Įžanginis
Mantas Balakauskas. Kaip aš nustojau jaudintis ir išmokau mylėti pinigus
2019 m. Nr. 8–9
Feisbuke, o kur dar kitur, išgirdau svajingą siūlymą, kad reikia daugiau geros literatūros prekybcentriuose. Poezijos, filosofijos, šiaip gerų tekstų, kurie priverstų susimąstyti apie gyvenimo prasmę, tuo pat svarstant žemiškesnius reikalus, pavyzdžiui, ar partįsi namo tuos penkis kilogramus bulvių, ar apsieisi ir užteks, ką rasi šaldytuve. Turbūt tokie mieli, idealistiniai komerciniai pasiūlymai kyla dėl to, kad mums dažnai tenka varvinti seilę dėl įspūdingai įgyvendinamų idėjų užsienyje, tarkim, smulkiosios prozos automatų Londone. Juk puiki mintis, puiki komercija visiems skoniams. Jei mes negalim turėt ko nors panašaus…Bet palaukit. Turim, ir pakankamai, gal ne prozos automatų, bet įvairiausių iniciatyvų pilna. Tik kartais jos lyg burbulai po stikliniu puodo dangčiu – viskas verda, kunkuliuoja, bet pats puodas yra tuščias. Per kiekvieną knygų mugę į ją susirenka vis daugiau žmonių. Tiesiog neįmanomas kiekis. Atrodo, kad patys „Litexpo“ rūmai po truputį plyšta per visas siūles nuo milžiniško srauto norinčiųjų pasirodyti, kad skaitymas jiems yra svarbu. Bet ir kitokių literatūrinių renginių, festivalių, diskusijų, skaitymų apstu. Neįmanoma visur spėti net ir labai norint. O knygos vis gražyn ir gražyn, tampa vis patrauklesnės eiliniam skaitytojui, kuris paprastai vietoj skaitymo dažniau renkasi kokį nors realybės šou per TV arba mėgsta po darbo dienos tiesiog pagulėti. Bet jei gražūs viršeliai, tai galima bent pavartyti. Būtent dėl to „pavartyti“ autoriai patys tampa puikiais vadybininkais, prisitaiko ir kaip barbės devyndarbės sugeba parašyti, pasireklamuoti, formuoti savo įvaizdį ir gražiai atrodyti prieš kamerų objektyvus. Ir knygų dizainas dažnai įspūdingesnis nei turinys. Bet svarbiausia, kad „tiražiuką“ išperka. Išperka, yra kur nueiti, ir vis tiek kultūrai pinigų kaip trūko, taip trūksta. Visa tai masinis entertainmentas, kuris su pačia literatūra nelabai turi ką bendro. Skirtas pirmiausia palinksminti.
Pamenu, kai dar buvau mokinys, televizija skelbdavo vieną ir tą patį – bendrojo vidaus produkto procentą. Kiek pakilo, kiek dar pakils, o pakilus dar truputėlį iškart gyvensime rojuje. Bet ir šiaip nuotaikos buvo, kad iki laimės trūksta tik pinigų. Ir mes visi tuo tikėjome. Juk visa kita mes jau turim. Klausėm tokių naujienų, kol mokyklų kiemuose vykdavo muštynės, nes kažkieno batai pernelyg balti. Bet štai augom ir užaugom kaip grybai po pinigų lietaus. Ir savaime ėmė rodytis, kad be jų neįmanoma nieko nuveikti, o ir neverta. Įsivaizduokit, kaip nustebo artimieji sužinoję, kad rašinėju eilėraščius, gi už tai praktiškai nemoka pinigų. Jei nauda nėra pamatuojama įprastais dydžiais, vadinasi, ji niekinė. O kad nauda nebūtų niekinė, kai ateis laikas, turi dirbti. Ten, kur moka pinigus. Aišku, pavyko šiek tiek kitaip, nei formuota, bet.
Manoji besikeičiančių darbų epopėja buvo ilga ir, sakyčiau, visai įspūdinga. Indų plovėjas Santariškių ligoninėje, picų kepėjas „Čili“ picerijoje, indų plovėjas Lazdynų ligoninėje, kur antrą dieną vos nenusikapojau pirštų stumdydamas metalinį vežimą su lėkštėmis. Tada darbas „Baltuose drambliuose“, „Šnekutyje“, paskui visiškas nedarbas ir gyvenimas pas bičiulį ant sofos, galiausiai knygynas, emigracija, vėl knygynas ir vėl emigracija. Ir visa tai – nes literatūra neapsimoka. Tai yra grynas nuostolis. Tačiau būtent tas nuostolis mane gelbsti. Jei nepamirštu fakto, kad net ir visiškame minuse atsidūrus pilna gražiai žydinčių gėlyčių. Pripažįstu, kad tas nuostolis buvo beveik pribaigęs, tačiau netikėtai šmėstelėjo išganinga ir labai paprasta mintis. Literatūra ir neturi apsimokėti. Kartais net ima atrodyti, kad jei literatūrą kurti labai apsimokėtų, tai būtų nesąmonė, atvirkščias pasaulis.
Maždaug tuo klajonių po darbus metu perskaičiau dar iki dabar mane lydinčias Gintaro Beresnevičiaus eilutes: Pinigai autsaiderį žudo, ir tada, kai jų yra, ir tada, kai jų nėra. Ir, sukaupęs gana solidžią pasiblaškymo po įvairias darbo vietas patirtį, drįsčiau su šia mintimi nesutikti. Autsaiderį ir tai, ką jis gali sukurti, arba turi tam potencialo, labiausiai žudo pinigų kiekis, kuris yra vos vos pakankamas. Vos juntamas. Kaip lengvas vėjelis globalinio atšilimo įkarštyje. Turim rinktis arba viena, arba kita. Kūrybą arba saugų gyvenimą. Ir iš tiesų abu variantai vienodai garbingi. Juk jei menininkui nebūtų duodama visiškai nieko, tada kultūra greičiausiai taptų nenuspėjama, negalėtum pasišypsoti prie autoriaus, atkišti jam kokių menkučių prizų arba parodyti per televizorių. Ir, deja, bet mes visada su džiaugsmu susirenkam, ką mums duoda, ir šypsomės, nes niekada nepamirštame šventojo arba arba. Juk jei duotų per daug, ko tikrai, sutikime, artimiausioje ateityje nebus, kultūra laikui bėgant taptų galinga industrija – sistema, su kuria reiktų skaitytis. Niekas nenori papildomų problemų. Dar paprašys sumažinti PVM knygoms. Šito leisti jokiu būdu negalima. Menininkai ir taip irzlūs, o jei dar bus ir pavalgę, tai imsis geriau organizuotis, prisikabins dėl kokių nelegalių statybų, kalbės apie praeitų amžių atgyvenas, morales visokias, žvelgs filosofiškai, tiesiog laiko gaišimas. Bet, laimei, tai netrukdo šviežiai iškeptam prezidentui cituoti Jono Aisčio per inauguracijos ceremoniją.
Jungtinėse Valstijose televizijoje vartojamas terminas token – apibūdinti veikėjui, kuris prie personažų grupės pridėtas vien dėl įvairovės. Tai dažniausiai kas nors iš socialiai pažeidžiamiausios grupės. Mes esame pažeidžiami, nes laukiam to, ko nebus. Taip ir Jonas Aistis mūsų šalyje bei visi kiti rašytojai tampa, o gal jau ir galutinai tapo, token personažais. Laukiam, kol seriale, kur pagrindiniai veikėjai toli gražu ne su kultūra susiję žmonės, mums duos bent dviem trim eilutėm daugiau teksto ir tada galėsim sužibėti.
Tiesa yra žiauri. Renginių gausa, pasirodymai ekranuose, tiražų išpardavimas, gražios knygos neišgelbės literatūros. Ir pinigai to tikrai nepadarys. Tai nėra magiškas deus ex machina, išspręsiantis visas problemas. Ko labai reikia, tai šiek tiek nesveiko idealizmo literatūros labui. Kad įsitvirtintų alternatyva, nesusaistyta vien perku ir parduodu principu. Literatūrą iš saldaus miego žadinančiu ir dekomercializuojančiu užtaisu kurį laiką buvo slemas, traukęs ir vis labiau traukiantis jaunimą. Tačiau keista, o gal ir nelabai keista, kad slemo piratų laivas vos prisiartinęs nuplaukė kitu maršrutu, bet į tą patį tašką – link paplojimų ir pasiplojimų bei gero tūso.
Tačiau egzistuoja ir kita idėja, kurią tenka vis išgirsti kas keletą metų. Ir ji savotiškai intriguojanti. Siūlomas labai paprastas ir nuostabiai barbariškas sprendimas. Tiesiog konfliktuoti, konkuruoti ir viens kitą ėsti. Tai kyla iš vieno bene labiausiai išryškėjusio kaltinimo jaunesniems rašytojams, kad jie vos ne bekraujai ir tarpusavyje nesikauna kaip kokie gladiatoriai. Bėda tik ta, kad tokius pasiūlymus dažniausiai teikia žmonės, kurie labiau mėgsta sėdėti tarp žiūrovų, nei nusileisti į areną. Ir vis dėlto tame raginime yra mažytis krislas tiesos. Tapome patogūs kaip baldų komplektas, primenantis vasaras pas močiutę. Jei kas nori, tai lengvai ir pigiai nusiperka tokį sentimentą ir sėdi, o mes liekam patenkinti, kad turim bent kokią rimtesnę paskirtį.
Įdomu, kiek kūrėjų norėtų dar ir kapotis, jei šalia rašymo, kuriam reikia rasti jėgų bei laiko, laviravimo tarp darbo, kurį greičiausiai tik pakenti, ir šeimos, kuria reikia ir, o siaube, nori rūpintis, turėtum dar spėti ant ko nors papykti, kad tas, tavo manymu, blogai rašo ar galvoja. Neišvengiamai kuri nors iš veiklų labiau nukentės. Gal geriausia, kad nukentėtų papykimas ant bendrame lauke besisukiojančių likimo seserų ir brolių.
Suręstas tvirtas kultūros fasadas, tad jei jau ne pinigus uždirbi, gali sakyti, kad rodė per televiziją, transliavo per radiją ar pardavė visą knygos tiražą. Greitai turėsim ir trumposios prozos automatus. Minkštas čiužinys krentančiam iš degančio pastato. Ačiū ir už tiek. Pasidžiaukim ir palaikykim vienas kitą nepamiršdami šventos maldelės, kuri skamba maždaug taip: LIKE, SHARE and SUBSCRIBE. Tada tapsime nesugaunami net žaisdami pagal primestas taisykles. Dar turime laiko daugiau negu medžiai.
Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas
2019 m. Nr. 7
Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta, bet lyja tiesiai į širdį, ir ne tik todėl, kad tas lietus labai lauktas, o leisgyvė žemė jį priima kaip komoje gulintis ligonis, bet dar ir todėl, kad vasaros laikas yra mus pristabdęs, atvėręs iki kažin kokios persišviečiančios šerdies. Esi išplonėjęs ir aiškus kaip laumžirgio sparnelis – visos tavo kasdienybės gijos kaip ant delno, o šitaip gyvenant daug kas eina tiesiai „į širdį“. Šis mus ištikęs lietus yra pati tikriausia liūtis, aistringai daužanti suplūktą žemę it kokį perdžiūvusį, sutrūkinėjusį būgną, daugybę dienų ore tvyrojusios įtampos iškrova, pasiutusi šventė. Tik iš komos neatsitokėjusi žemė dar nesupranta, kad pagaliau grįžo ilgai lauktoji malonė. Plakama liūties ji pamažu prasimerkia, sukruta ir pakvimpa.
Kažin kodėl taip susiklostė, kad Nykos-Niliūno dienoraščius pradėjau skaityti beveik nuo galo. Kai šiemet „Poezijos pavasario“ uždaryme aktorius Andrius Bialobžeskis perskaitė mano mėgstamą „Mėlynos žolės gatvę“, grįžusi namo išrausiau lentynas ieškodama Nykos-Niliūno. Pirmoji į rankas įšokusi knyga buvo 2009–2012 metų dienoraščiai, po žmonos mirties kiaurai persmelkti gedulo. O aš rijau tuos puslapius kaip dabar šitą lietų – tiek daug juose radau sau gyvybės. 2010 m. liepos 3 d. įrašas: „Liepos mėnuo. Dobilų ir ramunių mėnuo. Mano gimtasis mėnuo. Aštrus medžio, gyvo vandens ir vyno kvapas – kaip vestuvėse Galilėjos Kanoje.“ Kai kurie tekstai, papuolę mums laiku, nuveikia mumyse didelius darbus. Taip ir man nutiko su tais dienoraščiais, o jei reiktų pasidalinti konkrečiau, neturėčiau ką pasakyti. Prapulčiau konferencijose, nes skaitau prigesinusi intelektą, kažkokiu dugniniu skaitymu (panašiai, kaip sūnus žvejoja dugnine meškere), ir nuo jo manyje kas nors išsijudina arba ne. Iš skaitymo apskritai tikiuosi dabar tiktai vieno – kad skaitydama pasijusčiau esanti gyva.
Bet palaukit, juk vasara, dobilų ir ramunių mėnuo, gyventi lengva, saldu. Kokie dar tekstai? Ir taip esi gyvas, aktyvuotas saulės, plieskiančios beveik ištisą parą. Žingsniuoju redakcijon, o iš manęs tarsi siela nemarūnė išsineria vaikas, mergaitė šviesia drobine suknele kaip iš Arūno Žebriūno filmo. Ji visai nenori dirbti, ji nori prie jūros! Šįryt ji nusisegė nuo riešo laikrodį, nusprendusi, kad vasaros laikas turi būti gyvenamas be jo. Ir pamėgink dabar nepavėluot į posėdį!
2010 m. liepos 4 d. Nyka-Niliūnas užrašo: „Pagaliau įtikėjau kažkieno tiesa, kad du svarbiausi dienos įvykiai <…> – yra, buvo ir bus saulės užtekėjimas ir nusileidimas, o visa kita – tik absoliučiai nereikšmingos smulkmenos.“ Koks paprastas, palaimingas būtų gyvenimas, jei tikrai tiek ir užtektų. Bet jo žodžių kartėlis ir kyla iš negalėjimo taip paprastai gyventi. Nesi paukštelis, nesi gėlelė. Esi žmogus „vaizduotės prietemoj, sunkiam metaforų karste“, kurias kasdien nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo velki kartu su savimi. Tos varginančios, įkyriai apsėdusios „smulkmenos“ kyla iš tavęs paties, pats jų prisikuri, neįstengi joms atsispirti. Pats save ir turi ištverti nuo saulėtekio iki saulėlydžio.
Et, šiandien lyja. Lietus, trumpam sujungęs dangų ir žemę, ir tave sutaiko su kažin kuo (su savimi pačiu?). Reta akimirka tvyksteli ir apšviečia, tau ji yra įvykis. „Metų“ redakcijoje, gavę lietaus, sušnypščia įkaitę skardiniai stogai. Kartais pro langą jais norisi pabėgti nuo visokių čia užklystančių keistuolių; tokių žmonių-pamėklių, žmonių be vietos, kurie net neateina, o pasivaidena. O gal ir tikrai pasivaidena? Kartais atrodo, kad mano darbas – ne ravėti teksto piktžoles, bet megzti diplomatinius ryšius su visokio plauko vaiduokliais. Išgirdusi redakcijos koridoriuose nepažįstamus žingsnius pasijuntu kaip katė ant įkaitusio skardinio stogo. Reikia susiimti per keliolika sekundžių, apsimesti, kad žinau atsakymus į visus klausimus ir gal net galiu padėti. Vaiduokliui? Kuo prozos skyriaus redaktorė gali padėti vaiduokliui? Kita vertus, jie visada nori iš manęs ko nors konkretaus… Ir neįmanomo.
Visa laimė, dabar tuščia, liūtis atkirto mus nuo miesto. Pašėlusiai barškina mansardos stogą, baisu, kad pradauš kaip kiaušinį, beveik juntu, kad nedaug tetrūksta. Sėdžiu už amžinatilsį Ramūno Klimo, amžinatilsį Petro Dirgėlos stalo, lygiai toje pačioje vietoje, įbrėžta begalinėje laiko juostelėje kaip dar viena padala. Kas čia sėdės po manęs?.. O gal greitėjantis mūsų laikas, viską suplakantis į viena, sutrupins šitą stalą, kabinetą su senoviškomis spalvotų vitražų durimis, perjungs laidelius, perdarys redakciją į kitaip, šiuolaikiškai funkcionuojantį organizmą? Ir nejučia padarys tai mūsų pačių rankomis. Kažkokie anoniminiai mokslininkai jau apskaičiavo, kad laikas tikrai yra pagreitėjęs ir greitėja toliau. Tai ne psichologinė apgaulė, neva vaikystėje turėjome daugiau laiko. Iš tiesų taip yra – dienos, valandos, minutės, sekundės sukasi vis greičiau. Kokį greitį žmogus gali atlaikyti?.. O ir visata plečiasi pašėlusiu greičiu: sėdi sau „Metų“ redakcijoje, redaguoji Jaroslavo Melniko romano ištraukas, ir pletiesi pletiesi pletiesi su visu kabinetu ir jau rimstančiu už lango lietumi. Nesuvokiami, kassekundiniai įvykiai, apie kuriuos mąstyk nemąstęs, bet vis tiek juose dalyvauji. Nuostabiausia, kad vis dar esi nesprogęs, nesubyrėjęs.
Lietus jau visai apmalšo, pailsęs kutena garuojantį mansardos stogą; koridoriuje išgirstu žingsnius. Eina ne savas, savus visus iš žingsnių pažįstu. Nematydama galiu pasakyti, kuris prabėgo: Marius, Gediminas, Deimantė. Tik Antanas nelaksto, vaikšto lėtai, tarsi apgalvodamas kiekvieną judesį. Tai ką čia dabar stichijos atnešė – dar vieną keistuolį, o gal – vagį? Tokie čia irgi užsuka, kartkartėm išsineša kokį neatsargiai paliktą gerą daiktą. Bet šitie žingsniai, girdžiu, visai kitokie. Tarsi liūtis būtų prakirtusi skylę laike. Dar nespėjau išsigąsti, tiesiog įdomu. Praslenka pro mano durų vitražą tolyn, iki koridoriaus galo; nestabteli, neužeina. Neįžiūriu – vyras, moteris? Tik šešėlis, dvelksmas. Girdžiu, atsiveria durys į palėpę, į kurią Algimantas Aleksandravičius visą pavasarį vedė fotografuotis kiekvieną redakcijoje pagautą rašytoją… Dvelkteli sulytomis alyvomis, taip stipriai, kad panūstu pakilti nuo stalo ir eiti iš paskos. Alyvos birželio mėnesį?.. Gal tai Salomėja atėjo nušluostyti dulkių nuo savo portreto? Juk mes, gyvi ir pilni nuoskaudų, nepaliekame jos ramybėje. Kai pasakiau Aleksandravičiui, kad noriu su ja nusifotografuoti, Algimantas tik užklausė: o nebijai? Ne, nebijau.
Vis tik iškišu galvą iš kabineto – tikrai palėpės durys atlapotos, o taip su jomis pastaruoju metu elgėsi tik garbusis fotomenininkas. „Algimantai!“ – pašaukiu. Tylu. Šiurpu. Reikia uždaryt tas duris, juk netvarka. Bet prieš tai turiu pažiūrėti, ar neįkalinsiu palėpėje to kažko į ją įžengusio.
Patraukiu koridoriumi tyčia tuksendama basučių kulniukais, kad tasai išgirstų. Bet – nieko. Artėdama prie juoduojančios angos pajuntu karštą, dulkėtą dvelksmą, lyg pats oras skiemenuotų žodžius. Nesuprantu jų; sustoju. „Salomėja, čia tu?“ – klausiu, bijodama įžengti palėpėn. Gerai, kad manęs niekas daugiau negirdi. Iš savų. „Ei! – šūkteliu. – Bent pasakyk, savas esi ar svetimas?“ Tyli. „Aš vis dar tebeturiu ką pasakyti, bet neturiu kam“, – sako Nyka-Niliūnas mano galvoje.
O aš štai kalbuosi su atlapota palėpe, į kurią nerandu drąsos įžengti. Tarp mūsų ką tik užsimezgė įtemptas traukos ir stūmos ryšys. Tai fotografas kaltas – visą pavasarį čia lakstė, judino orą ir daiktus, kol išjudino, aktyvavo kažką tokio.
„Ei, aš grįžtu pas save, darbo turiu, netrukdau, jeigu ką – užeik“, – sakau tam kažkam labiau mintyse negu garsiai. Šį kartą atsako: sušlama, sutarška lyg iškrakmolyti sijonai, braukiami per skardas. Susigaudau: lietus, vėl lietus! Kad trinkteli per mansardos pakaušį, net skaudu. O aš stoviu priešais palėpės duris ir vis dar kažko laukiu.
Justinas Žilinskas. Svetimas svetimoje šalyje
2019 m. Nr. 5–6
Manęs, atėjusio iš fantastikos, dažnai klausia: kodėl lietuviai jos nerašo? Pirmoji reakcija – gynybinė: rašo gi. Buvo va Vytautas Norbutas, Kazys Paulauskas, Banguolis Balaševičius, yra dabar vienas kitas (kukliai nusišypsau ir tęsiu) – štai, Marijus Gailius išleido antiutopiją, kuri yra irgi iš principo fantastika, nors apipinta metaforomis po pastraipą, o ką jau kalbėti apie Andriaus Tapino fenomeną… Nors gal Tapino prie rašytojų geriau neminėt, neerzint? Bet dar po kelių klausimų imu pykti ir kaltinti visą pasaulį: nerašo fantastikos, taip? O detektyvus? Gal trilerius? Siaubą? Kokią nors nuotykinę? Pagaliau, ką, gal humorą rašo? Tad ko čia prie vargšo fantasto pristojote – jeigu nėra daržo, kurį kas nors laistytų ir rūpintųsi, iš kur ten rasis rožės, tulpės ir visi kiti žiedai?! Pripratote prie literatūros, kuri dygsta iš žemės, ir net miesto džiunglės jums vis dar šiek tiek egzotiškos, šaltokos ir atsiduoda azartinio lošimo nuodėme – tai ir nesistebėkite. Galiausiai nukertu: kai nustosite į fantastiką ir apskritai į žanrinę kūrybą žiūrėti kaip į kažką menkesnio, prastesnio ir neverto literatūros vardo – galėsime vėl pasikalbėti. O dabar aš einu fantazuoti, tad jūs būkite sau, o aš – sau.
Bet štai aš, fantastas, vėl Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime. Nes smalsumas, tas, kurs žudo ne tik mažas baltas katytes, ir mane čia atvedė. Ką aš čia veikiu? Kas man yra toji Rašytojų sąjunga?
Visą dar neilgą gyvenimą buvau toli nuo visokių sąjungų, draugijų ir kitokių profesinių darinių. Bet apie Rašytojų sąjungą juk girdėjęs kiekvienas? Ir, kiek stebiu aplinką, viešąją erdvę, tą patį feisbuką, aiškiai matau, kaip ji vertinama: viena vertus, kažkokia uždara elitinė organizacija, į kurią norisi papulti – toks lengvas masonerijos dvelksmas. Kita vertus, deboširinė kompanija, apipinta legendomis apie „mirties laiptus“, įspūdingas išgertuves „Suokalbyje“ ir kūrybiškai apsvaigusius literatūros (ypač poezijos) klasikus. Trečia – sovietinis reliktas, nomenklatūrinis rezervatas su „Rašytojų kalneliu“ amžinybėje ir poilsio namais kurortuose bei galia, kieno knygoms išvysti spaustuvę, o kieno – tiesiog nesimaterializuoti. Šie trys ingredientai persimaišę lyg pačiame geriausiame virale – tik nesuprasi, jis suplaktas ar sumakaluotas?
Mano paties požiūris irgi buvo labai panašus – kadaise paklaustas, kodėl gi nestoju į Rašytojų sąjungą, atsakiau aiškiai: o ką man, fantastui, ten veikti? Galios ar autoriteto paieškos žaidimai man nelabai įdomūs ir reikalingi. Nejaugi negalima būti rašytoju be Sąjungos? Ir – stebuklas – netrukus įstojau. Turiu pripažinti – suviliotas to paties autoriteto ir tos pačios galios, tų pačių legendų. Nes „Rašytojų sąjungos narys“ skamba išdidžiai. Ir ne Nepriklausomų rašytojų sąjungos, ne Kaimo rašytojų sąjungos, o tos – tikrosios. Kuriai priklausė M. M., Just. M., bet į kurią nepriėmė E. M. Taigi – Rašytojų iš didžiosios „R“ ložė, nes rašytojas – tai ne šiaip dėliojantis raidę po raidės, ir kepantis po romaną per mėnesį kaip Philipas K. Dickas (kitaip – neturėtų už ką valgyti). Tai – tautos dvasios reiškėjas, tai – didysis judintojas, tai – auklėtojas ir įkvėpėjas, tai – žmogaus sielos inžinierius, architektas, programuotojas, vivisekcininkas ir patologoanatomas. Ir stojant į ložę reikia atlikti tuos simbolinius veiksmus: gauti rekomendacijas, atvykti į aptarimą ir mėginti suprasti, kas čia ir prie ko. Pavyzdžiui, kodėl niekas nieko neklausia, išskyrus „Kodėl stojat?“ O gal ir to neklausė? Bet štai, tu – rašytojas, jau iš didžiosios. Į CV išdidžiai įmuši, atsargiai užsimeni viename kitame kontekste. Ir net ta galia užsikreti: kitas rašytojas paprašo rekomendacijos. O tu susirauki – o ar jis jau „tikras“ rašytojas, ar ne? Tau, pavyzdžiui, visiškai nepatiko jo knyga, kaip dabar jį rekomenduoti „tikrai sąjungai“? Ar jis nesuteps švento Rašytojo vardo?
Ir štai tu salėje – garbingų veidų daugyje. Kai kuriuos jau šiek tiek pažįsti: esi persimetęs žodžiu, jeigu ne gyvai – tai bent feisbuke. Kai kuriems spaudei ranką, kitus žinai iš nuotraukų, ir ne „Žmonėse“, o fotomenininkų. Atrodo, turėtum justi intelekto ir sielos inžinerijos kibirkščiavimą, tačiau matai labiau įprastinį šurmulį ir „Kaip gyveni? Seniai nesimatėm…“ Plunksnos lordai ir ledės iš visų Lietuvos kraštų susirinko į svarbų pasitarimą, o tu dairaisi truputį ksenomorfo žvilgsniu. Juk knygoje, kai susirenka visi, – lauk įdomybių. Gal ir šis suvažiavimas – truputį fantasy? Gal į jį galima pažvelgti kaip į maginę fantastiką?
Renginys prasideda – ne, ne himnu, formaliomis banalybėmis: pirmininkavimai, balsų skaičiavimo komisijos ir pan. Kalba garbūs asmenys: ministras (gražiai kalba, neformaliai, neministriškai), Nacionalinės premijos laureatas (įkvėptai, literatūriškai). Ateina ataskaitų laikas – ir čia jau pakvimpa muštynėmis tarp giminių. Taip, kol kas tik žodžiais, bet atmosfera sukibirkščiuoja – juk drąsu Rašytojų sąjungos suvažiavime pasiūlyti kolegoms rašytojams „skaityti knygas“. Regis, nuobodu nebus, juolab kad vis dėlto turėsime išsirinkti naująjį pirmininką, naująjį Žiedo (ar Kryžiaus) nešėją. Ir taip suvažiavimo piku tampa Demiurgo pasisakymas. Formaliai Demiurgas – tiesiog narys, tačiau, jam įžengus į tribūną, velniop eina visi sutarti penkių ir trijų minučių reglamentai, groja negirdimos fanfaros, visi ištempia ausis ir pagarbiai nuleidžia akis, nes Demiurgas yra rimta ir unikalu. Ir giliai viduje aišku, kad būtent Demiurgas viską lems, nes kitaip būti tiesiog negali, nes yra stipresnių net už sąjungą. Kokia tobula maginė fantastika: yra jėga, didesnė už bet kurio pavienio veikėjo ar jų grupės galias! Tik vieniši atskalūnai, kuriems nėra nieko švento, neišklausę iki galo platžengiuoja iš salės. Tuo tarpu Demiurgas ramiai ir metodiškai sutaršo naująjį pretendentą į Žiedo nešėjus. Tarsi daktaras Moras jis pjauna įsivaizduojamas pretendento galūnes, įmeta į verdantį vandenį, prisiuva šuns galvą, pasigroži, kas pavyko, pratęsia – dailiai, vaizdingai. Didi Demiurgo galia – naujasis pretendentas gailiai pacypčioja, net bando padaryti reveransą Demiurgui, bet per vėlu: diduma suvažiavimo dalyvių skuba atiduoti balso net iki galo neišklausę pretendento pasisakymo. Štai ir viskas – intriga išnyko, liko tik juodas darbas. Net ir finalas nesukrečia. Pagalvoju, kad neskaityčiau tokios knygos. Prastai parašyta, viskas aišku įpusėjus. Bet jeigu kitokios nėra?
Tad ką aš čia veikiu? Aš, atsiprašant, rašytojas fantastas? Aš niekada nebūsiu sielos inžinieriumi, nes abejoju net jos buvimu, aš nebūsiu Demiurgu, nes mane nuolat pjaus abejonės, ir apskritai – o ar ne vanitas vanitatum, ne septintoji nuodėmė visa tai, tos sąjungos ir statusai? Kuo aš tikrai geresnis už E. M. ar graudžius eilėraščius apie Tėvynės beržus liejantį iš Kaimo rašytojų sąjungos? Argi rašytojas nėra tas, kuris tiesiog rašo. Ir didesnis rašytojas tas, kuris iš savo kūrybos geba išgyventi, o ne tas, kuris rašo nuvogęs laiko nuo dienos darbų, atsidaro kompiuterį automobilių stovėjimo aikštelėje, skubėdamas išstuksėti kelias pastraipas. Kam rašytojui, kuris iš prigimties dažniausiai yra individualistas ir sociofobas, kokių nors sąjungų? Ir kam sąjungai rašytojų? Ir, pagaliau, kas yra toji sąjunga? Ir kas aš joje?
Viena suprantu – esu jaunojo (cha!) flango atstovas, o jauniems visada norisi judesio. Ir norisi aiškaus naratyvo – čia turbūt labiau man, kaip fantastui, pripratusiam prie kūrinio, kuris pirmiausia pasakoja istoriją. Įtraukią istoriją. Kiek galima gilintis į sielą, kai jos apvalkalas sutrūkinėjęs? Ar amžinai sielai kūno sveikata nė motais?
Todėl kartais norėtųsi, kad kas nors (gal ne aš, nes man truputį baisu) atsistotų ir sąjungos paklaustų labai paprastai: o kur mes būsim po dešimties metų? Tai – erzinantis klausimas. Ir aš pats paprastai apie tai negalvoju – tik žinau, kad prie mano skaičių prisidės dar dešimtukas, keletas negalavimų, raukšlių, tada – egzistencinė baimė, kad tuoj manęs nebeliks, – ir paralyžiuojanti, ir varanti jėga. Gal ta baimė, kurią „atkartoja šimtas musių“, anot Aido M., būdinga ir organizacijoms? Gal tikrai reikia gerai išsigąsti. Gal sąjungai reikia Anės iš Stepheno Kingo „Mizerės“? Ar viskas jau ir taip baugiai baisu? Naujoji pirmininkė pasakė: „Tai imkimės kartu tų Sosnovskio barščių“ (mat Demiurgas Sosnovskio barščius iškėlė kaip vieną didžiausių problemų), ar ją išgirs? Juk lendant prie Sosnovskio barščių reikia beveik priešcheminės apsaugos priemonių: visą kūną dengiančių drabužių, pirštinių, kaukių, kitaip – gerokai blogiau nei nuogam į dilgėles. Ar sąjunga tas priemones turi?
Aišku, aš, kaip fantastas, galėčiau pasiūlyti barščius atakuoti kokiomis nors ypač moderniomis, net futuristinėmis priemonėmis, gal tai būtų netgi pareiga – vis dėlto esu narys, nors ir fantastas. Ir kas, jeigu ne nariai, turėtų padėti organizacijai? Tik ar aš vienas jaučiausi suvažiavime kaip svetimas svetimoje šalyje: įmečiau kaip visi savo biuletenį į urną ir pagalvojau – darbas kaip ir baigtas, metas kibinų ir arbatos. O gal tiesiog mėgaujuosi fantasto indulgencija: nerimtumu, paviršutiniškumu, nesolidumu ir net šiek tiek įžūlavimu bei akiplėšavimu.
Ai, ir dar. Mokytojų atlyginimai turi būti pakelti.
Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje
2019 m. Nr. 4
Kai pasirodys balandžio „Metai“, jau bus įvykęs rinkiminis Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas, aptarti eiliniai (ir neeiliniai) „einamieji reikalai“, išsirinkta valdyba, pirmininkas ar pirmininkė, kiekvienai bendrijai būtinoji valdžia, tvarkanti ir tarnaujanti. Geriau ar blogiau. Nėra šalies, kur nebūtų (ar jau nebebūtų) rašytojų.
Rašytojas – žodis iš Mikalojaus Daukšos, vieno pirmųjų lietuvių raštijos kūrėjų, Jakubo Wujeko mažosios postilės „Postilla Catholicka“ vertėjo. Jurgis Lebedys laikė M. Daukšą vertėju menininku. Vertėjas menininkas – tas pats rašytojas, veikiantis kalba, kalbos kūrėjas. „Postilei“, vienam svarbiausių lietuvių kalbos paminklų, išleistų Vilniuje 1599-aisiais, šiemet keturi šimtai dvidešimt metų. Nors prisiminti. Nors užsiminti. Tai ir rašytojų reikalas. Stiprėjant neoliberaliajam požiūriui į lietuvių kalbą, iš principo svarbu grįžti ir prie kalbos paminklų, ir prie iškilių jų tyrinėtojų, klojusių kalbos vystymosi, norminimo, tvarkymo pamatus. J. Lebedys – Vilniaus universiteto literatūros profesorius, itin jautęs tradicijų, tolygaus kalbos ir literatūros vystymosi, tarsi perėmimo iš rankų į rankas svarbą: „Jei M. Daukša būtų sulaukęs daugiau savęs vertų pasekėjų, jeigu XVII–XVIII a. taip intensyviai, kaip jo, būtų buvus kuriama literatūrinė kalba, kokia turtinga, gyva ir išraiškinga ji būtų buvus jau XIX a. pradžioje!“1
Kodėl apie tai ir „Metuose“, literatūros mėnraštyje, nors oficialiai ir nepriklausančiam Lietuvos rašytojų sąjungai, bet ir neatsiskyrusiam? Kodėl apie XVI a. pabaigos raštijos paminklą ir jo tyrinėtoją, monografiją „Mikalojus Daukša“ išleidusį 1963 metais, ir okupuotos Lietuvos laiku sustiprinusį ir lietuvių kalbos, ir meninio vertimo, ir lietuvių literatūros prestižą? Kad neatskiriami dalykai yra kalbos, kultūros istorija ir gyvoji kūryba. Tais pačiais 1963 metais Janina Degutytė, buvusi J. Lebedžio studentė, išleido trečią poezijos rinkinį „Ant žemės delno“. Senosios lietuvių literatūros profesorius sugebėjo įvertinti J. Degutytės lyrikos originalumą, poetinę įtaigą, apie jos eilėraščius rašė Berno universiteto profesoriui Janui Peteriui Locheriui. Nematomos, bet svarbios gijos tarp lietuvių kalbos šaknų, jų tyrimo, puoselėjimo ir tarp tekstų, kurie rašomi šiandien, tarp Biblijos vertimo analizės ir eilėraščio vertinimo. O iš čia – iš tų ryšių, saitų, juolab iš sąmoningų susisaistymų, arti ir iki Lietuvos rašytojų, priklausančių sąjungai, vadinasi, turinčių ir bendresnių įsipareigojimų negu tik atskiri kiekvieno rūpesčiai. Rašytojas (kaip ir apskritai menininkas) yra vienas, maža to – neišvengiamai ir vienišas. Bet ir jo vienišumas yra bendrinantis, vedantis į kažką, kas yra daugiau, svarbiau. Rašytojų buvimą savo tautos priešakinėse eilėse patikimai jutome Atgimimo laiku – jų pasakytos svarbiausios kalbos, formuluotos idėjos, siekimai ir siekiniai. Kalbos žmonės turi ir atskirų įgalinimų veikti kalbos būdais. Suaktyvėjusiu laiku aiškėjo, kad be sąjungai priklausančių rašytojų yra ir daugiau rašančių. Romualdas Ozolas minėtinas gal ir pirmiausia. Politinis veikėjas, Atgimimo šauklys buvo ir rašto, kūrybos žmogus. Ir šiandieninė rašančiųjų bendrija turėtų jaustis įsipareigojusi šios iškilios asmenybės literatūriniam palikimui. Ir šiandien yra sąjungoms, bendrijoms, draugijoms nepriklausančių rašančiųjų. Gal „nesąjunginių“ rašytojų net daugėja. Tarp jų yra ir ryškesnių autorių. Bet ribos juk ir nebrėžiamos. „Nesąjunginiai“ rašytojai nėra kaip nors diskriminuojami. Jokios sąjungos nuo saviveiklos neapsaugo, literatūrinio veikimo nepalengvina.
Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, kaip pavadinta įdomi filosofo antropologo Alphonso Lingio studija, lietuvių kalba išleista 1997 metais. Turime bendro, tik tas bendrumas šiandien kitas, kitoks, pasikeitęs. Sąjungos įstatai mažiau reglamentuoja. Gal ir nedaug darbo beturi Etikos komisija. Anksčiau turėjome daugiau „bylų“. Gal daugiau buvo ir iš bendro fono išsiskiriančių, aštriakampių figūrų. Be jų gal ir ramiau. Bet kad reikia jų rašytojams. Nuo figūrų, kad ir nepatogių, priklauso ir ryškesnis kūrybos „figūriškumas“. Koks iššakotas ir tarsi ašakotas Vidmantės Jasukaitytės kūrybos medis! Kaip tikrumu dar išsiskiria romanas „Po mūsų nebebus mūsų“ (1987), lyg koks likiminis ir kartu stilistinis apysakos „Stebuklinga patvorių žolė“ (1981) atliepinys. Prie jų pridėjus pjesę „Žemaitė“ (pastatyta 1986 m.), keliolika eilėraščių (ir vėlesnių), pajustume turėję savitą rašytoją. Tik kas atsitiko vėliau – kuo didesnės apimties romanai, pramaišiui su esė, tuo labiau išsimagnetinęs vidinis branduolys. Kaip rašytojui gyventi, kaip tą branduolį išsaugoti? Ir kokios drąsos turi įgyti kritikas, kad atskirtų tikrus ir netikrus dalykus, kad viskas nesusiveltų. O juk knygos apie Vidmantę reiktų. Ir ne tik apie ją. Dalis rašytojų yra literatūros kritikai, literatūros tyrėjai. Džiaugsmas – pagaliau išėjo solidi Elenos Baliutytės-Riliškienės monografija apie Eduardą Mieželaitį. Nurimusios kalbos literatūrologija; gali būti, kad ši monografija įsitvirtins kaip riba lietuviškoje sovietologijoje.
Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui. Juos žeidžia ir netgi įžeidžia neraštingumas, kalbinis nevalyvumas. Kad ir kokie skirtingi, kitaip mąstantys, vertinantys jie būtų. Kai rašytojai vienas su kitu susitinka ir kaip rašto profesionalai, vienas kitam darosi realūs. Ne tik įsivaizduojami. Arba kai pajunta vienas kito petį. Netgi sutelktą atramą. Kol gyvename lyg ir netrikdomi (netrukdomi), tai tarpusavio jungtys gali atrodyti ir efemeriškos. Ar įsivaizduojamos. Bet juk trikdžiai ir trukdžiai yra neišvengiami. Iliuzija, kad laisvė ar demokratija yra savaime suprantami ir savaime išsilaikantys dalykai. Kažkas atsitinka, ir staiga pamatome, kad turime būti budrūs. Kad ir Mariaus Ivaškevičiaus atvejis – gana skaudžios peripetijos, sugrąžinusios dėmesį ir prie ankstesnės kūrybos. Galima nusigręžti. Nereaguoti. Apsimesti, kad manęs tai neliečia. Arba kad mano požiūris kitas, kas turėtų būti savaime suprantama. Rašytojų sąjungos valdyba reagavo tinkamai – solidariai gynė žodžio, kūrybos laisvės principą. Kūrybiškas rašytojo proveržis, sustiprintas talentingų režisierių, bet prieš keliolika metų parašytu romanu užgautas ir gyvasis visuomenės nervas. Galima buvo laukti didesnių pastangų suprasti ir kitų supratimą. Bet to neįvyko, nors rašytojai (Antanas A. Jonynas, Laimantas Jonušys, Giedrė Kazlauskaitė…) svariai, įtikinamai, asmeniškai kalbėjo apie tai, kas mums visiems svarbu, kvietė aiškintis, ką mums skauda atskirai ir ką bendrai. Žinoma, rašytojai pirmiausia turi kalbėti kūriniais. Skaudžioji, sudėtingoji pokario ginkluotos rezistencijos tema kūryboje vis dar neįgyja kalbos, vidine potencija prilygstančios reiškinio gelmei, neatskiriamai ir nuo neišlyginamo paviršiaus. Turi rastis likimiška, atvira kalba. Kalba yra kūrybos raktas. Skaudžius dalykus pakelia tik skaudi kalba.
Kol kas veiksmingiausia tebėra dokumentų kalba. Reikšminga, kad 110-osioms Jono Žemaičio-Vytauto gimimo metinėms Lietuvos ypatingasis archyvas internete paskelbė jo baudžiamąją bylą, taip pat ir tardymo laiku rašytą „Apybraižą apie pogrindžio organizaciją…“ Tik tokių bylų specialistai gali teisingai įvertinti rašymo aplinkybes, jų pėdsakus tekste. Dokumentų šiurpas dar nėra persmelkęs mūsų sąmonės. Rusų kalba, dauguma rašyta ranka – kiek mūsų, dar galinčių tai skaityti ir perskaityti.
Donatas Sauka, vėlyvas Lietuvos rašytojų sąjungos narys, įstojęs į ją Nepriklausomybės pradžioje, tad jautęs prasmę, jau baigęs savo akademinę karjerą, ne tik rašė svarbias humanistikos knygas, bet ir siekė apmąstyti bendruosius Lietuvos, lituanistikos horizontus, susisiekiančius ir su dabarties literatūra, jos uždaviniais apmąstyti ir ginkluotą pasipriešinimą. „Mūsų pragyventame laike yra košmarų, pranokstančių bet kokią vaizduotę. Eksperimentą, kaip reikėtų bandyti apie juos rašyti, pateikė Ramūnas Kasparavičius nedidelės apimties novelėje, pavadintoje „Visų gražiausia“. Eksperimentiškai drąsios vaizduotės kūriniu – „Keturių sesučių darželiu“ – autorius jau buvo patraukęs skaitytojų dėmesį. Minimoje novelėje bandoma įsivaizduoti partizanų gyvenimą bunkeryje, jų santykių, kai tarp jų – viena mergina, perversišką realybę.
Atmetus romantinės heroizacijos skraistę, kuri labiausiai nuo partizanų temos atgraso, atbaido šiuolaikinį jaunimą, apnuoginta tiesa gali būti konstatuojama beveik beaistriu balsu <…>“2.
R. Kasparavičiaus kūrinių, D. Saukos pavadintų „eksperimentiškai drąsios vaizduotės“, rinktinė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista 2006 metais, bet drąsesnio jų apmąstymo lyg ir neturėjome. Bet negalėjome nepastebėti, kad M. Ivaškevičiaus „Žalių“ ir jauni tyrinėtojai imasi remdamiesi gana stipriais postmoderniosios humanistikos instrumentais. Sustiprintas ir supratimas, kad su žmonių vardais turime elgtis atsargiai. Ypač su vardais, paženklintais lemties, įsirašančiais į skaudžiausios tautos patirties žodyną.
Atsimeni? Kartą įkniubęs rašei,
Kai žiežirbos lėkė patamsin:
„Jei žūsim, tai žūsim visai negražiai, –
Gražiai po mirties pagyvensim.“
Pažįstamas balsas – Jonas Strielkūnas, kuriam kovą suėjo aštuoniasdešimt; kaip ir jo literatūriniam įbroliui – Romualdui Granauskui. Pokario augintiniai, „baimės augintiniai“, kaip apie savo dešimtmečiu vyresnę kartą dar išsitarė D. Sauka, jie jautė pokario dramos šiurpą ir liudijo ją. Tokiu posmu prasidedantis Jono eilėraštis tikriausiai iš tų ataidėjimų, kuriuos keičiantis laikui (1989 m. kovą) jis bandė labiau atverti, įbrėžė aštrią „gražiai“ ir „negražiai“ sankirtą.
Sąjungas, draugijas, bendrijas stiprina bendri reikalai. Buitiniai, kasdieniai, deja, nei jungia, nei stiprina. Tai tik „reikaliukai“, kuriuos ir tvarkytis geriau atskirai, patyliukais. Jungia, pakelia širdis aukštyn reikalas, kurį galima pavadinti rūpesčiu. Ne tik gyvais, bet ir mirusiais. Paminėta A. Lingio „Nieko bendro neturinčiųjų bendrija“, paminėjimą galima motyvuoti ir šios studijos pradžios netikėtumu – mirties ir mirštančiojo vienišumo apmąstymu. Rašytojų bendrijos akivaizdoje pakreipčiau jį prasitęsiančios, išliekančios dvasinės gyvybės linkui. Net ir neturint konkrečių (finansinių) galimybių, reiktų daugiau rūpintis tuo, kas palikta, kas paties išeinančiojo sąmonėje budėjo kaip galima knyga. Rašau šį tekstelį Kovo 11-osios rytą ir prisimenu Marytę Kontrimaitę, vieną šviesiųjų savo kartos žmonių, itin aukštos ir skaidrios patriotinės sąmonės asmenybę. Jauniausia tremtinių dukra, ji su didžiu atsidavimu dirbo, tarnavo Lietuvai. Sausio 13-osios rytą į aukų dėžutę Nepriklausomybės aikštėje sudėjo paskutinius pinigus ir vienintelį žiedą. Šiandien tai skamba per gražiai, neįtikinamai, gal ir naiviai. Tada buvo kitaip. Dukra Vega sudarė Marytės rinktinę, mano supratimu, vertingą ir vertą išleisti. O nepasiseka to padaryti. Vis neparemiama. Ir nėra kam pasakyti, kad vertėtų. Gal išmintingos Rašytojų sąjungos valdybos paakinti galėtume tokiam rūpesčiui susitelkti.
Šaltą šių metų žiemos dieną RS sekretoriate iš spintos išimtas baltas vokas, į kurį buvo galima įdėti kokį pinigą sunkiai gyvenančiai rašytojai, man pasirodė šildantis, nors ir mažai ką gyvenimo dramoje pakeisti tegalintis.
1 Lebedys J. Mikalojus Daukša. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – P. 358.
2 Sauka D. Apie laiką ir save. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – P. 245.
Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?
2019 m. Nr. 3
Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones. Ir tie stebėjimai leidžia dėlioti mozaiką, tarsi kokį vieną veidą iš daugelio. Toks lyg žaidimas, kartais apie mus ir mūsų įsivaizduojamą bendruomenę, o kartais apie tiesiog individualybių tipologiją. Užduodant sau klausimą – kaip gyvena tas rašytojas? Ar gyvena išvis?
…Atsikelia iš ryto, įsijungia kompiuterį ir rašo kūrinį. Rašo ir taiso, rašo ir taiso. Ir taip daugel dienų, kol vienąsyk pabaigia. Išsiunčia leidyklai ir laukia atsakymo. Ir taip daugel dienų. Būna, pasiseka. Išleidžia knygą. Dažnai būna taip: apimtis didelė – honoraras mažas. Visi skėsčioja rankomis. Tokie juokingi paukščiai.
…„Kita stotelė – Vinco Kudirkos aikštė.“ Važiuoja į kūrybos vakarą. Galvoja apie skaitytojus. Svarsto, ką pasakys. Ką skaitys. O namuose liko šuo ir katė. Gerai, kad daugiau nieko ir nėra. Gal ir gerai. Per radiją pranešė, kad šiąnakt šals. Kaip bus su tom gėlėm, kurias teks pasiimt namo? Troleibusas čiaudėdamas veža į jubiliejinį kūrybos vakarą.
…Gyvena feisbuke. Paromis. Pro mėlyną langelį atiduoda tekstus, akimirksnio žodines nuotraukas, sunkias ir lengvas būsenas. Atgal pro tą pačią virtualią skylę gauna nykščiukų, šypsniukų, bučinukų, draugiškų ir nedraugiškų žodeliukų, dėl kurių pyksta, įsižeidžia, kariauja beveik. Ir taip paromis. Feisbuke. Vėliau kažką nusunkia iš jo ir spaudžia knygas. Labai neblogo skonio. Bent taip sako tie, kas mėgsta tokią nusunktą, išspaustą kūrybą. Jei yra sūrelių, bus ir pelyčių.
…Tarškina rašomąja savo atokioje sodyboje. Kai nepuola ūkis, bet yra sveikatos, lieka laiko atsiminimams. Apie teisybes ir neteisybes, apie pasirinkimus, kuriuos reikėjo daryti. Dabar jau atrodo, kad tik taip ir reikėjo. O jei kas nors ir sukirba, geriau nutylėti. Juk ir be nutylėtųjų visa šūsnis mašinraščių. Kas juos besurinks?
…Parašė romaną prieš keliolika metų. Kaip sumanė, taip parašė. Buvo truputį pastebėtas, truputį ne. Kažkam šiomis dienomis užkliuvo personažo vardai ir veiksmai. Suprato kaip dokumentiką. Įsižeidė. Už visus skaitytojus ir tautą imtinai. Bando paduoti į teismą. Ir verda košė – visi ten įmeta nuo savęs po teisumo žiupsnį: patriotai, žurnalistai, prokurorai, advokatai, kolegos… Nebe katiliukas, o visas katilas, nebe košė, o derva.
…Neišleido knygos jau dešimt metų. Skaito senus eilėraščius. Labiau mėgsta kitų poeziją nei savo. Klausiamas, kada išleis knygą, sumurma kažką neaiškiai. Guodžiasi, kad kasmet sudaro po knygą ir išleidžia. Tik ne savo, o kitų. Iš to ir bando gyventi. Kasmet jo juokeliai apie kolegas vis gaižesni.
…Turi tris vaikus, dirba per tris darbus. Dar keliolika projektų. Kai priėmė į Rašytojų sąjungą, buvo jauna. O dabar ja visi žavisi, piešia savo vaizduotėje tarsi Madoną. Kaip tu taip suspėji? Klausinėja ir jauni, ir seni. Ji tik šypsosi. Kas antrus metus – po knygą. Kaip obelis. Kaip laisvė.
…Dažniausiai apsimeta turistu. Kol neatspėsi, nesusikalbėsi. O, jau geografija… Vakar Vilniaus pokeris, šiandien Kauno romanas, rytoj Palangos Juzė… Empatijos kompase – šiaurė. Nepaisant visko, eseistika įdomi. Kai atspėji.
…Dirba su rašytojais. Projektuoja. Lydi šen, lydi ten. Kartais Beatričė. Bet dažniau Sanča Pansa. Ir beveik visą laiką – dvasininko atida ir psichologo kantrybė. Kartais užrašo šį tą – iš to aišku, kad yra ir talento, ir patirties. Tik va, laiko trūksta. Nes lydi šen, lydi ten.
…Pardavė butą, išvyko iš miesto. Iš ten pasiekia laiškai su gamtos peizažais. Tarsi jau ir matyti daugel sykių per daugel metų. Bet surašyta iškalbingai. O kalbos pojūtis – vis retesnis paukštis tekstų girioje. Norisi girdėti ir klausytis. Tas knygas skaito iš ilgesio. Per daugel metų sukaupto.
…Pyksta, kai pavadini rašytoja. Verčia iš keleto kaimyninių kalbų. Gerai verčia. Neseniai gavo premiją. Apdovanojimo formuluotė buvo griozdiška it buldozeris, tačiau galų gale nusipirko rašomąjį stalą ir tinkamą kėdę. Dažnai skauda nugarą. Nusibodo tas amžinas bulviakasis, sako. Ir išties, kai ji užsirūko, pakvimpa bulvienojais.
…Dabar kuria recenzijas. Nežinia, ar spėja tas knygas perskaityti, tačiau šio žanro tekstų labai trūksta – visi redaktoriai užsakinėja, stovi eilėse po mėnesį, kad tik gautų atsiliepimą apie tą ar kitą naujovę savo leidiniams. Apie draugus nerašo. Draugai džiaugiasi. Nes plunksna aštri kaip tabaskas. Neseniai parašė knygą. Nėra kam recenzuoti.
…Pergyveno visus amžininkus. Bent metais. Dabar turi progos savo tekstuose paskelbti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Atmintis preciziška, sakiniai apgludinti stoicizmo, tačiau netrūksta ir triumfo priegaidžių. Ypač tas skliaustas ties antrąja data po brūkšnelio.
…Kas yra literatūra? Kol neatsakinėjo į šį klausimą, rašė eilėraščius. Dabar dėsto aukštojoje mokykloje. Studentai dažnai atneša savo kūrybos. Tai nėra literatūra, sako jis. Eilėraščių neberašo. Bet yra daugelio metodinių brošiūrų bendraautoris.
…Rašytojas-ministras, rašytojas-vadybininkas, rašytojas-aktorius, rašytojas-kasininkas – nuostabūs dariniai, bet laikini, išdidžiai kalbėjo rašytojas-rašytojas, juk reikia rašyti-rašyti, o ne rašyti-plėšytis. Gal ir jo tiesa. Jis rašė, jo žmona plėšėsi. Bet knygų knygom jo kūriniai netapo. Žinoma, yra šansų ką nors pakeisti. Kol gyva žmona.
…Kodėl rašai apie rašytojus, o ne apie rašytojas? Rašyk apie mane. Apie visas mus. Ko tyli? Kaip nepažįsti? Visi jūs užsikėtę visas įmanomas pozicijas, mūsų mažuma visur. Kodėl esam nepastebimos? Kuo mes blogesnės? Žiūrėk, kiek gerų knygų išleidžiam! Sutinki? Aha… Žiūrėk tu man!..
…Turėjo draugę dailininkę. Norėjo su ja kurti knygas vaikams. Bet kaip jas kurti, kai neturi vaikų? Ieškojo vidinio vaiko savyje. Prisikapstė iki proprosenelių, bet nerado. Proproseneliai pasiuntė atgal. Praėjo keletas metų. Augina savo vaikus abu, visko šeimoj pasitaiko, bet nieko. Bendros knygos nebereikia, rašo ir piešia kiekvienas sau. Vaikus paliko ramybėje. Proproseneliai atsiuntė atviruką su kuo geriausiais palinkėjimais.
…Rašo kita kalba. Kalba kita kalba. Bet šiame krašte gyvena jau seniai. Išmano istoriją geriau už tariamus tikrakalbius. Moka mūsų gimtąją ne blogiau nei savo. Kai susitinki Tramvajų gatvėje, tas nedidukas jo kalbinis akcentas yra tarsi dovanojamas pinigėlis už bilietą į kelionę praeitin, kai tautos bendraudavo tų šimtmečių pasiūlyta kalba.
…Dar neišleido knygos. Dalyvauja konkursuose. Nuo žiedo prie žiedo. Blyksteli eilutė, sakinys festivaliniuose skaitymuose. Jaudulys, slopinamas viskuo, kas slopina. Talentingai rašo, po truputį ateina. Ne po vieną. Ir ačiūdie, kad ateina. Tegu ta eilutė kam nors ir atrodys kaip geležtė, tačiau kaipgi užsigrūdins ta dalis, kuri nesugeba be muštynių tarpuvartėje? Vis vien didžioji dalis per salionus ateis.
…Vakar palaidojome. Tarsi visą epochą. Asmeniškai neteko pažinoti. Bet knygos kartais yra dar asmeniškiau. Prasilenkdavome gatvėje, kartais kokiuose nors renginiuose. Milžinų likimai – milžinų darbai. Tik nebėra kam supilti milžinkapio. Kita vertus, žemės paviršius mūsų krašte pakankamai banguotas, vieni milžinkapiai. Sustingusi jūra.
—–
…Renku visus ir visas po kruopelę, dėlioju. Nežinau, kiek šiuose rankiojimuose tiesos, kiek skurdžių vaizduotės augalų, daug ko ir nematau, neregėjau, nespėjau. Vis dėlto, jei kas paklaustų, dėl ko rankioju, nežinau. Tiesiog man visad buvo įdomu, kaip gyvena rašytojai.
…Po pauzės galima pridurti: ir kaip miršta.
Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos
2019 m. Nr. 2
Kas yra mirtis ir kaip susigyventi su kito žmogaus išėjimu virtualybės amžiuje? Esame šiame pasaulyje tokiais laikais, kai numirti ramiai ir be perdėto dėmesio lemta ne kiekvienam. Sausio 23 dienos rytą Jono Meko artimieji socialiniame tinkle parašė, kad „šį rytą ramiai ir taikiai mirė Jonas“. Deja, ta ramybė ir taika tęsėsi tik iki tos žinutės paskelbimo. Vėliau prasidėjo masinis karnavalas, kuriame kiekvienas, bent kartą matęs J. Meką, panoro pasidalyti fotografijomis ar prisiminimais. Ta pranešimų audra mirtį pavertė informaciniu triukšmu, todėl prie minėtos žinutės, kad ir kaip tai skaudu, pridėčiau dar ir žodžius „trankiai, triukšmingai“. Vieniems J. Meko mirtis tapo galimybe viešai pareklamuoti savo asmenį ir veiklą, kitiems – prisiimti nebūtus nuopelnus. Tiesiog privalau pasakyti, kad televizijos eteryje paskleista žinia, kad „esu vienintelis, Lietuvoje rimtai domėjęsis Jono Meko kūryba“, yra gryniausias melas, eilinį kartą atskleidžiantis komercinių ir visuomeninių kanalų prodiuserių žiūrovams peršamą supaprastintą pasaulio matymą. Prieš septynerius metus Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute vyko tarpdalykinė mokslinė konferencija, kurioje dalyvavo daugiau nei dešimt solidžių pranešėjų, kurie tuo metu ir, tikėtina, iki šiol domėjosi ir tebesidomi J. Meko kūrybiniu palikimu. Kiekvienas iš šių žmonių ne prasčiau už mane galėtų kalbėti ir rašyti apie poeto ir filmininko pasaulėvaizdį. Po visos minėtos informacinės audros klausiu savęs, ar tik mūsų šalyje televizija yra ramaus ir analitinio supratimo antonimas. O gal tai užkoduota pačioje vizualiojoje medijoje? Atsakymų nerandu, bet nujaučiu, kad jų reikėtų ieškoti postmodernybės laikotarpiu suformuluotose medijų teorijose.
Šios esė pavadinime yra žodis „pamokos“. Regis, retas kuris iš pastarąsias kelias savaites prisiminusiųjų J. Meką iš tiesų norėtų iš jo ko nors mokytis, nes daugelis mano, kad viską jau išmoko, todėl lengvai gali kitiems diktuoti, kaip elgtis, mąstyti ir apsispręsti. Norint mokytis, reikia truputį sumažėti, elgtis taip, kaip mus moko katalikybė – vengti puikybės ir nuostatos, kad kuo nors esu geresnis už kitus. Mokinio pozicija reikalauja tam tikro nuolankumo, kuris nereiškia savigarbos praradimo, lankstymosi ir nuolaidžiavimo kito žmogaus silpnybėms ar ydoms. Mokytis – tai, neprarandant kritinio mąstymo, įsigyventi į kitoniškas nei tavosios gyvenimo situacijas, empatiškai patirti Mokytoją kaip Kitą. Septyneri su J. Meko kūryba praleisti mano gyvenimo metai išmokė daugelio dalykų, iš kurių vienas vertingiausiųjų yra vos per kelis milimetrus paaugęs gebėjimas suprasti, užjausti ir dėkoti kitam žmogui. Labai simptomiška yra tai, kad iš visų, kurie viešai kalbėjo J. Mekui mirus, tik retas jam už ką nors dėkojo. Vietoje to – apibendrinimų, pasisakymų Lietuvos vardu gausa ir perviršis. O kas gi ta Lietuva minėtose televizinėse ir internetinėse žinutėse? Simuliakriška – ta Lietuva yra niekas ir tamsa. Apie nešviesų būvį kalbu todėl, kad pats J. Mekas savo filmuose ir literatūrinėje kūryboje yra išreiškęs tą poetinę šviesą, iš kurios visa šiame pasaulyje randasi. Kaip šviesos blyksnis po ilgos nakties ir tamsos. Filosofas Arvydas Šliogeris šiuos du priešingus fenomenus yra pavadinęs „Niekiu“ ir „Esmu“. Pastaruoju metu atrodo, kad J. Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį. Įsigyvenimas į Kitą kartais reikalauja numarinti savo trūkumus ir klaidų patirtį. Tas, kuris bent kartą gyvenime yra patyręs tokią japonų samurajų savižudišką elgesį primenančią būseną, žino, kad kai gerai intuityviai ir loginiu protu suprantame kitą žmogų, randasi galia tarpininkauti tarp visiškai skirtingų politinių, socialinių, kultūrinių, religinių ir rasinių skirtumų. J. Meko knygos ir ypač filmai sako, kad jų autorius ribas brėždavo ten, kur prasideda etiniai konfliktai, ir niekur daugiau. Savo literatūrinėmis pasakomis, sukurtomis pokariu kartu su broliu Adolfu, jis lietuvybei atvėrė pasaulį. Kas iš mūsų šiandien gali taip nuoširdžiai sušukti: „Ir staiga viskas pasaulyje mums tapo prieinama!“ Šiais laikais, kai prieinamumas yra jokia privilegija, nebelieka esminės poetinės ir filosofinės nuostatos – nustebimo dėl kokio nors tikrovės aspekto, įvykio ar reiškinio. Kai tokia būsena nepasiekiama, lieka buities „poezija“ ir kasdieniai reikalai.
„Semeniškių idilės“ yra poezijos rinkinys, kuris ir man, ir, viliuosi, bent dar keliems skaitytojams primena: „nepalikite savo gimtųjų vietų“. Nueinančios postmodernybės laikais toks kvietimas skamba labai senamadiškai, nes esame įpratę elgtis lyg musės, apvožtos stiklainiu, – blaškomės, trankomės į stiklą ir vis ieškome, kur mums geriau, patogiau ir šilčiau. J. Meko idilių skaitymas byloja – niekur nebus taip gera, kaip būdavo ir vis dar gali būti gimtinėje. XX amžiaus vidurio istorinės aplinkybės nulėmė tai, kad dalis mūsų žmonių atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų valstybėse. Kai kas skubėtų tuos žmones, taigi ir J. Meką, priešinti mūsų tremtiniams ir sovietiniais laikais gyvenusiesiems Lietuvoje. Skaitydamas „Semeniškių idiles“ 1992-aisiais tame pačiame Vytauto Didžiojo universitete, J. Mekas tiesiog balsu raudojo. Kodėl, težinojo jis vienas, o mes galime tik nujausti ir įsijausti. Kai beveik visi šiandien kalba apie „globalią Lietuvą“, tik tokie, koks buvo J. Mekas, supranta – kad ir kur mes atsidurtume per savo gyvenimus, vis tiek visur kursime gimtuosius Semeniškius ar Vilnių, ar Kauną, ar Jonavą, ar Merkinę… Nuo savo vietos pabėgti neįmanoma ir nėra reikalo to net bandyti daryti.
Daug kas, mirus J. Mekui, pusiau makabriškai kalbėjo, kad tokie menininkai yra amžini – „atrodė, kad J. Mekas gyvens visada“. Poeto atsakymas į šią naivią, karčiai džiaugsmingą remarką parašytas jo „Semeniškių idilių“ eilutėje: „Senas yra lietaus šniokštimas.“ Dar prieš šimtmetį vokiečių filosofas Martinas Heideggeris žinojo, kad tie, kurie, A. Šliogerio žodžiais sakant, „apsisprendžia būti kaip filotopai“, iš tiesų yra nepavaldūs laikui, jie dar Žemėje gyvena taip, lyg būtų jau Amžinybėje, nes niekas nežino nei šio pasaulio pradžios, nei jo pabaigos. Atmintis tokiems žmonėms yra būdas simboliškai nemirti niekad. Būtent todėl jie rašo dienoraščius, fiksuoja daugelį savo gyvenimo akimirkų. Nes tai, kas yra užmiršta, yra mirę.
J. Meko „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ ir poezijos knyga „Dienų raštai“ yra kraštutinė pastanga vengti melo pirmiausia pačiam sau. Beveik visi mūsų retrospekciniai autobiografiniai pasakojimai neišvengia nukrypimų nuo daugiabriaunės tiesos. Kai ta retrospekcija sutrumpinta iki dienos ar, kaip yra J. Meko eilėraščių rinkinyje „Gėlių kalbėjimas“, iki akimirkos, žodžiais užrašytas sakinys ar poezijos eilutė tampa neatšaukiama ir tikrai turinti teisę egzistuoti šiame pasaulyje.
J. Mekas nebuvo susisvarbinusi žvaigždė pirmiausia todėl, kad į karnavalą visada žiūrėjo kaip viduramžių masinių švenčių triksteris, aprašytas Michailo Bachtino literatūrologiniuose darbuose. Poeto ir filmininko elgesio būdas atrodo toks paprastas: visada daryti kitaip, net priešingai, nei daro dauguma. Tačiau pabandykime patys taip gyventi laikais, kai žinomumas, vieša pagarba atveria tiek daug durų, bet pasiglemžia tikrumą, – lengva nebus.
O kol kas po saule nieko nauja – tebeveikia pusiausvyros dėsnis: prieš dešimtmetį J. Meką viešai dergė ir plūdo Lietuvos komerciniai televizijos kanalai, o šiandien elgesio rodyklė priešingoje pusėje – jis garbinamas. Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas bus ramiai suprantamas, o ne nekenčiamas arba mylimas.
Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje
2019 m. Nr. 1
1.
Prieš keletą dešimtmečių mano krašte, Pietų Žemaitijoje, šnekamojoje kalboje frazeologizmas „po teisybei“ buvo labai dažnai vartojamas, bet dabar – kuo toliau, tuo rečiau beišgirstu. Gal dėl to, kad pašnekovai vienas po kito išsikrausto į nežinomus pasaulius. Arba plėšrusis tiesą sakant išstumia žioploką po teisybei iš gimtųjų perimviečių.
Kai susiduriu su terminu post-truth, kurį linkstama versti į „post-tiesa“, mano vidinėje ausyje kažkas kliūva. Postmodernizmas įrodė, kad post iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Priedėlis post apskritai nieko, kas būtų verta dėmesio, nežymi. Laiko ašyje kiekviena praėjusi sekundė yra post. Kiekvienas mąstymo judesys yra žingsnis į tam tikrą post-tiesą, arčiau mokyto nežinojimo, arčiau žinojimo, kad nieko nežinai.
Visi žmonijos civilizacijos amžiai buvo tamsūs. Istorikai ir entuziastai neprieitų prie vieningų išvadų, kada buvo tamsiau – ar Egipte, kada visiems ramziams ir tutanchamonams vergai statė piramides, ar viduramžiais, kai tų laikų rašytojams dažnų metų gale nebūdavo ko įrašyti į analus, ar XX amžiuje. Man tamsiausias – dvidešimtasis amžius. Mokslo atradimus ir visas civilizacijos pažangas nusveria kelių šimtų milijonų žudynės. Pats amžius – nevientisas, jo gale radosi šviesių vilčių, tačiau šio amžiaus pradžia rodo, kad žmonija nenori mokytis. Arba nesugeba.
Arba per daug prisirišusi prie mitų ir literatūrinių siužetų. Nebeprisimenu, kuris klasikas yra rašęs, kad visa posthomerinė literatūra yra tik pastabos „Iliados“ ir „Odisėjos“ paraštėse. Kad yra tik du amžini siužetai: apie karo sugriautą miestą ir apie klajones. Su tuo galima sutikti arba įtaigiai oponuoti, tačiau šių laikų pasaulis tik patvirtina, kad į tikrovę žvelgiama tarsi į pakartotiną klasikinių siužetų ekranizacijų peržiūrą. Po sovietijos griūties naivus vizionierius Francis Fukuyama suskubo skelbti istorijos pabaigą, globalią liberaliosios demokratijos pergalę, tačiau jau pirmasis Čečėnijos karas tą gražią teoriją smarkiai išklibino. Vėliau – Irakas, Gruzija, Ukraina, Sirija. Nebereikia nė karo žurnalistų – bombardavimus, šaudymus ir sudarkytus kūnus online režimu transliuoja smart technika. Turbūt evoliucijoje būtina buvo, kad žmonių psichikoje susiformuotų apsauginės ugniasienės: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. O geriausi pasakininkai dabar yra politinių technologijų meistrai, propagandistai, post-tiesos, poteisybės, lipdytojai.
Karai nuo mūsų santykinai toli. (Ne, informacinių nepripažįstam, nes jei visokius kibernetinius niekus priimtume už gryną pinigą, tektų ko nors griebtis, o ko nors griebtis yra tingu.) Net jei žiniasklaidoje ir pasirodo neaiškios kilmės svarstymų apie Suvalkų koridorių ar priešų strategų virš Panevėžio planuojamą susprogdinti atominę bombą, mūsų sąmonė tai operatyviai nusiunčia į poteisybinio šlamšto aplanką. Juk visa tai dabar nevyksta. Ir beveik nulis šansų, kad įvyks kitą savaitę.
Tačiau kito amžinojo siužeto variantas – modernioji odisėjavimo karštinė – yra mūsų realybė. Tarp ekonominių ar laimės klajūnų kiekvienas turim pažįstamų ar giminių. Vieni tautiečiai išdūmę su konkrečiu tikslu – susikrauti kapitalą ir grįžti, kiti – išdumti ir niekada nebegrįžti. Treti, po teisybei, dar neapsisprendę. Pažiūrės, laikui bėgant, kaip geriau. Yra tokių, kurie iš čia iškeliavo, kad praplėstų akiratį. Nes provincialu mūsuose, ir jie savaip teisūs. Mūsų diskursai – flegmatiški, archajiški, o neretai ir hermetiški. Lietuvoje nieko nevyksta. O jei kas ir įvyksta, tai tik tai, kas Vakaruose seniai pasibaigę.
Mūsų klimatinė zona, ekonominė padėtis, įtarumas, fatalizmas, uždarumas ir kitos per daug ryškios (post?) trauminės savybės tarnauja kaip siena nuo iš naujo įsisiūbavusio tautų kraustymosi. Ir nors emigracija yra mūsų fizinė ir egzistencinė tikrovė, į tą reiškinį mes žvelgiame su tokia pat aistra bei atida, tarsi į Homero laivų katalogą.
2.
Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.
Pats medžių malkoms neperku. Kaime randu išverstas kieme. Važinėja, siūlo ir įsiūlo mamai. Supjaustau, suskaldau, suvežu. Būna keletas rąstų geresnių – keli beržai, uosis. Eglės ir drebulės daugiausia. Ir alksniai. Gerai būtų, jei šiemet visi medžiai nupjauti. Bet ne – visada pasitaiko senų perdžiūvusių ar įmirkusių, pelkėse pagulėjusių išvartų išpuvusiomis šerdimis. Smulkus malkų prekeivių sukčiavimas yra toleruojamas. Iki tam tikros ribos.
Niekaip nesuprantu, kaip teisingai įvertinti mišrios medienos kainą? Kas ten suskaičiuos, kiek procentų – kaitriai degančios medienos, kiek – popiermalkės? Kiek – įpuvusios, sutrūnijusios? Rytiniams aukštaičiams ir dzūkams gerai, vienos pušys. O kur rasti oficialias ir teisingas mišriosios medienos kainas? Nėra tokių ir nebuvo. Ketinimai gražūs, bet naivūs – dauguma neapsukrių pirkėjų kaip permokėdavo tarpininkams, taip ir ateity permokės. Sutaupys nebent tie, kurie turi apsukrumo genų.
Ką išloš spaudos pasaulio nykštukai ir elfai – regioninė ir kultūrinė spauda? Kaskart, nusipirkęs kokiame rajono centre vietinį tūkstančio–trijų tūkstančių egzempliorių tiražu leidžiamą laikraštuką už dvidešimt devynis ar šešiasdešimt centų, mėginu suvokti, kokie aitvarai suneša leidybos kaštus padengiantį kapitalą? Pavartai ir iškart matyti, kuris laikraštėlis – kietas kaip uosis, o kuris – suvargęs alksnis. Vieni patys stebuklingai kapanojasi laisvosios rinkos sąlygomis, kitus ištempia neįvardinti rėmėjai. Visą šį žurnalistinį „duokim garo“ gelbsti tai, kad jų skaitytojai arti, čia pat. Ir tie laikraštukai apie juos nuosekliai rašo nuo 1946-ųjų. Vienus išlaiko skaitytojų ištikimybė, kitus – leidėjų neviltis, nes uždarę vargstantį leidinį neturėtų kur dėtis.
Su kultūrine spauda labai panašiai. Iki šiol leidiniai ėjo paneigdami ekonominę logiką, todėl neaišku, kiek papildomos gyvybės įneš tas PVM impulsas? Keletas šimtų ar keletas tūkstančių papildomų pajamų – ką tai gali pakeisti? Papildoma B grupės vitaminų dozė kojų nevaldančiam neįgaliajam. Kad kultūrinė spauda vaikščiotų, ją reikia užsakyti visoms bibliotekoms ir visoms mokykloms. Pradžiai – bent tiek.
3.
Po teisybei, mes, rašytojai, regionuose neegzistuojame. Taip, per visą Lietuvą yra daugiau nei dešimt pavyzdingai veikiančių bibliotekų, kurių darbuotojas pažįsta diduma rašytojų. Yra kelios dešimtys tradicinių „Poezijos pavasario“ punktų – vienur pažiūrėti poezijos paukštės suguža per šimtą klausytojų, kitur – mažiau nei dešimt.
Apie tai būtų galima nerašyti ir pasistengti pamiršti. Bet juk yra dviejų ministerijų – Kultūros ir Švietimo – naujai parengtos skaitymo skatinimo strategijos – su smaigaliu, nutaikytu į regionus.
Gerieji pavyzdžiai yra malonios išimtys, nes apskritai virtualiajame kultūros politikos juodraštyje punkto apie literatūros ir skaitytojų ryšius nėra. Jei pakliuvai į mokyklinius literatūros vadovėlius, neskubėk džiaugtis, nes tai nereiškia, kad vaikai ištraukas iš tavo knygų perskaitys. Nes mokykla nėra vieta, kur vaikai smaginasi. Tai nervinga vieta, kur vaikai yra ruošiami išlaikyti abitūros egzaminus.
Kiekvienas turime gerųjų patirčių, galime pateikti susigalvotų viltingų pavyzdžių, bet nutylėsime tamsias. Nes apie neįvykusius kontaktus nėra ką kalbėti. Rašytojų nebereikia, nes nebėra kontakto. Visi buvę kontaktai trūkinėti pradėjo iškart iškovojus nepriklausomybę. Korifėjai išmirė. Televizinė pramogų kultūra nemirtinga ir lankstesnė – ji geba transliuoti homeriškus siužetus vartotojui tiesiai į miegamąjį. Ir nereikalauti tokių nesąmonių kaip autorefleksija, savikritika. Taip, TV atrajoja daug jausmų, emocinių perkrovų, kitaip sakant – meilės bei neapykantos peripetijų. Bet meilė irgi yra karo forma. Tik klastingesnė, labiau ištęsta laike.
Kad ir kiek žmonių iš provincijos emigruotų, pasilikusiųjų ir niekur neišvyksiančių yra šimtai tūkstančių. Jie perka malkas ir laikraščius. Malkas supjausto, suskaldo, šildosi. Laikraščiuose – prieš sudegindami – perskaito apie orus, kriminalus, TV programas. Skelbimus. Apie tai, kas palaiko iliuziją, kad pasaulis yra pastovus ir nekintantis. Nors televizoriai rėkia, kad viskas yra ne taip, bet juk ten – žinios iš kitur. Iš ten, kur neramu. Provincijos spauda saugo savo skaitytojus nuo tikrovės. Ta užuovėja trapi. Todėl ir rašytojai iš didelių miestų yra pavojingi, negeidautini ir nelaukiami, nes jų kalbos, knygos ir buvimo pasaulyje būdai griauna paprastus pasaulėlius.
Tuos buvusių kaimų dykrose likusius žmones galima vadinti išgyvenusiais fermų ir vandens bokštų civilizacijos griūtį. Kitaip sakant – postmoderniaisiais klajūnais, atsibeldusiais iš niekur į miglotą čia ir dabar. Didelė dalis jų nebeturi jokios vientisos kultūrinės atminties (tik padrikus kulinarinius-etnografinius), nesuvokia dabarties ir nemato jokių perspektyvų ateityje. Žiauri diagnozė? Bet tikroviška. Ir kasmet tokios tikrovės sluoksnis vis storesnis ir tamsesnis.
Dalia Staponkutė. Rašytojas it „nepritapėlė“ Graikija
2018 m. Nr. 12
Šiandien norisi pamąstyti apie rašytojo vietą – simbolinę, tikrąją, apie vietos nebuvimo arba „nepritapėlio“ dramą ir tragediją. Komediją paliksiu nuošalyje, nors, kalbant apie šiuolaikinių rašytojų padėtį visuomenėje, komedijos bruožai irgi tiktų… Taip sutapo, kad rašau šias eilutes persmelkta didelės netekties – Lietuvos atsisveikinimo su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi dieną. Ši netektis išryškina egzistencinį liūdesį – nuolatinį rašytojo bendrakeleivį. Esu esmingai susijusi su Lietuvos, vietos, kur nėra mano fizinio kūno, nuotaikomis ir įvykiais, esu įsitvėrusi į jos kalbinę erdvę visais savo jutiminiais čiuptuvais. Netgi tada, kai visai nebėra jėgų laikytis ant tvirto kaip plienas gimtosios vietos „skersinio“, nepaleidžiu jo, nors tai kainuoja „žemę po kojomis“, jos praradimą, brangų gyvenimo laiką ir netgi nostalgijos sukeltą kūnišką skausmą. Didžiojo režisieriaus kelionė į pomirtinį pasaulį paliečia mane per vietos, kuri svarbi mums abiem, jausmą. Ji akimirkai paverčia bereikšmiu buitinį kasdienybės šurmulį, šventes, politines sandūras ir siūlo susimąstyti apie rėžiantį ir neretai klaidinantį „čia ir dabar“ akimirkos riksmą: „Visa, ką norisi pasakyti, reikia sakyti šiandien, nes žmogaus pasaulis pernelyg trapus.“ Yra tik dabartis. Reikia rašyti greitai, įspūdingai, naudojant įvairias medijas, pasitelkiant įvairiausias meno sritis, kad literatūra aprėptų kuo daugiau socialinių sluoksnių ir pritrauktų kuo platesnį visuomenės dėmesį, kad ji suskambėtų ypatinga gaida meno rinkos kakofonijoje. Rašymas turi būti „demokratiškas“ ir politiškai teisingas. Kasdien vis naujas. Madingas. Globalus ir sykiu aktualus tam tikram kraštui, šaliai… Vis dėlto didis E. Nekrošiaus palikimas byloja ką kita: rašymas turi būti lėtas, ilgainiui susiliejantis į didelį kūrinį, į spindintį įvykį, apglėbusį klasikų patirtį, išvertusį savo kultūros istoriją į menišką tekstą, nepaliekant istorijoje tuščių vietų, tinkantį skaitymui ne tik atostogų valandą, bet pirmiausia verčiantį mąstyti kritiškai ir keičiantį tą, kuris prie šio kūrinio prisiliečia. Tik dosniu kūrybiniu gestu autorius duoda atsaką ir pasipriešina tuštybei, žanrų „smulkėjimui“, kultūros išsiskaidymui, lengvam pelnui ir malonumui, pražūtingam pasityčiojimui iš tam tikrų savos istorijos tarpsnių. Visa tai verčia autorių būti nepriklausomą ir neieškantį visuomenėje kitokio vaidmens kaip tik rašytojo, tačiau koks tai rašytojas, jei jis nepabrėžia savo tautybės, neišpažįsta bendruomeniškos gyvenimo filosofijos, neišryškina savo politinės „linijos“? Ar jis gali būti įdomus be šių vaidmenų? Panašūs klausimai globalizacijos laikais atveria rašytojo dramą, susijusią su jo kūrybos vieta ir erdve, neretai sukuria „nepritapėlio“ tragediją. Viena vertus, šiuolaikinis pasaulis kviečia mąstyti globaliai ir laisvai skrieti erdvėlaikyje, kita vertus – neišsibarstyti po visas šalis ir telktis ties „savo“ savastimi, kuri per kalbą prašo ištikimybės tam tikrai vietai, kraštui, šaliai. Sulig ištikimybe atsiveria ir tikroji politika, ir diplomatija, ir, kaip sakė Friedrichas Nietzsche „Istorijos silpnybėse“, derybos dėl tikrojo identiteto – „teatro kaukių eitynės“, o Giannis Vattimoʼas dar pridūrė, kad visi mes ieškome bent mažo plyšelio įsiterpti tarp daugybės globalizacijos veikalo puslapių. Anot G. Vattimo, globalizacija, pasitelkusi į pagalbą vietos politiką, veda mus link „supanašėjimo“, tačiau kiekvieno kelias į supanašėjimą yra savitas, skirtingas, o kartais – kaip antai šių dienų Graikijoje – sukeliantis didelę pasipriešinimo bangą.
Jei būtų galima rašytojo vaidmenį visuomenėje gretinti su kokios nors šalies simboliu, tai sakyčiau, kad šiandienos kūrėjui labiausiai tiktų Graikijos charakteris: šiuolaikinis rašytojas – nelyg Graikija – priešinasi globalizacijai, apmėtydamas ją „Molotovo kokteiliais“, ir sykiu yra neatsiejama jos dalis. Siekdamas likti globalizacijos vandenyse, jis plaukia bangų ritmu, tačiau vengdamas stiprios bangos, bloškiančios į negyvenamąją salą, drįsta kirsti bangas. Tai pavojinga, kaip ir plaukti prieš srovę, bet kitos išeities nėra, jei nori apginti savitumą. Rašytojui, regis, kito pasirinkimo niekados ir nebuvo. Globalizacijos sąlygomis rašytojo kūrybos vietą pakeitė nuolatinis tranzitas ir atsirado daugybė naujų iššūkių: institutai, projektai, premijos, medijos, mugės, centrai, stipendijos, paramos. Šiandien manęs visai nestebina visiems žinomas faktas, kad Jeanas Paule’is Sartre’as nevažiavo atsiimti Nobelio premijos. Pirmiausia, jis nepanoro tapatintis su savo pasauliniu pripažinimu, tarsi po šito jam grėstų patekti į uždarą erdvę, kur užšautos visos durys. Rašytojas, kaip teigė jis, turi būti nepriklausomas nuo „institucijos“, juolab nuo jos politikos.
Tikroji autoriaus politika – kurti už politikos ribų, ir ne dėl to, kad ji agresyviai braunasi į kasdienybę, o todėl, kad kūrybinio ir politinio laiko jausmas – du nesusisiekiantys indai. Jie – kaip du traukinio bėgiai, kurie būtini, kad galėtų riedėti vagonai, tačiau sąstato pusiausvyrą ir saugų judėjimą pirmyn palaiko tik tiksliai pamatuotas atstumas tarp lygiagrečių bėgių. Autorius, tarsi vedamas kelrodžio Ariadnės siūlo, seka paskui įgimtą kodų sistemą – kalbą – kuria praneša kalbos „nešėjams“ savo pasaulio viziją, nukreiptą į ateitį. Politinis autoriaus vaidmuo – sukurti ateitį savo balsui, o tarnaujančiojo politikai balsas neišvengiamai dairosi į praeities natas, užpildžiusias jo darbo penklinę. Rašytojo ir politiko laiko sampratos išsiskiria kaip lėktuvo takai danguje. Jos gali sutapti tik politinio lūžio metu, retą istorinio atokvėpio valandą, kurios būta Lietuvoje, nors kol kas dar niekas išsamiau neiliustravo jos priežasties ir nuotaikos romane. Gal dėl to, kad po atokvėpio atsirado naujos sienos, nes norėta atsiriboti nuo susvetimėjimo su savimi pačiais? Tiesa, atsiribojimas nuo tik ką praėjusio istorijos etapo literatūroje ir mene, veikiančiuose tarsi suverta iš daugybės teorijų ir mokyklų „mikrosistema“, gali sukurti tuštumą ir net pakirsti genijų šaknį. Dėl šito nuogąstavo visos naujai besikuriančios arba atkurtos valstybės. Pavyzdžiui, Izraelio, šiandien „populiaraus“ Lietuvoje, polisisteminė teorija (polysystem theory) kvietė netrinti iš literatūros ir kultūros „repertuaro“ svarbių dalių, be kurių pavojingai išsiderintų visa „sistema“. Ji siūlė versti, modernizuoti, interpretuoti praeityje parašytus kūrinius taip, kad jie nuolat skambėtų šiuolaikiškai. Kitaip tariant, kultūrai, taip pat literatūrai, būdinga perduoti tai, kas paveldėta iš netolimos praeities, o jeigu šito neįvyksta, tai „mikrosistemą“ keičia kita – universalesnė ir tvirtesnė, ir nebūtinai „sava“.
Šiandien Lietuvos kultūrinė erdvė, iš šalies žvelgiant, atrodo susiskaidžiusi tarsi mozaika vaikiškame stiklo žiūrone – į daugybę „salių“, „kambarių“ ir „užkulisių“. Juose vykstantys reiškiniai atrodo kiek groteskiškai, tarsi scenoje, kur aktoriai kalba pakeltu tonu, nes pavojai, baimės, traumos, vidinės problemos yra aštrios ir didelės. Jos sunkiai telpa į mūsų mažą erdvę, kur „importas“ jau grumdosi su „vietos produkcija“, o šioji, susigrūdusi į vieną lentyną, nebeskiria savo „dešinės“ nuo „kairės“ ir kenčia traumas. Traumos literatūra… Virtusi politine, ji nebūna nei „gydanti“, nei ko nors pamokanti. Kalbėjimas apie traumą dažniausiai ja ir apsiriboja. Trauma įtraukia ir „sutraukia“, ji galynėjasi su kitomis traumomis ir platesnis istorinis kontekstas lieka paraštėse arba, kaip kadaise, „tarp eilučių“. Visuotinis jausmas, kad buvai nemylimas, slegia ir vargina, tačiau dar sunkiau, kai jis ilgainiui iššaukia nepagrįstą euforiją, norą kurti vien „pozityvą“, rašyti „rožinę“ literatūrą ar „muilo operas“. Žinoma, tai anaiptol ne aiškios lietuvių literatūros tendencijos, o veikiau – nuogąstavimas, panašus į izraeliečių…
Nors kalbu apie tai, kaip įvairiapusiai globalizacijos procesai veikia literatūrą ir rašytoją, pati nesu globalizacijos šalininkė. Esu kaip „kertantis bangas“ Graikijos simbolis. Vadinu save lietuvių rašytoja. Kai kas mane priskiria „emigracijos“ rašytojams, tačiau emigracija jau tapo mūsų kasdiena, liudijančia apie vietos ir laiko dramą, išsiliejančią „emigranto“ vidiniame pasaulyje kaip „nepritapėlio“ tragedija. Rašytojui – tai „dviguba“ tragedija, nes rašantis žmogus yra esmingai „nepritapęs“, net jeigu niekur neišvykta. Rašytojas yra rečiausios, savo vidinės, kalbos vertėjas į retesnę kalbą, kuri vos tik sulaukusi savo vertėjų į kitas retas kalbas – juk visos kalbos yra „retos dovanos“ pasauliui – įsilieja į kalbinę planetos mantrą. Tad iš tikrųjų nesvarbu, ar rašau literatūrą reta, „mažąja“ kalba (egzistuoja toks „projektinis“ terminas), o ne milijonams prieinama „esperanto“. Tai nesumažina literatūros vertės ir jos skaitytojų skaičiaus, nes žavintis vaizdinių kaleidoskopas, kuris meniškai atsiskleidžia per kalbos simbolius ir jos skambesį, visados sulauks savo vertėjų, o su jais ir naujų skaitytojų. Svarbiausia, tai kalbos įvykis. Toks, kaip E. Nekrošiaus režisuotas spektaklis, kuris užburia, kelia klausimų, suerzina, įtraukia, kviečia pasinerti, prikausto dėmesį ir trukdydamas veistis abejonėms leidžia versti įvykį „į save“, plečia kalbos ribas, lavina klausą. Literatūra kaip įvykis atliepia tam tikros kartos išgyvenimus ir jausenas, talpina savyje senus ir naujus, netgi prieštaraujančius vienas kitam pasaulius, klasiką ir jos suteiktas pamokas. E. Nekrošiaus spektakliai yra geras pavyzdys to, ką savo kartai gali pranešti autorius, kuriantis skirtingų kultūrų erdvėse, nebūtinai sutampančiose su jo įgimta kodų sistema. Tada jis neišvengiamai „kerta bangas“, pažadina savyje vertėją, būdrauja versdamas ir visa tai padeda sušvelninti „nepritapėlio“ dramą, galvoti apie literatūrą kaip apie laimingą įvykį, ypač mūsų vadinamaisiais „žodžio laisvės“ ir „demokratijos“ laikais, kai galima viskas, tačiau su didelėmis išlygomis. Jaunas švedų rašytojas Gunnaras Ardelius kartą pasakė, kad šiandien rašydami pernelyg „save cenzūruojame, nes bijome suklysti ir pasirodyti politiškai nekorektiški“. Netekti pripažinimo… Premijų ir apdovanojimų įvairovė, be kurių „esi niekas“, – tai jausmas, neretai pažeidžiantis rašytojus, ir sykiu tai viena dviprasmiškiausių iš visų ir visais laikais sugalvotų politinių priemonių, veikiančių kūrybos procesą. Apdovanojimas turi ateiti, praeiti ir nedaryti įtakos literatūrai, nepaversti rašytojo biografijos „laurų archyvu“, taip tinkančiu institutams ir projektams. Pamenu, kadaise pražuvę laiškai, kurie man buvo brangūs, gerokai pamokė, kad šiais globalizacijos laikais nieko neverta saugoti ir kaupti tose vietose, kur seniai nebegyveni. Mano jaunystės istoriją, užsigulėjusią meilės laiškuose vienuose iš lietuviškų namų, matyt, netyčia supleškino kuris nors šeimos narių. Jis turbūt nė nepagalvojo, kad tie seni laiškai dar gali būti reikalingi ir aš panorėsiu iš naujo „sukurti meilę“ knygoje. Pelenais virtę meilės liudininkai dovanojo man neapsakomą palengvėjimą. Neliko nieko, net netekties jausmo, tik tabula rasa.
Dirbk toliau, nedvejok, Orfėjau, nebeieškok akimis mylimos Euridikės, visam emigravusios pas Hadą, neberūstink išmintingų požemio dievybių, geriau už mus žinančių, ką mes iš tikrųjų mylime.
Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę
2018 m. Nr. 11
Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas, nei knygų leidėjas, nei smalsus toliaregis žurnalistas, nei Žemės registro valdininkas (neturiu net siauros morkų ar česnakų lysvės), tad triūsliai darbuojuos paisydamas tik sinusų užgultos savo nosies. Suprantu, kad visada atsiras visažinių kalbėtojų, linkusių samprotauti kone apie viską, pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija ir baigiant „globalaus pasaulio“ ekonomika. Galiu tik pasakyti, kad sąvoka „kultūros politika“ yra didis nesusipratimas, kaip ir „grūdinės kultūros“. Žodžiu, į daugelį šiandieną iškylančių klausimų galėčiau atsakyti (nieko netvirtindamas, nedėliodamas literatūros ir meno reiškinių į kokybės ir vertės lentynas) tik klausdamas: kaip Kultūros ministerijos valdininkai ir ekspertai galėjo patikėti, kad Lukiškių aikštėje dirbtinai supiltas betikslis, aklas, iš tolo matomas žemių kupstas, ant kurio neišvengiamai būtų vedžiojami dergiantys šunys ir lošiama domino, gali simbolizuoti partizanų žemines, kurios miškuose būdavo nematomos ir kone neaptinkamos, net kareiviams šautuvų durklais badant girių paklotę; tie kuklūs būstai savoje žemėje po žeme, kuriuose būdavo gydomos žaizdos, rotaprintu spausdinamos slaptosios žinios, prisiekiama ištikimybė, prie lajinės spingsulės rašomi dienoraščiai, eilėraščiai, laiškeliai motinoms, sesėms ir sužadėtinėms ir taip dažnai dar jaunystėje atsisveikinama su gyvenimu? Kas pirmieji, vos tik atgavus Nepriklausomybę, nedelsdami savo atžalas išsiuntė į Vakarus, taip parodydami sektiną pavyzdį „paprastų žmonių“ emigracijos tvanui? Kas daugiatūkstantiniais tiražais drįsta leisti knygas, nuodingomis seilėmis apspjaudančias visa, kas šventa? Kas per šimtmečius sukauptą mūsų kalbos ir dvasios lobyną vadina „patriarchiniu lietuvių kultūros lauku“, užmiršdami, kad būtent kaimas nuožmių pavergėjų apsuptyje išsaugojo mūsų savastį ir viltį? Kas ligi šiolei niekaip negali atsiplėšti nuo nafta ir dujomis trykštančio „didžiosios kaimynės“ spenio? Kas į Lietuvą įleido kraujasiurbius „snorus“ ir „ūkio bankus“? Kas kietakaktiškai retransliuoja neapykantos ir patologiško keršto pritvinkusios televizijos laidas ir filmus? Kas ligi šiol rauda dėl nukeltų Žaliojo tilto pamėklių? Kas daugelį metų Europarlamente pila dvokias pamazgas ant dar trapaus mūsų valstybingumo ir pastangų išlikti savimi? Kas atkakliai ir netgi įsakmiai mums perša naujos Unijos idėją? Kas, pasislėpę nei kurmiai ar sliekai, rausia slaptas landas plintančiai imigracijai iš Rytų? Ką taip rūstina mūsų Dainų šventės, Rasos, Užgavėnės ir tūkstantiniai tikinčiųjų atlaidai šimtametėse bažnyčiose? Kas baigia užgrobti didžiąją Lietuvos žemių dalį, ir tam grobimui nematyti pabaigos? Kas suteikė teisę liberalių pažiūrų „pasaulio piliečiams“, apsiskelbusiems literatūros, meno, filosofijos, istorijos ir politikos žinovais, trumpam sugrįžus į Lietuvą mokyti mus, kaip mes privalome gyventi, kaip kurti, o prieš ką nuolankiai nusižeminti, nes antraip neva liksime tamsiais provincialais, o sykiu nutyli, kad svetur mirusiųjų urnos perlaidojamos gimtojoje žemėje?
Niekada nepamirškime, koks savigarbos jausmas užlieja širdis patyrus, jog Nepriklausomybės šimtmečio dainų konkursą laimėjo Maironio ir Juozo Naujalio „Lietuva brangi“, sukurta Pirmosios nepriklausomybės metais: ji sužibo sutvisko negęstančia, dvasią apšviečiančia giesme, ir šimtmetį mes pajutome lyg vieną gilaus atsidūsėjimo akimirką. Taip jau privalome žemai nusilenkti Didžiojo Lietuvių Kalbos Žodyno kūrėjams, kasdieniu triūsu prilygstantiems Dievo bitėms. Nepaliaukime branginti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, parodžiusio, kokios jaukios, pelyniškai žalsvos yra mūsų kraštovaizdžio spalvos ir kaip svarbu pajausti paslaptingus jų pustonius, o muzikoje – sakralius garsų šlamesius.
Beje, jokie „išaugę meniškumo reikalavimai“ nepadės parašyti gilių ir nepakartojamų knygų, nes visuotinių užduočių tiesiog nėra: arba atsiras saviti talentingi kūrėjai, arba ne, – tai nustatyti tikrai sunkiau nei visiškus Saulės ir Mėnulio užtemimus. Abejotina, kad po kelių dešimtmečių tarsi žemės drebėjimas prasiverš galingos literatūros srautas, nebent pasinaudojus postmoderniomis instaliacijomis ir performansais būtų įsteigta talentų perykla. Tad ar ne geriau ir išmintingiau pasitenkinti tuo, ką turėjome ir tebeturime, nelenktyniaujant nei su niujorkais, nei su londonais ar berlynais, – juk britiški kurtai tikrai niekuo neypatingesni už lietuviškus skalikus, su kuriais taurus ir stumbrus medžiodavo mūsų kunigaikščiai.
Pagaliau vilkimės, kad donkichotiškasis vėjinis Šeduvos malūnas ims malti tik aukščiausios maistinės vertės grūdus. Nepamirškime, kad mažiausias sparnuotis kielė-ledspira plonais nageliais geba sutrupinti švintančio pavasario šešėliuose slūgstančio užsilikusio pajuodusio ledo klodus! Ir dar: jokie išmanieji telefonai ir asmenukės, feisbukai ir internetai, net Tarptautinio valiutos fondo įsakai nepakeis mūsų akių spalvos, kraujo grupės ir nesunaikins brangių praeities prisiminimų dvasios. Tik neleiskime ardyti pietryčių šiluose švytinčių skruzdėlynų, išnuodyti skaidriųjų upokšnių ir mėlynųjų avilių, o iškirtę senąsias drevėtas pušis stenkimės atsodinti miškus, nes tai jie yra daukantiškosios poezijos prieglobstis. Juk vienos (ypačiai didžiosios) tautos grėsliai gaudžia jaučių odos būgnais, o kitų lemtis – tylesnė už žolę, ir šito skirtumo nepakeis net įstabioji genetikos mokslo pažanga…
Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link
2018 m. Nr. 10
Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto rojaus ir darganoto vargo pasaulius. Nes vasaros atostogos vienaip ar kitaip daugeliui mūsų yra tarsi nerūpestingumo rojus, išsilaisvinimas iš pareigų rato, o ruduo jau reikalauja sumokėti už visas vasariškas pagundas, už kūniškus džiaugsmus bei malonumus. Yra laikas džiaugtis, ir yra laikas vargti, toks tai mokymas apie pusiausvyros dėsnį bei egzistencijos simetriją, kaip ją mums primena Mokytojas…
Kristijonas Donelaitis pasakytų kitaip: iš smarkių vasaros darbų jo žmonės šoka prie rudens gėrybių, kurių yra nusipelnę savo triūsu. Bet toks požiūris šiais laikais mums, nors ir žemdirbių krašto gyventojams, netinka: nei mes dirbame tuos vasaros darbus, nei tų gėrybių rudenį apsčiai turime. Prieš keliasdešimt metų rugsėjo laukai krutėdavo bulviakasio žmonėmis, į miestą visi veždavosi maišus ir krepšius su sodų bei daržų derliumi, kuris buvusiam kaimo žmogui leisdavo ganėtinai sočiai gyventi tarp miesto mūrų. Dabar bulviakasio vaizdas Lietuvos kaime – tiesiog egzotika, sentimentali reminiscencija. Šiandien su triūso vaisiais neišgyventume. Bulvėmis ir burokais sąskaitų neapmokėsi.
Ir apskritai metas po atostogų nėra dosnus, nes kas užgyvenama iki jų, sėkmingai iššvaistoma vasarą. Kanarų salos, Maldyvai, Egiptas, Ispanija, Graikija – kas suskaičiuos tas egzotiškas šalis, kuriose vasaromis (ir ne tik) nūnai smaginasi mūsų tautiečiai – ir pavieniui, ir poromis, ir net ištisomis šeimomis. Aš nesuskaičiuočiau, nes niekur ten nesu buvęs. Visada kukliai atostogauju Lietuvoje, ir įtariu, kad ne vienas toks. Jei ir išvažiuoju kada iš savo krašto, tai ne smagintis, o darbo reikalais – su paskaitomis, su pranešimais. Tiesa, šią vasarą vos neišvykome poilsiauti į Turkiją, bet laiku atsitokėjome. Tokiomis kelionėmis geriau nesigirti, nes tai tiesiog nauja lietuvių liaudies tradicija – pasitrinti savaitę kitą kažkur ties Antalija ir panašiai.
Taigi, vasaras leidžiu Lietuvoje, ir man tai patinka. Tačiau ir Lietuva dabar jau kiek kitokia. Kaip minėjau, nebėra čia tų vasaros darbų, o ir rudens gėrybės Lietuvos žmogui dažnai yra visai ne gėrybės, o tikras vargas. Tai kas, kad žemė čia visko priaugina, kad obelys lūžta nuo vaisių – o kur visai tai dėti? Kaip ir kur realizuoti? Juk obelis dabar turime kaimo soduose tik dėl grožio, dėl kultūrinės tradicijos – kokia sodyba be jų? O štai obuolius ir kriaušes visokias – į duobę… Viskas labai greitai genda, kur čia lyginsi savus su komerciniais atvežtiniais, su gražiai nuvaškuotais produktais. Mirtis kirminams, šitie gražūs obuoliai, o mūsų apleistuose soduose kirminai raitosi kaip pasiutę…
Ir vis tiek Lietuva yra graži, dar gražesnė, nei buvo kadaise. Gyvybinga, vešli, jauki, žmogui labai artima gamta. Kalvomis banguojantys kaimų keliai ir takeliai, žaliuojantys laukai, miškai ir miškeliai, upės ir ežerai. Lietuvos kraštas yra labai žmogiškas, jaukus, tai tarsi sodybos kiemo tęsinys.
Pas mus nėra tos dramatiškos perskyros tarp kultūros ir civilizacijos, kur tau į gamtą nėra ko nosies kišti, nes ji laukinė, pavojinga, o be to, gali būti privati. Civilizuotuose kraštuose uogas, grybus, žuvis ir kitas gamtos gėrybes reikia pirkti prekybos centruose, o ne pačiam rankiotis miškuose kaip kokiam laukiniui. Todėl indėnų gamtinė veikla, taip pat ir lietuvių grybavimo bei uogavimo aistros – atavistinis reiškinys civilizacijoje.
Bet aš mėgstu tokią savo krašto atavistinę kultūrą. Ir patinka mums su šeima važinėtis vasarą po savo kraštą – be jokio konkretaus tikslo, nes toks betiksliškumas yra tikroji laisvė. Arba vaikus vežame maudytis, arba vakarais, jau po dienos darbelių, gamtos įvairovės stebėti. Nes temstant iš miškelių į pievas maitintis išlenda įvairūs gyventojai: stirnos, elniai, briedžiai, lapės, kiškiai… Smagu tokius pamatyti, gyvenančius netoli mūsų, Dievo pasaulis yra pilnatviškas, o mums yra skirta pajusti jo darną ir džiaugtis gyvybės pavidalų sugyvenimu. Antai naktimis į brūzgynus šalia mūsų sodybos ateidavo šernas, matyt, irgi atsigauti po dienos rūpesčių. Jis garsiai turkšdavosi mažame tų brūzgynų upelyje, pasidaręs sau lyg kokią purvo vonią. Iš pradžių gąsdindavo tas iš tamsos sklindantis žlegsėjimas, čiukšėjimas ir kiti didžiulio pasitenkinimo garsai, bet kai supratome, koks ten kaimynas pliurškiasi, buvo smagu.
Taigi, vasarą būname toli nuo miesto civilizacijos, nuo komercinio pasaulio triukšmo, nuo politikos. Mūsų nepasiekia žiniasklaidos čiuptuvai, nėra jokios WiFi radiacijos ir kitų sąmonę atakuojančių veiksnių. Gamta yra tyli, o kaimai – ramūs. Tokioje aplinkoje gali girdėti savo sielą ir kalbėtis su ja. Taip pat gali tyliai ramiai kalbėtis dviese – be žodžių. Ypač stiprus buvimas dviese vakarais, kai įsitaisę savo kieme stebime danguje judančius debesis, besimainančias saulėlydžio spalvas. Tada labai tikrai jaučiame, kad esame dviese, čia ir dabar, po tuo mūsų dangumi, kuris neturi vardo, kurį tik šiaip vadiname lietuvišku, ir kuris gaubė ir globojo tūkstančius kartų iki mūsų. Šitos žmonių kartos judėjo begalinio laiko ratu, ir štai dabar juos liudijame mes, liudijame savo žodžių tyla, savo rankų darbais, savo gyvybingais vaikais, kurie irgi iš tos pačios širdies ir po tuo pačiu dangumi.
Tokie vakarai man kur kas svarbesni už visokias rytietiškas ar lotyniškas meditacijas, jie gilesni už visas metafizines minties projekcijas. Prie šių vakarų tinka nebent senų bobučių maldos, nes jos turi istoriją, jose mūsų giminės gyva linija, jungianti mus su visu tuo, kas yra čia pat ir kartu anapus mūsų.
Tačiau kaimo idilė šiandien yra visiškai ne tokia, kaip ji buvo išgirta romantikų ar šiaip didžiųjų tautos dainių. Nėra ji ir vienalytė. Joje daug tuštėjimo ženklų. Kiek daug dabar kaime apleistų sodybų, užkaltų langinių, apžėlusių takų, kadaise vedusių į gyvus gyvenimus. Sustoji prie tokio tako, užgrobto krūmokšnių, žiūri į sulaukėjusių vaismedžių sodą, kur virš kuprotų obelėlių į dangų grėsmingai remiasi Sosnovskio barščiai, ir nėra noro ten išlipti, ir nėra kur eiti. Nes čia, Lietuvoje, daug kur kažkas yra išėję, ir nebegrįžta. Apie mus dabar galima sakyti: ne visi namie. Nes ištuštėjusi ir apmirusi Lietuva – žmonių Lietuva – jau pakitusios sąmonės Lietuva.
Žinoma, daug ir prižiūrimų, atnaujintų sodybų, bet ir jos kažkokios kitokios. Kartą labai aiškiai tai suvokiau, kas Lietuvos kaime dabar yra ne taip: čia nesigirdi vaikų balsų. Taip pat nesigirdi karvių mykimo ar maurojimo vakarais, kai jos laukia šeimininkių su melžtuvėmis. Nesigirdi kiaulių kriuksėjimo ar žviegimo tvartuose – nebėra ir tų tvartų, nes jie neestetiški. Po kiemus nesikapsto vištos, negirgsi žąsys, nėra ir kitų panašių gyvių, kurie anuomet džiugino K. Donelaičio pasakotojo ausį.
Antai paprasčiausia višta lietuviško kaimo sodyboje dabar irgi egzotika, dekoratyvus elementas. Nors kai kur dar gyvas ekonominis interesas, kur vištos auginamos maistui. Antai dukra grįžo iš viešnagės pas draugę Žemaitijoje ir didžiai stebėdamasi pasakoja: įsivaizduojate, jie ten augina vištas! Ir jie jas žudo!
Kitaip pasakius, lietuviškame kaime nebėra tikro ūkiško gyvenimo. Sodybos arba išmirusios, arba įgijusios visiškai kitą – estetinę funkciją, kaip miestiečių poilsio ir rekreacijos vieta. Nemaža dalis lietuvių grįžta į kaimą, bet jau kaip kitokios kultūros, kitokių tradicijų žmonės. Kaimiška kultūra nebefunkcionuoja, nes ji ekonomiškai nerentabili. Čia nebėra ne tik galvijų ir viso kito, jame nelikę daržų ir tokių sodų, kokie būdavo anuomet, mūsų vaikystės kaime. Svarbiausias kiekvienos prižiūrimos sodybos elementas dabar – išlyginta, nudailinta, nušienauta veja. Todėl vasaros dienomis po kaimus aidi ne galvijų maurojimas, ne namus saugančių šunelių amsėjimas ir, žinoma, ne skambanti Birutės daina (maironiškas mūsų kultūros gyvastingumo simbolis), bet ūžia visokio tipo vejapjovės, žoliapjovės, „trimeriai“. Įnirtingai tarškia, dūzgia kiekvieną šventą dieną. Ir tai nėra donelaitiški vasaros darbai, virstantys rudens gėrybėmis – šienu, aruodais ir panašiai – tai tik įnirtinga žmogaus kova su gamta, jos lyginimas, dailinimas, pritaikymas savo patogumams. Tai siekis pažaboti ir sukultūrinti senąjį kaimą, priartinti jo buitį prie miesto standartų. Bet iš viso to gaunasi nei miestas, nei kaimas. Nors vis dėlto – dabar čia patogiau ir gražiau nei kadaise. Ypač vasarą. O po jos tas kaimas vėl mažai matomas, mažai gyvenamas.
Vasarotojai grįžta į savo miestus, ir mūsų lietuviškas pasaulis vėl panyra į laiko sutemas. Lyg gyvenama jame, lyg jau ir ne. Ne visi namie mūsų Lietuvoje.
2018 m. rugsėjis