2015 m. Nr. 8–9

Alexiui

Keista, kaip gali užvaldyti pasakymas, žodžiai, sumanius pašmaikštauti išsprūdę: Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris. Metų metus aš bėgau nuo jo, šito pasakymo, įkvėpto akimirksnio nuotaikos, bet jis mane pasivydavo – užklupdavo kavinėje glaudžiant vyno taurę prie lūpų, vidurnaktį žvelgiant pro langą ir rūkant, perone išgirstant, kaip užsitrenkia metro traukinio durys. Vėl suskambėdavo ausyse po savaičių, mėnesių, metų – išnirdavo, lyg prieš akis išnirtų žmogus, nuo kurio bėgi ir nuo kurio jau tariesi pasprukęs. Negalėjai nuspėti, kur ir kada pasivys, atrodė, kad šitie žodžiai trumpesniam ar ilgesniam laikui pasislepia vien tiktai tam, kad, vėl suskambėję, nutvilkytų dar stipriau. Kaip nutvilko netyčia užtikta sena nuotrauka, kitados gautas laiškas, kaip kartais nutvilko vieta, į kurią sugrįžti po daugelio metų. Betgi tai buvo tik pasakymas, kurį jau seniai turėjau pamiršti, kaip pamiršau daugybę kitų, įvairių žmonių, įvairiose vietose man pasakytų, daug reikšmingesnių ir įsiminti tikrai vertesnių. Bėgau nuo jų, šitų žodžių, kol staiga supratau, kad jų valia stipresnė už mano, kad niekur nuo jų nepabėgsiu ir jų neatsikratysiu – kol jų sentimentaliam ritmui nepasiduosiu, kol jų pačių galia neišsemsiu jų galios.

Bet kaip tai padaryti, jeigu tavęs, juos ištarusios, beveik neprisimenu? Seniai tu juos pasakei, nė įtarti neįtardama, kaip mane jie apsės, – kaip padarom daugybę dalykų, kurie atrodo nesvarbūs, o atsigręžę atgal ūmai susivokiam, kad kaip tik jie nulėmė mūsų gyvenimus.

, – pasakei paskutinį kovo sekmadienį, ir dabar man reikia susikurti tave – iš atmintyje vos gyvų nuotrupų: kaip kad iš triskliaučio tėvų namo palėpėje susirastų žaislų, „Stebuklingų Nilso kelionių“, kitų apdriskusių knygų, nuo pastogės byrančių spalių bandai atkurti vaikystę, tolimą, lyMes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasarisg jos nė nebuvo. Kaip greitai viskas nutolo! Gyvenimas – tarsi sekmadienis: toks ilgas iš ryto, kai dar esi nesugalvojęs, ką veiksi, o štai jo nebėra.

Orų kronikose susirasti reikėtų, kuriais metais žiema buvo tokia ilga, kad pavasaris, atrodė, niekada neateis, ir kuriais metais atėjo, kai mes rodykles į priekį pasukome.

Bet ar dabar ne vis tiek? Ar svarbu, prieš kiek laiko tau kavos su pienu į lovą atnešęs ir nuo tavęs nusisukęs, prie lango priėjęs, tolyn slystančius Paryžiaus stogus išvydęs, per miestą, brėkštančios dienos baltinamą, į buvusios nakties pieno baltumą panirdavau?

Prisimenu rytą, kai viena atklota krūtimi dar snūduriavai, ir man dingtelėjo, kad toji tavo krūtis – kaip iš voko kyšantis laiškas, iš blunkančio sapno į kitos nakties sapną man pasiųstas.

Sako, jeigu jaunystėje neskaičiavai laiko, vėliau jo skaičiuoti jau neverta – per vėlu. O kas jį skaičiuoja jaunystėje? Bent jau mums tada nei laikinumo, nei amžinybės nebuvo. Apie tai mes negalvojome.

Nors ir žinojome. Žinojome, kad visa tai nesitęs. Kad tai – tik žiemos galo ir bundančio pavasario, gal dar vasaros nuotykis, kuris pasibaigs, kaip prasidėjo – be mūsų valios, lyg iš netyčių.

Sakau „iš netyčių“ ir vėl bandau prisiminti. Man regisi, kad tai buvo tavo plaukai – kai šokant juos vos palytėjau ir pasijutau, lyg būčiau palinkęs virš laiko bedugnės. Staiga – tik vienas troškimas: pirštais į juos pasinerti. Iki pašaknų.

Tuos vakarėlius tik per miglą prisimenu. Čia Marė, čia Lotynų kvartalas, kartais ir į priemiesčius nusitrenkdavome – klajojome vieni pas kitus, tavo draugai – mano draugai, gali ateiti, su kuo tiktai nori, jeigu jau tada vardus su veidais ne visada susieti pavykdavo, tai ką kalbėti dabar, juk šitiek metų praėjo. Tas mūsų būrys, kaskart vis kitoks, buvo tarsi klajoklių gentis, nuo kasdienės pilkumos bėganti į vakaro malonumus – dabar nė nebežinau, ar tikėjomės, kad vyno taurės, išgertos, nugertos, dar pilnos, iš rankų į rankas siunčiamos suktinukės, kam nors brązginant gitaros stygas, šokiai jau seniai po vidurnakčio iki pirmųjų metro mums atvers šito miesto ir mūsų gyvenimo jame metmenį, kurio diena atverti neįstengia, užpildys kasdienos įpročių ir pareigų tuštumą, atskleis dienos šviesos tirpdomą esmę. Veikiausiai tai ne. Buvo paprasčiausiai malonu būti kartu, šiek tiek apsvaigus, leisti per save srūti nakčiai – lyg per sielą ir kūną šilkas vilnytų, kristi tų naktų rentiniais, per daug nesijaudinant dėl ateities: atrodė, laiko turime apsčiai, juk jis – begalinis. Kitaip nei dabar, kai į tas naktis sugrįžti norėtųsi kaip tik dėl to, kad ir kūnu jauti, ir į veidrodį pasižiūrėjęs matai, kaip laiko mažėja. Kartais panūstu susitikti tuos žmones, su kuriais anuomet susipažinau, kurie pradingdavo, vėl atsirasdavo ir kuriuos mėnesių, metų rėtis sijojo, kol galiausiai išbarstė, o užmarštis jų veidus išblukino: praėjusio laiko nostalgija, kai į tiek kartų vertas duris jau nė nesibeldi, tik iš tolo žiūri – tau jos užtrenktos.

Prisimenu, buvo labai vaiski popietė – nuo šviesos atpratusios akys merkėsi ir ašarojo, o saulės staiga užlietos vitrinos, langai, autobusui važiuojant, trūkčiojant, stabčiojant, regis, net šokinėjo. Laisvų vietų nebuvo, stovėjome, klūpčiojome, kibomės vienas į kitą. Tada ir pasakei: Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris.

Kur mes važiavome? Jau nepamenu.

Bet tikrai pamenu, kad autobuse tau išsprūdo.

Taip šelmiškai atsakei į atsitiktinumą, į sutapimą, į oro ir laiko išdaigą, kadangi iš tikrųjų atrodė, kad tų metų žiema niekada nesibaigs: net kovas buvo miglotas, žvarbus ir ūksmingas – lyg vėjai, iš gimtųjų lizdų išsisukę, it sūnus palaidūnas kelio namo neberastų. Ir dabar dar prisimenu tas pilkšvai mėlyno švino miglas, pro kurias ilgėjančių dienų šviesa popietėmis vos vos prasimušdavo, o į vakaro tamsą jos sutirštėdavo taip greitai, lyg saulė nebūtų pakilusi aukščiau negu žiemą. Labiausiai man patikdavo pavakarių metas, kai jau tamsu, bet dar ne visai, kai gatvių žibintai dar neuždegti, bet tuoj juos įžiebs – tas neapibrėžtumo laikas, kai viskas atrodo pusiau tikra, pusiau netikra, tas pereinamybės tarpsnis, kai ant pastatų, daiktų, viso, kas vyksta, tuoj sudilsiantis paslaptingumo šydas užkrinta. Kai pasirodo, kad ir tu pats, ir pro tave žmonės truputėlį apgraibomis eina, kai gatvėmis važiuojančių mašinų žibintai nei iš šio, nei iš to tau širdį nudilgo – ypač kai drėgna, ir jų šviesų atspindžiai ant asfalto ilgais raudonais, geltonais dryksniais nutįsta. Ir kai Liuksemburgo sodo alėjų vilgšnas perveria sargų švilpukų čirškimas – regis, nė nepakilusi saulė jau leidžias, turime išeiti. Ir kurgi mes eisime? – klausi, atsisukusi nuo Marijos Mediči fontano gelmės, traukiančios savin, kaip akivaras traukia savižudį. Aš nieko tau nesakau – juk abu žinome, kad eisime bet kur, argi svarbu?

Tada turėjau ilgą, žemiau kelių lietpaltį, atrodo, anuomet tokie buvo madingi. Mėgdavau, kai mudviejų rankos į to lietpalčio kišenę įsmukdavo ir kai abiejų pirštai toje kišenės oloje susinerdavo. Mūsų rankos spausdavo viena kitą tarytum laukiniai žvėriukai, vienas kitą norintys prisijaukinti, – kaip mudu po gatvės žibintais, sakau, dar neįžiebtais, apsikabinę spausdavomės vienas prie kito. Kartais bučiuodavomės. Pro mus eidavo žmonės – apgraibomis, ir mašinos važiuodavo – raudonus, geltonus dryksnius palikdamos.

Ir staiga – tiek šviesos! Tarsi pavasaris būtų trypčiojęs, laukęs, kol, vieną valandą per naktį praradę, mes prabusime paskutinį kovo sekmadienį ir tokiu jo iškrėstu pokštu atsistebėt negalėsime. Tik pažiūrėk, kokia diena… – kaip visada pramerkusi akis kiek vėliau negu aš, pasakysi, nors užuolaidą atsitraukęs jau stovėjau prie lango ir seniai viską mačiau. Atsisukau. Ir prisipažinsiu: išvydęs tavo šiek tiek nustebusį veidą, kurį netikėta šviesa valiūkiškai slapta, veikiausiai nė tavo pačios neįsisąmoninta viltimi buvo užliejusi, pajutau, kaip nerimo virpuliukai per kūną nubėga. Tarsi manyje snaudusį baugulį toji šviesa, tavo veidą nutvieskusi, būtų pažadinusi iš žiemos miego.

Išpūčiau dūmą.

Ūmai – gailestis.

Gailestis ko?

Gailestis tos žiemos, kurios pabaigos šitaip laukėme – kai bent tariausi, kad truputėlį globoju tave, nors mano globa tau tikriausiai buvo vis tiek. Įsivaizdavau globojąs tave, kai nusitraukdavau savo šalį ir ant tavo kaklo užrišdavau, kai, iš sausio ar vasario dangaus dulksnai krintant, nešdavau skėtį išklypusiais strypais, po kuriuo abu gūžėmės kaip pašiurpę paukščiukai, iš lizdo iškritę, kai nuo klajonių pavargę, į kokią kavinę įsmukdavom, ir aš užsakydavau dvi taures karšto vyno su cinamonu ir gvazdikėliais. Tokį žvarbų žiemos vakarą karštas vynas gerai, – sakydavai, garuojančią taurę abiem delnais apglėbusi, o aš šaipydavausi iš tavęs – tikros žiemos nepažįsti. Tos Paryžiaus kavinės, vienodos ir truputėlį skirtingos, jose gi praleisdavome ištisas valandas, kai kurių jų padavėjus ilgainiui įsiminėme, jie prisimindavo mus. Tada jose dar galėjome rūkyti, ir dūmai, nuo prieblandoje žybsinčių cigarečių kylantys, palubėje susitvenkiantys, skystantys, kaip ir balsai nuo staliukų, vieni su kitais susimaišantys, tuose tirštėjančiuose – retėjančiuose dūmuose, regis, tai tolstantys, tai vėl priartėjantys, lygu žmonės, ilgainiui virstantys siluetais, vėl išryškėjantys, sukurdavo nuotaiką, mintis ir jausmus atpalaiduojančią, kaip atpalaiduoja žolė, tą ypatingą savęs ir visko, kas aplink, užmaršties atmosferą, kuri uždraudus rūkyti pradingo – kaip negrįžtamai pradingo mūsų savaitės ir mėnesiai, kaip praeitin nuskendo laikai, kai grėsmė gyventi už malonumą gyventi dar neatrodė didesnė ir draudimų buvo mažiau.

Prabėgus daugybei metų, kaip tada išpučiu dūmą ir susizgrimbu: Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris – tai ne tik pastanga prisišaukti tave, bet ir noras pareiti į laiką, į kurį pareiti jau negali. Į tą gyvenimo tarpsnį, kuriuo dabar džiaugias kiti – kaip mes anuomet, iki galo nesuvokdami, koks jis trumpas. Laiko nešėjo taisyklės – griežtos kaip fizikos mokytojo: jis savo naščių pusiausvyrą išsergėt privalo. Bet kitaip negu fizikos mokytojui, laikas mums visada yra konkretus – ir kokiu gi kitu būdu, jei ne tave atkurti mėgindamas, į aną metą bent prisiminimuose aš galėčiau sugrįžti? Laikas truputį – kaip laivas: tave vakaruose išsodinęs, jis su kitais keleiviais jaunystės jūra plaukia į rytus, o jie, užsimiršę, nė negalvoja, kad saulė, į zenitą įkopusi, vėl vakaruose nusileis, ir laivas kitus keleivius įsisodins. Ir mes visi jiems – tolstantiems ta pačia kryptimi – šiek tiek pavydėsime. Nors žinosime, kad jie netrukus kaip mes bus išsodinti. Prasidedančio saulėlydžio uoste. Prie bangų, visus pėdsakus plaunančių.

Matau kavinukės Šv. Sulpicijaus aikštėje langą, smulkučių dulksnos lašeliukų nusėtą, kitapus už staliuko prie lango tu manęs lauki, tačiau nei tavo silueto negaliu prisiminti, nei veido, tik langą, dulksnos lašeliukų nusėtą, prisimenu. Prisimenu, kad Butte-aux-Cailles, Putpelių kalvą, mėgai, tą mažą, nuo senų laikų nedaug pasikeitusį Paryžiaus kvartalą praminei mūsų kaimu, važiuojam, sakydavai, į savo kaimą, ir mudu sėsdavom į metro ir nuvažiuodavom, bet iš visų mūsų dūlinėjimų po Putpelių kalvą prisimenu tik nutikimą, kai vienas vyrukas keleto frankų paprašė – neva bilietui į Paryžių sugrįžti pritrūkęs, ir tu visai nenustebusi tarei: Mais nous sommes à Paris¹, o paskui liepei jį cigarete pavaišinti. Neprisimenu, kokia suknele tą gegužės dieną vilkėjai, juo labiau apie ką, vaikštinėdami po Tiuilri sodą, kalbėjomės, neprisimenu netgi, kaip, staiga liūčiai užklupus, bėgome, nė kur slėpėmės, o bėgti ir slėptis turėjome, tiktai prisimenu, kaip namo grįžę išgirdome per radiją, kad Tiuilri sode žaibas nutrenkė jauną merginą.

Kai supratau, kad niekaip kitaip neatsikratysiu žodžių, tavo pasakytų anų metų paskutinį kovo sekmadienį, tiktai tave aprašydamas, ir kai pradėjau rašyti, atrodė, kad tavęs visai neprisimenu. Nė tokių nuotrupų, kurias štai praeitis, galbūt mano užsispyrimo pažadinta, nelyg beviltiškai vėluojančius atvirukus į prisiminimų dėžutę pradeda mesti. Teisybę sakant, nė nežinau, kiek tikri, kiek retušuoti tie atvirukai – juk net ir dabartį regime kiekvienas savaip, ją savo norų arba nenorų spalvomis liejame. Tik man keista, kad rašydamas galiu bent jau šauktis tavęs – kurią vos vos teprisimenu. Ir kad tik taip šaukiama tu ateini – pusiau tikra, pusiau netikra, čia praskleisdama laiko širmą, čia vėl už jos slėpdamasi. Tačiau ar dabar ne vis tiek, ar iš tikrųjų grįžti, ar aš tave tik kuriuosi? Dabar, kai į mano langus ir skardines palanges barbena sausio lietus ir kai vėl regis, kad žiema niekada nesibaigs. Ir kai man tavęs reikia. Labai.

Gal mano didžiausia klaida ir buvo tai, kad nepasakiau šito – man tavęs labai reikia. Ir lygu tu ištarei Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris, lygu vos parašiau Man tavęs labai reikia…

To, kas svarbiausia, mes dažnai nepasakome. Arba pasakome per vėlai.

Sau nejučiomis pasukau raktą durų, kurios, atrodė, visiems laikams užrakintos, ir tu štai stovi ant slenksčio. Lyg niekada išsiskyrę nebūtume.

Vilkinti ta pačia suknele, kurią aną dieną Tiuilri sode vilkėjai – ir kaip aš ją galėjau užmiršti? Juk ją labiausiai iš visų mėgai ir kone kas rytą, atsidariusi spintą, iš daugybės nusikabindavai. Tą, su žirniukais. Kai įspėdamas apie artėjančią audrą vėjas pakilo ir ją nešančius tamsius debesis mūsų link visu greičiu ėmė ginti, ji tau apie kelius plaktis pradėjo, ir atrodė, kad tu ne ją, o tuos žirniukus, štai pabirsiančius, bandai suvaikyti. Jie strykčiojo kaip netrukus ant kaštonų lapų ims strykčioti pirmieji lašai – tada, iš pradžių tik žingsnį paspartinę, jau pulsime bėgti: tu viena ranka tarsi vėjo plėšiamą burę suknelės sijoną gaudysi, kita mano rankos įsikibus laikysiesi. Pas si vite, pas si vite…² Kai pirmą kartą nugriaudės ir tuoj po to žaibas, juodą dangų perskrosdamas, tiesiai virš galvų tvykstelės, dar greičiau imsime lėkti, tu suklupsi, mūsų rankos viena nuo kitos atitrūks, vėl susikibs.

Spausdamiesi prie sienos stovėjome, to ledų kiosko stogelio pakraigė taip menkai atsikišusi, lietus vandens siena per plaštaką prieš mus pliaupė. Darsyk nugriaudėjo, sužaibavo, tada darsyk…

Kaip staigiai užklupo, taip staigiai praėjo, ta pavasarinė liūtis.

Vandens uždanga tarsi kirviu nukirsta krito. Šniokštimui, dundėjimui, ošimui, tarškėjimui, barškesiams ne nutolus, o taip staiga liovusis, iš netikėtumo visa nuščiuvo, sustingo, amo neteko; bet pauzė, kai stengiesi susigaudyti, kas gi čia atsitiko, buvo trumpa: štai jau vėl čiulba paukščiai, skamba balsai, iš slėptuvių, kaip mes, lenda žmonės, sodo alėjose ir takuose jų daugėja. Apie audrą teprimena balos ir pažliugusi žemė, šlapi suoliukai ir permirkę brezentiniai kavinių terasų stogai, lašai, slystantys medžių lapais ir nuo jų kapsintys – tarsi uždelsto veikimo pražliaugusios liūties ašaros. Dar – mūsų drabužiai.

Paryžiuje pavasariais dažnai šitaip nutinka.

Mudu žingsniuojame pagrindine Tiuilri sodo alėja, tolstame nuo Luvro, Santarvės aikštės link einame, jau matome apvalų baseiną, jo vidury – vienastygis fontanas, to fontano čiurkšlė, be paliovos švirkščianti – tarytum klaustukas, amžinam šuoly sustingęs: ji strykteli, aukštyn veržiasi ir, žemės traukos neįveikusi, riečiasi, krinta, prie vandens prisilietusi ne vieno, o daugybės klaustukų taškais pažyra. Šlapia suknelė visas tavo kūno formas išryškina, tavo bukanosiai raudoni bateliai, mano sandalai šliurkščioja, aš tave per liemenį apsikabinęs, dabar apie nieką nesikalbame, tik quelle giboulée, mais quelle giboulée³ tu šnabždi ar niūniuoji.

O prieš audrą, apie kurios artėjimą nė neįtarėme, fantazavome apie namus, kuriuos kada nors nusipirksime.

– Kokių namų tu norėtum?

– Norėčiau didelio, šiek tiek apleisto, buvusia aristokratijos prabanga dvelkiančio namo su truputėlį laiko tėkmės išplautais pamatais ir sąnariais – laiko rachito išsukinėtais. Ir kad tas pamažu yrantis, griūvantis namas, kuriuo mes turėsime rūpintis, kurį privalėsime gelbėti, būtų tarsi liūdnas vaiduoklis, iš praėjusių amžių atklydęs: su portiku, kurio kolonos laiko trikampį frontoną virš paradinių durų, kurių mes niekada nepraversime, nes karietomis niekas nebevažinėja, ir svečių, kurie iš praeities jomis pas mus atvažiuotų, mes nesulauksime, su dideliu židiniu, kurio niekada neužkursime, nes kaminą išvalyti reikėtų, o pinigų, prasiskolinę iki paskutinio skatiko, iš kur mes paimsime, su portretais, medžioklės vaizdais, natiurmortais aptrupėjusiuose rėmuose, kurių restauravimu pasirūpinti mes taip ir nerasime laiko, nes daug svarbesnių darbų, kaip visuose senuose namuose, bus. Norėčiau, kad vakaro migloms jį supančiame sode tirštėjant, jis kaip laivas mūsų vaizduotės prieplaukoje imtų siūbuoti, atsisveikinimo su diena liūdesiui žolių pašaknis gildant, nuo žemiško skausmo atsiplėšti panortų ir, inkaro galią paniekinęs, ant pamatų pasistiebęs, nuo jų atitrūktų, o mes, persisvėrę per palangę, žiūrėtume, kaip jam po truputėlį viršun kylant, mums pavydžiai moja šakos klevų, ąžuolų, tuopų, liepų – medžių, kuriuos žemė maitina ir kurie nuo savo šaknų atsiplėšti negali.

Romantiškai apie mūsų būsimus namus, kurių niekada neturėsime, tu kalbėjai – tarsi pasaką sektum, o kai parėjome, paklausei:

– Bet kol kas mums pakanka ir to?

Ir iš tiesų, pamaniau apsidairęs, o ko gi mums trūksta? Nutvilkė ateities nuojauta: mes čia turime tai, ko niekada daugiau neturėsime, net jei kada nors ir turėtume tuos didžiulius namus, kuriuos mums pastatei savo vaizduotėje. Tokį pat tarnaičių kambarėlį ir aš nuomojausi, tačiau visada grįždavome pas tave, nors pas mane būtų buvę saugiau. Šypsenomis, akies mirksniais su namsarge susimokėme: tavo tėvai pro jos ložę irgi praeidavo, tik jie į trečią aukštą liftu važiuodavo, o mes į šeštą pastogėje buvusia tarnų laiptine lipdavome. Nežinau, kodėl mūsų draugystę paslaptimi pavertei ir šios paslapties nenorėjai atskleisti; kad ir kaip būtų, tavimi vaikystėje rūpinusis namsargė liko tau ištikima, ją vis dar vadinai aukle. Žinojai, kada tėvai išeina ir kada grįžta, bet atsitiktinumas, kiekvieną sykį mus galėjęs išduoti, neišdavė. Prisimenu, kaip spaudi kodą, laukujas duris praveri, kyšteli galvą į vestibiulį, neatsigręždama ranka mosteli – eikš! Ir sprukdavome – kaip smulkūs vagišiai.

– Bet kol kas mums pakanka ir to?

Nieko tau neatsakiau.

Žinių paklausyti norėjau, pasukau radijo rankenėlę, televizoriaus juk neturėjome. Ir išgirdome, kad dieną per liūtį Tiuilri sode žaibas nutrenkė jauną merginą.

Prie lango priėjai, pro jį pažiūrėjai, atsisukai, į palangę atsirėmei.

– Ir aš taip numirti norėčiau, – tarei.

– Tikrai?

– Jei dabar lemta būtų numirti.

Kai pagalvoju, ta mirtis, tik radijo bangomis mus pasiekusi, veikiausiai buvo vieninteliai ašmenys, kuriais tais mėnesiais realybė mus palietė. Tačiau ir ji ne ką pakeitė – lygiai tokia pati romantinė egzaltacija, kokia apimdavo žaidžiant. O ką gi kita darydavom – gal net sau nejučiom sprukdami nuo tikrovės tik šokčiojome per dienų ir naktų langelius, paskutinį kartą žaisdami žaidimus, kuriuos žaisti – vaikų privilegija. Vienas puslapis jau užsivertęs, kitas dar neatsivertęs – tas metas tarp pabaigos ir pradžios, kai norėtum pasilikti truputį, bet jau reikia eiti toliau. Strykčioji per šokdynę, ją kiek įstengi aplink save įsuki, ir jau atrodo, kad nebe šokčioji, o kybai ore – nesvarumo tarpsnis, toks saldus, kiti bus aitresni. Bet to dar nežinome, tai sužinosime vėliau.

O ar ne tokie patys žaidimai buvo ir pasivaikščiojimai po Putpelių kalvą? Juk važiuodavome į tą mūsų kaimą, kad žaisdami kurtume ir perkurtume savo Paryžių. Prisiminei, kaip japonus, kinus, rusus ar vokiečius po Paryžių vedžioja grupių vadovai, pasišovę jo legendiniu žavesiu užkariauti jiems įkandin skubančios kuopos širdis, – iškėlę virš galvos ryškios spalvos suskleistą skėtį – ietį, priešaky žengia, sustoja, išraiškingai ranka mosteli: štai – Sorbona, štai – Aleksandro III tiltas, štai… Ir susimaniusi juos pamėgdžioti pasiūlei: susikurkime Putpelių kalvoje savo Paryžių. Gerai, – atsakiau, – susikurkime Putpelių kalvoje savo Paryžių. Taip ir ėmėme braižytis to vaizduotėje gimstančio ir vaizduotėje mirštančio miesto planus, kaskart vis kitokius: tu buvai vieno žmogaus grupės vadovė, o aš – turistas, pirmą sykį čia atvažiavęs. Pažiūrėk, – kai kildavome pagrindine kvartalėlio gatve, timptelėjusi už rankovės sakydavai, – Eliziejaus laukai, gražiausia pasaulyje aveniu, matai, kokia plati ir kiek joje prabangos? Dabar atsigręžkime: ten – Triumfo arka. Kairiau – Bastilijos aikštė su Laisvės angelu ant kolonos. O kur Monmartras, kur Blusų turgus? – kartais pasiteiraudavau. – Monmartras štai ten, viršuje. O Blusų turgus? Kurioje pusėje nuo čia Blusų turgus? – vaidindavai, kad sutrikai. – Bet dabar užsimerk. Atsimerk. Ar aklas tu, kaip nematai, juk tokia didybė, toks grožis, taigi čia – Putpelių kalvos Dievo Motinos katedra! Atvirai sakant, tų Dievo Motinos katedrų mes daug kur, ne tik Putpelių kalvoje, buvome prisistatę. Ir išvis, anuomet Dievo Motinos katedra mums galėjo būti bet kas: raudonojo vyno taurė kavinėje, į kurią panūdai užsukti, Dievo Motinos katedra galėjo būti suoliukas, ant kurio atsisėdę bučiuojamės, Dievo Motinos katedra galėjo būti saulėlydis, į kurį žiūrime užsikvempę ant betoninių Naujojo tilto turėklų.

Liuksemburgo sode pamatai žydintį krūmą – katedra.

Siauras mėnulio delčios pjautuvas – katedra.

Purpteli, danguje būrys žvirblių pažyra – vėl katedra.

Iš tiesų ne katedros šitai buvo, o tik bažnytėlės, kurias iš kasdienos dulkių statėmės, net ne bažnytėlės, o tiktai šypsenos, kuriomis kasdiena mums šypsojosi. Didžiųjų katedrų statybų laikai jau seniai praeity, dabar žmonės katedrų nebestato, jomis tiktai grožisi, gėrisi ir kai kada katedros vardu didingus, nuostabą keliančius dalykus pavadina. Arba kaip mes – paprastus kasdienos stebuklus. Kai juos pastebėdavome.

– Jis ne pirmą kartą į Paryžių parvažiuoti nori ir ne pirmą kartą manęs pinigų prašo. Keistas toks, nors iš pažiūros neatrodo. Arba kiek trenktas, arba apsirūkęs, – tarei pamačiusi, jog nustebau, kad nenustebai.

Už staliuko prie lango Šv. Sulpicijaus aikštės kavinėje sėdėjai, iš profilio tave pamačiau. Iš skaidraus į matinį dulksnos lašeliukai stiklą buvo pavertę, ir tavo veidas, pažįstamas iki smulkmenos, žiūrint pro tą matinį stiklą, truputėlį tolimas ir svetimas pasirodė – lyg jam atburti reikėtų slaptažodžio. Iš tiesų, kad tave išlaikyčiau, kiekvieną dieną slaptažodžius spėti turėjau. Kai amžių skaičiuoji, dabar vieni metai nieko nereiškia, anuomet – labai daug. Metų turėjau daugiau, ir tu man atrodei kaip paukštė, iš praeities atskridusi ir nutūpusi ant peties – bijojau tave pabaidyti, tegul žinojau, kad vieną dieną vis tiek purptelsi ir nuskriesi. Norėjau pratęsti tą laiką, kai dar tupi ant peties, todėl kasdien tavo įgeidžius ir troškimus spėjau. Nors kai dabar pamanau, gal norėjai kaip tik, kad, ant tų įgeidžių ir troškimų tinklelį užmetęs, tave tvirtesniu, vyriškesnės patirties keliu vesčiau? Bet tikriausiai tai ne. Man patiko spėlioti, tau patiko, kad stengiuosi atspėti, man ir pačiam atrodė tada, kad patirtis – stingstantis gipsas.

Tavo veidas buvo čia pat, mus skyrė tik stiklas, matiniu iš skaidraus dulksnos paverstas, tu manęs nematei, aš stebėjau tave kaip Matiso poisson rouge⁴, sustingusią nebylioje akvariumo tyloje. Dar netolai, bet žinojau, tiksliau, kūno poromis jutau, kad netrukus tolti pradėsi – pelekais plevendama, plauksi į jūras, kurių aš niekada nepažinsiu ir į kurias tavęs plaukiančios nė nebandysiu pavyti. Betgi kol kas dar buvai čia – tereikėjo praverti kavinės duris. Tačiau lyg užkerėtas stovėjau. Tada turbūt pirmą sykį patyriau, kad ne tik praeitis, bet ir ateities nuojauta ilgesio skausmu gali tvilkyti.

Paukštė, žuvis… Gali tęsti be galo: voratinklio gijos, drugelio sparnai, plunksna… Visa tai, kas – laikinumas, netvarumas, praeinamybė, dužlumas.

Tada atburti, dabar tave atsikurti turiu. Tiek metų prabėgo, kad nė nesitiki, jog iš tikrųjų buvai. Gal iš tikrųjų nė nebuvai, klausiu savęs vėl, gal tu – tik mano vaizduoklės pamėklė, kurią aš iš nebuvusio laiko šaukiuosi? Ir norėčiau, kad tik sapnuočiau, kai įsivaizduoju tave – jau subrendusią moterį, namais, vyru ir vaikais besirūpinančią. Ar prisimeni tu mane? Turbūt ne. O gal kartais?

Bet tai – kol kas ateitis, dabar aš į kavinę žengiu. Norėjau pritykinti paslapčia ir tave abiem rankomis sugriebti, kad krūpteltum, ir stiklas skiltų – kaip dangaus skliautas skils, kai pavasarį Tiuilri sode mus liūčiai užklupus trenks žaibas. Bet tu, turbūt pajutusi mano žvilgsnį, atsisukai – stiklas ne dužo, tik iš matinio skaidriu virto ir sulig kiekvienu žingsniu, priartinančiu prie tavęs, lydėsi.

Kai dviejų taurių karšto vyno paprašęs pro langą pažvelgiau, kaip ką tiktai tu, dabar miestas pasirodė pusiau tikras, pusiau netikras. Gatvių žibintų, pravažiuojančių mašinų ir autobusų šviesos dulksnoje skydo, praeivių siluetai šiek tiek paslaptingi atrodė: lyg tie žmonės šiame mieste iš tiesų būtų tiktai praeiviai, dingojosi, kad jie eina iš niekur į niekur. Sakytum, tikrovė galėtų klydinėti kaip mes, ji dabar čia, šitos kavinukės viduje, įsitaisiusi buvo – it katė, ieškanti šilumos ir jaukumo, o jos apleistas miestas su dulksnos tirpdomais kontūrais neišsipildžiusių iliuzijų miglose skendėjo. Neišsipildžiusi iliuzija buvo bažnyčia su aikštės plokštumon vedančiais laiptais ir dviem dangun kviečiančiais bokštais, ant kurių visada, vos juos pamatydavai, aukso karūnas tau uždėti norėdavos, neišsipildžiusi iliuzija buvo fontanas su keturiais oriai sustingusiais vyskupais, taip ir netapusiais kardinolais. Keturi juos saugantys liūtai gauruotais sprandais ramiai sau snaudė – garsiomis kaskadomis krintantis fontano vanduo tą vakarą buvo išjungtas.

– Pažiūrėk, kokius batelius nusipirkau, – tarei, iš kartoninės dėžutės ištraukusi ir šalia dar garuojančių vyno taurių padėjusi.

Kaip neprisiminsi tų tavo vasarinių batelių, žiemą nusipirktų, – kad pavargusi nuo užsitęsusios pilkumos laiką paskubintum: totemo stulpas, šamano burtas, raganos užkalbėjimas. Lyg laiką atšaukti ir prisišaukti galėtum, tik slaptą raktą surask. Lengvus ir linksmus batelius iš dėžutės ištraukei: žemakulnius nusipirkau – kad vaikščioti patogiau būtų, – ir raudonus – kad švysčiotų ryškiomis bukomis nosimis – juk vien nuo to bus smagiau. Nežinau, kokių metų grįžtančios mados buvo tos jų bukos nosys, bet tądien tavo nusipirkti ir ant stalo pastatyti vasariniai bateliai man priminė bukanosius žvėriukus, šiek tiek sutrikusius, kad šiuo metų laiku juos iš urvelio ištraukei: nė nesidairė, tik gūžėsi šalia vyno taurių, nesuprasdami, kur atsidūrė. Bet jau mačiau, kaip jie strykčioja vienas įkandin kito, kai atšilus orams pralinksmės mūsų širdys, ir jie šokčios pagal jų ritmą, kai mes žingsniuosime, tarkime, žemutinėmis Senos krantinėmis. Putpelių kalva ilgainiui mums nusibos.

Tie tavo bateliai juk irgi buvo žaidimas: kokiais totemais, kokiais burtais, kokiais užkalbėjimais gali prisišaukti pavasarį? Bet dienos žvarbuma ir anksti pradedančios kristi vakaro ūkanos man irgi jau buvo įgrisusios, ir žiūrėdamas į tave, batelius akimis glostančią, galvojau, ką gi mes galėtume prasimanyti. Į pavasarį, vasarą stačia galva įpulti nieko nereikštų, tik sėsk į lėktuvą ir šiltuos kraštuos atsidursi. Bet ne mūsų, vargšų studentų, kišenei buvo tokios kelionės, mudu dangumi skriejančius lėktuvus tik akimis palydėti galėjome. Šiaip ar taip, kuo labiau seko vynas, tuo labiau tą vakarą man rūpėjo kur nors kad ir trumpam išvažiuoti – iš šios snūdulingos dulksnos išsiplėšus, atsidurti kitur. Žinoma, po antrą taurę visada užsisakyti galėjome, bet antra vyno taurė kavinėje jau buvo tapusi mūsų tos žiemos vakarų banalybe.

– Norėtum kur nors išvažiuoti? – paklausiau paskutinį šlakelį išgėręs ir tuščią stiklą ant staliuko pastatęs.

– Išvažiuoti? – iš netikėtumo šiek tiek nustebai, apsidžiaugei, šyptelėjai, bet veidu iškart slystelėjo abejonė: – Juk mums abiem rytoj paskaitos, o mes ir taip – ne patys geriausi.

Kad ne patys geriausi, tai švelniai pasakei, tiek skolų vijosi mus, kad turbūt ne už kalnų laikas, pamaniau, kai studentais vargu dar turėsime teisę vadintis.

– O ką, tu man kelionę pasiūlyt gali? – kaip staiga rimtuole pavirtai, taip staiga vilionei pasidavei.

Tegul banalybė:

– Dar dvi taures karšto vyno!

Ir kaip pavasarį, vaikščiodami po Tiuilri sodą, fantazuosime apie namus, kuriuose gyventi norėtume, taip tą vakarą įnikome fantazuoti apie keliones ir kraštus, į kuriuos norėtume nuvažiuoti. Sakei, kad šalis ir miestus, į kuriuos nukeliauti norėtum, rinktumeisi pagal jų vardų skambesį, tikriausiai pradėtum nuo Buenos Airių: ar girdi, kaip žodžiuose „Buenos Airės“ tango melodija skamba? Paskui gal būtų Australija, kai tariu vardą „Australija“, tokios platybės akyse veriasi! O į Jamaiką norėtum dėl to, kad vaikystėje dažnai girdėtos dainos priedainis Jamaika, Jamaika tau įsirėžė tiek, kad dabar jau viskas, kas traukia, vilioja ir prarasto rojaus nenumaldomu ilgesiu dilgo, kad net širdis plyšta, – Jamaika. Nors Jamaikoje niekada nebuvau, esu įsitikinusi, kad jeigu į Jamaiką nuskrisčiau, tai atrodytų, kad į ją sugrįžau.

O aš tau sakiau, kad į Niujorką norėčiau – vien dėl to, kad negali numirti žmogus, nepabuvęs Niujorke. Niujorkas? – kilstelėjai antakius. – Niujorkas irgi skamba gražiai, bet Niujorkas netraukia manęs, nors tu ką, nebent pakeliui pasitaikytų.

Taip ar panašiai, į fantazijas įsileidę, tauškėme, vieną po kito minėjome kraštų ir miestų vardus – iš jų, iš to, ką atmintyje paliko geografijos pamokos, iš pasakojimų, vartytų kelionių vadovų, matytų filmų ar nuotraukų kūrėmės ano vakaro kelionės maršrutą, kuriuo niekada nekeliausime. Tokiu maršrutu keliauti neįmanoma, tokiu maršrutu tik vaizduotėje keliauti gali. Šokinėjome kaip vaikai per šaligatvio plyteles iš vieno žemyno į kitą: čia Afrika, čia Europa, čia Azija, čia Šiaurės Amerika – vienu akimoju perskrisdavome ar perplaukdavome jūras ir vandenynus, kirsdavome sienas kraštų, vieni su kitais sienų neturinčių, nė nespėję žinių apie vieną ar kitą šalį lagamino iškraustyti, jau kiton lėkėme – it turčiai, nežinantys ko nori ir kur pinigus dėti. Nepalas, Kanada, Brazilija, Egiptas, Peru, Indija, Graikija… – ir kur tik tą vakarą mes nespėjome pabūti! Ir karštą vyną gurkšnodami, o ir paskui – kai, tuščias taures palikę, sukome ratus siauromis Odeono kvartalo gatvelėmis – kaip žmonės, per kavinės stiklą ką tik matyti, atrodė, kiūtina iš niekur į niekur, taip mes iš tikrųjų dūlinėjome iš niekur į niekur. Ir buvome čia, ir mūsų čia nebebuvo – slampinėjome po miestą lyg du piligrimai, iš tiesų po pasaulį klajojantys. Nedažnai būna, bet pasitaiko, kad vaizduotė įveikia tikrovę – lyg atsimerkęs sapnuotum.

Vaikščiojome, kol nepastebėjau tos iškabos, tikriau – užrašo. Jį pamačiau irgi tarsi sapne, iš tiesų jo pamatyti neturėjau. Juk ėjome beveik nesižvalgydami, o tas užrašas buvo toks pilkas, visai nekrintantis į akis. La Louisiane – štai užrašyta ant sienos virš durų. Ir tavo vardų skambesio apžavais persiėmęs: kaip gražu – Luiziana. Moters vardas? Paskui prisiminiau, kad Amerikoje yra tokia valstija. Lyg būtų paukštė, jos snapas į Meksikos įlanką tiesiasi, o jos sparnai, plačiai išskleisti, – Teksasas ir Misisipė. Tik vėliau sužinojau, kad Napoleonas ją Amerikai pardavė. Ir kaip tau širdį plėšė Jamaika, taip dabar, net prabėgus daug metų, man širdį tebegelia Luiziana.

– Gal čia apsistokime?

Iškart supratai.

– Kodėl ne?

Taip savaime, nesitarę iš anksto, pratęsėme savo kelionę. Valstijoje, Napoleono Amerikai parduotoje, apsistojome.

Tas viešbučio Senos gatvėje kambarys buvo paprastas, tačiau ne toks ir prastas: bent jau didesnis už tavąjį, į kurį kasvakar sugrįždavome, ką jau kalbėti apie maniškį, kur tik retkarčiais drabužių ar buities reikmenų pasiimti pareidavau. Sykiais ta pačia proga užsukdavau pas ponią Adelę – arba pasilabinti, arba mėnesio gale nuomos susimokėti. Katės ašaros buvo toji nuoma: kaip daug lietuvių, baigiantis karui, ponia Adelė, tuomet penkiolikmetė, su tėvais nuo grįžtančių rusų pabėgo. Kiek vargų mes patyrėme, dejuodavo, bet vis gerų žmonių atsirasdavo, tik jų dėka įsikūrėme ir išgyvenome. Gerumo grandinę norėjo pratęsti, todėl taip pigiai nuomojo: kai prasigyvensi, tu kitiems irgi padėsi? Prisimeni, kaip sakydavau, kad ponia Adelė man – lyg Angelo sparnas, be jos išsivertęs nebūčiau, už ją ir jos nuomojamą chambre de bonne⁵ po stogais kas sekmadienį į Dievo Motinos katedrą eidavau melstis, kartais ir tave prisikalbindavau. Tik pamanyk, tokioje katedroje melstis už kambarėlį: trys žingsniai ilgio, du žingsniai pločio… Po mišių dažnai prie Senos nueidavome, atsisėdę ant drėgno suoliuko, kol sužvarbdavome, į jos tėkmę žiūrėdavome, skambesys Dievo Motinos katedros varpų, į kitas mišias kviečiančių, atrodydavo, iš dangaus į patiltes atsidaužia ir tolyn pavandeniui sklendžia. Ką, tu sielą kvadratiniais metrais matuoji? – paklausei, kai prasitariau vienąsyk apie Katedros ir mūsų kambarėlių proporcijas. Nors šiaip jau tos mišios tau buvo vis tiek – į jas vien dėl to, kad gražu kaip teatre su manimi kartais nueidavai. O aš ar tikėjau? Ir kuo? Angelu? Jo sparnu? Bet ir tai…

Du kambarėlius turėjome, nė į vieną iš jų nesugrįžome – kokia prabanga laikiniems Paryžiaus studentams, kurių kišenėse dažniausiai švilpavo vėjas! Bet kaip tyčia tą dieną žydelis, pas kurį au noir⁶ dirbome, pagaliau su mumis atsiskaitė – prisimeni, kaip, kalnus baltų žemės riešutų dražė namo parsinešę, juos po dvylika ant gipiūro skiautelių dėliojame, į maišiukus raudonomis ir mėlynomis juostelėmis rišame, prieš tai patupdę nelygu proga: krikštynos, pirmoji komunija ar vestuvės – gandriuką sulenkta koja, dvi kaklais apsikabinusias gulbes, laivelį, plukdantį sunertus, amžiną ištikimybę simbolizuojančius žiedus. Šmikis jis buvo, tasai žydelis, kai padaryti reikėdavo, tai visada dega, o atsiskaityti savaičių savaites vėluodavo. Bet jį man ponia Adelė prirodė, juodu seni pažįstami buvo, tad anksčiau ar vėliau vis tiek sumokėdavo. Tad ir tą vakarą… Argi laužysi galvą, jei toks noras kilo? Jautėmės šiek tiek nekasdieniškai – kai į tą paprastą kambarį paprastame viešbutėlyje juodbruvas vaikinukas mudu lydėjo. Mielas toks buvo, kol registravo, ledinukais pasiūlė vaišintis, šypsojosi. Pamaniau, kad viešbutyje dirbti norėčiau – kasdien laikinumą švęsčiau.

O, tas laikinumas, kurį pastovumas ant menčių paguldyti vis nori, – dingtelėjo, kai buvome jau pasimylėję, ir tu miegojai, o aš niekaip užmigt negalėjau. Pūsdamas dūmus nuo viena po kitos prisidegamų cigarečių, pro pravertą langą žiūrėjau į Senos gatvę, iš penkto aukšto tokią tolimą, juo labiau kad visiškai tuščią. Paskui slystelėjo taksi, prie viešbučio kitoj gatvės pusėje sustojo, iš jo iššoko kailinukais vilkinti moteris – taksistui ranka pasiuntusi lengvabūdišką bučinį, ji ilgu viešbučio kiemu smulkučiais žingsniukais nubėgo. „Citroenas“, lyg tikėtųsi, kad sugrįš, kiek pastovėjo, paskui nuvažiavo. Ir žinote, Marie, Anne, Sophie, Isabelle… – tą akimojį ji man pasirodė įsikūnijimas jūsų visų – moterų, kurias sutikau ir kurias dar sutiksiu. Prarasiu. Betgi tą nakties valandą smulkučiais žingsneliais, laiką pralenkusi, ir tu juk į viešbutį kitapus gatvės nuo manęs bėgai – tu, ranka pasiekiama ir išklydusi į sapnus, tu, kurios vardo kitaip negu jų: Marie, Anne… – nei tada, nei dabar ištarti nenoriu, tu, į kurią vien pažvelgus man rodėsi, kad nakties juodumoje baltas rytas many pradeda aušti.

Mintyse prabusti prašiau, neprabudai.

Iki paryčių taip stovėjau, paskui užmigau, tu gal tą vienintelį kartą anksčiau už mane atsikėlei, kai pramerkiau akis, paklausei, ar pusryčius mes užsisakę.

Pirmą sykį Paryžiuje viešbuty naktį praleidome, pirmą sykį Paryžiuje viešbuty pusryčius valgėme. Pas tave mūsų pusryčiai būdavo tiktai kava, tu pirmojo puoduko su pienu, antrojo be pieno norėdavai. O čia ant bagetės tepėmės sviesto, uogienės, paskui dar kruasaną pasidalijome, trupinių pribyrėjo ant stalo, tu juos į saują susišlavei ir, užvertusi galvą, kaip varnėnas, snapą pračiaupęs, burnon susižėrei. Nežinau, iš kur mano vaizduotėn tas varnėnas atskrido. Ir tau patiko tokius pusryčius valgyti. Jei netingėtum, atsikėlęs galėtum nulipti į kepyklėlę, juk vos už poros žingsnių, – papriekaištavai. Nuo tada kasryt žemyn aukštyn lipdavau parnešti ką tik iškeptų, dar šiltų kruasanų, mūsų pusryčiai prašmatnesni pasidarė, ritualu virto. Ilgainiui nė prašyti nebereikėdavo, tik pasisveikindavau, ir paduodavo. Įpročius rutina ar ritualu vadinti gali, čia jau kaip nori.

Kai išėjome gatvėn, atrodė, lyg tikrai iš ilgos kelionės būtume grįžę. Duok, panešiu. Bet nedavei, kaip vakar, ir aną rytą dėžutę su vasariniais bateliais pati nešti norėjai.

Iš tiesų, liūdnas buvo tas rytas, kai po vėlyvų pusryčių iš „Luizianos“ išėjome. Kaip pirmõsios Naujųjų metų dienos – lyg būtum išleidęs svečius, o kitų, jau vėl besibeldžiančių, įsileisti dar nenorėtum. Jų žingsniams nutolus, pamanai, gal į miestą reikėtų išeiti, bet tuojau pat nudiegia – kam tuštumą iš tuštumos dauginti?

Paskui dar keletą kartų į tą viešbutį grįžome. Ne visada, kai užsigeisdavome, galėjome sau šitai leisti – pinigų čia prasimanydavome, čia paskutinius frankus skaičiuodavome. Kartais tik užsimindavome – lyg kokie sąmokslininkai: Luiziana? Nusišypsodavome vienas kitam, valiūkiškai ir kartu supratingai, to ir pakakdavo. Nežinau kodėl, bet kai tardavai „Luiziana“, man visada vaizdas tavęs, glostančios katę, iškildavo. Kates gi mylėjai, apgailestavai, jog kambarėlis per mažas, kad katę galėtum laikyti. Bet atvirukų su katėmis buvai prisipirkusi, o ir kačių skulptūrėlių: tik pamatydavai knygyno vitrinoje knygą apie kates, atvirukų su katėmis ant gatvėn išneštų stovų ir lentynėlių ar keliaujančiame sendaikčių turguje – fajanso ar porceliano katytę, kieno nors galbūt iš senelės paveldėtą, parduotą ir vėl tarp kitų figūrėlių ant prekystalio susirietusią, tai jau nesustojusi ir nepasigrožėjusi nepraeisi pro šalį.

Dabar ir laiką, kartu su tavimi leistą, man norisi lyginti su švelniu katės kailiu. Labai tinkamas ir geras pasakymas su tavimi leistą : iš tiesų, mes jį tada leidome, ir jis per mus slydo kaip glostanti ranka slysta per snaudžiančios, iš malonumo murkiančios katės kailį. Arba kaip Sena pro akis slysta, kai sėdi, kojas nukoręs, ant akmeninės krantinės. Gal mes išvis buvome iš laiko iškritę? Nors iš laiko iškristi turbūt neįmanoma. O į jį numoti ranka ir jo nepaisyti tiek, kad jis tarsi pranyktų? Galbūt – tą iš patirties galėtume liudyti. Tebūnie saviapgaulė: kaip tas pokštas, kai užsimerkęs tariesi, kad aplinkui nieko nėra. Taigi tikrai nebuvome iš tų, kurie prieš darydami pagalvoja, nė iš tų, kurie vakare nepamirš prisisukt žadintuvo, todėl niekada nevėluoja, juo labiau iš visų tų, kuriems visada šimtu nuošimčių aišku, kur riba tarp tikrovės ir tariamybės. Tiesą sakant, nei vienas, nei kitas dėl to nekvaršinome sau galvos, tokių ar panašių klausimų išvis sau nekėlėme, apie tai nekalbėjome, mums buvo gerai, kaip yra, apie tai aš tik dabar išvedžioju.

…llgėjant dienoms ir orams šylant, vis dažniau atsidurdavome Senos krantinėse. Kaip kavinėse, pavasario laukdami, taip jo sulaukę, ištisus vakarus prie Senos praleisdavome. Dviese ar su savo gentainiais. Keista, lyg anos žiemos ūkanos mano atmintyje tuos žmones būtų išblukinusios tiek, kad aš jų skydžių bruožų veidų su vardais susieti nebegalėjau, o ano pavasario šviesa mano atmintyje jų siluetus palaipsniui ryškinti būtų pradėjusi – jie, atgaudami vis tvaresnius apribus, iš užmaršties miglos štai ima grįžti – lygu tu, vilkinti suknele su žirniukais ir avinti raudonais bukanosiais bateliais, po pavasario, vasaros dangumi man tikresnė, apčiuopiamesnė, mažiau išsigalvota atrodai.

Matau, kaip Emanuelis, vietoje pasisveikinimo iš tolo skambutį padžeržginęs, nušokęs nuo dviračio ir krepšį nuo bagažinės nurišęs, prie mūsų sėdasi, ant staltiesės, po žilvičiu išskleistos, stato du butelius vyno. Visada du atsiveždavo: vieną sau, kitą – jums, mes amis⁷. Toks jau jis buvo, mūsų Emanuelis. Savąjį gerdavo tiesiog iš kakliuko, antrasis – jeigu pritrūksime. Dafnė su Frederiku salos smaigalyje sėdi, į atplaukiančius, praplaukiančius laivus žiūri – kam rūpėjo, apie ką juodu šnabždasi? O Izabelė su Sabina iš krepšių traukia dėžutes, maišiukus, paketėlius, sūrį ir dešras pjausto, į lėkštutes deda, ridikėliais ir vyšniniais pomidoriukais tas popierines lėkštutes puošia – išsijuosusios dirba, mūsų stalas gausėja. Sako, meilužės, bet kas kam darbo? Sabina staiga aikteli, visų žvilgsniai – į ją. Štai tau ir nelaimė – darydama sardinių dėžutę, pirštu per rantytą dangtelį nevykusiai brūkštelėjo, pirštą susižeidė, dabar Anos ištiesta servetėle žaizdą spaudžia, kraują sustabdyti bando. O ką pats čia veiki, galėjai paimti ir atidaryti, kad toks jau gudrus, – atšauna Migeliui, nusistebėjusiam: ir sugebėk tu man. Na, nepyk, jau nepyk, nemaniau, kad tokia įžeidi. Kai nelabai kas vyksta, menkiausias atsitikimas įvykiu tampa. Lyg mano mintį būtų išgirdęs, gal susimanykime kokią nors progą, – Antuanas pasiūlo, bet kas jį išgirs, niekas galvos sau kvaršint nenori: vakaras kaip kiti.

– Ei, siųsk!

Tu ant mano peties galvą parėmusi, aš į Menų tilto polių nėrinius įsižiūrėjęs. Saulėlydžio metas, dangus violetinėmis properšomis žerplėja.

– Negali būti, kad baigėsi.

– Ir kai nieko neliks, ši sala vis tiek liks, ir mes sugrįšime į ją.

Kas šitai pasakė?

O gal man pačiam dingtelėjo – pralenkusiam laiką ir panorusiam, kad būtų, ko būti negali?

– Ką čia brązgini, pirmiau susiderink.

– Ar tau manęs labai reikia?

Aš į tave pasižiūriu, man atrodo…

– O, Vadimas ateina!

Man atrodo, kad to klausti tu manęs neturėtum. Net sutrikau – juk naivumą vaidini tik žaisdama, ne tavo būdui tokius klausimus uždavinėti.

– Jis visada turi.

Turėjo.

Ir vėl sukamės suktinukes, vėl dviejų suspaustų pirštų snapeliais ant permatomo popieriuko žoleles beriamės.

Tie vakarai mano galvoje vieni su kitais maišosi, į vieną ilgą vakarą liejasi. Pamažu iš pavasario vasaron pereinantį, pamažu gęstantį – kaip saulei nusileidus anapus Menų tilto tolydžio gęsta dangus, ant miesto nakties mantiją skleisdamas. Ir aš jau regiu tos nakties greitkelį.

Palauk, dar nevažiuok, tie vakarai…

Bet jis, nepaisydamas mano valios, jau skrieja. Atvažiuojančių ir lenkiančių mašinų šviesomis žaižaruodamas, tiesia styga naktį skelia, nuožulniais posūkiais ją nelyg gėlos taurę tai į vieną, tai į kitą pusę palenkia, po tuneliais nerdamas, nuo jos liūdesio į dar didesnę nykumą slepiasi, per ilgus ir aukštus viadukus šokčiodamas, mėgdžioja tikrą ar tariamą savižudžio drąsą.

Prisimenu, žinodamas, kas bus vėliau, – užbėgdamas už akių tada būsimam, dabar jau seniai praėjusiam laikui. O maniau, kad praėjusį laiką prisiminimuose gali tiktai vytis.

Betgi sakau, visada jaučiau, tik stengiausi apie tai negalvoti: kad iš tos lėtos slinkties vakarų, iš pradžių žiemos, paskui – pavasario, vasaros, – į naktį greitkelis šaus. O tą vakarą, bent jau dabar regisi, tas greitkelis mane kaip neišvengiamybės yla pervėrė.

Tą vakarą, kai, išsitiesę aukštielninki ant grindinio akmenų, į vėjo pūsčiojamo žilvičio šakų siūruojamą dangų žiūrėjome, klausydamiesi pokalbių nuotrupų: nepasiekiu, būk geras, įpilk; kaip sakė kažkoks filosofas – tik mąstanti nendrė; įkyruolis, prašau, kad nelįstų, o vis kabinėjasi; gimimo dienų nebešvenčiu, kai pamanai, kad jau – dvidešimt treji metai; prakeikti biurokratai, blogiau nei Amerikoj; tas baras gal visai nieko, bet kai sąskaitą pateikė; ot, tai jautruolis, pajuokavau, ir užsigavo, na, gerai, jau gerai, nesiožiuok, imk tą savo gitarą…

Ir ypač tada, kai Chuanui gitara skambinant paliečiau tavo, šalia gulinčios, ranką, ir mudu, atplyšę nuo grindinio, lyg mus tapytų Šagalas, pasisiūbuodami ėmėme kilti virš medžių, upės, stogų – skrieti virš miesto: virš Tiuilri sodo, Putpelių kalvos, kavinės Šv. Sulpicijaus aikštėje ir „Luizianos“, virš Dievo Motinos katedrų, ir tikrosios, aname šitos Sitė salos gale stūksančios, ir kitų, pačių pasistatytų, – kad atsisveikinimo nuojautos dilgomi mudviejų Paryžiui paskutinį kartą pamotume, kaip kad perone moji nuvažiuojančiam traukiniui, o paskui ilgai prie tuščių bėgių stovi.

Ir tada, kai Chuano gitarai nutilus atrodė, kad tikrai prie tuščių bėgių stoviu, nors savo rankoje tavo laikiau. Tu, baltu jaunamartės nuometu apsigaubusi, į man nepažįstamą miestą važiuoji, aš, vėjo perpučiamu žaliu švarkeliu vilkintis, stotyje tebestoviu. Čia teptukas sustingsta.

– Ei, gal įpilsi?

Išgeriu gurkšnį, vėl išsitiesiu.

Ir vėliau – kai pro truputį pramerktas blakstienas virš mūsų kaip detektyviniame filme ims šmėžuoti šešėliai, ššš, tyliau – atrodo, kad miega, ką ten miega, apsimeta, tegul ir apsimeta, tau būtinai reikia lįsti? Žiūrėk, dar žiebtuvėlis ten, tolėliau, mėtosi. Tikriausiai Migelio, tas vis palieka ką nors. O kamščiatraukį įsidėjai? Būk ramus, šitas limonadier – dovana, kaip akies vyzdį saugau. Kieno dovana? Tėvo, kai aštuoniolika metų suėjo. Dis donc⁸, norėčiau tokį tėvuką turėti, maniškis… Tai kad nebeturiu jo. Kaip nebeturi? Sakiau gi, užsimušė. Per avariją. Neprisimenu, kad būtum sakęs, kai sakei, manęs tikriausiai nebuvo, atleisk. Už ką turėčiau atleisti, viskas gerai…

– Tu žinojai, kad Emanuelio tėvas avarijoje žuvęs? – atsisėdusi ir timptelėjusi mane už marškinių skverno, paklausei. Alkūne pasiremdamas, aš irgi atsitiesiau nuo akmenų. Mačiau, kaip juodu krantine tolsta: Emanuelis – dviračiu vedinas, Chuanas – gitara nešinas. Ausyse jų balsams aidint ir jiems pavymui žiūrint atrodė, kad nors eina greta, vienatvės ir liūdesio šleifas abiem įkandin driekiasi. Ir kad jiems pasukus ir iš akių dingus, tas šleifas dar tebetvyro. Kaip kad lietui praėjus, virš miesto tvyro drėgmė.

– Žinojai?

– Ne.

Paskui ir kiti, mūsiškiams pamažu išsibarsčius, skirstytis ėmė, galiausiai kone vieni likome. Pasijutau panašiai kaip tada, kai po vėlyvų pusryčių iš „Luizianos“ pirmą kartą į seniai išaušusią dieną išėjome: paskutiniuosius svečius išlydėjus, pabaigos tuštuma perveria, bet jei kas nors pasibelstų, įsileisti dar nenorėtum.

Tačiau norėtum ar nenorėtum, nakties svečio tąkart sulaukėme, o ir belstis jam nereikėjo. Nusprendėme, kad skverelyje virš krantinės gyvena, – per tvorą perlipęs, nušoko netoli mūsų. Iš veido – pusamžis vyras, bet jau pražilęs, čia, ant šitos Senos krantinės, jautėsi kaip vienintelis jos šeimininkas, cigaretės paprašė taip, kad nė nekilo mintis pasiguosti, kiek mažai man jų likę. Atokiau atsisėdęs, degtuką įsižiebė ir užsirūkė, į vandenį įsižiūrėjo. Atrodė, kad pasikalbėti norėtų, nors į mus daugiau nė nedirstelėjo. Iš kur toks įspūdis kilo ir kodėl tasai vyras kiek prakauliu veidu man taip įsiminė? Toks pat liūdnas ir vienišas pasirodė – kaip Emanuelis su Chuanu, kuriuos krantine aš ką tik akimis palydėjau? Vieną – dviračiu vediną, kitą – gitara nešiną.

Bet gal nei toks liūdnas jis buvo, nei labai vienišas jautėsi, gal čia tas pats polinkis, kurį vadinai mano bėda, – kitiems primesti savo jausmus? Liūdesio užkluptas įsivaizduoji, kad visus apėmęs pasaulinis sielvartas, kai džiaugiesi, tai visi iš laimės su tavimi šokinėti turėtų.

Kad ir kaip būtų, galiausiai palikome, nuėjome.

Ilgai tą naktį Senos krantinėmis klajojome.

O taip, mėgdavau Senos krantinėmis su tavimi naktimis klydinėti. Lyg diena būtų skirta, kad viską vienas kitam išsakytume, o naktis būtų tylos įžadų metas, žingsniuodavome nesišnekėdami, tik retai kada vienu, kitu žodžiu persimesdami. Kartais man pasirodydavo, kad truputėlį vaidiname – lyg filmuotumės filme, kurį tik patys savo atminties ekrane kada nors pamatysime. Nespalvotame filme, dar nebyliame, kurį kiekvienas skyrium žiūrėsime: negirdėdami nei upės teškenimo į krantines, nei savo žingsnių, tik – dūzgimą projektoriaus, mums šias naktis iš praeities ričių sukančio.

Ir išties, dabar jau nebegirdžiu nei Senos teškenimo, nei mudviejų žingsnių, nei automobilių ir motociklų, aukštutinėmis krantinėmis kartais praskriejančių, nė to prislopinto, labai duslaus, galbūt tik vidine klausa girdimo gausmo, atsklindančio iš gelmės miesto, miegančio, tikriau – snūduriuojančio pusiau atmerktomis akimis, iš tų jo niekada nepavargstančių įsčių, kuriose nauja diena iš tamsos rengiasi gimti. Tik regiu mudviejų siluetus: link tilto arkų artėjančius, kranto arkos apgaubiamus, jos prieblandoje dylančius, kitapus išnyrančius, nuo šio tilto arkų tolstančius ir prie kito tilto arkų artėjančius. Atrodo, kad tos artėjančios ir tolstančios arkos vienos iš kitų išsigaubia.

Būdavo, kad sutikdavome ir į save panašių nakvišų. Nors bendrystės jausmas nutvilkydavo, prasilenkdavome, lyg vieni kitų nematytume. Tiesą sakant, kas gi mus siejo? Ar gali sieti vien tai, kad Senos krantinėmis naktį eini?

Artėdami prie Karališkojo tilto, saksofoną išgirsdavome. Gal neturėjo kur repetuoti, tai naktimis repetuodavo po šituo tiltu? Visada stabtelėdavome pasiklausyti, bet niekada neužkalbinome to vaikinuko, iš atminties išdilo melodijos, kurias jisai grodavo, tik prisimenu, kad jos, naktį iš patiltės Senos tėkmę palydinčios, kartu su ja tolumon drykstančios, man širdį suspausdavo. Gal naktį mes jautresni?

Ne visada iki paryčių dūlinėdavome, kartais dar nepradėjus švisti grįždavome – kai vienas kito norą namo pajutę, nė nesitarę pasukdavome prie laiptelių, aukštyn vedančių.

Bet kai pasilikdavome, man labiausiai patikdavo tas prieblandos laikas, kai diena dar neaušta, bet tuoj pradės aušti, kai gatvių žibintai dar neužgesinti, bet tuoj juos užgesins. Tas pereinamybės tarpsnis, kai jau prabudęs, bet dar snūduriuoji, kai žinai, kad jau laikas keltis, o atsimerkti dar taip nesinori. Ir kai, mums užsikvempus ant Menų tilto vielinės tvorelės turėklų, po truputėlį imdavo brėkšti, o paskui švisti, man pasirodydavo, kad kartu su mūsų link tekančia Sena ir ją apglėbęs miestas po truputėlį ima artėti. Iš prieblandos jis merkdavosi labai pamažu – didingas žmogaus tvarinys, be žmogaus kūrybos ir darbo atsirasti negalėjęs, tuo lėtumu jis liudijo mūsų kasdienio lėkimo tuštybę. Gal ir tu ką nors panašaus jausdavai, nes jei pasilikdavome ir šio meto sulaukdavome, tai stovėdavome jau ilgai – niekur mums eiti nesinorėdavo.

Auštant ir bundanti Sena, regis, platėdavo – lyg jos krantinės būtų langinės, kurias tamsa nakčiai užvertų, o ryto šviesa dienai atidarytų.

Keista tos vasaros pradžia buvo, dienos su naktimis maišėsi, kartais pažadindavo vaikai, uždarame kieme krykštaujantys, pasitaikydavo, kad vakarop pusryčiaudavome, paskui, pakeliui pas arabą krautuvėlėn užsukę, vėl tiesiai prie Senos grįždavome. Viskas maišėsi ir kartojosi su pastovumu, nuo mūsų valios nebepriklausančiu, o sykiu – keistas įspūdis – rodėsi, jog tas kartojimasis ir pastovumo pamatą tyliai, nepastebimai po truputį jau gremžia, ir tai, kas kartojasi, pamažu dildo. Nuobodulys? Anaiptol. Tik tas pojūtis…

Klajokliai, nuo Sitė salos smaigalio mes netrukus ant Menų tilto persikėlėme. Tik kodėl dabar, kai prisimenu, man atrodo, lyg ne drauge su jumis būčiau, o į visus jus iš tolo, nuo salos galo, žiūrėčiau? Lyg matyčiau tik jūsų siluetus, ten rymančius ar šmėžuojančius, o pats būčiau čia, iš kur jūs išsikraustėte ir mane vieną palikote.

Gal dėl Šokių sezono?

– Kam čia tą dėžę atsitempei? – pašaipiai paklausė Migelis, kai vieną vakarą Frederikas su Dafne priėjo ir Frederikas prie tilto tvorelės pastatė magnetofoną. Tokią senieną, kad galėjai suabejoti, ar išvis veikia.

– Šoksime, – tarė Dafnė. – O ką? – ir, atsakydama į šiek tiek nustebusio Migelio žvilgsnį, iš karto paspaudė mygtuką. – Ei, – už rankos sugriebė Frederiką. – Mes sugalvojome, mes ir pradėkime.

Ir abu ėmė šokti.

Taip jie ant Menų tilto atidarė Šokių sezoną.

Šiaip jau nelabai kas pasikeitė – šnekučiuodavomės, gerdavome vyną, užkandžiaudavome, suktinukes iš rankų į rankas siųsdavome, kartais ir čia, tik jau nuo medinių pėsčiųjų tilto lentučių, aukštielninki į dangų žiūrėdavome. Ir kai užeidavo ūpas, pašokdavome. Paspausti Migelio magnetofono mygtuką nebuvo tik jo privilegija, kas norėdavo, tas jį paspausdavo. Kartais vos viena, kita pora šokdavo, kartais daugiau. Sykiais praeiviai, vietiniai ar atvažiavėliai, prie mūsų genties prisijungdavo. Pasitaikydavo, kad, Chuanui gitara brązginant, koks gitaristas ar saksofonininkas, fleitininkas prieidavo, ir, jiems kartu grojant, pagal jų muziką šokdavome. Tik prisimeni, šokti aš nelabai mėgau, tau reikėdavo pasistengti, kad mane nuo tilto lentučių atplėštum. Sykiais pavykdavo, sykiais ir ne, jei nepavykdavo, su kitais šokdavai. Sakydavau sau tada, kad galbūt ne toks ir pavyduolis esu – man žiūrėti patikdavo, kaip tu su Migeliu, Chuanu, Emanueliu ar dar kuo nors šoki. Bet veikiau ši mintis tebuvo paguoda – nieko per daug nesitikėjau ir gal jau buvau susitaikęs su tuo, kad išankstinė nuojauta pradeda pildytis. Tavo veidas, tarp kitų veidų juduliuojantis, tai atsisukantis, tai nusigręžiantis, iš šono matomas, sukiny skriejantis, sustingstantis, čia nusišypsantis, čia rimtėjantis, į liūdesį nyrantis, vėl atgyjantis, mano akyse dryskuliavo, atrodė, jo bruožai skaidosi. Kaip aną paskutinį kovo sekmadienį, kai tu dar snaudei, o aš prie lango rūkiau, kartais pasidingodavo, kad valiūkiškai slapta viltis jį užliejusi. Gal dėl to dabar ir atrodo, kad, jums išsikrausčius, aš salos gale vienas likau ir viską, kas ant Menų tilto vyko, tik iš tolo mačiau? Kai prisimenu – tarsi ne su jumis būčiau, o ant suoliuko po žilvičiu tebesėdėčiau.

Tas tavo veidas… Būdavo, pas arabą užsukame ir perkamės vyno, tu prie vitrinos sustoji kokiais niekučiais pasigrožėti, užsimanę Berthillon ledų, į Šventojo Liudviko salą nueiname ir eilėje mindžiukuojame, aš į tave akis pasuku, ir, žiūrėk, dingteli – vasara jį išblukinusi truputėlį daugiau negu vakar, tegul vos vos, bet vis tiek truputėlį daugiau: lyg saulės šviesa galėtų blukinti veidus, kaip ji, laikui bėgant, blukina tapetus kambariuose, gatvėse – ilgai nenukabinamas afišas, kioskuose – viršelius senų spalvotų žurnalų, kurių niekas nebeperka.

Žinojau, kad tai atsitiks, tik nežinojau, kaip atsitiks, o atsitiko labai paprastai.

– Atleisk, labai pavargus jaučiuosi, – tarei, – norėčiau pabūti viena.

O juk savaime suprantamas turėjo būti tas tavo noras, juk drauge ir drauge, man irgi parūpdavo pabūti vienam, tik prisipažinti nedrįsdavau; tegul nujaučiau, beveik tikras buvau, kad mus sieja tik voratinklio gijos, drugelio sparnai, paukščio plunksna, bet argi galėčiau sakyti, jog slapta nesivyliau, kad voratinklio gijos – tai įžadai, be žodžių duoti, suvirpėję ir išsiskleidę drugelio sparnai – tai mostas, kuriuo jis, be garso nuskrisdamas, palaimina juos, kiro plunksna, vieną sekmadienį po mišių Dievo Motinos katedroje Senos krantinėje tavo rasta, – tai plunksna, kuria mes tuos įžadus kasdien pasirašome? Tai jau taip, ypač prabėgus tiek metų, palyginimų prisigalvoti gali, kokių tiktai nori, net verksmingesnių, jie nieko nekeičia ir tėra vaizduotės žaismė. Juk ne tik laikas su tavimi, bet ir daug kitų dalykų iš praeities man kartais pasirodo pusiau tikri, pusiau netikri: gal tik išmonė mano vaizduotės, iš atminties liekanų pasakojimą man apie mane patį kuriančios, – kaip kad istorikai iš archeologų rastų duženų, šukių sukuria pasakojimą apie gyvenvietę, iš kurios jokių rašytinių šaltinių nelikę.

Ir galbūt tik dabar man atrodo, kad, po ilgo laiko vidurnaktį sugrįžus į savo palėpę, širdperšos gyvatėlės iš karto susisuko į kamuolį, ir joje, ligi šiol mintyse man tik laikinu prieglobsčiu buvusioje, pasijutau namuose. Staiga tu nutolai, ir daug tikresni už tavo noriu pabūti viena pasidarė žvilgsniai daiktų, kuriuos, šviesą uždegęs, regis, pirmąsyk pamačiau. Jie nei kaltino, nei priekaištavo, tik liūdni buvo – kad juos vienus taip ilgai palikau. Stypsojau nelyg keliautojas, kuris, iš ilgos kelionės grįžęs, atsirakina duris ir kurį jau žengiant per slenkstį nudiegia mintis, kad jokie viešbučių kambariai, nors kokie būtų geri, nė aukščiausios klasės kupė ar kajutės tau niekada namų neatstos, tegul tavo namai tebūtų trys metrai ilgio, du metrai pločio.

Pravėriau langą, atsikimšau butelį vyno. Įsipylęs prisidegiau cigaretę ir užsikvempiau ant palangės – pūsdamas dūmus ir retkarčiais gurkštelėdamas, žiūrėjau į stogus: pratęsdami vieni kitus, jie tolo, o toldami skleidėsi, ir man pasirodė, kad žvelgiu į Senos, visu akiračiu išplatėjusios ir nurimusios, deltą – kurgi dabar jai skubėti, jūra – čia pat. Ir kad toji delta, jūron pagaliau išsiliejusi ir tamsos ištirpdytą horizontą palietusi, jau dangaus skraiste, dirbtinių miesto šviesų raibuliuojama, manęs link atsigaubia. Dideliuose miestuose žvaigždes retai pamatysi, jeigu jų pasiilgai, turi išvažiuoti.

Prisiminiau vyrą, aną naktį prie mūsų iš skverelio nušokusį ir cigaretės paprašiusį, šiek tiek atokiau atsisėdusį, į tekantį vandenį įsižiūrėjusį. Gal nei toks liūdnas, nei vienišas jisai buvo, tik – truputėlį kažko pasiilgęs?

Staiga susizgrimbu, kad man dabar – apytikriai tiek, kiek jis anuomet turėjo.

Atitraukiu rankas nuo klaviatūros, atsiremiu į kėdės atlošą. Skardinėn palangėn tebekrapnoja lietus. Regis, nė nebuvo nustojęs. Paryžiuje žiemomis dažnai lyja.

Ir tegul tas tavo pasakymas savaime suprantamas buvo ir nereiškė nieko daugiau – tik kad pavargai ir nori pabūti viena, nuo to vakaro dienos ir naktys mano atmintyje su pagreičiu pradeda suktis, o gal aš pats laiko juostelę pirmyn su pagreičiu imu sukti – noriu, kad jau pasibaigtų. Bet iš tiesų dar ne taip greitai visa pasibaigė, laikui su tavimi dar tęstis ir tęstis. Tik vis dažniau panūsdavai pabūti viena ir vis dažniau, tave palydėjęs ir pakeliui nusipirkęs butelį vyno, aš į savo palėpę grįždavau. Tik lyg vaizduotei pavargus, vis rečiau prasimanydavome kokių nors žaidimų, ir mūsų pasivaikščiojimai po truputėlį nuobodesni darėsi, kartais atrodydavo, tik laikui prastumti, kol sulauksime vakaro ir patrauksime ant Menų tilto. Nors ir tuomet niekada negalėjai žinoti, kas į galvą tau šaus. Liuksemburgo sode staiga tavo pirštai iš mano rankos išslysta, ir tekina pasileidi per lomą prie žydinčių baltų jazminų krūmo, o uniformuotas sargas, žandus išpūtęs, kiek kvapo turi, tau pavymui skardžiu švilpuku švilpia, net per smilkinius eina. – Tik pauostyt norėjau… – į priekaištus ir įspėjimus, gūžtelėdama pečiais, atsakai tarsi vaikas, nesuprantantis, už ką jį čia dabar bara. Žinojai, kad tokios staigmenos man patinka, bet jų irgi vis rečiau pasitaikydavo. Nė ant Menų tilto kartais nebenorėdavai: ko mums ten eiti, ir taip aišku, kas bus. O kartais spirgėdavai, vakaro vos sulaukdavai. Nenuspėjama buvai visada; šiek tiek aikštingesnė, irzlesnė dareisi. O gal aš pats ėmiau pastebėti, kas anksčiau man buvo nė motais? Iki dabar, regis, tebejaučiu tvilkulį, kai pirštais spaudžiu degančios cigaretės galiuką, o ranka tebeprisimena mostą, kuriuo ją pro langą su apmaudu švysteliu. Kai papriekaištavai: – Ir vėl… Gal galėtum rūkyti mažiau?

Viskas, regis, buvo taip pat, ir viskas pamažėl, ne visada ir pastebimai keitėsi: kaip nepastebimai keičiasi kasdien matomo žmogaus veidas. O gal niekas nesikeitė, gal tik retėjo – kaip kopiant į kalnus retėja oras, nors tada jau nekilome, tada mes leidomės. Ir tavo veidas, jo bruožai ir apribai, kai ant tilto su Migeliu, Chuanu, Emanueliu ar dar su kuo nors šokdavai, mano akyse vis labiau skaidėsi, dilo ir bluko, kartais iš viso pradingdavo nakties tolumoje. Migelis? Chuanas? Emanuelis? Koks atsitiktinis priklydėlis – juk pasitaikydavo, kad priklysdavo ir ne vienam vakarui. Kaip kad Danielius – tas taip įsigyveno, kad jau neatplyšo. O gal niekas? Galėjo būti ir niekas.

Kai vis dažniau, su tavimi atsisveikinus, savo palėpėn po stogais tekdavo grįžti, sumanei dar vieną žaidimą, jau paskutinį. Kur rytoj susitiksime? Ir pasimatymų šaradas pradėjome kurtis. Vieną vakarą tu, kitą vakarą aš turėjome vietą užburti, vienądien tau, kitądien man tą vietą atburti reikėjo. Lengvos ir paprastos buvo tos mūsų šarados – kam rizikuoti, mobiliųjų tada neturėjome.

Lipu žemyn laiptais ir kartoju tavo vakarykščius žodžius: ten, kur kalavijas pakeltas, o blogis pasigailėjimo nė nesitiki, kur vanduo užuolaida krinta, o dvi sparnuotos chimeros jo plūsmui akompanuoja.

Kur čia neatspėsi – Sen Mišelio fontanas.

Ten, kur keturi liūtai su herbais letenose saugo keturis Karaliaus Saulės laikų vyskupus, niekada netapsiančius kardinolais, bet pagrindines šiaurės–pietų, vakarų–rytų pasaulio šalis pasidalijusius ir kiekvienas žvilgsniu savąją laiminančius.

Irgi lengva: Šv. Sulpicijaus aikštė, Kardinolų fontanas.

Ten, kur akivaras – kaip kiklopo akis, savižudį hipnotizuojantis.

Tai jau taip, Polifemas. Marijos Mediči fontanas.

Tik dabar susivokiu, kad dažniausiai susitikdavome prie fontanų.

Bet galėjo būti ir taip:

Paris a mon coeur dès mon enfance…¹

Tai – tą dieną, kai turėjai laikyti egzaminą. Nors neketinai eiti, vis tiek paglostei Montenio batelį. Abiem mums patiko, ką jis, koją ant kojos užmetęs ir elegantiškai į Sorboną palinkęs, sako, o kai Gibert Jeune knygyno dėžėse, su knygomis iš antrų rankų į gatvę išstumtose, suradai jo „Esė“ ištraukas ir prie Senos pavartinėjai, atsidusai, kad per kelias minutes jis tave išmokė daugiau nei dešimtys Sorbonos profesorių, kai dar į paskaitas vaikščiojai.

Arba:

Le jours s’en vont je demeure².

Irgi buvo lengva atspėti, bet tąkart šiek tiek suirzau – trenktis į miesto galą.

Tačiau ką padarysi, užsimanei, tai užsimanei, argi tavo užgaidoms aš prieštarausiu? Metro nelabai mėgau, susiradau autobusą, atrodo, ten link ve žė 72-as. Prisimenu, švystelėjęs nuorūką ir rankas į kišenes susibrukęs, prie stotelės mindžiukavau, ilgai nesulaukiau, jau maniau, neatvažiuos, gal vėl kokia demonstracija? Galiausiai sustojo. Ir kai jis tą saulėtą popietę mane pas tave savo tiesiu, Paryžių išilgai kertančiu maršrutu vežė, pasijutau šiek tiek turistu, pirmąsyk į šį miestą atvykusiu – lyg būčiau įsėdęs ne į maršrutinį, o į turistinį. Nežinau, kas man užėjo, gal susierzinimą nuslopinti norėjau, gal priešingai – lengvabūdiška žaismės nuotaika apėmė, gerai, tariau sau: jeigu jau taip nekantrauji ir bauginiesi, jog kelias prailgs, pavaidink truputėlį. Ir mintyse pradėjau sau moti:

štai Luvras, didžiuojasi – turtingiausias pasaulio muziejus. O čia – Tiuilri sodas, tik pažiūrėk, koks gražus. Tuoj Santarvės aikštę puslankiu suksime, skulptūros, kurias pamatysi, simbolizuoja aštuonis didžiuosius Prancūzijos miestus, sakau dabar, nes bijau, kad nespėsiu, ten tiek visko yra. Va, žiūrėk, žiūrėk, jau: Strasbūras, Marselis, Lionas… O tuo obelisku aikštės viduryje egiptiečiai atsidėkoja už tai, kad vienam prancūzui gudruoliui pavyko iššifruoti jų paslaptinguosius hieroglifus. Per Didžiąją revoliuciją jie čia giljotiną galvoms kapot pasistatė, turėjo jų ir daugiau, tų giljotinų, bet ši buvo Motina visų giljotinų – lygu katedrų gali prisistatyti, kur tik šauna į galvą, bet visų katedrų Motina vis tiek liks viena – Dievo Motinos katedra Paryžiaus lopšy, Sitė saloje. Bet nukrypau, juk per Santarvės aikštę važiuojame, tad įsivaizduoti bent pabandyk, kaip žmonėms galvos nuo kaklų lekia ir kaip kraujas liejasi Senon, o iš Tiuilri sodo pusės jau veža Mariją Antuanetę – jos galva taps visų tos Didžiosios revoliucijos aukų simboliu, ką gali įkūnyti ar simbolizuoti plebėjo galva? Taip jau yra: peilio ašmenys saulėje švysčioja, bet, prabėgus daugiau nei dviem šimtams metų, telikusi garbė, spindesys ir didybė: ką tik matėme Upių fontaną, tolėliau – Jūrų fontanas. Laikas kaip vanduo viską nuplauna – Kraujo fontano nėra.

Dabar – Karalienės alėja.

Žaisminga ir truputėlį liūdna buvo ta mano kelionė: lyg vienu metu būčiau ir gidas, ir atvažiavėlis, tik pamatantis, o jau atsisveikinantis. Didieji rūmai, kiek toliau – tunelis, kuriame princesė Diana užsimuš, ir jos mirtis dvidešimtojo amžiaus legenda taps.

Kai nuvažiavau, jau ant turėklų rymojai, iš tolo tave pamačiau. Po Mirabo tiltu teka Sena, teka Sena, po Mirabo tiltu teka Sena, teka Sena, – niršdamas, kad nė paprastos eilutės išverst neįmanoma, o gal tik man nepavyksta, ėjau prie tavęs ir niūniavau. Ir kai priėjau, lyg mano niūniavimą būtum girdėjusi, vietoj pasisveikinimo pratęsei:

Les mains dans les mains restons face à face
Tandis que sous
Le pont de nos bras passe
Des éternels regards l’onde si lasse³.

Nesupykai, kad laukti reikėjo. Pykti nebeturėjo prasmės? Ir strofą vykusiai pasirinkai – iki galo mėtei pėdas.

Paskui Senos krantinėmis atgal ėjome. Kai dabar pagalvoju, nors nesupratau iki galo tavo šarados, gal ne toks naivuolis buvau: juk ir tuomet – kaip autobuse – tebesijaučiau lyg būčiau vienos dienos atvažiavėlis: atrodė, su viskuo, pro ką praeinu, tik pasisveikinu ir iškart atsisveikinu. Tos Senos krantinės tądien man buvo nelyg oro uosto įsibėgėjimo takas – širdį spaudė toks pat ilgesys, koks bent maniškę visada spaudžia, kai, lėktuvo ratams atplyšus nuo žemės, visa, kas apačioje, ima tolti, mažėti, smulkėti. Nors žinai, kad grįši, vis tiek kažko labai gailu pasidaro. Juo labiau kai abejoji, ar grįžti kada nors pasitaikys proga.

Sentimentali buvo ta šarada, jau paskutinė. Kaip nesentimentali būti galėjo, jeigu pasirinkai tą Apolinero eilėraštį. Nelyg upės tėkmė skambesį žodžių be skyrybos ženklų. Prie ausų būgnelių tik priartėjantį, o jau nuvilnijusį.

L’amour s’en va comme cette eau courante
L’amour s’en va
Comme la vie est lante
Et comme l’Espérence est violente⁴, – padeklamavai, kai atsisėdome ant suoliuko.

Lėktuvo ratai nuo žemės atplyšo.

Ir, lyg niekur nieko mums vėl žingsniuoti pradėjus, viskas mano akyse tolo, mažėjo, regos dėsnius paniekinusios, perspektyvos jau nebesiskleidė, o tolydžio siaurėjo – tarsi Sena, tavo nenuspėjamais įgeidžiais persiėmusi, langines vidury baltos dienos užsidaryti būtų sumaniusi.

– Atostogų išvažiuoju, – tarei, kai prisėdome ant kito suoliuko.

– Atostogų? Apie atostogas tu man nekalbėjai.

– Tik vakar pasiūlė. Būtų kvaila nepasinaudoti proga, ar ne?

– Būtų kvaila nepasinaudoti proga, – atsakiau, nurydamas galugerklyje aną vakarą į kamuoliuką susisukusias galbūt apmaudo, galbūt liūdesio gyvatėles.

Į tavo raudonus bukanosius batelius, lyg du pavargę ir truputėlį sumišę žvėriukai tupėtų ant grindinio, įsižiūrėjau.

– Iš ten parašysi?

– Kad laiškų rašyti nelabai mėgstu.

Tikrai, neprisimenu, nei kaip atsisveikinome, nei kaip išsiskyrėme, o gal kartu dar šiek tiek paėjėjome? Tik jau matau save, Šv. Sulpicijaus aikštės kavinėje sėdintį. Kodėl nepaklausiau, kur ir su kuo išvažiuoji? Bet kam, gal ir geriau šitaip: regis, nei iš šio, nei iš to, nei susibarus, nei susipykus, nė neapgaudinėjant savęs, kad kada nors susitiksime.

Passent les jours et passent les semaines
Ni temps passé
Ni les amours reviennent
Sous le pont Mirabeau coule la Saine⁵.

Gerą paskutinio pasimatymo šaradą pasirinkai.

Ir tikrai nesuprantu, kurių galų į „Luizianą“ man dar nusitrenkti reikėjo.

Pravėriau duris, pasisveikinau.

Juodbruvas vaikinukas šiek tiek sutriko.

– Est-ce que ça va?⁶

Ranka į ledinukus parodė.

Tarpduryje tebestovėjau.

– Oui, tout va bien, ça va. Merci.

– Mais moi, je ne sais rien…⁷

Kodėl jis man šitai pasakė? Aš gi jo nieko neklausiau.

– Au-revoir.

– Au-revoir.

Paėjau keletą žingsnių, atsisėdau ant šaligatvio krašto, užsirūkiau.

Tavo atostogos man amžinai tęsis.

Ir kai pasakiau šitai sau – skaidruma.

Perlaužęs pusiau surūkytą cigaretę, ją šalin švystelėjau.

Nė nestabtelėdamas atsipūsti, užšokavau šešis aukštus, atsidariau stalčių, į du šimtus frankų, atsidėtų juodai dienai, įsistebeilijau. Du šimtai frankų?

Strimgalviais žemyn laiptine nugarmėjau, paskui – trys aukštai į viršų.

Pasibeldžiau.

– Įeikite! Neužrakinta!

Ponia Adelė ant taburetės stovėjo, nuo virtuvės palubėje ištemptos virvės skalbinius traukė.

– O, pačiu laiku ateini, padėsi man sulankstyti paklodes.

Iš abiejų galų paimame, tolstame vienas nuo kito, kelis kartus trūktelime: lyginti juk nelygina, šitaip palygina – tada vienas prie kito artėjame, kampus į kampus taikome, iš pradžių drauge lankstome, galiausiai ponia Adelė perima, viena baigia. Kitą iš abiejų galų paimame, tolstame vienas nuo kito…

– Ponia Adele, man labai nesmagu, jūs man tiek daug gero padarėte. Bet… Jeigu tiesiai šviesiai, pasiskolinti norėčiau…

– Kas nors atsitiko?

– Ne, nieko tokio. Tik… Atiduosiu. Tikrai.

– Kur čia ta mano kortelė? – Ir, pasikuitusi po rankinę: – Pasiimk, kiek tau reikia. Tik kvitą atnešk.

„Le Monde“ skiautę atplėšia, kodą užrašo.

Per daug smalsi ponia Adelė nebuvo, galbūt per daug patikli. Bet prisiekiu, atidaviau. Nebėra jos, jau mirusi ponia Adelė.

Paprasta tokia buvo – kaip vardas.

Ir kaip vardas kilni.

Gerumo grandinę norėjo pratęsti.

Jeigu būčiau su ponia Adele ilgiau pasėdėjęs, gal nė skolintis nebūtų reikėję?

Bet aš jau Šiaurės stoty. Kaip visos Paryžiaus, didelė toji stotis, žmonių – milijonai: vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, vieni susitinka, kiti atsisveikina. Yra tokių, kurie laiko neturi, paniškai skuba, bėgdami viena ranka lagaminą traukia, kita kažkam moja, pečiais praeivius stumdo; yra tokių, kurie laiko per daug turi, tie žioplinėja ar kavinėse sėdi, laikraščius skaito, vyno ar alaus gurkštelėję, į laikrodį retkarčiais dirsteli – su laiku stotyse nejuokauk. Traukiniams atvažiuojant ir išvažiuojant švieslentėse vienų miestų vardai gęsta, sušvinta kiti. Niekas čia nesikeičia ir sykiu kaip niekur kitur greitai mainosi. Argi dar reikia sakyti, kad stotis mėgstu: tokia pat pereinamybė, kai žibintai dar neįžiebti, bet tuoj juos įžiebs, arba kai žibintai dar neužgesinti, bet tuoj juos užgesins.

Tačiau ne švieslentėse mirguliuojantys miestų vardai tą pavakarę man galvoje buvo, nė bėgiais, iš kurių traukiniai išsukti negali, man skrieti rūpėjo – norėjosi, kad miestų vardai, švieslentėse vos sušmėžavę, pradingtų, o vienus iš kitų išsišakojančius kelius ne aš pasirinkčiau, o jie mane rinktųsi.

Hertz.

Ar ateis laikas, kai ką nors savo turėsiu?

– Taip, žinoma, jei užtruksite, pratęsti galėsite, telefono numerį turite.

Išgirstu „Renault“ dureles trinktelint – lyg ne pats iš vidaus, o iš lauko kažkas jas būtų užtrenkęs. Didelis požeminis angaras. Nė vieno žmogaus.

Užsikniaubiu ant vairo, nežinau, kiek laiko rymau, galiausiai lyg iš miego pakirdęs galvą atplėšiu: gerai, viskas gerai.

Kuriame aukšte buvau? Ar gali sakyti aukšte, kai kalbi apie požemį? – suabejoju, ratus sukdamas. Lyg šulinio rentiniais viršun kilčiau.

Užkardas, pagaliau besibaigiančios dienos švieson išvažiuoju.

Kur žalia man užsidega, ten ir suku. Kai važiuoji mašina, miestas visai kitoks, nei kai pėsčiomis vaikštai ar pro autobuso langą žvelgi. Susizgrimbu, kad Paryžiuje pirmą kartą vairuoju. Tikriau tariant, ne vairuoju, o atsitiktinumų vairuojamas leidžiuosi.

Galiausiai kuo greičiau ištrūkti panūstu.

„Renault“ vairas – į kairę, į dešinę, nors miesto planas ant sėdynės greta, bandau pats susigaudyti, jau rodos, pakraštyje, o vienakryptė juosta mane vėl centro link veda, nekantrūs vairuotojai sankryžose signalizuoja, kartais sankabos pedalą per staigiai atleidžiu, ir mašina strykteli, dar prie jos neįpratęs, raudonos šviesos per ilgai dega, tai jau eik, eik tu greičiau, galiausiai – periferikas, srautas automobilių, tarsi įžambiai pasvirusia lenktynių trasa aplink Paryžių ratu lekiančių, spūsčių jau nebėra, vis krūpteliu, kai skustuvų ašmenimis prošal motociklai prašvilpia, gerai, kad draudimą pasiėmiau, kelio ženklai, miestų ir gyvenviečių vardai akyse šmėkščioja, tebūnie čia, ir…

Ir prieš mane greitkelis šauna.

Kiti nemėgsta, o man patinka naktį vairuoti. Nors kaip dieną iš vienos vietos į kitą važiuoji, naktį kartais pasidingoja, kad iš niekur į niekur keliauji. Kaip kad prieš atrandant „Luizianą“ man pasivaideno, kad žmonės iš niekur į niekur eina, o paskui ir mes patys – tik jau tikrai – ėjome iš niekur į niekur. Vakaro dildytus kontūrus naktis į tamsą sugaubia, ir visa truputį netikra ima atrodyti. Tarsi kelias ne žeme tiestųsi, o, nuo jos traukos truputėlį atplyšęs, pažemiui slystų: kai kyli ar leidiesi, ar suki iki begalybės ištįstančiu posūkiu. Juodas nakties aksomas viską suminkština – kad ir kas atsitiks, tamsos pagalvė smūgį sušvelnins. Tą kartą iš tiesų važiavau tik tam, kad važiuočiau, bet šiaip neretai, kai naktį vairuoju, man pasirodo, kad visi mes važiuojame tik tam, kad važiuotume, – nelabai prisimindami, iš kur išvažiavome, nė gerai nenutuokdami, koks mūsų tikslas.

Greitkelis nuožulnia alkūne atsišakoja, vairą pasukus, mašina į didelę station service sliuogia. Arche, – neono raidėmis parašyta ant aukšto stulpo.

Kelių anonimai, mes čia, stations service, trumpam susitinkame, vieni kitų veidus pamatome. Kad, geriausiu atveju keliais žodžiais persimetę, vėl išsiskirtume ir kelyje švysčiojančiais žiburėliais kaip jonvabaliai išsibarstytume. Moterų ir vyrų tualetų durys čia atsiveria, čia užsitrenkia, dūzgia kavos automatai, tie, kurie keliese važiuoja, tarpusavyje šnekučiuojasi, tokie kaip aš vieni stypsome: stations service – visas gyvenimas. Mūsų, tuo pačiu keliu lekiančių, liūdesį ir džiaugsmus trumpam susemiančios prieglaudos, iš tamsos išnyrančios ir užsukti kviečiančios, o iš tiesų viena ir ta pati prieglauda, tau įkandin skubanti ir prieš tavo akis vėl iššokstanti: visos gi jos tokios pačios arba be netikėtumų panašios, tos stations service, pakeliui išsimėčiusios nelyg šviesų salos. Kodėl, kai matau žmones, į automobilius kurą pilančius, mane gyvenimo beprasmybės pojūtis apima?

Kol netenka ko nors aplankyti ar pats jose neatsiduri, retai kada apie ligonines pagalvoji. Kai ramiai gatvėmis vaikštinėji, nedažnai pamanai, kad greitkeliuose automobiliai šiuo metu skrieja, būna, kad vieni į kitus trenkiasi, šalikelėn slysta, užsidega. Prieš užmingant neateina į galvą, kad stations service gyvenimas tęsiasi: į jas vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Tuo, kad jose laikinumas nudiegia, ligoninės ir stations service man panašios.

– Monsieur…

Pasuku galvą.

Jaunas šviesiaplaukis vaikinas.

– Ar pavėžėti galėtum?

– Kur tau?

– Į Lioną man reikia.

– Gerai, ton pusėn važiuoju, tik Liono nekirsiu, prieš miestą išleisiu.

– O gal toliau? Gal toliau tu važiuoji?

– Tau toliau reikia?

– Taip.

– Kur?

– Toli.

– Kur toli?

– Dar už Marselio.

– Gerai, nuvešiu.

– Kaip tai nuveši? – nepatikliai žiūri.

Mūsų link anoje greitkelio pusėje geltonos šviesos artėja, mus šiapus pralenkusių mašinų raudoni žiburėliai tolsta, vieni su kitais liejasi – kai kylame arba leidžiamės, greitkelis priešingų krypčių geltonomis ir raudonomis juostomis tįsta arba vingiuoja. Kai kelias lygus, ne taip gerai matyti, kiek mūsų daug. Vasara, atostogų metas.

– Aleksis mano vardas.

Pasakau savo.

Bandau dabar atmintyje išsikirpti jo, mirtininko vietoje sėdinčio, profilį, kurį šoninio lango fone išvysdavau. Tolumoje – tamsa arba laukuose pasiklydusių gamyklų ar sandėlių šviesos, gyvenviečių trupiniai, spindintys lomose ar ant kalvų, prožektorių iš nakties išplėšti pilių kuorai – per Bretanę turbūt dar važiuojame. Jeigu kelias dienas nesiskutęs nebūtų, galėtum sakyti, antikos profilis: garbanoti šviesūs plaukai, aukšta kakta, tiesi nosis, šiek tiek, bet ne per daug putnios lūpos, taisyklingos trapecijos smakras, Adomo obuolys irgi ne per daug atsikišęs. Nekalbus ir drovus buvo, o gal – pavargęs?

– Ilgai laukei?

– Maniau, nebeišsikrapštysiu.

Nepratardami žodžio, vėl dešimtis kilometrų važiuojame.

Norėčiau, kad ką nors pasakytų, bet Aleksis nieko nesako, Aleksis snūduriuoja, ir jo baltapūkė nužydėjusios pienės galva linksta, priešpriešinio vėjo gūsio pūstelėta atsitiesia, vėl svyra. Mane irgi snūdulys ima, rūkau, cigaretes vieną nuo kitos prisidegdamas.

– Aleksi…

Į mane akis atsuka.

Kad kelią sutrumpinčiau?

Kad nuobodulį išsklaidyčiau?

Kad bijojau užsnūsti ir trenktis į šalikelės bortą?

Tikriausiai ne vien.

Iš tiesų nė nežinau, kas man užėjo, gal paprasčiausiai išsisakyti parūpo? Nė nesitikint, kad palengvės.

Su mergina išsiskyriau, pats nežinau kur važiuoju, bet kur tave nuvežti galiu…

Ir tada jau apie viską aš jam išklojau: apie aną žiemą, kai susipažinome, apie mūsų genties klajones, apie rytą, kai mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris, apie katedras, visur, kur šovė į galvą, mūsų prisistatytas, apie Šokių sezoną, apie tai, kaip Šagalas mus tapė, ir mes skriejome virš Paryžiaus… Kalbėjau, kalbėjau – kaip gimnazistas dienorašty liejausi.

Bet dabar…

Dabar jau tikrai per ilgai.

Dabar jau užtenka, dabar stabdį spausk – staigiai ir stipriai.

„Renault“ avarinėje juostoje čiuožteli ir sustoja.

Gerai, tebūnie.

Gi…

Gi ne aš jį vežu, o Aleksis mane veža, ne jis manęs prisiprašė, o aš jo prisiprašiau – toje station service, iš kurios, maniau, jau nebeišvažiuosiu, taip ilgai joje įstrigau.

– Gerai, sėsk, nuvešiu. Su mergina išsiskyriau, pats nežinau kur važiuoju, bet kur tave nuvežti galiu, tik pasakyk, – Aleksis tarė, kai prie jo „Renault“ priėjau.

Ir ne aš tau, o tu man, Aleksi, apie viską išpasakojai: apie Putpelių kalvą, apie Šv. Sulpicijaus aikštės kavinę, apie saksofonininką, po Karališkuoju tiltu repetuojantį, apie rytmečius ant Menų tilto… Ir apie viešbutį prieš „Luizianą“, ties kuriuo sustojo naktinis taksi, ir iš jo iššokusi kailinukais vilkinti moteris per ilgą kiemą nubėgo. Pats savęs klausei: gal aš nemiegodamas tada sapnavau? Kaip kitapus tos siauros Senos gatvės prie viešbučio galėjo sustoti taksi, jei prieš „Luizianą“ nėra jokio viešbučio? Ir kaip į tą nesantį viešbutį kailinukais vilkinti moteris galėjo nubėgti?

Ir apie paskutinį kovo sekmadienį tu man papasakojai.

Liejaisi kaip gimnazistas dienorašty, viską išklojai.

Kalbėjai, kalbėjai, bet jos vardo taip ir neišdavei, o aš nepaklausiau, todėl šiame pasakojime ji ir liko be vardo, jo nežinau. Kaip tu Elle ją vadinau.

O jos veidas liko be bruožų – kaip galėčiau aprašyti jos veidą, jei niekada jo nemačiau? Nebent prasimanyti būčiau galėjęs, bet nedrįsau ar nenorėjau. Tik žinau, kad raudonus bukanosius batelius pavasariui prisišaukt nusipirko ir tą dieną, kai Tiuilri sode žaibas nutrenkė jauną merginą, suknele su žirniukais vilkėjo.

…Kodėl kaip savo susimaniau papasakoti tavo istoriją? Lyg aš būčiau tu – prieš daugelį metų, kai tavo „Renault“ mes kartu per naktį važiavome. Truputį naivus, sentimentalus man pasirodei, jaučiau, į mane šiek tiek panašus. Nežinau, ar toks išlikai, aš tai turbūt – tegul sykiais daugiau, sykiais mažiau.

Prisimenu, kaip nustebo tie žmonės, pas kuriuos važiavau, kai tavo mašina į jų kiemą įsuko.

Na, tau ir sekasi – ligi pat durų.

Jie terasoje vėlyvus pusryčius valgė, kvietė prisėsti, bet neprisėdai.

Dar ir dabar matau, kaip tavo „Renault“ žvyruotu kaimo keliuku tolsta.

Keliukas dulka, tavo „Renault“ dulkėse tirpsta, už posūkio dingsta.

…Iš tiesų keista, kaip gali užvaldyti pasakymas, žodžiai, net ne paties išgirsti, o tau persakyti kito žmogaus, tiek užvaldyti, kad pasirodys, jog niekaip kitaip nuo jų nepabėgsi, tik atsiduodamas jų sentimentaliam ritmui – tegu naiviai tikėdamasis, kad pačių žodžių galia įmanu jų galią išsemti.

Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris…

Bet dabar dar tęsias žiema, ir man atrodo, kad šiais metais jau tikrai ji niekada nesibaigs.

Alexiui – ir susimanyk gi tu man.

Bet ar ne visada taip: ne tu, o tavo sukurti personažai plagijuoja tavo jausmus?

O’key, tebūnie darsyk bent truputėlį ir pačiam sau.