literatūros žurnalas

Liutauras Degėsys. „Senius reikia šaudyti jaunystėje“

2008 m. Nr. 3

Yra tokia labai sena alegorija apie jaunystės eliksyrą. Kaip žinoma, jaunystės eliksyras – gėrimas, garantuojantis amžiną jaunystę. Kaip tą eliksyrą pasigaminti? Pasirodo, gana paprasta: kiekvienoje maksimoje galima nusipirkti ingredientų, kuriuos subėrus į katilą mėnesienoje reikia virti, pamaišant šikšnosparnio kojele ir kalbant burtažodžius. Taigi, kliūčių lyg ir nėra. Deja, yra viena sunkiai įvykdoma sąlyga: verdant stebuklingąjį jaunystės, meilės ir laimės eliksyrą būtina prisiminti, kad negalima pagalvoti apie baltą dramblį. Įsiklausykite: prisiminti, kad negalima pagalvoti. Arba dar paprasčiau: prisiminti, kad negalima prisiminti. Štai kodėl ne visi gyventojai ir ne visi maksimų lankytojai yra amžinai jauni.

Tuo pat metu apsidairę matome tikrai nemažai jaunų žmonių. Tiesa, atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad kai kurie iš jų ne tokie jauni, tik labai stengiasi jaunais atrodyti. Specialistai geriau galėtų paaiškinti, kodėl kai kurių jų oda tokia lygi ir įsitempusi, jie beveik negali net nusišypsoti. Kai kurių moterų krūtinės atrodo lyg pasiskolintos iš kitų – didesnių moterų.

Dar labiau noras pasijauninti išryškėja žmonių elgesyje: jie tiesiog neadekvačiai energingi, atrodo, tuoj pat puls prie jūsų ir parodys, kaip reikia nenusiminti, kaip susirasti draugų, kaip atsikratyti neigiamų emocijų, pademonstruos, kokie jie sveiki, stiprūs, kaip daug gali, kokie pozityvūs, ištvermingi, perspektyvūs, ir, žinoma, kokie jie neapsakomai jauni. Jie stebisi, kad štai pasaulyje yra ne visai jaunų ir ne visai sveikų žmonių. Jiems keista, kad aplinkui ne visi tokie energingi, ne visi nori daryti karjerą ir ne visi dalyvauja konkursuose aukštesnei vietai užimti.

Ir tada supranti, kad pagaliau ir Lietuvoje pavasaris. Kad pavėlavęs kokį penkiolika metų į tavo tėvynę atkeliavo jaunystės ir jauninimosi kultas. Galvoji: gal ir visai neblogai, gal ir lietuvės moterys liausis laidojusios save gilioje jaunystėje. Jaunystės kultas galėtų atjauninti be laiko pasenusius tautiečius ir suteikti naujų galimybių tikrai jauniems, nesvarbu, kokio amžiaus žmonėms.

Galėtų, bet kreivų veidrodžių karalystėje net ir jaunystė linkusi pavirsti kažkuo nepažįstamai nebejaunu ir kažkokiu nepatraukliu dalyku.

Pasiaiškinkime, kaip čia ir kas čia su ta jaunyste atsitinka. Jaunystės kultas – neblogas dalykas, tik, kaip minėta, užsižaidus jaunyste labai lengva peržengti adekvataus elgesio ribas.

Kitas dalykas – jaunyste labai smarkiai spekuliuojama vadinamojoje viešojoje socialinėje erdvėje. Akcentuojant jaunatviškumą, visos kitos socialinės grupės atsiduria kažkur visuomenės paraštėje. Pavyzdžiui, skaičiuojamas infliacijos procentas – pagrindinio krepšelio prekės ir paslaugos labai jaunatviškos. Skaičiuojant elektronikos prekes, pramogas, maistą restoranuose ir nakvynę viešbučiuose – gali pasirodyti, kad niekas beveik nebrangsta. Tačiau kiek Lietuvoje yra pensininkų, kurie pirkinėja elektronikos prekes, pramogauja naktiniuose klubuose, valgo restoranuose ir nakvoja – juoko dėlei – ne namuose, bet viešbučiuose? Jeigu skaičiuotume tik maistą, kuris vyresniųjų gyventojų racione sudaro pagrindinę išlaidų dalį, pamatytume, kad viskas pabrango dešimtimis procentų. Matyt, statistikos kūrėjus irgi yra palietusi jaunystės ir jauninimosi banga.

Prisidengus reitingais, televizijos programos orientuojamos irgi į jaunystės kultą. Programų kūrėjų nuomone, jaunystė – tai jėgos, veiksmo ir prievartos sinonimas. Todėl ekrane nuolat ne kalbama ir mąstoma, o veikiama ir lenktyniaujama, ne įrodinėjama, bet šaudoma, ne įtikinėjama ir susitariama, bet fiziškai nugalima. Čia net ir patys jaunieji galėtų pasipiktinti savo įvaizdžiu: jaunas – tai agresyvus, nemąstantis, neskaitantis ir nesimokantis, amžinai konfliktuojantis, apsvaigęs, nusigyvenęs, kikenantis, nesurezgantis sakinio, apkvaišęs, nesiprausęs, dvokiantis, persekiojamas ir galiausiai – nušaunamas arba nusišaunantis.

Ar norėtumėte apsigyventi šalyje, kurioje viešpatauja amžina jaunystė? Jauno, gražaus kūno kultas greitai pavirsta panieka ir pasibjaurėjimu kitokio amžiaus žmonėmis. Tuomet daugelis, išsigandę, kad jie – nebejauni arba bent jau ne tokie jauni, kokie turėtų būti, puola gelbėti padėties. Kūno renovacijai pasitelkiamas plačiausias kūno korekcijos arsenalas. O, jeigu galėtum nusipjauti visas pasenusias kūno dalis! Ir jų vietoje prisisiūti naujas – na ir kas, kad jos būtų ne tavo. Užtat jaunos! Naujos. Kitas galvoja: neblogai būtų visas dalis pasikeisti. Visą save! Būčiau kitas žmogus.

Štai čia ir išaiškėja visas tokio jaunatviško mąstymo komiškumas ir absurdas: pasirodo, galėčiau viso savęs išsižadėti dėl jaunystės. Galėčiau būti kitas! Galėčiau pamiršti save, savo trūkumus ir problemas, tapčiau jaunas ir gražus. Kaip turėtum nevertinti savęs, kad sutiktum su tokia beprotiška sąlyga: būti kitoks.

Dvasinei senatvei renovuoti pasitelkiamos irgi kosmetinės priemonės – trumpalaikiai energingumo, susikoncentravimo ar kitokie jogos kursai. Rekomenduojama greitai ir efektyviai pasikeisti: pamiršti drovumą ir abejones, seną mąstymą pakeisti progresyviu ir kūrybiniu, savo būsenas ir jausmus patariama išanalizuoti ir neefektyvių atsisakyti, jeigu reikia – pasikeisti temperamentą ir charakterį. Tiesa, visa tai – nepigiai, bet iš patikimų rankų ir greitai. „Jeigu jūs pasikeisite ir jums nepatiks tas naujas žmogus, kuriuo pavirsite, – pinigus grąžinsime. Gal ir nebebūsite tas, kuris buvote, bet gal – geresnis“, – žada visokie gyvenimo būdo treneriai.

Tuomet šioje amžinos jaunystės šalyje ir pasirodo pats geriausias lietuvių režisierius. Jis yra tikras freak’as. Jam pačiam gerokai per septyniasdešimt, bet jis neša transparantą, kuriame užrašyta: „Senius reikia šaudyti jaunystėje.“ Žinoma, jis pats nešaudo senių. Jis nieko nešaudo. Jis mano, kad moka atpažinti tuos, kurie dar gilioje savo jaunystėje jau yra beviltiškai pasenę – pasenę dėl amžino infantilizmo, dėl beviltiškos paauglystės, iš kurios niekada taip ir neišaugo. Jis kalba apie tuos, kurie jau dabar norėtų išsižadėti savęs, nes nemoka ir nežino, ką daryti su savimi. Jis siūlo nušauti visus varguolius, savo gilioje jaunystėje apsistačiusius asmeniniais gyvenimo būdo vadybininkais bei treneriais. Jis rekomenduoja nušauti tuos, kurie yra beviltiškai pasenę jau dabar – kokia prasmė jiems toliau senti. Labiau, nei paseno, jie jau nepasens.

Tada, patikėkite, viskas atsistoja į savo vietas. Jūs visi patenkate į tikrąją amžinos jaunystės karaliją – ten žmonės žino, kad viskas, ką jie turi, – jie patys. Jie turi patys save. Jie nenori būti kitokie, tegu ir labai sėkmingi. Tai karalija be kosmetinių operacijų, be trumpalaikių pasisekimo, laimės ir lyderystės kursų. Karalija be prievartinio jauninimosi, karalija be senatvės. Nes senatvė – tai liga, kuria dažniausiai susergama jaunystėje.

Regimantas Tamošaitis. Kojele pamojavo gyvenimas

2025 m. Nr. 7 / Liutauras Degėsys. Būtasis kartinis: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 110 p. Knygos dailininkas – Virginijus Malčius.

Liutauras Degėsys. Dvi novelės

2024 m. Nr. 1 / Galiu prisiekti, kad nesu buvęs šitame mieste, šitame uoste. Arba neprisimenu. Plaukiojant jūromis tie miestai taip susimaišo galvoje, kad nebežinai: kas darosi, kada ir kodėl.

Nerijus Brazauskas. Esė kaip gyvenimo žiūra ir režisūra

2023 m. Nr. 12 / Liutauras Degėsys. Viskas buvo ne taip. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 152 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Liutauras Degėsys. Dvi esė

2021 m. Nr. 12 / Paskui, žinoma, dar gyvena iš inercijos, dar įtikinėja vieni kitus, kad viskas čia gerai, kad reikia gyventi ir džiaugtis – netgi džiaugiasi ir būna laimingi. Tokiu gyvenimu – gyvenime prieš mirtį.

Nerijus Brazauskas. (Ne)pakeliama vaizduotės galia

2020 m. Nr. 11 / Liutauras Degėsys. Lengva nebus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 364 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Liutauras Degėsys

2018 m. Nr. 10 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Liutauras Degėsys. Metaromanas

2018 m. Nr. 5–6 / Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo,

Liutauras Degėsys. Žmonės, žodžiai ir knygos

2016 m. Nr. 10 / Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių.

Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar

2016 m. nr. 1 / Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą

„Metų“ anketa. Liutauras Degėsys, Rimantas Kmita, Selemonas Paltanavičius

2014 m. Nr. 11 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

„Metų“ anketa. Vytautas Rubavičius, Vytautas Bubnys, Liutauras Degėsys

2012 m. Nr. 1 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Petras Bražėnas. Platus eseistikos laukas

2011 m. Nr. 11 / Imtis rašyti apie esė ar eseistą reiškia pačiam išsivaduoti iš savotiškų žinojimo ir patirties grandinių, kurias jauti vis stipriau veržiančias tavo rankas, nors gyvenime ne kartą esi pagalvojęs ir apie išlaisvinantį žinių ir patirties poveikį.