2011 m. Nr. 8–9

Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj, nelaistomi užderėtų ir sunoktų. Toji sako: man pagailo močiutės su tuo paskutiniu ryšulėliu. Nebrangiai sumokėjau – tik septynis litus. Stovi pomidorai virtuvės kampe, šaknys suvyniotos į celofaninį maišą: jaučio širdys, rusiški juodieji ir dar nežinia kokios rūšies. Ima leipti ir vysti. Buvo gaila močiutės, o dabar gaila tų daigų. Kuo greičiausiai, raginu žmoną, maunam į kaimą. Reikia daigus sukišti į žemę, nors ir nieko iš jų nebus. Išvažiuojam iš Vilniaus, labai nedrąsiai žmona ir sako: „Klausyk, jei pamatysim pakelėj besiganantį arklį, sustok. Išbėgsiu pasirinkti arkliašūdžių. Arklio mėšlas pomidorams labai gerai.“ Ir istorija dabar pakrypsta jau kita linkme – reikia pamatyti arklį. Kelio iki mano sodybos nei daug, nei mažai – apie 110 kilometrų iki Ignalinos ir dar apie 20 iki Padysnio. Žvalgomės į šalikelių pievas. Keista, jau nuvažiuota pusė kelio iki Juzefo Pilsudskio tėviškės Zalavo, dairytasi po pakelių laukus, – nė vieno arklio. Kaip čia galėtų būti, gal ūkininkai nebegano pievose arklių, kad nesugeltų gyliai, bet anksčiau tarytum ganydavo. „Nebežveng žirgelis lankoj, juodbėrėlis lankoj“, – sakau žmonai. Netrukus mūsų vaikams ir anūkams tautosakoje apdainuotą žirgelį galėsim parodyti tik Kauno zoologijos sode – voljere šalia žirafos, kupranugario, begemoto, orangutango ir dramblio. Ar prisimeni Thomo Manno „Užburtą kalną“, kokius mėsos patiekalus valgė Kastorpas ir kiti džiovininkų sanatorijos pacientai? Ar prisimeni, kiek mūsų rajono spaudoje būdavo skelbimų „Superkame arklius. Atvykstame, paimame ir atsiskaitome iš karto“? Įdomu, kur tie arkliai dabar? – klausinėju žmonos. Romoj, Venecijoj, Florencijoj, Genujoj, Sienoj? Ir kokio patiekalo pavidalu? Vytintos dešros, rūkyto kumpio ar karšto kepsnio su virtom bulvėm ir džiovintais saulėj pomidorais? Nebėr žirgelių. „Pragėriau žirgelį ir kamanėles.“ Tiksliau, pardaviau, o pinigus pragėriau, nes žirgeliais nei parduotuvėj, nei bare dabar neatsiskaitysi, kaip anuomet smuklėje.

Ištisus dvidešimt metų kaip koks apsėdimas mus buvo užvaldžiusi pardavimo manija. Gyvenimas trumpas, todėl reikia skubėti viską išparduoti, nes turtų į kapus nenusineši. Vos tik paskelbėm Nepriklausomybę, prasidėjo visuomenės turto grobimas ir dalybos, paskui gyvenimą ėmė tvarkyti turgaus mentalitetas ir filosofija, kurios esmę galima nusakyti tokia eilute: „perku – parduodu, duodu – neduodu“. Ir kraupiausia, kad tiesiog akimoju buvo „išparceliuoti“ patys vertingiausi, viešajam interesui tarnavę kultūros objektai, kurie turėjo priklausyti visuomenei, o ne kokiems nors savivaldybių ar vyriausybių ir partijų valdžiažmogiams. Pradėkim vardyti: „Profsąjungų rūmai“ ant Tauro kalno, kas dabar ten? Sudegęs (pačių padegtas?) rūmas-vaiduoklis. Mokyklos laikais kartu su Aidu Marčėnu ir Vytautu V. Landsbergiu ten lankydavome dramos būrelį, iš to būrelio į Konservatoriją išėjo Vytautas Kernagis ir daugybė kitų garsių, talentingų aktorių, ten repetuodavo „Liepaitės“, rodos, ir „Ąžuoliukas“, veikė moksleivių meno būreliai, vykdavo šokiai „Kam per trisdešimt“, vaidino Jaunimo teatras ir veikė kino teatras „Tauras“. Tai buvo labai rimtas kūrybinis ir edukacinis traukos ir raiškos taškas ne vienai jaunimo, ir ne tik jaunimo, generacijai. Per Nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus bendruomenė prarado beveik visus kino teatrus: „Lietuva“ – vaiduoklis, „Vilnius“ – Zuokienės Benetonas, „Tėvynė“ – vaiduoklis, „Nėris“ – vaiduoklis, „Helios“, „Pergalė“, „Spalis“, „Taika“, „Draugystė“ – kai kur kazino, kai kur dėvėtų drabužių parduotuvės, kai kur kiti vaiduokliai, tokie kaip Kablys-Geležinkelininkų rūmai, o iš buvusių kino teatrų liko „Vingis“ („Forum Cinemas Vingis“) ir per kraujus išsaugota viena „Skalvijos“ salytė.

Prezidentūrai amžiams perleidom Meno darbuotojų rūmus, kur buvo puikios erdvės ir literatūriniams skaitymams, ir meno parodoms, ir kino peržiūroms. Ką menininkai gavo už tai? Praktiškai nieko – teisę į visiškai nefunkcionalias Vilniaus rotušės bonias ir miglotus pažadus apie būsimų Valdovų rūmų sales, į kurias nelabai norisi žengti per to muliažo slenkstį.

Pirkimas ir pardavimas, nuolatinis „šmugeliavimas“ ir akių dūmimas vyko ir vyksta čia ir dabar – saviems, artimiems ir tolimiausiems kaimynams. Kai prieš gerą pusmetį prekybos tinkluose ėmė netramdomai kilti pieno produktų kainos, paaiškinimai buvo labiau nei keisti: didelė pieno produktų paklausa Kinijoje pakėlė mūsų pieno produktų kainas Lietuvoje… Na, kad pienininkai visuomenę laiko kvailiais, nėra naujiena nei karvėms, nei melžėjoms, nei tiems, kurie prekybos tinkluose perka pieną. Visiems aišku, kad toje vyksmų dramoje nuo karvės iki prekystalio yra įsimetę sukčių, kaip ir visose kitose panašiose „perku–parduodu“ grandinėse.

Didžiojoje išparduotuvėje „Lietuva“ išsiparduodama viskas, nes „apie viską pagalvota“. Nenutrūkstamu srautu, viršydami leistiną greitį (laikas – pinigai) magistralėmis zvimbia pienvežiai ir miškavežiai. Žaliava vėl turi paklausą. Viską parduosim.

Imkim kad ir tą nelemtą mūsų Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą – strateginį objektą. Kuo jis mums dabar kliudytų, jei nebūtume jo pardavę? Prisimenu, Nepriklausomybės saulėtekyje atsirado maža nesantaika su broliais latviais ir nelemtas Maišiagalos memorandumas dėl jūros sienos, mat jūros šelfe ir šiaurės vakarų Lietuvoje bei pietvakarių Latvijoje (anot tuomečių šnekų ir prognozių) po žeme slūgso dideliausias naftos telkinys. Tiesiog naftos jūra, kurios Lietuvai pakaktų keliems dešimtmečiams. Ir ne šiaip kokios dvokiančios juodos naftos, o vos ne aukščiausios kokybės. Teisę tą naftą siurbti kažkokiu neaiškiu būdu įgijo UAB „Genčių nafta“, kuri tą teisę pagal pardavimo filosofiją perleido švedams. Apie tą naftą, šiukštu, niekas jau seniai nebekalba, nes gali išlįsti negražūs dalykai apie tai, kaip strateginis Lietuvos turtas tapo kitos valstybės UAB nuosavybe, o mes dejuojame, kad „Ivanas užsuko mums vamzdį“, kai tuo pat metu savo vamzdį pardavėm. O juk galėjom pompuoti savo naftą, savo gamykloj perdirbinėti, savo mazutu kūrenti elektrines bei katilines ir šiltai sau gyventi, rodydami „Gazpromui“ įvairias pirštų kombinacijas.

Tokios filosofijos veikiami ir ja įtikėję ėmė parsidavinėti ir žmonės. Globos namai pardavinėja vaikus į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, JAV. Paskui pirkėjai paremia globos namus, atsiunčia kramtomosios gumos, barbių ir kitokių smagių žaisliukų dar neparduotiems vaikams. Turbūt ką nors ir vaikų pardavėjams.

Lietuvaitės gražios, tad turi labai neblogą paklausą „pasaulio turguose“. Viena lietuvaite gražuole susigundė net patsai S. Berlusconis. Kokia smagi, lietuviui širdį glostanti naujiena. Pamenu, Lietuvon buvo privažiavę tūkstančiai futbolo sirgalių iš Italijos į rungtynes „Lietuva–Italija“. Kai kurie gana ilgai užsibuvo, nes lietuvaitės ne tik gražios, bet ir „ingulios“, kaip sakydavo Bronys Savukynas. Žmonės patys save toje „talkučkoje“ parduoda ir parsidavimas laikomas didele sėkme.

Rašau šiuos vasarinius ekspromtus prabėgus vos kelioms dienoms po didžiojo Lietuvos krepšinio triumfo, kai mūsų devyniolikmečiai Rygoje laimėjo pasaulio krepšinio čempionatą. Žiniasklaida pilna panegirinių tekstų, esą mes geriausi, o pats geriausias pasaulyje tarp devyniolikmečių – mūsų Jonas Valančiūnas. Ir dar visi siaubingai džiaugiasi, beje, ir pats Jonas, kad jį nupirko NBA „suteneriai“. Suglumsti, lietuviams jau gal visai užtemo protas? Jie nebesuvokia, kad nebematys Jono, o Jonui irgi gal nebus ten labai gerai, kaip niekam labai saldu nebuvo, ką nupirko tas nužmogintas pramogų fabrikas, neturintis jokių tapatybės ir elementaraus humanizmo bruožų. Gal prieš trisdešimt metų Lietuvoje buvo parodytas Sydney’aus Pollacko režisuotas filmas, tapęs kino klasika, „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“. Juostos siužetas gana schematiškas ir paprastas. Viename iš Amerikos miestų vyksta šokių maratonas, kurio labai didelis piniginis prizas laimėtojui. Glorija (Jane Fonda) užsispiria tą prizą laimėti. Jos partneris Robertas. Maratonas tęsiasi kankinamai ilgai. Šokėjų jėgos senka, jie sverdėja šokių aikštelėje, poros viena po kitos pasitraukia iš kovos, bet ši dar rungiasi. Ir netikėtai paaiškėja suktybė – laimėtojai jokių didelių pinigų negaus, jie atiteks maratono organizatoriams. Glorija nusprendžia trauktis iš maratono. Ji desperatiškai mėgina nusižudyti, bet jai nepasiseka. Tuomet paprašo savo partnerio Roberto, kad ją nušautų, ir tas šaltakraujiškai nuspaudžia pistoleto gaiduką. Nuvarytus arklius nušauna, tiesa… Filmo metafora kalba apie mus ir negailestingą bei brutalų gyvenimo tarpsnį, kurį gyvename.

Sakysite, kuo čia dėtas arklio mėšlas, prostitucija, proto nutekėjimas, krepšinis, kaip tai susieta su literatūra, rašymu, raštais ir rašytojais? Man regis, šiek tiek susieta. Gal 1986 metais, o gal ir anksčiau (tiksliai nebeprisimenu), Vilniaus miesto klerkai sumanė nugriauti tą gražų trapecinį namą Tilto 11. Griauti atvažiavo ekskavatorius, bet negalėjo pradėti, nes po ekskavatoriaus kaušu atsistojo poetas ir mano mokytojas Marcelijus Martinaitis. Valdžiukė sukluso, sužiuro, suskliaudė raukus – „kas čia bus“, ir atšaukė iš darbo pamainos ekskavatorių. Tuomet valdžia rašytojo žodžio ir veiksmo bijojo. Sunku pasakyti, kaip valdžia reaguotų šiandien, kai rašytojai nebereflektuoja ir nebeartikuliuoja pilietinių dabarties realijų. Atrodo, N. Nekrasovas buvo parašęs tokį moto: „Poetu tu gali nebūti, tačiau piliečiu būti privalai.“ Dabartinės Lietuvos rašytojų anemija ir pilietinis neveikimas rodo visai priešingą savęs suvokimo ir buvimo visuomenėje filosofiją: „Piliečiu tu galėtum ir nebūti, tačiau poetu būti privalai.“ Tad M. Martinaičio poelgis atsistoti po ekskavatoriaus kaušu aukso siūlais turėtų būti išsiuvinėtas rašytojų gildijos vėliavoje, kad rašantis žmogus suvoktų savo priedermę tautos išlikimui (kalbai, žemei, tradicijai), nuolat budėtų ir burbėtų, kaip koks antireklamos agentas, kas Lietuvoje neparsiduoda.

2010 m. Nr. 10

Mūsų kalbėjimuose, aptarimuose ir diskusijose nuolatos įsisuka koks nors žodis, vaizdinys, metafora ir per metus kitus taip įsivyrauja, tampa madingu laiko ženklu, kad, svarstydami ar mąstydami apie šiandieną, regis, be jų nebegalime išsiversti. Per kelerius metus tas kalbėjimo būdas taip nuvalkiojamas ir nuvarginamas, kad pasidaro nieko nebepasakančia banalybe, kliše, tuomet, žiūrėk, koks nors filosofas, sociologas, istorikas, literatūros kritikas ar rašytojas apyvarton paleidžia kitą sąvoką ir ant naujo kurpaliaus vėl užtempinėjamas gyvenimo turinys. Pamenu, prieš gerus dvidešimt metų, pasirodžius Vytauto Kavolio knygai „Sąmoningumo trajektorijos“ mūsų viešosiose kalbose ir raštuose reikia nereikia tos „trajektorijos“ buvo linksniuojamos ir visas mūsų gyvenimas buvo aprašinėjamas kaip trajektorijų trajektorijos. Paskui, matyt, iš semiotikos ir A. J. Greimo raštų įsiveržė „diskursas“, „opozicija“, „paradigma“, „izotopija“, o iš šiandieninių socialinių ir politinių mokslų tikrovei aprašyti ir falsifikuoti buvo adaptuotos tokios sąvokos kaip „simuliakras“, viešoji įstaiga, viešas interesas, viešas pirkimas, viešoji erdvė, viešasis konkursas – sąvokos nusakyti reiškiniams, kuriuose viešumo kaip tik labiausiai ir stinga. Taip pasidaryta kalba ima simuliuoti ir falsifikuoti tikrovę.

Prieš mokslo metų pradžią per radiją, televiziją, internetinėje ir popierinėje spaudoje pasipylė šnekėjimų lavina apie švietimo reformą. Pagrindinė žinia iš reformą rengusių ir vykdančių buvo nusakoma žodžiu „iššūkis“. Prigijo, prisiskiepijo švietimo sistemos strategų leksikone, ir vos ne kiekviename jų sakinyje po „iššūkį“. Mėgini įsiklausyti, suprasti, kokį turinį norima pakišti po tais „iššūkiais“, ir dažniausiai išjungi radiją, televizorių, bėgi kursoriaus rodyklėle į kitą internetinį portalą, kur kalbama ne apie abstrakčius „iššūkius“, o apie daug konkretesnį gyvenimą – rytdienos ir savaitgalio orus, apie paukščių migraciją ar apie kokį nors grybautoją, atradusį trijų kilogramų baravyką. Konkretu, aišku, suprantama. O ir ramiau, kad pajėgi suvokti, apie ką šnekama, ir kad visi „iššūkiai“ – tik ministerijų koridoriuose ir kabinetuose sugalvotos tikrovės imitacijos. Literatūra, literatūros kalba buvo tiek gyva, kiek neįsileido ir priešinosi šiam kalbiniam marazmui.

Galime klausti savęs, iš kur atsiranda ta „medinė“ kalba? Henrikas Nagys sakydavo, kad ją kuria „pinokiai“, įsijautę, kad kokių nors nusirašytų programų sąvokomis ar siauro mokslo terminais galima aprašyti bet ką – gamtą, žmogaus emocijas, tikėjimą, moralę, literatūrą, istoriją. Idėja ne nauja. Senovės Babilono uždara žynių kasta nuo III tūkstantmečio prieš Kristų buvo įtikėjusi ta pačia idėja – molio plokštelėse aprašyti visą kosmosą nuo vaistinių augalėlių, ligų gydymo paslapčių, amatų iki žvaigždynų išsidėstymo. Žynys savo žinias saugodavo kaip akies vyzdį, perduodavo savo sūnui žyniui, tasai – vėl tik sūnui, ir kalba, kuria jie tą pasaulį užrašinėjo, ilgainiui  tapo tik tos uždaros kastos, ezoterinė, nebeperskaitoma ir nebesuprantama amžininkams. Tokia dabar yra mūsų teisės kalba, paprastam žmogui nebesuprantama, sunkiai išverčiama į žmonių kalbą. Senojo Testamento pasakojimas apie Babelio bokšto (vartų į dangų) statybą ir žlugimą yra apie kalbų sumaišymą ir babiloniečių puikybę. Pradžios knygoje rašoma: „Eime, – sakė jie, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių.“ O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir tarė Viešpats: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ Taip tat Viešpats išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą.

Tada jis buvo pavadintas Babeliu (hebr. Babel – „sumaišyti“), nes Viešpats sumaišė ten visos žemės kalbą ir iš ten juos išsklaidė po visą žemės paviršių.“

Ši Testamento citata šiandien skamba aktualiai kaip niekad. Tauta, kuri nebeįstengia susikalbėti, niekados nepastatys miesto ar bokšto. Koks nors Lietuvos futurologas sakinį „išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą“ interpretuotų taip: ar ne tą padarė XX a. tremtys ir emigracijų bangos, ar ne ton pusėn nukreipta ir dabartinė emigracijos banga? Didžiulė saviapgaulė yra išsiblaškyti po svietą, nenujaučiant grėsmės, kad vaikai nebeturės jokių šansų sugrįžę į tėvų ir senelių namus čia integruotis, nes, baigę kitų šalių mokyklas, jau vien dėl kalbos barjero kažin ar galės čia jaustis pilnaverčiai. „Išėjusiems negrįžti“, – rašė Marius Katiliškis, ir, nors ir kaip nenorėjo šia įžvalga patikėti mūsų pokario emigrantai, deja, tai buvo labai taikli bei skaudi tiesa. Kad ir ką postringautum, lietuvių kalba rašomai literatūrai emigrantų vaikų karta yra prarasta. Lygiai tas pat atsitinka mūsų akyse ir su miesto (valstybės) statyba. Jie vargu ar besugrįš, kaip sugrįžo airiai padėti valstybei atsistoti ant kojų. Atrodo, kad lietuvio protą ir elgseną užvaldė eskapizmo filosofija, išstūmusi paraštėn tradicines vertybes. Nebeliko ir kaimietiško užsispyrimo likti čia ir pasistengti realybę keisti, kad ir kas būtų.

Beje, kalbu ne tik apie išeivių palikuonis, o apskritai apie lietuvių emigraciją. Nenoriu nė vieno išeivio įžeisti, bet man pasirodė, kad nūdien labai simptomiškas yra Tomo Venclovos desperatiškas – „Dūstu“, sukėlęs didžiulę diskusijų bangą. Per bene trejetą emigracijos dešimtmečių, negyvenęs Lietuvoje, jis neišvengiamai prarado daugybę saitų su likusia čia bendruomene, socialine, kultūrine bei idėjų aplinka, kad galėtų sugrįžęs kvėpuoti abiem plaučiais. Virtualus Lietuvos vaizdas ir fonas internete ar spaudoje tikrai nėra tapatus tam peizažui, kuriame mes čia likę gyvename, tad kartais gali sukelti ir neadekvačias emocijas, kurias kartais lemia ir svetur susikurti vaizdiniai bei nuostatos. Herakliui pakako pakelti Antėją nuo žemės ir jis prarado savo galią – užduso.

Grįžkime į pradžią, į tą nežinia iš kur atsirandantį vaizdinių, sąvokų ir temų voverės ratą, į kurį dažnai visai ne savo noru įsukama visuomenė. Pastaruoju metu man ėmė patikti kelios senos sąvokos, atkeltos mūsų gyvenimui nusakyti ne iš kokių nors socialinių ar politinės ekonomikos, o iš humanitarinių mokslų – dramos ir literatūros kontekstų. Labai vykusi pastanga, man regis, į mūsų valstybingumo tūkstantmečio istoriją, tautą ir dabartį žvelgti kaip į siužetą ir pasakojimą. Šiemet išėjusio istorinių novelių rinkinio „Istorijos apie Lietuvą“ (išleido leidykla „Dominicus Lituanus“) įvadiniame straipsnyje Darius Kuolys rašo: „Tauta – tai pasakojimas. Taip sako šiandieniniai tautų tyrinėtojai. Matyt, jie teisūs. Tautos gyvena pasakodamos savo istorijas, o pasakojimai kuria ir saugo tautas. Mat jie išsako ir perduoda bendruomenei svarbius vaizdinius, reikšmes, idėjas, vertybes. Tos idėjos ir vaizdiniai lemia mūsų elgesį, mūsų pasirinkimus, apsisprendimus – ir pavienio žmogaus, ir visos visuomenės. Kasdienius ir istorinės svarbos turinčius. <…>

Pasakojimai jungia mus su protėviais. Ir su būsimomis kartomis. Jie padeda suprasti, kad tautinė bendrija nėra vien čia ir dabar esantys žmonės, kad jai priklauso visi išėję ir visi ateisiantys.“

Vienas iš pasakojimų apie Lietuvą galėtų būti pasakojimas ne apie marazmėjančią kalbą, o apie mūsų literatūrą, jos nūdieną, nes literatūra ir yra gyvos kalbos buveinė, istorijų ir pasakojimų kalvė. Tas pasakojimas nebūtų linksmas. Per pastarąjį dešimtmetį toje kalvėje ėmė siautėti giltinė, ir netektys yra tokios didžiulės, kad literatūros audinyje ėmė žiojėti nebeužlopomos skylės. Anapilin išėjus Sigitui Gedai ir Juozui Apučiui, literatūra nebeteko dviejų esmingiausių ašių, aplink kurias gravitavo poezijos ir prozos gyvenimas, formulavęs vertybines gyvenimo ir literatūros nuostatas, gyvą literatūrinę kalbą, atskaitos sistemas, pagal kurias pati literatūra galėjo pasitikrinti save, ar neklydinėja tyrais. Šių netekčių nebeįmanoma kuo nors užpildyti, ir nežinia, ar be tų vertikalių ašių literatūron neįsisuks išcentrinis sukinys, bloškiantis literatūros procesą horizontalėn. S. Geda viename interviu pavartojo gražią miško ir pomiškio metaforą. Jis kalbėjo, kad dideli medžiai negalėtų išstovėti be pomiškio. Dabar klausimą reikėtų apsukti kitaip, – kiek reikės laiko, kol iš pomiškio išaugs ir ar išaugs didelių medžių? Ar atsiras tokių, kurie užsikraus atsakomybę tradicijos tęstinumui, įsipareigojimą vertybėms? Ar po tokių smūgių literatūra sugebės atsitiesti? Koks bus jos gyvybingumo išbandymas – dviejų pasakojimų jungtis – vykusio ir vyksiančio? Tikėkime, kad siužetas liks vientisas.