Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 

Tikriausiai nebūsiu pirmoji prisipažįstanti, kad po vasario 24 d. skaityti literatūrą tapo sunkiau. Per mėnesį karo tarp daugybės atnaujinamų faktų mano kompiuterio ekrane subaltuodavo tai vienas, tai kitas išverstas ukrainiečių eilėraštis. Per juos nejučiomis iš naujo prisijaukinau poezijos jėgą, pajutau, kad vėl galiu ir noriu gilintis į tekstus. Tačiau, skaitydama Lietuvoje, o ne Ukrainoje sukurtus eilėraščius, ėmiau pastebėti, kiek daug juose vaidmenų ir teatrališkumo. Ar tai padeda geriau pažinti tikrovę, ar nuo jos atitolina? Apie tai svarsčiau skaitydama Metų knygos rinkimų poezijos nominantų Linos Buividavičiūtės, Dovilės Zelčiūtės ir Alvydo Valentos knygas.

Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 86 p.

Linos Buividavičiūtės poezijoje kalbama apie pažeidžiamą moteriškumą, motinystę, paliečiama psichinės sveikatos problematika (pavyzdžiui, Vilnius funkciškai aprašomas pagal ligonines). Šiuos tekstus drąsiai galiu priskirti šiuolaikiškai poezijai: jie rašomi konkrečiam kontekstui, nevengiama sąmoningumo ugdymo, čia už metaforą ar neapibrėžtą potekstę svarbiau įtaigiai perteikti psichologinį eilėraščio lygmenį. Skaitant reikšminga ir L. Buividavičiūtės pabrėžiama nuostata siekti ne išpažinties, bet atpažinimo. Mano supratimu, naujoje knygoje „Tamsieji amžiai“ poetė prie tikslo priartėja profesionaliau nei debiutiniame „Helsinkio sindrome“ (2017). Naujieji tekstai ne tik tematizuoja traumas, bet ir yra psichologiškai artistiški.

Poetinį liudijimą L. Buividavičiūtė kuria iš dviejų tipų šaltinių – biografijos ir antrinės tikrovės elementų (kultūros, istorijos, religijos). Jų panaudojimas įgyja išskirtinumo, nes kalbėjimą apie pažeidžiamumą poetė grindžia empatija. Apibendrintai sakant, tai reikštų reiškinio supratimą, įsijautimą ir ketinimus perteikti kitam. Gal todėl iš pradžių mane trikdė eilėraščiuose imituojamas jau žinomas turinys (pavyzdžiui, Boriso Viano „Dienų puta“, Clarissos Pinkolos Estés „Bėgančios su vilkais“, Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“). Svarsčiau, kam gi pergromuliuoti, jei prieinamas savaime įspūdingas originalas? Kodėl autorei nepakanka savos patirties? Manau, žaidimas svetimais vaidmenimis atspindi pasirinktą poetės kūrybos strategiją. Poezijoje kolektyvinė patirtis absorbuota ir sutraukta iki subjektyvaus ego: apie kito skausmą kalbama lyg apie savąjį. Ir tai skiriasi nuo lietuvių poezijoje įprastesnės vaizdavimo perspektyvos, kai asmeniškai patirčiai ketinama suteikti visuotinumo. Kartais tai reiškia, kad asmeniškumas nugesinamas dėl kultūriškai apibendrintos potekstės. L. Buividavičiūtės „viešinamas“ moters pažeidžiamumas yra apgaulingas: juo ne tik atsiveriama, bet ir sąmoningai prisidengiama terapiniais teksto tikslais. O tai, kas pranešama, dažnai nepatogu. Todėl įdomu mąstyti, ką poetės eilėraščiuose laikytume autentika. Ar tai suasmeninta, aktualizuota patirtis, ar trokštamas terapinis poveikis kitiems? Gal abu? Labai savalaikis reiškinys, kad socialines normas kvestionuojantis menas išryškina jautrumu mintančios retorikos jėgą. Svarbu, kad „Tamsieji amžiai“ parodo, jog pasitelkta empatija nėra vienaplanė.

Vaiko ir vyro figūros L. Buividavičiūtės poezijoje tėra apibendrintos socialinės klišės, kurioms egzistuojant išgirstamas moters balsas. Santuoka tik siaurai apibrėžia moterį saistančias klasikines aplinkybes (nauji namai, po metų – gimdymas) ir skirta pabrėžti, kad šeiminė ir asmeninė laimė nėra tapačios. Todėl pateisinamas L. Buividavičiūtės poezijoje pastebimas ryškus egocentrizmas, prasimušantis net per vaizduojamą santykį su vaiku, ypač todėl, kad jų ryšį įprasčiau suvokti kaip tandemą. Tai subjektei leido išvystyti labai gyvą dialogą su savimi, kad ši sugebėtų užbėgti už akių kolektyviniam siaubūnui, su teisėjo aistra nusitaikiusiam į jos nevisavertiškumą. Egocentrizmas čia pats tapo svarbiu poezijos pranešimu, nors man jo knygoje gerokai per daug. Dėl jo „Tamsieji amžiai“ neatrodo taikiai, vis pasiūlo tiesmuką dūrį („ar dėl Tavęs / šito viliuosi, ar dėl savęs?“, p. 6; „Ko reikia man? Ko neturiu?“, p. 80). Dūrio vietą skaitant peršti tol, kol taip formuluojami klausimai netampa numanoma mantra.

Į „Tamsiuosius amžius“ pateko visokio lygio eilėraščių – psichologiškai įtaigių, folklorizuojančių patirtis (lolitos, Lozoriaus mylimoji), iliustratyvių, parodomųjų (pavyzdžiui, kaip obuolys nuo obels netoli rieda, išlipti ne ta koja, iškreiptas veidrodis) ir tokių, kuriuose, deja, dominuoja tik asmeninės prasmės (ypač rašant apie miestus). Juos skaitydama vis ieškojau ko nors panašaus į fotografinį punctum. Manyčiau, eilėraščių stiprybė tai, kad poetė anestezuoja tik blogio sąvoką (vadina „vidine tamsa“, „tamsiaisiais amžiais“, „luotu, kuriuo po save irstomės“), tačiau geba psichologiškai perteikti jo esmę. Tekstai įtraukia į akcentuotas vidines dramas, kurios leistų blogį apmąstyti, mintyse atkuriant užrašytas scenas. Todėl mane poetiniu liudijimu įtikinęs punctum slypi ne dekoratyvių išsisakymų serijose („žinau kaip tampa moterim nusvirusiais lūpų / kampučiais, šarpėjaus veidu, / moterim su akyse užgesusiais / dagčiais, su neveikiančiais / vidiniais termometrais, drungna moterim, / iš kurios terbos krenta vienatvės“, p. 30), kurių yra nemažai, bet asmenišku moters registru užkabintais niuansais tarp to, kas „galima“ ir „negalima“, „teisinga“ ir ne. „Tamsiuosiuose amžiuose“ juntamos aiškios teminės ir vaizdavimo ribos, tačiau amą atimančių tekstų knygoje tikrai yra.

Dovilė Zelčiūtė. Šokiai Vilniaus gatvėje: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 108 p.

Dovilės Zelčiūtės knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“ yra ne mažiau drąsi nei L. Buividavičiūtės aptartoji. Eilėraščių rinkinys, rašytas po vyro Jurgio Gimberio mirties, apmąstant slaugyto mylimojo išėjimą ir gedėjimą, – turbūt asmeniškiausias iš anksčiau jos išleistų, taip pat pelnytai įvardijamas kaip viena stipriausių knygų D. Zelčiūtės bibliografijoje.

Knygoje „Džuljetos suknelė“ (2013) poetė formulavo mintį, kad jai eilėraštis yra tarsi scena, kurioje (ne)apsinuogina tikrasis „aš“. Tąkart asmeniškumą dangstė žaidimas klasikinių pjesių vaidmenimis. „Šokiai Vilniaus gatvėje“ į šią idėją paskatino žiūrėti kitaip. Šokiai įkūnija asmenišką meilės ir išsiskyrimo (slaugymo, mirties) ritualą. Tekstai rašomi kaip išbuvimo būdas, jautri santykių revizija, o labiausiai – kaip daugialypis pokalbis su skaitytoju, mylimuoju bei prilygsta intymiam bendravimui malda. Mirties ir Dievo akivaizdoje – tarsi scenoje – kalbėtojos ego nuolat kvestionuojamas pagal krikščionišką pasaulio suvokimą. Įdomu, kad tokiu atveju poetė linkusi pasitelkti saviironiją ir teatrališkumą – priemones, kuriomis kituose kontekstuose siekiama priedangos, pašaipos, šaržo ar tiesiog žaidybiškumo. O šįsyk tai suveikia kaip santykį su dramatiška tikrove koreguojantys veiksniai, kaip neveidmainiško kalbėjimo būdas, kuris kartais net su humoru („išėjai į literatūros muziejų / negi ir pasiliksi“, p. 14) nukreipia dėmesį nuo asmeniškumų prie žmogiškų silpnybių („Nuolankumo! / Tu jau nulenkei galvą / aš dar ne“, p. 60). Panašiai eilėraščiuose kinta santykis su mylimuoju – nuo romantinės meilės iki meilės artimui, įžvelgiant ne savo kankinystę, o kito, ligonio slaugymas atkartoja įvairius Šv. Rašto epizodus. Tad ši knyga, nors ir kilusi iš ribinės patirties, nepasiduoda tendencijai „pardavinėti“ jautrumą (ties ta riba kartais balansuoja apie asmenines „golgotas“ rašanti L. Buividavičiūtė). Ja siekiama autentišką patirtį versti universalia prasme.

„Šokius Vilniaus gatvėje“ galima skaityti kaip konceptualią, fatališko finalo nulemtą santykių istoriją. Tačiau ne vienas tekstas įsimena ir nepaisant visumos, dėl aprašytų makabriškų detalių, per kurias, lyg netikėtai aptikus džinsus ant ligonio kūno, lyg anūkui uždavus naivų klausimą, išsivaduojama iš mąstymo klišėmis. D. Zelčiūtė nebando pasakyti, kad apie mirtį supranta daugiau nei kiti, nes pirmiausia rašo apie meilę. Anksčiau rašytoje poezijoje jos kuriama subjektė man atrodė sau negailestinga, apsidangsčiusi už gyvenimiškus „prasmingesniais“ kultūriniais vaidmenimis, šie jai sufleruodavo ir ribotų reikšmių. O „Šokiai Vilniaus gatvėje“ įsimena poetės sugebėjimu valdyti dramatizmą, prireikus tragediją transformuoti į tragikomediją. Šioje knygoje Dovilė Zelčiūtė atsiskleidė kaip brandi, kūrybą aiškia vertybine pasaulėžiūra grindžianti poetė. Todėl ne mažiau svarbu ir tai, kad dinamiškos knygos turinį nuolat subtiliai papildo krikščioniška vaizdinija. Jos sukurta semantika suteikia gilesnį matmenį gniuždančios patirties interpretacijoms, nes ji charakterizuoja visumą, o ne siūlo prisidengti kauke. Asmeninės prasmės įgyja dviprasmybės, pro skausmą pasiūlo viltį ir gyvenimišku pavyzdžiu neprikišamai kalba apie gailestingumo esmę.

Alvydas Valenta. Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2020. – 88 p.

Savo keturiasdešimt aštuonis eilėraščius Alvydas Valenta pavadino pagal Homero giesmes. Knygos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ sumanyme jau glūdi žaisminga pretenzija per klasiką, kaip nemarią jungtį, apeliuoti į dabartį. Pavyzdžiui, iliadiškos „Kautynės prie sienos“ „Pink Floyd“ ritmu susiejamos su „geležine uždanga“, o mitinė Troja per fonetiką suartėja su Perloja. Tai artima variacijoms Homero kūrinių motyvais, nes šie parankūs norintiems kritiškai suprobleminti socialinius ar asmeninius įvykius. Tiesa, tokio tipo tekstai lietuvių poezijoje neretai įgydavo politinę potekstę. Pakanka prisiminti Gintaro Patacko Sąjūdžio laikais rašytus „Kapitono Homero vaikus“, kuriuose, stilizuojant amžinus siužetus, vykusiai bandyta simboliškai „atstatyti“ pasaulio tvarką ir pavergtos tautos santykį su istorine tiesa, – nurodyti į cenzūros nuslopintus dramatiškus Lietuvos istorijos epizodus. Mitas gali parodyti Europos kultūros tradicijos tęstinumą (į ją įrašant lietuvišką kontekstą), bet nestebintų, jei būtų laikomas tik pritaikomojo pobūdžio forma.

A. Valentą domina tam tikri Homero epų aspektai (dalį jų pabrėžia epigrafai). Juos apmąstant filosofiškai rimtai ar ironiškai „pasiaiškinama“, kaip „pasaulį valdo tie patys siužetai – karas ir maras, / meilė ir neapykanta“ (p. 9). Šių „Prierašų…“ variklis – amžinasis kartojimasis, kurį poetas patvirtina, „Iliados“ dalyje išryškindamas sąsajas su visuotinės istorijos įvykiais, o „Odisėjos“ – su literatūros klasika (tarp Argo ir Jono Biliūno Brisiaus, Kretoje plaukiančio banginio ir Mobio Diko). Būtent jie tradiciškai laikyti svarbiomis žmogų ir pasaulį aprėpiančiomis žinojimo formomis, nors neretai šiandien tėra kultūriškai apdoroti šaltiniai. Todėl nenustebino, kad šiai įžvalgių paralelių su klasika kupinai knygai lydimąjį tekstą rašė Naglis Kardelis. Vis dėlto nenoriu sutikti su mintimi, kad „taikli poeto akis kartais leidžia išvysti tai, ko nebuvo įžvelgę patys mokslininkai“ (p. 84). Daroma prielaida, kad poetas „Prierašuose…“ aiškina Homerą, nors neįvardijama, ką tokio atranda. Man pasirodė priešingai – kūrėjas kaip tik pademonstruoja esąs žaismingas skaitytojas, panašus į homeridą – tokį Homero pasekėją dainių, kuris išradingai naudojasi gauta medžiaga ir kartais tiesiog palinksmina. A. Valenta griežtai nesivadovauja epų diktuojama logika. Be abejo, poezijoje taip elgtis – anokia nuodėmė.

A. Valentos tekstuose pasaulis yra dievų (valdžios ir kūrėjų) sumanyta pramoginio teatro scena. Vienas ryškiausių „Prierašų…“ ypatumų – vaizduojant reiškiniai suplokštinami ir grubiai stereotipizuojami. Poetas renkasi ne aukštąjį stilių ir kilnius žygius, bet dėsto ūkiškai: „Kardai yra dirvos darbininkai, / kulkos yra tikrieji grūdai“ (p. 38). Atskyrus dieviškus ir žmogiškus pasaulius, „Prierašuose…“ didžiosios istorijos ratai primena sustabarėjusį provincijos gyvenimo ritmą, kuriame poelgių pragmatika išryškina dvasinį nusilpimą, o pergalingo didvyriškumo ir dieviškumo reikšmę apskritai paverčia abejotina. Todėl A. Valentos spektaklis – liūdnas.

Kita vertus, taip vaizduodamas, A. Valenta sąmoningai rodo, kaip europinis mitas broliaujasi su lietuvių tautosaka. Ar dėl jų sugretinimo poezija „atitinka“ dabartinį lietuvišką būdą, nesiryšiu spėlioti. Verčiau priminti, kad tokia perspektyva poezijoje nei naujoviška, nei nenumanoma. Šią knygą išskiria tai, kad joje daug vaizduotės, kuri itin laisvai naikina hierarchijas. Tekstai komponuojami iš asociatyvių citatų, sąskambių, kultūros stereotipijos, skirtingiems laikotarpiams, žanrams priskiriamų elementų (suplokštinant nelieka erdvės niuansams). Įdomiau, kai elementai homogenizuojami ne tik dėl skambesio (kaip minėta Troja ir Perloja), nes gana dažnai į eilėraščių temą įpainiojama paviršutiniškų motyvų, kurių reikšmė turiniui nėra itin svarbi. Pavyzdžiui: „Statykite už Achilą, Hektorą, Odisėją, / senį Priamą, jo sūnų Aleksandrą, / d’Artanjaną, Nėjų, Miuratą, / dvikovininką Dantesą, / ar bet kurį iš caro armijos generolų, / na, iš bėdos dar už kareivį Šveiką, / ir niekada nestatykite už Remarką“ (p. 68). Išvardytus autorius, veikėjus ir karvedžius sujungia bendra dalyvavimo fikcinėse ir realiose kovose semantika. Siekdamas komiško efekto, poetas juos suniveliuoja, knygos kontekste neišgaudamas ypatingesnės reikšmės.

Homeras mūšių nevaizduodavo panoramiškai, tik dalimis. Jis buvo tolerantiškas, todėl kiekvieną besikaunančią pusę apdovanojo ir dorybėmis. A. Valenta parodo, kad šiandien, turėdami laiko patikrintos išminties apie gėrio ir blogio ribas, nesame abejingi dvikovų stebėtojai. Ironija paremtos įžvalgos, primenančios, kad, pavyzdžiui, kraugeriai „karaliai visada lieka karaliais ir džentelmenais, / mokančiais vertinti prabangą, grožį, dorybę“ (p. 51), man atrodo vykusios. Vis dėlto manyti, kad abstrakčiam pramoginiam teatre Alvydas Valenta išlieka neutralus, negalėtume. „Prierašuose…“ pulsuoja ir šiek tiek romaus, visai nepagoniško lyrizmo. Galbūt ir nevertėtų jo slapstyti. Bet tai jau būtų palinkėjimas kitiems šio poeto vaidmenims.