Dovilė Kuzminskaitė. Poezija eilutėse ir tarp eilučių
2012 m. Nr. 8–9
Rimvydas Stankevičius. Ryšys su vadaviete. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 104 p.
„Seniai nujaučiau, kas iš tiesų yra vėjas, tik tylėjau – bijojau beprotnamio“ (p. 5).
Poetas nebebijo, poetas kalba. Tai – Rimvydas Stankevičius. Autorius, kurio jau nebereikia pristatinėti. Poezija, kuri kalba pati už save. Ir galbūt gimstanti tradicija – naujas eilėraščių rinkinys prieš Poezijos pavasarį. Pernai tokiu pat metu pasirodė „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, o šiemet knygynuose skaitytoją intriguoja „Ryšys su vadaviete“.
Visų pirma būtina įvertinti Romą Orantą – dailininką, daug metų dirbusį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje ir apipavidalinusį ne vieną R. Stankevičiaus knygą. Poetas ir dailininkas šioje knygoje sudaro glaudų menininkų duetą: antrasis autentiškai jaučia pirmąjį, todėl skaitytojas į rankas ima vientisą, išbaigtą leidinį. O juk dažnai būna, kad knygos vizualioji dalis gyvena sau, o tekstas – sau.
Anotuodamas šį poezijos rinkinį Aidas Marčėnas rašo apie poetocentrizmą. Iš tikrųjų, kaip išduoda rinkinio pavadinimas, R. Stankevičius imasi drąsios misijos – tampa laidininku, savotišku retransliuojančiu kanalu, kuris perduoda aukštesniųjų sferų kuždesius, verčia juos į mirtingųjų kalbą. Galėtume samprotauti apie romantinį menininko susireikšminimą: štai išrinktasis, kuriam kalba dievai. Tačiau vargu ar tai būtų teisinga, nes R. Stankevičius, kaip visada, esminius dalykus išsaugo giliai savyje. Ir kalbėjimas jam reikalingas tikrai ne tam, kad atsivertų plačiajai visuomenei ir praneštų jai kažką tokio, ką mato tik jis vienas. Priešingai: jo eilėraštis – greičiau mėginimas iškalbėti save, susikalbėti su savimi. Mėginimas kalbėjimu išeiti iš savęs, stovėti šalia savo gyvenimo mėnulio veidu ir bandyti galutinai susivokti. Nereikėtų sureikšminti poetinės komunikacijos galios, nes ir pats poetas tokią savo „misiją“ vertina atsargiai: „O ir pats esi joks laidininkas… / Greičiau – prielaidininkas“ (p. 39).
Polinkis ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus šio autoriaus kūryboje tikslingas ir turi aiškų šaltinį: R. Stankevičiaus kodėl? kyla ne iš ramaus pasaulio kontempliavimo, bet iš netekties skausmo. Tiesa, šis kodėl? šiame rinkinyje jau kiek kitoks – daug ramesnis, nuosaikesnis. Ankstesniuose rinkiniuose iš skausmo ir nevilties buvo draskomasi, dabar renkamasi mąstymo būsena. Atrodo, kad suvokiama, jog nieko pakeisti negalima – kad visa žmogiškoji būtis yra ilgas ėjimas iki finišo linijos, „diena po dienos arčiau grabo lentos“. Visi mes tęsiame savo keistą piligrimystę.
kad nieko nebesitikiu, nebijau –
Esu laisvas –
Patvirtini man ir tu – šąlantis dabar
šlapiomis pirštinėmis,
Einantis paskui karstą –
Eik, eik – ko sustojai?..
(p. 51)
Kaip jau minėta, ankstesniuose rinkiniuose intensyviai ieškojęs atsakymų į skaudžius būties klausimus, šiame R. Stankevičius artėja prie vienos įmanomos išvados – kuo mažiau bendrauti su išore. Tiesiog šamaniškai burti savo gyvenimą. Burti jį pačiam sau. Tai eilėraščiuose liudija gana dažni pasakymai: „sau pripažinti“ (p. 46), „sau tyliai pažadėjau“ (p. 53), „stengiuosi įsiklausyti į save“ (p. 29). Kartojami egzistenciškai prasmingi įvardžiai: sau, aš, man, mano. Poetas neskelbia bendrų tiesų – visas jo poetinis žinojimas yra individualių patirčių rezultatas, o ne koks nors universalus vaistas nuo gyvenimo ligos. Kurdamas ryšį su Jais poetas ne priartėja prie kitų, bet veikiau nutolsta. Tai patvirtina ir rinkinio kalba: dėmesingiau skaitantys R. Stankevičiaus poeziją atkreips dėmesį, kad gerokai mažėja žodžių. Poetinė žinutė intensyvėja. O prasmė kuriasi kažkur tarp žodžių: ji randasi iš papildomų konotacijų, ji prisitraukia ir asmenines skaitytojo patirtis. Prisiimama kontroversiška pozicija – bendrauti su vadaviete ir kuo mažiau kalbėti. Bręsta supratimas, kad žodis neturi galios perteikti visko. Vargu ar jis gali tapti gyvu kūnu. Tai savotiška spragų poezija: jas kiekvienas turi užsipildyti kaip įmanydamas, todėl perskaityto eilėraščio galutinė prasmė kiekvienam gali būti visiškai skirtinga. Verta konstatuoti, kad toks žodžio tildymas anaiptol nereiškia švelnaus susitaikymo su pasauliu ir pasižadėjimo būti nuosaikiu Dievo avinėliu: tai suvokimas, „kad tyloje dar baisiau“ (p. 22). Ir vis dėlto tas pasirinkimas kalbėti mažiau yra visiškai sąmoningas.
Tačiau kaip tik tai gali kiek suerzinti R. Stankevičiaus užsiaugintą skaitytoją. Pripratus prie intensyvaus kalbos srauto nutylėjimai pradžioje veikia keistai: jauti, tarsi poetas tau kažko nebepasako, lyg žaistų, erzintų. Kalba atrodo kažin kokia praretėjusi, ji bėga pro pirštus kaip vanduo ir niekaip negali jos pagauti. Po įtraukiančios žodžių tėkmės ankstesnėse knygose šis rinkinys kelia keistą tuštumos įspūdį. Veikiausiai neatsitiktinai – poetas su pasyvia nuostaba supranta, kad pasaulis yra kažkas daugiau nei vien kalbėjimas. Kažkas tokio, ko nei šiaip žmogus, nei ryšį su vadaviete palaikantis poetas nepajėgūs suprasti. Tiesiog cikliškas žaidimas, kurį esame priversti žaisti.
Tačiau R. Stankevičiaus kalba išlieka atpažįstama, jos su kitų nesupainiosi: kartojasi tie patys šalčio, sniego motyvai, vis dar aktyvus visas su ligonine ar karine tematika susijęs žodynas (čia ir palata, injekcija, daktaras, inhaliacija, granatos žiedelis, vikšrai, rogės, šaltis, tardymai, sniegas... – tęsti būtų galima be galo). Tačiau kartu atsiranda ir naujų leksinių grupių, pirmiausia susijusių su vaikyste. Rinkinyje dominante tampa žaislo, vaiko motyvas, taip pat itin gausu Biblijos citatų ir įvairios religinės leksikos. Atrodo, kad R. Stankevičiaus sąmonėje rašant aktyvuojamos kelios teminės žodžių grupės, kuriomis jis laisvai disponuoja. Reikia pasidžiaugti, kad nenunyko dar vienas išskirtinis šio poeto bruožas – mokėjimas žaisti kalba, ypatingas kalbos jausmas, padedantis išvengti daugiažodžiavimo. Kurdamas įtaigias priešpriešas, atrasdamas originalias žodžių sąsajas knygos autorius įgyja galios pasakyti kur kas daugiau nei perkraudamas savo eilėraštį žodžiais. Tai ypač pabrėžia polinkis į binarines kompozicijas: lūpų – liepų lapų, suręstum – surastum, apželtum – pražiltum ir t. t.
Užsiminėme apie poeto išėjimą iš savęs ir persikėlimą arčiau Ten. Tačiau apie visišką jo nutolimą nuo buvimo čia ir dabar kalbėti negalima: juk jo eilėraščio lyrinis subjektas cituoja Rimvydą Stankevičių, vadinasi, vienas žino, kad dar esama ir antrojo. Kad antrasis reikalingas, jog pirmasis būtų parašytas. Tas, pirmasis, palaiko ryšį su vadaviete, o antrasis laiko rašiklį ar beldžia kompiuterio klavišais. Dar daugiau – poetas primena, kad jis taip pat svarbus: kad jo poezija yra jo, kad autorius nemirė – jis yra gyvas ir jo poezija pulsuoja jo gyvybe. Arba jis pats pulsuoja savo poezija. Antai iškalbingas epigrafas: „Tuo metu, kai rašiau šitą eilėraštį, žuvo mano draugas Mindaugas Štaras. Jo atminimui skiriu“ (p. 94). „Ketureilis su skaitymo instrukcija“ – poeto intervencija į savo paties kuriamą pasaulį – byloja norą liudyti, kad jis dar yra čia, kad jo buvimas – ne fikcija.
Regis, pastaruoju metu poetai pamėgo demonstruoti savo indėlį į savo poeziją: kad ir kiek jie kalbėtų apie slėpiningą įkvėpimą ar poeziją suvoktų kaip diktantą iš aukščiau („tas, kuris manimi rašo“, p. 28), vis dėlto autoriai nori ir patys įsisprausti į savo poetinę tikrovę. Todėl skaitytojui jau reikalingas ir atitinkamas komentaras: štai p. 38 labai aiškus autoriaus balsas mums pakomentuoja gražius veidrodinius sutapimus. Čia atsimintume ir Tomą Venclovą, ne per seniausiai išleidusį eilėraščių rinktinę su konkrečiais komentarais kas, kaip ir kodėl. Vadinasi, romantiškasis po dausas skrajojęs poetas tikrai žuvo – dabartiniai poetai tvirtai stovi ant žemės ir dar brukasi į savo pačių eilėraščius. Į klausimą – ar tikrai skaitytojui reikia tokio autorinio baksnojimo pirštu – atsakykime kiekvienas savo nuožiūra.
Sunkiausia spręsti apie R. Stankevičiaus žinutę: ką mums perduoda šie eilėraščiai, keisto ryšio su Anais ten, viršuje (apačioje?), liudininkai? Sakyčiau, nieko. Šie tekstai neimplikuoja visiškai nieko, tik išreiškia žmogišką nerimą, skaudėjimą. Tai toks žmogiškas jaudulys: o kas, jeigu ten nieko nėra? O kas bus po To? Ir jeigu kažkas ten yra, tai kas?
Galbūt mums bus atsakyta kitais metais, jei tik neišsipildys grėsmingas R. Stankevičiaus pasižadėjimas: „Nuo šiandien – jokių eilėraščių“ (p. 101). Prie šios knygos reikėtų pridėti ir įspėjimą dėl šalutinio poveikio, kokiais palydimi nereceptiniai vaistai: atsargiai, eilėraštis gali įtraukti. Kokią akimirką skaitant gali net pasirodyti, kad tavęs visai nėra. Nei čia, nei ten.