2005 m. Nr. 2

Publikacija parengta pagal klausimus, kuriuos Algimantui Bučiui 2004 m. pateikė VU bakalaurantė Birutė Verbickaitė.

– Kodėl pastaraisiais metais pasirinkote buvimą literatūros nuošalėje?

– Neseniai suskaičiavau, kad jau geras dešimtmetis, kaip neišleidau jokios knygos. Keista, kad dar kai kas prisimena, jog kažką rašinėjau. Be darbo, tiesa, nesėdžiu. Jau penkti metai rengiu vieną tekstą, apie kurį negaliu net išsižioti, nes bet kas pasakys, kad esu beprotis. Ir vis tiek ketinu jį užbaigti. O kol kas niekas, išskyrus žmoną, nežino.

Šiaip būti nuošalėj – beveik ideali situacija. Žinoma, ir baudžiau save tylėjimu, nes negaliu užmiršti visko, kas buvo. Esu padaręs stambių klaidų, vadinkim, tikėjimo klaidų, o tokius dalykus reikia iš pagrindų suvokti ir įsileisti atgailą. Gal nebūčiau patekęs sovietmečiu į tokią ideologinės dezinformacijos duobę, jei, tarkim, vaikystę būčiau praleidęs su tėvu, bet jis, smetoninis kariškis, 1945 m. atsidūrė Vokietijoj, o nuo 1947 m. persikėlė į Angliją, ir visose anketose mamai ir man tekdavo rašyti tradicinę formulę: „Dingęs be žinios karo metu“. Ir nemelavom, nes iki 1981-ųjų aš nežinojau, kad jis liko gyvas ir kur gyvena, o mama ir mirė 1964 m. nežinodama. Jis paprasčiausiai bijojo mums rašyti, nes tie laiškai būtų buvę mums kelialapiai į Sibirą. Net daug vėliau kontaktai buvo užblokuoti „geležinės uždangos“. Kartą Rašytojų sąjungos tarpdury susidūriau su Vaciu Reimeriu, vyriausiuoju „Gimtojo krašto“ redaktorium. Jis ir sako man: „Žinai, čia tokiam vienam emigrantų laikrašty didžiulis straipsnis su portretu, atrodo, apie Paties tėvo poeziją, Anicetas Bučys, ar ne?“ – „Kur, kada, gal galiu užeit pasižiūrėt?“ – klausiu, nes žinojau, kad „Gimtasis kraštas“ gauna kone visą lietuvių emigracijos spaudą. „Ė, brolau, niekuo negaliu padėt, neturiu teisės parodyt…“ Ir nuėjo… Nesuprasi, ar pradžiugint norėjo, ar pasityčiot. Vėliau radau tą straipsnį – Didžiojoj Britanijoj leistame „Europos lietuvyje“ Kazys Barėnas rašė apie 1979 m. Londone išėjusią Tėčio eilėraščių knygelę. Buvau atkirstas nuo Tėvo. Nuo patikimiausios atramos. Ir ne aš vienas. Daugelis jautėsi tarsi spąstuose. Prisimenu, susitikau kartą Joną Avyžių poliklinikoj, beveik prieš pat jo mirtį. Belaukdami savo eilės koridoriuj įsikalbėjom. „Tu žinai, sako, aš karo pabaigoj vos neišvažiavau. Jau vežimas buvo pakinkytas, sudėti daiktai, ir kaimynai važiavo, bet mama atsiklaupė ant kelių – nevažiuok! Ir aš, sako, pasilikau, o juk nežinia, kaip aš būčiau rašęs ten, įsivaizduoji, laisvėj… Ir kaip žiūrėčiau į viską, kas čia buvo rašoma visus tuos metus?“

Taigi tokius dalykus permąstyti reikia iš esmės, o ne šiaip sau guostis, kad mes čia kentėjom, patyliukais grūmėmės, Ezopo kalba eiliavom, darėm daugiausia, ką galėjom, dar ir nukentėjom: susirinkime kolegos pabarė, gerą sakinį leidykloj išbraukė. Žodžiu, nukentėjom nuo sovietų valdžios, tad vos ne herojai. Man šitie pasiteisinimai nei ką paaiškina, nei guodžia. Reikia suvokti, kaip pragyvenai ir kaip galėjai pragyventi. Literatūra vis dėlto yra savotiška tikyba. O melas žmonėms – šlykštus dalykas, nesvarbu – ar sąmoningas, ar iš naivumo ir nežinojimo. Žinoma, mes jau buvom kita karta – ne ta pirmoji melagių karta, kuriai priklausė, sakykim, ciniškiausio dviveidžio Antano Venclovos vienmečiai ar bendraminčiai. Bent jau aš melavau, tikėdamas, kad mano auklėtojai, mokytojai ir universiteto dėstytojai man sakė ir sako tiesą ar bent jau nemeluoja į akis. O tikėta daug kuo. Po kažkokio mitingo universitete buvom pasiryžę rašyt pareiškimus: atseit siųskit mus į Kubą padėti Fideliui Castro. Ir tai buvo nuoširdu, emocingai tikėjome, kad reikia važiuoti, padėti – turi būti Teisybės viršus! Dabar galima iš to pasijuokti ar nutylėti, nuslėpti. Bet ką tu nuo savęs nuslėpsi? Taigi nuošalė – geriausia vieta pamąstyti ir atgailauti. Nors puikiai suprantu, kad atgaila – nebemadingas dalykas. Prieš kelerius metus rašiau įžanginį žodį labai savotiškai knygai, kurios leidybą rėmė Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Tai dabartinių Lietuvos kalinių rašiniai – autobiografiški apmąstymai apie save ir kitus. Autoriai – įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, nuteisti už visokius nusikaltimus. Ir ką manote? Radau aibę nuoskaudos, netikėjimo nei savim, nei teisybe, nei, kaip vienas žargonu parašė, „mentovskai deputatska bananine Lietuvos valstybe“, nei padoresne ateitim Laisvėje… Tik neradau vieno dalyko – Atgailos. Beveik visi autoriai ir autorės imasi nešti „nesuprastos bjauraus gyvenimo aukos“ kryžių ar bent jau atlikti vaidmenį… O juk rašo kas? Vagišiai, žmogžudžiai, chroniški alkoholikai, narkomanai, paleidę savo gyvenimus vėjais ir sugriovę ne vieno žmogaus likimą, palikę likimo valiai savo senstančius tėvus, mažamečius vaikus ar net atėmę gyvybę savo kūdikiams, ką ten bekalbėti apie kirviu užkapotus kaimynus ar kokius apiplėštus praeivius… Taigi savo įžangėlę kalinių knygai pavadinau „Gyvenimai be atgailos“ ir nuo to laiko, beje, nesitikiu ir nelaukiu, kad kada nors ims atgailauti melagiai… Tie patys „nekalčiausieji“, kurie per penkis sovietmečio dešimtmečius išleido krūvas melo knygų ir melagingų kolektyvinių „mokslinių“ leidinių apie Lietuvos istoriją, lietuvių tautą, kultūrą, literatūrą. Gaila, kad Lietuvoj nėra dykumos, kur geriausia, kaip sako išminčiai, atgailauti ir ieškoti savęs. Nes vis dėlto, atrodo, likau idealistas – pridėjau anai įžangėlei moto iš šv. Luko Evangelijos: „Sakau jums, taip bus daugiau džiaugsmo danguje dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio, nekaip dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos“.

– Esate minėjęs, kad ruošiatės išleisti ne tik du romanus, bet ir vieną knygą apie literatūrą?

– Pamažu puoselėju romaną ir vienos kritikos knygos sumanymą, bet jį atidėlioju, nors medžiagą surinkau gerą ir tam, kad ne tuščiai teoriškai išvedžiočiau, o aštriai argumentuočiau. Romanai, deja, juda ne taip greitai, jei rašai sau, o ne leidėjui dėl pinigo. Nors ir ta „literatūrologinė“ knyga daugiau sau, negu kokiam moksliniam laipsniui įsigyti. Tai irgi lemia didelį tempo ir struktūros skirtumą. Aš ją pavadinau „Akistata su Kiklopu, arba Rašytojas diktatūros papėdėje“. Tai universali situacija, nors nagrinėju ne Rytų, o Vakarų medžiagą su atskiru dėmesiu lietuviškam variantui. Mane domina, o tiksliau – neduoda ramybės vienas iš mano „prakeiktų klausimų“. Kaip čia atsitiko, o kas blogiausia, kodėl nuolatos taip atsitinka, kad geri ir net labai geri rašytojai, dažnai – iškiliausi intelektualai, iš daugelio galimų ideologinių platformų pasirenka arba ima simpatizuoti radikaliam socializmui. Mano karta, kaip sakiau, nesirinko, mes buvom paprasčiausiai inkorporuoti į galingai išreklamuotą socialinės lygybės dogmatiką. Bet mane stebina ir domina ne tik tos priežastys, kurios tiek dešimtmečių leido mums, lietuvių rašytojams, sėdėti „zooparko narvuose“ ir jaustis taip, tarsi viskas normalu, viskas gerai. Sakykim, kitaip ir negalėjo būti vienpartinės diktatūros sąlygom. Bet pasidairykime plačiau – kas laisvuosiuose Vakaruose varė į komunistų partiją kokį nors siurrealistą Paulį Eluard’ą ar amžiną avangardistą Pablo Picasso? Tarkime, menininko emocijos. Tačiau kas tokiu atveju vertė šlovinti Sovietų Rusiją tokius Vakarų intelektualinės minties autoritetus kaip André Gide’as? Tarkime, informacijos stoka iki jo kelionės į SSRS. Gerai. Bet kas tada vertė bene dar įtakingesnius Vakarų intelektualus J.-P. Sartre’ą ir Simone de Beauvoir megzti koketišką flirtą su sovietiniu režimu ir po Stalino mirties, ir po Chruščiovo pranešimo, ir po vengrų sukilimo, ir net po Čekoslovakijos sugniuždymo sovietiniais tankais? Kodėl mūsų laikų intelektualiniams „orakulams“ R. Barthes’ui ir J. Baudrillard’ui buvo maža marksizmo ir jie tapo didžiojo Mao šaukliais, kol 1968 metų įvykiai Prancūzijoje nesužlugdė iliuzijų, nes tik po to tas pats J. Baudrillard’as iš karšto maoisto pavirto „melancholišku Nietzsche“, kaip jį vadino kandesni kolegos? Faktografiniai duomenys čia pagaliau ne tiek svarbūs, nes jie nieko nepaaiškina. Giliau žiūrint, ima matytis naujos mįslės. Tarp jų – ir lietuviškos. Sakykim, Kostą Korsaką į komunistų stovyklą atvedė geležinė jo paties logika, pasibjaurėjimas buržuazine dviveidyste mūsų provincinės valdžios, „naujųjų turčių“ reklaminėj teorijoj ir kraštą alinančioj praktikoj. Tą patį galima pasakyti ir apie Salomėją Nėrį, nors jos pasirinkimas tarp pogrindinio komunizmo ir katalikiškos tikybos kur kas sudėtingesnis, jei atsisakysim apkalbų lygio „paaiškinimų“. Eikim giliau – ką ne vieną kartą bandė įkalti anuometinei Lietuvos valdžiai savo laiškuose Prezidentui filosofas Stasys Šalkauskis? Ką norėjo pasakyti tai pačiai valdančiajai „šviesuomenei“ katalikas filosofas Antanas Maceina, leisdamas artėjančios katastrofos išvakarėse savo knygą „Buržuazijos likimas“ (1940)? Ką jis galvojo, absoliučiai donkichotiškai ragindamas Katalikų bažnyčios narius kuo greičiau išdalyti „altorių auksą“, kol kiti krikščionys, tie, kurie skursta, dar neprarado paskutinės kantrybės? Daug mįslių, nuo kurių, deja, nepabėgsi pasiraitojęs kelnes, kaip bėgo, pasak legendos, per vakarinę Lietuvos sieną Prezidentas, laiku nepaklausęs filosofo. Manyčiau, kad tie klausimai turi bjaurios išliekamosios galios ir retkarčiais aktualizuojasi nepriklausomai nuo mūsų noro viską kuo greičiau užmiršti kaip „vakarykštį sapną“ ir taikiai gyventi nuostabių partinių koalicijų hipnotizuojamoj Lietuvoj. Taigi medžiagos – per akis. Visą šį „kairėjimo mechanizmą“ norisi ir, matyt, verta panarstyti. Bet atidėlioju, nes turiu užbaigti kitą, dar painesnį, darbelį.

– Rašėte apie literatūros enciklopediją kompaktiniame diske – su vaizdo ir garso įrašais. Ar tai tik šiaip idėjos, ar realūs projektai?

– Jei būtų mąstoma valstybiškai, tai šis didžiulis projektas galėtų būti įvykdytas artimiausiu metu. Bučys čia dėtas tik tiek, kad prieš kelerius metus iškėlė idėją bendromis humanitarų ir technologų jėgomis parengti kompaktinį diską „Lietuvių literatūros istorija“. Kam tie dalykai įdomūs, gali pasižiūrėti to projekto aprašymą straipsnyje „Realioji literatūros istorija: kompaktinė enciklopedija“ („Literatūra ir menas“, 1997 m. balandžio 12–19 d.). Mano galva, tai būtų be galo patogus, milžiniškas lietuvių literatūros istorijos sąvadas, kur tilptų visi – maži ir dideli – su savo biografijom, autobiografijom, portretais, šeimyninėm nuotraukom, videoįrašais, kūriniais ir kritikos vertinimais. Man ši idėja svarbi kaip universalus priešnuodis prieš nuolat (nuo 1941-ųjų iki 2005-ųjų) lietuvius persekiojančią literatūros istorijos ideologizaciją. Ir dar svarbiau, kad toks projektas nieko negriautų, o tik pratęstų, mano manymu, pačias vertingiausias kultūros istorijos tradicijas, beje, gyvybiškai svarbias mažoms tautoms, šiandien brendančioms į galingus globalinės unifikacijos srautus. Tai sena, romėnų istorikų pradėta ir vokiečių bei prancūzų istoriografų ištobulinta kultūros istorijos mokykla. Pas mus šią tradiciją plėtojo Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, vėliau – Jurgis Lebedys, mums dėstęs universitete senąją lietuvių literatūrą. Palyginti su tom, kaip dabar daug kas sakytų, „faktografinėm“ J. Lebedžio paskaitom, visos kitos, tarkim, Donato Saukos kursas apie tuometinę moderniausią užsienio poeziją, atrodė kaip reklaminė beletristika. „Senoji“ mokykla buvo labiausiai apsisaugojusi ir nuo ideologijos, ir nuo trumpalaikių literatūrologinio modernizmo šuorų, kurie nepalieka tautoje nieko, išskyrus Vakarų arba Rytų literatūrologijos pasiekimų kompiliacijas, „madingiausius kurpalius“, ant kurių kaskart iš naujo bandoma užmauti lietuvių kultūros ir literatūros unikumus. Švietėjišku požiūriu, tai irgi reikalingas darbas, bet kol lietuviai neturės fundamentaliai sutvarkytos savo kultūros ir literatūros istorijos, visi tie „madingiausi universalūs kurpaliai“ kartos tik „pasakų Pelenės metodologiją“. Tai yra atmetinėsim lietuvių literatūros istorijoje viską, kas nepritinka šiandien madingoms kultūrologinėms mokykloms.

Manau, kad reikia steigti centrą, kuris vienytų to milžiniško darbo entuziastus. Būtent entuziastus ir idealistus, nes jokie valstybiniai biurokratai šiandien nenori nieko girdėti apie tokio masto ir dar nepigius projektus. Ir rytoj tikriausiai nenorės apie tai net kalbėtis. O entuziastai viską gali. Prieš gerą dešimtmetį JAV atsirado keistuolis, kuris sumanė sukurti elektroninę pasaulinės literatūros biblioteką anglų kalba. Daug kas sakė – beprotis! Bet vaikinas programavo, kaupė, kai ką pats vertė. Ir ką gi? Pradėjo vienas, o dabar jam iš viso pasaulio entuziastai vertėjai siunčia savo mėgstamiausius (jokių kritikų neaprobuotus!) tautinių literatūrų kūrinius. Net latviai sujudo, nors lietuvių dar nepastebėjau. Žmonės turi daugiau idealizmo, negu mes manome. Įsivaizduokime, kad koks seniai nutautėjęs lietuviukas kada nors iš tos elektroninės bibliotekos bent angliškai pasiskaitys ir aiktelės, kad tie nuobodūs jo proseniai iš provincinės Lietuvos turėjo tokį Vaižgantą ir dar Gedą su Erlicku! Gal kada tik taip ir laikysimės prieš visišką nutautėjimą ir masinės kultūros peną be tautinių vitaminų ir druskų.

– Ar nežadate grįžti į akademinę kritiką?

– O kas ta akademinė kritika? Ar tai literatūros mokslo atšaka? Gal tai ir paguoda tiems, kas tiki, kad „literatūros mokslas“ yra tikrai mokslas, o ne kilni tradicinė metafora, taikoma rašiniams apie rašinius. Žinoma, analitiniai rašiniai apie grožinius rašinius privalo pretenduoti į mokslinį objektyvumą ir nuolat tobulinti savo analizės metodus. Bet visa bėda, kad grožinis tekstas nėra vienintelis literatūros egzistencijos pavidalas, kurį galima būtų ramiai, kaip lavoną panoptikume ar atomą mikrotrone, išnarstyti ir tuo viską užbaigti. Priešingai, grožinis tekstas funkcionuoja tik skaitytojo sąmonėje, kitaip jis – negyvų raidžių kratinys. Kas tuomet yra analitinis tekstas apie grožinį tekstą? Deja, tik individualaus skaitytojo aiškiau ar painiau užrašyta nuomonė apie grožinį tekstą, ir visai nesvarbu, kaip tas skaitytojas save vadina – eiliniu mėgėju, kritiku ar literatūros mokslininku. Profesionalaus skaitytojo titulą su visokiais moksliniais laipsniais gauna, be abejo, tik tas, kuris universitetuose išmoksta aiškiai ir argumentuotai pagrįsti ne ką kitą, o savo paties asmeninę nuomonę apie literatūrą, savo vienatinį nuostabų ar bjaurų įspūdį, kurį jam darė grožinis tekstas skaitymo nuo pradžios iki galo metu. Toliau tam profesionaliam skaitytojui (kuris vadina save literatūros kritiku ar mokslininku) iškyla jo paties rašymo ar kalbėjimo problema: ar jis savo tekstą turi pateikti skaitymui kokiam nors žurnale ar laikraštyje, ar parengti kaip mokslinės konferencijos pranešimą.

Spręsdamas šią problemą skaitytojas profesionalas, valgantis duoną iš skaitymo ir savo įspūdžių aprašymo, turi rinktis kalbėjimo manierą, diskursą ar būdą, kuris jam viena ar kita proga atrodo pats tinkamiausias. Jei jis ne kurčias ir nori, kad kiti jį girdėtų, jam teks vienaip kalbėt mokslinėj konferencijoj ir kitaip – susitikime, tarkim, su Jurgos Ivanauskaitės skaitytojais tvankią vasaros pavakarę Palangoje.

Štai jums ir atsakymas, kodėl aš neketinu grįžti į akademinę kritiką ar mokslą. Man tiesiog nėra reikalo, o ir noro neturiu vėl imtis kalbėjimo apie literatūrą uždarame kalbėtojų apie literatūrą rate, akademinio diskurso lygmeniu. Nesu studentas, neturiu jokio mokslinio vadovo, kuriam turėčiau nuolat demonstruoti, jog esu įvaldęs madingiausią literatūrologinę terminiją. Netarnauju jokiam institute, neturiu bjaurių bendradarbių, kad berūkant cigaretę instituto koridoriuj turėčiau su pavydu klausytis savo kolegos, išknisusio internete kokį nors TENAI madingiausią „literatūros mokslo dievaitį“, o paskum, gesindamas nuorūką, galėčiau mestelti, kaip tas Sauliaus Šaltenio herojus: „A, kažkada teko skaityt. Pasenęs reikalas…“

Anksčiau ar vėliau, jei niekam netarnauji ir nereikia vaizduoti superkvalifikuoto specialisto, kad būtų pakelta algelė, visa ta „kultinio kalbėjimo“ atributika savaime nubyra. „Kultiniu kalbėjimu“, „kultiniu rašymu“ čia vadinu kalbėjimą arba rašymą tariamu moksliniu žargonu, pasiskolintu trumpam (pavyzdžiui, egzaminus laikant) ar ilgesniam laikui (dėstant, tarnaujant moksliniame institute). Iš to akademinio lukšto turi anksčiau ar vėliau prasikalti profesionalaus skaitytojo individualybė. Turi atsiverti asmenybės šarmas ir mastas, subtilių įžvalgų laisvė, gelmė ir originalumas. Tik tie dalykai gali suteikti metaliteratūrai imanentinę vertę už siauro suvokėjų rato ribų, kur niekam nieko nesako ir niekad nieko nepasakys kultinis literatūrologinis slengas.

Ir tai ne mano fantazija ar svajonė. Dabar, po visai netikėtos Jacques’o Derrida mirties 2004 m. spalį, mes jau, galime sakyti, regime visą vadinamosios prancūzų mokyklos evoliucinę panoramą. Ir kaip ji atrodo? Sakykim, Roland’o Barthes’o kelias? Nuostabaus ryžto žmogus. Nuosekliai ėjo priekin be sustojimų ar savęs gailesčio – pradėjo nuo sartriškojo marksizmo, ginklavosi lingvistinio struktūralizmo metodikomis, peržengė jas ir priėmė poststruktūralizmo paradigmą, nuolat judėjo priekin, primesdamas intelektualiajai Europai savo mitus („autoriaus mirtis“, „teksto kultas“ etc.) ir juos griaudamas, kol galų gale pats pasiryžo būti Autorium ir Herojum knygoje apie savo paties dvasinių kontinentų metamorfozes („Roland Barthes de Roland Barthes“, 1975). Pabandykime įsivaizduot to žmogaus mąstymo kelią, jei vienas iš „teksto kulto“ kūrėjų Roland’as Barthes’as gyvenimo saulėlydyje klausia savęs: „Tekstas linkęs išsigimti į Lemenimą. Į kurią gi pusę dabar?“
Ir čia joks senoliškas nuovargis. Prancūzų posartriniame sąjūdyje (turiu galvoje ir filosofiją, ir literatūros kritiką, ir pačią „grožinę“ raštiją, jei prisiminsime Georges’ą Bataille’į) man atrodo svarbiausi du momentai, kurie kadaise nustebino ir sukrėtė. Jau minėjau J. Derrida, kurio dekonstrukcijos nieko negriauna (išskyrus struktūralistų schemas), o priešingai – atveria sustingusiame tekste begalines nematomas, nepateiktas, neįsivaizduojamas garsų, frazių, žodžių, ženklų sąsajas, iškylančias Skaitytojo savivokoje. Netgi ne savivokoje, reiktų pasakyti moderniau – virtualiame kosmose. O antras momentas man susijęs su Jeano-Luco Nancy knyga „Corpus“ (1992), kuri daug ką šokiravo savo skandalinga nuostata, jog visas dabarties diskursas neegzistuoja niekur kitur, išskyrus mūsų pačių ir svetimus kūnus, taigi visada tėra prasmės fiziologija. Nesirengiu aptarinėti „Corpus“, bet miniu knygą tik tam, kad paryškėtų mano minėta praraja tarp kalbėtojo ir kultinio kalbėjimo. J.-L. Nancy, jaunystėje gan tradiciškas filosofas, savo „Corpus“ parašė po to, kai jam buvo persodinta širdis. Kitaip sakant, fiziologinė operacija paskatino jį apmąstyti paradoksalią situaciją – svetima širdis savam kūne. „Corpus“ ir yra filosofinė šitos situacijos refleksija, griaunanti tradicinių dogmų sistemą ir prietarus, kas yra „sava“ ir kas – „svetima“. Kieno žodžiais kalbame, kieno formulėm apibrėžiame save ir „savo“ Dvasią, Sielą, Prasmę nuolatinio senėjimo (svetimėjimo sau ir kitiems) judesy į paguodžiančią mirtį? Paguodžiančią tik tiek, kad kiti kūnai gims ir vėl kartos savižinos-nepažinumo kelią.

Tad galima geriau suprasti ir senstančio Roland’o Barthes’o rūpestį minėtoje knygoje prabilti ir kalbėti savo „kūnu“. O J.-L. Nancy tiesiog verčia atskirti, diferencijuoti, vaizdžiai tarus, „kalbėjimą smegenimis“, „rašymą smegenimis“ ir „kalbėjimą širdimi“, „rašymą širdimi“.

Pastaraisiais metais ir Lietuvoj man buvo labai įdomu sekti panašius reiškinius, sakykim, Viktorijos Daujotytės tekstų kaitą. Ji tiesiog visų mūsų akyse vadavosi iš tradicinių lietuviškos literatūrologijos pančių, iš akademizmo su jo pretenzijom į objektyvią visažinystę ir šventą objektyvumą. Terminologinės etiketės jos tekstuose ėmė byrėti kaip niekam nereikalingi lukštai. Atrodė, lyg jai būtų pritrūkę tikslesnių sąvokų, ir ji labai vykusiai ėmė naudotis seniai pamirštais lietuviškais žodžiais, suteikdama jiems šiuolaikiškų atspalvių, o kartais pati kūrė naujadarus. Visa tai rodė, kad jai rūpi prasibrauti pro svetimybes iki savasties, išreikšti savas patirtis. Ji tapo metaliteratūros kūrėja. Taigi neilgai, manau, teks mums laukti, kol vieną gražią dieną kultiniai akademikai(-ės) ne be ironijos pavadins profesorę V. Daujotytę eseiste. Tuo ir atskirs eretikę nuo Mokslo!..

Taigi kas ta akademinė kritika? Na, praradome V. Daujotytę kaip akademikę, bet užtat sulaukėm metarašytojos, kuri aiškina tautai, kas bus, kas mūsų laukia, jei mes, mūsų vaikai ir vaikaičiai negirdėsim ar nepaisysim lietuvių literatūros sukauptos dvasinės energetikos, kančios, rūpesčio, paguodos, patarimo. Ir čia V. Daujotytė jokia moralistė – ji tiesiog kalba lietuvių literatūros kodais ir balsais juos cituodama.

Ir ji ne vieniša. Metaliteratūros lygiu (beje, naujoje akademinėje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ tam lygiui klijuojama vis ta pati „esė“ etiketė) parašyti Romualdo Granausko tekstai apie rašytojus knygoje „Gyvulėlių dainavimas“ (1998) ir pjesė, kurioje savaip prisimenamas dainius Vienažindys. Užjūryje daugelį metų tokius tekstus apie lietuvių rašytojus „šiapus ir anapus“ kuria Rimvydas Šilbajoris, puikiai analizuodamas skirtingų literatūros kūrėjų individualias patirtis, praregėjimus, pozas, kaukes, literatūrinės meistrystės lygius ir tuo lyg maksimaliai išgrynindamas jų balsus. Skaitai kaip raganiaus būrimus iš delno!

Žinoma, ir pačiai metaliteratūrai iškyla aibė problemų, susijusių su jos kalbėjimo arsenalu ir būdu. R. Barthes’as minėtąją knygą apie patį save rekomenduoja skaityti kaip „romano personažo kalbėjimą“. J. Derrida tekstus išvis skaitai kaip „detektyvą“, kur žmogžudystės intrigą atstoja žinomos filosofinės ar filologinės dogmos „nudobimas“, o toliau skaitytojas ar paskaitos klausytojas ima keliauti keisčiausiais eksperimentinės prozos labirintais, kur susiduria su gryna filosofija ir autobiografija, neįtikėtina svetimų tezių dekonstrukcija ir naujoviška jų tąsa, laiškų ir plepalų parodija ir visokiais kitokiais struktūriniais teksto pradmenimis. Minėtą J.-L. Nancy tekstą daug kas vadina „poema“. Panašiai Prancūzijoje eksperimentuoja semiotikė Julia Kristeva, ieškanti galimybių sujungti tekste (kaip hieroglife) mintį ir kūną (turiu galvoj, beje, ne tik jos „detektyvinius romanus“, bet ir „mokslo studijas“). Sąvoką „mokslas“ čia rašau kabutėse, kadangi nei R. Barthes’as, nei J. Derrida, nei kiti „naujieji prancūzai“ niekur nevadina savęs „mokslininkais“.

Nesakau, kad visi kritikai ar literatūrologai turi ir gali judėti metaliteratūros link. Tai kiekvieno asmeninis reikalas ir problema, svyruojant tarp kultinės specializacijos ir universalios metaliteratūros, tarp svajonės „prabilti savo balsu“ ir baimės prarasti „kultinio profesionalo autoritetą“. Žodį „kultinis“ čia vartoju ne šiuolaikine prasme, reiškiančia „madingiausią“, „labiausiai garbinamą“ (klipą, šlagerį, dainą), o senesne tradicine reikšme, kai kurio nors „kulto“ tarnai saugojo tikėjimo paslaptį ir visus „neįšventintuosius“ su meile ir malonumu vadino „populus simplicior, idiota, insipiens, pagani, barbari, buroki“ ir pan.

Pagaliau nesakau, kad tai – alternatyva. Kai kurie žmonės, kaip pastebėjau, laviruoja tarp kultinės mokslo terminologijos ir metaliteratūros labai įdomiai: rašiniuose jie – kulto tarnai, o gyvai kalba jau metaliteratūros lygmeniu. Vyksta lyg ir kokios strateginės raiškų metamorfozės. Ir atvirai pasakysiu, kad man asmeniškai įdomiau klausytis, sakykim, Leonido Donskio šnekėjimo televizijos laidose negu skaityti jo kultinius tekstus. Ir ne todėl, kad jie sunkiau paskaitomi ar įkandami – tiesiog juose individualus mąstymas užgriozdintas svetimų koncepcijų blokais, kuriais šis filosofas virtuoziškai operuoja tyrinėdamas kokio nors reiškinio kaitą ar jo suvokimo istoriją. Tie blokai metakritikoje neišvengiami, bet jie ir paliudija, kad metaliteratūra gali būti laisvesnė ir originalesnė. L. Donskiui kalbant, tie blokai savaime iškrenta, pavirsta nematomais energetiniais minties krovikais, taigi lieka gražus, laisvas, preciziškai tikslus originalios minties judėjimas, kurį įdomu sekti. Panašus „grįžimo į save“ įspūdis man kyla klausantis Kęstučio Nastopkos. Reikės kada apsimesti amžinu studentu ir nueiti pasiklausyt jo paskaitų. Manau, kad jose neišvengiamai daugiau improvizacijos, dinaminės saviraiškos, daugiau vietos metodologinei erezijai negu jo kultiniuose rašiniuose, kur „žmogų“ keičia „mokslininkas“. Gal klystu, nes klausiausi tik kelių K. Nastopkos kalbų „plačiajai“ visuomenei. Tačiau istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai studentų stenografuotos paskaitos pasirodė ne tik formaliai, bet ir konceptualiai įdomesnės už to paties magistro traktatus.

Pastaraisiais metais man asmeniškai buvo labai įdomu dirbti „Respublikos“ dienraštyje. Ir paaiškinsiu kodėl, nes manau, kad panašiai dabar dirba, sakykim, „Veide“ Dalia Jazukevičiūtė ir visi kiti kultūros bei literatūros gynėjai „ne kultūrinėje spaudoje“, nors pastarojo žurnalo skaitytojai, be abejo, kitokie nei „Respublikos“. Taigi vienas dalykas – rašyti kolegoms „Literatūroje ir mene“, kur tu gali demonstruot moderniausią terminiją ir tikėtis, kad tave visi supras ir pagirs. Visai kitas reikalas, kai tavo tekstą apie rašytoją arba jo naują knygą tenka įterpti greta reportažo apie žvėriškai (dėl gautos pensijos) nužudytą senutę Vilnijos vienkiemyje ar Pakaunėje, greta visokių politikų žodinės ekvilibristikos ir pažadų, kad nusipelnėm gyventi dar geriau, sekso paslaugų reklamos su „svajonių mergelių“ nuotraukytėm ir t. t. Taigi reikėjo į šitą, kaip akademikai anksčiau sakė, kontekstą arba, kaip akademikai dabar sako, diskursą įsprausti savo trijų puslapių tekstuką apie Henriką Radauską arba Vytautą Kavolį. Reikia, nes tu tiki, kad būtina plėsti žmonių susikalbėjimą ir žinojimą. Reikia, nes tu įsikalei sau į galvą, kad šitie du vyrai su savo darbais turi būti žinomi šiuolaikiniam lietuviui, kuris, beje, dažnai neatpažįsta, kas pavaizduotas ant šimto litų banknoto.

Koks gali būti tavo kalbėjimas? Jei, žinoma, vis dėlto nori, kad tave išgirstų, o ne tik gūžtelėtų pečiais: „Kas čia tokį šūdą į laikraštį įdėjo?“ Suprask: „Lyg ir lietuviškai parašyta, o nė velnio nesuprasi, visokios signatūros, interdisciplininės temos, trajektorijos, egzilės… Negali žmoniškai parašyt!“ O tau reikia ne tik „žmoniškai“ parašyti, bet dar ir išmušti brangų lietuvį iš to bendro laikraštinio diskurso, iš tos laikraštinės stilistikos, iš gatvinės kultūros, reikia įkalti jam į galvą vinį, kad aikteltų ir atsimintų, jog pasaulyje yra gi įdomesnių dalykų, negu visa, kas šiandien tose laikraštinėse paklodėse išdrabstyta…

Taigi šitas mano pamišėliškas tarpininkavimas tarp literatūros šedevrų ar šiaip nuoširdžių knygų ir nūdienio kultūriškai apleisto skaitytojo buvo man pačiam ne tik įdomus, bet ir žiauriai pamokantis. Nežinau, ar ten ką įkaliau kam į galvą, bet paradoksas – aš pats, taip rašydamas, atradau tokį H. Radauską, M. Katiliškį, A. Baranauską, J. Aistį, Žemaitę ar Vaižgantą, kokių pats anksčiau nebuvau regėjęs nei jų raštuose, nei raštuose apie jų raštus. Metaliteratūra – galingas užtaisas, sėkmės atveju išspinduliuoja dvigubą dvasinę energiją. Nors dienraštyje sunku tą sėkmę pagauti už uodegos – vis dėlto tai klaikus konvejeris. Bet buvo įdomių dalykų.

– „Gimtajame krašte“ rengėte daug interviu su politikais…

– Tarnavau tuomet vyriausiuoju „Gimtojo krašto“ redaktoriumi. Pagalvojau, kad gražu būtų padaryti interviu su visais tuometinių politinių partijų vadais. Iki šiol negaliu užmiršti. Teko daug kartų tartis (neprisimenu, kiek tų partijų Lietuvoj tada buvo), prašyti telefonu pasimatymų, o paskui, susėdus be jokių sekretorių ir apsaugos, šnekėtis apie Lietuvos vizijas partijos programoj ir pirmininko galvoj. Labai įdomu, kai kalbiesi akis į akį su žmogum. Daug kas išaiškėja net be žodžių. Tai neužmirštami dalykai. Kiekvienas taip atsiveria, kaip Dievas jį surėdė, o ne rinkiminis plakatas ar klipas vaizduoja… O partijų pirmininkai buvo nuostabios asmenybės – ir A. Brazauskas, ir V. Landsbergis, ir mano kurso draugas R. Ozolas, ir A. Sakalas, ir A. Šleževičius, ir A. Terleckas, ir Petraitis, tas, kur žadėjo padovanoti A. Brazauskui baltą žirgą, bet ne, pasiliko sau… Žodžiu, nuobodu nebuvo. Deja, kai partijų vadovams buvo raštu pateiktos pokalbių stenogramos, prasidėjo specifinis tekstų valymas. Visi šnekėjo įdomiai, pokalbiuose daugybę faktų ir pavardžių suminėjo, bet… Sakykim, V. Landsbergis savo ranka išbraukė iš teksto visus aštresnius kampus, išmetė griežčiau įvertintas pavardes… Niekam nekliuvo tik banalybės.

Vėliau daug apie tai galvojau. Ir toj pačioj „Respublikoj“ rašydamas apie Vaclavo Havelo kalbų ir straipsnių knygą (labai laiku ją išvertė Almis Grybauskas), pabandžiau glaustai apibūdinti jo politinės kalbos modelį. V. Havelas, sakytum, daro dvi, politiko požiūriu, savižudiškas klaidas: jis nesislepia už politinio žargono ir, kas dar baisiau, niekur nedozuoja jam žinomos teisybės į porcijas, atseit šitiek mylimai tautai galima pasakyti, o va šito ir ano jai, kvailelei, nereikia žinoti… Taigi aš rašydamas mandagiai beldžiaus į mūsų politikų protą ir sąžinę, sakiau – neverta dozuot teisybės nei kalbose, nei memuaruose, kurių tuomet jau buvo paskelbę atskirom knygom ir A. Brazauskas, ir V. Landsbergis, ir R. Ozolas. Rašiau: kol jūs dozuosit savo turimą informaciją kąsneliais, kuriuos galima numesti tautai prieš rinkimus, o visa kita nutylėti ar atidėti nežinomai ateičiai, tol jūsų kalbos ir memuarų knygos nesiskirs nuo visos tos memuarinės makulatūros, kokios kalnai buvo išleista Brežnevo ir Griškevičiaus laikais. O kas baisiausia, jumis nustos tikėti žmonės. Juk iš pirmo žvilgsnio savižudiška V. Havelo „atvira politika“ davė priešingų rezultatų – žmonės jį rinko ir rinko prezidentu nepaisant daugelio jo taktinių klaidų, kurios suktą ar tiesiog bijantį pasakyti teisybę politiką seniai būtų pavertusios „lavonu“ arba pajuokos objektu (ko susilaukė prisiekęs „tylenis“ R. Paksas).

Maža to, Tėvynės patriotų tausojama (nuslepiama nuo tautos) informacija yra tas pat, kas yla maiše. Nėra net prasmės ją slėpti ir galvoti, kad yla galbūt ir neišlys. Nesąmonė, atsiras naujų memuarų, kuriuose su visu poleminiu įkarščiu bus atskleisti visi nuslėpti dalykai, ir dėl to jie taps tautos bestseleriais, keliaujančiais iš rankų į rankas. Ir nesvarbu, kas juos rašys – talentingas plunksnos meistras Vytautas Petkevičius, žurnalistas Saulius Stoma, kriminalinio pasaulio autoritetas Henrikas Daktaras, slaptoji pasiuntinė Renata Smailytė ar ekspolitikas Audrius Butkevičius, jau atkentėjęs kalėjime už tai, kad per daug žinojo ir per daug plepėjo, ar dar kas kitas, kam truks kantrybė besiklausant oficiozinio melo… Beje, tikroji istoriografija visados mito ir minta ne politikų pasakėlėm, o dokumentais ir net pačiais subjektyviausiais liudytojų memuarais, kurie nuo amžių, ir ne tik Prancūzijoj, skandalingų memuarų lopšy, tiekia gyvenimo tiesą istorikams. Ne tik faktus.
Noriu pasakyti, kad ir vadinamojoje dokumentinėje literatūroje, lygiai kaip memuaruose arba, drįstu teigti, rašiniuose apie rašinius, vis didesnių teisių turi įgyti ne tik kruopščiai surinkti faktai ir preciziška jų analizės metodologija, bet ir laidotas nepalaidotas Autoriaus-Demiurgo kūnas, nesislepiantis nei už fakto, nei už mokslo autoritetų ir citatų. Jo balso klausomasi bet kokiam tekste ir juo tikima arba netikima. Visa kita – nebylūs raštai dulkėtose lentynose. Gal dėl to įdomiausias šiuolaikinės žurnalistikos žanras – interviu. Čia iki galo apnuoginamas mano akcentuojamas individualaus kalbėjimo centras. Radęs mane sudominusio ar gerbiamo žmogaus interviu (laisvą kalbėjimą pasiūlytom temom), aš pirmiausia noriu išgirsti ne kažkokių faktografinių naujienų (gerai, jei tokių pasitaiko), bet subjektyvią nuomonę: ką gi jis pasakys apie tą ar kitką?

Suirusios vienatinės tiesos kosmose sukasi begalės autonominių „teisingų nuomonių“ ir tame gražiame chaose ar idealiai apskaičiuotoje karuselėje visos jos turi teisę egzistuoti, toks postmodernizmo kodeksas. Tačiau kiekvienas bandom rasti savą kelrodę žvaigždę. Vieniems – tai I. Kantas ar Ch. Peirce’as, kitiems – F. Nietzsche ar J. Derrida, tretiems – A. J. Greimas jo semiotiniu laikotarpiu, dar kitiems – A. D. Smithas ir V. Kavolis, ir t. t.

Bet, žinoma, geriau, kai tavo žvaigždė gyva ir gali tau atsakyti į klausimus, į kuriuos visi kiti atsakinėja niekiniais kultinių formulių perpasakojimais. Man įdomiausia, kad interviu nepriklausomybės laikotarpiu beveik nurungė savo paklausa ir skaidrumu visus kitus prozos žanrus. Vyresnioji rašytojų karta, tarkim, J. Apučio arba J. Mikelinsko metų žmonės, nustebino savo atviru kalbėjimu apie nepriklausomybės tikrovę. Tos jų kalbos ir publicistinės knygos per gerą dešimtmetį buvo beveik įdomesni dalykai už visa, ką jie darė grožinėj kūryboj. Tai buvo labai tiesus ir drąsus santykis su skaitytojais. Romualdas Lankauskas publicistikoj kalbėjo taip atvirai ir šviesiai, kad ją vertinčiau kur kas geriau už jo grožinius tekstus. Ir ne tik jis. Daugelis kalbėjo autentiškiau, negu rašė – vis dar sena maniera.

– Ar siūlėte savo straipsnius literatūros žurnalams, „Metams“ arba „Knygų aidams“?

– Ne. „Metai“ kelis kartus kalbino, bet kažkaip ranka nekyla. Gal nostalgija tam pačiam žurnalui (tada jis vadinos „Pergalė“), kur kažkada tarnavau literatūros mokslo ir kritikos skyriuj, dėdamas visas pastangas, kad jis būtų gyvesnis, be pretenzijos į kultūros Žibintą. Žinoma, ir aš ieškodavau kuo naujesnių dalykų, kalbindavau spausdinti disertacijų gabalus, mokslinių konferencijų pranešimus, bet kartu su autoriais stengdavomės išsikapanoti iš formalaus akademizmo, kad žurnalas nepavirstų Mokslų Akademijos leidiniu. Jeigu kritikas negali per save perleisti, suvirškinti, transformuoti visos savo perskaitytos mokslinės literatūros, jis kantriausią skaitytoją pribaigs savo eklektika. Paskaitykim A. J. Greimo recenzijas ar pastabas apie knygas. Jis išverčia visą tą sudėtingą semiotikos terminiją į kasdienę kalbą, tu net nejauti to viso milžiniškos erudicijos bagažo ir jokio semiotinės technologijos kvapo. Nes tai Meistras.

Šitai labai svarbu. Nors antra vertus, ką daryt žmogui, jeigu jam moka algą būtent už „mokslingos kalbos“ demonstravimą, ypač rašant kokią disertaciją? Susitinku neseniai „Naujosios Romuvos“ redakcijoj Almantą Samalavičių ir klausiu: kada gi Tu baigsi kankinti ta superprotinga kalba? Iš pradžių gal kiek pyktelėjo, nes atsakė klausimu: o gal ten ir yra superprotingos mintys?.. Galbūt, sutikau ir aš, nors jeigu Tau moka už tai gerą algą, kodėl ne…Tada Almantas patylėjo ir atsiduso: kokia ten alga? Algelė…

– Esate užsiminęs, kad Jus dažnai aplanko jauni rašytojai – siūlo perskaityti savo kūrinius, klausia nuomonės…

– Man visados buvo ir dabar yra įdomiausia skaityti pirmąją žmogaus knygą. Čia jis atsiveria labiausiai – kaip žmogus ir kaip talentas, kadangi dar nemoka dangstytis meistrystės gudrybėmis arba nespėjo apsirūpinti iš kitų rašytojų „pasiskolintom“ rašymo manierom. Čia yra tai, ko aš visada ieškau, tik čia pamatai, ką žmogus mėgina atsinešti į literatūrą, čia – psichikos fundamentai ir talento grynuoliai arba nieko… O kas vėliau su juo vyksta – jau mažiau įdomu.

Pavyzdžiui, su rašytoju Edvinu Kalėda mes jau nuo pirmos jo knygos pabendraujam gana dažnai. Puikiai žinau, kaip kreivai į jį žiūri kai kurie kritikai ir rašytojai, gal ir todėl, kad E. Kalėdos knygos šiuo metu – tarp labiausiai perkamų Lietuvoje. Šnekamės, tariamės, kartais palieka savo rankraščius, „išduoda“ naujus sumanymus. Aš iš jo išgirstu daugybę įdomių istorijų iš provincijos gyvenimo, pasidalijam žiniom, kas ką įdomaus skaitėm, ir turiu prisipažinti, kad jis geriau susipažinęs su dabartine lietuviškų knygų muge negu aš, žino ir jaunesnius, ir vyresnius. Ir ne tik kone viską perskaito, bet suformuluoja tokias profesionalias charakteristikas, kad nei pridėsi, nei atimsi. Pašėlusiai darbštus ir labai dinamiškai progresuoja. Turi savo rašymo problemų, kartais aš jam nurodau vilkduobes, bet svarbiausia, kad iš pusės žodžio viską suvokia ir renkasi, ką dėl ko aukoti.

Įdomu pasišnekėti su Arvydu Juozaičiu. Nepatingėjo atnešti kelių savo rankraščių – pjesės, romano, kuris vėliau pasirodė pavadinimu „Laikraštis“. Dar įdomiau, kad Arvydas dažniausiai įdėmiai išklauso kito nuomonę, bet niekados neatsižvelgia ir lieka prie savo. Aš ilgai aušinau burną samprotaudamas apie romano medžiagą ir žanrinę viziją, kuri iš tos medžiagos kyla. Jo romano medžiaga nuostabi, rašoma apie mūsų naujosios nepriklausomos spaudos kūrimosi laikotarpį, kaip jis pats, Vitas Tomkus, Saulius Stoma, Saulius Šaltenis ir kiti viską pradėjo. Kaip kūrėsi laikraščiai, kaip jie atsidūrė ir Sąjūdžio, ir naujos valdžios, ir mafijos interesų akiraty, kol kūrėsi pati Lietuvos valstybė, jos kariuomenė, keitėsi saugumo archyvų šeimininkai ir t. t. Nacionalinis bestseleris vien dėl medžiagos! Geras pagrindinis personažas su autobiografine autentiška patirtimi. Žodžiu, daug kalbėjom, bet jis vis tiek liko prie savo, gal dar labiau nutolo nuo to, kur aš lenkiau, pranašaudamas visas bjauriausias būsimų recenzentų tezes. Taigi pirmą tomą turime, vertinimai irgi žinomi. Dabar laukiu pasirodant antros dalies. Aišku, tokie pokalbiai – geras dalykas, bet jų rezultatas – nenuspėjamas. Kartais tik iš akių matai, ar bent supranta žmogus, apie ką tu kalbi, ar klauso iš mandagumo, neatsikratydamas minties: „Plepa, plepa, o man jau reikia eit ir rašyt…“

– Literatūrologė Elena Baliutytė knygoje „Laiko įkaitė ir partnerė: Lietuvių literatūros kritika 1945–2000“ Jus kritikuoja…

– Atvirai pasakius, aš dabar nebeseku visos lietuvių literatūrologinės produkcijos. Kartais „Literatūroj ir mene“ ar kitur užmetu akį, jei patraukia originalesnis literatūros kritiko ar menotyrininko straipsnis.

Kai rašai savimi ir sau, paprastai jau būni persirgęs savęs sureikšminimo liga, kamuojančia „smegeninių tekstų“ autorius, kurie žūtbūt stengiasi (jau apsėsti tekstų gaminimo manijos) save įprasminti (suprask: įsiamžinti) kultinio rašymo sferose. Deja, gera poezija, gera proza, gera metaliteratūra – va kas yra rašymas kūnu, o visa kita (išskyrus istoriografiją) jau nebe Dievo sfera, o kulto tarnų ūkis, samdinio duoklė „šitai“ dienai, „šitai“ valdžiai, „šitai“ madai, „šitai“ ideologijai, „šitai“ religijai…
Bet nėra laiko viską skaitinėti, nes dabar kalnai nuostabios literatūros, aibė pirminių šaltinių, o ne eklektiškų perpasakojimų iš trečių lūpų. Daug perku rusiškų knygų (neregėtai turtinga leidyba), kartais angliškų, lenkiškų, nors jų pasirinkimas Vilniuj daugiau negu skurdus ir absoliučiai be jokios sistemos. Aš suprantu, kad į Lietuvą neperkelsi Londono knygyno, bet kažkokia logiška atranka galėtų vis dėlto būti, kiek galima vežti XIX a. klasikus ir kurios nors vienos leidyklos įpirštas „vienadienes naujienas“?

O Elenai Baliutytei, be abejo, progai pasitaikius padėkosiu už dėmesį, juo labiau, kad Paskutiniam teisme sėdėsim kartu su ja vienoj svarstyklių lėkštėj, kaip „įtartini savo rašto brolių ir seserų teisėjai“. Tradicinis mandagumas visados turėtų išlikti mūsų literatūriniam ceche. Nors iš visų autorių, apie kuriuos esu rašęs, o tokių kelios dešimtys, tik vienintelis Juozas Grušas yra man laišku padėkojęs už recenziją apie jo apsakymų knygą. Buvo jau bene paskutinis iš europietiškos mūsų prieškario kultūros mohikanų…