle ir lazdele. Visada geros nuotaikos, visada kaklaraištis, švarkas, kelnės su kantu. Smetanskas inteligentas visomis prasmėmis: orus ne tik išore, bet ir vidumi. O jau iškalba, o jau šmaikštumas, išraiškingi rankų mostai. Vienas toks – nepakartojamo šarmo kupinas visoje Rašytojų sąjungoje. Kaipgi jo neįsiminsi?
Iš tikrųjų viso labo dešimt metų buvom pažįstami, nuo 2008-ųjų, kai tapo LRS nariu. Kaip nutiko, kad Vladas visus savo brandžiausius gyvenimo metus buvo tylusis lietuvių literatūros darbininkas, atėjęs į ją tik po Nepriklausomybės atgavimo, 1997-aisiais, garbaus amžiaus ir todėl labai nustebinęs ir kolegas, ir skaitytojus? Kodėl debiutavo būdamas šešiasdešimt aštuonerių, vyresnis už legendinę Žemaitę?
Kaip ir kiekvienas rašytojas, Vladas anksti ėmėsi plunksnos: Rašinėti pradėjau Radviliškio gimnazijoje. Pradžioje – rimuotus humoristinius vaizdelius, vyresnėse klasėse – humoreskas. Kai kas buvo skelbta sieniniame laikraštyje. Du stori sąsiuviniai mano kūrinių per kratą pateko į KGB rankas. Norėčiau juos dabar pavartyti… Paslėptus proklamacijų tekstus ir politinius eilėraštukus liepiau mamai sudeginti po to, kai mane suėmė.
Taigi Vladas Kalvaitis – politinis kalinys. Už savo tvirtas pilietines pažiūras jis dėkingas tėvui – batsiuviui ir pasakoriui: Mano tėvas buvo patriotas, šaulys, jaunalietuvis, tautininkas, vokiečių laikais pradėjo platinti laikraštėlius. Ir aš platinau. Mes žinojom, kad jie už Lietuvą be fašistų ir be bolševikų. Kai įstojau į „Trispalvės“ organizaciją, priklausančią Kęstučio junginiui, mums buvo aišku, kad mūsų laukia kalėjimas ir lageris. Juk mes prisiekėme tarnauti Lietuvai. Ir tu eini ne priekaištaudamas sau, o didžiuodamasis, jog pasirinkai tikrąjį kelią.
Suimtas 1948 m. iš pradžių kalėjo griežto režimo stovyklose Komijos respublikoje. Dirbo šachtose, kirto sušalusią uolieną Intos elektrinės pamatams. Atlikusį bausmę, jį 1953 m. ištrėmė į Irkutsko sritį, kur jau gyveno ir pušų sakus rinko mama ir dešimtmetė sesuo. Tuo metu tėvas, areštuotas 1944 m., kalėjo Kazachstane, Spasko lageryje. Jam grįžus iš įkalinimo vietos, visa šeima persikėlė gyventi į rajono centrą – Tulūną. Ten Vladas baigė vidurinę vakarinę mokyklą, o 1964 m. – neakivaizdines studijas Irkutsko universitete, įgijo filologo ir rusų kalbos mokytojo diplomą.
Po aštuoniolikos metų (1966) sugrįžęs į Lietuvą buvau nustebintas ir nudžiugintas: prieš dvi dienas baigėsi Sovietų Sąjungoje įvairiems netikšoms ir pašlemėkams taikomas gyvenamosios vietos apribojimo terminas. Jau šis tas: mat kategoriškai atsisakęs bendradarbiauti su tai, kurie mane įkalino ir ištrėmė, gavau verdiktą: apie kūrybinį kelią ir knygas, draugas Kalvaiti, gali nė nesvajoti.
Tačiau jis ne tik svajojo, bet ir rašė. Vlado Kalvaičio pavardė pirmą kartą paminėta Lietuvos spaudoje 1966 m., kai „Šluota“ išspausdino keletą jo epigramų. Paskui pasirodė trylikos satyrikų (tarp jų ir Vlado) kūrybos rinkinys „Velnio tuzinas“ (1977). Tačiau tikrasis debiutas įmanomas buvo tik atgavus Nepriklausomybę – 1997-aisiais išėjo satyrinės miniatiūros ir epigramos „Kolega įsiūlė“. 1999 m. – eilėraščiai ir humoristiniai eilėraščiai „(Ne)nusipelnęs“, 2002 m. – eilėraščių knyga „Prieblandos varnas“, 2004 m. – eilėraščių, epigramų ir miniatiūrų rinkinys „Skuduriniai žmogeliukai“. Ir galiausiai išsipildė Vlado Kalvaičio svajonė: gimė apsakymų knyga „Volungė“ (2007), įvertinta R. Biržinytės premija, paskui – „Svečias iš Magadano“ (2008), pelnęs P. Cvirkos premiją, bei „Stiklinė aguonų“ (2013).
Jo pirmosios knygos respublikinėje spaudoje nebuvo aptarinėjamos, bet apsakymų rinkinys „Volungė“ daugeliui tapo netikėto talento atradimu. Tačiau šio humanistinių nuostatų, gamtai ir pilietinėms vertybėms jautraus žmogaus pavardė nebuvo linksniuojama nei feisbuke, nei literatūros festivaliuose, nei TV laidose, o tuo labiau – užsienio knygų mugėse. O gaila. Nes 2011 m. pasirodęs jo dvidešimt metų rašytas novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ turėtų būti verčiamas į visas pasaulio kalbas jau vien dėl autentiško liudijimo apie gyvenimą sovietų lageryje. Tuo labiau kad knyga parašyta be nuoskaudų, priešingai – pasakojimui būdinga satyrinė, humoristinė stilistika ir švari vidinė šviesa: pabuvojęs ne tik pragare, bet ir pragaro pragare – Bure (barak usilennogo režima), anot Vytauto Rubavičiaus, knygos veikėjas visur aptinka žmogiško bendravimo apraiškų. Kai kada – tiesiog neįtikėtinų. Žmogiškumą, pasirodo, sunku ištrinti net tokiai šėtoniškai galiai. Rašytojui nereikia imtis kaltintojo vaidmens – pati lagerio kasdienybė, iškalbingos detalės, kalinių tarpusavio santykiai, labai išraiškingi personažų charakteriai savaime jo romane byloja apie buvusią kraupią realybę, apie sovietų vykdytą genocidą. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga yra nusipelniusi garbingos vietos šalia tokių kūrinių kaip Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Balio Sruogos „Dievų miškas“.
Džiaugiuosi, kad už šį romaną Vladas Kalvaitis, aukštos prabos Lietuvos pilietis ir meistriškas rašytojas, buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016), Žemaitės literatūrine premija (2012), Liudo Dovydėno premija (2012), „Varpų“ literatūrine premija (2013), Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija (2016).
Savo pagarbą ir meilę Vladui Kalvaičiui paliudijo ir kolegos: 2015 m. per visuotinį narių suvažiavimą vienbalsiai nusprendė Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo premiją už kūrybinius nuopelnus lietuvių literatūrai skirti būtent jam.
Vladas Kalvaitis niekada niekam nepriekaištavo dėl savo likimo. Negirdėjau jo besiskundžiančio. Į visą savo gyvenimą, į pačias skaudžiausias patirtis žvelgė su išminčiaus humoru, mėgo kartoti: Be mano patirties nebūtų ir mano kūrybos. Perteikiu visa, ką išgyvenau. Į fantazijas įklimpstu tik kurdamas kai kurias noveles. Tokios jo laikysenos pamatas buvo, man atrodo, meilė gyvenimui, kurios išmoko dar vaikystėje. Išmokt mylėti pasaulį, kuriame gyveni, šalia esantį žmogų, išmokt visur įžvelgti bent kruopelytę Dievo – pats sunkiausias menas. Kalbu ne tik apie artimuosius, apie kuriuos Vladas visada šiltai atsiliepdavo, bet apie kiekvieną buvusią ir esamą gyvenimo dieną, priimtą su stojiška ramybe: Aš buvau auklėjamas katalikiška dvasia. Mama buvo uoli katalikė. Nuo vaikystės man skiepijo katalikybę. Suklupdydavo mane, vyriausią, broliuką ir mažytę sesutę. Neilgam, kad mums netaptų nuobodu. Net tremtyje suklaupę kiekvieną dieną melsdavomės. Buvau patarnautojas Radviliškio bažnyčioje. Patarnavau ketverius metus. Lotynų kalbą labai gerai mokėjau, nes Radviliškio gimnazijoje ji buvo dėstoma. Studijuojant Irkutsko universitete, mane atleido nuo lotynų kalbos. Sakė, kad ją moku ne blogiau už dėstytojus. Patarnavau per tėvo Stanislovo primicijas – jos vyko senojoje Radviliškio bažnyčioje, kurios jau nebėra. Nežinoma, rusai ar vokiečiai ją sugriovė: neaišku, kieno bomba sunaikino, juk buvo baisus sąmyšis. Per didžiąsias šventes apsilankau bažnyčioje. Norėdamas priklaupti, turėčiau penkerias kelnes užsimauti – labai skauda kojų sąnarius. Prastas mano regėjimas. Viena akimi išvis nematau, o kita – silpnokai.
Jaunystėje, jaunatviško maksimalizmo kupinam, nė minties nebuvo, kad gyvenimą vėliau teks padalinti – prieš lagerį ir po jo. Kiekvienas kalinys išsineša iš lagerio individualią patirtį. Tik vienas dalykas yra vienodas visiems tremtiniams ir kaliniams: lagerį arba tremtį tu nešioji kaip savo kuprą ant pečių. Lageris, tremtis tave lydi viduje, tu eini per ją, kartais pasitikrindamas, tarsi matydamas save iš šalies, gulintį ant gultų ir klausinėjantį savęs: kaip padaryčiau štai tokiu ar šiokiu atveju. Ar gerai ar blogai pasielgiau, ar man užteko valios duot kam nors atkirtį, ar ne.
Czesławas Miłoszas kalbėdamas apie emigranto dalią, kuri jam atiteko, yra pasakęs: Tai, ką išgyvenau, ir arklį užmuštų, bet jeigu vis dėlto manęs neužmušė, turėjo sustiprinti. Man atrodo, kad emigracija Vakaruose ir patirtis sovietų lageryje – nesulyginami dalykai, tačiau tai, kad lageryje praleisti metai Vladui Kalvaičiui suteikė neįtikėtinos vidinės stiprybės, puikiai liudija kad ir šie jo žodžiai: Skaitau kitų kalinių ir tremtinių prisiminimus. Ten per daug keršto. Man atrodo, kad kaip yra, taip ir turi būti. Dabar kartais nesuprantu, kas dedasi. Tiek pasipūtėliškumo, garbėtroškos, neišmintingų emocijų, patirties nepadiktuotų sprendimų, mojavimų kumščiais prie tribūnų. Niekuomet negalėčiau taip gyventi. Nesijausčiau saugus. Man atrodo, kad žmogus turi atjausti kitą. Bet dabar nėra atjautos. Lageryje atsidūrę žmonės tikrai labiau suprato ir užjautė vieni kitus.
Gal todėl visose Vlado Kalvaičio knygose apstu meilės ir vilties? Nedeklaruojamų, nebrukamų per jėgą. Jos tiesiog švyti už papasakotų pačių skaudžiausių patirčių – kaip koks nesudylantis audeklas, ant kurio autorius išrašė visą savo gyvenimą.
Man regis, taip jis dėkojo Dievui už visas dienas, neskirstydamas jų į blogas ir geras. Už tą šluotelę pernykščių žolių. Juk gyvenimas vienas. Antrojo nebus. Pabūti pagyventi šitoje žaliojoje planetoje Dievo dovana! Tik ar visi tai suprantame. Daug kas ją norėtų nusavinti…
O mes šiandien turėtume būti dėkingi likimui, kad mums buvo lemta sutikti ir pažinti šį išskirtinį žmogų, dėkingi už su juo kartu praleistą laiką, už pokalbius, smagius pasibuvimus. Ir, žinoma, visų pirma, už jo paliktas mums „kvapnias“ knygas. Juk jis sakydavo, kad geras rašytojo stilius yra kvapas. Jeigu geras apsakymas, tu tą kvapą jauti. Jeigu blogas – nieko nejauti. Tą kvapą reikia rašytojui sukurti, kad pajustų ne tik jis pats, bet ir tas, kuris skaito.
Kas skaitys, esu tikra – pajus. Nors tas kvapas, pasirodo, ne visiems patikdavo: Būdavo, perskaito kas nors mano knygą ir paskambinęs telefonu rėžia: „Tu primelavai, ten taip nebuvo!“ Todėl įsigijau mobilųjį telefoną, kurio numerį žino tik man patikimi žmonės, o laidinio telefono nusprendžiau atsisakyti.
„Dabar manęs ir mobiliuoju niekas nepasieks, dabar jau žinokitės…“ – regis, girdžiu kikenantį Vladą. O gaila, Vladeli, smagiai pasišnekučiuodavome. Ir telefonu, ir Jūsų jaukiame namelyje prie Varlynės. Pasiilgsiu tų pokalbių. Esu tikra – ne tik aš. O kol kas – šviesios kelionės baltuoju tuneliu.
ŠIMTMEČIO ANKETA: Liutauras Degėsys
2018 m. Nr. 10
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Rašytojas, filosofas Liutauras Degėsys
Į istoriją ir kultūrą verta pasidairyti ir dažniau – nelaukiant jubiliejų. Ir būtų gerai, kad šventės neužgožtų kasdienybės. Neužsižaisti praėjusiais šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Nepaliaujamai švenčiant jubiliejus, galima lygiai taip pat nusigręžti nuo žmogaus, jį pamiršti ir pradėti garbinti valstybę ar partiją, ar kokį kitą ideologinį konstruktą. Nesibaigiančios šventės situacija pradeda erzinti. Susidaro įspūdis, kad svarbesnis yra ne gyvenimas, o kasdienis šventės laukimas arba nuolatinis minėjimas ir šventimas. Kažkas ne taip, kai praeitis arba ateitis pasidaro svarbesnė už dabartį. Kai žmogus galvoja, kad vakar arba rytoj būna geriau nei šiandien.
Žinoma, kad valstybės istorija nėra vien tik politikos ir jos veikėjų žygiai ir darbai, užfiksuoti analuose. Ir ne vien literatūroje ir kultūroje, paveiksluose, filmuose ar knygose įvykę pakitimai yra laisvėjimo rodikliai ir ženklai. Jeigu sutiksite su teiginiu, kad devyniasdešimt penki procentai žmonių gyvenimo vyksta jų galvose (jei norite – protuose, sielose ar širdyse), teks pasidairyti, kas ir kodėl tose galvose darosi. Tik ten vyksta pagrindiniai valstybės ir visuomenės procesai. O kultūra ir politika yra tik šių procesų išraiška, atspindys. Ne visada tiksliausias ir toli gražu ne pats racionaliausias. Ir pats laisvėjimas labai jau dažnai mūsuose suprantamas kaip valstybės, tautos ar kito ideologinio konstrukto kitimas arba keitimas ir tobulinimas. Kaip senojoje Lietuvos istorijoje pagrindiniais subjektais tapdavo karaliai, kunigaikščiai, blogiausiu atveju – politikų giminaičiai ir draugai arba kariai, taip ir dabartiniuose metraščiuose didžiausio dėmesio arba rūpesčio susilaukia partijos, susivienijimai, judėjimai, tipiški veikėjai – arba ir vėl – blogiausiu atveju – šoumenai ir nusikaltėliai. Kažkodėl dažnoje visuomeninio gyvenimo paraštėje šmėkščioja visai ne realūs žmonės, o nežinia ko įgaliotiniai, delegatai, nariai, statistiniai vidurkiai arba atstovaujamų bendrybių (partijų, judėjimų) karikatūros. Taip atsitiko, kad visuomenės gyvenime konkretus, gyvas žmogus pasitraukė į šalį, ir todėl netgi kultūroje jis pavirto abstrakčia bendrybe. Su vidutiniškais poreikiais, standartiniais bruožais, antriniais jausmais ir „gyvenimiškais“ – „visai kaip gyvenime“ – tipiškais troškimais.
Ta proga, vėlgi apeinant žmogų, – bandoma sukurti įspūdį, kad politika gali vykti be piliečių ir tarsi už realaus gyvenimo ribų – kažkokioje specialioje srityje, vadinamoje „politika“, – tik dėl išrinktų politikų veiklos. Kuriama iliuzija, kad svarbiausia yra švęsti šventes, minėti jubiliejus ir džiaugtis laimėjimais. Kad kasdienis gyvenimas – nevertas dėmesio. Kad svarbiausi yra visai ne žmonių likimai, o valstybės, tautos, partijos gerovės rodikliai, ir kad realų žmogaus gyvenimą galima atidėti iki geresnių laikų. Idant tik valstybei, dievui ar karaliui būtų geriau. Vos ne kaip viduramžiais, kai būdavo aišku, kad tai, kas vyksta, – tai ne visai gyvenimas, kad dabar – neišvengiama ašarų pakalnė, o paskui, kada nors, kitame pasaulyje, kitur – bus geriau. Kultūra, menas ir literatūra turėtų visomis išgalėmis priešintis tokioms nuasmeninimo, nužmoginimo, nugyveniminimo tendencijoms.
Mūsų literatūra ir visa didžioji kultūra visada bylojo ir tebekalba apie ką kita: geriausiais savo pavyzdžiais ji nuolat primena žmogui, kad jis yra daugiau, nei pats apie save žino. Įtikinėja žmogų, kad jis gali susikurti save, pasikeisti, iš savęs pasidaryti šį tą daugiau, nei jis dabar yra. Mane džiugina ir stebina jauni žmonės, kurie nenusigręžia nuo kultūros, kurie aukojasi – rašydami, tapydami, komponuodami, grodami, vaidindami, kurdami – dažniausiai be deramo atlyginimo ir ne vien dėl atlyginimo. Manydami, kad kūryba ir kultūra gali išgelbėti pasaulį. Stulbina, kad vis dar yra tokių, kurie skaito knygas, lanko parodų sales, dalinasi meniniais įspūdžiais ir laimėjimais. Mane įkvepia žmonės, kurie domisi žmonėmis, o ne daiktais. Žaviuosi turinčiais vilčių, nerezignuojančiais, turinčiais savo idealų, principų ir tikslų. Tais, kurie savo veikla įtikinėja, kad nėra lengva, bet įmanoma išsaugoti tikėjimą ateitimi ir savo veiklos prasmingumu.
Kartais tenka nusigręžti nuo matomų dalykų, kad galėtum pamatyti tai, kas nematoma, kas paslėpta po tais „aiškiai suprantamais“ reiškiniais. Tikrovės sampratoje, norint nenusivilti ir nepasiduoti, – neverta vadovautis sąmokslo teorijomis. Kaip žinia, sąmokslo idėjos dažniausiai nerealizuojamos kaip tik todėl, kad anaiptol ne visi jomis vadovaujasi. Ir todėl pasipriešinimas sąmokslo idėjai yra pats geriausias pasipriešinimas sąmokslui. Ką jau kalbėti apie tai, kad nereikia pernelyg įtikėti socialinių procesų racionalumu, nes jų dalyviai dažniausiai nėra tokie racionalūs, kaip norėtųsi tos srities analitikams ir teoretikams. Gal todėl vertėtų ne aklai kurti naujų visuomenių ir jų pertvarkų modelius, ne žavėtis utopijomis ir distopijomis, o jautriau įsiklausyti į tai, kas jau vyksta. Tiems procesams tiesiog reikia leisti vykti, būtina skatinti juos ir remti, o ne dirbtinai reguliuoti, stebintis, kad jie vyksta ne taip, kaip kažkam reikia.
Kaip gaila, kad šitoje valstybėje, jos vykdomoje kultūros ir švietimo politikoje įsigali trumparegiškas, buhalterinės apskaitos ir momentinio, „akivaizdaus“ naudingumo principas ir taupymo idealas. Nei kultūros, nei švietimo rezultatai (kurie iš esmės yra procesai) nėra ir negali būti buhalteriškai pasveriami ir matuojami pelno–nuostolio parametrais. Tenka susitaikyti su tuo, kad nėra objektyvių kultūros vyksmo nei rezultatų matavimo vienetų. Ir todėl, norint įvertinti kultūrą ir švietimą, nėra kito būdo, tik skatinti šiuos procesus ir leisti jiems skleistis, o ne riboti ir varžyti, besivadovaujant mitiniais, iš anksto numatomais ir apskaičiuojamais naudos, pelningumo arba efektyvumo kriterijais. Gal tuomet išaiškėtų, kad kultūros ugdomos savybės – empatiškumas, jautrumas, refleksyvumas, kūrybiškumas – galėtų pasitarnauti visai visuomenei, padedant laiku apčiuopti, diagnozuoti ir suprasti vykstančius socialinius pokyčius ir į juos reaguoti. Deja, dažniausiai stebime visiškai neracionalius politikų bandymus modeliuoti ir vykdyti niekuo nepagrįstas kultūros, švietimo ir ekonomikos reformas. Keista, kad XXI amžiuje gali atsirasti tiek daug politikų, besižavinčių ir besivadovaujančių utopinio socializmo idėjomis.
Nesidžiaugčiau tuo pagreitintu literatūros „kokybiniu šuoliu“ modernizmo link. Kaip žinia, šuolio sąvoka geriausiai tinka sportiniams, bet ne ekonominiams ar socialiniams pasiekimams apibūdinti. Modernizmas nėra savaiminis gėris, į kurį reikėtų šokti užsimerkus. Labai pasistengus, gali atsitikti taip, kad modernizmo link nušuoliuos tik rašytojai ir kritikai, o skaitytojai beviltiškai atsiliks lenktynėse – ir puikiausiai gyvens, apsikabinę televizorius, kompiuterius arba meilės romanus. Kaip žmogus, gavęs šiokį tokį klasikinį išsilavinimą ir tik paskui priartėjęs prie modernizmo, esu įsitikinęs, kad dailės akademijų studentams, kurie geriausiu atveju tapys, o gal tik užsiims instaliacijomis, vis tiek būtinos piešimo studijos ir patirtys. Kad prieš rašant baltosiomis eilėmis verta pasimokyti elementarių eilėdaros pagrindų. Kad psichologijos studijoms kartais praverčia anatomijos, fiziologijos ir aukštosios nervinės veiklos žinios ir pratybos. Ir dar galvoju, kad daugumos socialinių ir kultūros procesų negalima nei dirbtinai sukurti, nei paspartinti, ir ypač tų tokių visuomenės darinių, kokių norėtųsi labiausiai, – pačių progresyviausių.
Literatūros tekstai įmanomi, jei yra kontekstai tiems tekstams egzistuoti. Aukštoji literatūra, deja, negalima be aukšto kultūros lygio, be bazinio išsilavinimo, be specialių estetinių nuostatų, kurios irgi neatsiranda savaime ir, deja, nėra įgimtos. Visur reikia įdėti pastangų ir darbo. Kaip būtų gerai, jeigu žmonės suprastų, kad kiekvienam santykiui, kiek-vienam veiksmui reikės pastangos ir kad niekas neatsiranda savaime. Ir todėl literatūra galėtų formuoti tą neišvengiamos pastangos nuostatą ir supratimą, kad lengvai pasiekiami tik nevertingi dalykai. Kad nėra ko didžiuotis, jog viską supratai greitai, linksmai, be pastangų, – nes dažniausiai tai reiškia, kad ten nebuvo ko nesuprasti. Jei įpratai portaluose ir televizijose viską stebėti be pastangos, tai, susidūręs su sudėtingesne knyga, paveikslu, spektakliu, kino filmu, – neišvengiamai pajusi nepasitenkinimą – kad tie dalykai „nėra savaime suprantami“. Kad norint juos suprasti – ir vėl – reikės pastangos, darbo, gal net specialaus pasiruošimo.
Nežinau, ar šiuolaikiniai rašytojai ir modernioji literatūra turėtų užsiimti švietėjiškumu ir didaktika – ruošiant skaitytoją, pratinant jį prie įmanomų, galimų sunkumų ir įtampų, kurių prireiks, skaitant kūrinius, kurie nebus tokie aiškūs, lengvi ir paprasti. Būtų gerai, jei šiuos darbus atliktų kas nors – mokykla, universitetas, žiniasklaida, kritika, draugai ar šeima. Nemanau, kad reikėtų tekstus dirbtinai komplikuoti, bet esu įsitikinęs, kad literatūros supaprastinimas, suaktualinimas, priartinimas prie vadinamosios „tikrovės“, prie realybės, prie gyvenimo, kaip ir to paties gyvenimo aprašinėjimas ar „vaizdavimas“, neišvengiamai pralaimės kitoms, dar realesnėms tikrovės atspindėjimo formoms – vaizdavimo tiesiog ne sąvokomis, o vaizdais. Manau, kad literatūra ir visa kultūra išliks, nes nuolat artės prie vidinių procesų, vykstančių žmogaus galvoje, sieloje ir širdyje – jo sąmonėje, pasąmonėje ir emocijų pasaulyje. Literatūra turėtų kviesti žmogų susidomėti savimi, idant jis vieną dieną nepasijustų apgautas – visą gyvenimą ragintas domėtis žvaigždėmis, gamtomis, politikomis, valstybėmis, abstrakčiomis kultūromis ir menais, o taip ir nesusitikęs, nepastebėjęs ir nepažinęs savęs.