Charles Baudelaire. Apie juoko esmę

2021 m. Nr. 4

Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė

Charles’io Baudelaire’o 200-osios gimimo metinės – proga atsigręžti ir į mažiau žinomą jo kūrybos dalį – rašinius apie meną. Kad bent kiek užpildytume šių tekstų lietuvių kalba stygių, pateikiame traktato „Apie juoko esmę“ vertimą. Prancūzų literatūros specialistas Alainas Vaillant’as, tyrinėjantis XIX a. istorinę poetiką, tvirtina, kad Ch. Baudelaire’as buvo pirmas – ir bene vienintelis netolimoje ateityje, – kuris ėmėsi mąstyti teoriškai ir praktiškai, kas tai galėtų būti juoko estetika. Poetas į juoko esmę gilinosi rimtai, traktato pradžioje netgi prisipažįsta, kad buvo šių minčių tarsi apsėstas, todėl būtinai turėjo jomis nusikratyti. Kurdamas savo dvilypę teoriją, Ch. Baudelaire’as išskiria kelias juoko rūšis. Eilinį, įprastą juoką, kylantį būtent iš pranašumo suvokimo, jis pavadina „reikšmes generuojančiu“ ir teigia, kad jis būdingiausias prancūzų kultūrai. Kitą, sudėtingesnę juoko rūšį, kai žmogus pasijaučia pranašesnis ne prieš kitą žmogų, bet prieš gamtą, poetas įvardija kaip „groteskišką“, vėliau patikslindamas, jog tai „absoliutus komizmas“. Literatūros tyrinėtojų nuomone, tokia juoko samprata jungia vadinamąjį siurnatūralizmą, arba aiškiaregystę, ir ironiją – du esminius paties Ch. Baudelaire’o estetikos ir kūrybinio modelio bruožus.

Reikia pripažinti, kad Ch. Baudelaire’o absoliutaus komizmo idėja iš tiesų labai radikali, nes poetas komizmą tapatina su menu, juoką laiko meno esme, su sąlyga, kad kūrėjai geba pasiekti absoliuto sritį: „Absoliutaus komizmo esmė iš tikrųjų yra aukščiausio lygio menininkų turtas, tų, kurie pakankamai gerai geba įsisavinti bet kokią absoliuto idėją.“

Norisi tikėti, kad pirmą kartą lietuvių skaitytojui pateikiamas Ch. Baudelaire’o traktato „Apie juoko esmę“ vertimas padės geriau orientuotis sudėtingoje itin originalaus poeto kūryboje, paskatins į ją gilintis ir daugiau pažinti.

I

Nenoriu rašyti traktato apie karikatūrą; paprasčiausiai noriu pasidalinti su skaitytoju keliomis mintimis, kurios dažnai mane lankė, apie šį keistą žanrą. Man šios mintys buvo virtusios lyg kokiu velnio apsėdimu; norėjau jomis nusikratyti. Dėjau visas pastangas, beje, bandydamas jose įvesti tam tikrą tvarką ir tuo būdu lengviau jas suvirškinti. Taigi tai grynai filosofo ir menininko straipsnis. Be abejo, visuotinė karikatūros istorija, atskleidžiant jos santykį su visais žmoniją neraminusiais politiniais ir religiniais faktais, rimtais ar lengvabūdiškais, liečiančiais tautinę dvasią arba madingais, būtų šlovingas ir svarbus kūrinys. Darbą dar reikia atlikti, nes iki šiol publikuotos esė yra tiktai medžiaga; betgi pamaniau, kad užduotį dera įgyvendinti dalimis. Akivaizdu, kad taip suprastas veikalas apie karikatūrą yra faktų istorija, milžiniška anekdotų galerija. Karikatūros srityje, daug daugiau nei kitose meno šakose, egzistuoja dvejopi – manieringi ir rekomenduojami kūriniai skirtingais ir beveik priešingais pavadinimais. Tokie yra vertingi tik dėl fakto, kurį atvaizduoja. Neabejotinai jie turi teisę patraukti istoriko, archeologo ir net filosofo dėmesį; jie privalo rasti sau vietą nacionaliniuose archyvuose, biografiniuose žmogiškos minties registruose. Kaip skraiduoliai žurnalistų lapai, jie išnyksta kaskart pagauti pūstelėjimo, atnešančio vis naujus tokius kūrinius; tačiau yra kitokių – ir būtent jais aš specialiai noriu užsiimti – turinčių savyje paslaptingų, pastovių, amžinų pradmenų, patraukiančių menininkų dėmesį. Įdomu ir tikrai verta dėmesio tai, kad neapčiuopiamas grožio pradmuo panaudojamas kūriniams, skirtiems parodyti žmogui jo paties moralinę ir fizinę bjaurastį! Ir ne mažiau paslaptinga, kad šis apverktinas spektaklis jam sukelia nemirtingą ir nepataisomą linksmumą. Tad štai tikroji šio straipsnio tema.

Staiga susirūpinu. Ar reikia, veikiant pagal taisykles, atsakyti į tam tikrą išankstinį klausimą, kurį, aišku, klastingai norėtų užduoti kai kurie profesoriai – prisiekę rimtuoliai, orumo šarlatanai, pedantiški lavonai, išlindę iš šaltų instituto požemių ir sugrįžę į gyvųjų žemę, kaip kad šykštūs kai kurie vaiduokliai, kad išplėštų kelias monetas iš paslaugių ministerijų? Visų pirma, ištartų jie, ar karikatūra yra žanras? Ne, atsakytų jų sėbrai, karikatūra nėra žanras. Jau girdėjau skambant ausyse panašias erezijas per akademikų pietus. Tie šaunuoliai tiesiog ignoravo Robert’o Macaire’o komediją, nepastebėję joje ryškių moralinių ir literatūrinių požymių. Būdami Rabelais amžininkais, jie būtų į jį žiūrėję kaip į bevertį ir nešvankų juokdarį. Iš tiesų, ar reikia įrodinėti, kad, filosofo akimis žiūrint, visa, kas iš žmogaus gimsta, nėra nereikšminga? Neabejotinai tai bus mažų mažiausiai tas gilus ir paslaptingas pradmuo, kurio iki šiol nė viena filosofija iki galo neištyrė.

Taigi, domėsimės juoko esme ir sudėtiniais karikatūros elementais. Vėliau galbūt panagrinėsime kelis žymesnius šio žanro kūrinius.

II

Išminčius visuomet juokiasi drebėdamas iš baimės. Iš kokių autoritetingų lūpų, iš po kokio tikratikio plunksnos išsprūdo šis keistas ir jaudinantis aforizmas? Ar jis mus pasiekia per Judėjos karalių filosofą? Ar jį reikia priskirti Josephui de Maistre’ui, tam guviam Šventosios Dvasios kariui? Neaiškiai pamenu jį perskaitęs vienoje iš jo knygų, tačiau, aišku, pateiktą kaip citatą. Tas jo minties ir stiliaus griežtumas dera prie prakilnaus Bossuet’o šventumo; tačiau dėl neišbaigtos minties ir subtilios įžvalgos daugiau jį priskirčiau, suteikdamas garbę, Bourdaloue, nepermaldaujamam krikščionių psichologui. Tas keistas aforizmas nepaliaujamai sukasi mano galvoje nuo tada, kai sumaniau šį straipsnį, tad visų pirma norėjau juo nusikratyti.

Taigi panagrinėkime šį intriguojantį sakinį.

Išminčius, o tai yra Apvaizdos dvasios įkvėptasis, dieviškų taisyklių rinkinį taikantis praktikoje, juokiasi, atsiduoda juokui tiktai drebėdamas iš baimės. Nusijuokęs išminčius virpa; išminčius bijo juoko lygiai taip, kaip bijo pasaulietinių reginių, gašlumo. Jis stabteli ties juoko briauna kaip ant pagundos krašto. Tad sekant išmintinguoju, egzistuoja slapta prieštara tarp jo kaip išminčiaus būdo ir pirmapradžio juoko požymio. Iš tiesų, siekdamas tik prabėgomis paliesti pačius prakilniausius atsiminimus, atkreipsiu dėmesį – ir tai kuo puikiausiai patvirtina oficialiai krikščionišką šio aforizmo charakterį – kad tikrasis Išminčius, Įsikūnijęs Žodis, niekada nesijuokė. Akivaizdoje To, kuris viską žino ir viską gali, komizmo nėra. Tačiau Įsikūnijęs Žodis pažinojo pyktį, jis net yra raudojęs.

Taigi, gerai įsidėmėkime: pirmiausia, štai autorius – neabejotinai krikščionis – mano esąs tikras, kad Išmintingasis gerai įsižiūri prieš leisdamas sau nusijuokti, tarsi nuo to jam turi išlikti neaišku koks sunkumas ir kažin koks nerimas; kita vertus, komizmas išnyksta susidūręs su absoliučiu mokslo ir absoliučiu galios požiūriais. Tad sukeitus vietomis du pasakymus, iš jų aiškėja, kad apskritai juokas yra pamišėlių turtas, ir kad jis visuomet turi savyje daugiau ar mažiau nemokšiš- kumo ir bejėgiškumo. Visai nenoriu rizikingai leistis į atvirą teologijos jūrą, nes tam neturėčiau kompaso nei pakankamai burių; tenkinuosi informuodamas skaitytoją ir jam bakstelėdamas pirštu į tuos keistus horizontus.

Kaip žinoma, jei ketiname sutikti su tikratikių požiūriu, turime pripažinti, kad žmogiškas juokas yra susijęs su seniausiu nuopuoliu, su fizine ir moraline degradacija. Juoką ir skausmą išreiškia organai, kuriuose slypi gebėjimas valdyti gėrį arba blogį: tai akys ir lūpos. Žemiškame rojuje (kuris įsivaizduojamas kaip praeitis arba ateitis, prisiminimas arba pranašystė, kaip mano teologai arba kaip spėja socialistai), t. y. aplinkoje, kurioje žmogui atrodė, kad visi sukurti dalykai yra geri, džiaugsmas nebuvo tapatus juokui. Jokios širdgėlos neįskaudintas žmogaus veidas buvo atviras ir ramus, o juokas, dabar kurstantis tautas, neiškraipė jo veido bruožų. Palaimingame rojuje negalima regėti juoko ir ašarų. Šie yra ir vargo vaikai, pasirodę dėl to, kad nusilpęs žmogaus kūnas stokojo jėgų juos įveikti¹. Manosios krikščioniškos filosofijos požiūriu, juokas jo lūpose yra toks pat didelės kančios ženklas, kaip ir ašaros jo akyse. Esybė, norėjusi padauginti savo atvaizdą, neįstatė žmogui liūto dantų, tačiau žmogaus juokas kanda, nesudėjo į akis visos kerinčios gyvatės klastos, bet jo ašaros paperka. Pastebėkite, kad būtent ašaromis žmogus nuplauna kito žmogaus bėdas, o juoku retkarčiais suminkština jo širdį ir jį suvilioja; nes nuopuolio pagimdyti reiškiniai taps atpirkimo priemonėmis.

Jums leidus, pateiksiu poetišką prielaidą, parodančią, kiek teisingi šie teiginiai, kuriuos daugelis, be abejo, vertins kaip a priori iškreiptus misticizmo. Pamėginkime – nes komizmas yra smerktinas ir šėtoniškos prigimties elementas – atsidurti akivaizdoje visiškai primityvios sielos, gamtos rankų, taip sakant, sutvertos. Pasitelkime kaip pavyzdį didžią ir tipišką Virginijos figūrą, tobulai simbolizuojančią absoliutų tyrumą ir naivumą. Virginija atvyksta į Paryžių, visa dar permerkta jūrinės miglos ir tropinės saulės nuauksinta, sklidinomis akimis pirmapradžių bangų, kalnų ir girių reginių. Čia ji atsiduria sūkuringos, besiliejančios per kraštus ir dvokiančios civilizacijos įkarštyje, ji, visa persmelkta skaisčių ir prabangių Indijos kvapų; ji prisiriša prie žmonijos šeimos ir meilės saitais per savo motiną ir mylimąjį, savo Polį, tokį pat angelišką, kaip ir ji pati, kurio lytis neatskirta, taip sakant, nuo josios lyties nenumaldytoje savęs nepažįstančios meilės aistroje. Tuo tarpu Dievą ji pažino Pamplemuso bažnyčioje, visai kuklioje bei menkoje bažnytėlėje, ir tropinės žydrynės neišpasakytoje begalybėje, ir nemirtingoje girių bei sraunumų muzikoje.

Beje, Virginija labai intelektuali; tik nedaug vaizdinių ir prisiminimų ją tenkina, kaip kad yra nedaug išminčius tenkinančių knygų. Taigi, vieną dieną atsitiktinai, nekaltai, Karališkųjų Rūmų aikštėje, stikliaus dirbtuvėje ant stalo, viešoje vietoje, ji užtinka karikatūrą! Tikrai mums žadinančią apetitą karikatūrą, šiurkščiai tulžingą ir pagiežingą, kokią tik gali sukurti įžvalgi ir nuobodžiaujanti civilizacija. Įsivaizduokime kokią linksmą boksininkų išdaigą, kokią pasibaisėtiną britų sceną, sklidiną sukrekinto kraujo ir pagardintą keliais išsigimusiais goddam; arba, jei tai dar daugiau pakaitina smalsią jūsų fantaziją, įsivaizduokime mūsų mergiškos Virginijos akiratyje kokią žavią ir provokuojančią nešvankybę, kokį vieną tų laikų Gavarni², o dar geriau, kokią nors užgaulią karališkų linksmybių satyrą, kokį skulptūroje įkūnytą pamfletą, nukreiptą prieš Elnių Parką³ ar didžiosios favoritės ištvirkavimo precedentus, ar visiems žinomos Austrės naktinius pabėgimus. Karikatūra esti dviveidė – piešinys ir idėja: piešinys smarkus, idėja aštri ir dangstoma; varginanti elementų pynė naiviai sielai, pratusiai intuityviai suvokti paprastus, kaip ir ji pati, dalykus. Virginija pamatė; dabar ji žiūri. Kodėl? Ji žiūri į nežinomybę. Beje, ji veikiau nesupranta nei ką tuo norima pasakyti, nei kam tai tarnauja. Tačiau ar pastebite, kaip ūmai suglaudžiami sparnai, o virpanti siela apsigaubia šydu ir nori pasitraukti? Angelas pajuto čia pat esantį skandalą. Ir iš tiesų sakau jums, kad nesvarbu, ar ji suprato ar nesuprato, šis įspūdis paliks joje kažin kokį nerimą, kažką, kas panėši į baimę. Be abejo, Virginija lieka Paryžiuje ir, tapdama mokytesnė, ims juoktis; mes pamatysime kodėl. Betgi šiuo metu mes, kaip analitikai ir kritikai, beje, nedrįstantys teigti, kad mūsų intelektas yra aukštesnis už Virginijos, įsitikiname skaistaus angelo būgštavimu ir kančia išvydus karikatūrą.

III

Siekiant įrodyti, kad komizmas yra vienas aiškiausių šėtoniš- kų žmogaus ženklų ir viena iš daugelio sėklelių simbolinio obuolio viduje, užtektų pasitelkti vieningą juoko fiziologų nuomonę apie pirminį šio baisaus reiškinio motyvą. Beje, jų atradimas nei labai gilus, nei toli siekiantis. Juokas, – sako jie, – išplaukia iš pranašumo jausmo. Nenustebčiau, jei tai atskleidęs fiziologas pats būtų ėmęs juoktis iš savo pranašumo. Tad reikėjo pasakyti: juoką sukelia mintis apie savo pranašumą. Mintis šėtoniška, kaip niekada! Puikybė ir paklydimas! Taigi, akivaizdu, jog visi ligoninėse laikomi pamišėliai puoselėja mintį apie besaikį savo pranašumą. Nežinau nė vieno kuklaus bepročio. Dera pabrėžti, kad juokas yra viena dažniausių ir skaitlingiausių beprotybės apraiškų. Ir žiūrėkite, kaip viskas susiderina: kai nupuolusi Virginija atsidurs pakopa žemiau skaistybės vertikalėje, ji ims galvoti apie savo pranašumą; diduomenės požiūriu taps sumanesnė, ir ji ims juoktis.

Sakiau, kad juokas turi savyje silpnumo žymių; koks dar ryškesnis silpnaprotystės ženklas už nervinį traukulį, nevalingą, į čiaudulį panašų mėšlungį, kurį sukėlė kito nelaimė? Toji nelaimė beveik visada liudija silpnaprotystę. Ar yra labiau apgailėtinas reiškinys už silpnavališkumą, džiūgaujantį dėl silpnavališkumo? Bet būna dar blogiau. Kartais toji nelaimė daug žemesnio lygio, kaip fizinė nelaimė. Pateikus vieną vulgariausių gyvenimo pavyzdžių, norisi klausti: kuo taip

džiuginanti yra scena, kai žmogus parpuola ant ledo arba ant grindinio, kai suklumpa pasibaigus šaligatviui, kad jo brolio Jėzuje Kristuje veidas nevaldomai susitraukia, o veido raumenys staiga ima groti kaip sieninis laikrodis vidurdienį ar žaisliukas su spyruokle? Tas vargšas mažų mažiausiai susižalojo, gal nusilaužė ranką ar koją. Tačiau juokas išsiveržė, staigus ir nenumaldomas. Neabejotina, kad, norėdami kruopščiai ištirti situaciją, besijuokiančio minčių gelmėje aptiksime tam tikrą nesąmoningą puikybę. Tai išeities taškas: o aš, aš tai neparpuolu; o aš, aš einu tiesiai; o aš koją statau tvirtai ir užtikrintai. Tikrai ne aš taip kvailai elgčiausi, nematydamas nutrūkusio šaligatvio ar iššokusio grindinio akmens.

Romantinė mokykla ar, tikriau sakant, viena iš jos padalinių – satanistinė mokykla gerai įsisąmonino šį pirmaeilį juoko dėsnį; ar bent jau, jeigu ne visi jį suprato, visi, net šiurkščiausio ekstravagantiškumo ir perdėjimų atvejais, jį juto ir teisingai taikė. Visi Dievo nepripažįstantys melodramos veikėjai, prakeikti, pasmerkti, fatališkai paženklinti grimasa – išsišiepę iki ausų, yra gryni juoko tikratikiai. Beje, jie beveik visi yra šventojo Maturino šėtoniško kūrinio – garsiojo keliautojo Melmotho teisėti arba neteisėti anūkai⁴. Ar varganai žmonijai yra dar kas didesnis ir santykinai galingesnis už šį išblyškusį ir nuobodžiaujantį Melmothą? Vis dėlto yra jo silpnoji pusė – šlykšti, Dievą neigianti, neapšviesta. Tai, kaip jis juokiasi, kaip jis juokiasi, nuolatos save prilygindamas žmogiškiesiems kirminams, ogi toks tvirtas, toks inteligentiškas, toks, kuriam dalis tariamų žmonijos fizinių ir protinių dėsnių nebeegzistuoja! Ir šis juokas – tai nuolatinis jo pykčio ir kančios išsiveržimas. Jis būtinai išplaukia – supraskite mane gerai – iš jo dvilypės prieštaringos prigimties, kaip žmogui be galo stiprios, tačiau bjaurios ir niekšiškos absoliučios Tiesos ir Teisingumo požiūriu. Melmothas – tai gyvas prieštaravimas. Jį suformavo esminės gyvenimo sąlygos; jo organai nebepakelia jo minčių. Štai kodėl jo juokas stingdo ir suka vidurius. Tai niekada netylantis juokas, kaip liga, nestojanti savo kelyje ir vykdanti iš anksto nulemtą įsakymą. Tuo būdu Melmotho juokas, kaip aukščiausia puikybės išraiška, nenutrūkstamai vykdo savo funkciją, plėšydamas ir degindamas nepataisomo šaipūno lūpas.

IV

Dabar šiek tiek reziumuokime ir aiškiau nustatykime svarbiausius postulatus, tarsi kažką panašaus į juoko teoriją. Juokas yra šėtoniškas, vadinasi, giliai žmogiškas. Jis egzistuoja žmoguje kaip minties apie savo pranašumą pasekmė; ir iš tikrųjų, kadangi juokas giliai žmogiškas, jis yra iš esmės prieštaringas, kitaip sakant, jis kartu yra ir begalinės didybės, ir begalinio skurdo ženklas: begalinio skurdo absoliučios Esybės, kurią nutuokia esant, atžvilgiu ir begalinės didybės, lyginant su gyvuliais. Juokas ir gimsta iš nuolatinio konflikto tarp šių dviejų begalybių. Komizmą, juoko galią turi besijuokiantis ir visai jos neturi juoko objektas. Visai ne pargriuvęs žmogus juokiasi iš savo nupuolimo, nebent tai būtų filosofas, įpratęs ir pajėgiantis staiga susidvejinti ir kaip nesuinteresuotas žiūrovas dalyvauti reiškiniuose, susijusiuose su jo aš. Tačiau tai retas atvejis. Juokingiausi gyvūnai yra patys rimčiausi; tokios yra beždžionės ir papūgos. Beje, įsivaizduokite, kad žmogui atimta kūrybos galia – juk komizmo nebeliks, nes gyvuliai nemano esą viršesni už augalus, o augalai viršesni už mineralus. Pranašumo ženklas, lyginant su gyvūnais – o man šis

pavadinimas savyje talpina daugybę atstumtųjų pagal protinio išsivystymo laipsnį, – juokas yra ir atsilikimo ženklas lyginant su išminčiais, kurie dėl jų protui būdingos naivios kontempliacijos suartėja su vaikyste. Prilygindami, nes tam turime teisę, žmoniją žmogui, matome, kad pirmykštės tautos, tokios kaip Virginijos, nekuria karikatūrų ir neturi komedijų (šventose knygose, nesvarbu kokiai tautai jos priklausytų, niekada nesijuokiama), ir kad, pamažu kildamos link ūkanotų protinio išsivystymo viršūnių arba palinkusios ties klastingu metafizikos žaizdru, tautos ima šėtoniškai juoktis Melmotho juoku; ir pagaliau, jei tose pačiose civilizuočiausiose tautose intelektas, didžiausių lūkesčių į priekį stumiamas, nori peržengti pasaulietinės puikybės ribas ir narsiai veržtis link grynosios poezijos, toje poezijoje, skaidrioje ir gilioje kaip pati prigimtis, pritrūks juoko, kaip kad jo stokoja Išmintingojo siela.

Kadangi komizmas yra pranašumo arba tikėjimo savo pranašumu ženklas, natūralu manyti, kad nacijos, prieš pasiekdamos kai kurių mistinių pranašų joms žadėtą visišką apsivalymą, matys, kaip, augant jų pranašumui, jose daugėja komiškų motyvų. Komizmas taip pat keičia savo prigimtį. Angeliškas ir velniškas elementai veikia lygia greta. Žmonija atsitiesia ir iš blogio, iš blogio sampratos laimi galios, tiesiogiai proporcingos tai, kurią laimėjo iš gėrio. Štai kodėl nesistebiu, kad mes, paveldėję geresnius įstatymus nei antikos religiniai dėsniai, mes, numylėti Jėzaus mokiniai, naudojame daugiau komiškų elementų už pagonišką antiką. Tai netgi yra bendros mūsų intelekto galios sąlyga. Prisiekusiems oponentams tebus leidžiama pacituoti klasikinį apsakymėlį apie filosofą, kuris numirė iš juoko matydamas figas ėdantį asilą, ir net Aristofano bei Plauto komedijas. Atsakysiu, kad, nepaisant šių jau iš esmės civilizuotų epochų ir likusio nuošaly jų tikėjimo, toks komizmas ne visai atitinka mūsiškį. Jis net yra šiek tiek laukinis, ir mes galime jį įsisavinti tik prisiversdami, o tokių pastangų rezultatas vadinasi pastišu. Gi tos groteskiškos figūros, kurias mums paliko antika: kaukės, bronzinės figūrėlės, raumeningieji Herkuliai, mažieji Priapai su iškištais tabaluojančiais liežuviais, nusmailintomis ausimis, su visomis savo menkomis smegenėlėmis ir didžiuliais peniais – stebuklingaisiais, ant kurių baltosios Romulo dukros nekaltai joja, tais baisingais aparatais visos kartos, ginkluotos varpeliais ir sparnais, – manau, kad visi tie dalykai kupini rimties. Venera, Panas, Herkulis nebuvo juokingi personažai. Iš jų imta juoktis po Jėzaus atėjimo, padedant Platonui ir Senekai. Manau, kad antikos laikais tamburmažorai ir įvairiausi pokštininkai buvo tikrai gerbiami, gi visi tie mano cituoti ekstravagantiški fetišai yra tik garbinimo ženklai, ar bent jau galios simboliai, o visai ne iš anksto apgalvoto komiško sąmojaus apraiškos. Indiški ir kiniški dievaičiai nežino, kad yra juokingi; komizmas yra mūsų, krikščionių, dalis.

V

Nereikia manyti, kad nusikratėme bet kokiais sunkumais. Mažiau prie tokių estetinių subtilybių pratęs protas greitai sugebėtų man atsikirsti, pasitelkęs šį klastingą pasakymą: juokas yra skirtingas. Juk ne visuomet džiaugiamės nelaime, silpnumu, žemesne padėtimi. Nemažai keliančių juoką reginių yra visai nekalti, ir tai ne tik vaikystės pramogos, bet dar daug dalykų, tarnaujančių menininkams palinksminti, neturi nieko bendra su šėtono dvasia.

Tam tikra prasme tai tiesa. Bet visų pirma reikia skirti juoką nuo džiaugsmo. Džiaugsmas egzistuoja pats savaime, tiktai skirtingai reiškiasi. Kartais jis beveik neregimas; kitąkart jis išspaudžia ašaras. Juokas yra tik išraiška, simptomas, diagnozė. O kieno simptomas? Štai kur klausimas. Džiaugsmas yra vientisas. Juokas išreiškia dvilypį arba prieštaringą jausmą; dėl to jis lydimas traukulių. Taip pat vaikiškas juokas, dėl kurio veltui norėta man prieštarauti, ar jis visai kitoks, netgi kaip fizinė išraiška, kaip forma, nei juokas žmogaus, dalyvaujančio komedijoje, stebinčio karikatūrą, ar skiriasi jis nuo kraupaus Melmotho juoko; Melmotho, deklasuotos būtybės, individo, esančio ties žmogiškos tėvynės riba, ant aukštesnio gyvenimo krašto; Melmotho, tikinčio, kad visada gali atsikratyti savąja velnio sutartimi, nuolat besiviliančio iš- keisti tą antžmogišką, jam nelaimę nešančią galią į tyrą, jam pavydą keliančią nemokšos sąžinę. Vaikiškas juokas yra kaip gėlės pražydimas. Tai džiaugsmas gauti, džiaugsmas kvėpuoti, džiaugsmas atsiverti, džiaugsmas atidžiai stebėti, gyventi, augti. Tai augalo džiugesys. Todėl apskritai tai daugiau šypsena, kažkas panašaus į šuns uodegos vizginimą ar katės murkimą. Ir vis dėlto dera pabrėžti, jog vaikiškas juokas skiriasi nuo gyvuliško pasitenkinimo apraiškų tuo, kad iš jo nėra visiškai pašalinta ambicija, kaip ir dera tokiems žmogeliukams, t. y. nesubrendusiems šėtonams.

Yra vienas atvejis, kai klausimas sudėtingesnis. Tai tikras, smarkus žmogaus juokas išvydus objektą, kuris nėra silpnumo ar kitų žmonių nelaimės ženklas. Nesunku atspėti, kad noriu kalbėti apie grotesko keliamą juoką. Pasakiški kūriniai, būtybės, kurių nepagrindžia ir kurių buvimo nepateisina sveiku protu paremtos taisyklės, dažnai sukelia mums beprotišką linksmumą, itin stiprų, palydimą nesiliaujančių skaudulių ir alpulio. Akivaizdu, jog turime pripažinti čia esant aukštesnę pakopą. Meniniu požiūriu, komizmas – tai mėgdžiojimas, o groteskas yra kūryba. Komizmas yra mėgdžiojimas su tam tikrų kūrybinių gebėjimų, taip sakant, meninio idealo, priemaišomis. Taigi žmogiška puikybė, kuri visada nugali ir kuri yra natūrali juoko priežastis komizmo atveju, tampa tokia pat natūralia juoko priežastimi pasireiškiant groteskui – kūrybai, nestokojančiai tam tikro gebėjimo mėgdžioti pirminius gamtos elementus. Noriu pasakyti, kad šiuo atveju juokas išreiškia nebe žmogaus pranašumą prieš kitą žmogų, bet žmogaus pranašumą prieš gamtą. Nereikia manyti, kad ši mintis labai subtili; tai nepakankama priežastis, kad ją atstumtumėte. Reikėtų surasti kitą tikėtiną paaiškinimą. Mintis gali atrodyti šiek tiek per daug nutolusi ir vargiai priimtina dėl to, kad grotesko sužadintas juokas turi savyje kažką gilaus, neįrodomo ir primityvaus, ir tai jį daug daugiau suartina su doru gyvenimu ir absoliučiu juoku nei su komiškų papročių sukeltu juoku. Šių dviejų juoko formų sąveikoje iškyla naudos klausimas ir išryškėja toks pat skirtumas, kaip tarp angažuotos literatūrinės mokyklos ir menas menui mokyklos. Tiek pat proporcingai groteskas iškyla virš komizmo.

Nuo šiol groteską vadinsiu absoliučiu komizmu, kaip antitezę eiliniam komizmui, kurį pavadinsiu reikšmes generuojančiu. Reikšmes generuojantis komizmas yra aiškesnis, lengviau suprantamas paprastuoliui, lengviau pasiduodantis analizei, regimai turintis dvilypį elementą – meną ir moralinę idėją; tačiau absoliutus komizmas, daug daugiau suartėjęs su prigimtimi, pasirodo kaip vientisas ir trokštantis, kad jį užčiuoptų intuicija. Yra tik vienas grotesko patvirtinimas – staiga prasiveržęs juokas; reikšmes generuojančio komizmo akivaizdoje nedraudžiama juoktis po kiek laiko, tai nelemia jo vertės, tai tik gebėjimo greit susivokti klausimas.

Ištariau: absoliutus komizmas; tačiau reikia pasisaugoti. Galutinio absoliuto požiūriu, egzistuoja tiktai džiaugsmas. Puolusiai žmonijai tik santykinai komizmas gali būti absoliutus, štai kaip aš tai suprantu.

VI

Itin vingri absoliutaus komizmo esmė iš tikrųjų yra aukščiausio lygio menininkų turtas, tų, kurie pakankamai gerai geba įsisavinti bet kokią absoliuto idėją. O žmogus, kuris iki šiol geriausiai įsijautė į šias idėjas ir dalį jų panaudojo savo grynai estetiniuose darbuose ir kūryboje, yra Théodore’as Hoffmannas. Jis visuomet puikiai skyrė paprastą komizmą nuo vadinamojo nekalto komizmo. Dažnai savo meninėje kūryboje jis bandė įgyvendinti mokslines teorijas, kurias prieš tai didaktine maniera būdavo išdėstęs arba paskelbęs sumanių pokalbių ir kritinių dialogų forma; būtent iš šios kūrybos aš netrukus semsiuosi nuostabiausių pavyzdžių ir keletą jų pateiksiu, praktiškai taikydamas anksčiau išdėstytus principus ir užklijuodamas etiketę su prabos ženklu po kiekvienos kategorijos pavadinimu.

Beje, ir absoliutaus komizmo, ir reikšmes generuojančio komizmo atvejais nustatome žanrus, požanrius ir šeimas. Skirstymas gali turėti įvairų pagrindą. Galima jį konstruoti remiantis grynos filosofijos dėsniais, kaip kad aš tai pradėjau daryti, o paskui – remiantis meninės kūrybos dėsniais. Pirmasis pagrindas sukurtas paprasčiausiai atskyrus absoliutų komizmą nuo reikšmes generuojančiojo; antrasis paremtas kiekvieno menininko specialių gebėjimų tipu. Pagaliau galima nustatyti komizmo klasifikaciją pagal nacionalinę aplinką ir polinkius. Reikia pabrėžti, kad kiekvienas kiekvienos klasifikacijos terminas gali pasipildyti ir įgyti atspalvį, prie jo prijungiant kitos klasifikacijos terminą, kaip kad gramatikos taisyklė mus moko modifikuoti daiktavardį pasitelkiant būdvardį. Tuo būdu vienas ar kitas vokiečių ar anglų menininkas yra daugiau ar mažiau arti absoliutaus komizmo, tuo pat metu daugiau ar mažiau būdamas tuo, kuris idealizuoja. Mėginsiu pateikti rinktinius absoliutaus bei reikšmes generuojančio komizmo pavyzdžius ir trumpai apibūdinti komizmo dvasią, būdingą kelioms meniškiausioms tautoms, prieš pasiekdamas tą dalį, kurioje noriu diskutuoti ir plačiau panagrinėti tokioms studijoms pasišventusių žmonių talentą.

Pervertinę ir stumdami iki kraštutinės ribos reikšmes generuojančio komizmo padarinius, gauname laukinį komizmą, lygiai kaip sinonimiška nekalto komizmo apraiška, viena pakopa pakilusi, virsta absoliučiu komizmu.

Prancūzijoje, šalyje, kur menas natūraliai ir tiesiogiai siekia naudos, komizmas daugiausia yra reikšmes generuojantis. Geriausia šio žanro prancūziška išraiška buvo Molière’as; bet kadangi mūsų būdo pamatas – antipatija bet kokiam kraštutinumui, kadangi bet kokios prancūziškos aistros, bet kurio mokslo ar prancūzų meno viena tokių savotiškų diagnozių yra išvengti nepaprastumo, absoliuto ir gelmės, todėl čia yra mažai laukinio komizmo, o mūsų groteskas retai pakyla iki absoliuto.

Rabelais, didysis prancūziško grotesko meistras, savo didžiausiose fantazijose išsaugo šiek tiek sveiko proto ir kažko, kas naudinga. Jis tiesiog simboliškas. Jo komizmas beveik visada atspindi moralinę pamoką. Prancūzų karikatūroje, plastinėje komizmo raiškoje, atpažinsime šią vyraujančią dvasią. Reikia pripažinti, kad tikram groteskui būtina nepaprasta poetinė nuotaika, lygiomis nuolatinėmis dozėmis teikiama, retai pas mus aptinkama. Retkarčiais gysla atsiveria; tačiau iš esmės ji nėra nacionalinė. Tarp šio žanro kūrinių dera paminėti kelias Molière’o intermedijas, deja, per mažai skaitomas ir vaidinamas, tarp kurių „Tariamas ligonis“, „Miestietis bajoras“, bei karnavalines Callot’o figūras. Tuo tarpu iš esmės prancūziško Voltaire’o „Apsakymų“ komizmo pagrindas – pranašumo idėja; toks komizmas neabejotinai yra reikšmes generuojantis.

Svajingoji Vokietija mums parūpins puikių absoliutaus komizmo pavyzdžių. Čia viskas rimta, gilu, nepaprasta. Norint rasti laukinio ir labai laukinio komizmo pavyzdžių, reikia persikelti per Lamanšą ir aplankyti ūkanotas splino karalystes. Linksmojoje, triukšmingoje ir užmaršioje Italijoje gausu naivaus humoro. Būtent pačiam centre Italijos, pietietiško karnavalo vidury, vidury triukšmingos Korsikos Théodore’as Hoffmannas sumaniai realizavo ekscentrišką „Princesės Brambilos“ dramą. Komizmui yra labai gabūs ispanai. Jie greit pereina prie žiaurumo, ir groteskiškiausiose jų fantazijose dažnai slypi kažkas niūraus.

Ilgam prisiminsiu pirmą anglų pantomimą, kurią mačiau vaidinant. Tai buvo Variétés teatre prieš keletą metų. Aišku, mažai žmonių ją prisimins, nes atrodo, kad mažai kas nusimano apie tokį divertismentą, tad šie vargšai anglų mimai pas mus buvo nesvetingai sutikti. Prancūziška publika nemėgsta, kai ją išmuša iš vėžių. Ji nelinkusi į didelį kosmopolitizmą, ir horizonto pokyčiai jai trikdo regėjimą. Aš gi buvau nepaprastai sukrėstas dėl to, kaip jie supranta komizmą. Aiškinant nepasisekimą, net atlaidesnieji kalbėjo, kad aktoriai buvo vulgarūs ir vidutiniški dubleriai; betgi ne čia glūdėjo problema. Jie buvo anglai, štai kas svarbu.

Man pasirodė, kad išskirtinis šio komiško žanro bruožas yra smurtas. Tai įrodysiu keliais pavyzdžiais iš savo prisiminimų.

Visų pirma, Pjero nebuvo tas personažas, išblyškęs kaip mėnulis, paslaptingas kaip tyla, miklus ir nebylus kaip gyvatė, tiesus ir ilgšis kaip kartuvės, tas nenatūralus žmogus, nuo keistų priemonių persimainęs, prie kurio mus buvo pripratinęs apgailėtinas Debureau. Angliškas Pjero pasirodydavo kaip audra, parkrisdavo kaip drimba, o kai juokdavosi, jo juokas drebindavo salę; tas juokas būdavo panašus į griaustinį. Tai buvo vyras trumpas drūtas, išdidinęs savo stotą drabužiu, apkarstytu kaspinais, kurie, plaikstydamiesi aplinkui jo džiūgaujantį asmenį, tarnavo kaip plunksnos ir pūkai paukščiui arba kaip kailis angoros katei. Ant miltuoto veido jis buvo tiesiog, be jokio perėjimo ar švelninimo, prisilipdęs du milžiniškus skaistaus raudonio blynus. Burna buvo išdidinta prailginus lūpas dviem ryškiai raudonomis juostomis taip, kad, kai jis juokdavosi, atrodė, snukis išsitempia iki ausų.

Tuo tarpu moralės pamatas buvo toks pat, kaip ir visiems gerai žinomo Pjero: nerūpestingumas ir neutralumas, vadinasi, visų godžių ir besaikių fantazijų išpildymas Arlekino arba Kasandros, arba Leandro nenaudai. Tiktai ten, kur Debureau būtų įkišęs pirštą, kad paskui jį nulaižytų, jis sugrūsdavo abu kumščius ir abi pėdas.

Ir viskas šioje keistoje pjesėje vyko su tokiu pat užsidegimu; tai buvo hiperbolės sukeltas svaigulys. Pjero praeina pro moteriškę, plaunančią grindis prie savo durų; jai ištuštinęs kišenes, jis nori sukišti į savąsias kempinę, šluotą, puskubilį ir patį vandenį. Stebint, kaip jis rodo jai savo meilę, kiekvienas gali įsivaizduoti beždžionių suartėjimo įpročius, prisimindamas juos matęs garsiame Botanikos sodo narve. Belieka pridurti, kad moters vaidmenį atliko labai ilgas ir labai liesas vyras, kuris dėl atimtos nekaltybės protestavo garsiai klykdamas. Tai buvo juoko svaigulys, kažkas siaubingo ir nenugalimo.

Dėl nežinia kokios piktadarybės Pjero pagaliau turėjo būti giljotinuotas. Kodėl giljotina vietoje kartuvių, angliškame krašte?.. To nežinau; be abejo, reikėjo mus atvesti iki to, ką išvysime. Taigi, gedulingas instrumentas buvo įrengtas čia pat, prancūziškame teatre, apstulbusiame dėl tokios romantiškos naujovės. Pasimuistęs ir baubdamas kaip jautis, užuodęs skerdyklą, Pjero pagaliau iškentė savo lemtį. Galva atitrūko nuo kaklo – didelė balta ir raudona galva – ir triukšmingai nuriedėjo priešais suflerio landynę, demonstruodama kraujuojantį kaklo skritulį, sutrupintus slankstelius ir visas kitas detales prekės, ką tik paruoštos skerdienos prekystaliui. Bet štai sutrumpintas stuomuo, paveiktas nenugalimo skrydžio kliedesio, staiga išsitiesė, pergalingai nudžiovė savo paties galvą kaip kokį kumpį ar vyno butelį ir, gerokai sumanesnis už šventąjį Denisą, ją susikišo į savo kišenę!

Perteikus plunksna, visa tai blyšku ir išvėsę. Kaip plunksna galėtų varžytis su pantomima? Pantomima – tai komedijos išgryninimas; tai jos kvintesencija; tai grynasis komizmo elementas, išlaisvintas ir sutelktas. Todėl su anglų aktoriais, talentingai perteikiančiais hiperboles, visi tie baisūs farsai atrodė stebinančiai tikroviški.

Vienas puikiausių dalykų, tarsi koks absoliutus komizmas, ar, taip sakant, absoliutaus komizmo metafizika, žinoma, buvo šios puikios pjesės pradžia, itin estetiškas jos prologas. Pagrindiniai pjesės personažai – Pjero, Kasandra, Arlekinas, Kolombina, Leandras stovi priešais publiką gan malonūs ir ramūs. Jie daugmaž protingi ir nedaug skiriasi nuo šaunių salėje esančių žmonių. Stebuklingas dvelksmas, priversiantis juos neįprastai judėti, dar nepučia jų galvose. Keli Pjero linksmumo protrūkiai leidžia tik neaiškiai numanyti, ko jis greitu laiku imsis. Arlekinas ir Leandras ką tik apsiskelbę varžovais. Fėja domisi Arlekinu: tai amžina įsimylėjusių ir vargšų mirtingųjų globėja. Ji jam pažada savo globą, ir kad tai tuojau pat įrodytų, paslaptingu ir autoritetingu gestu mosteli savo lazdele ore.

Tą pačią akimirką ima suktis galva, svaigulys sukasi ore; kvėpuojama svaiguliu; būtent svaigulys užpildo plaučius ir atnaujina kraują širdies skilvelyje.

Kas tai per svaigulys? Tai absoliutus komizmas; jis už- valdė kiekvieną būtybę. Leandras, Pjero, Kasandra atlieka neįprastus gestus, kurie aiškiai parodo, kad jie jaučiasi per jėgą įstumti į naują egzistenciją. Regis, jie dėl to nepyksta. Jie pratinasi prie didelių negandų ir prie jų laukiančios sumaištingos lemties, kaip tas, kuris spjauna į delnus ir juos patrina vieną į kitą prieš atlikdamas žygdarbį. Jie sudaro malūnėlį sunerdami rankas ir tampa panašūs į audros vejamus vėjo malūnus. Tos audros jiems, be abejo, prireiks, kad jų sandūros taptų liaunesnės. Tai, kas vyksta, palydima garsaus juoko protrūkiais, kupinais didelio pasitenkinimo; paskui jie šokinėja vieni per kitus, o jau deramai įvertinus jų vikrumą ir gebėjimus, pasipila akinantis spyrių, kumščio smūgių ir antausių fejerverkas, prilygstantis artilerijos ugniai ir jos keliamam triukšmui; bet visa tai be pagiežos. Visi jų gestai, visi jų šūksniai, visos veido minos rodo: Fėja taip norėjo, likimas mus stumia, aš nesielvartauju; pirmyn! Bėkime! Pulkime! Ir jie veržiasi pro fantastinį statinį, kuris, tiesą pasakius, tik čia ir prasideda, tai yra ant visko, kas stebuklinga, ribos.

Prisidengdami šiuo siautuliu, Arlekinas ir Kolombina vikriai paspruko šokdami ir toliau ieškos nuotykių.

Dar vienas pavyzdys: šis paimtas iš ypatingo autoriaus, kad ir ką sakytų, turinčio visuotinumo dvasios, kuris prie reikšmes kuriančios prancūziškos pašaipos prijungia pašėlusį, putojantį, lengvą saulėtų kraštų linksmumą ir tuo pat metu gilų germanišką komizmą. Noriu dar pakalbėti apie Hoffmanną.

Pasakoje, pavadintoje „Daucus Carota“ („Morkų karalius“), o kai kurių vertėjų valia – „Karaliaus sužadėtinė“, nėra nieko gražesnio už tą didžiulį Morkų būrį, atvykstantį į ūkio, kuriame gyvena sužadėtinė, kiemą. Visi tie nedidukai personažai, ryškiai raudoni, tarsi iš angliško pulko, su žaliomis plunksnomis ant galvų kaip karietų vežikai, atlikinėja šuolius ir aukštojo pilotažo figūras ant nedidukų arklių. Visa tai juda stulbinančiai vikriai. Jie dar miklesni dėl to, kad jiems lengva nukristi ant galvos, kadangi ji didesnė ir sunkesnė už likusį kūną, – jie kaip kareiviai, kuriems įkrėsta košės vietoj smegenų ir kuriems šiek tiek svorio prideda jų kariškos šukuosenos.

Nelaimingąją merginą, atsidavusią svajonėms apie prakilnumą, pakerėjo šis karinių pajėgų demonstravimas. Betgi paradinė kariuomenė taip skiriasi nuo tūnančios kareivinėse, blizginančios ginklus, valančios savo aprangas ir daiktus ar, dar blogiau, nepadoriai knarkiančios dvokiančiose, nešvariose stovyklavietės lovose! Štai išvirkščioji medalio pusė; nes visa tai buvo tik burtai, gundymo įrankis. Jos tėvas, atsargus ir gerai nusimanantis apie raganavimą žmogus, nori jai parodyti priešingą viso šio spindesio pusę. Tad tą valandą, kai daržovės miega brutaliausiu miegu, neįtardamos, kad jas gali užklupti šnipo žvilgsnis, tėvas praskleidžia vieną tos puošnios kariuomenės palapinių; tuomet vargšė svajotoja pamato daugybę raudonų ir žalių kareivių su bjauriais apatiniais mirkstančių ir miegančių dumblinoje žemėje, iš kurios jie ir išdygo. Su naktinėmis kepuraitėmis visas tas būrio karinis spindesys pavirto dvokiančia pelke.

Iš žavingojo Hoffmanno galėčiau atrinkti dar daug kitų absoliutaus komizmo pavyzdžių. Jei norite gerai suprasti mano mintį, privalu rūpestingai skaityti „Daucus Carota“, „Peregrynus Tyss“, „Aukso puodą“, ir ypač, visų pirma, „Princesę Brambilą“, kuri yra lyg aukščiausio lygio estetikos katekizmas.

Tai, kas ypač išskiria Hoffmanną, yra nevalingas, o kartais net labai valingas tam tikros reikšmes generuojančio komizmo dozės ir tikrų tikriausio absoliutaus komizmo mišinys. Jo antgamtiškiausios, neapčiuopiamiausios komiškos idėjos, dažnai panašios į svaigulio sukeltas vizijas, turi akivaizdžią moralinę prasmę: galima manyti, kad sutinkame supratingiausią fiziologą ar pamišėlių gydytoją, kuriam smagu suteikti šiam reikšmingam mokslui poetines formas, kaip kad mokslininkas kalbėtų alegorijomis ar parabolėmis.

Jei norite, pasitelkite kaip pavyzdį „Princesės Brambilos“ personažą Žiljo Fava, chronišku susidvejinimu sergantį komediantą. Tas vienas veikėjas kartkartėm keičia asmenybę; Žiljo Fava vardu jis pasiskelbia asirų kunigaikščio Kornelio Kiaperi priešu; o kai tampa asirų princu, išlieja giliausią ir karališkiausią panieką savo varžovui šalia princesės, varganam juokdariui, kuris vadinasi, kaip girdėti, Žiljo Fava.

Dera pridurti, kad vienas ypatingiausių absoliutaus komizmo požymių yra nepažinoti savęs. Tai pastebima ne tik žvelgiant į kai kuriuos komiškus gyvūnus, kaip antai beždžiones, kurių esminis bruožas yra rimtumas, atsispindi ne tik kai kuriose antikinėse išdrožtose karikatūrose, apie kurias jau kalbėjau, bet tai būdinga ir kinų siaubūnams, kurie mus taip stipriai linksmina ir kurių ketinimai juokinti apskritai yra daug menkesni, negu manoma. Nors ir garbinimo objektas, kinų dievaitis veik nesiskiria nuo porcelianinių Budos ar beždžionės statulėlių ant židinio.

Taigi, norėdamas baigti su visomis tomis subtilybėmis, visais tais apibrėžimais ir padaryti išvadą, paskutinį kartą pažymėsiu, kad dominuojančią pranašumo idėją randame ir absoliutaus komizmo, ir reikšmes generuojančio komizmo atvejais – tai, ką aš galbūt per ilgai aiškinau, – kad komizmo atsiradimui, t. y. jo pasireiškimui, išsiveržimui, išsiskyrimui, reikia dviejų būtybių, – kad būtent besijuokiančio, būtent žiūrovo viduje apsigyvena komizmas, – kad vis dėlto, atsižvelgiant į tą nežinojimo dėsnį, reikia taikyti išimtį žmonėms, kurie vertėsi amatu puoselėti savyje komizmo jausmą ir jį demonstruoti panašių į save pramogai, o tai fenomenas, priklausantis kategorijai meninių reiškinių, parodančių žmogiškoje esybėje egzistuojant pastovų dualizmą, galimybę drauge būti savimi ir kitu.

Grįždamas prie savo pirmųjų definicijų tam, kad išsakyčiau mintį aiškiau, teigiu: teisybė, kad Hoffmannas žino, jog sukelia absoliutų komizmą; tačiau jis taip pat žino, kad tokio komizmo esmė – sukurti nežinojimo iliuziją ir ugdyti žiūrovui ar greičiau skaitytojui džiugų savo pranašumo pojūtį bei džiaugsmą dėl žmogaus pranašumo prieš gamtą. Menininkai kuria komizmą ištyrę ir sukaupę komizmo elementus; jie žino, kad kuri nors būtybė yra komiška tik dėl to, jog nepažįsta savo prigimties; taip pat ir atvirkščiai, artistas yra menininkas tik tada, kai yra dvilypis ir neatmeta nė vienos savo dvilypės prigimties apraiškos.

Versta iš: Charles Baudelaire. ECRITS SUR L’ART. Tome I. Paris: Editions Gallimard et Librairie Générale Française, 1971.