2012 m. Nr. 3

Vienoraštis

69

Mano kaimynas Andrejus, kurio tėvas rusas, o motina estė, formuluoja: „Gal iki trisdešimties metų buvo nelengva dėl tautinės tapatybės apsispręsti, po trisdešimties subrendau ir suvokiau – koks skirtumas? Mano tautybė – rašytojas.“ Todėl ir lankai Vienos žydų kapus – pagalvoju… Beje, gal ir aš – rašytojas? Abejoju, labai abejoju… Abe, joju. Tuoj, Abe, tuoj, Abraomai, jau tuoj – antrąja metro linija, paskui septyniasdešimt antruoju tramvajumi.

70

Wolfgangas Amadeus Mozartas turi
Wolfgango Amadeaus Mozarto kapą.
Bet Wolfgango Amadeaus Mozarto kapas
(net Wolfgango Amadeaus Mozarto kapas!)
neturi Wolfgango Amadeaus Mozarto.

Ir tai, Deus, manyčiau, teisinga.
Čia, elektroninėse erdvėse
ir pasirašau –
                                   a ma.

71

Fotografuodamas kapą, jaučiuosi taip, lyg daryčiau nusikaltimą. Na, gal ir ne nusikaltimą, bet kad demonstruoju mirusiojo atžvilgiu neatleistiną familiarumą – tikrai. Dar prieš porą metų tas jausmas, šitas nepatogumas nekėlė jokių rūpesčių. Aš ir Ezra Poundo kapas, aš ir Josifo Brodskio kapas – kaip du pirštus apsiusioti. O dabar – priartėta. Atsitraukiu per žingsnį. Atsiprašau. Ir spragteliu telefonu – pasiųsiu vargšo Wolfgango kapą (tiksliau – kenotafą) vargšui Rimvydui, tegul ir jie apsiuosto. Vieta tai tuščia, neužimta.

Čia, Rimvi, Mozarto kape, palaidotas Niekas. Su katarinka:

tuštumoj tuščiai aidėjos?
tuščias vardas: amadeus

bet rudens spalvas taškąs
atsimušdavo kažkas

72

Vienos centrinėse kapinėse ilsisi tiek, kiek gyvena Lietuvoje, turėtų ilsėtis, nes apie poilsį čia negali būti nė kalbos: gręžiama, kalama, šlifuojama, pjaunama ir mūrijama, „darbas darbą veja“, o susimąstęs apie amžinuosius dalykėlius, anapusybės ir šiapusybės abipusybę, kapinių „autobane“ gali ir po ratais pakliūti. Bet, ilgėliau pasivaikščiojęs, pastebi, kad didmiesčio netvarka čia tik iš pirmo žvilgsnio, iš tikrųjų čia didmiesčio – jei tas didmiestis Viena – tvarka. Viskas apskaičiuota, viskas serijomis, grupėmis. Vienos daktarai prie Vienos daktarų, vienas kompozitorius su kitu vienu kompozitoriumi, kuklūs, ramūs, susivieniję prezidentai. Po kubo smaigaliu prigulęs vienišas Schoenbergas turėtų likti patenkintas.

Kas kita – senųjų žydų kapinių flangas. Čia, tik retsykiais permušamas kažkokio paukštuko čirptelėjimo, gūdžios ramybės ir tyliausios tylos pašnekesys, šviesotamsa (ir lai niekas nedrįsta sakyti, jog šis žodis ir čia nevartotinas), į nebūtį vedančios užželiančios proskynos, gebenėmis apėję vienur stipriau, kitur menkiau aptirpę antkapiai – natūra, apglėbusi kultūrą paskutiniam ilgam liūdesio šokiui. Esu svečiuose, kur sakoma: jauskitės kaip namuose; mūsų čia vis tiek nebėra ir niekada nebebus… Štai taip ir jaučiuosi. Lyg rašomame, atsirandančiame eilėraštyje, vadinasi, namuose. Namuose, kuriuose nebėra. Namuose, kuriuose nebebus. Todėl esu gražus. Daug gražesnis nei prieš tai, kai nenoromis atėjau. Kažkur ten, mano ūksmės gelmėje, vietoje laukiamo vėjo šmėsteli Oskaro Milašiaus šešėlis. Apstulbęs stoviu čia, namuose, šešėliuojančioje proskynoje, su nutūpusia ant kepurės marga peteliške ir žinau, brangūs lietuviai, tai, ko ligi šiol nežinojau, – manyje visada gyveno didelės, senos, gebenėmis apaugusios žydų kapinės:

ir jūs, išrinktieji, perverti žodžio
šaknim,

veiksmu, kuris

ir reiškia buvimą,

ir jūs, kuplūs

kapinių augalėliai, gebenės,

gebančios įsitverti,

antkapių

parazitai – šviesom,

šešėliais, švieso-

tamsoje

besibaigiančiame –

tik ką prasidėjusiame –
gyvenime

73

Viena. Spalis. Vakaras. Nuo Roberto Danio aname pasaulyje dovanotos, suskaitytos, lipniąja juosta sutvirtintos, puošiančios skurdų mano kambario interjerą, atremtos į komodą, šioje kelionėje dar neatverstos knygelės viršelio primerktomis valingomis akimis kiaurai laiką ir erdvę veriantis Josifas Brodskis iš Claudios Sinnig senovėje įrašyto CD nuostabius savo eilėraščius skaito (lyg misterijoje, atkartojančioje Jokūbo ir Dievo grumtynes) kaip visada (kaip tokiose grumtynėse dera) – prastai, bet užtikrintai, su tariamo nugalėtojo pasimėgavimu. Todėl, klausydamasis jo skaitymo, jaučiu dvigubą, net trigubą malonumą.

74

Gyvenant Vienoje, anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateis toks metas, kai susimąstysi apie romaną. Ne kokį eilinį lia-lia filosofijos profesorei, vis primenančiai tau pareigą sukurti šio žanro šedevrą, o tikrą, mirtiną, vienatinį. Tačiau, kad parašytum tokį romaną, bent jau pradėtum, pamėgintum – privalai turėti pirmąjį sakinį, tą sakinį nešiotis su savimi gal metus, o gal visą gyvenimą, branginti jį ir brandinti, kol, galbūt, jis, tasai sakinys, nebegalės pasilikti vienas su tokiu kvėša, išduos tave ir, idant galutinai pribaigtų, pasikvies antrąjį sakinį. Ir štai tada…

Ne, neparašysiu, nė nemėginsiu rašyti romano. Niekada neturėjau pirmojo sakinio. Visi mano iškrypę sakiniai turėjo mane. Visi, išskyrus pirmąjį. Kažkas jį turi, Kažkas jį paslėpė nuo manęs.

75

Antakalnyje, vaikystės bute, pro virtuvės lango kampą stebint dvigalviu ereliu papuoštos buvusios mano mokyklos aktų salės, kur dedasi neaiškūs dalykai, šmėžuoja šešėliai žmonių, keistų gyvūnų (vienas tarsi primena minotaurą), langus, paskambina poetė Ramunė Brundzaitė iš kandidatės į Lietuvos prezidentes Jurgos Ivanauskaitės rinkimų štabo ir agituoja prisidėti prie kilnaus reikalo. Telefonas labai traška, nelengva susišnekėti. „Mūsų klausos rusų, kinų ir lotofagų saugumai, susitinkam sutartoje vietoje“, – dar spėju pasakyti. O štai kur ta sutarta vieta, svarstau jau anapus, tai yra – atsibudęs.

Nors kita ir demonstratyviai nusisukusi, viena Austrijos erelio galva žiūri į Rusijos pusę, tą patį galima pasakyti apie jo giminaičio, plėšriojo Rusijos erelio galvas, o čia ir vėl skimbteli ta galvota pavardė, Golovatovas – galvoju žiūrėdamas į ryto saulės nušviesto mano lango stiklu ropojančią nedidukę, pirmąją, kurią sutikau per septyniolika dienų Austrijoje, atskridusią čia pasižiūrėti, pauostyti lietuvio, kažkokią begalvę musę. Dangumi (o kuo gi daugiau?) praskrenda trys malūnsparniai.

„Orai Lietuvoje ir pasaulyje“, pakoregavę savo prognozę savaitei, dabar teigia, kad Vienoje prasideda ilgas liūčių periodas – liūdesio ir muziejų metas. Sėsime, mano Lietuvos prezidente Jurga, į tramvajų „D“, per lietų važiuosime Belvederin ir galų gale patirsime tą Gustavo Klimto bučinį.

76

Viliūtė parašė, kad jos kraujyje per didelis cholesterolio kiekis.

Tiesa, ji parašė kiek kitaip, o kad ir nepašvęstas suprastų, reikia papasakoti vieną šeimos anekdotą. Tėveliui, jau sunkiai sergančiam, padarė kraujo tyrimą, ir štai – rezultatai: šis – prastai, tas – geriau, anas – visai nieko. Tėvelis norėtų pasiteirauti, ar ne per daug jo kraujyje cholesterolio, bet tas žodis užkrenta, pasimeta, ir nors tu ką. Tėvelis vis dėlto formuluoja: „O kaip ten tas?“ – „Kas tas?“ – nesupranta gydytoja. „Na, tas, kurio visi amerikiečiai bijo…“ – „Bin Ladenas?“ – bando padėti supratingoji gydytoja.

Viliūtė parašė: „Mano per didelis bin Ladenas.“

77

Vaizduotė buvo susikūrusi operetine patirtimi pagrįstą Vienos, kaip kiek lengvabūdžio, tokio „kaunietiško“, saloninės dvasios miesto, paveikslą, kur tekstas „kokia kančia, kokia kančia“ dainuojamas kubu pakeltame mažore. Tai ne visai tikslu, Vienoje, kaip tikrame, ne operetiniame, ne tik operetiniame organizme, kaip, beje, ir gimtajame Kaune, tik, suprantama, kitais mastais, apstu įvairiausių niuansų. Nors šis viešajame tualete per garsiakalbius griaudžiantis Vienos valsas bylotų mano andainykštės, kiek suklaidintos vaizduotės naudai.

Valso ritmu: „Proneslis po gorodu, kak normal’nyje ruskije liūdi, byli v   trioch muzejach, upatrebili kul’turu v bol’šom kaličestve.“ Vis dėlto tas Europos siaubas geba būti žavus.

78

Gustavo Klimto „Bučinys“ nuvils – tai natūralu šitiek sykių jį mačius. Dabar, po stiklu, apsuptas mažuliukių japonių, jis primena kitapus išsiskleidusį puošnų žiedą bitėms japonėms vilioti. Kad neštų, it saldų nektarą, tą žinią – „mačiau originalą“. Tiesą sakant, tomis jį aplipusiomis japonėmis originalas labiausiai ir žavi.

Bet vis dėlto neskubėkite nusivilti. Palaukite, kol už lango ims temti ir, prieš pat uždarant muziejų, salėje liksit vieni: jūs, paveikslas ir budėtojas (apsauginis). Ir galbūt jums pavyks. Man nepavyko. Bet galimybė, jaučiau, buvo… „Pabučiuok Mane Į Vieną“, – mandagiai šypsodamasis pasakiau apsauginiui Sigito Parulskio esė pavadinimą. Ir išėjau. Jis, manau, nesuprato. Mane nedaug kas supranta.

79

Prisikokoškinau! Oskaras Kokoschka į mano sąmonę, į poeziją atėjo seniai – iš Antano A. Jonyno poezijos. O iš kieno poezijos atėjo į šio poeziją? Aiman, ir menininkų keliai nežinomi!

Tada man labiau rūpėjo ne jo potėpių, o pavardės aštrumas, jos, it grėsmingo vaikiško barškučio, skambesys: ko-koš-ka. Yra ir daugiau tokių, poezijai skirtų, skambių pavardžių, kaip Kokoschka. Tik paklausykite: Šalamunas. Arba: Ališanka. O sakinys „Ališanka išvertė Šalamuną“ – apskritai vertas Chagallo!

80

Nesirašo. Nesiskaito. Net nesižiūri. Nusispjoviau, suvalgiau skardinę pupelių už keturiasdešimt penkis euro centus, sėdau į metro ir nuvažiavau į centrą. Vaikštau po Vieną ir perdžiu. Tai irgi savotiškai įdomu. Eina būrys ekpresyvių radovičių, aš – pyrst. Ieško dvi nastios krūto milijonieriaus, aš – pyrst. Išlenda trys išsipusčiusios yoko iš „Chanel“, aš – pyrst. Ir šiaip, be niekur nieko – pyrst.

Pyrst – ir dvidešimtojo pabaiga. Pyrst – ir „Suokalbis“. Stovime su Jonu Strielkūnu eilėje, šnekučiuojamės. Kalba krypteli Sigito Gedos link. „Ai, nežinau, man tai nebelabai patinka, – raukiasi šiaip jau tolerantas Jonas, – kiekvieną savo pyrstelėjimą aprašys.“

81

Richardą Gerstlą, nusižudžiusį, ketvirtį amžiaus gyvenusį jaunuolį, Kažkas trumpam išmetė į šitą svetimą, baisų pasaulį ir įdavė teptukus. Žmones jis matė teisingai, tarsi vaiduoklius. Žiauriausiai kerta netgi ne garsusis kvatojantis priešmirtinis autoportretas, o profesoriaus Ernsto Diezo figūra – be veido, išplaukusiais švytinčiais kontūrais. Grėsmė sumišusi su viltimi. Esu tai matęs, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtaisiais, artėjant tada aplenkusiai mirčiai, tik ne menotyros, o medicinos daktaro pavidalu. Menotyros ir psichiatrijos daktarai – vieno plauko. Vieno vilniaus kailio, vilnos vienos. Visi mes tapome save ir savo daktarus. O ką dar mums, bemoliams, tapyti?

Šįryt man į riešą įkando lapė. Įkando ir žiūrėjo labai liūdnomis, labai žydromis akimis. Užmušiau ją, užtvatijau teptuku, o kūną įmečiau į neįtikėtinai skaidrų upelį. Buvo nežmoniškai gaila – lapės, upelio, savęs.

82

Turiu dar vieną puikią, nepaliaujančią stulbinti psichikos ypatybę. Jei ką reikia surasti – matau viską, ko anksčiau nė pastebėjęs nebūčiau, tik ne tai, ko ieškau. Šitaip šiandien „Billoje“ gal penkias minutes stovėjau priešais varškę. O, kiek įdomių produktų pamačiau, išskyrus varškę prieš nosį!

Štai dabar panašiai namuose ieškau kavos – randu praėjusį mėnesį čia gyvenusio Rytų Europos menininko spagečius, kurių, gulėjusių prieš akis, tris savaites nemačiau, prieskonius, kurių buvau pasigedęs aną kartą, kojinę, kurios vakar irgi teko ieškoti – suprantama, kitose vietose. Viską, išskyrus kavą, linksmai besišypsančią iš už medaus stiklainėlio. Keiksnodamas čiumpu tą išsišiepusią kavą, iš naujo kaičiu vandenį ir staiga kai ką suvokiu.

Visa tai nėra taip blogai, su šia bėda įmanoma gyventi, netgi ganėtinai įdomu, paslaptingoka. Ir dar – ji poetiška, kūrybinga. Nes kai, nelaimingas egocentrike, rašai eilėraštį – esi įmanomų ir neįmanomų pasaulių centras. Svarbiausias, užvedęs tave, tuo metu tau mirtinai būtinas „ego“ yra kaip tas daiktas tavojoje beviltiškoje buityje, daiktas, kurio ieškai ir nerandi. Nebematai. Jis prapuola, tarsi išnyksta iš šios visatos. Lyg niekada jo nebuvo. Ir tuomet imi ryškiai, aiškiai ir tiksliai matyti, girdėti, jausti, suvokti viską. Viską, išskyrus save.

83

Čia jiems tas pat, ar tu aukščiausios prabos, ar trečiarūšis poetas, unikali kalbos gyvybė vertimuose, net ir vykusiuose, tuose didelės didelio poeto kūrybos kitakalbiuose fragmentėliuose, šiaip ar taip, dažniausiai prateriota. Vis tiek niekas nieko nesupras, o jei ką ir nujaus – tai koks, iš esmės, skirtumas? Su komunikabiliais, smagiais, maloniais ir normaliais daug patogiau. O su tais, aukščiausios lygos, nenormaliaisiais, nepatogiais sau ir kitiems, tais, kurie amžinybėj tiek pat, kiek ir čia, galì susilaukti visokių nesusipratimų, nemalonumų ir nenormalumų.

Užsieniai – štai kur puiki terpė mums, vidutinybėms! Užsieniai suteikia svorio, reikšmės, prasmingumo iliuziją – tavo dydžiui ir reikšmei neadekvataus aukščio postamentą. Pavyzdžiui, čia, Vienoje, įsifantazavęs kartais sau primenu tą paauksuotą baidyklę, „Tarybinį karį išvaduotoją“.

84

„KulturKontakt“ buvau pakviestas priešpiečių su jaunais, Vienoje reziduojančiais menininkais. Tarsi turėjo kažkas atvykti ir iš kultūros ministerijos. Tačiau iš kultūros ministerijos niekas, kaip niekam iš kultūros ministerijos ir dera, neatvyko. Manyje atsibudo snūduriavęs homo sovieticus ir, nežinia kam kerštaudamas, nugvelbė Ruloną Tualetinio Popieriaus. Aš būčiau nugvelbęs ir nekerštaudamas.

85

Ką gi primena tie jauni, stalą apsėdę, simpatingi menininkai? Iš kiaušinių besiritančius paukštukus? Lauki paukštuko – išsirita krokodilas?

86

Jolanta, jauna menininkė iš Lietuvos, mums šnekučiuojantis, pareiškė, kad jai nerūpi senieji meistrai. „Na, gal dar kiek Mažieji olandai.“ Čia tik pusė bėdos, visa bėda ta, kad jūs, Jolanta, nerūpite net Mažiesiems olandams. O, pavyzdžiui, aš vakar Belvederyje aiškiai jutau Michaelio Pacherio rūpestį. Norėčiau, kad įsidėmėtumėte ir suvoktumėte, ką čia sakau. Man rūpi.

87

Popietę tyčia nuvažiavau pasižiūrėti aštuonioliktame amžiuje statytų antikinių Sigito Parulskio griuvėsių.

Talentingas rašytojas juos įsivaizdavo ir mane, patiklų skaitytoją, privertė įsivaizduoti didingesnius. Tuomet mumyse dar ruseno paskutinės, blėstančios dvidešimto amžiaus antros pusės romantizmo žarijos. Ką išvydau dabar, buvo tik Oskaro Koršunovo teatras.

88

Laukiau. Draskomas prieštaringiausių jausmų. Vaizdavausi dešimtis variantų. Geisdavau ir būdavau geidžiamas. Geisdavau ir būdavau atstumiamas. Atstumdavau ir likdavau paniekintas. Scenas iš „Hamleto“ keisdavo scenos iš „Ivanovo“. Sakiau begalę monologų, kodėl tarp mūsų nieko nebus ir būti negali, ir čia pat puldavau – nesuskaičiuojamuose butuose, įvairiose Vienos vietose – nuo bažnyčių navų iki teatrų užkulisių – į liepsnojančios aistros glėbį: kas bus, tas bus!

Aktorė, nors žadėjo – rusų kalba, lotyniškomis raidėmis – neparašė. Taigi iš Vienos iškeliausiu toks, koks atkeliavau – nekaltas.

89

Paskambinęs zirziantis kasmetinių proginių brošiūrų, poetinio šlamšto, kurį neišsilavinę lietuviai mielai išperka, sudarinėtojas trumpam sugrąžina į Lietuvą: „Gal galėtumėte, gal sutinkate, toks jūsų eilėraštukas, „Adventas“, bus skirtas Kalėdoms, etc., etc.“, žodžiu, visi tie tižūs lietuviški makaronai. „O honorarą mokėsite?“ – smeigiu, Šėnbruno zoologijos sode žiūrėdamas pro tvorą gal į išnykusį stumbrą, o gal į išnykusį bizoną ir, suprantama, žinodamas, beveik pažodžiui, kas bus mykiama.

Šiandien nenoriu, labai nenoriu sugrįžt į tą Lietuvą. Noriu sugrįžti į kitą.

90

Turiu Veronikos Povilionienės kompaktinę plokštelę.

O buvo taip. Prieš trejus metus. Gal per Valentino Sventicko jubiliejaus minėjimą? Nes jis mėgsta visokias viktorinas. Taigi gudrūs klausimai publikai, kas nors atsako ir laimi knygą. Vieną klausimą, jį atsakiusiam kaip prizą žadėdama kompaktinę plokštelę, užduoda ir Veronika: „Kuri Europos upė labai dažnai minima lietuvių liaudies dainose?“ Sausakimša salė tyli…

Todėl tą kompaktinę plokštelę ir turiu.

91

buvo spalis saulė vėjas
dar žydėjo gėlės
čia buvau trumpam atėjęs –
šiaurės nabagėlis

senas žodžio narkomanas
nutrenktas į rojų –
pasėdėti po platanais
tarp dviejų dunojų

92

Tie du Nojai – visai nieko dalykėlis.

Pastebėjau, kad Donaldas Kajokas daugelį dalykų vadina daiktais. Aš atvirkščiai – kartais daiktus linkęs pavadinti dalykais. Iš kur šie bylojantys kalbos netikslumai? Iš jo „vokiškos“ Sūduvos? Iš mano „lenkiškos“ Dzūkijos? Iš kokio mentaliteto, iš kokio kalbos genetinio kodo?

Geras eilėraštis yra gražus dalykas, gražus eilėraštis – geras daiktas. Ar atbulai? Geras dalykas ir gražus daiktas? Kad ir kaip ten būtų – tikras eilėraštis yra ir daiktas, ir dalykas.

Iš gimtosios kalbos gelmių išaugantis, išsiaudžiantis tekstas yra ir kaip žmogus, ir kaip Kažko tame žmoguje aidas. Jį, aidintį – ataidintį ir nuaidintį – kaip ir tikrą, įsitikinimus turintį žmogų, labai nelengva išversti.

Nemokėdamas vokiškai, nežinau, ar Cornelius Hellis gerai išvertė tuos mano daikčiukus – dalykėlius. Skamba gražiai, gal net aidi. Kas moka kalbą, tikina, kad išversta gerai. Ir tai, kad aš saulėtą šeštadienio rytą, vietoje to, kad susigūžęs šalčiau Vilniuje, sėdžiu atsilapojęs čia, Vienoje, Dunojaus saloje, tarp Senojo Dunojaus ir Naujojo Dunojaus po platanais, matyt, taip pat byloja Corneliaus Hellio vertimų naudai.

Tai jis, tikrasis tų mano man nesuprantamų eilėraštukų autorius, turėtų šio rojaus vienutėje, dunojėli leliumai, sėdėti ir laimingas niūniuoti niūneles – vokiškai, austriškai; aš čia niekuo dėtas. „Čia ne aš.“

93

Susitinku būrelį lietuvių. „Kas nutiko pasaulyje per tas savaites, kol manęs nebuvo?“ – klausiu. Šitie, Vienos lietuviai, gudresni – jiems, kitaip nei mums, ne itin rūpi Radžio ir Merūno nuotykiai ir kas kėsinasi į Mia. „Nušovė Kadhafį“, – sako. „Kas tas Kadhafis?“ – noriu paklausti, nes tikrai nežinau, teisingiau, nebežinau, užmiršau. Bet laiku susivokiu, kad klausti nederėtų. Žmonės rimti, dar ką pagalvos; kad maivausi – tikrų tikriausiai.

„Tai matai, nušovė Kadhafį“, – sakau. „Taip, nušovė, mėsos parduotuvėje“, – galvomis kinkuoja lietuviai. Čia nebesusilaikau. „Kas ta mėsa?“ – klausiu.

94

Devyniasdešimt trečiojo skirsnio pabaigoje vietoje „klausiu“ buvau parašęs „teiraujuosi“, bet „teiraujuosi“ ten nedera, „teiraujuosi“ – iš aukštesnių kalbos sandų, kilmingiau, „teiraujuosi“ – iš šv. Jonų bažnyčios skliautų, menančių poeto balso aidą.

Parašęs žodį „teiraujuosi“, supranti, kad „teirautis“ gali reikšti ir – „maudytis Teiraus ežere“. Čia pat – skaityti, svarstyti, suvokti Sigito Gedos poeziją, apskritai – tikrą poeziją, gyventi su ja. Šitai žodžiui „teirautis“ dera dar labiau.

O gal (jei jau atėjau į regimą lietuvių poeziją Sigito Gedos dėka, buvau jo atitemptas ir čia pamestas) – tiesiog rašyti? Nepaisant. „Dzievuli, norėčiau pasiteirauti…“

95

Norėčiau pasiteirauti, kodėl, pamatęs daug, labai daug Pieterio Bruegelio Vyresniojo originalų, suvoki, kad reprodukcijos andai veikė stipriau?

Nenuostabu – aidi Kažkas. Reprodukcijos tave užklupo prieš keturis dešimtmečius, vienui vieną, kaip nepakartojamas „pirmasis kartas“. O išleistos jos buvo Leipcige, prieš Antrąjį pasaulinį – žinovai supras, ką tai reiškia.

Bet, jei turi laiko prie vieno paveikslo pastoviniuoti ilgiau nei pusvalandį – o tu jo, to laiko, šiek tiek dar turi – privalai pripažinti, kad su pirmąja pastraipa kiek pasiskubinta. Tą patvirtins ir „Veidrodyje“ nutarkovskintų „Medžiotojų ant sniego“ kairiajame apatiniame kampe kakojantis – čia ir pasirašąs – šuniukėlis.

96

Nesusiturėjau nenupaveikslavęs Hanso Holbeino Jaunesniojo tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt pirmaisiais metais nutapyto poeto Donato Petrošiaus, tuo metu – jauno pirklio. Donatas skaičiuos, skaičiuos ir suskaičiavęs, manyčiau, atleis, kad šiek tiek išsigando čia uždraustos blykstės.

97

Adomui su Ieva jau nusiskynus, bet dar neatkandus – tuoj tuoj, dar akimirka! – uždrausto vaisiaus nuo Pažinimo medžio Lucaso Cranacho Vyresniojo „Žmogaus nuopuolyje“, toji už krūmo pasislėpusio (bet ir nepasislėpusio) elnio akis Iš Tikrųjų, ką ir įtariau vaikystėje, stebi mane. Simboliškai ji – siaubinga, tiek sykių sapnuota – ir yra mano Europos, visų mano pasaulių centras. Ramiojo elnio, to uragano, akis. Vien dėl jos, vienatinės, vertėjo nuvykti į Vieną.

98

Su kaimynu estu gerais bičiuliais netapome, bet ir konfliktuoti rimčiau (ir nerimčiau) neteko. Mintyse retsykiais, nepatenkintas dėl kokios smulkmenos, paburbėdavau. Ir jis, turbūt, panašiai. Šiaip jau elgėmės draugiškai ir santūriai. Aš šiek tiek draugiškiau, jis šiek tiek santūriau. Žodžiu, dviem šimtais nuošimčių atstovavome savo išdidžioms šalims.

99

Susitinku lietuvį. „Numirė Bronislovas Lubys. Važiuodamas dviračiu“, – sako. „Ereliuku?“ – klausiu. Nesupranta. Mane nedaug kas supranta.

100

Su Rita, Daiva ir Dareku važiuojam į Lincą. Pakeliui spėjame aptarti pedofilijos, keistų, kai kam labai naudingų mirčių ir religijos temas.

Lince merginos, Dareko padedamos, kabina parodą nepriklausomybės kovoms paminėti, o aš „išvaromas“ lincinėti po čia vėl aptiktą vasarą.

Grįždami visą laiką skiriame įvairių šalių kulinariniam paveldui. Net tamsoje švytinčio Umberto Eco „Rožės vardu“ ženklinto Melko vienuolyno gravitacija nepakeičia pokalbio trajektorijos.

„Dabar važiuojam prostitučių gatve“, – jau Vienoje vos ne vienu balsu ištaria merginos. „Nuostabu! – nudžiungu. – Kur jos?“ – „Dar be trijų aštuonios, jos, turbūt, pradeda aštuntą. Atsiprašom.“

Štai toks šio miesto tikslumas. Manyčiau, Vienai negresia iškristi iš kasmet tarpusavyje vietomis susikeičiančių patogiausių pasaulio miestų trejetuko.

101

Savaitės viduryje – laisvadienis, šventė. Prieš penkiasdešimt šešerius metus Austrija atgavo visišką suverenitetą, šalį paliko paskutinysis sąjungininkų kareivis – galiu lažintis, kad rusas.

Rytą, dulksnojant, mano rajone gyvybės nedaug. Tramvajaus stotelėje – lenkų madona su kūdikiu, Ismailas su „Red Bull“ ir nostalgija su manimi. Tramvajaus nėra jau dvylikta minutė. Atrodo, kad stringa kažkoks miesto mechanizmas, viskas šiek tiek vėluoja, net mano, šičia jau kiek pritapusio, prisirimavusio pasaulių stebėtojo, visados už mane pirmesnės ir savarankiškesnės mintys. Štai, galų gale viena, tik kažkokia nesavarankiška, prisliūkina šiaip ne taip.

Ją, išmaldos prašančią neįgaliąją, su užuojauta ir mintiju: „Greitai ir šis pasaulis sugrįš į tramvajaus vėžes, ir miestą vėl, kaip ir kas dieną, Kažkas užtvindys sąjungininkais.“

102

Su Dareku ir labai smagiu jaunuoliu, kurio, gyvenimų trajektorijomis judant skirtingais greičiais, nė vardo nespėjau sužinoti, padedame Ritai persikraustyti į naują butą. Į stalviršio kampą šiek tiek įsirėžiu nykštį. Užsiklijuoju kramtoškę, Rita apvynioja lipniąja juosta. Sugrįžęs namo ir nuvyniojęs visą tą džiazą, randu Ritos plauką.

Dabar, Rita, galėsiu Tave klonuoti. Mano Lietuvai reikia daugiau tokių sveikai nenormalių Ritų.

103

Vienoje, devintajame rajone, Seegasse 21–9, valgau tušonką ir „Literatūroje ir mene“ skaitau Viktorijos Daujotytės įžvalgas apie poeziją ir nepoeziją. Tai, ką dabar jaučiu, ši būsena, šie sutapimai ir prieštaros – teksto, Vienos, tušonkos – pati gražiausia poezija ir pati gražiausia nepoezija: vieningos.

Prisivalgęs, prisiskaitęs, susivienijęs (susivalgęs, susiskaitęs, prisivienijęs), prieš išjungdamas kompiuterį, patikrinu paštą.

Mano buvęs kaimynas, rašytojas Andrejus Hvostovas, domisi „vilko vaikais“, rytoj Helsinkyje skaitys pranešimą, užgriebsiantį ir šią temą. Klausia manęs, ką apie tai žinau, nori šį tą pasitikslinti. Persiunčiu laišką Alvydui, rimčiausiam man žinomam šios tematikos specialistui, bendravusiam su „vilkiukais“, rinkusiam medžiagą ir Lietuvoje, ir Vokietijoje.

Mama, iš kurios paveldėjau gal vienintelį pakenčiamą savo bruožą – autoironiją, rašo, kad mane myli. Nors ir esu idiotas, jos vaikas. Šį laišką persiunčiu savo širdžiai.

Jūratė Visockaitė klausia, ar nebijočiau rašyti apžvalgų „Literatūrai ir menui“. Siūlo šimto litų honorarą. Šio laiško nepersiunčiu niekam. O reikėtų išsiųsti Arūnui Gelūnui (jei šis rašinėlis gyvuos kiek ilgiau, nei šis vakarėlis, paaiškinu: kultūros, jei visa tai galima taip pavadinti, ministrui).

Virgule (kokia graži, deranti su miškais, arteziniais vandenimis ir kūrybingumu – didžiausiais Lietuvos turtais – vardo deminutyvinė forma), Virgule Būdiene, nekalta su liaudimi grybų ratelius šokančios prezidentės patarėja, patark tai „mūsų visų prezidentei“, tai „tvirtajai rankai“, patark, net puikiai suvokdama tokio patarimo beviltiškumą: gal šiek tiek peržiūrėtų prioritetus, vertybes, kad Tavo bei mano mylima Tėvynė pradžiai bent jau atrodytų padoresnė? Nes man kažkodėl bloga. Ne, ne nuo poezijos ar nepoezijos. Nuo tušonkos.

104

Viskas pildosi. Viskas – į gera. To gero – jau per kraštus, kaip prieš mėnesį pažadėjai, Reksai, šaunus komisare.

Net aktorė Jaschka – susigriebė ir parašė! Rusiškai, lotyniškomis raidėmis. Parašė, atsiprašė: laiko niekaip nerado. Kviečia rytoj – į Izraelio gamybos filmo peržiūrą, vakarėlį ta proga, nori supažindinti su režisieriumi… Dabar jau po laiko. Dabar man tik kiek per anksti prasidėjęs Reisefieber. Rytoj, Allah – Aleem, jau kybosiu ore tarp Vienos ir Vilniaus, tam tikra prasme – kybau jau šiandien. O ir tikėjausi ko kito. Maniau – pronesiomsia po gorodu, kak normal’nyje ruskije liūdi.

105

Šįvakar prasminga pasižiūrėti „Nostalgiją“ – gražų, pretenzingą, perlenktą, nesubalansuotą, prasčiausią ir dar kartą gražų Andrejaus Tarkovskio filmą. Kiek tada buvo metų meistrui Tarkovskiui?

Dar kartą kartoju, įsikalk: į kūrybą žiūrėk rimtai, nerimtai – į jos rezultatus. Iš Kažko turėtum galų gale pasimokyti! „Tu supančiotas nuosavos karmos, / kurią tavo gimtis nulėmus, / net prieš savo valią atliksi, Kauntėja, / ko atlikti nenori, beproti“*. Nešk savo žvakę!

106

Vardan formos, idant ovalas aklinai užsisklęstų, daugmaž čia buvau numatęs dar vieną sapną. Tačiau niekas, be to spalvingo jaunimo, iš už laurų krūmų juokais mėčiusio į mane geltonom vėliavytėm papuoštas ietis, kurių, visaip išsisukinėjant, laviruojant, tikiuosi, pavyko išvengt, neatėjo.

Liko daug tuščios vietos. „Čia galėtų būti jūsų reklama.“

107

paskutinės spalio dienos
lyncho sapno nulinčiuotos
belvedery šaipos pienės

paskutinės vakarienės
su tavim prisėdu vienas
pabučiavęs pabučiuotas

108

Belvedery, Belvedery? Tiesą sakant, nė nežinau. Trakų, Trakų? Ir jis, matyt, nežinojo. Tiek – ir net kiek daugiau – mums atleistina.

109

Ėjau į tą garsą, į ūmai užbūrusį ritmą. Ir štai – žiūriu, matau, bet netikiu. Tada nupaveiksluoju – ir vis tiek sunku patikėti. O juk tai tikėjimo, būtent tikėjimo, maža to – įsikūnijusio teksto daiktai ir dalykai. Teks patikėti, juolab kad – akivaizdu!

Hofburgo rūmų Didvyrių aikštėje, toje pat vietoje, kur prieš keturias savaites pažaliavusios Habsburgų didybės apsupty iš mano ausinukų atsitiktinai skambėjo hare Krišna mantra, vakaro saulės nutvieksti, pasidabinę sariais, derančiais prie spalvų ir atspalvių tos besileidžiančios saulės šviesoje švytinčių rūmų, galų gale materializavosi krišnaistai – su būgnais ir skambalais, į saulėlydį nužviegiančiomis trimis dar labiau įraudusiomis gaisrinėmis mašinomis, čia nutūpusiais andai danguje matytais malūnsparniais ir tvirtu hare Krišna lūpose! Tai ką, reikėjo keturias savaites laukti?

Vis dėlto hare Kažkas moka ir linksmai šypsotis, o man kartais labai patinka susipinantys mudviejų rimai.

110

Aštuoniolikto amžiaus rūbais vilkintys jaunikaičiai jau nebesiūlo bilieto į Wolfgango Amadeaus Mozarto koncertą. Vis dažniau kas nors pasiteirauja, kur rasti vieną ar kitą gatvę, tą ar aną pastatą. Aštrus fiakrus traukiančių arklių kvapas ne erzina, o džiugina uoslę. Seniai nebedomina ore kybantys magai. Skurdžios centrinės kompaktinių plokštelių parduotuvės dar labiau nuskurdo. Be vargo skiriu turistus nuo vietinių, kurių čia nėra. Pasisveikinu su pažįstamu akordeonistu – nesimatėm savaitę, nepasimatysime niekad. Tik ką priėjo Mirtis ir paprašė išmaldos. Nedaviau, smulkių neturiu. O ir ją jau pažįstu iš veido. Iš to paties, ironiškai besišypsančio veido – poezijos, meilės, mirties. Stoviu ir, pakėlęs akis, mėginu iš nepadoriai taisyklingų lūpų išskaityti, ką man sako šventoji Reklamos trejybė. Perskaitau žodį Gemeinsam. Viską gerai suprantu. „Per amžius. Iki greito“, – atitariu. Linkteliu. Pasisukęs eiti matau man besišypsantį mane. Su kartoniniu bokalu ant kupros. „Čia ne aš.“

111

Įsimylėjai? – nuo slenksčio servavo Viliūtė. Ir ne vieną kartą, – atkirtau.

Post Scriptum

Du tūkstančiai vienuoliktųjų metų spalio trisdešimt pirmąją dieną man parskridus iš Vienos ir vakare mudviem su Viliūte nuėjus aplankyti Rasų kapinių, prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapo šokančioje žvakių šviesoje pamatėme rymančią vienišą secesinę figūrą: tai buvo estų rašytojo Andrejaus Hvostovo sūnaus draugė Ann Mirjam, su kuria susipažinau Vienoje, devintajame rajone, apartamentų Seegasse 21–9 virtuvėje.

Šį pasaulį buvo tik ką palikęs Jonas Kubilius, tikimybių teorijos kūrėjas.

Viena–Vilnius, 2011 spalis

* Bhagavadgyta 18, 60 (vertė Alfonsas Bukontas).

2012 m. Nr. 2

Vienoraštis

Würde jemand den paradoxen Satz vertreten wollen, daß der normale Mensch nicht nur viel unmoralischer ist, als er glaubt, sondern auch viel moralischer, als er weiß, so hätte die Psychoanalyse, auf deren Befunden die erste Hälfte der Behauptung ruht, auch gegen die zweite Hälfte nichts einzuwenden.*

Sigmund Freud

 „kai prasideda
spindinčios kolonados –
atmink, kad esi

tik sapnuotojas šito

ypač kito pasaulio“

1

Vieną popietę netikėtai atsidūręs Vienoje ir nusprendęs žinią apie šį jam reikšmingą įvykį palikti ainiams, rimtesnis lietuvių rašytojas pasakojimą pradėtų… nuo Habsburgų? Na, gal ne. Vis dėlto greičiau nuo kitų šiame mieste neišvengiamų banalybių: Mozarto su vienu kitu Straussu.

Jei būtų kiek intelektualesnis, nei dera lietuvių rašytojui, jei būtų girdėjęs apie Naująją Vienos mokyklą, dodekofoniją, serializmą ir kitas kilnias muzikos savižudybės formas – imtųsi kokio Bergo ir dar kokesnio Schoenbergo, kurio vardo centras įsikūręs greta klaikiai vienišo, ant didžiulio stulpo užsiropštusio rusų kario išvaduotojo esančioje „Lukoil“ atstovybėje, kuri dabar, Rusijoje įsibėgėjus našizmui, tą išvadavimą gal net sėkmingiau simbolizuoja. Prisiminęs garsiuosius dvidešimtojo amžiaus pradžios Vienos daktarus, atseikėtų tekančio žydrojo Dunojaus bei stovinčio drumsto Freudo, gotikinės Šv. Stepono katedros, Belvederio baroko ar Meno istorijos muziejaus devynioliktojo pabaigos „renesanso“ su sukauptu trečdaliu Pieterio Bruegelio.

Dar paminėtų tai šen, tai ten išsiraičiusią secesiją, prekijų nuvalkiotą itališkai japonišką Klimto bučinį, po nuraudusio Vilniaus neįprastai žalią rudeninės Vienos parkų lapiją, šiauriečiui neįtikėtiną, švelnią dvidešimt penkių laipsnių pagal celsijų spalio trečiosios dienos šilumą ar bent jau porą šiame mieste andai gyvenusių ir kūrusių rašytojų, svarbių jam (ne Vienos miestui, kuris turi visko tiek, kad nedaug ką pastebi, o tam, pirmiau minėtam rimtesniam lietuviui, jau beveik man) – pavyzdžiui, Elijasą Canettį, kurio knygą štai traukiu iš lagamino, pavyzdžiui, Sigitą Parulskį, su kuriuo vis dar vienijamės jau prieš dvylika (sic!) metų išleistoje mudviejų žydroje it operetės Dunojus knygelėje. Šią, iš pykčio beveik pamėlusią, taip pat išsitraukiu.

Metas, rimtasis rašytojau, ir man pradėti, nes, deja, atvažiavau čia rašyti. Tad pradedu ir konstatuoju, kad, vos žengęs kelis pirmus žingsnius Vienos grindiniu, iš Seegassės, kurioje mėnesį gyvensiu, pasukęs į Rossauerlande, ties karatė klubu „Samurai“, įlipu į šauniojo komisaro Rekso šūdą, o tai reiškia, kad viskas susiklostys puikiai, kad miestas mane pasitinka draugiškai ir linksmai, kaip optimistiniame scenarijaus variante ir tikėjausi.

2

Atvažiavau čia rašyti – nežinia ką, nežinia kam, nežinia kodėl, tad rašytoją S. Parulskį, kuris, regis, jau žino, ir kam, ir ką, ir už kiek, prisiminiau ne šiaip. Gyvename tuose pačiuose apartamentuose. Mirę gyvensime toje pačioje literatūroje, gal net kažkur greta. Žvelgiant poetiškai – kur laikas kitoks, kitaip, kur jo, galima sakyti, nėra. Nelyg toje prieš tuziną metų išleistoje žydroje knygelėje miegame toje pačioje Prokrusto lovoje (Berlyne šitaip miegojau su Hanna Schygulla, nors šios pavardė labiau liepia ne miegoti, bet gulėti). Prasilenkdami.

Nebesusisiekdami. Vis dėlto, skrisdamas į Vieną, drąsinausi, kedenausi – ištvėrė tą vienofiliją Parulskis, ištversi, bjaurybe, ir tu. Ir štai ji, antroji vienijimosi diena. Nieko netveriu, nieko negaliu pasakyti ne tik apie Vieną (kuri, pasirodo, yra ne vaizduotės valsuotas muziejus, o miestas), bet ir apie save (kuris ir čia liko tuo, kuo buvo – tinginiu). Pasiklystu prie Šv. Karolio, atsirandu prie Šv. Stepono. Jau sutemus. Štai sėdžiu ir, prieš penkerius metus metęs, rūkau. Bei jaučiu keistą, primirštą jausmą. Regis, jis vadinasi laimė.

Man daugmaž pažįstamą, neįdomų mane iš manęs su švelniu šokių projekto agresyvumu stumia man nepažįstama, žadanti, įvairiakalbė, įvairia-sluoksnė šokėja Viena. Vieno Vienoje tiek, kiek Vienos viename. Truputį perversiška, šiek tiek freudiška, bet ganėtinai malonu. Ir jokios atsakomybės.

3

Vargšas, vargšas Mozartas. Vitrinose, ant furgonų etc., etc., etc. Čia jo net daugiau nei Rimvydo Stankevičiaus pastarųjų metų poezijoje. Pati elitiškiausia pomirtinė prostitutė prieš savo valią, kurios liūdną uždarbį kelintą šimtmetį savinasi įvairiausių sričių suteneriai. Ar yra kas iš tikrųjų klausęsis jo muzikos? Iš tikrųjų ją grojęs? Rimvydas Stankevičius? Kuris ir vėl tai, ką postringauju, priims už gryną pinigą, Vienos centre įmestą fantastiškai griežiančiam gatvės akordeonistui.

Žvelgiu į persiškų kilimų vitrinos atspindėtą, atspėtą save. Kaina – nubraukta, užrašyta mažesnė, bet vis dėlto kosminė – kaip ir dera kosminio lygio poetui. Einu, pastovėsiu prie laikrodžių parduotuvės vitrinos.

4

Viena panaši į žavią, išmintingą, patyrusią ir patvirkusią, tikriausiai, tik save įsimylėjusią brandžią damą. Mylėti Vieną reikštų kas kartą klausti, su kuo ši dama tau neištikima šiandien? Neatsisakyk jos siūlomo meilės žaidimo, tačiau neužmiršk, kad esi jai tik vienkartinis nuotykis, dar viena keistoka aristokratės užgaida. Neįsimylėk, neprisirišk, nesusivienyk.

Mylėti Vilnių reiškia mylėti save – svetimą, nepažįstamą, neišvengiamą. Mylėti Vilnių reiškia suvokti, kad jis tau nepriklauso tiek, kiek ir tu sau nepriklausai. Mylėti tiek pat, kiek ir nekęsti, kamuojantis didybės ir nevisavertiškumo kompleksais, maniakiškais troškimais susinaikinti: išgriauti viską, paliekant vien tik bažnyčias, kitąsyk – išgriaut ir bažnyčias, paliekant vien tuos namus, kuriuose patirta dėsningų atsitiktinumų – netikros, beviltiškos meilės.

Ir vis dėlto šių miestų pora mano sąmonės parkete jau rėžia „W“ – Lietuvos lenkų akivaizdoje simboliu virstantį ženklą.

5

Šiandien esu pakviestas apsilankyti ambasadoje. Ten Lietuva, tai kas, kad pastate su secesiniu liftu ir secesiniais etc. Greta įstabaus kreivo, atseit gyvąją gamtą imituojančio garsiojo spalvoto Hundertwasserio namo banguotomis grindimis, kreivais langais, išoriškai ir „filosofiškai“ žavaus architektūros idiotizmo, ir vis dėlto šedevro, kuriame įsteigti socialiniai butai, nes savo noru normalios psichikos žmogui gyventi ten vargu bau įmanoma.

Ši dislokacija Lietuvos ambasadai kažkaip dera, rimuojasi. Lankysiuosi Lietuvoje, plepėsiu lietuviškai, elgsiuosi pabrėžtinai nediplomatiškai.

Per pasaulius nuaidėjus nesąmonėms Airijoje, o paskui nurimus lengva ranka pajudintam diplomatiniam širšynui, jau ir čia žinos, kad esu „nedidelio protelio meškiukas“, ambasadų siaubas ir nepiktai, draugiškai juoksis. Normalūs žmonės, kad ir iš keisto, žaislinio URM pasaulėlio.

O kol jie juokiasi, aš, it Ardžuna po Krišnos paskaitos Kuru laukuose, stebiuosi persimainiusiu savimi: drąsiai pagaunu širšę, slampinėjančią ant ambasadoriaus marškinių apykaklės ir, lengvai pritrėkštą, sutrikusią ne mažiau už mane, pro langą išleidžiu namo – į Austriją, sulaikiusią ir paleidusią nusikaltėlį prieš žmogiškumą Michailą Golovatovą, Austriją, pragmatiškąją išdavikę, felix Austria, dar didesnę bailę nei aš.

6

 Šiukšlės, šiukšlytės… Tai man, barbarui, išmokti sunkiausia. Spalvotas stiklas – vienur, nespalvotas – kitur, skardinės – dar kitur, popierius, dėkui Dievui, laiptinėje. O kur dėti organiką, ligi šiol nežinau… Kur dėti, Dieve, tavo organiką?

Viliūtė parašė, kad pasaulis labai žiaurus ir neteisingas. Nederėtų pasauliui primesti žmogiškųjų savybių. Pameni, Palangoje kalbėjomės, klausei, kaip suprantu absurdą. Bandžiau išvedžioti sudėtingai, ieškodamas žodžių, kurių nepasakė A. Camus, dabar pasakysiu paprastai, ką jaučiu – absurdą suprantu kaip staiga atsiveriantį, ištinkantį nepermaldaujamą nežmoniškumą. Tai – nei gerai, nei blogai. Tai – tiesiog yra. Visą dieną po Vieną nešiojęsis vakar nuo ūmaus meningito mirusio paauglio, tavo draugų sūnaus, su kuriuo taip ir nespėjau susipažinti, atvertą siaubingą tuštumą, Maria am Gestade bažnyčios prieblandoje esu, kaip dera šio rašinio ir šio pasaulio tekste, Vienas (didžiąją raidę parašiau netyčia, tad, matyt, teisingai), su gumulu gerklėje tylintis už vakar mirusio nepažįstamo vaiko sielą, nes nieko daugiau negaliu. Staiga mano gotikinę tuštumą pripildo būrys turistų iš Indijos – ir aš, čia, bažnyčioje, Vienoje, Vienas indų apsuptyje staiga suvokiu savo gilią religinę priklausomybę: esu netikintis katalikas.

O įstabieji šiukšlynai, spalvoti ir nespalvoti, žiauri, neteisinga poezija, išdužę verkiančios sielos vitražai. Kažkas čia dar tiki netikinčiu manimi.

7

Į prieplauką galima patekti tik pro mokytojų kambarį. Iš ten gondola plaukiama į pilį saloje, kur vyks pusseserės, buvusios ryškiausios teležvaigždės, suorganizuotas, žiliems snobams, intelektualams bei aristokratams (tarp jų iš tolo atpažįsta kelis pilkoje akmeninėje navoje rūkančius aname gyvenime sutiktus mirusiuosius) skirtas jo poezijos vakaras. Pamiršo pasiimti tekstus ir pakeliui, kalėjimą primenančiai grėsmingai piliai artėjant, mėgindamas kažką ištraukti iš atminties, suvokia, kad apskritai niekada nėra parašęs jokio eilėraščio, o poezijos nemėgsta, nesupranta ir bijo. Kaip pirštu į lagūną, kurios atspindėta, mirusiais heterozigotiniais dvyniais Ezra ir Josifu amžiams nėščia senutė Venecija, septintą trisdešimt išspjaus jį į Vieną, o jau ši primins septyniasdešimt antraisiais čion nutremtą dar jauną ir gyvą, bet jau pliktelėjusį Josifą, ir šį pasitikusį seną, bet gyvą ir vis dar malonų Hugh‘ą, visus tuos neišvengiamus, didžiąją, save įsimylėjusią literatūrą it kirkšninukės aplipusius įvykius bei mitus, netikėtomis, naujomis, dabar parodijos formomis sutapusius su jo paties tik jam svarbia egzistencija.

Septintą keturiasdešimt penkios Viena priartins, išryškins ir Nobelio premijos paskyrimo faktą, Nobelio premijos, šiemet paskirtos Tomui Tranströmeriui, neblogam Tautvydos Marcinkevičiūtės ir Eugenijaus Ališankos bičiuliui, daugiau nei pusėtinam, dargi etiškam poetui – šiandieninės Europos poezijos kontekstuose poetui netgi labai neblogam. „Man, – pagalvos, – net patinka, kartelę iškėlus iki lygio, kuriame, nieko verto neparašęs, kybau, du trys nobelisto eilėraščiai.“ Nusižiovaus. „Nobelis neįdomus“, – pasakys. „Neprinokęs“, – pritars. Ir jau krisdamas iš ten, kur ką tik pasikėlęs kybojo, prisiminęs vergą Ezopą, pratęs: „Geriau, lape, loškime „Vikingų“ loto ar užsiimkim kokia labdara.“

„Lapdara!” – pakoreguos lapė.

8

Lietus ir įsisiautėjusi nykštuko puikybė pritraukia mylimą „mažųjų pasipūtėlių“ Lietuvą, atritina pirmąją nostalgijos bangą, tad negadinu sau ir taip poprastės nuotaikos, šiandien niekur neinu, nes šiandien niekur nueiti neįmanoma. Visi Vienos skersgatviai, visi jos muziejai šiandien užtrenkti, nuvertėję mano nykštukinės didybės ir išsipūtusio nevisavertiškumo komplekso akivaizdoje. Gulėsiu nėščias kompiuteriu ir spoksosiu į Federico Fellini „La dolce vita“ – nuostabų ir beprasmį, nebeįmanomą mirusiųjų pasaulį.

9

Ieškodamas internete išreklamuotos rock muzikos parduotuvės, kuri, kaip paaiškėjo, yra tik beverčių senienų (su karaliumi Elviu priešakyje) sąšlavynas, nusibeldžiu už Dunojaus kanalo ir ten randu Turkiją. Kai šiaip ne taip ištrūkęs, prieš skėtį sulaužiusį vėją, per kiaurai merkiantį lietų grįžtu „namo“, rusišką pavardę „dėvintis“ kaimynas estas nuostabiu akcentu nuspalvinta rusų kalba labai estiškai atsidūsta, kad visą dieną skaitė ir perskaitė beveik viską, ką rado internete apie tai, kaip turkai buvo nesėkmingai apgulę Vieną. „Tikrai nesėkmingai?“ – pasiteirauju. Šiandien turiu tokią teisę. Tikrai.

Kam turkams tas rokas?

10

Vis dar, Viliūte, yra dalykų, naikinančių absurdo teritoriją, ženklų, kurių privalom gyvenimo greitkelyje, idant būtų saugiau tiek mums, tiek kitiems, paisyti. Kad ir dabar: Ignas visai atsitiktinai atskrido iš Briuselio į Vilnių, o, pasirodo, tik tam, kad dalyvautų berniuko, jo garbei taip pat pavadinto Ignu, laidotuvėse. „Ir pasakyk dabar, kad Dievo nėra“, – skėstelėtų kokia į lengvą egzaltaciją linkusi asmenybė. Nėra. Dabar nėra. Bet neseniai būta, ženklinta.

11

Jau tie Hofburgo imperatoriškieji… Imperijos galybė, pasąmoningai nujausdama savo nepatvarumą bei mėgindama įsiamžinti, išsisaugoti akmenyje ir metale, slepia begalinį sustabarėjusios sąmonės skurdą.

Visa ši didingomis formomis sustingusi, mirusi ir pažaliavusi prabanga labai gražiai kontrastuoja su iš mano Išmaniojo Idioto ausinių skambančia hare Krišna mantra.

Ir vis dėlto jaučiu, kaip vaizduotėn įsibrazauskinę Valdovų rūmai skruostus užlieja lengvu, posveikiu seno medžiotojo, seno jūrininko raudoniu.

12

Pasveikinęs Alfonsą Andriuškevičių su padūmavusiuose civilizacijos pakraščių toliuose it pelkių žaltvykslė žybtelėjusia Jotvingių premija ir gavęs šio paskatinimą perduoti linkėjimus Belvederio rūmų ansambliui, nueisiu ir perduosiu. Ir jis, tas ansamblis, žinau, padėkos, linktelės apipjaustytais sodais ir parkais – vos vos, veik nepastebimai. Linktelės ir nubyrės.

13

Lenkai senokai mums neša karūną bei kultūrą, na, o mes už tai jiems suteikiame vardus.

Štai tebenešamos karūnos objekto vardo turėtojo Witoldo Gombrovicziaus garsieji „Dienoraščiai“, iš kurių andai pradžią ėmė nepadoriai suvešėjusi lietuvių eseistika, taigi, jei neklystu, tie „Dienoraščiai“ prasideda taip: „Pirmadienis. Aš. Antradienis. Aš. Trečiadienis. Aš. Ketvirtadienis. Aš…“

O štai mažuliukė, tanki, vis artimesnė Belgija. Ir ne mažiau garsus René Magritte‘o paveikslas, kuriame nutapyta pypkė ir parašyta „Čia ne pypkė“ – tikra tiesa, ne pypkė, o dažai, drobė, etc.

Tokią multikultūrinę minties kasą pinu vartinėdamas „Roland‘as Barthes‘as apie Roland‘ą Barthes‘ą“ – šią mažą, kadai Maskvoje pirktą knygelę seniai vežiojuosi ir į Lenkiją, ir į Belgiją, ir į visas kitas keliones, tikriausiai jau būsiu ją net perskaitęs.

Roland‘as Barthes‘as, gynęs iš tekstų bet kokį asmeniškumą, demonstratyviai rašo apie Roland‘ą Barthes‘ą. Dažnai trečiuoju asmeniu, vietomis taip, kad užima kvapą. Nieko keisto. Tik rašydamas apie save, iš savo gyvenimų, savo pasaulių ausdamas tekstus, esi pats tikriausias asmeniškumo naikintojas.

„Čia ne aš“, – sakydavo zbitką, prajovą ar iškadą (žiū, kaip lietuviai mieloms negerovėms įvardyti vartoja barbarizmus) nuveikęs Barthes‘as. Ne Roland‘as Barthes‘as. Bartas Simpsonas.

14

Sekmadienis. Laisva diena, tad centre gerokai padidėjusi su savo vaikais vokiškai besišnekančių kinų koncentracija.

Sekmadienis. Švento Stepono katedros papėdėje tamsiai margas būrys triukšmingų, prieš save protestuojančių kurdų.

Sekmadienis. Pačioje miesto širdyje, maždaug per pusvalandį subtiliems dažniams išlavinta ausis išgirsta tris bledj ir vieną nachuj.

15

Grakštūs secesiniai sakiniai, besibučiuojantys Klimtai… Kartais sekmadieniais mane biesina šie neišvengiamai lietuvių literatūroje rožėmis sužydę navakarorizmai, salstelėjęs dekadansas, merdinčios Europos opos. Šlykščiausia suvokti, kad šie odekolonai persmelkia ir tavo paties rašymą.

Mėginimai išvengti man priminė vieną mano girtą bičiulį aktorių, per nelaimę vaidinusį spektaklyje, paskutiniu momentu pakeitusį kitą, turėjusį vaidinti tą vakarą, dar girtesnį aktorių. Ir mano pagyras po spektaklio besiblaivančiam draugui: „Na, tu ir talentas! Aukščiausias lygis! Taip suvaidinti blaivų save vaidinantį personažą, kuris pjesėje turi būti vos vos išgėręs! Meistriškumas kvadratu. Netgi – kubu!“

16

Sukurti ką nors, kas liktų nepastebėta, bet liktų, ar sukurti tai, ką pastebėtų ir sunaikintų priekaištais irgi pagyromis?

Negalvok apie „kūrybos rezultatus“, tuos tuščius popierinius, stiklinius bei plastikinius niekniekius. Tik rūšiuodamas šiukšles pajėgsi iš tikrųjų suvokti, kiek jų prigaminta, prikurta! Surūšiavai savo šlamštą? Tad sėsk ir toliau rašyk niekam nereikalingą poeziją niekam nesuprantama kalba, niekam nežinomas geriausias Europos poete. Nes poeziją, kaip jaunystėje tau buvo eilėraščiu prisakyta, reikia rašyti netgi sekmadieniais.

17

Šįryt pažadino paupyje augančio galingo medžio ištrešusioje drevėje mudviejų su tėvu stebima šimtakilograminę žuvį graužianti už šią kiek mažesnė ūdra – pažadino ir mėgino pradingti užmarštyje, amžiams likti sapnuose, Letoje, anapus sąmonės, bet šiuo sakiniu ją spėjau sugauti ir atėmiau nuograužas.

Visa didžioji poezija lygiomis dalimis supinta iš didybės manijos, nevisavertiškumo komplekso ir Kažko. Tas Kažkas, kurį sapnas pavertė ūdra, yra neįvardijamas, reiškiasi per kalbą, bet yra anapus kalbos. Norėdamas geriau jį pažinti, prisimink save, kai turėjai tiek daug, o nieko negalėjai, nesugebėjai pasakyti.

18

Kadai į mus žiūrėjo it į kokį Putino ir Medvedevo tandemą. „Ką Parulskis poezijoje, kalboje deformuoja, Marčėnas – ištiesina“, – maždaug taip kitados tiesiai rėžė profesorė Viktorija Daujotytė. Ką jau ten ištiesinsi, kai tokio galiūno perlenkta. Apeini tuos lankstinius – grožėdamasis, stebėdamasis, baisėdamasis, ir tiek.

Bet išoriniame, dažniausiai aplinkybių primetamame gyvenime, kad ir nenoriai tai pripažindamas, šiokių tokių tandeminių tendencijų įžvelgiu. Nemenkas tas dviratukas: vis velkuosi, it koks Medvedevas, subinėj, pora metelių atsilikdamas.

Vėpsodamas į internetan trumpam besiteikusio įsijungti tapšnoklio ekraną ir skaitinėdamas tai, ką mano bendraprokrustlovis rašė Lietuvai iš Vienos, aptinku šios dienos datą – tik prieš dvejus metus. Skaitau, kad ir jam internetas neveikia, kad tarp eilučių, kaip visada, labai ryškiai stovi, o skrisdamas į Vieną autorius galvoja apie dviračio „Ereliukas“ ratus.

Tai štai: skrisdamas į Vieną, galvojau apie pragaro ratus ir apie… autorių. Ne, ne tą, literatūrinėje Vienos operoje, o tą, anais laikais dar ne tiek populiarų, draskantį savo žaizdas aštria, tikra, niekam, net autoriui, netarnaujančia eseistika. Bandymais, skirtais labiau susivokti, labiau sau (o tai reiškia – ir tau), nei jį mėgstantiems ir dar labiau jo nemėgstantiems skaitytojams… Skrisdamas į Vieną, galvojau apie atmintin tarp pirmojo pasimatymo ir paskutiniojo užgėrimo įstrigusią „Kelionę į Praharą“…

19

Vežamas – it senas, nuvarytas kuinas skerdyklon – į oro uostą, Viliūtei pasakiau: „Tikriausiai panašiai jaučiasi žmogus prieš jam įvykdant mirties bausmę.“ O priverstas nusiauti batus bei pareigūnės apčiupinėjamas, žinojau, kad žengiu į pirmąjį pragaro ratą, kad laukia dar aštuoni.

Dabar jau galiu pasakyti – ramiai, su visa atsakomybe: nebijokite mirties bausmės, nesibijokite. Paskui būna visai pakenčiama. Paskui pasaulis netgi įstabus, pritrenkiantis, tarytum dvejų metų berniuko pirmą kartą regimas gigantiškas dviratis, didžiuliu priekiniu ratu ir mažuliuku, maždaug tavo ūgio, užpakaliniu, Kauno muzikinio užkulisiuose, seniai mirusiems giminėms ir artimiesiems dainuojant operetėje „Vienos kraujas“.

20

Kaimynas estas, kurio pavardė Hvostov (Golovatovo pavardės antonimas), svajojęs nukakti į Veneciją, šio sumanymo atsisakė: „nada rabotat.“

Tad iš atsivežtų filmų jam pasiūlau pasižiūrėti Luchino Visconti „Mirtį Venecijoje“, kuriame skamba ankstyvąją mano, kaip nevykėlio inteligento, jaunystę primenančios stebuklingos Gustavo Mahlerio trečioji bei penktoji, kuriame atsiskleidžia liūdna, nepagydomai serganti, mudviem su Viliūte, kaip save gerbiantiems „kroatams“, gimtoji Venecija, namų ilgesį kelia labai labai viliūtiškos hortenzijos profesoriui Ašenbachui skirtuose apartamentuose.

„Tave paguos, kad kelionės atsisakei, pamatysi, kas galėjo nutikti toje sušiktoje Venecijoje“, – ketinu pridurti, bet laiku susizgrimbu. Prisimenu, jog estų, netgi su rusiškomis pavardėmis, savotiškas, kitoks, sąlyginiam pietiečiui sunkiai įžvelgiamas humoro jausmas. Kai užvakar, ant kabyklos aptikęs kažkurios rytų europietės menininkės pamirštą sijoną, pasiteirauju, ar šis kartais ne jo, sulaukiau trumpo ir aiškaus atsakymo: „ne“. Venecijos užuominų galėtų būti kiek per daug, mano mielas Mannai.

21

Belvederio parkas, it talentingas sapnas, žaidžia bobų vasaros įsauly atgyjančiomis sfinksėmis, vėjo nešamais čežančiais mirusiais amžinybės lapais, takeliu atžingsniuojančia kiek per aukšta manekene ir kiek per žemu jos fotografu, čia dominuojančiais, čia vėl kažkur pradingstančiais japonais, kinais ir rusais, barokiškai teatrališkomis, pernelyg išmintingomis, kad būtų šiaip paukščiai, varnomis, tik savimi susirūpinusiomis mūzomis, iš niekur atsirandančiais ir į niekur pradingstančiais pusnuogiais bėgikais su bėgikėmis, siusiojančiais fontanais ir manančiu, kad niekas jo nemato, štai ten, prie gyvatvorės, taip pat siusiojančiu dešimtmečiu rusiuku. Visa aplinka persmelkta netradicine orientacija. Net varnos čia kažkokios žydrai gintarinės.

Vienam eiti žiūrėti į Gustavo Klimto „Bučinį“ tampa kažkaip nepadoru, tad tenkinuosi žiūrėdamas į Belvederio rūmų planu ropojančią Dievo karvytę.

22

Ne, nepavyks, nes tai įmanoma išreikšti tik poezija. Tą blyksnį, tą iki pradžiapačio singuliarinio taško koncentruotos iliuzinės visko pergalės prieš nieką akimirksnį. Tą viliojančią ir drauge bauginančią nežinios tamsą it žaibas perskrodžiantį veik absoliutų žinojimą – ataidėtą pirmąjį kartą, kai, atsikandus uždrausto vaisiaus nuo Pažinimo medžio, įvyksta tai, kas įvyksta, kuomet, gundytojo žodžiais tariant, tampame lyg dievai. (Iš kokio rojaus šie frazeologizmai: aš tavęs atsikandau? viso to atsikandau?) Nespėjus tuoj pat užfiksuoti – pradingsta negrįžtamai, o papasakojus, išdėsčius prozos priemonėmis, jos kalbos galimybėmis, nuteikia vien tik atlaidžiu šypsniu palydėtam apgailestavimui.

Su moterimi, sutikta po pilnatimi, ta moterimi, išeinančia pro duris Borsegassėje ir prisidegančia cigaretę, akimis susidūrėme, sukibirkščiavome tik trumpą sekundės dalį, bet eilėraštis, kuris jau skriejo pas mane ir kurį sudvejojau nutverti, iš jos žvilgsnio blykstelėjimo apie šią moterį žinojo viską – nuo Adomo ir Ievos laikų iki Paskutiniojo teismo.

Tai, ką tasai eilėraštis žinojo, niekais vertė tiek jos vos vysti pradėjusį, įgaunantį ankstyvojo rudens subtilumo, grožį, tiek aiškiai aukštą socialinę padėtį, kinematografiškai prisidegamos cigaretės judesio kalbą, netgi, sakyčiau, lytį, į kurią tas pasprukęs eilėraštis, it prasidėti pasiruošęs kūdikis, buvo trumpai, tik numanomai egzistencijai, užkibęs.

Tą akimirkos dalį – nei jai, nei man nenutuokiant – buvome vienas kitam svarbiausi žmonės pasaulyje, aš, atsitiktinis praeivis, – reikšmingesnis net už beveik įsimylėtą meilužį, iš kurio lovos prieš ketvirtį valandos atsikėlė, reikšmingesnis ir už visus buvusiuosius ir būsimuosius, užpildysiančius ilgo gyvenimo prozą, o ji, toji įstabi moteris, dabar jau nykstanti iš atminties, dar kartą priminė pasaulius perkeičiančią poezijos galią ir neišvengiamą, šventą šitai suvokiančio poeto bejėgystę.

23

Juodaodžiui įkvėptai pučiant saksą ir pilnačiai kabant greta švento Stepono katedros bokšto, kyla nenumaldomas noras paskambinti (o darau tai nedovanotinai retai) mamai. Pataikau: šiandien jųdviejų su tėvu vestuvių metinės. Šiek tiek graudu, šiek tiek juokinga ir net kažkaip lyriškai žydiška, tarsi scena iš Woody Alleno filmo.

Kurį, grįžęs namo, ir peržiūriu. „Another Women“. Subtili, su didele meile ir pietetu sukurta penkiasdešimtmečių problemas gvildenanti Ingmaro Bergmano psichosocialinio periodo filmų parodija, kurioje pagrindinė herojė filosofijos profesorė ir – lyg būčiau tyčia užsakęs – leitmotyvu spindinti „Viltis“, nėščiąją vaizduojantis Gustavo Klimto šedevras.

24

Lyja, o kai lyja, tenka nervintis arba dirbti. Mane, regis, renkasi abu sumauti variantai. Bet iš pradžių pusryčiai „Europos Sąjunga“: ant austriškos duonos tepu airišką sviestą ir dedu lietuvišką dešrą. Visa tai užgersiu angliška, Unės ir George‘o atvežta, arbata.

Mano kaimynas estas rusiška pavarde yra keistas estas. Laksto po visą Vieną ir, kaip doram žydui dera, ieško žydų kapinių. Įtariu, kad mano kaimynas estas susaistytas su protėvius ne vien žodžiais gerbiančia išrinktąja.

Knygos tauta. Gyvenanti, kaip toje Knygoje įsakyta. Niuansuodama. Tačiau jai vienintelei negresia išnykimas, ištirpimas nacijų katile. Alvydas pasakojo, kad Pažadėtoje Žemėje gyvenanti „Žaso“ Bilo teta, kurios vienatinis paveldėtojas ir yra tasai „Žasas“, neduos jam palikimo, jei šis neišsiskirs su lietuvaite ir neves žydaitės. „Išsiskirs su lietuvaite ir ves žydaitę“, – sakau. „Neišsiskirs su lietuvaite, nes myli, ir neves žydaitės, nes jos nemyli ir net nepažįsta“, – sako naivusis Alvydas. „Ves žydaitę, su lietuvaite neišsiskirs“, – ryškų tašką padeda Woody Allenas.

Ir dar kartą man primena apie šiandien, spalio dvyliktąją, gimtadienį švenčiančią, ne dienom, o valandom anglėjančią Unę. Ji nužvelgia mano diskų kolekciją ir pareiškia: „Juk įdomu, kokį palikimą paveldėsiu.“ O man dilgteli, susidrumsčia ir nuskaidrėja iš atminties dugno iškilus panašiems mano juokeliams su tėvu, visai neseniai, prieš ketvirtį amžiaus.

„Kur jau ten“, – atkirsčiau mylimai dukrai, jei būčiau „Žaso“ Bilo teta. Bet nesu. Ir man tas tipiškas keltas George‘as, tiesą sakant, patinka labiau už visus matytus lietuviškus variantus.

Bet įdomiausia šioje pasakoje štai kas. Naktį, prieš išskrendant į Vieną, regėjau sapną: pagal žydų tradiciją akmenėliais, it Venecijos San Mikelėje Josifo Brodskio, apdėliotas mano kapas, ant kurio ir aš atnešu padėti mažutį saulėtą špatą, iškrapštytą iš namo Krantinės gatvėje, Antakalnyje, tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštaisiais.

25

Šį vakarą skaitymai emigrantams ambasadoje, nunešiu jiems išsaugotą, iškentėtą sūrį iš Švenčionių „Norfos“. Dauginsiu ir dalysiu it žuvį bei duoną prie Genezareto krantų podraug su šventu lietuvišku žodžiu iš Žydrosios Knygos, kuri, štai ir vėl, bjaurybė, guli Sigitu Paruskiu į viršų.

Ta įstabi knyga „Baltų lankų“ išleista taip, kad iš vienos pusės pavaizduotas mąstantis, ranka žiauną pridengęs Sigitas, iš kitos – pro tamsius mastroiannio akinius, kuriuos vėliau apmaudžiai nuskandinau Tuolo ežere, į nenuspėjamus tolius žvelgiantis aš.

Toji knyga prieš trejus metus manąja puse puošė – brolis parodė fotografijas, daug kas šiaip pasakojo, o vėliau ir pats pamačiau – langą viename Vilniaus senamiesčio skersgatvių. Visi tą stebuklą matę nepatingėdavo konstatuoti, koks reikšmingas esu už to lango gyvenančiajam (manyčiau – gyvenančiajai).

Tik štai niekam neatėjo į galvą, kad nepažįstamoji atsikelia rytais, išsiverda kavos, prieina prie skurdaus savo būsto lango ir meldžiasi į ją atsuktam ne mano, o Sigito Parulskio veidui, mirusiųjų Parulskio, kuris, gražus kaip gyvas, į ją nė nežiūri. Gilios, biblinės tiesos. Amen.

26

Lina Kaiser – Vilniaus universiteto auklėtinė, Roberto Danio, Aurelijaus Katkevičiaus bendraskliautė prašapusio pasaulio filologyne, tik studijavusi ne lietuvių, bet vokiečių, ignaliniškė, žinanti ir Tuolą, ir Medžiuškes, ir visą Palūšės parapiją, kadaise nutekėjusi į Vokietiją ir jau senokai su šeima gyvenanti Austrijoje – tiek mano kūrybą, tiek apskritai lietuvių literatūrą, jos kontekstus išmano puikiai. Profesionaliai pristačiusi, apkaišiusi protingais klausimais ir palydėjusi (paskutinėn kelionėn) skaitymus ambasadoje, mano kūrybos karstą iškėlė į tinkamą lygį. Todėl vakarėlis daugmaž nusisekė.

Prieš jam prasidedant, Rita Valiukonytė, kultūros atašė Austrijoje ir Kroatijoje – ne taip paprastai, kaip dingojosi, įspėjama, įžvelgiama, tad Vienai itin deranti skvarbių akių savininkė (dabar nė nežinau, ar ji prisiderino prie Vienos, ar Viena – prie jos), gal pusvalandį mane fotografavo ir taip, ir šitaip, ir kitaip, sakė, dar norėsianti pafotografuoti lauko šviesoje, kokiame viename kitame Vienos parke ir, žinote, aš, nepakenčiantis būti fotografuojamas, mielai sutikau. Nė negaliu pasakyti kodėl, bet jūs, tikriausiai, turėsite atsakymą.

Be kita ko, susirinkusiesiems skaičiau tai, ką čia rašinėju. Dar sykį patyriau, kad emigrantų aplinkoje žodis „emigrantas“ – nepolitkorektiškas, tai man buvo išaiškinta ne priekaištais, o liūdesiu akyse.

Žmonėms, sako, mano skaitymas patiko, man – nelabai. Stringa, nesiriša, iš šito sušikto „prozininko“ tikėjausi kiek daugiau. Gal reikėtų pasimokyti iš puspročiams skirtos literatūros ir rašyti trumpais aiškiais sakiniais? Na jau ne, rašysiu tik šokančiais ir dainuojančiais – na tai kas, kad jie kol kas šoka ir dainuoja it Seimo nariai balandžio pirmosios šventėje.

Ambasadon atėjo ir Cornelius Hellis, mano poezijos vertėjas; pasirodo, kad kaip tik tą dieną, kai vyks skaitymai viešojoje bibliotekoje, gimdyti rengiasi jo žmona – tad jis dar nežinąs, į kuriuos gimdymus eis.

Bet mieliausia staigmena buvo susitikti Jevdušą su Raimondu Banioniu – automobiliu per Gracą į kroatiškąjį Splitą keliaujančius ir Vienoje nakvosiančius burundukus.

27

Kartais turėti nenuginčijamą talentą pasiklysti – visai įdomu. Viskas mainosi, kinta, viena atsiranda, kita dingsta. Tų vietų, kuriose vakar buvai, kuriomis žavėjaisi, šiandien jau nebėra. Šiandien, vėl jų ieškodamas, įsitikinęs, kad eini reikiama kryptimi ir tuoj tuoj jas išvysi, atrandi kitas vietas, ne mažiau įspūdingas, o tų, vakarykščių, nėra ir, tikriausiai, tavo gyvenime nebebus. Beje, yra vienas, kartais pasiteisinantis būdas atrasti: jei esi tikrai įsitikinęs, kad tai, ko ieškai, yra ten – eik į priešingą pusę… Tad „rasslabsia, litovec“, – kaip, dirbant Londone taksistu, stambių formų architektui ir avantiūristui Apukui sakydavo jo bičiulis gruzinas.

28

Didmiesčio personažai: hipis, už mane kiek jaunesnis, jau penkias minutes sudėjęs rankas, nekreipiantis dėmesio į aplink zujančią įvairiarasę žmoniją, tas dvasingas hipis, štai jau dešimt minučių Kärntnerstrassėje, pagrindinėje prekybinėje Vienos pėsčiųjų arterijoje, aiman, jau visas penkiolika minučių aistringai besimeldžiantis nuogų gražuolių trejybei, jų idealių kūnų fragmentams didžiulėje, ketvirtį prabangos prekių parduotuvės stiklinio fasado dengiančioje reklamoje; medinė, inteligentiškai išdrožta senučiukė, tyliai prisėlinanti iš už nugaros ir pusbalsiu pasiūlanti kreko; diedas, prisėdantis ant suoliuko greta, išsivyniojantis dideliausią sumuštinį ir, valgydamas jį, imantis šnekėtis su tuo sumuštiniu dviem balsais – ir už save, ir už sumuštinį; mano amžiaus vyras, kuriam viskas aišku, vyras, liūdnu filosofijos profesoriaus veidu, tik ne su katedra akyse, o su ant kupros prisegtu galingu, alaus barą reklamuojančiu kartoniniu bokalu – štai su šiuo žmogumi, svarstydamas, kas geriausio galėtų nutikti, jei tektų čia pagyvent ilgėliau, ir identifikuojuosi.

29

Vienos gyventoją Vienoje atpažinti nesunku – jis į visa tai nežiūri. Žinoma, yra ir kitų, kurie į visa tai nežiūri. Tik čiabuviai nežiūri kitaip, jie nežiūri atmintinai. Kaip ir vilnietis Vilniuje. Na taip, palyginti su Viena, Vilniuje nėra daug dėmesio primygtinai reikalaujančių vietų. Bet Vilnius mylimas ne akimis. Vilnius mylimas sapnais ir svajonėmis. Dreams & dreams, my drunken friend from Romania! I found fifty cents in my pocket. If they help you…

30

Tas giliai, ties pasąmonės okeano dugnu Vilniaus halę primenantis siaubas yra Vienos opera. Pasakoje apie Pelenę, Pelenės mite moliūgas virsta karieta, žiurkės – žirgais. Ten Vilniaus halės turgus virstų Vienos opera.

31

Imu atpažinti iš nežinia ką reiškiančių plakatų žvelgiančius klonus – artisto Gintaro Mikalausko, žvaigždės Jurgio Didžiulio su kažkokia pana, aktoriaus Vytauto Rumšo vyresniojo… Tik šitie austriškieji – dirbtinesni, labiau iščiustyti. Mūsiškiai – tikresni, grubesni, arčiau paprasto, juos mylinčio, garbinančio ir negražiai apkalbančio žmogaus.

32

Penktą kartą per tą dešimtmetį, kai Eliaso Canetti „Susižvalgymai“ išleisti lietuviškai, skaitant sunkiai, it gojui Sinagogos durys, atsiveriančią pirmojo skyriaus pradžią (triskart ten ir užstrigus), dabar jau tikrai įdėmiai, nepalieka slogi priešaušrio nuotaika bei nuojauta ėjimo apgraibomis, kai arba autorius nelabai nutuokia, kur eina, neatranda tiesiausių kelių į ten, kur nukakti geidautų, pasiklysta, lyg aš pirmosiomis dienomis Vienoje, kai, nors ir mėgini skaityti žemėlapį, atsiduri nežinia kur ir, stulbstant nuo to, ką pamatai, vis dėlto dar stipriau kirba vaikiška baimė, jog pasiklysta amžiams, arba vertėjas Jurgis Kunčinas – turėjęs Vienos kultūrai tinkamo kraujo, jos tradicijai artimiausias, gal vienatinis toks lietuvių rašytojas – nelabai suvokia raizgių, itin plataus konteksto išmanymo reikalaujančių autoriaus ketinimų, ko vis dėlto negalėtume pasakyti toliau skaitydami vertimo tekstą, arba aš, neišmanėlis, kuo nesirengiu abejoti, nes neturiu tam jokio pagrindo, esu per daug reiklus kitiems ir sau, ko taip pat negalėtumėte pasakyti, jei pajėgėte perskaityti šį savimi, manimi ir jumis patenkintą sakinį.

33

Gerai rašyti nėra sunku, ypač turint gyvenimo patirtį. Sunku yra rašyti labai gerai. Kad rašytum labai gerai, gyvenimo patirtis nebūtina. Kad rašytum labai gerai, reikia ne gyvenimo, reikia gyvenimų patirties. Ir to, nė prasto stiliaus nepaisančio, Kažko – metafizinio juokdario, iš tų gyvenimų puvėsių išaugančio nelyg Axis mundi, Pasaulio medis, ant kurio vėl išnoksta gyvenimai.

„Rašyti gerai“ – kai rašymų aukštumos baigiasi išmiklinto stiliaus vingrybėmis – manęs netenkina. Rašyti „labai gerai“ – per sunku. Neberašyti – neturiu valios. Gerti, nugrimzti ne tik nebegaliu, bet ir nebenoriu. Kad dėl tokių niekų nusižudyčiau, esu stipriai per silpnas. Tai kas man lieka? Katastrofa, Albert‘ai Camus, katastrofa.

34

Vėlai vakare nerūkantis mano kaimynas estas pakyla nuo rašomo romano ir paprašo nerūkančio manęs cigaretės. Išeiname į vieniškį lietų-ne-lietų, vidinio kiemo šulinin – su mįslingosiomis šiukšliadėžėmis, karučiu, nepažįstamu medžiu (kuriame šįryt girdėjau čirškiant kanarėlę-ne-kanarėlę), bei užmirštu, prieš porą metų iš Sigito P. paauglystės prisiminimų išriedėjusiu „Ereliuku“.

Parūkome. Ir mums, kaip neberūkantiems, susisuka – estui labiau, man kiek mažiau, bet vis tiek. Grįždami mėginame rakinti duris aukštu žemiau. Austriškai sudrausminame prašapusių šeimininkų užmirštą, už kaimyninių durų surūdijusiu balsu lojantį netikrą šunį. Bei pasipasakojame šį bei tą, ko jums žinoti nederėtų, iš jaunystės patirčių.

Ir šiaurietiškas įšalas atitirpsta. Aš net pasisiūlau jo sūnui su panele, besiruošiantiems atskristi kitą savaitę, atiduoti pusę savo lovos, na, pasiimti į jo apartamentų dalį vieną Vienos čiužinį.

35

Šiandien pabaigiau lietuvišką dešrą. Daugiau nieko neturiu iš Lietuvos. Tik prastai įvaldytą kalbą ir abejotino objektyvumo prisiminimus.

36

Prieš trejetą savaičių, merkiantis rugsėjui, per penkiasdešimt pirmąjį gimtadienį, Kažkas man dovanojo saulėtą, vėjuotą, ženklų prismaigstytą, ryškią ir neįprastai paprastą dieną.

Poetas Antanas dovanojo pastebimą mudviejų – po šešiolikos ledynmečio tūkstantmečių – santykių atšilimą ir kelionę į Svėdasus jo sūnaus automobiliu, kuriuo andai, sėdėdamas toje pačioje vietoje, išmaišiau pusę Kroatijos. Kelionę į Svėdasus, kurie yra už poros kilometrų nuo mano sūnaus dvaro, kurio priešmirtiniams kuždesiams prieš ketvirtį amžiaus dar spėjau atliepti:

čia pasitinka mus kas žingsnį vis tirštėjanti tamsa
ir sulaukėjęs parkas brendantis per vešlų papartyną
gelmė ūksminga veriasi ir nubraukta rasa
išduoda čia prieš šimtmetį viešėjusį kaimyną 

ir paskutinėj šviesoje sekundei dar nušvinta kambariai
kur andai buvo melstasi mylėtasi budėta
bet viskas tirpsta naktyje tada mes sandariai
uždarę atmintį paliekam šitą vietą

Vaižgantas apdovanojo vaižgantinėmis Svėdasuose, kuriomis išmintingai, vietoj neštų ir pamestų deimančiukų, priminė, kur gyvenu: vidury laukų, man pakalbėjus, prie mikrofono prieina savimi patenkintas veikėjas – aišku, buvęs uolus komunistas, dabar, suprantama, uolus katalikas – ir pareikalauja, kad nusiimčiau kepurę; „ne žydai čia susirinko“, – pritaria ori ponia iš publikos. „Esu žydas, mūsų šaudytas žydas, bukapročiai!“

Liudvikas, bičiulis ir šių metų Vaižganto premijos laureatas, įteikė puodynėlę medaus.

Svėdasuose, savo sodyboje, kalbos direktorė Jolanta pasiūlė pasirausti po slaptą, rimtam literatui kiek gėdingą suskaitytų saspenso, trilerio bei detektyvo žanrų pasaulį, kuriame aptikau ir vieną poezijos knygelę – mano, pirmąją, „Šulinį“.

Saugomi ir sumaniai baksnojami didžiulės, pagyvenusios airių aviganės (Jolanta paaiškino: „ji lengvai atranda silpniausiąją grandį, tą, iš kurio lengviausiai galima ko nors išsikaulyti“), sėdėjome sode po ryškiai raudonais obuoliais ir valgėme Liudviko Rūtos kotletus.

Ir štai tada galingu kulminacijos akordu bažnyčioje suskambęs varpas vienai šilto lietaus minutei praplėšė dangų, ir rytuose pajuodusį, vakaro saulės nušviestą skliautą išlenkė triguba, naivų dienos paveikslą vainikuojanti vaivorykštė.

37

Ši drungna diena priklauso lenkams. Vos išėjus pro duris į gimtąją Seegasse – treninguotas lenkiūkštis su mobiliaku prie gobtuvo. Jei pasakyčiau, kad kas antras žodis kūrva – būčiau neteisus. Du iš trijų. Turėčiau nudžiugti, puikuotis – lenkas juk, tas bjaurus, už kalniuko tupintis lenkas, akimis kaip velniuko! – bet susigėstu, lyg šis būtų grynas lietuvis. Turim ką užgyvenom – vieni kitus, Adomai Mickevičiau, tokios tokelės, serce i matka Pilsudskiego. Ir tolokai visiems mums iki Ostros Bramos.

Už puskilometrio – dar vienas lenkas, irgi su mobiliaku prie ausies – kaip kitaip sužinočiau, kad lenkas? Be treningų juk. Nesikeikia. Padorus. Tiesiog neturiu prie ko prikibti. Tai kaip čia dabar? Ką veikti? Su ta kultūra! Kam, kam man ta jų atnešta kultūra, jei iki jos reikia perjoti visą Lenkiją?

Dar už puskilometrio pristoja pora peraugusių paauglių turkiukų ir įkyriai reikalauja, kad pirkčiau kažkokią makulatūrą. „Eikit šikt!“ – neapsikentęs tariu, žinoma, lietuviškai. „A-a, nie rozumiem“, – supratingai linkčioja pašnekovai. Nuo sienos į šią sceną ūsus nukoręs žiūri pasiuntinys Turkijoje, vėliau – Abiejų Tautų Karalius Jonas III Sobieskis. Lenkas, kūrva!

38

Gatvė Vilniuje, kurioje gyvenu. Varšuvos. Ten, kur ši susikerta su Aido gatve. Greta Rasų kapinių, kur Čiurlionis šoka su Basanavičiumi, nuvargęs Višinskis ilsisi greta nuvargusio Sirokomlės ir palaidota plaka Pilsudskio širdis lenkų turisto krūtinėje.

Varšuvos gatvė, kur gyvena ir dainininkė Veronika Povilionienė, tikrasis Lietuvos balsas, dunojėli leliumai.

39

Otczyzna moja… Parulskis, lenkas, Žydrųjų Knygų, kuriomis gudrusis Žukas, irgi, matyt, lenkas, išmokėjo honorarą, tikriausiai turi gausybę, turbūt niekam jų nedovanoja, jokiai panai, dovanoti produktą, kur prie golovatovo prisobačintas dar ir hvostovas – ne stilius, kaip ir tekste paminėti pavardę, rangu žemesnę už Vergilijaus ar, mažų mažiausiai, Dantės. O jei jau priverstas paminėti, tai ta pavardė būtinai prisivėmusi į barzdą.

Šiais žodžiais nebūtin išlydėdamas priešpaskutinę Žydrąją Knygą, norėčiau būti niekingai neteisus.

Dar norėčiau, žvelgdamas į tą bjaurią barzdotą pastraipą, nuaustą iš nuoskaudų ir meilės atliekų, it Roland‘as Barthes‘as (Bartas) Simpsonas ištarti: „čia ne aš“.

Aš.

Aš, aš, ir dar sykį aš. Menkas šlykštus šykštuolis, neturintis jėgų net pastraipėlės, it iširusioje santuokoje užgyvento turto, išmest į šiukšliadėžę – su stiklu? skardinėmis? popieriumi? nuleist su organika, lietuviška… buvusia lietuviška dešra.

40

skaitymuose viešojoje bibliotekoje skaitysiu eilėraščius iš „Šokių“. Vartydamas tą knygelę, skaitinėdamas primirštus eilėraštukus, pasijuntu lyg būčiau Salvadoras Dali, tyrinėjantis savo išmatas: šitas – nieko, gražus, o šitas – ne itin, skystas…

Vis dėlto, kad šios „išmatos“ atsirastų, turėjo būti ir „maistas“. Tikras, gyvybę palaikantis. Tad „išmatos“ – neišvengiamos.

41

Draugą nelaimėje pažinsi. Štai, man esant Austrijos tremtyje, jau trečią kartą skambina Alvydas. Dabar jam nereikia sužinoti, kokia grupė dainuoja „Venus“, dabar kankinasi prie rašomos knygos, antradienį turi atiduoti. Aš gi kaip tik perskaitęs, ką čia rašinėju. Tad pusvalandį vienas per kitą guodžiamės, kokie puikūs esam rašytojai. „Aš blogesnis!“ Ir argumentai. „Ne, aš blogesnis!“ Ir dar svaresni argumentai. Pakviečiu atskristi į Vieną. Pratęsime…

42

Šiandien, šeštadienį, Wipplingerstrassėje sutinku pirmąjį ryškų žydą. Labai gražų aukštą barzdotą žydą. Skrybėlėtą, su peisais. Paseku. Nueina daugiau, gerokai daugiau žingsnių, nei šabo dieną leistina. Taip, šis miestas išlaisvina žmogų!

Iš žydų ir mes galėtume daug ko pasimokyti. Tiesą sakant, visko. Išskyrus vieną. Na, to vis tiek neišmokstama.

43

Dabar kad jau pasakysiu, tai pasakysiu: jei gyventi mėgini teisingai, tai gyvenimas ne kliudo, o padeda!

Gerą valandą ieškojęs secesinių Majolikos ir Vagnerio namų, jų taip ir neradęs, nusispjaunu ir, perėjęs gatvę, patenku ne kur kitur, o į garsųjį Naschmarktą, smagurių turgų, kvapų ir aromatų operą, ir būtent šeštadienį, pačiame įkarštyje.

Tiesą sakant, uosle žaidžiančių gero maisto ir prieskonių kvapų, tarkim, vieno svarbesniųjų Briuselio žavesio ingredientų, Vienoje pasigedau. Užtat dabar atsigriebiu su kaupu. Uodžiu ir iš kairės, ir iš dešinės, o tuščias skrandis kelia nuostabos kupinas ovacijas. Visko, visko noriu ir viską galiu įpirkti, turiu tam lėšų, galiu „patempti“ net tas Lenkijos miškų voveraites po trisdešimt eurų už kilogramą. Visa tai kelia dar didesnį pasitenkinimą ir pasididžiavimą.

Štai sugrįšiu namo ir išsivirsiu sardelę – pagalvoju ir, šiaip ne taip nuo alyvuogių parado atplėšęs akis, išvystu ir Vagnerio, ir Majolikos namo fasadus, pro kuriuos buvau praėjęs gal dešimtį kartų.

44

Muziejų aikštėje noriu šį tą užsirašyti, rašiklis iškrenta iš rankų ir guli pasidalijęs į tris dalis – pats rašiklis, dangtelis ir velniai žino kas. Pasilenkęs pakeliu rašiklį, dangtelį, o prišokęs paslaugus jaunuolis pakelia ir paduoda „velniai žino ką“. Padėkoju.

Už kelių šimtų žingsnių, Didvyrių aikštėje, vėl ketinu šį tą užsirašyti. Ir vėl rašiklis krenta iš rankų. Guli: rašiklis, dangtelis, velniai žino kas. Sutrikęs lenkiuosi. Prišokęs kitas paslaugus jaunuolis pakelia ir paduoda „velniai žino ką“. Padėkoju.

Kai rašiklis iškrenta trečią kartą, Sigmundas Freudas neapsikentęs prisidega cigarą ir klausia: gal taip reiškiasi tamstos latentinis homoseksualumas?

45

Mes, antiglobalistai, šią saulėtą šeštadienio popietę kažkokie pernelyg ramūs. Brazdiname gitarytę. Net dvi. Protestuojame. Regis, prieš bankus.

Man, oksimoronų mėgėjui, čia atkakusiam už „Austria bank“ lėšas, tai ypač patinka.

46

Ryt fotosesija. „Fotorita“, – įrašau į telefono atmintį. Nes manojoje vietos nebėra. Visą užėmęs jos prisilietimas prie mano peties per pirmąjį susitikimą. Aiškus ir paprastas. Drumstas ir sudėtingas. Jei ir sąmoningas, tai iš pasąmonės. Kad ir kaip ten būtų, čia atsiduriame Carlo Gustavo Jungo teritorijose. Taip, aišku, tas peties prilietimas erotiškas. Bet tai visai kitokio pobūdžio erotika. Ji nežada apsinuoginimo. Ji apsivilkusi prasmėmis, kurių nenusimes. Ir tas rūbas su uniformos detalėmis.

47

Paryčiais, naktimis, o kartais ir iš vakaro name pasigirsta pokraupės aimanos. Anksčiau atrodė, kad mylimasi. Dabar nujaučiu, kad mirštama. Tai ir yra poezija.

48

Prieš iškeliaujant į fotosesiją, į pasimatymą su Rita, teko ilgėliau pastovėti prieš veidrodį. Išvydau daugmaž tai, ko tikėjausi. Bet vis tiek buvo įdomu – pažintine prasme. Manau, ką tik pasibaigus antrajam pasauliniam, panašiai atrodė ir Viena.

„Tuoj, išsivalau dantį, ir išeinu“, – išsprūdo. Stilių ji turėjo atpažinti.

Be alkoholinės patirties kai kurie dalykai neįmanomi. Pavyzdžiui, „parulskiškas“ humoras. O „erlickiškas“, nors ir labai keista, įmanomas.

49

Vargu ar ką pavyktų papasakoti apie per penkiolika minučių prabėgusią dieną. Kai nežiūrėdavau į jos „Nikono“ objektyvą, subjektyviai žiūrėdavau jai į akis? Valgiau Dievo koją? Parodžiau mano vakaro šviesą? Bergždžias, bergždžias reikalas. Vis dėlto dabar juos beveik suprantu, tuos tragikomiškai įsimylinčius senukus.

50

„Nemėgau jo kūrybos iki su juo nesusipažinau.“ Man, deja, dažniau nutinka atvirkščiai. O štai jo kūrybą vis dar mėgstu. Netgi susipažinęs su jį mėgstančia tavimi.

51

Kreiptis „jūs“ į kitą žmogų – net į tokį garbų kaip aš – netikslu, neteisinga, netgi, sakyčiau, nepagarbu. Į žmogų kreiptis „jūs“ dera, jei šio skilusi sąmonė, jei jis yra šizofrenikas arba rašo eilėraštį („jums šizoidinė psichopatija, karalių ir poetų liga“, – prieš trisdešimt metų tiksliai diagnozavo mano psichiatrė, nors tuomet dar nė nemėginau kurti pasaulių, o kurdamas juose ir karaliauti). Taip, tada esame „jūs“, „mes“, „jie“ ir „jos“, aidi galybė balsų mumyse, begalė patirčių viena per kitą veržiasi pasireikšti ir atidundančios kariuomenės saliutuoja. Bet nudundėjus esi vienas. Vienas, tuščias, dulkėtas tu.

Kas kita „jūs“ kreiptis į miestą. Ir tikslu, ir teisinga. Labą jums rytą, gerbiamoji Viena. Kaip jūs ten be manęs, ar nesušalote, Vilniau, tolimas mylimasis?

52

Otmotal pol sroka. Ta proga greta failo „Vienas Vienoje“, it naują tatuiruotę, pasidariau kitą: „Naujasis vienas Vienoje“. Šv. Rita išmokė naudotis metro: perėjau į „kitą lygį“.

53

Mane persekioja Stefanas Zweigas. Kas vakarą praeinu pro jo gimnaziją, o štai šiandien, lengvai pasiklydęs, pasukęs šiek tiek dešiniau nei reikėjo, atsidūriau Schottenring 14, prie gimtojo Zweigo namo su „Coca-cola“ prekės ženklu greta. Taip, Zweigas persekioja ir su kokakolos reklamos agresyvumu zweigia: „paskaityk mane, na, bent paskaitinėk…“

„Ar jau perskaitei?“ – klausiu sapne Apuko. „Šlamštas tas tavo Zweigas“, – atkerta susinervinęs ir dar kažkodėl priduria: „ir ta tavo „Dievų taupyklė“ – šlamštas“, nors žinau, kad neliepiau jam tos taupyklės skaityti. „Nieko čia tokio, – sakau sapne sunerimusiai Viliūtei, – broliukas drįso išsisakyti, dabar bus mažiau įtampos.“ Ir vis dėlto, pasisukęs į Apuką, kerštauju: „Tiesą pasakius, tai ir tavo namas nelabai stovi.“

54

Nedidukė, bet turininga parduotuvė. Acid folkas, antifolkas, garažas, psichodelija… Žodžiu, viskas, kas domina, ir dar daugiau. Pavyzdžiui, girtas eiles skaitantis Bukowskis. Savininkų pora, aišku, buvę hipiai – malonūs, paslaugūs, ontologiškai liūdni.

Intuicija jau diktuoja, vaizduotė jau piešia jų gyvenimo detales – praeitį, dabartį, ateitį, kurios kaip ir nėra. Vis dėlto regime tą vienas kito neišvengiamumą, hofmaniškai liepsnojusios meilės pelenus, kuriuose dar žybteli viena kita kibirkštėlė.

Moteris, kadai buvusi graži, suvargusi, prislėgta gyvenimo, ženklinto vyro priklausomybėm, dabar graži gal tik man. Vyras, gal penkiasdešimt penkerių, dar liūdnesnis nei ji, tačiau besišypsantis – ir ta šypsena natūrali. Plaukai ligi pečių, labai įdomiai išplikęs – neatrandu lietuviško žodžio, rusas, manau, jį pavadintų „plešivyj“.

„Tripsichord Music Box“ imsiu, o štai Bukowskio – ne, šis per daug girtas“, – mėginu šmaikštauti su kažką savo kambarėlyje veikiančiu pardavėju ir pamatau, kaip jis slepia „fleškutę“.

Taip, sugebu pasakyti „vietoje ir laiku“, kaip ir po keletos valandų mane fotografuosiančiam senam, labai barzdotam ir simpatingam žydui disidentui: „viens, du – ir sušaudėm“.

55

Pagrindiniuose skaitymuose Vienos viešojoje bibliotekoje susirinkusiųjų santykinai daug ir vis gausėja (beje, girdėjau kalbant, kad klausytojai gan aukštos prabos, pavyzdžiui, „geriausia Austrijoje lenkų poezijos vertėja“). Kaip didis vokiečių kalbos išmanytojas, turiu tam daug gražaus laiko, tad skaičiuoju: suskaičiavus pirmą kartą – trisdešimt devyni, perskaičiavus – keturiasdešimt du, o po pusvalandžio, žiū – ir keturiasdešimt šeši, nors Rita ir išbėgo į kroatų kalbos pamoką.

Rytoj, programėlėje atsidūręs žemiau, daug žemiau mudviejų su Andrejum Hvostovu, skaitys bei su publika bendraus kažkoks Mario Vargas Llosa, kurio bevertis romanas bibliotekoje, kur pažvelgsi, voliojasi išleistas šimto tūkstančių egzempliorių tiražu – imk, kiek nori, už dyką.

Patraukli, atvira ir plėšroka aktorė Jaschka Lämmert (žiūrėk www.jasch kalaemert.com) – pasak žmonių, beveik žvaigždė – pakvietė į pasimatymą. Ir nueisiu, ir nepasididžiuosiu, ir pasimatysiu! O ką?

56

Vakar, regis, buvau labiau, nei derėtų alkoholikui, įsisiautėjęs, įsiaudrinęs ir net šiek tiek įsijaudrinęs. Tad šįryt vis ateina, įkyriai lenda mano jaunystę praniūniavusi, gal kokio žinomo, o gal ir nežinomo talento sukurta, bet greičiausiai iš kelių, žinomų ir nežinomų, talentų išlydyta Gorkyno liaudies daina: „Jei turėčiau aš merginą, glamonėčiau jai krūtinę, pas mane jinai ateina filosofine prasme.“ Nūnai niūniuojama filosofinė prasmė kažkodėl tampa metafizine. Vienoje, švilpiant metro „pas mane jinai ateina metafizine prasme“, ir nieko negaliu padaryti. Na, čia tarp kitko.

57

Metro, požemių žmonės smarkiai skiriasi nuo paviršiaus žmonių. Manau, kad ir požeminis aš taip pat smarkiai skiriuosi nuo manęs paviršinio.

58

„Keliaukim į šventąjį miestą, ten šventa ir baisiai gražu…“ Mano metro linijos, U4, kryptis, jei važiuoji iš centro namo, o dažniausiai iš ten namo ir važiuoju, yra „Heiligenstadt“, ką išvertus reikštų „Šventasis miestas“. Štai čia mudviejų, mano ir Sigito Parulskio, kryptys – nepaisant požeminio laiko, kuriam, kitokiam nei paviršiaus laikas, pora metų reiškia dar mažiau – trumpam ir vėl sutampa. Filosofine prasme? Metafizine?

59

Šįryt, vos nubudęs, dar kraujui lašant nuo peilio, kuriuo košmarėlyje nudūriau nedorą, labai nedorą rytų kovų meistrą, jau vis geriau įžiūrėdamas buto Seegasėje lubas, į kurias ir Sigitas prieš porą metų žiūrėjo, prisiminiau miklią jaunystę. Tada tiek jis, tiek aš nuomojomės butus. Ir štai, po turiningai praleisto vakaro, atsibundame Oginskių rūmų, Rašytojų sąjungos antrajame aukšte ir matome kokį šešetą septynetą metrų virš mūsų kybančius lubų ornamentus. „Nieko sau butuką išsinuomojai!“ – stebiuosi. „Tai tu nieko sau butuką išsinuomojai!“ – nesutinka bendragrindis.

60

Papasakokite, kaip jūs su Corneliumi Helliu dirbote prie šių vertimų, kiek, kaip sėdėjote?“ – pasiteiravo dama iš publikos.

Galiu papasakoti.

Vienas „Poezijos pavasario“ renginių. Vilniaus miestui skirti skaitymai Užupio kavinėje. Žmonių sausakimša. Sėdžiu greta poeto Kornelijaus Platelio. Į kavinę įeina kažkoks nepažįstamas vaikinas. Kornelijus jį pažįsta, kviečia sėstis tarp mūsų, labiau ant mano kėdės, nei ant savo. Šiek tiek pasistumdome subinėmis, bet sutelpame. Kornelijus Platelis mudu, sėdinčius ant vienos kėdės, supažindina. Čia Aidas Marčėnas, poetas. O čia Cornelius Hellis, lietuvių literatūros vertėjas į vokiečių kalbą.

Cornelius Hellis, su kuriuo, žinodamas, kad jis išvertė mano eilėraščių į vokiečių kalbą, publikavo juos literatūros žurnale ir laimėjo man rezidentūrą Vienoje, pažintį vis atidėliojau, nors ir labai norėjau susipažinti.

Aidas Marčėnas, kurio eilėraščius Cornelius Hellis išvertė, publikavo juos literatūros žurnale, laimėjo šiam rezidentūrą Vienoje ir, norėdamas tai pranešti, ieškojo to suskio jau kelintą mėnesį ir niekaip negalėjo rasti.

Štai taip ir „sėdėjome“.

61

Šėnbrune, Habsburgų vasaros rezidencijoje, jaukiame, nuošaliame vieno parko kampelyje, žaidžianti, iš saulėto ploto šešėlin ir atgalios šokinėjanti voverytė bei ją stebinčios išmintingosios varnos priminė Palangą. Ankstyvas rugsėjis. Tolimieji tvenkiniai. Man dar atrodo, kad sugebu rašyti eilėraščius. Šoku „Šokius“. Iš šviesos į šešėlį, iš šešėlio į šviesą.

62

Senas, labai labai senas hipis su skystais žilais plaukais ligi šiknos, šnekasi su voverėmis. Su kuo jam dar šiame pasaulyje šnekėtis? Visi jau mirę. Su jais, tiesą sakant, – iš šviesos į šešėlį, iš šešėlio į šviesą – ir šnekasi.

63

Urzgiant skalbimo mašinai, kantriai it geranoris kritikas skalbiančiai mano dėvėtus, kepuosi Fantastiškas Kepenėles, kurias, neturėdamas Šafrano, pagardinsiu Baziliku ir šėnbrunu. Štai prieš ką užsimerkia net Viena!

64

Išsiskalbęs aptinku, kad nebeturiu sausų kojinių. Ką gi – vasara grįžo ir Vienon galiu ramiai kėblinti be jų. Tik, deja, kelnytės per ilgos, kad išryškėtų kiek senstelėjęs, bet vis dar aktualus „stailas“.

Ta proga sėduos ir skaitau, ką „Lietuvos ryte“ apie beviltišką, beviltišką, beviltišką pasaulį samprotauja vienintelis, vienintelis, vienintelis Juozas Statkevičius. Viliūtė prieš gerą savaitę atsiuntė nuorodą su prierašu „Perskaityk, nepasigailėsi“. Perskaitau. Pasigailiu. Vilniuje gal ir būčiau nepasigailėjęs. Vienoje tampi gailestingesnis.

65

Šiandien Linke Wienzeile iš manęs ketino gauti „gatvinį“ interviu – visai kaip Lietuvoje: „šūstra“ mergužėlė, „įpūtęs“ operatorius…

„Nesuprantu, kaip tau tiek visko nutinka“, – matau, ne itin tikėdamas klausia kaimynas estas. O todėl, kad daug vaikštau, o vaikščiojimas garantuoja didesnę (nei kiekybę didinantis važinėjimas) stebėjimo kokybę, kuri skatina vaizduotę, o štai ši ir pritraukia jai trūkstamus įvykius.

66

„Viliūte, angele mano, atskrisk greičiau! Mergos prie manęs labai lenda – įvairaus amžiaus, įvairių tautybių, įvairių lyčių.“

67

„Oi, Aiduti, kodėl rašai tokius trumpus laiškus, tarsi Tau nieko neįvyksta? Kodėl man, kai tik išeinu iš namų, tai per dieną – romanas!

Šįryt, kaip sakiau, turėjau priduoti visus „analizus“: kraują, siuskį ir kaką. Ryte išsikviečiau taksi. Nuvažiavau. Taksistas, aišku, neturėjo grąžos iš kupiūros. Bėgu tekina į parduotuvę keisti. Atsiskaitau. Jau sukaitusi (1). Einu ieškoti „pro Zappą“, kaip man buvo nurodyta. Klaidžioju po poliklinikos aukštus. Jau visa šlapia (2). Pagaliau randu. Eilė – koks 30 žmonių. Siūlo užsiimti eilę, ramina, kad čia visada taip. Nenuramina. Susinervinu, nes nerandu nukreipimo kraujo tyrimui. Suprakaituoju (3). Prisimenu, kad turiu siusiuką ir kaką. Einu prie langelio. Padedu siuskį, o nukreipime kakui tarsi ne tas parašyta. Susikraunu viską atgal. Vis vien turėsiu atvykti dar kartą – su nukreipimu kraujo tyrimui. Pumpinu namo. Nugarai klaikiai šalta. Vis dėlto sukaistu (4), nors laipsnių tėra 0° C. Na, pagaliau.

Siuntimą randu ant stalo. Pasiimu. Vėl susikišu viską į rankinuką. Keliauju atgal. Eilė trumpesnė. Atsidūstu, užsiimu. Kol kas „nunešiu šūdą“. Šūdas dingęs!!! Dingo mano šūdas! Na gerai, apsieisu be šūdo. Gal guli ant stalo? Rytoj, eidama pas gydytoją, paimsiu. (Deja. Šūdas taip ir neatsirado – išskrido!.) Išsiurbė iš venos kraują. Laaabai skaudėjo – nesupratau, kodėl. Na, nieko. Bent tiek nuveikta.

Turiu dar vieną darbelį: atsiimti mašiną, nes su taksi ar be jo man nepatiko. Važiuoju troleibusu. Aišku, vėl nerandu, kur pažymėti taloną. Vaikinas maloniai padeda. (Ir net nusišypso! – „jaunoji karta“!..) Deja, kitoj stotelėj įlipa kitokie vaikinai, jau gatvėje staugiantys savo girtais balsais kažką jiems labai juokingo. Paklaikstu nuo jų elgesio. Sukaistu (5). Dėbteliu toooookiu žvilgsniu! Vienas vaikinas jį pastebi. Kažką pasako mano adresu, bet pritilsta. Staiga girdžiu (viskas vyksta man už nugaros), kad jie siūlo kažkam sėstis. Susiruošia lipti. Tas vaikinas, kurį užmušiau žvilgsniu, lenkiasi ir su „Labai atsiprašome“ deda man į rankas šokoladuką. Nė už ką nenoriu imti. Man irgi reikia lipti. Slenku prie durų. Tyliai kalbamės. Teisinasi alkoholiu. Aš švelniai „auklėju“… Man patiko! Atsigaunu.

Bet tai, regis, vienintelis smagus epizodas šiądien.

…Servise sužinau, kad kėbulinius darbus padarė, o apie bendrą apžiūrą pamiršo. Na ką gi, turiu biuletenį, palauksiu. Laukiu. Ilgai. Sukaistu kokius 4 kartus. Imu klaikiai kosėti. Laukiu. Susimoku 1800, – + 300, –. Sėdu į atrodančią tarsi nauja mašiną. Deja, išvažiuoti negaliu. Užskersuota. Prisimenu, kad norėjau, bet pamiršau pakeisti kilimėlius (bent vieną, priekinį). Nusiperku. Dar 200, – . Valentinas įdeda, viskas čiki.

Jau važiuosiu. Deja. Dega visokios raudonos lempelės. Vėl grįžtu ir prašau, kad kas nors „nuResetintų“. Meistrui nepavyksta. Jis vėl varo mašiną į vidų. Paaiškėja, kad užsidegė stabdžių kaladėlių avarinis, reiškiantis, kad reikia keisti kaladėles. Dar 1300, –. Detalės bus pirmadienį. Cha! Išvažiuoti galiu.

Grįžtant skambina N. M.: baigiasi KASKO draudimas. Dar 1400, –.

Naujos padangos ~ 1800, –.

Na štai, teks pasiimti skaičiuotuvą ir susumuoti šios dienos „sąmatėlę“.

Lieka techniniai dalykai. Tech. apžiūra, visi mano nebaigti darbai: programos, vadovėliai, korektūros, kaimas, Palangos paruošimas žiemai ir t. t., ir pan.

O Tu dar tikiesi, kad aš atskrisiu. Nesitikėk. Negaliu apžergti visko.“

68

Rašytojui labai pravartu mylėti bet kada už jį geriau galinčią rašyti moterį, kuri nepretenduoja, kadangi yra per daug išmintinga ir turi ką šiame gyvenime veikti, nei į pasaulines prozininkes, nei į dar kietesnes eseistes. Jei pripažįsti jos nenuginčijamą pranašumą dar ir šioje srityje bei drįsti rašyti toliau – tavęs laukia liūdnas Levo Tolstojaus likimas.