Drama
Ričardas Gavelis. Ilga diena
2025 m. Nr. 10
„Kiekviena pjesė yra prisiminimas apie mirusį draugą. Vienintelį tikrą draugą, kuris kitados buvo ir kurio dabar nebėra. Kito tokio jau niekada neturėsi, nes šis – vienintelis tikras draugas, lemties skirtas tavo gyvenimo laikui. Visiškai nesvarbu, apie ką pasakojama pjesėje – apie vieną žmogų, keturis antagonistus, ištisą tautą ar tave kankinančią idėją – tai vis vien yra tavo vienintelis draugas. Miręs draugas. Neteisinga yra manyti, kad įvykiai nutinka, pasaulis kunkuliuoja, žmonės susiduria ir sudūžta dabar. Ne, pjesė visuomet tėra praeities krešulys, ištėkštas lape, seniai įvykusių ir pasibaigusių įvykių prisiminimas. Mirusio draugo prisiminimas. Vienintelio tikro, be galo tau rūpinčio, neduodančio ramybės draugo, kurį reikia prikelti iš mirusių“, – rašė Ričardas Gavelis kelių puslapių mašinraštyje, įvardytame „Trumpas įžanginis esė“, teksto pabaigoje patikslindamas: „Tai tiesiog konkrečios šios pjesės įžanga“, – tikėtina, kad omenyje turėjo draminį kūrinį „Ilga diena“. Jo pradžią ir publikuojame – kaip simbolišką ir gyvą gestą R. Gavelio 75-osioms gimimo metinėms, spalio 8-ai. Net ir fragmentas leidžia įsivaizduoti daugiaprasmį rašytojo sumanymą, kuriamo pasaulio mąstymo būdą.
„Ilga diena: džiaziniai dialogai ir monologai“ kartu su pjese „Durys, arba Taurus kasdienybės prasmingumas: marazmatinė poema iš korektorių gyvenimo“ sudaro dramatinių tekstų rinkinį „Apeigos“, dabar saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne, R. Gavelio archyve (F112-31). Knygos rankraštis 1981 m. pabaigoje ar 1982 m. sausį buvo pateiktas „Vagai“ ir, kaip teigia literatūrologė Jūratė Čerškutė, knyga turėjo vainikuoti 1979 m. teatriniu pastatymu prasidėjusį R. Gavelio dramaturginį kelią . Nepaisydama palankių Aleksandro Krasnovo ir Dovydo Judelevičiaus vidinių recenzijų, leidykla rankraštį atmetė, vienas argumentų – „arogancija, elito, dvasios aristokratų atsaini panieka „pilkai masei“, apologija laisvės <…>“. Ataidi iki šiandienos.
Džiaziniai dialogai ir monologai
Fragmentas
The lunatic, the lover, and the poet
Are of imagination all compact…
W. Shakespeare
DRAMATIS PERSONAE
Slapūnas
Tėvas
Motina
Ji
Liudvikas
Benediktas
Jis
Vedlys (E. G. S. Bakneris)
Tamsa. Gūdi juoda tamsa. Ji tetvyro sekundę kitą: kairėje ir dešinėje vienu metu pasirodo dvi blausios gelsvos liepsnelės, lėtai juda viena prie kitos. Jos žiba ilgų, plonyčių lazdelių galuose, o lazdeles, ištiesę į priekį, atsargiai neša neįžiūrimi prietemoje žmonės. Jie žengia tyliai, vogčiomis. Kada liepsnelės suartėja, jie sustoja, apšviesdami pasisukusį į mus nugara Slapūną ilgu rudu apsiaustu, kuris laisvai krinta žemyn giliomis klostėmis. Galima palaikyti Slapūną lėle ar vaškine figūra: jis nejuda, tūno sustingęs ir susikaupęs. Rankos nuleistos, plačios rankovės vos vos plevena, judinamos neregimo vėjo. Žmonės su liepsnelėmis kantriai laukia, jų ilgos plonos lazdelės nė nevirpteli. Jau beveik visiškai patikime, kad žmogus rudu rūbu – lėlė, bet ūmai jo rankos pakyla, susilenkia per alkūnes, keistai lankstosi, pirštai gniaužiasi ir vėl išsitiesia. Slapūno judesiai nėra natūralūs, veikiau rituališki: bent kiek staigoki, pernelyg plastiški. Rodos, jis nori pagauti kažką nematomą, kažką plazdant ore, galbūt sučiupti ir nuplėšti erdvę apraizgiusį neregimą tinklą. O gal tai užkeikimas, turįs iššaukti dvasias, nebylios tamsos užgožtas. Rudasis Slapūnas visą laiką stovi, atgręžęs mums nugarą. Jo kažin ką gaudančios rankos pamažu rimsta, vėl nusileidžia. Jis vėl panašus į lėlę ar vaškinę figūrą.
Ūmai Slapūnas atsigręžia, staigiai iškelia rankas. Jo galva išnyra iš tamsos ryškios šviesos pliūpsnyje, tačiau savo veidą jis apdairiai paslėpė. Slapūnas dėvi kaukę. Kaukė keista, menkai teprimenanti žmogaus veidą. Tiesa, joje yra akys, nosis, burna, bet viskas apvedžiota pasikartojančiais kontūrais: dviguba nosis, keturguba burna, šešiagubos akys. Tarpai tarp šių linijų išdažyti ryškiomis, klykte klykiančiomis spalvomis. Kaukė nuskamba rudoje grėsmingoje ramybėje kaip daugiabalsis riksmas su galybe aidų.
Žmonės, stovintys prie Slapūno, lėtai, atsargiai gesina savo liepsneles. Viską vėl užgožia aklina tamsa.
Įmantriais baldais apstatyta svetainė. Baldai čia kažkokie keisti, beveik nenatūralūs. Sunku įsivaizduoti, kaip jie atlieka savo tiesioginę paskirtį. Kairėje stūkso milžiniška sofa su fantastiška, kone dviejų metrų aukštumo atkalte. Viduryje veidrodis raižyto medžio rėmais – tarsi langas į kitą erdvę. Senoviškas stalas tūno kaip sustingęs drakonas gumbuotomis lenktomis kojomis. Aukštos kėdės be tvarkos iškriko po visus kampus. Dulksva lempų šviesa persunkia viską nemalonia raudonai ruda spalva. Virš svetainės, sakytumei, ją slėgdama, kybo tiršta prietema. Tik gerai įsižiūrėjęs gali pamatyti, kad viršuje yra kažkoks balkonas ne balkonas, kuriame gali rodytis įvairūs personažai.
Svetainėje yra tik Tėvas – penkiasdešimtmetis plačių pečių vyras. Apsivilkęs solidžiu, gerai pasiūtu šviesiu kostiumu. Susikišęs rankas į kišenes, stovi priešais veidrodį ir niauriai žiūri į savo atvaizdą.
Įeina Motina, stumdama lėkštėmis nukrautą serviravimo vežimėlį. Motinai vos per keturiasdešimt. Galėtum pamanyti, jog dar mažiau: ji – nė kiek nesuvytusi, liekna, labai graži moteris. Apsivilkusi nepretenzinga smėline suknele. Kalba maloniu altu, labai taisyklingai, dainuote išdainuodama visas priegaides
MOTINA. Siaubingai pusto. Tikra pūga. Užneš mūsų keliuką, Liudvikas… svečiai negalės prisigauti…
TĖVAS. Priklampos kaip nors, ką jau darysi…
Tėvas kalba labai žemu, tačiau lipšniu, įtaigiu balsu. Motina neskubiai dėlioja lėkštes ant stalo
MOTINA. Mūsų namas primena apleistą pilį, kurioje naktimis vaidenasi. Čia tiek niūrių koridorių, tiek daug tamsių užkaborių. Kitą naktį rodosi, kad aplink šmirinėja šikšnosparniai, apaugę ilgais plaukais šikšnosparniai… Atskrenda prie lovos… Galėjai statytis namą mieste, arčiau žmonių.
TĖVAS. Norėjosi ramybės, vienumos. Ir dar kažko tada norėjos, nebepamenu…
Tėvas ūmai nutyla, visu kūnu pasisuka į duris. Į vidų įžengia Duktė (Ji), jauna, nepaprastai graži mergina. Ji labai panaši į Motiną, tik gerokai aukštesnė. Motina greta jos atrodo pernelyg jauna, pernelyg liekna, pernelyg graži. Jos labiau primena drauges.
Dukters veidas abejingas, bejausmis, tačiau dėl to tik dar gražesnis. Rankose ji laiko padėklą su taurėmis.
Tėvas nelauktai suirzta, priėjęs prie stalo, nervingai taisinėja sudėtas lėkštes
MOTINA. Palik, apsisuksim pačios. Ko taip žiūri? Rodos, pulsi ir sudraskysi, radęs kokią netvarką.
Tėvas, gūžtelėjęs pečiais, išeina plačiu žingsniu. Duktė lėtai dėlioja ant stalo taures
MOTINA. Kokia tu išsiblaškius! Mes švęsim penkiese.
JI. Šešiese.
MOTINA. Du, vienas ir du… Penki.
JI. Ir vienas – šeši.
Jos balsas melodingas, bet kalba ji keistokai: monotoniškai, pernelyg tyliai. Tarpais prabyla garsiau ir šaižiau, pabrėždama nenatūralų sakinio loginį kirtį
MOTINA. Tu dar ką nors pakvietei, mūsų neatsiklausus? Draugę?
JI. Aš neturiu draugių.
MOTINA. Kam tuomet šešta lėkštė?
JI. Jam… Juk turi čia sėdėti nors vienas gyvas žmogus.
MOTINA. Ir vėl!.. Rodos, jau buvom sutarę… Net tavąjį Benediktą pakvietėm…
JI. Karnavalas, kaukių balius… Visi susėda prie stalo, lyg per paskutinę vakarienę, tik Jėzaus nėra. Lėlės, sklidinos rūko, kraujo ir ašarų, lėlės, sklidinos… Visi sueis, susės, o jis – irgi čia. Visi tik sulinguos ir bus nustebę nustebę…
MOTINA. Atsipeikėk!
JI. Mes pastatysim jam kėdę, padėsim lėkštę…
MOTINA. Atsipeikėk, argi kas taip elgias. Tėvas…
JI. Tėvas! Tėvas? Kas jis toks yra? Sėdėtojas ant kaulų krūvos? Ką?
MOTINA. Šioks ar toks, jis yra tavo tėvas ir tave… sukūrė. Ir myli.
JI. Myli? Sakai, myli?
MOTINA. Liaukis!
JI. Ne, mane sukūrė ne tėvas, o jis, ir jis šiandien sėdės prie šito stalo. Sukūrė… Ne, tėvas tik pagamino. Kai man buvo penkeri, slapčia žiūrėdavau, kaip judu mylitės. Pertvaroje buvo plyšelis, o jūs to nežinojot… Tu atsiguldavai ir laukdavai, o jis pamažu pamažu, labai pamažu artindavosi. Jis būdavo panašus į rudą paukščio iškamšą: ir akys tokios, ir snapas… Į iškamšą, kurią kažkas stumia prie tavęs. O paskui, kada tu…
MOTINA. Liaukis… Tu juk tyčia viską prasimanai. Kaip visuomet.
Dukters pasakojimo metu balkone pasirodo niauri, grėsminga figūra. Tai vyras raudonu iki žemės apsiaustu su gobtuvu. Jo veidas (ar kaukė) baltut baltas, ryškiai raudonos tik lūpos. Jis lėtai praeina balkonu, sudėjęs rankas ant pilvo – taip vaikšto vienuoliai
JI. Neprasimaniau. Aš tik niekad tau nepasakojau. Tokia jau šiandien diena, kad… Būdavo labai gražu ir baisu. Tada aš nusprendžiau, kad šitaip žmonės suartėja, susiriša, nebūna tokie po vieną… Bet klydau, siaubingai klydau…
Ji nutyla, keistai, plėšriai šypsosi. Tyliai įeina Tėvas. Motina mostu pasivadina jį į šalį
MOTINA. Ji sodina prie stalo… tą žmogų.
TĖVAS. Kokį?
MOTINA. Jį.
TĖVAS. Vėl?
JI. O aš girdžiu, ką judu šnekat. Jūs vis stengiatės nuo manęs pasislėpti, bet aš viską nuklausau. Aš tykau židiniuose… ir dūmtraukiuose… ir…
Ji šaižiai, nemaloniai susijuokia
TĖVAS. Ar pablūdai? Ką čia darai?
JI. Aš padėjau jam lėkštę, taurę, du peilius, dvi šakutes…
TĖVAS. Čia susirinks žmonių… Mes galėtumėm pakentėt, mes jau įpratom, bet jie…
JI. Susirinks? Tai jų čia dar nėra? Pavojus! Pavojus! Bet mes galim juos nupiešti arba nulipdyti. Ką?
MOTINA. Nurimk, nurimk.
TĖVAS. Dukra, apsidairyk. Tu juk ne dykumoj, aplinkui žmonės. Jie žiūri į tave.
Duktė išties pradeda dairytis. Jos veidas atidus, akys išplėstos, lūpose tebetvyro plėšri, negera šypsena. Motina kurį laiką įdėmiai žvelgia į ją, staiga skubiai išeina
TĖVAS. Tu bent suvoki, ko nori?
JI. Noriu pasikviesti jį čia.
TĖVAS Manau, netempsi čia jo paties?
JI. Jis ateis. Pats.
Tėvo veidas ištįsta kaip guminis. Jis lėtai priartėja prie Dukters, nori padėti jai ranką ant peties, bet ji išsprūsta, keistai į jį žvelgdama. Tėvas prabyla, sukdamas apie ją vis siaurėjantį ratą, lyg norėtų apipinti neregimom gijom. Šis ėjimas ratu panašus į lėtą šokį, Tėvas kalba ritmiškai ir įtaigiai, nejučia linguodamas į žodžių ritmą
TĖVAS. Kokį žmogų nori prisiminti? Nevėkšlą, paskutinį pašlemėką, valkatą, kažkokį palaidūną, kuris sudarkė, subjaurojo tau gyvenimą, išniekino mūsų būstą?
JI. O ką man prisiminti. Tave? Galiu prisimint šį bei tą…
Tėvas stabteli, nužvelgia ją iš padilbų. Vėl pajuda
JI. Prisipažink, kad neapkenti jo, nes jis…
TĖVAS. O tu pati? Ką tu pati šnekėjai? Kas kartojo: ilgiau netversiu? Kas priverkė pilną motinos sterblę? Kodėl tave reikia saugot nuo tavęs pačios? Juk jo nėra, jo jau seniai nėra. Dukrele, atsipeikėk, jo juk nebuvo, niekuomet nebuvo. Jis – viso labo sapnas. Jo čia nebėr, jo niekur nebėra. Atsibusk!
Tėvas vėl bando paglostyti ją, sakytumei, kažkas traukte traukia jo rankas prie Dukros, tačiau ji ir vėl išsisuka
JI. Nėra… Jis tarsi nekaltybė… Juk nekaltybės niekad neturi dabar. Tik ją praradęs suvoki, kad ją turėjai… Tik jį praradusi suvokiau, kas jis buvo…
TĖVAS. Kas buvo? Pabaisa! Juk pati šnekėjai…
JI. Jei pragyvenai gyvenimą neužmušęs žmogaus, nesuprasi, kas yra nekaltybė. Bet, tarkim, užmušei: ne iš toli, ne patrankom, o savo ranka… Tik tada gali suprast, kad prieš užmušdamas buvai visai kitoks. Turėjai nekaltybę… Argi ne? Tu juk žinai?
Tėvas vėl stabteli, iš padilbų žiūri į ją. Lėtai ištiesia ranką ir šįsyk paglosto jai skruostą. Pamažu, kruopščiai glosto kibiais pirštais, o Duktė šįkart neatsitraukia
TĖVAS. Juk jo nėra. Nėra!
JI. Manai, juo galima taip lengvai atsikratyti? Sunaikinti net jo kvapą? Pamenu, pamenu, kaip tu klykei: į beprotnamį, į beprotnamį!
TĖVAS. Gal ir klykiau. Ne visuomet gali susivaldyti. Be to, jis juk išties yra pamišėlis.
JI. Štai! Tu nepasakei „buvo“!
TĖVAS. O dieve, žinoma, buvo! Aš pamenu net pernelyg gerai: nutilo, nekalbėjo du mėnesius… Atsiribojo nuo pasaulio! O kur jis dėjos atsiribojęs?
JI. Jis poetas. Koks poetas be savo pasaulio?
TĖVAS. Tai ir gerai. Beprotnamy kiekvienas turi po pasaulį, kitas net keletą.
JI. Bet jis poetas!
TĖVAS. Ar aš nepažįstu poetų? Daugybę! Jie gabūs vyrai, šeimų tėvai. Į juos žiūrint, akys pailsi. Ir jie gyvena mūsų pasauly, mūsų, supranti?
JI. O jis – nereikalingas? Jūsų pasauly?
TĖVAS. Aš ne Platonas, bet irgi išvaryčiau tokius iš valstybės. Bent jau iš savo namų.
JI. Tu jį ir išvarei!
TĖVAS. Bet jis grįžo! Jį pernelyg anksti paleido. Jis dar nebuvo sutvarkytas. Ir šit – smulkiau nežinau, kas čia vyko – jis trenkia tau per veidą, muša tave. Suduoda per veidą moteriai, savo žmonai…
Įeina Motina su valgių lėkštėmis, sustoja tarpdury
MOTINA. Nereikia šitaip. Šiandien šventė.
TĖVAS. Atleisk. Aš suprantu. Bet kartais verčiau nuplėšti tvarstį, kad žaizda geriau gytų.
JI. Cha!.. Jis sudavė man du kartus. Kodėl jis nepadarė to anksčiau? Jis pavėlavo.
TĖVAS. Nebegaliu! Negaliu jos klausyt! Tuoj pat nuimkit šitą lėkštę!
JI. Manai, šitaip jį išvarysi?
Tėvas bejėgiškai purto galvą, svirduliuodamas lėtu žingsniu išeina iš kambario.
Balkonu praeina jaunas vyras žaliais rūbais. Jo eigastis grakšti ir energinga
JI. Tėvas vis tvarko. Kas davė jam valdžią?
MOTINA. Jis pats išsikovojo.
JI. Cha!.. Taip paprastai jo neišvarysi. Jis bus čia, pamatysi.
MOTINA. Manai, viena jį suprasdavai? Manai, jis buvo tavo vienos lobis?
JI. Žinau, žinau, kad jis buvo ir tavo lobis. Nesurastas. O galėjo būti visų… Visų…
Skamba durų skambutis. Motina krūptelėjusi apsižvalgo, išskuba atidaryti. Duktė lėtai eina link kitų durų, tarpdury susiduria su Tėvu, net atsitrenkia į jį. Jis nesitraukia į šalį, Duktė sunkiai prasispraudžia į koridorių. Po sekundėlės svetainėje pasirodo Motina su Liudviku.
Liudvikas – kokių trisdešimties metų vyriškis, gerai sudėtas, raumeningas. Povyza išdidi, galvą beveik visad laiko iškėlęs. Nepaisant to, sugeba kalbėti, sakytume, paslaugiai, primygtinai žiūrėdamas pašnekovui į akis, tarsi koketuotų ar stengtųsi įtikti. Apsivilkęs rusvų atspalvių sportiško kirpimo rūbu
TĖVAS. Sveiki, tamsta Liudvikai. Ar išbridot per pusnis?
LIUDVIKAS. Šiaip ne taip.
MOTINA. Nė nesuskubom pasiruošti. Užeikit kol kas į aną kambarį, parūkykit. Pastebėjau, kad mėgstat cigarus, kažkurią dieną nupirkau dėželę.
LIUDVIKAS. O, dėkui, dėkui! Kaip sykis bijojau, kad savų visam vakarui nepakaks.
Liudvikas traukiasi žiebtuvėlį, degasi pasiūlytą cigarą. Tėvas netikėtai atšlyja nuo liepsnos, mėšlungiškai sumojuoja rankomis. Motina, įsikibus už parankės, išlydi Liudviką.
Balkonu nerangiai, truputį šlubčiodamas praeina liesas vyras pilku apsiaustu, su milžiniška knyga po pažastim.
Tėvas vis dar sutrikęs, virpčiojančia ranka pasiglosto skruostą, dirsteli į stalą. Staiga prieina prie jo, čiumpa vieną lėkštę ir tūžmastingai trenkia į grindis. Tą pat mirksnį grįžta Motina
TĖVAS. Surink šukes!
Motina priklaupia, renka šukes. Vėl skamba skambutis. Tėvas eina atidaryti, po sekundėlės grįžta su Benediktu.
Benediktas – aukštas, liesas kokių trisdešimties metų vyriškis. Plaukai ilgi, senokai neplauti, susivėlę, barzda nelygiai pakirpta. Tačiau žydras kostiumas pasiūtas tiesiog įstabiai, guli kaip nulietas, o iš plaukais apkritusio, bent kiek apšepusio veido žvelgia protingos, dygios akys.
Benediktas kalba kimiai, dažniausiai greitakalbe, bet kartais jo šneka nelauktai sulėtėja, balsas sudunda žemais tonais.
Motina pakilusi linkteli, išneša šukes
BENEDIKTAS. Tylu čia, gera. Šilta. O lauke vėtra, pūga. Nuošalus jūsų rūmas. Vegetuojat savo mikrosferoje, kaip… Kaip kas? Kaip kažkoks spec. gyvūnas. Net oras čia jums kitoks…
TĖVAS. Esi protingas žmogus, tamsta Benediktai.
BENEDIKTAS. Nelygu ką vadinsim protu. Jeigu protas galėtų egzistuoti be žmogaus, be kūno, tada… Aš vis svarstau… Taip, taip, be žmogaus… O, atsiprašau, klausau jūsų…
TĖVAS. Tamsta esi blaivus žmogus. Gal kiek per drąsus…
BENEDIKTAS. Aš? Ne, tai nepavojinga. Dabar jau nepavojinga. Aš kaip reikiant siautėju tik popieriaus lapuose, tarp formulių. Ten galvos neprasiskelsi ir sušaudytas nebūsi… Argi ne?
TĖVAS. Norėčiau su tamsta pašnekėti atvirai, be užuolankų.
BENEDIKTAS. Nejaugi tai įmanoma?
TĖVAS. Norėčiau su jumis sutarti, taip, sutarti… Pats buvai draugas to žmogaus…
BENEDIKTAS. Jūsų žento? Arba buvusio žento – kaip jums labiau patinka.
TĖVAS. Taip, buvusio… mano dukters vyro. Kaip žinot, jis tebeguli čia. Jau metai laiko. Jį būtinai reikia iš čia išgabenti.
BENEDIKTAS. Betgi jis nedvokia. Aš nepakęsčiau tiktai dvoko. Juk jis toks mielas, tarytum žolytė. Žalia gležna žolytė.
TĖVAS. Jūs taip kalbat apie savo draugą?
BENEDIKTAS. Jeigu jis yra žolytė, tai kaip aš jį vadinsiu – tigru, žėrinčiu nakty? Galiu ir tigru. Gerai, jis tigras. Sudžiovintas.
TĖVAS. Suprantat, jis be sąmonės, jis paralyžiuotas… Kodėl jis dar gyvas?
BENEDIKTAS. Taip, žolės žiemą nudžiūsta. Šit kokia baisi pūga, tik paklausykit. O jis laikosi. Keista.
TĖVAS. Dukra juo rūpinasi tarsi gyvu. Kada jis stačia galva nuburbėjo nuo laiptų…
BENEDIKTAS. Taip, laiptuose jis rado tai, ko ieškojo. Keistas mechanizmas: jis rado absoliutą, sukruvinęs laiptų cementą. Varžtelis buvo išniręs ir privalėjo iškristi. Įdomu, ar čia svarbi laiptų cemento rūšis?.. O, atleiskit, klausau jūsų. Ji dažnai apie jį šneka?
TĖVAS. Jinai su juo šneka. Taip, taip, žmona sykį netyčia nuklausė. Aš žinau, ką ji kalba. Aš žinau. Bet juk jis guli be sąmonės ir niekad nebeatsigaus. Argi ne?
BENEDIKTAS. Taip. Jis – tigro iškamša.
TĖVAS. O ji visą laiką praleidžia su juo. Klausykit, aš įtaisysiu jį į geriausią prieglaudą. Pačią geriausią. Juo rūpinsis. Supraskit, aš tėvas… Įkalbėkit ją. Paveikit ją. Jūs juk ir jos… bičiulis.
Į svetainę įeina Motina, nešdama, matyt, paskutiniąsias lėkštes
MOTINA. Štai ir viskas. Beveik galim pradėti.
BENEDIKTAS. Aš tik dirstelėsiu į biblioteką, jei galima. Ieškau mažytės citatėlės.
TĖVAS. Prašom, prašom.
Benediktas išeina
MOTINA. Negerai, kad ji šitaip prakalbo. Rodės, jau kiek aprimo, net buvo su Liudviku teatre… Negerai, kai miręs žmogus užgožia gyvuosius. O šis – nei miręs, nei nemiręs. Prisikels kurią dieną – toks pusiau supuvęs, baisus…
Motina, lyg pati išsigandus savo žodžių, būgščiai apsidairo. Balkone iš šešėlio lėtai išnyra Slapūnas, įdėmiai žvelgia žemyn. Nejaukus tas jo žvilgsnis – akių nematyti, vien nekintama spalvinga kaukė
MOTINA. Reikia kviesti visus prie stalo… Šitam name tiek kambarių, kad, rodos, nueisi į kurį ir neberasi kelio atgal…
Atsidususi išeina iš svetainės. Likęs vienas, Tėvas niauriai dairosi aplink. Už langų ūžauja pūga, net šviesos mažumėlę pritemsta, kambarį dar smarkiau užlieja tamsus raudonis. Kampuose buriasi pamėkliški šešėliai. Susidėjęs rankas už nugaros, Tėvas sunkiai nužingsniuoja nuo sienos prie sienos. Sustoja, pakelia akis į sietyną, žybsintį prietemoje šykščiais blyksniais. Ūmai pakelia į jį rankas, lyg pirmykštis žmogus į saulę
TĖVAS. Grąžink jai protą! Grąžink jai protą! Ką ji daro, kuo tasai ją užbūrė? Tas žmogus, kurį pats pasaulis išvarė, perbraukė kruvinu kryžium?.. Mano kūnas, mano kraujas, o smegenys ne mano. Kodėl?
Sietynas mirksi Tėvui daugybe spalvotų akių. Šis vėl niauriai apsidairo, skubiai išeina iš kambario. Slapūnas nesitraukia iš balkono, tūno sustingęs, nė nevirptelėdamas.
Į kambarį įeina Ji, iš paskos Liudvikas, rūkydamas cigarą. Ji vis tokia pat abejinga
LIUDVIKAS. Dūmai tau nekliudo?
JI. Ne, ne, rūkyk.
LIUDVIKAS. Vis tebemiegi jo kambaryje?
JI. Tu klausi lyg meilužis apie nekenčiamą vyrą: tai tu miegi ir su juo?
LIUDVIKAS. Atleisk.
JI. Sapnuoju, kad jis prisikelia. Kiekvieną kiekvieną naktį sapnuoju vis tą patį: jis prisikelia – lėtai atsisėda, paskui nuleidžia žemyn kojas su ilgais ilgais susirangiusiais nagais.
LIUDVIKAS. Turbūt tai malonus sapnas?
JI. Malonus? Jis prisikelia, bet aš sustingstu, pavirstu tokia, koks jis yra dabar. Viską matau ir suprantu, bet negaliu nei pajudėti, nei prabilti. Jis manęs ieško, ieško, o paskui – nesuradęs – vėl atsigula. Duok užsitraukti.
LIUDVIKAS. Cigarą?
JI. Ar ne vis vien? Beje, nereikia. Norėjau pasikviesti jį čia, tačiau jie neleido.
LIUDVIKAS. Pasikviesti?
JI. Padėt jam lėkštę, taurę… Bet jie neleido.
LIUDVIKAS. Gal dėl manęs? Nori, tuoj jiems pasakysiu…
JI. Ne ne, ne ne, ne ne! Klausyk, o ką tu apie jį galvoji. Vis klausi manęs, o pats tyli.
LIUDVIKAS. Aš? Aš jį gerbiu.
JI. Meluoji.
LIUDVIKAS. Gerbiu kaip… simbolį. Jis lyg iš pasakos, kažkoks nerealus. Tačiau autentiškas. Toks panorėjęs tyčia nepabūsi. Tokio nesuvaidinsi.
JI. Kodėl tave taip traukia teatras? Nenori sakyt? O aš palikčiau pasaulyje vien lėlių teatrus. Jie kur kas tikresni už tuos, kuriuose vaidina gyvi žmonės. Daug daug daug tikresni… Geriau palik mane ramybėj.
LIUDVIKAS. Kodėl?
JI. Nusvilsi. Tu manęs visiškai nepažįsti. Aš esu bjaurybė, glemžianti viską sau. Tu nieko many nerasi, o aš tave išsiurbsiu.
LIUDVIKAS. Bet…
Jis taip ir nesuskumba ką nors pasakyti: į kambarį guviai įžengia Benediktas. Mirksniu įvertina situaciją, sakytum, nufotografuoja juodu akimis, pašaipiai šypteli
BENEDIKTAS. Sveiki! Vis kalbat? Kodėl žmonės taip mėgsta kalbėti? Juk kalba nėra bendravimo priemonė. Kalba yra apsimetimo priemonė.
LIUDVIKAS. Einu, pagelbėsiu šeimininkei.
Liudvikas skubiai išeina
JI. Jis bijo tavęs tarsi pragaro ugnies.
BENEDIKTAS. Zuikis visuomet sprunka nuo medžiotojo. Jis jaučia, kad matau jį kiaurai.
JI. Visus tu matai kiaurai! Gal ir mane?
BENEDIKTAS. Čia jau sunkiau. Sunkiau… Nemalonūs jūsų namai. Net oras čia tankesnis, tirštesnis. Ir kvepia keistai. Įeini lyg į tamsias žiotis.
JI. Net ir tu bijai būti prarytas?
BENEDIKTAS. Ne, nebijau.
JI. Tai kas baugina?
BENEDIKTAS. Sėdėjau jūsų bibliotekoj ir jaučiau, kad mane stebi šimtai nemalonių akučių. Šimtai skvarbių grasinančių žvilgsnių. Magėjo pasiimti adatą ir visas tas akutes išbadyti.
JI. Seniai čia bebuvai. Atpratęs. O šiandien atėjai. Kodėl?
BENEDIKTAS. Šitie namai pavirto tylinčio poeto karalija. Visi čia tik ir tešneka apie poetą, kuris tyli. Net aš panorau prakalbti apie lavonus ar bepročius.
JI. Kuo blogos temos?
BENEDIKTAS. Neblogos. Neblogos. Deja, pati geriausia tema guli prirakinta prie patalo ir tyli. Nors knerktų kaip kūdikis – galėtum tikėtis, jog dar užaugs ir prabils.
JI. Pameni, kaip jis anąsyk tylėjo?
BENEDIKTAS. O kaipgi. Spokso į tave ir tyli. Akys gilios gilios. Sumojuoja rankom ir vėl tyli. Jį įgrūda į beprotnamį, o jis tyli. Tik tada aš patikėjau, kad jis išties poetas. Tik poetai gali taip tylėti.
JI. Dabar jau ne savo noru.
BENEDIKTAS. Šiandien šventi metines?
JI. Ir tu įsidėmėjai?
BENEDIKTAS. Sunku pamiršt. Tu sėdėjai ant laiptų, priglobus ant kelių jo galvą, sutrūkusią lyg pernokęs arbūzas, o aš klampojau per sniegus ieškoti telefono, nes jis buvo sudaužęs visus aparatus.
JI. Jis nenorėjo su niekuo kalbėti, o telefonas vis birbė ir birbė.
BENEDIKTAS. Mes iš tamsos išnyram ir į tamsą nugarmam… Taip… O gija, jungianti abi tamsas, yra poezija… Taip… Beje, vos nepamiršau: esu tavo tėvo agentas. Tavo tėvas, kaip ir visi valdžios žmonės, tiesiog negali neverbuoti agentų. Turėk galvoj: aš tave įtikinėju, kad laikyti jį čia – nesąmonė. Jeigu tavo tėtušis žinotų, kad padėjau jį čia atgabenti…
JI. Kodėl šnabždi?
BENEDIKTAS. O, jūsų namo sienos viską girdi!
JI. Išmesti jį iš čia?.. O pats kaip manai?
BENEDIKTAS. Aš nieko nemanau. Manęs nėra.
JI. Nesuprantu.
BENEDIKTAS. Ir nereikia.
JI. Pasakyk man garsiai, kad jis niekada niekada niekada negalės atsipeikėti.
BENEDIKTAS. Nėra absoliučiai jokios galimybės, kad jis atsipeikėtų. Absoliučiai jokios.
JI. Ačiū.
Į svetainę triukšmingai įžengia Tėvas. Duktė su neapykanta nužvelgia jį ir skubiai eina lauk
TĖVAS. Kur?
JI. Aš tuoj. (Išeina pro duris)
TĖVAS. Dėkui, jaunuoli. Netyčia nugirdau paskutiniuosius tamstos žodžius.
BENEDIKTAS. Prašom, prašom.
Į svetainę šnekučiuodami įeina Motina su Liudviku, atneša dar keletą valgymų
MOTINA. Dabar tikrai viskas. Sėdam!
Visi susėda prie stalo. Motina dairosi aplinkui
MOTINA. Kur ji?
TĖVAS. Sakė, tuoj ateis. Ehej, visi čionais!
Slapūnas balkone nelauktai sujuda, greit sukioja kaukėtą galvą, žaibiškai pranyksta šešėlyje.
Niūrus kambarys, sklidinas priplėkusio oro. Sienos išmuštos juoda medžiaga. Kambarys beveik tuščias, jame vien lova, kurioje ant nugaros, veidu į viršų, guli Jis. Guli nejudėdamas, nekalbėdamas, beveik nekvėpuodamas, išties panašus į sudžiūvusios žolės kuokštą, susivijusį čia, po nukarusiais nuo lubų juodumos varvekliais.
Tačiau kambaryje yra ne vien Jis. Iš pat pradžių tą tik nujaučiam, įtariam, bet pamažu ir praregim, pamatom: iš tamsių kampų, tiesiai iš grindų ir sienų pradeda lįsti neryškūs padarai. Jie baugščiai dairosi, dirsčioja vienas į kitą, nedrįsdami išeiti į šviesą. Tai kažkokios šmėklos, fantomai, apsitaisę sudriskusiais skarmalais, užsimaukšlinę siaubingas kepures, išsiteplioję veidus dažais, alkani ir pavargę. Jie pamažu apsipranta juodajam kambary, elgiasi vis drąsiau ir įžūliau, nebevengia šviesos, užvaldo visą erdvę. Jie niršta, pešasi tarpusavy ir taškosi seilių purslais. Jie žagsi, kaukši dantimis ir piktai šnopuoja. Jų susirenka ištisas knibždėlynas – tik marguoja įvairiaspalviai veidai ir laksto į šalis skarmalų skutai.
Į kambarį įeina Ji, lėtai braunasi pro įsisiautėjusias šmėklas, kurios nenoriai traukiasi jai iš kelio. Jinai jų nemato, regi tik gulintįjį lovoje, prieina prie jo, prakalbsta tyliai ir neraiškiai. Pamažu jos balsas vis labiau atgyja, nepaliaujamam šnekėjime vis geriau girdėti keistas ritmas, žodžiai skamba skaidriai ir svajingai, varydami lauk skarmaluotus fantomus, Jo vidinius gyventojus
JI. Tu jiems nereikalingas. Jie norėtų, kad tu išvis nebūtum egzistavęs. Kur tu dabar esi? Kur dingo tavo eilės? Kam palikai mane tarp jų? Nejau nesupranti, kad be tavęs aš – niekas? Kad be tavęs nykstu ir aš? Jei tu dabar prabustum, aš pasakyčiau… O gal tu nori, kad pasakyčiau dabar? Bet ar girdėsi, ar suprasi? Kas tu dabar? Kas tu dabar? Kur dingsta mano balsas, kai tau kalbu? Kas tu – praraja, bebalsis žodžių kapinynas? Gal tu palaidoji visų balsus savy? Kas tu dabar? Gal veidrodis, gal kalbėti tau – tas pat, kaip žvelgt į veidrodį, žiūrėti į save? Gal tu manai, kad aš bijau savęs? Gal tu manai, kad noriu pasislėpti? Ne, nebijau, aš nebijau. Aš nebijau…
Balkone nelauktai pasirodo Vedlys – E. G. S. Bakneris[1] – neaiškaus amžiaus ir neapibūdinamos išvaizdos vyras. Vidinių gyventojų kambaryje beveik neliko, neužilgo pasišalina paskutinieji
JI. Bet ar išties tu veidrodis? Ar praraja? Ar mano žodžiai atsispindi, ar pražūsta? Ar atsispindi?
VEDLYS. Prorotingi?
JI. Aš negirdžiu. O tu girdi?
VEDLYS. Verkimirty?
JI. Aš nebijau savęs išgirsti.
VEDLYS. Gilyn įgrimzti?
JI. Kas čia kalba? Čia tu?
VEDLYS. Čiaudžitadžiutadu?
Vedlys, matyt, atlikęs savo misiją, tyliai pasitraukia. Ji neilgam nutyla, o paskui prakalbsta keistu, negirdėtu balsu, vis ritmiškiau ir ritmiškiau, tarsi sakydama ilgą ilgą užkeikimą. Rodos, nė patys žodžiai nebesvarbūs, svarbus tik ritmas, kurį Ji pabrėžia rankomis, galva, visu kūnu, šokdama keistą žodžių šokį
JI. Tu nežinai siaubingo mano noro, tos paslapties… neišdrįsau tau jos atskleisti, nei kitam… Nebent prieš veidrodį, nebent prieš veidrodį… Klausyk manęs, įsivaizduok mane mažytę mažuliukę ir vieną, visą laiką vieną: nei brolio, nei sesers, nei kiemo, pilno žaidžiančių vaikų… Nebuvo net šuniuko, vien milžiniški kambariai ir milžiniški žmonės… Matai, matai mane? Taip visą laiką, visą visą laiką: viena, viena, viena… Aš neturėjau kam kalbėti, gal kiti kalbėjo, bet aš maniau, kad jų kalba – žaidimas, aš įtariau, kad žmonės susirišę, susisieję kitaip, visai kitaip… kažkuo bendri… bet niekad nemačiau, kada ir kaip jie susiliečia, nors žinojau, aš žinojau, kad tarp jų yra ryšys, aš jau maža žinojau, kad žmonės kažin kaip žmondrauja… Žmondrauja….
Dabar Ji kalba visiškai nesavu balsu, rodos, į jos vidų įlindo visai kitas žmogus, o gal kokia dvasia, kuri dabar ją valdo
JI. Aš jau mokykloje, aplink vaikai, bičiuliai, tačiau nė tas negelbsti… gal aš, nuo mažumės nepratusi šnekėti, manau, kad ko nesuprantu, nemoku, aš galvoju, kad jie slapčia bendrauja, susiranda vienas kitą, slapčia kažko išmoko, ko aš – vienintelė tarp jų! – nesuprantu; jie juokiasi, bendrauja, susitinka, tik aš viena jų niekaip nerandu… vos pamanau, kad šis ar tas jau tapo artimas – jis ūmai pranyksta, pasirodo, jog jis – ne jis, o visiškai kitoks: ne artimas, ne bendras, o fantomas: benosis ir beakis, ir bedvasis… Ar kas kada norėjo taip susieti žmones, kaip aš – supančioti, sujungti, sužmondrauti?.. Ar gali šitaip trokšti ryšio, ryšio, ryšio?..
O šit atėjo vasara, man šešeri, mūsų name vieši mergytė, susirišu su ja, susirišu: geltonu siūlu, kaspinais, visom spalvom, kokias tiktai žinau, man rodosi, kad šitaip rasiu ryšį, tik reikia jo nenubaidyt, atsargiai sėlint… aš sėlinu, aš atsargi, bet nematau, vis nerandu, vis palieku viena…
Bet aš jau paūgėjau, supratau, kad ryšį reikia pramanyti, jis neregimas, ne virvutė, ne kaspinas ir ne spalva… aš suprantu, kad jie, kad jie visi pažino šitą ryšį, bet slepia, tyčia slepia nuo manęs, jie susimokė neišduoti man žmondravimo taisyklių… Bandau išklausti, bet nesako, vien gūžčioja pečiais: jie susimokė, susislapstė, susirišo, paliko mane vieną, vieną, vieną…
Galvoju, vis galvoju, kur jie slepia ryšį – aš jau nemaža, aš ieškau, aš nerimstu… Naktis, lynoja, sėlinu, seku juos ir žiūriu, žiūriu, ką jie darys… O, jau žinau, žinau, kur slypi tas ryšys: tenai, kur man negalima nueiti, tuose dalykuose, kurie man uždrausti, jau suprantu, ir ieškau ten, kur uždrausta… O kas man uždrausta? Kiek daug, kiek daug man uždrausta! Taip taip, aš jau tikiu, kad meilės dundesy rasiu tatai, ko ieškau… Aš dar visai mažytė, aš sėlinu, žiūriu, kaip mylisi tėvai, kaip jie susiriša, sulimpa, susilieja, atranda vienas kitą… ir aš bandau, bet nieko neišeina: glaudžiuos prie draugių, net prie berniukų, bet ir jie nemoka… Dabar jau nemaža, suaugau, jau nespėju – tvirtai žinau, kad reikia tik sulaukti…
Jis klūpo prie manęs, sulaukiau, jau sulaukiau, pirmasis jau atėjo, mano pusbrolis – štai jis, penkiolikos, tačiau jis bijo, aš keturiolikos, bet nebijau, veržiuosi, tvilkau jį karštu krauju, sudeginu jį ugnimi, bet niekas nenutinka, niekas niekas… Kur jis, kur jis? Kur žmondravimas? Kur jis dingo?.. Juk aš žinau, žinau, aš vėl bandau, veržiuosi – dundesys, net žemė dreba, jų vienas, du ar dešimt, nė nematau, man nesvarbu, aš ieškau, laukiu, laukiu, laukiu, bet niekas nenutinka, niekas niekas, žmondravimo nėra nė su vienu, nes meilės dundesys – apgaulė, tai ne ryšys, ne tas ryšys…
Tai ne žmondravimas, ir vėl mane apgavo, tai niekalas, net čia žmogus negali būti savimi… Bet kas tada belieka, kas belieka? Nejau esi viena? Nejau nėra kalbos, žmondravimo kalbos, kurią, man rodos… Vieną?.. Aš juos trypiu, niokoju, laužau – iš pykčio, nevilties, iš pasiutimo… Jei negaliu suprast – sulaužau kaip lėles… Dar kartą įsitikinu, jog jie ydingai viską slepia, kad susimokė prieš mane, bet nepaspruks, vis vien išmoksiu, perprasiu, perkąsiu juos… Kas jie – ar lėlės, kurios nežino nieko, nežmondrauja, ar pasislėpėliai, panorę mane apgaut?.. Aš juos draskau, aš juos niokoju mintyse, aš keršiju, nes tvirtai žinau, kad jie mane kažkaip apgavo, pasislėpė žmondravimą vien sau.
Aš nuplėšiu ausis beausiams, nosis benosiams, išbadau akis beakiams, tvirtai žinau – draudimai sugalvoti tam, kad nuo manęs paslėptų žmondravimą, bet neapgaus, manęs jie neapgaus, aš ieškau, ieškau, ieškau…
Gal reikia šauktis artimų?.. Šaukiuosi motinos, bet ji manęs negirdi, ji toli, ji nyksta, ji neklauso, ji negirdi… gal tėvas?.. tėvas, tėvas… jo rankos tiesias į mane, paliečia, glaudžia… jo šnervės plečiasi, bet tai juk… ne… ne ne… susirandu Kristiną, suaugusią ir gražią, o, kokią gražią!.. Ji irgi nori susilieti, ieško ryšio… prisimenam, kaip vaikystėj susirišdavom, kaip siekėme sutapti, susilieti… Štai ta virvutė, štai ji, pažiūrėk!.. O jei dabar, o jei dabar, aš jai sakau, gal nors dabar pavyktų pažmondrauti, išsapnuoti, išverkti, išsilaižyti žmondravimą… ir mudvi stengiamės, vis prisimindamos vaikystę, bet nieko, nieko, nieko – jokio ryšio… aš sudraskau Kristiną, spardau ją, perkandu jai gerklę, trypiu – ir juos visus trypiu, visus kartu, ir juos trypiu, niokoju, laužau, iš pykčio, nevilties, iš pasiutimo, bet dar yra tabu, kurie tikriausiai slepia esmę, aš juk turiu surasti, aš negaliu kitaip, aš nyru stačia galva, skęstu, aš… tėvas… aš…
Sakydama paskutines frazes, Ji pamažu suklupo, visai sukniubo ant grindų, palinko lyg nulaužta gėlė. Juodajame kambaryje tylu ir tuščia. Ji pakelia galvą, apstulbus apsidairo, lyg nesuprastų, kur atsidūrė. Prakalbsta visai kitu ritmu, visai kitokiu balsu
JI. Tu pasirodei kaip angelas iš dangaus. Kaip lietus dykumoje. Aš tavim patikėjau. Tu juk irgi siekei kažkokio ryšio, net nežinau, su kuo. Su dievu, su pasauliu? Nežinau. Bet aš mačiau, kad tu kažko sieki, kažką vejiesi, gaudai. Ar pameni, kaip verkei – kad stalas turi sielą, o niekam ji nerūpi, niekas… nepripažįsta jos… kad šuo, kasryt pasitinkąs tave ant laiptų, turi sielą, jis tave myli, o tu jo ne… Paskui daužei taures, visas visas taures, ir krištolą, ir laikrodžius – nusiaubei visus namus, buvai baisus, daužei ir daužei, šaukdamas, kad laikrodžiai neturi sielos… Tada aš tave supratau, supratau, kad pats esi kažkoks ryšys, kažkokia kalba, kad pats kažką susieji. Bet ką su kuo?
Skaitau, vis skaitau tavo eilėraščius – seniai moku juos mintinai. Ir nieko nesuprantu. Matau tave gyvą – ir tiek. Nežinau, gal jie labai reikšmingi, gražūs, gal jie genialūs. Aš negaliu vertinti tavęs, gyvo tavęs. Tu tiesiog esi – ir viskas. Kai išleido tavo knygą, laukiau, kad kažin kas atsitiktų, supranti? Juk tai buvo tavo eilės, juk jose buvo tas ryšys, kurio mes taip siekėm… O nieko nenutiko, visiškai nieko. Prieš gimstant tavo eilėms, po jų gimimo – tas pats. Nejaugi?
Gal aš kalta? Norėjau pasisavinti tave. Vien sau, vien sau. Norėjau, kad tu būtum viskas. Bet argi gali vienas žmogus atstoti ir tėvus, ir draugus, ir medžius, ir dangų, ir orą… Argi gali vienas žmogus būti visas pasaulis… Naivu. Juokinga. Tu palikai mane vieną, visiškai vieną. Kodėl?
Iš tolumos ataidi Tėvo balsas: ehej, visi čionais!
JI. Visi? Ne, tavęs jie nekviečia.
Parengė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė
[1] Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris – ir romano „Vilniaus džiazas“ personažas.
Sandra Bernotaitė. Glaudžiu ir glaudžiuosi
2025 m. Nr. 4
Dviejų dalių pjesės ištraukos
VEIKĖJAI:
GREIMAS – Algirdas Julius Greimas, semiotikas Prancūzijoje, 73 m.
KAŠUBA – Aleksandra Danguolė Fledžinskaitė-Kašubienė, menininkė vizionierė Šiaurės Amerikoje, 67 m.
TERESA – Greimo antroji žmona, lingvistė, 45 m.
ALGIRDAS – jaunas Greimas, 24 m.
ALEKSANDRA – jauna Kašubienė, 18 m.
1 scena
Greimas duoda interviu
Vyksta interviu knygai, kurioje bus publikuoti pokalbiai su svarbiausiais XX a. žmonėmis. GREIMAS sėdi ant elegantiškos sofutės, apšviestas prožektorių, jį filmuoja televizija, jis duoda interviu iškart keliems ŽURNALISTAMS, susėdusiems prieš jį. GREIMO burnoje – juoda pypkė, kartais jis ją čiupinėja, tikrina, ar užgesusi (taip), kartais iškrato nematomus pelenus į peleninę ir vėl papsi. Nors atrodo kaip pilkas, neišvaizdus vyriškis, akiniai storais juodais rėmais paryškina jo veido bruožus, o drauge su pypke šie aksesuarai daro jį atpažįstamą, ikonišką. GREIMO akys vis nukrypsta žavios ŽURNALISTĖS, seginčios mini sijoną, pusėn. Jam akivaizdžiai patinka merginos dėmesys
ŽURNALISTAS: Monsieur Greimai, jūs esate įtrauktas į svarbiausių dvidešimto amžiaus žmonių sąrašą ir mūsų knygoje bus įamžinti jūsų šiandien tarti žodžiai. Kaip norite prisistatyti?
GREIMAS: Bibliotekų žiurkė. Visų menų puoselėtojas. Valorizuoju mokslą, kaip tiesos šaltinį, kaip išmintimi pagrįsto gyvenimo stiliaus įkvėpėją.
ŽURNALISTAS: Jus žinome kaip mokslininką – semiotiką…
GREIMAS: Mane ir tokį galite žinoti. Gal tai tiesa, gal tik šiandien man taip atrodo, bet visą sąmoningą gyvenimą mane dominusi problema – gyvenimo prasmės arba, intelektualiau tą patį dalyką formuluojant, – patikimos verčių sistemos problema.
ŽURNALISTAS: Ar įmanoma semiotiką apibrėžti paprastai, kad suprastų plačioji auditorija?
GREIMAS: Gal ir galima, bet nemanau, kad tai yra būtina.
ŽURNALISTAS: Supratau… Kurį dvidešimto amžiaus epizodą labiausiai įsiminėte? Kai mąstote apie šį amžių, koks įvaizdis gimsta jūsų vaizduotėje?
GREIMAS: Drugelių slėnis.
ŽURNALISTAS: Pardon? Drugelių?
GREIMAS: Si, drugelių slėnis rožių saloje. Milijonai skraidančių drugelių ir lengvumo jausmas.
ŽURNALISTAS: Ar, kaip semiotikas, turite omenyje drugelį kaip mūsų sielos, mūsų psichikos įvaizdį? Psichėja – juk irgi drugys. Ją vaizduoja kaip mergelę su margais sparnais, kuri glaudžiasi prie Eroto…
GREIMAS: Drugelių slėnį regiu ne kaip semiotikas, o kaip žmogus, artėjantis prie mirties…
Čia susijuokia ŽURNALISTĖ. GREIMAS sužiūra, ŽURNALISTĖ pasitempia
ŽURNALISTĖ: Monsieur Greimai… Kaip jums atrodo, nuo kada savo gyvenime jūs labai aiškiai supratote, kas esate ir ką dirbate?
GREIMAS: Mademoiselle…
ŽURNALISTĖ: Jeanne.
GREIMAS: Enchanté, Mademoiselle Jeanne. Sužinojau apie tai, kas esu ir ką dirbu, iš Paulio Ricoeuro. Tai toks filosofas. Mano geras bičiulis. Jis nuolat kartojo, kad mano gyvenimas ir darbai eina išvien. Jis man taip ilgai kartojo, kol supratau, kad aš visada buvau sau ištikimas ir sąžiningas su savimi.
ŽURNALISTĖ: Jūs niekad nemeluojate sau?
GREIMAS: Nemeluoju. Net jei tiesa labai nemaloni.
ŽURNALISTĖ: Nemaloni jums pačiam ar kitiems?
GREIMAS: Visiems.
ŽURNALISTAS: Kokią temą dabar nagrinėjate? Kas jums rūpi šiomis dienomis?
GREIMAS: Grožis. Pastaruoju metu į mano gyvenimą sugrįžo estetika – mąstau apie grožį. Idėjų grožį, kūno grožį. Drauge su žmona… tyrinėjame nuogumą Renesanso tapyboje. Tiziano Afroditė su jaunu Erotu ir vargonais grojančiu vyriškiu, kuris šnairuoja į deivę. Tintoretto besimaudanti Siuzana, kurią slapta nužiūrinėja seniai. Cranacho nimfa prie fontano…
ŽURNALISTAS: Jus nesunku suprasti. Turiu omenyje, kalbate labai suprantamai.
GREIMAS: Ką kito, be žodžių, aš dar turiu? Už teksto ribų…
ŽURNALISTĖ: Jokio išganymo! Už teksto ribų – jokio išganymo.
GREIMAS: Jūs žinote? Hors du texte point du salut!
ŽURNALISTĖ: Aš juk rengiausi šiam interviu. Be to, apie šį jūsų posakį akademikų tarpe sklando legendos! Man pasakojo…
GREIMAS: Taip pat su žmona planuojame parašyti studiją apie Rudį.
ŽURNALISTĖ: Kas jis? Jūsų sūnus – Rudolfas? Apie šią jūsų gyvenimo dalį mažai žinome.
GREIMAS: Aš neturiu sūnaus. Nevisiškai pasirengėte šiam interviu.
ŽURNALISTĖ: Atsiprašau…
GREIMAS: Neatsiprašinėkite. Ir, jei leisite mano garbiam amžiui suteikti jūsų jaunam amžiui patarimą, neatsiprašinėkite niekam, niekada, nė už ką. (Pauzė) Šuo. Rudis yra mūsų šuo. Labai protingas. Vakarais kartu žiūrime televiziją. Sykį aš padėjau jam priešais snukį veidrodį ir jis save pamatė. Turiu omenyje – pamatė.
ŽURNALISTAS: Grįžtant prie dvidešimto amžiaus…
GREIMAS: Grįžkime. Taip. (Pauzė) Pastarasis dešimtmetis sudavė galutinį, triuškinantį smūgį Istorijos, kaip žmonijos vieškelio, konceptui. Viena vertus, įsisąmoninome istorijos reliatyvumą, atskirų istorijų – Kinijos, Indijos, Rusijos – specifiškumą. Kita vertus, pamažu sutrupėjo, į dulkes pavirto pažangos sąvoka. Kur ir kokia pažanga: mene, literatūroje, moralėje, demokratijoje, gerovėje? Išlaisvintos tautos skubiai ieško diktatorių, naujos buržuazijos skuba išnaudoti badmirius… Pagaliau istorikai nebesidomi istorija: jie, praeities žurnalistai, aprašinėja Balbieriškio kronikas, gražiai atpasakoja kažkokio karaliaus penktos meilužės biografiją. Istorija virto reliatyvia sąvoka.
ŽURNALISTAS: Kas tai per šalis – Balb… jeriš? Ar jūs ten gimėte?
GREIMAS: Nesvarbu. Gimiau Tuloje. Tai Rusijos giluma. Mano tėvai buvo Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai.
ŽURNALISTĖ: O, Rusija! Jūs rusas? Prancūzijoje? Kuo jūs save laikote?
GREIMAS: Šizofrenas. Aš visą savo maždaug subrendusio žmogaus gyvenimą praleidau kaip šizofrenas. Ir geografiškai, ir dvasiškai. Kai gyvenau Lietuvoje, buvau lietuvis ir elgiausi kaip toks, o paskui, po karo, – su gyvenimu Vakaruose, Prancūzijoje, tapau prancūzu.
ŽURNALISTĖ: Ar žmogus be tėvynės yra vienišas?
GREIMAS: Žmogus nėra vienišas. Žmogus yra vienas.
ŽURNALISTĖ: Gal yra tokia aplinka, kurioje žmogus jaučiasi mažiausiai vienišas?
GREIMAS atsilošia ir gudriai šypsodamas kelis kartus papteli pypkę
GREIMAS: Tokia aplinka yra… Draugų apsuptas gerą valandą jaučiuosi mažiausiai vienišas. Mademoiselle Jeanne, valandėlę menką gražių moterų draugijoje, tada, kai galiu išgyventi tam tikrą esthesis, nors ir netobulą susiliejimą su išore, jaučiuosi mažiausiai vienišas…
GREIMAS nutyla tarsi prisiminęs kažką tragiško, ŽURNALISTAI irgi tyli, laukia tolesnio pasakojimo
GREIMAS: Drugeliai. Rožių sala ir virš žiedų skraidantys drugeliai. Tūkstančiai jų, milijonai, pilnas dangus.
2 scena
Greimas geria vyną
Svečiai dingsta, prožektoriai išjungiami. Dabar tai GREIMO Le Chaussée palivarkas, kambarys palėpėje. Pamažu švinta diena. GREIMAS kurį laiką sėdi vienas tarp sienų, kur nuo grindų iki lubų – stelažai su knygomis. Stojasi, eina prie lentynų, ranka ieško knygos, bet randa vyną. Atsineša prie sofos tamsaus stiklo butelį be etiketės, nučiupinėtą stiklinę, pastato ją ant stalelio, pilasi, bet negeria. Susiranda kišenėje vaistų dėžutę, išberia į delną keletą tablečių, susiverčia į burną ir užgeria jas vynu. Su palengvėjimu atsidūsta
GREIMAS: Nušnekėjau, priplepėjau. Žmogus nėra vienišas, jis yra vienas… (Atsidūsta) Jis nėra vienas. Jo išvis nėra.
GREIMAS dairosi, žvalgosi po lentynas
GREIMAS: Mums dar neatnešė naujų detektyvų… Tuoj, Rudi, tuoj nusileisiu ir mudu eisim pasivaikščioti.
GREIMUI už nugaros pasirodo jaunas vaikinas, dairosi, skaito knygų nugarėles. Jis guvus, griežtai apsikirpęs, švariai apsiskutęs, akį rėžiančiai tvarkingais drabužiais, griežtų veido bruožų. Sunku būtų įžvelgti jųdviejų veidų ar stiliaus panašumą, tačiau vaikinas yra senio jaunystės versija ALGIRDAS. Jaunuolis kurį laiką stebi gurkšnojantį GREIMĄ, jo veide brėžiasi kreiva, sarkastiška šypsena, jis akivaizdžiai nepritaria tam, kaip atrodo, kaip gyvena šis žmogus, ir nenorėtų tokios senatvės
ALGIRDAS: Žmogus tėra visų išorinių savo pasireiškimų suma.
GREIMAS krūpteli ir atsigręžia į balsą. Kurį laiką abu spokso vienas į kitą
GREIMAS: Seniai matytas.
ALGIRDAS: Kada paskutinį kartą galvojai apie mane?
GREIMAS: Tiesą sakant, man sunku prisiminti, kad tu egzistavai. Nebėra žmonių, kurie mane prisimintų jauną. Teresa neįsivaizduoja, kad toks buvau, koks buvau… Koks esi. Nes tu vis dėlto esi. Štai, esi. Priešais mane, velniai rautų. Sapnuoju tave kaip tikrą. Pala, ar čia tas laikas, kai buvau neolituanas? Buvau pamiršęs tokį elegantą! Aštrus kaip skustuvas. Skaitai Spenglerį, Nietzschę, Hegelį? Simpatizuoji fašistams?
ALGIRDAS: Aš noriu būti toks, kaip jie. Aš myliu Tėvynę. Aš žinau, kas mano Tėvynė. Kaip atsitiko, kad iš tavo burnos pasigirdo dviprasmybės, „šizofreno“ prisipažinimai, flirtas su kosmopolitais? Ar kas nors pasikeitė? Atsižadi savasties? Manęs nebuvo? Individualistas pasidavė marksizmui?
GREIMAS: Vaikeli, yra marksizmas ir marksizmas… Tu per kvailas dar, kad suprastum Marxo filosofiją ir ką gero ji duos pasauliui.
ALGIRDAS: Ar tu girdi save? Tu, nepriklausomas žmogus? Prisiekęs ieškoti išsigelbėjimo savyje?!
GREIMAS: Aš esu savo amžiaus žmogus! Nevilties vaikas. Vis tiek, ar marksistas, ar individualistas… savyje suradęs ne mažesnę vergiją. Aš kitaip negalėjau, mane patraukė, tokia aplinka. Pasaulinės revoliucijos vyksta aplinkui!
ALGIRDAS: Aplinka liepė tau kurpti referatus apie Staliną ir stalą? Kai anądien, jau rusams atėjus, komunistai primokė po pasisakymo ploti sau pačiam ir rėkti Stalino vardą, kad tuo susirgtų visa salė, negi pats iš savęs nesijuokei? Nejaugi pajaco kaukė tapo tavo vieninteliu veidu?
GREIMAS: Taip ir kalbi, kaip jaunas radikalas. Žavu. Gali sau paploti, gal prisijungsiu. (Ploja) Greimas! Greimas!
ALGIRDAS: Nežinau baisesnio gesto, negu išversti žalio milo paltą raudonu pamušalu į viršų. Prieš pačią pabaigą padarydamas tokį moralinį salto prisipažįsti visą gyvenimą suvaidinęs. Viskas, ką sakai dabar, bus užrašyta ne popieriuje – akmenyje. Tavo antkapio!
GREIMAS ima be garso juoktis, o galiausiai kvatoja ir užsikosėja, mojuoja ranka, nutildydamas jaunuolį
GREIMAS: Išgerk. Sėsk, išgerk. Per rimtai pradėjai.
ALGIRDAS kiek sudvejoja, bet nori vyno, sėdasi greta GREIMO ir paima jo stiklinę, godžiai išgeria. ALGIRDO veide nustebimas dėl vyno prastumo
GREIMAS: Nesivaipyk, čia girtos vynuogių sultys, o ne vynas. Ir jau tikrai, bene geresnį esi ragavęs… Pradėjai savo manifestaciją norėdamas mane išgąsdinti mirtimi. Bet aš nebijau mirties. Su mirtimi aš susitvarkysiu, ji man nerūpi. Skaudžiausias faktas mano gyvenime buvo gimimas. Taip. Aš gimiau nesiprašęs gimti. Tada dar – sąmonė. Dovana ir prakeiksmas. Tai, kas ir tau pamažu jau ryškėja. Būtent dabar. Ir kad Dievo nėra. Nėra tos mane iš Anapus stebinčios publikos. Nėra prasmės. Nieko nėra duota. Nieko nėra garantuota. Prasmę reikia pačiam išsigalvoti. Gimimu tau primetė gyvenimą, ir dabar turi pats jam suteikti šiokią tokią formą. Šiokį tokį tęstinumą. Visa tai darydamas, kankinsi ne tik save…
ALGIRDAS: Daug tu žinai! Nekenčiu senių, mokančių gyventi. Nemokančių, bet siekiančių pamokyti kitus. Atėjau tau priminti, kad šitą pamokslą kartoji sau daugel metų. Sau ir kitiems. Kartoji tam, kad patikėtum. Tačiau ir to nepakanka. Tai nepateisinama. Tai, ką darai su savimi ir su ja…
GREIMAS: Taip. Su ja, su Teresa… Galiu tikėtis tik to, kad nekankinu šuns.
ALGIRDAS: Žinai, Hitleris irgi mylėjo šunis.
GREIMAS: Tikrai? Mylėjo šunis? Šito tu negalėjai žinoti.
ALGIRDAS: Bet mudu tai žinome. (Pamerkia akį) Tokia paprasta trajektorija: paverti žmogų ženklu, galbūt net tekstu, raide, skaičiumi, o tada įrašai juodu ant balto ir – išbrauki… Ženklas viską pateisinti gali? Bet tu neteisus dėl Dievo. Labai neteisus. Dievas nėra ženklas.
GREIMĄ paskutinė pastaba įsiutina. Jis atsistoja, susikiša rankas į kelnių kišenes ir marširuoja po kambarį pirmyn atgal
GREIMAS: Tu nematei, tu negalėjai matyti, kas jiems nutiko paskui, kas nutiko mano Tėvynei, tai nacijai, tai valstiečių, baudžiauninkų, mužikų genčiai, kaip ji susimetė į gyvulių bandą, kaip jiems reikėjo ganytojo, maitintojo, skerdiko. Be sąmonės. Su religinėm vėliavom ir kryžiais jie keliais eina mušdamiesi į krūtinę – banda, kvailių banda! Aš juos mačiau. Aš jais bjaurėjausi. Iš mano krūtinės jų pusėn ėjo kvatojimas! Kur sąmonė? Kas Lietuvoje dar mąsto kritiškai? Tada, žiūrėdamas į juos, aš supratau, kaip jiems tavęs reikėjo – šito, kurį štai regiu priešais save, aštraus ir nekalto lyg skustuvas. Tai, kad aš tave iš ten išvedžiau, kad išgelbėjau kaip Lietuvos intelektinį turtą, kad paslėpiau savyje gyvo proto žiežirbą ir nepasidaviau tai masinei isterijai, tam susideginimui dėl Tėvynės! Tavęs tiesiog būtų nelikę. Tavęs nežinotų taip, kaip žino dabar. Turi man dėkoti, o ne atėjęs kaišioti po nosim nuodėmes ir neteisybes!
ALGIRDAS: Jupiteri, o ko tu pyksti? Negi jautiesi neteisus?
GREIMAS: Nepykstu aš! Esu įsiutęs. Aš nepykstu. Ne!
GREIMAS nori dar kažką sakyti, bet susitvardo, jis tikrai supykęs. Atsisėda vėl greta ALGIRDO, įsipila dar vyno, išgeria
GREIMAS: Tu per jaunas, kad mokytum mane.
ALGIRDAS: Aš per jaunas, kad daryčiau nuolaidas senatvei. Aš nenorėjau pasenti taip, kaip padarei tu. Tikėjaus, kad gyvendamas kai ko daugiau išmoksiu. Gerk. Ko spoksai? Gerk, išgerk daugiau. Užgerk tablečių saują pigiu vynu. Jeigu tai tavo požiūris į savąją senatvę. Nuo kada pradėjai suicidą?
GREIMAS: Kai likau be jos. Kai mirė mano Ona.
ALGIRDAS: Buvai atidavęs valią žmonai? Juk pažadėjai niekada taip nesielgti. Niekada po Aleksandros. Pameni ją?
GREIMAS: Aleksandrą? O Dieve, jos nepamenu. Jos neprimink. Nenoriu. O tu, matau, įklimpęs lig ausų.
ALGIRDAS: Aš nekenčiu jos. Visa širdim. Ta apgailėtina mergiotė pasirinko ne mane, o tą vidutinybę skautą Kašubą. Vadinasi, ji to verta. Toks tokį. Bet pažadą daugiau neleisti skaudinti širdies – daviau ir jo laikiausi. Ar pamiršai?
GREIMAS: Ko gero, buvau pamiršęs. Su pirma žmona gyvenome gerai. Ona man buvo tikras draugas, pakeleivis. Jos lietuviško maisto ilgiuosi. Jos rankų. Jos švaros. Šis palivarkas – šitos moters pastangom ir sumanumu atstatyti griuvėsiai. Ji pati man buvo namai. Tai buvo patogus, todėl aukštai patenkinamas egzistavimas, kai nusėda rutina, kai nebelieka baimės būt vienam. Tada galėjau versti kalnus.
ALGIRDAS: Tai nepasikeitė. Šalia tavęs vėl siela. Teresa. Atsidavusi tarnystei, ištikima, susižavėjus tavimi. Jauna.
GREIMAS: Nutolo tik kalnai. Aš – senis, vaike. Kaip galima žavėtis seno krieno draugija? Teresai senokai laikas keisti gyvenimą ir gyvenamąją vietą. Le Chaussée palivarkas pražudys jos grožį. Rožė kvepia tada, kai ją mato jos vertasis, kai ją uodžia, pagaliau, kai nuskina ir pamerkia tikras rožių žinovas… Jai tai kartoju, radęs progą. Ji netiki. Turbūt ir jai kažkuo naudinga būt arti manęs. Su manimi ji būna tarsi su žinynu – juk reikia dirbti mokslo baruose… Tai tiek. Jaunuoli, neprikelk romantikos ir nevulgarink savo pasakos. Šiam palivarke meilės neieškok. Likau tau ištikimas, tam tikra prasme viengungis. Ir bevaikis. Pažadėjau sau pasilikti sielą – ir turiu ją sau.
ALGIRDAS: Ir vis dėlto nebenori likti šiam pasauly.
GREIMAS: Tai buvo klausimas?
ALGIRDAS: Tai buvo perspėjimas. (Pauzė) Aš buvau su tavimi visas gyvenimo sekundes. Seni, aš tave matau.
3 scena
Erezijos ir invazija
Pro stoglangius patalpą vis ryškiau apšviečia rytinės saulės spindulys. Pro duris įžengia liekna tamsiaplaukė moteris, nešina knygų glėbeliu, spauda ir laiškais. Tai TERESA. Ji šypsosi, nekantraudama kai ką papasakoti. GREIMO vyno ir kompanijos ji tarsi nepastebi. ALGIRDAS lėtai atsistoja ir slenka prie lentynų, dar kurį laiką klausosi pašnekesio, paskui dingsta
TERESA: Fantastiškai labas pirmadienis! Nepamiršau, nepamiršau atrinkti tau septynių detektyvų, tik nespėjau atnešti. Kėliausi taip pat anksti, kaip ir tu. Dviračiu myniau pas kaimyną sūrio, nes vakare kepsiu picą…
GREIMAS: O! Itališką, tikrą, prašau. Noriu mirti su pirmo spaudimo alyvuogių aliejum, varvančiu per smakrą! Kaip tikras mafijozis.
TERESA: …ir manęs kaimynas paklausė, ką gi dirba Monsieur Greimas, o aš bandžiau paaiškinti, kad jis dirba namie, kad skaito knygas ir studijuoja ženklų bei ženklinimo procesus… Brangusis, nesijuok, juk pats žinai, kaip sunku vienu sakiniu nusakyti semiotiką.
GREIMAS: Žinau!
TERESA: Kaimynas taip ir nesuprato, ką tu dirbi, man sako: „Jis dirba iš kepurės?“ Atsakiau, kad taip, Monsieur Greimas dirba iš kepurės, tebūnie, jis dirba kiekvieną rytą vis ką kita – juk tai beveik tiesa!
GREIMAS tai išgirdęs krenkšteli ir ima kikenti. TERESA juokiasi kartu
GREIMAS: Teresa, kaimynas pavartojo idiomą…
TERESA: Idiomą? Ką tas posakis reiškia?
GREIMAS: Jis pasakė, kad tavo Greimas – išprotėjęs senis. Prancūzai taip numoja ranka pastebėję, kad žmogui ne visi namie. Il travaille du chapeau!
TERESA: Il travaille du chapeau? O, kokia aš kvailė! Pasijuokiau iš tavęs drauge su kaimynu… O, atleisk man, kaip idiotiška iš mano pusės…
GREIMAS: Brangioji, nurimk ir liaukis. Dar ne tokių nesąmonių prišnekėjau savo laiku prancūzams. Tiesa, jie ne viską man atleido, o vis dėlto likau gyvas, nors nebegaliu sakyti, kad sveikas.
TERESA: Neatleisk man, Greimai. Turėjau žinoti. Galėjau paklausti, ką reiškia ši frazė. Juk ir man sukirbėjo maža abejonė, ar teisingai supratau…
GREIMAS varto spaudą, peržiūri vardus ant vokų, randa storoką siuntinį, tai knygos rankraštis, siuntėjas – Aleksandra Kašuba. GREIMAS žiūri į pavardę, į TERESĄ, dairosi ALGIRDO, vėl į pavardę, negalėdamas patikėti. TERESA sėdi, žiūrėdama pro šalį, dabar ji atrodo susirūpinusi, bandanti kažką nuspręsti
TERESA: Greimai, aš vis galvoju… Gal man reikėtų išvykti. Kaip ir sakei – ne trumpam, ilgesniam… Tu vis kartoji man, kad turime peržiūrėti mūsų kontraktą, ir mintis manęs neapleidžia, kad ne man, o tau pačiam bus geriau, jei…
GREIMAS: Pardon?
TERESA: Kalbėjau su savimi.
GREIMAS: Būna ir taip. Man dažnai pasitaiko, kad su savimi kalbuosi, o nugirsta kiti. Tiesą sakant, geriau apie mane nepasakysi, negu pavyko tam kaimynui sūrininkui: dirbu iš kepurės! Nesu tikras net dėl to, ar tai mano kepurė, ar paskolinta. Taipgi nesu tikras, ar prie mano darbų bus mano pavardė, ar mano mokinių, kurie pernelyg gerai išmoko mano pamokas… Ar turiu teisę išvis kalbėti žmonėms?
TERESA: Popiet, kaip ir tarėmės, sėsime padirbėti drauge. Prieš picos kepimą.
GREIMAS: Taip. Prieš pasivaikščiojimą su Rudžiu. Beje, kaip jis šiandien jaučiasi?
TERESA: Keista, bet nežinau. Jo nebuvo guolyje. Maniau, kad pas tave. Gal po apylinkę klaidžioja vienas?
GREIMAS: Jis truputį merginykas, nors ir senas krienas.
TERESA: Vakar jis man pasirodė nusiminęs. Nebesidžiaugė veidrodžiu. Gal serga?
GREIMAS: Tai, kuo jis serga, nėra liga ir negali būti pagydoma, mano brangioji Teresa. Nurimk, vaike, nurimk.
TERESA tylėdama žiūri į GREIMĄ
GREIMAS: Kartais, tik kartais, aš nejaučiu kaltės. Tada manyje sukyla mažytis tikėjimas. Ir aš prisimenu, kad reikia išgerti tabletę. Santé!
GREIMAS įsiberia į delną dar kelias tabletes ir jas iškilmingai užgeria vynu
4 scena
Kašubos laiškas ir laikas
GREIMAS lieka vienas. Jis susiranda popieriaus peiliuką ir atidaro siuntinį su rankraščiu. Permeta akimis laiškelį. Pažvelgia į rankraščio antraštę
GREIMAS: „Privačios erezijos“. Aleksandra Kašuba. Mano Aleksandra, dievaži… Tai ne erezija, tai – invazija, velniai rautų.
GREIMAS numeta rankraštį ant stalo, bet spokso į jį. Griebia ir dar kartą skaito lydimąjį laiškelį, tai daro šaržuotai vaidindamas autorę, bet nepiktai
GREIMAS: „Siunčiu savo darbo plytą… Šiame mano gyvenimo laike stokoju artimų bendraminčių, su kuriais galėčiau dalintis savo mintimis ir filosofavimais. Suprasiu, jeigu ignoruosi šitą mano opusą, turėdamas rimtesnių darbų gyvenime. Jei visgi turėsi ūpo perskaityti, būk nuoširdus ir atvirai sakyk kritiką. Kaip tau atrodo šitoks savęs išsakymas?“
GREIMAS patenkintas tuo, kad jo prašoma nuomonės. Viena ranka laikydamas vyno stiklinę, kita vartinėja ant stalo gulintį rankraštį, skaitinėja. Staiga tekstas jį užkabina, skaito įdėmiai. Jis pajunta KAŠUBĄ stovint arti, sakančią jam savo užrašytas mintis.
KAŠUBA kalba žiūrovams
KAŠUBA: Ateina laikas, kai žmogiškųjų susitarimų beprasmybė sukrečia mane iki sąstingio. Niekas nebeturi prasmės. Kur skubėti? Kur eiti? Kam tas šurmulys ir triukšmas? Galų gale, koks skirtumas, kaip aš dabar pramogauju? Tačiau nebeįmanoma sėdėti ir nieko neveikti. Prisiminimai apie aktyvųjį „aš“ trikdo dabartį, o dabartis kenkia ateičiai. Pasaulis sukasi toliau įkalintas negyvoje laiko begalybėje. Menkiausia permainų perspektyva atrodo kaip įspūdingo išsigelbėjimo pažadas. Permaina išgelbėtų mane nuo susinaikinimo.
Būdama asmeniniame laike jaučiu, kad manyje tiksi laikrodis. Jis muša valandą, kai ateina pokytis. Savasties jausmas ateina per judesį: už lango kybančios šakos, skrendančio paukščio, per akmenį bėgančio vandens. Permaina mane traukia kaip magnetas. Vidinių ir išorinių įvykių sandūra paverčia pabaigą nauja pradžia, o pradžią – nauja pabaiga. Kai niekas netraukia ir niekas nelaukia, aš laukiu ir aš klausausi. Vidinis laikrodis tiksi. Aš ateisiu ten, kur man priklauso.
Dabar esu apskritimo laike, ir dienos susineria kaip karoliukai laiko kilpoje. Vieną dieną grįžtu ten, kur jau buvau daugybę kartų. Kitą dieną slystu į priekį, aplenkdama save, nors niekur neinu. Rutina – kai aš su pasauliu einu lygiagrečiai, mes susikertame ir sąveikaujame. Niekas nėra įgyjama nei iššvaistoma, net mano nereikšmingas gyvenimas.
Kartkartėmis įsižiebia belaikiškumas. Atsiduodu esamajai akimirkai. Šiame laiko plyšyje esu instrumentas energijai, kuri veržiasi per mane, bet manęs nepaveikia. Viskas, prie ko prisiliečiu, kinta. Kai laiko nėra, aš esu pokyčių priežastis. Per juos gaunu dovanų, kurių neprašiau, kurias man atplukdo gyvybės sula, dalijanti sėklą, pumpurą, žiedą ar palaikanti mūsų planetos orbitą.
Šįryt, gurkšnodama kavą, mėgaujuosi absoliutaus dabar aromatais.
Herkus Kunčius. Saliamono teismas
2024 m. Nr. 4
Pjesės fragmentas
VEIKĖJAI
TEISUOLIS
GYDYTOJA
GYNĖJAS
KALTINTOJAS
TEISĖJAS
SANITARAS
I scena
GYDYTOJA. Nieko ypatingo šioje istorijoje nėra. Kūdikis gimė normalaus ūgio ir svorio. Kelis mėnesius buvo žindomas krūtimi, vėliau maitinamas mišinėliais. Vaikystėje persirgo vėjaraupiais ir tymais. Tačiau virusas nei smegenų, nei kvėpavimo takų, nei virškinimo sistemos nepažeidė. Sergant raudoniuke, fiksuoti nežymūs pakaušio bei kaklo limfmazgių padidėjimai. Pašalintos tonzilės, išoperuotas apendicitas. Skiepytas nuo tymų, difterijos, kokliušo ir kiaulytės. Profilaktiškai – nuo maliarijos ir geltonosios karštinės. Atlikta kardiograma. Aritmijos, širdies ūžesių, kardiomiopatijos simptomų nerasta. Plaučių edemos bei vainikinių arterijų trombozės ženklų neaptikta. Operuota katarakta. Prieš metus persodintos akių ragenos. Magnetinio rezonanso tomografija parodė, kad šiuo metu galvos smegenų, stuburo bei sąnarių būklė yra normali, urogenitalinės sistemos – be pakitimų. Užtikrinus žmogaus teises bei laisves, atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė. Įvertinus asmens gebėjimus suprasti bei prisiminti savo veiksmų aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, nustatyta – asmuo pakaltinamas.
II scena
Kalėjimo ligoninės izoliatorius. 9 m² erdvė. Stalas. Kėdė. Prausykla. Klozetas. Čia leidžiama miegoti tik ant nugaros. Šukomis, dantų šepetėliu galima naudotis tik stebint Sanitarui.
Kalėjimo ligoninės vienutėje, įsispraudęs į kampą, Teisuolis patyliukais gieda Sovietų Sąjungos himną.
Prasidarius izoliatoriaus langeliui, kalėjimo Sanitaras įkiša dubenį su maistu. Teisuolis vis garsiau gieda
TEISUOLIS. Per audrą mums laisvė lyg saulė žėrėjo,
Didysis mums Leninas švietė kelius.
Mus Stalinas liaudžiai tarnaut išaugino,
Ir darbui, ir žygiams jis įkvėpė mus!
SANITARAS. Badaujate? Ką norite apgauti?
TEISUOLIS. Kautynėse ugdėme armiją mūsų,
Nuo kelio nušluosim piktus grobikus!
Likimą kartų mes išsprendžiame mūšiuos,
Į šlovę Tėvynę iškelsime mūs!
SANITARAS. Už sienų įtūžusi minia reikalauja jums linčo teismo. Malonėkit paėsti.
TEISUOLIS. Rusija – šventoji mūsų valstybė.
Rusija – mylimiausia mūsų šalis,
Galinga valia, didžioji šlovė –
Tavo turtas per amžius!
SANITARAS. Palakit vandens. Nenorit? Jūsų valia.
Sanitaras, palikęs dubenį maisto, užtrenkia kalėjimo ligoninės izoliatoriaus langelį. Nutolus sargo pasagėlių kaukšėjimui, Teisuolis išlieja neapykantą valdiškam maistui ir toliau gieda
TEISUOLIS. Nuo pietų jūrų iki poliarinio krašto
Nusidriekė mūsų miškai ir laukai.
Tu pasauly vienintelė! Viena tu tokia –
Dievo saugoma žemė gimta.
III scena
Vakarieniaudami restorane, Gynėjas ir Kaltintojas aptaria Teisuolio būklę
GYNĖJAS. Kad ir ką man sakytumėte, prokurore, aš reikalausiu papildomos psichiatrų ekspertizės.
KALTINTOJAS. Jūsų ginamajam teisme bus pareikšti labai rimti kaltinimai – nuo karo nusikaltimų iki genocido. Sąrašas ilgas.
GYNĖJAS. Jis sutrumpės.
KALTINTOJAS. Jam nepavyks išsisukti.
GYNĖJAS. Aš pabandysiu.
KALTINTOJAS. Numanau, advokate, jūsų gynybos taktiką. Jūs sieksite, kad ginamasis būtų pripažintas protiškai neįgaliu, kad negalėtų atsakyti už savo veiksmus. Tik štai klausimas – ar bus atsakyta, kada ir kodėl prasidėjo pavojinga liga, kada ir kodėl ji paūmėjo, tapo nevaldoma, kelianti grėsmę kitiems?
GYNĖJAS. Nesijaudinkite. Ekspertai tai išsiaiškins.
KALTINTOJAS. Bus keblu. Jei jums pavyks įrodyti, kad ginamasis turėjo įgimtą silpnaprotystę, teks uždaryt šią ir iškelt naują bylą. Bijau, kad visi, su kuriais ginamasis ilgus metus bendradarbiavo, bus nepatenkinti. Negana to, teks denonsuoti visas tarptautines sutartis, kurios buvo pasirašytos su silpnapročiu. Tai sukels chaosą.
GYNĖJAS. Manęs, prokurore, pasekmės nedomina. Aš tik ginu savo klientą.
KALTINTOJAS. Byla gali užsitęsti dešimtmečius. Kaskart atsiras vis naujų faktų, nedarančių garbės laisvajam pasauliui, kad pataikavo pavojingam ligoniui.
GYNĖJAS. Man tai paranku.
KALTINTOJAS. Žinau, kad jums rūpi tik pinigai.
GYNĖJAS. Pinigai visiems rūpi.
KALTINTOJAS. Įdomu, ką bandysite įrodyti? Galbūt imbecilumą, dėl kurio ginamasis niekada neturėjo gebėjimo abstrakčiai mąstyti, skaičiuoti, sukoncentruot dėmesio? O gal debilumą – kritinio mąstymo, savikritikos stoką, dėl kurios jis ištisus dešimtmečius kaltino aplinką ir aplinkinius nebūtais dalykais? O gal nesismulkinsit ir ryšitės diagnozuoti idiotiją, dėl kurios ginamasis prarado orientaciją laike ir erdvėje?
GYNĖJAS. Bet, prokurore, sutikite, kad mano ginamojo elgsena nėra adekvati. Nuo to laiko, kai uždarytas laukia proceso, jis ištisai gieda himnus. Jo atmintis sutrikusi, o tai akivaizdus demencijos požymis.
KALTINTOJAS. Per savo karjerą man teko sutikti genialių simuliantų. Serijinis žudikas, baigęs teisės mokslus, vaizdavo negebantį po protokolu pasirašyti oligofreną, nors buvo apsigynęs daktaro disertaciją iš konstitucinės teisės. Tariamai sergantis idiotija valstybės veikėjas, kai buvo pagautas su kyšiu, apsimetė, kad jį ištiko koma. O banditams dešimtmetį vadovavęs komisaras į akis įsilašino jodo, ketindamas teismą įtikinti, kad tardytojas jį apkrėtęs gelta.
GYNĖJAS. Tai išskirtiniai atvejai. Aš reikalausiu pakartotinos ekspertizės.
KALTINTOJAS. Tai jūsų teisė.
IV scena
GYDYTOJA. Atlikus papildomą ekspertizę, debilumo, imbecilumo ir idiotijos požymių nerasta. Tačiau pastebėti ryškūs paranoidiniai asmenybės sutrikimai. Žmogus, vadinantis save Teisuoliu, yra labai karingas. Jo manymu, tik jo idėjos teisingos. Visur regi nusiteikusius prieš jį padarus. Nepakantus nesėkmėms. Nėra linkęs prisirišti prie jokio žmogaus ar gyvūno. Pasaulyje jaučiasi svarbiausias. Linkęs liguistai aiškinti istorinius bei politinius įvykius, neretai peraugančius į kliedesius. Teisuoliui nustatyta mišri paranoja. Akivaizdžios persekiojimo, pavydo, erotinės, didybės bei įsikalbėtų ligų manijos. Psichiatrų konsiliumas rekomenduoja psichoterapiją, kurios metu būtų bandoma atkurti harmoningus socialinius Teisuolio santykius bei dvasinę pusiausvyrą.
V scena
Teisuolis kalėjimo ligoninės izoliatoriuje leidžia seilių burbulus. Prasiveria kameros durys
SANITARAS. Pas jus svečias… (Gydytojai) Sėskitės. Jei ko prireiks, belskite. Aš būsiu netoliese.
Gydytoja atsisėda ant taburetės priešais seilių burbulus leidžiantį Teisuolį
GYDYTOJA. Kuri šiandien savaitės diena?
TEISUOLIS. (…)
GYDYTOJA. Kuris dabar mėnuo?
TEISUOLIS. (…)
GYDYTOJA. Kada ir kur esate gimęs?
TEISUOLIS. (…)
GYDYTOJA. Iš devyniasdešimt šešių atimkite septynis ir iš gautos sumos vėl atimkite septynis…
TEISUOLIS. (…)
GYDYTOJA. Jus slegia kaltės jausmas?
TEISUOLIS. (…)
GYDYTOJA. Atsiverkite…
TEISUOLIS. Tarptautinės padėties pagerėjimas pasaulyje džiugina visus dorus žmones. Ir tiktai reakcionieriai, militaristai, ginklavimosi šaukliai ir karo trubadūrai įnirtingai priešinasi šiam dėsningam procesui.
GYDYTOJA. Tęskite.
TEISUOLIS. Agresyviausia jėga šiandien tebėra Jungtinių Amerikos Valstijų reakciniai sluoksniai. Karas Irake yra gėdingas JAV istorijos puslapis. Karas duoda jiems galimybę sėkmingai kovoti prieš konkurentus, regzti sąmokslus, intrigas ir šnipinėti.
GYDYTOJA. (…)
TEISUOLIS. Reakcionieriai skatina tiesioginę agresiją prieš taikos ir demokratijos stovyklą. Pirmąjį agresoriaus smūgį dabar atremia Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos pasienio kariuomenė. Mūšiai liepsnoja pagal visą trisdešimt aštuntąją lygiagretę. Pasieniečiams į pagalbą netrukus atskubės kovinių divizijų daliniai. Sumanymas greit užgrobti Šiaurės Korėją yra bergždžias.
Teisuolis užgieda
TEISUOLIS. Te aušra apšviečia šios žemės sidabrą ir auksą,
Trys tūkstančiai li pilni gamtos turtų.
Mano gražioji tėvynė – šlovė išmintingų žmonių…
GYDYTOJA. Mūsų laikas eina į pabaigą. Užteks.
TEISUOLIS Tvirta valia, suvienyta teisybės,
Lizdas darbo dvasios,
Kartu su gaiviu kalnų oru
Skries tiesiai į visą pasaulį…
GYDYTOJA Gana.
TEISUOLIS. Tad šlovinkim per amžius Korėją
Beribiai turtingą, galingą…
Pašokusi iš vietos, Gydytoja ima daužyti izoliatoriaus duris
VI scena
GYDYTOJA. Po kelių psichoterapijos seansų galiu patvirtinti, kad Teisuolis neserga nei įprasta, nei retrogradine amnezija, kai neprisimenami iki ligos buvę įvykiai. Fiksuoti fiksacinės amnezijos požymiai, nes Teisuolis nesugeba įsiminti nieko nauja. Būdamas isterinio tipo asmenybė, Teisuolis nenori prisiminti nemalonių įvykių ir juos nesąmoningai pašalina iš atminties. Tai isterinės amnezijos simptomai. Pastebėtos pseudoreminiscencijos, nes prakalbintas kaskart pasakoja apie tikrus įvykius, tačiau nesilaiko jų chronologijos. Atminties spragas Teisuolis užpildo prasimanymais ir nebūtais dalykais, o tai akivaizdžios konfabuliacijos. Be to, Teisuolis nesugeba atskirti, kas yra jo paties sugalvota, o kas matyta, išgirsta ar kažkur perskaityta. Galiu teigti, kad tai neabejotina kriptomnezija, kurią, gyvenant praeityje, lydi ūmėjanti ekmnezija. Paskutinio seanso metu, užsiminus apie SSRS žlugimą, Teisuoliui vėl pasikartojo afektologinės amnezijos priepuolis. Tikėtina, jog anuomet jis taip stipriai susijaudino, kad šiandien nenori ir nebegali prisiminti jam tragedija virtusio įvykio.
VII scena
Sveikatingumo centro treniruoklių salėje Gynėjas ir Kaltintojas prakaituoja ant bėgimo takelių
GYNĖJAS. Drįstu priminti jums, prokurore, kad kol kaltė neįrodyta, žmogus laikomas nekaltu. Todėl malonėkite pagarbiau kalbėt apie Teisuolį. Kita vertus, ne tik tironams būdingas polinkis į smurtą. Juk tik žudydami jie pajėgūs įtvirtinti galią.
KALTINTOJAS. Anot jūsų logikos, Kim Ir Senas, pasiuntęs myriop kelis šimtus tūkstančių tėvynainių ir milijonus pūdęs kalėjime, yra nekaltas. Nekaltas kanibalas Idis Aminis, kuriam žmogiena buvo šiek tiek per sūri. Nekaltas Pol Potas, nekaltas Stalinas, nekaltas Mao, numarinę milijonus žmonių. Aš jau nekalbu apie Adolfą Hitlerį, kurio Niurnberge nepavyko nuteisti.
GYNĖJAS. Mes turime laikytis griežtų teisės normų ir procedūrų. Negalime kliautis gandais, atseit Teisuolis kažkam išdūrė akis, nupjovė nosį ar išskrodė širdį.
KALTINTOJAS. Tai nepaneigiami faktai.
GYNĖJAS. O kas juos surinko? Kas įpareigojo ar privertė tai padaryti? Galbūt prieš liudininkus buvo panaudotas smurtas? O gal tai, ką jie išvydo, tebuvo gudriai pastatytas spektaklis?
KALTINTOJAS Jūs, advokate, abejojate įvykiu, kai Teisuolio valia auka buvo pasodinta statinėje, o jos galva ištepta medumi, kad priviliotų muses? Kelias savaites auka buvo sočiai maitinama, kol skęstantį ekskrementuose kūną pradėjo ėsti vikšrai ir kirminai.
GYNĖJAS. Vis dar tikite pasakomis, kad Romos imperatorius Karakala, išpjovęs aukų sėklides, jas kramtydavo, o Tiberijus buvo sadistas ir pedofilas?
KALTINTOJAS. Nieks nepaneigs, kad visų nekenčiamas Domicianas buvo nužudytas, Komodas pasmaugtas, Tiberijus uždusintas, Kaligula subadytas, o Neronas pats nusižudė.
GYNĖJAS. Man nieks neįrodys, kad jie buvo kalti.
KALTINTOJAS. Jums gaila diktatoriaus?
GYNĖJAS. Man, prokurore, nieko negaila.
Ant bėgimo takelio, baigęs daryti jėgos pratimus, užšoka Teisėjas
KALTINTOJAS. Milorde…
GYNĖJAS. Jūsų kilnybe…
Užsidėjęs ausinukus, Teisėjas nieko negirdi
VIII scena
GYDYTOJA. Teisuolis mielas. Po jo malonia kauke slypi šaltas išskaičiavimas. Teisuolis galvoja, kad yra galingesnis, nei yra iš tikrųjų. Teisuolis meluoja be priežasties. Teisuoliui svetimas kaltės jausmas. Teisuoliui nusispjauti į mirtį, žmogaus skausmą, kančias. Teisuolis slepia ilgalaikius tikslus, juos diktuoja ambicijos ir nepagrįstai stiprus pasitikėjimo savimi jausmas. Teisuolis niekada nepripažins, kad suklydo ar klaidingai galvojo. Teisuoliui visada pavyksta išvengti bausmės. Teisuolis verčia galvoti, kad yra vargšas, jį visi skriaudžia. Teisuolis linkęs maldaut atleidimo, kad vėliau galėtų kankinti, tyčiotis, žeminti. Tai liudija, kad jis psichopatas. Aš Teisuolio bijau.
IX scena
Teisėjas ir kiti pliuškenasi sveikatingumo centro baseine
TEISĖJAS. Palaima. Nekaltybė. Švelnumas ir skaistybė. Tiesa, teisybė. Teisėjo sąžinė.
GYDYTOJA. Vos į akis man pasibeldžia – ir jos prabunda. Kai liečia mano lūpas – jos prasičiaupia.
GYNĖJAS. Teisėjo kūnas – tai didžiulis protas. Tai karas ir taika.
KALTINTOJAS. Teisėjo kūno įrankis – tai smegenų veikla.
TEISĖJAS. Kaltė. Bausmė. Kilnumas. Ištikimybė tiesai.
GYDYTOJA. Nei žodžiais nusakysi, nei vardą turi, kas jūsų kūnui, Prakilnybe, kančią ir saldybę teikia.
GYNĖJAS. Tegu dorybė jūsų vertesnė už vardus visokius būna.
KALTINTOJAS. Jūsų dorybėj, kurios mes geidžiam, vis ieškom išminties – žmonijos proto.
TEISĖJAS. Dorybė. Nuodėmė. Ten viešpatauja teisė, įstatymo raidė. Didžiausią tikslą aš į aistras sudėjau. Ir jos dorybėmis – stebuklas! – kūno džiaugsmais pavirto. Ir iš manęs jau nebeauga nieko pikta.
GYDYTOJA. Puiku turėti daug dorybių.
GYNĖJAS. Jos skaisčiosios tiesos tarnaitės.
KALTINTOJAS. Dorybės būna nuodėmingos.
TEISĖJAS. Tvirta dvasia. Valia. Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia. Savas ir svetimas dorybes privalome mylėti, kitaip nuo jų pražūsim. Sušalę ieško šilumos, sukaitę ieško atgaivos. Visi aplink yra ligoniai. Mes sergame. Mes esame ligoniai…
KALTINTOJAS. Kas jam nutiko?
GYNĖJAS. Žmogus išbalo.
GYDYTOJA. Apleido jėgos. Jis pamėlo.
TEISĖJAS. Kančia. Bejėgiškumas. Apkarstanti garbė. Ir žudantis ją gėdos jausmas.
X scena
Sveikatingumo centro dušinėje Kaltintojas ir Gynėjas aptarinėja Teisėją
GYNĖJAS. Teisėjui metas pailsėti. Į praeitą teismo posėdį jis atėjo be peruko ir basas, vietoj mantijos užsimetęs chalatą.
KALTINTOJAS. Nebūkit toks griežtas. Teisėjas darbingas. Juk jis kasdien uoliai sodina. Kita vertus, visiems pasitaiko suklysti.
GYNĖJAS. Šiandien baseine jis nualpo. Vos atsigavo.
KALTINTOJAS. Teisėjui galime tik pavydėti. Kai buvo panaudotas elektros šokas ir jam sugrįžo sąmonė, čiupo į glėbį jį gaivinusią daktarę. Ketino jai padaryti vaikelį. Neabejoju, kad rytoj vėl sodins ir sodins, sodins ir sodins… Tai heroizmas.
GYNĖJAS. Teisėjui nepadoru viešoj vietoj taip elgtis. Jis turi būt visiems pavyzdys.
KALTINTOJAS. Teisėjas puikiai atlieka savo pareigas: nuo aušros iki sutemų vis sodina, sodina, sodina, sodina… Tokių žmonių šiandien reta. Jis nepakeičiamas.
GYNĖJAS. Po teismo rūmus vaikšto apdujęs, vartoja antidepresantus.
KALTINTOJAS. Tai jam netrukdo nešališkai išnagrinėti bylas: sodinti, sodinti, sodinti, sodinti…
GYNĖJAS. Jį kamuoja senatvinis marazmas.
KALTINTOJAS. Nieko panašaus. Jei Teisėjas mėgsta baseine pasipliuškenti, tai dar kartą patvirtina, kad jis puikios formos. Kita vertus, ne mūsų reikalas, kad į namus iš atliekų konteinerių vis tempia šiukšles ir jau metai šlemščia tik smėlį.
GYNĖJAS. Jis neadekvatus.
KALTINTOJAS. Teisėjas kilnus. Jo puiki atmintis. Jis dėmesingas. Atidus detalėms. Sukaupęs neįkainojamos patirties. Mūsų Teisėjas nepaperkamas.
GYNĖJAS. Jo suminkštėjusios smegenys. Jį laikas nušalinti.
KALTINTOJAS. Nedora būtų taip pasielgti. Juk mes, advokate, esame mylimiausi jo mokiniai. Tai jis išmokė mus laikytis įstatymo raidės, įdiegė vertybes, parodė kelią į sėkmę. Teisėjas, kad ir ką kalbėtų pavyduoliai, yra visiems pavyzdys.
GYNĖJAS. Jis suvaikėjęs.
KALTINTOJAS. Neretai vaiko lūpomis kalba tiesa.
GYNĖJAS. Aš reikalausiu ištirti jo būklę. Mes abu nenorime Teisuolio proceso paverst tarptautiniu farsu.
KALTINTOJAS. Jūs siūlote Teisėjui apkaltą? Kokiu pagrindu? Jis nesulaužė priesaikos, nepadarė nė menkiausio nusikaltimo, nepažemino teisėjo vardo.
GYNĖJAS. Teisėjas nebepakelia atsakomybės naštos. Kas bus, jei nusibaigs teismo salėje? Įsivaizduojate, koks kils skandalas pasaulyje?
KALTINTOJAS. Apie tai aš nepagalvojau.
GYNĖJAS. Pagalvot, prokurore, visada pravartu.
Iš gretimos dušo kabinos išeina girdėjęs pokalbį Teisėjas. Jis susmunka
XI scena
GYDYTOJA. Teisėjas vardan teisingumo ilgus metus aukojo savo sveikatą. Gyveno su nuolatine įtampa. Tapo neurotiku. Šiandien jam verkiant trūksta gerųjų bakterijų, kalio, magnio bei geležies. Tačiau mes pastatysime Teisėją ant kojų. Pašalinsime šalutinius poveikius, atsiradusius Teisėjui laikantis pernelyg radikalios maisto dietos. Visuomenei priežasties nerimauti nėra. Maisto papildais sustiprinsim nusilpusį Teisėjo imunitetą. Bendromis jėgomis grąžinsime Teisėjo gebėjimą blaiviai mąstyti ir priimti mums visiems svarbius sprendimus.
XII scena
Kalėjimo ligoninės vienutėje, įvilktas į tramdomuosius marškinius, Teisuolis sėdi prie stalo ir monotoniškai linguoja
TEISUOLIS. Karas. Revoliucija. Kontrrevoliucija. Raudonasis teroras… Kruvinasis sekmadienis. Karas. Revoliucija. Kontrrevoliucija. Raudonasis teroras…
Kalėjimo ligoninės vienutėje pasirodo Sanitaras, nešinas padėklu su maistu
SANITARAS. Mūsų virtuvė Teisuoliui paruošė puikų meniu.
TEISUOLIS. Kolektyvizacija. Industrializacija. Didysis valymas. Liaudies priešas… Kolektyvizacija. Industrializacija. Didysis valymas. Liaudies priešas…
SANITARAS. Atrodot išsekęs. Teisuoliui akivaizdžiai trūksta kalorijų.
TEISUOLIS. Chaosas. Tvarka. Valia. Diktatūra… Chaosas. Tvarka. Valia. Diktatūra…
SANITARAS. Nesivaržykite, ragaukite.
TEISUOLIS. Didysis valymas. Raudonasis teroras… Didysis valymas. Raudonasis teroras…
SANITARAS. Aš jus pamaitinsiu.
TEISUOLIS. Kas prarasta, susigrąžinta. Kas prarasta, susigrąžinta. Kas prarasta, susigrąžinta…
SANITARAS. Nereikia man priešintis.
TEISUOLIS. Nusikalstamas naivumas. Naudingas idiotas… Nusikalstamas naivumas. Naudingas idiotas…
SANITARAS. Nespurdėkit! Net negalvokit ištrūkti. Aš jūsų nepaleisiu. Teisuolis mums reikalingas gyvas ir sveikas.
TEISUOLIS. Katastrofa. Diktatūra. Kas prarasta, susigrąžinta. Katastrofa. Diktatūra. Atgimimas…
Sanitaras per prievartą ima Teisuolį maitinti šaukštu
SANITARAS. Nereikia priešintis. Nesugalvok čia numirti! Pasakykite A… Pasakyk A!..
TEISUOLIS. DiktatūrA…
SANITARAS. Už diktatūrą…
TEISUOLIS. (…)
SANITARAS. Už tironiją…
TEISUOLIS. (…)
SANITARAS. Už despotiją…
TEISUOLIS. (…)
SANITARAS. Ir dar šaukštelis už tironiją…
TEISUOLIS. (…)
SANITARAS. Ir vėl už despotiją…
Teisuolis ima springti
XIII scena
GYDYTOJA. Gėda pasauliui, kad Teisuolis pūdomas kalėjime. Aš tikiuosi, jog žmonės pakels protesto balsą prieš nežmonišką jo laikymą nelaisvėje ir norą susidoroti. Teisuolio asmenybė nepaprastai domina žmoniją. Visas jo gyvenimas pajungtas vienam tikslui – kovai už pergalę. Teisuoliui yra svetimas bet koks smulkmeniškumas. Jis niekada nesivadovauja ginčuose asmeniškumu. Dėl to net didžiausi Teisuolio priešai nepyksta. Teisuolis atidžiai stebi žmones, įsiklauso, ką jie kalba, stengiasi pagauti esmę ir iš nereikšmingų detalių susidaro vaizdą apie žmogų. Jis moka žmonėms atskleisti visa, kas juose gera ir bloga, vertinga ir apgailėtina – kuo galima pasinaudoti bendram reikalui. Teisuolis atidžiai seka gyvenimą, mokosi iš žmonių. Jis negudrauja, nedumia akių, ir žmonės jaučia jo nuoširdumą. Teisuolis net kalėjimo ligoninės vienutėje rūpinasi pasauliu. Teisuolis – geras, nors ir nelaimingas žmogus.
Kazys Saja. Ašis
2022 m. Nr. 8–9
Antroji „Eruditų rato“1 dalis
Pjesė
VEIKĖJAI
Išrinktoji Rato „stebulė“ etnologė PATRANKA
Rato „stipinai“ su pravardėm:
parapsichologas ŽINIUONIS
kalbininkas, istorikas LEIŠIS
medicinos daktarė AŠAKA
juristas ATBULEIKIS
kritikė, rašytoja PRIEKABA
filosofas TYLENIS
Veiksmas vyksta mūsų laikais. Ta pati salė
PATRANKA. Kaip matot, mes vis dar septyni.
BALSAI. Matom. Nedaug. Čia tik tie, kurie jau užsigrūdinę.
PRIEKABA. Manęs nebeskaičiuokit.
TYLENIS. Kodėl?
PRIEKABA. Anąsyk kažkuris išaiškino, kad stipinas – nuo žodžio „stipti“.
LEIŠIS. Nebūtinai. Jis gali ir „stiebtis“.
PATRANKA. Vėliau išsiaiškinsim. Turiu jums dvi žinias, mano brangieji… Vieną gerą, o kitą nekokią.
ŽINIUONIS (juokauja). Gal mums pavyks ją sukakinti.
PATRANKA. Stengsimės. Bet pradėkim nuo geresnės. Netikėtai gavau savo vyro žinutę. Jis grįžta į Lietuvą ir žada vėl įsijungti į mūsų Ratą. Su sąlyga, kad jūs jo nevadinsite Šoviniu. Jis yra Šovinis. Kaip koks paukštis ar voverė, apsigyvenęs medžio šovoj.
LEIŠIS. Kitur sako „dravėj“ arba „uokse“.
AŠAKA. Tai iš kokios drevės jis atsiuntė tą žinutę?
PATRANKA. Aš taip spėju, kad iš Ukrainos.
BALSAI. Ooo!.. Slava Ukraini! Turės mums ką papasakoti.
PATRANKA. Ir jam atrodo, kad mums jau laikas turėti savo ašį. Jeigu tokia būtų, jis ją išteptų medum…
BALSAI. Šaunuolis! Komikas. Gal iš Zelenskio pasimokęs…
PATRANKA. Dabar grįžkim prie liūdnesnės žinios. Serganti Priekaba žada apleisti mūsų Ratą.
ATBULEIKIS. Negi ji norėtų persėsti į roges?
PRIEKABA. Nesirūpinkit. Į pakalnę aš galiu nučiuožti ir ant savo užpakalio.
PATRANKA. Šiandien mes visi jos išklausykim ir galvokim, kuo galime padėti. Jai ne tik liga, bet ir depresija.
PRIEKABA. Aš tuoj… Dar išgersiu tabletę.
BALSAI. Kokią? Nuo ko? Gal tau reikia vandens?
PRIEKABA. Ne, ne… Man jau nieko nereikia. Aš tik norėčiau atsisveikinti.
LEIŠIS. Tu kur nors išvažiuoji?
PRIEKABA. Dingsiu iš čia, kaip ir visi atėjus laikui.
AŠAKA. Aš tik žinau, kad tavęs laukia operacija.
PRIEKABA. Nespės. Nevarginsiu kitų ir pati nebevargsiu. Mano ratai rateliai ir tekinėliai jau nebenori riedėti ir laukti, kol juos išteps medum ar degutu. Džiaugiuos, kad pabuvau su jumis, šį tą sužinojau… Dabar lenkdama galvą dėkoju ir noriu su jumis atsisveikinti.
ŽINIUONIS. Palauk. Nesilankstyk. Nereikia taip tragiškai. Kiekvienas dar turim šiek tiek savo energijos. Susikibsime rankom ir pamėginsim numalšinti tavo depresiją. Patraukime kėdes, sustokime ratu.
Sambrūzdis. Stumdomos kėdės. Kai kas ant atlošo jau buvo užkabinęs kokį nors savo drabužį
TYLENIS. Neskubėkit, palaukit… Kai sustosim ratu, atsiras dar viena galimybė.
PATRANKA. Kokia?
TYLENIS. O tokia… Yra toks garsas, kurio aš turbūt nesugebėsiu pakartoti… Kol kas gal pasėdėkit. Aš nesu prietaringas, bet… Ieškantys žmonės visada ką nors randa.
ŽINIUONIS. Gerai, mes dar pritūpsim ir paklausysim.
TYLENIS. Kai mes čia su Leišiu kūrėm savo Ratą, šį pasaulį paliko mylimiausia mano mokytoja Pušaitytė. Jos metodas labai pravertė bolševikiniais laikais. „Šaknim į žemę, šakom į dangų“… Štai toks ir mūsų tikslas. Jeigu kas per ilgai ir valdiškai šnekėdavo, ji mokėjo labai savitai pasišaipyti. Kaip ir be žodžių. Net skundikai nesugebėdavo jos pacituoti.
ŽINIUONIS. Tai ką ji sakydavo?
TYLENIS. Ji kaip žąselė šnypštaudama mokėjo visus traukti per dantį. Taip, lyg šniokštų vėjas šakose. „Pušššš“ arba „piššš“. Net sunku pakartoti.
PATRANKA. Tai ką tamsta čia nori pasakyti? Kad ir mūsų šnekos tokio pat bezdalo vertos?
TYLENIS. Visokių yra, visokių reikia. Ta Pušaitytė, be viso kito, dar buvo mistikė. Todėl pamaniau, kad dabar susiėmę už rankų prisiminkim ir ją. Gal ji mūsų Priekabai ką nors pakuždės.
LEIŠIS. Priekaba – nuo žodžio „priekis“. Tas jau gerai. O žodis „kabo“ reiškia abejonę. Todėl, sakyčiau, pamėginkim.
AŠAKA. Gerai. Patylėkim, susiimkim už rankų, sutelkim vidines jėgas ir siųskime Priekabai.
PRIEKABA. Atsiprašau, bet mano rankos labai šaltos.
ATBULEIKIS. Mūsų karštos – sušildysim.
AŠAKA. Psichosomatines jėgas tikrai atgausi.
PRIEKABA. Ką gi… Atsisveikinant reikia paduoti ranką.
ŽINIUONIS. Ša, ša!.. Susikaupkim, įkvėpkim…
Girdėti kažkoks „mistinis“ dūsavimas. Pauzė
PATRANKA. Na, patylėjom, padūsavom – gal jau gana?
ŽINIUONIS (Priekabai). Tu ką nors pajutai?
PRIEKABA. Man iš tikrųjų lyg ir palengvėjo.
TYLENIS. Ar kuris nors pajutot, kad ir Pušaitytė su mumis dalyvavo?
ATBULEIKIS. Aš – ne. Kažkas lyg ir kuždėjo į ausį sakydamas „ššš“.
AŠAKA. O mane kažkas lyg ir paglostė.
PATRANKA. Tas jūsų „š“ man priminė ašį, kurios mes neturim.
LEIŠIS. Ašis ir yra mūsų Aš, kuris leidžia kai kam sakyti „ša“. O pirmenybė – savai kvailybei.
PRIEKABA. Dabar tarsi atgijęs mano „aš“ norėtų žinoti, kodėl religijos draudžia savižudybę.
TYLENIS. Teologai tvirtina, kad mums dovanota gyvybė – didžiausia Dievo dovana. Tai ir kūnas, ir siela. Mes neturime teisės jų atsisakyti.
PRIEKABA. O kas žmogui siunčia nepagydomą ligą, dėl kurios jis kenčia net labiau už Kristų?
AŠAKA. Putinas su savo armija… Kam jie daro paslaugą?
PATRANKA. Tokiems galbūt ir numatytas pragaras.
ŽINIUONIS. Mums, rodos, niekas netrukdo manyti, kad mąstančią žmoniją sukūrė ne koks vienišas Jahvė, Dzeusas ar Alachas.
LEIŠIS. Dar prisiminkime Budą…
ŽINIUONIS. Laikų pradžioje susiformavo tam tikras genijų žvaigždynas, panašus į mūsų Ratą.
TYLENIS. Jeigu žmonija susikūrė vienokį ar kitokį dievą, tai kas sukūrė žmogų?
PATRANKA. Gamta. Maždaug pagal Darviną…
TYLENIS. O gamtą? Medžius, žvėris, paukščius?..
ATBULEIKIS. Ir visa tai – iš negyvosios materijos…
LEIŠIS. Stebuklas! Juk tai šimtą kartų įdomiau už bet kokį detektyvinį filmą.
ŽINIUONIS. Kiekviena religija tokiems filmams įveda cenzūrą. Arba savaip juos režisuoja.
TYLENIS. Taip. Išgalvotą Visatos Kūrėją scenaristai paverčia imperatoriumi, kuriam nenusibosta mūsų amžinos liaupsės. O kur dar angelų chorai, raguotų nelabųjų cirkas!..
ŽINIUONIS. Ir dar tokių kaip mes laisvamanių nesąmonės.
TYLENIS. Dangus ir pragaras – tai mūsų svajonių atspindys. Norisi tikėti, kad už savo kančias pelnysim dangų, o Putinas su savo bendrais atsidurs pragare.
PRIEKABA. Man kartais norisi ramiai užmigti ir nebeprabusti.
ŽINIUONIS. Čia jau šioks toks atsakymas į mūsų pašaipas ir abejones. Religijas lengva kritikuoti. Iš kvailelio nesunku atimti žaislą. Ypač jeigu pats nesi labai protingas.
ATBULEIKIS. Panašiai kaip mes… Čia kai kurie.
ŽINIUONIS. Bet kaip tą tešlagalvį paversti protingu, kuriančiu ir tobulėjančiu žmogum?
TYLENIS. Čia kaip tos ropės rovimas. Atsimenat? Rauna pats su pačia, duktė trečia, senis, senė ir piemenė, o ropė… (Suklūsta) Kas čia taip dabar?..
Girdėti vis stiprėjantis garsas, panašus į Pušinytės „puššš“
PATRANKA. Kas čia? Vėjas ar kažkokia muzika?..
AŠAKA. Gal čia kokie NATO naikintuvai…
ŽINIUONIS. Taigi čia pat ąžuolas kieme!
LEIŠIS. Vėjas per jo šakas mums sako „ša“.
TYLENIS. Štai kur mūsų ašis!
PATRANKA. Cit! Patylėkim, įsiklausykim.
PRIEKABA. Šuoras jau praėjo.
PATRANKA. Tyla prieš audrą. Girdite – jau griaudžia…
ŽINIUONIS. Ąžuolas, vėjas, perkūnas…
TYLENIS. Gyvenimas, gyvenimas…
PRIEKABA. Dabar supratau, iš kur ta mano depresija.
TYLENIS. Rato ašys senovėj būdavo ąžuolinės.
ŽINIUONIS. Arba riedėkim, arba laikykimės kaip ąžuolai.
Perkūnija iš tikrųjų artėja
P a b a i g a
2022
1 Saja K. Eruditų ratas // Metai. – 2022. – Nr. 3. – P. 54–58.
Julius Keleras. Katedros posėdis
2022 m. Nr. 5–6
Pjesė
Veikėjai:
PROFESORIUS (LIUDVIKAS)
PIRMOJI SLAUGĖ, Profesoriaus vadinama SABINA (ji vėliau ir JOANA)
ANTROJI SLAUGĖ, Profesoriaus vadinama Luiza
DVI MAŽOS MERGAITĖS
PROFESORIAUS TĖVAS (ALBERTAS)
PROFESORIAUS MOTINA (ADELĖ)
SANITARAI
VALYTOJA
Veiksmas vyksta vieną vasaros sekmadienio pusiaudienį slaugos namuose XXI a. antrajame dešimtmetyje.
Scenos centre Profesoriaus palata, užverta didelėmis baltomis durimis. Palatoje dvi lovos, viena tuščia, kairėje ir dešinėje matyti durys. Staliukas su žurnalais, atplėšti vokai su laiškais, keli apelsinai, mineralinio vandens butelis, šūsnis knygų ant grindų.
Abi slaugės vilki baltais chalatais. Joana, kurią vaidina Pirmoji slaugė, trečiojoje ir šeštojoje scenoje, savaime aišku, turi būti be chalato.
Pirma scena
Uždanga atsidaro. Girdėti, kaip palatoje groja vinilas „Marselietė“, adata brūkšteli ir plokštelė nutyla. Girdėti, kaip palatoje kažkas dūžta. Garsas pasikartoja. Pirmoji ir Antroji slaugės baltais chalatais stovi prie uždarytų durų. Šnabždasi. Pirmoji retsykiais žvilgteli pro rakto skylutę
PROFESORIUS (balsas už durų) …liberalusis… radikalusis… prolegomenai… mes privalome… laisvės salyga…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS (balsas už durų) …marksizmas… debilizmas… rizomos… socialiniai konstruktai… struktai… stručiai… traktoriai… klasių kova… Pirmyn, bežemiai! Pirmyn, visų laikų atstumtieji! Mano katedroje visada atsiras jums vietos. Aš pirmas palydėsiu jus į paskutinę kelionę.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS (balsas už durų) Ne, ne tai… Parašysiu vėliau… Svarbiausia dabar surasti rudąjį kostiumą. Jis svarbus man. Svarbus kaip atminimas. Be jo aš niekur neisiu.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Pranešimo jie gali ir palaukti. Man svarbiau žmonės.
Kažkas kambary krinta
PIRMOJI SLAUGĖ Profesorius šiąnakt nemiegojo.
ANTROJI SLAUGĖ Jo ir vėl nepakvietė į posėdį.
PIRMOJI Jubiliejinį.
ANTROJI Jubiliejinį. Katedros.
PIRMOJI Katedros.
ANTROJI Ir anksčiau nekviesdavo. Senas jau. Niekam jo nebereikia.
Trumpa pauzė
PIRMOJI Daktarui Skinui vakar skambino ta vedėja.
ANTROJI Kokia vedėja?
PIRMOJI Profesoriaus katedros vedėja.
ANTROJI Skambino? Geriau aplankytų.
PIRMOJI Labai prašė stebėti, kad jis nebandytų pabėgti. Ypač dabar, kai katedra ruošiasi jubiliejiniam posėdžiui. Juk jo ten net neįleistų.
ANTROJI Jam duos kažkokį medalį?
PIRMOJI Tų medalių pilnos šokoladinės. Atsiųs paštu. Galės pasikabinti ant Musolinio biusto.
ANTROJI Profesorius čia gali daryti beveik viską, ką nori. Dabar čia jo katedra.
PIRMOJI Katedra ten, kur „galvom suaugę baras profesoriai“, ar kur meldžiamasi?
ANTROJI Ir ten, ir ten.
Abi klausosi
PIRMOJI O, nutilo. Rodos, užmigo.
ANTROJI Ale koks ten jo tas miegas. Va aš kaip užmiegu, tai per mane pelės gali lakstyt.
PIRMOJI Eik jau! O man gaila profesoriaus. Tiek kaklaraiščių, knygų, kostiumų, o nepakvietė.
ANTROJI Gal ir gerai. Miegos geriau.
PIRMOJI Matai, koks tas gerumas… Daiktus mėto.
ANTROJI Užteks tų posėdžių. Nebejaunas jau.
PIRMOJI O šiandien sekmadienis.
ANTROJI Taigi, kad sekmadienis. Daktaras išvažiavo į sodą.
PIRMOJI Reikia lietaus.
ANTROJI Tokia kaitra… seniai jos tokios… Sakė, būtinai reikia paliet agurkus. Bet jei kas, liepė skambint.
PIRMOJI Agurkai ne agurkai. Skambink neskambinęs – sekmadieniais daktaras Skinas nekelia.
ANTROJI O ko čia kelt? Dėl kelių durnių, manančių, kad jie pasaulio bamba? Ar dėl mūsų, laukiančių, kol pasibaigs pamaina? O agurkai!.. Vaisius mezga. Gyvena. Saule džiaugiasi. Tikras daiktas, tikras reikalas. Ne šitas dumblas.
Trumpa pauzė
PIRMOJI Blogiausia, kad jis nebegeria vaistų.
ANTROJI Prašei iškišt liežuvį?
PIRMOJI Taip.
ANTROJI Tikrai?
PIRMOJI Taip.
ANTROJI Buvo nurijęs tabletes?
PIRMOJI Taip. Atrodo.
ANTROJI Atrodo ar tikrai?
PIRMOJI Tikrai.
ANTROJI Tai ko suki galvą? Išgėrė, vadinas.
PIRMOJI Neišgėrė. Jaučia širdis. Jaučia.
Durys atsidaro ir įsiveržia susivėlęs Profesorius su pižama
PROFESORIUS Kas pirmininkaus posėdžiui? Aš žinau, kur rudasis kostiumas. Ir žinau net, kas jį paslėpė.
Trumpa pauzė
PIRMOJI Profesoriau…
PROFESORIUS Kolege, šiuo klausimu Jūsų nuomonė man aiški.
PIRMOJI Aš tik norėjau…
PROFESORIUS Pasisakysite vėliau.
ANTROJI Gal kiaušinienės su šonine?
PROFESORIUS Pasikartosiu, marksizmas visada buvo…
PIRMOJI Visada buvo…
ANTROJI Buvo, buvo… Kiaušinienės su šonine? Ar omletą iš trijų, kaip visad sekmadieniais?
PIRMOJI Jums juk patinka sekmadieniai, Profesoriau? Ką?
Trumpa pauzė
Profesorius pritariamai linkčioja galva, paskui nelauktai mėšlungiškai sugniaužia kumščius ir ima artėti prie Antrosios. Ji pakelia rankas, lyg norėdama jį apkabinti, lyg gintis
ANTROJI Mielasis…
Profesorius užsidengia veidą ir atsisėda ant grindų. Pirmoji slaugė atsargiai prieina ir pradeda jį glostyti. Jis prisiglaudžia prie jos kaip prie motinos
ANTROJI Bet reikia juk valgyti. Trečią parą nieko…
PROFESORIUS (šnabžda jai) Marksizmas, kolege, mums visada buvo, juk jūs žinote, tarsi durys, tarsi nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Bendras kūnas, bendras pasipriešinimas, bendri moraliniai nuostoliai… nuosmukiai, nuosprūdžiai… Tai yra nuostatai. Prostata, prostatitas. Proletariatas… Psichodarbininkai… Tik klasių kova, tik socialinės konfrontacijos, tik konsoliduotas darbo judėjimas… (Bando dainuot) Atsisakom nuo senojo svieeeto…
Pirmoji slaugė nusisuka ir kreta iš juoko
ANTROJI (šiurkščiai) Tik jau nebandykite jos žįsti, kaip anąsyk. Paprašysiu dukros. Kalėdoms vėl Jums pasamdys tikrą žindyvę, žinau vieną labai gerą rusę. Šita gi neturi jokių duomenų, tai yra, atsiprašau, nemanifestuoja žindyvės tapatybės.
Antroji slaugė išeina
PROFESORIUS Jūs manęs visiškai nesuprantate, kolege. Mes nesusikalbame. Kaip traktorius su stručiu. Įsivaizduokite, jei mūsų posėdyje dalyvautų kas nors iš dekanato arba, neduokdie, iš rektorato… Rectus, rectum… Anus, anum. Rektorauskas, Anusauskas. Ne, nė vieno nepažįstu. Tegul ilsisi ramybėje. Aš remiuosi antropologiniais stebėjimais, klasikine bei moderniąja filosofija… Jūs represuojate savo kūną, o aš čia vienintelis, kuris to išvengiau. Jūsų anoreksinė vaizduotė nepakyla aukščiau…
PIRMOJI (tęsia) …o amžinasis kapitalo triumfas, o socialinės lytiškumo ribos, o linksmasis binarinių opozicijų mokslas…
Profesorius žiūri į ją nustebęs
PROFESORIUS Toliau. Toliau…
Antroji ateina su omletu
ANTROJI Ar nesutrukdžiau?
PIRMOJI Ne, kolege, pačiu laiku. Mes kaip tik bandome pasakyti NE ideologinės galios mašinerijai ir visiems, skleidžiantiems panieką žemesniajai klasei. Viskas gerai, Luiza. (Ištiesia lėkštę Profesoriui)
Profesorius paima lėkštę ir iškrato jos turinį ant Pirmosios. Antroji paskambina varpeliu
PROFESORIUS Aš neturiu kūno, kolegos, ergo ta kiaušinienė turi gyventi laisvėje. Darsyk įdėmiai perskaitykite Rudolfą Šteinerį, kolege… Įdėmiai. Aš neturiu kūno. Rūkymo pertraukėlė nieko nepakeis. Nieko o nieko. Jūs galite keisti savo fokusą į nuosavą kūną, o aš negaliu. Jūs galite turėti ribas, o aš neturiu. Šitas posėdis buvo sukviestas tam, kad…
Profesorius atsuka visiems nugarą. Įeina du Sanitarai ir labai pagarbiai nuveda Profesorių į miegamąjį ir paguldo į lovą. Iš viršaus nusileidžia metalinės grotos ir Profesorius atsiduria narve. Jis to nė nepastebi
PROFESORIUS …kad jūs įsitikintumėte, jog manęs nėra. Štai kolegos, nors ir ne iš mūsų katedros (rodo į Sanitarus), puikiausiai tai suvokia. Gabus, gabus dabar jaunimas. Tiesčiau jam raudoną kilimą.
Įeina Valytoja, sušluoja omleto likučius nuo žemės. Visi išsirikiavę žiūri į Profesorių. Jis stebi Valytojos darbą. Tyla. Staiga jis ima rėkti
PROFESORIUS O jūs norėtumėte, kad aš gyvenčiau lagamine. Kad turėčiau kūną kaip visi, kad mane būtų galima užprotokoluoti kaip socialinį gyvį? Ne, kolegos, nieko nebus. Kur du stos, visados…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Jūs norėtumėte, kad aš turėčiau šeimą, disleksiją ir kitus regėjimo sutrikimus? Norėtumėte, kad rektoratas į mane žiūrėtų kaip į neturintį kategorinio imperatyvo? Kad galėtumėte verifikuoti mano jusles, geismus ir ydas? Norėtumėte, kad man be jūsų būtų blogai? Ne, man be jūsų gerai.
ANTROJI (Pirmajai, negarsiai) Ar ne laikas jam suleisti morfino?
Narvas pakyla, Sanitarai prilaiko Profesorių (jis stovi kaip Nukryžiuotasis), o Antroji suleidžia jam morfino
PROFESORIUS (tebestovėdamas Nukryžiuotojo poza) Prašyčiau užprotokoluoti. Man jau neskauda, man jau nieko neskauda. Nuo to laiko, kai sukūriau šią katedrą ir savikomunikacijos strategijas, leidžiančias man nebebūti kūno ir sąmonės protezu, man nebeskauda. Niekur nebeskauda. Tuoj jie pakvies mane į posėdį. Tuoj, tuoj.
PIRMOJI (Antrajai, negarsiai) Tuoj suveiks vaistai.
PROFESORIUS Aš tapau įgalus. Aš nustojau kliedėti. Aš pradėjau kvėpuoti kalnų oru, kvepiančiu debesimis ir deimantais. Taip, man dar kartais bėga kraujas, bet tai tik laikinai. Taip, mane kartais dar perlieja drebulys, bet tai tik laikinai. Jūs nebegalite priskirti manęs jokiam elgesio tipui. Jūs manote, kad mane įveikėte? Penkiais balsais prieš aštuonis? Devyniais balsais prieš devynis? Kiek balsų reikia jums, kad… Protokolas… Balsuojam… Formuliaras A533. Savianalizėje įtrauksiu, kad pasidaviau pats. Per trisdešimt metų nepraleidau nė vieno posėdžio.
Trumpa pauzė
ANTROJI (Pirmajai) Atrodo, jau veikia.
PROFESORIUS Aš prieš.
PROFESORIUS Aš prieš.
Užmiega
Antra scena
Profesoriaus miegamasis: abi Slaugės su tramdomaisiais marškiniais guli lovose. Jų burnos užklijuotos lipnia juosta. Profesorius įžengia nešdamasis sunkų portfelį. Prieina prie lovų ir įdėmiai pažvelgia į kiekvieną gulinčiąją
PROFESORIUS Taip… Nesitikėjau to iš jūsų, nesitikėjau. Taip greitai pasijusti visaverčiais visuomenės nariais, tiksliau, narėm ir…
Profesorius paskambina varpeliu. Įeina dvi mažos Mergaitės dailiais kirpčiukais. Jos prieina prie lovų, pasisveikindamos tūpteli ir kiekviena pagarbiai žiūri į gulinčiąją, prie kurios stovi
PROFESORIUS Luiza, matai, į ką tu pavirtai? Į ką pavirto dailūs tavo kirpčiukai? Kojų nagai? Rankų pirštukai? Tu netgi pradėjai tuštintis ir vakarais nebeklausi senelės, ar tikrai yra Dievas? Ar tikrai Grigaitis šįvakar nepasirodė per „Panoramą“? Po darbo tu sudarinėji likvidžių vartotojų sąrašus ir vartoji prozaką. Vakarais nugrimzti į socialines medijas kaip smėlio prikrauta skardinė nugrimzta į jūros dugną. Gal dar apsvarstai naujos viryklės variantus? Taip, Luiza? Išsimokėtinai? Lizingas be procentų? O paskui… Kanarai? Tenerifė? Mebliuotas pasaulio centras? Su vaizdu į šėlstančią jūrą? Puikus selfis! Totalus orgazmas.
Mergaitė, stovinti prie Luizos, linkteli. (Mergaitė gali pritariamai linktelėti po kiekvieno klausiamojo Profesoriaus sakinio)
PROFESORIUS Tu netgi ėmei svajoti apie šeimą. Dvynukus. Australietį partnerį… Koalas, kengūras… Išmokai važinėti motociklu, nebijoti pelių, triuškinti prietarus, ir sutrumpinai savo pavardę taip, kad dabar nebeaišku – vyras tu ar moteris. Tapai savimi ir kitu. Aš neatpažįstu tavęs, Luiza. Juk taip, Luiza? Taip? Kas tu dabar, Luiza?
Mergaitė, stovinti prie Luizos, linkteli
PROFESORIUS Ir, būkite tokia maloni, nebetapatinkite savęs su savo biografija. Ar susitarėm, Luiza?
Mergaitė, stovinti prie Luizos, linkteli. Kita Mergaitė, stovinti prie Sabinos, prieina prie Profesoriaus ir klausiamai žiūri jam į akis. Jis prieina prie kitos gulinčiosios
PROFESORIUS O tu, Sabina, Sabos tu karaliene? Juk buvai drovi ir nesiruošei jokiems lyties vaidmenims. O paskui? Paskui? Per penkerius metus ištekėjai už vieno, paskui už kito, pamiršusi, jog kadaise svajojai tapti karmelite. Vaikščioti basa po sniegą, kartais purviną. Melstis iki pamišimo, užmiršti save. Būti baltai balta. Pamiršai viską, tapai aktuali. Tu tapai laikraščio gabalu, praradai niuansus. Tu nebeturi nei senio, nei jūros, Sabina. Tavyje nebeskamba varpai nei varpeliai. Tu netekai Atėnų ir Jeruzalės, Sokrato ir Abraomo, graikų ir žydų, Sabina. Gerai, kad tyli. Tavo balsas dar labiau tave išduotų. Išduotų, Sabina… Ir, meldžiu, neperkėlinėkite savo simptomų viena kitai. Aš atmintinai žinau jūsų ligos istorijas. Esu susidūręs dar ir ne su tokiomis. Ir tegu lankytoja nebeneša jums tų piktybės gėlių. Jos ne jums.
Profesorius linkteli Mergaitėms ir šios priveža abi surištas moteris (lovos su ratukais) ir sustato taip, kad jos gulėtų veidas į veidą. Jos muistosi. Profesorius pasižiūri į mažąsias Mergaites ir jos abi tūpteli
PROFESORIUS Aš suteikiau jums galių, aš išlaisvinau jus iš praeities, aš padariau jus herojėm. Jūs jau galite priešintis. Aš dar negaliu, aš jau nebegaliu, o jūs dar galite… Tokioje jaunystėje. Beveik pavydžiu. Tobula jūsų sanglauda byloja progreso naudai. Dievaži, jūs primenate trupančią Europos Sąjungą… Jau matau horizonte naujus vėjus ir baldakimus. Matau spindinčias mūsų kariaunos sagas, aštrius ietininkų skėčius, palmių šešėliuose virpančias prakaituotas priešų moteris… Girdžiu pergalingas žirgų oratorijas, vos vos girdimą skarabėjų trepsenimą ant kritusių kūnų… Bolševizmo moliuskai užsidaro, bet ar ilgam?
Luiza ir Sabina ima neramiai vartytis. Profesorius iškilniai tarsi kunigas uždeda rankas ant jų kaktų
PROFESORIUS Ką aš čia sakiau? A, pasakojau apie baldakimus… nuostabaus grožio… esu matęs Persijoje… Jums patiktų. Augaliniai ornamentai, dykumų dulkių raštai… Iranas mane pakerėjo tiek pat, kiek anuomet – tavo šlaunys, Joana. Joana… Tu man buvai krūmokšniais apaugus pašlaitė, raktas, kuriuo atrakindavau tuščiavidurius laiptus…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Laiptus…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Vedančius…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Į palėpę… Tavo šlaunys, Joana… Šlaunys. Apseilėtos, sugniuždytos, pasidavusios. Šlykščiai viliojančios kaip perdrėkstos svetimos vėliavos.
Pasigirsta stiprus beldimas į užrakintas duris. Smūgiai stiprėja, galop durys neišlaiko ir įsiveržia du Sanitarai. Jie išvaduoja abi moteris, Mergaitės sprunka, Profesorius stovi didinga monumento poza, kol jį apvelka tramdomaisiais marškiniais. Jis dar spėja sušukti: „Laisvę Tibetui, laisvę Kinijos komunistų partijai, laisvę man! Paleiskite mane į tyrus. Ten mano katedra. Mano!“ Scenoje lieka dvi Slaugės. Jos tyli, kol galop neištvėrusios ima kvatoti
ANTROJI Vakarais tu nugrimzti į socialines medijas, kaip smėlio prikrauta tuščia skardinė nugrimzta į jūros dugną. Taip, Luiza?
Pirmoji (Luiza) springsta iš juoko
PIRMOJI O tu, Sabina, Sabos tu karaliene? Juk buvai drovi ir nesiruošei jokiems lyties vaidmenims. O paskui? Ištekėjai už vieno, už kito, už trečio, pamiršusi, jog kadaise svajojai tapti karmelite.
Abi kvatoja
ANTROJI Karmelite… Beveik kaip Karmen. Šį sykį bent gražius vardus parinko. Juk taip, Luiza?
PIRMOJI Anąsyk aš buvau Merilyn, o tu…
ANTROJI Šon. Aš buvau Šon. Kaip šoninė. Jau geriau Merilyn. Vis arčiau sprandinės.
PIRMOJI Kalytė Merilyn niekad neaploja savų. Ji nuolanki, nedemagogiška. Kiau kiau. Ir beveik neturi dantų.
Abi juokiasi
ANTROJI Ačiū Dievui, ryt šeštadienis.
PIRMOJI Neturėsiu ką veikti.
ANTROJI Aš turėsiu.
PIRMOJI Tau gerai. Gal įsirašei į psichodarbininkų kuopelę?
Trumpa pauzė
ANTROJI Ne. Susitiksiu su Karlu.
PIRMOJI Naujas gyvūnas mūsų zooparke?
ANTROJI Gal ir naujas… Nors iš to…
PIRMOJI Nieko nebus? Ar tik neapkrėtė Jūsų, Sabina, pasauline skepsio Ebola? Pandemija? Kiaulių maru?
ANTROJI Kai žmogus du kartus buvo vedęs, trečios klaidos jis neskuba daryt.
Trumpa pauzė
PIRMOJI Tu jį myli?
ANTROJI (prunkšteli) Aną šeštadienį dovanojo savo močiutės sofos užtiesalą.
PIRMOJI Užtiesalą?
ANTROJI Taip. Folkloriniais motyvais. Australijos aborigenų. Kažkokie žvėreliai šoka. Eukaliptų giraitės siūbuoja vėjyje. O pasatai… Tie tai nuolatos pučia į rytus.
PIRMOJI Įsivaizduoju… Į rytus. O aš neturėsiu ką veikti. Gal ir man susirast kokį Karliką?
Abi kikena
ANTROJI Blogiau nebus.
PIRMOJI Sakai?
ANTROJI Geriau irgi… Kaip sakoma, kur du stos, visados… Bet būk atsargi, tai ne visada galioja.
Trumpa pauzė
PIRMOJI Profesorius turbūt užmigo.
ANTROJI Turbūt. Kažkodėl po visų šitų… visų šitų teatrų velniškai norisi kavos.
PIRMOJI Net arbata baigėsi… Šiandien jis mane taip nemokšiškai surišo, kad mikliai būčiau atsipainiojus. Laikiau tuos marškinius, kad tik neišsiduočiau.
ANTROJI Ne pirmą sykį juk.
PIRMOJI Ne pirmą. Sudėvėjom ne geležinių kurpių porą, bet dešimtis… dešimtis tramdomųjų marškinių.
ANTROJI Nė nesakyk.
PIRMOJI Nesakau.
ANTROJI Darbas toks. Už tai mums moka. Eime kavos.
PIRMOJI Aš jau vieną gėriau, bet galima. Žinai, apie ką vis pagalvoju?
ANTROJI Apie ką?
PIRMOJI Gaila, kad jo dukra čia nepasirodo. Gal paaiškintų, kas tos dvi mažos mergytės?
ANTROJI Kokios?
PIRMOJI Kurias vis mato profesorius.
ANTROJI Apie tai parašyta ligos istorijoje.
PIRMOJI Nesu jo žindyvė. Ir nesidomiu kliedesiais.
Abi išeina
Trečia scena
Telefono skambutis. Ilgai skamba
PROFESORIUS Tai iš katedros. Tegul galvoja, kad išėjau. Man dar reikia pasiruošt. Aš turiu jiems pasakyt… Išdrįst jiems pasakyt… Rudasis kostiumas lygiai toks pat, kokį 1933-iaisiais dėvėjo didysis Benitas Musolinis.
Profesorius stovi veidu į sieną savo kambaryje. Tyli, paskui ima kažką murmėti sau po nosim, balsas garsėja
PROFESORIUS …Apatiniame mano stalčiuje prigrūsta raudonų vokų… premijos, kažkokie honorarai, konferencijos… užsienis… projektai… konkursai saviems… projektai, projektai… pasirašyti, kad gavai… pasidalinti… atiduoti… susitarti… juodosios buhalterijos… projektai… ryšiai su berniukais iš dommm… domkratų partijos… grynieji, visur grynieji… pilnas grynųjų dekanatas… ar gali šioje valstybėje posėdis įvykti be grynųjų… otkatas… mizantropija… cane decane… rectus, recorum, anusorum… ššš, gali išgirsti studentai.
Profesorius ima pašėlusiai juoktis, sukasi ratu, nusitvėręs sau už plaukų. Vėl skamba telefonas. Nutyla
PROFESORIUS …Ir žmoną įdarbino dekanate (ima kokčiai kikenti)… lingvistę… storakoję, visiškai negabią… amžinai žagsinčią.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Maža burna, sėdmenys tvirti tarsi patrankos sviediniai… šlaunys trinasi viena į kitą… (Imituoja lingvistės eiseną)
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Taip caksėjo sieninis senelio laikrodis… Jos blauzdos sulig kiekvienu žingsniu cik cak, cik cak… įsitempia – atsipalaiduoja… įsitempia – atsipalaiduoja…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Lingvistiniai raumenų žaidimai… petardos… konfeti… saliutai…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Klimaksas… Taip, Maksai, taip, dekane, tavo žmona, ponia lektorienė, pagaliau sulaukė klimakso… Ta proga petardos… Šiandien per iškilmingą posėdį išreikšiu jai padėką… Nauji epoletai, naujos petnešėlės, nauji mauzoliejai. Jai reikia tik dėkoti. Nuolankiai ir tyrai. O tu galėsi toliau apvaginėt fakultetą.
Tai tu nupušusi, godi postsovietinė vagina.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Už ką? Tu klausi už ką? Už tai, kad ji vienintelė iš dekanato primena bolševikų sudaužytą mano senelio laikrodį… cik cak, cik cak… Raudonmedžio, svetainėje, virš komodos… Haller-Benzig… Tie nepamirštami valandų dūžiai…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Ne, mano senelė neturėjo šlaunų. Ji buvo angelas. Ir kas sudaužė laikrodį, neįsivaizduoju. Vokiečiai ar bolševikai. Vieni jų. Tikrai ne aš.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Ar bus dar klausimų iš auditorijos?
Įeina Luiza su krūva laikraščių
PIRMOJI Profesoriau…
PROFESORIUS Tik prisiminimais galime įveikti vartotojiškumą. Tai sakau aš, Liudvikas… Kai prisimename, gyvename. Piktybės gėlės tuomet nebetenka galios ir aš galiu vadovauti posėdžiui iš užnugario.
PIRMOJI Profesoriau…
PROFESORIUS Kai prisimename, gyvename. Tai sakau aš, Liudvikas, kurio kūno nebėra…
Jis negirdi. Kalbasi su savimi, pasakoja, gestikuliuoja
PROFESORIUS Var Var… ar kaip ten jis… Jis, kaip ir aš, buvo pranašas… Prancūzų poetas, rašė lietuviškai… Ką parašė?.. Dvi turėjau… baltos su juodais… baltais viršeliais… Susitrumpino savo pavardę į Var Var… Nebuvo barbaras, buvo varvaras… Teisingiau sakant…
Pirmoji bando įduoti jam laikraščius, bet atsitraukia
PROFESORIUS Varvara Smetanova čia niekuo dėta. Stažuotoja. Iš Čekijos. Net angliškai nemoka. Vargšė sekretorė Marija su ja kalbėdama naudojasi anglų-čekų žodynu… Šiandien per posėdį reikės išspręst tą problemą. Jei bus kvorumas.
PIRMOJI Profesoriau…
Profesorius ilgai žiūri į ją tarsi nepažindamas.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS (skausmingai) Tu niekada neturėjai pakankamai pieno mūsų kūdikiui. Tu niekada neturėjai pakankamai pieno mūsų kūdikiui. Tau visada pritrūkdavo tam vaizduotės. Ar žinojai, kad nekenčiu svetimo pieno, svetimų žindyvių, ėdančių mūsų ląsteles, nekenčiu tos baltos papingos partokratijos.
PIRMOJI Atnešiau Jūsų mėgstamus laikraščius. Ten ir kryžiažodžiai. Ar išnešti senus žurnalus?
Trumpa pauzė
PIRMOJI (švelniai) Jums reikia atsigulti.
Profesorius klusniai gulasi, nepaliaudamas kalbėti
PROFESORIUS Aš padariau didelį lankstą. Nuo Paskalio ir Hjumo vynuogių terasomis žemyn, žemyn. Peršokau per dichotomijų griovį ir atsidūriau prie upės greičiau už senį Heidegerį. Ar Herakleitą? Nepamenu. Turbūt už abu. Buvau pirmas prie upės. Čia manęs laukė vienas nacis. Pasislėpiau krūmuose. Nebridau į srovę nė karto. Nė vieno karto. Garbės žodis. Spaliukopionieriauskomsomolco garbės žodis. Buvau, buvau. Nekenčiu visų partinių organizacijų. Visų. Galit taip ir užrašyt. KGB išvežė mano tėvus, nes turėjom per daug karvių, per daug pieno ir varškės. Po to man niekas nebesvarbu. Net Hjumas.
PIRMOJI Pagulėkit… Jums reikia.
Profesorius šoka iš lovos ir vėl į ją krinta
PROFESORIUS Durys, durys… Aš užmiršau duris. Aš užmiršau duris. Karvė… Margė…
Pirmoji uždeda ranką Profesoriui ant galvos lyg matuodama temperatūrą.
Iš kairiųjų palatos durų įbėga susijaudinęs profesoriaus Tėvas, paskui jį Mama su
dideliu juodu rankinuku
TĖVAS Liudvikai, kiek kartų tau sakiau uždaryti tvarto duris (paglosto gulintį). Mano kantrybė ne geležinė. (Išsitraukia diržą)
Maurojančios karvės balsas. Mama bando nustumti Tėvą
MAMA Vaikas gi serga, Albertai.
TĖVAS Jis paliko tvarto duris.
PROFESORIUS Tėveli, aš…
MAMA Brangusis, ar sakiau, kad mūsų Margė apsiveršiavo?
PROFESORIUS Mamyte…
MAMA Albertai…
TĖVAS Gulėk, gulėk, tu karščiuoji. Margė palauks. Pasveiksi – pasikalbėsim. Mama paruoš tau šaltalankių arbatos.
MAMA Albertai, jis alergiškas šaltalankiams.
TĖVAS Adele, aš geriau žinau, ką tu jam paruoši.
MAMA Aš neparuošiu jam šaltalankių arbatos.
TĖVAS Tu jau paruošei Liudvikui šaltalankių arbatą. Užuodžiu jos kvapą.
MAMA Aš tik išpyliau senas arbatžoles iš arbatinio, Albertai.
PROFESORIUS Jūs ir vėl pykstatės.
TĖVAS Liudvikai, mes kalbamės.
MAMA Liudvikai, mes kalbamės.
TĖVAS Su tavo motina neįmanoma kitaip. Jos tėvas tarnavo vermachte.
MAMA Albertai, aš užaugau be tėvo.
TĖVAS Bet, pažįstant tave, jis tikrai būtų tarnavęs vermachte.
Tėvai be garso tęsia ginčą – grimasos, mimika, pantomima
PROFESORIUS Luiza, aš noriu, kad jie išeitų.
Pirmoji besipriešinančius tėvus palengva stumia durų link
MAMA Liudvikai, o arbata…
TĖVAS Jis alergiškas.
MAMA Gal išgersi vėliau? Vėliau, kai atvės, Liudvikai? Pažadi? Pažadi, Liudvikai? Ir nesidėk per daug cukraus.
Trumpa pauzė.
Jie kartu su Pirmąja išeina
PROFESORIUS Aš nealergiškas šaltalankių arbatai.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Kai man buvo septyneri, labai mėgau žiūrėti į šniokščiantį vandenį. Jos irgi… tos dvi mergaitės… tos dvi kaimynų mergaitės… Jos irgi mėgo… Paskui…
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Mes nardėm, nardėm… Paskui… šlapi kirpčiukai… šlapi rožiniai kūneliai… šlapi kaip varlių… Išnėrusios juokdavosi, ilgai juokdavosi. Atrodė, kad niekad nesiliaus, kad išeis iš proto kaip kaimynė Marta… Vanduo sruvendavo per jų odą… (Piktokai) Šlapios kaip varlės… Sakiau, per šalta dar nardyt.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS …Aš visada išnerdavau pirmas… Iš vandens. Iš skysčių. Iš ten, kur galima burbuliuoti, kur yra burbulų. Muilo burbulus atmetam. Taip pat atmetam žydus, airius ir japonus… Jie gali palaukti. Jie jau viską parašė. O man reikia ruoštis posėdžiui. Jie laukia mano pranešimo. Bus svečių iš Izraelio. Man sakė, jei gerai elgsiuos, vėl leis dėstyti. Jie žadėjo paskambinti (spokso į telefono aparatą). Į mane žiūri visas rektoratas.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Sinchronizuota sąmonė, paraleliniai pasauliai. Esu nusiplūkęs. Kas mane gena? Kas? Kokia atmintis? Kokia sąmonė? Kokie visatos paradoksai? Atsiminimai? Reikėtų užmigti. Viena sąlyga – be sapnų. Reikėtų išsivalyti dantis ir išsitraukti užkritusią dušo kepuraitę. Užkrito vakar? Užvakar? Nežinau, neprisimenu.
Trumpa pauzė
PROFESORIUS Ten nepanardysi. Ten galima girdėti tik atskirus balsus. Man nepatinka, kai aš maudausi, o jos įeina. Nepasibeldusios. Negalima taip. Kada nors jos užaugs, taps didelės, viską supras. Negalima pas suaugusį vyriškį taip įsiveržti. Net jei kadaise nuskendai. Net jei jam užkrito dušo kepuraitė ir jis lenkdamasis susimušė galvą. Negalima.
Profesorius staiga ima šaukti: „Joana, Joana.“ Įeina Pirmoji. Profesorius ją vadina Joana
PROFESORIUS Joana…
JOANA (PIRMOJI) Liudvikai…
LIUDVIKAS (PROFESORIUS) Pačiu laiku. Seniai norėjau pasakyti. Aš nebenoriu tavęs sapnuoti. Dink iš mano sapnų. Dink.
Pro duris kyšteli galvas dvi mažos Mergaitės
MERGAITĖS (vienu balsu) Liudvikai, Liudvikai, kada mes eisim žibuokliauti?
Mergaitės uždaro duris
LIUDVIKAS Jaučiuosi kaip vergas Atėnų turguje. Nenusipirksi manęs, Joana, neimsiu tavęs į Heladę.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Nebenoriu tavęs sapnuoti. Raudonų tavo spenelių. Žalių tavo akių. Nepakenčiamai baltos tavo odos. Siauro rando virš gaktos trikampio. Tavo raivymosi, tavo priekaištų. Raudonos, aksominės suknelės, tavo sutuoktuvių suknelės, Joana. Jokios raudonos.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Aš filosofas, Joana. Manęs laukia svarbus posėdis. Man tuoj paskambins. Iš rektorato, iš dekanato. Nors ir iš Atėnų turgaus – nesvarbu.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Tu be reikalo čia atėjai, Joana. Tu čia nieko nepalikai.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Tavęs čia nėra. Niekur nėra. Tu vaiduoklis, fantomas, sąmonės tamsa. Purvinas gaivalas, ištryškęs iš visatos įsčių. Tavęs niekas neužprotokoluos.
JOANA Nurimk, Liudvikai. Nebereikia jokių poezijų.
LIUDVIKAS O ko reikia? Ko tau reikia?
JOANA Pasakysiu.
LIUDVIKAS Pasakyk. Pamėgink.
JOANA Tada aš mylėjau savo instrumentą. Tada aš nemylėjau tavęs, Liudvikai.
LIUDVIKAS Instrumentą… Tu ir jo nemylėjai.
JOANA Fleitos neįmanoma nemylėti.
LIUDVIKAS Neįmanoma.
JOANA Trumpai mylėjau, Liudvikai. Paskui…
LIUDVIKAS Paskui…
JOANA Paskui mane pamilo kiti…
LIUDVIKAS Paskui ją pasirinko kiti…
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Jie tiesiog sumokėjo daugiau. Turėjo stambių kupiūrų.
Trumpa pauzė
JOANA Tu tiesiog pavydi.
LIUDVIKAS Kupiūroms?
Trumpa pauzė
JOANA Aš norėjau gero gyvenimo, Liudvikai.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Mūsų karvė norėjo, kad tvarto durys būtų nuolat atidarytos. Jos labai sunkiai varstėsi. Pasmuko žemyn. Išbrinkusios buvo. Aš jas atidariau. Ir tau atidariau.
JOANA Aš nenorėjau laimingo gyvenimo. Aš norėjau gero.
Tėvo balsas: „Liudvikai, jei vėl paliksi neuždarytas tvarto duris, karvė išeis.“
JOANA Aš buvau pasiruošus geram gyvenimui. Labai pasiruošus.
Per sceną greitai perlekia dvi Mergaitės
MERGAITĖS (vienu balsu) Liudvikai, Liudvikai, kada mes eisim žibuokliauti?
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Pavasaris dar toli ir jis man nerūpi. Man rūpi tik ontologinis saugumas. Nėra skirtumo, kokios esmės ieškoti – menotyros, menoros, moralės ar Merfio dėsnių…
Mergaičių balsas: „Liudvikai…“
LIUDVIKAS Kartais man atrodo, kad mano kūnas… kad man trylika, vis dar trylika, gal tarp devynerių ir trylikos… Kūnas keičiasi, dar nerūpi jokie „Džiaugsmų sodai“… aš dar nieko nesuprantu… dar nedalyvauju procese… nedekonstruoju savęs…
JOANA Tu jau vaikystėj buvai pamišęs.
LIUDVIKAS Kas tai yra, Joana? Apibrėžk „vaikystę“. Apibrėžk „pamišimą“.
JOANA Tu nuo vaikystės buvai pamišęs ir užtat… užtat visi tave mylėjo, Liudvikai. Pameni, vadindavau tave Liudviku van.
LIUDVIKAS Aš negrojau, Joana. Tau buvo gaila manęs.
JOANA Ne.
LIUDVIKAS Tau buvo gaila manęs. Bet savęs dar labiau.
JOANA Pamišėlių ir našlaičių visi gailis. O kai gailis, tai ir myli.
LIUDVIKAS Aš įkūriau katedrą, Joana.
Trumpa pauzė
JOANA Aš tau rūpėjau tada, Liudvikai. Labai rūpėjau. Tu grojai manimi. Aš buvau tavo katedra.
LIUDVIKAS Aš negrojau. Nei fleita nei klavesinu. Niekuo negrojau.
JOANA Visada sakydavai, kad jie groja tavimi. Niekad to nesupratau.
LIUDVIKAS Paprasta. Aš nenorėjau būti savim. Tuo, kurį uždarys į stiklinį indą ir stebės, ar gerai elgiasi.
JOANA Kas uždarys? Kas stebės?
LIUDVIKAS Visos tos lektorės… jaunos kraugerės… laikinos docentės… laikinai einančios, gulinčios, sėdinčios… išdžiūvusios akiniuotės, prikepusios prie savianalizių… tegebančios kaip užsuktos gimdyti savo disertacijų nelaikšius… popieriaus gniužulus… daug sugadinto popieriaus… nesuprantančios, ką reiškia gyventi apžiojus revolverio vamzdį. Nekenčiu rusiškos ruletės, visada nekenčiau.
JOANA Ar tuomet turėjai revolverį?
LIUDVIKAS Akademinės šmėklos… Šliurės, apsimetančios, kad jos iš Naujojo Edeno.
JOANA Ar turėjai tuomet revolverį, Liudvikai?
LIUDVIKAS Akademinės šmėklos be jokių moteriškos lyties požymių. Vietoj krūtų jos nešiodavosi akmenis.
JOANA Liudvikai…
LIUDVIKAS Statiška isterija, manipuliacinė estetika, negyvas hermetizmas… Jos niekada nematė gyvo krioklio. Neskendo. Negyveno. Niekada.
JOANA Kalbėk apie mane, Liudvikai. Kalbėk apie mus. Jei nenori, aš išeisiu.
Trumpa pauzė
JOANA Tu uždarei. Tu pats save uždarei. Tu uždarei save tada, kai pasikabinai tuos šešiasdešimt portretų. Kodėl tą padarei, Liudvikai? Kodėl? Tu sustojai, tu nustojai, tu uždarei save į narvą. Tu toks pat kaip Hanibalas Lekteris. Gal net blogesnis. Tokių negalima mylėti.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Man dar tik trylika, kūnas keičiasi. Atrodė… tada… dar galiu būti mergaite… plonom kasytėm… švelniu balsu… kojytėm, tipenančiom per baltą gurgždantį kopų smėlį… Tobulas plaštakės gyvenimas…
LIUDVIKAS (radijo diktoriaus balsu) Pradedi stambėti ir tįsti.
Tau ima augti krūtys.
Dažniau kinta nuotaikos.
Tampi plaukuotesnė, plaukai pradeda augti
neįprastose vietose.
Pradedi daugiau prakaituoti.
Plaukai ir oda ima riebaluotis.
Vystosi tavo lytiniai organai.
Prasideda mėnesinės.
LIUDVIKAS Man prasidėjo ne mėnesinės… mėnesiai, metai, dešimtmečiai. Neliko dienų. Liko posėdžiai. Studentai. Biblioteka. Tekstai. Katedros bendradarbiai, kurie laukė, tykojo… Vieni norėjo mano valandų… mano studentų… mano vardo… mano parašo… mano vietos… Kiti nenorėjo nieko, tik išsirangyti toje silkių statinėje, kurioje lindėjo…
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Kirvarpos irgi lindi. Jiems reikėjo išlikti. Dėl to buvo galima pasmaugti artimą savo, iššiepus dantis, cituojant „Išėjimo knygą“. Artimas mano, aš myliu tave labiau nei save.
JOANA Neatsakei.
LIUDVIKAS To, ką nori išgirst, nepasakysiu, o kitkas tavęs nepatenkins.
JOANA O, tu jau viską žinai.
LIUDVIKAS Nes tu nieko nenori išgirsti. Tu viską žinai pati. Kompotas, kompotas ir kompotas. Tu daugiau nieko nenori. Tu mėgdavai desertus.
JOANA Su tavim neįmanoma kalbėtis.
LIUDVIKAS Ar žinai, ką reiškia, kai išduoda mokiniai?
JOANA Niekas tavęs neišdavė. Tu pats. Tu visada perdedi. Noriu suprast, ar mane mylėjai.
LIUDVIKAS Jie išdavė mane po dvylika kartų.
JOANA Tu visada perdedi.
LIUDVIKAS Dabar jie pačioje savo stiprybėje, o mes, jų mokytojai… senstam… geriam… po užmaršties velėna… mūsų laukia tik…
JOANA Tu vėl perdedi. Jie pakvietė tave į posėdį.
LIUDVIKAS Pakvietė? Aš sukūriau katedrą, o jie mane išdavė. Nepakvietė ir nepakvies. Visi dvylika. Jie išdavė mane po dvylika kartų. Išdavė savo lokomotyvą, aš buvau jų lokomotyvas, aš juos sukūriau iš nieko.
JOANA Tu perdedi. Nieko nauja.
LIUDVIKAS Sako, kad moterys lygios vyrams. Matematika čia bejėgė.
JOANA Matematika irgi moteriškos giminės.
LIUDVIKAS Skaičiuoti tu mokėjai. Bet ne nardyti.
JOANA Visada bijojau vandens. Vaikystėje tėvas sakė, kad iš vandens iškils gyvatė su keturiom galvom ir praris mane. Jei neklausysiu, jei nebūsiu gera.
LIUDVIKAS Tau pasisekė, tavęs niekas neprarijo, net aš. Prisimenu, kaip mylėjau tave. Prisimenu tavo spenelius, Joana. Jie buvo verti dangaus, jie buvo verti visų dangaus karalysčių ir pragarų.
Trumpa pauzė
JOANA Aš buvau graži?
LIUDVIKAS Tu buvai labai graži. Kaip angelo lavonas. Tobula negyvėlė.
JOANA Tai kas ne taip?
LIUDVIKAS Viskas. Arba niekas. Hortus deliciarum.
JOANA Vėl tavo portretai…
Trumpa pauzė
JOANA Ar pameni, kaip žavėdavaisi apgamu virš kairiosios mano krūties?
LIUDVIKAS XII amžiaus vienuolių portretai. Visada kėsindavaisi juos nukabinti.
JOANA Man jie buvo negražūs.
LIUDVIKAS Tau jie buvo negražūs. „Neįtikėtinai panašūs veidai, beveidė masė.“
JOANA Taip, aš taip sakydavau. Norėjau, kad pakabintų juos bendroje laiptinėje.
LIUDVIKAS Abatė Gerarda juos nutapė dvyliktame amžiuje.
JOANA Nuosekli beprotybė.
LIUDVIKAS Taip, aš taip sakydavau.
JOANA Šešiasdešimt Dievo avelių. Šešiasdešimt Dievo veidų. Prologomenai.
PROFESORIUS Prolegomenai.
JOANA Nesvarbu.
LIUDVIKAS Svarbu. Kai žiūriu į tuos vienuolius, mane ištinka šviesa.
JOANA Dėl to jie tave ir uždarė. Pameni, kai mano tėvas pasakė tau, kad dienas baigsi beprotnamy su žiurkėmis ir pelėmis… Iškišęs liežuvį kaip rujojantis elnias.
LIUDVIKAS Nepamenu.
JOANA Jis buvo teisus.
LIUDVIKAS Jis buvo teisus. Šiandien eisiu pas žiurkes. Jeigu man pakiš nuodų taurę, istorija baigsis. Sudie, Hėgeli, sudie, progrese… Sudie, istorijos triumfe. Pasaulinė dvasia sukirmijo. Iš jos ėmė lįsti rusai ir grobti pasaulį.
JOANA Jie buvo teisūs, tu beprotis, Liudvikai.
LIUDVIKAS Tos vienuolės buvo mano pasaulio skydas. Jos saugojo mane nuo tavo motinos. Man buvo dvidešimt. Jos saugojo mane nuo tavo tėvo. Man buvo dvidešimt. Nuo rupūžių, ėdančių savo kurkulus. Nuo snieginu purvu užtaškyto lango, pro kurį žiūrėdavo tavo tėvai. Po darbo, susiglaudę. Neurasteniška motina, kikenanti žiurkės balsu, psichopatas tėvas, tiesiantis elektros linijas. Tas kekšiasūnis… Inžinierius.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Tiesė elektros linijas, o jų lemputės nedegė, Joana. Jų Iljičiaus lemputės buvo bejėgės. Tavo fleitos skylutes ilgainiui užlipdė lietus…
JOANA Aš eisiu. Man laikas.
LIUDVIKAS …purvinas užmaršties lietus… tas miestas, kuriame gyvenome, man taip ir liko skausmo miestu. Aš gulėjau čia visose ligoninėse, aš dėsčiau čia visuose universitetuose… Aš…
Prabėga dvi mažos Mergaitės
MERGAITĖS Liudvikai, Liudvikai, kada mes eisime maudytis?
LIUDVIKAS Aš iš jo taip ir neišnėriau. Iš to miesto.
Trumpa pauzė
JOANA Aš laukiau tavęs, visada laukiau. Ten, kur mūsų nebebuvo. Nebegalėjo būti. Ten liko dulkės, dykumų dulkės. Tu buvai mano fleita.
LIUDVIKAS Žodžiai, žodžiai, žodžiai. Hamletas, II veiksmas, II scena.
Profesorius atsistoja
LIUDVIKAS Aš turiu eiti, Joana. Aš turiu eiti. Manęs laukia posėdis. Man tuoj paskambins.
Profesorius slenka link jos žiurkiškais judesiais, o ji traukiasi
JOANA Prisimink, kaip mane mylėjai.
LIUDVIKAS Neprisimenu.
JOANA Prisimink, kaip mane mylėjai, kai tau buvo dvidešimt.
LIUDVIKAS Neprisimenu.
JOANA Prisimink, kaip mane mylėjai, kai tau buvo dvidešimt. Prisimink, kaip mane mylėjai, kai tau buvo dvidešimt.
LIUDVIKAS Man nebuvo dvidešimt.
JOANA Aš irgi tave mylėjau. Kol tėvas pasakė, kad tu esi beprotis ir visada juo būsi. Būsi, Liudvikai. Aš klausiau tėvo. Jis žinojo viską. Jis mokėjo už mano korepetitorę. Jis man pirkdavo natų sąsiuvinius ir smuiko raktus. Jis vežiodavo mane savo suknista geltona „Volga“. Mama jam liepdavo rėkt ant tavęs. Jis sakė, kad jei mylėsiuos su tavim, irgi tapsiu beprote. Ir mūsų vaikai bus bepročiai.
LIUDVIKAS Neprisimenu. Jie privertė tave pasidaryt du abortus. Stovėjau po klinikos langais ir negalėjau verkti. Man niekada nebuvo, nebus dvidešimt.
JOANA Aš mylėjau tave, Liudvikai… Aš tik norėjau groti Šv. Rudolfo orkestre… Tiksliau, jie norėjo… Jie žinojo, ko nori… Ir tas senas žydas, už kurio aš ištekėjau po dvylikos metų, irgi žinojo, ko nori…
LIUDVIKAS Ko norėjai tu? Būti žydiška jo fleita? Išvažiuoti prie Raudų sienos? Spintelėje visada turėti pluoštą grynųjų?
JOANA Aš buvau jo fleita… Jis grojo manimi… Senas, bjaurus, skylėtas… Aš išmokau jo kalbą, aš išmokau jo judesius, aš tapau jo šešėliu… Manęs nebeliko… Nebeliko fleitos.
Liudvikas priartėja ir ją smaugia. Įbėga Antroji
ANTROJI Profesoriau, verskitės ant kito šono. Jūs vėl rėkėte per miegus. Vėl tikriausiai sapnavote, kad redaguojate tuos… kaip ten jo… Lenino raštus. Sakėte, jei pakeisite vyriškus daiktavardžius moteriškais, revoliucija bus atšaukta. Miegokite. Jei nepavyks atšaukti, dar suleisiu morfino. Ryt ateis daktaras. Paskui, poryt, ateis ornitologas.
Trumpa pauzė
ANTROJI Onkologas. Atvės. Visiems ramiau bus. Ir agurkams, ir revoliucijoms. Miegokite.
PROFESORIUS Ornitologas sužieduos mane ir aš nuskriesiu prie krioklio, kur nebebus mirties, Joana.
Ketvirta scena
Liudvikas miega. Prieblanda. Ant pirštų galų įsėlina dvi Mergaitės ir ima purtyti miegantį Liudviką
I MERGAITĖ Liudvikai, tu pavėluosi.
II MERGAITĖ Liudvikai, tu pavėluosi.
Liudvikas apsiverčia ant kito šono
I MERGAITĖ Sakiau, kad neprikelsim.
II MERGAITĖ Tai aš sakiau.
Mergaitės purto miegantį Liudviką
I MERGAITĖ Liudvikai, tu pavėluosi.
II MERGAITĖ Liudvikai, tu pavėluosi.
Liudvikas atsimerkia, nusižiovauja ir pasižiūri į laikrodį. Toliau miega
I MERGAITĖ Gal pakutenkim padus?
II MERGAITĖ Geriau dar pakratykim.
Mergaitės purto miegantį Liudviką. Liudvikas atsimerkia.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Pamokos baigėsi užvakar.
Liudvikas krenta į lovą ir toliau miega
II MERGAITĖ Gal tikrai pakutenkim padus?
I MERGAITĖ Geriau dar pakratykim.
Mergaitės purto miegantį Liudviką. Jis atsisėda lovoje. Vilki pižamą
LIUDVIKAS Ko, varlės jūs, norite? Jaugi atostogos.
I MERGAITĖ Varlės?
II MERGAITĖ Kokios varlės?
I MERGAITĖ Mes visai ne varlės.
II MERGAITĖ Aš išvis nemėgstu žalios.
I MERGAITĖ Aš labiau mėgstu aritmetiką.
II MERGAITĖ Aš labiau mėgstu aritmetiką.
I MERGAITĖ Man labiau patinka sudėti.
II MERGAITĖ Man labiau patinka atimti.
I MERGAITĖ O tau, Liudvikai?
Trumpa pauzė
I MERGAITĖ Kelkis, Liudvikai.
II MERGAITĖ Kelkis, Liudvikai.
Liudvikas nuleidžia kojas ant žemės. Žiovauja
I MERGAITĖ Einam žibuokliauti, Liudvikai.
II MERGAITĖ Einam nardyti, Liudvikai.
LIUDVIKAS Žibuokliauti? Dabar jau birželis. Žibutės būna kovą.
I MERGAITĖ Tai kas, Liudvikai, tai kas. Mes neturime daug laiko.
II MERGAITĖ Einam nardyti, Liudvikai. Mes neturime daug laiko.
LIUDVIKAS Mes dar turime visą vasarą.
I MERGAITĖ Mes neturime vasaros.
II MERGAITĖ Mes turime lygiai septynias dienas.
LIUDVIKAS Išvažiuojate?
I MERGAITĖ Taip, išvažiuojame.
II MERGAITĖ Taip, išvažiuojame.
LIUDVIKAS Gaila. Nespėsim panardyti.
I MERGAITĖ Mes turime dar septynias dienas.
II MERGAITĖ Upelio vanduo per tą laiką dar labiau įšils.
LIUDVIKAS Jis niekada labiau neįšils. Ten šaltinio srovės.
I MERGAITĖ Įšils, Liudvikai, pamatysi, įšils.
II MERGAITĖ Ar norėsi nerti pirmas?
I MERGAITĖ Pirmas kaip visada?
II MERGAITĖ Ar norėsi, Liudvikai?
LIUDVIKAS Gerai, norėsiu.
I MERGAITĖ Ar tu norėsi, Liudvikai, žaisti „Kas pirmas pasieks rūbus“?
LIUDVIKAS Gerai, norėsiu.
I MERGAITĖ Ar tikrai, Liudvikai?
LIUDVIKAS Norėsiu, varlės, norėsiu.
I MERGAITĖ Varlės nebūna mėlynos. Aš mėgstu tik mėlyną.
II MERGAITĖ Aš dar geltoną.
I MERGAITĖ Kokia tavo spalva, Liudvikai?
II MERGAITĖ Kokia tavo?
LIUDVIKAS Man patinka juoda.
Trumpa pauzė
I MERGAITĖ Tu juokauji, Liudvikai. Tu visada juokauji.
II MERGAITĖ Mes neturime daug laiko.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Man patinka mėlyna, bet ji jau užimta.
I MERGAITĖ Ne, tu irgi gali ją paimti. Aš leidžiu.
II MERGAITĖ Gaila, kad tau nepatinka geltona. Aš irgi leisčiau.
LIUDVIKAS Man patinka, bet mėlyna labiau. O labiausiai juoda.
I MERGAITĖ Kodėl, Liudvikai?
II MERGAITĖ Kodėl, kodėl juoda?
LIUDVIKAS Uogos būna skanios, kai visai nunoksta. Juodos.
I MERGAITĖ Juoda būna žemė, kai pavasarį sniegas ją atidengia.
II MERGAITĖ Pavasarį uogų nėra. Pavasarį lieka tik prisiminimai.
LIUDVIKAS Gal geriau pažaiskime klausimus?
I MERGAITĖ Gerai, Liudvikai.
II MERGAITĖ Pažaiskime, Liudvikai.
Visi trys atsisėda ant žemės, užsimerkia ir susiima už rankų
I MERGAITĖ O kas būna po mirties, Liudvikai?
LIUDVIKAS Nežinau.
II MERGAITĖ O kas būna, kai nebeturi oro?
LIUDVIKAS Nebekvėpuoji turbūt.
I MERGAITĖ O kas būna, kai užaugi?
LIUDVIKAS Nežinau. Būni suaugęs.
II MERGAITĖ O kas būna, kai nespėji nubėgt į tualetą?
LIUDVIKAS Prišlapini kelnes.
I MERGAITĖ O kas būna, kai neišneri iš upelio? Kai rūbai ir bateliai lieka ant kranto… Kas juos pasiima? Juos gali sulyti, juos gali nupūsti į vandenį, Liudvikai. Tu nesupranti. Kodėl tu nebegalvoji apie mus, Liudvikai? Kodėl tu nori tik sirgti raudonuke ir gulėti lovoje? Kodėl mes negalim bėgti žibuokliauti? Vanduo dar šaltas, o žibutės jau žydi. Jau žydi, Liudvikai. Jų tokia skaisti spalva kaip ir upelio vandens, kaip tavo, kaip mūsų upelio vandens, Liudvikai. Vanduo dar šaltas, o žibutės jau žydi. Jos visada žydi, net jei kas nors ir miršta, Liudvikai. Mes juk niekada neužaugsim, Liudvikai. Tau neturi būti baisu eit su mumis. Mes pačios bijom žibuoklių. Jos per gražios mums, Liudvikai. Ir auga prie pat vandens, visai prie pat. Pelkėse jų daug. Mėlynos jos kaip mūsų akys, Liudvikai. Neriam, Liudvikai, neriam. Visai prie pat tos žibuoklės. Tau nereikia jų bijoti. Tu su mumis, Liudvikai.
LIUDVIKAS Aš dar negaliu. Aš sergu. Mama neleis.
Dūžtančio stiklo garsas. Įbėga Sanitarai ir Pirmoji
PIRMOJI Profesoriau, jūs pamiršote, kad mums sekmadienis. (Sanitarams) Pririškit jį, aš nueisiu švirkšto.
Penkta scena
Liudvikas, Joana. Abu sėdi vienas priešais kitą ant skirtingų lovų. Kiekvienas apšviestas atskirom lempom
LIUDVIKAS Jei prarasiu tave, niekada nebenorėsiu vesti.
JOANA Aš juk nenumirsiu. Turbūt nenumirsiu.
LIUDVIKAS Nebenorėsiu vaikų.
JOANA Vakar pirkdama duoną nugirdau, kaip mergina sveikinosi prie kasos su vaikinu: „Privet, svajone!“
Liudvikas ištiesia į ją rankas
LIUDVIKAS Svajone tu, svajone. Nenoriu eit į paskutinę paskaitą. Tas docentas Grušys nuobodus.
JOANA Va liausis lietus ir galėsim eiti į lauką.
LIUDVIKAS Nemėgstu žiemos, nemėgstu lietaus. Noriu skaityt Parmenidą, padėjęs galvą tau ant kelių.
LIUDVIKAS Šiandien dirba iki devynių. Po darbo Pieno kombinato medpunkte dar eis į kitą darbą.
JOANA Kokį?
LIUDVIKAS Tikrins pienovežių vairuotojus, ar išvažiuoja blaivūs.
JOANA Juokingas darbas.
LIUDVIKAS Juokingas.
JOANA Tai ji negali pareiti anksčiau?
LIUDVIKAS Ne, grįš po devynių. Su pilnais maišais maisto. Kaip visada, trumpam prisės virtuvėje, sudėjusi rankas ant stalo.
JOANA Reikia bent paklot lovą.
LIUDVIKAS Spėsim. Noriu dar įsimint tavo kūno formas paklodėje.
JOANA Ai, baik. Geriau pasakyk, ar dažnai sapne matai tuos, kurių nėra?
LIUDVIKAS Vaiduoklius?
JOANA Ne.
LIUDVIKAS Nedažnai. Kažkada sapnavau mirusį arklį. Žmonės ėjo pro šalį, o jis gulėjo pievoje. Toks raudonas kaip Petrovo-Vodkino tapyboje.
JOANA O aš mačiau tėvą sapne. Ir jis buvo miręs. Įsivaizduoji? Ir jo geltona „Volga“ buvo sudaužyta, tik viena priekinė lempa švietė.
LIUDVIKAS O aš jau kelios dienos galvoju apie vieną dalyką.
JOANA Kokį?
LIUDVIKAS Kad niekad tavęs nepalikčiau su jokiu žmogumi, jei šalia stovi lova.
Trumpa pauzė
JOANA Net ligoninėj?
LIUDVIKAS Net ligoninėj.
JOANA Tu juokingas. Aš nesiruošiu sirgti. Aš ruošiuosi gyvent. Man nereikia jokių lovų. Važiuosiu namo. Man reikia spėti į paskutinį traukinį. Grįžt namo.
LIUDVIKAS Neleisiu.
JOANA Leisi.
LIUDVIKAS Nenoriu, kad išeitum. Kad va taip išeitum.
JOANA Tau liks mano kūno formos paklodėj. Ar taip sakei?
LIUDVIKAS Aš palydėsiu.
JOANA Užneši laiptais į stoties gatvę kaip visada?
LIUDVIKAS Kaip visada.
JOANA Laiptai statūs, jų daug… Tada nupirksi du bilietus ir važiuosi su manimi iki pat Lentvario?
LIUDVIKAS Važiuosiu.
JOANA Tada palydėsi iki namo durų ir apkabinsi?
LIUDVIKAS Apkabinsiu.
JOANA Ne, šiandien aš nenoriu.
Trumpa pauzė
LIUDVIKAS Dar lyja.
JOANA Jau nustojo. Paskolinsi mamos skėtį?
Ji atsistoja, pasitaiso suknelę ir plaukus
LIUDVIKAS Žinai, kartais man atrodo, kad mano širdis guli prieš tave ant lėkštelės. O tu atsikandi ir išspjauni.
JOANA Aš nealkana, Liudvikai. Eisiu jau. Pasimatysim po paskaitų.
LIUDVIKAS Ar stiklo pily esama prarasto rojaus?
JOANA Ką?
LIUDVIKAS Ar stiklo pily esama prarasto rojaus?
JOANA Mano mama sako, kad tu pamišėlis. Kad visi menininkai pamišėliai.
LIUDVIKAS Ką dar sako tavo mama?
JOANA Sako, kad geriau aš susidėčiau su traktorininku ar sunkvežimio vairuotoju.
LIUDVIKAS Puiku. Nepamiršk paklausti tėvelio, ar šiandien susitiko su visais naudingais žmonėmis? Jei ne, tai gali pakenkti jo sapnui.
JOANA Tu beprotis, Liudvikai.
Lempa, apšviečianti Joaną, užgęsta
Šešta scena
Dvi Slaugės šnibždasi prie Profesoriaus palatos durų
PIRMOJI Tu klausi, ką atsimenu?
ANTROJI Hole dvidešimt nuogų žmonių. Jis liepė jiems nusirengti. Visiems. Liko moterys ir vyrai. Nuogi, pažeidžiami, atviri. Pranyko pižamos ir vardai prie lovų. Jis bandė surengti posėdį, Kostas pasakojo. Sanitarai užbarikaduoti tulike. Jiems pasakė, kad ten kažkas įvyko. Korėsi, ar dar kažką, nepamenu, ir jie nulėkė. Įsivaizduoji? Netgi Alekas. Netgi jis. Atvažiavo policija, vienas policininkas, panašus į Robertą Redfordą su šalmu, laikė rankoje švyturėlį. Tai juos išgąsdino.
PIRMOJI O tu?
ANTROJI Redfordo tėvas, pasirodo, irgi guli slaugykloj. Ir ten jau yra taip buvę. Tik jie dar bandė karpyt iš užuolaidų raudonas vėliavas ir dainuoti „Internacionalą“. Dai-nuot!
PIRMOJI Susinervinai?
ANTROJI Žiūrėjau vaistų sąrašą kitai savaitei. Sprendžiau kryžiažodžius, dėliojau varneles prie skelbimų „Reklamoje“.
PIRMOJI Maištas baigėsi?
ANTROJI Užvažiavau profesoriui su skuduru. Ego cogito.
PIRMOJI Posėdis baigtas.
ANTROJI Jubiliejinis.
Profesoriaus palatoje kažkas dūžta. Abi Slaugės sunerimsta, klauso. Salėje ir scenoje įsijungia visos šviesos ir prigęsta
PROFESORIUS (balsas už durų) Posėdis baigėsi. Šv. Dvasios poligone nebeliko belaisvių. Aš paleidau į laisvę visus – kurie mokė ir mokėsi, kurie galvojo apie žibuokles ir negalvojo. Aš užrakinau tuos namus. Aš einu į tylą, į tolį. Ne į prieblandą. Aš viską supratau. Universitetas… Jis pranoksta mokyklas tik antraip – mokykla išmoko rašyti, universitetas tą atima. Jis ruošia žmones – beveidę masę, darančią pinigus. Skaičiai jų vyzdžiuose. Banknotų kvapas. Jie virpa kaip drugiai, pavasarį atvėrus langą. Drugiai po žiemos, po rudens prilipę prie stiklo. Aš grįžtu į abatės Gerardos „Džiaugsmų sodą“, kur nėra veidų, kur tėra vienas veidas. Jūs turite daug kūnų, daug įgeidžių, labai daug. Čia išgyvena tik tie, kurie nenusižudė ar neemigravo. Jiems liko truputis žibuoklių, jo niekas nepajėgė atimti. Jiems liko jų vaikystės šieno kvapas. Nedaug tokių. Gal jų ir nėra. Bet kiekvienas jūsų esate tas, kurio nėra. Jokių vyrų ar moterų. Esu aš vyras, esi tu moteris. Mes susitiksime arba ne. Tai svarbu ir ne. Parmenidas sako: nieko nėra. Privet, svajone, – atsakau Parmenidui. Jis atsako tyla, peršoka per griovį ir nuskuodžia. Metas ir man. Penkerius metus paskyriau metalo atsparumo tyrimams. Paprastas peilis išvedė mane į Egipto žemę. Privet, svajone. Tikiu į šventą, visaregę, nepakeliamą mokesčių revoliuciją, neliečiamąjį PVM, maldos kodą, da Vinčio kodą, musulmonų, žydų ir piratų kodą, purvo vabalų ir niekšų kodą, nieko daugiau, niekada daugiau, tik prašau, visi šventieji pasaulio advokatai, vienykitės, krokodilai laukia, fenomenai, prolegomenai laukia, kaltinamieji laukia, korupcijos pilnos kišenės laukia, aukos nelaukia, aukos atsisako kaltinimų ir jas vėl skriaudžia, aukos sugrįžta, advokatai net nebuvo išėję, jų pilnos teismų salės, modifikuotos teisinės sistemos jiems leido rūkyti ir teismo salėse, odisėjai erzeliuoja prieškambariuose, ieškiniai prieš penelopes patenkinti, visi patenkinti, visi prisirišę prie nelaimingų nuosprendžių skaičiuoja pelną, vieną rašom, du minty, perskaitom vidines sąsajų paradigmas, įvertinam, suvedam į vieną ašį, grįžtam prie pradų, sunulinam teisiuosius, kalbam lietuviškai, žymimės bloknotuose aukų skaičių, dauginam iš niolikos, sąskaitas išrašom gedintiems artimiesiems, materializuojam išdavystes, jų daug, jos puošia mūsų tarybų ir sekcijų veiklą, padeda pažvelgti iš platesnės perspektyvos, priimant sprendimus, niekšai grįžta iš amerikų, zelandijų, australijų kaip šventieji, tinkantys prie visų valdžių, apmušalų ir kilimų, išsižadėję užgniaužtų nacių aistrų, solidarumo dvasios, plukdo ir skandina, plukdo ir skandina, va dabar jie kviečia į posėdį, dvasią skandinantį posėdį, mano gimtadienio ir mirties dieną, posėdį, kuris restauruos seną kaip pasaulis niekšų draugiją, pokerio lošikų draugiją, rusiškos ruletės draugiją, masonų iliuzija, klanų prisikėlimą ir žūtį, tapytą romėnų freskose, valkirijų skrydžiuose, Viešpatie, atleisk jiems, atleisk man, atleisk Pitagorui, visiems ikisokratininkams, atleisk toms šūdo skylėms profesorėms, besišlapinančioms pagal Naująjį tvarkos aprašą, reglamentuotą mokslo metų pradžioje, atsižvelgiant į modifikuotą teisės aktų pažeidimų programą, aprašą be audito išvadų, be kompromisų, turintį daug išimčių, tiesą sakant, vien išimtis, atleiskite, suklydau, turintį išimtį socialiai atsiribojantiems nuo nesavanoriškų aukojimosi išimčių, tiesą sakant, mes visi esame išimtys, vien išimtys, nuogos ir ydingos išimtys, tikrovės nėra nei čia, nei ten, vien dumblas, išdavystės ir pavydas, leidžiantis kopti jiems į nacionalinės šlovės aukštumas, ten, kur, atleisk, Viešpatie, ties pačia lemties siena slypi neišsipildę lūkesčiai, piliečių antsvorio grėsmės bendruomenėms teisinės bazės dokumentai, politkorektiškos diskriminacijos ir leistini galios nuokrypiai, ir aš, ir aš diskriminuoju save dėl rasės, tautybės ir tikėjimo, ir aš patiriu ekonominius bei socialinius sunkumus, ir aš identifikuojuosi kaip neturintis pažiūrų pilnas represuotų spalvų žvėris, žvelgiantis į save iš galios pozicijų, ir aš marginalizuoju save remdamasis socialinėmis koordinatėmis, įgytomis vaikystėje, niekada ir niekur daugiau, galite jau nieko nebeklausti, daugiau neturiu ką pridurti, jums puikiai pavyko suniokoti mano pasaulėvaizdį, jis neteko ribų, jo tiesiog nebeliko, ponai advokatai, ponai kaltinamieji, ponai generaliniai agresoriai, tikiuosi, mano prisipažinimas turi realų pagrindą ir bus jums naudingas. Privet, svajone.
Profesorius atidaro langą, nuima išpjautus pinučius ir iššoka.
Finalas
2017–2022
Kazys Saja. Eruditų ratas
2022 m. Nr. 3
Pjesė
VEIKĖJAI
Išrinktoji Rato „stebulė“ etnologė PATRANKA
Rato „stipinai“ su pravardėm:
parapsichologas ŽINIUONIS
kalbininkas, istorikas LEIŠIS
medicinos daktarė AŠAKA
juristas ATBULEIKIS
kritikė, rašytoja PRIEKABA
filosofas TYLENIS
Veiksmas vyksta mūsų laikais
PATRANKA. Ką gi… Pasižiūrėjau į laikrodį – mums laikas pradėti. Išjunkit savo telefonus. Mūsų Rate šiandien tik šeši stipinai ir aš, kaip stebulė… Jeigu pritarsit, aš rytoj jūsų vardu įteiksiu ministrui pareiškimą, kad „Eruditų ratui“ paskirtų padoresnę patalpą.
ATBULEIKIS. Kažkurią dieną feisbuke mes buvom pavadinti „senų bezdalių rateliu“.
TYLENIS. Tiksliai!
AŠAKA. Verčiau mes kreipkimės į patį prezidentą.
PATRANKA. Galbūt. Mes dar pasitarsim. Buvom sutarę, kad visi pasiskiepysim ir susirinkę nemūvėsim kaukių.
TYLENIS. Kas jau pasakyta – padaryta.
LEIŠIS. Turiu tik vieną pastabą. Mūvėti galima kelnes, kojines, batus…
ŽINIUONIS. Ir dar prezervatyvą.
PRIEKABA. Jums jau nebe taip aktualu, ponas profesoriau.
ATBULEIKIS. Mes jokie ponai. Mes visi stipinai, išskyrus stabulę.
PRIEKABA. Juristui nedera sakyti „stabulė“. Nuo žodžio „stabas“.
ŽINIUONIS. Kaip kam patinka… Važiuojam toliau.
PATRANKA. Man, šiokiai tokiai ir anokiai, rūpi daug rimtesnis klausimas. Lygiai prieš metus žuvo mano vyras. Feliksas, mūsų Rato dalyvis. Ant jūros kranto poilsiautojai sakėsi radę kažkokias drapanas. Sumetė į šiukšlių dėžę ir net policijai nepranešė. Skenduolio nei bangos, nei narai neišplukdė. Aš dar tikėjausi, kad mūsų Rato ekstrasensas Žiniuonis ras bent kokį atsakymą.
ŽINIUONIS. Aš jį turiu, bet mano atsakymas jūsų greičiausiai netenkins.
PATRANKA. Vadinas, aš pati jį nugalabijau, taip?
ŽINIUONIS. Aš tik sakiau, kad jam atsibodo gyventi žmonos šešėlyje.
PATRANKA. Deja, saulėje plaukdamas jis per toli nuplaukė. Kas čia iš mūsų tikintis? Tegul nors mintimis metinių proga Feliksui sukalba amžinatilsį.
TYLENIS. Patranka žiūri į mane… Tuščių kalbų net pats Dievas nemėgsta. Arba, kaip liaudis sako, – ne kožnam pabažnam Dievo šūdą uostyt…
PRIEKABA. Ir tai, vadinasi, jūsų filosofija?
TYLENIS. Gal ne filosofija, o beveik šiuolaikinė poezija.
BALSAI. Liaukitės. Baikim!.. Prisiuostėm…
ŽINIUONIS. Įstrigom. Leiskime suktis savo Ratui.
PATRANKA. Šiai dienai esu paruošusi vieną prasmingą senovinį žaidimą.
PRIEKABA. Seniams reikėtų ieškoti ko nors naujo.
TYLENIS. Jaunas nepabuvęs nepasensi, o seniams telieka suvaikėti.
PATRANKA. Arba kaip man – šiek tiek priauginti svorio… Ar visi matot – atsinešiau jaunystės laikų auksinį žiedą. Dabar jis man – tik ant mažojo piršto…
LEIŠIS. Per mažas mūsų ratlankiui, per mažas…
PATRANKA. Bet aš pagalvojau – jis labai tiks mūsų žaidimui. Ar atspėsite kokiam?
PRIEKABA (juokauja). Gal atsiras norinčių įsiverti į ausį arba į nosį…
PATRANKA. Negi jūs niekad nesate žaidę dalindami žiedą?
BALSAI. Esame, žaidėm. Jau spėjom užmiršti.
PATRANKA. Jūs laikysit štai šitaip sudėję delnus, o aš kuriam nors įsprausiu šitą žiedą. Stengsiuosi padaryti taip, kad kiti nematytų. Kuris nors iš savanorių mėgins atspėti, katram teko ta laimė. Jeigu pataikys, spėjikas pats bus dalintoju, o tas, kuris prarado savo dovaną, toliau spėlios, „kur žydi žiedas“. Taip sakydavom savo jaunystėj… Aš jau sėdėsiu tarp visų kitų, kurie to žiedo laukia. Supratot?
BALSAI. Supratom. Žinom. Esame žaidę.
PATRANKA. Tai kuris čia pirmas mėgins atspėti?
AŠAKA. Tegul spėja Žiniuonis.
TYLENIS. Aha… Tegul pademonstruoja savo galią.
PRIEKABA. Žiniuoniui per lengvas toks uždavinys. Tegul sprendžia juristas Atbuleikis.
PATRANKA (Atbuleikiui). Prašom.
ATBULEIKIS. Tai ką aš turėsiu daryti? Sėdėti užsimerkęs?
PATRANKA. Atvirkščiai. Jūs turėsit stebėti jų veidus.
ATBULEIKIS. Mums tai nebūdinga. Juristams svarbiausia žinoti įstatymus.
PATRANKA. Galim pradėti?
ATBULEIKIS. Prašom.
PATRANKA. O jūs – gausit negausit – nenusiminkit. Kiekvienas džiaukitės tartum geležėlę radę. Toks yra žaidimas, iš kurio reikėtų mokytis gyventi.
ŽINIUONIS. Kai kas jau pasimokė…
PATRANKA. Jūs turit galvoj mano vyrą?
ŽINIUONIS. Apie tai gal vėliau…
PATRANKA (baigusi dalinti žiedą). Viskas! Visų veidai šviečia, visi laimingi. (Atbuleikiui) Dabar jums spręsti, kuris iš jų turi pagrindą džiaugtis.
ATBULEIKIS (abejodamas). Arba daktarė Ašaka, arba ne vien literatūros kritikė Priekaba.
PATRANKA. Negali būti jokių „arba arba“. Spręskite ne kaip advokatas, o kaip teisėjas.
PRIEKABA. Arba prokuroras…
ATBULEIKIS. Jeigu taip, tai jūs ir gavot, ko norėjot.
PRIEKABA. Gal ir gavau, bet aš jau praradau…
PATRANKA. Kaip? Čia ir aš nebesuprantu. Juk tą žiedą jums tikrai įspraudžiau.
PRIEKABA. O aš, jūsų žiniai, esu aurofobė. Nemėgstu jokių auksinių puošmenų. Jos man gadina nuotaiką. Tiesiog erzina mane.
AŠAKA. Ji spėjo tą žiedą įsprausti man. Aš tuoj surasiu. Pati nežinau, kur aš jį nukišau. Kažkur už apykaklės. Ko gero, turėsiu išėjus nusirengti.
PATRANKA. Neskubėkit ir per daug nesijaudinkit. Paaiškėjo, kad tas žiedas, kaip ir mano Feliksas, nebuvo auksinis. O tik paauksuotas.
LEIŠIS. Tai ką dabar? Grįšim prie seno filosofinio posakio: „Ried ratai, ried rateliai, ried mažieji tekinėliai…“ Atsimenat – aš jums dar siūliau pagalvoti, ką tas žemaitiškas riedėjimas galėtų reikšti.
ATBULEIKIS. Gal miesto, ypač šiuolaikinio, transportą…
PRIEKABA. Ar šiaip kokį fabriką, įmonę…
TYLENIS. O gal mąstančio žmogaus smegeninę?..
AŠAKA. Radau aš tą žiedą, radau! Aš jums siūlau pagalvoti apie laikrodį. Ried ratai, ried rateliai.
LEIŠIS. Ne apie laikrodį, o apie skubantį laiką. Mes taip ir nesutarėm, kokiom vertybėm galėtume savo Ratą sutvirtinti.
ATBULEIKIS. Gal mums tiktų amžinosios vertybės: tikėjimas, viltis ir meilė?
TYLENIS. O gal mūsų Trispalvė?
PATRANKA. Taigi matėm, kas ją mėgina savintis ir kokiam tikslui naudoja.
ŽINIUONIS. Tai kas mums belieka? Vaivorykštė…
PATRANKA. Ar mes turime nors vieną gėjų?
TYLENIS. Kodėl visi žiūri į mane? Aš to negaliu arba nenoriu nei patvirtinti, nei paneigti.
ŽINIUONIS. Tada aš jums dar kai ką pridursiu.
PATRANKA. Na tai durk jau, durk…
ŽINIUONIS. Jūs man, kaip Žiniuoniui, turėjot priekaištų norėdama sužinoti, kur dingo jūsų vyras.
PATRANKA. Norėjau, turėjau…
ŽINIUONIS. Štai… Mano mobiliajam telefone. Feliksas čia stovi prie avilio. Buvau prašomas kol kas jo neparodyti. Ne tik žmonai, bet ir kitiems mūsų Rato dalyviams. Matot, jis čia be sietelio… Juokaudamas man yra sakęs, kad jo žmonos žodis jam dažnai būdavo skaudesnis už bitės įgėlimą.
PATRANKA. Na, žinoma!.. Tik jis tų žodžių neklausė. Mieste jam visada trūko žiogų, plaštakių ir bičių… Niekšas!
BALSAI. Įdomu, įdomu… Šaunuolis!.. Neįtikėtina…
ŽINIUONIS. Koks buvo, toks… Dabar jis jau išspietęs kartu su bitėm. Net man neprasitarė kur.
PATRANKA. Laimingos kelionės! Mane jūs čia pavadinot Patranka, o Feliksas greičiausiai būtų Šovinys. Mano paleistas, bet nesprogęs.
ATBULEIKIS. Tai ką – mes taip ir išsiskirstysim, vis dar neturėdami ratlankio?
PRIEKABA. O gal juo tegul būna Žiniuonis?
ŽNIUONIS. Ne. Žiniuoniui, kaip ir jums, reikalinga Žinia. Ar bent argumentuota nuojauta, kas, kaip ir kuo čia viskas pasibaigs. Mūsų Rate ir kas ratu sukasi aplink.
Žmonės, kartodami tą frazę, sukyla ir pradeda skirstytis. Nekantriai spirga įjungti mobilieji telefonai
Pabaiga
2022
Paulina Pukytė. Kalno poza
2020 m. Nr. 8–9
Pjesė iš būsimos knygos „Lubinas ir seradėlė“
Vieno veiksmo pjesė
KIRKĖ – ragana
SCILĖ – pabaisa
ODISĖJAS – poetas1
HOMERAS – aklas (?) pasakorius
DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS
ŠIAIP DU ŽMONĖS
DU NETIKRI ZUIKIAI2
1 scena
Kirkė ir Scilė sėdi scenoje, per kurią išilgai eina traukinio bėgiai. Išnašos tariamos Odisėjo balsu už kadro
ŠIAIP DU ŽMONĖS
Kur paimti mums kamerą ir fotošopą1,
Tam, kad įamžint galėtume šitą vaizdelį
Ir pakabinti paskui internete, feisbuke
Kad spausti „patinka“ galėtų visi, kas netingi
Kaip mums turinį šį generuoti ir jo naratyvą auginti
Diskursą, viziją, misiją skleisti, parengti platformą
Kaip mums virusu šitą grožybę paversti
Kovą šitą parodyt jutube pasauliui?
SCILĖ Kokią dar kovą? Kur jie čia mato tą kovą2?
KIRKĖ (apie Scilę) Ji pirma pradėjo3!
Kirkė atsistoja, ima gracingai vaikščioti po sceną
KIRKĖ (dvasingai, pratisai)
Aaaaaaaššššš… Ne aaaaaaaššššš…
Tuuuuuuu… Ne tuuuuuuu…
Trūūūūūūūūksta žoooooooooodžių…
Trūūūūūūūkasta man žooooooooooodžių…
Iiiiiiiiiiiiiiiiiiimkite mane, iiiiiiiiiiiiimkite…
Neduuuuuuuuuooooooooooookite man, neduuuuoooooookite…
Kūūūūūūūūūnas… mano kūūūūūūūūūūnas…
Siiiiiiiiieeeeeela… klajooooooooooja4…
Šio performanso metu Scilė laiko užsidengusi ausis delnais
ŠIAIP DU ŽMONĖS Verda priešybių kova, kaip ir buvo žadėta,
Va tik priešybių vienybė į traukinį šitą nespėjo5.
SCILĖ Nė karto nesu važiavusi traukiniu. Bet kodėl vienybė – nespėjo6?
KIRKĖ Galima skristi lėktuvu. Keisti klausimai tau kyla. Juk čia poezija7.
SCILĖ Čia ne poezija. Čia dialektinis materializmas8.
KIRKĖ Užtat – nuoširdu.
SCILĖ Bet kur čia priešybės? Taigi nėra čia9…
KIRKĖ Pasakok.
SCILĖ „Man patinka toks vaikinas, bet jis į mane net nežiūri.“ O tu taip moki juos suvilioti10…
KIRKĖ Sakai, dialektinis…
SCILĖ Na taip. Bet11…
KIRKĖ „Vizualizuojant pranos tekėjimą iš ir į bindu, žadinamas sąmonės dvasinis potyris. Bindu tai Visatos sąmonės sėkla žmoguje. Krija joga kvėpavimas vyksta ida ir pingala nadžiais skiriant dėmesį kiekvienai iš septynių prie sušumna ašies esančių čakrų“12.
SCILĖ Ką13?
KIRKĖ Tavęs visi bijo.
SCILĖ Žinau14.
KIRKĖ Supranti, reikia būti moteriškesnei…
SCILĖ Nu aš žinau, suprantu15…
KIRKĖ Pavyzdžiui – aš… „Ir kokių tik gudrybių mes, moterys, neprisigalvojame. Šiek tiek pasuku galvą į dešinę pusę, tuomet kairiąja ranka suimu savo plaukus ir grakščiai užsimetu juos ant kairiojo peties, kad dešinioji kaklo dalis liktų visiškai apnuoginta. Tuomet lėtai pasuku galvą kairiau ir lyg netyčia imu žaisti auskaru, vis netyčia švelniai brūkštelėdama pirštų galais per kaklą.“
SCILĖ Aha16.
KIRKĖ Parodyk rankas!
Scilė parodo
KIRKĖ Neblogos, neblogos… Mažutės17…
SCILĖ Čia galima užrūkyti? Norėčiau kažkaip transgresuoti18.
KIRKĖ „Mano namuose griežtai draudžiama rūkyti, gerti alkoholį. Vyrai neturi teisės čia miegoti. Net sūnūs negali to daryti. Kalbos apie tai, kad aš turiu meilužį, yra mažų mažiausiai juokingos. Mano didžioji meilė yra (rodo į viršų), o kitus aš myliu kaip gerus draugus, pacientus“19.
Scilė „užsirūko“ tušinuką
SCILĖ „Mano dėmesį iškart patraukė labai geros jos akys. Nesinori tikėti, kad ji aferistė“20.
KIRKĖ „Kai mane patikrino Paryžiuje, pasakė, kad aš nepaprasta. Kai mane ištyrė Amerikoje, pasakė, kad aš iš kitos planetos.“
SCILĖ Mhm21.
KIRKĖ „Kai patikrino Maskvoje, pasakė, kad tokio žmogaus Žemėje nėra. Lenkijoje pasakė, kad neįtikėtina, jog mano vanduo penkiais procentais švaresnis už distiliuotą.“
SCILĖ Vanduo? Nuo vandens jie visi kiaulėmis pavirto22?
KIRKĖ Nu tai pakrautas buvo. Esu paprasta moteris23.
SCILĖ O aš24?
Kirkė ima sukti Scilę daug kartų apie jos ašį.
Nustoja sukti, Scilė sustoja, susvyruoja, susiima už galvos
KIRKĖ „Dabar pabūkite pusę minutės su savo problema.“
Pauzė
KIRKĖ Pasakok. Pažiūrėsim.
SCILĖ (cituoja iš atminties, stengiasi būti moteriška) „Dažnai jaučiuosi sutrikusi sumaterialėjusiame gyvenime, pagrįstame pykčiu ir pavydu…“25
KIRKĖ Pradžia gera. Toliau.
SCILĖ (cituoja iš atminties, stengiasi būti moteriška) „Nuo vaikystės man trūko aplinkinių meilės, supratimo, dabar – tyros meilės. Man svarbu, kad mylėtų mane tokią, kokia esu. Jeigu aš jam nieko blogo nepadariau, už ką turi manęs nemylėti?“26
KIRKĖ (dėsto) „Pastaruoju metu vis dažniau sutinkame vienišų moterų. Įvairaus amžiaus, įvairios materialinės padėties, įvairių požiūrių. Jas vienija vienintelis dalykas – chroniška vienatvė. Kyla klausimas – kodėl tokios mielos, puikios moterys yra vienišos. Kodėl joms nepavyksta rasti savo antrosios pusės, nors išoriškai turi viską, kad užkariautų vyro širdį? Norite sužinoti moters bruožą, nuo kurio vyrai sprunka kuo toliau?“
SCILĖ Nu27.
KIRKĖ „Snobizmas. Ji žavisi ankstyvuoju Rodenu? Eina į visus avangardinio kino festivalius? Dauguma jos draugų – menininkai? Vyrai, kuriems patinka paprasti žemiški dalykai, jausis šalia tokių lyg barta varna…“28
SCILĖ Barta29?
KIRKĖ Na gerai, balta. „Atsiminkite – nereikia mėginti su vyrais konkuruoti. Antra, nereikia stengtis pakeisti pasaulio – moteris turi būti pasyvi. Trečia, nereikia visais klausimais turėti savo nuomonę, verčiau paglostyti vyro savimeilę apsimetant kvailesne, nei esi“30.
SCILĖ Aha… Tai gal aš kaip nors… pamėginčiau31?
KIRKĖ Ar nori sužinoti, kaip užkariauti vyrą vienu žvilgsniu?
SCILĖ Na, gal ir32…
KIRKĖ Yra toks dalykėlis, kaip nefritas makščiai…
SCILĖ (suprunkščia) Ką33?
KIRKĖ Jei nori, kad pražystų tavo moteriškumas, reikia tą akmenėlį įsidėti į makštį ir pavaikščioti su juo kiekvieną dieną, keturiasdešimt dienų. O tada…
SCILĖ O… Gal galima būtų pradėti nuo ko nors kito34?..
KIRKĖ Gerai, matau, kad tam dar nesi subrendusi. „O ką darysite, jei sugalvojote iki vyrui grįžtant iš komandiruotės perstumti baldus? a) Stumsite spintą pati (sunku, bet sveika pajudėti) ar b) paprašysite pagalbos draugo ar giminaičio?“
SCILĖ Norėčiau turėti spintą. Norėčiau turėti giminaitį35.
KIRKĖ O kas geriau? Spinta ar giminaitis?
SCILĖ Jeigu turėsiu tik giminaitį, ką jis tada stums36?
KIRKĖ „Jei būsite jam dėmesinga pašnekovė, jis tikrai skirs energiją rūpinimuisi jumis – bus švelnus, atidus, apipils komplimentais ir dovanomis, atidarys jums duris ir paduos ranką.“
SCILĖ Aš neturiu durų37…
KIRKĖ Neturi?! Tai kaip tu dabar be durų?
SCILĖ Užtat turiu vonią. Ir kai buvo žemės drebėjimas, truputėlis vandens iš jos išsiliejo. Tik truputėlis vandens. Šliukšt – išsiliejo38.
Pauzė
KIRKĖ O pasekmės39?
SCILĖ „Staigūs, nervingi judesiai, o po jų vėl tariama ramybės būsena, po kuria jauti kaupiantis audrą“40.
2 scena
KIRKĖ (moteriškai „įtaigiai“ pamokslauja) „Autentiško judesio praktika padeda priartėti prie Savasties. Prie to, kas Tau yra Tiesa.“
Kirkė įvardija judesius, o Scilė juos atlieka
KIRKĖ „Kalno poza. Kojos suglaustos, rankos nuleistos prie šlaunų.
Kojas plačiai, rankos ant klubų. Pasisukite į dešinę. Rankos – maldos poza. Už nugaros!
Iškvėpdami lenkite liemenį žemyn virš dešinės kojos, galva atsiremkite į koją. Taip ir stovėkite.“
Kirkė nueina užsiimti savo reikalais. Scilė pastovi taip keletą minučių
SCILĖ Ilgai dar taip stovėti?
KIRKĖ (nemoteriškai) Pastovėkite, pastovėkite, nepakenks. (Moteriškai) Nepamirškite, kad „per įkūnytą buvimą mes patiriame save!“
Scilė dar pastovi
SCILĖ Ilgai dar?
KIRKĖ Nors ir visą laiką. „Tvirtai stovėti ant žemės yra labai svarbu!
Sekame savo kūno impulsus ir budiname savo vidinį stebėtoją! Taip pat ne mažiau svarbu žinoti, kur žiūrėti ir ką matyti. Judame už savo projekcijų, interpretacijų ir vertinimų!“
Šiaip Du Žmonės bėgiais įstumia Odisėją plokščiame ant faneros nupieštame laive, kokie būna skirti fotografuotis. Odisėjas iškišęs veidą ir rankas pro „laive“ išpjautas skyles ir taip įstrigęs
KIRKĖ (Scilei) Čia jis!
ODISĖJAS Oi kokios moterys, kokios moterys, kokios moterys!
KIRKĖ (Scilei) Poetas!
ODISĖJAS Aš jums pasakysiu: „Pasaulis yra gyvas tiek, kiek dalinasi erosu, kaip ir prieš tūkstančius metų, taip ir dabar.“
Odisėjas įsijautęs deklamuoja, tik nesigirdi
KIRKĖ Štai ką reiškia poetiška siela! O be to, ir žmogus geras.
ODISĖJAS Liaupsinat čia jūs mane… Gal be reikalo…
KIRKĖ Jautru… Subtilu… Seniai negirdėjau nieko tikresnio…
ODISĖJAS Subtilu? Labai ačiū, džiaugiuosi, kad jums patinka. Bijojau, kad bus grubu, nekorektiška… Taip, aš mąstau apie tuos dalykus… Ir tikrai be gailesčio sau pačiam…
KIRKĖ Dar padeklamuokite. Galėtume ištisas dienas jūsų klausytis…
Odisėjas deklamuoja
KIRKĖ Koks puikus emocijų kokteilis!.. Genialu… Ačiū jums!
ODISĖJAS Į sveikatą. Tai jums ačiū!
KIRKĖ Palietėte jautrią stygą…
ODISĖJAS Noriu liesti ir liesti…
KIRKĖ Jūs tik lieskite, lieskite…
SCILĖ Čia poezija?
ODISĖJAS Tai ne proza gi.
KIRKĖ (Scilei) „Klausydamasi tau patinkančio vyro pasakojimo, stenkis visiškai sukoncentruoti žvilgsnį į jo akis, taip, tarsi apie kažką svajotum. Na žinai, kaip būna, kuomet užsižiūri į kokį nors objektą ir apie nieką kitą negalvoji. Tuomet lėtai apsilaižyk viršutinę lūpą ir švelniai kelioms sekundėms krimstelėk apatinę.“
KIRKĖ (Odisėjui) Ačiū už tikras, gyvas emocijas! Jūs tik rašykite, rašykite…
ODISĖJAS Na, aš kartais ir suabejoju: o kam tos mano kūrybos reikia? Atveriu savo širdį, atiduodu savo sielą, išdalinu po kruopelę, o kas iš to? Štai jūs išgirdote mano eiles, ir aš jau nebežinau, ką apie mane pagalvojote… Gal kad trokštu garbės, šlovės, pripažinimo?
KIRKĖ Na, ką jūs, ką jūs, kaip galėtume taip pagalvoti…
ODISĖJAS Gal dėl to net ėmėte mane niekinti…
KIRKĖ Na, ką jūs, ką jūs, kaip galėjote taip pagalvoti…
ODISĖJAS (neįtikinamai kuklinasi) Nežinau, kartais man atrodo, kad gal be reikalo visa tai… Kad niekam neįdomu…
KIRKĖ Na kaipgi neįdomu! Mes kiekvieno jūsų žodžio laukiam! Skaniai maitinate mūsų sielas…
ODISĖJAS Aš nuoširdžiai…
SCILĖ O kam nuoširdžiai? Nereikia nuoširdžiai.
ODISĖJAS Kaip tai nereikia? Kas gi tada bus? Apsimetimas, veidmainystė, tuščiažodžiavimas… Argi tai menas?
SCILĖ Menas ir yra apsimetimas.
ODISĖJAS „Tai, kas nenuoširdu, neišgyventa, be gyvybės – tėra tik žaidimas žodžiais arba vaizdais, pasakojimas be prasmės ir tikslo! Be substancijos, be archetipinio turinio! Tuščiažiedis augalas, praradęs savąją dirvą…“
SCILĖ O kas yra ta savoji dirva, kurios negalima prarasti?
KIRKĖ (Scilei, garsiai pašnibždom) Negali patylėti? Aš gi tave mokiau, kaip reikia klausytis tau patinkančio vyro!
SCILĖ „Išgyventa“ ir „nuoširdu“ – ne tas pats.
ODISĖJAS (Scilei) Jeigu būsi tokia pikta – neištekėsi.
ODISĖJAS Tavo akių mėlis
persmeigia mano strėnas,
girgžda lyg smėlis…
KIRKĖ „Diskomfortą, jaučiamą strėnų srityje, kartais galima sumažinti pakreipiant šlaunis į šoną ir kuo labiau ištiesiant liemenį.“ Arba dar galiu pasiūlyti tokį pratimuką…
SCILĖ Šiaip jau smėlis tai negirgžda…
ODISĖJAS Tai buvo metafora.
SCILĖ Tai buvo aplaidumas.
ODISĖJAS Tamsta labai prie smulkmenų kabinėjatės.
SCILĖ Aš?
KIRKĖ (atmeta plaukus) Tai negi aš.
SCILĖ Smėlis negirgžda. Grindys girgžda…
KIRKĖ Sakei, kad neturi grindų…
SCILĖ Durų. Na ir kas. Aš žinau.
ODISĖJAS (pašaipiai) Žinai? Iš kur tu gali žinoti, tu gi pasaulio nematei. Tu visą laiką stovi kalno poza! (Juokiasi)
SCILĖ O jūs matėte?
ODISĖJAS Aš visą laiką keliauju, mergaite.
SCILĖ Bet kad jūs net galvos negalite niekur pasukti bekeliaudamas. O aš – va! – galiu. Galiu žiūrėti į kairę, galiu į dešinę, galiu į viršų, galiu į apačią, galiu net pakreiptai…
ODISĖJAS Na, su tokiu charakteriu kaip tavo tai toli nenukeliausi.
KIRKĖ (Scilei) „Su svečiais reikia bendrauti melodingu balsu, mokėti juos paguosti, suprasti ir pralinksminti, pasakoti įdomias ir linksmas istorijas, gracingai vaikščioti ir šokti, kurti aromatingus kvapus…“
Kirkė gracingai vaikščioja aplink Odisėją, atlieka keletą šokio elementų
SCILĖ Kvapus?
KIRKĖ „Ar jis turi kitą moterį, galite suprasti apieškojusi jo kišenes, pasiknisusi jo mobiliajame telefone ar apuosčiusi apykaklę.“ (Apčiupinėja ir apuosto)
ODISĖJAS „Žiūrint iš šios perspektyvos, pinigų veiksnys tampa psichoanalitiniu kliedesio objektu, žyminčiu kulminacinę visuomenės kliedesio būklę, nusakomą išnaudojimo, represijos „kodu“ ar bent jau kodo principu, kuris reklaminiu „demokratijos“, „viešumo“ žinučių pobūdžiu perteikia tuščiuosius prasmių deklaratyvumus.“
SCILĖ Nesupratau.
ODISĖJAS „Palaiminkime supratimo aktą meninio žodžio ugnimi!“
SCILĖ Ką?
ODISĖJAS Mergaite, NEsupratimas irgi yra tiek pat esmiškai svarbus, kiek ir idėjos, kurias jis liečia, liečia, liečia, liečia. (Bando lįsti prie Scilės)
SCILĖ Aš ne mergaitė.
ODISĖJAS Ne mergaitė, ne mergaitė. Esi moteris, puiki mooooooteris! (Vingiuoja delnais nubrėždamas ore „iškilias formas“) Formos vis iškilesnės, moteriškesnės…
SCILĖ Aš ne moteris.
KIRKĖ Kaip tai ne moteris?
ODISĖJAS O-o-o! Ir net ne moteris? Tai bent naujiena! O kas tada?
KIRKĖ (įsikiša) „Teisės gyventi mašina“!
SCILĖ (nekreipia dėmesio) Poetė.
ODISĖJAS Tikrai? „Visa mergelių kompanija! Kai moterys pasisavina kalbą, tai ją ir numarina. Atspėkite kodėl?“
Pauzė
ODISĖJAS Na tai paskaityk savo eilių, pažiūrėsim.
Scilė, žiūrėdama tiesiai į Odisėją, įvardija veiksmus ir juos atlieka
SCILĖ Uždėkite rankas ant klubų ir sulenkite kelius. Pakelkite dešinę koją ir perkelkite dešinę šlaunį per kairę. Neištiesdama kairės kojos, apipinkite dešinę koją aplink kairę taip, kad dešinioji kulkšnis atsidurtų už kairiosios blauzdos, o dešinės kojos pirštai užsikabintų už išorinės kairiosios blauzdos pusės.
ODISĖJAS „Man net juokinga. Kai žvilgteliu į knygynų vitrinas, apstulbstu: beveik visa makulatūra, kuri ten guli (o ten beveik viskas yra makulatūra), parašyta vien tik bobelių! Vyksta ne tik visuomenės, bet ir kalbos feminizacija. Mano nuojauta negera – iškart prisimenu dekadentišką helenizmo epochą, kai visose gyvenimo srityse irgi buvo pradėjusios vyrauti moterys, tačiau, kaip žinote, tas aleksandrietiškas karnavalas labai greitai baigėsi tamsybių ir barbarybės triumfu.“
Scilė, laikydama pozą, pasilenkia į priekį ir spokso į Odisėją
ODISĖJAS Kas čia dabar?
SCILĖ (toliau spokso į Odisėją) Erelis nusileido!
ODISĖJAS (atlaidžiai) Na koks gi čia erelis! Čia – harpija…
SCILĖ Erelis.
ODISĖJAS Harpija.
SCILĖ Erelis.
ODISĖJAS Har-pi-ja! Harpijos, beje, užsiimdavo daugiausia tuo, kad draskydavo kūdikius lopšiuose!
SCILĖ (atsitiesia) E-re-lis.
ODISĖJAS (numoja ranka) „Seniai aš apie tai įtariau. Apie tamstos tas orientacijas ir tolerancijas. Bet aš nekaltinu. Ne ne. Ir nemoralizuoju. Nesišaipau – gink dieve. Tik gailiuosi ir užjaučiu. Liga yra liga. Nieko nepadarysi…“
KIRKĖ Beje, „rankas galite supinti anksčiau už kojas arba tuo pačiu metu supinti ir rankas, ir kojas“.
Scilė pakelia rankas prieš save, alkūnes sulenkia taip, kad pirštai būtų nukreipti į viršų, delnai – vienas į kitą. Sukryžiuoja rankas, kairę ranką perkeldama per dešinę ir supindama dilbius
SCILĖ „Mažieji pirštai turi būti nutolę nuo veido.“
ODISĖJAS Apie ką jūs čia?
SCILĖ (sau) Mano pirštai nuo mano veido, ar tavo pirštai nuo mano veido? Ar mano pirštai nuo tavo veido? Ar tavo pirštai nuo tavo veido?
KIRKĖ Taigi aiškiai pasakyta – mažieji pirštai.
ODISĖJAS (purto galvą) Kaip sakoma, „man atrodo, kad šita lytinė sumaištis artina mus prie katastrofos“.
KIRKĖ Lyrinė sumaištis?
ODISĖJAS Ne lyrinė, o lytinė.
KIRKĖ (Odisėjui) „Tokiu atveju jums reikės daugiau dėmesio skirti tam, kad nesulenktumėte alkūnių.“
Visi patyli. Pokalbis nebesimezga
KIRKĖ (Scilei) Beje, o ką veikia tas smėlis?
SCILĖ Ką?
KIRKĖ Jeigu negirgžda, tai ką jis tada veikia? Jeigu negirgžda?
ODISĖJAS Teisingai, ką veikia? Nagi? Kad jau tokia gudri. Poetė! Nagi?
Scilė tyli
KIRKĖ Gal verkia?
ODISĖJAS Neblogai.
KIRKĖ (padrąsinta) Gal juokiasi? Gal dainuoja?
ODISĖJAS Visai neblogai!
SCILĖ (lėtai tardama žodžius) Smėlis padidintu greičiu perdavinėja pranešimus Morzės signalais.
Kirkė ir Odisėjas įsispokso į Scilę. Visi tyli
ODISĖJAS Kokius pranešimus?
SCILĖ Svarbius. Pačius svarbiausius.
Pauzė
SCILĖ Bet niekas nesiklauso. Smėlis taukši, taukši, taukši Morzę, o niekas negirdi. Niekam neįdomu.
ODISĖJAS „Aš suprantu, moteris garbaus amžiaus, iš sovietinių laikų, jos požiūris tiesiog įsišaknijęs, todėl maloniai siūlau savo laiką skirti tiems dalykams, apie kuriuos visada svajojote vaikystėje, paauglystėje, bet taip ir neturėjot laiko arba kaustė baimė „ką kiti pagalvos“. Leiskite sau būti laimingai darydama tai, ką visada norėjote, užuot kaltinusi kitus būtais ir nebūtais dalykais. Nes taip ir tvyro tas mentalitetas, kad lietuvis lietuviui ne draugas, iš kartos į kartą. Gana gal jau. Nenoriu įžeisti, bet manau, jog jums tik trūksta dėmesio, trūksta širdžiai mielos veiklos, užtat ir ieškot, kur įsivelti, surasti problemų, kad tik gautumėte trupučiuką dėmesio. Bet po tokių pasisakymų, manau, neprošal būtų apsilankyti gydymo įstaigoje, išsirašyti „vitaminų“ smegenų veiklai gerinti.“
Pauzė
ODISĖJAS Na, man jau metas į plenerą. Kitaip sakant, į gryną orą. Oras čia pas jus nekoks…
KIRKĖ O galima ir mums? Mes netrukdysim, tikrai. Tik pažiūrėti. (Scilei) Einam, einam.
SCILĖ O kas ten bus?
ODISĖJAS Galite ateiti pažiūrėti, jei labai norite. „Dalinsimės kūrybiniu ryšiu tapybos, muzikos, poezijos ir šokio tėkmėje.“ Tobulinsime moterų emocinį intelektą.
SCILĖ (prunkšteli) Ką?
ODISĖJAS „Rudeniui plačiai šypsantis, kūrybingą laisvalaikio praleidimo formą renkasi nuo sostinės šurmulio savaitgaliui pabėgusių merginų būrelis. Vadovui diriguojant jos gamins ir degustuos sveiko maisto patiekalus, semsis žinių apie gerus ir blogus produktus ir kaups atsakymus į klausimus, kurių sulauks iš vyrų ir vaikų, kai sugrįš į savo namų valgomuosius. Žinių apie sveiką mitybą laikui pasibaigus prasidės vidinės harmonijos laikas. Tapydamos ant vandens merginos lies jausmus ir nuotaikas. Apie save, gyvenimą ir potyrius kalbės spalvomis ir iš vandens išnyrančiais ženklais…“
SCILĖ Ta-pys?
ODISĖJAS Be abejo.
SCILĖ Ant vandens?
ODISĖJAS Taip, o ką?
SCILĖ Spalvomis?
KIRKĖ Aš tai galiu ir taip pasakyti, nes kažkur skaičiau: „Kas turi puikias jusles, tam menas nereikalingas.“
SCILĖ (ironiškai) O tuos paveikslus paskui galima bus parduoti?
ODISĖJAS Ne viskas turi būti perkama parduodama.
SCILĖ (sarkastiškai) Tikrai?
ODISĖJAS Reikia palikti vietos ir dvasiniams dalykams. (Apsidairo) Klausykit, šitą… kaip išnaikinti karputes?
SCILĖ Ką?
KIRKĖ Kar… Ką reikia išnaikinti?
ODISĖJAS Karputes.
SCILĖ Kokias dar karputes?
ODISĖJAS Nu tokias… kaip karpas, tik mažesnes tokias.
SCILĖ (žiūri į Kirkę) Aš neisiu.
KIRKĖ Einam, einam!
SCILĖ Neisiu.
KIRKĖ Gerbiamasis, mes jus pasivysim. Prisijungsim netrukus.
Scilė stumteli Odisėjo laivą, Šiaip Du Žmonės išstumia jį iš scenos
ODISĖJAS (išvažiuodamas) Tik prieš tai, merginos, susitvarkykite. Kad puodeliai per savaitgalį ne-pri-džiūū-tųųųųų!
ŠIAIP DU ŽMONĖS (stumdami)
Atėjau neidamas, pamačiau nežiūrėdamas, nugalėjau nenorėdamas.
Atėjau neidamas, pamačiau nežiūrėdamas, nugalėjau nenorėdamas.
Atėjau neidamas, pamačiau nežiūrėdamas, nugalėjau nenorėdamas!
KIRKĖ Kas čia tau dabar?
SCILĖ Nepatinka jis man41.
KIRKĖ O man – visai nieko. Visai visai netgi nieko42. „Tai žmogus, kuris atspindi tai, ką aš matau gerame aktyviste – švietėjiškas, nuotaikingas, inteligentiškas, taktiškas ir veiklus“43.
Kirkė „išplaukia“ paskui Odisėją.
Įeina Dirbtinių Akių Pardavėjas
DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS Kam akių? Kam akių? Lėlių akys, žmonių akys, vilkų akys, kiškių akys! Paukščių akių neturime, jas gamina Birmingeme.
Atidaro dvi plokščias dėžes su keliais šimtais stiklinių akių kiekvienoj
SCILĖ Čia dabar kas? Šiais laikais? Čia kažkoks simbolis ar ką? Ką jūs čia veikiat?
DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS (rodo pakaitomis į vieną ir į kitą dėžę) Čia – mėlynos ir pilkos. O čia – juodos ir rudos. Čia – mėlynos ir pilkos. O čia – juodos ir rudos. Čia – mėlynos ir pilkos. O čia – juodos ir rudos.
SCILĖ Ir visos žiūri į mane! Ko jos čia žiūri? Ko joms reikia?
DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS Įsigykite porą, tai ir pati galėsite žiūrėti.
SCILĖ Bet man nereikia, aš savo turiu.
DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS O, tai ne tas pat. Savomis jūs nieko neįtikinsit.
SCILĖ Nesąmonė.
DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS Paimkit porą, pamėginimui. Nesigailėsit. Dar nebuvo nepatenkintų pirkėjų. Jei paskaitytumėte atsiliepimus – visi tik teigiami.
Įduoda Scilei dvi akis ir išeina
ŠIAIP DU ŽMONĖS Žiūrėti, žvelgti, stebėti, stebeilyti, dyrėti, mėklinti, paisyti, spygsoti, veizėti, veizdėti, spindakiuoti, smaksoti, spoksoti, spunksoti, dėbsoti, goksoti, smailakiuoti, vėpsoti, žiopsoti, žiobauti, doksoti, kiauksoti, maksoti, mėksoti, moksoti, vampsoti, žiurksoti.
3 scena
ŠIAIP DU ŽMONĖS
Norint moterims padėti, reik suprasti, ką jos sako!
Norint moterims padėti, reik suprasti, ką jos sako!
Norint moterims padėti, reik suprasti, ką jos sako!
Norint moterims padėti, reik suprasti, ką jos sako!
Šiaip Du Žmonės bėgiais įneša Homerą, sėdintį krėsle patriacho paminklo projekto poza. Homeras užsidengęs akis ranka
HOMERAS Čia akių pardavėjas nepraėjo?
SCILĖ (susikiša akis į burną) Ne-a…
HOMERAS Kas čia?
SCILĖ (paduoda ranką): Salomėja.
HOMERAS (spaudžia, kita ranka vis dar užsidengęs akis) Kuri Salomėja? (Gyvai susidomėjęs) Galvapjovė?
SCILĖ (išspjauna akis) Ne. Poetė.
HOMERAS A… (Skubiai ištraukia ranką ir nusivalo į drabužius)
HOMERAS Tai nepašoksi mums?
SCILĖ Ne.
HOMERAS Kodėl gi?
SCILĖ a) kaip minėjau, ne šokėja; b) net jeigu ir būčiau šokėja, čia vis tiek nešokčiau.
HOMERAS Turbūt nemoki, tai ir nešoki. Antrą pusę turi?
Homeras atsistoja nuo krėslo, pamoja ranka, Šiaip Du Žmonės ima ropinėti ir ieškoti Scilės išspjautų akių
KIRKĖ „Svarbu žinoti, kur žiūrėti ir ką matyti. Pavyzdžiui, žmogus sako, kad jam viskas gerai, bet nesiseka darbe. Tačiau aš matau, kad jo akių judesiai netolygūs, o tai reiškia tik viena – nesugebėjimą pripažinti savo trūkumų.“
Vienas žmogus randa akis ir paduoda Homerui, tas įsideda po akį į abi šonines kišenes. Praregi
KIRKĖ (ištiesia ranką) Kirkė, kerėtoja.
HOMERAS Labai malonu. Antrą pusę turi?
KIRKĖ „Jei nesugebate išstovėti trijų minučių ramiai ir mindžikuojate nuo vienos kojos ant kitos, judinate ir riečiate pirštus – vadinasi, gyvenime nesijaučiate saugus.“
Homeras įtariai nužvelgia Kirkę. Atsisėda atgal į krėslą
HOMERAS Paklausykit. Kartą žmogus pavarde Savickas-Barabanovas iš Juozapavos kaimo išėjo naktį grybauti. Mato, laukymėje ugnis dega. Prieina arčiau, o ten barzdotas žmogelis laužą bekurstantis. O šalia guli krūva pinigų. Savickas-Barabanovas kapt už tų pinigų – ir grūst į kišenes. O žmogelis tik šast, peiliu drykst – ir paleido jam žarnas. Savickas-Barabanovas čiupt už savo žarnų ir bėgt namo. Bėga ir laiko, kad neiškristų, bet vis tiek kažkiek iškrito pakeliui. Parskuodė namo, sako žmonai – bėk, daktarą pakviesk, mirštu. Žmona sako – tai kad tau nieko nėra, kam jį kviest? Pasižiūri – ogi iš tikrųjų nieko jam nėra. Susikvietė kelis vyrus, grįžo prie to laužo, bet kad ir laužo jokio nėra.
KIRKĖ Oi jau tie vyrai – kaip visada: miršta miršta, o, pasirodo, nieko jam nėra.
SCILĖ O tai kodėl jis tuos pinigus norėjo pasiimti? Taigi ne jo jie buvo.
KIRKĖ Gal pasiskolinti norėjo?
SCILĖ Tai būtų paprašęs.
KIRKĖ Gal jis nebylys buvo. Arba gal tas barzdočius – kurčias. Arba gal – dar geriau – latvis!
SCILĖ Kodėl latvis?
KIRKĖ Nu tai nesuprato lietuviškai.
SCILĖ Ne latvis, o dibukas ten buvo.
KIRKĖ Kas kas? Dipukas?
SCILĖ Di-BU-kas.
KIRKĖ Kas tas dibukas?
Visi tyli
KIRKĖ Kas yra dibukas?
Visi tyli
KIRKĖ Kas yra dibukas?!
Visi tyli
HOMERAS O kas yra diPUkas?
Visi tyli
HOMERAS Taigi aš jums ir sakiau, kad ten buvo ne latvis, o dipukas. Šitas gi… – dibukas! Kaip jūs, moterys, vis dėlto paviršiumi, vis paviršiumi slystate. Nesugebate žvelgti giliau… Kaip šitaip nesuprasti, kad „privati eroso patirtis yra sudėtingas išbandymas literatūros procesui, susaistytam gelminių mentaliteto sprendimų ir vertinimų inercijos, ir nepasiduoda nei unifikacijai, nei galutiniams apibendrinimams“. Juk išėjo žmogus grybauti naktį. Naktį! Tai reikia atsižvelgti į konkrečią geopolitinę situaciją ir… Galbūt tie grybai tai irgi…
SCILĖ Bet apie jokius grybus ten paskui nebuvo, tik apie pinigus kažkodėl.
KIRKĖ Nebus pinigų, nebus ir grybų. Tai yra nebus grybų, nebus ir pinigų. Tai yra nėra grybų be pinigų, ir pinigų be grybų.
SCILĖ Maniau, kad grybai nemokamai miške auga.
HOMERAS Tai bet ne naktį.
Pauzė
HOMERAS Susirinko mergos pas vieną namuose iš drabužių sagų karpyt. Karpo ir mįsles mena. Viena mįslę užmena, kitos spėja. Kuri atspėja, ta vėl užmena. Jau buvo beveik vidurnaktis, o vis dar naujų mįslių prigalvoja. Staiga kažkas iš lauko uždengė langą ir klausia: o atspėkit, kas čia? Mergos išsigando, žiūri viena į kitą, nežino, ką sakyti. O čia Jonas kyšt galvą pro duris ir sako: ogi čia mano užpakalis! Mergos kad pagaus juoktis! Juokiasi, juokiasi ir sustoti negali. Tada Jonas išsitraukė iš kišenės zuikelį ir tuo zuikeliu per mergas, per mergas, visi juokai greitai joms išgaravo.
KIRKĖ Aš, pavyzdžiui, kartais noriu torto, o iškepu pyragą. O kartais noriu pyrago, o iškepu tortą. O kitą kartą iškepu tortą, o…
HOMERAS O ar būna taip, kad iškepat tortą, o valgot pyragą?
KIRKĖ Aš apskritai saldumynų nevalgau.
HOMERAS O aš vieną kartą išėjau į gatvę, bet ir neišėjau. Pasiėmiau portfelį, bet ir rankoje neturėjau. Lietus lyja, bet ir nešlapia. Taip noriu kartais… bet nesinori. Esu linkęs į… bet nemėgstu. Pasakau… bet ir pats netikiu. Tikiu, bet ir nesueina.
KIRKĖ Įdomus esate žmogus. O aš mėgstu eksperimentuoti. Gaminu, būna, salotas, o išeina kepsnys, verdu košę, o išeina blynai…
HOMERAS Drąsu. O ar jums būna, kad gaminate salotas, o išeina kepsnys? Arba – verdate košę, o išeina blynai?
KIRKĖ Tai bent mintis! Bet tai kaip jūs čia taip įdomiai ir sugalvojot?
HOMERAS Jūs verčiau paklausykite, kaip raganos atsirado. „Kartą išėjo moteriškė į mišką grybauti.“
KIRKĖ Ir vėl naktį?
HOMERAS Ne naktį, normaliai.
SCILĖ Grybauti – ir būtent į mišką?
HOMERAS Ne į stadioną gi. Nepertraukinėkit savo neprotingais klausimais. Klausykit ir dėkitės į galvą. „Staiga užėjo lietus. Moteriškė nusirengė visiškai nuogai, visus drabužius pakišo po pintine, o pati atsistojo po medžiu. Lietus praėjo, moteriškė apsirengė sausais drabužiais ir toliau grybauja. Susitinka Joną. Jonas klausia – kodėl tu visiškai sausa po tokios liūties? O ji ir sako – žinau tokią paslaptį, kad lietus ant manęs nelyja. Taip Jonas iškart suprato, kad jinai ragana. Naktį nuėjo į jos namus, užstūmė lauko duris ir padegė, kad ji daugiau neburtų. Su visa šeima viduje ir sudegė. Bet vis tiek nuo jos visos kitos raganos prasidėjo, kurios žmones ir gyvulius užburdavo, bloga akim nužiūrėdavo. Anksčiau raganų daug buvo. Norėdami patikrinti, ar moteris yra ragana, įmesdavo į upę ir žiūrėdavo, ar skęsta. Raganų neįmanoma nuskandinti, nes jos tai už samčio pasigriebia, tai už lygintuvo. O jei kuri nuskęsta, vadinasi, ne ragana buvo. Dar galima ir deginimu išbandyti. Jeigu ragana, tai visa sudega, tik širdis ledinė nedega. O jei ir širdis sudega, vadinasi – ne ragana, o normali.“
Pauzė. Kirkė ir Scilė susižvalgo
HOMERAS Arba dar viena. Buvo dvi mergos, apie kurias niekas nekalbėjo, tai galima sakyt, kad ir nebuvo. Išėjo jos kartą…
KIRKĖ O čia jūs tam anam vaikinui prigalvojot nebūtų istorijų? Apie tai, kodėl kelionėj taip ilgai užtruko? Kodėl į namus taip ilgai negrįžo. Kad paskui su tomis istorijomis žmoną galėtų apgauti. Ar ne jūs?
HOMERAS (staiga nei iš šio nei iš to puola prie Kirkės) KURRR Vytauto karūna?! Atsakyk!
KIRKĖ (atšlyja) Džyzus. Iš kur man žinot?
HOMERAS Na, paburk, paburk, pažiūrėk ten kokiam krištolo rutuly, paekstrasensink, ar dar ką.
KIRKĖ Aš butelį pasuksiu, jeigu galima. Atsiprašau, Vytauto ar Mindaugo?
HOMERAS Koks skirtumas, nors ir šartrezo.
KIRKĖ Ne, karūnos kieno ieškoti?
HOMERAS Tu tik suk, suk, nesąmonių neklausinėjus.
Kirkė pasuka ant žemės butelį, paskui pakelia sau prie akies ir žiūri pro jį lyg pro žiūroną į Homerą
KIRKĖ Matau… matau… ma-tau… – lenkai pavogė! Primušė pasiuntinius ant sienos, o karūną atėmė. Va.
HOMERAS Taip ir maniau! Taip aš ir maniau! Lenkai bjaurybės! O kur padėjo? Kur padėjo?!
KIRKĖ Išlydė ir prisidarė auksinių dantų. Su brangakmeniais.
HOMERAS (įsikarščiuoja) Viskas **** per tuos lenkus! Sėdim dabar per juos visiškoj, atsiprašau, š****j. Visiškam š**e. O būtume apkarūnavę Vytautą – tai būtume dabar ir Europos centras, ir… kuo tik nebūtume.
SCILĖ O kam jums ta karūna?
HOMERAS Man? Tai čia man jos reikia? Man?! Čia juk visiems, visiems mums – lietuviams!
SCILĖ O kodėl?
HOMERAS Kaip tai kodėl? Kaip tai kodėl? Ką tu čia šneki? Patriotams vertėtų žinoti, kad „Lietuvos valstybė kaip regnum Lithuaniae buvo įvardijama nuo XIII iki XV a., o kaip Magnus Ducatus Lithuaniae iki XIX a. Atkūrus Lietuvos valstybingumą XX a. visų pirma turėjo būti kalbama apie regnum Lithuaniae atstatymą. Tai vienintelis teisingas ir tvirtas kelias įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Aišku, kad reiktų atstatinėti ne kaip „konstitucinę paveldimąją monarchiją“, bet kaip bendruovaldą, kurioje valstybės valdymas aukščiausiuoju lygmeniu vyktų valstybėje kaip karalijoje, esant piliečių valia paskirtajam bendruovaldos karaliui-kūrėjui-valdytojui“.
Pauzė
HOMERAS (Scilei, staiga pripuolęs) O tu? Kodėl nupjovei Jonui galvą?! Ar tam, kaip jis ten – Holofernui. Prisipažink!
SCILĖ (gūžteli pečiais) Maniau, išvaduosiu žmoniją…
HOMERAS Ir ką – nepavyko. Ne-pa-vy-ko!
SCILĖ Ne nepavyko, o nepadėjo.
HOMERAS Ir apskritai, visai ne dėl to tau jo galvos reikėjo. Iš keršto, iš keršto – visas pasaulis tai žino! Nepavyko tau jo suvilioti, štai kas! Nenorėjo jis tavęs, nemylėjo, netroško, negeidė! Tik todėl panorai jį sunaikinti.
SCILĖ Man jo meilės visai nereikėjo.
HOMERAS Na taip, nereikėjo! (Parodo į Kirkę) Bobutei papasakok!
Kirkė truputį įsižeidžia
HOMERAS Kiekvienai moteriai reikia vyro meilės. Moteris – tai žemė, vyras – tai lietus. Moteris – tai puodas, vyras – tai šaukštas. Moteris – tai drobė, vyras – tai teptukas. Moteris – tai piniginė, vyras – tai pinigas. Moteris – tai kojinė, vyras – tai koja…
SCILĖ Apsivemsiu!
HOMERAS Ragana. Tikra ragana.
KIRKĖ (bando atkreipti dėmesį kilstelėdama ranką) Hm-hm! Atsiprašau… Čia aš ragana…
HOMERAS Kokia jau ten tu ragana… Pasileidėlė, ir tiek.
KIRKĖ (įsižeidus) Aš??
HOMERAS (atseit simpatiškai) O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?
Niekas nekreipia dėmesio į klausimą
HOMERAS H-hm. O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?
HOMERAS O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?
HOMERAS O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?
HOMERAS O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?
HOMERAS H-hm. Tai štai: pasileidėlė yra ta, kuri miega su visais vyrais, o ištvirkėlė gali suvilioti, tačiau į lovą neguls. Va.
SCILĖ Ir kam tai įdomu?
HOMERAS (įsiaudrinęs, Scilei) Nori suardyti tūkstantmetę tvarką? Sugriauti amžiną priešybę tarp gėrio ir blogio, tarp vyro ir moters, tarp…
SCILĖ Tarp kojos ir kojinės?
HOMERAS Pikta ragana esi. Audrą jūroje sukėlei. Laivus nuskandinai!
KIRKĖ Hm-hm. Atsiprašau… Ragana – tai aš.
SCILĖ (šaukia) Turiu vonią! Tik truputėlis vandens iš jos išsiliejo!..
HOMERAS (sarkastiškai) Truputėlis!
Pauzė
HOMERAS Kam tau vonia? Dušą įsitaisyk, tai neišsilies.
SCILĖ Man vonia labiau patinka.
KIRKĖ Norint įsirengti vonią, reikia…
HOMERAS Aš, pavyzdžiui, užsisakiau, kad man vonioje nutapytų sugriauto tilto freską.
SCILĖ Kam jums sugriauto tilto freska?
KIRKĖ Kodėl vonioje?
HOMERAS Žiūrint ne iš šono, o iš priekio.
KIRKĖ Kaip iš priekio? Kur yra tilto priekis?
HOMERAS Galėjau, žinoma, pasirinkti kokį mitologinį motyvą ar net, nebijokim to žodžio, buitinį vaizdelį… Bet ne, pasirinkau sugriautą tiltą – iš priekio.
KIRKĖ Kur yra tilto priekis?
HOMERAS Tilto priekį galima pamatyti tik tada, kai jis yra sugriautas.
SCILĖ Arba kai nebaigtas statyti.
HOMERAS Aha. O užtat tu – šokti nemoki…
Pauzė
HOMERAS (tarsi jam ką tik atėjo mintis) Beje, tilto priekį galima pamatyti dar ir tada, kai jis nebaigtas statyti!
Scilė atsigręžia į Homerą. Pauzė.
Toliau viskas eilėmis
SCILĖ O aš mačiau pamirštą garvežį miško rūke. Mačiau, kad jis buvo raudonas. Mačiau, kaip pajuodusį medį graužė ožka.
KIRKĖ Ožkos graužia bet ką.
HOMERAS Garvežiai būna tiktai geltoni.
Scilė nekreipia į juos dėmesio ir deklamuoja toliau, įtampa auga
SCILĖ Mačiau, kaip būgnais pavirto veidai, o grybas – idėja.
KIRKĖ Teisingai, laikas grybauti, ruduo prasidėjo. Oi, prisidžiovinsiu, primarinuosiu grybukų!
SCILĖ Mačiau, kaip pelėsis žiūrėjo pro langą. Kaip gatvė sustojo prie sienos.
HOMERAS Na, akligatvių būna ir mūsų laikais…
SCILĖ Mačiau, kaip „nusinešė saulę miškai“! Kaip šešėlis išsikasė duobę.
HOMERAS Apie tą saulę kažkur jau girdėjau…
SCILĖ Mačiau, kaip „draugas išgelbėjo draugą“, kaip dainavo ledų pardavėja, kaip užkaukė nupieštas vilkas…
KIRKĖ Gal užkoduoto vandens?
SCILĖ Mačiau, kaip žmogus užsidengė galvą knyga. Mačiau, kaip žaliausia spalva pasidarė bejėgė!
KIRKĖ Na nežinau, šiaip ne daug kam prie veido ji tinka…
SCILĖ Mačiau „jūrą, jūras, kelionės naktis“! Mačiau žodį auberge.
KIRKĖ Ką tai reiškia?
SCILĖ „Mačiau degančius karo laivus prie Oriono peties, šviesos stulpus tamsoje prie Tanhoizerio vartų“!.. (Slapta stebi kitų reakciją)
HOMERAS Negalėjai tu būti prie Oriono. O Tanhoizerio vartų iš viso nėra.
KIRKĖ O kada čia taip buvo?
Audra
…………………………………………………………………………………………………………………………
…………………………………………………………………………………………………………………………
…………………………………………………………………………………………………………………………
ŠIAIP DU ŽMONĖS
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
SCILĖ (sau, pabrėždama žodžius) Kalno poza. Atsistokite tiesiai (palinksta į priekį ir sulenkia kelius), pėdos greta (kairę pėdą atitraukia nuo dešiniosios, dešiniąja koja žingteli į priekį), rankas nuleiskite ir atpalaiduokite (iškelia rankas virš galvos), plaštakos – laisvai (sulenkia pirštus į puolančio tigro nagus), atpalaiduokite veido raumenis (nutaiso grėsmingą išraišką).
Scilė kvatojasi.
Scilės sukelta audra nuneša visus, tada nurimsta.
Vėl prasigiedrijus, čiulba paukšteliai, Netikri Zuikiai (persirengę Šiaip Du Žmonės) tupi pievutėje
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – bulvės ar pomidorai?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – vynas ar alus?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – eiti ar bėgti?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – knarkti ar pupsėti?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – lova ar stalas?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – durnas ar kvailas?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – geltona ar raudona?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – varlė ar rupūžė?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – nosinė ar servetėlė?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – verkti ar raudoti?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – koja ar ranka?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – žiūrėti ar matyti?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – vėtytas ar mėtytas?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – spinta ar giminaitis?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – bedalis ar labdarys?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – išgyventa ar nuoširdu?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – meilė ar mirtis?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – šviesa ar tiesa?
NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – dvasia ar siela?
NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – zuikis ar kiškis?
Uždanga
1 Kam ta abejonė?
2 Ar kiškiai?
1 Imti reikia telefoną ir instagramą.
2 Kam taip kabinėtis prie žodžių?
3 Iš karto riejasi kaip katės.
4 Kokia dvasinga moteris.
5 Mozaikiškas dramaturgų „mąstymas“ tik statiškai iliustruoja reiškinį, o ne suskaldo jį į priešingybes.
6 Ne tai juk esmė.
7 Jautru.
8 Vaizduoja protingą.
9 Ir kam taip supaprastinti?
10 Kažkur jau girdėta.
11 Neįtiksi.
12 Tai bent! Reikės smulkiau pasidomėti.
13 Tik nereikia apsimetinėti.
14 Abejoju.
15 Reikėtų sugebėti tai parodyti įtikinamiau.
16 Aha.
17 Ypač tinkamos agurkams iš stiklainio traukti…
18 Reikia ne transgresuoti, o transcenduoti. Ir jau ne kartą tas buvo pasakyta kitų, kam išradinėti dviratį?
19 Nu nu.
20 Galima garsiau?
21 Mhm.
22 Kaip drįsta šitaip menkinti mūsų didvyrius? Mūsų didvyriai – ne kiaulės.
23 Pakylėti personažą iki apibendrinančios jėgos asmenybės yra tik asmenybės galia.
24 Dėmesio trūksta?
25 Mūsų klasikai tuos jausmus yra išsakę daug įsimintinesniais tekstais.
26 Reikėtų dar pasistengti.
27 Kalba tiek sunaikinta, virtusi tokiu klaikiu žargonu, kad toliau jau nebėra kur.
28 Šventa tiesa.
29 Visoks išsidirbinėjimas, vadinamieji eksperimentai su kalba.
30 Tokia moterimi reikia būti natūraliai. Nesistengiant, nesidemonstruojant…
31 Toks empirizmas – viena iš lietuvių literatūros silpnybių.
32 Banaloka.
33 Perdėtas mėgavimasis ironija.
34 Jaučiamas atitrūkimas nuo giluminių nacionalinės lietuvių literatūros šaknų.
35 Kažkur jau girdėta.
36 Akivaizdus estetinės raiškos nuosmukis.
37 Šiuolaikinė dramaturgija griebiasi sentimentalių istorijėlių.
38 Ryškus žanro susmulkėjimas ir išsisėmimas, užsienietiškų realijų įsiskverbimas į mūsų literatūrą.
39 Jeigu atsiveria galimybė realizuoti savo kančios potencialą, galima tikėtis ir rezultatų.
40 Isterikė tikriausiai.
41 Ryškus žanro susmulkėjimas ir išsisėmimas, užsienietiškų realijų įsiskverbimas į mūsų literatūrą.
42 Jeigu atsiveria galimybė realizuoti savo kančios potencialą, galima tikėtis ir rezultatų.
43 Isterikė tikriausiai.
Deividas Preišegalavičius. Begalinės kišenės
2020 m. Nr. 1
Paveikslėliai teatrui
F. Werneriui
VEIKĖJAI:
FRANCAS – dirbo spaustuvėje
KIRPĖJAS – vyresnis nei trisdešimties
VAMPYRAS – meilutis, bet tikras
IVETA – atostogaujanti latvių choreografė
RIČARDAS – mažas žmogus su ūsiukais
WAGNERIS – liūtas, absoliučiai lojalus Ričardui. Čia jis nelabai grėsmingas, tačiau išdidus
MO – taip pat liūtas. Kažkoks sutrikęs
KELTO KELEIVIŲ CHORAS:
Gintaras – kineziterapeutas, Lina – informatikė,
Žilvinas – apsukruolis, Diana – informatikė,
Saulius – augina balandžius, Marijus – ekologas,
Algimantas – konferansjė, Gintarė – sodininkė,
Neringa – vadybininkė, Dima – kiemsargis,
Pjeras – prancūzas keliautojas, Pedro – ispanas keliautojas,
Žaneta – barista, Jeroslavas – vertėjas, Danguolė – mokytoja,
Nijolė – mokytoja, Liudvika – barista,
Herkus – avantiūristas, Marius – alpinistas,
Austėja – filosofė, Jurga – kosmetologė, Julius – dirigentas,
Danas – verslininkas, Mantas – ekonomistas,
Zigmas – muzikantas, Inga – scenografė,
Gitanas – gitaristas, Palmira – žinių vedėja,
Antanas – šventasis, Miglė – pardavėja, Kasparas – agentas,
Rita – žurnalistė, Pasha – geras žmogus,
Tomas – geras žmogus, Misha – žurnalistas,
Sergey – šuniukų veisėjas, Algė – konsultantė,
Dovydas – bankininkas, Dovilė – moksleivė,
Birutė – žurnalistė, Eglė – našlė, Romas – kapitonas,
Aušra – lenktynininkė, Benediktas – slidininkas,
Tomas – nekilnojamojo turto agentas,
Laurynas – moksleivis, Vaiva – mokytoja, Aira – moksleivė,
Adelė – moksleivė, Rūta – biologė, Laima – konditerė,
Rasa – iš Šiaulių, Elona – buhalterė,
Justina – meno centro direktorė, Sidharta – lošėjas,
Gautama – dykinėtojas, Elena – skandinavistikos studentė,
Pranas – filosofas, Ana – kirpėja,
Vidas – apsukrus taksi vairuotojas, Emilija – bedarbė,
Monika – menotyrininkė, Solveiga – vieniša,
Tristanas – prancūzas bedarbis, Renata – gamina suvenyrus,
Remigijus – studentas, Viktorija – bedarbė,
Daina – apdailininkė, Vaiva – sušių pardavėja,
Jolita – kasininkė, Tatsushi – japonas pianistas
DVIDEŠIMT DVIRATININKŲ
Receptas arba pastaba: statant paveikslėlius teatrui scenoje, o ne galvoje, keleivių choristų skaičių galima sumažinti, projektuojant scenoje pasirinktų personažų šešėlius. Ir tai visai paprasta. Tarkim, vietoje septyniasdešimt vieno keleivių choro personažų palikus penkis, užtektų tų penkių personažų viso labo šešiasdešimt šešių šešėlių modifikacijų. Matematika čia nelabai svarbi. Juk kai kurie keleiviai choristai iš esmės vienas nuo kito niekuo nesiskiria. Keltas visų žmonių išraiškas suvienodina.
Pastaba arba receptas pastabai: taupant resursus, tarkim, nesant gero apšvietimo galimybėms, galima palikti norimą keleivių choristų skaičių, o vietoje likusių paleisti būrį šikšnosparnių. Ir žiūrovams būtų smagiau. Niekas nepraloštų.
Pastaba receptui arba pastabos pastabai: nesant galimybės salėje paleisti šikšnosparnių, svarbu bent keletą kartų atsidusti. Vietoje pauzės. Iš labai didelės bėdos vietoje nepagrindinių personažų per sceną su pavadėliu gali būti bent kartą pervestas špicų veislės šunelis.
Tarsi tarp kitko.
Pirmas paveikslėlis
Žiūrovai užima vietas salėje. Ant sienos – detalus Baltijos jūro ir jos pakrančių žemėlapis. Jis didelis, gal net per visą sieną. Nors ne, nereikia didelio žemėlapio per visą sieną, užteks kokio mokyklinio. Salės kampuose kabo smiginio lentos. Aplinkui mėtosi strėlytės. Kol žiūrovai laukia pasirodymo, salėje atsiranda raudonos spalvos užrašas – „Užrašas“. Vėliau jis pranyksta.
Maždaug penkiolika–dvidešimt minučių nieko nevyksta. Absoliučiai nieko, na, neskaitant prakicenančių Wagnerio ir Mo. Tačiau iš užkulisių girdėti septyniasdešimt vieno kelto keleivio keliamas triukšmas. Keltas ūkia. Kažkuris iš keleivių bando skambinti fortepijonu
Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijas“ kaip Glennas Gouldas (gali būti „Aria“).
Į sceną įboginamas veidrodis. Vėliau Kirpėjas atvelka kirpėjo kėdę. Na tą, kuri sukasi.
Joje sėdintis žmogus gali atsigręžti į publiką ir tuo pačiu veidrodyje pamatyti savo pakaušį.
Kirpėjas atsineša į sceną žirkles ir kitus instrumentus. Vandens dubenį. Jis plaka vandenį maišydamas muilo putas. Išeina.
Vėl pauzė, dabar dešimties minučių. Keleiviai choristai užima publiką, niūniuodami Maurice’o Ravelio „Bolero“. Nebaigia, nes kažkuris ima į taktą linguoti, baksnodamas šalia stovintį kaimyną, šis irgi pradeda linguoti, taip judesio banga nuvilnija per visą chorą ir „Bolero“ virsta maršu, o tada į sceną nukrenta, savaime suprantama, obuolys.
Pauzė lygiai dvidešimties sekundžių trukmės. Kas nors gali išsitraukti kišeninį laikrodį ir patikrinti, bet tai nebūtina.
Prie kirpėjo kėdės pasieniais, nerodydamas veido, atsliūkina Francas. Jis žiūri į blausų veidrodį. Tuo tarpu nukrenta dar vienas žalias obuolys, dabar jau didesnis. Rieda grindimis.
Pusės minutės tamsa
Antras paveikslėlis
Iveta scenoje esančiame bulvių lauke demonstruoja vadinamąją Hondos techniką. Septyniasdešimt devyni veikėjai po kiekvieno Ivetos šūksnio žengia žingsnį į priekį. Yra labai svarbu stipriai ir visa pėda stovėti ant grindų, o ne taip, kaip įprasta, – švelniai ištiesus pėdą nuo kulno iki pirštų
IVETA (japoniškai). Ichi!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. Ni!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. San!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. Shi!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. Go!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. Roku!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. Schici!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. Hachi!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. Ku!
KELEIVIAI. Šo!
IVETA. Juu!!!
KELEIVIAI. Šuooo!..
Pro šalį su vandens buteliuku praeina Vampyras. Jam stipriai gelia dantis. Pamažu scenos kampe išryškėja viską stebintis mažas lekuojantis špicų veislės šunelis
Trečias paveikslėlis
Tie patys. Scenografija kaip pirmame paveikslėlyje. Scenoje atsiradusi statula laiko žvakidę. Nugara į sceną sėdinčiam Francui kirpėjas masažuoja galvą
KIRPĖJAS. Negalėjai švelniau pasisveikinti? Dabar visuose laikraščiuose, visose gatvėse, visur aplinkui tiek daug brutalumo. Kaip tik klausiau podkasto apie statulą rašytojui Cvirkai. Na tos diskusijos, kuri vyko Rašytojų sąjungoje.
FRANCAS. Ai jo, žinau. Kažkaip manęs neužkabino toji aktualija. Visi manosi žinantys, visi turi savo nuomonę. Pardavėja viską išmano apie statulą. Vadybininkai yra apie ją girdėję, bet nežino, iš kokios medžiagos ji padaryta ir kur, po šimts šikšnosparnių, stovi – bet nedvejodami tvirtina, kad ją reikia nuversti. Kol dar nevėlu. Kol neužklupo kosminė tamsa.
KIRPĖJAS. Aha, tamsu. Štai mes visi žinome, kas mūsų kišenėse. O jei kieno nors kišenėje slypi skustuvas, arba Biblija?
Pauzė. Žvakidę laikanti statula krūpteli
FRANCAS. Na, o kaip tau sekasi, ar draugauji su ta pačia mergina? Nesipykstat, neujat vienas kito kaip hienos?
Pauzė (arba šikšnosparniai)
KIRPĖJAS. Ai, viskas gerai. Gyvenam tam pačiam mediniam name. Po mūsų langais auga obelys. Kad pamatytum, kaip gražiai jos žydi. O kodėl klausi?
Pauzė. Scenoje įsivyrauja penkiolikos sekundžių tamsa
Ketvirtas paveikslėlis
Kirpėjas, nusisukęs nuo publikos, kažką teptuku maišo dubenėlyje.
Iveta šnekasi su Ričardu prie kavos aparato, ji įmetė monetą ir laukia, kol bus pagamintas jos „Wiener melange“. Apie ką jie šnekasi, tiesą sakant, nėra taip svarbu. Daug svarbesnis šioje vietoje yra natūralus susižavėjusių akių kontaktas. Jis varijuoja nuo nedrąsaus iki visiškai atviro žvilgsnio
IVETA. Jei partneris juda, reikia judėti paskui jį.
LIŪTAI. RRr-rrr (urgzteli, kas reiškia – „nė krust“).
RIČARDAS. Man nuo streso ar nuostabos užima kvapą. Sunku net šnekėti.
IVETA. Kaip malonu su jumis dirbti. Jaučiuosi kaip kurorte.
RIČARDAS. Na, taip, ir man labai malonu.
Liūtai juos stebi
IVETA. Jei mintis viena, jos negalima padalinti į kelias dalis.
RIČARDAS. Išties. Neteisybės jausmas labiausiai dirgina žiūrovą.
Liūtai stebisi.
Ūmai visi esantys scenoje sustingsta. Po akimirkos (įsijungus projekcijoms, imituojančioms bulvių lauką) pradeda kasti bulves. Kai kurie rausiasi po kišenes, kažko ieškodami. Kirpėjas ir toliau įnirtingai maišo dubenėlyje teptuku.
Teisingumo dėlei reiktų pridurti, kad jų visų kaip tokių – nėra. Yra tik Iveta, žvelgianti į dangų.
Liūtai ir Ričardas, žvaigždės – tėra jos projekcijos. Kitokios nei minėtas bulvių laukas, kuris, savo ruožtu, yra tikras kosmosas
Penktas paveikslėlis
Vampyras taikosi kąsti Francui į ką tik nuskustą sprandą.
Niūniuoja
VAMPYRAS. Prie ežero, prie ežero
Švelniai raibuliuoja bangelės…
KELEIVIŲ CHORAS. Bangelės…
VAMPYRAS. Atsipalaidavę mūsų kūneliai…
CHORAS. Ir kakleliai…
Pauzė
VAMPYRAS (Jau iškišęs iltis). Niekas nedrumsčia mums ramybėlės…
FRANCAS (Staiga). Varlės! Varlės!
VAMPYRAS (Suirzęs, kiek atsitraukia). Na ir iš kur prie ežero varlės?
CHORAS. Vaaaar-lės, varlelės. Vaaar-lės, varlelės. Vaar-lės, varlelės…
VAMPYRAS. Oi! (Kąsdamas Francui į kaklą šliurpsi ir čepsi)
CHORAS. Šiū-šiūūū, varlelės…
Septyniasdešimt vieno kelto keleivių choras, mėgdžiodamas varles, šokuoja po visą salę. Sustingsta. Netrukus garsiai užkurkia, kaip tikros varlės
Šeštas paveikslėlis
Užsidega užrašas „Klimato kaita“.
Scenoje apie dvidešimt minučių fechtuojasi Vampyras ir Francas. Įnirtingai šnopuoja.
Špagų žvangesys pamažu įgauna savotišką ritmą.
Besifechtuodami abu pereina į vieną scenos pusę, vėliau grįžta atgal, ir taip toliau. Įstrižai sceną.
Kirpėjas tuo metu vis dar kažką maišo dubenėlyje teptuku. Dalį gautos masės kilsteli į viršų, pažiūri priešais šviesą. Tai gumuliukai. Gražios spalvos. Gauta konsistencija primena plaukų pomadą
Septintas paveikslėlis
Projektoriuje rodomi į pėsčiųjų keltą skubantys žmonės.
Vieni rodo bilietėlius kontrolei, kiti, praėję besisukančius apsaugos vartelius, bėgte bėga į keltą. Dvidešimties dviratininkų vora skinasi kelią per minią.
Francas išsitraukia iš kišenės dėžutę su pomada. Tepasi ūsus. Lėtai. Smulkmeniškai pasakodamas apie savo asmeninius kirpimosi ir skutimosi ritualus. Tarkim:
„Štai šitų ūsų, kuriuos dabar nešioju, visai neplanavau auginti. Jie patys užaugo. Kaskart, kai skutuosi, ant veido palieku vis kitokią plaukų formą. Pavyzdžiui, žandenos. Jos mane praturtina…“ (Svarbu pasakoti bent septynias–devynias minutes, su reikšmingomis pauzėmis.)
Per tą laiką Dvidešimt dviratininkų butō šokio stiliumi pervažiuoja nuo vienos scenos pusės iki kitos. Girdėti kelto ūkimas ir tos pačios J. S. Bacho „Goldbergo variacijos“ (1–15; pasirinktinai), atliekamos keleivio Tatsushi, žinoma, mėgdžiojant G. Gouldą.
Į sceną nuo lubų pūpteli obuolys. Dar vienas. Dar keletas. Prapliumpa obuolių liūtis, bet greitai baigiasi. Keli obuoliai, toliau skambant muzikai, pūpteli ir ant žiūrovų
Pauzė
Pabaiga
Virgilijus Veršulis. Paskutinė juosta
2019 m. Nr. 10
Vienaveiksmė pjesė
Scenoje ant pakylos prožektorių apšviestas juostinis magnetofonas.
Daugiau jokių dekoracijų.
Balsas sklinda iš magnetofono juostelės
Man šešiasdešimt treji.
Bus už devynių mėnesių. Net nežinau, kaip į smegenis įsimetė būtent šis skaičius, bet jei jis ten atsirado, vadinasi, ką nors reiškia, tik aš neketinu gaišti savo brangaus laiko spėliodamas, iš kur tas skaičius išdygo. Ne mano reikalas, yra daugybė žmonių, kuriems rūpi viską išsiaiškinti, tegul jie tai padaro ir jus apšviečia.
Manęs gali net neinformuoti, man neįdomu.
Kiek skirta to laiko, ta prasme, kada nustos suktis magnetofono juosta, negaliu atspėti, nežinau jos trukmės, kažkokia nematyta ritė, be dėklo, ant jos nieko neužrašyta, gal ištemps kokią valandą. Trys apsisukimai lygu maždaug vienam metrui, vienas metras – šešios sekundės, tai jeigu juosta penkių šimtų metrų, pagal dydį panašiai ir atrodo, patys paskaičiuokite.
Laiko irgi niekada negali numatyti, kur jo pabaiga, kuriame taške yra tavo išėjimas, kalbant paprasčiau, kada laikas nustos tau skelbti valandas (sąmoningai pabėgu nuo frazės Kam skambina varpai, nes kartą ji jau buvo pavartota). Bet skamba vis tiek kažkaip įmantriai. Velniai nematė. Juostos pabaigą mėginsiu tiesiog nuspėti. Čia kaip su smėlio laikrodžiu, matai, kada išbyrės paskutinė smiltelė.
Taigi, prie reikalo. Ach ne, dar turiu pasakyti, kad jau buvo tokia drama (o gal komedija?), vadinosi Paskutinė Krepo juosta. Nežinau, apie ką ji, bet, sprendžiant iš pavadinimo, ten irgi kažkas įrašinėjama.
Tuo visas panašumas su manimi ir baigiasi. Pirma, nemanau, kad tai bus paskutinė juosta, greičiau pirmoji, pirmutinė mano juosta (kadangi istorijoje, kuria pasidalinsiu, nesu svarbus, o beveik pašalietis, tai ir prisistatyti nematau reikalo), nes iki šiol niekada neįrašinėjau savo balso. Jaunystėje tik muziką, nes įrašinėti minčių nešaudavo į galvą, apskritai, kokios mintys gyvena jauno žmogaus makaulėj? Aišku, kad iki nuobodulio banalios. Tokios jos buvo iki manęs, tokios jos bus visada. Pabandykite, jei kas jaunas dabar manęs klauso, kurį laiką
stebėti, kas dedasi jūsų galvoje, ir, patikėkite, aptiksite ten tą patį, kas kunkuliuodavo ir mano jaunoje smegeninėje: muzika, seksas ir kokie visi durniai! Niekas nepasikeitė. Negi įrašinėsi tokį absurdą.
Antra, to Krepo nepažįstu ir nežinau, ką jis įrašinėjo. Pažinojau Krauzę, visai ne Krepą, – absoliučiai nepanaši pavardė, – jis buvo mano klasiokas iki penktos klasės, ką veikė paskiau, nežinau. Tai štai tas Krauzė, nepamenu jo vardo, gal Ričardas arba Hektoras, nors ne, tokių vardų tais laikais dar neduodavo, tai dabar gali kaip nori vaikus vadinti, tada ne, bet jis tikrai nebuvo Vytautas, Kastytis, Gintaras arba Bernardas, man lengviau išvardinti, kokio vardo jis neturėjo, nei atspėti tikrąjį, tikiuosi, jis išgirs mano įrašą ir atsišauks: kvaily, aš juk Artūras,
tarkim, nes joks jis ne Artūras, esu tuo įsitikinęs, jeigu, žinoma, jis dar gyvas, juk nieko negali žinoti. Taigi jis buvo, arba vis dar yra greičiausiai koks vokietis, sprendžiant pagal pavardę, kaip ir kiti vokiečiai, tėvų ar protėvių dėka atsidūręs Lietuvoje. Nemanau, kad nuo kryžiuočių laikų, tikriausiai kur kas vėliau.
Bet nenorėčiau dabar išsiplėsti apie Krauzę, juk ne jis čia svarbiausias, tiesą sakant, ne dėl jo ėmiau įrašinėti savo pirmąją juostą, gal vėliau, jei liks keli metrai, grįšiu prie šito mušeikos. Pasakiau mušeikos? Tada būtinai turėsiu dar grįžti.
Galėčiau jau ir pradėti pasakot tą istoriją, jei jūs nieko prieš, o ką aš galiu žinoti – jūs prieš ar už? Kvailas klausimas, juk priešais mane tik juosta sukasi. Dešimto tipo, ji geresnė nei šešto, šešto net negamina tikriausiai, nors gal ir dešimto negamina, išvis gal juostų nebegamina, kai yra diskai, kompiuterinės laikmenos, bet jaučiu nostalgiją magnetofono juostai, dešimto tipo ypač, ji blizga, ne taip greit apvelia magnetofono galvutę kaip šešto, retai nutrūksta, miela
juostelė. Juostelė, kuri nenutuokia, ar jums apskritai įdomu jos, o tiksliau – manęs, klausytis.
Tebūnie. Ne taip seniai aplankiau seną draugą, jis guli miesto kapinėse. Nieko ypatinga, kapinės kaip kapinės, kalneliai, krūmai, medžiai. Ne per toliausiai, gal už penkiasdešimties metrų, tarp medžių pastebėjau merginą, palyginti labai jauną, galėčiau net lažintis, kad atrodė kaip moksleivė, jei ne didelis atsikišęs pilvas, iš kurio supratau, kad ji nėščia, o mokinukės šiais laikais vargu ar dažnai pastoja, juk lytinis švietimas, apsisaugojimo priemonių gausa… – tai ne anais gūdžiais laikais, kai aš augau, todėl ir nusprendžiau, kad, ko gero, ji tik atrodo
jauna, bet yra jau įmitusi, ta prasme, įmetėjusi, įkopusi į trečią dešimtį.
Pasilenkiu ir toliau krapštausi su skardiniu krautuvinės žvakelės dangteliu, tik staiga išgirstu duslų bumbtelėjimą. Apsidairau, ogi nieko, nei merginos, nei dar ko nors. Pasigirdo, nusprendžiu, bet nė velnio negaliu nuimti to prakeikto skardos gabalo nuo žvakės. Numetu viską ir einu pažiūrėti ton pusėn, kur ką tik mačiau merginą.
Prisiminiau, greičiausiai jo vardas buvo arba yra, jei jis vis dar gyvas, Egidijus. Na to Krauzės, kuris čia ne prie ko. Nors šimto procentų neduočiau, bet jo vardas, atrodo, prasideda raide E, o tais laikais populiariausi vardai iš tos raidės buvo Eduardas, prisimenat – Mieželaitis, Edmundas ir Egidijus. Jokių Eligijų (jie vėliau prasidėjo), Edgarų ar Ernestų dar nebuvo, Ernestą žinojom tik tą vienintelį – Hemingvėjų. Tiesa, pasitaikydavo Edvinas, bet labai retai, jo tikrai nebūčiau pamiršęs, todėl visai logiška, kad Krauzė yra Egidijus, jeigu jo vardas apskritai prasideda raide E, tada Egidijui skiriu devyniasdešimt procentų, Eduardui ir Edmundui po penkis. Nors Edmundą apskritai atmetu. Negalėjo jis juo būti. Ir Eduardą taip pat atmetu. Lieka Egidijus. Nors vis tik iš visų galimų vardų jam duodu šešiasdešimt procentų. Einu toliau.
Nepasiekęs tos vietos, kur stovėjo mergina, jau matau, kad ten iškasta duobė, greičiausiai rytoj vyks laidotuvės, nebe šiandien – vakarėja. Priėjęs duobę nustėrstu: dugne guli mano mergina, aišku, ne mano, aš jos net nepažįstu, bet ta pati, nėščioji, ir t. t., guli pusiau kniūbsčia, truputį pavirtusi šonu, veidu į žemę, ta prasme, kalbasi su jos gyventojais, sliekais, žvyro akmenukais ir panašiai.
Nieko nelaukęs šoku į duobę ir atverčiu jos galvą, akys pramerktos, bet atrodo negyvos. Nuleidžiu ją, tai yra galvą, atsuktą dangop, ant žemės ir kuo skubiausiai išsiropščiu į paviršių. Ačiū Dievui, niekas manęs nemato. Lengva pasakyti išsiropščiu, iš tikrųjų vos išsikapstau, smėlis byra į duobę, kojomis įsiremti nėra į ką, galiausiai pasinaudoju dviem paliktais kastuvais, kabarojuosi atrėmęs juos į dugną ir duobės kraštus, žingsnelis po žingsnelio, palengva, taip, dar truputį, tada vienu šuoliu apsikabinu žemės kauburį, jis slenka žemyn, o Viešpatie, negi vėl įkrisiu atgal, bet ranka užčiuopiu ir įsikimbu už betoninės plokštės, permetu kairę koją lyg koks gimnastas ar šuolininkas per kliūtį (ir tai mano amžiuje, visada sakau, neskubėk nurašyti žmonių, jie dar nežinia ką gali padaryti), tada lengviau atsikvepiu, bet duobė liko pribyrėjusi žemių ir mergina po jomis kone pradingo. O čia tai pakliuvau, reikėjo man lįsti į svetimus reikalus!
Pirma mintis, žinoma, bėgti kam nors pranešti. Laimei, aplinkui nė gyvos dvasios, ir tikiuosi, manęs niekas nematė, nes paaiškinti, ką veikiau duobėje ir apskritai kapinėse, keblu: netyčia įkritau, eidamas pro šalį, o ten dar ir lavonas pats atsikasė? – skamba nelabai, arba pasakoti apie draugą, kuris mirė prieš dvidešimt metų ir, be to, yra (tiksliau, buvo, žinoma, kad buvo, nes dabar ten jau nieko nėra) rusas – labai painu šiais tokiais nedraugiškais laikais, kai kam sunku suvokti, kad rusai buvo įprastas dalykas mūsų šalyje, bet taip juk buvo – arba rusai, arba vokiečiai, ir visi kiti, žinoma, taip pat ir lietuviai: rusai, vadinasi, geri, vokiečiai, savaime suprantama, blogi, o visi kiti, taip pat ir lietuviai, ne prie ko; dabar santykis pasikeitė kardinaliai: lietuviai yra visais atžvilgiais geri, rusai blogi, o vokiečiai ne prie ko, bet mano laikais buvo visai kitaip, ir draugystės su rusu niekas nelaikė nusikaltimu, tik kas tą pripažins šiandien? Ko gero, tai atrodys kaip minusas.
Antras minusas yra tas, kad lankau savo draugą net po dvidešimties metų, tai atrodo mažų mažiausiai nenormaliai, kokie turėjo būti santykiai, kad žmogaus net po dvidešimties metų pamiršt negaliu? Vadinasi, įtarimų mano atžvilgiu tik daugėja.
Ir galiausiai mergina – kodėl ji negyva? Kai turiu tiek minusų, dar vienas atrodo jau pats savaime įmanomas, ta prasme, gal ji visai ne pati užsimušė, gal aš jai padėjau? Nes kokio velnio sveikai jaunai merginai staiga pulti į duobę? Aišku, kad kas nors ją pastūmė. Gal jūs truputį pažįstami, girdžiu klausimą, o vaikas gal tamstos, ir tokiu būdu nutarėte iškart abiem atsikratyti? Mano metuose? Nusistebiu, juk man šešiasdešimt treji bus už devynių mėnesių.
(Nežinau kodėl, bet šešiasdešimt treji man asocijuojasi su nėštumu. Gal kad bendra suma devyni. Apskritai magiški skaičiai: per šešias dienas Dievas sukūrė pasaulį, trečias kartas nemeluoja, devyni mėnesiai ir tu jau gyvas.) Be to, toliau ginuosi, jos padėtyje galva galėjo apsisukti, gal pasidarė bloga, apsvaigo nuo saulės, dar kas nors.
Taip taip, visko gali būti, taip ir patikėsim, atsako man, o viena tų priežasčių gali būti tyčinis postūmis, ar maža visokių senų iškrypėlių? Kodėl tu negalėtum būti vienas iš jų?
Tikrai, sunku paprieštarauti. Aplinkybės susimokė prieš mane: ką tik išsiropščiau iš šviežiai iškasto kapo, to nepaneigsi, esu visas žemėtas, o duobė vėl pribyrėjo žemių, kurios beveik paslėpė merginos kūną, aplinkui pilna mano pėdsakų, ant palaikų mano pirštų atspaudai… stop, nusmelkia mintis, o juk kūną geriausia visai užkasti, kastuvus ištraukt iš duobės ir palikti kaip buvo. Imuosi darbo ir po kurio laiko lieku patenkintas: dugnas gražiai užbertas, kastuvai guli prie duobės krašto. Ko gero, šioje vietoje ir galima būtų baigti pasakojimą – niekas manęs neužklupo, daugiau čia nesirodysiu, ir panašiai. Deja, kitą dieną neištveriu.
Nežinau kodėl, bet su Krauze nuolat mušdavausi ir visada pralaimėdavau. Visus tuos ketverius metus, kol su mumis mokėsi, paskui jis kažkur išvyko, gal į Vokietiją, gal kitur. Jis buvo toks suknistai visur pirmaujantis berniukas, mėgo lyderiauti: pirmas atbėgdavo, toliausiai nušokdavo, padarydavo daugiausia prisitraukimų, buvo pats kiečiausias futbolininkas, visur jis turėjo būti pirmas, nepripažino jokio pralaimėjimo. Toks jis buvo. Turbūt todėl aš jo ir nemėgau. Toks net Švenčiausiąją Mergelę išvestų iš proto, ką jau kalbėti apie mane. Negalėjau susitaikyti su jo vadovavimu, nors visa klasė jį kuo ramiausiai priėmė. Aišku, po kiekvienų laimėtų muštynių jo autoritetas vis labiau augo, o manasis proporcingai
smuko žemyn. Net kai jis išvažiavo, kai nebeliko kam manęs nugalėti, manasis autoritetas taip ir nepasitaisė, visų akyse likau Amžinai Pralaimintis. Vienas momentas ypač gėdingas, kai pats paprašiau, kad trenktų man į marmūzę.
Visa klasė, Krauzės paraginta, užsirašė į bokso treniruotes, apskritai mes išbandėme daug būrelių, daug sporto šakų, iniciatorius buvo Krauzė, ir jam visur sekėsi. Kai nuėjome į gimnastiką, priėmė tik du berniukus: vieną, nes buvo labai žemo ūgio, ir Krauzę, nes tas be vargo atliko tiltelį, kas mums atrodė absoliučiai neįmanoma. Futbole jį iškart paskyrė į puolėjų gretas, aš, deja, gavau galimybę tik stovėti vartuose. Manau, jei jis būtų patekęs į olimpines žaidynes, būtų grįžęs su aukso medaliu, pralaimėti jis tiesiog negalėjo, kažkas jo galvoje buvo taip sujungta, kad bet kokiu atveju turėdavo laimėti. Net viename sektoriuje
su Robertu Bimonu, tikiu, būtų nunešęs velniop šiojo pasaulio rekordą – aštuonios ir devynios dešimtosios, tiesiog būtų įjungęs savo organizmo viršmaksimumą ir nuskridęs kur reikia, šunsnukis. O tada bokso būrelyje mums pranešė, kad savaitgalį turėsime varžybas, ir aš pats paprašiau, kad Krauzė parodytų, ką reiškia gauti su bokso pirštine į veidą, tarsi nebūčiau žinojęs, kai tiek su juo mušiausi. Jis ir vožtelėjo visų akivaizdoje. Daugiau į boksą nebeatėjau.
Vieno dalyko iš jo vis dėlto išmokau, galų gale užaugau sportiškas ir net tapau dvikovų rungčių sporto meistru. Kaip gaila, kad daugiau neteko su juo susitikti, tikiuosi, būčiau atsikeršijęs už sumautą vaikystę. Bet gana apie jį, grįžkim prie reikalo. Kitą dieną niekaip negaliu nusėdėti namie, rūpi – rado ar ne tą mergelę. Nusiperku žvakę, ir vėl – pas savo draugą. Prie mane dominančio kapo sujudimas, bet toks, na suprantat, kaip visada – paprastos
laidotuvės, ta prasme. Karstas, vadinasi, jau duobėj, dunksi beriama žemė, visi verkia kaip priklauso, nusiminę, ir taip toliau. Vadinasi, JOS nepastebėjo, arba… JI pati išėjo. Tarkim, naktį atsigavo, sako: „O, kur aš čia papuoliau, man gi laikas namo…“ – ir iškeliauja. Aišku, išlipti jai būtų kebloka, bet aš gi išlipau.
Galvoju, prieisiu arčiau, gal ką įdomaus pamatysiu. Prislenku, duobkasiai kastuvais tik švaistosi, lyg nieko nebūtų atsitikę. Gal iš tikrųjų viskas gerai? Paklausiu arčiausiai stovinčios moteriškės, ką laidoja. Mane nužvelgia toks senis, veidas kažką lyg primena, tik negaliu prisiminti, ką, gal anksčiau kur buvau sutikęs, arba tik taip pasirodė. Nekreipiu į jį dėmesio.
Artūriuką mūsų vienintelį, sako moteris, sūnėną mano. Ar jaunas, klausiu, nes moteris neatrodo sena, išeitų, kad ir sūnėnas turėtų būti jaunas, be to, dašunta, ko ta mergina su pilvu vakar apsilankė, – taigi pas būsimą tėvelį, Artūrą, atėjo. Mat kaip čia viskas klostosi. Mano mintis lyg perskaito Artūriuko teta: rugsėjį aštuoniolika būtų suėję… Ir verkia. Hmmm, numykiu apstulbęs, toks jaunas! O senis vis akių nuo manęs nenuleidžia, trukdau aš jam, ar ką?
Reikia nešdintis.
Su motociklu užsimušė, užlaiko mane teta, tėvai ženytis neleido, tai pats sau galą pasidarė. O kuri čia jo mergina, klausiu apžvelgdamas nemenką būrį, matyt, klasės mergaičių, nors pats žinau, kad tos vienintelės čia nėra, arba yra, tik nesimato, labai giliai guli.
Neatėjo, gal jau gimdo, ant dienų vaikas turi atsirasti. Daugiau nieko nenoriu žinoti, persižegnoju ir svilinamas senio žvilgsnio grįžtu prie savo draugo kapo. Ten, nuduodamas, kad labai meldžiuosi, toliau stebiu Artūriuko gimines. Netrukus visi susigūžę išsliūkina iš kapų. O aš toliau sau stebiuosi, mat kokia drama, beveik kaip Šekspyro, betrūksta nesantaikos tarp šeimų, o greičiausiai taip ir yra, nes ko gi tada būtų neleidę tuoktis. Jis užsimuša protestuodamas, maždaug: ach šitaip, tai ir turėkitės, o ji krenta į duobę paskui mylimąjį? Šekspyro dramoj Romeo irgi pirmas išgeria nuodus, o Džuljeta iš paskos. Kaip viskas
kartojasi. Po mirties jie susitiko ir dabar yra kartu. Tai bent dalykai, mąstau, reikės dažniau čia ateiti, gal užtaikysiu pasikalbėti su artimaisiais. Gerai, kad pateko didelė ritė, nes mažos būtų neužtekę. Šiaip muzikai įrašinėti mes dažniausiai naudodavom trijų šimtų septyniasdešimt penkių metrų rites, nes į tokią tilpdavo du albumai, arba, paprastai kalbant, plokštelės. Mano laikais plokštelė grodavo keturiasdešimt minučių, retai pasitaikydavo ilgesnės trukmės, tad tokioje juostoje kaip tik ir tilpdavo kiekvienoje pusėje po albumą. Buvo labai patogu, nes, pavyzdžiui, didelės ritės vienoje pusėje telpa pusantro albumo, dažnai per pusę dainos juosta baigdavosi. O tada pabandyk surasti naujo disko pradžią, turi kelis kartus persukinėti juostą pirmyn atgal, kol surandi. Su mažesne rite viskas paprasčiau, vienoje pusėje toks albumas, kitoje anoks.
Bet pasitaikydavo nestandartų. Pavyzdžiui, tokia grupė „Genesis“ buvo, juk žinote, tai jie 1978 metais įrašė labai gerą, bet per ilgą albumą „Kai mes likome trise“. Paskutinė jo daina „Follow you…“, kuri paskui tapo vizitine grupės kortele, išsiskyrė iš kitų įmantrių gabalų savo naiviu paprastumu, lyg būtų ne iš to albumo. O mano juostoje, kadangi buvo paskutinė, netilpo vienoje pusėje, lyg patvirtindama, kad priklauso kitam pasauliui, tad įrašiau ją atskirai. Pasitaikydavo ir daugiau tokių netilpimų, bet tik šis visais atžvilgiais buvo vykęs.
Bet ką čia aš vis apie juostas, beveik nebeliko ką pasakoti, todėl ir nuklystu į šalį, nes matau, liks daug neišnaudotų metrų.
Vaikas vis dėlto gimė ir dabar yra pas mane, miega. Aišku, to niekas nežino, o aš pats neprisirengiu apie tai paskelbti. Sugalvojau įkalbėti viską į juostą. Dabar Jeronimui, tokį vardą jam parinkau, šventojo vardą, lygiai mėnuo, vienas mėnesiukas. Auga sveikas, žvalus. Aš internete pasiskaitau, ten randu daug informacijos apie kūdikių auginimą, taigi, atrodo, jis vystosi visapusiškai gerai. Žinoma, kada nors turėsiu jį užregistruoti kaip gimusį ar iš kur nors atsiradusį, bet kol kas niekur neskubu, laukiu instrukcijų.
Nuo laidotuvių praėjo kelios dienos, kaip ir pasimiršo viskas, ne tai kad pasimiršo, kur čia tokius dalykus pamirši, bet kažkaip atitolo, ir, rodos, ne su manim viskas vyko.
O juk iš pradžių, pamenat, sakiau, kad aš čia ne prie ko? Kaip aš klydau, pasirodo, kad net ir labai prie ko. Su manim viskas, galima sakyti, ir vyko, nes kišu nosį kur nereikia. Galėjau juk nekreipti dėmesio, maža kas kur bumbteli.
Bet ir dar šis tas čia yra prie ko.
Dvi dienas – nieko, dar ir lietus pasiuto lyti, maniau, niekada nesibaigs. Trečią dieną nerandu sau vietos, nors tu ką. Ir lietus baigėsi, saulėta. Galvoju, kas man yra, ko trūksta? Ir vis kapinės stojasi prieš akis. Visai su galva negerai. Juk viskas užglaistyta, numirėliai užkasti, jokių galų nepalikai, tai ko bijai? – klausiu savęs. Reikia draugą aplankyti, atsakau sau, ir šaunu tiesiai į parduotuvę žvakutės pirkti. Akylesnis stebėtojas tikrai sunerimtų, ko tas senis taip dažnai ant ruso kapo žvakeles degina? Ne kitaip, kaip pranešimą Kremliui siunčia. Tikrai, turėčiau pasirodyti įtartinas patriotinėms organizacijoms.
Degu žvakelę, jokių pranešimų Maskvai, girdit? – ir staiga vaiko balselis. Pasigirdo? Suklūstu. Vėl, kaip tik iš tos pusės, lyg norėtų verkti, bet tik atodūsis gaunasi. Metu žvakę ir – bėgte į tą pusę. Kapas apkrautas vainikais, tik viename jo krašte kažkas kruta. Atitraukiu vainiką ir nustėrstu: iš po žemių kyšo pusiau išlindęs kūdikis. Tučtuojau iškasu ir paimu į rankas vyriškos lyties mažylį. Su duobe jį dar sieja virkštelė, ją perpjaunu lenktiniu peiliuku ir užrišu mazgelį.
Jaučiuosi kaip kokiame Spilbergo filme arba sapne, bet juk nemiegu. Tik dabar pastebiu iš angos žemėje lendančius sliekus, daugybę sliekų, tokios niekada anksčiau nesu matęs, ir staiga suvokiu, kad Dievas šiuos padarus pasitelkė mažyliui išgelbėti, kaip tik todėl ir lijo be perstojo dvi dienas. Dar sykį viską apmąstau: mergina gulėjo pusiau kniūbsčia, vadinasi, vaikui gimti nebuvo sudėtinga, o ir motinos kūnas pridengė jį nuo žemės svorio. Kaip žinia, kūdikiai vystosi gimdos vandenyse ir per virkštelę ima deguonį iš motinos, o atsidūrę išoriniame pasaulyje turi staigiai persiorientuoti ir pradeda darbuotis plaučiais.
Taigi, vos užgimęs vaikas maitinosi iš motinos paskutinėmis maisto medžiagomis ir deguonies likučiais, nes, galimas daiktas, kurį laiką ji dar buvo pusgyvė ir kvėpavo pro mano plonai užbertų žemių sluoksnį, nusigalavo turbūt tik po laidotuvių, prislėgta karsto ir žemės, ir tų vainikų. Ačiū Dievui, aš čia ne prie ko.
Mažylis tuo metu jau krapštėsi laukan, o kadangi naujagimio organizmas greit prisitaiko prie naujų aplinkybių, tai ir nepatyrė didelio šoko – iš tamsos atėjo į tamsą, iš gimdos vandenų į drėgną žemę. Viskas normalu, o paskui sliekai parodė jam kelią, ta prasme, prasidėjo procesas iš sliekų gyvenimo (buvo toks spektaklis, pats nemačiau, nes vis atidėlioju savo pirmąjį apsilankymą teatre, vis žadu sau rytoj arba poryt, arba kitą savaitę, kitą mėnesį tai tikrai, bet repertuarą seku, visų spektaklių pavadinimus prisimenu). Nieko čia keisto, Dievas viskuo pasirūpino. Net ir tuo, kad laiku atsirasčiau trečiame vaidinimo veiksme, po devynių
mėnesių. Iki šiol mano gyvenimas lyg ir neturėjo aiškaus tikslo, o dabar staiga įgavo prasmę – turėjau gimti ir gyventi, kad sulaukęs beveik šešiasdešimt trejų išgelbėčiau vaikui gyvybę. Dievas sukūrė mane būtent šiam tikslui. Čia tai bent, aukštoji matematika.
Įdomi kombinacija – šeši, trys, devyni. Tie skaičiai taip tarpusavyje susiję ir taip dažnai kartojasi įvairiausiais pavidalais, kad, manyčiau, Dievas ne šiaip sau juos sugalvojo. Dieviškoji Trejybė! Jei šešetą apversi, gausis devyni, o devynetai yra beveik lyginiai skaičiai, jiems vos vos trūksta iki šimto, tūkstančio, milijardo ir taip toliau, beveik iki begalybės. Vieno mažo žingsnelio, vieno vienintelio iki amžinybės!
Žinoma, visos tos mintys man daug vėliau atėjo, o tuomet tik sumečiau, kad turiu skubiai ką nors prisikviesti, juk neisiu su kūdikiu per kapines, – iš kur jį gavai? – mane užsipultų. Turiu parodyti jį visuomenei. Užverčiu žemėmis angą, iš kurios vaikas išdygo kaip grybas, paskui padedu jį ant smėlio priešingoje kapo pusėje, tada iš visų jėgų sušunku: žmonės, žmonės, kas vaiką palikote?
Ir kaip tik tuo metu suvokiu, ką akys užkabino ant medinio kapo kryžiaus. Atsigręžiu ir perskaitau dar kartą, negaliu patikėti – Artūras Krauzė! Juk sakiau, kad mes su Krauze neatskiriami kaip vieno medžio šakos. Dabar suprantu, kas tas kažkur matytas senis. Žinoma, ir jis mane pažino, kitaip nebūtų taip spoksojęs.
Greičiausiai jis ir kaltas dėl savo anūko žūties, nes, spėju, toje šeimoje, kaip kadaise mokykloje, vadovauja jis, štai ir neatlaikė jo spaudimo anūkas, ir Dievas pasirinko mane, Krauzės priešingybę, kad išgelbėčiau jo provaikaitį. Na ir scenarijus, kaip „Santa Barbaroje“. Neturi tas Dievas ką veikti debesyse, tai visokių painių siužetų mums primeta. Teatras, geriau už Nacionalinį!
Aišku, kapinėse šaukiantis vyras iš karto patraukia dėmesį, prie manęs prisistato keletas gailestingųjų samariečių. Garsiai piktinuosi: kur tai matyta, vidury dienos ir vidury kapinių kūdikį palikti, nuogutėlį, kur ritasi pasaulis, ir panašiai.
Gal jį kas tyčia paliko? – nedrąsiai spėlioja viena moterėlė. To betrūko, atrėžiu, tam yra ligoninės, gyvybės langelis pagaliau, o dar šitaip pašykštėti pinigų nors kokiam drabužėliui? Gerai, kad automobilyje turiu antklodę, sakau, apgaubiu vaikelį savo švarku ir pareiškiu susirinkusiems: tuoj pat vežu į ligoninę, o jūs būkit geri, paskambinkit į reikiamas institucijas, negalima šitaip visko palikti, ir panašiai. Ir dedu į kojas, net neprisistatęs, kas toks esu.
Galvą guldau, iš pradžių tikrai ketinau į ligoninę jį nuvežti, bet pakeliui sumečiau, kad pirma reik namo užsukti ir kuo nors jį apvilkti. O namie tai tas, tai anas: ieškojau bent kokios paklodės kūdikiui suvystyti, ir kaip tyčia geros nerandu, visos arba nešvarios, arba suplyšusios, tokiose juk neveši; paskui vaikas dar užsigeidė paverkti. Įjungiau muziką, kad neišgirstų kaimynai, pašildžiau pienuko ir, pamirkydamas jame pirštą, pamaitinau rėksnį. Užtrukau iki vakaro, o tada nusprendžiau ligoninę atidėti rytui.
Visą naktį, aišku, man Krauzė prieš akis stovi, kaltina ar kažko klausinėja, nesuprasi. Nubundu prakaito išpiltas. Bet dabar jis manęs neišgąsdins, juk beveik visa galva žemesnis, kaip spėjau įvertinti kapinėse, smulkus, nepalyginsi su manim, lengvai jį partrėkščiau ant žemės, jei tik pasirodytų. Bijoti nėra ko.
Telefonu per „Barborą“ užsakau mažyliui visų būtinų prekių ir tada susigaudau, kad dar negavau jokių nurodymų iš aukščiau, ką toliau daryt su vaiku. Kaip minėjau, vos aptikus kūdikį mane persmelkė mintis apie misiją, todėl nusprendžiu kol kas laukti ženklo, instrukcijų, kaip elgtis, juk nepaliks gerasis Dievas vieno, kai pats pasirinko mane tokiam tikslui. Mane, žinoma, ir sliekus. Kažkodėl pavadinu vaiką Jeronimu. Ir tai vėl ne šiaip sau, juk niekada su tokiu vardu nesusidūriau, o čia staiga mintis – turi vadintis Jeronimu. Šventojo vardas, dar pasiguglinu, tikrai – šventas Jeronimas Krauzė. Abu turi kai ką bendra: istorinis
šventasis kurį laiką gyveno dykumose, Krauzė taip pat iš smėlio atėjo. Smėlio klavyrai, galima sakyti. Buvo toks spektaklis. Iš smėlio, viskas iš smėlio. Taigi, pasilieku mažylį ir laukiu.
Kurį laiką – jokių sukrėtimų, niekas nieko neieško, nepasigenda. Tik po dviejų savaičių skelbiama merginos paieška. Mergina šešiolikmetė, besirengianti gimdyti, gal jau ir pagimdžiusi, todėl gydymo įstaigos ir visuomenė prašomi pranešti apie netikėtai rastus naujagimius. Jos tėvai išsiskyrę, gyvena emigracijoje, mergina glaudėsi pas močiutę.
Tai štai kokie reikalai: vaikas paieškomas, turiu arba jį pristatyti (radau pašto dėžutėje su laikraščiais), arba apsimesti, kad aš čia ne prie ko.
Neįsivaizduoju, kaip reiktų visą šitą velniavą paaiškinti. Apie kapines geriau net neužsiminti, nes jei dėl draugo ruso ir išsiteisinsiu, tai sliekų teorija nuves mane tiesiai į beprotnamį, žmonės tokie jau yra – tiki, kad kažkas nuskrido į Mėnulį, nors patys to nematė, tiki, arba apsimeta, kad tiki, jog Kristus prisikėlė ir sėdi danguje, bet kad jis be sėdėjimo galėtų dar ką nors veikti – to tai jau būti negali. Visokie Dievo apreiškimai ir įkvėpimai (na, žinot, teroristai būtent tuo ir teisinasi, – tik nepagalvokit, kad ir aš toks! – kad jiems sprogdinti ir žudyti, vadinasi, paliepė Dievas) sutinkami skeptiškai – taip, suprask, nebūna. O ką jau kalbėti apie Dievo pasiųstus sliekus. Arba, kad Dievas pasirinko mane, – nesąmonė!
Prisikelti Jis gali, į dangų įžengti gali, bet ateiti ir pasikalbėti su sliekais tai jau ne. Nors aš gal ir būčiau linkęs patikėti, kad visiškai įmanoma, jog kartais, pabrėžiu – išimtiniais atvejais, Dievas ir paliepia: eik ir nudėk tą kalės vaiką, jis man atsibodo. Tekstas, žinoma, gali skambėti truputį kitaip, bet esmės tai nekeičia. Merginos, aišku, neras, ji saugi pas Dievą.
Dar abejoju dėl vieno, ar gerai užkasiau virkštelę, kuri nuvestų tiesiai pas kūdikio motiną? Kad duobę užbėriau žemėmis, prisimenu, tik nesu tikras, ar nepalikau virkštelės galo, kurį aptikus išsivynios visas kamuolys, juk žinot, kaip su tais detektyvais būna, jiems kad tik už ko užsikabinti. Ir patikrinti negaliu, Jeronimo vieno nepaliksi, kaimynai išgirdę verksmą sulėks, ir aiškinkis paskui, iš kur pas mane, senį, vaikas.
Aišku, suprantu, kad Jeronimo neužauginsiu, anksčiau ar vėliau viskas išaiškės, ir greičiausiai būsiu uždarytas į kalėjimą arba beprotnamį, man pripaišys nužudymą arba pagrobimą, bet vis dėlto tikiuosi, kad to neatsitiks ir Viešpats sugalvos ką nors geresnio. Juk praėjo tik mėnuo, neverta iš anksto panikuoti.
Taigi, vienintelė išvada – nieko nedaryti. Kad tik greičiau tas ženklas iš dangaus ateitų. Vienas žingsnelis iki amžinybės!
Juosta jau eina į pabaigą, aišku, neketinu jos niekam rodyti, tiesiog noriu, kad joje liktų įrašyta tiesa, jeigu jos kada nors prireiks. Kad ir Jeronimui, juk užaugus bus įdomu sužinoti, kaip jis atsirado ant svieto. Sakykim, kada nors palėpėje aptiks seną magnetofoną su juosta, oho, nustebs, kas čia per daiktas? Ir išgirs mano pasakojimą. Juk gali taip atsitikti, ar ne?
Staiga – durų skambutis
Ak, kaip ne laiku. Turbūt suklydo. Einu atidaryti, kol vaiko neprižadino.
Pauzė
…Krauzė? Tavo vardas juk prasideda raide E, tiesa?
Juosta susisuka per metrą. Šūvis. Susisuka dar trys juostos metrai. Pasigirsta kitas balsas
Na, ir ką čia įrašinėji?
Spragteli išjungiamo magnetofono garsas
Laurynas Katkus. Sąlyčio linija 2022
2019 m. Nr. 7
Trijų veiksmų pjesės aktoriams ir medijoms fragmentai
Veikėjai:
VYTAS, arba PSYOPSAS – maždaug trisdešimt penkerių metų
ŽANA – maždaug trisdešimties metų
DAUJOTAS, arba MIŠKO BROLIS – maždaug keturiasdešimt penkerių metų, liesas, griežtų bruožų
ŽMONA – Vyto žmona, maždaug keturiasdešimties metų
AKTYVISTĖ – vidutinio amžiaus, stambaus sudėjimo; ji yra ir TARDYTOJA
MODERATORIUS – aukštas, išvaizdus, su madingais akiniais
Veiksmas vyksta netolimoje ateityje Vilniuje
I VEIKSMAS
Ankštas belangis rūsys. Visokio šlamšto prikrautos lentynos, smėlio maišai, tarp jų – siaura anga, pro kurią gali pralįsti vienas žmogus, ant silikatinių plytų sienos kabo vėliava, toliau matyti čiužiniai, sulankstomoji lovelė, ketinė krosnelė, cheminė tupykla, elektrinis radiatorius, kibirėlis, kuprinės, krepšiai, dėžės, katiliukas, plastikinis vandens kanistras, pora kėdžių, stalas, ant jo nešiojamasis kompiuteris, pusiau išardytas serveris, spausdintuvas, mobilieji telefonai, Aušros vartų Marijos atvaizdas, klaviatūros, pelės, laidai, internetinės ir paprastos filmavimo kameros ir t. t. Ginklų ir šaudmenų nėra.
Tai, kas rodoma kompiuteryje ir mobiliajame, projektuojama ekrane.
Už sienos kartais įsijungia apleisto buto signalizacijos sirena: baterijos išsikrovusios, todėl garsas nestiprus, bet labai šaižus
1 scena
Ž a n a su maskuojamų spalvų kombinezonu, kerziniais batais ir kaklamaute rausiasi dėžėse. V y t a s vaikšto po patalpą.
Ekrane juda kompiuterio monitoriaus vaizdas, keičiasi naršyklės langai. Matyti elektroninio pašto paskyros „Išsiųsti laiškai“, feisbuko, tviterio ir instagramo paskyros. Žymeklis užeina ant laiškų, atidaro, uždaro; atidaro mesindžerio žinutę, uždaro, atidaro instagramo įrašą, uždaro. Visur tas pats vaizdas: ant pakilimo tako stovi du sudegę sraigtasparniai. Vaizdas užstrigęs, pikseliuotas, nebaigtas krauti
ŽANA. Psy, šitą… tau pašildyti sausiaką?
VYTAS. Pabaik su tais sausiakais! Tik pagalvojus apie vištų odeles šliauka kyla.
ŽANA. Tai ko tu nori, partizane? Restorano? Toliau meniu – tik lageriniai džiūvėsiai.
VYTAS. O turisto pusryčiai?
ŽANA. Vakar paskutinius damušei, pamiršai? Pašildyt, ar laikysies dietos?
VYTAS. Tiek jau to, pa…
Žana iš bako į sauso davinio maišelį įpila vandens ir padeda šilti. Įsijungia buto signalizacijos sirena
VYTAS (prieina prie kompiuterio). O, žiūrėk, žiūrėk, sukonektino! Yra ryšys! Aha, aha… Ne! Šūdas! Fak!
ŽANA. Psy, nepsichuok. Kodėl prie Aityšniko viskas veikė čiki?
VYTAS. Jis turi rankeles….
ŽANA. Tu žiūrėk taip: kiekvieną prisijungimą gali, tipo, susekt, ne? Nėra prisijungimo, nėra pavojaus. Dabar tiktai neišsišokt. Vat aš išeičiau gatvėn su šitu kamufliažu – iš karto ragas. O su treningais, striukanu… stypsai ant kampo, kur maisto fūra stoja, klausaisi, ką moteriškos pletkina, ir galvoji: iš kurios pusės „dakumenty“ paprašys?
VYTAS. Aš lauke nebuvau nuo tada, kai šičia perkėlė. Išeičiau, iškart atpažintų. Iš veido blyškumo.
ŽANA. Nereikia niekur eit! Kai grįžtu iš miesto, ir per betonus lendu į šitą juodą dupcę – kai užspaudžia šičia (rodo gerklę)! Realiai dusina, trūksta oro! Geriausia vietoj likt, tada be lomkių.
VYTAS. Ir be ryšio. Tas videoatsišaukimas su Mišku iš rūsio kaip ėjo… Kiek láikų, pasidalijimų! Ypač kai „Sputniką LT“ nulaužėm!
ŽANA. Tai ne viskas taip blogai… Buvo, kaip sako, ir žvaigždžių valanda…
VYTAS. Ai, seniai ir netiesa. O tu dar pameni, kaip prie „Nestės“ pirmą dieną atvarėm? Sirenos kaukia, pirmieji antskrydžiai, visi panikoj, atvarom, kas be kupros, kas su kedais, kerzų nespėjęs apsiaut! Kiek ten mūsų buvo – tu, aš, Aityšnikas ir tie dvyniai, broliai šaunuoliai – penki iš būrio…
ŽANA. Kiti į batą primyžo. Nu, atlygins jiems dievulis.
Žana išima sušilusį sausą davinį, prapjauna pakuotę
VYTAS (pasibjaurėjęs). Uee..
ŽANA (užsimoja šaukštu). Valgai, partizane!
VYTAS (valgydamas). Smačnego.
2 scena
Ž a n a sėdi prie kompiuterio ir žiūri žinių laidą.
Ekrane vaizdas: plentu važiuoja žalių sunkvežimių vilkstinė. Trumpai pasirodo M o d e r a t o r i u s su mikrofonu, šneka sunkvežimių fone. Karinių sraigtasparnių eskadrilė praskrenda virš sunkvežimių. Paskui: kai kur potvynio apsemtos Lietuvos žemėlapis
VYTAS (įeidamas). Na va, nikotino lygis atstatytas. Ką, veikia?
ŽANA. Jo.
VYTAS. Kas čia jam – įsijungia, kai manęs arti nėr? Ar kai oras pasikeičia?
ŽANA (sustabdo programą. Piktai). Kurva, Psy, kada užrauksi su tom cizom? Kai visi apsišviesim?
VYTAS. Žana, aš elektroninę rūkiau. Jokio kvapo, nieko. Galėčiau ir čia rūkyt, bet tavo nervus saugau.
ŽANA. Kam tada iš viso žaist su tuo fuflo? Ar tokios lomkės, kad negavęs padvėsi?
VYTAS. Ne, ne… sunku nebūtų. Bet ką tada daryčiau? Kaip atsijungčiau nuo dėžės?
ŽANA. Poterius kalbėk.
VYTAS. Netinka. Ir ne dėl to, kad reikia kaifo. Apsvaigimo seniai nejaučiu. Tiesiog, kaip tau pasakius… Rūkymas juk sveikatai kenkia? „Rūkai – save žudai“?
ŽANA. Nu.
VYTAS. Tai dėl to ir rūkau.
ŽANA. Nesupratau?
VYTAS. Kai rūkau, žinau, kad penkiom minutėm patrumpinu gyvenimą. Rūkydamas prisimenu, kad esu mirtingas; bet tuo pačiu oho kaip pajuntu gyvybę! Todėl cigaretėms neprilygs nei poteriai, nei ošo meditacija.
ŽANA (sutrikusi). Nu tu pavarei filosofijų, ką aš žinau… Aš paprasta vilenska moteriška.
Vėl įjungia programą. Rodo animacinį filmą „Undinėlė“ – povandeninius rūmus
ŽANA. Pas juos čia, tipo, pirmyn į praeitį? „Labanakt, vaikučiai“ ir senoji animacija…
Ar undinėlė tau neužneša į Matką Boską (rodo į Aušros vartų Marijos atvaizdą)?
VYTAS. Žana, aš ne prie meno – prie pyjaro (sėdasi ant lovelės, užsikloja miegmaišiu). Nors šiaip tai joo… kai pagalvoji, Klaipėdoj dabar kaip povandeniniuos rūmuos. Kad taip galėčiau prasiplaukt pro Liepų gatvę, Teatro aikštę… apsukti ratą apie Taravos Anikę (sarkastiškai)… Ramu ten jiems dabar: jokių susišaudymų, nelandžioja patruliai… vien tik žuvys… (Niūnuoja) We all live in a yellow submarine, yellow submarine… Būtų faina!
ŽANA. Bet kodėl dievulis Maskvos neužpylė? Gal tada rusas atbulinį įjungtų? Nors biesas žino, apsemtas Peterburgas jų nesustabdė.
VYTAS. Jiems nusispjaut į Žiemos rūmus, jei tik gali parodyt savo galią. Dar proga kokia! Amerikonai Korėjoj kopūstus valgo… Europoj kariuomenė dambas stato… Mūsiškius tada irgi pajūrin pasiuntė…
ŽANA. Šneki kaip politologas iš dėžės – Amerika, Europa… Kas mums iš to, kai šitam sklepe bulvėm dirbam?
VYTAS. Dėl to ir bulvėm. Būtų kitaip susiklostę, sėdėtumėm dabar užnugary, su šviesolaidiniu ryšiu, su karšta virtuve, ir infoopsus kaip iš kulkosvaidžio leistume – serijom! Negaliu, kaip pirštai sustiro. Ir rankų, ir kojų.
ŽANA. O kaip vienuoliktas?
Vytas atsistoja ir eina prie elektrinio radiatoriaus
ŽANA. Ė, ką darai? Vėl saugiklius išmuš!
VYTAS. A, taip, tikrai… Tada buržuiką. Jau sutemo, galima.
ŽANA. Aš jumis stalo pajėgom nepasitikiu. Tuoj, patikrinsim. (Išeina, grįžta) Keista, nesuklydai. (Atidaro krosnelę ir deda prakuras) Žiūrėk, kokios malkos – lapuočiai, sausi, tipo, be jokio dūmo. Iš Rudaminos, iš kuzinos gavau, ot. Kaip pravežt jai reikėjo, pro blokpostus, viską…
VYTAS (vėl palenda po miegmaišiu). Papasakok apie savo šeimą, Žana.
ŽANA. Apie šeimą? Paskutinį kartą, kai buvau mieste, mačiau savo tatą. Šiaurės miestely, prie darbo biržos… (Greitai) Žinai šitą anekdotą – senelis gauna siuntinį nuo anūko iš kariuomenės. Siuntiny granata ir raštelis: „Mielas seneli, man labai atsibodo tarnyba. Jei nuo to daikto nuimsi žiedą, mane išleis trijų dienų atostogų.“
Vytas nusijuokia
VYTAS. Kurk, kurk. O tai vėl internetas užšals.
3 scena
V y t a s sėdi prie stalo, prie kompiuterio. Ž a n a kampe kažką siuva – lopo. Už sienos čirpia buto sirena
VYTAS. Kokios šiandien sirenos piktos… cypia ir cypia.
ŽANA. O kokia šiandien diena – septinto?
VYTAS. Ėėėė… ne, aštunta.
ŽANA. Galėtų būt bet koks skaičius. Šitam grabe dienos susimakaluoja.
VYTAS. Wait a sec! Aštuntą juk reikia skelbt produktą! Gerai, kad priminei! Kur tas failas…
Naršo po kompiuterį, randa bylą, pavadintą PSY–2022I8A, atidaro, pataiso keletą sakinių.
Laisvieji Lietuvos piliečiai,
Kol mūsų sąjungininkai spaudžia priešą Suvalkų fronte, laikinai užimtame krašte nenumaldomai plečiasi partizaninis judėjimas! Pranešame apie sėkmingą partizanų operaciją Vilniaus oro uoste (pagūglink Didžioji kova + Vilniaus oro uostas + kaukių balius). Okupuotos teritorijos pilieti, visom išgalėm remk partizanus ir sabotuok okupacinę valdžią, nevykdyk neteisėtų jos nurodymų!
Mes nugalėsim, nes lietuviai – partizanai iš prigimties! Kaip antisovietinės rezistencijos metais rašė poetė partizanė Neringa:
Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina.
Neklauskite, kas mes. Mes – laisvė ir kova!
Praeisime visur kaip aidas, kaip daina,
Palaimins ir minės – motulė Lietuva.
Perskaitei – pasidalink!
VYTAS. Va, Žana – įdėjau eilėraščio posmą. Susieja su pokariu.
ŽANA (skaito). Jautru…
VYTAS. Autorė, galima sakyti, tavo kolegė. Kaip manai, koks paveiksliukas geriau – su sprogimu, ar su sraigtais? (Rodo nuotraukas su bombos sprogimu ir su sudegusiais sraigtasparniais)
ŽANA. Aišku, kad su sraigtais! Nuotrauka, ką – iš operacijos?
VYTAS. Ne, šiaip, dėl bendros atmosferos.
ŽANA. O ką rasi pagūglinęs?
VYTAS. Ten Miškas ar kas nors įkels. Mano uždavinys – paplatint šitą. Tuoj per proksį prisijungsim… Taip, prasieinam per feisbukus… instagramus… džymeilus… (Pauzė) Klausyk, niekaip aš nesušylu. Dar turi samanės? Miško nėra, darbai baigti, galim juk biškį paragauti, ką?
ŽANA. Ot jis prašyti moka… (Pasiraususi dėžėje, ištraukia plokščiuką ir dvi plastikines stiklines)
VYTAS. O, su tauriukais!
ŽANA. Papilstyk.
Vytas įpila, jie užsveikina vienas kitą ir išgeria
VYTAS. Šita irgi iš Rudaminos?
ŽANA. Jo.
VYTAS. Stipri, zaraza.
ŽANA. Užtat natūrali. Iš tūteišiškų bulvių, šimtas procentų!
4 scena
Kompiuteryje pasigirsta pokalbių programos skambučio garsas
VYTAS. Bliamba, kas čia, Asta? Jochaidi, kaip taip, iš anksto nepranešus? Vis tiek, atsiliepsiu…
ŽANA. Tai aišku. Žmona – aukščiausias vadas.
Vytas prie kompiuterio. Žana grįžta prie siuvinio.
Ekrane Ž m o n o s atvaizdas
ŽMONA. Labas.
VYTAS. Sveika.
ŽMONA. Ar girdi mane?
VYTAS. Girdžiu, girdžiu neblogai.
ŽMONA (flegmatiškai). Aš tave irgi gerai girdžiu… Vytai.
VYTAS. Aš. (Griežtai) Tu čia kaip sumąstei nepranešusi pasukt? Gal seka! Nesupranti, kad mus į pavojų statai?
ŽMONA. Nu bet pakėlei, galėjai juk nekelt…
VYTAS. Taip, pakėliau; bet galėjo būti, kad vien tavo skaipas mus apšviestų!
ŽMONA. Tai baigiam, jeigu negerai…
VYTAS. Ne, dabar pasikalbėsim; bet daugiau niekada taip nedaryk, niekada.
ŽMONA. Taip, Vytai… Supranti, mes jau kiek laiko nesiskaipinom, savaitė ar ilgiau?.. Žinučių iš tavęs negaunu, nežinau, kaip ten… O dar pabėgėlių centre šiandien šnekėjo apie kažkokią partizaninę operaciją Vilniuj, ir neištvėriau… sori (susigraudina)… Žinai, sėdėt čia vienai su mergaitėm, veikt nėr ką, nueini į pabėgėlių centrą, pasiimi maisto, pavalgai – ir viskas, daugiau tik į lubas žiūrėt. Važiuoja stogas… Sofija nuo kelionės vėl mikčioja. Iš nervų vaikui, suprantama. Naktim abi neužmiega; šaukia, rankom makaluoja; dar į patalą pridaro. Tai kelkis, ramink, paklodes keisk.
VYTAS. Suprantu, aš suprantu. Suprantu.
Pauzė
ŽMONA. Tai pas tave viskas tvarkoj?
VYTAS. Daugmaž. O kas Berlyne? Kaip Seileriai?
ŽMONA. Siunčia linkėjimus. Palaiko ir didžiuojasi.
VYTAS. O apskritai ką vokiečiai šneka? Apie Lietuvą, Baltijos šalis?
ŽMONA. Nedaug… daugiausia apie ekologinę katastrofą ir apie Korėją. Mus pamini, tik kai apie užsienio ministrą rodo per žinias. Tas Maskvoj apsigyveno. Su rusais diskutuoja ir diskutuoja. Nenori nutraukt dialogo.
VYTAS. Ūū, zaraza! Jis iš socdemų ar iš alternatyvos?
ŽMONA. Dabar nepasakysiu. Bet kokiu atveju, iš koalicijos. Su centru surengėm mitingą prie Brandenburgo vartų. Gal pora tūkstančių susirinko. Bet parodė tik per vietinę TV.
VYTAS. Vis tiek šaunuoliai.
ŽMONA. Ką tu – čia kasdien daug didesnės demonstracijos praeina. Už taiką demonstruoja, vis už taiką… prieš eskalaciją…
VYTAS. Mmmm… Neturim daug laiko; dar paklausiu: ar nusivedei mergaites pas libaniečius? Habibi, kur sakiau?
ŽMONA. Ne, žinok, kažkaip nebuvo noro.
VYTAS. Kodėl? Aš juk sakiau! Ten skanu ir nebrangu. Ir mergaitėms būtų pramoga, ir tau!
(Pauzė) O su jom galiu pasišnekėt?
ŽMONA (šaukia). Sofija! Monika! Ateikit, tėtis. (Žmona pakyla ir dingsta iš ekrano. Po kurio laiko grįžta) Žinok, neina. Kažko nenori. Neįkalbu. Slepiasi.
VYTAS. Kaip tai?
ŽMONA. Jos dabar tikrai nervingos… Bet žiūrėk, tau padarė sveikinimus, va. (Rodo vaikišką piešinį, kuriame nupaišytas Vytas, žmona, dvi mergaitės, širdis, ir parašas: Sofija. Kitas piešinukas: Monikos restoranas tėtei. Menu: 1. Sumuštinis su sūriu. 2. Sumuštinis su dešra 3 Sumuštinis su tepamu sūriu. GERIMAI: 1. Sultis. 2. Arbata. 3. Vynas. 4. Pienas. NAUJIENA: Šivamedziu gerimas!!!) Matai? Jos tikrai ne dėl tavęs, ir ne dėl to, kad užmiršo. Tiesiog. Reikia palaukt, manau, praeis.
VYTAS. Aha. (Pauzė) Klausyk, Asta… kaip tu ten be manęs? Kaip tavo bumbuliukai? Persikų pusytės? Prisirpę?
ŽMONA (užsikirsdama, pro sukąstus dantis). Pus-siau.
VYTAS. Kaip čia – viena prisirpus, kita ne?
ŽMONA. Mažždaug.
VYTAS. Asta, klausyk, parodyk man, ką?
ŽMONA. Ddabbar? Nežžinnau.
VYTAS. Na, mes juk neturim nieko gėdytis, juk apsiženiję?
ŽMONA. Nežžinau. Ttu tikkrai no-?
VYTAS. Taip.
ŽMONA. Tu viennas?
VYTAS. Jo.
ŽMONA (apsidairo ir žiūrėdama į ekraną lėtai pradeda mautis megztinį). Ne, neggaliu, per kompą – ne! (Vaizdas išnyksta)
VYTAS. Velnias! Ot šūdinas ryšys!
Bando dar paskambinti, bet nejungia. Sėdi nejudėdamas. Įsipila samanės
ŽANA. Man neįpilsi?
VYTAS. A. (Įpila, išgeria) Žana?
ŽANA. Ką?
VYTAS. Pasileidžiam muziką? Negarsiai.
ŽANA. Iš jutūbo?
VYTAS. Ne, tu ką! Šiandien per daug prisijungimų. Iš kompo.
Paleidžia Davido Bowie’io dainą „Sunday“ (iš „Heathen“): „Foreign troops, nothing has changed, everything has changed“
ŽANA. O neturi „Pop Ladies“?
VYTAS. Nea. (Dar įpila ) Bet gal gerai, kad dukrų nemačiau? Gal tik blogiau būtų? Anąkart kai kalbėjausi, tai šakės! Jos buvo tokios… kaip čia pasakyt – pilnos gyvybės? Tartum būtų pati gyvybė, destilatas, šimtas procentų!
ŽANA. Užtat žmona…
VYTAS (pritildęs muziką). Su žmona tai pastoviai taip… Kai nematau jos, pasiilgstu, viską – bet kai tiktai kartu, ar skaipinamės – iš karto įtampa. Konfliktai. Kaip toj Bowie’io dainoj – „With or without you I canʼt live…“
ŽANA (atsistoja, prieina prie Vyto). Vytai, tipo… kol nėra žmonos, aš galiu už ją. Nes prisirpukai… (Nuleidžia žemyn kombinezoną ir parodo nėriniuotą liemenėlę ir apatinius)
VYTAS. Žana! (Apkabina ir pradeda ją bučiuoti ir glamonėti) Kuopoj tavęs bijojau…
ŽANA. Jei ką, šiandien aš prausiausi…
Kompiuteryje pasigirsta šaižus garsas, ekrane pasirodo besisukantis žiedas ir užrašas: FIXING PROBLEMS. WAIT.
Žana atstumia Vytą, susiima už kaklo ir atsisėda
ŽANA (po pauzės, giliai kvėpuodama). Užėmė. Čia. Nieko. Praeis.
5 scena
V y t a s sėdi prie kompiuterio, Ž a n a plauna katiliuką. Už sienos kažkas dunksteli.
Žana krūpteli, išsitiesia ir gestu atkreipia Vyto dėmesį. Abu sustingsta.
Urvo angoje pasirodo civiliais rūbais apsivilkęs D a u j o t a s
DAUJOTAS (lįsdamas). Sveiki, kariai!
VYTAS su ŽANA. Sveiks, tamsta!
Žana prieina prie urvo, paima Daujotą už rankos, tempia. Pašaukia Vytą padėti. Abudu įtraukia Daujotą į vidų
DAUJOTAS (iš angos iškėlęs krepšį). Kaip viskas?
ŽANA. Ramu.
VYTAS. Pagal planą. Informaciniai produktai išplatinti. Kaip jūs? Kaip operacija – tvarka?
DAUJOTAS. Atšaukta. Pasikeitė aplinkybės.
VYTAS. Oooo… o kur Aityšnikas?
DAUJOTAS. Perbazuotas. Gavo kitą užduotį.
ŽANA. Gal ką užkąsit, majore?
DAUJOTAS. Užkąst yra. Lašiniai. (Iš krepšio ištraukia lašinių bryzą)
ŽANA. Aš tuoj papjaustysiu.
DAUJOTAS. Sekundę. (Nešdamasis krepšį išeina)
ŽANA (negarsiai). Psy, paaiškink man, kaip tu išsiuntei pranešimą apie operaciją? Juk nieko neįvyko!
VYTAS. Parodyti, kad esam, sukelti baimę dėl diversijų – kas čia blogo?
ŽANA. Nu, karoče… Rusas varo fuflo. Mes, pasirodo, irgi. Tai kuo mes skiriamės nuo rusų?
VYTAS. Žana, čia buvo deception, todėl…
ŽANA. Kas toks?
VYTAS. Apgaulingas manevras. Mes veikėme kitur, o šitas pranešimas turėjo jų dėmesį nukreipt. O kuo skiriamės – mes tą darom dėl savo žemės, jie – dėl geopolitikos.
ŽANA. Jūs čia su savo, tipo, geopolitikom, desepšais, o aš, ką – paprasta vilenska moteriška…
Grįžta D a u j o t a s , atsisėda ant dėžės
VYTAS. Majore, bėdelė.
Daujotas pakelia galvą
VYTAS. Kompas užlūžo.
DAUJOTAS (abejingai). Nekas.
VYTAS. Pažiūrėjau pats. Be rezultatų. Pamaniau, grįš Aityšnikas ir viską sutvarkys…
DAUJOTAS. Nėra Aityšniko. Negerai išeina.
VYTAS. Joo, ir ką čia dabar suveikus… Nebent – mintis! Taikos metu taisiau prietaisus pas tokį bičą iš Lazdynų. Kartą jis padėjo nuotoliniu būdu. Turėjau kažkur numerį. (Ieško mobiliajam) Va, taip, VAIDULIS KOMPAS.
Gal pabandyti su juo susisiekt? Iš paskutinio mūsų SIM’o? Žmogus patikimas. Netikiu, kad būtų pasitraukęs.
DAUJOTAS (išsiblaškęs). Nekas, nekas… susisiek, nes. Kitų variantų. Nėra.
VYTAS. Okei! Einu į lifto šachtą; tuo pačiu ir myžalus išpilsiu (paima kibirėlį ir išeina).
DAUJOTAS. Aityšniko nebėr.
ŽANA. Sakei.
DAUJOTAS. Išvis nebėr.
ŽANA. Nesupratau?
DAUJOTAS (lėtai, su pertraukomis). Jis buvo Čarlio grandy. Pats paskyriau. Iš vakaro išžvalgėme rajoną prie oro uosto. Nieko. Ničnieko! Naktį Čarlis pirmas išlindo iš miško. Ir iš sykio – bac! Iš kur jie sužinojo? Bet jau sekė. Su termovizoriais, matyt. Užskrido sraigtai ir padarė faršą. Iš visos grandies.
ŽANA. O tu Matka Boska Ostrobramska! Aityšnikas! Tas fainas ačkarikas!
DAUJOTAS. Turi ko nors?
Žana ištraukia samanės plokščiuką. Daujotas išgeria iš butelio, užkanda lašinukais
DAUJOTAS. Lašinukai. Dzūkiški.
ŽANA. O, šitą… Psy pasakysi?
DAUJOTAS. Tau sakau kaip kadrinei. Civiliokas gali parasti motyvaciją. Ne dabar. (Girdėti grįžtančio Vyto žingsniai)
ŽANA. Suprasta.
VYTAS. Susisiekiau. Prisijungs ir padės. Legenda patikėjo.
DAUJOTAS. Gerai.
Vytas sėda prie kompiuterio, įjungia „Windows safe mode“ programą ir specialų apsą.
Kompiuteris atgyja, žymeklis pradeda šokinėti po ekraną, uždarinėti ir atidarinėti langus, įjunginėti programas
ŽANA. Kas čia dabar, nečysta dūšia?
VYTAS. Ramiakas. Vaidulis pasijungė.
Ekrane trumpam pasirodo lentelė „Downloading files“, paskui „Installing programs“, paskui užrašinėje atsiranda tekstas: Visus vi-rusus nukilinau. Sekmes. Vaidulis
VYTAS. Yra dar žmonių pas mus. Kompas sugedo, kompas pataisytas! Žiūrėkit, majore, ar ne laikas būtų penktą seriją aktyvuot? Smsus oro uosto apsaugos būriui?
DAUJOTAS (prieina prie kompo). Palauk. Taip. Aha. Pasitrauk. (Vytas užleidžia kėdę) Nusisuk.
VYTAS. Vade, juk…
DAUJOTAS. Tavo paties labui. (Vytas nusisuka. Daujotas prisijungia ir dešifruoja pranešimą)
Atšaukta. (Vytas atsisuka) Tik kartą šifruotas… neįprasta.
Ekrane maždaug toks vaizdas:
ir taip toliau, ir panašiai
VYTAS. Vis tiek nieko nesuprantu!
DAUJOTAS (studijuodamas tekstą). Ir neturi. Dabar klausot atidžiai. Barzda liepia pakeist slėptuvę. Užsisėdėjom vienoj vietoj. Kyla grėsmė apsišviest. Išeinam iš Vilniaus. Dirbsime prie štabo. Suprantat – tai reiškia, kad mūsų darbą vertina! Imam laptopus, ryšio priemones ir asmeninius daiktus. Kitką paliekam. Paimsim vėliau.
ŽANA. Gal ne tokiam grabe sėdėsim.
VYTAS. Žana, ką tu šneki, viskas čia okei! Svarbiausia, pripratom! Na, išskyrus maistą…
ŽANA. Pats galėjai juo ir pasirūpint!
DAUJOTAS. Man irgi gal norėtųsi čia likt, bet su įsakymu nepasiginčysi.
ŽANA. Majore, o kaip šeimininkė?
DAUJOTAS. Bobulę informuosiu pats, iš ryto.
ŽANA. Maršrutą nurodysit?
DAUJOTAS. Būtinai, iš ryto. Taip… šitas, šitas, šitas, šitas. Kelsimės pusę keturių. Laiko nedaug. Susitvarkom ir gulam su drabužiais.
Vėl atsidaro užrašinė, žinutė: BW. Is Jusu 300 pinigų. Vaidulis
DAUJOTAS. Trys šimtai? Taip tarėtės?
VYTAS. Aš nesiderėjau. Matyt, mieste tokios kainos.
ŽANA. Po karo atiduosime su procentais.
Šviesai gęstant, Žana, Vytas ir Daujotas greitais, tiksliais judesiais tvarkosi, dedasi krepšius
ŽANA (paeina į šalį). Dabar mano laikas konspiracijai. Nusisukat, nežiūrit. (Nusivelka kareiviškus drabužius, apsirengia civiliais – treningais ir bolonine striuke)
VYTAS. Žana, kam tau apskritai pogrindyje kamufliažas?
ŽANA. Kam kam – aš negaliu be uniformos!
VYTAS. O jeigu mus kas nors pastebėtų?
ŽANA. O jei visi kaip civiliai būsim, kas tada?
VYTAS. Sakytume, kad pabėgom, slepiamės nuo karo.
ŽANA. Du tvirti bičai ir viena moteriška – tipo pabėgėliai?… Panašiau į laisvą santuoką! Ne, su uniforma, kerzais, aš principe jaučiuos kitaip. Oriai. Kaip baltas žmogus!
VYTAS. Okei, okei… tik baltų pėdkelnių apsimauti neužmiršk.
ŽANA (švelniai). Psy, gausi.
Atsigula ant lovelės ir įlenda į miegmaišį. Šviesa visai užgęsta
ŽANA. O dargi šitą, Matką Boską!
Įžiebia raudonos šviesos žibintuvėlį, nueina prie stalo, paima Aušros vartų Marijos atvaizdą ir įdeda į krepšį
ŽANA. Aš ne aš… bet jeigu ką, geriau su abrozdėliu.
Grįžta į lovą.
Ekrane matosi miegančiųjų sapnai.
Daujotas sapnuoja šaudymą trasuojančiom kulkom iš sraigtasparnio, paskui šuolį su parašiutu virš miškų. Žana sapnuoja vyriškas rankas, žiedžiančias molį, paskui save vaikų darželio grupės nuotraukoje, su suknele ir baltom pėdkelnėm stovinčią Aušros vartų Marijos atvaizdo fone.
Vytas sapnuoja, kad sėdi prie kompiuterio, rūko cigaretę ir šnekasi su dukromis
III VEIKSMAS
Žemalubis belangis tardymo izoliatorius. Metalinės durys. Dirbti stovint skirtas aukštas stalas, ant jo keli vienodi monitoriai ir klaviatūros. Prie sienos ant grindų sėdi A k t y v i s t ė , V y t a s ir Ž a n a
1 scena
AKTYVISTĖ (pašnibždom, Žanai). Tai už ką čia pakliuvot?
Žana tyli
AKTYVISTĖ. Už ką sėdi, klausiau?
VYTAS. Per klaidą. Nesusipratimas.
AKTYVISTĖ (negarsiu, bet aukštu ir aštriu balsu, Žanai). Aaaa… aš tai dėl maroderstvos; nu čia, aišku, taip jie pasakė, nes iš tikrųjų kokia ten maroderstva, iš tikrųjų tai, vadinkim, liaudies teisingumas; nes kai aprimo, baigėsi tie, tipo, baltųjų susišaudymai, mes su chebra, su aktyvistų frontu iš naujo susitikom, žodžiu, pasitarti, kaip toliau… nu, iš pradžių tai pasimatyt, ar visi sveiki, kas ir kaip, o tada padiskutuoti, kaip naujom sąlygom vystyt veiklą… nu, dabar nebepamenu, kam ta idėja kilo, lyg ir man, tipo, kad reikia įgyvendinti liaudies teisingumą, reikia apsilankyti buržujų ir buožių kvartaluose, žinai, kur geriausiose vietose, prie Neries, draustiniuose, pušynuose, gated communities, žinai, už tookių tvorų – nu ir visi tą mintį labai pozityviai priėmė, ir ką – pradėjom nuo Laurų, ir eik tu sau kaip pavarėm, ten tokia prabanga ir blizgesys, devyni miegamieji, prie kiekvieno vonia su tualetu, ir šitie unitazai auksiniai, nu toks kolūkinis barokas, kad apsišik kniūbsčias, garaže džipas prie sportinės, prie mersedeso, mūsų skrudžų makdakų taip ilgai su baisia įtampa, su vidurių užkietėjimu kauptas turtas, jie gi pas mus tokie, niekam niekada nedavė, tiesa? – nei darbuotojams algų, nei mokesčių valstybinių, nei labdarai, nieko – tai va visas jų gyvenimo rezultatas mūsų, aktyvistų, rankose; nu tai kaip liaudies atstovai ir pavarėm, išreiškėm savo nuomonę apie tai, neįsivaizduoji, koksai kaifas, tiesiog daugkartinis orgazmas; bliamba, gaila, mobiliukas nusėdęs, negaliu nuotraukų parodyt, ypač iš to maksiminių palocių gaisro, kai karo policija užėjo, gražiausi gyvenimo momentai, gražu kaip pasakoj!
ŽANA. Tau iš burnos dvokia. (Nusisuka ir pasislenka toliau nuo Aktyvistės)
AKTYVISTĖ (atsisuka į Vytą). Tu lietuvis, taip?
Vytas neryžtingai linkteli
AKTYVISTĖ. Aš irgi, bet ne etnocentristė, tipo, tauta tauta, aukokis tautai, ir viskas bus gerai. Kas Lietuvoj buvo gerai? Kokie pas mus mokytojų atlyginimai? Išmalda, ne alga! Pati dirbau etikos mokytoja, žinau! Kokia pas mus emigracija? Kokios lengvatos stambiam verslui? Kosmosas! Paprasti žmonės varo lauk. O buržujai svetimus pinigus skaičiuoja ir per teliką apie savo sėkmės istorijas ir tinginius lūzerius buria. Užtat jie ir patriotai; prie savo palocių dieną naktį Vytį iškėlę laikė! Pasakysiu tau bajerį – kai buvom Lauruose, ant savo kotų jie jau deržavinį erelį pakabinę. Visi alei vieno. Mikliai suveikė, ką? Verslumo dvasia! Tai aš ir sakiau kolegoms aktyvistams: nereikia per daug pergyvent, kad valdžią nuvertė. Taigi oligarchų padchalujai, visiškas dugnas buvo! O kaip bus prie ruso, dar pažiūrėsim. Nes visgi rusai buvo ir Kolontaj, ir Leninas…
ŽANA. Bybis žalio medžio!
AKTYVISTĖ. Dvarniaška, ką tu žinai apie tikrąjį Leniną? Tavo smegenėles dėdė Semas taip praplovė, kad kempinligė! Paskutinė stadija! (Vytui) Vat aš ir sakau kolegoms: revoliucija pas mus negali laimėti ne todėl, kad kapitalistai neįveikiami; pati liaudis mūsų tamsi ir atsilikusi, gūdus patriarchatas, belarusiškas kaimas, per amžius niekas nesikeičia. Ta prasme gerai, kad rusas atėjo. Kaip juodaskverniai sako, bausmė už nuodėmes. Už viską – nacionalizmą, seksizmą, už laisvą rinką! Kyla, ot kyla vandenynai, prisišaukė jūsų kapitalizmas pasaulinį tvaną!
VYTAS (suglumęs uždeda jai ranką ant kelio). Tas tai jo, bet, ėėė, klausyk – ar čia rūkyt išleidžia?
AKTYVISTĖ. Patrauk ranką, ožy!
Vytas staigiai patraukia ranką, atsistoja, prieina prie durų ir ima į jas belstis
2 scena
Už durų – trumpas pašnekesys ir tolstantys žingsniai. Po kurio laiko pasigirsta artėjantys žingsniai ir renkamas elektroninis kodas. Durys atsidaro, įeina M o d e r a t o r i u s
MODERATORIUS (marmeladiniu balsu pro nosį). O, ką mes matom! Vyytas! Sveikas gyvas! (Apkabina Vytą) Kiek metų, klausyk, paskutinį kartą turbūt „Baltic MTV“ dūzgėse matėmės? Seni geri laikai, kaip faina! Kaip tu čia papuolei, ką?
VYTAS. Per klaidą. Ne-su-si-pra-ti-m…
MODERATORIUS. Aišku, supratau, būna… Atleisk, turiu porą reikaliukų sutvarkyt; bet aš neužtruksiu, ir tada vėl grįšiu prie tavęs, okei? (Garsiai) Kuri iš jūsų, moterų, yra Košė Malošė? Kuri čia tokį subtilų vardą turi?
AKTYVISTĖ. Čia mano meninis slapyvardis, prašau pagarbiai!
MODERATORIUS. Su visa pagarba – Koše Maloše, jūs kviečiama į septintą kabinetą konsultacijai. Trečias aukštas, į kairę (žvilgteli pro duris) – jus palydės.
A k t y v i s t ė atsistoja, išeina. Moderatorius uždaro duris
MODERATORIUS. Taip, toliau – mane pasiekė informacija, kad dabartės jūs (linkteli Žanai) kažkuo skundžiatės.
ŽANA. Kada man rankas atriš?
MODERATORIUS. Dar neatrištos? Sorry, nesusipratimas! Vieni nesusipratimai šiandien. Tuojau viską ištaisysim. Na kamgi aš prie diržo nešiojuos peilį, tikrą suomišką finkutę, žinai, tai tokia mistinė fintikliuška, kurią gali mest kaip nori, vis tiek įsmigs; tarp mūsų kalbant, Žiemos kare tokios buvo itin trendy, bet čia tarp mūsų…
Iš makščių ištraukia peilį, nupjauna už nugaros surištas Žanos rankas
MODERATORIUS. Ar viskas gerai? Nenutirpusios? Suprantat, tai standartinė procedūra, tik, be abejo, reikėjo ankstėliau nuimt. Todėl dar kartą karinio korpuso vardu atsiprašau. (Vytui) Jūs pažįstami, ne?
VYTAS. Čia mano draugė. Girlfriend. Kartu gyvenam.
MODERATORIUS. O, kaip miela! Sveikinu su nauja laime!
VYTAS. Dėkui dėkui, bet ką TU čia veiki?
MODERATORIUS. Aš? Aš padedu sulaikytiesiems. Atstovauju jų teisėms. Tvarkau komunikaciją, abiejų pusių. Iš vienos pusės – karinis korpusas, iš kitos pusės – na, tarkim, jūs (manieringai gestikuliuoja rankomis). Žodžiu, mane, ko gero, galima vadinti komunikacijos konsultantu. Kaip galvoji, Vytai? (Nusijuokia) Matau, netiki. Žinok, viskas čia kitaip nei iš išorės atrodo. Radikaliai kitaip. Manei, kad piktas stalinistas daužys snukius? Kankins ir prievartaus? Legendos visa tai. Dvidešimt pirmas amžius vis dėlto. Jūsų neiškratė; neapklausė. Juk tiesą sakau? Ir rankas atrišo – dar kartą soriukas moteriai dėl pavėlavimo.
Leidžia ir rūkyti. Kas jau kas, bet rūkorių teisės čia nevaržomos. Kiek pamenu, rūkai?
VYTAS. Jo.
MODERATORIUS (ištraukia cigarečių pakelį). Na, tai pasivaišink – geras, tikras dūmas, o ne E-erzacas!
Moderatorius pavaišina Vytą, pridega cigaretę
MODERATORIUS. Sakau jums nemeluodamas: čia PRO čilautas. Visko yra. Ir sočiai. Niekas niekur neskuba. Niekas nesiparina. Ir tu tuoj pasijusi kaip namie. Paminėsi mano žodį! Baltijos garantas! (Kikena) Bendrai jie atsipalaidavę nerealiai! Aišku, saugumas užtikrintas, patruliai, blokpostai – pats žinai – bet kad jie norėtų ką nors sugauti? Kam nors atkeršyti? Sunaikinti? (Riaumoja) Seek and destroy, tai amerikonų stilius. Rusams į viską nusispjaut. Kaip patys sako, mums viskas pofik. Vakarėliai kokie vyksta, neįsivaizduoji! Kareiviai, karininkai, aptarnaujantis personalas, lietuviai, rusai, ukrainiečiai ir totoriai, bičiukai ir panos, hetero ir homo, trans – duodasi kaip vienas! Kosminis šėlsmas, kaip jie sako, pir na ves mir! Kokie pas juos degtinės gėrimo ritualai! Štabo karininkai turi geriausią koksą, o tankistai – ekstazi specialistai… (Kikena) Na čia tokie juokeliai, anekdotai, legendos! Žinai, kaip pas tą (dainuoja): Party like a Russian! Dance like you got a concussion… Aš tau tiesą sakau, realiai jautiesi kaip MTV klipe! (Žanai) Jūs nerūkot, ne?
Žana tyli
MODERATORIUS. Teisingai, saugot veido epidermį ir kiaušides. Na, nesvarbu, žodžiu, esu įpareigotas jums pravesti tokią apklausėlę… Tikrai nieko rimto, neišsigąskit, rutiniškas reikaliukas, visi ją turi atlikti. Ir visi sėkmingai atlieka! Prašyčiau prie stalo.
Vytas su Žana nesijudina
MODERATORIUS. Prašom prašom, nesikandžioja ir kraujo nesiurbia!
Vytas su Žana prieina prie monitorių. Moderatorius atsiremia į stalą
MODERATORIUS. Viskas čia gryna lengvybė. Ekrane matysit teiginius ir klausimėlius, į kuriuos daugiausia reikės atsakyti TAIP arba NE. Supratot? Pradedam! Ai, tiesa, jie bus rusiškai; jei kas neaišku, klauskit, su malonumu padėsiu. Bet rusiškai dar mokat? DA ili NET? Važiuojam!
Ekrane su trumpais signalais pasirodo klausimai, kompiuterinis balsas skaito juos garsiai. Vytas su Žana atsakinėja
BALSAS. Ja pisal grustnyje stichi: DA-NET
Ja často močus v postel: DA-NET
Menia poseščiajut misly o samoubijstve: DA-NET
Ja prinimal učastije v vooružonych bandpodrazdelenijach: DA-NET
Kakyje ruskyje pisateli ja čital ? (Vytas įrašo Tolstoj, Bulgakov, Lermontov, Brodskij; Žana įrašo Puškin, Čiapajev)
Ja lično znaju členov neonacistkovo podpolja: DA-NET
Vaizdas ekrane pakimba
VYTAS. Ėė, lagina…
MODERATORIUS (pašoka, pamaigo klaviatūrą). A! Vėl technika! Centrtechsnabglavnadzoras užbaliavojo, ne kitaip! Sakau, party like a Russian…
Na ką, teks truputį palūkėti. Juk niekur neskubam, ar ne? Paatviraukim pa dušam. Turim tokią puikią progą…
VYTAS (skubiai). Šitą – tai tu sakai, kad rusai dabar kitokie?
MODERATORIUS. Kitokie. Ir ne sakau, o žinau. Tai mūsų propaganda, kad jie nesikeičia. Barbarai, aziatai, ple ple ple. Ir aš, žinok, taip galvojau. Bet Rusija, gal ne paviršiuje, bet gelmėje pasikeitė. Ji pasimokė iš Sąjungos žlugimo. Nesiekia primesti savo valios – ne taip, kaip kai kurie kiti. Ko ji nori, tai draugauti, džiaugtis, šėlti!
ŽANA. Kurva, ir dėl to pas mus su divizijom atvarė?
Vytas žiūri į ją priekaištingu žvilgsniu
MODERATORIUS. Taip, tiesa, militarizmo vis dar esama. Bet, matot, mes kalbamės apie viską, nieko nevyniojam į vatą. Karas – baisus dalykas. Niekas ne šventasis, visi – tik žmogeliukai. Pavyzdžiui, ana pusė, lenkai, ar ne, tos belaisvių skerdynės Balstogėj – ar ne barbarybė, ne beprasmis žiaurumo aktas? Ir kaip rusams, išdidžiai tautai, po to jaustis? Neatsakyt į provokaciją? Į ištisą eilę provokacijų?
Žana nori kažką pasakyti, bet Moderatorius ją aplenkia
MODERATORIUS. Visiškai teisingai, bet nenorėčiau sustoti ties šia skaudžia tema ir diskutuoti vien apie militarinius dalykėlius – aš ne kariškis, ir šioje srityje, atvirai sakant, nedaug nusimanau. Ką aš norėjau pasakyti – ir tą galiu visiškai atsakingai pareikšti, nes paskutiniu metu teko bendrauti su aukščiausiais kariniais ir politiniais pareigūnais – ne tik formalioje, bet ir labai neformalioje aplinkoje – jie nenori tęsti smurto. Jiems nereikia šitos barbarybės. Apskritai – kam jos reikia? Juk dvidešimt pirmas amžius! Maža to, jie mums atleido – už viską, ką šnekėjom, ką darėm. Rusai turi plačią dūšią ir didelę širdį. Šito net didžiausi rusofobai neginčija.
Mūsų laikas baigiasi, tad ką norėjau pasakyti – tą ir norėjau: chebryte, mūsų laikas baigiasi! Pasaulis baigiasi, dėl to nėra jokių abejonių, todėl reikia paskutinį kartą pabaliavoti kaip reikiant. O su kuo smagiausia baliavoti, jei ne su senais draugeliais? Kurie mus pažįsta, myli mūsų aktorius, muzikantus? Kurie priedo kaip moka šėlti, ohoho! Jeigu viskas baigias, kam draskytis? Chebryte, reikia kelti puotą, puotą potvynio metu – o, juokelis! (Kikena)
Monitoriai pradeda mirksėti. Įsijungia televizijos žinių laida, iš pradžių be garso.
Ekrane: plentu važiuoja žalių sunkvežimių vilkstinė. Paskui vienas sunkvežimis rodomas stovintis miesto aikštėje, prie jo žmonių eilė. Jie gauna maisto produktus, drabužius, patalynę, medikamentus. Ekrane šmėkšteli Moderatorius. Įsijungia garsas
BALSAS. …kaip į ištiestą Rusijos sostinės ranką reaguoja Lietuvos sostinės gyventojai? Ar atsako paspaudimu? Mūsų specialusis korespondentas apsilankė vienoje gražiojo mūsų miesto aikštėje, kurioje sustojo žaliasis sunkvežimis, ir pasiteiravo jų nuomonės.
Ekrane: į mikrofoną kalba skirtingi žmonės. Garsas pradingsta, bet sulig reklaminiu klipu vėl atsiranda
REKLAMINIS BALSAS. Per Senuosius naujus metus Katedros aikštę sudrebins didingas koncertas – nemokamas! Dalyvaus pačios ryškiausios Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos estrados žvaigždės! Vilniečių ir miesto svečių laukia nemokama Kantemirovo divizijos virtuvės kareiviška košė, o kad klausytojai nesušaltų, divizijos inžinieriai pastatys analogų neturintį šildomą angarą! Garantuojame: jame sutilps visi klausytojai! Nebus pamiršti ir mažieji: jiems skirtoje salėje animatorių prižiūrimi galės mėgautis kruopščiai atrinkta geriausių senųjų multikų programa; taip pat jų laukia išskirtinis susitikimas su į Lietuvą specialiai ta proga atvykusiais legendinio multfilmo „Undinėlė“ kūrėjais! Taigi: sausio 13-ąją visi keliai veda į Katedros aikštę!
DIKTORIAUS BALSAS. Laikas vietinėms žinioms. Kantemirovo divizijos viešųjų ryšių tarnyba praneša, kad užvakar netoli Vilniaus oro uosto identifikuota ir sunaikinta blogų kėslų turėjusi tarptautinė musulmonų ir katalikų teroristų grupė iš penkių žmonių.
Žana pažiūri į Vytą ir nori paimti jį už rankos, bet tas jos nepastebi, prikaustytas prie ekrano
Karinis korpusas atsiprašo aplinkinių gyventojų dėl sudrumstos ramybės ir apgailestauja dėl to, kad teko panaudoti karinę jėgą. Tačiau šiuo atveju, rašoma pranešime spaudai, reikia prisiminti išmintingą patarlę: kas kalaviją pakelia, tas nuo jo ir žūna. Rodome vaizdus iš įvykio vietos. Įspėjame, jie gali šokiruoti ir nerekomenduojami nepilnamečiams.
Ekrane: užrašas „Įspėjame, kad vaizdai gali šokiruoti ir nerekomenduojami nepilnamečiams“. Paskui rodomi mėgėjiškai nufilmuoti vaizdai: pamiškė, joje guli sumaitoti penki kūnai. Vytas nusuka akis nuo ekrano ir sustingsta. Moderatorius jį atidžiai stebi
MODERATORIUS (nenuleisdamas akių nuo Vyto). Bepročiai, kur jie lindo! Mirties romantikai. Nesinori taip sakyti, bet iš tiesų – gavo, ko norėjo. Iš kur pas mus tokių randasi?
DIKTORIAUS BALSAS. Iš karto po žinių žiūrėkite analitinių diskusijų laidą „Žvilgsnis“, kurios tema – klimato kaitos poveikis mūsų gyvenimo būdui. Kada vandens pramogos gali būti pavojingos sveikatai ir grožiui? Kaip keliais paprastais būdais paversti žvejo botus ir lastus stilingais aksesuarais? Visa tai – diskusijų laidoje „Žvilgsnis“!
3 scena
V y t u i , Ž a n a i , M o d e r a t o r i u i bežiūrint laidą į patalpą įeina T a r d y t o j a , vilkinti dailiai pasiūtą ir jai tinkantį uniforminį kostiumėlį be skiriamųjų ženklų
TARDYTOJA (taisydamasi kostiumėlį). Žinot, iš kur ateinu? Iš jūsų majoro kapitono. Iš Myško bralis, taip? Jisai perduoda jums linkėjimus. Ypač tau, Psy – taip tave savi šaukia, ne? Bože bože, kas per kariuomenė… Chandra be prošvaisčių… Karininkai, ereliai, Nato kursų atličnykai – per pusvalandį į kelnes pridaro… Ar šitoj vietoj amerikosai už jus turėjo pastovėt? Pastovėjo ir padėjo. Pasimelskit amerikosams, gal dar smarkiau padės!
Su jūsų komandyru tai išvis anekdotas – jisai savas, suvorovcas…
Žana piktai nusispjauna ant grindų. Vytas apimtas stuporo, į nieką nereaguoja
TARDYTOJA. Tu Žana Mickevič, taip? Tėvavardis Vaclovna? Žana Vaclovna Mickevič, prisimeni tokį multiką pagal Anderseno pasaką? Seną gerą multiką iš tų laikų, kai buvome kartu? Undinėlė myli princą ir iš meilės jam sutinka netekti pelekų. Ane? Nors dėl to labai kenčia. Fantastiška, geniali istorija. Ir pamokoma. Nes undinėlė yra Lietuva, o princas – Rusija. Lietuva juk myli Rusiją, nors ne visada nori prisipažinti. Bet širdies gilumoj myli, karštai ir aistringai. Bet kad būtų kartu su mylimuoju, ji turi pakentėti.
ŽANA. Kas per fuflo? Ką čia makaronus kabinat?
TARDYTOJA. Domiesi, kodėl pasakoju? Todėl, kad undinėlės pelekas esi tu.
ŽANA. Aina nachui, kurva! Kad pasiduotume šitiem dalbajobam – nė už ką! A girdi, Psy – niekada!
Tardytoja staiga pačiumpa Žaną. Moderatorius paduoda virvę, tardytoja suriša Žanai rankas. Žana priešinasi ir keikiasi
TARDYTOJA. Kalgotkę, baltą kalgotkę!
Moderatorius paduoda Tardytojai maišą, ši užmauna jį Žanai ant galvos. Žana nusiramina. Moderatorius nuveda Žaną prie durų
MODERATORIUS. Paimkit Černobylio grybę!
Išstumia Ž a n ą už durų
TARDYTOJA (Vytui). Ubagė, ką jinai turi? Net keiksmai, ir tie iš mūsų! Vytas, tu kultūringas žmogus, ne kaip šita vedma: pasakyk man, kur yra jūsų, lietuvių, kultūra? Kur jūsų dostojevskiai, tarkovskiai? Kas jūsų didžiausius genijus – nu, pavyzdžiui, Čiurlionį – žino Vakaruose? Niekas. Išskyrus rusus. Tai kodėl galvojat, kad jus kažkas turi ginti, saugoti? Propagandinės kalbos! Nes kai pasidaro rimta… pats matai.
MODERATORIUS. Vytai, būkim biedni, bet teisingi: mus jau užrašė prie atsitiktinės žalos. Vakarai viską darė juk tik dėl savo interesų. Jiems tik mūsų rinka rūpėjo. Ar skyrė, kur Lietuva, kur Latvija? Kur Baltija, kur Balkanai? Nė velnio! Tos jų sąjungos – pasakyk, koks skirtumas nuo Sovietų Sąjungos? Ir ten, ir ten prieš tautiškumą, prieš mūsų istoriją, simbolius nusistatę… Visada sakiau ir sakysiu: sąjungos sąjungom, bet svarbiausia išsaugoti mus, išsaugot Lietuvėlę! Paminėsi mano žodį: po kelių metų nieks nebeprisimins, kad buvo kitaip.
VYTAS. Ką prisiminsiu po poros metų?.. Tikriausiai nieko. Ir mūsų tikriausiai niekas nebeprisimins.
TARDYTOJA. Vienintelis būdas to išvengti – jungtis prie mūsų. Nes mes vieninteliai, kurie jus žinom, vieninteliai, kurie nori su jumis būti – gal ir prievarta, sutikim, bet prievarta geriau nei užmarštis? Mažiems reikia glaustis prie didelių. Teisingai daro tie, kurie emigruoja į Vakarus. Likusiais pasirūpinsim mes. Parodysim, koks pasaulis margas ir platus. Iškrapštysim jus iš to sraigės kiauto, to humoristinio pogrindžio. Idiotai, neina patikėt – jūs galvojot, kad mėnesiais jungiantis iš vieno taško jūsų nesuseks? Kad neturim draugų tarp jūsų kompiuterastų – gerų, senų draugų? Kapitaliniai idiotai! Tavo koležanka šokinėjo. Ir ką? Kokia nauda? Tuoj ir jinai prakalbės, pasakys visus kontaktus ir rėmėjus. Mūsų kalėjimai – geriausi pasaulyje. (Su ironija) Šitą pripažįsta ir didžiausi rusofobai.
MODERATORIUS. …bet pažiūrėkime iš kito kampo, Vytai: ką gero matai šiandien Vakaruos? Turiu minty, be babkių ir glamūro? Tradicijos, kultūra, krikščioniška moralė – sunaikinta ir sugriauta. Pažiūrėk, kas dedasi Amerikoj – šaudymai mokyklose, narkotikai ant kiekvieno kampo. Didžiausia pramonė – sekso pramonė. Tikrasis dievas ten doleris! Ar tai ne geriausias įrodymas krikščioniško mokymo? Pagal jį, žmonės yra nuodėmingi. Žmonės yra sugedę. Visose šalyse, mažose ir didelėse. Todėl kad pasaulis nežlugtų, reikalinga tvirta, griežta valdžia. O ne tai, kad laisvė, demokratija, kas ką nori, tas tą daro… Per tą demokratiją amerikonai ir potvynį sukėlė.
TARDYTOJA. Specialiai sukėlė, kad toliau viešpatautų pasauly. O jums dėl visko kalti rusai. Jei ne jie, žemėj tikriausiai būtų rojus, ne?
Už sienos pasigirsta ilga ir skausminga dejonė. Neaišku, dejuoja vyras ar moteris
TARDYTOJA. Mes šnekam viską kaip yra – negudraujam, nieko neslepiam. Ir toliau taip šnekėsim, atvirom kortom. Pa dušam. Reikalas toks: moderatorius sako, kad jūs esat genialus pyjarščikas. Taip ir pasakė – genialus. Jisai, santūrus lietuvis, žodžiais nesimėto. Ir mes duodam jums pasiūlymą – išpirkti savo kaltę. Dėl to durno pogrindžio, rezistencinio Psyopso ir taip toliau. Mes nenorim bausti. Mes mokam atleisti. Ir vertinam profesionalumą. Norim pasiūlyti darbą televizijoj. Gerą, kreatyvų darbą pagal specialybę. Nereikės nieko viešai išpažinti. Nereikės netgi rodytis ekrane: norinčių ir taip daugiau nei reikia. Galėsit ramiai ir patogiai dirbti už kamerų. Turit šeimą? Ir šeimą galėsit be problemų atgal parsikviesti.
MODERATORIUS. Taip, Vytai, aš tave rekomendavau ir bet kada tą pakartočiau. Visada buvau tavo talento fanas, neeilinio talento! Tavo reklamos kampanijos senais laikais, uch – ypač tos socialinės ekologinės, dėl atliekų – perliukai! Tau čia bus easy! Apsisuksi su vėjeliu. Ir dar pasakysiu – pagalvok apie perspektyvas. Iš Vilniaus skyriaus šiuo metu ypač lengva pereiti į centrinį – žinai, Pribaltika, mažieji Vakarai, visi gerbia ir myli! O ten jau kokios galimybės! Kokia televizijos rinka! Pyjaro rinka!! Niekur kitur pasaulyje tokių galimybių nėra – per mėnesį gali pasidaryt milijonierium!
Už sienos vėl pasigirsta dejonė
TARDYTOJA. Tu padarai mums paslaugą, mes tau atsilyginam. Dosniai. Sąžiningas sandoris, viskas garbinga, tiesa? O jeigu ne – ar verta plėstis, kas tavęs laukia? Gausi daug adrenalino ir nepakartojamų įspūdžių! Nepamirši iki gyvenimo galo! Pramogų kambarys šalia, girdi? (Pauzė. Moderatoriui) Semkių turi?
MODERATORIUS. Pasibaigė… visas štabas kai supuolė.
TARDYTOJA. Tada duok savo daikčiukas!
Moderatorius išsitraukia suomišką peilį ir ima su juo neva žongliruoti, paskui smeigia į stalą. Tardytoja čiumpa peilį, padeda ant stalo išskėstą plaštaką ir greitai bado juo į tarpus tarp pirštų. Moderatoriaus laikysena ir mimika rodo susižavėjimą Tardytojos miklumu. Tardytoja baigia žaisti ir ištiesia tą ranką Vyto link
TARDYTOJA. Tai kaip, Psy, – koks tavo sprendimas? Duodi penkis?
Tamsa
4 scena (iš tamsos)
Pirmojo veiksmo rūsys, dauguma tų pačių daiktų. D a u j o t a s , V y t a s , M o d e r a t o r i u s , A k t y v i s t ė sėdi ant gultų, kėdžių, dėžių
DAUJOTAS. Suprantat, va šitas momentas ir patyrusiems kariams kelia nemažai sunkumų. Todėl planuojant užduotį reikia viską labai gerai pasverti. Klausimų turit?
Kas tyli, kas purto galvą
ŽANA (balsas už scenos). Jau baigiam. Bai-giam! Už penkių minučių viskas turi būt po raktu!
DAUJOTAS. Ką gi, bendražygiai, metas baigti. Girdėjot: turim penkias minutes.
Visi stojasi, ima kuprines, krepšius, dedasi nešiojamuosius kompiuterius, sąsiuvinius, rašymo priemones, termosus ir gertuves
VYTAS. Žana pasius, jei nors sekundę ilgiau. Nebudinkit Žanoje žvėries!
Kikenimas
MODERATORIUS (Aktyvistei). Žvėries… o tu kaip pavarei su grasinimais! Mes atseit toj pačioj pusėj, bet besiklausant pagaugai per nugarą nuėjo! Best role-player ever!
DAUJOTAS. Prisijungiu. Komplimentai.
VYTAS (Moderatoriui). Bet ir pats ne prasčiau suvaidinai.
MODERATORIUS. Tėvynės labui. Žinai, į tuos fuflo nesunku įsijaust. Net keista!
VYTAS. Ką čia savanoriuos trinatės – dar ne vėlu pradėti aktoriaus karjerą!
AKTYVISTĖ. Aš jau žvaigždė – vaikų darželio kalėdiniuos spektakliuos. Psy, tu su mašina? Pavežtum?
VYTAS. Šį kartą be. Viešuoju transportu.
DAUJOTAS. Aš važiuoju į Pavilnį. Pro Antakalnį.
AKTYVISTĖ. Man į Žirmūnus – ar pakeliui?
DAUJOTAS. Tikrai taip.
AKTYVISTĖ. Tai pametėsit FSB tardytoją, tamsta kapitone?
DAUJOTAS. Tardytoją ne, grandinę – liuosiai. (Garsiai) Nagi, paskubam! Dar kartą apsižiūrim, kad nieko neliktų, jokių šiukšlių. Vytai, užbėk į tupyklą. (Vytas išeina. Daujotas paima kartoninę dėžę su popieriais. Moderatoriui) Nuneši į kuopavietę? Pats kaip namolio, pavežėt nereikia?
MODERATORIUS. Ačiū, paims draugeliai iš Pietų keturi. (Užsideda kuprinę, paima dėžę, išeidamas) Gerų švenčių visiems!
VISI. Ir tau!
MODERATORIUS (eidamas niūniuoja). Su gimimo diena, su – ūa, aš jau visai – džiaugsmingų šventų Kalėdų, džiaugsmingų šventų Kalėdų, ir metų naujų…
Aktyvistė nusijuokia
VYTAS (grįžęs, Daujotui). Apžiūrėta. Daugiau nieko? Tai aš šiaušiu…
DAUJOTAS. Tu ką, nežinai, kad pašaukimas į pratybas trunka iki dvidešimt keturių nulis nulis?.. (Paploja per petį) Gerų švenčių ir dėkui už tarnybą!
VYTAS. Ate visiems, iki kito karto! Linksmų Kalėdų! (Išeina)
AKTYVISTĖ. Sudie, Psy! Neminėk bloguoju!
DAUJOTAS (Aktyvistei). Palauk prie mašinos, priduosiu raktą.
Abu išeina. Tamsa
5 scena (iš tamsos)
V y t a s surištomis rankomis, su maišu ant galvos sėdi ant gulinčios Ž a n o s surištomis rankomis. Ant Žanos galvos – tamsaus skysčio persisunkęs maišas. Vytas pradeda mėgdžioti įvairius garsus, jie pasikartoja garsiakalbiuose: ūbavimas, baubimas, riktelėjimas, dejonė, buto signalizacijos cypimas, pasenęs kompiuterio prisijungimo prie interneto garsas, dyzelinio variklio burzgimas, skrendančio sraigtasparnio garsas. Galiausiai jis ima niūniuoti melodiją. Gergždžiančiu, gerkliniu balsu uždainuoja
Man žirgelis sužvingo… visas vaiskas sužiūro…
Ei ei ajajaj… visas vaiskas sužiūro…
Ir sužiūro sužiūro… kariuomenė į mane,
Ei ei ajajaj kariuomenė į mane…
Skiriama Vinco Daunoro-Ungurio († 1954), paskutinio Dainavos partizanų vado, atminimui
2018