2021 m. Nr. 1

Literatūrologą prof. Petrą Bražėną kalbina Dainius Vaitiekūnas

 

Šių metų sausio 1 dieną literatūros tyrinėtojui prof. Petrui Bražėnui sukanka aštuoniasdešimt metų. Taigi proga kalbinti energingąjį literatūrologą bei pedagogą išskirtinė. 2020-ųjų gruodį ir kalbėjomės apie profesoriui svarbius gyvenimo epizodus, sutiktus žmones ir įvykius, įsižiūrint ne tik į prabėgusį laiką, kai „žmones ir įvykius ima gaubti vis sodresnė ir šiltesnė nostalgiškų prisiminimų migla“, bet ir į ryškiai matomą šiandieną.

 

– Labai malonu iškviesti atsakinėti savo buvusį dėstytoją. Pirmąkart susitikome Vilniuje, anuometiniame Pedagoginiame institute. Į jį atėjome beveik tuo pat metu: Jūs pradėjote dėstyti, o aš – studijuoti. Abu aukštaičiai. Vis dėlto iš pradžių kviečiu atsigręžti į tolimesnę praeitį. Ar sena Jūsų giminė? Ką sau svarbaus išsiaiškinote apie savo šaknis? Kas tie giminės herojai, kurie Jūsų mintyse įspaudė ryškius pėdsakus? Turiu galvoje pirmiausia tokius išskirtinius Jūsų giminėje iš lūpų į lūpas pasakojamų istorijų personažus. Kuris Jums iš jų pasirodė pats įspūdingiausias, o galbūt – ir koks pats keisčiausias?

P. B. Pluoštas klausimų, mielas Dainiau, vertas visos (auto)biografinės apysakos. Deja, ne ant tokio herojaus ar pasakotojo pataikei (atsiprašau dėl kreipinio Tu, net ne atsiprašau, o skaitytojui pasiaiškinu: kitaip man neišeitų): Tavo klausimai verčia mane atvirai prisipažinti, kokia vargana mano giminės šaknų raizgalynė ir koks prastas aš pats tų šaknų tyrinėtojas.

Gal reikėtų pradėti nuo pasiteisinimo, kad tokius klausimus gavau pirmą kartą gyvenime, kad nei vaikystėje, nei vėliau nebuvau girdėjęs į atmintį įstrigusių istorijų apie giminės herojus ar bent dėmesio vertus personažus. Greičiausiai jų nė nebuvo, nes vaikystėje ir atmintį neblogą turėjau, ir smalsumo netrūko. Net iš svetimos giminės vieną herojų ir istoriją įsiminiau. Ne visai iš svetimos, bet ne Bražėnų linijai ji priklauso – Paulauskams. Mano gimtajame kaime, Mažeikiuose (tik nereikia jų painioti su didžiaisiais Žemaitijos Mažeikiais: maniškiai – ties keturioliktuoju kilometru nuo Utenos pakeliui į Vilnių) kadaise buvo dvi dominuojančios pavardės: Bražėnai ir Paulauskai. Devynioliktojo amžiaus gale viena iš Paulauskaičių ištekėjo už mano būsimo senelio Juozo ir pagimdė devynis abiejų lyčių Bražėniukus, iš kurių, deja, išgyveno tik trys, apie kuriuos po kokį sakinį ir pasakysiu. Bet kol kas – apie pačią senelę, kurią vaikystėje vienintelę iš keturių galimų senelių bandydavau įsivaizduoti: mat ji – vienintelė iš tų keturių, kaip ne kartą pasakojo mama, nekantriai laukusi manęs ir išėjusi, kai laukti bebuvo likę tik trys mėnesiai. Visi kiti mirė dar netapę seneliais. Ką reiškia augti be senelių, aš dar pavirkausiu, bet kol kas išnaudosiu tą vienintelę istoriją, kuri ir mūsų giminei bent iš dalies – per senelę – priklausė. Paulauskus, kiek prisimenu iš vaikystės, kaime pravardžiavo Pinkeliokais. Nesukdamas galvos dėl to, kaip jūs tą pravardę ištarsite, aš atskleisiu tik jos etimologiją: Pinkelioko pravardę Paulauskams pelnė jau mano močiutės senelis (keturios kartos iki manęs ir jau septynios iki mano anūkų). Būta jo neįprastai stipraus vyro, išgarsėjusio savo jaunystėje susikirtimu su gretimoje parapijoje veikusio malūno savininku. Nuvežęs tas prosenelis į malūną rugių, ne į paprastą maišą, o į čiužinį (tokį didelį maišą, į kurį paprastai prikimšdavo šieno arba šiaudų) prisipylęs. Gal jau buvo iš anksto kokią išdaigą sugalvojęs, nes kai atėjusi eilė ir jo „maišioką“ sumalti, malūnininkas įspėjęs, kad mokėti teks ne už vieną maišą, o už visus keturis, na, tegu bus tris. Prosenelis ėmęs prieštarauti: tokį maišioką jis dantimis galįs iki girnų nunešti. Na, jeigu dantimis, tai jis, malūnininkas, ir veltui sumalsiąs. Įsikando tas prosenelis maišioką, užsivertė ant krūtinės ir nunešė iki girnų. Bet kai rugiai jau buvo sumalti ir prosenelis ruošėsi namo, malūnininkas ėmęs priekaištauti: tai kaip čia dabar taip? Supykęs prosenelis (ne tik stipraus, bet ir karšto vyro būta), čiupęs malūnininką dantimis už apykaklės ir įmetęs jį į tvenkinį. Kilęs triukšmas, bet buvę gi liudininkų, girdėjusių malūnininko pažadą, tad incidentas tuo ir baigęsis. Bet kažkam vis tiek rūpėję pasitikslinti, kiekgi iš tiesų galįs sverti toks grūdų „maišiokas“. Pasvėrę ir nustatę: penkiolika pūdų. Žinai, kas yra pūdas? Šešiolika kilogramų. Penkiolika iš šešiolikos – du šimtai keturiasdešimt. Ne mūsų dantims, tiesa? Penkiolika uteniškių tarme – pinkiolika. Štai iš tos „pinkiolikos“ ir Pinkeliokų pravardė. Tikro mano proprosenelio pelnyta.

Stiprus vyras buvo ir tikras mano tėvuko pusbrolis, to galiūno anūkas Nikodemas Paulauskas, vis pagirdavęs mano plačią pėdą („su tokia bent atsitūpęs nenugriūsi“). Nesiskundė jaunystėje sveikata bei jėga ir mano tėvukas, kažkokia proga kalvėje susirinkusių mažeikiškių būry laimėjęs priekalo (jo svorio tai tikrai nežinau) nukėlimo ir užkėlimo ant kaladės varžybas… Gal tos „legendos“ iš praeities ir užteks?

– Pristatykite savo vaikystės artimiausius žmones: senelius, tėvelius… ir patį save, vaiką. Koks jis? Kokius artimųjų bruožus atpažįstate savyje? Pavyzdžiui, kaip manote, iš kur gavote iškalbos dovaną?

P. B. Seneliai – skaudi mano autobiografijos tema. Jie ne tik nesulaukė manęs, bet, žinoma, nė nelaukė. Išskyrus vienintelę jau minėtą tėvuko mamą. Augau be senelių. Jaunystėje to gal net nejutau: į vienkiemius išsibarsčiusiame kaime, prisimenu, buvo vienintelė senelė, trečios eilės pusbrolių močiutė, kurios aš, rodos, jiems nepavydėjau. Pavydas atsirado ir ėmė stiprėti vėliau ir augo iki tol, kol pats tapau seneliu. Ne itin sau patinkančiu. Augęs be senelių, be jų pasakų ir pasakojimų, be brangių įspūdžių, kuriais dalijosi ir iki šiol dalijasi kiti (mano žmona Nijolė ne kartą pasakojo, kaip vaikystėje, už išdaigą nusipelniusi beržinės košės, ji slėpėsi po antklode už sergančio senelio nugaros), aš iki šiol jaučiuosi negavęs kažkokio labai brangaus palikimo. Tikriausiai tai lėmė ir mano santykių su anūkais pobūdį. Nesilaikydamas šventos savo žmonos taisyklės, kad „vaikus tegu auklėja tėvai, o seneliams juos reikia tik mylėti“, aš, matyt, per anksti įsijausdavau į mokytojo pašaukimą ir dažnai nebūdavau teisingai suprastas. Bet tai – jau praeitis. Mažiausią savo anūkę Ievą tik myliu ir iš karto prikandu liežuvį, kai jis išsiduoda, kad kadaise priklausė mokytojui.

Tėveliai – jau daug šviesesnė tema. Likimas, nepadovanojęs senelių, atsilygino tėvais, kurių jau kiti galėjo man pavydėti. Tėvukas buvo vienas šviesiausių kaimo žmonių. Keturiolikmetis likęs be tėvo, o greitai tapęs ir vieninteliu motinos užvadėliu (vyriausiai seseriai Uršulei, būsimai mano krikštamotei, ištekėjus, o broliui Jonui su 1929 metų emigracijos banga išvykus į Argentiną), jis anksti buvo priverstas imtis dalgio ir plūgo rankenų, tad išaugo ne tik labai darbštus ir stiprus vyras, bet ir sėkmingai besitvarkantis dešimties hektarų ūkio šeimininkas, 1939 metais kaimui skirstantis į vienkiemius, pasistatydinęs namus, kuriuose praleidau vaikystę ir į kuriuos ilgesingai pasižiūriu retkarčiais važiuodamas keliu Vilnius–Utena.

Jeigu būčiau prozininkas, tai vienas mano kūrinys būtų apysaka apie tėvą, bet dabar į mūsų pokalbį galiu įterpti tik vieną iš daugelio nepamirštamų vaikystės vaizdelių. Žiemos vakaras, gal prieš Naujuosius metus ar po Naujųjų. Kažkokia sunkiai nusakoma šventinė nuotaika. O gal ir ne šventinė, bet mėnulio pilnaties sukelta. Jokios elektros mūsų vienkiemyje dar nėra, o žibalinė lempa čia nieko ir nekeistų: nuo mėnulio šviesu kaip dieną. Mes su tėvuku pjauname malkas, ir jis, gal tos pačios nuotaikos pagautas, ima deklamuoti Maironio „Trakų pilį“, paskui Prano Vaičaičio „Yra šalis“, dar kažką; ir tą vakarą gal jau septynis dešimtmečius atsimenu kaip pačią gražiausią literatūros pamoką, kurios neužtemdė nei vidurinė mokykla, nei filologijos studijos Universitete. Nežinau, kada jis, nė keturių pradžios mokyklos skyrių nebaigęs, įniko į literatūrą, bet knygą kiekvieną laisvesnę valandėlę laikė rankose iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Čia mažumėlę perdėjau: paskutinės jo dienos buvo labai sunkios. Mėnuo ligoninėje ir keturios operacijos per tą mėnesį. Bet per šešis dešimtmečius jo perskaitytos knygos sudarytų biblioteką, nedarančią gėdos net ambicingam inteligentui. Jaunystėje būta ir Helenos Mniszek „Raupsuotosios“, ir Justino Pilyponio romanų, o diplomuoto filologo tėvas jau skaitė ir „Altorių šešėly“, ir „Aną Kareniną“.

Piešti literatūrinį motinos paveikslą man būtų dar sunkiau: literatūros kritikas, kadaise pasišaipydavęs iš sentimentalokų rašinių ar epizodų, netikėtai pats pasirodytų esąs sentimentalus. Mama sentimentali nebuvo – jos būta labai jautrios, bet santūrios. Dievobaimingos. Jeigu kokį sekmadienį ji neišeidavo į bažnyčią, tai mišių laiku pamaldos būtinai vykdavo namuose. „Kunigo pareigos“ tokiu atveju visada atitekdavo man, anksti išmokusiam skaityti. Tas pareigas vykdžiau iki dvylikos metų, kol dėl susiklosčiusių aplinkybių (sunkiai sergančios tetos krikštamotės) turėjau palikti namus, kurių aplankymas bent porą metų buvo didelė šventė. Išvažiuojantį į ne paaugliui skirtą slaugytojo darbą apkabindavo mama su ašaromis akyse, bet tas ašaras ji stengėsi slėpti. Neslepiamas jos ašaras prisimenu tik iš kelių labai tolimos vaikystės epizodų: pirmą kartą, kai 1944-aisiais išleido į frontą savo brolį Vytautą. Ir antrą, kai po kelių mėnesių gavo žinią apie jo žūtį Kuršo lauke. Beje, po daugelio metų apie tą mano nebeprisimenamą dėdę yra papasakojęs Paulius Širvys, tarnavęs tame pačiame dalinyje. Bet tai jau būtų atskira istorija, kurios mamai nebuvo lemta išgirsti. O ji pati keletą kartų yra pasakojusi istoriją apie savo vaikystės ir jaunystės draugų sugintiškių (Suginčiai – bažnytkaimis prie to paties jau minėto Utenos–Vilniaus plento) likimus lemtingąją keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą: susirinkę visi (gal per dvi ar tris dešimtis) šaukiamojo amžiaus kaimynai į vakaronę (gal gegužinę?), kurioje jau ne tiek šokiai rūpėję, kaip klausimas: ką daryti? Vieni jau turėjo šaukimus į sovietinę armiją, kiti jų laukė artimiausiomis dienomis. Su ginčais, o ir apsižodžiavimais buvo renkamasi kelią iš trijų galimų: į armiją, į mišką arba į „liaudies gynėjų“, mūsų krašte paprastai vadintų skrebais, būstinę. Vėl pasigendu prozininko talento perteikti tą vakarą prasidėjusios tragedijos pradžią. Tragedijos ne tik todėl, kad po dešimtmečio iš tos vakaronės dalyvių, kaip pasakodavo mama, nebuvo likusių nė pusės, bet ir todėl, kad didžiąją tautos ir kartos tragediją sudarė mažosios šeimyninės ar giminės tragedijos: 1944-aisiais sužaidę savotišką loteriją, ištraukę savo lemtingąsias kortas, po metų kitų jie tapo nesutaikomais, mirtinais priešais. Iš dešimtmečio vaiko atminties iki šiol neišsitrynę mamos įspūdžiai, kuriuos ji parsinešdavo dažną sekmadienį, grįždama iš Suginčių bažnyčios: brolis nušovė brolį, svainis – svainį, žentas – uošvį, kaimynas – kaimyną. Tolimesnių giminių ar kraštiečių sąskaitos, keršto aktai, paprasčiausi nesusipratimai jau nė aptarinėjami nebuvo. Ne man tuos dalykus pasakodavo mama, o tėvukui, ir tai dažniausiai pašnibždom, „kad vaikas negirdėtų“. Bet pokario vaikai buvo įsigudrinę viską girdėti, bet ne viskuo dalintis, nes vaikų plepumas ne vienai šeimai galėjo užtraukti panašią tragediją ar Sibirą.

Motinos likimą su pokario įvykiais sieju neatsitiktinai, nes negaliu atsikratyti minties, kad būtent pokaris bent dviem dešimtmečiais sutrumpino mano mamos gyvenimą. Kai prisimenu, kaip išgąstingai ji pranešdavo apie ateinančiuosius, pažvelgusi pro langą, kaip virpėdavo jos rankos po naktinių beldimų į duris, kaip tomis virpančiomis rankomis ji kepė kiaušinienę ir raikė duoną tiek dieniniams, tiek naktiniams „svečiams“. Tokia kelerių metų būsena, net jeigu šeimą ir aplenkė didžiosios tų metų nelaimės – mirtis, kalėjimas, Sibiras, – negalėjo netrumpinti gyvenimo. O kai tas gyvenimas – dar ir po kolektyvizacijos dramos – ėmė bent kiek šviesėti, suprantama, tik palyginus su pokario patirtimi, mamą, vis dažniau sirguliuojančią, į kolūkio darbus vis rečiau beišeinančią, dažniausiai prisimenu sėdinčią prie ratelio ar minančią staklių pakojus. Nebuvo ji kokia liaudies menininkė, tautodailininkė, bet staltieses, lovatieses, drobines paklodes, rankšluosčius, net milelį pirmiesiems paauglio kostiumams išausdavo ji pati. Ir dar: nebuvo ji kokia išmani virėja ar šeimininkė, bet juodą ruginę duoną, o kiek vėliau – ir kvietinį pyragą iškepdavo skanesnius už kitų.

Sakysite: sūnaus pagyros motinai. Nesiginčiju, gal ir to yra, gal sentimentai, kurių iš anksto prisipažinau bijąs. Bet remiuosi faktais: kai kolūkio brigadininkas retoriškai paklausdavo, kas iškeps duonos pabaigtuvėms, moterys sugagėdavo vienbalsiai: Untanienė, Marytė, kas gi kita? Gal dar galėčiau pažadinti ir vieno kito studijų draugo atmintį, kaip jie mane, vykstantį į namus, „įpareigodavo“ parvežti kepalą „savo motinos duonos“, nors tuo metu ne tik juoda, bet ir balta „valdiška“ duona studentų valgykloje buvo nemokama.

– Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado skaitymas? Tas potraukis papasakotoms istorijoms – kiek tai paveldėta, o kiek – suformuota?

P. B. Tiksliai nepasakysiu, tik žinau, kad į pirmą klasę nuėjau jau mokėdamas skaityti. Anksti pamatyta knyga tėvuko rankoje, kažkoks lyg per miglą girdimas jo balsas: ne man skaito, o mamai, besikuičiančiai apie aukštaitišką pečių. Greičiausiai – sekmadienio rytas: niekas manęs neragina keltis. Kambarys per naktį atšalęs, ir aš džiaugiuosi tūnodamas po šilta antklode ir pro atvertas virtuvės duris klausydamasis tėvuko balso. Gal tas vaizdinys ir iš vėlesnio laiko, kai jau lankiau mokyklą. O gal tai jau ir anksčiau patirta? Esu ne kartą girdėjęs: tai paskaityk gi garsiai. Mamai pačiai pasiimti knygą, kaip suprantu, nebuvo laiko, o tėvuko skaitymai ją domino. Prisimenu: pasakodavo jai ir knygų turinius, „įvesdavo į situaciją“. Gal tada ir prasidėjo viskas, bet tiksliai nepasakysiu.

– O kas labiau patikdavo: skaityti ar piešti? Sykį esu per Jūsų petį užmatęs įspūdingus šaržus, kuriuos sau tyliai piešėte pasidairydamas į aplinkinius vieno užsitęsusio renginio metu.

P. B. Tai – net nelygintini dalykai. Skaitymu, kaip prisipažinau, užsikrėčiau ankstyvoje vaikystėje. O tie Tavo užmatyti šaržai – tai grynas juokas. Net ne šaržai ten tikriausiai buvo (tikro šaržo tikrai nenupieščiau), o kokios nors stilizuotos bendradarbių monogramos. Arba prototipų neturinčios figūros. Kartais jų imdavausi, kovodamas su nuoboduliu.

– Jei reikėtų išskirti tik vieną savo mokyklos metų mokytoją, kurį išskirtumėte ir kodėl? O kas tie kiti, iš kurių pirmiausia rinkotės atsakydamas? Ir kokia vaiko akimis atrodė ta pokario metų realybė? Ar teko ragauti stribų „diržo“, susitikti su partizanais?

P. B. Jeigu vieną, tai tik Anatolijų Tuskenį, mokiusį mane pradžios mokyklos antroje ketvirtoje klasėse. Taip sakau iš gyvenimą baigiančio žmogaus aukštumos. Prieš keletą dešimtmečių paklaustas, galbūt būčiau pasirinkęs ir ką nors kitą. Nesakau, kad jis buvo pavyzdingas mokytojas, nežinau net jo kvalifikacijos. Po keliolikos ar poros dešimčių metų direktoriaudamas aštuonmetėje ar eidamas vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas, tokiam mokytojui aš tikriausiai būčiau turėjęs pedagogiškai motyvuotų pastabų: per maža dėmesio jis skyrė estetiniam auklėjimui (neprisimenu jokių muzikos ar piešimo pamokų), nebuvo, matyt, ragavęs jokios fizinio lavinimo pamokų metodikos (tiesiog išleisdavo kartais į kiemą „padūkti“), greičiausiai net nesiejo savo gyvenimo su mokytojo profesija: studijų metais kažkokio renginio metu sutikau jį dirbantį Skaičiavimo mašinų gamykloje. Persimetėm keliais žodžiais kaip seni mažeikiškiai, bet jokių sentimentų, susijusių su mokykla, nei vienas, nei kitas neparodėm. O daugiau susitikti ir nebeteko. Bet šiandien, kai grįžtu mintimis į per septynis dešimtmečius nutolusią vaikystę, tai galiu tvirtai pasakyti: būtent tas mokytojas padėjo tvirtus rašymo (pirmieji skaitymo mokytojai vis dėlto buvo tėvai), (at)pasakojimo, aritmetikos ir gal paties disciplinuoto mokymosi pagrindus, ant kurių vėliau buvo lengva kažką statyti.

O „tų kitų“ buvo daug. Jaunesnis būdamas, juos su malonumu vardindavau. Šiandien beveik visi jie jau iškeliavę į amžinybę, ir kokia prasmė dabar juos „reitinguoti“? Pats ilgokai valgiau pedagogo duoną, ir apie save esu girdėjęs prieštaringų vertinimų. Įdomiausia, kad, bėgant metams, požiūris į tą patį mokytoją, jo vertinimas paprastai ima keistis. Mano sąmonėje – beveik visais atvejais – į gerąją pusę.

Dėl „pokario realybės“ esu, matyt, bent kiek užbėgęs už akių. Aš ją matau ir jaučiu per mamos išgyvenimus. Pats ją, tikriausiai, priėmiau daug lengviau, kaip ir viską, kas tau duodama pirmą kartą.

Jokio stribų diržo nesu gavęs. Vienodai sugyvenau ir su stribais, ir su partizanais: deklamuodavau jiems eilėraščius, narsiai ir „teisingai“ atsakinėjau į jų klausimus. Daug ką esu užmiršęs, bet porą tada deklamuotų posmelių esu įrėžęs į neištrinamą atmintį kaip iliustraciją anam laikui. Paklausyk: „Mes su Stalinu į saulę, / Mes su Stalinu kovon. / Te nedrįsta nieks pasauly / Kelti kojos Lietuvon.“ Ir antras: „Staline tėveli, / Mes tavo vaikai. / Mes laikom karvutę, / O tu ją tampai.“ Paplodavo man, pasijuokdavo, o kartais ir premijuotas būdavau: leisdavo pačiupinėti vieną ar kitą ginklą. Štai už šitos premijos priėmimą tikrai esu gavęs diržo. Ir nuo ko? – nuo savo brangiosios mamytės. „Kad man daugiau niekada nekištum nagų“, – taip ir aidi per dešimtmečius. O rimtai kalbant, mūsų kaimą kažkaip saugojo Dievas ar likimas, kad dieniniai ir naktiniai „svečiai“ niekada nesusidūrė. Dvi šeimos iš kaimo buvo ištremtos į Sibirą, bet ir tos – gal labiau už žemę, ne už politiką. Visi kiti išvinguriavo. Kartais pagalvoju, kad buvo kai kas įsisavinta iš to istorinio laiko pamokų.

– Priklausote mano tėvo kartai, apie kurią sakoma, jog ji iš kaimo išėjo į miestą. Gal kokių būtent tik šiai kartai būdingų bruožų įžvelgiate savyje? Pavyzdžiui, gal anūkams galite neabejodamas pasakyti, kad šiąnakt bus šalna?

P. B. Ko jau ko, o sinoptinių prognozių anūkams tai tikrai negalėčiau pateikti. O savo kaimietišką paveldą „na Utenas“ galėčiau patvirtinti ne vienu įgūdžiu: kadaise buvau geras pjovėjas (kaip artojas to epiteto nesiryžčiau sau taikyti), išbandęs jėgas ir rugių lauke gimtuosiuose Mažeikiuose, ir trisdešimt metų šienavęs uošvei skirtą lanką ant Minijos kranto. Daug malkų gyvenime esu priskaldęs (gal kas nors šiam prisipažinimui norės suteikti ir perkeltinę reikšmę?), daug šieno ir rugių vežimų sukrovęs ir į klojimus suvežęs, daug vantų surišęs, daug vinių sukalęs. Priesaką dėl namo, medžio ir sūnaus tikrai jaučiuosi įvykdęs.

– 1958 m. baigėte Molėtų vidurinę mokyklą, bet į Vilniaus universitetą įstojote tik 1960 m. Kodėl? Kaip praleidote tą laiką tarp mokyklos ir universiteto?

P. B. Šito biografijos tarpsnio priminimas būtų labai tikęs kokiais devyniasdešimtaisiais metais, kai daug kas su malonumu ir entuziazmu skubėjo atskleisti savo tikrus ir tariamus rezistencinius ar disidentinius nuopelnus. Pusiau juokais galėčiau pasakyti, kad tuos porą metų ir aš buvau rajoninio masto „rezistentas“: vienas geriausių klasės mokinių, mokyklos sienlaikraščio redaktorius, literatų būrelio pirmininkas, spausdinantis eilėraščius rajono laikraštyje, net „Moksleivyje“ ir radijuje debiutavęs, bet „politiškai nesubrendęs“, nes buvau likęs vienas iš dviejų klasėje ne komjaunuolių. Mokykla į tai žiūrėjo atlaidžiai (vis dėlto jau buvo 1958-ieji), išdavė palankiausią charakteristiką, bet vietoj panašios charakteristikos-rekomendacijos iš rajono komjaunimo komiteto gavau užlakuotą pažymą, kad esu „nusistatęs prieš komjaunimą, ir biuras laiko, kad toks žmogus negali nešioti tarybinio studento vardo“. Būta dėl to ir mano kaltės: per didelio pasitikėjimo, arogancijos, neįsisavinto demagogijos meno. Universiteto priėmimo komisija, nors joje, atrodo, kalbėjau kukliau ir apdairiau, nutarė patikėti ne mokyklos pedagogų tarybos, o komjaunimo komiteto biuro nuomone. Gavęs per snapą Universitete, o vėliau nesulaukęs ir prašytos mokytojo vietos, įsidarbinau akmenskaldėje ir tik po trijų mėnesių kai kurių mokytojų rūpesčiu ir buvusio mokyklos direktoriaus pavaduotojo, tapusio kultūros skyriaus vedėju, dėka buvau paskirtas tik ką įsteigtų Inturkės kultūros namų direktoriumi.

Per pusantrų metų čia padariau šiokią tokią „karjerą“: šešiasdešimtaisiais, „jubiliejiniais Tarybų valdžios metais“, mūsų kultūros namų agitbrigada kaimo agitbrigadų kategorijoje laimėjo trečiąją vietą respublikoje. Per tuos porą metų pasikeitė ir rajono komjaunimo vadovai, ir partijos komiteto pirmasis sekretorius, o savo vietoje tebuvo likęs tik mano nekentėjas, partijos komiteto trečiasis sekretorius (jo pavardės esu nutaręs neminėti), kuriam agitbrigados programoje buvau paskyręs keletą kandžių kupletų. Sužinojęs, kad be jo palaiminimo gavau komjaunimo charakteristiką ir išvežiau dokumentus į Universitetą, jis kategoriškai pareiškęs: „Tolko čerez moj trup (tik per mano lavoną).“ Paskui aš dar kurį laiką kandžiai pajuokaudavau, kad taip ir įvyko: laikydamas stojamuosius egzaminus, gavau žinią, kad jo Molėtuose jau nėra. Ne dėl manęs, žinoma. Buvo vadinamasis „atšilimo“ laikotarpis, ir ne vienam senosios valdžios veteranui tada teko užleisti savo vietą. Tai taip ir praėjo laikas tarp mokyklos ir universiteto.

– Koks buvo Jūsų 1960–1965 m. studijų Vilniaus universitete lituanistų kursas? Su kuriais būsimaisiais rašytojais susipažinote, susidraugavote? Ar žemaitę Nijolę, kuri tapo sužadėtine ir žmona, sutikote Sarbievijaus kieme?

P. B. Kursas buvo kaip kursas, studijų metais gal niekuo ypatingu neišsiskyręs, nebent tuo, kad lituanistika tuo metu buvo viena iš prestižinių, didelio konkurso susilaukdavusių specialybių. Stodavo į ją gabūs, kūrybingi, savo mokyklose ir rajonuose „išgarsėję“ jaunieji literatai, kurie, atsidūrę viename būryje, kažkaip susigūždavo, imdavo savotiškai slėpti savo literatūrinę praeitį, dažnai užgniauždavo savo ambicijas ir iliuzijas. Net baigdami studijas beveik nežinojome, kas bus kas. Tik dabar, penkiasdešimt penkeriems metams po studijų prabėgus, galiu pasakyti, kad tai buvo ne tik vilčių teikiantis, bet ir vilčių išsipildymo sulaukęs kursas. Mūsų kurse studijavo būsimoji Nacionalinės premijos laureatė prozininkė Bitė Vilimaitė, garsi poetė ir dramaturgė Violeta Palčinskaitė, Nepriklausomybės Akto signataras, prozininkas ir publicistas Romas Gudaitis, Vydūno draugijos įkūrėjas, ilgametis jos pirmininkas, o vėliau – garbės pirmininkas, žymiausias Vydūno kūrybos tyrinėtojas Vaclovas Bagdonavičius, Vyriausiasis pagonių krivis, etnologas Jonas Trinkūnas, kalbininkė, tautosakininkė, redaktorė Lilija Kudirkienė, ilgametis Tautos namų direktorius, visą gyvenimą besirūpinantis Jono Basanavičiaus testamentinės idėjos įgyvendinimu, Antanas Gudelis… Šiauliuose gyvena ir aktyviai dirba prozininkė ir publicistė, savitų novelečių knygų autorė Silvija Peleckienė, Valkininkuose – buvusi mokytoja Dalia Leleikaitė, prieš keletą metų nedrąsiai parodžiusi draugams švarios, dvasingos lyrikos rinkinį, ilgametė mokytoja ir visuomenininkė Rasa Gudelytė, žurnalistė, viena ryškiausių „Moksleivio“ publicisčių Elvyra Čiurinskaitė… Daugelio kurso draugų, ypač draugių, susiklosčiusių likimų net nežinau. Žinau tik, kad daugelis, deja, jau amžinai iškeliavę. Po šią vasarą mirusio V. Bagdonavičiaus laidotuvių susiradau 1965 metų absolventišką vinjetę ir nustėrau: iš aštuonių kurso vyrų esame likę tik trys. Keiskime temą.

Žemaitę Nijolę sutikau ne Sarbievijaus kieme, gal Filologijos fakulteto koridoriuje ar auditorijoje, bet geriau pažinau studentų darbo stovykloje, ant statomo sandėlio pastolių. Ne itin romantiška. Romantiškesnis buvo 1967 metų sutikimas, į kurį buvę fakulteto bendramoksliai pakvietė ir mane, tik ką grįžusį iš tarnybos sovietinėje armijoje. Žemaitė dar buvo studentė, o šešiasdešimt aštuntaisiais, gavusi diplomą ir atsisakiusi pasiūlytos dėstytojos vietos, atvažiavo – kaip teisėta žmona – pas mane, į Molėtų vidurinę internatinę mokyklą. Štai jau penkiasdešimt treti metai kartu…

– Kokį įspūdį Jums paliko studijos ir dėstytojai to laiko Vilniaus universitete?

P. B. Prieštaringi įspūdžiai. Įstoję į Universitetą, radome ideologiškai pasmerktą ir negailestingai nuniokotą Lietuvių literatūros katedrą. Nebebuvo joje nei legendinės Meilės Lukšienės, nei Vandos Zaborskaitės… Bet buvo joje – gal kiek sutrikę ir išgąsdinti – tik vis tiek lituanistinę dvasią tyliai puoselėjantys dėstytojai Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Adolfas Sprindis, Petrė Česnulevičiūtė. Galingesnė tada buvo Lietuvių kalbos katedra: tragiško likimo Jonas Kazlauskas, Jonas Palionis, Jonas Balkevičus, Juozas Pikčilingis, Jonas Kabelka. Priskiriu save prie laimingųjų, klausiusių filosofo Eugenijaus Meškausko, rusų ir užsienio literatūros dėstytojų Elenos Gaškienės-Červinskienės, Elenos Safronovos, Galinos Baužytės paskaitų. Visą gyvenimą išsaugojau jiems pagarbą ir dėkingumą.

– Po studijų universitete teko paragauti ir mokytojo duonos. Kokia ji buvo?

P. B. Trumpas mano atsakymas tikriausiai nustebins daugelį šiandieninių mokytojų: jų duoną visą penkmetį (1965–1970) aš valgiau su pasigardžiavimu. „Mokytojauti“ pradėjau dar pradinėje mokykloje. Gimtajame vienkiemyje neturėdamas žaidimų draugų, žaisdavau mokytoją… vienas: iš paties susigalvotų vardų suformuodavau penkiolikos dvidešimties moksleivių klasę ir „mokydavau“ juos, griežtai vertindamas pažymiais, kol mama išsiųsdavo paskinti kiaulėms runkelių lapų ar paberti vištoms grūdų. Taigi, mokytojo darbą laikiau svajonės išsipildymu. Tiesa, vienus metus iš to penkmečio atėmė tarnyba armijoje, bet jie irgi buvo savotiška gyvenimo mokykla.

Savo mokinius mylėjau, nors internatinėje mokykloje buvo ir nelengvo likimo bei charakterio mokinių. Jaučiau ir jų palankumą bei simpatijas, o tai pedagoginiame darbe dažniausiai svarbiau už metodiškai nepriekaištingai pravestą pamoką. Metodinių žinių iš Universiteto, tiesą sakant, išsinešta labai nedaug – teko pačiam mokytis, semtis patirties iš didesnį stažą turinčių kolegų. Šiuo atžvilgiu man buvo lengviau negu kitiems: eidamas direktoriaus pavaduotojo mokymo reikalams pareigas, galėjau lankyti mokytojų pamokas, ne „pamokyti“, o pirmiausia pasimokyti nusiteikęs. Radau puikų, jauną, draugišką kolektyvą, išmintingai vadovaujamą patyrusio direktoriaus, rusų kalbos ir literatūros mokytojo Vaclovo Eimutavičiaus. Daug iš jo esu gavęs tiek metodinės ir vadovavimo patirties, tiek žmogiškos draugystės atžvilgiu. Per anksti nutrūko šio šviesaus žmogaus gyvenimas, kaip, deja, ir kitų draugų, kuriuos buvo padovanojęs likimas, – kurso draugų Antano Masionio, Algirdo Dulkino, dailininko Antano Gedmino, rašytojo Ramūno Klimo. Vieniems ir iki penkiasdešimtmečio dar buvo toli, kiti – vos peržengę šią ribą. Kažko neatlaikė jų širdys. Kad jau taip pasisuko mintis, nebegrįšiu prie mokytojo duonos metaforos…

– Beje, kaip tarnybą sovietinėje armijoje ištvėrė jau diplomuotas lituanistas? Ar tai tik nebuvo visiškai prarasti metai?

P. B. Metus dažniausiai prarandame mes patys, o ne mums tekusios aplinkybės. Apie tarnybą sovietinėje armijoje, apie tos armijos kasdienybę jau tiek prirašyta, kad man užtenka tik pasakyti: ir aš tai mačiau bei patyriau. Žinoma, Universiteto absolventui, porą mėnesių net mokyklos direktoriumi pabuvusiam, atsidurti penkeriais septyneriais metais jaunesnių, net septynmečio išsilavinimo dažnai neturinčių „būrio draugų“ rikiuotėje nėra didelis malonumas. Ypač kai kas nors iš tų būrio draugų, dažniausiai – antramečių, su neslepiamu pavydu ar net pykčiu išrėžia: atvažiavo „salaga“ (taip tada pravardžiuodavo pirmamečius eilinius), prastums metus ir išvažiuos, o mums – dar metai. Kaip reikėjo reaguoti? Atšauti kaip nors arogantiškai, visiškai nereaguoti, juokais viską nuleisti? Visaip ir būdavo. Kuopoje buvome trys aukštamoksliai: du agronomai ir vienas filologas. Po vieną kiekviename būryje. Dviem viskas susiklostė normaliai, trečiajam, arogantiškesniam už mus, teko patirti sunkesnę adaptaciją, gal net vadinamąją „diedovščiną“.

Man dar pasisekė ir su vyresniaisiais karininkais: mano būrio vadas, su kuriuo esame sužaidę ne vieną šachmatų partiją, juokais sakydavo: „Štai grįši tu direktoriauti į savo mokyklą – priimsi mane fizinio lavinimo mokytoju?“ O kuopos vado kapitono žmona, kurios, beje, neteko matyti, buvo rusų kalbos mokytoja, taigi, kolegė. Ir tą aplinkybę kapitonas ne kartą pabrėždavo. O jeigu būčiau patekęs į gretimą būrį, kuriam vadovavo tipiškas sovietinis soldafonas? Gyvenimas būtų buvęs daug kartesnis. O apskritai, tai per metus teko patirti ir keletą labai sunkių fizinių išbandymų, ir slegiančią beprasmybės būseną, ir, žinoma, namų ilgesį.

– Kaip įstojote į komunistų partiją, pasukote į partinę veiklą? Ar būtent vadinamuoju „chruščioviniu“, „atšilimo“ laikotarpiu patikėjote jos pažadais?

P. B. Nebe pirmą kartą gaunu tokį klausimą ir kiekvieną kartą pagalvoju, kad geriausias atsakymas į jį galėtų būti literatūrinis, psichologiškai motyvuotas mano, o gal ir dešimtmečiu vyresnės kartos atstovo – inteligento, humanitaro – portretas. Deja, bent jau mūsų literatūroje tokio portreto nesulaukiau ir, žinoma, nesulauksiu. Niekam arba beveik niekam dabar tai nebeįdomu. Tam reikėtų kokio nors dvidešimt pirmojo amžiaus „Idioto“ ar „Pavergto proto“ autoriaus. O savo ribotu proteliu esu jau bandęs į šį klausimą atsakinėti. O buvo taip, kaip yra pasakiusi Ieva Simonaitytė. Prieš aštuonetą metų baigdamas pedagoginį darbą mūsų buvusiame Edukologijos universitete, iš savo paskutiniųjų trečiakursių (mylėjau tą kursą, ypač vieną jo grupę) gavau penkiasdešimt klausimų, tarp kurių buvo ir vienas, visiškai panašus į Tavąjį. Tada parašiau gal dešimties puslapių, „atsakymą“, kuris ir slypi kažkur kompiuteriniuose „debesyse“. Su trečiakursiais tada atsiskaičiau. Dabar – vėl… Nebejausdamas anuomet jaustos pareigos išsipasakoti, pabandysiu suformuluoti bent pagrindines „atsakymo“ tezes.

Po to, ką papasakojau iš savo „disidentinės“ jaunystės, tikiuosi, nereikia įrodinėti, kad niekada nebuvau naiviai įtikėjęs „chruščiovinio atšilimo“ pažadais. Bet tam tikrų vilčių etapo būta. Eidamas šešioliktuosius, 1956-aisiais, išgyvenau nuoširdžią euforiją, kai XX partijos suvažiavime buvo pasmerktas Stalino asmenybės kultas, kai iš tremties ir kalėjimų ėmė grįžti giminės ir pažįstami žmonės, kai įtikinau baimės dar neatsikračiusią mamą, kad nebereikia ant krosnies laikyti juodai dienai saugomų dviejų maišų duonos džiūvėsių, kai ir kolūkinis kaimas ėmė sunkiai kapanotis iš skurdo. Į komjaunimą, kaip sakiau, ir tada principingai nestojau. Bet nuo komjaunimo vadovų ir trečiojo partijos komiteto sekretoriaus persekiojimų mane apgynė ne kas kitas, o nemažą triukšmą sukėlę mokytojai partiečiai (mokykloje, jeigu neapsirinku, jų buvo keturi ar penki), palankiai mano atžvilgiu nuteikę ir tik ką išrinktą naują rajono „šeimininką“, pirmąjį partijos komiteto sekretorių, kuris „savo atsakomybe“ palaimino ir palankią mano charakteristiką. Tam žmogui, beveik du dešimtmečius vadovavusiam Molėtų rajonui, po lemtingo pokalbio ir pasakiau: „Štai įstosiu į Universitetą – ir į komjaunimą įstosiu.“ „Gal net į partiją“, – pridūriau. Taigi, pažadą ištesėjau, nors jo ir nelaikau lemiamu motyvu.

Lemtingesnis mano apsisprendimui buvo Nikitos Chruščiovo, jau tapusio „kukurūzinių“ anekdotų herojumi, nuvertimas, nauja asmenybės kulto, tik kitaip pavadinto, kritikos banga. Būta, žinoma, ir jaunatviško užsidegimo nuveikti ką nors daugiau, ir keršto buvusiems oponentams jausmo, ir gal net savyje neaptikto karjerizmo kirmino. Bet karjeros tada tikrai nedariau: gavęs diplomą, atsisakiau kelių gundančių pasiūlymų likti Vilniuje, kas daugeliui tada atrodė kaip didelė privilegija, grįžau į gimtąjį rajoną, iš artimų draugų susilaukdamas ir naivuolio, ir „vaizdylos“, ir kvailio epitetų. Pasirinkau mūsų jau aptartą mokytojo duoną.

O „partinę veiklą“ vis dėlto reikėtų rašyti kabutėse. „Per draugus ir pažintis“, kaip dabar pasakytume, ji prasidėjo. Grįžti į Vilnių jau buvo nuspręsta: mano „žemaitei“, jau įgijusiai pedagoginės patirties, savo pasiūlymą kelis kartus priminė Anglų kalbos katedros vedėjas Alfonsas Laučka; manęs paties keletą metų laukė Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas Alfonsas Gučas, o rugsėjo pradžioje dar gavau laišką iš „Vagos“ leidyklos vadovų Jono Čekio ir Kazio Ambraso: atseit atkreipę dėmesį į spaudoje pasirodžiusius mano straipsnius, siūlytų darbą leidykloje. Padėkojau ir prisipažinau apie pažadą grįžti į Universitetą, savo ruožtu pasižadėdamas ateityje bendrauti ir su leidykla. Ir tuo metu, gal priešpaskutinę rugsėjo savaitę, gavau kvietimą atvykti į partijos Centro komiteto Kultūros skyrių. Iš penkių skyriaus žmonių – du seni pažįstami, buvę Universiteto dėstytojai. Vienas – skyriaus vedėjo pavaduotojas, kitas – eilinis „atsakingas darbuotojas“, nuo rugsėjo pirmosios išvykstąs į aspirantūrą Maskvoje. Jie irgi „pastebėję“ mano rašinius, gavę palankių atsiliepimų iš Molėtų. Apsisprendimui davė porą dienų. Atlyginimu manęs nė negundė: jis buvo – kad nesumeluočiau – ar dešimčia rublių didesnis, ar tiek pat mažesnis, nei gaudavau mokykloje, bet dviem ar trimis dešimtimis didesnis, nei gaudavo tuo metu asistentas Universitete. Kūrybinis darbas – su rašytojais ir teatralais – ir gundė, ir baugino, bet gundė labiau. Tačiau svarbiausias motyvas buvo per metus pusantrų žadamas butas. Kiekvienas mano ir jaunesnės kartos žmogus gali paliudyti, kokia lemianti pagunda jis buvo tais laikais. Tai taip prasidėjo „partinė veikla“, kurios didžiausiu (norėčiau pridurti: ir maloniu) įvertinimu laikau tai, kad po puspenktų metų buvau išrinktas (ne paskirtas, o išrinktas) Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi.

Veidmainiaučiau, nubraukdamas į nuostolius ir „partinės veiklos“ metus: jeigu literatūra jau iš anksčiau buvo įrašyta į mano likimą, tai tokio intensyvaus „teatrinio sezono“ daugiau gyvenime niekada nebeturėjau. Kiek šviesių, įdomių, prieštaringų, kartais tragiškų teatro žmonių per tuos metus sutikta, kiek teatriškų konfliktų – dramatiškų ir komiškų, ne tik scenoje, bet ir gyvenime – teko ir stebėti, ir vertinti. Kaip iliustraciją tų metų patirčiai pateiksiu vieną epizodą. Jaunimo teatre įsiliepsnojęs dramos teatro kolektyvo vertas konfliktas, kurio esmės ne tik šiandien negalėčiau tiksliai apibūdinti, bet kurio iki galo negalėjau perprasti ir tada. Atsistatydina (ar atstatydinamas) senasis direktorius. Naujuoju nori tapti labai talentingas, bet nelengvo charakterio ir dar „priklausomybių“ turįs aktorius. Kolektyvas pasidalinęs gal net ne į dvi, o į keturias dalis. Vyriausiasis režisierius išgyvena sunkią šeimyninę dramą ir, likdamas nuošaly nuo konflikto, linki „pasikarti besiplėšantiems dėl valdžios“. O neseniai iškeptas žemiausio rango partinis funkcionierius siunčiamas gesinti gaisro. Neturintis nė mažiausios tokių gaisrų gesinimo patirties. Tiesą sakant, ir metų vos trisdešimt teturintis.. Vakare turėjo vykti lemtingas susirinkimas – ar „visuotinis“, ar „atviras partinis“ – reikėjo jam „rimtai pasiruošti“. Susirinkimas vyko penktą ar šeštą (aštuonioliktą ) valandą, o mane „iškomandiravo“ nuo antros. Gal valandą ar pusantros šnekėjausi su kandidatu į direktorius, bandžiau jį atkalbėti nuo rizikingo užmojo. Veltui. Jis viską žinąs, susitvarkysiąs. Perėjau į vyriausiojo, tuo metu vieno populiariausių režisierių kabinetą, puoselėdamas viltį, kad būtent jo žodis gali būti lemtingas. O jis visiškai netikėtai atsivėrė su griūvančios šeimos drama. Pirmą kartą (o gal ir vienintelį?) gyvenime mačiau tikromis, ne teatrinėmis ašaromis verkiantį vyrą.

Numatytu laiku prasidėjo gal šešių ar septynių valandų susirinkimas, tikras nerežisuotas spektaklis, iš kurio skirstėmės jau gerokai po vidurnakčio. Negaliu dabar pasakyti kodėl, bet iš teatro išėjome kartu su šviesios atminties Antanu Šurna ir žengėm ištuštėjusiu Vilnium iki televizijos, kur aš pasukau į Donelaičio gatvę, o jis nužingsniavo į Lazdynus. Daug kas iš to vakaro išsitrynę iš atminties, bet vienas dalykas likęs: aš jaučiausi visiškai nesusidorojęs su užduotimi, o keliais mėnesiais už mane vyresnis, bet jau labai populiarus aktorius guodė mane maždaug tokiais žodžiais: „Tu čia vieną vakarą pabuvai, o mums kasdien šitaip ir dar vaidinti reikia…“ Ach, jeigu būtų užtekę laiko ir valios užfiksuoti tuos metus ir tuos susitikimus dienoraštyje… Bet tokiu atodūsiu, deja, man tenka palydėti prisimenamą ne vieną savo gyvenimo etapą…

– O ar nepagalvojote – jau naujais laikais – apie politiko kelią? Argi nebūta gundymų ateiti į politiką?

P. B. Buvo. Ir ne kartą. Ir net iš priešingų politinių flangų. Bet politikui reikia bruožų, kurių jaučiausi neturįs, bent jau aiškiai stokojąs. Nei išgyvenu dėl to, nei didžiuojuosi. Tokia, matyt, visų literatų, net kritikų, dalia: jiems trūksta storos, gerai išdirbtos odos. Prisiminkim, kokių rezultatų yra davęs menininkų įsivėlimas į politiką. Kiek jų apsvilusių, nudegusių, net sudegusių ant politikos laužų visame pasaulyje? Kiek jų iš dominuojančio būrio mūsų Sąjūdyje liko politikoje? Taigi, jaučiuosi esąs ne išimtis, o mažytis argumentas taisyklei.

– O kaip prasidėjo Jūsų, kaip literatūros kritiko ir literatūrologo, tapsmas? Spėčiau, kad kažkur pačioje kelio pradžioje turėjo įvykti atsisveikinimas su poetu: savo autobiografijoje esate užsiminęs, kad buvote „pripažintas“ rajoninio masto poetas“.

P. B. „Atsisveikinimas su poetu“, kaip jau esu užsiminęs, įvyko pasijutus „lauke, už durų“; šiuo atveju ne žinomos pjesės pavadinimą turiu omeny, o Universiteto duris. Neprisimenu, kad tą atsisveikinimą būčiau kaip nors skaudžiau išgyvenęs – kiti aštuoniolikmečio išgyvenimai buvo skaudesni. Matyt, tam tikru metu supratau ar bent intuityviai pajutau, kad apie literatūrą išmanau bent kiek daugiau, negu pats galiu joje ką nors nuveikti.

– Iš laiko perspektyvos atrodo, kad tas kritiko kelias buvo nuoseklus, spaudoje rodėsi straipsniai, knygos: „Ties dešimtmečio riba: kritikos etiudai“ (1974), „Žmogus ir žodis prozoje: literatūros kritika“ (1978), „Romano šiokiadieniai ir šventės: literatūros kritika“ (1983)… 1978 m. buvo apginta filologijos mokslų kandidato (humanitarinių mokslų daktaro) disertacija. Kokių būta didžiausių iššūkių kritiko kelyje, kurių gal dabar iš tolo kitam gali nebesimatyti?

P. B. Dabar madinga kalbėti apie įvairius iššūkius, bet aš į šitos mados raidą nieko originalaus nesijaučiu įnešęs. Patį kritikos žanrą turbūt reikėtų laikyti iššūkiu: kuria žmonės, visą save kūrybai ar kūriniui atiduodami, o čia kažkas ima narstyti, vertinti… Bet, kaip liaudis sako, bijai vilko – neik į mišką. Galima, žinoma, ir kitaip atsakymą pakreipti: kalbėti apie mažyčius iššūkius, kuriuos jauti imdamasis bet kokio naujo darbo. Net eilinės recenzijos. Nekalbant jau apie knygą. Taip žiūrint, juokais galėčiau prisipažinti išgyvenęs kokį pustrečio šimto iššūkių…

– Ar nesigailite jau Nepriklausomybės laikais parašęs monografiją apie Petrą Cvirką?

P. B. Ne. Jokiu būdu. Net priešingai: kai vyksta toks makabriškas šokis apie paminklą rašytojui, aš džiaugiuosi, kad kadaise parašiau tą monografiją. Tik turiu patikslinti: ne „jau Nepriklausomybės laikais“. Pradėjau ir didžiąją jos dalį buvau parašęs dar iki Nepriklausomybės. Net į „Vagos“ leidybos planą knyga jau buvo įtraukta. Per pusmetį turėjau ją užbaigti, bet tuo metu aštuoniems mėnesiams atsidūriau Kulautuvos sanatorijoje. Pačiu įdomiausiu metu – kitą dieną po Sąjūdžio suvažiavimo. Suvažiavimas – kaip ir visiems – kėlė entuziazmą, bet sanatorija, deja,– šoką. Gal tas šokas, gal antibiotikai, bet po mėnesio dar gana intensyvaus darbo pajutau, kad jį tęsti nebeturiu jėgų. Taip viskas nutrūko beveik dešimtmečiui: leidykla mano rankraščio nepasigedo (tuo metu, žinoma, buvo ką leisti), aš pats su nebaigtu rankraščiu taip pat negalėjau belstis, ir jeigu ne naujų leidyklos vadovų po dešimtmečio „atrasta“ mūsų sutartis, tai monografijos galėjo ir nebūti. Todėl pakartoju: džiaugiuosi, kad ji yra, kad ją ir šiandien kai kas perskaito ar bent pavarto. Neseniai viena Martyno Mažvydo bibliotekos skaitytoja, sustabdžiusi mane koridoriuje, prisakė tokių malonių dalykų, kokių net jaunystėje nesu daug girdėjęs.

Kita vertus, knygos turiniu negaliu būti visai patenkintas. Pirmiausia jai stokoja bene svarbiausio – ypač šiais laikais – skyriaus apie P. Cvirkos kūrybą vaikams: jausdamas, kad kalbėti apie ją turiu jau su kitu adresatu, neradau kompozicinio ar stilistinio sprendimo, kaip tai sutalpinti vienoje knygoje. Įtariu, kad monografijoje yra teiginių, kurių šiandien gal ir nepakartočiau, tikrai žinau, kad joje yra literatūrologinio (istorinio, teorinio, estetinio) pobūdžio trūkumų ir silpnybių, bet nuo savikritikos mane saugo tai, kad savo rašinius visada skaitydavau tik iki jų pasirodymo spaudoje.

– Kitos Jūsų monografijos objektu tapo rašytojas Juozas Aputis („Juozo Apučio kūryba“, 2007), su kuriuo, drįsčiau manyti, Jus siejo ne tik pagarba jo kūrybai, bet ir draugystė. „Aputiena“, kaip juokais sakydavote apie jo tekstus, Jūs dosniai vaišindavote ir savo studentus. Kas jo kūryboje taip traukė? Ir kiek jo kūrybos žavesiui teikė papildomų spalvų Jūsų draugystė su rašytoju?

P. B. Viską, ką žinau apie J. Aputį ir jo kūrybą, ką supratau, pajutau, įžvelgiau joje, sudėjau į savo monografiją, todėl šiandien nenorėčiau ir negalėčiau suspausti to į trumpesnę ar ilgesnę mūsų pokalbio pastraipą. Apie nelengvą mūsų draugystę plačiau parašiau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistame prisiminimų apie rašytoją rinkinyje… Apie prozininko darbą su žodžiu dar rašiau savo „Amžininkuose ir bendraamžiuose“. Literatūrologo ar kritiko santykius su rašytoju tariuosi užbaigęs ir dabar bendrauju su juo tik pasiilgęs gyvo, gilaus, su niekuo kitu nesupainiojamo jo žodžio.

– Dar apie draugystes su rašytojais. Lietuvos edukologijos universiteto vienoje iš auditorijų buvo galima pamatyti knygų parodėlę, kurią sudarė Jums skirtų knygų autorių dedikacijos. Viena ilgiausių – dėkingo rašytojo Broniaus Radzevičiaus: Jūs rašėte vadinamąją vidinę recenziją apie jo romano „Priešaušrio vieškeliai“ rankraštį. Beje, dalyvavote abi romano dalis po jo mirties išleidusioje redakcinėje komisijoje, palydėjote romano antrąją dalį straipsniu „Priešaušrio vieškelius perėjus“. Ką galėtumėt papasakoti apie savo, kaip kritiko, santykį su šio rašytojo kūryba? Kaip jis keitėsi pamačius jo antros dalies rankraščius?

P. B. Pradėjai mūsų pokalbį pristatymu, kad abu esam aukštaičiai. B. Radzevičius tokių sąsajų būtų galėjęs nurodyti daug daugiau: mūsų tėviškes, per penkiolika kilometrų į priešingas puses nutolusias nuo Utenos, skiria apie trisdešimt kilometrų; mūsų gimtadienius skiria vos viena ilga savaitė nuo Kūčių iki Naujųjų metų; mūsų kambarius Stuokynės bendrabutyje metus jungė tamsus belangis koridoriukas; tiesa, Bronius į Filologijos fakultetą įstojo trejetu metų vėliau, bet užtat jis buvo studijavęs matematiką ir spėjęs paskaityti filosofijos. Artimi draugai nebuvome, o per Molėtų penkmetį gal net nebuvome susitikę.

Ir vidinę recenziją apie pirmąjį „Priešaušrio vieškelių“ tomą rašiau ne Broniaus paprašytas, o leidyklos užsakymu. Laikiausi tada tokios nuostatos: prieš pateikiant vidinę recenziją leidyklai parodyti ją autoriui. Kadangi su Broniumi buvome aukštaičiai nuo Utenos, tai pasikviečiau jį pakalbėti apie rankraštį prie kavos ar arbatos puodelio. Garbės žodis, nieko daugiau tą pusdienį be kavos ir arbatos nevartojome. Ir be to pokalbis nebuvo labai lengvas – dalykiškas, korektiškas, bet nelabai lengvas: šiaip ar taip, aš pasiūliau autoriui dar padirbėti. Tą patį, kaip po poros dienų paaiškėjo, pasiūlė ir šviesios atminties leidyklos redaktorė Sigita Papečkienė. Dar išvakarėse buvau sulaukęs Romualdo Granausko ir Rimanto Šavelio skambučių: žiūrėk, Petrai, atsimink, koks Bronius jautrus. Tąkart į jų draugišką įspėjimą atsakiau klausimu, ar jie patys matę romano rankraštį. Nematę. O Bronius tada – kad ir be didelio entuziazmo – sutiko dar pasėdėti prie darbo. Neramus jausmas lyg kažkoks sąžinės kirminas ėmė smelktis į širdį, kai tas pasėdėjimas užsitęsė nelauktai ilgai. Jau ir redaktorė manęs porą kartų pasiteiravo, kaip ten Radzevičiaus reikalai, ir aš jo paklausiau. Bet atsakymas būdavo labai santūrus: dirbu. Ir kai pagaliau rankraštis vėl pasiekė leidyklą, jis buvo sunkiai atpažįstamas. Pasakyčiau dabar taip: talentingo literato dienoraštis tapo subrendusio prozininko romanu. Taigi šiltą ir man labai brangią B. Radzevičiaus dedikaciją jaučiuosi pelnęs sąžiningu kritiko darbu.

Į antrojo tomo likimą mano įnašas yra minimalus: kaip redkolegijos narys tiesiog pritariau tam, ką padarė J. Aputis. O jis atliko – neperdedant – milžinišką darbą. Tiesa, parašiau tą minėtąjį straipsnį, bet romanas galėjo gyventi ir be jo.

Atskirai apie santykį su kūryba lyg ir nebebūtų ką pasakyti. Nebent tai, kad „Priešaušrio vieškeliai“ net po to, kai naujaisiais laikais pasigirdo ir skeptiškesnių balsų, man lieka vienu brandžiausių sovietmečio prozos kūrinių. Ir dar vienas nuoširdus mano džiaugsmas buvo, kai Tu būtent nuo B. Radzevičiaus kūrybos pradėjai literatūrologo karjerą.

– Kaip laikas pakoregavo Jūsų, kaip kritiko, požiūrį į kitus autorius, kuriais galbūt žavėjotės, iš kurių tikėjotės naujų, dar geresnių kūrinių? Kaip manote, ar visi autoriai atlaikė didžiausio kritiko – laiko – išbandymus?

P. B. Iš klausimų potekstės suprantu, kad Tavo, kaip Nepriklausomybės metų vaiko, santykis su sovietmečio literatūra yra reiklesnis ir kritiškesnis. Mano kartos žmonių – atlaidesnis, istorine patirtimi motyvuojamas.

Visko būta: ir sėkmės, ir nesėkmės per tuos dešimtmečius lydėjo prozininkus, apie kuriuos teko rašyti dažniausiai. Ne vienas skausmingai išgyveno istorinį virsmą, dramatišką ne tik vertybių apskritai, bet ir savo kūrybos perkainojimą. Su vienu kitu teko atvirai apie tai pasikalbėti, kiti tokiam pokalbiui nebuvo linkę. Matyt, ir mano įvairiais atvejais reaguota skirtingai. Nors pats nesijaučiu išgyvenęs kokio nors dramatiško vertybinio lūžio, bet lėtos slinkties vertybinėje orientacijoje tikriausiai būta. Bet aš jau prisipažinau, kad savo rašinių neskaitau. Jeigu dar atviriau, gal ir todėl, kad nereikėtų jų vertinti.

– Kiek žinau, esate iš tų skaitytojų, kurie atidžiai skaito su pieštuku rankose, pasižymėdami tekstą, pasirašydami pastabų. O ką pasižymėtumėte dabar skaitydamas savo paties pirmąsias knygas? Kaip kito Jūsų paties, kaip kritiko, skonis, stilius? Gal su metais tapote atlaidesnis rašytojams, o gal renkatės recenzuoti tik geras knygas? Ar sutiktumėte su tokia pirma į galvą nežinia kodėl atėjusia mintimi, kad Jūsų ankstesnio laiko recenzijų būta kandesnių?

P. B. Dauguma šio bloko klausimų – beveik gatavi atsakymai, po kuriais tereikia pasirašyti. Į kai kuriuos (kaip savo pirmųjų knygų skaitymą) jaučiuosi jau atsakęs. Apskritai kitų nuomonė man visada buvo ir tebelieka svarbesnė už savianalizę, nes šį procesą suprantu ne tik kaip savęs, bet ir kaip sau. Taigi, ačiū už įžvalgas ir „nežinia kodėl atėjusias mintis“.

– Daug metų dirbote Rašytojų sąjungoje, jos valdyboje, buvote valdybos sekretoriumi. Kas buvo Jūsų rato patys artimiausi bičiuliai rašytojai?

P. B. Patikslinu „daug“: beveik šešiolika metų. Tris kartus buvau renkamas į valdybą, o valdyboje – du kartus valdybos sekretoriumi, paskutinį – pirmuoju sekretoriumi. Istoriniais devyniasdešimtaisiais, jau pakviestas į Pedagoginį institutą (vėliau – Lietuvos edukologijos universitetą) ir nuo rugsėjo pirmosios pradėjęs jame dirbti, per metų gale vykusį rašytojų suvažiavimą atsisakiau balotiruotis į sąjungos valdybą. Tokį atsisakymą pakartojau gal dar kokius tris ar keturis kartus, nes vis atsirasdavo siūlytojų, kol paskutiniajame suvažiavime jau buvau paliktas ramybėje. Tuos faktus miniu ne pasigirdamas ar nuoskaudą išliedamas, o norėdamas pasidalinti vienu liūdnoku patyrimu: pusės suvažiavimo dalyvių aš jau nebepažįstu, nors kadaise – prieš trisdešimt metų – pažinojau visus nuo klasikų ir veteranų iki jauniausiųjų sąjungos narių ir net kandidatų į sąjungą: penkiolika metų buvau naujų narių priėmimo komisijos pirmininku. Tokia buvo natūrali ilgamečio sąjungos funkcionieriaus privilegija. Gal nuo to ir galima būtų pradėti kalbą apie „ratą“, nors turėčiau aptarti ne vieną, o mažiausiai du ar tris „ratus“.

Didžiausias iš jų ir būtų visa rašytojų bendrija. Žmogui iš šalies ryšiai ir santykiai šiame rate gali pasirodyti tik tarnybiniai ar biurokratiniai, bet man jie buvo ir kūrybiniai, ir leidybiniai, ir organizaciniai, ir buitiniai, ir net šeimyniniai. Bent keliais pavyzdėliais užpildžius šias ryšių kategorijas, išeitų per ilgas, o gal ir nuobodus pasakojimas, kurį galėčiau paįvairinti tokiu epizodu: ateina pas valdybos sekretorių penktoji ar šeštoji rašytojo žmona ir skundžiasi, kad jis nesilaikąs prieš santuoką duoto pažado pradėti gyvenimą iš naujo. Klausiu, ar ji prieš tekėdama buvo pasidomėjusi išrinktojo biografija. Pasirodo, buvo, bet jis gi žadėjęs…

Maloniausia man prisiminti sąjungos (net nežinau, kaip pasakyti – aparato ar administracijos?) darbuotųjų „ratą“, kuriame per tris kadencijas sukosi daugiau nei dvi dešimtys iki šiol man artimų žmonių, deja, nemaža dalis – jau amžinai išėjusiųjų. Viena šviesiausių gyvenime sutiktų asmenybių man buvo ir liko Alfonsas Maldonis. Kitom progom esu ir daugiau apie šį žmogų pasakęs, o čia įrašau tik kelis savo santykį su juo išreiškiančius žodžius: pagarba, dėkingumas ir viena iš skaudžiausių netekčių. Tapęs Rašytojų sąjungos vadovu, A. Maldonis pasirinko dvasiškai sau artimus žmones: pirmininko pavaduotoju Vytautą Bubnį ir valdybos sekretoriumi Algirdą Pocių. Į jų būrį pateko ir „jūsų kuklus tarnas“. Jie visi trys – dešimtmečiu vyresni, jau žinomi, pripažinti rašytojai, o aš – vos pirmą kritikos knygelę išleidęs naujokas, ir į sąjungą neseniai priimtas. Tačiau nė karto nepajutau jokios „diskriminacijos“. Priešingai, ilgiems metams likome šeimų draugai, kuriuos ėmė skirti ir tolinti tik nuolat sunkesne tampanti metų našta bei įvairių ligų negandos.

Nuo bendro darbo Rašytojų sąjungoje, per spaudos ir leidybos rūpesčius prasidėjo ir ilgus metus tęsėsi draugystė su šviesios atminties vyresniaisiais rašytojais Juozu Baltušiu, Vaciu Reimeriu, Jonu Mikelinsku, bendraamžiais Juozu Apučiu, Ramūnu Klimu, Mykolu Karčiausku, Algimantu Zurba, Marcelijumi Martinaičiu, Jonu Strielkūnu, labai branginu draugystę su Algimantu Baltakiu, Vytautu Martinkum, Valentinu Sventicku, Raimondu Kašausku, Stasiu Lipskiu, Arvydu Valioniu… Nežinau, ar čia reikia pridurti, kad tai nėra draugystė su dažnais susitikimais. Retėja ne tik susitikimai, bet ir telefonų skambučiai. Todėl jie tampa vis brangesni.

– Dabar iš naujo atrandamas rašytojas J. Baltušis, su kuriuo Jums teko nemažai bendrauti: pasirodė visi trys jo dienoraščių tomai. Ar labai dienoraščių žmogus skiriasi nuo Jūsų pažinoto žmogaus?

P. B. Tokį klausimą, tikintis bent kiek išsamesnio atsakymo, prasminga būtų pateikti potencialiam literatūrologinės monografijos ar bent plačios biografinės apybraižos autoriui. Tikiu, kad toks autorius gali ir turi atsirasti, nors kol kas jo ir nesimato. O ką aš galėčiau pasakyti tokiame pokalbyje? Viena sudėtingiausių, prieštaringiausių asmenybių buvo gyvas J. Baltušis, ne mažiau sudėtingi ir prieštaringi yra ir jo dienoraščiai. Nedaug nusikalsčiau tiesai, atsakydamas į Tavo klausimą vienu žodžiu – nelabai. Bet ką toks atsakymas duos žmogui, pažintį su rašytoju pradėjusiam ne nuo grožinės kūrybos, o nuo jo dienoraščių? Dienoraščiai – iškalbingi, informatyvūs, intriguojantys. O skaitytojų įspūdžių diapazonas toks, kokio susilaukiama išimtinai retai: nuo „sensacijos“, „netikėto atradimo“ iki „nepakeliamo kasdienybės srauto“. Cituoju tik tai, ką girdėjau savo ausimis. O girdėjau dėl koronavirusinės situacijos tikrai nedaug. Tad, su niekuo nediskutuodamas, nepiršdamas savo nuomonės, galiu pasidalinti tik vienu asmeniniu atradimu ar idėja būsimam „baltušininkui“: perskaityti „Vietoj dienoraščio“ kaip grožinį kūrinį, kuriame pirmą kartą nepriklausomybės metais lietuvių literatūroje sukurtas tokios meninės įtaigos „homo sovieticus“ paveikslas. Iš anksto pritariu įsivaizduojamiems oponentams dėl kelių dalykų: gąsdinančiai daugiažodžio teksto, perteklinių kasdienės buities smulkmenų, ilgainiui pabostančios labai statiškos „romeo ir džuljetos“ dramos, kategoriško subjektyvizmo vertinant kitus žmones, apmaudaus nesusiorientavimo politinėje situacijoje ir t. t.

Pritarčiau, jeigu kalbėtume tik apie dienoraštį ir būtent apie dienoraštį, jeigu prieš tai sutartume dėl visų jo privalumų (ilgas istorinis laikotarpis, didelio ir savo laiku labai populiaraus rašytojo žvilgsnis, gausybė žinomų vardų ir įvykių, tikro žodžio meistro pasakojimas ir t. t.). Bet aš iš viso to išskiriu tik vieną vienintelį aspektą – „homo sovieticus“ kaip meninį personažą. Publicistinių „homo sovieticus“ pakeiksnojimų esame prisiklausę. Juos ypač mėgsta visokie politikuotojai. Keiksnoti mėgsta ir J. Baltušis. Bet aš siūlau įsižiūrėti į tai, ką jis parodo ar atskleidžia gal net neįtardamas tai darąs.

– Skaitant jo dienoraščius galima susidaryti vaizdą, kad pasitaikydavo įtampų tarp rašytojų, tarp „senos“ ir „naujos“ kartos. O kaip Jums sekėsi bendrauti tiek su vienais, tiek su kitais?

P. B. Remiantis tik asmenine patirtimi, teisingiausia turbūt būtų atsakyti labai trumpai: normaliai. Mano atrodo, kad tais laikais didesnės takoskyros tarp „senių“ ir jaunųjų lyg ir nebuvo. Remiuosi asmenine patirtimi: per penkiolika darbo sąjungoje metų vis dėlto nuėjau kelią nuo pirmosios knygos autoriaus iki penkiasdešimtmečio „senio“, nors tada ir būčiau įsižeidęs tokiu pavadintas.

Man sunkiau spręsti apie kartų santykius pokario metais: esu prisiklausęs daugybės prieštaringų faktų ir interpretacijų, iš kurių dariau išvadą, kad pagrindinių takoskyrų eita ne palei gimimo metų ar dešimtmečių ribas, o greičiau pagal idėjinę orientaciją, tradicijų ir novatoriškų ieškojimų susikirtimus, o neretai – tiesiog tarp ryškių, kažko tarpusavyje nepasidalijančių (garbės, valdžios, moters) asmenybių. J. Baltušio dienoraščio įrašais, atrodo, galima paremti bet kurią prielaidą.

– 1992–2007 m. buvote Lietuvos edukologijos universiteto (anksčiau – Vilniaus pedagoginio universiteto) Lituanistikos fakulteto dekanas, nuo 2003 m. – profesorius. Iš šalies man rodėsi, kad dekano pareigos mūsų fakultete Jums nebuvo sunkios, o profesoriaus – dar lengvesnės. Sykį pasakėte, kad tie metai buvo patys gražiausi Jūsų gyvenimo metai. Ar toks pasakymas nebuvo tik proginės kalbos puošmena? Ar taip tebemanote ir iš didesnės laiko distancijos, kai tokio universiteto nebėra?

P. B. Tai, kas rodėsi iš šalies, matyt, ir buvo tikra. Trumpalaikių nesėkmių ar jas lydėjusių nuotaikų prisiminimas būtų tik nereikalingas patirties dramatizavimas. O pasakymas apie gražiausius gyvenimo metus tikrai nebuvo „tik proginės kalbos puošmena“.

Dėl universiteto, kurio nebėra, jaučiu pilietinę pareigą pasakyti, kad jo sunaikinimą laikau didele valdžios klaida ir išminties stoka: pripažinti per ketvirtį amžiaus vis gilėjusią švietimo ir aukštojo mokslo krizę, deklaruoti siekį per penkmetį iki ypatingų aukštumų pakelti mokytojo prestižą ir tuo pačiu metu uždaryti pagrindinę mokytojų kalvę – kuo tai galima pavadinti? Nors su universitetu jau buvau atsisveikinęs prieš keletą metų, lyg asmeniškai suinteresuotas žmogus ilgai dėliojau šios, kaip kažkas pasakė, „valstybinės nesąmonės“ priežastis, pretekstus, motyvus, pasekmes ir t. t. Prisirašiau mintyse įvairiausių dalykų nuo universitetų pertekliaus, neracionalaus programų dubliavimo, vadybos trūkumų, administravimo klaidų iki žmogiškų negandų – amžiaus, ligų, egoizmo, išdavystės, kompetencijos lubų, abejingumo. Bet kam dabar visa tai?

– Kaip apsisprendėte ateiti dirbti į universitetą 1990-aisiais? Kokią jame radote atmosferą tame veržlių permainų laikotarpyje? Kokia buvo pati dėstytojavimo pradžia?

P. B. Apsisprendimas buvo labai paprastas. Apie pedagoginį darbą ir senajame Universitete, ir Pedagoginiame institute (tuo metu dar taip jis vadinosi) buvau klausiamas ne kartą ir jau galvojau apie jį, bet jaučiau pareigą baigti savo penkerių metų kadenciją Rašytojų sąjungoje iki galo. 1990-ųjų pabaigoje ji ir baigėsi, bet jau nuo rugsėjo pirmosios buvau priimtas antraeilėms pareigoms į Lietuvių literatūros katedrą. Oficialiai (ir neoficialiai, žinoma) mane pakvietė katedros vedėjas Kęstutis Nastopka, matyt, turėdamas ir fakulteto dekano, vėliau – universiteto rektoriaus Antano Pakerio pritarimą. Gal ir katedroje buvo kalbėtasi? O rimtai konsultavausi tik su vienu žmogum – Viktorija Daujotyte. Net konsultacijos vietą prisimenu: prie centrinio knygyno. Turėjau tuo metu ir kitą pasiūlymą – ateiti dirbti į Literatūros ir tautosakos institutą. „Ne „akademikas“ tu, – pasakė Viktorija. – Eik į Pedagoginį.“ Ačiū jai kaip ir K. Nastopkai. Už tuos „gražiausius gyvenimo metus“.

Apie permainų laikotarpio atmosferą jau tiek yra entuziastingai prikalbėta, kad nenoriu kartotis ir nesijaučiu galįs pasakyti ką nors originalesnio. Pagaliau ir didžiausias mano rūpestis tuo metu buvo naujos pareigos ir naujas darbas. Penkiasdešimtmečiui keisti jį nėra taip paprasta. O kaip man sekėsi, geriausiai galėtų apibūdinti pirmųjų mano dėstytojavimo metų studentai, dabar jau profesoriai Vidas Kavaliauskas, Gitana Vanagaitė ir… Dainius Vaitiekūnas. Gitana kartą buvo pradėjusi dalintis kažkokiais linksmais tų metų įspūdžiais, bet kažkas sutrukdė, o dabar ir susitikti tenka vis rečiau…

– O kokia buvo dekanavimo pradžia? Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir įveikti, o su kuriais – susigyventi?

P. B. Atsakymą į šitą klausimą taip pat mielai perleisčiau ekspertams iš šalies. Ir minėtiems, ir kitiems, įskaitant Tave, profesoriau Dainiau. Didžiausias iššūkis visiems tuo metu buvo naujų studijų programų rengimas. Pedagoginio darbo naujokui tai būtų buvęs sunkus išbandymas, bet fakultete dirbo tokie asai – Antanas Pakerys, Vincentas Drotvinas, Vincas Auryla, Liuda Kuzavinienė, Dovydas Judelevičius, Irena Veisaitė, Albertas Zalatorius, Kęstutis Nastopka, Aldona Vaitiekūnienė, Stasys Skrodenis, kurių pavardės visada buvo minimos tarp žymiausių vienos ar kitos srities specialistų. Dekanui tokiame kolektyve užteko suvokti intelektualinį jo potencialą ir rūpintis nebent darbų eiliškumu ir laiko grafikais.

Su dėkingumu turiu paminėti akademinėje bendruomenėje ypatingą vaidmenį atliekančią fakulteto tarybą. Mano dekanavimo metais jai, taip pat kas penkeri metai perrenkamai, atnaujinamai, vadovavo K. Nastopka, A. Zalatorius, V. Martinkus. Net praėjus daugeliui metų, visus juos prisimenu kaip puikius akademinio darbo partnerius. Apskritai, bėgant metams, žmones ir įvykius ima gaubti vis sodresnė ir šiltesnė nostalgiškų prisiminimų migla.

– Daugelis iš Jūsų paminėtųjų, deja, jau iškeliavę Anapilin. Atsitiktinai ar ne čia du kartus paminėjote A. Zalatorių? Kaip susitikote su juo? Ką Jums reiškė ši pažintis? Kokį jį matėte anapus paskaitų, kokio mes, studentai, gal negalėjome pažinti?

P. B. Ačiū, Dainiau, už klausimą, bet įtariu, kad atsakymas į jį ne Tau reikalingas, o greičiau įsivaizduojamam skaitytojui adresuojamas. Visą vakarą galvojau apie šį klausimą. Prisiminiau, pavarčiau ir paskaitinėjau mūsų visų, katedros bendradarbių, rengtą straipsnių ir prisiminimų knygą apie jį, peržiūrėjau dviejų valandų įrašą iš renginio Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurį Tu pats ir vedei, ir nutariau, kad priminti tai skaitytojams yra prasmingiau negu kaip nors pakartoti tai, ką esu ne kartą viešai prisipažinęs: iš A. Zalatoriaus, kaip literatūros teoretiko, istoriko ir kritiko, esu gavęs daugiau negu iš bet kurio kito lietuvių ar užsienio literatūrologo.

– Tarp Jūsų skaitytų kursų – svarbūs XX amžiaus II pusės lietuvių literatūros proceso, prozos teksto analizės, literatūrologinio teksto analizės kursai. Žinoma, kiekvienas iš jų turėjo savo tikslą, uždavinius… O kokius sau, kaip dėstytojui, uždavinius visą laiką kėlėte, kas galbūt taip ir liko neįrašyta jokiame dalyko apraše?

P. B. Bandymas atsakyti į tokį klausimą skaitytojui iš šalies bet kokiu atveju atrodys kaip pastanga kokiu nors būdu pagražinti savo įvaizdį: juk visų mūsų siekiai, tikslai, planai visada ar bent dažniausiai būna didesni ir gražesni už rezultatus. Netaikau į išimtis ir aš. Šiandien net pačiam nebeįdomu, kas ten buvo planuota, ko siekta. Įdomiau štai kas: žinomas mokslo vyras, profesorius, Sorbonos dvasios savo laiku įkvėpęs, Algirdo Juliaus Greimo ir Kęstučio Nastopkos pasekėju tapęs, kalbina seną pensininką, viešai prisipažindamas, kad yra buvęs ir jo studentas. Ir senas pensininkas, taip pamalonintas, ima skaičiuoti mintyse savo buvusius studentus, tapusius profesoriais, docentais, mokslo institutų darbuotojais, mokytojais metodininkais ir ekspertais, žurnalistais ir redaktoriais, poetais, prozininkais, dramaturgais, atsakingais valstybės tarnautojais ir televizijos žvaigždėmis… Kartą užlenkia abiejų rankų pirštus, antrą, trečią… Ne, visų nesuskaičiuosi: filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo diplomų per pusantro dešimtmečio pasirašyta apie pusantro tūkstančio… Supranti, kad negali – net ir kaip to norėdamas – jų savintis: atseit, buvo mano studentai.

Bet yra kita seną pedagogą paguodžianti formulė: ir aš buvau jų dėstytojas. Arba mokytojas. Neseniai po vieno literatūros vakaro Utenoje prieina prie manęs viena klausytoja ir kreipiasi būtent šiuo vardu: mokytojau. Buvusi mokinė. Prieš pusę amžiaus. Molėtų internatinėje vidurinėje mokykloje. Dabar – kaip ir aš – pensininkė, keturių suaugusių vaikų motina, šešių anūkų močiutė, trijų knygų autorė. Vieną iš jų padovanoja savo mokytojui. Namie apsižiūriu: nėra autografo. Todėl užrašau: Regina Tamošiūnaitė-Abukauskienė, „Mano žydintis laikas“.

Suprantu, kad nuklydau nuo klausimo. Grįžtu. Jeigu kokį uždavinį – beje, niekur neįrašytą – kada nors sau kėliau, tai jis tilpo į du žodžius: ugdyti lituanistą. Kartu su bendraminčiais. Pagal išgales. Geresnį už mus.

– Kaip pasikeitė gyvenimas užvėrus universiteto duris? Ar užtenka vien namų auditorijos – žmonos, vaikų, anūkų? Ar pagaliau atsirado daugiau to tarsi laisvo laiko: juk ir toliau rašote kritiką, dalyvaujate galybėje viešų renginių, knygų pristatymų… Kokia bus Jūsų nauja knyga?

P. B. Universiteto duris užvėriau sulaukęs septyniasdešimt dvejų. Su penkiasdešimties metų darbo stažu. Supratęs, kad to, ko nepadariau, jau nebepadarysiu. Laisvo laiko lyg ir atsirado daugiau, bet laiko kasdien nenumaldomai mažėja. Žmonos, vaikų, anūkų auditorija – vienuolika žmonių prie bendro šventinio ar savaitgalio stalo – man yra labai brangi ir miela, dvasinį komfortą teikianti. Džiaugiuosi, kad visi jie Lietuvoje, kad dirba, studijuoja, mokosi. Džiaugiuosi, kai prie stalo tenka pastatyti ir dvyliktą, ir tryliktą kėdę. Bet tai – šventinė situacija, o didžiąją laiko dalį liekame dviese. Tada prisimename senus draugus. Ir mus dar prisimena. Vienatve, vienišumu, mūsų laimei, kol kas skųstis negalime, nors pandeminė situacija ir smarkiai pakoregavo kadaise susiklosčiusių ryšių pobūdį.

O štai klausime pateikta „informacija“ apie mano rašymus, dalyvavimus, pristatymus yra labai draugiška, bet aiškiai pagražinta ir perdėta: ir aplinkybės pasikeitę, ir sveikata nebe ta. Rašymo, išvykų, literatūros vakarų, net kultūrinių renginių laiką dažniausiai pakeičia skaitymas. Na, dar pasiklausymas (radijo) ir paspoksojimas (televizijos). Nepriklausau prie inteligentų, viešai išsižadančių šių priemonių. Visko ten pasitaiko, bet yra ir tam tikros visuomeninės, politinės, kultūrinės informacijos. Pagaliau kritiškam mąstymui kol kas jaučiuosi dar išsaugojęs ir savo galvą. O apie naują knygą nebegalvoju. Nebent iš panašių pasišnekėjimų suklijuočiau kokią rudeninių pabirų knygelę…

– To ir linkiu. O pabaigai norėčiau pateikti tokį klausimą: tai kas gi kritiškai mąstantį žmogų šiandieniniame gyvenime labiausiai džiugina ir kas neramina?

P. B. Paskutinis klausimas galėjo būti ir lengvesnis: juk jo vieno iš esmės galėtų pakakti visam pokalbiui. Kiekvienas žmogus turi dešimtis jį džiuginančių ir neraminančių, dominančių ir kankinančių, visuomeniškų ir labai asmeniškų klausimų bei išgyvenimų. Kai kuriais iš jų, tikiuosi, per mūsų pokalbį pasidalinau. Bet kai ko neturėjau progos pasakyti. Būsi pirmasis, kuriam prisipažįstu, kad man vis sunkiau rasti psichologinę ar etinę motyvaciją viešai dalintis gyvenimo teikiamais… išgyvenimais. Norėjau pasakyti: džiaugsmais ir nerimais. Kai nebeturi didesnės ar mažesnės auditorijos (studentų ar kitų skaitytojų), kai Menininkų kalnelyje pašnekovų (deja, buvusių) jau daug daugiau negu K. Sirvydo ar Mildos gatvėse (čia aš laisvai perfrazuoju gal prieš dešimtmetį girdėtą A. Baltakio prisipažinimą), kai nebeturi jokių visuomeninių į(si)pareigojimų ir įgaliojimų, tai net patys visuomeniškiausi tavo rūpesčiai yra… tik tavo. Na, dar trijų keturių didžiausios rizikos grupei pandemijos tramdytojų priskiriamų draugų, su kuriais buvusius mielus susitikimus tenka keisti vis retėjančiais telefoniniais pokalbiais.

Bet kad nepasirodyčiau piktybiškai bėgąs nuo paskutinio klausimo, pabandysiu ką nors „susimuliuoti“. Mano kartos žmogaus, pusę dvidešimtojo amžiaus ir didžiąją savo amžiaus dalį išgyvenusio sistemoje, kurią kasdieną primena žinios iš kaimyninės šalies, negali nedžiuginti mintis, kad mes jau trys dešimtmečiai kaip ištrūkę iš tos sistemos, kad per tuos dešimtmečius nuėjom kelią, kurio net bendrakeleiviai kai kada pavydi. Dešimtmečiais jaunesni už mus tuo jausmu arba netiki, arba jo nesupranta. Bet, džiaugdamasis neabejotinais pasiekimais daugelyje gyvenimo sričių, negali nepasiguosti, kad ne visos devyniasdešimtųjų metų viltys išsipildė. Kol kas nesiskundžiu asmeniniu likimu, bet man labai skaudu dėl skurstančių vienišų bendraamžių, dėl neįveikiamos (o gal net nenorimos įveikti?) socialinės atskirties, kai kasmet didėja milijonierių skaičius ir, deja, nemažėja gretos tų, kurie laukia „Maisto banko“ paramos. Kaip žmogų, didžiąją gyvenimo dalį atidavusį pedagoginiam darbui, mane ypač skaudina ne tik neįvykdyta švietimo reforma, bet kai kuriais atžvilgiais tiesiog sugriauta pati švietimo ir ugdymo sistema. Pasikartosiu: kai politikai pasižada per penkerius metus „pakelti mokytojo prestižą“ ir tuo pačiu metu uždaro pagrindinę pedagogų rengimo instituciją, aš nerandu žodžių įvertinti nei tokiems politikams, nei tokiai politikai.

Apskritai dėl politikos kultūros (o ne dėl kurios nors partijos politikos) sąžinė reikalautų prisidėti prie ją kritiškai vertinančių balsų, bet pasižiūri Trumpo ar Lukašenkos pusėn ir užsičiaupi: pas mus dėl penkių ar šešių balsų trečia komisija – be jokių demonstracijų – skaičiuoja apygardos biuletenius, o ten kas dedasi?

Kaip knygos žmogui, man tikrai neramu dėl jos vaidmens ir likimo. Prisimenu laikus, kai į populiariausių mūsų rašytojų kūrybos vakarus didžiausiose rajonų salėse susirinkdavo šimtai skaitytojų, ir negaliu laikyti kultūriniu žingsniu į priekį, kai daug mažesnėse salėse dabar susirenka dešimt kartų mažiau. Ir ne dėl koronaviruso, ne. Kažkoks baisesnis virusas ir daug anksčiau yra užpuolęs visuomenę. Paburbuliuoju siauresniame rate ir ant savo brolių žurnalistų. Jie, kai kurie iš jų, taip įsijautę į ketvirtosios valdžios vaidmenį ir galimybę nevaržomai naudotis savo išmiklintu žodžiu, kad kartą, prieštaringų jausmų pagautas, nutariau dešimt ryškiausių (žymiausių, įtakingiausių) žurnalistikos autoritetų pasiųsti į atsakingiausias šalies institucijas – STT, FNTT, VSD, GP, VK ir t. t. – kad, užuot šmaikščiai ar tulžingai diagnozavę negeroves valstybėje, galėtų ir imtų operatyviai su šaknimis rauti korupciją, nepotizmą, kontrabandą, šešėlius ir per trumpą laiką padarytų tai, kas nepadaryta per trisdešimt metų. Bet, iniciatyvos svaiguliui praėjus, supratau, kad mano nutarimas vertas ne daugiau nei vaikystėje praktikuotas virtualus mokytojavimas, ir pajutau tą motyvacijos stoką, apie kurią prisipažinau atsakymo pradžioje.

O kad pokalbį baigtume optimistiškiau, pridursiu, jog nuoširdžiai džiaugiuosi ir Prezidento, ir visų į Seimą išrinktų partijų pažadu kurti gerovės valstybę. Aš pats tai sutikčiau dar keletą metų pagyventi ir tokioje, kokią turime, bet kaip smagu įsivaizduoti dar geresnėje gyvensiančius savo vaikus ir vaikaičius…