Mantas Balakauskas. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 11
avarija I
kadaise prispirtas reikalo
nesugebėjau atsiminti šešių skaičių kombinacijos
saugančios namus nuo manęs
apsišlapinau
vidinė kūno šiluma užpildė
taikiai prie kūno prigludusį pasaulį
stovėjau prie domofono
kol kaimynas įleido vidun
gavęs lupti
įsikaliau į galvą ilgas skaičių sekas
kodus namų numerius ypač kainas
ypač datas
jei tos durys dar egzistuotų
jei vietoje skaičių būtų buvusios raidės
jei surinkęs 23925 paspaudęs groteles
įslinkčiau į laiptinę
į penktą aukštą
namo
taip lengvai nebeprikąsčiau
liežuvio – –
midas
klausiausi apie ateitį
kuri nuo manęs nepriklausė
jaudinausi
nes
kas gi suprastų Mido balsą
dalinantį patarimus atbula ranka
pasakojantį kad nuo šiol gyvens
kitoje karalystėje ir jam būtinai
reikia mano palaiminimo
nebuvau parašęs nė vieno eilėraščio
rankose nelaikiau poezijos knygos
nežinojau su kuo jos yra valgomos
kaip galėjau pasakyti daugiau nei
„jo aišku“ arba „aš puikiai suprantu“
Midas nepailsdamas planavo
šviesų rytojų
ir brutalizmas visu svoriu
užgulė mūsų gyvenimus
tylą versdamas
geležinėmis skiemenų drožlėmis – –
plovykla
pasibaigus istorijai
pirmoji vasara prabėgo šaltame požemyje
plaunant ligonių maisto padėklus
po pietų
eidavau pamiegoti
už metalinės plovimo mašinos
kad būtų minkščiau
pasidėdavau guminį kroksą
po galva
kartais
prie manęs prisėsdavo
keistas vyrukas
jis neturėjo su kuo pasikalbėti
buvo vienas kaip pirštas
jam rūpėjo atsakymai
į labai sudėtingus klausimus
o kada jau myli?
o kas yra meilė?
o tu pats ką nors myli?
niekas į juos atsakyti
jam negalėjo
darbuotojos pasakojo
kad anksčiau plovykloje
jis lakstydavo nuogas
paklaikęs nuo savo paties
kūno galimybių
vėliau užaugo ir kikendamas
rašinėjo merginoms keistas žinutes
kol tėvai atėmė telefoną
paskutinę mano darbo savaitę
snūduriuojant už plovimo mašinos
jis tyliai prislinko ir paklausė
– tai jau išeini?
– išeinu.
– gaila tada
kažkaip – –
sportbačiai
į krovininį laivą tėškėsi uraganas
tūkstančiai Nike sportbačių
per bortą išlėkė į atvirą jūrą
jie iki šiol guli
vandenyno dugne
bangų purslai
tarsi primindami apie gelmėse tūnančius turtus
kartais išmeta juos į krantą
man praverstų
kokybiški sportbačiai
iš vandenyno dugno
vis dar esu
pilnas nenueitų kilometrų
tik kažin kur eičiau
jei tai pavyzdžiui būtų
Air Jordan bateliai
dėl kurių žmonės
vis dar lengvai vienas kitą
išduoda ar netgi pražudo – –
dum dum boys
švaistėmės
it buki peiliai po nyderlandus
pjovėm
miestą po miesto
raikėm
gatvę po gatvės
mašinomis dviračiais kojomis
mašinomis dviračiais kojomis
jokios architektūros
muziejų meno kūrinių
ar olandų
kalbos
nurėžtos van Gogo ausys
mintys – sviestas
išskydę žodžiai nepasiekiantys
tikslo
prasilenkiantys su mumis
autobanuose
aplink vien
kofešopai mašinų aikštelės
gogeniški snukiai
ir saulėgrąžos
dygstančios raudonųjų žibintų
kvartaluose – –
avarija II
ant Valakampių tilto
įvyko didžiulė avarija
gaisrininkai
iš sutraiškyto automobilio
traukė į metalines konstrukcijas
įsikibusius kūnus
jie nepasidavė lyg protestuotų
prieš jau įvykusį faktą
jokio balardiško išsiknisinėjimo
jokios tylą draskančios metafizikos
vien metalą erzinantis pjūklų
griežimas
turbūt nesužinosiu
kodėl tušti kiautai
kartais vien iš įpročio įsikimba
sumaitoto karkaso
laikosi to kas pasibaigę
negrįžtamai – –