literatūros žurnalas

Lina Buividavičiūtė. Praeitį ir dabartį sujungianti alyvmedžio šakelė varno snape

2022 m. Nr. 12

Birutė Grašytė-Black. Sumokėjau alyvmedžio lapais. – [PK]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 63 p. Viršelyje panaudota Gabrielės Vingraitės iliustracija.

Birutė Grašytė-Black laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą (poezijos sekcijoje). Atsimenu – dar pernai kalbėjau su autore ir linkėjau sėkmės konkurse. Mat Birutės eilėraščių jau esu klausiusi ir skaičiusi, lakoniški, kartu talpūs, vaizdingi tekstai man paliko gerą įspūdį, ypač ryškiai atsimenu mitologinius velnių motyvus. Laukiau knygos – pagaliau ją laikau rankose ir galiu pamėginti aprašyti savo įspūdį.

Pradėti maga nuo lietuvių tautosakos motyvų. Drįsčiau sakyti, kad jie yra šios knygos pamatas – vėlės, senųjų mįslių ir pasakų interpretacijos, gausūs nelabojo esaties ženklai. Įdomu tai, kad, pasitelkdama pradinius mitologinius motyvus, B. Grašytė-Black suteikia jiems asmeniškumo, kuria autentišką interpretaciją. Savitos prieigos dažnai atsiremia į prasmių perkeitimus, netgi absurdą. Pavyzdžiui, eilėraštyje be pavadinimo (p. 42) nuperkamas, auginamas, maitinamas „bėras žirgelis“. Tarytum lauktum kokio didelio, gal net stebuklinio finalo, tačiau galiausiai žirgelis tiesiog parduodamas, už gautus pinigus nusiperkama alaus, o vaikams parnešama „kramtoškių“. Svarstydama tokį perkeitimą, savotišką prasmių nužeminimą, galvoju ir apie triksterio veikimo būdą, karnavališkumą, ir apie praėjusio laiko ir dabarties susidūrimą. Eilėraštis skatina mąstyti apie tam tikrą laikų sandūroje ištinkantį nuvertinimą, perkeitimą, desakralizaciją – kadaise į svarbiausius gyvenimo etapus lydėjęs žirgas tampa daiktu, priemone, ankstesnės jo reikšmės nebetenka galios. Kaip apie B. Grašytės-Black poeziją rašo kitas knygos recenzentas Linas Daugėla: „Kūryboje itin gerai žaidžiama netikėtumu, bandoma tarsi šaltu dušu nupilti skaitytoją, priversti stabtelėti ir akimirkai susimąstyti“1.

Kiek kitaip veikia velnio motyvas – eilėraščiuose, kuriuose minimas velnias, nepajutau ironiškų ir absurdo intonacijų. Gal todėl, kad apie nelabąjį mąstoma iš vaiko perspektyvos ir visi tautosakos motyvai jaunojo subjekto akimis regimi išdidinti, atmiešti baime. Pavyzdžiui, eilėraštyje be pavadinimo (p. 16) išvardijami prietarai tampa savotišku B. Grašytės-Black kuriamame pasaulyje veikiančiu, apsaugančiu amuletu, o pabaigoje kartojama perkeista kalbos formulė užtikrina saugų grįžimą namo. Eilėraščiuose „Andriaus velnias“ eilėraščių subjektei ketveri, ji sėdi močiutei ant kelių, „supa velnio vaikus“, ir nors „velnias jau dairos pirtyje po veidrodžius“ (p. 44), ją saugo ne tik sapno burtai ir šermukšnis (lietuvių mitologijoje šis augalas atbaido nelabuosius), bet ir močiutės glėbys. Vis dėlto minimi nelabieji nėra vien sukeistintos, anapusinės tikrovės atributai – kaip knygos pristatyme tiksliai pasakė poetė Jurgita Jasponytė – B. Grašytės-Black eilėraščių subjektas mokosi (iš)gyventi su išoriniais ir vidiniais velniais čia, žemėje, šiapusinėje sferoje. Manau, kad taip išvengiama perdėtos egzaltacijos ar egzistencinio siaubo, klaiko, tamsos. Pasaulis, kuriame veikia velniai – ir tikroviškas, ir pripildytas maginio realizmo, tačiau su juo subjektas susiduria per močiutės pasakojimus, per mitą, per savo sąmonę ir pasąmonę, per jau minėtą triksterį, per nuojautas ir įsitikinimus.

Kaip jau minėta, nuo perdėtos grėsmės, piktų velnio išdaigų eilėraščių subjektą saugo artimieji, sukaupta kolektyvinė patirtis, išmintis, suteikianti tęstinumo ir saugumo. Tasai kolektyvinis pamatas, archetipiškumas leidžia subjektui ne tik atkurti, pasinaudoti sukauptais visuotinės patirties klodais, tačiau skatina ir žaisti, derinti universalumą ir asmeniškumą. Su įgytomis žiniomis susijęs vaikystės pasaulis B. Grašytės-Black eilėraščiuose yra itin svarbus. Ant galinio knygos viršelio autorė rašo: „Mano eilėraščių simboliai atkeliauja iš vaikystės pasaulio, pilno šviesos ir tamsos, dalykų, kurių negaliu paaiškinti. Tas pasaulis prigesintas, pritildytas, bet nuolat sapnuojasi, aidi, šnibžda, nesitraukia, maišosi su dabartimi.“

Paskutinis – iškalbingas, programinis – knygos eilėraštis paliudija poetės išsakytas mintis: „Stovi mano vaikystė / Fotografuoti pamotės pastatyta / Ir nejuda“ („Vaikystė“, p. 60). Ir nors vaikystę fotografuoja pamotė, ir reikia paklusti bei ramiai stovėti – svarbiausia, kad toji vaikystė yra, ji išsaugoma atminties fotografijose, ji perkuriama ir atkuriama dabarties eilėraščiuose. Ryškus knygos motyvas – praeitis, padėjusi ir padedanti eilėraščių subjektui augti, tobulėti, čia ypač svarbi vaikystė kaime, gamtiškumas, jau minėtas saugus močiutės glėbys, kuris leidžia artėti prie gyvybės ir mirties dėsnių. Gyvenimo patirtis įgyjama ne tik intelektualiai, per knygas, bet ir per buvimą su gamta, tampant jos dalimi. Šiuo aspektu itin išsiskiria šis eilėraštis be pavadinimo (p. 14): „Laukdama prie melžiamos karvės, / Išmokau daugybos lentelę, / Šimtus mįslių ir patarlių, / Apskaičiuoti žaibo artumą, / Susikalbėti su aidu – / Mano vardą jis dar prisimena.“

Pastebėtina, kad B. Grašytės-Black poezijoje mirtis maišosi su gyvastimi, dažnai ryškėja jausena, kad iš šiandienos perspektyvos lietiesi prie to, kas realiame dabarties pasaulyje jau negali turėti realaus fizinio pavidalo, todėl apčiuopiamą, o kartu efemerišką esatį praeitis įgyja sapnuose. Pavyzdžiui, subjektas perkeliamas į sapnišką saugią erdvę – kaimą, kuriame susitinka šiapusinio pavidalo efemeriškumas ir amžina dvasinė savastis.

Iš gyvenimo ir mirties druskos, iš atminų, iš patirties auga B. Grašytės-Black eilėraščiai, iš to, kas apčiuopta ir jausta, iš to, kas prasprūsta pro prasmių tinklą – šias „žuvis“ gali pagauti tik eilėraštis.

Pabaigoje noriu pasvarstyti apie knygos pavadinimą. Už visą pasaulį sumokama alyvmedžio lapais. Neišvengiamai atmintyje iškyla alyvmedžio konotacijos istorijoje, mitologijoje ir Biblijoje. Mano žiniomis, šis augalas susijęs su daugelio Viduržemio jūros tautų klestėjimu. Taip pat būtent Atėnės lazda, sužaliavusi alyvmedžiu, laimėjo graikų dievų varžytuves. O Biblijoje po tvano balandis grįžta su snape nešama alyvmedžio šakele – klestėjimo, gyvasties, naujos pradžios simboliu. Svarstau, kad knygos subjektas „atsiskaitė“ labai svarbia, sakralia, didelės vertės „valiuta“. Todėl, kad už tai, kas svarbu, atsiskaitai tuo, kas brangu. Taip pat šiuo motyvu dar kartą susiejamas vaikystės pasaulis, gamtiškumas, suartėja praeitis ir dabartis: „Už ražieną, už jaunatį aštrią / Pabudimą iš sapno / Į sapną, / Surūdijusią vinį kulne, / Nepasiekusią / Irgi aštraus mano kaulo. / Betoninių stulpų / Laikomą šitą pasaulį, / Už jį visą kadais / Sumokėjau alyvmedžio lapais“ („Sumokėjau alyvmedžio lapais“, p. 55). Dar prisimenu, kad knygos eilėraštyje „Varnas“ sapniškoje erdvėje paukštis renka gudobeles. Skaitydama apie šio augalo simboliką randu apsaugą nuo pikto, mirties simboliką ir gyvybės, gausos, šeimos, vaikų palaiminimo reikšmes. Ir tada pagalvoju apie šios recenzijos pavadinimą – tegu varnas neša alyvos šakelę, taip įkūnydamas ir gyvastį, ir mirtį. Tikiu, kad gyvastis laimi, bent jau sapnuose ir eilėraščiuose.


1 https://www.slinktys.lt/projektai/jaunieji-kurejai/recenzijos/linas-daugela-perzaidimai-ir-igyvenimai.htmla.

Birutė Grašytė-Black. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 5–6 / Esu Birutė Grašytė-Black iš Grašių kaimo, gimiau 1992-ųjų vasarą. Lietuvos edukologijos universitete baigiau lietuvių filologijos bakalaurą, vėliau Vilniaus universitete – literatūros antropologijos ir kultūros magistrą.

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Beata Kazlauskaitė. Terapiniai keliai per tamsiuosius moters amžius

2022 m. Nr. 2 / Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 88 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Poezijai karantinas (ne)galioja

2021 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2021. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2021. – 371 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Iš ciklo „Sindromai“

2020 m. Nr. 7 / Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja –
iki šiol nežinau, kuri koja
buvo teisinga, iki šiol nežinau,
ar apskritai būna teisingų kojų –
ką aš žinau ką aš žinau ką aš

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Lina Buividavičiūtė. Staigmenos ir atradimai

2017 m. Nr. 5–6 / Valdas Papievis. Žiebtuvėliai anarchistai. – Vilnius: Odilės leidykla, 2017. – 101 p.

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.