2025 m. Nr. 3

Šiandieninio laiko kalba vis labiau reikalinga tiesaus, tiesioginio tako, kaip dar tik švintant laisvėjančiai Lietuvai ištarta Justino Marcinkevičiaus Vasario 16-osios proga: tiesioginė laisva žmonių kalba… Nebekaustoma ideologinių štampų, ne ezopinė, tiesiog – laisva laisvai mąstančių, tad ir laisvai kalbančių kalba. Bet tai viltis, trumpam teišsipildanti. Nė nepastebėjome, kaip greitai jau ir laisvoje Lietuvoje sunyko tiesioginė, laisva kalba, o suvešėjo standartizuota retorika, žargonas, gražbyliavimas ir jo išvirkščia pusė – patyčios. Dar – tuščiažiedžių metaforų kalba, kuria ir aš nusikalstu. Metafora – giliausia kalbos versmė, bet su gilia versme reikia atsargiai. Giliai požemio vandenys. Giliai – reti ir brangūs mineralai. Saugoti. Turėti atsargai.

Tikrai yra laikas, kai ir išmėtyta reikia bandyti susirinkti. Žmonija priėjo slenkstį. Duobės palei tą slenkstį vienaip ar kitaip aptartos – ir karai marai, ir tirpstantys ledynai, ir padažnėję žemės drebėjimai, ir gaisrai, ir potvyniai. Ir bėgantys, savo sąmone bėglėjantys žmonės.

Demokratija silpsta ir atskirais atvejais darosi problemiška, nors už ją ir tikrai nieko geresnio neturime. Tebešvyti jos gilusis principas – žmogus turi teisę į savo mąstymą, į savo kalbą, savo nuomonę. Ši teisė yra ir piliečio teisė. Tolstame ir nuo šios teisės. Ne vienu atveju (prieš kokius rinkimus arba politinėse akcijose) kalbėjimai virsta pasityčiojimais, vulgarių svetimybių „įteisinimais“. Gramatiniais pažeminimais arba šamaniškais gestais: parašysi tautos, valstybės, jei ir agresorės, vardą mažosiomis raidėmis, pervardinsi bendrapilietį – ir jų galia virs į nieką. Nevirs. Gramatika tėra gramatika. Raštingi ją gerbia. Raštingi žino, kad kalba nuo tikrovės neatsilieka. Nereikia jos prievartauti.

Karikatūriškų formų įgauna lyčių lygybės idėjos, bandomos perkelti ir į kalbą. O juk lietuvių kalba tą pamatinę lygybę yra paprastai ir esmingai išreiškusi: pats, pati. Ta pati šaknis, tik galūnės skirtingos, lyg fiziologinės moters ir vyro skirtys. Įvardžiai, bet ir daiktavardžiai, savarankiški. Būkite ir atskirai, ir kartu, gyvenkite, giminę tęskite.

Įsiklausyti į kalbą. Jausti kalbinės, žodinės kultūros pradžią. Branginti Mažvydą, pavardę iš vardo, vardą iš pavardės. Nėra lietuvių kultūros nei literatūros istorijos, net mokyklinių jos pradmenų, be Martyno Mažvydo, be jo akrosticho, be paslėpto pasirašymo ir kaip įsirašymo į savųjų amžinybę, be pirmojo lietuvių eilėraščio, jau raštingo.

Kai apie poeziją, tai ir apie Lietuvą, kai apie Lietuvą, tai ir apie Europą, kai apie Europą, tai ir apie Lietuvą. Jei ir tik dalelytę („iš pat pradžių“, – dažnokai ištariu, budi many ta fenomenologų paguoda – grįžti prie pačių daiktų) ir tuoj pagalvoju, o kas tas pat, juk tik įvardinė dalelytė, o sustiprina: „iš pat pradžių“ ar „iš pačių pradžių“ juk daugiau, giliau nei tik „iš pradžių“. Europos Sąjunga, galingas ir viltingas darinys, rezultatyviau galėtų veikti ir narėms vienai kitą stiprinant, bent dalelėmis, dalelytėmis. Bet veikimas išvien sunkiai pasiekiamas, ir žmonės, ir visi jų dariniai yra sudėtingi, komplikuoti. Gyvename ir bendrai žaisdami, ir vienas kitą žeisdami.

Ne sykį ir per pastaruosius trejus metus, sekdama vis sunkiau ir skausmingiau girgždantį istorijos ratą, klausydamasi mūsų politikų ir politologų, esu pagalvojusi: kaip gerai, kad esame Europos Sąjungos dalis, kad, atsižvelgdami į kitus, gal ir patys būsime santūresni, atsargesni, solidesnės kalbos, tad ir patikimesni – sau ir kitiems. Apie Lenkiją pamąstau, kad ji, stipriai palaikydama Ukrainą, lanksčiau reaguoja į kintančias aplinkybes, keičia sprendimus. Ukraina yra išbandoma ir mus išbando visokeriopai – ne tik heroizmu, ryžtu, aukomis, ne tik baisiais sugriovimais, praradimais, bet ir baugiomis demoralizacijos apraiškomis – korupcija, neteisėtais praturtėjimais. Ir tokia yra agresyvaus karo kaina. Bet Ukrainos teisė pačiai priimti sprendimus, lemti ir vėluojantį savo likimą.

Situacija, kuri negali neveikti, neįtakoti mūsų pasirinkimų, kalbėjimo. Baigdama rengti knygą, sudarytą iš kasdienių galvojimų apie ir smulkesnes lituanistikos problemas, paskutinę akimirką išbraukiau, ką buvau parašiusi apie rusų kultūrą, apie jos vakarietiškas refleksijas. Atidėjau, kaip pati sau pasiaiškinau, kol ukrainiečiai išspręs savo sunkias problemas, ne tik žemių ir mineralų, bet ir savo kultūrinės savasties. Esu jų pusėje ir negaliu būti kitur. Bet ir skaitydama garsėjančią airių rašytoją Sally Rooney (ir romaną „Gražus pasauli, kurgi tu“, lietuvių kalba – 2022 m.) matau, kad rusų klasika tebedalyvauja veikėjos, sėkmės lydimos rašytojos, vaizdiniuose. Kai reikia, ir aš tebeskaitau Jurgį Baltrušaitį, Osipą Mandelštamą, Aną Achmatovą, Mariną Cvetajevą, Nikolajų Gogolį, Antoną Čechovą. Dar ir Mariją Stepanovą, jos romaną „Fokusas“ laikau ir dabartį, ir Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir metafiziniu lygmeniu aiškinančiu kūriniu.

JAV viceprezidento J. D. Vance’o kalba Miunchene, saugumo konferencijoje, netikėta pačiu kalbėjimo žanru, ne tiek tiesioginumu, kiek tiesmukiškumu. Tikriausiai, o gal ir pirmiausia, ji skirta JAV rinkėjams. Bet ir reakcija į bendrą žmonijos situaciją. Ir ledinis dušas Europai, užsižaidusiai demokratiniais žaidimais. Yra atvejų, kai toliau eiti jau tikrai pavojinga. Ypač mąstant apie mąstymo kontrolę. Tik mąstymo kontrolės „įgūdžių“ ir betrūksta dirbtiniam intelektui, kad galėtų nekontroliuojamai tikrinti, ar mąstai teisingai, ar neturėtum būti kuriuo nors būdu eliminuotas iš „tinkamo mąstymo“ lauko. „Mąstyti teisingai“ – šią frazę, jei ir tik pusfrazę, reiktų rašyti tik su kabutėmis. Ir „teisingiausiai“ – jei ir tik dabar, jei ir tik šią minutę – mąstantis nežino, kaip „reikės mąstyti“ rytoj, kad tam rytojui įtiktų. Žmogiškoje, tad visada ribotoje praktikoje tai tereiškia prisitaikymą prie konjunktūros, prie galios. Dažniausiai galvojame, kad būti savim galime tik laisvėje (demokratinėje šalyje), bet, žvelgiant iš giliau, buvimas savimi ir yra mūsų atskiroji laisvė. Savo atskirąją laisvę patiriame ir kaip galėjimą ir viešai kalbėti tai, kas sudera su tavim, kas mąstyta, permąstyta. Būti savim reiškia ir savikontrolę. Kuo aukštesnė sąmonė, kuo labiau išlavinta, tuo savikontrolė intensyvesnė, tuo giliau persmelkta ir kitų mąstymo, refleksijų.

Teisinga ir gyvybinga tėra kritiką, jei ir nepamatuotą, permąstanti ir veikimą pasirenkanti reakcija. Tokios reakcijos kalba turi likti santūri, būtinais atvejais ir rūsti, bent rūstėjanti. Rūstėjančiam laikui reikia rūstėjančios kalbos.

Kalbos, ypač viešosios, kitimas kol kas labiau pastebimas kaip keitimosi, tikslesnio, santūresnio, adekvatesnio reagavimo į kintančią tikrovę poreikis. Į šį poreikį sureaguota prieš gerą dešimtmetį, kai pajusta, kad Lietuvai kyla grėsmių, jei ir dar ne tiesiogine prasme karinių, bet tikrai – humanitarinių ir socialinių. 2012-aisiais akademiko Aleksandro Vasiliausko iniciatyva Mokslų akademijoje buvo parašyta pirmoji knyga (iš trijų): „Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“; „Nerimo“ vardu šią knygą išleido „Tyto alba“. Praverstų prie jos grįžti. Ir labiausiai – prie Arvydo Šliogerio nedidelio straipsnio, rūsčios kalbos ir atsainaus, nepagražinto pavadinimo – „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“. Radikali filosofo pozicija – nuo pat pirmojo sakinio: „Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes.“ Grėsmės dar nebuvo tokios totalios kaip šiandien – labiausiai filosofą baugino globalizacija, pašalpų ir paskolų „kultūra“, ekraninė ideologija, informacinis fetišizmas, kuriam priskirtina ir daugiskaitiniais žargonais virstanti viešoji kalba, intelektualinio elito, palaikančio ir demokratijos skliautus, sunykimas. A. Šliogeris, pats kalbos meistras, atidžiai sekė viešosios kalbos, ypač humanistinės (humanitarinės), žargonėjimą, prasidėjusį nuo gerų ketinimų – atsiskirti, išsiskirti, virsti specifine, specialistų ar moksline kalba. Specialistų, kaip žinia, nedaug, o siekiančių įgyti žinomumą iš kalbėjimų – daug ir visad per daug. Čia žargono ir žargonizmų šaknys, čia ir silpnai temąstančių, bet svarbią vietą užimančių priedanga. Vėlyvojoje knygoje „Pokalbiai apie esmes“ (2013) – kartu su Virginijum Gustu, jį kalbinusiu, – A. Šliogeris perspėjo ir save, ir pokalbininką: neturime garantijos, kad polinkis į specializuotą žargoną ir šio pokalbio nepavers plepalais… Nuolat juto žargono, taip pat ir filosofinio, grėsmę, siekė iš jo ištrūkti, bet paradokso neišvengė: ir žodinė kova su žargonu gali pereiti į žargoną, jei ir kitokį. Ištikdavo žargonas ir A. Šliogerį. Bet ir įspėjimas apie šį viešo kalbėjimo pavojų liko, tebėra veiksmingas jį girdintiems.

Bet trūksta ir kokio stipresnio įgalinimo. Paramos, pagalbos, kad galėtume susivokti, kas pasaulyje keičiasi esmingiau negu tik mūsų atskirosios pastangos. Nuostaba, kad ir apie tai, kas esmingiau, žmonės sužino vienas iš kito. Kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas – iš Liudviko Jakimavičiaus, jau sunkiai sergančio, suvargusio, ašaroto, bet ir švytinčio iš to, ką dar pajėgė įžiūrėti, suprasti, pasakyti – ir knygomis, draugų pastangomis išleistomis jau po mirties. Aš – ir iš jų abiejų: Liudvikas yra aiškinęs man ir Just. Marcinkevičių, ir ašaras dėl Paryžiaus katedros gaisro. J. Sasnauskas savo esė „Ko verkė Liudvikas“ („Metai“, 2025, Nr. 2) pavedėjo rūstesnės, tad ir tiesesnės kalbos linkui, sustiprino galvojimą, kad ir tikėjimas (kaip ir filosofija, ir bendriau humanistika) yra slegiamas religinio žargono. Kad žargonas (ir filosofinis, ir politinis, ir religinis) yra bendra kalbos problema, iškreipianti ir likutinę žmogaus tikrovę.

Tad esė „Ko verkė Liudvikas“ pabaiga: „Bet štai įtarimas, jog Dievas mūsų laikais ima keisti savo nepajudinamus planus ir stilių. Atsiduoda dalykams, kurie jaudina pasaulį arba kitąsyk sukelia didelį džiaugsmą. Prabyla mūsų kalba. Tikra žmonių kalba, o ne religiniu žargonu. Kartu leisdamas mums jį išpažinti ir garbinti ta širdimi, kurią turime. Klystančia, nepastovia, nedrausminga, bet gyva, nesugalvota.“

Mūsų pačių kalba, išreiškianti ir buvimą savimi, yra tikriausias būdas susivokti ir rūstėjančio laiko apystovose, ir toje savo tikrovėje, kurią dar turime.

2025, vasario 16–19

2025 m. Nr. 1 

Laureatės žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare

Lietuvių vaizduotėje vis dar gyvas Karalių, Karalienių, Karalystės mitas.

Ir Rašytojų sąjungos premijos, kiek atsimenu, pačioje Nepriklausomybės aušroje sumanytos Vytauto Martinkaus, diena per Tris Karalius laimingai pasirinkta. Pirmoji premija – Leonardui Gutauskui už „Vilko dantų karolius“ (1992). Galėčiau minėti ne vieną išskirtinę šios premijos teikimo šventę, kai didžiavausi lietuvių literatūra, jos kūrėjais, stipriais ir savitais žmogaus sielos meniniais pasireiškimais, atskleidimais. Bet prisiminsiu tik vieną atvejį, su kuriuo esu ir lemtingai susijusi, – Juditos Vaičiūnaitės „Debesų arką“ – ant tūkstantmečių ir amžių ribos, 2001-ieji. Apie šviesų susitikimą su Judita, jau kūno šešėliu, bet gyva, plastančia dvasia, kalbu ir knygoje „Kai rašai, nebijai“, palankių aplinkybių iškeltoje ir į šio vakaro šviesą. Knyga, jei yra, jei turi galių būti, yra daugiau už jos rašytoją. Galių ji gauna ir iš skaitančių, atsiliepiančių, vertinančių. Ir iš tų, kurie toje knygoje yra parašyti. Senokai knyga pabaigta; dalis man brangių tebėra joje gyvi, tokie ir liks, neiškelti į abi datas žyminčias paraštes. Dėkoju visiems, atsistojusiems tos knygos pusėje. Ypač premijos skyrimo Komisijai, jaunai ir talentingai. Ištarti jaunus ir talentingus man reiškia ištarti ir studentus, doktorantus, tad ir svarbiausią savo gyvenimo dalį. Universiteto, į kurį aš, emeritė, grįžtu ir knygoje, pagrindinė misija – generuoti jauną energiją.

Trijų Karalių diena, tos antrosios Kalėdos (ir pagal liturginį Rytų kalendorių), man ir atskirai svarbi – Antrojo pasaulinio karo agonijai ir per mano gimtinę ritantis jūros linkui, tryliktąją savo gyvenimo dieną buvau pakrikštyta baisiu gaisru per Kalėdas degusios Pavandenės Šv. Onos bažnyčioje. Tad buvau ir priimta į krikščionių bendriją, kurioje ir tebesu, jei ir neįvykdau visų reikalavimų. Bet juk ir aš tų neįvykdomų reikalavimų turiu, jei ir tik kaip norų, vilčių. Kad baigtųsi karai, visur, kur jie vyksta. Karo baimę esu prigimusi. Gal ir žinojimą, kad karai baigiasi tik laikinai. Ir kad kraujo upėse nėra sietuvų. Ir kad vis daugiau žmonių bėga, kad pasaulyje daugėja bėglių; bėglys tampa žmogaus statuso ženklu, jei ir netariamu.

Buvimas tarp; ir tarp krikščionybės bei senojo baltų tikėjimo, vis ieškant tų egzistencinių atramų, kurios būtų bendros visoms religijoms, visiems tikėjimams. Ir kad amžių ūkanų gaubiama manoji tauta Dievo ieškojimuose nors maža dalelyte būtų dalyvavusi. Svarbus įvykis mano sąmonei – Paryžiaus Dievo Motinos katedros grąžinimas amžinybei, kiek pajėgiu ją įsivaizduoti. Notre-Dame de Paris gaisrą suvokiau ir kaip mane asmeniškai palietusį siaubą, ir kaip žmonijos perspėjimą. Bet pritariu ir „Romuvos“ sustiprintam statusui. „Romuvai“, gyvybingam kultūriniam sąjūdžiui, priklausiau nuo 1967-ųjų, jaunystėje, ir iki šiol lieku įsipareigojusi lietuvių prigimtinei kultūrai, jos tyrimams. Jos suvokimą ir patirtis bendrinau „Prigimtinės kultūros ratiluose“ (2017). Knygoje „Kai rašai, nebijai“ tuose ratiluose tiesiog esu, esu tame, ką prigimiau, paveldėjau. Ir ką vis iš naujo bandau suvokti. Kaip neužsidaryti, neužakti, kokios yra prigimtinės kultūros pratakos, perėjimai, ryšiai su pasauliu, su kultūros universalijomis, universitetais. Svarbiausia, ką suvokiau, kad žemdirbių kultūra (prigimtinis kultūros padas) yra universali, apima visas žmogaus orientacijos pasaulyje kryptis. Ir kad iš universumo pereiti į kitą universumą (jei ir kito lygmens) yra įmanoma. Pereiti ir iš jo giliųjų savasčių neišeinant.

Ontologinį tarpiškumą (vietos ir universumo) man tvirtino (ir tebetvirtina) lietuvių literatūros klasika. Ir Maironis, Žemaitė, Jonas Biliūnas. Ir Vinco Mykolaičio-Putino lyrika, Trijų Karalių šventėje būtina, ypač „Sausis“, kuriame ir universalusis (jau ir donelaitiškasis) metų ratas, ir atskirojo gyvenimo kosminė misterija („Iš lėto pasisuko metų ratas, / Ir jo pirmasis stipinas / Mane iš nebūties iškėlė“), ir krikščioniškoji Karalių legenda.

Ir šį karališką ir tikrai man svarbų vakarą kalbu vis neišeidama iš saugesnių kultūrinių, literatūrinių ratų. O Vanda Juknaitė perspėjo: žiūrėk, kad kalbėtum kitaip, ne kaip kokia mokslininkė, o kaip rašytoja. Bet nesu rašytoja, geriausiu atveju ir čia esu tarp: tarp literatūros tyrimo ar bent reflektavimo ir tarp bandymo kažką pasakyti ir iš savo atskirosios patirties. O kas yra patirtis – tik tai, kas iš laisvo buvimo, kas liečiasi ir lieka, kas tavo ir tau.

Prisimenu momentą (čia, šioje RS salėje) dar anoje epochoje, dariau kažkokį „pranešimą“, gal jubiliejinį, oficialų. Ir staiga iš drausmingai pasirašytų sakinių pajutau kylantį gailestį, kad tomis formomis, kuriomis kalbu ir kurioms esu įpareigota, niekad nieko negalėsiu ištarti apie savo atskirąjį gyvenimą, anksti pajustą kaip pačią buvimo esmę. To pojūčio užteko, kad ir pačioje literatūroje ir egzistencijos filosofijoje tą gailestį jusčiau ir kaip bendresnę pasiją. Toli nuo savęs, bet ir artimai jį išskaičiau iš Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydžio“, ypač iš šio veikalo pratarmių ir įvadų, pirma vokiečių kalba, o galiausiai ir lietuviškai. Lyg kažką atpažinau, ką jau buvau suvokusi, o gal tik artėjau į mintį, kad tokios atskiros žmogiškos sąvokos kaip gimimas, vaikystė, branda, senatvė, mirtis turi ir kažkokią bendresnę (ar gilesnę) žmogaus pasaulį ir jo istoriją struktūrinančią ar bent aiškinančią prasmę. O. Spengleris šią mintį formulavo ir klausdamas: ar visame, kas istoriška, neglūdi pirminės biografinės formos? Ir jau beliko lyg kokį neaiškų, nežinia ir kam adresuotą prašymą ištarti: „Galiausiai tebus leista išsakyti šį bei tą asmeniška“¹. Nuo to prašymo, kurį tylomis ir aš kartojau, ir perėjau į tą savo rašymų dalį, kurią įmanu sieti ir su literatūra. Studijoje „Tekstas ir kūrinys“ (1999) nusibrėžiau ir galimo teksto judėjimo kūrinio linkui kreivę – bent atskirais, intensyvesniais momentais. Įžvalgi yra kažkurio RS premijos vertinimo Komisijos nario mintis, kad knygoje „Kai rašai, nebijai“ vietomis priartėjama prie prozai būdingo pasakojimo apie tai, kas yra žmogaus patirtis ir kaip ji veikia gyvenimo siužetuose. Greičiausiai taip ir yra, ar bent galėtų būti. Dar pridurčiau, kad tokio mano pasakojimo šaknys glūdi dienoraščiuose. Kad į viešumą tos atskiros, bet ir bendrai žmogiškos patirtys pirmiausia išėjo žemaičių tarme (o man pačiai kalbà) rašytais eiliuotais tekstais, vadinasi, ir savotišku prisidengimo būdu, kiek vėliau pabandžiau ir slapyvardinį romaną („Juozapa ir jos seserys“, 2019), o lyg ir užbaigusi „Kai rašai, nebijai“, dar abejodama dėl šios knygos leidimo, pasilenkiau prie tercinų („Kaulo gyvybė“), prie kanoninio eiliavimo; pavargau ir nuo savo–ne savo gyvenimo neaprėpiamybės, chaoso. Juk turi rastis formos, struktūros, kad pajėgtum, kas neaprėpiama, bent sutelkti į vienį. Tercinos, kaip jutau, buvo man palankios, nebijau tos knygelės atsiversti. Ir literatūroje yra ši judesio kryptis: iš formos, kuri yra ir turinys, formulės linkui. Tercina (kaip ir populiaresnis sonetas) yra ne tik forma, bet ir formulė.

Čia vertųsi ir metodo problema – ne tik mokslinio, bet ir kūrybinio. Ir čia tarpiškumo neišvengiu. Gal ir nevengiu. Metodas man yra mąstymo-jutimo-reiškimo būdas, vadinasi, ir metodo šaknis atskira, individuali, kūrybiška. Mintis sušvyti – kaip ir metafora. Ne sykį tai esu pajutusi, labiausiai iš to, ką kalba įmanu pasakyti apie kalbą. Kad kalba prasideda ne iš kalbos, kaip ir poezija ne iš poezijos. Kad kalbos kosmosą tik išorėje kontroliuoja gramatika, o vidinis kalbos chaosas nesugramatinamas; ir kad jame išsiraizgiusios dar bekalbės kalbos šaknys. Kad literatūros kalba darosi vis bėglesnė, pakartojimai ir pasikartojimai lyg fugos principo, prisikabinimų.

Žmogus nori būti tapatus pats sau. Būti sau apčiuopiamas, suvokiamas. Mano pasaulėvokoje daug tarpų, klodų, perėjimų. Tad ir tapatybė tarpinė, kintanti, taki. Vandens, tad ir jutimo, kad turėtų būti tas vanduo, į kurį galima įbristi – kartą, dar kartą, ir dar… Gal tai svarbiausia ir knygai „Kai rašai, nebijai“ ir jos silpnosioms vietoms – pasikartojimams. Bet ir jos savotiškam kompendiumui – „Kaulo gyvybei“. Įbristi, jei ir bijai, bet juk ir tikiesi. Kad pasiseks. Jei ir su praradimo liūdesiu (prarasta prarasta prarasta; pagal Joną Meką), nostalgija ar kartėliu. Bet juk ir prarasta lieka praradimo patirtyje. Patirtis bendrina – ir ką turėjai, ir ką praradai.

Didžiojo Herakleito perspėjimas: neįbrisi į tą patį vandenį. Ir Arvydo Šliogerio sietuvos, filosofinis, bet ir metaforinis (poetinis) bandymas susisiekti su Herakleitu: „<…> upė teka ir mainosi, bet joje yra sietuvų. Tai skaidriausios ir giliausios upės vietos <…>. Sietuvų ramybė vis ta pati. Sietuvos nekinta…“² Visa, ką esmingo patiriame ir kur sugrįžtame atsimindami, ir yra tos sąmonės (ar sielos) sietuvos. Ir knygoje „Kai rašai, nebijai“ tokių sietuvų yra. Jei ir ne skaidriausių ir giliausių, tai tikrai žymėtų atminties (arba patirties) vietų, kurios suintensyvėjusiomis akimirkomis lyg atsiveria, leidžia į jas dar sykį įbristi, pasitvirtinti savo buvimą, jei ir kintančią, takią savo tapatybę, bandyti rašyti ir rašant nebebijoti. Sietuvose saugu. Ar bent saugiau.

Pabaigai: kad bent kiek ir šį vakarą dalyvautų mano pirmoji kalba, atitekanti iš gilaus mano laiko, kai buvau tikra, jog visi žmonės, kiek jų ant žemės yra, kalba taip pat, kad visi supranta, ką aš sakau, ir kad aš visus suprantu. Kaip ir klausimą, kurį girdėjau ir negirdėdama, o gal jis išgirdo mane ir manimi pasisakė, konkretų pagailėjimą intonaciškai paversdamas subendrintu egzistenciniu gailesčiu:

vuo kon tau, mažileli,
vuo kon tau,
vuo kon tau
tap dėdelE skaust

Nežinau, apie ką čia, aplei kon či.

Bet nujaučiu, kad yra ir tokia gailesčio ontologija: ir mažiausių skausmas didelis.

Dar sykį – pakartodama ir pasikartodama – dėkoju už šį vakarą. Jį rengusiems, atėjusiems, dalyvavusiems. Leidėjams, tvarkytojams, komunikatoriams, fotografams. Dar sykį – premijos Komisijai, jos pirmininkui Mindaugui Nastaravičiui; darbas atliktas itin atsakingai – iki Trijų Karalių pagerbimo.

Dėkojimas yra svarbiausia žmogaus pasija.

Gali gyventi, kol turi kam ir už ką dėkoti.

1 Spengler O. Vakarų saulėlydis / vertė Alfonsas Tekorius. – T. 1. – Vilnius: Margi raštai, 2018. – P. 78.
2 Šliogeris A. Sietuvos. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 5.