Įžanginis
Antanas Šimkus. Nieko tokio
2024 m. Nr. 4
Pavasaris užklupo netikėtai. Jam turbūt buvo pasiruošę kelininkai, bet kultūrinės spaudos darbuotojai – nelabai. Reklamuodami Kultūros ministerijos pasiūlytas knygas, visai pamiršome žiūrėti pro langą. O reikėjo… Kai per seminarą, skirtą kokybiškesniam finansavimo paraiškų pateikimui, dirstelėjome į monitorius, supratome, kad geriau vis dėlto žiūrėti pro langą. Ir netgi klausytis geriau paukščiukų, o ne aiškinimo, kad turi praeiti keliasdešimt darbo dienų, kol projektai bus įvertinti. Nes įstatymas toks, nes ekspertai turi padirbėti. Viskas suprantama. O paskui ateis vasara, atostogos. Dienos bus ilgos, naktys trumpos. Liepos mėnesį galėsime susimokėti už pavasarį. Situacija paprasta. Jei kam nepatinka, tai nepatinka. Gūžtelėkit pečiais, apsisukit triskart ant kulno, parėkit kokiam eglyne iš visų plaučių, kad net erkės išsilakstytų. Gal palengvės. Jei ne, nieko tokio.
Galite išeiti iš darbo – dabar trūksta viešojo transporto ir tolimųjų reisų vairuotojų. Visada stinga apsaugininkų prekybos centruose. Pakuotojų sandėliuose ir angaruose. Mokytojų, galų gale. Nemokate mokyti? Tiesiog rinkitės. Visko išmokys. Jūsų trūksta visur. Jeigu kam nors pasakytų, kad atlygio ar honoraro negaus du, tris, keturis mėnesius, – pasipiktintų visi sektoriai. Suvažiuotų traktoriais ir buldozeriais. Tik kultūros sritis nevažiuos – neturi tokio transporto. O gal, visoms redakcijoms susimetus, kokį girgždantį autobusą ir pavyktų įsigyti. Važiuotų kultūriniais maršrutais – nuo vienos redakcijos prie kitos, triskart aplink Seimą, du – aplink Vyriausybę, pro buvusius Menininkų rūmus irgi kokį sykį pravažiuotų. Tiesa, dar reikėtų kuro. Nesukrapštytumėte? Nieko tokio.
O gal neberašykite kultūriniams leidiniams? Rašykite „į stalčių“. Kaip tyčia jau gerus trisdešimt metų niekas tose baldų dalyse nieko vertingo kultūrai, literatūrai neaptinka. Nei forma, nei turiniu. Per keletą mėnesių galima ir vieną kitą skyrių romanui, o gal net visą apysaką suraityti, porą gerų straipsnių. Arba dar geriau – rašykite ne kultūriniams leidiniams. Intelektualų balsas, kurio taip pasigendama viešajame diskurse, galėtų pakomentuoti gausybę akivaizdžiai neperprastų situacijų. Ir nušvistų kitom spalvom paveldosauga, švietimas, institucijų bei gatvių pervadinimas ir stadionų statyba. Ir politikai apraibusiomis akimis cituotų mintis iš didžiųjų portalų, o jūs gautumėte deramą honorarą. Neskaitytų? Negautumėte? Nieko tokio.
Sako, padeda ir kita, su tiesioginiais darbais nesusijusi veikla. Pabandykite ruletę. Pokerį ir sportinį bridžą. Pasjansą. Jei netyčia išloštumėte didesnę sumą, galėtumėte paremti redakciją. Apmokėti spaustuvės išlaidas. Maketavimą. Elektrą ir internetą. O jei išloštumėte labai daug, turbūt galėtumėte nusipirkti visą žurnalo tiražą ir išvežioti po šalies mokyklas. Sakote, mintis be fantazijos? Sutinku. Priklausomybės centruose apie lošimus ir jų padarinius sužinotumėte dar daugiau. Nenorite prasidėti su azartiniais reikalais? Teisingai – visas mūsų gyvenimas loterija. Neištraukėte laimingo bilieto? Nieko tokio.
Tikėtina, kad to bilieto neištrauks ir įsivaizduojami jūsų priešai. Biurokratai, lėtųjų mechanizmų kūrėjai, nieko gera nelinkintys ir nišinės spaudos vertės neįžiūrintys valdininkai, euro logikos sekėjai – niekas tiesiogiai neprisidėjo prie tokios situacijos. Atsakomybė tolydžio skirstėsi, smulkėjo, malėsi vis didesnių smagračių dantyse, kol net smėliuko aslai pabarstyti neliko. Nė vienas negali prisiimti atsakomybės ar kaltės. Nuoširdžiai. Ar netgi nenuoširdžiai. Tiesiog taip yra. Nebent gali pirštu parodyti į pačius leidėjus. Su nuoširdžia nuostaba. O kodėl nesukaupėte tokiems atvejams? Negi nežinojote, kad taip gali būti? Nenujautėte? Nujautėme. Bet iš nuojautos geriau rašyti eilėraštį. Neparašėte? Nieko tokio.
Pavasaris labai tinkamas metas užsiimti daržo ir sodo darbais. Tam skirti plėšomi kalendoriai ir nedidelio formato žurnaliukai kupini rūpestingų patarimų, kada ką sėti, kaip paruošti žemę, žodžiu, – kaip elgtis su visa kultūra pirmine to žodžio reikšme. Tad, pasimokę iš neužderėjusių pažadų vaisių, galėtume jau dabar skirstyti plotus būsimam daržininko sezonui. Ak, neturite žemės sklypo? Giminės nepriima, veltėdžiais kartais net į akis pavadina? Jau turbūt pripratote – per tiek metų visur tokių replikų prisiklausėt… Ir ką? Nieko tokio.
Jei dar neatjungė elektros, pagyvenkite sunkų laikotarpį socialiniuose tinkluose. Triskart per dieną parašykite, ką veikėte, ko nevalgėte, pasipiktinkite, pakomentuokite, pagriežkite dantį – ir nestigs jums veiklos, emocijų – ypač jei dar parašysite ką nors provokuojamo, susijusio su literatūros kūrinių, rašytojų vertinimu, nuvertinimu. Gyvi tinka labiausiai, bet iš praeities irgi galima prisitraukti. Nė nepastebėsite, kaip prabėgs net ne tie keli mėnesiai, o metai… Daug ko nepastebėsite. Nieko tokio.
Anąnakt sapnavau, kad per posėdį turiu pasakyti, jog bendradarbiai pinigų nematys dar vieną ketvirtį. Prabudau, norėjau pasidžiaugti, kad sapnas. Bet prisiminiau, jog rytoj redakcijos susirinkimas – ir turėsiu pranešti tą žinią. Suprantu, kad tiesiog taip susiklostė. Suprantu, kad yra daug svarbių, svarbesnių dalykų šalyje ir pasaulyje, ir vis dėlto negaliu atsikratyti jausmo, kad šiame sapne kažkas ne taip. Stipriai ne taip. Košmarai? Prastai miegate? Nieko tokio.
Pasaulis nėra ta vieta, kur viską lemia vienas ar kitas fondas, kur tekstas vienokiame ar kitokiame leidinyje gali paveikti skaitytoją taip, kad keistųsi jo gyvenimo samprata, pažiūros, kultūrinė patirtis. Be jokios abejonės, per maži skaičiukai ir vienetukai. Bet jų – tų raidžių, žodžių, sakinių – visuma atveria daugiau galimybių tam pačiam pasauliui išlikti. Taip. Išlikti.
Ir čia nepridėsiu įprastinio refreno.
2023 03 24
Lina Buividavičiūtė. Du lagaminai ilgesio sniego
2024 m. Nr. 3
Ruošiuosi išvykti. Sukrauti du lagaminai sniego – vadovaujuosi Tavo instrukcijomis – šiam tekstui, gyvenimui. Nes tai – metafora, „kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti“1. Nespėjau, kol dar buvai, o dabar rašau Tau laišką, nors niekada nebus taip gražu – kaip Lorelei. Šiandien maudžiančiais kaulais ir raumenimis jaučiu atodrėkį, nors dar neateina tikrasis pavasaris. Žinai, apie ką galvoju? Apie močiutės man sektą pasaką apie mergaitę iš sniego. Senelė ir senelis labai norėjo turėti dukraitę, ir sukūrė ją, Snieguolę. Skaisčiau sužibus saulei, mergaitė ištirpdavo. Tačiau vėl ateidavo žiema ir Snieguolė atgydavo. Viltingas amžino pasikartojimo ratas, galbūt tik guodžianti banalybė.
Rašydama Tau, galvoju ir apie praleistas progas ir tuos, kuriuos noromis ar nenoromis apleidžiame. Šiek tiek prisibijojau Tavo simpatijos. Kvietei apsilankyti savo vienatvės ir grožio užutekyje. Atsimenu – renginys Kaune, mano studentai ir dėstytojai susitinka su Mariumi, siūlai mums atvykti į svečius. Taip ir neapsilankėme. Paskui buvo per vėlu. Kokius dalykus, kurių taip ir nepasakiau, šitą atodrėkio metą ištarčiau į telefono ragelį taksofone? Kalbėčiau apie tai, kad visada jaučiau Tavo palaikymą. Gėlių puokštė, įteikta prieš pirmosios knygos pristatymą. Petys, į kurį atsirėmiau vieną „Poetinio Druskininkų rudens“ vakarą. Ir kitas, paskutinis Ruduo, kada Tavęs privengiau. Nes buvo per daug baisu. Nejauku. Galbūt mano žodžiai taptų medžiaga dar vienam dokumentinio teatro spektakliui, operos libretui. O gal žodžius išnešiotų vėjas, jie sudygtų atokiausiose vietose, dykvietėse ir savanose, nes abu žinome, kad visi laiškai iš tiesų yra žirafos. Keista, jaučiu šiandien, lyg, rašant pasauliui, saulei ir Tau, žodžių vagas kreiptų Didysis Tiesintojas. Tvarkos dėsniai – jei pargriauni, turi pakelti. Jei yra apleistis ir neviltis, turi būti ir ryšys, vilties pažadas. Net jei sniegas – toks efemeriškas, snaigių forma yra kone tobula. O pasakos Snieguolė kasmet atgyja.
Dar kartą skaitau Tavo eilėraštį „continental“: „kaip keista kad / mirštama. kaip keista kad daiktai mus pergyvena / mes silpnesni už daiktus už citatas už kada / nors sėkmingai ištartą frazę kuri irgi / pergyvens ir mus ir žmones ją išgirdusius / ją kartojusius“2. Žinok, šio eilėraščio eilutės pasirinktos Tavo jubiliejui skirtai parodai. „Mes silpnesni už daiktus“, ak, būtis sau ir būtis savaime, oro uostų vienatvė, tirpstantys sniegai ir ledynai, kiek galime įsismelkti į šį pasaulį, jo objektus, palaikomi kibirkščiuojančios įtampos tarp savumo ir svetimumo, tarp gyvybės ir nyksmo. Tikriausiai sakytum, kad mane vėl užvaldė „bereikalinga patetika“. Ir dabar dėkoju už atvirumą. O apie mirtį ir gyvenimą vis dar parašoma gerų tekstų. Skaitau Akvilinos Cicėnaitės esė „Pasimatuoti mirtingumą“ sausio „Metuose“. Ir aš matuojuosi – savo ir kitų eilėraščius, prabangius rūbus, kurie trina, ir ašutines, kurios glosto odą, svetimus spaudžiančius batus ir geležines vargo klumpes, kurių niekaip nesunešioju. Bemiegės naktys, kai niekas neateina „iš erdvių giliųjų“, nesu sapnavusi ir Tavęs, todėl baltai pavydžiu kolegoms, kurių sapnuose atsilankai – po tų naktų jie parašo gražios ir liūdnos poezijos. Nors turiu prisipažinti, kad ant Tavęs vis dar šiek tiek pykstu. Kad susideginai. Kad, dabar galiu pasakyti atvirai, pernelyg suaugai su samurajaus vaidmeniu. Girdžiu atitariant, kad tai – ne spektaklis, ne kaukė, kurią paskui lengviau ar sunkiau nusimeti. Savastis, esybė – galbūt, galime vadinti kaip nori. O vis dėlto girdėjau, kad lemiamais mėnesiais gėrei tik bananų sultis ir tauriuosius gėrimus. Pyro pergalės, kurioms esame pasmerkti. Daug galvoju apie rašymo altorių ir atnašavimą kūrybos dievams. Mažutis Garšva vis dar sėdi mūsų sąmonėje. Veiksnūs eilėraščiai, kuriuos noriu sukurti: apsėdimas, apleisti artimieji, nukramtyti nagai, suvešėjusios nerimo piktžolės. Jei jau matuojuosi savo mirtingumą, noriu, kad mano įkapių suknia turėtų „ne veltui gyvenau“ įsiuvus, prasmės ornamentus. Įtikiu, kad tai, jog ką nors po savęs paliksiu, kad mano nuogumą ir silpnybę pridengs išliekantys daiktai ir citatos, šį tą reiškia. Eilėraščių sniegas taip greitai neištirps. Mūsų gildijos Achilo kulnas – jautrumas, susireikšminimas, egzaltacija ir kančios adoravimas, vientulystė, kurią pasirenkame patys. O galbūt nereikia prisidengti gildija – tai tiesiog aš. Po vaidmenimis ir kaukėmis, kurie pripildo – ir tuštuma. Ego žiežirbų sudegintų planetų kraštovaizdžiai su pajaco Uliaus Tuliaus viltimi ir Kuto dovanota pupa. To mūsų išorinėms ir vidinėms teritorijoms dabar labai reikia – kad nuo valdžios apsvaigę kadrilių šokėjai atsimerktų, kad nereikėtų dar vienos bičiulio aukos, kad vešėtų gyvybė.
Žinai, svetimas ir savas istorijas dažnai skaitau kaip perspėjimus. Peržiūrėjau João Canijo filmų dilogiją „Gyvenimas blogas“ ir „Blogas gyvenimas“. Labiausiai į širdį susmigo nusižudžiusios herojės ir jos motinos žodžiai – apie tuštumas ir vidinius rėčius, kurie niekaip neužlaiko gerų dalykų. Apie juodąsias skyles, į kurias esame traukiami, ir negebėjimą joms atsispirti. Supratau: kiek į save bekraučiau, jaučiuosi nepakankama ir nesandari, kiaurai perkošiama nepalankių vėjų. Kūryboje ir gyvenime norėčiau savyje pamatyti tai, ką (kartais) matei Tu. Ar man trūksta Tavęs (ir) kaip atspindžio, stebuklingo veidrodėlio, kuris parodytų, kas pasaulyje gražiausia? Bet dar aš pažiūrėjau naujausią Yorgos Lanthimos filmą, žavus, nors kiek per daug deklaratyvus – bet mažutėlių lūpomis kalba tiesa, tiesa kalba ir bręstančios moters kūnu, stiprybe ir laisve. Tavęs nėra, veidrodėlio nebus, mėginsiu pati pasirūpinti cukraus ir smurto pusiausvyra.
Vytauto Mačernio poetinis laiškas baigiasi patikinimu: „Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs: / Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau“3. O vis dėlto po to, kai Tu mirei, aš pasaulyje radau daug dalykų – ir tų, kurie suteikia gilaus liūdesio, ir tų, kurie, net kartodamiesi, atneša atsinaujinimą. Pasaulio laikrodžiai vis dar muša Žvėries viešpatavimo valandą – bet, manau, didžiuotumeisi, kaip drąsiai jurgiai kovoja prieš slibinus.
O aplink visi ruošiasi Knygų mugei – dėlioju būsimų pristatymų klausimus ir aš. Skaitau apie LDK, Žygimanto Augusto Senojo nesantuokinę šeimą ir stiprias moteris, apie distopinį ateities pasaulį ir politines intrigas, skaitau asmeninę ir tautos istoriją aktualizuojančią poeziją, kaip gražiai susišaukia su lagaminu, pilnu sniego, – fosilijos, kurios yra nėriniai. Efemeriškumo ir išsaugotų istorijų pėdsakai. Jei sniegas turi atmintį, kur slypi jo prisiminimai?
Nes viskas sukasi, kol karuselėje lieka bent vienas arkliukas, aukštyn ir žemyn, varomoji jėga, vislumas, gyvastis, nesibaigianti tol, kol nenutrūks elektros tiekimas. Išeidamas pasiėmei tik du lagaminus sniego, užtai daug liko mums. Visi laiškai, raudonijantys ant baltų drobulių, ant apsnigto miško paklotės – skambant užburtų ar atspėtų fleitų melodijoms.
2024 02 15
1 Navakas K. Du lagaminai sniego. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – III viršelio atvartas.
2 Navakas K. Eilėraščiai // Metai. – 2017. – Nr. 7 (prieiga per internetą).
3 Mačernis V. Laiškas mirusiam draugui // Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 216.
Laura Sintija Černiauskaitė. Gerieji žmonės
2024 m. Nr. 2
Štai sniege išmintas takas. Galiu rinktis, kaip eiti – nuvalytu šaligatviu ar trumpesniu taku tarp tvoros ir šventiškai apsnigto šabakštyno. Akimirką pasvyravusi tarp patogumo ir romantikos, renkuosi takutį. Klampoti per sniegus, nors kelias trumpesnis, užtrunka. Ir batai pilni, ir sijono padelkos sušlapo… Bet jauni medeliai, rūpestingai aptvarstyti žiemos tvarsčiais, tokie tykūs ir gražūs, glosto man galvą ir žvelgia iš labai arti. Aprengtos, apvalkstytos jų liesos rankos, joms reikia sulaukti pavasario šilumos. Keista, bet tame viduržiemyje, toje gailestingai apmuturiuotoje gyvybėje, kurios kietu miegu pasirūpinta, jau matau pavasarį, matau, kaip jam atėjus viskas bus; galiu jį pasiekti tarytum ranka praplėšusi ploną laiko luobelę… Ir nuo šito žinojimo žiemos bruožai darosi dar gražesni, brangesni. Klampodama sau patyliukais galvoju: noriu, kad išliktum, paslaptingasis sniego takelį, įmindama tavyje savo pėdas ant tų, kurie ėjo prieš mane, o savąsias palikdama tiems, kurie eis po manęs, – prisidedu, kad išliktumei bent iki artimiausio atodrėkio…
Sako, seniau žiemos būdavo šaltesnės, ledai skanesni, žmonės geresni, dosnesni, draugiškesni. Ir norisi tuo tikėti, nes skamba kaip pasaka, nuo kurios mus skiria vos vienas ką tik užverstas puslapis. Tokią tolimą, šaltą žiemą vienas jaunas žmogus, atvykęs studijuoti į Kauną iš savo kaimelio, vaikščiojo į paskaitas su nutrintu tėvo švarku. Viduržiemy, per speigus ir pūgas. Kol geraširdė kursiokė neapsikentusi atidavė jam savo atsarginį paltelį. Tiesiog atnešė į paskaitas, aprengė ir paleido. Tas moteriškas paltas gerokai palengvino žmogaus gyvenimą, gal net išgelbėjo gyvybę. Ant lieso vyriško kūno jis nebeatrodė moteriškas, taigi niekas to nė nesuprato. O geraširdė kursiokė po kurio laiko mirė nuo keisto ūmaus smegenų uždegimo; sako, su palto atidavimo istorija jis niekaip nesusijęs.
Viskas mums duota taip trumpam, taip trumpam!.. Ūmiai, spontaniškai tą suvokęs jau nė nežinai, liūdėti dėl to ar džiaugtis. Tačiau kai kurie praeinantys dalykai įplaukia, įsirašo į širdį visam gyvenimui – tik joje jie ir išlieka, tenai jų tikroji saugykla. Mergina, kurios seniai nebėra; jos paltas – nors ją ir pergyveno, bet irgi jau išnyko. Kone pusė amžiaus praėjo, bet šit vieną rytą žmogus, veždamas savo žmoną apšarmojusiu vasario keliu, staiga atsimena ir papasakoja apie moterišką paltą, kurį vilkėjo vieną tolimą jaunystės žiemą. Ir gražus seniai mirusios kursiokės poelgis staiga atgyja, tarsi ką tik įvykęs.
Pasak Mirceos Eliadės, žmogaus švenčiamos šventės kyla iš amžino ontologinio laiko, kuriame viskas vyksta ir niekas nėra praėję. Jau primityvusis gentinis žmogus nujautė apie šio laiko egzistavimą ir švęsdavo savo šventes rituališkai įžengdamas į jį. Niekas per daug nepasikeitė. Šventės – religinės ir, manyčiau, net pasaulietinės – yra dviejų laikų: kasdienio ir ontologinio, žmogiškojo ir dieviškojo, chronos ir kairos, susikirtimo taškas. Švęsti reiškia ne šiaip atsiminti ir paminėti, bet sudabartinti ir vėl išgyventi tuos įvykius, kuriuos švenčiame. Būdami tokie, kokie esame dabar. Pasikeitę, vyresni, daugiau patyrę, pakeitę požiūrį į kai kuriuos dalykus. Nes tai mes šiame žemės laike vis keičiamės, o praėję įvykiai jau yra išbaigti, vienetiniai, įrašyti ir užantspauduoti laiko knygoje, o mums gyvi tik tol, kol juos saugo mūsų atmintis.
Įprasta manyti, kad vaikai ir jauni žmonės yra laimingesni. Kad vaikystė ir jaunystė buvo tas šviesus galimybių atsivėrimo laikas, toks beveik ontologinis – švari pradžių pradžia, kai viską matėme šviesiai, viltingai, kai turėjome tiek energijos… O iš tiesų tik buvome pradėję gyventi ir dar nepažinojome tikrovės tokios, kokia ji yra; dar nebuvome pajėgūs jos pažinti. Ilgėtis vaikystės ir jaunystės – tai ilgėtis ne tik gyvenimo pradžios tyrumo, bet ir tam tikro nepilnumo, nesubrendimo, egzistavimo vien sterilioje tikrovės pusėje. Su metais pažindami tikrovę tokią, kokia ji mus ištinka, kartas nuo karto būname stipriai supurtomi. Tie neišvengiami supurtymai mus formuoja stipriausiai, retsykiais padėdami kaip traukiniams nuo vienų bėgių persikelti ant kitų. Tačiau daugiausia laiko gyvenime užima kasdieniai žingsniai, kasdienės sukauptos pastangos ko nors siekiant, kasdieniai santykiai. Visa tai ir sudaro pagrindinį mūsų gyvenimo turinį – paprasti, pasikartojantys, tarytum niekuo neypatingi žingsniai… Gyvenimas duotas ne tam, kad iššvaistyčiau jaunystės jėgas ir beviltiškai virkaučiau, kokios seniau žiemos buvo šaltesnės ir žmonės geresni, bet kad vis labiau pats atsirasčiau kaip žmogus. Esantis dabar ir žvelgiantis į priekį. Suformuotas daugybės kasdienių judesių, nušlifuotas išbandymų, užgrūdintas ir perorientuotas supurtymų. Taigi išeitų, kad, kuo ilgiau gyvenu, tuo tampu tikresnis, išbaigtesnis, tarytum ir laimingesnis?.. Tačiau kodėl ne su visais tai nutinka? Kodėl kai kurie žmonės, jaunystės hormonams išsieikvojus, sustoja ir tarytum apmiršta, pasibaigia?..
Kas tinka žmogui, turbūt galima pasakyti ir apie visą tautą. Šiemet, artėjant Vasario 16-ajai, kyla mintis: štai, kaip tauta jau išgyvenome vaikystės naivumą ir idealizmą, įveikėme paauglystės krizes, sudėvėjome jaunystės paltą, pasiekėme brandą: mums virš trisdešimt, jėgos žydi, ir galvoje košės yra, bet minkšta sofutė ima traukti labiau už žygį su palapinėmis… Kažkur čia pat vaidenasi sotaus gyvenimo nuobodulys, suaugėlio melancholija, murmėjimas ir atbukimas. Kas toliau? Vidutinio amžiaus krizė? Pamažu virtome vartotojiška visuomene, kuriai materialinė gerovė esti savaime suprantamas dalykas. Suerzina, kai atvykęs į viešbutį nerandi muiliuko. Arba kai paaiškėja, jog nakvynės namuose teks dalintis dušu su kitu kambariu. Jei ne karas pašonėje, supurtantis ir neleidžiantis ramiai miegoti, turbūt jau būtume visai užsiliūliavę. Bet prabudo kovos, užuojautos, vienybės resursai. Gyvai, vos ne ontologiškai atnaujinta Sausio 13-osios patirtis. Tauta su tokia patirtimi visada turės ypatingos empatijos kitoms, karo krečiamoms ir prievartaujamoms. Šis kančios įspaudas mūsų genetikoje išties subrandina; norisi tikėti, kad būtent jis niekada neleis lietuviams galutinai užmigti viskuo persisotinusio civilizuoto vartotojo miegu; mūsų šventieji kankiniai Danguje to neleis.
Su empatija, beje, būna visaip. Kartais nė nesupranti, ką ir dėl ko užjauti.
Štai visai neseniai skambina man į miestą jauniausias sūnus, šeštokas. Klausia:
– Mama, kada sugrįši?
– O kas?
– Čia tokia senutė pas mus laiptinėje, ieško, kur gyventi. Klausia, kada ateis suaugusieji. Aš jai dabar arbatos darau.
Sakau:
– Nunešk jai telefoną, pakalbėsiu su ja.
Vaikas akimirką patyli.
– Kažkaip nenoriu nepažįstamam žmogui duoti telefono…
Gal ir tikrai. Kadaise prieš dvidešimt metų viena skaistaveidė močiutė, nors prie žaizdos dėk, taip mane apgavo, kad iki šiol negaliu patikėti. Klausiu:
– Ar toji senutė keista?
– Nu ne, tokia tipiška, – atsako man vaikas.
– Gerai, atvažiuoju.
Vis dėlto paaiškėjo, kad senutė su dviem maišais ir kreivai užsidėta medicinine kauke gerokai keista. Ir net ne senutė – juodai apsirėdžiusi moteraitė virš penkiasdešimties. Ji tikrai ieško, kur gyventi. Tik šneka labai nerišliai, pamiršta, ką sakiusi. Blaiva, iš veido visai normali ir tipiška, bet neadekvati. Ką daryti? Pasiūlom sriubos – nenori; jau gėrė arbatos. Sakau jai:
– O iš kur jūs čia atėjote?
– Aš dirbau čia netoli, kadaise… Čia buvo kavinė… Dvi kavinės!
– Ne, – sakau. – Kur jūs šįryt prabudot?
– Kur prabudau? Pas gimines.
– Tai ir eikit pas juos.
– Ne ne, jie manęs nenori! Patys ant buto.
– O nakvynės namai? Čia netoli yra.
– Buvau, ten nieko gero… Kažkokią kortelę duoda, o aš neturiu. Buvau savivaldybėje – nepadėjo…
Ir jos mintys vėl ima painiotis… Dieve mano, ką gi su ja daryti – lauke šalčiai, net mūsų nešildoma laiptinė iš vidaus apšerkšnijusi… Kol svarstau ir nervinuosi, moteraitė jau eina per kiemą su tais dviem maišais toliau sau ieškoti namų. Taip ir liekam suglumę, kalti – kas čia ką tik įvyko?.. Gaila žmogaus, bet kažko nežinai, nesupranti, ir esi bejėgis. Tylėdami valgom sriubą.
Bet ne visada taip blogai. Štai prapuolė Lietuvoje vaikas, ir žmonės susivienija, ieško. Vieną nesveiką, iškrypusį tautietį „padengia“ daugybė normalių žmonių, tėvų ir motinų, kurie ieško to svetimo kaip savo. Ir kas dabar murmės, kad lietuviai susvetimėję, abejingi?.. Ištiko kraupi nelaimė, ir abejingumo kaip nebūta… Sakoma, kad meilė – ne jausmas, o veiksmas. Kiek daug meilės vienam nuskriaustam vaikui iš daugybės nepažįstamų žmonių!..
Arba štai gydytojas ligoninės priimamajame, kuriame teko pasėdėti prieš kurį laiką ir prisižiūrėti tokių nelaimėlių, kad nejučia norėjosi, cituojant Janonį, sušukti: kol nemačiau aš šito vaizdo, skaudžia laikiau ir savo žaizdą (citata iš atminties)! Tame neramiame ligoninės koridoriuje seselės ar slaugės nuolat praveždavo naujus ligonius; ilgėliau pasėdėjusi ėmiau pažinti jas iš veidų. Vienu metu įėjo simpatiškas pagyvenęs vyras; raudonplaukė seselė, išnėrusi pro vieno kabineto duris ir skubanti link kitų, jį išvydusi stabtelėjo, išskėtė rankas ir truputį nustebusi džiugiai sušuko:
– O, daktare!.. Jūs šiandien dirbate?..
– Ne, tik atėjau pažiūrėt, kaip pacientai laikosi… vakar operavau… – paaiškino jis.
Per tą laiką seselė prie jo priėjo, ir jie pasinėrė į tylų, malonų, linksmą pokalbį; nors buvo matyti, kad seselei jis smagesnis, o gydytojas jau nekantrauja eiti pas savo pacientus.
Judesiai, tie tikrieji, kuriuos padarome dėl kitų gal ir ne visai lengvai, nusigręždami nuo savo pačių gerovės ir patogumo – kaip toji mergina, atidavusi savo paltą, kaip mergaitės ieškotojai, palikę savo darbus ir aukoję laiką bei fizines jėgas, kaip tas simpatiškas kuklus gydytojas, net laisvadienį nepamirštantis pacientų, kaip tie žmonės, sausio 13-ąją užstoję Lietuvėlę savo kūnais, kai kurie – savo visai žalia jaunyste, – šitie judesiai tam tikra prasme irgi yra ontologiniai. Jie tikrai įsirašo kažkur ten, kairos laike, nes galbūt iš jo ir yra atėję, jo įkvėpti. Atsiminus šiuos judesius, ypač tuos, kuriuos dėl tavęs padarė kiti – norisi švęsti. Nes jie iš tiesų mus pašventina.
Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną
2024 m. Nr. 1
2023 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba
Jų buvo trys – Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Pasak Mato evangelijos – kuri, beje, nemini jų vardų, vadina tiesiog išminčiais iš Rytų šalies, – jie sekė žvaigždę, sustojusią ties Betliejumi, toje vietoje, kur gimė Marijos kūdikis. Tada nusilenkė naujagimiui ir davė jam dovanų, paskui kitu keliu pasuko į savo kraštą. Apie juos pasakojama daug legendų – viena tvirtina, kad Kasparas buvo graikas, Melchioras indas, o Baltazaras egiptietis: taigi Kūdikį pagarbino trys skirtingi žemynai, jam nusilenkė trys didžios religijos ir didžios kultūros. Trijų išminčių – ar, kaip dažniau sakoma, Trijų Karalių šventė užsklendžia kalėdinį ciklą. Ją minime tada, kai įgudusi akis gali pastebėti dienos pailgėjimą – atseit, įvyksta lūžis iš žiemos į vasarą.
Atsimenu, kaip švęsdavau Tris Karalius su seneliais, motina ir pusbroliu ankstyvoje vaikystėje. Minėjome dieną pakaunėje, Aukštojoje Fredoje, paskui ir Vilniuje. Mūsų šeimą siejo su švente ypatingas ryšys, nes senelis buvo tą dieną gimęs, todėl pavadintas Melchioru, arba Merkeliu, – Trijų Karalių dienai buvo lemta virsti ir jo mirties diena. Motinai jo vardas tam tikra prasme išgelbėjo gyvybę. Pačioje nacių okupacijos pradžioje ji pateko į Lukiškių kalėjimą. Lietuvis tardytojas, dirbęs dar Antano Smetonos valdžiai, paskui sovietams, o dabar vykdęs Laikinosios vyriausybės pavedimus, pareiškė, kad ji esanti žydė. „Na, juk ir tėvo vardas – Melchioras.“ – „Melchioras – katalikiškas vardas, vieno iš Trijų Karalių, – pasakė motina. – Taip vadinosi ir vyskupas Giedraitis.“ – „Gerai, palydėkite ją į kamerą“, – liepė tardytojas sargybiniams. Po poros mėnesių ji buvo paleista. Kad ir labai keista, beveik tą pačią dieną gimė mano anūkas Matas, kuriam rytoj sukanka keturiolika. Jam duotas tris išminčius paminėjusio evangelisto vardas.
Visa tai, bet ir daug kitų priežasčių lėmė, kad esu parašęs eilėraštį „Melchioras pasakoja apie žvaigždę“. Nelaikau jo vykusiu, bet vis dėlto pacituosiu keliolika eilučių, paimtų iš skirtingų posmų:
Trumpėjo diena ir didėjo atstumai.
Plokštikalnė baigės, ties perėja pustė.
Stovyklose plaikstės ugniakuro dūmai,
varovai rytais neskubėjo nubusti.
<…>
Žinojom, kad gėris šioj žemėj nelaimi.
Prie kelio ant kryžiaus kabėjo lavonas.
Čia valdė, įkvėpdamas motinoms baimę,
imperijos tarnas, o šiaip jau tironas.
<…>
Mes atnešėm smilkalus, auksą ir mirą.
Dvi dovanos dera valdovui ir šventei,
trečiąja bus pateptas kūnas, kurs mirė
vienatvėj, kaip mes, bet išmokė gyventi.
Trijų Karalių dovanos turi metafizinę prasmę. Juo labiau tokia yra dovana, kurią Kūdikis neša žmonėms. Bet šią dieną verta pagalvoti ir apie žemiškas dovanas, kurias galime, turbūt net privalome skirti savo amžininkams, per juos ir vėlesnėms kartoms. Tikėkimės, kad jas sieja su metafizinėmis nors menkas siūlas, tolima ir apytikrė analogija. Tokios dovanos yra darbo vaisiai, kuriuos kiekvienas iš mūsų palieka arba turi palikti. Rašančiam žmogui tai yra pirmiausia jo rašiniai, poetui – eilėraščiai. Kad ir kokie jie būtų vienadieniai, paprastai stengiamės įlieti į juos lašą prasmės, kurioje, jei labai pavyks, gali blykstelėti aukštesnio prasmingumo atošvaita.
Dabar man aštuoniasdešimt šešeri. Tai amžius, kada žmogus ieško ašies, apie kurią sukosi jo – arba jos – gyvenimas. Esu dirbęs daug įvairių darbų, tačiau maniau ir tebemanau, kad man svarbiausioji ašis buvo bandymas įvaldyti gimtąją kalbą, ją saugoti, o jeigu įmanoma, tobulinti ir plėsti. Eilučių dėliojimas ir sąskambių ieškojimas neatrodo rimtas užsiėmimas, neduoda duonos nei aplinkiniams, nei dažniausiai asmeniui, kuris tuo užsiima. Kartais atrodo, kad jis teikia pagalbą sunkesnėmis akimirkomis – sau ir kitiems, – bet tai galbūt yra iliuzija, šiaip ar taip trumpalaikis dalykas. Ir vis dėlto nesijaučiu praleidęs gyvenimą veltui. Gal ir gerai, kad šešiasdešimt su viršum metų kada ne kada prisėsdavau prie rašomojo stalo. Ir jei šiandien kuo nors džiaugiuosi, tai ypač tuo, kad ligi šiol pajėgiu tai daryti.
Pradėjau sunkiais laikais, kuriuos man dar pasunkino asmeninės aplinkybės. Thomas Stearnsas Eliotas ne be pagrindo sako, kad tuomet buvo ne tik naikinamas bet koks minties bei jausenos savarankiškumas, bet ir sumaniai palaikoma vietinė kultūra „nevisaverte to žodžio prasme, tai yra visa, kas vaizdinga, nežalinga ir atskiriama nuo politikos“. Galima šiek tiek pateisinti net ir to meto kultūrininkus, nes jie stengėsi, kad nenutiltų lietuvių kalba, ir to pasiekė, tegu ir kalbos nuskurdinimo bei melo kaina. Jau tada suvokiau – kaip daug kas mano kartoje suvokė, – jog nuskurdinimui ir melui privalu sakyti „ne“. Privalu rašyti ir kalbėti kitaip, vėl sujungti kalbą su šaltiniais, kurie ją visada gaivino ir nuo kurių ji buvo atkirsta.
Kai oras kiek praskaidrėjo, atsirado kitas pavojus – troškimas ribotis tuo, kas sava, gilintis tik į gimtąją dirvą, statyti naujas sienas, sergėjančias įsivaizduojamą gryną lietuviškumą. Stengiausi eiti tuo keliu, kurį mano mokytojas Henrikas Radauskas nusakė ironiška fraze „aš nestatau namų, aš nevedu tautos“. Geros eilės, manding, ne tos, kurios deklamuojamos per valdišką, net pačią tautiškiausią šventę – apie tai sakau rinkinyje „Už Onos ir Bernardinų“. Bet nepakako ir sėdėti „po šakom akacijos baltos“, atsitvėrus nuo tragiško amžiaus, kurio tik maža dalelė įsikūnijo Lietuvos patirtyje. Trys išminčiai žino, kad ant kryžių visada kabės lavonai ir Erodas visada įkvėps motinoms baimę.
Nedera trauktis – apie tai irgi sakau rinkinyje – į sentėvių pelkes bei girias, užkeikimų ir savavališkų gestų maišatį, neįveikiančią išgąsčio tamsybių. Dera prisiliesti prie mūsiškės, senąją Lietuvą siekiančios Viduržemio bei judeokrikščioniškos tradicijos, nesuplakant jos su kitomis, dažnai jai svetimomis. Dera gerbti tos tradicijos atramas – tvarką ir atmintį, saiką, amato ištobulintą žodį, ryškėjantį antikiniuose choruose ir logaeduose, taip pat Biblijos versetuose. Dera ieškoti prasmės, kurios sąskambiai ir figūros yra tokie pat dėsningi, kaip fonemų sąskambiai ir sintagmų figūros. Prasmės mums duotame pasaulyje nedaug, bet ji vis dėlto yra. Meilė prasmei skiriasi nuo pasąmonės impulsų registravimo; atsiliepimas į pasaulio tėkmę skiriasi nuo spontaniško (neva išreiškiančio pirmapradę būtį), bet iš esmės tuščio, neįsimenančio žodžių kratinio. Maždaug taip – labai trumpai ir apytikriai – galėčiau išdėstyti poezijos teoriją, kurios apmatus per savo gyvenimą nusibrėžiau.
Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška, tačiau tam, kas nebando, nebus atleista. Ir tikriausiai galima pasiekti, kad didieji pirmtakai į ją nežiūrėtų su panieka.
Dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungai už garbingą įvertinimą, nors ne man spręsti, kiek jis pelnytas.
Kazys Saja. Antrininkas
2023 m. Nr. 12
Erezija
Erodo Didžiojo laikais Jeruzalės šventykloje kunigų tarnas Bešabas dorodavo Dievo aukai skiriamus ožiukus ir avinėlius. Papjautiems gyvuliams jam tekdavo nudirti kailį, paskui kaip skudurus išgręžti, kad jų pašventintas kraujas būtų panaudotas šlakstymui ir nelabųjų dvasių išvarymui. Raumeninga mėsa likdavo valgiui, o visa kita su dūmais pakildavo į dangų.
Bešabo rankos ir barzdotas veidas dažnai likdavo kruvini, ausyse skambėdavo bliovimas „bee, bėė“, o kartais kimus paties Viešpačio balsas.
Bešabas kruvinu dešinės rankos mažuoju pirštu krapštydamas ausį po vieno aukojimo išgirdo kimų dangaus ir žemės valdovo balsą:
– Esi palaimintas, norėjai būti atsiskyrėliu ir būk, būk, būk…
– Ačiū, ačiū tau, Viešpatie! Bet ką man pasakyti rabinams?
– Po tavo žodžių jie išgirs, kaip aš sugriaudėsiu.
Turbūt iš tikrųjų sugriaudėjo, nes Bešabas netrukus raitas ant asilo grįžo į savo tėviškę. Ten jis ėmė garsėti kaip pranašas, gebantis gydyti žmones. Kvapnių žolelių antpilu ir Viešpaties malone. Ausin įkišęs savo mažąjį pirštą, Bešabas pamaldžiai kinkuodamas galvą išgirsdavo dangaus valdovo patarimą ir teikdavo sergančiam viltį, kad jis pasveiks.
Kai kurie, žinoma, privalėjo kentėti už savo nuodėmes, bet žemėje atpirkę savo kaltes būdavo paimti į dangų. Juk net Viešpačiui Dievui ir jo angelams disciplinuota ramybė, vienodybė atsibosta.
Žydų karalių Erodą pasiekė žinia, kad į Jeruzalę atkeliavo trys žvaigždžių žinovai, virš Betliejaus pastebėję naujai suspindusį šviesulį. Tai buvo ženklas, kad čia užgimė būsimasis žydų karalius, kurį jiems reikia pasveikinti ir įteikti jam dovanas. Bet juk Erodas turi tris sūnus. Jie privalo vienas žemes paveldėti, o kitas galbūt užkariauti.
Didžiuoju vadinamas Erodas pasipiktinęs įsakė pavaldiniams Betliejaus valdose žudyti visus kūdikius iki dvejų metų. Štai ta priežastis, dėl kurios oloje paryčiais įmigęs Bešabas savo glėbyje pajuto kažką spurdant. Jo mažąjį pirštą, kuriuo krapštydamas ausį išgirsdavo Viešpaties balsą, dabar niurzgėdamas čiulpė kažkieno paliktas kūdikis!
To vaikelio niekas vėliau neieškojo. Bešabas turėjo ožką, kuri tais metais buvo atsivedusi tik vieną ožiuką. Jam užteko vieno pieningos ožkelės spenio. Iš antrojo Bešabas įpratino žįsti jam paliktą vaikelį. Įtėvis pavadino jį Abeliu.
Kiek paūgėjęs augintinis sužinojo, kad Abelis buvo antrasis Adomo sūnus, kurį nužudė Kainas, pirmasis iš rojaus išvarytų tėvų sūnus.
Metams bėgant Bešabas įsūniui išdėstė savo nuodėmingą abejonę: ar tik Viešpats Dievas, žemėje sėjantis gėrį, neturi brolio, kurį būtų galima lyginti su Kainu. Mes jį vadinam Belzebubu arba Šėtonu, kuriam tarnauja daugybė velnių ir demonų, kaip Viešpačiui Dievui angelų ir šventųjų… Dangaus Tėvui reikia sūnaus, kad jo mokyme žmonėse atrastų daugiau ryžto, gėrio ir meilės, kad jiems pavyktų įveikti žemės blogį. Kas visa tai padarys ir kas įtikins žmones bent kiek pasikeisti, kai Jėzus Jeruzalėj rabinų bus apkaltintas ir nukryžiuotas? Jis žmonėms pažadės prisikelti. Bet kada ir kaip jis tai padarys?
Abelis ne kartą buvo apie tai kalbėjęs su savo nusenusiu įtėviu Bešabu. Kai vėliau sužinojo, kad nukryžiuotas Jėzus jau trečią dieną žada prisikelti, Abelis visa širdimi ir protu pajuto Mokytojo priesaką: „Tu tai padarysi. Tu būsi manim po manęs…“
Anuo lemtingu metu Bešabas sutiko paženklinti Abelio rankas ir kojas. Negilius pjūvius odoje pridegino, kad nebelašėtų kraujas. Dar paženklino kaktą, palygino plaukus ir nusprendė, kad Abelis iš tiesų panašus į Jėzų.
Pilotas, kuris nepritarė Jėzaus nukryžiavimui, Abeliui pažadėjo, kad jis pasirūpins mirusio pranašo kūnu, Abeliui galbūt pasiseks įtikinti žmones, kad „žydų karalius“ iš tiesų prisikėlė. Biblijoj yra ženklų, rodančių, jog Abelio sumanymas pavyko.
Marija Magdalietė, dar dvi moterys, atėjusios prie Jėzaus kapo, oloje Viešpaties kūno neberado. Jas pasitiko du Piloto samdiniai, kuriuos lankytojos palaikė angelais. Netoliese pamačiusios į Jėzų panašų Abelį, pamanė, kad tai – sodininkas… O kas buvo toliau, rašoma Luko evangelijoje: „…ir tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą <…> vadinamą Emausu. Jiems besikalbant prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino.“
Šiek tiek toliau: „Jis paklausė: „Ko taip išsigandote, dėl ko jūsų širdyse gimsta abejonės? Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas.“
Abejojančiam apaštalui Tomui jis lieps paliesti žaizdos pėdsaką savo krūtinėj…
Tokios apgaulės reikėjo ne Abeliui ir ne Jėzui iš Nazareto, o žmonių labui, kad atsirastų įrodymas, jog pranašystės išsipildė, Dievui Tėvui gimė Sūnus, žmonija privalo nebetarnauti Šėtono užmačiom – neapykantai, prievartai, žiaurumui ir kitokiam blogiui.
Praėjo daugiau negu du tūkstančiai metų. Abelis padėjo išsaugoti Jėzaus Kristaus vardą, pasaulyje susiformavo krikščionybė. Bet ar iš esmės kas nors pasikeitė? Ar tokia tikėjimo šviesa įveikė matomas Šėtono pinkles? Kur buvo pradingusi skelbiama artimo meilė, kai ant laužų buvo deginamos raganos? Džordanas Bruno, Joana Arkietė, šiuo metu minimas Šveicarijos dvasininkas ir medikas Migelis Servetas… Kiek aukų nusinešė tris dešimtmečius Europą tuštinęs karas tarp reformatų ir katalikų!.. O kas dabar vyksta Ukrainoj ir ten, kur savo šviesą pradėjo skleisti Dievas Tėvas, jo Sūnus, o vėliau ir Mahometas…
Morkaus evangelija liudija, kaip Jėzus anuo metu iš vieno nelaimingo apsėstojo išvarė demonus. Nelabieji nenorom sutiko sulįsti į kiaules. Didžiulė, dviejų tūkstančių kiaulių banda tąsyk puolė į jūrą ir nusiskandino. Bet nelabieji, matyt, kažkaip išlindo ir pasidaugino. Iki šiol knisa lengvabūdį kraujuojantį pasaulį.
Gyvenimo pabaigoj nesinori priekaištauti nė vienai religinei pasakai. Jos visos buvo sukurtos laukiant ir linkint žmonijai vilties. Šioj žemėj gimstantiems ir mirštantiems. Man liko dvi neatskleistos paslaptys: Materija ir Sąmonė. Abi jos teikia žmonijai šiokios tokios paguodos ir vilties.
Mantas Balakauskas. Dar yra laiko
2023 m. Nr. 11
Užmerkiu akis ir matau save devyniolikos. Vaikštau po erdvų vieno kambario butą Žalgirio gatvėje. Jį man perleido pusseserė, kai atvažiavau studijuoti į Vilnių. Paimu į rankas telefoną, mygtukinis „Siemens“. Skambinu į „Metų“ redakciją, atsiliepia Danielius Mušinskas. Prisistatau, girdžiu linksmą ir neužgaulų juoką. Jis man papasakoja, kokia tvarka publikuojami tekstai, ir pasiūlo dar kiek prie jų padirbėti, o tada jau bandyti siųsti į redakciją. Išklausau, atsisveikinu, padedu ragelį. Daugiau, jei atmintis neapgauna, su Danieliumi Mušinsku neteko kalbėtis. Vėliau, laikui bėgant ir iš tiesų padirbėjus prie tekstų, pasirodo kelios eilėraščių publikacijos „Metuose“.
„Mint Vinetu“ knygyne šalia sėdintis Vidas Morkūnas, išgirdęs, jog džiaugiuosi, kad „dar yra laiko“ parašyti šį tekstą, nusijuokia. Be jokios abejonės, kad jei taip pasakai, tai visą tą laiką iššvaistysi vėjais. Toks burtažodis. Paskutinę naktį beliks blaškytis ir baltame ekrane gaudyti raidę po raidės, kad susilipdytų ilgas ir, žinoma, labai rimtas tekstas. Norėjau rašyti apie pasaulį ir žmones be „graikų choro“, apie Alleno Ginsbergo puikiai aprašytą skaudulį eilėraštyje „pasaulyje gausybė šiknų, gausybė skylių“, bet ir vėl išėjo labiau apie save nei apie ką kita. Šį eilėraštį kadaise Edukologijos universiteto auditorijoje skaičiau raiškiojo skaitymo atrankoje ir pelnytai nebuvau tarp nugalėtojų. Vanda Juknaitė, rodos, nė kiek nesupyko už gana nešvankaus eilėraščio turinį ir man už dalyvavimą įteikė metalinį universiteto ženkliuką.
Laiko kvailystėms, bandymams ir eksperimentams buvo skirta pakankamai. Jis pro pirštus ištekėjo, lyg pagal vadovėlį, nė nespėjus gerai apsičiupinėti. Ko gero, ištariau tą nelemtą „dar yra laiko“ burtažodį, iki galo nežinodamas, kokią galią jis turi. Simboliška, kad didžioji karo neganda ukrainiečius užklupo, kai pas mus buvo pats laikas sapnuoti devintą sapną. Prabudome, ir pasaulis atsiskleidė visu savo baisingu grožiu, dar kartą įrodydamas, kad nė velnio nesimokome, nei iš istorijos, nei vienas iš kito.
Kartais atrodo, kad graikų choras jau seniausiai nutildytas, o mes sėkmingai stebime spektaklį be jo. Pasigedome tik tada, kai mus tiesiogiai palietė barbariški veiksmai ant scenos. Kibirais kraujo buvo užlietos pirmosios žiūrovų eilės, ir mūsų skruostus aptaškė keletas degančių lašų. Ką daryti su šiuo žinojimu, su šiuo pamatymu? Eilėraščių, prozos ar esė rašymas geriausiu atveju trumpam nuramina, blogiausiu – pagilina bejėgiškumo jausmą. Žinoma, pačiai literatūrai nuo to nei šilta, nei šalta. Jos sustabdyti neįmanoma – vienaip ar kitaip ji įvyks. Garantuoju, kad net ir Šiaurės Korėjoje yra tokios galingos žodžių magijos, kad ji neabejotinai gali išgelbėti gyvybę. Su viena sąlyga – ji išgelbsti tyloje, arba iki bomboms krintant, arba po to, kai su žemėmis sulyginami muziejai, kai sunaikinami daugiabučiai, nužudomi žmonės, kai sutraiškoma ateitis. Norint visą tai ištverti, sukurti tylos kišenę, belieka imtis praktiškų veiksmų, ką dalis ir daro paneigdami amžių amžius vyraujančią nuomonę, kad menininkas negali būti praktiškas. Menininkai renka paramą Ukrainai, spiriasi ir kovoja iš paskutiniųjų, kiti aukoja patyliukais, seka rusiškų botų fermų pėdsakais. Treti pavargsta ir padeda tik retkarčiais, kai sukaupia jėgų. Aišku, yra tokių, kurie dedasi nematantys arba iš tiesų nieko aplink nepastebi. Nors ir sunku tuo patikėti.
Kuo čia dėtas kažkoks graikų choras? Graikų teatre choro, kaip pasakojimo tarpininko, vaidmuo labai svarbus. Jis scenoje mažina atotrūkį tarp žiūrovų ir veikėjų, užtikrindamas, kad stebėtojai galėtų sekti ir suprasti pjesės įvykius ir vyraujančias temas. Šiandien tarpininko nebėra, ir atotrūkis tik padidėjo. Gali stebėti, bet proporcingos įtakos padaryti nepavyksta arba to tiesiog negali tinkamai pajausti. Lieka tikėjimas, kad pastangos bent mikroskopiškai gali keisti situaciją į gera.
Įdomu, kad graikų choro dingimas iš mūsų akiračio vis dažniau priimamas kaip absoliuti norma. Bandoma įteigti, kad pasaulis visada toks buvo ir nereikia jaudintis. Geriau susitaikyti su čia pat visada tūnojusia pasaulio tamsybe. Tačiau ar tai nėra paprasčiausias bejėgystės įforminimas? Net jei kartais atrodo, kad sąlyginis ramybės periodas tėra išimtis iš taisyklės, o tamsumos visada buvo čia pat pašonėje, tai nereiškia, kad šitai reikia priimti ir su tuo susitaikyti.
Choras taip pat atlieka dar vieną svarbią funkciją – jis žiūrovui padeda suvokti pasakojimą platesniame socialiniame kontekste. Chorui išnykus imame nesuprasti savo pačių vaidmens spektaklyje, ką mes patys galime suteikti aplinkai ir mus supantiems žmonėms. Esame ne tik žiūrovai, bet sykiu ir aktoriai. Kiekvienas iš mūsų atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį, nuo kurio priklauso nei daug, nei mažai – beveik viskas.
Dabar vėl sėdžiu „Mint Vinetu“ knygyne. Kavinė sausakimša – praktiškai nėra vietos prisėsti. Skamba lietuvių, anglų, ukrainiečių, rusų pokalbiai. Kažkur čia turi atsirasti graikų choras. Be jo tas sąlyginės ir trapios ramybės periodas liks kaip išnaša Europos, o kartu ir pasaulio istorijoje. Choras padeda interpretuoti ir analizuoti scenoje vykstančius įvykius. Jis dažnai atskleidžia veikėjų motyvus ir ketinimus, aptaria ir veiksmų pasekmes. Jei sugebėsime užčiuopti jo pulsą, net sunkiausiomis akimirkomis susigaudysime ir prireikus padarysime teisingus sprendimus. Šie turės įtakos daugybei metų po mūsų. Kažkam, kaip mums dabar, teks gyventi jau su lengvai neatsekamų veiksmų atneštais rezultatais. Bėda, kad, stebėdamas spektaklį ir tuo pat metu atlikdamas vaidmenį, gali nebesuprasti, apie ką jis yra, kokia jo prasmė ir kokia pagrindinė tema. Kartais nebelieka suflerio, kartais nebelieka choro, ir būtina akimirkai sustoti ir paklausti – o kas dabar?
Užmerkiu akis ir matau save dvidešimt dvejų. Degtukų dėžutės dydžio bute guliu ant grindų, tyloje drybso Nerijus Cibulskas ir Ernestas Noreika. Apsimetame, kad reikia pamedituoti ir atrasti vidinę ramybę. Už lango įsišėlusi saulė – žiema perduoda estafetę pavasariui. Išmedituojame, kad laikas išgerti pigaus brendžio ir patirti nuotykių. Beriam centus ant stalo lyg kauliukus ir buriam būsimos nakties ateitį. Dar yra laiko.
Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys
2023 m. Nr. 10
Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus? Šie komponentai vis dėlto nėra pagrindiniai, kurstantys kūrybos alkį. Jeigu jie būtų pagrindiniai, viskas būtų kur kas paprasčiau – turėtume reikalą su tam tikru įsitvirtinimu socialinėje hierarchijoje, su amato žavesiu ir skurdu, su tam tikru jo poveikiu visuomenei, apibrėžiančiu kūrybą kaip žaidimą, pramogą ar tam tikros rūšies snobizmą.
Tačiau taip nėra. Pagrindinis kūrybos stimulas – stiprus, skvarbus ilgesys, kartais gal net savotiška gėla, susijusi su tikrove, kurios nematome, o kartais ir nenujaučiame. C. S. Lewisas ją apibūdino kaip „neišsipildžiusį troškimą“, kuris „pats savaime geidžiamas labiau už bet kurią kitą malonumo atmainą“1. Tai būdinga netgi žmonėms, neigiantiems šią tikrovę ar esantiems toli nuo to, ką vadiname meno kūryba ar jos terapija (literatūra, dizainas, tapyba, šokis, kūrybinis rašymas, meniniai performansai, tarpdisciplininis menas ir pan.). Vienas žymiausių pasaulio genetikų Francis S. Collinsas, dalyvavęs žmogaus genomo programoje, savo knygoje „Dievo kalba“ ne kartą liudija šio nepaaiškinamo stipraus ilgesio fenomeną. Tikrovė, kurios ilgimės, yra stipresnė už visą mūsų meną ir kūrybą, teatspindinčią vieną milisekundę tos tikrovės erdvėlaikio – nors iš esmės toji tikrovė nėra pavaldi laikui, laiko joje tiesiog nėra. Laikas, kaip rašo C. S. Lewisas, nukautas auksinių Dangaus strėlių.
Jeigu žmogaus kūryba ir turi kokią nors prasmę, tai ne išliekamąją, ne paminklinę, ne chrestomatinę – juk visa tai virsta į dulkes, net ir pačios paminėtosios sąvokos. Kūryba vertinga tik tiek, kiek atspindi Tikrovę, kuriai iš esmės žmogus ir buvo sukurtas. Pačioje Tikrovėje netgi ir šio blyškaus atspindžio nebereikės. Tuo labiau – iškreipto ilgesio formų, valdžiusių žmogaus vaizduotę ir plunksną; griaunančios pasaulį melancholijos, mirtino liūdesio, vidudienio demonu vadinamos akedijos, panardinančios į bejėgiškumą ir apatiją, stichijų suvaldymo geismo, žmonių sielų užkariavimo, pasaulio (ir žmogaus) keitimo į geresnį ir teisingesnį.
Tačiau pragmatiškoje mūsų dienų tikrovėje sunku, o galbūt ir neįmanoma atsisieti nuo šių iškreipto ilgesio formų, kurių šerdis – laikinumas, o ne amžinybė. Kaip ir nuo draugiško palaikytojų (laikintojų) burbulo, tam tikro pripažinimo, šiokio tokio garso ir šlovės, peraugančios į nekritiškumą, nepakantumą, tuštybę ir savęs sureikšminimą. Be to, egzistuoja ir savotiškas nurašymo fenomenas – kartų̃ atmintis nesiekia daugiau nei jų gyvenamasis laikas, taigi priimama tik tai, kas yra čia ir dabar, kas dabar atrodo pažangu, nauja, modernu. Amžinybės sąvoka tapo išskirtinai ezoterinė (išskydusi, beveidė, neapčiuopiama, klaidinanti). O kūryba liudija nebe šiame pasaulyje neišsipildančio troškimo ilgesį, o išsipildančią (gal geriau sakyti – išpildomą) tikrovę. Be kurios nieko daugiau nėra.
Skvarbiojo ilgesio nebelieka – jis suprojektuojamas į laikinumą, į dabartį, virstančią netgi ne praeitimi, o užmarštimi. Kuri nuo praeities skiriasi tuo, kad nebėra įgalinta prisiminti, taigi drauge ir mąstyti, kentėti, ilgėtis. Dabarčiai užtenka pačiai savęs pačioje savyje.
Savo puikioje knygoje „Didžiosios skyrybos“2, įvardijamoje kaip sapnas (beje, rašytoje Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams bombarduojant Londoną), C. S. Lewisas rašo apie Dangaus prieangį, į kurį pakliūva įvairūs žmonės – namų šeimininkė, valdinga žmona, savininkiškos meilės sūnui apnikta motina, intelektualus vyskupas, sąmokslo teorijos išpažinėjas, išpuikęs narcizas ir – o kaipgi be jo – menininkas. Visiems jiems duota galimybė suprasti, kur atsidūrė, ir leistis į nuostabią kelionę įsikūnijusios Tikrovės keliais kartu su nuostabiais palydovais.
Tačiau daugelis pakliuvusiųjų į Dangaus prieangį apsisuka ir grįžta atgal į pragarą (kuris vaizduojamas kaip didelis pilkas miestas, pilnas tuščių neapgyventų namų, nes kiekvienas, susiriejęs su kaimynais, gali išsikraustyti kur užsigeidžia, – naujas namas pats pasistato, ir taip pragaras plečiasi begalybėn). Vyskupas grįžta į pilkąjį miestą dėl ten rengiamos įdomios teologinės diskusijos (kokią krikščionybę mes turėtume, jeigu Kristus būtų buvęs tolerantiškesnis, ilgiau gyvenęs ir subrandinęs savo pažiūras; be to, Dangus ir Dievas kaip Tikrovė vyskupui nepriimtini, jam reikią kažko „grynai dvasinio“). Žmogus, visur įžvelgiąs sąmokslo teorijas, Dangų mato kaip apgavystę („Visa tai gryna propaganda <…> viską valdo tie patys žmonės <…> Pasaulinis koncernas <…> ta pati Firma, slypinti už žydų bei Vatikano <…> Bet su manimi tai neišdegs“). Valdingai žmonai Dangus irgi nereikalingas, nes čia ji neturės objekto, kurį galėtų „tobulinti“ („Atiduokit man Robertą! Man reikia žmogaus, kuriam galėčiau… galėčiau ką nors daryti. Kodėl jis turėtų tvarkytis, kaip pats nori? Jam tai ne į naudą“).
O štai menininkui Danguje nesmagu dėl to, kad neatsivežė čia savo įrankių, taigi negalės tapyti; be to, ir įdomių žmonių nesutiks – nei Klodo, nei Sezano (kiti jam neįdomūs). O kai angelas pasako, kad Žemėje atvykėlis visiškai užmirštas ir nebemadingas, tai įvaro menininkui tokį siaubą, kad jis paknopstomis puola atgal į pilkąjį miestą („Ar nori pasakyti, kad tie prakeikti neoregionistai galiausiai nugalėjo? <…> Tučtuojau turiu išvykti! <…> Turiu sugrįžti atgal pas draugus. Privalau parašyti straipsnį. Reikia manifesto. Būtina steigti žurnalą. Turime išeiti į viešumą“).
Štai kodėl šypseną kelia nekrologai, kuriuose iškeliavusiam anapilin aktoriui linkima ir toliau vaidinti, poetui – rašyti eilėraščius, muzikui – griežti ar skambinti, dailininkui – tapyti ant debesų ir pan. C. S. Lewisas pasakytų, kad tai galėsite tęsti ne Danguje, o pragare. Dangui nereikia meno, nes jis yra Tikrovė. Meno reikia pragarui – kaip ir manifestų, liepsningų sambūrių, opinijos, dantų griežimo, paminklų griovimo ir statymo. Linkėdami menininkams ir anapusybėje tęsti savo veiklą, žmonės, patys to nesuvokdami, linki siaubingų dalykų – kamuotis amžiname kūrybinės savigraužos rate, ieškoti tobulybės, reikšti savo ribotas galimybes, užuot džiaugusis Tikrove, galingai pranokstančia visus mūsų kūrybinius bandymus. Tačiau, primena C. S. Lewisas, ir Dangų, ir pragarą pasirenkame savo noru, savo valia, sąmoningai. Be to, Dangaus bijome, o pragarą pažįstame. Ir netgi prie jo priprantame. Pilkasis miestas mums ne toks baisus kaip Dangus (juk išsigąstame netgi Dangaus prieangio!..).
Gal todėl mums kur kas lengviau įsivaizduoti Dangų ir Amžinybę kaip neaiškų, išskydusį, dvasingą pavidalą nei kaip Tikrovę, kurios antgamtiškumas gąsdina, nes yra nuostabus, šiurpus, kitoks. Nes čia ir pačiam reikia visiškai pasikeisti. Iš juslinio kūno tapti negendančiu.
Visa laimė, kad mes mažai apie tai galvojame. Nes kuo daugiau galvoji, tuo ilgesys stiprėja. Jį numaldo akimirkos malonumas, rutina, įprasti kasdienos darbai. Tačiau kartais mums leidžiama pajusti kančią. Ir kančioje tas ilgesys vėl prabunda, tik kitoks, aštresnis, gilesnis, maldaujantis jau ne tik Tikrovės džiaugsmo, bet ir Jos teisingumo. Pasak C. S. Lewiso, ne malonumuose Dievas kalba, kančia yra Dievo garsiakalbis, joje Jis garsiausiai šaukia. Tai liudija ir karas Ukrainoje; jeigu kam nors neaišku, kur šiandien yra Dievas, tai patikėkite, Jis yra Bučoje ir Irpinėje, Mariupolio griuvėsiuose, Olenivkoje po sudegusiais ukrainiečių belaisvių barakais, rusų pagrobtų ukrainiečių vaikų sapnuose. Ten skamba Jo balsas, ir tereikia Jį išgirsti.
Kas yra menas kančios akivaizdoje? Jis nenušluostys motinos ašarų ir neprikels žuvusio vaiko, nenumaldys sugriauto gyvenimo skausmo. Ne lyriški eilėraščiai ir ne intriguojantys romanų siužetai guodžia siaučiant neteisybei, o būtent tasai skvarbusis, stiprusis ilgesys, šviesa tos Tikrovės, kuri yra visų prieglobstis, kurioje nė vienas, koks bebūtų silpnas ar menkas, nebus pamirštas ir neišklausytas.
Tai mus, pasižyminčius trumpalaike ar netgi ydinga atmintimi, irgi gąsdina. Toji Tikrovė, kurioje nebus jokių iškraipymų, jokių fake news, jokių dalinių (savo) tiesų ir blogų priemonių dėl gero tikslo pateisinimo, jokių išskirtinių (partinių, ideologinių, meninių) vertybių. Reikšmės bus išgrynintos, sąvokos – tikslios, prasmės – atkurtos.
Ir viena iš tokių sąvokų – dorybės. Ne vertybės, o dorybės padeda, kai susiduri su baime, spaudimu, manipuliacijomis, kai turi rinktis, ar būti maloniam ir tolerantiškam, ar nebūti. Sakyti tai, ką galvoji, – ar pasilaikyti tai sau. Tačiau ir proto, ir teisingumo, ir tvirtybės šaltinis – tasai ilgesys, kupinas nepaaiškinamo džiaugsmo ir pasitikėjimo, kai suvoki, kad tau duota malonė viršija ir menką tavo vaizduotę, ir galimybes, ir sugebėjimus. Ilgesys, pamažu netenkantis savo žemiškosios gėlos ir kartėlio, savo skaudaus skvarbumo ir pamažu virstantis visa apimančiu, stulbinančiu, įkvepiančiu džiaugsmu.
1 Lewis C. S. Apstulbintas Džiaugsmo / vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
2 Lewis C. S. Didžiosios skyrybos / vertė Jolanta Kriūnienė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017.
Antanas Šimkus. Žaltvykslės metas
2023 m. Nr. 8–9
I am text block. Click edit button to change this text. Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.
Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas
2023 m. Nr. 7
Vasaros laikas ypatingas tuo, kad jis leidžia žmogui susilieti su gamtos pasauliu, pajusti jo formų stabilumą, patirti savotišką laiko pasikartojimą ar tiesiog jo sąstingį. Laikas vasarą iš tikrųjų darosi sustingęs, ypač jeigu vasara karšta. Vasaros karštyje viskas susilydo, ištirpsta, nurimsta. Ir tada mes galime sugrįžti prie gyvenimo šaknų, patirdami savasties paslaptį. Aš esu, sakau, žiūrėdamas į neaprėpiamą dangų su jame sustingusiu debesėliu, aš tiesiog esu, ir tiek. Daugiau nieko nežinau, nes čia, kaitrios begalybės akivaizdoje, žinojimas baigiasi. Čia tirpsta laikrodžiai, miega pagaliukais paramstytos figūros ir dega žirafos. Jų degimas ispano dailininko drobės dykumoje taip pat yra tylus, sustingęs.
Mano vaikystės vasaros atmintyje išlikusios lygiai tokios pačios – jokių darganų kažkodėl neprisimenu, o ir jokių darbų atmintyje nebėra. Baltai spengiančioje karščio tyloje tarsi nebelieka skirtumo tarp buvusio laiko ir dabarties. Alsi žolių kaitra, baltas įkaitęs smėlio takelis per pievą, vedantis iš namų ir grįžtantis namo, dienovidyje prisnūdę daržai – visa tai buvo, yra ir bus. Ten viskas tebėra. Šioje vietoje, šiame vasaros laike susilieja vaikystė ir dabartis. Išsilydo visos tapatybės ir atgyja kūno atmintis. O kūnas juk visados tas pats, jis prisimena save tokį, koks yra savaime, jo kaita pasaulyje yra tik fenomenologinė regimybė. Mano amžių čia mato kiti, bet aš pats savo esmėje jokių laiko permainų nepatiriu. Būti vis kitokiam – logiškai nepaaiškinamas paradoksas, kaip ir visa, kas šiame pasaulyje juda, keičiasi.
Vasaros laiko magiją galiu patirti ir savotiškai atgimti, atsinaujinti tik savo pasaulyje – paprastame lietuviškame kaime, kokį kaip dvasios viziją ar būseną antai yra nutapęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vaikystėje tą dailininką vadinome čiurleniu, nes taip skamba gyviau. Lietuviškiau. Tiesiog Čiurlenis… Taigi nusenę karaliai, ilgesingai žvelgiantys į šiltos šviesos lopinėlį kaip į savo gyvenimo paslaptį ar į gyvybės pradžią – čia jis labai teisingai pavaizdavo žmogaus būtį. Vasaros karščius bei šviesą supa kosminis šaltis ir tamsa.
Vaikystėje mūsų namuose buvo tokia knyga – „Vidudienio demonas“. Neprisimenu, kas joje rašoma, ir tik po daugelio metų išsiaiškinau, kad tai prancūzų autoriaus, Paulio Bourget romanas, į lietuvių kalbą išverstas 1937 metais. Viena iš mamos knygų. Mane užburdavo, hipnotizuodavo tas pavadinimas. Jis lįsdavo į akis karštomis dienomis, kai visą kaimišką pasaulėlį apglėbdavo alinanti kaitra ir visi žmogiškojo pasaulio garsai išnykdavo baltoje šviesoje. Visą gyvybę sugerdavo saulė. Namų tyloje zvimbdavo tik musės, šitos Belzebubo tarnaitės. Vidudienio demonas! Jis nematomas ir nejudrus tvyro ore. Nebuvo jis nei blogas, nei geras, tik didingas. Kažkas virš visų kategorijų. Sukeliantis, kaip dabar sakyčiau, tremendum religiosum būseną. Numinozinė vaikystės patirtis, išlikusi visam laikui… Kiek žinau, su šiuo pavadinimu dabar siejama ypatinga žmogaus dvasinė būsena, vadinama akedija. Tai reiškia nuovargį, apatiją, melancholiją, nejudrumą, pasidavimą…
Taigi demonas gali būti ne tamsa ir šaltis, bet kaitra ir akinanti šviesa. Akla šviesa.
Bet toje šviesoje palengva ima ryškėti tai, kas čia, mūsų gyvenime, yra tikra, kas nesudega ir nenyksta su laiko permainomis. Tarsi alcheminiame karščio žaizdre veriasi daiktų esmė. Tuo ypatingu vasaros metu, kitokioje šviesoje, imu aiškiai matyti ne tik daiktus, bet ir žodžius, pririštus prie tų daiktų. Į tikrovę parveda vis tas pats baltas smėlio takelis, joje žydi tos pačios gėlės, jame stūkso amžinieji medžiai, kaitroje plyti platūs padūmavę laukai, virš jų kybo balti amžinieji debesys ir dar aukščiau – begalinis dangus. Į saulę geriau nežiūrėti, nes joje gali galutinai išnykti. Bežiūrėdamas į saulę gali pamatyti Dievą, ir tada jau tavęs čia nebeliks. Dievą neišvengiamai sutiksi ir savo baltame takelyje, bet tai jau atsitiks tarsi netyčia, be tavo valios.
Pasakius paprasčiau, kalbant be visų tų numinozinių metaforų, kiekvieną vasarą grįždamas į kaimą atsigaunu ir tarsi atgaunu save. Nes sugrįžtu į savo pasaulį ir atsiremiu į savo kalbą. Vasarą galiu su malonumu skaityti savo knygas, kurios mane taip gražiai išaugino ir kurios man turi amžinybės matmenį. Tai, be abejo, lietuvių literatūros kanonas, mano gimtieji namai. Juose mano kalba tebėra gyva, joje lengvai atrandu save ir savo daiktus. Dar ir žmonių ten esama. Joje nematomai, bet realiai tebegyvena mano tėvai, seneliai, protėviai, visos tos tolimos gentys, apie kurias rašė Vytautas Mačernis, Sigitas Geda. Čia viskas natūraliai sukasi ratu, dvasia atgimsta kartu su žolėmis, su žemės darbais, su gimtosios kalbos knygomis.
Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas ir dangstantis dvasinį skurdą. Ką ji man duoda, toji bėgančios eilutės literatūra? Nieko. Komplikuotus asmenų santykius, fragmentuotos dvasios pakrikimą, izoliuotos sąmonės šizofreniją?
O žmogus, kaip jau minėta, visada yra toks pat, kad ir kiek besikeistų jo buvimo formos, jo kultūriniai technologiniai apvalkalai. Tai tiesiog unikali gyvybės forma, ir jį valdo gamta, prigimtis, instinktai. Tai valia gyventi, valia daugintis ir valia mėgautis – daugiau nieko esmingo jame nėra, nebent klausimas apie buvimo prasmę. Bet tai jau dvasinės būsenos lygmuo. O pasaulyje esame gamtos judėjimas ir visa mūsų gyvybė atremta į žemę. Juk gyvi esame tik maisto produktais, ir nuo agrarinės kultūros niekur nepabėgsi, kad ir kiek apsimetinėtume informacinės modernybės subjektais. Todėl kalbėjimas apie tai, kad mums reikia atsisakyti savo autorių, keisti literatūrinį kanoną, išsižadėti savo tradicinės kultūros, yra ne kas kita kaip tik naujųjų laikų skatinamas malonumų ieškojimas, nes malonumo kodas yra permainų geismas. Šis geismas kyla iš nuobodulio, iš persisotinimo. Ir jis yra neužgesinamas, nepasotinamas. Tai kaip viską ryjanti ugnis.
Ramybė ir palaima aptinkama, kaip tame Horacijaus eilėraštyje, tik grįžus „prie židinio namų seno, ir poilsį suradus pataluos lauktą“ (citata iš atminties). Tačiau tokiai ramybei patirti reikia išminties.
Vaikystėje nemėgau lietuvių literatūros, mokykloje ją tiesiog ignoravau. Kam man tie kvaili kaimiečiai su savo karvėmis ir burokų laukais, kam man jų reikia. Aš noriu eiti į pasaulį, kuris toks įdomus, kuriame tiek galimybių. Ir skaitydavau tik užsienio literatūrą, mokyklos bibliotekoje principingai aplenkdamas lietuviškų knygų lentynas. Toks tad buvo mano ribotumas, o iš sąmonės ribotumo kyla ir arogancija, puikybė. Na, tuomet buvau nesubrendėlis, bet dabar matau, kad nesubrendėlių yra daug ir visokio amžiaus bei plauko.
Mane iš tuščios arogancijos išgelbėjo universitetas, lietuvių literatūros dėstytojai, kurie atvėrė akis į mūsų kultūrinį dvasinį paveldą, išmokė skaityti lietuviškas knygas. Tai buvo tarsi antras, dvasinis gimimas, kaip tai suprantama Vedų tradicijoje. Vieną kartą gimsti kaip kūnas, antrą kartą – kaip dvasinis subjektas. Su nuostaba klausiausi jų paskaitų ir kažkaip darėsi vis šviesiau ir šviesiau. Vis geriau buvo būti savo namuose, savo kultūroje, literatūroje.
Literatūra buvo, yra ir bus tų pačių tiesų, vertybių, tos pačios žmogaus prigimties nuolatinis rodymas, kartojimas. Literatūra yra kelias, vedantis prie žmogaus, ir jis neturi pabaigos. Nes žmonija nemirtinga. Ir literatūroje išlieka tik tie kūriniai, kuriuose veriasi nekintamos žmogaus esmės. Tad literatūra yra tarsi ritualas, sakralumo formų kartojimas. Beje, vienodai reikšminga gali būti ir klasika, ir į ją atsiremianti, ją pratęsianti modernioji kūryba.
Klasikų neigimas, kanono griovimas – tai civilizacijos erozija. Kas mes būtume be savo kanono, be savo literatūros, be savo kalbos? Ir literatūrinė kalba yra gyva tiek, kiek ji suaugusi su daiktų pasauliu, kiek joje esama gyvos gamtos.
Kanoniškųjų autorių pripažinimas yra kultūrinio tęstinumo bei stabilumo pagrindas. Graikai remiasi Homeru, tai jų didžiausia šlovė, mes turime savo Homerą – Kristijoną Donelaitį. Žinoma, tiems, kurie supranta, kurie moka skaityti. Kad mokinys pajustų Donelaitį, to nėra ko tikėtis, bet jis turi mokytis jį suprasti, nes jis yra mokinys, o ne pramogų parko lankytojas. Literatūra mokykloje yra mokslas, tai tokia disciplina, kuri ugdo suvokimo gebėjimus ir formuoja vertybes. Klaidinga traktuoti literatūros pamokas kaip malonumų paieškas. Tik rimtų pamokų subrandinta sąmonė gali atrasti literatūros grožį bei patirti skaitymo džiaugsmą.
Bet pats tikriausias skaitymo džiaugsmas pasireiškia tuomet, kai knygoje, žodyje, kalboje atrandi save, kai pasakojimo takelis parveda tave namo.
Gal tikrai vasaros laikas su visomis jo kaitromis padeda išlydyti kasdienybės šlaką ir amžinybe dvelkiančioje šviesoje įžvelgti kažką tokio, kas yra tikra ir šventa, kas yra paslėpta už mūsų kalbos, už žodžių? Kai pajauti žodžio gyvybę, jis gali staiga atverti būties paslaptį, ir tada švystelės tiesos akimirka, tarsi tasai mūsų mąstytojų kontempliuotas švystelėjimas sietuvoje.
Kadaise, Lietuvos modernizacijos laikais, čia buvo sodybų tuštėjimo metas – dėl istorinių aplinkybių ir dėl ekonominės nevilties – o dabar vyksta atvirkščias procesas – sugrįžimo į sodybas metas. Žmonės grįžta į tėvų ir protėvių sodybas, juose prabunda žemės balsas, ir viskas čia darosi tikra, aišku, ramu. O vasaros kaitros išdegina visus mūsų virusus, išlaisvina nuo visos tos informacijos, kuri, anot Oskaro Milašiaus, yra tik šlykštus nusikalstamas triukšmas, vienio dauginimas iki begalybės. Gyvenimas yra šventos vienovės pajauta, o ne informacija ar skaitmeninių technologijų algoritmai.
Ramunė Brundzaitė. Gyvybė ir mirtis gegužę
2023 m. Nr. 5–6
Gegužė – metas, kai labiausiai išryškėja kontrastai. Gyvybė putoja obelų, vyšnių, slyvų žiedais, pagaliau žalia spalva įsibrauna į kiemus, sodus, pievas, miškus, išvaro pabodusius pilkus ir rudus atspalvius. Gyvybės pulsavimas toks ryškus, kad mirtis, laikinumas taip pat išryškėja. Šešėliai tamsiausi stiprioje šviesoje.
Tėtis įeina į kambarį, kur dirbu, pykstu, kad nesibeldžia, sako, man blogai su širdimi, tu paduok močiutei pietus. Mane persmelkia, klausiu, o kas būtent yra, sakau, gal kviečiame greitąją, tėtis sako, dar ne, aš išgėriau vaistų. Tėtis sėdi fotelyje perkreiptu veidu, aš įjungiu pertraukos režimą darbiniame kompiuteryje, šildau močiutei (kovo 5-ą jai suėjo šimtas metų) pietus, jai nieko nesakau apie tėtį. Tėtis laukia, kol suveiks vaistai, gąsdinantis, neaiškus skilvelių virpėjimas pereina į jam pažįstamą ritmo sutrikimą. Tai gal jau kviečiam greitąją? Dar ne. Praslenka dvi valandos, aš lyg ir dirbu, kažką maigau kompiuteryje, vis patikrinu, kaip laikosi tėtis. Baigiasi mano darbo laikas, po pusantros valandos turėčiau eiti į viešbutį Vilniaus senamiestyje, susitikti su „Rotary“ klubo nariais, jie finansuoja literatūrinę premiją, kurią laimėjau. Gerai, iškviesk greitąją, bet aš dar išsiskalbsiu kojines, nes neturiu su kuo važiuoti į ligoninę, sako tėtis. Man juokinga, juokas trumpam nuveja visa apimančią grėsmę, artimojo mirties baimę. Džiovinu tėčio kojines atsinešusi elektrinį radiatorių. Jau kviesk, sako tėtis. Tu turėsi juos priimti. Skambinu greitajai, prieš tai dar pagūglinu numerį, nes painiojuosi, seniai nekviečiau greitosios, koks dabar tas numeris, operatorius klausinėja visokių dalykų, aš bandau prisiminti tėčio amžių, bet prisimenu tik gimimo metus. „Laukite greitosios“, – galiausiai sako operatorius ir padeda ragelį. Skaičiau, kad greitoji turėtų atvažiuoti vidutiniškai per penkiolika minučių, žiūriu į laikrodį. Iš greitosios išlipa du jauni vyrai, rodau jiems, kur eiti. Mano tėtis (penkiasdešimt šeštų gimimo) atrodo toks senas prieš juos. Jie matuoja tėčio spaudimą, daro kardiogramą. „Jums vaistų jau nelašina? Turėtų padaryti elektrošoką ir tą pačią dieną paleisti.“ Tėtis sako, kad nevažiuočiau kartu, „aš visada važiuoju vienas“. Greitosios darbuotojai irgi sako, kad neverta, „jūsų neleis ten, reikės sėdėti keturias valandas ant suoliuko“. Tad lydžiu tėtį į greitąją, durys užsidaro, automobilis išvažiuoja. Aš turiu eiti į viešbutį Vilniaus senamiestyje, susitikti su „Rotary“ klubo nariais, jie finansuoja literatūrinę premiją, kurią laimėjau.
Tėčiui taikė elektrošoką, atstatė širdies ritmą, vakare jis jau grįžo namo. Kitą dieną jaučiausi tokia laiminga, kad viskas gerai baigėsi, kad tėtis namie, kad jo širdis plaka įprastu ritmu. Nebenervino darbas, miego trūkumas ar kiti dalykai, dėl kurių įprastai esu linkusi daug skųstis.
Žinau, ta grėsmė kabo kasdien, mūsų gyvybės kabo kaip uogos ant gegužę žydėti imančių medžių. Tėčio, kuriam aštuonis kartus širdies ritmą atstatinėjo su elektrošoku, šimtametės močiutės, nes žmogaus gyvenimo laikas ribotas, ir visų kitų, kuriems pavojus ne toks akivaizdus. Rašau šį tekstą kaip mirties atkalbėjimą. Vėl iš naujo žiūriu amerikiečių serialą „Šešios pėdos po žeme“. Serialas pasakoja apie šeimą, turinčią laidojimo namus. Kiekvienos serijos pradžioje kas nors miršta (senos moters gyvybė užgęsta miegant, jaunas meksikietis nušaunamas nusikalstamos gaujos, kūdikis miršta dėl staigios kūdikių mirties sindromo). Serialo veikėjai padeda artimiesiems organizuoti laidotuves, kuo šviesiau atsisveikinti su mirusiuoju, tačiau ir patys susiduria su netektimis, ligomis, santykių dramomis. Tas serialas guodė mane, trylikametę, kai tėtį ištiko pirmas infarktas, o mes buvome neseniai palaidoję senelį. Dabar jame irgi fiksuoju guodžiančias frazes, žmonių elgesio pavyzdžius, kaip taikomasi su gedulu, mirtimi, jos pavojumi. Atminty dėliojuosi katalogą, kuriuo tikiuosi pasinaudoti, kai prireiks. „Kodėl žmonės miršta? – Kad gyvenimas būtų prasmingesnis“, – kažką tokio užsirašiau trylikametės dienoraštyje. Tos frazės savaime lyg ir neguodžia, gali dėlioti jas kaip nori iš lego kaladėlių, kartais pataikai, kartais ne. Gal labiau guodžia buvimas kartu, skausmo ar baimės, kuriuos išgyveni, liudijimas. Mintis, kad neliksi vienas, net jei ir prarasi artimą. Galvojimas ne tik apie netektį, bet ir apie kartu išgyventą pilnatvę, džiaugsmą, net jei jis ir baigėsi. Dar nesibaigė, todėl einu pabūti su tėčiu, nors rinkimuose balsuojame už skirtingus kandidatus. Todėl einu pakalbinti močiutės, paklausti, ar nieko nereikia, net jei ir ne visada turiu jėgų klausytis, nes kai tau šimtas metų – kalbi daugiausiai apie save ir esi linkęs kartotis.
Tą dieną, kai turėjo įvykti literatūrinės premijos, kurią laimėjau, teikimo ceremonija, el. paštu gavau tyrimų rezultatus. Rezultatai rodė aukštą vėžio riziką ir aš labai išsigandau. Puoliau gūglinti, svarsčiau, su kuo čia pasikalbėjus. Netrukus ėjau į tą teikimą ir šypsojausi, dėkojau (visa tai atrodė taip nesvarbu). Vėliau dariausi kitus tyrimus, sužinojau, kad grėsmė nėra tokia didelė ir visa apimanti, kad daugelis mūsų gyvename lydimi mažesnio ar didesnio pavojaus.
Kai rašau šitą tekstą, pavasaris pamažu išjuda, lyg automobilis, įklimpęs purve. Vakar buvo Velykos, švietė saulė, ir mes leidome laiką lauke. Dešimtmetis sūnėnas slapstė kieme kiaušinius, kol sesė gamino pietus, aš vedžiojau už rankos dvimetį sūnėną, ne savo vaiką, bet truputį ir mano. Tie vaikai guodžia močiutę, linksmina tėtį ir kažkaip padeda įsigyventi į natūralią, nors ir žiaurią tvarką, kad vieni išeina, bet ateina kiti.