2012 m. Nr. 7

08 04

Naktį itin pasibjaurėtina savijauta, beveik nemiegu. Truputį palengvėja atsikėlus. Čia pat už lango oro uostas, atskirtas nuo viešbučio neplačiu kanalu; už oro uosto Vidinė jūra, kuria plaukia laivas; na, ir saulėtekis, kaip ir dera Tekančios saulės krašte. Viešbutis sujungtas su oro uosto pastatu stikliniu koridoriumi ir apskritai gana futurologinis – čia tau, brol, ne Ulan Batoras. Nė minutės nesugaišęs gaunu įsodinimo kortelę. Geriu kavą su ledais ir įsibėgėjęs bandau toliau sprausti Bašio į septyniolika lietuviškų skiemenų:

Cit! Sušlamėjo
Skėtis. Ak, ne pas mane,
O pas kaimyną.

Gal vertėtų padaryti tokių formaliai tikslių vertimų knygutę, nors vardan padorumo tam reikia išmokti japoniškai. O gal septyniolika skiemenų skambėtų nepakenčiamai dirbtinai. Šiaip jau į lietuvių kalbą haiku dažniausiai verčiami kaip pakliuvo, „kad tik būtų gražu“.

Skrendame virš Pietų Korėjos, toli dešinėje Daliano ir Port Arthuro kyšulys. Ten buvo rusiškas miestas Dalnyj („Tolimasis“) ir karinė bazė, prarasta per rusų–japonų karą; Stalinas ją atsiėmė, bet pirmininko Mao spustelėtas po kiek laiko atidavė Kinijai (ir Stalinas šį tą atiduodavo!). Pekino oro uostas vėl pribloškia neįsivaizduojamu mastu. Ryšį su kinų tradicijomis jame užtikrina žalvarinė astroliabija ant keturių drakonų, irgi pranokstanti žmogiškąjį suvokimą, o visa kita – stiklo parabolės ir hiperbolės. Ypač hiperbolės. Tačiau pakeliui į viešbutį pro autobuso langą pamatai ir trečiojo pasaulio: dykvietės, barakai, skurdoki laukai, išmaltos gatvytės tarp trupančių aptvarų. Tiesa, to daug mažiau negu Maskvoje, ir trečiasis pasaulis akivaizdžiai nyksta. Ką jau ten Maskva – ir Niujorke tų dalykų gausiau. Oras itin užterštas, ilgai gyventi Pekine nesinorėtų. Atvažiuoju labai negaluodamas ir susmunku ant lovos, bet po dviejų valandų pasirodo Wenfei su stebuklingais kiniškais vaistais, kurie kaipmat pastato mane ant kojų. Reikia važiuoti į banketą.

Dešinėje lieka imperatorių Vasaros rūmai. Moderniojo Pekino kubai ir gretasieniai stebina ne aukštumu – nors ir to jiems nestinga, – bet savotišku majestotu, plaukiančiu iš to paties šaltinio, kuris pagimdė Mingų mauzoliejus ir Didžiąją kinų sieną. Logika, ratio, pragmatizmas, neregėtai gausi, bet organizuota darbo jėga. Priešingybė Indijos anarchijai. Jeigu jau prekybcentris – tai pilis, ne menkesnė už indų Elorą. Gal dar tiksliau: Pekinas – tai Amerika, kokią mes kadaise vaizdavomės, bet kurios iš tikrųjų nėra. Tiesa, pasitaiko labai savotiškų socrealistinių intarpų: sakysime, parodų rūmai smailiu it Petrapilio Admiralitetas (ar Vilniaus Mokslininkų namai) bokštu, juos matė dar mano tėvas, o statė darbininkai iš Rusijos. Bet ir čia pragmatizmas laimi: parodų centras tebeveikia, nors parodos jau kiek kitokios, o prie jo tebėra rusiškas restoranas „Maskva“ – kas be ko, vienas iš geresniųjų mieste. Arčiau Tiananmenio Pekinas darosi netikėtas: žaliuojančios gatvės, dviejų ar keturių aukštų namai, kartais tradiciniai – lenkti stogai, vartai, – kartais lyg ir tarybiniai, neretai vakarietiški. Privačios krautuvėlės. Mao laikais jos buvo griežtai uždraustos, bet tie laikai – tik epizodas tūkstantmetėje kinų prekybos istorijoje. Jautiesi nedideliame provincijos mieste, mielesniame už betoninį Kiotą. Gatvelės, kaip ir anksčiau, vadinamos hutongais, nors dauguma jų praplatintos, kad tilptų automobiliai. Daugmaž viso to centre – Činghai provincijos atstovybė, ten ir sustojame.

Tamados ar, tiksliau, vyriausiojo mandarino vaidmenį atlieka Jidi Majia. Kalbama vokiškai, ispaniškai, rusiškai; senas kinas ispanistas pažįstamas su Birute Ciplijauskaite, kurią buvo atsikvietęs į Pekiną dėstyti. Dar – pagyvenusi prancūzė dama ir lenkas rašytojas Wawrzkiewiczius. Šis sakosi nuolat būnąs Lietuvoje, pažįstąs Birutę Jonuškaitę, nekalbant jau apie velionį Justiną. „Jaunųjų lietuvių poetų bėda – nepažabota vaizduotė.“ Wenfei sakosi ką tik matęs internete, kaip mūsų Zuokas traiško tanku ne vietoje pastatytą mersedesą (sakyčiau, Fluxus stiliaus spektaklis). Globalinis kaimas, ir tiek.

Pietumis negalima skųstis. Maistas atgabentas iš Činghai provincijos, tai – kalnuotas, daugiausia tibetiečių apgyvendintas kraštas – kartais sakoma, tibetietiškesnis už patį Tibetą (dabartinis Dalai Lama kilęs iš ten). Lazdelėmis darbuojuos vis smagiau. Svarbiausias įrenginys – mongoliško stiliaus virdulys: priešais kiekvieną svečią puodas verdančio vandens, į kurį reikia merkti jako dešreles, jūros kopūstus, tofu, krevetes ir ko tik įsigeisi, paskui visa tai ištraukti ir klampinti į ypatingą padažą, ką tik pagamintą mūsų akivaizdoje. Baisoka, kad neapsiplikytum. Desertas – jako jogurtas, saldus, pudingo konsistencijos. Viskas gausiai laistoma vynu ir tibetietiška degtine.

Grįžtame pro nesibaigiančią akliną sieną, anapus kurios gyvena Kinijos vadai. Ko gero, vadai irgi puotauja. Kinijos naudai galima pasakyti, kad joje išmoningus pietus sau leidžia ir proletarai, tik nedažnai. Badmečio po Mao laikų nebėra.

08 05

Simpoziumas skirtas Jidi Majia kūrybai – esu kviečiamas jame dalyvauti. Einu pro krautuvėles, prie kurių pusryčiauja Pekino darbininkai, paskui ilgai važiuoju metro. Ką gi, metro kaip metro, ne ką prastesnis už Niujorko (tai, žinoma, ne komplimentas), nors eskalatorių stinga. Rytmečio minios tokios, kad tenka ilgokai laukti platformoje, kol įsispraudi į trečią ar ketvirtą traukinį. Vyrauja akiniuoti studenčiokai. „Pekine žmonės ne ypač skuba“, – sako Wenfei. „O kas būna, jei pavėluoji į darbą?“ – „Jei gerokai pavėluoji ar iš viso neateini – piniginė bauda.“

Nacionalinė biblioteka (šiuo metu bene antroji pasaulyje pagal didumą), prie jos skaitytojų eilė. „Ar visos knygos jūsų bibliotekoje prieinamos?“ – „Kai kurių biblioteka tiesiog neperka, bet, įveikus tam tikras biurokratines procedūras, gali skaityti ir antikomunistines.“ Įdomu, kokios tos procedūros, tačiau dėl viso pikto neklausinėju. Labai daug kas, nors irgi ne viskas, prieinama internete.

Bibliotekos pašonėje – Tautinių mažumų institutas, jo salėje gal du šimtai klausytojų. Atpažįstu Japonijoje matytą Mindy, iš pažiūros simpatingas amerikietis – Jidi Majia vertėjas. Nuotaika, tiesą sakant, tarybiška. Šneka visokie pirmininkai, vicepirmininkai, rektoriai, profesoriai, daug „nacmenų“, atseit mažųjų tautų atstovų, efektinga rašytojų sąjungos vadovė. Vyrauja turbūt ritualinis diskursas, atitinkąs ir komunistines, ir imperatoriškąsias kinų tradicijas, nors vienas kitas pakalba gyviau, net sukeldamas juoką. Kiek suprantu, mažumų rašytojai kartoja žaidimą, kurį Tarybų Sąjungoje žaidė aitmatovai, suleimenovai, gamzatovai, mieželaičiai: užimti poziciją, kurioje gali šį tą pasakyti ir „pagelbėti saviesiems“, žinoma, neužmirštant ir savęs. Kaip ir TSRS, yra čia ir gerų norų, ir prisitaikymo, ir nevilties, ir, be abejo, cinizmo, kartais gal talento. Bandau suteikti tiems žmonėms „benefit of doubt“ (viliuosi, kad jų veikla turi veikiau teigiamas negu neigiamas pasekmes).

Per pietus degtinė nepilstoma, nes po jų simpoziumas vyks toliau, bet vienas mongolas rašytojas vis dėlto įsigudrina pasigerti it Paulius Širvys. Nebūtų Čingischano palikuonis.

Pekine karšta, drėgna ir miglota. Einu ilsėtis; Wenfei parūpina man dar vieną kinišką vaistą – lotoso sėklų, nors jaučiuosi jau daug geriau.

08 06

Bandau susiorganizuoti žygį į Konfucijaus tėviškę, o tai nėra lengva, nes traukiniai perpildyti. Prakutę kinai ėmė keliauti po savo šalį (didžioji dauguma buvo matę tik artimiausias savo kaimo ar miestelio apylinkes), tokių turistų neofitų milijonai, atskirų kasų užsieniečiams nebėra. Apartheidas apskritai panaikintas – pavyzdžiui, gyvenu nebe „inturistiniame“, o grynai kiniškame viešbutyje, angliškai čia beveik niekas nesusikalba, o restorano padavėja rašo sąskaitą tušu ant delno, kaip turbūt buvo daroma paskutiniosios mandžiūrų dinastijos laikais. Žinoma, visa tai teisinga, net jei sukelia nepatogumų. Kelionių agentūroje angliškai susišneku, ji, matyt, padės.

08 07

Siningas reiškia „Vakarų ramybė“, nes tas miestas ar tvirtovė turėjo ginti imperatorių Kiniją nuo klajoklių iš vakarų pusės. Tai Činghai provincijos sostinė. Skridimo maždaug tiek pat, kiek iki Ulan Batoro, ir miestas truputį primena Ulan Batorą – ilga juosta įsiterpęs tarp kalnų, aiškiai trečiaeilis, palyginus su Pekinu. Bet vis dėlto tai visiškai kas kita. Šimtai dangoraižių (na, pusiau dangoraižių – po trisdešimt ar kiek daugiau aukštų). Gana švaru, lūšnų likę jau nedaug – Ulan Batore jų pilna. Gyventojų irgi dusyk daugiau negu Mongolijos sostinėje – du milijonai. Bent pusė jų išpažįsta islamą, bet kalba kiniškai ir laikosi visų kiniškų papročių, nebent kiaulienos nevalgo; rusiškai vadinami dunganais, o kiniškai – nei daugiau, nei mažiau – „chuej“ ar netgi „chuj“. Kita pusė – tibetiečiai, mongolai ir visokios mažos gentys. Labai vienodą kraštovaizdį paįvairina mečetės, jų kupolai ir minaretai ornamentuoti žalia spalva.

Gamta čia niūroka, aukštesni nei Mongolijoje kalnai – pliki, smėlingi. Bet visiška dykuma nepavadinsi, nes kaip tik šioje provincijoje prasideda trys didžiosios kinų upės – Geltonoji, Jangdzė ir Mekongas. Todėl provincija praminta „Kinijos vandentiekio bokštu“.

Nedideliame oro uoste susipažįstu su liesu, ištįsusiu Bei Dao – vienu garsiausių kinų poetų, Nobelio kandidatu. Jis dalyvavo Tiananmenio aikštės protestuose ir dėl to jau seniai gyvena Honkonge, kuris formaliai yra Kinijos dalis, bet kol kas laikosi kitokių, demokratinių įstatymų. Truputį Brodskis, truputį net Solženicynas. Į tikrąją Kiniją jo iki šiol neįleisdavo, nes ne tik kadaise „nusidėjo“, bet ir dabar pasirašinėja įvairius antikomunistinius dokumentus. Tačiau dabar staiga įleido – sklinda gandai, kad čia suveikė Jidi Majia. Į Činghai poezijos festivalį atvyksta ir Baltijos valstybių atstovai – estė Doris Kareva ir Lietuvoje gerai žinomas latvis Uldis Berzinis.

Viešbutyje gaunu ką tik išleistą savo eilių knygą kinų kalba. Šiek tiek „aplaistau“ ją su Wenfei ir jo pačia. Beveik šeimyniškai su jais susigyvenau, kaip reta simpatingas ir jų mažas berniukas Yoyo. Už lango – Siningo panorama – dangoraižių puokštės ir kažkoks didžiulis statinys (šventykla?), iš pažiūros – senoviškas. Dangoraižiai anaiptol neapšepę, bet iš esmės tai vis dėlto vertikalūs barakai. Pro kitą langą matyti tikriausias Eifelio bokštas su besisukančiu rutuliu viršuje.

Esame du su puse kilometro virš jūros lygio. Kaip tik pro čia eina naujas geležinkelis iki Lhasos (kelionė trunka dvidešimt keturias valandas). Denisas Mairas (Jidi Majia vertėjas): „Lhasa? Oh, it’s very touristy!“ („Lhasa? O, tai labai turistiška vieta!“). Prieš penkiolika metų ten patekti buvo didelis nuotykis; dabar daug paprasčiau, nors kažkokie leidimai reikalingi, o per neramumus Tibetas uždaromas. Kas iš tikrųjų vyksta Tibete, bandysiu parašyti kiek vėliau.

08 08

pirmoji festivalio diena. Dalyvius sveikina keturios merginos čionykščiais tautiniais rūbais (beje, neįtikėtinai kičiniais), su vainikais ar net karūnomis. Susodina į krėslus, priderančius Bogdo Khanui (kinų ar japonų imperatoriui jie būtų vis dėlto kukloki). Jidi Majia vienintelis iš šeimininkų išsaugojo šį tą iš senųjų mandarinų tradicijos. Atidarymo kalboje dėkojama pirmiausia poezijos deivei, tik po to vyresnybei.

Keliolika pasisakymų vertimo tema. Kalba ir vakariečiai, ir rytiečiai. Kaip visada panašiomis progomis, vyrauja retorika ir klišės, bet lygmuo aukštesnis, negu buvo galima tikėtis. Labai rimtai ir profesionaliai šneka vokietis Wolfgangas Kubinas. Vokietijoje gero poeto knyga susilaukia trijų šimtų egzempliorių tiražo, o kinų poeto vertimas į vokiečių kalbą – tūkstančio. Verstinės knygos Vokietijoje sudaro septyniasdešimt procentų rinkos, Amerikoje vos penkis procentus.

Kuluaruose užsimenama, kad Bei Dao nenorįs kalbėti (gal neleidžiama?), bet jis netikėtai išeina į tribūną – suglamžytais marškiniais, iš visų kinų mažiausiai panašus į nomenklatūrininką. Legendinė figūra – kažkada chunveibinas, paskui Tiananmenio aikštės herojus, parašęs tada garsiausią priešvalstybinį eilėraštį „Atsakymas“. Šneka puikiai: politinių šūkių neskelbia, apskritai išlieka santūrus, bet vykusiai nagrinėja vertimų padėtį šalyje (palyginus su amžiaus pabaiga, labai smukusi jų kokybė) ir prisimena kelis literatus vertėjus. Tie literatai užmiršti – įtariu, kad nužudyti, – taigi Bei Dao atgaivina jų vardus, kaip TSRS buvo daroma septintajame dešimtmetyje.

Trečiasis gana įdomus pranešimas – Paulio Nelsono. Šis kalba apie Pacific Rim Poetics, susidomėjimą Zen budizmu ir panašiais dalykais Amerikos bei Kanados Vakarų pakrantėje. Ekrane rodo ir labai intriguojantį žemėlapį, kuriame plotai tarp Baikalo ir Los Andželo išdalyti į keliolika „valstybėlių“, bet ką tai turėtų reikšti, ne visai suprantu. Velionė Jurga Ivanauskaitė gal suprastų. Nelsonas cituoja kažkokį žinovą: „Dabartinė poezija nepalyginti artimesnė Li Bo negu Drydenui.“ Be abejo, taip, bet ar nepraverstų kiek didesnė Drydeno dozė?

Kai vienas čionykštis kalbėtojas pareiškia, kad be vertimų į jo šalį nebūtų prasiskverbęs marksizmas, taigi nebūtų atsiradusi ir KLR, netoli manęs sėdintis jaunas kinas beveik garsiai prunkšteli, lygiai kaip mūsiškis studentas būtų prunkštelėjęs prieš kokius keturiasdešimt metų. Kita vertus, tie žodžiai – šventa teisybė. Tikrai be vertimų to nebūtų buvę.

Per pietus prieina Doris Kareva, su ja kiek šnekteliu. Abudu – ją ir Berzinį – atsikvietė rašytojų sąjungos užsienio skyriaus viršininkas, ką tik buvęs Baltijos valstybėse, net Klaipėdoje. Išsišneku ir su juo (gerai kalba rusiškai), bet krūpteliu išgirdęs: „Hitleris pradžioje darė daug gero.“ Valgyklos salę palieka kažkoks vietinis mandarinas. Iki mašinos jį lydi šeši asmenys, o septintas atidaro dureles.

08 09

Iš Siningo važiuojame prie Činghai, arba Kukunoro, ežero (pastarasis vardas mongoliškas, abu reiškia „mėlyną jūrą“). Tai apylinkės, kurias iki mūsų laikų buvo aplankęs retas europietis, nebent Svenas Hedinas ar Prževalskis. Dabar ten veda visai padorus, nors ir siaurokas greitkelis, einąs iki pat Lhasos. „Hitleris pradžioje darė daug gero“? Na, tikėkimės, kad čia yra kiek kitaip.

Ant autobuso durų ir priekinio lango kabo talismanai. Gidas pasakoja apie vietas, pro kurias važiuojame – beje, gana atvirai. „Tibetiečiai visada mieliau klausys lamos negu Hu Jintao“ (dabartinio generalinio sekretoriaus). „Jei Tibetas atsiskirtų, turėtų bėdos su arbata, nes visada gaudavo ją tik iš Kinijos.“ Keli pakelės miesteliai plėtojosi kaip arbatos prekybos centrai: už vieną žirgą būdavo duodama trisdešimt kilogramų arbatžolių, ir tuo vertėsi ne tik kinai ar tibetiečiai, bet ir užklydę rusų pirkliai. Miesteliai visai kitokie negu Siningas – nesibaigiančios eilės priplotų prie žemės krautuvėlių, tiesa, gana švarių.

Po truputį kylame aukštyn. Gaunu atsigerti specialių žolelių, padedančių nuo aukštumų ligos, antpilo. Perėja vadinasi „Saulės ir Mėnulio kalnas“, tai tradicinė Kinijos ir Tibeto, žemdirbių ir nomadų riba. Tuneliai. Avių ir jakų bandos (jakai, beje, atrodo grėsmingai ir net bando atakuoti autobusą). Ne dykuma, bet stepė, kartais skaisčiai geltoni laukai. Pirkios čia jau primena matytas Lhasoje ir apylinkėse. Atsiveria žydra ir rami didžiulio ežero juosta, anapus jos pamažu ryškėja kalnagūbris. Privažiuojame iškyšulį su budistine šventykla – gana primityvia, greičiausiai atstatyta po kultūrinės revoliucijos. Aukos čia praktikuojamos nuo Tangų ir Sungų dinastijų epochos (nuo VII amžiaus) iki dabar; jei tikėsime ne itin raštingais angliškais paaiškinimais ant lentų, aukojami keistoki daiktai, pavyzdžiui, „sweet dew“ (saldi rasa). Prie ežero plyti visai palangiškas paplūdimys, auga žolės, panašios į vilnų kamuolius, vienoje vietoje gražus skelbimas: „Grass is sleeping, please do not bother“ („Žolė miega, prašom nežadinti“).

Tibeto kultūra šiose vietose sunkiai prasimuša pro kinišką sluoksnį – architektūra ir rūbai savotiški, bet tibetietiškas raštas labai retas.

Pietūs liaudiškame restorane – na, čia jau baisi spūstis ir netvarka, kontrastas su elito banketais labai didelis, nors maisto nestinga. Tik mėsa – vieni kaulai. Ant sienos – nuolatinis čionykštis propagandinis motyvas – kinų princesė išteka už tibetiečio (kaip Jadvyga už Jogailos!) ir „amžiams“ sujungia abu kraštus.

Kai man įteikia festivalio premiją, sakau kalbą lietuviškai. Iš rusiško teksto, kuriuo teko pasirūpinti, ją verčia Wenfei pati Maša. Manau, tai pirmas kartas, kai lietuvių kalba viešai skamba prie Kukunoro. Tarp kelių šimtų klausytojų yra vienas asmuo, kuris lietuviškai supranta – Uldis Berzinis. Man rūpėjo du dalykai – paminėti, kad lietuvių tauta simpatizuoja tibetiečių siekiams, ir protestuoti, bent netiesiogiai, prieš disidentų persekiojimus. To antrojo tikslo siekdamas cituoju Konfucijų, kuris reikalavo su kitaminčiais elgtis humaniškai. Kinai tokias citatas lengvai ir gerai supranta. Viskas išverčiama ir perskaitoma be cenzūros pataisų. Ką gi, padariau ką galėjau, išsaugodamas kinišką mandagumą ir pernelyg nerizikuodamas kvietėjų gerove. Ceremonija vyksta prie „Poezijos sienos“ paežerėje. Ant tos sienos, rodos, šimtas portretų: grafika kaip ant dabartinių antkapių, taigi klaikoka, bet atranka padori, yra kone visi būtinieji vardai nuo Du Fu ir Bašio iki Elioto ir Kavafio. Randu Mickevičių, iš rusų – tik Puškiną ir Cvetajevą – na, Brodskis su tokiu parinkimu sutiktų. Paskui didžiulis choras ir orkestras atlieka simfoniją, kuri labai prailgsta, nes kaitroje tenka sėdėti juodais kostiumais – kaip, beje, ir muzikantams. Muzika, tiesa, visai įdomi, vakarietiška su kiniškais intarpais.

Pavakary zigzagais leidžiamės į fantastišką tarpeklį, prilygstantį Amerikos vakarų kanjonams. Gelsvi skardžiai ir sprūdžiai, pasišiaušę tarsi tiranozaurų žvynais, žemiau ryški žalumos juosta. Tibetietiškos molinės lūšnos. Užtat miestelis Guide, esąs bene kilometru žemiau už Siningą, prie Geltonosios upės – čia ji dar mėlyna, – neatsilieka, tarkime, nuo Floridos miestelių, o viešbutis pranoksta vaizduotę. Į kinų viešbutį mūsų, užsieniečių, neleidžia (retas apartheido pavyzdys), bet ir mūsiškis neprastas. Įsikūrus, tiesa, paaiškėja, kad voniai jau reikia remonto, taigi visas blizgesys turi išvirkščiąją pusę.

08 10

Guide miestelyje, kurį net žemėlapiuose ne iš karto rasi, aplankome dvi šventąsias vietas. Tiksliau, net tris, nes tą, kuri vadinama Nefrito imperatoriaus vardu, sudaro dvi šventyklos – konfucionistinė ir daoistinė (arba taoistinė), o tai labai reta. Abi panašaus stiliaus, skiriasi pirmiausia detalės (priešais Konfucijaus šventyklą smilkytuvas – stačiakampis, priešais daoistinę – apskritas), na, ir pirmoji prigludusi prie žemės, o antroji – šauna į viršų. Ir vienur, ir kitur – paauksuotos statulos, tik Konfucijus gana realistiškas, o Dao, arba „didžiojo kelio“, garbintojų šventieji bei demonai itin karikatūriški. Nesunku suprasti, kad Konfucijaus šventykla yra pirmiausia čionykščių išminčių ir žymesniųjų valdininkų „garbės lenta“. Dao šventykla – kas kita, čia nestinga magijos, prasiveržia iracionalioji kinų kultūros dalis. Į dvidešimt penkių metrų aukščio pagodą tenka kopti kaip į majų piramides – iš pradžių stačiais akmeniniais laiptais, paskui – medinėmis kopėtėlėmis. Ji dalijama į tris aukštus – Žmogus, Žemė, Dangus. Reginys iš viršutinio, Dangaus aukšto, vertas pastangų: šventyklas ir didoką aplinkinį plotą supa įspūdinga apgriuvusi, bene molinė siena, savaip atkartojanti pilką tarpeklį dantytomis viršūnėmis, kurio glėbyje įsikūręs Guide. XIV a. ta siena juosė visą miestą, dabar jis daug didesnis. Šventyklos paverstos turistiniu objektu ir neblogai prižiūrimos, bet maldininkų irgi, atrodo, pasitaiko.

Kitame miesto gale – budistų šventykla, vadinama Pietų jūros rūmais. Čia jau yra ir tibetietiškų užrašų (konfucionizmas ir daoizmas – grynai kiniškos religijos). Apskritai čia – kičo karalystė: visas kalnas su laipteliais ir paviljonais, kurį vainikuoja gigantiška paauksuota gailestingumo deivė Guan-in arba bodhisatva Avalokitešvara. Statyta aiškiai neseniai. Užsikariu iki pat statulos, iš ten vėl neeilinis reginys – tarpeklis žaliu gauruotu dugnu, kuriame miestelio nė įžiūrėti negalima.

Iš čia važiuojame į Guide nacionalinį parką. Kraštovaizdis ten visiškai neįsivaizduojamas, prilygsta jei ne Didžiajam kanjonui, tai jo kuklesniems broliams. Raudona ir pilka – spalvos, tiesa, kitėja, saulei keliaujant dangumi. Statmenos sienos, kuriose matai hieroglifus ir reljefus, nors tai iliuzija; vienoje vietoje lyg ir Dostojevskio galva. Pačiuose tarpeklio nasruose mus išlaipina iš autobuso ir toliau ilgai veža vagonėliais pro akmenines adatas ir pasvirusias virš galvų, grasinančias sutraiškyti smėlio pilis. Pasiekiame apskritą aikštę, vyresnybei statytą paviljoną ir restoranėlį. „Galėtų jų ir nebūti“, – piktinasi viename vagonėlyje su manimi važiuojąs kinas.

Dvi valandas trunka poezijos vakaras. Dar niekada nesu skaitęs eilių tokiame dekoratyviame fone. festivalio dalyviai – vidutiniškos kokybės publika. Tikrai žymūs poetai festivaliuose dalyvauja retai, užtat pasitaiko nemažai marginalų ir garbėtroškų. yra susidariusi antraeilių ir trečiaeilių rašančiųjų terpė, vienu šonu liečianti jau ir Lietuvą. Norvegas Knutas Odegardas mielesnis ir gal talentingesnis už daugelį. Su juo net visai maloniai pasikalbame – apie Oskaro Milašiaus „Lofotenus“, Hamsuną, dvi norvegų kalbos atmainas (oficialųjį riksmolį ir sodietiškąjį landsmolį). „Landsmolis artimesnis senajai „Eddos“ kalbai, be to, nesugadintas kanceliarizmų ir reklamos.“

Iki Siningo nuo čia tik devyniasdešimt kilometrų, bet pakeliui reikia įveikti 3280 metrų aukščio perėją, nuo kurios kelias leidžiasi staigiais ir stačiais vingiais. Pačioje perėjoje – budistinės piramidės iš spalvotų audeklo juostų. Beje, panašiai čia atrodo ir degalinės.

Jau naktį duodu interviu dviem laikraščiams – Šanchajaus ir Honkongo. Abu labiausiai sudomino faktas, kad priimdamas premiją kalbėjau ne rusiškai, o lietuviškai.

08 11

Visai netoli Siningo yra Kumbumo (arba Taer) vienuolynas, įsteigtas garsaus budizmo apaštalo Tsongkhapos gimimo vietoje. Šis vienuolynas yra vienas svarbiausiųjų pasaulyje ir ne ką nusileidžia Lhasos šventykloms; su juo susiję daug Dalai Lamų, dabartinis gimęs irgi ne taip toli. Kelio vos dvidešimt penki kilometrai. Suvokiu, kaip man pasisekė, kad mačiau Lhasą prieš penkiolika metų: tada ji buvo dar palyginti tuščia, o Kumbumą dabar užplūdusios kone milijoninės minios, ir jis visas apaugęs turistine infrastruktūra. Jei kas pražudys Tibetą, tai ne komunistai, o turistai, ypač tie, kurie vaikosi budistinės mados. Kadaise čia buvo trys tūkstančiai vienuolių, dabar, kaip tvirtinama, liko šeši šimtai („daugelis keliasi į tikrąjį Tibetą“). Beje, šalikelėje daug socrealistinių plakatų, kurių Kinijoje beveik nepamatysi – ten vietoj jų reklama.

Gidė pasakoja šį tą įdomaus. Tibetiečiai, bent jau Činghai provincijoje, nevalgo paukštienos ir žuvies, nors mėsos nevengia. Nusidėjėlius laidoja žemyn galva, idant šie neatgimtų žmogaus pavidalu. „Dangaus laidotuvės“ (lavonas sukapojamas į gabalus, kurie paliekami paukščiams) praktikuojamos tik toliau nuo Kumbumo. Toje vietoje, kur gimęs Tsongkhapa ir nukritęs jo motinos kraujo lašas, išdygęs bodhi medis, ant kiekvieno jo lapo – o jų suskaičiuojama šimtas tūkstančių – esąs Budos atvaizdas. Tiesa, tuos atvaizdus mato tik karštai tikintieji. O ir pats medis pridengtas pagoda, kuri taip pat slepiama nuo žmonių akių.

Šventviečių Kumbume, rodos, irgi šeši šimtai, kiek ir vienuolių, bet mes aplankome gal penkias. Daugiau būtų sunku – kaitra, neapsakoma spūstis. Lamos kaskart įdėmiai tikrina gidės rodomą leidimą ir praleidžia nenorom. Vienoje šventykloje dunda būgnas, o kieme, antrame aukšte, stypso gyvulių, daugiausia jakų mumijos – sakoma, joms maždaug trys šimtai metų. Budų atvaizdai čia atidengiami tik kartą per metus ir pagerbiami ritualiniu šokiu. Stulpai apmušti medžiaga, gerokai primenančia leopardo kailį.

Šlaite kelios ar net keliolika terasų, kuriose išsidėstę pastatai. Tarp jų – tradicinė tibetietiška spaustuvė, tradicinė jau nebeveikianti virtuvė, senelių prieglauda, namai, kuriuose gyvena šešiametis Gyvasis Buda. Langai dažniausiai netikri, nes išorės įspūdžiai neturi lamoms trukdyti budizmo studijų. Meldžiasi ir vienuoliai, ir pasauliečiai, visu kūnu priglusdami prie čiužinio ir vėl atsitiesdami. Tokių „priklaupimų kūnu“ dera atlikti šimtą tūkstančių. Stipresnieji su tuo susidoroja per kelis mėnesius.

Peržengę kelis slenksčius, įeiname į bene svarbiausiąją šventvietę, skirtą ateities Budai Maitrėjai, Tsongkhapai ir Pančen Lamai. Prietemoje – labai ilgos suolų eilės: čia dažnai meldžiasi visi šeši šimtai vienuolyno gyventojų, kuriems vadovauja soste sėdintis mokytojas. Paauksuotos lėliškos statulos vaizduoja Tsongkhapą, sulaukusį septynerių metų, kada pradėjo reikštis jo galia, ir kažkurį Pančen Lamą (dabartiniam yra dvidešimt dveji, jis gyvena Pekine, įdėmiai prižiūrimas valdžios, o Dalai Lama tikruoju laiko kitą, bet šis, sulaukęs šešerių metų, nežinia kur, tiksliau tariant, žinia kur dingo). Sienose sutros ir tūkstantis dėžučių, kiekvienoje iš jų skirtinga Tsongkhapos statulėlė. Netoliese ir seniausioji vienuolyno pagoda, joje kaip tik minėtasis medis su Budos atvaizdais. Ji apdengta mediniu gaubtu, kurio stogui sunaudoti šimtas trisdešimt penki kilogramai aukso, ir pamatyti jos kontūrą – tiksliau, kūgio pavidalo viršūnę – galima tiktai pro durų plyšį, budriai sergstimą vienuolio rudu drabužiu. Šalia gaubto linguoja medis – slepiamojo medžio „sesuo“. Esama ir freskų, to paties meto kaip italų quattrocento, bet stiliumi archajiškesnių. Tsongkhapa, beje, gyveno mūsų Algirdo ir Kęstučio laikais.

Pagaliau pasiekiame dar vieną išskirtinę šventyklą, ant kurios vartų užrašyta „Yak butter scripture temple“. Tipiška orientalinė painiava: vietoje „scripture“ (šventasis raštas), žinoma, turėtų būti „sculpture“. Statulos iš jakų sviesto gaminamos žiemą, dažomos ryškiomis spalvomis, o vasarą laikomos už stiklo patalpose su kondicionuotu oru. Bet ir ten jos akivaizdžiai tirpsta, sviestiniai kuorai svyra tarsi Pizos bokštas. Klausiu, kas buvo daroma prieš išrandant moderniąsias šaldymo priemones. „Na, tada šiose vietose buvo vėsiau.“

Tokios egzotikos nesu regėjęs nė pačioje Lhasoje, bet jaučiuosi pavargęs. Budizmas, ypač tibetietiškoji jo atmaina, gerokai apšlakstyta šamanizmu ir magija, man svetimas daiktas, bet pažinti jį dera, jau vien dėl to, kad milijonams žmonių daug amžių tai buvo ir tebėra gyvenimo centras. Be to, tikrai būtų gaila, jei toks spalvingas reiškinys su savo filosofinėmis įžvalgomis ir meno keistenybėmis išnyktų nuo žemės paviršiaus.

O kokia yra budizmo ir Tibeto padėtis šių dienų Kinijoje? Tokio naikinimo, kaip Mao laikais, tikrai nebėra, bet pavojai ir įtampa išliko. Dalai Lama nebereikalauja nepriklausomybės, pasitenkintų autonomija (radikalesnieji tibetiečiai tuo nepatenkinti), bet valdžia nesileidžia į šnekas ir pravardžiuoja jį „vilku avies kailyje“. Tūkstančiai tibetiečių patyrė ar patiria kalėjimo „malonumus“, vienuoliai verčiami viešai atsižadėti Dalai Lamos, dažnas jų susidegina (vienuolynai aprūpinti gesintuvais!), neramesnėms šventykloms atjungiamas vanduo ir elektra. Kad ir koks geravalis būtų Dalai Lama, jis pavadino visa tai „klaidinga politika, žiauria politika, nelogiška politika“. Visose šventyklose, taigi ir Kumbume, knibžda saugumiečių, kuriuos, beje, ne itin sunku atpažinti. Tibetiečių kalba yra dėstoma kai kuriose (ne visose) mokyklose, bet oficialūs dokumentai – tiktai kiniški, valdininkai privalo mokėti kiniškai, ir Tibeto kompartijos sekretorius, atseit krašto valdovas, dar niekada nebuvo iš vietinių. Kalbama apie „kinų antplūdį“, kuris keičiąs krašto demografiją, bet tą antplūdį gerokai stabdo klimatas: aukštai kalnuose kinai prastai jaučiasi. Kaip jau sakiau, gal netgi daugiau žalos Tibetui gali padaryti kapitalizmo ir turizmo plėtotė – panašiai kaip Vilniui ar Kuršių Neringai. Partizaninio karo šiuo metu nėra, bet pranašaujama, kad jis plykstelės po Dalai Lamos mirties. Kita vertus, senasis Tibetas anaiptol nebuvo laimingas, laisvas ir idiliškas kraštas, kokį daugelis vaizduojasi. Ne kokioje kinų propagandinėje knygoje, o Tibeto gynėjo Patricko Frencho veikale perskaičiau apie bausmę, kurią 1934 m. patyrė žymus tibetietis politikas, reformatorius Lungsharas. Budelis privertė jį gerti gėrimą, nuo kurio pasiunta drambliai (nežinau, ar tai buvo skausmą mažinantys ar stiprinantys vaistai), paskui, spausdamas prie smilkinių jako kaulus, išlupo akis – viena pati iššoko, kitą teko išpjauti peiliu, – o tuščias akiduobes užpylė verdančiu aliejumi. Lungsharas, beje, liko gyvas ir įsakė savo sūnums nekeršyti.

08 11, vakaras

Siningo televizijoje – spektaklis, skirtas festivaliui ir rodomas visai Kinijai. Yra ir poezijos, ir muzikos, ir baleto. Bet dekoracijos superkičinės, net sunku patikėti, kad tokia skonio patologija gali egzistuoti šalyje, kur sukurta tiek santūrios bronzos, skaisčios keramikos, subtilios tapybos. Skaitomas, be kitų, Jidi Majia eilėraštis apie paskutiniąją Patagonijos indėnę, su aiškiomis užuominomis apie savo tautą. Vėliau išgirstu, kad buvo perskaitytas ir Wenfei Mandelštamo vertimas, ir mano „Eilėraštis apie atmintį“. Pastarasis, beje, irgi abejotiname skonio požiūriu, bet konceptualiai įdomiame fone – keliolika laikrodžių, einančių ir normaliai, ir atvirkščia kryptimi. Neaišku, ar didžiuotis, kad tavo lietuviškos eilės pasiekė „visą Kiniją“, ar gėdytis, nes aplinkui tebėra komunistinis pasaulis. Pamažu virstantis į kiek priimtinesnį, autoritarinį? Gerokai išklibintas atviro ir slapto disidentizmo? Galbūt, o gal ir ne.

08 12

Autobuse į oro uostą sėdžiu greta Uldžio Berzinio. Jo žmona ir dukra yra sinologės (žmona prieš trejus metus išleido latviškai savo verstą daoistų šventąją knygą „Daodedzing“).

Siningas pro autobuso langą atrodo kaip truputį standartizuotas miestas iš Zamiatino ar net Orwello antiutopijos. Tačiau ši šalis į jokią antiutopiją (ir į jokią utopiją) netelpa.

Atskridęs į Pekiną, apsigyvenu tame pačiame viešbutyje kaip anksčiau: kito pasirinkti niekas nedraudžia, bet prie šio spėjau priprasti.

08 13

Atsibudęs pusę ketvirtos, šeštą važiuoju į stotį, pakeliui kelintą sykį stebėdamasis Pekino monumentalumu. Truputį dėl akių visa tai, bet… Įdomu, kaip miestas atrodys po trisdešimties keturiasdešimties metų – dangoraižiai turėtų apšepti, o gal juos pakeis dar šaunesni? O gal, neduok Dieve, viskas baigsis dideliu, net atominiu karu? Kol kas juo visiškai nekvepia.

Esu nusipirkęs brangoką ekskursiją į Konfucijaus vietas ir Tai Šano kalną. Turbūt teisingai pasielgiau, nes savarankiškai ten vykti vis dėlto vargas, nors ir įmanoma. Dabar esu perduodamas iš vieno gido rankų į kito. Pekino Pietų stotis erdvi it oro uostas, idealiai švari, pilna gana plebėjiškos išvaizdos kinų, statyta prieš aštuonerius metus. Gidė (liekanti Pekine) įsodina į greitąjį traukinį, primenantį prancūzų TGV, gal ir prašmatnesnį. Jis apytuštis, palydovių daugiau negu keleivių. Greitis – trys šimtai dešimt kilometrų per valandą. Galutinė stotis – Šanchajus, bet važiuoju tik iki Taiano miesto, kuris yra šventojo Tai Šano kalno papėdėje.

Kaimai palei geležinkelį neatrodo vargingi, nors pasitaiko ne itin išvaizdžių barakų ir ūkinių statinių. Potiomkino sodžiai? Vargu, nes jų per daug. Na, ties geležinkelio juosta galima viską aptvarkyti, tačiau tiek šimtų kilometrų… Taiano stotis ultramonumentali ir tuštoka. Pats miestas, anot gido, nedidutis, vos du milijonai gyventojų, centrinė gatvė dvidešimties kilometrų ilgumo ir keturiasdešimties metrų platumo. Dangoraižių ir gigantiškų kubų gausybė, bet pastebiu ir tikrų lūšnų. Tiesa, tik vienoje vietoje. Šone statūs, akmeningi Tai Šano šlaitai – tai tiesiog ištisa kalnų šalis, bene du šimtai viršūnių.

Ši provincija vadinasi Šandongas (Shantung), o tai reiškia „į rytus nuo kalnų“: daugumos provincijų vardus labai lengva iššifruoti – „į šiaurę nuo upės“, „į pietus nuo upės“ ir panašiai. Miesto vardas reiškia kažką panašaus į „didžiąją (gerąją) taiką“. Pacifizmo Kinijos istorijoje žymiai daugiau negu militarizmo, tai įkvepia šiek tiek vilties ir, beje, labai skiria Kiniją nuo Rusijos.

Svarbiausia Taiano įžymybė – konfucionistinė Dai šventykla, nuo jos prasidėdavo kopimas į kalną. Ji kiek apleista, nukentėjusi ir nuo japonų, ir per kultūrinę revoliuciją, bet harmoninga ir gana keista. Ne tiek pati šventykla, kiek taisyklingai suplanuotas didelis sodas, kurio pasididžiavimas – galybė senų, dažniausiai nudžiūvusių medžių spirale susisukusiais ar šiaip neįprasto pavidalo kamienais. Kitas krintąs į akis daiktas – stelos ant akmeninių vėžlių. Jų ar ne trys šimtai. Vienas vėžlys tiktų Guinnesso rekordų knygai – iškaltas iš dvidešimt tonų sveriančio akmens. Yra ir keletas erdvių šventviečių, skirtų vietiniams dievams ir deivėms, su raudonais popieriniais žibintais, išmoningais stogais ir frizais, didžiuliais smilkytuvais, pagaliau – archajiškais gongais, kurie skamba skirtingai, nelygu kokią vietą užgausi. Čia lankėsi ir aukas aukojo kelių ar net keliolikos dinastijų imperatoriai. Yra freskų, bet jos beveik neįžiūrimos prietemoje. Kitur surinkti reljefai ant akmeninių plokščių – žirgai, vežėčios, paukščiai, – kurie net ir neapšviestoje patalpoje patraukia itin aukšta kokybe.

Už tvenkinio su auksiniais karpiais – imperatoriškieji arbatos namai, ten mus vaišina specialiai pagaminta arbata: pasak gido, ją rinkdavo tik mergaitės, dar nesulaukusios aštuoniolikos, ir ja paprastai vaišindavo tik savo tėvus. Įdomybė – „Misleading Stone“ (Klaidinantis akmuo; gidas niekaip negali ištarti angliškų žodžių, pagaliau užrašo ant popierėlio „miss leading stone“). Jį reikia tris kartus apeiti užrištom akim ar bent užsimerkus pagal laikrodžio rodyklę, paskui tris kartus priešinga kryptimi, tada, irgi užsimerkus, prieiti prie netoliese augančio aptverto medžio. Jauna kinė su tuo uždaviniu susidoroja, aš, žinoma, ne.

Apie antrą valandą automobiliu važiuojame į Čiufu, kur gimė Konfucijus. Mano gidas, kaip daugelis ar net dauguma Čiufu gyventojų, iš Konfucijaus giminės – „bet aš tik jo sūnėnas, nes mano mama, septyniasdešimt šeštosios kartos palikuonė, ištekėjo už vyro, neturinčio su Konfucijaus šeima ryšio. Dėl to ji negalėjo būti palaidota Konfucijaus palikuonims skirtoje girioje, ir aš negalėsiu“. Šiaip ar taip, tai nepaprastai aristokratiška genealogija. Deja, gido anglų kalba siaubinga, labai apytikriai suvokiu jo pasakojamas keistas legendas. Konfucijus buvo dviejų metrų aukščio, gauruotu veidu, todėl jį tėvas atidavė tigrui suėsti, bet Konfucijų išgelbėjo erelis (?).

Kelias į Čiufu – aštuoniasdešimt kilometrų: daugiausia gluosnių ir sidabrinių eglių alėja, vietomis kukurūzų laukai. Pastebimai daugiau dviračių negu automobilių. Geltonosios upės atšaka, prie jos atkasti bene seniausi Kinijoje civilizacijos pėdsakai. Čiufu miestas žymiai tradiciškesnis negu kiti, matyti šioje kelionėje: dviaukštis, be kyšančių dangoraižių, gausybė gana senoviškai atrodančių krautuvėlių, o svarbiausia – apsuptas įspūdinga siena su bokštais. Rodos, tai imitacija – autentiška siena buvusi nugriauta kultūrinės revoliucijos laikais.

Apsistoju visai padoriame, truputį stilizuotame viešbutyje. Gidas parūpina spektaklio apie Konfucijų bilietą, kainuoja 180 juanių (kone trisdešimt dolerių). Nemažus arbatpinigius teks duoti ir gidui, ir vairuotojui – to reikalauja kelionių agentūra, nors šiaip arbatpinigiai Kinijoje (kaip ir Japonijoje) beveik nežinomi. Globalizacija, nieko nepadarysi. Klausydamasis pentatoninės dermės muzikos, kurią atlieka geltonai (imperatoriaus spalva) apsivilkusios mergužėlės, valgau supuvusių, tai yra marinuotų, kiaušinių sriubą. Ji taip pat neįskaityta į nemenką sumą, kurią agentūrai jau sumokėjau. Bet tiek to. Vakare, prieš teatrą, pasivaikščioju Čiufu gatvelėmis, kuriose gal išlikęs truputis senosios Kinijos dvasios. Statyba, žinoma, dabartinė, bet lenkti stogai ir juos remiančios kolonos turėjo panašiai atrodyti ir prieš kelis šimtus metų. Turgus, daugiausia vaisių, po kurį zuja dviratininkai ir rikšos. Mažytis šunėkas tempia žaislines vežėčias, lošėjai įnirtingai maišo madžongo kauliukus. Teatras nuošaliau: tai vėl grandiozinis, netgi titaniškas pastatas, salėje gali tilpti gal pora tūkstančių žiūrovų, bet jų ne itin daug.

Konfucijus, kaip žinia, buvo šeštojo šimtmečio prieš mūsų erą išminčius, daugmaž Budos, Izraelio pranašų ir pirmųjų graikų filosofų amžininkas – vieni apie kitus jie nieko nežinojo (ne veltui ta epocha praminta „ašiniu amžiumi“ – tada žmonija vos ne pirmąsyk susimąstė apie dvasios reikalus, iš karto keliose vietose). Paliko filosofinių traktatų, taip pat rinkinį dainų ir būrimų knygą. Jo mokymui beveik nieko neprikiši – tai klasikinis humanizmas, kuris, žinoma, būdavo iškreipiamas ir begėdiškai dogmatizuojamas (kaip visos kitos religijos), bet tūkstančius metų leido Kinijai gana pakenčiamai gyvuoti. Tiesa, religija pavadinti jį sunku, nes Konfucijus praktiškai nekalbėjo apie Dievą ar dievus – sakė, kad iš pradžių reikia išmokti deramai bendrauti su žmonėmis. man jis yra artimesnis, bent suprantamesnis už Budą. Spektaklis – miuziklas, toks, sakyčiau, Confucius Superstar. Vyrauja baletas ar, tiksliau, išraiškos šokis. Garbės žodis, man tas miuziklas patinka, nors kičo jame yra: choreografija puiki – veikiau europietiška negu kiniška, – masinės scenos atliekamos idealiai. Įdomi viena bendrybė su Kristumi: motina pagimdė Konfucijų oloje, ir ji Konfucijaus legendoje vaidina nemažą vaidmenį. Rodomi išminčiaus bandymai harmoningai sutvarkyti visuomenę, kurie nepavyksta dėl intrigų ir palaido valdovų gyvenimo. Rūmų gražuolės nedviprasmiškai švysčioja plikomis kojomis – gal tai užuomina į „pūvančių Vakarų įtaką“? Mokytojas pasitraukia iš sostinės ir vargą vargdamas su keliais mokytiniais klajoja po šalį. Viena scena, ko gero, su disidentiniu užtaisu: ginkluoti kareiviai bando konfiskuoti Konfucijaus raštus, bet to padaryti neleidžia sukilę žmonės ir patys dievai, siųsdami į žemę tikrą tvaną – sceną užlieja kriokiančio, anaiptol ne simbolinio vandens srautai. Visa tai nė kiek ne prasčiau už Brodvėjų.

2012 m. Nr. 5–6

2011 metų vasarą buvau Kinijoje, taip pat Mongolijoje ir Japonijoje. Tas šalis (išskyrus Mongoliją) esu matęs ir anksčiau, bet jos keičiasi labai sparčiai, ir senieji prisiminimai anaiptol ne visada aktualūs. Lietuviai gana nedažnai ten lankosi, taigi šie užrašai gal bus pravartūs bent kai kuriems skaitytojams. Pateikiamas tekstas – iš mano kasdienio dienoraščio, nežymiai paredaguotas.

2011 07 22

Pekine leidžiamės penktą ryto, tokiame neperregimame rūke, koks pražudė Lenkijos prezidentą Kaczyńskį. Bet viskas baigiasi sėkmingai. Oro uostas titaniškas ir tuštokas. Ilgai laukiu, stebėdamas kičines reklamas, kol pasirodo mano senas pažįstamas Liu Wenfei – kinų slavistas, A. Solženicyno ir J. Brodskio kūrinių vertėjas. Vedasi mane koridoriumi, nukabinėtu prasčiausios rūšies socrealistine tapyba. Šalia modernaus kičo – ne toks jau klaikus kontrastas. Prieš penkiolika metų Wenfei važinėjo dviračiu, dabar mersedesu – taigi kiek prakuto.

Miestas, reikia pripažinti, prakuto net labiau. Visur daugiaaukščiai pastatai, netgi dangoraižiai kaip Manhatane, tik naujesni – iš viso erdviau, žaliau, sakyčiau, civilizuočiau. Ryškiaspalvės, ne visada vulgarios iškabos. Sienos skendi rūke ir lengvoje dulksnoje. Planas – plėtojąs dar imperatorių laikų paradigmą – beveik idealus: Pekiną siaučia keli asfalto ratai, tiksliau, kvadratai. Pirmasis – aplinkui Draudžiamąjį miestą, antrasis – aplink XX a. (daugmaž 1950 m.) senamiestį, prie trečiojo – mano viešbutis „Hua Du“ („čia visai neseniai buvo kaimas – laukai ir giraitės“). Yra dar keli ratai – iš viso gal šeši. Principas toks pat, kaip Maskvoje, bet nėra maskvietiškos anarchijos ir chaoso – aiškios linijos, griežta organizacija, gana vienodi statiniai, tarp kurių, tiesa, išsiskiria maoistiniai ir ankstyvieji postmaoistiniai, kiek primeną tarybinius. Gatvės labai ilgos, susikerta stačiais kampais. Gal mano skonis totalitarinis, bet man toks vaizdas patinka.

Tris valandas nusnūstu, paskui priešpiečiai su Jūrate Ramoškiene, Lietuvos ambasados patarėja, ir jos vyru. Pekine matau tam tikrą tautų simbiozę – pavyzdžiui, ambasados tarnautojai kinai švebeldžiuoja mūsiškai, o lietuviai mokosi hieroglifų. Valgome ne kiniškame, o prancūziškame restoranėlyje, kurio kiemas dekoruotas Fernando Botero stiliaus skulptūromis – pritrenkiančio storumo atletais. Po to Wenfei veža mane aplankyti pažįstamų vietų – į Tiananmenio aikštę ir aplinkui Draudžiamąjį miestą. Čia nedaug kas pasikeitę, tik įrengti grandioziniai fontanai, kurių žaismėje net Mao portretas kažkaip sumenkėjo. Statyba – komunistiškai provinciali ir labai skiriasi nuo kitų miesto dalių. Kelios gatvės išsaugotos tokios, kokios buvo paskutiniųjų imperatorių (ir Chiang Kaishek) laikais – abipus senos parduotuvės, arbatinės, vešlūs medžiai. Bet ir visa kita čia jau virsta muziejumi. Viena didelė gatvė vadinasi Gegužės Ketvirtosios – joje 1919 m. vyko istorinės studentų demonstracijos, davusios pradžią naujoviškai Kinijai. Tų laikų universitete dabar yra paveldo apsaugos įstaiga.

Per ankstesnį apsilankymą gatvėse buvo po maždaug tiek pat automobilių, dviračių ir pėsčiųjų; dabar visi jau persėdę į automobilius, bet transporto kamščiai kol kas nebaisūs. Įspūdis pakenčiamas: gigantizmas, bet drauge ramybė ir netgi orumas (gal tai konfucianizmo įtaka). Minios nebeatrodo tokios triuškinančios kaip kadaise.

07 23

Bandau priprasti prie Pekino metro. Tai nėra sunku – nestinga angliškų užrašų, viskas pakankamai tvarkinga, racionaliai apgalvota. Tiesa, spūstis didoka. Beveik vien jaunimas, gana madingas, bemaž tokio tipo kaip Japonijoje, tik žymiai rėksmingesnis. Išnyko suvienodintos proletariškos minios reginys, vyravęs prieš penkiolika metų.

Miestas – absoliuti priešingybė Deliui ar Bombėjui (Mumbajui), juo labiau Kalkutai, ir, žinoma, nesvyruodamas rinkčiausi ne Indiją, o kaip tik Pekiną. Po šimts, nejaugi pakrypau į komunizmo pusę? Nors kūjo ir pjautuvo simboliai, kurių čia pasitaiko – tiesa, ne ką dažniau negu Kalkutoje, – juo labiau Mao portretas ant banknotų mane nupurto.

O gal panašiai būtų atrodęs Hitlerio mėgiamo architekto Alberto Speero perstatytas Berlynas?

Nutariu aplankyti Nacionalinį istorijos muziejų, kuriame anuomet nesu buvęs. Pastatas labai monumentalus, nors lėkštas ir neišradingas. Ekspozicija perskirta į dvi dalis – Ancient China („Senoji Kinija“) ir Rejuvenation („Atjaunėjimas“ – mūsiškai būtų „Atgimimas“). Ta antroji, prasidedanti nuo opiumo karų, taigi nuo XIX a. vidurio, organizuota visiškai pagal „Trumpojo kurso“ principus, nors yra ir vietinės specifikos – pavyzdžiui, keisti reljefai, kuriuose kinų komunistams padeda deivės (!). Dar fotografijos, muliažai ir orveliškas žargonas, nepaliekąs jokios vilties. Angliškų tekstų nedaug, publikos, ačiū Dievui, irgi ne per daugiausia. Mao kultas žymus, nors ir nesiekia karikatūriškų matmenų; Deng Xiaoping kultas irgi pastebimas. Raginama sekti marksizmu leninizmu, Mao idėjomis, Deng teorija ir „important thoughts of three representatives“ („svarbiomis trijų atstovų mintimis“ – turbūt turimi galvoje naujieji partijos vadai). Ieškau sunaikintų liaudies priešų portretų, bet nerandu – nei Lin Biao, nei Liu Shaochi, nei „keturių gaujos“. Gal jų kur ir esama, bet tikrai ne viešose vietose. Neminima nei kultūrinė revoliucija, nei Didysis šuolis (nors kinų atominė bomba, palydovas ir Korėjos karas minimi). Po ilgų pastangų aptinku fotografiją, kurioje pasirašoma kažkokia sutartis su TSRS – ten ne tik Josifas Visarionovičius šalia Molotovo, bet ir Chruščiovas, Malenkovas, net Lavrentijus Pavlovičius Berija kaip nulietas. Tiesa, fotografija nedidukė ir į akis nekrinta. Lygiai kaip ir Mao, nupaveiksluotas drauge su Chiang Kaishek.

Atskiroje salėje socrealistinė tapyba, savotiškas kuriozas – abipus paaukštinimo kabo dvi visiškai vienodos kopijos: Mao skelbia liaudies respubliką Tiananmenio aikštėje. Kad geriau įsimintum, eksponuojamas ir anos tribūnos muliažas, ir vėliava, kurią jis tada asmeniškai iškėlė. Beje, Kinijos vėliava nuo to laiko nepasikeitė. Kitame paveiksle Mao eina Kremliaus koridoriumi su Stalinu – šis kiek žemesnio ūgio. Mao iš tikrųjų buvo gana aukštas, bet čia esama ir simbolikos: nesunku pajusti, kas svarbesnis. Yra dar keraminė karieta (gryniausias kičas), kurią Putinas dovanojo dabartiniam vadui Hu Jintao. Nejaugi čia niekas nepasikeitė ir nepasikeis? Tiesa, Tarybų Sąjungoje panašios ekspozicijos subliuško per porą valandų.

O senosios Kinijos skyrius visai iš kitos planetos – akademiškas, solidus, pilna neabejotinų brangenybių. Kelias valandas gėriuosi pirmarūše bronza, nefritu, drakonais ir feniksais, žirgų reljefais, archajiškais veidrodžiais ir dar galybe daiktų. Dauguma jų aptikta, beje, po 1949 m. – taigi ir tada būdavo galima rasti ekologinę nišą padoriam darbui – kaip ir pas mus. Summa summarum Kinija primena faraonų imperiją, pasiekusią mūsų laikus, tik perėjusią nuo piramidžių prie dangoraižių. Orveliška propaganda prie tos tradicijos kažkaip nedera. Nors nežinia.

Greta muziejaus ir Mao mauzoliejus, kuriame tebeguli jo mumija, bet ten neinu. Nors eilė visai nedidelė.

Ryškiausias policijos priežiūros bruožas – nuolatinis reikalavimas peršviesti krepšelius ir apskritai visą rankinį bagažą – ir muziejuje, ir net metro. Bijomasi sprogstamųjų medžiagų. Kai ką šioje šalyje man beveik knietėtų išsprogdinti.

Vakare einu į kinų teatrą. Anuomet lankiausi atsitiktinėje salėje, skirtoje turistams, dabar jau tradicinėje – XIX a. pradžios – kur vaidino ir garsiausias Kinijos aktorius Mei Lanfang (o Sun Yatsen kaip tik šioje salėje įsteigė gomindano partiją!). įdomiausias pats statinys: keturių aukštų interjeras dažytas psichodelinėmis spalvomis, nukabinėtas žibintais ir trupučiuką primena europinius rokoko teatrus, kurie patys nevengė kiniškų motyvų. Spektaklis aukštesnio lygmens negu prieš penkiolika metų, bet irgi ne visai autentiškas; trunka pusantros valandos ir sudarytas iš senųjų dramų nuotrupų. Vėl sėdžiu už staliuko su saldumynais ir arbata. Už arbatą nulupa keturiasdešimt juanių, arba renminbi (penkis eurus), bilietas kainuoja šimtą aštuoniasdešimt (kiek daugiau negu dvidešimt eurų). Vienoje dramoje atpažįstu „Baltąją gyvačiukę“, pačią klasiškiausią iš kinų klasikos; kitas epizodas – įspūdinga dvikova kardais „tamsoje“ (nors scena ryškiai apšviesta). Veiksmą kakofoniškais – bent mūsiškei ausiai – garsais palydi trys muzikantai, o šiaip vyrauja akrobatika.

Viskas baigiasi pusę devintos, bet išėjęs iš teatro privargstu, kol susirandu taksi. Pekinas šiame rajone ne erdvus, bet ankštas ir triukšmingas – kaip kadaise. Apipuola rikšos, tiksliau, velorikšos (vairuotojas ne bėga, o sėdi ant dviračio, tai kiek mažiau žemina ir jį, ir keleivį), tačiau iki mano viešbučio bent dešimt kilometrų, žygis užtruktų labai ilgai. Pagelbsti akiniuota liesa studenčiokė, lašelytį suprantanti angliškai. Ne tik įsodina į taksi, bet ir lydi iki paties tikslo! Ką gi, kiniškas svetingumas.

07 24

Mūsų ambasada ieško Kinijoje lietuvių pėdsakų. Rodos, surado vietą (tik vietą, nes namas nugriautas), kur Harbine buvo prieškarinės Lietuvos konsulatas. Tačiau neįmanoma rasti pirmojo lietuvių sinologo, Vilniaus jėzuito Andriaus Rudaminos kapo. Kapas egzistavo ir net buvo gerbiamas (Rudaminą norėta paskelbti katalikų šventuoju), bet dingo per kultūrinę revoliuciją.

Nusipirkau ekskursiją į dar nematytą apylinkę – ten Mingų dinastijos mauzoliejus. Į ekskursiją įtrauktas ir Didžiosios kinų sienos lankymas, be kurio, tiesą sakant, galėčiau išsiversti – esu ten buvęs, o tokių objektų apžiūrai turi pakakti vieno karto gyvenime. Ką darysi. Nedideliu autobusu važiuoja ar ne penkiolika žmonių, du iš jų – Rusijos žydai, du – juodaodžiai iš Kamerūno. Kelias link Sienos, anuomet gana prastas, virto puikia amerikietiška autostrada; žemėlapyje randu net „Beijing–Urumchi expressway“ ir „Beijing–Lhasa expressway“ (ir iki Urumči, ir iki Lhasos – keli tūkstančiai kilometrų). Nuo autostrados atsišakoja taip pat šaunus kelias link mauzoliejų. Kinija pirmiausia kuria infrastruktūrą, ir ne bet kokią, o kokybišką (tuo ji, beje, labai skiriasi nuo Rusijos). Tai nesunku daryti, nes darbo jėga nepaprastai gausi ir kol kas pigi.

Mingų mauzoliejai, kaip ir Egipto piramidės, yra valdovų laidojimo vietos. Jų keliolika ar net keliasdešimt, bet aplankome vieną vienintelį. Abipus šventojo kelio sustatytos gana primityvios akmeninės liūtų, kupranugarių, dramblių ir kitokių padarų statulos, bet jų mums netgi neparodo – tiesa, jas gerai žinau iš fotografijų. Ne iš karto suvokiu, kokiam imperatoriui mauzoliejus skirtas: tai Yongle, mūsų Vytauto amžininkas (vienas apie kitą jie nebuvo net girdėję). Tačiau tai didžiausias ir įspūdingiausias iš čionykščių statinių. Lubas remia šešių šimtų metų senumo kedrai, dar ir dabar skleidžią malonų kvapą. Gigantiškoje salėje, suręstoje, kaip įprasta, be vinių – karūnos, nefrito diržas, imperatoriaus segtukai ir kitos brangenybės, kurios čia atrodo gailiai mažytės, tikrai vanitas vanitatum. imperatoriaus statulai iki šiol aukojami pinigai, netgi tikri (protėvių kultui kinai dažniau naudoja pinigų imitacijas, panašiai kaip „Monopolio“ žaidime). Paaukoju vieną centą. Aname pasaulyje valdovui nieko neturi stigti. Beje, ten turi būti ir sugulovės – nenorėdamos skirtis su imperatorium jos, atrodo, mielai žudėsi. Kūnas palaidotas po dvidešimt septynių metrų aukščio kalva, priešais ją – šventykla ir „dvasių vartai“. Eidamas iš kapavietės pro tuos vartus, turi nusivalyti nuo drabužių dulkes, sutrepsėti kojomis – kad dvasios išsigąstų ir tavęs nelydėtų, – pagaliau sušukti mūsų ausiai kiek įtartinai skambantį sakinį „Wo chuej lajla“, kuris reiškia „aš pasišalinu“.

Prie Sienos jau zuja oro keltuvai – anksčiau jų nebuvo, – ir apskritai ji galutinai paversta tuo, kas vadinama „tourist trap“ (spąstais turistui). Žmonių – pusė Kinijos (Sieną iš tikrųjų yra aplankę penki šimtai milijonų). Nesėdu su visais į keltuvą, tik spūstyje ir kaitroje nužingsniuoju iki vietos, kur kažkada esu lankęsis. Dabar pro minią stačiai nebematyti bokštų bei akmens takų (jie ir taip ne visai tikri – restauruoti). Rūkas, bet labiau negu anąsyk krinta į akis kalnuotas kraštovaizdis. Užeinu į muziejuką ir cirkoramą. Ta cirkorama egzistavo jau prieš penkiolika metų, taigi nelabai išmoninga, bet ji bent padeda suvokti, kaip atrodo autentiški Sienos fragmentai toli nuo Pekino: kartais – vertikalus glotnus akmuo, kartais – tik apgriuvę gelsvi pylimai. svarbiausias muziejuko tikslas – įrodyti, kad Siena „ne skyrė, bet jungė tautas“. Jungia ir dabar, tai turi pabrėžti ją aplankiusių valstybės vyrų bei moterų fotogalerija.

Nejauki detalė: žuvę ar mirę Sienos statytojai buvo laidojami joje pačioje, taigi dalis Sienos – žmonių kaulai. Gulagas prieš mūsų erą.

Grįžtame pro Pekino olimpinį kompleksą – architektūra pritrenkia, sakyčiau, atitinka 2050-uosius. Prapliumpa lietus. Ši ir vakarykštė diena kinų sostinėje buvo karščiausios per ištisus metus.

07 25

Ričardas iš Lietuvos ambasados pametėja iki oro uosto – skrendu pasidairyti po Mongoliją. Uostas – irgi futuristinis, tokio užmojo ir Amerikoje nerasi. Viskas organizuota laikrodžio tikslumu, tačiau išskristi vėluojame dvi su puse valandas („heavy traffic“). Pradžioje – dešimties kilometrų aukščio debesų siena, paskui – giliai po lėktuvu – tik mažyčiai cumuli, paliekantys šešėlius it rašalo dėmes Gobio paviršiuje. Tą dykumą regiu pirmąkart. Jokio gyvybės pėdsako, jokių kelių ar takų, tik gelsvai pilka plokštuma, labai retai paįvairinta panašių į nedidukes kopas ar išdžiūvusius upokšnius reljefo nelygumų. Kaip tik nuo šiuose plotuose klajojančių genčių Siena saugojo Kiniją (saugojo ne itin sėkmingai – nomadai pro ją nuolat prasiverždavo ir steigdavo naujas imperatorių dinastijas). Arčiau mongolų sostinės Ulan Batoro ryškėja kalnai, o juose pasitaiko geometrinių ornamentų: balti jurtų skritulėliai, raudoni bei mėlyni stogų stačiakampiai. Sakytum, go žaidimo (rytietiškų šachmatų ar šaškių) lenta.

Ulan Batoro oro uostas grynai tarybinis, miniatiūrinis – iš 2050-ųjų patekau į 1950-uosius. Tokio kontrasto su Pekinu ir norėdamas nesukursi. Trys atstovai tautiniais drabužiais sveikina kažkokią delegaciją – irgi pažįstamas vaizdas. Man padėti pristatoma mergužėlė, iš bėdos susikalbanti angliškai, bet šiaip mažai apie ką nusimananti. Taksi vairuotojas geriau kalba ne angliškai, o rusiškai – bent jau nuolat kartoja „dorogi niet“. Kelias siauras, duobėtas, arčiau Gandano vienuolyno virsta dulkėtais takais.

Kaip tik šalia to vienuolyno viešbutis ar neva viešbutis – „Gana’s Ger“. Gana – savininko vardas, o Ger – tai „jurta“. Tikrai, ant medžio platformos, visai laukiniame lūšnyne, pristatyta jurtų, kurių vienoje apsigyvenu. Kainuoja dvidešimt dolerių per parą. Jei dalyčiausi jurtą su kitais, mokėčiau penkis. Ponas Gana pakenčiamai moka anglų kalbą. Jau yra ir daugmaž prašmatnių vakarietiškų viešbučių, bet jurtoje, be abejo, įdomiau.

Greitomis apsižvalgau mieste. Stalino laikų srities centras: beveik visa architektūra anų laikų. Bet jau užtinku didžiulę parduotuvę, tokį čionykštį „Akropolį“, nemažai „sex shop’ų“, budistinės meditacijos mokyklą su angliška iškaba ir panašių naujenybių. Pačiame gatvės viduryje riogso kelios jurtos, jose – krautuvėlės ir restoranėliai. Pasitaiko bronzinių statulų: bulius ir kumeliukas, ant kurių fotografuojasi vaikai ar koks senų laikų partietis. Vyrauja kirilika, bet gali pamatyti ir mongoliškų hieroglifų, ką jau kalbėti apie lotyniškas raides. Neretas daiktas – soyombo simbolis – Mongolijos herbas, sudarytas iš keliolikos įmantrių geometrinių figūrų. Prieinu centrinę aikštę – būtų beveik tobulas kuklaus socrealizmo pavyzdys, jei ne nauji vyriausybės rūmai ir puslankio pavidalo nebaigtas dangoraižis priešais juos. Viduryje aikštės tebestovi menkutis, primityvus Sukhe Batoro paminklas ant žirgo – mongoliškas Varinis raitelis. Jį supa grandinė su kiniškais liūtais, ant kurios prisėda nuilsę praeiviai. Sukhe Batoras – vietinis veikėjas, iki šiol tituluojamas nepriklausomybės tėvu: komunistuojantis, nors, beje, nuoširdus budistas, Čiapajevo tipo vadeiva, su bolševikų pagalba 1921 m. sumušęs baltųjų vadą baroną Ungerną (šis buvo iš Estijos vokiečių) ir įkūręs Mongolijos valstybę, kurį laiką beveik nepriklausomą, bet po jo mirties virtusią visišku Rusijos protektoratu. Beje, paminklas pastatytas toje vietoje, kur vado žirgas nusišlapino. Bet 1946 m. iškilęs Sukhe Batoras – tikras meno triumfas, palyginus su griozdais prie vyriausybės rūmų, statytais maždaug 2006-aisiais. Tai tikresnis Mongolijos tėvas – ultra monumentalus Čingischanas, šalia jo kažkokie du imperatoriai ar išminčiai ir du ginkluoti raiteliai, gal to paties Čingischano hipostazės.

Senajame Ulan Batore, kuris kadaise vadinosi Urga (Ulan Batoras reiškia „raudonąjį didvyrį“), galima šio bei to pasižiūrėti, bet tai palieku rytdienai ir vėlesnėms dienoms. Neiškenčiu neužsukęs tik į gamtos muziejų, garsėjantį bene įdomiausia pasaulyje dinozaurų kolekcija. Salės apšepusios ir tamsios – taupoma elektra? – bet dėl to eksponatai tik laimi. Centre gąsdinantis tarbozauras („jis dar labai jaunas ir mažas“, – aiškina gidė), yra brontozauro dubuo, kaukolė ir koja, kitų dinozaurų kaulų, tačiau neabejotinas fortissimo – kambarys, pilnas lizdų su kiaušiniais, iš kurių turėjo išsiristi, bet neišsirito dinozauriukai. Kiaušiniai, beje, ne per didžiausi, beveik visi rusvi ir pailgi. Tai pasaulinė retenybė. Atkasinėjo Mongolijos dinozaurus daugiausia lenkai, ir daugiausia komunistiniais laikais.

07 26

Ulan Batoro smulkmenos. Dažnas dėvi marlės kaukę nuo dykumos dulkių, nestinga valkatų bei elgetų (Pekine mačiau vieną elgetaujančią senutę, bet ji buvo labai diskretiška), raudonajame šviesoforo signale ne pėsčiojo, bet raitelio siluetas (!). Juokingos lietuvio akiai iškabos: „Англи хукс барааны“, „Нудний шил“, „Шудний эмнэлэг“. Prie nacionalinio muziejaus kubistinė statula su įrašu „No to death penalty“. Banknotuose ne Mao, bet Čingischanas – na, krienas už ridiką nesaldesnis.

Jurtoje išsimiegojau pasakiškai. Jos atramos ir kupolo stipinai išpuošti žaliais bei raudonais geometriniais ornamentais, yra didžiulis čiužinys, du krėslai, sofa ir staliukas. Dušas ir tualetas bendri, nuošalesniame statinyje. Papusryčiavęs mongoliškais mėsėčiais, einu lankyti Gandano vienuolyno – iki jo gal du šimtai metrų dulkėtu taku tarp medinių lūšnų.

Stalino laikais (Mongoliją tada valdė jo marionetė Čoibalsanas) budizmas šiame krašte buvo itin begėdiškai sunaikintas – žymiai fundamentaliau negu krikščionybė Rusijoje ar Lietuvoje. Bet Gandanas tebeveikė kaip propagandinė „religijos laisvės“ vitrina – vienintelis visame mieste, kuriame anksčiau vienuolynų buvo dešimtys, jei ne šimtai. Dabar jis gerokai atsigavo. Ansamblyje vyrauja centrinė tauraus silueto šventykla, bet ten nesimeldžiama, yra tik didžiulė paauksuota gailestingumo bodhisatvos Janraisig statula – visu ūgiu, su ąsočiu vienoje rankoje ir veidrodžiu kitoje (dar dvi rankos sudėtos maldai). Aplinkui žibintai, šimtai maldų malūnėlių, irgi žėruojančių auksu, ir gal tūkstančiai šventųjų ar bodhisatvų lėlyčių – po keturias ar penkias vienoje dėžėje, tų dėžių eilės nutįsusios aštuoniomis pakopomis. Beje, interjeras truputį primena Pekino teatrą. Girdėti nyki giesmė, turbūt iš garsiakalbių. Reginys ne toks archajiškas, gal šviesiau negu Lhasos Jokhango šventykloje, bet vis ta pati simbolika, pavyzdžiui, ratas su klūpančiais elniais. Mongolija ir Tibetas, nepaisant skirtingų kalbų, iki pat XX a. iš esmės buvo viena kultūrinė erdvė. Balandžių Gandano kieme – lyg Venecijos Šv. Morkaus aikštėje. Šlaistosi vienuoliai geltonomis juostomis, daugmaž uniformuoti. Jų gali sutikti ne tik Gandane, bet ir šalia mano viešbučio, tarp lūšnų, drauge su valkatomis ir puslaukiniais šunimis.

Pamaldos, kaip sakiau, vyksta mažesnėse šventyklose egzotiškais vardais, pirmiausia Vajradharoje ir Idgachoinzenlige. Vienuoliai lenkiasi ir murma maldas dirsčiodami arba nedirsčiodami į tibetietišką raštą. Atskiroje patalpoje yra ir pasauliečių maldininkų. Gražūs šventyklų interjerai: šviesūs, stačiakampiai, nukarstyti thangkomis – šilkiniais audiniais su religiniais paveikslais. Yra biblioteka ir budistinis universitetas, šio kieme – itin primityvūs tigrai ir drakonai. Yra netgi tantristų namai, bet jie perstatinėjami (tantristai garsėja ypatingomis misticizmo formomis, beje, ir seksualinėmis pratybomis). Ir visur – „mobiliakai“, automobiliai, netgi „Digital Preservation and Dissemination Project“. Rusiška iškaba: „Универмаг религиозных обрядов“. Stela skirta atminti apsilankiusiam iš Rusijos šventikui Gombojevui – gana panašiai atrodo mafiozų antkapiai.

Prie vartų pagaunu taksi, kuris turi nugabenti į kitą įžymią vietą – Bogdo Gegeno, arba Bogdo Khano (suprask, bogdychano), Žiemos rūmus. Jie už penkių kilometrų. Niekaip nesusikalbu su vairuotoju, bet padeda praeivis, mokantis rusiškai ir gyvenęs Rygoje (pirmasis jo klausimas man – „kiek turi vaikų?“). Bogdo Khanas mongolams – maždaug tas pat, kas tibetiečiams Dalai Lama (Bogdo Khanas, beje, ir buvo tibetietis iš Lhasos). Kaip tik Bogdo Khanas 1911 m. atskyrė Mongoliją nuo Kinijos ir pavertė teokratine imperija, taigi buvo tikrasis nepriklausomybės kūrėjas – na, atvirai sakant, Rusijos protektorato kūrėjas, – bet 1924 m. mirė. Įtariu, kad tą įvykį pagreitino bolševikai. Sukhe Batoras pasimirė vienais metais anksčiau: jis taip gerbė Bogdo Khaną, jog gydėsi gerdamas jo šlapimą ir to turbūt neištvėrė. Bogdo Khano pati, mongolė, paliko šį pasaulį irgi anksčiau už savo vyrą. Tuojau po jo mirties buvo paskelbta, kad naujų reinkarnacijų nebebus ir šalyje įvedama respublikinė santvarka. Tiesa, po komunizmo žlugimo nauja reinkarnacija vis dėlto atsirado – ją palaimino Dalai Lama Dharamsaloje, o 1999 m. pripažino ir Mongolija. Tai irgi buvo tibetietis – jaunystėje, beje, dirbęs Indijos radijuje. Dabar jis laikomas mongolų budistų vadovu, bet senojoje vietoje negyvena. Rūmai iš karto buvo paversti muziejumi ir išliko per visus komunizmo vingius. Tiesa, tai anaiptol ne Potala: maži, apleisti ir verkiant prašosi remonto.

Apskritai Žiemos rūmai – per stipriai pasakyta: eilinis rusiškas dviaukštis namas iš rąstų, kurį teko šiek tiek „subudistinti“. Jį supa visiškai kitokio stiliaus vartai ir šventyklėlės. Gal įdomiausia, ką matau, – orientališki „Bremeno miesto muzikantai“: ant vartų nupieštas dramblys, ant jo beždžionė, ant beždžionės kiškis, ant šio dar šarka. Tokių pusiau karikatūriškų piešinėlių gausu: zuja žiurkės, žaidžia ištisa grupė – varlė, vėžlys ir bene ruonis. Visa tai, be abejo, turi simbolinę prasmę, tik neaišku kokią. Šventyklėlėse – labai įvairaus amžiaus bei meninės kokybės šventieji ir demonai – tapyti, skaptuoti, nulieti iš metalo. Pačiuose rūmuose gali šiek tiek pajusti valdovų gyvenimo būdą. Jie egzistavo pirmiausia kaip ritualinės lėlės ir turbūt baisiai nuobodžiavo: rinko iškamšas, kurias jiems siuntė Hamburgo pirkliai, kažkodėl daugiausia Pietų Amerikos gyvūnus – skruzdėdas, tinginius, šarvuočius, tukanus. Rūmų kambariai gana kuklūs, bet eksponuojami drabužiai stačiai karališki; be to, yra skėtis iš povo plunksnų ir jurta iš šimto penkiasdešimties snieginio leopardo kailių! Būta čia ir gyvo dramblio, kuris aštuonis mėnesius žingsniavo į Urgą iš rusų imperijos pasienio miesto Kiachtos. Po Bogdo Khano mirties jis gyveno dar dvejus metus.

Na, šiai dienai beveik užteks. Grįžęs į centrą, pereinu didžiąja gatve – Peace avenue – iki Vietnamo ambasados ir truputį toliau. Tiltas virš menko upokšnio (Pekine nė tokių upokšnių nėra), už jo rajonas, kuriame kadaise kūrėsi rusų kolonistai. Senas medinis namas, tokio pat stiliaus, kaip Bogdo Khano rūmai, tik žymiai prastesnis – ten posėdžiavo prokomunistinė Sukhe Batoro vyriausybė ir buvo muziejėlis, bet dabar jis uždarytas. Netoliese turėtų būti dailininko ir keliautojo Nikolajaus Rericho namai ir „juodojo raitelio“ Ungerno štabas. Be Rericho apsieisiu, jis buvo veikiau šarlatanas, bet Ungerno vadavietę knietėtų pamatyti. Deja, niekas – net turizmo informacijos biure apie šią vadavietę nieko nežino. Pietauju rusiškoje valgyklėlėje gražiu pavadinimu „Милая кафе“. Nemažai prisivaikščiojau, taigi jaučiuosi pavargęs – na, laikykimės.

07 27

Jau antras rytas studijuoju savo jurtą, net suskaičiuoju kupolo stipinus – jų septyniasdešimt penki, visi ornamentuoti. Ieškau palyginimų. Pirmasis, automatiškai ateinąs į galvą – skėtis; kitas, prašmatnesnis – Romos Panteonas (mat kupolo viršuje yra anga su aštuoniais stipinais; pro ją nelyja, nes lietaus čia apskritai beveik nėra).

„Gana’s Ger“ pilnas turistų iš viso pasaulio, ne itin pasiturinčių, bet atvažiuojančių į Mongoliją kelioms savaitėms ar mėnesiams, dažniausiai – meškerioti. Vakar Gandane mačiau lenkų miškininkų grupę iš Poznanės, aplankiusią pusę šio krašto. Aš, deja, galiu tik trupučiuką jo pauostyti – šiandien vienai dienai vykstu į Terelj (tariama „Terelž“) nacionalinį parką – jis maždaug už septyniasdešimties kilometrų. Vairuoja viešbučio šeimininko Ganos žmona, gidės vaidmenį atlieka jo dukra Alta, šnekanti angliškai, nors beveik nesuprantamu akcentu. Spėju, kad Alta reiškia „Auksę“ – nuo mongolų jungo laikų rusų kalboje yra žodis „altyn“, reiškiantis auksinį pinigą. Mergina yra ne sykį buvusi Kinijoje, bet Rusijoje – nė karto.

Gidę turėti pravartu, nes jau pačioje kelio pradžioje, visai šalia „Gana’s Ger“, ji parodo netikėtą daiktą – prabangią šamano jurtą, kyšančią tarp budistinių šventyklėlių. Šamaną esą galima aplankyti, jis padedąs sunkesnėmis gyvenimo akimirkomis. Beje, šamanizmo arealas nutįsta nuo čia iki Grenlandijos ir Aliaskos – plotas turbūt ne mažesnis negu krikščionybės, islamo ar budizmo. Visur tas pats bendravimas su dvasiomis ir ekstaziški šokiai, kuriuos kruopščiai išstudijavo ir aprašė Mircea Eliade. Taip pat išgirstu, kad kartą per ketverius metus Mongolijos prezidentas su vyriausiuoju lama (Bogdo Khanu?) atlieka aukojimo ceremoniją ant kažkurio šventojo kalno, į kurį draudžiama lipti moterims (mat kalnai – vyrų energijos sfera, o medžiai ir upės – moterų). „По-всякому охмуряют население“, – pasakytų Ostapas Benderis.

Važiuojame palei geležinkelį, pro garvežių muziejų, turtingų postkomunistinių butų rajoną, paskui pro juodąją rinką, arba turgavietę (ten, tiesa, nieko ypatingai juodo nevyksta – prekiaujama, ir tiek). Iš tolo matyti auksiniai rusų cerkvės svogūnai. Varginga, nors visur pilna prekybos centrų ir greitojo maisto valgyklėlių. Miestas labai nutįsęs iš vakarų į rytus, virš jo kybo sunkūs balkšvi debesys – net atrodo, kad pradės snigti, bet tai iliuzija. Ties sostinės riba užkardas: išvažiuojant ir įvažiuojant reikia mokėti.

Jau iš centrinės Ulan Batoro aikštės matyti kalnų žiedas – tiesą sakant, tai ją iš dalies gelbsti. Toliau kalnų gausėja, nors ilgokai riedame slėnio dugnu, tarp jurtų, ritualiniais skudurais apkarstytų stulpų, retkarčiais šventyklų. Kelias asfaltuotas, bet labai prastas, be to, siauras. Šlaistosi ožkos, karvės, galybė arklių, vėliau pamatysime ir kupranugarių, ir asilų, ir netgi šiaurinių elnių. Mongolijoje trys milijonai gyventojų, bet naminių gyvulių – keturiasdešimt milijonų.

Buvęs rusų karinis miestelis. Neatrodo, kad tarybinę armiją būtų pavadavusi vietinė. Į čionykštes anglies kasyklas kadaise prievarta atgabenta kazachų: jie tebegyvena apylinkėje, akiratyje boluoja musulmonų kapinės, bernužėlis kazachas siūlo norintiems fotografuotis su stepių ereliu. Užsitraukiu specialią brezentinę pirštinę iki alkūnės, sodinu paukštį ant rankos ir pozuoju, nors prisibijau, kad nekirstų snapu į akį. Didelis tiltas per Tolos upę, už jo prasideda nacionalinio parko teritorija. Upė priklauso Baikalo baseinui, jos vandenys Jenisiejumi nuteka į Arkties vandenyną. Čingischano upės – Kerulenas ir Ononas – irgi palyginti netoli.

Kraštovaizdis primena JAV kanjonus, jį puošia glotnios, bet plyšių suskaldytos uolos, kurias norėtųsi lyginti su Henry’o Moore’o ar veikiau Hanso Arpo skulptūromis. Garsiausia uola – neva vėžlio pavidalo, bent taip vadinama. Prie jos ištisa giraitė beržų, apkarstytų aukojimo juostomis, čia pat akmenų krūvelė ovoo, kurią dera apeiti pagal laikrodžio rodyklę ir pačiam padėti akmenuką. Kitoje vietoje rankas sudėjęs ir galvą nulenkęs medituojantis Buda, sunku patikėti, kad tai gamtos kūrinys. Trečioje – tiesiog akmeniniai pirštai, o šalia apsikabinę vyro ir moters siluetai. Pasak Altos, kai kur uolų įdubose komunizmo laikais slapstęsi atsiskyrėliai lamos. Stūkso itin keisti spygliuočiai – be abejo, ne mūsiškės eglės, bet jų vardo nežinau. Jakų ir avių bandos. Skrybėlėti mongolai stebi, kaip prajodomi kumeliukai – tai atlieka vaikai, ne vyresni nei keturiolikos metų, vyresnių eržiliukai ir kumelaitės nepakeltų. Pro šalį šuoliuoja šniokščiančių arklių kaimenė, smarkiai dvokia mėšlu.

Šita čingischaniška idilė ne visai tobula, nes parke pribarstyta turistų stovyklų, yra net penkių žvaigždučių viešbutis, o vienoje aikštelėje riogso dinozaurų muliažai. Privažiuojame kaimą – tiksliau, vasaros gyvenvietę, kurioje demonstruojamas „nomadų svetingumas“. Nelabai švarioje jurtoje gaunu atsigerti kumyso – beje, pirmąsyk gyvenime. Labai bjaurus jis nėra. Vaišina jauna moteriškė, dar prideda kietą it akmuo riestainį ir karamelių rusišku pavadinimu, gamintų bene Irkutske. Neatrodo, kad čia būtų Potiomkino sodžius – propagandinis muliažas, nors jurtoje yra šaldytuvas, televizorius ir didelė – tikriausiai uošvio – fotografija. Energijos teikia saulės baterija, po ja pririštas mažytis veršiukas ir vartosi šuo. Ne iš karto pastebiu, kad jurtos viduje ant sofos snaudžia šeimininkės vyras – su Alta ir jos motina jis pažįstamas, su manimi susipažinti nesiteikia.

Rimti pietūs laukia kitoje sodyboje – tai makaronų sriuba ir vegetariški virtiniai, jau nebe jurtoje, o medinėje pirkutėje su Mongolijos žemėlapiu ant sienos. Jie gaminami ištisą valandą, per tą laiką iš neturėjimo ką veikti užkopiu į kalvą, nuo kurios atsiveria platus reginys. Tyla lyg Grenlandijoje, tik kartkartėmis sužvengia arklys, labai toli praūžia motociklas ar suvirpina orą cikada. Pasitaiko gėlių – smulkių baltų ir violetinių, visai smulkučių geltonų. Alta perspėja, kad neliesčiau vieno krūmo – jis esąs nuodingas. Po kojomis ilgi sodžiaus aptvarai, lūšnos ir jurtos. Klausiu, per kiek laiko galima pasistatyti jurtą – išgirstu, kad per valandą. Gatvėse neįtikėtinai daug galvijų mėšlo ir musių – na, musių ir Ulan Batore nestinga.

Grįžtant – netikėtumas. Už Tolos tilto pasukame dulkėtais keliukais į priešingą pusę, negu buvome atvažiavę. Vietovėje pavadinimu Tsonjin Boldog riogso bene didžiausias pasaulyje paminklas – nerūdijančio plieno stabas, turįs vaizduoti raitą Čingischaną. Tai Vučetičiaus socrealizmo, na, ir amerikiečių Laisvės statulos logiška išvada. Lėšų jai parūpino ne valstybė, o kelios mongolų verslo kompanijos. Vargingai šaliai, įsispraudusiai tarp Rusijos ir Kinijos, Čingischanas yra toks pat arba dar didesnis psichologinis kompleksas – kaip mums Mindaugas ir Vytautas drauge. Žirgo uodegoje įtaisytas liftas, nuo jo, paėjėjęs keliasdešimt metrų, pasieki šnerves, jose apžvalgos aikštelė, kurią savo ruožtu stebi išsprogintos užkariautojo akys. Meniškumu nekvepia nė iš tolo. Statulos pjedestale – restoranas, o rūsyje hunų meno muziejus, irgi savotiška retenybė (papuošalai primena skitų papuošalus iš Ermitažo, tik žymiai šiurkštesni ir ne auksiniai, o bronziniai). Mat Atila – irgi mongolų protėvis. Galima pamatyti dar Čingischano bato modelį (gal šešių metrų aukščio) ir jo rimbo imitaciją (gal keturių metrų ilgio). Tai jau net pernelyg simboliška. Tiesa, jau keli šimtmečiai mongolai yra viena iš taikingiausių pasaulyje tautų, tai nulėmė budizmas.

07 28, rytas.

Užsuku į šamano jurtą šalia „Gana’s Ger“, kuri, beje, vadinasi „Center of shaman and Eternal Heavenly Sophistication“. Pasiseka geriau, negu tikėjausi. Prie durų budinti apygražė mergužėlė sako, jog ritualas prasidės dešimtą, truks pusantros valandos, o dalyvauti jame galima, jeigu mokytojas leis. Tada reikės sumokėti trisdešimt tūkstančių tugrikų, kaip moka kiekviena mongolų šeima, nes vienišas turistas prilyginamas šeimai. Taigi maždaug už dvidešimt dolerių galiu pabūti Eliade’s pasaulyje. Mokytojui leidus, įeinu. Jis sėdi ant sosto greta altoriaus – stambus, išsišovusiais antakių lankais, veikiau rusiškų nei mongoliškų veido bruožų. Veidas juosvuose rėmuose – tai vešlūs plaukai ir barzda; na, o apdaras itin kasdieniškas. Altorius – spintelės su tibetietiškais ornamentais, ant jų prikrauta visko: karoliais apvynioti ožio ragai, buteliai, vaisiai, medinė jako statulėlė, dešinėje – būgnas. Kabo kelios thangkos, soyombo simbolis, spausdinti diplomai (vienas angliškas – garbės daktaro paliudijimas, kiti – nežinomomis kalbomis) ir kažkodėl paveikslas, vaizduojąs kupranugarį. Priešais paklotas rudas lokio kailis, nasrai nukreipti į jurtos centrą. Tame centre, kaip įprasta, keturios atramos, ant kurių laikosi kupolo skėtis; bet tarp atramų fontanas, aplink jį krūmai, o ant atramų irgi šio bei to prikarstyta – didžiulio erelio iškamša, du lapių kailiukai, keistas lyg ir galvos apdangalas iki žemės nukarusiomis sruogomis. Ką visa tai simbolizuoja, nežinia, bet spėju, gyvybės versmę ir pasaulio medį; kai kas turbūt pridėta šiaip sau – vardan stipresnio įspūdžio. Kiek primena Kanados indėnų toteminius stulpus. Vyrai sėdi kairėje (žiūrint nuo įėjimo), aš irgi tarp jų, nelabai toli nuo šamano sosto; moterys – dešinėje. žmonių ne per daugiausia, gal pora dešimčių. Užsienietis esu aš vienas, ir tai geras ženklas – matysiu gana autentišką, ne turistinį reginį.

Palaipsniui įžiūriu vis daugiau detalių. Jurta nukabinėta žydromis (dangaus spalvos) vėliavomis. Dega žvakės. Pro atlapas duris šmėkšo tarybinio stiliaus „novostroikos“ – tiesa, per svarbiausias ritualo akimirkas durys uždaromos. Šamanas, nenulipdamas nuo sosto, gana bičiuliškai šnekučiuojasi su lankytojais (beje, kaip juos vadinti? Maldininkais? Ganomaisiais?). Pokalbis virsta daugmaž pamokslu. Nesuprantu, žinoma, nė žodžio, išskyrus vieną – „tingri“ (dangus), kurį atsimenu iš kažkokios lingvistinės ar geografinės knygos; kalno vardas Chan Tengri reiškia „dangaus valdovą“. Jaunoji šamanė, budėjusi prie jurtos įėjimo, dabar sėdi altoriaus dešinėje sukryžiavusi kojas, drauge su bičiule. Abi mėlynais ornamentuotais rūbais ir gerai suvokia savo svarbą.

Klausydamas imu atskirti ir kitus šiek tiek suprantamus žodžius – „America“, „Vietnam“, „energy“. Pamokslas trunka gal pusvalandį. Po to prasideda tikrasis ritualas. Šamanė mergina užsivelka chalatą su pora dešimčių juostų ar uodegų, sakytum, žaliomis angimis, paskui aprengia nesiliaujantį kalbėti mokytoją liturginiais rūbais – juos puošia variniai skrituliai, kaukolės simbolis ir dar kažkokios įmantrybės. Ant galvos jam deda kepurę su erelio plunksnomis ir snapu – iš pradžių šamanas ją atstumia, paskui leidžiasi papuošiamas, – o sau ant galvos – smailiaviršę skrybėlę, dengiasi veidą juodų siūlų vualiu. Vėl dialogas su maldininkais, kurie atsako trumpais šūksniais. Šamanas linguoja visu kūnu, retkarčiais sukikena, mostais laimina susirinkusius. Pagaliau jam duodamas šešiakampis būgnas ir kreiva lazda. Šamanė ima varines lėkštes, jos draugė – barškantį moliūgą.

Valandą trunka mušamųjų koncertas, kurio nepasigėdytų net Volodia Tarasovas. Šamanas daužo būgną, užsimerkęs šypsosi ir garsiai gieda; sykį apeina jurtą pagal laikrodžio rodyklę, bet į šokio ekstazę negrimzta. Tai daro šamanė: klaupiasi ir lankstosi priešais lokio nasrus, pašėlusiai sukasi ratu ir atlieka visa, ko iš šamanės galima tikėtis – nebent neskraido. Tačiau tai tik jos darbo dalis. Šokdama muša apskritą būgną, sėdėdama – varines lėkštes, taip pat apdalija susirinkusius pieno taurelėmis, saldainiais ir duoda kiekvienam po tugriką (žymiai mažiau už amerikonišką centą). Pienas ir saldainiai yra savotiška komunija – pieną reikia išgerti, saldainius suvalgyti. O tugriką dera sukti dešiniajame delne ir šūkauti „khura“. Tai reiškia, kad tau nestigs gėrimo, maisto ir pinigų. Kairėje rankoje vienas iš maldininkų laiko dar ir „mobiliaką“.

Visi mes pasmilkomi ir apšlakstomi kažkokiomis šventomis substancijomis. Mokytojo veidas išprakaitavęs, kartais jis kvatoja. Ar jo giesmės žodžiai ritualiniai, ar tai tiesiog glosolalija (beprasmiai garsai), ne visai aišku. Visi šaukia „Ombi šemaja šemaj šidevu“, ar bent taip mano ausiai skamba tas sakinys (gal turįs ryšį su budistine formule „Om mani padme hum“?). Šamanas išeina iš būsenos, kurios transu vis dėlto nepavadinčiau, ir vėl ima šnekėtis su maldininkais. Rateliu tris kartus turime apeiti jurtą susikibę už rankų – iš pradžių veidu, paskui nugara į centrą. Vėliau ant aukų stalo – ten guli lapės kailiukas – sudedamos dovanos, o mokytojui įteikiama po trisdešimt sunkiai užsidirbtų tūkstančių. Iš dėkingumo jis net mane apkabina.

Ką gi, įspūdingas teatras, bet jokio gilaus pergyvenimo nepatyriau. Šimts žino, ar esu kurčias visokiems energijos ir galios laukams, ar tų laukų esama tiktai egzaltuotų tikinčiųjų, ypač neofitų vakariečių, vaizduotėje. Nėra nė sąžinės graužimo, kad, būdamas, šiaip ar taip, krikščionis, dalyvavau aiškiai nekrikščioniškuose „niektikėjimuose“, pasak Motiejaus Valančiaus. Etnografo smalsumas, etnografo distancija, ir tiek. Bet buvo verta.

07 28, antroji dienos pusė.

Ulan Batoro lankymas labai eklektiškas. Šamanizmo seansas – „virš programos“. Kad ir degeneravęs, truputį ar daugiau nei truputį šarlataniškas, tai visos kelionės į Mongoliją zenitas. Bet apskritai mane domina du dalykai – budistinė kultūra ir XX a. politinė istorija, kuri šiose vietose buvo neįtikėtinai žiauri. Bandau abi pastudijuoti, nors ir atvirkštine tvarka. Taigi vėl vykstu ieškoti barono Ungerno vadavietės (pavyko rasti jos nuotrauką ir apytikres koordinates). Statinį nesunkiai aptinku – jis gana europietiškas, dabar jame karinė ligoninė. Lenkų rašytojas Ossendowskis, kuris buvo avantiūristas kaip ir pats Ungernas ir jį Mongolijoje matė, tvirtino, kad Ungernas gyveno jurtoje, o vadavietę turėjo kitoje vietoje, bet, pirma, Ossendowskiu tikėti nebūtina, antra, tie dalykai galėjo keistis, trečia, tai vis vien kažkur greta. Tolokai nuskrido vokietis iš estiškos Hiumaa salos. Sibire jis kovėsi baltųjų pusėje, užėmęs dalį Mongolijos nutarė atgaivinti Čingischano imperiją ir jos padedamas išvyti iš Maskvos bolševikus, bet Ungernui, deja, nepasisekė – buvo paimtas į nelaisvę ir sušaudytas (Bogdo Khanas liepė visiems mongolams melstis už jo sielą). „Deja“ čia gal ne visai tinkamas žodis: ta spalvingiausioji pilietinio karo figūra garsėjo ekscentriškumu ir beveik beprotišku žiaurumu – kažin ar Ungerno valdžia būtų buvusi geresnė už Lenino ir Dzeržinskio.

Šalia stačiatikių cerkvė, ji neseniai aptvarkyta, šviežiai paauksuotais svogūnais, prie įėjimo kabo religinis laikraštėlis rusų ir mongolų kalbomis. Mongolija, kaip sakiau, apie šimtmetį, nuo Bogdo Khano laikų, buvo Rusijos protektoratas, bet, atrodo, jau nebėra. Kitą protektorato etapą atspindi maršalo Žukovo muziejus, jis kiek arčiau centro, nors irgi tame pačiame rajone. Vargu ar kam iš Lietuvos ateitų į galvą šį muziejų aplankyti, bet man vis dėlto ateina. Kaip tik čia prasidėjo Žukovo karjera – 1939 m. rugpjūčio gale, prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, jis sumušė japonus prie Chalchin Golo upės (Japonijoje tai vadinama Nomonhano incidentu). Ar tai buvo koks Stalino politinis manevras, ar kas kita, sunku pasakyti, bet įvykis kiek pakreipė pasaulio istoriją – po pralaimėjimo japonai iki pat 1945 m. nebekariavo su Rusija, o pasuko prieš Ameriką. Be lengvai nuspėjamų maršalo relikvijų, uniformų bei fotografijų, visa kita – gana įdomu. Pirmasis mūšis – ankstyvą vasarą prie Bain Tsagano – atrodo, buvo prakištas, mat ekspozicijoje itin pabrėžiama, kad japonai turėjo daug daugiau gyvosios jėgos ir tankų. Po to Žukovas sutraukė į Rytų Mongoliją nemenką armiją (pabrėžiama, kad jėgos buvo lygios, o tai tikriausiai reiškia didžiulę rusų persvarą) ir samurajus nustūmė Mandžiūrijon. Ant sienos – 1936 m. sutartis senuoju mongolišku raštu ir rusiškai, labai panaši į sutartį, kurią Lietuva pasirašė po Molotovo–Ribbentropo pakto. Taip pat fotografija – Žukovas, Čoibalsanas ir Šternas (Čoibalsanas buvo bene didžiausias skerdikas Mongolijos istorijoje, o Grigorijus Šternas – ar ne litvakas? – netrukus po laimėjimo buvo Stalino likviduotas). Tarp kitko, šarvuotas automobilis – tikėk netikėjęs – mongoliškai vadinasi „хуягт машны“.

Dar įdomesni du piešiniai – ar mozaikos – prie muziejaus įėjimo. Kairėje – maršalas su visomis regalijomis, dešinėje – šv. Jurgis su slibinu (juk Žukovo vardas Georgijus!). Klasikinis naujoviškos, militariškai stačiatikiškos propagandos pavyzdėlis.

Yra Ulan Batore ir politinių represijų muziejus – medinis dviaukštis namas pačiame centre, kur gyveno ministras pirmininkas Gandenas, toks čionykštis Justas Paleckis ar Mečys Gedvilas. Gandenas, kaip tvirtinama, neskubėjęs naikinti budizmo ir todėl žuvęs. Po daugelio metų jo ir bendražygių atminimas įamžintas. Užrašai muziejuje beveik visi mongoliški (lankytojų, tarp kitko, nestinga), bet yra tik partiečių portretai ir jų biografijos, o didžiulė dauguma nužudytųjų buvo lamos. Represijas inspiravo Čoibalsanas (pasak oficialios versijos, „pasidavęs Stalino spaudimui“) ir atvykėlis čekistas Černomordiukas – nieko sau pavardė. Tada buvo uždaryti ir nugriauti visi budistų vienuolynai, išskyrus vieną vienintelį, o lamos, kurių nesušaudė, išsiųsti kariauti prie Chalchin Golo. Kadangi jie nebuvo linkę žudyti žmonių ir apskritai gyvų padarų, japonai juos be vargo išklojo.

Smėlio dėžė, joje kelios kaukolės su skylutėmis kaktoje. Tuometinės skerdynės Mongolijoje, ko gero, prilygo Pol Poto Kambodžai.

Kaip atrodo šalies santvarka dabar? Mongolija – nebe komunistinė valstybė, joje šiokia tokia demokratija, o valdžią dalijasi kelios įtakingos šeimos. Ji palaiko Vakarus – mongolų karių yra Irake ir Afganistane. Ekonomika auga daugmaž tokiu tempu kaip Kinijoje, nors tai matyti ne tiek sostinėje, kiek kasyklų rajonuose. Kraštas manevruoja tarp dviejų gigantų – Kinijos ir Rusijos, prekiauja daugiausia su kinais, bet jie čia nemėgstami: jei kiną muša gatvėje – o tai atsitinka dažnai – policija niekada jo negelbsti, kiniški restoranai turi apsimesti korėjietiškais. Rusijos įtaka daug mažesnė, negu buvo, bet didelės neapykantos rusams nėra: girdi, Rusija buvo palikusi Mongolijai nepriklausomybės atributus, Kinija to tikrai nebūtų padariusi. (Nota bene, Vincas Krėvė-Mickevičius ir kiti 1940 m. tikėjosi Lietuvai „Mongolijos varianto“ – manė, kad ji bus prosovietinė, bet formaliai nepriklausoma. Apie Čoibalsano žygdarbius jie turbūt nežinojo). Budizmas atgyja, nors nelabai aišku, ar tai nėra tik mirusio kūno galvanizavimas. Bandyta grąžinti senąjį mongolų raštą vietoje kirilikos, bet iš to kol kas nieko neišėjo – pristigo entuziazmo.

Visai šalia niūraus represijų muziejaus – budistų šventykla, kuri anuomet nebuvo sugriauta, vadinamasis „Choijin Lama Temple“. Tasai Choijin Lama buvo Bogdo Khano brolis ir valstybės orakulas – kas jam atsitiko, niekur nepaaiškinta. Grįžtu iš komunistinės nirvanos į fantastiškai spalvingą prieš ją egzistavusį pasaulį. Čia jau viskas prilygsta Tibeto šventykloms. Tiesa, kas matė vieną thangką ar vieną budistinę statulą, iš esmės matė visas: tie daiktai gana tipiniai, ar bent aš nemoku skirti jų periodų, mokyklų, dažnai ir kokybės (galiu tik stebėtis europiečiais, kurie moka). Bet kai patenki į tas auksines, pilnas gailestingų dievybių ir gąsdinančių demonų erdves, vis dėlto patiri kažką panašaus į transą. Visur ekscesas ir pusiausvyros stoka. Dantės pragarai ir rojai, tik painesni ir neatsiejamai susimaišę.

Paaiškinimai šventykloje surašyti pačia skandalingiausia anglų kalba, kokią savo amžiuje esu regėjęs. Pabandyk suprasti: „These works are unpaired art and historical cultural rare, considering that is legends and myth.“ Choijin Lamos svarbiausioji ritualinė funkcija buvusi „jumping down“ („šuolis žemyn“ – gal nusileidimas į žemutines, pragaro sferas?), atliekama kartą per metus. Bet tiek to. Rodomas puikus tsamo kaukių rinkinys. Tsamas – bene sudėtingiausias ir įspūdingiausias pasaulyje magiškas šokis, kadaise praktikuotas kiekviename vienuolyne, bet išrautas su šaknimis kaip tik Čoibalsano ir Černomordiuko laikais. Esu apie jį nemažai skaitęs budologo Rinčeno knygoje (Ulan Batore Rinčenui stovi paminklas) ir matęs sename filme „Audra virš Azijos“. Dar įdomybė, nuo kurios kūnas nueina pagaugais – freskos lubose, vaizduojančios bausmes nusidėjėliams: išplėštos širdys, kepenys, inkstai. Šambalos raitelis, panašus į šv. Jurgį, taigi ir į Žukovą.

Paskutinysis šios dienos ir visos Mongolijos akcentas – meno muziejus, vadinamas Zanabazaro vardu. Zanabazaras buvo pirmasis Bogdo Khanas, gyvenęs XVII a., o drauge žymiausias religinis skulptorius (tarsi Michelangelas, sėdintis popiežiaus soste). Zanabazaro statulų grakštumas neginčijamas, bet muziejų vis dėlto perbėgu greitomis. Duok Dieve, žinoma, tokių muziejų bet kuriai pasaulio sostinei. Stabteliu prie uiguriškų Turfano freskų kopijų, prie gigantiškos kalačakros piramidės ar mandalos, prie Zanabazaro išrasto alfabeto ekspozicijos (netgi tą jis kūrė – sakytum, ne tik popiežius ir Michelangelo, bet dar ir pats Leonardo da Vinci viename asmenyje!). Ilgiau pabūnu Sharavo salėje. Sharavas, arba Marzanas, – jau XX a. figūra: buvo Bogdo Khano rūmų dailininkas, bet kažkaip prisitaikė prie naujojo režimo ir, rodos, mirė savo mirtimi. Įstabus jo Lhasos vaizdas – gryniausias geometrinis abstrakcionizmas. Bet garsiausias paveikslas vadinasi „Diena Mongolijoje“. Taurios gelsvos gamos tapyba su raudonais ir mėlynais intarpais: vaizduojamos įvairiausios buitinės, taip pat ir seksualinės scenos – simultanišku principu, truputį karikatūriškos, truputį primenančios Bruegelį.

Pareinu į „Gana’s Ger“ sušlapęs ir sušalęs – Ulan Batore lyja, tai, rodos, gana retas reiškinys. Galybė naujų turistų ir šiaip keliautojų, vienas jų – danas, šešiolika metų praleidęs Grenlandijoje, o dabar su žmona radęs darbą Šiaurės Mongolijoje. Kad neperšalčiau, išlenkiu dviejose smuklėse du šimtus gramų „Absoliuto“ – šičia tai labai lengva.

07 29

Į oro uostą vėl veža šeimininko pati. Automobilis japoniškas, taigi vairuotojo vieta dešinėje, o judėjimo taisyklės europietiškos ar veikiau rusiškos, bet tai niekam nė motais. Išvažiuojant iš miesto – tradiciniai mongoliški vartai, bet su TSRS herbu. Oro uoste ilgas sąrašas daiktų, kurių nevalia imtis į lėktuvą, tarp jų lankai, arbaletai ir katapultos.

Pekine pasitinka Wenfei. Esu kviečiamas į jo namus – tai jau nebe tas bene penkiolikos metrų penalas, kuriame lankiausi kadaise, o butas, maždaug toks, kaip manasis Niu Heivene. Didoka slavistinė biblioteka, joje paties šeimininko knygos (Solženicyno, Mandelštamo, Čaadajevo vertimai, vadovėliai, studijos…) užima bent tris lentynas. Pietaujame su Wenfei ir jo labai simpatinga žmona (ji ilgai stažavosi, jei neklystu, Irkutske, laisvai kalba rusiškai ir bičiulių vadinama Maša) kiniškame restorane. Wenfei siūlosi mane supažindinti su garsaus Mao priešininko Li Lisan dukra, pasak jo, įdomia moterimi. Tasai Li Lisan nesutiko su didžiuoju vairininku, nes revoliucijos varomąja jėga laikė, kaip marksistui dera, darbininkus, o Mao kėlė į jų vietą valstiečius. Maniau, kad jį ištiko Trockio ar Bucharino likimas, bet ne – komunistinėje Kinijoje jis buvo paskirtas darbo ministru. „Tiesa, buvo ne vienas iš vadų, o šiaip valdininkas, tai daug menkesnis rangas.“ Žuvo jis tik per kultūrinę revoliuciją.

07 30

Dar vieni kiniški pietūs, šį kartą garsiame restorane „Didžioji kriaušė“. Vakar visa ko centras buvo Pekino antis; šiandien – kaip tik toji kriaušė (desertas iš lipnių ryžių). Kinų virtuvė ne be pagrindo laikoma geriausia pasaulyje šalia prancūziškos – aš dar pridėčiau gruzinišką. Kiaurą dieną skaitau poeto Jidi Majia (tariama „Džidi Madžija“) vertimus į anglų kalbą. Poetas priklauso yi tautai, bet rašo kiniškai, garsindamas savo tautiečių papročius bei mitologiją ir gana atvirai kalbėdamas apie jų problemas. Sakyčiau, jo vaidmuo kaip Justino Marcinkevičiaus ar Čingizo Aitmatovo komunistiniais laikais: tautos dainius ir užtarėjas (saviškiams jis, kiek suprantu, yra kone kultinė figūra). Iš viso yra septyni milijonai yi, jie gyvena Kinijos pietuose, gerokai išsibarstę, ir apie nepriklausomybę bent kol kas negalvoja, bet stengiasi išsaugoti savo kalbą (artimą tibetiečių bei birmiečių kalboms), neįprastą piktografinį raštą, tautos epą ir mitus apie toteminį paukštį. Jidi Majia skiria daug dėmesio tiems epiniams ir mitologiniams motyvams, taip pat su pagarba mini bimo (šamanus). Pats jis kilęs iš yi aristokratų, bet nepražuvo – mat yra „tautinis kadras“, priešingai, tapo Činghai provincijos vicegubernatoriumi. Kaip ir komunizmo epochoje, kai žinomi rašytojai būdavo centro komiteto nariais ar ministrais, bet egzistuoja ir kiniškas niuansas: ta provincija apgyvendinta ne yi, o kitos tautos – tibetiečių. Eilės, beje, visai paskaitomos, nors ir aiškiai apibrėžto stiliaus – tokias rašo daugelis Lotynų Amerikos ar Afrikos poetų, pagaliau nuo Marcinkevičiaus šie eilėraščiai irgi nėra labai nutolę. Socializmo garbinimo, pataikavimo vadams ar kinų ir yi draugystės kulto nė su žiburiu nerasi.

07 31

Tris valandas skrendu į Osaką Japonijoje. Pekino oro uoste vėl „traffic congestion“ (kamštis), vėluoju gerą valandą. Į skridimo pabaigą matau salingą japonų Vidinę jūrą. Osakoje pasitinka Mariko Sumikura, japonų poetė, su kuria susipažinau Makedonijoje. Kelias iki Kioto – ten turiu apsistoti – labai prailgsta: Osaka yra niekaip nesibaigiantis megalopolis, daug painesnis negu Pekinas. Kiote esu buvęs jau du kartus. Tai senoji sostinė, japonų Roma ar Florencija, pilna šventyklų ir rūmų, bet visa tai ne iš karto pamatysi: dauguma gatvių beviltiškai vienodos ir neįdomios. Po Pekino – tylaus, ne per didžiausio provincijos miesto įspūdis. Mariko kilusi iš senos samurajų giminės, kuriai priklausė ištisi Kioto rajonai.

Su dviem kinais – poete Mindy, gyvenančia kartais Los Andžele, kartais – Taivane, bet nevengiančia ir kontinentinės Kinijos, ir kažkokiu profesoriumi (beje, Jidi Majia bičiuliu) vakarieniaujame tradiciniame užkaboryje. Moterys sėdi basos, vyrai – su sandalais. Maistas gaminamas mūsų akivaizdoje: ryžiai su poros milimetrų ilgio žuvytėmis, daržovės, truputis kiaulienos, mažas omletas ir sakė. Deja, jei kinų virtuvė viena geriausių, jei ne geriausia pasaulyje, tai japonų, bent mano skoniui, viena blogiausių ar blogiausia. Sakė, tiesa, puiki. Pašnekesys apie Jidi Majia. „Jis matė pasaulio šimtą kartų daugiau negu eilinis kinas.“ Mindy cituoja ir giria jo eilutę: „My pain has no skin color, no political color and no natural color“ („Mano skausmas neturi odos spalvos, politinės spalvos ir iš viso jokios spalvos“).

Nuovargis. Vis dėlto Ulan Batore kiek peršalau.

08 01

Labai įdomios žinios iš Kinijos. Disidentizmas ten stipresnis ir sąmoningesnis negu mano laikais TSRS, be to, sėkmingai naudoja internetą, kurio anuomet nebuvo. Aišku, internetas cenzūruojamas, tačiau visko neišcenzūruosi, be to, nuolat išrandami būdai cenzūrą apeiti. Dešimtys milijonų elektroninėje erdvėje, pavyzdžiui, protestuoja prieš faktą, kad nutylimos žinios apie didelę traukinio katastrofą. Valdžia skleidžia daugiausia „teigiamą informaciją“ apie stebuklingai išsigelbėjusią mergaitę, bet internete pilnut pilna tikros, ne tokios malonios informacijos. Kita istorija: kažkoks kinų Gavelis ar Pelevinas parašė plačiai skaitomą savilaidinį romaną „Kinijos aukso amžius, 2013“ – iš recenzijų matyti, kad nekvailą. Ten šnekama apie netolimą ateitį, bet iš esmės apie protestą Tiananmenio aikštėje, kurį bandoma ištrinti iš atminties, siūlant liaudžiai vartotojiškus malonumus. Romano herojai pagrobia žymų komunistą, kad iš jo iškvostų, kas ten vyko iš tikrųjų! Autorius yra Honkongo pilietis, bet gyvena Pekine ir kol kas pernelyg nesibijo.

Su japonais, deja, sunku bendrauti – iš viso nemėgstu „small talk“ (mandagaus pašnekesio apie nereikšmingus dalykus) ir nemoku jo praktikuoti, o čia dar katastrofiškas jų akcentas. Mariko, pavyzdžiui, sakosi vyksianti į festivalį Saravakijoje – maniau, kad tai Saravakas Borneo saloje, o pasirodė, kad Slovakija.

Gyvenu senamadiškame viešbutyje netoli centro, panašiame į Kauną rajone, kur, tarp kitko, angliškai beveik niekas nemoka. Pirmą popiet prasideda ilgokas poezijos vakaras, jo pabaigos nebesulaukiu. Skaito gana žinomas senas poetas Takashi Arima, aiškiai talentingas, nors arogantiškas Hiroshi Taniuchi ir kiti, taip pat grojama tranki ir gyva tautinė muzika (smuikas su japoniška fleita). Visai padorias eiles apie Teiresiją perskaito Mindy. Japoniškai išspausdinti keturi mano eilėraščiai – skaitau tuos, kuriuos moku atmintinai, nes tekstų po ranka neturiu, o japoniškas versijas drožia gražutė Chiyo Kitakara. Tarp publikos ir rusė Tamara iš Kijevo, ji prisispyrusi klausinėja, kaip įsitaisyti Amerikoje (Japonijoje dėsto ekonominę geografiją jau nebe pirmi metai).

Ką gi, apsirgau bronchitu. Rytoj turėčiau aplankyti senuosius imperatorių rūmus – gaila būtų, jei susmukčiau. Kiotą pažįstu palyginti neblogai, bet į tuos rūmus patekti reikia leidimo, kuriuo ilgai rūpinosi Mariko.

08 02

Prie rūmų atvykstame dvidešimčia minučių pavėlavę ir turime laukti beveik valandą, po to Mariko susigriebia, kad nepasiėmė leidimo… Bet visos kliūtys įveikiamos, tik pasėdžiu streso būsenoje prie vartų, klausydamas kurtinančio cikadų džeržgimo. Laimei, bronchitas lyg ir traukiasi. Rūmai – daugmaž svarbiausioji Kioto vieta – kada kalbama apie mikadą, Meidži revoliuciją ir panašius dalykus, turimi galvoje kaip tik jie. Žinoma, viskas čia daug kartų degė ir paskutinįjį sykį atstatyta 1854 m., bet, kaip paprastai Japonijoje daroma, tiksliai pagal senuosius planus, siekiančius bene VIII šimtmetį. 1868 m. imperatorius Meidži perkėlė sostinę iš čia į Tokiją (To-kyo – tai perstatyti vardo Kyo-to skiemenys). Per antrąjį pasaulinį karą amerikiečiams užteko proto bei padorumo Kioto nebombarduoti, kaip ir Romos bei Paryžiaus.

Žalias stačiakampis miesto centre užima ar ne vienuolika hektarų, nors atrodo kur kas didesnis – gal dėl to, kad jį supa dar viena žalumos juosta. Lankomas nedidelėmis grupėmis (mūsų grupei paaiškinimai teikiami tik japoniškai, bet tai nieko baisaus, nes visur esama angliškų užrašų). Bogdo Khano rūmai Urgoje mizeriški ir eklektiški, Draudžiamasis miestas Pekine ir Potala Lhasoje ne šios planetos masto, japonų valdovo buveinė iš jų visų gal skoningiausia ir stilingiausia. Nuo Draudžiamojo miesto ji skiriasi pirmiausia asimetrija. Visur „japoniškas fachverkas“ – juodas, retkarčiais raudonas medžio raštas baltame fone, labai paprasti mondrianiški ritmai. Mariko išsprendžia klausimą, kuris mane seniai kamavo – iš ko pagaminti Kioto stogai: jie yra keraminiai. O apie cikadas – kurių čia pilna – sako, jog tai gera tema poezijai: jų vikšrai ar lėliukės septynerius metus bręsta po žeme, o subrendusi būtybė skraido ir groja tik septynias dienas.

Pirmajame statinyje, kurį matome, lūkuriuodavo atvykę vizito dignitoriai: jis padalytas į tris dalis pagal lankytojų rangą – „vyšnių“, „gervių“ ir „tigrų“. Toliau svarbiausias, sosto rūmas – Šišindenas. Į baltu žvyru nubarstytą jo kiemą neleidžiama eiti; kairėje auga apelsinmedis, dešinėje sakura (vyšnia), o pro duris gali įžiūrėti ceremonijų sostus, ir dabar naudojamus ypatingomis progomis, tik jau Tokijuje. Minimalistiška ir labai elegantiška. Už kertės – Seiryodenas, priešais tą pastatą auga šiurkštokas kiniškas ir delikatus japoniškas bambukas. X a. prozininkė Murasaki Shikibu, turbūt garsiausia Japonijos rašytoja, mini šį pastatą kaip imperatoriaus gyvenamąją vietą, bet vėliau, XVI a., buvo suręstas daug didesnis Otsunegotenas, į kurį valdovas persikėlė ir iš kurio visam laikui išvyko į Tokiją. Tarp dviejų rezidencijų įsiterpia žaidimų aikštė bei nedideli rūmai, kuriuose buvo „skaitomos eilės ir studijuojama politika“ (užsiėmimai kaip tik man). Gamtos intarpų visur daug, to nėra nei Pekine, nei juo labiau Urgoje – svarbiausias iš jų Oikeniwa sodelis su tvenkiniu ir tiltu, spygliuočiai ten paversti meno (tiesa, gana saldaus) kūriniais. Ne taip sudėtinga, kaip Kinijos tradiciniuose soduose, ir skirta veikiau ne kontempliacijai, o malonumui.

Ekskursija trunka mažiau negu valandą – tiesa, pasižiūrėti čia gali palyginti nedaug, bet viskas idealiai sutvarkyta ir išblizginta. Iš rūmų važiuojame pietauti – į Akmens kalnus (Arashiyama) prie didokos upės su dirbtiniais slenksčiais. Ten būta Mariko protėvių dvarelio. Jei teisingai suprantu jos pasakojimą, kuris mano ausiai dažnai išvirsta chaotiška garsų mase, dvarelį konfiskavo vyriausybė po Meidži revoliucijos, antroje XIX a. pusėje, dabar ten įrengtas restoranas, bet Mariko jame turi teisę (nemokamai?) pietauti ir kviestis svečius. „Meidži reforma buvo beveik tokia pat, kaip Mao reformos Kinijoje.“ Na, nereikia perdėti.

Restoranas tradicinis, pro grotuotą langą, esantį prie pat grindų, matyti kiemelis. Kabo senovinis paveikslas, šalia kurio auga mažytis kambarinis medis, stovi telefonas ir juoduoja bene kompiuterio ekranas. Japoniški mandagumo ritualai, kuriuos bandau mėgdžioti. Valgau pats nežinodamas ką, bet jau pakenčiamai naudojuosi lazdelėmis. Pusvalandis poilsio po valgio – tai irgi vietinis paprotys. Užsimezga diskusija apie eiliavimo sistemas, paskui Mariko skaito savo tankas – ko gero, tai irgi būtina pietų dalis. Tankų galėtų būti ir mažiau, bet jos, šiaip ar taip, neilgos.

Vėl į miesto centrą. Gal klystu, bet Kioto gatvėse lyg ir daugiau žalumos, negu būdavo: anksčiau jos atrodė grynai betoninės, medžių ir žolės pamatydavai tik parkuose, aklinai atitvertuose nuo gatvių. Kažkokiame užkaboryje „translator’s workshop“ – keli asmenys, kinai ir japonai, klausinėja mane apie vertėjo patirtį, kalbu beveik valandą. Beje, kinai geriau supranta mano anglų kalbą ir gyviau reaguoja negu japonai.

08 03

Važiuoju į Narą, iš ten vyksiu tiesiai į Osakos oro uosto viešbutį, kur jau pristatytas mano bagažas. Naroje esu lankęsis, bet trumpai, o ji praktiškai neišsemiama. Tai pirmoji Japonijos sostinė, ankstesnė už Kiotą (visas miestų trikampis – Kiotas, Nara, Osaka – suaugęs į viena, nors atstumai tarp jų beveik tokie, kaip tarp Vilniaus ir Kauno). Naroje užsakytas angliškai kalbantis gidas, paskutiniąją akimirką prisideda ir Mariko – norinti aplankyti garsią Kofukuji šventyklos ašuros statulą. Sėdime su ja traukinyje, už lango – kalvos ir ryžių laukai. „Šiems ryžiams nepakenkė radiacija“, – sako Mariko. Tai pirmas sykis, kada Japonijoje kažkas prabyla apie neseną Fukušimos nelaimę. Paskui, jau Kofukuji, Mariko sakosi pasimeldusi už žemės drebėjimo aukas ir už ramybę joms bei jų giminėms.

visą kelią šnekamės apie Cvetajevą, Mandelštamą ir jo draugę Natašą Štempel, su kuria buvau susipažinęs Voroneže. Mariko dovanoja man bibliofilišką knygutę – Mandelštamo „Tristia“ japonų kalba, vertikaliomis it ledokšniai eilutėmis. Viena Mariko pastaba įdomi: „Poetas vis dėlto turi labai daug žinoti. Pavyzdžiui, apie žemėlapius. Turi nusimanyti bent apie kelias religijas.“

Naroje aplankau dvi nematytas vietas. Pirmoji – Kofukuji su aukšta stilinga pagoda. Svarbiausias daiktas tenai – meno brangenybių saugykla, kur daug ekstra klasės skulptūrų. Nemaža dalis dar iš VIII ar net ankstesnių amžių, gana gerai juntami romaniškojo ir gotikinio stiliaus rytietiški atitikmenys. Įsimena princas – toks budistinis šv. Kazimieras, idealiai romus ir bejausmis, panašus į naujagimį. Puiki ašura, kurios ieškojo (ir kuriai meldžiasi) Mariko – šešiomis laibomis rankomis ir trimis gana realistiškais veidais. Didelė tūkstantrankė Kannon statula (kaip žinia, rankų turi būti tik keturiasdešimt – viena atitinka dvidešimt penkias). Jai irgi meldžiamasi, nors ir muziejuje – aukojamos gėlės ir degamos žvakės. Pagaliau dvi absoliučiai tobulos bronzinės Budos galvos, vieną jų sukūrė XII a. skulptorius Unkei, kurį japonai vertina panašiai, kaip europiečiai, tarkime, Donatello.

Pietums valgome sušius ir makaronus su ledukais. Mariko mus palieka. Gidas angliškai šneka kiek geriau už ją, bet irgi, kaip visi japonai, painioja l ir r, vietoje „rock“ (akmuo) sako „lock“ (užraktas). Tarp kitko, jo hobis – operos lankymas, tą jis yra daręs Vienoje, Paryžiuje, Londone, Niujorke (o tam reikalingi labai padorūs pinigai – ekskursijų vadovo darbu juos kažin ar pelnysi). Gatvelėmis, kuriose pasitaiko visiškai tradicinių rikšų (ne velorikšų, kaip Kinijoje, o pėsčių vaikinukų, tempiančių grakščias vežėčias – jose daugiausia japonės su vaikais), pasiekiame Isuieno sodą, antrąją mano nematytą įžymybę. Jo tvenkinių forma ne atsitiktinė: vienas vėžlio pavidalo, kitas gervės (mat vėžlys gyvenąs dešimt tūkstančių metų, o gervė – tūkstantį), trečias atitinka kinišką hieroglifą, reiškiantį žodį „vanduo“. Su vandeniu čia visada būta rūpesčių, atsitikdavo siaubingų gaisrų, todėl net Didžiojo Budos šventyklą puošia dvi paauksuotos žuvys ant kraigo. Hieroglifas kiniškas, o ne japoniškas todėl, kad kinų kalba senojoje Japonijoje atliko daugmaž tokį vaidmenį, kaip lotynų kalba viduramžių ir Renesanso Europoje. Lotosai, spygliuočiai, klevai, bet pirmiausia samanos – japonai labiau už kinus mėgavosi spalvų ir faktūrų įvairumu. Namukai, skirti arbatos ceremonijai, – kartais nendriniais stogais, visai kaip Nidoje.

Jau labai pavargęs užsuku ir pas Didįjį Budą, kurio šventyklą lankiau prieš dvidešimt trejus metus. Jo sostą sudaro lotoso žiedlapiai – ant kiekvieno išraižyti ištisi pasauliai, kuriuos jis pamatęs nušvitimo akimirką. Rašoma, kad tų pasaulių buvę „trychillions“ (ar trilijonai, ar tik trys tūkstančiai, ne visai aišku). Kaip ir anuomet, parke pilnut pilna stirnaičių, iš jų labiausiai gerbiamos albinosės, bet tokių dabar nematyti.

Ketvirtą valandą nykaus Osakos megalopolio pakraščiais vykstu link oro uosto. Bjauroka savijauta, nors diena buvo gera. Atsisveikindamas gidas įteikia tris tankas iš senovinės „Manyoshu“ antologijos ir vieną Bašio haiku. Deja, ne pačius geriausius pavyzdžius. Iš Bašio labiausiai mėgstu tai, ką ir Brodskis. Rusiškas vertimas:

В сколько раз благородней тот,
Кто не скажет при свете молний:
«Вот она, наша жизнь».

Bandau sugrūsti lietuvišką vertimą į privalomus septyniolika skiemenų (5–7–5):

Kieksyk tauresnis
Tas, kurs netars žaibuojant:
„Štai mūsų būtis.“