literatūros žurnalas

Lina Buividavičiūtė. „Pūgos duris“ atvėrus

2016 m. Nr. 4

Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p.

Išgirdusi apie naują žinomo poeto, produktyvaus ir originalaus kūrėjo Rimvydo Stankevičiaus knygą „Pūgos durys“ apsidžiaugiau taip, kaip, matyt, džiaugtis geba tik vaikai. Nors amžiaus cenzas – seniai nebe tas, nuo tos senų senovės, kuri vadinosi mano vaikystė, ypatingą trauką ir jaukumą jaučiu mitologinėms lietuvių pasakoms. O jeigu jos dar eiliuotos… Viena mylimiausių iki šiol – Martyno Vainilaičio mitologinė poema-pasaka „Bruknelė“ (1991). Ši knyga, mano, ir ne tik mano galva, – lietuvių vaikų literatūros šedevras, autoriaus rengtas atsakingai studijuojant ne tik mūsų, bet ir skandinavų tautosaką, mitologiją, aštuonerius metus kruopščiai dėliojant rimą, ritmą, ypatingą dėmesį skiriant talpiam, bet labai vaizdžiam poetiniam žodžiui. M. Vainilaitis aukštai pakėlė mitologinės pasakos vaikams kartelę, ir po jo einantiems autoriams būtina pasitempti: šia tema galima rašyti vienaip ar kitaip, bet tik ne prasčiau. M. Vainilaičio palikimas yra įpareigojantis.

Mėginimų kurti mitologines pasakas vaikams būta ir daugiau. Kaip labiausiai vykę, minėtini Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“ (2007), Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga Spanguolė“ (1991). O dabar yra ir „Pūgos durys“ – išskirtinė knyga, nes dar ir eiliuota, atliepianti literatūriniam M. Vainilaičio „Bruknelės“ ir Norberto Vėliaus surinktos ir aktualizuotos tautosakos pasaulio registrui.

Taigi „Pūgos durys“ pristatomos kaip „eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais“. Reikia pripažinti, mūsų sakmėse yra pakankamai daug šiurpių motyvų ir, regis, kone visi jie patraukė poeto dėmesį ir sugulė į pasaką. Nors balta spalva konotuojama pasaulio šviesos ir į gėrio perspektyvą besirutuliojančios atomazgos nuojauta, „Pūgos duryse“ rasime nemažai šiurpių šiam žanrui būdingų motyvų. Matyti sąsajos su šiurpėmis, kurias Gražina Skabeikytė apibūdina taip: „Šiurpės – šiuolaikinis pasakojamosios vaikų tautosakos žanras, labiau paplitęs tarp miesto vaikų. Tai istorijos apie mirtį – paslaptingą, sukrečiančią, dažnai nemotyvuotą. Jomis siekiama sužadinti baimės emociją – ją išgyvendami, vaikai jaučia savotišką pasitenkinimą. Pagrindiniai šiurpių sekėjai ir klausytojai – 8–12 metų vaikai – neabejoja jų tikroviškumu“ („Kodėl dramblio akys raudonos: dabartinio vaikų folkloro ypatumai“, Rubinaitis, 1998, Nr. 1).

„Pūgos duryse“, regis, autorius sąmoningai kuria šiurpių stilistikai būdingą atmosferą: labai dažni mirties, tamsos, pražūties, baimės motyvai. Jau pačioje kūrinio pradžioje, pirmoje strofoje veiksmą gaubia tamsūs „viduramžių“ nuotaikas primenantys vaizdai: „Pro juodą maršką kyšteli mėnulis, / Bekraujį šypsnį ant laukų palieja / Ir krinta vėl į gilų šaltą šulinį, / Ir vėl tamsu. Tik sniegą bloškia vėjas…“ (p. 7). Vėliau paaiškėja, jog pasirinktas ypatingas kūrinio vyksmo laikas – naktis prieš Kūčias – tamsiausias, slėpiningiausias, pasaulio paslapčių, „pritvinkusio blogio nuodo“ laikas. Įvardytų šiurpių žanrui būdingų motyvų jau pirmosiose keturiose strofose gausiau nei gausu: tai ir tamsoje klykiantis vaikas, ir rogės, lyginamos su vaiduoklių laivu, ir keleriopi mirties vaizdiniai. Kai kur, mano akimis, yra kiek perspausta: keli tokio pobūdžio įvaizdžiai intriguotų, žadintų vaizduotę, gniaužtų kvapą, vienu žodžiu, teiktų skaitymo malonumą, tačiau keliolika vienas už kitą vis baisingesnių motyvų, turint omeny tikslinę auditoriją, sudaro perkrovos įspūdį. Pats autorius įvairiuose šaltiniuose yra pasakojęs, jog knygą įkvėpė žymiojo tautosakos ir mitologijos meistro N. Vėliaus darbai, ypač jo sudarytas tautosakos ir mitologijos rinkinys „Sužeistas vėjas“ (2005).

Taigi vietomis tekstas primena net juodosios magijos literatūrą, o juk knyga vis dėlto skirta vaikams. Tokio „gąsdinimo“ apogėjus R. Stankevičiaus knygoje yra mamos lūpomis dainuojama lopšinė, – prisipažinsiu, jog savo penkerių metų sūnui neadaptuotos jos perskaityti taip ir neišdrįsau. Pateikiu lopšinės ištrauką: „Jau nėščia gyvatė / Iš tamsybių sliuogia, / Jai vaikuotis metas – / Ji pritvinkus blogio. <…> Gyvatukas krenta – / Jį gyvatė kerta – / Švirkščia nuodą juodą, / Kad neišgyventų. / Šiurpiai sminga kirčiai, / Taiklūs tartum strėlės, / Byra gyvatėlės / Į prijuostę mirčiai“ (p. 26).

Nors melancholiškoje senovės lietuvių kultūroje esama įvairių lopšinių pavyzdžių, šis, įliteratūrintas, sukurtas R. Stankevičiaus – vienas šiurpiausių kada nors girdėtų ir, mano galva, nepateisinamas vaikams skirtos meninės literatūros kontekste. Nuo sunkios prasmės negelbsti ir Šarūno Leonavičiaus iliustracijos, kuriomis poemai siekiama suteikti dinamikos ir lengvumo pojūtį. Taip, piešiniai iš tikrųjų yra aukštos meninės kokybės, tačiau, susijungę su knygos „gotiška“ nuotaika, jie klampina jausmą, atveria akiai sunkias, slogias ir nejaukias erdves.

Gal toks pasirinkimas buvo tikslingas, gal vaizdais ir buvo norima dar labiau pabrėžti šiurpią „Pūgos durų“ atmosferą, tačiau šios meninės sintezės laimėjimas problemiškas, – bent jau ikimokyklinio amžiaus jautresnius vaikus knyga gali gerokai šokiruoti. Labiausiai akį glosto priešlapiai – daug smulkių, jaukių piešinukų, kuriančių alternatyvą kitoms knygos iliustracijoms.

Žinoma, knyga turi daug teigiamų dalykų. Tai, visų pirma, gražus, talpus, vaizdingas, taisyklingas ritmui ir rimui paklūstantis žodis, darni mitologinių motyvų inkorporacija tekste. Pavyzdžiui, koks išsamus, tautosakinių motyvų prisotintas ir darnus vaizdas atsiskleidžia šiame trečiojo paveikslo „Iškasto lobio prakeiksmas“ duobkasio pasakojime: „Atleiskite – pūga – turbūt išklydau, / Nors man pamesti kelią – nebūdinga – / Ir gervėms tolstant, ir čiobreliams žydint, / Seniai juo važinėju lyjant, sningant… / Ton vieton, kur kadais gulėta lobio, / Prie senkapių man būtina nukakti / Ir vis iš naujo kast tą pačią duobę / Kiekvieno mėnesio septintą naktį“ (p. 14).

Nors yra perdėto šiurpumo, pasakojimas sunertas sumaniai, darniai vystoma intriga neapleidžia per visą siužetą. Naratyvas suskirstytas į dvylika paveikslų – atkoduojama graži, mitologinę ir krikščionišką plotmes sujungianti skaičiaus simbolika.

Pagrindinė siužeto ašis – ypatingas, stebuklinis erdvėlaikis ir jį užpildantys skirtingi kūrinio veikėjų charakteriai. Vėlų vakarą, ypatingu metu – Kūčių išvakarėse – į malūną pas svetingą šeimininką (vėliau pasirodo, jog jis laumės vyras ir laumyčios tėvas) susirenka vargo prispausti keliauninkai – duobkasys, gelbstintis poną nuo prakeiksmo, menamai laumių apkeistą kūdikį auginanti ir dėl šio gando iš bendruomenės išvyta vieniša mama, žemdirbys – pūgos sukėlėjas, netyčiomis sužeidęs vėją, ir godusis medkirtys, turintis paparčio žiedą. Įdomu, kad stebuklinę erdvę suranda tik patys prie maginės realybės per fizinį objektą (paparčio žiedas), situaciją / nutikimą (vėjo sužeidimas, pono prakeiksmas, laumių palytėtas vaikas) prisilietę veikėjai – taip autorius suponuoja idėją, jog it stebuklingu tepalu akis patepus praregi tik tas, kuris tiki mitinio pasaulio egzistavimu ir jo galia.

„Pūgos duryse“ vaizduojami paprasti kaimo gyventojai, per pūgos – kaip virsmo, realiųjų ir maginių erdvių maišaties – simbolį priversti susitikti su kažkuo „anapus realybės durų“, su stebukline tiesa ir tikrove, kurią įkūnija nuo seno lietuvių tautosakoje žinoma simbolinė malūno erdvė. Tai ambivalentiškas pasaulis – viena vertus, išsaugantis duonos gamybos pradžios – grūdų malimo – šventybę, kita vertus, čia knibžda chtoninių būtybių – malūnus nuo seno lietuvių kultūroje pamėgę velniai (galima prisiminti „Baltaragio malūno“ ir „Bruknelės“ mitologiją).

Kaip ir visose stebuklinėse pasakose, R. Stankevičiaus knygoje už išorinius mito atributus ne mažiau svarbi išlieka vidinė erdvė ir vyksmo poslinkis joje. Veikėjams malūno šeimininkas ir laumės suteikia viltį, tačiau jos įgalumo sąlyga – aktyvus paties veikėjo apsisprendimas – drąsa patikėti stebuklinio ritualo vyksmu. Neįkyriai, pamokančiai siužeto pusei tarnauja medkirčio personažas – radus paparčio žiedą, jo širdį apsemia „rupūžių seilės“ – blogio, godumo simbolis. Medkirtys nesugeba atsispirti blogio vilionėms ir išduoda stebuklinę erdvę, už ką vėliau susilaukia pelnyto atpildo.

R. Stankevičius vaizdžiai ir sumaniai aprašo žmogaus dvasios raidą, tikėjimo genezę, kurios pradžia visuomet yra abejonės: „Girdėjos giesmės, šnaresiai, dejonės, / Nuo salsvo kvapo mintys susivėlė: / Ar po šių burtų vis dar būsim žmonės? / Po apeigų ar beturėsim sielas?“ (p. 49). Skyriuje „Laumužių burtai“ (p. 49–53) per skirtingas plotmes gražiai atskleidžiamas ritualo vyksmas, o sapno motyvas pagrįstai tarnauja pūgos durų uždarymui – juk maginė erdvė prasiveria tik akimirkai, ypatingu, sakraliu laiku – apvainikuoti geruosius ir nuvainikuoti bloguosius herojus. Ir apskritai visa pasakos atmosfera labai sapniška, leidžianti stebuklo erdvei atsitraukti į savo mitinį laiką – kitapus durų. Epiloge, dvyliktajame paveiksle „Turgaus kalbos“, vėl atsigręžiama į buitinę tikrovę, realybę ir paliudijama, kad stebuklo vis dėlto būta, išbandymai įveikti, visi veikėjai gavo, ko nusipelnė, o pūga laukia kito stebuklinio erdvėlaikio, naujo sakralaus mitinio vyksmo, ir tada durys vėl prasivers.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad, nors turėjau kelias pastabas, „Pūgos durys“ – aukštos meninės vertės kūrinys. Gal tik ne visai vaikams. Arba ne visiems vaikams. Nors iki „Bruknelės“ lygio, mano galva, dar pritrūko, bet tai gal subjektyvus sprendimas. Ir galbūt tokius kūrinius ne visai etiška lyginti.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 2 / Viskas taip, kaip kadais palikau –
nors tiek metų čia mano nebūta.

Lina Buividavičiūtė. Intertekstai. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 10 / Vaikystėje kaimynų pudelis nunešė mano
Mylimiausią žaislą – sovietinio štampo

Lina Buividavičiūtė. Be tilto per bedugnę

2023 m. Nr. 2 / Eglė Frank. Mirę irgi šoka. – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 144 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Rimvydas Stankevičius: „Kiekvienas matuojasi eilėraštį kaip marškinius“

2023 m. Nr. 1 / Poetą Rimvydą Stankevičių kalbina Arnas Ališauskas / „Yra posakis – „Jeigu gali nerašyti – nerašyk“. O tau, Stankevičiau, pasakysiu: jeigu negali rašyti, tai ir nerašyk“, – teko būti tokios frazės liudininku prieš trisdešimt metų

Lina Buividavičiūtė. Praeitį ir dabartį sujungianti alyvmedžio šakelė varno snape

2022 m. Nr. 12 / Birutė Grašytė-Black. Sumokėjau alyvmedžio lapais. – [PK]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 63 p. Viršelyje panaudota Gabrielės Vingraitės iliustracija.

Liudvikas Jakimavičius: „Per poeziją žmogus susitaiko su pasauliu“

2022 m. Nr. 5–6 / Poetą, dramaturgą, publicistą Liudviką Jakimavičių kalbina Rimvydas Stankevičius / Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą. Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė.

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3 / Brangus buvo tavo šypsnys
Vien akimis ir lūpų kampučiais,
Pigūs buvo tavo batukai –
Per lengvi lapkričio gūsiams,

Beata Kazlauskaitė. Terapiniai keliai per tamsiuosius moters amžius

2022 m. Nr. 2 / Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 88 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Poezijai karantinas (ne)galioja

2021 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2021. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2021. – 371 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Rimvydas Stankevičius. Pavasaris bus vasarą

2021 m. Nr. 5–6 / Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 / Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Iš ciklo „Sindromai“

2020 m. Nr. 7 / Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja –
iki šiol nežinau, kuri koja
buvo teisinga, iki šiol nežinau,
ar apskritai būna teisingų kojų –
ką aš žinau ką aš žinau ką aš

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Lina Buividavičiūtė. Staigmenos ir atradimai

2017 m. Nr. 5–6 / Valdas Papievis. Žiebtuvėliai anarchistai. – Vilnius: Odilės leidykla, 2017. – 101 p.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!

2017 m. Nr. 5–6 / Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Lina Buividavičiūtė. Drąsus užmojis ir sena forma

2017 m. Nr. 1 / Gasparas Aleksa „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 360 p. . Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Žvaigždynai, istoriografija ir šokis su vilkais

2016 m. Nr. 12 / Rasa Aškinytė. Glesum. – Vilnius: Vaga, 2016. – 174 p.

Lina Buividavičiūtė. Odilės pusėje, arba Susitaikymų romanas

2016 m. Nr. 10 / Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.

Rimvydas Stankevičius. Norvegų žvejai. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Herojus. Kiek save atmenu – Visad svajojau būti išgelbėtas. Mėgau knygas, kuriose budi jėgos, Įgaliotos ištraukti mane Iš bet kurio siužeto gerklės, Mėgau, kai rašė: „Mums įžengus, siaubūnas Jau buvo nukautas“…

Rimvydas Stankevičius. Kritika, neatlaikanti kritikos

2016 m. Nr. 3 / Buvo laikas – skundėmės, kad literatūros kritika Lietuvoje – dar „apdirbta ideologiškai“, dar iš „anų“ laikų… Buvo laikas – skundėmės, kad kritikos kritikai jau neberašo, nes kultūros leidiniai neturi lėšų recenzijoms užsakyti…

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 1 / Baltoji meška, jautiesi lengva it plunksnelė, išdarinėji piruetus – plauki ant nuosavo ledo lyties viena kojele pasispyrus.O aplink tiek daug ruonių būriuojasi, ploja tau pelekėliais

Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Tradicijos šauksmas

2015 m. Nr. 7 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Deimantė Daugintytė. Žmogiškieji tobulėjimo raštai

2014 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Betliejaus avytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 176 p.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

„Metų“ anketa. Rimvydas Stankevičius, Raimondas Kašauskas

2013 m. Nr. 11 / Kristijonui Donelaičiui – 300. Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Rimvydas Stankevičius: „Tebūsiu prakeiktas, jei poezija neveda aukštyn“

2013 m. Nr. 4 / Poetas Rimvydas Stankevičius atsako į poeto Gintaro Bleizgio klausimus / oetas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tik be odos – vien gyva mėsa. Iš dalies – jis toks prieš savo valią, nes jam skauda nuo bet kokio prisilietimo…

Dovilė Kuzminskaitė. Poezija eilutėse ir tarp eilučių

2012 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Ryšys su vadaviete. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 104 p.

Elena Gasiulytė. Laikas apeigų nepaveikia

2011 m. Nr. 11 / Rimvydas Stankevičius. Patys paprasčiausi burtažodžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 104 p.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 5–6 / Tas krislas aky –
Tas krėslas balkone…
Ar galėtum atkurti vaizdą
Su jame skendinčia

Ramunė Brundzaitė. Eseistiniai poeto etiudai

2009 m. Nr. 7 / Rimvydas Stankevičius. Diktantai sielai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 161 p.

Rimvydas Stankevičius. Poetinis Druskininkų ruduo

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..