Įžanginis
Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!
2017 m. Nr. 5–6
Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“ Ir visada tariama šitai būdavo pakylėtu balsu, su pagarba amžinosioms vertybėms, viskam, kas nekinta, ką galėtume numanyti esant laikui atsparia ašimi, aplink kurią sukasi lakūs, trumpaamžiai, nuolatos kintantys pasauliai.
Žmogaus sielos ir proto sveikatai, matyt, būtinai reikalinga yra amžinosios konstantos nuojauta – nelyg ženklas, patikinantis, kad mes ir visa, kas mus supa, – iš tiesų yra kažkieno apgalvotas ir išbaigtas kūrinys, turintis prasmę ir paskirtį, juk jeigu gyvensime manydami, kad gėris, grožis ir tiesa – savaime nieko nereiškiančios sąvokos, kurių prasmė lengvai kinta priklausomai nuo madų, vienos ar kitos epochos „dvasios“, vienų ar kitų politinių partijų valdymo kadencijų – teks pripažinti, jog mūsų visų gyvenimai – tėra tik laiko užmušinėjimas, belaukiant mirties.
Tai reikštų, kad teisingos krypties – apskritai nėra ir jokiu aspektu joks tobulėjimas čia – neįmanomas. Tai reikštų, kad nėra čia ir niekada nebuvo nei didvyrių, nei genijų, nei šventųjų – tiesiog, kas kaip nori, tas taip ir „tūsinasi“ – todėl tai, ką jie darė, tėra verta tiek, kiek padėjo jiems patiems, šiuolaikine (lietuvių?) kalba tariant, „turėti gerą laiką“.
Reikštų, kad nesama jokių autoritetų, vertybinių skalių, aksiomų, dėsnių, kriterijų, jokios išliekamosios vertės, kuri galėtų teikti mūsų siekiams, darbams ir gyvenimams prasmę: „Meluoja tie apgavikai ir mistikai, jokių Karibų jūrų pasaulyje nėra, ir neplaukioja jomis narsūs flibustjerai ir nesiveja jų korvetė, nesidraiko viršum bangų patrankų dūmai. Nieko nėra ir nieko nebuvo! Štai džiūstanti liepa, štai ketaus tvora, bulvaras už jos… Tik tirpsta ledukai taurėje, matyti prie gretimo staliuko kažkieno krauju pasruvusios buliaus akys ir baisu, baisu… O dievai, dievai, nuodų man, nuodų!“1
Tai – Ulro žemė2. Nenoriu joje gyventi, negyvenu. Todėl – kaip buvo pradžioje, dabar ir visados – per amžius – amen. Kaip radom, taip ir paliksim…
Deja, mes, šio laiko žmonės, vis mažiau turime apie ką šitaip pasakyti – juk esame užsimoję pakeisti ir savąją prigimtinę pasaulėjautą, ir moralę, ir net savąjį raidyną… Mielai pakeistume ir biblines tiesas, pagal naująją moralę, pagal ES nuostatas būtinai performuluotume ir Dekalogą, tik, ačiū Dievui, tai – ne mūsų valioje.
Ko gero, taip ir yra juntamas senatvės artėjimas – viskas aplinkui keičiasi it kaleidoskopą papurčius – vis mažiau lieka fragmentų tos tikrovės, kurią vadinau, tebevadinu savąja. Todėl vis labiau imu vertinti tai, ką ateidamas radau, ir viliuos, kad išeidamas paliksiu. O kiekvieno pavasario pabaigoje per visą Lietuvą nuvilnijantis „Poezijos pavasaris“ – kaip tik viena tokių mano gyvenimo konstantų, šalia kurios vis galiu pasimatuoti savąjį ūgį, konstantų, tikinančių ir raminančių, jog ne viskas, ką pažinau ir pamilau kaip savąjį pasaulį, gyvens trumpiau už mane.
Jaunystėje, prisipažinsiu, „Poezijos pavasario“ tradiciškumas ir netgi, galima sakyti, jo renginių turinio bei emocinio krūvio nuspėjamumas man varė nuobodulį, vėliau – erzino, kėlė norą maištauti… Dabar gi – atvirkščiai – pastoviuose šio pasaulio atsikartojimuose imu justi esant ritmą ir vertę, todėl ir akį rėžiantis šio festivalio nešiuolaikiškumas šiandien man yra gražus ir brangus kaip tautiniai drabužiai ar skarelę kaimiškai ryšinti Žemaitė Vilniaus Gedimino prospekte.
Manau, nesu nei pirmas, nei paskutinis Lietuvos poetas, nužingsniavęs visomis šiomis santykio su „Poezijos pavasariu“ stadijomis – o tai juk taip pat šiokia tokia užuomina į konstantą, dėsnį, vis dėlto egzistuojančią vertikaliąją ašį, ne mūsų įbestą ir mūsų valios nepaisančią. Taip pat – tai šioks toks paliudijimas, kad vis dėlto esama tam tikros brandos, todėl – ir prasmės jos siekti.
Beje, jaunam, pradedančiam, niekam nežinomam poetui dalyvavimas „Poezijos pavasario“ renginiuose – lengviausiai pasiekiama galimybė tiesiogiai susipažinti su poezijos publika – ne tik ta, prie kurios esame pratę Rašytojų klube, ar ta, kurią tiesiog įsivaizduojame rašydami, tačiau ta – plačiąja, išsibarsčiusia po visus Lietuvos rajonus, jų miestus ir kaimus, mylinčia ne pavardes, o poeziją. Tvirtinu, nes savo kailiu esu patyręs – tie susitikimai – būtinos poetinės brandos pamokos, kurios niekaip kitaip ir neįsisavinamos, kaip tik per poetinių komandiruočių patirtis, akistatą su poezijos skaitytojais, o tų pamokų – niekada negana, nei senam, nei jaunam, nes jos nuolat moko stengtis būti suprantamam, priimtinam, reikalingam ne tik sau pačiam, bet ir kitiems.
Pavyzdžiui, man, jaunam, gal tik kokį trečiąjį kartą „Poezijos pavasaryje“ dalyvaujančiam „genijui“, neįkainojama pamoka virto pirmasis, kaip poeto, apsilankymas „senelių namuose“ – kai jau stovėdamas prie mikrofono ir įdėmiau apžvelgęs publiką ūmai ir skaudžiai supratau, kad neturiu šiems žmonėms ko paskaityti, nors su savimi turėjau šūsnį eilėraščių. O skaudžiausia buvo suprasti, kad taip yra ne dėl mano eilėraščių „naujoviškumo“ ar „intelektualumo“, ne dėl baimės, jog manęs senjorai nesupras, bet tik todėl, kad viso to, ką ketinu skaityti, jiems jau tiesiog nebereikia – nebereikia, kad juos kas stebintų, kad priblokštų intelektu ar itin subtiliu pasaulio matymu, kad koketuotų su jais ar šokiruotų savąja šaunia bravūra – iš tavo poezijos jie telaukia savųjų pasaulių, savųjų gyvenimų pėdsakų įamžinimo ir paliudijimo, jog visa tai, ką jie patyrė, buvo ne veltui. Menu, kaip tik tada tvirtai nusprendžiau išmokti rašyti taip, kad manoji poezija ir jiems įstengtų šį tą pasakyti.
Arba dar kita – iš „Poezijos pavasario“ kelionių parsivežta svarbi patirtis – galimybė patikrinti, kaip skirtingai manieji posmai skamba naujoje aplinkoje. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad manoji poezija nei pernelyg drastiška, nei pernelyg nepraustaburniška, tačiau kai pirmą kartą savuosius eilėraščius skaičiau kaimo parapijos bažnyčioje, kurioje tarp pabrėžtinai puritoniškos publikos – dar ir du kunigai bei dvi vienuolės, kurių viena net žegnotis ėmė nuo „marmurinių erekcijų“ ir „nuogų krūtų bučiavimo“ mano eilėraščiuose, supratau, kad jie dar ir kimšte prikimšti visokių velnių ir siuntimų po velnių – taip, tą išgirdau tik ten, altoriaus akivaizdoje, garsiai skaitydamas. Nesakau, kad tuojau pat puoliau savosios kūrybos cenzūruoti, bet tiesą, sakančią, jog žodis – ne žvirblis, aiškiai pajutau ir tai įsidėmėjau.
Nesistengiu šiuo savo mintijimu tikinti, kad „Poezijos pavasario“ formą ir turinį verta aklai saugoti it kokią muziejinę vertybę, stengiantis išlaikyti jį visiškai tokį patį, koks buvo kitados sumanytas. Žinoma – ne, juk savo gyvavimo pradžioje „Poezijos pavasaris“ su savaisiais renginiais ir po gamyklų cechus važinėjo, eiles skaitė gaudžiant „šauniojo proletariato“ staklėms ir trinksint kūjams, fermose – mūkiant karvėms…
Pats „Poezijos pavasario“ festivalyje debiutavau 1993-iaisiais, kai tokių „originalių“ poetinių kelionių jau nebūdavo, bet egzotikos ir anuomet dar pasitaikydavo. Ko vertos vien poetų sutiktuvės prie lankomo rajono riboženklio: vyrukas, su akordeonu, plėšiantis: „Suk, suk rateli…“, merginos tautiniais drabužiais, duona, druska, sklidina taurelė, rasojanti ant medinio padėklo, apdengto austiniu devynnyčiu rankšluosčiu… Štai šitaip pirmą kartą aš, antrąjį kursą bebaigiąs lituanistikos studentas, kurio vieną eilėraštį į „Poezijos pavasario“ almanachą atrinko tų metų almanacho sudarytojas poetas Eugenijus Ališanka, kaip šio festivalio dalyvis buvau sutiktas Pasvalio krašte. Menu dar šviesaus atminimo Valdą Gedgaudą, gražiai liaudiškas dainas dainavusį Vladą Braziūną, naminį sūrį, išvažiuojant gautą dovanų…
Nuo to laiko „Poezijos pavasario“ renginiuose dalyvauju kasmet – jei kuriais metais ir negaliu kur nors išvažiuoti „su nakvyne“, tai bent jau renginiuose Vilniuje tikrai sušmėžuoju. Šventai kiekvienais metais apsilankau ir baigiamajame festivalio vakare mano numylėto Vilniaus universiteto numylėtame Sarbievijaus kieme – jei ne kaip skaitantysis, tai bent kaip žiūrovas.
Na, o 2009-aisiais už poezijos knygą „Laužiu antspaudą“ buvau vainikuotas „Poezijos pavasario“ laurais. Šį įvertinimą laikau svarbiausiu savo poetiniame kelyje. Nors vėliau esu pelnęs ir savuoju garsu, ir finansine išraiška solidesnių apdovanojimų – „Poezijos pavasario“ vainikas ir jį lydinti Maironio premija yra tai, apie ką svajojau karščiausiai. Kodėl? Sunku vienareikšmiškai atsakyti, bet manau – ar tik ne dėl tos ilgiausios tradicijos, ar tik ne dėl tos minėtosios užuominos į konstantą?.. Nė neįsivaizduojat, kiek laiko esu praleidęs analizuodamas „Poezijos pavasario“ laureatų sąrašą dar ir iki pats į jį patekdamas – skaičiuodavau gyvus ir mirusius, svarstydavau kiekvieno vainikuotojo vertumą tokiu vadintis, raudonu šratinuku kadaise buvau net išbraukęs tuos, kurie, kaip anuomet man atrodė, atsirado jame tik dėl konjunktūros, pažinčių ar nelemto atsitiktinumo… Galimybė būti įrašytam į tą sąrašą tarp tokių poezijos „antžmogių“ kaip Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Vytautas P. Bložė – man visuomet atrodė tolygi raštiškam patvirtinimui, kad po mirties pateksiu į Dangų.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šį sąrašą šiemet papildys ir poeto Tomo Venclovos pavardė. Nors, prisipažinsiu, jo pasisakymai spaudoje dažniausiai mane tik suerzina, bet poetas jis nenuneigiamas, o kai kurie jo eilėraščiai – pavyzdžiui, eilėraštis „Emigrantė“, kurio eilutes dažnai mintyse vis cituoju: „…tavo akcentas nekliudo, tiesiog nesuteikia vilčių“, – netgi patenka tarp mano mėgstamiausių. Mano subjektyvūs vertinimai, suprantama, čia nieko nereiškia, tačiau šiuo atveju ne daug jie tesiskiria nuo objektyvios tiesos – T. Venclova tikrai vertas būti laureatų sąraše ir tikrai turėjo jame atsirasti gerokai anksčiau.
Beje, jeigu būtų būtina paminėti kokią nors ydingą šio festivalio tendenciją – ne tiek piktinčiausi, kiek apgailestaučiau, kad neretai (nors ir neabejotinai šių laurų verti) poetai „Poezijos pavasario“ vainiku puošiami ne už tas knygas, už kurias jo nusipelnė, o gerokai – gerokai pavėluotai. Žinoma – garbės skolas atiduoti yra labai svarbu ir dora, liūdna tik, kad ta garbės skolų eilė vis stumteli į šalį jaunesnius poetus, kaip tik šiuo metu leidžiančius galbūt geriausias savo gyvenimo knygas. Todėl toji garbės skolų eilė užuot trumpėjusi – vis ilgėja, kaip ir laiko paklaida tarp esamojo ir apdovanojamojo.
Na, dėl pavėluotai įvertintų – niekis, bet argi ne dėl tokių argumentų, kaip: „dar jaunas – palauks“, taip ir liko šis sąrašas be čia prideramų būti Nijolės Miliauskaitės, Valdemaro Kukulo, Valdo Gedgaudo pavardžių… Nežinau, ar tai objektyvu, bet, mano nuomone, tarp laureatų trūksta akivaizdžiai ten turinčių būti nors ir gyvų, bet jau vargu ar kada prie poezijos besugrįšiančių Sigito Parulskio ir Alvydo Šlepiko…
Liūdna ir tai, kad lig šiolei vis dar esu amžiumi iš laureatų jauniausias, nors man jau: „keturios dešimtys ir keturi“3. O juk „Poezijos pavasario“ laurai, regis, buvo sugalvoti būtent kaip pirmojo rimtesnio pripažinimo įvertinimas, skirtas jauniems, beprasiskleidžiantiems talentams…
Taigi, obliuotinų lentų „Poezijos pavasario“ statinyje buvo, yra ir, suprantama, dar bus, tačiau tai – normalu ir natūralu – tradicija juk pati išsiugdo savo kanonus, nuolat juos peržiūrėdama, papildydama, tobulindama, pati nusigenėdama nudžiūvusias šakeles… Ji pati juk ir yra efektyviausios šlifavimo staklės, praleidžiančios per save ir gludinančios tik grynuolius, o šlakas lai byra, byra… Juk ir per šimtmečius jis nenustoja byrėjęs.
Žinoma, apie giliašaknes tradicijas, kada didesnioji dalis „Poezijos pavasario“ laureatų dar tebėra gyvi ir vis dar kuriantys, kalbėti ankstoka, žinoma, gerai būtų, kad šis laureatų sąrašas būtų prasidėjęs nuo Kristijono Donelaičio – bet jeigu tik patys šio festivalio tęstinumo nesugriausime – jis užaugs juk ir iki šimtmetinės tradicijos.
1 Citata iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“.
2 Czeslawo Miloszo veikalo pavadinimas, taip pat – jo sukurtas terminas pragarui artimam būviui įvardinti.
3 Eilutė iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“.
Julius Sasnauskas. Ko juokėsi beždžionėlė?
2017 m. Nr. 4
Rašau tarp dviejų švenčių. Beveik per vidurį tarp jųjų. O šventės – kunigo duona, kas to nežino. Nuo amžių dvasininkija taip gyvena. Vis ką nors švęsdami ir ragindami kitus. Jau Senajame Testamente tokia tvarka. Šventikai – sakydavo tarybinė spauda. Lyg pirštu į akį. Trečiasis Dievo įsakymas liepia: švęsk. Jei kam nesišvenčia, liturginis kalendorius įsakmiai nurodys, jog ta ar kita šventė yra privaloma. Dėl to kunigystė neišsilaikytų be kalendoriaus. Be brevijoriaus, kasdienio asmeninio maldyno, dar vargais negalais, klupinėjant, bet atimk kalendorių su jo raudonais skaičiukais, ir mūsų luomui baigta. O kadangi tų, kuriems niekaip nesišvenčia, pasaulyje mažuma, turėčiau pridurti, kad šventikams negresia išnykimas, nepaisant visų dejonių dėl dvasinių pašaukimų stokos.
Tokia optimistinė pradžios gaida, kurios reikia laikytis. Ir pavyks, manau, nes šventės puošia gyvenimą. Kovo 11-osios rytą, vos prasimerkęs, matau į save nukreiptą įdėmų beždžionės žvilgsnį. Taip dar nėra buvę, dievaži. Kol mėginu mieguistas susivokti, kas slypi tame žvilgsnyje – bičiuliškas sveikinimas ar grėsmė susibarti ir apkartinti brangią šventę, už sienos linksmai prapliumpa vaikiški balsai. Beždžionėlė, savo ruda akimi tyrinėjusi mane, viso labo tik žaislinė. Iš tikrųjų, juk miegojau vaikų kambary. Dviaukštė vaikiška lova, baltutėlaitė, prisigėrusi nekaltų sapnų. Viešpatie, po tiek metų! Ir ne per kokią nors klaidą, nesusipratimą, padaugintą alkoholį, o todėl, kad esu svečias, kad draugystė, kad susitikę švenčiame Lietuvos nepriklausomybę. Dvi fėjos, kurios čia sapnuoja ir audžia mergautines svajones, supratingai persikraustė už sienos, dabar ten visas vaikų penketas, kiti sulindę į miegmaišius, patiestus ant grindų. Dalis žaislų irgi pasitraukė kartu. Beždžionėlė liko paslaptingai šypsotis ir sergėti namų dvasios. Atsiprašau jos, kad buvau lietuviškai įtarus. Pasitaisysiu.
Dar reikia pažymėti, jog už lango ne Trys Kryžiai ar Šv. Jono varpinė. Veiksmas vyksta svetur, Liuksemburge, tarp virtinės naujų priemiesčio namukų, kur paprastai kuriasi migrantų šeimos. Visur labai panašu: garažai, miniatiūrinės pievutės, didžiuliai skėčiai nuo lietaus ar saulės, vaikų batutai. Atšilus vakarais aplinkui vieningai pasklis kepamos mėsos kvapas. Viskas čia prijaukinta, sustyguota, pajungta tam, kad gyventum saugiai ir laimingai.
Švęsti Kovo 11-ąją Liuksemburge dar ir labai simboliška. Kas nors būtinai papasakos, kad Jonas Liuksemburgietis, garsus tenykštės karalių dinastijos atstovas, XIV amžiaus viduryje per vieną kryžiaus žygį siaubęs Žemaitiją, supleškino ir mūsų Pilėnus. Skaudu, bet mainais gavome sakmę apie kunigaikštį Margirį, posmą tokio brangaus, nepamainomo herojinio naratyvo. Kai tik reikėdavo, jis pakeisdavo kryptį ir atsisukdavo į Rytų pusę. O dar arčiau ir veiksmingiau buvo „Liuksemburgo radijas“. Nežinau, kiek metų jis dieną naktį leido bitlus, pink floydus ir visa kita. Draugas, vežiodamas po nedidelę šios šalies teritoriją, rodė ant kalvelės išlikusias anų nesulaikomų transliacijų antenas. Ko gero, ne menkesnis laisvės šauklys nei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Vaclavas Havelas kadaise genialiai konstatavo, kad socializmą sugriovė džinsai, roko muzika ir kompiuteriai. Visi, kurie anuomet miegodavo apsikabinę radijo imtuvus VEF su nustatyta Liuksemburgo banga, buvo potencialūs ar jau gatavi tarybų valdžios priešai. Ne veltui ir paskui, per atgimimą, iš įpročio liejosi tiek muzikos. Į pirmąją nepriklausomybę panašiai stūmė Motiejaus Valančiaus knygelės ir poezija. Dabar viskas kitaip ir su muzika, ir su knygelėmis, bet mūsų jau nereikia niekur nei stumti, nei vesti laisvės frontuose.
Šventės proga Liuksemburgo bulvaruose žydėjo melsvi, rausvi, geltoni krokai. Meiliai plūstelėjusi ankstyvoji pavasarinė šiluma. O iš interneto, lyg iš pragaro žiočių, negailestingai ritosi lietuviškos žinios apie dar vieną kraupią žmogžudystę, korupciją, politikų suktybes ir idiotizmą. Griežtas, teisybę mylintis liaudies balsas tavo paties viduje teiraujasi, ar reikėjo tokios laisvės ir nepriklausomybės? Užauginusios, kaip sako policijos komisaras, būrius beširdžių banditų. Ir kad skaičiuojame vis naujas migrantų tūkstantines. Ir kad pirmaujame pagal alkoholį, nesirūpinimą kitais, savižudybes. Ir dar, ir dar, ir dar. Pagaliau ar ne nuodėmė tokiame kontekste čiulbėti apie savo pavasarius, kažin ką vis švęsti, gaudyti paikos laimės akimirkas?
Liaudies balsas, net kai savas, rūsčiai nepripažįsta jokių bet, su juo nepasiginčysi, nepajuokausi. Nieko nereiškia tavo nuorodos į atsivėrusias sienas, gausybę pasirinkimų, naujas statybas ir prekybos centrus. Panašiai esą suokė ir anų laikų ruporai. Protingesni, įžvalgesni buvo tie, kurie jais netikėjo, ieškojo alternatyvų. Ar reikia jų šiandien? Ar jų yra?
Žinau, kad šį rašinį teks baigti kita švente, apie kurią jau užsiminta. Tai Velykos, balandžio 16-oji. Siūlyte siūlosi galimybė darsyk visa, kas baisu ir nepakeliama, patikėti Velykų scenarijui. Tikrai nepritrūktų pavyzdžių, kad jis veikia vienaip ar kitaip, asmeninėje ar bendruomeninėje plotmėje. Kad tamsumos virsta šviesa, pralaimėjimas – pergale, nuodėmė – malone ir t. t. Kad Kristaus prisikėlimas dovanoja viltį ir įkvepia drąsos. Net jeigu galutinė Dievo pergalė pažadėta tik laikų pabaigoje, vis tiek įmanoma sulaukti jos atspindžių jau čia ir dabar. Kokie bus tie atspindžiai ar užuominos, nelygu mūsų patirtis, vaizduotė, gal tikėjimo intensyvumas. Pirmiausia – noras ar sutikimas gyventi tarp tos tikrovės ženklų. Žinoma, kai kuriuos išrinktuosius visai be jų pastangų ar valios gali užgriūti tikra stebuklų, regėjimų, apsireiškimų lavina, gali be paliovos suktis ir suktis dangiški filmukai. Kiti nuolat pasiges to apčiuopiamumo ir tikrumo, gaus iš gerojo Dievo tik trupinius. Garsus teologas čia skirstė mus į vasaros ir žiemos krikščionis. Kurie jų laimingesni, labiau apdovanoti, sunku pasakyti. Tačiau bet kokiu atveju mūsų žemiškų duomenų turėtų pakakti, kad velykinis scenarijus neatrodytų tik religinės fantazijos vaisius ar plika retorika. Per vienas gana juodas Velykas man yra užtekę sprogstančios medžio šakos už lango, kad sudrebėčiau visu kūnu nuo vilties smūgio.
Ne ne, tai dar ne Velykų pamokslo pradžia, labiau toks techninis intarpas. Galima ir visai be jo. Pasikliovus tuo, kuris kūrė pasaulį iš nieko ir, pasigaminęs molio, numinkė žmogų Adomą, suteikdamas jam savo paveikslą. Adomas iš puikybės nupuolė ir užtraukė savo giminei nelemtą skolą. Tada atėjo viengimis Dievo Sūnus ir savo klusnumu, godžiai nesilaikydamas visų dieviškų privilegijų, ištaisė Adomo klaidas. Vienas jo mokinių ir sekėjų vėliau sakys, kad ant kryžiaus jis prismeigė mus kaltinantį skolos raštą. Atlikta. Taip ir esame dabar. Su išpirkta, panaikinta skola. Bet ką tai galėtų reikšti?
Per gavėnią su tikinčiųjų būreliu Bernardinuose svarstėme, kaip krikščioniui dera elgtis blogio akivaizdoje. Kada reikia atsukti užpuolikui kitą žandą ir paskui dar melstis už jį, o kada – nepasiduoti, protestuoti, gal net imti į rankas kalaviją. Bažnyčios istorija pilna šventų kovotojų, kariūnų, lygiai kaip ir tų šventųjų, kurie griūvant miestams ir žūstant milijonams giedojo grigališkąjį choralą. Šventasis Raštas, rodos, vienodai leidžia pasirinkti tiek vieną, tiek kitą variantą. Kada kas labiau atitinka Dievo valią, tenka spręsti Adomo palikuoniams. Neleidžiama nepasirinkti nieko, likti tuščiomis, tik su savimi pačiu, nes tai reikštų užmiršti dovanotą skolą. Kitaip tariant, būti abejingam.
Iš ano gavėnios susitikimo dar išsinešiau mintį apie gėrio ir blogio simboliškumą. Abi tos tikrovės mėgsta pasitelkti simbolius. Antai evangelijose mirties nuosprendis Jonui Krikštytojui pasirašomas per pokylį, linksmybės, šokio ir jaunystės grožio fone. Vėliau nukirsta Jono galva bus atnešta dubenyje tarsi ištaigingas patiekalas. Jėzus, jau pagarsėjęs stebuklais, nepajudins nė piršto, kad išgelbėtų savo pirmtako gyvybę. Bet, atsiliepdamas į Jono mirtį, jis dykumoje padaugins duoną ir žuvį ir pamaitins tūkstantinę minią. Čia pat tekste specifiniais graikiškais posakiais užkoduotas ir kitas simbolis – Eucharistijos šventimas, mišios, tas universalusis krikščionių atsakymas, iki laikų pabaigos lydėsiantis jų susidūrimą su įvairiausiais gėrio ir blogio pavidalais.
Biblijoje pranašas Jeremijas, priešams apsiautus gimtąją Jeruzalę, simboliškai išperka savo protėvių žemę, nors jis pats jos nei ars, nei akės. Danijos karalius, nacių okupacijos metais užsikabindamas geltoną šešiakampę žvaigždę, paniekos ir pasmerktumo žymę, taip pat duoda visai šaliai tik simbolį, užuot mėginęs leisti dekretus ar telkti ginkluotą pasipriešinimą. Balio Sruogos, Olivier Messiaeno, Elie Wieselio konclagerių košmare gimę kūriniai irgi yra simbolinis atsakymas į niekšybės paslaptį, kartu su kiekviena anonimine ten pasidalintos duonos rieke ar geru žodžiu. Tadeuszo Konwickio romano herojai gimnazistai 1939-ųjų rugsėjį svaigsta nuo kūniškos meilės, kai ant Vilniaus ima kristi pirmosios bombos. Graudu, juokinga, gal kvaila? Pagaliau tai, ką ne per seniausiai matėme visi: popiežius Pranciškus iš viešnagės Lesbo saloje vežasi į Vatikaną kelias pabėgėlių šeimas. Vėl viso labo simbolinis gestas, dėl kurio dar sulaukta ir kritikos, girdi, tai joks problemos sprendimas. Aišku, kad taip. Ir Aušvico krosnis realiai užgesino Raudonoji armija, o ne holokausto vaikų ašaros.
Velykos buvo ir bus daugybės simbolių rinkinys. Senų ir naujų, paprastų ir sudėtingų. Net zuikučiai ir margučiai su pavasario linkėjimais, kad ir kaip visa tai būtų komiška ir įgrisę, turi jame savo teisėtą dalį. Tai, kas, evangelijų liudijimu, įvyko per pirmąsias Velykas, yra per daug tamsu, per daug šiurpu ir paslaptinga, kad galėtų sutilpti į vieną išbaigtą formulę. Kita vertus, Kristaus prisikėlimas sudrebina dangų ir žemę, net požemio karalystę, vadinamuosius pragarus, tai kaipgi jis ir dabar neapimtų visos Dievo kūrinijos, nuo mažiausio iki didžiausio dalyko, leisdamas visa kam virsti atpirkto gyvenimo simboliu ir atstovauti velykinei tiesai.
Turiu kadaise išsirašęs velykinį eilėraštį iš žurnalo „Draugija“, kuris, legalizavus lietuvišką spaudą, ėjo Kaune iki Pirmojo pasaulinio karo, redaguojamas Adomo Jakšto-Dambrausko, paskui po ilgos pertraukos, jau leidžiantis nepriklausomybės saulutei, vėl atgijo ir gyvavo keletą metų, kol jį pribaigė okupacija. Taigi 1907 metų pavasarį Dagilėlio slapyvardžiu pasirašinėjęs kun. Mykolas Šeižys eilėmis sveikina „Draugijos“ skaitytojus Velykų proga:
Kėlėsi Kristus!.. Didžturčiai, valdonai
Ir vargšai būrai – šiandien lygūs ponai!..
Kas kitaip skelbia – tasai apgavikas. –
Kelkis, lietuvi! Atėjo Velykos!
Dėl tos pačios priežasties, kad atėjo Velykos, kunigas poetas ragina lietuvį griebtis mokslo. Eilėraštis netrumpas, o žodis Velykos rimuojamas labai drąsiai ir išradingai: greta apgaviko – dar ir dykas, dalykas, skriaudikas, plikos. Kitaip tariant, per Velykų prizmę – visa ano meto Lietuvos socialinė panorama ir tautinės etikos kodeksas. Galėtume pagirti Dagilėlį jei ne už poeziją, tai už gerą, gyvą ir aktualią teologiją. Šiandien mūsų bažnyčiose velykiniai pamokslai nekabina taip giliai, nesistengia Kristaus prisikėlimo šviesoje dėlioti naujų gyvenimo programų, nerimuoja Velykų su skriaudikais ir apgavikais. Dagilėlis pagavo Velykų aidą ten, kur niekas anksčiau jo nelaukė ir neįtarė.
Anas vidinis liaudies balsas nerimsta ir norėtų aiškintis, ar įtikėjus Kristaus prisikėlimo galybę ir gavus naujų gairių, bus mažiau meluojama, vagiama, smurtaujama, išnaudojama. Ką atsakyti jam? Turbūt nieko. Nepiršiu iš anksto jokių scenarijų, nes jie, tiesą sakant, niekada nebus mūsų darbas. Verčiau pakviesti į Velykų šventę, kuri pagal kunigų kalendorių pati privalomiausia. Iš jos taip pat daugiausia staigmenų, tiek ponams, tiek būrams. Malonių ir nelabai. Antai moterys, per pirmąsias Velykas pasveikintos prisikėlusio Kristaus, taip persigando, kad neįstengė pratarti nė žodžio. Rudakė beždžionėlė, sveikinusi su nepriklausomybe, liko toliau šypsotis vaikų kambaryje. Neprisipažino, kodėl ta šypsena. Man šiemet ji bus Kristaus prisikėlimo simbolis. Kad primintų senąją velykinio juoko tradiciją ir kad garsiai paskelbtų: „Ei, atėjo Velykos!“ Taigi viskas šiek tiek kitaip danguje, žemėje ir po žeme.
Antanas Šimkus. Metai: frankofoniško pasaulio link
2017 m. Nr. 3
Dunda artėja valstybiniai šimtmečiai, jubiliejiniai paminkliniai metai, slenka artyn jų minėjimai, kuopelėmis ir būreliais viskas aptariama ir apmurmama, veriasi šventinės architektūros galios ir negalės. O Gedimino kalnas, lyg tyčia, ima ir nusikaso šoną, tarsi koks geležinis vilkiūkštis būtų jį prakapstęs mylimo valdovo kaulo beieškodamas, pasakyk dabar ką nors gražaus, kad gudrus… O žmonės gyvena kaip gyvenę, dirba, myli, augina vaikus, turtus, gano aitvarus, nemažai išvažiavusių, bet vis dar lieka ir raštingų, ir apsiskaičiusių, kita vertus, tas banalias paukštukiškas tieseles giesmeles apie gyvenimą visi girdėję, nėra ko klavišų maigyti, geriau galvoti apie ką kita. Tad ir galvoju…
Kol šventasis Kazimieras, kukliai nudelbęs akis į pavasarinį kalendorių (ateina, jau po truputį ateina), spraudžiasi pro miestelėnų ir svečių pritutintą mugę sostinėje, sklaidau šūsnį kovo mėnesio lapų, tuoj tuoj virsiančių „Metais“, literatūros žurnalu, kurį ims į rankas mielasis skaitytojas, ir galvoju… Galvoju apie virsmus, kurie lydi kiekvieną, nebūtinai klausiantis kelio pas aiškiaregius ar tyrinėjant skubresniojo interneto antraštes, vadinamuosius iššūkius ar tiesiog šūkius, galvoju apie tai, kuo šie „Metai“ nustebins, ką atneš…
Žvelgdamas į prisodrintus įvairiausio literatūrinio turinio tekstus, retsykiais pasvajodavau, ar negalėtume sykį ar dusyk per metus išleisti teminio, kuriai nors šaliai, jos kalbai ir literatūrai, galbūt per tai atsiskleidžiantiems dvišaliams ne visad plika akimi matomiems ryšiams skirto žurnalo. Kaip tik šios nedidukės svajonės ir atlydėjo iki Didžiojoje gatvėje įsikūrusio Prancūzų instituto Lietuvoje, kurio atstovai mielai sutiko bendradarbiauti ir padėti parengti frankofonijai ar, kaip žurnalo įvade mini kalbos atašė Nicolas Torresas, „prancūziškajai Lietuvai“ skirtą „Metų“ numerį.
Turbūt taip įvardinčiau pagrindinę mintį, dar pernai suteikusią impulsą sukviesti šio instituto žmones, keletą geriausių mūsų šalies „prancūzistų“ prie vieno stalo redakcijoje, po Oskaro Milašiaus metams skirtu jubiliejiniu plakatu. Aptarėme žurnalo turinį, galimybes išlaikyti nepakitusią jo formą ir rubrikų struktūrą – kas ir kaip sudėliota, kaip pavyko, vertinti, žinoma, Tau, mielasis skaitytojau.
Norėčiau paminėti galbūt ne tokias akivaizdžias, bet svarbias su frankofonija susijusias detales. Šalia įdomių prancūzakalbių autorių (Jeanas Philippe’as Toussaint’as, Eugène’as Ionesco, Leïla Slimani, Yves’as Bonnefoy) yra ir mūsų kūrėjų: Ramutė Skučaitė, Vladas Braziūnas, Tomas Taškauskas, Jaroslavas Melnikas. Vienaip ar kitaip jie yra prisilietę prie prancūzų kalbos, vertimais ar temomis, net jei tai tiesiogiai ir neatsispindi kovo numerio tekstūros paviršiuje.
Be jokios abejonės, lietuvių rašytojų, jaučiančių ir įžodinančių frankofoniškojo pasaulio kultūros dvelksmą, rastume gerokai daugiau, tad ši tema turi galimybių kartotis tarsi „amžinojo sugrįžimo mitas“.
Keliuose pastaruosiuose žurnalo numeriuose buvo ir, tikimės, bus publikuoti Juozo Baltušio dienoraščių fragmentai. Šalia Oskaro Milašiaus laiškų ir jų pristatymo bei intelektualios diskusijos jubiliejinių Algirdo Juliaus Greimo metų fone šio rašytojo 1984-ųjų pavasario kasdienybės intarpas randa savo vietą kovo numeryje. Jei norėtųsi formaliųjų teminių sąsajų, galima prisiminti, kad J. Baltušio apysakos „Sakmė apie Juzą“ vertimas į prancūzų kalbą yra bene žinomiausias, pagerbtas prestižiniais apdovanojimais.
Pokalbis su Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertėja į prancūzų kalbą Karolina Masiulis-Paliulis liudija šiandienį lietuvių literatūros, jos tradicijos pristatymo frankofoniškajam pasauliui kryptį.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie šio žurnalo kūrimo idėjomis, parama, vertimais, kitais darbais – ypač Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė Nicolas Torresui, Snieguolei Kavoliūnienei, Vytautui Bikulčiui, Genovaitei Dručkutei, Nijolei Vaičiulėnaitei-Kašelionienei, Dainiui Vaitiekūnui ir kitiems, čia dėl vietos stokos nepaminėtiems, bet dėl to ne mažiau svarbiems bendraautoriams bei ištikimiesiems bendradarbiams.
Tegloboja šį kovo numerį jau minėtas Oskaras Milašius, kurio žvilgsnis nuo plakato jau daug metų lydi mūsų redakcijos kasdienybę ir šventes.
Gero skaitymo!
Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu
2017 m. Nr. 2
2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose.
1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944) jis vėl ją galėjo pamatyti, lydėjau Bradūnus kelionėje į pajūrį ir kitas vietas. „Tu tik žiūrėk, Jurgi, kiek sveikų sodybų žemaičiai tebeturi.“ Čia K. Bradūno žodžiai sūnui, budinčiam su fotoaparatu. „Būtinai pasakyk, kai per Dubysą važiuosim.“ Čia dukrai Elenai. Jaudinasi nepamatysiąs, nes kalbasi neatsikalba su poetu Eugenijum Matuzevičium, jaunystės bičiuliu. Kai apie Dubysą, tai poeto žmona Kazimiera savo aiškiu balsu pradeda deklamuoti Maironį. Netrukus uždainuoja Bradūnų anūkė, ketverių metų Vaiva. Išgirstu suvalkietišką jos tartį. Mergaitės, augančios Havajuose! Čia ir būtų svarbiausia žinia apie tai, kaip Bradūnai gyveno už Atlanto, jeigu trečios kartos tartis tokia.
Kelionė buvo netrumpa – Nida, Plungė, Šiauliai, Kryžių kalnas, Vytauto Mačernio (kito jaunystės bičiulio) Šarnelė netoli Žemaičių Kalvarijos. Kartais Bradūnai uždainuodavo kartu. Kaip koks ansamblis – suderintais balsais. Kokia buvo tuometinė rašytnamio technika, tokia buvo. Įpusėjus pirmą kelionės atkarpą mikroautobuso „Latvija“ paskuigaly kažin kas pradėjo smilkti, turėjom evakuotis. Tai buvo padaryta sparčiai ir tvarkingai. Ir savame krašte, ir egzily kentėjusieji pasirodė tokių įgūdžių turį. Po pusvalandžio kelionė tęsėsi su daina apie dūmus.
Pamatykite dabar kartu su manimi K. Bradūną basą einantį per Nidos kopas, matykite nešantį savo kryžių į Kryžių kalną, jauskite, ką išgyveno jis prie V. Mačernio kapo (tai K. Bradūnas 1961 m. Amerikoje išleido jo „Poeziją“), kai Klaipėdos studentai priklaupę dengė jį trispalve, girdėkime, kaip kalbėjosi su skaitytojais, pasirašydamas rinktinėje „Prie vieno stalo“, kurią 1990 m. išleido „Vaga“. Arba slapčia išsaugotose ankstesnio laiko knygose.
Kaip atrodė ta mūsų Lietuvėlė 1990 metais atskridusiems, šiaip ar taip, iš gražių turtingų amerikų? Prisiminkime, jeigu pasiseks prisiminti, palyginkime, kas galime, su Amerika, gerai, ir su mūsų dabartimi. Kalbu apie viską, pradedant nuo nežinios ir nerimo, kaip kas gali būti toliau (dar tik 1990 metų ruduo), bet ir apie kasdieninio gyvenimo bei pragyvenimo realijas. Nes vienoje salėje, bene Šiauliuose, poetas išgirdo tiesų klausimą: „Ar grįšite į Lietuvą suvisam?“ Atsakymas tąsyk nebuvo toks tiesus, koks buvo klausimas.
Bet yra atsakymų, daug stipresnių už žodžius.
1992 metais Bradūnai sugrįžo ir apsigyveno Vilniuje.
Poelgis. Įvykis. Sprendimas.
Nei kokių viešų pareiškimų, nei parodomųjų interviu. Švento Kazimiero bažnyčioje pradėjo lankytis seniai matytų parapijiečių pora, ir tiek.
Čia ir stabtelkime.
Ne. Vis dėlto išbraukiu pradėjusius sprūsti žodelius apie toli garsiai šūkavusius Lietuvos laisvintojus, kurie dėl grįžimo apsisprendė kitaip, kuriems išsvajotos nepriklausomybės malonės pasirodė per skurdžios.
Nuo to laiko K. Bradūną su saviške Kazimiera matėme visur, kur tik koks lietuviškas bruzdesys ar kultūrinė prošvaistė.
Okupacijos brudą valantys žmonės įvertino naujus talkininkus.
Būna poetų, kurie švysteli kaip meteoras. Ir yra kitokių – viena knyga, kita, ir visiems pasidaro aišku, iš kur atėjo, kaip eina, ko vertas. Baigia toks poetas savo žemišką kelionę, bet visiems aišku, kad neišėjo.
Šimtametis Kazys Bradūnas tebeina per savo žemę. Nedidukas, tvirtas, šiek tiek pakumpęs, kaip daug darbų nudirbęs suvalkietis ūkininkas. Didžiausią dvitomę savo poezijos rinktinę jis gražiai pavadino „Sutelktine“ (išleido „Aidai“ 2001 metais).
Poezijos rašymą (per tūkstantį eilėraščių) mums vis dar nesmagu vadinti darbu, tad pradėkime nuo kitų. Praleiskime žinias apie akmentašio ir duobkasio praktiką (žinoma, jau ten, už jūrų marių) ir prisiminkime lietuvių literatūros labui padarytus darbus: žurnalų „Aidai“, „Literatūros lankai“, Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas“ kultūrinio priedo redagavimą, žymiosios poetų antologijos „Žemė“ (1951) sumanymą ir parengimą, darbus rengiant ir leidžiant tokias reikšmingas, lig šiol visur kur cituojamas knygas, kaip „Lietuvių literatūra svetur 1945–1967“ (1968), „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“ (1992). Atskirai minėtina jo parengta išeivių poezijos antologija, išleista 1971 m. Čikagoje dėl to ir po to, kai sutarybintoje Lietuvoje dvitomė antologija „Lietuvių poezija“ (1967) įsileido vos menką būrelį egzodo poetų. Visa tai daryta, sąmoningai, atkakliai ir ištvermingai, vadinamuoju laisvalaikiu, nes kartu reikėjo įsigyventi ir pragyventi svetimame krašte, auginti vaikus. Ir dar saugoti poetinį degimą bei supratimą, kad lemta dirbti tautos kūrybai ir išlikimui būtiną darbą.
Svarbiausias K. Bradūno poezijos žodis yra žemė. Pasaulio provaizdis toks: artojas eina vaga, žvilga atversta dirva, lauko gale yra trobelė ir sodas, virš jų dangus su aukštosios galios slaptimi. Šį vaizdą jo poetinio kalbėjimo būdas susieja su ilgamete žmonijos ir tautos patirtimi, auginusia papročius, tradicijas, įgijusia mito prasmių. Eilėraštis viską sutvarko taip, kad sėja, privalomas pavasario darbas, kartu atrodo kaip apeigos. Nors nėra jokio patetiško posakio, kuris lieptų taip manyti. Dangus yra toks, kokį jį mato žemės žmogus.
Literatūros tyrinėtojai savąja paukščių kalba yra pasakę teisybę, – kad žemininkai lietuvių poezijos raidoje buvo trečioji karta, užsibrėžusi nekalbėti maironiškai, aistiškai ar brazdžioniškai, ir kad žemininkų pozicija raiškiausiai išreikšta K. Bradūno. Iš padebesių leiskimės prie žemės. Kalbėkime paprasčiau. Žodinį patriotizmą keiskime žmogaus būties apmąstymu, ir tokia kūryba savaime pastatys tautą į savo vietą kintančiame moderniame pasaulyje.
Žmonėms, kuriuos galėtume pavadinti nuolatiniais galvotais poezijos skaitytojais, toks posūkis galėjo atrodyti pavojingas. Atsisakoma gražaus kalbėjimo, kuris tave liūliuoja ir kelia aukštyn, smogia „tiesiai į širdį“. Nurašomi puošnūs įvaizdžiai, galintys suartinti su paslaptimi, kurios nusakyti paprastais žodžiais neįmanoma.
Kas nuostabu ir neįtikėtina.
K. Bradūnas savo eilėraščiais iš tiesų uoliai įgyvendina žemininkų programą, keičia padėtį. Ir kartu – nėra jokių demonstratyvių ženklų, kad vykdoma reforma. O padėtis pasikeičia. Mįslingiausias lietuvių literatūros permainų veiksmas.
Kaip tik taip atrodo K. Bradūnas. Jis čia. Toks. Vargiai paaiškinamas. Tikras lietuvis. Daryk savo darbą. Nesidraskyk be reikalo. Taupyk veiksmus ir žodžius. Atmink, ką sakė tėvai ir protėviai. Dairykis aplinkui. Galvok, kur eisi rytoj. Pasiimk – dėl šventos ramybės – savo kirvelį.
Ko neišmoko iš K. Bradūno daugelis dabarties poetų? Parašyti trumpą reikšmingą eilėraštį.
Eilėraščio vaizdai ir žodžiai, kai proto akimi žiūri, atrodo ateinantys vis iš kitokių potyrių ir supratimų. Ir nepanašūs, sakytum, vienas į kitą, – tai pasakojimo atkarpa, tai rupi detalė, tai racionalizuota formulė, tai kokios citatos prasminimas. Ramiausiai lyg niekur nieko jungiami tarpusavy nepažįstami reiškiniai. Ir čia vėl mįslė. Poetinis veiksmas tas skirtingas nuoskilas sulydo ir uždega kaip kylančią ugnį – kvietimo, pavojaus, aukojimo ar šventės.
Ta ugnimi kaitina „Partizanų baladė“, vienas stipriausių lietuviškų kūrinių apie pokario pasipriešinimą. Su tokiais žodžiais:
Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis
Į miško gilumą.
Beje, žodį laštakis su tokia reikšme sukūrė K. Bradūnas. Teks įrašyti į lietuvių kalbos žodyną.
Nėra jokio reikalo sakyti kitaip, negu yra pasakęs Vytautas Kubilius: „Bradūno lyrikoje itin sugestyviai atkurta pasipriešinimo dvasia, kuria gyveno pokarinė Lietuva, išreikštas budintis tautos sąžinės, istorinės atsakomybės balsas, nutildytas sovietinės Lietuvos oficialioje literatūroje.“
Tegaliu pakartoti, kad kūrybą, kultūrą, poeziją K. Bradūnas suvokė kaip tautos esmės reiškėją, jos nuolatinio gaivinimosi ir išlikimo pamatą. Į jo eilėraščius šis suvokimas įsismelkęs.
Įsismelkę mūsų troškimai, įvardijami tikriausiais žodžiais ir įvaizdžiais, įsismelkusi skaudi istorinė patirtis. Eilėraštis „Ištroškus“:
Duok man šalto šulinio vandens
Iš tamsios senolių priemenės –
Bus tvankioj kelionėje lengviau.
Ir ąsotį sklidiną griebiau…
O nutiško į rankas, į saujas
Ašaros ir kraujas.
Jeigu galėtume teorinės idealybės erdvėje sukurti daugeliui priimtiną mūsų nacionalinio charakterio viziją ir jos žodinę išraišką, tai rastume ją Kazio Bradūno gyvenime, darbuose ir poezijoje.
Ar galiu tą įrodyti?
Ne. Taip.
Atsiverskite ir skaitykite.
Dabar vasaris. Tad geriausiai tiks „Vasaros naktys“. Vienas gražiausių lietuviškų eilėraščių.
Giedrė Kazlauskaitė. Gaidžio žingsnis
2017 m. Nr. 1
Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto, kiek lyriniam subjektui reikalingos Trijų Karalių dovanos:
Iš lėto pasisuko metų ratas,
Ir jo pirmasis stipinas
Mane iš nebūties iškėlė.
Pirmoji mano ašara
Ir pirmutinis šypsnys
Sustingo tekančios to ryto saulės
Blankioj šviesoj.
Legenda sako,
Jogei trys karaliai praėjo netoliese
Nuo mano vargano lopšelio.
Galbūt, kad jųjų dovanų
Tą žvarbų sausio rytą
Ir man keli krislai nukrito.
Nes mano priešai ir draugai man sako,
Kad vien tik gėlės klojasi
Ant mano tako.
Bet ne.
Tai mano motinos dosningos krūtys
Man davė stebuklingų dovanų,
Kad aš, mažytis ir silpnutis,
Lig šiolei nepalūžęs,
Su degančia širdim tolyn einu.
Šios žemės mano neįspėtai būčiai
Nereikalingi buvo man karalių
Dovanų likučiai.
1960
Trys Karaliai: svetimi, kitataučiai, ne šių geografinių platumų gyventojai. Egzistuojantys toli nuo manęs, labiau susiję su prašmatniais Erodo rūmais ir Betliejaus tvarteliu. Paskui žvaigždę jie atėjo pas dieviškąjį kūdikį. Trimis Karaliais paprastai baigdavosi moksleivių atostogos, todėl ši diena būdavo liūdnoka. Manoma, kad nuo Kalėdų ligi Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį – mama mėgo šitą kartoti. Man asmeniškai tas gaidžio žingsnis reiškia viltingą proveržį iš sezoninės depresijos. Tarpušvenčiu transliuotas Haris Poteris pagaliau įveiks šlykštųjį Voldemortą, bus atstatyta mitologinė tvarka, kuria tikėti reikia beviltiško naivumo. Galbūt ištirps purvinas sniegas, ne toks niūrus taps kasrytinis autobusas. Skurdo ratai liausis buvę pragaro ratais. Skurdas įkalina, ir tai ypač gerai matyti Naujojoje Vilnioje, kurioje gyvenu. Laikas joje įstingęs kokiais 1990-aisiais. Kartais atrodo, kad cirkuliuoju tarp antiutopinių Jaroslavo Melniko romano personažų, tačiau tai – tikrovė su visais trilingvistiniais niuansais ir konteinerių ekologija. Retsykiais pagalvoju, kad gal ir perlenkiau su gyvenamąja vieta – juk galėčiau persikelti kur nors arčiau centro, patogiau, kad nereikėtų kasryt autobuse tverti to alkoholio, myžalų, nešvaros ir skurdo tvaiko. Bet tada į autobusą įlipa vienuolės, Motinos Teresės seserys baltais sariais mėlyna juostele. Atsisėda, pradeda melstis. Prisistato vargeta, kaulija pinigų. Seserys duoda paveikslėlį su Gailestingumo paveikslu. Vargeta žegnojasi. Esu girdėjusi, kad vargšus jos tiesiogine prasme suuodžia. Ir seka tuo kvapu, kad iškeltų juos iš griovių, ištrauktų iš pastalių, didelio šalčio metu išvilktų iš nekūrenamų patalpų. Tada galvoju, kad jų gyvenimai daug sunkesni už manąjį – ir jeigu visa tai ištveria jos, ką tai turėtų reikšti man, gyvenančiai kone komfortabiliai?
Premijos gresia tuštybe: tačiau jeigu marketingo amžiuje piktnaudžiauji kuklumu, dar būsi apkaltinta puikybe. Todėl ši kalba egoistinė, apie mane. Aš neatsiradau tuščioje vietoje – susikūriau iš kitų; iš tų, kurie buvo aplinkui. Jų tekstai atvedė mane čia, kur dabar stoviu. Buvo daugybė žmonių, kurie man padėjo. Esu giliai dėkinga jiems visiems, pradedant garbiais profesoriais iš universiteto ir baigiant paprastais statybininkais iš anoniminės draugijos susirinkimų. Taip pat ir tiems, kurie ištveria mane ir mano demonus kiekvieną dieną. Jaučiu kaltę dėl to, kad „Šiaurės Atėnuose“ esama visokių tekstų – ne vien pačių geriausių. Nesu aiškiai pasakiusi žmonėms, kad jie nemoka rašyti, kad neturi ko pasakyti – tai viena didžiausių mano nuodėmių. Esu dariusi kompromisų, gailėjusi, mąsčiusi psichologizmais. Esu pasakiusi per šiurkščiai – tiesiog nepataikiau. Nesu strategė; labiau taktikė. Visame tame rate išryškėjo bendruomenės problema: ryšiai, autoritetai, pažintys, bičiulystė, mafija, hierarchijos. Kaltė, kad esu tuo manipuliuojama. Vitalija Pilipaus-kaitė-Butkienė yra labai gerai įvardijusi simptomą: apsinuodijimas skaitymu. Taip, skaitymu apsinuodiji, bet vis vien grįžti prie to nuodo, nes be jo jau nesuvoki savęs, kadangi jis yra tapatybės dalis, instinktas, vara.
Vytautas Kubilius yra įspūdingai rašęs apie talentą; net jeigu nepaklūsti jam, esi jo velkama ir kartais išvelkama, o kartais degraduoji. Aišku, nebūtinai tai talentas, mano atveju greičiau tai, ką šiandieniniai koučeriai vadina „vidiniais resursais“. Tai maksimalus nesaugumas, kuris ir negali virsti saugumu. Knygas mes parašome kam nors, net nesuvokdami, kad rašome jas kam nors – dažniausiai konkretiems žmonėms, vieninteliams iš visų skaitytojų. Jie net nežino, kad mūsų knygos parašytos jiems, nes mes ir patys to nežinome. Literatūra turi išlaisvinančių galių – tik neseniai supratau, kokia svarbi man buvo paauglystėje perskaityta Levo Tolstojaus „Ana Karenina“. Tiesa, kai skaičiau, tapatinausi ne su pagrindine veikėja, o su nykūnu Levinu, ir tai nenuėjo veltui. Knygos parašomos dėl išgyvenimo (ne materialinio; knyga yra ontologinis įvykis, žymintis paskatą judėti toliau). Kad galėtum judėti, reikia patirti sekinančius konfliktus, vidinius ir išorinius. Be to, nėra jokių tikslių kriterijų poezijos vertei nustatyti. Kai skaitau kolegų knygas, man drovu, nes jie rašo geriau už mane. Šiose varžybose laurai duodami už kažkokią keistą biografijos ir asmenybės samplaiką; kartais gal ir iš gailesčio. Esu gana godus žmogus, mano kasdienei dvasinei mitybai reikia daug ko. Reikia „Klasikos“ radijo, gerų filmų per valstybinę televiziją, žinių, religijos, kultūrinės spaudos, socialinių tinklų, meno albumų, rinktinės muzikos, įdomių knygų, retkarčiais – teatro ir kino. Nors kartais jaučiuosi taip, tarsi tai nebūtų būtina – protarpiais girdžiu savo galvoje net klasikinės muzikos fragmentus, nepajėgdama jų užmiršti. Kūrybai pakanka atminties.
Eilėraščius rašyti yra saugu, daug saugiau negu prozą ar publicistiką. Lengviau neišsiduoti, kad labai daug ko nežinai apie pasaulį, neišmanai daugybės visuomeninių sričių, politikos, ekonomikos ir švietimo. Kai rašai publicistiką, rizikuoji būti vulgariai emocionali arba paprasčiausiai nusišnekėti. Eilėraščiai yra kaip piešiniai, eskizai, akvarelės, o jau prozoje gali užsiimti tapyba, skulptūra ir kuo tik nori. „Gražus tas eilėraštis, kuris rašomas išlaikant dėmesį nukreiptą į žodžiais neišreiškiamą įkvėpimą, suvokiant visą jo neišreiškiamumą“, – rašė Simone’a Weil („Sunkis ir malonė“, vertė Diana Bučiūtė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015, p. 99). Man artima toji estetika – tikrumo pastanga, tobulumo neįmanomybė. Eilėraščiai kaip augalai, kurie patys kvėpuoja. Neretai esame raginami būti viešais, pilietiškais, pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais – bet paprastai tai būna taip toli nuo manęs, kad bandymai kalbėti atrodo kaip tuščiažodžiavimas. Skambūs žodžiai neturi jokios prasmės, jeigu juose skamba tik sakančiojo ambicijos būti pastebėtam ir įvertintam, bet ne slaptoji paties sakymo jėga. Užtat eilėraščiuose galiu sau leisti traukti žydų antkapius iš sumūrytų laiptų. Kreiptis „tu“ į Vilniaus Gaoną, bet „Jūs“ į Vincą Mykolaitį-Putiną – jie skirtingai nutolę nuo manęs laike. Reikalauti skenduolio vaiko kūno Kūčių prakartėlėje. Ir, mano nuostabai, tai nelieka visai neišgirsta, nors buvo bailiai iššnabždėta. Jeigu mūsų eilėraščių kalba neįgali rezonuoti to, kas vyksta pasaulyje, o tik atspindi solipsistines būsenas, kam iš viso reikalingos tos gražiais žodžiais išvinguriuotos eilutės?
Nesu tokia išdidi, kaip Vincas Mykolaitis – man reikia tų likučių nuo Trijų Karalių dovanų. Kadaise net bandžiau grafiškai iliustruoti tą jo eilėraštį – dovanų likučius banalokai vaizdavau kaip po vaišių neišplautas lėkštes ir išsiliejusias taures. Nesu racionalus žmogus, tačiau man artima racionali Simone’os Weil mistika. Reikia gaidžio žingsnio, kuris prašviesina dieną, atitolindamas ją nuo penkiolikos antidepresantų metų. Reikia bendruomenės, bendrijos, kitų, kurie galėtų būti draugais ir priešais. Jų nuobodokų tekstų laikraščiuose ir žurnaluose, reiklumo ir įtarumo knygoms, krauju parašytų mažo skaitomumo recenzijų, intuityvaus veržimosi į geresnį, įdomesnį gyvenimą. Murmėjimo, kad akvariume nėra net su kuo pasiginčyti, nes visi susiję giminystės ryšiais. Intelektualinės bejėgystės smurto, karo, nelaimių ir prievartos akivaizdoje; bendrystės prieš mirties baimę. Tai dovanos, kurias priimu su dėkingumu ir pagarba.
Marius Burokas. Nivalijos
2016 m. Nr. 12
Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus, rengi juos, dejuojančius, kažką kalbi, kažką valgai, kažką geri – vėl susivoki tik troleibuse, pabudęs iš snaudulio, ties „Petro ir Povilo“ stotele. Jau, čia reikia lipti. Čia šviečia langai, čia daug vaikų, jie plūsta iš visų pusių, nešini keisčiausiais dėklais – jau beveik išmokai atskirti, kokiame koks instrumentas. Mokyklos viduje triukšmas kitoks nei paprastose mokyklose, kitoks, nei buvai įpratęs, – labiau struktūruotas, melodingesnis, pro duris veržiasi muzikos nuotrupos – čia fortepijonas, čia fleita, ten saksofonas, vieni dainuoja, kiti po nosimi bubena natas, bet tave supa tvarka, kūrimo tvarka, kartojimo ir mokymosi to, kas sukurta, tvarka. Palieki tai tvarkai vaiką (dėl mokyklos poveikio asmenybei čia nesiginčysime – ne tas tekstas, tegul dygsta galvoje tie skaičiai, raidės, natos, garsai ir piešiniai). Išeini, jau prašvitę. Vis dar nesninga.
Ir išėjęs iš mokyklos, laukdamas troleibuso, rūkydamas pirmąją cigaretę, suvoki, kad vis dėlto lauki to sniego, na, nors trumpam – minkšto, lengvo, galvoji apie guobą už savo vonios lango, galvoji, ar atskris ir nusileis šiemet į ją sniegenos, o gal net vienas kitas svirbelis? Galvoji, kad vis dėlto vėl tuoj Kalėdos, ypatinga tyla kaime, naktį, balta staltiesė, ištrauktas iš po jos kreivas gumbuotas šiaudgalis (vis papuola tokie), gyva ugnis, miškas, obuoliai ant aukšto – ta visuma, įsikirtusi į sąmonę, į tave, ta, kuri palaiko tvarką, kuri padeda teisingai sukti ratą, ne per greit, ne per lėtai, taip, kaip reikia. Galvoji apie visa tai ir turbūt pirmąkart neramiai klausi savęs – ar mums bus šviesu?
Pirmąkart to klausi beveik garsiai, regis, tuoj imsi kibti prie tokių pat sutrikusių ryto praeivių, tampysi juos už paltų sagų ir klausinėsi – ar mums bus šviesu? Nes neviltis ir nerimas sėda radioaktyviomis dulkėmis į sąmonę, smelkiasi į kaulus, gula ant liežuvio… Nes tu, kaip ir kiti, stebi, kas dedasi pasaulyje, sėdi palinkęs prie kompiuterio ekrano, kapanojiesi nuomonių, ekspertų, prognozių, interviu, straipsnių lavinoje. Visi jie viską žino, visi tokie užtikrinti, visiems jiems beveik aišku, kaip dabar bus. Nori, kad ir tau būtų aišku, bet nėra. Tu negali tikėti besąlygiškai, negali lengvai imti ir stoti į kurią nors pusę, taip paprastai, kad viskas susidėliotų į vietas, kad jau nereikėtų ir galvoti, kad tas nerimas būtų kryptingas ir virstų teisuolišku pykčiu ar ne mažiau teisuolišku pasitenkinimu (piktdžiugišku – nes, regis, dabar visos mūsų emocijos, visos mintys turi kažkokio nesveiko, liguisto, termometro luobą pramušančio teisuoliško įkarščio).
Tu laikai save protingu, protingesniu už daugelį (mes visi laikome save protingesniais už daugelį – taip mums, egoistams, lengviau išgyventi). Bet tu (pasikartok dar sykį) esi sutrikęs, apimtas nerimo. Staiga pagalvoji nei iš šio, nei iš to – tai kur dabar, jei kas, reikės emigruoti? Nors neketinai niekados, tu gi rašytojas ir dar baisus tinginys, ir dar intravertas – pagalvojus, kad teks prisitaikyti prie visiškai naujų gyvenimo sąlygų, kalbos ir taisyklių, tau ima šiauštis plaukai (nors prisitaikytum, jei reiktų, lengvai prisitaikai).
Tik kur čia lėksi, išsirovęs šaknis, vaikus apsikabinęs? Visur, kolegos, dabar tas pats – daugiau ar mažiau. Panašu, kad mes galutinai pavargom galvoti, mums nusibodo būti racionaliems, nusibodo vėtyti javus, kad atskirtume grūdus nuo pelų (o ir tų informacinių grūdų gauni tiek, tarsi stovėtum po kombaino gerkle). Mes net gerai gyventi pavargom. Geras gyvenimas, jis vargina. Nuobodus jis. Kaip gyventi be priešo, be baubo, be uberfikcijos? Galvoti sunku, negalvoti – lengva. Lengva aprėkti ką nors, paieškoti kaltų. Dabar viskas lengva ir galima. Net nepastebėjom, kaip tai nutiko. Kaip visa, kas buvo apčiuopiama, nepajudinama, tikra, išsisklaidė it dulkės. Mes vėl nebeieškom kompromisų, nebereikia derybų ar įsiklausymo, reikia paprastų sprendimų: kam mokyti ir šviesti, jei galima uždrausti. Kam integruoti, jei galima išvyti. Kam priimti, jei galima neleisti. Pastatyti sieną.
Simptomiškai atrodo jau mūsų dabartinės atminties formos – kam prisiminti, jei galima pastatyti keverzišką, monumentalų paminklą ir tučtuojau užmiršti? Arba nugriauti kitą, seną, ne mažiau keverzišką, kad neprimintų. Ir taip pat palaimingai už(si)miršti? Mes jau kadai sostinėje pasistatėme mūrinę sieną laisvei. Ir kaip tikri vergai turime po vardinę plytą joje. Atėjus neramumams (o jie ateis), galėsime išsilupti ir duoti Kitam į dantis. O tada eisime statyti kartuvių, ešafoto ir galąsti giljotinos.
Gal tas tavo nerimas tai nerimas dėl ateities? „Nuo pat žemdirbystės laikų žmogaus proto teatre svarbiausiais personažais tapo nerimas ir rūpestis dėl ateities“, – savo puikioje knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ rašo Izraelio profesorius Yuvalas Noah Harraris. Tik kodėl, apsidairęs aplinkui ir panaršęs po žinias, tuo netiki? Netiki ir tučtuojau randi kitą citatą, paaiškinančią tavo skepticizmą (o, mūsų laikai – citatų laikai, kiekvienam šūdniekiui turim po protingą citatą): „Dvidešimt pirmąjį amžių apibūdina ne naujo ar naujumo paieškos, o įvairių nostalgijų suklestėjimas <…> nostalgiški nacionalistai ir nostalgiški kosmopolitai, nostalgiški gamtos mylėtojai ir nostalgijos apimti metroseksualai šaudo vienas į kitą pikseliais blogosferoje“, – rašo rusų kilmės amerikiečių filologė Svetlana Boym. Ji sako, kad gyvename „atkuriamosios nostalgijos“ laikais. Mes nebežvelgiame į ateitį, mes restauruojame praeitį ir istoriją. Net ir žinodami, kad antrąkart ji pasikartos kaip farsas. O ką, farsas negali būti kruvinas? Dar ir kaip gali. Holivudas parodė.
Mus supa nostalgijos fantomai ir fantominė nostalgija. Žmonijai skauda nesamą koją (kadaise ją turėjo, bet nusipjovė pati, bėgdama nuo įvairių siaubų).
Mus supa praeities perdirbimo fabrikas – tiek kultūroje, tiek socialinėje plotmėje – nes ateitimi netikime ir jos bijome, ateitis mums – tai antiutopija. Ateityje būtinai bus dvidešimt trampų ir putinų, o jei ne – tai zombiai, vampyrai ir vilkolakiai siurbs mūsų kraują ir ės smegenis. Juokinga, nes smegenų ėdimas – tik dabartinio smegenų pudrinimo metafora.
Ateitis mums ne utopija, utopija mums – praeitis, saugus užutėkis, savotiškas lakuotų ir ryškiai dažytų sąvokų Disneilendas, suvenyrų krautuvėlė su matrioškom, įvairių karų uniformomis, plastikiniais šautuvėliais ir šokoladiniais medaliais. Stereotipai ir kičas, o ne istorija. Tik va, krautuvėlės savininkas ginkluotas ir iš po prekystalio prekiauja granatomis. O jei nieko iš jo nepirksi, savininko pasamdyti ambalai tave sudubasins.
Tu dar pasiklausysi tų niūrių kultūrologų ir sociologų giesmių, dar paantrinsi Peteriui Pomerantsevui ir Svetlanai Boym (jų tekstą, iš kurio šį tą skolinausi, galite rasti štai čia): pasak jų, „Kitas vėl tampa mums Svetimas“, pasaulis siaurėja, traukiasi, stato sienas, kasa griovius, prileidžia juos žiniasklaidos krokodilų – užsidarome. Už miško vėl, kaip vaikystėje, gyvena Baubas ir jo pavardė bei pareigos nelabai ir svarbios.
Gali pridurti tai, ką mes visi ir taip žinome, – politikai ir žiniasklaida meluoja, jie visada melavo, bet ne iki galo suvokiame kita – dabar jiems net nerūpi dangstyti melo. Niekam nebesvarbu, ar melas bus pripažintas melu, – nusispjauti jiems, nusispjauti ir mums. Dabar jau galima būti nenuosekliems, galima ryte sakyti viena, o vakare – kita, galima meluoti atvirai ir žinoti, kad jie žino, netgi žinoti, kad jie žino, jog tu žinai, netgi žinoti, kad jie žino, jog tu žinai, kad jie žino… Teisybė yra, kalbant kompiuteriniu žargonu, „užflūdinta“, paskandinta, atskiesta it homeopatinis tirpalas, gydantis nuo… nuo nieko negydantis.
Tu dar gali tęsti, bet nebesinori skiesti tirpalo, norisi sniego, kad viską užklotų, norisi, kad baigtųsi metai, norisi, kad liautųsi mirę tie, kurių klauseisi, ir tie, kuriuos skaitei, norisi, kad užsičiauptų ir nors minutę pagalvotų rėksniai ir demagogai, norisi, kad vaikai užaugtų paprastoje, normalioje šalyje, o ne bananų respublikoje ar naujos imperijos naujame pakrašty, norisi geros žinios. Norisi, ne, ne stebuklo, o gėrio tęstinumo.
P. S. Tu esi rankiotojas, sistemintojas, kompiliatorius, nuotaikų ir nuomonių kaupėjas. Ir tai, kas beveik rišliai sugulė į šį tekstą, tai, manau, sklando ore, sukasi galvose, nutupia puslapiuose ir ekranuose. Ar tai mūsų tikrovė? Ar tokia ji? Ką daryti? Gręžiotis per petį, žiūrėti į priekį?
Tu esi žmogus, iracionalus kultūrinis ir biologinis konstruktas, tu vis tiek tiki ir viliesi. Toks tavo vėl iš naujo išrastas dviratis. Necituosi čia Šventojo Rašto, kad ir kaip pritiktų, necituosi ir kitų šventų raštų, verčiau pasisveikinsi praeidamas pro Aušros vartus su švytinčiu Dievo Motinos paveikslu, verčiau eisi skaityti Hašeko ar Rablė. Nes dviračiui reikalingas vairas, nes turėti viltį – skauda. Tada esi gyvas ir nesumeluotas. Tada esi kvailys, silpnaprotis simuliantas, tada tau kyla klausimų, tada norisi šviesos, prasmės ir teisybės. O sniegas (ir net sniegenos) bus nepriklausomai nuo tavęs.
Vilnius, 2016 m. lapkričio 14 d.
Šią dieną prieš 165 metus JAV buvo išleistas Hermano Melvillio „Mobis Dikas“, prieš 176 metus gimė Claude’as Monet, o prieš 109 metus – Astrida Lindgren. Prieš 55 metus gimė Jurga Ivanauskaitė.
—
Nivalijos – pirmo sniego šventė.
Ramūnas Kasparavičius. Pusryčių išmintis
2016 m. Nr. 11
Pusryčių išmintis yra paprasta:
Valgyk sūrį, gerk kavos
Ir nepyzdink Lietuvos.
Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė…
Nesuprantu aš kai katrų literatūros žinovų: sako, kad aš ir lietuviškai mokąs, ir lenkiškai, kiek jidiš, net gudiškai baltarusiškai krievu valoda , ką labiau, ką nelabiau, bet niekas neatkreipia dėmesio, kad moku (giriuosi) totoriškai: achlamonas – niekdaris, rimša – rašto žinovas, bunčiukus suprantantis – tai tokie kariniai ženklai, vėliavos; vyr. achlamonas – vyr. niekdaris, bet yra ir achlamonkė – tai moteris; manatkės – turtas, pinigai, šmutkės ( manat – pinigas, iš, turbūt, monetos, nes buvo Minerva Moneta tokia Romoje), jau neimant domėn tokių įdomių bei reikalingų žodžių kaip kutak(falas) ir dželach (la puta). Čia reikia atsiriboti nuo pachabščinos, toliau rašyti švelniai ir su patosu.
Pasakojama, kad profesorius Juozas Balčikonis paklausė totorės, kaip vadinasi tas dalykas, ką jis rankoje laiko, tai jinai atsakė:
– Giulė.
Iš čia lietuvių kalbos norminė „gėlė“. Žiedas, kvietkeli mano brangiausias…
Pratęsiu savo mįslį jauną apie pusryčių išmintį. Vienas paršiuko ne niam niam, nelabai niam net veršiuko užpakalinio fasado, nes gaila veršiuko, bee, kad ir aš vaikystėj su broliais niekaip veršiuko kotletėlių nevalgėm, suaugę suvalgė ir pasakė:
– Tai durni vaikai. Tiesiog pasileidę.
Kitas kumeliuko ne niam niam, arklienos (pamenu, rodos, prie Malenkovo, o gal prie Bulganino, į Čižiūnų parduotuvę atvežė dešros, parūkytos, tai niekas nei pirko, nei valgė: pagal kvapą nustatė, kad arklienos. Teko atgal į miestą išvežti, kiba miestelėnai ką supranta), o vištytę tai visi niam niam.
Brolis, pabuvojęs Kolumbijoje:
– Turi ten jie ką niam niam, panašiai valgo kaip ir pas mus, tik prieskonių daugiau, fasoliukų gal daugiau, gerai ten auga, visokių spalvų. Vištienos daug… Gerai jiems: nėra jokių sezonų, metų laikų kaitos, nei jiems kailinių, nei vailokų. Amžina vasara.
Kaip Naisiuos.
Kęstą kolumbiečiai sutiko kaip savą žmogų, nors atvažiavo likbezo programoje (neraštingumo likvidavimo). Na na, pedagogika jų normali, mokyklos neblogos, vaikai šaukia:
– Kęstutis, welcome! – „Kasparavičius“ jiems ištarti pernelyg keblu. – Bienvenido!
Jis pasakė:
– Žinai, Ramūnai, aš nustebau, plojo kaip kokiam Maik Džeksonui. Tame Medelyne, vienoj mokykloj. Gal kokie trys šimtai moksleivių susibūrė.
Aš:
– Taip tau ir reikia.
Tai štai kokie tie žėvo . „Llevo“ ispaniškai tariasi „ljevo“, o lotamerikoniškai – „žėvo“. Žėvo – tai latino americanos . Ir lietuviai Lotynų Amerikos – irgi žėvo . JAV – lūganai (ir latviai taipogi), Australijoje – aboridžynai .
Dažnas valgis Lotynų Amerikoje – moros y christianos – maurai ir krikščionys. Juodos pupelės ir balti ryžiai. Labai daug valgo moliūgų.
Žinoma ir grande masse visokių bananų, apelsinų mandarinų, karbulach.
Šviežut šviežutėlių.
Lietuvoje gyvena triūsia vienas mano bičiulis (ne socialdemokratas, tie gal jau ir pamiršo, kad jie bičiuliai), tai jis sudeda į lentyną savo pakelės karčiamėlėje viską, ką turi gero – tiesiai iš lysvės, iš sodo. Ką tik turi geriausio, pvz., slyvas „Skorospelaja“, o slyvos jo tikrai geros – glotnios lygutėlės. Skanios. Bet ne. Klientai: „ Daj užpernykščių apelsinų iš Maroko.“
Jis ir šviežiai pas fermerį pirktą paršiuką šašlykui iščirškina, visos erkės iš devynių parapijų Aukštadvariop suropoja, ką tos erkės, ne tokios jos baisios, va, kaimynės katinėlis, iš miško parėjęs, voverę vaikęs, kniaukia, tai kaimynė, paėmusi ščipsus, katinaitį kaipmat nuo jų išvaduoja. Įkąstas vietas spiritu patrina, etanoliu, ba nuo odekolono felis domesticus pasibjaurėdamas vaiposi. Ekologija, tamsta. Bet iš tikro: erkės į svylančios mėsos kvapą pasispardydamos traukia, turėkit omeny, turistaujantys su iešmais. Kaimynas savo karčiamėlėj tai turi prieš erkes paslaptingą priemonę, Kanadoj užpatentuotą.
Todėl, kad taip reikia. Varge mano, senos pakalenijos žmogus esmi. Atsimenu, Stalinui dar nenusibaigus (skončalsia!) atsikeldavom kokią 4 h ryto… kol tetos duonkepę užkuria, gyvulius aplaksto, vyrai su „fanaru“ aina kluonan kulc, vaikai po trobą šmaižioja ir moterim trukdo, moterys malkų vandens atsineša, vilkus tolyn nubaido, kad skrebų nesuėstų, va, jau ir snieduonė, vaikams morkinių blynukų prikepta (tarkuotų), kol karšti skanūs saldūs, jei nevalgysi, matai, kaip Sargis pauslany meiliai į juos dėbčioja, tyl tyliai pasistūgčiodamas…
Miežiniai taipogi neblogi, kol karšti, paskui sudedami puodukin, užpilama grietinės, sviesto, bus minkšti kaip varlės, seniai su džiaugsmu suvalgys.
Pareina vyrai kūlę ir pavalgo karšto, toliau eina kulc, jau be „fanaro“.
Bobutė:
– Aik, Jonai, kuznion pakalėc.
Jisai:
– Kad jiej nesulauktų kad aš jiem už dyka dirbtau!
Jo kuznia buvo sukolchozinta.
Bobutė:
– Aik, Jonai, aik, Mikonis darbadienių išrašys, – kikena.
Dziedukas į tokią nesąmonę net nesiteikia atsakyti ir išeina su Sargiu miškan, žvėrių pėdsakų paskaityt, ar sodelin kiškiam kilpų pastatyt, ba kiškių tadu labai daug buvo ir visi kenksmingi. Sodui, vadinasi, ir žmogui.
– Ar matei, Ramūniukai, kiškį? Nu ir koks gi jis? Kap veršis didumo ir su ragais?
Vasarą rudenį su Sargiu pagrybauja, moterys kelmučių su bulbėm išverda večerei.
– Vis daugiau parnešiau, nei kolchozi būtau uždirbįs. Kad jūs apsišiktumėt, tokia valdžia!
Prieg mano dzieduko kalvės gulėjo kalnas Kaukazas gelažų, suvežtų iš viso Sajūzo „na golodajuščuju Litvu“. Dziedukas tokį lobį jau seniai apspjovė, vos užmetęs patyrusią akį.
– Daj, Bože, godno, što mne ne progodno.
Ir nikomu. Nebent badaujantiems lietuviams, labai darbštiems, katrie ir iš šūdo girą moka išspaust.
Jisai ir bobutė neblogai rusiškai mokėjo, todring tapo kotiruojama kaimo proletarų šeimyna, bet mokėjo rusiškai ir pasiųsti ten, kur nelabai norisi. Kultūringai, žinoma, tarkim, Sibiran… Žodžiais, senelis buvo baigęs prie caro Aukštadvario šešiaklasę mokyklą, aišku, rusišką.
Viskas tiko ant stalo: ir šaldyti šermukšniai, ir šaldyti giriniai obuoliukai (miškiniai, tsss, vaikai!), obuoluciai, kurių nemažai šąla an aukšto, ogi skrebas jau kamaroj robždinas ant kopėčių!
– Ten, mauči, kavoliene, miškiniai.
Kavolienė geriau žino: tenai ne miškiniai, o lašiniai, ir jie skirti jai ir jos šeimai, o ne skrebui ir jo lachudrai, tad atkakliai lupa liže ir ne tik per šikną, nors velnią ten atspėsi, kur skrebo galva, kur šikna… kol skrebas atsisako savo nepamatuotų gobšių užmačių.
Bet geriau pakalbėkim apiej tuos dzūkų senovinius skanėstus gardilus:
– O bulvių babka ant kopūstlapių ar krieno lapų, oo! O grikinė babka, o kakorai, o švilpikai!!!
…
Pamenu, kadu tai studijų metais, kai visi pasivalgę (tai žemaitizmas) Juozo mamytės darycinio (neišduok, Juozai, recepto, ba tai labai skanu i sudėtinga paruošti!) buvo sotūs ir laimingi, Juozas Šikšnelis, many pasivedęs ant kokio kalnelio, rodė ir sakė:
– Žiūrėk, Ramūniukai, kap gražu: Raigardo slėnys, šilai, antai tolumoj dūmelis kyla – tai gudai samagoną varo.
2014 rudens paskutinėm dienom Vilniuj, Dzūkų gatvės Šklapliernoj
Gintarė Adomaitytė. Tiesiog gyventi
2016 m. Nr. 11
„Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“
Arba: „Baigiantis gegužei, ji pradėdavo vaikščioti prie upės, vasarą maudydavosi kelis sykius per dieną, rudenį – pėda praskirdavo pirmąjį ledą.“
Skaitymo gurmanai čia pat atspėjo, ką cituoju: žinoma, kad Česlovą, aišku, kad Milošą, suprantama, kad Algio Kalėdos vertimą: tai „Isos slėnis“, o mano abi pasirinktos citatos – apie naratoriaus senelę – apie tą, kuri – tik pamanyk – ar drįstume mes taip – tiesiog gyveno.
Su ja – jeigu leista – tapatinuosi. Noriu ir galiu būti moterimi, kuri kulnu prakerta pirmąjį ar paskutinį ledą. Ir tik.
Aha…
Niekada – gal net nuo kūdikio metų – man nebuvo leista gyventi šiaip sau. Arba gyventi tiesiog. Mudvi arėme, nuo pat mažens arė-me – mano sesuo Dainora ir aš.
Muzikos ir šokių pamokos. Daužymas per rankas ir kitas kūno vietas. Amžinoji kaltė: šį tą (absoliučiai viską) pamokose atlikai ne taip.
Susigūžusi, palinkusiais pečiais, kalta be kaltės yra manoji karta. Patekusi į istorijos mėsmalę – o jei romantiškai kalbėsime, tai į malūnus. Esame savaip laimingi: mūsų akivaizdoje nelyg pats sau pasirašė istorijos vadovėlis. Nelyg ir mes dalyvavome, padėjome. Nelyg įvyko ta laimė nelaimė: atpurtę, numetę sovietiją, liksime vadinami sovietų rašytojais, to meto veikėjais, autoriais, dalyviais.
Tiesiog gyventi – štai apie ką svajojau aš vakarykštę dieną. O šiandien? Šią naktį, kai rašau?
Ką tik namuose aptarėme filmą „Meistras ir Tatjana“ – tą filmą, kurio baiminausi.
Kad žinotumėte, kaip ilgai jo vengiau, kaip nenorėjau jo regėti. Kaip jaučiau, kad jis man neleis to, ko senokai užsigeidžiau – gyventi, ir tik.
Vis tiek filmą paregėjau.
Panirome į juostos grožį ir jos netiesą. Melą. Dokumentikos ydas. Nutylėjimus. Fotografijos meistras Vitas Luckus nužudė žmogų – apie jo nužudytąjį, apie auką filme nė žodžio.
Dėkui žmogui, kuris mane, dar jauną, sentimentalią, anais laikais po žudynių sudraudė. Jis man tiesiai sakė: tau gaila jo, tik Luckaus, vien tik jo, nejau?
Dėkui ir kitam, kuris mane dabar nuo tariamo, paties neva pasaulio žymiausio fotografo įtakų, kai filmą pagaliau pamatėme, gelbėjo. Jis tvirtino: Vitas Luckus buvo agresyvus. Piktas žmogus.
O aš, tą filmą žiūrėdama, nelauktai netikėtai atradau save Nidoje, fotomenininkų seminare, atsidūriau skubiai sukurtoje Luckaus parodoje: ant virvių sąvaržėlėmis sukabintos nuotraukos. Ir dabar, šią valandą, einu palei virves ir regiu tas nuotraukas, ir patiriu tai, kas žmonėms nutinka rečiausiai: katarsį.
Man regis, tai buvo 1982 ar vėlesni metai. Tie metai, kai dirbau Fotomeno draugijoje, kai buvau – tik pamanyk – pirmininko Antano Sutkaus asmeninė sekretorė. Mergaitė prie rašomosios mašinėlės. Dar neskaičiusi Milošo, dar negirdėjusi nė vieno žodžio apie Isos slėnį.
Nuolanki ir paranki.
Nemeluoti. Niekada. Nė trupučio. Nė kiek. Štai kaip svajočiau gyventi. Atsikratydama nuo vaikystės man įkaltos manieros: būk mandagi.
Esu. Lieku. Mandagi. Nuolanki. Kai turėčiau surikti. Šaukti. Gal net ir bliauti.
Ar patikėsite? Globos namuose (kuriuose gyvena ir ligoti, ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės) nuostabiai gražios, doros socialinės darbuotojos nustemba: o ką, ar tikrai esą garsinių knygų? Mes jų klausytume – kaip, iš kur gauti?
Kituose globos namuose dar baisiau. Man sako: turime televizorių, jo ekranas didžiausias – ar negana, ko dar? Juk yra ne tik televizorius, bet ir koplytėlė – joje pasimelsime ir nurimsime.
Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš noriu gyventi – ir tik, ir nieko daugiau – koja pramušdama pirmąjį ežero ledą.
Neįmanoma. Kol kas. Dar ne.
Štai tipenu Lietuvos pakraštyje palei klasikinę bažnyčią geltonomis plytelėmis. Plytelės – kaip iš pasakos, kaip tas geltonas pažadų kelias.
Ir ką?
Kiek atokiau, beveik čia pat, globos namai. Nuo bažnyčios iki jų – užkaboriai, užtvaros, vingiai vingeliai, nepatogumai. Atskirtis.
Ne tik nuo bažnyčios. Ir nuo puikiausios miestelio bibliotekos – ji trečiame buvusios mokyklos aukšte. Net bibliotekininkė kopia ilsėdamasi. Jaunesnė nei aš. Kur kas jaunesnė.
Tai mano tuštybė ir mano menkybė. Maniau, kad sukūriau beveik tobulą projektą: „Neregių kūrėjų vakarai Rytų Aukštaitijoje“. Atrodė man: drąsinsiu ir stiprinsiu žmones, turinčius tokią ar anokią negalią.
Pakraščiuose nutinka kitaip. Miestelis paklausyti neregio Alvydo Valentos skaitomos poezijos, operos dainininko Vlado Bagdono (beveik neregys, negalią įveikęs) ateina. Globos namų gyventojai – ne. Kaip ateis, kaip ratukais atvyks – juk sekmadienis, juk socialiniai darbuotojai ilsisi, juk tas nuostabiausias geltonų plytų kelias išklotas tik palei bažnyčią.
Jei kam rūpi architektūra – ir tik ji – tai namų mums visiems, senstantiems, visai pasenusiems, ligotiems, jau pastatyta. Kvapai naujuose namuose kiti – nebėra kraupios anų laikų smarvės, jau ne. Lovos patogios. Yra kur praustis. Maistas gardus.
Tai ko nerimauti, ko?
Kai aną pavasarį lankiau globos namus, džiaugiausi man artimo žmogaus patarimu. Jis sakė: tu pasiimk savo pasakų knygų, bent kelias, jų prireiks.
Ir tikrai.
Tuose, anuose ir kituose namuose pasėjau savo „Vėjų miesto pasakas“, gal kas ir tikrai jas skaito. Kaip paaiškėjo, aistringi pasakų gerbėjai yra vyriškiai, įžengę į aštuntą ar devintą, gal net dešimtą dešimtį.
Myniau ir myniau šį vakarą vieną gatvelę – nuo mūsų namų Ignalinoje, Atgimimo gatvėje, iki ežero. Nuo ežero iki Atgimimo. Nuo Atgimimo iki ežero.
Kol atsipeikėjau. Tartum kalta šiemet jaučiausi prieš tėvą – savo tėvelį, tik taip jį vadindavau.
Lyg ir paminėjome jo šimtą metų: Lietuvos aklųjų bibliotekoje, žurnale „Krantai“. Mano neregį tėvą – chorvedį, muzikos mokytoją, aklųjų švietėją. Man atrodė: lyg per maža, lyg ne taip, gal reikėtų garsiau, dažniau.
Tėve mano – ne Tavo šimtas metų svarbu. Ne pompastika. Kiek turėsiu jėgų, tiek Lietuvos pakraščiuose, įsikibusi į parankę poetams Alvydui Valentai, Vilijai Dumbliauskienei, operos dainininkui Vladui Bagdonui, skleisiu žinią: neapsakomai stipri neregystės šviesa.
Nežinau kodėl, nežinau kaip, niekada nesuvoksiu už ką – o vis atrandu save tarp liaudies rašytojų, tarp žmonių, kurie balansuoja ties riba: gal jie grafomanai, gal liaudies dainiai, o gal jie – kur kas daugiau ir svarbiau – ne ten patekę, su savo karta nespėję, nepataikę į laiko ritmą ir madą.
Švytuoklė. Jos valia.
Ją patiriu skaitydama liaudies poetų kūrybą. Dar labiau – jų biografijas. Kartą kitą kuo atviriausių pasakojimų esu išklausiusi.
Nejau ką tik jūsų akivaizdoje apsiraudojau, kad mudvi su sese vaikystėje pernelyg kankintos menais?
Kankintos? Taip. Bet mylėtos, į mokslus išleistos.
Mano bendraamžiai (gimę 1957 m.) ar dešimčia metų vyresni, o ir gerokai jaunesni man pasakoja: jie norėjo studijuoti aukštąjį mokslą. Ir galėjo. Būtų galėję, jei ne tėvai – jie draudė, jie žemino, jie niekino savo vaikus, svajojusius baigti aukštąjį mokslą. Tėvai jiems sakė: niekada tokių nebuvo mūsų giminėje ir niekada nebus. Nereikia.
Ko reikia? Amatų mokyklos, galbūt – technikumo. Kad vaikas būtų arčiau namų. Kad dirbtų žemę, kad melžtų karvę, kad skerstų kiaulę, kad…
Švytuoklės nesuvaldysi.
Karta, kuriai draudė studijuoti, kurią žūtbūt rišo prie kaimo, išaugino kitą kartą: ji studijuoja žūtbūt, ji žūtbūt apsigyvena Vilniuje, ji gimdo ir augina vaikus, kurie nebetelpa Vilniaus darželiuose ir mokyklose – o juk reikia, privalu būti ten, tame Vilniuje, žūtbūt.
Manasis Vilnius stulbina mane kiekvieną dieną. Kai tik būnu jame ir kai esu su juo. Patekau į malonų meilės trikampį: Vilnius–Ignalina–aš.
Reikliai apžvelgiu namus Vilniuje, Žirmūnuose. Reikliausiai… Kiek ir ko turiu svarbaus, kas iš tiesų man būtina?
Žinau: po pusmečio – gal po metų – gal po antrų – nuo Vilniaus atsitrauksiu.
Jaučiu: kai viena mano ranka krauna šiukšlių maišan sentimentalias smulkmenas, kita ranka prieštarauja. Prieštarauja kairė.
Savaime aišku: švarinu, tobulinu, raunu ir raviu ne namus, ne butą, ne mylimus Žirmūnus, o savo gyvenimą.
Vilnius, tas išsiplėtęs, išsišakojęs, savo ribas peraugęs ir dar augąs miestas man sumažėjo. Nedrįsčiau sakyti: sumenko. Bet jei tą žodį – „sumenko“ – jau parašiau, tai gal ir taip. Šiek tiek – švelniai, pats sau – lyg ir menksta.
Yra viena vienintelė vieta, kurioje pasijuntu vilniete. Galime tą vietą vadinti kuo įvairiausiai: Šventaragio slėniu, miesto sodu (arba Jaunimo sodu), Bernardinų parku, gal dar kitaip ar anaip.
Ilgainiui dar ne kartą keisis parko takai takeliai. Šiek tiek kitaip (o juk taip pat) suksis tos ar anokios karuselės, skanėstais vilios laikinos kavinės. Vieną medį ten nukirsime, o kitą pasodinsime. Želdinsime rečiausius augalus tik tam, kad šalia jų skverbtųsi tie, kuriems Šventaragyje, palei Vilnią, augti leista ir lemta – jie dygs savaime.
Gamta ten stipresnė už žmogų. Tai vieta, kurios nei sugadinti, nei pernelyg išpuošti neįmanoma. Vilnia ten teka į Nerį, ten patys sau didėja ir slenka, mąžta kalnai, ten nesuvaldomas, nenumaldomas, pats sau gyvenantis – Vilnius.
Retsykiais, labai retai, Neries ir Vilnios santakoje išgirstu: svarbią man dieną, valandą, lyg būčiau prašiusi, skamba Vilniaus varpai.
Ko dar?
Ko bereikia? Jums ir man?
Tik drąsos, tik stiprybės kvailybės – trenkti kulnu į ledą. Šaltą, šalčiausią nykią valandą.
Liutauras Degėsys. Žmonės, žodžiai ir knygos
2016 m. Nr. 10
Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių. Pačios populiariausios būna kvailystės. Banalybės – tai tiesos, kurios atitinka gausybę patirčių. Vėlgi – paprastučių, standartinių, elementarių, vadinamųjų „bendražmogiškų“ patyrimų. Kuo elementaresnės, paprastesnės tos patirtys, tuo jos – „bendražmogiškesnės“. Tokių mitinių būtybių – bendražmogių – gyvenimo tiesos. Visų – ir niekieno. Tai tokios neproblemiškos, teisingos, neprieštaringos, aiškios ir suprantamos tiesos, kad jos veikia kaip kokios cheminės medžiagos – visus vienodai. Jos ramina, svaigina, migdo ir įtikina: „yra kaip yra“, „visos jos tokios“, „rytas gudresnis už vakarą“, „kūnas, mestas kampu į horizontą, – nukris“. Tos tiesos sutvarko pasaulį. Supaprastina, paaiškina, sudėlioja viską į vietas. Paprastumas – patinka, nes nereikalauja pastangų, nekelia įtampos, pateikia atsakymus ir eliminuoja klausimus. Smulkios tiesos padeda suprasti ir susirasti tokius pačius – smulkia-bendra-minčius. Ir tas jausmas, kai staiga pasidaro aišku, toks malonus, nes aiškumas – tai palengvėjimas. Kai iš-si-aiškini, nebereikia klausti, ieškoti – gali apie tai nebegalvoti, galų gale – pasiseka būti laisvu – nuo klausimų ir problemų. Gali ploti, kaip nusileidusiame lėktuve, – nes viena problema liko mažiau. Jau nusileidai. Tik: kai susipaprastini tikrovę – ta abstrakcija, tas aiškumas – atsiranda ne tikrovėje, o galvoje. Tikrovė nesupaprastėja nuo to, kad tu ją schematizuoji, sustruktūrini, hierarchizuoji, sudėlioji į lentynėles ir sutvarkai. Gyvūnai ir augalai, vos surikiuoti ir akimirkai palikti be priežiūros, išsilaksto iš Karlo Linėjaus Didžiosios Sistematikos stalčiukų. Žvaigždės danguje nesurištos virvelėmis ir rikiuojasi į žvaigždynus tik tam, kuris žiūri iš teisingos perspektyvos, iš savo pusrutulio. Natūralios atrankos dėsnis veikia tik šio dėsnio šalininkų galvose. Deterministo įsitikinimas, kad yra determinizmas, pasirodo, irgi yra determinuotas. Sąmokslai nuolat nepasiseka, nes ne visi jo dalyviai sutaria dėl tikslų, ir be to – sąmoksle dalyvauja ne tik sąmokslo dalyviai, bet ir tie, kurie apie sąmokslą nieko nežino ir todėl nesielgia pagal sutartas taisykles ir schemas. „Globalinis atšilimas“ – nebūtinai atšilimas tavo kieme, „šaltasis karas“ – ne toks jau ir šaltas, o „hibridinis“ – gali būti ir automobilis, ir karas, ir pats žodis.
Negana to, gyvenimo supaprastinimas yra šioks toks vargas. Tam, kuris struktūrina, paprastina tikrovę, reikia nuolat stengtis, kad tikrovė atitiktų jo išankstines schemas: reikia ieškoti pavyzdžių, pa tvirtinančių išankstinius dėsnius, tenka nuolatos pasireguliuoti prisiminimus pagal šlovingos, herojiškos praeities standartus. Iš visų jėgų sprausti tikrovę į schemą, tendenciją, dėsnį – ir žiūrėti, kad ta tikrovė nepaspruktų, neišsisuktų ir nepradėtų gyventi savarankiškai – pagal savo taisykles. Kai sakai, kad „šitaip turi būti“, staiga pamatai, kad niekas nieko niekam neprivalo ir neturi. Gamta ne visuomet žino apie mūsų sugalvotus gamtos dėsnius.
Abstrakcija, paaiškinimas, schema – tampa pagrindiniu racionalizavimo metodu. Kažin, kaip sekasi racionalizuoti – taikant praeities schemas ateities projektams. Kai manai, kad protinga būti protingam, pamiršti, kad visas tavo racionalumas – iš vakar dienos patirties. Rytdienos patirčių turi labai nedaug žmonių – nebent kokie nors meteorologai, astrologai, politikai ir taro kortų būrėjai. Tavo patyrimas – visados vakarykštis, ir todėl šiandien jis jau gali būti pasenęs, neatitinkantis rytdienos tikrovės. Ateitis išsižiojusi reikalauja kitos, naujos patirties. Ateitis valgo dabarties vaikus. Maža to: gana dažnai tenka vadovautis svetimomis patirtimis – pavyzdžiui – fizikų, kosmonautų ir banko analitikų, nes įsigyti asmeninių patirčių visose tikrovėse dažniausiai niekas neturi laiko.
Kitas klausimas, kaip tas schematizavimas padeda išlikti sveikam. Sveikam – nors sergančiam tik savimi. Ar pavyksta nepaskęsti kasdienybėje, nesusipainioti stereotipuose, nepašvinkti prietaruose. Kaip sekasi, vadovaujantis sveiku protu, priimti permainas, susitaikyti su kitomis kultūromis, užsikrėsti naujų idėjų infekcijomis. Ar – atvirkščiai: įgyjamas imunitetas, išmokstama apsisaugoti nuo gyvenimo skersvėjų. Pavyksta ritualizuoti, standartizuoti gyvenimą ir galvą. Išsitreniruojama apsieiti be ironijos ir sarkazmo, įsigudri nama susigyventi su kasdienybe. Priprantama saugotis nuo pavojų ir susidėti saugiklius nuo visko, kas vyksta kitaip, negu buvo. Pasistengiama susikurti dirbtinę, pastovią, saugią tikrovę – imunizuotą, atsparią kitimo baciloms ir neapibrėžtumo virusams.
Du dalykai čia gali padėti nepaskęsti kasdienybės pelkėje: žmonės ir knygos. Gali išgelbėti tik kelionės erdvėje ir laike. Geriant fiktyvios realybės ir žmogiškos tikrovės kokteilius, galima svaigintis ir turėti vilčių – kad gyventi yra smagu ir keista. Knygos ir žmonės yra įkvėpimo šaltinis – padedantis pastebėti save, susidomėti savimi ir pareikalauti iš savęs daugiau. Kelionės pas žmones ir knygas – tarsi bandymai išsiveržti iš eilinės tikrovės, susikurti kitą, paralelinį pasaulį, kuriame aiškiai matytųsi esamos, kasdienės realybės trūkumai: nuobodulys, mechaniškumas, daiktiški santykiai, pasikartojimas – visa tai, kas išreiškiama taisyklėmis, dėsniais, formulėmis ir tendencijomis.
Nuo tos akimirkos, kai apsiginkluoji žodžiais, – pradedi pastebėti ir suprasti pasaulį. Lingvistinėmis objektyvacijomis – žodžiais, kaip instrumentais – tu kiekvieną akimirką interpretuoji, kuri tikrovę, programuojiesi, išsiprogramuoji ir persiprogramuoji. Žodžiai ir knygos padeda susikurti ne tik prasmes, bet ir patį pasaulį. Sugebi pamatyti kitus ir kitaip, pamatyti daugiau, nei matosi. Įsisavindamas žodžius tu ne tik išmoksti kalbą, tu sugebi būti savimi ir suvokti savo tapatybę. Žodžiai tave išmoko sukurti save.
Išmokęs skaityti ir rašyti, staiga aptinki, kad žinoti – negana. Žinoti gali ir gyvūnai. Žodžiai ir knygos padeda tau aptikti ir pajusti supratimo malonumą ir stebuklą. Tau atsiveria metakognityviniai dalykai: išmoksti žinoti, kad žinai, – ir suvokti, jog nežinai. Pradedi numanyti, kad kiti žino. Įsivaizduoji, kad jie žino, jog tu tai žinai. Pradedi ne tik suprasti save, bet ir suprasti, kad tu supranti. Sugebi suprasti kitus. Pajunti, kaip smagu yra suprasti, kad kiti tave supranta. Kaip svarbu yra pasiųsti jiems žinią: kad tu supratai, jog jie tave suprato.
Žinoma, kad atsitinka ir priešingi dalykai. Galima pasilengvinti, pasisaldinti gyvenimą stereotipais, prietarais, išankstinėmis nuostatomis ir standartais. Galima susipainioti savo žodinių išvedžiojimų konstrukcijose, nuvalkiotų sakinių barikadose, pasiklysti asmeninės patirties, paviršinių įspūdžių, mechaniškų įgūdžių labirintuose, apsigyventi pasenusių moralinių principų olose.
Žodžiuose slypi ne tik komunikacinės, deskriptyvinės ar kūrybinės kalbos funkcijos, bet ir klaidinančios kalbos galimybės – galima žongliruoti nepagrįstomis ir specialiai sofistikuotomis argumentacijomis. Beprasmiškai žaisti pavardėmis ir teorijomis. Galima ne tik kurti pasakas, mitus, rašyti eilėraščius ir romanus, bet ir spe cialiai formuluoti apgaulingus teiginius. Mistifikuoti, ideologizuoti, indoktrinuoti. Skleisti apkalbas, trolinti, sudrėkusiais delnais sėdėti prie kompiuterio ir užsiimti verbaline pornografija. Gąsdinti, terorizuoti, tyčiotis, išsidirbinėti. Tiesiog klaidinti. Svaidytis frazėmis, mojuoti žodžiais lyg kardais, kankinti ir įžeidinėti vieniems kitus – žodžiu. Arba – nemylint – gražiai kalbėti apie meilę ir prisipažinti netikroje meilėje. Meniškai kalbėti apie meną. Ilgai kalbėti, kad kalbėsi trumpai. Kalbėti, kad neturi ko pasakyti, nes nerandi žodžių. Kalbėti apie kalbą. Per vėlai suprasti, kad nesupratai, jog tavęs nesupranta.
Mąstant kulinariniais terminais, visi žmonės yra šiokie tokie žodžių gamintojai – pamokymų virėjai ir patarimų dalintojai, gyvenimo pyragų konditeriai, greitų romanų kepėjai, sonetų kokteilių barmenai ir eilėraščių vintažų meistrai. Nieko tokio, kad atsiranda internetai – tokie savotiški greito žodžių maisto restoranai, kur dažniausiai girtuokliaujama vaizdais. Truputį blogiau, kad nuolat pasirodo knygų pavidalą turintys daiktai. Kuriuos gamino žmonės, mokantys rašyti ir tik todėl – kažkodėl – pasivadinę rašytojais. Aprašinėjantys tikrovę ir save. Žmonės, nekuriantys paralelinių realybių, o atvirkščiai – bandantys savo gaminius įsprausti į tikrovės anklavus, arba iš visų jėgų grūdantys realybę į savo supaprastinimo schemas. Veikėjai, nusirašinėjantys nuo tikrovės, bandantys su ja lenktyniauti. Siekiantys pagaminti tikrovę – tikroviškesnę nei pati tikrovė. Kuriantys antrinę, nuvalkiotą, kažkieno kito jau dėvėtą realybę. Kažką, kas jau buvo ir – todėl, kad buvo, – kas turi teisę būti ir vėl. Kuriantys – kažką iš kažko. Nors kūryba, Dievo pavyzdžiu, yra ne mechaniškas lipdymas iš realios medžiagos, o pasaulio kūrimas iš nieko.
Galima pasvajoti: čia galėtų pagelbėti bibliotekos. Galėtų būti tokios vietos, kur žmonės ateitų pasitikrinti, kas yra knyga. Ten nebūtų ne-knygų. Ten niekas nesiūlytų tokių – knygų pavidalą turinčių – spalvotų, blizgančių, fiziologinius mygtukus spaudančių instrumentų. Moterų knygų ir knygų vyrams. Meilės romanų, kuriuose niekas negyvena, bet myli. Tikro kaimo ir tikro gyvenimo atvaizdų ir pavyzdžių, skiepijančių specialią meilę gamtai. Aiškinančių dvasinį ryšį su gamtiniu pasauliu arba gamtinį ryšį su dvasiomis. Juos visus galima sudėti į internetą. Bibliotekos taptų žodžių lobių saugyklomis, kuriose triūsia žodžių žyniai ir žodžių saugotojai. Tie lobiai būtų atveriami tiems, kurie kvėpuoja ir minta idėjomis, tiems, kurie svaiginasi žodžių ir minčių vynu. Tiems, kurie užsikrėtę žodžių infekcijomis išeina į pasaulį, kupini entuziazmo, nustebimo ir ilgesio: noro pradėti gyventi kitaip. Visai nebūtina, kad, prisivalgę žodžių, įkvėpę naujo gyvenimo vilčių, jie ir patys tuojau pat pultų rašyti. Kitą kartą pakanka suprasti taip nedaug: kad būtina keistis, kad galima pradėti šiandien, kad reikia sugalvoti kažką naujo.
Kad jau laikas liautis ieškoti savęs, kad jau reikia pradėti kurti ir keisti patį save.
Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis
2016 m. Nr. 8–9
Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys.
Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės. Žiema ją pagrobia, paslepia savo ledo tuneliuose, bet vasara ir vėl išsivaduoja, išplaukia, užtvindo viską nuo žemės iki dangaus, kartu atpalaiduodama, išlaisvindama mūsų gyvybę. Vasarą taip lengva atkristi į vaiko būvį. Nebežinoti, kiek tau metų, nebežiūrėti į veidrodį, lyg vaikystėje sutapti su savuoju kūnu, nebejusti poreikio vertinti jį iš šalies, nes savo kūne vėl jautiesi komfortiškai ir savimi. Jei pati neturėčiau vaikų, per dienas žaisčiau šiaudeliais, pagaliukais ir akmenukais, barstyčiausi smėliuku, braidyčiau Vilnelėje, gainiočiau paukščius. Čia mane ir surastumėt! Esu vos per žingsnį nuo vaiko gyvenimo, virdama sriubą savo vaikams. Gal ir gerai, kad jie mane sulaiko; privalau būti suaugusi ir rimta tam, kad mano vaikai galėtų saugiai žaisti savo vasaros žaidimus.
– Mamyte, o aš būsiu senas? – nei iš šio, nei iš to klausia mažasis Simonas, pagaliuku judindamas trauklapio lapą, po kuriuo nuo jo slepiasi vabalas gaisrininkas.
– Būsi, – atsakau ilgai nemąstydama. Juk vaikams negalima meluoti.
– O tu?
– Ir aš būsiu, – patvirtinu, neatplėšdama akių nuo gandrų šeimynos, kuri suka ratus virš mūsų pievos už garažo. Keista, jauniklių jau nebeatskirsi nuo tėvų, užaugo per trumpą lietuvišką vasarą…
Staiga išgirstu, kad sūnytis verkia. Tupi žolėje susigūžęs, užmiršęs persekiot įdomųjį vabalą. Jį ką tik užgriuvo egzistencinė žinia – mes pasensim, ir kas tada? Sutikęs mano žvilgsnį murma:
– Bet aš nenoriu būt senas…
Ir aš nenoriu, tikrai nenoriu, kad jis pasentų. Kartais veltui mėginu įsivaizduoti, kaip keisis tas minkštutis, pieneliu ir šviežia bandute dar kvepiantis kūnelis. Mano pačios senatvė taip neglumina, atrodo, pamažu susitaikau, bet vaikų… Nuo tokių minčių apima liūdesys. Atsimenu, kaip tėtis mums su sese vis kartodavo: neužaukit, gerai? Kartais atrodo, kad tėčio troškimas mus tikrai užbūrė: abi iki šiol atrodom kaip mergaitės, po akimis ryškėja pirmosios raukšlės, o drabužėlius, batelius sau tebeperkame vaikų skyriuose.
– Mamyte, ir tu nebūk senas… – purto galvą sūnus. Nors yra ketverių, vis dar taip simpatiškai sumaišo žodžių gimines, kad ne visada jį ir pataisom. Man ramiau, kai suvokiu, kiek daug jam dar teks išmokti.
– Supranti, tai atsitiks taip negreitai, kad tarsi beveik ir niekada… – švelninu žinią, bet sūnus jos negirdi.
Noriu jam paaiškinti, kad žmonės sensta, toks dėsnis. Žmogus juk pavargsta gyventi. Taip pavargsta, kad pats pasiprašo pas Dievą (čia stipriai gražinu, kad nenugąsdinčiau vaiko). Jis mus pasiima, kai šita žemė apkarsta taip, kad niekas joje nebedžiugina, nebelaiko. Senatvė ir yra toks būvis – visiškas žemiškojo ryšio sunykimas. Jos metu žmogui palankiu lėtumu apmiršta bambagyslė, siejanti jį su žeme. Senatvės laikas – malonės laikas, kai ruošiesi amžinybei. Atsisluoksniuoji nuo žemiškojo gyvenimo, siūlelis po siūlelio atsiriši. Juk žmogus labiausiai bijo netikėtos mirties, jam viskam reikia laiko. Vaikystėje ir senatvėje gauname daug daug laiko, kurio taip trūksta veikliam vidutinio amžiaus žmogui.
Šią vasarą kaip tik teko laidoti tokį „atsisluoksniavusį“ seneliuką. Artimiau jo nepažinojau, bet dažnai matydavau, kaip lėtai jis eina, atsisėda, atsistoja, dairosi tarsi niekaip nepabusdamas iš miego, nebespėdamas su šiuo pasaulio laiku.
Girdėdavau, kaip garsiai, senatviškai plonai kalbasi su savimi ar tais, kuriuos nešiojasi savyje. Beveik dešimt metų stebėjome jo „atsisluoksniavimą“. Kai nepažįsti žmogaus jauno, o ilgą laiką matai tik tokį, imi tapatinti jį su jo senatve. Bet juk ir šitas seneliukas buvo jaunas, spėju – labai išvaizdus vyriškis. Šeimos taip ir nesukūrė. Įdomu kodėl? Beveik dešimt metų regėjome jį tokį: gražiai susenusį, aukštą, su vis tuo pačiu elegantišku medienos spalvos paltu, pasišiaušusį ir išsižiojusį kaip vaikas, jau nebesusigaudantį. Tarsi su pasislinkusia, pusiau iš kūno išėjusia dvasia. Kai karštą birželio sekmadienį bičiulis paskambino ir pranešė, kad mirė Vytelis, priėmiau tai kaip gerą žinią. Tokį gražų vasaros sekmadienį, nugyvenęs ilgą gyvenimą. Buvome paskutiniųjų jo metų liudininkai, už parankės nuvedantys keletą jam tokių sunkių žingsnių iki šv. Komunijos. Tą akimirką, kai išgirdau apie Vytelio mirtį, apėmė džiugesys, net pavydas: kaip jam dabar gerai. Jis jau nuėjo savo žemiškąjį kelią, išvargo vargus, dabar jau išlaisvintas, jo dvasios nebevaržo kūno senatvė, dabar jis pagaliau yra tas, kas yra. O mums čia dar kiek visko bus…
Viena moteriškė, išgirdusi, kad gyvename Olandų gatvėje, pasibaisėjusi sušuko:
– O, nepavydžiu!..
– Kodėl? – nustebau. Nes man patinka mūsų judri, tarp žalių kalvų slystanti gatvė, už kurios prasideda draustinis. O jame ganosi ne tik girtuoklėliai. Žiemą mūsų daugiabučių kiemą aplanko ir viena kita išalkusi stirna su balta širdimi po uodega. Vasarą čia pat Vilnelėje gali gaudyti upėtakius. Gyvenant Olandų gatvėje atrodo, kad Vilnius – miestas miške. Kitokiame ir neįstengčiau gyventi, neišmokčiau, mirčiau iš ilgesio. Olandų gatvė uždaro istorinę Vilniaus širdį, visus tuos magiškus ledynmečio išskaptuotus kalnagūbrius, ant kurių viduramžiais stovėjo Kreivasis miestas – medinių pilių kompleksas, davęs pradžią Vilniui. Kasdien minu jais takelius nuo Olandų iki senamiesčio. Kitaip tariant, vaikštau per pradžių pradžią. Ne važiuoju, bet einu savo kojomis – man tai labai svarbu. Visa esybe jusdama, kad Vilnius yra labiau ore negu ant žemės. Labiau juntamas negu regimas. Ir man neapsakomai patinka gyventi vietoje, kur Vilniaus koncentracija yra tirščiausia. Todėl nuoširdžiai nustebusi klausiau tos moteriškės, kodėl ji man nepavydinti? Nes, tiesą sakant, kartais pati sau pavydžiu.
– Taigi ten tie baisūs laidojimo rūmai!.. – dėbtelėjo ji į mane frekenbokišku žvilgsniu.
A, štai kas… Kiek žmonių, tiek tikrovių. Beje, vietovė aplinkui tuos laidojimo rūmus įspūdinga, apaugusi miškingomis kalvomis, kurios mena rūsčiuosius ledynmečius ir joms turi būti dėkingos už savo deiviškas formas. Ta vieta pilna tokio švelnaus, gyvybingo šiugždesio, ją virpina tūkstantis ir vienas lakštingalos balselis. Kaip mirusieji gali ją pagadinti? Mirusiesiems tiesiog nieko iš čia nebereikia. Tai mums jų reikia, tai mes ne išsyk įstengiame juos paleisti. Mums reikia laiko, kad mirusieji atsisluoksniuotų ir iš mūsų gyvenimo. Gedulas turi būti išgedėtas, jis lyg per širdį perslenkantis ledynas performuoja jos reljefą, užlygina su artimojo mirtimi atsivėrusią bedugnę prarają. Jeigu nuoširdžiai, kantriai ir nuolankiai pereini visas gedulo stacijas, vienu metu staiga atsiveria grožis, kokiu apdovanojami tik daug iškentę: per regimojo pasaulio griaučius kiaurai persišviečianti Dangaus Karalystės šviesa.
Daug arčiau negu „baisieji“ laidojimo rūmai mums yra seniausios Vilniuje Bernardinų kapinės. Mažasis Simonas vis prašosi ten nuvedamas.Vaikštinėjame po mirusiųjų miestelį su senais senais kambariais, pilnais trupančių angelų, kryžių, Dievo Motinos ir Jos Sūnaus. Žalioje medžių prieblandoje pro šakų tarpus tykšta išdykusi vasaros saulė. Čia viską apgaubę seni medžiai. Jie daug regėjo ir daug atsimena, bet yra ramūs, pilni paguodos, patikimi. Su Simonėliu čia esam išmynę savo kelelius. Visada aplankome mažąjį Tadzio, Taduką, mirusį pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Nespėjo vaikas patekti į karų verpetą, gal ir gerai. Simonas jau dvigubai už jį vyresnis. Kokia maloninga yra senų kapinių žemė, šlakstyta peršlakstyta švęstu vandeniu, nuglostyta gedinčių mylinčiųjų, vieta, kurioje tebevyksta slėpiningi gyvųjų ir mirusiųjų pasimatymai. Kaip tokioje žemėje gali vaidentis? Kas pikta gali joje nutikti? Vienas pažįstamas pasakojo, kad jo draugai užsienyje, neradę nakvynės, išsitiesė miegmaišius kapinėse, nes ten saugiausia.
Mane erzina kai kurių žmonių primityvus, tiesiog vulgarus mirties atmetimas. Tai primena chamišką nesisveikinimą su artimiausiu kaimynu. Kadaise turėjau tokį, kuris metų metus prasliūkindavo pro šalį apsimesdamas, kad manęs nepastebi ir negirdi. Kadangi buvau gerai išauklėtas vaikas, kuris su kaimynais sveikinasi, maniau, kad esu kuo nors tą pagyvenusį žmogų supykdžiusi, negera, neverta. Metai bėgo, aš augau, išdrąsėjusi vėl mėgindavau sveikintis. Tačiau nesulaukdavau jokios reakcijos. Pagaliau nusprendžiau, kad jis tiesiog neprigirdi, o pirmas pasisveikinti drovisi, arba apskritai nemato reikalo net linktelėti vaikui. Stipriai įsikaliau į galvą šį išsigalvojimą (arba tiesą), kad nepykčiau ant to keistuolio. Paskui išsikėliau kitur; atsiminiau jį tik dabar, beveik po dvidešimties metų. Kas žino, ar dar gyvas. Iš tiesų, su kaimynais gali sveikintis, gali nesisveikinti, o mirtis vis tiek pas tave ateis. Beje, Olandų gatvėje kaimynai sveikinasi. Su kai kuriais gražiai, neįkyriai bičiuliaujamės, skolinam vieni kitiems druską ir kepimo popierių, dalijamės sodo obuoliais ir agurkais. Ir turbūt ne tik todėl, kad gyvename tarp seniausių kapinių ir laidojimo rūmų. Palaimintą anapusybės šnabždesį apie gyvenimo trapumą galima ignoruoti ir stovint prie kapinių tvoros. Arba – priimti kaip Malonę. Tada ir mirtingąjį kaimyną įstengi pasveikinti galbūt įveikdamas savo drovumą, kurio slaptas pamušalas yra puikybė. Labintis, teirautis, kaip sekasi, kaip sveikatėlė, kaip jo žmonos, vaikų, anūkėlių, šuniuko, katytės, papūgos sveikatėlė? Tokie graudūs, mieli tie pasikalbėjimai ant laiptų, taip lengvai perpučiami skersvėjų, taip greitai laiko nuplukdomi šapeliai. O vis tiek – reikalingi, tegu ir nematomi, vos apčiuopiami, bet šilkiniai siūleliai gyvenimo gobelenui. Štai pernai rugpjūtį vienas vedęs, tylus, iš pažiūros labai vyriškas kaimynas, ne tik tėvas, bet ir senelis, ėmė ir iššoko pro langą nieko saviems nepaaiškinęs, neužrašęs. Grįžę iš kaimo radome ant asfalto mirksinčią žvakelę. Su našle susitinkam, pasišnekam, apsikabinam tuose pačiuose laiptuose. Per tai ir susipažinom – per jos vyro mirtį.
Bet Simonui dar ne laikas apie visa tai galvoti. Jis tik įsišaknija, tik pradeda įsikūnyti. Senatvė ir mirtis jam, tokiam, koks yra dabar, iš tiesų ir neegzistuoja. Turiu išlaisvinti jį nuo šitų per ankstyvų nuojautų, nuimti nuo jo petukų sunkią žinią. Juolab kad vaikas linkęs įsimąstyti, panerti per giliai. Visa laimė, kad įgimtas linksmumas vejasi jį net į tą gylį, mesdamas spindulį į pačią juodžiausią nesuprantamybę.
– Žinai ką, Simonai? – sakau energingai ir taip linksmai, kaip tik moku. – Yra taip – jeigu nenori būti senas, tai ir nebūsi. Gerai?
Jis nuščiūva, mąsto.
– O tu?..
– Ir aš nebūsiu, gerai?
– Gerai…
Keista, bet jaučiuosi taip, lyg iš esmės sakyčiau tiesą.
Žmogus lengvai patiki tuo, kuo nori patikėti. Instinktyviai, vengdamas mirties šešėlių, stato koją ant amžinojo gyvenimo žemės. Ir visai nesvarbu, ketveri jam ar keturiasdešimt. Palaiminti tie mus užgulę žemiški rūpesčiai. Vaikui knieti pagauti po trauklapiu paropojusį vabalą, man štai reikia užbaigti vedamąjį.
Galvoju ir apie tai, kaip netrukus teks vėl atsiplėšti nuo Gaidės žemės, mano senelių žemės, prie kurios kas vasarą priaugu visa kraujotaka. Grįžti į miestą naujam mokslo metų sezonui. Kasmet šis atsiskyrimas prilygsta mažytei mirčiai. Gyvename du gyvenimus: kultūrinį miesto ir natūrinį kaimo. Bet ir tas kaimo gyvenimas yra ne gyvenimas su gyvulių ir derliaus auginimu, bet – vasarojimas, nostalgiškas plevenimas tarp vaikystės ir dabarties, kuri būtų nepilna, jeigu jos nepapildytų atsiminimai. Esu baltarankė rojaus Ieva, kuri nei bijūno, nei bulvės nemoka pasodinti. Neturiu jokio praktinio įsikibimo į žemę, nieko man iš jos nereikia. Ne, reikia – grožėtis, glaustis prie jos motiniško kūno. Važiuoti, eiti, stovėti priešais jos galingas, siūbuojančias lyg pramotės klubai kalvas, regėti tolimus krūmų riedulius, tuos ištisai besibučiuojančius, šokančius, susiliejančius, lipdomus ir perlipdomus kamuolinius debesis, jų akinamai baltą, garuojantį molį, įžengti į kvepiantį, ūžaujantį, siūruojantį lietuvišką mišką, kurio uogų ir grybų man irgi ne taip jau ir reikia. Gaidėje esu persmelkta rojaus vaiko saugumo, pilnatvės, gelmingo įsitikinimo, kad žmogui nereikia kovoti už būvį, nereikia išsiplėšti iš dirvos maisto ir vandens išgyvenimui. Tereikia pasitikėti neregima, bet visame ore nuo dangaus iki žemės juntama Viešpaties globa. Tereikia išsižioti, ir į burną pribyra dangiškos manos. Gaidėje nieko nebegeidžiu (o jos pavadinimas kilo iš gaido – geismo, troškimo, stipraus noro), tik ilgai ilgai būti, kol atsisluoksniuosiu ir ištirpsiu. Čia yra mano poilsis, o įsikibimai – mieste. Šis tekstas taip pat. Tikriausiai gausiu už jį honorarą, tai pirksiu saldainių vaikams. Ir bulvių.
Grįžus į miestą, į jo isteriškus, nesibaigiančius įsikibimus, sapnuoju Gaidės žemę. Jos aukštus iki dangaus kambarius, kuriuose telpa senelio sodintas klevas, kūdra ir ilgos sūpynės pas tris seseris, pas kurias vis ateidavome suptis, o jų rūsti senelė vis liepdavo joms ravėti daržus. Jų senovinėje troboje nebuvo elektros. Sapnuose tvartas su jaučiais, kurie kartą ištrūkę sutrypė mano viščiukus, šieno kaugės draugės Ivuškos klojime, pilnos vabalėlių ir tykaus, kutenančio traškesio, lyg spragsėtų šiauduose tyli pievų ugnis. Sapnuoju senas kapines ant kalnelio aplinkui medinę Nukryžiuotojo Jėzaus bažnytėlę. Čia mažai vietos, sausakimša. Daug šlamesio, šiugždesio, gerų atodūsių. Sapne įeinu į sausu medžiu kvepiančią bažnytėlę. Žegnojuosi atsiklaupusi, sunkiomis amžinatilsį močiutės rankomis. Švęsto vandens duobutė po Nukryžiuotojo kojomis išdžiūvusi. Kodėl, klausiu Jo, nepalikote man vandens? Jis tyli, nunarinęs galvą, užsimerkęs, išsikamavęs. Staiga regiu, kaip tuščia duobutė užsipildo vynu, panašiu į kraują. Negi merksiu į jį pirštus? Prieinu prie savo mėgstamo klaupkelio, devynioliktojo amžiaus, su durelėmis ir fundatoriaus lentele: Dionyz Shaukshtel.
Še tau šaukštelis, vaike. Kabink iki dugno.
Ir kabinsiu.