Proza
Renata Šerelytė. Dvi novelės
2025 m. Nr. 7
Lariska ráuda
Pro supuvusį tvoros štakietą spokso Lariska.
Akligatvin iš Olandų gatvės suka leksusai su mažom mergaitėm, vienos nedidelės, kitos – ištįsusios, yra ir storų, ir plonų, garsiai rėkiančių ir tylinčių, su akiniais ir be, bet visos su rožinio tiulio sijonėliais, visos į baleto mokyklą, ji vienam pastate su dažų parduotuve ir gėlių salonu, kuriame nuo lentynos pirkėjus budriai stebi pliušinės meškos.
Iš mašinos išvirsta neūžauga su dviem striukom kasytėm, pritvinkusi pykčio kaip erkė, tėvas tiesia jai ranką, erkė spiria tėvui į kojas – nenoriu baleto! Aiškiai matyt – balerina iš jos neišeis, bet pinda tai bus.
Pievinis strazdas gieda liūdnai, tamsių medžių lajoj, sunkioj kaip beprotybė.
Lariska žino, kad medžiai – priešai, jų šaknys smaugia numirėlius, net ir kaulų nepalieka ramybėj, trupina ir aižo juos į vis mažesnes atplaišas, kol tos pasidaro plonos kaip popierius. Ant šito kaulų popieriaus sporos ir pirmuonys rašo giesmes apie laiką, kai dar medžių nebuvo, tik dumbliai su trilobitais plūkavo šiltoj silūrinėj jūroj ir oras tvinko grėsme ir nelaimės nuojauta.
Dirviniai vijokliai susiuva kaulų popierių ir balti žiedų gramofonai transliuoja būtąjį laiką į akligatvio kosmosą.
Lariska ilgisi nualintos žemės, sausos kaip pelenai. Vėjas neša sausų smilgų kuokštus, prisivėlusius nešvarios avių vilnos, niekur nė krūmelio, o jeigu išnyra medis, tai tik išsišakojantis danguje, mėlynas, kibirkščiuojantis, virsta ant stepės ir perskelia ją pusiau.
Lariska tūno prie tvoros, įsitvėrusi supuvusio štakieto – būtų gražu, jei dėtųsi žemyn, pažerdama kirvarpas ir pūzrus ant džipų, mergaičių mamos ir tėčiai smarkiai ją aprėktų, bet kas įžiūrės tokią neūžaugą, kūdą kaip driežas, blyškią kaip vidurių kirmėlė.
Ji suėdė Toliką, suėdė Janošą, o dabar žiūri pro tvorą, kankinama praėjusio laiko nostalgijos.
Užplūdęs ilgesys plėšia Lariską pusiau.
Persikreipusi dėbteli į savo namelį, kėpsantį už nugaros.
Neseniai vėl nudraskė penkiaskiautį vynvytį nuo sienų, kad tasai jos neuždusintų, slapčia patamsiuos augdamas, lįsdamas į kiekvieną medžio tranų išgraužtą plyšį. Palaistė druskos rūgštim kaimynės raganes, besibraunančias per tvorą Lariskos kieman, o kai raganės nukeipo, draugiškai jas apraudojo su nusiminusia šeimininke.
Lariska moka raudoti. Ir žino, kad liūdesys ir sielvartas kur kas labiau suartina žmones nei paiki džiaugsmai.
Labiausiai jai patinka sausos ašaros – kaip dulkės. Tose dulkėse – visas pasaulis, ir esamas, ir būsimas, visa tai, ko neprisimeni, ir visa tai, ką dar atsiminsi, nors to nebenorėsi.
Lariska neprisimena, kaip čia atvažiavo; ėjo pas daktarą, tasai sakė, kad dėl atminties duobių kaltas Korsakovo sindromas.
Lariska ir Korsakovo neprisimena, todėl neprimeta jam kaltės. Užtenka, kad kartais šmėkšteli rūstus Toliko veidas („Per tave mano gyvenimas suėjo šiknon!“), pasivaidena Janošas, įlindęs į pelėsiais smirdintį kareivišką paltą – parsinešė jį iš Briansko kovų. Dar pasidingoja piktai bliaunantis senasis ožys ir jo haremas – dvi ožkos, pilka ir ruda, akys abiejų kaip velnio, geltonos ir gudrios. Janošas gena jas penktą ryto į apsauginės pilių juostos krūmynus ir nešienaujamas pievas, palto kišenėj į laikraštį suvyniotas sumuštinis su daktariška dešra ir flakuškė su degiuoju skysčiu. Pareina tik vakarop, ožkos apsunkusios nuo žolės, šakelių ir šungrybių, senis apkibęs erkėm, paltas – kiškio kopūstais.
Janošas numirė, ožkas giminaičiai suėdė, o paltas tebekaba prieangy. Lariska nunešė jį miškan ir pakasė po kelmu, bet paltas parsivilko namo. Žemėtas, pašvinkęs, atlape – ordinas „Osvoboditeliam Brianska“, raidės aprūdijusios, bet dar įskaitomos.
Rože Marija, vaikeli brangus, sako tėvas, nesispardyk, labai negražu, ką mokytoja pasakys.
Vaikelis brangus užverčia galvą ir aštrias agrastų spalvos akutes nukreipia į Lariską.
Mato ją pro štakietus, aiškiai įžiūri, ir Lariska pabūgusi atsitraukia.
Visada bijojo vaikų, ypač tokių piktų. Užaugusių tirštoj žalumoj, juodoj kaip mirtis, kaip sukrešėjęs kraujas. Žėk, kokios piktos akutės, jose tiksi užprogramuota tiksli mirtis.
Lariska ilgisi laukinės erdvės, kur vėjas ridena sausus trupančių žolių ir vilnų tumulus, liepsnojančius vakaro vėjyje, o starai ir švilpikai miega giliai po žeme, sapnuodami vieną ant kito suklotus geologinius sluoksnius, o akys visų įkypos, neįžiūrėsi jose nei mirties, nei pasmerkimo.
Vėjas lakina rožinį sijonėlį, apveltą pelais ir pūkais, nuneš iki pat daubos, kur po susproginėjusiu ledu kyšo aprūdiję virbai ir aukštakrosnės, paspringusios neišlydytu plienu – ten plyti nuskendęs spirito fabrikas, ir legendos byloja, kad naktimis girdėt, kaip švilpia antrai pamainai, kyla tiršti garai, nuo kurių pasigeria žuvys ir krinta į katilus, prie jų rikiuojas eilė moterų ir vaikų su trilitriais, visi gaus užmokestį natūra, ir apvaliažandė matrona švelniai priekaištaus savo mažyliui, godžiai sugniaužusiam aliumininį puodelį – atsiskiesk, vaikeli, vandeniu, tu dar per mažas gerti neskiestą.
Rūdys, sijonai, kaklaraiščiai, vėliavos, giedančios žuvys, nebylūs vaikai po storu ledu, nuėjusiu raudonais įtrūkiais.
Kaimynė pasilenkia per tvorą, su dviem taurelėm ir konjako buteliu.
– Lariska, a girdi? Lariska… Numirė mano katė, – balsas virpa kaip ašuotė vėjyje.
Lariska pasižiūri į gelinius harpijos nagus, suspaudusius taurės kojelę. Ar tai katei uždaviau ko, ar neuždaviau? – galvoja, bet neprisimena.
Tiesą pasakius, tai nesvarbu. Lariska žino, ko iš jos laukiama.
Linkteli kaimynei – tuoj, tuoj, mieloji. Ir pamažu, vis garsindama balsą, užstaugia kaip stepių vėjas po raudonu mėnuliu.
Kaimynė paduoda jai taurę, ir balsas susigeria į konjaką kaip į sausą smėlį.
Galatėja
Rusva Raimutės „Kia“ priminė šiltą latės puodelį. Raimutė išjungė variklį, bet iš mašinos nelipo.
Padėjo ranką ant vairo. Papypinsiu kaip visada, – pamanė.
Šita vieta – iš tų, kurias matant kažkodėl sugniaužia ne širdį, o pilvo apačią – atrodo, tuoj pratrysi.
Geltoni japoniniai jurginai prie medinio stalo, apkėtę jį kaip palapinė. Lauko tualetas, apaugęs apyniais. Žolėj prie šulinio baltuoja dubenėlis, pribiręs žalių kirmgraužiuotų obuoliukų. Šventagaršvės, primenančios nėriniuotus panelių skėčius, susmaigstytus ne vietoj.
Jei Raimutė būtų skaičiusi Vonegutą, sakytų – šiknos skylė. Bet Voneguto ji neskaitė, netgi nežinojo, kad toksai yra. Neskaitė ir Tejaro de Šardeno, užtat šventagaršvės jai nepriminė vaikštančių gaubtasėklių paparčių ir linijų, vedančių žmonijos priešistorės link.
Jei čia būtų kokia degalinė ar bordelis, vieta kaipmat atsigautų, – pamanė Raimutė.
Ir Niu turėtų ką veikt.
Jai buvo gaila Niu, nugrimzdusios tokiame užkampyje. Gailestis Raimutę čia ir atvesdavo, ne kas kita. Tai, kad kadaise abi žaisdavo, palindusios po lauko stalu ir tais geltonais laukiniais jurginais, Raimutė laikė fantazija.
Niu, suraukusi kaktą, iš mažyčio arbatinuko į dar mažesnį puodelį pildavo sausą smėlį, o Raimutė, atkišusi mažąjį pirštelį, manieringai sriubčiodavo.
Lėlių indų servizas atrodė tikras, o smėlis – skanus.
Tą skonį kartais pajusdavo. Nei iš šio, nei iš to, it galvos skausmą. O kadangi tas skonis jai nepatiko, nuėjo pas psichoanalitiką.
Užsimerkite ir pagalvokite apie gyvenimo prasmę, – pasiūlė psichoanalitikas Raimutei vieno seanso metu.
Raimutė taip ir padarė.
Iš pradžių nematė nieko. O paskui prabėgo vaizdelis iš Facebooko reelsų: mergina su peroksidinių garbanų peruku, prilipintomis blakstienomis, pripūstomis lūpomis ir taip storai nugrimuota, kad priminė yrančią freską, klupinėdama ant pasibaisėtinų aukštakulnių sprunka nuo seno, bjauraus ir ištvirkusio Pigmaliono, įvirsta pro kažkokio grožio salono duris ir bac! – prieš akis malonus jaunas kirpėjas. Su didžiausia atjauta imasi Galatėją tobulinti, nuima visa, ko nereikia, ir bac! – prieš akis gaivi, kukli mergina, kuri, pamačiusi save veidrody, tirpsta iš laimės, o kirpėjas – iš profesinio pasididžiavimo.
Apie tai, kas buvo toliau ir kur dėjosi, pavyzdžiui, tas bjaurus ištvirkęs senis, Raimutė negalvojo. Mat jai prieš akis iškart sutavaravo liesas, išbalęs Niu veidelis didele nosimi, išberta juodais inkštirais. Blyškios gėlėtos suknelės užtrauktukas sugedęs, tenka susegti praskiepą žiogeliu. Ant liauno riešo – krakmolinis laikrodis, nusipirktas per Žolinės atlaidus, vienas apyrankės rutuliukas išsilukštenęs ir iškritęs, o gal suvalgytas.
Raimutė nusprendė aplankyti Niu. Ir per pusmetį nuvažiavo bene penkis kartus. Žinoma, ne tuščiomis. Juk reikėjo iš Niu padaryti žmogų. Be to, kaip tik turėjo daug vardinių ženklų drabužių ir batelių, daugiausia, žinoma, klastočių, kurias Raimutė kaip prasigyvenusi moteris jau gėdijosi nešioti.
Taigi Raimutė atvažiuoja, pypteli, Niu išpuola pro trobos duris, išsigandusi, lyg būtų pagauta negerą darbą daranti, o kai Raimutė ant lauko stalo sukloja sukneles, megztukus, kelnes ir batelius, Niu prispaudžia ranką prie krūtinės – kad širdis neiššoktų.
Į vidų Niu jos nekviesdavo, kavos išnešdavo laukan, užplikytos dideliame emaliuotame puodelyje su paršeliu ir užrašu „Kiaulės metai“, visada tame pačiame. Kava rūgšti, su metalo prieskoniu. Raimutė išvažiuodama dirsteldavo į veidrodėlį, ar dantys dar nesugeležėję.
O dabar Raimutė pas Niu atvažiavo po metų.
Ar metai – ne per didelė pertrauka? – dingtelėjo mintis, panaši į sąžinės priekaištą. Ir kaipmat išnyko.
Ne per didelė. Juk laikas čia praktiškai sustojęs.
Raimutė dėbtelėjo į lauko tualetą. Saulė krypo vakarop, apyniai tviskėjo laukine paleolito šviesa, ir Raimutei pasidarė nejauku.
Ji paspaudė garso signalą.
Troba tylėjo.
Geltoni sienų dažai nusilupę tiek, kad karojo skivytais, susisukusiais į spirales, priemenės langas užkaltas rudo kartono lopu – kaip po ginkluoto apiplėšimo. O iš vieno laipto, tiesiog iš įskilusios pilkos betono masės, kyšojo dirvinio asiūklio strėlytė su blyškiai rausvu galiuku ir priminė adatą su siūlu.
Raimutė dar sykį pyptelėjo.
Niu nesirodė. Raimutę apėmė nerimas. Gal numirė? – šovė mintis.
Niu, tyli ir atšalusi, guli namo tamsoje ant senoviškos lovos, pirštais sugniaužusi lovatiesę, o ant stalo – vandens stiklinė, negyva pelė ir netvarkingai išbirę rausvi žiurknuodžių rutuliukai, panašūs į sutrūkusį perlų vėrinį.
Raimutė nurijo seilę. Išlipo iš mašinos. Tašę su rūbais paimsiu vėliau, – pamanė, metusi žvilgsnį į bagažinę. Kokius gerus kailinukus šiandien atvežiau!..
Peržengė slenkstį.
Priemenėje po senovišku suolu stovėjo kibiras ir tvarkingai nusiauti nešvarūs rožiniai kroksai. Nuspardytos baltai dažytos durys pravertos, iš vidaus dvelkė prakaitu, šlapimu ir anyžiumi.
– Niu?..
Įėjo į tamsią lyg rūsys virtuvę – Raimutei pasidingojo, kad grindys tuoj įdubs ir ji nugarmės į bulvių aruodą. Ant sienos blyškiai švietė sukabinti alaviniai prikaistuviai ir samčiai, panašūs į dinozauro skeletą. Sustojo prie kambario durų – už jų buvo dar tamsiau nei virtuvėj. Raimutė netyčia prisilietė sienos ir suvirpėjo, apimta šleikštulio – subangavo lyg jūros dumbliai, lyg gramzdžių žolių sampynos, dvelktelėjo jūros druska, trilobitais ir karčiais gaubtasėkliais paparčiais. Siauras langas vakarų pusėje atrodė kaip raustantis pleištas; ne gaisras artėjo, tik vakaro saulė keliavo į naktį.
Ant stalo baltavo puodelis su paršelio snukiu.
O prie sienos plačioje lovoje lyg vikšrelis rietėsi Niu, ir Raimutė susivokė, kad numirėlis negali šitaip susirangyti.
Kad įsitikintų, palietė Niu nosies galiuką. Šiltas.
– Aniuta, – griežtai tarė.
Niu išsitiesė ir kurį laiką gulėjo pastirusi lyg malka.
– Oi.
Atsisėdo, nuleido kojas ant grindų. Žiūrėjo taip, lyg Raimutę ne matytų, o sapnuotų. Paskui atsibudo. Susijaudinusi stryktelėjo nuo lovos, plaukai įsielektrino ir paskleidė prietemoj mėlynas spragsinčias kibirkštis.
– Nori kavos?
Raimutei nespėjus atsakyti, čiupo puodelį nuo stalo ir iškratė. Ant klijuotės barkštelėjo dantų protezas nenatūraliai rausvomis dantenomis.
– Tėvuko, – tarė Niu. – Pamiršom įdėt į grabą.
Atsukusi Raimutei nugarą, be garso dingo už durų.
Raimutė susierzino. Kas čia dabar? Tėvukas? Niu turėjo tėvuką? Kur jį laikė? Bulvių rūsy?.. O dabar jau numirė?.. Ir be dantų guli grabe?..
Dėbtelėjo į protezą, apsidairė aplinkui. Žvilgsnis užkliudė didelę spintą lakuotomis durimis – net prietemoj matyti, kad lakas sueižėjęs ir tuoj ims kristi aštriomis kaip stiklas išaižomis. Matyt, ten Niu laiko drabužius.
Raimutei parūpo, kaip Niu elgiasi su jos dovanomis – užlaiko tvarkingai ar susuka į gumulus ir sumeta krūvon. Visko gali būt, trečius metus iš eilės Niu pasitinka ją su ta pačia nunešiota suknele. Su ta pačia ir iš lovos išvirto.
Atidarė spintą ir nustėro, išvydusi tuščius pakabus – viduj tebuvo didelis stačiakampis veidrodis patamsėjusia amalgama. Raudona saulė, keliaudama vakarų link, pasiliejo pro siaurą langą, ir kambarys Raimutei už nugaros sutvisko kaip sprogusi supernova.
Ne dumbliai ir ne jūržolės, ne kerpių kilimai, ne sirenų išaustos drobės ir tinklai iš skenduolių plaukų – Guess ir Armani, Fabiani ir Stradivarius, Balenciaga ir Only, Louis Mouton ir Coriandre, suknelės, kelnės, skarelės, palaidinukės, viskas virtę negrabiai susiūtais skiautiniais ant sienų, pabaisiškais išprotėjusios vaizduotės paveikslais.
Net raudonų lakinių aukštakulnių nepasigailėjo, pinda, net juodų odinių platformų, berazumė, – ir tuos prisiuvo!..
Raudonas vakaro gaisras praslinko pro šalį, kambarys užgeso ir vėl pasidarė tamsu.
Ir taip tylu, kad nors rėk. Tik kažkas tyliai šnypštė virtuvėje – gal dujų degiklis, o gal į puodelį pilamas sausas smėlis.
Raimutė nepajėgė atitraukti akių nuo besiblausiančios amalgamos. Iš jos išniro Niu su lėlių servizo puodeliu – plaukai banguoja kaip rugių laukas, akys didelės ir juodos, nosis nusėta aukso dulkių, o ant liauno riešo tiksi krakmolinis laikrodis, visi apyrankės rutuliukai savo vietoj ir žėri kaip dangaus karalystės jaspis.
Vilius Jakubčionis. Skradžiai
2025 m. Nr. 7
Apsakymas
Pirmieji žingsniai į tikruosius namus, tarė iškilmingai, lyg sau, lyg rangovui. O rangovas tik kilstelėjo antakius. Su tokiu ponu tartis sunku, galop tenka su viskuo sutikti. Apie kitką, negu buvo sumanęs, nė nenorėjo klausyti, gal ir to sumanymo tiek tebuvo – greičiau viena užgaida. Tai buvo matyti iš namo, kurį statybininkai pravardžiavo Skradžių dvaru: prieš paradinį įėjimą – žemas tujų labirintas, fontanas, akmeniniai suolai, tolimam pakrašty sroveno upelis, vieną sklypo kraštą saugojo gėlynų juosta, o kitoje pusėje augo tėvo jaunystę menantis uosis. Namo langai buvo skirtingų dydžių – abiem dukroms, atseit, pagal augumą. O kas jam kitų nuomonė? Jau ir čia spėjo visas vidines sienas pagal poreikį perstatyti.
Įsitaisęs žmoną ir dvi dukras, ėmė nekęsti visko, kas vyksta savaime ir be jo valios: spigiai tariamų žodžių, kurių mergaites išmokiusi mama, nuosavybės teise jam priklausančių daiktų tvarkos, kurią nustačiusi žmona, apskritai buities, dienos eigos, šeimos, – šykštus tiek dėmesio, tiek švelnumo, dosniai atseikėdavo tiktai savo svajonių, planų, rutinų. Kažko per daug, o kitko per mažai – tiek ir tesuprato iš žmonos raštelio. Paliko jį merginos! Ir nereikia, toli nenubėgs, o kol bėga, pagaliau galima kaip reikiant įsikurti. Aš kiekvienai po kampą įrengiau, – ilgesingai prasitarė rangovui. Sako, esu nedėkingas, nesuprantu, ką turiu, – tai kas čia tada? – pergalingai šūktelėjo užkėlęs batą ant akmens luito su sava pavarde, iškalta didžiosiomis raidėmis – SKRADŽIUS. Nu jo, – pritarė rangovas.
Paplojęs rangovui per petį ir įdavęs jam storą voką, žengė į savo valdas, į viešpatiją (!), kokioje dar joks lietuvis nėra viešpatavęs. Su ūpu peršokęs lauko šviestuvą, kurį galėjo apeiti, jis nužingsniavo minkšta veja iki terasos ir pasukęs už kampo nudžiugo lyg išvydęs seną bičiulį – cha cha! – šezlongas! Šeiz longaz, brolyti! – mėgaudamasis pelnytu komfortu raitė liežuvį. Prieš akis pagaliau atsivėrė: veja, laukai, upelis ir girios, ir dangus, o toli už upės – ir viena kita sodybėlė, bet apskritai, nosies tiesumu bežiūrint, viskas (absoliučiai viskas) – nuo menkiausio žemės grumsto lig debesų – priklausė jam. Tobula ramybė, darna, oiii darna!.. Jis užsnūdo myluojamas darnių vaizdų ir darnių kvapų: švelnaus vėjo gūselis paglostė jam panosę sveikatingu tolėliau augančių obelų, beržų ir krūmokšnių alsavimu. Bet kažkas jų alsavime išsiskyrė, kažkas irgi alsavo, netgi dvėsavo, netgi, sakytumei, dvokė!
Jis praplėšė akis, lyg išbudintas kadaise patirtos baisios nuoskaudos, ir ėmė dairytis. Tačiau aplinkui juk viskas buvo darnu, po galais. Neapsikentęs pašoko nuo šezlongo, pradėjo ieškoti – ir pritūpęs suuodė, iš kur ta į švelnų šviežių terasinių lentų kvapą įsimetusi smarvė – kažkur po terasa gulėjo pastipęs gyvis. Jis atsiklaupė ant vejos ir pamėgino ką nors įžiūrėti pro siauručius tarpus lentose, bet veltui. Kaip ta bjaurybė įlindo, galvojo, ir ieškodamas plyšių, kapstydamas aplinkui supiltą dekoratyvinį žvyrą, kaišiodamas pirštus į žemę apšliaužė visą terasą. Nieko! Jis atsitiesė keikdamas nugarą ir nusispjovė. Sušilęs ir įraudęs ponas Skradžius ūmai pasijuto taip, tarsi iš jo kažkas šaipytųsi. Jis nubraukė nuo kaktos prakaitą ir apžvelgė tuščią sklypą, kurio grožis ir tykumas jam dabar priminė didelę riebią špygą.
Telefonu pasivijo rangovą, dar nespėjusį grįžti namo. O tai ten, o tai, – bergždžiai mėgino įsiterpti anas. Tačiau sunkus vokas vidinėje švarko kišenėje spaudė širdį – jis suprato, kad norėdamas išsisukti turėtų mažų mažiausiai išvykti iš šalies, nors gal ir to nepakaktų… Taigi apgręžė visureigį ir po valandėlės jau šliaužiojo apie terasą ieškodamas landos. Galim išimt, tarė. Skradžius rūkė cigarilę ir laukė. Reiks išmontuot lenteles, čia gal rytoj kam nors pasuksiu, kas laisvesnis, vėl pabandė rangovas, bet anas reikšmingai tylėjo. Nu pala, iš paskutiniųjų šyptelėjo ir nuėjo pasiimti įrankių.
Į dienos pabaigą aplinkui mėtėsi trečdalis terasos šoninių lentelių ir kelios grindinės lentos. Ponas susiraukęs nusišluostė medžio dulkes ir dar kartą pažiūrėjo į rangovo ištrauktą nudvėsusią, sudžiūvusią, dvokiančią katę, kuri dabar atrodė kaip suglamžyto kilimo kampas. Jopšikmat, pasakė Skradžius. Aš ketinau jau šį savaitgalį nakvoti, mostelėjo į išrinktą terasą. Jis čia nakvoti negalėjo – ne fasonas. Rangovas liūdnai palinksėjo, bet perlietas Skradžiaus žvilgsnio pasitaisė – atvažiuos ryt sudėti lentelių į vietą. Ponas grįžo kitą dieną vakarop, kai rangovas su nematytu pražiotalūpiu jaunuoliu gurkė mineralinį. Terasa kaip nauja. Jie atsisveikino, ir Skradžius vėl liko vienas, nusiteikęs pasimėgauti paskutiniu savaitgalio vakaru, kaip buvo sumanęs – su viskiuku, su biškiuku. Tačiau į terasą nėjo, nes ėjo fulė, – bus laiko kitą dieną, kitą savaitgalį. Jeigu ne šįvakar, tuomet visą likusį gyvenimą, tikėjo, akimis lydės pagaliau įsigytą, užsitarnautą saulėlydį.
Rytas išaušo belsdamas Skradžiui į kaktą kaip antstolis. Jis diediškai suvaitojo ir išsivertęs iš lovos ėmė varstyti stalčius. Vaisto nebuvo. Vaistas apačioje. Jis išsvirduliavo į laiptų aikštelę, kur jo laukė ne tiesiai žemyn, o palei tris holo sienas išsiraitę laiptai. Nužengė porą pakopų ir sustojo nepatenkintas dienos pradžia. Tada grįžtelėjo į keltuvą, kurį įmontavo tikindamas žmoną, kad reikia viskam pasiruošti. Spustelėjo įjungimo mygtuką ir išskleidęs keltuvo platformą atsisėdo ant pliko metalo. Viena ranka laikydamas rodyklės mygtuką, o kita spausdamas smilkinius pajudėjo žemyn prunkšdamas iš juoko. Paskambins bičiuliui Mareliui – tas jį supras, abu gardžiai pasijuoks. Bet pirmiausia reikėjo įkalt paracitramono ir užkaist kavutės.
– Olio, – atsiliepė Marelis.
– Ai, – pasisveikino Skradžius. – Šiandien galva švininė.
– Oi blee, – juokdamasis pritarė Marelis.
– Einu, va, reabilituotis, – paaiškino, viena ranka nešdamas puodelį, o kita telefoną. – Palauk biškį, reik duris atsidaryt…
Pastatęs puodelį ant palangės žvilgtelėjo laukan.
– Kas čia dabar! – nustėro Skradžius.
Kieme, nerūpestingai trypdami veją, sviedinį spardė būrelis vaikų. Ne šiaip vaikų, o tikrų rajoninių smurglių, kurių mamos, ištaikiusios progą, viena kitai dosniai dalija saviškių išaugtus treningus ir megztinius.
– Tu pasakyk jiems, – paragino Marelis.
Skradžius išlindęs į terasą treptelėjo, bet vaikai nekreipė dėmesio. Tada žlibinamas švelnios saulutės suriko ir nuo savo riksmo skausmingai išsiviepė. Vaikai sustingo kaip ežiai.
– Kas darosi? – paklausė.
– Nieko, – atsakė vaikai.
– Eikit iš čia.
– O jūs čia gyvenat?
– Ne, blet, – šiaip su chalatu ir tapkėm!
Įsižeidę vaikai pasigriebė sviedinį ir nupėdino upės link.
– Tvorą perlipo? – domėjosi Marelis.
– Nėr tvoros, čia du hektarai – viskas betarpiškai, darniai, tik su riboženkliais, – paaiškino Skradžius.
– Oi, baik tu, vaikeli, nieko nebus čia su tais kuoleliais, – susirūpino Marelis. – Tau ištisai žolę tryps.
– Kad čia nėra nieko! – supyko Skradžius.
– Ne, pamatysi, – toliau rūpinosi Marelis. – Tu patikėk manimi – kur tik susirandi gražesnę vietą, jeigu įsikuri, iš karto visi kaip musės limpa – savo neturi. Pamato, kad veja kaip su liniuote nupjauta, tai reik užlipt būtinai, pradeda aplinkui šliaužiot. Ar tu dėl to pirkai, braižei, važinėjai, kad į kažkokius šiukšlius žiūrėtum nuo supamo krėslo? Pas mane Labanore tas pats buvo, galvojau, kaip tu sakai, darniai, šveicariškai, – mano žemė, o žmonės susipras, kad nereikia lįsti, gi namas prie pat kranto – ne, išlenda kažkokie murziai iš miško kaip šernai su botais, tada aunasi, pradeda braidžiot!
– Nesąmonė! – pritarė Skradžius.
– Nu nesąmonė! Tai aš tvorą į ežerą įleidau, karoče. Tegu plaukia aplinkui. Žinok, nieko nebus kitaip.
Skradžius susiurbė espresą ir nusispyręs šliures nuėjo apžiūrėti vejos, kur žaidė vaikai. Atsigrįžęs į namą apžvelgė visą savo teritoriją ir pamėgino įsivaizduoti, kokia tvora mažiausiai darkytų vaizdą. Tada pamatė iš miškelio išlendant ūsuotą vyrioką su žvejo kombinezonu ir meškere. Jis ėjo tiesiai į sklypą. Skradžius sunerimęs pasiskubino link riboženklio, tačiau žvejys nestojo. Ei, sušuko. Žvejys iš tolo jį pasitiko giedra šypsena, bet žingsnio nesulėtino. Neik, vėl sušuko artindamasis. Žvejys sustojo prie pat teritorijos kampo, kur veją nuo pievos skyrė tiktai laukinėmis gėlėmis apaugęs kupstas. Gerą dieną, vėl šyptelėjęs pasilabino žvejys, tada pasižiūrėjo į kupstą, į Skradžių, į veją, tūptelėjo… Skradžius suriko, tačiau jau buvo vėlu. Žvejys peršoko kupstą ir su visa manta dunkstelėjo į jo žemę kaip iš labai toli mestas akmuo.
Tos dienos vakarą Skradžius vartėsi lovoje nesumerkdamas akių. Ne, jis čia likti nebegalėjo. Pagriebė telefoną ir paskambino rangovui.
– Aš Londone, – pasiguodė rangovas.
– Tai kai grįši, – suurzgė.
Jis pasidarys taip, kaip turi būti, o iki tol tik retkarčiais apsilankys įsitikinti, ar viskas jau iš tiesų taip, kaip turi būti. Išvažiavo tą pačią naktį stipriai gniauždamas vairą. Daugiau jokių nuolaidų ir jokių kompromisų. Gyvenimas gali būti toks, kokio nori, pasakė numylėtam kadilakui. Kadilakas pritarė besąlygiškai ir, tobula hidraulika saugodamas šeimininko užpakalį, vežė jį tolyn nuo to ramybės neduodančio sklypo atgal į ankštą, tvankų šimto kvadratų butą mieste. Vis dėlto praėjo mėnuo, kol jam pavyko tvorą įtaisyti; tvorą, kuri atrodo kaip šukos, tokia dabar madinga, matyt, dėl kuriamo darnos pojūčio. Patenkintas savo apdairumu Skradžius ėjo palei tvorą ir lyg sodininkas skabė neatsilupusias plastikinės plėvės skiautes nuo metalinių strypų.
Išleidęs rangovą įžengė į namus, bet jau su lengvu kartėliu, žinodamas, kad žengia nebe pirmą kartą ir ne taip palaimingai. Sunkiai lipdamas laiptais į miegamąjį, pro langą akies krašteliu pamatė skriejant spalvotą sviedinį. Įkritęs į kiemą, šis pasirideno iki minkštesnio žolės plotelio ir sustojo. Vaikai iš tolo atbėgo paskui kamuolį ir prisiplojo prie tvoros. Skradžius nusileido pora pakopų į laiptų aikštelę ir stebėjo, kaip anie mėgina pralįsti pro tarpus ir lipdami vieni kitiems ant pečių sveriasi per tvorą, bet peršokti vis dėlto nesiryžta – o kaip reikės išlipti? Tada vienas jų parodė pirštu į langą, prie kurio tykojo Skradžius. Vaikai pasitarė ir vyresnysis sušuko: gal galit išmest kamuolį? Jis nekrustelėjo. Vaikai pašaukė dar kartą, šįkart prašydami nuolankiai ir graudžiai. Jis tik papūtė lūpą ir nesijudino iš vietos. Dangui temstant vyresnysis susikeikė ir paragino visus eiti. Tik vienas jų pasiliko ilgiau ir irzdamas šaukė nuskubėjusiems, kad tai jo kamuolys. Vaikas laikėsi už strypo ir šokinėjo vietoje, mėgino prakišti galvą pro tvoros tarpą, bet nieko nepešęs pravirko ir nubėgo kitiems iš paskos. Patenkintas Skradžius pasitraukė šešėlin.
Tačiau jo piktdžiuga ilgai netvėrė. Ryte po naktinio lietaus krapnojo ir pilkos dangaus niūrenos dar nebuvo išsisklaidžiusios. Jis stovėjo prie stiklinių durų į terasą ir užtinusiomis akimis lydėjo palei tvorą einantį žvejį, kuris po jų paskutinio susidūrimo dabar link upės ėjo rūsčia išraiška ir užsispyręs į dvarą nė nedirstelėjo. Ir gerai. Skradžius patenkintas pažiūrėjo į jo valdose įkalintą sviedinį ir šalia jo pastebėjo žemės grublą. Ar tai anas sviedinys jam veją sugadino? Greitai susriuobęs dvigubą espresą įsispyrė į šlepetes ir nušlampsėjo iki įvykio vietos. Kurmiarausis! – nustėro, ir atsigręžęs išvydo gal tuziną žemės kauburėlių, kuriuos jo laikinai apleistose žemėse lyg vigvamus išsikėlė žebroti čiabuviai. Bet juk čia aš čiabuvis! – supyko Skradžius. Išties – tai jo paveldėta žemė, su visomis grožybėmis ir įkyriais gyviais. Jam nė nespėjus deramai pasibaisėti, kažkas sušmėžavo akies kamputyje. Iš tolėliau žiojėjusio kauburio Skradžiui nusišypsojo Rėjų Čarlzą primenantis kurmis. Skradžius tuojau ėmė plikomis rankomis pasiutusiai rausti žemę, tarsi norėdamas kurmiui pagadinti reikalus. Tada nusigando, virš savęs išgirdęs čaižų garsą – ant lietvamzdžio tipeno kuosos. Viena įžūliai dėbtelėjo jam į akis ir šiktelėjusi peršoko ant stogo. Atsistojęs jis pribėgo prie sviedinio ir spyrė klišai link kurmio, bet tas jau buvo pasislėpęs. Dar kurį laiką pavaikštinėjo pirmyn atgal, bet galop grįžo vidun.
Ant jo puodelio krašto ropojo dvi skruzdėlytės. Dar viena ant stalo. Dar viena ant palangės. Dar keliolika lindo iš po grindjuostės. Kažkur ant stogo jį pravardžiavo kuosos. Kažkur po žeme pianinu skambino kurmis. Įtūžęs Skradžius pagriebė telefoną ir susmego į fotelį priešais vinilinių plokštelių lentyną, kurios kadaise įsigeidė žmona. Užsižiopsojęs pamiršo, kam ketino skambinti, tada prilaikydamas pilvą atsiklaupė ant grindų ir nušliaužė iki lentynos. Jis prisiminė, kaip žmona tikino, kad plokštelės bus pigi prabangos prekė, kuria galės puikuotis, kai bus svečių. Aš gi neklausau, sakė Skradžius. Su manimi klausysi, sakė ji. Skradžius ištraukė Rėjaus Čarlzo plokštelę, pačiupinėjo, pasižiūrėjo į akinius, į dantis… Netrukus garsiai užriaumojęs iš kiemo vėl išrūko kadilakas. Skradžiaus namai prieš jį susimokė.
– Aš Antalijoj, – apgailestaudamas pasilabino rangovas.
Skradžius nevyniojo žodžių į vatą: ar nesandarūs statiniai yra įprasta jo profesinė praktika, ar jis pažįsta riebaus ieškinio kvapą, ar jojo žmona su spirgais jau spėjo pietuose nurusti už padarytą chaltūrą?
– Kas paskiau, gal kurmis rūsy apsigyvens? Be nuomos, be nieko! – piktinosi Skradžius.
– Bet čia, žinokit, reikėtų specus kviest, kas su parazitais… – gynėsi rangovas.
– O taip! – liejo sarkazmą Skradžius. – Gal tiems specams ir abonementą po to mokėt, kad jau kas mėnesį kviesiu?
– Ne, tai… Nunuodiji, ir negrįš, – samprotavo rangovas.
– O paukščius irgi nuodysi? – užriko Skradžius.
Rangovas tesuprato, kad atostogas praleis skambinėdamas kolegoms. Praėjus dar porai savaičių jis vėl stovėjo Skradžių dvare mėgindamas suprasti pono užgaidą. Jo pražiotalūpis kolega tuo tarpu šliaužiojo apie namą ieškodamas plyšių. Ant jaunuolio nugaros kaip automatas kabėjo makroflekso šautuvas. Skradžius aiškino, kad žemė sultinga, archajinė – kurmiams patinka, – todėl teks viską išversti, perkasti, reiks be žolės apsieit. Kad gėlių neliktų, kad vabzdžiai neskristų. Medžius išraut, paukščius nušaut. Ant elektros stulpo – spyglį, kad gandras nesuneštų lizdo. Tvora yra – tvarka. Pamatus išplatint – taip, išplatint! Ir viskas turi darniai būt, pridūrė šluostydamasis kaktą.
– Ant stogo irgi spyglių? – atsiduso rangovas.
– Be ryšio atrodys, – numojo Skradžius.
Rangovas gūžtelėjo.
– Visas rudas grįžai, nieko per tiek laiko nesugalvojai? Ir dėl garso izoliacijos nieko nepasiūlei, – irzo Skradžius.
– Kad čia nelabai ką padarysi apskritai, – niūriai konstatavo rangovas. – Galima aukštesnę tvorą iškelt, bet per šitą ir taip jau niekas nelips; kas dar – gali lapė įsmukt, tai negi baidysi, argi negražu pažiūrėt? O paukščiai – gal baidyklę ant stogo užkelt, ką aš žinau. O su lietum ką daryt – gi barbens vis tiek, tai gal šieno sukraut, aš, žinokit, nežinau, – skėstelėjo rankom.
Skradžius suraukė antakius ir nudelbė žvilgsnį. Jis paleido rangovą ir jo jaunąjį kolegą, grįžo į miestą, į aidintį butą, ir tuojau susirangė balkone, kur girdėjosi pušų ošimas, o kažkur tolėliau miške klegėjo ir klykavo paaugliai. Jam paskambino Marelis. Skradžius pasiguodė, kad niekas niekada nėra taip, kaip turi būti.
– Paveldi žemę, Mariau, – žemę! – pasidarai, ir vis tiek!.. Vis tiek ramybės nėra.
– Čia klasika, – guodė Marelis. – Jau atrodo, kad baigei, o tada išlenda kas nors – tau visokia fauna, o man, kai dar statė, vieną dieną skambina statybininkai, sako, čia kalaviją radom, dar kažką ten, sako, reikia susisiekt su archeologais, sakau, pabandyk, ble.
– Aha, – drauge piktinosi Skradžius.
– Tam daviau į kišenę, kalaviją pakišau po stiklu svetainėj, duobę užvertėm, ant viršaus mūras – tegu pabando kapstyt… Pasakyk, kad tau šachtą izoliuotų, kodėl tau čia turi viskas girdėtis iš lauko? Ė, pala! – prisiminė Marelis.
– Nu? – sukluso. Skradžius girdėjo, kaip Marelis spragina kompiuterio klavišus.
– Būna tokie geodeziniai kupolai. Doum in a houm – ne. Houm in a doum – va. Pasižiūrėk.
Skradžius suvedė, pasižiūrėjo.
– Primesk, – padrąsino Marelis.
Iš tiesų, galvojo Skradžius. Darniau nebūna.
Praėjo beveik metai. Per tą laiką jis nė karto nesilankė dvare. Kartais rangovas atsiųsdavo nuotraukų, bet jis nežiūrėjo. Jis visą laiką dirbo, o kai nedirbo, siurbė absento kokteilius klube, kalbėjo telefonu arba kažką jame naršė – senus vardus ir nuotraukas, jaunų merginų profilius. Kartais važiuodamas iš ofiso prasukdavo pro namus, kuriuose dabar gyveno jo šeimyna, – buvo pakeliui į statybos prekių parduotuvę. Ten apžiūrėdavo brangią lauko techniką, nusipirkdavo batonėlį ir grįždamas paskambindavo rangovui. Miegojo jis sunkiai, sėdint balkone pušys užstodavo dangų, o cigarilės pasidarė neskanios. Bet pagaliau diena išaušo, rangovas atraportavo, ir vidudienį Skradžius su kadilaku jau stovėjo prie dvaro vartų.
Aplinkui susirinkę į neregėtą statinį žiopsojo smalsuoliai: statybininkai, vaikai, keli suaugę žmonės, tarp jų ir žvejys. Anas lyg gedėdamas lingavo galva. Išlipus iš kadilako net Skradžiui atvipo lūpa. Du hektarai – ir vienas žvyras, apjuostas metaline tvora. Nei medelio, net tėvo uosio, nei krūmo, nei gėlių, nei vieno žolės stiebo, jokių vabzdžių, jokių paukščių ir jokio kurmio. Vidury žvyro plynės stovėjo milžiniškas geodezinis kupolas, kurio viduje lyg žaislinis pūpsojo Skradžiaus namas.
– Bet tai kaip mėnuly kokiam, – susijuokė žvejys ir mostelėjo į kupolą.
Publikai iš linksmumo kilnojosi antakiai. Statybininkai kasėsi sprandus ir slėpė žvilgsnius. O rangovas, kietai sučiaupęs lūpas, atidžiai stebėjo poną laukdamas bėdos. Skradžius užėjo į kiemą neatitraukdamas akių nuo kupolo, nekreipė dėmesio į prašalaičius. Neiškentęs rangovas prabilo pirmas, kad statybininkai ryte sudėjo paskutines takelio plyteles, tada paaiškino apie kupolo mikroklimatą ir dar bala žino ką. Skradžius jo beveik nesiklausė. Pamindžiukavę statybininkai išsivaikščiojo, o žmonės krizendami patraukė kartu į vieną pusę. Tik žvejys užsibuvo. Kur jie gyveno, Skradžius vis dar nežinojo. Galop ir rangovas atsargiai pasisakė važiuosiąs, bet stabtelėjo prie tvoros ir tarė:
– Neprašėt, bet, galvoju, galėsim vėliau kokias sūpynes įrengt, ar ką. Pats vaikams sodyboj pastačiau, tai patinka – aišku, nusibos vėliau, bet vis tiek. Tik mes dabar į Sidnėjų išskrendam mėnesiui.
– Nereiks, – teatsakė.
Rangovas išvažiavo. Skradžius apėjo kupolą, tada šlubinėdamas po čežančią skaldą pasiekė patį sklypo vidurį ir įsižiūrėjo į tolyje žėrintį upelį, į už jo žemės vešančią žalumą, į saulės nubalintą dangų. Kupolas tviskėjo kaip šventovė visiems jo įnoriams. Jis priklaupė ir pasėmęs saują karšto žvyro išsirinko gražesnę nuoskalą, tada metė į orą virš kupolo. Bilst. Dar paspoksojo, tada užėjo vidun pasižiūrėti, ar liko žymė, bet nesimatė.
Diena greitai prabėgo, gurkšnoti pradėjo anksti. Viename kambaryje ošė televizorius, kitame – muzikinis centras. Jis sėdėjo ant grindų sandėliuke atsirėmęs į stelažą, laikydamas iškraustytą daiktadėžę, užsidėjęs kadaise žmonos dovanotus akinius nuo saulės. Grįžęs į virtuvę patapšnojo šaldytuvą, šis jam į stiklą pribėrė ledukų. Viena ranka čiurkšt – dar viskiuko. Kita ranka pypt – trigubą espreso. Kavos aparatas šaižiai užklykė. Vėlai vakare – fulė. O prieš fulę – saulėlydis. Pasiramstydamas išėjo į terasą ir įsitaisęs šezlonge užsirūkė. Priešais atsivėrė skaidrių heksagonų voratinklis. Skradžius užvertė galvą ir įsižiūrėjo viršun, fokusuodamas žvilgsnį tai į dangų, tai į kupolo pertvaras. Tada sumišęs susiraukė ir pasižiūrėjo į horizontą. Danguje virš nujuodusių medžių viršūnių degė vakaro gaisai, žemiau spindėjo upė, o po ja į visus kraštus pilkavo žvyras. Stodamasis išlaistė gėralą ir svirduliuodamas išlindo iš kupolo laukan. Smaksojo, smaksojo, bet saulės nerado. Tada apsigręžė ir paėjęs atgal išvydo išsvajotą saulėlydį visai kitoje namo pusėje.
Tvoros pakraštyje kažkas sukrebždėjo. Skradžius pamirksėjęs įžiūrėjo rymant ūsuotą žmogaus siluetą. Tas parodė pirštu į besileidžiančią saulę ir tarė linksmai žvejo balsu:
– A va. Reiks ir namą apsukt.
Lina Simutytė. Pirmasis bučinys
2025 m. Nr. 5–6
Apsakymas
Po didžiąja kiemo kriauše užkasusios savo paslaptis nė viena neįtarė, kad kartu su nuogos Lauros nuotraukomis ir Prado nukalta metaline rože palaidos svarbią draugystės dalį. Į Dramblinę abi pasižadėjo kurį laiką nebeiti, tad neliko prasmės susitikti prieš diskotekas, vartyti žurnalus, aptarinėti naujausias madas, keistis drabužiais, ryškiai dažytis ir spėlioti, kas su kuo šoks, iki užspringimo laižysis ar kurioje mašinoje po to glamžysis. Tačiau Elena netrukus pajuto, kad Laura, daugiau laiko praleisdama vien su ja, akivaizdžiai nuobodžiauja. Laura nustojo klausytis jos pasakojimų, išgirdusi prasidedant dar vieną istoriją iš skaitomos knygos, imdavo demonstratyviai žiovauti, o kartą, kai Elena jai parodė savo kurtus koliažus iš žurnalų iškarpų, taip išsiviepė, kad tai buvo iškalbingiau už tūkstančius žodžių.
Laurą dominę dalykai išliko tie patys: bernų dėmesys ir paskalos. Vyresnių draugių, kurių kiekvieną žodį dėjosi galvon, patarimai ir pastangos joms įtikti. Nustojus lankytis Dramblinėje, į Laurą visos žvelgė su savotišku gailesčiu, tarsi dabar ji išgyventų kažką tragiško – jei tavęs nėra ten, nėra niekur. Taip iš dalies ir buvo. Laura Elenai vis dažniau pasiguosdavo, kad pasiilgo vieno ar kito vaikino, drąsių jų prisilietimų ir šokių salės tamsą skrodžiančių ryškių lazerinių spindulių. Neoniniai jų atspalviai dabar persikėlė į Lauros plaukų gumytes, kurių prisipirkdavo kioske prie mokyklos kartu su paauglėms skirtais žurnalais, ant liežuvio sproginėjančiais ledinukais ir traškučių pakeliais. Lauros šeima propagavo sveiką gyvenimo būdą. Savaime suprantama, mama visą gyvenimą laikėsi tai vienos, tai kitos dietos, o tėvas vakarais ne tik prakaituodavo sporto salėje, bet kartu tempdavosi ir dukrą. Taip nudrengtas metalinis kioskas su prie lango stiklo kone priaugusiais kramtomųjų gumų, saldainių ir šokoladukų popierėliais tapo slapta Lauros užuovėja ir įtakos plėtimo zona. Ji, verslininkų dukra, po pamokų čia atsivesdavo pažįstamus paauglius iš nuo algos iki algos gyvenančių šeimų ir ragindavo juos išsirinkti ką tik nori. Nuo suklypusių, dar praeitame tūkstantmetyje sukaltų lentynų kioskininkė stverdavo saldumynus, gazuotų ir energinių gėrimų skardines, degtukų dėžutes, didžiakrūčių moterų lipdukais apklijuotus žiebtuvėlius ir cigarečių pakelius, o juos pardavusi liepdavo nešdintis, kol niekas nepamatė.
Tačiau paaugliai buvo paaugliai, amžinai skubantys, užmaršūs, nepasotinamai godūs naujų patirčių, nuolat išalkę energinių gėrimų ir rūgščiu cukrumi apibarstytų guminukų. Jų dėkingumas ištuštėdavo kaip blizgus cigarečių pakelis, išsisklaidydavo su išpučiamais dūmais, nusitrindavo, kaip nuo odos nusitrina priklijuojamos vienkartinės tatuiruotės, o Laura netruko įsitikinti – jei tavęs nėra Dramblinėje, nėra niekur, net jei kitų dėmesį bandytum nusipirkti.
Draugės tarsi susikeitė vietomis: Laura pasidarė tyli, lėta ir nerangi, jos kūnas ir mintys sustingo, o žodžius reikdavo traukti iš burnos atsargiai, tarsi prarytus žvejybinius kabliukus. Elena pradėjo dažniau kalbėti nei šį, nei tą, pasakoti ir klausinėti, kad tik draugė ką nors atsakytų. Laura nustojo vėluoti į pamokas, net nebepraleisdavo užsiėmimų muzikos mokykloje, o po jų vakarais droždavo tiesiai namo. Iš pradžių teisinosi, kad nori kuo geriau pasiruošti atsiskaitymams, nors namuose tiesiog išsipleikdavo priešais televizoriaus ekraną.
Tai buvo laikai, kai žmonės tebegyveno įaudrinti dangoraižių dvynių griūties Niujorke, o provincijos gyventojai iki šiol prisiminė realybės šou „Akvariumas“ Jolitos-Raudonos ir Psicho sukeltą sekso skandalą. Didžiausias šalyje prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ toliau veikė visu pajėgumu, lankytojus dosniai apiberdamas akcijų, nuolaidų pažadais ir išpardavimais, kurių būdavo „nevalia praleisti“. Apsipirkti ten važiuodavo ir Lauros šeima, kaskart, kai tėvams prireikdavo aplankyti sostinę dėl verslo ir „Naftos“ reikalų. Iš didmiesčio ji grįždavo pasikeitusi ir kurį laiką atrodydavo nutolusi. Ne tik dėl drabužių iš naujausių kolekcijų ar provincijos parduotuvėse dar neregėtų kosmetikos gaminių ir blizgios bižuterijos, kurią prieš tai būdavo mačiusios tik užsienio kanalų programose, bet ir dėl jas skiriančios nelygybės. Kol Laura Elenai pristatinėdavo savo pirkinius, kiekvieną traukdama iš kvepiančių įpakavimų, Elena tegalėjo pasidžiaugti dėl paskutinėje dėvėtų rūbų siuntoje rastų palaidinių su atšokusiais žvyneliais, kurias ketino atnaujinti, arba tamsoje šviečiančių kedų su paduose įtaisytomis neoninėmis švieselėmis. Tačiau jei anksčiau Laura šią nelygybę mėgindavo atitaisyti, kaip paguodos prizą atiduodama draugei dėvėtus, bet tebemadingus savo sijonus, batus ir marškinėlius, tai dabar apskritai nustojo važinėti į sostinę ir pasilikdavo namuose. Tėvams sakydavo, kad ruošis atsiskaitymui muzikos mokykloje ir gros, bet iš tiesų užsitraukdavo svetainės užuolaidas, įsijungdavo televizorių ir leisdavosi nunešama muzikinių klipų srovės. Mėgstamiausias buvo jau prieš kurį laiką pasirodęs, bet paauglių tėvus ne mažiau nei Raudonos ir Psicho sekso scena šokiravęs „t.A.T.u.“ dainos „All the Things She Said“ vaizdo klipas. Tiesa, jame besisukantiems kadrams suaugusieji buvo atsparesni – suprato, kad tai, kas rodoma ekrane, ko gero, yra suvaidinta, ir kaltę suversdavo iš proto einančiam Vakarų pasauliui arba jau seniai išprotėjusioms ruskėms.
Savaitgalį Elena pas Laurą pasirodo popiet, iš kiemo vos išsukus raudonam motinos „Jaguarui“. Kurį laiką abi iš tikrųjų groja, nes vienas iš atsiskaityme privalomų kūrinių turės būti atliekamas duetu. Viena pora rankų jos, kita – Lauros, susitinka joms palinkus virš pianino klaviatūros. Nuo Lauros pirštų lašantys skaidrūs kaip stiklo rutuliukai viršutinių oktavų garsai užlieja pritemdytą svetainę, tačiau netrukus juos sutraiško gremėzdiški, padriki Elenos akordai iš kontroktavos. Groti duetu Elenai sekasi dar prasčiau nei mintinai, todėl dabar neriasi iš kailio, kad nesusimautų, o Laurai viskas išeina tarsi be pastangų. Suklydus Elena prašo pabandyti dar, dar ir dar kartą. Po paskutinio bandymo Laura kurį laiką sėdi sustingusi, tarsi duetu ką tik būtų grojusi ne ji, bet jos išnara. Užtildytas televizorius mirga svetainės prietemoje, nuo ekrano sklindanti sintetinė mėlyna šviesa krinta ant jųdviejų rankų, nukeldama Eleną į vaikystės dienas, kai tėvas sirgo žuvies liga, o ji su broliu dirbo langų gamyklos sandėlyje, be paliovos girdėdama „Eifel 65“ dainą. Elena pamano, kad ir Laurą apkėtė ta pati klastinga liga, todėl nemačiomis dirsteli, ar plaukuose ir ant pečių nematyti baltų žvynelių. Tačiau jokia žuvies liga jai negresia, Lauros plaukai tviska net kelias dienas neplauti. Kai Laura pagaliau sujuda ir užvožia pianino dangtį, naktinėmis užuolaidomis perdrėksta riba tarp kambario ir vakaro sutemų jau atrodo išsitrynusi. Elena žino, ką daryti, viskam yra kruopščiai pasiruošusi. Dar vakar vakare iš tėvų piniginių prikrapštė monetų, kad šiandien nupirktų mėgstamiausių Lauros traškučių.
„Estrella“ mėlyni: bulvės, svogūnai, grietinė ir aliejus. Tie patys riebalai, kuriuose Elenos vaikystėje kepdavo bado blynai. Neoninė iškaba, paryčiais tuščiame mieste dūzgianti virš pigaus viešbučio durų. Šniokštimas tarp nutolusių radijo stočių. Staigus žaibo išlydis. Aštrus skonis burnoje, prasiautus audrai. „Estrella“ mėlyni: vingiuoti ir traškantys kaip ištryptos Dramblinės grindų lentos, kaip po kojomis skylanti sausa žemė. Tuštindamos bulvių traškučių pakelius ir tėvų barą, Elena ir Laura tyli, leisdamos kalbėti MTV kanalui. Abi žino, ko laukia. „All the Things She Said“ klipo, kuriame Lena Katina ir Julija Volkova pasirodo prie aukštos spygliuotos tvoros, jas skiriančias nuo pasaulio. Dramatiškai pila dirbtinis lietus, žmonės slepiasi po juodais skėčiais. Lena rusvais banguotais plaukais, o Julija trumpai kirptais tamsiais, abi vilki mokyklines uniformas. Nuo lietaus drabužiai permirksta, vandens lašai rieda jų veidais ir slidžiomis kojomis, tačiau svarbiausia – žvilgsniai. Aistra, įniršis ir naivus didžiavimasis savo tariama beprotybe, nepaneigiamu išskirtinumu. Viskas, apie ką draugės dabar nedrįsta nė pagalvoti, bet vis tiek galvoja. Ir jos taip norėtų, ir jos taip galėtų. Dviese prieš visą pasaulį, šią akimirką susitraukusį iki saujelės žmonių už tvoros.
Klipe Julija ir Lena bučiuojasi, o žiūrovai beveik gali justi, kaip vienas liežuvis randa kitą, kaip vienos drėgmė susimaišo su kitos. Lietus virsta sniegu, o klipo pabaigoje jos susikimba už rankų ir pasuka už vaikų piešiniais nuterliotos plytinės sienos. Atsiveria tolimas, bet šviesus horizontas, sovietiniai daugiabučiai primena kosminius erdvėlaivius. Nustoja lyti. Abi tolsta permirkusios, tačiau žmonės už tvoros kažko tebelaukia – staigaus jųdviejų atsitraukimo, paleistų rankų, bet ko, kas paliudytų, kad tai tebuvo išgalvota istorija, pasakojama kabelinės televizijos kanalo.
Tačiau Elena ir Laura nori tikėti, kad atlikėjų meilė, kaip ir lietus, staiga virtęs sniegu, yra tikra. Vis dėlto Elena šįkart tiki labiau nei Laura. Gal todėl sugauna jos žvilgsnį, iš arti stebi veidą, visus tiek kartų skaičiuotus apgamus ant skruostų. Vaizdai ekrane keičiasi, paskutinių saulės spindulių pluoštai pro užuolaidas skverbiasi vidun primindami, kad jos niekada nėra iš tiesų vienos, o Elena pasislenka dar arčiau ir paliečia Lauros kaklą. Prisiartina prie pastelinių jos lūpų, nušviestų tebemirgančių ekrano pikselių. Elena užsimerkia, kad visa išnyktų, o tada ir vėl atsimerkia. Drėgnais delnais suima Lauros skruostus, kaip vesternuose daro ryžtingi vyrukai. Tarsi būtų viską suplanavusi, sugrūda liežuvį Laurai į burną. Ji nesipriešina, ne, net šypteli, o Elena įsivaizduoja, kad šį šypsnį atsimins amžinai, juk būtent taip nusišypsoma amžiams, kaip po oda amžiams įsirašo tatuiruočių rašalas. MTV karuselėje sukasi „Red Hot Chili Peppers“ ir Avril Lavigne, Kylie Minogue ir Shakira. Ville Valo klausia, ar šiąnakt jos mirtų iš meilės, Britney Spears išpažįsta savo aistrą rokenrolui. Nelly su Kelly Rowland sprendžia nesibaigiančią dilemą, o Eminemas tvarko savo spintą.
Jos bučiuojasi ilgai ir šlykščiai, abiejų liežuviai apsinešę sūriais traškučių prieskoniais ir Lauros tėvų džinu. Elena bijo, kad tuoj apsivems, bet negali liautis. Tarsi ragautų kažko, kas per ilgai gulėjo tolimiausioje šaldytuvo lentynoje. Pirmasis bučinys: bulvės, svogūnai, grietinė ir aliejus. Tie patys riebalai, įsigėrę į Elenos vaikystę. Ir neoninė pigaus viešbučio iškaba nustoja šviesti, ir nutolusių radijo stočių programos pradeda spiegti vienu metu. Pirmasis bučinys išbyra pro dantų tarpus kaip išmindžiotos žemės purvas. Metalo skonis lieka ant Elenos liežuvio, tarsi būtų jį ištraukusi iš surūdijusios dėžės, kurią abi užkasė po didžiąja kiemo kriauše. Kaip gaila, galvoja ji, erdviame prieškambaryje audamasi batus, kaip gaila, kartoja mintyse, žiūrėdama į nedingstančią Lauros šypseną. Kaip gaila, sukasi Elenos galvoje tarsi klipai MTV karuselėje. Kaip gaila, kartoja sau, labiau nei bet kada skubėdama į pridvisusius savo namus, kaip gaila, galvoja šveisdama dantis. Kaip gaila, šleikštulio nesulankstysi ir nesugrūsi į jokią dėžutę, kad palaidotum po medžiu.
Po to savaitgalio Elena nebenorėjo rodytis ne tik Dramblinėje, bet ir pas Laurą. Tačiau ši lyg tyčia ją vis dažniau pasikviesdavo, net tada, kai tėvai niekur neišvažiuodavo, o raudonas motinos „Jaguaras“ kieme iš toli šviesdavo tarsi tviskančiu vandeniu dosniai aplietas reto grožio žiedas. Ilgainiui jos įprato keistis ne tik drabužiais, bet ir seilėmis. Tačiau kaip Laura Elenos palaidines išmesdavo į šiukšlių konteinerį, taip Elena pakeliui namo išspjaudavo jos seiles. Grįžusi iš krepšio traukdavo brangiai kainavusias sukneles, vos kelis kartus avėtas basutes ir leisdavo mamai nuspręsti, ką galės pasilikti, o ką parduos „Komise“.
Likusi viena Elena matuodavosi Lauros drabužius ir apžiūrinėdavo save prieš veidrodį. Įsivaizduodavo, kad taip gali paveikti laiką – pakreipti jį sau tinkamiausia linkme. Galbūt tada jos galėtų dar kartą susipažinti, tik visai kitomis aplinkybėmis. Elenos drabužiai kvepėtų švara, o ne prie virtuvės sienų priskretusiais riebalais. Prieš diskoteką ji teptų plaukų galiukus tikru arganų aliejumi ir tiesintų tam skirtu tiesintuvu, o ne degintų įkaitusiu lygintuvu. Keliaudama pas Laurą negirdėtų mamos eik, gal bent paėst duos. Ir apskritai, galbūt tada Elenos šeima maistą visai ne ėstų, o valgytų, ragautų, skonėtųsi, uostų, kaip ji dabar uodžia išsvajotą Lauros megztuką su juoda avimi. Ir vėl tikrina, ar ant jo neras žuvies ligos ženklų – odos atplaišų, žvynelių, kruvinų ašakų. Tačiau megztinis, kaip visi kiti jai atitekę drabužiai, dvelkia gerai pažįstamais kvepalais iš obuolio formos buteliuko. Jokių bulvių, jokių svogūnų, jokios grietinės ir aliejaus. Nieko, kas primintų tą šleikštų skonį, kaskart įsismelkiantį į liežuvį. Nieko, kas atmintyje išnirtų kaip prieškambario prietemoje joms atsisveikinant vis šmėstelėjanti ir pakimbanti lydekiška Lauros šypsena. Aštrūs, lyg pagaląsti dantys, gleivėtas liežuvis, plėšrūniška burna, kurios neįmanoma užpildyti nei bučiniais, nei traškučiais iš didžiausio „Estrellos“ pakelio.
Muzikos mokykloje neišvengiamai artėjo egzaminų savaitė, todėl Elena vis daugiau laiko praleisdavo prie pianino. „Rīgos“ klavišai jos akyse mirgėjo juodomis ir baltomis amžinybėmis, jų tarpuose prasmegdavo Elenos kantrybė, įniršis ir azartiškas noras groti taip, kaip tąkart – kai, sau pasižadėjusi iš tikrųjų išmokti, taip ir padarė, o tada pirmą ir paskutinį kartą laimėjo jaunųjų pianistų konkursą. Tačiau instrumentas nepakluso nei jos pastangoms, nei slidžioms nuo prakaito pirštų pagalvėlėms, kurios, užuot sekusios natų geografiją klaviatūroje, daug geriau atsiminė, kaip įžiebti degtuką ir pridegti cigaretę.
Prieškambaryje, čia pat už sienos, brolis rišosi batus ruošdamasis išeiti, o Elena įsivaizdavo, kaip numindžiotas raudonas kilimas po jo kojomis plečiasi tarsi kraujo dėmė, kurią netrukus išnešios po visą kiemą iki didžiosios kriaušės. Mintyse regėjo, kaip kraujas susigeria į žemę, prasisunkia iki pat metalinės dėžutės su Lauros nuotraukomis. Įsivaizdavo, kaip Edis peržengia kiemo ribas, kaip kruvini pėdsakai kerta ir raudonai nužymi benzinu kvepiančią gatvę, o tada nusidriekia ilga senamiesčio gatve iki pat muzikos mokyklos. Edis atveria paradines pastato duris, vaikšto siaurais pianistų skyriaus koridoriais, galiausiai pasiekia koncertų salę. Prie juodo, tamsa kone varvančio fortepijono jau sėdi Laura ir Elena. Jų duetas skamba taip pergalingai, kaip pergalingai tėvas iš piniginės kadaise ištraukė sulamdytą šimtinę, o Elena ją suspaudė delne neįtardama, kad taip grojimas taps tik dar sunkesne bausme.
Prieš egzaminą jos susitiko už muzikos mokyklos. Atsirėmusios į aptrupėjusią sieną su anksčiau uždažytais senais ir naujais piešiniais, užrašais muzikalkė – dūchų mokykla, NIRVANA, Paulius pyderas, čia buvo G., A + V = KML traukė mėtines cigaretes, o jų kvapą vėliau užmaskavo Lauros kvepalais. Abi žino, ko laukia. Abi jaudinasi, tarsi ant scenos liptų pirmą kartą. Elena, kaip visada, bijo labiau už Laurą. Gal todėl vėl bando sugauti Lauros žvilgsnį, atsiremti į jį kaip į sieną už nugaros, į ateities pažadą, naujos pradžios tašką. Dar? – viena klausia, kita linkteli.
– Spėsim?
– Dar vieną, paskutinę, spėsim.
Nė viena neįtarė, kad tai bus paskutinė perpus surūkyta cigaretė. Nežinojo, kad netrukus viskas aplinkui bus nuklijuota plakato dydžio nuogos Lauros nuotraukomis: mokyklos sienos, langai, trūnijantys stadiono suolai, Dramblinės vidus ir išorė, net parduotuvių vitrinos.
Po egzamino ir pertraukos, kai visi buvo pakviesti ant scenos, kad išgirstų garsiai skaitomus pažymius, mama išsivedė Laurą iš salės. Jos veide tebešvietė aukščiausio įvertinimo džiugesys, ausyse skambėjo griausmingi plojimai, o šešetą gavusi Elena pagaliau ir vėl regėjo tą Laurą, su kuria susipažino, todėl pasileido jai iš paskos. Tačiau netrukus abi išvydo tai, ką jau buvo mačiusios ir visam laikui užkasusios. Dešimtis, o gal ir šimtus kartų padidintos nuogos Lauros nuotraukos mirgėjo ant klasių durų, stenduose su egzaminų tvarkaraščiais ir iškabintais pavyzdingų mokinių pasiekimais, su kadrais iš koncertų, įvairių išvykų ir Dainų švenčių. Elena atpažino nuotraukas, kurių atsiradimo užkulisius buvo mačiusi, kai, dar prieš joms su Laura susidraugaujant, slapta po pamokų muzikos mokykloje keliskart nusekė ją iki Dramblinės. Kitos nuotraukos buvo iš to pluošto, po diskotekos atsiradusio Lauros vidinėje džinsinio švarkelio kišenėje. Tačiau dabar, įprastoje mokyklos aplinkoje, kiekvienas kadras su priartintomis Lauros krūtimis, gašliai, anaiptol ne paaugliškai išsišovusiais speneliais, pro kelnaičių kraštus sprūstančiais plaukeliais ar atvirai apnuogintu tarpkoju, padidintu tarsi biologijos vadovėlyje, atrodė net ne begėdiškai ar nederamai, o tiesiog brutaliai.
Elena pribėgo prie Lauros, tačiau aplinkui jau spietėsi kiti paaiškinimų kaulytojai: mokiniai, jų pasiimti atvažiavę tėvai, chorinio dainavimo ir solfedžio mokytojos, ūkvedys, net mokyklos valytoja. Nežinia, kokių atsakymų jie tikėjosi. Taip, nuotraukose mano papai. Taip, ir subinė mano. Taip, pozavau ir čia. Taip, Dramblinė yra kurvų lizdas. Ne, nežinojau, kad tuos kadrus kas nors išplatins. Ne, neįtariu, kas galėjo. Ne, nesu prostitutė. Ne, už nuotraukas man niekas nemokėjo. Taip, mano tėvas – „Naftos“ akcininkas. Ne, apie jį tada negalvojau. Taip, ir verslininkas. Ne, negalvojau ir apie mamą. Nei apie brolį. Taip, šeimos reputacija sugadinta. Ne, neturiu gėdos. Taip, aš to verta. Taip, kalta. Ne, šiame mieste turbūt nepasiliksime. Taip, teks išsikraustyti. Taip, gali būti, kad ir ten nebebus taip, kaip buvo.
Nuo tos dienos viskas iš tiesų negrįžtamai pasikeitė. Žinoma, Elena ne kartą stovėjo prie jos namų durų. Tačiau jei Laura ir pasirodydavo, atsisakydavo kalbėtis. Buvo įsitikinusi, kad tai Elena atkasė nuotraukas ir kažkam atidavė. Juk buvo dienų, kai pozavo kartu, bet Elenos vaizdai kažkodėl neišplito. Laura nežinojo, bet jos tėvas darė viską, kad išsiaiškintų, kas taip pasielgė. Iškratė kiekvieną Dramblinės erdvę, nusamdė sargybinį, kad slapta sekiotų dukrą. Niekas taip ir nepaaiškėjo. Vieni spėjo, kad tai buvo pačios Lauros sumanymas. Tai aišku, pati norėjo, dėmesio trūkumas. Kiti svarstė, kad galbūt nuotraukas suklastojo įtakingiems verslininkams norėję pakenkti priešai. Ten, kur pinigai, ten ir purvas. Elena įtarinėjo Lauros brolį Tomą, visą laiką nekentusį provincijos, nekantravusį kuo greičiau baigti mokyklą ir išsinešdinti. Arba Pradą – juk, visą laiką leisdama su Laura, jį paprasčiausiai pamiršo. Galbūt Pradas matė jas tą vakarą, kai kieme užkasė jo dovanotą rožę? Tačiau nė vienas spėjimas nepasitvirtino: likusi namie viena atkasė metalinę dėžę, bet jos turinį rado nepaliestą.
Elenai buvo uždrausta eiti į kiemą. Po pamokų prie mokyklos laukdavo iškleręs tėvo „Opelis“. Jis pats atidarydavo girgždančias mašinos dureles ir varydavo dukrą vidun. Visus, net „Komise“ pardavinėjamus Lauros drabužius Elena turėjo surinkti ir pristatyti mamai. Ši pasirūpino, kad nei namuose, nei parduotuvėje neliktų nieko, kas priklausė tai šlykštynei. Elena taip ir padarė. Pasiliko tik princesės Dianos megztinį primenantį megztuką su avimis, kurį vėliau paslapčiomis įkišo į vieną iš plovimui ir dezinfekcijai partemptų dėvėtų drabužių maišų ir mamos tiesiog išmeldė leisti jį pasilikti. Elena dabar viską darė viena, o gal tiesiog gyveno taip, kaip buvo įpratusi. Dar labiau nekentė brolio, kuris ir toliau galėjo šlaistytis gatvėmis kiek panorėjęs. Į žaidimus ir pamokų ruošimą su juo nesileisdavo net verčiama tėvų: Edis bet kada galėjo užpilti klausimais apie Lauros užpakalį, tarsi išplatintos jos nuotraukos būtų lygiavertės Raudonos ir Psicho seksui „Akvariume“, „t.A.T.u.“ bučiniams klipe ar „Al Qaedos“ terorizmui. Išties – visi jų provinciją pasiekę skandalai dabar nutolo ir atrodė nereikšmingi, todėl svetimi, o Lauros istoriją kiekvienas galėjo ne tik kasdien stebėti kaip savą, bet ir, regis, keisti jos eigą.
Galbūt todėl, vos sužinoję, kad iki mokslo metų pabaigos tėvas Laurai apmokės namų mokymą, žmonės jai pradėjo tempti laidotuvių vainikus, nešti nežinia iš kur ištrauktus seksualius apatinius, pačių pieštus plakatus. Iš tų plakatų į Lauros namų langus žvelgė paskubomis nukeverzota jos kopija. Davatkos dievagojosi, kad siekia padėti paklydusiai sielai, todėl nuolankiai prašo Dievo atleidimo: nešinos rožiniais, Kristaus paveikslėliais bei mediniais kryželiais ateina sugiedoti sveikamarijų. Iš pradžių žmones išvaikydavo Lauros tėvų kviečiami policijos pareigūnai, bet netrukus tai baigėsi – įsikišus miesto merui, vietiniuose laikraščiuose buvo paskelbta, kad panašaus pobūdžio vieši susibūrimai bus traktuojami kaip teisėtos protesto akcijos. Negelbėjo nei savivaldybei siūlomi tėvo kyšiai, nei grasinimai. Šeimos dienos slinko kaip niekada lėtai, kiekvieną rytą viliantis, kad skandalo nuodai pamažu išgaruos, bet kiekvieną vakarą jų vėl tekdavo gurkštelėti prieš neramų nakties miegą. Dauguma įtarinėjo, kad naujus mokslo metus Laura pradės sostinėje. Turbūt todėl paskutinėmis rugpjūčio dienomis dar gausiau rinkosi prie jos namų. Vainikų nebenešė, rožinių nebekalbėjo, plakatų nebepiešė. Viską pakeitė fotoaparatai, pasiruošę bet kada įamžinti atsisveikinimą. Žmonės nebuvo matę Lauros nuo pavasario – spėliojo, kaip ji atrodys po tiek laiko. Arba nežmoniškai sulysusi, arba nežmoniškai išstorėjusi, tačiau bet kokį jos pokytį ruošėsi sutikti vienodai pasišlykštėję.
Ir vis dėlto niekas jos daugiau nebeišvydo. Nei rugpjūtį, nei rugsėjį, nei lemtingąjį spalio pirmadienį, kai raudonas „Jaguaras“ pagaliau išsuko iš Lauros namų kiemo. Miestą sudrebino dar vienas skandalas, o gal veikiau netikėtas įvykis, kurį žmonės ir vėl išvystė iki kriminalo. Naktį iš sekmadienio į pirmadienį užsidegė Dramblinė, liepsnojo dar ir kitą dieną. Ugniagesiai darbą baigė tik popiet. Laikraščiuose rašė, kad gaisro priežastis nežinoma. Vieni kaltino pasenusią elektros instaliaciją. Kiti tvirtino, kad medinį buvusio Vasaros teatro pastatą pražudė neatsargiai numesta nuorūka. Treti neabejojo: padegėją nusamdęs Lauros tėvas, juk būtent čia darytos pornografinės jo dukters nuotraukos.
Tą rytą miestas skendėjo tirštuose dūmuose, tačiau žalingas jų poveikis mažai ką atbaidė. Į gaisro vietą ėjo, bėgo, slinko, skuodė, klibikščiavo, pėdino, sliūkino ir kreivojo tos pačios davatkos, paaugliai, vaikai, jų tėvai, seneliai ir visi kiti, tiek atsimenantys užburiančius didžiojo Vasaros teatro vaidinimus, tiek nė karto juose nesilankę. Tą rytą net Elenai tėvai leido pakeisti įprastą trajektoriją namai–mokykla–muzikos mokykla–namai, ir ji lyg užhipnotizuota stebėjo ore besiraitančias liepsnos gyvates, smauglius, žalčius ir pitonus, ryjančius savo pačių uodegas.
Visiems pagaliau paaiškėjo, kad jokio dramblio Dramblinėje nebuvo. Tačiau tik ten, kur nieko nėra, gali sukurti, kas galėtų būti. Pastatas nyko, traukdamas gyventojų žvilgsnius ir išpūsdamas tai, ką per metų metus buvo sukaupęs – nostalgiją savo klestėjimo laikams, užsilikusius spektaklių, roko koncertų ir diskotekų bilietus. Ir, žinoma, nuoskaudas. Elena žiūrėjo į liepsną kaip į gražiausią kada nors regėtą filmą suaugusiesiems. Matė, kaip greitai ugnis viską praryja – ryškiai mėlyną medinio dramblio odą su visais šonkauliais ir viduriais, ir galvojo norą po noro. Dar nežinojo, kad, grįžtant namo varnų priterštu šaligatviu pro beržus, pro išsėdėtus stadiono suolus tribūnose, gatvių sankryžoje ir vėl įsižiebs raudonas šviesoforo signalas. Vienas automobilis – tas pats purvinus gatvių vandenis tarsi japoninis karpis išdidžiai skrodžiantis Lauros motinos automobilis – akimirkai stabtelės prie perėjos, ir visu greičiu nulėks. Gale sėdinti vienintelė jos draugė, juodoji avelė, pirmasis jos bučinys, neatrodys nei nežmoniškai sulysusi, nei nežmoniškai išstorėjusi. Laura bus tokia, kokia visada ir buvo, tačiau Elenai reikės laiko tą suprasti. Laura ir vėl šyptels, parodydama lydekiškai aštrius dantis, ir jos šypsena visam laikui pakibs virš sankryžos.
Justinas Žilinskas. Zvilbikas
2025 m. Nr. 5–6
Apsakymas
Bangos tingiai laižė nugludintus akmenis, saulėje palikdamos blizgėti druskos kristalų žiburėlius. Aukštas švyturio bokštas kilo į padangės žydrynę, pasišiaušusią vos vienu kitu debesėliu. Senasis Kirų rago švyturys stūksojo jau antrą amžių, bet laikas jo tašytų akmenų pamato, gerai išdegtų, tvirtų plytų beveik nepaveikė. Taip, kas septynetą metų jį padažydavo, kas keliolika – patinkuodavo, jeigu būdavo lėšų. Dar rečiau įdėdavo naujus langų rėmus, pakeisdavo sulūžusias žalvarines rankenas ar kitas detales, perstiklindavo viršutinę aikštelę. Tik degančią anglį nugalėjo žibalinė lempa, žibalinę lempą – kaitinamoji elektros lempa. Švyturininką pakeitė automatika, bet ir tuo viskas nesibaigė – kaitinamąją lempą pakeitė dujošvytė, galiausiai – taupiausia, šviesos diodų. Progresas ateidavo ir į Kirų ragą, nors šiek tiek vėluodamas. Ir nelabai laukiamas.
„Kalės vaikai…“ – kiekvieną naktį murmėdavo Zvilbikas, kai bjauriai melsva šalta naujoji šviesa prasiskverbdavo pro žaliuzių plyšį. Tie asilai lempą pakeitė jau prieš aštuonis mėnesius. Visą tą laiką jis tiek stengėsi, tiek raštų rašė – ir municipalitetui, ir švyturių direkcijai, ir vyriausybei, ir pačiam prezidentui. Aiškino: negali švyturys šviesti tokia šviesa! Tai – nusikaltimas paveldui, nusikaltimas jaukumui, visada teiktam švyturio spindulio. Prisiminė jaunystę, kaip jiedu su Medra sukibdavo į viena ir judėdavo tik tada, kai kūnus perliedavo švyturio spindulys, kikendami ir aikčiodami. Po judesį. Žinoma, ilgai netverdavo, viskas įgreitėdavo, kaip ir dera. Bet dabar, kai pro langą įsiveržia šaltas, melsvas srautas, atrodo, tarsi kokia policija ar paieškos sraigtasparnis prožektoriumi spigina. Kaipgi jaučiasi žmonės tą matydami, į tokį švyturį žvelgdami? Blogai! Kartą lempos keitikus jis išdėjo į šuns dienas net nacionalinio radijo eteryje, galvojo, dabar tai tikrai sureaguos, nes sulaukė palaikančių skambučių. Kur tau! Ką gali suprasti tie sostinėse ir direkcijose, kokia šviesa ir kodėl tai taip svarbu! Jie pamurmės apie savo kelvinus, kad čia dar nėra tikroji „šalta mėlyna“, čia yra… Ai, nerūpi jiems, kokia čia yra! Bile šviečia, taupu, ir laivai žino, kad čia – akmeninga pakrantė, giliavandenio uosto nėra, artyn neplaukit.
Bet labiausiai Zvilbiką neramino, kaip į barbarišką lempos pakeitimą, į jos bjaurią šviesą reaguos bangiai. Ir čia jis negalėjo suklysti. Atsidaręs kalendorių telefone, perbėgo per kelis mėnesius, surado pažymėtą dieną. Atsiduso – jis dar turi truputį laiko. Ir negali jo iššvaistyti!
Sunkus darbas – sulaukti bangių. Bangiai – įnoringi. Jų atkeliavimui reikėjo ruoštis. Likus porai savaičių iki bangių pasirodymo, Zvilbikas neturėdavo kada prisėsti. Nors jis buvo apkūnokas, bet stebėtinai energingas. Platus veidas, nedidelės akys, apvalainas smakras ir nežymi šypsena spinduliavo geranoriškumu. Jis eidavo nuo vieno prie kito žvejo, buriuotojo ir juos įspėdavo. Buriuotojus: „Šiandien srovės kelia žvyrą, būkit atsargūs su varikliais, geriau išvis likite marinoje“, arba – „žada škvalą, pasaugokite stiebus ir takelažą“. Žvejams patardavo: „Nesuprantu, kas dedasi, bet vakar Vikrasui kažkas sudraskė tinklus. Sakyčiau, neverta šiandien statyti.“
Kas nutikdavo, jeigu žvejai, jachtų savininkai ar iškylautojai nepaklausydavo išmintingo žodžio, laiku duoto patarimo? Nieko nepaprasto ar mistiško. Na, vėjai juk dažnai nulaužia laivų ir laivelių stiebus, sudarko takelažą. Varikliai vos užvedus užstringa, sraigtai – nulūžta, kur tu išplauksi iš marinos. Ką jau kalbėti apie sudraskomus tinklus, žvejo kasdienybė!
Batiskafą Zvilbikas mylėjo tokia meile, kokia vyras myli savo automobilį ar šautuvą. Jo formos, dešimtmečių nugludintos detalės, kiekvienas varžtas ir kniedė jam buvo tiek pat brangūs, kaip Medros apgamėliai, pažastų plaukeliai, jos kvapas ir skonis. Medra tą meilę suprato, ir niekada nevertė jo rinktis. Kartais jie plaukdavo kartu, nors jai visada labiau patiko būti ant vandens, ne po juo. Juk čia – ne pietų jūros, kuriose panėrusį tave supa margaspalvės žuvys, koralai ir kita egzotika. Jis meistriškai manevruodavo batiskafą (beje, pavadintą „MeDra“) tamsiuose vandenyse, tarp žolių kasų ir riedulių, ir visada pasiekdavo savo tikslą.
Kartais Zvilbiką aplankydavo inspektorius Krensdipas. Abu buvo Kirų rago senbuviai, taip niekur toliau ir neiškeliavę, veik kartu pražilę ir susiraukšlėję. Vizitų dažniau sulaukdavo, jeigu patarimų duodavo kokiam nors pirmakarčiam Kirų rago lankytojui, nesupratingam, nepagarbiam. Vyrai įsipildavo po stiklą brendžio, ir Krensdipas nuobodžiaujančiu balsu skaitydavo skundą. Zvilbikas kantriai, taikiai šypsodamas atsakinėdavo į įvairiausius klausimus. Galiausiai Krensdipas padūsaudavo, atsisveikindavo, o skundikui paaiškindavo, kad gvieštis draudimo pinigų, pačiam sugadinus savo jachtos ar žvejybos įrangą, o paskui dar kaltinti kitą žmogų – tai Kirų rage negirdėta, žema, bjauru ir netoleruotina. Geriau čia būtų net negrįžti. Krensdipą ne kartą norėta garbingai išleisti į pensiją, bet jo tarnyba vis tęsėsi ir tęsėsi, nes koks perspektyvus jaunuolis ar jaunuolė galėjo susivilioti darbu Kirų rage?
O vis dėlto susiviliojo.
Aldrekas pasirodė netikėtai. Vieną dieną ėmė ir atvažiavo. Visas jaunas ir energingas, švytintis ir skrajojantis, neseniai baigęs mokslus, bet jau stažavęsis visokiausiose ispanijose, islandijose ir italijose, tarsi gimęs su uniforma. „Tamstai čia bus nuobodu, – įspėjo jį Krensdipas, – pas mus didžiausias kriminalas – kai kas nors, šūktelėjęs bare „statau visiems!“, nulūžta neapmokėjęs. Arba kai kartą pavogė ponios Verdesan šalį, dovanotą jos sutuoktuvių septyniasdešimtmečio proga… Vėliau jį rado giliausiame kruopų spintelės kampe.“ – „Nieko baisaus, – atsakė Aldrekas, – man visas gyvenimas įdomus.“
Zvilbikas įdėmiai stebėjo tą jauną paukštvanagį. Viskuo jį bandė įtarti – kad bus pasipūtęs ir nepagarbus, kad susuks galvas Kirų rago jauniklėms, o paskui – neprisiims atsakomybės, pagaliau, kad ims šniukštinėti, kas ir kaip pas juos dedasi. Bet nieko panašaus. Jis taip lengvai, paprastai ir geranoriškai įsiliejo į kuklų miestelėnų būrį, kad dabar retas pobūvis ir net pietūs apsieidavo be švytinčio Aldreko.
Medrai jis labai patiko. „Ak, Zvilbikai, – kartojo ji, – bus, bus dar čia gyvybės! Pamatysi!“ O kai Aldrekas atšoko vestuves su Sildrina, kai gimė dvynukės ir juodu – Medrą ir Zvilbiką – pakvietė į kūmus, ji buvo devintame danguje. Kūmai glaudė tuodu kūdikėlius, žvelgė vienas į kitą ir galvojo, kokias skirtingas dovanas gyvenimas dovanoja. Tik kažin kodėl per krikštynų pietus Medrai iš rankos iškrito šaukštelis, ir ji niekaip neįstengė jo pakelti. Bet tai pastebėjo tik Zvilbikas. Ir Aldrekas.
Prabėgo beveik metai, dvynukės augo, buvo dažnos viešnios krikštatėvių namuose, glausdavosi prie Medros. Juk Sildrinai ir Aldrekui netrūko darbų – perstatė senojo Elmiko namelį, kėlė stogą, dėjo aukštus langus, kad netrūktų šviesos, statė naujoviškas šildymo ir vėdinimo sistemas, jungė prie visokių prietaisų, net galva sukosi nuo jų gudrumo. Zvilbikas kartais ką nors patardavo, o Aldrekas nenumodavo ranka į jo pastabas.
Bet vieną vakarą, sėdint po darbo bare, Aldrekas prispaudė Zvilbiką: „Vežk tu ją į didelį miestą. Skubiai. Aš padėsiu, surasiu gydytojus.“ Bet ką tas jauniklis gali išmanyti apie gydymą. O jiedviem reikėjo sulaukti bangių.
Bet kaip jų sulauksi, kai dabar net batiskafas nepadeda. Prakeikta šviesa švyti ne iš gelmių, bet iš viršaus. Ir jeigu tie slunkiai lempos nepakeis!..
Likusias savaites Zvilbikas, be įprastinių kalbų ir patikrinimų, studijavo švyturio konstrukciją: kaip į jį atiteka elektra, kur stovi perdavimo linijos, valdymo blokai, signalizacija. Svarstė, kaip greitai atvyks taisymo komanda, kur jai užblokuoti kelią. Detalių buvo daug, viską reikėjo suplanuoti. Kaip ir visuose bangių pasitikimo darbuose, čia reikėjo kruopštumo, atidumo ir subtilumo. Jis nerimavo, kad užgesus švyturiui Kirų rage gali kilti triukšmas – to taip pat reikėjo išvengti, bet kokių sirenų, erzelio, žmonių, subėgusių prie švyturio. Bangiai to nepakęstų. Bet gal tie lodariai dar spės?
Likus trims dienoms užgimė viltis – prie švyturio jis pastebėjo mikroautobusą su užrašu: „Švyturių direkcija“. Priėjo, kaip visada draugiškai pakalbino meistrus, paklausė, kieno gamybos bus lempa, vokiečių ar japonų? Na, gerai, susitaikys su prancūziška ar itališka, jie irgi išmano jūras. Bet darbų vykdytojas sakė nieko apie lempą negirdėjęs, jie čia montuoja kameras, kurios stebės švyturio prieigas dvidešimt keturias valandas per parą. Zvilbikas šypsotis nepaliovė, bet jautė, kad smilkiniuose supulsuoja kraujas. Kameras! Jie dar drįsta statyti kameras? Ar tos kameros nufilmuos ir bangius?! O aikštelė?! Jie filmuos ir aikštelę?!
Bangius jiedu pasitikdavo su Medra. Čia, švyturio papėdės aikštelėje, nuo kaimelio puikiai užstotoje galingo bokšto. Bangiai pasirodydavo naktį – kai švyturio šviesa skriedavo per bangas, išvysdavai jų švytinčias akis. Jie išnirdavo, suplasnodami galingais sparnais, šaudavo aukštyn, į tamsą, o tada vėl krisdavo atgal į jūrą, į bangas, tarsi patys būtų bangos. Tūkstančiais. Jų krūtinės švyturio spindulyje suspindėdavo tarsi krintančios žvaigždės – krintančios ir kylančios, krintančios ir vėl kylančios!
Tas vaizdas užburdavo. Kiekvieną kartą vis iš naujo, kiekvieną kartą vis kitaip. Jų kūnai šokdavo, spiegdavo, rangydavosi, taškydavosi, o visas miestelis giliai giliai miegodavo. Dabar, žinoma, viskas bus kitaip, bet vis tiek – filmuoti aikštelę?! Ne.
Zvilbikas įdėmiai stebėjo, kur kabinamos kameros, kur driekiasi jų maitinimo laidai, kokius kampus filmuoja. Nepamiršo montuotojams atnešti užkąsti, užgerti, pripasakojo Kirų rago istorijų. O jų žinojo begales. Išsiskyrė kaip geriausi draugai.
Tiesa, anieji niekur nenuvažiavo – superprotingas autobusiukas atsisakė riedėti, visuose savo ekranuose pranešęs: „Klaida, vežk taisyti.“ Zvilbikas nebuvo toli nuėjęs – tad netruko padėti. Kadangi vyrai labai skubėjo grįžti pas savo žmonas, meilužes ir į barus, į didelį miestą, jis paskolino jiems seną, bet tvarkingą Medros „Peugeot“. „Seni, tu – tarsi geroji dvasia“, – pasakė darbų vykdytojas, aukštas džiūsna, jau išgėręs porą skardinių alaus, mėgindamas apglėbti didžiulį Zvilbiko kūną. Šis tik numojo ranka, visa tai – niekai, žmona vis tiek jau negali važinėti, parvarysit po savaitgalio, kai su tralu atvyksit autobusiuko. Kirų rage saugu, niekas nepaims, neišardys. Ir galit būti ramūs – šitas „Peugeot“ tikrai nesuges, keliaukit su Dievu į savo miestą.
Pasirodė ir Aldrekas – jį taip pat sudomino, kas čia nutiko, bandė šokti kadrilį gaivindamas autobusiuką, bet tuščiai. Svečiams išvykus jis tarė Zvilbikui: „Sutariau su pačiu geriausiu profesoriumi, studijų bičiulis patarpininkavo. Jeigu nenori vairuoti tokio ilgo kelio – sakyk, pats nuvešiu.“ Zvilbikas jam paplekšnojo per petį, apkabino ir pasakė, kad netrukus viskas pasikeis į gera. Bet Aldrekas nuvažiavo susirūpinęs. Jauniklis.
Tą vakarą jis veikė kaip laikrodis. Stebuklingai atgijusį autobusiuką su užrašu „Švyturių direkcija“ pastatė prie švyturio, taip pat ir lentelę „Įeiti draudžiama. Vyksta remonto darbai“. Kamerų sistema į duomenų saugyklą jau siuntė melagingą vaizdą. Signalizacija tylėjo, tarsi bijodama cyptelėti. O Zvilbikas, įveikęs nesudėtingą švyturio durų spyną, lipo įvijais laiptais aukštyn. Štai ir lempa, skleidžianti šlykščią melsvą šviesą. Štai jungiklis, štai blokas, kad švyturių stebėjimo centras nieko nepastebėtų, štai ir replės, kandiklės, lituoklis, distancinio valdymo blokas – dėžutė baltu korpusu. Per pusvalandį viskas buvo baigta.
Dabar, žvilgtelėjęs į laiko parodymus telefone, jis pasileido laiptais apačion. Tada – bėgte žemyn akmenimis, iki bangelių glostomos valties, kurioje gulėjo suvytęs Medros kūnas. Ji nebuvo sunki, o jam, kaip ir visiems jo giminės vyrams, jėgų netrūko. Užnešęs į aikštelę, jis įtaisė Medrą pusiau sėdom, kad regėtų jūrą, kad matytų, kaip atplauks bangiai. O jie privalėjo atplaukti, kitaip – viskas perniek.
Kai iškart po vidurnakčio švyturys užgeso, Zvilbikas kelias minutes įdėmiai klausėsi, ar pasigirs miestelyje bent koks garsas, ar įvyks kas nors netikėto. Gal kostelės užvedamas Krensdipo automobilio variklis? Plykstelės šviesa Aldreko languose? Bet, regis, užgesusio švyturio Kirų rage niekas nepastebėjo. Zvilbikas per gerai galvojo apie žmones: sargo nebebuvo, prašalaičiams atvykėliams nelabai rūpėjo, o vietiniai ramiai knarkė lovose. Šįsyk tai buvo itin paranku! „Jie turi, turi pasirodyti“, – stukseno Zvilbiko galvoje. Jie būtinai turi pasirodyti!
Ir jie pasirodė – atplūdo, užgriuvo tarsi sidabrinė banga, bet jis, užuot gėrėjęsis, prišoko prie Medros ir šnabždėjo jai į ausį: „Medra, žvelk! Medra, bangiai! Jie atkeliavo!“ Ji atsimerkė, bet žvelgė tuščiu, svetimu žvilgsniu. Jis vis kartojo: „Medra, bangiai! Čia bangiai! Čia mūsų bangiai! Tu tik žiūrėk! Maldauju, žiūrėk!“ O bangiai kilo iš bangų, vėl krito į jas, juos apšvietė tik dylantis mėnulis, nužerdamas jūrą sidabru ir leisdamas jais – galingais, gaivalingais, stebuklingais – grožėtis. Vieną akimirką Medros lūpose nušvito šypsena. Bet staiga viskas nurimo, liko tik bangos. Zvilbikas jautė, kaip jis dreba, kaip širdis blaškosi, tarytum prastai sureguliuotas dvitaktis variklis. Ir tada į Medros akis pirmą kartą po pusės metų grįžo sąmoningas žvilgsnis. Ji apsidairė ir aiškiai ištarė: „O, Dieve, Zvilbikai, čia tu?!“ Tai išgirdęs jis apsiašarojo, parpuolė ant kelių, išbučiavo jos rankas, skruostus, nosį, kaktą, užausius, kaklą. Jis neklydo. Bangiai visada dovanodavo stebuklą, o dabar jie savo tarną, savo ramybės saugotoją apdovanojo pačia didžiausia dovana! Medra pati atsistojo. Medra pati ėjo. Pati nusileido akmenimis žemyn, iki valtelės. Pati į ją įsėdo. Ir klausinėjo. O jis – pasakojo, pasakojo, pasakojo. Lipant į valtį kažkas išslydo iš jo kišenės ir pliumptelėjo į vandenį. Telefonas? Ne, jis tebegulėjo savo vietoje, o dėl kitko laimingas Zvilbikas dabar nesuko galvos.
Grįžę namo jie ilgai sėdėjo susiglaudę, židinio šviesa žaidė jų veiduose. „Kaip manai, ar ilgam visa tai?“ – tyliai klausė Medra. „Ilgam, – šnabždėjo jis, – bangiai atplauks ir kitąmet, ir kasmet. Mes visada jų sulauksim! Kartu! O per tą laiką lempą tikrai pakeis, nebereiks tiek vargti, tik tos kameros! Bet sugalvosiu, ką nors sugalvosiu!“
„O kaip mūsų anūkai?“ – „Anūkai?“ – „Aldreko ir Sildrinos mergaitės! Ar jos dar būna pas mus?“ – „Būna, Medra, būna, ir – kaip tu sakei – dar bus čia gyvybės!“
Toli, vėjo šiaušiamoje jūroje nuaidėjo sirena. Gūdi. Į dangų šovė signalinės raketos. Po kelių minučių Kirų rago marina sujudo, įsižiebė prožektoriai. „Įjungti švyturį!“ – Zvilbikas kyštelėjo ranką kišenėn, ieškodamas nuotolinio valdymo pultelio, bet jo ten nebuvo. Netruko užriaumoti paieškos ir gelbėjimo katerio varikliai, dar po pusvalandžio tolumoje pasigirdo sraigtasparnio ūžesys.
Kai į duris pabeldė Krensdipas, Zvilbikas jį pasitiko plačiai šypsodamasis. Medra sėdėjo krėsle ir skaitė žurnalą. „Kas tau žinoma apie švyturio sugadinimą?“ – paklausė Krensdipas tiesiai. Zvilbikas gūžtelėjo pečiais. Krensdipas pasivedė jį į šoną: „Zvilbikai, tai rimta. Trys dingę be žinios, du – žuvę, nafta užterš visą pakrantę, iki pat Žuvėdrų įlankos, premjeras tariasi su aplinkosaugininkais, ką daryti, ar subombarduoti tą griozdą, kad nafta sudegtų, ar leisti toliau jai sunktis ir viską išmarinti!“ – „Ką aš čia galiu patarti? – tiesus, atviras Zvilbiko žvilgsnis spindėjo netrikdomas. – Aš juk tik paprastas senis, niekada toliau Kirų rago nebuvęs.“ Krensdipas pasilenkė arčiau ir ištarė pašnibždomis: „Aldrekas vienas iš pirmųjų šoko į paieškos ir gelbėjimo katerį. Ir jo neranda.“ Zvilbikas sustingo. „Ir supranti, kad, jeigu čia viskas bus užteršta, bangiai kitąmet tikrai nepasirodys?!“ – Krensdipas žvilgtelėjo į Medrą. Ji atsiliepė šypsena, kuriai Kirų rage abejingų nebuvo. Zvilbikas irgi ramiai šypsojosi, regis, šypsena tiesiog prilipo prie jo veido. Krensdipas suurzgė, įgrūdo į jo chalato kišenę kažkokį daiktą ir išėjo.
„Kas nutiko, Zvilbikai?“ – paklausė Medra. Ji kėlė prie lūpų puodelį ir jos ranka vėl truputį virpėjo.
„Nieko, brangioji, ničnieko“, – atsakė jis.
Iki kito bangių atkeliavimo – ištisi metai. Jis ką nors sugalvos. Būtinai sugalvos. Įkišo ranką į pasunkėjusią chalato kišenę ir ištraukė iš jos baltą dėžutę su kadaruojančiais laidais. Šyptelėjo ir sudrebėjo.
Už durų sukrykštavo dvynukės.
Vytautas Martinkus. Juodoji obelis, arba Femme fatale
2025 m. Nr. 5–6
Autobiografinės esė fragmentas
Mudviejų, Raimundai, nebėra. Nors aš gyvas, o tu – deja. Non omnis moriar, rašė Horacijus, tik nepridūrė, o aš nesupratau, kas prisikelia, kas po mirties lieka iš mūsų. Ar tik ne žudiko paveikslas Dievo akies tinklainėje?
Aš ilgai mitau pasaka, neva geri oftalmologai aptinka tą paveikslą mirusiojo vyzdyje. Dar mažas perskaičiau tokį gal pramaną ir net patikėjau, kad žudikai, slėpdami savo pėdas, išduria aukoms akis. Bet aną tolimą žiemą nenutiko nieko panašaus. Nieko nereikėjo ieškoti. Bent Kaune. Tirpo sniegas, obelys metė baltus drabužius, rėdėsi juodais.
Pilkšvi debesys 1981-ų vasario 2-osios popietės danguje. Jau nebe per vieną, o per kelis gaidžio žingsnius ilgesnė, nors tebežvarbi žiemos diena. Po telefono skambučio ji dar aptemo. Skambino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas Algirdas Pocius. Atsiliepiau – juk tebeinu LRS Kauno skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigas. Iš pradžių nesupratau, ką man sako Vilnius. Naujiena muša į galvą. Ne langas aptemsta, o akyse tamsu, tad prisėdu, prispaudžiu ragelį prie ausies. Algirdas liepia, ne, prašo nueiti pas Stasę Samulevičienę ir pasakyti, kad prieš valandą (!) nušautas jos sūnus Raimundas.
Šaudynės ne laukinėje Amerikoje, kur indėnai ir kaubojai, o seniai apkrikštytoje Lietuvoje? Nebemaištingoje, sovietams nuolankioje, kur jau nušauti paskutinieji partizanai? Sveika, Taiklioji Akie, tai kas tebešaudo Vilniuje 1981-aisiais? Gal seminolai iš Evergladeso parko? Turiu iš ten dovaną – „lėlę“ su dailiais jų drabužiais. Vaikystėje juk skaičiau Karlo May’aus trilogiją apie Vinetu ir Thomo Mayne’o Reido „Baltaveidį vadą“. Dirbdinausi lanką iš lazdyno ar kadagio, drožiau strėles iš pušinės lentos, meistravausi net pistoletą, ieškojau jam šovinių Panerinės miške. Kam? Juk balta Biliūno katytė draudė man medžioti – ginklai buvo tik žaislai. Ir skaitydamas apie indėnus abejodavau: ar jie gali žudyti? Tegu ir narsūs, tegu klastingi ir negailestingi. Juk jie žinojo: nori nugalėti – tik nebėk iš mūšio. Strėlė (turbūt ir kulka) pasiveja bėgantį.
Padėjęs ragelį, žiūriu į rankinį savo poljotą. Antra valanda? Gal laikas sustojo? Bent valandinė poljoto rodyklė nejuda. O su ja lyg lazda pasiramsčiuodamas, turėčiau ropštis į Žaliakalnį, kur gyvena Raimundas su mama, Stase Samulevičiene, tautodailininke, žaislų iš kailio, „pūkuotukų“, meistre, Lenkijoje apdovanota Šypsenos ordinu. Ak, šį retą ordiną yra pelniusi ir Astrida Lindgren. Ten gyvena ir Genovaitė Malinauskaitė, Genutė, kaip visi ją šaukiame, geroji Samulevičių šeimos laumė, tegu bus – aitvaras, greitoji pagalba visuose darbuose. Medinis jų dviaukštis – atokiau nuo gatvės, posesijos gilumoje, atšlaitėje, galima sakyti, sename sode, kur Raimundo dėdė Antanas regėjo ir tapė ekspresionistinius savo peizažus. Prie pat gatvelės pritūpė tik tapytojui dėdei priklausęs senas, dabar suzmekęs, lyg be pamatų, namelis. Eičiau pro jį, praverčiau vartelius, kopčiau į kalvelę, ant kurios dviaukštis. Sekundinė poljoto rodyklė sustriksi. Paragina – turiu eiti. Ir nedrįstu vienas.
Tragiška žinia telefonu dalijuosi su bičiuliais, poetais Petru P. ir Robertu K., kviečiu juos drauge. Juk namuose Žaliakalnyje ne tik mano paties, bet ir jų, visų mūsų trijų ne sykį svečiuotasi. Puiku, sutinka abu, ir aš drąsėju. Tik tu, Vytautai, vienas kalbėsi, apsidraudžia Robertas. Gerai, nors ir nežinau, ką nuėjęs galėčiau ar turėčiau „kalbėti“. Pats Algirdas Pocius apie įvykį žinojo ir man išsitarė nedaug. Jam (turbūt pačiam pirmininkui Alfonsui Maldoniui) apie nelaimę pranešta trejuke – „vyriausybės“ telefonu: netyčinis šūvis privačiame bute. Aiškiai ir nepasakyta, kur arba kieno namuose tai nutiko.
Ko bijau? Žaliakalnis kartais dar vis pavadinamas ir Brazilka – bet ne šaudykla ten, ne prerijos, neskraido indėnų strėlės ar snaiperių kulkos. Jeigu ieškočiau Raimundo namams simbolio, tai apie jį prasitariau. Čia jau tarpukaryje leistos arsininkų šaknys, čia tebejuntama jų dvasia. Kur, jei ne Antano Samuolio ir jo sūnėno Raimundo vaikystes menančiame sode, tiktų prisiminti „Baltąją obelį“? Tik žiūrėkite, kaip dramatiškai prie jos palinkusi gal moteris, koks sidabriškas lyg iš alchemiko kolbos išsirangęs žaibas – obels kamienas! Bet ta drobė gal pernelyg panirusi į save. Ji nerėkia iš skausmo. Jos potėpiai uždari ir ramūs. Negi dailininkas 1932 metais galėjo regėti 1981-ų vasario 2-osios popietę? Prieš penkiasdešimt metų nutapyti brolienę, nesulaukiančią žuvusio sūnaus? Tada verskim Edvardą Munchą, jo „Nerimą“. Štai, moteris išplėstomis akimis, laukianti, abiem blyškiomis plaštakomis parėmusi smakrą. O dar geriau – jo „Šauksmą“, čia rėkia ne žmogaus burna ar galva, o siela.
Ką beįsivaizduotum, dramatiškas motinos, širdimi pajutusios, ką mes, trise ant laiptų, surėmę pečius, nedrįstame ištarti, vaizdas. Ką ji išgyvena? Trikdo ne tik jos veidas, bet visas kūnas, kiek per stambus, kad išbėgtų priešpriešomis. Ir neatpažįstama, kas ji? Ne lietuvė, gal totorė, gimusi toli, Arzgire – Rusijai priklausiusiame Stavropolio krašte, kaukazietė, tiesiog Rytų dvasia; atšiauriu veidu ji kyla prieš svečius, degančių kaštonų akimis perveria juos. Ir čia pat išrėkia, sušunka baisią (mūsų!) žinią. Ji jau žino! Nei man, nei bičiuliams nieko nereikia sakyti. Neleidžiama sakyti. Motina šaukia mums, ji žino, jau kada žinojo, kodėl mes taip ilgai nepasakėme, ką ji pati jau kada žino? Širdyje užverda kalnietės kraujas. Uolos užstoja mums kelią į jau tuščią, Raimundo kambarį ir iškreiptu veidu klykia lyg Muncho dvasia:
„Jį nužudė. Nušovė! Žinau! O jūs tylit, slepiat? Kur lavonas?“
Baisiai skamba, lyg sudarkytas tas žodis. Arba išgirstu jį prastai, ar tik pasigirsta – levonas. Kalnietė pamiršo lietuviškai? Kas ir ką slepia? Juk nieko nežinom. Atėjom pasakyti… Nejau motina žino daugiau negu mes?
Ką tik ketinęs pasakoti (ką?), apkabinti (kaip?) nelaimingą motiną, stoviu, žiūriu į ją ir tyliu. Visi trys stovime, o tyla supančioja, užpuola. Ji lyg lava plūsta per Žaliakalnį, nuteka siaura Vaisių gatve žemyn į sodą, kur atšlaitėje staiga patamsėja Baltoji obelis, o ir Geltona moteris svetainėje pajuosta. Ji nusigręžia nuo mūsų, pakelia telefoną. Kažkam pro ašaras sako – Raimundas nušautas. Mes nieko nepasakėm!
Jau?
Kam sako? Negi yra kas svarbiau už mus, net tris, atsitempusius čia Juodąją Viešnią?
Ginklas – užkeiktas išradimas. Gal ir prakeiktas. Jis traukia – gina nekaltą, bet ir žudo jį. Jau po pirmos karo dienos paverčia jį mėsmale. Ak, žinoma teisingo karo samprata (šiandien ukrainiečiai geriau už mane ją išaiškintų), o Kalno pamoksle skaitome puikią eilutę apie taiką[1]. Bet jeigu būčiau Abraomas ir net turėčiau ginklą – durklą, turbūt neišlaikyčiau išbandymo tikėjimu, – iš Dievo rankų nepriimčiau aukos avinėlio – savo sūnaus Izaoko. Ir tik dėl to, kad karas vis dar (per stochastikos[2] malonę) aplenkia mane. Mirtis atrodo atsitiktinė, paklydusi, netikra. Kaip (klausiu per sapną evangelisto Luko) atrodė ne tik Jėzaus mirtis, bet ir jo prisikėlimas? Vertėsi, sėdosi, stojosi, ar nutiko kitaip – neįprastu, nežinomu būdu? Man pačiam juk neteko pamatyti. Kaip ir man, atsako Lukas. Visos evangelijos sako: mirtį daugelis matė, o prisikėlimo – ne.
Su Raimundu kalbėjau apie JAV prezidento Johno Kenedy’žio mirtį. Kalba išėjo netyčia. „Dabar tokie laikai, – pasakiau, – kad revolveriais žaidžia tik vaikai. Dar tavo dramų personažus jie traukia. O pasaulio galingieji žudomi tik superginklais. Reikia bent jau šautuvo. Kaip Kenedy’žiui.“ Raimundas nusijuokė. „Ar yra skirtumas? Pistoletu iš tolo nepataikysi.“
Prieš Johną Kenedy’į regzto sąmokslo niekas neišnarpliojo net per aštuoniasdešimt metų, ir JAV prezidentui tikrai galima pavydėti nebent to, kad jis nematė į save nukreipto šautuvo. Nematė šaulio akių, jose gal spygtelėjusio pranašumo – ir kas, kad esi Kenedy’is, įveikiau tave! O aštuoniasdešimt metų – ar daug? Joe Brainardas (1942–1994), amerikiečių dailininkas ir rašytojas, juos paminėjo kaip „paguodą“: „Dėl mirties guodžia ir tokia mintis, kad praėjus maždaug aštuoniasdešimčiai metų po tavo mirties tarp gyvųjų nebebus nė vieno tave pažinojusio ir tavęs pasigendančio. O numiręs šito nė nežinosi“[3].
Kitaip nei koks valstybės prezidentas, rašytojas Raimundas neturėjo viešos mirties matricos. Jį ginė vienas tikslas: nė dienos be eilutės. Toks įprastas literato jungas, jis ir – šventė. Ir niekas nematė, kaip Juodoji Viešnia jau velkasi apeiginį drabužį, šįsyk tikrai retą – iš ypatingos, stochastinių drabužių, spintos.
Jos talkininkas – buvęs sovietinės kariuomenės desantininkas, Raimundo kaimynas Aurelijus B., gyvenęs šalimais, Vaisių gatvėje, Medicinos instituto darbuotojas, KGB pulkininko Ričardo V. žentas. Raimundas pats nevairavo, neturėjo net vairuotojo pažymėjimo. Kai nusipirko automobilį, kelionėms su juo prireikdavo „pavėžėjo“, ir Aurelijus juo tiko. Tąkart sutapo abiejų reikalai Vilniuje: Aurelijus ketino nuvežti uošviams kilimą, o Raimundas dėl rašomos pjesės norėjo pasitarti su poetu Remigijumi B., dirbusiu Lietuvos televizijos Literatūros ir meno redakcijoje. Tiesa, kaip vėliau prisimins motina, ją ir Raimundą vakare nervino padažnėję „tylos“ skambučiai telefonu, bet sūnus kelionės neatšaukė. Naktį sunoko stochastikos vaisius. Ryte Aurelijus išsivarė iš garažo žigulius.
Tiek to kelio – vos šimtas kilometrų. Apypiete buvo Vilniuje, Lenino prospekte, didelio mūro trečiajame aukšte. Butas tuščias, Aurelijaus uošvis, pulkininkas Ričardas V. toli, kažkur Afrikoje, ten eina Sovietų Sąjungos diplomato pareigas. Jo žentas ketina užplikyti kavos, Raimundas telefonu kalbasi su literatūrologu Jonu L., ir – stop! – šūvis. Po nutrūkusio pokalbio Jonas L. paskambino, ryšio ilgai nebuvo. Ir atsiliepė nepažįstamas balsas. Raimundo jis jau nepakvietė. „Jo nėra“, – pasakė, ir telefonas išsijungė.
Aurelijus revolverį užtiko uošvio rašomojo stalo stalčiuje. Žibėjęs nikeliu, atrodęs labai mažas, tad palaikė jį žaislu. Desantininkas, šaudęs, tikriausiai, ne vien iš statutinių „Makarovo“ ar TT pistoletų, neatpažino kovinio vokiško, svėrusio penkis šimtus penkiasdešimt gramų, revolverio „Gecado“? Nusitaikė kaimynui į galvą ir paspaudė nuleistuką. Pokšt! Pataikė tiesiai į dešinę akį.
Nieko slėpiningo, bet vis tiek mįslinga. Šūvį apipynė asociacijos ir interpretacijos, jų neįveikė nei teismas, nei žudikui skirta bausmė, nei publikacijos apie dramaturgo žūtį, nei jo kūrybai ir atminimui skirtos knygos. Raimundas buvo pasirinkęs retą – profesionalaus dramaturgo – kelią. Stengėsi pragyventi iš literatūros. Nelengva, kai esi jaunas rašytojas. Kita vertus, reikėjo prisitaikyti prie santvarkos. Jis nebuvo disidentas, maištininkas, tik – savarankiškas. Jo politinės pažiūros (ar valdžios kritika) balansavo ant „raudonųjų“ linijų. Kaip ir kiti XX a. 7–8 dešimtmečių tyliojo modernizmo autoriai, Raimundas kūrybą siejo su Vakarų dramos ieškojimais, naujomis jų formomis ar meninėmis priemonėmis, cenzorių dar neužčiuoptomis galimybėmis priešintis socialistinio realizmo doktrinai. Į pasaulį dairėsi pro „Lenkijos langą“: ten daug įdomių knygų, periodikos, kino ir teatro, TV. Buvo gerai pažįstamas su avangardo literatais ir teatralais iš Varšuvos ir Krokuvos. Komunikabilus. Retos (anais laikais) erudicijos someljė, puoselėjo vaišes su gera nuotaika, išmanė rūšinio vyno ar brandinto konjako reikšmę pokalbyje. Aristokratiškos manieros, inteligencija, atsargumas ir kiti charakterio bruožai saugojo jį nuo klampaus bohemos dumblo. Užtat daugėjo redakcijų ir teatrų, kur buvo skaitomos ar statomos jo pjesės. Puoselėjo ambicingą credo: kūriniai lyg iš rūko, bet stiprūs lyg iš plieno[4].
Daug keliavo, nors geležinė uždanga varžė jį, kaip ir visus. Maskvoje studijavęs literatūrą, ten daugiausia turėjo ir pažįstamų ar draugų. Dramaturgijos seminarai paprastai vykdavo Jaltoje ir Dubultuose. Kelionės į „socialistinį“ užsienį buvo retesnės – dažniausiai į Lenkiją. Nuvažiavo ir į Šveicariją, kur Leiseno sanatorijoje tarpukariu gydėsi ir per karą mirė jo dėdė Antanas. Rašė knygą (deja, jos nebaigė) apie dėdės gyvenimą ir kūrybą[5]. Pats mokėjo ir mėgo piešti, – dovanodavo draugams jų portretų škicus.
Žinia, išgirsta telefonu iš Vilniaus, buvo šokiruojanti, bet Algirdo ištarta puse lūpų, nevieša. Ji nesklido per Lietuvą eteriu, kaip nutiko Amerikoje 1963-iųjų lapkričio 22-ą Dalase, kai Lee Harvey’us Oswaldas, buvęs JAV jūrų pėstininkas, trečiuoju šūviu iš „Mannlicher-Carcano“, kurį buvo įsigijęs „antikomunistui“ generolui Edwinui Walkeriui nušauti, mirtinai sužeidė Johną Kennedy’į. Policija šaulį per valandą areštavo. Po poros dienų per TV laidą jį nušovė naktinių klubų savininkas Jackas Ruby’is[6]. Šis ir vėlesni atsitiktinumai trikdė teisėsaugą, tad JAV prezidento žūties byla įslaptinta ir šiandien mįslinga – galimai nebaigta. Gal pačių tyrėjų supainiota ir užslėpta. Tai – ta istorijos stochastika, protu sunkiai suprantamas atsitiktinumų pasaulis, prieš kurį nusilenkia policija, žurnalistai ir teismai. Gal ir Isaacas Newtonas.
Bet toji pati stochastika, sunkiai aprašoma ir dar sunkiau perprantama, palytėjo ir kuklaus literato likimą. Galingiausios pasaulio valstybės prezidentas ir politiniame pasaulio žemėlapyje ištrintos sovietinės Lietuvos dramaturgas – itin skirtingos asmenybės. Jų socialiniai statusai – kaip diena ir naktis. Tad ir žinios apie dramatišką jųdviejų žūtį sklido dvejopai. Kennedy’is nužudytas viešai, jo kortežo, apsaugos, viso Dalaso gyventojų, TV ir kitos žiniasklaidos reporterių akivaizdoje. Anot Clinto Hillo, slaptosios Baltųjų rūmų tarnybos agento, važiavusio šalimais prezidento mašinos ir įšokusio į ją po trečiojo šūvio, „ponios Kennedy akys prisipildė siaubo, kai ji čiupo prezidento galvos dalį, kuri nuskriejo ant automobilio bagažinės. <…> Jos vyro galva ką tik sprogo vos už kelių centimetrų nuo jos veido“[7]. Ar tai buvo sprogstamoji kulka, turėjusi ištaškyti ir generolo Walkerio galvą? Raimundas nušautas tuščiame bute. Kulka pataikė Raimundui į dešinę akį, nesprogo. Šauliui, kaip ir Oswaldui, manykim, niekas netrukdė gerai nusitaikyti. Arba pats Dievas išmėgino „rusišką ruletę“.
Apie Kennedy’žio ir Baltųjų rūmų stažuotojos Mimi Alford, kaip ir jo žmonos Jackie ir Graikijos magnato Aristotelio Onassio, romanus gandai sklido plačiai. Apie Raimundo širdies išrinktąją (-sias) retas kuris žinojo. Tik po jo žūties į viešumą išniro femme fatale – gražios ir turtingos ponios V., besivaidijančios su Kauno „verslininku“, siluetas. Apie jos šeiminį gyvenimą retas kauniškis ką nors tikro žinojo, kaip ir apie jos buvusio / esamo vyro turto kilmę.
Kennedy’is savo sūnų Patricą laidojo vos dviejų parų amžiaus, Raimundas tėvystės jausmo neišgyveno nė tiek. Ir vis dėlto. Sklido kalbos, kad motina (jos meilė sūnui) buvo didžioji kliūtis santuokai. Stochastikos pasaulyje viskas atsitiktina. Tiek ironija, tiek panieka: būk kuo nori, čia ir gydytojai ne visagaliai. Jie tik atjungia „vamzdelius“, kad JAV prezidentas apkabintų mirštantį sūnų, ir išsiųstų jo motiną pas meilužį graiką. Argi ne juoda ironija?
Vasarą, kai prasidėjo Aurelijaus B. teismas, su Jurijumi S., rašytoju iš Rygos, klajojau po Mongoliją. Kelionė buvo iš anksto planuota, nenorėjau jos išsižadėti. O gal, pagal sąmokslo teoriją, tyčia Rašytojų sąjungos buvau išsiųstas? Į Aukščiausiojo Teismo posėdžius (vyko keturias dienas) Vilniuje važiavo ir bylos klausėsi Violeta. Grįžęs iš jos pasakojimų sužinojau apie procesą. Bent jau bendrus jo dalykus. Bylos tardytoju (ypač svarbiems reikalams) buvo Egidijus B., teisiamojo advokatas – Kazimieras M., teisėjas – Jonas R. Žymiausias jų – K. M., Lietuvos (ir SSRS) kariuomenės pulkininkas leitenantas, atsargos karininkas (?), pedagogas, teisininkas, rašytojo Sauliaus Tomo K. patėvis. Visi trys išgyveno iki Nepriklausomybės atkūrimo, jau po sovietinės eros Lietuvoje užėmė aukštas pareigas teisėtvarkoje ar politikoje. Ką jie patys galvoja (-o) apie šią anuomet KGB tikriausiai akylai prižiūrėtą bylą? Kiek per vėlu klausti, kodėl / kaip teismas pakrypo pačios „nekalčiausios“ versijos (atsitiktinumo) link. Ar prisiekusieji (jeigu jų institucija Lietuvoje rastųsi) pritartų prokuroro siūlymui? Ar tikrai bylos baigtį lėmė mirtino šūvio vieta (žinybinis KGB namas, pulkininko butas), žudiko asmenybė (pulkininko žentas, buvęs desantininkas)? Šiandien iš to trejeto tik Egidijus B. gyvas. Beje, neva tuomet, kai tardytojas buvo atvykęs į Vaisių gatvę, motina neįsileido tardytojo į namus. Gal be reikalo? Byloje būtų daugiau spalvų. Ar neužteko? Juk per teismo posėdžius (sako dalyviai) daugiau nei dvidešimties liudytojų parodymai nebuvo prisiminti. O motinos širdis kraujavo, ir ji priėmė savo sprendimą. Rodos, ir aš pats turėjau ne vieną progą ko nors pasiteirauti Egidijaus, bet neskaudinau jo. Skaičiau, ką yra sakęs kitiems: „Tyriau tikrai labai atidžiai, įvairiais aspektais. Jokio spaudimo niekas man nedarė. Galiu atsakingai pareikšti, kad tai buvo netyčinis nužudymas. Mano sąžinė rami. R. Samulevičius buvo nušautas iš mažo kalibro revolverio, net markę atsimenu – „Gecado“. Iš pažiūros ginklas atrodė tarsi žaislinis, blizgančio balto nikelio būgneliu. Tarsi gražus suvenyras“[8]. Svarbus liudytojas byloje – kritikas Jonas L. Pasak Egidijaus, „Lankutis girdėjęs, kaip su Samulevičiumi kartu buvęs jo draugas priėjo ir pasakė: „Pažiūrėk, ką radau.“ Paskui išgirdo šūvį ir pokalbis nutrūko“[9]. M., užkalbintas apie anuos laikus, išsisuko atodūsiu: „Be komentarų.“ R. aiškinimosi neteko girdėti, vėlavau, tik internete perskaičiau, kad į pensiją „išeinantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Algirdas R. atsisako jam pasiūlyto prezidento Valdo Adamkaus apdovanojimo“. Retas dalykas!
„Tas teismas – farsas“, – prisiminęs aną birželį, piktinsis poetas P. P., diplomuotas teisininkas. „Pamaniau – žaislas, žiebtuvėlis“, – vaikiškai teisme dangstėsi Aurelijus B. O gal ir tebuvo vaikas. Juo kas žaidė, arba jis pats žaidė. Advokatui panorus, kad šaulys parodytų, iš kokio atstumo ir kaip jis taikėsi į Raimundą, teisėjas neleido to daryti: eksperimentas, pasak jo, pernelyg pavojingas. Už netyčinį nužudymą kaltinamajam skirta treji metai laisvės atėmimo. Iki rudens, kol nebuvo Raimundo bičiulių (architektų iš Maskvos) prašymo peržiūrėti bylą SSRS Aukščiausiajame Teisme, nuteistasis nebuvo net areštuotas. „Suvenyrinio“ revolverio iš pulkininko stalo stalčiaus versija liko pagrindinė ir vienintelė, nors po Aukščiausiojo Teismo nutarties daug kam tebebuvo neaišku, kas nutiko 1981-ų vasario 2-ąją bute virš Centrinio knygyno Lenino prospekte Vilniuje. Pasklido visokių gandų. Daugiau ar mažiau pagrįstų ir iš piršto laužtų. Liko neįminta didžioji mįslė: kas iš tikrųjų yra žudikas?
Kas turėjo išvaikyti įtarimus, neva prie Raimundo žūties pirštus prikišo KGB? Daug kam atrodė, kad mirtis tokiame bute gali būti pačių saugumiečių sugalvotas kamufliažas. Netikėtas, bet įmanomas. Įžūlus, bet tuo gal ir pavojingas. KGB personažų, šmėžavusių Raimundo gyvenimo šalikelėje, be abejonės, netrūko. Pradedant R., kurį beveik visi rašytojai pažino kaip „savą“ angelą sargą, baigiant anonimais, vizuojančiais vykstančiųjų į užsienį anketas. Ar desantininkas neturėjo savos paslapties, galbūt gilesnės negu jo giminystė su uošviu? Lee Harvey’us Oswaldas po šūvio išgyveno vos valandą, bet ir Aurelijus mirs jaunas, vos atlikęs bausmę (gal netgi ne visą), sulaukęs keturiasdešimt trejų. Raimundo žūties vieta, ginklas, šaulys (žudikas?), nusikaltimo versija, jos tyrėjai ir teisėjai, atmestos (nenagrinėtos) kriminalinės aplinkybės lyg ne savo pačių valia surišti į vieną mazgą. Didelė pagunda vienu kardo kilstelėjimu perkirsti jį. Geriau būtų jį išnarplioti – atrišti. Net jeigu jau nieko negalime pakeisti žudiko ir jo aukos biografijose: nusikaltimų istorikams ir Raimundo biografams palikta spėlioti, kas tikrasis dramaturgo žudikas.
Kriminalistinė bylos versija iš LSSR Aukščiausiojo Teismo netrukus buvo perkelta į SSRS Aukščiausiąjį Teismą Maskvoje. Apeliacija aukštyn kojomis turėjo versti „vaikiškai“ nekaltą šaulio žaidimą su „netikru“ uošvio revolveriu. Na, ne. Maskviškė Raimundo bičiulė Galina P. ir man laiške išguldė samdomo žudiko versiją, prašė paremti ją Rašytojų miesto organizacijos vardu. Pasak Galinos P., Raimundas pagaliau sutiko savo femme fatale, širdies damą, bet ištekėjusią. Jos vyras V., turtingas „pogrindinis“ verslininkas, įteikė ultimatumą Raimundui, reikalaudamas baigti romaną. Raimundas pagrasino jį „įduoti už spekuliaciją“. Debesys tirštėjo. Vaisių gatvėje prie Samulevičių namo bomžas (?) užpuolė praeivį, galimai supainiojęs jį su Raimundu. Dramaturgas užsimoja viešinti savo persekiojimo istoriją ir vėl rašo V. vyrui: „Būdamas Maskvoje, iš namiškių sužinojau apie naujus Jūsų grasinimus nužudyti mane. Tai jau tampa nebepakenčiama (ir taip, kaip matote, buvau ilgai kantrus – kaip visi žemaičiai). Jūs užmiršote šiandien pajėgiausią ginklą – galingesnį už turtus ir jėgą – rašytojo plunksną“[10].
Ši „sąmokslo teorija“ Galiną P. ir jos vyrą, Raimundo bičiulius iš Maskvos, nuteikė vienareikšmiškai: Aurelijaus uošvio, KGB pulkininko, revolveris, apie kurį žinojo Aurelijaus žmona, – lengvai pasiekiamas nusikaltimo įrankis ir ideali priedanga, tarkim, samdomam žudikui. Aurelijaus gyvenimo būdas (galimai – priklausomybė nuo narkotikų), jo maža (šimto rublių) alga, artima kaimynystė su auka pavydžiam vyrui padėjo rasti „žudiką“. Žentas galėjo turėti vilties, kad įtakingas uošvis ištrauks jį iš sunkios bylos. Galimai taip ir nutiko.
Tik ar buvo tas berniukas?[11]
V., femme fatale, tikrai būta. Violeta pasakojo, kad per teismo posėdžius ji liudijo. Ne tiek liudijo, kiek lyg teniso kamuoliukus atmušinėjo jai užduotus klausimus. Dar viena stochastikos auka! Mačiau (kartą) ją ir aš. Kai Raimundo palaikai buvo pašarvoti Maironio namuose, prie durų privažiavo volga, V. ne įžengė, o įplaukė pro jas, akivaizdžiai per siauras jos baltiems ilgiems kailiniams, lyg mantija šluojantiems granitines holo grindis. Atrodė gražiai. Priėjusi prie (atidengto) karsto, ji tyliai pastovėjo ir atsitraukė. Nemačiau, ar pravirko, ar pabučiavo velionį.
Nebuvo to berniuko. Nebuvo tavęs, Raimundai.
Kitą dieną, vasario 3-iąją, sėdame su Genute į mašiną ir išvažiuojame į Vilnių. Vežame drabužių – įkapes – Raimundui. Ką reiškia – įkapes? Kur vežame? Aiškiai nepasakyta. Tiek ir žinojome, kad anksčiau ar vėliau bus atliktas skrodimas. Reikės ir drabužių. Vakare Genutė ir Raimundo mama sudėjo, ką sugriebusios, į krepšį, šįryt įkėliau jį į bagažinę ir sėdau prie vairo. Nebuvo aišku, kur turime drabužius nuvežti. Vilnius – didelis. Rašytojų sąjunga? Morgas? Važiuodami svarstėme, kas galėtų tikrai žinoti. Kada ekspertai baigs darbą, niekas nesakė. Gali būti, kad įkapėms teks palaukti. Išskubėjome, nes nieko nedaryti buvo per sunku. Diena netikusi, kelias slidus. Patižęs sniegas tykšta iš po ratų, valytuvai braukia purvo ir lietaus purslus nuo priekinio stiklo. Genutė tyliai sėdi šalia, ji nežino, kokios mintys sukasi mano galvoje.
Ne Genutę, o Juodąją Viešnią su įkapėmis vežuosi žiguliuose. Ji kažkodėl rėkia lyg per košmarišką sapną, kad aš – žudikas. Ar atvirkščiai, ne vairuoju, o sapnuoju, kad ir mane kažkas persekioja, medžioja, pagaliau – nužudo? Neįtikėtina, bet šitie stochastiniai, atrodo, niekaip nesusiję JAV prezidento ir lietuvių dramaturgo mirties scenarijai man supanašėja, atrodo lyg iš tos pačios perspektyvos parašyti. Ir šmėksi femme fatale. Čia jau visai pagal Koheletą: „Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!“[12]
Sniegas ant plento patežęs. Važiuoti nesaugu, nors magistralė – vienas moderniausių kelių Sovietų Sąjungoje. Nuo padangų ir asfalto trinties energijos, tiek kinetinės, tiek dinaminės, sniegas sparčiai tirpsta. Ties Žiežmariais ant daiktais juodo lyg vasarą asfalto iš murzino kelkraščio priešais žigulius iššoka zuikis; baidau jį žibintų šviesomis, bet dar diena, tie žibintai žvėreliui tik įvaro daugiau baimės, matyt, ne mirtinos, jis lyg vilkutis sukiojasi, bet sprunka ne į šalį, o bėga pirm mašinos. Lėtinu greitį. Genutė gal nemato zuikio, ji žiūri tolyn, galbūt regi Raimundą morge. Arba ligoninėje, mudviem pasakytas, atrodo, ligoninės adresas.
Palikę ant kelio persigandusį zuikį, mudu su Genute važiavome ir važiavome artyn miesto, kur kažkas kažkaip vakar perkirto Raimundo gyvybės mazgą. Vietoj zuikio, kuris blaškėsi ir neišmanė, kaip pabėgti nuo jį vijusio automobilio, išvydau save. Kiek reikia atsitiktinių įvykių, kad jie pavirstų vienu – vieninteliu ir būtinu? Rūku. Prie vairo budau lyg iš sapno: tai aš sukausi ratais tarp juodų provėžų, kol supratau, kad nepabėgsiu, tai aš tas padaras, akinamas šviesos pliūpsniais, kažkas sunkaus artėjo prie manęs, kai pagalvojau, kad sapnuoju, dar akimirką, tereikia pabusti ir liksiu gyvas.
Kai gerai pagalvoji, gal Taikliosios Akies strėlė, o ne Lee Harvey’aus Oswaldo „magiškoji kulka“[13] turėjo vytis JAV prezidentą, kad nukautų jį. Jeigu kas ir turi teisę keršyti JAV prezidentui, tai tik kokie nors seminolai. („Logiška“ galvoti, kad pasalą KGB pulkininko bute galimai turėtų rengti tik partizanai.)
Prezidento kortežas važiavo ne per prerijas ar džiungles, jis važiavo per miestą ir buvo puikiai saugomas. Nuo ko? Ar jis bėgo nuo savo piliečių? Ar jis atsigręžė, kad pamatytų pirmykštę, žole lyg kalvelę šiaurinėje Elm Street pusėje apaugusią, jau visų užmirštą Amerikos dvasią[14]? O už jos stovinčiame vagonėlyje – valkatos, gal ir žudikai iš CŽA, KGB, italų ar savos, amerikiečių, mafijos. Neatsigręžk, žmogau. Neatsigręžk, net kai važiuoji šarvuotame limuzine. Ir nesvarbu, kas tu ir kur tu esi – Amerikoje ar Lietuvoje.
Raimundas niekur nebėgo. Sėdėjo tuščiame pulkininko bute ir laukė kavos. Menate, ką nugirdo Jonas L.? „Jo nėra.“ Aš tik priduriu: gal mudviejų, Raimundai, abiejų nebuvo? Stochastiškai. Išmintingasis Horacijau, vis dar nežinau, kas bepalieka po mirusiųjų ir gyvųjų?
[1] Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais (Mt 5, 9).
[2] Stochastika – matematikos šaka, nagrinėjanti atsitiktinumą ir tikimybes.
[3] Brainard J. Mirtis (prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/mirtis/).
[4] Visa Raimundo „svajonė“: „Norėčiau, kad mano kūrinys būtų toks trapus, lyg nulipdytas iš rūko. Ir drauge turėtų plieninio tilto konstrukcijos patvarumą. Tai mano svajonė.“
[5] Po autoriaus mirties knygos rankraštį spaudai parengė menotyrininkė Nijolė Tumėnienė (Samulevičius R. Baltoji obelis. – Vilnius: Vaga, 1985).
[6] Tikr. Jacob Leon Rubenstein (1911–1967), siejamas su sąmokslu prieš J. Kennedy’į.
[7] Prieiga internete: https://www.delfi.lt/news/daily/world/i-viesuma-islindo-intriguojancios-kenedziu-seimos-paslaptys.d?id=71215752.
[8] Cit. pagal: Mičiulienė J. Dramaturgo žūtis: klaustukų tik daugėja (prieiga internete: http://www.lituanistika.emokykla.lt/ziniasklaidoje/jurate-miciuliene-dramaturgo-zutis-klaustuku-tik-daugeja/).
[9] Ten pat.
[10] Šis (neišsiųstas?) Raimundo laiškas rastas po jo mirties (prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1242581/iki-siol-dar-neatrastas-raimundas-samulevicius-kirvis-prie-lovos-paslaptingos-mirties-aplinkybes-ir-ypatingas-rysys-su-mama).
[11] Maksimo Gorkio romane „Klimo Samgino gyvenimas“ yra epizodas apie nuskendusį berniuką, dėl kurio realumo suabejojo nelaimės liudininkas. Samginą šis klausimas kamavo visą gyvenimą. Mažiau žinoma kita šio klausimo genezės versija. Pasak jos, klausimas M. Gorkiui asocijavosi su priėmimu pas Staliną. Vaikai buvo atvežti pas vadą, jį pasveikino ir įteikė gėlių. Bet vienas berniukas vietoj gėlių uždavė klausimą apie badą Ukrainoje. Po to jis ir jo šeima dingo. M. Gorkis, dalyvavęs šioje „šventėje“, veltui ieškojo berniuko: Stalino bendražygiai viešai suabejojo: „Ar buvo berniukas?“
[12] Koh 1, 2; 12, 8.
[13] L. H. Oswaldas iššovė triskart, tačiau Warreno komisijos išvadose (1963) buvo sakoma, kad vienintelė kulka nukovė J. Kennedy’į ir sužeidė Teksaso gubernatorių Johną Connally’į.
[14] Dalaso centre, prie Knygų sandėlio (iš kurio šauta į prezidentą) ir Elm Street, turbūt per stebuklą išliko lopinėlis namais neužstatytos „laukinio Teksaso“ žemės.
Augminas Petronis. Pedofilų medžiotojai
2025 m. Nr. 4
Romano fragmentas
Kai po Kalėdų atostogų grįžome į mokyklą, Marčius man lyg didžiausią paslaptį pasakė:
– Seni, aš sugalvojau, kaip pagaut pedofilą.
Per pertrauką nuėjome į informatikos kabinetą. Ten tvarką prižiūrėdavo švariai nuplikęs ypatingo drovumo informatikos mokytojas. Mūsų buvo keturi ar penki, susigrūdome prie ekrano. Marčius, atsisėdęs ant girgždančios tamsiai žalios, su ratukais ir aptrinta sėdyne kėdės, rodė, ką sumanė. Feisbuke jis buvo sukūręs netikrą aštuonerių ar devynerių metų mergaitės profilį; panaudojo savo sesers nuotraukas. Profilis gyvavo jau savaitę, į draugus buvo prikvietęs sesės bendraklasių, prisprendęs ir pasidalinęs internetiniais testais („Kuris „Madagaskaro 2“ veikėjas esi tu?“); jis netgi augino skaitmeninį „Pet City“ triušį ir dalinosi žaidimo pasiekimais.
– Aš noriu pagaut pedofilą. Jie visi panašiai apsimeta mergaitėm. Jis man pradės rašinėt žinutes, aš su juo susirašinėsiu. Tada jis man pradės siūlyt susitikt. Aš sakysiu pradžioj, kad negaliu, bet tada sutiksiu. Ir jis ateis visas laimingas, o mes jam duosim pizdon.
Susižavėjimas užmoju buvo išreikštas keiksmažodžiais (nenoriu čia visų jų rašyti žodis žodin, pasakojimą cenzūruosiu); pasipylė pasiūlymai ir pastabos – nereikia taip stengtis, viskas turi atrodyti natūraliau. Ištisas dvi dienas po mokyklą vaikščiojome apimti pakilios konspiratorių nuotaikos; tada viską pamiršome beveik dviem mėnesiams, kol vieną dieną Marčius į mokyklą atėjo rasodamas iš susijaudinimo.
– Užkibo, – pašnibždėjo man į ausį. – Supranti?
– Ne, – sutrikau.
– Taigi, – keiksmažodžių serija, – man parašė pedofilas! Į tą feik profilį. Kur sukūriau.
Per pačią pirmą pertrauką vėl susigrūdome prie kompiuterio informatikos kabinete. Į netikrą netikros mergaitės profilį žinutes siuntė kita panašaus amžiaus mergaitė – Aistukas Nesakysiu.
– Iš ko tu matai, kad čia pedofilas?
– Ką aš žinau, parašė vienuoliktą valandą vakaro, plius iš karto beveik paprašė atsiųst foto.
Keikėmės susiėmę už galvų. Kiekvienas turėjo nuomonę, ką reikia daryti toliau.
– Pasiūlyk susitikt iš karto!
– Ne, nesiūlyk, taigi bus per daug akivaizdu. Kaip tik vaidink, kad tau tipo neįdomu, atsakinėk maždaug į žinutes ir viskas, bet tegul jis pats viską siūlo. Kitaip jis supras, kad čia kažkas ne taip. Per daug aišku čia bus.
Neilgai trukus dėl susitikimo buvo sutarta. Po pamokų nuslinkome pratempti laiko į kebabinę Trakų gatvėje. Ėjo pirmosios kovo dienos; Vokiečių gatvėje vyko Kaziuko mugės palapinių statybos; dangus buvo apsiniaukęs, bet šnerves kuteno lyg drėgmė, lyg lengvumas, o gal mano įsivaizduojamas saldumas, reiškiantis žiemos pabaigą, nors dar nesimatė jokių tos pabaigos ženklų. Pavalgę sulindome į Reformatų skvero užkampį parūkyti. Danila vis skambinėjosi su mums nepažįstamais savo draugais, kurie iš miegamųjų rajonų atvažiavo į senamiestį ir negalėjo mūsų rasti. Iš viso susirinko apie dešimt dešimtokų, apimtų pakiliai rūsčios nuotaikos – kaip skolų išmušti susirengusių mafijozų. Pasitikome troleibusu atvažiavusią Marčiaus seserį – pagal planą, ji turėjo būti pedofilui į kampą įvilioti skirtas masalas.
Susitikimas turėjo įvykti ant Tauro kalno. Marčiaus sesuo stovėjo sutartoje vietoje. Kokie keturi mūsiškiai rūkė cigaretes tolėliau, prie automobilių stovėjimo aikštelės, apsimesdami, kad su ja neturi nieko bendra. Kiti pasislėpėme už medžių ir krūmų netoli jos. Kadangi po truputį temo, o mes sutūpėme, mūsų tikrai nesimatė.
– Ė, Marčiau, pagalvok, koks prikolas: mes čia laukiam, o pedofilas, su kuriuo tu čiatinai, iš tikrųjų yra Džiugas.
Visi sukikeno. Ir tada pamatėme pedofilą – tikrą pedofilą: žemą, liesą kaip šakaliukas, susikūprinusį marozą, su ant kaktos užtraukta pilka „Nike“ kepure. Sparčiai ėjo kraipydamas pečius. Pradėjome šnabždėtis.
– Čia tas pydaras.
– Jis ne pydaras. Tu net nežinai, kas realiai yra pydaras.
– Pats tu pydaras.
Pamatęs Marčiaus seserį, pedofilas truputį pagreitino žingsnį. Marčius atsistojo, bet pedofilas jo nepastebėjo. Atstumas tarp jo ir mergaitės grėsmingai mažėjo.
Šokome iš krūmų. Atsidūrėme jam už nugaros. Jis sutrikęs atsisuko. Grupelė nuo automobilių stovėjimo aikštelės bėgte pasileido link mūsų. Per kelias sekundes jį apsupome.
Pradžioje visi tylėjo.
– Mes viską žinom, – kažin kodėl lyderystės ėmiausi aš.
– K-ką? – sumikčiojo žiurkė spąstuose.
– Jūs, – negalėjau nepažįstamam suaugusiam žmogui sakyti „tu“, – susirašinėjot ne su ja, o su mumis.
Pedofilas nebandė bėgti, muštis ar išsisukinėti. Jis ėmė graudintis ir maldauti pasigailėjimo:
– Vyrai, supraskit, taip, turiu tą problemą, supraskit, vyrai, man irgi sunku, nes ėjau jau pas psichologą ir viską, tikrai, vyrai, eisiu dar, vėl, toliau ir, supraskit, taip daugiau nedarysiu, vyrai, ištrinsiu visus puslapius, užblokuosiu visus, nes, vyrai, taip negalima, žinau, bet pačiam, supraskit, ant širdies taip sunku, kai gyventi su tokia problema…
Kalbėdamas jis nusitraukė nuo galvos kepurę ir gniaužydamas spaudė ją prie krūtinės kaip valkataujantis ubagėlis. Jo akys sudrėko. Vaikinai ėmė žvalgytis vienas į kitą ir nejaukiai mindžikuoti. Mano atmintyje staiga iškilo brolis Aronas, sakantis, kad turime būti gailestingi vieni kitiems, nes Dievas gailestingas mums; net ir didžiausiam nusidėjėliui.
– Gerai, – pertraukiau jį. – Tegul bus jums pamoka. – Ir nutaisęs grėsmingą balsą pridūriau: – Pyzdink iš čia.
– Gerai, vyrai, pasitaisysiu, vyrai…
Ir per penkias sekundes pedofilas išgaravo.
– Tu debilas esi, Džiugai! – ant manęs rėkė Marčius. – Debilas! Kaip tu jį paleidai, autiste tu! Debilas! Išsigimėlis! Atsilikęs debilas!
Kiti irgi buvo nepatenkinti:
– Debilas!
– Pydaras!
– Tai jei norėjot su juo dubasintis, kas jums trukdė? – gyniausi. – Patys vapšče stovėjot apsišikę.
– Ė, – pasakė Danila, – o mergaitei viskas normaliai?
Sužiurome į mergaitę.
– Ė, tau viskas normaliai? – paklausė Marčius.
– Ne!
– O tai kas yra?
– Man nepatinka, kad jūs rūkot! – griežtai skiemenuodama pasakė ji.
– Taip, mes turim tą problemą, bet mes pažadam, kad pasitaisysim, – paplonintu balsu sumekeno kažkuris iš vaikinų. Visi ėmė žvengti; išskyrus Marčiaus sesę, kuri toliau stovėjo susiraukusi.
– Ar tu irgi rūkai? – paklausė ji Marčiaus.
– Ne, – ėmė meluoti tas. – Ne, ne, niekada, prisiekiu, niekada.
Antras pedofilas netikram Marčiaus profiliui ėmė rašinėti tą dieną, kai Marčius su Danila prikalbino mane pirmą kartą pabandyti marihuanos. Sėdėjom ant betonkės šalia Barbakano prisipirkę „Haribo Pico Balla“ guminukų – man žadėjo, kad parūkius norėsis saldumynų, bet buvo tik nejauku ir truputį bloga.
– Eina ši-ikt! – maigydamas telefoną šūktelėjo Marčius (jau tada beveik visi turėjome išmaniuosius). – Antras pedofilas rašo. Nu ką – rinksim brigadą. Mano tėvai bus išvažiavę į Palangą kitą savaitgalį – gal pabandom tada surinkt? Kur nors arčiau Lazdynų, arčiau manęs.
Bet brigadą surinkti sekėsi sunkiai. Abu Danilos draugai, prisijungę pirmą kartą, supasavo. Vienas negalėjo praleisti teniso treniruotės. Kito pėda buvo įrėminta gipso. Kai sutartos dienos popietę susirinkome Lazdynuose, mūsų turėjo būti šeši ir Marčiaus sesė, bet Danila vėlavo, nes įlipo ne į tą autobusą ir netyčia nuvažiavo į Pašilaičius. Išlipome iš autobuso, ir Marčius per Lazdynus mus nuvedė iki sutartos susitikimo vietos.
Man patinka medžiai – dažnai iš įvairių vietų, kuriose kas nors nutiko, atsimenu medžius; neatsimenu, kiek jų buvo, kokios rūšies – gan retai, bet atsimenu jų nuotaiką. Tą dieną einančius per Lazdynus mus tarsi santūrios pensininkės stebėjo liepos, panašiai kaip kiemuose vaikus stebi pro chruščiovkių langus kyšančios skarelėmis aprištos kaimynių galvos.
Iš karto pamatėme, kad Marčius susitarė susitikti labai jau netinkamoje vietoje. Takelis sukosi nuo kalniuko į nemažą aikštelę, šalia kurios stovėjo jai nugarą atgręžę baltų tarybinių plytų garažai. Vienas iš dažnesnių garažo lankytojų buvo ten pasistatęs šviesaus medžio suoliuką ir aprūdijusį kibirą nuorūkoms. Keistesnę vietą dviejų pradinukių susitikimui sunku įsivaizduoti. Bet pagrindinė problema buvo ta, kad nebuvo kur pasislėpti – visos galimos slaptavietės atrodė per daug nutolusios nuo suoliuko. Pasiūliau nesodinti mergaitės ant suoliuko, tegu ji ateina iš kokios netikėtos pusės, kai pedofilas pasirodys; mano planas Marčiui nepatiko. Galiausiai jo sesę pasodinome ant suoliuko, o patys pasidalinome į dvi grupes. Marčius su – kas ten tokie buvo? – Valavičiumi ir Poške sulindo už transformatorinės ant kalniuko. Aš krūmuose už garažų kampo slėpiausi su gal dviem metais jaunesniu, bet jau už mane aukštesniu ir platesniu Klaudijum, jis kartu su Marčium lankė krepšinį.
– Atstumas nuo mūsų iki mergaitės mažiausiai tris kartus didesnis nei aną kartą, – pasakiau. – O Marčius ten, kur stovi, tai dar pusantro karto toliau nei mes.
– O gal tu žinai, kelintą šiandien „Žalgiris“ su „Rytu“ lošia?
Pradžioje nustebau, tada truputį supykau.
– Klausyk, – pasakiau, – gaudyt pedofilą nėra prikolas…
– Ne, tai aš viską suprantu, – neslėpdamas susierzinimo pertraukė mane Klaudijus. – Tai aš todėl ir klausiu, nes galvoju, ar čia dar įmanoma vapšče spėt, ar ne.
Tada porą minučių pastovėjome tylėdami.
– „Rytas“ gaidys, – galbūt man, galbūt sau pasakė Klaudijus.
Dar po maždaug dešimties minučių jis paprašė:
– Gal turi parūkyt?
Pritūpęs ėmiau raustis kuprinėje. Cigaretes radau iškart, bet kol užčiuopiau žiebtuvėlį, užtrukau. Tada pridegiau cigaretę Klaudijui, kitą prisidegiau pats, atsistojau ir atsisukau atgal. Marčiaus sesės ant suoliuko nebebuvo.
– Kur mergaitė? – supanikavau.
– Ką aš žinau. Nuėjo kažkur.
– Kaip tai? Tu matei?
– Jo, nu, ką aš žinau, atsistojo ir nuėjo. Vat į tą pusę, – jis mostelėjo ranka.
– Ir tu nieko nesakei?
– Ką? – jis iš pradžių nustebo, o paskui supyko. – O tai mes, blet, tarėmės, kad aš turiu kažką sakyt, jeigu ji kažkur eis? Iš kur aš galiu žinot, kas jai ten susišvietė?
Nusisukau.
– Atsakyk į klausimą, – pareikalavo Klaudijus.
Nekreipiau į jį dėmesio. Išlindau iš priedangos. Pamačiau Marčiaus sesę išlendant iš už kito kampo to paties garažo, už kurio slėpėmės mes. Ji be jokios skubos ėjo link manęs.
– Aš maniau, kad jūs ten, – pasakė priartėjusi. – O kodėl jūs rūkot? Martynas irgi rūko, – pridūrė su nusivylimu. – Jie pasislėpė už to namelio, – ji pirštu parodė į transformatorinę, – kad aš nematyčiau, kaip jie rūko. Bet aš viską mačiau.
– Gal nori pabūti su mumis? – pasiūliau.
– Gerai, bet jūs turėsit nerūkyt tada. Fui, kaip smirda.
Po kurio laiko pas mus atėjo Marčius.
– Kas čia darosi? Kodėl tu čia, o ne ten, kur susitarėm?
– Aš jai pasakiau, kad pabūtų su mumis, – įsiterpiau.
– Davai, eini ant suoliuko!
Marčiaus sesė parodė jam liežuvį ir nuėjo ant suoliuko.
– Skambino Danila. Jis laiku neišlipo iš autiko, pravažiavo dvi stoteles. Debilas. Nu, ką darysi, kažkada atvažiuos.
– Ar tu bent paaiškinai savo sesei iki galo, ką mes čia iš tikrųjų darom? – paklausiau.
– Ai, apsišik galvą.
Ir Marčius nuėjo atgal į savo postą.
– Pala, o tai ką mes galvojam daryt, kai pagausim tą pedofilą? – paklausė Klaudijus.
– Pagąsdint, – atsakiau, – turbūt nelabai daugiau ką galim.
Ilga vėlyvo pavasario popietė po truputį virto vakaru. Marčiaus sesė nuobodžiavo plačiai išsiskėtusi, ranka parėmusi smakrą, alkūnę atrėmusi į kelį. Po truputį tįso jos ir suoliuko šešėlis. Gerai atsimenu, kaip suūžė vėjas – vieną, paskui antrą kartą. Kitoje garažų pusėje mums už nugarų sučežėjo smėlis, nutilo dyzelinis variklis, taukštelėjo durelės. Įsitempiau.
Pedofilas išlindo iš kitos garažų pusės, tos pačios, kur mūsų prieš tai ieškojo Marčiaus sesuo. Aukštas, raumeningas, tatuiruotas, trumpai plaukus nusiskutęs pedofilas; milžiniškas ir neįveikiamas, jis dideliais žingsniais tyliai ėjo link mergaitės. Kadangi sėdėjo atsukusi jam nugarą, ji jo nematė.
Sustingau. Norėjau rėkti, bet lyg sapne negalėjau išleisti nė garso.
– ĖĖAAAGHĖĖĖĖ! – man už nugaros išgąstingai, bet garsiai suriko Klaudijus.
Pedofilas atsisuko. Atgijau, puoliau iš priedangos. Klaudijus, kaip sužinojau vėliau, šoko man iš paskos. Pedofilas atbulas žengė du žingsnius link mergaitės, kuri, pamačiusi, kas vyksta, atsistojo ir spoksojo išsižiojusi.
– PASITRAUKI! – iš priešingos pusės sušuko Marčius pusiau bėgte artėdamas su dviem saviškiais.
Pedofilas iš kišenės išsitraukė ir atlenkė šveicarišką peiliuką. Sustojome.
– BĖK! – liepiau mergaitei.
Manęs paklausė pedofilas; jis pasileido šuoliais atgal už garažų. Girdėjome, kaip užsiveda variklis, sucypia padangos, tolyn nuburzgia mašina.
Vėliau, kai „Maximoje“ Marčiaus sesuo rinkosi ledus, o Danila, ką tik atvažiavęs ir linksmai paklausęs, kiek pedofilų užkasėme, rinkosi čipsus, man paskambino mama.
– Aš su draugais dabar, taip, su Martynu, su Danilevičium. Nu, ką aš žinau, ką veikiam – tiesiog būnam, ir tiek. Ai, ištaisė matematikos kontrolinį. Aštuoni. Kaip suprast prastai – Marčius gavo šešis! Ką aš žinau, kada grįšiu… Ai, mama, aš norėjau paklaust: gal galiu šiandien nakvoti pas Martyną? Nu, ką aš žinau, ką veiksim, kašį gal pažiūrėsim. Plyz, plyz, mama. Jėė, jėga, ačiū, mama.
Autoriui skirta LTKT pradedančiojo kūrėjo stipendija šiam romanui rašyti.
Sara Poisson. Kairė
2025 m. Nr. 4
Novelė
Atsipeikėjęs pasijuto gulįs. Praradęs sąmonę susmuko, priglusdamas prie grindų dešiniu smilkiniu. Kūnas pusiau susirietęs kūpsojo prie knygų lentynos šalia šuns maisto ir vandens dubenėlių. Po savimi jautė drėgmę. „Apsišlapinau“, – spėjo pamanyti. Vos pasijudinęs vėl atsijungė. Vis dėlto netrukus atgavo save, su palengvėjimu suvokė paliejęs šuniui skirtą vandenį. Tai geriau nei mirkti savo paties myžaluose.
Griūnant užkliudyto skardinio indo tarškėjimas prižadino šunį, šis pradėjo skalyti, pakėlė iš lovos seną tėvą.
„Kas atsitiko?“ – išgirdo pažįstamą kimų balsą. Kažkada buvo dingtelėję, kad senstant viskas ima skystėti, retėti, trupėti – kaulai, gyslos, smegenys, klausa, uoslė, balsas.
Senatvės sudarkytas, pasenęs garsas kybojo kažkur viršuje, tamsoje, lyg viltingas, šviesus dulkių ar vandens lašelių debesis. Nieko neatsakė, tik pasijudino. Tarsi duodamas ženklą, kad vis dar gyvas. „Per maža turiu jėgų, kad atsakinėčiau į klausimus, kai atsakymai ir pačiam migloti“, – pamanė. Pykinimas virto vidurių spazmais. Kartu su kosuliu iš burnos pasiliejo bespalvis putotas, tąsus skystis. „Gerai, nedvokia, ne taip bjauru“, – pagalvojo prieš užeinant naujai traukulių bangai.
Tėvas pukšėdamas šluostė pasiliejusį vandenį ir neiškalbingą sūnaus vidurių turinį. Prie veido ant grindų paklojo jam popierinių rankšluosčių. Šie sučežėjo kaip kažkas nebūtina, tačiau maloniai gyva.
„Čia nuo vaistų“, – pagaliau išlemeno, aprimus nežinia kelintai vidinių atakų serijai. Jautėsi dėkingas, iš paskutinių jėgų mezgė žmogišką ryšį. O galėjo nuskambėti kaip priekaištas. Juk tėvas buvo tasai, kuris labiausiai ragino išgerti aną tabletę.
„Gal padėti į lovą persikelti? Sušalsi, negerai“, – atsitūpęs greta sumurmėjo tėvas.
Padvelkė pažįstamu senatvės dvoku, sumišusiu su į barzdą įsigėrusiais maisto ir kūno riebalų kvapais. Dabar tai buvo ne tiek smarvė, kiek artimos būtybės aromatas. „Ne!“ – iššvokštė. Atstumas iki lovos Leonui atrodė neįveikiamas. Tada pabandė pajudinti kairę ranką.
Kaip tik nuo jos, kairiosios, viskas ir prasidėjo, kai nukrito nuo kopėčių, susilaužė stipinkaulį ir alkūnkaulio ataugą. Penktą savaitę po lūžio užklupę skausmai tęsėsi jau antras mėnuo. Vilties švieselę, kad pagerės, vis labiau temdė pilkas, beskonis nevilties kisielius. Vaistų nuo skausmo poveikis buvo nežymus, beveik nejuntamas. Ibupromas, feneitas, kokodamolis, kapsikamas, skirtingi nuskausminamieji geliai ir pleistrai, tada berikoksas, ksefas, nimesilis, breksinas. Skausmas, užeidavęs bangomis, pjaustė, varstė ir suko kaulus nuo pirštų galų iki alkūnės, kartais – ligi pat kairiojo peties. Pusę nakties jis masažuodavo ir judindavo nutirpusią ranką.
Šeštadienį jie laukė svečiuose sesers su vaikais. Leonui norėjosi pasirodyti tvirtam, reikėjo išsimiegoti. Penktadienio vakarą susigundė tėvo pasiūlytu tramadoliu, vienu iš opioidų. Buvo likę nuo pernai, kai tėvas malšino plyšusio ir vėliau operuoto raumens sopulį. Ko gi negalėtų padėti?
Betgi jis, Leonas, nebuvo tėvas, o tėvo kairės rankos raumuo nebuvo jo kairės rankos bėdos. Kaip to įrodymas dabar sūnaus skruostas mirksta skrandžio išskyrose. O ranka, gyvatė, regis, liko gyvutėlė. Tik ir jos skausmas nebeatrodo toks baisus, kai esi pargriautas kažko už tave stipresnio. Nesvarbu, kad nugalėtojas – menka nuodų tabletė – atrodo mažas, o galiausiai ir visai tapęs nematomas.
Pramerkęs kairiąją akį Leonas įsižiūrėjo į kairiąją ranką. Jos pirštai krutėjo, tarsi visiškai nevalingai. Matė, kad tai buvo banguojantys, nuo mažojo iki smiliaus perduodami judesiai. Buvo visiškai tokie patys, kokius jis tapatino su gera nuotaika, muzikalumu, gyvybingu gyvenimo ritmu. Jis pats su tam tikru malonumu taip nesąmoningai judindavo pirštus, kai jį apimdavo džiaugsmas, kai energijos savyje jausdavo daugiau, nei tuo metu buvo būtina. Dabar gi padėtis buvo visiškai priešinga. Jis gulėjo paslikas ant grindų, nepajėgdamas nušliaužti iki lovos, o ranka… Ji, panašu, tiesiog džiūgavo, rodėsi patenkinta, jei ne daugiau. Ji neigė tai, ką jautė pats Leonas. Ji gyveno savo gyvenimą. Leoną ir vėl supykino.
„Ar tikrai neisi į lovą?“ – „Ne! Ne!“ – išstenėjo kiek galėdamas rūsčiau, užtvirtindamas žodžius kosuliu ir kūno spazmais. Tada paprašė užkloti antklode. Ši užgulė švelniai, raminančiai. Po ja netrukus palindo šuo, jautė jį maloniai, kaip netikėtą paguodą, patikimą meilės pavidalą. Tėvas padavė vandens, sūnus gurkštelėjo, tuojau pat jį vėl suvimdė. Spazmams aprimus jautė beveik jaukią kambario ir sąmonės prieblandą. Buvo atleistas nuo visų įsipareigojimų. Galėjo už tai kaltinti tabletę, kūną, o galbūt jiems padėkoti?
Visas tas keturias valandas ant grindų su šunimi pašonėje, su šalia krėsle snūduriuojančiu tėvu vėliau prisiminė kaip savotišką dovanotą pertrauką ir ženklą: gali būti ir blogiau, tad džiaukis, kol taip nenutiko. Būk dėkingas už mažesnę bėdą kaip už įvertinimą, paslaugą. Anksčiau gi praktikuojantys krikščionys už skausmus Dievui dėkodavo tuo labiau, kuo labiau kentėdavo, netgi patys prašėsi skausmų. Leonui skausmai, kuriuos patirdavo visi gyvi organizmai, įskaitant mažus, nekaltus vaikus, neatrodė Dievo meilės ženklas. Ir kaip kitiems pavyksta tokiais atvejais įžvelgti kokią nors meilę? Kas yra jų tramadolis, nuslopinantis visus pasaulio skausmus?
Iki lovos nurėpliojo keturiomis, pakeliui sustabdomas vidurių maišto, palikdamas skaidrias, bekvapes išgerto vandens balas tarsi sraigė pėdsaką. Apnuodytas, skysčių netekęs organizmas pagalbos nepriėmė. Kūnas pyko, nepaisė sveiko ar ne visai sveiko proto, ėjo priešinga savo gerovei kryptimi tarsi paikas, niekieno netramdomas vaikigalis.
Leonui dingojosi, kad dar niekada iki šiol nebuvo pasijutęs toks bejėgis, atskirtas nuo savo kūno, susipykęs su juo. Valdomas savo paties galūnės. Rankos. Savo organizmo dalies, kuri jaučiasi kitaip nei jis pats. Tarsi jame būtų įsikūrusi kita būtybė. Turinti kitokių poreikių nei jis. Galbūt netgi protaujanti. Ar tai nereiškia, kad, lūžus stipinkauliui, jo kūne atsirado anga ir dėl to jis tapo atviras velniui? Radiologinis tyrimas rodė, kad kaulas sugijo, tačiau per sužeidimą žaibiškai – mūsų supratimu, juk dvasių pasaulyje laikas turi kitus pavidalus – galėjo įsėlinti kažin kas svetima, kitoniška.
Skausmai Leoną ėmė varginti prabėgus penkioms savaitėms po lūžio. Ilgainiui visas vyro gyvenimas pradėjo suktis apie vargšę kairę ranką. Vis reikėjo judinti ir masažuoti sustingusius, nutirpusius pirštus, įsiskaudusią plaštaką, šildyti karštu vandeniu ar vandens pūsle, šaldyti ledu. Skausmas prikeldavo naktį po keletą kartų.
Ranką gaivinančios ir skausmą malšinančios procedūros nakties miegą sutrumpindavo perpus. Jis prisileisdavo platų ąsotį karšto vandens ir murdydavo jame kairę ranką. Galėjai pamanyti, kad bando ją įbauginti, grasindamas prigirdyti. Panardinęs vis prileisdavo dar karštesnio vandens, jis svilindavo odą, buvo vos ištveriamas. Ir ką gi – ranka pasiduodavo, raumenys, sausgyslės ir nervai atsipalaiduodavo, sąnariai bent iš dalies atgaudavo lankstumą. „Aha, matai, nugalėjau tave“, – mintyse tarsi sau, tarsi rankai tardavo Leonas. Vis dėlto pergalė nebūdavo ilgalaikė. Kartais prireikdavo procedūrą kartoti tris ar keturis kartus. Keikdavosi, ne sykį paslapčia netgi paverkė, prisiminęs bandė sukalbėti poterius. Ranka jį suvarpė, asmenybė tapo tarsi ažūrinė, dėl nuolatinio skausmo ir negilaus miego pasidarė dirglus, kūnas imdavo virpėti dėl menkiausios buitinės bėdos. Bandant išlaikyti gyvenimo tvarką viena ranka tokių nesėkmių netrūko.
Šeštadienio rytą po apsinuodijimo Leonas susitaikė su dar vienu pralaimėjimu: pakilti iš lovos nepavyks. Kartu su seseria, jos vaikais atvyko ir motina – tarškėdama tarsi verdantis puodas. Kalbos apie netinkamą sūnaus elgesį, rankos lūžiui tapus bausme, išvedžiojimai apie skausmą kaip nuskaistinančią priemonę veržėsi iš jos tarsi nepaliaujamai gaminamas garas. Įvairiausi sūnų kaltinantys komentarai nerimo ištisą pusdienį. Leonas mintyse netgi padėkojo jį apnuodijusiam vaistui – vis dar buvo apspangęs, jį nesiliovė pykinti, visos jam skirtos kalbos kabėjo ore jo nepaliesdamos. Ar taip pat būtų reagavęs ir į paguodą? Jo motina niekada nebuvo didelė guodėja. Nuo pat mažų dienų Levukas ją prisiminė kaip teisėją.
Dabar motina ne tik teisė sūnų, bet ir tarytum saugojosi jį apsėdusio velnio – savo dėmesį rodė per atstumą. Strikinėjo aplink tarsi šuniukas apie pirmąsyk matomą keistą daiktą, nenustodama loti. „Kai gyvenimas ima suktis vien apie kairę, nelauk nieko gero“, – aiškino ji. Motina netgi prisiminė, kad dešinės rankos ir „sėdėjimo Dievo dešinėje“ simbolika atsispindi daugelyje kultūrų ir religijų tradicijų. Dešinė pusė esą buvo ir tebėra laikoma gėrio ir teisumo puse, siejama su tvarka ir moraline gerove, kai tuo tarpu kairė – su nenormalumu, chaosu, blogiu, velniu. Europoje, ypač Viduramžiais, kairiarankiškumas tapdavo pretekstu apkaltinti raganystėmis. Neatsitiktinai iki dvidešimto amžiaus vidurio daugelyje šalių vaikai kairiarankiai buvo verčiami mokytis rašyti ir dirbti dešine ranka. Dėl to buvo taikomos fizinės bausmės, kairė ranka supančiojama. Kai kuriuose Afrikos ir Azijos kraštuose iki šiol nepagarbu sveikintis ar valgyti kaire ranka – ji laikoma „nešvaria“. Ir pasaulis vis dar labiau pritaikytas dešiniarankiams. Jiems projektuojami įrankiai ir įrenginiai, rašymo ant lentos, muzikos instrumentai, kompiuterio klaviatūros logika.
„Bet jei man lūžo kairė ranka, kuri tapo nebetinkama, tai gal kaip tik čia Dievo pirštas ar ženklas. Nutarė mane nuo kairės ar nuo velnio apsaugot. Teks labiau įdarbinti dešinę, kairioji pailsės“, – bandė pajuokauti Leonas.
„Kad ir kiek bandysi ja naudotis, vis tiek iki gyvenimo galo liksi kairiarankis. Arba dar blogiau – neįgalus kairiarankis“, – motina atrodė visai praradusi gailestį. Bet galbūt tai nebuvo visiškai tiesa. Leonas žinojo: ją tiesiog pagauna kalbėjimo banga, neretai nuneša visai į kitą pusę, nei pati norėtų. Panašiai kaip dabar Leono kairioji – jisai sau, o toji sau.
„Bet taigi ne aš pats save kairiarankį pagimdžiau. Ir ne aš sau kairiarankį tėvą, nuo kurio mane pagimdei, pasirinkau. Turėjai tikėtis pagimdyti kairiarankį. Ir jei jau traukė prie kairiarankių, tai gal tavimi pačia velnias buvo susidomėjęs. Įdomu, kas čia dėl visko kalčiausias“, – įtrūkį motinos logikoje bandė užčiuopti Leonas. Na ir kas, kad motina retai kada supranta juokus, ypač jeigu jie kaip nors susiję su jos asmeniu. Reikia kaip nors žmogui parodyti, kad jo logika paremta nelogiškai parinktais faktais. Ypač tada, kai ir pats jautiesi vis labiau prie sienos remiamas sunkiai paaiškinamų dalykų.
Po šių žodžių motinos šlepečių čiužėjimas ūmai nutrūko. Leonas būtų prisiekęs, kad prie šluostomos viryklės ir plautuvės palinkusi motina sunkiai atsiduso. Gal net šniurkštelėjo nosimi, kaip tai daro pravirkusieji. Žingsniai tapo atsargūs, tarsi būtų vaikščiojusi ant pirštų galų. Iš kiemo girdėjosi žaidžiančių sesers dvynukų balsai. Sesuo, kuri buvo dešiniarankė, į tokį verdančio puodo tarškėjimą, o vėliau į staigų nutilimą, regis, apskritai nekreipė dėmesio. Kėpsojo bežadė ant sofos kaip dar viena pagalvė, su išmaniuoju ant pariestų kelių, bereikšmės akys spindėjo ekranėlio šviesoje. Leonui buvo skaudu, kad sesuo jo negalia nuo pat pirmų lūžio dienų domėjosi tiek mažai. Ir šiandien net nepasivargino paklausti, kaip tas jaučiasi. Tarsi vien jos pasirodymas jau būtų pati geriausia dėmesio broliui forma. Gal jai atrodė, kad Leonas simuliuoja, kad iš tiesų jam neskauda?
Jiems išsinešdinus – motinai su priekaištingai pakeltu smakru, nuvargusiems vaikams zyziant, o seseriai likus tokiai pat abejingai ar tiesiog gyvenančiai kitoje realybėje – Leonas tikėjosi palengvėjimo. Tačiau Dievo, o gal rankos planai buvo kiti. Narkotikų veikimui išsivadėjus, grįžo skausmai. Leono bėdas išklausęs ortopedas, pasitikrinęs, kad kaulai sugijo gerai, išrašė dar vienų nuskausminamųjų. Kniaukiančiu balsu papriekaištavo, kad, po lūžio trečiam mėnesiui einant į pabaigą, ranka turėtų būti lankstesnė. Dėl jos menko judrumo ir lėto sveikimo kaltas ne kas kitas, vien tingus ligonis. Turėtų riešo sąnarį ir pirštus mankštinti aktyviau, atsakingiau, o skausmą temalšina vaistai.
„Jūsų sveikata jūsų rankose. Viskas priklauso tik nuo tamstos dėmesio rankai“, – pasakė gražuolis daktarėlis dailiomis, išpuoselėtomis rankomis, iki blizgesio nušlifuotais, manikiūro apdorotais nagais. Nežinia, ar tai rodė jo sveikatą, bet grožis tikrai buvo jo rankose. Savo rankomis jis tikrai gerai rūpinosi – tai buvo akivaizdu.
Kaip gyvenimo vairą paimti į savo rankas, jei viena, visą gyvenimą buvusi pagrindinė – kaip nesava? Neilgai trukus Leonui svetimas ėmė atrodyti ir visas kūnas. O gal taip manė dėl to, kad susvetimėjo galva?
Kineziterapeuto pamokytų pratimų iš naujo ėmėsi su įniršiu. Dejavo ir cypė, lankstydamas sąnarį į visas keturias puses, gniaužydamas kumštį. Daugiausia, ko pasiekė, buvo sustiprėjęs skausmas, užtirpę pirštai, dar labiau sutrumpėjęs nakties miegas. Prie menkos radijo imtuvo šviesos, klausydamasis naujienų iš viso pasaulio, nesibaigiančių komentarų apie karščiausius karinių konfliktų židinius, jis stebėdavo savo ranką. Išvarginta mankštų ji ne tik negulėjo rami ant jai parūpintos pagalvėlės su katiniškais ornamentais, bet vis judėjo. Krutino pirštus, sukiojo juos tarsi kam nors diriguodama… o gal greičiau raitydama ore rašmenis. Ar tai buvo prasmingi žodžiai, sakiniai? Gal jo kūnas nori jam perduoti svarbią žinią?
Vienu sykiu Leonui atrodė, kad ranka išvedžiojo žodį „labas“, paskui tai regėjosi panašu į „kapas“… o gal „karas“? Ar ranka ruošėsi su juo kariauti ir nuvaryti į kapus? Kodėl jai reikia jo mirties? O gal visa tai – nuo narkotikų, kuriuos pagal receptą vartoja kaip vaistus nuo skausmo? Leonui darėsi vis sunkiau atskirti tikrovę ir jos iškraipymus. Vis dažniau atskirdavo nuo savęs ranką, suteikdavo jai kitą vaidmenį nei sau. Ji tapo jo prieše, išnaudotoja, valdove. Savo paties rankai jis tarnavo tarsi vergas. Jeigu jau taip, gal įduoti jai rašiklį, tegu savo įsakymus pateikia raštu?
Stalčiuje, kuriame užrašams laikydavo sukarpytas pakuotes, susirado seno sieninio kalendoriaus lapą, viena jo pusė buvo balta, ir pieštuką. Aptirpę kairiosios pirštai jo beveik nenulaikė, o juk pieštuką dar reikia gerai paspausti, kad paliktų žymę. Tada pasiknisęs po stalčius aptiko storą žymeklį. Net ir jį buvo sunku ilgiau išlaikyti, todėl teko prisiklijuoti prie pirštų lipnia juosta.
Kurį laiką ranka buvo nuščiuvusi, tik retsykiais sutrūkčiodavo pirštai. Lipnia juostele apklijuota ji buvo panaši į nuskriaustą, kankinamą gyvūną. Šios egzekucijos sumanytojas – jis, iš proto einantis Leonas. Taip apie save pagalvojo. Tad skubiai nuplėšė nuo rankos pančius, palikdamas saujoje tik tą storą, žaliai rašantį žymeklį. Pavargęs nuo įtampos prigulė, nuleidęs ranką ant popieriaus. Atrodė, dar akimirka, ir rašiklis išslys iš nagų.
Jį pabudino lengvas smūgis į veidą, gal greičiau į lūpas. Burnoje juto kažin kokį cheminės medžiagos ar alkoholio skonį. Dėmesį patraukė žaliai prikeverzotas popieriaus lapas. Iš pradžių pasirodė, kad tai neprasmingos linijos, daugiausia apskritų formų. Geriau įsižiūrėjęs Leonas tarėsi matąs mažąsias a, keliose vietose po dvi, jungiamas sunkiai atpažįstamų priraizgymų. Tai galėjo būti ir „aha“, ir „arba“, ir „arka“. Nė vieno šių žodžių prasmė esamomis aplinkybėmis neatrodė aiški, tačiau piršo mintį apie mezgamą ryšį. Leoną nukrėtė šiurpas. O kai pažvelgė į veidrodį ir pamatė žaliai užpaišytą savo burną, jį tiesiog supykino. Puolė karštligiškai praustis ūkišku muilu, žiaukčiodamas nuo aštraus jo kvapo.
Žaliai prikraigaliotą lapą buvo besuplėšąs. Neprisivertė galvoti apie tai, kas nutiko ir ką tai reiškia. Patogiausia buvo viską tiesiog pamiršti. O dar greičiau – sugrąžinti popierių stalčiun. Kuo toliau nuo akių. Dar pamanė apie tai, kad, atsisakydamas plėšyti rankos laišką, tariamai tausoja skaudamą galūnę nuo jėgos reikalaujančių judesių. Tokių pratimų liepė vengti jį vėliausiai konsultavęs gydytojas, atlikęs vieną moderniausių procedūrų – suleidęs vaistų ties riešu tiesiai į sausgyslę. Ilgalaikio poveikio medikamentas, anot daktaro, turėtų užblokuoti skausmą ir mažinti uždegimą. Dar pridūrė, kad kilnoti sunkumus kairiąja irgi nerekomenduojąs. Procedūros metu, beje, papasakojo anekdotą apie blondinę. Ji ant operacinės stalo gulėsi su ausinėmis, medikai paprašė jas nusiimti, o netrukus ligonė pradėjusi mėlynuoti, regimai žengdama į kitą pasaulį. Paaiškėjo, kad per ausines ji klausiusis kvėpavimo pratimų komandų, o paskutinioji buvo „sulaikykite kvėpavimą“. Leono tai per daug nepralinksmino, bet suprato: daktarėliui linksma, jis pats irgi smagus. Argi tai blogai? Palaikydamas linksmybių dvasią Leonas padeklamavo savo mylimos poetės eilėraštį apie netaiklius šių laikų kupidonus, kurie šaudo pro šalį. Esą bet koks skausmas iš tiesų reiškia netaiklų kupidono šūvį. Kitaip sakant, visiškai nereiškia, kad kojos, rankos ar danties sopuliai nesusiję su meilės reikalais. „Mano skaudama ranka – tai netaiklaus kupidono darbas“, – pajuokavo Leonas, ir vėl vildamasis, kad šįsyk ranka pasiduos.
Tačiau ji atakavo toliau. Turėjo kitų planų. Laikėsi ankstesnio savo kurso. Leonui netgi pasirodė, kad kairė pasikėsino iš kelio išvesti dešiniąją. Pajuto, kad ir toji naktį aptirpsta, o kai kurie judesiai tampa šiek tiek skausmingi. Gal dėl to, kad taip stipriai ją įdarbino masažuoti kairiąją? Bet argi Leonas nedirbo sunkesnių darbų iki lūžio? Kilnojo baldus, tampė rąstus, skaldė malkas, vežiojo pilnus karučius žemių ar žvyro, padėdamas seseriai sode.
Kelintą naktį iš eilės jis ne tiek miegojo, kiek mirkė karštame vandenyje ir masažavo ranką. Jau negalvojo apie tai, ką veiks dėl negalios nebegalėdamas dirbti technologijų mokytoju. Sėdėdavo ant klozeto ir verkdavo. Iš pradžių dar gėdijosi pats savęs – kol suprato, kad verksmas sustiprina nuskausminamųjų poveikį. Verkti nėra blogai. Vis dėlto ašaras netrukus išdžiovino tulžis, susikaupusi per porą mėnesių – tiek laiko juto skausmą. Prabudo kovos ryžtas. Kurią dieną jis netgi pakilnojo ir apžiūrėjo kirvį, patikrino jo aštrumą. Patikrino, ar gerai veikia akumuliatorinis pjūklas, įkrovė jo akumuliatorius. Jautėsi apsiginklavęs. Gal tai suveiks kaip atgrasymas? Kelissyk sukirbėjo mintis, kad eina iš proto. Kad kai kurie veiksmai nuo jo valios nebepriklauso.
Tąsyk guldamasis miegoti jis vėl įspraudė į kairę ranką žymeklį, šįsyk ryškiai rožinį. Be mažiausio skrupulo pasinaudojo lipnia pakavimo juostele – pritvirtino rašiklį prie pirštų.
Miegojo kaip niekad ramiai net iki penktos ryto. Atsibudo drebėdamas. Skausmas buvo pakenčiamas, nerimauti vertė negera nuojauta.
Pagaliau įžiebęs šviesą perskaitė: „arba – arba“. Rožinės raidės atrodė beveik kaip dailyraščiu surašytos. „Arba tu, arba aš. Argi galėtų būti dar aiškiau?“ – Leonas nė kiek neabejojo savo logika. Mintyse net pagyrė ranką už stilių: prireikė vos poros žodžių, kad pasakytų, kas svarbiausia. Jei tai būtų nutikę vieną iš naktų, kada kėlėsi iš lovos po keturis kartus ir verkė tupykloje, vargu ar būtų įvertinęs rašytojiškus rankos gebėjimus. Deja, po trumpo atokvėpio jam teko išgyventi visą skausmo tamsumos ir vienatvės serialą. Jautėsi tarytum pragare. Dargi tarėsi žinąs už ką. Visas jo nelaimių ir nesėkmių prielaidas buvo įvardijusi motina.
Naktį, kai užvedė benzopjūklą, prieš tai surijęs keletą įvairių nuskausminamųjų kapsulių ir tablečių, jautėsi bemaž šventiškai. Ant lėkštelės sudėjęs vaistus grožėjosi jų formomis, spalvomis, šypsojosi. Gelinės kapsulės spindėjo tarsi vabalai ar lėliukės, iš kurių išsiris kokie nors gyviai. Buvo šeštadienio vakaras, kažkur netoliese jo tautiečiai šventė, laidydami į dangų fejerverkus, spygaudami, demonstruodami, jog yra laimingi ir jų gyvenimas nusisekė.
Atsibudo ligoninės palatoje, prie gyvenimo prijungtas laideliais ir žarnelėmis. Kairės rankos nejautė. Tik matė, kaip toje vietoje, kur, kaip tikėtina, ji turėjo būti, kažkas nenustodamas kruta, raitosi, mušdamas jam į šoną. Atpažino valso ritmą.
„Ir kaipgi tas mūsų Kairys?“ – išgirdo netikėtai. Prie jo stovėjo smulkutė gražutė moteris, pagal išdidžią laikyseną, tiesią nugarą – gydytoja.
„Keršys“, – patikslino Leonas.
Žydra uniforma apsirengusi moteris pasilenkė prie lovos kojūgalio, kur buvo pritvirtinta lentelė su pagrindiniais ligonio duomenimis. Prisimerkė, suraukė kaktą, pakilnojo antakius, krustelėjo jos žydra kepuraitė ir iš po jos kyšančios ausys.
„Nežinau, kas iš mūsų klysta, bet čia užrašyta „Leonas Kairys“, – atsidususi pratarė.
Priešais akis matydamas pasliką, bejėgį savo kūną, Leonas pastebėjo, kaip džiugiai šoktelėjo jo kairioji ranka. Sukaupęs jėgas pajudino dešiniąją, ją prispaudė ten, kur krutėjo. Po delnu daužėsi tarytum didžiulė, stipri žuvis. Aštrūs nelyginant žvėries nagai smigo į dešiniosios plaštaką.
„Tebūnie Kairys, jei taip norite“, – sušvokštė.
Dalia Staponkutė. Istorija negailestinga nevykėliams
2025 m. Nr. 3
Romano fragmentas
Nėra nieko liūdniau už neišsipildžiusią profesiją ir nebūna didesnio moralinio nuostolio. Tačiau, keičiantis socialinei santvarkai arba gyvenimui bloškus svetur, tai neišvengiama ir kito pasirinkimo greit nesitikėk. Kiek tokių, praradusių savo profesiją, mano šalyje, galvojau, žingsniais pirmyn atgal matuodama tuščią auditoriją: pažvelgus į savo kartą – turbūt kas antras. Būta ir sėkmingų profesinių virsmų ar harmoningų perėjimų iš „viena“ į „kita“, bet jie veikiau – išimtys.
Tokios ir panašios mintys lindo į galvą ką tik gavus ir perskaičius rektoriaus laišką apie etatų mažinimą universitete: viena iš „aukų“ turėjau būti ir aš. Žinia sužeidė mane labiau už rektoriaus viešai reikštą nepasitikėjimą, jo „pasalas“ ir nekolegiškus išpuolius. Žinoma, nėra dūmų be ugnies – visa tai mainais už atvirą kritiką jam iš mano pusės. Sužeidė todėl, kad laiškas palietė ne tik mano amour–propre, tai yra savigarbą, bet – skaudesnę vietą: įsitikinimą (pasirodo, naivų), kad bendradarbiai, nepaisydami asmeninių interesų skirtumo, vis dėlto gali su-si-tar-ti, kad žmogus ir jo užimama kėdė gali ir turi reikšti du skirtingus dalykus. Iškilus darbo konfliktui, regis, turėtų nugalėti ne kėdė, o moralinės vertybės, žmogiškumas ir kolegiškas pasitikėjimas, atjauta, verčianti tartis ir rūpintis esančiu šalia. Kaip ir dauguma „lengvai pažeidžiamų“ humanitarų, nebuvau pasiruošusi akistatai su nuogu faktu, kad vadovas, teisindamasis „žemais reitingais“, iš tikrųjų naudojasi galia prieš savo pavaldinę. Pagal „rodiklius“, kad ir kokie jie būtų, humanitarai visad kalti. Mano nuomonė apie save, stojišką ir galinčią atlaikyti bet kokį išbandymą, susvyravo. Kovoti pasirodė beprasmiška, nes biurokratėjantis universitetas – kaip niekad saugi vieta administratoriams. Tai tik didins nesusipratimų tarp manęs ir rektoriaus prarają, kurios užpildyti nebeužteks nei jėgų, nei laiko, būtino kilnesniems tikslams.
„Aplinkybių anomalija“ (taip tada pavadinau šią situaciją) gramzdino mane į neišvengiamą, bet sykiu ir guodžiančią savianalizę. Žinoma, ne tą, kurią dėl ataskaitos privalo atlikti fakultetų katedros (aha, jau perėjome nuo graikiškojo kathedra mąstymo prie lotyniškojo instituto, reiškiančio, kad svarbiau ne oratorius, o administratorius), bet į asmeninę savianalizę. Vien mintis, kad aš, profesorė, turiu paklusti administratoriui kaip tokiam, priminė moralinę tragediją, verčiančią daryti sardoniškas filosofines išvadas. Atsisukusi termosą su kava atsisėdau į suolą ir galvoje žaibiškai lyg gynybinis būrys išsirikiavo eklektiškos akademinės biografijos faktai ir ne mažiau eklektiška jų geografija: Šiauliai, Piteris, Londonas, Vorikas, Nikosija, Atėnai, Kaunas, Kopenhaga, Hamburgas, Vilnius… Kas toliau? Šito aš nežinojau, o artėjo penkiasdešimt. Tiesa, akademiniame pasaulyje amžius gali būti ir pliusas (nors šioji šimtmečius egzistavusi nuostata šiandien drastiškai keičiasi).
Susimąsčiau, kodėl taip ilgai ir užsispyrusiai laikausi akmenuoto profesinio kelio, nors ir pasirinkto su triumfu. Kodėl neišsuku iš jo į lygesnę ir ramesnę šalikelę? Juk jau vargina kliūtys ir praradimai, žaizdos ir randai, o apdovanojimai kuklūs ir vos keli. Sunkiausia ir yra šiame kelyje išlikti, o gyvenamą šalį pakeitusiam akademiniam žmogui – beveik neįmanoma, kad ir kiek stengtumeisi: ilgai tenka laukti ir blaškytis kaip pasimetusiai sielai po pragarą, tikrąja šių žodžių prasme. Reikia gerai apgalvoti, ką akademinis, pro centrus ir periferijas vedantis kelias reiškia tau asmeniškai ir ar verta jį tęsti? Svarbiausia, kiek gyvenimo laiko jis reikalauja ir ką jame tenka pakelti mažytei akademinei ląstelei, vienam mokslininkui? Ar šis savo ribotu ir tolydžio kintančiu žvilgsniu iš viso įstengia tą kelią aprėpti?
Akademinė karjera, viena vertus, tai kasdienės, rutininės derybos su kolegomis dėl kiekvieno ištarto žodžio, termino, klausimo ar laiško. Kita vertus, universitetas, kaip visuomenės mikropasaulis, atrodo daug laisvesnis nei kitos organizacijos ir sukuria iliuziją, kad jame esi matomesnis ir tavo nuomonė svaresnė, nei būtų triūsiant kitur. Mokslininkai darbo vietoje mažiau susaistyti hierarchiniais saitais, todėl, iš pirmo žvilgsnio, gali bendrauti bet kokia tema ir prireikus principingai pasiginčyti. Tai netgi padeda išsaugoti savo savastį ir, stumiamam į kompromisą, lengvai nepasiduoti: mokslininkai negali būti konformistai. Universitetuose išties sutikau ne vieną ekscentrišką asmenybę, kurios kitų organizacijų kolektyvai nė netoleruotų. Profesorius keistuolis, diskutuojantis su studentais per uždarų durų rakto skylutę, universitete gali gyvuoti ilgai: akademiniame gyvenime tokios savybės paprasčiausiai vadinamos ekscentriškomis, o būti jų įsikūnijimu kartais svarbiau net už gerą algą. Juk tai asmenybės traukos elementas, neretai – lemiamas autoritetui ir sėkmei, ne tik profesinei, bet ir asmeninei, netgi erotinei. Nors mokslininkai būna prisiekę kitoms nei meilės aistroms, vis dėlto, kaip mėgsta sakyti kolegos filosofai, erotikai pasitraukus iš universitetų, juos galima bus uždaryti. Ji dera prie mokslininko charizmos ir erudicijos, net prie valdžios kostiumo.
Pati gi jaunystės studijų laikais degiau tradicine žinių aistra, tapatindama ją su erotine. Galvojau, kad susikrovusi didelį žinių bagažą sulauksiu visapusio pasisekimo. Matydama, kaip greit gražuolės kurso draugės pasinaudoja tuo, kad profesoriai irgi vyrai, ir kaip kartais liūdnai tai baigiasi joms ir tiems vyrams, neigiau „tiesioginę“ erotiką. Pernelyg paprasta ir banalu, naiviai svarsčiau, nes profesorius, norintis įrodyti sau, kad jis vyras – ne toks jau retas atvejis. Ir vis dėlto, tikrai, jei erotika universitetuose išnyktų, išsikvėptų ir aistra mokslui, kuriame viskas prieštaringa ir nuo senovės laikų palaiminta Eroto.
Mano mintys tądien vis dėlto suko akademinės valdžios link: krimtausi dėl neteisybės ir savianalizė ar smagūs prisiminimai nepadėjo. Juose tokiais atvejais nieko guodžiančio nėra. Pirmiausia, akademinė valdžia nepanaši į kitas. Pasitelkusi demokratiją kaip įrankį, moka įteigti (net įbauginti), kad jai pritartum, nors kova už „vietas“ čia ne tokia pavojinga kaip politikoje ir labiau primena nesurežisuotą spektaklį. Universitetas – savipakankama erdvė, ir viskam, kas joje vyksta, būdinga sava specifika ir tempas, dažniausiai – lėtas. Didžiausi mokslo pasiekimai nutinka ne dažniau kaip kartą per dešimtmetį, o revoliucijos ar tikrieji perversmai – kartą per šimtmetį.
Prisiminiau kelis dalykus, sukėlusius tokią revoliuciją man esant studentei. Tai buvo lėktuvai, telefonai ir kopijavimo aparatai, nors mano studijų laikais kseroksų dar nebuvo, naudojomės laidiniais telefonais, o lėktuvai skraidino profesorius po pasaulį vos kartą ar du per gyvenimą. Mokslininkai paprastai nelinkę grįžti į jaunystę net mintimis: niekas nenori vėl atsidurti pradžių pradžioje, nors apgalvoti, kur buvai ir kur atsiradai, prasminga. Savo istoriją užmiršta tik nevykėliai, o XXI amžiuje galioja ir kitas moto: savo istoriją mena tik nevykėliai (bet ne akademiniame pasaulyje).
Vis dėlto, žvelgiant iš retrospektyvos, paradoksalu, kad šiandien, kai po ranka lėktuvai, kopijavimas ir nuolatinis ryšys ir kai universitetų pasaulyje tiek daug, nedaugėja nuolatinių darbo vietų ir nemažėja akademinių migrantų. Nė nebereikia įsivaizduoti, jau akivaizdu, kaip akademinės kelionės ir darbo paieškos be numanomos pabaigos keičia mokslininkų mąstymą. Koks tai galingas didžiojo kultūrinio virsmo universitete variklis! Akademinės kelionės – jos ir emocinės. Per santykį su kita kultūra ir pažintį su dar vienu „transplantuotu“ charakteriu kiekvieną kelionę persmelkia naujas savęs atradimas. Kaskart esi subjekto ieškantis objektas. Patirties intensyvumas – štai ko iš tikrųjų ieškome, aistros, nesuterštos nuobodulio ir inercijos, todėl universitetuose nebesvarbi net tautybė. Lietuva – kol kas išimtis, pamaniau. Ir biurokratinės struktūros tebedirba vienam tikslui – apginti save. Tegu ir neatitinka Viktoro Hugo idėjos, kad universitetui būtina „atskiesti kraują“ svetimu, tačiau gal pasitarnaus ateičiai…
Atmintyje iššoko pirmasis darbo interviu, vos tik įgijus daktaro laipsnį. Tai buvo Britanijoje, Vorike, du tūkstantaisiais.
„Welcome! Mus domina kalba, kuria jūs kalbate. Turiu omenyje, rusų, anot jūsų CV. Ne visi rusų formalistai išversti į anglų kalbą. O ši mokykla svarbi postmodernizmui. Vien vertimais galėtumėte padaryti puikią akademinę karjerą“, – žadėjo guvi Voriko universiteto anglų literatūros profesorė vardu Aspazija Leventi.
„Bet mano gimtoji – lietuvių…“
„O jūsų akademinė kalba? Mano anglų irgi ne gimtoji, tačiau, kaip matote, o tiksliau – girdite, ji – mano profesinė kalba.“
„Be to, skeptiškai vertinu postmodernizmą…“
„Teorijai svarbus ir jūsų skeptiškumas. Galite papildyti teoriją kritišku žvilgsniu ar sukurti naują, oho! Teorinės koncepcijos – ne tušti žodžiai. Dar siūlyčiau jums išmokti prancūzų, tada – daugiau galimybių.“
Prancūzų aš taip ir neišmokau… Tiesa, įveikiau skaitymo pakopą, o paskui visomis jėgomis mečiausi į anglų literatūrą plačiąja prasme, kuri tada, po disertacijos kultūros studijų srityje, buvo, kaip sakė Leventi, mano profesijos kasdienė duona.
Su nuostaba galvojau, kaip aklai karjeros pradžioje pasitikime naujų kolegų patarimais, net jei sakoma (o juk sakoma): „nieko nesitikėk“. Tai yra patariu, bet už savo patarimą neatsakau. Būdavo keista tai girdėti. Juk būtina tikėtis „kažko“, juk mokslininkai – susisiekiantys indai, nepaisant asmeninių ryšių, skirtingų mokslo sričių ir kultūrų, politikos (tegu ir tokios kaip šaltojo karo, persmelkusio mano jaunystę).
„Vakarų mokslas atsigauna Rytų sąskaita, sakau jums gana ciniškai. Visų jūsų emigracija į Vakarus – gera „injekcija“ Vakarų mokslui. Bet garantuotos vietos Britanijoje nesitikėkite“, – perspėjo kitas kolega Vorike, iš kito, Fizikos fakulteto, kai susipažinome universiteto kavinėje ir jis prisistatė esąs Džordžas Samutis. Paskui netikėtai paklausė: „Kaip jūs manote, kas nugalėjo Antrajame pasauliniame?..“
Suglumau, nenorėjau atsakyti į klausimą ne iš savo srities. Jei ir atsakyčiau, mano atsakymas galėjo nustebinti, o Vakaruose jau buvau įpratusi kalbėti dar atsargiau nei Rytuose. Ne dėl politinių, o dėl praktinių priežasčių (kurios galų gale virsdavo politinėmis).
„Tik nesakykite, kad Raudonoji armija… – tęsė pašnekovas, nesulaukęs mano atsakymo. – Aš nuosekliai perskaičiau visą istoriją, baltarusių partizanų kova buvo lemiama, be jų nebūtų buvę reikiamos persvaros.“
Toje pačioje kavinėje, už to paties staliuko sėdėjo ir istorikas vardu Džonas Lychas. Jis nesivėlė į populiarius fiziko svarstymus apie karą, o ėmė įkalbinėti mane tirti „naujųjų kairiųjų“ judėjimus Vakarų šalyse. Siūlė palyginti, pavyzdžiui, prancūzus ir italus su graikais. Esą, mano žvilgsnis „iš posovietinės perspektyvos“ būtų įdomus. Atsisakiau nedvejodama. Maniau, kad nesu subrendusi politinei temai, ir apskritai, netgi mokslininkai, mano giliu įsitikinimu, įgauna brandesnį žvilgsnį į politiką gerokai po penkiasdešimties. Man ėjo trisdešimt pirmieji…
Kavos gurkšnis iš termoso vėl sugrąžino mane į šiandienos laiką, atsainiai pažvelgiau į rektoriaus laišką ir šyptelėjau savo akademinei karjerai su nuotykiais, atsitiktinumais, gal klystkeliais – bet argi juose nebuvo sėkmės stotelių? Turbūt reikėtų grįžti į mokyklą, kad galėčiau visa tai paaiškinti. Kad ir kaip ten būtų, guodžiau save neeiline patirtimi: vien studijos Britanijoje tuoj po šaltojo karo ką reiškia, kai nesi pasiruošusi realiai egzistuojantiems „klasiniams“ skirtumams moksle. Tik dabar suvokiau, kad, kilusiai iš lietuviško kaimo, o ne iš britų viduriniosios klasės, mokytis ir dirbti Vorike buvo savotiškas (keista – ne tik asmeninis, bet ir kilmės) pripažinimas. Ne veltui tada patraukiau britų marksistų dėmesį ir patekau į gana platų, savo nuostabai, jų ratą. Jie žvelgė į marksizmą kitokiu nei mano žvilgsniu: man marksizmas buvo dominuojanti teorija, virtusi visuotine ideologija, įgrisusia ir verčiančia trauktis nuo jos kuo toliau. O britų marksistams ji buvo viena iš konkuruojančių tarpusavyje, todėl „intriguojanti“! (Šito Vorike dar nesuvokiau.) Užtat ilgainiui įsivėliau į įdomią diskusiją apie „dvi kultūras“, ir jos niekad nepamiršau. Ją prisimenu iškilus būtinybei apmąstyti savo akademinę sėkmę ar nesėkmę, blaškymąsi, nuovargį ir naujas viltis. Kaip dabar… Diskusija, prasidėjusi paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje, persirito į naująjį amžių ir daugybę metų tęsėsi susitikimuose su bičiuliais, laiškuose ir auditorijose. Kai kas joje tapo nebeaktualu, kai kas dar aktualiau. Juk būna ir visą gyvenimą besitęsiančių temų…
Taip galvojau tada, auditorijoje, gerdama jau atšalusią kavą ir pro langą žiūrėdama į apsnigtas universiteto rūsio duris uždarame kieme. Ant kabančios durų spynos – gniūžtė sniego.
„Tie, kurie įnikę tik į literatūrą, ateityje atsiliks nuo tiksliųjų mokslų, kaip ir šie atsiliks nuo literatūros, – tvirtino tas pats fizikas Samutis Voriko kavinėje. – Gamtos mokslai dar ne taip seniai buvo integruoti į filosofiją, fizika buvo filosofijos dalis. Žmonės nuolat bijodavo gamtos, dėl to viskuo abejodavo ir daug filosofuodavo. Beje, apie tą patį, apie ką filosofuoja ir šiandien – apie neaiškią ateitį ir nykstančias vertybes.“
Aš atsakiau jam, kad literatūra keičiasi lėčiau negu mokslas. Ji negali atsinaujinti spragtelėjus pirštais pamišusiems dėl naujovių kritikams ar komentatoriams. Literatūros paklydimo ir ieškojimo laikotarpiai ilgesni nei kitų menų. Štai kodėl kai kurie rašytojai palaiko ir išreiškia idėjas, kurios jau esą nebemadingos. Literatūroje atsilikti nuo laiko – vertingiausia. Svarbu būti nemadingam ir plaukti prieš bangas. Koks mokslo ir literatūros santykis? Pastaroji išreiškia visuomenės, nesusijusios su mokslu, balsą. Gal rašytojai nieko nesprendžia, bet jų kūryba netiesiogiai smelkiasi ten, kur priimami sprendimai. Kodėl negalėtų būti glaudesnio ryšio tarp mokslininkų ir rašytojų? Juk abi grupes sieja logos, tad kam toji atskirtis ar susvetimėjimas?
„Galėtų, – girdžiu Džordžo balsą. – Juk mokslininkus ir rašytojus labiau už viską jaudina moralinė motyvacija. Tai mus sieja. Be to, kiekvienas turime savo nuomonę apie moralę. Bet tiksliesiems mokslams šiandien parūpo greitis. Skubame pamatyti savo darbo rezultatą ir nebeturime kantrybės laukti, kol įvertins moralinį mūsų indėlį. Dėl nekantrumo ir aistros žaibiškai pakeisti pasaulį tikslieji mokslai žvelgia į „humanitariją“ kaip į nutolusią nuo tikrovės ir nebemokslišką. Todėl ir girdime klausimus: „Kodėl dauguma rašytojų „atsilieka“ ir išreiškia nebemadingą socialinę poziciją?“ Tai yra – ne tiksliųjų mokslų poziciją…“
Tada paklausiau: „Įdomu, kiek jūsų perskaito bent trečdalį to, kas rašoma ar diskutuojama literatūroje?“
Fizikas pusiau juokaudamas atsakė: „Keblus klausimas. Tik žinau, kad tikslieji mokslai susikūrė „savo kultūrą“ – ne mažiau dinamišką už humanitarų, esmingai kitokią. Mūsų diskusijos konceptualesnės ir aštresnės, nors nebūtinai egzistencinės. Mūsų kultūroje nedaug meno, išskyrus gal muziką, tačiau vyksta kasdienė verbalinė drama, verda aistros. Mūsų knygose – vienas herojus: formulės. Paklausk fiziko, kiek grožinės literatūros knygų šiemet perskaitė, ir išgirsi ekstravagantišką atsakymą. Pavyzdžiui: „Naudoju knygas kaip įrankius.“ Įdomu, kokį įrankį geriausiai atstotų knyga, ką? Gal plaktuką, jeigu pakankamai sunki?“
Galų gale abu sutarėme, kad XX amžiaus pabaiga buvo ypatinga netikėtu ryšiu tarp šiuolaikinio meno ir socialinio autizmo. Galbūt tai viena priežasčių, dėl kurios daug kas iš tiksliųjų mokslų nusigręžė nuo meno ir užsidarė „savyje“. Nuo šito, regis, akademiniame gyvenime prasidėjo ir poliarizacija. Įsiviešpatavo „mes“ ir „jūs“. Įsigalėjo skaičius „du“. „Apskritai, „du“ yra labai pavojingas skaičius – kaip ir dialektika tarp dviejų“, – paaiškino fizikas. Taigi, pripažinome, kad brėkštant XXI amžiui pastanga skaidyti viską pasaulyje į „du“ – gan įtartina, o poliarizacija – ydingos visuomenės bruožas, žalojantis praktiką ir mintį, ypač moksle.
Mano atmintyje iškilo ir viena diskusija Kembridže dar 1996-ais. Atvykau porai turiningų dienų aplankyti savo kolegos. Mokslininkai tais laikais turėjo tradiciją kiekvieną vakarą rinktis bendrai vakarienei. Pamatę viešnią ir sužinoję kelis mano biografijos faktus, vakarieniautojai pralinksmėjo, nes mano apsilankymas kai kam priminė už to paties stalo aptarinėtą „sputniką“. O vienas profesorius mąsliai ir gana pesimistiškai nutęsė: „Šaltasis karas parodė, kad konfliktuojančios ideologijos niekur neveda. Niekur tai nenuvedė, tik paskatino nacionalistinius ir religinio fundamentalizmo judėjimus bei etninį uždarumą.“ Kažkodėl pamaniau, kad taiko šiuos žodžius man kaip lietuvei, bet ginčytis nedrįsau. Jis dar pasakė: „Esame kultūrinio išsiskaidymo liudininkai. Pasirodo, tai ne tik anglosaksų fenomenas. Gal dėl to tiek mažai mokslo integruojama į meną. Nesvarbu, kad poetai kartais panaudoja mokslinius terminus – jie iki galo nesupranta jų reikšmės…“
Turbūt ir šiandien nedaug rasčiau sąlyčio taškų, kuriuose šios „dvi kultūros“ plačiąja prasme susitinka, – tyliai svarsčiau žiūrėdama pro langą į sniegą. Gaila. Juk tai siaurina galimybes geriau suprasti vienas kitą, veikti išvien visuomenės labui. Abiejų kultūrų sąlytis pažertų žymiai daugiau kūrybinių idėjų, svajojau. Dviem susitikus gimsta kažkas trečia – šitaip įvyko didieji perversmai moksle (ir visuomenėje). Galimybės neužsivėrė, bet vis labiau užsiveria „dvi kultūros“, tarsi kiekvienai svarbiau būtų savos ribos.
Nors buvo praėję beveik dvidešimt metų nuo atmintyje išnirusių diskusijų, pagalvojau, kad kai kurie tada aktualūs klausimai šiandien tik dar labiau paaštrėję. Siaurų specializacijų karštligė, kurios britai norėjo atsikratyti, bet neatsikratė, išsluoksniavo socialinį gyvenimą toli už Britanijos ribų. „Ar mes supratome, kad tapome nebelankstūs ir gyvename iš mokyklos suolo žvalgydamiesi į nutolusius laike ir erdvėje universitetų egzaminus?“ – su nevilties gaida sakė sociologas Robertas Steinlis vienoje iš Voriko auditorijų. „Studento savarankiškam mąstymui gali padėti tik egzaminas žodžiu ir gyva diskusija“, – aiškino jis. „Specializacijos sukuria elitą, – nuogąstavo, – o išsluoksniuota visuomenė skaido ir mokslą, padarydama jį prieinamą ne kiekvienam. Kuo toliau, tuo labiau. Dėl to jaunimo mąstymas ir veiksmai radikalesni. Net profesoriai nebesulaukia jų pagarbos – vien grimasų. Jaunieji mokslininkai reiklūs dėmesiui, bet ne žinioms. Jie puikiai žino, kad būdami tam tikros klasės atstovais susiras darbą, o humanitarai, bet kuriuo atveju, uždirbs pusę tiek, kiek tiksliųjų mokslų specialistai. Vakarietiška visuomenė prarado tai, ką istoriškai vadinome kultūringu žmogumi. Su dauguma nebeįmanoma net populiariai sušnekti apie savo mokslinį tyrimą ar interesus. Niekam niekas nebeįdomu. Vizijos siaurėja, įsigali nuviliantis fragmentiškumas. Svarbiausia, net praeitį imame interpretuoti neteisingai. Pagaliau, teisiame dabartį ir neigiame ateitį.“
Pati irgi – fragmentiškai – prisiminiau, kuo dar vakar gyveno britų humanitarai. Žiūrėdama į lemtingą laišką, graudenausi, kas laukia visų humanitarų. Negi „nutolusiųjų nuo tikrovės“ etiketė (pernelyg optimistiškų, arba atvirkščiai)? Banalu tai vadinti etikete ar kaltinimais, nors pastarieji girdėti aplink taip įkyriai, lyg kažkas turėtų istorinį tikslą atkalbėti nuo humanitarinių studijų. Profesiją renkiesi ne iš oro, o iš nuojautos. Ir individualios būties. Ši visad kupina netikrumo, nes renkiesi vienas, o vėliau ir darbuojiesi vienas. Tiesa, kartais pabėgi nuo vienišumo per meilę, kūrybą ar kitokias aistras. Tačiau tai tik spindintys palaimos ežerėliai, kuriuos pats išsikasi atokiau nuo pasirinkto, dažniausiai tamsaus ir neapšviesto kelio. „Mes ir mirsime vieni“, – dramatiškai ištarė mano jaunystės draugas mokslininkas, privertęs mane pašiurpti. Gal dėl to, kad neslėgtų panašios nuojautos, keli mano pažįstami humanitarai pasuko religijos link. Ar mirties nuojauta juos persekiojo ir toliau, nežinau. Tačiau mokslo misijoje net sėkmingiausieji jaučiasi vieniši ir jų pasaulėjautoje niekad nestinga tragizmo. Jeigu šito kupina individuali mokslininko būtis, tai socialinė – nebūtinai. Ir jei nekovosiu už pastarąją, pasiduosiu kaip socialus žmogus. Istorija negailestinga nevykėliams, kad ir kurioje pusėje būtum. Štai ko neturėčiau daryti – visiškai pasiduoti kaip žmogus… kabinausi už šios silpnos, bet žmogiškos išvados.
Kam galvoti apie dvi atskiras kultūras, kai galiu pasinerti į abi iš karto, drąsinau save kadaise. Juk buvau užsidegusi idėja (net pasiūliusi ją universitetui) skaitmenizuoti humanitarinius mokslus! Dabar, kai horizonte – naujo darbo paieškos, idėja nebeatrodė tokia patraukli, greičiau – svetima. Tiksliau, šiandien ji atrodė kaip humanitarų kultūros kapituliacija. Kaip sumažinti ar bent sustabdyti didėjančią prarają tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų? Vien tam, kad humanitarui nereiktų blaškytis po pasaulį darbo paieškose, jaustis pažemintam ir nebereikalingam? O svarbiausia tam, kad abiejų idėjos neišsiskirtų visuomenės kontekste ir jos nesuskaidytų. Tiksliųjų mokslų sukurtos technologijos virto kasdiene visuomenės praktika, kurią įsisavinti nebuvo labai sudėtinga ir iš pradžių tai turėjo privalumų. Išsipildė tiksliųjų mokslų svajonė – žaibiškai pakeisti pasaulį. Pakeitė greit, atverdami kitą problemą – vertybinę žmonių su naujais įgūdžiais krizę. Ką turėčiau daryti, kad savo profesija ir patirtimi būčiau naudinga visuomenei, – pagaliau uždaviau sau patį paprasčiausią klausimą. Veltis į diskusiją universitete, kol etatų mažinimo klausimas dar neatvėso? Ginčas kartais suteikia psichologinį pasitenkinimą, net didesnį už mąstymo procesą, bet atitraukia nuo tiesos ir kūrybiškumo. Ar – išeiti iš darbo ir viską ramiai apgalvoti, perkratyti mintyse, ką galėjau padaryti kitaip, bet nepadariau? Kiek ilgai galvosiu – metus? Tikriausiai metų metus. Mokslui tai – akies mirksnis. Atskiram žmogui, mažytei akademinei ląstelei moksle skirta tragiškai mažai laiko. Tiek mažai, kad baisu ir neverta apie tai kalbėti. Tačiau greitis irgi žudo. Galvok. Skubėti – tai pasiduoti.
Almis Grybauskas. Penki Ričardo Gavelio pasirodymai ant juodų ir baltų Vilniaus klavišų
2025 m. Nr. 3
Miesto opera
Miestas kaip fotografija. Praeiviai sustingę erdvėje, paukščiai ore, mašinos gatvėse. Pakrašty pasirodo Lolita, suskamba muzika. Jai praeinant viskas atgyja, žmonės žengia toliau, paukščiai skrenda ir plasnoja, mašinėlės juda savo greičiu. Jai praeinant matome, kad kone kiekvienoje tarpuvartėje šliundra Lolita glamžosi su vilniečiu: Vargaliu, vienu iš Jų, su kanuku ir taip toliau…
Ričardas Gavelis, grįžęs iš Druskininkų, sustoja ant Karoliniškių keteros. Žvelgia į apačioje išsidriekusį miestą. Sugriaudi orkestras. RG taria:
– Na, o dabar grumsimės!
[Pastaba režisieriui: „Tėvo Gorijo“ originale Rastinjakas sako: „A nous deux maintenant!“, kas pažodžiui būtų: „Dabar tarp mudviejų!“ Esama įvairių interpretacijų, galime paminėti Merabą Mamardašvilį, Alfonsą Nyką-Niliūną ir kitus.]
Pasigirsta skaitovų litanija:
Knygos atvežtos, kopijuotos, perrašytos ir perpasakotos…
Iš Amerikos, lenkiškos, vokiškos – DDR ir gotų šriftu,
ir rusiškos, dar carinės… Gautos perskaityti per naktį, pasiskolintos, negrąžintos…
Ta Respublikinė biblioteka: „Teksty“, „Divadlo“, „Dialog“, dar „Literatura na swiecie“, „Nowe ksiąžki“…
Lauktos, žinomos ar girdėtos: Džoisas, Folkneris, „Triukšmas ir įniršis“, Keruakas paskui lietuviškai ir Selindžerio šis bei tas… Tarp senienų rastas Selinas…
Na, Paul Celan, žinote, juber alles…
Muzika keičiasi. Neatsigręždama praeina Lolita.
RG laiškas Leonui Švedui:
– Sveikas, Leo,
juk lygiai taip ir mums, –
nors praėjo dešimtys metų, –
ir mums reikėjo tų pasaulio knygų,
ir jas gaudėm, rinkome ir platinom…
Tarpbibliotekiniu abonementu iš Varšuvos, iš Maskvos,
per Vengriją, amerikonus, su džinsais pakaitomis,
per „Draugystę“, antikvariatus, – visokiais būdais,
bet pasiekdavo mus, ir mes, – kaip tuomet Tu, –
tose knygose nugalėjom rusus.
Skaitėm ir mes Konfucijų:
– Jei sąžiningi ir kilnūs atstumiami,
vadinasi, šalį valdo banditai.
Jei negalima skelbt tiesos,
argi verta siekti karjeros.
Jeigu valdo mus svetimi,
negi galima jiems tarnauti…
Keičiasi, plaukia miesto vaizdai. Skamba rapsodas:
– Išeina atsargiai, pasišukuodami
ir pasitursindami, anot mūsų pradininko,
štai jie – gyvieji sostinės paminklai,
be kurių negyvos būtų gatvės.
Va Saunorius, apmyžęs Lenino paminklą
ir nebegrįžęs niekad iš psichuškės.
Algis Patackas, numigdavęs per tardymus
tuos rūmuos, į kuriuos svetingai kvietė Leninas.
Eustachijus Aukštikalnis, matai, „Vilniaus“ bare,
kur iš pavydo nužudytas Robertas
kokteilius pilsto.
Macaitis Saulius, filmą prisiminęs, jau net
į savo draugą nebežiūri.
Užtat Žiūraitis, žiū, su naujais džinsais
ir vedasi vėl naują ilgakinkę.
Ar ne Lolitą tik, – tuomet Bridžita buvo ji
Bardo pūstu sijonu ir papūstom lūpom…
Ar Džilda Mažeikaitė gal – ta bent pana,
kuriai nebent pati Lolita lygi…
Mečys Ščepavičius – Barzda,
dailiokų teatro „Duobėje“, „Maratone“ vaidinęs, –
piešia juos tušu,
„Gamza“ užgerdamas, – nebuvo kito vyno…
Vaizduotės scenoj užgiedos gaidys,
ir jie pranyks dar neišaušus rytui,
arba Nerim išplauks…
RG žiūri į Nerimi pasroviui tolstančius šešėlius:
– Vidinė laisvė, nesaistoma
pavidalų iškreiptų,
privalomų pareigybių,
formų, normų, tabu.
Tikriau gal – tik galimybė
išsilaisvint iš aplinkos,
gūsis aršaus, užlaužto
poreikio sklęsti ten,
kur sklendžia vėjas – dvasia,
kaip sklendžia tik atskirieji,
dažniausiai tik mintyse.
Iš melo, falšo, prievartos,
apsimetusios ateitim, –
akiduobės jos skylėtos
plakatuos baltais dantim, –
kur žingsnis kiekvienas sekamas,
kur alsuojama neviltim,
mintis – nematomas laisvės pagrindas
išlikti siekiant savim.
Mieste siautėja Fiziko diena. Įkaušusiam RG visos merginos įtartinai panėšėja į Lolitą, o priekvailis ir nerangus Dinas Zauras kartais sublizga beveik kaip Vilniaus Baziliskas. RG klaidžioja po miestą kaip po Dubliną, bet netyčia atranda jame koridos areną. Virš arenos iškilęs sostas, kuriame sėdi CK, kairėje – raudonųjų profesorių ložė, o dešinėje – rašytnamio / pisdomo tribūna. Arenoje grėsmingai įsiręžęs socrealizmo bulius, vienas jo aštrus ragas – „Tiesos“ dienraštis, kitas – žurnalas „Komunistas“, be pertraukos grojamas „Internacionalas“ ir panašūs šedevrai. Ant nepašertų sulysusių arklių išjoja pikadorai ir bando pasmaigstyt bulių modernesnėmis ietimis. Bet tas tik pasimuisto, o paskui pats puola juos. Jis parbloškia Vytautą Bložę ir trypia jį, vos pavyksta išgelbėti. Buliui besisukiojant, atsargiai, privengdami tiesioginio susidūrimo, banderiljerai smaigsto jam į sprandą netikėtų tekstų banderiles, kurių daugumą jisai nusipurto. RG mato, kaip į areną išbėga matadoras Sigitas Geda ir staigiai nusmeigia bulių. „Su gėrimu reikia gerti, o ne su kažkuo“, pagalvoja RG. Paskui patikslina: „Prie baro geriama su veidrodžiu.“ Ir juosta trūksta.
***
RG prie apleistos, griūvančios bažnyčios. Įsiklauso: vėjai švilpauja ir ulba čia kaip pučiamieji. Medžiai aplinkui girgžda, ošia ir šlama kaip klavišiniai. O viduje pasislėpęs Vilniaus Baziliskas groja mušamaisiais, pavinguriuodamas:
Esu tas, kas nesu.
Tiksliau gal: būnu tuo, kuo nebūnu.
Ne. Tai tik žodžių tūnės,
tenėsiai ir kliedesiai…
Taip! Veidrodžius į save!
Pamatysite ko nematę,
ko nė nenutuokėt esant
savy, viduriuose!
Tą šešėlį šviesos briaunoj,
tą tarp atvaizdo ir tarp atspindžio,
tą regos prabangoj
slepiamą šlykštų krešulį.
Mažas tik netikmuo,
veik nepastebimas tikrumas,
trukmė tarp ne ir vos vos
įžvelgiamo bjaurumo…
RG vis labiau įsijaučia, pradeda pritarti, ima improvizuoti:
O galbūt ir taip, ir ne,
nes aš esu kažkas kitas,
nepriklausantis nuo savęs,
o tas kitas – vėl aš,
kito tik sumanytas?
Bet gal vis dėlto ne,
palikime tai atsargai,
išsaugodami prasmes,
o kartu ir save
galbūt…
Ištinka staigus Argentinos literatūros proveržis, genamas toreadoro Valdo Petrausko. Net iš pisdomo aidi tango „Cenzūros toks švelnus prisiglaudimas“, daiktu, panašiu į lazdelę, diriguoja Baltakis, šįkart nė neuostęs baltakės. Paskui mikrofoną perima Profesorė Su Ašara Balse:
– Ak, lakštingėli,
tu pilkasai mūs,
gražiai taip giedi,
ir nors gal skaudins, grės
permainos ir vėjai,
bet ne per maža bus
tavo vienintelio ir nenutrūkstančio
atodūsio…
Širdie, kaip gera!
– Gėrimas tas gyvenimas, – atsiliepia RG, kontempliuodamas senkantį butelį, ir pratęsia nutrauktą mintį: – „Aleksandrijos kvartetas“ – Darelas; „Karamazovai“ – taip pat istorija, sugedusiu telefonu perpasakota kelių asmenų; Kortasaro „Rayuela“[1] – tai apskritai sprogmuo, bet ir Donoso „Šlykštus nakties paukštis“ – paukštelis geras…
[Pastaba: Jose Donoso romano pavadinimas Lietuvoje kažkodėl išverstas: „Tamsus nakties paukštis“. Tik prisiminkit: naktį visos katės…]
…na taip, Borchesas, Onetis, Lima Lesama, – tas, tiesa, iš Kubos… Klausyk, Džei Džei, sakyk, kaip čia dabar „dvasios žaizdre nukalti nesutvertą mano tautos sąmonę“? Su va šitais bezdukais??? Štiš!
Maginiu dvasios judesiu RG išgena bezdukus iš pisdomo. Tie pasklinda po šalį, bezdėdami būsimus komercinius tekstus.
Didysis Vyksmas tęsiasi. Laiko kilpoj prasideda maginė supraliteratūrinė fuzija: 1947 metais talentingas Argentinos matematikas ir fizikos teoretikas Ernesto Sábato meta visus mokslus ir Ciuriche, laukdamas traukinio į Milaną, nusiperka rašomąją mašinėlę, pasideda ant lagaminų ir pradeda pirmąjį savo trilogijos romaną „Tunelis“.
[Pastaba: Valdo Petrausko išverstas, savo laiku jis išspausdintas „Pergalėje“.]
Ričardas Gavelis, talentingas Lietuvos mokslininkas, tyrinėjęs teorinę fiziką, Vilniuje meta perspektyvią sritį ir pradeda rašyti apsakymus.
[Pastaba: pirmasis Vilniaus magijos tekstas „Galbūt“ įdėtas į 1982 metais pasirodžiusį rinkinį „Įsibrovėliai“.]
Fuzijos sėkmė lig šiol neišmatuota. Bet Vilnius virsta magišku miestu, Didysis Vyksmas virpina imperiją, sunyksta cenzūra. RG, kaip iš Bastilijos ištrūkęs, šaukia:
– Leo, štai po minties ir žodis laisvas! Tai antras žingsnis mūsų laisvės link.
Didysis Vyksmas tik greitėja. Štai ir politinis virsmas – RG kaifuoja:
– Lietuviai, dar žingsnis, ir jūs būsit visiškai laisvi. Politinė laisvė – tai tiktai pradžia!
Prasideda sumaištis. Apgriuvusioje bažnyčioje džiazuoja Vilniaus Baziliskas:
Aš gimęs iš jūsų baimių,
bet ir nuojautų bei sapnų,
ne laikinas, o amžinas,
tolei, kol esat jūs.
Taip, sutikau aš Ričardą
jo ar savo sapne,
kurį vadinat gyvenimu
ir nors keikiat jį, bet slapčia
tikitės, kad pakeisti
galit jį, ne save…
– Ričardai, kintamųjų
daugiau nei pilnoj imty.
Visko neapskaičiuosi, dalis,
kur lieka minty,
didesnė už pačią mintį. Čia
belieka tik pripažinti
savo silpnybę, tai,
kad esama galimybių
užu mūsų galių, ten,
kur, toldamos begalybėj,
visos formos virsta taškais…
RG seka mieste Lolitą. Bet ji vis pradingsta ir pasirodo visai kitoje gatvėje. Galiausiai jiedu susiduria prie Neries. RG, kiek sutrikęs, nei iš šio, nei iš to pasiūlo sulošt šachmatais. Jiedu susėda pakrantėje.
RG stebi priešininkę. Su kiekvienu ėjimu jos išvaizda keičiasi, kartais tiesiog neatpažįstamai.
– Kas tau? – klausia RG. – Man rodos, kad neatpažįstu tavęs.
– Žinoma, tu nepažįsti manęs, – atsako Lolita.
Jos arija:
– Nes Lolita yra ugnis – Lilit.
Liepsningas ir nemarus
demonas vaiko veidu ir tyromis akim,
keičiantis pavidalus ir vis dėlto įdėmus
nuodėmklausys, pagalbininkas
erose ir mirty…
Ar verta tau, trumpalaikiui,
gilintis, kur nėra
dugno, kur net gudriai pasklaidomos
knygos tau nepadės,
kur viskas pabira, raidės
niekad žodin nesusidės…
RG mato prieš save Lilit, bet ir toji mainosi. Ir dabar štai prieš jį Juodoji Vilniaus Ponia.
Ta sako:
– Ričardėli, tau šachas.
RG suvokia, kuo tai kvepia. Jis keliasi ir tarsi netyčia nubloškia kelias figūras. Atsiprašo, sako,
– na, gal kitąkart pabaigsim. Bet Juodoji Ponia liepia sėstis, ji atsimenanti figūrų padėtį.
Sustato jas, ir RG greitai matas. Uždanga nusileidžia.
Naktis. Apšviestas miesto kvartalas. Išbėga kaukėtas sprejeris. Tai Vilniaus arhatas.
Ant baltos sienos jisai juodai užpurškia: „Mes žengiame per pragarus, bet geriame su dievais.“
[1] „Žaidžiame klases“ (isp.).
Kazys Saja. Karas ir kas toliau. Iš mano išgyvenimų
2025 m. Nr. 3
Antrojo pasaulinio karo 80-mečiui
Vokiečiai traukiasi iš mūsų krašto. Vermachto kareiviai mūsų naujam klojime yra sumanę įrengti mašinų remonto dirbtuves. O ką jie mano daryti mūsų aptvaro alksnyne? Atsinešė kirvį, pjūklą ir kastuvą. Tankumyne įkasė į žemę du nupjautus strypus. Ir abu kažkodėl įstrižai. Prie jų prikalė ilgą skersinį ir po juo iškasė griovį. Galiausiai supratom, kad jie čia rengia savo tupyklą. Miško aplink mūsų klojimą jie neteršė.
Aš jau buvau baigęs Paukštakių pradžios mokyklos penktą skyrių ir šiek tiek pramokęs vokiečių kalbos. Kartą palapinėse gyvenančių kareivių paklausiau, ką reiškia jų diržų sagtyse atspausti žodžiai „Gott mit uns“. (Aš tai žinojau, bet man buvo įdomu, ką jie atsakys.)
Kareivis bakstelėjo pirštu į mane ir pasakė:
– Du bist Gott…
Paskui apkabino mane ir pakartojo tai, kas parašyta ant diržo:
– Dabar tu su mumis.
Kaime aš jau buvau šioks toks vertėjas, kai mūsų kaimynai atnešdavo kareiviams pieno, o jų virėjas pagal tam tikrą knygą žmonėms atsverdavo kelis šimtus gramų cukraus.
Šitie kareiviai, transporto mechanikai, buvo visai žmogiški. Tikriausiai džiaugėsi, kad jie ne fronte, kuris kasdien vis artėjo. Hitlerio armija traukėsi. Kelias nuo Telšių link Plungės kasdien vis labiau tirštėjo. Rytuose jau girdėjosi sprogimai.
Kažkokiu būdu čia atkeliavę žmonės mums pasakojo: vokiečiai palikdami Telšius susprogdino degtinės fabriką, kad miestą užėmę sovietų kareiviai neturėtų kuo pasivaišinti. Paskui paaiškėjo, jog tai padarė Telšių pijokai. Kai iš fabriko pasitraukė sargyba, jie nusileido į rūsius. Elektros nebuvo, tamsu – kažkuris ir uždegė degtuką… Tos gamyklos sprogimą išgirdome ir mes, pamanėme, kad Telšius jau yra užėmę bolševikai.
O kai Lieplaukės stotyje rusų tankai apšaudė vokiečių vagonus su minom geležinkelio tiltams, sprogimas buvo toks, kad nuo bėgių nusirito abu garvežiai. Po stoties griuvėsiais žuvo gal šimtas vokiečių kareivių, sugriuvo arčiau gatvės stovėję nauji lieplaukiškių namai. Net bažnyčia pasviro.
Vokiečių kareiviai su savo technika prieš tą sprogimą iš mūsų klojimo jau buvo išsikraustę. Prisiminimui liko tik apytuštis griovys su atrama mūsų alksnyne… Mano namiškiai – Ciocelė, dėdė Adomas ir Babūnė – šį bei tą susikrovė į vežimą ir paliko mane su katinu saugoti namus nuo gaisro ir vagių. Aš ir pats to norėjau. Šiaip ar taip, jau turėjau dvylika metų, buvau baigęs penkis skyrius ir ganydamas perskaitęs daug įdomių knygų.
Mano Ciocelei tais sunkiais karo metais paaštrėjo bronchitas. Aš porą kartų per mėnesį keliaudavau pėsčias į Alsėdžių vaistinę. Vaistininkui Adomėnui nunešdavau lauktuvių: kaušinių, truputį sviesto ar gabalėlį lašinių. Tačiau tablečių pagal receptą ne visada pavykdavo gauti. Vaistininkas Adomėnas tada ant mažos plytelės užkaisdavo tam tikrų vaistažolių. Kartais pro praviras kabineto duris aš matydavau maždaug savo amžiaus žydaitę. Daugelis žinojo apie tai ir džiaugėsi, kad Alsėdžiai turi tokį geraširdį „aptiekorių“.
Kartą paklausiau, kodėl jis kalba aukštaitiškai. Gal mes esame kilę iš vieno krašto?
Iki šiol stebiuos, kad Adomėnas man, visai dar vaikui, atvirai išdėstė savo jaunų dienų konfliktą su Antanu Vienuoliu-Žukausku. Jiedu buvo sumanę Anykščiuose įsteigti vaistinę. Įveikė visokius sunkumus, vaistinė gyvavo, bet po kurio laiko, kai reikėjo subalansuoti išlaidas ir pelną, jiedu nebesutarė. Adomėnas nusprendė pasitraukti. Tuometinis sveikatos reikalų ministras Adomėnui pasiūlė važiuoti į Telšius, kur jau gyvavo „Masčio“ audimo fabrikas. O dulkių prisikvėpavusiems darbininkams reikėjo medikų pagalbos.
Vėliau Alsėdžiuose buvo pastatytas modernus vaistinės mūras. O kai Lietuvą „išvadavo“ sovietai, vaistinės vadovas Adomėnas valsčiaus pareigūnams įteikė pareiškimą, kad prie bažnyčios mūrinės sienos, netoli vaistinės, nebūtų guldomi „banditų“ lavonai. Vasarą jie greitai pradėdavo dvokti, apsėsdavo musės… Dėl šito rašto Adomėnas netrukus buvo suimtas ir į Alsėdžius nebegrįžo.
Turbūt nebuvo nė vieno Lietuvos kaimo, miesto ar miestelio, iš kurio nebūtų kas nors ištremtas į Sibirą. Arba ten, kur statant komunizmą reikėjo vergų.
Mano globėjas Adomas Norvaišas buvo mažažemis, beraštis klumpdirbys, sovietų valdžiai nenusikaltęs. „Išvaduotojai“ mūsų niekuo nekaltino, bet leidimo neprašę kareiviai telefonistai užkariavo pusę mūsų trobos. Jie nuo vieškelio čia atvedė laidus, prijungė komutatorių. Kuris nors iš trijų telefonistų turėjo nuolatos budėti, o kiti prižiūrėti tam tikrą atstumą vieškelio laidų.
Mano globėjams liko tik du kambariai. Mūsų virtuvėj stovėjo ilgas klumpdirbio ožys, įbridęs į nemenką skiedrų krūvą, prie jo kaladė su įkirstu kirviu. Kampe įspraustas nedidelis stalas. O kitame pasienyje – Adomo lova, durys į gretimą kambarį ir siauras suolelis palei krosnį, ant kurio aš atsisėdęs skusdavau bulves.
Ciocelė ir aš miegodavom „gerojoj troboj“, gretimam kambary. Čia buvo dvi lovos, staltiese uždengtas stalas, o kampe, palei šildomą sieną – daug naujų, džiūstančių klumpių.
Dabar mano lovą užėmė Adomo motina, senoji Babūnė, o man teko įsitaisyti savo gultą virš lubų, ant aukšto, šalia „meigų“ grūdams. Naktį čia šmirinėdavo pelės, arčiau kamino cirpavo svirpliai.
Trys telefonistai, atsakingi už karinius ryšius, mums buvo draugiški. Gaudavo iš mūsų bulvių ir kitų daržovių. Jie čia kas pusmetį keisdavosi. Kai jiems priskirtoj telefono linijoj kas nors sugesdavo, aš turėdavau kinkyti mūsų Raudę ir vežti juos į avarijos vietą. Tai buvo mano rusų kalbos ir sovietų politikos pamokos.
Penkių kilometrų kelyje iki Lieplaukės atsirado du vienodi stendai: „Osvoboditeliam Litvy slava!“ Aš telefonistams pasakiau, kad garbę tikrai pelnytų tie, kurie išlaisvinę paliktų mus tvarkytis kaip mes norim… Vienas iš mano keleivių griežtai paklausė, kas mane išmokė taip sakyti. Dėdė Adomas ar koks nors kaimynas? Kai aš tai paneigiau, kitas, nuoširdesnis kareivis, supurtė mane apkabinęs ir patarė daugiau niekad apie tai nekalbėti.
Baigėsi karas. Laimėtojai triumfavo. Į kiemą išėję saliutavo net mūsų telefonistai. Jie dar kokį mėnesį mūsų neapleido. Žemaitijoj buvo ir daugiau karinių padalinių. Kai kurie naktimis plėšikavo, girtuokliavo, valgiui vogdavo gyvulius. O civilinė sovietų valdžia vis labiau ėmė rūpintis, kad šen bei ten atsiranda ginkluotų partizanų.
Norvaišų giminės mums patarė saugoti avis ir kiaules. Dėdė Adomas prie tvarto atvilko ratus, paklojo šiaudų, įtaisė gultą ir prie šono dar paslėpė šakes. Nusprendėm pakaitom kieme nakvoti ir saugoti tvarte uždarytus gyvulius.
Lyg ir buvom apsidraudę. Bet vieną naktį, kai vežime mane pakeitė dėdė Adomas, trys gražios mūsų avelės pradingo. Jos buvo kažkaip nutildytos, uždusintos, nes per miegus negirdėjom jokio bliovimo.
Visi buvom sutrikę, nusiminę, dėdė Adomas jautėsi kaltas, net žadą praradęs. Ir kareiviai telefonistai mus užjautė, tik buvo neaišku, kodėl prie komutatoriaus budintis seržantas nieko nepajuto.
Kur čia bus aišku, kai miškuose atsirado ginkluotų vyrų būriai, stribai juos vadino banditais, o išvežtųjų žmonių pastatai, padargai, gyvuliai turėjo sudaryti būsimų kolchozų pagrindą. Net vagystės mūsų nebestebino, nes priviso įvairiausių grobstytojų. Ir mūsų įnamiai telefonistai turėjo savo užnugarį. Norėdami mus šiek tiek paguosti, jie nežinia iš kur ir kokiu transportu parsigabeno dvi papjautas ir nuluptas avis: kapokit, pjaustykit, sūdykit ir virkite – užteks visiems.
Kol pas mus gyveno kareiviai, užteko ir malkų: iš pakelės senųjų stulpų ir miškuose kertamų brokuotų rąstų. Dabar mums reikėjo išsikasti durpių. Kai mūsų žemę prijungs prie kolchozo, likusio sklypo ir daržui vargu ar užteks.
Kai kur žmonės turėjo samaninių durpių: kaip kokią duoną supjaustei gabalais, sukrautos krūvos saulėj išdžiūvo – vežkis ir kūrenk. Jos nebus tokios kaitrios kaip mūsų „plaktinės“. Iš po velėnos turi jas iškasti, iškabinti kaip juodą, sutirštėjusią košę. Ant lygaus dirvonėlio supilti, paskui tąsyti kibirus vandens, paliejus lyginti grėbliu ar net su ratų dugnine, kad išeitų vienodo storumo „vapna“. Ją reikėdavo skersai išilgai dar sučaižyti „atvarslais“. Kitaip sakant, vadelėm, kad paskui saulėj iškeptų daugmaž vienodos durpių kaladėlės.
Tokiam darbui reikėjo sumanių darbininkų. Karo metais bene seniausioj mūsų kaimo sodyboj, kur vienoj troboj gyveno dvi nebejaunos Klevinskaitės, o trečioji ištekėjusi už Bartkaus, apsistojo toks Jonas Šarkauskis, Telšiuose išsiskyręs su savo žmona. Jis čia garsėjo kaip geras kirpėjas, turintis savo „mašinką“ ir dar puikiai grojantis lūpine armonikėle.
Dėdė Adomas jam ir jo sugyventinei Justei buvo atidavęs dvi poras klumpių. Jonas liko skolingas ir buvo vienas iš durpių kasėjų.
Čia turiu prisipažinti: ne durpės, o Jonas Šarkauskis šiuose prisiminimuose man liko svarbiausias.
1946-ųjų vasarą, po šienapjūtės, kai mūsų Šėmargė turėjo veršiuotis, o daržuose dar nebuvo nei morkų, nei agurkų, mes išgyvenome sunkmetį. Pietums Ciocelė išvirė rūgštynių sriubos su kiaušiniais, o likusiom bulvėm rengėsi pavaišinti vištas. Ir čia mes pamatėm nuo mokyklos ateinančius tris nematytus vaikus. Mergaitė, per petį užsikabinusi terbą, ir tikriausiai du jos broliukai pasuko į mūsų kiemą.
– Zdravstvujte, – pasisveikino rusiškai ir prisipažino, kad jie čia atkeliavo iš Baltarusijos. Per karą netekę artimųjų, neturi ko valgyti…
– Viešpatie!.. – sudejavo Ciocelė. – Pasakyk, kad ir mes čia – pakelės ubagai, o ne ponai. Va, pasrėbėm sriubos be mėsos ir liko tik dvi bulvės… Galiu atiduoti.
– I na tom spasibo… – padėkojo rusaitė.
Įsidėjo tas bulves į tuščią savo terbą ir dairėsi, kur čia dar jie galėtų paėjėti.
Panašiai yra buvę ir su vokietukais, „vilko vaikais“, atklydusiais pas mus nuo Karaliaučiaus. Tada jų nešmenė nebuvo tuščia. Ir iš mūsų jie gavo po kiaušinį. Man tų rusiukų pagailo. Apsidairęs parodžiau į vartus už mūsų aptvaro. Toliau ėjo apžėlęs takas į Vaištarų kaimo sodybas.
– Ten retai kas užeina, – jiems aiškinau. – Gausit ir duonos, ir pieno. Rasit vaikų, kuriems bus įdomu su jumis pabendrauti.
Įtikinau. Mergaitė padėkojo ir nuėjo į tą pusę, kurią jiems nurodžiau.
Tos dienos pavakary mes išgirdome šūvius. Ten, kur gyveno Ruibiai, Klevinskaitės, Bartkus… Už jų sodybų – Trinkučio giria. Joje gal ir šaudė. Bet kas? Stribai ar miškiniai?
Tais laikais žmonės nuo mažens buvo mokomi tylėti. Gerokai vėliau sužinojau, kad Adelė Ruibytė į jų kiemą atėjusiems rusiukams pasiūlė sulipti į trešnes ir pasivaišinti jau prasirpusiom uogom. Adelės broliai, su kuriais ne kartą žaisdavom slėpynių, buvo išėję pasirinkti voveraičių, o tėvai lyg ir buvo kažkur išvažiavę.
Tiksliau negaliu pasakyti, ar Adelė pranešė besislapstantiems miškiniams, kad trešnėse tupi ir žvalgosi iš kažkur atklydę rusiukai. Gal jie „stribokų“ atvežti, nes jų nauja, iš kareiviško rankšluosčio pasiūta terba dar niekuo neužpildyta…
Partizanų tardoma sujaudinta mergaitė nesugebėjo tiksliau atsakyti, kas ir kaip čia juos iš Baltarusijos atvežė, kur ir kada juos ketino atgal pasiimti… Trinkučio pakrašty, tankiam beržyne jie buvo sušaudyti, o Bartkus Šarkauskiui įsakė vaikus ten užkasti. Jonas neišdrįso prieštarauti. Įtikintas, kad rusiukai buvo čekistų primokyti žvalgai, iškasęs duobę palaidojo, uždengęs jų veidus eglišakėm, sukalbėjo amžinatilsį ir persižegnojęs stengėsi nusiraminti.
Bet jam tai nepavyko. Miške varydamas naminę krimtosi, murmėjo, o prie stalo išgėręs reikšdavo abejonę, ar tuos vaikus vertėjo nugalabyti. Gerokai vėliau Jonas Šarkauskis Bartkaus sūnui, mano draugui Leviui, besimokančiam Telšių amatų mokykloje, prisipažino:
– Virš tvarto ant šieno gulėdamas išgirdau, kaip tavo mama stengėsi nakčiai uždaryti šunį. Supratau: naktį atėję miškiniai mane nugalabys… Ir ką aš turėjau daryti? Žegnotis ir laukti?..
Jis tada apsidairydamas atbėgo į mūsų klojimą, paryčiais nudrožė basas į Alsėdžius ir viską išklojo stribams. Apie Bartkų, Ruibius ir „banditų“ slėptuvę Trinkutyje…
Vincentas Bartkus, jo žmona ir kaimynas Ruibys buvo suimti ir tardomi. Bartkienė prisipažino, kad vyras jai liepė padaryti taip, kaip ji padarė. Miškiniai Šarkauskiui būtų išaiškinę, kas per paukščiai buvo tie rusiukai… Saugumiečiai po keleto dienų Bartkienę paleido, Ruibys buvo tardomas pusmetį, o Bartkus Telšių kalėjime buvo kankinamas tol, kol pasimirė.
Jau irti pradėję sušaudytų vaikų palaikai buvo atkasti. Skleisdami dvoką buvo vežami prie atsiųsto furgono. Ėjo kalbos, kad jie čia atsirado ne iš Baltarusijos, o iš kažkokios sentikių kolonijos Lietuvoj.
Už mane vyresnis, bet man draugiškas Leonas Bartkus Amatų mokykloj Telšiuose buvo vertinamas kaip geras krepšininkas. Gal ir dėl to po tardymo jis buvo paleistas. Ir Jonas Šarkauskis jam buvo draugiškas. Bet 1948 metų rudenį Levis vis dėlto iš tos mokyklos buvo pašalintas.
Puikiai atsimenu: mes – Ciocelė, dėdė Adomas ir aš – visi su kibekliais ir krepšiais suklupę kasame bulves. Levis, išlipęs iš pravažiuojančio sunkvežimio, keliauja namo pro mūsų lauką. Man jis turi neblogą naujieną: rado skelbimą, kad Klaipėdoje neseniai įsikūręs Žemės ūkio technikumas pritrūko mokinių. Iki spalio pirmosios priims kitų mokyklų nebaigusius ir čia stojamuosius egzaminus išlaikiusius mokinius. Jiems bus mokama stipendija ir skiriamas bendrabutis.
Leonas žinojo, kad aš esu baigęs tik penkis skyrius, bet gramatiką, algebrą šiek tiek išmanau. Jis atvežė man vieno kurso draugo pažymėjimą. Kažkas pamokė: reikia acto rūgšties, kad rašalas išbluktų, ir tada gali įrašyti savo pavardę.
– Jeigu tau pasiseks, galėsim abudu keliauti.
Įkalbėjo. Nieko nelaukdamas įdėjau savo kibeklį į krepšį ir nuėjau į namus klastoti pažymėjimo. Mes turėjome kažkokių rūgštim atsiduodančių nuodų musėms marinti. Ant pamėlusio popieriaus pasistengiau kaligrafiškai įrašyti savo pavardę.
Klaipėdos priemiestyje, netoli Dangės, buvusiam Bachmano dvare karo metais buvo įrengtas beprotnamis. Tuose rūmuose dabar vyko remontas. Stojančiųjų egzaminams buvo paskirta salė virš moksleivių valgyklos. Mokyklos direktorius buvo lietuviškai nemokantis azijietis, vedęs rusę, technikumo partinę sekretorę. Jiems rūpėjo įvykdyti planą – paruošti kolūkiams daugiau specialistų…
Mudu su Leonu buvom priimti. Mums parodė didoką bendrabučio kambarį su išdėliotais čiužiniais.
– O lovos kur? Gulėsim ant grindų?
Kažkuris iš vyresniųjų pasišaipė:
– Jūs, rodos, iš Amatų mokyklos? Susimeistraukit.
– O lentų iš kur gauti? – paklausė Levis.
– Mes prieš metus nuo daržinės plėšėm…
Mudu su Leonu tuo patarimu nesinaudojom. Kurį laiką miegojom ant grindų. Vėliau iš kareivinių ar iš kažkurios uždarytos ligoninės mums atvežė geležinių, jau išklibusių lovų. Ateities viltis įveikė nelengvą mūsų buitį. Žiemą mudu su Bartkum ne kartą susiradę kastuvus ėjom į mokomojo ūkio laukus, po ištižusiu sniegu ieškojom išlikusių bulvių ir morkų. Menkos stipendijos užtekdavo tik pietų talonams. Iš namų taip pat nedaug ką galėjom atsivežti. Vieni jau kolūkiečiai, kitų sušlubavus sveikata – nebėra jėgų nei užsidirbti, nei ko nors pasivogti…
Kartą, traukiniu važiuodami į namus, mudu su Leonu nusprendėm išlipti Tarvainiuose, o ne Lieplaukėj, kaip buvome įpratę. Ten, šiek tiek paėjus, buvo galima stabdyti kokią nors į Plungės pusę važiuojančią mašiną, o iš Tarvainių takas buvo daug trumpesnis. Levis tai žino, ir mudu keliaujam. Šnekam, atviraujam. Kaip tikri kaimynai ir draugai.
Atsitiko tai, ko aš nesitikėjau. Leonas prisiminė Šarkauskį. Kur jis dabar? Vis dar Telšiuose? Aš to nebūčiau klausęs. Bet Levis pats panoro papasakoti.
Partizanams rūpėjo kaip nors užčiaupti Šarkauskio išdavystes. O Jonas, Telšiuose aprengtas, pamaitintas, buvo kaip koks pavyzdys, kad čekistams ką nors pliurpti apsimoka.
– Todėl, kai aš iš Telšių parvažiuodavau į namus, ne tik namiškiai, bet ir kaimynai klausinėjo, kaip ten Šarkauskis, jeigu jį dar sutinku… „Tu jam pasakyk, kad Justė jo laukia ir jo vargonėlius tebesaugo. Tegul jis pagaliau grįžta. Nei kieme, nei darže – nė vieno vyro. Apie miškinius nebėr ko kalbėti. Nė slucho, nė ducho…“ Ir kiti manęs klausia, kur dingo Šarkauskis, mūsų kirpėjas…
Kai aš Jonui Telšiuose visa tai susakiau, jis, atrodo, manim patikėjo. Aš jam patariau grįžti per Jonines. Atšvęsim vardines… Šarkauskis kiek pasvarstęs sutiko. Parvažiuos, apsidairys… Jei kas nepatiks, galės pasiimti savo daiktus ir prie kelio stabdyti mašiną.
– Gerai sugalvota, – įsiterpiau. – Bet spėju, kad jums kažkas nepavyko.
– Ir taip, ir ne, – atsakė Leonas. – Prie mokyklos, kryžkelėj Jonas išlipti nenorėjo. Vairuotojas išleido mus arčiau Tarvainių. Jonas darėsi vis liūdnesnis, nebešnekus ir kažkuo abejojantis. Visai nebetoli namų, prie medžių, į kuriuos mes buvome įkėlę špokinyčias, Šarkauskis sustojo ir pasakė, kad į mūsų namus jis tikrai jau kojos nekels. Justė tai turėtų suprasti… Jonas čia palauks, kol aš atnešiu po lova pakištą jo čemodanėlį su paliktais batais ir plaukų mašinėle. Armonikėlės kažkodėl nebeminėjo… Namie mūsų laukė du broliai partizanai… Pavardžių neminėsiu, nors tu juos turėtum pažinoti. Vienas liko namie saugoti nerimaujančios Justės, o man buvo įsakyta…
Levis nutilo, atsiduso ir vis dėlto baigė savo išpažintį:
– Man buvo liepta perduoti tą lagaminėlį ir čiupti Jonui už kojų. Pargriauti ar bent laikyti, kol pribėgs antrasis partizanas. Turbūt numanai, kas toliau atsitiko.
– Numanau… Pribėgo Daračius. Danis arba Vytas, kuriuos aš pažinojau.
Leonas šito nepaneigė. Brolių Daračių tėvas buvo nuteistas, o likę šeimos nariai ištremti į Sibirą.
– Tai kur jūs tą Šarkauskį palaidojot? – paklausiau.
– Mes neturėjom nei kastuvo, nei laiko. Už keliolikos žingsnių buvo durpynas su kvarkiančiom varlėm…
– Baisu, bet suprantu… – pasakiau prisimindamas, kaip Jonas linksmai kasė mūsų durpes. Arba kaip man kirpdamas plaukus kita ranka dar grojo vargonėliais.
– Matai, kaip aš tau viską išplepėjau. Lyg būčiau kunigui atlikęs išpažintį. Tikiuos – tu niekam apie tai…
– Kai ko ir tu dar nežinai… – atsidusau. – Gal toj istorijoj aš ir esu visų kalčiausias. Netiki? Iki namų dar spėsiu tau šį tą paaiškinti.
Skaitytojas visa tai jau žino. Skaudi istorija prasidėjo nuo to, kad aš tą užklydusią alkaną rusaitę ir jos brolius „geraširdiškais“ mostais paraginau eiti ten, kur šalia Trinkučio girios gyvena Bartkus, Ruibys ir sesės Klevinskaitės.
Daugelis mano jaunystės draugų ir čia paminėtų žmonių iškeliavo ten, kur ir man jau būtų metas iškeliauti. Nereiktų man skaičiuoti kitų nuodėmių, ir savųjų nebeverta minėti. Bet negaliu sau atleisti vienos, kitiems galbūt visai nereikšmingos šunybės.
Prieškario metais, kai ciocė Anė Žemaitijoj mane atvedė gyventi pas Norvaišus, Ciocelė Petronėlė kažkurią dieną man padavė seną įskilusią klumpę, kurioje cirpavo dar neatakę kačiukai. Ji man liepė tą klumpę užkasti po obele, ir aš nedrįsau jai prieštarauti.
Tie kačiukai ir dabar dar cirpauja mano ausyse. Aš nežinau, kur ir koks yra žmonijos garbinamas Dievas, o man Jo tikrasis paveikslas – gyvoji Gamta, mūsų Motina. Kosmosas – jos Tėvas. Tik neklauskit, kam Gamta mus šioj žemėj sukūrė…
2025