Įžanginis
Andrius Jakučiūnas. Paskui kurmį ir jo dorą
2024 m. Nr. 7
Antano Vaičiulaičio premijos laureato kalba
Kalbėti apie tai, kas liko anapus teksto arba tarp eilučių, – neįprasta. Tai gali pasirodyti ir egocentriška (taigi įžūlu, nepritinkama), ir beprasmiška: koks tikslas aiškinti kūrinį arba minėti jo sukūrimo aplinkybes? Be to, čia esama ir sunkumų, susijusių su atminties specifika: žinant, kokia ji nepastovi, prieraiši, kokia tąsi ir lipdybiška, kaip stipriai ją veikia tiek mūsų pačių, tiek kolektyvinė vaizduotė, – labai lengva pamesti tiesos giją ir nukrypti į savitikslį ekshibicionizmą. Bet aš pabandysiu.
Šiandien, priimdamas Antano Vaičiulaičio premiją už apsakymą „Kurmių problema, arba Doras žmogus“, kurį didelė dalis skaitytojų iš dalies pagrįstai laiko fantazijos šėlsmu, liudiju: tikrovės jame daugiau nei bet kuriame kitame mano kūrinyje, įskaitant netgi kone autobiografišką „Tėvynę“. Aprašytasis namelis – iš esmės identiškas mūsų vasarnamiui. Jis lygiai toks pat apsilaupęs ir papilkęs, susiliejęs su aplinka: man neprireikė nieko pramanyti – užteko rasti tinkamų žodžių apibūdinti tam, ką matau. Tiesa, seniai nebėra vapsvalizdžio – jį kartu su visomis jo gyventojomis, apsmaukusi nailonine kojine, dar vaikystėje močiutė nulupo ir sudegino arba užkasė į žemę. Nėra ir serbentų bei agrastų krūmų juostos, ją pakeitė pigi, nors ir pakenčiamos „Senukų“ kokybės ir estetikos tvora. Bet pakrypęs sandėliukas, verandėlė, stalas ir viršum jo kybąs šviestuvas – viskas kaip aprašyta. Tiesa, lango trūkis – išgalvotas. Iki šiol nesu tikras, ar šis vaizdas, kurį įlipdžiau grynai dėl estetinių paskatų, ne per sodrus ir ar netampa šičia visai nereikalingu įvaizdžiu.
Namelyje išties nemažai paveikslų, bet, žinoma, nėra grybų (nes realybėje jie neauga ant paveikslų). Tiesa ir tai, kad daugelis paveikslų gana išraiškingai nyksta, ir tas pasigėrėtinas procesas, tęsęsis daugelį metų, dar nėra pasibaigęs – kasmet jie pasiekia vis naują trūnijimo stadiją, ir aš turiu džiaugsmo tai stebėti. Tačiau nuo sovietinio albumo „Tavo Tėvynė – Tarybų Sąjunga“ viršelio kitados nukopijuota akvarelė, protagonistui tapusi pretekstu prabilti apie peizažą, išsilaikiusi gana neblogai – tik šiek tiek pasigarankščiavusi (debesys, skirtingai, nei rašiau apsakyme, dar puikiai matyti). Ilgą laiką maniau, kad diskusijos apie peizažą idėją man pakišo būtent šis darbas, bet – čia ir vėl atminties paradoksas – vėliau įsitikinau (turbūt reikėtų sakyti – „prisiminiau“), kad jos šaknys – giliau. Jų reikėtų ieškoti Kornelijaus Platelio verstame Tedo Hugheso eilėraštyje „Vanagas lietuje“.
Beje, visiškai nepramanyta ir sodo šiltnamio keliama kolosalaus sparno iliuzija – ją vaikystėje ir vėliau nesyk realiai išgyvenau dardėdamas į sodą tuomet dar sovietiniu ikarusu. Kelionei artėjant link pabaigos, kelias vienoje vietoje staigiai nerdavo į slėnį, kad kirtęs tiltą per mažulytį upelį vėl imtų ropštis į statų kriaušį. Žvelgiant nuo apačios, šis atrodydavo keistai išgaubtas ir panašus į gyvo padaro, kurio galvą atstojo į kelią įsiterpusi lūšna, kuprą; nuo jos link upelio besidriekiančios lysvės, vasarą apgaubtos polietilenu, išties primindavo bejėgiškai nukneibtą neįtikėtinai didelį sparną. Neslėpsiu, ir dabar važiuodamas tuo keliu visuomet įsivaizduoju įvažiuojąs į dinozauro vidų ir judąs juo išilgai. Artėjant link uodegos mano fantazija paprastai išblėsta.
Rašant apsakymą nutiko ir štai tokia istorija: prasimaniau arbatinuką ir vabalo kiautą jame – papūtus į snapelį šis esą pradeda ratu suktis sienelėmis ir skleidžia šlamančių lapų garsą. Kurdamas tą vaizdą drauge kūriau ir garsą – trumpam laikui tapau kompozitoriumi, atliekančiu simfoniją, kuri, kaip man rodėsi, nepriklausė nei muzikai, nei literatūrai. Tačiau scena niekur netiko, negalėjau jos pagrįsti. Kokia buvo mano nuostaba, vėliau radus sode lygiai tokį patį arbatinuką su vabalu viduje, kuris, kaip ir aprašytasis, pučiant į snapelį leido specifinį garsą! Turėjau pripažinti, kad arbatinukas buvo ne vaizduotės, o atminties kūrinys, visai be reikalo mano priskirtas vaizduotei.
Panašią pamoką man suteikė ir pajuodęs, apsilankstęs aliumininis puodas, kurį po šlamšto kalnu kitados radau vienoje išsiklaipiusių, atsikneibusiomis plokštėmis ir išbrinkusiais stalčiais spintelių, išvilktų į sodo vidurį, ir kuris man, kaip ir apsakymo protagonistui, priminė vaikystėje lauže suaugusiųjų (paprastai tuo užsiimdavo močiutė) degintus kolorado vabalus. Vis dėlto tikrindamas ir naršydamas po atmintį vėliau supratau, kad pajuodusio puodo ir kolorado vabalų sąsaja, iš pradžių atrodžiusi logiška, yra nevalidi: realybėje koloradai deginti sovietmečiu deficitinės tirpios indiškos kavos plačiadugnėse skardinėse, kurios, kad vabalai neišsilakstytų, kartais dar būdavo užspaudžiamos ir dangteliu. Skardinės naudotos ne po vieną kartą, jose visada būdavo sučirškėjusios ir prie sienelių išraiškingais gūbreliais priskretusios vabalienos. (O pats puodas, beje, priklausė gerokai naujesniems laikams – dabar jau legendinėje kelionėje autostopu į Pakistaną jame virdavomės ryžius ir arbatą.)
Šičia norėčiau šiek tiek nukrypti į šalį ir pastraipą skirti kaitrinėms elektros lemputėms, kurią protagonistas apžiūrinėja aštuntoje apsakymo pastraipoje ir kurias esu visokeriopai apmąstęs, čiupinėjęs ir ne sykį aprašęs (ypač preciziškai – romane „Tėvynė“). Tai sena mano estetinė obsesija, beje, įkvėpta (nors nežinau, ar tikrai galima „įkvėpti“ obsesiją) vaikystėje perskaityto Jerome’o Salingerio apsakymo „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“, kuriame viena iš veikėjų Šaronė Lipšiuc pasakoja naktimis skraidanti kambaryje, ir to įrodymas – rytais ant jos delnų būna lempučių dulkių. Nuo to laiko man visad rūpėjo kaitrinės lemputės – tiek ant jų besikaupiančios dulkės, tiek jų vidus, kuriame stirksodavo tas geležinis „bokštas“, vainikuotas volframo garbanų. Kaitrinių lempučių išnykimą pirmajame XX a. dešimtmetyje, prisipažinsiu, sutikau skaudama širdimi – tai lėmė ryškų poezijos mūsų gyvenime sumažėjimą. Lemputės išvaizdos ir paskirties dermė, reikšmės stiprumas ir įtaigi forma paverčia ją kone gryna metafora, nepaisant to, ją galima įjungti arba išjungti jungikliu. Be to, lemputės vakuume plytįs industrinis peizažas yra anapus fatalizmo – tai lemtis, kuri nėra nei gera, nei bloga, ji – ištinka. Todėl nesunku įsivaizduoti, kad tas trumpas epizodas, kur protagonistas apžiūrinėja lemputę, apsakyme nelabai svarbus, man turi didžiulę estetinę, kultūrinę ir sentimentalią reikšmę, be to, jis primena seną kvailą idėją įsukti į lemputės lizdą tuščią degtinės butelį (kažin ar pavyktų?).
Mąstydamas apie šiuos ir kitus dalykus, svyruojančius ant tikra / netikra, atsimenama / įsivaizduojama, mano / protagonisto ribos, kartais nukrypstant į vieną ar kitą pusę, supratau, kad neprisimenu, – ir netgi nesugebu įsivaizduoti, – kaip tas personifikuotas kurmis apskritai užsimezgė mano galvoje. Bergždžiai naršiau atmintį ieškodamas kokio nors atsitiktinio savo susidūrimo su šiuo padaru, vaizduotė rezgė aliuzijas, tačiau iš esmės buvo aišku: kurmio personažas susikūrė atsitiktinai, iš nieko, arba – intuityviai pagalvojau – iš baimės. Kieno baimės? Šito negalėjau pasakyti, bet tai buvo gija, kuri atvedė mane prie kastuvo – taip pat visiškai realaus, kabančio ant vinies irgi aprašytame sandėliuke. Ne sykį teko juo mosuoti, juo nudaigotas ne vienas tikras, realus kurmis. Močiutė sustingsta, kilsteli kastuvą ir po akimirkos staigiu smūgiu, tarytum rankose būtų ne kastuvas, o žeberklas, kerta ašmenimis į žemę – „užmušiau šetuonų“. Šis vaizdas stovi akyse kaip gyvas, ir jame matau daugiau nei tik savo močiutę (beje, nesutampančią su „Kurmių problemos“ senele, kurią įsivaizduoju visai kitokiais drabužiais ir kitokios kūno kompleksijos) – matau visą kartą, naviguojančią iš esmės kitoje doros ir kuriamo gėrio sistemoje.
Grįžtant prie kurmio kaip personažo, dera paminėti, kad jo istorija – ilgesnė nei šis, dabar laurus nuskynęs apsakymas. Ankstesniame didesnės apimties veikale, taip ir neišvydusiame dienos šviesos, kurmis buvo žvalus prekybos agentas, bandantis įpiršti naiviai senelei galingą (ir jai visai nereikalingą) dulkių siurblį, kurį atsitiktinai – prisiminęs kažką sovietinio tokiu pavadinimu, – juodraštyje pavadinau „Zyclon“. Tuomet dar neįsivaizdavau, kad įpusėjęs naują tekstą, kuriame kurmis bus jau ne agentas, bet mažas ir mielas quasi senukas, įsižiūrėjęs į protagonisto močiutę ir nuėjęs per toli, kad save reflektuotų, prisiminsiu labai panašiai vadintas dujas, kuriomis Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovyklose nuodyti žmonės: Zyklon B.
Tai buvo lūžis. Nors tekstas iš esmės nepasikeitė ir nebuvo papildytas, kuklus zoomorfinis, bet labai žmogiškas personažas, dėl močiutės palankumo pasiryžęs susidoroti su gentainiais, mano sąmonėje vienu sykiu tapo doros, save grindžiančios ne sąžine, bet lojalumu ir labai siaurai suvokiama pareiga, įvaizdžiu. Maža to – supratau, kad kolorado vabalų deginimas puode, minimas apsakyme, yra kone tobulas, – ne toks radikalus kaip kurmių naikinimas dujomis1, bet iš esmės dar žiauresnis (nes ciniškas), – fašizmo, ypač buitinio fašizmo, pasireiškiančio kasdienio gyvenimo nekalčiausiomis formomis, mechanikos netiesioginis apibūdinimas: jame daug tyro švelnumo, susijusio su būsimomis vakarienėmis palinkus prie lėkščių su šaltibarščiais, pareigingumo ir atseit rūpesčio, vienybės. Ir drauge tai iliustruoja „doros“ gebėjimą būti absoliučiai toli nuo žmogiškumo, buitinį („paprastą“) požiūrį į naikinimo technologijas, atsisakymą priimti savarankiškus sprendimus.
Galbūt todėl mintyse nuolat grįžtu prie svylančių kolorado vabalų vaizdo. Vabalų Osvencimas turi absurdiškos traukos, atšiauraus jaudinančio grožio, kuris skatina literatūrinę pompastiką ir kursto vaizduotės vizualumą. Esama čia ir kažin kokio pareigos motyvo: tarytum būčiau įsipareigojęs iš daugybės atminties (arba veikiau vaizduotės, o gal ir atminties, ir vaizduotės) pateikiamų versijų išrinkti pačią tiksliausią. Rodos, menu, kaip skubantis sienelėmis link puodo krašto, kur jį praris liepsnos, kolorado vabalas ūmai sustoja ir ima tirtėti lyg užviręs arbatinis, tada sutrūksta ir pasidalina į balsvą, pamažu vis juoduojančią košę ir lašelį vandens, kuris šnypšdamas netrukus išgaruoja. Ir (tuo pat metu) atmintis – o gal ir vaizduotė (arba ir tai, ir tai) – generuoja visai kitus galimai įvykusius scenarijus, kad ir štai tokį: per sukepėlių nugaras ir tiženas besiropščiantiems padarams beveik pasiekus puodo kraštą pasikeičia vėjo kryptis; ugnis siūbteli į puodo vidų ir visa pranyksta liepsnos gelmėje, iš kurios į paviršių iškyla galiausiai cypimu virstąs čirškimas.
Nežinau, – o dabar jau galbūt ir nebenoriu žinoti, kuris iš daugybės įsivaizduotų scenarijų artimesnis tikrovei. Prisipažinsiu, kartas pradeda atrodyti, kad jokio laužo ir jokio puodo apskritai nebuvo, o liepsnos tėra mano vaizduotės vaisius – tokiu atveju visus begalinius šio proceso tęsinius reikėtų laikyti teisingais. Beje, tai taikau ne tik koloradams. Pamenate, apsakymo pabaigoje protagonistas ir vėl papučia į arbatinuko snapelį tikėdamasis išgirsti šlamančių lapų garsą, bet iš vidaus pasigirsta „klaksintis ir melancholiškai ištęstas purpimas, primenantis stiprėjantį pirdulį“? Nors tikrovėje nieko panašaus nebuvo, aš vis tikresnis, kad įvaizdindamas savo požiūrį į protagonisto pažiūras – ir, žinoma, į siauražiūrę, savanaudišką „dorą“, – tąjį purpimą tam tikra prasme iš tikrųjų girdėjau. Norėčiau tikėti, kad tikrovė yra sudėtinga, susidedanti iš daug sluoksnių, tarp kurių yra erdvės ir mano tariamiems prisiminimams.
Apsakyme, septintoje pastraipoje, yra iš pažiūros nereikšmingas, tačiau (mano galva) svarbus sakinys apie gebenių stagarus, kurie pasirinko alternatyvų, disidentišką būties tąsos scenarijų, prieštaraujantį logikai, mokslui ir sveikam protui – užuot supuvę ir tapę tiženomis kaip visa organika, jie suakmenėjo.
Nesu iki galo tikras, ar taip pat nutiko ir tikriesiems gebenių stagarams mano sode. Vengiu patikrinti. Tiesą sakant, nenoriu nusivilti. Ne visada literatūros ir realybės ryšys toks glaudus, kad juo visiškai pasitikėtum. Tačiau net ir vien galimybė, kad taip galėjo ar galėtų nutikti, keičia pasakojimo perspektyvą iš neigiamos į teigiamą.
Norėčiau manyti, kad vėlesnėje ir vien vaizduotei prieinamoje realybėje, kuri lieka rašytiniam apsakymui pasibaigus, kurmis taip pat sugebėjo įveikti neapykantą, norą skirstyti bei rūšiuoti ir „suakmenėjo“ – tapo iš tiesų teisingas ir doras. Žmogus?
2024 06 20
1 Kurmių nuodijimas automobilio išmetamosiomis dujomis, nuo „dusliarkės“ nuvedus žarnelę į urvą ir įjungus variklį – visiškai realus ir plačiai naudotas. Anot anoniminių interneto komentatorių, tai buvęs vienas veiksmingiausių, šiandien jau nelegalių būdų atsikratyti kenkėjų.
Donatas Petrošius. Oro gynyba
2024 m. Nr. 5–6
Visi kalbėjimo būdai yra pavojingi, bet tyla – dar labiau.
Kalbėsi per dažnai – įgrisi, per daug emocingai – įsipyksi, išklosi viską, ką žinai, – išgąsdinsi. Prastų naujienų patys ukrainiečiai prašo neplatinti, kad jos nesugriautų gerų–blogų žinių pusiausvyros, kad patys jautriausieji nepalūžtų. Būna, karys atsiunčia padėką iš ligoninės – mūsų automobilis ir kraujavimą stabdantys tvarsčiai išgelbėjo gyvybę, bet supranti, jam dabar sunkiau nei apkasuose – sužeidimai tokie, kad vilčių grįžti į savo būrį, į ugnies pozicijas didvyriui praktiškai nulis. Jam dabar ypač sunku, jis nenori, kad jį tokį pamatytų, nes jis ėmėsi ginklo, kad apgintų savo šalį, o ne kad gulinėtų ligoninėse ir reabilitacijos centruose. Gal, kai praeis šokas, potrauminis sindromas ar kai baigsis karas, kai tam kariui grįš normalaus gyvenimo emocijos, jis pradės džiaugtis, kad išgyveno. Gal kada, bet ne dabar.
Kai antrus metus suki galvą, kaip kas mėnesį surinkti visureigiui, medicinai, dronui, jei pasiseks – termovizoriui – mūsų pačių nusistatytas minimumas mažam paramos fondui – susitaikai su viskuo: kad vieniems pradės kelti alergiją tavo įrašai socialiniuose tinkluose, kad kitiems – dosniausiems rėmėjams – jausiesi amžinai skolingas. Kad skundikai šmeiš ir gesins tavo įrašų matomumą, ieškos priekabių, kaip tave užblokuoti. Bet kol mūsų fondas mažas, tai ir niekšybės smulkios, galima nurašyti viską į eksploatacines išlaidas.
Atrodo, kad karas trunka visą amžinybę, o sąlyginės ramybės laikai buvo tiesiog išimtis pasaulinių karų istorijoje. Kai pradedi galvoti apie savo vietą visame tame – supranti, kad nesi joks savanoris. Nežinau, ar poetai apskritai daro ką nors savo noru, bent jau aš kiekvienos veiklos imuosi po vidinių konfliktų su savimi. Todėl teisingiau būtų sakyti – nesavanoriauju nei Ukrainos, nei Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms, tiesiog raginu padėti tiems, kurie gina mus, kurie moka tai daryti, kurie šiuo metu yra kraštiniai. Tiesa, yra solidarumo aspektas – mes su ukrainiečių rašytojais spėjome susidraugauti dar iki Maidano, Krymo okupacijos. Gaila, kad mūsų draugystės tikrumas matuojamas šitos nelaimės fone.
Visas mano nuopelnas tik tas, kad galiu šitiems reikalams skirti šiek tiek daugiau laiko nei kiti. Mėgstu vairuoti, nemoku kaulyti pinigų, tik, perlipdamas per save, retsykiais primenu – kas vyksta, ko reikia. Ne mitiniai aitvarai kas savaitę neša tūkstančius – yra bendruomenė, kuri, mums pakvietus, susibūrė savaime. Ratas tokių, kuriems aiškūs priežasčių ir pasekmių dėsniai. Tokių, kurie patys nutuokia, kad reikia padėti tiems, kas mus saugo.
Sujaudina, kai bankinių operacijų išklotinėse pamatai aukotojų vardus ir jų paaukotas sumas. Tikrai žinau, kad šiandieną nei eilėraščių, nei prozos rašymai, nei literatūros tyrinėjimai, nei redagavimai mūsų šalies darbų ir pajamų rinkoje nesulaukia didelių atlygių. Aš pats prieš keliolika metų buvau prisiekęs sau niekada nebedalyvauti renginiuose, kur nenumatytas honoraras, neduoti tekstų už ačiū, nedempinguoti redagavimo darbų. Nesivelti niekur, kur atlygis nepadengia sąnaudų. Bet Lietuvoje taip neįmanoma. Visas mūsų kultūros laukas išvarpytas vilkduobėmis, į kurias nuolat įpuoli – per patiklumą, iš inercijos. O dažniausiai – dėl įdomumo.
Iki karo į tai gebėdavau žiūrėti su humoru, dabar disbalansas pradeda nervinti, nes akivaizdu, kad taip neteisinga. Jei mes – rašytojai, vertėjai, redaktoriai, mokslininkai – gautume apytikriai tiek, kiek estai už tuos pačius darbus, ar bent pusę tiek, kiek gauna Vokietijos (pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, stabiliai vejamės vokiečius, atsiliekam jau tik trisdešimčia procentų) kultūros sferų eiliniai – mes galėtume dar aktyviau prisidėti ir prie pilietinių iniciatyvų.
Yra daugybė priežasčių, kodėl biudžeto pyrago dalybose kultūros sfera visada paskutinėje vietoje. Viena svarbiausių – mūsų niekas nesiruošia gelbėti, nes mes patys už save nekovojame. Nei patys menininkai, nei Meno kūrėjų asociacija, jei tokia tebeegzistuoja. Neįsivaizduoju, kaip gyvena – klesti ar vargsta – kitų sričių menininkai, bet literatūroje padėtis apgailėtina. Pastaruosius penketą metų popieriaus ir energijos kaštų kainos kilo šimtais procentų, bet Kultūros tarybos parama lietuvių autorių knygų leidybai liko užšaldyta nuo euro įvedimo. Peržiūriu kasmetinį paremtų knygų meniu, matau, kad poezijos leidybos projektai gauna po tris–keturis tūkstančius eurų. Maždaug tiek, kad pakaktų spaudos darbams. Bet juk spaustuvės darbais ir popieriaus pirkimu leidyba neužsibaigia – yra autorius, leidėjas – projekto vadovas, maketuotojas, redaktorius, korektorius, knygos dailininkas. Ir pristatymą reikia surengti. Visi subėgs, po truputį pasiaukos, pasidalins po šimtą eurų – iš pardavimų padengs dalį nenumatytų išlaidų (turbūt pastebėjot – visas gyvenimas susideda iš nenumatytų išlaidų), nes poezijos tiražai traukiasi. Bus kažkaip atsiskaityta Fondui, o jei autorius / autorė pelnys kokią premiją, bus galima sakyti, kad viskas nuostabiai pavyko. Tiesa, galbūt autorius / autorė buvo gavęs trijų ar net šešių mėnesių stipendiją šitai knygai parašyti. Bet stipendijos mūsuose simbolinės – tokios, kad Vilniuje (nesuprantu, kodėl dauguma rašytojų gyvena Vilniuje, turbūt, kad kuo labiau išsekintų savo organizmą) niekaip neišgyvensi papildomai nedirbdamas: prisiimi įsipareigojimą parašyti knygą, bet tuos tris ar daugiau mėnesių negali atsidėti rašymui, nes reikia prisidurti pragyvenimui, „multitaskinti“. Bet negali skųstis.
Net Nacionalinę kultūros ir meno premiją per pastaruosius dešimtmečius infliacija suėdė taip, kad už gautus pinigus nebeįpirksi Vilniuje nė vieno kambario buto; už tą sumą jei kas ir išeitų, tai ne sodyba prie ežero ar miško, o tiesiog troba vidury agrodykumos su būdele už malkinės.
Infliacijos poveikį visi supranta – ir Fonde, ir Ministerijoje. Bet ir mus slegia tas pats supratimas – iš kur daugiau paimsi krašto gynybai, „vilkams“, „leopardams“, Vokietijos brigadai, oro gynybai – nuo kažkurių sričių reikia atgnybti, o nuo kultūros atgnybti paprasčiausia, nes mes neturime traktorių ir savo teisių (dar yra toks glitus žodis – lūkesčių) ginti į Gedimino prospektą neatšliaušim.
Pasisakau už keturis procentus krašto apsaugai. Nesvarbu, iš kur atrieks, kokius mokesčius pakels. Tik turiu vieną pageidavimą – kad ant oro gynybos raketų, „leopardų“ ir „cezarių“ vamzdžių leistų žymekliais užrašyti citatas iš šiuolaikinės mūsų literatūros ar kokius kitus šiuolaikinius kultūrinius ženklus užpaišyti, nes finansavimas gynybai nemenka dalimi ir mūsų, kultūrininkų, sąmoningumu arba tyliu pritarimų grįstas. Galima būtų suskaičiuoti, kiek susitaupė lėšų per pastaruosius trisdešimt ketverius metus vien dėl to, kad regioninių bibliotekų aprūpinimas naujomis knygomis buvo tiesiog imitacinis, jei lygintume su estais ar kitomis šalimis, kurios labiau į Vakarus. Kiek dar visko būtų sutaupyta visas tas bibliotekas uždarius ir, kaip nūnai Vilniuje, paleidus linksmuosius bibliobusus su trimis maišais išmaniai atrinktų knygelių visiems gyvenimo atvejams.
Jei virtualioje sąskaitoje monetizuotume visus menininkų dalyvavimus už dyka pastaraisiais dešimtmečiais kuriant gyvybiškai būtiną šalies kultūrinį foną, ko gero, susidarytų pakankama suma pirmam įnašui F-35 eskadrilei įsigyti.
Aukoja ir aukojasi ne tik menininkai. Statistikos departamentas ar pagalbinis intelektas gali nesunkiai suskaičiuoti, kiek atriekia visa Lietuva, kiek surenka paramos fondai, tuomet, padalinę iš apytikrio gyventojų skaičiaus, galėtume pasakyti, kiek maždaug vidutiniškai kiekvienas pilietis prisideda prie šalies gynybos. Bet tie skaičiai būtų iškreipiantys tikrovę, nes realybėje vieni aukoja keturženklėmis sumomis, kiti gėdijasi prisidėti pagal išgales – bent dešimt–dvidešimt eurų. Tretiems – nusispjauti, bet – statistiškai – mes visi remiame vienodai. Net Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondas tiekia paramą mūsų gynėjams nuo visų Lietuvos rašytojų ir skaitytojų. Net ir nuo tų, kuriems – viskas nė motais.
Turbūt taip ir yra – iš mūsų paima daugiausiai, nes mes daugiausiai visko sukuriame. Ir kursime (bent jau rašytojai), nes ir patys aiškiai nežinome, iš kokių vidinių ar išorinių išteklių randasi literatūra. Norime mes to ar nenorime, bet esame pasmerkti būti privilegijuoti. Tie, į kuriuos dėdės ir tetos rodys pirštais ir besiožiuojantiems vaikams sakys – žiūrėkit, mes iš šitų beveik viską paėmėme, bet jie vis tiek suranda ką duoti, mokykitės iš jų idealizmo.
O iš tikrųjų – jokio idealizmo mūsų veiklose nėra, tiesiog eilėraščių (kartais – ne tik eilių) rašymas yra sunkus darbas bandant taikytis į oro gynybą ir nenusivažiuoti iki oro pavojaus.
Antanas Šimkus. Nieko tokio
2024 m. Nr. 4
Pavasaris užklupo netikėtai. Jam turbūt buvo pasiruošę kelininkai, bet kultūrinės spaudos darbuotojai – nelabai. Reklamuodami Kultūros ministerijos pasiūlytas knygas, visai pamiršome žiūrėti pro langą. O reikėjo… Kai per seminarą, skirtą kokybiškesniam finansavimo paraiškų pateikimui, dirstelėjome į monitorius, supratome, kad geriau vis dėlto žiūrėti pro langą. Ir netgi klausytis geriau paukščiukų, o ne aiškinimo, kad turi praeiti keliasdešimt darbo dienų, kol projektai bus įvertinti. Nes įstatymas toks, nes ekspertai turi padirbėti. Viskas suprantama. O paskui ateis vasara, atostogos. Dienos bus ilgos, naktys trumpos. Liepos mėnesį galėsime susimokėti už pavasarį. Situacija paprasta. Jei kam nepatinka, tai nepatinka. Gūžtelėkit pečiais, apsisukit triskart ant kulno, parėkit kokiam eglyne iš visų plaučių, kad net erkės išsilakstytų. Gal palengvės. Jei ne, nieko tokio.
Galite išeiti iš darbo – dabar trūksta viešojo transporto ir tolimųjų reisų vairuotojų. Visada stinga apsaugininkų prekybos centruose. Pakuotojų sandėliuose ir angaruose. Mokytojų, galų gale. Nemokate mokyti? Tiesiog rinkitės. Visko išmokys. Jūsų trūksta visur. Jeigu kam nors pasakytų, kad atlygio ar honoraro negaus du, tris, keturis mėnesius, – pasipiktintų visi sektoriai. Suvažiuotų traktoriais ir buldozeriais. Tik kultūros sritis nevažiuos – neturi tokio transporto. O gal, visoms redakcijoms susimetus, kokį girgždantį autobusą ir pavyktų įsigyti. Važiuotų kultūriniais maršrutais – nuo vienos redakcijos prie kitos, triskart aplink Seimą, du – aplink Vyriausybę, pro buvusius Menininkų rūmus irgi kokį sykį pravažiuotų. Tiesa, dar reikėtų kuro. Nesukrapštytumėte? Nieko tokio.
O gal neberašykite kultūriniams leidiniams? Rašykite „į stalčių“. Kaip tyčia jau gerus trisdešimt metų niekas tose baldų dalyse nieko vertingo kultūrai, literatūrai neaptinka. Nei forma, nei turiniu. Per keletą mėnesių galima ir vieną kitą skyrių romanui, o gal net visą apysaką suraityti, porą gerų straipsnių. Arba dar geriau – rašykite ne kultūriniams leidiniams. Intelektualų balsas, kurio taip pasigendama viešajame diskurse, galėtų pakomentuoti gausybę akivaizdžiai neperprastų situacijų. Ir nušvistų kitom spalvom paveldosauga, švietimas, institucijų bei gatvių pervadinimas ir stadionų statyba. Ir politikai apraibusiomis akimis cituotų mintis iš didžiųjų portalų, o jūs gautumėte deramą honorarą. Neskaitytų? Negautumėte? Nieko tokio.
Sako, padeda ir kita, su tiesioginiais darbais nesusijusi veikla. Pabandykite ruletę. Pokerį ir sportinį bridžą. Pasjansą. Jei netyčia išloštumėte didesnę sumą, galėtumėte paremti redakciją. Apmokėti spaustuvės išlaidas. Maketavimą. Elektrą ir internetą. O jei išloštumėte labai daug, turbūt galėtumėte nusipirkti visą žurnalo tiražą ir išvežioti po šalies mokyklas. Sakote, mintis be fantazijos? Sutinku. Priklausomybės centruose apie lošimus ir jų padarinius sužinotumėte dar daugiau. Nenorite prasidėti su azartiniais reikalais? Teisingai – visas mūsų gyvenimas loterija. Neištraukėte laimingo bilieto? Nieko tokio.
Tikėtina, kad to bilieto neištrauks ir įsivaizduojami jūsų priešai. Biurokratai, lėtųjų mechanizmų kūrėjai, nieko gera nelinkintys ir nišinės spaudos vertės neįžiūrintys valdininkai, euro logikos sekėjai – niekas tiesiogiai neprisidėjo prie tokios situacijos. Atsakomybė tolydžio skirstėsi, smulkėjo, malėsi vis didesnių smagračių dantyse, kol net smėliuko aslai pabarstyti neliko. Nė vienas negali prisiimti atsakomybės ar kaltės. Nuoširdžiai. Ar netgi nenuoširdžiai. Tiesiog taip yra. Nebent gali pirštu parodyti į pačius leidėjus. Su nuoširdžia nuostaba. O kodėl nesukaupėte tokiems atvejams? Negi nežinojote, kad taip gali būti? Nenujautėte? Nujautėme. Bet iš nuojautos geriau rašyti eilėraštį. Neparašėte? Nieko tokio.
Pavasaris labai tinkamas metas užsiimti daržo ir sodo darbais. Tam skirti plėšomi kalendoriai ir nedidelio formato žurnaliukai kupini rūpestingų patarimų, kada ką sėti, kaip paruošti žemę, žodžiu, – kaip elgtis su visa kultūra pirmine to žodžio reikšme. Tad, pasimokę iš neužderėjusių pažadų vaisių, galėtume jau dabar skirstyti plotus būsimam daržininko sezonui. Ak, neturite žemės sklypo? Giminės nepriima, veltėdžiais kartais net į akis pavadina? Jau turbūt pripratote – per tiek metų visur tokių replikų prisiklausėt… Ir ką? Nieko tokio.
Jei dar neatjungė elektros, pagyvenkite sunkų laikotarpį socialiniuose tinkluose. Triskart per dieną parašykite, ką veikėte, ko nevalgėte, pasipiktinkite, pakomentuokite, pagriežkite dantį – ir nestigs jums veiklos, emocijų – ypač jei dar parašysite ką nors provokuojamo, susijusio su literatūros kūrinių, rašytojų vertinimu, nuvertinimu. Gyvi tinka labiausiai, bet iš praeities irgi galima prisitraukti. Nė nepastebėsite, kaip prabėgs net ne tie keli mėnesiai, o metai… Daug ko nepastebėsite. Nieko tokio.
Anąnakt sapnavau, kad per posėdį turiu pasakyti, jog bendradarbiai pinigų nematys dar vieną ketvirtį. Prabudau, norėjau pasidžiaugti, kad sapnas. Bet prisiminiau, jog rytoj redakcijos susirinkimas – ir turėsiu pranešti tą žinią. Suprantu, kad tiesiog taip susiklostė. Suprantu, kad yra daug svarbių, svarbesnių dalykų šalyje ir pasaulyje, ir vis dėlto negaliu atsikratyti jausmo, kad šiame sapne kažkas ne taip. Stipriai ne taip. Košmarai? Prastai miegate? Nieko tokio.
Pasaulis nėra ta vieta, kur viską lemia vienas ar kitas fondas, kur tekstas vienokiame ar kitokiame leidinyje gali paveikti skaitytoją taip, kad keistųsi jo gyvenimo samprata, pažiūros, kultūrinė patirtis. Be jokios abejonės, per maži skaičiukai ir vienetukai. Bet jų – tų raidžių, žodžių, sakinių – visuma atveria daugiau galimybių tam pačiam pasauliui išlikti. Taip. Išlikti.
Ir čia nepridėsiu įprastinio refreno.
2023 03 24
Lina Buividavičiūtė. Du lagaminai ilgesio sniego
2024 m. Nr. 3
Ruošiuosi išvykti. Sukrauti du lagaminai sniego – vadovaujuosi Tavo instrukcijomis – šiam tekstui, gyvenimui. Nes tai – metafora, „kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti“1. Nespėjau, kol dar buvai, o dabar rašau Tau laišką, nors niekada nebus taip gražu – kaip Lorelei. Šiandien maudžiančiais kaulais ir raumenimis jaučiu atodrėkį, nors dar neateina tikrasis pavasaris. Žinai, apie ką galvoju? Apie močiutės man sektą pasaką apie mergaitę iš sniego. Senelė ir senelis labai norėjo turėti dukraitę, ir sukūrė ją, Snieguolę. Skaisčiau sužibus saulei, mergaitė ištirpdavo. Tačiau vėl ateidavo žiema ir Snieguolė atgydavo. Viltingas amžino pasikartojimo ratas, galbūt tik guodžianti banalybė.
Rašydama Tau, galvoju ir apie praleistas progas ir tuos, kuriuos noromis ar nenoromis apleidžiame. Šiek tiek prisibijojau Tavo simpatijos. Kvietei apsilankyti savo vienatvės ir grožio užutekyje. Atsimenu – renginys Kaune, mano studentai ir dėstytojai susitinka su Mariumi, siūlai mums atvykti į svečius. Taip ir neapsilankėme. Paskui buvo per vėlu. Kokius dalykus, kurių taip ir nepasakiau, šitą atodrėkio metą ištarčiau į telefono ragelį taksofone? Kalbėčiau apie tai, kad visada jaučiau Tavo palaikymą. Gėlių puokštė, įteikta prieš pirmosios knygos pristatymą. Petys, į kurį atsirėmiau vieną „Poetinio Druskininkų rudens“ vakarą. Ir kitas, paskutinis Ruduo, kada Tavęs privengiau. Nes buvo per daug baisu. Nejauku. Galbūt mano žodžiai taptų medžiaga dar vienam dokumentinio teatro spektakliui, operos libretui. O gal žodžius išnešiotų vėjas, jie sudygtų atokiausiose vietose, dykvietėse ir savanose, nes abu žinome, kad visi laiškai iš tiesų yra žirafos. Keista, jaučiu šiandien, lyg, rašant pasauliui, saulei ir Tau, žodžių vagas kreiptų Didysis Tiesintojas. Tvarkos dėsniai – jei pargriauni, turi pakelti. Jei yra apleistis ir neviltis, turi būti ir ryšys, vilties pažadas. Net jei sniegas – toks efemeriškas, snaigių forma yra kone tobula. O pasakos Snieguolė kasmet atgyja.
Dar kartą skaitau Tavo eilėraštį „continental“: „kaip keista kad / mirštama. kaip keista kad daiktai mus pergyvena / mes silpnesni už daiktus už citatas už kada / nors sėkmingai ištartą frazę kuri irgi / pergyvens ir mus ir žmones ją išgirdusius / ją kartojusius“2. Žinok, šio eilėraščio eilutės pasirinktos Tavo jubiliejui skirtai parodai. „Mes silpnesni už daiktus“, ak, būtis sau ir būtis savaime, oro uostų vienatvė, tirpstantys sniegai ir ledynai, kiek galime įsismelkti į šį pasaulį, jo objektus, palaikomi kibirkščiuojančios įtampos tarp savumo ir svetimumo, tarp gyvybės ir nyksmo. Tikriausiai sakytum, kad mane vėl užvaldė „bereikalinga patetika“. Ir dabar dėkoju už atvirumą. O apie mirtį ir gyvenimą vis dar parašoma gerų tekstų. Skaitau Akvilinos Cicėnaitės esė „Pasimatuoti mirtingumą“ sausio „Metuose“. Ir aš matuojuosi – savo ir kitų eilėraščius, prabangius rūbus, kurie trina, ir ašutines, kurios glosto odą, svetimus spaudžiančius batus ir geležines vargo klumpes, kurių niekaip nesunešioju. Bemiegės naktys, kai niekas neateina „iš erdvių giliųjų“, nesu sapnavusi ir Tavęs, todėl baltai pavydžiu kolegoms, kurių sapnuose atsilankai – po tų naktų jie parašo gražios ir liūdnos poezijos. Nors turiu prisipažinti, kad ant Tavęs vis dar šiek tiek pykstu. Kad susideginai. Kad, dabar galiu pasakyti atvirai, pernelyg suaugai su samurajaus vaidmeniu. Girdžiu atitariant, kad tai – ne spektaklis, ne kaukė, kurią paskui lengviau ar sunkiau nusimeti. Savastis, esybė – galbūt, galime vadinti kaip nori. O vis dėlto girdėjau, kad lemiamais mėnesiais gėrei tik bananų sultis ir tauriuosius gėrimus. Pyro pergalės, kurioms esame pasmerkti. Daug galvoju apie rašymo altorių ir atnašavimą kūrybos dievams. Mažutis Garšva vis dar sėdi mūsų sąmonėje. Veiksnūs eilėraščiai, kuriuos noriu sukurti: apsėdimas, apleisti artimieji, nukramtyti nagai, suvešėjusios nerimo piktžolės. Jei jau matuojuosi savo mirtingumą, noriu, kad mano įkapių suknia turėtų „ne veltui gyvenau“ įsiuvus, prasmės ornamentus. Įtikiu, kad tai, jog ką nors po savęs paliksiu, kad mano nuogumą ir silpnybę pridengs išliekantys daiktai ir citatos, šį tą reiškia. Eilėraščių sniegas taip greitai neištirps. Mūsų gildijos Achilo kulnas – jautrumas, susireikšminimas, egzaltacija ir kančios adoravimas, vientulystė, kurią pasirenkame patys. O galbūt nereikia prisidengti gildija – tai tiesiog aš. Po vaidmenimis ir kaukėmis, kurie pripildo – ir tuštuma. Ego žiežirbų sudegintų planetų kraštovaizdžiai su pajaco Uliaus Tuliaus viltimi ir Kuto dovanota pupa. To mūsų išorinėms ir vidinėms teritorijoms dabar labai reikia – kad nuo valdžios apsvaigę kadrilių šokėjai atsimerktų, kad nereikėtų dar vienos bičiulio aukos, kad vešėtų gyvybė.
Žinai, svetimas ir savas istorijas dažnai skaitau kaip perspėjimus. Peržiūrėjau João Canijo filmų dilogiją „Gyvenimas blogas“ ir „Blogas gyvenimas“. Labiausiai į širdį susmigo nusižudžiusios herojės ir jos motinos žodžiai – apie tuštumas ir vidinius rėčius, kurie niekaip neužlaiko gerų dalykų. Apie juodąsias skyles, į kurias esame traukiami, ir negebėjimą joms atsispirti. Supratau: kiek į save bekraučiau, jaučiuosi nepakankama ir nesandari, kiaurai perkošiama nepalankių vėjų. Kūryboje ir gyvenime norėčiau savyje pamatyti tai, ką (kartais) matei Tu. Ar man trūksta Tavęs (ir) kaip atspindžio, stebuklingo veidrodėlio, kuris parodytų, kas pasaulyje gražiausia? Bet dar aš pažiūrėjau naujausią Yorgos Lanthimos filmą, žavus, nors kiek per daug deklaratyvus – bet mažutėlių lūpomis kalba tiesa, tiesa kalba ir bręstančios moters kūnu, stiprybe ir laisve. Tavęs nėra, veidrodėlio nebus, mėginsiu pati pasirūpinti cukraus ir smurto pusiausvyra.
Vytauto Mačernio poetinis laiškas baigiasi patikinimu: „Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs: / Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau“3. O vis dėlto po to, kai Tu mirei, aš pasaulyje radau daug dalykų – ir tų, kurie suteikia gilaus liūdesio, ir tų, kurie, net kartodamiesi, atneša atsinaujinimą. Pasaulio laikrodžiai vis dar muša Žvėries viešpatavimo valandą – bet, manau, didžiuotumeisi, kaip drąsiai jurgiai kovoja prieš slibinus.
O aplink visi ruošiasi Knygų mugei – dėlioju būsimų pristatymų klausimus ir aš. Skaitau apie LDK, Žygimanto Augusto Senojo nesantuokinę šeimą ir stiprias moteris, apie distopinį ateities pasaulį ir politines intrigas, skaitau asmeninę ir tautos istoriją aktualizuojančią poeziją, kaip gražiai susišaukia su lagaminu, pilnu sniego, – fosilijos, kurios yra nėriniai. Efemeriškumo ir išsaugotų istorijų pėdsakai. Jei sniegas turi atmintį, kur slypi jo prisiminimai?
Nes viskas sukasi, kol karuselėje lieka bent vienas arkliukas, aukštyn ir žemyn, varomoji jėga, vislumas, gyvastis, nesibaigianti tol, kol nenutrūks elektros tiekimas. Išeidamas pasiėmei tik du lagaminus sniego, užtai daug liko mums. Visi laiškai, raudonijantys ant baltų drobulių, ant apsnigto miško paklotės – skambant užburtų ar atspėtų fleitų melodijoms.
2024 02 15
1 Navakas K. Du lagaminai sniego. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – III viršelio atvartas.
2 Navakas K. Eilėraščiai // Metai. – 2017. – Nr. 7 (prieiga per internetą).
3 Mačernis V. Laiškas mirusiam draugui // Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 216.
Laura Sintija Černiauskaitė. Gerieji žmonės
2024 m. Nr. 2
Štai sniege išmintas takas. Galiu rinktis, kaip eiti – nuvalytu šaligatviu ar trumpesniu taku tarp tvoros ir šventiškai apsnigto šabakštyno. Akimirką pasvyravusi tarp patogumo ir romantikos, renkuosi takutį. Klampoti per sniegus, nors kelias trumpesnis, užtrunka. Ir batai pilni, ir sijono padelkos sušlapo… Bet jauni medeliai, rūpestingai aptvarstyti žiemos tvarsčiais, tokie tykūs ir gražūs, glosto man galvą ir žvelgia iš labai arti. Aprengtos, apvalkstytos jų liesos rankos, joms reikia sulaukti pavasario šilumos. Keista, bet tame viduržiemyje, toje gailestingai apmuturiuotoje gyvybėje, kurios kietu miegu pasirūpinta, jau matau pavasarį, matau, kaip jam atėjus viskas bus; galiu jį pasiekti tarytum ranka praplėšusi ploną laiko luobelę… Ir nuo šito žinojimo žiemos bruožai darosi dar gražesni, brangesni. Klampodama sau patyliukais galvoju: noriu, kad išliktum, paslaptingasis sniego takelį, įmindama tavyje savo pėdas ant tų, kurie ėjo prieš mane, o savąsias palikdama tiems, kurie eis po manęs, – prisidedu, kad išliktumei bent iki artimiausio atodrėkio…
Sako, seniau žiemos būdavo šaltesnės, ledai skanesni, žmonės geresni, dosnesni, draugiškesni. Ir norisi tuo tikėti, nes skamba kaip pasaka, nuo kurios mus skiria vos vienas ką tik užverstas puslapis. Tokią tolimą, šaltą žiemą vienas jaunas žmogus, atvykęs studijuoti į Kauną iš savo kaimelio, vaikščiojo į paskaitas su nutrintu tėvo švarku. Viduržiemy, per speigus ir pūgas. Kol geraširdė kursiokė neapsikentusi atidavė jam savo atsarginį paltelį. Tiesiog atnešė į paskaitas, aprengė ir paleido. Tas moteriškas paltas gerokai palengvino žmogaus gyvenimą, gal net išgelbėjo gyvybę. Ant lieso vyriško kūno jis nebeatrodė moteriškas, taigi niekas to nė nesuprato. O geraširdė kursiokė po kurio laiko mirė nuo keisto ūmaus smegenų uždegimo; sako, su palto atidavimo istorija jis niekaip nesusijęs.
Viskas mums duota taip trumpam, taip trumpam!.. Ūmiai, spontaniškai tą suvokęs jau nė nežinai, liūdėti dėl to ar džiaugtis. Tačiau kai kurie praeinantys dalykai įplaukia, įsirašo į širdį visam gyvenimui – tik joje jie ir išlieka, tenai jų tikroji saugykla. Mergina, kurios seniai nebėra; jos paltas – nors ją ir pergyveno, bet irgi jau išnyko. Kone pusė amžiaus praėjo, bet šit vieną rytą žmogus, veždamas savo žmoną apšarmojusiu vasario keliu, staiga atsimena ir papasakoja apie moterišką paltą, kurį vilkėjo vieną tolimą jaunystės žiemą. Ir gražus seniai mirusios kursiokės poelgis staiga atgyja, tarsi ką tik įvykęs.
Pasak Mirceos Eliadės, žmogaus švenčiamos šventės kyla iš amžino ontologinio laiko, kuriame viskas vyksta ir niekas nėra praėję. Jau primityvusis gentinis žmogus nujautė apie šio laiko egzistavimą ir švęsdavo savo šventes rituališkai įžengdamas į jį. Niekas per daug nepasikeitė. Šventės – religinės ir, manyčiau, net pasaulietinės – yra dviejų laikų: kasdienio ir ontologinio, žmogiškojo ir dieviškojo, chronos ir kairos, susikirtimo taškas. Švęsti reiškia ne šiaip atsiminti ir paminėti, bet sudabartinti ir vėl išgyventi tuos įvykius, kuriuos švenčiame. Būdami tokie, kokie esame dabar. Pasikeitę, vyresni, daugiau patyrę, pakeitę požiūrį į kai kuriuos dalykus. Nes tai mes šiame žemės laike vis keičiamės, o praėję įvykiai jau yra išbaigti, vienetiniai, įrašyti ir užantspauduoti laiko knygoje, o mums gyvi tik tol, kol juos saugo mūsų atmintis.
Įprasta manyti, kad vaikai ir jauni žmonės yra laimingesni. Kad vaikystė ir jaunystė buvo tas šviesus galimybių atsivėrimo laikas, toks beveik ontologinis – švari pradžių pradžia, kai viską matėme šviesiai, viltingai, kai turėjome tiek energijos… O iš tiesų tik buvome pradėję gyventi ir dar nepažinojome tikrovės tokios, kokia ji yra; dar nebuvome pajėgūs jos pažinti. Ilgėtis vaikystės ir jaunystės – tai ilgėtis ne tik gyvenimo pradžios tyrumo, bet ir tam tikro nepilnumo, nesubrendimo, egzistavimo vien sterilioje tikrovės pusėje. Su metais pažindami tikrovę tokią, kokia ji mus ištinka, kartas nuo karto būname stipriai supurtomi. Tie neišvengiami supurtymai mus formuoja stipriausiai, retsykiais padėdami kaip traukiniams nuo vienų bėgių persikelti ant kitų. Tačiau daugiausia laiko gyvenime užima kasdieniai žingsniai, kasdienės sukauptos pastangos ko nors siekiant, kasdieniai santykiai. Visa tai ir sudaro pagrindinį mūsų gyvenimo turinį – paprasti, pasikartojantys, tarytum niekuo neypatingi žingsniai… Gyvenimas duotas ne tam, kad iššvaistyčiau jaunystės jėgas ir beviltiškai virkaučiau, kokios seniau žiemos buvo šaltesnės ir žmonės geresni, bet kad vis labiau pats atsirasčiau kaip žmogus. Esantis dabar ir žvelgiantis į priekį. Suformuotas daugybės kasdienių judesių, nušlifuotas išbandymų, užgrūdintas ir perorientuotas supurtymų. Taigi išeitų, kad, kuo ilgiau gyvenu, tuo tampu tikresnis, išbaigtesnis, tarytum ir laimingesnis?.. Tačiau kodėl ne su visais tai nutinka? Kodėl kai kurie žmonės, jaunystės hormonams išsieikvojus, sustoja ir tarytum apmiršta, pasibaigia?..
Kas tinka žmogui, turbūt galima pasakyti ir apie visą tautą. Šiemet, artėjant Vasario 16-ajai, kyla mintis: štai, kaip tauta jau išgyvenome vaikystės naivumą ir idealizmą, įveikėme paauglystės krizes, sudėvėjome jaunystės paltą, pasiekėme brandą: mums virš trisdešimt, jėgos žydi, ir galvoje košės yra, bet minkšta sofutė ima traukti labiau už žygį su palapinėmis… Kažkur čia pat vaidenasi sotaus gyvenimo nuobodulys, suaugėlio melancholija, murmėjimas ir atbukimas. Kas toliau? Vidutinio amžiaus krizė? Pamažu virtome vartotojiška visuomene, kuriai materialinė gerovė esti savaime suprantamas dalykas. Suerzina, kai atvykęs į viešbutį nerandi muiliuko. Arba kai paaiškėja, jog nakvynės namuose teks dalintis dušu su kitu kambariu. Jei ne karas pašonėje, supurtantis ir neleidžiantis ramiai miegoti, turbūt jau būtume visai užsiliūliavę. Bet prabudo kovos, užuojautos, vienybės resursai. Gyvai, vos ne ontologiškai atnaujinta Sausio 13-osios patirtis. Tauta su tokia patirtimi visada turės ypatingos empatijos kitoms, karo krečiamoms ir prievartaujamoms. Šis kančios įspaudas mūsų genetikoje išties subrandina; norisi tikėti, kad būtent jis niekada neleis lietuviams galutinai užmigti viskuo persisotinusio civilizuoto vartotojo miegu; mūsų šventieji kankiniai Danguje to neleis.
Su empatija, beje, būna visaip. Kartais nė nesupranti, ką ir dėl ko užjauti.
Štai visai neseniai skambina man į miestą jauniausias sūnus, šeštokas. Klausia:
– Mama, kada sugrįši?
– O kas?
– Čia tokia senutė pas mus laiptinėje, ieško, kur gyventi. Klausia, kada ateis suaugusieji. Aš jai dabar arbatos darau.
Sakau:
– Nunešk jai telefoną, pakalbėsiu su ja.
Vaikas akimirką patyli.
– Kažkaip nenoriu nepažįstamam žmogui duoti telefono…
Gal ir tikrai. Kadaise prieš dvidešimt metų viena skaistaveidė močiutė, nors prie žaizdos dėk, taip mane apgavo, kad iki šiol negaliu patikėti. Klausiu:
– Ar toji senutė keista?
– Nu ne, tokia tipiška, – atsako man vaikas.
– Gerai, atvažiuoju.
Vis dėlto paaiškėjo, kad senutė su dviem maišais ir kreivai užsidėta medicinine kauke gerokai keista. Ir net ne senutė – juodai apsirėdžiusi moteraitė virš penkiasdešimties. Ji tikrai ieško, kur gyventi. Tik šneka labai nerišliai, pamiršta, ką sakiusi. Blaiva, iš veido visai normali ir tipiška, bet neadekvati. Ką daryti? Pasiūlom sriubos – nenori; jau gėrė arbatos. Sakau jai:
– O iš kur jūs čia atėjote?
– Aš dirbau čia netoli, kadaise… Čia buvo kavinė… Dvi kavinės!
– Ne, – sakau. – Kur jūs šįryt prabudot?
– Kur prabudau? Pas gimines.
– Tai ir eikit pas juos.
– Ne ne, jie manęs nenori! Patys ant buto.
– O nakvynės namai? Čia netoli yra.
– Buvau, ten nieko gero… Kažkokią kortelę duoda, o aš neturiu. Buvau savivaldybėje – nepadėjo…
Ir jos mintys vėl ima painiotis… Dieve mano, ką gi su ja daryti – lauke šalčiai, net mūsų nešildoma laiptinė iš vidaus apšerkšnijusi… Kol svarstau ir nervinuosi, moteraitė jau eina per kiemą su tais dviem maišais toliau sau ieškoti namų. Taip ir liekam suglumę, kalti – kas čia ką tik įvyko?.. Gaila žmogaus, bet kažko nežinai, nesupranti, ir esi bejėgis. Tylėdami valgom sriubą.
Bet ne visada taip blogai. Štai prapuolė Lietuvoje vaikas, ir žmonės susivienija, ieško. Vieną nesveiką, iškrypusį tautietį „padengia“ daugybė normalių žmonių, tėvų ir motinų, kurie ieško to svetimo kaip savo. Ir kas dabar murmės, kad lietuviai susvetimėję, abejingi?.. Ištiko kraupi nelaimė, ir abejingumo kaip nebūta… Sakoma, kad meilė – ne jausmas, o veiksmas. Kiek daug meilės vienam nuskriaustam vaikui iš daugybės nepažįstamų žmonių!..
Arba štai gydytojas ligoninės priimamajame, kuriame teko pasėdėti prieš kurį laiką ir prisižiūrėti tokių nelaimėlių, kad nejučia norėjosi, cituojant Janonį, sušukti: kol nemačiau aš šito vaizdo, skaudžia laikiau ir savo žaizdą (citata iš atminties)! Tame neramiame ligoninės koridoriuje seselės ar slaugės nuolat praveždavo naujus ligonius; ilgėliau pasėdėjusi ėmiau pažinti jas iš veidų. Vienu metu įėjo simpatiškas pagyvenęs vyras; raudonplaukė seselė, išnėrusi pro vieno kabineto duris ir skubanti link kitų, jį išvydusi stabtelėjo, išskėtė rankas ir truputį nustebusi džiugiai sušuko:
– O, daktare!.. Jūs šiandien dirbate?..
– Ne, tik atėjau pažiūrėt, kaip pacientai laikosi… vakar operavau… – paaiškino jis.
Per tą laiką seselė prie jo priėjo, ir jie pasinėrė į tylų, malonų, linksmą pokalbį; nors buvo matyti, kad seselei jis smagesnis, o gydytojas jau nekantrauja eiti pas savo pacientus.
Judesiai, tie tikrieji, kuriuos padarome dėl kitų gal ir ne visai lengvai, nusigręždami nuo savo pačių gerovės ir patogumo – kaip toji mergina, atidavusi savo paltą, kaip mergaitės ieškotojai, palikę savo darbus ir aukoję laiką bei fizines jėgas, kaip tas simpatiškas kuklus gydytojas, net laisvadienį nepamirštantis pacientų, kaip tie žmonės, sausio 13-ąją užstoję Lietuvėlę savo kūnais, kai kurie – savo visai žalia jaunyste, – šitie judesiai tam tikra prasme irgi yra ontologiniai. Jie tikrai įsirašo kažkur ten, kairos laike, nes galbūt iš jo ir yra atėję, jo įkvėpti. Atsiminus šiuos judesius, ypač tuos, kuriuos dėl tavęs padarė kiti – norisi švęsti. Nes jie iš tiesų mus pašventina.
Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną
2024 m. Nr. 1
2023 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba
Jų buvo trys – Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Pasak Mato evangelijos – kuri, beje, nemini jų vardų, vadina tiesiog išminčiais iš Rytų šalies, – jie sekė žvaigždę, sustojusią ties Betliejumi, toje vietoje, kur gimė Marijos kūdikis. Tada nusilenkė naujagimiui ir davė jam dovanų, paskui kitu keliu pasuko į savo kraštą. Apie juos pasakojama daug legendų – viena tvirtina, kad Kasparas buvo graikas, Melchioras indas, o Baltazaras egiptietis: taigi Kūdikį pagarbino trys skirtingi žemynai, jam nusilenkė trys didžios religijos ir didžios kultūros. Trijų išminčių – ar, kaip dažniau sakoma, Trijų Karalių šventė užsklendžia kalėdinį ciklą. Ją minime tada, kai įgudusi akis gali pastebėti dienos pailgėjimą – atseit, įvyksta lūžis iš žiemos į vasarą.
Atsimenu, kaip švęsdavau Tris Karalius su seneliais, motina ir pusbroliu ankstyvoje vaikystėje. Minėjome dieną pakaunėje, Aukštojoje Fredoje, paskui ir Vilniuje. Mūsų šeimą siejo su švente ypatingas ryšys, nes senelis buvo tą dieną gimęs, todėl pavadintas Melchioru, arba Merkeliu, – Trijų Karalių dienai buvo lemta virsti ir jo mirties diena. Motinai jo vardas tam tikra prasme išgelbėjo gyvybę. Pačioje nacių okupacijos pradžioje ji pateko į Lukiškių kalėjimą. Lietuvis tardytojas, dirbęs dar Antano Smetonos valdžiai, paskui sovietams, o dabar vykdęs Laikinosios vyriausybės pavedimus, pareiškė, kad ji esanti žydė. „Na, juk ir tėvo vardas – Melchioras.“ – „Melchioras – katalikiškas vardas, vieno iš Trijų Karalių, – pasakė motina. – Taip vadinosi ir vyskupas Giedraitis.“ – „Gerai, palydėkite ją į kamerą“, – liepė tardytojas sargybiniams. Po poros mėnesių ji buvo paleista. Kad ir labai keista, beveik tą pačią dieną gimė mano anūkas Matas, kuriam rytoj sukanka keturiolika. Jam duotas tris išminčius paminėjusio evangelisto vardas.
Visa tai, bet ir daug kitų priežasčių lėmė, kad esu parašęs eilėraštį „Melchioras pasakoja apie žvaigždę“. Nelaikau jo vykusiu, bet vis dėlto pacituosiu keliolika eilučių, paimtų iš skirtingų posmų:
Trumpėjo diena ir didėjo atstumai.
Plokštikalnė baigės, ties perėja pustė.
Stovyklose plaikstės ugniakuro dūmai,
varovai rytais neskubėjo nubusti.
<…>
Žinojom, kad gėris šioj žemėj nelaimi.
Prie kelio ant kryžiaus kabėjo lavonas.
Čia valdė, įkvėpdamas motinoms baimę,
imperijos tarnas, o šiaip jau tironas.
<…>
Mes atnešėm smilkalus, auksą ir mirą.
Dvi dovanos dera valdovui ir šventei,
trečiąja bus pateptas kūnas, kurs mirė
vienatvėj, kaip mes, bet išmokė gyventi.
Trijų Karalių dovanos turi metafizinę prasmę. Juo labiau tokia yra dovana, kurią Kūdikis neša žmonėms. Bet šią dieną verta pagalvoti ir apie žemiškas dovanas, kurias galime, turbūt net privalome skirti savo amžininkams, per juos ir vėlesnėms kartoms. Tikėkimės, kad jas sieja su metafizinėmis nors menkas siūlas, tolima ir apytikrė analogija. Tokios dovanos yra darbo vaisiai, kuriuos kiekvienas iš mūsų palieka arba turi palikti. Rašančiam žmogui tai yra pirmiausia jo rašiniai, poetui – eilėraščiai. Kad ir kokie jie būtų vienadieniai, paprastai stengiamės įlieti į juos lašą prasmės, kurioje, jei labai pavyks, gali blykstelėti aukštesnio prasmingumo atošvaita.
Dabar man aštuoniasdešimt šešeri. Tai amžius, kada žmogus ieško ašies, apie kurią sukosi jo – arba jos – gyvenimas. Esu dirbęs daug įvairių darbų, tačiau maniau ir tebemanau, kad man svarbiausioji ašis buvo bandymas įvaldyti gimtąją kalbą, ją saugoti, o jeigu įmanoma, tobulinti ir plėsti. Eilučių dėliojimas ir sąskambių ieškojimas neatrodo rimtas užsiėmimas, neduoda duonos nei aplinkiniams, nei dažniausiai asmeniui, kuris tuo užsiima. Kartais atrodo, kad jis teikia pagalbą sunkesnėmis akimirkomis – sau ir kitiems, – bet tai galbūt yra iliuzija, šiaip ar taip trumpalaikis dalykas. Ir vis dėlto nesijaučiu praleidęs gyvenimą veltui. Gal ir gerai, kad šešiasdešimt su viršum metų kada ne kada prisėsdavau prie rašomojo stalo. Ir jei šiandien kuo nors džiaugiuosi, tai ypač tuo, kad ligi šiol pajėgiu tai daryti.
Pradėjau sunkiais laikais, kuriuos man dar pasunkino asmeninės aplinkybės. Thomas Stearnsas Eliotas ne be pagrindo sako, kad tuomet buvo ne tik naikinamas bet koks minties bei jausenos savarankiškumas, bet ir sumaniai palaikoma vietinė kultūra „nevisaverte to žodžio prasme, tai yra visa, kas vaizdinga, nežalinga ir atskiriama nuo politikos“. Galima šiek tiek pateisinti net ir to meto kultūrininkus, nes jie stengėsi, kad nenutiltų lietuvių kalba, ir to pasiekė, tegu ir kalbos nuskurdinimo bei melo kaina. Jau tada suvokiau – kaip daug kas mano kartoje suvokė, – jog nuskurdinimui ir melui privalu sakyti „ne“. Privalu rašyti ir kalbėti kitaip, vėl sujungti kalbą su šaltiniais, kurie ją visada gaivino ir nuo kurių ji buvo atkirsta.
Kai oras kiek praskaidrėjo, atsirado kitas pavojus – troškimas ribotis tuo, kas sava, gilintis tik į gimtąją dirvą, statyti naujas sienas, sergėjančias įsivaizduojamą gryną lietuviškumą. Stengiausi eiti tuo keliu, kurį mano mokytojas Henrikas Radauskas nusakė ironiška fraze „aš nestatau namų, aš nevedu tautos“. Geros eilės, manding, ne tos, kurios deklamuojamos per valdišką, net pačią tautiškiausią šventę – apie tai sakau rinkinyje „Už Onos ir Bernardinų“. Bet nepakako ir sėdėti „po šakom akacijos baltos“, atsitvėrus nuo tragiško amžiaus, kurio tik maža dalelė įsikūnijo Lietuvos patirtyje. Trys išminčiai žino, kad ant kryžių visada kabės lavonai ir Erodas visada įkvėps motinoms baimę.
Nedera trauktis – apie tai irgi sakau rinkinyje – į sentėvių pelkes bei girias, užkeikimų ir savavališkų gestų maišatį, neįveikiančią išgąsčio tamsybių. Dera prisiliesti prie mūsiškės, senąją Lietuvą siekiančios Viduržemio bei judeokrikščioniškos tradicijos, nesuplakant jos su kitomis, dažnai jai svetimomis. Dera gerbti tos tradicijos atramas – tvarką ir atmintį, saiką, amato ištobulintą žodį, ryškėjantį antikiniuose choruose ir logaeduose, taip pat Biblijos versetuose. Dera ieškoti prasmės, kurios sąskambiai ir figūros yra tokie pat dėsningi, kaip fonemų sąskambiai ir sintagmų figūros. Prasmės mums duotame pasaulyje nedaug, bet ji vis dėlto yra. Meilė prasmei skiriasi nuo pasąmonės impulsų registravimo; atsiliepimas į pasaulio tėkmę skiriasi nuo spontaniško (neva išreiškiančio pirmapradę būtį), bet iš esmės tuščio, neįsimenančio žodžių kratinio. Maždaug taip – labai trumpai ir apytikriai – galėčiau išdėstyti poezijos teoriją, kurios apmatus per savo gyvenimą nusibrėžiau.
Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška, tačiau tam, kas nebando, nebus atleista. Ir tikriausiai galima pasiekti, kad didieji pirmtakai į ją nežiūrėtų su panieka.
Dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungai už garbingą įvertinimą, nors ne man spręsti, kiek jis pelnytas.
Kazys Saja. Antrininkas
2023 m. Nr. 12
Erezija
Erodo Didžiojo laikais Jeruzalės šventykloje kunigų tarnas Bešabas dorodavo Dievo aukai skiriamus ožiukus ir avinėlius. Papjautiems gyvuliams jam tekdavo nudirti kailį, paskui kaip skudurus išgręžti, kad jų pašventintas kraujas būtų panaudotas šlakstymui ir nelabųjų dvasių išvarymui. Raumeninga mėsa likdavo valgiui, o visa kita su dūmais pakildavo į dangų.
Bešabo rankos ir barzdotas veidas dažnai likdavo kruvini, ausyse skambėdavo bliovimas „bee, bėė“, o kartais kimus paties Viešpačio balsas.
Bešabas kruvinu dešinės rankos mažuoju pirštu krapštydamas ausį po vieno aukojimo išgirdo kimų dangaus ir žemės valdovo balsą:
– Esi palaimintas, norėjai būti atsiskyrėliu ir būk, būk, būk…
– Ačiū, ačiū tau, Viešpatie! Bet ką man pasakyti rabinams?
– Po tavo žodžių jie išgirs, kaip aš sugriaudėsiu.
Turbūt iš tikrųjų sugriaudėjo, nes Bešabas netrukus raitas ant asilo grįžo į savo tėviškę. Ten jis ėmė garsėti kaip pranašas, gebantis gydyti žmones. Kvapnių žolelių antpilu ir Viešpaties malone. Ausin įkišęs savo mažąjį pirštą, Bešabas pamaldžiai kinkuodamas galvą išgirsdavo dangaus valdovo patarimą ir teikdavo sergančiam viltį, kad jis pasveiks.
Kai kurie, žinoma, privalėjo kentėti už savo nuodėmes, bet žemėje atpirkę savo kaltes būdavo paimti į dangų. Juk net Viešpačiui Dievui ir jo angelams disciplinuota ramybė, vienodybė atsibosta.
Žydų karalių Erodą pasiekė žinia, kad į Jeruzalę atkeliavo trys žvaigždžių žinovai, virš Betliejaus pastebėję naujai suspindusį šviesulį. Tai buvo ženklas, kad čia užgimė būsimasis žydų karalius, kurį jiems reikia pasveikinti ir įteikti jam dovanas. Bet juk Erodas turi tris sūnus. Jie privalo vienas žemes paveldėti, o kitas galbūt užkariauti.
Didžiuoju vadinamas Erodas pasipiktinęs įsakė pavaldiniams Betliejaus valdose žudyti visus kūdikius iki dvejų metų. Štai ta priežastis, dėl kurios oloje paryčiais įmigęs Bešabas savo glėbyje pajuto kažką spurdant. Jo mažąjį pirštą, kuriuo krapštydamas ausį išgirsdavo Viešpaties balsą, dabar niurzgėdamas čiulpė kažkieno paliktas kūdikis!
To vaikelio niekas vėliau neieškojo. Bešabas turėjo ožką, kuri tais metais buvo atsivedusi tik vieną ožiuką. Jam užteko vieno pieningos ožkelės spenio. Iš antrojo Bešabas įpratino žįsti jam paliktą vaikelį. Įtėvis pavadino jį Abeliu.
Kiek paūgėjęs augintinis sužinojo, kad Abelis buvo antrasis Adomo sūnus, kurį nužudė Kainas, pirmasis iš rojaus išvarytų tėvų sūnus.
Metams bėgant Bešabas įsūniui išdėstė savo nuodėmingą abejonę: ar tik Viešpats Dievas, žemėje sėjantis gėrį, neturi brolio, kurį būtų galima lyginti su Kainu. Mes jį vadinam Belzebubu arba Šėtonu, kuriam tarnauja daugybė velnių ir demonų, kaip Viešpačiui Dievui angelų ir šventųjų… Dangaus Tėvui reikia sūnaus, kad jo mokyme žmonėse atrastų daugiau ryžto, gėrio ir meilės, kad jiems pavyktų įveikti žemės blogį. Kas visa tai padarys ir kas įtikins žmones bent kiek pasikeisti, kai Jėzus Jeruzalėj rabinų bus apkaltintas ir nukryžiuotas? Jis žmonėms pažadės prisikelti. Bet kada ir kaip jis tai padarys?
Abelis ne kartą buvo apie tai kalbėjęs su savo nusenusiu įtėviu Bešabu. Kai vėliau sužinojo, kad nukryžiuotas Jėzus jau trečią dieną žada prisikelti, Abelis visa širdimi ir protu pajuto Mokytojo priesaką: „Tu tai padarysi. Tu būsi manim po manęs…“
Anuo lemtingu metu Bešabas sutiko paženklinti Abelio rankas ir kojas. Negilius pjūvius odoje pridegino, kad nebelašėtų kraujas. Dar paženklino kaktą, palygino plaukus ir nusprendė, kad Abelis iš tiesų panašus į Jėzų.
Pilotas, kuris nepritarė Jėzaus nukryžiavimui, Abeliui pažadėjo, kad jis pasirūpins mirusio pranašo kūnu, Abeliui galbūt pasiseks įtikinti žmones, kad „žydų karalius“ iš tiesų prisikėlė. Biblijoj yra ženklų, rodančių, jog Abelio sumanymas pavyko.
Marija Magdalietė, dar dvi moterys, atėjusios prie Jėzaus kapo, oloje Viešpaties kūno neberado. Jas pasitiko du Piloto samdiniai, kuriuos lankytojos palaikė angelais. Netoliese pamačiusios į Jėzų panašų Abelį, pamanė, kad tai – sodininkas… O kas buvo toliau, rašoma Luko evangelijoje: „…ir tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą <…> vadinamą Emausu. Jiems besikalbant prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino.“
Šiek tiek toliau: „Jis paklausė: „Ko taip išsigandote, dėl ko jūsų širdyse gimsta abejonės? Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas.“
Abejojančiam apaštalui Tomui jis lieps paliesti žaizdos pėdsaką savo krūtinėj…
Tokios apgaulės reikėjo ne Abeliui ir ne Jėzui iš Nazareto, o žmonių labui, kad atsirastų įrodymas, jog pranašystės išsipildė, Dievui Tėvui gimė Sūnus, žmonija privalo nebetarnauti Šėtono užmačiom – neapykantai, prievartai, žiaurumui ir kitokiam blogiui.
Praėjo daugiau negu du tūkstančiai metų. Abelis padėjo išsaugoti Jėzaus Kristaus vardą, pasaulyje susiformavo krikščionybė. Bet ar iš esmės kas nors pasikeitė? Ar tokia tikėjimo šviesa įveikė matomas Šėtono pinkles? Kur buvo pradingusi skelbiama artimo meilė, kai ant laužų buvo deginamos raganos? Džordanas Bruno, Joana Arkietė, šiuo metu minimas Šveicarijos dvasininkas ir medikas Migelis Servetas… Kiek aukų nusinešė tris dešimtmečius Europą tuštinęs karas tarp reformatų ir katalikų!.. O kas dabar vyksta Ukrainoj ir ten, kur savo šviesą pradėjo skleisti Dievas Tėvas, jo Sūnus, o vėliau ir Mahometas…
Morkaus evangelija liudija, kaip Jėzus anuo metu iš vieno nelaimingo apsėstojo išvarė demonus. Nelabieji nenorom sutiko sulįsti į kiaules. Didžiulė, dviejų tūkstančių kiaulių banda tąsyk puolė į jūrą ir nusiskandino. Bet nelabieji, matyt, kažkaip išlindo ir pasidaugino. Iki šiol knisa lengvabūdį kraujuojantį pasaulį.
Gyvenimo pabaigoj nesinori priekaištauti nė vienai religinei pasakai. Jos visos buvo sukurtos laukiant ir linkint žmonijai vilties. Šioj žemėj gimstantiems ir mirštantiems. Man liko dvi neatskleistos paslaptys: Materija ir Sąmonė. Abi jos teikia žmonijai šiokios tokios paguodos ir vilties.
Mantas Balakauskas. Dar yra laiko
2023 m. Nr. 11
Užmerkiu akis ir matau save devyniolikos. Vaikštau po erdvų vieno kambario butą Žalgirio gatvėje. Jį man perleido pusseserė, kai atvažiavau studijuoti į Vilnių. Paimu į rankas telefoną, mygtukinis „Siemens“. Skambinu į „Metų“ redakciją, atsiliepia Danielius Mušinskas. Prisistatau, girdžiu linksmą ir neužgaulų juoką. Jis man papasakoja, kokia tvarka publikuojami tekstai, ir pasiūlo dar kiek prie jų padirbėti, o tada jau bandyti siųsti į redakciją. Išklausau, atsisveikinu, padedu ragelį. Daugiau, jei atmintis neapgauna, su Danieliumi Mušinsku neteko kalbėtis. Vėliau, laikui bėgant ir iš tiesų padirbėjus prie tekstų, pasirodo kelios eilėraščių publikacijos „Metuose“.
„Mint Vinetu“ knygyne šalia sėdintis Vidas Morkūnas, išgirdęs, jog džiaugiuosi, kad „dar yra laiko“ parašyti šį tekstą, nusijuokia. Be jokios abejonės, kad jei taip pasakai, tai visą tą laiką iššvaistysi vėjais. Toks burtažodis. Paskutinę naktį beliks blaškytis ir baltame ekrane gaudyti raidę po raidės, kad susilipdytų ilgas ir, žinoma, labai rimtas tekstas. Norėjau rašyti apie pasaulį ir žmones be „graikų choro“, apie Alleno Ginsbergo puikiai aprašytą skaudulį eilėraštyje „pasaulyje gausybė šiknų, gausybė skylių“, bet ir vėl išėjo labiau apie save nei apie ką kita. Šį eilėraštį kadaise Edukologijos universiteto auditorijoje skaičiau raiškiojo skaitymo atrankoje ir pelnytai nebuvau tarp nugalėtojų. Vanda Juknaitė, rodos, nė kiek nesupyko už gana nešvankaus eilėraščio turinį ir man už dalyvavimą įteikė metalinį universiteto ženkliuką.
Laiko kvailystėms, bandymams ir eksperimentams buvo skirta pakankamai. Jis pro pirštus ištekėjo, lyg pagal vadovėlį, nė nespėjus gerai apsičiupinėti. Ko gero, ištariau tą nelemtą „dar yra laiko“ burtažodį, iki galo nežinodamas, kokią galią jis turi. Simboliška, kad didžioji karo neganda ukrainiečius užklupo, kai pas mus buvo pats laikas sapnuoti devintą sapną. Prabudome, ir pasaulis atsiskleidė visu savo baisingu grožiu, dar kartą įrodydamas, kad nė velnio nesimokome, nei iš istorijos, nei vienas iš kito.
Kartais atrodo, kad graikų choras jau seniausiai nutildytas, o mes sėkmingai stebime spektaklį be jo. Pasigedome tik tada, kai mus tiesiogiai palietė barbariški veiksmai ant scenos. Kibirais kraujo buvo užlietos pirmosios žiūrovų eilės, ir mūsų skruostus aptaškė keletas degančių lašų. Ką daryti su šiuo žinojimu, su šiuo pamatymu? Eilėraščių, prozos ar esė rašymas geriausiu atveju trumpam nuramina, blogiausiu – pagilina bejėgiškumo jausmą. Žinoma, pačiai literatūrai nuo to nei šilta, nei šalta. Jos sustabdyti neįmanoma – vienaip ar kitaip ji įvyks. Garantuoju, kad net ir Šiaurės Korėjoje yra tokios galingos žodžių magijos, kad ji neabejotinai gali išgelbėti gyvybę. Su viena sąlyga – ji išgelbsti tyloje, arba iki bomboms krintant, arba po to, kai su žemėmis sulyginami muziejai, kai sunaikinami daugiabučiai, nužudomi žmonės, kai sutraiškoma ateitis. Norint visą tai ištverti, sukurti tylos kišenę, belieka imtis praktiškų veiksmų, ką dalis ir daro paneigdami amžių amžius vyraujančią nuomonę, kad menininkas negali būti praktiškas. Menininkai renka paramą Ukrainai, spiriasi ir kovoja iš paskutiniųjų, kiti aukoja patyliukais, seka rusiškų botų fermų pėdsakais. Treti pavargsta ir padeda tik retkarčiais, kai sukaupia jėgų. Aišku, yra tokių, kurie dedasi nematantys arba iš tiesų nieko aplink nepastebi. Nors ir sunku tuo patikėti.
Kuo čia dėtas kažkoks graikų choras? Graikų teatre choro, kaip pasakojimo tarpininko, vaidmuo labai svarbus. Jis scenoje mažina atotrūkį tarp žiūrovų ir veikėjų, užtikrindamas, kad stebėtojai galėtų sekti ir suprasti pjesės įvykius ir vyraujančias temas. Šiandien tarpininko nebėra, ir atotrūkis tik padidėjo. Gali stebėti, bet proporcingos įtakos padaryti nepavyksta arba to tiesiog negali tinkamai pajausti. Lieka tikėjimas, kad pastangos bent mikroskopiškai gali keisti situaciją į gera.
Įdomu, kad graikų choro dingimas iš mūsų akiračio vis dažniau priimamas kaip absoliuti norma. Bandoma įteigti, kad pasaulis visada toks buvo ir nereikia jaudintis. Geriau susitaikyti su čia pat visada tūnojusia pasaulio tamsybe. Tačiau ar tai nėra paprasčiausias bejėgystės įforminimas? Net jei kartais atrodo, kad sąlyginis ramybės periodas tėra išimtis iš taisyklės, o tamsumos visada buvo čia pat pašonėje, tai nereiškia, kad šitai reikia priimti ir su tuo susitaikyti.
Choras taip pat atlieka dar vieną svarbią funkciją – jis žiūrovui padeda suvokti pasakojimą platesniame socialiniame kontekste. Chorui išnykus imame nesuprasti savo pačių vaidmens spektaklyje, ką mes patys galime suteikti aplinkai ir mus supantiems žmonėms. Esame ne tik žiūrovai, bet sykiu ir aktoriai. Kiekvienas iš mūsų atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį, nuo kurio priklauso nei daug, nei mažai – beveik viskas.
Dabar vėl sėdžiu „Mint Vinetu“ knygyne. Kavinė sausakimša – praktiškai nėra vietos prisėsti. Skamba lietuvių, anglų, ukrainiečių, rusų pokalbiai. Kažkur čia turi atsirasti graikų choras. Be jo tas sąlyginės ir trapios ramybės periodas liks kaip išnaša Europos, o kartu ir pasaulio istorijoje. Choras padeda interpretuoti ir analizuoti scenoje vykstančius įvykius. Jis dažnai atskleidžia veikėjų motyvus ir ketinimus, aptaria ir veiksmų pasekmes. Jei sugebėsime užčiuopti jo pulsą, net sunkiausiomis akimirkomis susigaudysime ir prireikus padarysime teisingus sprendimus. Šie turės įtakos daugybei metų po mūsų. Kažkam, kaip mums dabar, teks gyventi jau su lengvai neatsekamų veiksmų atneštais rezultatais. Bėda, kad, stebėdamas spektaklį ir tuo pat metu atlikdamas vaidmenį, gali nebesuprasti, apie ką jis yra, kokia jo prasmė ir kokia pagrindinė tema. Kartais nebelieka suflerio, kartais nebelieka choro, ir būtina akimirkai sustoti ir paklausti – o kas dabar?
Užmerkiu akis ir matau save dvidešimt dvejų. Degtukų dėžutės dydžio bute guliu ant grindų, tyloje drybso Nerijus Cibulskas ir Ernestas Noreika. Apsimetame, kad reikia pamedituoti ir atrasti vidinę ramybę. Už lango įsišėlusi saulė – žiema perduoda estafetę pavasariui. Išmedituojame, kad laikas išgerti pigaus brendžio ir patirti nuotykių. Beriam centus ant stalo lyg kauliukus ir buriam būsimos nakties ateitį. Dar yra laiko.
Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys
2023 m. Nr. 10
Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus? Šie komponentai vis dėlto nėra pagrindiniai, kurstantys kūrybos alkį. Jeigu jie būtų pagrindiniai, viskas būtų kur kas paprasčiau – turėtume reikalą su tam tikru įsitvirtinimu socialinėje hierarchijoje, su amato žavesiu ir skurdu, su tam tikru jo poveikiu visuomenei, apibrėžiančiu kūrybą kaip žaidimą, pramogą ar tam tikros rūšies snobizmą.
Tačiau taip nėra. Pagrindinis kūrybos stimulas – stiprus, skvarbus ilgesys, kartais gal net savotiška gėla, susijusi su tikrove, kurios nematome, o kartais ir nenujaučiame. C. S. Lewisas ją apibūdino kaip „neišsipildžiusį troškimą“, kuris „pats savaime geidžiamas labiau už bet kurią kitą malonumo atmainą“1. Tai būdinga netgi žmonėms, neigiantiems šią tikrovę ar esantiems toli nuo to, ką vadiname meno kūryba ar jos terapija (literatūra, dizainas, tapyba, šokis, kūrybinis rašymas, meniniai performansai, tarpdisciplininis menas ir pan.). Vienas žymiausių pasaulio genetikų Francis S. Collinsas, dalyvavęs žmogaus genomo programoje, savo knygoje „Dievo kalba“ ne kartą liudija šio nepaaiškinamo stipraus ilgesio fenomeną. Tikrovė, kurios ilgimės, yra stipresnė už visą mūsų meną ir kūrybą, teatspindinčią vieną milisekundę tos tikrovės erdvėlaikio – nors iš esmės toji tikrovė nėra pavaldi laikui, laiko joje tiesiog nėra. Laikas, kaip rašo C. S. Lewisas, nukautas auksinių Dangaus strėlių.
Jeigu žmogaus kūryba ir turi kokią nors prasmę, tai ne išliekamąją, ne paminklinę, ne chrestomatinę – juk visa tai virsta į dulkes, net ir pačios paminėtosios sąvokos. Kūryba vertinga tik tiek, kiek atspindi Tikrovę, kuriai iš esmės žmogus ir buvo sukurtas. Pačioje Tikrovėje netgi ir šio blyškaus atspindžio nebereikės. Tuo labiau – iškreipto ilgesio formų, valdžiusių žmogaus vaizduotę ir plunksną; griaunančios pasaulį melancholijos, mirtino liūdesio, vidudienio demonu vadinamos akedijos, panardinančios į bejėgiškumą ir apatiją, stichijų suvaldymo geismo, žmonių sielų užkariavimo, pasaulio (ir žmogaus) keitimo į geresnį ir teisingesnį.
Tačiau pragmatiškoje mūsų dienų tikrovėje sunku, o galbūt ir neįmanoma atsisieti nuo šių iškreipto ilgesio formų, kurių šerdis – laikinumas, o ne amžinybė. Kaip ir nuo draugiško palaikytojų (laikintojų) burbulo, tam tikro pripažinimo, šiokio tokio garso ir šlovės, peraugančios į nekritiškumą, nepakantumą, tuštybę ir savęs sureikšminimą. Be to, egzistuoja ir savotiškas nurašymo fenomenas – kartų̃ atmintis nesiekia daugiau nei jų gyvenamasis laikas, taigi priimama tik tai, kas yra čia ir dabar, kas dabar atrodo pažangu, nauja, modernu. Amžinybės sąvoka tapo išskirtinai ezoterinė (išskydusi, beveidė, neapčiuopiama, klaidinanti). O kūryba liudija nebe šiame pasaulyje neišsipildančio troškimo ilgesį, o išsipildančią (gal geriau sakyti – išpildomą) tikrovę. Be kurios nieko daugiau nėra.
Skvarbiojo ilgesio nebelieka – jis suprojektuojamas į laikinumą, į dabartį, virstančią netgi ne praeitimi, o užmarštimi. Kuri nuo praeities skiriasi tuo, kad nebėra įgalinta prisiminti, taigi drauge ir mąstyti, kentėti, ilgėtis. Dabarčiai užtenka pačiai savęs pačioje savyje.
Savo puikioje knygoje „Didžiosios skyrybos“2, įvardijamoje kaip sapnas (beje, rašytoje Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams bombarduojant Londoną), C. S. Lewisas rašo apie Dangaus prieangį, į kurį pakliūva įvairūs žmonės – namų šeimininkė, valdinga žmona, savininkiškos meilės sūnui apnikta motina, intelektualus vyskupas, sąmokslo teorijos išpažinėjas, išpuikęs narcizas ir – o kaipgi be jo – menininkas. Visiems jiems duota galimybė suprasti, kur atsidūrė, ir leistis į nuostabią kelionę įsikūnijusios Tikrovės keliais kartu su nuostabiais palydovais.
Tačiau daugelis pakliuvusiųjų į Dangaus prieangį apsisuka ir grįžta atgal į pragarą (kuris vaizduojamas kaip didelis pilkas miestas, pilnas tuščių neapgyventų namų, nes kiekvienas, susiriejęs su kaimynais, gali išsikraustyti kur užsigeidžia, – naujas namas pats pasistato, ir taip pragaras plečiasi begalybėn). Vyskupas grįžta į pilkąjį miestą dėl ten rengiamos įdomios teologinės diskusijos (kokią krikščionybę mes turėtume, jeigu Kristus būtų buvęs tolerantiškesnis, ilgiau gyvenęs ir subrandinęs savo pažiūras; be to, Dangus ir Dievas kaip Tikrovė vyskupui nepriimtini, jam reikią kažko „grynai dvasinio“). Žmogus, visur įžvelgiąs sąmokslo teorijas, Dangų mato kaip apgavystę („Visa tai gryna propaganda <…> viską valdo tie patys žmonės <…> Pasaulinis koncernas <…> ta pati Firma, slypinti už žydų bei Vatikano <…> Bet su manimi tai neišdegs“). Valdingai žmonai Dangus irgi nereikalingas, nes čia ji neturės objekto, kurį galėtų „tobulinti“ („Atiduokit man Robertą! Man reikia žmogaus, kuriam galėčiau… galėčiau ką nors daryti. Kodėl jis turėtų tvarkytis, kaip pats nori? Jam tai ne į naudą“).
O štai menininkui Danguje nesmagu dėl to, kad neatsivežė čia savo įrankių, taigi negalės tapyti; be to, ir įdomių žmonių nesutiks – nei Klodo, nei Sezano (kiti jam neįdomūs). O kai angelas pasako, kad Žemėje atvykėlis visiškai užmirštas ir nebemadingas, tai įvaro menininkui tokį siaubą, kad jis paknopstomis puola atgal į pilkąjį miestą („Ar nori pasakyti, kad tie prakeikti neoregionistai galiausiai nugalėjo? <…> Tučtuojau turiu išvykti! <…> Turiu sugrįžti atgal pas draugus. Privalau parašyti straipsnį. Reikia manifesto. Būtina steigti žurnalą. Turime išeiti į viešumą“).
Štai kodėl šypseną kelia nekrologai, kuriuose iškeliavusiam anapilin aktoriui linkima ir toliau vaidinti, poetui – rašyti eilėraščius, muzikui – griežti ar skambinti, dailininkui – tapyti ant debesų ir pan. C. S. Lewisas pasakytų, kad tai galėsite tęsti ne Danguje, o pragare. Dangui nereikia meno, nes jis yra Tikrovė. Meno reikia pragarui – kaip ir manifestų, liepsningų sambūrių, opinijos, dantų griežimo, paminklų griovimo ir statymo. Linkėdami menininkams ir anapusybėje tęsti savo veiklą, žmonės, patys to nesuvokdami, linki siaubingų dalykų – kamuotis amžiname kūrybinės savigraužos rate, ieškoti tobulybės, reikšti savo ribotas galimybes, užuot džiaugusis Tikrove, galingai pranokstančia visus mūsų kūrybinius bandymus. Tačiau, primena C. S. Lewisas, ir Dangų, ir pragarą pasirenkame savo noru, savo valia, sąmoningai. Be to, Dangaus bijome, o pragarą pažįstame. Ir netgi prie jo priprantame. Pilkasis miestas mums ne toks baisus kaip Dangus (juk išsigąstame netgi Dangaus prieangio!..).
Gal todėl mums kur kas lengviau įsivaizduoti Dangų ir Amžinybę kaip neaiškų, išskydusį, dvasingą pavidalą nei kaip Tikrovę, kurios antgamtiškumas gąsdina, nes yra nuostabus, šiurpus, kitoks. Nes čia ir pačiam reikia visiškai pasikeisti. Iš juslinio kūno tapti negendančiu.
Visa laimė, kad mes mažai apie tai galvojame. Nes kuo daugiau galvoji, tuo ilgesys stiprėja. Jį numaldo akimirkos malonumas, rutina, įprasti kasdienos darbai. Tačiau kartais mums leidžiama pajusti kančią. Ir kančioje tas ilgesys vėl prabunda, tik kitoks, aštresnis, gilesnis, maldaujantis jau ne tik Tikrovės džiaugsmo, bet ir Jos teisingumo. Pasak C. S. Lewiso, ne malonumuose Dievas kalba, kančia yra Dievo garsiakalbis, joje Jis garsiausiai šaukia. Tai liudija ir karas Ukrainoje; jeigu kam nors neaišku, kur šiandien yra Dievas, tai patikėkite, Jis yra Bučoje ir Irpinėje, Mariupolio griuvėsiuose, Olenivkoje po sudegusiais ukrainiečių belaisvių barakais, rusų pagrobtų ukrainiečių vaikų sapnuose. Ten skamba Jo balsas, ir tereikia Jį išgirsti.
Kas yra menas kančios akivaizdoje? Jis nenušluostys motinos ašarų ir neprikels žuvusio vaiko, nenumaldys sugriauto gyvenimo skausmo. Ne lyriški eilėraščiai ir ne intriguojantys romanų siužetai guodžia siaučiant neteisybei, o būtent tasai skvarbusis, stiprusis ilgesys, šviesa tos Tikrovės, kuri yra visų prieglobstis, kurioje nė vienas, koks bebūtų silpnas ar menkas, nebus pamirštas ir neišklausytas.
Tai mus, pasižyminčius trumpalaike ar netgi ydinga atmintimi, irgi gąsdina. Toji Tikrovė, kurioje nebus jokių iškraipymų, jokių fake news, jokių dalinių (savo) tiesų ir blogų priemonių dėl gero tikslo pateisinimo, jokių išskirtinių (partinių, ideologinių, meninių) vertybių. Reikšmės bus išgrynintos, sąvokos – tikslios, prasmės – atkurtos.
Ir viena iš tokių sąvokų – dorybės. Ne vertybės, o dorybės padeda, kai susiduri su baime, spaudimu, manipuliacijomis, kai turi rinktis, ar būti maloniam ir tolerantiškam, ar nebūti. Sakyti tai, ką galvoji, – ar pasilaikyti tai sau. Tačiau ir proto, ir teisingumo, ir tvirtybės šaltinis – tasai ilgesys, kupinas nepaaiškinamo džiaugsmo ir pasitikėjimo, kai suvoki, kad tau duota malonė viršija ir menką tavo vaizduotę, ir galimybes, ir sugebėjimus. Ilgesys, pamažu netenkantis savo žemiškosios gėlos ir kartėlio, savo skaudaus skvarbumo ir pamažu virstantis visa apimančiu, stulbinančiu, įkvepiančiu džiaugsmu.
1 Lewis C. S. Apstulbintas Džiaugsmo / vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
2 Lewis C. S. Didžiosios skyrybos / vertė Jolanta Kriūnienė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017.
Antanas Šimkus. Žaltvykslės metas
2023 m. Nr. 8–9
I am text block. Click edit button to change this text. Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Ut elit tellus, luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.