Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p. Knygos dizainas – Dalios Kavaliūnaitės

Imdama į rankas šešioliktąją Tautvydos Marcinkevičiūtės knygą esmingu pavadinimu „Mano poe(ma)ma“ jau žinau pagrindinę prasminę knygos ašį – bus įpoetinamos autentiškos mamos slaugymo patirtys. Suklūstu ir iš karto dedu pliusą – tokia atvertis poezijoje yra reikalinga dėl savo sunkio, aktualumo, vienos svarbiausių etinių dilemų, dėl priartėjimo prie ribinių patirčių. Mamos senatvės, ligos tema ryškėjo ir ankstesnėje poetės knygoje, bet šįkart Tautvyda jos imasi iš esmės. Galvoju, kad pasirinkti tokią temą ir ją išpildyti gali tik egzistencine ir poetine prasmėmis brandus žmogus. Ir drąsus – susidurti su mirtimi, su vidinėmis tamsomis, išgryninti ir ne tokias pozityvias slaugymo patirtis: nuovargį, sunkulį, abejones.

Dalyvavau poetės knygos pristatyme ir tik tada kniostelėjo galvon pavadinimo prasmės – Poe ir Mama. Toks neįprastas derinys, tokia daugiavalentiška „poema“. Ambivalentiška ir rašymo koncepcija, įpavidalinimas: vieni kūriniai yra pateikiami pasviruoju šriftu, kiti – įprastuoju. Atskiriami eilėraščiai, kurie tarsi pasaka sekami mamai, užkalbant ligą, mirtį. Kiti – rašomi sau, pasauliui. Knygą sudaro penkios dalys: „Pasaulyje naktis ilgiausia“, „Nuo vieno pasimatymo lig kito“, „Sulėtintai“, „O laimė?“, „Po“. Fiksuojamas tam tikras dėsningumas, siužetiškumas, kurio „ištikti“ yra ir knygos kūriniai. Įvadinis tekstas „Šecherezada“ suponuoja pasakos, mito kontekstą, kuris atsiveria keliaujant nuo vieno eilėraščio prie kito.

Išskiriu kitą Tautvydos poezijos ypatybę: autentiški išgyvenimai, buities detalės pinami su gausiais literatūriniais, religiniais, mitiniais, kino diskurso, filosofiniais intertekstais. Lyrinė subjektė gražiai susieja pasakišką ir realiąją būtį – užkalba mirtį nelyginti Šecherezada, kad mama ilgiau pabūtų gyvųjų pasaulyje. Koks santykis, kokios patirtys atsiskleidžia šioje epopėjoje? Stebėtinai švelnios, nors ir stiprios tuo pat metu, tokios grynos, koks tegali būti skausmas. Lyrinė subjektė ne tik kreipiasi į Kito – šiuo atveju – slaugomos mamos – būsenas, bet ir fiksuoja savęs patyrimą. Taigi, nepaisant vieno didžiausių būties intymumų (slaugytojo ir ligonio) santykių, subjektas nenustoja egzistuoti kaip autentiškas Aš.

Stiprus knygos pradžios eilėraštis „Naujasis segtuvas“ remiasi į tikrovę, žymi Aš tolimą nuo poetinės būties ir auką, etinį pasirinkimą – su šiokia tokia saviplaka ir ironijos smeigutėmis: „naujajam mano segtuve nebe eilėraščiai / bet išrašai iš medicinos dokumentų / su pavarde mamos ir jos vardu <…> ak vėpla nelaiminga tu sakysiu sau / dabar tai bus pati ištikimiausia / tavoji grožinė – literatūra“ (p. 13). Kita vertus, eilėraščių subjektas neturi „šventumo aureolės“, gali ir pavargti, ir mėgautis poilsio akimirkomis, kurios išgyvenamos naujai, nes yra ypač brangios. Vis tik patyrusi savotišką dramą subjektė renkasi pareigą, ir renkasi ją su meile, su šviesa. Tautvydos eilėraščiai yra vertybiški, tačiau ne didaktiški, nes vertybės juose išryškėja ne deklaratyviai, o autentiškai. Autorė geba estetizuoti iš pirmo žvilgsnio neestetiškas kūniškąsias patirtis, kalbama atvirai, drąsiai: „ar galima į eilėraščius sudėti keiksmažodžius / panaudotus įklotus moterims ir seneliams / negalima galima neestetiška bet mažina / netikėjimą sakomu nors nieko nelemia“ (p. 44).

Knygos eilėraščiai gilūs, vertybiški ir pilnatviški dar ir dėl to, kad akcentuojama ne tik fizinė, bet ir psichinė, dvasinė ligonio būklė, o kartu sudėjus tai kuria gilų subjektės empatiškumą. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Didesnė už didžiąją“ lygiagrečiai su istoriniais įvykiais fiksuojama psichinė mamos būsena. Iš subjektės išgyvenimų aiškėja, jog Abrahamo Maslow apibrėžta poreikių hierarchija žmogui nenustoja galioti ir ligoje, gyvenimo pabaigoje. Tačiau raiškiausiai šios slaugos temą artikuliuojančius eilėraščius apibūdina žodis „meilė“. Tokia meilė, kuri aprašyta šventraščiuose, – pasiaukojanti ir dosni, kuri nesididžiuoja ir neprašo sau naudos, kuri visa pakelia ir visu kuo tiki.

Eilėraščių veikėja fiksuoja slaugos realybę, sunkiai ištveriamus ligonio nuotaikos kismus, kančios keliamą nepasitenkinimą, tačiau vis tiek renkasi „ištverti, kad tik turėtų mamą gyvą“ – tai tarnystės poezija, sakrali ir tyra, nuolankumo poezija: „tad nežinia už ką galbūt kaip tik už tai / dėkoji dievui kad jis myli taip karštai“ (p. 42). Subjektės santykis su mama kinta nuo jos santykio su ankstesniąja, užauginusiąja – „praeities“ mama ir dabarties mama-vaiku, kuri jau pati reikalauja rūpesčio. Apsikeitimą tokiais vaidmenimis gražiai atskleidžia eilėraštis be pavadinimo: „mamyte paskaityk man pasakų / kasdien prašydavau mamos vaikystėj / vaikuti paskaityk eilėraščių / akla ir jau beveik kurčia senatvėje / mama paprašo“ (p. 148).

Kito ligos patirtis pasiekia ir pačią pasakotoją, tačiau egzistencinis nesaugumas čia neturi egocentrizmo naštos: baiminamasi susirgti tik dėl to, kad nebus kam pasirūpinti mama. Subjektė nebijo pasirodyti pažeidžiama ir sentimentali, o eilėraščiuose jos drąsa žengia dar toliau: fiksuojama ir mirties akimirka, ir paskutinis patepimas, kūno paruošimas, gedulo etapai – neigimas, skausmo išveikimas, susitaikymas.

Išskirtinis ir labai gražus man pasirodė eilėraštis „Kelionė į Šiaurės ašigalį“, kuriame pasitelkus paralelinę tikrovę, pasakišką, mitinę būties struktūrą mėginama „atgaivinti“ mamą: „niekas nepabeldė į duris jokia / kaulėta viešnia su dalgiu ar be jo / pačios mamos kūnas buvo virtęs / tropinio paukščiu kaulais / ji buvo gyva / tik nuo šalčio nepajėgė / kalbėti“ (p. 154). Kaip kad rašo Viktorija Daujotytė ketvirtajame knygos viršelyje: „Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiais apglobiama seno žmogaus dvasia. Apglobiama taip, kad ir ta, kuri apglobia, išgyvena džiaugsmą, teisingo gyvenimo jutimą. Nuolat atšaukinėjama mirtis, nenorima prarasti, nenorima išleisti iš namų tos, kuri čia visada buvo.“

Toks mirties atšaukimas cituotame eilėraštyje labai stipriai palietė mano jau ne tik kaip kritikės, o kaip tiesiog skaitytojos sąmonę. Labai tyra, labai žmogiška saviapgaulė, neigimas kaip traumos veikimo etapas, o kartu nuostabi sukeistinta anapusybės projekcija, mitinio Edeno atitikmuo – jis čia žemiškesnis, paremtas mirusiojo būtais troškimais: „lyg pagaliau būtų įgyvendinusi / savo norą / nukeliauti į šiaurės ašigalį / ir ten apsigyventi / iš ten man ji siųs kalėdines dovanas“ (p. 154).

Be kvintesencinės temos, knygoje esama ir daug daugiau vertės bei estetiškumo komponentų. Tautvydos poezija artikuliuoja švelnumą, pagarbų, krikščionišką santykį su sergančiu kūnu („Princas mingų“), apmąsto egzistencinę vienatvę („Vaistai nuo vienat-vės“), ironiškai reflektuoja santykį tarp „pripažintų“ poetų ir „mergaitės grafomanės“ („Mergina su rože“), fiksuoja irstantį mylimojo kūną, patiria savotišką išsikūnijimą, virtimą sukeistintu Kitu („Kur“), lyrinis subjektas pats renkasi būti kitoks, sukeistintas, „idant atkalbėtų artimą nuo savižudybės“ („Mano vardas – raudona“), liečiamasi prie paribio žmonių („Sos“), išgyvenama būties dichotomija – grožis ir siaubas vienu metu (kaip ir kita knygos dichotomija – gyvybė ir mirtis – „Jalta Balaklavskaja 26“. Eilėraščiuose susijungia buitis ir vyro-moters ryšio refleksijos („Kiaulaitė“), sukeistinamas gyvenamasis pasaulis, pasaulio deterministinė logika keičiama poetine logika („Mėnulis yra moteris“), pabudimas iš reanimacijos prilyginamas pasakiškai – antros jaunystės, kūdikystės būsenai.

Taip pat Tautvydos eilėraščių subjektei svarbu įsivietinti, įsijaukinti gyvenamojoje erdvėje („Kauno sonetas“). Išskirtiniai šios – iš dalies kitoniškos – tematikos eilėraščiai – „Jalta Balaklavskaja 26“ ir „Mano vardas – raudona“. Pirmajame įdomiai pinasi praeities išgyvenimo konkretybė ir abstraktus simboliškumas, pasaulio dichotomija, grožio ir siaubo duetas: „ar gali ši vieta balaklavskaja / vienu ir tuo pačiu metu būti ir mūsų vasaros idilė / ir įlanka pilna svetimtaučių karinių laivų stumiančių / savo medinį trojos arklį į mūsų vasaros kiemą“ (p. 46).

Intertekstualusis, intelektualusis eilėraštis „Mano vardas – raudona“ (aiški nuoroda į Orhano Pamuko romaną) – kartu labai atviras, smiglus, jame žaidžiama baltos ir raudonos spalvų dichotomija. Raudona – sąmoningas pasirinkimas savimi piešti šią ekspresyvią spalvą, net jei aplink „tobulai balta“. Subjektės spalvos pasirinkimas yra motyvuotas, padedantis išpildyti prisiimtą misiją. Labai suvirpino eilėraščio eilutės: „raudoną man duokit tik raudoną / kad būčiau matoma / ir rasčiau būdą atkalbėti artimą / nuo savižudybės“ (p. 28).

Eilėraščių forma įvairuoja – nuo klasikinės iki verlibro, – gausiai žaidžiama kalba, žodžių sąskambiais, dvejopomis reikšmėmis, asociacijomis, intertekstais. Kaip minėta – ši poezija intertekstuali ir įkontekstinta – į ją įterpiami filmų, knygų, mitologijos, religijos motyvai.

Tai sodri ir brandi poezija, Tautvyda Marcinkevičiūtė išsako esmingus dalykus, ir tai daro grakščiai, estetiškai bei su aiškia etine koncepcija. Eilėraščių subjektei, kaip ir pačiai autorei, regis, negresia būti „kaip žvangantis varis“ ar „skambantys cimbolai“.